Issuu on Google+

leidybos dienos 2012/ geguze


leidybos dienos 2012


Turinys

TURINYS Įžanginis žodis

2 psl.

Leidėjų manifestas

3 psl.

„LeiDi“ simbolis

5 psl.

Leidėjai studentai vs. Leidėjai profesionalai

6-8 psl.

Leidyba: praeitis, dabartis, ateitis

10-11 psl.

Mėtomis kvepiantis „Mint Vinetu“: daugiau nei paprastas knygynas

12-13 psl.

„infashion.lt“ – mokantiems atsirinkti

14-16 psl.

Elektroninė knyga – kas tai?

17 psl.

Jauku...

18-20 psl.

Ką skaito KF dėstytojas?

21-22 psl.

Leidėjų knygų lentyna

23-25 psl.

Neleisk sau leisti bet ko!

26-27 psl.

Nesikramto

28-29 psl.

Musė

30-31 psl.

Tau mirus

32 psl.

Redakcija/rėmėjai

33 psl.

1


Įžanginis žodis

Dar nieko neteko girdeti apie LeiDi? „LeiDi“ – kasmet organizuojama leidybos studentų šventė, kurios tikslas – literatūros, knygų puoselėjimo skatinimas, leidybinių idėjų sklaida. Tai daugiau visuomeninis įvykis, skatinantis prisidėti prie gyvo kultūros organizmo. 2005m. pradėta Leidybos dienų tradicija šūkiu „Pirk knygą, skaityk ir mirk intelektualus“ išliko iki šių dienų su nauju „LeiDi 2012“ šūkiu – „Ką tu sau leidi?“ Leidybos dienų metu mes drąsiai žengiame į viešąsias erdves, kalbame apie sau ir kitiems svarbius dalykus, taip aktyviai prisidedame prie kultūrinio vyksmo. Organizuojame socialines vaikams skirtas akcijas, kelis metus iš eilės sėkmingai vykdėme akciją vaikams ir tėvams „Vaikų rytas“. Rengiame diskusijas, susitikimus su leidybos industrijų profesionalais, organizuojame parodas, filmų peržiūras, o Leidybos dienas vainikuojame puikiu baigiamuoju vakaru su širdžiai miela muzikos grupe. Leidybos industrijos nuo 2005 iki 2012 metų ženkliai pasikeitė. Šiuo metu diskusijos netyla dėl elektroninės knygos invazijos, popierinės knygos likimo. Šią temą gvildena Mindaugas Keršys straipsnyje „Elektroninė knyga – kas tai?“. Visgi popierinių knygų ilgesį stiprina jaukios Vilniaus vietos, kuriose galima pavartyti kvepiančią popierinę knygą...Išgerti šilto gėrimo. Tai Ievos Genevičiūtės ir Vilmos Juzėnaitės straipsniai apie vietas, alsuojančias mėtomis ir jaukumu. Leidybos studijos nestovi vietoje, nuolat keičiasi programa, tobulinami studijų dalykai. Apie studijų kaitą ir ateities viziją mums rašo Vida Kuzmickaitė. Taip pat įdėta 2011m. rudenį vykusios leidėjų studentų ir leidėjų profesionalų konferencijos dalis, kurioje leidybos atstovai motyvuoja studentus, kalba apie darbo perspektyvas ir mūsų galimybes. O galimybės yra didelės, jei turi originalią idėją bei tiki jos sėkme. Jau kelis metus mus žavi jaunatviškas ir madingas leidybinis projektas „infashion.lt“, kurio reportažą mums parengė Fausta Brasaitė. Kaip atsirinkti vertą dėmesio knygą? Į šį klausimą mums padeda atsakyti recenzentės Jurgita Petniūnaitė, Fausta Brasaitė, Karolina Sapiegaitė, Augustė Miškinytė. Mums įdomu, kokias knygas skaito ne vien mūsų draugai, artimieji, bet ir universiteto dėstytojai. Galbūt rekomenduota dėstytojo knyga taps tavo mėgstamiausia? Taip pat norime pasidalinti leidybos studentų – rašytojų literatūros kūriniais. Ačiū Vytautui Lukaševičiui, Benui Bėrantui, Arnui Aleksandravičiui! „LeiDi 2012“ – po metų pertraukos fenikso sparnų spindesy atgijusios Leidybos dienos su nauju veržliu šūkiu „Ką tu sau leidi?“, kurį mums padeda interpretuoti Raimonda Kriaučiūnaitė. O kaip interpretuoji tu? Ateik į Leidybos dienų šventę gegužės 16–18 d.! Kiekvienam su knyga, prie knygos ar knygoje. Ir svarbiausia – ką tu sau leidi? Pagarbiai, Neringa Šidlauskaitė, leidinio sudarytoja 2


Leidėjų manifestas

„Dirbk! Pirk! Mirk!“ – taip kažkada skandavo pasaulis. Dabar šią frazę matote tik ant sienų. Skatinantys vartotojišką kultūrą žodžiai atgis šiek tiek mutavę ir skleis intelektualų gyvenimo būdą! Štai atskuba nauja leidėjų karta. Ateina sparčiai žygiuodama, atsinešdama savo grand idėjas. „Išauginsime savo skaitytojus!“ – šaukia pirmasis. Organizuojami klasikos kūrinių skaitymo vakarai vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose padės užauginti intelektualius žmones, kurie jau galės skaityti mūsų leidžiamus klasikus. Reikia pradėti auklėti vaikus nuo mažumės! „Atvesime viduriniąją klasę į protą!“ – šaukia antrasis. Rengiami mitingai – „Skaityk knygą protingą!“ – sukvies daug žmonių. Televizijos kanalais, radijo bangomis, viešais pasisakymais viduriniosios klasės atstovai bus įtikinti, kad išmokti skaityti yra labai svarbu, bet dar svarbiau skaityti intelektualias knygas! Jei tokios neskaitomos, tada išvis geriau neskaityti! „Iš naujo perugdysime rašytojus!“ – šaukia trečiasis. Organizuodami slaptus vakarus, aiškinsime muilo burbulų kūrėjams, jog pasauliui reikalingos protingos knygos, o ne visokia sirupinė, į blizgų popierėlį įvyniota, ar „fast food“ literatūra. Mūsų kruopščiai užauginta karta jau nebeskaitys „Laižiakas, Meilutis ir stringai“, o rinksis Kamiu „Svetimą“. Rašytojai, kurie bus jau netinkami perauklėjimui ar tiesiog atsisakys atsiversti, bus eliminuojami iš leidybos pasaulio. Lietuvai reikalingi tik protingi rašytojai, rašantys intelektualias knygas! „Kelsime knygų apipavidalinimo kultūrą!“ – šaukia ketvirtasis. Kam reikia, kad po trijų parų intensyvaus knygos studijavimo (juk knyga įdomi ir intelektuali!) ji suplyštų? Lietuvai reikia ilgaamžių, dailių vidumi ir išore knygų! Vadovėlius, grožinę literatūrą, brošiūras ir įvairius vadovus leisime geriausių albumų pavyzdžiais! Kad ne tik diletanto, bet ir profesionalo akis gėrėtųsi leidiniu. „Mažinsime knygų kainas!“ – šaukia penktasis. Vos ne kas antras pilietis negali įpirkti intelektualių knygų, todėl ir perka visokius meilės romanus, pigius detektyvus. Šalin visą šį šlamštą! Padarysime prieinamas protingų knygų kainas! Tegu 5 Lt kainuoja J. P. – Sartre „Siena“. Knygų išpirkimas garantuotas! Iš pradžių galbūt pajusime lėšų stygių, tačiau vėliau įplaukos viršys lūkesčius. Šalin kosmines kainas! „Įkursime skaitančiųjų valstybes“! – šaukia penktasis. Kad tie, kurie visgi kažkaip netikėtai nepasidavė nė vienai iš anksčiau minėtų akcijų, būtų atskirti nuo intelektualaus elito, mielai skaitančio vertingas knygas, reikia burti skaitančiųjų valstybes ir toliau plėsti savo veiklą, ugdyti naujas kartas, dievinančias intelektualią knygą. „Pirk knygą! Skaityk! Ir Mirk intelektualus!“ – šaukia visi naujos leidėjų kartos atstovai. Štai frazė, kuri pakeis pasaulį. Turėdama vartotojišką pagrindą ji mutavo į kultūrą, skleidžiančią tiesą, gyvenimo būdą, dietą, aprangos stilių ir sveikos sielos sveikame kūne formulę, užkoduotą vos keliais skambiais žodžiais, visiškai atskleidžiančiais naujos leidėjų kartos ideologiją! „Pirk knygą!Skaityk! Ir mirk intelektualus!“ yra leidėjų manifestas! Naujos kartos leidėjai

33


Leidi simbolis

Šiais metais pradėdami organizuoti Leidybos dienas nusprendėme jas pasukti kiek kita linkme nei buvo iki šiol. Nusprendėme orientuotis tiek į studentus, tiek į profesionalius leidėjus. Norėjome pasiekti, kad „LeiDi“ taptų visų su šia specialybe susijusių žmonių švente. Todėl pradėjome svarstyti ir apie naują logotipą. Logotipą, kuris galėtų išlikti visam laikui ir kuris tiktų šiuolaikinei leidybos situacijai ir leidybos studentų nuotaikoms. Visiškai natūraliai į galvą atėjo feniksas su knyga vietoj sparnų. Šis paukštis simbolizuoja atsinaujinimą, prisikėlimą naujam gyvenimui. Kaip rodo istorija, knygas daugelį kartų buvo bandoma sunaikinti. Atsiminkime Aleksandrijos biblioteką, Auto-da-fé, nacių vykdytą jų ideologijai netinkamų knygų deginimą. Bet knygos niekada neišnyko. Visada atsirasdavo žmonių, kurie kovodavo už jų išsaugojimą, slėpdavo vienetinius egzempliorius, aukodavo gyvybę dėl rašytinio žodžio. Ugnis niekada nenugalėjo lengvai joje nykstančios popierinės knygos. O šiuo metu yra žmonių, kurie ir dabartinį skaitmeninės knygos plitimo amžių vadina genocidu. Tačiau mes, leidybos studentai, nenorime su tuo sutikti. Norime atkreipti dėmesį, jog visais laikais spausdintinė knyga rasdavo kelią prisikelti naujam gyvenimui. O ir skaitmeninė knyga nėra rašytinio žodžio žudymas. Svarbiausia pats skaitymo procesas, nesvarbu kokiame formate knyga bus. Čia ir atsiranda mūsų naujasis simbolis, logotipas, ženklas – nesvarbu kaip pavadinsi. Knygafeniksas – niekada nežūstantis ir visada prisitaikantis prie laiko tėkmės.

Deividas Budginas, „Leidybos dienos 2012“ organizatorius

5


Konferencija

Spaustuvės „Petro ofsetas“ direktorius P. Kalibatas

TEV direktorius Elmundas Žalys

Leidėjai studentai vs. Neringa Šidlauskaitė, komfakas.lt informacija Šiais mokslo metais, spalio 19 d. įvyko leidėjų studentų bei leidėjų profesionalų susitikimas  – konferencija, susilaukęs didelio studentų susidomėjimo. JR 5 auditorijoje savo patirtimi apie leidybos perspektyvas, jaunųjų leidėjų integravimąsi į darbo rinką dalinosi leidyklų, spaustuvių atstovai. Pateikiame sutrumpintą konferencijos dalį. Konferenciją pradėjo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Domas Kaunas trumpai nupasakodamas leidybos studijas: „Vilniaus universitetas pirmą kartą Lietuvoje pradėjo rengti leidėjus. Buvo žiūrėta į Anglijos, Vengrijos leidybos studijų programas, kviesti konsultantai, kuriama leidybos studijų programa. Tikimasi, kad studijų programa įgaus vis didesnį pagreitį. Šiuo metu studijų programos trūkumas yra nuolatinis programos koregavimas. Taip pat koreguojant programą svarbu atsižvelgti į tai, kokio darbuotojo reikia rinkai: mokančio dirbti kompiuteriu ar sugebančio susivokti platesnėje aplinkoje. Taip pat leidybos 6

studijoms reikalinga praktinė mokymo bazė. Šiuo metu parengtas sutarties projektas su VU leidykla, kuriama mokomoji leidykla. Kalbant apie dėstytojus, reikalingi specialistai „tiesiai nuo leidybos konvejerio“, kreipiamas žvilgsnis į leidyklų, universitetų darbuotojus. Ypač stengiamasi parengti skaitmeninės leidybos, reklamos specialistus.“ Perspektyvos „Alma littera“ leidyklos direktorė Danguolė Viliūnienė: „Kai į leidyklą ateina įsidarbinti naujas žmogus, jo veide ieškau žibančų akių ir polėkio, kad darbas, kurį jis ruošiasi dirbti jam būtų įdomus, kad tikėtų tuo, ką daro ir ką galėtų padaryti. Visko galima išmokti, svarbu motyvacija. Tačiau tai jau daugiau poezija ir gražūs žodžiai (juokiasi). Realybė yra ta, kad leidyklų Lietuvoje daug, bet ir Jūsų nemažai. Tad nuo Jūsų labai priklausys darbo perspektyvos – kokias žinias įgyste, kokią iniciatyvą rodysite studijų metu, tiek ir pasieksite savo profesinėje srityje.“


Konferencija

Profesorius Domas Kaunas

Leidybos studentai

Leidejai profesionalai Kokių studentų tikimės? „Šiuo metu leidybos pasaulyje situacija nėra labai džiugi. Knyga nėra ta vertybė dėl kurios žmogus atsisakys būtiniausių reikmių, todėl turime labai daug dirbti, kad knygą paverstume patraukliu ir perkamu produktu. Ateinantys metai nėra labai optimistiniai, nors ir nėra pesimistiniai. Kalbant apie profesinę karjerą, leidybos srityje šiuo metu labiausiai „graibstomi“ redaktoriai. Jeigu turite redaktoriaus gyslelę, jaučiate, kad tai Jūsų pašaukimas, – darbą rasite be vargo. Redaktorių, vertėjų Lietuvoje labai trūksta. Vertėjai Lietuvoje – savamoksliai, mums trūksta profesionalų. Manau, šie žmonės visuomet turės duonos. Taip pat norėčiau paskatinti reikalauti iš universiteto kuo daugiau istorinių, kultūrinių žinių, kadangi pačioje leidykloje gausite vadybos, rinkodaros pagrindus, tačiau nebeturėsite laiko gilintis į humanitarinius dalykus. Studijų metas – puikiausias laikas gilintis į kultūrines žinias, kadangi kuo platesnis akiratis – tuo žmogus yra vertingesnis darbo rinkoje.“

Prof. habil. dr. Domas Kaunas: „Noriu patikslinti leidybos darbo rinkos apibrėžtį. Susirinkę leidyklų direktoriai kalba apie leidyklų sritį, tačiau mes einam ir ten, kur apskritai vyksta leidybos procesai, tai  – žinybos, valdžios biurokratinės įstaigos, savivaldybės ir jos institucijos. Leidybos verslas „putoja“ visur  – daugiau ar mažiau. Geri specialistai visada priklausys nuo išradingumo, kūrybingumo, pozityvaus žvilgsnio“. TEV direktorius Elmundas Žalys pabrėžė, kad leidybos srityje ypač svarbi verslo etika, kadangi darbe pasitaiko nemalonių nesusipratimų jos nepaisant. Taip pat „einant“ į leidybos rinką svarbu gerai mokėti leidybos pagrindus, kuriuos moko jau mokykloje. „Tad jeigu norės ateiti darbintis, būsimieji leidėjai, aš jiems tokį klausimyną padarysiu! (juokiasi) Yra bazės ir antstatai. Viskas, ko jus moko universitete, yra antstatai. Jūs pasidarote profesionalūs leidėjai, žinote antikos leidybą, istoriją ir t.t., bet pagrindų neturite. Tad šiuo 7


Konferencija

Konferencijos vedėjas Deividas Budginas

atveju siūlau nusipirkti leidybos vadovėlį ir jį išstudijuoti (šypsosi).“ „Reikia teisingai pasirinkti, koks yra knygų tikslas. Skaityti reikia popierines knygas, ieškoti informacijos – skaitmeninėse knygose. Svarbu pats skaitymo tikslas: ar Jums reikia informacijos, ar tiesiog pasiskaityti“. Kokių sričių specialistų šiuo metu leidybos versle trūksta? „Versus aureus“ direktorius A. Mickevičius: „Labiausiai trūksta redaktorių. Galima sakyti, jog ši specialybė jau „išmirštanti“ (juodasis humoras). „Nueik – atnešk – paduok“ žmonių nereikia – tai eiliniai žmonės iš gatvės. Visada labai laukiame iniciatyvių, kūrybingų, intelektualių įvairių sričių specialistų. Mums svarbiausia, kad jūs turėtumėte pradines žinias apie viską (kaip liaudis sako, geriau mažai žinoti apie viską nei viską apie mažai). Nesitikime, jog ką tik baigęs studijas leidybos bakalaurantas ar magistrantas bus vienodai stiprus visose srityse ir kad jam bus liepta leidykloje iškart daryti daug darbų. Tikrai ne. Dirbdamas ir mokydamasis jis pasirinks sau patinkančią nišą: iš dirbančių mūsų leidykloje leidybos studenčių viena tapo vyr. dailininke, kita buvo skaitytojų klubo vadove, trečia pasirinko rinkodaros ir pardavimų vadovės vietą. Pati specialybė yra vidurys tarp humanitarinių, socialinių ir 8

„Alma littera“ leidyklos direktorė Danguolė Viliūnienė

tiksliųjų mokslų, todėl žmogus laikui bėgant pasirenka kryptį pagal savo poreikius.“ Spaustuvės „Petro ofsetas“ direktorius P. Kalibatas: „Reikia mokėti tai, kas bus reikalinga, pavyzdžiui, žinoti kompiuterines programas. Jeigu atėjusiam dirbti specialistui reikia aiškinti, kas yra formatas A ar įrišimas nr.1, neturime tam tiek žmonių ir laiko.“ Prof. habil. dr. Domas Kaunas: „Universitetas jums neduos kelialapio į konkrečią darbo vietą. Viskas priklausys nuo Jūsų pačių – vietą po saule rasti turėsite patys. Mes kuriame universitetinę programą, rengiame kūrybingą specialistą. Ir jeigu Jūs leidyboje neatrasite savo nišos, galbūt ta pati įgyta kompetencija padės rasti vietą kitur.“ Būkime optimistais ir tikėkime A. Mickevičiumi, kuris drąsiai teigia: „Jums darbo tikrai pakaks“. Konferencijos tikslas – išsiaiškinti, kokių specialistų reikia šiandieninėje leidybos rinkoje, kaip užmegzti kontaktą su leidėjais profesionalais ateities bendradarbiavimui užtikrinti, tai pat paskatinti visų kartų leidėjų studentų bendradarbiavimą. Tikimasi, kad ši konferencija buvo pirmasis žingsnis bendradarbiavimo link.


Studijos

Leidyba: praeitis, dabartis, ateitis

Vida Kuzmickaitė 2005 metų rugsėjis buvo išskirtinis visam Komunikacijos fakultetui. Būtent tuomet Vilniaus universiteto kiemelyje būriavosi pirmieji leidybos bakalauro pirmakursiai. Tiesa, leidyba Vilniaus universitete nebuvo visiškai nauja programa, nes jos istorija siekia dar 1999–uosius, kuomet buvo sukurta, tačiau nepatvirtinta leidybos magistro programa. Bet tais pačiais metais įsteigta profesinių leidybos studijų programa, egzistavusi 1999–2000 metais. Kiek vėliau buvo vėl grįžta prie magistro studijų programos, o galiausiai, 2005–aisiais įkurta leidybos bakalauro studijų programa. Jai paruošti buvo įdėtas didžiulis darbas – tai pareikalavo nemažai pastangų ir lėšų. Programai parengti buvo išleista apie 56 tūkst. litų, nuvykta ir į „Oksfordo“ universitetą, kuriame veikia leidybos mokykla, buvo kviečiami ekspertai iš įvairių šalių. Tiesa, atsižvelgiant į tai, jog Lietuva yra maža šalis ir joje visai kitokios sąlygos nei didžiosiose, mėginta kurti savo leidybos studijų variantą, žinoma, pasinaudojant kitų patirtimi. Leidyklos naująją studijų programą priėmė palankiai, buvo surasta socialinių partnerių, pažadėjusių padėti, dėstyti praktinio pobūdžio 1010

kursus ir teikti patarimus. Vieni svarbiausių socialinių partnerių, prisidedančių iki šiol, taip pat dalyvaujančių studentų renginiuose yra docentas Artūras Mickevičius, „Petro ofseto“ vadovas Petras Kalibatas, leidyklos „Alma Littera“, „Tyto alba“, „TEV“, „Lietuvos leidėjų asociacija“, „Lietuvos spaustuvininkų asociacija“. Leidybos studijų koordinatoriaus, profesoriaus Remigijaus Misiūno, teigimu, stojančiųjų susidomėjimas naująją programa antraisiais metais buvo didesnis nei pirmaisiais, o vėliau susidomėjimas kiek atslūgo ir palaipsniui mažėjo bei tebemažėja. Pirmiausia, kinta studentų skaičius, o kartu pranyksta nuomonė, kad leidyba – tai kažkoks stebuklas. Šiandieninis ir pats pirmasis programos vari-


Studijos

antai labai skiriasi. Atsižvelgiant į studentų pastabas, jog leidyboje nėra literatūros kursų – jie buvo sukurti. Tiesa, tai sulaukė ne vien teigiamų atsiliepimų. Šiuo metu yra rengiamas naujas programos variantas. Atkreipiant dėmesį į naujus reikalavimus bus ženkliai pakeista programa. Nuo kitų metų turėtų atsirasti periodikos leidybos kursas. Taip pat ateityje planuojama studentams pasiūlyti dvi leidybos specializacijas: vieną galės rinktis labiau besidomintys leidyba, kitą – linkstantys prie reklamos. Gera žinia studijuojantiems leidybą, jog yra įkurta Vilniaus universiteto mokomoji leidykla. Anot profesoriaus Remigijaus Misiūno, de jure, ji jau egzistuoja, o išsprendus problemas, kylančias dėl patalpų ir lėšų, jau rugsėjo mėnesį tikimasi įtraukti studentus į tam tikrus projektus ir kurti grupes, dirbančias prie vienų ar kitų leidinių. Studentai savo žinias gilina ir praktikų metu, po kurių neretai susilaukia darbo pasiūlymų. Tačiau baigusieji leidybą sutinkami ne vien tik

leidyklose, bet ir kitose su komunikacijos ir informacijos mokslais susijusiose srityse – reklamos agentūrose, žiniasklaidoje, o šiandien su absolventais galima susidurti netgi ministerijų koridoriuose. Profesoriaus Domo Kauno žodžiais tariant, leidybos studentai visuomet buvo fakulteto, o galbūt ir viso universiteto avangardas. Labai motyvuoti, daug tikintys ir galintys, kūrybingi, o kartais net maištaujantys. Būtent tokios asmenybės gali tapti gerais specialistais ir įsitvirtinti šioje tarp meno ir verslo atrandamoje srityje. Juk leidyba yra plati, ir ji egzistuos dar labai ilgai. Kol bus leidinių – bus ir leidyba.

1111


Mint vinetu

Mėtomis kvepiantis „Mint Vinetu“: daugiau nei paprastas knygynas

Vilma Juzėnaitė „Mint Vinetu“ – pirmasis skaitytų knygų knygynas, kuriame susitinka geri žmonės. Taip rašoma knygyno interneto puslapyje. Jaukus Vilniaus senamiestyje įsikūręs knygynas–arbatinė šį sausį minėjo savo antruosius gyvavimo metus. Knygyne galima ne tik pigiau įsigyti skaitytų knygų, bet ir sušilti gurkšnojant kvapnios arbatos puodelį, pasivaišinti pyrago gabalėliu ir naudotis nemokamu belaidžio interneto ryšiu. Jei knyga, kurios skaitytojas ieško, šiuo metu neguli „Mint Vinetu“ lentynoje, knygyno darbuotojai ieško pageidaujamo leidinio. Sudominti šios unikalios Lietuvoje knygyno idėjos, kalbinome knygyno vadovę ir vieną iš idėjos autorių Jurgą Raguckaitę.

bičiuliu, vaikščiojome Vilniaus knygų mugėje ir matėme, kiek yra išleista knygų. Kalbėjome, kad perskaitytos jos nugula į lentynas ir ten dulka. Juk reta knyga yra pakeliama skaityti antrą, trečią kartą. „Svaigome“ apie tai, kad būtų nuostabu rasti vietą Vilniuje, kur lietingą lapkričio vakarą būtų galima ateiti ir pasiimti pavartyti kokią pamirštą knygą, seną žurnalą ar gerą detektyvą, be abejo, gurkšnojant iš karštos arbatos puodelio. Dar sakėme, kad pramoginės (o dauguma grožinės literatūros knygų tokios) knygos skaitomos tik kartą, taigi būtų gerai, kad žmonės dalintųsi skaitymo džiaugsmu, o nekauptų lentynose. Taip mintis vijo mintį, sugalvojome, kad pirksime jau skaitytas knygas ir siūlysime jų pigiau įsigyti kitiems.

Esate viena iš pirmojo skaitytų knygų knygyno idėjos autorių ir įkūrėjų. Viename interviu esate sakiusi, kad daugiau negu 10 metų dirbote ryšių su visuomene srityje. Tradicinis klausimas: kaip kilo mintis įkurti tokį knygyną Lietuvoje?

Ar tai pirmasis su knygomis susijęs Jūsų verslas? Ar seniai darbuojatės knygų prekybos srityje?

Su knygyno idėjos bendraautoriumi, geru 12

„Mint Vinetu“ – pirmas mūsų knygynas. Iki tol knygų verslą žinojome tik kaip pirkėjai. Kaip gimė knygyno pavadinimo idėja? Ką reiškia knygyno pavadinimas?


Mint vinetu Mus į knygų pasaulį atvedė ir visiems laikams ten užstrigdė indėnai – Matotaupa, Harka, Sėdintis Jautis ir Pašėlęs Arklys. O ypatingai – Vinetu. „Mint“ dalelė reiškia daug ką – mėtų arbatą, kurios ir dabar gali paragauti knygyne, galvojimą (mintyti), naują reiškinį Vilniuje (angl. mint). Kokio žanro knygos sulaukia daugiausiai pirkėjų dėmesio, yra labiausiai perkamos? Pati populiariausia – filosofijos knygų lentyna, labiausiai ieškomi – Nyčė, Heideggeris, bangomis – Šopenhaueris. Trys dalykai, kuo Jūsų knygynas yra išskirtinis (neskaitant to, kad parduodate skaitytas knygas). Tai ne tik knygynas, o daugiau socialinė erdvė, kurioje galima ne tik skaityti bet kurią knygą iš lentynos, bet skaityti ją garsiai, dalyvauti renginiuose, susitikti panašių į save, susirasti bendruomenių, apie kurių egzistavimą nežinojai. Anksčiau ar vėliau, mes randame knygą, kurios ieško mūsų klientai (tokią paslaugą teikiame – surasti knygą). Sėkmė beveik šimtaprocentinė, žinoma, jeigu ta knyga nėra antikvarinė ar labai reta. Mes vis dar gyvi ir mėgstami žmonių, nors skaitome prognozes, kad popierinei knygai artėja pabaiga. Mes tuo netikime ir prognozuojame popierinei knygai visą amžinybę.

Kas yra Jūsų knygyno pirkėjai, lankytojai? Kaip manote, ar juos lankytis „Mint Vinetu“ traukia tik žemos kainos? Mūsų pirkėjai yra skaitantys asmenys, o tokių dar vis yra visose amžiaus ir socialinėse grupėse. „Mint Vinetu“ juos traukia. Tikime, „Mint Vinetu“ savitumas yra ne tik mažos kainos. Ar ateityje neplanuojate plėstis, įkurti knygynų kituose Lietuvos miestuose? Kol kas tokių planų nėra, žiūrime, kaip išgyventi Vilniuje. Ar knygų išparduotuvė šiais laikais gali nešti pelną? Ar tai daugiau savanoriška, kultūros puoselėjimo veikla, nesiekianti pelnų ir nekonkuruojanti su tradiciniais knygynais? Bet kokia veikla gali būti pelninga, jeigu tos veiklos reikia žmonėms. Šiuo atveju, pelno marža nedidelė, tačiau sielos „satisfakcija“ – milžiniška. Taip, tai iš tiesų daugiau savanoriška, kultūrą puoselėjanti veikla. Kokios Jūsų knygyne parduodamų knygų kainos lyginant su komerciniais knygynais? Pavyzdžiui, jei komerciniame knygyne 2011 metais išleista knyga kainuoja 50 Lt, kiek tokia knyga kainuos Jūsų knygyne? Naujai išleistas knygas mes paprastai parduodame per pusę pigiau nei ji kainavo nauja. Kaip manote, kokia popierinių knygų atetis? Ar sentimentai išgelbės ir išsaugos popierinę knygą? Popierinių knygų ateitis šviesi, jeigu kalbame apie kokybiško turinio knygas. Knygų leidybai bus sunkios dienos, tačiau peržiūrėjus, kas yra leidžiama – įmanoma išgyventi.

Jurga Raguckaitė

13


Infashion.lt

„infashion.lt“ kovas-balandis. Viršelio nuotraukos autorė Rūta Jankauskaitė

„infashion.lt“ gegužė-birželis. Viršelio nuotraukos autoriai Natalie Shau ir Rimantas Žukaitis

Infashion.lt – mokantiems atsirinkti Fausta Brasaitė Stereotipiniai mados etalonai... „Prada“, „Gucci“, „Versace“...Stop! Mada nėra vien tik prabanga! – teigia Gabrielė ir Katia, unikalaus projekto „infashion.lt“ redaktorės. „infashion.lt“ – tai nemokamas alternatyvios mados leidinys, kuris subtiliai skelbdamas, kad madinga ne tai, kas brangu ir prabangu, bet, visų pirma, skoninga ir tiesiog gražu, kviečia keisti požiūrį į madą. Būtent gero skonio lavinimas  – projekto „infashion.lt“ tikslas.. O mums, leidėjams, pasimokyti iš šio projekto tikrai yra ko… Nors „infashion.lt“ – nemokamas žurnalas, tačiau kokybe lenkia 14

tikrai ne vieną „prabangų“ žurnalą. Nuo poligrafinės kokybės iki formato, dizaino, įrišimo – viskas čia išbaigta ir originalu. Apie šį projektą ir madą kalbamės su Gabriele ir Katia. Tikriausiai Jūsų visi šito klausia: nuo ko viskas prasidėjo? Gabrielė: Pirmiausia atsirado tinklapis. Tuo metu buvo populiarūs blogai, tačiau norėjosi ko nors kito ir taip atsirado www.infashion.lt, prie kurio vėliau prisijungė nemažai žmonių. Tarp jų buvo ir Katia. Katia: Aš norėjau rašyti ir ieškojau kur. Man draugė patarė rašyt į „infashion.lt“. Parašiau


Infashion.lt

Nuotraukos autorė Diana Abramavičiūtė

keletą straipsnių į tinklapį, o kai grįžau iš vasaros atostogų, Gabrielė man pasiūlė prisijungti jau prie žurnalo komandos. Gabrielė: Vėliau mes gavome pasiūlymą tapti žurnalo „Centras“ sudėtine dalimi. Šio žurnalo pagrindinės temos yra architektūra, dizainas, interjeras, o dabar jau ir mada. Darbo nemažai, kaip pavyksta viską suspėti? Katia: Žmonių, kurie dirba su tinklapiu yra nemažai. Kalbant apie žurnalą, mes su Gabriele atliekam kūrybinę dalį ir tada ieškom žmonių, kurie galėtų mums padėti realizuoti visas idėjas. Gabrielė: Žurnalo turinį, temas ir pan. beveik visada aptariame tik dviese. Tiesiog esame „susidirbusios“ ir taip jau įpratusios. Nors kuo toliau, tuo labiau stengiamės tartis su visais komandos nariais, skirstytis darbus. Aš dar dirbu ir su reklama žurnale, tai taip pat atima laiko. Bet kokiu atveju, visa tai, ką mes darome reikalauja daug laiko. Dažnai dėl visko panikuojame, ypač kad nespėsime su terminais. Bet kažkaip spėjame. Jūsų žurnalas labai daug kur platinamas… Katia: Mes stengiamės platinti žurnalą tokiose vietose, kur pačios norėtume eiti ir kur manome, kad renkasi mūsų tikslinė auditorija. Gabrielė: Jis platinamas Vilniuje, Kaune,

Nuotraukos autorė Diana Abramavičiūtė

Klaipėdoje. Vietos, kur galima rasti žurnalą, yra nurodytos mūsų tinklapyje. Esate orientuoti į jaunimo publiką? Gabrielė: Mes orientuojamės į skaitytoją, kuris geba atsirinkti rinkoje ir nori kažko šviežio. Minėjote, kad žurnalą platinate tose vietose, kurios Jums pačioms yra jaukios. O kaip pats žurnalo kūrybos procesas – ar tai laikote darbu ar tiesiog – tai yra tai, kas natūraliai „įaugę“ į kasdienybę? Gabrielė: Kai maketą jau reikia atiduoti spaustuvei, tada jaučiasi, kad tai yra darbas. Katia: O šiap tai galbūt gyvenimo būdo dalis. Kai mes susitinkam su Gabriele, visada „pasvaigstam“, ką būtų galima patobulint, ką dar parašyt. Gabrielė: Visuomet kažkur galvoje turiu „infashion.lt“. Pamačius bet kokį naują ar įdomų dalyką, galvoju kaip tai būtų galima panaudoti, ar tai būtų įdomu skaitytojams. Dažnai kilus naujoms idėjoms iškart skambiname, rašome viena kitai. Kaip manote, ar apranga gali pasakyt apie tai, koks žmogus yra viduje? Gabrielė: Kažkada pačios bandėme aiškintis, kas daugiau pasako apie žmogų: apranga ar jo namai. 15


Infashion.lt Katia: Nežinia... Kiekvienas atvejis yra individualus. Yra labai daug žmonių, kurių apranga labai daug ką apie juos pasako. Lygiai taip pat yra žmonių, kurie galbūt atrodo labai paprastai, bet yra nepaprasti žmonės... Gabrielė: Čia tikrai labai individualus dalykas ir turbūt amžinas klausimas. Daugeliu atvejų, manyčiau, kad tikrai pasako. Neretai tas vertinimas iš aprangos pasitvirtina. O ir žmogus besirengdamas, pirkdamas būtent tokius ar kitokius drabužius juk turi kažkokį motyvą. Katia: Galbūt apranga gali daugiau pasakyti apie žmogaus estetinį pasaulio suvokimą: kaip jis nori save pateikti ir ar jam tai yra svarbu. Koks yra „infashion.lt“ tikslas? Katia: Kad geras stilius Lietuvoje taptų norma. Kol kas mes to nematome ir realiai mes norėtume propaguoti kitokį požiūrį į madą. Mada nėra vien tik prabanga – „Prada“, „Gucci“, rožiniai dalykai, kokainas ir panašiai. Tai yra tiesiog kažkas gražaus. Gabrielė: Šis savotiškas mūsų tikslo šūkis lydi mus nuo pirmojo „infashion.lt“ numerio. Vis dar esame nusiteikusios maksimalistiškai. Taip pat labai vertiname lietuvišką madą – tai, kas vyksta čia, aplink mus. Stengiamės skirti tam daug dėmesio. Ar turite ateities „infashion.lt“ viziją? Kokia ji? Katia: Kaip sėkmės pavyzdį galėčiau pateikti ispanų žurnalą „Metal“. Jis buvo pradėtas leisti

16

nemokamai, jį taip pat leido du žmonės. Dabar jis kainuoja ir yra tokio aukšto meninio lygio, kad fotografai, dirbantys tokiuose žurnaluose kaip „Vogue“ patys prašosi, kad galėtų publikuoti savo nuotraukas „Metal“. Gabrielė: Mes panašiai ateityje norėtume matyti ir „infashion.lt“. Čia viskas svajonių lygmenyje. Ar „infashion.lt“ ir ateityje išliks nemokamas? Gabrielė: Mūsų vizija yra, kad nemokamas nebūtinai yra blogas. Tai net privalumas. Katia: Galbūt kažkada reikės kažkokių priemonių imtis, bet kol kas mums patinka tai, ką mes darom. Pabaigai – ką palinkėtumėte nusivylusiam žmogui, kuris galbūt norėtų kažką keisti, tačiau bijo? Gabrielė: Pirmiausia, reikia nebijoti. Mes kurį laiką irgi turėjome nuolatos peržengti savo baimes, nedrįsdavome kažko padaryti. Bet kai pradėjome labiau savimi pasitikėti ir išlaisvėjom, pradėjo geriau sektis. Katia: Manau, kad kuo tu esi labiau nusivylęs, tuo tau blogiau seksis. Nes kai žmogus yra nusivylęs, jis visko bijo ir net nebando kažko daryti. Visada yra rizika – galbūt tavęs laukia dar vienas nusivylimas, tačiau galbūt pasiseks. Ačiū už pokalbį.

Iliustracijos autorius Žybartas Čiurlys


E - knyga

Elektronine knyga - kas tai? Mindaugas Keršys Elektroninė knyga – kas tai? Skaitmeninė popierinės knygos kopija? Viskas kur kas įdomiau: el. knyga – ne vien skaitmeninis popierius ir rašalas. Tai interaktyvus multimedijos kūrinys, apimantis visas interneto ir informacinių technologijų ga‑ limybes. Žinoma, ir popierinę knygą galima „prikimšti“ elektronikos (kaip grojančiuose atvirukuose) bei kitokių svetimkūnių (pvz.: plastikinių vandens pripildytų „akvariumų“ su plokščiomis plastmasinėmis žuvelėmis) ar tiesiog papuošti iššokančiomis judančiomis iliustracijomis. Kitas el. knygos pranašumas – jos nematerialumas: nauja skaitmeninė knyga tavo kolekcijoje neužims papildomos vietos lentynoje. Be to, jos nereikia spausdinti – taip sutaupoma laiko ir popieriaus. Sutaupytas laikas gali būti skirtas skaitmeninių leidinių tobulinimui. Tačiau skaitmeniniams leidiniams skaityti vien saulės šviesos neužtenka – reikia ir elektros energijos, kurios gamyba nėra jau toks ekologiškas procesas: medžiai, neiškirsti popieriui, gali be didelių skrupulų virsti kuru termofikacinėse jėgainėse. Tradicinės knygos pranašumas – jos materialumas: ją galima paliesti, užuosti; ja galima laisvai ir be didelių apribojimų dalintis. Tokią knygą įmanoma skaityti saulės šviesoje ir prie balanos ar žvakės. Deja, sakoma, kad pastarieji du būdai, kaip ir spoksojimas į kompiuterio ekraną, kenkia akims. Verslininkai, norėdami sėkmingai konkuruoti su popierinių knygų gamintojais, siekia, kad dalintis skaitmeniniais leidiniais būtų galima lygiai taip pat lengva kaip ir popierinėmis knygomis. Jie teigia, kad nusipirktą el. knygos egzempliorių galima lengvai eksportuoti į visus turimus įrenginius: stalinius ir nešiojamuosius (įskaitant planšetinius) kompiuterius, išmaniuosius

telefonus ir skaitykles. Bet tam reikia į minėtus prietaisus įdiegti galybę taikomųjų programėlių („aplikacijų“). Beje, vienu egzemplioriumi galima pasidalinti tik ribotą kiekį kartų. Tai sąlygoja skaitmeninių leidinių rinkmenas nuo neteisėto platinimo sauganti DRM (angl. Digital Rights Management) technologija. Tokia griežta autorinių teisių apsauga paranki užuomaršoms: skolinantis el. knygas iš bibliotekos nebereikės baimintis įmokų už pradelstą grąžinimą – pasibaigus terminui leidinys taps neprieinamu. Nors skaityklės yra specialiai sukurtos skaityti el. knygoms, tačiau jos skirtos leidėjų ir platintojų interesams užtikrinti ir apginti. Čia galima paminėti „Amazon“ platinamą „Kindle“ ir „BARNES&NOBLE“ platinamą „NOOK“. Vienintelis skaityklės pranašumas  – pilkšvas ekrano fonas (vadinamoji elektroninio rašalo technologija; angl. E-Ink), dėl kurio mažiau vargsta akys. Dar reikia pridurti, kad el. knygos gali būti platinamos apie 30 (o gal ir daugiau) skirtingų rinkmenų formatų, kai tuo tarpu viena skaityklė palaiko apie 5 formatus (įskaitant TXT, RTF, ir DOC). Šią neteisybę „ištaisyti“ bando „Adobe“ korporacija pasitelkdama universaliausią EPUB ir populiariausią PDF formatus. Ji leidėjams ir platintojams siūlo nuosavą maketavimo ir skaitmeninio turinio valdymo sprendimų paketą. Labai jau monopolistinis žingsnis. Pabaigai reikia pasakyti, kad tradicinė popierinė knyga, nepaisant visų el. knygos teikiamų privalumų, yra prestižo reikalas. Norėtųsi tik kad leidyklos įdėtų į jas daugiau darbo ir vietoj produkcijos siūlytų mums Knygas (iš didžiosios raidės).

17 17


Jauku...

JAUKU... Ieva Genevičiūtė Triukšmas, masės žmonių arba pabodusi, kasdieną vis ta pati fakulteto skaitykla – kartais rodos, kad neturi kur pasislėpti. Tad šioje skiltyje pristatau Jums šešias vietas Vilniuje, kur galima pasišnekučiuoti su draugais, skaityti, mokytis, ilsėtis, semtis įkvėpimo, ar tiesiog maloniai pabūti.

Infoteka Menų spaustuvėje įsikūrusi „Infoteka“ – vieta, kurioje sukauptas didelis kiekis unikalių knygų, periodikos, vaizdo ir garso medžiagos apie šiuolaikinius scenos menus ir kūrybines industrijas. Galima žiūrėti norimus filmus ar klausytis pasirinktos muzikos. Pabrėžiama galimybė šioje vietoje surengti pristatymą ar kitą nedidelį renginį. Čia viskas paprasta ir aišku – lentynos ir darbo vieta. • Adresas: Šiltadaržio skg. 6, Vilnius • Darbo laikas: II-V: 13-19 • Nemokamas internetas: yra

Mint Vinetu Vienas toks Vilniuje, jaukus knygynėlis, kur visuomet skamba džiazas, kartą per mėnesį net gyvai, taip pat, kaip ir poezijos skaitymai, o ketvirtadienio vakarais rodomi filmai. Čia patogu įsitaisyti ant palangės tarp pagalvėlių ar dailiuose krėsluose. Pilnos lentynos senų ir naujų knygų – aplinka, sukelianti teigiamą poveikį. • Adresas: Šv. Ignoto g. 16/10, Vilnius • Darbo laikas: I-V:11-20 • Nemokamas internetas: yra 18


Jauku...

Coffee Hill Vokiečių gatvėje įsikūrusi spalvingo interjero, dviejų aukštų kavinė kviečia praeivius pasilepinti itališka kava, kaip teigė padavėja, pagaminta iš itališkų kavos pupelių, naudojant, bent jau Vilniuje, vienintelį tokį kavos aparatą. Ši vieta puikiai tinka nuotaikingam pokalbiui su draugais, stalo žaidimams ar darbui. • Adresas: Vokiečių g. 18a, Vilnius • Darbo laikas: I-V: 07:30-22; VI-VII: 09-22 • Nemokamas internetas: yra

SMC skaitykla Atvira ir plati erdvė, skirta skaitymui, bendravimui ir įvairiems renginiams. Daugiausia leidinių šioje skaitykloje – apie meną. Modernus interjeras sukuria lengvumo ir laisvės įspūdį, todėl šioje vietoje lengva susikaupti. • Adresas: Vokiečių g. 2, Vilnius • Darbo laikas: I-V: 12-19 • Nemokamas internetas: yra

19 19


Jauku...

Sulcius Ši vieta vilioja nedidele, jaukia, smulkiomis detalėmis užpildyta erdve. Žinoma, šio baro išskirtinumas – visada šviežiai spaustos vaisių ir daržovių sultys. Galima patogiai įsitaisyti prie baro ar ant palangės. • Adresas: Totorių g. 15, Vilnius • Darbo laikas: I-V: 8-19, V: 10-18, VII: 10 -19 • Nemokamas internetas: šiuo metu nėra.

Kavos ir arbatos namai „Skonis ir kvapas“ Pasak padavėjos, čia „tiesiog gera aura, studentams čia lengva mokytis“. Iš tiesų, daug atskirtų įvairaus dydžio erdvių, senoviškas interjeras nuteikia raminančiai. Ką jau kalbėti apie platų gardžiausių arbatų asortimentą. • Adresas: Trakų g. 8, Vilnius • Darbo laikas: I-VI: 10-22; VII: 11-20 • Nemokamas internetas: yra

20


Dėstytojo knyga

Ką skaito KF dėstytojas? Neringa Šidlauskaitė

Mums įdomu, ką skaito mus ugdantys universiteto protai. Paprašėme savo fakulteto dėstytojų pasidalinti savo perskaitytomis „kvapą gniaužiančiomis“ knygomis. Dėstytojams pateikėme klausimyną: 1. Kokia Jūsų mėgstamiausia knyga (autorius, pavadinimas)? 2. Kaip Jūs ją atradote? 3. Kodėl šią knygą drąsiai galėtumėte parekomenduoti skaitytojams, kokią išliekamąją vertę ji turi?

Prof. habil. dr. Domas Kaunas 1. Prie vienos knygos nesu prisirišęs. Su amžiumi įgavęs kiek proto, mėgstu paskaitinėti kai kuriuos Biblijos dalykėlius. Būta mąslių žmonių. Dabar sustojau prie dviejų lanksčios kalbos vyrų – JeanoClaude Carriere ir Umberto Eco provokacijos ,,Nesitikėkite atsikratyti knygų“ (2011). 2. Pirmiausia užkliuvo Umberto Eco vardas, po to – knygos antraštė. Toliau buvo tik kojų ir piniginės reikalas. Tai, ką autorius rašo apie knygos dabartį ir ateitį, negali nepastebėti. Jo publikacijų jau buvau skaitęs ir ne tik lietuvių kalba. 3. Knyga yra dviejų turinčių ką pasakyti autorių dialogas, kurstomas trečiojo. Kalba sukasi apie tokį klausimą: kur dingsta senosios knygos ir kodėl jas vis dažniau įstengia nusipirkti tik bankininkai. Jie knygų kolekcionavimą prilygina kone medžioklei gerai aptvertame draustinyje. Umberto Eco – žodžių polėkio ir knygos kultūros profesionalas. Juk neatsitiktinai jo paties biblioteka perkopė 50 000 pavadinimų, o duonai užsidirba ne tik iš ,,Rožės vardo“, bet ir dėstydamas knygų leidybos magistrantams. Naujoji knyga man patiko ir dėl to, kad joje buvo ką braukyti ir noro rašinėti. Pasidarbavau išsijuosęs.

Doc. dr. Vita Mozūraitė 1. Mano mėgstamiausia knyga – Hanso Christiano Anderseno „Pasakos” (būtent Juozo Balčikonio vertimas, išleista Vilniuje 1957m.) 2. Tą knygą mano mama nupirko dar tik svajodama apie dukrą, keleri metai prieš man gimstant, tad tai pirma man dovanota knyga. Ji visuomet stovėjo sekcijos lentynoje mūsų namuose – ir dabar tebestovi, nors jau gerokai apšiurusi. 3. H.Ch.Anderseno pasakas reikia skaityti visą gyvenimą – bent kartą per penkmetį, blogiausiu atveju – kas dešimtmetį. Mane visuomet žavėjo tai, kad Andersenas visame kame įžvelgė pasaką. Jo pasakose – visas gyvenimas ir jis pats, daug šilumos ir erdvės, gyvenimo tiesos ir svajonių. Toms pasakoms reikia subręsti, nes kitaip tik nuslystama paviršiumi.

21


Dėstytojo knyga Doc. dr. Rimvydas Laužikas 1. Stengiausi ir stengiuosi skaityti daug knygų. Dabar jos yra daugiausia mokslinės, tos, kurių reikia profesinei veiklai. Knygų skaitymas savo malonumui priklauso nuo amžiaus ir nuotaikos. Vaikystėje labai mėgau Žiulio Verno knygas, ypač „20 000 mylių po vandeniu“. Paskutiniosiose mokyklos klasėse buvau susižavėjęs Erichu Marija Remarku, ypač „Juoduoju obelisku“, „Trimis draugais“, patiko Balio Sruogos „Dievų miškas“. Kiek vėliau patiko Antuano de Sent Egziuperi „Žemė žmonių planeta“, Konfucijaus „Apmąstymai ir pašnekesiai“, Jaroslavo Hašeko „Kareivio Šveiko nuotykiai“, Michailo Lermontovo „Mūsų laikų herojai“, Jurgos Ivanauskaitės knygos (bene įdomiausia – „Placebas“). 2. Mano tėvai namuose turėjo didelę biblioteką – kelis tūkstančius knygų. Skaitė man nuo pat vaikystės, patardavo, formavo požiūrį į knygas. Būdamas mokiniu naudojausi savo miestelio biblioteka, rinkdavausi knygas savarankiškai. 3. Apibūdinti, kokią išliekamją vertę turi knygos nėra lengva. Manau, kad gera knyga yra ta, kuri pakylėja žmogų, stiprina jo dvasią, skatina būti žmogiškesniu, geresniu. Kuo labiau knyga yra tokia, tuo didesnę išliekamąją vertę ji turi. Juk iš esmės net skirtingas žmonių kartas skiria ir jungia ne amžius, o vaikystėje ir jaunystėje perskaitytos (ar neperskaitytos) knygos.

Lekt. Margarita Dautartienė 1. Mėgstamiausia šiuo metu man yra kelionių rašytojo, Tahiro Shaho knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“. Knygą autorius skiria žmonėms, kurie išsaugojo seną žodinę pasakojimo tradiciją, būtent istorijų ir pasakų bylotojams. Beje, pasakas visą gyvenimą rinko ir rašytojo tėvas, supratęs, kad „kiekvieno žmogaus širdyje slypi pasaka“. 2. Tik negalvokite, kad esu išmaišiusi Maroką. Ne. Bet esu nekart vaikystėje skridusi toli toli Skraidančiu kilimu, keliavusi Septynmyliais batais, regėjusi Kalifo rūmus ir stebuklingo grožio paukščius juose, dar esu, man regis, gurkšnojusi labai saldžią mėtų arbatą kur nors Marakeše, o gal gėrusi cafe noir. Ir, aišku, smalsiai klausiausi neregėtų negirdėtų istorijų. Taigi knyga man labai patiko, kaip, beje, ir ankstesnė Tahiro Shaho knyga „Kalifo rūmai“, kurią padėjo atsitiktinai atrasti bičiuliai. O jau šią pirkau nė akimirkos nedvejodama... Šitoks malonumas kas vakarą skaityti po kąsnelį pasigardžiuojant, pasvajojant, šyptelint. Vaikystėje mudviejų su broliu „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų knyga buvo labai susitrynusi, bet ją prisimenu ligi šiolei. Dar labai paauglystėje patiko Voltaire’o „Kandidas“, kurią perleisti nusišypsojo laimė jau dirbant leidykloje „Versus aureus“, 2009 metais sukako 250 metų, kai buvo sukurta ši apysaka. Va tokia leidybinė pasaka jums... 3. Dėl knygos „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ išliekamosios vertės esu tikra. Beje, knygą iš anglų kalbos labai profesionaliai išvertė Rasa Drazdauskienė, puiki vertėja, viena iš mano mėgstamiausių. Galiu tik įsivaizduoti, kiek jai teko darbelio... Ir kokio. Tahiras Shahas kalba apie išmintingus dalykus, juk mes be tradicijų, be savo šaknų, be svajonių, fantazijos esame labai silpnučiai. Tai gal skaitykime ir svajokime.

22


Leidėjų lentyna Justinas Marcinkevičius „Ranka parašyta“

Jurgita Petniūnaitė Jei kas paklausia manęs, kokį rašytoją galėčiau įvardinti kaip savo mėgstamiausią, nedvejodama atsakau – Justinas Marcinkevičius. Esu iš to nedaugelio žmonių, kurie vis dar skaito ir mėgaujasi poezija. Po Just. Marcinkevičiaus mirties leidėjai suskubo leisti poeto rinktines, knygas apie jį patį, tačiau man pati brangiausia yra dar visai šviežiai išleista ir šių metų vasarį pristatyta „Ranka parašyta“. Tai paskutinė rinktinė, kurią pradėjo rengti dar pats J.M. Labai daug šilumos knygai suteikia tai, kad atvarte greta spausdinto eilėraščio įdėtas ir rankraščio atvaizdas. Gal todėl vartoma knyga „kvepia“ žmogumi. Viskas čia juo kvepia man. Surinktos vien „mažosios“ eilės – o jos tokios tikros tikros, tie keli žodžiai viską tobulai išreiškia – Just. Marcinkevičius tai tikrai mokėjo. Visad sakau, kad jo eilės tinka bet kokiai gyvenimo situacijai ir bet kokiai savijautai. Mylint gyvenimą, stebintis juo, baisintis juo, ilgintis jo… Gyvenant juo – „Na ką gi, – sakysiu jam, – Viešpatie, bausk: Gyvenau. Ir dar noriu…“

Frederick Forsyth „Afganas“

Ilgai į mane žiūrėjo Fredericko Forsytho „Afgano“ viršelis iš knygyno naujienų stalo, ilgai jis mane masino. Įtempto siužeto knygos šiaip nėra tai, ką aš pirmiausia renkuosi skaityti, todėl vis spyriojausi ir galvojau – „na, turbūt ši knyga ne man“. Galiausiai vistik neatsispyriau aš tam masinimui. Įspūdžiai dviprasmiai. Man ši knyga, nors nėra labai sunki, buvo kiek sudėtinga skaityti. Daug detalių, vardų, vietų pavadinimų. Labai ilga įžanga. Kartais tiesiog sunku buvo prisiversti paimti knygą į rankas. Bet vistik paėmus ir padėti nelabai norėjosi. F. Forsythas pats buvęs karinis pilotas ir karo žurnalistas, todėl pasakojimas labai realistiškas ir bent jau man, aprašomų temų nelabai suprantančiai, pasirodė tikrai įtikinamas. O pasakoja F.F. apie islamo teroristų planuojamą didžiausią istorijoje teroristinę operaciją, o dar tiksliau – apie buvusį britų kariškį, kuris infiltruojamas į teroristų aplinką, kad padėtų išaiškinti šią operaciją ir jai užkirsti kelią. Knyga tikrai nemergaitiška. Kam rekomenduočiau? Vyrams. Vienareikšmiškai. Arba toms, kurios nemėgsta, kaip aš vadinu, „moteriškos“ literatūros. Ar skaityčiau antrą kartą? Ne. Bet tai nereiškia, kad nesidžiaugiu perskaičiusi pirmąjį kart. 23


Leidėjų lentyna Laura Sintja Černiauskaitė „Medaus mėnuo“

Fausta Brasaitė Lauros Sintjos Černiauskaitės pasakojamose istorijose tiek daug gyvenimo, gyvo poezijos pulso, iki skausmo sodraus jautrumo… „Medaus mėnuo“ – tai viena iš tų istorijų, kuri taip lengvai neištirpsta atmintyje, bet įsikuria kažkuriame atminties kambarėlyje ir ten pasilieka. Knyga, kurią perskaitęs pasijunti šiek tiek kitokiu nei buvai – nebūtinai geresniu, bet šiek tiek brandesniu tai tikrai. Tai istorija apie moterį, įstrigusią savo pačios baimėse, giliai tikintį nusikaltėlį, puolusį kunigą, jauną merginą, tik užsimezgusios gyvybės trapumą… „Mano veikėjų įvykiai vyksta jų viduje, tai yra vidiniai įvykiai“ – viename interviu sakė Laura Sintja Černiauskaitė, rašytoja, kuriai neužtenka gyventi, jai reikia rašyti tam, kad išvengtų per didelio gilinimosi į save. Man jos kūryba padeda bent trumpam numalšinti tą kažko nepaaiškinamo ilgesį, leidžia trumpam nukreipti žvilgsnį į pačią save. Šią knygą rekomenduočiau tiems, kurie sako, kad mes, lietuviai, neturime vertos dėmesio literatūros. Tie, kurie taip sakote, paskaitykite Lauros Sintjos Černiauskaitės kūrybą, kurioje tobulai atveriami patys jautriausi ir subtiliausi jusliniai pasąmonės klodai, įrodo, kad lietuvių literatūra yra verta mūsų skubančio laiko. 24

Rūta Šepetys „Tarp pilkų debesų“

Rūta Šepetys – Amerikos lietuvė, tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje išgarsėjusi istoriniu romanu „Tarp pilkų debesų“. Rūta Šepetys užkabina dar nespėjusias užgyti ir turbūt niekada, kol gyva istorijos atmintis, neužgysiančias žaizdas. Knyga primena tą skriaudą, kurią patyrė mūsų seneliai sovietų okupacijos metais ir kurią išgyvename mes kaskart su siaubu ir pagarba klausydamiesi tremtinių atsiminimų. Romano centre – šešiolikmetės Linos ir jos šeimos tremties į Sibirą istorija. Kelionė gyvuliniu traukiniu su užrašu „Prostitutės ir vagys“, alinantis darbas, prižiūrėtojų cinizmas, skorbutas, utėlės, alkis, kai dienos maisto davinys – 300 gr. sausos duonos ir nieko daugiau, tūkstančiai beprasmių mirčių... Ir šalia viso to – didžiulis noras gyventi, viltis sugrįžti į Lietuvą, artimo meilė... Romane remtasi tremtinių pasakojimais, tikrais įvykiais, visgi kai kurios romane pavaizduotos realijos bei įvykiai prasilenkia su istorine tikrove. Tačiau visa tai atperka su empatija piešiami herojų paveikslai – juose tiek daug meilės, pasiaukojimo, dvasinės stiprybės, o užvis daugiausia – solidarumo. „Visi už vieną, vienas už visus“– tai juodžiausią valandą stiprino, neleido palūžti. Tai buvo ta šviesa ir saule „tarp pilkų debesų“.


Leidėjų lentyna John Irving „Pasaulis pagal Garpą“

Orhan Pamuk „Nekaltybės muziejus“

Augustė Miškinytė Ar gali būti, jog paprasto žmogaus gyvenimas – tūkstančius kartų absurdiškesnis ir neįtikinamesnis nei fantastiniai romanai? To‑ kioje situacijoje, regis, nelieka nieko kito, kaip tapti rašytoju. Romane, kuriame puikiai dera komiški ir perdėtai realistiški vaizdai, išsiskiria du rašytojai – pagrindinis veikėjas Garpas ir jo motina Dženė. Viena jų – savo kartos feminizmo deivė, kitas – mėginantis išlįsti iš motinos šešėlio „rimtas“ rašytojas. Abu šie veikėjai itin įdomūs, įprasminantys visiškas priešingybes ir veikiantys vienas kitą. Antraeiliai veikėjai savo ryškiais charakteriais, poelgiais ar gyvenimo istorijomis dažnai nustelbia netgi pagrindinius veikėjus ir visiškai pakeičia knygos siužetą. Ši knyga – nenuspėjama, neretai šokiruojanti ir, be abejo, prikaustanti dėmesį. Dar vienas išskirtinis jos bruožas – nuolat tvyranti nuojauta, jog netrukus kažkas įvyks. Kažkas neįprasto. Ši nuojauta knygoje pasitvirtina ne kartą, tačiau pabaigoje ji tampa lemtinga. Taigi, jei norisi paskaityti neeilinę, įdomią, prikaustančią dėmesį knygą – ši gali būti puikus pasirinkimas. Jei pati knyga nepatiks, gal bus šiek tiek aiškiau, ką reiškia būti rašytoju ar tiesiog, žmogumi, gimusiu ir gyvenusiu keistomis aplinkybėmis.

Karolina Sapiegaitė Knyga „Nekaltybės muziejus“ – tai garsaus šiuolaikinio turkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Orhan Pamuk aprašyta tikros meilės istorija, pasakojama pagrindinio veikėjo trisdešimtmečio Kemalio lūpomis. Romanas kupinas jausmingų, intymių scenų, kurios skaitytoją įtraukia savo tikrumu bei tyrumu. Atskleidžiami ne tik veikėjų charakteriai, potyriai, bet ir tuometinė 1976 metų Turkijos buitis, aplinka. Autorius skatina įsiklausyti. Kiekvienas sakinys, kiekvienas herojaus gestas, judesys turi paslėptą prasmę, kurią skaitytojas turi įžvelgti. Istorija kupina melancholijos. Kartais atrodo, jog pagrindinis herojus, apsėstas minčių apie Fiusuną, nemato aiškiai jo supančio pasaulio. Jis tarsi pamišėlis kaupia visus Fiusunos liestus daiktus, suteikia jiems savitą prasmę, paaukoja visą gyvenimą vien savo mylimajai, bet dėl to ir žavi skaitytojus savo atsidavimu, tyrumu bei begaline meile. Romano pabaiga šiek tiek netikėta. Pora jau taip netoli savo svajonių išsipildymo, bet viskas baigiasi tragiškai. Mylimosios netektis nesužlugdo Kemalio – jis pasiryžęs bet kokia kaina įsteigti muziejų. Realistiškumo pasakojimui suteikia tai, jog autorius nurodo muziejaus vietą, aprašo savo susitikimą su Kemaliu bei kitų veikėjų prototipais. Skaitytojui taip ir lieka neaišku – galbūt viskas vyko iš tikrųjų?

25


Ką leidi ?

Neleisk sau leisti bet ko! Raimonda Kriaučiūnaitė

Ką tu sau leidi? – Ką tu sau leidi, moterie? – Kaip suprast? – Ar vakar gimei? Tau čia ne kokie Nepriklausomybės atgavimo metai. – Ta prasme? – Leidi čia visokias pseudometafizines knygas. Kas jas pirks? – Aš pirkčiau... – Tu! O tu matei, ką liaudis skaito? – Mačiau... – Tai aš ir klausiu: ką tu sau leidi???

Ką? Tu sau leidi? – Oho, neatpažinau! Koks pasikeitęs... Kaip sekasi? Kas naujo? – Knygą leidžiu. – Tikrai? Ir apie ką gi? – Na, pamaniau, kad jau pasiekiau nemažai. Tikrai nemažai. Trys albumai išleisti, penkiskart realybės šou dalyvauta. Reikia pasidalint su žmonėm patirtim. – Ką? Tu sau leidi? – Leidžiu. Jau ir pavadinimą sugalvojau... – Kokį? „Kaip spjauti į tą tuštumą gyvenimo prasmės už penkiolika šlovės minučių“?

26


Ką leidi ?

Ką tu sau! Leidi! – Šimtas metų! – Ir tu seniai matyta. – Dar studijų laikais turbūt? – Tikriausiai... – Ką veikei leidybą baigusi? Kur nors išdūmei ar Lietuvoj kapstaisi? – Buvau išdūmusi. Grįžau. Pasimokiau šen bei ten truputėlį, šviežių idėjų parsivežiau. Optimizmo irgi. Įkūriau leidyklą naują, žinai. Po truputį leidžiu jau. – Leidi? – Leidžiu. – Ką tu sau! Leidi! Aš visai kita kryptimi pasukau, pamaniau, et, kam čia toj leidyboj reikalinga dar viena... Visos nišos užimtos. Beprasmiška. O kokią literatūrą? Yra dar ką leisti šiais laikais? – Pamatysi...

Ką tu? Sau leidi? – Ką tu? Sau leidi, ar ne? – Leidžiu, kaip kitaip! Reikia leist, kol dar nauja mada neatėjo. – Bet ir taip jau daug čia prileidai tų vilkolakių ir vampyrų... Jau gal gana? – Pirkėjai pasakys, kada gana. Buvo gražuolės madingos, dabar pabaisos. – Tikrai: kuo toliau, tuo baisiau...

27


Kūryba Vytautas Lukaševičius Nesikramto Virsdami medžiai neskleidžia jokio garso, jeigu pasirenki jo negirdėti. Kad ir stovėdamas ant savo penkiaaukščio namo stogo, tarp visų tų antenų ir nesusipratusių paukščių paliktų išmatų (kas gali būti geriau, nei šikti kam nors ant stogo?) Tarp tų visų antenų ir sparnuočių apterštos stogo dangos sykį ir aš stovėjau. Siaubingai magėjo pamojuoti kojomis apačioje besigrūdantiems vaikėzams, besirengiantiems eilinį kartą susprogdinti pigią, iš vyresnių mokyklinukų įsigytą petardą. Dar man magėjo užvertus galvą pasižiūrėti aukštyn, į tą tankiais debesimis aptrauktą naktinį dangų ir paskui galbūt pasileisti žemyn... Bet tada kažkaip paupyje nuvirto medis. Tiesiog taip, be garso, ėmė ir užgulė kelią. Neišgirdau nė trakštelėjimo. Tą pat akimirką aš kažkaip ir suvokiau, kad pasirinkę negirdėti virstančių medžių garso yra tie, kas pasirinko nebegyventi. Nesvarbu, dėl ko. Dėl sumažėjusių pajamų, dėl nelaimingos meilės ar dėl to, kad gavo tarpuvartėje į snukį ir neteko brangoko grotuvo. Aš kažkaip banaliai pataikiau į tuos, kurie ruošiasi niekingiausiam poelgiui dėl meilės... Gerai tik, kad sumanymo atsisakiau, o tas staiga nuvirtęs medis paskatino mane nulipti žemėn. Liuoksėjau laiptais apačion kaip Velykų kiškis, kuriam su morka užvanojo per pilką tupimąją. Tuščia laiptinė kaip ir tuščia, žibintais apsistačiusi gatvė atrodė neįprastai. O kur dar kieme išrikiuoti pamėkliški automobiliai, išsidėstę kažkokia mistiška tvarka. Gal ateiviai? Apleidę rugių laukus, nes šalta, piešia naujus simbolius išstatydami pagal save kažkokio apnykusio kiemo mašinas? Ai, bala nematė tų vargingų, dar vargingesnių žmonių išgalvotų būtybių. Aš tik gailiuosi, kad manęs niekas neišgalvojo – besileidžiančio link Neries ir neseniai parvirtusio medžio švanso. Gailiuosi, nes žmonės žiūri ir galvoja, kad tikras. Pasakytų jiems kas nors, jog iš ryžių mane ištraukė ar iš nebetikusio degtinės viralo pagamino, tai gal ir susiprastų. „Aaaa, tak vot kak... Nu jasnenka“ Bet čia kur buvus kur nebuvus kurtinančiai susprogo petarda ir tiesiai pro mane praūžė paaugliukų banda. Kaip kometa praskriejo, nespėjau net kumščiu pagrūmoti. Nors tas mano kumštis, kai pagalvoji, tik dešroms daužyti tinka. Virstantis medis, kaip supratau priėjęs arčiau, niekam nesukėlė nė menkiausios problemėlės. Gulėjo sau ir tiek. Tad priguliau ir aš šalia. Gulėjome dviese. Nei automobilių nebuvo girdėti, nei įkyrių spygavimų, nei šunų... Medis irgi tylėjo. Aš taip pat neatsilikau ir, jei neklystu, taip mes tuomet pradėjome tą keistą „tylos karalių“, kurį sudrumstė jau kiek aukščiau minėtieji paukščiai, dergiantys rajono daugiabučių stogus. Na, tada jau ir aš pratrūkau pasakoti apie savo nelaimingą meilę ir kunkuliuojančius jausmus. Kaip saldainių fabrike verdamas šokoladas. Galiausiai ir medis prabilo: vėjo sukeltas lapų šnaresys tęsėsi tol, kol pro šalį nesugalvojo važiuoti kažkoks žmogus savo paprasta mašina. Išlipęs žmogus pasirodė esąs labai paslaugus ir su nesuvaidintu susirūpinimu teiravosi, ar man viskas gerai. Kitą akimirką jau kartu sėdėjom atsirėmę į medį ir aptarinėjome šaltokus orus. – Šalta, – tyliai pasakiau. – Aha, – atsakė dar tyliau. Kaip ir viskas. Pro debesis kiek įmanoma labiau prasiskverbė mėnulis, smaila savo nosimi praskyręs tas gremėzdiškas pilkas dangaus konstrukcijas. Praskrido kažkur virš galvų šikšnosparnis. Jaučiausi lyg kokiame Holivudo filme, kurį kuria išsišokti panorėjęs garsus režisierius. Taip viskas neįtikima, bet visgi pakankamai realu ir... 28


Kūryba

Kažkas dviračiu važiavo ir bemat sustojo. Medis traukė kaip magnetas. Kas dabar bus, o kas dabar bus? Nors kita vertus... Nei mes girdėjome kaip jis nuvirto, nei girdėsime kaip jį koks peraugęs kranas patrauks. Bet kol kas jis guli čia dėl manęs bei kelių kitų. Bendrumo jausmas. Kažkaip iš pagarbos kitiems pirmojo susitikimo (kuris ir taip pats savaime netikėtas) proga niekam nepasakoju apie tą stebuklingąją, kurią taip ėmiau ir įsimylėjau. Gerai, kad niekas ir neprašo. Net pačiais bendriausiais klausimais. Bet žiū – vienas jau tiesia man kažką delne. A, kramtomoji guma. Įsimečiau kelias pagalvėles taip greitai ir mechaniškai, kad nė nepajutau. Pažiaumojęs kurį laiką atkišu guma aplipusius dantis ir iškošiu: – Nesikramto. Niekas net negirdi. O kitą akimirką aš jau ant medžio, apsikabinęs jį rankom ir kojom, meldžiuosi. Mylimajai. Sakau tą maldą rišliai ir taip, kad jai patiktų. Tik jaučiu, kad mane kartu su medžiu kažkas jau kelia. Vėliau iš kelio nelygumų ir didelės mašinos kratymosi suprantu, kad veža. Paskui iškrauna. Tada – pjūklų garsai ir dar bala žino kas. O tuomet jau tik nebyli mano malda savo mylimajai, kuri, matyt, kažką veikia savo kambaryje. Arba lovoje. Arba darbe... Nelygu, kuri dabar valanda. Tuo tarpu pjūklai aštrūs, mediena švelni, o aš kaip kramtoma guma prie jos. Nepaleisiu, nepaleisiu. Kažkas jau traška. Ar tik ne aš? Gal ne. Tikiuosi, kad pjūklams šiandien „nesikramto“...

Iliustracijos autorė Neringa Šidlauskaitė

29


Kūryba BENAS BĖRANTAS

MUSĖ

Musė atgijo. Ji gulėjo aukštielninka ant baltai dažyto medinio lango rėmo, prilipusi prie dulkėto paviršiaus, įkalinta tarp dviejų stiklų. Pabandė apsiversti, bet tik dusliai suzvimbė, sukeldama dulkių verpetus, ir bukai pagalando priekinėmis kojomis. Oras buvo tirštas ir klampus tarsi kompotas. Kaip atsidūrė lange, ji nebeatsiminė, bet nuojauta kuždėjo, kad čia teks ir likti. Prie lango basomis pritipeno mergina, ir, kimšdama į džinsus palaidinę, sužiuro į tolį. Saulė tepliojo ovalų veidą spindulių juostom. Pro tūkstančius lęšiukų musė matė: geltoni medaus atspalvio plaukai, juodos kaip angliukai akys. Tokie bruožai retai pasitaiko šiuose kraštuose. Kambario gilumoje sušmėžavo kita figūra. Vaizdas liejosi kaip aliejus. Musei nebūtų pavykę įžiūrėti, tačiau žmogysta prisiartino pati. Tvirta vyriška ranka iki alkūnės atsmauktais flaneliniais marškiniais čiupo metalinę rankeną, ir girgždėdamas langas atsidarė, padalindamas palangę į dvi lygias dalis. Saulė pakrypo kitu kampu ir susiraitė į keturlapį dobilą. Vabzdžiui tai reiškė papildomą valandėlę gyvenimo. – Dar neišeik, – paprašė vaikinas. Vos vos trūkčiojantys garso virpesiai. – Kvailas tu, – atsiliepė mergina, bet tik su kruopelyte piktumo. Juodaakė dar norėjo kažką sakyti, tačiau vaikinas prisiartino ir atidžiai ištraukė atspurusį palaidinės siūlelį. Tada atšlijo, vikriai užsiropštė ant palangės, nukorė kojas žemyn į gatvę, nusidriekusią palei skverą, ir žvilgsniu pakvietė prisijungti. Lengvas vėjas pūtė į plačias jo kelnių klešnes, kurios iš apačios atrodė kaip baleto sijonai. Kiek palūkuriavusi, mergina nedrąsiai įsitaisė kitoje pusėje. Žvilgtelėjusi į apačią, stipriai užsimerkė ir nusipurtė. Basas pėdas kuteno oro srovės. Nebegalėdama išsilaikyti, viena blakstiena pasileido, ir nuplevenusi ištirpo ant karšto asfalto. Musė gulėjo lange it trečias akių angliukas. Ją ir vėl pasiekė vibruojančios pokalbio nuotrupos. – Žinau... Galėjau palikti viską, kaip yra, – jo akys išsiplėtė kaip rizikuojančio vaiko. – Bet jau geriau savaitę laikysiu saujoj žemę nei dešimt metų neapčiuopiamą dangų, – vaikinas nutilo. Tyla tvinksėjo smilkiniuose. – Atleisk, dar nespėjau nusipirkti užuolaidų, – pridūrė. – Gal tu viską tiesiog įsivaizduoji? – paskutinį sakinį ji nuleido negirdomis. – Čia ir visa esmė. Man atsibodo įsivaizduoti vienam. Jei abu tikėsim tais pačiais dalykais, nebus 30


Kūryba

nieko neįmanomo. – Gal, – kažkaip ilgesingai pratarė šviesiaplaukė. Rodės, mergina patikėjo, bent trumpam. Jos žvilgsnis perskrodė purviną stiklą, ant kurio daug kartų verkta lietaus, ir užsibuvo jo akyse. Kažkas iš gretimo namo su veidrodžiu spigino į veidus, bet nė vienas nekreipė dėmesio. Vaikinas siektelėjo kažko kambaryje, sužvejojo dubenėlį ir atkišo draugei. Jame gulėjo keturios braškės. – Importinės, – nusišypsojo. – Ir truputį be skonio. Daugiau neturiu kuo pavaišinti. Musė mielai būtų paskraidžiusi aplink uogas, turbūt net nutūpusi, bet... Džiovinančio karščio nykštys vis labiau spaudė prie rėmo. Sparnai pamažu trupėjo, bet ji nebekreipė dėmesio. Mergina paėmė išpampusią braškę už vešlių lapų ir krimstelėjo. Sulig tuo momentu vabzdys trumpam užgeso. Tai nebuvo beženklė tamsa. Musė pajuto, kad tapo vaikino mintimis: Dangus akimirksniu susivynioja vakarui. Tenai aukštai tarsi lemputė spingsi vieniša žalia žvaigždė. Taikosi užšokti mėnuliui ant kelių. Sėdim ant liepto, iki pusės blauzdas panardinę violetiniame ežero vandenyje. Ratilai plečiasi plečiasi. Ežeras garuoja garuoja ant mūsų. Meldai suglaudžia smilkinius. Aplink skraido laumžirgiai ir adatiškais prisilietimais bando vandenį, – musė zvimbė galvoje kaip tada, kai dar nevaržomai zujo aplink ant stalo paliktus neplautus indus ar nebaigtą valgyti maistą. Jos šlaunys žemėtos nuo liepto lentų. Sušluoju žemes į saują – oda dar įkaitusi iš po dienos. Užsisvajojusi liemenėlės petneša nuslysta žemyn. Atsargiai pataisau, vėl užtempdamas ant peties. Padovanoja vėsią šypseną. Priglaudžiu švelniai ir tuo pat metu stipriai. Taip sėdim, jau susikėlę kojas, kol vakarą pakeičia virpanti naktis, kol naktį pakeičia rytas, klampus kaip sirupas... Musė paskutinįkart atsigavo sausroje tarp dviejų stiklų. Kiek kartų norėjo būti elegantiškai sudžiovinta kaip tie rudeniniai lapai vaikino knygose. Dabar jai buvo vis vien. Saulės spinduliai dalinosi kūną. Pro vis dar atvirą langą gosliai kvėpavo vėjas.

Iliustracijos autorė Laura Ragaišytė.

Kambarys buvo tuščias. O gal tik musė nebematė. 31


Kūryba

Arnas Aleksandravičius Tau mirus tau mirus dingo mūsų žemės elegancija vėjo pakinkytos sūpynės pakibo ore nes sušalo paukščiai krito iš medžių laužydami jų šakas degančios katės kniaukdamos bėgo iš gaisro tau mirus aš susiradau nuobodų darbą ir mūsų auginto sakalo atsisakiau vardan ramumos nuploviau užrašus nuo sienų o jie rėkė gyvybę kai visa šitaip pasikeitė man vis dar reikėjo tavęs niekada ramiai nepraėjau pro katedros kolonas ar gyvus gatvės muzikantus net vaikų piešinius ant žlugusio vilniaus asfalto mačiau daugybę saulėtekių ir jaučiau juose tave mačiau mirštančius žmones ir gyvuosius kaip beprotiškai gražiai jie moka mylėti aš jaučiau gyvenimą kiekvieną sekundę aš pats sėjau augalus veisiau žuvis ir leidau duonai pelyti bet neužgyvenau nieko reikšmingo ir tikro tau mirus aš nekenčiu savęs ir per garsiai kvėpuoju visi mano darbai yra menki ir dievui nuobodūs

32


Redakcija Viską leidžianti redakcija Redaktorė Neringa Šidlauskaitė Dizainerė-maketuotoja Neringa Šidlauskaitė Straipsnių autoriai Deividas Budginas Neringa Šidlauskaitė Vida Kuzmickaitė Vilma Juzėnaitė Fausta Brasaitė Mindaugas Keršys Ieva Genevičiūtė Jurgita Petniūnaitė Augustė Miškinytė Karolina Sapiegaitė Raimonda Kriaučiūnaitė Vytautas Lukaševičius Benas Bėrantas Arnas Aleksandravičus Sudarė Neringa Šidlauskaitė Fotografijos Norbertas Kazlauskas Iliustracijos Neringa Šidlauskaitė Laura Ragaišytė Žybartas Čiurlys

Rėmėjai

33


Vilnius, 2012


Leidi 2012