Page 29

Kodėl pasirinkote tokį sudėtingą profesinį kelią? Jau nuo mažumės man patiko gamta. Svajojau sukurti dokumentinį filmą, daug fotografavau. Turėjau mėgstamą vietą – Šilelį, kuris man buvo šventas. Kartą pamačiau, kad jį iškirto ir man pasidarė taip dėl to gaila. Kam pasiskųsti? Kaip su tuo kovoti? Supratau, kad gali būti skirtingi keliai. Galiu draugui pasakyti apie iškirstą mišką. Galima padaryti nuotraukų: koks buvo gražus miškas ir koks liko po iškirtimo. Toks pasakojimas pasieks jau daugiau žmonių. Tačiau kino kalba galima pasiekti kur kas platesnę auditoriją. Šis filmas kainavo labai daug jėgų. Sudėtingiausia buvo gauti finansavimą. Iš nufilmuotų 400 valandų panaudojome tik pusantros. Bet dabar džiaugiuosi ir tikiu, kad šis filmas pasieks žmones. Jis kviečiamas į užsienio festivalius, įtraukiamas į kino teatrų repertuarus. Užsieniečiams – tai daugiau egzotika, nes jie nebeturi miškų. Bet aš filmą kūriau lietuviams. Norėjau pirmiausia saviems papasakoti, koks tas miškas yra. Žmogus auga tada, kai myli. O myli tada, kai pažįsta. Taigi noriu, kad žmonės pažintų mišką. Man didžiausia dovana būtų, jei jie eitų žiūrėti filmą. Ar buvo momentų, kai norėjote viską mesti? Labai dažnai! Fiziškai buvo labai sunku. Kiek galima išsėdėti ant kietos lentos? Iš pradžių įdomu, bet paskui nieko nedarai, tiesiog 98 proc. laiko lauki. Negali miegoti, nes pramiegosi gerą kadrą. O vakare, kai tamsu, negali kameros įjungti. Išeiti irgi gali tik visiškai sutemus, kad gyvūnas nematytų. Tačiau pailsi ir supranti, jog įgyvendini savo vaikystės svajonę, todėl dirbi toliau.

Nėra jokio užkadrinio balso. Vien tik vaizdai ir garsai. Leidžiame patiems žiūrovams išsirinkti.

Buvo šalta, šlapia, daug nemigos, alkio, bet grįžęs namo supranti, kad ir kasdienybė džiugina. Tarkim, pajunti, kokia komfortiška ir patogi buitis. Stebuklas, kad gali pasukti metalinę rankenėlę ir numalšinti troškulį. Tereikia ją pasukti į kitą pusę ir – valio, bėga karštas vanduo! Žmogui labai nedaug reikia, kad išeitų iš komforto zonos ir suprastų, kaip gerai jis gyvena. Labai gražiai apibūdinote savo filmą jį pavadinęs dokumentine poema. Man buvo svarbu ne tik iš ekologinės ir gamtosauginės pusės perteikti miškų kirtimo problemą, man taip pat rūpėjo ir meninė filmo vertė. Todėl tiek daug dėmesio skyriau kokybiškam vaizdui ir garsui, ir savaime savo kūrinį pavadinau dokumentine poema. Iškart pasakysiu, kad tai – ne enciklopedinis filmas. Daugeliui dokumentika atgrasi, nes primygtinai peršama tam tikra nuomonė. Kaip, pavyzdžiui, atkakliai tai daro režisierius Maiklas Muras (Michael Moore). Žiūrovui nepaliekama jokia teisė pasirinkti – atmesti tai, ką mato, ar priimti. Trumpai tariant, juos laiko kvailiais. Mes manome kitaip, todėl nėra jokio užkadrinio balso. Vien tik vaizdai ir garsai. Leidžiame patiems žiūrovams išsirinkti. Filmo herojai nėra vien tik plunksniniai ar kailiniai padarai. Kiekvienas yra asmenybė. Nuo jų galima atsispirti ir atrasti kitų minčių. Štai, žiūriu į miegančią miegapelę ir galiu matyti nebūtinai ją, bet įsivaizduoti draugą. Labai ilgai dirbome, kad žiūrovas surastų savas plotmes, galėtų galvoti ne apie tuos kailiniuotus ar pūkuotus gyvius, o apie visai kitus dalykus. Žinote, kino salėje nėra nieko tikra. Tikra tik tai, kas vyksta žmogaus viduje, kas lieka jo širdyje išėjus iš kino teatro. Bet būtent jame reikėtų žiūrėti šį filmą, nes ten visai kita erdvinė ir garsinė sistemos, namie pusė puikių dalykų nesimatys ir nesigirdės. Viliuosi, kad po mūsų filmo žiūrovų širdyse nors kažkas liks. Ir labai tikiuosi, kad jį pažiūrės net ir tie, kurie nemėgsta gamtos ir filmų apie ją. OZONAS

29

Profile for Ozonas

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Profile for ozonas