Issuu on Google+

2 SKYRIUS Pagrindinė atkaklaus žmogaus teisė ir kaip kiti ją pažeidžia Visi kartais patenkame į keblias situacijas. Tarkime, draugas paprašo paimti iš oro uosto jo tetą, atskrendančią iš Paskagulos šeštą valandą vakaro. Šis prašymas reiškia trenktis piko valandomis per spūstis į oro uostą ir tada atgal šnekučiuojantis su teta, kurios visai nepažįstate, neišsiduodant, kad būtumėte be galo laimingas, jei ji nuspręstų niekur neskristi. Tada pradedate save racionaliai įkalbinėti: „Jis mano draugas. Jei mano teta atskristų, jis neatsisakytų.“ Tačiau įkyrios mintys irgi neduoda ramybės: „Bet niekada nesu jo prašęs ką nors iš kur nors atvežti. Visada pasirūpinu tuo pats. Jis man net nepaaiškino, kodėl negali to padaryti. Kodėl tetos negali pasiimti jo žmona?“ Tokiose situacijose apima vienas ir tas pats jausmas: „Kai sakau „ne“, jaučiuosi kaltas, bet jei pasakysiu „taip“, nekęsiu pats savęs.“ Kai tai sau pasakote, jūsų tikrieji norai kertasi su vaikystėje įgyta patirtimi ir galvon neateina nė viena išganinga mintis, kaip išspręsti šį konfliktą. Ką pasakyti draugui? Jei atsisakysiu, ar jis įsižeis ir pasijus atstumtas? Ar jis nebebendraus su manimi? Ar nepagalvos, kad esu savanaudis ir nedraugiškas? Jei atsisakysiu, ar tai reikš, kad esu bejausmis kalės vaikas? Gerai, neatsisakysiu, bet kodėl man tai nutinka nuolat? Gal aš koks mulkis? Ar tokią kainą reikia sumokėti norint sutarti su kitais žmonėmis? Tokius klausimus diktuoja konfliktas su kitu žmogumi. Norime vieno, o draugas, kaimynas ar giminaitis mano, tikisi, viliasi arba netgi manipuliuoja versdamas mus daryti visai ką kita. Išgyvenate vidinę krizę, nes norite daryti tai, ko trokštate pats, bet bijote, kad jūsų draugui tai nepatiks. Galbūt darote klaidą, galite jį įžeisti ir jis jus atstums, nes pasielgėte savanaudiškai. Galbūt bijote, kad prie-

34


žastys, dėl kurių renkatės elgtis taip, kaip norite pats, nėra pakankamai „pagrįstos“ (jums nelūžo koja ir jūsų neieško policija – tai kodėl negalite nuvažiuoti į oro uostą?). Kai bandote daryti tai, ko norite, vėl leidžiate kitiems versti jus pasijausti nesusipratėliu, sunerimti ar jausti kaltę – trys baisios emocijos, išugdytos vaikystėje, kai nenorėdavote daryti to, ką liepdavo kiti. Šito konflikto bėda yra ta, kad jūsų manipuliuojamoji pusė nedvejodama sutinka su tuo, kad kažkas kitas turi mus valdyti ir versti taip jaustis. Mūsų įgimta atkaklioji pusė užblokuojama vaikystėje, tad į kitų manipuliaciją irgi atsakome manipuliacija. Tačiau toks sprendimo ieškojimas nėra naudingas. Manipuliavimas kitu suaugusiuoju ne tas pat, kaip manipuliavimas vaiku. Jei manipuliuosite suaugusiųjų emocijomis ir jų įsitikinimais, jie atsakys jums tuo pačiu. Tada manipuliuosite toliau ir žaidimas bus be pabaigos. Pavyzdžiui, bandydamas išsisukti, kad nereikėtų paimti tetos iš oro uosto, suregsite panašų dialogą, nors jūsų žodžiai ir frazės gal bus gudriau parinkti: JŪS: Dieve, Hari! Aš toks būnu pavargęs po darbo (bandote sukelti Hariui kaltės jausmą: „Kaip galima prašyti pavargusio draugo per kamščius kažkur trenktis?“ Bet Haris žino: „Nė velnio! Per tuos pačius kamščius iriuosi kiekvieną dieną penktą vakaro“). HARIS: Pagyvenęs žmogus gali išsigąsti nepažįstamame oro uoste, kai niekas jo nepasitinka (bandoma sukelti kaltę: „Koks beširdis gali palikti vargšę moterį vien dėl to, kad yra šiek tiek pavargęs“, tuo metu jūs galvojate: „Kas per jautrumas! Nugyvenus penkiasdešimt metų su Paskagulos uodais ji ištverminga kaip eržilas“). JŪS: Man visai ne pakeliui... (bandote sukelti kaltę: „Man tikrai bus sudėtinga, jei priversi mane ją paimti“, bet Haris sako sau: „Žinau, bet neatstosiu, ne sykį tą darei ir tebesi gyvas“). HARIS: Jei bandyčiau pats ją paimti, nenusigaučiau į oro uostą iki pusės aštuntos (duoda suprasti, ko turbūt nesuprantate: „Man tektų važiuoti dar ilgiau ir sudėtingiau

35


nei tau“, o jūs galvojate: „Iš kur jis važiuoja? Tas oro uostas jam turbūt net arčiau nei man“). Šis manipuliatyvus pokalbis yra ne apie tai, kas važiuos į oro uostą, bet kuris kurį privers jaustis kaltesnį. Po tokio pašnekesio būsite suirzęs ar sunerimęs, nesvarbu, kaip besistengtumėte išvengti šių jausmų. Jei jie nebus tinkamai, brandžiai ir atkakliai „išventiliuoti“, ilgainiui prasiverš per barnius ar pasišalinimu iš konflikto. Galutinis šio neišspręsto vidinio konflikto tarp mūsų pačių norų ir vaikystėje susiformavusių įsitikinimų rezultatas nykus: daryti tai, ko nori kiti, suirzus, apėmus slogiai nuotaikai, vengiant žmonių ir prarasti savigarbą; piktai daryti tai, ko norite, atstumiant kitus žmones ir taip pat prarasti savigarbą arba pabėgti iš konflikto ir nuo jį sukeliančių žmonių bei vėl prarasti savigarbą. Pirmas žingsnis į atkaklumą – suprasti, kad niekas neturi tei­ sės manipuliuoti jūsų emocijomis ar elgesiu, jei neleisite to daryti. Norint sustabdyti tokį manipuliavimą, svarbu atpažinti, kada žmonės bando jumis manipuliuoti: ką jie sako, kaip elgiasi, ar mano, kad valdo jūsų emocijas ir elgesį. Tam, kad pavyktų sustabdyti manipuliacijas, reikia peržvelgti iš vaikystės atsineštas nuostatas ir supratimą, padedantį kitiems žmonėms lengvai mumis „žaisti“. Nors žodžių ir būdų, kuriais manipuliuojama, yra begalė, per savo klinikinę patirtį su neatkakliais pacientais pastebėjau dažniausius lūkesčius, puoselėjamus apie save ir kitus. Šių lūkesčių sukeltas manipuliatyvus elgesys pastebimas ne tik tarp besikreipiančiųjų pagalbos. Vaikiškais lūkesčiais ir jų nulemtu elgesiu paminame savo orumą ir savigarbą. Jei mūsų lūkesčiai apie save yra tokie pat, kaip ir manipuliuotojų, paklūstame jiems pamindami savo orumą ir savigarbą, atsisakydami patys tvarkyti savo gyvenimą ir kontroliuoti elgesį. Šiame ir kitame skyriuje kalbėsime apie vaikystėje susiformavusius įsitikinimus, kaip „turėtume“ elgtis, kad netektų griebtis primityvių konfliktų sprendimo būdų, tokių kaip agresyvus elgesys supykus ar pasišalinimas išsigandus. Šie įsitikinimai yra daugybės manipuliacijų, verčiančių vykdyti kitų norus, pamatas. Jie prieš-

36


tarauja mūsų kaip sveikų, emociškai stabilių atkaklių asmenybių teisėms. Šiame ir kituose skyriuose supažindinsiu su įsitikinimais ir teisėmis į atkaklumą, nes jas bergždžiai pažeidžiame kiekvieną dieną bandydami išvengti agresyvaus elgesio ar pasišalindami iš konflikto. Mūsų teisės būti atkakliems yra pagrindas, nuo kurio kiekvienas asmuo gali pradėti kurti sveikus santykius. Dėl šių teisių tarp žmonių užsimezga pozityvūs ryšiai, tokie kaip pasitikėjimas, atjauta, nuoširdumas, artumas ir meilė. Be šių teisių, leidžiančių atskleisti savo individualumą, pasitikėjimas nutiesia kelią įtarimams, atjauta virsta cinizmu, nuoširdumas ir prisirišimas išnyksta, o tai, ką vadiname meile, įgauna karstelėjusį skonį. Daugelis žmonių vengia parodyti tikrus jausmus, tokius kaip meilė ar prisirišimas, nes bijo būti atstumti ir nežino, kaip tai išgyventų. Tačiau jei jie žinotų, jog, nepaisant kliūčių, jie yra pajėgūs įveikti tuos sunkumus, net atstūmimą, jie nebebijotų rodyti švelnumo, artumo ar meilės. Norėčiau tikėti, kad būti atkakliam reiškia pasitikėti savimi ir savo galimybėmis! „Nesvarbu, kas man nutiktų, esu pasirengęs viską atlaikyti.“ Čia pateiktas atkaklios asmenybės teisių sąrašas, sudarytas iš pareiškimų apie mus, apie mūsų atsakomybę už save ir mūsų pačių gerovę, apie žmogiškąsias savybes, kurių galima iš mūsų tikėtis. Panagrinėkite pirmąją teisę į atkaklumą, iš kurios kilo visos kitos teisės: mūsų teisė būti vieninteliu vertintoju to, kuo esame ir ką darome. O dabar pažiūrėkime, kaip leidžiame kitiems ją pažeisti, aptardami įvairius santykius.

Pirmoji teisė į atkaklumą Jūs turite teisę vertinti savo paties elgesį, mintis ir emocijas bei prisiimti atsakomybę už jų pasekmes Jūs turite teisę būti vieninteliu savo paties vertintoju: paprasta ir išmintinga. Ši teisė suteikia galią valdyti savo mintis, jausmus ir elgesį, tačiau kuo labiau esame neatkaklūs ir paveikti manipuliacijų, tuo labiau jos kratomės.

37


Kodėl taip yra? Kodėl tokį paprastą dalyką – kiekvieno teisę būti vieninteliu savęs vertintoju – nėra paprasta įgyvendinti? Jei laikotės šios atkaklios teisės, prisiimate atsakomybę už save. Tuos, kurie bijo kitų, ir mano, kad žmones reikia valdyti, jūsų nepriklausomybė trikdo. Tie, kuriuos trikdo kitų nepriklausomybė, mano, kad žmonės, su kuriais jie bendrauja, turi būti valdomi, nes patys jaučiasi bejėgiai. Šis bejėgiškumo jausmas – tai nesėkmių dėl neatkaklaus požiūrio, įsitikinimų ir elgesio bendraujant su kitais rezultatas. Jei aplink atsiranda nepriklausomų, savarankiškų žmonių, jiems atrodo, kad jų pačių tikslai ir laimė priklauso nuo tų savarankiškųjų užgaidų ir malonės. Kai nesame savo paties vertintojai, tampame bejėgiais savo gyvenimo šeimininkais, nežinančiais deramo elgesio taisyklių. Kuo nesaugesni jaučiamės, tuo labiau baiminamės nežinodami, kaip elgtis. Kai jaučiamės itin nesaugūs ir sunerimę, patys imame kurti taisykles, kad pasijustume geriau. Pavyzdžiui, daugumoje miestų nėra priimta jokių įstatymų, kaip kiekvienas gyventojas turėtų tuštintis, nors tai svarbu visuomenės sveikatos požiūriu. Jeigu jūs vidury dienos pritūpėte nusilengvinti už krūmo centrinėje gatvėje, jus gali suimti už aplinkos teršimą, bet ne už šį konkretų teršimo būdą. Nėra jokių taisyklių, kaip turime tuštintis. Šiuo atveju jūsų elgesys nelabai skirsis nuo kitų elgesio tuštinantis, nors būdų tam yra daugybė. Ar viešajame tualete yra įprasta kalbėtis su žmogumi gretimoje kabinoje? Ką pagalvotumėte, jei jus užkalbintų? Aš nežinau, bet spėju, kad pasijusčiau kvaištelėjęs. Tokioje vietoje dar niekas su manimi nėra kalbėjęs. Kai stoviu prie viešojo tualeto pisuarų tarp kitų vyrų, ar galima būtų pasidomėti, ką šalia stovintis asmuo veikia? Ką jis pagalvotų, jei pastebėtų jus į jį spoksantį? Ar galima bandyti išrašyti šlapimo srovele savo inicialus ant pisuaro? Koks nustatytas būdas dėl paskutinio šlapimo lašo? Staigus nutraukimas? Arogantiškas „salto“? Orus nupurtymas? Jei nėra taisyklių ir man niekad niekas jų nesakė ar neteko skaityti, kodėl visi vyrai kartu su manimi atėję į tualetą elgiasi vienodai ir nė vienas nedemonstruoja savų išradimų? Jei jie tokie pat kaip aš, tada jie taip pat patys sugalvojo taisykles, kaip elgtis viešajame tualete. Ir nors šis mano pateiktas

38


pavyzdys atspindi tik nedidelę dalį mūsų elgsenos, būtent elgesys minėtoje vietoje yra itin susaistytas nerašytų taisyklių. Tas pats nesaugumo jausmas, verčiantis kurti elgesio valdymo taisykles, veikia ir didesniu mastu. Koks yra „teisingas“ būdas užsiimti seksu? Įprasta misionieriaus poza? O kaip Kamasutros įmantrybės? Jei tai irgi priimtina, kodėl kai kuriose šalyse ji buvo išleista visai neseniai? Kaip kitų kultūrų šalyse pasakytumėte mamai, kad ji nepriekabiautų prie jūsų žmonos? Kokios yra mamų ir marčių bendravimo ir tarpusavio elgesio taisyklės? Kodėl žmona nesiima pati spręsti šios problemos? Ar tik sūnūs turi aiškintis su savo mamomis? Iš kur atkeliavo visos šios „teisingo“ elgesio taisyklės? Atsakymas paprastas. Mes patys kuriame taisykles pagal vaikystėje susiformavusius įsitikinimus. Pagal juos manipuliuojame kitais žmonėmis, valdome jų elgesį, pažeisdami jų atkaklias teises ir taip sumažindami savo pačių nesaugumo jausmą, kai nežinome, kaip elgtis ir kaip įveikti kliūtis. Tačiau kai elgiamės kaip vieninteliai savęs vertintojai, kitų primestos taisyklės visų pirma turi būti priimtinos mums patiems, ignoruojame jas, jei neatkaklūs žmonės naudojasi jomis norėdami mus valdyti. Neatkaklus žmogus nenorės, kad kitas naudotųsi savo atkakliomis teisėmis ir galiomis, nes tai turės įtakos ir jų tarpusavio santykiams. Saugodamas save, jis manipuliuos taisyklėmis ir normomis, kas teisinga, o kas ne, sąžiningumu, priežastimis ar logika siekdamas sukontroliuoti elgesį, kuris gali prieštarauti jo asmeniniams norams. Manipuliuotojas stengsis primesti taisykles, kad galėtų valdyti jūsų elgesį. Tokio bendravimo bėda ta, kad manipuliuotojas nežino, jog vienintelis teisingas kelias į pokyčius yra pripažinti, kad jam reikia pokyčių. Norint aptarti savo poreikius, tereikia juos tik išsakyti. Ar manipuliuotojo naudojama taktika, kuria bando įtikinti jus, kas yra „teisinga, klaidinga, dora ar logiška“, reiškia, kad visos taktikos yra manipuliatyvios? Ar tai reiškia, kad jei pasitikite taisyklėmis ir naudojama taktika santykiams supaprastinti ir palengvinti, tampate atviras manipuliacijoms? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti „taip“ arba „ne“. Jei tai labiau susiję su tuo, kaip ši taktika bus naudojama, tuomet atsakymas greičiausiai yra „taip“,

39


atsižvelgiant ir į tai, kaip ši taktika buvo sugalvota ir kokie konfliktuojančių žmonių santykiai. Kaip taisyklės santykiams gali būti naudingos arba žalingos? Kaip atskirti taktiką, kuria manipuliuojama, nuo taktikos, kuri (kaip veiksmingi kompromisai) palengvina situaciją, suteikia jai daugiau stabilumo ir sumažina chaosą? Pirma, visos taktikos ir taisyklės bet kokiuose santykiuose yra sugalvotos bendraujančių žmonių. Jei sukuriamas vienas planas, galima sukurti dar dešimtis kitų planų, kurie duos daugmaž tą patį rezultatą. Tarkime, jei jūs ir jūsų verslo partneris susitariate, kad vadovausite biurui, o jis užsiims viešaisiais ryšiais, tai nėra vienintelis įmanomas susitarimas. Jūs galite tvarkyti apskaitą, pasisamdyti buhalterį pusei etato ar sugalvoti dar aibę variantų tam pačiam rezultatui gauti, t. y. sėkmingai plėtoti verslą, kur abu darote tai, ką norite. Jeigu prižiūrėsite vaikus, kol vyras dirbs, tai bus vienoks susitarimas. Tačiau galite pasidalinti atsakomybę su juo, pasamdyti auklę, vesti vaikus į darželį, palikti pas senelius, tada susirasti darbą – galite sugalvoti daugybę kitų variantų. Viskas jūsų rankose. Antra, tam, kad geriau suprastumėte, kaip taktika gali būti panaudota gyvenimui palengvinti arba pažeisti jūsų teisę spręsti pačiam, visus santykius su žmonėmis reiktų suskirstyti į tris kategorijas: 1) verslo arba formalūs santykiai; 2) valdžios ir pavaldinių santykiai; 3) lygiaverčiai santykiai. Kuriai grupei priskirsite santykius, priklauso nuo prieš pirmą jūsų susitikimą vyraujančių bendravimo taisyklių. Kad ir kaip iš pradžių atrodo, iš visų turimų santykių verslo santykiai turi konkrečiausias bendravimo taisykles dar prieš jiems atsirandant. Šios taisyklės gali būti išdėstytos kaip teisinis kodeksas ar sutartis. Pavyzdžiui, du verslo partneriai, parduodami arba pirkdami vienas iš kito, žino arba išsiaiškina iki smulkmenų visus tarpusavio santykius. Vienas paprastai renkasi prekes ir jas perka, kitas gauna už jas pinigus ir pristato pirkėjui. Verslo santykiuose keblumų atsiranda tada, kai viena iš šalių (dažniausiai pardavėjas) imasi manipuliacinės taktikos, dėl kurios nebuvo susitarta iš anksto, o tada kitai šaliai nebeleidžiama būti savo paties vertintoju ir pačiam nuspręsti, ką daryti. Pavyzdžiui: „Mes negalime suremontuoti jūsų radiatoriaus. Už jį atsakingas subrangovas. Jums

40


teks kreiptis į jį“ (suprask: „Kvaileli, nesupranti, kaip čia tvarkomi reikalai?“). Antroji kategorija (2) apima santykius su tam tikra valdžios struktūra, kur dėl bendravimo taisyklių bei naudojamos taktikos būna susitarta iš anksto tik iš dalies. Ne visas elgesys tokiuose santykiuose vyksta pagal iš anksto sutartas taisykles. Čia nuo pat pradžių pastebėsite, kad yra nustatyti vaidmenys ir naudojama taktika, tačiau ne visi jų veiksmai ir elgesys sureguliuoti kaip verslo santykiuose. Šios kategorijos santykių pavyzdys galėtų būti vadovo ir jo pavaldinio ryšys. Mano santykiuose su vadovu ne visos elgesio taisyklės buvo aiškiai išdėstytos ir dėl jų susitarta iš anksto. Aš galiu numanyti, kaip dera su vadovu bendrauti darbe, tačiau kaip elgtis po darbo? Kas moka bare už gėrimus? O kas renkasi barą? Ir kaip elgtis darbe, tarkime, kai iš vadovo išgirstate tai, dėl ko nesate taręsis, pavyzdžiui, naujas projektas, darbas laisvadieniais, savaitgaliais arba viršvalandžiai, už kuriuos nemokama? Tokiuose santykiuose problemos iškyla tada, kai manipuliatyvi taktika pradedama naudoti ten, kur nebuvo jokio išankstinio susitarimo ir todėl negalite patys nuspręsti, kaip elgtis. Pavyzdžiui, jūsų vadovas teniso aikštelėje nebėra jūsų vadovas (ačiū Dievui!), bet kodėl už jį atliekate visus organizacinius reikalus, kai einate žaisti kartu? Kaip tai nutinka? Pasibaigus darbo valandoms ir jums keliaujant namo vadovas nebėra jūsų vadovas, tad kodėl užvežate jo kostiumą į valyklą? Tai dar labiau erzina nei situacija teniso aikštelėje, nes piktinatės būdamas jo tarnu, bet nieko jam nesakote! Taip nutinka tada, kai savavališkai primestos taisyklės pradedamos taikyti ten, kur nėra reikalingos jokios taisyklės. Tokia taktika primetama be jūsų sutikimo, o jos tikslas – valdyti jūsų elgesį ir tai pažeidžia teisę priimti sprendimus pačiam. Kitas vadovo ir pavaldinio santykių pavyzdys yra ryšiai tarp vaikų ir jų tėvų. Galite nesunkiai pastebėti, kaip tėvai įsijaučia į vadovaujančius vaidmenis: tėvo ar motinos, pagalbininko, mokytojo, slaugytojo, gynėjo, pavyzdinio elgesio, drausmintojo, sprendimų priėmėjo ir teisėjo. Tada vaikai tampa pavaldiniais, mokiniais, pacientais, prašytojais ir t. t. Metai bėga, vaikai auga ir vis labiau

41


suvokia, kad yra patys atsakingi už savo gerovę. Senajam tėvo ir vaiko modeliui ateina laikas atsinaujinti. Vaikui įgyjant vis daugiau pasirinkimo laisvės, mažiau reikia laikytis bendravimo taisyklių, nes kažkada teks pačiam būti atsakingam už savo gyvenimą. Turbūt prisimenate, kad tėvų ir vaikų vaidmenims susilyginus tėvai ir vaikai gali pasidalinti savo jausmais, laimėjimais ir bėdomis, nors paprastai šis dalijimasis nepasiekia tokio artumo, kad tarp abiejų pusių užsimegztų lygiaverčiai santykiai. Dažnai dėl neišmanymo ar dėl nesaugumo įsikibę į priprastas, saugias, bet pasenusias tarpusavio bendravimo taisykles tėvai suteikia vaikams laisvę, tačiau patys lieka prie pirminių visažinių tėvų ir motinų vaidmenų ir taip pažeidžia vaikų atkaklią teisę būti savo paties vertintojais. Dėl tokio pasipriešinimo neišvengiamiems pokyčiams vaikai atitolsta nuo tėvų. Tokios nesėkmingos aplinkybės susiklostė tarp vienos mamos ir jos keturiasdešimtmetės dukros, kol ji pradėjo lankyti terapijos užsiėmimus. Suirzusi, neatkakli dukra nusiraminimą ir pasitenkinimą gyvenimu rasdavo nuolat valgydama ir dėl to dažnai tekdavo imtis griežtos dietos. Kartą laikydamasi dietos, ji kartu su mama išėjo apsipirkti. Pakeliui namo abi užsuko į kavinę. Mama visažiniu „mamos žino geriau“ tonu ėmė įkalbinėti dukrą pasiimti ką nors prie kavos. Nors dukra gynėsi žinanti, ką daro, viskas baigėsi mamos pergale prieš dukros norus. Kol nesibaigė atkaklumo terapijos užsiėmimai, dukra nenorėjo daugiau eiti su mama apsipirkti. Mama manipuliavo dukra (niekas nežino kodėl ir tai nėra svarbu) laikydamasi bendravimo taktikos, nebeaktualios tarp šių dviejų moterų, kurių vienai šešiasdešimt, o kitai – keturiasdešimt. Mama taip pat patyrė sunkumų savo namuose. Jos vyras buvo fiziškai neįgalus ir ji nuolat nesėkmingai imdavosi veiklos, kuri baigdavosi finansiniu ir organizaciniu fiasko, nes moteris neturėjo reikiamos patirties. Dukra troško jai padėti, tačiau nenorėjo per daug įsivelti, nes suprato, kad mama nepasitikės jos patarimais ir nuomone. Ji ir taip buvo nuolatinių mamos apgaulių auka, tad stengėsi laikytis nuošaliau. Tokiems tėvams nepavyko pereiti į naują „suaugęs ir suaugęs“ vaidmenį su savo sūnumis ir dukterimis. Naujas santykių

42


modelis būtų kur kas tinkamesnis artimiems santykiams tarp tėvų ir vaikų užmegzti. Visai kitokie santykiai susiklostė tarp kitos mamos ir jos dukters, kur keturiasdešimtmečiai vis dar lieka vaikais savo tėvams, o šešiasdešimtmečiai tebesijaučia jų tėvais. Šioms moterims teko patirti nemažai skaudžių išgyvenimų. Dukrai sulaukus paauglystės, mirė tėvas. Be visų sunkumų, kurie tuo metu užgriuvo šeimą, per nuolatinius bandymus ir klaidas mama ir dukra išsaugojo pagarbą viena kitos norams ir sprendimams. Dabar mamai penkiasdešimt šešeri ir ji gyvena viena, o jos trisdešimt vienerių dukra ištekėjusi ir augina du vaikus. Abi viena kitai jaučia šiltus jausmus, palaiko viena kitą ir duoda patarimų. Neseniai mama, pasakodama dukrai apie sunkumus gyvenant vienai, pasidžiaugė: „Aš dažnai kalbu tau apie savo bėdas. Tu nevertini vyrų, su kuriais aš susitikinėju. Tu nekritikuoji jų ir nenurodinėji, ką man daryti. Tu tik išklausai, o man išsipasakojus palengvėja. Man tai tikrai svarbu.“ Ši mama gali ne tik priimti pagalbą ir patarimus iš savo dukros – ji taip pat gerbia ribas, kurias nustato jos dukra bendraujant su anūkais ir žentu. Trečioji santykių kategorija – lygiaverčiai santykiai, kai nėra nustatyta jokios bendravimo struktūros. Santykių modelis kuriamas bendraujant per kompromisus, dėl kurių pavyksta susitarti. Šie tarpusavyje susitarti kompromisai (bendravimo taktika) yra naudingi. Jie leidžia santykiams plėtotis be kasdienių derybų, kas, ką, kada ir kodėl daro. Žmonės, kuriuos mokau atkaklumo, dažnai naiviai užsispiria, kad kompromisai privalo būti teisingi. Juos šokiruoja, kai pasakau, kad tam, kad kompromisai būtų naudingi, jie neturi būti teisingi. Jie turi veikti! Kur parašyta, kad gyvenimas yra teisingas? Iš kur ištraukėte tokią nesąmonę? Jei gyvenimas būtų teisingas, visi paeiliui lankytumėmės pietinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje, Karibuose ir pramogautume Prancūzijos Rivjeroje su Rokfeleriais! Tačiau mes sėdime šiame sumautame kabinete ir mokomės atkaklumo! Lygiaverčių santykių pavyzdžiai galėtų būti ryšys tarp draugų, kaimynų, kolegų darbe, įsimylėjėlių, partnerių poroje, suaugusių šeimos narių, pusbrolių ir pusseserių, svainių, brolių ir seserų. Tai

43


santykiai, kai jaučiatės laisvi elgtis taip, kaip norite, bet turite daugiau galimybių būti įskaudinti. Geriausias tokių santykių pavyzdys yra sutuoktiniai. Kai santykiai poroje lygiaverčiai, abu partneriai ieško tinkamų kompromisų, juos derina vienas su kitu pasakydami, ko kiekvienas nori ir ką gali vienas kitam duoti. Čia nėra baimės pasirodyti keistam ar savanaudžiam, pažeisti kažkokias ypatingas taisykles, kaip privalu elgtis žmonai ir vyrui. Atkakliai bendraujant ir dalijantis partneriams nereikia eiti į dažnus kompromisus dėl vienas kito elgesio, jie sprendžia gyvenimiškus klausimus, o ne vienas kitą erzina ar manipuliuoja. Lygiaverčių santykių problemų atsiranda tada, kai vienas arba abu partneriai dėl nesaugumo ar neišmanymo laikosi išankstinio nusistatymo, kaip draugai ar žmonos ir vyrai „turėtų“ elgtis. Pavyzdžiui, pažvelgę į problemiškas santuokas tikriausiai pamatytume, kad vienas arba abu sutuoktiniai mintyse yra sukūrę vaidmenis sau ir savo partneriui. Vieno sutuoktinio sugalvotos taisyklės neleidžia kitam būti savo elgesio santuokoje vertintoju. Tačiau jos realiame gyvenime neveikia: kiekvieno vaidmens esminės detalės turi būti kartu sutartos ir suderintos, jei norima veikti išvien ir susikurti laimingą bendrą gyvenimą. Kuo nesaugesnis kuris nors iš sutuoktinių jaučiasi, tuo greičiau savo sugalvotą ir manipuliatyvią bendravimo taktiką stengiasi primesti. Nesaugus žmogus geriausiai jaučiasi suvaldytoje situacijoje, kurioje yra kiek įmanoma mažiau jam nežinomų dalykų. Nesaugus vyras, norėdamas įveikti savo baimes dėl nevykusio bendravimo, gali primesti savo sugalvotą taktiką žmonai. Jis, tarkime, gali reikalauti, kad žmona nedirbtų, būtų namuose, rūpintųsi vaikais ir nesikištų į piniginius reikalus. Jam net gali atrodyti, kad sutuoktinę reikia bausti ar priversti jaustis kaltą, jei jos nuomonė apie gyvenimą santuokoje yra kitokia. Jis gali tai daryti tuo pat metu gražbyliaudamas apie teisingumą ir lygiaverčius santykius poroje. Toks vyras buvo vedęs vieną mano pacienčių. Ši nelaiminga pora iki santuokos neturėjo socialinės ir seksualinės patirties. Pirmi ir vieninteliai artimi ir lygiaverčiai santykiai buvo tarp jų pačių. Vyro primesta bendravimo taktika dominavo poroje nuo pat

44


santykių pradžios, o jo jauna žmona nebuvo pakankamai atkakli ir savarankiška, kad tam paprieštarautų. Dėl to vienintelis jos bendravimo su sutuoktiniu būdas buvo pasyvi agresija, pasyvus pasitraukimas arba manipuliacija. Po šešerių santuokos metų jie atėjo į terapijos užsiėmimus. Visas santykių problemas ji užsikrovė ant savęs lyg ant karučio su nuleista padanga, vadindama jas „savo seksualine problema“. Nuolatinės vyro manipuliacijos pamažu slopino jos seksualinę trauką sutuoktiniui. Po ketverių nesėkmingų seksualinių santykių metų ji ėmė skųstis orgazmo disfunkcija (frigidiškumu), vaginitu (vaginos sudirgimu), vaginizmu (mėšlungišku vaginos ir tarpvietės raumenų susitraukimu vengiant varpos įvedimo į makštį), dispareunija (skausmingu moteriai lytiniu aktu). Sutuoktinis jos visai seksualiai nebejaudino. Neigdama savo neatkaklumą ir tvirtindama, kad jų vedybinis gyvenimas, išskyrus seksualines problemas, yra geras, moteris pradėjo seksualinės disfunkcijos gydymą. Vaginizmui gydyti bihevioristiniu metodu pakanka trijų savaičių. Jai prireikė trijų mėnesių. Po keleto kitų bandymų išspręsti seksualines problemas buvo pradėta bendra tiriamoji psichoterapija, kuri nedavė jokių rezultatų. Abu sutuoktiniai nesuprato ir nesutiko, kad jų seksualinės problemos susijusios su tarpusavio santykiais. Kai žmonos paklausėme, kodėl nori išspręsti seksualines problemas, ji atsakė: „Tada Čakas būtų laimingas“, bet neužsiminė apie savo seksualinį pasitenkinimą. Ji nesuprato, kad turi puikią progą išlieti visą susikaupusį nepasitenkinimą tokia santuoka. Ši pora netrukus nutraukė psichoterapinę pagalbą. Naujausiomis žiniomis, jie rengiasi skyryboms. Nesaugiai besijaučianti žmona taip pat gali imtis manipuliacinės taktikos norėdama įveikti savo baimes dėl nežinomybės. Ji gali pažeidinėti vyro atkaklumo teisę būti savęs vertintoju elgdamasi su juo švelniai ir netgi globėjiškai, tarytum jis būtų nerūpestingas mažas berniukas. Ji leistų jam dirbti ir juodu išlaikyti, bet stengtųsi kontroliuoti viską, ką jis daro, versdama jaustis kaltą, kai imtų prieštarauti jos griežtoms taisyklėms. Vyras turi patikėti, kad viskas, ką daro žmona, yra gerai bei kad jis nėra savo elgesio vertintojas, kol žmona dar nepradėjo juo manipuliuoti ir taikyti savo

45


sugalvotos manipuliacinės taktikos. Tačiau jei su tokiomis taisyklėmis vyras nesutiks, žmona negalės priversti jų laikytis. Vieno mano paciento santykiai su žmona buvo būtent tokie. Prieš ateidamas į terapiją jis dirbo tinklinės parduotuvės vadovu. Vadovaujant parduotuvei jam teko susidurti su stipriu spaudimu iš išorės ir iš įmonės vadovybės. Dėl neatkaklių įsitikinimų vyras nenubrėžė aiškių savo atsakomybės ribų, taip pat neišsireikalavo palaikymo iš įmonės, todėl jo kaip vadovo karjera netruko ilgai. Atleistas iš darbo melavo žmonai, kad tebedirba, nors tuo metu gavo tik bedarbio išmoką. Kai jam buvo pasiūlytas ne toks įtemptas laikinas darbas sandėlyje, jis atsisakė, baimindamasis nepalankios žmonos giminaičių reakcijos dėl tokių neprestižinių pareigų. Vargšas vyrukas netikėjo, kad jis pats yra vienintelis savo elgesio vertintojas ir, užuot atkakliai atskleidęs tiesą, pasirinko pasyviai pasitraukti. Visuose santykiuose – verslo, valdžios ir pavaldinių bei lygiaverčių – kyla problemų, jei su tuo pačiu žmogumi jus sieja daugiau nei vienas santykių tipas. Pavyzdžiui, kai tarp jūsų ir draugo atsiranda verslo santykiai, gali kilti sunkumų laikytis verslo partnerių santykių modelio, kuris kertasi su lygiaverčiais draugiškais santykiais arba atvirkščiai. Jūsų draugas gali jumis manipuliuoti apeliuodamas į draugystę, kuri neturi jokios įtakos verslui. Jis gali pasiskolinti jūsų automobilį darbo reikalams arba prašyti paskolinti daugiau pinigų, nes anksčiau visada jam pagelbėdavote. Jei tarp jūsų ir draugo nėra nusistovėję tikri lygiaverčiai santykiai be jokių manipuliacijų, jis greičiausiai bandys jus įtikinti, kaip draugai turi elgtis verslo santykiuose, t. y. „Kaip gali draugas versti laikytis terminų?“ Turbūt ne be reikalo gyvenime patariama atskirti verslą nuo draugystės. Mano pusbrolis Edgaras iš Havajų yra sakęs: „Versle viskas turi būti paprasta ir aišku nuo pat pradžių. Mano pavaldinys privalo žinoti, kad jei jis nepadarys to, kas sutarta, kalba bus griežta. Su draugais nenoriu būti griežtas. Su jais kitaip bendrauju.“ Mano pusbrolio siūlomas mišrių santykių problemos sprendimas išties patrauklus, vis dėlto galite atsidurti tokiose situacijose, kai neturėsite kito pasirinkimo, tik bendrauti su tuo pačiu

46


žmogumi dviem lygmenimis. Čia tas pats, kaip įsivelti į išgėrusiųjų bare peštynes – niekam neįdomu, ar tik pro šalį ėjote, ar pats jas sukėlėte, ar jus kas nors į jas įtraukė. Argi jums svarbu, kaip draugas sudaužė jūsų automobilį ar kodėl jis ragina investuoti į naujo stebuklingo vaisto nuo karpų gamybą? Jums bet kokiu atveju teks tai suvaldyti. Jei mišriuose santykiuose atsilaikysite prieš manipuliaciją ir būsite atkaklus savo elgesio vertintojas, pats nuspręsite, ko norite, išdėstysite kompromisus, kurie jums priimtini, pavyks su draugu ir verslą užsukti, ir draugystę išlaikyti. Bet kurioje iš šių trijų situacijų manipuliacija jūsų elgesiu prasideda tada, kai primetamos taisyklės, dėl kurių nesitarėte iš anksto ir kurios pažeidžia jūsų teisę pačiam pasirinkti. Jei perteiktume kalba pirminį vaikišką įsitikinimą, leidžiantį mumis manipuliuoti, kiekvienas kalbėtume skirtingais žodžiais ir frazėmis, bet prasmė būtų maždaug tokia: „Tu negali savarankiškai nuspręsti, ką ir kaip daryti. Tu esi vertinamas pagal taisykles ir tvarką, kurią nustatė už tave didesni ir protingesni.“ Toks įsitikinimas atveria vartus bet kokiai manipuliacijai. Jumis manipuliuojama, kai jums trukdoma būti savo elgesio vertintoju. Primestos taisyklės ir „viršesni už jus“ turi galimybę kontroliuoti, ką darote, jaučiate ir galvojate. Kai aš aštuoniasdešimt penkių atkaklumo besimokančių žmonių paklausiau apie šį iš vaikystės atsineštą įsitikinimą: „Kiek iš jūsų juo tikite?“, tik trys pakėlė ranką. Bet kai paklausiau: „Kiek iš jūsų elgiasi taip, lyg tuo tikėtumėte?“, rankas pakėlė visi. Teisė būti vieninteliu savęs vertintoju yra pagrindinė ir svarbiau­ sia teisė į atkaklumą, ji niekam neleidžia jumis manipuliuoti. Iš jos išsišakoja visos kitos teisės. Jos yra tik tikslesnis tos pačios teisės pritaikymas kasdienėse situacijose. Žinodami jas galite atremti dažniausias psichologines manipuliacijas, pažeidžiančias jūsų asmeninį orumą ir savigarbą. Prie kiekvienos teisės į atkaklumą rasite pavyzdžių, kaip žmonės bando manipuliuoti jumis paskirdami save ar ką nors kitą jūsų elgesio vertintoju. Pabandykime trumpai apžvelgti, kokios pasekmės laukia laikantis pagrindinės teisės į atkaklumą – teisės būti vieninteliu savęs vertintoju. Kai esate savo paties elgesio vertintojas, pats susikuriate

47


taisykles, pagal kurias vertinate savo veiksmus. Patirtimi paremti sprendimai, bandymai ir klaidos yra nei geri, nei blogi, o labiau jums tinkami arba netinkami. Patys nusprendžiate, kas jums patinka ir kas nepatinka, o ne renkatės tai, kas jums ar kitiems yra „privaloma“. Sprendimas nebūtinai turi būti logiškas, nuoseklus, pastovus ar kitiems atrodyti protingas. Tačiau tai yra jūsų sprendimai, atitinkantys jūsų asmenybę ir gyvenimo būdą. Būti savo paties vertintoju daugeliui skamba bauginančiai. Būti vieninteliu savo paties vertintoju be daugybės kitų primestų taisyklių – tai lyg kelionė po nepažįstamą šalį be gido, kuris parodytų, ką būtina pamatyti, o jei dar ekstremaliau – tai ir be kelių žemėlapio, nurodančio, kaip ten patekti. Kai patiems reikia susikurti gyvenimo taisykles, užduotis neatrodo lengva, tačiau nėra kitos išeities norint išvengti susierzinimo, agresyvaus elgesio ir pabėgimų iš konfliktų, kai imama manipuliuoti mūsų jausmais. Kokį turime pasirinkimą? Telieka pasikliauti savo sprendimais, nes, norime ar nenorime, patys esame atsakingi už save. Nė vienas negalime nei išvengti, nei paneigti atsakomybės už savo veiksmus ir jų pasekmes. Negalite prisiimti atsakomybės už kito žmogaus laimę, taip pat negalite numesti atsakomybės už savo laimę kam nors kitam. Jūs negalite pabėgti nuo atsakomybės už tai, kokį gyvenimo būdą pasirenkate dėl galimai racionalių priežasčių, ir sakyti, kad jus kažkas privertė taip pasielgti. Tai jūsų gyvenimas ir kas jame benutiktų, priklauso nuo jūsų, o ne nuo ko nors kito. Daugelis neigia, kad jie yra savo elgesio vertintojai. Vengdami prisiimti atsakomybę, jie linkę teisintis. Tokie atsakomybės neigimo atvejai skamba panašiai kaip gynybinės kalbos Niurnbergo karo teisme: „Aš tik vykdžiau nurodymus.“ Ką būtų pasakę atkaklūs vokiečių kareiviai? „Aš pasirinkau daryti tai, už ką esu šiandien teisiamas, nes nenorėjau gauti papeikimo, būti pažemintas, teisiamas karo teisme, nusiųstas į Rusijos frontą ar nusižudyti.“ Prieš išsamiau apžvelgdami teises į atkaklumą, išsiaiškinkime, kaip atkaklus elgesys susijęs su tokiomis išorinėmis institucijomis kaip moralės normos ir teisinė sistema.

48


Moralės normos yra visuomenėje nusistovėjusios elgesio taisyklės, pagal kurias žmonės vertina savo ir kitų elgesį. Jų laikytis panašu į tai, kaip klajoti po Sierą po to, kai už rąstigalio užkliuvęs gidas nusisuko sprandą. Kiekvieną užgriūva užduotis rasti kelią namo ir baimė neišgyventi. Kai tik kuris nors atranda taką, sau ir kitiems sako: „Šis kelias yra teisingas.“ Baimė pasiklysti laukinėje gamtoje ir nežinomybė sumažėja pamačius menkiausią civilizacijos ženklą, nesvarbu, kad takelis galbūt veda dar giliau į mišką. Vengiame svarstyti ir nerimauti, kad tikriausiai yra ir daugiau kelių iš miško, ir dar geresnių nei pasirinktasis. Tvirtai sau teigdami, kad pasirinktas kelias yra teisingas, atsakomybę parsirasti namo numetame nuo savo pečių ant pasirinkto takelio. Jei šis takas neparves namo, visada bus galima dėl to apkalti tuos kvailius, kurie jį pramynė! Šiuo palyginimu noriu pabrėžti, kad nėra absoliučiai teisingo ar klaidingo elgesio, net nėra techniškai teisingo elgesio. Tėra kiekvieno iš mūsų pasirinkti veiksmai, suteikiantys pačių įvairiausių spalvų gyvenimui. Pavyzdžiui, atkaklus keliautojas gali neiti nė vienu iš tų kelių, kuriuos aptiko jo bendražygiai, o ieškoti savojo. Tai gali būti kelias pagal saulę ar žvaigždes, pagal šviesai jautrių augalų augimo kryptį, jam vienam žinomus orientyrus arba pagal spėliones iš kažkada matyto žemėlapio. Teisinė sistema yra visuomenės priimtos taisyklės, kuriomis siekiama, kad elgesys, kurį visuomenė nori pažaboti, turėtų pasekmes. Kaip ir moralės normos, įstatymai neturi nieko bendra su absoliutinėmis sąvokomis „teisinga“ ir „neteisinga“. Taip vertindami manipuliuojame jausmais ir elgesiu. Teisiniai kodeksai sudaromi siekiant apriboti veiksmus ir išspręsti ginčus. Tačiau jūs visada galite nuspręsti pažeisti įstatymą ir susidurti su to pasekmėmis. Kiek iš mūsų gali prisiekti, kad niekad nėra pažeidę kelių eismo taisyklių ir sumokėję baudos? Prisiimame atsakomybę už savo veiksmus ir to pasekmes. Tačiau daugelis mūsų painioja sąvokas „teisingas“ ir „neteisingas“ su teisiniais kodeksais. Dauguma įstatymų leidėjų, teisėjų ir teisės pareigūnų lygiai taip pat kaip ir mes susipainioja, kas yra „teisinga“, o kas „neteisinga“. Problemos, su kuriomis susiduriama kontroliuojant teisingą ir neteisingą elgesį, tik patvirtina

49


šią painiavą. Teisės kodeksų ir „teisingas-neteisingas“ vertinimo sąsaja paverčia įstatymus į instrumentus manipuliuoti emocijomis. „Teisingas-neteisingas“ vertinimas gali net būti įtrauktas į teisės aktus, kaip kad atsitiko su JAV Aukščiausiojo Teismo frazeologizmu apie socialiai išperkamą („socially redeeming“) pornografiją. Ar Aukščiausiasis Teismas turėjo omenyje, kad jūs galite skaityti pornografiją, turinčią socialiai išperkamąją vertę, ir nesijausti kaltas dėl savo gašlių pomėgių? O jeigu knygos veikėjai, dalyvaujantys vaizdingai aprašytoje sekso orgijoje, vėliau nesudega pragaro liepsnose, bet, priešingai, atgailauja ir vėliau tampa socialiniais darbuotojais, ar tai reiškia, kad neprivalote jaustis kaltas tai skaitydamas? Sąvokos „teisingas“ ir „neteisingas“ taip pat gali būti įvyniotos į įstatymą ir naudojamos policininkų bandant nubausti „neteisingą“ elgesį gatvėje. Tokią legalią kelių patrulio manipuliaciją patyriau neseniai sustabdytas Los Andžele. Mane sustabdė ir nubaudė už per lėtą važiavimą vidutinio amžiaus ūsuotas pilvūzas apsmukusia žalsva uniforma, be to, aš dar buvau priverstas pasijusti kaltas: „Jeigu važiuosite kaip mėmė lėtąja juosta, nieko baisaus. Tačiau jei kaip mėmė vilksitės greitąja juosta, bus blogai, nedaryk taip!“ Jis ne tik nubaudė mane, kad važiavau per lėtai, bet ir privertė jaustis mėme (kaltą). Policininkas atrodė šiek tiek nusivylęs, kad neparodžiau jokių emocijų, bet susitvardė, apsižergė savąją Yamahą ir nurūko. Kai naudojama „teisingas-neteisingas“ vertinimo sistema, mes pradedame jausti kaltę. Kai ši kaltė sukeliama naudojantis įstatymais, jie arba jų vykdytojai pažeidžia jūsų kaip žmogaus teisę į atkaklumą – būti vieninteliu savo emocijų vertintoju. Tokie emociniai įstatymai itin skiriasi savo poveikiu nuo kitų įstatymų. Jeigu nuspręsite elgtis atkakliai įstatymo akivaizdoje, galite pažeisti įstatymą ir prisiimti už tai gresiančias pasekmes, t. y. gauti civilinį nuosprendį, baudą ar įkalinimą. Tačiau tai – jūsų sprendimas. Galbūt kitų akimis tai atrodys neprotinga, bet tai jūsų sprendimas ir pasekmės – teigiamos ar neigiamos – taip pat jūsų. Jeigu nuspręsite pažeisti „emocinį įstatymą“, susidursite ne tik su teisinė-

50


mis pasekmėmis, bet ir pajausite psichologinę kaltę. Labai aiškus kraštutinis pažeisto emocinio įstatymo pavyzdys yra atsisakantieji atlikti karinę tarnybą. Vyrai, nuoširdžiai tikintys, kad karas yra baisus žmogaus gyvybės nuvertinimas, ir nenorintys nieko bendra su tuo turėti, buvo nuolat teismų baudžiami juodu darbu – valyti naktipuodžius ligoninėse vietoj bausmės kalėjime. Nors naktipuodžių valymas neskamba patraukliai, ši teismo nuosprendžio dalis yra smulkmena. Tai, ar atsisakantis karinės tarnybos vyras galės vakare išeiti namo, priklauso nuo „teisingas-neteisingas“ vertinimo sistemos, kurios laikosi ligoninės personalas, o kartais net ir nuo to personalo užgaidų. Jei kuris nors atsisakėlis nepatinka ligoninės darbuotojui, jį atleidžia ir jis keliauja į kalėjimą. Tiesiai šviesiai kalbant, kai teisėjas priima tokį potvarkį, jis tarsi sako atsisakančiajam atlikti tarnybą: „Tu esi nuteisiamas keletą metų laižyti kažkieno batus, kad išvengtum kalėjimo. Tu pats nepriimsi jokių sprendimų – jie bus tavo viršininkai.“ Atsisakėlio pasirinkimas aiškus: keliauti į kalėjimą arba atsisakyti teisės būti savęs paties vertintoju. Jei tokia tvarka ir neprivers vyro jausti kaltės dėl savo „klaidos“, jis bent jau bus nubaustas už tai, kad nusprendė „neginti“ savo šalies. Taip jis priverčiamas atsisakyti galimybės pats priimti sprendimus keletą metų. Šie legalaus manipuliavimo emocijomis pavyzdžiai rodo, kaip neteisingai gali būti panaudojamas valdžios sutikimas. Jokia valdžia negali būti laikoma demokratiška, jei ji bando valdyti ar manipuliuoti žmogaus emocine būsena. Skaitydamas JAV konstituciją ir Nepriklausomybės deklaraciją aš niekur nerandu, kad JAV vyriausybei suteikiama teisė bausti už nusikaltimus manipuliuojant prasižengėlio emocijomis. Tačiau randu, kad mums suteikiamos tam tikros neatimamos teisės, tarp kurių yra teisė į gyvybę, teisė į laisvę ir teisė siekti laimės. Jeigu nesinaudojate teise atkakliai būti vieninteliu savęs vertintoju, tada jūsų teisė į gyvybę, laisvę ir laimę tėra tik žodžiai ant popieriaus. Tad dabar pažvelkime į kitas teises į atkaklumą, kurios išsišakojo iš pagrindinės teisės būti savo elgesio vertintoju. Pamatysime, kaip dažniausiai žmonės manipuliuodami jas pažeidžia.

51


Kaip pasakyti NE ir nesijausti kaltam