Page 1

Ekologiškos kultūros gidas

2012 | 4 | (45)

ATLIEKOS

Paremk „Ozoną“ Skirk 2% pajamų mokesčio sumos

Nesame pasaulio svečiai

radioaktyvių problemų spreNdimai

ką reikia žiNoti apie elektromagNetiNį smogą baltijos jūros teršalai pokalbis su a. galvoNaite atliekų preveNcijos svarba Nuotekų dumblo galimybės www.ozonas.lt


S p a u s t u v ė ( UA B „ D r u k a“ ) t u r i E M A S , I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą. Leidinys atspausdintas ant knyginio popieriaus (Holmen Book). P r i e d o p u s l a p i a i a t s p a u s d i n t i a n t 1 0 0 % p e r d i r b t o p o p i e r i a u s ( „C h a r i s m a“ ) , t u r i n č i o „Blue Angel“ sertifikatą.

VšĮ Kultūros idėjų institutas

Partneriai ir rėmėjai:

Respublikinis ekoprojektas www.ekokarta.lt

Pagrindinis socialinis partneris www.rupi.lt

Leidinio remėjas www.meganet.lt

Leidinio remėjas www.zalvaris.lt

Socialiniai partneriai:

Generalinis leidinio remėjas www.eugesta.lt

Leidinio remėjas www.antagute.lt


Redaktoriaus žodis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Šiandieninis statistinio pasaulio žmogaus gyvenimas yra kupinas paradoksų. Vienas keisčiausių yra šis – daugybė technologijų ir išradimų viską priartina ir pagreitina, tačiau mums vis labiau trūksta laiko. Atrodo, kad gyvenimo tempas didėja sulig kiekviena diena. Kiekvienas nespėtas padaryti darbas, regis, nukerpa dalelę ir taip jau labai trumpos kitos dienos. Sudėtingiausia čia yra tai, jog įsibėgėjus sustoti dažnai yra labai sunku. Taip galime neatsigręždami prabėgti ne tik didžiausias metų ar šeimos šventes, bet ir savo kasdienybę. O tai būtų labai apmaudu, nes kiekviena gyvenimo situacija, kiekvienas daiktas ir kiekvienas potyris įgauna visiškai kitą prasmę, kai yra apmąstomas. Juk ne veltui mes, mąstantys žmonės, jau senokai savo egzistenciją grindžiame būtent savo mąstymu. O ką reiškia apmąstyti kiekvieną savo žingsnį? Atsakymų gali būti įvairių ir jie labiausiai priklausytų nuo to, ko tuo apmąstymu siekiame. Kas nors galbūt taip ieško naudos, kiekvieno savo žingsnio efektyvumo. Tai turbūt galima pavadinti ne tiek apmąstymu, kiek skaičiavimu. Šis, beje, irgi labai svarbus. Tačiau mąstant iš tikrųjų anksčiau ar vėliau galime pradėti kvestionuoti įvairius, o gal net ir daugelį savo veiksmų. Tai, kas anksčiau atrodė poreikis, galbūt iš tiesų tėra įprotis, o tai, ką laikėme būtinybe, gali būti tik įgeidis. Pasaulis gali įgauti gerokai daugiau atspalvių. Kaip bebūtų su apmąstymais, begalinis gyvenimo tempas diktuoja kiek kitokią pasaulio viziją. Pagrindinis akcentas šioje vizijoje, deja, jau esame nebe mes. Svarbiau už mus tampa tai, ką mes paliekame. „Noriu, kad mane atsimintų taip ir anaip“, – mūsų laikais dažnai girdimas atsakymas į klausimus apie motyvaciją savo veiklai. Dar pabrėžiama, kad svarbu uždirbti pinigų ir įsigyti kokių nors

daiktų, nes niekada nežinai, kada užklups nauja krizė ar žlugs koks nors bankas. Tad turėti daiktų, kad ir atsarginių, visada pravartu. Tiesa, skubotas ir materializuotas gyvenimas turi ir ryškų šalutinį efektą – vis daugėja daiktų, kurių mums niekada nereikėjo ir galbūt niekada neprireiktų, jei jie niekada nebūtų atsiradę. Kartais sunku įsivaizduoti, kiek daug poreikių staiga savyje atrado žmogus. Jei visos žemės istoriją sutrauktume į vieną parą, tai žmogus toje paroje egzistuotų tik paskutines tris sekundes. Iš tų sekundžių šiuolaikinis, modernių poreikių žmogus sudarytų tik kelias sekundės dalis. Ir vėl paradoksas – dešimt ar šimtą kartų ilgesnį laikotarpį žmogui nereikėjo nieko. O dabar kartu su savo poreikiais mes kaupiame ir savo materialinį bagažą. Anot Biblijos, žmogus yra paskirtas šio pasaulio šeimininku. Tai ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė. Žmogui, regis, nebepatinka šios pareigos, nes vis dažniau mes ir elgiamės, ir prižiūrim savo planetą taip, tarsi būtume jos svečiai. Kiek toli gali nuvesti toks požiūris, pasakyti sunku, tačiau faktas, kad mūsų planeta gali sunykti, yra visiškai teisingas. Tam tereikia toliau sėkmingai nekeisti vis blogėjančios situacijos. Žemė gyvybinga ir atkakli, ištvėrė jau ne vieną mūsų kaprizą. Niekas negali pasakyti, kiek dar laiko mūsų planeta leisis išstumiama į antrą planą. Galbūt Žemė kada nors garsiai ir mums nelabai patinkančiu būdu pareikš savo nuomonę. O gal mes patys atsitokėsime ir nustosime gyventi vien tik šia diena. Šis „Ozono“ numeris – apie atliekas. Pradedant tomis, kurios dar yra mūsų namuose ir atliekomis tik ruošiasi tapti, baigiant tomis, kurių perteklius mums jau tapo rimta problema. Jonas ŠPOKAS numerio sudarytojas naujienos@ozonas.lt


Turinys Redakcija Vyriausioji redaktorė: Kristina Sadauskienė [editor@ozonas.lt] Vyriausiasis reporteris: Jonas Špokas [naujienos@ozonas.lt] Numerio bendradarbiai: Jonas Špokas; Gediminas Čapkauskas; Kamilė Baubinaitė; Ričardas Skorupskas; Giedrė Kisielė; Paulius Sadauskas; Raminta Kazlauskaitė; Vida Bukauskienė; Valdonė Daugėlaitė. Kalbos kultūra: Ona Deveikytė Eko projektų koordinatorė: Ieva Malaiškaitė [culture@ozonas.lt] Dizainas/maketas: Paulius Sadauskas Teisinė pagalba: Karolis Paulavičius Nuotraukos: Flickr, SXC, kita

Leidėjas

VšĮ „Kultūros idėjų institutas“ Direktorius: Artūras Nečejauskas [info@ozonas.lt] „Žalioji“ rinkodara: [marketing@ozonas.lt] Korespondencijai: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Internete: www.ozonas.lt

Spauda

UAB „Druka“ -sertifikuota EMAS, žaliausia spaustuvė Lietuvoje. ISO14001 Tiražas: Iki 10 000 egz ISSN 1822-6191 [leidžiamas nuo 2006 m.]

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mokymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.lt Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis info@ozonas.lt arba mob. tel. 8 699 37833 „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

www.ozonas.lt

Trumpai

06 - 07

Bičių nykimo paslaptys | Įvaldyta fotosintezė | Keliaujantiems lėtai | Krizė Sahelyje | Vokietija vejasi Kaliforniją | Mėlynų medžių projektas

Eko daiktai

08 - 09

Šiukšlių dėžė | Šviestuvas iš pjuvenų | Kėdė iš plastiko butelių | Perdribti šachmatai

Tema

10 - 11

Nuotekų dumblas – ar tikrai (ne)verta panaudoti?

12 - 13

28 - 29

Negalime elgtis kaip savos planetos svečiai

Gamta

18 - 19 22 - 24

Baltija: maža jūra, dideli teršalai

Dirvožemis – brangus, bet ne visada saugomas turtas

Sveikata

20 - 21

Kai pražysta žibutės, visi į miškus rinkti... tamsiųjų plaučių!

Radioaktyvios atliekos ir jų tvarkymas. Ar Lietuva turi sprendimą?

32 -33

Daugiau atsakomybės, mažiau atliekų

Statybas

Atliekų prevencija – pirmasis raktas į švarią aplinką

Kaip mes statome savo molinį namą

14 - 16 34 - 35

Ar įmanoma išvengti elektromagnetinio smogo?

25 - 27

Klimatas

Produktai

7 ekologiškos augintinių priežiūros būdai

Pasaldinta realybė

17

36 - 37


Trumpai

Keliaujantiems lėtai

Bičių nykimo paslaptys

Įvaldyta fotosintezė

JAV mokslininkų atliktame tyrime, kuris bus spausdinamas birželio mėnesio „Entomonologijos biuletenio“ numeryje, tvirtinama, jog dėl paslaptingojo Kolonijų žlugimo sindromo, kurio paliesti jau penkerius metus tuštėja aviliai veik visame pasaulyje, gali būti kaltas populiarus nervų sistemą veikiantis pesticidas imidaklopridas. Šis tyrimas pasirodė paraleliai su kitais dviem D. Britanijos ir Prancūzijos mokslininkų tyrimais, kuriuose aiškinamasis neurotoksiškas neonikotinoidų poveikis bitėms ir kitiems apdulkinantiems vabzdžiams. Mokslininkai pastebi, kad neonikotinoidai pavojingi rūšims, kurios nėra tikslinis medžiagos taikinys. Taip yra dėl jų sisteminio poveikio – toksinas ne tik lieka ant augalo paviršiaus, bet ir prasiskverbia į visas jo dalis, įskaitant žiedadulkes ir nektarą. Imidaklopridas yra vienas pirmųjų neonikotinoidų, jį gamina Vokietijos agrochemijos milžinė „Bayer“, jis itin plačiai naudojamas JAV laukuose. 2009 m. vien už jo pardavimus „Bayer“ uždirbo 510 milijonus svarų sterlingų. Harvardo mokslininkai, tirdami imidakloprido poveikį bitėms, dozuodavo jį kiekiais, panašiais į sutinkamus laukuose – tyrimo pabaigoje bitės apleisdavo avilius. Iš www.independent.co.uk

6

Daugiau nei 30 m. mokslininkai iš viso pasaulio tobulino dirbtinės fotosintezės formą, bet rezultatai buvo nuviliantys dėl itin lėto proceso. Neseniai Karališkojo technologijų instituto (KTI) chemijos katedros darbuotojai Stokholme, Švedijoje, sukonstravo molekulių katalizatorių, galintį nenutrūkstamai ir greitai vandenį versti deguonimi. Švedai yra pirmieji, kuriems pavyko pasiekti tokį pat fotosintezės proceso greitį kaip ir gamtoje. Tyrimo rezultatai yra itin svarbūs tolimesnei saulės energijos ir kitų energijos iš atsinaujinančių šaltinių rūšių pramonės plėtrai. „Pasiektas greitis ateityje leis kurti didelės apimties įrenginius vandenilio gamybai Sacharoje, kur gausu saulės. Arba padės vykdyti kur kas efektyvesnę saulės energijos konversiją į elektrą, nei vykdoma šiandien“, – sakė organinės chemijos profesorius Lichengas Sunas iš KTI. Iš www.sciencedaily.com

Nuo šiol išsamią informaciją apie lankytinus objektus ir pažintinius maršrutus Lietuvos saugomose teritorijose kiekvienas galės rasti interneto svetainėje Maps.lt, skiltyje „Keliaujantiems lėtai“, kurią galima pasiekti adresu www.maps.lt/keliaujantiemsletai. Šis naujas interaktyvus įrankis sukurtas įgyvendinant visuomeninę aplinkosaugos iniciatyvą, kurios vienas tikslų – skatinti gamtos ir kultūros paveldą tausojantį turizmą. Maps.lt skiltyje „Keliaujantiems lėtai“ – šimtai lankytinų objektų ir maršrutų aprašymų su nuotraukomis ir detaliais žemėlapiais, kuriuos galima atsisiųsti, atsispausdinti ir pasiimti su savimi į kelionę. „Šio sprendimo išskirtinumas tas, kad naudojant pažangiausias geografinių informacinių sistemų (GIS) technologijas, iki šiol buvę išbarstyti saugomų teritorijų duomenys yra kaupiami bendroje sistemoje. Sistema leidžia patiems parkų darbuotojams kurti interaktyvias kelionės maršrutų schemas, jas keisti ir papildyti lankytojams aktualia informacija apie gamtos sąlygas ar paslaugas. Taip keliautojams užtikrinamas naujausios informacijos prieinamumas iš pirmų rankų“,– paslaugos privalumus vardija įrankį kūrusios bendrovės „Hnit-Baltic“ atstovas Arvydas Dotas. Nuolat atnaujinama ir vystoma svetainė kitąmet taip pat bus papildyta audiogidais, skirtais parsisiųsti ir klausytis keliaujant. Iš www.maps.lt/keliaujantiemsletai


Trumpai

Krizė Sahelyje Mėlynų medžių projektas

Jungtinių tautų pareigūnai ragina tarptautinę bendruomenę kuo greičiau suteikti pagalbą milijonams alkstančių ir trokštančių žmonių Sahelio regione, vakarų Afrikoje. Esą situacija tokia bloga, kad galima sulaukti humanitarinės katastrofos. UNICEF vykdomasis direktorius Anthony’is Lake’as ragino pasaulio žmones nebūti abejingais: „Žinau, kad yra tam tikras nuovargis, skaitau bloguose ir kitur, kad „vėl badas, vėl miršta Afrikos vaikai, vėl reikia pagalbos“, bet nežiūrėkime į juos kaip gailesčio ir labdaros objektus, žiūrėkime kaip į žmons, kuriems reikia padėti jų sunkioje ir drąsioje kovoje dėl išlikimo.“ Sahelis seniau buvo derlinga vietovė, bet intensyvi žemdirbystė, ganyklų naudojimas ir nuolat auganti populiacija jį nualino. Šiuo metu kaip tik artėja sausasis sezonas. Manoma, kad pavojuje yra apie 15 milijonų žmonių, 1,5 milijonams vaikų gresia stiprus maistinių medžiagų trūkumas. Šie metai bus itin sunkūs, mat dar neatsigauta nuo 2010 m. sausros. Europos Komisijos teigimu, dėl keblio spadėties Sahelio regione kalta klimato kaita, ekosistemų nuosmukis, chroniškas skurdas ir nepaprstai spartus populiacijos augimas (vidutiniškai kas 25 m. ji padvigubėja). Iš www.ens-newswire.com

www.ozonas.lt

Pasaulinės PV instaliacijos nuo 2000 iki 2010 m. išaugo nuo 0.26 GW iki 16.1 GW. Tuo tarpu gamybos sąnaudos sumažėjo 100 kartų. Kalifornijoje ir Havajuose iš saulės sugeneruojama elektros energija kainuoja tiek pat, kiek ir energija iš įprastinių šaltinių. 2013 m. taip pat turėtų būti ir Vokietijoje (keleriais metais anksčiau plano). Vokietijos vyriausybės ir Europos Sąjungos patarėjas klimato kaitos ir energetinio saugumo klausimais Jeremy’is Rifkinas „Reuters“ sakė: „Saulės energijos kaina nuolat mažėja. Tinklo paritetas daugelyje šalių bus pasiektas nuo dabar iki 2015 m. Nemanau, kad 2020 m. pasaulyje išvis bereikės subsidijų saulės energijai.“ Aišku, vadinamoji „tinklo lygybė“ nereiškia, kad galima lyg niekur nieko neskausmingai pereiti nuo vieno energijos šaltinio prie kito. Reikia nepamiršti PV instaliacijos kainos. Galima traktuoti, kad mokama už ateinančių 20–30 metų elektros sąskaitas, bet ne kiekvienas gali tai padaryti be išankstinio taupymo. Iš www.grist.org

Australijos dailininkui Konstantinui Dimopoulos po vizito pas „Žemės draugus“ kilo „Mėlynų medžių“ projekto idėja (blue – angl. ir mėlynas, ir liūdnas). Su draugais peržiūrinėdami drastiškai Pietryčių Azijoje iškirstų miškų nuotraukas jie ieškojo būdo, kaip medžių problemas iškelti į pirmuosius puslapius. Buvo nutarta, kad menas šiuo atveju galėtų būti tas įrankis, padedantis atkreipti visuomenės dėmesį. Kiekviename mieste, kur buvo vykdomas projektas, K. Dimopoulos nudažė medžių grupes elektrine mėlyna spalva netoksiškais, lietaus nuplaunamais dažais. Šiuo metu projektas įgynedintas Sietle, vėliau keliaus į Floridą, Bostoną, Londoną. „Esu už tvarią miškininkystę, bet yra tvari miškininkystė ir yra eko-genocidas. Aš tiesiog siekiu atkreipti dėmesį į problemą“, – sakė menininkas. Iš www. fastcoexist.com

7

Vokietija vejasi Kaliforniją


Eko daiktai

ŠIUKŠLIŲ DĖŽĖ

ŠVIESTUVAS IŠ PJUVENŲ

Kiekvienas biuras ar darbo stalas turi nepamainomą kolegą – popieriui ir įvairioms smulkioms atliekoms skirtą dėžę. Galima padaryti taip, kad toks ekodaiktas taptų juo dar labiau. Pati šiukšlių dėžė gali būti padaryta iš to, kas anksčiau irgi buvo šiukšlė. Ji pagaminta iš šimto procentų perdirbto kartono. Jei norite, kad ant jos būtų nupiešta kas nors gražaus, gamintojai gali pasiūlyti ekologiškais dažais atspaustų antspaudų ir pagražinimų. Beje, tokia ekologiška šiukšlių dėžė gali būti ne tik ekologiškumo simbolis jūsų darbe ar bute, bet ir pradžia didesniems ekologiškiems žingsniams. Galbūt atrodo, kad toks mažas dalykas kaip ši šiukšlių dėžė nereiškia nieko, tačiau iš tiesų ji tokia pat svarbi kaip ir kiti ekologiją skatinantys veiksmai ar produktai.

Šio šviestuvo kūrėjai į jo sudėtį greta pjuvenų ir plastiko įtraukė dar ir nemažą kiekį išradingumo. Stebėtina, tačiau būtent trečiasis ingredientas yra pats svarbiausias, nors nieko nekainuoja. Jei turite entuziazmo ir fantazijos, galite susikurti įspūdingus dizaino šedevrus. Viskas, ko reikia, tai susirasti nebenaudojamo plastiko dalių, pjuvenų, viską susmulkinti ir išvirti. Jei norite susikurti stalinį šviestuvą, dar prireiks gabalo medžio pagrindui pagaminti. Jei jūsų kambaryje trūksta pakabinamo šviestuvo, tokį susimeistrauti dar lengviau. Žinoma, konstruojant šviestuvus prireiks ir elektriko įgūdžių. Jei nei jūs, nei niekas aplink tokių neturi, galite nusipirkti patį pigiausią ir paprasčiausią stalinį šviestuvą ir jį patobulinti plastiko ir pjuvenų mišiniu. Svarbiausia čia – fantazija!

inhabitat.com/chuck-waste-paper-basket-made-of-waste-paper/

greenprophet.com///lamps-sawdust-plastic-bags/

8


Eko daiktai

KĖDĖ IŠ PLASTIKO BUTELIŲ Lenkų dizaineris Pawelas Grunertas savo parodoje pasiūlė labai įdomią ir gana paprastai įgyvendinamą idėją. O svarbiausia, tokiam sumanymui tikrai nepritrūksite reikalingos medžiagos. Lenkas neseniai pristatė kėdę (o gal greičiau fotelį), pagamintą iš panaudotų plastikinių butelių. Normalaus dydžio foteliui prireiks ne tiek ir mažai butelių, tačiau karštomis vasaros dienomis tai turbūt nesukels problemų. Dizaineris taip pat panaudojo plieno atramas, tačiau jei nuspręsite tokį daiktą konstruoti namuose, galite naudoti ir medį ar kitus tvirtus elementus. Patogu ir tai, kad susidėvėję buteliai gali būti lengvai pakeičiami. Beje, jei turite menininko ar dizainerio gyslelę, tokio fotelio kūrimas yra puiki proga sukonstruoti ką nors gražaus. P. Grunertas jau įrodė, kad įprastos formos plastikiniai buteliai gali būti sudedami į įdomias ir estetiškai patrauklias formas. Dabar šią jo idėją galima dar labiau ištobulinti.

PERDRIBTI ŠACHMATAI Jei mėgstate stalo žaidimus, o ypač šachmatus, ši idėja kaip tik jums. Svarbiausia, kad šachmatams iš perdirbtų produktų pasigaminti tereikia tik fantazijos. Pridėję dar šiek tiek darbo, išradingumo ir laiko, galite susikurti ne tik visavertį stalo žaidimą, bet ir unikalią namų interjero detalę. Tokiems šachmatams galite panaudoti beveik viską. Juos galima priderinti prie namų interjero, savo pomėgių ar profesijos. Beje, tai ir puiki dovana, originalumu sunkiai bepralenkiama. Svarbiausia turėti pakankamai daug medžiagos, kad būtų galima surasti nemažai vienodų detalių. Juk kiekviena figūra turės turėti bent jau po vieną antrininką. Tad jei turite laiko ir noro, galite smagiai ir kūrybingai išardyti seną kompiuterį ar kokį nebeveikiantį mechanizmą.

9

www.designbuzz.com/entry/-unique-nutbolt-chess-sets-recycling-hardware-waste/

findingeco.wordpress.com////series--eco-icon-no-/

www.ozonas.lt


Tema

Nuotekų dumblas – ar tikrai (ne)verta panaudoti? Gediminas ČAPKAUSKAS

Susidarantys dumblo kiekiai

apie 250 t, yra kompostuojamas, naudojamas dirvoms tręšti ir žemių rekultivacijai. Kauno miesto nuotekų valykloje 2011 m. Lietuvos miestų ir miestelių nuotekų buvo išvalyta 24,8 mln. m3 nuotekų, nusausistemą sudaro apie 1000 nuotekų valymo įrenginių, iš kurių išvalytos nuotekos yra sinta ir į dumblo saugojimo aikštelę išvežta išleidžiamos į paviršinius vandens telkinius. 16973 t dumblo –pagal sausą medžiagą tai Šitokiu būdu per metus į vandens telkisudarė 4180 t. Kauno mieste susidarančiose nius išleidžiama apie 170 mln. m3 buitinių ir į valyklą atitekančiose nuotekose yra tokios sunkiųjų metalų koncentracijos: švino nuotekų. Didžioji dalis jų yra išvaloma mechaninio ir biologinio valymo įrenginiuose, – 0,016 mg/l; kadmio – 0,002 mg/l; chromo dalis išvaloma tik mechaniniu būdu. Tačiau – 0,012 mg/l; vario – 0,06 mg/l; nikelio – 0,01 mg/l; cinko – 0,253 mg/l; gyvsidabrio yra ir tokių nuotekų, kurios į paviršinius – 0,59 µg/l. Nusausintas dumblas vežamas į vandens telkinius yra išleidžiamos visiškai Zapyškio seniūnijoje, netoli Vilemų kaimo nevalytos. Šiuo metu dėl griežtėjančių esančią saugojimo aikštelę. Atvirai saugoaplinkosauginių reikalavimų ir įvairių ES mas dumblas, vertinant pagal atliekų tvarfondų skiriamos paramos nuotekų sistemų kymo hierarchijos principus, tolygus atliemodernizacijai visiškai nevalytų nuotekų kų šalinimui sąvartynuose. Kaip žinome, tai išleidimo į paviršinius vandens telkinius yra mažiausiai pageidautina atliekų tvarkyproblema turėtų būti išspręsta. Didžiausios šalyje yra Vilniaus miesto ir mo strategija. Prie tokios situacijos keitimo galime prisidėti ir mes, vandens vartotojai. Kauno miesto nuotekų valyklos. Per metus Stengdamiesi taupiai naudoti vandenį, suVilniuje išvaloma 42 mln. m3 nuotekų. Čia darysime mažiau nuotekų, todėl nuotekų veikia moderni dumblo nusausinimo techvalyklose susidarys mažesni nuotekų dumnologija centrifugomis. Susidaręs nusaublo kiekiai. Vengti atliekų susidarymo būtų sintas dumblas, kurio per dieną susikaupia

10

labiausiai pageidautina nuotekų dumblo tvarkymo strategija. Ribodami kenksmingų medžiagų patekimą į nuotekas, racionaliai naudodami skalbimo priemones, vengdami sąmoningo įvairių medžiagų (vaistų, naftos produktų ir kt.) patekimo į kanalizacijos sistemas sudarysime prielaidas valyklose susidarantį dumblą naudoti laukų tręšimui ir kompostavimui. Tai būtų puiki alternatyva dabartiniam dumblo saugojimui atliekų aikštelėse.

Panaudojimo galimybės Turbūt sunku įsivaizduoti situaciją, kad dumblo tvarkymo problemą išspręsime pasitelkdami vien tik labiausiai pageidautiną nuotekų dumblo susidarymo vengimo strategiją. Kalbant apie dumblo perdirbimą ir energijos gavimą reikia paminėti tai, jog iš nuotekų dumblo gali būti gaminamos granulės, naudojamos kaip viena biokuro rūšių. Išdžiovinus 40 t dumblo būtų galima gauti 10 t granulių. Tačiau šiuo metu šalyje nėra nei vienos katilinės, kurioje

Luis Argerich nuotrauka

Kas kartą atsukdami geriamojo vandens čiaupą tikriausiai nesusimąstome, koks dėl to susidarančių nuotekų kiekis mus lydi kasdienėje veikloje. Turbūt dar rečiau pagalvojame apie tai, kokios nuotekų tvarkymo problemos iškyla vandens valymo įmonėse. Bene svarbiausia problema, kurios sprendimas vis dar kelia tam tikrų sunkumų, yra nuotekų valymo proceso metu susidarantis nuotekų dumblas. Dideli šio dumblo kiekiai gali būti panaudojami šiluminės ir elektros energijos gamybai, žemdirbystės laukams ir miškams tręšti, dirvožemiui rekultivuoti. Tačiau dažniausiai nuotekų dumblas šalinamas saugojimo aikštelėse. Vertinant dabartinę šalies situaciją galima teigti, kad nuotekų dumblas yra menkai panaudojamas, dažnai pasirenkamos toli gražu ne pačios efektyviausios ir mažiausią neigiamą poveikį aplinkai turinčios dumblo tvarkymo technologijos. Tačiau tikrai yra būdų, kaip galėtume ir turėtume tvarkytis geriau.


Tema

Galimas kenksmingumas Po visų nuotekų valymo įmonėje atliktų procesų nuotekų dumblas tampa nekenksmingas žmogui ar aplinkai – didžiąja dalimi tai susikaupusios organinės medžiagos, nekeliančios jokios grėsmės. Priklausomai

www.ozonas.lt

nuo to, ar buvo valomos buitinės, ar gamybinės nuotekos, skiriasi dumble esančių sunkiųjų metalų koncentracijos. Jeigu dumblas yra stipriai užterštas sunkiaisiais metalais, jo panaudojimas žemės ūkyje yra ribojamas. Nuotekų dumblas pagal sunkiųjų metalų koncentracijas jame yra skirstomas į tris kategorijas. Žemės ūkyje tame pačiame plote, bet ne dažniau kaip kas 3 metus, gali būti naudojamas II-os kategorijos nuotekų dumblas. Tuo tarpu neapdorotas nuotekų dumblas yra pavojingas dėl jame esančių patogeninių mikroorganizmų, galinčių sukelti ligas. Dumblo saugojimas atvirose aikštelėse taip pat nekelia didelės grėsmės gyventojų sveikatai, nes čia sandėliuojamas dumblas yra išvalytas. Didesnė problema yra tai, kad įrengiant tokias aikšteles prarandami žemės plotai, kurie galėtų būti naudojami kitoms reikmėms. Jeigu tai atvira teritorija, iškyla vizualinės taršos pavojus. Aplinkinėse teritorijose esant gyvenviečių bene svarbiausia tampa blogo kvapo, sklindančio nuo dumblo saugojimo aikštelių, problema. Pagrindiniai tokio kvapo šaltiniai yra amoniakas (NH3) bei vandenilio sulfidas (H2S).

P

rietuvių, kurie buvo skirti privažiavimui ir dumblo vandeniui nubėgti. Optimistiniais paskaičiavimais, vietos dumblui turėsime daugiausiai iki kito pavasario“, – teigia pašnekovas. Dėl šios priežasties bendrovėje statomi dumblo džiovinimo ir granulių gamybos įrenginiai, kurie ženkliai sumažintų susidarančio dumblo kiekius. Šiuo metu dumblas yra nusausinamas iki 70 % drėgmės, o po džiovinimo proceso drėgnumas siektų 10 %. Tačiau naujų įrenginių statyboms priešinasi vietiniai gyventojai. Tokią gyventojų poziciją iš dalies galima suprasti. Kauniečiai būsimos granulių gamyklos kaimynystei priešinasi baimindamiesi granulių gamybos proceso metu susidarančių nemalonių kvapų, kurių šioje teritorijoje ir taip netrūksta. Netoli nuotekų valymo įmonės gyvenantys miestiečiai jau turi nemalonios patirties – dar prieš biologinių valymo įrenginių statybą buvo žadama, jog aplinkinių teritorijų gyventojams neteks kęsti nemalonaus kvapo. Tačiau taip neatsitiko, o gyventojai liko it musę kandę. Būtent dėl šios priežasties vietos bendruomenė žada kovoti ir nesutikti su dumblo granulių gamyklos

irmoji Lietuvoje biodujų jėgainė, perdirbanti miesto nuotekų dumblą, buvo pastatyta Utenoje 1999 m.

Atliekami darbai Nuotekų dumblo tvarkymas yra visų didžiųjų miestų problema, todėl čia skiriamos didžiausios investicijos. Šiuo metu UAB „Šiaulių vandenys“ įgyvendina dumblo tvarkymo įrenginių statybos projektą, kurio metu bus sumontuoti dumblo pūdytuvai, sausinimo įranga, šilumos ir elektros gamybos jėgainė bei dumblo džiovykla. Vilniaus nuotekų valykloje montuojamos džiovyklos, kuriose dumblas bus džiovinamas 80 °C temperatūroje. Naudojant džiovyklas, per parą susidarytų apie 40 t dumblo. Atlikus visus darbus Vilniuje nuotekų dumblo tvarkymo problema turėtų būti išspręsta, o dumblo tvarkymo procesų metu susidarančios biodujos bus naudojamos elektros ir šiluminės energijos gamybai. Panašūs nuotekų dumblo tvarkymo įrenginių statybos darbai yra atliekami ir Kaune, tačiau čia susiduriama su tam tikromis problemomis. Bendrovės „Kauno vandenys“ atstovo Povilo Reškevičiaus teigimu, dumblo džiovinimo įrenginių poreikis buvo nulemtas dabartinės dumblo saugojimo aikštelės perpildymo. „Dumblo saugojimo aikštelė praktiškai yra užpildyta, tenka samdyti techniką, kuri kiek įmanoma aukštintų esamas dumblo rietuves. Dabar dumblas kraunamas į tarpus tarp

statybomis. Kompromisas esą galėtų būti rastas tik tuo atveju, jeigu įmonė šiuo metu esančius valymo įrenginius sutvarkytų taip, kad neliktų nemalonaus kvapo. Tuo tarpu įmonės atstovai prognozuoja, jog nesusitarus su gyventojais ir įmonei nespėjus laiku įsisavinti ES lėšų, neišvengiamai padidės mokesčiai už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų valymą. Ir tai savo kailiu pajus visi miestiečiai.

Ateities perspektyvos Vertinant visą nuotekų dumblo tvarkymo situaciją iš šalies ir prisimenant šiuo metu visuomenėje nuolatos eskaluojamą energetinės nepriklausomybės idėją, kartais, atrodytų, pamirštama visiškai neišnaudojama priemonė – nuotekų dumblas. Tai būtų puiki vietinio kuro rūšis, kurios vartojimas ne tik skatintų vietinių energijos išteklių naudojimą, bet ir išspręstų opią dumblo šalinimo aikštelėse problemą. Vertinant visos šalies mastu, iš nuotekų dumblo pagaminamos energijos kiekiai nebūtų labai dideli, tačiau pradėję naudoti šią, iki šiol dažnai pamirštamą alternatyvią biokuro rūšį, galėtume patenkinti tam tikrų teritorijų poreikius ir žengti mažą žingsnelį energetikos sektoriaus decentralizavimo keliu.

11

būtų galima deginti nuotekų dumblo granules. Kitas dumblo panaudojimo būdas yra biodujų gamyba. Lietuvos energetikos instituto (LEI) Atsinaujinančių energijos šaltinių laboratorijoje yra nagrinėjamos anaerobinio skystųjų organinių atliekų apdorojimo technologijų ypatybės. Nustatyta, kad racionaliai jas panaudojus galėtų būti sėkmingai spren¬džiamos aplinkosaugos, energe¬tinės, socialinės ir agrokultūrinės prob¬lemos, susijusios su įmonių ga¬mybinės veiklos žalingo poveikio aplin¬kai mažinimu. Vertinant aplinkosauginiu požiūriu svarbu tai, jog anaerobinėmis sąlygomis bioreaktoriuje efektyviai (iki 40–60 %) suskaidomos organinės medžiagos ir taip sumažinamas apdorotų nuotekų neigiamas poveikis aplinkai. Mokslininkų teigimu, šiuo metu Lietuvoje veikia 7 biodujų jėgainės, kuriose pagamintos biodujos naudojamos kaip kuras katilinėse ar kogeneracinėse jėgainėse šiluminei ir elektros energijai gaminti. Iš biodujų pašalinus CO2 ir išvalius pašalines priemaišas daugelyje šalių jos tiekiamos į gamtinių dujų tinklus arba naudojamos transporto poreikiams. Pirmoji Lietuvoje biodujų jėgainė, perdirbanti miesto nuotekų dumblą, buvo pastatyta Utenoje 1999 m. Dviejuose 1000 m3 talpos biodujų reaktoriuose (metantankuose) per metus pagaminama iki 600 tūkst. m3 biodujų. Visa pagaminama elektros ir šiluminė energija sunaudojama UAB „Utenos vandenys“ reikmėms. UAB „Kauno vandenys“ biodujų jėgainėje įrengti du reaktoriai (metantankai) po 8,8 tūkst. m3, per metus pagaminama apie 2,8 mln. m3 biodujų. Deginant biodujas gaminamas karštas vanduo, naudojamas šildyti įmonės patalpas ir perdirbamą dumblą. Biodujų perteklius yra tiekiamas įmonės „Kauno energija“ katilinei, o kogeneracijos būdu pagaminta elektros energija yra perduodama į bendrąjį elektros tinklą. Elektros ir šiluminė energija, naudojant iš dumblo gautas dujas, taip pat gaminama įmonėje UAB „Aukštaitijos vandenys“. Nuotekų valymo įrenginiuose susidarantį dumblą galima panaudoti žemdirbystės laukams ar miškui tręšti, nederlingam dirvožemiui rekultivuoti, tačiau toks dumblas turi atitikti normatyvinius nuotekų dumblo naudojimo tręšimui ir rekultivavimui reikalavimus (LAND 20-2005). Norint naudoti dumblą reikalingas tręšimo planas, suderintas su to regiono, kuriame bus tręšiama, regiono aplinkos apsaugos departamentu.


Tema

Radioaktyvios atliekos ir jų tvarkymas. Ar Lietuva turi sprendimą? Kamilė BAUBINAITĖ Pasauliui sparčiai einant į priekį, žmonijai vis dažniau tenka spręsti uždavinius, su kuriais nesusidūrė anksčiau. Vienas iš jų – rūpinimasis radioaktyviosiomis atliekomis. Daugiau nei pusę amžiaus veikiančių atominių elektrinių dėka, visam pasauliui reikia nuspręsti, kur saugiai patalpinti milžiniškus panaudotų radioaktyvių medžiagų kiekius. Iki 2015 m. sprendimą, kaip apsaugoti žmones ir gamtą nuo pavojingo radioaktyviųjų atliekų poveikio, turi priimti ir Lietuva.

Atliekų išvengti neįmanoma Radioaktyviosiomis atliekomis yra vadinamos panaudotos ir radionuklidais užterštos medžiagos. Prie jų priskiriami tiek atominės energijos gamybos metu susidarę produktai, pavyzdžiui, branduolinis kuras ar įrenginiai iš atominės elektrinės, tiek medicinoje ar pramonėje naudoti gaminiai ar medžiagos (rentgeno aparatai ar kai kurie priešgaisriniai dūmų jutikliai). Nepaisant radioaktyvių medžiagų vertės medicinai bei kitoms sritims, jų naudojimas taip pat turi savo kainą – jos yra pavojingos gamtai bei žmogui. Pasak Radioaktyviųjų

atliekų tvarkymo agentūros (RATA) specialistų, šios atliekos gali išlikti kenksmingos nuo šimto iki kelių šimtų tūkstančių metų. Kokią didelę žalą radioaktyvios medžiagos gali padaryti pasauliui, dar kartą priminė ir praėjusiais metais Japonijoje, Fukušimos elektrinėje, įvykusi katastrofa, kurios nuostoliai siekė 74 milijardus dolerių.

Planui parengti – treji metai Skaičiai rodo, kad Lietuvoje didžioji dalis radioaktyviųjų atliekų susidarė būtent gaminant atominę energiją. RATA pateiktais duomenimis, galutinai nutraukus

Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą, šalyje į saugyklas ir atliekynus reikės patalpinti net 2500 tonų urano ir 11 500 m3 kitų, radionuklidais užterštų, atliekų, susijusių su atominės energijos gamyba. Visos šios atliekos priskiriamos ilgaamžėms, todėl pavojingomis išliks bent kelis tūkstančius metų. Tuo tarpu tokių atliekų kiekis, susidaręs dėl medicininės ir pramoninės veiklos, sieks tik 12 m3. Tiesa, šalyje taip pat yra ir trumpaamžių radioaktyvių medžiagų, kurių kiekis siekia 160 000 m3. Tai, jog Lietuvai neišvengiamai reikia priimti sprendimą, kaip šios radioaktyvios atliekos bus tvarkomos ateityje, lėmė ir

Mark Freer nuotrauka

12


Tema praėjusių metų liepą priimta Europos Parlamento direktyva. Pagal ją, saugus radioaktyviųjų atliekų tvarkymo planas turi būti parengtas jau iki 2015 m. Parengus šį planą turi būti įrengti net trijų tipų atliekynai skirtingoms atliekų rūšims laikyti. RATA specialistų teigimu, šiuo metu Lietuvoje nei vieno iš šių atliekynų nėra. Panaudotas branduolinis kuras yra saugomas specialiose saugyklose, kuriose tai galima daryti dar apie 50 metų. Šiam laiko tarpui praėjus, medžiagą teks perkelti į giluminį atliekyną, jei šis jau bus pastatytas, arba į kitą saugyklą ir procesą pradėti iš naujo. Kol kas data, kada ilgaamžės atliekos turės specialų atliekyną, nėra numatyta. Šiuo metu planuojama tik iki 2015 m. pastatyti trumpaamžių labai mažai radioaktyvių atliekų atliekyną, o iki 2017 m. tokį statinį parengti ir mažai ar vidutiniškai radioaktyvioms trumpaamžėms atliekoms. Numatoma vieta – Ignalinos atominės elektrinės prieigos. Suma, kurią valstybė turėtų tam skirti, gali siekti iki 540–840 mln. litų. Apskaičiuota, kad šiems atliekynams reiktų skirti iki 160 000 m3 talpos, o giluminiam atliekynui papildomai – apie 0,4 km2 ploto.

Vienintelis sprendimas

Garantijų ateičiai nėra Nors pripažįstama, kad giluminiai atliekynai ilgaamžėms radioaktyviosioms atliekoms saugoti yra bene geriausias būdas

www.ozonas.lt

Thruthnout.org nuotrauka

apsisaugoti nuo kenksmingų medžiagų, klausimų dėl jų saugumo vis dėlto kyla. Viena pagrindinių priežasčių – nedidelė žmonijos patirtis dedant panaudotas radioaktyvias medžiagas į tokius atliekynus. Šiuo metu pasaulyje tėra vienas giluminis labai pavojingų atliekų (nebranduolinių) atliekynas, eksploatuojamas JAV. Europoje jis kol kas pradėtas statyti tik Suomijoje. Nors JAV taip pat buvo planuojama įrengti ir geologinį atliekyną branduolinėms atliekoms, 2009 m. finansavimas šiam projektui buvo sustabdytas. Be to, statant tokius atliekynus baiminamasi ir to, kaip su jais gali elgtis ateities kartos. Atliekos išliks pavojingos iki kelių šimtų tūkstančių metų, bet niekas negali numatyti, kaip su jomis bus elgia-

masi praėjus ir žymiai trumpesniam laiko tarpui – jos gali būti laikomos iškasenomis arba panaudojamos žalingiems tikslams. Visgi sprendimas, kurį reikia priimti Lietuvai dėl radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo, jau aiškus. Nepaisant galimų rizikų, jos turi būti laidojamos tam skirtuose kapinynuose. Šiuo metu svarbiausia užtikrinti, kad tai būtų padaryta kaip įmanoma saugiau ir greičiau.

Tolimesniam domėjimuisi: „Into eternity“ (dokumetinis filmas apie Onkalo atliekyno statybas).

13

Šiuo metu giluminis kapinynas – vienintelė galimybė Lietuvoje saugiai palaidoti ilgaamžes radionuklidų užterštas medžiagas. Būtent tokias išvadas padarė Lietuvoje lankęsi Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertai. Jie nurodė, jog panaudoto branduolinio kuro ir kitų ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų laidojimas žemės gelmėse yra vienintelis aplinkos atžvilgiu darnus ir saugus sprendimas. TATENA specialistams pritaria ir RATA. Pasak jos darbuotojų, kita alternatyva, pavyzdžiui, perdirbti branduolinį kurą, nepasiteisintų, nes kitų radioaktyvių medžiagų vis tiek nebūtų galima perdirbti, o pats procesas – pavojingas gamtai ir padeda susidaryti antrinėms atliekoms, kurioms atliekynas vis tiek išlieka reikalingas. Specialistų teigimu, atliekų laikymas saugyklose taip pat ne išeitis – tai ne taip saugu ir darnu aplinkos požiūriu. Lietuvai belieka priimti sprendimą, kur bus statomas giluminis ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų atliekynas, bei rasti 7–9 milijardus litų šio statinio statybai – tiek jį įvertino Lietuvos energetikos institutas. Pasak RATA specialistų, nors galimybė atliekas laidoti ir bendruose, tarptautiniuose atliekynuose taip pat svarstoma, šiuo metu norinčiųjų priimti atliekas iš Lietuvos nėra.


Tema

Daugiau atsakomybės, mažiau atliekų Valdonė DAUGĖLAITĖ

Jan Elemans nuotrauka

Sparčiai besivystančios technologijos, pramonė, didėjantys gyventojų poreikiai bei visuomenėje sąmoningai skatinamas vartotojiškumas neabejotinai daro neigiamą poveikį gamtiniams ištekliams, kurie, mokslinės bendruomenės atliktais skaičiavimais, senka grėsmingai sparčiai. Dėl to susidarančių atliekų kiekiai taip pat kelia nerimą, ypač valstybėse, kuriose integruota atliekų tvarkymo sistema tik žengia pirmuosius žingsnius arba egzistuoja tik oficialiai patvirtintuose teisės aktuose, o sandūra su realybe atrodo visai kitokia ir paprastam gyventojui sunkiai suprantama. Atliekų tvarkymas – specifinė veikla ir svarbi valstybės funkcija. Dėl technologijų tobulėjimo atliekų tvarkymo uždaviniai keitėsi nuo surinkimo bei šalinimo link pačių susidarančių atliekų kiekio mažinimo. Šiuo metu akcentuojamas atliekų prevencijos būtinumą, o atliekų tvarkymas pradėtas sieti su gamtinių išteklių valdymu. Kalbant apie kompleksinę atliekų tvarkymo sistemą, būtina paminėti gamintojo ir importuotojo atsakomybės principą.

Atliekų tvarkymo hierarchija Vartotojiškumas – šių dienų reiškinys, tapęs norma, kuomet sąmoningai nebegalvojama apie daikto būtinumą, o tik apie patį įprotį turėti, ką turi dauguma, nes tai eskaluojama visomis įmanomomis informacijos priemonėmis. Šio proceso galutinis produktas – atliekos ir vis labiau senkantys gamtiniai ištekliai. Ar ši situacija kontroliuojama? Kokių veiksmų imamasi integruotai išteklių naudojimo ir atliekų susidarymo kontrolei įgyvendinti? Lietuvoje taikomas atliekų tvarkymo hierarchinės sistemos principas nusako prioritetus, kuriais turėtų vadovautis atliekų tvarkymo sektorius, siekdamas kurti tvarią atliekų tvarkymo sistemą: • Atliekų prevencija (įskaitant jų perdirbimą įmonės viduje);

14

• • • •

Atliekų mažinimas; Pakartotinis atliekų panaudojimas; Panaudojimas energijos gavybai; Šalinimas (sąvartynai). Nors šis hierarchinis išsidėstymas aiškiai parodo atliekų tvarkymo sistemos prioritetinį eiliškumą, tačiau Lietuvoje vis dar 91 % visų susidarančių atliekų keliauja į sąvartynus, kurie yra žemiausioje sistemos vietoje pagal svarbą, o 4 svarbesnieji prioritetai lieka be aiškios funkcijos. Konsultavimo įmonės „Ekokonsultacijos“ direktorės Linos Šleinotaitės-Budrienės teigimu, atliekų tvarkymo sistema turėtų susidaryti iš trijų savarankiškų sistemų: • Savivaldybės organizuojama komunalinių atliekų tvarkymo sistema; • Gamintojo atsakomybės atliekų tvarkymo sistema; • Gamybinių atliekų tvarkymo sistema (TIPK sistema). Kuriant sektoriaus efektyvumą, tiek savivaldybės, tiek gamintojai ir importuotojai, tiek gamybinių atliekų sektorius turi sukurti savarankiškas atliekų tvarkymo sis-

temas, kurios atitiktų hierarchinės sistemos prioritetinę tvarką. Valstybė, savo ruožtu, turi garantuoti, kad jos viena kitą papildytų, darniai veikia drauge, o ne dirbtų viena kitos sąskaita, kaip dabar yra Lietuvoje

Gamintojo ir importuotojo atsakomybė Dažnam kyla klausimas, kodėl mūsų komunalinių atliekų konteineriai perpildyti, o antrinių žaliavų konteineriai kiemuose atlieka tik dekoracinę funkciją, kodėl išvežimų skaičius kur kas mažesnis, nors visuomenės susidomėjimas ir poreikis auga? Galbūt mes, kaip vartotojai, nenorime dalyvauti atliekų tvarkymo sistemoje? O gal mums to neleidžia šios sistemos nebuvimas? Ar kada pagalvojote, kad parduotuvėje pirkdami prekę, mokate ne tik už naudojamą dalį (pavyzdžiui, vandenį), bet ir už pakuotės (butelio), kaip atliekos, sutvarkymą? Šioje vietoje, kaip neišvengiamos vartojimo sistemos dalyviai, privalome


Tema

panagrinėti gamintojo ir importuotojo atsakomybės principą ir jo veikimą dabartinėje Lietuvos atliekų tvarkymo sistemoje. Gamintojo ir importuotojo principo atsiradimui pagrindinį postūmį turėjo Europoje atsiradęs poreikis gerinti atliekų tvarkymą bei perdirbimo mąstus, o šiems poreikiams įgyvendinti neatsiejamai reikėjo papildomų žaliavų – finansinio kapitalo surinkimui, perdirbimui ir naujų gaminių projektavimui. Pasak L. Šleinotaitės-Budrienės, gamintojo ir importuotojo atsakomybės principu siekiama minimaliai sušvelninti gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai viso būvio ciklo metu, atsakomybę už poveikį perkeliant gamintojui, o ypač daug dėmesio skiriant atsakomybei už gaminių ar pakuočių atliekų surinkimo, naudojimo, šalinimo organizavimą ir finansavimą. Šiuo principu siekiama perkelti finansinę atliekų tvarkymo naštą nuo gyventojų ant vartotojų pečių, atsakomybę – nuo savivaldybių ant gamintojų ir importuotojų (jų organizacijų), įtraukiant juos į atliekų tvarkymo organizavimą, naujų sistemų kūrimą (produktų, pakuočių, procesų), ir pasinaudojant gaminių ir vartojimo apmokestinimu sukaupti pakankamai lėšų naujai sistemai diegti. Tai tikslai, kuriems pasiekti reikia tokių skatinamųjų priemonių, kaip investicijos į ekologinio projektavimo plėtrą ir atliekų surinkimo, perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo apimčių didinimą. Kaip pastebėjo L. Šleinotaitė-Budrienė, gamintojo atsakomybės principas atliekų tvarkyme yra „sėkmingiausia strategija aplinkosaugoje“. Gamintojai ir importuotojai yra atsakingi už tiesioginį dalyvavimą savo gaminių atliekų tvarkymo procese, turi atsakomybę padengti visas arba dalį išlaidų, susijusių su panaudotų gaminių – padangų, baterijų ir kt. – tvarkymu: surinkimu, perdirbimu, šalinimu, yra įpareigoti informuoti vartotoją arba perdirbėją apie pakuotės ar gaminio naudojimą, perdirbimą, mažinant neigiamą poveikį aplinkai. Jei nevykdo įsipareigojimų

www.ozonas.lt

Atliekų tvarkymo būdai Gamintojo atsakomybės principas taikomas tvarkant pakuotes, apmokestinamus gaminius (padangos, akumuliatoriai, baterijos, vidaus degimo variklių degalų, tepalų, įsiurbimo oro filtrai, automobilių hidrauliniai (tepaliniai) amortizatoriai), elektros ir elektroninės įrangos atliekas, eksploatacijai nebetinkamas transporto priemones, alyvas. Gamintojai ir importuotojai gali pasirinkti, kaip tvarkyti šias atliekas. Jie gali patys tvarkyti savo pakuočių ir (ar) kitų gaminių atliekas, sutartiniais pagrindais pavesti šias atliekas tvarkyti atliekas tvarkančioms įmonėms arba kartu su kitais gamintojais ir (ar) importuotojais steigti organizaciją ar sutartiniais pagrindais tapti tokios organizacijos nariais ir jai pavesti organizuoti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymą. „Ekokonsultacijų“ direktorė atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose pareiga gamintojams ir importuotojams sukurti gaminio ir (ar) pakuotės atliekų surinkimo sistemas yra labai neapibrėžta: „Jie turi teisę, bet ne pareigą diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas. O veiksmai, kuriant šią sistemą, nemaža dalimi yra priklausomi nuo savivaldybių suinteresuotumo bei politinių interesų.“ Lietuvoje veikia kelios licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos, kurios gamintojams ir importuotojams siūlo surinkti ir sutvarkyti įvairias jų atliekas pagal visus keliamus reikalavimus (atliekų surinkimo kiekis ir jų sutvarkymas pagal atliekų tvarkymo hierarchinės sistemos

principą): VšĮ „Žaliasis taškas“, Gamintojų ir importuotojų asociacija (GIA), Asociacija „EEPA“, VšĮ „Ekošviesa“. Tai organizacijos, kurios atstovauja tam tikriems gamintojams ir importuotojams ir turi kurti savarankiškas atliekų tvarkymo sistemas, prisidėdamos prie bendros Lietuvos atliekų tvarkymo sistemos, nes mes kaip vartotojai už atliekas sumokame daugiau nei gyventojai.

GIA. Surenkami kiekiai didėja GIA direktorius Alfredas Skinulis džiaugėsi asociacijos įdirbiu ir teigė, jog surenkamų perdirbimui ar tinkamam utilizavimui atliekų kiekiai didėja. Asociacija organizuoja visų 5 atliekų srautų surinkimą ir turi per 300 narių (gamintojų ir importuotojų). Sėkmingiausia sukurta sistema laikomas apmokestinamųjų gaminių (padangų, tepalų, oro filtrų, amortizatorių) surinkimas, kuomet finansinė našta buvo nuimta nuo atliekos turėtojų, kurie nori ja atsikratyti. Vadovo nuomone, labai svarbu šviesti visuomenę ir į sistemą aktyviai įsitraukti visiems jos dalyviams, įskaitant ir vartotojus (aktyviai rūšiuojant atliekas). Kalbėdamas apie panaudotų, eksploatuoti nebetinkamų automobilių srautą, A. Skinulis įžvelgia sudėtingą situaciją, mat iš visų 200 000 į Lietuvos teritoriją patenkančių transporto priemonių gamintojai ir importuotojai Sąvade įregistruoja tik 10 000, o likusi į šalį patekusi dalis nėra kontroliuojama. Gamintojai ir importuotojai turi užtikrinti, kad Lietuvoje būtų 10 priėmimo vietų (regionais) ir vyktų medžiagų perdirbimas. Anot A. Skinulio, gamintojų ir importuotojų organizacijos prie atliekų tvarkymo sistemos prisideda bendradarbiaudamos su savivaldybėmis (konsultacijos, pagalba joms), tačiau ne visos savivaldybės nori ir yra suinteresuotos bendradarbiauti.

„Žaliasis taškas“. Daugiau konteinerių „Žaliojo taško“ komercijos vadovo Arūno Makausko akimis, pagrindiniu gamintojų tikslu turėtų būti pačios gamybos optimizavimas, kad susidarytų kuo mažiau atliekų. Tačiau gamintojai pasveria, ar apsimoka naujos pakuotės gaminį gaminti, ar sumokėti baudą už tos pakuotės netvarkymą. Principo esmė, kad mokėtų ne visi, o tik tas žmogus, kuris perka. Jei pakuotė neperdirbama – mokama brangiau (pavyzdžiui, jei yra nesutvarkoma 30 % plastikinės pakuotės – kaina viena, jei 50 % – kita). Kad į atliekų tvarkymo sistemą įsitrauktų gyventojai, visų pirma turi būti sudarytos sąlygos kito pasirinkimo (nevykdymo) likvidavimui. Neturi būti kito pasirinkimo –

15

Daniel Cologne nuotrauka

ir jų gaminys padaro tiesioginę žalą aplinkai, gamintojai gali būti nubausti pagal įstatymus. Tačiau Europos ir Lietuvos atsakomybės supratimas ir jos taikymas stipriai skiriasi. Kuomet Europoje gamintojo atsakomybės principas suprantamas kaip natūrali verslo pareiga, atsakomybė Lietuvoje perauga į komercinio pobūdžio verslą, orientuotą į pelną. Europoje šio principo laikymasis užtikrina gerą įmonių reputaciją ir parodo socialinę atsakomybę, o Lietuvoje galime matyti, kaip tai tampa paslaugos pobūdžio preke, orientuota į komercinių tikslų įgyvendinimą, pamirštant vartotojo poreikius bei gerovę.


Tema grindines problemas: gyventojų sąmoningumo ir motyvacijos stoka, atliekų šalinimo vietų trūkumas ir nelegalus atliekų rinkimo, perdirbimo verslas. Šiuo metu EEPA turi sukūrusi apie 4000 baterijų ir akumuliatorių surinkimo vietų (didieji prekybos centrai, bibliotekos, mokyklos, spaudos kioskai, degalinės) ir planuoja plėstis iki 6000, jungdama pajėgas

K

aip pastebėjo L. Budrienė, gamintojo atsakomybės principas atliekų tvarkyme yra „sėkmingiausia strategija aplinkosaugoje”. kingos savivaldybės. Gamintojai ir importuotojai (organizacijos) sudaro sutartis su savivaldybėmis, kuriose nusakoma, kaip (kokiomis priemonėmis, būdais) surinkti atliekas iš viešbučių, restoranų, kavinių, ir pagal tai užtikrinti, kad vartotojai turėtų lygias galimybes atskirai atsikratyti gamintojų ir importuotojų atliekų.

EEPA. Bendra atsakomybė EEPA direktoriaus Giedriaus Mikulsko nuomone, gamintojų pirminė atsakomybė pasireiškia konstruojant gaminį – jį reikia sukonstruoti taip, kad tarnautų kuo ilgiau, būtų efektyviau perdirbamas, pagamintas taupant žaliavas, paliekantis kuo mažiau nebeperdirbamų, galutinių atliekų. Gyventojai savo atliekas šiuo metu gali tvarkyti keliais būdais: mesdami į komunalinių atliekų konteinerius, antrinių žaliavų konteinerius („varpelius“), atiduodami atliekas į stambiagabaričių atliekų aikšteles (savivaldybių), o senus gaminius (baterijas, šaldytuvus, padangas) turi galimybę grąžinti pirkimo vietose, t. y. jeigu prekybos centras prekiauja tokiomis prekėmis, jis privalo iš gyventojo priimti panaudotą nebereikalingą gaminį. Anot G. Mikulsko, kiekvienas sistemos dalyvis turi savo pareigas, todėl sistemos efektyvumas priklauso nuo visų dalyvių. Gamintojai ir importuotojai privalo vesti susidarančių atliekų apskaitą, kad turėtų įrodymus, kur padedamos atliekos, susidariusios gamybos proceso metu, kiek jų ir t. t. Vartotojai (gyventojai bei įmonės) sistemoje privalo dalyvauti rūšiuodami atliekas. Savivaldybės – taip administruoti ūkį, kad gyventojui būtų pakankamai rūšiavimo konteinerių ir stambiagabaričių atliekų aikštelių. Gamintojai ir importuotojai turi finansuoti atliekų transportavimo ir perdirbimo, savivaldybių aikštelių išlaikymo išlaidas. Aplinkos ministerija turėtų užtikrinti, kad savivaldybės negalėtų vengti sudaryti sąlygų, o gyventojai neturėtų galimybių netinkamai šalinti atliekų (kaip yra šiuo metu). Asociacijos vadovas įvardijo tris pa-

16

su „Žalvariu“. Plėtojamas surinkimo tinklas per platinimo vietas. Atliekos turi būti surenkamos visuose miestuose bei miesteliuose iki tam tikro gyventojų skaičiaus. Taip pat turi vykti intensyvus viešinimas – straipsniais, TV reklama, radijo pranešimais, klipais, bendra programa biologijos pamokose. Nuo 2007 metų elektronikos atliekų tvarkymo veiklai skiriama po 5 mln. Lt per metus.

Kaip mokame už atliekas Klausimas, ar eilinis žmogus žino, kaip moka už savo atliekas? Kaip gyventojas – tik už dalelę atliekų, kuri patenka į sąvartynus (10 %). Kaip vartotojas – 90 % moka gamintojams ir importuotojams, pirkdamas produktus. Kyla klausimas, kokias ilgalaikes sistemas, be akcijų ir šviečiamųjų laidų, sukūrė gamintojai ir importuotojai (jų organizacijos), už pinigus, kuriuos mokame kaip vartotojai pirkdami produktus? Jei už atliekų tvarkymą mokame jau pirkdami produktą ir galime nebemokėti, jeigu dalyvaujame sistemoje ir rūšiuojame šias atliekas (padedame gamintojams ir importuotojams surinkti jų į rinką išleistą tam tikrą dalį atliekų), ar turime alternatyvą? Labai gaila, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų nežino, jog už atliekas moka ne tik kaip gyventojai, bet ir kaip vartotojai. Per daugiau nei dešimt metų buvo išleisti milijonai Litų visuomenės švietimui atliekų tvarkymo srityje. Buvo skleidžiama informacija, pristatomos atliekomis besirūpinančios valstybės ir savivaldybių institucijos, regioniniai atliekų tvarkymo centrai, gamintojų ir importuotojų organizacijos. Tačiau rezultatas toks, jog gyventojai, vartotojai ir

net žiniasklaida (kuri lyg ir demonstruoja, jog labai domisi šia sritimi) vis tiek yra mažiausiai informuota grandis. Žinoma, kad kyla klausimas, kodėl taip yra. L. Šleinotaitė-Budrienė įsitikinusi, jog šis klausimas vis labiau aktualės, nes gyventojai jau pradėjo aktyviai domėtis būsto šildymo ir kitų komunalinių paslaugų kainomis ir jų pagrįstumu.

Protingas atliekų tvarkymas „Skirtingų produktų didžiausias poveikis aplinkai pasireiškia skirtinguose būvio ciklo etapuose. Pavyzdžiui, didžiausias šaldytuvo poveikis – vartojant, popieriaus – žaliavų gavyboje ir gamyboje“, – teigia L. Šleinotaitė-Budrienė. Būvio ciklo vertinimas įmonėse padėtų parodyti, kokį poveikį aplinkai daro kiekvienas gamintojas. Siekiant kuo mažesnio atliekų susidarymo turi atsirasti ekologinis projektavimas, apie atliekas reikia galvoti dar tik kuriant naujus produktus, svarbi ir atliekų prevencijos, jų visiško nebuvimo idėja. Anot specialistės, turėtume pradėti kurti naują koncepciją, keisti pačių medžiagų pasirinkimą, gaminius galima keisti paslaugomis (TV nuoma), taip pat tobulinti dalimis. Turi būti judama link to, kad atliekai atėjus į perdirbimo įrenginį, paveikus skirtingais dažniais, ją būtų galima išskaidyti į atskirų medžiagų frakcijas. Šiuo metu pati sistema mūsų neverčia rūšiuoti – tai daroma dėl asmeninių principų ir įsitikinimų. Už atliekas mokame kaip gyventojai ir vartotojai – mažiausiai informuota grandis atliekų tvarkymo sistemoje.

16

tik rūšiavimas. Siekiant kuo sklandesnio ir efektyvesnio atliekų surinkimo planuojama, kad maksimalus atstumas nuo gyvenamosios vietos iki konteinerio aikštelės būtų iki 100–150 m. Šiais metais taip pat turėtų atsirasti 70 000 konteinerių privačiose valdose. Už visų sistemų sukūrimą mieste (surinkimas, administravimas, mokesčio nustatymas, tvarkytojų parinkimas) atsa-

Amrep Mike nuotrauka


7

Klimatas Specialus priedas

ekologiškos augintinių priežiūros būdai Raminta KAZLAUSKAITĖ Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 30 000 naminių gyvūnų. Tačiau retas gyvūnėlio šeimininkas susimąsto, kaip auginant savo numylėtinį nekenkti gamtai. Šiame straipsnyje rasite 7 būdus, kaip prižiūrėti augintinius ekologiškai.

Tikriausiai nuskambės keistai, tačiau pačiu ekologiškiausiu naminiu gyvūnu yra laikoma višta. Jos mėgsta medžioti sodo šliužus, yra tarsi vaikštantys komposteriai, galintys maisto likučius paversti nuostabia trąša, be to, deda kiaušinius. Prisijaukinti ir užauginti draugišką vištą yra be galo paprasta – kai višta lesa, laikykite savo ranką šalia jos maisto. Taip netrukus užsiauginsite ne ką prastesnį naminį gyvūną nei šuo. Aišku, šis gyvūnas vargu ar tiks gyvenantiems mieste.

2. Rinkitės beglobį gyvūną Jeigu žadate įsigyti šunį arba katę, apsvarstykite galimybę pasiimti jį iš gyvūnų globos namų. Viena didžiausių organizacijų, suteikiančių laikiną globą gyvūnams, yra „SOS gyvūnai“. Daugiau informacijos galite rasti: sos-gyvunai.lt.

Alper Buluc nuotrauka

3. Saugokitės blusų Blusos – gana didelė kančia auginantiems kailį turinčius gyvūnus. Kad apsaugotų savo augintinį nuo šių mažų parazitų, daugelis savininkų renkasi aerozolį. Tačiau galima rasti ir draugiškesnių aplinkai išeičių. Pavyzdžiui, reguliariai šukuokite šunį, katiną, triušį ar kitą plaukuotą gyvūną šukomis, skirtomis iššukuoti blusas. Be to, kiekvieną kartą perbraukę šukomis per augintinio kailį praplaukite jas muiluotame vandenyje, kad blusos nenušoktų atgal ant jūsų gyvūno. Taip pat pravartu žinoti, jog blusos palieka kiaušinėlius ne ant jūsų augintinio,

www.ozonas.lt

bet gyvenamoje aplinkoje, taigi reguliariai valykite dulkes. Reikia neužmiršti ir kas penkias dienas gyvūną išmaudyti.

4. Žaislai Ribokite laukinę savo augintinio prigimtį: neleiskite katės į lauką pavakariais ir paryčiais, nes tuo metu jos yra labiausiai linkusios medžioti. Nukreipkite gyvūno medžiotojo instinktą į žaidimą: linksmu žaisliuku jam gali tapti paprasta skardinė, susuktas popierinis maišas gali lavinti augintinio puolimo instinktą, o kartoninę dėžę jis gali panaudoti kaip puikią vietą pasislėpti.

5. Atliekoms NE Kai kurie gyvūnų šeimininkai mano, kad augintinio išmatų rinkti nereikia, nes jos tręšia gamtą. Tačiau tikroji tiesa yra tokia, kad gyvūnų išmatose yra daug kenksmingų bakterijų, kurios lyjant lietui nuplaukia į upes ir ežerus ir taip teršia aplinką. Augintinio išmatas patartina rinti į popierinį maišelį. Taip pat galite naudoti savo augintinio išmatas kaip pūdinį. Gana įdomus faktas, kad Aliaskoje šunų, kinkomų sporto varžybose, savininkams patariama naudoti gyvūnų išmatas kaip kompostą. Nuostabų gidą su paprastomis šunų atliekų kompostavimo taisyklėmis, rasite internetiniame puslapyje: ak.nrcs.usda.gov/compost.html.

nų, kukurūzų burbuolių kotų, išdžiovintų apelsinų žievelių ar net iš sėlenų. Taip pat perkant gyvūnų priežiūros priemones patartina perskaityti produkto sudėtį. Neseniai atlikti tyrimai, išspausdinti žurnale „Whole Dog Journal“, parodė, jog dažniausiai pasitaikančios šunų ėdalo sudedamosios dalys yra kaulų miltai, saldikliai, dažikliai, konservantai, fosfatai, gyvūnų riebalai bei šalutiniai produktai (liežuviai, pėdos ir kitos nepatrauklios vietos). Tikriausiai nei vienas iš mūsų nevalgytų tokio maisto, todėl nereikia to duoti ir mūsų gyvūnams.

7. Auginkite žuvytes natūraliai Papuoškite akvariumą tikrais, fotosintezę vykdančiais augalais vietoj plastmasinių ar guminių. Tuomet jūsų žuvytė galės plaukioti švariame vandenyje, turės maisto šaltinį ir gyvens aplinkoje be toksinų.

Patarimai parengti pagal „Yes!“ žurnalo medžiagą

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika 17

1. Išsirinkite mažiausiai gamtai kenkiantį augintinį

6. Naudokite ekologiškas gyvūnų priežiūros priemones Jeigu turite katiną, patartina naudoti ekologišką kačių kraiką, pagamintą iš medžio drožlių, panaudoto popieriaus, pjuve-

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio informavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“


Gamta Specialus priedas

Baltija: maža jūra, dideli teršalai Giedrė KISIELĖ

Ingo Meironke nuotrauka

Baltijos jūra yra didžiulis Lietuvos turtas. Ne tik dėl to, kad suteikia mums priėjimą prie pasaulinio vandenyno ar pritraukia nemažus turistų srautus. Mažiau nei šimtas kilometrų pajūrio mums teikia neįtikėtiną floros ir faunos įvairovę, praturtina mūsų krašto orus ir gamtovaizdį. Ir tai tėra pavyzdžiai, kuriuos kiekvienas mato ir supranta. Iš tiesų Baltija mums dovanoja tiek daug, kad tik praradę jūrą suprastume, kokia ji mums svarbi. Baltijos jūra nuolat teršiama, o šiai palyginti mažai jūrai teršalų injekcijos pamažu tampa nepakeliamos. Problemų mūsų jūroje ne viena. Bene sudėtingiausias ir pavojingiausias reiškinys yra tai, ką mokslininkai vadina eutrofikacija. Dėl jos jūros vanduo „žydi“, jame trūksta deguonies, dūsta žuvys, mažėja vandens biologinė įvairovė. Eutrofikaciją, kaip ir kitus jūros negalavimus, sukelia daugybė veiksnių. Tyrėjai pirmiausia mini maistines medžiagas, be reikalo atsiduriančias Baltijos jūroje. Sunerimti verčia, pavyzdžiui, daugiau nei 1 milijonas tonų azoto, kasmet patenkančio į Baltiją. Rimta problema yra ne tik pats azotas, bet ir jo keliai į jūrą. Net trys ketvirtadaliai visos šios medžiagos į jūrą patenka iš žemyno – aišku, ne vien tik iš Lietuvos. Upėmis azotas atkeliauja iš Baltarusijos, Čekijos, Ukrainos ir kitų šalių. Tai procesas, kurį kontroliuoti yra nepaprastai sunku ir brangu. Ne tik azotas, bet ir fosforas ar kitos maistinės medžiagos savo kelią jūros

18

link pradeda žemės ūkiuose. Ne paslaptis, kad rytinėje Europos dalyje žemės ūkis tebėra itin svarbi, o kartais ir esminė valstybių pramonės dalis. Taip pat ne paslaptis, kad stengiantis kuo labiau padidinti ūkių našumą neretai pro pirštus pažiūrima į tai, kaip tas našumas skatinamas. Jūros atžvilgiu skaudžiausia yra tai, kad jei naudojamų trąšų kiekis kai kur dar reguliuojamas, tai procesų po tręšimo dažniausiai niekas nebepaiso. Būtent dėl to iš visų maistinių į Baltijos jūrą patekusių medžiagų net pusė atkeliauja iš žemės ūkių Europos rytuose. 2000-ųjų metų duomenimis, kasmet į Baltijos jūrą patenka 814 000 tonų azoto ir 42 010 tonų fosforo.

Karas Baltijoje tęsiasi Kita aktuali Baltijos teršimo problema yra pavojingos medžiagos. Pastaruoju metu būtent jos yra iškeliamos į pagrindinių pavojų sąrašą. Beje, prieš pradedant vardinti

pavojingų medžiagų keliamą grėsmę ir jų paplitimą, svarbu paminėti, kad šioje srityje yra dirbama ir jau pasiekta rezultatų. Per pastaruosius dvidešimt metų šių medžiagų gerokai sumažėjo. Kadmio jūroje sumažėjo kone perpus, dar labiau sumažėjo gyvsidabrio ir švino kiekis. Baltijos jūroje Antrojo pasaulinio karo metais buvo paskandinta daugybė pavojingų cheminių atliekų. Daugiausiai mūsų kaimynų iš Skandinavijos pastangomis įnirtingai mažinami ne tik šių, bet ir kitų pavojingų medžiagų kiekiai. Minėtų kadmio, gyvsidabrio ir švino koncentracijos Baltijos jūroje tebėra dvidešimt kartų didesnės nei Šiaurės Atlante. Mūsų žvejai nuolat sugauna žuvų, kuriose pavojingų medžiagų koncentracija gerokai viršija visas leistinas normas. Dauguma tokių žuvų identifikuojamos, tačiau naivoka būtų tikėtis, kad nei viena tokia nepatenka ant stalų Lietuvoje. Neįtikėtina, tačiau mūsų sąlyginai negilioje ir neatšiaurioje jūroje yra mirties zonų – teritorijų, kuriose neap-


Gamta Specialus priedas tinkama jokia gyva būtybė. Tokios vietos atsiranda būtent dėl per didelės pavojingų medžiagų koncentracijos. Dabar jau tiek Rusijos, tiek Vokietijos atstovai pripažįsta, kad visame Baltijos jūros dugne yra palaidota šimtai tūkstančių tonų cheminio ginklo. Nors kariniai veiksmai Baltijos regione liovėsi seniai, tačiau cheminės jūros dugno minos mums tebegrasina. Kodėl? Mokslininkai sako, kad situaciją sukomplikuoja tai, jog cheminio ginklo iškelti iš jūros dugno neįmanoma jo neprabudinus. Savaime suprantama, kad toks procesas būtų be galo pavojingas, o nesėkmės atveju padariniai gali būti tragiški. Didelę šių cheminių ginklų dalį sudaro ipritas, itin pavojingas masinio naikinimo ginklas. Abiejuose pasauliniuose karuose šios dujos nusinešė begales gyvybių. Susprogdinti daugiau nei 4000 tonų šios medžiagos tiesiog jūroje yra per daug pavojinga. Iškelti ipritą iš jūros dugno taip pat rizikinga, mat jis labai jautriai reaguoja į šilumą – patekęs į aukštesnę nei 14 laipsnių temperatūrą jau sukeltų mirtiną pavojų.

ferą kaip rūgštūs lietūs. Vardinant pavojingus teršalus nemažas dėmesys turi būti skiriamas ir radioaktyviosioms atliekoms. Radionuklidai plūste plūdo į Baltijos jūrą praeito amžiaus šeštąjį ir septintąjį dešim-

Į mūsų jūrą pateko įvairių greitai skylančių radionuklidų kiekiai. Šiuo metu mokslininkai laikosi nuomonės, kad nuo šios katastrofos padarinių Baltijos jūra visiškai išsivalys po maždaug dešimties metų.

škelti ipritą iš jūros dugno rizikinga, mat jis labai jautriai reaguoja į šilumą – patekęs į aukštesnę nei 14 laipsnių temperatūrą jau sukeltų mirtiną pavojų.

Atominis pėdsakas Baltijos vandenims grasina ir dar viena pesticidų grupė įmantriu pavadinimu – polichlorinti bifenilai. Dažniausiai jie naudojami elektrotechnikos pramonėje kaip transformatoriniai tepalai. Šie pesticidai kartu su kai kurių dažų nuotekomis į jūrą patenka per kanalizacijos nuotekas. Nemaža dalis šių pesticidų Baltiją pasiekia ir per atmos-

tmečiais, kai dvi tuometinės supervalstybės, JAV ir Sovietų Sąjunga, galynėjosi atominių bandymų poligone. Tokių bandymų pasekmės – globaliai po Žemę paplitę radioaktyvūs teršalai. Baltijos jūroje pavojingiausi yra ilgaamžiai radionuklidai 137Cs ir 90Sr. Šių skilimo pusamžis yra net trisdešimt metų. Kai supervalstybės aprimo ir pasirašė atominių bandymų nutraukimo sutartį, Baltijos jūrai smogė Černobylio katastrofa.

Unukorno nuotrauka

www.ozonas.lt

Gydymo metodai Išvardintos problemos – anaiptol ne visos, o tik tos, kurios galėtų vadintis rimčiausiomis. Rimtos žalos Baltijai daro ir vis intensyvėjanti laivyba, taip pat nuolat didėjanti žemyno pramonės infrastruktūros įtaka. Kartu su besiplečiančia pramone didėja ir atliekų bei teršalų lavina. Ligų Baltijos jūra turi daug, tad natūralu, jog visas jas gydyti sudėtinga. Ko gero, pagrindiniu daktaru vertėtų laikyti Helsinkio komisiją. Ši organizacija jungia visas prie Baltijos krantų esančias valstybes ir stengiasi imtis organizuotų veiksmų valant jūrą. Į šios organizacijos veiklą aktyviai bando įsitraukti ir Lietuva. Helsinkio komisijos atstovai nuolat skelbia sąrašą įmonių, kurios yra didžiausios Baltijos jūros teršėjos. Sąraše esančios įmonės skatinamos pasitempti ir mažinti taršos kiekius. Oficialiais duomenimis, šiuo metu tik viena Lietuvos įmonė – trąšų gamintoja „Lifosa“ – yra didžiųjų teršėjų sąraše. Tiesa, tarp pavojingai teršiančių objektų Lietuva turi ir daugiau narių. Kaip pavojingi į sąrašą įtraukti Lietuvos žemės ūkio sektorius ir Kuršių marios. Šis Helsinkio komisijos sąrašas labai tiksliai nurodo sritis, kuriose Lietuva turėtų susimąstyti. Nors žemės ūkio ir kitos pramonės plėtra mums svarbi ekonomiškai, tačiau 99 km Baltijos pajūrio yra svarbesni.

19

I

Ville Miettinen nuotrauka


Sveikata Specialus priedas

Kai pražysta žibutės, visi į miškus rinkti... tamsiųjų plaučių! Vida BUKAUSKIENĖ

Yra augalų (kaip ir žmonių), kuriais susižavi, netgi – įsimyli, iš pirmo žvilgsnio. Tarp tokių – Pulmonaria obscura, arba tamsioji plautė, neaukštas, kuklus, gležnas augalėlis. Greičiausiai daugelį plautėmis vadinami žoliniai augalai pakeri ne tik todėl, kad jie vieni pirmųjų prasikala iš vis dar vėsa alsuojančios žemės ir savo žiedų pumpurus išskleidžia virš pilkai rusvų trūnijančių pernykščių medžių lapų, bet ir kad visi kiekvienos plautės stiebelio žiedai sumirga skirtingomis spalvomis – nori ar nenori, širdyje pajunti nuostabą ir pavasarišką džiaugsmą.

čiojimai po kirtavietes, bet pumpurėlių ir Lyg rūta žaliuožievelių maišelį per petį persimetęs lendi jantys pušynai ar atgal į tankmę, kur vėl, žiūrėk, iš tolo draueglynai – žinoma giškai šviečia ir be garso mojuoja ryškiai vieta, kur sveikatą geltoni ar skaisčiai balti plukių varpeliai; va, atgaudavo išminpamatai ir žibutę, vieną kitą žydrą dangaus tingi mūsų senoliai. lopinėlį, pro šakas nusileidusį ant žemės, ir Teigiama, kad eglynejučiom nusišypsai, vėl nudžiungi ir gal nai tarsi išsiurbia iš net kaip vaikystėje suploji delnais, nesumožmogaus ir ligas, ir damas, kaip kitaip galėtum išreikšti spurapskritai neigiamą dantį, širdyje netelpantį džiaugsmą. energiją. Tačiau jei Žingsniuoji sau aukštai kilnodamas žmogus tos neigiakojas per traškantį miško patalą, kol staiga mos energijos turi stabteli ir iš nuostabos sulaikai kvapą – pernelyg daug, po priešais mirgėte mirga ežero mėlynumo, tokio „seanso“ jis pasidabinusio saulėlydžio spalvomis, tampasijunta tarsi nusiųjų plaučių sąžalynas. Tokio grožio gėlę alintas, netgi būna retai ir po langu darželyje rasi. Tik ji tokia sunku toliau eiti... subtili ir trapi, kad ir pats turi nusižeminti Ne vienas mūsų inteligentas klasikas– Po rūsčių, kiškius bei kitus gyvius išir žemai pasilenkti, norėdamas jos grožiu M. K. Čiurlionis, J. Biliūnas ir kt., – sirgę kamavusių, netgi lepesnių medžių (ypač pasigėrėti. vaismedžių) žievę suplėšiusių šiųmečių žie- plaučių, kvėpavimo takų, gerklės ligomis, Plaute šią agurklinių šeimos žolelę gydėsi pušynų oru. Tiesa, pušynuose, eglymos speigų, nekantriai lauktas ir pagaliau pavadino vienas žymiausių Europos botanuose širdininkams reikėtų būti atsargessulauktas pavasaris ant savo skreito dosniai nikų, gydytojas, pranciškonas tėvas Jurgis niems, nes didžiuliai spygliuočių išskiriami dėjo gamtos gėrybes, tarsi skubėdamas Ambraziejus Pabrėža (1771–1849 m.), gyfitoncidų kiekiai gali tik pabloginti savijaužmogui atsiteisti už sesės žiemos dovanas: tą. Tokiems ligoniams tinkamiausi lapuočių venęs ir dirbęs Kretingoje, čia ir amžino tamsą ir šaltį, gilų augalijos miegą. poilsio atgulęs. Vardą šitas augalas gavo miškai, ypač vadinamųjų energijos donorų pagal viduramžiais įsigalėjusią doktriną, – beržų, klevų, ąžuolų – girios ir giraitės. Gydantys pasivaikščiojimai teigiančią, kad augalo gydomąsias savybes Deja, ir tamsieji eglynai, ir gražieji išduoda vadinamosios signatūros: augalo pušynai Lietuvoje labai sparčiai naikinami. Pavasarį dažną vilioja nubudęs miškas. forma ir spalva. Minėto augalo signatūros Norisi pasidžiaugti atgyjančios gamtos kva- Taip pat ir lapuočių miškai, mistiškų sengirių likučiai. Ir vien dėl trumpalaikės naudos rodo, kad augalu tinka gydyti plaučių ir pais, pasiklausyti po plačiausias platumas viršutinių kvėpavimo takų ligas. Pažvelgus – pelno iš klestinčio medienos verslo. Ne aidinčio gervių trimitavimo ar kurtinių į jo melsvus, mėlynus bei rausvus, violetitik beržus, uosius nesusimąstydami kerta burbuliavimo. O kai užkukuoja gegutė!.. nius, kartais baltus žiedelius priešais šviesą, naujieji miškų savininkai, bet, šiurpu net Miškas draugiškas jį mylinčiam! Jis visada matosi gyslutės, primenančios žmogaus pagalvoti, šventvagiškai verčia ir šimtameturi ką pasiūlyti fiziškai nusilpusiam, ne tik plaučių audinį. Ir iš tiesų – tai veiksmingas čius ąžuolus... Net ir dabar – pavasarį. Ir dėl saulės, vitaminų, gaivaus oro stygiaus, priešuždegiminis vaistas sergant plaučių kaip regis, suvargusiam žmogui. Tad verta į net vasarą... ligomis, taip pat tuberkulioze ar chronišku Šių neigiamų procesų, kad ir kaip mišką keliauti vien dėl inhaliacijų – švaraus, bronchitu, laringitu. Versdamas iš lotynų stengtumės, negalime sustabdyti. Nors deguonimi prisodrinto oro gurkšnių, kubei kitų kalbų augalų vardus, tėvas J. A. kovoti, be abejo, reikia... riems neprilygs jokie poliklinikų kabinetai, Pabrėža sudėtingą lotyniškąjį Pulmonaria O jeigu jūsų pamiltą mišką vis tik supsichoterapijos seansai. Taip stebuklingai obscura pakeitė paties parinku paprastu, darkė pūstynės, galima bent protingai išmiško oras gydo ne tik chronišką nuovargį, bet taip pat nurodančiu, kad augalas kažnaudoti esamą situaciją – nuo kirtavietėse bet ir nervinį išsekimą, reguliuoja centrikuo susijęs su plaučiais, lietuvišku vardu paliekamų šakų pasiskabyti beržų, drebulių nės nervų sistemos darbą, kraujospūdį, o „plautė“. Pamažu naujasis vartas paplito pumpurų, prisirinkti ąžuolų, uosių žievės. veikdamas kaip antistresorius, mažinantis visoje Lietuvoje. įtampos būsenas, – padeda išsivaduoti iš Žinoma, ne visada panašumo teorija kai kurių pagrindinių, gyvybei pavojingų Trapioji gyduolė pasitvirtindavo. Be to, neretai po naujų širdies ligų, kaip antai: stenokardija, miotyrimų paaiškėdavo, kad kuris nors augalas kardo infarktas. Kad ir labai širdį slegia tie pasivaikš-

20


Sveikata Specialus priedas

Augalas-vitrina

Įdomiausia tamsiosios plautės savybė – žiedlapių spalvos keitimasis vegetacijos laikotarpiu nuo rausvos į violetinę, purpurinę, tamsiai mėlyną iki melsvos. Manoma, kad ši spalvų gama yra tam tikra augalo siunčiama informacija vabzdžiams apdulPaplitimo vietos kintojams, dažniausiai lankantiems tik rožinės spalvos žiedus. Tokio tipo augalai vadiTamsiųjų plaučių dairykitės ten, kur nami augalais-vitrinomis, o rožinė spalva gausiai žydi žibutės – ūksminguose pavabzdžiams yra tarsi iškaba, skelbianti, kad miškių krūmynuose ir, aišku, lapuočių nektaro šiuo metu šiuose žieduose yra. bei mišriuose miškuose. Jos mėgsta trąšų, Nors šio reiškinio priežastys tyrinėtojams puveningą dirvožemį. Augalas neretas vidar iki galo nežinomos, tačiau tai netrukdo soje mūsų šalyje. Tad prisirinkite tiek, kad ir mums kaip visokiems zvimbalams, pasteišdžiūvusios žolės jums ir kiekvienam jūsų šeimos nariui užtektų dvidešimt vienos die- bėjusiems spalvinguosius augalėlius, lėkti prie jų arčiau ir tupinėti aplink, grožėtis ir nos profilaktiniam kursui. Dienos norma aikčioti, nepaliaujant žavėtis nesibaigianvienam žmogui – du šaukštai džiovintos susmulkintos žaliavos. Vaikams iki keturio- čiomis gamtos išmonėmis, parėdymais ir stebuklais... likos metų reikia dvigubai mažiau. Tačiau

www.ozonas.lt

Receptai

Labai efektyvi pagalba nuo chroniško bronchito, gerklų, anginos ir kitų viršutinių kvėpavimo ligų, tinkanti ir mažiems vaikams gydyti, yra lygiomis dalimis sumaišytų džiovintų tamsiųjų plaučių, pavasarinių raktažolių ir šliaužiančiųjų tramažolių mišinys. • 2 valgomuosius šaukštus džiovintos, susmulkintos žolės užpilti 500 ml. verdančio vandens, uždengti, po 2 val. nukošti. Laikyti tamsioje vietoje. Pasaldinus medumi gerti po pusę stiklinės užpilo 4 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Vaikams iki 10 metų šio užpilo reikia duoti 4 kartus per dieną tiek arbatinių šaukštelių, kiek jiems yra metų. Norint sustiprinti imunitetą ir apsaugines organizmo funkcijas, paskatinti ląstelių atsinaujinimą, gydyti mažakraujystę ir odos ligas, valyti kraują bei papildyti magnio kiekį organizme, vartojamas šios žolės užpilas. • 2 valgomuosius šaukštus džiovintos, susmulkintos žolės užpilti 500 ml karšto vandens, 2–3 min. kaitinti ant silpnos ugnies. Nukėlus nuo ugnies uždengti, po 30 min. nukošti. Laikyti tamsioje vietoje. Gerti po pusę stiklinės užpilo 4 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Pagardinama medumi. Medumi nesaldinama, jeigu užpilas geriamas siekiant sustabdyti viduriavimą. Ryte negerkite prieš valgį, nes tuščią skrandį užpilas gali labai sudirginti. Nuo pavasario ir visą vasarą tiems patiems tikslams tinka vartoti šviežius lapus, kuriuose daug vitaminų, ypač vitamino C, ir kurie, beje, pasižymi puikiu skoniu, tik yra šiurkštoki, tad juos reikia truputį patroškinti. Maišant su kitomis žolėmis, pavyzdžiui, žaliais paprastųjų garšvų, rūgštynių, pora minučių patroškintais didžiųjų dilgėlių lapais, dar paskaninus svogūnais, raugintais kopūstais, krienais, spragintomis linų sėmenimis, iš jų gaminamos ne tik labai skanios salotos, bet ir įdarai blyneliams, virtiniams, verdamos sriubos ir pan. Skaniausi būna žuvies arba vaisių troškiniai su plautėmis. Žiemai šių vertingų augalų galima prisisūdyti kaip ir rūgštynių, krapų, dilgėlių ir pan. Prancūzijoje, Bulgarijoje, Anglijoje, Lenkijoje plautės išdidžiai auga daržų lysvėse kaip salotų augalas. • Smulkiai supjaustyti 300 g tamsiųjų plaučių lapų (galima patroškinti, tačiau pirmiausia pamėginkite žalius) ir 100 g svogūnų. Užpilti grietine ir apdėti virto kiaušinio griežinėliais. • Išvirti mėsą su bulvėmis, pridėti susmulkintų plaučių lapelių, aliejuje pakepintų svogūnų ir viską vėl užvirti.

21

gydo ne tik jau žinomas ligas. Būdavo ir vis dar būna ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, varnalėšomis, kurių žiedai primena žmogaus galvą, trenkami – kad neslinktų – plaukai, tačiau mokslininkams šio poveikio pagrįsti kol kas nepavyko. O plaučių žolė šiandien pirmiausia vartojama – nors niekas nepaneigė ir senesnių tyrinėjimų išvadų – kaip vaistas kraujo ligoms gydyti, kraujui valyti bei kraujo kokybei gerinti, nes šio augalo mikroelementų rinkinys, ypač manganas, dalyvauja kraujodaros procese. Manganas, be to, stimuliuoja augimą ir aktyvizuoja vitaminą B1. Labai svarbu ir tai, kad plautės kontraindikacijos nežinomos ir ją galima vartoti nesibaiminant šalutinio poveikio (išskyrus vartojančius labai nesaikingai –- jiems gali atsirasti alerginių reakcijų.

primename vieną iš esminių taisyklių: skinant bet kokius augalus, netgi ir tokias, atrodytų, įkyrias piktžoles (oi, koks netinkamas žodis!) kaip dilgėlės, trečdalį jų būtinai reikia palikti, kaip liaudis sako, veislei. Jei sumanysite eiti rinkti plaučių, nepamirškite, kad pjauti reikia visą žolę, prie pat žemės, prieš prasiskleidžiant gražiesiems žiedeliams. Plautės žydi balandžio–gegužės mėnesiais, tad bet kada šiuo metu patraukę į mišką būtinai rasite tinkamų vaistinei žaliavai augalų. Rinkti juos geriausia į pintus krepšelius, kad stori, sultingi kotai ir lapai nesusimaigytų ir nepradėtų šusti. Džiovinti, jei yra galimybė, patariama džiovykloje iki 45 °C arba palėpėje, tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje, patiesus plonu sluoksniu ir nuolat pavartant. Išdžiūvusi žaliava tinkama vartoti vienerius metus. Plautės žolė išties itin vertinga – joje yra karotino, vitamino C, rutino, silicio rūgšties, sakų, daug makroelementų ir mikroelementų: mangano, geležies, vario (kraujo struktūros dalių), taip pat jodo, vanadžio, titano, sidabro, nikelio, silicio, stroncio, kalio, kalcio.


Gamta

Dirvožemis – brangus, bet Specialus priedas

ne visada saugomas turtas Paulius SADAUSKAS

22

Rob van Hilten nuotrauka

Dėl daugelio priežasčių Lietuvos žemės ūkiui prognozuojama labai graži ateitis. Ekspertai kone vienbalsiai tvirtina, kad šylant klimatui mūsų šalyje sąlygos auginti ir parduoti žemės ūkio produktus turėtų pagerėti. Ilgesnis šiltasis metų periodas lems ne tik gausesnį derlių, bet ir paprastesnius jo užauginimo būdus. Atsižvelgiant į tai, kad pietinėje Europos dalyje dėl sausrų ir kitų klimato anomalijų derlius mažės, Lietuvai dar atsivers ir įvairios eksporto galimybės. Viskas atrodo labai gražu, tačiau suprantama, kad derlius pats neužaugs. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikės ne tik daug įdėto darbo, bet ir švaraus, sveiko ir derlingo dirvožemio. O šis, atrodo, nebūtinai toks ir bus.


Gamta Specialus priedas

Ką reiškia užterštas dirvožemis? Palyginti galima labai paprastai – dirvožemis yra žemės oda, tad užterštas dirvožemis prilygsta nesveikai odai. Tačiau klystume, jei teigtume, kad dirvožemis žemei toks pat svarbus, kaip žmogui svarbi oda. Iš tiesų dirvožemis yra gerokai svarbesnis. Jame bręsta augalų gyvybė, kaupiasi vandens ir maisto medžiagų atsargos. Galima drąsiai teigti, kad be dirvožemio mūsų planeta ne daug kuo besiskirtų nuo Mėnulio ar Marso. Ne tik augalai, bet ir gyvūnai priklausomi nuo dirvožemio. Kai kurie priklausomi tiesiogiai, nes ten gyvena, o kitiems, tarp jų ir žmogui, dirvožemis yra maisto ir kitų naudingų medžiagų šaltinis. Dirvožemis – gyvas objektas, o tiksliau, daugelio objektų sistema. Kiekvienoje vietoje, kiekviename regione dirvožemis yra skirtingas, todėl skirtingai reaguoja ir į aplinkos veiksnius. Palyginus su kitais regionais, galima sakyti, kad Lietuvos dirvožemiai yra gana jauni, susiformavę ant įvairių medžiagų, kurias atnešė paskutinis buvęs apledėjimas. Kiek mažiau nei dešimtadalis dirvožemių susiformavo durpėse. Dėl tam tikrų mūsiško dirvožemio savybių jo tarša mums yra dar pavojingesnė, nes yra tiesiogiai susijusi su vandeniu. Dėl drėgno ir vėsaus klimato mūsų šalies dirvožemiuose vyrauja išplovimo procesas. Tokio proceso metu gruntinius ir paviršinius vandenis lengvai pasiekia įvairios medžiagos. Jos gali būti tiek natūralios, tiek atsiradusios dėl žmogaus veiklos. Tai jau yra pavojinga. Nuo nereikalingų medžiagų neapsaugomos nei upės, nei ežerai. Nereikalingos medžiagos pasilieka geriamo vandens telkiniuose, patenka ir į daugelį Lietuvos šulinių. Šiuo metu daugelio šulinių vanduo nėra geros kokybės, jame nemažai nitratų ir kitų, dažniausiai su trąšomis atkeliavusių, medžiagų.

Teršiame trąšomis Apie trąšas vertėtų pakalbėti daugiau ir išsamiau. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tačiau žemės ūkis, kuriam dirvožemio švarumas ir derlingumas turėtų rūpėti labiausiai, prie jo taršos prisideda itin stambiu mastu. Trąšose, įvairiose augalų apsaugos priemonėse (nuo vabzdžių, piktžolių, graužikų ir kt.) yra daug medžiagų, kurios yra labai patvarios ir patekusios į aplinką ne suyra, o kaupiasi dirvožemyje, organizmuose, augaluose, vandens telkiniuose. Ten išaugusius produktus mes valgome. Be to, augalų apsaugos priemonės ne tik apsaugo javus, daržoves, bet tuo pačiu neigiamai veikia kitus augalus, sunaikina daug naudingų organizmų. Dauguma žemės ūkyje naudojamų trąšų yra fosfatų ir nitratų tirpalai. Jeigu jų išpurškiama per daug, augalai negali visko pasisavinti ir šios medžiagos iš-

www.ozonas.lt

plaunamos su krituliais į vandens telkinius, kuriuose per didelis fosfatų ir nitratų kiekis sukelia „vandens žydėjimą.“ Be šio reiškinio trąšos skatina ir kitų augalų augimą, todėl dažnai vandens telkiniai per daug apželia žolėmis, nendrėmis ir kitais nereikalingais augalais. Visų jų augimui yra reikalingas deguonis, o jie jį pasisavina iš vandens. Dėl to deguonies ima trūkti žuvims, įvairiems kitiems organizmams. Taip vandens telkiniai po truputį apauga, dumblėja ir numiršta. Nitratai ir fosfatai gali prasiskverbti ir į gruntinį, kitaip sakant, mūsų geriamąjį, vandenį. Su karbonatinių medžiagų išplovimu yra susijusi ir kita mūsų dirvožemio problema – jų rūgštėjimas. Tai vienas iš cheminės dirvožemio degradacijos procesų. Šiuo metu ketvirtadalis ariamų dirvožemių Lietuvoje yra rūgštūs, jų derlingumas sumažėjęs, o augalų produkcijai augti reikia didesnių investicijų. Be to, rūgštėjantys plotai apauga giliašaknėmis piktžolėmis, kurios gadina drenažo sistemas, todėl mažėja dirvų ūkinė vertė. Rūgščiuose dirvožemiuose savo ruožtu spartėja ne tik cheminių medžiagų, bet ir mineralinių dalelių išplovimas ir pernešimas. Manoma, kad nuo 6 proc. (lygumose) iki 30 proc. (kalvotose aukštumose) Lietuvos dirvožemių yra nuardyti. Tiesa, dabar situacija nebėra tokia prasta, kokia buvo prieš gerą dešimtmetį, kada įvairios statybos ir kita aplinkai nedraugiška veikla buvo praktiškai nežabojamos. Pastaruoju metu, vykstant renatūralizacijai ir didėjant daugiametės augalijos plotams, dirvų erozija silpnėja. Organinė durpingų dirvožemių medžiaga yra linkusi kaupti visas į ją patekusias medžiagas ir teršalus. Nustatyta, kad numelioruotų ariamų durpynų viršutiniame sluoksnyje toksinių sunkiųjų metalų, įterptų su trąšomis ir augalų apsaugos priemonėmis, yra 10–60 kartų daugiau nei natūralių pelkių durpėje.

Pasaulyje – nerimo ženklai Taršos problemų, žinoma, yra.

Smudge 9000 nuotrauka

Tačiau apskritai vertinant, Lietuvos dirvožemiai net ir miestuose yra žymiai mažiau užteršti nei, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse, kuriose vystoma kalnakasyba ar sunkioji industrija. Dažniausiai aptinkama taškinė dirvožemių tarša dėl neūkiškumo ar paprasčiausio žmonių neišmanymo. Žmonės dažnai išpila nereikalingas pavojingas chemines medžiagas ar produktus. Neatsakingai ir neapdairiai išpilami panaudoti tirpikliai, dažų likučiai, valymo priemonės, išmetami akumuliatoriai, galvaniniai elementai ir dar daug pavojingų buitinių atliekų. Išmestos jos kelia rimtą grėsmę ne vien dirvožemiams, bet ir visai aplinkai. Tokiuose produktuose yra labai pavojingų medžiagų – sunkiųjų metalų, lakiųjų organinių junginių, įvairių nesuyrančių organinių junginių. Jie ne tik užteršia aplinką, bet per augalus, gyvūnus, vandenį sugrįžta atgal į mūsų organizmą. Ir vis dėlto verta vėl atsigręžti į kitas šalis. Nors pastaruoju metu į dirvožemio, kaip ir visos aplinkos, taršą yra atkreipiama daugiau dėmesio, tačiau daugelio šalių dirvožemiai kenčia dar gerokai daugiau nei lietuviški. Vakarų Europos šalys įnirtingai kovoja su pramonės gigantų išmetamais teršalais. Ten pergalių dar pasiekiama, tačiau rytinės Europos ar beatodairiškai į pramonės lyderių pozicijas

23

Dirvožemis kaip oda


Gamta Specialus priedas

Oakley originals nuotrauka

besitaikančių Azijos gigantų žemės yra alinamos nenusakomais tempais. Iš pramonės į aplinką, o tuo pačiu ir į dirvožemį, patenka daug įvairių teršalų: pavojingų atliekų, kurios dažnai nėra tinkamai tvarkomos, pavojingų cheminių medžiagų, kurios, patekusios į orą, anksčiau ar vėliau nusėda ant žemės arba išsilieja įvairių nelaimingų atsitikimų metu. Kartu su atmosferos teršalais išmetami ir vėliau į dirvą nusėda sunkieji metalai. Visa tai sukelia didžiulį dirvožemio rūgštingumą. Šis tampa ne tik nederlingas, tačiau naikina ir jau išaugusius augalus, miškus. Miško dirvožemių rūgštėjimu ypač susirūpinusios Skandinavijos šalys. Nors ten atmosferos užterštumas palyginti žemas, bet ant rūgščiųjų granitinių uolienų susiformavę negilūs dirvožemiai yra jautrūs rūgštaus lietaus poveikiui. Manoma, kad Švedijoje per pastaruosius 60 metų rūgščių kiekis dirvožemiuose padidėjo 10 kartų. Kai kuriuose Švedijos ir Norvegijos miškuose dirvožemių reakcija parūgštėjo net iki 1 pH. Dirvožemiai, kurių pH ‒ mažiau negu trys, praktiškai tampa nederlingi. Rūgštėja ir Vakarų Europos miškų dirvožemiai, nors jie yra žymiai atsparesni negu Skandinavijoje. Dirvožemiai rūgštėja ne tik Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje, kuriose gausu stambių pramonės taršos šaltinių, bet ir kaimyninėse valstybėse (Austrijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse). Lenkijos miškų pakločių pH rodiklis nuo 1927 m. sumažėjo visu vienetu, o tai reiškia, kad rūgštingumas padidėjo dešimt kartų. Čekijos mokslininkai nustatė, kad kai kurių mažiau atsparių miško

24

dirvožemių rūgštingumas palyginti su 1940 m. dėl rūgščių kritulių padidėjo keturis kartus. Slovakijoje yra miškų, kuriuose nuo praėjusio amžiaus vidurio iki devinto dešimtmečio pradžios pakločių reakcija sumažėjo vidutiniškai nuo 4.8 pH iki 4 pH. Tiesa, tokie tyrimai vykdyti daugiausia spygliuočių medynuose, o ten dirvožemiai sparčiai rūgštėja ir be žmogaus įsikišimo. Kita vertus, Vokietijoje nustatyta, kad buko medynuose per aštuonerių metų laikotarpį praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje miško paklotė parūgštėjo 0,5 pH.

Kaip mažinti taršą? Nors daugelio dirvožemio taršos šaltinių sustabdyti ar bent pristabdyti negalime, visada galima rasti būdų, kaip bent jau lokaliai prisidėti prie padėties gerinimo. Žinoma, dirvožemio taršos mažinimo priemonės labai priklauso nuo taršos šaltinio. Skirtingi teršalų patekimo būdai reikalauja ir skirtingų taršos mažinimo veiksmų. Žemės ūkyje galime naudoti labai daug įvairių priemonių, o svarbiausia, kad jos vienodai efektyvios gali būti tiek dideliuose ūkiuose, tiek mažuose soduose. Dauguma šių patarimų gali atrodyti paprasti ar net banalūs, tačiau sąžiningai taikomi gali atnešti puikių rezultatų. Pavyzdžiui, savo ūkiuose vietoj dirbtinių trąšų galima naudoti kompostą, mulčą, taip pat nenaudoti labai mobilių, sunkiai aplinkoje skylančių, patvarių medžiagų turinčių augalų apsaugos priemonių. Aplink dirbamus laukus

galima palikti apsaugines neįdirbtos žemės juostas ir jas apsodinti krūmais. Sodinant pačius augalus reikėtų juos derinti – jie gali apsaugoti vienas kitą nuo kai kurių kenkėjų. Jei dar tik galvojate, ką norėtumėte auginti, vertėtų pasirinkti augalus, kuriems reikia mažiau maistinių medžiagų. Tokie augalai mažiau alins dirvožemį. Augalų augimo laikotarpiu būtinai laiku tręškite augalus, daržoves. Dar svarbiau - dozuodami trąšas, atsižvelkite į dirvos struktūrą. Patarimų virtinė gali tęstis be galo, tačiau svarbiausia yra ne kiek patarimų perskaitoma, o kaip jų laikomasi. Gyvenantiems mieste ar atokiau nuo gyvos ir įvairiausių organizmų kupinos žemės, šios dirvožemio problemos gali atrodyti anaiptol ne pačios svarbiausios. Tačiau čia vėl reikėtų prisiminti dirvožemio palyginimą su mūsų oda. Juk ir ši dažnai lieka nepastebima tol, kol netenka kovoti su problemomis.

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio informavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“


Statyba

Kaip mes statome savo molinį namą Dr. Ričardas SKORUPSKAS Pastatų iš molio istorija Lietuvoje pakankamai sena, kad galėtų nepastebimai išnykti, ir pakankamai giliai įsišaknijusi, kad sena gera patirtis šiandienos šviesoje realizuotųsi naujais sumanymais ekologiškuose būstuose, dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje vis labiau plintant aplinkosauginėms idėjoms.

Namo priešistorė

procesas molio fazėje galėtų ir baigtis... Naudodamas molį žmogus laisvas ekonomiškai, nes bet kada gali nesunkiai pasigaminti pagrindinio statybinio mišinio, tinko ar glaisto iš parankinių medžiagų, taip pat laisvas kūrybine prasme, nes yra nepririštas prie gaminio formos ir parametrų. Šiuo atveju žmogus pats kuria pageidaujamas formas ir jų parametrus – ne tik pastato sienų, išorės ir vidaus apdailos, bet ir atskirų vidaus interjero elementų, tokių kaip virtuvės baldai, vonios kriauklės, palangės, lentynos ir t. t. Kai 2007 metų žiemą sumanėme statybas, pavasariu dar net nekvepėjo, tad turėjome galimybę pažaisti su molio namų sąlygomis. Kilo mintis pasidaryti būsimojo pastato modelį. Ilgai netrukęs susiradau 1 kv. m medinę plokštę, molio, smėlio, smulkių šieno likučių, akmenų mažiems pamatams, kartoninių sijų ir pradėjau vakarais stalinės lempos šviesoje statyti. Truko neilgai, apie dvi savaites – prisimenu tai kaip smagų atsipalaidavimą po intensyvaus darbo. Išsitiesdavau ant grindų, mažais žiups-

25

Laisvą nuo įvykių srauto akimirką dažnai nejučiomis grįžtu į visai neseną vaikystę ieškodamas atsakymo į iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą klausimą. Kur visa ko pradžia? Kas davė impulsą pradėti tai? Kodėl trečios dešimties pabaigoje su dideliu ir vis labiau augančiu entuziazmu, susižavėjimu ir nuostaba įklimpau į molį tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme? Galbūt ta mintis kaip augalo sėkla prikibo vaikystėje, kai tėtis, inžinierius – statybininkas, pirmaisiais metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atskriejus laisvės dvasiai, pradėjo intensyviai domėtis statyba naudojant molį. Kalbėjo, dalinosi, kopijavo smetonines ir vėliau, ankstyvaisiais tarybiniais metais, išleistas knygeles, brošiūras apie statybą naudojant molį. Deja, tuomet viskas ir liko mintyse, rankos prie šios neišpasakytai įdomios medžiagos neprisilietė. Tyliai įtariu, kad tai ir buvo pradžių pradžia, nors ir sunkiai atsekama, kuri galiausiai atvedė iki šiandieninio susidomėjimo, sudygusio ir suvešėjusio

palankioje terpėje ir greičiausiai tinkamiausiu laiku, kai žmogui labiausiai trūksta tikro, realaus ir žemiško gyvenimo. Klausiu savęs, to paties klausia ir kiti: ar ilgai rinkotės ką statyti, iš kokios medžiagos, kaip statyti? Pagaunu save mąstant, kad viso to tarytum ir nereikėjo daryti, manyje ir mano šeimoje viskas atsirado organiškai ir itin paprastai. Nebuvo ilgų svarstymų, kas geriau, kodėl geriau, palyginimų ir panašių mažai prasmingų dalykų. Tiesiog kaip varna žino, koks turi būti jos būstas konkrečiomis esamomis sąlygomis, kaip bebras instinktyviai jaučia savo būsimą pastogę, taip ir žmogui šiuo atveju atsakymas atėjo iš vidaus. Žmogaus vidui tiko Lietuvos žemėje paskutinio ledyno sutrupinta ir laiko tėkmėje galutinai susmulkinta medžiaga, kuri rankų ir kojų pagalba įgyja formą, ir svarbiausia, naudodamas ją pasijauti laisvas visomis prasmėmis. Molį kaip kompozicinę medžiagą plačiai naudoja automobilių dizaineriai automobilių kūrimo procese, vėliau ji pakeičiama atsparesnėmis medžiagomis. Statant pastatą kūrybinis

Ričardo Skorupsko nuotrauka

www.ozonas.lt


Statyba kad ne dirbi statybose, o smagiai leidi laiką didelėje užmiesčio duonos kepykloje. Pirmieji žingsniai pradėjus auginti sienas neturint patirties buvo itin įdomūs. Kiekvienas rankomis užkeltas ir paprastu mediniu pirštu susmaigstytas liRealių darbų pradžia pnios molio masės gabalas, įsaulyje 2008 metų pavasarį prasidėjo realūs atiduodamas drėdarbai: pamatų formavimas, namo guolio ruošimas ir prisitaikymas prie vietos reljefo. gmę, šviesėdavo tiesiog akyse, įgyKur reikėjo tik poliniams pamatams duodamas šviesiai rusbes išsikasti, o kur be viso to reikėjo dar ir vą spalvą, tvirtumą į šlaitą giliau įsikasti – kad prisiderintume ir tuo įkvėpdamas prie vietos reljefo ypatumų. Pagrindinė tolimesniems požeminė pamatų masė buvo suformuota žingsniams. Per liiš gelžbetonio, o antžeminė – iš vietinių kusį vasaros mėnesį riedulių, kurių gausą įrodo faktas, kad visi iškilo pirmo aukšto pamatams panaudoti akmenys į savo ilgasienos. Rudenėjant laikio stovėjimo vietą sumaniai atritinti iš ne didesnio kaip 10 m atstumo nuo pastato. buvo pereita prie stogo paviršiaus Įpusėjus vasarai ir baigus formuoti formavimo ir dengimo. Kitų metų šiltasis pamatus bei stogą laikantį karkasą, buvo sezonas prasidėjo daug įprasčiau, nei bupereita prie įdomiausios ir tuomet neįprasvęs prieš tai. Nors ir ne viskas iki tol buvo čiausios darbo dalies – molio mišinio ruoišmėginta, bet staigmenų ir naujovių buvo šimo. Šiam darbui buvo panaudota smulki mažiau. Molio mišinys 2009 metų vasarą technika – ratinis traktorius, kuriuo 2 m auginant sienas turėjo kaskart užkeliauti vis skersmens ir 6 m ilgio pylimais apribotame aukščiau ir aukščiau, tad vasaros pabaigoje ir lentomis išklotame lovyje buvo ruošiatam, kad paspartintume darbus, greta dviemas mišinys. Pradžioje buvo sluoksniuojajų rankų sienos viršuje prireikė dar vienos mas grynas riebus molis 20–30 % ir rupus poros papildomų rankų ir įkvepiančio darsmėlis 80–70 %, sudrėkinamas vandeniu ir, bui asmens sienos papėdėje, kuris karučiu ratais važinėjant pirmyn ir atgal, sumaišoatveždavo molį ir pakeldavo į viršų. Taip mas iki vientisos masės, į kurią vėliau prisulig 6,5 m virš žemės, ties stogu, baigėsi dedama 10 % ruginių šiaudų. Vienu kartu antra vasara, kuri gerokai išplėtė supratimą per mažiau kaip 2 valandas buvo paruošiaapie šios natūralios, paprastos ir tuo pačiu ma 2 kubiniai metrai mišinio, kuris saulėtą unikalios medžiagos savybes ir galimybes ir šiltą vasaros dieną skleisdamas ryškų ruginės duonos aromatą sudarydavo įspūdį, – molis yra tarsi skulptūrinė medžiaga, su

neliais imdavau paruoštą molio, smėlio ir šieno likučių mišinį ir palaipsniui pirštais formuodamas plonų modelio sienų šonus iš viršaus paspausdamas mišinį pusiau minkštu ir pusiau buku juodai baltu pieštuku. Tokiu būdu ant akmeninių mini pamatų išdygo mini sienos ir atsirado mini stogas... Tai buvo malonus darbas, kurio dėka tapau palankesnis moliui. Vėliau šis modelis labai pasitarnavo architektams, rengiantiems realaus pastato architektūrinį projektą.

kuria be klojinių panaudojus medžio vytelių erdvinį karkasą galima išgauti neįtikėtinas formas ir nusilipinti bet ką. 2010 metai buvo iš esmės kitokie. Pavasaris prasidėjo augalinio mišinio komponentų kėlimu ir maišymu ant vienos iš stogo dalių. Tą pavasarį įprastinės gėlės – tulpės, žydrės, snieguolės ir krokai – sužydėjo gerokai aukščiau akių lygio, tai vienintelei kontakto su pavasariniu grožiu akimirkai priversdamos sustoti ir ramiai pažvelgti aukštyn. Pirmąjį itin ankstyvų ir aromatingų žemuogių derlių teko skinti panašiai, kaip skina vyšnias – su kopėčiomis... Šią lyginių metų vasarą veikla persikėlė į pastato vidų ir, lyginant su ankstesniais metais, buvo orientuota nors į ne mažiau

Ričardo Skorupsko nuotraukos

26


Statyba

Namo charakteristikos Žvelgiant iš šono, iš didesnio atstumo ir labiau apibendrintai, reikia pasakyti, kad statant buvo prisiderinta prie vietos reljefo, mikroklimato ypatumų ir brandaus amžiaus sumedėjusios augmenijos. Pastatas lokalizuotas ant 7 m aukščio smulkios pailgos kalvos, esančios lygios 40 m pločio aikštelės šiaurės rytiniame pakraštyje. Taip pasielgta, siekiant suformuoti geresnes mikroklimatines sąlygas (išvengiama dalies lygios aikštelės užpavėsinimo) ūkiniu ir rekreaciniu požiūriu tinkamesnėje lygiojoje sklypo dalyje. Šiaurinė pastato dalis šliejasi prie tos pačios orientacijos šlaito, kurį dar

www.ozonas.lt

Šiaurinės sienos ir į gretimas rumbes orientuotų sienų sandara sudėtingesnė (šiaudų ryšulių ir sunkiojo plaušamolio sluoksniai), kas užtikrina mažą šilumos laidumą, didelę varžą (8–10 m2*K/W) ir santykinai silpną medžiagų apykaitą tarp vidinės ir išorinės aplinkos. Kita situacija yra pietinės ir gretimų rumbių ekspozicijos sienose, kur 65– 100 cm. sienų storymę formuoja sunkusis plaušamolis, sąlygojantis santykinai didesnį šilumos laidumą ir mažesnę šiluminę varžą (2–2,5 m2*K/W)) ir tuo pačiu intensyvesnę oro ir medžiagų apykaitą tarp vidaus ir išorės, tuo atlikdamas natūralios pastatų ventiliacijos funkciją. Būsto stogo konstrukcija – sudėtingas į skirtingas puses orientuotas dvišlaitis dviejų lygių reljefinis apželdintas stogas, kurio posvyrio kampai kinta nuo 7 iki 20 laipsnių. Reljefinis, plastiškų formų stogas pirmiausia veikia kaip estetinis elementas, kita jo atliekama funkcija – minimizuoti šiaurinės orientacijos sienų plotą. Pats stogo paviršius apželdintas įvairia žoline ir krūmine augalija, parenkant vietas, atitinkančias ekologines augimo sąlygas. Pastato funkcionavimui reikalinga elektros ir šilumine energija planuojama apsirūpinti iš atsinaujinančių energijos šaltinių (saulė, vėjas, vietinis biokuras). Straipsnio „Molis – seniai lietuvių naudojama statybinė medžiaga“ tęsinys („Ozonas“ Nr. 44).

27

svarbią, bet gerokai smulkesnio mastelio veiklą: pertvarų formavimą ir rankų darbo iš to paties nedegto molio plytų ir medinių pliauskų sienų tinkavimą, interjero elementų (palangių, nišų, židinio) lipinimą. Visi darbai tapo smulkesni, įvairesni ir dėl to žymiai įdomesni. Per tuos kūrybinės veiklos metus iš vidaus išsirutuliojo suvokimas, kad geras, kokybiškas, patvarus ir ilgaamžis kūrinys formuojamas, auginamas ir brandinamas iš lėto. Kaip yra „lėtas“ įprastinis maistas, „lėtas“ arba tiesiog geras vynas, taip gali būti ir „lėtas“ namas, subrandintas ir išsūpuotas kūrėjo galvoje, sulipintas paliekant mažiau klaidų, švelniai prisijaukintas pačių šeimininkų...

labiau paaukština iš statybos aikštelės pašalinto grunto volas, kitu šonu besišliejantis prie pastato sienos, tokiu būdu jį įgilindamas į gruntą apie 1,5 m iš šiaurinės pusės ir sumažindamas tiesioginio sienų paviršiaus kontakto su atmosfera plotą (minimizuojamas galimas šilumos nuotėkis). Pastato architektūra – tai gyvosios gamtos formų ir sandaros principų, plastiškų linijų ir tūrių, perėmimas, suderinimas ir pritaikymas, kuris šiuo atveju leidžia pasiekti didesnį ekologinį efektą. Artima apskritimui, vyraujančių vėjų kryptimi nežymiai suplota pagrindinės gyvenamos pastato dalies forma įgalina sumažinti pasipriešinimą vėjo srautams. Dėl geresnio oro srautų aptekėjimo mažėja oro turbulentiškumas ir tuo pačiu statinio šilumos nuostoliai. Gyvenamosios pastato dalies fasadas, kuriame suprojektuoti didžiausio ploto langai, orientuotas į pietus, siekiant pasyviai naudoti saulės energiją. Į kitas puses orientuotų pastato sienų skaidymas langais mažėja, atitinkamai mažėjant insoliacijos galimybei. Prie pietrytinės pagrindinio pastato dalies galu prisišliejančio priestato priekinė dalis, atsižvelgiant į planuojamas funkcijas, orientuota pietų-pietvakarių kryptimi. Būsto sienų medžiaginė struktūra yra nevienalytė, nes grindžiama ir formuojama pagal gamtinėje aplinkoje egzistuojančius pavyzdžius. Pastato sienų struktūra – tai medžio kamieno skerspjūvio struktūros modelis, o tiksliau – brazdo ir žievės struktūros ir jų atliekamų funkcijų dalinė modelio realizacija. Principas gana paprastas: įsaulyje esančios žievės pralaidumas ir tuo pačiu dujų apykaita su aplinka žymiai aktyvesnė, lyginant su šiaurine kamieno dalimi, kuri yra storesniu ir mažiau laidžiu žievės sluoksniu apsaugota nuo išorinio aplinkos poveikio. Šis principas taikomas ir pastarajame projekte.


Klimatas

Negalime elgtis kaip savos planetos svečiai Jonas ŠPOKAS

United Nations nuotrauka

Interviu „Ozonui“ savo įžvalgomis apie klimato kaitą dalinasi garsi geografė, meteorologė, fizinių mokslų daktarė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėja Audronė Galvonaitė. Klimato kaita apipinta daugybe mitų, dažnai nesuvokiame tikrųjų šio reiškinio mastų ar pavojų. Pokalbyje meteorologė ne tik pataria, kaip reikėtų vertinti įvairias klimato kaitos prognozes, tačiau ir pasidalina savo mintimis apie tai, kur mus nuves arba gali nuvesti mūsų pačių keičiamas klimatas. Apie klimato kaitą kalbama daug ir įvairiai. Labai dažnai ši tema tampa didelių spekuliacijų objektu. Todėl labai įdomu paklausti, kokie yra didžiausi su klimato kaita susiję mitai? Kodėl ir kaip jie kyla? Pirmiausia, vertinant klimatą visada reikia vadovautis stebėjimais ir jų rezultatais, o ne fantazijomis. Lietuvoje temperatūros stebėjimai yra vieni seniausių Europoje, vykdomi jau nuo 1770 metų. Todėl tikrai aiškiai galime matyti Lietuvos klimato kaitą per daugiau nei pastaruosius du šimtus metų. Stebėjimų rezultatai akivaizdžiai rodo, jog temperatūra kyla. Tai, žinoma, yra problema. Tačiau kalbant apie klimato kaitos vertinimus, svarbu pabrėžti ir kitą problemą – labai dažnai yra painiojamas klimatas ir orai. Sakoma: klimatas yra tai, ko tikimės, orai – tai, ką gauname. Klimatas yra ilgalaikis procesas, o ne vienadieniai pokyčiai. Pats klimatas keičiasi labai ilgai, kai kurie pokyčiai gali trukti ir milijoną metų. Kodėl apie klimato kaitą taip garsiai prabilta dabar? Todėl, kad klimato pokyčiai įgavo labai didelį pagreitį. Orų pokyčiai visada buvo ir yra dinamiški. Orai kinta ir kelis kartus per dieną, todėl jų kaitos niekaip negalima susieti su klimato kaita. Tad jei žiemą už lango spaudžia trisdešimties laipsnių šaltukas, negalime sakyti, kad klimatas nešyla. Vertinimus būtų galima daryti sulaukus vasaros, o gal net ir dar vienos žiemos. Tada galime pamatyti, kokia yra vidutinė metinė temperatūra. O ji dažniausiai būna vis didesnė. Tačiau reikia pripažinti, kad spekuliacijų orų ir klimato temomis pasitaiko dažnai. Kodėl šia tema taip mėgstama spekuliuoti? Galbūt taip yra todėl, kad mums įprasta, jog apie tokius daly-

28

kus kaip klimatas ar orai kalbėtų ne šios srities specialistai. Kai komentarams trūksta kompetencijos, tai ir spekuliacijų atsiranda labai daug. Kita vertus, klimato kaitos klausimais nesutaria net ir specialistai. Klimatas yra ilgalaikis procesas, kurio metu ledynmečius gali pakeisti atšilimai ir atvirkščiai. Jei aš prognozuoju, kad mūsų laukia ledynmetis, o mano kolega teigia, jog ateis sausra, įrodyti vieno iš mūsų tiesą būtų sudėtinga. Tą padaryti galėtų tik ateities kartos. Bet atmetę visas spekuliacijas, teorinius paskaičiavimus ir numanymus ir remdamiesi tik stebėjimais galime sakyti – šiuo metu klimatas šyla. Klimatą dabar madinga įtraukti į politines, finansines ir kitokias diskusijas, todėl tas šilimas gali įgauti vis kitokį atspalvį. Tačiau fakto, kad klimatas šyla, paneigti neįmanoma. Kokie yra tie pagrindiniai, nepaneigiami faktai? Klimatas yra labai sudėtingas darinys, susidedantis iš daugelio dalių. Mes, žmonės, dabar išjudinome tarsi viso klimato namo pamatus – atmosferą. Nuo to prasidėjo visa grandininė reakcija kitų pokyčių. Pavyzdžiui, pakito hidrosfera, litosfera, kreosfera. Beje, kalbant apie kreosferą – ledynų sluoksnį – labai dažnai mėgstama gąsdinti, kad arkties vandenyne ištirpus ledams bus užlieta mažų mažiausiai pusė Europos. Tačiau taip tikrai nebus ir paaiškinimui užtenka žinoti elementarų fizikos dėsnį. Juk ledas savo svoriu jau yra išstūmęs vandenį ir jį pakėlęs. Ledui tirpstant paprasčiausiai daugės vandens, o ledo svoris mažės, todėl tvanas dėl ledyno tirpimo Europai tikrai negresia. Kita vertus, ledyno tirpimas pasireikš kitais būdais. Tirpdami ledynai keičia vandens sudėtį, jo spalvą, temperatūrą. Tai turi įtakos ir vandenynų srovėms. Ledynų vandeniui


Klimatas praskiedus sūrų vandenyną, pavyzdžiui, mums labai svarbi Golfo srovė gali pakeisti kryptį arba imti tekėti vandenyno dugnu. Tai turėtų įtakos mūsų klimatui. Tačiau daug svarbiau yra kalbėti ne apie Arkties ledynus, o apie ledynus, esančius žemynuose. Pavyzdžiui, amžino įšalo zona. Ten klimato kaita pasireiškia dvigubai. Dėl šylančio klimato amžino įšalo žemė iškorėjo, žemėje atsirado daug plyšių. Tai sukelia daug nepatogumų, nes tose zonose yra miestai, naftos telkiniai, kita infrastruktūra. Be to, per atsiradusius tarpus veržiasi metanas, kuris dar labiau prisideda prie klimato kaitos. Po truputį grįžta ir mūsų pačių anksčiau padarytos klaidos. Pavyzdžiui, prieš kelis dešimtmečius aktyviai naudotas dustas (chemikalų milteliai, kuriais naikinami augalų ligų sukėlėjai arba kenkėjai). Ši nuodinga medžiaga tankiai nusėdo arkties ledynuose ir dabar, šiems tirpstant, grįžta tiesiogiai mums. Tad kad ir kaip žmogus nenorėtų prisipažinti, tačiau viskas, ką išmetame į atmosferą, mums anksčiau ar vėliau sugrįžta.

tai. Tačiau kartais problemų atneša ne tik neveikimas. Perdėtas noras gelbėti pasaulį kartais taip pat sukelia daugiau juoko nei rimtų minčių. Kuo pasireiškia toks perdėtas gelbėjimas? Pavyzdžiui, kažkas pastebėjo, kad didėjant atmosferos miglotumui, Saulė mažiau įkaitina atmosferą. Todėl buvo pasiūlyta vienu metu sukelti visų pasaulio vulkanų išsiveržimą. Toks veiksmas neva būtų sudaręs tinkamą barjerą Saulės spinduliams ir taip sumažėtų atmosferos temperatūra. Keisčiausia, kad toks pasiūlymas buvo svarstomas gana aukštu lygmeniu. Laimei, tokia beprotybė buvo laiku sustabdyta. Dar vienas rimtai svarstytas variantas – sūraus vandens purškimas į atmosferą. Buvo bandoma įrodyti, kad į atmosferą patekusios sūrios druskos dalelės sukels debesų formavimąsi ir taip sudrumstę atmosferą vėl sustabdysime klimato atšilimą. Ši idėja buvo atmesta gana greitai, nes argumetų prieš ją buvo

Nepaisant įvairių mitų ir spekuliacijų apie klimato kaitą, ji visgi vyksta ir padariniai dažnai būna sudėtingi. Kokie šiuo metu yra pagrindiniai kovos su klimato kaita būdai? Kokie jie yra pasauliniu, valstybiniu lygiu, kokios pagrindinės vykdomos programos? Ką galima nuveikti pavieniais veiksmais ir kiek naudos tai gali atnešti? Kiekvienas žmogus gali labai smarkiai prisidėti prie daugelio klimatui kenkiančių reiškinių sumažinimo. Svarbiausia suvokti, kad kiekvienas veiksmas, atliktas pavienio žmogaus, nenueina perniek, nes tą patį veiksmą atlieka dar tūkstančiai. Jei aplink mane niekas nieko nedaro, tai anaiptol nereiškia, kad niekas išvis to nedaro. Na, o kalbant apie valstybes, tai pirmiausia siekiama mažinti iškastinio kuro panaudojimą energetikai. Dabar turime labai daug alternatyvų, nors kai kurios vis dar labai sunkiai skinasi kelią. Tačiau alternatyvios energijos panaudojimas įsibėgėja. Žinoma, stambios kompanijos vis dar nenori pasiduoti, turtingi magnatai spaudžia politikus, todėl vis dar nepasirašomi arba retai pasirašomi svarbūs dokumen-

www.ozonas.lt

tiesiog akivaizdžiai per daug. Niekas negalėjo pasakyti, kiek gi laiko reikėtų tą druską pilti ir kur dėti iš dangaus nuolat krentančius druskos gabaliukus. Tokių ir panašių gelbėjimo planų buvo ne vienas. Svarbiausia, kad kartais ne tokiu mastu, tačiau tikrai ne pačios geriausios gelbėjimo priemonės būna pritaikomos ir užuot padėjusios sukelia naujų problemų. Oficialiu lygiu, pavyzdžiui, ES yra išleidusi naują Žaliąją knygą, kurioje teigiama, kad klimato kaita jau vyksta tokiu tempu, kad jos visiškai sustabdyti nebeįmanoma. Todėl reikia stengtis ją pristabdyti ir siekti, kad klimato kaitos scenarijus būtų kuo optimistiškesnis. Be abejo, jokie politiniai manevrai nepadės, jei žmogus nekeis savo mąstysenos. Svarbiausia yra nepasiduoti dabar vyraujančiai vartotojiškai manijai. Kiekvienas mūsų daromas veiksmas turėtų būti apgalvotas. Pakalbėkime apie Lietuvą. Kokie yra pagrindiniai veiksniai, nulemiantys klimato kaitą mūsų šalyje? Ar mums didžiausią grėsmę kelia mūsų pačių veiklos padariniai, ar kaimyni-

29

Ahuren nuotrauka


Klimatas

U.S. Geological Survey nuotrauka

nių valstybių tarša? Įtakos turi viskas. Lietuvoje mes lygiai tiek pat teršiame, o jei patys neteršiame, tai parduodame tą teisę kam nors kitam. Juk jokio skirtumo, ar teršiame mes, ar iš mūsų taršos leidimą nusipirkusi kuri nors Azijos šalis. Teršalai sklinda labai greitai ir atsiradę kur nors Azijoje jau po savaitės jie atkeliauja pas mus. Lietuva yra neatskiriama globalaus klimato dalis. Dar daugiau, mes esame oro masių pernašų kelyje. Lietuvoje susikerta oro masės, einančios iš rytų į vakarus ir iš pietų į šiaurę. Todėl Lietuva nė trupučio neatsilieka nuo pasaulinių klimato kaitos tendencijų. Visus pokyčius, vykstančius pasaulyje, galime stebėti ir Lietuvoje Kokie yra tie pokyčiai? Pirmiausia, tai vidutinės metinės temperatūros didėjimas. Kitas pokytis – įvairios klimato anomalijos. Lietuva yra vidutinių vėjų kraštas. Tai reiškia, kad vėjai čia nebūna nei per daug stiprūs, nei per daug dažni. Tuo tarpu jau kurį laiką nuolat girdime, kad prognozuojamas galimas škvalas, audra ar pūga. Žinoma, negalima teigti, kad anksčiau Lietuvoje škvalų nebuvo. Jų buvo visada, tačiau dabar škvalai ekstremalesni, dažnesni ir padaro daug daugiau žalos. Anksčiau lietuviški škvalai išraudavo vieną kitą silpnesnį medį ar nuplėšdavo vieną kitą senesnį stogą. Dabar mums kone nuolat tenka vertinti didžiules škvalų padarytas žalas – išvartytus medžius, nuniokotus namus ir elektros stulpus. Tą patį galima pasakyti ir apie lietų bei sausrą. Jau kelias vasaras paeiliui miestai tiesiog tvinsta. Atsirado ir naujų augalų rūšių, kurioms anksčiau Lietuvoje klimatas nebuvo palankus. Kokios tai rūšys? Pavyzdžiui, daugiau nei prieš 60 metų į Lietuvą pramoniniais tikslais buvo atvežtas Sosnovskio barštis – invazinis augalas, kuris pats savaime į Lietuvą nebūtų atkeliavęs. Augalas čia paplito ir dabar jau nebėra žinoma, ką su juo daryti ir kaip kontroliuoti jo

30

populiaciją. Atsirado ir įvairiausių parazitų. Anksčiau, pavyzdžiui, erkės Lietuvoje nebuvo problema. Dabar Laimo liga yra tikrai didelis pavojus ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Be to, pačios erkės aptinkamos ne tik miškuose, bet jau ir miestuose, parkuose ir skveruose. Nereikia pamiršti, kad prie klimato pokyčių parazitai prisitaiko daug greičiau nei kiti organizmai. Todėl net nepastebėję, kaip pasikeitė klimatas, galime sulaukti netikėto parazitų puolimo. Na, o galiausiai galima pasakyti, kad kažkas, mėgstantis egzotiką, į Lietuvą jau atgabeno ir piranijas. Turbūt šios žuvys jų atvežėjui atsibodo ir buvo tiesiog išpiltos į kažkurį vandens telkinį. Tačiau piranijos šiuose kraštuose prigijo, jų jau dabar sugaunama Lenkijoje, Ukrainoje, keliuose Rusijos miestuose. Todėl visiškai nevertėtų nustebti, jei ir kurioje nors Lietuvos upėje sugautumėte piranijų. O Baltijos jūroje nustebinti neturėtų net ir tam tikros ryklių rūšys. Pavyzdžiui, silkiniams rykliams tropikuose per karšta, todėl ieškodami vėsesnių vietų jie atklydo į Baltiją. Visai tikėtina, kad paskui silkinius prie mūsų krantų atplauks ir didieji rykliai. Tuo labiau, kad Baltijos jūroje jau pastebėti tropiniai krabai ir tropinės kardžuvės. Ar klimato pokyčiai keičia ir žmonių įpročius? Pokyčiai svarbūs ir žmonėms. Lietuviai gyvena vidutinių platumų juostoje, todėl karščio bangos mums yra labiau egzotika, o ne reiškinys, kuriam reikėtų pasiruošti būnant namuose. Mes įpratę, kad viskas mūsų kraštuose yra vidutiniška. Žinoma, pasitaiko viena kita karšta diena, bet tai tik išimtis iš taisyklės. Tačiau dabar tokios karštos būna kelios dienos iš eilės, o kartais ir dar daugiau. O mes, lietuviai, toliau elgiamės taip, lyg tos karštos dienos tebūtų trumpas išskirtinumas mūsų vidutiniuose oruose. Lietuviai nemoka (bent jau dar neišmoko) elgtis tokiomis ekstremalaus karščio sąlygomis. Kaimuose vis dar dirbami laukai, kai tvieskia karšta saulė, žmonės nenešioja galvos apdangalų ar neturi su savimi vandens. Dauguma per karščius deginasi paplūdimiuose nuo ryto iki vakaro. Kol prisitaikysime, klimato pokyčiai pareikalaus dar ne vienos aukos. Ir


Klimatas tai būdinga ne tik Lietuvai. Kol lietuviai visą žiemą praleidžia be sniego, šis nenumaldomai krenta kur nors Azijos pietryčiuose. Ten žmonės neprisitaikę gyventi sniege, nežino, kaip elgtis, kenčia, pasitaiko ir aukų. Juk ir ši žiema ir šalčiai pareikalavo nemažai aukų ir ne kur nors, kur sniegas yra retas svečias, o čia pat – Europoje. Kodėl taip nutinka? Reikia pripažinti, kad įtakos turi ne tik klimato kaita. Žmogus, išlepintas civilizacijos, po truputį praranda savo pojūčius, santykį su gamta. Dabar jam turi būti viskas pasakyta, pateiktos instrukcijos ir prognozės. O ir tai ne visada padeda. Pavyzdžiui, dar vienas klimato pokyčių paaštrintas reiškinys yra perkūnijos. Jų pastaraisiais metais Lietuvoje itin padaugėjo. Padaugėjo ir aukų, nors

A.

variantai apskritai yra įmanomi, ar visgi tai labiau gąsdinimai ir spekuliacijos klimato tema? Optimistinė prognozė yra tokia, kad artimiausiais metais vidutinė metinė temperatūra pakils dviem laipsniais. Tokią situaciją mes jau turėjome 2008 metais. Tais metais Lietuvoje žiemą visai nebuvo sniego. Todėl galima daryti prielaidą, kad klimatui taip pasikeitus, gali išnykti aiškus skirtumas tarp metų laikų, galbūt teliks tik šiltasis ir šaltasis periodai. Tuo tarpu pesimistinis scenarijus Lietuvos temperatūrą vidutiniškai pakeltų 4–6 laipsniais iki maždaug 12 laipsnių. Tokiu būdu mūsų orai būtų panašūs kaip kurs nors Afrikoje. O jei visame pasaulyje temperatūra pakiltų tiek pat, tai visai drąsiai ga-

Galvonaitė: “Jei šalis, išmetanti mažai teršalų, suteikia galimybių kitai šaliai išmesti dar daugiau teršalų, tai reali situacija nuo to nė kiek nepakinta.

specialistai įvairiausiais būdais aiškina, kaip reikia elgtis perkūnijos atveju. Tačiau vis tiek perkūnijos metu ir bėgama, ir po medžiu slepiamasi, ir langai paliekami neuždaryti. Ar būtų galima klimato kaitą vertinti iš kitų perspektyvų? Pavyzdžiui, politinės, ekonominės ar kultūrinės. Klimato kaita dažnai vertinama politiniame ar ekonominiame kontekste. Ypač dažnai diskutuojama taršos leidimų klausimais. Jei šalis, išmetanti mažai teršalų, suteikia galimybių kitai šaliai išmesti dar daugiau teršalų, tai reali situacija nuo to nė kiek nepakinta. Jei pajamos, gautos už taršos leidimus, būtų panaudotos tikslingai, tada būtų galima kalbėti apie jų vertę. Tokios pajamos galėtų būti naudojamos moksliniams tyrimams, inovacijoms, kurios padėtų realiai kovoti su klimato kaita. Tačiau tikrai ne visada taip būna ir gautos lėšos nukeliauja ne ten, kur turėtų nukeliauti. Kita vertus, nebūtų teisinga vien tik kritikuoti Lietuvą, nes mūsų šalyje tikrai daug nuveikiama klimato kaitos mažinimo klausimais.

lima teigti, kad mes tiesiog sudegintume savo planetą. Svarbiausia suvokti, kad toks scenarijus yra tikrai įmanomas, jei nieko nedarysime – jei dabar klimatą paliksime likimo valiai, planeta tikrai gali sudegti. Tačiau net ir akivaizdus pavojus nepriverčia imtis globalių veiksmų ir keistis iš esmės. Kodėl? Daug ką lemia vartotojiškumas. Žmogus gyvena šia diena. Tai, kas bus rytoj, kad ir kaip blogai tai būtų, deja, nėra labai svarbu. Daug įtakos turi ir turtingi magnatai, desperatiškai bandantys išlaikyti savo įtakos sferas. Pokyčiai pasaulyje jiems nereikalingi. Jiems kaip tik patogiau, kad dabar žmonės nori visur privažiuoti automobiliu, viską turėti kuo arčiau ir kuo greičiau, nori viską vartoti. Mes vis dažniau šioje planetoje jaučiamės kaip svečiai, o ne šeimininkai.

O kokia situacija dabar yra su klimato pabėgėliais? Ar šis reiškinys yra svarbus pasauliniu mastu? Taip, šis reiškinys tampa vis aktualesnis. Žinome, kad jau vyksta gyvūnų migracija. Lygiai taip pat migruoja ir žmonės. Tuo labiau, kad pasaulyje jau dabar netrūksta šalių, kuriose situacija ir taip yra labai sudėtinga. Daug kur trūksta vandens, maisto, darbo, elementarių higienos sąlygų. Klimato kaita šias problemas dar labiau paaštrina, todėl migracija neišvengiama. Žmonių judėjimas į šiaurę jau nebėra naujas reiškinys. Dar labiau migraciją padidina klimato kaitos sukeltos stichinės nelaimės, nes tokiu atveju žmonės keliasi ne savo noru, todėl visas procesas būna dar sudėtingesnis. Klimato kaitos padarinius, net ir tokius, kaip žmonių migracija, spręsti turėsime mes.

Kokios šiuo metu yra labiausiai optimistinės ir labiausiai pesimistinės klimato kaitos prognozės? Ar tokie kraštutiniai

www.ozonas.lt

31

Dažnai galima išgirsti sakant, kad sausėjantis pietų klimatas mums kaip tik padės konkuruojant, pavyzdžiui, žemės ūkyje. Taip, tačiau visada reikia prisiminti, kad lazda turi du galus. Taip, galbūt mes turėsime daugiau derliaus, tačiau kartu teks prisiimti ir dalį problemų, ateinančių iš tropinių platumų, pavyzdžiui, ligas ar parazitus. Sakykime, maliarinis uodas dabar jau vadinamas ne Afrikos, o Europos problema. Tik laiko klausimas, kada šis parazitas taps ir mūsų probema. Galų gale ir mūsų dvigubi derliai nebūtinai bus kažkas stebuklingo. Jei mus ir toliau nuolat kamuos tokie orų kontrastai, kai sausras keičia liūtys ir viesulai, tai tas mūsų dvigubas derlius bus ne ką gausesnis už vieną normalių metų derlių. Nuotrauka iš asmeninio A. Galvonaitės archyvo


Sveikata

Ar įmanoma išvengti

elektromagnetinio smogo? Gediminas ČAPKAUSKAS

Turbūt kiekvienas žinome tą jausmą, kai būdami didmiesčio centre sodriai į plaučius įtraukiame „gaivaus“ oro gurkšnį. Jeigu esate tai jautę, tuomet jums vertėtų žinoti ir apie kitą reiškinį, vadinamąjį elektromagnetinį smogą, arba dar kitaip – elektromagnetinės spinduliuotės sukeliamą taršą. Panašumas tas, kad abi smogo rūšys turi poveikį mūsų sveikatai. O skirtumas toks, jog įprastą smogą mes jaučiame, o elektromagnetinį smogą galime išmatuoti tik naudodami tam tikrus prietaisus – jo nepajausime, neužuosime ir negalėsime paliesti. Išvykus iš didžiųjų miestų smogo problema tampa nebeaktuali, tuo tarpu elektromagnetinio smogo rizika vis tiek išlieka. Jeigu šalia mūsų bus elektromagnetinę spinduliuotę skleidžiančių šaltinių, mes neišvengiamai susidursime su šia problema. Pauliaus Sadausko nuotrauka

Ką turėtume žinoti apie elektromagnetinę spinduliuotę? Nors patys to nejaučiame, tačiau elektromagnetinė spinduliuotė mus veikia visą gyvenimą. Ją galima skirstyti į dvi grupes – natūralią ir dirbtinę (sukurtą žmogaus). Natūralūs elektromagnetinės spinduliuotės šaltiniai yra žemės atmosferos elektrinis ir žemės magnetinis laukas, saulės ir kitų dangaus kūnų skleidžiamas elektromagnetinis spinduliavimas ir atmosferos iškrovų kuriamos elektromagnetinės bangos. Dirbtinius elektromagnetinės spinduliuotės šaltinius galima suskirstyti į tris grupes. Pirmąją grupę sudarytų buityje susidarantys elektromagnetiniai laukai (veikiant mobiliesiems telefonams, mikro-

32

bangų krosnelėms, elektrinėms viryklėms), antrąją – įvairių dažnių elektromagnetinių laukų šaltiniai pramonės įmonėse (prie elektros generatorių, elektros perdavimo linijų, elektrinių suvirinimo aparatų, transformatorinių) ir trečiąją – radijo siųstuvai (televizijos, radijo ryšio, radiolokaciniai ir kt.). Kaip žinome, elektromagnetinis laukas susideda iš laike kintančių ir tarpusavyje susijusių elektrinių ir magnetinių laukų. Elektrinis ir magnetinis laukai negali egzistuoti vienas be kito. Elektromagnetinės spinduliuotės šaltinių panaudojimas yra platus – jie naudojami pramonėje, radijo ir televizijos transliacijose, medicinoje, buityje. Pagal spinduliuotės intensyvumą elektromagnetiniai laukai yra skirstomi į aukšto, vidutinio

ir žemo galingumo šaltinius. Pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų spinduliuotės galia yra 1–2 W (maža galia), radijo ir televizijos stočių – nuo 100 W (vidutinė galia) iki 100 kW (didelė galia). Pagal spinduliuojamą dažnį ir bangų ilgį elektromagnetinių laukų šaltiniai skirstomi į kintamąją srovę (50/60 Hz, 1000 km ir ilgesni), radijo bangas (1000 km – 1 mm), infraraudonąją spinduliuotę (1 mm – 0,78 mm), matomąją šviesą (0,78 mm – 400 nm), ultravioletinę spinduliuotę (400 nm – 10 nm), rentgeno spinduliuotę (10 nm – 0,01 nm), ir gama spinduliuotę (0,01 nm ir trumpesni). Didžiausi radiotechniniai šaltiniai Lietuvoje yra Sitkūnų radijo stotis (800 kW), Vilniaus televizijos bokštas (106,27 kW), Juragių radijo ir televizijos stotis (98,66


Sveikata

Elektromagnetinės spinduliuotės ribinės vertės Elektromagnetinės spinduliuotės energijos srauto tankis matuojamas mikrovatais kvadratiniam centimetrui (µW/cm2). Lietuvoje kontrolinis lygis (ribinė vertė) energijos srauto tankiui – 10 µW/cm2, kai ES rekomenduojamas – 10 W/m2 (1000 µW/cm2). Panašiai kaip Lietuvoje 100 kartų griežtesnės, negu pateikta Rekomendacijose, elektromagnetinės spinduliuotės energijos srauto tankio ribinės vertės nustatytos Italijoje ir Lenkijoje. Daugumoje kitų ES šalių (Airija, Austrija, Čekija, Danija, Estija, Latvija, Ispanija, Anglija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija) yra taikomos Rekomendacijose siūlomos ribinės vertės. Kipre, Danijoje, Vokietijoje, Airijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, taip pat Lietuvoje nėra taikomas savitosios energijos absorbavimo rodiklis (SAR), nes yra nustatyta 100 kartų griežtesnės ribinės vertės, negu numato Europos Tarybos Rekomendacijos.

apsaugoti gyventojus nuo aukštos įtampos elektros energijos linijų ir mobiliųjų telefonų ryšio bazinių stočių skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės, net 65 % ES piliečių atsakė, kad jie informuojami per mažai arba netinkamai. Vertinant elektromagnetinės spinduliuotės poveikį žmonių sveikatai, daugiausiai tyrimų atliekama su mobiliaisiais telefonais. Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, informuodama Lietuvos gyventojus apie elektromagnetinės spinduliuotės poveikį aplinkai, visuomenę supažindina su vieno iš mobiliųjų telefonų poveikio sveikatai tyrimo „Interphone“ rezultatais. Tyrime, kurį atliko Pasaulinės sveikatos organizacijos Tarptautinės vėžio tyrimo agentūros (PSO IARC) mokslininkai, per daugiau negu 10 metų buvo ištirta apie 13 tūkst. žmonių. Tyrime dalyvavo Australija, Kanada, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Izraelis, Italija, Japonija, Naujoji Zelandija, Norvegija, Švedija ir Jungtinė Karalystė. Smegenų vėžio tyrime, kuriame dalyvavo daugiau negu 10 metų mobiliuoju telefono besinaudojantys vartotojai, nebuvo rasta ryšio tarp aktyvaus ilgalaikio mobiliojo telefono naudojimo ir vėžinių susirgimų rizikos padidėjimo. Pasaulinės sveikatos organizacijos ataskaitoje (2010 m.) buvo teigiama, jog nors tyrimo metu nebuvo rasta ryšio tarp aktyvaus ilgalaikio mobiliojo telefono naudojimo ir smegenų vėžio, tačiau ilgiau negu 10 metų intensyviai mobiliuoju telefono besinaudojantiems žmonėms smegenų

L

ietuvoje nėra taikomas savitosios energijos absorbavimo rodiklis (SAR), nes yra nustatyta 100 kartų griežtesnės ribinės vertės, negu numato Europos Tarybos Rekomendacijos.

Poveikis žmonių sveikatai Prieš keletą metų atliktas „Eurobarometro“ tyrimas atskleidė, kokį požiūrį į elektromagnetinę spinduliuotę turi ES šalių gyventojai. Beveik 50 % respondentų teigė esantys labai susirūpinę galimu elektromagnetinių laukų keliamu pavojumi žmogaus sveikatai. Rezultatus vertinant pagal atskiras šalis galima įžvelgti tam tikras tendencijas – pietų europiečiai yra labiausiai susirūpinę galimu elektromagnetinių laukų poveikiu žmogaus sveikatai, kai tuo tarpu Skandinavijos gyventojai šiuo klausimu yra tolerantiški ir teigia, kad jiems užtenka informacijos šia tema. Vertindami, ar valdžios institucijos pakankamai informuoja apie priemones, kurių imamasi norint

www.ozonas.lt

vėžio išsivystymo rizika vis dėlto yra 10 % didesnė. 2011 m. PSO pranešime teigė, kad radijo dažnio elektromagnetiniai laukai gali padidinti riziką susirgti smegenų vėžiu. Buvo pripažįstama, jog egzistuoja tam tikro lygio ryšys tarp mobiliųjų telefonų naudojimo ir tam tikro vėžio rūšies atsiradimo, tačiau tiesioginis ryšys nebuvo nustatytas. Remiantis šios ataskaitos duomenimis, poveikis sveikatai gali atsirasti nuolat ilgą laiką naudojantis mobiliuoju telefonu (30 min. per dieną ir ilgiau). Taip pat ypatingą dėmesį reikėtų skirti vaikams, naudojantiems bevieles technologijas Wi-Fi (angl. Wireless Fidelity), WLAN (angl. Wireless Local Area Network), WIMAX (angl. Worldwide Interoperability for Microwave Access) ir radijo dažnio elektromagnetinus laukus

skleidžiančius mobiliuosius telefonus ir kompiuterius. Norint apsaugoti vaikus nuo galimo neigiamo poveikio, Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme yra nurodyta, kad mokyklos vadovai kartu su mokyklos taryba sprendžia, ar leisti ant mokyklos pastatų ar mokyklos teritorijoje statyti radijo stotis įstatymų nustatyta tvarka. Besirūpinant vaikų sveikata, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras planuoja parengti metodines rekomendacijas tėvams dėl saugaus vaikų naudojimosi mobiliaisiais telefonais. Įvairių mokslininkų duomenimis, elektromagnetinė tarša sukelia galvos skausmus, nerimą, depresiją, nemigą, įvairias širdies ir kraujagyslių ligas, potencijos sutrikimus, Alzheimerio ligą, genetinius sutrikimus ir t. t. Tačiau tokių tyrimų rezultatus labai sunku patikrinti, todėl dažnai linkstama prie apibrėžimo, teigiančio jog elektromagnetinė tarša gali turėti įtakos šioms ligoms. Dėl palyginti mažos tiriamųjų žmonių imties gautus rezultatus yra sunku pritaikyti visai žmonių populiacijai. Kitas veiksnys, dalinai iškreipiantis gautų rezultatų patikimumą, yra sąlyginai trumpas tyrimo laikotarpis (siekiantis keletą metų). Šiuo metu visuotinai pripažįstama, jog tyrimus vykdant kuo ilgesnį laiką (dešimtmečiais), bus gaunami statistiškai patikimi rezultatai, galintys kardinaliai pakeisti dabar vyraujančią nuomonę dėl elektromagnetinės taršos įtakos žmogaus sveikatai.

Paprastos atsargumo priemonės Rinkdamiesi čiužinį, venkite turinčių metalines spyruokles, nes jos dažnai būna įsimagnetinusios. Taip pat šalia lovos nereikia statyti jokių elektros energiją naudojančių prietaisų (televizorių, laikrodžių, garso technikos). Elektrinių antklodžių naudojimas taip pat nėra puiki išeitis, ypač jei norite išvengti jų sukuriamo elektromagnetinio lauko. Vertinant išorinę apšvitą, geriausia rinktis butą žemesniuose aukštuose arba namą su storesnėmis sienomis – jos taip pat sulaiko aukšto dažnio laukus. Pabaigoje norėtųsi priminti, atrodytų, visiems žinomą tiesą – nors nuo natūraliai susidarančios elektromagnetinės spinduliuotės mes neapsisaugosime, tačiau remiantis protingumo kriterijais, tinkamai naudojantis elektromagnetinę spinduliuotę skleidžiančiais prietaisais ir imantis visų atsargumo priemonių, galima sumažinti ar išvengti spinduliuotės poveikio žmogaus sveikatai. Būtų paprasta patarti naudoti kuo mažiau elektromagnetinę spinduliuotę sukuriančių prietaisų. Vargu ar tai įmanoma. Tačiau tikrai įmanoma naudoti laisvų rankų įrangą ar telefoną laikyti toliau nuo kūno paviršiaus, nestovėti arti veikiančios mikrobangų krosnelės ar su vaikais eiti žaisti į toliau nuo elektros perdavimo linijų ar mobiliojo ryšio antenų esančią aikštelę.

33

kW) ir Šiaulių radijo ir televizijos stotis (53,37 kW). Visoje Lietuvos teritorijoje įrengtos mobiliojo ryšio stotys skleidžia į aplinką ypač aukšto dažnio (900 MHz) elektromagnetines bangas. Nors tokių stočių galia yra nedidelė (40–80 W), tačiau jos išdėstytos tankiu atstumu (16–30 km). Rizikos veiksnys, vertinant galimą poveikį žmonių sveikatai, yra tai, kad bazinių stočių antenos yra montuojamos ant gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų stogų.


Tema Rubriką remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

Atliekų prevencija – pirmasis raktas į švarią aplinką

Birgitta Seegers nuotrauka

Jonas ŠPOKAS Atliekų tvarkymui skiriama begalė laiko, pastangų ir pajėgų. Stengiantis kuo efektyviau sutvarkyti vis didėjantį jų kiekį yra išleidžiamos didžiulės pinigų sumos, kyla begalinės diskusijos. Visa tai yra reikalinga, nes be nuolatinių pastangų niekaip nepavyks sumažinti plūstančios atliekų lavinos. Tačiau ieškant esminių problemos priežasčių reikėtų atsigręžti į pačią pradžią. Tiksli, sąžininga ir efektyvi atliekų prevencija gali užkirsti kelią kai kurioms atliekoms dar prieš joms tampant šiukšlėmis. Priemonių atliekų prevencijai vykdyti yra daug. Žinoma, ne visos jos tinka kiekvienu atveju. Tačiau kruopščiai ištyrus situaciją galima sužinoti, kaip užkirsti kelią atliekų susidarymui. Būdų yra nemažai, tad efektyviai išspręsti galima daugelį situacijų.

Integruota gaminio politika Pagrindinis integruotos gaminio politikos tikslas – sumažinti neigiamą gaminio poveikį aplinkai per visą jo būvio ciklą. Pradėti galima žaliavų išgavimu, gamyba, paskirstymu, naudojimu, o baigti atliekų šalinimu. Be visų būvio ciklo etapų integravimo, terminas „integruota“ pabrėžia ir tai, kad gaminių poveikį siekiama sumažinti, integruojant įvairias aplinkos politikos priemones ir bendradarbiaujant su visomis suinteresuotomis pusėmis. Tomis pusėmis gali būti vartotojai, pramonės įmonės, nevyriausybinės organizacijos, prekybininkai,

34

mokslo ir tyrimų organizacijos. Terminas „gaminys“ iš esmės apima visus gaminius ir paslaugas, tačiau praktiškai gaminio politika dažniausiai priskiriama kelioms gaminių grupėms, labiausiai veikiančioms aplinką. Tai automobiliai, elektros ir elektronikos prietaisai, pakuotės ir panašiai. Įgyvendindamos šią politiką, valstybinės institucijos vadovaujasi ne tiesioginės intervencijos principu, o veikiau skatina kitas suinteresuotas puses aktyviau naudoti siūlomas integruotos gaminio politikos priemones. Integruota gaminio politika pagrįsta trimis pagrindiniais elementais: kainodara, paklausos ekologiškai švaresniems gaminiams kūrimu ir ekologiškai švaresnių gaminių pasiūlos skatinimu. Skatinant vartotojus pirkti ekologiškus produktus, kartais yra formuojama speciali produktų kainodara, pagal kurią už aplinkai žalą darančius produktus reikia mokėti daugiau. Tokiu atveju natūralūs rinkos svertai skatina ga-

mintojus orientuotis į ekologiškų prekių rinką. Dar didesnis paskatinimas gaminti ir pardavinėti ekologišką produkciją yra paklausos ekologiškiems produktams kūrimas. Jei tokia paklausa sukuriama, tada gamintojas beveik neturi kitos išeities, tik gaminti ekologiškas prekes. Kitu atveju jis gamintų mažiau paklausią prekę. Tai, žinoma, prieštarauja svarbiausiems ekonomikos dėsniams.

Apgalvotas gamybos procesas Rūpinimasis atliekomis prasideda dar tada, kai gamintojas tik pradeda gaminti savo prekę. Nuo pat gamybos pradžios turi būti galvojama ne tik apie tai, kaip parduoti kuo daugiau gaminių, bet ir kaip sumažinti su jais susijusių atliekų kiekį. Plastiko ir kartono pakuotės jau yra tapusios didele problema. Nereikia daug skaičiuoti, kad suprastume, jog kiekvienas naujai įsigytas


Tema

daiktas kartu su savimi atsineša ir naują pakuotę. Mažiau atliekų paliekančių produktų gamyba yra ypač aktuali įmonėms, gaminančioms greitai suvartojamus ar dažnų atnaujinimų reikalaujančius produktus. Į tokių produktų grupę patenka ir spausdintuvai, kuriems reikia nuolat atnaujinti rašalo kasetes. Šios, savo ruožtu, labai dažnai tampa pavojingomis ir sunkiai tvarkomomis atliekomis. Spaudžiami tiek tarptautinių standartų, tiek didėjančios ekologijos mados, dauguma gamintojų

Triguba „R“ Kaip skatinti pačius pirkėjus, kitaip sakant, pačią visuomenę laikytis atliekų prevencijos? Metodų yra daug, tačiau už visų jų slepiasi vienintelis veiksmas – mąstymas. Kiekvieno savo veiksmo apgalvojimas prieš jį darant ir veda prie mažesnio atliekų

tik neturi įtakos mūsų finansinei situacijai, bet priešingai – dažniausiai mums finansiškai atsiperka. Pavyzdžiui, daugelį maisto produktų galime pirkti dideliais kiekiais. Tai ypač tinka tiems maisto produktams, kurie negesdami gali būti ilgą laiką. Tokie produktai yra miltai, kruopos, makaronai ir kiti panašūs gaminiai. Visiškai neprotinga būtų jų pirkti tik tada, kai užsinorime – geriau turėti daugiau ir didesnėse pakuotėse. Taip ir pigiau, ir paprasčiau, ir švariau. Beje, atliekų kiekio mažinimas dažniausiai

uo pat gamybos pradžios turi būti galvojama ne tik apie tai, kaip parduoti kuo daugiau gaminių, bet ir kaip sumažinti su jais susijusių atliekų kiekį.

ryžtasi gaminti ilgiau tarnaujančias ar daugiau kartų papildomas kasetes. Žinoma, gamintojų atžvilgiu toks žingsnis anaiptol nėra džiaugsmingas, nes kasečių pardavimas yra lygiai tiek pat pelningas kaip ir pačių spausdintuvų. Pramonės įmonės taip pat ieško įvairių sistemų, kurias naudojant būtų galima sumažinti atliekų kiekį jau pačioje gamybos pradžioje. Vienas metodų yra vadinamasis atliekų šaltinio mažinimas. Taikant tokį metodą yra mažinami patys pirminiai šaltiniai, iš kurių vėliau formuojasi atliekos. Praktikoje tokios sistemos naudojimas dažniausiai pasireiškia keičiant produktų sudėtį. Ingredientus, kurie yra potencialūs atliekų šaltiniai, siekiama pakeisti į elementus, iš kurių nesusidarys tiek daug nereikalingų atliekų. Jei gaminami chemijos produktai, stengiamasi atidžiai prižiūrėti, kad gamybos proceso metu į produkto sudėtį patektų kuo mažiau pavojingų teršalų ar medžiagų, padedančių atliekoms nesuirti tūkstantmečius. Įmonės taip pat yra skatinamos prižiūrėti, kokius produktus įsigyja savo gamybai. Siekiant ekonominės naudos, gamybai reikalingi ingredientai gali būti perkami urmu ir nelabai apgalvotais kiekiais. Dar blogiau yra tai, kad masiškai perkami gamybos ingredientai gali susidėti iš įvairių cheminių medžiagų. O jei gamyba neauga dideliais tempais arba pradedamos naudoti kitos technologijos ir kiti gamybos elementai, be reikalo įsigytos prekės dar nepanaudotos tampa atliekomis. Iš esmės dauguma žaliųjų iniciatyvų įmones visų pirma skatina apgalvoti kiekvieną gamybos žingsnį: kas, kodėl ir kiek perkama. Žinoma, tokios iniciatyvos labai dažnai kertasi su ekonomine logika. Ekologiška, draugiška aplinkai ir mažiau teršianti gamyba reikalauja daugiau darbo, daugiau išlaidų ir daugiau laiko. Viso to rezultatas – didesnė prekės kaina. Tai, žinoma, gali atbaidyti kai kuriuos pirkėjus, o įmonei atnešti nuostolių. Todėl geriausias

www.ozonas.lt

kiekio. Bene elementariausias ir dažniausiai sutinkamas pavyzdys yra plastikinių prekybos centrų maišelių naudojimas. Dažnam maišelio paėmimas prekybos centre yra kone automatinis veiksmas. Tik pakilus vėjui ir mieste pamatę begalę plevenančių maišelių, suprantame, kad jų naudojame per daug. Jei iš kasdienybės panaikintumėme automatiškumą ir kiekvieną, net savaime suprantamą veiksmą apsvarstytume, galime nustebti, kiek daug skirtingų spalvų ir požiūrių galime atrasti. Tiesa, net ir toks kiekvieno veiksmo apgalvojimas yra paremtas sistema. Ji yra vadinama trigubos R sistema. Toks pavadinimas yra suteiktas pagal tris angliškus žodžius – reduce, reuse ir recycle. Sumažinti, vartoti iš naujo ir perdirbti – būtent tai reiktų pasistengti daryti kasdien. Kalbant apie atliekų prevenciją, labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į pirmąją R, žyminčią atliekų kiekio mažinimą. Jei pramoninėje gamyboje mažinti atliekoms turi būti kuriamos specialios sistemos, reikalaujančios atsisakyti tam tikro pelno ir keisti gamybos koncepciją, tai savo kasdienėje buityje tą patį atlikti galime elementariais ir konkrečiais veiksmais. Jie ne

reikalauja atkaklumo ir kantrybės. Jei, pavyzdžiui, nuspręsite kovoti su reklaminio pašto siuntėjais, kas mėnesį į jūsų pašto dėžutę pridedančių bent po kilogramą popieriaus atliekų, galite nemažai paprakaituoti. Tačiau jei netingite ir esate pasiryžę kiekvieną siuntėją atskirai informuoti, jog nepageidaujate gauti šiukšlių į pašto dėžutę, ilgainiui turėtumėte pasiekti rezultatų. Tolimesniam domėjimuisi: www.instructables.com/id/Fight-back-Returnunwanted-junk-mail

35

N

būdas įmonėms neprarasti pelno gaminant ekologišką produkciją – skatinti tokių prekių populiarumą ir patrauklumą.

Bert Van Dijk nuotrauka


Produktai

Pasaldinta realybė Mandee84 nuotrauka

Saulius STRAZDELIS Minkšti, saldūs, maloniai kramtomi. Turbūt tai būtų pirmieji įspūdžiai prisiminus populiariuosius guminius meškiukus. Nuo guminukų atsiradimo prieš devyniasdešimt metų jų formų ir skonių pagausėjo nesuskaičiuojamai. Viena, kas nepakito – šių saldainių poveikis mūsų sveikatai. Ne, tai nėra koks nors paslėptas mirtinas ginklas. Tačiau kaip ir visi saldainiai, guminukai turi daug cukraus. Be jo, taip pat ir kitų nelabai pageidautinų ingredientų. Todėl visiškai aišku, kad guminiai meškiukai nėra kasdienio skanavimo objektas. O galbūt jų apskritai reikėtų vengti.

Pasaldinta realybė Minkšti, saldūs, maloniai kramtomi. Turbūt tai būtų pirmieji įspūdžiai prisiminus populiariuosius guminius meškiukus. Nuo guminukų atsiradimo prieš devyniasdešimt metų jų formų ir skonių pagausėjo nesuskaičiuojamai. Viena, kas nepakito – šių saldainių poveikis mūsų sveikatai. Ne, tai nėra koks nors paslėptas mirtinas ginklas. Tačiau kaip ir visi saldainiai, guminukai turi daug cukraus. Be jo, taip pat ir kitų nelabai pageidautinų ingredientų. Todėl visiškai aišku, kad guminiai meškiukai nėra kasdienio skanavimo objektas. O galbūt jų apskritai reikėtų vengti.

Beveik šimtas metų Patys tikriausi guminiai meškiukai atsirado Vokietijoje 1922-aisiais. Tada jie buvo vadinami šokančiais meškiukais. Keista, tačiau į JAV vokiški meškiukai atkeliavo tik praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Dabar, praėjus jau devyniasdešimčiai metų nuo pirmųjų guminių meškiukų pasirodymo, jie turi atlaikyti

36

konkurencinę kitų guminių saldainių kovą. Su meškiukais dėl populiarumo kovoja įvairiausi kirminai, žuvys ir gyvūnėliai. Nepasaint formų ar skonių kovos, visi guminukai vieningai palaiko bendro guminių saldainių fronto sėkmę. Kas šiuos saldainius daro tokius populiarius? Originalieji guminukai susideda daugiausiai iš želatinos, cukraus ir gliukozės. Želatina, priklausomai nuo guminukų kilmės šalies, gaminama arba iš kiaulienos, arba iš jautienos. Įvairios saldainių spalvos ir skirtingi skoniai išgaunami naudojant natūralius arba dirbtinius saldiklius bei dažus. Šių saldainių gamyboje taip pat naudojamas bičių vaškas, kuris guminukus padaro ne tokius lipnius ir labiau blizgančius. Beje, kaip ir daug kas pasaulyje, taip ir guminukai pasistengė nusidažyti ekologiškais atspalviais ir taip išlaikyti savo populiarumą. Dabar jau galima nusipirkti guminukų, pagamintų naudojant tik organinius ir natūralius produktus. Tokie saldainiai dažniausiai būna be želatinos. Taip pat juose naudojami ir kiti natūralūs ingredientai – kukurūzų salyklo sirupas, įvairių sulčių koncentratai, špinatų milteliai ir kiti įmantriai vadinami natūralūs produktai.

Nemažai pavojų Kaip ir visi saldainiai, guminukai tikrai nepatenka tarp rekomenduojamų vartoti produktų. Guminukai kenkia organizmui daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, dažnai vartojami jie itin smarkiai kankina dantis: kramtomi guminukai ilgam prilimpa prie dantų paviršiaus, tada cukrus, virtęs rūgštimis, net kelias valandas žaloja emalį. Saldainių liekanos ir rūgštys pašalinamos, kai burnoje išsiskiria daugiau seilių, tad guminukų pasmaližiavusiam vaikui reikėtų suvalgyti ką nors naudingo dantims, pavyzdžiui, morką. Deja, nors poveikis dantims yra rimtas reikalas, tai tėra bene mažiausias rūpestis, kurį sukelia piktnaudžiavimas guminiais meškiukais ir jų kolegomis. Labai didelių problemų gali sukelti guminukų gamyboje nauojami dažikliai. Jau vien vengiant jų verta atsisakyti guminukų arba rinktis organinius jų pakaitalus. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad guminukuose esantys dažikliai gali nulemti vaikų hiperaktyvumą ar net vėžinius susirgimus. Kaltinimai išties rimti, tačiau anaiptol nėra nepagrįsti. JAV atlikti tyrimai pateikė už-


Produktai jau bando kompensuoti. Pardavimų kiekį, žinoma, reikia išlaikyti, todėl pasiūloje jau atsirado guminukų formos vitaminai. Beje, „tuščių kalorijų“ sąvoka taikytina anaiptol ne vien tik guminukams. Taip pamėgti šokoladiniai batonėliai taip pat gali pasigirti tokia savybe. Anot šokoladinių batonėlių rekalmuotojų, kiekvienas kąsnis tokio produkto suteikia nežabotą kiekį energijos ir šiaip sėkmę gyvenime. Jei dėl pastarosios dar galima ginčytis, tai energijos suteikimas yra visiška tiesa. Kita vertus, nereikia

tų vaikus pratinti ne iškart suvalgyti kieno nors jiems dovanotus saldėsius, o pirmiausiai perduoti juos pasaugoti mamai, kuri jau pasirūpins, kad niekas kitas saldainių nesuvalgytų.Taip pat patartina namuose saldumynus laikyti mažiesiems neprieinamose vietose ir duoti jų tik nedidelėmis porcijomis. O geriausia, jeigu vaikas apskritai nebūtų įpratintas kasdien smaguriauti. Apskritai namuose reikėtų vartoti kuo mažiau cukraus. Kavą, arbatą ar kompotą reikia stengtis gerti be cukraus ir prie to

S

tatistiniais duomenimisnors ir mažą, tačiau tam tikrą dalį vaikų gali ištikti labai stipri alerginė reakcija į guminukų dažiklius.

Anna Fischer nuotrauka

pro pirštus žiūrėti į tai, kokia kaina ta energija gaunama. O ta kaina, kaip ir guminukų atveju, yra sudaryta iš didelio kiekio cukraus, kalorijų ir įvairių kitų dirbtinai pagamintų elementų.

Verta kontroliuoti tektinai įrodymų, kad Vašingtono valstijos vartotojų teisių organizacija pareikalautų uždrausti prekybą neorganiniais guminukais. Prieš dvejus metus ir Europos Komisija pareikalavo, kad dirbtiniais dažikliais prisotinti produktai būtų aiškiai pažymėti. Be to, dauguma vaikų vienaip ar kitaip reaguoja į dažiklius. Statistiniais duomenimis nors ir mažą, tačiau tam tikrą dalį vaikų gali ištikti labai stipri alerginė reakcija į guminukų dažiklius. Padariniai gali būti ypač rimti tada, kai ir taip hiperaktyvumo sutrikimų turinčių vaikų alerginė reakcija į dažiklius pasireiškia dar didesniu aktyvumo skatinimu. Galų gale, dažnas saldumynų valgymas slopina apetitą. Nieko keisto, nes šimtas gramų saldainių turi išties daug kalorijų. Organizmas gauna mažiau vertingų maisto medžiagų, be to, skatinamas didėti svoris. O vaikų nutukimas darosi vis aktualesne problema daugelyje šalių. Beje, kalbant konkrečiai apie guminukus, verta pastebėti, kad šie produktai ne tik turi mažiau maistinių medžiagų.

Guminukų ar kitų saldainių kaltinimas sveikatos žalojimu galbūt skamba kaip piktos močiutės bambėjimas. Juk mielai atrodančius meškiukus taip mėgsta mažieji, o šokoladiniai batonėliai skubantiems dažnai yra nepamainomas greitos energijos šaltinis. Jei nei vieno iš šių saldumynų niekaip negalite atsisakyti, geriausia būtų vadovautis keliais esminiais patarimais. Visų pirma, reikėtų riboti cukraus kiekį savo, o ypač savo vaikų, racione. Pavyzdžiui, reikė-

pratinti savo vaikus. Kai kas vietoje cukraus vartoja jo pakaitalus, tačiau ir jie ne visiems tinkami. Žinoma, kiekvienas gali papasakoti apie akimirkas, kai nieko kito taip nesinori, kaip šokolado ar kito saldumyno. Labai užsinorėjus ko nors saldaus, geriausia suvalgyti vaisių, kurie turi nedaug cukraus. Po tokio užkandžio saldainių jau nebesinori. Galiausiai, nereikėtų manyti, kad vien tik saldumynai turi ypatingą galią gražiomis spalvomis nutapyti mūsų kasdienybę. Jeigu esame įpratę ieškoti nusiraminimo saldumynuose, geriau, užuot atsidarę saldainių dėžutę, užsiplikykime nervus raminančios žolelių arbatos. Jos poveikis bus toks pat, o gal net stipresnis. Ir arbata tėra tik pradžia. Kad ir kokios nusiraminimo galios turi guminiai meškiukai, tegul jūsų ir jūsų vaikų racione jie lankosi retai.

Dietologai kalbėdami apie guminukus vartoja „tuščių kalorijų“ sąvoką. Šis terminas vartojamas apibūdinant maisto produktus, turinčius daug energetinės vertės, tačiau mažai maistinių medžiagų. Tokių produktų energetinė vertė gaunama iš dirbtinai paruoštų riebalų, angliavandenių ar etanolio. Tai reiškia, kad taip pagamintiems produktams trūksta daugybės svarbių medžiagų – vitaminų, mineralų, antioksidantų, amino rūgščių ir kitų elementų. Tiesa, vitaminų stoką guminukų gamintojai

www.ozonas.lt

37

Tuščios kalorijos

Gabriel S. Delgado C. nuotrauka


Žaliasis gidas

38


Žaliasis gidas

Ne tik maistas, bet ir vaistas!

,

>

Himalaju .

39

- ROZINE DRUSKA -

www.ozonas.lt


Ozonas nr. 45  

Ozonas nr. 45. Atliekos

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you