Page 27

Kokia erdvė yra sengirė? Apibrėžimų yra labai įvairių. Vieni sengire vadina 100–150 metų mišką, o kiti net ir tūkstančio metų senumo miško taip nepavadins, jei ras kokių nors žmogaus veiklos pėdsakų, tarkim, numestą nuorūką. Artimiausias skandinavų apibrėžimas: medis turi užaugti, nugriūti ir užaugti kitas, tuomet jau galima tokią vietą pavadinti sengire. Brandus juodalksnynas yra 120 metų, o jau dviejų šimtų galima laikyti sengire. Turi 600 metų praeiti, kol ąžuolas užaugs ir nugrius. Bet, žinot, tokie apibrėžimai tik mokslininkams. Paprastiems žmonėms sengirė – tiesiog miškas su daug nugriuvusių medžių, aibe grybų, vabzdžių, kuriais minta labai daug genių rūšių, galybe pelinių graužikų, kuriais minta lūšys ir pan. Esminis dalykas – tiesiog neliestas miškas. Tačiau žmonės įpratę surinkti nugriuvusius medžius, tarkim, malkoms. Bet toje negyvoje medienoje – kiek įdomių ir retų organizmų! Net ir tas pats Vingio parkas galėtų būti nuostabiausia sengirė, bet bėda, kad išvežami visi nukritę medžiai. Todėl bet kuris miškas netenka apie 80 proc. rūšinės įvairovės. Ir be reikalo kartais piktinamasi, kad dėl įstatymais saugomo vabalo ribojama ūkinė veikla. Iš tiesų tas mažas vabaliukas teoriškai saugo tūkstančius, gal net milijonus kitų organizmų – ištisą ekosistemą. O kokia jūsų režisuotame filme vaizduojama sengirė? Ar buvo sunku ją rasti Lietuvoje? „Sengirė“ yra pasaka apie girią, kurios nėra. Mes rinkome po mažiausią, įspūdingiausią gabaliuką iš visos Lietuvos. Galima sakyti, beveik kiekviename rajone ką nors radome – ir rezervatuose, ir nesaugomose teritorijose. Deja, sengirių mes nebeturime. Vakarų Europa apskritai net ir tų miško lopinėlių neturi. Štai Danijoje daugiausia organizacijų, saugančių miš-

kus, kurių danai beveik nebeturi. Taip jau gyvenime nutinka, kad žmonės pradeda saugoti tai, ko nebeturi. O mes dar galime džiaugtis. Nežinau, ar galiu išduoti žiūrovams. Bet kartais buvo taip, kad sengirės lopinėlyje buvo sunku filmuoti taip, kad nepatektų už kelių metrų esantis kirtimas. Iš tiesų labai daug prisidėjo mokslininkai, be kurių nebūtų pavykę taip greitai baigti šio filmo. Su jais konsultavomės, jie rekomendavo vietas. Tarkim, didžiųjų apuokų lizdų Lietuvoje tėra tik du. Be pagalbos gali visą gyvenimą jų ieškoti ir nesurasti. Buvo ir taip, kad iš 20 rekomenduotų lizdų filmavimui tiko tik du. Pagrindiniai dokumentinės poemos herojai – gyvūnai. Ar sudėtinga juos buvo filmuoti? Taip, jau iš plakato ir anonsų galima suprasti, kad gyvūnai filme yra pagrindiniai ir vieninteliai veikėjai. Tiesa, trumpam pasirodo žmogus, bet jis atlieka labiau filosofinę funkciją. Gal paliksiu intrigą, neišduosiu visko prieš filmo premjerą Lietuvoje. „Vaidina“ kurtinys ir daug kitų retų, įspūdingų paukščių, stirna, elnias, stumbras, briedis, vilkas, miegapelė, rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė, iš roplių – vienintelė angis ir t. t. Su jais nebuvo lengva, nes nežinai, kaip jie elgsis. Juokauju, kad jiems negalioja autorinės sutartys ir jokie scenarijai. Tiesiog iš anksto žinojau, kokius gyvūnus noriu nufilmuoti. Daugiau nieko neplanavau. Štai erelius filmavome ne vienerius metus, o filmui panaudojome tik dviejų dienų medžiagą. Žinojau, kad filme tikrai bus kurtiniai. Be galo norėjau nufilmuoti miegančią miegapelę. Man pavyko, nes brolis sukonstravo robotuką, kitu atveju ji būtų mane užuodusi ir pabėgusi. Svarbiausia buvo nepadaryti jokios įtakos gyvūnams, nufilmuoti juos natūralioje aplinkoje.

OZONAS

27

Profile for Ozonas

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Profile for ozonas