Page 78

Kuo ilgesnė kelionė, tuo mažiau laiko iš tikrųjų judi.

Jeigu važiuoji į žygį pusdieniui – gali pasiimti porą sumuštinių ir užtenka. Jeigu važiuoji savaitgaliui – jau reikia daugiau sumuštinių, palapinės ir drabužių persivilkti, o tai sveria, todėl važiuosi lėčiau, o ir minti pedalus bus sunkiau. Jei važiuoji mėnesį – skalbti ir gaminti maistą reikia kelionės metu. Tai užima laiko. Važiuoji dar lėčiau. Jei važiuoji dienai, gali sau leisti išsekinti savo organizmą iki nulio ir numinti 200 kilometrų, o paskui griūti į lovą. Jei važiuoji mėnesiui, stengiesi nepavargti iš viso ir neviršyti 80 kilometrų per dieną. Tas pats su bet kokia veikla. Jei laisvalaikiu groji gitara, tai pagrojęs instrumentą gali padėti į šalį. O jei tai Tavo darbas – turi rūpintis sceniniais rūbais, apšvietimu, įgarsinimu, vadyba ir t.t. Galbūt nė nebelieka laiko repetuoti.

Sprendimas – galingiausia jėga visatoje. Taip jau yra kelyje, kad reikia žinoti, kur važiuoji. Gerai, kad turėjau maršrutą. Bet pakeliui tekdavo priimti daug smulkesnių sprendimų dėl to, kuriuo keliu važiuoti – ar geriau mažiau kilometrų, bet žvyrkeliu, ar ilgesniu, bet asfaltuotu keliu? Pirkti maistą dabar, krauti į kuprinę ir vežtis su savimi, ar važiuoti lengvai ir pirkti vėliau? Keltis keltu į kitą salą jau šiandien ar laukti rytdienos? Ir kol sprendimas nepriimtas, praktiškai neįmanoma pajudėti iš vietos. „Pažiūrėsim kaip gausis“ čia negalioja, nes jeigu reikia į parduotuvę, vadinasi reikia ieškoti parduotuvės. Juk netyčia neišdygs parduotuvė kur nors važiuojant miško keliuku. Dažnai atrodo, kad vienas sprendimas yra geras, o kiti blogi ir gaištama per daug laiko visų aplinkybių apsvarstymui bei galų gale geriausio sprendimo pasirinkimui. Bet dažniausiai tai beprasmiška, nes svarbu tik apsispręsti, sprendimo laikytis ir judėti toliau. Visi sprendimai bus netobuli. Todėl aš išmokau priimti bet kokį sprendimą tiesiog remdamasis nuojauta.

Nėra vieno atsakymo į visus klausimus. Kiekvienoje situacijoje sprendimą reikia priimti iš naujo, nes kiekviena situacija yra unikali. Nereikia laikyti įsikibus kokio nors skambaus teiginio „visada daryk taip ir taip“, kad ir kaip protingai jis skambėtų. Kiekvieną kartą reikia priimti naują sprendimą. Noras išvengti sprendimų verčia žmones kurti taisykles, konstruoti dirbtines sistemas ir atiduoti savo sprendimo galias toms sistemoms, aklai jų laikytis. Aš irgi susikūriau sistemą – susidariau sąrašą darbų, kurį reikia padaryti kiekvieną vakarą ir aklai juo vadovaudavausi. Bet sprendimus dėl tikslaus maršruto pasilikau sau – tai per daug svarbu mano kelionei, kad leisčiau kažkokiai sistemai už mane nuspręsti. 78

Detalus planas – tik trumpalaikis. Taip, aš turėjau ilgalaikį planą, tai yra maršrutą. Tačiau nežinojau, kurią dieną kokį miestą privažiuosiu ar kur nakvosiu. Net nežinojau, kiek tiksliai dienų truks mano kelionė. Ir man tikrai sunkiai sekdavosi nuspėti nors apytikslę nakvynės vietą bent trims dienoms į priekį. Daugybė faktorių koregavo kelionės greitį: savijauta, orai, kelio kokybė, netikėtai atrasti lankytini objektai, todėl po kurio laiko aš pradėjau planuoti tik vieną dieną į priekį. Žinodavau, kiek nuvažiuosiu ir kur būsiu rytoj, bet ne poryt. Bet ir šie planai kartais spėdavo pasikeisti ir užleisti vietą improvizacijoms. Tiesiog nepajėgiau atsispirti tobulai įrengtam paplūdimiui Pernu užmiestyje ir Latvijos sienos nebeprivažiavau, nors planavau. Ir ką? Ir nieko – kelionė pailgėjo viena diena. Taip ir kasdieniame gyvenime – ar tikrai verta viską detaliai planuoti pakankamai ilgam laikui į priekį? Ar tikrai verta rytoj iškilsiančias problemas spręsti jau šiandien? Ar racionalu būnant Taline spręsti, ką veiksiu Rygoje? Manau, kad ne. Ilgalaikė tik kryptis, kelias, kad išsitraukus kompasą būtų galima pasitikrinti, ar nepaklydau. Nežinia, kas gali gyvenime nutikti rytoj, kokias netikėtas galimybes gali gauti. Jeigu jos veda Tavo pasirinkta kryptimi – puiku. Bet jos niekada neatitiks Tavo detalių planų.

Lengva klaidžioti, kai turi kryptį. Yra žmonių, sugebančių klaidžioti po miestus ir juos apžiūrinėti be kokio nors konkretaus tikslo. Bet visiems kitiems reikalinga kryptis, maršrutas. Ar aš galėčiau išbūti ant dviračio 33 dienas, jeigu neturėčiau maršruto? Vargu, jau po savaitės man atsibostų ir aš pasukčiau namo. Atvažiavęs į Tartu miestą mėginau jį apžiūrėti klaidžiodamas. Iš tiesų gan greitai atsibodo. Tačiau, kai nusprendžiau palikti miestą ir judėti toliau – rimtai paklydau. O beieškodamas kelio, turbūt pamačiau daugiau miesto įdomybių negu ieškodamas pačių įdomybių.

Kelias yra visos klaidos ir paklydimai. Kartais žmonėms pasirodo, kad kelias, kuriuo jie iki šiol ėjo yra ne jų. Tai yra nesąmonė. Jei kas norės atsekti Tavo gyvenimo kelią, atseks visas klaidas – jos taip pat Tavo gyvenimo kelio dalis. Visi mano paklydimai ir kelio ieškojimai taip pat buvo kelio dalis, prisidedanti prie bendro nuvažiuotų kilometrų skaičiaus. Jei kas sektų man iš paskos – turėtų sukti ratus tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis klaidžiojau aš.

Profile for Ozonas

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Profile for ozonas