Page 1

Atokvėpis Pokalbis apie laimę

Lietuvos psichiatrų asociacijos specializuotas informacinis leidinys

LIETUVOS PSICHIATRIJOS VEIKLOS APŽVALGA Numerio tema

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA Savižudybių dinamika Lietuvoje

VAIKŲ PSICHIATRIJA Lopšinės ir jų teigiamas poveikis

ISSN Nr. 1648-1259

2016 / Nr. 61 LIEPA-GRUODIS

Lapkričio 30 d. Psichiatrija ir menas konferencijos Apie muzikos terapiją


Psichiatrijos raida nepriklausomoje Lietuvoje Lietuvos psichiatrų asociacijos konferencija Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinika 2016-11-30, „Radisson Blu Hotel“ Lietuva (Konstitucijos pr. 20, Vilnius)

PROGRAMA Laikas

Lektorius

Pranešimo pavadinimas

Registracija 09.00–10.00 val. Pirmininkauja doc. A. Navickas, prof. S. Lesinskienė 10.00–10.30

Doc. A. Navickas (LPA prezidentas)

LPA istorijos akcentai

10.30–11.00

Prof. W. Rutz (Šiaurės šalių atstovas)

Bendradarbiavimo su Šiaurės šalimis retrospektyva

11.00–11.20

Gyd. O. Davidonienė (VPSC direktorė)

Psichiatrijos raida Lietuvoje

11.20–11.40

Dr. V. Mačiulis (RVPL direktorius)

Lietuvos psichiatrijos retrospektyva

11.40–12.00

Prof. S. Lesinskienė (LPA viceprezidentė)

Lietuvos vaikų psichiatrijos raida

Pietūs 12.00 –13.00 Pirmininkauja dr. K. Daškevičius, gyd. A. Liausėdas 13.00–13.15

Gyd. S. Meškauskienė (Pirmoji psichoanalitikė)

Psichoanalizė Lietuvoje

13.15–13.30

Doc. E. Laurinaitis (LPD pirmininkas)

Psichoterapijos raida Lietuvoje

13.30–13.45

Doc. E. Subata (LPPD pirmininkas)

Priklausomybių psichiatrijos raida Lietuvoje

13.45–14.00

Gyd. V. Matulionienė (LAPD pirmininkė)

Ambulatorinė psichiatrinė pagalba Lietuvoje

14.00–14.15

Gyd. M. Marcinkevičius (PSVA direktorius)

Stacionari psichiatrinė pagalba Lietuvoje

14.15–14.30

Gyd. D. Survilaitė (RVPL sk. vedėja)

Psichosocialinės reabilitacijos raida Lietuvoje

14.30–14.45

Dr. K. Daškevičius (NTPT direktorius)

Teismo psichiatrijos raida Lietuvoje

14.45–15.00

Gyd. A. Liausėdas (RPL direktorius)

Teismo psichiatrijos pacientų gydymas Lietuvoje

Kava 15.00 –15.15 Pirmininkauja gyd. A. Slatvickis, gyd. I. Kazlauskaitė 15.15–15.35

R. Pilkauskas („Johnson & Johnson“ atstovas)

„Johnson & Johnson“ kompanijos raida Lietuvoje

15.35–15.45

Gyd. D. Stasiūnas (LPA valdybos narys)

LPA Vilniaus krašto raida

15.45–15.55

Gyd. R. Mazaliauskienė (LPA valdybos narė)

LPA Kauno krašto raida

15.55–16.05

Gyd. A. Slatvickis (LPA valdybos narys)

LPA Klaipėdos krašto raida

16.05–16.15

Gyd. O. Rimovskaja (LPA valdybos narys)

LPA Šiaulių krašto raida

16.15–16.25

Gyd. V. Šimanauskaitė (LPA valdybos narė)

LPA Panevėžio krašto raida

16.25–16.35

Rez. I. Kazlauskaitė (LPA JPS pirmininkė)

LPA Jaunųjų psichiatrų raida

16.35–17.00

Diskusija

LPA veiklos vizija

17.00–18.30

Poezijos ir muzikos terapija Poetas Vladas Braziūnas (Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas) Saksofonistas Petras Vyšniauskas (Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius)

18.30–20.30

Vakarienė, pasisakymai, istoriniai vaizdo įrašai, nuotraukos ... ir gera nuotaika!

Pagrindiniai rėmėjai

Rėmėjai

2


Redakcinė kolegija

PSICHIATRIJOS ŽINIOS 2016 / Nr. 61, liepa-gruodis Lietuvos psichiatrų asociacijos (LPA) specializuotas informacinis leidinys LPA yra Pasaulinės psichiatrijos asociacijos (PPA) narė, Europos psichiatrų asociacijos (EPA) narė, Šiaurės šalių psichiatrų asociacijos komiteto (ŠŠPAK) narė Vyr. redaktorius doc. dr. Alvydas Navickas, LPA prezidentas Vyr. redaktoriaus pavaduotoja doc. dr. Sigita Lesinskienė, LPA viceprezidentė Atsakingasis redaktorius Martynas Vitkus Redakcinė kolegija: Prof. dr. Virginija Adomaitienė, LPA valdybos narė, LPA generalinė sekretorė, A†A prof. habil. dr. Algirdas Dembinskas, LPA valdybos narys, LPA prezidentas (2006-2011), Doc. dr. Emilis Subata, LPA valdybos narys, LPA prezidentas (2000-2006), Dr. Konstantinas Daškevičius, LPA valdybos narys, LPA iždininkas, Gyd. Algimantas Liausėdas, LPA valdybos narys, Gyd. Dainius Stasiūnas, LPA valdybos narys, LPA Vilniaus krašto filialo pirmininkas, Gyd. Ramunė Mazaliauskienė, LPA valdybos narė, LPA Kauno krašto filialo pirmininkė, Gyd. Aleksandras Slatvickis, LPA valdybos narys, LPA Klaipėdos krašto filialo pirmininkas, Gyd. Olga Rimovskaja, LPA valdybos narė, LPA Šiaulių krašto filialo pirmininkė, Gyd. Violeta Šimanauskaitė, LPA valdybos narė, LPA Panevėžio krašto filialo pirmininkė, Prof. dr. Dainius Pūras, LPA prezidentas (1990-1992), Prof. dr. Benjaminas Burba, LPA prezidentas (1996-1998) Leidėjas Lietuvos psichiatrų asociacija Redakcijos adresas: Vasaros g. 5, LT-10309 Vilnius, Lietuva Maketuotoja Auksė Katinienė Kalbos konsultantė Giedrė Černiauskaitė Anglų kalbos redaktorius Jonathan Robert Stradford Mokslo straipsniai šiame leidinyje nerecenzuojami. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių. Šiame leidinyje pateikta informacija skiriama specialistams. Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Visos teisės saugomos. Viršelyje panaudotos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro dailės terapijos autoriaus piešinys. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Vilnius Tiražas 500 egz.

3


Psichiatrijos žinios Turinys

T Redakcijos žodis Aktualijos

D. Bhugra, Invitation to WPA Inter Zonal Congress in Vilnius, 2017 Kelionės: smagus susitikimas

Numerio svečias

W. Rutz, Gotland, Sweden, Europe and Lithuania – 25 years of mutual exchange

Numerio tema – veiklos apžvalga

10

R. Mazaliauskienė, LPA Kauno krašto veiklos apžvalga S. Liutkus, LPA Klaipėdos krašto veiklos apžvalga O. Rimovskaja, LPA Šiaulių krašto veiklos apžvalga E. Čiūras, Psichikos dienos centro veikla Panevėžyje D. Ereminas, Mažeikių ligoninės psichiatrijos skyriaus darbo apžvalga

Teismo psichiatrija

J. Daškevičienė, Teismo psichiatrijos vystymasis ir paslaugų organizavimas Lietuvoje

Savižudybių prevencija L. Lukavičiūtė, P. Navickas, A. Navickas, Savižudybių dinamika nepriklausomoje Lietuvoje

Psichofarmakologija

Europos Komisija patvirtino naują injekciją TREVICTA ® palaikomajam šizofrenijos gydymui

42

Vaikų psichiatrija

S. Lesinskienė, Lopšinės ir jų teigiamas poveikis vaikų bei tėvų sveikatai

Psichiatrija ir menas

V. Aleksienė, Apie muzikos terapiją M. Televičius, Pacientų, lankančių dailės terapiją, kūriniai: analizė ir interpretacija

Atokvėpis

V. Šapurovas, pokalbis apie laimę M. Marcinkevičius, poezija

In Memoriam

Prof. Habil. Dr. Algirdas Dembinskas

Kvietimai

49 4

EPA 25TH European Congress of Psychiatry, WPA 17TH World Congress of Psychiatry in Berlin Invitation to Promote Athens Anti-War Declaration

5 6 8 10 14 18 22 24 26 28 32 36 42 44 49 54 58 60 48 63


Psichiatrijos žinios

Dr. Alvydas Navickas

Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas Gerbiami kolegos ir visi šio žurnalo skaitytojai, po 9-erių metų pertraukos rankose vėl turime spausdintą žurnalo „Psichiatrijos žinios“ numerį! Džiaugiuosi šiuo pasiekimu ir nuoširdžiai dėkoju visiems, prisijungusiems prie atgimstančio leidinio savo darbais ir palaikymu. Kitais metais žurnalas sugrįš į savo vėžes – kiekvieną sezoną išleisime spausdintą leidinio versiją. Jei Spaudos, radijo ir televizijos fondas sutiks padėti, turėsime galimybę daugiau dėmesio skirti savižudybių ir priklausomybių temoms. Šias publikacijas skaitytojai galės perskaityti ir sveikatos naujienų portale http://lsveikata.lt. Pagrindinė šio numerio tema – Lietuvos psichiatrų asociacijos (toliau – LPA) kraštų veiklos apžvalga. Viliuosi, kad, susipažinus su kiekvieno krašto nuveiktais darbais ir problematika, psichiatrų bendruomenės nariams kils naujų idėjų, kaip galėtume tarpusavyje bendradarbiauti ir palaikyti glaudų ryšį, siekdami geresnių rezultatų. Daugelis jūsų šį žurnalo numerį pirmąsyk išvysite LPA konferencijoje, skirtoje mūsų asociacijos 25-erių metų veiklai paminėti. Čia taip pat bus daug diskutuojama apie psichiatrų bendruomenės raidą nepriklausomoje Lietuvoje. Viliuosi, jog renginys suteiks reikiamų žinių, patirčių bei išgyvenimų ir kitus metus pasitiksime su viltimis judėti į šviesų rytojų iškeltomis galvomis. Pateiksiu internetinę nuorodą, kuri pravers ateityje. Visų pirma, jūs galite internete perskaityti ir atsisiųsti pirmąjį po 9-erių metų pertraukos žurnalo „Psichiatrijos žinios“ numerį (2016, sausis–birželis, Nr. 60). Taip pat galite peržvelgti savo kompiuteryje, telefone ar planšetiniame kompiuteryje ir naujausią numerį, kuris yra jūsų rankose. Visą tai galite padaryti apsilankę svetainėje http://www.psichiatrija.lt/leidiniai-publikacijos/psichiatrijos-zinios/. Pasidalinkite šia nuoroda su kolegomis, kurie neturi galimybes gauti spausdintą leidinio versiją. Taip pat šioje svetainės dalyje sužinosite, kada kitais metais pasirodys nauji žurnalo numeriai. Planuojame, jog atnaujinus žurnalo spausdinimą LPA nariai ir toliau galės atsisiųsti elektronines leidinių versijas, kurios bus pateikiamos minėtoje nuorodoje. Mieli kolegos, kviečiu kitais metais žurnalo puslapiuose dalintis mintimis, kurios sukeltų prasmingų ir aktualių diskusijų. Taip pat siųskite mums informacines žinutes apie aktualius įvykius, renginius, įstatymų pataisas ir kitas svarbias naujienas. Leidiniui įgaunant pagreitį turėsime daugiau galimybių publikuoti jūsų tekstus, todėl jei turite idėjų ir minčių apie įvairias temas, aktualias psichikos sveikatos priežiūros specialistams, susisiekite su žurnalo redakcija. Darsyk nuoširdžiai dėkoju visiems, prisijungusiems prie atgimstančio leidinio. Linkiu malonaus skaitymo ir kviečiu asociacijos narius drąsiai reikšti savo nuomones, rašyti straipsnius ir garsinti informaciją.

5


Aktualijos

Invitation to WPA Inter Zonal Congress in Vilnius, 2017: Changing Society, Changing Psychiatry, Changing Self Prof. Dinesh Bhugra CBE

MA, MSc, MBBS, FRCPsych, MPhil, PhD World Psychiatric Association, President

D

ear Colleagues, I am delighted to welcome you to Lithuania for the WPA Inter Zonal Congress which will be held in Vilnius from 3 to 6 May 2017 (http://wpavilnius2017.com).

With the theme Changing Society, Changing Psychiatry, Changing Self, the Congress is expected to attract psychiatrists and other mental health professionals from around the world, bringing together diverse knowledge and professional expertise in these fields. As each WPA Zone has its own specific professional and cultural experiences in developing mental health care models, along with attitudes of people, family and society towards mental health, this Congress provides a unique environment for sharing the dynamics of our changing society, psychiatry and individual. Congress attendees will have the chance to benefit from scientific exchange during either the formal activities or the informal meetings with colleagues from different backgrounds, as well as to promote research on relevant topics, engage in discussions to improve care for patients

6

and receive information regarding important and necessary progress of psychiatry and its policy. Up-to-date research and clinical practice will be shared both formally and informally. I would also like to encourage WPA Zone Representatives to invite medical students and young psychiatrists from within their zones to actively participate in the Congress. If you wish to take active part in the organisation please contact the President of the Lithuanian Psychiatric Association, Alvydas Navickas (info@psichiatrija.lt). I look forward to seeing you all in Vilnius in May 2017. Want to speak out at our event? If you’d like to speak at our event, please get in touch: info@psichiatrija.lt. For registration timeline and additional information about the event, please visit official website http://wpavilnius2017.com.


Aktualijos

ChangingChanging Society , Society , Psychiatry , ChangingChanging Psychiatry , ChangingChanging

SelfSelf

WPAWPA INTER ZONAL INTER ZONAL CONGRESS CONGRESS

MAY 3–6, 2017 | VILNIUS, LITHUANIA MAY 3–6, 2017 | VILNIUS, LITHUANIA

Changing Society, Changing Psychiatry, Changing

Web: www.wpavilnius2017.org.lt www.wpavilnius2017.com Web: www.wpavilnius2017.org.lt Contact: info@psichiatrija.lt Contact: info@psichiatrija.lt info@psichiatrija.lt

Self

WPA INTER ZONAL CONGRESS MAY 3–6, 2017 | VILNIUS, LITHUANIA Web: www.wpavilnius2017.com www.wpavilnius2017.org.lt Contact: info@psichiatrija.lt

7


Aktualijos

Kelionės: smagus susitikimas

prof. S. Lesinskienė Lietuvos

Prof. Sigita Plioplys ir prof. Sigita Lesinskienė 63-ajame metiniame Amerikos vaikų ir paauglių psichiatrų akademijos suvažiavime. 2016 m. spalio 26 d., Niujorkas.

Š

ių metų spalio 24–29 dienomis Niujorke (Jungtinės Amerikos Valstijos) vyko 63-asis metinis Amerikos vaikų ir paauglių psichiatrų akademijos (angl. American Academy of Child and Adolescent Psychiatry, AACAP) suvažiavimas. Tai didelis renginys, į kurį tradiciškai suvažiuoja tūkstančiai JAV dirbančių vaikų ir paauglių psichiatrų ir specialybės naujienomis besidominčių dalyvių iš daugelio pasaulio šalių. Suvažiavimo programa buvo gausi ir įdomi, visą savaitę vyko intensyvus darbas, dalyviai namo parsivežė daug naujų žinių bei įspūdžių. Šiame renginyje dalyvavo buvusi Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos prezidentė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos profesorė Sigita Lesinskienė. Ji šiuo metu sėkmingai dalyvauja Tarptautinės vaikų ir paauglių psichiatrijos bei gretutinių specialybių asociacijos (angl. International Association for Child and Adolescent Psychiatry and Allied Professions) veikloje, yra šios organizacijos viceprezidentė. Į AACAP suvažiavimą profesorė S. Lesinskienė buvo pakviesta svečio teisėmis, dalyvavo garbingoje tradicinėje Karlo Meningerio plenarinėje sesijoje, į kurią susirenka visi suvažiavimo dalyviai, skaitoma AACAP prezidento metinė kalba, apdovanojami rezidentai, gydytojai, aptariamos tolimesnės veiklos kryptys. Scenos pakyloje būna pakabintos dalyvaujančių šalių vėliavos. Lietuvos vėliavą didelėje salėje pastebėjo kita šio renginio dalyvė, lietuvė, jau 26 metus JAV, Čikagoje, gyvenanti ir dirbanti profesorė Sigita Plioplys. Profesorė už puikų ilgametį darbą šioje sesijoje buvo įvertinta garbės vardo apdovanojimu (angl. Distinguished Fellow award). Ji sėkmingai vadovauja pediatrinės neurop-

8

sichiatrijos programai (angl. Northwestern University Feinberg School of Medicine). Dvi profesorės, bendravardės Sigitos po plenarinės šventinės sesijos nusifotografavo prie Lietuvos vėliavos. Vėliau suvažiavimo metu daug dalyvių susitikę pasveikindavo ir pasidžiaugdavo dviejų Sigitų susitikimu. „Labai džiaugiamės ir mes pačios, netikėtai susitikusios Niujorke. Paskutinį sykį profesorę Sigitą Pliopys buvau mačiusi Lietuvoje, Vilniuje, kai 2014 m. balandžio pradžioje ji Lietuvos psichiatrų asociacijos seminare pristatė diagnostikos statistinio vadovo DSM-V naujienas, o kitą dieną vedė seminarą gydytojams rezidentams“, – prisimena S. Lesinskienė. Lietuvoje profesorę Sigitą Plioplys tikimės pamatyti 2017 m. gegužę, ji ketina atvykti ir dalyvauti Vilniuje vyksiančiame Pasaulio psichiatrų asociacijos (angl. World Psychiatric Associaltion) kongrese visiems aktualia suicidų tema. Ji sutiko prisidėti prie šio kongreso organizavimo, prašė perduoti geriausius linkėjimus Lietuvos kolegoms ir teigė, jog yra visuomet atvira bendravimui ir bendradarbiavimui. Paruošta pagal LPA informaciją


Manęs laukia nauja diena! Greitai ir efektyviai mažina net sunkios depresijos simptomus

1,2

Efektyviai veikia stiprų nerimą Suteikia kokybišką remisiją:

3

4-6

- Padidina aktyvumą dienos metu - Pagerina kognityvines funkcijas - Grąžina susidomėjimą ir malonumo pojūtį - Išsaugo seksualinį gyvenimą

Valdoxan 25 mg plėvele dengtos tabletės. SUDĖTIS*: Kiekvienoje plėvele dengtoje tabletėje yra 25 mg agomelatino. Sudėtyje yra laktozės monohidrato. INDIKACIJOS*: Didžiosios depresijos epizodų gydymas suaugusiems. DOZAVIMAS IR VARTOJIMO METODAS*: Rekomenduojama dozė yra 25 mg vieną kartą per parą einant miegoti. Jei po dviejų savaičių gydymo nėra pagerėjimo, dozę galima padidinti iki 50 mg vieną kartą per parą, t. y. einant miegoti išgerti dvi tabletes po 25 mg. Visiems pacientams prieš pradedant gydymą reikia atlikti kepenų funkcijos tyrimus. Negalima pradėti gydymo, jeigu transaminazių aktyvumas 3 kartus viršija viršutinę normalių reikšmių ribą (žr. skyrius„Kontraindikacijos“ ir„Įspėjimai“). Gydymo metu transaminazių aktyvumas turi būti periodiškai stebimas maždaug po trijų savaičių, šešių savaičių (ūminės fazės pabaigoje), dvylikos ir dvidešimt keturių savaičių (palaikomosios fazės pabaigoje) ir vėliau, esant klinikinei būtinybei (taip pat žr. skyrių Įspėjimai“). Gydymą reikia nutraukti, jeigu transaminazių aktyvumas 3 kartus viršija viršutinę normalių reikšmių ribą (žr. skyrius„Kontraindikacijos“ ir„Įspėjimai“). Didinant dozę, kepenų funkcijos tyrimus vėl reikalinga atlikti tokiu pat dažniu kaip ir pradedant gydymą. Sprendžiant dėl dozės padidinimo reikia atsižvelgti į didesnę transaminazių aktyvumo padidėjimo riziką. Bet koks dozės padidinimas iki 50 mg turi būti pagrįstas atskiro paciento gaunamos naudos ir rizikos santykio įvertinimu ir griežtai stebint kepenų funkcijos tyrimus. Pacientai turi būti gydomi pakankamą laiką, mažiausiai 6 mėnesius. KONTRAINDIKACIJOS*: Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei medžiagai. Kepenų funkcijos sutrikimas (t.y. cirozė ar aktyvi kepenų liga) (žr. skyrius„Dozavimas“ ir„Įspėjimai“) arba transaminazės 3 kartus viršija viršutinę normalių reikšmių ribą. Stiprių CYP1A2 inhibitorių (pvz., fluvoksamino, ciprofloksacino) vartojimas kartu (žr. skyrių„Sąveika“). ĮSPĖJIMAI*: Gydant pacientus Valdoxan, buvo gauta pranešimų apie kepenų pažeidimus, įskaitant kepenų funkcijos nepakankamumą (pacientams, turintiems kepenų ligų rizikos veiksnių, išimtinai aprašyta nedaugelis atvejų, pasibaigusių mirtimi arba kepenų transplantacija), kepenų fermentų koncentracijos padidėjimą daugiau kaip 10 kartų virš viršutinės normalių reikšmių ribos, hepatitą ir geltą. Kepenų funkcijos stebėjimas. Prieš pradedant gydymą. Pacientams, turintiems kepenų pažeidimo rizikos veiksnių, pavyzdžiui, tai yra nutukimas, viršsvoris, nealkoholinė kepenų suriebėjimo liga, diabetas, reikšmingas alkoholio vartojimas, taip pat pacientams, tuo pat metu vartojantiems vaistinių preparatų, susijusių su kepenų pažeidimo rizika, gydymą Valdoxan galima skirti tik atidžiai apsvarsčius gydymo naudą ir riziką.Visiems pacientams prieš pradedant gydymą būtina atlikti kepenų funkcijos tyrimus. Gydymo negalima pradėti, jeigu pradinis ALT ir (arba) AST aktyvumas daugiau kaip 3 kartus viršija viršutinę normalių reikšmių ribą (žr. 4.3 skyrių). Būtinas atsargumas, kaiValdoxan skiriama pacientams, kurių transaminazių aktyvumas prieš pradedant gydymą buvo padidėjęs (viršijo viršutinę normalių reikšmių ribą, tačiau buvo padidėjęs ≤ 3 kartus už viršutinę normalių reikšmių ribą). Kepenų funkcijos tyrimų dažnis. Kepenų funkcijos tyrimus reikia atlikti visiems pacientams (žr.„Dozavimas ir vartojimo metodas“). Bet kuriam pacientui, kurio serumo transaminazių aktyvumas padidėja, būtina po 48 valandų pakartoti kepenų funkcijos tyrimus. Gydymo laikotarpiu. Gydymą Valdoxan būtina nedelsiant nutraukti, jeigu pacientui atsirado galimo kepenų pažeidimo simptomų ar požymių ar serumo transaminazių aktyvumas daugiau kaip 3 kartus viršija viršutinę normalių reikšmių ribą. Po gydymo Valdoxan nutraukimo kepenų funkcijos tyrimus reikėtų kartoti tol, kol serumo transaminazių aktyvumas taps normalus. Pacientų, jaunesnių kaip 18 metų amžiaus, gydyti nerekomenduojama. Senyviems pacientams (≥75 metų) skirti negalima. Senyviems, demencija sergantiems pacientams skirti negalima. Bipolinis sutrikimas / manija / hipomanija: skirti atsargiai ir nutraukti, jeigu pacientui pasireiškia manijos simptomų. Savižudybė ir (arba) mintys apie savižudybę: pacientus reikia atidžiai stebėti. Derinys su CYP1A2 inhibitoriais: skirti negalima. Pagalbinės medžiagos: sudėtyje yra laktozės. Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika*: Skirti negalima: stiprių CYP1A2 inhibitorių. Nerekomenduojama: alkoholio, vidutinio stiprumo CYP1A2 inhibitorių.VAISINGUMAS IR NĖŠTUMO LAIKOTARPIS*:Vartoti nerekomenduojama. ŽINDYMO LAIKOTARPIS *: reikia atsargumo priemonių. POVEIKIS GEBĖJIMUIVAIRUOTI IRVALDYTI MECHANIZMUS*: Reikia atsižvelgti į galimą svaigulį ir mieguistumą. NEPAGEIDAUJAMAS POVEIKIS*: Dažni: nerimas, galvos skausmas, svaigulys, mieguistumas, nemiga, migrena, pykinimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, skausmas pilve, vėmimas, padidėjęs ALAT ir (ar) ASAT, hiperhidrozė, nugaros skausmas, nuovargis. Nedažni: sujaudinimas, irzlumas, neramumas, agresija, nakties košmarai, nenormalūs sapnai, parestezija, neramių kojų sindromas, miglotas matymas, spengimas ausyse, egzema, niežulys, dilgėlinė. Reti: manija ar hipomanija, haliucinacijos, hepatitas, padidėjusi gama gliutamiltransferazės (GGT) koncentracija, padidėjusi šarminės fosfatazės koncentracija, kepenų nepakankamumas, gelta, eriteminis bėrimas, veido edema ir angioneurozinė edema, padidėjęs kūno svoris, sumažėjęs kūno svoris. Dažnis nežinomas: mintys apie savižudybę ar savižudiškas elgesys. PERDOZAVIMAS*. SAVYBĖS*: Agomelatinas yra melatonerginis MT1 ir MT2 receptorių agonistas ir 5-HT2C antagonistas. Agomelatinas gyvūnams iš naujo sinchronizuoja cirkadinius ritmus, esant jų sutrikimams. Agomelatinas padidina noradrenalino ir dopamino atsipalaidavimą frontalinėje žievėje ir neveikia ekstraceliulinio serotonino kiekio. PAKUOTĖ:* Kartono dėžutėje yra 28 arba 56 tabletės. Rinkodaros teisės turėtojas: LES LABARATOIRES SERVIER, 50 rue Carnot, 92284 Suresnes cedex Prancūzija. Atstovas Lietuvoje: UAB„Servier pharma“, Konstitucijos pr. 7, 09308 Vilnius, Lietuva, tel. (8-5) 263 8628. www.servier.lt. Receptinis vaistinis preparatas. Teksto peržiūros data: 2016-11. *Daugiau informacijos galite rasti preparato charakteristikų santraukoje.

9

1. Lemoine P,Guilleminault C, Alvarez E.J Clin Psychiatry .2007;68 :1723-1732. 2. Montgomery SA, Kasper S. Int Clin Psychopharmacol. 2007;22:283-291. 3. D.J. Stein, S.H. Kennedy. Abstract ESNP 2011 m. 4. Corruble, et al. European Psychiatry 2011, 26 (1): P02-24. 5. Kenedy SH, J Clin Psychopharmacol. 2008;28:329-333. 6. Kennedy SH, Rizvi SJ. CNS Drugs. 2010;24:479-499.


Numerio svečias

Gotland, Sweden, Europe and Lithuania – 25 years of mutual exchange

M

Wolfgang Rutz MD, PhD Stockholm, Sweden

y interest in Lithuanian psychiatry started in the 1980’s through my contacts with two Gotlandian neighbours and good friends Eugeniusz Budrys and Jonas Pajaujis. Two genuine Lithuanians – anarchistic, catholic, creative, generous, individualistic resistance fighters, who were noble and with an old fashioned integrity. Let me give you some personal memories and reflections. Phase 1 As vice–president of the Swedish Psychiatric Association at the beginning of the nineties, I became engaged in the Nordic Psychiatric Joint Committee, when the Baltic States first arrived at our table: attending symposia and seminars at congresses in Helsinki, Trondheim etc., followed up and activities encouraged by World Health Organization (WHO) and World Psychiatric Association (WPA), including the redesigning of the Nordic zone to incorporate the newly liberated Baltic States. A three–week fact–finding mission and state of the art investigation into Estonia, Latvia and Lithuania was initiated by the Nordic Joint Committee, mandated by the WHO and involving the Presidents or Vice Presidents of Denmark, Norway, Sweden and Finland. Iceland did not participate, in spite of the fact that they were the first country to recognize the new government of Lithuania as an independent state. These three weeks of journey opened the doors to exciting possibilities to share and mutually learn, to discuss our successes, failures and obstacles, and reveal the possibilities and impossibilities of our different worlds, all on an equal footing and with neither side sitting on “high horses”. The immense hospitality, the amazing progressive and innovative originality and the flexibility and creativity that met us we

10

had not expected in this “terra incognita”, where real professional contacts had previously little existed. At the same time, we identified a number of problems, including a “Homo Soveticus syndrome”, a particular and categorizing diagnostic advancement related to the Leonhard–influenced Sjneschnewski system, huge hospitals being somewhat “state in states”, large asylums and “pensions” and a general stress of a society in dramatic change. Consequently, this society became characterized by a community syndrome of criminality, suicidality, violence, stress–related depression, dissociation and regression, addiction and losses of social and existential coherence, as well as family cohesion – these all combining to result in significant decreases in life expectancy, especially in males. From our side, some new perspectives became very clear: not least the predominant moral, cultural and professional arrogance of our societies, the “spoiltness” regarding resources, our righteousness to have definitive and correct answers concerning the human condition, our conviction not to be able to make significant and necessary changes without new and still higher economical resources. On the other hand, we could also contribute and add value with our positive experiences of decentralization and deinstitutionalization, with our multi–professional, inter–disciplinary and community–focused

Lithuania and its professionals seemingly possess all the prerequisites to be one of the most active professional societies in future Europan mental health development.


Numerio svečias

Conflict between different schools, structures, ideologies and places (for example Kaunas and Vilnius) results in non–coordinated pluralism where many brilliant approaches can be found, but are not implemented in a coordinated way.

team approach in psychiatric sectors and human–centered ways of working. What we found in Lithuania were very nice, professionally competent and humanistically minded colleagues with a capacity to reach a maximum of effects with resources we back home would not dream of being able to work with, plus a wonderful innovative ingenuity and problem solving capacity. Along with this, those in the sector possessed an amazing professional diversity – from expertise in modern child psychiatric thinking to advanced, and partly unknown to us, biological psychiatric methods and innovative forensic psychiatric theory. However, due to a lack of coordination and competition between clinics, universities and “ideological schools”, there tended to be a tendency to claim particular approaches as the ‚one and only right‘ approach. In this psychiatric and professional mental health situation, a societal background appeared: the earlier mentioned community syndrome, including an especially high demoralization and difficult to counteract male suicidality, probably linked to the dissolution and loss of hegemonial masculinity, including a kind of emotional illiteracy and alexithymia, running alongside non–help seeking and destructive behavior, a feeling of a loss of honor and stigmatization, addiction and abuse. What to do? In the first phase and parallel to other activities with other Scandinavian countries, seminars and study visits were carried out, notably including three six–week courses at Gotland’s Psychiatric Clinic and University College with consecutive visits to Lithuania and discussions regarding the implementation processes in order to make changes. Again, a great creativity could be seen, e.g. regarding decentralization, by establishing music activities, art therapy and social therapeutic approaches and outreaching services, sometimes based on old and resuscitated traditions in the respective institution. Phase 2 The second phase started when I became the WHO‘s Regional Advisor for Men-

tal Health in Europe. Lithuania figured as a concrete example for a society both exposed to mental and societal stress factors related to social and cultural changes and also for creative activities in order to fight these problems. Several of these activities could serve as good examples for other European countries involved in stressful transition. Even at the political level, there was a comparatively intense engagement, with the country‘s democratic parliament engaging and hosting different meetings with a focus on mental health and the Minister of Health, himself an appreciated psychiatric colleague, supporting significantly. As a laboratory of mental health problems, Lithuanian experiences became an example to how to handle these problems even at a European context. We learned lessons here that benefitted the whole of Europe and is still doing so, e.g. that it is not enough to create professional and easily accessible services, but that these services have to be accepted by the population being at maximum risk – in Lithuania’s case, the rural population of farmers and fishermen. These experiences had significant influences, even within the work of the WHO, the European Union, the United Nations, the Soros Foundation, other global initiatives and other non–governmental organizations, as well as in the work of international psychiatric organizations such as the WPA, World Association of Social Psychiatry and European Psychiatric Association, along with Swedish governmental initiatives carried out by Swedish International Development Cooperation Agency (SIDA) and the Swedish Eastern European committee. Further perspectives Necessary actions on the way forward don’t in my opinion lay only in further paradigm changes, but also in synoptic integration and coordinated cooperation of Lithuania’s already existing partly very advanced resources. By this I mean not only the practical and serious implementation of a bio – psycho and social approach in the spirit of Leon Eisenberg, but also an openness for existential coaching and an “ecumenical” integration of mental and existential health, of psychiatric mentally and of meaning oriented approaches – integrative factors for which I can see in your country a specific interest, proneness and capacity. I hope for future exchanges, semi-

11


Numerio svečias

nars, mutual supervisions and follow–up network meetings with the help of the earlier mentioned organizations, replying both on longtime experienced professionals and also on the group of younger psychiatrists, an especially interesting, interested and internationally active group in your country. There are still structural changes to be made and their consequences to be coped with. Outlook Taking a look at the mental health situation in our common European house and noticing mental health related phenomena of regression, disinformation, scapegoating, fundamentalism, black and white thinking, marginalization and dysfunctional losses of communication on either sides, it can be said that professionals and forces engaged in mental health areas should be the first ones to start communication and the last ones to stop the communicative exchange. Looking at your old tradition of still cultivating contacts at the highest levels in neighboring psychiatries, e.g. in Russia, as well as your professional contact to neighboring countries even towards young psychiatrists, along with your intensive contact to western Europe‘s psychiatries, as well as your engagement in the WHO, the European Union and United Nations, Lithuania and its professionals seemingly possess all the prerequisites to be one of the most active professional societies in future European mental health development. And this is in the direction of holistic psychiatry and mental health policy, characterized by a community focus, by tolerant democratic pluralism and respect for diversity, as well as by multidisciplinary, multidimensional, multi professional and multi sectorial teamwork along with a human–centered bio–psychosocial and existential holism, reflecting the real human condition of being body and mind.

more dehospitalized psychiatry, less stigmatizing and taking mental health out of the shadows. Partly brilliant research, method development and improved service design remains however still insufficiently coordinated. Conflict between different schools, structures, ideologies and places (for example Kaunas and Vilnius) results in non–coordinated pluralism where many brilliant approaches can be found, but are not implemented in a coordinated way. Advanced thinking, knowledge and clinical experience all exist, along with research and data collection/monitoring e.g. in suicide research and prevention, but again these are not coordinated, partly without any contact with each other and with a tendency to re–invent wheels when new activities are started. Outreaching services, dehospitalising and reintegrating activities have improved, including rehabilitation models. However, these are still not developed and implemented everywhere in the country. Openness for complimentary approaches to complement the medical model exist, even in individual human–centered psychiatry in psychopharmacology, social therapy and psychotherapy, including even existential dimensions. International engagement has earned Lithuania international respect in the EU, the WHO, the WPA, the Nordic Psychiatries, the United Nations and non–governmental organizations such as the global former Geneva initiative – with a focus on ethics, human rights, destigmatision, service development and holistic reintegration. Lithuania has taken a lead in bridging some of the newly–independent states in central and eastern Europe, this including bridging over gaps in the clinical research and experiences – even pharmacologically – that had existed in the former not western influenced psychiatry.

Evolution of Psychiatry in Lithuania

Some Scandinavian and/or personally induced initiatives for Lithuanian Psychiatry, carried out with Lithuanian Partners

Lithuanian psychiatry has seen a development from an old fashioned categorical classification influenced by traditional Soviet psychiatry that could even be abused and led to consequences of institutionalization and societal marginalization to a

Fact–finding missions and activities have been carried out by the Nordic Psychiatric Joint Committee, mandated by the WHO. We started the process of introducing Lithuania into the Nordic WPA zone, as well as international WHO and EU activities. There have

12


Numerio svečias

Lithuania has a chance to develop suicide preventive and mental health strategies to be disseminated as good examples to the rest of Europe and other societies afflicted by transitional stress.

been encouraging individual exchanges, joint ventures, study visits and seminars. The 1990’s was a period of yearly educational activities, seven participants from Lithuania invited each year into a Baltic educational program of six weeks on Gotland, carried out by the Psychiatry of Gotland, Gotland University College, Gotland Community and other Swedish universities and supported by the Swedish Eastern European committee and SIDA. The formation of a network of “Gotland Travellers” allowed us to exchange experiences, assist each other and maintain contacts between Gotland and the other participating Baltic colleagues. A two–day education program on depression and suicide prevention directed at 700 primary health care participants was given by the Swedish PTD group (Prevention and Treatment of Depressions), the Medical University of Kaunas and Kaunas municipality. We also had an International Seminar in Schizophrenia Rehabilition – supported by the SIDA, WHO, Geneva Initiative, Vilnius University and, furthermore, there was a workshop on a new mental health law, especially on legislation regarding compulsory treatment, supported by WHO, Umeå University, the Lithuanian Ministry of Health and Vilnius University. Involvement and integration of the Lithuanian expertise in the EU and WHO activities, WHO taskforces and workshops on suicide prevention, mental health assessments, stress–related morbidity and premature death, and child and adolescent psychiatry and mental health, as well as destigmatisation and anti–discrimination taskforces. Integrated in the preparation of a National Action Plan on Mental Health and Suicide, a WHO country profile on mental health was also created. Stimulating in my position as WHO Regional Advisor was the involvement of the parliamentary Health Committee in the mental health situation of the country, including its organization of seminars and workshops. The way forward: What should Lithuanian Psychiatry continue to improve in the future? Lithuania should keep open a focus on existential mental health dimensions in the bio–psycho–social approach, as already implemented in different places and where all ingredients and expertise can be found in

the country. There is a need to strengthen the human–centred individual approach, including psychopharmacology, as well as psychoterapeutic approaches and existential focuses. I would like suggest developing aggregate societal level human–centered and individualized promotional strategies directed to the resilience and protection of risk populations, including a gender focus on male populations at high risk. Lithuania has a chance to develop suicide preventive and mental health strategies to be disseminated as good examples to the rest of Europe and other societies afflicted by transitional stress. You need to develop non–pretentious and prestigeless models of coordination and synergistic cooperation – between different professional disciplines, different clinics, different ideologies, different organizations and different places and institutions, even at a governmental level. Mental health is everybody‘s business (WHO). I suggest to look after the rich experience and the professional qualities represented in Lithuanian psychiatry, to develop models in consensus and to utilize the psychiatric resources existing. I also suggest to develop models of bridging communication to the other worlds of your neighbours and other countries that still have a less westernized psychiatric character. You need to encourage the development, the mandating and resourcing of a national body on mental health, which should be intersectorially, interdisciplinary and multiprofesionally composed. Analyzation is needed to make risk assessments, to develop strategies, to collect data and continuously monitor the mental health situation in the country in order to unify existing forces. Also, the country needs to develop destigmatisation strategies and counteract self stigmatisation by involving persons of public interest – politicians, decision–makers, writers, sportsmen, artists etc. Finally, Lithuania needs to abolish the still rudimentary existing asylum and nursing home system, taking responsibility for its embedding into the chain of rehabilitation facilities, having a community–centred integration in focus.

13


Veiklos apžvalga

Kūrybiškumas, bendradarbiavimas ir pažiūrų įvairovė: Lietuvos psichiatrų asociacijos Kauno krašto filialo veikla

Š

Ramunė Mazaliauskienė Gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė, medicinos centro „Neuromeda“ direktorė, Lietuvos psichiatrų asociacijos Kauno krašto filialo pirmininkė

iame straipsnyje norisi trumpai apžvelgti paskutinių penkerių metų Kauno krašto filialo veiklą, o labiausiai ji matoma organizuojant įvairius renginius tiek krašto nariams, tiek kitiems specialistams, kuriems įdomios problemos, susijusios su psichikos sveikata bei psichiatrinės pagalbos organizavimu, ir skatinant bendradarbiavimą, profesinį bei asmeninį tobulėjimą. Taip pat norisi pažvelgti į krašto ateities planus – ypač Lietuvos psichiatrų asociacijos (toliau – LPA) 25 metų jubiliejaus kontekste. „Paimk šiuos sulaužytus sparnus“ Šis 2011 metais vykęs renginys savotiškai sudėjo akcentus ir nušvietė tolimesnės veiklos gaires: kompleksinį požiūrį į psichikos sutrikimus, apimant biologinius, psichologinius bei socialinius aspektus, bendradarbiavimą su kitų sričių specialistais medikais ir ne medikais, ruošiant konferencijų programas, kuo platesnį įvairių susirgimų ir gydymo būdų nagrinėjimo mokslinį, praktinį, kultūrinį bei etinį kontekstą. 2011 m. lapkričio 3 d. Kaune vyko LPA Kauno krašto filialo organizuojama konferencija „Lietuvos psichiatrija istoriniame ir pasauliniame kontekste“. Renginyje dalyvavo socialinis darbuotojas, psichoterapeutas Iš Jungtinių Amerikos Valstijų Daniel Mackler, kuris pristatė savo filmą „Take These Broken Wings“ (Paimk šiuos sulaužytus sparnus). Tarptautinė retų ligų diena Tarptautinei retų ligų dienai paminėti LPA Kauno krašto filialas organizavo bendrą renginį kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos (toliau – LSMU MA) Psichiatrijos klinika. Renginys vyko 2012 m. sausio 29 d., t. y.

14

tą dieną, kurią yra švenčiama Retų ligų diena. Tai buvo renginys, aktualus tiek praktine, tiek teorine prasme, atitinkantis šių dienų psichiatrijos aktualijas bei tendencijas ir daugumos dalyvių lūkesčius, o pranešimai prasmingai integravo skirtingas pažiūras, patirtis ir kontekstus. „Psichikos ir priklausomybės ligų komorbidiškumas: pažvelgti ta pačia kryptimi“

Renginys „Psichikos ir priklausomybės ligų komorbidiškumas: pažvelgti ta pačia kryptimi“ vyko 2012 metais ir sulaukė didelio susidomėjimo ne tik tarp psichiatrų, bet ir tarp kitų specialybių atstovų. Toks didelis susidomėjimas parodė, kad pasirinkta tema yra aktuali daug platesniems visuomenėms sluoksniams. Pats renginys susidėjo iš trijų dalių. Pirmoji jų atskleidė problemos aktualumą, antroji buvo skirta klinikiniams problemos aspektams, o trečioji – situacijos valdymui. Pagrindinis konferencijos svečias buvo profesorius Cornelis A. J. De Jong (Nyderlandai). Konferencijoje daug dėmesio buvo skirta žinioms priklausomybių srityje gilinti. Profesorius C. A. J. De Jong pristatė priklausomybės ligų magistro programą Nyderlanduose,

Atviros psichiatrijos mėnesio iniciatyva kilo praeitais metais, siekiant destigmatizuoti psichiatriją ir psichikos sveikatos priežiūrą.


Veiklos apžvalga

2013 m. balandžio 30 d. Konferencija, skirta priklausomybės ligų gydymui Kaune. Kairėje – gydytojas Darius Jokubonis, priekyje iš kairės – prof. dr. Virginija Adomaitienė, prof. Cornelis A. J. De Jong (Nyderlandai), Kauno krašto filialo pirmininkė Ramunė Mazaliauskienė. Už jų – Klaipėdos krašto filialo pirmininkas Aleksandras Slatvickis.

LPA Kauno krašto filialo ypatumas yra tas, kad nariai atstovauja labai įvairioms psichiatrinėms institucijoms, o tai neabejotinai praturtina krašto renginius.

o gydytoja R. Mazaliauskienė – poreikio gilinti įgūdžius priklausomybių srityje tarp LPA Kauno krašto filialo psichiatrų tyrimą. Šiam tyrimui atlikti naudotas klausimynas buvo parengtas Nijmegeno instituto (Nyderlandai), o Lietuvos poreikiams jis buvo išverstas, dalyvaujant gyd. D. Jokuboniui, gyd. R. Mazaliauskienei ir dr. E. Subatai. Remiantis gautais rezultatais yra paskelbtas mokslinis straipsnis vadovėlyje apie priklausomybės ligų gydymą. Šis renginys tapo tęstiniu; kitais metais LPA Kauno krašto filialas organizavo dar vieną konferenciją priklausomybių tema, o prieš konferenciją – dviejų dienų mokymus, gilinantis į motyvacinio interviu vedimą, bendraujant su priklausomybės ligomis sergančiais asmenimis. Renginyje dalyvavo Kauno krašto specialistai, dirbantys priklausomybės ligų srityje.

suteikė lietuvio gydytojo Artūro Sutkaus darbas šiame centre. Į renginį atvyko gydytojas psichiatras (jau minėtas A. Sutkus) ir trys psichologai. Pastarųjų dalyvavimas įnešė kiek kitokį, skirtingą nuo psichiatrinio, kontekstą nagrinėjant labai aktualią ir gana skausmingą temą – savižudybes. Kolegų iš Danijos pateiktą informaciją apie savižudybių prevencijos ypatumus papildė kolegų iš Lietuvos pranešimai. Kauno krašto filialas ir toliau tęsė Pasaulinės psichikos sveikatos dienos ir Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos paminėjimą ir 2013 metų rudenį organizavo kitą konferenciją „Savižudybių prevencija: iššūkiai ir galimybės biopsichosocialiniame kontekste“. Šiame renginyje buvo pristatytas kompleksiškas ir daugiabriaunis požiūris į savižudybes. „Atviras dialogas – atvirai psichiatrijai“

„Bendruomenė ir savižudybių prevencija: psichinės sveikatos beieškant...“ 2012 metų rudenį LPA Kauno krašto filialas ir LSMU MA Psichiatrijos klinika darė bendrą renginį „Bendruomenė ir savižudybių prevencija“, kuris buvo skirtas paminėti dviem svarbioms datoms – Pasaulinei savižudybių prevencijos dienai, kuri minima rugsėjo 10 d., ir Pasaulinei psichikos sveikatos dienai, kuri minima spalio 10 d. Pagrindiniai pranešėjai buvo svečiai iš Danijos – Aalborgo miesto savižudybių prevencijos centre dirbanti specialistų komanda. Galimybę pasikvieti juos į renginį

2016 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 4 dienomis Kaune vyko 21-oji tarptautinė ankstyvos intervencijos į ūmią psichozę konferencija. Nors pavadinimas tiesiogiai nurodo į sunkų psichikos sutrikimą, tačiau pats renginio kontekstas labai platus: jis orientuotas į plataus specialistų rato diskusiją, kaip efektyviai padėti sunkiomis psichikos ligomis sergantiems asmenims, įtraukiant šeimą ir bendruomenę. Konferencijoje dalyvavo tiek akademinės bendruomenės atstovai, tiek praktikai, o kadangi ir vieni, ir kiti atstovauja skirtingiems kraštams (JAV, Skandinavijos kraštai, Vokietija, Australija, Jungtinė Kara-

15


Veiklos apžvalga

lystė, Lenkija ir kt.), atsiranda puiki galimybė pasikeisti ypač sėkminga praktika. Taigi, tai yra senas, jau nuo 1996 metų vykstantis, renginys, pasižymintis moksliniu, praktiniu, tarptautiniu ir į bendruomenę orientuotu kontekstu. Pastaruoju metu jo vyraujanti tema yra psichoterapinės krypties – atviro dialogo, kurio autorius yra suomių psichoterapijos profesorius Jaakko Seikkula, panaudojimas gydant psichikos sutrikimus. Renginys susidėjo iš kelių dalių. Visų pirma, tai pati konferencija, kuri vyko kelias dienas ir kurios metu buvo aptariami svarbūs klinikiniai, moksliniai be mokymosi klausimai. Lietuvos psichikos sveikatos specialistams svarbiausia buvo vadinamoji „Atvira diena“, kurios metu užsienio ir Lietuvos lektoriai skaitė savo pranešimus, plačiai ir giliai pristatydami problemą ir jos sprendimo būdus. Labai svarbu, kad šiais metais vienas iš konferencijoje dalyvavusių specialistų, gydytojas psichiatras ir psichoterapeutas Werner Schuetze vedė dviejų dienų mokymus LSMU MA Psichiatrijos klinikos rezidentams. Lietuvos bendruomenei svarbiausias renginys – tai tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Atviras dialogas – atvirai psichiatrijai“. Kodėl šis renginys toks svarbus? Šis renginys buvo vienas iš pirmųjų šiais metais vykusio Atviros psichiatrijos mėnesio renginių. Atviros psichiatrijos mėnesio iniciatyva kilo praeitais metais, siekiant destigmatizuoti psichiatriją ir psichikos sveikatos priežiūrą. Ši konferencija buvo tikrai tarptautinis renginys, nes pranešimus skaitė lektoriai, atstovaujantys bent jau trims žemynams, o salėje jų klausė keli šimtai žmonių, iš kurių beveik pusė atstovavo kitų šalių psichikos sveikatos specialistams. Konferencijoje dalyvavo daugelio užsienio šalių atstovų – Skandinavijos kraštų, Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Austrijos, Šveicarijos, Italijos, JAV, Australijos ir net Kolumbijos. Svarbu paminėti, kad organizuojant šį renginį kartu su LSMU MA Psichiatrijos klinika dalyvavo ir profesinės organizacijos, kurių gausa bei aktyvumas parodė, kokia svarbi ši tema yra praktikams. Kokios temos buvo nagrinėtos? Buvo apžvelgti epidemiologiniai, klinikiniai klausimai, nagrinėta tarptautinė praktika, taip pat įvertinta dabartinė situacija bei galimybės šią situaciją keisti ateityje. Filosofinį kontekstą suteikė a.a. profesoriaus Leonido Donskio pranešimas apie toleranciją ir bendruomenės svarbą psichikos sveikatai. LSMU MA Psichi-

16

atrijos klinikos vadovė profesorė Virginija Adomaitienė apibendrino psichosocialinės reabilitacijos ypatumus Lietuvoje: įstatymų galios aktų bazę, dinamiką, galimybes. Užsienio lektoriai savo pranešimuose pateikė pasaulinę praktiką, siekiant kaip galima greičiau grąžinti psichikos sutrikimą patiriantį asmenį į jam įprastą gyvenimą, taip pat kaip padėti šeimoms, kurios kenčia kartu su pacientu ir kurios yra labai svarbios sveikimo procesui. Renginio dalyviams buvo pateiktas profesorių Jaakko Seikkula`os ir Douglas`o Ziedonis`o straipsnio „Pagrindiniai dialoginės praktikos Atviro dialogo metu elementai“ (2014) vertimas į lietuvių kalbą. Valdyba ir nariai 2014 m. gruodžio mėn. buvo išrinkta nauja LPA Kauno krašto filialo valdyba. Jos nariais tapo gydytoja daktarė Vesta Steiblienė (LSMU, Psichiatrijos klinika), gydytoja Vida Matulionienė (Kauno Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovė), gydytojai Darius Jokubonis (Kauno priklausomybės ligų centras), Gediminas Abeciūnas (Kauno klinikinė ligoninė), gydytojos Sonata Rudžianskienė (Šilainių psichikos sveikatos centras), Zita Alseikienė (UAB „Romuva“), o pirmininke – gydytoja Ramunė Mazaliauskienė. Kauno krašto filialas 2011 metų pavasarį turėjo 143 narius, o šiuo metu jame yra 155 nariai. Krašto nariai – tai gausus būrys praktikų, dirbančių tiek ligoninėse, tiek pirminės psichikos sveikatos priežiūros grandyje, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto įvairioms mokslo ir mokymo sritims atstovaujantys specialistai, taip pat didelis būrys jaunųjų psichiatrų – rezidentų. Mūsų laimėjimai Mūsų laimėjimai – tai ne tik įdomūs renginiai. Tai naujos pažintys, tarp jų ir tarptautinės. Žinios – ne tik specialybės, bet ir apimančios platesnį kontekstą, tai labai svarbu, nes gydytojas psichiatras turi turėti platų akiratį, kad galėtų susitvarkyti su kiekvieną dieną specialistą užliejančia jo pacientų kontekstų įvairove. Be to, Kauno krašto filialas pripažintas „geriausiu ir pavyzdingiausiu 2012 metų kraštu“, o LPA prezidentas docentas Alvydas Navickas 2013 metais įteikė padėkos raštą. Ir dar – Lietuvos Respublikos sveika-

LPA Kauno krašto filialo renginiai turi tam tikrą tęstinumą.


Veiklos apžvalga

2016 m. rugsėjo 2 d. Tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Atvira diena - atvirai psichiatrijai”. Konferencijos dalyviai iš kairės: LR SAM ministro patarėjas psichikos sveikatos klausimais prof. Arūnas Germanavičius, prof. Niels Buus (Sidnėjaus universitetas, Australija), LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto dekanė prof. Ramunė Kalėdienė, doc. Sandra Steingard (Vermonto universitetas, JAV), Valstybinio psichikos sveikatos centro prie SAM direktorė Onutė Davidonienė, LSMU Psichiatrijos klinikos vadovė prof. Virginija Adomaitienė, prof. Jaakko Seikkula (Jiuvaskiulės universitetas, Suomija), prof. Douglas Ziedonis (Masačusetso medicinos mokykla, JAV), Kauno krašto filialo pirmininkė Ramunė Mazaliauskienė.

tos apsaugos ministerijos vyriausioji respublikos specialistė psichiatrijai profesorė Virginija Adomaitienė yra aktyvi Kauno krašto filialo narė, noriai remianti visus renginius ir pati savo dalyvavimu prisidedanti prie jų.

Lietuvos bendruomenei svarbiausias renginys ­­– tai tarptautine mokslinėpraktinė konferencija „Atvira diena - atvirai psichiatrijai”.

Apibendrinimas ir ateities planai Praėjęs laikotarpis LPA Kauno krašto filialo valdybai buvo dinamiškas ir kūrybingas. Mes tikimės, kad krašto nariai patenkinti organizuotais renginiais. Svarbu ir tai, kad pavyko užmegzti produktyvius santykius su LSMU Psichiatrijos klinika. Mokslo įsiliejimas į praktiką, o LPA vienija daugybę narių, kuriems psichiatrijos praktika yra kasdienybė, neabejotinai buvo naudinga krašto konferencijomis. Mūsų vertybės – bendruomeniškumas, bendradarbiavimas, tarptautiškumas, integralumas, mokslo orientacija į praktiką ir praktikos mokslus ir atvirumas pokyčiams. Manau, svarbu paminėti ir tai, kad LPA Kauno krašto filialo renginiai turi tam tikrą tęstinumą. Visi užsienio lektoriai, kurie dalyvavo mūsų renginiuose, paliko vienokią ar kitokią medžiagą, skirtą krašto nariams: knygų, nuorodų į aktualios informacijos šaltinius, elektroninių knygų priklausomybės tema, pranešimų skaidres, tyrimo bei gydymo metodikas.

Užmegzti kontaktai sudarė puikias sąlygas vystyti tolimesnį bendradarbiavimą. Profesorius Cornelis A. J. De Jong ir toliau dalyvavo rengiant LSMU psichiatrijos rezidentus, o šiais metais vykusios „Atviro dialogo“ konferencijos lektorius, profesorius Jaakko Seikkula sutiko pravesti kelių dienų seminarą Kauno krašto psichikos sveikatos specialistams. Trumpai apie Kauno krašto filialo planus. Visų pirma – tai bendradarbiavimas: tarpusavio, su kitomis psichiatrinėmis ir psichoterapinėmis organizacijomis bei draugijomis, su kitų medicinos ir ne medicinos sričių specialistais, visuomeninėmis organizacijomis, pacientų organizacijomis, universitetais, be to, toliau vystant tarptautinį bendradarbiavimą. Kita svarbi kryptis – tai tam tikrų LPA Kauno krašto filialo narių grupių rėmimas ar skatinimas, pavyzdžiui, jaunųjų psichiatrų. Kiti tikslai – tai vadybiniai: sukurti strategiją, įvardinant viziją, misiją bei vertybes. Baigdama norėčiau pabrėžti, kad LPA Kauno krašto filialo valdyba atvira bet kokiems siūlymams, koks turėtų būtų numatomų renginių turinys, ir, kas ne mažiau svarbu, kokia forma tai galime padaryti. Visus pasiūlymus galite teikti valdybai asmeniškai arba pateikti juos viešai svarstyti pasinaudojant LPA Kauno krašto filialo sukurtu adresu lpakaunokrastas@googlegroups.com.

17


Veiklos apžvalga

Lietuvos psichiatrų asociacijos Klaipėdos krašto skyriaus veiklos apžvalga Saulius Liutkus Lietuvos psichiatrų asociacijos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas (1990–1999, 2003–2005 m.) 1990 metų balandžio 19 diena. 32 Klaipėdos krašto gydytojai psichiatrai iš Klaipėdos, Telšių, Šilutės, Mažeikių, Švėkšnos, Skuodo bei Plungės susirinko tuometinio Klaipėdos psichoneurologinio dispanserio konferencijų salėje ir, pirmininkaujant gydytojui Sauliui Liutkui bei sekretoriaujant gydytojai Stanislavai Grigorjevai, svarstė bei sprendė dėl Lietuvos psichiatrų asociacijos (toliau – LPA) Klaipėdos krašto skyriaus įkūrimo. Skaitytojų dėmesiui – svarbiausių siūlymų, konferencijų ir kitų esminių įvykių apžvalga. Šiame susirinkime dalyvavo ir savotiškais LPA skyriaus signatarais tapo gydytojai psichiatrai Kęstutis Ramanauskas, Petras Janušauskas, Vytautas Žukauskas, Zita Varkalienė, V. Uporovas, Adelė Čekanauskienė, Milda Būdvytienė, Petronelė Skeivytė, Donatas Stepelis, Stasys Naujokas, Regina Šukytė, Vita Bubilienė, Valerija Navardauskaitė, Nijolė Guogienė, Liudmila Aistova, Stanislava Grigorjeva, Svetlana Dutova, Saulius Liutkus, Algirdas Narinkevičius, Genovaitė Šimkuvienė, Valentina Kuropiatnik, Jolita Kvaracijienė, Edita Česnienė, Rūta Karpavičienė, Romusis Stanius, Olegas Dutovas ir Marija Puodžiukynaitė. Nuo to laiko prasidėjo reguliari ir gana intensyvi Klaipėdos krašto skyriaus veikla: rengtos tiek teorinės, tiek klinikinės praktinės konferencijos, kurių metu gydytojai paruošdavo ir pristatydavo pranešimus įvairia psichiatrine tematika, buvo aptariami ir nagrinėjami diagnostiškai sudėtingi pacientai. Norisi paminėti keletą to laiko pranešimų bei jų autorių iš mūsų konferencijų. 1991 m. birželio 27 d. gydytoja Marija Puodžiukynaitė skaitė pranešimą „Nerimo problemos“, 1992 m. balandžio 8 d. gydytoja Marina Ivanina – „Piktybinis neuroleptinis sindromas“. Tuo metu pradėta glaudžiai bendradarbiauti ir ruošti bendras konferencijas su Šiaulių ir Kauno psichiatrais. Vienas iš įsimintinų ir sėkmingų pavyzdžių

18

– 1992 m. gegužės 22 d. LPA Klaipėdos krašto psichiatrų išplėstinė konferencija „Psichiatro praktika – įsimintini atvejai“. Svarbūs siūlymai ir bendradarbiavimas Šalia klinikinių diagnostinių klausimų krašto konferencijose buvo aptariamos ir psichiatrinės pagalbos Klaipėdos mieste bei krašte problemos, teikiami siūlymai tiek Klaipėdos krašto savivaldybėms, tiek Lietuvos Vyriausybei. Klaipėdos krašto psichiatrai aktyviai įsijungė ir teikė konkrečius pasiūlymus LPA dėl Lietuvos psichiatrinės pagalbos reorganizavimo. 1990 m. spalio 24 d. teiktame pasiūlyme buvo akcentuota, kad psichiatrinė pagalba būtų demopolizuota turint tikslą praplėsti psichiatrines tarnybas, priartinti jas prie žmogaus, humanizuoti, skatinti psichiatrų privačią praktiką. Buvo pasiūlyta išplėsti internatūros, rezidentūros bazę įtraukiant Klaipėdos ir Šiaulių psichiatrines ligonines, kvalifikacijai kelti plačiau organizuoti kelių ar keliolikos dienų tobulinimosi kursus kraštų gydytojams jų bazinėse ligoninėse. LPA Klaipėdos krašto skyrius pradėjo vaisingą bendradarbiavimą su akademiniais psichiatrais, ypač su Vilniaus universiteto (toliau – VU) Psichiatrijos klinikos vadovu a.a. prof. Algirdu Dembinsku, kuris

Klaipėdos krašto psichiatrai aktyviai dalyvavo ruošiant pirmuosius LPA įstatus.


Veiklos apžvalga

2013 m. spalio 25 d. Konferencija „Vakarų Lietuvos psichiatrijos istorijos puslapiais”. Klaipėdos psichiatrai Valentina Bulanova ir Donatas Stepelis sveikinami su 80 metų jubiliejumi. D. Stepelis jau pensijoje, o V. Bulanova dirba psichiatre Klaipėdos priklausomybės ligų centre.

Pagrindinė LPA Klaipėdos krašto filialo veikla – mokslinėspraktinės konferencijos ir seminarai savo nariams bei atstovavimas kraštui LPA valdyboje ir Sveikatos apsaugos ministerijoje.

dažnai ir keletą kartų per metus atvykdavo skaityti mokslinių pranešimų ir, kas buvo ypač vertinga, konsultuodavo ir padėdavo geriau suprasti diagnostiškai sudėtingus pacientus. Prasidėjo sėkmingas bendradarbiavimas su Kauno medicinos akademijos Psichiatrijos klinikos kolegomis docentu Algirdu Pūru, vyr. asistente Regina Statkevičiūte, profesoriumi Benjaminu Burba, docente Virginija Adomaitiene. Keliose konferencijose dalyvavo ir psichiatrijos vystymosi perspektyvas kartu aptarė Lietuvos psichinės sveikatos priežiūros tyrimo planavimo centro direktorė Onutė Dovydonienė. Nuo 1992 m. prasidėjo nuoseklus bendradarbiavimas su VU docentu Eugenijumi Laurinaičiu, kuris kiekvienais metais atvykdavo į kelių dienų seminarus, supažindindavo tiek su klasikine, tiek naujausia psichoanalitine (psichodinamine) teorija. Išskirtine Klaipėdos krašto gydytojų psichiatrų bei psichologų sėkme reiktų laikyti 1997–1998 m. laikotarpiu vykusi tęstinį seminarą, kurį galima prilyginti tęstinėms studijoms: „Įvadas į psichoterapiją: psichoanalizės bei psichodinamikos pagrindai“. Jį vedė tuo metu vienintelė Lietuvoje gydytoja psichoanalitikė Stasė Meškauskienė. Šiose studijose savo kvalifikaciją gilino 20 Klaipėdos krašto psichiatrų ir med. psichologų.

Konferencijų svarba Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį kasmet būdavo organizuojama 8–10 konferencijų, kurių metu didžiąją dalį pranešimų bei sudėtingų klinikinių atvejų paruošdavo ir pristatydavo Klaipėdos krašto gyd. psichiatrai bei med. psichologai. Taip pat būdavo organizuojamos ir platesnio masto konferencijos, kuriose dalyvaudavo kitų Klaipėdos krašto ligoninių gydytojai bei psichiatrai iš visos Lietuvos. Kaip kartais plačiai ir įvairiapusiškai būdavo bandoma pažvelgti į nagrinėjamą problemą, iliustruoja 1998 m. lapkričio 27 d. įvykusi konferencija „Mirties problema. Eutanazija: už ir prieš“. Manau, verta įvardyti konferencijos pranešimus: 1. Klinikinė, biologinė mirtis, smegenų mirties kriterijai (A. Galdikas, gydytojas reanimatologas, Klaipėdos respublikinė ligoninė) 2. Eutanazija – „lengvos mirties“ problema (St. Grigorjeva, Klaipėdos psichiatrijos ligoninės Ambulatorinio skyriaus vedėja). 3. Marinimo papročiai (D. Elertas, istorikas, Klaipėda). 4. Gedėjimo procesas transakcinės analizės požiūriu (R. Alekna, LPA prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys). 5. Eutanazija krikščioniškosios moralės šviesoje (A. Narbekovas, kunigas, gydytojas

19


Veiklos apžvalga

1999 m. kovas. Ataskaitinė-rinkiminė konferencija. Pirmoje eilėje iš kairės: psichiatrai Olegas Dutovas, Svetlana Dutova (dabar - Premelenaja), psichologė Nelė Gulbinaitė, psichiatrė Liubovė Pranevičienė.

chirurgas, teologijos daktaras, Vilnius). 6. Daugybė mirties instinkto veidų (St. Meškauskienė, psichoanalitikė, LPA psichoanalitinės psichoterapijos sekcijos pirmininkė, Vilnius). Asociacijos įstatai ir nariai Klaipėdos krašto psichiatrai aktyviai dalyvavo ruošiant pirmuosius LPA įstatus. Ypač daug dirbo Marija Puodžiukynaitė, Algirdas Narinkevičius, Donatas Stepelis. Kraštas visuomet turėjo savo atstovus LPA valdyboje: Mariją Puodžiukynaitę, Algirdą Narinkevičių, Stanislavą Grigorjevą, Stefą Naujokienę. S. Liutkus 1992–1995 m. buvo LPA viceprezidentas. Kartu su Mykolu Ridiku 1993–1994 m. jie atliko pirmąją Lietuvoje psichiatrų socialinę apklausą, atspindinčią psichiatrijos Lietuvoje padėtį iš vidaus. 1992–1994 m. Donatas Stepelis ir Saulius Liutkus buvo įtraukti į sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko sudarytą komisiją nagrinėti galimus piktnaudžiavimo psichiatrija politiniais tikslais atvejus Lietuvoje. Tai tik dalis darbų, į kuriuos mūsų krašto psichiatrai įnešė savo indėlį tais metais. LPA narių skaičius nuolat didėjo ir 2003 m. pasiekė 67. LPA Klaipėdos krašto skyrius pirmasis sujungė tiek psichiatrų, tiek med. psichologų jėgas ir tai buvo pagrindas geriau pažinti vienas kitą, pritaikyti platesnį diagnostinį ir terapinį arsenalą. Esu dėkingas visiems kolegoms, su kuriais kūrėme įvairius planus ir bandėme tobulinti psichiatrijos pagalbą Klaipėdos

20

krašte ir Lietuvoje. Vis dėlto norėčiau išskirti žmones, ypač daug prisidėjusius bei negailėjusius savo laiko, be kurių pagalbos daugelis planų būtų likę neįgyvendinti. Tai gydytojai psichiatrai Veronika Žalimienė, Violeta Koncevičiūtė, Marija Puodžiukynaitė, Stanislava Grigorjeva, Teresė Ramanauskienė, Aleksandras Slatvickis, Stefa Naujokienė, Romusis Stanius, Eugenijus Mikaliūnas, Valdonė Matonienė, med. psichologai Nelė Gulbinaitė, Stanislava Gailiūnaitė, Mykolas Ridikas. LPA gimimą matau kylantį iš Lietuvos atgimimo, Sąjūdžio bangos, nešančios laisvę. Ta laisvė gąsdino ir baugino, bet kartu kėlė viltį, kad galėsime būti tikrame, kad ir sudėtingame, bet neiškreiptame pasaulyje. Turėjome viltį, kad psichiatrija iš užribio, iš pavainikio statuso atras savo vietą ir taps pilnavertė tiek medicinos, tiek didžiajame pasaulyje, kad ji taps humaniška ir nestigmatizuojanti. Manau, kad tai kažkiek pavyko. Laikas bėga ir karta keičia kartą. Noriu palinkėti dabartiniams psichiatrijos rezidentams, jauniesiems psichiatrams pratęsti tą ieškojimų kelią. Manau, kad svarbiausia būti atviriems, kūrybiškiems, vertinti klinikinę sėkmę, nebėgti nuo nesėkmių, išvengti perdegimo bendradarbiaujant, naudojant supervizijas, nesijausti visagaliais. Tiesiog likti ištikimiems tiesai – tiek klinikinei, tiek gyvenimiškajai.

LPA Klaipėdos krašto skyrius pirmasis sujungė tiek psichiatrų, tiek med. psichologų jėgas ir tai buvo pagrindas geriau pažinti vienas kitą, pritaikyti platesnį diagnostinį ir terapinį arsenalą.


Veiklos apžvalga

Lietuvos psichiatrų asociacijos Klaipėdos krašto filialas. Paskutinis penkmetis Aleksandras Slatvickis Lietuvos psichiatrų asociacijos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas (nuo 2011 m.), psichiatras, vyriausiasis gydytojas VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centras 2011 m. sausio 27 d. naujai 3-ejų metų kadencijai Klaipėdos krašto filialo pirmininku išrinktas psichiatras Aleksandras Slatvickis. Pagrindinė LPA Klaipėdos krašto filialo veikla – mokslinės-praktinės konferencijos ir seminarai savo nariams bei atstovavimas kraštui LPA valdyboje ir Sveikatos apsaugos ministerijoje. Nuo 2012 m. atsinaujino draugystė su docentu Eugenijumi Laurinaičiu. Per dvejus metus įvyko 3 jo vedami teoriniaipraktiniai seminarai. 2011 m. lapkričio 30 d. įvyko konferencija „Psichiatrijos aktualijos“, kurioje su kolegomis savo žiniomis ir išmintimi dalijosi profesorius Antanas Goštautas ir gydytoja Nijolė Goštautaitė-Midttun. 2012 m. rugsėjo 20 d. vyko teorinė-praktinė konferencija „Alzheimerio liga sergančio asmens socialinė aplinka: integracija ar izoliacija?“ 2013 m. kovo 9 d. organizuotas vienos dienos seminaras „Meilė psichoterapijoje. Erotinis perkėlimas ir kontraperkėlimas psichoanalitiniu požiūriu“, kurį vedė gerai žinomas daktaras Tomas Kajokas. 2013 m. spalio 25 d. įvyko ilgai ruošta konferencija „Vakarų Lietuvos psichiatrijos istorijos puslapiais“. Šios konferencijos idėja gimė dar 2012 m. pabaigoje, bendraujant su LPA nariais ir prisimenant žinomus krašto psichiatrus, iškeliavusius anapilin. Jos metu žinomi krašto psichiatrai papasakojo apie psichiatrijos raidą: Algirdas Narinkevičius apžvelgė Klaipėdos psichiatrijos ligoninės

istoriją, Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamento tuometinis vadovas Artūras Mažrimas – Švekšnos psichiatrijos ligoninės istoriją. Gydytojai Teresė Ramanauskienė, Stefa Naujokienė, Loreta Šiaudvytytė, Romusis Stanius šnekėjo apie ambulatorinės psichiatrinės pagalbos vystymąsi. Antroje dalyje apie LPA Klaipėdos krašto filialo veiklą pasakojo psichiatras Saulius Liutkus, o apie Priklausomybės ligų gydymo organizavimą Klaipėdoje – Aleksandras Slatvickis. Tylos minute buvo pagerbti anapilin išėję Vakarų Lietuvos psichiatrai. 2014 m. gegužės 29 d. krašto filialo pirmininku vėl išrinktas psichiatras A. Slatvickis. Didžiąja dalimi keičiasi krašto filialo valdybos sudėtis. Jos nariais tapo psichiatrai Stanislava Grigorjeva, Saulius Liutkus, Stasys Naujokas, Laurina ir Vincas Šliožai, Zita Varkalienė. 2014–2015 m. tęsėsi tradicinis bendradarbiavimas su docentu E. Laurinaičiu ir įvyko dar trys jo teoriniai-praktiniai seminarai. Paskutinis renginys krašte įvyko 2016 m. gegužės 13 d. Tai buvo konferencija „Medikamentinis ir nemedikamentinis psichikos sveikatos sutrikimų gydymas“. Čia skaitė pranešimus ir diskutavo su auditorija žinomi Lietuvos psichiatrai profesorius Dainius Pūras ir docentas Alvydas Navickas. Per šešerius metus į LPA Klaipėdos krašto filialą įstojo 14 specialistų, išstojo 4, mirė 3, dar 5 buvo pašalinti dėl nario mokesčio nemokėjimo. Šiuo metu filialas vienija 87 narius.

21


Veiklos apžvalga

Lietuvos psichiatrų asociacijos Šiaulių krašto veiklos apžvalga ir ateities planai

A

Olga Rimovskaja Psichiatrė, psichikos sveikatos centro vedėja, VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centras

tkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. spalio 25 d. įvyko Lietuvos neurologų ir psichiatrų suvažiavimas, kuriame buvo įkurtos savarankiškos neurologų ir psichiatrų asociacijos. Tuo pačiu metu susibūrė 25 Šiaulių krašto psichiatrai. Skaitytojų dėmesiui – Lietuvos psichiatrijos asociacijos (toliau – LPA) Šiaulių krašto filialo veiklos apžvalga.

Pirmuoju Šiaulių krašto psichiatrų pirmininku tapo Vidmantas Stulpinas. 1993– 1995 m. asociacijos pirmininke išrinkta Danguolė Akramienė. Iš tų metų labiausiai įsiminė bendravimas su Klaipedos krašto psichiatrais. Juos kviesdavome pas save ir patys vykdavome į pajūrį, dalyvavome mokslinėse konferencijose ir dalindavomės darbo patirtimi. Džiaugėmės patys ir noriai pasakojome kolegoms apie unikalią Lietuvoje darbo patirtį aptarnaujant ligonius ambulatoriniu-stacionariniu principu, kuris buvo įdiegtas Šiaulių psichoneurologiniame dispanseryje vyr. gydytojo Eugenijaus Mikaliūno iniciatyva. 1996–1998 m. Šiaulių krašto psichiatrų pirmininku buvo išrinktas Petras Volkovas. Tais metais Šiaulių krašto psichiatrų gretas papildė jauni psichiatrai: Diana Malinauskaitė, Asta Vasilienė, Gintaras Adomavičius ir kiti. Tuo metu į konferencijas rinkdavomės po 3–4 kartus per metus. Įsiminė konferencijų metu išklausyti pranešimai, kuriuos paruošė gydytojas Vidmantas Stulpinas („Įgimtos ir įgytos psichopatijos“), medicinos mokslo kandidatas gydytojas Pranas Ulba („Šeimos socialinės padėties reikšmė vaikų su intelekto nepakankamu vystymuisi“ ir „Netraukulinės paroksizminės būklės vaikų amžiuje“). Šiaulių krašto plėtimasis 1999–2000 m. Šiaulių krašto psichiatrų geografija prasiplėtė, prie mūsų prisijungė Naujosios Akmenės, Pakruojo rajonai. Į psichiatrų veiklą įsitraukė ir Naujosios Akme-

22

nės gydytojai Vytautas Bartkevičius, Jolanta Akavickienė, Virginija Kristinaitienė, iš Pakruojo – gydytoja Žibutė Stabinskienė. 1999 m. Šiaulių krašte buvo 34 LPA nariai, 2000 m. – jau 41 narys Per šį laikotarpį Šiaulių krašte buvo organizuota 13 konferencijų įvairiomis temomis, kuriose buvo kalbama apie vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūrą, psichosocialinės reabilitacijos tęstinumo galimybes ir perspektyvas. 2000 m. gegužės 24 d. Radviliškyje įvyko konferencija, kuriuos metu Šiaulių krašto psichiatrai susipažino su centro struktūra, organizacija ir profesinio pasiruošimo galimybėmis, gydytojas Eugenijus Mikaliūnas pasidalino įspūdžiais iš psichosocialinės reabilitacijos asociacijos kongreso Paryžiuje, Medicininės socialinės ekspertizės komisijos gydytoja psichiatrė Birutė Viatiekienė supažindino su invalidumo nustatymo kriterijais, esant intelekto defektui. 2000 m. rugsėjo 22–23 dienomis Palangoje įvyko jungtinė LPA Šiaulių krašto ir Psichosocialinės reabilitacijos asociacijos organizuota konferencija tema „Psichikos sutrikimų reabilitacija ir psichiatrijos santykis su tradiciniais ir netradiciniais tikėjimais“. Pirmą dieną konferencijos dalyviai susipažino su Šiaulių psichiatrijos ligoninės Psichosocialinio gydymo skyriumi Palangoje, išklausė Šiaulių ligoninės specialistų pranešimus. Antrą dieną konferenciją tęsė Vilniaus universiteto dėstytojai, buvo skaitomi pranešimai apie budizmą ir psichoterapiją, naujus religinius judėjimus. Pranciškonas tėvas Severinas iš Kretingos


Veiklos apžvalga

Apreiškimo vienuolyno kalbėjo tema „Kaip tikėjimas padeda psichikos ligoniams“, kunigas Aldonas Gudaitis iš Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios aptarė gydytojo ir sielovadininko santykius. Konferencijos metu kilo karštos diskusijos apie tai, kiek pačiam psichiatrui padeda tikėjimas, apie psichiatrų požiūrį į pačius save ir santykius su kitų specialybių kolegomis. Lietuvos psichiatrų asociacijos Šiaulių krašto filialo įsteigimas

LPA Šiaulių krašto psichiatrų filialo nariai aktyviai dalyvauja rengiant įstatymų pataisas.

Nuo 2004 m. Šiaulių krašto filialui LPA valdyboje atstovavo pirmininkas V. Bartkevičius. 2008 m. vasario 22 d. LPA suvažiavimo metu vienbalsiai nuspręsta įsteigti LPA Šiaulių krašto filialą, o visus LPA Šiaulių krašto narius laikyti LPA Šiaulių krašto filialo nariais ir LPA nariais. Filialo pirmininku išrinktas V. Bartkevičius. 2008 m. rugsėjo 12 d. LPA Šiaulių krašto filialas buvo užregistruotas juridinių asmenų registre. Šiaulių krašto asociacija rengia dalykines konferencijas įvairiais aktualiais psichiatrams klausimais. 2014 m. spalio 17 d. buvo surengta konferencija Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje „Lengvi kognityviniai sutrikimai – tiltas į Alzhemerio ligą“. 2014 m. birželio 20 d. LPA Šiaulių krašto filialas kartu su Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalios studijų fakultetu, Alzheimerio ligos globėjų klubu ir Dailės terapijos centru organizavo vasaros stovyklą Panevėžio rajone, Burveliuose, ten vyko paskaitų, diskusijų ciklai, derinti su dailės terapijos, relaksacijos užsiėmimais. Siekiant palengvinti psichiatrų kvalifikacijos kėlimą buvo kreiptasi į Vilniaus ir Kauno universitetus su prašymu organizuoti pertraukiamus kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie vyko ir vyksta. Naujoji valdyba 2015 m. spalio 29 d. buvo organizuotas LPA Šiaulių krašto filialo psichiatrų susirinkimas, jo metu buvo išrinkta nauja LPA Šiaulių krašto psichiatrų pirmininkė Olga Rimovskaja. Į LPA Šiaulių krašto filialo valdybą išrinktos Laima Šeporaitienė, Jelena Kuznecova, Romualda Ališauskienė. Šiandien filialui atstovauja 32 nariai. 2015 m. netekome ilgamečio Šiaulių psichiatrinės ligoninės direktoriaus ir LPA Šiaulių psichiatrų krašto filialo nario a.a. Eugenijaus Mikaliūno. Jo indėlis į Lietuvos psichiatriją yra ypač svarbus. Jis ne tik aktyviai dalyva-

vo LPA veikloje, reiškė savo nuomonę, teikė pasiūlymus, bet ir pirmas Lietuvoje pasiūlė teikti psichoreabilitacines paslaugas. Per pastaruosius metus LPA Šiaulių psichiatrų filialas organizavo vieną mokslinę-praktinę konferenciją, kuri vyko Šiaulių centro poliklinikos dienos stacionare. Konferencijoje dalyvavo Vilniaus universiteto klinikinė farmakologė Ingrida Lisauskienė, buvo diskutuojama apie psichotropinių vaistų sąveiką, psichiatrai buvo supažindinti su teikiamomis Šiaulių mieste dienos stacionaro paslaugomis. LPA Šiaulių krašto psichiatrų filialo nariai aktyviai dalyvauja rengiant įstatymų pataisas, vienas iš jų gydytojas Emanuelis Zevertas rašė laišką-atsakymą prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjai dėl priklausomybės ligų gydymo, taikant kodavimą, torpedavimą. *** Didžiausios problemos, su kuriomis susiduria psichiatrai mūsų regione, – mažėjanti psichiatrų bendruomenė, dideli darbo krūviai ir finansavimo stoka. Per 25 Lietuvos nepriklausomybės metus nebuvo peržiurėti gydytojų etatai pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Gydytojų psichiatrų etatų skaičius nustatomas pagal prisirašiusių prie įstaigų gyventojų skaičių. Šiuo metu gyventojų skaičius Lietuvoje mažėja, o sergamumo ir ligotumo rodikliai priešingai – auga. Daugelio Šiaulių psichiatrų nuomone, šiandien tenka dirbti vis prastėjančiomis sąlygomis. Nėra reglamentuojami gydytojų krūviai, prailginta darbo savaitė, sutrumpintos kasmetinės atostogos. Neatsižvelgiama į tai, kad dirbdami didžiuliais krūviais gydytojai psichiatrai emociškai perdega, o tai neigiamai atsiliepia teikiamų paslaugų kokybei. Daugelis konferencijų, skirtų Šiaulių krašto psichiatrams tobulėti, buvo finansuojamos iš filialo psichiatrų surinktų nario mokesčių bei padedant rėmėjams. Kadangi filialo narių skaičius mažėja (kaip beje ir rėmėjų), galimybių organizuoti konferencijas mūsų krašte sumažėjo. Tačiau LPA Šiaulių krašto filialo nariai nusiteikę nenuleisti rankų, pasirengę siekti iškeltų LPA tikslų bei ginti psichiatrų interesus.

23


Veiklos apžvalga

Psichikos dienos centro veikla Panevėžyje Edgaras Čiūras VšĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio skyrius, psichiatras 2015 m. rugpjūčio 3 d. Panevėžio miesto poliklinikoje veiklą pradėjo Psichikos dienos centras, kuriame psichikos sveikatos paslaugas teikia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras. Psichikos dienos centras įkurtas Europos regioninės plėtros fon.do lėšomis. Tądien skyriaus atidarymo proga mus sveikino Panevėžio teritorinės ligonių kasos skyriaus ir Panevėžio miesto savivaldybės atstovai, Panevėžio gydymo įstaigų vadovai. Psichikos dienos centre taikomas kompleksinis psichikos ligų gydymas. Psichikos ligos gydomos derinant medikamentinį gydymą su psichoterapija ir kita veikla, padedančia mažinti stresą, įtampą, nerimą, skatinančia aktyvumą, gerinančia nuotaiką, todėl tokio centro įkūrimas pagerino psichikos ligų gydymo kokybę ambulatorinėmis sąlygomis Panevėžio mieste. Taikant kompleksinį gydymą pasiekiami geresni gydymo rezultatai, pacientams greičiau grįžta darbingumas, pagerėja socialinio gyvenimo kokybė, čia jie gali įgyti naujų įgūdžių. Psichikos dienos centre dirba savo darbą puikiai išmanantys psichikos sveikatos srities specialistai: gydytojai psichiatrai Violeta Šimanauskaitė-Drevinskienė, Gintarė Puodžiūnienė, Edgaras Čiūras, psichologai Asta Ladauskienė, Milda Kerpiškienė, Toma Lapinskienė, socialiniai darbuotojai Inga Slivkienė, Ieva Kenešienė, Lina Riaubienė, Jurgita Ladigaitė, psichikos sveikatos slaugytojos Giedrė Martinkėnienė, Irena Snieškienė. Centre daug dėmesio skiriama psichologiniam konsultavimui, psichoterapijai. Centre konsultuoja psichologės Asta Ladauskienė, Milda Kerpiškienė, Toma Lapinskienė, jos veda grupinę psichoterapiją, smėlio, filmų terapiją, garso ir vaizdo relaksaciją bei konsultuoja individualiai. Socialiniai darbuotojai Inga Slivkienė, Ieva Kenešienė, Lina Riaubienė, Jurgita Ladigaitė konsultuoja pacientus individualiai, veda darbų terapijos, molio ir meno terapi-

24

jos pratybas. Centrui vadovauja vedėja psichiatrė Violeta Šimanauskaitė-Drevinskienė, vyr. slaugos administratorė Angelė Misevičiūtė. Daug dėmesio skiriama pacientų fiziniam aktyvumui skatinti. Esant geroms oro sąlygoms sporto pratybos vyksta lauke, gryname ore, pacientai mokomi šiaurietiško vaikščiojimo. Esant blogam orui pratybos vyksta naujai įrengtoje sporto salėje. Sporto pratybas veda socialinė darbuotoja bei profesionali sporto trenerė Inga Slivkienė. Pratybų metu naudojama naujai įsigyta garso ir vaizdo aparatūra, pagaminti molio dirbiniai išdegami įsigytoje elektrinėje krosnyje. Esant poreikiui dienos centre pacientai mokomi kompiuterinio raštingumo pradmenų. Taip pat dienos centre taikomas gydymas šviesos ir spalvų terapija. Raumenų įtampai, skausmui, nuovargio jausmui mažinti, žvalumui didinti naudojamas masažo fotelis. Psichikos dienos centre paslaugos teikiamos pacientams, sergantiems psichikos ligomis. 2015 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais dienos centre gydyti 98 pacientai. 88,8 proc. pacientų gydymo trukmė 30 dienų, 8,2 proc. gydymo trukmė 10–21 diena, iki 10 dienų gydėsi 3 proc. pacientų. Dėl organinių psichikos sutrikimų (F06–F07) buvo gydyti 5 pacientai. Dėl šizofrenijos spektro sutrikimų (F20–F25) gydyti 22 pacientai. Dėl nuotaikos sutrikimų (F31–F33) dienos centre gydėsi 65 pacientai. Dėl neurozinių, stresinių sutrikimų (F41–F43) gydyti 5 pacientai ir 1 pacientas gydėsi dėl protinio atsilikimo (F70) su elgesio sutrikimu. Vertinant gydymo rezultatus, matyti, kad

Psichikos dienos centre daug dėmesio skiriama pacientų fiziniam aktyvumui skatinti.


Veiklos apžvalga

Iš kairės: slaugytoja Irena Snieškienė, soc. darbuotoja Ieva Kenešienė, slaugytoja Giedrė Martinkėnienė, soc. darbuotoja Inga Slivkienė, skyriaus vedėja psichiatrė Violeta ŠimanauskaitėDrevinskienė, vyr. slaugos administratorė Angelė Misevičiūtė, psichologės Milda Kerpiškienė, Asta Ladauskienė, psichiatrai Gintarė Puodžiūnienė, Edgaras Čiūras

pacientams, kurie serga psichikos liga ir jų veikla sutrikusi, yra pablogėjusi jų socialinė adaptacija, reikalingas tolimesnis gydymas, todėl tokiems pacientams būtų naudinga psichosocialinė reabilitacija. Vil-

niaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre planuojama teikti ambulatorinės psichosocialinės reabilitacijos paslaugas, siekiant dar labiau pagerinti psichikos ligomis sergančių pacientų gydymo kokybę.

Masažiniame fotelyje socialinė darbuotoja Inga Slivkienė

25


Veiklos apžvalga

Mažeikių ligoninės Psichiatrijos skyriaus darbo apžvalga

M

Dr. Darius Ereminas Mažeikių ligoninės Psichiatrijos skyriaus vedėjas ažeikių ligoninė įkurta 1921 m. 1923 m. pastatytas medinis pastatas, 1925 m. prie jo pristatytas fligelis, ligoninė praplėsta. Psichiatrijos skyrius Mažeikių ligoninėje yra gana jaunas, įkurtas 2000 m. balandžio mėnesį.

1923 m. pabaigoje ligoninėje pradėjo dirbti iš Rusijos atvykęs gydytojas Vladas Burba. Ligoninėje operacijos buvo atliekamos ant paprasčiausio medinio stalo, kurį laiką prie žibalinės lempos, nes nebuvo elektros. 1926 m. V. Burbos pastangomis ligoninėje įsteigta klinikinė laboratorija, kurioje iš pradžių jis pats atlikdavo tyrimus. 1928 m. gautas rentgeno aparatas. Ligoninėje pradėjo dirbti dar du gydytojai – pediatras ir terapeutas. 1931 m. ligoninėje dirbo 2 gydytojai, 3 seselės, 4 slaugytojos, virėja, skalbėja, ūkio vedėjas ir sargas. Už stacionarinių ligonių gydymą buvo imamas 7 litų mokestis už parą, o už ambulatorinių – 2,5 lito už dieną. Prie ligoninės veikė ambulatorija. Iki 2000 m. pacientai, turintys psichikos sutrikimų, būdavo aptarnaujami tik ambulatoriškai, gydytis stacionare siunčiami į Šiaulių, Švėkšnos ar Klaipėdos ligonines. 2000 m. naujame korpuse buvo atidarytas 25 vietų Psichiatrijos skyrius, jo vedėja tapo gydytoja Vida Pelagėja Šlapikienė. Skyriuje dirbo naujai suformuotas slaugytojų kolektyvas. Čia buvo patalpos užimtumo, meno terapijai, keletą vakarų per savaitę vykdavo šokiai. Greitai skyriuje lovų skaičius padidintas iki 30. Vykdant ligoninės restruktūrizaciją, 2005 m. iš šio korpuso Psichiatrijos skyrius perkeltas į pastatą J. Basanavičiaus g. 13, buvusį Tuberkuliozės dispanserį. O 2006 m. pastatas, kuriame iki 2005 m. buvo Psichi-

26

atrijos skyrius, nugriautas ir jo vietoje pastatytas prekybos centras „Maxima“. Dar ir dabar kartais koks pacientas prisipažįsta – „gydžiausi „Maximoje““... Kaip atsimena darbuotojai, buvusiame Tuberkuliozės dispanseryje buvo daug nepatogumų. Ne tik dėl to, kad pastatas buvo visiškai nepritaikytas stacionariniam skyriui, bet ir todėl, kad jis toli nuo pagrindinės ligoninės. Maistą ligoniams virėjos veždavo asmeninais automobiliais, konsultantai važiuodavo ligoninės transportu. Į dabartines patalpas Psichiatrijos skyrius perkeltas 2010 m. gruodžio mėn. Vykdant ligoninės restruktūrizaciją, nuo 2015 m. gruodžio 1 d. įkurtas Psichosocialinės reabilitacijos padalinys su 6 lovomis, Psichiatrijos skyriuje lovų skaičius atitinkamai sumažintas nuo 30 iki 24 lovų. Psichosocialinės reabilitacijos padalinyje per pirmą 2016 m. pusmetį paslaugas gavo 22 pacientai. Nuo 2013 m. Mažeikių ligoninės Psichiatrijos skyriuje pradėta teikti stebėjimo paslauga, kurios metu pacientas gydomas 4–24 valandų laikotarpiu. 2014 m. tokia paslauga taikyta 172 pacientams, 2015 m. – 286 pacientams. Psichiatrijos skyriuje gydomi pacientai iš Mažeikių, Skuodo ir Akmenės rajonų. Jame gydomi visi suaugusiųjų psichikos sutrikimai, o per metus išrašoma vidutiniškai kiek daugiau nei 500 pacientų. Statistiniai 2010–2016 m. duomenys pateikti lentelėje.

Gero Mažeikių psichikos sveikatos centro darbo įrodymas – stacionare mažiau gydoma pacientų, sergančių afektiniais sutrikimais.


Veiklos apžvalga

Psichiatrijos skyriaus atidarymas, 2000 m. Tupi (iš dešinės) slaugytoja Vilma Pocienė, maisto išdavėja Vida Ignotienė, slaugytojos Cecilija Raudonienė ir Dalia Lupeikienė. Stovi (iš dešinės) slaugytojos Jolita Krapauskienė, Irma Maračauskienė ir Vaida Ruginytė, ūkio reikalų tvarkytoja Alma Kinčienė, gydytoja psichiatrė Jolanta Akavickienė, administratorė Rimutė Česnauskienė, gydytoja psichiatrė, skyriaus vedėja Vida Pelagėja Šlapikienė, slaugytoja Veronika Babrauskienė, socialinė darbuotoja Silva Jaugienė, valytojos Lina Glodenytė ir Vika Milieškaitė, slaugytoja Danguolė Milieškienė. Nuotrauka iš asmeninio J. Krapauskienės albumo.

1 lentelė. Psichiatrijos skyriaus darbo rodikliai 2010 m.

2011 m.

2012 m.

2013 m.

2014 m.

2015 m. 1–11 mėn.

2007 1–6 mėn.

Lovų skaičius

30

30

30

30

30

30

24

Išrašytų pacientų skaičius

508

560

598

549

493

517

243

Lovos apyvarta

16,9

18,7

19,9

18,3

16,4

17,5

10,1

Vidutinė gulėjimo trukmė

17,7

16,6

14,4

15,2

15,0

12,7

14,0

Analizuojant pacientų diagnozių grupių pasiskirstymą 2010–2016 m. pastebima, kad per šį laikotarpį keitėsi pacientų profilis. 2010 m. daugiausia buvo gydoma pacientų su psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant psichoaktyvias medžiagas, vėliau tokių pacientų mažėja, nors jų vis tiek gydoma dau-

giausiai (išimtis – 2014 m.). Kaip parodyta 1 paveiksle, matomas pacientų, sergančių organiniais ir simptominiais psichikos sutrikimais, skaičiaus didėjimas. Kaip žinoma, šių pacientų gydymas dažnai būna sudėtingas, reikalaujantis ir gretutinių somatinių ligų gydymo.

1 pav. Diagnozių pasiskirstymas 2010–2016 m. Praktiškai nesikeičia sergančiųjų šizofrenija ir kliedesiniais sutrikimais pacientų skaičius. Ir, kas gana netikėta, stacionare mažiau gydoma pacientų, sergančių afektiniais sutrikimais. Tai yra gero Mažeikių psichikos sveikatos centro darbo įrodymas. 2016 m. pirmą pusmetį gydytų pacientų diagnozių grupių pasiskirstymas parodytas 2 paveiksle.

2 pav. 2016 m. 1–6 mėn. gydytų pacientų diagnozių grupių pasiskirstymas Per minimą laikotarpį daugiausia gydyta organinių ir simptominių psichikos sutrikimų turinčių pacientų, o bendras diagnozių grupių pasiskirstymas atitinka anksčiau aptartas tendencijas.

27


Teismo psichiatrija

Teismo psichiatrijos vystymasis ir paslaugų organizavimas Lietuvoje

P

Dr. Jelena Daškevičienė VšĮ Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba; Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Psichiatrijos klinika, Lietuvos teismo psichiatrijos asociacijos prezidentė

o Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. sparčiai besikeičiantys politiniai, ekonominiai ir socialiniai santykiai skubiai pareikalavo reformų baudžiamojoje ir civilinėje teisėje, įvairiose žmogaus teisės reguliuojamose sferose, taip pat ir teismo psichiatrijoje. Teismo psichiatrija – būtent ta sritis, kurioje galima arba kvalifikuotai apginti, arba lengvai pažeisti žmogaus teises.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, Lietuvos teismo psichiatrija per visą pokario laikotarpį praktiškai buvo atkirsta nuo Vakarų Europos ir Amerikos. Tai turėjo didžiulį negatyvų poveikį Lietuvos teismo psichiatrijos vystymuisi. Sovietmečio teismo psichiatrai liūdnai pagarsėjo tuo, kad, vadovaudamiesi socialistiniu teisingumu, kitokias disidentų politines pažiūras traktavo kaip socialiai pavojingus psichikos ligos reiškinius. Blogiausia tai, kad sovietiniais laikais, vykdant besąlygišką socialistinį teisingumą, įvyko vertybinių, ideologinių ir profesinių orientyrų deformacija bei pradėjo formuotis savotiškas totalitarinės valstybės teismo psichiatro eksperto mentalitetas. Teismo psichiatrijos praktikoje sovietinis laikotarpis atsispindėjo ne tik baudžiamojoje teisėje, bet ir taikant nepakaltinamumo formulę. Šiuo laikotarpiu mokslinėse teismo psichiatrijos doktrinose dominavo hiperdiagnostinės tendencijos, imperatyviai buvo plėtojama vangios eigos šizofrenijos koncepcija. Didžiausias dėmesys buvo sutelktas į psichikos sutrikimo klinikinių kriterijų teismo psichiatrinę reikšmę, siekiant nustatyti nepakaltinamumo sindromą – psichozę, sąmonės aptemimą, gilią silpnaprotystę ir kt. Sovietų Sąjungoje teismo psichiatrija buvo itin kontroliuojama valstybės – ne tik Sveikatos apsaugos ministerijos, bet ir visų jėgos struktūrų. Teismo psichiatrams iš Maskvos buvo reguliariai „nuleidžiamos“ griežtos, tik tarnybiniam naudojimui skirtos specialiosios instrukcijos,

28

suderintos ir patvirtintos Vidaus reikalų ministerijoje, sąjunginėje prokuratūroje ir Teisingumo ministerijoje. Kasmet Aukščiausiojo teismo plenumo nutarimuose buvo nagrinėjamas teismo psichiatrų darbas, labai konkrečiai, personaliai buvo pabrėžiami ekspertinio darbo trūkumai. Tik Maskvoje buvo kuriamos ir ekspertizės metodikos, statistinės ir ekspertizių aktų rašymo formos bei normatyvai, reglamentuojantys ekspertinio darbo krūvį. Pagal tuo metu galiojusią instrukciją ekspertas, dirbantis vienu etatu, privalėjo per metus atlikti ir surašyti 500 ekspertizių. Lyginant galima pasakyti, kad šiuo metu Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos Apsaugos Ministerijos už 1 etatą vidutiniškai ekspertas per mėnesį turi atlikti apie 10 ekspertizių. Lietuvoje sovietmečiu buvo tik apie 10 etatinių teismo psichiatrų ekspertų, kurie kasmet atlikdavo daugiau kaip 3500 ekspertizių. Kiekvienai ekspertizei būtinai reikėjo sudaryti trijų narių komisiją. Dėl ekspertų etatų trūkumo psichiatrijos ligoninių vadovams tekdavo ieškoti išeities, jie savo nuožiūra įsakymu patvirtindavo antraeilininkų ir neetatinių ekspertų sąrašus. Ekspertinė teismo psichiatrija Lietuvoje sovietmečiu neturėjo savarankiškos struktūros bei praktiškai nevykdė jokių mokslinių tyrimų. Organizaciniai, metodiniai, moksliniai teismo psichiatrijos ekspertiniai klausimų sprendimai negalėjo būti vykdomi be Maskvos pritarimo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, teisėsaugos institucijos kreipėsi į Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Vyriausybę ir Sveika-

Sovietmečio laikotarpiu šizofrenijos diagnostinėje grupėje tik apie septynis procentus tiriamųjų buvo pripažįstami pakaltinamais, o dabar šis rodiklis išaugo iki 45 proc.


Teismo psichiatrija

Remdamiesi Vakarų Europos valstybių daugiamete patirtimi teismo psichiatrijos srityje, Lietuvos teismo psichiatrai ekspertai aktyviai dalyvavo ruošiant naują nepakaltinamumo koncepciją.

tos apsaugos ministeriją (toliau – SAM) su iniciatyva įkurti nacionalinę, struktūrizuotą profesionalią teismo psichiatrijos tarnybą, pavaldžią SAM. Pradiniame etape teismo psichiatrai ekspertai dirbo kartu su teismo medikais bendroje Teismo medicinos ir teismo psichiatrijos tarnyboje, o nuo 1994 m. buvo įkurta savarankiška Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie SAM, susidedanti iš aštuonių regioninių ambulatorinių teismo psichiatrijos komisijų ir vienintelio ekspertinio stacionaro Utenoje. 1997 m. LR Vyriausybė savo nutarimu patvirtino teismo psichiatrinių, psichologinių ir narkologinių ekspertizių atlikimo nuostatus. Juose detaliai buvo reglamentuotas ekspertų darbas, jų teisės, pareigos ir atsakomybė, ekspertizių rūšys, pagal tarptautines konvencijas bei Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą buvo apibrėžtos tiriamųjų asmenų teisės. Šiuo metu Lietuvoje galioja 2013 m. SAM patvirtintas Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo aprašas, kurio nuostatomis savo darbe privalo vadovautis visi teismo psichiatrai ekspertai, dirbantys valstybinėje institucijoje ir privačiai. Kartu su kitų specialybių ekspertais teismo psichiatrai inicijavo labai svarbų LR teismo ekspertizės įstatymo ruošimą, kuris buvo priimtas 2002 m. Šis įstatymas galioja visų specialybių ekspertams. Įstatymo pagrindu suformuoti reikalavimai, kuriais asmuo, siekiantis tapti teismo psichiatru, teismo psichologu ekspertu, privalo turėti SAM išduotą psichiatro licenciją, išlaikyti ekspertinėje įstaigoje kvalifikacijos egzaminą, kurio programa parengta ir patvirtinta kartu su Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinika, bei teisinių žinių egzaminą, kurio programa parengta Teisingumo ministerijoje. Išlaikęs egzaminus, teismo psichiatras, teismo psichologas yra prisaikdinamas Teisingumo ministrui bei įrašomas į LR teismo ekspertų sąrašą ir tik tuomet tampa ekspertu bei turi teisę atlikti ekspertizes. Teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimas galioja 5 metus nuo išdavimo dienos, po to turi būti pratęsiamas. Prireikus ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis teisę būti ekspertu valstybėje, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi teisinės pagalbos sutartį. Remiantis šiuo įstatymu, teismo ekspertų veiklos pagrindinių principų turinį apibrėžia Teismo ekspertų profesinės etikos kodeksas. Visus skundus dėl teismo ekspertų profesinės etikos pažeidimų nagrinėja Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba. Tai kolegiali visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, kuriai

Teismo ekspertizės įstatymu pavesta koordinuoti teismo ekspertizės įstaigų ir privačių teismo ekspertų veiklą bei spręsti svarbiausius teismo ekspertų veiklos klausimus. Darbo reglamentą ir šios tarybos sudėtį tvirtina teisingumo ministras. Jos sudėtyje yra patvirtinti atstovai iš šių įstaigų: Lietuvos teismo ekspertizės centro, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos, Mykolo Romerio universiteto, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, Lietuvos policijos Kriminalistinio tyrimo centro, Vidaus reikalų ministerijos Gaisrų tyrimo centro, Valstybinės teismo medicinos tarnybos bei Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento. 1999 m. teismo psichiatrų iniciatyva buvo įkurta Lietuvos teismo psichiatrijos asociacija, vienijanti teismo psichiatrus, psichologus, teisininkus, socialinius darbuotojus. Asociacija aktyviai dalyvauja ekspertų kvalifikacijos kėlimo procese, rengdama seminarus bei mokslines-praktines konferencijas. 2004 m. Asociacijos suvažiavime buvo priimti pažangūs teismo psichiatro, psichologo, eksperto etikos principai, reglamentuojantys teismo psichiatro eksperto bei tiriamojo asmens santykius, profesinę kompetenciją, eksperto nepriklausomumą ir atsakomybę, konfidencialumo klausimus. Per dešimtmetį Lietuvoje buvo sukurtas unifikuotas, centralizuotas teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės atlikimo modelis, t. y. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie SAM. Jis pradiniame šalies socialinio-ekonominio vystymosi etape buvo optimalus, tačiau tenkinantis labiau teisėsaugos institucijų poreikius. 2009 m. Teisingumo ministerija net ėmėsi iniciatyvos prijungti Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą prie Teisingumo ministerijos. Šiai iniciatyvai buvo pritarta ir Vyriausybėje, ir SAM, ir tik dėl griežtos bei tvirtos Lietuvos teismo psichiatrijos asociacijos pozicijos bei ją palaikančių Seimo Sveikatos reikalų komiteto, Lietuvos psichiatrų asociacijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vilniaus universitetų buvo atsisakyta tokio netoliaregiško ketinimo. Integracija į Europos Sąjungą duoda impulsą kokybiškai naujam, aukštesniam Lietuvos teismo psichiatrijos vystymuisi, labiau orientuotam į žmogaus teisių, ypač procesinių, užtikrinimą, nes teisėsaugos institucijų požiūris į socialiai pavojingus asmenis, turinčius psichikos sutrikimų,

29


Teismo psichiatrija

iki šiol yra nepakankamai tolerantiškas. 2012 m. Lietuvos teismo psichiatrijos asociacijos iniciatyva buvo kreiptasi į LR Seimo Sveikatos komitetą dėl teismo psichiatro eksperto privačios praktikos įteisinimo. 2013 m. įsigaliojo Lietuvos sveikatos sistemos įstatymo pataisa, numatanti galimybę teismo psichiatrams ekspertams dirbti privačiai, tų pačių metų balandžio mėn. buvo įsteigta VšĮ Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba. Mano nuomone, atsiradus teismo psichiatrų ekspertų konkurencingumui, skatinamas aukštas ekspertų profesionalumas bei aukšta ekspertinių išvadų kokybė, kadangi teismo psichiatrai ekspertai visas savo žinias ir patirtį turi panaudoti nors ir socialiai pavojingų, bet turinčių psichikos negalią, asmenų labui ir turi vykdyti savo ypatingą socialinę funkciją, nepriklausomai nei nuo ekspertizės užsakovo pageidavimų, nei nuo eksperto administracinės priklausomybės, nei nuo itin didelių darbo krūvių, nei nuo baimės tapti žiniasklaidos, politikų ar kolegų puolimo objektu. Su šiuo klausimu susiduria ir dauguma kitų šalių teismo psichiatrų. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinės mokslų akademijos rekomendacijose teismo ekspertizės vystymui (2009 m.) nurodyta, kad atliekant ekspertizę pirmiausiai turi būti išsaugotas ekspertizės nepriklausomumo principas, ekspertas neturi būti įsipareigojęs jokioms esamoms sistemoms ir privalo remtis tik savo patirtimi. Visada svarbu prisiminti, kad ekspertizės metu tiriamas asmuo yra pasyvus psichikos sveikatos priežiūros paslaugų gavėjas, kurio poreikius apibrėžia tik teismo psichiatras, bet ne pats tiriamasis. Taigi, nuo 2013 m. Lietuvoje ambulatorines teismo psichiatrijos ekspertizes galima atlikti dviejose įstaigose: Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie SAM ir Nepriklausomoje teismo psichiatrijos tarnyboje, kuriose ekspertizes atlieka teismo ekspertai, įrašyti į LR teismo ekspertų sąrašą. Šiuo metu šiame sąraše yra 43 teismo psichiatrai, teismo psichologai ekspertai. 2015 m. buvo atlikta 2381 teismo psichiatrijos ekspertizė, iš jų 1020 – baudžiamosiose bylose, 1308 – civilinėse bylose, 53 – administracinėse bylose bei pateikta 4460 įvairių konsultacijų ir specialisto tyrimų. Taigi, 1 ekspertas per metus vidutiniškai atliko apie 80 teismo psichiatrijos ekspertizių. Įdomumo dėlei, galiu pasakyti, kad 2015 m. valstybinėje įstaigoje 1 dirbantis teismo psichiatras ekspertas per metus atliko

30

~ 78 ekspertizes, o privatus – ~ 92 ekspertizes. Be to, privatūs teismo psichiatrai ekspertai jau turi naujos patirties, atliekant teismo psichiatrijos ekspertizes kitų šalių užsakymu pagal tos šalies ekspertizės atlikimo bei išvados pateikimo tvarką. Remdamiesi Vakarų Europos valstybių daugiamete patirtimi teismo psichiatrijos srityje, Lietuvos teismo psichiatrai ekspertai aktyviai dalyvavo ruošiant naują nepakaltinamumo koncepciją. Pagal jų pateiktas rekomendacijas 2000 m. LR baudžiamajame kodekse buvo pakeista nepakaltinamumo formuluotė, tai yra asmuo gali būti teismo pripažintas nepakaltinamu, jeigu, darydamas baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti daromos veikos pavojingumo bei negalėjo valdyti savo veiksmų. Lietuvoje psichikos ligonių nusikalstamas pavojingumas yra daug mažesnis nei nusikalstamumas bendroje gyventojų populiacijoje. Nuo 1985 m. bendroje populiacijoje nusikalstamos veikos vidutiniškai išaugo beveik tris kartus, o ekspertizių poreikio procentas baudžiamosiose bylose sumažėjo daugiau nei dešimt kartų: 1985 m. bendras nusikalstamumas Lietuvoje siekė 21363 atvejus, tuo metu buvo atlikta 3010 teismo psichiatrijos ekspertizių baudžiamosiose bylose, tačiau 2015 m. bendras nusikalstamumas 72343, o teismo psichiatrijos ekspertizių baudžiamosios bylose buvo atlikta tik 1020. Tarp nepakaltinamų asmenų pagal klinikinį nozologinį požymį akivaizdžiai dominuoja šizofrenijos spektro diagnostinė grupė, ji sudaro apie 65-70 proc. Sovietmečio laikotarpiu šizofrenijos diagnostinėje grupėje tik apie septynis procentus tiriamųjų buvo pripažįstami pakaltinamais, o dabar šis rodiklis išaugo iki 45 proc. Kitaip sakant, apie pusę visų su šizofreninio spektro sutrikimais asmenų ekspertai rekomendavo teismui patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Antrą poziciją tarp nepakaltinamų asmenų užima protinio atsilikimo diagnostinė grupė, t. y. apie 15–20 proc. Trečioje pozicijoje – organiniai psichikos sutrikimai, tai sudaro apie 10 proc. 2000 m. teismo psichiatrų pastangomis LR baudžiamajame kodekse atsirado ir visiškai nauja teisinė kategorija: ribotas pakaltinamumas, t. y. asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu, darydamas baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Teismo pripažintas ribotai pakaltinamu asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau baus-

Didžiausią teismo psichiatro eksperto darbo apimties dalį sudaro ekspertizės civilinėse bylose dėl asmens veiksnumo apribojimo.


Teismo psichiatrija

2000 m. teismo psichiatrų pastangomis Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse atsirado ir visiškai nauja teisinė kategorija: ribotas pakaltinamumas.

mė jam gali būti švelninama arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tokiu atveju jam bus taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Tačiau realiai teismo psichiatrinėje ekspertinėje praktikoje riboto pakaltinamumo norma dar mažai realizuojama (apie tai plačiau galima susipažinti žurnale „Sveikatos mokslai“, 2016, Nr.1 (104), t. 26, p. 5–9). Tarp ribotai pakaltinamų asmenų pagal klinikinį nozologinį požymį dominuoja protinis atsilikimas, tai sudaro 46 proc., antroje pozicijoje – organiniai psichikos sutrikimai, kurie sudaro 32 proc. ir trečioje pozicijoje – šizofrenijos spektro sutrikimai (15 proc.). Kaip jau ankščiau minėjau, didžiausią teismo psichiatro eksperto darbo apimties dalį sudaro ekspertizės civilinėse bylose dėl asmens veiksnumo apribojimo. 2015 m. civilinėse bylose buvo atliktos 1308 tokios rūšies ekspertizės (iš jų 41 pomirtinė dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu), ekspertai rekomendavo teismui pripažinti neveiksniais 1102 asmenis. Pagrindinę neveiksnių asmenų grupę sudaro asmenys, turintys organinių psichikos sutrikimų bei protinį atsilikimą. Teismo psichiatrai aktyviai dalyvavo keičiant Civilinio bei Civilio proceso kodeksų straipsnius, reglamentuojančius naują tvarką asmens veiksnumo apribojimui dėl psichikos sutrikimo. Šie pakeitimai įsigaliojo nuo šių metų sausio mėn. Dabar, atlikdamas ekspertizę dėl veiksnumo apribojimo, teismo psichiatras turi įvertinti ir asmens galimybę veikti savarankiškai įvairiose asmens gyvenimo srityse, t. y. turtinių santykių srityse, tokiose kaip: asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkymas, susijęs su smulkiais buitiniais sandoriais (maisto produktų įsigijimas, sumokėjimas už komunalines paslaugas ir pan.); asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkymas, susijęs su lizingu, daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių sudarymu, paskolų, vartojimo kreditų sutarčių sudarymu ir pan.; kilnojamo turto naudojimas, valdymas ir disponavimas (kilnojamojo turto pirkimo– pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo sandoriai ir kt.); nekilnojamo turto naudojimas, valdymas ir disponavimas (nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo sandoriai ir kt.); paveldėjimo teisiniai santykiai (palikimo priėmimas, testamento sudarymas ir kt.); dalyvavimas ūkinėje komercinėje veikloje (juridinių asmenų steigimas, buvimas juridinio asmens dalyviu, vertimasis individualia veikla ir kt.) bei asmeninių neturtinių santykių srityse, tokiose kaip: savitvarkos įgūdžių srityje (tinkama gyvenamojo būsto priežiūra ir pan.); sveikatos priežiūros srityje (kreipimasis dėl sveikatos priežiūros paslaugų, gebėjimas naudotis sveikatos prie-

žiūros paslaugomis, reikiamo sveikatos priežiūros paslaugų poreikio įvertinimas ir pan.); šeimos santykių srityje (santuokos sudarymas, asmens gebėjimas įgyvendinti tėvų valdžią – auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, įvaikinti ir kt.); asmens gebėjimas būti globėju (rūpintoju), pagalbininku pagal sutartį dėl pagalbos priimant sprendimus; darbo teisinių santykių sritis. Šiose bylose itin išaugo socialinių darbuotojų vaidmuo, kadangi teismams jie privalo teikti išvadas dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus, tačiau per pastaruosius 8 mėn., įsigaliojus naujai Civilio kodekso normai, jau esu susidūrusi su atvejais, kai teismo psichiatro eksperto ir socialinio darbuotojo išvados nesutampa. Mano nuomone, kurią išvadą tokiais atvejais pasirinks teismas, priimdamas sprendimą, priklauso tik nuo eksperto profesionalumo bei duotos išvados pagrįstumo. Nauji Civilinio kodekso pakeitimai taip pat įpareigoja teismus per dvejus metus peržiūrėti visas bylas, kuriose teismo sprendimu asmenys buvo pripažinti neveiksniais iki naujų įstatymų įsigaliojimo, tokių asmenų Lietuvoje yra apie 7 tūkst. Taip pat Civilinis kodeksas numato galimybę pripažinti asmenį neveiksniu dėl sandorio sudarymo po mirties, tokiu atveju yra atliekamos pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės. 2015 m. Lietuvoje buvo atlikta 41 tokio pobūdžio ekspertizė. Mūsų tyrimo duomenimis, po tokių ekspertizių atlikimo apie 45 proc. sandorių po mirties teismo yra pripažįstami negaliojančiais. Be ekspertizių baudžiamajame ir civiliniame procese, vadovaujantis nauju Administracinių teisės pažeidimo kodeksu, atliekamos ekspertizės ir administracinės teisės pažeidimo bylose, pvz., vairuotojų girtumo, apsvaigimo, neblaivumo nustatymo įvertinimui ir kt. Šios ekspertizės rūšis yra neakivaizdinė, t. y. ji atliekama vertinant tik ekspertizei pateiktus dokumentus (pvz., medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų aktą, alkotesterio duomenis, biologinės terpės tyrimo duomenis ir pan.) be paties asmens. Tokią ekspertizę teismas skiria vairuotojams tuo atveju, kai yra prieštaringi duomenys apie asmens neblaivumą (girtumą), apsvaigimą ir asmeniui nesutikus su nustatytu neblaivumu. Šių ekspertizių skiriama nedaug, pvz., 2015 m. jų buvo atlikta 12. Per pastaruosius 25 metus Lietuvos teismo psichiatrijoje įvyko daug teigiamų pokyčių, tačiau ne mažiau jų laukia ir ateityje. Belieka tikėtis, kad teismo psichiatrai ekspertai, teisėjai, prokurorai, tyrėjai bei valdžios institucijų atstovai pozityviai priims naujus iššūkius teismo psichiatrijoje.

31


Savižudybių prevencija

Savižudybių dinamika nepriklausomoje Lietuvoje 1990 – 2015 metais Petras Navickas

Laura Lukavičiūtė

Dr. Alvydas Navickas

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, Lietuvos psichiatrų asociacija Įvadas Savižudybės yra labai svarbus psichinės sveikatos, socialinio gyvenimo, tarpasmeninių santykių veidrodis. Populiacijos skausmo ir nevilties lygis labai aiškiai matomas nusižudymų statistikoje. Jau yra ne vieną kartą rašyta, kad Lietuva pirmauja savižudybių rodikliais Europos Sąjungoje. [1,3,4,5] Beveik prieš 100 metų Lietuvoje savižudybių buvo gerokai mažiau, pvz., 1924– 1929 metais nusižudė 5 – 9 šimtams tūkstančių gyventojų,[6] o Austrijoje tuo metu nusižudymų rodiklis buvo net 39,9, Vokietijoje – 33,2, Vengrijoje – 29,0, Šveicarijoje – 26,1, Japonijoje – 24,5, Suomijoje – 18,6, JAV – 16,0, Švedijoje – 15,0. Lietuvoje iki II pasaulinio karo vyrų nusižudydavo apie 2,5 karto daugiau nei moterų, be to, dažniau žudėsi miesto gyventojai. Žemas savižudybių rodiklis rodo, kad Lietuva nebuvo savižudžių kraštas ir neturėtų būti manoma, kad savižudiškas elgesys yra genetiškai nulemtas. Situacija dramatiškai pasikeitė tarybiniu laikotarpiu. Savižudybių išaugo daugiau nei 6 kartus, ypač padažnėjo vyrų savižudybės, be to, dažniau žudėsi kaimo gyventojai. Lietuva pagal savižudybių rodiklius jau buvo pirmose gretose, pvz., 1988 metais Vengrijoje rodiklis buvo 45,4, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje 36,3, Lietuvoje 33,4, Latvijoje 30,1, Estijoje 29,5. Visi tikėjo, kad atgavus nepriklausomybę savižudybių labai sumažės. Tačiau situacija dar labiau pablogėjo. Straipsnio tikslas Pateikti 1990–2015 m. nusižudžiusių

32

žmonių analizę, nustatyti bendrumus ir skirtumus tarp miestų ir kaimų gyventojų bei tarp vyrų ir moterų. Darbo uždaviniai Nustatyti savižudybių paplitimą Lietuvoje nuo 1990 iki 2015 metų ir pasiskirstymą pagal lytį ir gyvenamąją vietą – kaimą ar miestą. Atlikti paplitimo analizę pagal absoliučius skaičius, incidentumo rodiklį 100 000 gyventojų, incidentumo rodiklių santykį. Pateikti duomenis lentelėje ir vizualizuoti paveiksluose. Darbo metodika Naudoti epidemiologinės analizės tyrimo metodai: nusižudžiusiųjų skaičius, nusižudžiusiųjų rodikliai 100 000 gyventojų ir kt. Duomenų šaltiniai: mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras (Lietuvos statistikos departamentas, Higienos instituto Sveikatos informacijos centras). Atlikti vyrų ir moterų bei miesto ir kaimo gyventojų savižudybių koreliacijos analizę pagal Spirmeną. Rezultatai ir diskusija Nuo 1990 iki 2015 m. nusižudžiusių žmonių paplitimo duomenys Lietuvoje yra pateikti lentelėje ir vizualizuoti trijuose paveiksluose. Visų pirma aptarsime nusižudžiusių žmonių skaičius, nes jie labiau atskleidžia realią savižudybių apimtį ir leidžia geriau įsivaizduoti reikalingos prevencijos sudėtingumą. Nustatyta, kad per šį dvidešimt šešerių metų laikotarpį nusižudė 33 902 žmonės, tarp jų vyrų buvo 27 800 (82%), o

Žemas savižudybių rodiklis ankstesniais laikais rodo, kad Lietuva nebuvo savižudžių kraštas ir neturėtų būti manoma, kad savižudiškas elgesys yra „genetiškai nulemtas“.


Savižudybių prevencija

Palyginus nusižudymų rodiklius pagal gyvenamą vietą, nustatyta, kad savižudybių rodiklis 100 000 gyventojų kaime visą tiriamą periodą buvo nuo 70% iki 160% didesnis nei mieste.

moterų buvo 4,5 karto mažiau – 6 102 (18%). Vidutinis šio laikotarpio nusižudymų skaičius per metus buvo 1 304 (t. y. nusižudo 3 ar 4 žmonės per dieną), iš jų 1 069 nusižudymai teko vyrams ir 235 moterims. Per 26 metų laikotarpį iš viso mieste nusižudė 17 047 (50,3%), o kaime 16 855 (49,7%) gyventojai. Vidutinis šio laikotarpio nusižudymų skaičius per metus tarp miesto gyventojų buvo 656, o tarp kaimo – 648. Lentelėje ir pirmame paveiksle pateikti rezultatai rodo, kad nusižudžiusių žmonių bendras skaičius nuo 1990 iki 1996 m. aiškiai padidėjo ir išaugo net 78% nuo 967 iki 1723 nusižudymų atvejų per metus. Išaugęs savižudybių skaičius laikėsi iki 2002 m., o po to pradėjo mažėti. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą stebima savižudybių skaičiaus mažėjimo tendencija. 2013 m. nusižudymų padidėjo 17% procentų, tai greičiausiai galima būtų susieti su keliais faktoriais: vienas – tai Verterio efektas po aktoriaus V. Šapranausko mirties, o kitas – tais metais labai pablogėjusi priklausomybės ligų gydymo situacija dėl paslaugų finansavimo sutrikimų Lietuvoje. Taigi, Lietuvoje buvo matomas savižudybių kitimas: savižudybių staigus augimas tik atgavus nepriklausomybę iki 1996 m. , po to aukščiausio savižudybių lygio periodas beveik iki įstojimo į Europos Sąjungą ir prasidėjęs mažėjimas, kai 2015 m. per metus nusižudė mažiausiai per visą nagrinėjamą laikotarpį žmonių – 896. Šios nepriklausomybės metu panašus savižudybių skaičių bangavimas buvo tarp vyrų: 1990 m. – 777, 1996 m. – 1389, 2015 m. – 727; tarp moterų: 1990 m. – 190, 1996 m. – 334, 2015 m. – 169; tarp miesto gyventojų: 1990 m. – 531, 1994 m. – 936, o 2015 m. – 408. Vis dėlto tarp kaimo gyventojų vis dar išlieka didesnis savižudybių skaičius nei nepriklausomybės pradžioje (žr. lentelę ir pav.): 1990 m. – 436, 1996 m. – 813, 2015 m. – 488. Aišku, kad populiacijos dydžio pokyčiai turi didelę įtaką savižudybių paplitimui. Lietuvoje gyventojų skaičius šiuo nepriklausomybės laikotarpiu labai kito. Didžiulė neigiama migracijos saldo, neigiama natūrali gyventojų kaita, sąlygojo tai, kad Lietuvoje gyvenančiųjų ypač dramatiškai sumažėjo, pvz., 1992 m. yra užfiksuota daugiausia žmonių – 3 741 671 žmonių, o 2016 m. sausio 1 dienai gyventojų buvo 2 888 558 [7] (sumažėjo 22,8%), atitinkamai vyrų sumažėjo nuo 1 771 413 iki 1 329 607 (sumažėjo 24,9%); moterų nuo 1 970 258 iki 1 558 951 (sumažėjo 20,9%); miesto gyventojų nuo 2 558 170 iki 1 943 228 (sumažėjo 24%), o kaimo gyventojų

nuo 1 183 501 iki 945 330 (sumažėjo 20,1%). Analizuojant savižudybių rodiklius nustatyta, kad dabartinės nepriklausomybės metu mažiausias nusižudymų rodiklis buvo 1990 metais – 26,0 atvejai 100 000 gyventojų, aukščiausią lygį pasiekė 1996 metais – 46,5. Tuo metu Lietuva tapo valstybe su aukščiausiu savižudybių rodikliu ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ypač aukšti rodikliai laikėsi iki 2005 m. ir po to pradėjo akivaizdžiai mažėti. Skirtingai nuo absoliučių skaičių 2015 m. Lietuvoje rodiklis dar nepasiekė pradinio lygio ir lieka aukštesnis – 30,8 už buvusį nepriklausomybės pradžioje. Daugiausia tokia bendra savižudybių dinamika priklausė nuo vyrų savižudybių rodiklių, kurių dažniai buvo ypač aukšti, pvz., 1997 m. 80,0, 2002 m. – 81,4. Tapus Europos Sąjungos nare, prasidėjo savižudybių rodiklių mažėjimas, kuris išlieka aiškiai aukštesnis – 54,3 (2015) – už pradinį nepriklausomybės rodiklį – 44,1. Moterų savižudybių dažniai visą nepriklausomybės laikotarpį buvo nuo 4,2 (1992 m.) iki 6,1 (1994, 2002 m.) karto mažesni. Tačiau apskritai dažnumas kito panašiai kaip ir vyrų. Žemiausias nepriklausomybės pradžioje – 9,7, pikas 1996 m. – 17,1 ir prasidėjęs reikšmingesnis mažėjimas nuo 2005 m. dar nepasiekė žemiausio nepriklausomybės rodiklio, t. y. 2015 m. buvo 10,8. Įvertinus vyrų ir moterų nusižudymų rodiklius nustatyta stipri tiesioginė priklausomybė tarp savižudybių dažnių dinamikos (rho – 0,8, p < 0,001), tai yra juos veikiantys faktoriai gali būti panašūs, bet skiriasi jų stiprumas. Palyginus nusižudymų rodiklius pagal gyvenamą vietą, nustatyta, kad savižudybių rodiklis 100 000 gyventojų kaime visą tiriamą periodą buvo nuo 70% iki 160% didesnis nei mieste, t. y. lenkė nuo 1,7 (1994, 1995 m.) iki 2,6 (2011 m.) kartų. Nuo nepriklausomybės pradžios kaimo gyventojų savižudybių rodikliai jau buvo aukštesni už miesto gyventojų, atitinkamai: 37,0 ir 20,9. Įvertinus nusižudymų rodiklius kaime ir mieste buvo nustatyta stipri tiesioginė priklausomybė tarp savižudybių dažnių dinamikos mieste ir kaime (rho – 0,8, p < 0,001). Tai rodo, kad priežastys, veikiančios miesto ir kaimo gyventojus, yra panašios, tik jų intensyvumas daug didesnis kaime. Miesto gyventojų pikas buvo 39,0 (1995 m.), o kaimo gyventojų pikas siekė net 70,7 (2001 m.). Kaimo ir miesto gyventojų savižudybių rodikliai Lietuvai įstojus į Europos Są-

33


Savižudybių prevencija

jungą pradėjo mažėti ir miesto gyventojų savižudybių rodiklis tapo toks pat (2012, 2015 m.) kaip ir nepriklausomybės pradžioje, o kaimo gyventojų dar lieka aiškiai didesnis – 51,3. Tai rodo, kad kaimo žmonių psichosocialinė situacija, patiriamas sielos skausmas yra daug didesnis nei miesto gyventojų, jų psichinė sveikata gerokai blogesnė nei miesto gyventojų, todėl jiems reikia planuoti kur kas daugiau medicininės ir psichosocialinės pagalbos priemonių.

Išvados 1. Visą nepriklausomybės laikotarpį savižudybių rodikliai Lietuvoje buvo vieni aukščiausių Europoje ir pasaulyje. 2. Vyrų, moterų, miesto ir kaimo gyventojų savižudybių rodikliai turėjo panašią dinamiką: stiprus savižudybių augimas nepriklausomybės pradžioje, po to apie 10 metų buvimas aukščiausio lygio ir prasidėjęs savižudybių rodiklių mažėjimas Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. 3. Ypač bloga psichosocialinė situacija ir prastesnė psichinė sveikata yra matoma tarp vyrų bei kaimo gyventojų.

1 lentelė. Nusižudžiusių žmonių paplitimo duomenys pagal gyvenamąją vietą ir lytį Lietuvoje 1990–2015 m. Iš viso

Vyrai

Moterys

VR/MR

Metai

N

R

N

R

N

R

1990

967

26,0

777

44,1

190

9,7

4,5

1991

1142

30,5

921

52,0

221

11,2

4,6

1992

1294

34,6

1023

57,8

271

13,8

1993

1572

42,1

1298

73,6

274

13,9

1994

1703

45,8

1441

81,9

262

1995

1694

45,6

1388

79,1

306

1996

1723

46,5

1389

79,3

1997

1632

45,5

1348

80,0

1998

1554

43,6

1286

1999

1552

42,0

1287

2000

1631

44,1

2001

1535

44,2

2002

1551

2003

Kaimas N

Miestas

KR/MsR

R

N

R

436

37,0

531

21,0

1,8

573

46,1

569

22,2

2,1

4,2

643

54,3

651

25,5

2,1

5,3

709

59,7

863

33,9

1,8

13,4

6,1

767

64,4

936

37,0

1,7

15,6

5,1

770

64,6

924

39,0

1,7

334

17,1

4,7

813

68,7

910

36,0

1,9

284

14,9

5,4

772

65,7

860

34,0

1,9

76,9

268

14,2

5,4

728

61,8

826

32,7

1,9

73,8

265

13,6

5,4

768

65,3

784

31,1

2,1

1317

75,6

314

16,1

4,7

781

66,4

850

33,7

2,0

1257

77,5

278

15,0

5,2

812

70,7

723

31,1

2,3

45,1

1308

81,4

243

13,2

6,1

800

70,2

751

32,6

2,2

1455

42,6

1199

75,3

256

14,1

5,4

717

63,2

738

32,4

2,0

2004

1381

40,9

1124

71,5

257

14,3

5,0

701

62,2

680

30,2

2,1

2005

1319

39,7

1084

70,2

235

13,2

5,3

668

60,2

651

29,4

2,0

2006

1049

32,1

853

56,2

196

11,2

5,0

549

50,3

500

23,0

2,2

2007

1025

31,7

848

56,6

177

10,2

5,5

524

48,7

501

23,2

2,1

2008

1111

34,7

918

62,0

193

11,2

5,5

576

54,2

535

25,1

2,2

2009

1138

36,0

952

65,1

186

10,9

6,0

578

55,0

560

26,5

2,1

2010

1018

32,9

829

58,0

189

11,3

5,1

512

49,8

506

24,5

2,0

2011

1018

33,6

817

58,6

201

12,3

4,8

570

56,6

448

22,2

2,6

2012

927

31,0

753

54,7

174

10,8

5,1

511

51,6

416

20,8

2,5

2013

1085

36,7

887

65,1

198

12,4

5,2

601

61,6

484

24,4

2,5

2014

930

31,7

769

56,9

161

10,2

5,6

488

50,6

442

22,5

2,3

2015

896

30,8

727

54,3

169

10,8

5,0

488

51,3

408

20,9

2,5

Iš viso

33902

27800

6102

16855

17047

N – atvejų skaičius; R – atvejų skaičius 100 000 gyventojų; VR/MR – vyrų ir moterų nusižudymų rodiklių santykis kartais; KR/MsR – kaimo ir miesto nusižudymų rodiklių santykis kartais.

34

Visą nepriklausomybės laikotarpį savižudybių rodikliai Lietuvoje buvo vieni aukščiausių Europoje ir pasaulyje.


Savižudybių prevencija

1 pav. Nusižudžiusių žmonių paplitimas pagal lytį Lietuvoje 1990–2015 m. [atvejų skaičius]

2 pav. Nusižudžiusių žmonių paplitimas pagal lytį Lietuvoje 1990–2015 metais [rodiklis].

3 pav. Nusižudžiusių žmonių paplitimas pagal gyvenamąją vietą Lietuvoje 1990–2015 metais [atvejų skaičius ir rodiklis].

Literatūra 1. A. Navickas, A. Dembinskas, K. Daškevičius. Lietuvos nusižudžiusių moterų mirtingumo ypatumai Europos Sąjungos kontekste XXI a. pradžioje. Visuomenės sveikata. 2007, 1: 26–33. 2. V. Gerasimavičiūtė, R. Gurevičius. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių ir savižudybių dinamika Lietuvoje 1996–2008 metais: skirtumai tarp amžiaus ir lyties. Visuomenės sveikata. 2009, 4(47): 74–88. 3. A. Navickas, R. Gurevičius, V. Danilevičiūtė, A. Dembinskas. Moterų savižudybės rizika Europos Sąjungoje ir Lietuvoje, stojant į Europos Sąjungą. Neurologijos seminarai. 2009; 13(40): 81–89. 4. A. Navickas. Smurtinės mirtys: Lietuva Europos Sąjungos kontekste. Spectrum. 2015; 2(23): 26–29. 5. P. Navickas, L. Lukavičiūtė, A. Navickas, A. Dembinskas. Nusižudymai Europos Sąjungos valstybėse pagal lytį 2013 metais. Psichiatrijos žinios. 2016, 60: 12–17. 6. A. Navickas, A. Smirinenko, P. Navickas, L Lukavičiūtė, A. Dembinskas, R. Gurevičius, R. Aliukonienė, A. Benošis, R. Badaras, K. Daškevičius, J. Daškevičienė. Savižudybių mediciniški ir visuomeniški aspektai Lietuvoje XX amžiaus pirmoje pusėje. Sveikatos mokslai. 2016, 26(1): 88–95. 7. Oficialiosios statistikos portalas, 2013.

35


Psichofarmakologija

Europos Komisija patvirtino naują injekciją TREVICTA® palaikomajam šizofrenijos gydymui 2016 m. gegužės 31 d. Belgijos mieste Beerse „Jansen-Cilag International NV“ pranešė, kad Europos Komisija (EK) patvirtino TREVICTA® (paliperidono palmitato 3 mėnesius veikiančią injekciją) palaikomajam šizofrenijos gydymui. Tai .pirmasis vaistas šizofrenijai gydyti, skiriamas injekcijomis tik keturis kartus per metus. TREVICTA® – ilgiausio veikimo tarp skiriamų dozių antipsichozinis vaistas Europos Sąjungoje (ES). Jis leidžia pacientams išlaikyti optimalų veikliųjų medžiagų kiekį kraujyje rečiau atliekant injekcijas, palyginti su iki šiol turėta antipsichozinių vaistų pasirinkimo galimybe. Tai gali teigiamai paveikti tiek pacientų, tiek jų globėjų gyvenimą, taip pat turėti teigiamą įtaką sveikatos priežiūros specialistų darbui [1,2]. TREVICTA® skiriama palaikomajam gydymui suaugusiems šizofrenija sergantiems pacientams, kurių būklė yra kliniškai stabili skiriant XEPLION®, 1 mėnesį veikiantį paliperidono palmitato produktą, 2011 m. patvirtintą ES suaugusiųjų palaikomajam šizofrenijos gydymui [1]. ES sprendimas patvirtinti TREVICTA® buvo priimtas remiantis Žmonėms skirtų vaistinių produktų komiteto (ŽVPK) prie Europos medicinos agentūros (EMA) teigiama nuomone ir rekomendacijomis, pateiktomis 2016 m. balandžio mėn. Toks patvirtinimas leidžia prekiauti TREVICTA® visose 28 ES šalyse narėse, taip pat ir ES ekonominės erdvės šalyse (Norvegijoje, Islandijoje ir Lichtenšteine). Kas yra TREVICTA®? TREVICTA® yra atipinis antipsichozinis vaistinis preparatas, rekomenduojamas palaikomajam gydymui suaugusiems šizofrenija sergantiems pacientams, kurių būklė

36

yra kliniškai stabili, kai jie vartoja XEPLION® (paliperidono palmitatą kartą per mėnesį). XEPLION® buvo patvirtintas 2011 m. kaip kartą per mėnesį leidžiama atipinio ilgo veikimo injekcija šizofrenijai gydyti Europoje, kadangi jau anksčiau buvo įrodytas geras šio vaisto poveikis šizofrenijos simptomų kontrolei ir atkryčio prevencijai [2–5]. Tai yra pirmieji vaistai šizofrenijai gydyti, skiriami tik keturis kartus per metus, suteikiantys ilgiausią šiuo metu įmanomą laiko tarpsnį tarp antipsichozinių vaistų injekcijų [1]. Potencialūs TREVICTA® privalumai Šis naujasis gydymas padidina laiko tarpsnius tarp vaistų dozių ir suteikia galimybę pacientams, kuriems tinka šie vaistai, būti savarankiškesniems ir mažiau galvoti apie vaistų vartojimą, bet labiau susitelkti į sveikimą ir sveikatos palaikymą. Tai, kad rečiau reikia lankytis pas medikus suleisti vaistų, gali tapti ilgalaikiu TREVICTA® privalumu pacientams, jų globėjams ir sveikatos piežiūros specialistams [6,7]. Vaistų nevartojimas yra svarbus šizofrenija sergančių pacientų atkryčio faktorius ir, net trumpam nutraukus antipsichozinių vaistų vartojimą, paciento sveikata gali staiga pablogėti [8]. Gydymas su ilgesniais intervalais tarp dozių reiškia, kad šizofrenija sergantiems pacientams rečiau

TREVICTA® yra pirmieji vaistai šizofrenijai gydyti, skiriami tik keturis kartus per metus, suteikiantys ilgiausią šiuo metu įmanomą laiko tarpsnį tarp antipsichozinių vaistų injekcijų.


Psichofarmakologija

leidžiami vaistai, o tainaratyvo gali pagerinti vaistųsukūrimas VICTA buvo tokia pat efektyvi atkryNeurobiologijos vartojimą, dėl to smarkiai sumažėtų atkryčio prevencijai, kaip ir XEPLION . Anksčio rizika [5]. TREVICTA leidžiama tik 4 pasiektą simptomų ir psichosocialinio Europos, Viduriniųjų Rytų ir čiau Afrikos (EMEA) kartus per metus profesionalaus sveikatos funkcionavimo pagerėjimą pavyko sėpriežiūros specialisto, tai suteikia didesnį kmingai išlaikyti skiriant TREVICTA , ir regione užtikrintumą sveikatos priežiūros speciabeveik 60 proc. TREVICTA gydytų pacien-

Markas Highamas, Keturi metų laikai. Šizofrenija sergantis menininkas Markas tikisi, kad jo sukurtas meno kūrinys pakeis visuomenės suvokimą apie psichikos ligas.

®

®

®

listams ir paciento globėjams, nes jie žino, kad pacientas patiria tęstinio gydymo privalumus tarp dozių. TREVICTA® efektyvumas

Vaistų nevartojimas yra svarbus šizofrenija sergančių pacientų atkryčio faktorius ir, net trumpam nutraukus antipsichozinių vaistų vartojimą, paciento sveikata gali staiga pablogėti.

® Markas Highamas, Keturi metų laikai Šizofrenija sergantis menininkas Markas ® tikisi, kad jo sukurtas meno kūrinys pakeis visuomenės suvokimą apie psichikos ligas.

Pildant pareiškimą dėl TREVICTA® preparato nuo šizofrenijos Europos rinkodaros plėtros leidimui gauti, remtasi dviejų 3 fazių klinikinių tyrimų duomenimis. Pirmasis tyrimas buvo ilgalaikio, atsitiktinių imčių, dvigubai koduoto vaistinio preparato vartojimo nutraukimo tyrimas su daugiau kaip 500 šizofrenija sergančių tiriamųjų. Tyrimas įvertino TREVICTA® efektyvumą atitolinant šizofrenijos simptomų atkryčio laiką, palyginti su kontroline placebo grupe. Nustatyta, kad TREVICTA® smarkiai atitolino šizofrenijos simptomų atkrytį, palyginti su kontroline placebo grupe. Be to, pacientai, atsitiktiniu būdu priskirti placebo grupei dvigubai koduoto vartojimo fazės metu, beveik tris kartus greičiau patirdavo atkrytį nei tie, kurie gavo TREVICTA® [7]. Antrasis klinikinis tyrimas buvo ilgalaikis, dvigubai koduotas, gydymo veikliuoju preparatu kontroliuojamojas, ne mažesnio veiksmingumo nustatymas, kurio metu buvo lyginami rezultatai su kontroline grupe 1 kartą per mėnesį vartojusia vaistą. Tyrimo tikslas buvo įvertinti TREVICTA® efektyvumą ir saugumą. TRE-

tų pasiekė simptomų remisiją [6]. TREVICTA® saugumas TREVICTA® yra dažniausiai gerai toleruojamas preparatas. Jis nėra susijęs su jokiais naujais ar netikėtais šalutiniais poveikiais, ir jo toleravimo profilis buvo prieš tai stebimas vartojant kitokias paliperidono formules [1,6,7,9]. Tačiau, kaip būdinga visiems vaistams, kai kuriems pacientams gali pasireikšti šalutinis poveikis. Dažniausiai pastebėti žalingi šalutiniai poveikiai, pasireiškę ≥ 5 proc. pacientų dviejose dvigubo anonimiškumo klinikinių TREVICTA® tyrimų grupėse, buvo šie: svorio augimas, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, galvos skausmai, nerimas, nemiga ir reakcija injekcijos vietoje [6,7]. Kaip veikia TREVICTA® Yra plačiai priimta manyti, kad šizofrenijos simptomus, tokius kaip haliucinacijos, emocinio atsako nebuvimas, socialinis atsiribojimas ir užsisklendimas, depresija, apatija, iniciatyvos trūkumas, sukelia dviejų pagrindinių dopamino ir serotonino neurotransmiterių veiklos patologijos smegenyse. TREVICTA® blokuoja dopamino ir serotonino receptorius, kad būtų kontroliuojami šizofrenijos simptomai [10].

37


Psichofarmakologija

Laipsniškas ir ilgalaikis TREVICTA® veikliosios medžiagos išsiskyrimas palaiko terapinės dozės koncentracijos režimą organizme tris mėnesius. TREVICTA®, patekusi į organizmą, lėtai tirpsta ir laipsniškai nuolat išskiria kontroliuojamą veikliosios medžiagos kiekį [1,6,7]. Daugiau informacijos: www.ema.europa.eu/ema/ www.janssen-emea.com

Literatūra 1. European Medicines Agency, Committee Medicinal Products for Human Use. Summary of opinion, TREVICTA (paliperidone). 1 April 2016. Available at, http,//www.ema.europa.eu/docs/en_GB/document_library/ Summary_of_opinion/human/004066/WC500204137.pdf (last accessed May 2016) 2. Pandina et al. A randomised, placebo controlled study to assess the efficacy and safety of 3 doses of paliperidone palmitate in adults with acutely exacerbated schizophrenia. Journal of Clinical Psychopharmacology 2010;30,235–244. 3. Bossie CA, et al. Onset of efficacy and tolerability following the initiation dosing of long-acting paliperidone palmitate, post-hoc analyses of a randomized, double-blind clinical trial. BMC Psychiatry 2011,11,79. 4. Hough D. et al. Paliperidone palmitate maintenance treatment in delaying the time to relapse in patients with schizophrenia, A randomized, double-blind placebo-controlled study. Schizophrenia Research 2010,116(2),107–117. 5. Gopal S. et al. A 52-week open-label study of the safety and tolerability of paliperidone palmitate patients with schizophrenia. Journal of psychopharmacology 2011 May,25(5),685–97. 6. Savitz A. et al. Efficacy and safety of paliperidone palmitate 3-month formulation for patients with schizophrenia, A randomized, multicenter, double-blind, non-inferiority study. Int J Neuropsychopharmacol 2016 (Feb 22). doi, 10.1093 [Epub ahead of print]. 7. Berwaerts J, et al. Efficacy and Safety of the 3-Month Formulation of Paliperidone Palmitate vs Placebo for Relapse Prevention of Schizophrenia, A Randomized Clinical Trial. JAMA Psychiatry 2015, 72(8),830–9. 8. Weiden PJ, et al. Partial compliance and risk of rehospitalization among California medicaid patients with schizophrenia. Psychiatric Services 2004,55(8),886–91. 9. Ravenstijn P. et al. Pharmacokinetics, safety, and tolerability of paliperidone palmitate 3 month formulation in patients with schizophrenia, A phase-1, single-dose, randomized, open-label study. J Clin Pharmacol. 2016,56(3),330–9. 10. Fowler et al. Paliperidone extended-release tablets for the acute and maintenance treatment of schizophrenia. Clinical Therapeutics 2008,30(2),231-248.

Parengta pagal UAB „Johnson & Johnson” pateiktą informaciją (PHLT/TRE/1116/0002)

38


Psichofarmakologija

paliperidono palmitatas pailginto atpalaidavimo injekcinė suspensija

LAIKAS TAM, KAS SVARBU

PHLT/TRE/1016/0001

VIENINTELIS TIK 4 KARTUS PER METUS LEIDŽIAMAS ANTIPSICHOTIKAS PASAULYJE SUTRUMPINTA TREVICTA CHARAKTERISTIKŲ SANTRAUKA. Prieš skirdami vaistą perskaitykite visą charakteristikų santrauką. TREVICTA 175 mg, 263 mg, 350 mg, 525 mg pailginto atpalaidavimo injekcinė suspensija. Kiekviename užpildytame švirkšte yra 273 mg paliperidono palmitato, atitinkančio 175 mg paliperidono (paliperidonum), 410 mg paliperidono palmitato, atitinkančio 263 mg paliperidono (paliperidonum), 46 mg paliperidono palmitato, atitinkančio 350 mg paliperidono (paliperidonum), 819 mg paliperidono palmitato, atitinkančio 525 mg paliperidono (paliperidonum). Terapinės indikacijos. Kas 3 mėnesius suleidžiama TREVICTA injekcija yra skirta šizofrenija sergančių suaugusių pacientų, kurių klinikinė būklė yra stabili vartojant 1 kartą per mėnesį leidžiamus paliperidono palmitato injekcinius preparatus, palaikomajam gydymui. Dozavimas. Pacientams, kurie tinkamai reagavo į gydymą 1 kartą per mėnesį leidžiamu paliperidono palmitato injekciniu preparatu (pageidautina keturis mėnesius ar ilgiau) ir kuriems nereikia keisti dozės, galima keisti gydymą į gydymą TREVICTA. TREVICTA reikia pradėti vartoti vietoj kitos pagal planą 1 kartą per mėnesį leidžiamo paliperidono palmitato injekcinio preparato dozės (± 7 paros). TREVICTA dozę reikia apskaičiuoti pagal anksčiau vartotą 1 kartą per mėnesį leidžiamo paliperidono palmitato injekcinio preparato dozę. Nėra lygiavertės TREVICTA dozės 1 kartą per mėnesį leidžiamo paliperidono palmitato injekcinio preparato 25 mg dozei, kurios nebuvo tirtos. Po to kai buvo suleista pirmoji TREVICTA dozė, TREVICTA reikia leisti kas 3 mėnesius į raumenis. Prireikus, TREVICTA dozę galima keisti, kas 3 mėnesius dozę padidinant nuo 175 mg iki 525 mg, atsižvelgiant į tai, kaip kiekvienas pacientas toleruoja gydymą ir (arba) individualų gydymo veiksmingumą. Kadangi TREVICTA veikia ilgai, paciento organizmo atsako į pakeistą dozę galima nepastebėti keletą mėnesių. Jeigu pacientui simptomai neišnyksta, reikia gydyti, atsižvelgiant į klinikinę patirtį. TREVICTA paskyrimas vietoj kitų antipsichozinių vaistinių preparatų TREVICTA turi būti vartojamas tik po to, kai pacientas tinkamai reagavo į gydymą 1 kartą per mėnesį leidžiamu paliperidono palmitato injekciniu preparatu, geriausia keturis mėnesius ar ilgiau. TREVICTA pakeitimas į kitus antipsichozinius vaistinius preparatus. Baigiant vartoti TREVICTA, reikia atsižvelgti į šio vaistinio preparato pailginto atpalaidavimo savybes. TREVICTA pakeitimas į 1 kartą per mėnesį leidžiamą paliperidono palmitato injekcinį preparatą. Norint TREVICTA pakeisti į 1 kartą per mėnesį leidžiamą paliperidono palmitato injekcinį preparatą, 1 kartą per mėnesį leidžiamą paliperidono palmitato injekcinį preparatą reikia suleisti tą dieną, kai turėtų būti leidžiama kita TREVICTA dozė, suleidžiant 3,5 karto mažesnę dozę. Dozavimo pradėti taip, kaip nurodyta 1 kartą per mėnesį leidžiamo paliperidono palmitato injekcinio preparato skyrimo informacijoje, negalima. Toliau 1 kartą per mėnesį leidžiamą paliperidono palmitato injekcinį preparatą reikia leisti kas mėnesį taip, kaip aprašyta šio vaistinio preparato skyrimo informacijoje. TREVICTA pakeitimas į vieną kartą per parą per burną vartojamas paliperidono pailginto atpalaidavimo tabletes. Norint TREVICTA pakeisti į paliperidono pailginto atpalaidavimo tabletes, vieną kartą per parą vartojamas paliperidono pailginto atpalaidavimo tabletes reikia pradėti gerti praėjus 3 mėnesiams po 4 paskutiniosios TREVICTA dozės ir gydymą tęsti, vartojant paliperidono pailginto atpalaidavimo tabletes. Praleistos dozes. TREVICTA reikia švirkšti vieną kartą per 3 mėnesius. Kad TREVICTA dozė nebūtų praleista, ją pacientui galima suleisti likus beveik 2 savaitėms prieš arba po 3 mėnesių datos pagal gydymo planą. Vartojimo metodas. TREVICTA skirtas tik leisti į raumenis. Vaisto negalima vartoti kitokiu būdu. Kiekvieną injekciją turi atlikti profesionalus sveikatos priežiūros specialistas. Visą dozę reikia sušvirkšti vienos injekcijos metu. Reikia švirkšti lėtai, giliai į deltinį arba sėdmens raumenį. Jeigu juntamas diskomfortas injekcijos vietoje, kitą kartą leidžiant vaistinį preparatą, reikia leisti į deltinį raumenį vietoj sėdmens raumens (arba atvirkščiai). Kontraindikacijos. Padidėjęs jautrumas veikliajai medžiagai, risperidonui arba bet kuriai pagalbinei medžiagai. Sąveika su kitais vaistiniais preparatais. TREVICTA reikia atsargiai skirti kartu su QT intervalą pailginančiais vaistiniais preparatais (pvz., IA klasės vaistiniais preparatais nuo aritmijos [pvz., chinidinu, dizopiramidu] ir III klasės vaistiniais preparatais nuo aritmijos [pvz., amjodaronu, sotaloliu], kai kuriais antihistamininiais preparatais, kai kuriais antibiotikais [pvz., fluorochinolonais], kai kuriais kitais vaistiniais preparatais nuo psichozės ir kai kuriais vaistiniais preparatais nuo maliarijos [pvz., meflokvinu]). Nepageidaujamas poveikis. Dažniausiai stebėtos nepageidaujamos reakcijos į vaistinį preparatą, kurios dviejų dvigubai koduotų kontroliuojamųjų klinikinių tyrimų metu pasireiškė ≥ 5 % pacientų, buvo kūno masės didėjimas, viršutinių kvėpavimo takų infekcinė liga, nerimas, galvos skausmas, nemiga ir reakcijos injekcijos vietoje. Farmakodinaminės savybės. Farmakoterapinė grupė – psicholeptikai, kiti vaistiniai preparatai nuo psichozės, ATC kodas – N05AX13. TREVICTA yra raceminis (+) ir (-) paliperidono mišinys. Nesuderinamumas. Šio vaistinio preparato negalima maišyti su kitais vaistiniais preparatais. Specialios laikymo sąlygos. Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia. RINKODAROS TEISĖS TURĖTOJAS. Janssen-Cilag international NV, Turnhoutseweg 30, B-2340 Beerse, Belgija. Rinkodaros teisės turėtojo atstovas Lietuvoje UAB „Johnson & Johnson“, Geležinio Vilko g. 18A, LT-08104 Vilnius. TEKSTO PERŽIŪROS DATA. 2016 m. gegužės mėn. 26 d. VAISTAS RECEPTINIS.

39


Kalbant apie šizofrenijos gydy pacientų ir globėjų apklausa Kalbant apie šizofrenijos gydymą: 1 5

apie šizofrenijos gydymą: ų ir globėjųPsichofarmakologija apklausa 2016 M. EUROPINĖS APKLAUSOS REZULTATAI Apskaičiuota, kad

suaugusių pasaulio gyventojų1

60-78%

Kadangi nuo šizofrenijos nepasveikstama, ją galima gydyti. Egzistuoja psichologinis ir farmakologinis gydymas, kurį galima taikyti ir kuris padeda žmonėms valdyti ligos simptomus1,4

sergančiųjų šizofrenija ir panašiomis psichikos ligomis yra bedarbiai2 šizofrenija sergančių žmonių yra benamiai3

n Neuroscience“ iniciatyva Europos mastu atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 116 suaugusiųjų, sergančių šizofrenija, ir 468 globėjai. Apklausos duomenis 12-oje šalių tyrimų agentūra Fieldwork International, kuri yra Ipsos Mori dalis, ir iškėlė edukacijos bei atviro dialogo su sveikatos priežiūros specialistais (SPS) poreikį. Svarbiausi kad:

7% 5%

Pagrindiniai informacijos šaltiniai, kuriais naudojasi šizofrenija sergantys suaugusieji:

frenija sergančių ugusiųjų ir

ėjų netiki, iems buvo eikta visa rmacija apie s skirtingus mo gydymo antus

Šizofrenija serga apytiksliai SPS (73%)

Draugai ir šeimos nariai (38%)

Internetas (38%)

PASITENKINIMAS

23%

1%

94%

Tai, kaip paciento būklė paveikia kasdieninę veiklą (61%)

Pagrindiniai globėjų rūpesčiai yra:

yra labai nepatenkinti vaistais, kuriuos šiuo metu vartoja

46%

Pacientų paramos grupės (23%)

60-78%

globėjų primena globojamam asmeniui išgerti vaistus, 49% tai daro dažnai

suaugusių pasaulio gyventojų1

šizofrenija sergančių suaugusiųjų yra nepatenkinti vaistais, kuriuos šiuo metu vartoja

14%

Apskaičiuota, kad

PROTO RAMYBĖ

globėjų yra nepatenkinti, kad su jais nepakankamai tariamasi priimant su gydymu susijusius sprendimus

Atkrytis / hospitalizacija (46%)

Reikalingos paramos, išskyrus vaistus, trūkumas (41%)

Priminimų gerti vaistus ignoravimas (30%)

Globojami pacientai nustoja gerti vaistus, vos pasijutę geriau (39%)

sergančiųjų šizofren psichikos ligomis yra šizofrenija serg žmonių yra ben

1 iš 5

2016 m. kompanijos „Janssen Neuroscience“ iniciatyva Europos mastu atlikta apklausa, kurioje da rinko nepriklausoma rinkos International, kuri yra Ipsos Mori dalis, ir i „Svarbiausia, kadFieldwork globėjai būtų šviečiami apie prieinamus tikrinti, kad žmonės, kurie serga šizofrenija, vartotų vaistus taip, kaip paskirta, tyrimų nes tai ženkliai agentūra gydymo variantus, kad jie galėtų padėti priimti ir remti u žmogui gali būti tikrai labai blogai, riziką. Todėl pacientai turi pasitikėti jiems asmeniškai informuotus sprendimus dėl individualaus gydymo plano.“ u pacientai išreiškia norą pasirinkti vienokį ar kitokį gydymą, primygtinai rekomenduotume, apklausos rezultatai parodė, kad: i yra tinkamas pasirinkimas, ir žiūrėtų į tai kaip į jų individualaus gydymo plano dalį.“

tai ir globėjai iš Austrijos, Belgijos, Danijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Olandijos, Rusijos, Ispanijos, Švedijos, Šveicarijos ir JK

ių, varginamų psichinės negalios, atstovavimo ir palaikymo tinklo Europoje prezidentas

Miia Männikko, Šeimų, kurių nariai turi psichinę negalią, Europos asociacijų federacijos prezidentė

ĮSISĄMONINIMAS

Pagrindiniai informacijos šaltiniai, kuriais naudojasi šizofrenija sergantys suaugusieji:

ct Sheet. Available at: http://ebc-brussels.org/wp-content/uploads/2015/07/Schizophrenia-fact-sheet-July-2011.pdf (last accessed October 2016) 2. Mechanic D et al. Health Aff 2002; 21: 242–253 : 370–376 4. American Psychiatry Association. Available at: http://www.psychiatry.org/schizophrenia (last accessed October 2016)

21%

šizofrenija sergančių suaugusiųjų nebuvo aptarę jokių kitokių gydymo galimybių su savo SPS, prieš pradėdami dabartinį gydymą

27% 25%

šizofrenija sergančių suaugusiųjų ir

globėjų netiki, kad jiems buvo pateikta visa informacija apie visus skirtingus galimo gydymo variantus

SPS (73%) Draugai ir šeimos nariai (38%) Internetas (38%) Pacientų paramos grupės (23%)

PASITENK

23

šizofre yra nep šiuo m

14

yra lab kuriuo

46

globėjų nepaka su gydy

Apklausoje dalyvavo pacientai ir globėjai iš Austrijos, Belgijos, Danijos, Prancūzijos, Vokietijos, It

„Svarbiausia problema yra užtikrinti, kad žmonės, kurie serga šizofrenija, vartotų vaistus taip, kaip p sumažina atkryčio, kurio metu žmogui gali būti tikrai labai blogai, riziką. Todėl pacientai turi pasitik sudarytu gydymo planu. Jeigu pacientai išreiškia norą pasirinkti vienokį ar kitokį gydymą, primygti kad gydytojai įsitikintų, ar tai yra tinkamas pasirinkimas, ir žiūrėtų į tai kaip į jų individualaus gydym

Hikka Karkkainen, Pasaulinės žmonių, varginamų psichinės negalios, atstovavimo ir palaikymo tinklo Europoje preziden

Literatūra 1. European Brain Council. Schizophrenia Fact Sheet. Available at: http:/ebc-brussels.org/wp-content/uploads/2015/07/ Schizophrenia-factLiteratūrasheet-July-2011.pdf (last accessed October 2016) 1. European Brain Council. Schizophrenia Fact Sheet. Available at:DP http://ebc-brussels.org/wp-content/uploads/2015/07/Schizophrenia-fact-sheet-Jul 2. Mechanic D et al. Health Aff2002;21:242-253 3. Folsom et al. Am J Psychiatry 2005; 162: 370- 376 3. Folsom 4. DPAmerican et al. AmPsychiatry J Psychiatry 2005; 162:Available 370–376at: 4. American Psychiatry Association. Available at: http://www.psychiatry.org/schizophrenia (las Association. http://www.psychiatry.org/ schizophrenia (last accessed October 2016) PHLT/TRE/1116/0001 2016 Spalis

PHLT/TRE/1116/0001

40

2016 Spalis


ymą:

Psichofarmakologija

2016 M. EUROPINĖS APKLAUSOS REZULTATAI

pacientų ir globėjų apklausa

nija ir panašiomis a bedarbiai2 gančių namiai3

2016 M. EUROPINĖS APKLAUSOS REZULTATAI Kadangi nuo šizofrenijos nepasveikstama, ją galima gydyti. Egzistuoja psichologinis ir farmakologinis gydymas, kurį galima taikyti ir kuris padeda žmonėms valdyti ligos simptomus1,4

alyvavo 116 suaugusiųjų, sergančių šizofrenija, ir 468 globėjai. Apklausos duomenis 12-oje šalių iškėlė edukacijos bei atviro dialogo su sveikatos priežiūros specialistais (SPS) poreikį. Svarbiausi

KINIMAS

3%

enija sergančių suaugusiųjų patenkinti vaistais, kuriuos metu vartoja

4%

bai nepatenkinti vaistais, os šiuo metu vartoja

6%

ų yra nepatenkinti, kad su jais ankamai tariamasi priimant ymu susijusius sprendimus

PROTO RAMYBĖ

94%

globėjų primena globojamam asmeniui išgerti vaistus, 49% tai daro dažnai

Pagrindiniai globėjų rūpesčiai yra:

Tai, kaip paciento būklė paveikia kasdieninę veiklą (61%)

Atkrytis / hospitalizacija (46%)

Reikalingos paramos, išskyrus vaistus, trūkumas (41%)

Priminimų gerti vaistus ignoravimas (30%)

Globojami pacientai nustoja gerti vaistus, vos pasijutę geriau (39%)

talijos, Olandijos, Rusijos, Ispanijos, Švedijos, Šveicarijos ir JK

paskirta, nes tai ženkliai kėti jiems asmeniškai inai rekomenduotume, mo plano dalį.“

ntas

„Svarbiausia, kad globėjai būtų šviečiami apie prieinamus gydymo variantus, kad jie galėtų padėti priimti ir remti informuotus sprendimus dėl individualaus gydymo plano.“ Miia Männikko, Šeimų, kurių nariai turi psichinę negalią, Europos asociacijų federacijos prezidentė

ly-2011.pdf (last accessed October 2016) 2. Mechanic D et al. Health Aff 2002; 21: 242–253 st accessed October 2016)

41


Vaikų psichiatrija

Lopšinės ir jų teigiamas poveikis vaikų bei tėvų sveikatai Sigita Lesinskienė

K

VU MF Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro profesorė

ai klinikinėje praktikoje susitinkame su pacientais, turinčiais mažų vaikų, reikėtų pasidomėti jų namų aplinka, šeimos bendravimu, vaikų auginimo ypatumais. Trumpi buitiniai pasakojimai padeda labiau pajusti ir suprasti, kuo ir kaip žmonės gyvena, o kartu ir rasti galimybių kylantiems sunkumams išspręsti. Klausimas, kaip vyksta vakarinis vaikų migdymas ar jų ėjimas miegoti, daugeliu atžvilgiu gali būti labai informatyvus.

Gydytojai vaikų ir paauglių psichiatrai pratę domėtis vaiko auginimo ypatumais, glaudžiai bendradarbiauja su vaikų ligų gydytojais. Pagalvojome apie ilgametės tradicijos ir išminties dalyką, – lopšines. Šiuolaikiniame sparčiai modernėjančiame pasaulyje praeities kartų sukaupta išmintis gali būti tvirta atrama, sudaranti pagrindą žmogaus savasties, jo ryšio su aplinka ir pasauliu radimuisi. Lopšinių teigiamas poveikis vaikui, dainuojančiai mamai, visam šeimos namų vakariniam jaukumui buvo daugiau jaučiamas, nei tyrinėjamas, ir vyko savaime, perduodant tradiciją iš kartos į kartą. Kartu su kolegomis buvo įdomu patyrinėti, kaip dažnai jas savo vaikams dainuoja šiuolaikiniai tėvai, kiek ir kokios yra mokslinės literatūros apie lopšinių poveikį sveikatai. Trumpai aprašysiu atlikto tyrimo rezultatus, kuriuos publikavome žurnale „Pediatrija“ (2015, Nr. 3–4 (71–72), 35–40 p.) ir kartu su vaikų kardiologe doc. dr. Odeta Kinčiniene bei gydytoja rezidente Dalia Dubakaite sėkmingai pristatėme Barselonoje vykusiame 3-iajame pasauliniame kongrese apie prieštaravimus ir ginčytinus klausimus pediatrijoje. Praėjusiais metais atlikta 208 ikimokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų apklausa parodė, kad net 74 proc. šeimų savo vaikams dainuoja lopšines. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog vaikystėje lopšines girdėję tėvai ir patys savo vaikams dainuoja gerokai dažniau. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp atsakiusiųjų tėvų lopšinių

42

dainavimo ir lyties, šeimos sudėties, muzikinio išsilavinimo nenustatyta. Dauguma (83 proc.) apklaustųjų nurodė, kad lopšines dainuoja patys, 20 proc. renkasi garso įrašus. Dažniausios tėvų nurodytos lopšinių nedainavimo šeimoje priežastys – jų nemokėjimas (10 proc.) arba abejojimas savo muzikiniais sugebėjimais (5 proc.). Populiariausios – lietuvių liaudies ir savos kūrybos lopšinės. Paklausti, kodėl dainuoja lopšines, tėvai dažniausiai nurodė, kad tai naudinga vaiko emocinei sveikatai (52 proc.), vaikas greičiau užmiega (50 proc.), stiprėja šeimos tarpusavio ryšiai (42 proc.). Kitų užsienyje bei Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, muzikos terapija gali būti naudojama siekiant mažinti naujagimių širdies susitraukimų bei kvėpavimo dažnį, pagerinti mitybos ir žindymo įgūdžius, prailginti miego trukmę, o tėvų gyvai dainuojamos lopšinės skatina prieraišumą ir mažina stresą. Tyrimais taip pat įrodyta muzikos nauda žmogaus fiziologinei bei emocinei sveikatai. Šiuolaikiniame pasaulyje esame linkę labiau ieškoti naudos, efektyvumo, tačiau, kalbant apie lopšines, turėtume kliautis intuicija. Moterys tai natūraliai turi savyje iš promočiučių, tūkstantmetės žmonijos patirties, reikia tik nurimti ir pasikliauti savo vidiniu pajautimu. Manau, visos mamos turėtų dainuoti ar niūniuoti savo kūdikiams, nes tuo metu tarp jų mezgasi visokeriopas ryšys. Gražu ir gera, kai vaikams dainuoja ir tėčiai. Vaikui augant lopšinės melodija, žodžiai gali kisti, o gali ir išlikti – kiekvieno atsakas

Šiuolaikiniame pasaulyje esame linkę labiau ieškoti naudos, efektyvumo, tačiau, kalbant apie lopšines, turėtume kliautis intuicija.


Aktualijos

Dalios Stalauskienės piešinys ant stiklo „Lopšinė gyvenimui“ (nuotrauka iš http://www. daliosdarbai.lt/)

į jam dainuojamą lopšinę yra savitas ir kintantis. Jeigu tėvai ir net mokyklinio amžiaus vaikas gali smagiai dainuoti prieš miegą lopšines arba miego daineles, tai – tik į naudą. Beje, suaugusiesiems taip pat, ir dėl smagaus bendravimo, kūrybingumo, ir dėl teigiamo muzikos poveikio sveikatai bei tarpusavio ryšiui. Lopšinės dainavimui ar klausymui svarbu kurti jaukią aplinką, taip pat yra reikšmingi pasiruošimas miegui ir lopšinės pateikimas. Lopšinė gali būti sudainuota ir paskubomis, nenoriai, nebūnant jausmiškai su tuo metu mingančiu vaiku. Jeigu tėvams sunku dainuoti, galima paleisti patinkančios lopšinės įrašą ir visiems kartu paklausyti, paniūniuo-

ti. Nerekomenduojama tėvams užleidus lopšinės įrašą išeiti iš kambario – geriau su vaiku pabūti prieš miegą, jausti ryšį, pasikalbėti, patylėti, paglostyti, atsisveikinti. Taip randasi geresnis vaiko ir tėvų abipusis supratimas, pajautimas ir bendravimas. Baigdama noriu pabrėžti, jog svarbu kreipti dėmesį į vaikų užmigdymo būdus ir toliau tirti lopšinių dainavimą ir jų poveikį vaiko bei šeimos sveikatai. Pridedu nuorodą į labai gražią kanklininkės Žemynos Trinkūnaitės sukurtą lopšinę: https://www.youtube.com/ watch?v=ZIbsfdrbIdI.

Literatūra 1. Amini E, Rafiei P, Zarei K, et al. Effect of lullaby and classical music on physiologic stability of hospitalized preterm infants: a randomized trial. J Neonatal Perinatal Med. 2013 Jan 1;6(4):295-301. doi: 10.3233/NPM-1371313. 2. American Music Therapy Association, 2013. http://www.musictherapy.org/. 3. Belluck Pam. Live Music’s Charms, Soothing Premature Hearts. The New York Times. 2013 15 Apr. Web. 4. Edwards LC et al. Pearson Allyn Bacon Prentice Hall. The Importance of Lullabies. Updated on Jul 20, 2010. 5. Garunkštienė R., Buinauskienė J., Ulozienė I., Markūnienė E. Trumpalaikis muzikos terapijos poveikis neišnešiotiems naujagimiams. Lietuvos akušerija ir ginekologija. 2012 birželis, t. XV, Nr. 2, p. 118–124. 6. Giselle E. Importance of prenatal sound and music. Web. https://birthpsychology.com/free-article/importance-prenatal-sound-and-music. 7. Lesinskienė S., Dubakaitė D. Lopšinių dainavimo ypatumų ikimokyklinio amžiaus vaikams tyrimas. Pediatrija, ISSN 1648-4630, 2015, Nr. 3-4 (71-72), 35-40. 8. Loewy J, Stewart K, Dassler AM, et al. The Effects of Music Therapy on Vital Signs, Feeding, and Sleep in Premature Infants. Pediatrics 2013;131:902; originally published online April 15, 2013; DOI: 10.1542/peds.2012 1367. http://pediatrics.aappublications.org/content/131/5/902.full.html. 9. Music Therapy Association of British Columbia. http://www.mtabc.com. 10. Sadauskienė J. Lopšinių ir žaidinimų terapinė vertė. Folkloras dabarties kontekstuose. Tautosakos darbai XLIII, 2012. 11. Segall, Lorna E. The Effect of Patient Preferred Live Versus Recorded Music on Non-Responsive Patients in the Hospice Setting as Evidenced by Physiological and Behavioral States (2007). Electronic Theses, Treatises and Dissertations. Paper 282. 12. „Wellbeing and hospitalized children: Can music help?“ Psychology of Music, SAGE Publications. http://pom.sagepub.com/content/early/2013/08/22/0305735613499781.abstract

43


Psichiatrija ir menas

Apie muzikos terapiją

K

Dr. Vilmantė Aleksienė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, Lietuvos muzikos terapijos asociacijos pirmininkė

ai daugybė žmonių filharmonijos salėje klausosi talentingo muzikos atlikėjo koncerto, dauguma jų patiria terapinį muzikos poveikį – atsipalaidavimą, užsimiršimą, malonumą. Klausytojai jaučia dvasinį bendrumą, tarsi įsimylėjimą, o keletas jų galbūt patiria ypatingą emocinę būseną – katarsį. Ne vienas, pasibaigus koncertui, teigia: „Man tai buvo tikra muzikos terapija!“ Tačiau taip nėra. Apžvelkime daugiau tokių pavyzdžių.

Kai SPA centre patogiuose krėsluose žmonių grupelė klausosi ramios klasikinės ar relaksacinės muzikos, vieni jų pasineria į prisiminimus, kiti kažką malonaus įsivaizduoja, o kai kurie trumpam atsijungia ir nugrimzta į miegą. Po seanso dar kažkurį laiką dauguma jaučia savyje lyg daugiau tylos, darnos, susikaupimo. Nors SPA vadybininkai tokią paslaugą vadina muzikos terapija – taip nėra. Ar esate matę, girdėję ansamblį „Pliauškutis“ ar „Spalvų orkestras“, kurio muzikantai – žmonės, turintys intelekto negalią? Jie – muzikantai – kasdien bendrauja, mokosi groti ir koncertuoja. Gyvenimas visavertis ir jame daug laimės patyrimo. Tai stiprina, palaiko sveikatą, bet tai, ką šie žmonės veikia ir kaip muzikuoja repeticijų metu, taip pat nėra muzikos terapija. Muzikos poveikiu žmonija naudojasi nuo neatmenamų laikų. 2008 m. Hohle Fels vietovės (Vokietija) akmens amžiaus urvuose rasta mamuto kaulo fleita buvo pagaminta prieš 40 tūkst. metų. Pirmykštis homo sapiens muzikavo! Kaip tai vyko, atspindi dar ir dabar Afrikos dykumose, Sibiro taigoje ar Pietų Amerikos džiunglėse gyvenančios pirmykštės šamanistinės bendruomenės, kurių tradicijose į visumą susieta malda, gydymas ir muzika. Įdomu, kad garso terapijos praktikos – maudynės gonge, masažas tibetietiškais dubenimis ir pan. – yra šamaninės kultūros šiuolaikiškos apraiškos. Garso terapija – tai taip pat ne muzikos terapija. Tačiau visos aukščiau minėtos muzikos ir muzikavimo naudojimo sveikatai formos gali būti naudojamos 1

muzikos terapijoje. Muzikos terapija – kvalifikuoto muzikos terapeuto vykdoma veikla, skirta paciento / kliento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti, naudojant muziką, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Muzikos terapija yra tarpdisciplininė profesija, integruojanti muzikos, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialaus ugdymo bei socialinio darbo disciplinų tam tikras žinias ir praktinius įgūdžius. Muzikos terapijoje akcentuojama trinarė – terapeuto (kuris yra ir muzikas), muzikos ir kliento – sąveika. Šios terapijos ypatumas yra muzikos kaip terapijos veiksnio panaudojimas. Žmogus muziką patiria keturiais būdais. Keturi muzikos potyriai – muzikos klausymasis, atlikimas, improvizavimas, kūrimas – ir yra laikomi pagrindiniais muzikos terapijos metodais. Kiekvienas jų turi daugybę variantų, pavyzdžiui, įvairūs kliento įtraukimo į muzikos improvizavimą variantai yra priskiriami improvizacinių metodų grupei, o kliento įtraukimas į muzikos atkūrimą – atlikimo metodams; įtraukimas į muzikinę kūrybą – kūrybos metodams, o įtraukimas į muzikos klausymąsi – klausymosi metodams (Bruscia, 1998). Minėti muzikos terapijos metodai ir jų variantai gali būti labai įvairūs, tačiau iš esmės yra dvi muzikinės veiklos galimybės: 1 • Muzikos klausymasis – receptyvioji muzikos terapija; • Aktyvus muzikavimas – aktyvioji muzikos terapija.

Garso terapijos praktikos – maudynės gonge, masažas tibetietiškais dubenimis ir pan. – yra šamaninės kultūros šiuolaikiškos apraiškos.

Recepsija (lot. receptio – priėmimas): formų, struktūrų priėmimas ir pritaikymas. Receptyvumas čia suvokiamas kaip pasirengi-

mas priimti muzikos poveikį

44


Psichiatrija ir menas

Lietuvos muzikos terapijos asociacijos Muzikos terapijos paslaugų centro kambarys

Aktyvioji muzikos terapija

Muzikos terapijoje akcentuojama trinarė – terapeuto (kuris yra ir muzikas), muzikos ir kliento – sąveika.

Aktyviosios muzikos terapijos klientai patys kuria, atkuria arba improvizuoja muziką. Naudojami įvairūs tradiciniai ir netradiciniai egzotiškų šalių muzikos instrumentai, kuriais groti nėra būtinas muzikinis pasirengimas, taip pat naudojamas balsas, kūno perkusija. Terapeutas gali pasiūlyti instrumentus, kūrinį, stilių ar gaires improvizacijai. Tačiau dažniausiai klientas pats renkasi pagal savo muzikinį skonį ar poreikį. Populiariausi aktyviosios muzikos terapi- jos metodai: • • • •

instrumentinis arba vokalinis muzikos atlikimas; laisvas arba teminis muzikos improvizavimas; dainų, instrumentinių kompozicijų kūrimas; muzikiniai terapiniai žaidimai.

Muzikos improvizavimas ir kūrimas yra ypač veiksmingi aktyviosios muzikos terapijos metodai. Sukurti kažką iš nieko, kažką naujo – nenumatyto ir nenuspėjamo – yra ir žaidimas, ir dažnai iššūkis, su kuriuo susidoroti reiškia spontaniškai veikti ir reaguoti nežinomose situacijose. Muzika čia tarnauja kaip įgarsinta asmens būsenos ar situacijos metafora, simbolis. Ji suteikia galimybę išreikšti kažką, net sąmoningai nesuvokiant to prasmės. Jausmai ir vidiniai konfliktai aktyviai muzikuojant tampa girdimi, galima juos įvardinti ir su jais dirbti. Todėl dažnai impro-

vizuojama muzika yra įrašoma, kad būtų galima dar kartą išgirsti ir interpretuoti, taip ugdant gebėjimą atpažinti savo emocijas, jas priimti ir tinkamai reaguoti. Terapinis pokalbis (refleksija) padeda suprasti ir integruoti šį patyrimą. Pokyčiai improvizuojamoje, kuriamoje ar atliekamoje muzikoje gali reikšti bendresnio pobūdžio pokyčius ar pokyčio galimybę kasdieniniame gyvenime. Receptyvioji muzikos terapija Receptyvioji muzikos terapija apima įvairius muzikos klausymosi variantus. Muzika sužadina asmens vidinio gyvenimo pozityvius ir negatyvius jausmus, mintis, kurios dažniausiai susijusios su dabarties situacijomis ar prisiminimais, su asmenimis, kuriuos klientas susieja su klausoma muzika. Kaip teigia H. DeckerVoigt (2003), klausoma muzika gali turėti tam tikrų savybių, kurios atitinka charakterį. Asmenybę sudaro bruožų mišiniai – nėra vieno dominuojančio charakterio bruožo, bet kai kurie bruožai dominuoja labiau nei kiti. Muzikos klausymasis gali padėti išryškinti tiek vyraujančias, tiek dar neatrastas asmenybės puses, kitokio savęs pažinimą ir sėkmingesnio elgesio būdus. Tai leidžia atgauti pusiausvyrą, ypač suvokus, kad tam tikras charakterio ypatumas, emocija ar požiūris tapo toks dominuojantis, kad kelia problemų. Asociacijos,

45


Psichiatrija ir menas

Jau trečius metus lapkričio 15 d. Europos šalyse minima Muzikos terapijos diena. Vilniuje šią dieną vyko tarptautinė konferencija „Muzikos terapija psichiatrijoje”

15th November 2016 musictherapyday.com emocijos jų FLYER ryšiai – tai temos terapiniam NVV14.003ir MMG A5-OL.indd 1 pokalbiui, kuris padeda sutelkti muzikos poveikyje patirtus išgyvenimus, dirbti su savo jausmais, gauti naujų įžvalgų ir suvokti save naujoje perspektyvoje. Populiariausi receptyviosios muzikos terapijos metodai: • muzikos klausymasis pagal pateiktą temą, nuostatą; • muzikos klausymasis ir laisvas asocijavimas; • valdomų muzikinių vaizdinių kūrimas;

46

• muzikinė relaksacija ir stimuliacija; 06-06-16 12:51 • vibroakustinė muzikos terapija ir kt. Taikant receptyviosios muzikos terapijos metodus, klausomasi muzikos įrašų arba gyvai atliekamos muzikos. Tyrimai rodo, jog gyva muzika veiksmingesnė – turi didesnį fiziologinį, poveikį bei efektyviau padeda reguliuoti emocijas. Tiek aktyviosios, tiek receptyviosios muzikos terapijos metodai muzikos terapijoje išplėtojami integruojant dailės, šokio, dramos, poetikos terapijos ar žaidimo terapijos elementus. Tai vadinamieji integratyvūs muzi-

Jausmai ir vidiniai konfliktai aktyviai muzikuojant tampa girdimi, galima juos įvardinti ir su jais dirbti.


Psichiatrija ir menas

kos terapijos metodai: • muzikiniai terapiniai žaidimai; • judėjimas pagal muziką; • piešimas pagal muziką; • psichodraminiai muzikiniai žaidimai; • muzikinės konsteliacijos ir kt. Muzikos terapijos praktikos sritys

Muzikos klausymasis gali padėti išryškinti tiek vyraujančias, tiek dar neatrastas asmenybės puses, kitokio savęs pažinimą ir sėkmingesnio elgesio būdus.

Muzikos terapija kaip šiuolaikiška paslauga ir profesija Vakarų pasaulio kultūroje susiformavo 20 a. viduryje. Šios profesijos pradininkai daugiausia dirbo psichiatrijos klinikose ir proto negalios vaikų ar suaugusiųjų globos namuose. Šiandien muzikos terapijos paslaugos integruojamos sveikatos priežiūros, specialiojo ugdymo bei socialinių paslaugų įstaigose. Įvairūs autoriai skirtingai sistemina muzikos terapijos praktikos sritis, bet pagal bendresnę klasifikaciją galima išskirti keturias pagrindines (Aleksienė, 2010): 1. Psichoterapinė – muzikos terapija taikoma įvairiose psichikos sveikatos įstaigose ir papildo psichiatrijos, psichoterapijos specialistų darbą siekiant psichikos sveikatos tikslų – nuo nerimo mažinimo iki gilaus savęs supratimo. Muzikos terapijos tikslas yra padėti asmenims plėtoti santykius ir spręsti gyvenimo klausimus. Muzikinė komunikacija tiems klientams, kuriems sunku mintis ar jausmus reikšti žodžiais – galimybė kurti ryšį su kitu (-ais), motyvuoti gyvenimui, bendravimui. Gebantiems reflektuoti klientams – suteikiama galimybė žaidybiškai eksperimentuoti ir patirti eureka, per muziką atskleidžiant pačius sunkiausius jausmus ar skaudžiausias patirtis. 2. Medicininė – muzikos terapijos paslauga, taikoma onkologijos, neurologijos, reabilitacijos, pediatrijos, ypač neonatologijos klinikose. Tai sveikatos stiprinimas, kai muzika, garsai, vibroakustika naudojami kaip papildoma terapinė priemonė somatinių / psichosomatinių ligų ar negalavimų gydymo procese. 3. Ugdomoji (didaktinė) – muzikos terapija taikoma negalią turinčių vaikų bei suaugusiųjų ugdymo įstaigose, siejama su asmens 2 3 4

bendrųjų – psichomotorinių, kognityvinių, emocinių ir ypač komunikacinių – gebėjimų raidos aktyvinimu ar gebėjimų palaikymu. 4. Socialinė (dar vadinama bendruomeninė, rekreacinė, ekologinė) – muzikos terapija kaip papildoma sociokultūrinės veiklos paslauga kuriant tarpsisteminius, tarpinstitucinius ryšius tam tikros klientų grupės ar bendruomenės socializacijos tikslais. Klientai – vaikai ir suaugusieji, turintys įvairių komunikacijos ar socialinės adaptacijos sunkumų: neįgalieji, praradę mokymosi, darbo motyvaciją, delinkventiško elgesio asmenys, nuteistieji, nacionalinės mažumos ar imigrantai. Muzikos terapija Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Pietų Afrikoje, Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje, visose Europos ir Skandinavijos šalyse pripažinta kaip nauja mokslo sritis, profesija. Muzikos terapijos paslaugas teikia muzikos terapeutas, atitinkantis kvalifikacinius reikalavimus. Pirmoji muzikos terapijos edukacijos programa 1944 m. įsteigta Mičigano universitete, JAV, o šiuo metu – visose aukščiau minėtose šalyse. Muzikos terapeuto profesijai keliami vis aukštesni reikalavimai. Rengiant ir vykdant muzikos terapijos studijas Europos Sąjungos šalyse, remiamasi Europos muzikos terapijos konfederacijos (European Music Therapy Confederation) minimaliais profesijos standartais ir profesijos registro dokumentais2, JAV – Amerikos muzikos terapijos asociacijos (American Music Therapy Association) registro dokumentais3. Lietuvoje muzikos terapija dar nėra pripažįstama ir teisiškai reglamentuojama kaip profesija, tačiau 2014 m. priimtas įsakymas „Dėl profesinių kvalifikacinių reikalavimų meno terapeutui patvirtinimo“4 ir nuo 2015 m. vykdoma jungtinė Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos terapijos magistro programa suteikia realų pagrindą muzikos terapijos profesionalizacijai mūsų šalyje.

Prieiga per internetą http://emtc-eu.com/register, [tikrinta 2016 11 03]. Prieiga per internetą http://www.cbmt.org/, [tikrinta 2016 11 03]. Dėl profesinių kvalifikacinių reikalavimų meno terapeutui patvirtinimo, prieiga per internetą

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalActPrint?documentId=40b9b65068a611e4b6b89037654e22b, [tikrinta 2016 11 03]. Literatūra Aleksienė, V. 2010. Muzikos terapija socialiniame darbe. I dalis. Teorija. Vilniaus pedagoginis universitetas. Bruscia, K. 1998. Defining Music Therapy. Barcelona Publishers. Decker-Voigt, H. 1991. Aus der Seele gespielt. Eine Einführung in Musiktherapie. Goldmann Verlag.

47


Kvietimai

European Psychiatric Association’s 25TH European Congress of Psychiatry 1-4 April 2017 The 25th Congress of the European Psychiatric Association, the largest international association of psychiatrists in Europe, will take place in Florence, Italy, 1-4 April 2017, in the wonderful surroundings of the Fortezza da Basso, a five minute walk from the historical centre of the city. The theme of the Congress will be “Together for Mental Health”, emphasising the current efforts of our profession to affirm that mental health is an essential component of public health – with a significant impact on the human, social and economic capital of all European countries – and that its promotion in the population requires the concerted action of many stakeholders, within the health sector as well as se-

veral others, including those of social and environmental policy, education, child welfare, addiction and crime. A special focus of the Congress will be the dialogue between neurosciences and social sciences, overcoming the traditional separation between the domains of biology and that of human relationships. The Congress will bring together expert clinicians, researchers and leaders of stakeholder organisations in the field of mental health, offering an outstanding set of Plenary and State of the Art Lectures, Educational Courses, Symposia, Workshops and sessions designed by early career psychiatrists. ​ arly Registration Deadline: 18 January 2017 E http://www.epa-congress.org

World Psychiatric Association’s 17TH World Congress of Psychiatry in Berlin 8-12 October 2017 The WPA World Congress of Psychiatry (WCP 2017) will be held in 2017 in Berlin and is jointly hosted by the World Psychiatric Association and the German Association for Psychiatry, Psychotherapy and Psychosomatics. The scientific programme under the overall theme “Psychiatry of the 21st Century: Context, Controversies and Commitment” will address all relevant mental disorders and concentrate on biological and psychotherapeutic topics and social psychiatry. The core programme will encompass several current issues and topics, including population movements, psychiatry and society and human rights and also examine health policy-related, social and cultural issues from the perspective of mental health. One of the core components of the WCP

48

2017 is the educational programme, which focuses on subject-specific and interdisciplinary contents and practical skills. Furthermore the scientific programme will contain numerous Joint Sessions with all three stakeholder groups – psychiatrists and other health professionals; service users; and family carers – and thus present the full range of perspectives. Enrich the congress programme with your scientific contribution and share your insights with other professionals. Whether in a fascinating symposium, informative workshop or interesting poster presentation, scientists and practitioners have many and varied opportunities to actively participate in the WCP 2017. Early Registration Deadline: 31 January 2017 http://www.wpaberlin2017.com


Aktualijos

Psichiatrija ir menas

Pacientų, lankančių dailės terapiją, kūriniai: analizė ir interpretacija

K

Mantas Televičius Menininkas, dailės terapeutas VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, Vasaros gatvės ligoninė, Psichosocialinės reabilitacijos skyrius

arlas Gustavas Jungas teigė, kad kolektyvinės ir asmeninės pasąmonės turinys yra neprieinamas tiesioginiam pažinimui, tai sunku išreikšti verbaline kalba, tad psichoanalizės metu jis savo klientams siūlė spontaniškai nupiešti, nutapyti kilusį vaizdinį, ištikusią emociją ar vyraujantį jausmą. K. G. Jungas tikėjo, kad taip klientai lengviau išreikš pasąmonės turinį, kuris neretai padėdavo atrasti prarastą ryšį su savimi. Piešinyje iškildavo pasąmonės elementai, griaunantys logikos sienas, o juos suvokęs dalyvis atgaudavo savęs kontrolės jausmą.

Dailės terapijos metu nupieštų darbų analizė ir interpretacija grindžiama asmenybės teorija, jog žmogaus psichė sudaryta ir dviejų dalių: sąmonės, kuri susideda iš intelekto, emocijų, troškimų, ir pasąmonės, kurioje apstu pamirštų, paneigtų asmeninių patirčių, vidinių konfliktų, psichologinių traumų. Visa tai dailės terapijos metu piešinyje išreiškiama simboliais, kompozicija, spalvomis, linijomis, dėmėmis. Supratęs iš pasąmonės kylančius konfliktus ir patyrimus klientas eina savęs suvokimo link čia ir dabar. Ankstesniame straipsnyje („Psichiatrijos žinios“ 2016 / Nr. 60) kalbėjome apie dailės terapiją psichosocialinėje reabilitacijoje. Aptarėme ne tik dailės terapijos tikslus, bet ir terapeuto darbą, užsiėmimo struktūrą, darbo aptarimo ir refleksijos svarbą. Taip pat peržvelgėme keletą dailės terapijos metu nupieštų, nutapytų kūrinių. Siūliau pabandyti juos išanalizuoti – peržvelgti spalvinę gamą, kompoziciją, piešinį, taip bandant suprasti kūrėjo emocinę būseną, vyraujančius jausmus, ar net pabandyti įžvelgti autoriaus gyvenimo patirtis. Šioje vietoje derėtų paminėti, kad dailė terapijos metu naudojama terapiniams, o ne diagnostiniams tikslams pasiekti ir visi išankstiniai nusistatymai, darbas vien su „diagnoze“, o ne žmogumi labai kenkia terapiniam procesui. Šiame straipsnyje piešinių autorių diagnozių neminėsiu, tokiu būdu išvengsime išankstinių nusistatymų.

Analizuojant šiuos darbus reikia suvokti, kad vaizduojamasis kūrinys ir pats kūrimo procesas dailės terapijos metu – neatsiejami dalykai. Norint kuo įžvalgiau išanalizuoti darbą, būtina stebėti jo kūrimo procesą, bendrauti su autoriumi, o, siekiant diagnozuoti ar pastebėti terapinį poveikį, reikalinga bent keletas terapinio kūrimo sesijų ir jų metu sukurtų darbų. Analizuodami darbus be autoriaus ar nežinodami jo pastabų, paaiškinimų, susijusių su kūriniu, rizikuojame į jį pažvelgti per savo patirčių, nuostatų prizmę ar – dar blogiau – į jį perkelti savas projekcijas. Tai gali nutolinti nuo tikrosios istorijos piešinyje ir tikslingą terapinę analizę paversti paprasčiausia kūrinio interpretacija. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dailės terapijos užsiėmimų metu dažniausiai pasirenkama spontaniška (kai piešiama laisvai, neturint bendros temos) ar ekspromtinė (kai temą sugalvoja grupės nariai arba terapeutas, bet piešiama be pasiruošimo) kūryba. Užsiėmimo metu, terapeutas ne tik kartu analizuoja darbus, bet ir stebi kliento emocinę būseną, kūno kalbą, gestus, mimikas, pozicionavimą grupėje, verbalinius gebėjimus. Visa tai terapeutui padės suformuluoti tinkamus klausimus aptariant piešinį ir pasiekti terapinių tikslų. Kūrinio kūrimo proceso stebėjimas – vienas svarbiausių etapų, norint tinkamai suvokti ir interpretuoti terapijos metu nupieštą piešinį. Čia svarbu atkreipti dėmesį, kurioje vietoje lape pradedama piešti, kokios išraiš-

49


Aktualijos

Psichiatrija ir menas

Dailės terapijos užsiėmimų metu sukurtas pirmasis piešinys

kos priemonės pasirenkamos, kaip greit įsitraukiama į veiklą, nupiešiama, ar maišomos skirtingos priemonės, ar piešiama viena. Jei pasirenkama užsiėmimo tema, atkreipiamas dėmesys, ar autorius jos laikėsi, ar pasirinko spontanišką kūrybą. Analizuodami darbą atkreipiame dėmesį į vyraujančias spalvas, linijas, kompoziciją, objektus. Spalvos Nors spalvotyros mokslas yra kruopščiai ištyręs galimą spalvų poveikį žmogui, jų reikšmes, tačiau praktikoje pastebėta, kad ta pati spalva kiekvienam grupės dalyviui gali turėti skirtingą reikšmę ar emocinį poveikį. Pavyzdžiui, geltona. Vieniems tai – saulės, džiaugsmo spalva, kitiems ji simbolizuoja išsiskyrimą, nuobodulį. Tad labai svarbu su aptariamo piešinio autoriumi išsiaiškinti, ką, jo manymu, simbolizuoja ir kokias asociacijas sukelia pasirinktos spalvos. Aptarkime pirmąjį piešinį. Atkreipkite dėmesį į didelius skirtingų spalvų plotus, skvarbų figūros žvilgsnį, tolygią tapymo manierą. Pabandome suvokti, ar darbas kontaktuoja su žiūrovu, ar yra atskiras, uždaras kūrėjo pasaulis. Šiuo atveju figūra yra nusisukusi nuo mūsų, tačiau aktyvios spal-

50

vos, aštrūs kampai, nerealistinė figūros spalva, raudona akis, juoda kontūrinė linija traukia žvilgsnį ir kuria siurrealistinę aplinką. Terapeutas galėtų teigti, kad autorius nesijaučia savimi; nedetalizuota figūra ir smailūs kampai išduoda irzlumą, panirimą į būseną, kurioje sunku atrasti individualias detales. Balta linija aplink objektus rodo nenorą kontaktuoti su grupe, pajusti supamą pasaulį. Savo kūrinį pristatęs autorius su grupės ir terapeuto interpretacija nesutiko ir sakė norėjęs tiesiog nupiešti žmogų, žiūrintį pro langą. Nebūtinai terapeuto ir grupės interpretacija buvo klaidinga. Gali būti ir taip, kad piešinio autorius dar nepasiruošęs priimti ir suvokti išgirstą informaciją. Tad kiekvienas terapeuto klausimas ar pastebėjimas turi būti užduodamas ar pasakomas įsitikinus, kad klientas yra pasiruošęs ir gebės dalyvauti aptarime, neiškils pasipriešinimo rizika. Šiuo atveju buvo pasilikta prie autoriaus interpretacijų. Linijos Linijas ir brūkšnius pradedame braižyti ankščiausiai. Vaikai, pradėję piešti, labiau eksperimentuoja, nei siekia konkretaus tikslo ar raiškos. Pamažu keverzonės tampa tikslingomis linijomis, kurios padeda išsireikšti. Dirbant su suaugusiaisiais, kaip ir su vaikais, svarbu atkreipti dėmesį, kokios linijos vyrau-


Aktualijos

Psichiatrija ir menas

Dailės terapijos užsiėmimų metu sukurtas antrasis piešinys

ja piešinyje – ištisinės, susipynę, kampuotos, trumpos, storos, plonos, ryškios ar vos matomos. Visos šios linijų atmainos gali sufleruoti apie autoriaus emocinę būseną, minčių srautą, savijautą grupėje, gebėjimą susikaupti. Žvelgdami į antrąjį piešinį matome iš gausybės įvairaus storio, krypčių, spalvų linijų sudarytą kompoziciją. Šiuo atveju buvo labai svarbus kūrinio kūrimo proceso stebėjimas. Mat kai kurios linijos dengia viena kitą, naudotos skirtingos išraiškos priemonės. Klientui pradėti piešti buvo sunku, tad piešimo procesas prasidėjo nuo keverzonės oranžiniu pieštuku. Dažniausiai pieštuką pasirenka nedrąsiai besijaučiantys, o pieštuko spalva – šiuo atveju – oranžinė, – gali reikšti socialinio kontakto poreikį, norą būti pastebėtam ar drąsą pradėti. Keverzonė puikiai išlaisvina ir neretais atvejais sužadina kliento kūrybiškumą. Po pieštuko autorius pasirenka daug ekspresyvesnę, sunkiau suvaldomą priemonę – guašą, juo nupiešti pagrindiniai ir svarbiausi objektai. Juos galėtume interpretuoti taip: centrinis objektas – saulė, turinti aiškų branduolį, išorinį sluoksnį ir mėlynus spindulius. Galime šį objektą interpretuoti kaip tiesioginį autoriaus savęs perkėlimą simboline išraiška. Oranžinis centras apjuostas raudona linija galėtų simbolizuoti aktyvumą, norą bendrauti, tačiau mėlyni spinduliai tarsi spygliai

saugo išorę. Tokia gynyba piešinyje rodo, kad per daug reikalaujama, autorius norėtų būti paliktas ramybėje. Netgi aplink saulę išsidėstę mažesni raudonų kontūrų apskritimai turi aliuzijų į kitus grupės narius, nuo kurių saugo stora mėlyna linija. Juoda ugnis, tarsi beviltiškumas ir kritimas žemyn tik pastiprina daugybės fone susipynusių linijų kuriamą sumišimą. Klientas aptarimo metu sakė, jog piešė saulėlydį, kai saulė leidžiasi į audringą jūrą, tačiau momentas, turintis terapinį poveikį, įvyko tuomet, kai išgirdęs kitų pastebėjimus ir interpretacijas, jis susiejo piešinį su savo vidiniais išgyvenimais. Kompozicija Analizuojant darbą svarbu atkreipti dėmesį į objektų išsidėstymą lape. Ar atsiranda perspektyva, kaip suskirstytas lapas, kokioje lapo vietoje pradedama piešti, ar užpildytas visas lapas, o gal piešinys telpa kamputyje. Literatūroje minima, jog viršutinė lapo dalis simbolizuoja subjekto sąmonę, apačia – pasąmonę, kairė lapo pusė – praeitį, dešinė – ateitį. Dažniausiai piešiniuose pasirenkama centrinė (elementai išsidėstę iš cento į kraštus, sukuriamas užbaigtumo, stabilu-

51


Psichiatrija ir menas

Dailės terapijos užsiėmimų metu sukurtas trečiasis piešinys

mo įspūdis) ir asimetriškoji (kai elementai – ar dauguma jų – išdėstomi išcentrinėmis kryptimis, nepabrėžiant svarbiausios dalies ir sukuriant nestabilumo, neužbaigtumo įspūdį) kompozicija. Pagal kompoziciją galime spręsti apie žmogaus vidinę struktūrą, gebėjimą dėstyti mintis, savęs pozicionavimą gyvenime ir grupėje. Neretai kompoziciją sudarantys elementai atskleidžia autoriaus santykį su aplinka ir pačiu savimi. Centrinę kompoziciją pasirinkęs klientas labiau koncentruojasi į save, nei tas, kuris pasirinko asimetriškąją. Prieš aptardamas trečiąjį piešinį noriu pasidalinti Liudmilos Lebedevos knygoje ,,Dailės terapija: teorija ir praktika” minimu puikiu psichoterapeuto Stanislavo Kratochvili pavyzdžiu, kad kalnų viršūnės gali asocijuotis su motinos krūtine, liudyti nerimąstingumą, asmenybės problemas, baimes, bet kartu ir tai, kad autorius užaugo kalnuotoje vietovėje. Tai tik parodo, kaip svarbu darbą analizuoti kartu su autoriumi. Autorius kūrinį analizuoja taip: būdamas žiūrovo pozicijoje jis stovi ar plūduriuoja vandenyje, jaučiasi nestabilus, nejaučia stabilaus pagrindo po kojomis. Dėl priekyje esančios tvoros negali būti žydinčioje pievoje ir nueiti prie kalnų. Kalnai, autoriaus teigimu, simbolizuoja jo šeimą – žmoną ir du vaikus, pieva – sveikatą. Aptardami pasidžiaugėme, kad krantas jau nebetoli ir yra takelis, tad piešinys viltingas, rodantis ne tik autoriaus dabartinę savijautą, bet ir konkretų tikslą – norą pasveikti ir grįžti į šeimą.

52

Objektai Tai viena iš daugiausiai pasakančių piešinio dalių. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Piešinyje esantys objektai dažnai transliuoja ne tik pirminę informaciją (saulė ir yra saulė), bet turi ir simbolinę reikšmę (saulė gali būti interpretuojama kaip duodanti gyvybę). Pavyzdžiui, archetipiniai objektai – universalūs simboliai, kuriuos žmonės piešia visame pasaulyje nepriklausomai nuo rasės, kultūrinių ir religinių skirtumų. Daugumoje kultūrų esti piešinių vaizduojančių saulę, vandenį, žemę, orą, žmogų. Piešinius su šiais elementais klientai piešia ir dailės terapijos užsiėmimų metu. Klientei nupiešus simbolių kupiną ketvirtąjį piešinį, jos pasiteirauta, kaip ji pavadintų savo kūrinį. ,,Laivas“. Laivas išsiskiria tuo, kad juo keliaujama vandeniu, tad iškyla asociacijos su nestabilumu, emocijomis, pasąmone, kelione. Paklausus, kur keliauja šis laivas, autorė teigė, kad jis plūduriuoja. Niekur neplaukia. Nors įdėmiau įsižiūrėję galime pastebėti, kad linijos sukuria judėjimo įspūdį. Laivo kryptis iš kairės į dešinę nurodo plaukimo kryptį, o laive esantis didžiulis rutulys – sunkų krovinį denyje. Nors autorė kūrinį piešė spontaniškai, tačiau pati gilesnių interpretacijų neišsakė. Kai kurių grupės narių teigimu, centrinis objektas panašus ne tik į laivą, bet ir į akį. Taip pat buvo įdomu pastebėti, kad dinamiškos kompozicijos, ekspresyviai nupieštas piešinys buvo įrė-


Psichiatrija ir menas

Dailės terapijos užsiėmimų metu sukurtas ketvirtasis piešinys

mintas oranžinės ir žalios spalvos rėmais, kampus sutvirtinant raudonais taškais. Kūrinio įrėminimas dažnai nurodo autoriaus norą struktūruotis, būti apsaugotam, surinkti pabirusias mintis ir suvokti nestabilias emocijas. Čia aptarti tik keli – pagrindiniai – piešinyje matomi simboliai, nors įsižiūrėjus galima pastebėti strėlę, kryžių, žvaigždes. Nupiešusi šį piešinį klientė jautėsi pavargusi. Apibendrinant svarbu paminėti, jog šiame straipsnyje aprašyta tik nedidelė dalis dailės terapijos metu gaunamos ir analizuojamos informacijos. Sunku aprašyti dalyvių

emocinės ir fizinės dinamikos pokyčius, perteikti kūrybinio proceso ypatumus, įvairias reakcijas diskutuojant grupėje, aptariant kūrinį kartu su terapeutu, jau nė nekalbant apie tai, kad neįmanu aprašyti kliento minčių ir emocijų, darbą palikus jo asmeninei analizei. Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas dailės terapeuto ir kliento susitikimas terapiniam piešimui yra lydimas noru surasti geriausią būdą neverbalinei komunikacijai, kai klientas piešinyje išsako tai, ko negali perteikti žodžiais net sau.

Literatūra 1. Liudmila Lebedeva, Dailės terapija: teorija ir praktika, Kaunas: Žmogaus psichologijos studija, 2013. 2. Dalley Tessa, Dailė kaip terapija, Vilnius: Apostrofa, 2004. 3. Raymond J. Corsini, Danny Wedding, Šiuolaikinė psichoterapija, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2011.

53


Atokvėpis

Pokalbis apie laimę šeimoje ir poroje Viktoras Šapurovas Seksologas, psichiatras, individualiosios psichologijos analitikas

Š

is pokalbis gimė prie kavos puodelio su sveikatos žurnaliste Daiva Ausėnaite. Plėtodami diskusiją naujai knygai aptarėme laimės jausmą. Individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris teigė, kad yra kelios sudėtinės laimės dalys: laimė bendrystėje, artume. Kalbant apie šiuos laikus laimės paieškos susijusios įvairiausiais veiksniais, pavyzdžiui, su sovietmečio pasekmėmis bei šeimos institucijos pokyčiais. Skaitytojų dėmesiui – skyriaus apie laimę ištrauka iš knygos „Pokalbiai apie seksą“. Kaip būti laimingam?

Tam reikia pažinti save ir kitus. Suprasti, kas esi, kokie tavo tikslai. Tai neretai būna sudėtinga, nes tikrieji tikslai ne taip paprastai žmogui atsiskleidžia, o ir mes patys kartais nuo jų bėgame. Reikia pažinti save kaip asmenybę, kuri turi vienokių ar kitokių menkavertiškumo, nepasitikėjimo savimi židinių. Taip pat svarbu atpažinti, kaip elgiamės, kai jaučiamės menkaverčiai? Kaip su tuo tvarkomės? Kaip siekiame nugalėti kitus? Kaip stengiamės (sąmoningai ar nesąmoningai) kitus pažeminti? Žemindami kitus prarandame artumą ir galimybę būti laimingi. A. Adleris teigė, kad yra kelios sudėtinės laimės dalys: laimė bendrystėje, artume. Ką tai reiškia? Galima išvardyti daugybę situacijų, kai jaučiame bendrystę. Pavyzdžiui, lytinio akto metu jaučiame psichologinį ir fizinį susiliejimą. Bendrystę taip pat galima išgyventi su visiškai svetimu žmogumi. Bendrystė – tai supratimas, savęs ir kito žmogaus pajautimas ir buvimas lyg ant vienos bangos. Kai kitam žmogui nepriekaištauji, jo nevertini ir nespaudi, jis taip pat tavęs nespaudžia. Kai ką nors pasakai ar padarai, gali būti suprastas lygiai taip pat, kaip ir pats suprastum. Tai abipusio supratimo ir džiaugsmo momentas.

54

Gyvename tarp žmonių ir turime kažkaip kurti santykius, nes tik taip atrandame laimę? A. Adleris manė, kad bendrystės siekis yra įgimtas, nes niekam nepavyko nustatyti, iš kur tai atsiranda. Dabar jau žinoma, kad kūdikiui socialinį jausmą iš pradžių formuoja motina, o paskui ir tėvas, vėliau – aplinka už šeimos ribų. Koks čia sekso vaidmuo? Tai vienas iš bendravimo aspektų, kuris gali teikti didelį džiaugsmą ar nusivylimą. Dėl sekso suyra šeimos, atsiranda sveikatos problemų, nepageidaujamų nėštumų, prievartos aktų ir kt. Kita vertus, žmogaus laimės jausmui labai daug įtakos turi psichologinė aplinka, kurioje vaikas gimsta: ar yra laukiamas, pageidaujamas, o gal jis – netyčiukas. Taip pat svarbūs ir kiti veiksniai: kaip mama įveikė pasipriešinimą nėštumo metu, jei nenorėjo kūdikio (slopinamas nenoras susilaukti kūdikio virsta šleikštuliu), kokią įtaką šie jausmai turi kūdikiui gimus, ar skatina daug didesnes auklėjimo klaidas. Jei kūdikis gimė nepageidaujamas, paprastai jis būna skriaudžiamas. Nebūtinai fiziškai. Taigi užaugęs toks vaikas turės daugiau psichologinių problemų. Jam dažniau reikės medicininės pagalbos, ilgesnių psichologinių konsultacijų. Tokie vaikai daugiau kenčia, nes gimė be tikros meilės ir

Šeima yra institucija, kuri patiria daug įtampos, ją veikia daug skirtingų veiksnių. Sakyčiau, tikras menas drauge išgyventi dešimt– trisdešimt metų.


Atokvėpis

Meilė vaikams – 20 amžiaus išradimas. Žymiojo smuikininko Nikolo Paganinio tėvas, supratęs, kad vaikas yra talentingas, laikė jį nuo ryto iki vakaro uždarytą tamsioje klėtyje ir vertė groti. N. Paganinis tapo labai garsus, tačiau be galo neurotiškas.

be jos buvo auginami. Garsiausias A. Adlerio mokinys Rudolfas Dreikursas parašė nuostabią knygą „Laimingi vaikai“. Siūlau paskaityti, nes joje pateikiamas įdomus pasaulio supratimo per jausmus požiūris. R. Dreikursas analizuoja, kaip įvairios artumo formos yra susijusios su jausmais, kaip reikia elgtis su vaikais įvairiose situacijose, kaip įgyvendiname savo mintis, kas iš to išeina ir kodėl mes tai darome.

Iliustracija: http://soundbeat. org/episode/thedevil-andniccolo-paganini/.

Kalbamės apie laimę ir meilę šeimoje. Ar toks dalykas apskritai egzistuoja?

Meilė vaikams – 20 amžiaus išradimas.

Meilė šeimoje – turbūt svajonė. Ji yra siekiamybė, kurią ne visiems pavyksta patirti. Dauguma iš pradžių būna laimingi, bet ne visiems pavyksta tuos jausmus išsaugoti. Šeimoje vyksta daug pokyčių. Tarkim, žmonės planuoja ilgai gyventi kartu, tačiau per daugelį metų keičiasi ir jų kūnai, ir mąstymas, o kartu ir tarpusavio santykiai. Poros santykius labai pakeičia gimę vaikai, įtakos artumo jausmui turi ir finansiniai pokyčiai bei daugelis kitų dalykų. Todėl, norint išsaugoti stabilumą ir meilę, reikia imtis vis naujų priemonių. Ar tiesa, kad, be jūsų išvardytų dalykų, yra tam tikri šeimos, dviejų žmonių santykių kaitos periodai, kai, rodos, daryk, ką nori, bet vis tiek iškils konfliktų, dramų? Paprastai įvardijami treti, septinti bendro gyvenimo metai. Žmonės sako, kad tuomet kažkas keičiasi. Taip, žmonės dažnai jaučia mažiausius pokyčius. Nesiūlyčiau taip rimtai vertinti

kartu nugyventų metų. Krizės nebūtinai ištinka po trejų ar septynerių metų. Jei kalbėsime apie trejus metus, tai yra laikas, per kurį žmonės pripranta vienas prie kito. Pažįsta tiek, kad jau žino, ko gali laukti iš sutuoktinio. Šeima yra institucija, kuri patiria daug įtampos, ją veikia daug skirtingų veiksnių. Sakyčiau, tikras menas drauge išgyventi dešimt–trisdešimt metų. Džiugu, kad Lietuvoje tradiciškai kuriami ilgalaikiai santykiai. Mūsų šalyje dar nėra mados skirtis dėl mažiausios krizės. Ypač tai akivaizdu stebint vyresnio amžiaus žmonių santykius, jų vaikų, kuriems dabar apie keturiasdešimt, šeimas. Iš patirties galiu pasakyti, kad dauguma žmonių, įvykus krizei, stengiasi išsaugoti santykius. Sunkumams įveikti skiria ne mažiau kaip metus. Žmonės gyvena poroje ilgai ir kantriai, neskuba skirtis. Ne visada meilę ir šeimą pavyksta išsaugoti, bet tam skiriama nemažai pastangų. O dėl kokios priežasties būdavo kuriamos šeimos institucijos taisyklės: dėl vaiko gerovės ar norint išsaugoti visuomenės moralę? Nemanau, kad tai būdavo daroma dėl vaiko interesų. Vis dėlto svarbiausias buvo finansinis interesas – perduoti savo turtą. Nuosavybė svarbiau už vaiką. Meilė vaikams – 20 amžiaus išradimas. Viduramžiais buvo tikima, kad vaikus reikia bausti, griežtai auklėti, plakti rykštėmis, klupdyti į kampą. Tai nieko bendra su meile ar rūpesčiu neturėjo.

55


Aktualijos Atokvėpis

Prisiminkime kad ir žymųjį smuikininką Nikolo Paganinį. Jo tėvas buvo gatvės muzikantas. Supratęs, kad vaikas yra talentingas, laikė jį nuo ryto iki vakaro uždarytą tamsioje klėtyje ir vertė groti. N. Paganinis tapo labai garsus, tačiau be galo neurotiškas. Norite pasakyti, kad šeimos kaip institucijos atsiradimo priežastis – finansinė? Taip, turtas buvo pagrindinis dalykas. Savo turtą reikėjo atskirti nuo kitų. Sakysite, du vyrai galėjo sujungti savo turtą? Tačiau šeimos institucija buvo ir yra kuriama priešingos lyties asmenų. Moteris turi savo funkciją šeimoje. Ji gimdo vaikus, tvarko namus. Be to, anksčiau nebuvo kontracepcijos priemonių ir supratimo, kad gimdymus reikia riboti. Kuo sunkesni laikai, tuo daugiau vaikų būdavo. Didesnis vaikų skaičius garantavo didesnę tikimybę išlikti. Nors ir paradoksalu, nes reikia išmaitinti daugiau burnų, tačiau susitelkimas padeda kiekvienam daugiau atnešti į šeimą. Tai kam dabar reikalinga šeima? Juk finansinės galimybės dažnai moteriai leidžia ir vienai užauginti vaiką. Iš tikrųjų 20 amžiuje požiūris į šeimą gerokai pasikeitė. Visuomenės ir bažnyčios spaudimas tapo nebe toks efektyvus. Tikintieji tvirčiau laiko savo šeimas. Bet tiems, kurie mažiau laikosi tikėjimo dogmų, santuoka neretai gali būti kliūtis, kurią nesunku peržengti. Šeima tapo nestabili. Jos funkcija pasikeitė. Ir prieš šimtą metų, ir dabar žmonės nori tuoktis iš meilės. Bet anksčiau tokių galimybių niekas neturėjo. Netgi buvo manoma, kad reikia grūdinti jausmus ir elgtis taip, kaip reikalauja tvarka ar tėvų susitarimai. Neva tokia šeima ilgai gyvens. Išoriškai žmonės atrodė laimingi, tačiau tik todėl, kad nebuvo jokių galimybių išsiskirti. Tokia santuoka buvo lyg kilpa ant kaklo. Mano nuomone, buvo tokios bangos: po sovietmečio griuvimo žmonės dar tuokėsi, paskui visai nesituokė, o dabar vėl tuokiasi. Tačiau tuoktuvių priežastis lyg ir kažkokia kitokia – gal daugiau dėl mados. Gal tikrai užtektų tiesiog gyventi kartu po vienu stogu, kam dar įteisinti viską juridiškai?

56

Galimybė gyventi partnerystėje yra tikrai pažangus, modernus dalykas. Bet, manau, kad partnerystei reikia sukurti taisykles. Pirmiausia, ji neturi užtrukti. Partnerystė, trunkanti ilgiau kaip metus, dvejus, jau tampa problematiška. Partnerystė yra laikotarpis prieš vestuves. Tai bandomasis laikotarpis. Toks laikotarpis tapo įmanomas dėl pasikeitusių visuomenės normų, dėl kontracepcijos pasiekimų. Žmonės gali džiaugtis vieni kitais nebijodami neplanuoto nėštumo, kuris priverstų juos tuoktis. Iš savo praktikos matau, kad ne dažniau kaip kartą per dvidešimt metų tenka išgirsti apie šeimą, kuri susituokusi dėl netyčiuko sugeba būti laiminga. Ar jums teko sutikti tokių porų, kurios nesusituokusios gyventų dešimt, dvidešimt metų? Pažįstu tokią tarybinių laikų porą. Drauge jie nugyveno du dešimtmečius, užaugino du vaikus ir jautėsi gyvenantys šeimoje. Manau, tai buvo jų abiejų pozicija, nes jeigu nebūtų susitarę, tiek laiko nebūtų gyvenę kartu. Manau, kad tai labiau išimtis. Šiandien partnerystėje gyvenantys žmonės ją vertina ir renkasi dėl to, kad gali bet kada išsiskirti. Tai savotiškas pasitraukimo planas. Ir savotiška laisvės garantija. Aš augau tuo laiku, kai santuoka kaip institucija buvo patyrusi krizę, o gal tiesiog kito. Labiau stiprėjo partnerystė. Daugelis mano pažįstamų sukūrė partneryste paremtas šeimas, nesituokė santuokų rūmuose. Mano kartai dar nėra svarbu tuoktis bažnyčioje. Mes žiūrėjom į savo tėvus, kuriems įdiegtas suvokimas „negalima skirtis“ neleido gyventi laimingai. Galbūt dėl to, kad mes nejaučiame prievolės gyventi su tuo pačiu vienu žmogumi, patiriame daugiau džiaugsmo? Yra ir daugiau problemų, susijusių su ilgalaike partneryste. Kas turėtų būti naudinga šeimos stabilumui? Tai bendri interesai, atsirandantys dėl vaikų. Būtent tai ir yra partnerystės problema. Kol gyvenama partnerystėje, tol nereikia vaikų. O kai žmonės ilgesnį laiką gyvena kartu ir neturi vaikų, jų tarpusavio artumas išsigimsta. Mus draugėn suvedantis buvimo kartu, susitikimų, kelionių ir kitokio artumo

Iš savo praktikos matau, kad ne dažniau kaip kartą per dvidešimt metų tenka išgirsti apie šeimą, kuri susituokusi dėl netyčiuko sugeba būti laiminga.


Atokvėpis

džiaugsmas yra malonus, bet ilgainiui visi šie dalykai atsibosta ir paaiškėja, kad interesai yra skirtingi. O vaikai labai pakoreguoja dviejų žmonių santykius. Dviejų žmonių meilė nukreipiama į vieną objektą. Aišku, dėmesio vienas kitam sumažėja, bet atsiranda viena kryptis. Tai vienas džiaugsmas. Abu džiugina vaiko šypsena, pirmieji žingsniai, pirma klasė ir t. t. Yra tokių porų, kurios neturi vaikų. Labai retai bevaikė šeima išlieka kartu, nes sunku suderinti interesų bendrumą. Nebent žmonės taip išauklėti, kad jiems geriau neturėti vaikų. Gamtos taip duota – mes mylimės ir mus tas džiugina, iš to džiaugsmo atsiranda meilės vaisius, kuris yra mūsų jausmų, siekių įsikūnijimas ir mūsų ateitis. Vaikas turėtų mus šildyti senatvėje, mes taip planuojame ir to laukiame. Ir mus abu visą laiką džiugins vaiko pasiekimai. Patiriame džiaugsmą jeigu sekasi vaiką auginti. Viena bendraamžė pasakojo, kad būdama su kitu žmogumi nori matyti, kaip keičiasi jos jausmas. Ir vaiko ji šitame pokytyje nemato. Du žmonės susitinka ir įsimyli, juos vienija bendri pomėgiai. Taip kartu jie gali nugyventi ir trisdešimt metų. Galbūt, pasak A. Adlerio, tai galėtume pavadinti gyvenimo stiliumi?

Nenoras tekėti ir turėti vaikų leidžia pajusti laisvę, kuri dar visai neseniai buvo nepasiekiama.

Tikrai tai gyvenimo stilius. Matyt, tai iš vaikystės atėjęs suvokimas, kad reikia gyventi egoistiškai, vien dėl savo interesų. To negalima smerkti, tiesiog žmogus taip nori, tad tegul taip ir gyvena. Gal tai sovietmečio dramos pasekmė? Daugybė trisdešimtmečių ir vyresnių žmonių yra „viena koja ten, kita čia“. Mes matėme, kaip griuvo sienos, santvarkos, valstybės, matėme, kaip jos buvo statomos. Griuvo ir sovietinės šeimos, kurioje mes užaugom, pavyzdys, todėl mums neaišku, kaip reikėtų gyventi kitaip. Sovietmečiu šeima buvo labai nestabili. Skyrybų statistika didžiulė. Tuomet išsiskirti buvo paprasčiau tiek laiko, tiek finansų atžvilgiu. Sovietmetis turėjo nemažai blogybių, kurios veikė žmonių tarpusavio santykius. Vyrai vartojo alkoholį, nebuvo religijos, jokių vertybių, žmonės buvo nepatiklūs, skundė vieni kitus. Alkoholizmas ir vertybių nebuvimas skati-

no smurtą šeimoje, todėl to laikotarpio vaikai turi nemažai psichologinių problemų. Jiems dabar sunku kurti šeimas. Gali būti, kad tai ir lėmė partnerystės tendenciją. Be to, matau ir kitą tendenciją – dabar dažniau vyrai nei moterys nori sukurti šeimą. Tai yra moteriško auklėjimo pasekmė. Prieš 30–40 m. buvo daug vaikų, užaugusių išsiskyrusioje šeimoje. Moteris, viena auginanti sūnų, visuomet kovoja su bet kokių minčių užuomazgomis, kad jis gali „vaikščioti per moteris“. Tad diegia moterišką, šeimą vertinantį supratimą. Manau, tai paplito. O kas pagimdė ir išauklėjo merginas, kurios nenori tekėti ir turėti vaikų? Tūkstantmečius trukusi vergystė ir dėl to atsiradęs pasąmoninis suvokimas, kad moteris yra vyro vergė. Iki 20 amžiaus taip ir buvo, moteris buvo vergė, kuri dirbdavo ūkyje ir gimdydavo vaikus. Priešai prievartaudavo svetimas moteris. O vergystę stiprino ir kontracepcijos nebuvimas. Moteris ne visada pastoja savo noru. Tai invazija į jos kūną. Būdama fiziškai silpnesnė ji labiau priklauso nuo vyro, nuo kontraceptinių priemonių. Nenoras tekėti ir turėti vaikų leidžia pajusti laisvę, kuri dar visai neseniai buvo nepasiekiama. O vyrai laisve mėgaujasi daugybę amžių. Ir todėl daugelyje visuomenių vyro neištikimybė yra mažiau smerktina negu moters. Dabar ir moterys pagaliau įkvėpė laisvės oro. Bent jau dalis jų jaučiasi taip, kad gali laisvai valdyti savo likimą ir savo kūną. Ar tai gerai? Jei kalbame apie moterį kaip apie žmogišką būtybę, tai yra gerai. Bet kokia vergystė yra nepateisinama. Turbūt reikia auginti mergaites taip, kad jos pačios norėtų kurti šeimas, skatinti jas nebūti neplanuoto pastojimo aukomis, o savo noru mylėti ir susilaukti vaikų. Ir dar kažkaip nesijausti verge šeimoje. Taip. Jeigu moteris pati planuoja, tai ji nėra nei vyro, nei likimo auka. Tai yra apsisprendimas, pasirinkimas, jos teisė. Teisė norėti pasirinkti savo gyvenimą, vaiką, mylimą žmogų.

57


Atokvėpis

Poezija

R

Martynas Marcinkevičius Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktorius

ašau eiles nuo vaikystės. Pirmasis viešai išspausdintas eilėraštis buvo 1990 m. Sąjūdžio laikraštyje „Atgimimas“. Esu išleidęs dvi poezijos knygas 2003 m. „Sudie jaunyste...sveikas gyvenime“ ir 2013 m. „Suvokimai“. Visada save guodžiu – kaip poetas esu visai pusėtinas ligoninės vadovas, o kaip direktorius visai neblogas poetas... Algirdui Dembinskui / In memoriam

Medikas

Mirties nėra, yra tik išėjimas. Buvimas keičiasi – raida išlieka. Mus gąsdina nežinomybė ir laukimas, Bet formai keičiantis esmė palieka.

Virš mirties ir būties, Virš kančių ir skausmų, Tarsi dievas vilties Aš per žemę einu.

Išeinam iš tėvų, pareinam į vaikus – Kartojam ciklą pilną amžinos prasmės. Žinau, kad būsiu, kai manęs nebus – Manasis veidas tūkstančiuos veidų atsispindės.

Kažkas skaudžiai užgims, Kažkas tyliai užges. Kaip, kodėl – su viltim Klaus tik vieno manęs.

Įaustos amžiams mintys išminties paklodėn, Įsirėžė į žemės kūną nuveikti darbai. Kol veda vaisių tavo pasodinti sodai, Esi tarp mūsų Algirdai.

Užu tūkstančio slenksčių Vis tą patį matau. Tarp galybės dievų Ir žmogaus – pavargau...

Ruduo Ruduo yra liūdesio metas, Metas gedėjimo ir metas mirties. Laikas beprasmis gyventi Ir atrastas mirčiai. Klausausi numirusių lapų šnarėjimo Ir galvoju apie amžiną vėjo gyvybę. Priglaudžiu veidą prie ledo Sukausčiusio upę Ir matau neuždususią žuvį. Ji neria į vasarą upės dugne. Tvarte Numirusią žolę geltoną Karvė suėda ir atrajoja Prie kojų atgulus gyva ir šilta. Nuo šalčio mirties Sustingusiais pirštais Negyvo medžio gabalus Į ugnį dedu. Ir jaučiu, kaip sugrįžta gyvybė.

58

Stebiesi, kaip praeina laikas Stebiesi, kaip praeina laikas – Be tikslo Ir vilties sugrįžti. Tik mažas vaikas prisiglaudęs Įprasmina buvimą. Tiktai nenukirsti rugiai Ir nebaigta knyga Dar verčia būti. Pavargai... Reik taurės vyno, Seno draugo žodžio Ir truputį pabūti savimi – Mažos salos gyvenimo audroj...


Atokvėpis

Vilnius Po pražydusį miestą Prakutę kaimiečiai Važinėja visureigiais. Lyg traktoriai Per arimus Didžiulės mašinos Ropoja senamiesčio Gatvėm siaurom. Debilų veidai Man šypso Už tamsinto stiklo. Stikliniai monstrai Prariję Bažnyčias ir rūmus Beprasmiškai spindi Vienodais veidais. Dažytos blondinės Išsekę nuo anoreksijos Šiūruoja grindiniu Pirmyn ir atgal – Gal kam prisireiks... Ant marmuro grindinio Girtas poetas. Jį paspiriu koja. ...Į žolę – Kad kas nesutryptų...

Aš bėgau nuo jų Per tiltus, gatves ir triumfuojančias arkas, Pro bažnyčias ir bokštus. Kol gavau pasislėpti Tavajam glėby. *** Ant apvalo kalno Balto marmuro, Viešpatie, Tavo širdis. Lipu lyg į Tavo (į savo) Golgotą. Jaučiu, kaip tai skauda. Tikiu – trečią dieną Tu prisikėlei. O man ar pavyks... Išmintis Ištrūkus Iš numirusių seniai Vienuolių celių, Sudegintų poetų Nebegyvos kalbos, Virš gausmo, Skelbiančio Pasaulio galą Pakilti meilei Ir gyvybei Paskutinį žemės žmogų Kaip kadaise pirmą – Šaukia išmintis... Mano tikėjimo medis

Paryžius Eifelio bokštas – Didelis organas Išdulkina visus Net iš tolo. O kaip smagu Ant jo užsilipti... *** Gausus vyno gėrimas Nudažo Eliziejaus laukus raudonai. Arba kokia tik nori spalva – Tereikia šiek tiek prisimerkti... *** Piktos pragaro šmėklos Aplankė mane.

Mano tikėjimo medis Išaugęs iš nieko. Bet šiandien Aš guliu Po galingom šakom Ir klausaus rojaus paukščių. Saldūs vaisiai Nusvyra į ranką Ir teka per lūpas Gaivinantys syvai. Mano tikėjimo medis Nereiškiantis nieko – Bet man malonu Jį turėti.

Visą naktį

59


In Memoriam

Prof. habil. dr. Algirdas Dembinskas 1939 07 06 – 2016 07 23

S

u giliu liūdesiu pranešame, kad netekome iškiliausio Lietuvos psichiatro, humanistinės krypties psichiatrijoje pradininko, pagrindinio psichinės sveikatos minties formuotojo, visų šiuolaikinės psichiatrijos specialistų mokytojo, ypatingai talentingo ir jautraus gydytojo, habilituoto daktaro, profesoriaus Algirdo Dembinsko.

Prof. habil. dr. Algirdas Dembinskas gimė 1939 m. liepos 6 d. Joniškėlyje. Profesoriaus protėviai buvo bajorai, todėl jam buvo suteiktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro, Pobogo herbo titulas. Tėvas buvo tremtinys, daug gyvenimo metų praleidęs Sibire. Jaunystėje profesorius ypač išsiskyrė geru mokslu, 1963 m. baigė Vilniaus universitetą Medicinos fakultetą ir pasirinko psichiatro kelią. Psichiatrija tapo neatsiejama profesoriaus gyvenimo ir šeimos (žmona Laisvė Dembinskienė – psichiatrė) dalis. Ypatingas gydytojo talentas, nuolatinis žinių siekimas, meilė knygoms, neišsemiama klausytojo kantrybė, užduodami taiklūs klausimai, begalinė tolerancija, argumentuotos įžvalgos, pagarba kito nuomonei, ramus balsas – tai savybės, kurios kiekvienam bendraujančiam palikdavo ypatingą jausmą, norą vėl susitikti ir vėl gauti gyvenimui naudingą pamoką. Psichiatras Algirdas Dembinskas pirmasis ligoninėje nusivilko baltą chalatą, tuo parodydamas visai psichiatrų bendruomenei, kad neturi būti sienos, skiriančios mus ir pacientus, kad tarpasmeniniame bendravime visi yra vienodi, lygiaverčiai partneriai. Profesorius buvo ypatingas pedagogas. Jo paskaitų susirinkdavo klausytis pilnos auditorijos žmonių iš įvairių universitetų, jo paskaitų laukdavo visose gydymo įstaigose. Ypač aukšta kalbos kultūra, originaliai perteikiamos žinios visiems išlikdavo visam gyvenimui. Profesoriaus erudicija, žinios ir klinikinė patirtis buvo neįkainojamos dovanos visiems jo mokiniams, nes jis dalinosi jomis dosniai ir geranoriškai. Ypa-

60

tingas profesoriaus talentas buvo užduoti klausimus, į kuriuos rasti atsakymą tekdavo įdėjus daug darbo ir pastangų, bet su visais smalsiais jis leisdavosi į gilias ir nepaprastai pamokančias diskusijas, o jo klinikinė patirtis ir pedagoginis talentas skatindavo mokytis ir sekti juo. Šios Mokytojo savybės išugdė visą plejadą psichiatrijos praktikų ir mokslininkų, kurių širdyse jo atminimas išliks visiems laikams. Profesorius Algirdas Dembinskas subūręs didelę mokinių grupę yra pagrindinio vadovėlio „Psichiatrija“ (2003 m.) sudarytojas ir mokslinis vadovas bei septynių mokomųjų knygų autorius. Lietuvos psichiatrijos mokslas neįsivaizduojamas be profesoriaus Algirdo Dembinsko indėlio. Profesorius domėjosi visomis psichiatrijos kryptimis: nuo genetikos, psichopatologijos, psichofarmakologijos iki epidemiologijos, psichoterapijos, socialinės psichiatrijos. Apgintos dvi biomedicinos mokslų srities disertacijos: „Šizofrenija sergančių vilniečių klinikinės ir epidemiologinės ypatybės“ (1970 m.) bei „Girtavimo ir alkoholizmo medicininės ir socialinės priežastys“ (1993 m.), publikuota apie 200 mokslinių straipsnių, bendraautoris penkių monografijų. Jam vadovaujant apginta 11 disertacijų. Profesoriaus darbas suicidologijos srityje XIX pasauliniame suicidų prevencijos kongrese Adelaidėje buvo apdovanotas didžiuoju prizu. Profesorius Algirdas Dembinskas visada entuziastingai palaikė naujausių psichikos sveikatos sričių raidą Lietuvoje. Profesorius buvo labai aktyvus psichiatrų bendruomenės narys. Daug metų va-


In Memoriam

dovavo Lietuvos psichiatrų asociacijai, įkūrė ir vadovavo Lietuvos suicidologijos asociacijai, buvo Europos psichiatrų asociacijos narys, Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos narys. Jis nuolatos organizavo ir pirmininkavo tarptautinėms ir nacionalinėms konferencijoms, skaitė pranešimus ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose pasaulio šalyse: Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Slovėnijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, JAV, Anglijoje, Australijoje, Kinijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose. Profesorius ilgą laiką buvo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vyriausias psichiatras, konsultantas, pagrindinių profilaktikos programų ir psichinės sveikatos priežiūros normų rengėjas. Taip pat buvo mokslinių ir praktinių žurnalų redakcinės kolegijos nariu: „Psichiatrijos žinios“, „Medicinos teorija ir praktika“, „Biologinė psichiatrija ir psichofarmakologija“, „Psichiatrija“, „Psichiatrija ir neurologija“. Jo švietėjiška veikla televizijoje, radijuje, žurnaluose, laikraščiuose, kviestiniai pranešimai įvairiose bendruomenėse yra nesuskaičiuojami. Kultūros srityje su profesoriumi konsultavosi žymiausi Lietuvos režisieriai ir aktoriai, menininkai, nes tik jis galėjo ypač subtiliai perteikti psichikos įvairovę.

Profesorius taip pat pasižymėjo lengvojoje atletikoje ir alpinizme. Būdamas moksleiviu tapo Kauno miesto bėgimo čempionu. Studijų metais vadovavo Vilniaus universiteto Turistų klubui, taip pat buvo Lietuvos alpinistų rinktinės narys, įveikė aukščiausių kalnų viršūnes (tarp jų Lenino – 7134 m.). Įvairiapusė profesoriaus habilituoto mokslų daktaro Algirdo Dembinsko veikla buvo įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi už nuopelnus medicinai (2004 m.). Ypač produktyvi profesoriaus veikla, didelis užimtumas niekada neatitolino meilės ir rūpesčio šeimai. Žmona Laisvė ir sūnus Algirdas – tai pagrindiniai žmonės, kuriems profesorius skyrė savo darbus ir meilę. Visus mus palietė tamsa ranka vėsia, Dabar jokia užuojauta neguodžia, Nebent viltis, kad neišnyks dvasia, Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai. Telieka Jis mūsų atmintyje ir širdyse.

Lietuvos psichiatrų asociacijos bendruomenė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos kolektyvas

61


In Memoriam

Remembering Professor Algirdas Dembinskas

A

s we mourn the loss of our valued professor, colleague and friend, words of support and kindness come from those who know him across the Europe. To highlight the impact that Professor Dembinskas had across the region, we reproduce here the words of Professor Wolfgang Rutz, a friend of Professor Algirdas Dembinskas from Sweden.

Dear Colleagues, I deeply share with Lithuanian psychiatrists and the family of Professor Algirdas Dembinskas the sorrow to have lost one of the most eminent, humanistic and professionally experienced representatives of Lithuanian, Nordic and European psychiatry. I first met Professor Algirdas Dembinskas at the beginning of the 1990s, a time when psychiatrists from Northern European countries first started cooperating and learning from each other â&#x20AC;&#x201C; in particular, I remember fondly his enthusiasm at a round table event in Helsinki and later in his role in an assessment mission, carried out together with Anne Lindhardt, Otto Steenfeldt Foss and Kari Pylkännen of the Nordic Psychiatric Joint Committee, to analyze the situation of Baltic psychiatry and possibilities for cooperation with a mandate from the World Health Organization. Meeting Algirdas again when he participated in an exchange programs in at the Psychiatric Clinic and the University of Gotland, and then again during my work as the Regional Advisor for Mental Health at the WHOs European Office in Copenhagen from 1998 until 2005, Professor Algirdas Dembinskas never failed to impress me, becoming my key contact person in Lithuania and a valued collaborator on projects relating to mental health issues in your country.

62

Our many years of cooperation continued during my work on social psychiatry and public mental health in Uppsala, Stockholm and Coburg and, over this period, I can say that I not only considered Algirdas a friend, but someone I viewed with much respect. Holding him in high admiration, Algirdas Dembinskas was a highly professional representative of European Psychiatry, a most cultivated clinician and professional teacher and, in his later years, with a dignity characterizing his recent years of intermittent disease and suffering. Allow me to express my gratitude to have met him, as well as my compassion and condolences to Lithuanian Psychiatry, his professional friends and his family. Wolfgang Rutz, MD, PhD Professor in Social Psychiatry (Coburg University) Senior Consultant in Public Mental Health (Karolinska Institute and Uppsala University) Former WHO European Regional Advisor for Mental Health Former Vice-president Swedish Psychiatric Association Former President Swedish Society for Biological Psychiatry Member of the EPAs ethical committee


Kvietimas

Invitation to promote Athens Anti-War Declaration

H

umanity stands witness to the catastrophic impact of wars. The recent refugee crisis in Europe resulting from the war in Syria and elsewhere is a tragic example of the impact of war and its grave mental health consequences.

The Society of Preventive Psychiatry, the Hellenic Psychiatric Association, The Psychiatric Association for Eastern Europe and the Balkans and the Serbian Psychiatric Association have taken the initiative to prepare the attached Anti-War .Declaration in the hope that along with other such initiatives it will influence decision-makers to prevent wars and stop them wherever they occur. The Declaration has been endorsed by more than 100 organizations from various parts of the world including Lithuanian Psychiatric Association. We are forwarding the Declaration to our readers and we are asking you to do the best you can to promote its implementation. We believe that in this way you will do a great service to humanity and international mental health and that the citi.zens of the world will be grateful to you for this great service. Athens Anti-War Declaration The deleterious Mental Health consequences of human-made disasters are wellknown and humanity stands witness to their catastrophic impact. War is the worst of human-made disasters and has tragic and unacceptable consequences on the mental health of its victims. The catastrophic impact of war on mental health is longitudinal, transgenerational, and amplified by refugee crises both in countries of origin and elsewhere.   According to the World Health Organization (2004) mental health promotion should include efforts for Peace, in view of the well-established mental health consequences of war conflicts. It is therefore within the rights and obligations of the international mental health community represented by the various organizations that express its views to address this issue and call for: 1. Termination of war conflicts, wherever they occur. 2. Psychological and material support to the victims of war conflicts: refugees, internally displaced persons, asylum seekers, immigrants, psychologically affected or incapacitated persons and any other category of people whose mental health is at risk or who have been damaged by war.

3. Psychosocial and humanitarian material support to the citizens of the host countries whose mental health systems are extremely challenged by the consequences of war conflicts. 4. Call for urgent and coordinated action to attain the above goals. Given in Athens, 25 March 2016 Address for communication: profgchristodoulou@gmail.com

Hellenic Psychiatric Association

Society of Preventive Psychiatry

Serbian Psychiatric Association

Psychiatric Association for Eastern Europe and the Balkans

63


tabletės 3 per dieną

Atstato neuroplastiškumą

1-9

(smegenų gebėjimą reaguoti į stresą)

Efektyviai mažina depresijos simptomus Silpnina nerimą, bet neslopina Gerina atmintį ir koncentraciją COAXIL 12,5 mg dengtos tabletės. SUDĖTIS*: Vienoje dengtoje tabletėje yra 12,5 mg tianeptino natrio druskos Sudėtyje yra l sacharozės (24 mg/tabletėje). INDIKACIJOS*: COAXIL taikomas lengvų, vidutinio sunkumo ar sunkių didžiosios depresijos epizodų gydymui. DOZAVIMAS IR VARTOJIMO METODAS*: rekomenduojama gerti po 1 dengtą tabletę (12,5 mg) 3 kartus per dieną, t. y. ryte, vidurdienį ir vakare, prieš valgį. Staigiai gydymo nutraukti negalima, vaistinio preparato vartojimą reikia nutraukti palaipsniui mažinant dozę, per 7-14 dienų. Vyresniems nei 70 metų žmonėms, pacientams su sutrikusia inkstų veikla galima vartoti tik po 2 dengtas tabletes per dieną. Lėtiniu alkoholizmu sergantiems pacientams, net sergantiems kepenų ciroze, dozės keisti nebūtina. Nerekomenduojama vartoti jaunesniems nei 18 metų asmenimims. Vartojimo metodas: vartoti per burną. KONTRAINDIKACIJOS*: Vartojimas kartu su monoaminooksidazės inhibitoriais (MAOI). Taip pat padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai „Pagalbinių medžiagų“ skyriuje nurodytai pagalbinei medžiagai. ĮSPĖJIMAI*: Atsižvelgiant į depresijos apimtų pacientų polinkį žudytis- gydymo metu, ypač jo pradžioje bei pakeitus dozę, pacientą būtina atidžiai stebėti. Jeigu reikia sukelti bendrąją anesteziją, apie vaistinio preparato vartojimą būtina įspėti anesteziologą, kadangi gydymą šiuo preparatu reikėtų nutraukti likus 24-48 valandoms iki operacijos. Jeigu būtina nutraukti gydymą tianeptinu, kaip ir su visais kitais psichotropiniais vaistiniais preparatais, dozę reikia mažinti palaipsniui per 7–14 dienų. Jeigu žinoma, kad pacientas yra priklausomas nuo narkotikų arba alkoholio, jį reikia labai atidžiai stebėti siekiant išvengti dozės didinimo. Pacientų, jaunesnių kaip 18 metų amžiaus, gydyti nerekomenduojama. Pagalbinės medžiagos: sudėtyje yra sacharozės. SĄVEIKA SU KITAIS VAISTINIAIS PREPARATAIS IR KITOKIA SĄVEIKA*: nerekomenduojama: su neselektyviais MAO inhibitoriais. VAISINGUMAS IR NĖŠTUMO LAIKOTARPIS*: vartoti nerekomenduojama. ŽINDYMO LAIKOTARPIS *: vartoti nerekomenduojama. POVEIKIS GEBĖJIMUI VAIRUOTI IR VALDYTI MECHANIZMUS*: Reikia atsižvelgti į galimą svaigulį ir mieguistumą. NEPAGEIDAUJAMAS POVEIKIS*: *: Dažni: anoreksija,naktiniai košmarai,nemiga, mieguistumas, galvos svaigimas, galvos skausmas, lipotimija, tremoras, tachikardija, ekstrasistolės, krūtinės skausmas, kraujo samplūdis į veidą, dispnėja, gastralgija, pilvo skausmas, burnos džiūvimas, pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas, dujų kaupimąsis, mialgija, juosmens skausmas, astenija, gumulo pojūtis gerklėje. Nedažni: piknaudžiavimas vaistais, odos bėrimai, pruritas, dilgėlinė. Dažnis nežinomas: hiponatremija, mintys apie savižudybę ar savižudiškas elgesys, sumišimo būsena, haliucinacijos, ekstrapiramidiniai sutrikimai, diskinezija, aknė, dermatitas, padidėję kepenų fermentai, hepatitas. PERDOZAVIMAS*. SAVYBĖS*: Tianeptinas yra triciklis antidepresantas. Veikia į depresiją susijusią su nerimo simptomais; nuotaikos sutrikimus. Yra stiprus somatinių simptomų, ypač virškinamojo trakto sutrikimo, susijusio su nerimu ar nuotaikos sutrikimu, slopinimas. Be to, tianeptinas netrikdo miego ir budrumo; neveikia cholinerginės sistemos. PAKUOTĖ:* Kartono dėžutėje yra 30 arba 90 tablečių. Rinkodaros teisės turėtojas: LES LABARATOIRES SERVIER, 50 rue Carnot, 92284 Suresnes cedex Prancūzija. Atstovas Lietuvoje: UAB „Servier pharma“, Konstitucijos pr. 7, 09308 Vilnius, Lietuva, tel. (8-5) 263 8628. www.servier.lt. Receptinis vaistinis preparatas. Teksto peržiūros data: 2016-03. *Daugiau informacijos galite rasti preparato charakteristikų santraukoje.

64

„Psichiatrijos žinios“, 2016 / Nr. 61, liepa-gruodis  

Lietuvos psichiatrų asociacijos specializuotas informacinis leidinys.

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you