16
Martyno Liuterio gyvenimas ir laikai
propter Deum): aš pats taip dariau. Tiesa, kiek vėliau, kai jau mokiausi Erfurto universitete, tėvas iš meilės ir gerumo rėmė mane savo kaktos prakaitu. Bet prieš tai buvau vargšas elgeta. O dabar per savo plunksną iškilau taip aukštai, kad nesikeisčiau vietomis nė su pačiu turkų sultonu. Net jeigu visos žemės turtai būtų sukrauti į vieną krūvą, neimčiau jų mainais į tai, ką turiu dabar. Ir vis dėlto nebūčiau ten, kur esu, jei nebūčiau ėjęs į mokyklą – jei nebūčiau išmokęs rašyti.“ Štai iš kokios kuklios pradžios šio didžio žmogaus akimis kilo visa jo šlovė. Jis niekada neužmiršo balso, jaudinusio imperiją, ir pasaulio, kuriame jis kitados mažo miestelio gatvėse meldė duonos kąsnelio. Tokie prisiminimai krikščioniui malonūs, nes primena, kad jis turi šlovinti tik Dievą. Nuovokumas, gyva vaizduotė ir puiki atmintis greitai išskyrė Liuterį iš bendramokslių. Jis sparčiai darė pažangą, ypač mokydamasis lotynų kalbos, iškalbos ir poezijos. Martynas rašė kalbas ir kūrė eilėraščius. Kadangi buvo linksmas, paslaugus ir, kaip sakoma, „geros širdies“, mokytojai ir bendramoksliai jį mėgo. Liuteris ypač prisirišo prie vieno profesoriaus – Johano Trebonijaus (Johann Trebonius), išsilavinusio ir iškalbingo žmogaus, sugebėjusio apgalvotai padrąsinti jaunimą. Martynas pastebėjo, kad kaskart įžengęs į klasę Trebonijus kilsteldavo kepurę sveikindamas mokinius – koks tai buvo nusižeminimas tais pedantiškais laikais! Jaunuoliui tai buvo malonu, nes atskleisdavo jo, kaip individo, vertę. Mokytojo pagarba padėjo mokiniui labiau vertinti save patį. Tokio elgesio nepraktikavę Trebonijaus kolegos kartą nusistebėjo jo kraštutiniu nusižeminimu. Jis atsakė: „Tarp šių berniukų yra tų, kuriuos Dievas kada nors padarys burmistrais, kancleriais, daktarais ir teisėjais. Nors jūs dar nematote jų garbingumo požymių, yra teisinga, kad elgtumėtės su jais pagarbiai.“ Jaunasis mokinys šių žodžių, aišku, klausėsi su pasitenkinimu ir galbūt jau įsivaizdavo save su daktaro kepuraite.
Pateiktas tekstas yra VšĮ Reformatų literatūros centro nuosavybė