Page 1

NR.

3

2012 M. VASARIS

Žalioji kolona kyla į kovą prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę Justas Šireika.

Šiame numeryje:

Radvilė Morkūnaitė

Bernardas Gailius

Algirdas Kazlauskas

Kuo didesnis energijos gamybos rūšių pasirinkimas, tuo valstybei paprasčiau užsitikrinti energetinį saugumą

Apie Rytų Europos ir Šiaurės šalių tapatybines takoskyras Lietuvoje

Apie valstybines datas


2

TURINYS 4

MĖNUO

5

MĖNESIO TOP 11 forumas

6

Justas Šireika. Žalioji kolona kyla į kovą prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę.

10

Interviu su Radvile Morkūnaite. Kuo didesnis energijos gamybos rūšių pasirinkimas, tuo valstybei paprasčiau užsitikrinti energetinį saugumą. europa ir pasaulis

13

Emilis Kazlauskas. Lietuvos užsienio politika ir Baltoskandija.

15

Vaiva Sapetkaitė. Baltijos Asamblėja: per glaudesnę integraciją – tvaresnis stabilumas.

16

Bernardas Gailius. Apie Rytų Europos ir Šiaurės šalių tapatybines takoskyras Lietuvoje. Idėjos ir vertybės

17

Algirdas Kazlauskas. Apie valstybines datas.

19

Mantas Adomėnas. Kas yra konservatorius? Dvi istorinės vinjetės.

22

VOX POPULI

Politika.lt diskusija „ACTA: teisingumo gynimas ar laisvės suvaržymas?“ Vasario 29 d. 18 val. kavinė „AULA“, Rūsio salė, Pilies g. 11, Vilnius (buvusi „Žaltvykslė“)

Kovo 11 d. minėjimo vakarėlis kartu su Algiu Ra­manausku bei Andriumi Užkalniu Kovo 12 d. (daugiau informacijos nuo kovo 5 d.)

savivalda 23

26

 ndrius Vyšniauskas. Mintys apie jauno A žmogaus grįžimą į savo gimtąjį miestą, miestelį ir kaimą. AKCIJOS

Politinės akademijos mokymai Kovo 3 d. – Utenoje, 10 d. Alytuje, 17 d. Klaipėdoje, 24 d. Marijampolėje (daugiau informacijos)

Žurnalas „Proveržis“. Tel. +370 680 58041. El. paštas proverzis@tslkd.lt

Redakcinė kolegija Liutauras Kazlavickas Paulė Kuzmickienė Justas Šireika Andrius Vyšniauskas

Autoriai Mantas Adomėnas Bernardas Gailius Emilis Kazlauskas Algirdas Kazlauskas

Viršelis Ryčio Daukanto piešinys Vaiva Sapetkaitė Justas Šireika Andrius Vyšniauskas

Dizainas UAB „Baltijos kopija“ Jūratė Dusevičiūtė

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


Laiškas skaitytojui 3 Mielas skaitytojau, šis numeris pasirodys pusiaukelėje tarp dviejų mūsų šaliai svarbių datų – Vasario 16-osios ir Ko­vo 11-osios. Šios datos, žyminčios Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir atkūrimą, šiandien mus kviečia į šalies nepriklausomybę pažvelgti visai per kitą (labai žemišką ir kasdienius poreikius primenančią) priz­mę – Lietuvos energetinės ne­pri­klausomybės įtvirtinimą. Tad šiame numeryje išskirtinį dėmesį skiria­­me kovai už energetinę Lietuvos nepriklau­so­mybę, kuri, būdama akivaiz­ džiu šios Vyriau­sybės prio­ritetu, pastaruoju metu įgauna ne tik matomus rezultatus, bet ir susilaukia vis aštresnio puolimo. Tačiau akivaizdu, kad pasirinktas kelias – didinti energijos gamybos rūšių pasirinkimą yra ta kryptis, kuri realiai leistų įtvirtinti Lie­tuvos energetinį saugumą. Šiame numeryje taip pat kvie­sime diskutuoti ir aptarti Baltoskandijos kūrimo klausimus ir perspekty­vas. Ir nors šian­dien Baltijos ir Šiaurės ša­lių fi­nansų rinkos jau yra sukūru­sios savo bendradarbiavimo instru­mentus, turime matyti ir krizės įtakotus iššūkius, kurie skatina mus kalbėti ne tik apie bendradar­ biavimą, bet ir apie šio regiono valstybių fi­nansų sistemos reguliavimą. Ne mažiau svarbus iššūkis, vys­tant Baltoskandijos koncep­ci­ją, yra laukianti būtinybė nau­jai pažvelgti ir į Lietuvos tapa­tybės klausimus, į kuriuos neiš­vengiamai teks atsakyti formuojant ilgalaikę geopolitinę perspektyvą. Skiltyje „Idėjos ir vertybės“ skiriame dėmesio valstybinių datų aptarimui bei trumpam pasvars­tymui, kas gi yra konservatorius. Ne ma­žiau svarbi mums pasi­rodė ir reikiamybė pasikal­bėti apie jauno žmo­gaus grįžimą į savo gimtąjį miestą, miestelį ar kaimą.

Kartu su šiuo numeriu norime pasidžiaugti ir tuo, kad vos praūžus Knygų mugei, kas mėnesį kviesime pasižvalgyti ir po „Proveržio“ knygų lentyną. Šįkart joje svečiuojasi Andriaus Na­vicko „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“, kurią kviesime pasklaidyti. Linkėdamas malonaus skaitymo, noriu pakvies­ti atsiliepti į straipsniuose išsakomas mintis, diskutuo­ti, pasidalinti savąja nuomone. Kiekvienas Jūsų laiš­kas – mus nudžiugins ir leis žinoti, kad šio „Proveržio“ pasiūlytos temos – gyvos ir vertos aptarti. Liutauras Kazlavickas

Taip pat kviečiame pasklaidyti: NR.

2

2012 M. SAUSIS 2011 METAI // GRUODIS // NR. 1

Pilietinis pavasaris Rusijoje? Trys bejėgiški Zuoko TAIP Kodėl Lietuva buvo teisi balsuodama prieš Palestinos narystę UNESCO? Interviu su naujuoju jaunųjų konservatorių pirmininku

Interviu:

L. Talat-Kelpša: Protestai Rusijoje rodo rinkėjų sąmonėje vykstantį pokytį

Mantė Meškelevičiūtė:

EKONOMIKA IR VERTYBĖS  POSŪKIO TAŠKE ŠIAME NUMERYJE:

„Proveržis“ Nr. 1

3 METAI DEŠINIŲJŲ: VALOSI IR STIPRĖJA VALSTYBĖ

2012IEJI NUOBODŽIOS POLITINĖS DARBOTVARKĖS NEŽADA

APIE „VILNIAUS ENERGIJOS“ MERIJĄ

Jonas Survila

Kalbiname Radvilę Morkūnaitę

Valdas Benkunskas

„Proveržis“ Nr. 2

Rekomenduojama knyga

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


4

MĖNUO

Pažiūrėk ir tu Klaipėdoje vyko „Pilietiškumo mokykla“

JKL žinios

I

nterneto platybėse – jau antroji Jaunųjų kon­ser­vatorių lygos (JKL) žinių laida, kurioje pristato­mi svarbiausi pastarojo laikotarpio JKL įvykiai, gilinamasi į nūdie­ nos Lietuvos ir pasaulio aktualijas.

V

asario 11-tą dieną Klaipėdoje įvyko jau tradiciniu tapęs Jau­ nų­jų konservatorių lygos renginys – „Pilietiškumo mokykla”. Jo metu beveik trisdešimt jaunų žmonių galėjo tapti savi­ valdybės Tarybos nariais ir simuliacijos metu praktiškai susipažinti su miesto savivaldos funkcijomis. Jie ne tik svarstė miestui svarbius klausimus, bet taip pat surašė savo siūlymus į rezoliuciją.

Vasario 13 d. Ronald Reagan klubas surengė filmo „Ronaldas Reaganas: amerikietiška kelionė“ peržiūrą

T

ai filmas apie stulbinančią vienos įtakingiausių ir populiariausių pastarųjų trijų de­šimt­ mečių politinių figūrų, 40-ojo JAV Prezidento Ronaldo Reagano karjerą ir asmeninį gyvenimą. Filme pateikiamas gilus žvilgsnis į ankstyvąją R. Reagano karjerą būnant Kalifornijos gubernatoriumi, jo debatus su Jimmy’iu Carteriu ir Walteriu Mandale’u, pasikėsinimą nužudyti, novatorišką bendravimą su pasaulio ly­deriais ir santykius su žmona Nancy. Filme remiamasi archyvine medžiaga iš garsiausių Prezidento kalbų, svarbiausių JAV ir pasaulio įvykių, lydėjusių jo vadovavimo laikotarpį. Filmo kadruose atgyja akimirkos, iš kurių akivaizdu, kad Ronaldas Reaganas pasižymėjo kaip puikus oratorius, atsidavęs poli­tikas ir ne­abejotinas to meto pasaulio lyderis, o jo vykdyta politika padėjo užbaigti Šaltąjį karą, sutriuškinti SSRS ir pakeisti konservatyviosios politinės minties Jungtinėse Valstijose veidą bei kryptį.

Vasario 16 prisimenant  Mokymai Kaune (T. Kazulėno nuotrauka)

JLK vasario 16-ąją

Akimirkos iš Politinės akademijos

Mokymai Alytuje (V. Biekšos nuotrauka)

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


MĖNesio top 11

1

per paskutiniuosius tre­ jus metus. Šalies BVP su­darė 105,7 mlrd. litų to me­to kainomis. Vertinant palyginamosiomis kainomis, buvo viršytas 2006-ųjų lygis.

 REMJERUI ANDRIUI KUBILIUI – P PASAULIO LYDERIO APDOVANO­ JIMAS Roterdamo Erasmus universiteto Eko­ nomikos fakulteto asociacija (The Economic Faculty association Rotterdam, EFR) Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui suteikė 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą (World Leader Cycle Award) už nuopelnus ekonomikos sri­tyje. Šis metinis apdovanojimas skiria­ mas pasaulio lyderiams už ypatingus pasiekimus politikos, ekonomikos ir visuomenės ge­rovės srityse.

7

ŠVEDIJOS KOMPA­ NIJOMS PREMJE­RAS PRISTA­TĖ GA­LI­MY­ BES IN­VESTUOTI LIE­TU­VOJE Švedijoje su darbo vizi­ tu ap­silankęs Premjeras Andrius Kubilius kvietė Švedijos kompa­nijas, jų atstovus, ir verslinin­kus investuoti Lietuvoje ir pristatė mūsų šalies galimybes. Susitikime dalyvavo tokios kompanijos, kaip „IKEA“, „AGA AB“, „Systemair“, „3iNordic”.

2

PASIRINKTAS PLAUKIOJANČIOS SU­­SKYS­TINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ SAUGyKLOS TIEKĖJAS “HOEGH LNG” AB „Klaipėdos nafta“ pasirinko suskys­ tin­tų gamtinių dujų (SGD) terminalo plaukiojančios gamtinių dujų saugyklos tiekėją – norvegų kompaniją „Höegh LNG“, su kuria tikimasi arti­ miausiu metu sudaryti sutartį.

PERNAI Į LIETUVĄ SUGRĮŽUSIŲ EMIGRANTŲ SKAIČIUS IŠAUGO TRISKART Pastaruoju metu Lietuvoje suaktyvėjo lietuvių re­ emigracija – emigravusių LR piliečių grįžimas į Tėvynę. 2011 metais į Lietuvą sugrįžo apie 14 tūkst. lietuvių – maždaug 3 kartus daugiau nei 2010 metais.

3

8

4

9

LIETUVOJE, PALYGINUS SU KITOMIS ES ŠALIMIS, SPARČIAUSIAI MAŽĖJO NEDARBAS Lietuvoje 2011 metų trečiąjį ketvirtį užfiksuotas trečias pagal dydį metinis nedarbo lygio sumažėjimas tarp 27-ių ES šalių („Eurostat“). Lietuvoje nedarbo lygis pernai liepą–rugsėjį siekė 15,3 proc. ir buvo 3 proc. punktais mažesnis nei 2010-ųjų tą patį ketvirtį (18,3 proc.).

5

ŽMONĖS GALI LENGVIAU PASISKOLINTI VERSLO PRADŽIAI Iki 86 tūkst. litų dydžio paskolomis iš Verslumo skati­ nimo fondo (VSF) pasinaudoję smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai ir žmonės, dar tik ketinantys imtis verslo, galės gauti 95 proc. sumokėtų palūkanų kom­ pensaciją.

6

ŠALIES ŪKIS AUGO SPARČIAUSIAI PER PAS­KU­ TINIUOSIUS TREJUS METUS Lietuvos ekonomika, pernai preliminariai išaugusi 5,8 proc., pamažu įgauna pagreitį. Išankstiniais duo­me­ nimis, šalies ūkis 2011 m. augo 5,8 proc. – sparčiausiai

DEMASKUOTAS DIDŽIAUSIAS TAKSI PASLAUGAS TEIKUSIO ŠEŠĖLINIO VERSLO CENTRAS Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai atliko daugiau kaip 60 kratų Vilniaus mieste ir jo apylinkėse. Kratų metu rasta ir paimta daugiau kaip 30-ties įmonių buhalterinė apskaita. JAUNIMO NEDARBO MAŽINIMAS IŠLIEKA PRIO­ RITETU IR ŠIAIS METAIS Dėl ekonominės krizės išaugęs jaunimo nedarbas Lie­tuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, tebėra opi proble­ma, todėl jo mažinimas išlieka vienu iš 2012 m. prioritetų. Siekiant mažinti jaunimo nedarbą, jau be­­veik dvejus metus lengvatomis jaunus žmones įdar­ binti skatinami darbdaviai, jaunimui lengvatinė­mis sąlygomis verslo pradžiai teikiamos paskolos iš Verslumo skatinimo fondo, taikomos kitos priemonės.

10

SILICIO SLĖNYJE ATIDARYTA PIRMOJI LIE­ TU­­VOS VERSLO ATSTOVYBĖ JAV vakarų pakrantės naujų informacinių technologi­ jų įmonių kūrimosi „lopšyje” San Franciske ir Silicio slėny­je oficialiai atidaryta Lietuvos verslo atstovybė.

11

NATO PRATĘSIA ORO POLICIJOS MISIJĄ Šiaurės Atlanto Taryba priėmė spendimą tęsti NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse, kuriai manda­ tą buvo suteikusi iki 2014 metų.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

5


6

forumaS

Žalioji kolona kyla į kovą prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę Justas Šireika (straipsnyje išdėstyta autoriaus asmeninė nuomonė)

Dėl žaliųjų idėjų priešo ambrazūrą nuosavomis krū­tinė­ mis uždengti pasiruošę veikėjai visas savo pastangas sutelkė kovai prieš Visa­gino atominę elektrinę (VAE). De­ja, aplinkos apsaugos motyvai čia mažiausiai svarbūs. Vakaruose žaliųjų partijos yra gavusios „arbūzų“ (angl. water­ melons) epitetą: žaliomis aplin­ kosaugos nuostatomis įvairios aplin­kosaugininkų organizacijos maskuodavo raudoną tolimos kairės idėjinį pradą. Šis aplinkosauginiais pagrindais susikūru­ sių organizacijų identiteto dvi­­lypu­mas natūraliai jas suartino su tuometinį kairuolių interna­ cio­nalą po kūju ir pjautuvu vie­ nijusia Sovietų Sąjunga. Ypa­tin­gų santykių su sovietais nuo­ šalyje neliko net Greenpeace –

pa­saulinis ekojudėjimų flagma­ nas. Taip dviguba žaliai–raudona ideo­loginė savastis Vakaruose su­kūrė situaciją, kai žaliųjų ne­ vyriausybinės organizacijos ir po­litinės partijos – sąmoningai arba ne visai – tapdavo ne­drau­giškų valstybių interesams atsto­ vaujančiais Trojos arkliais. Tamsių kabinetų rūstūs kari­ ninkai gal ir pakeitė svetimų val­ stybių uniformų antsiuvus, bet tikslai ir metodai liko tie pa­tys: 1) priešiškoje teritorijoje padėti su­siburti politiškai nesu­si­pra­tu­

G. Narkevičiūtės nuotrauka

sių naudingų idiotų ir susipratu­ sių politinių judų bri­gadoms; 2) palaikyti specifinę informacinę erdvę, reikalingu būdu manipu­ liuojant visuome­nės nuomone. Svarbiausia, kad atsirastų terpė, leidžianti mušti savus į labiausiai pažeidžiamą vietą, pavyzdžiui, į energetinį val­­stybės nesau­gu­mą. Kaip tik todėl kyla įtarimas, kad skaitlingą būrį Lietuvos pi­ liečių visai neatsitiktinai apėmė nevaldomas įkar­­štis saugoti gamtą: staiga ra­dosi žaliųjų ju­ dė­jimai ir nevyriau­sybinės organizacijos, buvo skubiai steigiami mįslingą veiklą vykdantys institutai, susibūrė ža­lios ir dar žalesnės poli­tinės partijos. Tiks­ lumo dė­lei reikia pastebėti, kad kone visus šiuos sam­­brūz­džius susiejo ne tyra mei­lė miškams ir pie­voms, bet zoologinis prie­ šišku­mas Lie­tuvos pla­nams pasistatyti atominę jėgainę. Stebėtina, kokį skir­tingą vaid­menį aplinkosau­gi­nin­kų judėji­mai vaidino Lietuvos nepriklau­ somybės auš­ro­je ir vėliau, val­ stybei mėginant nutraukti pa­s­kutinius su okupaciniu laiko­tarpiu ją jungiančius priklauso­ mybės saitus. 9-aja­me dešimt­ me­tyje veikę pirmie­ji e­ko­logijos klu­bai buvo vienas stip­riausių

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


forumaS

Lietu­vos disidentinės ben­druo­ me­nės židinių. Akty­viai į Sąjū­ džio veiklą įsilieję klubai sunyko šaliai atkūrus nepri­klau­somybę. Šian­dien į mūšį prieš VAE pakilu­ siems žaliesiems garbingi laisvės ir nepriklausomybės idealai sen­ ti­mentų nekelia. Šių žmonių tik­rai negraudina rūpes­čiai dėl Lie­tuvos energetinės pri­klau­somy­bės – argumentus apie būtinybę sustiprinti valstybės atsparumą politiniam spaudimui jie atremia kalbomis apie vėją ir upių čiurlenimą. Kad skirtis tarp neži­ nia iš kur atsiradusių gamtos mylėtojų ir realiai aplinkos apsauga besirūpinančių piliečių būtų aiškesnė, žalia spalva už­ simaskavusius atominės ener­ getikos priešininkus būtų tikslinga pavadinti žaliąja kolona. Į klausimą, kas motyvuoja ža­ liąją kolona jos kovoje su Lietu­vos siekiu išsilaisvinti nuo poli­ tinių ir ekonominių įtakų, nėra ir negali būti vieno aiškaus atsa­

kymo: priežastys varijuoja nuo gerai neapsvarstyto socialinio ekoaktyvizmo, iki primityvios sa­­vo šalies išdavystės ir labai konk­rečių verslo grupių intere­ sų, pavyzdžiui, statant ir admi­ nistruojant biokuro katilines. Aišku viena: statistinis prieš Vi­ sagino atominę elektrinę pike­ tuojantis žaliasis jums be menkiausios abejonės patvirtintų, kad prasmingai aukoja savo pa­stangas ir laiką ateities kartų labui. Ir, greičiausiai, būtų visiš­kai nuoširdus. Dėl šios priežas­ ties jis su nuostaba priimtų min­tį, kad savo veiksmais ne tik silp­ nina valstybę, kurioje teks gy­venti jo vaikams, bet ir nesąmo­ ningai pa­sitarnauja nedraugiškų šalių in­­teresams. Beribis naivu­mas ma­ni­­puliatoriams visada bu­ vo mėg­sta­miausia kitų žmonių savybė. Pastebėtina, kad egzistuoja savotiškas pasipriešinimo ato­ minei barometras: kuo realesni

tampa planai pastatyti Visagi­ no AE, tuo atkakliau minėtosios kolonos avangardas veržiasi į vie­šąją er­dvę, kad jums nemirksė­ damas paaiškintų, jog balta yra juoda ir atvirkščiai. Mėgindami au­di­toriją užliūliuoti sudėtinga technine naujakalbe, šie veikėjai žon­gliruoja pačiais įvairiausiais argumentais, tačiau visuomenei mėgina įbrukti tik vieną – Mas­k­ vos ekonominio (kartu ir politi­ nio) šantažo akivaizdoje Lietu­vos nacionalinį saugumą užtik­ rinanti AE yra blogai, o absurdiš­kai brangios, neefektyvios ir iš esmės energetinės priklauso­­my­ bės problemos nespren­džian­čios alternatyvos – daugiau nei svei­kintinos. Galima tik numanyti, koks apmaudas turėjo apimti Kremliaus strategus, kai paaiškėjo, kad investuotojas į VAE atvyko iš ša­lies, kur Kurilų salų klausimas – vis dar opus ir nepamirš­ tas, o samurajiškas verslo etiketas

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

7


PAGRINDINIAI FAKTAI, KURIUOS TURĖTUM ŽINOTI VISAGINO AE ĮTAKA ŠALIES EKONOMIKAI IR VERSLUI

1

VISAGINO AE 2011-2050 M. LIETUVOS BENDRĄJĮ VIDAUS PRODUKTĄ PADIDINS

27,1 MLRD. LITŲ,

5 MLRD. LITŲ,

2

ĮPLAUKAS Į BIUDŽETĄ –

3

INVESTICIJAS –

4

SUKURS NAUJŲ DARBO VIETŲ, SUDARYS GALIMYBES MOKSLO PLĖTRAI IR T. T.

88

2,5-3,1 MLRD. LITŲ,

proc.

–‹‡‹•ƒ‰‹‘‰›˜‡–‘Œ÷’”‹–ƒ”‹ƒ Visagino AE statybai.

58 58

63

proc.

–‹‡惎‹‡•‰›˜‡–‘Œ÷ƒ‘ǡƒ†„”ƒ†—‘Ž‹· ‡‡”‰‡–‹ƒ›”ƒƒ—†‹‰ƒ惎‹ƒ‹Ǥ

88 63

proc.

–‹‡˜‡”•Ž‹‹÷‹”Ə‘‹÷˜ƒ†‘˜÷ Æā˜‡Ž‰‹ƒ‹•ƒ‰‹‘ƒ—†¦ ˜‡”•Ž—‹Ǥ


FoRUMAS neturi nieko bendro su Piterio berniukams įprastais reikalų tvarkymo būdais. Vyriausybei strateginiu investuotoju pasirinkus „Hitachi“, nelyg gauruotos letenos pastūmėti, žaliakoloniai atkišo priekin savo matrosoviškas krūtines ir pasirengė iki paskutiniųjų ginti Lietuvos energetinį nesaugumą. Mažiau nei per metus įvyko tikras lietuviškos žaliosios minties renesansas: buvo įkurta Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partija, įsteigtas Žaliosios politikos institutas, o Lietuvos valstiečių liaudininkų partija tapo Lie tuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Neverta aiškinti, kokia šių organizacijų nuomonė apie Lietuvos ir jos partnerių siekį šalyje pastatyti modernią atominę elektrinę, nes atsakymas ir jums, ir man daugiau nei nuspėjamas. Nors žalioji kolona kiek įmanydama priešinasi atominei energetikai, bent jau tiesiogine prasme, šių žmonių niekaip neapkaltintum kova su vėjo malūnais. Naujos kartos žalieji nevengia pakalbėti apie utopinius vėjo, saulės ir vandens jėgainių projektus, kaip svarstytiną branduolinės energetikos alternatyvą siūlo biomase ir biodujomis generuojamą elektros energiją. Nutaisę rimtas ekspertų minas, gamtos meile trykštantys VAE priešininkai beveik niekada nekalba apie siūlomų alternatyvų ekonominį pagrįstumą ir verčiau diskusiją kreipia į tariamus branduolinės energijos trūkumus. Ir štai kodėl: įvertinus numatomą maksimalią Visagine pagamintos energijos kainą (t. y. skaičiuojant ne tik savikainą, bet ir įtraukus operacinius bei kapitalo kaštus), VAE pagaminta

FoRUMAS elektros kilovatvalandė lieka ženkliai (kai kuriais atvejais net iki septynių kartų) pigesnė už siūlomas alternatyvas. Kalbėdama apie VAE trūkumus, žalioji kolona būtinai primins, kad prie numatomos atominės jėgainės eksploatacijos kainos reikia pridėti panaudoto branduolinio kuro tvarkymo kaštus. Tačiau būtinai pamirš, kad šalies BVP dėl naujosios elektrinės kiekvienais metais iki pat iki 2050 m. vidutiniškai padidės beveik po 700 mln. litų; papildomos įplaukos į biudžetą sieks 5 mlrd., o investicijos – 3,1 mlrd. litų. Šalies verslas ir darbuotojai vien statybų metu atliks darbų už 30 proc. viso projekto vertės, t. y. už 4 mlrd. litų. Šiuo metu pirkdama rusiškas dujas ir elektrą Lietuva Maskvai sumoka apie 3 mlrd. litų kasmet. Tai įspūdinga suma, kuri turėtų likti šalies vidaus rinkoje, užuot netiesiogiai dengusi priešiškų karinių pajėgų modernizavimo programas. Visi šie skaičiai reiškia vieną esminį dalyką – lyginant su siūlomomis alternatyvomis ir vertinant gautą ekonominę naudą, naujas atominės elektrinės projektas neturi realių konkurentų.

Paklausite, kaip žaliakoloniai siūlo spręsti energetinės priklausomybės problemą? Atsakymas: niekaip. Pasiūlymas be turinio – taip, perfrazuojant austrų rašytojo R. Musilio romano „Žmogus be savybių“ pavadinimą, būtų galima pavadinti naujųjų žaliųjų planą iki 2050 m. Lietuvai visiškai pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių. o iki tol, be abejo, rusiškos dujos ir rusiška elektra. VAE priešininkų patogiai nutylima tiesa ta, kad neturėdami savo branduolinės jėgainės, ateinančius dešimtmečius liktumėm nuolankaus vyžoto baudžiauninko vaidmenyje: sulig nauja žiema kaskart tektų viltis, kad Maskvos ponas bus maloningesnis. Be veikiančios VAE nerealu tikėtis palikti vis dar sovietinėje erdvėje Lietuvą kalinančios IPS/UPS elektros sistemos ir prisijungti prie UCTE europinio tinklo. Tam, kad mūsų šalis sinchroniniu būdu susijungtų su kontinentinės Europos elektros tinklų sistema, būtini nuo besikeičiančių gamtos sąlygų nepriklausantys nuolatinę ir pakankamą generaciją užtikrinantys pajėgumai. To žaliųjų siūlomos alternatyvių energijos išteklių elektrinės užtikrinti paprasčiausiai negali.

iš esmės ydinga supriešinti naują atominę jėgainę ir alternatyvių energijos išteklių elektrines. Pastarosios taip pat atlieka gana reikšmingą vaidmenį generuo­ jant papildomą energijos kiekį ir šalies viduje diver­ sifikuojant elektros energijos šaltinius. Tačiau ne vėjo malūnai ir tekančios upės, bet atominė jėgainė taps tikrąja šalies energetinio saugumo, valstybės ekono­ minio pagyvėjimo, darbo vietų kūrimo ir mokslinio potencialo plėtojimo prielaida. Tegul nemiega ramiai visi Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešai. 2012 metai // vasaris // Nr. 3 PROVERŽIS

9


10

forumaS

R. Morkūnaitė: Kuo didesnis energijos gamybos rūšių pasirinkimas, tuo valstybei paprasčiau užsitikrinti energetinį saugumą Kalbino: Justas Šireika Dirbi Europos Parlamente. Kaip ši institu­ cija prisideda ar galėtų prisidėti prie Lietuvos siekio tapti energetiškai nepriklausoma šalimi, užsitikrinti saugų energijos išteklių importą? Energetikos politikai tapus viena iš ES veiklos sričių,atsiradoirdaugiaugalimybiųviršnacionaliniu lygiu siekti savo strateginių tikslų energetikos sektoriuje. ES institucijos ir valstybių vadovai jau ne sykį yra pareiškę, o pirmininkaujančios valstybės į savo siekius įrašiusios tikslus sukurti vieningą energijos rinką (suteikiančią vartotojui galimybę rinktis, iš ko pirkti energiją ar jos išteklius), bei siekti, kad tam atsirastų visos būtinos sąlygos – nelik­tų energetiškai izoliuotų ES regionų, energijos rinkoje veiktų konkurencija. Lietuvai šie abu elementai itin aktualūs. Kad tai nelieka vien kalbo­mis, rodo ir faktas, jog energetinės jungtys tarp Lietuvos ir Švedijos, Lenkijos įtrauktos į ES prioritetinių projektų sąrašą. Europos Parlamentas, po Lisa­ bonos sutarties įsigaliojimo, tapo lygiateise ES teisėkūros institucija, taigi svarstant visus teisės aktus, taip pat ir energetikos srityje, gauname progą įtvirtinti Lietuvai naudingas nuostatas (tenka pripažinti, jog Europos Komisija, teikdama teisės aktų projektus, ne visuomet atkreipia dėmesį ir teisingai įvertina Lietuvos specifiką). Atominės energetikos oponentai dažnai ją supriešina su atsinaujinančių energetikos iš­ teklių alternatyva. Ar tikrai branduolinė ener­ gija ir kitos alternatyvios energetikos rūšys yra nesuderinamos? Tikslumo dėlei reikia pažymėti, kad branduo­linė energetika nėra laikytina alternatyvia – bent jau Lietuvoje, turinčioje sąlyginai ilgą branduoli­nės energijos naudojimo patirtį. Kalbant apie santykį tarp branduolinės ir alternatyvios tra­ di­cinei (t. y., gautos iš atsinaujinančių išteklių) energijos, nemanau, jog jos nesuderinamos. Juo­ kaujant net galima priminti kai kurių atominės energetikos šalininkų tei­gi­nius, jog ji – taip pat „žalioji“ energetika, kadangi gamybos procese

neišskiriamas CO2 (nors atsiranda radio­ aktyvių atlie­ kų). O kalbant rimtai, manau, kad kuo didesnis energijos gamybos rūšių (tiek „tradicinių“, tiek „alternatyvių“) pasirinkimas, tuo valstybė turi didesnę laisvę balansuoti energijos srautus ir taip užtikrinti energetinį saugumą. Jei branduolinė energetika dera su gami­ nama iš atsinaujinančių išteklių, kodėl Lietu­ vos žalieji stoja mūru prieš planuojamą statyti atominę jėgainę? Žvelgiant iš aplinkos ir žmonių sveikatos ap­ saugos pozicijų bei atsižvelgiant į pastarąsias nelaimes branduoliniame sektoriuje bei į jų šalinimo kaštus, ši pozicija suprantama. Kita vertus, turime prisiminti ir tai, kad praktiškai visos didžiosios nelaimės branduoliniuose objektuose kilo ne dėl pačios branduolinės eneregtikos nesaugumo, o dėl taip vadinamo žmogiškojo fakto­riaus – nesilaikyta saugumo procedūrų, netinkamai atlikti projektavimo darbai ir pan. Būtent dėl šių priežasčių pritariu protestams prieš Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje planuojamas AE – ypač po pasirodžiusios informacijos apie įvairias dėl aplaidumo vykstančias avarijas statybų aikštelėse. Kalbant apie prieštaravimus Lietuvoje planuojamai atominei jėgainei, matyčiau kelias priežastis – viena vertus, atsižvelgiant į bendrą politinį kontekstą, visos ES žalieji protestuoja prieš branduolinę energetiką, kai kur – gana sėk­ mingai (tiesa, pačios Vokietijos patirtis, kuomet prasidėjus šalčiams įjungiami jau stabdomi reak­­toriai, planuojama pirkti energiją iš kitose val­ stybėse stovinčių atominių elektrinių, o visiškas atominės energetikos atsisakymas reiškia ne ką mažesnes išlaidas skirstomųjų tinklų pertvarkai, būtinai dėl pasikeitusių energijos tekėjimo kryp­ čių, rodo, kad ne taip ir patrauklu atsisakyti tos branduolinės energetikos). Antra vertus, kai ku­rie 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


11

forumaS

K. Mikulėno nuotrauka

Lietuvos žaliųjų išsakomi argumentai kaž­kodėl ypač palankūs toms jėgoms, kurios nenorėtų, jog Lietuva būtų energetiškai nepriklausoma – nors iš pirmo žvilgsnio ir patrauklūs, labiau įsi­ gilinus atrodo tarsi šakėmis ant vandens parašyti. Trečia vertus, gal ir Lietuvos Vyriausybė skiria nepakankamai dėmesio aiškindama visuomenei apie būtinybę Lietuvoje plėtoti branduolinę energetiką. Kalbėti apie „žalią“, aplinką tausojančią energiją – madinga. ES yra numačiusi, kad ša­ lys narės iki 2020 m. privalo pasiekti tam tikrus energijos vartojimo normatyvus: penktadalis Lietuvoje suvartojamos energijos turėtų būti iš atsinaujinančių energijos šaltinių, energijos suvartojimas privalėtų būti 20 proc. efekty­vesnis ir t. t. Ar realu tikėtis, kad iki 2020 m. daugiau nei penktadalis Lietuvoje sunaudo­ jamos energijos bus „žalia“? Parama aplinką tausojančiai energetikai ne­ turėtų būti skiriama vien dėl mados. Nors netu­ rime ilgalaikių duomenų dėl realios žmogaus įtakos klimato kaitai, turime faktinius duomenis apie egzistuojantį aplinkos (oro, dirvos, vandenų) užterštumą ir to įtaką žmonių sveikatai bei aplinkos kokybei. Visų pirma dėl šios priežasties ypač sveikintini ES žingsniai skatinti priemones, tausojančias aplinką. Tai – ne tik energetika, ta­ čiau ir transportas, atliekų tvarkymas, žemės

ūkis. Visose šiose srityse tarša yra išties didelė, o tinkamai naudodami išteklius ir tvarkydami atliekas, ją galėtume sumažinti patys. Kalbant apie „žaliąją“ energetiką – deja, pra­dinis entuziazmas nuslūgo, atsiradus išsamesnių duo­ menų apie jos įtaką aplinkai – hidroenergijos daromą žalą žuvų ištekliams, vėjo energetikos žalą kraštovaizdžiui ir galimą žalą paukščiams (o taip pat – suskaičiavus ir visą taršą, atsirandan­ čią gaminant jėgaines, pvz., Kinijoje ir gabenant jas per pusę pasaulio), biokuro (ypač gaunamo iš Pietų Amerikoje auginamų cukranendrių ar Azi­jos palmių) įtaką dirvožemio dykumėjimui ir taršą, atsirandančią gabenant biokurą į Europą (paskaičiuota, kad įskaičiuojant visą ciklą, biokuro išmetamas teršalų kiekis lygus „tradicinio“ kuro išmetamam kiekiui). Žinoma, viskas neturėtų būti piešiama vien tamsiomis spalvomis – visoje ES re­miamas atsinaujinančios energijos plėtojimas, dygsta vėjo jėgainės. Tačiau ir ES pripažįstama – no­rint efektyviai išnaudoti vėją ir saulę, būtina iš pradžių sukurti taip vadinamus „išmaniuosius tinklus“ (angl. smart grids), leidžiančius energijai te­kėti iš ten, kur jos per daug į ten, kur jos trūksta – net per visą Europos žemyną. Būtina šių tinklų są­ly­ga – jau anksčiau minėtas Lietuvos tinklų sujun­gimas su likusia ES. Deja, tik tuomet galėtu­ me kalbėti ir apie spartesnę vėjo energijos plėt­rą Lie­tuvoje. Kita vertus, yra žingsnių, jau ir dabar 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


12

forumaS galinčių leisti greičiau pasiekti Lietuvos užsibrėžtą tikslą – 23 proc. energijos iš atsinaujinančių ištek­lių iki 2020 m. Kol kas Lietuvoje, kaip bebūtų gaila, nėra pakankamai skatinamas atsinaujinančių išteklių naudojimas individualiuose namuose ar atskiruose kvartaluose. Esu įsi­tikinusi, jog sau­lės kolektoriai, šilu­mos siurbliai ar mažosios vėjo jė­ gainės taptų kur kas populia­res­nės, jei jų įren­gi­ mas būtų bent iš dalies finansuojamas valstybės. Prieš kelis metus inicijavai didelį atgarsį sukėlusį projektą „Apgink Baltijos jūrą kol ne vėlu“, kuris atkreipė visuomenės dėmesį į Baltijos jūros dug­nu tiesiamo dujotiekio „Nord Stream“ keliamas grės­mes. Dujotiekis, nepaisant ar­gumentuotų aplinkosau­gi­nin­kų reikalavimų, atidarytas. Ar yra signalų, kad susirūpinimas dėl dujotiekio keliamo pavojaus buvo pagrįstas? Kol kas sunku tiksliai nusakyti dujotiekio pa­ darytą žalą aplinkai – praėjo dar visai nedaug lai­ko nuo jo statybų, o mokslininkų atliekami ty­ rimai ir šių tyrimų rezultatų analizė užtrunka ke­ lerius metus. Norisi tikėti, kad valstybės, leidu­sios per savo teritorinius vandenis tiesti vamzdį, atsakingai pažiūrės į Baltijos jūros, kuri ir taip yra labiausiai užteršta ES jūra, būklę ir netylės, pastebėjusios taršą. Pažymėtina, kad Nord Stream AG bendrovė pati užsakė ir finansavo projekto po­ veikio aplinkai vertinimą ir pati atliko dujotie­kio tiesimo darbų poveikio analizę. Tarp 16 tirtų pa­ rametrų nebuvo įtraukti pagal ES finansuojamą mokslinę tyrimų programą renkami duomenys.

Kitas aspektas, kad su poveikiu teritoriniuose van­ denyse susiję duomenys ir išvados buvo pa­teiktos tik atitinkamos šalies nacionalinėms insti­tucijoms, t. y. kiekviena valstybė atskirai mato tik dalį bendro poveikio Baltijos jūros aplinkai vaizdo. Į šiuos ir kitus aspektus esu raštu atkreipusi Europos Komisijos dėmesį, ir gavau Komisaro J. Potočniko patikinimą, kad nors Komisija ir nesi­ims atskirai vertinti Nord Stream pateiktų duomenų, tačiau pagal ES mokslines programas surinkti duome­nys yra vertingi ir į juos turi būti atsižvelgta. Todėl tenka pažymėti, kad analizuojant Nord Stream poveikį Baltijos jūrai, atsakomybė gula ant HELCOM ir susijusių šalių pečių – tam yra reikalingas visos susijusios informacijos prieinamumo užtikrinimas, keitimasis informacija tarp ES šalių narių nacionalinių institucijų, mokslininkų bendradarbiavimas bei iniciatyva, o taip pat ir nuolatinis visuomenių domėjimasis. Ar realu tikėtis, kad ES sugebės įgyvendinti veiksmingą bendrą energetikos politiką? Re­ gis, šiuo metu kiekviena didesnė valstybė ir didžiosios Vakarų Europos energetikos kom­ panijos „žaidžia“ kas sau: pvz. su Rusija įpras­ta derėtis dvišalėse derybose, o ne ES rėmuo­se. Dėl to kenčia tiek ES, kaip politiškai reikšminga tarptautinė organizacija, tiek ir mažesnės valstybės, tokios kaip Lietuva. Europos Sąjungoje, kaip bebūtų gaila, nuo sprendimo priėmimo iki realaus jo poveikio, daž­ nai praeina ne vieneri metai. Sunku tikėtis, jog per dvejus metus nuo Lisabonos sutarties įsiga­ liojimo, būtų pasiekta reikšmingų rezultatų. Vis tik kryptis kuria einama ir žingsniai, kurių imamasi tiek atskirų ES valstybių, tiek visos ES mastu, rodo, jog bendra energetikos politika yra įmanoma. Vie­ nas iš naujausių svarbių žingsnių yra keitimosi informacija tarp valstybių narių ir Europos Komi­si­jos dėl sudarytų tarpvyriausybinių susitarimų ar vedamų derybų su trečiosiomis šalimis mechaniz­ mas. Europos Komisija galės įvertinti tokių su­si­ tarimų atitikimą ES teisei, esant reikalui, dalyvauti derybų procese. Šis mechanizmas, be kita ko, padės sustiprinti valstybių narių derybines pozicijas kalbantis su tiekėjais-monopolistais už ES ribų, kas ypač gamtinių dujų importo srityje, aktualu ir Lietuvai. Tikiu, kad veikiant kartu ateityje išties bus pasiek­ta ir daugiau Lietuvai naudingų sprendimų.

J. Urbanavičiaus nuotrauka

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


europa ir pasaulis 13

europa ir pasaulis

Lietuvos užsienio politika ir Baltoskandija Emilis Kazlauskas Baltoskandija – jau dabar perspektyvu?

Pastaruoju metu Lietuvos už­sie­nio politikos kuluaruose vis dažniau skamba žodis Balto­ skandija. Tai yra geopolitinė koncepcija, teoriškai jungianti Šiaurės ir Baltijos valstybes į vieną regioną, siejamą bendrų politinių, ekonominių ir saugumo saitų. Aiškiausiai Baltoskan­­ dijos atgimimą buvo galima iden­tifikuoti sekant vieno iš pa­ grindinių Lietuvos užsienio po­ litikos vadovų – užsienio reikalų ministro Audro­niaus Ažubalio – komentarus žiniasklaidos prie­ monėse. Vieno iš jų pavadini­ mas buvo išties skambus – „Bunda jau Baltoskandija“. Iš pirmo žvilgsnio užsienio po­­­litikos orientacijos kreipimas labiau į šiaurę atrodo pakankamai patrauklus ir logiškas.

Ievos Šimkutės nuotrauka

Protes­tantiška darbo etika pa­ dėjo šių šalių vi­suomenėms pa­­sinaudoti dau­ge­liu kapitaliz­mo pliusų ir išvys­tyti aukštus ekonominius pajė­gumus, kas ga­liausiai virto pa­lankia dirva kuriant pavyzdines gerovės valstybes. Taigi išsiaiškinus, kad Šiaurės šalys išties gali būti kaip sektinas pavyzdys, belieka priminti, kad jau dabar jų bendradarbia­ vimas su Lietuva ir kitomis Baltijos valstybėmis gerėja ir politinėje, ir ekonominėje, ir karinėje plot­mėje.

Šiaurės šalys daugeliu aspektų atspindi, jei taip galima pavadinti, aukščiausius užsienio politikos standartus. Neturėdamos daug gyventojų, jos ypač didelį dėmesį skiria gynybai ir taip ryžtingai atsako į slegiančią geopolitinę įtampą iš Rytų. Nepaisant tam tikrų istorinių atskirų valstybių ypatumų (kad ir gili neutraliteto tradicija, kurios pvz. Švedija neseniai atsisakė), tiesiogiai ar netiesiogiai visos Šiaurės šalys deklaruoja savo proeu­ roatlantinę orientaciją. Tai, kad artimo tarpusavio ben­ dradarbiavimo tradicija Šiau­ rės šalims nėra svetima, rodo tokie pavyzdžiai, kaip XIX a. pabaigoje tarp Šiaurės šalių su­daryta monetarinė unija.

Didelės tiesioginės in­ vesticijos ir įsitraukimas fi­ nansiniame sektoriuje (ypač bankuose) daro Lietuvą svar­ bia valstybe Šiaurės Europos regione ne tik ekonomine,

bet ir geopolitine prasme. Ener­getikoje bendradarbia­vi­mas taipogi įgauna naują pa­ greitį – kaip pavyzdį galima paminėti sėkmingai vystomą NordBalt elektros jungties su Švedija ener­getikos projektą. Visai ne­seniai pradėtas ga­ min­ti vienas iš itin svarbios Lietuvai jungties pagrindinių kompo­nen­tų – povandeninis kabelis. Prieš metus Baltijos šalys bu­ vo pakviestos prisijungti prie NORDEFCO – neformalaus Šiau­rės šalių karinio aljanso. Jau du sykius įvykęs Jungtinės Karalys­ tės, Šiaurės ir Baltijos šalių va­ do­vų susitikimas aptarti kylan­ čius ekonominius ir sociali­nius iš­šūkius, neįtraukiant Lenkijos, ro­do po truputį besiformuojan­čius institucinius Šiaurės Europos regiono apmatus. Geopolitinės aplinkos diktatas

Visgi Baltoskandijos projektas neegzistuoja tuščioje erdvėje, ir jo potencialiai perspektyvai di­džiulę įtaką daro Lietuvos geo­ politinės aplinkos ypatumai. Pirma, silpnėjančios Vakarų politi­nės, karinės ir ekonominės struk­ tūros (NATO ir ES) ekono­minės krizės ir idėjinio pasimetimo kontekste kelia abejonių dėl reikiamos geopolitinės atsvaros Ru­si­jos grėsmei. Tradiciniai geopoli­­ tiniai išskaičiavimai dėl strate­gi­ nės partnerystės su Lenkija svar­ bos tampa vis labiau migloti dėl šios mažėjančio susidomėjimo Lietuvos geopolitiniais interesais bei siekio atgaivinti didvalstybės statusą.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


14 europa ir pasaulis Šių aplinkybių šešėlyje pati Baltoskandijos idėja egzistuoja daugiau popieriuje, nei realy­ bėje. Tai rodo menkas Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo formatų institu­ cio­nalizacijos lygis – dauguma bendrų institucijų turi tik pata­ riamąją galią arba Baltijos val­stybės jose dalyvauja ne visa­ vertės narės teisėmis. Taigi, nors ir esama teigiamų poslinkių po­­tencialiai geopolitiškai reikš­ min­go Baltoskandijos regiono su­­si­darymui, visgi kol kas ne­ga­­li­matvirtai teigti, ar gali­mos Va­ karų politinių ir eko­nominių struk­tūrų dezintegra­cijos atve­­ju, tai ge­bėtų pakeisti NATO tei­ kiamas „kietojo“ saugumo ga­rantijas bei ES teikia­mą ekono­ minį saugu­mą bei pa­ramą.

1

6 ,97

d. mlr

nr.

7

Dabartinė geopolitinė logika diktuoja, jog šis regionas kol kas daugiausia gali pasitarnau­ ti kaip atsvara viešojoje erdvėje sušvelninant stringančios strateginės partnerystės su Lenkija daromą žalą, tačiau negali jos visiškai pakeisti dėl objektyvių priežasčių – nepakankamos Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono institucionalizacijos ir itin svarbaus Lenkijos faktoriaus užtikrinant Lietuvos saugumą. Nepaisant to, kad prastėjan­ tys santykiai su Lenkija daugiausia yra pakitusios Lenkijos geopolitinės orientacijos pasekmė, ši valstybė išlieka vienas iš esminių Lietuvos suverenumo užtikrinimo garantų. Be Lenkijos NATO gynybos planai Baltijos

valstybėms bei Lietuvos ener­getinei nepriklausomybei svar­ būs energetiniai projektai atsi­ durtų aklavietėje. Šiaurės šalių regionas, nepaisant pastaruoju laikotarpiu regimų teigiamų ten­dencijų politinia­me, ekonomi­ niame ir netgi kariniame ben­ dradarbiavime, netu­ rė­tų tapti pagrindiniu Lie­tuvos užsienio po­ litikos vektoriumi. 1,931 mlrd . Visgi reziumuojant ne­reikėtų visko piešti nr. 8 tamsiomis spalvo­mis. Tai, kas šiuo metu vyksta su Baltoskan­ 1,98 dija politinėje, eko8m lrd. no­­minėje ir netgi ka­ 5,317 mlrd. rinėje plotmėje, yra nr. 6 tikras proveržis, apie kurį anksčiau buvo sunku net ir pagalvonr. 1 ­ti. Tačiau taipogi nederėtų pernelyg pasi­nerti į optimizmą bei neatmesti galimybės, jog Šiaurės šalims Bal­tijos valstybės tė­ ra geopolitinio ba­ Tiesioginės užsienio investicijos lan­savimo prieš Ru-­ (TUI/FDI) iš Šiaurės šalių. siją bandymų poligo­ 2011 m. rugsėjo 30 d. duomenys nas, o riba tarp drau­ gystės ir inte­re­­so – Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas http://www.stat.gov.lt pakankamai plona.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


europa ir pasaulis 15

europa ir pasaulis

Baltijos Asamblėja: per glaudesnę integraciją – tvaresnis stabilumas Vaiva Sapetkaitė Ekonominis sunkmetis dar kartą parodė, kad Baltijos ir Šiaurės šalių finansų rinkas sieja glaudi tarpusavio priklausomybė. Akivaizdus to pa­vyz­ dys – netrukus po to, kai Lietuvoje žlugo bankas „Snoras“, neatlaikė ir Latvijos „Krajbanka“. Taigi bet kokia krizė ar rimtesnės finansinės problemos vienoje regiono valstybėje sukelia grėsmių kitoms ir savo kailiu greitai galime patirti, kokia trapi yra visa finansinė sistema. Tam, kad ji būtų stabili ir ateityje pavyktų išvengti skaudžių smūgių, rei­kia pokyčių – pirmiausia, griežtinti finansinės sistemos priežiūrą. Taip penktadienį LR Seime vykusiame Baltijos Asamblėjos parlamentiniame seminare teigė jos prezidentas Paulius Saudargas. Seminaro metu Baltijos, Šiaurės, Beniliukso ir Gruzijos-UkrainosAzerbaidžano-Moldovos (GUAM) parlamentarai, vyriausybių atstovai bei finansų ekspertai nagrinėjo glaudesnės Šiaurės ir Baltijos šalių finansų rinkų integracijos bei didesnio stabilumo užtikrinimo galimybes, dalijosi valstybių patirtimi sprendžiant ekonominio sunkmečio sukeltas problemas. Anot Baltijos Asamblėjos prezidento P. Saudar­go, finansinio nestabilumo poveikis šalių ekono­ mikoms per brangiai kainuoja, tad būtina kuo anksčiau nustatyti finansinės sistemos silpnąsias vietas ir imtis krizės pasekmių šalinimo.

„Krizė keičia konkurencinį krašto­ vaiz­dį, pramo­nės veikimo būdus, žmo­ nių, pačių valstybių elgesį. Didesnis re­giono valstybių finansų sistemos regu­ liavimas leistų sukurti tinkamesnę pu­ siausvyrą tarp griežtos priežiūros ir ne­var­žomo oportunizmo, tarp stagnaci­ jos ir greito augimo. Taip sistema tap­tų veiksminga ir stabili, o rizika įvai­riose ūkio šakose pasiskirstytų tolygiau“, – aiškino parlamentaras, aptardamas vieną iš Lietuvos pirmininka­vimo Baltijos Asamblėjai prioritetų.

S. KROPAS

P. Saudargas

R. Vilpišauskas

Kaip išvengti bankų krizių

Diskusijos metu glaudesnis regiono bendradarbiavimas finansų sektoriuje ir jo priežiūros me­chanizmo tobulinimas išskirti kaip svarbiausi už­ daviniai, galintys veiksmingiausiai padėti kovoti su krizių rizika. „Skandinavijos bankų dominavimas Lietuvoje turi didelių privalumų. Šiaurės šalių viešųjų finan­ sų būklė yra viena geriausių Europoje, o tai svar­bu stabiliai bankininkystei. Be to, Švedija visai neseniai turėjo bankinių problemų. Iš tų klaidų buvo pasimokyta, kas Lietuvai taip pat gerai“, – kalbėjo prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas. Anot Švedijos finansų priežiūros institucijos politikos skyriaus vadovės Aino Bunge, kiekvie­ na krizė tiek finansinei sistemai, tiek valstybių visuomenei palieka neištrinamą pėdsaką, todėl svarbu sustiprinti bankinio sektoriaus priežiūrą, kad neatsidurtume tokioje situacijoje, iš kurios patekome į krizę. „Mes negalime atsilošti ir tikėtis, kad bankų ir kitų finansinių institucijų pastangų pagerinti savo pačių rizikos vadybą, savikontrolę užteks ginant vi­suomenę ar mokesčių mokėtojus. Esame atsakingi, jog finansinės sistemos stabilumas tenkintų mus kaip visuomenę“, – teigė A. Bunge. „Negalima sakyti, kad šiuo metu bankams sankcijų nėra. Jos yra, tačiau kyla klausimas, kaip mes jas naudojame. Ateityje turime tapti iniciatyvesni, labiau žvelgiantys į priekį, o ne reaguojantys į jau iškilusias problemas“. Kalbėdama apie Baltijos ir Šiaurės šalių ben­ dradarbiavimo atvejį, ji pabrėžė, kad bankinis sektorius dėl integracijos apsisprendė jau anksčiau. Jos manymu, bankai regione jau šiandien stipriai integruoti, sistema glaudžiai susieta, o standartai gana harmonizuoti. Šiuo metu vienas aktualiausių klausimų – kaip gerinti atsakingų institucijų ben­ dradarbiavimą bankų priežiūros srityje. 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


16 europa ir pasaulis

Bernardas Gailius. Apie Rytų Europos ir Šiaurės šalių

tapatybines takoskyras Lietuvoje Pagal sausio 25 d. Seime vykusioje apskritojo stalo diskusijoje strategijos projekto „Lietuva 2030“ pasakytą komentarą pa­ rengė Emilis Kazlauskas

Pirmiausia, gal iš dalies dėl mano istorinio išsilavinimo, įsi­ vaizdavimas, kad galima savo tapatybę susikonstruoti pagal savo norus, skamba kaip kiek per didelis vakarietiškas entu­ziazmas. Politinei valdžiai pa­skelbus, kad nuo šiol orien­ tuosimės į Šiaurės šalių regioną, Lietuvos Rytų Europos tapa­ty­ biniai aspektai taip lengvai ne­ turėtų dingti. Rytų Europa, kaip tam tikra politinė erdvė, peržengia Šaltojo karo laikotarpį. Kitaip tariant, taip tik atrodo, kad ji yra Šaltojo karo inspiruota sąvoka – ji bu­ vo vartojama ir prieškariu. Ko gero, Czeslawui Miloszui savo darbais pavyko geriausiai pajusti, kas yra Rytų Europa, ir kodėl ji nėra Vakarų. Aš neturiu nieko prieš Baltoskandiją, kaip regioną, tačiau būtų klaidinga įsivaizduoti, kad galima taip paprastai pakeisti savo tapatybinę kryptį ir tapti kažkuo kitu. Antras aspektas, dėl kurio į Bal­toskandiją žvelgiu kiek rezer­ vuotai, yra tai, kaip mes supran­ tame savo bendrų interesų gel­minį pagrindą. Mano nuomo-­ ne, bendrų interesų gelmė, kal­ bant pačia plačiausia prasme, yra saugumas. Lietuvoje pagrin­ dinė saugumo problema yra

vie­na – Rusija, ir tokia išvada per­šasi be jokių rusofilijų ir rusofobijų. Šiandien ji yra esmi­ nė saugumo problema, ir net jei artimiausiu metu ten įvyks kokie nors esminiai politikos po­ kyčiai, ji vis tiek tokia išliks. Ru­ sijoje pilna interesų grupių, ku­rių interesai dažnai yra labai keisti, ir mums, lietuviams, nesu­prantami, ir todėl savaime grės­ mingi. Dėl to nereikia turėti ko­kių nors kitokių iliuzijų. Tai nėra tik Lietuvos ir kitų Baltijos val­stybių problema, kaip dažnai mėg­stama klaidingai įsivaiz­­duo­ ti. Be abejo, pasauliui Rusija jau nėra tokia problema, kokia buvo Šaltojo karo metais, bet šitame regione ji visada išliks problema. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti švedų politikos ekpertus, su kuriais esu bendravęs įvairiuose forumuose – jie jau dabar pra­ deda aiškiai suprasti, kad Rusija yra ir jų problema. Garsiai tas retai pasakoma, bet nesunku pastebėti, kad disku­sijose dėl Baltoskandijos dažnai

prasprūsta mintis, jog tai yra alternatyva Lietuvos santykiams su Lenkija. Jei mes supranta­ me, kad baltoskandiška vizija papildo strateginę partnerys­tę su Lenkija, tai puiku, bet jei manome, kad tai yra alternatyva bendradarbiavimui su Lenkija, tai, mano nuomone, tokia vi­ zija yra klaidinga. Jei sutinkame, kad saugumas yra bendrų interesų giluminis pa­grindas, tai ta pati Baltoskan­dija yra sunkiai įsivaizduojama be Lenkijos. Manau, kad bal­to­skandiška orientacija neturėtų bū­ti vertinama kaip atkirtis ne­drau­giškai Lenkijos užsienio po­li­tikai Lietuvos atžvilgiu, nes tai būtų tiesiog neprotinga. Galutinė mano išvada bū­ tų tokia – tapatybė nėra sukonstruojama, o klostosi isto­riškai. Viena didžiausių Lietuvos problemų yra ta, kad mes apibrėžiame save kaip „ne len­kus“. Kol tai bus mūsų tapaty­binis pagrindas, tol turesime kom­ pleksuotą užsienio politika.

Mes turime suvokti, kad būtent saugumas yra bendrų interesų gelmė, ir jeigu mėginame kurti strateginį bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis, tai turime kurti koaliciją iš valstybių, kurioms Ru­ sija yra pagrindinė problema. Ekonominiai ryšiai, apie kuriuos dažnai kalbama šiame kontekste, vis dėl to yra antraeilės svarbos, nes jie mezgasi labai greitai ir paprastai – jei atitinka paklausa ir pasiūla. Sunkiai užsimezga būtent gynybos partnerystė. 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


idėjos ir vertybės 17

europa ir pasaulis

Apie valstybines datas Algirdas Kazlauskas

Vasario 16 d. minėjome 84-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Dar tiksliau būtų pasakyti, jog kasmet tądien švenčiame Antrosios Lietuvos Respublikos pra­džios dieną. Vis dėlto, tai tik viena iš šiandienos mūsų valstybei svarbių istorinių datų. Visų pirma, ši diena primena džiugų mūsų istorijos momen­ tą. Po daugiau nei šimtmetį trukusio carinės Rusijos prie­ spaudos laikotarpio, lietuviai vis dėlto rado savyje valios bei drą­sos pasipriešinti. Ir pagaliau tai padarė sėkmingai. Reikia pasakyti, kad sukilimai, o gal net nacionalinio išsivadavimo karai, vyko ir 1794m., ir 1830–31m. ir 1963–64m., bet su kiekvie­nu kartu Rusijos autokratinė val­ stybė vis labiau trypė gležnus mū­sų valstybingumo daigus, šiems dar nespėjus suvešėti. Tačiau ketvirtasis kartas, pa-­­ rengtas pasiaukojančio lietuvių tautos šviesuolių – S. Daukanto, J. Basanavičiaus ir V. Ku­dir­ kos – pastangų, pagaliau da­vė teigiamus rezultatus. Kažka­da buvusios Abiejų Tautų Respublikos žmonės – tiek lietuviai, tiek ir lenkai – (tik šįkart paski­ rai) sugebėjo nusimesti lai­ki­nai nusilpusios Rusijos jungą ir at­ kurti prarastąjį valstybingumą. Kita vertus, žodžiai – Antroji Lietuvos Respublika – liudija liūd­ną tiesą, jog ši valstybė, su­ ge­bėjusi per neįtikėtinai trum­ pą laiką pasivyti kitas Europos šalis ir įsitvirtinti viduriniame jų ešelone, gyvavo neilgai. Kad ir kaip bebūtų nema­lo­ nu prisiminti, tačiau prie Vasa­rio 16-ąją atkurtos Lietuvos

valstybės žlugimo reikšmingai prisidėjo ir patys lietuviai, ypač tuometė vyriausybė su prezidentu Antanu Smetona prieša­ kyje. Kai Lietuvai iškilo rimta grėsmė iš komunistinės Rusi­­jos, valstybės lyderiai nėrė į krūmus, vietoje to, kad atliktų savo tie­ siogines pareigas ir organizuo­tų ginkluotą pasipriešinimą prieš agresorius.

prisidėjo prie savo taip puose­ lėto Vasario 16-osios valstybės projekto žlugimo. Skirtingai nei visos minė­to­sios istorinės datos ir pati pir­moji, Lietuvos valstybės susi­kū­rimo – Mindaugo karūnavi­mo diena, vienintelė Kovo 11-oji simbolizuoja gyvą valstybinį or­ ga­nizmą. Anaip­tol, nėra no­rima sumenkinti daugelio praeities

1940m. mūsų šalies spartų vystymąsi jau ke­ tvirtą kartą klastingai nutraukė Rytų kaimyno imperialistinės užmačios. Lietuvių tauta savo su­ žeistą orumą atkurti ir atsitiesti mėgino 1941m. birželio sukilimu ir beveik pora dešimčių metų po karo trukusiu partizaniniu sąjūdžiu, tačiau atgi­mė tik – 1990m. Kovo 11-ąją jau kaip Trečioji Lie­ tuvos Respublika. Beje, įdomu pastebėti, jog tuo laikotarpiu, t. y. pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo me­ tais, Lietuvą jau daugiau nei de­šimtmetį valdė tuometės tautininkų partijos diktatūra. Taikos metu, tautininkai drąsiai engė politinius oponentus, šo­ vinistiškai nacionalistine propaganda pumpavo daugelį viešo gyvenimo sričių, tačiau patys pamiršo apie svarbiausiąjį valstybingumo elementą – drąsą pasipriešinti tikro pavojaus tė­ vynei metu. Ironiška, tačiau pa­tys tautininkai kone labiausiai

Lietuvos kar­tų nuopelnų ku­ riant, ginant ir atstatant valsty­ bingumą. At­virkš­čiai, turima ome­nyje, jog be istorinio įdir­ bio veikiausiai nebūtų buvę ir šiandienos Lie­tuvos. Tarkime, be Mindaugo pastangų kažin ar būtų gyvavusi tokia Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kokią mes pa­žįstame. O be Jogailos inicijuoto Lietuvos krikšto nebū­ tų buvę ir Vasario 16-osios. Taigi visos datos susijusios su Lietuvos valstybingumo su­tvirtinimu, tarpusavyje yra vienodai svarbios. Tačiau

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


18

idėjos ir vertybės visos jos simbolizuoja jau pasibaigusius Lietuvos val­ stybės gyvavimo etapus. Kaip jau buvo minėta, vie­nintelė au­ten­tiška, t. y. egzis­tuojan­ čią Lietuvos valstybę me­nan­ ti, data yra Kovo 11-oji. Tad tarsi savaime aišku turėtų būti tai, jog ši diena ir yra svarbiausia lietuvių sąmonėje. Nepaisant to, neseniai paskelbtas tyrimas Delfi.lt rodo, jog dauguma lie­ tuvių kiek kitaip suvokia savo valstybės prigimtį. Įvertinus jo rezultatus, galima teigi, jog žmo­ nės, kurie svarbiausia valstybės švente laiko Vasario 16-ąją, turi keistą realybės nuovoką arba net iki pat šiol tebegyvena tar­pukarinėje tautininkiškos val­ sty­­bės iliuzijoje. Galima daryti keletą spėjimų dėl tokių tyrimo rezultatų. Visų pirma, tai gali reiškti, kad uni­ kali etnolingvistinė tapatybė daugumos lietuvių galvose yra svarbesnis lietuvybės elementas už patį valstybingumą. Tokia samprata nesvetima buvo ir tarpukariniams tautininkams, turint omenyje, kad jie labiau rupinasi savo etniniu ir kalbiniu švarumu, nei politine valstybės stiprybe. Kas galiausiai reiškė gėdingą pralaimėjimą ir pusės amžiaus okupaciją. Be to, galima prisiminti ir tai, jog rusų ko­ munistinė propaganda buvo su­­interesuota antisisteminius vei­kėjus perorientuoti siekti ling­vistinės, o ne politinės autonomijos. Yra mažų mažiausiai keista, jei dauguma Lietuvos gy­vento­ jų savo gyvą, tebeeg­zistuojantį valstybingumą vertina men­ kiau nei sunkiausių gyvenimo egzaminų neišlai­kiusią tau­ tininkiškos valstybės tradici­ją.

Nemaža dalis šitaip mąstan­čių veikiausiai nenori atsibusti iš istorinio sapno ir gyvena tarsi šiuo metu vis dar būtų tarpuka­rio metai. Ypač akivaizdu, jog tokia iliuzija labai gaji neotau­ tininkų judėjimuose. Jie iki šiol nepripažįsta savo pirmtakų padarius istorinę klaidą ir į rusų na­gus be pasipriešinimo atidavus savo neva taip branginamą tėvynę. Šis nesitaikymas su isto­ rinėmis realijomis veikiausiai liu­dija tam tikrą neišpirktos kal­ tės sindromą. Šiandienos tauti­ ninkai marširuodami gatvėmis, drą­sin­damiesi įvairaus pobūdžio lozungais bei gestais tvirtina, jog šįkart jau tikrai gintų savo šalį, tik duokite jiems valdžią. Be kita ko, dabartiniai tautininkai marginalizuoja savo poli­ tiką, sąmoningai save statydami už dabartinės Lietuvos valstybės sistemos ribų. Tai yra, užsiimama sofistikomis teigdami, jog svastikos visų pirma reiškia kažko­ kius senovės baltų ženklus, tad neva neturėtų būti painiojamos su Hitlerio nacių simboliais. Savo atributikoje nevengia su smurtu bei agresija besiasocijuojančių sugniaužto kumščio ar gobtuvu apsigaubusio vyro motyvų. Tokia elgsena aiškiai parodo, jog jie savo tėvyne laiko tik siaurą bendraminčių ratelį ir ignoruoja lietuvių tautos daugumą. Esama ir subtilesnio tipo spe­kuliacijų, kodėl Vasario 16-oji yra svarbesnė už kitas Lietuvos valstybės datas. Anot A. Juo­

zaičio, tai bu­vo esminio lū­žio taškas, pa­rodęs, kad lie­ tuviai pasiryžę atskirti sa­vo kultūrą nuo lenkiškosios ir turėti savo valstybę.

Tokiu atveju svarbumo akcentas yra nukeliamas nuo valstybingumo prie entolig­viz­mo. Vadovaujantis šia pozicija galima teigti, kad Lie­tuvos valstybė nuo Mindau­go iki trečiojo ATR padali­nimo buvo menkavertė arba tik priešistorė tikrąjai – etno­lignistinį tyrumą išgryninu­ siai – šaliai. Argumentas, jog be Vasa­rio 16-osios neturėtume ir Ko­vo 11-osios yra tiek pat tei­ singas, kiek ir teiginys, jog be Mindaugo karūnavimo ir Jogailos krikšto neturėtume beveik visų dabar mums svarbiomis tapusių valstybinių datų. Ir veikiausiai pačios valstybės. Kitaip tariant, kaip loginis teiginys – nepaneigiamas, tačiau pozicija ginant svarbiausią valstybės da­ tą – silpna. Apskirtai, diskusija „kokia val­stybinė data yra svarbiau­ sia“ yra kiek per daug ideo­logizuo­ta. Kiekviena disku­ tantų stovykla bando pagrįsti savąjį variantą, kuris labiau­ siai atspindi jos idė­jines pa­ žiūras. Tačiau kaip ne­seniai Fa­cebooke taikliai paste­bėjo Kraš­to apsaugos ministrė ir ne­ priklausomybės akto sig­na­tarė Rasa Juknevičienė, Kovo 11-oji mums gražino teisę švęs­­ti Va­ sario 16-ąją. Tad vis dėl­to, tei­ singiausia pozicija būtų visas istorines valstybines datas priimti kaip vienodai svarbias mūsų šiandienos valstybei, be kurių ji neegzistuotų. Belieka džiaugtis, jog Ko­vo 11-ąją paskelbtas mū­sų sie­kis grįžti į vakarų krikš­čionių civilizacijos šeimą yra įgy­vendintas, o Lietuvos valsty­bingumas gyvuoja iki šiol.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


idėjos ir vertybės 19

europa ir pasaulis

Kas yra konservatorius? Dvi istorinės vinjetės Mantas Adomėnas

Prasidėjus Politinės akademijos paskaitoms, tenka vėl ir vėl iš naujo atsakyti į klausimą „Kas yra konservatizmas?“ Konservatizmas gal jau niekam nesiasocijuoja, kaip Tėvynės Sąjungos gyvavimo pradžioje, su „konservavimu“ ir močiutės uždarytų stiklainių eilėmis lentynose. Vis dėlto „konservatorius“ – žodis su turtinga ir įvairialype istorija, kupina prasmių, dažnai pranokstančių politinę terminologiją. Konservatizmas, kaip XVIII a. pabaigoje pradėjusi aiškiai formuotis politinė pasaulėžiūra, savo tapatybę semia iš jau anksčiau sukauptų prasminių klodų. Bekeliaujant po įvairias šalis ir po kitų epochų tekstus akis kartais užkliūva už pažįstamų žo­džių, pavartotų netikėtuose kontekstuose. Prieš kele­tą metų šitaip akį patraukė marmurinė lentelė, įmūryta Romos senovinio Žuvų turgaus teri­to­rijoje.

Lotyniškas užrašas skelbia: „Žuvų, ilgesnių už šią marmurinę lentelę, galvos iki pat pirmųjų pelekų imtinai turi būti atiduotos konservatoriams“.

Minimi conservatores, „konservatoriai“ – tai miesto tėvai, arba, pažodžiui, miesto „sergėtojai“, popiežių viešpatavimo laikais vykdę Romos miesto savivaldą. Kitaip tariant – dabartinių savivaldybės tarybos narių atitikmuo. Lentelė (kuri yra drauge ir oficialus skelbimas, ir mato vienetas) kalba apie tai, kad didesnių žuvų galvos turi būti surenkamos labdarai – iš jų paskui virdavo sriubas miesto vargšams pamaitinti. Taigi XVIII amžiaus “konservatoriai” turėjo ir socialinės apsaugos programą, nebuvo jiems visiškai svetimi ir savotiški progresiniai mokes­čiai – tačiau jais apmokestinama buvo žvejo sėkmė, o ne pajamos ar nuosavybė. Ir dar, atro­do, to meto turgaus pardavėjai ir žvejai suprasdavo lotyniškai... Kitą žodžio „konservatorius“ pavartojimą už­tikau XVI–XVII a. jėzuitų teologo Leonar­do Le­sijaus veikale apie Dievo vardus, kur kalba­­ma de Deo conservatore rerum omnium.

Lesijus paaiškina, kad Dievą galima tituluoti visų dalykų conservator arba „sergėtoju“, kadangi Jis, pirma, suteikia visiems sukurtie­ siems tvariniams gebą save išlaikyti ir pasirūpinti savo išlikimu – „visiems jiems kūrėjo įdiegtas savotiškas darbštumas siekti to, kas jiems nau­dinga, ir vengti kas kenksminga“. Antra, Jis išlai­ ko sukurtąjį pasaulį būtyje – jei tik nustotų juo rūpintis, sukurtoji visata akimirksniu išnyktų. Galiausiai Dievas esąs “konservatorius”, nes ap­siėmė pasaulį ir žmones išsergėti per amžius iki laikų pabaigos. Ar ne tą patį su jiems patikėta valstybe turi daryti ir politiniai konservatoriai? 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


www.idejakasdien.lt


idėjos ir vertybės 21

europa ir pasaulis

10

pasiūlymų

1. Ar kada susi­mąs­tei, į kokią istorinę as­me­ny­ bę esi panašus? Atlik testą ir pasido­ mėk, ko galėtum iš to žmo­gaus pasimokyti.

2. Skirk keletą mi­nu­čių pamąstyti, ko­kioje Lie­ tuvoje norėtum gyventi 2030-aisiais. Užsirašyk mintis savo kalendoriuje ateičiai. 3. Pabandyk nubraižyti savo giminės medį, jei ko nežinai – paklausk tėvų ar senelių. 4. Kai rašau, kad Lietuvoje labai gera gyventi, nė trupučio neperdedu”, savo bloge rašė An­­ drius Užkalnis. Pagalvok, kokiu unikaliu lietu­ višku dalyku didžiuojiesi ir pasidalink su drau­­ gais Facebook’e. 5. Paskambink vaikystės draugui ir pasakyk „Labas, prabėgo jau tiek metų! Gal susitikime puodeliui kavos?“

R

onaldas Reaganas dar būdamas akto­ riumi pa­gar­sėjo savo aštriu lie­žuviu, kurį pui­kiai išnaudojo pasukęs savo karjerą į politiką. Patei­ kia­me keletą taikliausių ir šmaik­ščiausių citatų. Tekstas ne­ver­čiamas, išlaikant min­ čių pras­mės au­tentiškumą. Apie amerikietiškus li­ be­­ralus (socdemus): • Liberals [Lyndon Johnson‘s administration] fought poverty and poverty won. • Let it show on the record that when the American people cried out for economic help, Jimmy Carter took refuge behind a dictionary. Well, if it’s a definition he wants, I’ll give him one.

6. Gerumo ir šilumos niekada nebus per daug! Iškepk pyragą, ir namuose taps jaukiau – o rytoj nunešusi pyragą galėsi padaryti malonų siurprizą savo kolegoms ar bendramoksliams. 7. Turi energijos ir idėjų, bet nežinai kaip jas rea­ lizuoti? Prisijunk prie nevyriausybinių or­ga­ nizacijų. Įgausi naudingos patirties, ku­rią tik­rai įvertins bet koks darbdavys! 8. Tapk neatlygintinu kraujo donoru. Koks jausmas aplanko, kai suvoki, jog kažkam šiandien galbūt išgelbėjai gyvybę? 9. Kol žiema nesibaigė skubu padaryti sma­­ giausią sniego statulą – sniego senį. Dar lin­k­ smiau tai daryti su draugais. 10. Pakeisk kasdieninį kelią grįždamas namo. Šiandien eik nauju keliu, kad išvystum ką nors naujo. Pasivaikščiodamas senamiesčiu, aplankyk 3 istorinius pastatus.

A recession is when your neighbor lo­ses his job. A depression is when you lose yours. And recovery is when Jim­­my Carter loses his. Apie žmogaus gy­vybę: • With regard to the freedom of the indivi­dual for choice with regard to abortion, there’s one indivi­dual who’s not being conside­red at all. That’s the one who is being aborted. And I’ve noticed that everybody that is for abortion has already been born. • The real question today is not when human life begins, but, What is the value of human life?

Apie kita: • Some people work an entire lifetime and wonder if they ever made a difference to the world. But the Marines don’t have that problem. • My fellow Americans, I’m pleased to tell you today that I’ve signed legislation that will outlaw Russia forever. We begin bombing in five minutes.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


22

vox populi „Ekonomikos nuosmukio Lietuvoje tikrai nebus”  2009 m. spalio 3 d.

Gediminas Kirkilas, socialdemokratų premjeras

2008 m. balandžio 24 d. 

2012 metai // vasaris // NR. 2 PROVERŽIS


savivalda

Mintys apie jauno žmogaus grįžimą į savo gimtąjį miestą, miestelį ir kaimą Andrius Vyšniauskas Jeigu jūs, mielas skaitytojau, kaip ir aš, esate kilęs (-usi) iš vieno tų puikių vidutinio dydžio Lie­tuvos miestų, miestelių ar kaimų, kuriuos dažnai privalome bent trumpam palik­ti norėdami studijuoti, bet vis dar sėdite kuriame nors iš tų an­k­ štų sovieti­nio stiliaus Vilniaus ar Kauno daugiabučių, tikriausiai esate ne kartą susimastęs (-iusi), ką Jums reikštų grįžimas į savo gimtinę. Ką reikštų ten pra­dėti dirbti, kurti namus, o gal net ir šeimą. Kęstučio Vanago (BFL) nuotrauka Toks galvojimas dažnai pasižymi tam tikra nostalgija vietai, kurioje gimėme, tėvų, drau­gų, savo, pažįstamo ir jaukaus krašto ilgesiu. Pamažu jis perauga į natūralų susimąs­tymą „o jeigu“. O jeigu grįžčiau? Ką aš ten veikčiau? Ar sugebėčiau rasti darbą pagal specia­lybę? Ar grįžus ir įsidarbi­nus man bus mokama pakankamo dydžio alga? Ar ten bus jauku, Patogu gyventi? Juk pramogų pasi­rin­ki­mas ne didmiestyje yra gana ribotas. Visgi, jau pats susimąs­­ty­mas – grįžti ar ne, rodo pasąmoninį mūsų norą grįžti į savo gimtąją vietą. Šis noras ilgai­niui gali virsti ir rimtais ketinimais ar net veiksmu. Kodėl apsisprendimui grįž­ti yra svar­ bus ben­druo­meniškumo jausmas? Tas emocinis gimtosios vietos ilgesys, kuris mus lydi esant svetur, yra susijęs su atmosfera, kuri vyrauja mums gerai įsisavintame ir artimame krašte. Tai yra idiliškos nostalgijos jausmas. Natūralu, kad kiek­ vienas žmogus ieško savo idilės, to šilto ir gražaus kampelio, į kurį norime anksčiau ar vėliau sugrįžti. Jei ne dabar, tai kažkada vėliau, su šeima ar bent jau senatvei. Tokia atmosfera ir stipria trauka atgal pasižymi tie miestai, miesteliai ir kaimai, kuriuo­se galime rasti stiprias bendruomenes, kaimynijas,

bendraujančius ir vienas kitam padedančius, pa­ remiančius šalia gyve­nančius žmones. Būtent ben­ druomenė, kurios smul­kiausia dalis yra šeima, su­ kuria gerą žmogišką atmosferą, kurios dažnai šių dienų pasaulyje ilgimės ir kurios visados ieškome. Ši emocija, kurią mums sukelia gimtinės ilgesys, ilgainiui gali virsti nuosekliu savo ateities apmąsty­ mu, kuriame reikšmingą vietą užimtų dvejonė dėl to, grįžti ar ne, į savą kraštą. Tokia dvejonė visados turi du – minėtąjį emocinį ir racionalųjį argumen­ tus. Emocija pasižymi nostalgiška trauka, o racio­ na­lumas išsprūsta tada, kai pradedame ieškoti kon­ kretesnių grįžimo į gimtą vietą kelių.

Kristina Bilinskaitė apie Marijampolę

P

o studijų Kaune grįžau į savo gimtąjį miestą – Marijampolę. Ne kartą teko susidurti su skeptišku požiūriu, kad tai yra „žings­nis atgal“ ir, jog čia nėra perspektyvų. Tačiau aš manau, kad mažes­nia­me miestelyje yra žymiai paprasčiau įsitvirtinti, nes čia mažes­nė konkurencija darbo rinkoje, ypatingai tarp jaunų specialistų. Taip pat džiaugiuosi, jog čia mažiau triukšmo ir transporto kamščių. Aišku, kartais pasiilgstu didmiesčio pramogų ir siautulio, tada važiuoju į Vilnių, juk atstumas tikrai nėra didelis. Tačiau grįžusi į Marijampolę visada pagalvoju, kad „čia mano namai“, kur viskas sava, pažįstama ir jautiesi visada laukiamas.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

23


24

savivalda Deja, lietuviškoje grįžimo į savą kraš­ tą temoje iš­­kyla dvi problemos: emo­cinis pri­sirišimas prie savo gimtosios vietos nė­ra pakankamai stiprus, jog paskatintų jaunusžmones įnirtingiau ieškoti grįžimo gimti­nėn kelių, o ir atsi­radus norui grįžti, tinka­mų galimybių tam mūsų regionai vis dar nepasiūlo. Šios problemos neatsirado netikėtai ar juo la­biau tik dabartinių ekonominių sun­ kumų fone. Tai yra il­ga­laikių procesų su­kel­ ta situacija, iš kurios pama­žu vaduojamės, bet kelias vis dar tolimas. Kaip sovietmetis sumindė glež­ nus ben­druomeniškumo daigus ir kaip jie pa­m ažu atsikuria Būtent sovietinė okupacija sunaikino ga­na glež­ną, tačiau pirmuosius žiedus skleisti jau pra­dėjusį bendruomeniškumo jausmą, kuris tarpu­kariu ypač pasireiškė mažesniuose miesteliuose ir kaimuose.

Pamažu per dvidešimtį pirmosios nepriklauso­my­ bės me­tų prakutęs ūkinin­ kas ar į miestelio gyvenimą iš kaimo persikėlęs vidutinis inteligentas pradėjo atrasti savyje norą būti bendruo­ menėje. Išsiveržęs iš kas­dienės buities rato, kurio bent trumpam sustabdymui bau­ džiavos laikais galimybių ne­buvo dėl sunkių darbo sąlygų, jis atrado laiko ir paskatų burti su kaimynais, pradėti grąžinti savo vietos erdvę ir taip kurti tą subtilią mažo miestelio ar kaimo atmosferą, kurią šiuo metu vis dar galime atrasti kur nors keliaudami po Vakarų Europą.

Konstantinas Rečkovas apie Druskininkus

D

ruskininkai – labai gražus kurortinis mies­ telis, kuriame gausu SPA centrų, minera­linio vandens šaltinių bei kavinukių. Man patinka Druskininkai, todėl kad tai – mies­tas, kuriame galima atsipalaiduoti bei pailsėti nuo kasdienių reikalų ir rūpesčių. Be to, paskutiniu metu jis garsėja uždara slidinėjimo trasa, kuri veikia ištisus metus. Tai puikus miestas atostogoms arba ramiam senjoro gyvenimui, tačiau pernelyg ramus jaunam ir perspektyviam žmogui. Be to, liūdina, kad vietinė sa­ vi­valda, skirdama visą dėmesį miesto svečiams – tu­ ristams, dažnai pamiršta apie vietinių žmonių porei­ kius. Deja, nedarbo lygis Druskininkuose iki šios iš­lie­ka vie­nas aukščiausių Lietuvoje. Tačiau nėra to, ko nebūtų galima pakeisti jaunimo pastangomis.

Taip, Lietuvoje tokių vietos bendruo­meniškumo dai­ gų būta, o šitai dar labiau sutvirtino visus savo grožiu išsiskleidusios tarpinės, tarp valstybės ir žmonių esančios, institucijos – bažnyčia ir įvairios organiza­cijos, kurios sėkmingai įtraukė jaunimą ir kartu su šeima suteikė jauniems žmonėms tų vertybių, kurios galėjo paskatinti juos išeiti ginti tėvynės į miškus okupacijos metais. Deja, būtent atėję okupantai, tremdami ir naikindami ištisus kaimus, o labiausiai taikydamiesi į lietuviškosios inteligentijos sluok­s­ nį, ilgainiui sunaikino begimstančias vietos bendruomenes ir sugrąžino mus į atomizuotos visuomenės laikus, kuriuose nebepasitikime niekuo, net savo šeima ar kaimynais. Tačiau situacija nėra beviltiška. Bendruomeniškumo jausmas pamažu atsikuria, o dėl to gerėja ir atmosfera visuomenėje. Tai pirmiausiai galime regėti ne mažiausiuose kaimuose, o tarp jų ir didmiesčių esančiuose vidutinio 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS


savivalda dydžio miesteliuose ir priemiesčiuose. Čia daugiausiai kuriasi jaunų, jau naujosios Lietuvos laikais prakutusių šeimų, kurios kaip ir tarpukario laikais sugeba pamažu išsivaduoti iš sunkios buities ciklo ir pačios kurti įvairius įdomius, unikalius vietos projektus, burti kaimynus, pačios grąžinti savo kaimynijos aplinką. Kuo toliau, tuo tokių bendruo­ menių daugės, tad ir žmonių, kurie iš tokių vietų laikinai išvyksta, emocinis noras grįžti didės.

Sustiprėjus emociniam prisirišimui prie savo gim­tojo miestelio ar kaimo, pradėsime ir vis dažniau ieškoti kelių grįžimui, kuris reikalingas, jei norime išsaugoti Lietuvišką provinciją. O kokie yra grįžimo į gimtinę keliai? Atsa­ky­mą pateikti pabandė trys jauni žmonės, kurie grįžo į savo gimtą kraštą arba apie tai kartas nuo karto susimąsto.

Tomas Kaziulėnas apie Rokiškį

savo patirties, bendraujant su ben­draam­žiais rokiškėnais, neblogai žinau Rokiškio situaciją: emigracija neaplenkė ir Rokiškio, daug jau­nimo išvažiavo dirbti ar studijuoti į užsienį, taip pat studijuoti į didžiuosius Lietuvos miestus ir ten bando „kabintis“ į gyvenimą. Tik nedidelė dalis pasilieka ar grįžta dirbti ir gyventi į Rokiškį. Na, nieko naujo turbūt, tokia situacija visoje Lie­tuvoje. Tačiau žinau puikių atvejų, kuomet jauni, ambicingi, veržlūs žmonės jau sugrįžo į Rokiškį, ten ieško savęs, bando įsitvirtinti, kurti gyvenimą, siekti gyveni­ mo pilnatvės. Žinoma, gyvenimo pilnatvė visų skirtingai suprantama: vieniems tai darbas verslo sektoriuje ir didesnė alga, kitiems kuriama šeima ar tiesiog buvimas arčiau tėvų gimtajame mieste. Įsidarbinimo problematika išlieka tikrai svarbi, tačiau ieškant ir dedant pastangas galima tikrai rasti darbą pagal specialybę ar kurti savo verslą. Savo atveju, sunku rasti atsakymus į užduodamus klausimus, ir tų atsakymų galima ieškoti net visą gyvenimą. Be jokios abejonės, didmiestis, šiuo atveju sostinė, suteikia daugiau galimybių pasirinkti norimą veiklą, kurti, veikti, lankyti, dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Čia daugiau iššūkių sau, tačiau tai tik verčia nesudėti rankų, sunkiau dirbti ir tobulėti. Kita vertus, galima teigti, jog ir Rokiškyje galima tikrai surasti būdų įgyvendinti savo idėjas, or­ga­nizuoti visuomeninę veiklą, nes čia jau konkurencija daug mažesnė. Tačiau bendraminčių trūkumas taptų didesne problema. Todėl vieno atsakymo tikrai nėra, kas vieniems privalumai, kitiems gali tapti trūkumais. Kalbos, jog Vilnius skęsta dulkėse, transporto ir žmonių spūstyje, man atrodo visai neįtiki­namos, lyginant mūsų sostinę su kitų valstybių didesnėmis sostinėmis, kur keliavimas iš namų į darbą gali trukti porą ir daugiau valandų, o apie daugelio darbinių reikalų sutvarkymą ar susitikimus darbo metu nėra net kalbos. Todėl šiuo atžvilgiu Vilnius neabejotinai atrodo mažas, jaukus, žalias ir pato­gus miestas. Rokiškis man išlieka artimas širdžiai miestas, su galimybe čia atvykti, aplankyti ir pailsėti. Tačiau bent jau kol kas savęs ten neįsivaizduoju. Niekada nesakau niekada, galbūt reikia tam tikrų aplinkybių, gyvenimo pokyčių, kad pasikeistų gyvenamoji vieta, todėl nežinia, ir galbūt tai kas neįtikima kada nors taps realybe. Rokiškis, apie jį užsiminus, daugeliui asocijuojasi su „Rokiškio sūriu“, tačiau čia stūkso neabejotinai vienas iš kultūrinių paveldo turtų Lietuvoje – Rokiškio dvaro rūmai, kurie neseniai buvo įtraukti į patraukliausių kultūrinių objektų sąrašą Europos lygmeniu. Todėl turizmo sfera ir galimybės joje tikrai dar nėra išnaudotos. Tačiau kaip žinia, daugelį stabdo gana nepatogi geografinė vieta, pakankamai tolimi atstumai nuo didžiųjų miestų.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

25


26

akcijos

Vilniečiai mitingavo prieš mero A. Zuoko politiką ir šildymo kainas Vasario mėnesio pradžioje TS-LKD sukvietė Vilniečius į mitingą prieš „abonento“ savivaliavimą ir beprotiškas šilumos kainas. Anot organizatorių, mitingas nukreiptas prieš A. Zuoką, „dar prieš dešimtmetį primetusį Vilniui nenaudingą su­tartį su „Dalkia“ ir jai talkinančia „Rubicon“ (dabar ICOR) grupe“. Tarp mitingo dalyvių pasirodžius Vilniaus me­rui, vilniečiai ėmė skanduoti:

„Zuoką lauk!“, „Gėda, gėda!“. Mitinguotojai laikė plakatus su užrašais „Zuo­kas – Lietuvos nelaimė“, „Zuokula užkniso juo­dai“, „Abonentas – ne pigmentas, iš tavęs pa­ vogęs neraudonuos“.

Andriaus Ufarto (BFL) nuotraukos 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

Proveržis nr. 3  

2012 m. vasario mėn. žurnalas „Proveržis“