„Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas...“

Page 1

Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas...



Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas... POKALBIAI

2021


Projektą finansuoja:

Nuotraukos: Algimanto Aleksandravičiaus, p. 1, 2, 12, 40, 46, 80, 86, 102, 114, 126. Stanislovo Bagdonavičiaus, p. 64, 74, 108. Gintaro Lukoševičiaus, p. 18, 24, 34, 50, 60, 68, 90, 120, 132, 142, 162, 166, 170, 176, 180. Sauliaus Saladūno, p. 96, 138. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, p. 28, 56, 148, 156.

ISBN 978-9986-9286-1-4

© Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka, 2021


TURINYS

Sudarytojų žodis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7

Pratarmė. Nomeda Simėnienė. „Aš visuomet mylėjau žmones...“ . . . . . . 8 Gyvenam Panevėžy ir pasaulyje. Stasys Petronaitis. . . . . . . . . . . . . . . . . 12

Atlapos durys. Jose amžinai stovi žmogus. Algirdas Paulavičius. . . . . 18 Eiti ligi horizonto. Ligita Kondrotaitė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24 Aš ir dabar gyvenu nuo sodų žydėjimo iki kito žydėjimo. Anastazija Sučylienė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28 Mikelandželas sakė, kad skulptūra – didvyriškas menas, ir tai nulėmė Algimanto Vytėno gyvenimą. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34 Apie tikrąją šlovę galima kalbėt praėjus mažiausiai ketvirčiui amžiaus po mirties. Valdemaras Kukulas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40

Norėčiau būti vienišas medžiotojas su savo ginklu. Elvyra Pažemeckaitė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46 Zuikienės pamokos, graudi frazė iš „Devynbėdžių“ ir ginčas dėl teisybės. Regina Zdanavičiūtė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50 Rugsėjai, kai auditorijos kvepėjo šienu ir obuoliais. Elena Gabulaitė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56 Teatras: susigrąžinti žiūrovą. Rimantas Teresas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60 Gintarinio skorpiono prieglobstis – dykuma. Regina Astrauskaitė . . 64


Romualdas Urvinis dabar sutinka, kad Eglis iš „Franko V“ sakė tiesą.. 68

Moteris ringe. Irena Bitinaitė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74

Kuo kaltas vaikas, kad gimė daugiablokių kvartale? Julius Dautartas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80

Trečio brolio Jono žodžiai. Jonas Strielkūnas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86

Gal mano likimas – kovoti su likimu? Donatas Banionis. . . . . . . . . . . . . 90

Užsitęsusios Veronikos atostogos. Veronika Vildžiūnaitė. . . . . . . . . . . 96 Klaipėdos scenoje – ir Panevėžio pamokos. Vytautas Anužis. . . . . . 102

Patarimas žemės keleiviui – mažiau kankinkis. Enrikas Kačinskas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 108 Ilgas kelias iki kvėpuojančios skulptūros. Algirdas Varžinskas. . . . 114 Amžinoje teatro ir gyvenimo scenoje. Julius Tamošiūnas . . . . . . . . . 120

Po aktorystės atrado nematytą salą. Dalia Melėnaitė. . . . . . . . . . . . . . 126 Garsaus architekto žvilgsnyje – stilingos moterys. Valdas Klimavičius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 132

Visa dailininko ateitis – jo paveiksluose. Vygantas Kosmauskas. . . 138 Puikybę nugindamas tebesilenkia moters grožiui. Algimantas Masiulis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142 Kai sielos tamsoje ieškome žiburio. Jūratė Sučylaitė. . . . . . . . . . . . . . 148 Keli tūkstančiai lėlių mamos Julijos gyvenimų. Julija Blėdytė-Stepankienė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 156

Lėlių fanatikui – pasaulinis pripažinimas. Antanas Markuckis . . . . 162 Rytinės, vakarinės ir kitokios Povilo varnos. Povilas Šiaučiūnas. . . 166 Knygą apie Panevėžį dedikavo Tėvui Stanislovui. Algimantas Kaminskas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 170 Algimantas Aleksandravičius: Pykčiu nieko nepadarysi. Palinkėčiau meilės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 176

Filosofas siūlo vaistą nuo fanatizmo. Arvydas Šliogeris. . . . . . . . . . . 180


SUDARY TOJŲ ŽODIS

Knyga sudaryta remiantis Rokiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parengta bibliografine rodykle „Elena Mezginaitė. 1941–2005“ (Vilnius, 2006) ir naudojantis Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Periodikos skaityklos fondais. 32 pokalbiai, sudėti į šią knygą, yra šiek tiek daugiau nei vienadieniai straipsniai to meto periodikoje. Juose žurnalistė Elena Mezginaitė, kalbindama savo herojus, sugebėjo išklausti ir skaitytojui perteikti pašnekovų gyvenimo vertybes, jų požiūrį į savo profesiją. Todėl šie interviu yra aktualūs ir šiandien. Pasirinktas chronologinis publikacijų pateikimo būdas leidžia pajusti laiko pulsą. Sutapimas ar ne, bet pirmojo pokalbio su aktoriumi S. Petronaičiu pavadinimas „Gyvenam Panevėžy ir pasaulyje“ tarsi netiesiogiai nusako visos knygos turinį ir esmę. Ši poetės 80-mečiui skirta knyga yra ne tik apie žurnalistę Eleną Mezginaitę, bet ir apie Panevėžio krašto kultūros žmones. Tad neatsitiktinai knygos pavadinimui pasirinkome Elenos Mezginaitės citatą: „Žmonės man – viskas, aš be jų – niekas“.

Dėkojame laikraščio „Kupiškėnų mintys“ leidėjai Nomedai Simėnienei už visokeriopą paramą, fotomenininkams Algimantui Aleksandravičiui, Sauliui Saladūnui ir Stanislovui Bagdonavičiui už dovanotas nuotraukas, kolegėms iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos už pagalbą rengiant šią knygą. Sudarytojos Sandra Voveriūnienė, Gitana Navagruckienė 7


PRATARMĖ

„Aš visuomet mylėjau žmones...“

Šiais metais poetei, žurnalistei, visuomenininkei Elenai Mezginaitei būtų sukakę 80 metų. Tas nelemtas – būtų... Matyt, BŪTŲ ir daugiau poezijos, ir pjesių vaikams, o gal ir suaugusiems, publicistikos... Dabar mums, dar gyvenantiems ir ateinantiems, liko tris kartus išleista didelė kūrybos rinktinė „Mano senas drauge“, į kurią sudėta absoliuti dauguma ir publikuotų, ir nepublikuotų, dar esant gyvai Elenai, eilėraščių, kelios pjesės vaikams, poetės dienoraščių fragmentai. Tad kas gi dar galėtų byloti apie šią iškilią Aukštaitijos kūrėją? Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka atsakė į šį klausimą: ėmėsi įgyvendinti idėją – atkreipti visuomenės dėmesį į poetės publicistiką. Juk per 40 darbo žurna8

listikoje metų susikaupė daugiau nei 1000 straipsnių! O jie yra savotiški paminkliukai pakalbintiems ar aprašytiems įvairiems žmonėms. Apsispręsta, kad šiandien aktualiausia ir įdomiausia būtų ta publicistikos dalis, kuri skirta Elenos pakalbintiems meno pasaulio žmonėms – aktoriams, rašytojams, dailininkams. Juk ji pati gyveno tame pasaulyje! Tad į knygą „Elena Mezginaitė: Žmonės man – viskas...“ sugulė daugiau nei 30 Elenos pokalbių, periodinėje spaudoje publikuotų 1989–2005 metais. Šiek tiek faktų iš E. Mezginaitės profesinės, visuomeninės veiklos. Prieš atvykdama į Panevėžį Elena trumpai dirbo Rokiškio, Kupiškio rajoninių laikraščių redakcijose, bet ilgiausias žurnalistės darbo stažas buvo Panevėžyje.


Štai ką, tik „nutūpusi“ Aukštaitijos sostinėje, 1965 m. gegužės 15 d. Elena rašo savo dienoraštyje: „Šiandien pirmą kartą atėjo mintis (kaip bebūtų keista, pirmą kartą) – o gal aš čia gyvensiu ilgai ilgai. Pamatysiu, kaip pakils naujasis teatras Lenino aikštės ir Elektros gatvės kampe, kaip pakils žalias skveras ties juo, vaikščiosiu į tą teatrą. Aš galiu čia gyventi ilgai ilgai – tereikia panorėti. Bet aš dar nežinau, ar noriu“ („Mano senas drauge“, Vilnius, 2020, p. 393). Noras visgi užvaldė. Panevėžys tapo Elenos, o ji iki pat tragiško atsisveikinimo liko Panevėžio, niekada nepasidavusi pagundoms išvykti į sostinę, kur siūlyta tiek galimybių!.. Žurnalistės profesijos E. Mezginaitė mokėsi Vilniaus universitete neakivaizdžiai 1961–1966 metais. Nors studijavo neakivaizdiniu būdu, pati Elena viename interviu yra prisipažinusi, kad tie metai jai, kaip asmenybei, yra davę labai daug. Pirmiausia – pažinčių, bendravimo su iškiliausiais kultūros ir meno žmonėmis, literatais, poetais Sigitu Geda, Marcelijumi Martinaičiu, Jonu Strielkūnu, vėliau Valdu Kukulu ir kitais. Panevėžyje darbas laikraščių redakcijose (nereikia pamiršti, kad

daug laiko dirbo sovietiniais metais) buvo visoks. Antai dienoraštyje 1966 metų sausio 11-ąją Elena fiksuoja savo nuotaiką po susitikimo su Ėriškių kolūkio pirmininku Alfonsu Giedraičiu: „(...) Įsikalbėjom apie spaudos oficialumą ir išvažiavau su nuoskauda – juk visi mato ir supranta, kaip paviršutinis šitas visų laikraščių nuomonės vienodumas, visi žino, kad visi tie laikraščiai vienose oficialiose rankose. O kol taip bus, nebus nei objektyvumo, nei nuoširdumo, nei polemikos (dabar ji taip griežtai apribota, ta polemika, ir tokia nekalta!), nei reikiamo svorio spaudai neturės.“ Nesunku atspėti, kad tokios mintys, gyvenant sovietinėje tikrovėje, aplankydavo dažnai, juolab kad duoną užsidirbti jai reikėjo tuometės komunistų partijos kontroliuojamuose organuose – laikraščiuose. Nepaisant to, gyvenimas nebuvo nuobodus. Elena artimai bendravo su dailininkais, fotografais, kitais kūrybos žmonėmis, o daugiausia su Juozo Miltinio auklėtiniais – aktoriais. Tad visai nenuostabu, kad šioje knygoje didesnė dalis kalbintųjų yra teatro žmonės. Norisi paminėti ir Elenos visuomeninę veiklą epochos virsmo laiku – Sąjūdžio metais. Prasidėjus 9


Atgimimui, Elena dirbo „Tėvynės“ laikraščio redakcijoje. Ten, palyginti su tuomečiu miesto dienraščiu „Panevėžio tiesa“, vyravo gerokai liberalesnė atmosfera. „Tėvynės“ komandoje tuomet, be E. Mezginaitės, dirbo žurnalistai Jonas Sabalys, Visvaldas Tebeliškis, poetas Bronius Ribokas, o redakcijai vadovavo poetas, rašytojas Algimantas Kaminskas. Rajono laikraščio publikacijos Lietuvos valstybės atkūrimo priešaušryje buvo gerokai drąsesnės, aktualesnės už miesto oficiozo. Tad nebuvo labai keista, kad tiražas išaugo neįtikėtinai sparčiai. Unikalu buvo tai, kad keli tūkstančiai laikraščio prenumeratorių buvo Panevėžio miesto gyventojai.

Gerai pamenu, kaip pirmais Sąjūdžio metais sugužėdavome po darbo valandų pas Eleną į „Tėvynės“ redakciją aptarti svarbių reikalų (Sąjūdis dar buvo nelegali organizacija). Redaktorius A. Kaminskas apsimesdavo mūsų nepastebintis, nors gerai suprato, kad ne šiaip arbatos pagurkšnoti susitinkame. O tuometis laikraščio atsakingasis sekretorius V. Tebeliškis lėtai praeidavo pro kabinetą su suokalbiška šypsena veide. Į Sąjūdžio veiklą Elena įsitraukė aistringai, atsidavusi visa savo – 10

poetės – siela. Kadangi daug metų dirbo rajoninėje spaudoje, ją pažinojo daug žmonių. Elena gerai suvokė jų lūkesčius, mokėjo kalbą, kuria su kaimo žmonėmis reikia kalbėtis. Jos patarimai, tarpininkavimas, vėliau kartu dirbant Panevėžio rajono Sąjūdžio taryboje, buvo itin svarbūs. Juk buvo praeiti daliniai rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, rimtas išbandymas – rinkimai į antrąjį SSRS deputatų suvažiavimą! Be abejo, reikia paminėti, kad daug kur susitikti su žmonėmis padėdavo ir palyginti pažangūs to meto kolūkių pirmininkai – Virmantas Velikonis, Alfonsas Giedraitis, Albertas Meilus. Tačiau geriausia ir patikimiausia palydovė šiuose susitikimuose buvo Elena. Dar po kiek laiko agitavome už Panevėžio rajonui atstovausiančius Sąjūdžio iškeltus kandidatus – ekonomistą Stasį Kropą, teisininką Vidmantą Žiemelį – Aukščiausiojoje Taryboje (vėliau pavadintoje Atkuriamuoju Seimu). Elena buvo ir LPS (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio) Seimo narė. Ją delegavo Panevėžio rajono LPS taryba. Kartu važiavome į Baltijos asamblėją Taline. Elena aukštesnėse Sąjūdžio struktūrose jautėsi kaip sava tarp savų. Nenuostabu. Juk nemažai iš Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau LPS Seimo,


delegatų buvo rašytojai, poetai: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Kazys Saja ir daug kitų kūrėjų.

Elena buvo Sąjūdžio Panevėžio leidinių – „Sąjūdžio žodis“, vėliau „Laisvas žodis“ – redkolegijų narė. Apie Elenos asmenybę dar daug galėtų papasakoti jos amžinin-

kai. Gal vėliau tai bus užrašyta? Šį kartą – dar vienas akcentas pagerbiant ir įamžinant poetės, žurnalistės, visuomenės veikėjos atminimą – knyga „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas...“ Nomeda Simėnienė

Redaktorė


12

STASYS PETRONAITIS


Gyvenam Panevėžy ir pasaulyje

Mes su Jumis gyvename Panevėžyje. Kaip atpažįstu Panevėžį? Kažkada gyvenau ir dirbau pamaskvėj ir važinėjau traukiniu Tulos link. Ten perkrauti traukiniai atvažiuojančiais apsipirkti į Maskvą ir iš Maskvos. Aš ten labai jaukiai jaučiuosi – kaip namie. Tave myga, grumdo, apvarvina tomatais, iš naujų batų padaro gerokai nudėvėtus ir niekada neatsiprašo. O gal tas tarptautinis blia... taip atpažįstamai suartindavo Panevėžį ir Serpuchovą? Jaučiu – kuo toliau, tuo sunkiau mylėti žmogų.

Taip. Kaskart sunkiau. Bet jei šį tą norim mene padaryti – reikia mylėti. Ir neapkęsti taip pat. Bet jei

mes teisingai diferenciaciją padarysim, tai tik padės matyti juoda ten, kur juoda, balta – kur balta.

Kas, Jūsų manymu, suponavo dabartinį žmogų? Aš vaikystėj neturėjau žaislų. Mano paties pasidarytas ratukas su terkšle ir kotu buvo mano meilės ir pasididžiavimo objektas. Ir žibėdavo akys jį gaminant ir juo žaidžiant. Dabartinis vaikas, paskandintas krūvoj žaislų, tik ir žino permėtyt iš vienos vietos į kitą. O akutės abejingos ir nesmalsios. Japonai dviem savaitėm vaikui duoda tik vieną žaislą. Ne iš taupumo, ne iš godumo, o iš didelio noro išauginti gerą vaiką, išugdyti jame daikto sudvasinimo galias. Perfrazuojant pasakymą – sakyk, 13


kas tavo draugas... tai va ir dėl muzikos tas pats. Pasakyk, kokią muziką klausai, pasakysiu, kas tu. Jei žmogus klauso šitą bukinančią, lėkštą, tuščiavidurę šiuolaikinę muziką, jis dažniausiai toks

jei šį tą norim mene padaryti – reikia mylėti

ir bus – bukas, lėkštas, tuščiaviduris. Juk būtų keista, jei jis būtų kitoks. Didžiulės įtakos turi agrarinė mūsų jausena. Agrarinė ta prasme, kad atsilikus, neišvystyta. Aš jau toks esu – dažnai girdėti. O ką tu, žmogau, padarei ir darai, kad būtum kitoks? Ogi, be savo status quo gynimo, jokio inicijavimosi į save ir pasaulio tobulinimą nėra. Išminties stoka mus susina. Trūksta jos, kai reikia pasakyti sau: užteks, nebevok, prisivogei, arba nebesikeik. Ar tai reikštų, kad pravartu planuot – beveik matematiškai – savo gyvenimą? Nereikia bijoti išmintingai gyventi. Kvailybė pati ateis ir neprašyta. 14

Kartais per vieną dieną tiek kvailybių pridarai... O gyvenime daug dienų... O ir pati kvailybė tik tam tikram amžiuj yra puošmena. O vėliau kvailybė kvailybe ir lieka. Ir manau, kad dramaturgai visuomet ras peno tragedijai ar dramai. Arba farsui. Ypač dabar, kai išryškėjo atskirų grupuočių interesai: viską žinom ir griebiam, ką galim... Tai, kas amžiais buvo už žmogaus pažinimo galių ribos, mokslo pagalba tapo realybe. Mes čia jau buvom – čia Mėnulio gruntas. Blogybė ne tai, kad mokslas eina į priekį, atveria vis naujas paslaptis, o tai, kad žmogus nespėja eiti iš paskos mokslui, neprarasdamas dvasingumo, kultūros. <...> Bet visais amžiais žmonėms atrodė, kad jų visuomenė prasta.

Tas iš tiesų taip. Ir visada žmogus ieškojo, kur ta išeitis. Atsimenu diskusiją „Literaturnaja gazeta“. Ten amerikietis filosofas sakė: vieną išeitį matau – karą. Žiauru? Žiauru. Mus civilizacija atjungė vieną nuo kito, po televizorių pastatė, greitaeigiais laineriais vienas pas kitą lakstom, o vidinio ryšio tarp žmonių lyg ir nebėr. Autoriaus nuomone, tik globalinė nelaimė galinti atstatyti sugriautą tiltą tarp žmonių. Pradėtų matyti vienas kitą: „Gal turi taukų mano lempelei?“


Vis dažniau iškyla klausimas – kur viso šito prasmė? Čechovo Ivanovas nusižudė... Į klausimą – ar yra prasmė gyventi, ar nėra – atsako pats žmogus. Jis – teisėjas, advokatas ir vykdytojas. Tik tuomet pateisinu tą žingsnį, jei išbandyti visi keliai, jei išdainuotos visos dainos. Kaip Ivanovui – liko apgailėtini trupiniai, griuvėsiai, ir juose landžioti išdidžiam Ivanovui per žema. Kas ir griuvėsiuose sutinka gyventi, tegul gyvena. Vėlgi teisėjų neturėtų būti. Yra ir kurmių filosofija – dvasinį vakuumą pakeisti materialiuoju. Tik tie pragmatikai pamiršta, kad vakuumas vakuumu ir lieka. Va, tie „vakuuminiai“ ir puolė prie Sąjūdžio. Tai reikėtų juos ir pavadinti vakuuminiais sąjūdininkais.

Vienas kūrėjas viešai pareiškė, kad Miltinio teatras pasenęs. Jei Miltino teatras pasenęs, tai tas kūrėjas dar nesubrendęs. Ir, sprendžiant iš jo pretenzingo pareiškimo, niekuomet nesubręs. Čia kaip toj Ezopo pasakėčioj: „Tos vynuogės dar nenunokusios“, – pasakė jų nepasiekęs. Blogiausia, kad tokia dvasia gyva visuose teatruose. Tik negirdėjau, kad Nekrošius ką nors panašaus būtų sakęs, nes jis turi Dievo dovaną – talentą.

nereikia bijoti išmintingai gyventi. Kvailybė pati ateis ir neprašyta

Ar Jūs matote Panevėžio teatro spektaklius?

Teisingiau – žiūriu tai, kas vaidinama Panevėžio teatro scenoje. Mano Panevėžio teatro samprata neadekvati tam, ką matau dabar scenoje. Tos sampratos nesiruošiu keisti. Liūdniausia, kad tai ne kitas teatras. Tai teatras n i e k i e n o. Mažas laivelis, prisodintas vargšų artistų ir be kompaso paleistas į didžiulį vandenyną.

Bet nepaneigsit, kad dabartiniai režisieriai didelės erudicijos... Mačiau ir aš tokių eruditų ir melsdavau Dievą, kad jis tą erudiciją pakeistų kuo nors kitu. Kuo nors, kas individualu, subjektyvu. Kitaip blogai. Kitaip gims sausas, bekraujis, schematiškas kūrinys. Neišjaustas, neišgyventas, bet geriau ar blogiau sustatytas, išgalvotas 15


spektaklis. Aš statytojas! Ir tokių statytojų labai daug. Jie patenkinti savimi. Jie ir yra ta priežastis, dėl kurios pažiūrėjęs spektaklį jautiesi kažkaip apkvailintas ir tuščiai praleidęs laiką. Draugystei Jūs teikiate didelės reikšmės? Stengiuosi gyventi pagal Tolstojų ir rinktis draugus, kurie ne tempia žemyn, o padeda augti. Žinoma – kompromisai neišvengiami. Kitaip tavęs laukia vienatvė. Ar teisūs tie, kurie mato aplink save tik gerus žmones ir šviesų pasaulį?

Jau anksčiau minėjau diferenciaciją. Jei tau visi žmonės tapo geri – ieškok ligos: sklerozės, impotencijos ar dar ko nors. Matyti šviesų pasaulį juk niekas nedraudžia. Tik yra dvi sąlygos – tai neturi kliudyti kūrybai, ir tavo kuriamas pasaulis neturi būti apgenėtas ir skurdesnis už realųjį. Vadinasi, būtinas konfliktas?

Mūsų Panevėžy konfliktinės situacijos specialiai ieškoti nereikia. Pakanka užeiti į parduotuvę, pavyzdžiui, blizgės nusipirkti. Ten tau bus pademonstruota visa abejingumo ir chamizmo 16

paletė. Va tu jau ir konflikte su visuomene. Man tai padeda. Jau vien dėl to, kad pulsas padažnėja ir spaudimas pakyla. Nė kavos nereikia. O vis dėlto, ko labiau ilgitės – ramybės ar chaoso?

Norėjau harmoningai gyvent. Neišėjo. Buvau keistai jautrios būsenos, mintis padedant fantazijai užbėgdavo toli į priekį. Pabuvodavau ne savo lankose. Tie forsuoti vizitai man bus padarę ir žalos – sudarė iliuziją, kad tą jau žinau, čia jau buvau... Pamačiau, kad kaskart reikia grįžti prie pirmapradžio „pirmą kartą“. Taip ir... stumdai save visą gyvenimą. Čia daug absurdo. Beprasmybės. O gal tiek prasmės ir tėra. Senvagė. – 1990, Nr. 2, p. 4–6.



ALGIRDAS PAULAVIČIUS

Atlapos durys. Jose amžinai stovi žmogus

18


nevėžio dramos teatro ir kino aktoriui Algirdui Paulavičiui rytoj sueina 50 metų. Sportiškas („Aš – išlepęs spartietis“), geležinės ištvermės (bent iš pažiūros) ir didelio temperamento (prisiminkite jį scenoje) žmogus. Apdovanotas iškalba – ištisas valandas gali bemaž spalvotais vaizdais pasakoti, kas jam pačiam įstrigo. Jis iš tų, kurie tokie pat būna 30-ties, 50-ties ir 70-ties metų...

Algi, ar linkėtum savo vaikams tokio gyvenimo, kokį pats ligi šiol pragyvenai?

„Dabartis – tai durys, pro kurias ateitis nueina į praeitį“, – pacitavo šv. Augustino žodžius Algirdas Paulavičius, didelis išmintingų minčių gerbėjas. Vyrams netinka slėpti savo amžių, kaip tai – pagrįstai ir subtiliai – daro moterys. Tad ir mes nenusikalsime pranešę, kad Pa-

Nelinkėčiau. Pirmiausia turiu omeny profesiją. Teatras – kaip liga, kaip alpinisto nesuprantamas ėjimas į kalną. Ir bijau, ir prakeikiu, ir noriu bėgti, ir vis tiek negaliu pabėgt. Kita vertus, abejoju, ar vaikų gyvenimas bus lengvesnis. Nes prošvaisčių nesimato – studentijai, jaunimui. Baugu dėl jų ateities – dvidešimtmečių. Tie, kurie globojami, – princais virsta, o dauguma – pelenės. Ne tik materialiai skurdu – vidinis gyvenimas nuėjo į šalį. Mes buvom doresni, velniai griebtų. Turėjom idealų, smalsumo, norėjimo žinoti, moralinius kriterijus. Dabar susimaišė 19


kriterijai: kodėl negalima, jei man norisi? Nelinkėtum savo profesijos, bet ir Tavo mažoji dukra jau vaidina... Gal artistas visada – iš prigimties, nuo vaikystės?

ART prancūziškai – menas lietuviškai. „Artistas“ nuo žodžio „arti“. Aš potraukį pajutau, kai vaikas pamačiau savo pirmąjį spektaklį. Gyvenom Kėdainiuose prie kultūros namų, padėjau dekoracijas sunešti, tai mus įleido pasižiūrėti. Sukrėtė. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Panevėžio teatro „Juodojo ežero paslaptis“. Paskui – įvairios saviveiklos, būreliai, net Moljero „Tartiufe“ Danušą Kėdainiuose suvaidinau... O kaip iš Kėdainių atsiradai Panevėžyje?

Turiu „krikštamotę“ – aktorę Gražiną Urbonavičiūtę, beje, už mane jaunesnę. Kėdainiuose gyvenom toj pačioj – tada Stalingrado gatvėj, ji lankė Miltinio studiją ir mane prikalbino... Ar jauti malonumą vaidindamas?

Tada, pradžioj, taip, dabar – ne. Dabar – ir baimė, ir atsakomybė. Ir kažkokia ilgalaikė depresija. Aplink neramu – išgirsti, kas daros 20

Kaukaze, Vidurinėj Azijoj, o tas veikia. Ramybės reikia, kad galėtum atsispirti, tikėti kažkuo, kad galėtum dirbti. Ar teko išvažiuoti į užsienį anais laikais? Atsimeni – keičia tarybiniam turistui kapeikas, pilnos vitrinos, o nusipirkti nieko negali. Dabar jautiesi svetimšalis savo tėvynėj – Lietuvoj: galimybių neturi, saugus nesi. Ir teatro tokia pat būsena?

Teatras irgi baisioj kryžkelėj. Dotacijos jam – katino ašaros, vien jo išlaikymui, apšildymui, apšvietimui, pastatymams nebelieka. Kalbų visokių – valstybė iš viso teatrų nebedotuos, paliks Lietuvoj tik tris, kiti – išsilaikykit patys. Kuriasi nauji – Vilniuje J. Budraitis, E. Gabrėnaitė, V. Kernagis ir A. Matulionis kuria laisvo aktoriaus teatrą, „Vaidilos“ teatrą – iš Akademinio išvaryti V. Tomkus, V. Mainelytė, A. Večerskis ir kiti. Regimantas Adomaitis „Lietuvos ryte“ rašė: „Teatras – tai savotiška religija, kolektyvinis aktas, reikalaujantis besąlygiško tikėjimo.“ Atsakyčiau jam vieno bulgarų rašytojo žodžiais (Canevo) – už citatą negarantuoju, bet mintį pasakyti galiu: teatras, deja, jau nebe šventovė – mes nusižeminę maldaujame, kviečiame, viliojame arba organizuojame žmones lankytis jame. O kuris tikintis peržengs


teatras – kaip liga, kaip alpinisto nesuprantamas ėjimas į kalną. Ir bijau, ir prakeikiu, ir noriu bėgti, ir vis tiek negaliu pabėgt

šventovės slenkstį, jeigu jis nesivilia ten rasti sąlyčio su kuo nors nepaprastu, antgamtišku?.. Jei nebetiki tie, kurie ateina į šventovę, tai, aišku, liausis tikėję ir tie, kurie jame kuria. O kai nebetiki žyniai, kuo tada gali tikėti žmonės? Čia viena medalio pusė. Panevėžio teatro dar kitokia situacija. Po Miltinio išėjimo baigėsi viena epocha. Visi mato – taip nebebus. Man teko dirbti su daugeliu režisierių (kažkada paskaičiavau – teatre iš viso jų buvo per 40), tačiau vienintelis ir neginčytinas autoritetas buvo, yra ir bus Miltinis. Gal turi savą teatro modelį?

Anksčiau taip. Anksčiau įsivaizdavau, kokiame teatre norėčiau dirbti, dabar – ne. Tikrai labai daug Lietuvoje gabių aktorių. Problema – režisūra. E. Nekrošius iš Jaunimo teatro išėjo, girdėjau, Rusų dramos teatre kažką stato.

R. Tuminas lyg ir žada išvažiuoti, J. Vaitkus daugiau būna Norvegijoj negu Lietuvoj. Mūsų šaly niekas neruošia režisierių. Režisūros negalima išmokti. Galima tik išmokti žaidimo taisyklių. Čia gal net ne profesija. Reikia – kaip poetui – gimti poetu, gyventi, kaip jam skirta, ir numirt... iš meilės. Mes kalbam apie viską, bet ne apie Tave. Žinom geriausius Tavo vaidmenis, bet kaip Tu pats juos vertini?

Vaidmenys – kaip ir kalnai – negali būti vien viršūnės. Kartais aktorius sako: visi jie man brangūs kaip vaikai. Netiesa – yra geri vaidmenys, yra blogi, yra maži. Brangiausi – kurie daug kainavo, kamavo, bet jie ir suteikia dvasinę kompensaciją. Paminėsiu kelis etapinius. Pačioj jaunystėj vaidinau Feliksą (lotyniškai šis vardas reiškia „laimingas“) V. Miliūno „Karuselėje“. Pirmas didelis, pagrindinis vaidmuo – per visą spektaklį nuo uždangos atidarymo iki jos uždarymo scenoj – veiksme. Edgaras „Mirties šokyje“, Figaro „Sevilijos kirpėjuje“ ir t. t. Pirmąją didžiąją mokyklą išėjau studijoje pas J. Miltinį ir V. Blėdį, o antrąją vaidindamas su tokiais aktoriais, kaip B. Babkauskas, D. Banionis, A. Masiulis, D. Melėnaitė, R. Zdanavičiūtė... 21


Scenoje matai jų akis, jose – jų ašaros, girdi, kaip nuo vidinės įtampos dreba balsas – adekvačiai ir pats turi atsakyti tuo pačiu, pakilti iki jų lygio. Man, tada jaunam piemenukui, buvo laimė ir didžiulė garbė būti su jais kartu ant to „ešafoto“ – scenos. O kaip patekai į kino ekranus?

Lietuvoj profesionalių kino aktorių nėr, gal vienas ar du. Pirmasis mano filmas buvo 1970 m. baltarusių „Griuvėsiai šaudo“, ten vaidinau SS karininką. Dabar suskaičiuočiau apie 17 kino vaidmenų. Sąjungos kinas eksploatavo lietuvių aktorius ir vertino juos...

Taip. D. Banionis, A. Masiulis, B. Babkauskas, R. Adomaitis, J. Budraitis, V. Mainelytė, V. Tomkus, G. Baikštytė, V. Paukštė – galėčiau išvardinti didžiulį sąrašą pavardžių. O dabar – sienos, vizos, užsidarė langelis. Lietuvos kino studija, regis, bankrutavo, o kitur nebekviečia. Šiemet kvietė dviem bandymams – iš Maskvos ir iš Rygos. Paskui filmo direktorius iš Maskvos skambina, skaičiuoja, kiek kainuos kelionės, viešbutis, honoraras, ir sako: tu mums per brangus. Iš Rygos režisierius skambina: suprask, norėjau, bet... 22

Šiuo metu mūsų aktoriai bedarbiai, būtų nemoralu.

Jeigu aš Tavęs paprašyčiau išvardinti savo mėgstamiausius rašytojus, kompozitorius, dailininkus... Hemingvėjus, Markesas, Kortasaras, Remarkas, Dostojevskis, dramaturgas, žinoma, Čechovas. Taip, Čechovas ir Šekspyras man kaip orientyrai – kaip Scilė ir Charibdė. Iš kitų šalių poezijos geriausiai pažįstama rusų – Jeseninas, Lermontovas, Griša Poženianas, kurio pas mus gal niekas nežino... Adomas Mickevičius, Š. Bodleras... Mačiau Salvadoro Dali originalus, Velaskezo, kai buvau Ispanijoj. Dar – Pikaso, Žoržas Brakas, Rodeno skulptūra. Visi impresionistai ir postimpresionistai. Apskritai Leningrado Ermitažas, Maskvos muziejai labai turtingi, daug man davė. Muzikai – vyriškas ir galingas Rachmaninovas ir dieviškas Bachas, ypač – vargonai. Ir italų baroko muzika. O prasidėjo nuo Grygo, kai į jį įsiklausiau, paskui – Čaikovskis. Ko palinkėtum gimtadienio proga sau ir kitiems Skorpionams? Sveikatos palinkėčiau, pinigų, ne-


prarasti žaismės jausmo ir humoro. Įdomių kelionių. Tikėjimo. Nenorėčiau nieko išduot ir parduot, taip pat nenorėčiau, kad ir mane parduotų. Dar – meilės, nes jeigu myli, tai bijai, o reikia kažko bijoti, kad galėtum vertinti tai, ką turi. Jei išsipildytų – palinkėčiau vidinės laisvės. Kurti gali tik laisvas žmogus. Laisvė – tai būtų lygu visam tam, ką išvardijau. Ar daug esi sutikęs tikrai laisvų žmonių?

Nedaug. Bet jų yra. Tai labiau būdinga slavams. Baltijiečiai – uždaresni, kompleksuotesni. Bijo duot interviu, kalbėt – ar nepasirodysiu kvailas, ką kiti pasakys, ar nepagalvos, kad aš turėjau omeny tą ir tą...

Ir vargšai esame. Materialinė gerovė suteikia laisvės, bet tai ne pagrindinė sąlyga. Bet kad skurdas taurina žmogų – labai abejotina tezė. Skurstantis galvoja ne apie būtį, o apie buitį – kaip nesušalt, nenumirt badu, prisidengti gėdą. Materialaus reikia tiek, kad neskaudėtų galvos dėl to. Kad būtum nepriklausomas, turėtum pasirinkimo laisvę, rezervą. Dabar – chaosas. Kada iš jo pasidarys harmonija? Norisi nenužudyti pačiam savyje tos vilties, kad nors mūsų vaikai turėtų padorų gyvenimą. Panevėžio rytas. – 1993, spalio 26, p. 5–6.

23


LIGITA KONDROTAITĖ 24


Eiti ligi horizonto

Su Ligita Kondrotaite, Panevėžio dramos teatro aktore, sėdime labai aukštoje vietoje. Miestas – po kojomis, o už jo iškilęs melsvas miškų horizontas. Horizontas, – sako Ligita, – kai važiuoji kur autobusu, visuomet jį matai, bet privažiuoji, o toliau dar vienas horizontas pasimato, paskui vėl kitas. Kalbuosi su savim: „Kondrotaite, ko tu iš savęs dar nori? Turi savo darbą, algą...“

Tik ką sakei, kad pusę metų nerepetuoji, „iškritai“ iš repertuaro... Nedirbti – tai dar nereiškia, kad iš tiesų nedirbi. Nustebau – kiek daug namuose naujų knygų. Be to,

daug dirbantis aktorius vieną rytą atsibunda ir pajunta, kad neturi nė vieno vaidmens. Aišku, neduok Dieve, jeigu ta pauzė užsitęsia. Ar tai reikštų, kad prarandi formą?

Prarasti formą gali ir dirbdamas. Turi būti labai reiklus sau. Tai nereiškia, kad aš reikli, bet noriu tokia būti. Pasieki savo horizontą, ir vėl – pirmyn! Artistas neturi turėti amžiaus. Grimo kambaryje mano kolegės Eugenija Šulgaitė, Regina Zdanavičiūtė. Kaip jos ruošiasi vaidmeniui! Aš kartais nežinau, ar jos jaunesnės, ar aš... Kaip apibūdintum tą mūsų vyresniosios kartos aktorių jaunatviškumą?

25


Nežinau. Tai paslaptis. Dvasios godumas. Bėgimas nuo savęs tokio, koks esi, nesusitaikymas. Manau, kad mes teatre turime bent penkias tikras žvaigždes... Galbūt ir Tave kai kas norėtų pavadinti kylančia žvaigžde... Aš galiu vaidinti dar 10, 15 metų, turėti gerų vaidmenų, bet niekad nebūsiu tokia žvaigždė, kaip Šulgaitė. Kiti mes, ir kitas laikas.

geras artistas – joks. Geras, blogas, gražus, negražus... Jis kaip baltas popieriaus lapas, kuriame kas nors (autorius, režisierius) užrašys naujus žodžius, nupieš piešinį ar padės tašką

Vis atsimenu „Tris seseris“ ir Tavo Natašą: „O čia prisodinsiu gėlyčių, gėlyčių, gėlyčių...“ Ar Tu turi savyje tokio plėšrumo? Ką aktorius ima iš savęs, o ką – iš kitur?

26

Aš labai mėgstu vaidmenis, kur aš nepanaši į save (mano supratimu). Apskritai teatras – tai didinamasis stiklas. Aktorius privalo ištraukti iš savęs ir išdidinti reikalingą žmogišką savybę. O jų mes kiekvienas turime tokių, kad net neįtariame. Čia ir prasideda profesija. Atrasti tai, ką turi neturėdamas. Todėl geras artistas – joks. Geras, blogas, gražus, negražus... Jis kaip baltas popieriaus lapas, kuriame kas nors (autorius, režisierius) užrašys naujus žodžius, nupieš piešinį ar padės tašką. O „Seserys“ – tai buvo realus pojūtis: vienas kvėpavimas – salė ir aš... Ar turi režisierių, su kuriuo Tau geriausia dirbti?

Aš neriu į gilumą su kiekvienu, tegu tik būna kur nerti. Su kiekvienu aš noriu atrasti ir to atradimo ieškau. Nesu išlepinta, noriu dirbti ir dirbu. Aš kiekvieną vaidmenį, kaip sako man artimas žmogus, vaidinu kaip Hamletą. Nors vaidmuo būna mažytis mažytis. Teatras – efemeriškas reiškinys, buvo spektaklis, vaidmuo, kuriam daug atidavei, ir dingo... O kas realaus yra Tavo gyvenime?

Vaikas. Tik vaikas. Nes po mėnesio aš galiu būti nebe artistė. Man labai svarbu nugyventi kiekvieną


dieną. Aš nežinau, kas būna po to, kai tu negyveni, nors tikiu, kad gyvenimas tuo nesibaigia. Todėl realiame gyvenime man svarbūs žmonės – kaip asmenybės. Po jubiliejinės „Prieblandos“ Miltinis buvo atėjęs susitikti su trupe. Aš tik žiūrėjau ir gėriau į save: ką įsiminti. Pajusti paslaptį: kas jis per vienas. Pagaut nepagaunamą dalyką. Už tos teatrinės paslapties yra konkretus žmogus, ir jis man įdomiausias. O poezijos skaitymas – taip pat turbūt yra paslapties palytėjimas?

Poezijos skaitymas irgi profesija. Aš turiu suvokti, ką tuo metu autorius rašė, kaip tai mane veikia ir kaip tai svarbu klausytojui. Turiu atskleisti autorių, ne tik savo išgyvenimus. Manęs čia neužtenka, aš palieku pauzę, kad klausytojas (cha, gal apie save?) pats kai ką suvoktų. Poezijos skaitytojai – manau, absoliučiai visi žmonės. Jau skaitei Oskarą Milašių, o ką dabar?

poezijos skaitymas irgi profesija

torijos laikų. Ir vis nedrįsau – dar ne man, dar ne laikas. Ko tikiesi iš ateinančių metų ir iš savęs tais metais?

Sveikatos, daug vaidmenų ir... vaikų... Bus sunku, lengva, linksma ir liūdna... Duok Dieve, kad tai būtų mano ir Jūsų visų Dienos. P. S. Jau po minutės visas šitas mūsų pašnekesys atrodys nerealus, netikras... „Nes būsime nugyvenę ir apsimetinėję, ak, – tiek ir tiek...“ (O. Milašius) Panevėžio rytas. – 1994, sausio 5, p. 5.

Saliamono „Giesmių giesmę“, Mačernį, Marcinkevičių, Meką. Bandysiu Kukulą, Jonyną. Dar – amžinai tobulinami, neišsemiami ir neaprėpiami – Šekspyro sonetai. O iki Milašiaus ėjau nuo Konserva27


ANASTAZIJA SUČYLIENĖ

28


Aš ir dabar gyvenu nuo sodų žydėjimo iki kito žydėjimo

„Tarp nakties ir dienos“ – gražiai Kaune „Carito“ išleistas Anastazijos Sučylienės eilėraščių rinkinys, tik ką pasirodęs knygynuose. Panevėžyje gyvenančios autorės vardas miesto ir krašto žmonėms gerai žinomas, kūryba – kiek mažiau, nes ir publikacijų būta ne per daugiausiai. Lageris ir tremtis atėmė iš pokario studentės dešimtį laisvės metų, o „sugadinta biografija“ apnuodijo ir likusius iki Atgimimo metus. Tačiau neapsistosime ties tuo, kas buvo. Mažai yra Lietuvoj poetų, turinčių tokį gryną talentą – žodžio ir visos kalbos jutimą, muzikalumą, gebėjimą ryškiu jausmo vaizdu „užduoti širdį“, o mintį suspausti kaip kumštį... Anastazija Sučylienė – iš jų. Jos tekstais yra sukurta ir nemažai dainų.

Kitą savaitę žada būti vakaras – jos knygos pristatymas. O šiandien su Anastazija Sučyliene kalbasi Elena Mezginaitė.

Papasakok apie kraštą, kuriame užaugai. Kokią jis Tave išugdė – manau, kad 20 metų žmogus jau „užbaigtas“... Mano tėviškė – mano alksnynai... Nei ežerėlio, nei upelio, nei kalniuko kupros. Lygut lygutėliai laukai, apsunkę vešlaus vasarojaus našta, įsiremia į kuoruotą miško sieną. Lyg atversti delnai atviros lygumos atlapaširdę mane išaugino, miškas ilgesingų dainų išmokė, dulkėtas vieškeliukas iš namų už horizonto viliojo ir išviliojo visam laikui. 29


Tas nuošalus ir niekuo nepakeičiamas kampelis – Žvirgždžiūnų kaimas dabar Pasvalio rajone. Nei to kaimo, nei tos sodybos seniai nebėra. Melioravo laukus – numelioravo, tik liepė trobas nugriauti,

manau, kad žmogus, kol jis sugeba mąstyti, vertinti, atrasti ir prarasti, – keičiasi

medžius iškirsti. Liko tik ąžuolai buvusio sodo gale: mano su tėveliu sodinti, mamos nuo kolūkio brigadininko kirvio apginti. Senelio ir tėvelio išrauti alksniai krūmais ir brūzgynais atžėlė, asiūkliais ir viksvomis apsitraukė buvusi derlinga dirva. Sako, dabar ten gervės atskrenda, kelia vestuvių puotą ir vaikus peri... Klausi ir pati manai, kad 20 metų sulaukęs žmogus jau „užbaigtas“? Ne. Tikrai ne. Aš, būdama dvidešimt vienų, dar porą centimetrų ūgtelėjau. O patiklumo, atlapaširdiškumo atsargų neišbaigiau, dar siauras svajonių vieškeliukas horizonto link vilioja... Manau, kad žmogus, kol jis sugeba mąstyti, 30

vertinti, atrasti ir prarasti, – keičiasi.

Ar dabar neaplankai savo tėviškės? Ko besilankysi, ko beieškosi, jei ten gal tik dangaus skliautas toks pat... Jausmais neatsiplėšiau nuo gimtinės. Ir dabar matau ją – baltą, kvapų debesį, nusileidusį viduryje lygumos... Sodo žydėjimas... Man atrodo, kad aš ir dabar gyvenu nuo sodų žydėjimo iki kito žydėjimo. Labai myliu obelis. Gal dalis mano baltiškosios sielos jose įsikūnijo. Tėvelio man pasodinta obelaitė per dešimtį mūsų išsiskyrimo metų suvargo, paliego, vos vos gyvybę berodė, o vienuoliktąjį pavasarį, jokiems dėsniams nepaklusdama, žiedų žiedais apsipylė, gražiausia sodo obelimi tapo. Parašė sesuo, kad obelis jau pasiruošė mane sutikti... Tų metų (1956-ųjų) gruodžio pabaigoje apkabinau ją. Be abejo, atsimeni, kada parašei pirmuosius eilėraščius ir kokius?

Pirmąjį mano eilėraštuką išspausdino vaikiškas žurnalas „Žvaigždutė“. Man tada buvo vienuolika metų, o mokiausi Pakruojo mokyklos penktajame skyriuje. Daugelis paauglių rašo eilėraščius, bet


subręsta ir išgaruoja rožinė fantazija. Aš ta vaikiškumo liga, atrodo, tebesergu iki šiol. Manau, neverta kalbėti, apie ką rašiau, kaip rašiau. Popieriui atidaviau tai, kas manyje nebetilpo. Jei kam bus priimtini – paskaitinės mano eilėraščius. Pasijusime maloniai pabendravę. O jei akys slystels puslapiu, nesustodamos ties viena ar kita eilute, tiek jie ir verti. Čia jau nieko neišsiderėsi. Atsimenu Tavo žodžius: „Paaukojo mano gyvenimą, tarsi padėjo ant aukuro...“ Ką dabar pasakytum apie savo likimą ir nelaisvės metus?

Jeigu yra aukuras – turi būti ir auka padėta. Lemtis dūrė pirštu į mane. Dėkui jai nors už tai, kad aukojama nepašokau nuo aukuro ir vietoj savęs nepadėjau kito. Aš tik galvojau, kad vieno žmogaus gyvenimą galima paaukoti vieną kartą. Pasirodo, klydau. Galima ir sugriautą griauti. Nežinau, ar reikėjo iš mirties ir nelaisvės grįžusią gyvą į žemę kasti. „Kad nesigirdėtų ir nesimatytų“, – taip daugeliui panevėžiečių nurodinėjo viena Panevėžio visagalių iš partkomo... Po nelaisvės sovietijos lageriuose sovietinėje Lietuvoje laisva netapau. Mes su Tavimi bendraujam jau bemaž 30 metų, abi rašėm ir

kritikavom viena kitos eilėraščius. Aš tuomet nesupratau, kodėl Tau kelias į spaudą ir knygas uždarytas. Juk išleido knygas Vytautas Mačiuika, Paulius Drevinis, Antanas Miškinis... Man atrodo, kad į Tavo klausimą jau atsakyta. Tu tada daug ko negalėjai suprasti. Ir dabar ne viską supranti. Reikia nors truputį pajausti KGB gniaužtus, kad galėtum suvokti. KGB man jautė ypatingą „meilę“. Įrašę į savo agentų sąrašus ir jokiais būdais neprivertę tarnauti jiems, pavertė mano gyvenimą pragaru. Kai

popieriui atidaviau tai, kas manyje nebetilpo

po vienuolikos metų grįžau iš vergijos ir pabandžiau cyptelėti paduodama į spaudą vieną kitą eilėraštį – KGB viršininkas treptelėjo koja, trinktelėjo kumščiu į stalą ir lyg gelžbetoniniu dangčiu uždengė. „Atskirta nuo visuomenės“, – visam laikui padėjo tašką partija. 31


Ar turėjai įtakos savo dukrai Jūratei, kuri jau išleido eilėraščių knygelę, dvi gydytojos apmąstymų knygas ir dabar redaguoja laikraštį? Nežinau, ar turėjau įtakos Jūratės literatūriniam potraukiui aš, bet Panevėžio literatų būrelis tikriausiai turėjo. Jūs visi, kurie rinkdavotės nepaspaudę durų skambučio, ateidavote ir išeidavote kada panorėję, negalėjote nepalikti pėdsako pirmokės mąstysenoje. Juozas Mėdžius, Petras Čiplys, Rimantas Šukys, nekalbant apie Tave, išlikote jai draugais. Didelį įspūdį jai padarė pirmoji Jono Strielkūno knyga, kurios gimtadienį laistėme kava prie mūsų visų bendro mažo stalelio. Atsimenu, kaip su Strielkūno knygele rankoje prie mūsų atėjo Jūratė skaitydama: „Tą naktį sukosi žvaigždynai...“ Liko toje knygelėje Jono įrašas: „Užaugsim abu.“

sakė, kad į literatūrą, o kiti – į teatrą. Jau buvau pasirinkusi literatūrą, nors teatras traukė nė kiek ne mažiau. Aktore netapau, bet ir dabar tebesijaučiu pusiau padalinta... Žodis gali būti neišgirstas, neišspausdintas, bet jeigu jis vertingas, vis tiek sulaukia savo valandos. Kaip jautiesi dabar, laikydama rankose savo knygą?

Atsimenu, kaip judvi su seseria gražiais balsais uždainuodavot, Tavo režisuotus spektaklius, menines agitbrigadas... Ar galėjo scena būti tavo asmenybės išraiška?

Ką galvoju žiūrėdama į vis dar netampančią sava knygelę? Ogi noriu uždainuoti. Taip visada darydavau graudulio apimta. Taigi dainuoju: „Per vėlai, per vėlai ateini...“ Galėjo būti ne pirmoji ir ne vienintelė. Išbarstyti eilėraščiai ir jaunystės metai. Skaudžiai jaučiu, koks bežiedis mano gyvenimas. Gilų rudenį, po šalnų, pražydo erškėtis. Žiedas blyškus, deformuotas, bekvapis... Jeigu... Jūratė, mano draugė ir duktė viename asmenyje, nesako man ir draudžia sakyti: „Būtų, jeigu būtų...“ Todėl, kaip ir ji, sakau: „Yra taip, kaip yra.“

Tebesimokant paskutinėje Linkuvos gimnazijos klasėje, visus metus tęsėsi mokytojų ginčas dėl manęs: sprendė, kur aš turėčiau pasukti baigusi gimnaziją. Vieni

Jei peršoks per visas finansines kliūtis, pasirodys eiliuota pasaka vaikams. Pasaka kaip pasaka, bet iliustracijos nepaprastai gražios.

32

Ir kokių Tavo knygų sulauksime dar?


Jei įstrigtų leidyba – būtų gaila talentingos dailininkės darbo. Paruošti leidybai ir prisiminimai. Jei po korektūros paskaitymo būsima knyga atsiguls visam laikui į stalčių – ne mano kaltė. Išpažintis atlikta – moralinis testamentas parašytas. Paskutinės valios pareikšti nenoriu. Panevėžio rytas. – 1994, gegužės 14, p. 4.


ALGIMANTAS VYTĖNAS

Mikelandželas sakė, kad skulptūra – didvyriškas menas, ir tai nulėmė Algimanto Vytėno gyvenimą 34


terį: jam kaip studentui prieš egzaminą vis pristinga laiko, dabar dirbs per naktis... Paroda – jubiliejinė: Algimantui Vytėnui šiandien sukanka 50 metų.

Bus paroda, taigi žinome, kaip pažymi savo jubiliejų. O ką matysime parodoj?

Kai buvo likusios kelios dienos iki parodos atidarymo, Algimantą Vytėną radau jo namuose Dembavoje. Aplink buvo sustatyti darbai, kurių užbaigimui dar šio to stigo, Algio žmona Jūratė jam nešiojo kavą, bandeles, cigaretes, buvo siunčiama į miestą dažų. Ji žino vyro charak-

Laikas taip siaubingai greit eina, kad net nespėjau pagalvot, jog man penkiasdešimt metų. Panevėžiečiams parodysiu savo darbus nuo pat pradžios iki to, ką dabar darau. Išsamią, didelę parodą rengti dar per anksti, na, gal po 20 metų. Nusprendžiau, kadangi visur dabar modernizmai, realistinius darbus parodyt. Gal Zikaro tradicijas tęsdamas. Bus skulptūrinių portretų – su Panevėžiu susijusių žmonių – Miltinis, Karka, Babkauskas, Vitkus, Variakojis, Balčikonis... Bus medalių ir apvalios skulptūros. Ir triptikas, kurį čia matai: „Paskutinė vakarienė“, „Jonas Krikštytojas“, „Kristaus prisikėlimas“. Buvo jis užsakytas Panevėžio bažnyčiai, bet, ko gero, išvažiuos į Troškūnus. Turbūt nedažnai rengi parodas, nebeatsimenu, kada Tavo darbus vienoj vietoj mačiau.

35


Dažniau – respublikinėse parodose, o Panevėžy – 1980 metais, dar Švč. Trejybės bažnyčioj buvo Parodų rūmai. Parodomis nelabai žaviuosi, nejaučiu poreikio, nors kartais gal reikia parodyti, ką darai. 50 metų – atrodo, kad daug, bet man atsirado antrasis kvėpavimas. Prisimenu Rubensą, jis, būdamas 56-erių, vedė jauną, 18 ar 17 metų merginą, ir prasidėjo naujas jo kūrybinis etapas, per 15 metų padarė geriausius savo darbus... Tavo biografijoje užrašyta, kad gimei Vilniuje, bet daugelis Tave laiko Panevėžio senbuviu...

Gimiau tikrai Vilniuj, gal toks sutapimas, Vivulskio gatvėj, jis gi buvo architektas. Kai karo pabaigoj pradėjo bombarduot Vilnių, tėvai bėgo iš ten, gyvenom visur, Panevėžy nuo 1950 metų. Dabar jau abu tėvai mirę, mes vieni šiuos namuos. Ir nebeilgam. Baigiu įsirengti didelę dirbtuvę Ukmergės gatvėj, ten ir gyvensim. Nebus gaila išsikelti – čia juk tėvų namai?

Negaila, sentimentų neturiu. Aplinka čia nekūrybiška, aplink žmonės, kurių menas nedomina. Be to, matai, čia galiu tik nedidelius darbelius daryt. O ten penkių aukštų pastatas su rūsiu, liftas yra, 36

didelė dirbtuvė, galėsiu turėti savo galeriją. Nauja aplinka, todėl ir sakiau, kad antrą kvėpavimą įgaunu. Kas Tavo padėjėjai, kai skulptūras darai? Va, Jonas Vaitiekūnas, jis man padeda, atneša, paduoda, aišku, aš jam moku algą... Kur Panevėžy galima pamatyti jau „įsikūrusius“ Tavo darbus?

Tik interjeruose. Neseniai pastatė „Vėjarodę“ prie „Vyturio“ mokyklos, pats dar nemačiau. Dabar turiu rimtą užsakymą Juozo Balčikonio paminklui, yra ir vieta Kranto gatvėje, aikštelėje prie konservų fabriko. Nutarėm, kad neverta ieškoti vietos prie jo mokyklos – Balčikonis nėr vienos mokyklos žmogus, jis visos Lietuvos žmogus. Mano pirmas toks monumentas bus. Man po instituto baigimo 15 metų velniop nuėjo. Užsakymų neturėjau, užsiėmiau antkapinių paminklų lipdymu. Dabar tokių atsisakiau. Dar turiu oficialių užsakymų – Juozui Zikarui memorialinę lentą prie jo namo, kurį vandališkai nugriovė, taip pat memorialines lentas Mykolui ir Gediminui Karkoms ant buvusio saugumo pastato, dabar Kraštotyros muziejaus. Labai gaila, daug ankstesnių dar-


bų sudaužiau – sąmoningai ir netyčia, bekilnodamas. Kaip pats manai: skulptūra Tau likimo primestas ar Tavo paties pastangomis įvaldytas užsiėmimas?

Savo pastangomis, dirbtinai, niekuo nepasidarysi. Ir mažiukas lipdydavau, bet mane tapyba domino. Didelį sukrėtimą man padarė Romeno Rolano knyga apie Mikelandželą. Neatsitiktinai ir parodoj medalis Mikelandželui, dar šešeri metai prieš institutą nulipdžiau. Jis man buvo stiprybės, jėgos simbolis, jo žodžiai, kad skulptūra – didvyriškas menas. Tai ir nulėmė. 1976 metais baigiau tuometinį Dailės institutą, mano specialybė – skulptorius pedagogas. Ir buvai pedagogas?

Penkerius metus dirbau Panevėžio dailės mokykloj. Bet mečiau. Mokyti geriausia tiems, kurie patys nemoka dirbti. Ant manęs pykdavo, kad gauna už piešimą 3, o kitose klasėse – penketus. Bet čia ne pažymiai svarbu... Girdėjau, kad Tavo sūnus Teodoras puikiai piešia, jam, regis, devyneri? Antrokas. Teodoras taip valdo lini-

ją, kaip ir aš kartais nemoku. Metų ir aštuonių mėnesių būdamas, pradėjo piešt flomasteriu ir lipdo. Kai jo paklausi, kuo būsi, sako – skulptorius. Nenoriu, kad jis lankytų kokią specialią mokyklą, ir pats nesikišu. Nesiryžčiau mokyt

darbus reikia pamatyt, apie juos nieko nepasakysi...

vaikų, jie tada praranda, ką turi savito. O Marija, mažoji, abstrakcionistė, spalvą jaučia geriau už Teodorą. O skulptūra – toks menas, kurį piešia šviesa ir šešėliai, spalva mažai lemia.

Matau, čia ant stalo visokie žvėriukai... Pradėjau užsiiminėt animalistika. Pažiūrėk – kiaušinis, iš jo begemotas išsirita. Arba dramblys. Nelabai norėčiau spaudai girtis, bet darau įvairius šunis ir kitus žvėrelius vokiečių firmai – masinei gamybai, bet kitaip neišsiverčiu, baisu pagalvot, kiek dirbtuvės stogas ar durys kainuoja. 37


Beje, turiu nemažą liaudies meno kolekciją, medinių skulptūrų, labai įdomių, per laiką surinktą, reikės kada visuomenei parodyt... Pats visuomenine veikla, regis, labai neužsiiminėjai?

Gal girdėjai, įstojau į Liūtų klubą. Mes darom didelį dalyką – globojam Linkaučių, žinai, prie Krekenavos, vaikų namus, šildymą jiems įrengsim, tai daug kainuoja, bet švedai mus remia. Kai prieš Velykas nuvažiavom ten, bananų nuvežėm, šokoladinių kiaušinių, dovanėlių – vaikų akys tokios! Globosim, spektaklius jiems organizuosim. Liūtų moto: mes tarnaujam. Mums pats buvimas klube kainuoja, bet vaikams reikia padėti. Ar nejauti, kad žmonėms vėl atsiranda poreikis muzikos, literatūros vakarams, menams?

Visi sako, kad menininkams dabar sunkus laikas. Man kaip tik gerai. Turtingiems žmonėms atsiranda meno poreikis, jie čia nieko nesupranta, bet žino, kad rimtose įstaigose jau stovi skulptūros, kaba paveikslai. Nors Panevėžys – provincialus miestelis, kaip daugelis kitų – bažnyčia ir beveidžiai namukai, menininkui atmosfera ne pati geriausia. 38

Tu dirbi, o Jūratei – namai, valgis, vaikai? Jūratė irgi dirba „Kleve“ dailininke, ji baigusi Dailės mokyklą, studijavo neakivaizdiniu institute, tik jo nebaigė. Beje, jos dėdė Petras Kiaulėnas. Bet namai tikrai ant jos laikos. Ji turi tris vaikus...

Algis Vytėnas čia turėjo galvoje Teodorą, Mariją ir save. Kieme šokinėjo ir retkarčiais balsą rodė didžiulis pilkas dogas. Algio padėjėjas laukė, kol bus pakviestas pagalbon, o Algis maišė dažus, kol bus reikiama reakcija. Jūratė gavo lapelį su pavadinimais dažų ir dar kitokių priemonių, kurių Algiui mirtinai reikia. Taigi kalbėjomės neilgai, ir jeigu ką ne taip užrašiau, tikiuosi, Algis man atleis, nes jis sakė: darbus reikia pamatyt, apie juos nieko nepasakysi... Panevėžio rytas. – 1994, gegužės 26, p. 4.



40

VALDEMARAS KUKULAS


Apie tikrąją šlovę galima kalbėt praėjus mažiausiai ketvirčiui amžiaus po mirties

Su poetu ir literatūros kritiku Valdemaru Kukulu, kuris, beje, kilęs nuo Kupiškio, kalbasi Elena Mezginaitė.

Prieš keletą metų man paskambino mudviejų abiejų draugė iš Kupiškio ir apsigandusi klausė: „Ar skaitei Valdo publikaciją? Gal jam blogai – tai lyg atsisveikinimas su gyvenimu...“ Ten iš tiesų buvo „juodi“ eilėraščiai, prisimenu eilutę: „Tik mirdamas šitaip galiu pasakyti...“ Kas tai yra – besikartojantys sukrėtimų periodai ar amžinas ruošimasis mirti? Vakar vakarą praleidau pas Algį Baltakį. Kaip bebūtų keista, būtent apie tai pakrypo kalba. Esu tikrai

susitaikęs su mintim, kad man 39 metai, tiek gyveno motina, ir man tiek skirta. Ir Baltakis sakė: žiūrėk, tokių metų, kaip tu dabar, mano eilėraščiai visi su mirties, netgi savižudybės nuojauta. Tai belieka priimt senų žmonių išmintį, kad 35 metai – riba, kai pasibaigia jaunystė ir prasideda atsakingas gyvenimas. Nors, manau, ir iki šiol atsakingai gyvenau, pakankamai produktyviai dirbau – penkios knygos ir spektaklis... Ar esi sau kažkaip apsibrėžęs gyvenimo prasmę?

Jeigu aš būčiau žinojęs, suvokęs, kas yra gyvenimo prasmė, niekad nebūčiau užsiėmęs tokiu kvailu darbu, kaip eilėraščių rašymas. Tokiu efemerišku – žvalgyba, ieškojimas, nuo pirmų žingsnių 41


pasmerktas neišsipildymui. Kai tik žmogus pradeda ieškoti prasmės, pamatų po kojom, tuoj pat išduoda kūrybinius idealus. Užtenka vieno pavyzdžio – trys Antano Vienažindžio gyvenimo etapai. Pasmerktas būti kunigu, bet nekunigiškas, girtaujantis, Rožę mylintis, staiga pasidaro ūkiškas, stato bažnyčią, ką rašė, viską sudegina... O paskui vėl pragysta savo giesmelėm. Nusigręžimas nuo kūrybos jam buvo sąmoningai save perlaužiant,

literatūra – kompiuterinių jėgų priešprieša

vos tik atgal į kūrybą – vėl klaidžiojimas... Jei gali būt didaktinė proza, kaip Voltero, tai poezijos – pasaulinio lygio – tokios nėra. Raskit nors vieną tokį poetą – nė vienas iš jų neatsakė į klausimą apie savo gyvenimo prasmę ir tikslą. Visa ta šlovė, kuria galima mėgautis, kol gyvas, yra lže-šlovė. Apie tikrąją šlovę galima kalbėti praėjus mažiausiai 25 metams po 42

mirties, kai nusiplauna visos apnašos – konjunktūra, visuomenės pagarba, premijos... Dabar galima, tarkim, objektyviai šnekėt apie Maironį, Strazdą, Vienažindį... Aš labai pavydžiu žmonėms, dirbantiems konkretų darbą. „Aš nestatau namų...“ – su poezija yra šitaip. Ir vaikštai erdvėm. Normalūs žmonės poetus vadina durniais. Gal ir taip, bet aš manau, kad jie yra aukos – savo prigimties, charakterio aukos. Ką turi savyje atsinešęs iš Kupiškio? Dainas, tarmę, charakterį?

Matyt, man reikia gerokai pasent, kad galėčiau apibūdint savo ryšius su Kupiškiu. Iš ten – pastoviausios draugystės, bet čia jau konkrečių žmonių reikalas. Net Panevėžys žadina daugiau atsiminimų. Pabėgdavau iš mokyklos, sėsdavau į autobusą ir – į Panevėžį žalio likerio gert... Atsimenu, namuose ant spintos dulkėjo bandonija, tėvas su seneliu eidavo į vestuves grot... Žinau, kad neturi savo vaikų, bet taip pat žinau, kad vaikai mėgsta ir Tave, ir Tavo eilėraščius jiems...

Vaikai? Tokį akibrokštą pasakyčiau: bet koks mūsų solidumas


yra mūsų įtampa, visuomeninė laikysena, bet ne esmė. Jei tik sugebėsim atsipalaiduot, būsim geri pedagogai. Kai pradėjau rašyt vaikams, nesitikėjau pasisekimo. Šiaip sau – atsipalaidavęs žaidžiau, po rimto darbo. Va, dabar pasakysiu, ką prakeikto atsivežiau iš Kupiškio – tą moralizmą. Iš to ir polinkis į kritiką. Dar, Valdai, apie moksleivių kūrybą, norom ar nenorom Tu ją skaitai... Ir apie vyrėlesnius poetus – pasirodė „Įžanga“, kur debiutavo ir kupiškėnas Mantas Gimžauskas, neseniai Panevėžy buvo Aidas Marčėnas su Sigitu Parulskiu...

Moksleivių kūrybos konkursuose būnu jau beveik dvidešimtį metų. Kas 5–7 metai iškyla banga – keletas tikrai gabių; paskui – atoslūgis, visiška tuštuma, net nėra kam duot premijų, nors vis tiek reikia išdalint. Šiais metais ta mirtina taisyklė sugriauta – daug gerai rašančių. Šitaip jau buvo pernai ir užpernai, vien iš Vilniaus 4–5 verti geriausiųjų vardo. Šiais laikais, kai visi svaičioja apie pinigus, visi devyni „Įžangos“ autoriai eina į filologiją. Stebuklas? Gal atsvara: literatūra – kompiuterinių jėgų priešprieša. O vyresnius poetus norėčiau išskaidyt į grupes. Marčėnas, Pa-

rulskis – viena grupė, „Svetimų“ almanacho autoriai – antra, Manto Gimžausko karta ir visas „Įžangos“ devynetas – trečia. Vyksta keistas procesas. Mes visi, kurie ėjom į literatūrą sovietmečiu – Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas ir kiti, – vis dėlto įėjom į bendrą kontekstą, liko literatūros tęstinumo su vyresniąja karta jausmas: mes puikiausiai susikalbam. Dabar – keisto, naujo proceso takoskyra. Grupelė literatų – partinė kuopelė – aptarnauja pati save: rašo tik vieni apie kitų knygas. Visiškas atsiribojimas nuo bet ko. Niekas nebeina su atskira knyga – eina jungtis. Eit su karta, su minia labai lengva – pritarei idėjai, estetinei stilistikai – ir žygiuoji. Ar ilgai? Talentas savaime skaldo grupę. Dabar ateina patys jauniausi su „Įžanga“ – irgi bendraamžiai. Jie nepaprastai vienas nuo kito skiriasi. Frakcijos kuriasi, kol nėra kritinės minties apyvartos. Dabar aš nežinau kritikų, kurie galėtų sekt šitą procesą. Kad kritikas normaliai visos literatūros kontekste galėtų knygą vertint, jis turi gyventi literatūra. Dabar vienus susėmė pareigybės, kitus – leidyba, politika. Kitkas – net tris kartus per dieną pereidamas visus Vilniaus knygynus, negaliu susigaudyt knygų jūroj. Nepavydžiu žmogui be vardo, dabar ateinančiam į kultūrą. Bet turės vis tiek susiformuot 43


kažkokia vertybių sistema – ar per kritiką, ar per leidyklų įvaizdį. Tarkim, Amerikoj leidyklos ženklas pasako, ko verta knyga. Kaip sugyvena Tavyje poezija ir publicistika?

Kaip katė su šunimi. Visai kitas galvojimo būdas. Negali iš ryto rašyti publicistiką, o vakare – eilėraštį. Bet rašau, nes reikia užsidirbti duoną. Ar tiesa, kad Tavo pjesė pakeliui į Panevėžio teatrą?

Buvo tiesa. Bet dabar nebus. Tai mano ambicija – už kiekvieną savo žodį atsakau. Turiu iki galo pasitikėt režisieriumi, kad bent jau prasmės spektaklyje bus sudėliotos taip, kaip man atrodo. Bet yra pasiūlymas parašyti teatrui pagal Vaižganto „Pragiedrulius“ – ir su išbandytu žmogum. Rimu Tuminu. Panevėžio rytas. – 1995, kovo 25, p. 5.

44



ELVYRA PAŽEMECKAITĖ

Norėčiau būti vienišas medžiotojas su savo ginklu

46


krąją profesiją sunku nurodyti. Diplomas – bibliotekininkės, o polėkiai ir interesai mažiausiai aštuonis kartus platesni.

Elvyra, kiek atvirumo sau gali leisti žmogus, rašydamas eilėraščius ar įspūdžius, leisdamas save fotografuoti aktui, kaip Tu šitai darei? Absoliučiai galiu sau leist atvirumą – šimtaprocentinį. Ir pasakysiu, dėl ko: aš visiškai negerbiu aplinkos, kurioje esu, ir visiškai su ja nesiskaitau. Ji man svetima. Tokios tikrovės ar aplinkos, kuri man tiktų, nesu radusi. Ta aplinka turėtų būti adekvačiai atvira man, neveidmaininga. O mano atvirumas, mano apsinuoginimas yra savotiška keršto forma, čia mano ginklas, mano kovos laukas. Kaip Tu manai, ar užprogramuotas žmogaus stiprumas, intelektas, protas? Rašo eilėraščius, aistringai domisi visais menais ir talentingais, įdomiais žmonėmis, rengia susitikimus su jais, visuomet besistengdama prisikasti iki šaknų... Tai, be abejo, Elvyra Pažemeckaitė, kurios ti-

Taip, užprogramuotas. Jis yra neįgyjamas. Čia negali pagelbėt jokios mokyklos, kelionės, nes tai, kuo aplimpi, nubyra kaip smėlis – tu nesi to smėlio dalis. Reikia ar nereikia tramdyti savo jausmų protrūkius?

47


Jokiu būdu nereikia tramdyt savo jausmų, kokie jie bebūtų. Nebent jeigu jie gresia kieno nors gyvybei arba gyvybiniams poreikiams: sakykim, tu rašai, o aš traukiu iš tavęs popierių... Kas yra grožis – tiesa ar iliuzija?

Paskambinam Šliogeriui, ką? Gal pasakys... Aš manau, kad iliuzija. Iš karto pradedu galvoti apie Macijausko parodą – senų žmonių

norėčiau būti vienišas medžiotojas su savo ginklu – laisvas, nuo nieko nepriklausomas

aktus. Tai tiesa, bet, atsiprašau, tai ne grožis. Man tai ne menas – tai zoologija. Bet ją buvo galima pridengti, sukurti iliuzinį grožį. Biochemikai, kai vyras apkabina moterį, gali užrašyti ilgiausią cheminę formulę, ir tai bus tiesa. O poetas tą patį verčia į žodžių kalbą, sukuria nuostabiausią grožio iliuziją. Tai ta pati cheminė formulė, bet mes matom tik jos iliuziją. 48

Iš ko atsiranda idėja, planas, ateities punktyras? Iš supratimo, kad gyvenimas trumpas ir reikia skubėt – kad nepasakytum: gyvenau kaip vikšras. Nors labai dažnai mano varomoji jėga – kerštas. Kerštas aplinkai, kuri nepalanki kūrybai. Dar kartą cituosiu Rostropovičių, kai jis prarado tėvynę ir artimuosius, pasakė: aš keršysiu talentingumu. Aš labai norėčiau keršyti tuo, bet aš neturiu talento. Ko reikėtų bijoti – savo idėjos žlugimo ar fizinio susinaikinimo?

Idėjos žlugimo. Fizinė baigtis – savaime aišku, ją valdome ne mes, ir nėra dėl to ko rūpintis. Idėją valdau tarsi aš, jos žlugimas – katastrofa. Bet turbūt turi idėją, dėl kurios vaikštai šioje žemėje?

Mano būklė katastrofiška, kad neradau šitoj žemėj savo vagos. Ariu daržą visom kryptim, skersuoju, beriu įvairiausias sėklas, darbas pragariškas, rezultatų – jokių: auga mišinys. Tebemėginu įmušti save į vieną lygią vagą. Tai būtų mano neišsipildžiusi svajonė – kino režisūra. Norėčiau būti vienišas medžiotojas su savo ginklu


– laisvas, nuo nieko nepriklausomas. Manau, kad tada būčiau savo vagoje – tame filmavime jaučiu jėgą, išliekamumą, žmogaus gyvenimo akimirkų fiksaciją. Tai jau būtų tiesa. Dabar Tu išvažiuoji į Prancūziją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją – ko ten ieškosi?

Aš į šitą kelionę sudėjau visus savo ir pasiskolintus pinigus, o kam? Visiškai nebemyliu Paryžiaus, nebemyliu civilizacijos, bet šita erdvė, kurioje esu, varo į beprotybę, todėl vežu save nuo savęs, tiesiog noriu būti kelyje. Paryžiuje norėčiau pasikalbėti su Žibuntu Mikšiu Liuksemburgo sode, Vokietijoje norėčiau pamatyti Diurerio ir Hol-

beino paveikslus, Olandijoje mane domintų Breigelis, Van Gogo muziejus ir Rembrantas. Tarp kitko, šitokios kelionės – kvailas turistavimas. Aš norėčiau išvažiuoti stažuotis, studijuoti... Labai sutinku su Šliogeriu: norėdamas pažinti pasaulį, turėtum į jį nenuvažiuoti. Bet – tai yra savęs nuo savęs išvežimo akcija, ir iš šitos kelionės tikiuosi jūsų laikraščiui atvežti savo dienoraštį. Linkime gero kelio ir lauksime Tavo originalių įspūdžių! Panevėžio rytas. – 1996, birželio 8, p. 12.

49


REGINA ZDANAVIČIŪTĖ

Zuikienės pamokos, graudi frazė iš „Devynbėdžių“ ir ginčas dėl teisybės

50


savo gyvenimo jubiliejų, kalbėjomės jos tyliame bute, kurio langai apgulti žalumos.

Rene, ar galėtumėt pasakyt, kad Jūsų gyvenimas laimingas? Turbūt niekad negalėtum pasakyt nei taip, nei ne. Atrodo, gerai – dar dirbu, ačiū Dievui, ligų neprispausta, bet smūgių visada būna. Aš atsimenu paauglystės baimę dėl išsiskyrimo su tėvais, kad jie nesusirgtų, nemirtų... Ir ne dėl mirties, gal buvo nujautimas, kad kažkas įvyks... Ir įvyko?

Henė, Gutė, Renė... Niekas – nei kolegos, nei draugai – kitaip nevadino jų nuo žalios jaunystės ligi dabar. Jų – mūsų garbių ir gražių aktorių Henrietos Hokušaitės, Eugenijos Šulgaitės, Reginos Zdanavičiūtės... Su Rene – Regina Zdanavičiūte, kuri šiomis dienomis švenčia

Įvyko. Keturiasdešimtieji atėjo. Tėvas buvo teisininkas, įstatymo žmogus, jis negalėjo įsivaizduoti, kad gali nukentėt neaišku dėl ko. Valdė dvarą, senelio paliktą... Iš čia juos su mama ir išvežė, grįžo 1957 metais. O Jūs likote čia?

Jau buvau baigusi gimnaziją. Paskutinėj klasėj Miltinis mus keturias paėmė vaidint, tai baigusi – tiesiai į teatrą.

Keturias iš vienos klasės? Kurias?

51


Gutę, Onutę Konkulevičiūtę-Banionienę, Stasę Surkevičienę ir mane. Paskui Surkevičiai išvažiavo į Vilnių. Ir nebandėt mokytis?

Stojau į universitetą turbūt 1944-aisiais, į lietuvių kalbą ir literatūrą. Labai gerai, dar Ulvydas buvo, mane priėmė, bet reikėjo anketos. Niekas nepaprotino, kad neparašyčiau, ką parašiau: „Tėvai turėjo 146 ha žemės.“ Ir viskas. Dar traukiausi iki Dancingo, bet ten virė karo katilas. Nepasitraukiau, nors ten vertėja norėjo mane priimt, nes rusiškai mokėjau... O iš kur tais laikais – rusiškai?

Mano mama osetinė, tėvas iš Kaukazo ją parsivežė. Išmoko lietuviškai, nors visą gyvenimą kalbėjo su akcentu. Labai ilgėjosi tėvynės, bet niekada ten nebuvo grįžusi. Ar tiesa, kad viską žmogus atsineša iš vaikystės, iš tėvų, jaunystės?

Auklėjimas iš vaikystės: „Renička, užleisk vietą vyresniam“, „Neimk geriausio kąsnelio“. Paskui pastebėjau, kad aš net nepatogiai, ant kraštelio, atsisėdu – gal kam prireiks patogios vietos? Taip pat pašnekesy – sakydavau sau: palauk, o 52

gal tai, ką pasakysi, jau visi žino, ar tai bus įdomu? Mano didelė bėda – nusikuklinimas... Aš vis vadovavausi Zuikienės iš „Bembio“ pamokymais Zuikiukui: „Jei neturi pasakyt ką malonaus, tai patylėk.“ Aš išklausau, nenoriu konflikto, nutyliu. Arba nematau, nežinau, ką negero daro kiti. Pasako man, o aš nustembu: „Nejaugi?“ O man: „Kokia jūs naivi, Renute.“ Nesako „Kokia jūs kvaila“, pasako gražiau. Ta frazė man pradėjo nepatikt. Bet vis tiek reikia būt pakančiam – kaip gali įtart žmogų, jei nežinai?

Rene, pasakojot ir apie savo metų gimnaziją, kokie autoritetai tuomet buvo mokytojai, kokia rimtis... Tai irgi buvo auklėjimas. Nuo mokyklos, tėvų perėjau prie Miltinio – labai stipri asmenybė, tu paklusai, ir viskas. Aš labai pasiduodanti, jei patikėjau žmogum, galiu aukotis. O jaunystėj norėdavosi: aš kažką darysiu, sieksiu, skrisiu... Ir taip darai, kol gyvenimas nenusodina. O nenusodina tiek, kiek sugebi pasipriešint. Reikia išplėšt gerąja to žodžio prasme – ko tau reikia. Bet tai supranti per vėlai. Paskui neturi ko kaltint. Bet aš noriu dar ir mokytis, daug ką sužinot, išgirst, norisi gaut. O kad galėtum kitam ką pasakyti, bet atrodo, kad nereikia tavo patyrimo, išmanymo...


Ilgą laiką Miltinis buvo vienintelis Jūsų režisierius, tai gal Jums pasisekė, jeigu ir pasidavėte tai neeilinei asmenybei? Taip, man pasisekė. Kada jis čia iš teatro išėjo – kai jam buvo septyniasdešimt. Ir visą laiką turėdavai viltį – gal kas ateis vietoj jo visiems laikams. Dautartas atėjo, atrodė, lyg bus Miltinio dvasios tęsėjas. Statė „Retro“ – spektaklį apie senukus, leido mums fantazuoti, kaip mes įsivaizduojam, lyg suprasdamas mus. Paskui „Žentą“, „Atversk, angele, laiko knygą“, „Tris seseris“ – ten buvo vis tiek Čechovo dvasia. Bet gal kas nepatiko, nuėjo kitur. Dabar režisierių jau buvo daug. Jie jauni ateina – lyg ir dirbt sau – gerai pastatyti, kad gerai parašytų, kad išgarsėtų, dabar su tais važinėjimais po užsienius... Negali sakyt, kad Miltinis nenorėjo šlovės, bet jis tai užsitarnavo pelnytai ir aš viliuosi, kad mes jam padėjome. Ir kol buvo Miltinis, niekas nėjo į kitus teatrus, nors pasiūlymų turėjo, kaip čia dabar – išdavystė! Aišku, Miltinio teatras buvo monolitas, o kuo jis laikėsi?

Saugumo jausmas buvo: žinai, kad savo terpėj esi, kad tave myli, draugai padės, nepasijuoks, nepastums. Tai labai daug. Sakau

„saugumas“, bet ir vadžių negalėdavai atleist – niekad nebuvai tikras, kad būsi teatre per amžius, tą buvimą turėjai užsitarnaut, eit pirmyn, kažką pasiekt. Beveik kiekvienais metais Miltinis rasdavo keletą aktorių, kuriems sakydavo: tu pagalvok iki rudens, ar čia tau verta būti...

Miltinis žinodavo, kad gyvenimas nepataisomas, bet mes vaidindami galvodavom, kad mes žiūrovo dvasią pakelsim

*** Kol kalbėjomės, iš turgaus su aliejumi, silke ir bananais parėjo Renės vyras Stasys Petronaitis, mums visiems žinomas aktorius. Renė iškepė Stasio vakarykščiai sužvejotą raudonsparnę, ir Stasys užvedė kalbą: – Su kuo kalbi, Rene? Su virduliu. Bet ji kalba kaip lygus su lygiu... – Aš ir pas Henę nuėjus pasipasakoju, – atrėmė Renė. (Aktorė H. Hokušaitė jau keletą metų atgulusi amžino atilsio – E. M.) Mes 53


labai artimos buvom, mūsų grimo stalai visą laiką šalia. Ir su tėvais kapuose mintimis pasikalbu. Prisiminėm ir Kazimierą Vitkų, visai neseniai mus palikusį – Renės partnerį „Devynbėdžiuose“. Ar šito spektaklio nebebus, klausiu. – Gaila, bet turbūt nebebus. Kas suvaidins Aleliumą? Vitkus anksčiau buvo toks geras spektakly, kaip paskutiniais metais, po insulto. Atsirado tokios pauzės – tikslios, gilios, – kalbėjo Renė. – Rene, jeigu tu leistum, aš pasakyčiau gražiausia apie tave, niekad to nesakiau. Kiek kartų žiūrėjau „Devynbėdžius“, kai tu pasakydavai tą frazę apie vardą, kiekvieną kartą susigraudindavau, – lėtai pasakė komplimentą Stasys. „Kas čia mane taip gražiai pavadino, kas čia mano vardą prisiminė?“ – taip skamba ši Bobos Vienakės frazė „Devynbėdžiuose“, ir Renė išsitraukia aptrintą, pribraukytą pjesės rankraštį. Čia jau prasideda šneka apie sentimentus ir amžinus tiesos ieškojimus. Renė sako:

– Kai išgirstu retro dainas – pokario, net penkiasdešimtųjų metų, tuoj sukyla sentimentai, taip stipriai veikia, kiekviena daina su kokiu nors įvykiu susieta. Spektaklyje apie Pavką Korčiaginą skambėjo Čaikovskio šeštosios simfoni54

jos ištraukos, dabar išgirstu – tuoj visas scenas prisimenu. Galvoju: o Dieve, aš jauna buvau, mes ilgai repetavom, vėlai grįžtam, mėnuo šviečia, visi laimingi. Kartais juokas paima – niekaip neįsivaizduoju, ką prisimins bobutė, kuri dabar jauna, kokią muziką, ar šitą šaižų metalą? – Tu čia gerai pasakei, – pritarė Petronaitis. – Mes buvom sentimentalesni. Sentimentai mūsų ir jų, dabartinių, labai skiriasi. Miltinis žinodavo, kad tas gyvenimas nepataisomas, visus sumala... Ką aš vėliau sužinojau... O Renė nežino. – Bet ar visuomet geriau žinoti? – įsiterpiu. – Reikia ieškoti tiesos, – nenusileidžia Stasys. – Žmogus, neieškodamas tiesos, bus vienos spalvos – jo darbai tokie... – Aš per mažai ieškojau tiesos, per mažai priešinausi gyvenimui? – kelia balsą Renė. – O jeigu savo tiesą suras tas baisusis, įsikibs į ją ir kitą tiesą sumals? Žiūrint kam intelektą panaudoja: vienas – kad pataisytų pasaulį, kitas – kad pasakytų, koks jis baisus. Miltinis žinodavo, kad gyvenimas nepataisomas, bet mes vaidindami galvodavom, kad žiūrovo dvasią pakelsim. – Bet ir jis pats to norėjo, ir mes, žiūrovai, tai jutom. O ar jaučiate žiūrovų reakciją, ar pažįsta Jus Panevėžyje, kaip Petronaitį iš filmų


– Rusijoje? – Oi, galiu pasidžiaugti! Būdavo, išeinu iš namų, o vaikai iš už nugaros: „Miau, miau...“ Žinau, kad matė „Katės namus“. O kai suvaidinau Karvę spektaklyje „Katė, kuri vaikščiojo viena“, išgirsdavau „Mū-ū“. Rodos, lyg ir pasišaipo, bet vis tiek malonu. – Mūsų teatro moterys ne pernelyg filmavosi, gal Gutė save gali vadinti „etatine motina“. Bet negaliu užmiršti jųdviejų su Broniumi Babkausku scenų filme „Niekas nenorėjo mirti“. – Oi, puikus buvo Bronius, kiek jis prijuokaudavo! O filmų buvo ir daugiau, kur vaidinau. „Naktys be nakvynės“, „Mainai“, dar epizodų – prirašiau gal keturiolika, kai reikėjo čia tokiai anketai...

– Šiandien Jūs laisva, o rytoj vėl repeticijos... – Repetuojam prancūzo Kolteso pjesę „Sugrįžimas į dykumą“, stato Gabrėnas. Ką ten vaidinu? Ponią Kiki. *** Nenupasakosi viso ilgo ir gražaus (Stasys Petronaitis pridurtų: ir bjauraus) aktorės gyvenimo. Pridursiu, kad vienintelė Zdanavičių dukra Renė išaugino taip pat vienintelę dukterį Joaną, ir du anūkai baigia suaugti į vyrus. Panevėžio rytas. – 1995, birželio 10, p. 1, 3.


56

ELENA GABULAITĖ


Rugsėjai, kai auditorijos kvepėjo šienu ir obuoliais

Aišku, tai mažiausiai prieš pusšimtį metų buvusios auditorijos... Jas ir kitką prisimena „smetoninė“ mokytoja Elena Gabulaitė, rugsėjo 2 dieną švenčianti solidų jubiliejų. Baltas drugys nardo tarp rudeninių gėlių mažame sodelyje Sirupio gatvėje, prie namuko, kadaise perkelto iš kaimo. Čia mokytoja, jau nebeturinti pamokų, skaito, rašo ir prižiūri per 90 metų perkopusią savo kolegę Aleksandrą Šilgalytę, rūpinasi išleisti jos knygas.

Mokytoja, ar Jūs iš šitų kraštų? Iš šitų, nuo Ramygalos. Šaknys iš Gabulų kaimo, ten daug tokių pavardžių, nors ne giminės. Mane „iš

sodželkos pagavo“ senė Balčiūnienė, aš buvau šešta, tėvas 11 mėnesių mane paliko, dėdė – nevedęs siuvėjas – pasiaukojo, jis mums kaip tėvas buvo. Gal tėvai buvo turtingi, kad į mokslus galėjo išleisti?

Visų neišmokė, mane vieną mokė. Palaukė, kol paaugsiu, ir parengę atidavė į Barklainių pradinę, į antrą klasę. Baigus šešis skyrius, vėl suradau gerą žmogų, kapelioną Alfonsą Sušinską, jo padedama į gimnaziją patekau, Salomėja Nėris būt buvusi auklėtoja, bet mus skėlė į dvi paralelines klases. Ir pati greit tapot mokytoja?

Prie vokiečių baigiau Vilniaus universitetą, aš lituanistė, diplominį 57


rašiau prie lajinės lempelės jau atgaline data – 1942 metų, o buvo 1943-ieji. Po karo Biržuos dirbau redakcijoj, literatūrinį skyrių tvarkiau, bet sudegė namas, kuriame gyvenom, Panevėžin keltis reikėjo. Biržai buvo išdegę, tiesiog kaminų miestas, žiūriu kartą – iš tų degėsių kaip vaiduoklis išnyra Bronius Krivickas: sako, aš atvažiavau į tavo vietą, bet reikės išeit į mišką... Tai buvo mano paskutinis pasikalbėjimas su juo.

mokytojas buvo toks, koks dabar turi būt. Kunigas ir mokytojas buvo didžiausi autoritetai...

Kas mokytojas buvo prieškarinėj Lietuvoj ir koks jis dabar turėjo būti? Mokytojas buvo toks, koks dabar turi būt. Kunigas ir mokytojas buvo didžiausi autoritetai, daktarų tai retenybė. Paskui mokytojo autoritetas atpigo – pasidarė privalomas mokslas, gal ir tas dviveidiškumas: mokė mus tautinei mokyklai, o tautinis sąmoningumas 58

po karo – žemas. Patriotizmas ir religinis jausmas – labai dideli dalykai, o šituos slopino. Tikyba buvo pirmoj eilėj ir prie vokiečių, kaimas buvo sveikas, dabar kaimas prasigėrė... Į studentus irgi nedaug ką leido, suvažiuodavo iš kaimų rudenį – auditorijos pakvipdavo šienu ir obuoliais. Daug jėgų buvo Teologijos ir filosofijos fakultete, aš didžiuojuos, kad ten mačiau ir girdėjau Krėvę, Šalkauskį, Putiną, Eretą – štai kokie žmonės ugdė šviesuolius! Kaip Jums pavyko išsaugoti tokią puikią atmintį?

Man pavydi daug kas atminties. Gal ją paveldėjau. Mama 84-erių mirė, atmintį gerą turėjo, senelis iš mamos pusės irgi ilgaamžis. Retkarčiais spaudoje pasirodo Jūsų kūrybos...

Prieš karą „Panevėžio balse“ eilėraščius spausdindavau, „Ateity“ – prozą, feljetonus, tai buvo pagrindinis mano žanras, bet dauguma rankraščių žuvo. O prie tarybų ką rašysi? Vėliau parašiau tokį veikalą „Pirmosios vagos“, buvo gerų recenzijų, bet ir pasakyta: viskas priklausys nuo saugumo... Išėjus pensijon, parašiau atsiminimus „Tėviškės takais“.


Ir padedat atrasti užmirštus rašytojus – kaip Aleksandrą Šilgalytę? Šilgalytės knygą gal palangiškiai išleis. Elzę Rauduvaitę, Vladą Baleišį irgi iš užmaršties atkasiau. Kokie būtų Jūsų palinkėjimai Lietuvai ir sau?

Tikros nepriklausomybės Lietuvai. Daug negero buvo ir toj, ankstesnėj, Lietuvoj, bet ko norėt – tarp dviejų debesų neilgai saulutė švietė. Kad būtume laisvi ir doroviškai nebūtume supuvę. Ir Bažnyčia turi būt kitokia, visi turim atsinaujinti.

Sau palinkėčiau būt geresnei, ne tokiai piktai. Jei nukalbėjau, gal užgavau ką, kad dovanotų žmonės. Aš tai priešų neturiu. Gal man sekės mokytojaut, kai po karo areštavo, mane Dievo apvaizda rėmė, mokinių gerų turėjau. Kaip Bronė Buivydaitė sakė, „visi man nešė po truputį tyrosios meilės ir širdies...“ „Panevėžio rytas“ irgi Jums linki gražių ir darbingų rudens dienų. Panevėžio rytas. – 1996, rugpjūčio 31, p. 4.


RIMANTAS TERESAS 60


Teatras: susigrąžinti žiūrovą

Su naujuoju J. Miltinio dramos teatro vadovu Rimantu Teresu kalbėjomės dvidešimtąją jo buvimo šiame poste dieną. „Buvimo“ – ne tas žodis, tiesiog pralėkė 20 veiklos dienų – vizitai, pasitarimai, planai... 41 metų aktorius, šešioliktus metus dirbantis šiame teatre, režisavęs keletą spektaklių ir rašęs literatūrines inscenizacijas, R. Teresas dabar kitame krėsle ir sako: „Aš ne vadybininkas...“

taryba, aš buvau jos pirmininkas, įgaliojo apsiimti, čia aš ne vienas... Be to, laikinai, konkursas vadovo vietai užimti tęsiasi.

Tai kodėl apsiėmei būti teatro vadovu?

Teatro vadovas kartu ir ūkininkas. Ar manai, kad gali su šituo uždaviniu susidoroti?

Kai baigėsi sutartis su Sauliumi Varnu, Kultūros ministerijoje man reikėjo greitai apsispręst: ar lieka teatras be vadovo, ar lieka Varnas kitai – neribotai kadencijai. Teatro

Ar yra šansų, kad jis įvyks?

Kol kas kandidatūrų, be Varno, nėra. Aš? Pareiškimo kol kas nepadaviau. Aš ne vadybininkas. Bet šiandien įsileist į teatrą pašalinio žmogaus, atsitiktinio, nejaučiančio mūsų atmosferos, negalim leist.

Sunku pasakyt, čia reikia gero sezono. Manau, kad kol kas susitvarkau. Rimantas Jovas – puikus mano pavaduotojas ūkio reikalams. 61


Išsivalėm visą purvą, teatras pradėjo kvėpuot. Čia ūkiniai dalykai, bet yra ir kitkas. Žmonėms buvo nusvirusios rankos, niekas niekam nebuvo reikalinga. Mačiau prašviesėjusius veidus. Planai kitam sezonui sudaryti. Ir kas juose?

Vitalis Mazūras nuo rugpjūčio statys pasaką, Peteris Stoičevas – prancūzų pjesę, režisuos Stanislavas Železkinas iš Maskvos, Algis Pociūnas, Raimondas Banionis – visų labai įdomūs planai. Vyksta derybos su Algiu Latėnu, jaunu režisierium iš „Vaidilos“ Šlepiku. Dabar vienintelis kriterijus – galvokim, kaip susigrąžint žiūrovus. Norėtųsi jaunų žmonių, naujų pavardžių.

teatras – ne pastatas, teatras – žmonės...

Teatre daug aktorių, kuriuos retai matome scenoje... Daug. Jie pamiršti, ir neteisingai pamiršti. Su aktoriais apskritai 62

reikia labai atsargiai elgtis, labai delikačiai, bet jiems reikia duoti krūvį – kad aktorius dirbtų, jaustųsi reikalingas šitam teatre, sugrąžinti aktoriaus įvaizdį. Viskas buvo atvirkščiai – aktorius buvo nuvertintas, paverstas marionete. Jei teatras dirbs intensyviau, ar galės būti užimti visi aktoriai?

Pasakyti, kad visi bus užimti, – taip nebūna. Aš negaliu turėti įtakos režisieriaus pasirinkimui, bet galiu su juo šnekėt: pasižiūrėkit į šitą artistą, į šitą artistę... Reikia, kad aktoriai ir materialiai pajustų, kiek dirba ir uždirba. O buvo lygiava, disbalansas. Buvo skelbtas priėmimas į teatro studiją, vėliau atšauktas. Ar nestinga jaunų aktorių?

Mes klausėme Varno: kur yra dokumentai, leidžiantys turėti tokį kursą? Jų nebuvo, o Varnas sakė: čia mano problema. Teatras neįsipareigojo 20 jaunų žmonių išmokyti ir įdarbinti. O jaunų aktorių tikrai stinga – dviejų, vaikino ir merginos. Dabar pats jauniausias teatre – 34 metų. Bet yra sutartis su J. Miltinio vidurine mokykla, mums reikia bendradarbiaut, reikia užsiaugint jaunimą. Dar labai norėčiau, kad gražiai bendrautų trys miesto teatrai –


„Menas“, Lėlių vežimo ir mūsų, kodėl negalėtume paruošti bendro projekto Teatro dienai? Ar galės, Tavo manymu, J. Miltinio teatras susigrąžinti gerą vardą?

Šiandien niekas šito negali pasakyti. Matysim iš to, kaip formuosis repertuaras, kaip dirbs žmonės – o gal... Aplėkiau daugelį rimtų firmų, kalbėjausi su įvairaus rango žmonėmis – Dieve mano, yra puikių teatro rėmėjų, tik reikia su jais šnekėtis. Materialinis palikimas nekoks?

Daug kas aplūžę, iš kėdžių spyruoklės lenda, iš scenos grindų – vinys, kruvinais keliais po spektaklių pareinam. Bet šitai sutvarkysim. Skaudu kas kita – dingo dalis teatro archyvų. Užrašai, dokumentai, buvo retų knygų, kolektyvui dovanotų paveikslų... Teatro vadovas už archyvą atsakingas. Archyvai – ne jo, o teatro turtas, pagaliau – valstybės turtas. Bet nenoriu nieko konkrečiai sakyt, palaukim dokumentų – Kultūros ministerija dabar pas mus daro reviziją, baigs maždaug po savaitės, tuomet remsimės komisijos surašytais aktais.

Vadinasi, dar anksti kalbėti apie paties būsimus darbus ir ateitį? Man labai gaila tik vieno – kad nebegalėsiu važiuot nei į Kauną, nei į Šiaulius spektaklių statyt, nei aktoryste užsiimt. Aktoriaus kvalifikaciją prarasti man būtų didelė skriauda. Bet ateity, kai visi žinos, ką turim daryt, kaip mes gyvenam, kodėl man neleist sau pusantro mėnesio parepetuot? Aš tikrai optimistiškai žiūriu į ateitį. Laikinai ar ne laikinai čia esu – manau, judėsim į priekį. Teatras – ne pastatas, teatras – žmonės, jais pirmiausia pasirūpinsim. Jei šito nepasieksim, nevertėjo man užsikrauti šios naštos. Panevėžio rytas. – 1996, birželio 22, p. 1, 3.

63


64

REGINA ASTRAUSKAITĖ


Gintarinio skorpiono prieglobstis – dykuma

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Regina Astrauskaitė. Ji dar ir teisininkė. Pagaliau – aukšta moteris su skrybėle: tokią ją dažniausiai matome miesto centre.

Regina, ar Tau vėjas niekad nenupūtė skrybėlės? O ką, matei, kaip aš per visą aikštę vijaus? Bet puikus vairuotojas aplenkė mano skrybėlę jau gatvėje, sustojo ir paklausė: „Ar nepervažiavau?“ Pakėliau ją iš balos ir užsidėjau: negi gadinsi vaizdą, kai nėr šukuosenos? Mes abi Skorpionės. Ar jauti su šiuo gyvūnėliu kokią nors giminystę?

Man labai daug kas artima, kas rašyta apie šį ženklą. O su pačiu vabaliuku – pamačiau kartą per televiziją ne kokį juodą, iš drėgno vamzdžio išlindusį... Jis gintarinis, persišviečiantis, mažas – dykumos skorpionas. Astrologai sako, kad Skorpiono žvaigždynas pats gražiausias, tik vieną kartą per metus matomas. O klastos Skorpionas neturi. Jis gelia tik tuomet, kai jį įvaro į kampą. Tik mano derinys klaikus – Skorpionas ir Šuo, aš gi prieraiši kaip šuo. Tai jau žinai ar dar nežinai, kaip reikia gyventi?

Kai esi jaunas ir kvailas, daug ką turi, bet nevertini. Dabar vertinu kiekvieną sekundę. Visko noriu – darbo noriu, džiaugsmo 65


noriu. Požiūrį keičiu į viską – net į santykius su šeima.

pat – meilės trūkumas, sakė jis.

Labiau ją vertini ar atvirkščiai?

Kaip Tu pasirinkai teisininkės profesiją?

Šeimą aš visada saugojau. Bet – grįžtu, būdavo, susiraukusi. Aš žinau, ko tyliu, o vyras nežino. Jei du išdidūs žmonės tyli, jie sunaikina save. O dabar juokiuos, ir visi atsipalaiduoja. Tyla yra klastinga, žmogus turi kalbėt ir išsikalbėt.

Teisę kodėl rinkaus? Nuėjau į gamyklą „komunizmo kurt“ po vidurinės, emaliuotoja dirbau. Antras dalykas – vargom labai, mes keturi vaikai. Ir dirbau, ir mokiausi, ir teatro studiją lankiau. Man viskas buvo įdomu, ir teisė – iki šiol.

reikia paprasčiausiai gyvent, o mes gyvenam negyvendami

Kas Tau yra laisvė? Tai, kas brangiausia, – laisvė. Mintyse, poelgiuose. Bet neperžengiant padorumo ribų. O ribos – viduj. Elgtis taip, kad kitam žmogui neskaudėtų. Viena Lazarevo pacientė į klausimą, koks didžiausias nusikaltimas, atsakė: nužudyti kitą žmogų. O jis: ne, pats didžiausias nusikaltimas – nužudyti meilę. Nuo to ir prasideda visi karai, neapykanta. Alkoholizmas taip 66

Kodėl šalia tikslios ir sausokos teisės – teatras?

Sausos ir tikslios? Absurdas. Tai neišsemiama kūryba. O teatras, matyt, prigimtis. Lankiau spektaklius ir galvojau: štai kur tikras gyvenimas. Žmogiškų santykių gilumas. Klumpančios, kovojančios asmenybės. Miltinis visuomet palikdavo erdvę išvadoms. Tai buvo katarsis. Man tai buvo paslaptis. O paslaptis visuomet traukia. Žodžiu, atėjau į teatrą, mane priėmė ir paklausė: „Kur buvai anksčiau?“ O kaip klostėsi mano likimas teatre, tik aš viena žinau. Jis buvo didis žmogus, kiekvieną studijavo. Stebėjo, reikalavo, jis mus augino. Jeigu laiku nesuvokėme – tai jau mūsų problema. Mano debiutas buvo 1974 metais spektaklyje „Frankas V“ ir „Volponėje“ – Kanina. Po to buvau priimta į aktores. Nuostabūs vaidmenys „Šiaudinėje


skrybėlaitėje“ – Baronienė, „Revizoriuje“ – Ana Andrejeva. Kaip aš norėčiau juos vaidinti dabar! O vėliau ištisa plejada atsitiktinių režisierių, neužimtumas... Aš konfliktavau su aplinka ir su savimi. Bet juk sakei, kad jau perėjai patį sunkumą?

Taip. Reikia paprasčiausiai gyvent, o mes gyvenam negyvendami. Kaip sakė Čechovas, „Kiekvienas kiekvienam ko nors pavydi, o

iš tikrųjų nieko pavydėtino.“ Aš turiu didžiulę paslaptį – turiu įveikt save. Sutinku daug labai gerų žmonių. Nepakenčiu tik situacijų, kai viskas prasideda žodžiu „ne“. Norėčiau dažniau išgirsti „taip“.

Kitaip ir nepamatytum geltono skorpiono, kuris gyvena savo terpėj – dykumoj, ar ne? Panevėžio rytas. – 1996, lapkričio 7, p. 12.


68

ROMUALDAS URVINIS


Romualdas Urvinis dabar sutinka, kad Eglis iš „Franko V“ sakė tiesą

Grimo kambarys J. Miltinio dramos teatre. Vienas po kito čia ateina pasiimti paltų Vytautas Kupšys, Alfredas Dukšta, Albinas Kėleris. Pastarasis paaiškina, kad čia „arklių kabinetas – arba aria, arba geria“. Dar jis pasako, kad čia grimuojasi ir Algirdas Paulavičius, o va prie to stalelio sėdėdavo Stasys Petronaitis, prie kito – amžinatilsį Aurimas Babkauskas, žodžiu, pačios sienos kalba... Atsiprašomai linktelėję artistai išeina, ir mes liekame kalbėtis su vienu – Romualdu Urviniu, 45 metus tarnaujančiu scenai, kuri yra „pavydi ir kerštinga“: aktorius gerai įsiminė šiuos Arkadijaus Raikino žodžius.

Ar niekada nebandėt aiškintis, iš kur kilusi Jūsų pavardė? Nebandžiau. Bet žinau, kad jos šaknys – Latvija, Urvinš. Tėvukas kilęs iš Palatvijo – Ajočių kaimas, Antazavės valsčius. Gal anksčiau giminėj ir latvių buvo. Tėvukas puikiausiai mokėjo latvių kalbą. Ten daug ir stačiatikių, rusų. Bet Jūs – panevėžietis?

Užkietėjęs panevėžietis, mama iš Velželio.

Ar tiesą rašo, kad Jūs teatre nuo 1952 metų – bemaž nuo vaikystės? Taip, atėjau rudenį, man buvo penkiolika su puse. 69


Nebaigęs vidurinės? Iš Berniukų gimnazijos. Išgirdau, kad renkama studija, Miltinis nenorėjo priimt dėl jaunumo, bet persigalvojo. 1954 metų balandį gavau stipendiją, kaip aktyviam „bachūriukui“ paskyrė gembininkės etatą. Neatsimenu, kokie buvo

nemėgstu nei darbų, nei poelgių nevisaverčių – arba gerai, arba niekaip

pinigai, ar 25 rubliai... Mat pusantrų metų prabuvęs pasiteiravau, ar išeis iš manęs kas. Miltinis tada pasakė: mane išmeta, Urvini, bus Alekna, su juo ir kalbėk. Tai buvo tas laikas, kai Miltinį nušalino, nors jis slapta atvažiuodavo, repetuodavo ir vėl dingdavo. O Alekna buvo idealus aktorius, tokiems nereikia būti režisieriais. Ėmėsi režisūros ir Blėdis, Karka, bandė bendrom jėgom valdyt teatrą. Šie metai Jūsų – Jaučio. Ar jaučiate turįs tokių savybių, kaip rašo horoskopai?

70

Turim mes čia Enrikę Kačinską, jis visiems susako, kas mūsų laukia. Aš truputėlį tikiu. Vis tiek žmogus kažkokį likimą turi, žvaigždės ar kokios anomalijos, kažkokios rankos vedžioja, koreguoja. Jaučiai, regis, užsispyrę?

Aš irgi truputėlį užsispyręs, turiu savo nuomonę, gal ne visada ją pareiškiu, išnešioju savy, kas ne visada naudinga. Būnu kartais ir kategoriškas. Manau, kad dauguma mūsų savybių – pavyzdžiui, drąsa, humoro, laisvės jausmai įgimti...

Ir mano nusistatymas, ir humoro jausmas paveldėti iš tėvuko, jis buvo linksmas, visų mylimas. Ir aš su kiekvienu nuo aukščiausio iki žemiausio – be jokių rangų – randu bendrą kalbą. Nors kai kam atrodo – Romas užsidaręs, niūrus. Turiu ir optimizmo, ir vilčių. Nors buvo ir niūrių laikotarpių. Niūresnių nei dabar?

Dabar net keista – šalia rimtų temų šnekėt ir apie materialinį pasaulį. Mes vėl sugrąžinti į tuos laikus kaip jaunystėj, prieš keliasdešimt metų, kai su Masiuliu, gavę gastrolių dienpinigius, svarstėm: ką pirksim – lašinių ar akvarelę?


Šiandien man yra lygiai tas pats. Išvis sunku kalbėti apie kultūrą. Nežinau, ką mąsto valdžia. Tegul pasidomi, koks Skandinavijos šalyse kultūros biudžetas. Tai nemeluokim, neskanduokim, kad kultūra išgelbės tautą! Gyvenam nuo avanso iki algos – gėda kalbėt apie tuos dalykus. O knygos – nebekalbu, jaunystėj sukaupiau biblioteką, o dabar nebegaliu man reikalingos knygos nusipirkt. Reprezentuojam Lietuvą, o kodėl mes elgetos? Politika aiški – menininkai, mokytojai niekur nepabėgs, jie nieko daugiau nemoka. O šoferis, santechnikas gal ir pabėgs, ras geriau. Ir pats teatras gyvena uždariau?

Susvetimėjimas. Aš suprantu pokario laikotarpį, kai sunkumai žmones suburdavo, jie susibičiuliaudavo, buvo vienas kitam reikalingi. Dabar tokia padėtis daro žmones priešais. Kai atėjau tuomet į teatrą, į vyresnių būrį – Babkauskas, Alekna, Banionis, Masiulis, – jie priėmė mane kaip į šeimą, buvo ir draugystė, ir dalinimasis viskuo, o dabar net tos pačios kartos žmonės nesusikalba. Jei su Masiuliu ieškojot akvarelės, tai piešėt nuo seniai? Irgi, matyt, paveldėjimas. Mama

puikiai siuvinėdavo, tėvukas buvo puikus meistras statybininkas. Ir piešimas, ir braižyba man ėjosi gan lengvai: Berniukų gimnazijoj gaudavau arba penketą, arba kuolą – jei padarydavau brėžinį kitiems. Aš tautodailininkas nuo 1969 metų, domėjausi visom dailės kryptim, kol apsistojau prie metalo plastikos. Bet ar ne Raikinas pasakė: scena yra labai pavydi ir kerštinga, gal per daug jos išduot ir nereikia. Metalo plastika – tai bemaž kalvystė?

Ne, dirbu su skarda, spalvotaisiais metalais, teatre turiu tokį kampelį – dirbtuvėlę. Toks savęs atpalaidavimas, pagaliau aktorius turi visais menais domėtis. Scenoje Jus dažniausiai matome juokingai tragišką...

Tragikomiškas – visi taip sako. Jeigu toks vaidmuo yra, žinau, kad jo neišvengsiu. Negražus tas žodis – amplua, bet aktorius negali savęs išverst, padaryt kažką neatpažįstama – viskas turi būti organiška, nuoširdu, kitaip – melas, schema. Tačiau buvo daug schematiškų Varno spektaklių... Daugelyje vaidinau prieš savo valią, ieškodamas kompromiso, kad 71


vaidmenyse būtų ir manęs, kad ir to žiūrovo nenuviltume. Laikotarpis buvo nelengvas – eksperimentas kabutėse su gyvais žmonėmis. Kuriuo metu Jums buvo smagiausia vaidinti?

Miltinio laikais, kai jis buvo darbingas. Tai buvo velniškai sunku, kartais galvojai ir apie virvę, bet žinojai, vardan ko darai. Sunkus, gal tuo ir brangus tas laikotarpis. Kokius savo vaidmenis norėtumėt pakartoti dabar?

Aš labai norėčiau pakartot ar suvaidint iš naujo, jei užtektų jėgų, Moljero Žoržą Dandeną. Tiesiog būtų gerai turėti teatro repertuare šitą spektaklį. Miltinis sakė: tas ne aktorius, kuris neprisilietė prie Moljero. Su Dautartu patiko dirbt, „Pelenėj“ vaidint Karalių – smagu buvo paišdykaut. Pas Dautartą buvo įdomu – „Retro“, „Žentas“, „Bydermanas ir padegėjai“, „Vienos miško pasakos“... Yra repertuare komedija „Uošvė“ – žiūrovai lanko, ploja, bet aš suprantu žiūrovus, jie pasiilgę kažkokios atgaivos, geros komedijos, dramos, tragedijos. Dabar repetuoja Grigaliūnas, jis rimtas vaikinas, stato Diurenmato „Avariją“, o Diurenmatas visuomet paima anekdotinę situaciją ir užkelia 72

ją ant kriminalinio pjedestalo. Aš ten kuriu Advokatą, bet kai laiko mažai, būna, kad viskas susigrūda, darbai lipa ant kulnų. Juo labiau kad nemėgstu nei darbų, nei poelgių nevisaverčių – arba gerai, arba niekaip. O ar reikia artistui išgerti taurelę?

Reikia. Tą savo organizmą reikia pravalyt, pagaliau yra šventės, jubiliejai, premjeros. Jeigu tu žinai, kad gali. Žinoma, laikas, saikas, protas būtinas. Aš esu normaliai nuodėmingas, aišku, sulig laiku Dievulis parodo pirštą – va jau kavos nebe tiek, šnapselį į šoną, jau ir manų košę pamėgau vakarais. Kaip sakė Eglis „Franke V“: arbatėlės, košelės, o anais laikais tokiu metu visi jau būdavome negyvai nusilakę... Regis, gyvenate dviese, žmona irgi teatre...

Žmona dirbo teatre, dabar nebe, nes vertimų nebėra. Ji pedagogė, rusistė, bet baigėsi ekskursijos į mūsų teatrą. Atsimenu anuos laikus – kiek žiūrovų užsieniečių: latviai, estai, Maskva, Leningradas... Supratau, kad dabar Jums labiausiai stinga laiko.


Taip, man jo maža, o, kaip maža – kad aš galėčiau tris gyvenimus nugyvent! Teatro vadovai nori, kad ką nors pastatyčiau – jaunimui ar vaikams, kitko nedrįsčiau... O, kad įgyvendinčiau savo planus ir teatre, ir metalo plastikoje... Dar galėčiau parašyt prisiminimus apie savo vyresniuosius kolegas. Apie save – ne, viską esu pasakęs nuo scenos...

„Panevėžio rytas“ sveikina jus gimtadienio proga ir dėkoja, kad kalbėjotės su mūsų skaitytojais. Panevėžio rytas. – 1997, sausio 25, p. 3, 12.


74

IRENA BITINAITĖ


Moteris ringe

Ne, moterų bokso Panevėžyje dar nėra. Irena Bitinaitė kalbėjo apie savęs išbandymo, tobulinimo ringą. Pokalbiui pretekstą davė neseniai išleista jos eilėraščių knygelė „Provincijos ruduo“. Šiomis dienomis ji turi atsirasti Panevėžio knygynuose. Irena dabar – J. Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja. Ją radau buvusiame Režisieriaus kabinete su dideliu langu į vakarus – anksčiau į Lenino figūrą, dabar tik į Laisvės aikštę. Kambaryje dar yra J. Miltinio knygų ir teatrui dovanotų paveikslų. „Čia mano sekretorė“, – sako Irena apie savo dukrą Mariją, kuri po pamokų atbėgo pas mamą. Pirmokė, su šviesia, puria kasa iš pirmo žvilgsnio visai nepanaši į motiną – ryškiais, juodais

antakiais ir tokiais pat juodais, lygiai sušukuotais plaukais. Tik abiejų megztiniai panašūs – žalsvai margi.

Irena, iš išvaizdos ir griežto stiliaus drabužių Jūs panaši į vienuolę. O iš vidaus? Man yra tai sakę. Po šitais vienuoliškais apdarais – kitas polius ar bent jis gali būti pažadintas. Nemėgstu ryškių spalvų, mėgstu amžinas, gamtos spalvas – baltą, juodą, žalią. Mane tokie rūbai gelbsti kaip kaukė – kad sudarytų atstumą tarp manęs ir aplinkos. Panevėžys Jus neseniai pamatė. Kaip čia atsidūrėte?

75


Ieškojau darbo. Aš Universitete baigiau prancūzų kalbą, šešerius metus mokytojavau – Paįstry, Daujėnuose. Treti metai Panevėžyje. Atvažiavusi užėjau į Vaikų biblioteką, man pasiūlė dirbti bibliotekoje Pušaloto gatvėje. Ten baigėsi darbo sutartis, dar tikriausiai kaltas mano asmenybės neprisitaikėliškumas – negaliu taikstytis su smulkmeniškumu ir žmogaus ignoravimu. O kokios Jūsų pareigos čia, teatre?

Išverčiau prancūzės Y. Rėza pjesę „Menas“, Stoičevas ją stato. Kažkas panašaus į Markeso „Šimtas metų vienatvės“. Šiandien sėdžiu prie vieno sakinio – kaip finalinę, svarbiausią frazę išreikšti, kad

mano tikslas – būti. Būsena, kurią reikia paverst eilėraščiu

būtų tas nušvitimas... Diurenmato „Avariją“ išverčiau iš rusų kalbos. O šiaip – afišos, parašyt kelis straipsnius į spaudą. Dar teatro archyvai, dabar aš perėmiau 76

jų tvarkymą. Čia jaučiu tą laisvę, kurios nebuvo nei bibliotekoj, nei mokykloj. Kaip pradėjote rašyti? Anksčiau Jūsų pavardės spaudoje lyg ir nebuvo matyti...

Ir mokykloje rašiau. Bet buvo dar vienas atvejis – tarsi praregėjimas. Ravėjau daržą ir pamečiau abu turėtus raktus – buto ir rūsio. Buto raktą radau, o rūsio – niekaip, nors keliais iššliaužiojau žemę. Paskui, parėjusi namo, vėl sugrįžau – lyg kas būtų mane nuvedęs tiesiai į tą vietą – blizga saulėj tas raktas. Būsena – tarsi prasivėrė dangus, Dievas su manimi, norėjosi atsiklaupti ir nusilenkti Jam. O buvo Sekminės, visas kaimas žiūri, ką čia ta mokytoja daro lauke. Tai buvo impulsas tikėjimui ir kūrybai. Man ėjo dvidešimt devintieji metai. Ir labai greitai parašėte daug eilėraščių?

Parašiau ne tam, kad išleistų tą knygą, o kad nusilenkčiau žmonėms, atiduočiau tą skolą, kad nenusilenkiau tada tam bulvių lauke. Mano tikėjimas buvo toks stiprus, ir aš buvau laisva. Kai paskelbė pirmųjų knygų konkursą – jaunųjų autorių, dešimt knygų buvo pateikta. Mano rinkinėlis buvo antras, nors Marčėnas ir


Vaičiūnaitė balsavo už tai, kad jis būtų pirmas. Geriausios knygos išleidimą finansavo Kultūros ministerija, man reikėjo ieškotis rėmėjo, juo buvo „Kalnapilis“. Yra Valdo Papievio romanas „Ruduo provincijoje“, o Jūsų „Provincijos ruduo“...

Ir Neringos Abrutytės „Rojaus ruduo“, dabar vėl Vytauto Bložės knyga „Ruduo“. Matyt, ruduo poetui kažkas labai svarbaus, skaudaus, užaštrinto, baigtis verčia susimąstyti. Dabar linkstama į profesionalumą, kad autorius per save naujas formas išreikštų. Aš neturiu tokio tikslo. Mano tikslas – būti. Būsena, kurią reikia paverst eilėraščiu. O eilėraščio branda priklauso nuo dvasinės brandos ir talento. Bet kuriančiam žmogui, ypač moteriai, sunku suderinti šį poreikį su šeima.

Daugeliui moterų labai svarbu šeima. Ir aš buvau paklojus ant šeimos aukuro save. Mano moralinis kodeksas – labai griežtas: tas žmogus, kurį aš sutiksiu, man bus vienintelis, pirmas ir paskutinis. Bet tai buvo saviapgaulė. Galbūt aš labai konservatyvi, anksčiau buvau labai kategoriška. Dabar skausmas mane išgrynino. Aš ne-

beturiu priešų. Išsiblaivius pradedu jaust būtį – ne gyvenimą, nuostabiausias dalykas – pats buvimas. Turėt kažką kaip nuosavybę, sau, savo – man to nebereikia. Turėjom ir butą, ir kolektyvinį

aplinka keičiasi, tik santykis su Dievu, Kosmosu – amžinas

sodą, namą ten stačiausi, žemę pati kasiau, statybinėm medžiagom rūpinausi... Jeigu apie tai kalbate būtuoju laiku, vadinasi, Jūs ne žemės žmogus?

Nors aš Ožiaragis, žemės žmogus, ir buvau labai žemiška, bet... Dabar nebereikia žemės, namų, nieko nebereikia. Man 33 metai – tiesiog jaučiuosi nuimta nuo kryžiaus galinti prisikelti. Vienintelis ryšys, kuris amžinas, patikimas – su Dievu. O Marija – po Dievo?

Marija – taip. Nes ji – mano aplinkos žmogus, o aplinka keičiasi, tik 77


santykis su Dievu, Kosmosu – amžinas. Mes su Marija – tas mažas dviejų žmonių gyvenimas, nuomoju kambarį be patogumų...

Ir kokio gyvenimo Jūs linkėtumėt savo dukrai? Visada nori tėvai iš vaikų to, ko negavo patys. Aš tiesiog norėčiau, kad ji išaugtų laisvas žmogus, turintis savo nuomonę, žinantis savo kelią. To kartais nežinau nei pati – likimas daužo iš vieno kranto į kitą. Vaikystėje norėjau būti balerina – neišėjo. Svarbu, kad Marija būtų laisvai mąstantis žmogus, man to užtektų. Ar Jūs dar turite savo gimtuosius namus, tėvus?

Tėvelis miręs. Mama dar yra. Nors mes su mama labai skirtingos. Mamai jau 70 metų, ji gyvena Titoniuose, Pakruojo rajone. Aš gimiau ne ten – Bučiūnų kaime, jį palikom, kai man buvo aštuoneri metai. Dukra aš vienintelė, turiu tris brolius. Kraujo ryšys yra labai daug. Gal artimas žmogus tau neparašo, gali su juo nesusišnekėt, bet kraujo ryšys visus sugrąžina į tuos pačius namus. Tik kaimo tėvai pririša vaikus prie savęs savo ūkio darbais. Kad jie suprastų, jog vaikai turi savo gyvenimą... 78

Dėkui už pokalbį ir gero kelio Jūsų knygai! Panevėžio rytas. – 1997, vasario 21, p. 12.



JULIUS DAUTARTAS

Kuo kaltas vaikas, kad gimė daugiablokių kvartale?

80


versk, angele, laiko knygą“ Panevėžio dramos teatre, tuomet dar neturėjusiame Juozo Miltinio vardo. „Menas“ ir Keistuolių teatras – šalyje tik du profesionalūs dramos teatrai, skirti vaikams. Kalbamės su Juliumi Dautartu Tarptautinės teatro dienos išvakarėse.

Kaip jautiesi savo teatre po trejų metų? Aš nežinau, kaip jaučiuosi. Visada džiugu, kai ateina į salę vaikai. Mums atrodo, kad turim savo žiūrovą, su juo vykta nematomas dialogas. Tai šeimos teatras, vaikams – papildoma klasė, teatrinė terapija. Ypač nurašytiems vaikams, deja, be pedagogų, kitų žmonių paramos mes nesugebam jų atsivest. Menas – vienas iš būdų informuoti vaikui emocionalią atmintį, tie atminties taškai gali gelbėti, kai ateis laikas pasirinkt. Ketvirtuosius savo kūrybos ir vaikiškų rūpesčių metus skaičiuoja teatras „Menas“, dažnai tiesiog vaikų teatru vadinamas. Jo įkūrėjas ir vadovas – režisierius Julius Dautartas. Panevėžiečiai atsimena spektaklius „Žentas“, „Trys seserys“, „At-

Kūryba vaikams turi būti iš pašaukimo?

Be abejonės. Vaikams jokiu būdu negalima prasčiau. Sugalvojau teatrą, kad neišvažiuočiau iš Panevėžio, tai mano gimtasis miestas. Tuomet dirbau Kaune, bet tai buvo ne mano principų teatras, 81


geras, bet neužkrėstas superlyderio sindromo. Grįždamas į Panevėžį vakarais matydavau – vaikai kiemuose, be vietos. Jei būčiau miesto meras, tai įsteigčiau teatrą Klaipėdos kvartale – gal kur nors rūsy, tegul patys vaikai vaidina, mes pas juos ateisim, tada sukursim tinkamą terpę. Kuo vaikas kaltas, kad gimė daugiablokių kvartale? Mūsų jau neišgelbėsi, o juos turime. Kai kas dabar pajuto, kad vaikai yra duona. O man – ateities karta, kurią ugdo žinios, šeima, religija – pagal įsitikinimus. Žymiausiose valstybėse jaunųjų ugdymas yra pagrindas, o mes šito nesuvokiam, ir tai viena iš pagrindinių valstybės bankroto prielaidų. Kas jūsų teatro aktoriai ir režisieriai?

Režisuoja Rimas Teresas, Valius Jevsejevas ir Vidmantas Fijalkauskas, jis dar ir vaidina. Jie – Miltinio teatro žmonės, bet taip pat ir mūsų. Rimas ir Valius iš vieno kamieno – jie profesorės Irenos Vaišytės mokiniai. Dalis aktorių yra baigę tuometinius Klaipėdos fakultetus, kiti kultūros mokyklas, bet pas gerus dėstytojus, ypač iš Vilniaus kultūros mokyklos. Dalis – jauni žmonės, moksleiviai. Inga Tolušytė dvyliktoj klasėj mokosi, Gintarė Latvėnaitė – dešimtokė, Donatas 82

Kiznis – jau baigęs mokyklą. Jie turi stiprius aktorinius duomenis, drąsiai galėtų studijuot Meno akademijoj. Miltinio teatras susiformavo per 20 darbo metų, o mūsų susiformuos po 10 metų grupė žmonių, jie neš tą kryželį, bus su teatru, mūsų ar ne mūsų. Visi mes kartu – ir dailininkas, ir režisie-

menas – vienas iš būdų informuoti vaikui emocionalią atmintį, tie atminties taškai gali gelbėti, kai ateis laikas pasirinkt

riai, scenos darbininkai, kai kurie ir aktoriai. Dabar ta riba – akademinio ir ne akademinio meno – išnyko. Kartais į tai neatsakingai žiūrim – lyg gali vaidinti ir režisuoti bet kas. Tačiau teatrui reikia akademiško išsilavinimo, Rimas ir Valius – profesionalai. Ir patys rašo teatrui...

Taip, pasakų inscenizacijas. Visi mūsų pastatymų variantai – au-


toriniai. Kodėl sunku pasirinkti klasikinę pjesę? Ogi vyrų trūksta. Vienam aktoriui reikia suvaidinti septynis nykštukus ir kad tai būtų įtikinama. Bet, atrodo, sugebam sukurt teatrinę iliuziją. Statom pagal klasiką – Janošą, Haufą... Kokia galinga pasaulinė vaikų literatūra, kartų kartas auklėjo – kaip Andersenas. Absoliučiai atiduodu pirmenybę teatrinei pedagogikai, ne festivalių šurmuliui, nors kartais gal ir to reikia. Kaip profesionalus teatras, mes turim minimalią paramą. Sukamės iš entuziazmo. Scenos aikštelė nėra didelė, nė vienos štangos, butaforija iškaišiota ant laiptų ir tualetuose, neturim priedangos, tik savo profesiją. O ko labiausiai stinga menininkui Panevėžyje?

O aš paklausčiau – kiek iš tikrųjų mūsų yra? Ilgai galvojau apie likimus – kodėl Miltinis, Banionis, Karka ne Vilniuj? Bet jei atsirastų panevėžietiškas Folkneris ar antrasis Blėdis, ar mes sugebėtume juos apginti Vilniaus kuluaruose? Tokie žmonės pakankamai bejėgiai, jie nusigeria, vegetuoja... Vilnius egocentriškai elgiasi, visiškai nenorėdamas tos vadinamosios provincijos maitint, tik pasiimt iš jos. Vilnius turi gilesnę kloaką, bet ir šansų suteikia daugiau.

Aš pripažįstu vienintelę partiją – teatro partiją. Jie daugiausia aukojantys, numiršta ant sulūžusios taburetės – pragmatikai žiūri ir šypsosi, bet salėj, žiūrėdami spektaklį, atpažįsta tai, ką nuo savęs yra nuslėpę. Šiaip ar taip dabar žmonės, kurių tvirtas charakteris, eliminuojami. Tai turbūt ne vienintelė šių dienų bėda?

Totalus pavargimas ir totalus vienišumas. Ko mums trūksta – patriarchalinio dorumo. Melioratoriai pakeitė gamtovaizdį, Sibiras ir išeivija pasiėmė geriausius žmones – jie palaikė balansą. Dabar

aš pripažįstu vienintelę partiją – teatro partiją

tūkstančiai mūsų jaunuolių emigruoja, ir ne patys blogiausi. Mano karta, aš gimęs 1953-iaisiais, dar nėra pamesta, normalius darbo, pareigos svertus valdo. O vėlesnę dvidešimties metų generaciją mes pametę. 83


Ar turi sau užduočių šiam šimtmečiui? Turiu. Viena jų – mūsų teatras. Visos mano užduotys siejasi su jaunąja generacija. Norėčiau, kiek leidžia jėgos, pakelti kaimo, miestelių įtaką sostinei, kad suvoktume – Nemunas maitinamas visų upių. Visiška nesąmonė dėl mūsų nelaimių apkaltinant rusą, vokietį ar lenką – jie nepalaidos tavo kaimyno, jei patys neturėsime padorumo, galim kaltint tik save. Mano tėvas – analitikas, ką numatė prieš dvidešimt metų, viskas dabar taip yra. Norėčiau pratęst Dautartų tradiciją. Gali mane apkaltint, kad vaikštau iškėlęs galvą, bet – kadetų korpusas yra! Dabar žmogus atitolęs nuo gamtos, joje gal aukštesnės tiesos. Prieš amžiaus pabaigą gyvename keistoj egocentrinėj zonoj – kiekvienas stengiasi įsitvirtinti vietoj, visai negalvodamas, kad šalia yra kitas. Cituoju Šliogerį: Lietuvoj daug gudrių žmonių, bet protingų nėr. Žmonių charakteriai darosi silpnesni, mąstančių trūksta. O mąstantis žmogus paprasčiausiai ramesnis. Panevėžio rytas. – 1996, kovo 27, p. 3.

84



86

JONAS STRIELKŪNAS


Trečio brolio Jono žodžiai

Jonai, nelabai tikiu, kad žinai, kiek knygų išleidai... Pirmoji – „Raudoni šermukšniai“ – siūlė mums rudenį, o Tu gimęs pavasarį. Tuo tarpu Tavo eilėraščiuose daug vasaros. Tai kurio metų laiko esi žmogus? Pats nežinau, iš kur ta vasara. Gal kad tada pasauly daugiau šviesos, kurios man visą gyvenimą trūksta. Nuo „Litmenio“ pradėjai savo atseit žurnalistinę veiklą Vilniuje ir nelabai seniai vėl ten grįžai. Poetai įsidėmėjo Tavo principą atrenkant eilėraščius – sakai „Tą spausdinsim, o to ne“ ir nelabai aiškini. Tingi ar nenori sakyti tiesos?

Tai kad niekas neklausia. O pasirenku tuos eilėraščius, kurie man

atrodo įdomesni, stipresni, originalesni. Kitas dalykas, kai nespausdini. Tada tenka ir aiškinti, ir nuliūdinti arba užrūstinti autorių. Literatūrinė aplinka sako, kad Strielkūnas neturi priešų. Ar Tu toks nepavojingas?

Kažin, ar visi taip sako? Tie, kurių nespausdinu, manau, nesižavi manimi, o laiko tikru galvažudžiu. Lietuvos istorija Tavo eilėraščiuose prasišviečia trumpomis, tiksliomis eilutėmis. Bet vis dėlto kuri istorija žmogui svarbesnė – tėvynės ar savo?

Bent jau man – tėvynės. O žmogaus gyvenimėlis nulemtas, ir nedaug ką gali jame pakeisti. 87


Kas buvo stambiausias išlošimas per Tavo gyvenimą – žmona, vaikai, Nacionalinė premija, draugai ar?.. Literatūra, ne ta, kurią rašiau, o ta, kurią skaičiau. Žinoma, ir draugai, ir kiti geri žmonės, kuriuos teko sutikti kreivokame kelyje.

kitiems reikia linkėti ne ko pats įsigeidi, o ko jie trokšta

Ar dar lankai savo gimtinę Putauskų kaime prie Panevėžio– Vabalninko kelio, kur tebestovi tie patys ąžuolai, apie kuriuos ir jų mėtomas giles kadaise rašei? Retai, nes ir ten pasikeitę viskas – net gandralizdis. O kai reikia namų, kurie laukia, tai... baisu ir pasakyti. Būtų gerai sužinoti Tavo kūrybos formulę – gal man pravers. Rašau be jokių formulių ir nie88

kam negaliu padėti. Nebent nepakenkti...

Ką pasakytum Panevėžiui, kuris atmena Tavo jaunystę? Jeigu Tu jam jauti simpatiją, tai gal ir Tavyje yra negero kraujo? Kad mažiau būtų tų nusikaltimų. O mes patys iš visų prisirankiojome visko – ir gero, ir blogo... Nuodėmingas ir aš. „Panevėžio rytas“ nelabai žino, ko Tu trokšti šiame gyvenime. Nebent kitame – čia mes visi pasikaustę. Tai palinkėk pats ko nors sau ir savo artimiesiems. Dabar betrokštu vieno – ramybės. O kitiems reikia linkėti ne ko pats įsigeidi, o ko jie trokšta. O kokią taurę į Tavo sveikatą dabar turėtume pakelti? Vyno, konjako, likerio, šnapso? Žiūrint, kiek centų jūsų kišenėj. Viskas „mažėja“. Panevėžio rytas. – 1999, kovo 17, p. 11.



DONATAS BANIONIS 90


Gal mano likimas – kovoti su likimu?

Aktorius – viešas asmuo. Apie jį kartais žinome daugiau nei jis pats apie save. Ką padarysi – tokia garsaus žmogaus dalia. „Nereikia biografijos“, – priminė Donatas Banionis, J. Miltinio dramos teatro ir kino aktorius. Tikrai – visi jo vaidmenys mūsų vaizduotės atmintyje, aptarti, aprašyti. Tai gal paklausti aktoriaus, kokios spalvos drabužius jis mėgsta, ar myli gyvūnėlius, koks jo požiūris į meilę, gėles, alkoholį? „Paklauskite: ar jūs laimingas žmogus?“ – primindamas tradicinį žurnalistų ėjimą, nusišypsojo aktorius. Lyg ir neblogas klausimas 75 metų jubiliejaus išvakarėse...

Auksinis ežeras, kurį sparčiai prarandame Šiandien Donatas Banionis savo šventei skirtame spektaklyje „Prie Auksinio ežero“ vaidina seną profesorių Normaną. Amerikiečio E. Tompsono pjesė tartum specialiai šiam aktoriui parašyta. Kai jau buvome prisižiūrėję butaforinių vaidinimų ir po sceną vaikštančių gyvų simbolių ar metaforų, kuriuos sugalvojo režisierius, pastatymas „Prie Auksinio ežero“ padvelkė šiluma. Į teatrą plūstelėjo Miltinio eros publika. Žmonės pasiilgo tikrų jausmų? „Pradėkime nuo graikų. Jie tik tokį teatrą pripažino – apie žmonių gyvenimą. Daug kam girdėta ir Miltinio frazė: neieškokit naujo, ieškokit amžino“, – sako D. Banionis. 91


Bet Miltinis taip pat sakė: menas pirmiausia yra forma.

singa. Artima viskas, kas turi prasmę, palieka įspūdį.

Taip, be formos nėra meno, bet forma be gilumos yra tik forma. Kodėl išliko didžioji muzika – Bachas, kurio nepripažino amžininkai? Todėl, kad tai ne formalus menas. Arba – Šopenas, Mocartas. Arba prancūzų impresionistai... Menas nepataiso žmogaus, bet jame atsiskleidžia žmogus – su savo mąstymo ribotumu ir gėrio ilgesiu. Tai „auksinio ežero“ paslaptis.

Jaunystėj grojau fortepijonu, tai buvo šalia vaidybos, net pajamų šaltinis, nes grodavau orkestrėliuose. Paskui tuo pasinaudodavau akompanuodamas spektakliams – tuomet nebuvo magnetofonų, kitokių įrašų, grojo gyva muzika. Net parašiau keletą kūrinėlių...

tikras menas turi būti suprantamas, ir ne tiek suprantamas, kiek pajuntamas

Tradicijų laužymas – su klaustuku Kurie menai, be savojo, aktoriui galėtų būti artimiausi – dailė, muzika, literatūra? Atsakymą buvo galima nujausti: išskirt, kas artimiau, gal netei-

92

Dabar prisiminkime – Donatui Banioniui reikėjo suvaidinti muzikos genijų Bethoveną.

O Goją? Kiek reikėjo susipažinti su daile – El Grekas, Van Gogas... Miltinis buvo geras tapybos žinovas, jis labai vertino impresionistus. Kai 1948 metais važiavom į Leningradą, Ermitaže mus nuvedė į fondus, man tai paliko didžiulį įspūdį. Kai Verba statė filmą apie Čiurlionį, apvažinėjau visas jo vietas. Čiurlionis irgi įsirėžė visais būdais. Kas matė D. Banionio pastatytą „Amadeus“, prisimena, kaip galingai čia skamba Mocarto muzika, Sauliaus Sondeckio parinkta ir įgrota.

Aš pats sugalvojau įdėt Šopeno etiudą „Auksiniam ežere“. Ir skaičiau jaunystėj viską, ačiū Dievui, tada nebuvo televizoriaus, iš kurio mano anūkai viską žino.


Anot aktoriaus, jei smegenys užlietos baisiu, komerciniu srautu – trijų natų muzika, ratas užsidaro. Ta muzika duoda į galvą, įsimuša. Ir klausantysis ieško tik tokios muzikos. Nei pirmyn, nei atgal – tai žmogiškoji degradacija. Paviršutiniškas formos kartojimas užmuša tradiciją. O kas yra tradicija? Šito „Ežere“ Normanas klausia dantisto Bilo, jau kitos kartos žmogaus. Gal papročiai, dvejodamas sako Bilas. Jis nežino, ir mums sunku pasakyti, kas tai yra, bet aišku, kad tradicija – kažkas daugiau ir giliau nei papročiai. Sunku išrasti tobulesnį gyvenimo būdą nei tas, kuris susiklostė per kartų kartas. Jaunieji laužo štampus, o įsivaizduoja, kad keičia tradicijas. Taip, sako aktorius, štampus reikia laužyti, bet tradicijų laužymas – su klaustuku. Kas yra aukščiau dievų? Kas nulemia sunkesnį ar laimingesnį žmogaus likimą – charakteris, laimė, aplinkybės? Manau, kad yra likimo sutapimai. Viskas man taip susiklostė tik dėl to, kad gimiau Kaune, kad mokiaus amatų mokykloj, kad ten sutikau

Blėdį, kad jis mane nuvedė pas Miltinį... Likimas turbūt nulemtas prieš tūkstantį metų. Graikai labai išmintingi žmonės – jie padėjo matematikos, gamtos mokslų pagrindus. Ir jie sakė, kad motros – likimo deivės – aukščiau dievų. Jie numatė, kad bėgdamas nuo likimo bėgi paskui likimą. O kai žmogus „kala“ savo likimą, visom išgalėm siekia tikslo?

Tai gal mano toks likimas – kovot su likimu?

Bet, sako aktorius, šitaip jis kalba dabar, pragyvenęs 75 metus, o prieš dvidešimt penkerius gal kitaip būtų kalbėjęs. Ir papasakojo, kad karo metais Liūnė Janušytė, išmokusi būrimo Paryžiuje, už pusę litro jam nusakė ateitį. Bėgsi iš Lietuvos, pasakė ji, bet tau nepavyks, ir būsi teatro vadovu. Taip ir buvo – traukiausi su Mačerniu, bet jis žuvo, o aš likau čia. O dėl teatro vadovo – kokia nesąmonė, galvojau, yra Blėdis, Babkauskas, Vitkus, aš pats jauniausias ir kvailiausias... Bet daug vėliau pasidarė taip, kad ir vadovu teko būti. O charakteris?

93


O charakteris – genai iš tėvų, aplinka irgi veikia, bet aplinka irgi užprogramuota. Kas naujo šitam pasauly?

Ilgas būtų pasakojimas apie daugelį šalių ir daugelį garsenybių, su kuriomis bendravo besifilmuodamas Donatas Banionis. Man tai davė didžiulį patyrimą, žmonių pažinimą. O dabar, laisvais laikais, ar daug kur keliavote?

Jau mažiau. Buvau neseniai Vokietijoj, Jaunosios Europos kino festivalyje kaip garbės svečias, rodė „Goją“. Aktorius sako, kad anuo, teatro ir kino klestėjimo, metu geriausi dalykai buvo sukurti iš protesto prieš apibrėžtą mąstymo tvarką: Žalakevičiaus filmai, „Soliaris“, „Misterio Mak-Kinlio pabėgimas.

O ką Jums sako dabartinės Lietuvos laikai? Man, kaip menininkui, tai pažintis su žmogaus kvailybe. Aš atsisakau patikėti, kad grožis prieinamas tik elitui, ir linkęs manyti, jog menas, turintis prasmę tiktai žmonėms, įgijusiems specialų pasiruošimą, taip 94

pat nereikšmingas, kaip ir tie vienetai, kuriems tas menas kažką sako. O tikrai dideliu ir reikšmingu menu gali gėrėtis visi. Kastų menas tai tiesiog žaisliukas... Sofoklis, Šekspyras, Čechovas, Ibsenas savo kūriniais sako, kas yra žmonės, rodo jų ydas, bet ar mes iš to mokomės? Toje vietoje vėl būtų verta prisiminti Miltinį – žmogų, sunkiai pakenčiamą oficialiuose priėmimuose ir draugijose. Visur Miltinis krėsdavo kvailystes ir kiaulystes – kam? Tam, kad nesusirištų su miesčioniška aplinka. Šito jis reikalavo ir iš savo aktorių. Turėjau ir visų banaliausią klausimą: ar galėtų aktorius pasakyti pagrindinius savo vaidybos principus? Nuo šio klausimo Donatas Banionis nusisuko, bet kalba kažkaip atvedė vėl: Teatras – mes irgi negalim prisikast prie žmogaus gyvenimo gelmių, tada imituojam. Vienas vienintelis tikslas – pažint žmogų, įsiskverbt į jo prigimtį, atskleist, kad žiūrovas kuo giliau, kuo aiškiau suprastų. Gal tai ir yra pagrindinis vaidybos principas. Tikras menas turi būti suprantamas, ir ne tiek suprantamas, kiek pajuntamas. Ir atsiduso:

Jeigu aš viską žinočiau, nedaryčiau klaidų scenoj.


Du klausimai į šoną Ar Jums negaila, kad atsisakyta paminklo Juozui Miltiniui? Po to, kai rengė konkursą... Jeigu ne jam, tai kam tada statyti? Gaila. Aišku, gaila.

Ar nesijaučiate nutolęs nuo gamtos? Nutolstu. Tokia profesija. Bet dabar jau keliolika metų atostogauju prie Sartų ežero, ten geriau negu kokioj Palangoj.

Tebūnie tai duoklė tiems, kurie nori konkretumo. O nekonkretiesiems siūlyčiau įsivaizduoti Donatą Banionį prie fortepijono arba Leningrade, kai dailininkai mokė aktorių, kaip laikyti teptuką ir maišyti dažus, arba Italijoje su Klaudija Kardinale vaidinant „Raudonoje palapinėje“, arba nuversto Čilės prezidento, arba rusų žvalgo kailyje... Arba – pasisveikinkite su juo Panevėžyje. Panevėžio rytas. – 1999, balandžio 28, p. 1, 5.


VERONIKA VILDŽIŪNAITĖ


Užsitęsusios Veronikos atostogos

Kelias aukštyn ir kelias žemyn yra tas pats kelias. Heraklitas

Kiekvieną dieną iš savo mažo butuko Projektuotojų gatvėje ji už pasaitėlio išveda baltos ir juodos spalvų šuniuką. Užsuka į parduotuves, aplanko seseris ir grįžta žiūrėti kurio nors pamėgto serialo. Gatvėje ją retai sustabdo pažįstami, kad užvestų kalbą apie menus. O dauguma ir nežino, kad pro juos praėjo neeilinis žmogus – skulptorė ir poetė Veronika Vildžiūnaitė.

Nuo graikų skulptūrų istorijos vadovėlyje Nedidukė, valstietiško sudėjimo

Veronika – daug Lietuvoje tokių moterų, tarsi tiesiai iš daržų ar laukų atėjusių į šį nelabai miestietišką miestą. Ji – bene stipriausia iš skulptorių, gyvenančių Panevėžyje, tačiau Panevėžys nelinksniuoja jos vardo. Priežastis paprasta: jau apie dešimtį metų Veronika nebedirba – nebelipdo, neskaptuoja ir nekuria eskizų. Kodėl taip, skulptorė pasakys vėliau, o dabar apie pradžią. Pradžia tikrai valstietiška. 7 hektarus žemės anksčiau turėję tėvai augino šešis vaikus – Veronika vidurinioji, ir, aišku, negalėjo būti turtingi. Gyveno netoli Kavarsko Anykščių rajone, paskui kėlėsi į Taujėnus. Ten Veronika ėjo ir pirmuosius mokslus. Po septynių klasių išvažiavo į Kauno vidurinę vaikų dailės mokyklą pasirinkusi skulptūros klasę. 97


– Kaimynai pasakė, kad gražiai paišau. Žinai, kodėl į skulptūrą? Istorijos vadovėlyje buvo graikų skulptūrų, man jos labai patiko. Tėvai sunkiai gyveno, statėsi namą, o Kaune – bendrabutis nemokamas, stipendija... Dabar turbūt už viską reikia mokėt, – Veronika sako, kad tuomet iš namų nelabai ir lašinių galėjo įsidėt. – Pokario vaikai nebuvo išlepinti. Atsimenu, vienąkart susigalvojau, kai buvau su močiute, ją reikėjo prižiūrėt, nusikirtau eglutę, neturėjau žaislų, tai juos pasidariau iš popieriaus... Piešimas paprastomis spalvomis, žiūrėjimas į marmuro skulptūrų atvaizdus vadovėlyje, gal ir pačios sukonstruoti popieriniai žaislai – tai turėjo būti prabudęs pašaukimas. Jis nuvedė į Kauną, o iš ten nebebuvo kito kelio – Vilnius, Dailės institutas.

tik atliedinta iš gipso. Vėliau, jau Veronikai gyvenant Panevėžyje, norėta šią skulptūrą atliedinti iš bronzos ir pastatyti prie 15-osios vidurinės mokyklos, bet užsakovai pristigo lėšų. Baigusi Dailės institutą Veronika pasiliko Vilniuje – nuėjo dirbti į Liaudies meno rūmų dailės skyrių. Nuolatinis „bendravimas“ su medžio meistrų kūryba, jaunimo kūrybinės stovyklos, į kurias kartais Veronika veždavosi ąžuolo gabalų ir droždavo, skaptuodavo... Ne viename Lietuvos mieste yra jos medinių skulptūrų. Braižė eskizus ir lipdė iš molio – šios visų skulptūros darbų pradinės medžiagos. – Aš dalyvavau konkurse Kauno IX forto paminklui, neblogai pasirodžiau, ir man pasiūlė užsakymą Panevėžyje...

Dešimt metų sostinėje

Ne vien vyrai stato monumentus

Tai buvo metai, padarę Veroniką profesionalia dailininke. Ją mokė skulptūros asai – monumentalistai Juozas Kėdainis, Juozas Mikėnas, jam mirus, Konstantinas Bogdanas. Diplominis Veronikos darbas – sėdinčios mergaitės figūra, iš pirmo žvilgsnio tikrai primenanti klasikines graikų skulptūras. Nors ji

Panevėžyje atsiradusi Veronika greit pritapo prie bendraminčių – dailininkų, literatų, aktorių. Ji gražiai mezgė, mokėjo daugybę aukštaitiškų dainų, diskutavo apie poeziją ir stebino plačiu pasaulio dailės žinojimu. Bet ji atvažiavo dirbti – jai buvo užsakytas paminklas karių kapinėms. Tarybinių karių, nes kitiems

98


tuomet paminklų nestatė. Tačiau savo darbui skulptorius visuomet turi rasti ir savo idėją – meninę idėją, ne politinę. Idėjai reikia konkretumo – Veronika tyrinėjo karių aprangą, piešė rusiškus šautuvus. Bet pirmąjį masyvios 5,5 m aukščio skulptūros eskizą pateikė tokį – labai apibendrinti, tik puse profilio iš kolonos žvelgiantys siluetai. Eskizą turėjo aprobuoti tuometinė Ministrų taryba, bet jis itin nepatiko Leokadijai Diržinskaitei. Prasidėjo skulptūros taisymai ir perdirbimai, prariję keletą darbo metų. Kol vėl atvažiavo meno taryba ir Gediminas Jokūbonis pasakė: daryk, kaip buvo pradžioj. Garsus, labiausiai to meto valdžios vertinamas skulptorius, „Pirčiupio motinos“ autorius apgynė jaunos kolegės idėją. Paminklas buvo pastatytas, bet šis darbas Veronikai kainavo pernelyg daug jėgų ir nervų – teko gultis į ligoninę. Visų menų panašus kelias

Eilėraščius Veronika pradėjo rašyti institute.

– Tyčia pradėjau. Mane ten vadino poete, tai aš supykusi parašiau tokį pošiurkštį eilėraštį apie save, – juokiasi Veronika. Darbas Liaudies meno rūmuose nebuvo pernelyg įtemptas, tada

ir susidėjo eilėraščių pluoštas. Marcelijus Martinaitis padėjo suredaguoti. Pirmųjų knygelių konkurencija tuomet buvo nemaža, tačiau Veronikos rankraštis ją

koks bebūtų gražus menas, jis nėra gražesnis už gyvenimą

atlaikė. 1971 metais pasirodė jos „Ugniavietė“ – talpūs eilėraščiai, kuriuose juntami liaudies dainų ir kaimo gyvenimo atšvaitai. Antrąją knygą Veronika galėjo parengti greit, bet vienu metu pasakė sau: man užteks skulptūros. Ir sudegino prirašytą pluoštą. Tačiau žmogus nusprendžia viena, o aukštesnė valia padiktuoja ką kita. Bemaž po dvidešimties metų vos prisėdus Veronika eilėraščiais surašė tamsiausius, iš ligoninių parsineštus savo išgyvenimus – tam, kad išsivaduotų nuo jų. Knygą pavadino „Kelias aukštyn ir kelias žemyn“, o jos epigrafas ir yra tie Heraklito žodžiai rašinio viršuje.

99


O prieš mirtį dar yra gyvenimas

Esmė galėtų būti – viskam savo laikas

– Man kaip ilgos atostogos su juo gyvenant, – Veronika apie savo vyrą, praėjus trejiems metams po jo staigios mirties.

Kas pažįsta Veroniką, atsimena, kaip atkakliai, vyriškai ji dirbo. Turėdama užsakymą, keldavosi anksčiausiai, eidavo į dirbtuvę ir grįždavo – moliu, kalkėm ir gipsu apsitaškiusi – vėlų vakarą, kai tvarkingi žmonės jau giliai miegodavo. Valgis, kava, arbata – viskas ten pat, dirbtuvėje, bežiūrint į pradėtą darbą, galvojant, taisant. Panevėžyje įkurdinta nemaža jos skulptūrų. Be paminklo karių kapinėms, griežtai ir išlakiai šviečiančio gelsvu dolomitu, dar yra kalinėto vario „Sutartinė“ prie 11-osios vidurinės mokyklos, taip pat varinis reljefas ant buvusios ATĮ fasado Pramonės gatvėje. Bernatoniuose, kurie kadaise garsėjo lenktyniniais žirgais, stovi jos variniai „Žirgeliai“. Prie Linų muziejaus Stultiškiuose, netoli Upytės, lankytojus pasitinka dekoratyvinių medžio skulptūrų eilė. Yra Veronikos skulptūrų Klaipėdoje, Palangoje, kai ką įsigijo Dailės fondas.

Ji su Almantu pragyveno šešiolika metų.

– Juokdavos iš mano darbų – poezija, skulptūra, gal nesidomėjo, gal nesuprato...

Tačiau aukščiau domėjimosi ir supratimo yra pajautimas, ko reikia artimam žmogui. Almantas, iš profesijos statybininkas, aktyvus sporto gerbėjas, Veronikai užsiimti savo veikla nekliudė. O ji pati sau? – Man norėjosi pagyventi savo asmeninį gyvenimą. Namuose reikėdavo valgyt gamint, plaut.

Tie namai išlaikė jų abiejų norus ir dvasią – gyventi taip, kaip norisi. Gal netgi tiek, kiek norisi. – Man labai didelė trauma buvo Almio mirtis, negaliu atsigaut. Laukiu mirties, ir viskas. Džiaugčiaus, – po to Veronika dar pasakys keletą esminių dalykų.

100

– Dalyvaudavau parodose, dabar nebe, ir dėl sveikatos, ir šiaip – nemanau, kad esu labai... Tiesa, dar 1989 metais buvau Palangos dailininkų kūrybos namuose, dariau skulptūras iš liepos. Ir turbūt kitais metais Gardine vyko tarptau-


tinis simpoziumas, ten padariau skulptūrą „Vilties liepsna“ – torsas, o iš jo kaip ugnis liepsnoja. Paskui nebedirbau. O kodėl būtinai turiu dirbti? Kodėl Miltinis teatre nebedirbo, nors dar galėjo? – retoriškai klausia Veronika. Vilties liepsna Su Veronika skaičiavome skulptorius, dirbančius Panevėžyje: Juozas Lebednykas, Algis Vytėnas, Alfredas Pajuodis, Vytautas Tallat-Kelpša, Vytautas Žirgulis – jis keramikas, bet ir skulptūras daro. – O ar daug Lietuvoje moterų skulptorių?

– Daug. Visų jaunų nežinau, o tų, kurios mano amžiaus, ne visos dirba, – ir Veronika vardina jos, dabar jau penkiasdešimtmečių kartos, pavardes: Žymantė Jonuškaitė, Dalia Matulaitė, Ksenija Jaroševaitė, Skaistė Žilienė, Tamara Janova, Violeta Skirgailaitė...

Grįžkime prie panevėžiečių. Prieš metus kitus Juozas Lebednykas buvo užsidegęs prikelti Veronikos kūrybą iš slenkančios užmaršties, surengti jos darbų parodą. Veronika susidomėjo šia mintimi, tačiau paskui atsisakė:

– Galvoju gal dar padaryt kokią skulptūrą, bet ne parodai – draugams. Yra toks kinų poetas, kuris rašė: „Nutolusiam šlovės man nebereikia.“ Kai esi ne toj vietoj, kur buvai ar kur turėjai būti, nieko nereikia. Nesikremtu, kad ir visus darbus kas sunaikintų – nei dėl poezijos, nei dėl skulptūros.

Jos tiesa – kiekvienas padaro tiek, kiek jam skirta. Kartais užtenka vienos geros knygos, vieno paveikslo, vienos puikios skulptūros, kad kūrėjas būtų įrašytas į amžinojo meno metraštį. Nors dažniausiai tokiam kūrėjui tai visiškai nesvarbu. Ir tuomet atsimenu, kaip kadaise Veronika pasakė: „Koks bebūtų gražus menas, jis nėra gražesnis už gyvenimą.“ Tai ir palikime Veroniką su šūsnimi jos skulptūrų nuotraukų, su jos eilėraščių knygomis, su jos mintimis ir vienišų dienų draugu šuneliu Džekiu, su užsitęsusiomis nedarbo atostogomis – su jos gyvenimu. Panevėžio rytas. – 1999, birželio 16, p. 5, 13.

101


102

VYTAUTAS ANUŽIS


Klaipėdos scenoje – ir Panevėžio pamokos

Jeigu yra principų – tai ilgam „Dvejus metus lankiau Juozo Miltinio studiją. Man šis laikas buvo labai svarbus ne tiek profesijos, kiek profesinės etikos prasme“, – sakė Vytautas Anužis, Klaipėdos dramos teatro aktorius. Jis – panevėžietis, dabar atklystantis į savo gimtąjį miestą tik per gastroles. Pusvalandis pokalbio po įspūdingo spektaklio – šiuolaikinio italų dramaturgo M. Santanelio pjesės „Karalienė motina“ pastatymo. Dviese su Elena Gaigalaite suvaidino pusamžio sūnaus ir motinos dramą nuo – iki. Nuo sentimentalių arba gniuždančių prisiminimų iki siaubingų prisipažinimų. Nuo meilės iki neapykantos. Nuo gimimo iki mirties.

Kiek tokių vaidmenų gali turėti aktorius per savo gyvenimą scenoje? Kiek, nežinau, bet nedaug. Tai turi įtakos kitiems vaidmenims, bet ne visada teigiamos. Patirtis gniuždo, ir tas kitas vaidmuo gali būti neteisingas. Paskutinis šitas mano vaidmuo. Gerai, kad dabar yra pauzė, Rolandas Atkočiūnas repetuoja A. Čechovo „Platonovą“. Garsus Nikitos Michalkovo filmas „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“ – šios pjesės motyvais. Tai vaidmenimis dabar nesate nuskriaustas?

Ne, ačiū Dievui, ne. Nebūtinai dideliais – neturiu ne tik kad mažų, bet menkaverčių vaidmenų. Nesu šiukšlėmis apkrautas. 103


Paskui V. Anužis skuba pasakyti: „Labai noriu, jei ką rašysite, pasakyti apie Romą Merkienę. Ji mane formavo, buvo pati didžiausia mokytoja. Lankiau 2-ąją vidurinę mokyklą, ten ji dirbo. Jos nuostatas, principus – padorumo ir kitus – dėstydamas stengiuosi perduoti savo studentams.“ Dėstydamas kur?

Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedroje režisūros pagrindus. Kaip mane mokė, taip ir aš mokau studentus nepasiduoti bangai – dovanų, pinigų... Aišku, ir namai, ir tėvai man davė savo. Buvo tokie stulpai, kurie laiko, o dabar kartais matau, kaip moksleiviai neturi į ką atsiremti. Aktorius ir dėstytojas iš universiteto išleidžia jau penktąją laidą ir pavasarį su savo studentų spektakliu važiuos į Prancūziją. Dėstymas labai padėjo, kai teatre buvo badmetis. Su studentais niekad negali būti ištižęs, pasiduoti depresijai.

Tai buvo toks laikas, kai teatre jautėtės šiek tiek atstumtas? Taip. Man tai ilgai tęsėsi – penkerius ar šešerius metus. Vaidmenų neturėjimas arba pasmerkti spektakliai, greitai nueinantys nuo sce104

nos. Aktorius labai nesavarankiškas – priklauso nuo režisieriaus ir nuo daug ko. Bet man sekėsi su režisieriais. Buvo Romas Vikšraitis, dabar – Atkočiūnas. Pas Povilą Gaidį ilgai nedirbau. Kartais mes nesutardavome, bet šitas vaidmuo – Alfredo – jam režisuojant man buvo malonus ir lauktas. O kas panevėžietį nuvedė į Klaipėdą?

Mano žmona latvė. Abu studijavome Maskvoje, Ščiukino aukštojoje teatro mokykloje. Ji gavo paskyrimą į Liepoją, tada aš arčiau jos – į Klaipėdą. Ji ten vaidino trejus metus, paskui – kažkuris vienas turi būti suvalgytas – atvažiavo į Klaipėdą. Dabar dėsto tą patį kaip ir aš universitete. Ar didelė Jūsų šeima?

Du bernai, vienas aštuoniolikmetis, kitas – antrokas.

Kaip žiūri sūnūs į teatrą ir tėvų profesiją? Su pagarba, bet nėra išprotėję dėl teatro. Bent jau neignoruoja. Panevėžyje namų?

nebeturite

savo

Nebeturiu tėvų. Abu buvo peda-


gogai. Tėvukas dėstė anglų kalbą, mama – matematiką. Jos netekau anksčiau. Paskui tėvukas išvažiavo į Londoną aplankyti draugo ir ten mirė. O namai, kur gyvenau, Senamiesčio ir Smėlynės gatvių kampe, irgi nugriauti. Meno ir kultūros žmonės dabar ne ypač gerai gyvena, neretai aktoriai užsiima reklama. Ar tai blogai?

Galbūt ne visi gali vesti visokius šou. Aš filmus įgarsinu, o tai didelė paspirtis – juk nėra blogai. Prie teatro durų jau stovi automobilis, vešiantis režisierių P. Gaidį, aktorius E. Gaigalaitę ir V. Anužį ilgą kelią namo į Klaipėdą. „Ko nepasakiau, viską žino Merkienė“, – priminė aktorius. Mokytojos namai jam dabar Panevėžyje – pati saviausia vieta. O ką pasakė Romualda Merkienė, vokiečių kalbos specialistė, ilgai dirbusi Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar V. Žemkalnio gimnazijoje? – Aš Vytukui nedėsčiau, bet pažinojau jų šeimą. Tėvas buvo nuostabiai geras anglų kalbos moky-

kaip mane mokė, taip ir aš mokau studentus nepasiduoti bangai – dovanų, pinigų...

tojas, įsirengęs puikų kabinetą. Vieną kartą iš Sąjungos apsilankę specialistai manė, kad jis Londone mokslus baigęs, kvietė į Maskvą. Ir didžioji vyresniojo Anužio svajonė buvo aplankyti Angliją – taip ir įvyko, tai buvo jo paskutinė kelionė. Gyveno jie labai sunkiai. Jei Vytukas sužino, kad motina iš kaimo parsivežė sūrį, bėga iš pamokų valgyti. Ir jo sesuo Audra. Vytuką labai sukrėtė motinos mirtis – jis ją labai mylėjo. Tada studijavo Maskvoje. O motina, sunkiai sirgdama, tėvo prašė: tik nesakyk Vytukui, tegul laiko egzaminus. Jis žinojo, kad motina sirguliuoja, bet nemanė, kad prie mirties. Naktimis nemiegodamas, vieną po kito laikė sesijos egzaminus ir puolė namo. Dar suspėjo apkabinti motiną. O ar sakė Vytukas, kaip laikė egzaminus į tą Ščiukino mokyklą? Konkursas buvo baisus – bene trys šimtai į vieną vietą, aktorių vaikai, 105


kuriuos limuzinais atveždavo į egzaminus. Jam niekas nepadėjo, išskyrus tai, kad J. Miltinio studiją lankė. Bet jis kalboms gabus – be akcento šnekėdavo. Jo žmona Velta – iš garsios medikų šeimos. Gal užtat vyresnysis jų sūnus – kaip senelių paveikslas: išmokęs visą anatomiją, norėjo mediciną studijuoti ir muzikos mokyklą baigęs. Vytuko dukterėčia Aurelija Anužytė dabar vadinama gražiausia Latvijos aktore. Ji toje pačioje 2-ojoje vidurinėje mokėsi ir čia jau vaidino. Audra, Vytuko sesuo, dabar Druskininkuose gyvena. Kol ji buvo Panevėžyje, Vytukas iš Klaipėdos atvažiuodavo pas ją į namus Senamiesčio gatvės kampe arba pas tėvą – motinos nebebuvo. Bet jeigu kokia šventė ar Naujieji metai – ir ateina pas mane. Žino, kad visada galima. Panevėžio rytas. – 1999, spalio 16, p. 4, 12.

106



ENRIKAS KAČINSKAS

Patarimas žemės keleiviui – mažiau kankinkis 108


Pokalbis su aktoriumi Enriku Kačinsku apie laiką, kultūrą ir Lietuvą.

Enrikai, tai kada, Tavo manymu, prasidės naujas amžius – ar rytoj, ar kai baigsis 2000-ieji? Kas tie du tūkstančiai? Žinai, kiek Žemei metų? Keturi kablelis šeši milijardo. Kiek buvo kalendorių – majų, romėnų... Kinai, indai, graikai – visi kitaip laiką skaičiavo. Nesuskaičiuosim, kiek kartų perdirbo kalendorių. Net Andrikienė nutarė, ir buvo kitoks laikas. Civilizacija nuo Kristaus gimimo laiką skaičiuoja, ne nuo nulio. O jeigu pasvarstysim... Kai vaikas gimsta, jis neturi metų – eina pirmieji. Man, sakysim, suėjo penkiasdešimt metų, ir kiekviena sekundė po to skaičiuoja šeštą dešimtį. Dutūkstantieji prasidės, ir po sekundės jau eisime į dvidešimt pirmąjį amžių. O kuris bus tada amžius? Čia susitarimo dalykas. Per daug sudėtinga – kaip galaktikoj. Jei silpnos galvos, tokių dalykų nespręskim. O Žemei nusispjaut į mus. Mano senoliai, iš grabo atsikėlę, nusijuoktų iš mūsų svarstymų. Saulė patekės vis tiek. Per daug sau reikšmės suteikiame.

O kam reikėtų skirti daugiau reikšmės? Nustokim žudyti Žemę, kurioje gyvename. Jau ir mokslas įrodė, kad gresia katastrofa. Paskui – nebeskriauskime valdžios, tokius sunkumus sudarom Vyriausybei. Pasiskubinkime išeiti iš gyvenimo, kad valdžiai būtų geriau. Čia didesni dalykai. O kiekvieno žmogaus mažam gyvenimėly kas yra svarbiausia? Reikšmingi dalykai patys iš mūsų pareikalaus, ko reikia. Kiekviena diena krauna amželį, ir amželis padiktuoja – ir kojos kitaip eina, ir akys kitaip mato, ir protelis kitoks... Reikia nesipriešinti neišvengiamybei. Ir mokytis šito?

Mokytis nereikia, reikia susitarti su savo godumo laipsniu. Kuo daugiau turi, tuo daugiau privalai išeidamas palikti. O daugiau palikti – sunkiau. Kad būtų lengva gyventi pačiam – būkime be balasto. Pasirinkimo neturime. Mes esame užstatai šioje Žemėje. Geriausia – mažiau kankintis, neapsunkinti savęs nei turtais, nei reikšmėmis, nei pykčiu. Kartais reikia gyventi taip, kad lyg tavęs 109


čia nebūtų. Kodėl taip nori kai kas įprasminti save, kad kiti skaitytųsi su tavo gyvenimu? Bet mes kiekvienas įtraukti į veiklą, ta veikla turi rėmus, aplinkui kiti žmonės...

Pavasarį pražysta sodai, bet dalis žiedų nubyra, ir maži obuoliukai nubyra, ir kirmėliukai dalį pagraužia. Viskas vyksta savaime. Kai per daug derinam – nuderinam.

jei tavo šakelė toj vietoj, kurioj turi nulūžti, nulūš

Jei tavo šakelė toj vietoj, kurioj turi nulūžti, nulūš. Jei ant laukinės obels augi, turi būti rūgštus obuolys. Visa blogybė, kad žmogus pradėjo nebebūti gamta, o kariauti su ja. Visoje gamtoje atgyvenę atsiskaito savimi. Žmogus taip pat savimi – savo kūnu, kuris virsta žeme. Nors ir gamtoje yra atsiskaitymo formos, panašios į žmogaus – suėda vienas kitą. Žmonija vis tiek jauna, mes ieškojimuose. Klaidžiojame. 110

Kaip Tau atrodo – kodėl pas mus atsirado tiek nereikalingų, atstumtų žmonių? Tie, kurie mums diktuoja, prieš bet kokius dėsnius eina – ir gamtos, ir žmogiškus, ir religijos, bet kokios religijos. Pasikeitė net žodžių sąvokos – pasiklausykime per televiziją, kaip kalba apie meilę, pasiaukojimą, o po tais žodžiais visai kitos prasmės. Kartais atrodo, kad esame nuolatiniame žalčio gundyme. Siūlo obuolį, už kurį reikės atiduoti gyvybę – perkeltine prasme, tai būtų siela. Kas pardavę sielas nori valdyti kitų sielas. Viskas už mus jau nuspręsta ir padaryta – ar tu sutinki, ar ne, jau nebedalyvauji šitame žaidime. Mes kaip dutūkstantieji – tik skaičius, nes nebeturim reikšmės. Esame kaip kalinių numeriai. Ir nebesimato...

Prošvaisčių? Tiktai mirtininkams nebesimato, o kaliniams – kalinimo terminas baigiasi, gal amnestija bus. Gal koks protingesnis ateis į valdžią – sakys: duokim ir jiems pagyventi. Visko gali būti. Bet laisvas žmogus ir kalėjime laisvas. Pasakyk, kaip būti laisvam kalėjime?


Čia galiu tik pacituoti išminčiaus žodžius: lengva būt atsiskyrėliu dykumoj, bet pabandyk būti minioj... Minia užbadys. Bet yra laisvų, kurių nepagąsdinsi niekuo. Kol žmogus priima gąsdinimą, tol jį gąsdins. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia abejingam tapti. Kalbėsim apie pasipriešinimo formas?

Lengva šnekėt man, kai turiu aprūpintą minimumą. Kai iš žmogaus atimtas minimumas, aš nežinau, kaip jo vietoje elgčiaus. Mačiau daug tokių, kurie klaidžioja – nei dirba, nei ką... Neduok Dieve, jei visi išsilaisvinsim nuo civilizacijos. Mus verčia išsilaisvinti. Žmonės prie šiukšlių dėžių – ne civilizacija. O jeigu Tu būtum tas, kuris valdo, ką darytum?

Nejuokauk, tu įsivaizduoji, kas padaryta? Kuopčiau. Šveisčiau, plaučiau, bet nedažyčiau. Lietuvos nebereikia gražint – reikia tvarkyti. Daug ką nuvaryčiau į pirmą klasę pasimokyti istorijos, ekonomikos. Kaip Tavo akimis žiūrint pastaraisiais metais pasikeitė kultūros situacija?

Pasižiūrėkime vien į Seimo po-

tvarkius – apie kultūrą nė žodžio. Dabar jau ir medicina bus nereikalinga, ir švietimas. Kultūra – žaisliukas, dabartinei valdžiai nereikalingas. Jie susirinko savo žaislų – armija, bankai, Europa... Prisireikus žaislų jie Barbę nusipirks.

absurdo teatras, sakyčiau, bet absurdo teatras turi savo logiką, o čia – jokios logikos

Seniau nė vieno festivalio arba kultūros renginio nebuvo dėl pliuso – jie buvo žmonėms, ir žmonės juose dalyvavo iš dūšios. Dabar mes nereikalingi, ir ne žurnalistai kalti, kad spaudoje gyvenimas juodas. O kokio žvėries metai bus dutūkstantieji?

Drakono. Švenčių metai. Visur žėrės šventiniai laužai, kurie virs linčo laužais. O ką nulinčiuoti, ras visada. Be reikalo Dievas aukojo savo sūnų žmonijai. Mes neverti aukos. Mums 111


reikia didesnės aukos – pats Dievas pasiaukotų žmonių menkystei. Valdantieji seniai dievų vietas užėmė, sulindo ir stumdosi, nes vieta tik viena. Gal ne Drakono, o Slibino metai – kiek bepaduotum, slibinas praryja viską. Ir, užuot padėkojęs, liepsnomis spjaudosi. Ir vis dėlto eisim į tuos Naujuosius metus...

Protingi žmonės eina į priekį ir niekur negrįžta. Kai kovojom už nepriklausomybę, buvo sakoma, kad grįšim į Smetonos laikus. Manoma, kad tik juokavo. Bet kai dingsta dujos, elektra, mažėja transporto, uždarinėjamos mokyklos, ligoninės – nebe juokai. Gerai, kad dar nenusprendėme grįžti į akmens amžių. Absurdo teatras, sakyčiau, bet absurdo teatras turi savo logiką, o čia – jokios logikos. Panevėžio rytas. – 1999, gruodžio 31, p. 12.

112



114

ALGIRDAS VARŽINSKAS


Ilgas kelias iki kvėpuojančios skulptūros

„Menininkas savotiškai laimingas ir nelaimingas. Jis neturi pinigų... Bet ir laimingas: visa kita galima prarasti – pinigus ir namus, mašiną, šeimą. Talentą turi kaip nekeičiamą pinigą“, – sako skulptorius Algirdas Varžinskas.

Tu paimi medžio gabalą ir kažką su juo darai. Kada skulptūra pasidaro gyva? Pirmiausia viską sugalvoji, smegenyse gimsta proforma. Tai nerealus, nedaiktiškas formos suvokimas. Bedirbant jis pereina į formą, paskui vėl į proformą, ji per pasąmonę ir tavo rankas ateina į medžiagą, kuriai trūksta vieno – dūšios. Tai trečioji pakopa, jei pa-

vyksta, skulptūra ima kvėpuoti. Jei nepavyksta, lieka tik medžio krūva. Tai ne mano, o Justino Mikučio mintis iš Tomo Sakalausko knygos „Penkta dimensija“. O kodėl žmogus apskritai užsiima menais?

Tikrai pagalvoji – o kam to reikia? Aš jau sugadintas žmogus, nebegalėčiau gamykloj dirbt, būti priklausomas, sakykim, nuo meistro. Nuo bolševikų laikų buvom pripratinti prie kolektyviškumo, ir dabar smegenyse gajus tas homo sovieticus. Bet pereina toks lūžimas – išeini iš žmonių bandos. Visiems mums tokiems, trenktiems maišu, sunku. Ir sunku pritapt prie kolektyviškumo, ir vienam sunku. 115


Kas Tau pačiam tas darbas yra – išsivadavimas, noras parodyti žmonėms, ką gali? Man patinka, kad galiu užsiimti tuo, kuo aš noriu. Sekasi ar nesiseka, tai jau kitas klausimas. Jaučiuosi lyg būčiau savo vietoj. Tyliai, ramiai dirbu, be didelių pretenzijų, be norų pakeist pasaulį, bet kad jis truputį šviesesnis būtų. Negali visi būti mikelanželai ar rodenai, bet turi būti tokia šutvė kaip mūsų, terpė, be jos ir didelis talentas neužauga. Dėl to ramumo – irgi nelabai ramu, darbo procesas ilgas. Reikia ir įrankius užsigaląst, ir medį susirast, išsidžiovint. Tai lyg ir juodi darbai, nors kitą kartą tie juodi darbai šviesūs. Kai nėra kokio impulso, eini malkų skaldyt, žievę nuo medžio lupt, tai lyg iškrova. O žiūri – po to pradeda kažkas lipdytis, pradedi save susirinkt, smegenys pradeda gromuliuot maistą. Gal nieko nedarytum, jeigu Tavo skulptūrų nereikėtų kitiems?

Aš visada dirbau ne dėl pinigų ir ne kad reikėtų kitiems. Reikia kažką turėti padarius, kad reikėtų kitiems, o ne sėdėt kaip varnai ant kuolo. Ir turėt kažkiek pinigėlių, kad galėtum sau leist daryti, ką nori. Nežinai, ar tie darbai bus parduoti. O užsakymą reikia de116

rint su užsakovu. Gali siūlyti savo variantą, bet reikia ir nusileist. Diplomuotiems menininkams dabar sunku – anksčiau jų buvo mažiau, konkurencija menkesnė, jie buvo ramesni. Šiais laikais, kai reikėjo visiems stot į vieną liniją, kai žiūri, koks darbas, o ne diplomas, jiems sunkiau. O man labai patinka šis laikas. Nori pasakyti, kad neturi specialaus išsilavinimo?

Diplomo neturiu. Išsilavinimo turėjimas turi pliusą ir minusą. Pliusas – įgauni žinių bagažą, minusas – esi dėstytojų niveliuojamas. Kai neturi išsilavinimo, pliusas – esi laisvas nuo taisyklių, minusas – trūksta žinių, bet jų randi pats. Procesas nesibaigia – kiekvieną dieną vis mokaisi. Kas darbe moko skulptorių – jo paties patyrimas, matyta dailė, senieji meistrai, literatūra?

Viskas. Viskas po trupinėlį iš visur – personažai vienas iš čeburekinės, kitas iš gatvės... Susirenka. Mane domina daugiau ne anatomija, o psichologija, žmogaus vidinis veidas, neatmetant ir sąnario, jis taip pat išduoda žmogaus gyvenimą. Pažiūrėk, kaip skiriasi buhalterio ir artojo rankos.


Esi minėjęs netyčiuką... Taip, netyčiukas. Daugiau ne formos, o nuotaikos padarinys, jis neplanuotas, atsiranda darbo procese arba išlenda jau padarius skulptūrą. Per metų darbus įpranti nebijoti klyst. Daug drąsiau dirbi – lieka svarbiausia, ko tu nori. Yra, kas bijo klysti, nori dirbt tobulai ar nuvažiuot į lankas – kad tik kitaip. Netyčiukas atsiranda vien dėl nebijojimo – tada jis būna lyg ir vietoj. Kuo turi tikėti ir pasitikėti žmogus, kad jam būtų įmanoma šiam pasauly?

Gal geriausia pasitikėti savim, tada ir kiti šalia tavęs jaučiasi tvirtesni. Kaip tvoros basliai – dažniau pro juos lenda ten, kur jie supuvę – ir žmonės, ir šunys. O visiškai garantuot negali ne tik už save, bet ir už medžiagą. Jei vienas medis su grybeliu – ir sveikus šalia supūdysi. Paėmęs tyrinėji, ieškai silpnų vietų – gal yra šaka, gal kas papuvę – reikia atkapot. Kartais tokia užslėpta šaka duoda skulptūrai žaidybinį dalyką. Visi kalba apie menininkų nuopuolius. Ar jie būtini žmogui, kad jis vėl galėtų pakilti? Galbūt. Be nuopuolio arba labai

sunku išlaikyt viduj virpančią stygą – ji per daug įsitemps ir sulaužys visą instrumento karkasą. Jei, pavyzdžiui, alkoholis atlaisvina ir nekenkia skambėjimui, nieko. Jei tiek atlaisvina, kad nebeskamba, o plerpia, blogai. Tai fizikos dalykas, ne meno.

reikia ir įrankius užsigaląst, ir medį susirast, išsidžiovint. Tai lyg ir juodi darbai, nors kitą kartą tie juodi darbai šviesūs

Kartais reikia kai kuo atpalaiduot smegenyse stabdį, kuris žadina pasąmonę, kai gali sugriebt save, savo esmę. Tai nebūtinai alkoholis ar taip toliau... Galima žuvauti, vaikščioti, maudytis... O neišgerti retkarčiais nė lašo vyno nesutikčiau, net jei būčiau karaliaus narve. Ar turi gyvenimo tikslą, ar tai tik jaunystės privilegija?

O čia – tik jaunystėj. Dabar nekyla jokių klausimų. Kai nusibos skulptūra, imsiuos kažko kito. O kažko 117


kito gerai ir nemoku. Bet kiekvienam darbe gali rasti kūrybos. Geras šlavėjas geriau už prastą architektą. Toks žmogus visada šviečia. Prisimenu Romualdą Petrauską, kai jis pasakė: dvidešimt metų galvojau, per pusdienį nutapiau. Visas gyvenimo stebėjimas, fiksavimas – tai ir yra tas nematomas veiksmas. Kiekviename darbe yra viena vieta, į kurią žiūri: man pavyko, būtų gerai, kad visa skulptūra taip skambėtų. Tada žinau: ketvirtadalis mano noro pavyko, norai didesni už galimybes. Ar tiesa, kad didžiausi dailininko priešai – nepavykę jo kūriniai?

Skulptūros darymo procesas – tam tikras laiko tarpas, į jį sueina daug niuansų. Kartais darbai užsimeta, užbaigt jų neišeina, o neužbaigti – jie nėra priešai, bet jie ir neguodžia. Tai laimingas ar nelaimingas žmogus – menininkas?

Menininkas savotiškai laimingas ir nelaimingas, jis dažnai neturi pinigų. Bet ir laimingas – visa kita galima prarasti: ir tuos pačius pinigus, ir namus, ir mašinas, ir šeimą... Talentą turi kaip nekeičiamą pinigą – savo rankas ir galvą. Tu 118

pats sau – lyg tokia apsauga. Daug mūsų darbe lemia ir fortūna.

Čia nufotografuotas Tavo sukurtas altorius. Vienuolynas užsakė, ar ne? Kaip jis Tave atrado? Maža galimybė gaut altoriaus užsakymą, jei tuo nesidomėjai. Užsakovas turi būti garantuotas, kad bent jau dailininko stilius tokiam darbui tinka, kad jis protauja ta linkme. Šito labai žiūri. Trejus ketverius metus dirbau: pusantrų metų – altorių, daugiau kaip metus – kryžiaus kelius. Ir užsakovai diktuoja, kaip viskas turi atrodyti?

Objektas turi būti atpažįstamas. Bet, manau, galima, net būtina bažnytines detales daryti taip, kad jos būtų kitokios, kad tai būtų paties skulptoriaus raiška. Tradicinės taisyklės ir tradicinis žinojimas sako: reikia taip, tik taip. Bet reikia varijuoti, keisti – žinoma, tiek, kad neužgautum religinių jausmų. Jei šventas Petras, tai Petras, bet nebūtinai su barzda, kaip viduramžiais vaizdavo. Panevėžio rytas. – 2000, gegužės 19, p. 11.



JULIUS TAMOŠIŪNAS

Amžinoje teatro ir gyvenimo scenoje

120


Aktorius atėjo į mokyklą Kai šiai mokyklai buvo planuojama suteikti garsaus režisieriaus vardą, miestelėnų reakcija buvo nevienoda. Ką turi bendra ši mokykla su Juozu Miltiniu, jis tikriausiai nėra ten ir buvęs!

Vaclovas Blėdis, artimiausias režisieriaus bendražygis, manė kitaip: „Mes, teatras, už tai. Ko nėra, tas bus.“ Amžinatilsį V. Blėdis buvo teisus. „Teatrinės mokyklos“ istorija tokia. Direktorius Vytautas Raišys, pats istorikas, sumanė, kad būtų teatrologijos pamokos. To ėmėsi Algis Želvys, Klaipėdoje baigęs lietuvių kalbos ir režisūros specialybę. O kaip mokytoju tapo aktorius Tamošiūnas?

„Kiek genuose įdėta artistizmo dalykų! Ir gyvenime naudojamės tomis galimybėmis – užsidedam kaukes ir pavaidinam“, – sako Julius Tamošiūnas, J. Miltinio dramos teatro aktorius ir J. Miltinio vidurinės mokyklos mokytojas.

Aš pakliuvau, nes maniškė, dėstanti lietuvių kalbą, užsiiminėjo ir drama. Įsitraukiau ir aš, padėjau jai. O kitais metais Raišys pasiūlė ateit. Davė papildomo ugdymo – teatrologijos pamokas ir dramos būrelį. Jau penkti metai prasidėjo mokykloje, – Julius dabar su savo žmona Roma Matusevičiūte dirba ir atskirai, ir kartu. 121


Moko įgūdžių ir diplomatijos Ką duoda vaikams žaidimas teatru? Čia bus mano pasvarstymas. Pirmas dalykas – jie geriau pažįsta teatrą, gali būti vieni geriausių žiūrovų. Toliau – gauna įgūdžių bendraujant su žmonėmis, tam tikros diplomatijos. O kokios būsimų teatralų užduotys?

Pirmaisiais metais – žodžio raiška, etiudai, kompozicijos, supažindinam vaikus su teatro ištakomis ir istorija. Antrais – jau spektakliukas. Išeiti prieš žiūrovą – parodyti save. Tiksliau – realizuoti savo galimybes. Be to, jaunieji teatralai, lankantys teatrus, gauna ir užduotis – scenarijus, recenzijas. Dvyliktokų baigiamoji įskaita – spektaklis, kurį rodo viešai mokyklos bendruomenei. Jauna Lietuva pasaulyje Kaip Jums pavyko pirmąkart išvykti į užsienį? Labai įdomiai. Sužinojau, kad Vokietijos mieste Štolberge bus tarptautinis vaikų teatrų festivalis. Gavau adresus ir nusiunčiau pusės 122

valandos videokasetę iš mūsų pamokų ir renginių. Išlaukėm pusantro mėnesio ir gavom iškvietimą. Tai buvo 1998 metai.

Sumanęs inscenizaciją „Rožė Kristianui Andersenui“, J. Tamošiūnas vaikams pateikė tris variantus. Pirmasis jiems atrodė per daug linksmas, antrasis – per liūdnas, vaikai rinkosi trečiąjį – ir linksmą, ir liūdną.

Į festivalį važiavo 16 tuometinių aštuntokų. Vokiečiai grupę išlaikė, maitino, o kelionė – iš tėvų kišenės. Vokietijos festivaly buvo gražus dalykas. Po spektaklio prie mūsų priėjo teatro kritikas: „Žinote, buvo nuostabu žiūrėti, koks paveikus ir džiaugsmingas žaidimas.“ O Lietuvoje yra kur vaikams pasirodyti?

Yra buvę apžiūrų Žeimely, Alantoj – atviros sceninės kalbos pamokos, spektakliukai. Agluonėnuose vyksta klojimo teatrų festivaliai. Kas atperka visus vargus?

Miltinukų mokyklos teatro sezonas šiemet prasidėjo anksti pavasarį. Kovo viduryje – kelionė į Švediją. Festivalio organizatoriai pasirodymams pasiūlė du projek-


tus – „Demokratija mokykloje“ ir istorinį. Mes pasirinkom istorinį. Roma parašė scenarijų pagal Justino Marcinkevičiaus „Kraują ir pelenus“. Tai buvo vienas iš įdomiausių, stipriausių mūsų spektaklių, švedai žiūrėjo jį nuščiuvę, – J. Tamošiūnas nupasakojo ir šio pastatymo vaizdus.

Taip, dešimtokai, su kuriais ketveri metai dirbau, pajėgūs perteikti tokias idėjas, – atsako Julius į klausimą.

„Mene“ vaidina, Agnė Railaitė ir Mantas Namavičius pasirodo J. Miltinio teatro spektakliuose. Kai ką lydi sėkmė. Nors nenorėčiau nieko išskirti: tas labiau gabus, tas mažiau... Antrasis, o gal ir vienintelis gyvenimas O kaip pats atėjai į teatrą – per kokią laimę ar per klaidą?

Gegužės pradžioje kita moksleivių grupė viešėjo Slovakijoje, rodė Marcelijaus Martinaičio „Avinėlio teismą“. Pjesė, rašyta lėlių teatrui, kalba apie krikščionybės idėją, aktuali ir dabar, nes joje yra šiandieninės valdžios realijų.

Kai sužinojau, kad yra studija, ten jau mokėsi mano klasės draugas Albinas Kėleris. Atėjau smalsumo genamas, norėdamas išbandyt save. Atėjau, pabandžiau ir pasilikau, nes tai tapo mano antruoju gyvenimu. Buvom užimti iš pirmų dienų. Tais pačiais 1975 metais „Sniego karalienėje“ gavau Kajaus vaidmenį.

Esu jiems kelis kartus užsiminęs, kad vis dėlto aktoriaus profesija – labai juodas darbas, labai pagalvokit, ar verta to siekti. Antra vertus – džiugu, kad yra talentingų vaikų. Giedrius Kiela

Esu perėjęs Miltinio trenažą iki pat jo pasitraukimo iš teatro – 1980 metų pabaigos. Ir vėliau, kai jis ateidavo padirbėt. Dar ilgai jis susitikdavo su aktoriais – būdavo jo pamokymai, paaiškinimai. Dabar bet koks grįžimas prie Miltinio pamokų – į „Repeticijas“, „Monologus“ – atradimas. Teatras pratina prie nuolatinio judėjimo.

Slovakų atsiliepimai: tai, ką jūs darote, yra beveik profesionalu. Vaikams tai atperka visus vargus. Ir kaip – gali išaugti, išauga iš moksleivių profesionalūs aktoriai?

Vadinasi, esi dar Miltinio mokinys?

123


Ar nebuvai nuskriaustas vaidmenimis?

Ką duoda ir ką atima ši profesija?

Nebuvau nuskriaustas nei teatro, nei likimo. Nebuvau išnaudojamas viename amplua. Turėjau ir charakterinių vaidmenų, ir žydrą – donžuano. Esu laimingas, kad buvo įvairovė, neturėjau progos sustabarėt.

Atima daug bemiegių naktų, fizinių, dvasinių jėgų. Būna metas, kai norisi mest tekstą ir pasakyt: ačiū, negaliu, nebenoriu. Ir duoda – kiekvieną dieną vis naujus atradimus, pažinimą, naujų žmonių veidus, informacijos apmąstymui, analizei. Nesugebėčiau dirbt monotoniško darbo.

kvailiausia ambicija – griovimas. Ambiciją reikia nukreipt į kūrybą

Gal paminėtum didžiausius arba sunkiausius vaidmenis? Kiekvienas darbo procese sunkus. Kol pavyksta su tuo vaidmenim susidorot, kai pavyksta išreikšt idėją. Galėčiau paminėt Alaną „Mirties šokyje“, sūnų Rimą „Adomo Brunzos paslaptyje“, žaismingą tarną Feliksą „Šiaudinėje skrybėlaitėje“. Priaugo prie manęs ir Ženka iš spektaklio „Trys maišai šiukšlėtų kviečių“, ir „Orkestre“ sukurtas pianisto personažas. Žinoma, ir vaidmenys vaikiškuose spektakliuose... 124

Tos kapinaitės savyje Pradėjęs dirbti mokykloje, J. Tamošiūnas į pedagogus pradėjo žiūrėti kitaip: Atlaikyt energinę persvarą, pavyzdžiui, 23 vaikų, yra sunku. Kiekvienas žmogus siekia, kad jam būtų paprasčiau. O svarbiausia – skatinti įveikti kliūtis, šokti aukščiau, negu tu gali. Prisimenu, kiek mokykloj sukeldavau problemų savo ambicijomis. Maksimalizmas – šaunus dalykas, bet jis turi būti tikslingas. Kvailiausia ambicija – griovimas. Ambiciją reikia nukreipt į kūrybą. Tuomet dirbi, iškrauni energiją, jeigu tai paveikė žiūrovą, energija grįžta, pasikrauni ja. Piktybinė energija grįžta į ją pasiuntusį žmogų, griauna jį patį, nustumia laipteliu žemyn.


Turbūt pratini savo vaikus tai pajusti? Vaikams nuo pat pradžios sakau: mokėkit išgirst kitų nuomonę ir pasakyt neįžeisdami kitų savo. Galbūt dar prieš dešimtmetį, du bendraudavom kitaip – kad suprastumėm vienas kitą?

To dabar patiri mažiau. Kaip mes bendraudavom – smalsumas: tu to neskaitei, aš tą girdėjau, filosofuodavom iki ryto. Dvasios atgaiva. Laikas kitas buvo. Mes daromės vyresni, patirtis didėja ir oda rambėja, darais atsargesnis ir mažiau leidies į pokalbius. Kaip kažkas sakė: kiekvienas savy turim kapinaites, į kurias net patys retai užeinam, ką kalbėt, kad kitus įsileistume. Artisto dalis yra kiekviename žmoguje

Mano profesija nuostabi tuo, kad, remdamasis svetimais tekstais, galiu išreikšt savo idėjas, mintis. O jei išsigąstu, kad tai pernelyg mano, galiu prisidengt kauke. Artisto dalis yra kiekviename žmoguje. Ir gyvenime naudojamės tomis galimybėmis – užsidedam kaukę ir pavaidinam. Kai senovės žmogus atsitiesė, pamatė save ir nustebo, jis jau buvo artistas.

Mokytoju tapęs aktorius žino, kad kiekvienas vaikas turi poreikį saviraiškai – tam, kas yra pagrindinis žaidimo, vedančio į aktorystę, elementas.

Vaikai nori mokslų, bet – kur tos galimybės? Kai pasikalbi – daugelis nori išvažiuot, užsidirbt, nes šeimos kūrimas, butas, pragyvenimas vidurinę baigusiam – nereali svajonė. Taip iš šalies išvažiuoja intelektas.

kai senovės žmogus atsitiesė, pamatė save ir nustebo, jis jau buvo artistas

Spartėja gyvenimo ritmas, neretai nušluodamas mažiau prisitaikiusius, palaikymo reikalingus. Minimaliai palaikomi ir šalies teatrai. Tačiau J. Miltinio auklėta aktorių ir žiūrovų karta nenori pasiduoti: – Galiu džiaugtis subalansuota mūsų teatro situacija. Kai tokie dabartiniai sunkumai, surast šitą pusiausvyrą – tai yra puiku. Panevėžio rytas. – 2000, rugsėjo 15, p. 11.

125


DALIA MELĖNAITĖ 126


Po aktorystės atrado nematytą salą

„Teatras man niekuomet nebuvo įstaiga, gamykla ar prieglauda, tai kūrybos namai“, – sako mūsų dienraščio pašnekovė aktorė Dalia Melėnaitė.

Išeiti, kol nenusileido uždanga „1998 metų gegužės 16 dieną vaidinau „Senojo gluosnio pasakojimuose“ ir pasakiau: paskutinis spektaklis! Mano yra tvirta nuostata – laiku nueiti nuo scenos, tyliai, nepastebimai, be triukšmo ir durų trankymo, be išleistuvių, primenančių laidotuvių ceremonijas, su privalomais gėlių glėbiais, grauduliais ir ašaromis... Nors kai po paskutinio vaidinto „Mirties šokio“ teatro vadovas Rimantas Teresas atnešė baltų gėlių

krepšį, tyliai apsiverkiau.“ Vis dėlto žinomos ir pačiame pajėgume teatrą palikusios aktorės nuostata kelia abejonių. Siekdama jas išsklaidyti, D. Melėnaitė aiškina: „Pensinis amžius nustatytas valdžios, medikų, sociologų, ir aš paklusau įstatymams. Iš teatro reikia išeiti laiku. Man tai yra pasakę mama ir J. Miltinis. Aktorius kaip meteoras – švysteli ir dingsta... Kiek ten to švytėjimo – bet keturiasdešimt metų dirbau savo darbą.“ Švytėjimo metai ir praradimų dienos D. Melėnaitę – Beatričę – teatro publika labiausiai įsiminė po Juozo Grušo „Pražūtingo apsvaigimo“. „Man tuomet buvo 18–19 metų. 127


Pasiutusiai sutapo mano charakteris, laikotarpis ir tikrovė.“ Po to buvo daug vaidmenų. Ryškiausi turbūt du – išdidžioji Heda Gabler to paties pavadinimo H. Ibseno pjesėje ir Alisa A. Strindbergo „Mirties šokyje“ – moteris, sukaupusi turbūt viską, ką gali sukaupti jos prigimtis: meilę ir baimę, įsiūtį ir gudrumą.

iš teatro reikia išeiti laiku. Man tai yra pasakę mama ir J. Miltinis

„J. Miltinis iš teatro išėjo 1980-aisiais, aš dar aštuoniolika metų dirbau su visokiais režisieriais. Privaidinau. Paminėčiau du režisierius – Julių Dautartą ir Peterį Stoičevą. Jie iš manęs, keturiasdešimtmetės, sugebėjo „išlaužti“ senučių vaidmenis – frau Nomzen F. Diurenmato „Meteore“, tokias pat sukriošėles „Vienos miško pasakose“ ir „Senojo gluosnio pasakojimuose“. Man buvo įdomu tais charakteriniais vaidmenimis atrasti ir pažinti save tokią. Po senučių grįžt į herojes įmanoma, bet juokinga. 128

Mano mintis patvirtino Kazio Sajos pasakymas: kai jaunas artistas vaidina seną – tai menas, kai senas jauną – patologija. Per J. Miltinio 90-mečio minėjimą vaidinau „Mirties šokyje“. Aš taip „gerai“ vaidinau, kad net bloga. Turiu tiek patirties, bet... Aktorius pats sau pasidaro nebeįdomus, kartojasi. O šitą vaidmenį gavau, kai man buvo 30 metų, aš buvau tik ką ištekėjusi, o reikėjo vaidinti moterį, turinčią suaugusius vaikus. Tai buvo kūryba. Aš nebeturėjau ko vaidint ir nenorėjau likti tik tarnautoja teatre. Rašytojui nebūtina žiūrėt savo amžiaus, E. Hemingvėjus galėjo rašyti, kol nusišovė, dailininkai irgi gali tapyti, piešti ligi gilios senatvės. Iš teatro išeit laikas, kol tavęs, slankiojančio po sceną, žiūrovas nepradėjo gailėtis. Tarnauti teatre – siaubas. Ateit tik algos pasiimt yra nusikaltimas. Tuomet teatras iš gėlo ežero virsta kūdra – rūgsta, užsitraukia žaliais maurais, dingsta gyvybė. Jis visą laiką turi atsinaujint. Ir aš užleidau savo vietą jauniems, kūrybingiems.“ Kaip į nežinomą salą išpuolus Atsisveikinti su tuo, kas buvo visas gyvenimas, ir susitaikyti su kitokiu buvimu – ne taip paprasta.


D. Melėnaitė: „Aš savęs neatsimenu paprastos moteriškaitės. Visada eidavau ir kartodavau vaidmenį, lyg aš jį laikyčiau už kupros. Nematydavau žmonių, nekreipdavau dėmesio, kas aplink vyksta. Dabar labai keistai jaučiuos – lyg į nematytą salą išpuolus. Aš save atsimenu mergaičiukę, tik atėjusią į teatrą, ir matau save tokią, kokia esu šiandien. O to vidurio kažkaip nėra – jis visas ten, teatre. Vyras man sakė: metus namie pasėdėk, tada sugalvosi, kuo užsiimti. Kai sugalvojau, kad norėčiau į ligoninę eit vaikų slaugyt, buvo per vėlu: į kiekvieną vietą dabar kalnai kandidačių. Gera, kad turiu draugų teatre, jie mane paremia moraliai ir finansiškai. Enrikė Kačinskas padovanojo J. Miltinio „Apologiją“. O Gražina Urbonavičiūtė, kai ją sutikau, sako: Melėnaite, aš gavau algą, galiu tau duoti.“ Baisingai susinepatoginau, sakau, kad neimsiu pinigų, o ji sako: „Čia tavo sūnui, jis abiturientas.“ Ir Levo Karsavino poeziją padovanojo. Aš labai džiaugiuos, kad per tuos metus su sūnumi buvau. Tas laikas paskirtas šeimai, bet neišmanau, kaip save išnaudoti ir nukaršinti.“

Gera ponia su šuniuku „Vaikai, baisiai man patinka paaugantys vaikai. Todėl, kad mano vaikystė buvo skurdi, labai gailiuosi vaikų. Mano atminty baisus skurdas, nes tėvą tarybinė valdžia laikė fašistu, nepripažino užsienyje baigto aukštojo mokslo, ir jis ilgai negavo darbo.“ Matas Melėnas, Dalios tėvas, buvo tikras senosios kartos inteligentas. J. Miltinio draugas, vokiečių ir kitų kalbų mokovas.

aktorius kaip meteoras – švysteli ir dingsta...

Dalia, Parko gatvėj gyvenanti, dažnai išeina į parką prie Nevėžio su savo šunimi. O parke pilna vaikų. „Aš vedžioju šunį, trys alkani vaikai iš paskos. Kalbinu, duodu kokį litą, kad nubėgtų batono, pieno ir sausainių. Ir ta mergaitė su dviem broliukais pradėjo ateidinėt kasdien. Išsipasakojo, kad tėvas prie mirties, o mama žiauriai geria. Atsivedžiau vaikus į namus išprausti, radau jiems ko pavalgyti. Buvo Plukių gatvėj laikina vaikų 129


prieglaudėlė, mergaitė rado vietą ten. Ir ką tu manai – kai po kurio laiko susitikau Laikinųjų globos namų auklėtoją, ji papasakojo: ta mergaitė, Aurelija, jau į Obelių vaikų namus išvežta, vis atsimindavo: buvo gera ponia su šunimi. Kaip mane sugraudino ta mergaitė!“ Dalia nepasakojo vaikams, kad dirba teatre, o save pristatydavo, kokia buvo jauna, su visom šunybėm: „Ar tokie pat skanūs, kaip tada, kai aš vogdavau?“ O kai susitinka tuos pačius parko vaikus, kurie dabar suaugę, savo verslus turintys, jie sveikinasi ne su žymia aktore, o tiesiog su geru žmogum. „Jei gyveni egoistiškai – sau, tuomet ir kitiems aplink gerai, apie tave sukasi kaip satelitai.“ Gyventi sau, vadinasi, gyventi savo profesijai, taikant jai aukščiausius kriterijus. Profesijai, vardu „žmogus“, – kriterijai tie patys. Gal tai ir norėjo pasakyti Dalia Melėnaitė? Panevėžio balsas. – 2001, balandžio 13, p. 4.

130



132

VALDAS KLIMAVIČIUS


Garsaus architekto žvilgsnyje – stilingos moterys

Architektūrą vadina sustingusia muzika. Tai menas, turintis stiprų techninį pagrindą... Bet skiriasi nuo staklių, kurios taip pat techniškai tikslios. Architektūrai būtina proporcija, bet nėra vadovėlio, kuris gali to išmokyt. Ją reikia apčiuopt, tas pajutimas nuo daug ko priklauso, gal nuo akies sandaros. Kai tariesi įgudęs ją pajust, gali projektuot. Jei pagauni proporciją – reikia puošybos, arkų, paauksuotų rankenų... Šitas pajutimas turėtų būti įgimtas?

Gal koks pagrindas yra dūšioj, bet reikia važinėt, žiūrėt. Kuo daugiau matai gerų dalykų, tuo labiau lavėji. Mes su žmona, ji taip pat architektė, kiek tik galim, du tris kartus

per metus važiuojam į kitas šalis. Ne tam, kad baseinuose pasimaudytume: norime pamatyti seną ir naują architektūrą. Kaip architektūra siejasi su gamta? Gamta – tiksliausia iš visko, kas mus supa, o architektūra taip pat tikslus menas.

Tačiau bet kuriuo atveju – žiauri invazija į gamtą. Kiekvienas architektas turi tikslą kiek galima pritapti prie gamtos. Bet ir ant arimo pastatydamas ką nors, išstumi iš ten oro kiekį. Kita vertus, negalim be statinių iš išsiverst, – taip jau yra nuo piramidžių, Babilono bokšto. Gamtos reikia visiems. Mes su žmona kiekvieną sekmadienį – čia jau būtinai – važiuojam į mišką pasivaikščioti. Ten atsigauni, 133


bet grįždamas į miestą vėl džiaugies... Sena formulė: kiekvienos galimybės pasirinkimas yra kitų galimybių praradimas. Ar abejojai, rinkdamasis profesiją?

Nė vieną akimirką nesigailėjau, kad blogai pasirinkau. Jau devintoj klasėj žinojau, ko noriu. Vilkavišky, kur mokiausi, nebuvo, kas galėtų mane paruošti. Muzika, piešimas, geometrija – buvo tai, ką mėgau, visiems skyriau vienodai laiko. Visi šie trys dalykai architektūroje susijungė. Piešimas – kas be ko, ranka architektui būtina, o gitara po šiai dienai automobilio bagažinėj mėtos. Dainos kitų ar paties?

Oi, gitara nuo penktos klasės. Kiekvienas kiek skalambijantis jaunuolis neišvengė savo kūrybos. Bet ne scenai – savo dūšiai. Apskritai nemėgstu diletantizmo – žmogus gerai gali mokėti tik vieną dalyką, visa kita – hobis. Tėvai muzikalūs, bet jiems nepavyko manęs įstumt į muzikos mokyklą. Aš buvau užsispyręs bitlas, o Vilkavišky tik akordeonu groti mokė. Suvalkija – gimtinė?

Vilkaviškis gimtinė, nuo kelintos 134

kartos niekas neatsimena, kad giminėj būtų dzūkas ar dar kas nors. O kaip atsiradai Panevėžyje?

Vedžiau po antrojo kurso. Su žmona Elvyra vienoj grupėj mokėmės. Baigdami ėmėm paskyrimus į Panevėžį, nes buvo kur gyvent – pas Elvyros tėvus. Ir pradžia gera, ir vaikus uošvienė, dabar jau amžinatilsį, padėjo augint. O dirbom atskirai, nė vienos dienos kartu. Aš komprojekte, ji – miestų statybos projektavimo institute. Tada vakare, atsisėdę prie židinio, įsipylę po taurę vyno, galėjom aptarti, kaip kiekvienam sekėsi. Ar dabar taip pat dirbat atskirai? Ir sudėtingiau ar ne, kai šeimoj abu vienos profesijos?

Architektų daug tokių šeimų. Smagu, kai abu žino, koks tas darbas, neklausia, kodėl vėlai grįžai, kodėl naktį nemiegi... Ir nesinori persikelt į sostinę ar kitur?

Buvo bumas išvažiuot, geriausi architektai paliko Panevėžį. Šiek tiek liūdnoka. Bet ir čia normalūs žmonės, ir normalus miestas. Sako, kad paryžiečiai nelaimingi vienu aspektu: jie negali savaitgaliui nuvažiuoti į Paryžių. Vilniečiai


irgi nemato Vilniaus. Ten architektų daug – konkurencija žiauri. O Panevėžy yra kas veikt. Stato dabar mažai, bet mes dirbam ir Kaune, Klaipėdoj, Rygoj, Liepojoj. Į kuriuos anksčiau projektuotus pastatus patiems smagu pasižiūrėti?

Etapiniai pastatai yra. Viešbutis „Vėtra“ Palangoj: stiklas, medis, tinkas. Gaila, iki šiol neįrengtas. Sėkmingas darbas – jaukus bankas Kupišky. Vienas kitas statinys Pasvaly, Klaipėdoj, Šiauliuos. Ne gėda ir dėl Vilniaus banko pastato Panevėžyje, prekybos centro šalia jo. Kaip apibūdintum Panevėžio atmosferą ir papročius?

Viską pamatyti kliudo tai, kad nėra laiko, po kavines trainiotis nemėgstu. Kaip besinorėtų girt savo miestą, liūdnoka. Visi su problemom vaikšto nusiminę. O papročiai – jie turėtų dabar formuotis. Darbininkų miestas anksčiau to negalėjo padaryti, bendrų miesto reiškinių nėra, juos reikia augint. Gal mes patys kalti – linkę šiek tiek nurašyti vartotoją. Lyg viską sau darytum, o juk žmonėms darai. Štai kodėl kas treji metai rengiu savo architektūros parodas Dailės galerijoj. Yra keletas mano norų, vienas iš jų – priartinti prie

žmonių patį procesą, ne rezultatą. Kad žiūrėtų – už statinio yra masė žmonių, kurie laužo galvą, kaip tai padaryti.

muzika, piešimas, geometrija – buvo tai, ką mėgau, visiems skyriau vienodai laiko. Visi šie trys dalykai architektūroje susijungė

Bus 20 metų, kai šitam bizny esu. Architektas privalėtų rodyt savo darbą be jokių pagražinimų. Pats pasižiūri – o velnias, gal einu ne į tą pusę. Minėjai vaikus, gal ir jie jau renkasi savo kelią?

Du sūnūs. Justas, vyresnysis, šiemet apgynė bakalauro laipsnį Vilniaus universitete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, bus diplomatas. Domas vienuoliktą klasę baigia gimnazijoj, laisvai dar mąstantis. Vaikai dabar nesiveržia į architektūrą, mato, kaip tėvai laiko neturėjo. 135


Kaip savo išlavinta akim vertini moteris, sutiktas gatvėj, darbe ir kitur? Kai žiūri į praeives, tai matai tai, ką matai. Jei žmogus proporcingas, jei dar moteris apsirengusi stilingai – puiku. O jei gali su moterim pasišnekėt prie kavos puodelio, tai požiūrį nulemia jos išmintis, mokėjimas bendraut. Jeigu, kai atsistoja, pamatai negražias kojas, tai jau būna ne taip svarbu.

gal mes patys kalti – linkę šiek tiek nurašyti vartotoją. Lyg viską sau darytum, o juk žmonėms darai

Apskritai Panevėžyje gražios moterys, ypač pavasarį, kai išlenda iš kailinių ir paltų – daug jaunų, stilingų... Tikiuos, žmona neskaitys šito straipsnio ir neįsižeis. Vaikystėj ir jaunystėj dažnai įsimylim kartais gerokai už save vyresnį, matom jame vyro ar moters idealą...

136

Buvo, kas be ko, bet tai man susiję su bendraamžėm. O dominavo mama. Jos pašaukimas turbūt buvo rašytojos, kažką paslėpus turi, bet ji nieko nebaigė, nors kadaise dalyvavo „Lietuvos“ ansamblyje, dainavo, kankliavo. Savo dvasios nepametė. Iš tiesų ji buvo tas žmogus, su kuriuo galėjau lygint savo mokyklos mergaites. Vienintelis ar ne buvai šeimoj?

Turiu seserį vyresnę, ji labiau į tėvą – matematinio mąstymo žmogus. Užsiima kompiuterinių programų verslu su vyru ir Vilniuj gražiai gyvena.

Ar turite namuose kokį gyvūną? Katės pas mus gyvena nuo seno. Išeina, atsiranda, priklysta. Mažesnysis negali praeit, jei pamato kokį pamestą kačiuką, parsineša. Ir dar visai nerimtai: ką geria architektai?

Alus – vienas populiaresnių gėrimų mūsų susiėjimuose. Geras šviesus, per daug neįpareigoja, namo gali pareit normaliai. O jeigu rimčiau – viskas geras. Negeriu degtinės ir lietuviškų spalvotų gėrimų, nes jie tuoj primena save rytoj.


Ko ateityje palinkėtum sau, kolegoms, vaikams? Sau palinkėčiau, kad nebūtų blogiau, nei yra, kad nereikėtų dirbt greit ir blogai, kad užsakovai suprastų, jog statome mažiausiai 50-iai ir šimtui metų. Kolegoms palinkėčiau daugiau atsakomybės, nes vis tiek pasitaiko bloges-

nių darbų. Vaikams – gero mokslo, nes be jo nėra jokios ateities. Panevėžio balsas. – 2001, birželio 16, p. 6.


138

VYGANTAS KOSMAUSKAS


Visa dailininko ateitis – jo paveiksluose

Gyvatė, simbolizuojanti begalybę Vakar „Galerijoje XX“ atidaryta nematytų Vyganto Kosmausko darbų paroda. Nematytų, nes tai piešiniai, vos keliais štrichais užbrėžti ir labiau išbaigti, grafikos darbų eskizai. Todėl paroda labai gyva – piešiniai tarsi laukia, kad autorius kruopščiai, kaip įpratęs, sėstų baigti savo sumanymų. Į parodos atidarymą susirinkusiems buvo parodyta ir Vyganto grafikos knyga, įdomiai sumanyta ir sukurta Austrijoje vykusiame simpoziume „Knyga“. Puslapiai, sudaryti iš trijų dalių, verčiasi į vieną ir į kitą pusę, taip iš atskirų dalių sudarydami naują piešinį. O baigiasi knyga begalybės ženklu – gyvate, įsikandusia savo uodegą. Po geros savaitės, spalio 3-iąją,

Dailės galerijoje bus atidaryta didesnė V. Kosmausko darbų paroda – grafikos darbai, plakatai, scenografijos eskizai. J. Miltinio dramos teatre vaidinami spektakliai, kuriems dailininkas yrą sukūręs scenografiją. O V. Šinkariuko spektaklio projektas „Hambetas“, režisuotas Rimanto Tereso ir skirtas Vygantui atminti, bus parodytas teatre spalio 24 dieną. Taip kolegos dailininkai, teatralai ir Vyganto draugai pristato žiūrovams įvairiapusę tik prieš pusmetį mus palikusio menininko kūrybą. Darbai, jau turintys savo gyvenimą Dailininko žmona Rita Kosmauskienė sako, kad Vyganto darbų ji turinti nedaug: „Padarydavo 139


ir atiduodavo. Yra nebaigtų, prie jų krapštydavosi. Jis nebuvo produktyvus menininkas. Galėdavo savaitę sėdėt prie kokios rubrikos, bet visi darbai būdavo išieškoti, savo stiliaus, su mintimi. Jis buvo grafikas simbolistas.“

pasirinkau scenografiją – tarpinį, centrinį variantą tarp didžiausių pomėgių – teatro ir dailės

Daug Vyganto darbų yra pas jo draugus. Visa jų kolekcija – kavinėje „Kranto 11“. Kaboję senoje tamsioje teatro kavinėje, šie darbai, supirkti po vieną, kartu su kavinės šeimininku persikraustė ir įsikūrė Kranto gatvėje. Buvo laikas, kai Kęstučio Vaičiulio įkvėptas Vygantas piešė karikatūras. Studijuodamas tuometiniame Dailės institute grafika užsiiminėjo nedaug. „Nelabai likdavo žaist“, – taip sako R. Kosmauskienė, to paties instituto auklėtinė. 140

Labiausiai sutarė su režisieriumi Peteriu Stoičevu Aktorių Henrikos Hokušaitės ir Stepono Kosmausko sūnus Vygantas nuo kūdikystės buvo pažįstamas su teatru. „Aš labai norėjau tapti aktoriumi, tačiau taip pat mane traukė ir dailės pasaulis. Todėl ir pasirinkau scenografiją – tarpinį, centrinį variantą tarp didžiausių pomėgių – teatro ir dailės.“ Panevėžio dramos teatrui parodęs du savo diplominius scenografijos darbus, jis ne iš karto galėjo dirbti pagal specialybę. Gavo paskyrimą į „Ekrano“ gamyklą – plakatai, reklaminiai stendai. Vėliau dėstė Dailės mokykloje, dirbo muziejuje ir paveldo įstaigoje. Paskui Vygantas kūrė scenografiją Panevėžio, Šiaulių ir kitų Lietuvos teatrų spektakliams. „Daug metų mudu dirbome drauge su Rimu Teresu, daug kartų interpretavome Moljero pjeses. Na, o kitas režisierius, su kuriuo dirbau ir sukūriau scenografijas net penkiems jo spektakliams, tai Peteris Stoičevas. Šis režisierius su savo naująja dramaturgija privertė mane pailsėti nuo klasikinių A. Čechovo, V. Šekspyro, Moljero pjesių“, – yra sakęs Vygantas. Dailininkui ypač buvo brangus Ž. Rezos „Menas“, Panevėžyje pastatytas P. Stoičevo. O to paties re-


žisieriaus spektaklis – J. Vidmerio „Top Dogs, arba Bedarbių aukštuomenė“ – buvo paskutinis Vyganto scenografijos darbas. Bus ar nebus dailės albumas? Dabar, kai Vygantas jau neužbaigs pradėtų darbų ir nesukurs naujų, kolegos dailininkai ir draugai Ramūnas Grikevičius, Gintautas Šveikauskas, Povilas Urbšys ir kiti galvoja apie knygą – gal monografiją, gal grafikos albumą. Tačiau viskas atsiremia į pinigus. „Aš galvoju – ar yra prasmė leisti, ar tokia knyga bus išpirkta. Jis nebuvo populiarus Lietuvoje. Net į laidotuves atvažiavę vilniečiai nustebo pamatę jo darbus. Panevėžys jam buvo pasaulio centras. Eiti per galvas jam buvo svetima, apie jokias knygas negalvojo. Daug savigarbos, mažai garbėtroškos“, – taip sako R. Kosmauskienė. Savigarba – nes Vygantas buvo labai reiklus savo darbui. Pakankamai vienišius savyje, nors turėjo daug draugų, bet sakė: „Į mano gyvenimo erdvę gali įeiti tiktai dukra Monika – mano didžiausias gyvenimo turtas ir šviesulys.“ Jau ūgtelėjusi Monika linkusi į muziką ir aktorystę. „Vygiui būdavo labai gražu, iki ašarų, klausantis, kaip ji groja smuiku. Jis pats labai mėgo džiazą“, – pasakoja Rita.

Dar Vygantas labai mėgo visus gyvus padarus – šunis, paukščius, arklius. Tėvo gimtinėje Žemaitijoje smalsiai stebėdavo juos, šeriamus ir gyvenančius savo gyvenimą, o kalė Jara buvo neatskiriama jo palydovė iki paskutinių dienų. Dabar dailininko gyvenimo erdvė, jo mintys ir jausmai – paveiksluose. Ir visa Vyganto Kosmausko ateitis – juose. Panevėžio balsas. – 2001, rugsėjo 22, p. 9.

141


142

ALGIMANTAS MASIULIS


Puikybę nugindamas tebesilenkia moters grožiui

Aktorių Algimantą Masiulį panevėžiečiai 28 metus matė savo teatro scenoje. Nuo 1978 metų iki šiol jis – Kauno dramos teatro aktorius. Ir patyręs kinematografijos vilkas. Šiandien A. Masiulis svečiuojasi „Panevėžio balso“ priede „Nevėžis“. Skurdas atginė į teatrą „Ne, – trumpai atsako aktorius į klausimą, ar jie ne giminės su Panevėžio knygininkais Masiuliais, bet tuoj pat dėsto: – Mes esam giminės per krikštą, iš švento Mataušo. Nuo tada, kai varė pagonis į upę ir krikštijo. Aš iš Surdegio bažnytkaimio. Buvo laikų, kai Masiuliai gyveno tik Rytų Lietuvoj: Rokiškis, Anykščiai, Zarasai... Dabar – visur.“

Dar nebaigęs vidurinės, jis atvažiavo į Panevėžį: „Duonos kąsnio ieškot, nes skurdom. Mama įsidarbino telefoniste. Aš prašiau teatre sekretoriaus vietos, kad galėčiau mokytis gimnazijoj. Miltinis pasižiūrėjo ir sako: gali būt aktorius.“ Juozas Miltinis davė daug darbo, bet užtat vakarinės mokyklos dienyne „atsirado dvejetukų ir kuolų“. Pasipylė vaidmenų – pasakų herojų, satyrinių, komedinių, tokių kaip „Šiaudinėje skrybėlaitėje“. Ir tragiškai rimtų – Makdufas „Makbete“, Kurtas – „Mirties šokyje“. „Pati teatro studija buvo labai rimta. Ačiū Dievui, turėjau tėvelį, kuris man, dešimtmečiui, Volterą į rankas įgrūdo. Jis prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Rusijoj, lankė teatrus, grįžęs į Lietuvą tapo pienininku, be galo daug skaitė... Atkakliai tvirtinu: jokia aktorinė 143


mokykla su J. Miltinio mokykla negalėjo lygintis. Tai patyriau filmuodamasis su aktoriais iš kitų teatrų: mes buvom daug geriau paruošti: plastika, šokiai, fechtavimasis... Ir priedo – intelektualiai. Labai sunki mokykla, mums brangiai kainavo, J. Miltinis buvo tironas, bet išmokė.“

jokia aktorinė mokykla su Juozo Miltinio mokykla negalėjo lygintis

Kodėl – Kaunas? „1975 metų birželį Miltinis antrą kartą pastatė „Šiaudinę skrybėlaitę“. Man jau buvo keturiasdešimt ketveri, spektakliui dažė plaukus – buvau pražilęs, o reikėjo lakstyt su jaunais aktoriais... Laikiaus tik kava ir cigaretėmis, šešiolika kilogramų numečiau. Repetavom „Edipą karalių“... O rudenį atsitiko baisus dalykas – nusižudė Bronius Babkauskas. Mano draugas, tai mane labai sukrėtė. Supratau, kad reikia rinktis kitą kelią.“ 144

Stasys Petronaitis ir Liubomiras Laucevičius tuomet iš Panevėžio teatro jau buvo išėję. Pirmasis – filmuotis, antrasis – į Klaipėdos sceną. J. Miltinis nenorėjo išleisti A. Masiulio. Pasiūlė kompromisą: metus ilsėkis, meškeriok, paskui grįši. Aktorius nusprendė kitaip: „Išėjau į kiną. Nors mane per savaitę jau buvo pakvietę visi teatrai.“ Kino metai – daugiausia Rusijoj ir Baltarusijoj – buvo darbingi. O mes iš tų laikų atsimename keistuolį ir geraširdišką Teofilį iš lietuviškai melancholiško filmo „Mano vaikystės ruduo“. Teatrą A. Masiulis pasirinko tik tada, kai iš Kauno paskambino režisierius Jonas Vaitkus: „Aš žinojau: jis tikras vadovas. Žmona pradėjo verkt, kad reikia išvažiuot. Bet Kaunas labai svetingai sutiko, davė butą, dvigubą atlyginimą.“ Ir sarkastiškai pridūrė, kad jis, būdamas aukščiausiosios kategorijos aktorius, gaudavo pusę aukščiausiosios kategorijos šaltkalvio algos. Keitės ir miestai, ir veidai... Tada, prieš gerą dvidešimtmetį, aktorius vakarais, kelionėje ar sėdėdamas su meškere valtyje pradėjo užrašinėti savo mintis iš repeticijų, apie kolegas ir apskritai „apie tą gyvenimą, kurį žino ponios, kritikai ir žiūrovai“.


Šitie užrašai šiais metais yra išėję knyga „Tema: visada yra galimybė...“ O knygą galima rasti aktoriaus bendrapavardžio J. Masiulio knygyne. „Kauną pamilau“, – A. Masiulis žino, kad dar carizmo laikais Lietuvos tautinis atgimimas prasidėjo nuo Kauno, ir pirmoji Vasario 16-oji buvo čia, ir Vytauto Didžiojo universitetas išaugino daug šviesuolių. O Vilnius, anot aktoriaus, buvo ir liko tautų mišiniu, nors... „Turiu draugų – rusų, lenkų, žydų: jie sąmojingi ir intelektualūs. Bet stebiuosi Vilniaus arogancija, nors vilniečiai keikiasi kaunietiškai.“ O Panevėžys, aktoriaus jaunystės miestas, vis tiek neišdils iš jo gyvenimo. „Čia palaidoti mama ir brolis, čia mano dukters provizorės šeima, čia gimė anūkė Agnytė, dabar jau baigusi trečią farmacijos kursą. Aš Panevėžio neniekinu, aš jį myliu. Švarus, žalias miestas, čia buvo mano žalia jaunystė, alų gėrėm... Ir būtinai parašykit: nepaisydamas savo 70 metų, Algimantas vis dar vertina moters grožį“, – sako A. Masiulis. „Nuolatinis mano „ambasadorius“ čia yra Česlovas Pažemeckas. Iš jo aš 23 metus žinau, kas darosi Panevėžyje, kas ką vaidina. Ir aš paskambinu jam ir jo žmonai, kuri guli dabar patale, o spektakliuose būdavo mano meilės partnerė.“

Talento ir vyno reikia daug Arogantiškai išdidus atrodo A. Masiulis, tikras „Liūtas žiemą“, – tai Kaune Gyčio Padegimo pastatyto spektaklio pavadinimas. Ten A. Masiulis suvaidino Henrį II. „Henrio II mentalitetas man nepaprastai artimas! Mano paties nepakantumas stereotipams (net ir Popiežiaus!) ir savanaudiškumui, kuris dabar „ubagiškoje“ epochoje taip klesti! Visur tik: „O kas man iš to?“ Tai viena pastraipa iš A. Masiulio dienoraščių knygos. Nepriklausomo charakterio žmogus, jis tvirtina, kad ne aplinkybės nulemia gyvenimą, ir cituoja vokiečių filosofą Karlą Jaspersą: tik nuolatinėm pastangom sukuriam ir išlaikom savo asmenybę. Ir „jokiu būdu negalima pasiduot minios nuotaikai“. Tezę, kad kūrybai reikia vieno procento talento ir 99 procentų darbo, aktorius vadina demagogija: „Talento, kaip ir vyno, reikia daug.“ Nuolat ginasi nuo puikybės Tačiau juodo aktoriaus darbo pėdsakai – kiekviename jo knygos puslapyje. J. Miltinio pamokos, kad viskas turi dominti, irgi išliko visam gyvenimui. Ir ne tik todėl kiekvienoje naujoje darbo vietoje – šalyje, kur filmavosi, – A. Masiulis puldavo į 145


muziejus, parodų ir koncertų sales: „Mėgau tapybą, fortepijoną ir smuiką. O lietuvišką patriotizmą paglostydavo tai, kad filmų režisieriams cituodavau nežinomus autorius, suprasdavau, kad kai kurie neskiria dailės stilių: kas yra postimpresionizmas, hiperrealizmas ir panašiai...“ Šimtais skaičiuojami vaidmenys teatruose, 90 vaidmenų filmuose ir „vis tas amžinas prakeiktas klausimas: turiu talentą ar ne?“ Skamba keistokai, tačiau aktorius negailestingas sau: „Kiek kandumo, tuštybės, vaidybos manyje! Rodos, šių savybių kaip tik nekenčiu, ypač vaidybos gyvenime: ir šlykščiuosi, o retkarčiais „sugaunu“ save... Štai ir mano piešiniai, kokie netalentingi ir banalūs! Būti banaliam – gėda! Tai didesnė nelaimė negu netalentingumas.“ Aktorius sako dabar turintis mažai vaidmenų ir jau seniai svarstantis, ar nereikėtų palikti teatro. O kas tada? „Kai scenoj nebedirbsiu, man dar liks eilėraščiai.“ Tai būtų vakarai su aktoriaus mėgstamu poetu Voltu Vitmenu ir muzika. Ir molbertas, ir meškerė. Nes, anot jo, vienatvė sulig metais auga, didėja... Tačiau norėtųsi baigti niekad sveiko sarkazmo nepraradusio A. Masiulio žodžiais: „Jei teatre nebesigirdi romanų ir niekas į repeticiją 146

neateina girtas, vadinasi, teatras ritasi žemyn.“ Panevėžio balsas. – 2001, rugsėjo 22, p. 8.



148

JŪRATĖ SUČYLAITĖ


Kai sielos tamsoje ieškome žiburio

Su kauniete gydytoja Jūrate Sučylaite kalbėjomės apie Lietuvoje mažai girdėtą dalyką – poezijos terapiją. Šioje srityje Jūratė jau turi patyrimo iš savo rengtų užsiėmimų ir iš susitikimų su kitų šalių kolegomis.

Eilėraštis – ne tabletė, kuri numalšina galvos skausmą. Bet mes žinome, kaip muzika, skaitoma ar klausoma poezija išsklaido tamsesnes valandas. Ar tam ir talkina poezijos terapija ir kas tai yra? Visi ne kartą patyrėme, kad, skaitydami dominančią ir jaudinančią knygą, pradedame suvokti, jog mums tekusi gyvenimo našta yra ne pati sunkiausia. Akys bėga

puslapiais – ir gerėja nuotaika, ryžtamės grumtis su gyvenimo negandomis ir nugalėti. Kartais viltį įžiebia vienas eilėraštis. Grožinės literatūros skaitymas ar geros muzikos klausymas, be abejo, mus ugdo ir taurina, bet tai dar nėra gydymas. Poezijos terapija neįsivaizduojama be vienas kitą girdinčių ir jaučiančių žmonių grupės, be poezijos terapeuto, sugebančio įkvėpti atviram pokalbiui ir kūrybiniam rašymui. Kai žmogus išdrįsta atsiverti ir geranoriškiems klausytojams papasakoja apie metų metus alinusią ar iki šiol tebesitęsiančią kančią, jis tampa laisvesnis. Mūsų sielose esąs kūrėjas tol neįkvepia, kol bijome įsiklausyti į save, kol būname sustingę lyg akmenys arba lyg robotai, 149


užprogramuoti daugybei nepabaigiamų darbų. Jūrate, o nuo ko Tu pradėjai savo užsiėmimus?

Asmeninė patirtis įtikino, kad menas padeda išgyventi, tad apsidžiaugiau, kai Kauno psichiatrijos ligoninėje atsirado dėmesys kūrybai. Prieš kelerius metus Gintaro Slavinsko galerijoje-muziejuje suorganizavau literatūros popietę sielos ligonėms. Popietė praėjo gražiai, bet mane ji nuvylė. Ligonės skaitė eiles, bet joms buvo sunku klausyti skaitomų žodžių, suprasti ir jausti likimo draugių sielas. Suvokiau, kad negalime pasitenkinti vien parodomaisiais renginiais. Būtina žmones ugdyti, palydėti juos į tą akimirką, kurioje aplanko įkvėpimas ir psichikoje prasideda pats tikriausias kūrybos procesas. Jo išgyvenimas gydo. Kūrybinis, meninis rašymas ir neurotinis kalbėjimas iš esmės skiriasi. Kūrėjo energija sutelkta, o neurotiko išsklaidyta ir nenukreipta šviesos kryptimi. Mano iniciatyvą pradėti poetinės terapijos valandas palaikė Lietuvos alternatyvus meninio ugdymo centras. Prie Kauno psichiatrijos ligoninės įsteigėme literatūrinę „Credo“ klasę. 150

Kokie žmonės ateina į tokius susitikimus – patys sužinoję ar pakviesti? Pirmieji užsiėmimai vyko Kauno psichiatrijos ligoninėje. Dirbau su stacionare gulinčiais žmonėmis. Po kokių dviejų mėnesių koridoriuje pamačiau paltu apsivilkusį mano užsiėmimų dalyvį. Jis paaiškino, jog sveikata jau pagerėjusi, gyvenąs nebe ligoninėje, o namuose, bet labai norįs dalyvauti poetinės terapijos valandoje, tad atvažiavęs iš tolimo mikrorajono. Tokių žmonių daugėjo.

būtina žmones ugdyti, palydėti juos į tą akimirką, kurioje aplanko įkvėpimas ir psichikoje prasideda pats tikriausias kūrybos procesas

Kai baigėsi „Credo“ klasės finansavimas, nebeliko galimybių tęsti terapinius užsiėmimus ligoninėje. Antra vertus, negalėjau palikti likimo valiai tų žmonių, kurie sakė, jog verta gyventi vien dėl to, kad yra antradieniai, kada mes susirenkame.


Pradėjau dirbti su buvusiais psichiatrijos ligoninės pacientais, susibūrusiais į „Prošvaistės“ bendriją. Susidomėjimo pakanka. Kartą man skambino panevėžiečio mama ir prašė į užsiėmimus priimti jos sūnų. Pasakiau, jog vienas užsiėmimas nieko nereiškia, rezultatai pastebimi tik po pusmečio. Paklausiau, ar pajėgs neįgalus panevėžietis kiekvieną savaitę bent pusmetį važinėti į Kauną (autobusų bilietai brangūs, o pensijos mažos).

Amerikiečiai nesureikšmina kavos puodelio, nenešioja ir nesiūlo vienas kitam sausainio. Pas mus arbatos gėrimas paprastai virsta vaišėmis. Kaip tik todėl savo terapinių valandų nepradedu nuo kavos puodelio.

Kol dirbau su stacionaro ligoniais, mano užsiėmimai netrukdavo ilgiau kaip keturiasdešimt penkias minutes. Su ambulatoriniais pacientais ar sveikais žmonėmis galima dirbti ilgiau. Visi užsiėmimai labai panašūs: poezijos skaitymas, pašnekesys, fotografijų peržiūra ar dramos etiudas, kūrybinių užduočių išsidalinimas, rašymas, sukurtų miniatiūrų ar eilėraščių skaitymas. Po užsiėmimų „Prošvaistės“ socialinė darbuotoja išverda kavos ar arbatos, padeda ant stalo pyragaičių ar vaisių. Amerikiečiai ar anglai kavą geria prieš užsiėmimą. Laikomasi nuomonės, kad į terapinę valandą žmogus turi ateiti gerai jausdamasis: nepersivalgęs, bet ir nealkanas.

Trisdešimtmetis prisipažino, kad po mūsų terapijos valandų jis vėl pajautė turįs žmoną, vaikus ir panoro su jais bendrauti, prisiminė nepaprastai šviesias ir gražias vasaras kaime pas kantrybės neprarandančią močiutę. Kitas jo bendraamžis, parašęs pirmąjį eilėraštį, tvirtino, jog visa antidepresinių tablečių dėžutė neveikia taip stipriai, kaip eilėraščio rašymas. Penkiasdešimtmetis vyriškis, psichiatrijos ligoninėje dvi savaites neištaręs nė žodžio, prašneko per mūsų užsiėmimą. Skeptikai teigia, kad mano užsiėmimus lankančių žmonių sveikata gerėja nuo prozako tablečių ir kitų antidepresantų. Didžiojoje Britanijoje gyvenantys mano kolegos

Papasakok, kaip jūs praleidžiate tas dvi valandas.

kartais viltį įžiebia vienas eilėraštis

Ar jauti, kad tokia terapija ugdo žmogų, padeda jam gyventi?

151


taip pat susiduria su skeptikais. Jie man siūlo ne tik vadovauti poetinės terapijos valandoms, bet ir dirbti mokslinį tiriamąjį darbą. Škotijoje mažiausias kūrybinio rašymo židinėlis yra universitetinė mokslinio tyrimo bazė. Esi susipažinusi su kitų šalių – Rusijos, JAV, Didžiosios Britanijos – patirtimi šioje srityje. Ko išmokai iš jų, o gal mokai pati?

Iki užpernai, iki 20-osios JAV nacionalinės poezijos terapijos asociacijos konferencijos Albakakio (Albuquerque) mieste, nebuvau dalyvavusi nė viename poezijos terapijos seminare. Asociacijos valdybos nario, psichiatro, poezijos terapijos JAV kūrėjo Keneto Goreliko seminaruose įsitikinau, kad intuicija vedė teisingu keliu ir galiu eiti toliau. Žavėjo poezijos terapeutų sugebėjimas rimtus egzistencializmo klausimus perteikti labai paprasta forma, suprantama net mažaraščiam žmogui. Škotijoje sužavėjo organizacijos „Išlikimo poezija“ renginių mastas. Meninėse akcijose dalyvauja ir profesionalūs menininkai, ir neįgalūs žmonės. Į rašytojų ar kūrybinio rašymo terapeutų vadovaujamas grupes renkasi ne tik sielos ligoniai, bet ir psichinį diskomfortą dėl vienų ar kitų priežasčių patiriančios moterys, bedarbiai, 152

alkoholio ar narkomanijos priklausomybėn patekę žmonės, iš kalėjimo grįžusieji, savo energiją nelengvam darbui atiduodantys gydytojai ir slaugytojos. Visų tikslas vienas – per kūrybą įveikti neviltį, nuovargį, izoliaciją, vienišumą, integruotis į škotiškąją kultūrą. Jungtinės Karalystės asociacija „Literatūros menas asmenybės ugdymui“ žavi sugebėjimu burti įvairių profesijų atstovus. Anglijoje veikia Rašytojo rezidencijos programa. Ligoninėse rašytojai dirba su ligoniais, padėdami jiems kūrybiškai papasakoti gyvenimo istoriją. Pati savo darbą pristačiau Anglijoje, Škotijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Poezijos terapijos seminaruose privalu kalbėti laisvai, nebijoti improvizuoti, tad mokyti svetimšalius daug sunkiau. Mano siela kalba lietuviškai. To lietuviškumo nebijojo nei lenkai, nei anglai, o škotai mielai padėjo suvokti jų frazeologizmus. Kodėl Lietuvoje poezijos terapija sunkiai prigyja, nors pilna bioenergetikų ir kitokios pakraipos dvasios vedlių? Ar atsiras Tavo pasekėjų Panevėžyje?

Sunkiai prigyja todėl, kad apie ją mažai žinome. Poezijos terapijos valandas norima prilyginti literatų būrelio vakarėliui. Dažnai no-


kai žmogus serga, jame visada kovoja du pradai: sveikatą stiprinantis gyvybingumas ir vytimas, džiūvimas

rima, kad profesionaliai dirbtų atlyginimo neprašantys savanoriai ar specialaus pasirengimo neturį terapeutai. Lietuvos sveikatos apsaugos strategai nėra susipažinę su JAV, Izraelio ir kitų šalių mokslininkų analitiniais darbais. Jei žinotume, kad po keturių savaičių dalyvavimo poezijos terapijos grupėje pasikeičia žmogaus imuninė sistema, o po šešių savaičių pats dalyvis pastebi, kad jo sveikata pagerėjusi, kitaip žiūrėtume į gydymą kūrybiniu rašymu. Poezijos terapijai pritartų ir pulmonologai, jei žinotų, kad beveik pusės sergančiųjų bronchine astma sveikata pagerės, jei jie dalyvaus kūrybinio rašymo grupėse. Poezijos terapijai sunku prigyti ir todėl, kad ji tarpdalykinė sritis, jungianti meną, mediciną, psichologiją, literatūrą, kalbą, pedagogiką. Kas visų, tas niekieno. Aš pati nepadarau to, ką galėčiau. Man reikia dirbti kito pobūdžio medicininį

darbą ir užsidirbti duoną. Panevėžyje, be abejo, yra žmonių, norinčių vadovauti poezijos terapijos grupėms. Galbūt jau yra ir dirbančių. Kokios profesijos žmonės gali imtis šitos terapijos? Ar tam reikia specialaus išsilavinimo, diplomo, licencijos?

Anglijoje nakvojau pas rašytoją prozininkę, universiteto kūrybinio rašymo magistrų kurso vadovę Kristiną (Cristine Cohen Park). Kai jos paklausiau, kokį išsilavinimą privalo turėti žmogus, norintis mokyti, kaip išgyventi kūrybos procesą, Kristina pasakė, kad tai ne taip svarbu. Labai norima, kad ateinantieji į magistrantūrą būtų išklausę asmenybės konsultavimo kursą. Priėmimą nulemia interviu. Stojantysis turi pateikti savo kūrybą ir papasakoti, kaip, kokiu būdu ir kokias asmeninio gyvenimo krizes padėjo įveikti kūryba. Kristina daug metų dirbo Kanadoje ir pastebėjo, kad retai kada pasiekiama gerų rezultatų, kai terapinėms kūrybinėms grupėms vadovauja akademinio pasiruošimo neturintys žmonės. Oficialiai Lietuvoje poezijos terapijos nėra, tad nereikia jokių licencijų. Nekvalifikuotas specialistas visiems laikams gali sukompromituoti poezijos terapijos idėją. 153


Daugelis manome, kad mūsų tautos dvasia serga: žmonės nusivylę, besiblaškantys, prarandantys tikėjimą savimi ir ateitimi. Ar matai mūsų gyvenimo prošvaisčių? Mūsų tautos dvasia neserga, serga tik mūsų visuomenė, tik mūsų sielos kenčia. Kai žmogus serga, jame visada kovoja du pradai: sveikatą stiprinantis gyvybingumas ir vytimas, džiūvimas. Mes per daug kalbame apie bejėgiškumą, neviltį ir per mažai apie gyvybingumo ištakas. Poezijos terapija kiekvienam gali padėti atrasti vilties žiburį. Jis tikrai šviečia. Kai einame paskui jį, prieš akis atsiveria vis didesnė erdvė ir iš naujo atrandame gyvybines galias, kurių manėme nebeturį. Ar tai ne prošvaistė? Panevėžio balsas. – 2002, rugpjūčio 1, p. 7.

154



156

JULIJA BLĖDYTĖ-STEPANKIENĖ


Keli tūkstančiai lėlių mamos Julijos gyvenimų

„Mes prie stalo, jau dainuojam, girdžiu – kieme kažkas groja. Atsidaro durys – trenkia maršą, šokėjos, visi prie manęs išsirikiavo. Tokį efektą padarė“, – pasakoja aktorė Julija Blėdytė-Stepankienė. Tai buvo visai neseniai – per jos jubiliejinio gimtadienio šventę. Orkestras „Panevėžio garsas“ pagerbė menui ir miestui nusipelniusią aktorę. Moksleivė J. Miltiniui sakė „Mešką“ geriau pastačiusi Julijos brolis Vaclovas Blėdis jau buvo Panevėžio dramos teatro aktorius, ir jie su režisierium Juozu Miltiniu neretai viešėdavo Blėdžių gimtinėje – Grinkiškyje. Tą kartą teatras į Grinkiškio mokyklą atvežė A. Čechovo „Piršly-

bas“ ir „Mešką“. Po spektaklio tėvų namuose Julija drąsiai pasakė J. Miltiniui: „Žinot, ponas Juozai, mano spektaklis geresnis.“ Mat ji, dešimtokė, su moksleiviais irgi buvo pastačiusi „Mešką“. „Nu, nu, labai įdomu, tai gal norėtum į teatrą stot?“ – neužsigavo Režisierius. „Norėčiau“, – atsakė Julija. „Bet tu gi mokyklos nebaigus.“ „Aš Panevėžyje baigsiu“, – pažadėjo ji. Taip ir buvo. Apsigyveno tuometiniame teatralų bendrabutyje kartu – Julė, Vacys ir Miltinis. „Trise laikėm egzaminą pas Miltinį – Stasys Petronaitis, Algimantas Masiulis ir aš. Juos priėmė, mane išvarė: „Blogai, drauge Blėdyte, prašau gerai pasiruošt.“ Ir dar kartą taip. Trečias kartas nemelavo – Juliją priėmė: „Bet beveik trejus metus 157


studijoj mane labiausiai kankino. Aš pradėdavau verkt, klausdavau brolio: Vacy, ko jis iš manęs nori? Vacys atsakydavo: nori gerą artistę padaryt.“ Vienas iš pirmųjų jos vaidmenų – gimnazistė Elziutė spektaklyje „Audra ateina“. Scenoje graudi situacija – varžytynės, Elziutei reikės pravirkti: „Bandau ašaras išspaust grimo kambary, niekas nesidaro. Užeina Vacys, mato, kas yra, ir jau trečias skambutis. Tada jis tėkšt į veidą, aš tiek pradėjau verkt ir – tiesiai į sceną. Miltinis mane pagyrė.“ Priėmė Juliją į artistes su 25 rublių alga. Vyrą jai parvežė iš Vilniaus J. Miltinis labai saugojo jauną Vacio seserį, sekdavo, kad nesibastytų. „O aš, jauna merga, einu į pasimatymą. Prisakyta, kad vienuoliktą vakaro būčiau namuose. Vasara, kas ta vienuolikta, penkias minutes pavėlavau – jau užrakinta, beldžiuosi. Miltinis klausia: kur buvai? Meluoju, kad pas Laimą Liesytę, aktorę, kortom lošėm. „Ne kortom reikia lošt, o skaityt“, – mokė Miltinis.“ Tuo metu Režisierius ieškojo scenografo ir jau buvo nusižiūrėjęs gabų Dailės instituto studentą. „Jule, aš tau vyrą atvešiu“, – pažadėjo. 158

Ir atvežė Albertą Stepanką. Bet į Julę ne vienas bernas žvalgėsi. Tik bendras gyvenimas su broliu ir J. Miltiniu jau buvo gerokai įkyrėjęs. Gauni atlyginimą – visą iškart reikia atiduot, nes maistas bendrai, jei ko reikia – prašyk. Nuplyšo suknelė, o norisi su aktoriais išvažiuot į Maskvą. Pasiuvo teatro siuvėjos suknelę, o A. Stepanka pažadėjo sumokėti už Julės kelionę... „Taip susidraugavom, tada rimtai pradėjau galvot apie Albertą. Mažos buvo mūsų vestuvės – jo tėvai, mano tėvai ir Vacys su Miltiniu. Ta proga Miltinis padovanojo mums kilimą, išsaugojau jo dovanojimo raštą.“ Kiek anksčiau spektaklyje „Vestuvės su kraičiu“ Julija suvaidino jaunąją. Tą suknelę iš spektaklio pasiskolino ir savo vestuvėms. Vestuvės buvo 1953-iaisiais. Dabar jau keleri metai, kai dailininko Alberto Stepankos nebėra tarp gyvųjų: „Albertas turėjo savo charakterį. Mus rišo ir teatras, ir lėlės rišo – iki pat mirties.“ Margas, gražus ir keistas lėlių gyvenimas Talentingas scenografas A. Stepanka per septyniolika darbo teatre metų sukūrė scenografiją bemaž penkiasdešimčiai spektaklių. Iš jų – tokiems įsimintiniems, klasikiniams: „Ivanovui“, „Hedai


Gabler“, „Revizoriui“, „Sevilijos kirpėjui“. Nenustygstantis, basom ir su kojūkais per miestą vaikštantis dailininkas greit subūrė aplink save bendraminčius. Įsteigė dailės studiją ir ilgai jai vadovavo. „O lėlės prasidėjo šitaip. Lilė, mūsų vyriausioji, mokėsi tuometinėj 1-oj vidurinėj, kai direktorius Vytautas Baliūnas mūsų paprašė: Masiulis sudarys mokykloj dramos būrelį, o Julija galėtų lėlių.“ Julija sumosavo rankomis: aš nemoku. O Albertas: būtinai apsiimk, aš moku. Mat studijuodamas Vilniuj, jis Lėlių teatre jau gamino lėles, kad užsidirbtų prie stipendijos. „Trys paršiukai“, Stepankų pastatyti, respublikiniame mokyklinių lėlių teatrų festivalyje iš 200 kolektyvų pelnė pirmąją vietą. Taip prasidėjo lėlių gyvenimas: „Festivalius rengėm su estais, vokiečiais, čekoslovakais. Mūsų kolektyve visi buvo dainingi, veždavomės muzikantus.“ O įdomiausia buvo tai, kad vienąkart estai nusistebėjo: kaip, jūs dar ne liaudies teatras? Ir parašė Lietuvos kultūros ministerijai. „Mes patys nesusipratom. Tada atvažiavo komisija, pamatė mūsų „Jūratę ir Kastytį“. Įspūdingas buvo spektaklis, daug žuvų ant balto tiulio, geri balsai, visos lėlės, o Jūratė – gyva lietuvaitė. Ir 1966 metais mums davė tą liaudies tea-

tro vardą. Pirmiesiems Lietuvoje.“ „Ir Antanas vis ateidavo, žiūrėdavo. Priėmiau jį vaidint, bet paėmė į kariuomenę. O grįžęs sako: noriu turėt savo teatrą. Jis ir dabar mane taip vadina: mūsų lėlių mama“, – šypsosi Julija, kalbėdama apie Antaną Markuckį, Lėlių vežimo teatro vadovą.

ir dabar mane taip vadina: mūsų lėlių mama

Stepankų su lėlėmis daug važinėta po užsienius, vaidinta lietuviškai ir esperanto kalba. Vienuolika spektaklių buvo įrašyta televizijoje. Paskui lėlių teatras pavadintas Kaukių teatru, ir tik labai neseniai Julija Stepankienė atidavė šio teatro vadovės ir režisierės pareigas savo žentui Vytautui Kupšiui. Scena – visos šeimos pašaukimas Kitokio gyvenimo – be teatro – abudu Stepankos ir nepažinojo, ir negalėjo įsivaizduoti. O dukros? Lilė suvaidino tėvų 159


teatre lėlę – vieną iš trijų Paršiukų, bet ilgai ten neužsibuvo. Įstojo į teatro dramos studiją. Paskui, ištekėjusi už aktoriaus Liubomiro Laucevičiaus, su juo išvažiavo į Klaipėdą. Dabar abu vaidina Kaune. Jaunesnioji Diana Klaipėdoje baigė lietuvių kalbą ir režisūrą. O kai grįžo į Panevėžį, jau irgi su vyru Vytautu Kupšiu ir mažutėlėm dukrom dvynukėm, perėmė Panevėžio rajono teatrą. Taip iki šiol. Seserys nesitarė dėl įpėdinių, tačiau abidvi pagimdė dvynukus. „Lilės ir Liubo bernai jau dideli, vienas dirba dizaino srity, kitas studijuoja politologiją“, – pasakoja Julija. O Eglę ir Ramunę Kupšytes girdime dainuojančias koncertuose ir per televiziją. Kai A. Stepanka surengė jubiliejinę savo darbų parodą, abidvi anūkės taip sudainavo jo mėgstamą dainą apie akmenėlį, kad Julijai širdis neatlaikė... Akmens kalinėjimas buvo dar vienas A. Stepankos pomėgis. Kieme, pro kurio langus dabar žiūri Julija, jų daug pristatyta. Jie stebi praeivius dailininko rankomis iškaltais išraiškingais – juokingais ar surauktais veidais. O namuose – kaukės ir paveikslai: „Dauguma jų išdalinti, kai einu per polikliniką, visur matau Alberto paveikslus. Bet šitie – jo diplominis darbas su Vilniaus vaizdu, Sen160

vagė, dar senoji, užžėlusi, liks čia, niekam neatiduosiu.“ Langai – į atmintį ir žmones „Tam mano gyvenime buvo ir liūdnų nepasisekimų, ir džiaugsmo. Kai ruošiausi vaidmeniui „Pakeltoj velėnoj“, Miltinis pyko: kad tu nemoki būt paleistuvė... O aš tiek įsitempusi, kad nuėjusi į parduotuvę sakau pardavėjai: „Draugas pirmininke, gal saulėgrąžų norėtumėt?“ Frazė iš spektaklio, ne iškart atsitokėjau.“ Panašiai buvo, kai scenoj reikėjo užrūkyt: „Bandžiau užtraukt ir uždusau. Nei Albertas, nei aš, nei dukros niekad nerūkėm.“ Brolio Vaclovo jau irgi nebėra, o jis visuomet buvo netoliese. Pasiaukojęs teatrui J. Miltinio bendražygis ilgai nesiryžo turėti šeimos: su Nijole gal 15 metų išdraugavo, kol susituokė. Miltinis Leoniuką, jų sūnų, kaip mylėjo, ant rankų nešiojo.“ Dar Julija pasakoja, kad dukra Lilė gera šokėja, pagal tėvą: „Baliuose visos laukdavo, kad tik Stepanka išvestų šokti. Kartą Bulgarijoj, kur buvom nuvažiavę su lėlėm, vakare restorane mudu su juo nurungėm visas poras, sušokę tango, dovanų butelį gėrimo gavom.“ Išėjimas iš teatro Julijai nebuvo malonus. Tuometinis direktorius pasakė: tu turi lėles, turi darbą...


Taip, lėlės liko ilgam. „Dabar lankau teatrus, parodas, nueinu pas anūkes ar pas anūkus į Kauną nuvažiuoju. Skaitau, bet paskui turi praeiti kiek laiko, kol atsigauna akys.“ O skaudina – neteisybės žinojimas: „Šitiek išdirbau teatre ir su lėlėm. Stažas daugiau nei 40 metų. O pensija – 335 litai. Dabar – pjautynės dėl prezidento posto, pjautynės dėl NATO, o apie kultūrą – nė pusės žodžio. Kultūra visiškai nuvaryta.“

Tai ne vien Julijos mintys. Bet tūkstančiai jos suvaidintų scenoje gyvenimų išugdė ir stiprumą, ir šviesų žvilgsnį į gerus žmones. Panevėžio balsas. – 2002, gruodžio 7, p. 7.


ANTANAS MARKUCKIS

Lėlių fanatikui – pasaulinis pripažinimas

162


Šiandien Kopenhagoje Lėlių vežimo teatro vadovui Antanui Markuckiui įteikiama prestižinė tarptautinė Hanso Kristiano Anderseno premija. Šiemet pasaulyje jis yra vienas iš trijų žmonių, įvertinamų šiuo apdovanojimu. Pokalbis su režisieriumi ir lėlių fanatiku Antanu Markuckiu prieš keletą valandų iki skrydžio į Daniją.

Kas yra ta premija ir kokia jos reikšmė? Ją skiria H. K. Anderseno fondas. Tai yra universali premija bet kurios pasaulio šalies teatralams, muzikams arba Anderseno kūrybos tyrinėtojams. Ją vadina mažąja Nobelio premija. Kaip Tu manai, kodėl jos nusipelnei?

Aš tik žinau, kad mane penkerius metus stebėjo ir svarstė. Esu pastatęs tik tris H. K. Anderseno spektaklius: vaikystėje „Coliukę“, paskui savo teatre „Mergaitę su degtukais“ ir „Skiltuvą“. Dar buvo kokių penkerių metų mūsų teatro kartu su Šiaulių universitetu projektas „Laiškai Kristianui Andersenui“. Tuos laiškus rašė vaikai iš visos Lietuvos. 163


O kas Tave sieja su Danija? Draugystė su šia šalimi prasidėjo prieš 11 metų per Danijos kultūros institutą Lietuvoje. Dabar į šią šalį važiuoju su šio instituto direktore Audrone Sabaliauskiene ir „Meno“ teatro režisieriumi Juliumi Dautartu. H. K. Anderseno premija savotiškai intymi – toks rašytojas galėjo gimti tik saloje, uždaroje erdvėje. Ta sala ir miestas joje yra Odencė. Mąstymo platumą H. K. Andersenui, matyt, davė jūra, ta pati Baltija. Seniai svajojau pamatyti Odencę, dabar matysiu.

niekad nemaniau, bet, matyt, Dievulis yra, po didžiausių kančių metų ateina šviesuliai

Bet vis dėlto – kaip Tu žiūri į tokį pasaulinį pripažinimą? Dar nelabai suvokiu. Žinau, kad mes būsime trise iš viso pasaulio. Vienas – aš, antrasis garsus danų kino režisierius, trečias – kol su juo nesusipažinau, nieko negaliu 164

pasakyti. O aš esu panevėžietiško mentaliteto. Dirbau neturėdamas tikslo premijoms, bet užsieniečiai pastebėjo mūsų teatro unikumą. Pirmasis įvertinimas prieš tai buvo man skirta Boriso Dauguviečio premija. Niekad nemaniau, bet, matyt, Dievulis yra, po didžiausių kančių metų ateina šviesuliai. Manau, kad visiems menininkams vieta yra rojuje, nes visi socialiai nuskriausti. O tie, kurie gerai gyveno čia, tegul pamato, kas yra skurdas, blogis, neapykanta... Mes nekalbėjome apie premijos dydį...

Jei premiją lydės honoraras, jis nebus išleistas puodams, baldams. O kam?

Seniai mąstau apie H. K. Anderseno centrą Panevėžyje. Jame galėtų būti mokomasis teatras, vykti festivaliai, kuriuose teatrai pristatytų pasakų karaliaus pjeses. Centre būtų galima rasti Anderseną visomis kalbomis, o norintieji galėtų mokytis danų kalbos. Rengtume filmų apie H. K. Anderseną arba jo kūrybos motyvais pastatytų filmų peržiūras. Mūsų teatrinis miestas vėl klestėtų. Tu esi seniai įsikinkęs į labai nelengvą meno verslą...


kartais labai norėčiau būti arkliu, pakinkytu smetoniniais pakinktais

Kartais labai norėčiau būti arkliu, pakinkytu smetoniniais pakinktais. Negalėčiau žvengt kada noriu, nematyčiau man patinkančių kumelių, nes akys iš šono uždengtos, tik matyčiau kelią į priekį iš taško A į tašką B. Ir džiaugtis, kai pasieki tikslą B – avižas arba finansavimą. Labai norėčiau, kad rudenį 11-asis „Lagamino“ festivalis įvyktų ir miesto valdžia rastų tiems arkliams avižų.

na. Jos anksčiau nebuvo. O kovo 20-oji – mano gimtadienis. Mes lauksime pirmojo Lietuvoje tarptautinės ir amžinos mažosios Nobelio premijos laureato. Panevėžio balsas. – 2003, balandžio 2, p. 1, 3.

Ką veži dovanų danams?

Sauliaus Saladūno fotografijas iš „Skiltuvo“, Janinos Lapinskaitės filmo „Kelionių magija“ kasetes ir save. Bet buvo tokie ženklai prieš kelionę... Pranašiški?

Kovo 19 dieną išlydėjome mūsų svečius rusus ir bulgarus. Tą pačią dieną susirenka UNESCO komitetas ir nusprendžia, kad kovo 21-oji – Tarptautinė lėlininkų die165


POVILAS ŠIAUČIŪNAS

Rytinės, vakarinės ir kitokios Povilo varnos

166


Žalvarniais vadino Eugenija Šimkūnaitė rugpjūčio pradžioj gimusius. Dailininkas Povilas Šiaučiūnas galerijoje „2-asis aukštas“ atidarė savo ekslibrisų parodą „Rudeniniai šešėliai likimo kelyje...“ savo 55-ojo gimtadienio išvakarėse.

Parodoje daug portretinių ekslibrisų, ir ne vienas atėjęs galėjo palyginti save su savimi nupieštu: panašus ar ne? Nors, anot kolegų, Povilas su humoru įžiūrėjo ir piešiamų žmonių vidinius bruožus: kas jie yra, ką veikia... Išėjęs į pasaulį ir vis grįžtantis

Ekslibriso prezidentas Taip vadino Povilą geranoriškai nusiteikęs jo kolega Alfonsas Čepauskas: „Jis tęsia tautinės raižybos tradicijas. Ir drauge – be galo modernus – maloniai nustebina grafika.“ Gal šitą tautiškumą pademonstravo pats pristatymas: muzikantas armonika trenkė maršus po kiekvieno pasisakymo ir siūlė pajudėti. Parodos autorius pirmasis pakvietė šokio Margaritą Mašalienę. Ji kartu su G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktore Rima Maselyte, dailininke Asta Radvenskiene, vertėja Liucija Šiaučiūniene ir fotografe Kristina Šiaučiūnaite padėjo Povilui parengti gražų bibliografijos leidinį „Žmogus, kuris paišo varnas...“ „Ekslibrisų čia, parodoje, 147 darbai iš 841 padaryto“, – dėkodamas savo padėjėjams sakė pats jubiliatas.

„Kokia laimė, kai gali skristi lyg paukštis virš žalių, mėlynų, raudonų gimtinės laukų, kur skamba žolynų sutartinės“, – rašo „Bibliografijos“ įžangoje Povilas. Poetiškai rašo ir kaip dailininkas – spalvomis. O ekslibrisai – nespalvoti. „Dekoratyvūs, rupaus štricho, stilizuotų, liaudiškų formų...“ – taip apibūdina kolegos darbus dailininkas Alfonsas Čepauskas. Nuo 1985 metų P. Šiaučiūno darbai apkeliavo apie 180 parodų Lietuvoj ir užsienyje: Baltarusijoj, Lenkijoj, Čekijoj, Meksikoj, Italijoj, Amerikoj... Tų užsienio šalių – apie 20. Ir todėl vienas palinkėjimas dailininkui buvo toks: „Aplink pasaulį apėjęs, sugrįžkite neišdidus.“ „Kultūra – investicija netiesioginė. Jei kas galit, geriau neužsiimkit kultūra – geriau prekiaukit, – priminė sunkią menininko dalią parodos autorius. – Sutikot mane dailininką, išeisiu – mokytojas.“ Perėjęs daugelį darbų dėl duonos, 167


P. Šiaučiūnas dabar – Panevėžio kurčiųjų mokyklos mokytojas. Bet kažkam atėjo į galvą prisiminti, kiek kūrybingų asmenybių Lietuvoje gimė tais pačiais 1948 metais: Stasys Jonauskas, Vidmantė Jasukaitytė, Onė Baliukonė, Bronius Ribokas... Suskaičiavo, aišku, ne visus. Liūdni, linksmi ir žmogiški paukščiai Kada Povilui atėjo į galvą varnos motyvas, gal ir jis nepasakytų. Bet šis paukštis užėmė stabilią vietą dailininko kūryboje. Ir žmogiškai simbolizuoja gražų arba šaltą rytą, naktį, vakarą, XX amžių, išvarymą iš rojaus, malūnininko ligą...

tik mylėdamas ir kurdamas buvau savimi

Linoraižiniuose yra ir kitų paukščių, ir kitų motyvų. Apie tai kalba ciklų pavadinimai: „Šiokiadieniai“, „Zodiako ženklai“, „Raudonasis teroras“, mažosios grafikos vaizdai ir portretai. 168

Bitės bibliotekos rankraščių skyriuje saugoma dailininko kolekcija, kurioje – 429 ekslibrisai, nuotraukos, parodų katalogai. Vien tarptautinių konkursų, kuriuose Povilas su savo darbais dalyvavo, daugiau kaip šimtas. „Kūryba – tai vaistas nuo daugybės žemiškų ligų, problemų, gyvenimo negandų... Tik mylėdamas ir kurdamas buvau savimi“, – tai Povilo žodžiai. Su humoru, džiaugsmu ir liūdesiu žiūrintis į gyvenimą ir žmones dailininkas nusipelnė nepašauto paukščio likimo. Panevėžio balsas. – 2003, rugpjūčio 11, p. 4.



ALGIMANTAS KAMINSKAS

Knygą apie Panevėžį dedikavo Tėvui Stanislovui

170


Suskaičiuokime Tavo knygas. Pradėjai eilėraščiais – „Laiko atodangos“, paskui išleidai istorinę publicistinę poemą „Kėdainių kronikos“, keičiantis santvarkoms – publicistikos knygą „Memuarai apie šiandieną“, romaną „Atsigręžusios atogrąžos. Diplomas“... Dar yra į rusų kalbą išverstos dvi mano poezijos knygos ir apysaka „Nebylios spalvos“. Laiko ir istorijos motyvai skamba jau vien knygų pavadinimuose. Tai praeities kasinėjimus būtų galima pavadinti antruoju Tavo pašaukimu, kuris duoda stimulą pirmajam – literatūriniam darbui?

„Žmogų prie tos vietos, kur jis gyvena, priartina ne mitingai, minėjimai, bet tvarkingi darbai“, – sako Algimantas Kaminskas, neseniai pasirodžiusios knygos „Panevėžio metas“ autorius. Tai reta knyga. Eiliuotos kronikos, gyvu žodžiu prikeliančios mūsų miesto įvykius, reiškinius, žmones.

Sąsajų su istorija jau yra mano studentiškoje apysakoje „Nebylios spalvos“, ji pelnė Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų literatūrinę premiją. Joje rašiau apie dramatiškiausią mūsų šalies laikotarpį: 1949–1956 metus, provincijos moters likimą. O koks apysakos likimas?

Buvo spausdinta „Nemune“ ir išleista rusiškai. Lietuviškai neišleido – per plona knygai ir nematė jokio konflikto... Ir romane yra istorinė atkarpa, parodanti anos 171


valstybės vienintelės partijos žlugimo priežastis. Ar tai, ar kitai partijai asmenybių nereikia – reikia vadų ir einančių paskui juos. Esi nusistatęs prieš partijas?

Atbuvęs anoje partijoje 25 metų prievolę, dabar į jokią nestosiu ir vaikams sakysiu. Jei nori nors ir ubagiškai gyventi, bet būti žmogus, o ne varomas į dvasinę giljotiną gyvis, turi būti kuo toliau nuo bet kurių grupių. Nesvarbu, ar jos reikalus sprendžia ant suolelio Laisvės aikštėje, ar Seime. Visu savo spindesiu atsiskleidžia ir įspūdingai skleidžia savo galybę, prie nieko neprisiriša – vienas ąžuolas ant kalnelio. Tai asmenybė. Bet miške medžiai vienas kitą paremia, sudaro atmosferą...

Miškas – tik tamsi masė, kuri vertinga jąją iškirtus ir padarius naudingą daiktą. Taip ir žmogus – masėj labiau palaužiamas pats silpniausias. Miške jis jaučiasi galingas, nors yra kaip skepetėlė vėjyje. Grįžkime prie knygos. Kodėl ji dedikuota Tėvui Stanislovui?

Tėvas Stanislovas amžinesnis nei visi miesto jubiliejai, skirti valdžiai, klerkams... Mes su Tėvu Stanislovu nuo 1970 metų dažnokai 172

susieidavom. Jis buvo pirmas, kuris paskambino ir pasveikino, kai išleidau „Laiko atodangas“. Labai atidžiai stebėjo „Kėdainių kronikų“ atsiradimą. „Kronikos“ sunkiai ėjo į knygą. Mat kai baigiau aukštąją partinę mokyklą, mane paskyrė į Kėdainių redakciją... korektoriumi už antipartinius nuopelnus. Tuometinis komunistų partijos Kėdainių rajono pirmasis sekretorius pasakė: „Neįsivaizduoju, kaip Lietuvoje galėjo būti išleista ta knyga.“ Neslėpsiu, kad pirmoji „Panevėžio meto“ dedikacija buvo ta, jog knyga skiriama miesto 500 metų jubiliejui. Tačiau... Prašiau Savivaldybėje paramos leidimui, bet gavau tik mero atsakymą raštu, kad ateičiau atsiimti rankraščio, nes pinigų miestas neturi. Tai kaip išleidai knygą? Negi iš savo – „Tėvynės“ laikraščio redaktoriaus – algos?

Teko prisiminti bendravimo su Albertu Meilumi ryšius, ir jis nedvejodamas sutiko finansuoti iš savo pensijos. Pasakė: „Manau, kad knyga pasitarnaus žmonių priartėjimui prie šitos žemės dvasios.“ „Panevėžio meto“ kronikos apima platų laikotarpį. Ar daug vargo padėjai, rinkdamas knygai medžiagą?


Sunku įsivaizduoti, kad aš ją parašiau – penkerių metų juodo darbo laikas, pasūdytas nuolatinės abejonės druska: ar verta? Bet kuo giliau lindau, tuo labiau mane graužė istorijos kirmėlės ir šventieji. Man milžinišką naudą davė Stasės Mikeliūnienės parengtas leidinys „Panevėžys. Literatūros rodyklė. 1940–1980“. Per 40 metų rengta, ir nepasigyrė moteris nei garsiai, nei tyliai, kad padariusi titanišką darbą. Kurioms miesto asmenybėms skyrei vietos knygoje?

Povilas Puzinas pirmas šiame krašte nutiesė kelius – iki tol buvo važiavimas per laukus, per pliurzę. Jis atpjovė ir savo žemės gabalą, kad būtų pastatyta mokykla – dabar J. Balčikonio gimnazija, graži, su ąžuolinėm grindim, į ją vestų švari gatvė. Tas žmogus buvo Dievo apvaizda Panevėžiui. Pirmo lietuviško banko sekretorius Juozapas Kozakevičius 40 metų tarnavo bankui, jo turtus tempė į Rusijos gilumą, kad išsaugotų, visus dokumentus perrašęs ranka. Galima įsitikinti, ko žmonės ėjo į Dūmą, ką ten veikė. Vien kalbant apie penkis kartus rinktą burmistru Vladą Eidrigevičių. Ir Jonas Jablonskis, ir Juozas Balčikonis, ir Ona Maksimaitienė... Visų neišvardinsi. Žmonės, kurių tar-

nystė miestui nebuvo tokia privali kaip gyvybė, bet jie pasirinko. Man tiesiog įdomu, kiek vietos, laiko ir pagarbos bus jiems atiduota per miesto šventę. Beveik įsitikinęs, kad nedaug. Duok Dieve, kad suklysčiau.

visu savo spindesiu atsiskleidžia ir įspūdingai skleidžia savo galybę, prie nieko neprisiriša – vienas ąžuolas ant kalnelio. Tai asmenybė

Matome, kad mitrus jaunimas žiūri į priekį, į svetimas šalis, o savo krašto istorija jam nesvarbi... Kiek kapinių mieste – nežino miestiečiai. Gyvena ant savo protėvių kaulų ir svetimėja. O pagrindinis svetimėjimo dirigentas – nežinojimas. Kodėl nemokyti vaikų po kelias valandas miesto istorijos? Gal tai svarbiau, nei žinot, kur Afrika ar Ugnies žemė. 173


Ar pasieks Tavo knyga mokyklas, ar ras skaitytoją, juk tekstai nelengvi? Nesvarbu, kiek ten profesionalumo, svarbu, kad ji yra. Duok Dieve, kad sulauktų tokio likimo kaip „Kėdainių kronikos“ – to miesto mokytojai iš jos moko istorijos. O mokyklas „Panevėžio metas“ pasieks – bent jau rajono mokyklas.

bet kurios konkrečios vietovės istorijos žinojimas žmogų daro tauresnį

O kaip pats jautiesi Panevėžyje? Literatūrinis gyvenimas čia uždaras – kaip akvariumas... Akvariumas? Tikro televizijos „Akvariumo“ nesu matęs, lietuviškos televizijos nežiūriu, išskyrus žinias. O šiame mieste, kuris turi keturis Rašytojų sąjungos narius, į literatūrinį gyvenimą miestą vairuojantiems nusispjaut. Yra daug dvasinio kičo – tai baisus reiškinys, ir daugelis nesuvokia, kad tai kičas. Aš tam miestui svetimas, ir jis man 174

svetimas, nors dvidešimti metai čia gyvenu, bet man skauda dėl daugelio čia vykstančių dalykų.

Esu kartą skaičiavusi, kad per Nepriklausomybės metus apie 20 panevėžiečių išleido po vieną, dvi, tris ir daugiau knygų. Tai irgi reiškinys. Tenka susieit su tokiais, kurie negali nerašyt – kaip nekvėpuot. Organizuoja pompastiškus knygų pristatymus ir pažada, kad jau sugalvoję naujos knygos antraštę, belieka eilėraščius parašyt. Nieks nedraudžia rašyt, bet teršti kito sielą nieks nedavė teisės. Tai nusikaltimas. Jei ne profesionalas išleidžia knygą, bet ten yra eilėraščiai, vienas dalykas, o kai kitas tik tekstus, surašytus posmeliais... Pastarųjų gerokai daugiau. Kuo greičiau jų sumažės, tuo lengviau atsidus jauni žmonės, iš smalsumo paėmę knygą. Bėda, lietuvis laiko knygą kaip šventą dalyką, o jei tik pašaras, ne kūryba, tai tas, kuris tai sukuria, padaro blogą darbą. Man kaupiasi eilėraščiai ir galvoju išleisti „Prastų eilėraščių knygą“. Suprantu, kad jie prasti, bet išleisčiau, kad skaitantis žinotų, kas tai yra. Tai būtų beveik pedagoginė knyga?


O kodėl neišleist: nerašykit, dėl Dievo meilės, ko nors panašaus! Ar planuoji „Panevėžio meto“ pristatymą visuomenei?

Jokių oficialių knygos sutiktuvių nebus. Nebent kokioje mokykloje ar kolektyve. Jei bus, tik Kėdainiuose. Bet knyga yra visuose miesto knygynuose. O užbaigti pokalbį norėčiau šitaip. Esu dėkingas, kad yra toks Panevėžys, esu dėkingas atsitiktinumui, kad įlindau į Panevėžio isto-

riją. Istorijai nuo to nei geriau, nei blogiau, bet aš praturtėjau daug kuo. Bet kurios konkrečios vietovės istorijos žinojimas žmogų daro tauresnį. Tad linkiu visiems, kurie perskaitys „Panevėžio meto“ tekstą, nevengti arba nesidrovėti parodyti savo gerų jausmų šiam miestui. Panevėžio balsas. – 2003, rugpjūčio 27, p. 4.


176

ALGIMANTAS ALEKSANDRAVIČIUS


Algimantas Aleksandravičius: pykčiu nieko nepadarysi. Palinkėčiau meilės

Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius garsus Lietuvoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Šiandien Dailės galerijoje jis atidaro savo darbų parodą. Keletas klausimų jam.

Ką gero matai, randi mūsų mieste? Dailės galerijoje su Jolanta Lebednykiene priešaky. Menų srityje tai – aukštasis pilotažas, europinis lygis, nenusileidžiantis nei Vilniui, nei Kaunui. Džiugina mane „Muzikos“ ansamblis, „Volungės“ choras. Ir šita triatlono šventė, jau kelinta – ne iš viršaus „nuleistas“ renginys, o priaugęs prie Panevėžio. Labai svarūs ir svarbūs keramikų

simpoziumai, norėtųsi, kad ta ekspozicija rastų savo vietą. Juozo Balčikonio gimnazija – donoras Lietuvai, kaip mažoji aukštoji mokykla. Atiduodame pačius geriausius, nes ją baigę nebegrįžta atgal. Tai, žinoma, ir pliusas, ir minusas. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka – daug renginių, akademinis lygis. Man įdomus architektas Valdas Klimavičius. Ir viskas, kas yra dydis, aukštas lygmuo šiame mieste. O kas šiame mieste Tau atrodo blogai, ko jam stinga?

Norėčiau, kad žurnalistai su meile rašytų apie Panevėžį, daugiau gero. Pavyzdys užkrečia – tiek geras, tiek blogas. Dabar pirmuosiuose puslapiuose – korumpuoti 177


valdininkai, gaujos... Nesakau, informacija neturi būti slepiama, bet kad rašiniuose nedominuotų blogis. Būtų gerai, kad dailininkai norėtų labiau reikštis – dabar jie pralošinėja neveiklumu. Suprantu, tikėjimu einame į Rytus: kuo ramiau, tuo geriau. Žinoma, veiklai reikia pinigų, bet tam rašomi projektai. Visur konkurencija – tiek Rusijoje, tiek Vakaruose, bet tarpusavyje mūsų menininkai nelabai gražiai elgiasi.

manau, kad mes nebe duobėj, einame į viršų

Kaip apskritai Tau patinka mūsų žmonės? Žmonės nepiktybiški. Net banditai – darė velniškus darbus, bet tą miestelį mylėjo. Manau, kad mes nebe duobėj, einame į viršų. O jei dar aukštoji mokykla atsirastų, akademinio jaunimo – per metus daug kas keistųsi. Paminklas Aleksandrui – ne visiems ta idėja patiko. Aš irgi labiausiai norėčiau, kad stovė178

tų paminklas Miltiniui – negi teatralai nesugalvos? Dautarto iniciatyva – ne biudžeto pinigai, galėjo pasirinkti ir paminklo autorių. Kas trukdo tokiems dalykams? Pykčiu nieko nepadarysi. Liūdniau, kai menininkai eina į politiką, man tai nepriimtina. Bet pasikeitimų juk matai?

Pabuvęs apie pusantrų metų Rusijoj, pirmąkart suvokiau, kad niekur nenoriu iš čia išvažiuot. Taip ramu Panevėžy – kaip kapinėse ne sezono metu. Išeini, nusiperki pieno, alaus butelį, gali užsidaręs dirbt. Supratau, kodėl Miltinis nenorėjo palikti Panevėžio. Matau, kad labiau sutaria partijos. Labai daug kas priklauso nuo fondų – rėmėjai gramatiškesni, keičiasi jų požiūris į miestą, pinigus. „Ekranas“ ir „Linas“ finansuoja leidinius, studentus išleidžia į mokslus, aukojo Aleksandro paminklui. Ir ko palinkėtum Panevėžiui?

Palinkėčiau meilės. Visom prasmėm, visom formom: žmogaus – žmogui, vyro – moteriai, tėvų – vaikams, vaikų – tėvams... Nes Dievas ir yra meilė. Visa kita yra politika. Šiandien miestelėnai ateis į Tavo parodą. Kokia ji?


J. Miltinio gimtadienio ir miesto jubiliejaus proga neakivaizdžiai kviečiu savo portretų herojus. Kosmonautą Aleksejų Leonovą, mūsų ambasadorių Maskvoje, aktorių Juozą Budraitį, armėnų aktorių Armeną Džigarchanianą, režisierių Eldarą Riazanovą – manau, Miltiniui būtų įdomu su juo pasikalbėti.

Dievas ir yra meilė. Visa kita yra politika

zulintos plūgo rankenos... Portretai eksponuojami pirmąkart – ir Rusijoj jų nerodžiau. Pastarųjų metų darbai. Rusijoj esu fotografavęs apie 60 žmonių, čia portretų – apie 20. Trys mano portretai – M. Kozakovo, M. Žvaneckio ir K. Raikino – šių metų balandį Europress fotografijų parodoje, kur dalyvavo 18 šalių fotomenininkai, pelnė pirmąją vietą. Panevėžio balsas. – 2003, rugsėjo 3, p. 2.

Ir satyriką Michailą Žvaneckį, Konstantiną Raikiną, geriausią Europos krepšinio trenerį jugoslavą Dušaną Ivkovičių, mūsų Darių Songailą... Tai portretai. O kita tema – „Laiko paieškos“ – senų daiktų buvimas, lyg jų portretai. Daiktai liudija – spausdinimo mašinėlė gal prisimena ja parašytus eilėraščius, batas, kuris į pasimatymus ėjo, dviračio sėdynė – gal kokia moteris važiavo per pievas karvės melžti... Už daiktų stovi žmogus kūrėjas ir tas, kuris tuos daiktus naudojo, – jo rankų nu179


180

ARVYDAS ŠLIOGERIS


Filosofas siūlo vaistą nuo fanatizmo

– Viskuo žmonės apsiskelbia – gamtos karaliais, Dievo paveikslu... Gyvuliukų požiūriu mes prastesni – niekad nesutikau karvės fanatikės, vištos, – neseniai Panevėžyje apsilankęs filosofas profesorius Arvydas Šliogeris kalbėjo apie dabartinę mūsų valstybės ir pasaulio situaciją. Pasmerktas avantiūrai Iš Panevėžio kilęs Arvydas Šliogeris dažnai grįžta į mūsų miestą. Kaip yra sakęs – tam, kad patikrintų savo buvimą. „Daiktas ir menas“, „Post scriptum“ ir daugelio kitų knygų autorius filosofų pasaulyje laikomas savotišku atskalūnu, avantiūristu. Tikriausiai todėl, kad A. Šliogerį labiausiai domina šiuolaikinio žmogaus būtis, kurią jis apibūdina

tiesia ir paprastam piliečiui suprantama kalba. Dabar filosofas mus aplankė naujos savo knygos „Niekis ir Esmas“ pasirodymo išvakarėse. Visi jo kūrybos rankraščiai, ir tik ranka rašyti, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos rankraščių skyriuje. „Čia visi, ilgai gulėję stalčiuose, netikę ano meto ideologijai“, – sakė rankraštyno vedėja Stasė Mikeliūnienė. O pats filosofas apie tai: „Mano dvasia turi gyventi mano tėviškėj.“ Nesigindamas avantiūristo etiketės, filosofas kalbėjo: „Kas man rūpi dabar, užvakar, vakar? Dabartinė mūsų situacija unikali. Tauta gauna laisvės šansą. Kad taip bus, prieš 15 metų nesitikėjau. Mes turim normalią, padorią valstybę, Europą, NATO – irgi stebuklas. Kalėjime sėdėjome pusę amžiaus, o prieš kelis šimtmečius – išdavė mus aristokratija.“ 181


sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet bėk nuo to, kuris sako ją turįs

Ir įvardijo savo nerimą: „Jis susijęs su globalizacija. Jei sunaikina šitą upę, medžius, Panevėžį, jei čia stovės dangoraižiai kaip Niujorke, jei turėsim kalbėti angliškai – man nereikia tokios globalizacijos.“ Arabų kunigaikščio tiesa

Filosofas nurodė patį bjauriausią dalyką žmonijos istorijoje – fanatizmą: „Kas yra fanatikas? Tas, kuris žino tiesą. Visada viską. Ne taip galvoja kitas? Pasiųs ant laužo, į konclagerį, nukirs galvą.“ Ir priminė A. de Sent Egziuperi aprašytą pokalbį Arabijos dykumoje. Beduinas prie laužo, prancūzų lakūnas ir arabų kunigaikštis. Arabas sako: jūs turit radiją, turit lėktuvus, bet jūs neturit tiesos. „Tai kalba fanatikas. Jei tai liga – chroniška“, – teigė filosofas. Tuo paremtas Islamo pasaulis – vergų pasaulis. Korane užrašyta: jei būsi sprogdintojas savižudis, tavęs laukia rojus – septynios nekaltos mergelės, vynas ir kitos gėrybės, kam tada žemėje kankintis? 182

„Europietiška Europa atsirado 14-ajame šimtmetyje su moderniojo mokslo – gamtotyros – atsiradimu. Prielaida – mes pažinsim tiesą – atsiranda ir fizikoj, ir chemijoj. Per 400 metų radau tik vieną žmogų, kuris drįso suabejoti: jei mes primesim kitiems žinojimo imperatyvą, bus blogai. Tas žmogus buvo Gėtė. Mes jį žinom kaip poetą, o jis svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu laikė gamtos tyrinėjimą. Gėtė vadino Niutoną inkvizitoriumi“, – filosofo mintys kiek netikėtos. Niutonas laboratorijoje išsklaidė šviesos spindulį ir nustatė, kad jį sudaro septynios spektro spalvos. Gėtė manė, kad prievartauti daiktą nėra gerai: nesunku nuo to pereiti prie žmogaus – tyrinėti, auklėti. Ką bendra turi Niutonas ir Stalino konclageriai?

„Jau 19-ajame šimtmetyje atsiranda tokie vyrukai kaip Marksas ir pareiškia: aš žinau, kaip žmones padaryt laimingus. Kūrė socializmą mokslo pagrindu. Taip vyko du moksliniai eksperimentai: komunizmas ir fašizmas. Markso tiesa – socializmas, Hitlerio – arijų rasė“, – aiškino istorijos pamokas A. Šliogeris. Konservatoriai irgi žino tiesą: jei išlaikysim Bažnyčią, šeimą, luomų hierarchiją – pasieksim rojų. Prancūzų revoliucijos metais ja-


kobinai įsakė piliečiams būti laisviems. Ir Lietuvoj neklausia, nori ar nenori – turi būti laisvas. Fanatizmas išlieka ir mūsų laikais – kaip ir krikščionybėj. O tiesa yra pavojinga – kartais geriau nežinot. „Visiems sakau: sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet bėk nuo to, kuris sako ją turįs. Žmogus mažutis, mirtingas, jis apskritai negali žinot absoliučios tiesos“, – pabrėžė filosofas. Senovės graikų pamokos

„Vaistas nuo fanatizmo – humoras, ironija, skepsis. Tai yra fantastiškas graikų išradimas dar šeštame amžiuje prieš mūsų erą. Nežinau kitos tokios tautos, kuri taip gražiai bendrauja su dievais – kaip su bičiuliais, be nusižeminimo. Net pasijuokia iš jų – Atėnės, Marso... Nei iki jų, nei po jų to nebuvo“, – ir filosofas priminė tų laikų legendą apie septynis išminčius. Vienas karalius surengė išminties varžybas, pažadėjęs geriausiam filosofui padovanoti varinį trikojį – tuomet labai brangų daiktą. Nutarė, kad labiausiai to vertas turėtų būti Talis. Išmintingasis dievas Talis atsisakė: „Aš labai mažai žinau“ ir perdavė estafetę kitam. Tas prisipažino esąs puskvailis ir persiuntė trikojį trečiam. Taip daiktas apsuko ratą ir grįžo karaliui. Sokratas yra pasakęs: aš žinau,

kad nieko nežinau. A. Šliogeris irgi siūlė vadovautis nežinojimo imperatyvu: „Filosofas gali siekt žinojimo, bet žinojimo pasiekti negali“. „Vaistas, kurį išrado graikai, – filo-

filosofas gali siekt žinojimo, bet žinojimo pasiekti negali

sofija – buvo užmirštas. Humoras – pati filosofijos esmė. Bet jei humorą laikysim absoliučia tiesa – tai irgi fanatizmas. Viską reikia naudoti su saiku – teigime ir neigime.“ Skeptiškai atsiliepęs apie mūsų universitetus, kurie paneigia pačią universalumo esmę, filosofas sakė: „Dabar tai kadrų kalvė – vienoj gaminamas plaktukas, kitoj – peilis. Gamina chirurgus, teisėjus, viską pagal technologijas. Šviesiausių žmonių esu sutikęs Lietuvos kaime. Ne veltui žmonės sako: mokslas protingą daro protingą, o kvailį – dar kvailesnį.“ Panevėžio balsas. – 2004, gruodžio 24, p. 9.

183


Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas... Sudarytojos: Sandra Voveriūnienė, Gitana Navagruckienė Redaktorė Nomeda Simėnienė Dailininkė-maketuotoja Asta Radvenskienė Korektorė Violeta Abromavičienė

ISBN 978-9986-9286-1-4 Tiražas 800 egz.

Išleido Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka, Topolių al. 12, LT-35169 Panevėžys www.panbiblioteka.lt Spausdino UAB INDIGO print Piliakalnio g. 1, LT-46223 Kaunas www.indigoprint.lt


Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.