Page 16

tema

Įvairovės svarbos suvokimas prasideda nuo savęs bei savo aplinkos pažinimo. Tačiau, pasak David Abram, pasikliaudami laukiniu mūsų kūnų intelektu, mes per ilgai rėmėmės tiesomis, atrastomis technologijų, kurių pagalba gyvenimą dažniausiai stebime tik per atstumą.

Davido Abram pirmoji knyga apie jusminio pasaulio patyrimą ir kalbą „The Spell of the Sensuous“ tapo klasikiniu gamtosaugos literatūros kūriniu. Daugiau su David Abram filosofija galima susipažinti wildethics.org.

16

Jutiminis pasaulis, be abejonės, yra dviprasmiškas, atviras interpretacijoms, pilnas neaiškumų. Šioje paslaptingoje karalystėje yra rimtų priežasčių būti atsargiems, todėl visada verta arčiau įsižiūrėti, atidžiau klausytis, bandyti pajusti viską šiek tiek giliau. Čia nieko nėra visiškai aiškaus ar apibrėžto – tie debesų šešėliai, užtemdantys didelį riedulį man priartėjant, pasirodo besą juodos kerpės, mirguliuojančios uolienos paviršiumi; paplūdimyje išmesta padanga staiga pavirsta į snūduriuojantį ruonį, kuris, mums prisėlinus arčiau, suloja ir puola į vandenį. Pasaulis, su kuriuo mes susiduriame per savo jutiminį pažinimą, yra nepastovus ir gyvas, persimainantis ir kintantis pagal mūsų nuotaiką ir poziciją. Man atrodo, kad mes, siekiantys išsaugoti laukinę gamtą, taip pat turime dirbti tam, kad grąžintume jausmų svarbą bei pagarbą sensoriniams žinių būdams. Juk pojūčiai yra artimiausia prieiga prie natūralaus – nežmogiško – pasaulio. Akys, ausys, šnervės, užuodžiančios jūros druskos kvapą vėjyje, pirštų galiukai, čiupinėjantys švelnią amerikinio arbuto medžio žievę, porėta oda, drebanti, pajusdama kito gyvūno artumą – mūsų kūno pojūčiai nuolatos kuria santykius su gyvybinga Žeme. Jei mums atrodo, kad žmonija pamiršo savo tvirtą priklausomybę nuo žemiškos būtybių bendruomenės, tai gali būti tik todėl, kad mes pamiršome (arba atmetėme kaip nesvarbią) jutiminę mūsų gyvenimo dimensiją. Jausmai yra mūsų pagrindinė laukinė savybė – ja tam tikru mastu dalinamės ne tik su kitais primatais, bet ir su daugeliu kitų gyvosios gamtos objektų, nuo sliekų iki erelių. Mūsų juslės tobulėjo kartu su mus supančia gyvybės kupina Žeme. Žmonių akys vystėsi subtiliai sąveikaudamos su vandenynais ir oru, formuojamos bei gaudamos informaciją iš vis besikeičiančių matomojo pasaulio struktūrų. Mūsų ausys dabar jau yra struktūriškai prisitaikiusios prie vilkų kaukimo ir žąsų gagenimo. Galima sakyti, jog juslinė patirtis yra būdas, kuriuo mūsų kūnas apjungia savąją patirtį su aplinkui vykstančiu gyvenimu. Tai taip pat yra būdas, kuriuo Žemė prisitaiko prie mūsų minčių ir sapnų. Jutiminė patirtis yra ta jungiamoji dalis, kuri susieja mūsų atskirą nervų sistemą su didesne, visa aprėpiančia ekosistema. Jeigu mes ignoruosime arba nuvertinsime juslinę patirtį, prarasime galimybę susivienyti su gamta, tokiu atveju nuskriaustume ne tik save, bet ir pačią gamtą. Aš nesakau, jog mes turėtume atsisakyti loginio mąstymo ir paprasčiausiai atsiduoti juslėms, ar nustoti kelti klausimus ir nebeatlikti kruopščios analizės ieškant atsakymų. Visai ne: aš sakau, kad mes kaip mąstytojai ir kaip mokslininkai turėtume siekti, jog mūsų įžvalgos semtųsi žinių iš mūsų tiesioginio pasaulio patyrimo, ir net dar daugiau – mes turėtume stengtis išreikšti savo eksperimentines išvadas tiesiogiai suprantama kalba, ir taip darydami, suderinti mokslą su mūsų kvėpuojančių kūnų pirmapradžiu intelektu. Tik tokia kultūra, kuri niokoja ir nuvertina jausmus gali taip visokeriopai nesirūpinti gyvąja Žeme, kaip kad daro mūsų kultūra.

Profile for Ozonas

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Profile for ozonas