Issuu on Google+

2011 /09 / Nr. 18

VU TSPMI studentų laikraštis

/sienos/

Maištas apsiaustoje Europos tvirtovėje

Vykintas Pugačiauskas

s­kyrų. Idėja pripažinti „savais“ visus, atitinkančius „europietiškumo“ kriterijus – visų pirma neforma­ lius, nujaučiamus, bet nuo 1993 metų dar ir juodu ant balto įrašytus Europos Bendrijos Kopenhagos vadovų tarybos išvadose, – atspindėjo įsitikinimą, kad Europa įžengė į postmodernų, postvestfalinį amžių. (Drauge, žinoma, kitus palikdama už „Europos tvirtovės“ mūrų.) Europiečiai ilgai tikėjo kliše, kad Roberto Schu­ mano vizija „aplenkė laiką“. Dabar atrodo, kad tai tiesa. Europos be sienų, kur visi „savi“, vizija vėl ima atrodyti beveik tokia tolima kaip prieš ke­lis de­šimtmečius. „Lenkų santechnikas“ ir kiti bar­ barai - atvykėliai iš Vidurio Europos prancūzams, besididžiuojantiems elegantiška Europos integracijos idėja, tebėra ne ką mažiau „svetimi“ negu prancūziška kultūra nuo kūdikystės persiėmę tunisiečiai. „Išlai­ Pamatinė ES yda ir yra, kad užuot vedama pirmyn aiškios vizijos, ji visada buvo trumpojo laikotarpio nacionalinių sprendimų dūnai graikai“ vokiečiams, besididžiuojantiems derinimo mechanizmas. soli­džiausiais Europos finansais, paaiškėjo esantys kur kas labiau „svetimi“ negu už euro zonos pasilikę stabdė traukinius iš Italijos – ši vadino nematytą Maištas apsiaustoje Europos tvirtovėje švedai, kuriuos jau svarstoma įtraukti į bendrą Šiaurės žingsnį „neteisėtu ir aiškiai pažeidžiančiu Europos Europos valiutą. Vėjas nė nejudino Lietuvos Trispalvės tuščioje principus“, – o tuos, kurie sugebėjo prasmukti, vilko Tai dar nereiškia, kad „vis glaudesnės sąjungos“ jūros krantinėje, Nicos Anglų promenados su­ma­ iš vagonų, vedė į furgonus ir vežė atgal į Ventimilją, žintoje kopijoje, mieguistame Mantono kurorte. paskutinį miestelį Italijos pusėje. idėja laidojama. Priešingai: vienas iš realiausių kelių Balandžio viduryje, dar tik prasidedant turizmo se­ Prie pat nematomos sienos, staiga virtusios labai yra sienų atsisakymas ten, kur jos dar buvo. Sukandę zonui, čia tvyrojo tokia turtingųjų priebėgos ramybė, matoma, transparantas skelbė „Ventimilja – vartai į dantis, dauguma Europos Sąjungos lyderių pavasarį kad nebūtų buvę įmanoma patikėti visai netoliese Italiją, kur grožis neturi sienų“. pasirašė po Prancūzijos ir Vokietijos siūlymu vie­ verdant vieną iš didžiausių pastarojo dešimtmečio nodinti mokesčius ir kitas konkurencijos sąlygas, o Europos Sąjungos (ES) dramų. iš euro krizės gali būti ieškoma išeičių nenoromis Vis padrikesnė sąjunga atiduodant Europos Komisijai galią leisti bendras Mantonas buvo pirmoji stotelė Paža­dėtoje že­ mėje, į kurią žūtbūt stengėsi patekti minios imi­ Sienų atsisakymas ne šiaip laikomas vienu iš obligacijas, spręsti dėl valstybės skolos dydžio ir gal grantų iš Šiaurės Afrikos, laikydami Italijos pasku­ svarbiausių ES laimėjimų. „Savas“ – „svetimas“ vi­ net gelbėjimo paskolų. Dėl imigracijos irgi seniai bomis išduotus pusmečio leidimus gyventi – taigi ir teisėtai keliauti po 27 Šengeno erdvės šalis. Prancūzija sa­da buvo viena iš pagrindinių žmogaus būties per­­­- svarstoma idėja vienodinti prieglobsčio politiką. nukelta į

2 psl.

/turinys Bitėnai. Tarp sienų ir ribų...................... 3 Kodėl Korėja yra už lietuviško žemėlapio ribų ?................. 4 Afrikietiškų sienų galvosūkis.................. 6 Takus žemėlapis ir beribės karalystės. ... 7

Trilypis pasienis – paribio istorija be pabaigos......................8

Mėgėjiška kaiminystės antropologija. ..................................... 13

Griaustinio Drakono karalystė – iš viduramžių tiesiai į XXI amžių ?....... 10

Idėjų dalinama Europa........................ 14

Ar Vilnius yra paribio miestas?.............11 Nejaugi Estija – Šiaurės šalis?.............. 12

Kolektyvinės atminties užribiai.............15 Politika butelyje: alkoholio skirtys Europoje. .................. 16


2/ atkelta iš

Sienos

2011 / 09 / Nr. 18

1 psl.

redakcijos žodis

Nelaukiami, tačiau nesustabdomi Tačiau tai, kas vyko balandį tarp dviejų ES įkūrusių šalių, prie vieno iš europietiškosios civilizacijos židinių, dar gerokai prieš Kristų graikų pa­ vadinto pergalės deivės Nikės vardu, rodo kitą kelią. Jį šalys ima rinktis vis dažniau, ir refleksyviai  – net jei tai prieštarauja pasirašytoms sutartims ir juolab Schumano idėjai. „Visos sutartys neišvengiamai pa­ sensta“, – konstatavo Italijos užsienio reikalų ministras Franco’as Frattinis ginčo su Prancūzija įkarštyje, kai Roma nuolat skundėsi, kad ES paliko ją vieną dorotis su imigrantų antplūdžiu. Tarptautinės migracijos organizaci­ jos duomenimis, vien per pirmąjį pusmetį Italiją ir Maltą pasiekė 42 tūkst. imigrantų – daugiau negu per visus 2008 metus, iki šiol laikytus rekordiniais. Pagal ES sieną kertančių imigrantų skaičių Italija aplenkė ilgametę rekordininkę Graikiją, bet pa­ gal priimamų atvykėlių skaičių vienam gyventojui vis dar toli atsilieka nuo Švedijos. Mažiausiai 25 tūkst. atvyko iš prancūziškai kalbančio Tuniso. Italijos sprendimas: pasinaudoti Šengeno sutarties interpretavimu, lei­d žiančiu dalyti laikinus leidimus gyventi, drauge įbrukti jiems bilietus iki Ventimiljos, ir tikėtis, kad gyventi prancūzakalbiai atvykėliai pasirinks Prancūziją. Pastarosios sprendimas: pa­ sinaudoti Šengeno sutarties interpreta­ vimu, leidžiančiu laikinai uždaryti sieną viešojo saugumo sumetimais, ir tikėtis, kad imigrantai supras esą nelaukiami.

Veiksminga, bet tik trumpam „Savus“ atskirti nuo „svetimų“, pa­ sinaudojusi proga, nusprendė ir Dani­ ja, atnaujindama muitinės patikrinimą pasienyje – formaliai nepažeisdama Šengeno taisyklių, bet priversdama ke­ liautojus stabčioti, nors to ir mėginta atsikratyti jungiant šalis į bendrą kelionių erdvę. Šiaurės šalių policijos profsąjunga net įvardijo „svetimus“ – Baltijos šalių piliečiai esą įvykdo iki 80 proc. nusikaltimų, – ragindama atnaujinti sienų kontrolę. Pagaliau, bet kas, kas vyko iš Rygos į Vilnių ir buvo priverstas drauge su visais dviaukščio maršrutinio autobuso keleiviais iš­ krau­ti visą mantą, kad policijos šuo atrastų kelis kontrabandinių cigarečių pakelius viename iš krūvos nešulių, su­ pras, kad sienos niekur nedingo net ir sąjungoje, besididžiuojančioje bendra muitų erdve.

Pastatyti sieną lengviau negu iš­­ spręs­ti problemas, juolab kai sprendimą gali lemti tolimi ir nekontroliuoja­ mi veiksniai (arba net ir kaimyninės ES narės sprendimai). „Nepaprasto­ sios padėties akivaizdoje, pavyzdžiui, susidūrus su ekonomine krize arba imi­ gracijos krize, lengva suprasti augantį protekcionistinių ar nacionalistinių jausmų patrauklumą. Toks požiūris gali būti veiksmingas, bet tik trumpuoju laikotarpiu“, – pareiškė ES pramonės ir verslumo komisaras Antonio’as Tajanis. Politikai tendencijas žino – Europos Komisijos vertinimu, jei niekas nesikeis, darbingo amžiaus žmonių skaičius ES ims mažėti po trejų metų, o 2060 me­ tais vieną pensininką turės išlaikyti nebe keturi, kaip dabar, o du dirbantieji, – bet laimėti rinkimus turi dabar.

„Savi“ ir „svetimi“ interesai Pamatinė ES yda ir yra, kad užuot vedama pirmyn aiškios vizijos, ji visada buvo trumpojo laikotarpio nacionalinių sprendimų derinimo mechanizmas. Kitaip sakant, kad ir kokia patraukli buvo Schumano idėja, vyriausybės visada pirmiausiai gynė aiškius „savus“, o ne neaiškius bendraeuropinius intere­ sus, o paskui mėgindavo ES forumų ir teisės rėmuose tai suderinti. Tiesiog dabar, kai Europa susidūrė su keliais milžiniškais iššūkiais vienu metu, tai tampa aiškiau negu bet kada: dėl imigracijos vyriausybėms padus svi­ lina populiarėjančios antiimigrantiškos partijos ir įtampa socialinės apsaugos sistemoje, dėl euro – parlamentai, reikalaujantys garantijų, kad gelbėjimo paskoloms skirti pinigai nebus išmesti. Gali būti, kad dvidešimtojo am­ žiaus kūdikis ES pasirodė nepri­taikyta dvidešimt pirmajam. Nacio­n alinės valstybės (ir nacionalinės tapatybės) liko daugiau negu vien „įsivaizduojamos ben­d ruomenės“ – vyriausybės gali pri­i mti sprendimus palyginti grei­ tai, aiškiai įsivaizduoja nacionali­ nius interesus ir be skrupulų atima iš viršvalstybinių darinių teisę spręsti, jei mato, kad taip naudingiau. Kai pagrindinės konkurentės pasaulyje irgi tebėra nacionalinės valstybės, globalioje eko­n omikoje lankstumo stygius ir poreikis derinti 27 skirtingas vizijas il­ gainiui gali atimti iš ES ir ekonominius pranašumus, kuriuos teikia milžiniška bendroji rinka ir vienodi standartai. Todėl siena tarp Mantono ir Ven­ timiljos – tai nematoma, bet labai reali siena tarp įsivaizduojamosios bendraeuropinės tapatybės, kurios ES nespėjo paversti tikrove, ir per šimt­ mečius susiklosčiusios tvarkos, kur „savą“ nuo „svetimo“ skiria priklausy­ mas nacionalinei bendruomenei.

sienos Aštuonioliktas „Post Scriptum“ numeris sienas griauna: straipsniai pasakoja apie su oficialiomis valstybių ribomis nebūtinai sutampančias, bet dažnai už jas reikšmingesnes žmonių sienas. Sakytume – apie paprasto žmogaus erdves, kuriose valstybių riboženkliai ar žemėlapių linijos tiesiog netenka reikšmės. Taip sienas suprato ir taip sienos, kaip skirties, sampratą griovė ir skirtingose Nemuno pusėse gyvenę lietuvninkai, ir nepažymėti žemėlapyje, gyvenantys kažkur tarp skirtingų valstybių mažo kaimelio Afrikoje gyventojai, ir Trilypiame pasienyje Pietų Amerikoje esantys, savitą „trigubą“ gyvenimą turintys argentiniečiai, brazilai bei paragvajiečiai. Jiems visiems kasdieninio gyvenimo sienos yra kažkur kitur, nei siūlo oficialūs žemėlapiai. Šis „Post Scriptum“ numeris sienas kerta – čia aprašomos sienos kartais atskiria labai daug. Korėjoje siena, peržengiama tik kartą, paliekant už savęs viską, skiria daugiau nei tik skirtingas valstybės valdymo koncepcijas. Butano siena labiau skiria laiką ir istoriją, ne tik šalis. O kaip rodo Pietryčių Azijos istorija, valstybės siena gali būti kur kas mažiau reikšminga nei įprasta vakarietiškam matymui. Apskritai, šiame numeryje siena visada turi dvi puses. Ji yra kaip „idėja padalinti“ ir atskirti ar, priešingai, – atverti ir sujungti. Juk įvairių regionų – Šiaurės šalių ar Viduržemio jūros valstybių – sienų braižymas istoriškai tėra įprastas kūrybinis veiksmas, Europoje egzistavęs nuo seno. Kita vertus, atvirų – uždarų sienų žaidimas primena kaimynų bendravimą. Kol jie barasi, mes galime mąstyti apie užvertų sienų atidarymą ir klausti, ar Vilnius yra paribio miestas Baltarusijai. Pervertus numerį sykiu turėtų paaiškėti ir pirminis redakcijos siekis pateikti kuo platesnį pasaulio sienų vaizdą, nors gal ir nukrypta nuo idėjos „kiekvie­nam žemynui – po straipsnį“. Numeris pradedamas tuo, kas svarbu Lietuvai – jos miestai ir regionai, kaimynystės klausimai ir, aišku, Europos Sąjunga. Tačiau galiausiai žvilgsnis skyla trimis kryptimis – Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos. Šiame numeryje minėtiems regionams skirtas ne vienas straipsnis. Gal tai atspindi ir siekį kreipti akademinį politikos mokslų kompasą toliau nuo Europos, skatinti mokslininkų akademines pretenzijas, ambicingumą, domėjimąsi platesniu pasauliu? Aštuonioliktame „Post Scriptum“ numeryje aptariamos sienos yra iš įvairių vietų ir istorinių epochų, tačiau rasite ir šiose dimensijose neišsitenkančių, nuo jų nepriklausomų sienų. Čia taip pat gausu to, kas lieka pasieniuose, – daug erdvių, žmonių, istorijų ir riboženklių, netelpančių „sienos“ sąvokoje. Iš esmės čia yra visko. Andrius Reznikovas

www.postscriptum.lt

Redakcija: Vyriausioji redaktorė Rosita Garškaitė. Redaktorius Andrius Reznikovas. Redaktoriaus pavaduotoja Rasa Navickaitė. Kalbos redaktorės: Redakcijos nariai: Platinimo koordinatorė

Justina Juodišiūtė, Sabina Karmazinaitė, Laura Noreikaitė, Jogilė Ulinskaitė, Monika Zdanevičiūtė. Justė Adakauskaitė, Jurga Bakaitė, Vytautas Budreika, Marija Dautartaitė, Augustė Meškytė, Julija Ravaitytė, Marija Sajekaitė, Austėja Tamulaitytė. Jurga Bakaitė.

Maketavo Spausdino Tiražas

Ona Lozuraitytė. UAB „Vakarų spaustuvė”, Vytauto g. 161, LT- 97133, Kretinga. 2000

Post Scriptum dėkoja:

Donatui Bedulskiui, Martynui Zapolskiui, Justinui Pagiriui, Antanui Mastavičiui, Ingai Česnulaitytei, Tadui Preišegolavičiui.

Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija

Teminis VU TSPMI studentų laikraštis leidžiamas nuo 2002 05 01 ISSN 1822–4695 Leidėjas: VU TSPMI studentų korporacija „RePublica” www.republica.lt

Vokiečių g. 10-403, LT-01130 Vilnius +370 61994846 postscriptum@republica.lt


Lietuva

2011 / 09 / Nr. 18

Bitėnai.

/3

Tarp sienų ir ribų Marija Dautartaitė bos, papročių ir mitų, pagaliau iš požiūrio į kitas šalis. Ji nedingsta net tada, kai pasikeičia valstybių sienos. Kai Versalio sutartimi Klaipėdos kraštą administruoti pradeda Pran­ cūzija, vietinių gyventojų tapatybės ribos nepakinta – Nemunas ir to­ liau yra tik lengvai (valtele, kel­ tu) įveikiama gamtinė kliūtis, Rytprūsiai – ta­pa­tybės raiškos arena. Šis santykis, paremtas kasdieniniais poreikiais, nepasikeičia net ir po 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai. Muitininkių veikla siekiant kontroliuoti nepriklausomos Lietuvos ir Veimaro Vokietijos sieną per Nemuną pasirodo absurdiška, nes „kontrabandininkais“ tampa vyrai, moterys, vaikai  – visi, kurie į kitą Nemuno pusę žiūri kaip į savą, artimą teritoriją, kurių ribos peržengia sienas.

Bitėnai – kaimas prie Nemuno Lietuvai davė Martyną Jankų ir Rambyno kalną. Bitėnai prie Nemuno Vokietijai asocijuojasi su šiaurės Prūsijos gyventojais. Tie patys Bitėnai, matomi nuo da­ bartinio Kaliningrado krantų, kažką domina kaip nelegalių prekių pervežimo punktas. Bitėnai, kurie priklauso visiems, prie Ne­ muno stūkso kaip viena paskutiniųjų maišto prieš šiuolaikinius žemėlapius apraiškų. Nes Bitėnų tapatybės ribos prasideda ir pasi­ baigia kitokiose erdvėse, nei rodo administracinių žemėlapių sienos. 2010 metų gruodį – jau uždarius Ignalinos atominę elektrinę ir atlikus kitas energetikos sektoriaus pertvar­ kas – Bitėnuose (Pagėgių savivaldybė) įjungta paskutinė elektros skirstykla, uždariusi Lietuvos elektros perdavimo sistemą ir leidusi energiją Klaipėdos kraštui tiekti nebesinaudojant Kali­ ningrado srityje esančia infrastruktūra. Ener­g etinio saugumo matais – tai didelis žingsnis užtikrinant energetinę Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusi­ jos, nuo kurios elektros energijos perdavimo sistemos veikimo priklausė ir visa Klaipėdos krašto gaunama elektra. Žingsnis ne tik logiškas, bet ir simbolinis – maža elektros perda­ vimo atkarpėlė, dar sovietiniais metais atsidūrusi „už Nemuno“ ir sujungta su Kaliningrado elektros perdavimo sistema galėjo būti viso Pagėgių krašto, kur įsikūrę Bitėnai, kontrabandininkų simboliu: siena, skirianti valstybes, yra, muitininkai dirba, o elektra laidais virš Nemuno iš vienos teritorijos į kitą teka laisvai ir nestabdomai, tarytum pa­ tvirtindama praktinę abiejų upės pusių sąjungą, o ne skirtį. Taip buvo ne tik sovietmečiu  – panašiai per Nemuną kažkada „te­ kėdavo“ lietuviškos knygos ir kitos buities prekės – kartais, kaip rašo Ieva Simonaitytė, net ir kokia merga. Ne veltui Bitėnai buvo vieta, kurioje sienos ir ribos tarsi „išplaukdavo“ – tradicinė geopolitikoje naudojama ribos ir sie­ nos tapatumo samprata netiko kasdie­ niam vartojimui tų žmo­n ių, kurių tapatybes jos turėdavo apibr��žti – kaip ir Nemuno neišėjo laikyti pasienio upe tiems, kurie aplink ją gyveno. Bitėnų pavyzdys matyt geriausiai iliustruoja sienos ir ribos santykio dinamizmą tokiuose regionuose kaip Elzasas ir Lotaringija, Bretanė, Vyslos žemupys, Vilniaus ir Klaipėdos kraštai – istorinė jų sienų kaita leidžia kalbėti ir apie ten gyvenusių žmonių geopolitinių ribų kaitą. Todėl grįžkime į Bitėnus.

Prieš penkiolika metų Vokietijoje pasirodė Ullos Lachauer knyga „Ro­ jaus kelias“, pasakojanti Rytprūsių Lietuvninkų aprangoje ryškūs vokiškos ūkininkės Lenos Grigoleit gyvenimo kultūros bruožai. istoriją. Vertime į lietuvių kalbą Lena nuotrauka ir Šilutės muziejaus fondų Grigoleit tapo Elena Grigolaityte, knygos puslapiuose ji pati save vadina ir priešus, kuris, brėždamas žmogaus Lėne. Elenos/Lėnės/Lenos gyvenime gyvenimo ribas, retai sutapdavo su matyt didžiausią vaidmenį vaidino administracinėmis sienomis. Pastarojo ir valstybinės sienos (o jos keitėsi žemėlapio eg­z istavimą užčiuopti Abipusiai žmonių ir pre­kių mainai dažnai), ir geopolitinės tapatybės galima sekant Bitėnų kaimo ir jo ignoruojant valstybines sienas – tai geo­ ribos. Gimusi 1910 metais, per gyventojų istorijas. Tenka pripažinti, paskutinį Rytprūsių gyventojų su­ po­litinės ta­pa­tybės triumfas prieš žemė­ kad ribų žemėlapio pokyčiai ste­ ra­š ymą, Lėnė augo Kaizerio Vil­ lapių linijas. bint Bitėnus yra negrįžtami ir kar­ helmo valdomame Reiche: mokyk­ dinalūs  – mirus Elenai Grigolai­ Nenuostabu, kad Klaipėdos kraš­to tytei  – Kondratavičienei, nebeliko loje kabėjo jo nuotrauka, o vaikai per Kaizerio gimtadienį dainuodavo patrio­ gyventoja Elena Grigolaitytė – Kon­ žmonių, kuriems kita pusė Nemuno tines dainas. Šalis, kurioje gimė Lėnė, dratavičienė, net ir būdama Lietuvos buvo kasdieninio gyvenimo sfera. turėjo mažiausiai tris dideles upes  – Respublikos muitininko žmona, ne­ Dabar per Nemuną persikelti ga­ Reiną, Dunojų ir Nemuną, tik Lėnė kalba apie Didžiąją Lietuvą, ku­ rios piliete jai būti lengva dėl tu­ lima arba turint Rusijos Federacijos stebėdavosi, kodėl Nemunas vokiečių liaudies dainose taip menkai apdainuo­ rimų etninių šaknų ir lietuvių kalbos vizą, arba pažeidžiant įstatymus ir tas – „Prie puikiojo Nemuno“ vokiškai mokėjimo – ji pasakoja apie kraštą už nelegaliai perplaukiant upę valtele. skambėtų labai gražiai. Tada, dar iki Nemuno, kuriame irgi gyvena tokie Pastaruoju atveju nori nenori gali tekti Versalio sutarties, Klaipėdos kraštas ten kaip ji – maišyto etninio pagrindo prisiklijuoti kontrabandininko etiketę. gyvenantiems buvo šiaurinė Vokietijos ir kultūros žmonės. Nuo 1933 metų O kontrabandinė veikla nė iš tolo ne­ Reicho dalis, Nemunas buvo upė, per Nemuno garlaiviuose plaukiojantys primena to, kas vykdavo apibus Nemu­ kurią tenka persikelti lankant gimines, vaikinai rudomis ir juodomis unifor­ no tada, kai ten gyvenusiems žmonėms Berlynas – svajonių studijų miestas. momis šaukdavo: „Memelland, bleid Nemunas nebuvo nei siena, nei riba. Bitėnų miestelio gyventojai – vokiečiai, trau! Wir vergessen euch nicht. Wir ho- Plaukti per jį, vykdyti prekybą, plėtoti lie­­tu­vninkai, žydai, bendruose rei­ka­ len euch heim ins Reich! 1 “ – Eleną tai socialinius ryšius buvo natūralus veiks­ luose naudoję vokiečių kalbą, na­muo­ gąsdindavo. Ir kartu šitas šūkis – tai mas, paremtas apibus upės gyvenančių se, ypač su vyresniais šeimos na­riais, politizuotas bandymas pasinaudoti žmonių bendrumu. Dabar Nemunas kalbėdavę lietuviškai. Tačiau ir lie­tu­ kasdieninių ribų pojūčiu, įsišaknijusiu yra dviguba kliūtis – būdamas valsty­ vių kalba, kuria susikalbėti galėjai vos praktikose, ir vėl pakeisti sienų linijas. bine siena, jis iš principo skiria dvi teri­ torijas. Būdamas geopolitinės tapatybės dviejų valandų kelio spinduliu abipus Tačiau nuolatinė sienų kaita ne riba, jis skiria ir žmones. Nemuno, buvo tinkamiausia melstis visada vedė prie naujų ribų atsi­ pagal liuteronų papročius, o ne ben­ Bitėnų elektros skirstykla tos skir­ drauti su už sienos esančiais Didžiosios radimo – atrodo, kad Klaipėdos krašto ties nedidina – ji tik ją primena. Ir gyventojams teko gyventi dviejuose Lietuvos gyventojais. Atrodo, kad stovi ji ten tam, kad kontaktų su kita Lė­nės vaikystėje turėta aiški vokiška žemėlapiuose, kurie labai skyrėsi vie­ Nemuno puse tik mažėtų. Aiški ir nas nuo kito. Pirmasis – tradicinis valstybinė ir geopolitinė tapatybė neginčijama geopolitinės tapatybės sutapo su Kaizerinės Vokietijos siena – administracinis žemėlapis, su miestų riba, neįsivaizduojama seniesiems pavadinimais ir sienomis, kurios su­ pažįstamo Klaipėdos krašto gyventojų pasaulio riba šiaurėje baigėsi ties Rusi­ teikia pilietybę – garantuoja teises, Bitėniškiams – bet jie, kaip ir jų užkrauna pareigas. Jame keitėsi tik turėtos ribos, tėra dingusio geopolitinės jos Imperijos siena. miestų pavadinimai – Memelis – tapatybės ribų žemėlapio prisiminimas. Geopolitinės tapatybės riba susi­ Klaipėda, Tilžė  – Sovieckas ir sienų Sienų pasaulyje jį reikia pašalinti – deda iš informacijos apie savo valstybę, linijos. Antrasis – mentalinis pasaulio kodėl nepradėjus nuo elektros energijos politinių ir socialinių vertybių, kal­ skirstymas į savus ir svetimus, draugus perdavimo tinklo? 1

Memelio krašte, būk tvirtas! Mes jūsų nepamiršome. Mes grąžinsime jus į Reichą! (vok.)


4/

Azija

2011 / 09 / Nr. 18

Sutrikęs tarptautinių santykių kompasas arba kodėl Korėja yra už lietuviško žemėlapio ribų? Vytis Jurkonis

Korėja daugeliui lietuvių yra tokia tolima, kad sąvoka terra incognita neatrodytų nei įžūli, nei itin žeidžianti. Nežinoma žemė, natūralu, yra mistifikuojama ir mitologizuojama arba iš viso neturi jokių atpažinimo ženklų. Kitaip tariant, tai tarsi erdvė, esanti anapus mūsų matymo lauko, žinių bei minčių horizontų. Dėl įspūdingos ekonomikos plėt­ ros vienu iš Azijos tigrų vadinta Pietų Korėja Lietuvos žemėlapyje atsirado gana neseniai. Bet ne dėl netikėto Pchenjano išpuolio prieš Seulą 2010 metų lapkritį, kuo­ met dalis pasaulio nuogąstavo, jog Korėjos pusiasalis gali tapti nau­ juoju Afganistanu. Ir ne dėl Šiaurės Korėjos branduolinių programų ar brutalaus režimo, kuris vadinamas vienu žiauriausiu pasaulyje. Lietu­ vos užsienio politikos radarai Pietų Korėją visų pirma užfiksavo kaip

Ar Lietuvoje taip įsigalėjęs euro­ pocentristinis diskursas, ar tiesiog dauguma ekspertų yra užsidarę savo akademiškame vakuume, imituo­ dami mokslą be jokio tiesioginio pažinimo?

Nykstantis realybės jausmas Atsidūrus Pietų Korėjos miesto Daegu (korėjietiškas Kauno atitik­ muo) gatvėse, Lietuvos ir Korėjos paralelių paieškos atrodo bevertės. Kraštus skiria daugiau nei 7000 kilometrų, juo labiau, kad geografi­ nis atstumas yra kur kas mažiau pri­trenkiantis negu jausmas, tarsi būtum kitame pasaulyje.

Korėja galėtų būti ta aka­de­mi­nės potencialų strateginį investuotoją į Visagino atominę elektrinę bei mozaikos dalelė, kuri verstų daugelį valstybę, kurios verslininkai reiškia ekspertų perlipti per posovietinio geto liniją ir kartu įrodytų, kad tarptautinių susidomėjimą Lietuva. santykių disciplina Lietuvoje nėra Pasaulyje, kuriame tik pažįstami Gal ir nieko keista, jog užsienio žlugusi. Juo labiau, kad Korėja įdomi prekiniai ženklai (Dunkin’ Donuts, politikoje Korėja neužima tokios ne vien dėl to, jog patenka į pasaulio Starbucks ir kt.) neleidžia pamiršti, jog vietos kaip kaimyninės valstybės. Vis ekonomikų penkioliktuką, bet ir dėl nesi Kim Ki-Duko filmo herojus. dėlto apmaudu, kad ir apie akade­ minėto fragmentiško pažinimo mines prošvaistes ar įžvalgas kalbėti ribų, dėl įvaizdžių, o kartais mitų, Krašte, kuriame tradicija, aiš­ki hie­ vis dar yra sudėtinga. Natūraliai kyla kurie tarsi susikertančių pasaulių rarchija ir tūkstantmečių istorija yra klausimas – jei pretenduojama būti šešėliai užtemdo asmens maty­ tarptautinių santykių ekspertais, tai mo lauką taip, jog, regis, net ir daug natūralesnė ir kasdieniškesnė nei negi akademinis laukas apsiriboja tiesioginė patirtis bei faktai nėra eksponatai Lietuvos nacionaliniame Europa ir jos Rytinėmis kaimynėmis? pajėgūs to pakeisti. muziejuje. Istorija čia gyva. Jeigu tenka aplankyti Pietų Ko­ rėjos regioninius miestus, jautiesi išskirtinis dėl praeivių žvilgsnių bei dėmesio dėl savo kitoniškumo. Politinio korektiškumo taisykles bei normas čia nustelbia žingeidumas ir noras pažinti, tačiau tokia patirtis įmanoma tik už didžiųjų miestų – Seulo bei Busano – ribų. Atrodo, tarsi esi kreivų veidrodžių karalystėje ir gali suprasti, kaip jaučiasi azijietis Lietuvoje – aplinkinių smalsumas „atėjūnui“ nei šokiruoja, nei itin trikdo.

Korėjos „kiti“ Atėjūnų pusiasalyje būta, tačiau ir šiandien Korėjos istorija yra nuo­ latinis balansavimas tarp didžiųjų galių – Kinijos bei Japonijos. XX a. prie šių valstybių prisideda ir Rusija bei JAV. Didžiųjų galių apsupta Korėja savotiškai primena tarpukario Lietuvos geopolitinę situaciją.

Po netikėto Pchenjano išpuolio prieš Seulą 2010 metų lapkritį dalis pasaulio nuogąstavo, jog Korėjos pusiasalis gali tapti naujuoju Afganistanu.

Ypatingas vaidmuo tenka ko­rė­jie­ čių kalbai kaip tautą for­muo­­jančiam veiksniui. Itin sena ko­rė­jiečių kal­ ba yra priskiriama Altajaus kalbų grupei, nors kai kurie kalbininkai laiko ją izo­l iuo­t a kalba. Daugelį nukelta į

5 psl.


Azija

2011 / 09 / Nr. 18

/5

Korėjos pusiasalį. Daugeliui, tiems, kurie tiki karaliaus Tangun’o mitu, atrodo, jog šios sienos griūtis yra neišvengiama ateitis. Kitiems tai  – di­d elių per­m ainų grėsmė. Pietų Korėjoje ypač nuogąstaujama dėl galimų socialinių, ekonominių ne­ ramumų, nusikalstamumo pro­ trūkio. Visi puikiai supranta, jog tokiu atveju Pietūs išlaikys Šiaurę.

Trintuko efektas – ar realus Korėjų susijungimas?

amžių krašto raštvedyboje vyravo kinų raštas. Tik XIX a. pabaigoje suformuotas korėjiečių raštas yra paprastesnis ir patogesnis vartoti, o šiandien suvokiamas kaip kertinis nacionalinis nepriklausomybės ir progreso simbolis bei pasididžiavimo šaltinis.

Parašyta daug studijų apie abiejų Korėjų ideologinius skirtumus bei kul­tūrinius panašumus, o taip pat apie galimybes šiems kraštams su­ sijungti. Oficiali Pietų Korėjos įtrau­ kimo, vadinama „ saulės šviesos “ , politika rodo, kad tokia perspektyva nors ir kontraversiškai vertinama, Linija, dar žinoma 38-osios lygiagretės vardu – bene žymiausias Šaltojo karo reliktas. tačiau yra įmanoma. Visgi dažniausia sąlyga tokiai vizijai yra amerikiečių karių pasitraukimas iš Pietų Korėjos. Labiausiai tuo suinteresuotos, žinoma, Kinija ir Rusija. Vašingtone, savo ruožtu, taip pat diskutuojama dėl JAV – Pietų Korėjos sąjungos efektyvumo ir poreikio ją transformuoti. Yra netgi teigiančių, jog ši sąjunga yra „pasenusi, nereika­ linga ir pavojinga“3 . Net ir pašalinus geopoliti­nes kliū­ tis, susijungimas reikštų mil­ži­niškus iššūkius. Minėtas socio-ekonomines permainas keis ne mažiau jautrūs ir istorinio susitaikymo bei teisin­gumo, migracijos, energetikos, švietimo, sveikatos apsaugos ir daugelis kitų klau­simų. Korėjos kontekste tai yra dar viena erdvė akademiniam žin­ geidumui patenkinti.

Vienos tautos istorijos paslaptys Korėjiečiai teigia, jog tautos iš­ takų reiktų ieškoti dar 2333 metais prieš Kristų, kuomet Tangun tapo pirmuoju pusiasalio karaliumi. Teigiama, jog visus korėjiečius jungia mažiausiai trys bruožai – pirma, tautos, kalbos bei kultūros homogeniškumas ir beveik penkių tūks­tančių metų patirtis; antra, ko­ rėjiečių rasės charakteristikos, įvar­ di­nant save „išrinktaisiais“; trečia, ben­dras istorinis likimas, priešinantis išorės jėgoms, ir kultūrinis paveldas 1.

Religija Korėjoje taip pat persipynusi – pusiasalyje iki budizmo atėjimo vyravo šamanizmas.

Kur rodo kompasas? ar korėjiečiai ne itin skiriasi. Vis dėlto net ir fenotipiniai skirtumai atides­niam stebėtojui matomi – tai ypač pasakytina apie veido formą, ryškesnius bruožus kaip nosis ir pan. Jei dėl muzikos ir kovos menų ginčijamasi, tai tradicinių patiekalų ar tautinių kostiumų išskirtinumas niekam nekelia abejonių.

Paradoksalu, bet vadinamoje Korėja, deja, toli gražu nėra vie­ ben­dro saugumo zonoje (angl. Joint Security Area) esantis tiltas ne jungia, nintelis atvejis, kuomet nagrinėjant Lietuvos tarptautinių santykių že­mė­ bet skiria šiaurės bei pietų Korėjas. lapį reiktų padidinamojo stiklo  – tą Ne viena korėjiečių šeima turėjo patį būtų galima pasakyti ir apie Religija Korėjoje taip pat per­ apsispręsti, kurią pusę pasirink­ daugelį kitų Azijos, Afrikos, Okeani­ sipynusi – pusiasalyje iki budizmo ti  – perėjus tiltą kitą dalį Korėjos jos ar Pietų Amerikos valstybių. Ri­ atėjimo vyravo šamanizmas. Šiandien turėdavai pamiršti, nesvarbu, ku­ bo­tą pažinimą lemia riboti resursai? stebėtinai nemažą vaidmenį taip rioje pusėje namai, kiek giminaičių Galbūt. Ekonominio bendradarbia­ pat vaidina krikščionybė, nors ir ar draugų likdavo už tilto. vimo plėtra ir keturis kartus išaugęs pastaroji yra įgavusi savitų korėjietiš­ Tiltas, kuriuo negrįžtama kų ele­­men­t ų. Korėjiečių tapatu­ Ta linija, dar žinoma 38-osios Lietuvos eksportas į 14-ąją pasaulio mas iš­s kirtinis ne tik dėl kalbos, lygiagretės vardu – bene žymiausias ekonomiką tą gali pakeisti. Juo labiau, bet ir dėl ritualų, muzikos bei Vienas ryškiausių Korėjos sim­bolių Šaltojo karo reliktas, tarsi azi­ kad lygiagrečiai didėja ir Korėjos  – šo­kių. Vis dėl­to dažniausiai pa­ jietiškas Berlyno sienos atitik­muo. Lietuvos akademinio bendradarbia­ pastaruosius de­ š imt­ m ečius yra tiltas, b­rė­­žiama ne tai, kas jun­gia ko­ Aki­vaiz­džiai matoma že­mė­lapyje, vimo perspektyvos. Visa tai leidžia rėjiečius, o kuo jie skiriasi nuo pasaulyje ži­nomas kaip „tiltas, kuriuo neabejotinai regima ir patiriama ti­kėtis, jog sutrikusį tarptautinių san­ kinų, japonų, ir, pastaruoju me­tu, ne­grįžtama“ (angl. the Bridge of No fiziškai, bet paradoksaliai visiškai tykių kompasą pradėsime reguliuoti dirbtina  – tiek fiziškai, tiek ir ten, kur jis buvo išrastas – Tolimuo­ amerikiečių2. Daugeliui europiečių Return). politiškai tarsi skalpeliu perrėžusi siuose Rytuose. iš pirmo žvilgsnio kinai, japonai 1

Ed. Hyung Il Pai, Timothy R. Tangherlini, Nationalism and the Construction of Korean Identity. Institute of East Asian Studies: University of California, 1998, 4.

2

Ibid, 10.

3

Doug Bandow, The U.S.-South Korea Alliance – Outdated, Unnecessary, and Dangerous, < http://www.cato.org/pubs/fpbriefs/fpb90.pdf >.


6/

Afrika

2011 / 09 / Nr. 18

Afrikietiškų sienų galvosūkis Vytautas Budreika

Jesini kaimas, esantis tarp Kenijos ir Tanzanijos, iš pirmo

Teoriškai Jesini priklauso Tan­ nepaprastai padidino tokių prekių žvilgsnio atrodo esantis paprastas Afrikos kaimelis. Tačiau nepatyru­ zanijai, tačiau didžioji dalis kaime­ transportavimo kaštus. Tuo tarpu lio gyventojų dėl įvairių praktinių siam keliau­tojui surasti šį kaimą praktiškai neįmanoma. Jesini nėra Gambi­jos upe prekes gabeno tik priežasčių save laiko Kenijos pi­ pažymėtas oficialiuose žemėlapiuose, jame nėra elektros, į jį neveda pa­ti Gambija. Galiausiai, dėl mažo liečiais. Didžioji jų dirbamos žemės joks automobiliams pritai­kytas kelias. Vienintelis būdas pasiekti noro ekonomiškai bendradarbiauti dalis yra Kenijoje, vandenį jie semia nukentėjo abi metropolijos. iš Kenijos, taip pat naudoja Kenijos kaimelį – keliauti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu. valiutą. Pasak vietinių gyventojų, Tanzanijos šilingas čia yra bevertis, aprašymas sutartyje liko nepakeistas. Neteisingai Siena pagal upės vingius nes dauguma prekiautojų atvyksta iš Todėl rea­lybėje iškyla daugybė dilemų, nubrėžtos sienos – didžiausia Kenijos. Galiausiai ir pačiai Tanzanijos neaiškumai dėl sienos stabdo regiono problema? Paveldėtos sienos šiuolaikinėje Af­ valdžiai nelabai rūpi Jesini kaimelis, ekonomikos vystymąsi ir palieka vie­ vargu, ar šalies oficialioji valdžia apskri­ tinius žmones, tokius kaip Jesini kai­ rikoje yra viena iš svarbiausių prie­ Tikriausiai daugelis yra girdėję is­ tai nutuokia jį egzistuojant. melio gyventojai, sudėtingoje situaci­ žasčių, neleidžiančių jos valstybėms torijas apie neteisingai nubraižytas Af­ užsitikrinti saugumą, ekonominį joje. stabilumą ir prieinamumą prie svar­ rikos sienas ir įvairių grupių ats­kyrimą Baobabai – Europos valdovų kabinetuose dalijantis sienoms nužymėti Įkalinti senose sutartyse bių objektų. Net 16 Afrikos valstybių žemyną. Iš pirmo žvilgsnio šie kal­ neturi jūrinės sienos. Paveldėtų sienų problemas gerai iliustruoja Gambijos tinimai yra visiškai teisingi. Ofi­cialiai Tokia kebli situacija susidarė dėl Iš pirmo žvilgsnio panašių prob­ atvejis. Atrodytų, lyg Gambija yra 1900 metų Anglijos – Vokietijos su­ lemų Afrikoje yra gausu. Štai Benino įsigraužusi tiesiai į Senegalo valstybės Ištrauka iš Anglijos – Vokietijos tarties, kuria buvo pažymėta sie­na tarp ir Nigerijos siena išlieka praktiškai vidurį. Gambijos valstybės ilgis – net sutarties, pasirašytos 1900 metais: Tanzanijos ir Kenijos. Oficialiai šioje neištyrinėta ir nesužymėta – pasienio 500 km, tačiau vietomis šalies plotis sutartyje siena buvo aprašyta naudo­ teritorijos gyventojai nelabai nutuokia, siekia vos 20 km. Tokias keistas sienas III................................................ jant tokius laikinus riboženklius kaip kuriai valstybei priklauso. Beje, kaip nulėmė tai, jog valstybė išsidėsčiusi baobabai, mangrovės ar net termitynai. ir Jesini kaimelio gyventojai, nelabai aplink laivybai tinkamos Gambijos Ant aukštesniojo upės kranto riba Tad, nors oficialiai šioji siena vis dar ir stengiasi priskirti save ku­riai nors upės krantus. eina nuo baobabo, esančio taške Nr. egzistuoja, ją žymintis ženklai – nebe. šaliai. Vienas genties vadas pareiškė, jog Tiesa, vietiniai gyventojai gana dažnai „mes vertiname šią sieną kaip skiriančią Pati Gambijos upė yra viena ge­ 5, pro antrąjį baobabą iki trečiojo naudoja baobabus nužymėti terito­ prancūzus ir anglus, o ne Jorubusą”. riau­siai laivybai tinkamų upių visoje baobabo. Du cemen­tiniai blokai rijoms dėl jų ilgaamžiškumo, tačiau Afrikoje, todėl pažiūrėjus į žemėlapį buvo pastatyti įsiterpiančiose erdvėse Tikslia sienos demarkacija savo netgi ir jų, praėjus šimtui metų, rasti darosi akivaizdu, kad tiek Senega­ yra neįmanoma, ką bekalbėti apie ter­ lai­ku nebuvo susidomėjusios ir me­ lui, tiek žemyne esančiam Maliui ši ir žymės buvo iškirstos baobabuose. tropolijos. Anglijos – Prancūzijos su­ mitynus. upė turėjo tapti pagrindi­n e arterija tartis, pasirašyta 1889 metais, numatė, prekių eksportui. Tačiau Senegalas buvo Siena buvo dar kartą nužymėta jog siena eis nuo pakrantės iki Nigerio Cituota iš McEwan, Alec C., Prancūzijos kolonija, o Gambija – An­ 1956 metais – šįkart pastatant be­ upės, tačiau tuo metu tik strategiškai glijos. Abi metropolijos dėl tarpusavio The International Boundaries of East toninius stulpelius. Tačiau žymint svarbios ir ekonomiškai vertingos politinių ir ekonominių nesutarimų Africa. Oxford: Clarendon Press, 1971. jau buvo pastebėta, kad naujoji sie­ teritorijos buvo tiksliai nužymėtos. nebuvo suinteresuotos bendradar­ na gerokai nukrypo nuo senosios  – Įdomu tai, kad minėtoji sutartis yra biau­ti. Todėl prancūzai buvo priversti išnykę riboženkliai paprasčiausiai pats naujausias, todėl pagal tarptautinę statyti pirmajį ge­le­žinkelį Afrikoje iki buvo suskaičiuota, jog šiuolaikinės neleido nustatyti tikslių sie­nos ribų. teisę privalomas dokumentas, kuriuo Dakaro uosto prekėms gabenti. Tai Afrikos sienos atskyrė net 177 et­ Nepaisant de facto pasikeitusios sienos yra nustatyta riba tarp abiejų valstybių. ninius regio­nus. Tačiau šiuolaikinei Afrikai daugiausia problemų kelia ne tiek etninių regionų atskyrimas (tokių atvejų visame pasaulyje rasime daugybę), bet paveldėtos sienos, kurios neleidžia daugeliui Afrikos valstybių užsitikrinti sąlygų, būtinų sėkmingam ekoniminiam vystymuisi. Mažas ben­ dradarbiavimo tarp valstybių lygis, reikalingos infrastruktūros ir stabilios elektros energijos trūkumas nepa­ prastai padidina veiklos kaštus, o tai daro vietinį verslą nekonkurencingą pasaulinėje rinkoje. Daugelį stambių investicinių projektų Afrikos šalys galėtų įgyvendinti kartu, tačiau sienų klausimai ir tarpusavio nesutarimai sumažina tokio bendradarbiavimo Gambijos valstybės ilgis – net 500 km, tačiau vietomis šalies plotis siekia vos 20 km. Tokias keistas Gambijos, įsigraužusios tiesiai į Senegalo galimybę. valstybės vidurį, sienas nulėmė tai, jog valstybė išsidėsčiusi aplink laivybai tinkamos Gambijos upės krantus.


Azija

2011 / 09 / Nr. 18

/7

Takus žemėlapis ir beribės karalystės (su „bambomis“) Indrė Balčaitė

Pakilęs į kosmosą, mačiau žemę, upių vagas ir vandenynų linijas, bet nemačiau sienų tarp valstybių.

Pirmojo kosmonauto pastebėjimas atrodo banalus, bet primena svarbų ir dažnai pamirštamą dalyką – politinio žemėlapio kontūrai, skirtingai nei Žemės paviršiaus relje­ fas, nėra duotybė. Tai žmogaus konstruktas ir, kaip rodo Pietryčių Azijos regiono tradicinis politinis mąstymas, nebūtinas politinio vieneto egzistavimui. Nereikia pakilti į kosmosą, kad pamatytum „upių vagas ir vandenynų linijas“ – giedru oru žvelgiant žemyn pro lėktuvo iliuminatorių prieš akis taip pat atsiskleidžia geografijos atlase matyti vaizdai. Ten, kur politinės sienos sutampa su gamtiniais „riboženkliais“, jas dar įmanoma atsekti, bet kitur žemėlapiuose taip aiškiai matomų jų kontūrų neįžiūrėsi. O vis tik mūsų mąstyme šios ribos tikros ir tokios svar­ bios kuriant savą tapatybę.

Tautinės valstybės modelis – vietinis, bet universalus?

gyvavusios karalystės tai sustiprėdavo ir išsiplėsdavo, tai vėl silpdavo, susi­ traukdamos iki atskiro miesto. Dėl nuolat besikeičiančios galios pusiaus­ vyros šie politiniai vienetai būdavo neilgaamžiai – paprastai jie negyvuo­ davo ilgiau kaip keletą šimtmečių.

pusavyje. Tai pamatinis tarptautinės teisės principas, reikalaujantis aiškiai apibrėžti politinių vienetų ir kartu jų suvereniteto, jų teisės galiojimo aprėptį. Tam ir reikalingos pastovios, kaimyninėms šalims priimtinos sienos.

Siena – daugmaž ten, kur plyti kalvos Tautinės valstybės modelis, vals­tybę apibrėžiantis kaip tautos, teritorijos ir tautą bei teritoriją kontroliuojančios valdžios sąveiką, universaliu tapo dėl Vakarų hegemonijos – iš pradžių ka­ rinės ir ekonominės, o kolonializmui pasibaigus – „minkštosios“ galios. Vis tik tautinės valstybės modelio įsiviešpatavimas pasaulyje nereiškia, jog už Vakarų Europos ribų nebūta kitokių, vietinės kilmės politinio vie­ neto sampratų. Viena jų šimtmečius iki europiečių įsikišimo sėkmingai eg­ zistavo Pietryčių Azijoje.

Žinome, kad su savo plotais ir lopinėliais Žemės paviršiuje ta­pa­ti­ namės dėl to, kad pasaulyje įsitvirtino tautinės valstybės. Žinome ir tai, kad tautinės valstybės samprata išsirutuliojo Vakarų Europoje tam tikromis is­to­ rinėmis sąlygomis – karaliams bandant tapti ne tik nominaliais, bet ir realiais visos savo karalijos suverenais. Vėliau, Tailando tautokūrą tyrinėjantis is­ jau kaip tautos suverenumo išraiška ir torikas Thongchai Winichakul aprašo, kaip modernumo standartas, ta pati kaip įsitvirtinę Birmoje britai pasiūlė samprata įgyvendinta Amerikoje, Rytų Siamo (dabar – Tailandas) karaliui Europoje, o po dekolonizacijos  – Af­ rikoje ir Azijoje. XVIII-XIX a. kolonialis­tai britai, Įprasta sakyti, jog Vakarų Euro­ prancūzai, olandai ir ki­ti eu­ropiečiai poje valstybės susiformavo anksčiau Pietryčių Azijoje susidūrė su jiems už tautas, o Rytų Europoje tautos buvo pirmesnės už valstybes, ku­ neįprastu politinės tikrovės suvokimu, rias dar reikėjo „atplėšti“ nuo di­ kuriame valstybių sienos neegzistavo. džiųjų imperijų (Austrijos – Vengri­ jos, Rusijos ar Osmanų). Afrikoje nustatyti tarpusavio sieną. Jiems buvo ir Azijoje dekolonizacija įvyko jau pasiūlyta ją nužymėti patiems arba apibrėžtose teritorijose – daugeliu pasitarti su vietos gyventojais, kur ta atvejų apibrėžtose kolonialistinių riba galėtų būti. Karališkajam dvarui Europos galybių (jėga ar tarpusavio nuo sostinės nutolusios žemės menkai susitarimais). Nepaisant to, kad tos terūpėjo, o britai širdo, kad „tokiam žemėlapiuose nubrėžtos ribos dažnai svarbiam“ jų prašymui Siamo valdžia neatitiko jokių etninių ar gentinių nerodo deramo dėmesio. kriterijų, jos rimčiau nekvestionuotos. Su britams iškilusia bėda susidūrė ir Taigi šiuolaikinis politinis že­mė­ Indonezijos salyną pamažu kolo­nizavę lapis pagrįstas dar iš XVII a. Vestfalijos olandai – tai rodo antropologo Cliff­ sutarties kylančia nuostata, jog visos ord Geertz perpasakotas anekdotas. valstybės turi suverenitetą visos savo Administraciniais sumetimais olandai teritorijos atžvilgiu ir yra lygios tar­ norėjo nustatyti „aiškią ir amžiną“ sieną

Jurijus Gagarinas (1934-1968)

Vakarų Europos politiniame mąstyme valstybė suvokiama kaip korporacinis kūnas, kurio galva – valdovas. 1651 metų leidimo T. Hobbes „Leviatanas“ titulinis puslapis

tarp dviejų vadysčių Pietų Sulavesio saloje. Tačiau paklaustas, kur ji visad buvo, vienos iš tų vadysčių karaliukas atšovė turėjęs daug geresnių priežasčių kariauti su savo kaimynu nei kažkokios skurdžios, jų valdas skiriančios kalvelės! Iš tiesų, skirtingai nei Europoje, siekis užvaldyti žemės plotus Pietryčių Azijoje nebuvo tarpusavio karų prie­ žastis. Karai kildavo dėl žmonių skai­ tymosi, paramos, paklusimo – dėl valdovų prestižo ir statuso. Kontro­ liuoti pavaldinius buvo daug svar­ biau nei teritoriją, nes iki kolonizacijos laisvos žemės buvo daug, o žmonių regione gyveno mažai. Gyventojai buvo valdovų pajamų šaltinis – kokia nauda iš neužmatomų žemės valdų, jei nėra kam ją dirbti ir mokėti mokesčių karališkajam dvarui išlaikyti? Karaliai ir karaliukai negalėjo savo pavaldinių pernelyg žiauriai engti, nes šie kartais įsigudrindavo „balsuoti kojomis“  – masiškai persikeldami į „geresnį gy­ venimą“ galinčio pasiūlyti karaliaus konkurento valdas.

Centras svarbiau už pakraščius Pažymėti istorinių Pietryčių Azi­ jos karalysčių ribas žemėlapiuose  – bergždžias darbas. Ir ne vien dėl didelių neapgyvendintų plotų, kurie patys savaime niekam nerūpėjo. Nuolatos pešdamosi tarpusavyje dėl pavaldumo viena kitai bei įtakos ir vis keisdamos sąjungininkes, regione

Anot Winichakul, iki susidūrimo su Vakarais Pietryčių Azijoje gy­ve­ nan­č ių tautų kalbose net nebuvo reikiamų žodžių tokiems reiškiniams kaip „valstybės siena“ nusakyti. Sie­ nos buvo „abipusio intereso“, perei­ namosios zonos. Centrinė valdžia jų nenustatinėjo  – tiesiog karalystė baigdavosi ten, kur baigdavosi jos miestų ginama teritorija. O už jos plytėjo miškai ar kalnai, sudarantys „storą sieną“ tarp kelių valdovų valdų. Kadangi jos tiesiogiai nesusisiekdavo, tai ir valdovų tarpusavio susitarimo „čia mano, o čia tavo“ neprireik­ davo. Taikos metu žmonės laisvai mi­ gruodavo tarp šių neapibrėžtų sričių, o „perei­namojoje zonoje“ galėdavo judėti net kaimynėms kariaujant. Kadangi bent teoriškai vienam karaliui pavaldūs plotai nuolat kito, karalystes apibrėžė ne išorinės ribos, bet centras. Jos paprastai ir buvo va­ dinamos tiesiog sostinių vardais: Pa­ gan, Piu, Ajuthaja, Angkor, Mataram ir t.t. Sostinės palyginti dažnai buvo perkeliamos į kitą vietą, kartais „mi­ gruodavo“ kartu su žmonėmis – taip simboliškai būdavo įsteigiama nauja karalystė.

*** Krikščioniškasis Vakarų politi­ nio mąstymo kontekstas lėmė, kad ir šiandien šalies vadovą vadiname „valstybės galva“. Atitinkamai Vakarų Europos kalbose žodis „sostinė“ susijęs su žodžiu „galva“ (vok. Hauptstadt – galva + miestas, pranc. ir it. capitale – iš lotyniško caput, t.y. „galva“, tos pačios kilmės angl. ir isp. capital). Pietryčių Azijoje politiniam vienetui apibūdinti taip pat naudota žmogaus kūno metafora, tačiau ir karalius, ir jo sostinė buvo suvokiami ne kaip galva, bet kaip bamba. Mat karalystė čia buvo ne korporacinis (iš atskirų narių sudarytas), bet erdvinis kūnas, o bambą simbolizavo jo centras. Centrą, kurio galia pakraščiuose silpsta, bet į jokius riboženklius neatsitrenkia.


8/

Pietų Amerika

2011 / 09 / Nr. 18

Trilypis pasienis – paribio istorija be pabaigos Ieva Jusionytė

Pasienio ruožas – tai liminali erdvė, kur iškreipiamos, apverčiamos ar panaikinamos taisykles palaikančios socialinės struktūros, tarp jų ir valstybė. Čia „civilizacija“ susiduria su „barbarybe“. kolonijų Pietų Amerikoje. Tačiau realybėje ši linija nesuvaidino dide­ lio vaidmens. XVII a. ir XVIII a. atvykusiems jėzuitams sienos taip pat nebuvo reikšmingos. Savo misijose jie telkė Guaraní, versdami juos į Šiuolaikinė valstybė stengiasi įtvir­ krikščionių tikėjimą, bet kartu ir tinti tolygų savo galios režimą visoje saugodami nuo braziliškųjų banvientisoje šalies teritorijoje, o pasienio deirantes – vergų pirklių, ieškančių erdvę, kurios negali kontroliuoti, supa­ darbo jėgos plantacijoms. Nei jėzuitai (kol Ispanijos karalius, prastina į aiškiai žemėlapyje ir peizaže įtardamas, kad Ordinas slaptai nubrėžtą liniją. kuria savo suverenią valstybę, jų neišvijo iš savo kolonijų 1773 metais), nei bandeirantes, nei patys Suvereniteto paribiai Guaraní nebuvo teritorinės valstybės Trilypis pasienis (isp. Triple Fron- piliečiai. tera) – tai Pietų Amerikos regio­ Tad tai, kas dabar sudaro pasienio nas aplink Iguazú ir Paraná upių tarp Argentinos ir Brazilijos regioną, santaką, kur susiduria trys valstybės: Argentina, Brazilija ir Paragvajus. liko retai apgyvendintomis ir izo­ Tarptautinės bendruomenės žvilgsnis liuotomis žemėmis, nutolusiomis į jį nukrypo po rugsėjo 11-osios nuo ekonomiškai geidžiamų sidabro išpuolių, kai vienas JAV Valstybės kasyklų Andų kalnuose, politinių departamento leidinių paskelbė centrų Limoje ir, vėliau, Buenos įtarimus, kad vietinė musulmonų Airėse bei portugalų gyvenviečių bendruomenė finansuoja teroristines ir plantacijų Atlanto vandenyno organizacijas Artimuosiuose Rytuose. pakrantėse. Tai – paribys (ang. frontier), kaip Tai nebuvo pirmasis kartas. Kai jį 1987 metais apibrėžė politinis geo­ 1994 metais Buenos Airėse buvo su­sprogdintas žydų bendruomenės grafas John Robert Victor Prescott. centras AMIA, jau tuomet buvo Ne sienos linija (ang. boundary spėjama, kad sprogmenys į Argentiną arba borderline), bet zona, skirianti pateko per pralaidžias sienas su Bra­zi­ gyvenamąsias ir neapgyvendintas lija ir Paragvajumi. Prabėgus daugiau (bent jau iš kolonijinių valstybių nei penkiolikai metų, įro­dymų vis perspektyvos) teritorijas, nepaten­ dar nėra ir byla lieka neiš­spręsta. Bet kanti po politinių vienetų, kuriuos mitai apie organizuoto nusikalsta­ ji atskiria, hegemonine kontrole. Tai mumo rojų „akytame“ Trilypiame pereinamoji erdvė, kur žmonės ir ins­ titucijos šimtmečius buvo formuo­ pasienyje įsitvirtino. jamos jėgų, nepažįstamų kolonijų Tiesa ta, kad valstybių sienos centruose. Trilypis pasienis buvo to­ šia­­me regione visuomet buvo lanks­ kia marginalinė erdvė, kur suverenios čios. Pir­masis šio regiono, kuria­me ispanų ir portugalų galios buvo silp­ istoriškai gyveno Guaraní gentys, nos ir persidengiančios, kaip ir Bene­ padalijimas įvyko 1494 metais, kuo­ dict Anderson, Clifford Geertz bei met Tordesiljo sutartimi Ispanija ir Thongchai Winichakul aprašytuose Portugalija nubrėžė ribą tarp savo Pietryčių Azijos kraštuose, kur is­ Nesvarbu, ar tai būtų JAV „lau­ kiniai vakarai“, aukso ieškotojų ko­ lonijos Amazonės džiunglėse, ar šių dienų „niekieno žemės“ konfliktų zonose.

Visų pasienio miestų – Ciudad del Este, Foz do Iguaçu ir Puerto Iguazú – gyventojai naudojasi sie­nomis, dirbtinai padalijusiomis istoriškai bendrą teritoriją, įgalinusiomis valiutų kursų ir kainų skirtumus.

p­ratimą. Ji tapo neatskiriama nuo vientisos, linija apjuostos teritori­ jos. Galia nebebuvo kylanti ar spinduliuo­janti iš sostinės pakraščių link. Ji buvo tolygiai paskleista virš teritorijos, kur perimetras ir cent­ ras pateko po tokiu pačiu režimu. Valstybės suverenitetas baigėsi ant Teritorinės valstybės rimai sienos. Teorijoje tik valstybė  – ir nerimai ir tik viena valstybė – gali turėti legitimų fizinės jėgos monopolį kaip konkrečios teritorijos valdymo XIX a. visos trys šalys paskelbė priemonę. Tai Max Weber valstybės nepriklausomybę (Argentina – 1810 apibrėžimo pagrindas. metais, Paragvajus – 1811 metais, XX a. antroje pusėje, kaip daugu­ o Brazilija – 1822 metais), bet tik po daugiau nei šimtmetį trukusių ma Pietų Amerikos valstybių, Argen­ karų bei arbitražo buvo nustatytos tina, Brazilija ir Paragvajus pergyve­ dabartinės valstybių sienos. Terito­ no įvairius autoritarinius režimus, riniu pagrindu apibrėžtų valstybių praktikavusius nacionalinio saugumo atsi­radimas reiškė naują galios su­ doktrinas. Į valdžią atėjus Juan Do­ to­riškai valstybės teritorija nebuvo pastovi, kur vietoj stabilių sienų buvo slankiojantys kontūrai, kur vieno valdovo galia išnykdavo horizonte, pamažu susiliedama su kylančia kai­ myninio suvereno galia.

nukelta į

9 psl.


Pietų Amerika

2011 / 09 / Nr. 18 atkelta iš

/9

8 psl.

mingo Perón, Argentina nutarė netiesti kelių ir nestatyti pramoninės reikšmės objektų, palikdama sieną su Brazilija kaip sanitarinį kordoną galimo karo atveju. Generolų val­ doma Brazilija vykdė „gyvų sienų“ politiką, siųsdama migrantus ap­ gyvendinti pasienį su Paragvajumi. Abiejose tarpvalstybinės ribos pusėse įsikūrę vadinamieji braziguayos (bra­ zilai – paragvajiečiai) dabar tapo didele Paragvajaus vidaus problema. Ilgametis Paragvajaus diktatorius Alfredo Stroessner leido brazilams statyti Itaipú hidroelektrinę ant Paraná upės ir Trilypiame pasienyje suplanavo Ciudad del Este, kuris tapo šios žemyne įkalintos šalies var­ tais į Braziliją ir į pasaulį. Visos trys valstybės, vykdyda­ mos savų pasienio ruožų apgyven­ dinimo politiką, kvietė imigrantus. Į argentinietišką Misioneso provinciją, įskaitant ir pačiame pasienyje įsikūrusį Puerto Iguazú, kartu su tradiciniais imigrantais iš Italijos bei Ispanijos vyko daugiausia vokiečiai, lenkai bei ukrainiečiai. Tuo tarpu Brazilijos Foz do Iguaçu ir Paragva­ jaus Ciudad del Este įsikūrė gausios imigrantų iš Azijos grupės. Bent 5 tūkst. naujakurių atvyko iš Taiva­ no, Kinijos ir Korėjos. Netrūksta čia ir per aštuntąjį bei devintąjį dešimtmetį iš Sirijos, Libano, Irano bei Palestinos atvykusių arabų, kurių bendruomenę, įvairiais duomenimis, sudaro iki 20 tūkst. narių.

Besiverčiantys pralaidžiomis sienomis

skirtumus. Ironiška, bet ekono­ minio MERCOSUR bloko atsi­ radimas pasienio ruožo gyvento­ jams tik sustiprino valstybių ribas. Pavyzdžiui, pagal naują režimą, argentinietiškojo Puerto Iguazú, mažiausio iš trijų miestų, gyventojai kaimyninėse šalyse gali įsigyti prekių tik už 50 dolerių per mėnesį. Be to, jiems draudžiama įvežti elektro­ technikos priemones. Tad kompiu­ teriai, plokščiaekraniai televizoriai bei mobilieji telefonai gabenami per sieną nelegaliai, duodant kyšius pasieniečiams ar slepiant prekes spe­ cialiai kontrabandai pritaikytuose automobiliuose.

Iguazú, bei automobilius su dvigubais kuro bakais, išvežančius iš to paties Iguazú pigesnį benziną į Braziliją.

JAV žurnalas „Forbes“ dar 1996 Trilypio pasienio etikos metais įvardino Ciudad del Este, kodeksas kuriame elektrotechnikos prekės at­leistos nuo mokesčių, kaip vieną Valstybių skirtumais Trilypio pa­ iš trijų aktyviausių prekybos centrų sienio gyventojai manipuliuoja savo pasaulyje, nusileidžiančiu tik Maja­ kasdienėje veikloje. Nei teritorinių miui ir Honkongui. Nors prekybos ri­bų atsiradimas, nei vėlesnis jų stip­ aukso amžiumi vadinamas paskutinis rinimas, įkuriant muitinę bei pasų XX a. dešimtmetis, tačiau ir praėjus kontrolę, nepanaikino dinamiško penkiolikai metų pervažiuoti tarp pa­sienio ruožo ypatumų. Ir visgi, Brazilijos ir Paragvajaus nutiestą tiltą sienos lanksčios ir pralaidžios ne vis dar gali užtrukti keletą valandų. visiems, o tik tiems, kas žino vietos Kiekvieną rytą dešimtys tūkstančių etikos kodeksą ir yra šios išskirtinės žmonių – prekeivių ir pirkėjų – ke­ Tokia mažos apimties kontrabanda, socialinės sistemos dalis. liauja iš Brazilijos į Paragvajų. Namo į Foz do Iguaçu ten, kur vadinama „skruzdėlių kontrabanda“, Kai 2007 metais skandalingos aukštesnis pragyvenimo lygis, jie yra vietinis atsakas į sienų sukurtą ne­ tiriamosios žurnalistikos laidos grįžta tik leidžiantis saulei. Ciudad rengėjų komanda atvyko iš Bue­ del Este prekybos chaose klesti lygybę. Pigesni produktai – ar tai būtų nos Airių su kameromis, siek­ organizuotas nusikalstamumas: vaisiai, ar fotoaparatai, ar benzinas – vi­ dami parodyti, kokios pralaidžios suklastoti produktai, banknotai suomet prasmunka pro „akytas“ sienas. Argentinos sienos, ant upės juos ir net tapatybės, pinigų plovimas, tuoj pat sugavo žandarai ir ap­ ginklų bei narkotikų kontrabanda, kaltino nelegaliu sienos kirtimu. Dar neprašvitus į Argentiną pluk­­ prekyba žmonėmis. Būtent dėl to Dauguma gyventojų, vos paklausti JAV ir įtarė, kad dalis grynųjų niekur dan­č iomis kanojomis Paraná upę apie organizuoto nusikalstamumo nedeklaruojamų pinigų atvykėlių kerta paragvajietės su bananų krep­ pavojų Trilypiame pasienyje, nus­ musulmonų iš čia siunčiami tokioms šiais, o į priešingą pusę keltu keliauja ijuokia, kad regione įsikūrusios Paragvajuje registruoti mikroautobu­ organizacijoms kaip „Hezbollah“. visos Argentinoje egzistuojančios siukai, gabenantys Argentinos sub­ ginkluotosios pajėgos, tad smur­ Visų trijų pasienio miestų – sidijuojamo aliejaus dėžės. Pasienio tas jiems nepažįstamas. Bet kai Ciudad del Este, Foz do Iguaçu ir kontrolę ant Argentiną ir Braziliją Hernán Lopez Echagüe, žy­m us Puerto Iguazú – gyventojai naudo­ jungiančio „Tancredo Neves“ tilto vyk­ argentiniečių žurnalistas, pa­r a­š ė jasi sienomis, dirbtinai padaliju­ dantys muitininkai stabdo autobusus, kny­gą apie tai, kaip žandarai ir pre­ siomis istoriškai bendrą teritoriją, kurių keleiviai po sėdynėmis slepia fek­tūros pareigūnai patys organizavo įgalinusiomis valiutų kursų ir kainų video kameras ir narkotikus, vežamus į kontrabandą, Iguazú miesto taryba jį paskelbė persona non grata. Vietinė socialinė sistema atmeta bandymus įtraukti ją į visuotiniais įstatymais paremtą valstybės režimą. Ji šaiposi iš šiuolaikinės valstybės teorijų apie teritorinį suverenitetą ir įtvirtintą galios perimetrą. Forma­ liai priklausantis trims skirtingoms šalims, Trilypis pasienis lieka erdve, kur socialinės normos turi vietinę reikšmę ir kur sienos ne tik kad ne­ nutraukia intensyvių ekonominių bei kultūrinių mainų tarp savarankiškų šalių, bet netgi juos stiprina, kur­ damos šešėlinį, į valstybes padalinto pasaulio nepripažįstamą, bet juo besinaudojantį socialinį darinį. Pa­ sie­n io ruožai neišnyko, bet tapo ne­legalūs – su visais iš to kylančiais privalumais ir problemomis. Straipsnis parengtas remiantis 2010-2011 m. Trilypiame pa­ sienyje atlikto socialinės antropo­ logijos di­sertacijos lauko tyrimo metu surinkta medžiaga.

Trilypis pasienis lieka erdve, kur socialinės normos turi vietinę reikšmę ir kur sienos ne tik kad nenutraukia intensyvių ekonominių bei kultūrinių mainų tarp savarankiškų šalių, bet netgi juos stiprina, kurdamos šešėlinį, į valstybes padalinto pasaulio nepripažįstamą, bet juo besinaudojantį socialinį darinį.


10 /

Azija

2011 / 09 / Nr. 18

Griaustinio Drakono karalystė-– iš Viduramžių tiesiai į XXI amžių? Vytas Neviera

Griaustinio Drakono karalystė – taip Butano žmonės valsty­ bine dzongkha kalba vadina savo gimtają šalį. Apie šį kraštą, visiškoje izoliacijoje nuo pasaulio gyvenusį iki pat 1960 metų, žinota nedaug. Tačiau dabar paslaptingasis Butanas pamažu atsiveria ir bando padaryti, rodos, neįmanoma  – peršokti iš Viduramžių tiesiai į dvidešimt pir­mąjį amžių. Paskutinysis Shangri-La Žemėje Butanas, daugelio jį aplankiusiųjų lūpomis vadinamas tobula šalimi, „paskutiniuoju Shangri-La Žemėje“, vakariečių dėmesį patraukė neseniai. Tai nutiko tuomet, kai legenda apie Shangri-La – harmoningu ryšiu tarp visų gyvų būtybių paremtą slėnį kažkur Himalajų kalnuose – buvo paskel­ bta James Hilton knygoje „Lost Ho­ rizon“. 1933 metais, vos tik išleidus knygą, paremtą autoriaus kelionės po Himalajus įspūdžiais, į aukščiausius pasaulio kalnus pasipylė ekspedicijų virtinės. Žemiškojo Shangri-La slėnio ieškojimas tapo užsiėmimu fanatiškai entuziastingų vakariečių, šventai ti­kin­ čių, kad J. Hilton nemelavo.

izoliacijoje ir nė karto neprarado nepriklausomybės. Geografiškai išsidesčiusi paribyje tarp „pasaulio stogu“ vadinamų Himalajų kalnų vir­ šūnių, o geopolitiškai – tarp dviejų pasaulinių galybių, Indijos ir Ki­ nijos, ši maža valstybė sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir sukurti unikalią kultūrą, kuri ir buvo jos ilgalaikio gyvavimo pagrindas. Geografiškai ir politiškai izoliuotoje šalyje iki pat 1960 metų nebuvo kelių, elektros, motorinių transporto priemonių, telefonų, pašto paslaugų, o televizija buvo uždrausta iki pat 1999 metų (tais pačiais metais šalyje atsirado ir internetas).

Karalius, kuris atsisako privilegijų pats

Skirtingi keliautojai Shangri-La epitetą bandė prilipdyti skirtingoms Net ir šiandien Butano karalystės vietovėms, tačiau nei vienai jis taip ne­ kraštovaizdis kelia pamirštos šalies įvaizdį: rūko apsuptos senovinės tiko kaip Butanui. šventyklos, stovinčios ant šimtus Keliautojams ši šalis atrodė mistinė metrų žemyn stačiai smengančių uolų vieta žemėje, kur gamta ir tikėjimas atbrailų, gyventojų garbinamos šventos iškyla kaip du visa lemiantys veiksniai, kalnų viršūnės, niekada nejutusios transformuojantys karalystę į galimą žmogaus kojos slėgimo, žemumose žemiškos harmonijos lopšį, visiškai vešinčios pirmykštės džiunglės. O kažkur – ir kukli medinė pilaitė, ap­ nežinomą vakariečiams. gyvendinta inovatyvaus, vos 28 metus Iš tiesų, daugiau nei tūkstantį me­ turinčio karaliaus, Oksforde įgijusio tų mažytė Butano karalystė gyveno aukštąjį išsilavinimą.

Gyventojų mylimas V-asis Wang­ chuck dinastijos karalius Jigme Khesar Namgyel Wangchuck karūną 2008 metais perėmė iš savo tėvo. Būtent Jigme Singye Wangchuck, IV-asis Wangchuck dinastijos kara­ lius, nusprendė, jog šaliai gana atsiribojimo nuo pasaulio politikos ir pradėjo svarbias šaliai reformas, pradedant šalies infrastruktūros plėt­ ra (įskaitant pirmųjų kelių tiesimą), baigiant švietimo bei sveikatos ap­ saugos sistemos pokyčiais.

IV-asis Wangchuck dinastijos ka­ ra­lius inicijavo ir valstybės po­li­ti­nės sistemos pertvarką – perėjimą nuo absoliutinės prie demokratinės kons­ti­ tucinės monarchijos, įgyvendintą 2008 metais, jau valdant sūnui. Visi politiniai pokyčiai Butane vyks­ta paties karaliaus valia, nesant jokio spaudimo iš visuomenės. Prie­ šingai, šalies gyventojai stebisi, kodėl ta demokratija jiems apskritai reikalinga, jeigu jie turi tokį atsidavusį, tautos gerovės labui dirbantį karalių.

suderinti materialinį vystymąsi su psichologi­niais, kultūriniais ir dva­ siniais aspektais, išliekant harmonijoje su gamta. Šiuo metu, pasak „bend­ ros nacionalinės laimės indekso“, butaniečiai yra laimingiausia tauta Azi­ joje bei viena laimingiausių pasaulyje.

...pavogta Shangri-La? Harmoningam Butano siekiui kurti žemiškąjį Shangri-La priešinga atrodo Kinijos vyriausybės politika. Kinija 2001 metais priėmė sprendimą vieną pietinę šalies Junano provincijos apygardą pervadinti iš Zhongdian į Shangri-La. Sprendimas paremtas gry­ nai politiniais ir ekonominiais sumeti­ mais, siekiant pritraukti kuo daugiau turistų, verslo investicijų bei vykdant ekspansionistinę tolimųjų regionų „vystymo ir įsisavinimo“ politiką. Investicijos „į plėtrą“ čia matomos akivaizdžiai: per vieną gražiausių buvu­ sio Zhongdian regiono vietų tiesiamas

Svarbiausias politikos tikslas – piliečių laimė Įdomiausias Butano politikos as­ pek­tas yra „bendros nacionalinės laimės indekso“ terminas, sukurtas IV-ojo Wangchuck dinastijos karaliaus dar 1972 metais, siekiant sukurti ir vystyti tokią ekonomiką, kuri tarnautų budiz­ mo dvasinėmis vertybėmis paremtai šalies kultūrai bei derėtų su unikalia šalies gamta. Taip Butanas siuntė svar­ bią žinią, gerokai išsiskiriančią globa­ lizacijos amžiuje gyvenančio materia­ listinio pasaulio kontekste. Mintis, kad „bendros nacionalinės laimės indeksas“ yra svarbesnis nei „bendras nacionalinis vidaus produktas“, sulaukė atgarsio ir už šalies ribų.

Pasak „bendros nacionalinės laimės indekso“, butaniečiai yra laimingiausia tauta Azijoje bei viena laimingiausių pasaulyje.

„valstybinės svarbos“ greitkelis į Tibeto sostinę Lhasą, statant hidroelektrines tvenkiamos upės, kyla šiuolaikiniai mies­t ai. Čia dvelkia ne Shangri-La krašto pavadinimo suponuojama har­ monija, o materializmu ir didėjančiu išmetamųjų dujų kiekiu.

Butanas, kurį tegalima pasiekti lėk­tuvu, per kalnus iš Tibeto ar­ba ma­ liarinių uodų kupinomis džiunglėmis iš Indijos, gamtosaugos klausimuose išlieka atsparus pagundoms. Nors už­sienio lankytojų kasmet daugėja, Nuo 2007 metų skirtingose pas­ tačiau jų srautą reguliuoja valstybės aulio vietose kasmet vyksta „bendros nustatytas kasdienis 240 dolerių mo­ nacionalinės laimės“ tyrimams skir­ kestis, įvestas pasimokius iš Nepalo, tos konferencijos, siekiančios plėtoti kurį trypia minios keliautojų su kup­ šią Butane gimusią idėją. Pastaro­ rinėmis, pavyzdžio. Galima viltis, ji paremta prielaida, kad „gerovės kad ir toliau vykdydamas saikingą ir apskaičiavimas“ turėtų svarstyti ne protingą modernizaciją, Butanas išties tik ekonominio vys­tymosi atnešamą padarys neįmanomą Wangchuck di­ naudą, bet ir to­k ius aspektus kaip nastijos šuolį tiesiai iš viduramžiško aplinkos apsauga, kultūros apsau­ paribio krašto į naujuosius modernius ga ir vystymas, geras valdymas bei laikus, kartu neprarasdamas savojo Iš tiesų, daugiau nei tūkstantį metų mažytė Butano karalystė gyveno izoliacijoje ir nė karto neprarado nepriklausomybės. žmonių gyvenimo kokybė. Teigiama, tapatumo ir teisės vadintis žemiškuoju kad kiekviena visuomenė turėtų mokėti Shangri-La.


Vilnius / 11

2011 / 09 / Nr. 18

Ar Vilnius yra paribio miestas? Giedrė Balevičiūtė

Vilnius galėtų būti beveik „vado­vėlinis“ paribio miesto pavyzdys. Jis ne tik yra netoli kitos valstybės, bet jis yra netoli kitokios valstybės – šiame pasienyje susiduria slavų ir baltų kalba, katalikiška ir stačiatikiška kultūra, jau nekalbant apie skirtingas politines sistemas. O paribys – tai maišymasis, susimaišymas, kažko perėmimas vienam iš kito, perdavimas per sieną. Vilnius jau ne vieną šimtą metų stovi ant šios ribos ir daugiakultūriškumas yra tapęs Vilniaus tapatybės dalimi. Vilnius buvo paribio, kultūrų persimaišymo vieta, bet ar toks yra dabar? Pažvelkime į tai, kaip viena ir kita pusė naudojasi paribio situacija. Vilniaus „eksportas“ į Baltarusiją Prisipažinkime, kiek iš mūsų iki tol, kol nepasidėjo aktyvios diskusijos apie tai, kaip blogai būtų turėti Baltarusijos atominę elektrinę šalia Vilniaus, bent kartais susimąstydavome, kad Vilnius yra visai šalia Baltarusijos? Įdomu, kiek vilniečių yra buvę Baltarusijoje? Tai vos 33,99 kilometrai nuo Vilniaus. Važiuojant geru plačiu A3 keliu mašina užtruktumėte apie pusvalandį. Taip pat kelis kartus per dieną važiuoja autobusas ir traukinys. Bet matyt važiuojate tik tokiu atveju, jei priklausote vienam iš trijų žmonių tipų: a) esate verslininkas, „nes ten aišku, su kuo reikia kalbėti apie reikalus“; b) esate entuziastas, norintis pažiūrėti, „kaip atrodo sustojęs laikas?“, „ar jie ten tikrai metro stotelėse vis dar laiko Lenino galvas?“; c) esate roman­ tikas, „nes čia gi mūsų žemės, čia gi mūsų pilys“.

Baltarusiai atvyksta į Vilnių Kadangi paribio mieste mai­šymasis, „užribio“ savybių perėmimas yra abipu­ sis procesas, pažvelkime, kokie ženklai mums Vilniuje rodo, kad Baltarusija labai netoli. Paieškos rezultatai gana kuklūs. Mieste yra kelio ženklų su nuoroda į Minską ir Lydą, bet nevai­ ruojantys turbūt juos retai pastebi. Be to, lygiai taip pat Vilniuje yra ženklų su Rygos ar Varšuvos kryptimis, o šie mies­tai tikrai nėra paribyje su Vilniu­ mi. Taigi kelio ženklas – dar ne ro­ diklis. Gal kiek ryškesnis Baltarusijos artumo požymis – Vilniaus autobusų stotyje atsiradęs stendas su nuorodo­ mis, kaip nuvykti į „Akropolį“. Stendas rusų ir anglų kalbomis, bet viešojoje erdvėje teigiama, kad stendo tikslinė auditorija yra baltarusiai.

Kol kas Vilnius labiau atrodo ne paribio, bet tiesiog netoli sunkiai pereinamo pasienio esantis miestas. M. Sajekaitės nuotrauka

Kodėl miestas?

Lietuva su Baltarusija turi ilgą, daugiau nei 600 km sieną, todėl ir paribio teritorija susidaro nemaža. Tačiau kodėl Vilniui kaip miestui tenka išskirtinė teisė, o gal pareiga būti paribio postu? Kodėl paribio miestas, o ne tarkim „paribio kaimas“ Bet dauguma tikriausiai ne­važiuoja. yra kažkas ypatingo dviejų kultūrų Kodėl? Nes reikia vizos. O ką iš Vil­ susidūrime? Būtent todėl, kad mies­ niaus eksportuoja tie, kurie važiuoja? Gana dažnas paribio vietovės po­ tas  – tai pagrindinis kultūros for­ Litus (verslininkai), litus (entuziastai, postas, kuriame perimti kažką naujo nes vis tiek nusiperka kailinę kepurę žy­­mis yra kalbos susimaišymas ar bent iš kitos kultūros yra, viena vertus, arba sustoja pavalgyt burokėlių sriu­ jau gebėjimas susikalbėti su už sienos sudėtingiau ir, antra vertus, jeigu tai bos bevažiuodami į kaimą nusifoto­ esančiais gyventojais. pavyksta, užtikrinčiau. Jeigu vien­ grafuot prie traktoriaus ar kombai­ Ar mes mokame baltarusių kalbą? ame kaime žmonės perima tam tikrus no), ir litus (romantikai, nes tikriausiai Tikriausiai, kad ne. Visgi gyvenimas kaimynų vartojamus žodžius, o kitame važiuoja vasarą, todėl reikia nusipirkti paribio zonoje verčia kažką perimti iš kaime žmonės dažniau nuvažiuoja su ledų ir „Buratino“). Norėtųsi galvoti, kaimyno, prie jo taikytis, jį pažinti, dviračiu per sieną apsipirkti, tai ir tie kad šie žmonės turi galimybių „ekspor­ nesvarbu, tu mėgsti jį ar nemėgsti, bijai nauji išmokti žodžiai, ir tas nusipirktas tuoti“ kitokią verslo kultūrą, požiūrį į ar myli. Analogiškai kaip ir Vilniaus cukrus greičiausiai liks tame kaime. O istoriją ir į dabartį, bet kiek turi tokių „ekspansijos“ į Baltarusiją atveju, taip kažką perimti į miestą, ypač į didesnį galimybių įvertinti sunku. Ar ten ir baltarusiai daugiausiai „importuoja“ miestą, jau reiškia didesnį to reiškinio įmanoma nežaisti pagal baltarusiškas savo pinigus. Galbūt vis daugiau „Ak­ pripažinimą. taisykles, tikriausiai gali pasakyti tik ropolio“ pardavėjų moka rusiškai, ir Mieste paprasčiausiai yra daugiau „a“ grupės atstovai. Taip pat sunku daugiau kavinių išspausdina meniu pasakyti, kiek ir apie ką su vietiniais rusų kalba, bet vėlgi neaišku, kiek tai gyventojų, ir jie labai skirtingi, todėl yra tiesioginė Baltarusijos artumo įtaka. naujovių iš už sienos perėmimas – bendrauja „b“ ir „c“ grupės. Tiesa, Vilniuje įsikūręs baltarusiams skirtas Europos humanitarinis univer­ sitetas – o tai jau tikrai nemažas pasie­ kimas paribio miestui. Baltarusiams jis patogus dėl nedidelio atstumo, o mies­ tui tai yra galimybė šioje sienos pusėje puoselėjamas idėjas perduoti patiems imliausiems iš už sienos.

dinamiškas procesas, egzistuoja didesnė idėjų konkurencija. Todėl jeigu kas nors įsitvirtina, vadinasi, tai jau atlaikė nelengvą „pritapimo testą“. Taip pat ir kažko perdavimas iš miesto už sienos teikia didesnes galimybes, kad tai, kas perduodama, taps įsigyvenusia miesto kultūros, o gal net valstybės, dalimi. Ypač kai tas miestas yra sostinė.

Ar grįšime prie daugia­kul­tū­riš­ku­mo? Kol kas Vilnius labiau atrodo ne paribio, bet tiesiog netoli sunkiai pereinamo pasienio esantis miestas. Vilniaus daugiakultūriškumas, regis, yra dažniau knygose ir turistų giduose nei miesto kasdienybėje aptinkamas reišknys, nors tai svarbi mito „kas yra Vilnius“ dalis. Europos humanitarinis universitetas teikia didžiausią viltį, kad gali vykti paribio maišymasis. Nes Vilniui norint vėl tapti tikru paribio mie­stu neužtenka mainytis pinigais – turi būti idėjų ir kultūros simbolių kaita bei skverbimasis į miesto gyvenimą.


12 /

Šiaurė

2011 / 09 / Nr. 18

Nejaugi Estija — Šiaurės šalis? Lukas Pukelis Lankantis Olandijoje teko girdėti Utrechto universiteto profesoriaus paskaitą apie Europos regionus, kurioje Šiaurės Europa buvo pavadinta „socia­ listiniu rojumi žemėje“. Šis trumpas epitetas gana taikliai apibūdino Skan­ dinavijos šalis (ir Suomiją), kadangi jose vyriausybės per biudžetus perskirs­ to nuo 50 iki 75 procentų bendrojo vidaus produkto, gyventojų ir verslo mokami mokesčiai yra labai aukšti, o valstybė yra sau prisiėmusi kaip niekur kitur Vakaruose platų viešųjų paslaugų ratą – taigi, turi visus socia­ listines valstybes charakterizuojančius atributus. Be to, čia beveik nėra tokio tipo valstybes kamuojančių ligų — ko­ rupcijos lygiai labai žemi, infliacija irgi pažabojama, o valstybių ekonomikos išlaiko aukštus augimo tempus ir dinamiškumą. Šioms tendencijoms išsilaikant jau ne vieną dešimtmetį, Šiaurės šalys spėjo pasiekti labai aukštą išsivystymo lygį (pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą (HDI) visos jos patenka į pirmąjį dvidešimtuką), o įtakingas JAV žurnalas „Newsweek“ Suomiją pripažino geriausia vieta gyventi visoje planetoje. Be socioekonominės dimensijos Šiau­rės šalis charakterizuoja ir unikalus visuomenių tipas. Pagal R. Ingleheart „Pasaulio ver­tybių žemėlapį“, šių valstybių vi­ suo­m enėse dominuoja sekuliario­ sios-racionaliosios ir saviraiškos  – tai reiškia, jog nėra religinės ir rasinės prigimties skirčių, o valstybių ekono­ minis modelis lemia, kad ekonominės skirtys irgi nėra didelės (pajamų nelygybę matuojančio Gini koefi­ ciento reikšmė – viena mažiausių pas­ aulyje). Tai garantuoja tvarų ir darnų šių visuomenių vystymąsi, o tai turi dvejopą poveikį: teigiamai atsiliepia vie­ tos verslui, kadangi didelė visuomenės dalis yra įgijusi gerą išsilavinimą, vadi­ nasi, gali atlikti aukštos kvalifikacijos reikalaujančias užduotis bei kurti nau­ jas idėjas, be to, skatina konstruktyvias diskusijas ir bendradarbiavimą viešojoje sferoje: gilių skirčių visuomenėje nebu­ vimas lemia, kad atskiri visuomenės segmentai mažai konfliktuoja tarpu­ savyje, o iškilusius nesutarimus sie­kia­ ma spręsti ieškant visiems priimtino sprendimo. Šiaurėms Šalims pavyksta su­derinti darnų visuomeninį ir ekonominį vystymąsi su plataus masto valstybės vykdoma socialine rūpyba, geromis

Dabartinis Estijos prezidentas Toomas H. Ilvesas dar būdamas Estijos užsienio reikalų ministru plačiai pagarsėjo pareiškęs, kad „Estija yra Šiaurės, o ne Baltijos šalis“. Tačiau ką reiškia būti Šiaurės šalimi ir ar mūsų pusbroliai estai tikrai turi pagrindo taip save vadinti?

Be esančių ir ryškėjančių ekonominių skirčių, Estijos visuomenei darniai vystytis trukdo ir su rusų mažuma susiję klausimai.“ M. Sajekaitės nuotrauka

gyvenimo sąlygomis ir ekonominiu pirma reiškia savo valstybėje turėti dinamizmu – šių aspektų sintezę ir veikiantį Šiaurės šalių modelį. Kol kas galima pavadinti Šiaurės šalių modeliu. Estija pagal šį modelį gali pasigirti tik sąlyginiu ekonominiu dinamiškumu, Dabar žvilgtelėkime į pusbrolius o apžvelgiant visus kitus kriterijus, estus. Pusbroliais juos galime va­dinti nuo Šiaurės šalių ji skiriasi radikaliai. todėl, kad, nors jie yra ne baltų, o finougrų tauta, tačiau su lietu­ Estijos ekonominis modelis yra viais turi labai daug panašumų: paremtas žemais mokesčiais, mini­ mes ne tik esame mažos tautos, maliomis socialinėmis paslaugomis gyvenančios netoliese, ne tik ilgą bei minimaliu lėšų perskirstymu per laiką buvome panašioje geopolitinėje valstybės biudžetą (Estijoje perskirs­ ir geokultūrinėje padėtyje, tačiau ne toma vos 30% BVP), taigi, jis labiau per seniausiai kartu atkūrėme savo primena liberalius JAV ar Didžiosios šalių valstybingumą ir išgyvenome Britanijos, o ne socialistinius Šiaurės euroatlantinės integracijos procesus. šalių ekonominius modelius. Pasirinkto Pastaruoju metu Lietuvoje ryškėja ekonominio modelio dėka Estijoje keista tendencija užmiršti šį principinį sudaromos palankesnės sąlygos verslui bendrumą tarp Lietuvos ir Estijos, bei užsienio investicijų pritraukimui, o mažus ekonominius skirtumus, tačiau tokios visuomenės grupės kaip atsiradusius po krizės, labai išpūsti. pensininkai, bedarbiai ar žmonės su Šiame kontekste ypač svarbu pabrėžti negalia negauna pakankamai valstybės tai, kad Estija nėra ir greitu laiku tikrai lėšų ir dėmesio, o tai sukuria socialinę netaps Šiaurės šalimi. Atsiribojant nuo atskirtį ir gilėjančias ekonomines skirtis grynai geografinių argumentų galima visuomenėje – problemas, kurios sveti­ teigti, kad būti Šiaurės šalimi visų mos Šiaurės valstybėms.

Estija nėra ir greitu laiku tikrai netaps Šiaurės šalimi. M. Sajekaitės nuotrauka

Be esančių ir ryškėjančių eko­ nominių skirčių, Estijos visuomenei darniai vystytis trukdo ir su rusų mažuma susiję klausimai. Rusakalbiai (t.y. visi žmonės iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos, išskyrus latvius ir lietuvius) sudaro ketvirtį visų Estijos gyventojų. Ši mažuma susitelkusi Ta­ line, kur sudaro beveik pusę miestiečių, ir rytinėje šalies dalyje, kur sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Dėl to­ kio geografinio atsiskyrimo (net Taline beveik visi rusakalbiai yra susitelkę ke­ liuose mikrorajonuose) ši mažuma yra menkai integruota į Estijos visuomenę, nemoka valstybinės kalbos ir sunkiai varžosi darbo rinkoje. Atskirtį tarp šių Estijos visuomenės segmentų geriausiai iliustruoja tai, kad Taline susitikę estų ir rusų kilmės miesto gyventojai dažnai tarpusavyje bendrauja angliškai, nes tai yra vienintelė kalba, kuria jie gali susišnekėti. Estijos visuomenėje nuolat vyks­ ta trintis tarp rusiškų ir es­tiš­kų jos segmentų, kurios kulminacija buvo 2007 metų riaušės dėl Bronzinio kareivio. Jos labai aiškiai parodė, kad ban­ dymas integruoti rusakalbius gyven­ tojus į Estijos visuomenę didele dalimi buvo nesėkmingas, o pačioje visuomenėje žiojėja labai gilios skirtys tarp rusakalbės ir estiškos jos dalies, neleidžiančios šioms grupėms pasiekti sutarimo net pačiais fundamentaliau­ siais klausimais, kaip kad rusakalbių asmenų teisės ir statusas Estijoje bei 1940 metų sovietų okupacijos ver­ tinimas. Panašiems neramumams kilti kelias atviras ir dabar, kadangi nese­ niai perrinkta A. Ansipo vyriausybė su rusakalbiais susijusius klausimus buvo linkusi spręsti vienašališkai – ig­ noruoti šios grupės atstovų nuomonę ir nebandyti siekti konsensuso. Taigi, Estija neturi atributų, pa­ prastai priskiriamų Šiaurės šalims. Jos pasirinktas liberalus ekonominės raidos modelis ir sąlyginė politinės kultūros stoka neabejotinai daro ir dar ilgai darys Estiją artimesne kitoms dviems Baltijos šalims, o ne jų šiauriniams kaimynams. Ironiška, tačiau pagrindinė kliūtis Estijai tapti tikra Šiaurės šalimi yra pati šį siekį iškėlusi valdančioji partija, kuri teigia, kad neoliberalus raidos kelias yra vi­ enintelis tinkamas Estijai ir neturintis absoliučiai jokių alternatyvų.


Kaimynai / 13

2011 / 09 / Nr. 18

Mėgėjiška kaimynystės antropologija ir truputis užsienio politikos Dovilė Jakniūnaitė Ar nepradėjote juoktis, kai iš ne­ turėjimo ką veikti pirmą valandą nak­ ties stebėjote balsavimą Eurovizijoje? Mat ką tik graikai dvylika balų paskyrė Kiprui, o šis lygiai taip pat jiems dos­ niai atsilygino? Ar dar kartą pastebėjote, kaip puikiai kaimynus ir geografiją išmano skandinavai, Balkanų valstybės, na, ir visa vidurio ir pietryčių Europa?

(pavyzdžiui, įsigijus garso stiprintuvą), pasitikintys, kartais gal žinantys ir link (epizodas, regėtas viename devin­ bet čia tas pats kas žaisti „viščiuko kokią intymią smulkmeną apie vienas tojo dešimtmečio australų seriale), žaidimą“. kitą, bet paprasti. Turbūt būtų itin arba kai ramų sekmadienio rytą išgirsti paplitęs atvejis. Šiuo metu tokie yra kiemo vaikams skaitomą pamokslą iš Žmonių santykiuose atsikratyti kai­ Lietuvos ir Latvijos santykiai – apie tokio raudonveidžio kaimyno, turinčio myno yra dažniau ryžto, kartais tiesiog juos nėra ką papasakoti: kai užsuka milžinišką džipą ir žmoną, kuri žiemą išmonės klausimas. Valstybės, deja, kas iš vadovų, priimame draugiškai, visad aukštakulniais bateliais vedžioja kaimynų šiais laikais pasirinkti nebega­ kai išvažiuoja, nenuliūstame. Iš toliau rotveilerį, ignoruodama visas šunų li. Šia prasme kaimynystė yra visiškai žvelgiant ir Beneliukso, taip pat Latvi­ higienos normas. Nedaug kas nori su materiali ir objektyvi duotybė, nors ir jos ir Estijos ir, matyt, dažnų dydžiu, jais bendrauti, nedaug kas gali juos Kuris iš mūsų negirdėjo prancūzo, susiformavusi iš istorinių atsitiktinumų išsivystymo lygiu bei istorine praeitimi ignoruoti. džiaugsmingai pasakojančio anekdo­ ir selektyviai prisimenamų istorijų. panašių valstybių santykiai panašūs. Gal ir banalu, bet Lietuvos santykis tus apie beviltiškus belgus, ar esto, Dėl to kaimynystė, kaip ir apskri­ besišaipančio iš lėtapėdžių suomių, tai kalbėjimas apie valstybes, pilna Dr a m a t i š k a k a i m y n y s t ė su Rusija yra būtent tokia kaimynystė – nekalbant jau apie atvirą pasityčiojimą, stereotipų. Užtenka susirinkti pusiau turi ilgą istoriją, besikeičiančius nepatinka, tačiau mažai ką gali padaryti. pasigirstantį JAV piliečiui prabylant pažįstamai tarptautinei kompanijai, draugysčių ir pykčių laikotarpius apie Kanadą. Gal tik žydai juokiasi kad juos išgirstume: štai esą vieni ir abipusę prik­lausomybę vienas Tai vienakryptis santykis, santykių iš savęs, visi kiti – dažniausiai iš savo svetingesni, kiti tvarkingesni, dar kiti nuo kito. Seniai seniai bendrauja­ objektas su tavimi gali turėti kartais net kaimynų. nuoširdesni ir t.t. Deja, „grynoji“ ma, žinomos kitų paslaptys, įgrisę be feodališką santykį. tarptautinių santykių disciplina, proto, tačiau negali imti, spjauti ir Bet kuri valstybės geografija mo­­kyk­ aprašinėdama kaimyninius san­ ignoruoti. Linkę įpainioti kitus kai­ Erzinanti kaimynystė – tai anks­­ loje prasideda nuo to, kad pra­nešama čiau minėto kaimyno, garsiai žiūrinčio televizorių, atvejis. Gali būti ir kitokių sostinė, gyventojų skaičius ir teritorijos variacijų, kai girdi besiriejančią šeimą, dydis, o paskui iš­var­dinami visi šalies dūžtančius indus ir trankomas duris kaimynai. (dar vienas kadras iš kino filmo). Iš likusių neaptartų Lietuvos kaimynų tai, Kaimynai yra visur  – ir politi­ matyt, puikiai tiktų santykiui su Bal­ niame, ir „šiaip“ gyvenime. Jie ne­ tarusija aprašyti. Na ir kodėl jie negali išvengiamybė, su jų buvimu tiesiog susitvarkyti tyliai, ramiai, be triukšmo? susitaikai, o jei ne – anksčiau ar vėliau Ir kodėl apie juos reikia sukti galvą ir supranti, kad bet kuri pergalė laikina. kištis į jų reikalus? Kaimynystė neatsiejama nuo sie­nų; Smalsi kaimynystė pažįstama daug tik per jas ji įmanoma. Sienų studijose kam. Ją jauti nugara, kai neši šiukšles įprasta galvoti apie sienas kaip skirtis, ar kai parsivedi svečių. Tuomet tikrai ribas, už kurių yra Kitas – svetimas, kokia nors močiutė ar senukas mato ne­pažįstamas, gana dažnai greičiausiai tave. Jie žino, kada kas išeina į darbą grėsmingas ar bent jau nepasitikėjimo ar išvyksta atostogų, kokį automobilį vertas. Tačiau ieškant paaiškinimų, Nes kaimynas – ne svetimas. Tačiau ir ne savas. turi ir ar paklusnūs tavo vaikai. Jie tik kodėl žmonių kolektyvai linkę atsiri­ M. C. Escher „Piešiančios rankos“ žiūri ir toks ne viską atskleidžiantis boti, kodėl ir kokiu būdu braižo tikras „vojerizmas“ verčia lavinti fantaziją ir simbolines sienas, kokios kultūrinės, tykius, yra neįdomi. Santykių kategori­ mynus ir santykius apipinti „ji pasakė ir suteikia galimybių plačioms inter­ politinės, socialinės ir estetinės pa­sek­ jos dažniausiai apsiriboja draugais  – tą, o jis pasakė tą“ gandų voratinkliu, pretacijoms. Labai įdomus ir retai mės formuojasi, „tarpinė“, kaimyno, sąjungininkais – konkurentais – ir įsižeidinėti dėl laiku neišvalytos pastebimas tarpvalstybinių santykių laiptinės. Tarpvalstybinių pavyzdžių atvejis. Atrodo, kad Lietuva su Es­ ka­t e­g orija praleidžiama. Ir visai be priešais. toli ieškoti nereikia – Lietuva ir Len­ reikalo. Kita vertus, mūsų pačių kai­my­ kija yra tipiškas atvejis. Nors šiuo metu tija turi tokį santykį (tokia „pusiau Nes kaimynas – ne svetimas. Tačiau ni­­nių santykių kasdienybė yra itin išgyvenančios ramybės periodą, Vokie­ kaimynystė“, lydima klausimo „ir ką ir ne savas. Niekas to geriau neįrodo mar­g a. Tad niekas neleidžia ma­n y­ tija su Prancūzija neabejotinai taip gi jie dar padarys?“), nors mūsų atveju kaip buto sienos. Kiekvieną vakarą ti, kad tokia negalėtų būti ir tarp­ pat priklausytų šiam tipui. Čia dra­ neretai patenkama ir į kitos – pavydžios grįžus namo vakarieniaujame dviese – valstybinė kaimynystė. Tiesiog pa­ mos atsiranda lyg iš niekur, tačiau kaimynystės kategoriją. aš ir mano kaimyno televizorius, tik­ žiūrėkime į ją kitaip, atsispirdami po kiek laiko jos tampa neatsiejama Pavydi kaimynystė taip pat viena­ sliau, jo garsai. Žinau mėgstamiausius nuo savo kasdienybės. Žvelgiant per sadomazochistinių santykių dalimi. kryptė. Mes matome, kad mūsų kai­ kaimyno serialus, naujienų kanalą, tokią prizmę net nelabai sistemingai Šiam tipui būtina abipusė drama – mynė viską turi („viskas“, žinoma, taip pat kada jis keliasi ir gulasi, kada ir metodiškai, ryškėja bent šešios būtent tuo ši kaimynystė skiriasi nuo priklauso nuo žiūrėtojo), ji visada man­ eina vedžioti šunį. Žinau, kad savait­ pirminės kaimynystės strategijos. dagiai pasisveikina, trumpai pasikalba priešiškos. galiais apsilanko anūkė, ir žinau, kad apie orą ar takelių švarą ir nueina toliau Nuobodi kaimynystė yra neįdo­ Priešiška kaimynystė atro­d o gyventi savo gražaus gyvenimo. O mes jis dar turi šiokią tokią sąžinę, nes kai neišsikentusi pabeldžiu į sieną, miausias, tačiau greičiausiai „nor­ panaši į dramatišką, nes irgi konflik­ tada norime tik būti kartu arba tokie kuriam laikui garsas aptyla. Kaip jis maliausias“ atvejis, kai kaimynas yra tiška bei užgauli, tačiau skiriasi savo patys. Panašu, kad taip yra Lietuvai su gali būti svetimas, kai taip įžūliai ir tiesiog kaimynas, iš kurio anksčiau agresyvumu, išdidumu ir dažniausiai jos Šiaurės kaimynais ir neišpasakytu atsainiai naikina sieną, skiriančią mus? mamos eidavo skolintis degtukų, drus­ yra asimetriška. Tai tokia kaimynystė, noru tapti Šiaurės dalimi. „Svajonių Žinoma, atsitraukti ir pabėgti visada kos ar prašyti palaistyti gėlių, kai šeima kai vieną rytą atsikeli ir pastebi, kad šalis“ JAV, matyt, savo pietiniams kai­ galima. Galima nuspręsti ir kariauti išvykdavo atostogų. Santykiai dalykiški, tvora truputėlį pasislinko tavo namo mynams irgi dažnai sukelia šį jausmą.


14 /

Europa

2011 / 09 / Nr. 18

Idėjų dalinama Europa Vilius Mačkinis

Nuolatinis istorikų bei politikų noras atrasti perskyrą tarp Rytų ir Vakarų visuomet prasideda nuo prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjusio padalijimo į civilizuotą ir barbarišką pasaulius. Lietuvoje turime net du geografi­ nius objektus, susietus su Europos padalijimu. Tai geografinis Europos centras, esantis Vilniaus rajone ir turintis pretenzijų bent jau geografiškai Lietuvą priskirti ne tik centrinei Euro­ pai, bet net ir pastatyti į patį centrą. Kitas objektas – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Struvės geo­ dezinis lankas, besitęsiantis nuo Juodo­ sios jūros iki Arkties vandenyno, kartais sutapatinamas su riba tarp Rytų ir Vakarų Europos. Abu šie objektai žymi nuolatines pastangas Europą dalinti ir įvardinti, padalintoms teritorijoms priskiriant ekonomines, politines ir kultūrines reikšmes. Neretai tokie bandymai virsta materialiomis sienomis ir kognityviais tokių sienų įtvirtinimais.

Europos Šiaurėje, nei Rytuose. Tačiau graikai negyveno „Europos ribose“, esminis jų pasaulio suvokimas buvo diktuojamas graikiškosios civilizacijos elemento. Tą ribą galime įvardinti kaip ribą tarp civilizuoto graikiško pasaulio ir likusios jo dalies – Kitų (barbarų), kurių graikai nesuprato. Šis iš graikų perimtas pasaulio padalijimas dar il­ gai dominavo Europos geografiniame pasaulėvaizdyje. Vienas tokio pasaulio matymo pavyzdžių yra viduramžių T-O žemėlapiai, vėlesniais amžiais tapę ne tiek geografijos, kiek meno įrankiais.

Vidinės Centrinės Europos linijos, nagrinėjant jas istorijos tėkmėje, prašosi dar vieno atskyrimo: Europos padalijimo į Rytinę, Vakarinę, Rytų – Centrinę ir Vakarų – Centrinę dalis. S. Münster „Europa Regina“

Šią graikų sukurtą skirtį išlaikė į Limes Romanus. Pagrindiniu Rytų paliekant Lotaringiją, kurioje vis ir Romos imperija, tik romėnai tokį Europos elementu Mackinderis laikė susikirsdavo šių dalių ineteresai. Steinas civilizacinį padalijimą materializa­ nuolatinį Vokietijos norą dominuoti Roka­n nas tokias teritorijas, kurios vo akmenine siena – Limes Roma­ slavų žemėse. Jo nuomone, Prūsija ir buvo nuolatinė dominuojančių centrų nus, civilizaciją skiriančia nuo bar­ Austrija buvo vokiečių užimtos ir arena, tačiau niekada nebuvo visiškai Prieš porą metų Europa šventė vieno barizmo. Jei prieš šešiolika ar daugiau ar mažiau prievarta „teutoni­ integruotos nei į vieną iš jų, pava­ tokių konstruktų – Berlyno sienos – septyniolika šimtmečių keliau­ zuotos“ teritorijos. Ši Mackinderio dino „susidūrimo teritorijomis“. Tokia tume iš Budos į Peštą (kitaip ta­ skirtis pavertė Rytų Europą strateginiu teritorija galima įvardinti ir vokiečių – griuvimo dvidešimtmetį. riant, pėstute kirstume dabartinę objektu, kurio kontrolė būtina norint lenkų susidūrimus, kurie siekė ir Lietu­ Materialų padalijimą – sienas – Vengrijos sostinę), būtume priver­ dominuoti pačioje Vakarų Europoje. vos sienas. galime išardyti, bet ar galime dekon­ sti palikti romėnišką „kultūringą“ Nuolatines aspiracijas ją kontroliuoti Žvelgiant į Europos istoriją ir struoti žmogiškojo mąstymo elementą pasaulį ir atsidurtume necivilizuotose Mackinder’is priskyrė tiek Rusijai, tiek geografiją iš dabarties perspektyvos, ir nuolatinį kategorizavimą į Rytus/ barbarų žemėse. Ieškoti šios skirties Vokietijai. pastebėsime, kad toji centrinė Eu­ Vakarus, pažengusius/atsilikusius, pasikartojimų vėlesnėje Europos Atrodo, kad Rytų/Vakarų Europos ropos dalis vėliau tapo vokiškosios blogus/gerus? Juk Berlyno siena – ne istorijoje būta ne vieno bandymo, perskyros, nulemtos kintančios politinės ir rusiškosios kilmės centrų kon­ tik fizinis žmogaus darbo konstruktas, nors, kaip pastebi Normanas Davie­ situacijos, itin svarbios vienu aspektu – flikto zonomis ir nuolatiniu dalybų bet kartu ir politinės žmogaus minties sas, Budapešto ekonomikos univer­ objektu. Būtent Prūsijai, Rusijai ir Centrinės Europos klausimo iškėlimu. rezultatas. Fizinė siena išreiškė Europos sitetas (modernusis civilizuotumo Austrijai pasidalijus šias teritorijas padalijimą, kuris nedingo tai sienai ele­mentas) ir pastatytas būtent buvu­ XVI  – XVII amžiaus Europoje, at­ Centrinės Europos, istorijos tėk­ sioje barbariškoje miesto dalyje. išnykus. mėje vis išnykstančios tarp Europos sirado imperinė sistema, kurios kulmi­ Romos imperija Europą dalijo į tris pa(si)dalijimų, atsiradimą būtų galima nacija galime laikyti Vienos kongresą. dalis: žemes, kurių niekada nepasiekė sieti ir su Romos Imperijos žlugimu, Vėlesniais amžiais, išnykus Habsburgų imperija (kaip Lenkija ar Airija), im­ kuomet esminį vaidmenį ėmė vaidinti ir Hohencolernų priešpriešai, iškilo perines žemes šiaurėje už Alpių kalnų centro – periferijos distinkcija. Būtent Vokietijos – Rusijos perskyra, kurios ir labiausiai lotyniškų institucijų ir buvusioje Romos imperijos teritorijoje rezultatu galime laikytis du pasaulinius mažiausiai germanų išpuolių paveiktas susikūrė didieji viduramžių miestai; karus. žemes Viduržemio jūros regione. Tokiu toks daugybės centrų kūrimas vienoje Centrinės Europos dalies svarbą būdu viena dabartinės Vokietijos dalių teritorijoje, Steino Rokanno pava­ liudija nuolatinis noras ją padalinti atsidūrė kitoje pusėje, už Limes Roma­ dintoje „miestų juosta“, komplikavo ir valdyti. Tačiau toji nehomogeniška nus. Ši perskyra, kurią vėliau pakartojo vieno galingo centro atsiradimą. Todėl Vienas tokio pasaulio matymo pavyzdžių yra Europos dalis vien todėl pati savaime ir Napoleono frontas, einantis palei centrinių/kertinių žemių kūrimas buvo viduramžių T-O žemėlapiai, vėlesniais amžiais tapę ne tiek geografijos, kiek meno įrankiais. Reiną, tapo riba, dalijančia Vokietiją žymiai lengvesnis už šios juostos ribų. netampa vieningu dariniu. Vidinės Centrinės Europos linijos, nagrinėjant į dvi dalis, taigi ir Rytų, ir Vakarų Fragmentuota vidurinė miestų ir jas istorijos tėkmėje, prašosi dar vie­ Viena pirmųjų perskyrų gimė iš perskyra, nors ji niekada nesutapo mažų valstybėlių dalis ilgus šimtmečius no atskyrimo: Europos padalijimo į pačios Europos sienų paieškų. Senovės su Šaltojo karo Europos padalijimo buvo nuolatinė kovų arena – prade­ Rytinę, Vakarinę, Rytų – Centrinę graikai padalino pasaulį, kai savo ribomis. dant Karoliu Didžiuoju ir baigiant ir  – Centrinę dalis. Nes šiose iš dalies žemyną geografiškai atskyrė nuo kitų. Vis dėlto, vieno iš geopolitikos Bismarcku. Vienintelis sėkmingas, nors fizinės, iš dalies geografinės vaizduotės Graikų pasaulėvaizdis susidėjo iš trijų „tė­ v ų“ sero Halfordo Mackinderio ir trumpalaikis Karolingų imperijos sąlygotose perskyrose visų pirma at­ dalių – Europos, Afrikos ir Azijos. Ir nors graikai žinojo apie egzituojančią nubrėžta linija, nuo Adrijos iki Šiau­ bandymas atkurti Romos imperiją sispindi persipynusi Europos ribų perskyrą tarp Europos ir Azijos (Afrikos rės jūros, paliekant Nyderlandus ir ir suvienyti šias teritorijas 843 me­ istorija, prisidėjusi prie pačios Europos atskyrimas nuo Europos buvo žymiai Veneciją Vakarų Europai, o Berlyną tais baigėsi Imperijos subyrėjimu į idėjos supratimo kaitos. Idėjos tokios paprastesnis dėl Viduržemio jūros), ir Vieną – Rytų, dalijanti Europą į vakarinę Frankų žemių dalį ir rytinę Europos, kuri pati savaime talpina ne jų nedomino nepažįstamos žemės nei rytinę ir vakarinę dalis, labai panaši Šventosios Romos imperiją, viduryje vieną pa(si)dalijimo idėją ir jo reikšmę.


2011 / 09 / Nr. 18

Atmintis / 15

Kolektyvinės atminties užribiai Daiva Repečkaitė

Ilgą laiką buvusi padėta į psichologijos ir asmenybės studijų „stal­čiuką“, atmintis vis labiau įsitvirtina kaip socialinių mokslų objektas. Kodėl atsimenama kolektyviai ir kas suintere­ suotas tam tikru būdu prisiminti praeitį? Kas ir kaip prisimena, ką pamiršta, o kieno atmintis laikoma „klaidinga“? Užduodant šiuos klausimus, neabejotinos istorijos tiesos ir tokios sąvokos kaip „tradicija“ ar „tęstinumas“ gali išklibti. Atminties studijos parodo, kaip kolektyvinę prasmę, kurios neįprasta kvestionuoti, sukuria įvairūs objektai, ritualai ir švietimas. Švietimas yra vienas galingiausių datos nesureikšmina) ir Žalgirio mūšio tam tikro tipo atminties naratyvo (pa­ naratyvą: tai svarbus istorinis mūšis, sakojimo) perdavimo ir įtvirtinimo istorinė Lietuvos pergalė, kuria būtina ka­nalų. Taip yra dėl kelių priežasčių: didžiuotis. Žinojimas apie šį mūšį Švietimas yra vienas galingiausių tam tikro tipo atminties naratyvo perdavimo ir įtvirtinimo kanalų. C. Harvey „From Next to Nothing“ pirma, jis prasideda nuo jauno amžiaus, ir teigiamas LDK ir sąjungininkų antra, jis susieja įvairiausių mokslinių pergalės jame vertinimas brėžia po­ įrodymų ir vertybinio ugdymo mo­ litinės bendruomenės ribas ir veikia las Connertonas. Atminties tyrėjai nuo to laiko, kai jos atitenka Osmanų kymą. Viena vertus, deklaruojami ob­ mobilizuojančiai. atkreipė dėmesį į tai, kad dominuojantį imperijai – istoriniam „Kitam“. Šis jektyvių žinių siekiai. Antra vertus, atminties naratyvą tam tikrame poli­ struktūruotas istorinis pasakojimas Stotelės, sporto komandos, kasdienio tiniame vienete ar bendruomenėje vaizduoja, tarsi visa ši Vidurio Rytų visuotinai sutarta, kad švietimo paskirtis – paruošti individus gyve­ vartojimo produktai nebūtų vadinami palaiko ritualai, įvairūs ženklai ir Viduržemio jūros baseino senovės nimui tam tikroje visuomenėje ar, „Žalgirio“ vardu, jei nebūtų to bendro viešojoje erdvėje (paminklai, pava­ istorija sklandžiai sutekėtų į Europą, kaip pastebėtų Pierre’as Bourdieu, kodo, „civilizuoto“ pokalbio standarto. dinimai ir pan.), muziejai ir kitos o jos natūralus tęsinys – vokiečių, gyvenimui viduriniojoje klasėje. specializuotos institucijos. prancūzų tautų istorijos, o ne, tarkime, Švietimo sistema paima kalbėjimo egiptiečių, sirų ar gruzinų. Toks Pasakyk, ką atsimeni, – Tęsiant Žalgirio mūšio pavyzdį, mo­ „civilizacijos“ istorijos įsivaizdavimas būdus, skonius ir pomėgius, būdingus pasakysiu, kas tu kymasis apie jį mokykloje lei­džia su­ pagrindžia, kodėl Vakarų Euro­ viduriniajai klasei, ir juos universali­ zuoja, pristatydama kaip neginčijamus prasti, kodėl, pavyzdžiui, pagrindinėje pos muziejuose su pasididžiavimu Taip istorijos mokymas dalyvauja išsilavinimo, estetinio skonio ir objek­ Kauno gatvėje stovi metalinis rūstus eksponuojamos iš Egipto pavogtos kituose kolektyvinės atminties pro­ tyvaus žinojimo standartus. senienos. cesuose, kuriuos tyrinėjo atminties karžygys, po kurio kojomis – keturi nu­ studijų klasikai, tokie kaip Maurice’as si­kamavę vyrai. Atitinkamai Lietuvos istorijoje Tapatybės ribos švietime Halbwachsas, Pierre’as Nora ir Pau­ aktualiais laikomi dabartinės Balta­ Visa tai savaime aišku ir nereikalauja rusijos teritorijoje nutikę įvykiai, bet susimąstyti, jei tik mokėtės mokykloje. Viena iš švietimo funkcijų  – įtvir­ mokykloje nesimokome, ką „veikė“ Lygiai taip pat švietimu brėžiamos Baltarusija tuo metu, kai „susitrau­ tinti „civilizuoto“ pokalbio standartus, europietiškos tapatybės ribos, kurios kusi“ Lietuva XX a. pradžioje kovojo tarkime, kad ir istorijos išmanymas reguliuoja turistų srautus, nurodyda­ dėl nepriklausomybės. mokyklos nubrėžtose ribose. Iš­mok­ mos, kurie objektai yra svarbūs ir lanky­ dami tam tikrus faktus ir pasakoji­ tini. Antikos muziejai, modernizmo mus, teigiame savo klasinę ir politinę dailė ar krikščionybės istorijoje svarbūs tapatybę, nustatome ribas, kas įeina į Ar „sukonstruota“ statiniai klasifikuojami kaip tas bendras „mūsų“ istoriją. Visuomenė pasirūpina reiškia „sumeluota“? europietiškas pagrindas, kurio galima sugėdinti ar tam tikru būdu suklasifi­ ieškoti kiekvienoje šalyje. Bent bazinis kuoti („blondinė“, „gezas“, „senis/ė“) Atminties studijos, kaip ir pa­našūs Europos istorijos išmanymas leidžia tuos, kas, pavyzdžiui, su nuoširdžia mokslai, kuriuose populiari kons­ žinoti arba numanyti, kokio laikotar­ nuos­t aba viešumoje paklaustų: „O truktyvistinė prieiga, dažnai su­siduria pio karaliai ir karvedžiai vaizduojami kas tas Homeras?“, arba prisipažintų: su kritika, jog taip pat kuria tam tikrą paminkluose. „Niekada negirdėjau apie Saulės mū­ pasakojimą, nors ir nepriimtiną daliai šį“. Užtat jei nežinote, kas yra Sonni Standartinis europietiškas istorijos visuomenės. Taip jie gali tapti tuo, Ali, nieko baisaus – klausimas, ar naratyvas sukurtas imperijų ir iš jų ką neretai kritikuoja, - išsilavinusios apie jį žinote, Europos visuomenėse išsirutuliojusių politinių vienetų isto­ viduriniosios klasės kalbėjimo ir kodų greičiausiai nebus nė suformuluotas (ta rijos pagrindais. Paprastai pradedama dalijimosi būdu. Tačiau kritika taip proga „pagooglinėkite“). nuo senovės Egipto, kurio istorija esą pat pražiūri, jog atminties studijos ne­ nutrūksta, kai jis „prarandamas“ iš siekia įrodyti, kad tam tikra atmintis Oficiali istorinių įvykių interpre­ Antikos imperijų orbitos (graikų – yra dirbtinė ar ja būtinai manipuliuo­ tacija užtvirtina jų svarbą ir kartu romėnų). Europietiškos tapatybės jama. Tiesiog atkreipiamas dėmesys, brėžia politinės bendruomenės ribas, nes dažnai yra daug būdų interpretuoti Bent bazinis Europos istorijos išmanymas leidžia pagrindais laikomi graikų miestai ir kad tam tikros interpretacijos ir tą patį faktą. Taigi būti lietuviu, be kita žinoti arba numanyti, kokio laikotarpio karaliai romėnų imperija, kurios užgrobtos atminties naratyvai yra daugiau ar ko, reiškia žinoti Žalgirio mūšio datą ir karvedžiai vaizduojami paminkluose. teritorijos aktualios tiek, kiek priklausė mažiau sąmoningai palaikomi nuola­ C. Harvey „From Next to Nothing“ šiam politiniam vienetui. Apie buvusias tiniu darbu, o ne kyla iš prigimties ar (priešingai nei, pavyzdžiui, būnant Bizantijos teritorijas nebesimokome gimsta spontaniškai. vokiečiu, kurių švietimo sistema šios


16 /

Skirtys

2011 / 09 / Nr. 18

Politika butelyje:

alkoholio skirtys Europoje Justė Adakauskaitė

Alkoholis turi savybę griauti sienas – pakankamas šio apgaul­ ingo skystimo kiekis gali leisti susikalbėti net žmonėms, nemo­ kantiems vienas kito kalbos. Visgi alkoholis yra ir tam tikras riboženklis, kurio dėka galime atsekti pasidalinimus ko­kioje nors iš pirmo žvilgsnio vientisoje geografinėje – politinėje erdvėje, ypač turinčioje tokias gilias jo vartojimo tradicijas kaip Europa. Vadi­ nasi, alkoholis irgi tampa politikos mokslų objektu. Pietinėse Europos platumose kara­ liauja vynas, vidurio Europos bravorus garsina alus, o šiauriečiai mėgaujasi pačiais stipriausiais gėrimais. Tai galima paaiškinti elementariais klimato skir­ tumais – juk šaltyje reikia kažko stip­ raus, kad sušiltum, o vynuogės sirpsta tik ten, kur šilta. Tačiau pa­našu, kad alkoholio preferencijos yra ir politinis reiškinys. Skirtingų šalių gyventojų mentalitetas lemia ir tų šalių politinę kultūrą, o alkoholio var­tojimo tradici­ jos yra tautinio charakterio atspindys. Tylūs šiauriečiai geria stipriau, bet po nedaug, o išgėrę pagaliau pradeda daugiau šnekėti. Užtat emocingieji pietiečiai nevengia taurės beveik kas­ dien – juk tai tik vynas! Ir kai Nicolas Sarkozy pareiškė, kad alkoholis visiškai prieštarauja jo gyvenimo būdui, Prancūzija aiktelėjo. Kaip ga­lima valstybės, kuri tiesiogiai asocijuojasi su vyno kultūra, preziden­ tui atsisakyti stereotipinio prancūzo bruo­žo – vyno taurės rankoje? Alkoholis Europoje vaidina svar­ besnį vaidmenį nei bet kurioje kitoje pasaulio vietoje. Nenuostabu, juk europiečiai, būdami atsakingi už 70 procentų viso pasaulio alkoholinių gėrimų produkcijos, patys suvartoja apie pusę visų pasaulyje išgeriamų „vel­ nio lašų“. Šis „pasiekimas“ gali būti paaiškinamas organizmo tvirtumu – europietiškos kilmės žmonės turi labai aukštą alkoholio tolerancijos lygį.

Dvi bažnyčios: alus ir vynas Riba, skirianti alaus ir vyno „tė­ vonijas“, nėra aiški. Pusę Europos būtų galima priskirti zonoms, kuriose nėra aiškaus alkoholio lyderio. Bet, kaip savo straipsnyje „Padalinta Europa: vynas, alus ir reformacija šešiolikto amžiaus Europoje“ teigia M. P. Holt,

alaus ir vyno juostų Europoje atsky­ rimas gali būti siejamas su religija. Reformacija šešioliktame amžiuje sukėlė pokyčius, kurie labiausiai palietė į šiaurę nutolusius europiečius  – vokiečius, anglus, skandinavus. O Pietūs išliko labiau katalikiški. Sistema per keturis šimtus metų keitėsi, bet tam tikri principai ir tendencijos išliko. Tarp katalikybės ir vyno esama ry­ šio, taip pat kaip jo esama ir tarp pro­ testantizmo bei alaus. Koks jis? Visų pirma, vynas yra svarbi ka­t alikiškų mišių liturgijos dalis, simbolizuojanti Kristaus kraują. Katalikai yra linkę tikėti vyno perkeitimu į kraują. Tuo tarpu pirmieji protestantai tai laikė daugiau magišku triuku, kuriuo bando­ ma įtvirtinti nelygybę tarp dvasininkų ir paprastų parapijiečių, kadangi pastarieji net iš toli negaudavo prisili­ esti prie pašventintos taurės. Antra, radikaliųjų reformatorių noras atsi­ sakyti neteisingo elgesio privedė iki pasiūlymų atsisakyti alkoholio (šiuo atveju vyno) iš viso. Tai buvo ypač keista žinant, kad Šventasis Raštas nė žodžiu neužsimena apie tai, kad alkoholio vartojimas yra nuodėmė.

Degtinėje paskandinta politika Kaip pjautuvu nukirsta linija, su­ tampanti su buvusia Sovietų sąjungos siena, skiria vadinamąją degtinės juostą nuo Vakarų Europos, kur plačiau paplitę minėti lengvesni gėrimai. Degtinė Rusijoje suvaidino svarų politinį ir net dar ryškesnį ekonominį vaidmenį. Rusijos imperijoje devynio­ liktame amžiuje girtavimą skatino valdžia, kuri iš to dar gaudavo ir pelno. Jeigu visi rusai XIX a. būtų metę gerti degtinę, valdžia turbūt būtų bankru­ tavusi – net 20-30 procentų mokesčių būdavo surenkama iš smuklių ir tavernų. Dar prisidėjo baudžiava: vargšams baudžiauninkams tekdavo gerti tik savo pono smuklėje. Atrodo,

didesnis pasirinkimas, daugiau ir išgersi. Didelį vaidmenį suvaidina ir turistai, svečiose šalyse pirkdami savo mėgstamus gėrimus ir veždami juos namo. Ribos tarp juostų nyksta, erdvės Ši politika ypač pasiteisino eks­ maišosi, suartėjama su kaimynais. portuojant tokį gyvenimo būdą į Ar ne taip ir turėtų būti kalbant apie okupuotas teritorijas. Kokį pa­si­­rin­ alkoholį? kimą turi valstietis bau­džia­unin­kas, kai vienintelis jo džiaugsmų laisty­ Pusiau rimtai: mo ir skausmo skandinimo atribu­ priešų beieškant tas yra taurelė? Apie kokį politinį sąmoningumą ar pasipriešinimą val­ džiai tuomet galima kalbėti? Ne Kai geopolitines sąvokas supapras­ veltui Lietuvos vyskupo Motie­ jaus Valančiaus blaivybės brolijos tinam iki alkoholio rūšių, žvelgiant į prisidėjo prie visuomenės sutelkimo, konfliktų istoriją aišku, kodėl bene ilg­ kuris padėjo pamatus tautiniam at­ iausiai vieni ant kitų dantį griežė anglai gimimui. ir prancūzai. nieko čia nebūtų blogo, bet kiekis, kurį privalėdavo išgerti, irgi būdavo numatytas, o tai – garantuotos paja­ mos smuklės savininkui.

Statistikos keistenybės

Nenuostabu – anglai (alus) ir prancūzai (vynas) tiesiog negalėjo suprasti vienas kito. Vokiečiai (alus) ir prancūzai (vynas) taip pat turėjo pagrindą savo nesutarimams. Tuomet tampa aišku, kodėl olandai (alus) taip ilgai kovojo ir pagaliau rado būdą išsivaduoti iš ispanų (vynas) priespau­ dos. Ir pagaliau, rusai (degtinė) – išvis neaiškūs Vakarų Europai. Geriau su jais išvis neprasidėti ir tikėtis, kad jie tyliai sau vartos paslaptingąjį ugninį gėrimą ir netriukšmaus padauginę.

Tikriausiai sakysite, kad didesnę reikšmę valstybių alkoholinėms skir­ tims turi ne gėrimo rūšis, bet suvar­ tojamas jo kiekis. Juk paklausus, kas išgeria daugiausiai, dažno akys krypsta į Skandinavijos šalis, Vidurio Europą, bet, žinoma, labiausiai – į Rusiją. Ir visgi, statistikos lentelių viršūnėse dažniausiai sutinkamos Vakarų Euro­ pos šalys, o absoliučiu lyderiu tampa Liuksemburgas. Tikriausiai taip yra tik dėl mažo gyventojų skaičiaus šalyje, Vis dėlto akivaizdu, kad ši svaigi nes sunku būtų įsivaizduoti, kad tarp liuksemburgiečių yra plačiai paplitęs alko-geopolitinė teorija turi spragų, per didelis alkoholio vartojimas. ypač šiais laikais, kai visos ribos nyksta – Degtinės juosta – Alaus juosta – Vyno juosta – Alaus-degtinės juosta – Alaus-vyno juosta – Degtinės-vyno juosta

Kaip teigia M. P. Holt, alaus ir vyno juostų Europoje atskyrimas gali būti siejamas su religija.

Baltijos valstybės taip pat yra gana aukštai iškilusios šiose „varžybose“. Taip gali būti ir dėl to, kad Lietuvą, Estiją, Latviją, Lenkiją ir dar pusę Eu­ ropos galima priskirti vadinamosioms „nuolaužų“ zonoms, kur yra paplitusi daugiau nei viena alkoholio rūšis. Kur

ir blunka. Bet turime pripažinti, kad savita alkoholio vartojimo kultūra yra tautos charakterio dalis. Tad ji irgi gali bent iš dalies paaiškinti geopolitinių ribų atsiradimą, kuris, šiaip ar taip, nėra labai racionalus procesas.


Post Scriptum nr. 18: Sienos