G. I. Williamson. Heidelbergo katekizmas. Studijų vadovas

G. I. Williamson

Heidelbergo katekizmas Studijų vadovas

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2010

© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

UDK 23/28:284 Vi‒165

Versta iš The Heidelberg Catechism: A Study Guide by G. I. Williamson Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė Redagavo Audronė Kriaučiūnienė Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

© Originally published in English under the title “The Heidelberg Catechism: A Study Guide”

by G. I. Williamson, 1993 through the Presbyterian and Reformed Publishing Company, 1102 Marble Rd., P.O.Box 817, Phillipsburg, New Jersey, 08865, U.S.A. Used by permission through the arrangement of the Presbyterian and Reformed Publishing Company. © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2010 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis negali būti kopijuojama bet kokia forma ar bet kokiomis priemonėmis be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.

ISBN 978-9955-593-15-7

© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Turinys Pratarmė .............................................................................................. 10 Įvadas .................................................................................................... 15 Pirmoji Viešpaties diena: 1–2 klausimai .........................................

19

Pirma dalis. Nuodėmė ir vargas Antroji Viešpaties diena: 3–5 klausimai ..........................................

Trečioji Viešpaties diena: 6–8 klausimai .........................................

Ketvirtoji Viešpaties diena: 9–11 klausimai ....................................

26 29 32

Antra dalis. Išvadavimas Penktoji Viešpaties diena: 12–15 klausimai .................................... Šeštoji Viešpaties diena: 16–19 klausimai .......................................

Septintoji Viešpaties diena: 20–23 klausimai .................................

Aštuntoji Viešpaties diena: 24–25 klausimai ..................................

Devintoji Viešpaties diena: 26 klausimas ........................................

Dešimtoji Viešpaties diena: 27–28 klausimai .................................

Vienuoliktoji Viešpaties diena: 29–30 klausimai ............................

Dvyliktoji Viešpaties diena: 31–32 klausimai .................................

Tryliktoji Viešpaties diena: 33–34 klausimai ..................................

Keturioliktoji Viešpaties diena: 35–36 klausimai ...........................

Penkioliktoji Viešpaties diena: 37–39 klausimai ............................ Šešioliktoji Viešpaties diena: 40–44 klausimai ...............................

Septynioliktoji Viešpaties diena: 45 klausimas ...............................

Aštuonioliktoji Viešpaties diena: 46–49 klausimai .........................

Devynioliktoji Viešpaties diena: 50–52 klausimai ..........................

Dvidešimtoji Viešpaties diena: 53 klausimas ..................................

Dvidešimt pirmoji Viešpaties diena: 54 klausimas .........................

Dvidešimt pirmoji Viešpaties diena. Tęsinys: 55–56 klausimai .....

Dvidešimt antroji Viešpaties diena: 57–58 klausimai ....................

Dvidešimt trečioji Viešpaties diena: 59–61 klausimai ....................

Dvidešimt ketvirtoji Viešpaties diena: 62–64 klausimai ................

Dvidešimt penktoji Viešpaties diena: 65–68 klausimai .................

Dvidešimt šeštoji Viešpaties diena: 69–71 klausimai .....................

© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

36 40 44 48 51 55 58 62 66 69 73 77 82 85 90 93 96 99 103 106 110 114 118

Dvidešimt septintoji Viešpaties diena: 72–74 klausimai ................

Dvidešimt aštuntoji Viešpaties diena: 75–77 klausimai .................

Dvidešimt devintoji Viešpaties diena: 78–79 klausimai ................

Trisdešimtoji Viešpaties diena: 80 klausimas ..................................

Trisdešimtoji Viešpaties diena. Tęsinys: 81–82 klausimai ..............

Trisdešimt pirmoji Viešpaties diena: 83–85 klausimai ...................

121 125 129 133 136 140

Trečia dalis. Dėkingumas Trisdešimt antroji Viešpaties diena: 86–87 klausimai ....................

Trisdešimt trečioji Viešpaties diena: 88–91 klausimai ....................

Trisdešimt ketvirtoji Viešpaties diena: 92–93 klausimai ................

Trisdešimt ketvirtoji Viešpaties diena. Tęsinys: 94–95 klausimai ...

Trisdešimt penktoji Viešpaties diena: 96–98 klausimai .................

Trisdešimt šeštoji ir trisdešimt septintoji Viešpaties dienos: 99–102 klausimai .............................................................................

Trisdešimt aštuntoji Viešpaties diena: 103 klausimas .....................

Trisdešimt devintoji Viešpaties diena: 104 klausimas .....................

Keturiasdešimtoji Viešpaties diena: 105–107 klausimai ................

Keturiasdešimt pirmoji Viešpaties diena: 108–109 klausimai .......

Keturiasdešimt antroji Viešpaties diena: 110–111 klausimai ........

Keturiasdešimt trečioji Viešpaties diena: 112 klausimas ................

Keturiasdešimt ketvirtoji Viešpaties diena: 113–115 klausimai ....

Keturiasdešimt penktoji Viešpaties diena: 116–119 klausimai .....

Keturiasdešimt šeštoji Viešpaties diena: 120–121 klausimai .........

Keturiasdešimt septintoji Viešpaties diena: 122 klausimas ............

Keturiasdešimt aštuntoji Viešpaties diena: 123 klausimas .............

Keturiasdešimt devintoji Viešpaties diena: 124 klausimas .............

Penkiasdešimtoji Viešpaties diena: 125 klausimas ..........................

Penkiasdešimt pirmoji Viešpaties diena: 126 klausimas .................

Penkiasdešimt antroji Viešpaties diena: 127 klausimas ..................

Penkiasdešimt antroji Viešpaties diena. Tęsinys: 128–129 klausimai ...........................................................................

146 150 154 159 163 167 173 177 180 185 189 193 196 199 203 206 208 211 213 216 218 221

Šventojo R ašto vietų rodyklė ................................................. 224 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Skiriu Dikui G. Vanderpylui.

Vyresniajam, kuris niekada nesiliovė tobulėti

© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Pratarmė Prie Neckaro upės, atsigręžusi į senovės miestą, dunkso didžiulė Heidelbergo pilis, kitados elektoriaus Frydricho III buveinė. Būtent čia, senajame Heidelberge, Viešpats pradėjo didįjį Reformacijos darbą žmonių ir jų valdovų širdyse. Amžius atlaikęs šio fakto liudijimas yra vadinamasis Heidelbergo katekizmas, užsakytas paties Frydricho III netrukus po įžengimo į sostą 1559 metais, kad skelbtų pasauliui biblinį tikėjimą.

Vis dėlto didžioji Heidelbergo pilis nebuvo tokia tvirta kaip atrodė. Per Trisdešimtmetį karą Heidelbergas kelissyk buvo apsiaustas ir užkariautas. Pati pilis dažnai niokota siautėjusių gaisrų. Iš pilį juosiančio gynybinio griovio vanduo ištekėjo ir niekada jo nebepritekėjo. Nūnai iš pilies mažai kas likę – kaip ir iš Reformacijos Heidelberge. Rengiamos ekskursijos po senąjį miestą ir pilies griuvėsius, bet nė žodžiu neužsimenama apie jų vaidmenį Reformacijoje. Kam nors netyčia išsprūdęs klausimas apie Heidelbergo katekizmą veikiausiai tepaliktų gido veide bereikšmę ir suglumusią miną.

Vis dėlto šlovė mūsų Viešpačiui, kad Reformacijos darbas Heidelberge visiškai nepražuvo ir pasiekė mus. Į Olandiją nuvežtas katekizmas įsišaknijo ir nuo jo priėmimo tapo ypač mėgstamas ne vienos reformatų kartos vadovas. Tačiau katekizmas supažindina ne su senovės liekanomis. Jis kaip žemėlapis veda tikintįjį Šventajame Rašte apreikštu išgelbėjimo keliu, atskleisdamas Dievo meilę puolusiam pasauliui.

Katekizmo autoriais tradiciškai laikomi Kasparas Olevijanas (Caspar Olevianus) ir Zacharijas Ursinas (Zacharias Ursinus). Tačiau nuodugnesni šio amžiaus tyrimai parodė, kad pagrindiniu autoriumi turėtų būti laikomas vien tik Ursinas. Olevijanas prisidėjo ne daugiau nei kiti Heidelbergo teologai ir pastoriai (pavyzdžiui, redagavo katekizmą). Nors debatai vyko daugiausia vokiškai, puikų anglišką diskusijos apibendrinimą pateikia Fridricho H. Klosterio (Frederick H. Klooster) straipsnis „Pagrindinis Ursino vaidmuo sudarant Heidelbergo katekizmą“, išspausdintas knygoje „Kova ir susitaikymas: Reformacija ir palatino valda 1559–1583“ (Controversy and Conciliation: The Refor10 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

mation and the Palatinate 1559–1583; red. Derk Visser, „Allison Park“, Pa: Pickwick, 1986). Tokie tyrimai aiškinantis, kas buvo pagrindinis katekizmo autorius ir kokiais šaltiniais jis rėmėsi, buvo naudingi siekiant suprasti, kokiame istoriniame kontekste atsirado mūsų katekizmas. Dabar telieka troškimas, kad būtų išversta ir išleista kuo daugiau Ursino teologinių veikalų, ypač jo Apologia Catechismi („Katekizmo gynimas“), parašytas 1564 metais, siekiant apginti katekizmo mokymą nuo įvairių išpuolių. Naujas Ursino parašytų katekizmo komentarų leidimas taip pat gerokai vėluoja. Nors G. V. Viliardo (G. W. Williard) katekizmo komentarai (pirmą kartą išleisti 1851 metais, vėliau leisti presbiterionų ir reformatų) taip pat gali labai praversti, deja, daugelio vietų vertimas gana netikslus, kartais vedantis netgi rimtų nesusipratimų link.

Katekizmas dar turi būti tyrinėjamas mokslininkų, istorikų. Tačiau to negalima pasakyti apie ne mažiau reikalingą studijų vadovą bažnyčioms. G. I. Viljamsonas (G. I. Williamson), parašęs šią studiją apie Heidelbergo katekizmą, neįkainojamai pasitarnavo bažnyčiai. Paprasta ir aiškia kalba jis atvėrė katekizmo lobynus visiems. Didžiulė G. I. Viljamsono, kaip katekizmo mokytojo, patirtis suteikė jam kompetencijos ir išminties – štai kodėl šis studijų vadovas toks nusisekęs. Aš, buvęs jo mokinys, galiu pats paliudyti G. I. Viljamsono ištikimybę tokiam mokymo būdui. Už tai būsiu amžinai jam dėkingas. Kai G. I. Viljamsonas paprašė manęs parašyti šiam leidimui pratarmę, mielai sutikau.

Meldžiu, kad Viešpats palaimintų knygos naudojimą Savo bažnyčiose žmonėms ugdyti.

Heidelbergo katekizmas vertingas bet kuriais laikotarpiais ir bet kuriems žmonėms. Aiškindamas Šventajame Rašte atskleistas išgelbėjimo doktrinas, jis bus naudingas viso pasaulio žmonėms. Turbūt geriausias būdas įsitikinti jo amžina verte yra dar kartą perskaityti pirmųjų leidimų įvadą (žr. toliau). Nesugalvočiau geresnio įvado katekizmui ar jo naudojimui.

R. Dean Anderson jaunesnysis 11 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Pirmasis Heidelbergo katekizmo įvadas „Mūsų krikščioniškojo tikėjimo katekizmu“ vadinamas trumpas ir paprastas žodinis pagrindinių krikščionybės doktrinos dalių apibendrinimas, leidžiantis patikrinti jaunimo ir pradedančiųjų žinias. Mat nuo krikščionių bažnyčios atsiradimo visi dievobaimingieji uoliai mokė savo vaikus Viešpaties baimės – namie, mokykloje ir bažnyčioje. Jie taip elgėsi neabejotinai dėl tų pačių priežasčių, kurios turėtų paskatinti ir mus taip daryti.

Pirma, jie pagrįstai atsižvelgė į faktą, kad jeigu įgimtas blogis nebus laiku pažabotas sveiko mokymo, įsigalės, ir tada bažnyčios bei valstybių vyriausybės ištvirks.

Antra, jie turėjo aiškų Dievo įsakymą Išėjimo knygos 12 ir 13 bei Pakartoto Pakartoto Įstatymo knygos 4, 6 ir 11 skyriuose, kuriuose Viešpats pasakė: „Šie žodžiai [dešimt įsakymų], kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas.“ Pagaliau, kaip Izraelio vaikai po apipjaustymo, vos tik pradėję suprasti būdavo supažindinami su šiuo sandoros ženklo slėpiniu bei Dievo sandora, taip ir mūsų vaikams turi būti aiškinama jų priimtojo krikšto reikšmė ir mokoma krikščionių tikėjimo bei atgailos, kad prieš stodami prie Viešpaties stalo visos krikščionių bendruomenės akivaizdoje galėtų išpažinti savo tikėjimą.

Taigi, katekizmas turi būti išdėstytas tokia tvarka.

Pirma, kadangi vyresni popiežiui pavaldūs tikintieji buvo mokomi be katekizmo ir greitai užmiršdavo krikščionių religijos dalis, tarnautojas kiekvieną sekmadienį ir švenčių dienomis prieš pamokslą turi aiškiai bei suprantamai perskaityti po vieną katekizmo skyrelį. Tai turi būti daroma ir kaimuose, ir mažuose miesteliuose, ir dideliuose miestuose, kad katekizmas būtų baigtas skaityti per devynis sekmadienius. [Toliau pateikiamas katekizmo suskirstymas dalimis į devynis sekmadienius.]

12 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Be to, kiekvieną sekmadienio popietę, patogiu laiku turi būti sakomas pamokslas iš katekizmo, laikantis tokios tvarkos. Bendruomenei baigus giedoti, tarnautojas pirmiausia pakartoja Viešpaties maldą ir kreipiasi į Dievą, prašydamas padėti teisingai suprasti Jo Žodį, paskui aiškiai perskaito žmonėms dešimt įsakymų. Tada patikrina dar nesugebančius suvokti dalykų, apie kuriuos jis pamokslaus: atitinkamai pamoko juos – pirmiau šiek tiek laiko skiria tekstui, paskui po truputį pereina prie temos. Tuomet liepia kam nors iš jaunimo išdėstyti keletą katekizmo klausimų (kaip tik dėl to mes suskirstėme katekizmą į Viešpaties dienas) – jau išnagrinėtų ir ypač tų, kurie bus gvildenami kitą sekmadienį ir su kuriais jie jau yra susipažinę mokykloje arba namie. Kai jie pristatys klausimus bendruomenei, tarnautojas paprastai ir trumpai interpretuos bei paaiškins keletą tolesnių klausimų, kad galėtų bent kartą per metus užbaigti katekizmo dėstymą.

13 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Įvadas •

Šventojo Rašto vietos: Luko 1, 1–4; Pakartoto Įstatymo 26, 1–11; 1 Timotiejui 3, 14–16

Heidelbergo katekizmas – vienas iš tiksliausių Reformacijos laikotarpio išpažinimų. Ištikimas milijonų mokytojas, atlaikęs laiko išbandymą. Ir šiandien jis – viena iš geriausių mokomųjų priemonių išaiškinti, ką reiškia būti krikščionimi.

Kaip rodo pavadinimas, Heidelbergo katekizmas buvo parašytas Vokietijoje. Frydrichas III, Reformacijos laikais Heidelberge gyvenęs vietinis valdytojas, nusprendė, kad reikia geresnio vadovėlio religiškai šviesti pavaldinius. Taip atsirado katekizmas, kurio pagrindinis autorius – Zacharijas Ursinas ir kuris pavadintas pagal savo kilmės miestą. Jis buvo išleistas 1563 metais ir greitai bei plačiai priimtas.

Trečiojo leidimo katekizmas jau padalytas į 52 skyrius – būtent tiek savaičių turi metai. Nuo tų laikų ligi šiol daugelio reformatų bažnyčių ganytojai, atskleisdami biblinę doktrinos sistemą, naudojasi šiuo katekizmu.

Greitai katekizmas buvo išverstas į olandų kalbą ir turbūt niekur taip nepamėgtas, kaip Olandijos bažnyčiose. Vis dėlto jis plačiai priimtas ir daugelyje kitų pasaulio šalių ir yra vienas iš dažniausiai studijuojamų krikščionių tikėjimo apibendrinimų.

Bet kam gilintis į išpažinimą? Ar ne geriau būtų studijuoti pačią Bibliją? Juk, šiaip ar taip, išpažinimus kuria žmonės, o Biblija – įkvėpta Dievo. Ar tik neparodome nepagarbos Dievo Žodžiui, nagrinėdami katekizmą? Tai labai paplitusi nuomonė. Šiandien net galima rasti bažnyčių, kurių šūkis: „Jokių išpažinimų – tik Biblija!“ Tačiau iš tikrųjų tokiai nuostatai prieštarauja pati Biblija. Tai aiškiausiai parodo įvadiniai Evangelijos pagal Luką žodžiai: „Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai, © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

16

Heidelbergo katekizmas

tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas [arba graikiškai „katechizuotas“]“ (Luko 1, 1–4).

Taigi Teofilis nepradėjo savarankiškai studijuoti Biblijos. Ne, pirmiausia jį (kaip ir mus visus) mokė kiti. Kitaip tariant, jis buvo katechizuojamas ir tik paskui patikrino bei įtvirtino gautąsias katekizmo pamokas savarankiškai studijuodamas Šventąjį Raštą. Atkreipkite dėmesį, kad Lukas katechetiško mokymo nelaikė pakankamu. Ne, jis norėjo, kad Teofilis „[įsitikintų] tikrumu mokymo, kurio [buvo] išmokytas“. Taigi tiesa ištiriama Biblija, ne katekizmu. Kad įsitikintume, jog katekizmas moko teisingai, visuomet nuo jo turime pereiti prie Biblijos.

Kaip žemėlapis Dabar suprantate, kad katekizmas šiek tiek primena žemėlapį. Galite paklausti: „O kam vargti studijuojant žemėlapį? Gal geriau tiesiog eiti ir patyrinėti žemės paviršių?“ Atsakymas būtų – pirmiausia išmintingiau pasigilinti į žemėlapį. Juk gyvenimas trumputis, o pasaulis toks didelis.

Vienas žmogus, dirbdamas savarankiškai, gali pavaizduoti žemėlapyje tik mažą žemės paviršiaus dalį. Štai kodėl žemėlapiai tokie vertingi. Tai daugybės žmonių ilgamečių žemės tyrinėjimų rezultatas. Nors žemėlapiai nėra tobuli, jie gana tikslūs. Taigi, norint susipažinti su pasaulio geografija, geriausia pradėti ne nuo paties pasaulio, o nuo gero atlaso. Tik perpratęs pagrindus, žmogus gali leistis į kelionę ir patikrinti atlasą, lankydamas kai kurias jame pavaizduotas vietas.

Tas pats ir su Biblija. Biblijoje yra daugybė informacijos. Nelengva visa tai aprėpti – tiesą sakant, dar niekam nepavyko ją visiškai perprasti.

Taigi būtų kvaila mėginti tai padaryti vieniems, imantis nuo pradžių. Taip mes nepaisytume kitų žmonių per šimtus metų atliktų Dievo Žodžio tyrimų. Kaip tik dėl to mes ir turime išpažinimus. Tai ištiso tikinčiųjų būrio daugybę šimtmečių trukusių Biblijos studijų rezultatas. Tai savitas dvasinis Biblijos mokymo „kelių žemėlapis“, jau sudarytas ir pagrįstas prieš mus gyvenusių kartų. Pagaliau argi ne būtent tai žadėjo Jėzus? Baigdamas Savo darbą žemėje Jis pažadėjo mokiniams: „Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji ves į visą tiesą“ (Jono 16, 13). Ir Kristus įvykdė šį pažadą. Sekminių dieną Jis atsiuntė Savo Dvasią, kad apsigyventų Jo tautoje. Šventoji Dvasia buvo © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Įvadas

17

išlieta ne ant individų – kiekvieno atskirai, o ant visų tikinčiųjų – Kristaus kūno (Apaštalų darbai 2). Nuo tada Jis teikia Savajai bažnyčiai supratimą apie Šventąjį Raštą. Taigi nieko nuostabaus, kad bažnyčios nuo senų senovės išreiškia save per išpažinimus.

Sąsaja su praeitimi Heidelbergo katekizmas unikalus tuo, kad iš tikrųjų tai yra du išpažinimai, sutalpinti į vieną. Kitaip tariant, išpažinimas išpažinime. Mat didžioji šio katekizmo (arba išpažinimo) dalis yra tiesiog kruopštus Apaštalų išpažinimo paaiškinimas. Apaštalų išpažinimas yra ankstyviausias, arba seniausias, bažnyčios išpažinimas. Ir jau čia matome vieną iš svarbiausių Bibliją atitinkančio išpažinimo savybių – jis išlieka teisingas per amžius.

Jo nereikia keisti sulig kiekviena karta, nes jis kalba apie nekintančius dalykus. Taigi tikslus išpažinimas sujungia kartas. Jis primena, kad Jėzaus Kristaus bažnyčia neprirakinta prie vieno kurio nors šimtmečio ar vienos vietos. Kitaip tariant, yra tam tikri bendri dalykai, kuriais šimtus metų tikėjo krikščionys. Tik pagalvokite: kai šiandien išpažįstame savo tikėjimą Apaštalų išpažinimo žodžiais, susijungiame su visais iki mūsų gyvenusiais tikinčiaisiais. Argi tai neparodo, kad iš tiesų yra tik vienas Viešpats ir vienas tikras tikėjimas?

Studijuodami Heidelbergo katekizmą mes kaip tik tai sieksime parodyti, atsigręždami į Šventąjį Raštą. Mūsų išeities taškas bus katekizmas, tačiau galutinis atramos taškas – Biblija. Tik įsitikinę, kad katekizmas atitinka Dievo Žodį, turėsite tokį užtikrintumą, apie kokį Lukas kalbėjo Teofiliui. Iš to paaiškėja, kad mes niekada neturime prilyginti katekizmo Biblijai. Jeigu mano atlasas rodo kažką, kas neatitinka to, ką iš tikrųjų randu žemės paviršiuje, juk nesakysiu: „Pasaulis neatitinka mano žemėlapio.“ Ne, taisyti reikės atlasą, o ne pasaulį. Taip yra ir su visais išpažinimais. Mums jie niekada nebus tas pats, kas Biblija. Jeigu išpažinimas kuriuo nors atžvilgiu neatitiks Biblijos, turėsite tai uoliai pripažinti. Tačiau išmintingas žmogus bus atsargus. Jis pirmiau kelis kartus patikrins ir tik tada prieis prie tokios išvados. Heidelbergo katekizmas buvo tikrintas daugybę kartų daugelio krikščionių, kurie įsitikino, kad jis atitinka Šventąjį Raštą. Tikimės, kad per šias pamokas galėsime atskleisti, kodėl visiškai pritariame jų išvadai. © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

18

Heidelbergo katekizmas

Pamokos klausimai 1. Paaiškinkite, kodėl išmintinga pradėti mokytis krikščionių tikėjimo iš katekizmo.

2. Kuo katekizmas panašus į kelių žemėlapį?

3. Koks išpažinimas nagrinėjamas Heidelbergo katekizme?

4. Remdamiesi Luko 1, 1–4 paaiškinkite, kas turėtų būti absoliutus mūsų autoritetas.

Klausimai svarstyti ir diskutuoti 1. Kokie dideli pavojai kyla bažnyčioms, kurios nepraktikuoja išpažinimų?

2. Kodėl kiekviena bažnyčia privalo turėti išpažinimą (galbūt neužrašytą), nors ir tvirtina, kad tokio neturi? Kas nutinka, kai kas nors bažnyčioje ima skelbti klaidingą mokymą?

3. Jeigu Dievas norėjo, kad mes naudotumės išpažinimais, kodėl Jis nė vieno neužrašė Biblijos pabaigoje? (Užuomina – kaip išpažinimai funkcionuoja bažnyčioje?)

4. Daugeliui būna sunku skaityti Bibliją, nes jie nesupranta jos bendros struktūros ir nežino pagrindinių mokymų. Kaip išpažinimo tyrinėjimas padėtų įveikti šį sunkumą?

© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

Pirmoji Viešpaties diena • Šventojo Rašto vietos: Pradžios 1–11; Hebrajams 2, 14–18; Titui 2, 11–14

Heidelbergo katekizmą sudaro 129 klausimai ir atsakymai. Jie išdėstyti pagal planą. Pirmieji du klausimai ir atsakymai – įvadiniai. Paskui pateikiamos trys pagrindinės dalys: pirmojoje (3–11 klausimai / atsakymai) kalbama apie žmogaus nuodėmę ir vargą, antroji (12–85 klausimai / atsakymai) parodo išvadavimo kelią, trečioji (86–129 klausimai / atsakymai) atskleidžia dėkingumą, kurio tikimasi iš tų, kurie yra išgelbėti. Toliau šioje dalyje nagrinėsime įvadinius klausimus ir atsakymus.

1. Klausimas. Kas yra jūsų vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?

Atsakymas. Aš su kūnu ir siela, būdamas ir gyvas, ir miręs, nepriklausau sau pačiam, o savo ištikimajam Gelbėtojui Jėzui Kristui, kurio brangus kraujas visiškai atpirko visas mano nuodėmes bei išvadavo mane iš visokeriopos šėtono galios ir kuris taip mane saugo, kad be dangiškojo Tėvo valios man nuo galvos nenukris nė vienas plaukas. Taip pat visa turi tarnauti mano išgelbėjimui, todėl per Savo Šventąją Dvasią Jis užtikrina man amžinąjį gyvenimą ir uždega mane nuoširdžiai trokšti ir rengtis gyventi su Juo. 2. Klausimas. Kiek dalykų turite žinoti, kad šioje paguodoje galėtumėte laimingai gyventi ir numirti?

Atsakymas. Tris. Pirma, kokios didžiulės mano nuodėmės ir vargas. Antra, kaip aš esu išvaduotas iš visų savo nuodėmių ir vargo.

Trečia, koks turiu būti dėkingas Dievui už tokį išvadavimą. © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

20

Pirmoji Viešpaties diena

Katekizmas prasideda nuo klausimo, kuris labai svarbus kiekvienam iš mūsų. Suprantame mes tai ar ne, mums reikia paguodos. Mums reikia paguodos, nes esame Adomo ir Ievos palikuonys. O būdami jų palikuonys, esame (net jeigu to nežinome) nuodėmėje ir varge.

Pirmuosiuose Biblijos skyriuose (Pr 1–6) skaitome apie žmogaus sukūrimą ir jo nuopuolį. Kai Adomas ir Ieva nusidėjo Dievui, įvyko esminių pasikeitimų. Dievas išvijo juos iš Edeno sodo. Jų charakteris tapo nuodėmingas. Nuodėmė paplito pasaulyje. Prasidėjo nusikaltimai ir nedorybės.

Pasaulis tapo pavojinga vieta. Nuo smurto, ligų ar senatvės žmonės galiausiai mirdavo. Kitaip tariant, per pirmus šešis Biblijos skyrius Dievas pasako mums, kad praradome kažką, panašų į „dangų žemėje“ (Edeno sode), ir atsidūrėme pasaulyje, kuris ėmė panašėti į pragarą. Mes niekada nesuvoksime tiesos apie save, kol gerai nepagalvosime apie tai, kas įvyko. Šių dienų pasaulis kai kuriais atžvilgiais geresnis nei tas, kuris buvo prieš didįjį tvaną, užklupusį Nojaus dienomis. Mat anuomet Dievas suteikė žmonijai keletą dalykų, kad pažabotų blogio galią žemėje ir sumažintų iš jo kylantį vargą. Pirmiausia Dievas suskaldė žmoniją – privertė žmones kalbėti skirtingomis kalbomis (Pr 11).

Dėl to nūnai blogio plėtra nėra absoliučiai visuotinė. Įvairios tautos, užuot susivienijusios daryti blogį, labiau linkusios varžytis dėl valdžios – viena su kita. Be to, Dievas atidavė į pasauliečių valdovų rankas kalavijo jėgą, kad sulaikytų žmones nuo blogio, kurį jie priešingu atveju sėtų.

Būtent todėl mes turime policiją, nacionalines kariuomenes ir laivynus, sulaikančius agresiją. Dievas šiomis priemonėmis stabdo ir riboja blogio plitimą. Pagaliau svarbiausia – Dievas įsteigė bažnyčią, esančią pasaulyje, bet kitokią nei jis. Būdama ištikima šventajam Dievo Žodžiui, ji taip pat gerokai prisideda prie blogio siautėjimo stabdymo. Dėl šių priežasčių šiandien pasaulis nėra toks blogas, kaip buvo prieš tvaną. Pirmieji Pradžios knygos skyriai yra be galo svarbūs, nes pasakoja, kas nutiko tuo istorijos laikotarpiu, kai Dievas dar nebuvo davęs pasauliui šių pakeitimų.

Iš pradžių Dievas leido blogiui plisti, galima sakyti, nevaržomai, kad visos ateities kartos žinotų, kokia didžiulė iš tikrųjų yra žmogaus nuodėmė ir vargas. Ir nors šiandien galime būti labai dėkingi už tai, kad nuodėmė pasaulyje šiek tiek pažabota, iš šios Šventojo Rašto informacijos turime suprasti, kad mūsų, žmonių, padėtis iš esmės vis tiek yra beviltiška. Tiesiog stabtelėkite ir pagalvokite apie milijonus žmonių, žuvusių per karus. © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

1–2 klausimai

21

Pamąstykite apie visus, kurie buvo persekiojami ir kankinami. Pagalvokite apie kančią tų, kurie buvo alinami ligų. Prisiminkite nusikaltimus ir vargus, kurie kyla dėl blogio. Tik pamąstykite, koks vargas visą gyvenimą praleisti kalėjime!

Tai liūdna pasaulio, kuriame gyvename, tikrovė. Tačiau tai tik keletas akivaizdžiausių dalykų. Štai, pavyzdžiui, mažas miestelis. Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti labai ramus ir mielas. Tačiau jei viską žinotume apie jame gyvenančius žmones, kone kiekvienuose namuose mums prieš akis atsivertų labai rimtos problemos. Antai jauna našlė, palaužta sielvarto, – neseniai nužudė jos vyrą. Už kelių kiemų gyvena širdgėlos prislėgti tėvai, mat jų mažylis išvydo pasaulį stipriai apsigimęs. Kitą šeimą drasko vyro ir žmonos nesutarimai. Dar kituose namuose siautėja maištingi paaugliai.

Tad argi stebina, kad katekizmas – kaip ir Biblija – kalba apie mūsų nuodėmes bei vargą? Taip, mūsų, žmonių, padėtis iš tikrųjų yra tragiška.

Bet keisčiausia, kad daugybė žmonių nenori to pripažinti. Jie daro viską, kad tik nusigręžtų nuo nemalonios tiesos. Girtauja. Šėlsta vakarėliuose. Svaiginasi narkotikais. Pasineria į fantazijų kupiną televizijos pasaulį. Deja, nė vienas iš šių nuklydimų negali pakeisti nemalonių faktų.

Taigi svarbiausia – drąsiai pažvelgti į savo tikrąją padėtį ir tada rasti sprendimą. Štai kodėl antrame katekizmo atsakyme parašyta, kad, norėdami rasti sprendimą, turime žinoti tris dalykus. Pirmiausia turime suprasti nemalonią tiesą apie savo tragišką padėtį. Kai tai suvoksime, galime sužinoti, kad išeitis tikrai yra. Toji išeitis – Viešpaties Jėzaus atliktas išgelbėjimo darbas.

Visa tai aiškiai išdėsto Heidelbergo katekizmo 2-as klausimas / atsakymas. Tai išsamus viso katekizmo planas, kuris atsiskleis studijuojant. Tačiau pirmiausia atkreipkite dėmesį, kad 1-as klausimas / atsakymas pateikia visko, kas bus pasakyta, apibendrinimą. Mat, užduodamas klausimą: „Kas yra jūsų vienintelė paguoda?“, katekizmas apie kai ką jau užsimena. Užsimena, kad esame vargšai nusidėjėliai, todėl mums reikia rasti paguodą. O kaip rasti paguodą, apibendrinama pirmame atsakyme. Užbaigtas Viešpaties Jėzaus Kristaus darbas teikia būtent tą paguodą, kurios mums reikia. Ją turėdami, neabejotinai būsime dėkingi – taip labai, kad norėsime gyventi dėl Jėzaus.

Sakykime taip: „Kas padaro žmogų krikščionimi?“ Argi ne paprastas faktas, kad krikščionis turi tikrą paguodą (besiskiriančią nuo daugybės klastočių, kurias šiandien matome aplinkui)? O kur yra ši paguoda? © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

22

Pirmoji Viešpaties diena

Atsakymas būtų dvilypis: tame, ką Jėzus jau padarė dėl manęs, ir tame, ką Jis vis dar dėl manęs daro. Išsamiau tai aptarsime vėliau, o kol kas užteks trumpai įvardyti, kas tai yra. Darbas, kurį Kristus jau atliko už mane, yra toks – Jis sumokėjo mano nuodėmės kainą. Kol toji kaina nebuvo sumokėta, aš priklausiau šėtonui. Tačiau visiškai ją sumokėjus, velniui nebesu pavaldus. Biblijoje pasakyta taip: „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Hbr 2, 14–15). Kad šis išvadavimas įsigaliotų, Kristus patenkino Dievo teisingumo reikalavimus.

Tačiau ir dabar Jėzus dar daug ką daro dėl Savo tautos. Jam visiškai pavaldu visa, kas yra danguje ir žemėje (Mt 28, 18–20). O kadangi „Viešpats ištikimas“, Jis „sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto“ (2 Tes 3, 3). Jis tai daro viską valdydamas pasaulyje ir per mumyse gyvenančios Savo Šventosios Dvasios jėgą.

Taigi žmogaus vargas yra didelis. Tačiau Jėzaus Kristaus darbas dar didesnis. Dėl to užkluptas sielvarto galiu džiaugtis. Mat priklausau – kūnu ir siela, dabar ir per amžius – savo Gelbėtojui Jėzui. Jis pažadėjo pasidalyti Savuoju paveldu su Savo tauta. Tas paveldas apima daugelį dalykų – pernelyg daug, kad čia išvardyčiau. Vis dėlto vieną reikia paminėti – tai mirtis.

Kaip vėliau paaiškės, Kristus įveikė mirtį. Dėl to, nors žmogui ir skirta kartą numirti, net mirštant mirties geluonis tikintiesiems yra pašalinamas.

Mirtis neturi galios žeisti mus taip, kaip ji gali žeisti (ir žeidžia) tuos, kurie netiki Jėzų kaip savo Gelbėtoją. O kai šių laikų pabaigoje mūsų Viešpats sugrįš, bus sunaikinta ir pati mirtis – kai Jis prikels mus iš kapo ir pasidalys Savo šlove. Kitaip tariant, mes būsime visiškai išlaisvinti iš visų nuodėmių ir jų užtrauktų padarinių. Tad argi reikia stebėtis, kad taip nuostabiai išgelbėtas žmogus „nuoširdžiai trokšta, vadinasi, ir yra pasirengęs gyventi“ dėl tokio Gelbėtojo? Kaip mes galėtume elgtis kitaip?

Tegu Dievas leidžia jums tai suprasti ir patirti, klausantis šio garbingo mokytojo, vadinamo Heidelbergo katekizmu, pamokų.

Pamokos klausimai 1. Apie ką kalbama trijose pagrindinėse Heidelbergo katekizmo dalyse?

2. Kaip kiekviena iš šių trijų pagrindinių dalių aptariama katekizmo 1-ame klausime / atsakyme?

© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

1–2 klausimai 3. Kodėl mums reikia paguodos?

4. Kuo žmonės šiandien pakeičia tikrąją paguodą?

5. Kodėl tik krikščionys turi tikrąją paguodą?

Klausimai svarstyti ir diskutuoti 1. Daugelis šiandien neapkenčia minties apie priklausymą kažkam. Kaip manote – ar gerai kam nors priklausyti? Kam? 2. Ar tikite, kad viskas, kas vyksta, iš tikrųjų yra Dievo rankose?

3. Ar amžinasis gyvenimas – tik tuščia religinė sąvoka?

4. Ar velnias egzistuoja iš tikrųjų? O gal tai tik blogio personifikacija?

5. Kodėl kiekvienas turėtų „nuoširdžiai“ trokšti gyventi dėl Jėzaus Kristaus?

© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė.

23