__MAIN_TEXT__

Page 10

tema

„Musafir“ – savotiškas keliautojas. Tiesa, dar nesubrendęs, mat, kol kas įveikė keturias keliones, tačiau atsigręžę 2 tūkst. metų atgal pamatytume, kad vienstiebiai kabotažiniai laivai buvo nuolatiniai rytinės Afrikos pakrantės gyventojai. Nuo ten dėl palankaus vėjo jais keliaujantys pasiekdavo netgi Kiniją. Todėl panašius laivus, kuriais prekeiviai gabendavo prieskonius, šilką, dramblio kaulą, vergus ir kitokias gėrybes, galima pastebėti nuo Zimbabvės iki Sumatros. Dabar juose burzgia įtaisyti varikliai. Vis dėlto, anksčiau šis tradicinis laivas su trikampe arba lotyniška bure buvo kur kas pranašesnis nei europiečių – sąlyginai juo buvo galima plaukti net prieš vėją. Tačiau atėjo kiti laikai. Dabar dydžiu ir greičiu medinius burinius laivus lenkia konteineriniai, o trumpesnėse kelionėse dar kitokie, iš stiklo pluošto pagaminti laivai. XX a. pradžioje į Mombasos uostą Kenijoje atplaukdavo 600-700 medinių kabotažinių laivų. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje jų sumažėjo iki kiek daugiau nei 200. Šiuo metu Kenijoje yra šeši dideli kabotažiniai laivai, tačiau tik „Musafir“ gali pasigirti tuo, kad vienintelis jo variklis – vėjas. Šiandien toks laivas yra retenybė. Todėl įamžinti ir papasakoti apie nykstantį arabų palikimą siekė ne vienas. 1972-aisiais rengdama reportažą „National Geography“ laisvai samdoma fotografė ir žurnalistė Marion Kaplan vandenyne praleido penkis mėnesius fiksuodama keliones kabotažiniais laivais. Kelionę pradėjusi kaip keleivė, ją pabaigė kaip įgulos narė. Prieš porą metų seniausiam pasaulyje prekybos maršrutui paminėti buvo išleista jos fotografijomis ir pasakojimu iliustruota knyga „So Old A Ship”.

Prisišvartavus rutina kitokia. Laivą užklojus brezentu, jis tampa dideliu namu.

Teodoro pažintis su laivu prasidėjo, kai jis sulaukė netikėtos, tačiau iškart jį sudominusios žinutės. „Sužinojau, kai buvau Ruandoje, o gal Tanzanijoje. Per „Facebook“ man parašė pagrindinis projekto iniciatorius, italas vardu Paolo. Kadangi buvau netoli, jis pasiūlė atvažiuoti ir prisijungti prie jo laivo statybų. Buvau sužavėtas šia idėja, tačiau tuo metu Afrikoje ilgiau pasilikti negalėjau. Kaip tik po dviejų savaičių turėjau išskristi. Taigi jam pažadėjau sugrįžti. Pažado laikiausi – po pusės metų atvykau ir mėnesį praleidau Kipinio kaimelyje. Vėliau po metų ar dviejų sugrįžau ten dar kartą ir likau pusmečiui“, – pasakoja fotografas. 10

Iš kartos į kartą Laivo kapitonas ir idėjos autorius Paolp gimė Italijos sostinėje. 34-erių metų vyras – iki šiol užkietėjęs keliautojas. Iki įsikūrimo Kenijoje jis dviračio pedalus mynė Pietryčių Azijoje, žygiavo penkis tūkst. kilometrų nuo Pietų Afrikos iki Zimbabvės ir braidė Australijos vandenyse. Tačiau „Musafir“ istorijos pradžia nuveda ne taip toli – į Europą, Berlyną, kur 2010-aisiais Paolo dirbo restorane. Visa tai būtų galima pavadinti lemtingu sutapimu – jo kolega buvo iš Lamu kaimelio Kenijoje. Būtent ten būsimasis laivo kapitonas ir išgirdo apie senovinę laivų statymo tradiciją. Svajonei išpildyti vienerius metus Paolo dirbo žveju Australijoje. Užsidirbęs 35 tūkst. dolerių jis ėmėsi idėjos įgyvendinimo. Pradžia nebuvo paprasta – civilizaciją ir Kipinį skiriantis šešių valandų kelias be galo apsunkino statybas. Parduotuvė, prekiaujanti reikalingomis medžiagomis, bankas – viskas buvo toli. Tačiau nuošalus kaimelis, esantis į pietus nuo Lamu, yra svarbus kabotažinių laivų statybos centras. Nors kaimelis yra izoliuota vietovė, ji tuo pačiu buvo ir pati geriausia vieta statyboms. Po dvejus metus trukusių darbų, laivas buvo paruoštas ir įgula leidosi į pirmąją kelionę, iš Kipinio į Kilifį. „Kabotažiniai laivai yra tvirti, juos paprasta remontuoti. Norėjau laivo darbui, o ne jachtos. Pasirinkau vietą, kurią jau žinojau, todėl man nereikėjo papildomai švaistyti nei laiko, nei pinigų. Taip pat man buvo svarbu, kad galėsiu padėti vietinių šeimoms pasiūlydamas jiems darbą“, – savo sprendimą aiškina Paolo. Laivai statomi iš vietinių žaliavų ir beveik nenaudojant modernių prietaisų. „Šonkauliams“ naudojama muangati, nguvi ir kelekele mediena“, – kapitonas vardina egzotiškai skambančius pavadinimus. Kai kurių pavadinimų anglų kalba sako nežinantis. Pasidomėjus man pavyksta išsiaiškinti apie vieną iš naudojamų žaliavų – grybams, termitams ir kitiems kenkėjams atsparią indinio nimbamedžio medieną. „Lentoms geriausiai tinka mugambo, taip pat naudojama ir bambaro mediena. Ji tinkama ir stiebui, o burę ištempiančiam gikui, prie kurio ir tvirtinasi burės apatinė dalis, naudojamas baltasis ąžuolas“, – tęsia Paolo ir jau angliškai pamini keletą kitų medžių, naudojamų laivo dalims. Tai – mums žinomi eukaliptas ir tamarindas. Pastarųjų pavadinimai ausies taip nerėžia. Dėl vangaus šiuolaikinių technologijų naudojimo ir rastų prekyviečių trūkumo, mediena renkama statybos vietoje. Čia ji ir apdirbama. Paolo tikina, kad matė kiekvieną medį, kurį panaudojo „Musafir“. Jis sako, kad kiekvienai laivo daliai reikalinga skirtinga mediena, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau rasti tinkamų žaliavų. Vienas iš būdų tradicijai išlaikyti yra reikalingų medžių atsodinimas, kuris taip pat prisidėtų prie miškų išsaugojimo. Kita problema, anot pašnekovo, yra tradicijos nykimas. Kabotažinio laivo statybos paslaptys yra perduodamos iš kartos į kartą, o laivas statomas iš akies. Dėl statytojų neraštingumo brėžiniai ar aprašymai nedaromi, todėl sukauptos žinios perduodamos tik labai siauram ratui vietinių. Be galo žavu, jog statytojo akys ir rankos kiekvieną kabotažinį laivą paverčia unikaliu ir nepakartojamu.

Profile for Ozonas

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Profile for ozonas
Advertisement