Page 1

54/2018


Tvarus gyvenimas

Verslas atsakingai

Eko karta

ekokarta.lt

ekorekomendacijos.lt

4

PERMAINOS

6

VEŽLIŲ PAPLŪDIMYS

8

PASTATYTI DAUGIAU NEI LAIVĄ

14

PRABUDINANT MŪSŲ LAUKINIUS JAUSMUS

18

GYVENĘS SU SBIRIO KLAJOKLIAIS

20

AUTOCHTONAI IR APLINKOSAUGA

26

PASAKA APIE GIRIĄ, KURIOS NĖRA

30

KUR SLEPIASI BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ?

34

SĄŽININGOS PREKYBOS GRANDINĖ

36

PIENAS AR „PIENAS“?

40

PREKYBOS TINKLAI SUSIRŪPINO GYVŪNŲ GEROVE

46

KARTĄ INDIJOJE...

48

PELKĖS – ŽEMĖS INKSTAI

54

9 BŪDAI ĮMONEI PRISIDĖTI PRIE APLINKOSAUGOS

58

MEDITACIJA: SAVĘS PAIEŠKOS

62

MAŽIAU TVARKOS VAIKŲ ŽAIDIMŲ ERDVĖSE

66

VAIKAI, KURIE NIEKADA NEUŽAUGS

70

JUODASIS AUKSAS

74

KARTU SU KETURKOJU

76

33 DIENOS DVIRAČIU

80

KAIP HENRIKAS SU MIEGUISTUMU KOVOJO

VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ Lina Bakšytė / lina@ozonas.lt

LEIDĖJAS VšĮ „Rūpi“, Latvių g. 64A-10

REDAKTORĖ Saulė Bakšė / saule@ozonas.lt

Tiražas 5 000 vnt. ISSN 1822-6191

DIZAINERIS + VIRŠELIO AUTORIUS Algimantas Bakšys

SPAUSDINO UAB „Druka“. Spaustuvė turi EMAS, ISO9001 ir ISO14001 sertifikatą bei Lietuvos spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą

ILIUSTRATORĖS Eglė Baltušnikienė, Greta Alice DIREKTORIUS Aurimas Stabingis / aurimas@rupi.lt

verslasatsakingai.lt

namaigamtai.lt

www.ozonas.lt


Sterili tuštuma Jeigu įsivaizduotume visą Žemės istoriją, suspaustą į vienerius metus, Homo sapiens gimimas įvyktų likus vos vienuolikai minučių iki Naujųjų metų pradžios. Kaip rūšis, esame labai jauna, lyginant su gyvąja aplinka, kurioje gimėme. Mus supanti biologinė įvairovė – tai iki šių dienų vis dar išlikęs milijonus metų trukusios evoliucijos metraštis. Skaitydami jį, galime atverti Žemės gyvybės dėsnius ir tokiu būdu atrasti šiandienos pasaulio scenarijų. Žvelgdami į gyvybės atsiradimo pradžią, mokslininkai vis garsiau perspėja, kad mes, viena jauniausių pasaulio rūšių, pradėjome šeštąjį masinį gyvybės Žemėje nykimo laikotarpį. Iki šiol buvo žinomos penkios gamtinės katastrofos, lemtingos pirmykštei gyvybei. O šiandien vis didėjantis žmonių skaičius bei pramonės veiklos sukelti padariniai mus jau priartino prie katastrofos, įvykusios prieš 66 mln. metų, kuomet į Žemę atsitrenkus meteoritui, išnyko trys ketvirtadaliai gyvybės, kartu su didžiaisiais dinozaurais. Kad žengiame į naują masinį nykimo periodą rodo pragaištingai mažėjančių žuvų, paukščių, amfibijų, roplių bei žinduolių skaičius. Pasaulio vandenynas, kuriame prieš 3,7 mln. metų užsimezgė pirmosios gyvybės užuomazgos ir iš

kurio gyvybė išplito Žemėje, tampa tuščia gelme. Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus užfiksuotas net 75 proc. negyvųjų zonų padidėjimas. Augmenija, sukūrusi aplinką naujų gyvybės formų atsiradimui, šiandien taip pat nyksta, užleisdama vietą vienarūšiams ūkio pramonės augalams. Vykstant lemtingiems gyvybės virsmams, nyksta ir su savo aplinka tampriai susijusių žmonių bendruomenės. Kiekviena iš pasaulyje rastų 6000 kalbų įkūnija savitą žmonių aplinkos pajautimo įvairovę ir išgyvenimo būdus joje. Tačiau net 43 proc., o tai beveik 3000 kalbų, šiandien jau išnyko arba yra pavojuje. Tiek sukauptos patirties mes netenkame, vis plačiau įtvirtindami pramoninę sterilumo kultūrą. Žengiame į transhumanizmo, technologijų pasaulį ir kuriame švarų, sausą, be kvapų ar gamtos garsų pasaulį. Tačiau sutvarkytas ir sterilus jis nebetenka gyvybės. Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę galime įsiklausydami į senuosius gyventojus ir pažindami pirmykštį pasaulį. Iš kartos į kartą senieji gyventojai perduodavo žinias apie Žemės gyvybę, kurią matė ir siekė išsaugoti savo vaikams. Šiandien jie jautriausiai išgyvena naująjį pasaulio periodą, todėl vienijasi, kad būtų išgirsti. Saugokime nykstančią įvairovę, išgirskime senųjų gyventojų balsą, kad didėjančią tuštumą galėtume užpildyti Žemės gyvybe.

Ozono komanda atvira visiems! Norintys tapti jos dalimi gali kreiptis lina@ozonas.lt

Lina Bakšytė

VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ


~Permainos

Atliekos

Žiedinės ekonomikos kūrimas

01.

4

Europos Sąjungos narės pritarė naujoms taisyklėms, grindžiamoms Žiedinės ekonomikos dokumentų rinkiniu. Jomis siekiama išvengti atliekų susidarymo ir gerokai padidinti komunalinių bei pakuočių atliekų, kurių neįmanoma išvengti, perdirbimą. Dėl naujųjų taisyklių palaipsniui bus mažinamas sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis. Tuo pačiu šalys jomis bus skatinamos naudoti ekonomines priemones, tokias kaip didesnės gamintojo atsakomybės sistemos. Naujaisiais teisės aktais bus stiprinama atliekų hierarchija, reikalaujama, kad valstybės imtųsi konkrečių priemonių teikti pirmenybę prevencijai, pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui, o ne šalinimui sąvartynuose ir deginimui. Tokiu būdu kuriama žiedinė ekonomika. Iki 2025 m. ketinama perdirbti 55 proc. komunalinių atliekų, iki 2030 m. – 60 proc., o iki 2035 m. – 65 proc. Pavojingos buitinės atliekos atskirai turės būti pradėtos rinkti iki 2022 m., biologinės atliekos – iki 2023 m., o tekstilė – iki 2025 m.

1,6 mln. Už saugų geriamąjį vandenį

02.

Europos piliečių iniciatyva „Right2Water“, kurią pasirašė 1,6 mln. piliečių, pritariančių, kad reikia gerinti prieigą prie saugaus geriamojo vandens visiems europiečiams, buvo išgirsta. Europos Komisija pateikė pasiūlymą peržiūrėti Geriamojo vandens direktyvą, siekdama gerinti geriamojo vandens kokybę bei prieigą prie jo. Siūlomas teisės aktas užtikrins kokybiškas vandens tiekimo paslaugas europiečiams, padės mažinti plastiko naudojimą bei riboti ES anglies pėdsaką. Naujomis taisyklėmis bus užtikrinama, kad vandens tiekėjai teiktų vartotojams aiškesnę informaciją apie išlaidų struktūrą ir litro vandens kainą, kurią vartotojai galės palyginti su vandens buteliuose kainomis; iš valstybių narių bus reikalaujama gerinti prieigą prie geriamojo vandens visiems gyventojams. Šalys turės pasirūpinti geriamojo vandens tiekimo įrenginiais viešosiose erdvėse, piliečių informavimu apie jų vandens kokybę ir geriamojo vandens pasiūla administraciniuose bei viešuosiuose pastatuose.


Valymas

5 metai

ES pratęsė glifosato licenciją

Jokių teršalų ir naftos pėdsakų

03.

KTU mokslininkų sukurta nauja technologija išvalo vandenį nepalikdama naftos produktų pėdsakų. Remiantis statistika, per 2010–2017-uosius dėl didelio masto tanklaivių avarijų į vandenyną pateko 47 tūkst. tonų naftos produktų. Nors tanklaivių avarijos, kurių metu į vandenyną išliejamas didžiulis kiekis naftos, sulaukia daugiausia žiniasklaidos dėmesio, kasdien mūsų naudojamas antžeminis transportas, o taip pat turistinis vandens transportas, yra didesnis vandenynų taršos šaltinis. KTU mokslininkų sukurtoje biologinių nuotekų valymo sistemoje naudojami mikroorganizmai, kurie prisitaiko prie aplinkos parinkdami tam tikrus fermentus, įgalinančius skaidyti naftos produktus, kitaip tariant, jie „suvirškina“ kenksmingas medžiagas jas paversdami anglies dioksidu ir vandeniu. Technologija itin efektyviai išvalo vandenį praktiškai nepalikdama jokių naftos produktų pėdsakų. Ši technologija žymiai efektyvesnė ir pigesnė nei kitos šiuo metu rinkoje esančios alternatyvos.

04.

Europos Sąjungos vyriausybės pratęsė glifosato licenciją dar penkeriems metams. Tai parodė, jog daugelis ES šalių neatsižvlegia į savo piliečių norą panaikinti šį pesticidą, naudojamą mūsų maisto sistemoje bei aplinkoje. 18 ES narių, tarp kurių ir Lietuva, balsavo už ir tik 9 narės balsavo prieš. Vienintelė Portugalija susilaikė. Pilietinės visuomenės organizacijos visoje Europoje didina spaudimą nutraukti glifosato naudojimą. Pavyzdžiui, Danijos darbo aplinkos tarnyba pareiškė, kad glifosatas yra kancerogeninis ir rekomendavo pakeisti jį mažiau toksiška chemine medžiaga, Prancūzija ketina uždrausti jo naudojimą, Italijoje į „Stop Glifosatui“ koaliciją jungiasi vis daugiau žmonių, Vokietijoje mažmeninės prekybos parduotuvės išėmė iš prekybos herbicidus, pagamintus iš glifosato, Nyderlandai uždraudė jį nekomerciniam naudojimui, o Šveicarijoje prekybos centrai pašalino glifosato pagrindu pagamintus produktus iš savo lentynų dėl pavojaus sveikatai.

OZONAS

5


Vėžlių paplūdimys rašė ir fotografavo

INGRINDA MILKO

S

maragdo spalvos vanduo, šiltas smėlis ir lėtos poilsio dienos. Daugelis mūsų šalies gyventojų į saulėtus Viduržemio jūros paplūdimius leidžiasi tikėdamiesi kuo malonesnių įspūdžių. Gamtosaugos fotografė Ingrida Milko į Turkijos kaimelio Kazanlı pakrantę išvyko siekdama susipažinti su čia esančiu aktyviu jaunimu, „vėžlių sezono“ metu suvažiuojančiu iš skirtingų Europos šalių. Kiekvienas atvykęs savanoris Kazanlı gyvenvietėje siekia atkurti nykstančių gyvūnų namus bei apsaugoti juos nuo pasaulio vandenimis plūstančios atliekų taršos. Tuo pačiu kiekvienas atvykėlis savo šalyje siekia paskatinti gyventojus apgalvoti vartojimo įpročius, darančius įtaką smaragdo vandenų pakrantėms.

Jūriniai vėžliai (lot. Cheloniidae) populiarūs animaciniuose filmukuose, kelionių žurnalų puslapiuose ir reklamose, daugumos siejami su šiltu oru, smėliu ir jūra. Realybėje šių gyvūnų likimas daug sudėtingesnis. Didžioji jų dalis pri6

skiriama nykstantiems – tai lėmė tiesioginė žmonių veikla. Vėžliai yra gaudomi dėl mėsos, kiauto, kiaušinių, kartais jie žūsta atsitiktinai patekę į tinklus. Daug žalos jie patiria ir dėl klimato kaitos bei skirtingos smėlio temperatūros. Vėžlių lytį nulemia smėlio temperatūra, kuriame yra padedami kiaušiniai: žemesnė nei 29 laipsnių temperatūra lemia didesnį patinų skaičių, o aukštesnė – patelių. Todėl dėl vykstančios klimato kaitos kinta patelių ir patinų skaičius. Vystantis turizmui, laivybai ir plečiantis miestams, sunaikinamos ar užteršiamos vėžlių pamėgtos pakrantės. Viena tokių užterštų pakrančių yra Turkijos kaimelyje Kazanlı. Čia kiaušinių dėti atplaukia dvi vėžlių rūšys – logerhedai (lot. Caretta caretta) ir žalieji vėžliai (lot. Chelonia mydas), tačiau jie greitai susiduria su sunkumais – bangos ir vėjas nusėja pakrantę įvairiausiomis šiukšlėmis: žvejybos tinklais, drabužiais, žaislais, pakuotėmis ir maisto atliekomis.


Dėl pakrančių taršos būtų gana paprasta imti kaltinti kaimo gyventojus, tačiau viskas nėra taip paprasta. Šalia kaimo esantis miestas turi atliekų perdirbimo centrą, vaikai jau darželyje mokomi rūšiuoti, kaime yra vos kelios parduotuvėlės ir žmonės nepasižymi dideliu vartotojiškumu. Deja, šiukšlės lengvai keliauja ir didesnius atstumus, tad bet kokios tinkamai neišrūšiuotos ar neišmestos atliekos iš įvairiausių pasaulio taškų, upėmis, nuotekomis, lietaus vandeniu pasiekia vandenyną. Apsivyniojusios šiukšlės sutrikdo vėžlių kraujotaką, pažeidžia bei sukelia užkrėtimus, veikia kaip fizinis barjeras ir paverčia vėžlius lengvomis aukomis plėšrūnams. Prarytos šiukšlės sutrikdo virškinimą, sukelia vidinį kraujavimą ar sotumo jausmą, dėl kurio gyvūnai nustoja maitintis. Kovai su šia problema, 2009 metais buvo įkurta organizacija Third Eye Education and Youth Association of Mediterranean (T.E.A.M.). Ją įkūrė ir vis dar joje dirba Seyhan Akdogan, Yusuf Temiz ir Suleyman Akay. Kas du mėnesius čia suplūsta naujos idėjos bei energija iš viso pasaulio savanoriauti atvykusio jaunimo, norinčio apsaugoti nykstančius vėžlius. Savanorių darbą galima suskirstyti į du laikotarpius – „vėžlių sezonu“ ir visu kitu laiku. „Vėžlių sezonas“ tęsiasi nuo gegužės iki spalio mėnesio – šiuo laikotarpiu vėžliai poruojasi, deda kiaušinius, o išsiritę vėžliukai išplaukia į jūrą. Tokiu metu ypač svarbu valyti pakrantę, kad į lizdą nepatektų šiukšlių, galinčių pažeisti kiaušinius ar vėžliukus, o vėžliai nežūtų pažeisti šiukšlių jūroje. Įveikus visas šias kliūtis svarbu padėti išsiritusiems vėžliams patekti į jūrą, nes vandenį jie randa vadovaudamiesi mėnulio šviesa, bet dėl šviesos taršos – gatvių apšvietimo, arti esančio stadiono – dažnai pasirenka netinkamą kryptį ir žūsta.

Apsivyniojusios šiukšlės sutrikdo vėžlių kraujotaką, pažeidžia bei sukelia užkrėtimus, veikia kaip fizinis barjeras ir paverčia vėžlius lengvomis aukomis plėšrūnams.

Visu likusiu savanorystės darbo laikotarpiu, pakrančių šiukšlių rinkimas išlieka svarbus. Tačiau didesnis dėmesys sutelkiamas švietimui apie perdirbimą, antrinį panaudojimą, vartojimo mažinimą bendradarbiaujant su mokyklomis ir darželiais. Kuriami pasirodymai, žaidimai, vedamos pamokos aplinkosauginėmis temomis ir tokiu būdu yra šviečiami žmonės apie egzistuojančią problemą bei vartotojiškumo įtaką vėžlių likimui.

OZONAS

7


tema

8


rašė

AUKSĖ PODOLSKYTĖ

fotografavo

JULIAN MANJAHI

Pastatyti daugiau nei laivą

T

ai yra idėjinio laivo projektas, kuriuo siekiama suburti vietinius ir iš viso pasaulio atvykusius mokytis ir mokyti, duoti ir gauti, keistis energija“, – taip prasideda pokalbis apie laivo statybą Kenijos šiaurėje.

Pradėsiu nuo vieno pokalbio pabaigos, nes kiekviena pradžia yra pabaiga – rašė praėjusio amžiaus poetas Thomasas Stearnsas Eliotas. Taigi pokalbiui pasibaigus, klausiu pašnekovo, kaip jį pristatyti. „Žmogus Teodoras Grigaliūnas“, – atsako jis, o aš tai išgirdusi atkertu, kad tai kaip ir savaime suprantama. „Didis tyrinėtojas. Gal geraširdis? – abu nesusilaikome neužsikvatoję, – „gali rašyti fotografas, keliaujantis fotografas.“ Istoriją apie vieną laivą Indijos vandenyne man papasakojo fotografas Teodoras Grigaliūnas. Ten jis fiksavo Kenijos žvejų kasdienybės akimirkas ir statė laivą. Jo klajoklišką, kaip pats sako „akiračio plėtimu“ pagrįstą gyvenimo būdą parodo Teodoro pasirinktos kelionių kryptys: jis fotografavo Irane, Kalnų Karabacho teritorijoje, Kenijoje ir kituose egzotiškuose kraštuose. Indijos vandenyno krantai raižyti. Pasaulio vandenynų sąraše jis yra trečias pagal dydį. Vienoje iš šio galiūno pakrančių stovi laivas – vienintelis ir nepakartojamas. Visai panašiai yra sakęs Irano režisierius Jafaras Panahis apie savo filmą „Baltas balionas“ (Badkonake sefi): „Pasaulyje, kur filmai sukuriami už milijonus dolerių, mes sukūrėme filmą apie mažą mergaitę, kuri nori nusipirkti žuvelę už mažiau nei vieną dolerį.“ Taip, kaip režisierius norėjo papasakoti apie vieną mergaitę, kur filmo ir noro kaina drastiškai skyrėsi, aš noriu papasakoti apie vienintelį laivą, pastatytą vietinių ir jiems talkinusių iš viso pasaulio atvykusių savanorių rankomis. Prakaituodamos jos šveitė, dažė, nešiojo, stūmė ir kėlė.

Dėl statytojų neraštingumo brėžiniai ar aprašymai nedaromi, todėl sukauptos žinios perduodamos tik labai siauram ratui vietinių.

Genamas vėjo Bures iškėlęs 23 metrų ilgio statinys buvo pavadintas „Musafir“. Daugelyje kalbų šis žodis, tapęs laivo vardu, reiškia keliautoją arba svečią. Nenuostabu, kad šiam projektui, prie kurio prisidėjo įvairaus plauko klajūnai, buvo suteiktas toks pavadinimas. „Savanoriai laikui bėgant keičiasi. Keliautojai atvyksta, kurį laiką pabūna, atiduoda, ką gali, ir išvažiuoja. Yra ir tokių, kurie daugiau nebegrįžta. Kiti pasirodo kas keletą mėnesių. Projekto ašį sudaro apie 8 žmones“, – sako Teodoras ir užsimena, kad pats dar ketina sugrįžti. OZONAS

9


tema

„Musafir“ – savotiškas keliautojas. Tiesa, dar nesubrendęs, mat, kol kas įveikė keturias keliones, tačiau atsigręžę 2 tūkst. metų atgal pamatytume, kad vienstiebiai kabotažiniai laivai buvo nuolatiniai rytinės Afrikos pakrantės gyventojai. Nuo ten dėl palankaus vėjo jais keliaujantys pasiekdavo netgi Kiniją. Todėl panašius laivus, kuriais prekeiviai gabendavo prieskonius, šilką, dramblio kaulą, vergus ir kitokias gėrybes, galima pastebėti nuo Zimbabvės iki Sumatros. Dabar juose burzgia įtaisyti varikliai. Vis dėlto, anksčiau šis tradicinis laivas su trikampe arba lotyniška bure buvo kur kas pranašesnis nei europiečių – sąlyginai juo buvo galima plaukti net prieš vėją. Tačiau atėjo kiti laikai. Dabar dydžiu ir greičiu medinius burinius laivus lenkia konteineriniai, o trumpesnėse kelionėse dar kitokie, iš stiklo pluošto pagaminti laivai. XX a. pradžioje į Mombasos uostą Kenijoje atplaukdavo 600-700 medinių kabotažinių laivų. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje jų sumažėjo iki kiek daugiau nei 200. Šiuo metu Kenijoje yra šeši dideli kabotažiniai laivai, tačiau tik „Musafir“ gali pasigirti tuo, kad vienintelis jo variklis – vėjas. Šiandien toks laivas yra retenybė. Todėl įamžinti ir papasakoti apie nykstantį arabų palikimą siekė ne vienas. 1972-aisiais rengdama reportažą „National Geography“ laisvai samdoma fotografė ir žurnalistė Marion Kaplan vandenyne praleido penkis mėnesius fiksuodama keliones kabotažiniais laivais. Kelionę pradėjusi kaip keleivė, ją pabaigė kaip įgulos narė. Prieš porą metų seniausiam pasaulyje prekybos maršrutui paminėti buvo išleista jos fotografijomis ir pasakojimu iliustruota knyga „So Old A Ship”.

Prisišvartavus rutina kitokia. Laivą užklojus brezentu, jis tampa dideliu namu.

Teodoro pažintis su laivu prasidėjo, kai jis sulaukė netikėtos, tačiau iškart jį sudominusios žinutės. „Sužinojau, kai buvau Ruandoje, o gal Tanzanijoje. Per „Facebook“ man parašė pagrindinis projekto iniciatorius, italas vardu Paolo. Kadangi buvau netoli, jis pasiūlė atvažiuoti ir prisijungti prie jo laivo statybų. Buvau sužavėtas šia idėja, tačiau tuo metu Afrikoje ilgiau pasilikti negalėjau. Kaip tik po dviejų savaičių turėjau išskristi. Taigi jam pažadėjau sugrįžti. Pažado laikiausi – po pusės metų atvykau ir mėnesį praleidau Kipinio kaimelyje. Vėliau po metų ar dviejų sugrįžau ten dar kartą ir likau pusmečiui“, – pasakoja fotografas. 10

Iš kartos į kartą Laivo kapitonas ir idėjos autorius Paolp gimė Italijos sostinėje. 34-erių metų vyras – iki šiol užkietėjęs keliautojas. Iki įsikūrimo Kenijoje jis dviračio pedalus mynė Pietryčių Azijoje, žygiavo penkis tūkst. kilometrų nuo Pietų Afrikos iki Zimbabvės ir braidė Australijos vandenyse. Tačiau „Musafir“ istorijos pradžia nuveda ne taip toli – į Europą, Berlyną, kur 2010-aisiais Paolo dirbo restorane. Visa tai būtų galima pavadinti lemtingu sutapimu – jo kolega buvo iš Lamu kaimelio Kenijoje. Būtent ten būsimasis laivo kapitonas ir išgirdo apie senovinę laivų statymo tradiciją. Svajonei išpildyti vienerius metus Paolo dirbo žveju Australijoje. Užsidirbęs 35 tūkst. dolerių jis ėmėsi idėjos įgyvendinimo. Pradžia nebuvo paprasta – civilizaciją ir Kipinį skiriantis šešių valandų kelias be galo apsunkino statybas. Parduotuvė, prekiaujanti reikalingomis medžiagomis, bankas – viskas buvo toli. Tačiau nuošalus kaimelis, esantis į pietus nuo Lamu, yra svarbus kabotažinių laivų statybos centras. Nors kaimelis yra izoliuota vietovė, ji tuo pačiu buvo ir pati geriausia vieta statyboms. Po dvejus metus trukusių darbų, laivas buvo paruoštas ir įgula leidosi į pirmąją kelionę, iš Kipinio į Kilifį. „Kabotažiniai laivai yra tvirti, juos paprasta remontuoti. Norėjau laivo darbui, o ne jachtos. Pasirinkau vietą, kurią jau žinojau, todėl man nereikėjo papildomai švaistyti nei laiko, nei pinigų. Taip pat man buvo svarbu, kad galėsiu padėti vietinių šeimoms pasiūlydamas jiems darbą“, – savo sprendimą aiškina Paolo. Laivai statomi iš vietinių žaliavų ir beveik nenaudojant modernių prietaisų. „Šonkauliams“ naudojama muangati, nguvi ir kelekele mediena“, – kapitonas vardina egzotiškai skambančius pavadinimus. Kai kurių pavadinimų anglų kalba sako nežinantis. Pasidomėjus man pavyksta išsiaiškinti apie vieną iš naudojamų žaliavų – grybams, termitams ir kitiems kenkėjams atsparią indinio nimbamedžio medieną. „Lentoms geriausiai tinka mugambo, taip pat naudojama ir bambaro mediena. Ji tinkama ir stiebui, o burę ištempiančiam gikui, prie kurio ir tvirtinasi burės apatinė dalis, naudojamas baltasis ąžuolas“, – tęsia Paolo ir jau angliškai pamini keletą kitų medžių, naudojamų laivo dalims. Tai – mums žinomi eukaliptas ir tamarindas. Pastarųjų pavadinimai ausies taip nerėžia. Dėl vangaus šiuolaikinių technologijų naudojimo ir rastų prekyviečių trūkumo, mediena renkama statybos vietoje. Čia ji ir apdirbama. Paolo tikina, kad matė kiekvieną medį, kurį panaudojo „Musafir“. Jis sako, kad kiekvienai laivo daliai reikalinga skirtinga mediena, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau rasti tinkamų žaliavų. Vienas iš būdų tradicijai išlaikyti yra reikalingų medžių atsodinimas, kuris taip pat prisidėtų prie miškų išsaugojimo. Kita problema, anot pašnekovo, yra tradicijos nykimas. Kabotažinio laivo statybos paslaptys yra perduodamos iš kartos į kartą, o laivas statomas iš akies. Dėl statytojų neraštingumo brėžiniai ar aprašymai nedaromi, todėl sukauptos žinios perduodamos tik labai siauram ratui vietinių. Be galo žavu, jog statytojo akys ir rankos kiekvieną kabotažinį laivą paverčia unikaliu ir nepakartojamu.


OZONAS

11

→


tema

12


Kasdienybės detalės Įgulos gyvenimas keičiasi nuo laivo vietos – ar plaukiama, ar esama sausumoje. Jūroje komandą sudaro iki 35 žmonių. Visa įgula dalijasi atsakomybėmis. Maisto gaminimas, žvejyba ir išplaukimas užima daugiausiai laiko. Prisišvartavus rutina kitokia. Laivą užklojus brezentu, jis tampa dideliu namu. „Kasdien per pusryčius apsitariame dienos darbus. Jiems savanoriai skiria po 5-6 valandas. Po vėlyvų pietų – laisvas laikas, kai galima susipažinti su apylinkėmis, medituoti, užsiimti joga ar tiesiog ilsėtis denyje. Maisto ruošimas ir tvarkymasis vyksta pakaitomis“, – aiškina Paolo. Vienintelės išlaidos, kurias patiria savanoriai, skirtos maistui. Jam nupirkti kartą per savaitę renkama po 10-15 dolerių nuo žmogaus. Laive siekiama taikyti atsakingą ir aplinkai draugišką gyvenimo būdą – didžioji dalis maisto atkeliauja iš vietos turgaus, vartojama nedaug mėsos (vietoje jos 2-3 kartus per savaitę ruošiama žuvis), netgi pradėti auginti tam tikri augalai. Kai Teodoro paklausiu apie vietinių kasdienybę, jis atsako, kad ji be streso: „Dauguma Kipinio gyventojų yra žvejai. Ten turistų nėra. Todėl žmonės verčiasi maisto gamyba, pavyzdžiui, moterys kepa spurgas ar parduoda gyvulius. Tai, ką sugauna, žvejai veža į aplinkinių miestelių turgus. Iš esmės galimybių užsidirbti nėra daug.“ Jis priduria, kad laivo statybos iš tikrųjų sukūrė reikalingas darbo vietas ir prisidėjo prie ekonominio bei kultūrinio kaimelio atgaivinimo. Žmonės gavo gerą darbą, kurio ilgą laiką neturėjo. Kilifyje, anot keliautojo, bendruomenė yra visai kitokia, nes tai – miestelis, be to, jo paplūdimiuose galima sutikti užsieniečių.

Pagalba bendruomenei Užsiėmimai vietiniams priklauso nuo savanorių ir jų įgūdžių. „Mes nesiekiame organizuoti pastovių veiklų, norime panaudoti atvykusiųjų gebėjimus. Kadangi kai kurie iš mūsų yra mokytojai, projektas natūraliai pakrypo edukacijos pusėn – daugiausiai užsiėmimų rengiame mokyklose“, – pasakoja Paolo. Vienas iš įgyvendintų projektų – saulės energija varomos moringos džiovyklės sukūrimas. Moringa yra neaukštas lapuotis medis, kurio tėvyne laikomi Himalajai. Visas augalo dalis galima panaudoti: sėklos ir šaknys turi gydomąjį poveikį, lapai ir sėklų ekstraktas tinkami vandeniui valyti, iš sunokusių sėklų spaudžiamas aliejus, žali lapai naudojami kaip špinatai. Sumalti į miltelius lapai tampa racioną papildančia mikroelementų ir vitaminų bomba – 10 g randama beveik 50 proc. geležies, beveik 20 proc. magnio, kiek daugiau nei 30 proc. vitamino A ir kitų svarbių vitaminų bei mikroelementų dienos normos. Šis augalas Kilifyje veši kuo puikiausiai, o Europoje sparčiai populiarėja – sveikos gyvensenos fanatikai jį jau pakrikštijo „supermaistu“. Kaimelio mokykla musafirių dovanotą saulės energiją kaupiančią džiovyklę naudoja jau aštuonis mėnesius. Paolo sako, kad sutrintos moringos milteliais aprūpinami 200 vaikų. Kitą projektą kapitonas su komanda taip pat įgyvendino Kilifyje. Jis buvo skirtas pataisos namuose gyvenantiems jaunuoliams iki 18 metų. Buvimas už grotų – gana nuobodus užsiėmimas, todėl siekdami užimti nepilnamečius jiems įdomia veikla, savanoriai juos

Laivo statybos iš tikrųjų sukūrė reikalingas darbo vietas ir prisidėjo prie ekonominio bei kultūrinio kaimelio atgaivinimo.

mokė žongliravimo su ugnimi, naudojant poi kamuoliukus. „Dabar esame Lamu saloje, šiaurinėje šalies dalyje, kur bendradarbiaujame su „Montessori” metodiką taikančia mokykla, kuriai pagaminome vandenį saugančią ir valančią kriauklę, valdomą pėdos paspaudimu. Ta proga mokykloje vaikams vedėme pamoką apie vandens saugojimą ir jo svarbą“, – sako Paolo. Su vandeniu susijusi ir kassavaitinė veikla – plaukimo pamokos, kurias kiekvieną penktadienį laivo savanoriai veda paplūdimyje. Teodoras pridūrė, kad pats prisidėjo fotografuodamas ir padėdamas organizuoti filmų festivalį.

Kultūriniai mainai Ryšiui užmegzti reikėjo laiko. Kai kuriose bendruomenėse buvo paprasta, kitose – sudėtingiau. Pravertė ir turimos pažintys. Pavyzdžiui, mokyklą Lamu pastatė Paolo draugas, todėl pradėti bendradarbiauti buvo paprasta. Kapitonas sako, kad tam, jog projektas iš tikrųjų turėtų poveikį ir sėkmingai tęstųsi reikia kuo daugiau laiko leisti kartu su bendruomene ir, pabrėžia, vieniems kitus gerbti. Taip pat visiems dirbantiems su vietinėmis bendruomenėmis jis pataria klausti, ko žmonėms reikia, o ne siūlyti. Pasiūlymai dažniausiai atspindi kitą pusę. Laivas „Musafir“ beveik baigtas, įveiktos keturios kelionės. „Kas toliau?”, – klausiu aš, nors pati ne visada mėgstu girdėti šį klausimą. „Ruošiamės statyti namą mokyklos apsaugos darbuotojui ir jo šeimai. Šiuo metu šeima glaudžiasi vienoje iš mokyklos patalpų. Namą statysime iš žemėmis pripildytų maišų. Tikimės, kad ši pigi ir tvari technika taps pavyzdžiu kito kaimo gyventojų namų statyboms“, – savo tikslais dalijasi Paolo. Jis aiškina, kad projekto idėja nėra gyventojus aprūpinti reikiama įranga. Svarbiausia yra kartu leisti laiką, stiprinti tarpusavio santykius ir skatinti atrasti savo įgūdžius. Visa tai Paolo vadina naudingais mainais tarp skirtingų kultūrų. „Šiuo metu mūsų planas yra daugiau plaukioti Indijos vandenyne, toliau priimti savanorius ir juos apmokyti valdyti vienintelį tokių gabaritų laivą visoje Kenijos pakrantėje. Taip pat norime tęsti kultūrinių mainų projektus vietos bendruomenėse ir pradėti rinkti įvairias gėrybes, daugiausiai prieskonius, kurias galėtume parduoti kituose uostuose“, – savo ateities planus atskleidžia Paolo. OZONAS

13


tema

Gretos Alice iliustr.

14


rašė

D AV I D A B R A M

vertė

I E VA B A C H T I A R O VA

ir E G L Ė R I M K Ū N A I T Ė

Prabudinant mūsų laukinius jausmus

Kalba ir jutiminio patyrimo ekologija

P

asak legendos, kurią vis kitaip atpasakoja skirtingos tautos, ugningoji Saulė šiuo metu (vakare) yra Žemės viduje. Kiekvieną vakarą, per saulėlydį, saulė nusileidžia į žemę; per naktį ji keliauja mums po kojomis per žemės gelmes, o ryte mes ją stebime, toli rytuose, pakylančią iš Žemės ir besiropšiančią į dangų. Tačiau ilgomis žiemos naktimis ir ypač saulėgrįžos metu Saulė tūno Žemėje ilgiau, maitindama tamsią dirvą savo ugnimi, ir šitaip apvaisindama jos gilumas įvairiausiomis gyvybės formomis, kurios netrukus, po kelių nėštumo mėnesių, suvešės ant Žemės paviršiaus.

Tai legenda, gimusi iš visai kitokio mąstymo nei daugumai mūsų šiandien yra įprasta – ji priverčia mus sugrįžti prie pojūčių ir tiesioginio, fizinio pažinimo apie mus supantį pasaulį. Juk iš tiesų mūsų spontaniška ir tiesioginė patirtis atpažįsta Saulę kaip paprasčiausią ugnies buvimą danguje – kylančią ir besileidžiančią. Nepaisant visko, ką mes išmokome apie Saulės stabilumą Žemės atžvilgiu, nesvarbu, kaip kruopščiai įtikinome savo intelektą, kad juk būtent Žemė juda, o Saulė iš esmės lieka savo vietoje, mūsų gyvuliški instinktai ir juslės vis tiek išgyvena Saulę kaip būtį, kuri kas rytą kyla iš tolimų kraštų ir kiekvieną vakarą nusileidžia po Žeme. Nesvarbu, ar mes esame mokslininkai ar dykinėtojai, mes visi kalbame apie Saulės pakilimą ir nusileidimą, nes tai yra pirminis jos pažinimas. Būtent todėl dabar

Jausmai yra mūsų pagrindinė laukinė savybė – ja dalinamės ne tik su kitais primatais, bet ir su daugeliu kitų gyvosios gamtos objektų.

sustoju tam, kad galėčiau pajusti tą Saulės ugnį, maitinančią Žemę giliai po mano kojomis. Šešiasdešimtaisiais ir septyniasdešimtaisiais metais, kai ėjau į mokyklą, man be perstojo buvo kartojama, kad negalima pasitikėti jausmais – buvo įkalta, kad jausmai yra apgaulingi. Pasaulis, į kurį turime tiesioginę prieigą būtent per jausmus, pavirto iliuzija, netikra dimensija, mažiau svarbia nei toji molekulinė realybė, slypinti už išorės.

OZONAS

15


tema

Įvairovės svarbos suvokimas prasideda nuo savęs bei savo aplinkos pažinimo. Tačiau, pasak David Abram, pasikliaudami laukiniu mūsų kūnų intelektu, mes per ilgai rėmėmės tiesomis, atrastomis technologijų, kurių pagalba gyvenimą dažniausiai stebime tik per atstumą.

Davido Abram pirmoji knyga apie jusminio pasaulio patyrimą ir kalbą „The Spell of the Sensuous“ tapo klasikiniu gamtosaugos literatūros kūriniu. Daugiau su David Abram filosofija galima susipažinti wildethics.org.

16

Jutiminis pasaulis, be abejonės, yra dviprasmiškas, atviras interpretacijoms, pilnas neaiškumų. Šioje paslaptingoje karalystėje yra rimtų priežasčių būti atsargiems, todėl visada verta arčiau įsižiūrėti, atidžiau klausytis, bandyti pajusti viską šiek tiek giliau. Čia nieko nėra visiškai aiškaus ar apibrėžto – tie debesų šešėliai, užtemdantys didelį riedulį man priartėjant, pasirodo besą juodos kerpės, mirguliuojančios uolienos paviršiumi; paplūdimyje išmesta padanga staiga pavirsta į snūduriuojantį ruonį, kuris, mums prisėlinus arčiau, suloja ir puola į vandenį. Pasaulis, su kuriuo mes susiduriame per savo jutiminį pažinimą, yra nepastovus ir gyvas, persimainantis ir kintantis pagal mūsų nuotaiką ir poziciją. Man atrodo, kad mes, siekiantys išsaugoti laukinę gamtą, taip pat turime dirbti tam, kad grąžintume jausmų svarbą bei pagarbą sensoriniams žinių būdams. Juk pojūčiai yra artimiausia prieiga prie natūralaus – nežmogiško – pasaulio. Akys, ausys, šnervės, užuodžiančios jūros druskos kvapą vėjyje, pirštų galiukai, čiupinėjantys švelnią amerikinio arbuto medžio žievę, porėta oda, drebanti, pajusdama kito gyvūno artumą – mūsų kūno pojūčiai nuolatos kuria santykius su gyvybinga Žeme. Jei mums atrodo, kad žmonija pamiršo savo tvirtą priklausomybę nuo žemiškos būtybių bendruomenės, tai gali būti tik todėl, kad mes pamiršome (arba atmetėme kaip nesvarbią) jutiminę mūsų gyvenimo dimensiją. Jausmai yra mūsų pagrindinė laukinė savybė – ja tam tikru mastu dalinamės ne tik su kitais primatais, bet ir su daugeliu kitų gyvosios gamtos objektų, nuo sliekų iki erelių. Mūsų juslės tobulėjo kartu su mus supančia gyvybės kupina Žeme. Žmonių akys vystėsi subtiliai sąveikaudamos su vandenynais ir oru, formuojamos bei gaudamos informaciją iš vis besikeičiančių matomojo pasaulio struktūrų. Mūsų ausys dabar jau yra struktūriškai prisitaikiusios prie vilkų kaukimo ir žąsų gagenimo. Galima sakyti, jog juslinė patirtis yra būdas, kuriuo mūsų kūnas apjungia savąją patirtį su aplinkui vykstančiu gyvenimu. Tai taip pat yra būdas, kuriuo Žemė prisitaiko prie mūsų minčių ir sapnų. Jutiminė patirtis yra ta jungiamoji dalis, kuri susieja mūsų atskirą nervų sistemą su didesne, visa aprėpiančia ekosistema. Jeigu mes ignoruosime arba nuvertinsime juslinę patirtį, prarasime galimybę susivienyti su gamta, tokiu atveju nuskriaustume ne tik save, bet ir pačią gamtą. Aš nesakau, jog mes turėtume atsisakyti loginio mąstymo ir paprasčiausiai atsiduoti juslėms, ar nustoti kelti klausimus ir nebeatlikti kruopščios analizės ieškant atsakymų. Visai ne: aš sakau, kad mes kaip mąstytojai ir kaip mokslininkai turėtume siekti, jog mūsų įžvalgos semtųsi žinių iš mūsų tiesioginio pasaulio patyrimo, ir net dar daugiau – mes turėtume stengtis išreikšti savo eksperimentines išvadas tiesiogiai suprantama kalba, ir taip darydami, suderinti mokslą su mūsų kvėpuojančių kūnų pirmapradžiu intelektu. Tik tokia kultūra, kuri niokoja ir nuvertina jausmus gali taip visokeriopai nesirūpinti gyvąja Žeme, kaip kad daro mūsų kultūra.


Mūsų susvetimėjimas su mus supančia aplinka buvo pagreitintas daugelio faktorių ir dar daugiau veiksnių šį susvetimėjimą tik skatina bei prailgina. Viena svarbiausių, bet mažiausiai dėmesio sulaukusių priežasčių yra mūsų kasdieninė kalba, mūsų kalbėjimo būdas. Tai, ką mes sakome, turi neįtikėtinai didelę įtaką tam, ką mes šiame pasaulyje matome, girdime ir kokius skonius patiriame. Turbūt labiausiai gajus yra nesibaigiantis įprotis kalbėti apie natūralųjį pasaulį kaip apie negyvą objektą, rašyti ir kalbėti apie kiekvieną esybę (samanas, vabalus ar kalnus) lyg jie būtų apibrėžti, lengvai atgaminami objektai be nuosavų juslių ir troškimų – lyg tam, kad tiksliai nupasakotume kitą esybę, mums reikia atimti iš jos bet kokį gyvybišką kitoniškumą, arba turime ją įsivaizduoti lyg pasyvių mechanizmų rinkinį, stokojantį bet kokio spontaniškumo, objektyvumo – jokios galimybės veikti dėl pačio savęs. Tiesą pasakius, kai mes iš tiesų atrandame savo juslių gyvybingumą – kai mes tikrai žvelgiame savo laukinėmis akimis ir klausomės su gyvuliškomis ausimis – mes suprantame, jog mus supančiame pasaulyje nėra pasyvių ar nejudrių objektų. Kiekvienas gyvis, kiekviena esybė pasitinka mūsų žvilgsnį su savomis paslaptimis, ir jeigu mes atkreiptumėme dėmesį, užmegztume dinamišką ryšį, dėl kurio įgytume naujų žinių arba netgi būtume transformuoti šios gyvos esybės. Tiesioginio juslinio patyrimo atžvilgiu, visa yra gyva, visa turi savybę judėti (nors reikia pripažinti, jog uolos ir kalvos juda daug lėčiau nei įprasta).

Jeigu mes ir toliau kalbėsime apie kitus gyvūnus lyg jie būtų mažiau paslaptingi už mus, jei mes kalbėsime apie miškus lyg apie nejautrias ekosistemas, o apie upes ir vėją lyg apie pasyvius elementus, tada mes atimsime iš savęs galimybę tiesiogiai ir instinktyviai pajusti šias gamtos jėgas. Taip mes apribojame savo intelektą ir pasaulį stebime it pasyvūs žiūrovai, o ne dalyviai. Tačiau jeigu norime prisiminti, ką reiškia jaustis šios laukinės gamtos dalimi, tai yra, jeigu norime susigrąžinti savo visavertę poziciją šioje biologinėje bendrijoje, tuomet turėtume pradėti kalbėti šiek tiek kitaip. Žinant mūsų įsisenėjusius įpročius, tai bus jėgų reikalaujantis pokytis, ir tikriausiai prireiks dešimtmečius kruopščių pastangų ir eksperimentavimo iki tol, kol įgusime. Tačiau tuo pat metu tai bus ir nuostabiai paprastas, ir netgi keistai pažįstamas jausmas, kažkas tokio, ką mums gali padėti prisiminti mūsų vaikai. Jeigu tikrai norime atgaivinti savo jusles ir atnaujinti savo solidarumą tarp mūsų ir visos likusios gamtos, tuomet turime pripažinti, jog milijardai objektų aplink mus turi savo valią ir tiesioginę įtaką mūsų gyvenimams bei mintims. Mes privalome pradėti kalbėti apie gyvąją aplinką taip, kaip ją iš tiesų patiria mūsų kūnai – kaip aktyvią, duodančią gyvybę ir gyvą.

David Abram yra žymus amerikiečių kultūros ekologas, filosofas bei dėstytojas, alternatyvių tekstų žurnalo „Utne Reader“ išrinktas vienu ryškiausių vizionierių, keičiančiu pasaulį. Jo idėjos tapo įkvėpimu diskusijoms mokslo žurnaluose, o vieši debatai apie mokslą ir etiką su žymiu biologu E. O. Wilsonu tapo plačiai publikuojamu David Abram kūriniu „Žemės užtemimas“ (angl. Earth in Eclipse). Jo kūryba yra pripažinta, kaip „revoliucinė“ ir „drąsi“, – padarė įtaką naujų disciplinų atsiradimui bei tapo pagrindu augančiai ekopsichologijos sričiai. Kartu su biologu Stephanu Hardingu, ekopsichologu Per Espenu Stokne ir aplinkosaugos edukologu Per Ingvaru Haukelandu jis įkūrė „Whilde ethics“ sąjungą (AWE), kurioje naudodamas meno ir gamtos mokslų kryptis siekia išprovokuoti giliai jaučiamas žmogaus patirtis gamtoje.

Wikipedia autoriaus Bgillock nuotr.

OZONAS

17


Gyvenęs su Sibiro klajokliais J U S T I N A Š U M I L O VA

D

onatas Brandišauskas – Lietuvos kultūros antropologas, socialinės antropologijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas ir vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto Rektoriaus mokslo premijos (2016) laureatas, Nacionalinės Geografijos Draugijos Tyrėjas.

Klajoklių tautos, kurias Jūs tyrinėjate, yra paveiktos modernios kultūros. Kaip kultūrinis dvilypumas daro įtaką žmogui? Jie visi mokėsi mokyklose ir žino, kas yra televizorius, internetas, mobilusis telefonas, tačiau išlaikė tradicines praktikas, tokias kaip elnių ganymas ar medžioklė. Tai žmonės, kurie sugebėdavo prisitaikyti prie kintančios gamtos ir kintančio klimato, o dabar sėkmingai prisitaiko prie kintančių socialinių ir ekonominių sąlygų. Todėl nemanau, kad tai yra dvilypumas. Mūsų aplinka nuolat keičiasi, kažkas išnyksta, pavyzdžiui, mūsų kaimuose nyksta karvių ir arklių ganymas. Tačiau daliai 18

žmonių pokyčiai gali būti tragiški, ypač kai pokyčiai yra staigūs ir prievartiniai. Bet aš sutikau daugybę bendruomenių, kurios sėkmingai adaptavosi. Jos naudojasi šių dienų gerbūviu ir išlaiko savo kultūrines bei ekonomines praktikas. Ar gyvenimas visiškai kitokioje kultūroje pakeitė Jūsų požiūrį į tradicijas ir kultūrą, kurioje užaugote? Sibiro antropologiniai tyrimai padeda suprasti, kaip žmonės suvokia aplinką, kraštovaizdį. Galima suprasti, kas per reiškinys yra animizmas ir subtiliai perteikti jo interpretacijas. Nesakau, kad galima išvesti analogijas, tačiau animizmo tyri-


mai gali padėti išvesti interpretacijas ir lengviau interpretuoti lietuvišką pagonybę. Aš pastebiu klajoklių bendruomenių kovą prieš industrines kompanijas, taip pat panašūs procesai matomi ir Lietuvoje. Lietuvoje didelės kompanijos irgi neatsižvelgia į bendruomenių poreikius ir su jomis konfliktuoja. Sibire yra labai patogu tyrinėti žmonių ir gyvūnų santykius. Šios žmonių ir gyvūnų santykių tyrimai gali įkvėpti ir panašius tyrimus Lietuvoje. Kaip manote, ką labiau paveikė sovietmetis – Sibiro klajoklių tautas ar Lietuvos kaimą? Man atrodo, sovietmetis per visur sėkmingai ir brutaliai „pervažiavo“. Iš tikrųjų būtų labai sunku palyginti, tačiau abejais atvejais matosi vienodi procesai. Daugelis Sibiro tautų irgi buvo deportuotos – jos buvo perkeltos gyventi į kaimus. Iki tol jų gyvenamoji erdvė nebuvo ribojama. Tai irgi savotiška tremtis ir gyvenamosios erdvės apribojimas. Kadangi sovietmečiu reikėjo naujų teritorijų pramonei vystyti, toks „išvietinimas“ paveikė daugelį tautų. Ar gyvendamas su klajokliais pastebėjote kokių nors jų elgesio ypatumų, kurie būtų būdingi ir lietuviams? Dar visai neseniai buvo paliekamos aukos prie akmenų su raižiniais. Pavyzdžiui, netoli mano sodybos yra taip vadinami mitologiniai akmenys. Dar visai neseniai vietiniai žmonės eidami iš bažnyčios užsukdavo prie jų pasimelsti ir palikdavo kažkokias dovanėles. Sibire tai paplitę labai plačiai, o Lietuvoje tokios praktikos neseniai sunyko. Ši tema yra mažai nagrinėta – įdomu, kaip kaimo istorija yra susijusi su šiais akmenimis. Kaip autochtonai vertina naujakurius? Naujakurių atsikėlimo istorija yra labai konfliktiška. Naujakuriai atsikeldavo ir medžiodavo elnius, bet nesugebėdavo atskirti, kuris yra laukinis ir naminis. Bet sunku pasakyti, ar sovietmečiu buvo labai didelė įtampa. Šiaip žmonės sugyveno ir daugelis labai nostalgiškai atsiliepia apie sovietmetį, taigi artikuliacijos nacionaliniu lygmeniu buvo mažai. Pastaruoju metu kyla klausimai dėl žemės valdymo, kurie tapo ypač aktualūs.

Ar kalba yra svarbi vykdant antropologinius tyrimus? Kalba yra labai svarbus dalykas – jei jos nemoki, elementariai nesupranti, ką kiti žmonės kalba. Kalbos mokymasis yra pirmas dalykas, nuo kurio pradeda antropologai. Vieni antropologai vyksta į šalį ir mokosi kalbos, o lauko tyrimus pradeda tik tada, kai išmoksta kalbą. Kalbos taip pat galima mokytis ir atliekant lauko tyrimus. Jei lauko tyrimus atlieki kaimiškose visuomenėse, esi imlesnis kalbai ir gali ją išmokti kur kas greičiau, nes aplinkui yra daug mažiau įvairių informacijos šaltinių. Kalbos mokymasis atliekant tyrimus taip pat įtvirtina tavo kaip antropologo poziciją. Kai mokaisi kalbos iš žmonių, jie tave priima ne kaip šnipą, tyrinėjantį jų kultūrines praktikas, bet kaip žmogų, kuris mokosi jų kalbos. Labai svarbūs yra terminai – juos visada reikia užsirašyti. Dažnai tam tikros kalbos terminai būna neverčiami, bet jie yra itin reikšmingi norint suprasti žmonių pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, oročėnų kalbos terminą „kutu“ sunku išversti vienu žodžiu – tai gali reikšti tiek gyvybinę energiją, sėkmę ar likimą. Šiuolaikinis jaunimas yra priklausomas nuo moderniųjų technologijų ir negali be jų gyventi. Ar toks prisirišimas gali trukdyti žmogui atlikti antropologinius tyrimus ir prisitaikyti prie visiškai kitokio gyvenimo būdo? Manau, galimybės sunkėja. Pavyzdžiui, mano vaikystėje visi vaikai būdavo lauke nuo ryto iki vakaro, o šiandien vaikai užsiima kitais dalykais. Manau, kad dėl to jaunosios kartos jautrumas aplinkai vystosi prasčiau. Norint atlikti antropologinius tyrimus yra reikalinga multisensorika. Reikia būti jautriam aplinkai, kad pastebėtum aplinkos pokyčius. Neužtenka matyti, ką ir kaip žmogus daro, ypač svarbu pastebėti ir detales. Naujosios technologijos vis dėlto suteikia kitokių įgūdžių ir susiurbia į kitokią realybę.

Ar klajokliai turėjo kultūrinės įtakos rusams? Vietiniai rusai daug ką perėmė iš autochtonų – jie mokėsi, kaip gyventi Sibire. Jie perėmė medžioklės būdus, pasaulio suvokimą, geografinę terminiją, net religiją – jie irgi lygiai taip pat sėkmingai pakelėse palieka aukas. Taigi vietiniai rusai neišvengiamai adaptavosi prie vietinių kultūros, kad išgyventų Sibiro gamtoje. Kultūriniai mainai buvo būtini. Kokios kalbos dominuoja Sibire? Ar rusų kalba yra vyraujanti? Tarkim, Amūro krašte dominuoja rusų kalba, tačiau Jakutijoje jakutų kalba yra labai išplitusi tarp autochtonų, todėl ten rusų kalbos vaidmuo yra kur kas mažesnis. Ten žmonės gali ir nemokėti rusų kalbos.

Asmeninio archyvo nuotr.

OZONAS

19


tema

Gretos Alice iliustr.

20


U G N Ė B A R B O R A S TA R K U T Ė

Autochtonai ir aplinkosauga kokias pamokas vertėtų išmokti pasauliui?

Š

iandien, susiduriant su didžiausiomis klimato kaitos ir aplinkosaugos problemomis per visą žmonijos istoriją, vis labiau atsigręžiama į autochtonus ir jų žinias bei teises. Šios etninės grupės užima netoli ketvirtadalio pasaulio ploto, tačiau saugo net 80 proc. išlikusios biologinės įvairovės. Šiandien autochtonai laikomi gamtos ir ekologiško gyvenimo būdo saugotojais.

Jungtinių tautų duomenimis, pasaulyje yra apie 370-500 milijonų autochtonų, gyvenančių 70-yje šalių ir sudarančių 5000-7000 skirtingų kalbų ir kultūrų. Anglų kalboje plačiai naudojamas terminas indigenous, tačiau tikslaus vertimo į lietuvių kalbą nėra. Paprastai sutinkami terminai – autochtonai, čiabuviai arba vietiniai, pirmieji žmonės. Tai etninės grupės, gentys, gyvenusios teritorijose iki atkeliaujant dominuojančiai tautai, vadinasi iki kolonizuojant kraštą. Dažnai autochtonai yra išlaikę savo kalbas, kultūrą, socialinę sandarą. Tai yra gerai mums žinomos įvairios Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų ar Australijos aborigenų gentys, maoriai - Naujojoje Zelandijoje, inuitai – Grenlandijoje, Kanadoje ir Aliaskoje, samiai – Europoje ar čiukčiai – Rusijos šiaurėje bei begalės kitų tautelių pasaulyje. Tai nepamainomi žmogaus ir visuomenės veiklos pavyzdžiai – gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, kasdienybėje ir kalbose slypinčios šimtmečiais kauptos žinios apie žmogų ir aplinką. Šiandien autochtonai laikomi bioįvairovės sergėtojais ir ekologiško gyvenimo propaguotojais dėl artimo ryšio su gamta bei apsirūpinimu pragyvenimui iš vietinių išteklių. Visgi, autochtonai susiduria su daugybe politinių, ekonominių ir socialinių problemų.

Autochtoniškumas yra kultūrinė ir politinė kategorija, kuri mažai ką nusako apie individo ekonominę veiklą, profesiją ar vertybes. Teisių apsauga ir besikeičiantis požiūris Tarptautiniai autochtonų judėjimai pradėjo formuotis maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio. Kūrėsi įvairios organizacijos, autochtonai įgijo tarptautinį statusą. Antropologas Jonathan Friedman teigia, jog autochtonų judėjimai kilo iš naujos globalios vakarietiškų valstybių santvarkos, kuomet pradėjo mažėti nacionalinių valstybių reikšmė. Šis silpnėjimas leido atsirasti įvairioms politinėms-kultūrinėms grupių iniciatyvoms, taip pat ir autochtonų iniciatyvoms, siekiančioms kultūrinio išsilaisvinimo nuo homogenizuojančios valstybės.

OZONAS

21


tema Nors autochtonai sudaro tik apie 6% pasaulio populiacijos, tačiau atstovauja net 90% pasaulio kultūrinės įvairovės.

Amerikietis per dieną suvartoja 230 000 kilokalorijų energijos, kai rankiotojų medžiotojų išnaudoja 100 kartų mažiau energijos per dieną, apie 2000-3000 kilo kalorijų žmogui.

Keystone dujotiekis, besitęsiantis per Kanadą ir JAV bei sulaukęs didelių aplinkosauginių protestų, prakiuręs išleido beveik 800 tūkstančių litrų naftos Pietų Dakotoje.

Nors autochtonų teisės vis labiau girdimos, tačiau apimdamos tik 6% pasaulio populiacijos, šios tautos sudaro net apie 15% gyvenančiųjų skurde. Tai vis dar yra vienos menkiausiai apsaugotų teisių pasaulyje, iniciatyvos mažiausiai finansuojamos ir pripažįstamos.

Autochtonai patiria įvairių suinteresuotų grupių intervenciją į savo žemes kaip, pavyzdžiui, kenčia nuo įvairių kompanijų vykdomų miškų kirtimų, taip niokojamos kultūriškai ir ekonomiškai svarbios autochtonų gyvenamos teritorijos. Didžiulio tarptautinio dėmesio susilaukė protestai JAV, kai vietos indėnų gentys pasisakė prieš per jų šventas žemes tiesiamą naftotiekį (Dakota access pipeline).

Manoma, kad visoje Aliaskoje slypi apie 50 mlrd. barelių naftos. Pajamos iš šios pramonės sudaro net 90 proc. valstijos biudžeto, todėl kalbas apie klimato kaitą seniesiems vietos gyventojams, dažnai nustelbia poreikis plėsti gavybą. 22

Panašiu metu keitėsi požiūris ir į aplinkosaugą. Iki devintojo dešimtmečio pagrindinis aplinkosaugininkų tikslas buvo saugoti augaliją ir gyvūniją, o žmogus buvo priešinamas gamtai ir laikomas pagrindine žala jai. Vėliau aplinkosaugininkai pradėjo kreipti dėmesį į darnaus gyvenimo praktikas ir autochtonus, kaip puikius tokios gyvensenos pavyzdžius, laikančius žmogų gamtos dalimi. Tradicinė autochtonų gyvensena, ankščiau laikyta siaurai suvokiamu žemesniu „evoliuciniu lygiu“, įgavo visai kitokią reikšmę. Atkreiptas dėmesys į šių grupių tradicines žinias – gilų aplinkos pažinojimą bei tvarų aplinkos išteklių naudojimą.

Klaidinantis įvaizdis Su šiuo nauju požiūriu į autochtonus paplito ir nauji stereotipai. Neretai vakarietiškų medijų, įvairių organizacijų, ekologinės politikos ir net pačių autochtonų, šios grupės yra egzotizuojamos. Populiariai autochtonai siejami su archajišku gyvenimo būdu ir natūriniu ūkiu, vaizduojami kaip tyrūs, nepaperkami ir gyvenantys darnoje su gamta. Autochtonams šis įvaizdis yra naudingas įrankis siekti politinių tikslų – užsitikrinti teises į savo žemes, kultūrą bei išteklius. Visgi, tai nevisai atitinka realybę ir taip sukuria neadekvačius reikalavimus. Daugelis autochtonų šiandien gyvena miestuose. Tie, kas gyvena savo žemėse palaiko vietines tradicijas, vietinę produkciją ir stipriai priklauso nuo aplinkos teikiamų gėrybių, tačiau nėra izoliuoti nuo modernaus gyvenimo būdo, pavyzdžiui, samių elnių ganytojai Šiaurės Europoje elnius gano sniegaeigiais, o didžioji dalis dirba biuruose ar kitus įprastus moderniai vakarų visuomenei darbus. Tik nedidelė dalis autochtonų yra savanoriškoje izoliacijoje ir vengia kontakto su civilizacija. Tokių yra priskaičiuojama apie šimtas genčių daugiausiai Pietų Amerikoje, Centrinėje Afrikoje ir Naujoje Gvinėjoje. Taigi, didžioji dalis autochtonų turi kontaktų su modernia visuomene ir lygiai taip pat yra įtraukti į rinkos ekonomikos sistemą. Pavyzdžiui, yra buvę atvejų kai Brazilijos Amazonės vietinių indėnų bendruomenės, turėdamos savo žemėse svarbių gamtinių resursų pasirinko gamtai žalingus sprendimus ir pasipelnė iš resursų. Samių elnių auginimo praktikos, kad ir kokios tradicinės, visgi, yra labai paveiktos komercijos, o technologijų įvedimas į elnių ganymo praktikas, kaip ir bet kokioje kitoje modernioje technologinėje visuomenėje, pakeitė darbo rinką ir savotiškai segregavo visuomenę. Tai toli gražu nereiškia, jog autochtonai yra prasti aplinkosaugininkai. Atvirkščiai, reikia atsikratyti egzotizuojančio ir apibendrinančio požiūrio į šias kultūras, suvokti įvairovę bei nustoti tikėtis stebuklingo aplinkosauginio atsakymo. Autochtoniškumas yra kultūrinė ir politinė kategorija, kuri kaip ir kokia rasės kategorija, mažai ką nusako apie individo ekonominę veiklą, profesiją ar vertybes. Vienaip ar kitaip, šių kultūrų siunčiamos žinutės ir tai ką simbolizuoja jų kova už savo teises į žemes ir kultūras, aiškiai parodo, kur yra didžiulės mūsų pasaulio problemos ir klaidos.

Autochtonai ir darnus aplinkos panaudojimas Mokslininkai, kalbėdami apie aplinkos ir žmogaus veiklos ryšį, pastebi žmonijos maisto gavybos sistemų svarbą. Gentinės medžiotojų rankiotojų bendruomenės pasižymi natūriniu ūkiu,


kai gamyba ir vartojimas skirti pragyvenimui. Populiariuosiuose šaltiniuose natūriniai ūkiai dažnai prilyginami primityvumui, tačiau tai atrodytų visai kitaip jei palygintume maisto gavybai sunaudojamą energiją. Natūriniai ūkiai padidina produktyvumą reikalingą išgyvenimui – energijos sąnaudas ir gautą produktą. Skaičiai rodo, jog natūriniai ūkiai yra daug efektyvesni šiuo klausimu. Pavyzdžiui, JAV pasitelkiant modernias ūkines technologijas vienai maistinės vertės kalorijai pagaminti išnaudojama dešimt kalorijų. Tuo tarpu, medžiotojų ir rankiotojų bendruomenės, apsirūpindamos maistu iš aplinkos, vidutiniškai išnaudoja vieną kaloriją pagaminti dešimt kalorijų energijos. Tai reiškia, jog efektyvumo santykis yra 100 kartų didesnis negu JAV. Ką šie skaičiai mums sako? Jie neneigia to, kad technologijos gali efektyviai aprūpinti maistu didelę populiaciją ar kad paspartina maisto gavybą. Pateikti skaičiai kalba apie ilgą ir sudėtingą grandį gamybinių procesų iki produktui pasiekiant vartotoją ir didžiules energijos sąnaudas. Amerikiečių žurnalistas Richard Manning ironiškai teigia, jog mes tiesiog valgome naftą. Vieno produkto gamybiniame procese dalyvauja tiek daug įvairių gamybos ir transportavimo procesų. Taip pat pastebėta, jog pakilus naftos kainoms, kyla ir maisto kainos. Ką tai turi bendro su autochtonais? Energijos sunaudojimas maisto gavyboje ir turėtų būti vienas svarbiausių aspektų aplinkosaugoje. Autochtoniškos bendruomenės, išlaikiusios tradicinę gyvenseną,

savanoriškoje izoliacijoje gyvenančios gentys, ar nedidelės kaimo bendruomenės, kurios net nebūtinai yra autochtoniškos, bet taip pat gyvenančios gana toli nuo modernaus pasaulio, užsiima ar dalinai užsiima natūriniu ūkiu. Šios bendruomenės didžiąją dalį maisto ir kitų resursų gauna iš vietinės aplinkos ir būtent taip propaguoja darnų gyvenimo būdą, dalyvauja ekosistemoje ir efektyviai naudoja resursus.

Iššūkiai: socialinės ir aplinkosauginės problemos Nors per pastaruosius dešimtmečius pasiekta daug, šiandien autochtonų teisės yra įtvirtintos svarbiausių tarptautinių organizacijų kaip JTO, Tarptautinė darbo organizacija, Pasaulio bankas, tačiau tai vis dar yra vienos menkiausiai apsaugotų ir girdimų teisių pasaulyje. Problemos kyla, nes teisiniai dokumentai arba nėra pasirašyti dalies šalių, arba nėra tinkamai įgyvendinami. Prieš dešimtmetį JTO paskelbta autochtonų deklaracija buvo pasirašyta daugumos 144 šalių, 11 šalių susilaikė, tačiau keturios šalys – Australija, Kanada, JAV ir Naujoji Zelandija, kuriose gyvena daug autochtonų grupių balsavo prieš, pateikdamos savus teisinius argumentus, visgi, šiandien jų pozicija šiek tiek švelnesnė. Dar 1989 metais paskelbta Tarptautinės darbo organizacijos autochtonų ir gentinių žmonių teisių konvencija, plačiau žinoma kaip ILO 169, yra ratifikuota tik 22-vejų šalių, neįskaitant tokių šalių, kuriose gausiai gyvena autochtonų kaip Kanada, JAV,

OZONAS

23


tema

KLIMATO KAITOS POKYČIAI Gyvenvietės

Dėl tirpstančių ledynų ir paprastai įšalusių žemių tirpimo, apie 30 Aliaskos kaimų yra iškeliami arba yra pavojuje būti iškeliami.

Pragyvenimas

Klimato kaita stipriai veikia pagrindinius autochtonų grupių pragyvenimo šaltinius. Pavyzdžiui, vandenyno žinduoliai pasitraukia tolyn nuo krantų ir tampa nepasiekiami Aliaskos autochtonams juos medžioti.

Permainos

Iki 2100 m. dėl klimato kaitos gali tekti perkelti net 13 milijonų žmonių, gyvenančių JAV pakrančių regionuose, ir šimtus milijonų – kitose pasaulio dalyse.

Ligos

Tirpstant amžinam įšalui, dirvose gali pasklisti po ilgo miego atgiję virusai bei bakterijos. 2016 m. dėl atitirpusio elnio palaikų Sibiro tundroje įvyko juodligės protrūkis. Virusas pateko į dirvą, vandenį bei maistą – užsikrėtė šalia besiganę elniai, arti gyvenę vietos žmonės.

Migracija

Plonėjantis ledas, aukštesnė temperatūra keičia arktinių žinduolių migraciją ir įpročius.

24

Naujoji Zelandija, Australija, Indonezija, Rusija ar Suomija, o kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse autochtonai net nėra pripažinti kaip tokios grupės. Didžiausias iššūkis ir svarbiausias vienijimosi tikslas išlieka savų žemių apsauga, ypač dėl įvairių suinteresuotų grupių kėsinimosi į jas: kultūriškai ir ekonomiškai svarbiose žemėse kertami miškai, statomos hidroelektrinės, vykdomi kasinėjimai ir ekoturizmo programos, kurių metu turistai vyksta pamatyti paskutinių civilizacijos nepaliestų pasaulio kampelių. Daugybė pavyzdžių tai gali įrodyti. Pavyzdžiui, 2008 metais vykęs kivirčas tarp valstybės ir vietos indėnų, kuomet valdžia priėmė įstatymą dėl žemių privatizavimo, teisindama tuo, kad žemė priklauso visiems šalies piliečiams, o ne vienai grupei žmonių, nors Peru ratifikavo ILO 169 konvenciją dar 1994 metais bei yra pasirašiusi JTO deklaraciją. Šiandien čia toliau vyksta konfliktai dėl naftos gręžimo autochtonų žemėse. Pastarieji, didžiulio tarptautinio dėmesio susilaukę protestai JAV, kai vietos indėnų gentys pasisakė prieš per jų šventas žemes tiesiamą naftotiekį nuo Šiaurės iki Pietų Dakotos. Taip pat, visai neseniai priimtas įstatymas Norvegijoje ir Suomijoje ribojantis žvejojimo teises Tenojoki upėje ir itin paveikiantis vietinius samius. Nors šiose šalyse autochtonų teisės laikomos vienos geriausiai apsaugotų pasaulyje, tačiau dėl sprendimo priėmimo beveik nebuvo tartasi su vietiniais valdymo organais – samių parlamentais. Atskirai reikėtų pasakoti apie hidroelektrinių daromą įtaką, kurios klaidingai laikomos aplinkai draugišku energijos šaltiniu. Visai neseniai socialiniame tinklapyje „Facebook“ du svarbūs tarptautiniai kanalai – Climate Reality ir Economic Global Forum pasidalino vaizdo įrašu, kuriame buvo džiaugiamasi Kosta Rikos pasiekimais aplinkosaugoje, kur naudojami beveik vien atsinaujinantys energijos šaltiniai: daugiausiai hidroelektrinės, kurių statyba taip pat susilaukia autochtonų priešiškumo. Tai rodo, kaip iš tikrųjų neadekvačiai yra suvokiama aplinkosauginė problema. Hidroelektrinės yra atsinaujinantis energijos šaltinis, tačiau toli gražu ne aplinkai draugiškas. Į aplinką išmetamųjų dujų kiekis nėra didelis palyginus su iškastinio kuro ar atominės energijos gamyba, tačiau hidroelektrinės išskiria didžiulius kiekius anglies dioksido statant rezervuarus, taip pat patys rezervuarai išskiria metano dujas. Visgi, didžiausia daroma hidroelektrinių žala yra aplinkinės ekosistemos griovimas. Upės yra užtvenkiamos, o tai sukelia didžiulius žuvų migracijos pokyčius. Taip pat patvindžius upes yra iškraustomi aplinkiniai kaimai. Taip autochtonai ir vietiniai gyventojai nebetenka savo pagrindinių pragyvenimo šaltinių, o tai skatina migraciją į didžiuosius miestus, kur paprastai šiems žmonėms sunku rasti sau vietą darbo rinkoje. Taip šios grupės atsiduria skurdo ir socialinių problemų rizikoje. Trumpai tariant, tai paveikia visą lokalią ekosistemą ir visus ekosistemos dalyvius aplinkui. Būtent dėl to, hidroelektrinių negalima vadinti tvariais energijos šaltiniais, nes tai, kas tvaru, turėtų išlaikyti ekosistemas nepaliestas.


Kodėl mums turi būti svarbios autochtonų teisės? Autochtonų skelbiamos politinės ir aplinkosauginės idėjos gal ne visada yra adekvačios ir naudoja egzotizuotą čiabuvišką vaizdinį, tačiau išreiškia labai svarbią poziciją ir kritiką vakarų valstybėms bei jų ekonominiams ir gamybiniams principams. Autochtonų teisių apsauga – tai kova prieš neefektyvų energijos naudojimą ir švaistymą, neteisingų komercinių tikslų vedamų sprendimų priėmimą ir bioįvarovės naikinimą. Autochtonų judėjimai yra kova

už savo teisę į protėvių žemes, kultūros išsaugojimą bei paveldą, galimybę paveldėti ne tik kultūros paminklus ar išsaugoti svarbias vietoves, bet ir ateinančių kartų teisė paveldėti švarią aplinką ir ekologinę įvairovę. Amerikiečių antropologas John H. Bodley stengiasi žiūrėti pozityviai ir mato išeitį bendruomenių, priklausančių nuo vietinės rinkos, vystymo. Taip pat kviečia atsisakyti idėjos, jog pastovus finansinio kapitalo kaupimas yra ir turėtų būti dominuojantis kultūrinis procesas bei kviečia permąstyti kartais taip garbinamas modernybės ir progreso idėjas.

Kivalinos atvejis Kivalina, trapi sala, esanti Aliaskos upių žiotyse, saugo vieną paskutinių Arkties kultūrų – šiaurės inuitų bendruomenę. Ilgą laiką gyvendami vandenų bei jūros apusptyje, senieji vietos gyventojai išsiugdė ypatingą aplinkos pajautimą ir savitą pasaulio matymą išsaugo savo kalboje. Aliaskos inuitai gali pasakyti bent 53 žodžius, apibūdinančius sniegą, o dar daugiau – plytinčiam ledui apibūdinti. „Matsaaruti“ – drėgnas sniegas, „pukak“ – kristalinis smulkus sniegas, – tai vieni žodžių, kuriais senieji vietos žmonės jaučia bei skaito savo šaltąjį kraštą. Susiliejusi su atšiauria vietove ir išlaikiusi savitą pasaulio matymą, Kivalinos bendruomenė ilgą laiką sugebėjo išgyventi saloje, kaustant speigui bei ledui. Tačiau dėl mūsų elgesio padarinių, vos per penketą metų, išlikti jiems čia nebeliks jokių galimybių. Link inuitų namų artėja vanduo,

pakilęs dėl tirpstančios Arkties, o siaura salos žemės juosta kasmet pragaištingai grimsta Beringo jūroje. Prie nerimstančių vandenų gyvenantys Kivalinos gyventojai tapo pirmaisiais pasaulio klimato kaitos pabėgėliais, su nerimu stebinčiais savo likimą. Tarp idėjų Lietuvai – raginimas sukurti ambicingą precedentą visos planetos ateičiai – į mūsų šalį perkelti skęstantį Kivalinos kaimą Aliaskoje, kuriame gyvena 400 vietos gyventojų, vadinamų pirmaisiais klimato kaitos pabėgėliais. Iškelti kaimą į gretimą teritoriją pačioje Aliaskoje atsieitų maždaug 250 mln. JAV dolerių, tačiau JAV valdžia vis nepriima sprendimo, todėl stebintys grimstančią gyvenvietę ragina pakviesti Kivalinos gyventojus pas mus: www.idejalietuvai.lt/idejos/ideja/1181

OZONAS

25


Pasaka apie girią, kurios nėra ILONA PETROVĖ

E

Eidama į susitikimą su gamtininku, dokumentinio kino režisieriumi ir operatoriumi Mindaugu Survila svarsčiau, jog iš esmės pagvildensime masinio miškų kirtimo problemą. Maniau, kas jau kas, bet M. Survila su ja susipažinęs iš esmės: juk aštuonerius metus truko pasiruošimas dokumentiniui filmui šia tema ir dar ketverius – filmavimas. Tačiau vos pradėjus kalbėtis supratau, kad šiuo atveju moralai ir badymas į žaizdas visai netinka, nes būtent to dokumentinėje poemoje „Sengirė“ režisierius ir atsisakė. Žiūrovui kalba tik nepaprasti vaizdai ir nuostabus garsas, kurie, tikisi autorius, ir pasieks kiekvieno širdį bei leis padaryti savas išvadas.

26


Kokia erdvė yra sengirė? Apibrėžimų yra labai įvairių. Vieni sengire vadina 100–150 metų mišką, o kiti net ir tūkstančio metų senumo miško taip nepavadins, jei ras kokių nors žmogaus veiklos pėdsakų, tarkim, numestą nuorūką. Artimiausias skandinavų apibrėžimas: medis turi užaugti, nugriūti ir užaugti kitas, tuomet jau galima tokią vietą pavadinti sengire. Brandus juodalksnynas yra 120 metų, o jau dviejų šimtų galima laikyti sengire. Turi 600 metų praeiti, kol ąžuolas užaugs ir nugrius. Bet, žinot, tokie apibrėžimai tik mokslininkams. Paprastiems žmonėms sengirė – tiesiog miškas su daug nugriuvusių medžių, aibe grybų, vabzdžių, kuriais minta labai daug genių rūšių, galybe pelinių graužikų, kuriais minta lūšys ir pan. Esminis dalykas – tiesiog neliestas miškas. Tačiau žmonės įpratę surinkti nugriuvusius medžius, tarkim, malkoms. Bet toje negyvoje medienoje – kiek įdomių ir retų organizmų! Net ir tas pats Vingio parkas galėtų būti nuostabiausia sengirė, bet bėda, kad išvežami visi nukritę medžiai. Todėl bet kuris miškas netenka apie 80 proc. rūšinės įvairovės. Ir be reikalo kartais piktinamasi, kad dėl įstatymais saugomo vabalo ribojama ūkinė veikla. Iš tiesų tas mažas vabaliukas teoriškai saugo tūkstančius, gal net milijonus kitų organizmų – ištisą ekosistemą. O kokia jūsų režisuotame filme vaizduojama sengirė? Ar buvo sunku ją rasti Lietuvoje? „Sengirė“ yra pasaka apie girią, kurios nėra. Mes rinkome po mažiausią, įspūdingiausią gabaliuką iš visos Lietuvos. Galima sakyti, beveik kiekviename rajone ką nors radome – ir rezervatuose, ir nesaugomose teritorijose. Deja, sengirių mes nebeturime. Vakarų Europa apskritai net ir tų miško lopinėlių neturi. Štai Danijoje daugiausia organizacijų, saugančių miš-

kus, kurių danai beveik nebeturi. Taip jau gyvenime nutinka, kad žmonės pradeda saugoti tai, ko nebeturi. O mes dar galime džiaugtis. Nežinau, ar galiu išduoti žiūrovams. Bet kartais buvo taip, kad sengirės lopinėlyje buvo sunku filmuoti taip, kad nepatektų už kelių metrų esantis kirtimas. Iš tiesų labai daug prisidėjo mokslininkai, be kurių nebūtų pavykę taip greitai baigti šio filmo. Su jais konsultavomės, jie rekomendavo vietas. Tarkim, didžiųjų apuokų lizdų Lietuvoje tėra tik du. Be pagalbos gali visą gyvenimą jų ieškoti ir nesurasti. Buvo ir taip, kad iš 20 rekomenduotų lizdų filmavimui tiko tik du. Pagrindiniai dokumentinės poemos herojai – gyvūnai. Ar sudėtinga juos buvo filmuoti? Taip, jau iš plakato ir anonsų galima suprasti, kad gyvūnai filme yra pagrindiniai ir vieninteliai veikėjai. Tiesa, trumpam pasirodo žmogus, bet jis atlieka labiau filosofinę funkciją. Gal paliksiu intrigą, neišduosiu visko prieš filmo premjerą Lietuvoje. „Vaidina“ kurtinys ir daug kitų retų, įspūdingų paukščių, stirna, elnias, stumbras, briedis, vilkas, miegapelė, rudasis pelėnas, geltonkaklė pelė, iš roplių – vienintelė angis ir t. t. Su jais nebuvo lengva, nes nežinai, kaip jie elgsis. Juokauju, kad jiems negalioja autorinės sutartys ir jokie scenarijai. Tiesiog iš anksto žinojau, kokius gyvūnus noriu nufilmuoti. Daugiau nieko neplanavau. Štai erelius filmavome ne vienerius metus, o filmui panaudojome tik dviejų dienų medžiagą. Žinojau, kad filme tikrai bus kurtiniai. Be galo norėjau nufilmuoti miegančią miegapelę. Man pavyko, nes brolis sukonstravo robotuką, kitu atveju ji būtų mane užuodusi ir pabėgusi. Svarbiausia buvo nepadaryti jokios įtakos gyvūnams, nufilmuoti juos natūralioje aplinkoje.

OZONAS

27


Filmui ruošėmės aštuonerius metus, o filmavimas truko ketverius.

Ar tam reikėjo specialaus pasiruošimo? Taip, ruošėmės aštuonerius, o filmavome ketverius metus. Sakyčiau, 90 proc. ar net daugiau nebūtų pavykę padaryti be specialios technikos. Įvairios palapinės (statomos ant žemės ir keliamos į medžius), maskuotės, skraidyklės, kaip minėjau, brolio kurta technika ten, kur neįmanoma patekti žmogui. Po vandeniu mums reikėjo daug specialios technikos, kad nufilmuotume tai, ko daugelis nematė. O po juo tikrai nelengva. Nors neri tik valandai, bet į 25 metrų gylį, nuo dešimties jau prasideda visiška tamsa bet kuriuo paros laiku, o prie dugno – tik trys laipsniai šilumos, nepaisant to, ar vasara, ar žiema. Be to, iš visų pusių spaudžia 3–3,5 atmosferų slėgis. Džiaugiuosi, kad turėjau labai gerą instruktorių, kolegą Aldą Matiuką. Su juo jaučiausi saugiai, žinojau, kad jis mane išgelbėtų. Ar filmuojant kilo daugiau pavojingų situacijų? Nepasiruošus tikrai pavojinga filmuoti medžiuose. Juk sėdi 30 metrų aukštyje 23 valandas, taigi viskas priklauso tik nuo tavęs. Prieš filmavimą aptarėme saugumą. Naudojome alpinistų įrangą, kitaip per lūžtančias šakas nebūtume užlipę. Stiprinome apsaugą. Tarkim, būtų užtekę prikabinti vieną karabiną, bet mes naudojome du: jei kas nutiktų pirmajam, antrasis suteiktų šansą išgyventi. Arba aliuminio konstrukcijos buvo apskaičiuotos taip, kad galėtų išlaikyti keturis kartus daugiau svorio. Tas pats ir dėl virvių – kiekviena 28

galėjo išlaikyti po dvi tonas, jas rišome ir prie antro medžio, jei pirmasis neatlaikytų. Tikrai buvo daug sudėtingų situacijų, bet iš anksto žinojome, kaip sumažinti riziką. O jautėte pavojų susitikdamas su laukiniais gyvūnais? Žinoma, kai eini tamsoje, užuodi šernus ir išgirsti jų kriuksėjimą, gal ir nelabai jauku. Bet jie pakriuksi ir nueina savais keliais. Iš tiesų gyvūnui pavojinga susitikti žmogų, o ne atvirkščiai. Nes žmogus yra aukščiausias gyvūnas, jo bijo absoliučiai visi. Jei duodi šansą atsitraukti, beveik kiekvienas gyvūnas atsitrauks. Žinoma, gali pulti medžioklėje sužeistas žvėris, jei jis nebegali atsitraukti, šernė gali pamokyti, gindama šerniukus, arba gyvatė, jei ant jos užlipsi. Bet Lietuvoje tikrai nėra ko bijoti čia gyvenančių žvėrių. Tiesa, girdėjau, kad kiškis yra papjovęs žmogų. Bet tik dėl jo paties kaltės, nes užspeitė žvėrelį prie tvoros, o tas, neturėdamas kur dingti, šoko ant pilvo ir aštriais savo nagais perrėžė jį. Kartą sutemus vaikščiojau po Kamanų rezervatą. Ryte matau, kad mano pėdomis sekė vilkas. Labai dažnai stambieji plėšrūnai, krankliai, kiaunės seka žmogų, tikėdamiesi, kad jis kažką nudobs ir paliks jiems grobio. Todėl geriau prie mažų paukščių lizdų neiti, nes kiaunė, sekdama pėdomis, gali jį išdraskyti.


Kodėl pasirinkote tokį sudėtingą profesinį kelią? Jau nuo mažumės man patiko gamta. Svajojau sukurti dokumentinį filmą, daug fotografavau. Turėjau mėgstamą vietą – Šilelį, kuris man buvo šventas. Kartą pamačiau, kad jį iškirto ir man pasidarė taip dėl to gaila. Kam pasiskųsti? Kaip su tuo kovoti? Supratau, kad gali būti skirtingi keliai. Galiu draugui pasakyti apie iškirstą mišką. Galima padaryti nuotraukų: koks buvo gražus miškas ir koks liko po iškirtimo. Toks pasakojimas pasieks jau daugiau žmonių. Tačiau kino kalba galima pasiekti kur kas platesnę auditoriją. Šis filmas kainavo labai daug jėgų. Sudėtingiausia buvo gauti finansavimą. Iš nufilmuotų 400 valandų panaudojome tik pusantros. Bet dabar džiaugiuosi ir tikiu, kad šis filmas pasieks žmones. Jis kviečiamas į užsienio festivalius, įtraukiamas į kino teatrų repertuarus. Užsieniečiams – tai daugiau egzotika, nes jie nebeturi miškų. Bet aš filmą kūriau lietuviams. Norėjau pirmiausia saviems papasakoti, koks tas miškas yra. Žmogus auga tada, kai myli. O myli tada, kai pažįsta. Taigi noriu, kad žmonės pažintų mišką. Man didžiausia dovana būtų, jei jie eitų žiūrėti filmą. Ar buvo momentų, kai norėjote viską mesti? Labai dažnai! Fiziškai buvo labai sunku. Kiek galima išsėdėti ant kietos lentos? Iš pradžių įdomu, bet paskui nieko nedarai, tiesiog 98 proc. laiko lauki. Negali miegoti, nes pramiegosi gerą kadrą. O vakare, kai tamsu, negali kameros įjungti. Išeiti irgi gali tik visiškai sutemus, kad gyvūnas nematytų. Tačiau pailsi ir supranti, jog įgyvendini savo vaikystės svajonę, todėl dirbi toliau.

Nėra jokio užkadrinio balso. Vien tik vaizdai ir garsai. Leidžiame patiems žiūrovams išsirinkti.

Buvo šalta, šlapia, daug nemigos, alkio, bet grįžęs namo supranti, kad ir kasdienybė džiugina. Tarkim, pajunti, kokia komfortiška ir patogi buitis. Stebuklas, kad gali pasukti metalinę rankenėlę ir numalšinti troškulį. Tereikia ją pasukti į kitą pusę ir – valio, bėga karštas vanduo! Žmogui labai nedaug reikia, kad išeitų iš komforto zonos ir suprastų, kaip gerai jis gyvena. Labai gražiai apibūdinote savo filmą jį pavadinęs dokumentine poema. Man buvo svarbu ne tik iš ekologinės ir gamtosauginės pusės perteikti miškų kirtimo problemą, man taip pat rūpėjo ir meninė filmo vertė. Todėl tiek daug dėmesio skyriau kokybiškam vaizdui ir garsui, ir savaime savo kūrinį pavadinau dokumentine poema. Iškart pasakysiu, kad tai – ne enciklopedinis filmas. Daugeliui dokumentika atgrasi, nes primygtinai peršama tam tikra nuomonė. Kaip, pavyzdžiui, atkakliai tai daro režisierius Maiklas Muras (Michael Moore). Žiūrovui nepaliekama jokia teisė pasirinkti – atmesti tai, ką mato, ar priimti. Trumpai tariant, juos laiko kvailiais. Mes manome kitaip, todėl nėra jokio užkadrinio balso. Vien tik vaizdai ir garsai. Leidžiame patiems žiūrovams išsirinkti. Filmo herojai nėra vien tik plunksniniai ar kailiniai padarai. Kiekvienas yra asmenybė. Nuo jų galima atsispirti ir atrasti kitų minčių. Štai, žiūriu į miegančią miegapelę ir galiu matyti nebūtinai ją, bet įsivaizduoti draugą. Labai ilgai dirbome, kad žiūrovas surastų savas plotmes, galėtų galvoti ne apie tuos kailiniuotus ar pūkuotus gyvius, o apie visai kitus dalykus. Žinote, kino salėje nėra nieko tikra. Tikra tik tai, kas vyksta žmogaus viduje, kas lieka jo širdyje išėjus iš kino teatro. Bet būtent jame reikėtų žiūrėti šį filmą, nes ten visai kita erdvinė ir garsinė sistemos, namie pusė puikių dalykų nesimatys ir nesigirdės. Viliuosi, kad po mūsų filmo žiūrovų širdyse nors kažkas liks. Ir labai tikiuosi, kad jį pažiūrės net ir tie, kurie nemėgsta gamtos ir filmų apie ją. OZONAS

29


Kur slepiasi biologinė įvairovė? DIANA LIETUVININKĖ

Dėl biologinės – gyvybės žemėje – įvairovės mūsų žydroji planeta yra tinkama gyventi žmogui. Bioįvairovė pirmiausia vertinga žmogui dėl sveikos aplinkos – tam tikrų gyvūnų, augalų išnykimas mus informuoja, kad aplinka keičiasi. Bendruomenės, esančios arti gamtos, gali ne tik pirmosios pastebėti, kaip keičiasi jų aplinka, bet ir inicijuoti pokyčius. Dažnai kyla klausimai, kodėl svarbu saugoti biologinę įvairovę, kas nutiks, jei išnyks kelios gyvūnų ar augalų rūšys. Pasak specialistų, biologinė įvairovė iš esmės yra vertybė. Visos rūšys Žemėje, taip pat ir žmogus, yra viena su kita susijusios. Kiekviena išnykusi rūšis sukelia grandininę reakciją. Pavyzdžiui, Lietuvos pievose auga reta vaistažolė, vadinama vaistine kraujalake. Ją apdulkina ir jos nektaru maitinasi labai retas drugys, vadinamas kraujalakiniu melsviu. Šis drugys ant kraujalakės padeda kiaušinėlius, kuriuos į savo skruzdėlyną nusineša skruzdėlės. Išsiritęs drugio vikšras maitinamas skruzdžių perais, o skruzdėms už tai atsilyginama saldžiu, vikšro išskiriamu skysčiu. Kraujalakės, melsvio ir skruzdės sambūvis yra toks trapus, kad pašalinus bent vieną iš šių trijų rūšių, iš karto išnyktų likusios dvi. Ir tokių pavyzdžių yra daug. Veikdami išvien su gamta padedame išsaugoti mums įprastą klimatą. Vietos bendruomenės, turėdamos gilesnį ryšį su jas supančia gamta, gali daryti įtaką biologinės įvairovės didinimui ir atkūrimui.

30

Atrasti gamtą mieste

Į klausimą, kur slepiasi biologinė įvairovė: mieste, miške, upėje ar kaime, galime atsakyti – visur. Biologinės įvairovės padėtis skirtingose vietose skiriasi. Miestuose naujai besikuriančių gyvenamųjų namų kvartaluose, deja, biologinės įvairovės būklė kritinė. Dėl žmonių antplūdžio, naujų statybų, padidėjusio aktyvumo čia išlieka ar naujai įsikuria tik plataus ekologinio spektro rūšys, tai labai skurdi savo biologine įvairove miesto dalis. Nustebsite sužinoję, kokia įvairi gamta gali būti mieste. Netgi mažiausi plyšiai šaligatvių kraštuose, pastatų papėdėse ar sienose gali pritraukti laukinių augalų. Be to, miestai dažniausiai yra įsikūrę šalia upių ir upelių, kurių ekologinės sistemos išsaugojimas yra labai svarbus.

Tačiau miestų biologinė įvairovė yra lengvai pažeidžiama: ji per silpna pasipriešinti žmogaus intervencijai. Miestų gyventojai gali pastebėti, kaip plotai, kuriuose vos ne kasdien šienaujama žolė, vasaros pabaigoje virsta smėliu. Nors aplinka atrodo prižiūrėta (nušienauta) ir iš pažiūros tvarkinga, tačiau be gyvybės ir džiūvanti. Dažnai tereikia palikti nešienaujamus plotus, nebijoti nukritusių lapų, išsaugoti seną nudžiūvusį medį su uoksais, kuriuose veisiasi rečiausi vabalai ar iškirsti krūmus, kurie trukdo saulės šviesai pasiekti tų pačių senų medžių kamienus.


Saugo tai, ką pažįsta

Nenauja, bet pastaruoju metu vis populiarėjanti mintis, kad tik tie, kas pažįsta gamtą, gali ją saugoti. Tai iliustruojantis pavyzdys – Viešvilės (Jurbarko raj.) bendruomenės įsitraukimas į pažintį su per jų miestelį tekančio upelio bioįvairove ir ekologine būkle.

Viešvilės upelis buvo pasirinktas dėl savo ypatingų geografinių ir biologinių savybių – jo ištakos yra laukinėse Viešvilės gamtinio rezervato pelkėse, toliau per patį miestelio centrą jis teka iki Nemuno. Bendruomenė Joninių šventės metu buvo kviečiama įbristi upelin ir specialiu tinkleliu pagauti ant dugno besilaikančius bestuburius. Pradžioje miestelio gyventojai kiek atsargiai žiūrėjo į netradicinį pasiūlymą, tačiau laikui bėgant vis daugiau žmonių susidomėjo netikėta edukacija ir planuotą jos laiką teko pratęsti. Daugelis buvo nustebę, kiek įvairių organizmų gyvena jiems gerai pažįstamame upelyje.

01.

Savo kieme, miesto, kaimo ar bendruomenės teritorijoje palikite nešienaujamos žolės plotus, kuriuose netrukdomai veisis įvairūs vabalėliai ar augalai. Taip padėsime vabalams ir paukščiams rasti daugiau įvairių sėklų.

02.

Pasitelkę kaimynus surenkite savo aplinkos tvarkymo talką. Nuimkite plastikinius maišelius, įstrigusius medžiuose, drauge surinkite šiukšles kelkraščiuose, upių šlaituose ir tankumynuose, paverstuose laukiniais sąvartynais.

03.

Pamilkite piktžoles. Taip vadinamos piktžolės yra naudingos ne tik žmogui, bet ir gamtai. Botanikai jau seniai pastebėjo, kad kai kurie augalai gali turėti teigiamos įtakos augdami vieni šalia kitų.

04.

05. 06.

Didžiausią įspūdį visiems paliko apie 10 cm dydžio pintis – tik nedaugelis apie šį organizmą buvo girdėję. Vaikai aktyviausiai atliko edukacines užduotis, o jų tėvai tuo metu rūpinosi, ar upelio vanduo švarus ir ką reikia daryti, norint palaikyti gerą jo būklę. Joninių vakaro renginys Viešvilėje parodė, kad pasitelkus netradicines edukacines formas galima ne tik sudominti, bet ir įkvėpti vietines bendruomenes pažinti bei saugoti savo artimoje aplinkoje esančią gamtą.

Susitelkusi bendruomenė gali daugiau

Vieningo recepto biologinės įvairovės išsaugojimui, deja, nėra. Tačiau teoriškai, tai gana paprasta: reikia mažinti žemės naudojimą, ypač žemės ūkio srityje, pesticidų naudojimą, remti ekologinį ūkininkavimą, saugoti ir atkurti pelkes, kitas šlapynes bei kurti saugomas teritorijas. Tačiau svarbu suvokti, kad bendruomenės pačios gali prisidėti prie savo aplinkos puoselėjimo ir išsaugojimo.

07. 08.

Kartu su vaikais gaminkite ir iškelkite paukštelių, šikšnosparnių ar boružėlių inkilus. Tvarkydami kelkraščius ir kurdami gėlynus sodinkite vietines rūšis, keiskite cheminius pesticidus bei trąšas jų ekologiškais atitikmenimis, naudokite mulčią ir kiliminius augalus (taip bus apribotas nepageidaujamų augalų atsiradimas ir sumažintas laistymo poreikis), kompostuokite augalų atliekas, o susidariusį kompostą panaudokite dirvai rudenį.

09.

Organizuokite vietinės gamtos pažinimo užsiėmimus. Jei jūsų artimoje aplinkoje yra upelis, ežeras, upė, miškas ar pieva pasidomėkite, kas joje gyvena, kuo tai yra unikalu. Žmonės myli ir saugo tai, ką pažįsta.

Sodinkite gėles, kurias mėgsta bitės. Bičių sveikatai būtinos gerai išsilaikiusios buveinės ir nepažeistos ekosistemos. Laukinės bitės dažnai atlieka svarbią tam tikrų augalų apdulkinimo funkciją, tad veiksmingumu pranoksta namines bites, ir dėl to jų nykimas gali turėti neigiamos įtakos derliui, pavyzdžiui, vaisių.

10.

Jei statote ar renovuojate, pasidomėkite rūšimis, kurios galėtų pas jus įsikurti. Atlikite reikalingus pertvarkymus: išgręžkite skyles storoje sienoje ir atlaisvinkite plyšius (bitėms atsiskyrėlėms), padarykite angas statybiniuose blokeliuose (šikšnosparniams), įrenkite lizdus po stogu ir balkonuose.

Sukurkite sodelį, kuriame paliksite natūralios gamtos lopinėlį. Palikite nudžiūvusį medį, kurio drevėse galės įsikurti urviniai gyvūnai, senus lapus ar akmenis smulkiems žinduoliams, varliagyviams ir įvairiems bestuburiams.

11.

Dalyvaukite gamtosauginėse akcijose, bendradarbiaukite su užsienio organizacijomis.

Sodinkite tradicinius, vietinius (neinvazinius) augalus. Sodindami augalus, kurie yra vietiniai, veiksime išvien su gamta, o ne prieš ją. Vietiniai augalai padeda saugoti vandenį, yra atsparūs ligoms, prisideda prie kitų vietinių rūšių išsaugojimo.

12.

Supažindinkite bendruomenę su invazinėmis rūšimis. Didžiulę įtaką saugomoms ir retoms rūšims bei buveinėms turi invazinės rūšys, kurios paprastai yra prisitaikiusios prie žymiai įvairesnių aplinkos sąlygų nei vietinės. Invaziniai augalai intensyviau plinta ir nustelbia vietines rūšis, gali visiškai pakeisti buveines.

OZONAS

31


Eglės Baltušnikienės iliustr.


OZONAS

rubrika

TVARUS GYVENIMAS E KO R E KO M E N DAC I J O S . LT

Sąžiningos prekybos grandinė INGRIDA MILKO

Pienas ar pienas? K A R O L I N A PA N T O

Prekybos tinklai Lietuvoje susirūpino gyvūnų gerove K A R O L I N A K U K L I AU S K A I T Ė

OZONAS

33


Sąžiningos prekybos grandinė INGRIDA MILKO

T

urbūt ne vienas iš mūsų, pirkdami daiktą ar maisto produktą, pasižiūrime jo pagaminimo šalį ir kainą. Vieni šalių pavadinimai mums suteikia pasitikėjimo ir geresnės kokybės jausmą, o kiti priverčia susimąstyti prieš perkant. Didesnė kaina atbaido, o mažesnė priverčia nebegalvoti apie gaminio kokybę. Tačiau ar dažnai susimąstome apie daiktą gaminusio žmogaus darbo sąlygas ir gyvenimo kokybę?

Vienas geriausių tokio atsiribojimo pavyzdžių yra tropiniai vaisiai, tarp kurių populiariausi – bananai. Šis vaisius – puikus ir sveikas užkandis „natūralioje pakuotėje“, kurį nesunku prigriebti su savimi. Bananai auginami daugiau nei 150-yje šalių, jiems tinkamiausias tropinis klimatas. Vaisiai subręsta per 9-12 mėnesius, jie surenkami dar žali ir per 6-12 dienų atplukdomi į Europą. Vėliau jie nokinami naudojant etileno 34

dujas ir vežami į prekybos centrus, iš kurių patenka į mūsų rankas. Visose šios grandinės dalyse dalyvauja daug žmonių, dirbančių sunkų fizinį darbą.

Centai už valandas plantacijose

Lietuvoje parduodamų bananų kaina yra viena žemiausių visoje Europos Sąjungoje – beveik tokia pati, kaip ir


Vokietijoje – maždaug 1,27 €/kg (ekologiškų bananų kaina maždaug 0,68 € didesnė). Turbūt nė vienas nenorėtų mokėti už prekes daugiau, tačiau turime nepamiršti, ką reiškia produkto kaina ir ką ji lemia. Tik apie 7 proc. nuo šios mažos sumos atitenka darbuotojams plantacijose, o didžiausia dalis, daugiau nei 40 proc. – mažmenininkams. Šiuo atveju, sunkiausią ir pavojingiausią fizinį darbą, ilgiausiomis darbo valandomis atliekantys žmonės tai daro už beveik neegzistuojantį atlygį. Pavyzdžiui, svetainėje www.storyofbanana. com galima stebėti atlyginimų paskirstymą – per 5 valandas plantacijos darbuotojai uždirba apie 7,8€ , Lidl – 3 418 729€, o Schwarz – 1 163 051€. Prekybos centrai ir supirkėjai ragina parduoti užaugintus vaisius kuo mažesne kaina, o tai lemia mažesnes bananų augintojų ir plantacijų darbininkų pajamas, kurios negarantuoja pakankamo pragyvenimo lygio. Moterų, dirbančių tropinių vaisių sektoriuje, padėtis dar sunkesnė. Nėščios moterys iš karto praranda darbą, kartu neturėdamos ir jokių motinystės teisių. Daugelis moterų taip pat patiria seksualinį priekabiavimą darbo vietoje. Pagrindinės šalys, iš kurių į Lietuvą atkeliauja bananai, yra Ekvadoras ir Kosta Rika. Šios šalys pasižymi ryškiais darbuotojų teisių pažeidimais – vietoj valandinio užmokesčio mokamas užmokestis pagal rezultatus, tokiu būdu darbuotojai priversti dirbti viršvalandžius po ir taip neretai 14 valandų per parą, 6 dienas per savaitę trunkančios darbo savaitės. Net ir dirbdami kasdien, darbuotojai negali būti užtikrinti savo ateitimi, nes jų kontraktai trumpalaikiai, o galimybės jungtis į sąjungas ar ginti bei reikalauti savo teisių nėra.

Kokias įmones palaikome?

Bananai nėra vieninteliai produktai, kuriuos vertėtų rinktis atsakingai. Tarp pagrindinių ir dažniausiai perkamų prekių yra kava, arbata bei medvilnė, tačiau nepamiršti reikėtų ir bet kokio kito produkto. Kiekvienas iš mūsų yra vartotojas ir savo pirkiniais remia įmones, kurių produkciją perka. Mokėdami pinigus lyg sakome, kad sutinkame su jų aplinkosauginėmis nuostatomis, tuo, kaip jie elgiasi su darbuotojais ir kiek jiems moka, todėl svarbu būti atsakingais vartotojais. Produkto kaina priklauso nuo kelių faktorių, todėl brangesnis produktas negarantuoja geresnių sąlygų darbuotojams. Tad gali kilti klausimas, kaip žinoti, kokias įmones palaikome?

Vienas paprasčiausių būdų yra stebėti etiketes, tačiau svarbu žinoti kelis faktus. Paskutiniu metu susidomėjimas natūraliais produktais tampa vis didesnis, o tuo sėkmingai naudojasi verslininkai, norintys daugiau uždirbti. Šiuolaikinis atsakingas pirkėjas tūrėtų kritiškai vertinti teiginius ant pakuočių, todėl pirmiausia svarbu žinoti, ką šie žodžiai ir įvairūs kiti užrašai reiškia. Aplinkai ir žmogaus organizmui mažiau kenksmingų produktų (dažnai pavadinamų „ekologiškais“) sertifikavimas gali būti labai įvairus, atitinkantis skirtingus standartus – EcoCert, USDA organic, Ecolabel – tai tik keli tokio sertifikavimo pavyzdžiai. Atsakingas

vartotojas tūrėtų siekti, kad produktas būtų kuo tvaresnis (angl. susitainable). Tvarūs produktai apima aplinkosauginius, socialinius ir ekonominius faktorius, kitaip tariant, jais siekiama visapusės naudos. Ieškant produktų, kurių gamybos metu nebuvo išnaudojami žmonės, dėmesį reikėtų atkreipti ir akimis ieškoti sąžiningos prekybos (angl. fairtrade) ženklo. Sąžininga prekyba – tai sistema, egzistuojanti daugiau nei 50 metų, jos pagrindinis tikslas yra didesnis teisingumas tarptautinėje prekyboje. Ji paremta bendradarbiavimu, skaidrumu, pagarba ir lygybe. Pagrindiniai sąžiningos prekybos principai yra pastovi, skaidri partnerystė, lyčių lygybė, sąjungų skatinimas, saugios ir sveikos darbo sąlygos, jokio vaikų darbo. Iš pradžių gali pasirodyti, kad tokie principai yra savaime suprantami, deja, tokių atsakingų įmonių pasaulyje nėra tiek jau daug. „Fairtrade“ sistema užtikrina, kad į produkto kainą įskaičiuojamas mokestis, reikalingas užtikrinti socialinių sąlygų ir aplinkosaugos – vandens, žemės, oro apsaugos – tobulinimą. Ši sistema užtikrina pastovų ir sąžiningą atlygį už darbą, finansinę pagalbą jos prireikus bei priedus, kuriuos darbuotojai gali panaudoti asmeniniams tikslams arba bendram siekiui – pavyzdžiui, įkurti vaikų priežiūros centrą.

Sąžiningos prekybos ženklo paieškos

Nematant kasdienio darbuotojų vargo ir gyvenimo sąlygų gali būti nesunku nuo to atsiriboti ar bent jau galvoti, kad vienas žmogus nieko nepakeis. Realybė yra tokia, kad iš dalies ši situacija yra būtent mūsų – vartotojų – rankose ir reikia visai nedaug, kad darbininkų gyvenimo sąlygos taptų geresnės. Kiekvienas iš mūsų turi teisę ir pareigą žinoti, kokias įmones remia ir kokias darbo sąlygas palaiko savo kasdieniais pirkiniais bei ko reikalauja iš gamintojų. Deja, „Fairtrade“ skyriaus Pabaltijo šalyse nėra, mes esame priskiriami prie Suomijos, galbūt todėl sąžininga prekyba Lietuvoje nėra gerai išvystyta. „Fairtrade“ sertifikuotų produktų Lietuvoje galima rasti, tačiau jų pasirinkimas nedidelis. Tropinių vaisių pagrindiniuose Lietuvos prekybos centruose galima pastebėti tik atsitiktinai juos importavus, o ne dėl specialiai prekybos tinklo padaryto užsakymo. Galima to priežastis – maža paklausa dėl nežinojimo. Lietuvoje tik 19 proc. apklaustųjų atpažino sąžiningos prekybos ženklą, nors įmonės socialinę atsakomybę jie nurodė kaip vieną svarbiausių kriterijų renkantis maisto produktus. Susivienijimo „Žali.LT“ iniciatyva Lietuva 2016 m. prisijungė prie kampanijos „Make Fruit Fair!“ (liet. „Padarykime vaisius sąžiningais!“), kurią šiuo metu koordinuoja asociacija LITDEA. Ji skatina piliečių sąmoningumą, atsakingą vartojimą, sąžiningą atlyginimą bei saugias darbo sąlygas. Kampanija apima 15 Europos valstybių, o jos dėmesio centre – atogrąžų vaisių gavybos sektorius. Parduotuvėse atsiradus daugiau „Fairtrade“ produktų, pirkėjai galėtų nuspręsti, ar keli sutaupyti centai verti to, kad palaikytume žmonių išnaudojimą, ar visgi socialinė atsakomybė mums yra svarbesnė. OZONAS

35


36


K A R O L I N A PA N TO

Pienas ar pienas?

Kas labiau klaidina vartotoją?

A

ugalinės kilmės produktai, tokie kaip soja ar tofu, nebegali būti žymimi gyvulinės kilmės produktų pavadinimais, dar praėjusią vasarą nusprendė Europos Teisingumo Teismas. Tai reiškia, kad parduotuvių lentynose produktai turėtų būti žymimi kuo tiksliau – pavyzdžiui, migdolų, sojų ar avižų pienas nuo šiol vadinamas gėrimu, tofu sviestas – sojų pupelių gaminiu. Toks pat sprendimas galioja ir kitiems pienininkystės terminams, tačiau nemažai augalinės kilmės produktų gamintojų vis dar nepaiso šio pokyčio ir palieka galimai klaidinančius pavadinimus. Kodėl kilo diskusija dėl tokių produktų žymėjimo ir kuo svarbus šis nutarimas?

Pieno ir kiaušinių pramonės jaučia grėsmę ir siekia užkirsti kelią vartotojų „migracijai“.

Lengviau pritraukti vartotojus Sprendimas pervadinti augalinės kilmės produktus padėjo tašką Vokietijos įmonės „TofuTown“ ir aktyvistų grupės – vartotojų apsaugos grupės VSW (Verban Sozialer Wettbewerb) – ginčui. „TofuTown“, siūlanti gausią augalinės kilmės produktų pasiūlą nuo vegetariško sūrio iki plaktos ryžių grietinėlės, tvirtino, kad tokie produktų pavadinimai nėra klaidinantys, kadangi sudėtyje aiškiai parašyta, jog produktas pagamintas iš augalų, o ne pieno, be to, pats prekės pavadinimas pateikiamas ne vienas, o pridedant jų kilmę apibūdinančius žodžius. Vis dėlto, pastaruoju metu išpopuliarėjo augalinės kilmės produktai, pavadinti taip pat kaip ir gaminiai, kuriuos jie pakeičia. Daugelis mitybos specialistų dažniau rekomenduoja rinktis ne gyvulinės kilmės pieną, o gėrimus, jeigu kamuoja skrandžio sutrikimai arba problemos su oda. Alternatyvų gausa pritraukė vartotojų dėmesį, o tai, kad jie vadinami taip pat, kaip ir įprastas pienas, padarė juos patrauklesnius ir palengvino žinomumą, mano Vokietijos vartotojų apsaugos aktyvistai. Jau daugiau nei tris dešimtmečius kovojantys su konkurencijos taisyklių pažeidimais, jie teigė, kad vartojant netikslius pavadinimus taip pat daromas nusižengimas įstatymui.

Europos pienininkų asociacijos generalinis sekretorius Alexanderis Antonas po šio sprendimo pareiškė, kad tai „gera diena pienininkystei, gera diena Europos piliečiams ir gera diena Europai. Unikalus ir natūralus pieno produktuose esantis maistinių medžiagų mišinys negali būti tapatinamas su jokiais augalinės kilmės gaminiais“. Tuo metu Europos vegetarų sąjunga tikino, kad sprendimas neturi nieko bendra su vartotojų apsauga, daugiausia – su ekonominiais klausimais, juk didėjant augalinės kilmės produktų vartojimui, pastebimas žymus nuosmukis pieno pramonėje.

Įsisenėjusi kova Jau kelis dešimtmečius pieno perdirbėjai kovoja su ne gyvulinės kilmės gėrimų gamintojais, kurie, „prisidengdami“ gerai suprantamais terminais, bando vartotojui įteikti kitą prekę. Dar 2000-aisiais Nacionalinė pieno gamintojų federacija pasirašė ir JAV Maisto ir vaistų administracijai įteikė peticiją, prašydama patvirtinti naujus standartus bei apriboti termino „pienas“ vartojimą. Federacijos prezidentas Jimas Mulhernas vietinei žiniasklaidai teigė, kad užtenka vien perskaityti žodžio „pienas“ apibūdinimą: „Pienas gaunamas iš žinduolių, o ne iš augalų.“ OZONAS

37


Ginčai kilo ir ne tik dėl pieno, bet ir kitų iš pieno gaunamų maisto gaminių. Prieš trejus metus JAV kilo kova dėl majonezo – anksčiau beveik negirdėta Pagardų ir padažų tiekėjų asociacija sukilo prieš „Just Mayo“ padažą, kurio sudėtyje nėra kiaušinių. Tačiau kilus šio padažo šalininkų protestui, bylos nagrinėjimas buvo nutrauktas. Ginčai kilo ir dėl netikro sviesto ar jogurto, kurio sudėtyje nėra įprastam jogurtui būdingų ingredientų. Kiek linksmesnis įvykis – pernai socialiniame tinkle „Facebook“ dėmesio sulaukė Jungtinės Karalystės tinklo „Sainsbury‘s“ pirkėjos pasipiktinimas, kad augalinės kilmės sūris gali būti vadinamas bet kaip – kad ir Gariu – tik ne sūriu. Per kelias valandas socialiniuose tinkluose pasirodė begalė juokelių, kad veganiški produktai turėtų būti vadinami žmogiškais vardais, o prekybos tinklas „Facebook“ patalpino nuotrauką, esą pristato naują produkto etiketę veganiško sūrio linijai su pakeistu pavadinimu „Gary“.

Kiti pavadinimai klaidina labiau Tačiau ar kitas pavadinimas iš tiesų būtų geriausias sprendimas? Veganų bendruomenės (angl. The Vegan Society) atstovai po Europos Teisingumo Teismo nutarimo pareiškė, kad augalinės kilmės produktai parduotuvių lentynose buvo jau pakankamai ilgai, kad galėtų būti nebepainiojami ir vadinami panašiai kaip gyvulinės kilmės produktai. Pasak bendruomenės atstovų, vis daugiau žmonių renkantis veganišką gyvenimo būdą, mėsos, pieno ir kiaušinių pramonės jaučia grėsmę ir taip siekia užkirsti kelią vartotojų „migracijai“. Pasipiktinimą neseniai priimtu Teismo sprendimu jau išreiškė ne tik užsienio vegetarai ir veganai, bet ir tai propaguojantys ar

palaikantys lietuviai. Viena tokių – veganiškų tofu desertų „The Goodvibes Kitchen“ įkūrėja Gabrielė Nečejauskaitė. Daugiau nei dvejus metus alternatyvas varškės sūreliams kurianti Gabrielė teigia nuo pat veiklos pradžios žinojusi, kad neturi teisės savo gaminių vadinti sūreliais: „Lietuvoje jau seniau galiojo draudimas augalinės kilmės produktus vadinti „pienu“, „sūriu“, „varške“ ir panašiai, kad vartotojas nebūtų klaidinamas. Bet kaip kitaip juos pavadinti? Teko pasukti galvą ir, deja, liko labai neoriginalus pavadinimas – „tofu desertas“, – sako Gabrielė. Tačiau, pasak kūrėjos, jos produktus žmonės patys vadina „sūreliais“, nes tai yra suprantamesnis terminas – tuo metu nemažai žmonių net nežino, kas yra tofu. Pašnekovė mano, kad toks įstatymas yra absurdiškas. „Pritariu, kad prie žodžio „pienas“ turėtų būti parašyta, iš ko tas produktas pagamintas, pavyzdžiui, pridėti, ar tai avižų, ar ryžių pienas. Kadangi įstatymai to daryti neleidžia, pardavėjai turi gaminį vadinti „ryžių gėrimas“, o tai daugelio pirkėjų pasąmonėje siejama su nekokybišku produktu, jog kažkas yra praskiesta – juk ir sulčių rinkoje yra 100 proc. sultys ir sulčių gėrimai, į kuriuos dažniausiai būna pridėta visko, ko nenorėtume vartoti. Manau, kad tai klaidina dar labiau. Bet, iš esmės, žmonės neskaito etikečių ir ta informacija neturi didelės reikšmės – daug svarbiau vizualinė medžiaga. Jeigu ant pakelio nupiešta karvė, tai karvės pienas, jei migdolai – vartotojas tikisi pajausti migdolų skonį. Tai labiau psichologinis reiškinys“, – sako Gabrielė. 22-ejų metų desertų kūrėja pati nevartoja gyvulinės kilmės produktų, todėl tema apie produktų žymėjimą jai yra jautri ir svarbi. Ji mano, kad tokie sprendimai turi reikšmingų ekonominių pasekmių visiems veganiškų produktų gamintojams. „Šis sprendimas pakenkė ir tebekenkia augalinės produkcijos gamintojams Europos Sąjungoje, nes vien tai, kad negalima vartoti tam tikrų terminų, kainuoja – juk reikia atnaujinti pakuotę. Bet aš tikiuosi, kad ateityje požiūris į produktų pavadinimus pasikeis. Bet kuriuo atveju, tie žmonės, kurie renkasi augalinės kilmės produktus, juos pirks ir toliau, sudėtingiau bus nebent pritraukti naujus vartotojus. Pavyzdžiui, kas norės pirkti ne augalinės kilmės sūrį, o „kietą augalinių riebalų mišinį“? O juk gyvulinės kilmės sūris taip pat yra „pieno ir gyvulinės kilmės riebalų, fermentų ir druskos mišinys“, – svarsto Gabrielė.

Ar keisis kiti pavadinimai? Tiesa, yra kelios išimtys, kai žinomas tikslus produktų pobūdis arba pavadinimu aiškiai apibūdinama produkto savybė. Todėl, pavyzdžiui, kokosų pienas, žemės riešutų, kakavos sviestas ir toliau lieka vadinami taip pat. Nepaisant kelių išimčių, augalinės kilmės produktų vartotojai spėlioja, kokios pasekmės laukia po šio sprendimo – ar tai pakeis finansinę abiejų rūšių produktų gamintojų padėtį? O gal pokyčiai ir toliau vyks kitose srityse – pavyzdžiui, vis dar galima vartoti tokius terminus kaip „dešrelė“, „mėsa“, „kepsnelis“, „mėsainis“ mėsos produktų pakaitalams iš tofu ar pupelių. Jau dabar nemažai aktyvistų mano, kad tik vienos srities produktų pavadinimų draudimas didina atskirtį tarp visavalgių ir vegetarų bei veganų, nors atsižvelgiant į gausią alternatyvių produktų pasiūlą, atskirtis kaip tik turėtų mažėti. 38


Stiprinamos ES vartotojų apsaugos taisyklės Balandžio 11 d. Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl Naujų galimybių vartotojams dokumentų rinkinio, kuriuo siekiama užtikrinti, kad visi Europos vartotojai galėtų visapusiškai naudotis savo teisėmis pagal Sąjungos teisę. Nors ES vartotojų apsaugos taisyklės jau vienos griežčiausių pasaulyje, iš pastarojo meto atvejų, kaip antai „Dieselgate“ skandalo matyti, kad praktiškai jas sunku iki galo vykdyti.

VARTOTOJŲ TEISIŲ INTERNETE STIPRINIMAS Daugiau skaidrumo internetinėse prekyvietėse. Pirkdami prekę ar paslaugą internetu vartotojai turės būti aiškiai informuoti, ar jie perka iš profesionalaus prekybininko ar privataus asmens, kad žinotų, ar jie saugomi vartotojų teisių, jei kiltų problemų. Skaidresni paieškos rezultatai internetinėse platformose. Atlikdami paiešką internete vartotojai bus aiškiai informuojami, kai paieškos rezultatas yra apmokėtas prekybininko. Naujos vartotojų teisės nemokamų skaitmeninių paslaugų rinkoje. Mokėdami už skaitmeninę paslaugą vartotojai turės tam tikrų teisių į informaciją ir galės per 14 dienų nutraukti sutartį (teisė atsisakyti sutarties). Ši teisė bus taikoma nemokamoms skaitmeninėms paslaugoms, kurioms vartotojai suteikia savo asmens duomenis, bet už kurias nemoka. Tai paprastai būtų taikoma debesijos duomenų saugyklos paslaugoms, socialinei žiniasklaidai arba e. pašto paskyroms.

PRIEMONĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMUI Atstovaujamieji ieškiniai Europos mastu. Kompetentingas subjektas, kaip antai, vartotojų apsaugos organizacija, galės vartotojų, nukentėjusių nuo neteisėtos komercinės veiklos, grupės vardu ginti jų teises, pavyzdžiui, gauti kompensaciją, pakeisti prekę arba ištaisyti padėtį. Geresnė apsauga nuo nesąžiningos komercinės veiklos. Bus užtikrinta, kad vartotojai visose valstybėse narėse turėtų teisę reikalauti individualių teisių gynimo priemonių (pvz., finansinės kompensacijos ar sutarties nutraukimo), kai jie nukenčia nuo nesąžiningos komercinės veiklos, pavyzdžiui, agresyvios ar klaidinančios rinkodaros.

UŽ PAŽEIDIMUS – VEIKSMINGOS BAUDOS ES vartotojų apsaugos institucijos neturi tinkamų priemonių taikyti baudas tais atvejais, kai padaroma masinė žala, nuo kurios nukenčia daug vartotojų visoje ES. Šiuo metu baudų dydis valstybėse narėse labai skiriasi ir dažnai yra per mažas, kad iš tikrųjų turėtų atgrasomąjį poveikį, ypač tarpvalstybiniu ir dideliu mastu veikiančioms įmonėms. Pagal pasiūlymą nacionalinės vartotojų apsaugos institucijos galės koordinuotai skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias baudas. Už plataus masto pažeidimus, darančius poveikį kelių ES valstybių narių vartotojams, didžiausia galima bauda bus 4 proc. prekybininko metinės apyvartos kiekvienoje atitinkamoje valstybėje narėje. Valstybės narės gali nustatyti didesnes didžiausias baudas.

GERESNĖS SĄLYGOS ES ĮMONĖMS Naujosiomis taisyklėmis bus panaikinta nereikalinga našta įmonėms, be kita ko, panaikinti jų įpareigojimai, susiję su vartotojų teise atsisakyti sutarties. Pavyzdžiui, vartotojams nebebus leidžiama grąžinti produktų, kuriuos jie ne tik išmėgino, bet jau naudojo, o prekybininkai nebeturės vartotojams grąžinti sumokėtos sumos, kol negaus grąžinamų prekių. Prekybininkai taip pat galės lanksčiau bendrauti su vartotojais ir vietoj e. pašto taip pat naudoti interneto formas arba pokalbius, su sąlyga, kad vartotojai gali išsaugoti pokalbį su prekybininku.

KOVA SU DVEJOPOS KOKYBĖS PRODUKTAIS Atsižvelgiant į 2017 m. rugsėjo mėn. Komisijos gaires, bus atnaujinta Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva siekiant aiškiai nustatyti, kad nacionalinės institucijos gali vertinti ir šalinti klaidinančią komercinę veiklą, susijusią su produktais, kuriais prekiaujama keliose ES valstybėse narėse kaip identiškais, nors jų sudėtis ir savybės labai skiriasi.

OZONAS

39


Prekybos tinklai Lietuvoje susirūpino gyvūnų gerove KAROLINA KUKLIAUSKAITĖ

Š

imtai didžiųjų pasaulio maisto įmonių – prekybos tinklų, gamintojų, restoranų ir viešbučių tinklų – per pastaruosius metus viena po kitos paskelbė, kad atsisakys narvuose augintų vištų kiaušinių. Šiuos pokyčius įmonės planuoja įgyvendinti per maždaug dešimties metų ar trumpesnį pereinamąjį laikotarpį. Trečiu numeriu žymimų kiaušinių atsisakysiančios paskelbė ir tokios gigantės kaip „Nestle“, „Lidl“, „Tesco“, „Walmart“ ar „Hilton“ viešbučių tinklas. JAV, o taip pat didžiojoje dalyje Europos šalių narvuose augintų vištų kiaušinių rasti jau darosi sunku. Ši tendencija pasiekė ir Lietuvą – prie tarptautinių milžinų jau prisijungė keletas lietuviško kapitalo įmonių. 40


Kodėl verslas imasi šių pokyčių? Pagrindinė priežastis – stipriai išaugęs vartotojų susirūpinimas gyvūnų gerove ir maisto kokybe, į kurį, norėdami likti konkurencingi, turi atsižvelgti verslas. Vartotojams vis labiau rūpi verslo socialinis atsakingumas, dėl kurio pirkėjai rinksis nebūtinai pigesnius produktus. Viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad trys ketvirtadaliai lietuvių mano, jog narvai nesuteikia vištoms pakankamai gerų sąlygų. Pakalbinome Mykolą Šermukšnį, gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai” aktyvistą. „Tušti narvai” informuoja visuomenę apie fermos gyvūnų laikymo sąlygas ir bendradarbiauja su Lietuvos įmonėmis, siekdami teigiamų pokyčių gyvūnams. Kaip atrodo mažame narve laikomų vištų gyvenimas? Vištos, gyvenančios narvuose, negali atlikti daugumos joms natūralių veiklų: laisvai judėti, kapstyti žemės ieškant maisto ar prausti plunksnų smėlyje. Jos neturi galimybės kvėpuoti grynu oru ar matyti saulės šviesos. Fizinis aktyvumas vištoms – labai svarbus, nes užtikrina tinkamą raumenų vystymąsi ir tvirtą kaulų struktūrą. Tyrimai rodo, kad narvuose auginamų vištų kaulai silpnesni, o dėl fizinio aktyvumo trūkumo joms vystosi osteoporozė. Geresnės sąlygos tenka vištoms, gyvenančioms ant kraiko. Jos ne tik turi didesnę erdvę, skirtą lesimui, gėrimui, lizdą kiaušinių dėjimui, bet ir galimybę laisvai judėti paukštidėje ant šiaudais, pjuvenomis ar kitu kraiku padengtų grindų. Kitaip tariant, vištų laikymas ant kraiko užtikrina daugiau fiziologinių paukščių poreikių. Kodėl dėl kiaušinių produkcijos kreipėtės ne į paukštynus, o į kitus verslus? Kad ir kiek gali nupirkti vienas žmogus, įmonių perkamoji galia yra kur kas didesnė nei atskirų žmonių. Jei didelis užsakovas pasakys paukštynui, kad nuo tam tikrų metų nebepirks narvuose augintų kiaušinių, bet pirktų kitaip išgautus kiaušinius, paukštynas turės rimtą priežastį pakeisti vištų sąlygas kitu. Tokiu būdu viena įmonė gali pagerinti gyvenimus tūkstančiams ar net milijonams gyvūnų.

Narvuose laikomos vištos patiria skausmingą procedūrą – joms nukarpomi snapai. Žmonių reakcijos patvirtino apklausų rezultatus – absoliuti dauguma žmonių buvo pasibaisėję tokiomis gyvūnus išnaudojančiomis praktikomis. Kaip galima prisidėti prie gyvūnų gerovės aktyvizmo? Prisidėti galime kiekvienas. Geriausias būdas kovoti prieš gyvūnų kankinimą yra atsisakyti trečiu numeriu pažymėtų vištų kiaušinių. Nepirkdami narvuose augintų kiaušinių sumažiname jų paklausą. Taip pat, būdami jų klientais, galime rašyti įmonėms elektroniniu laiškus, „Facebook“ žinutes ir skatinti imtis teigiamų pokyčių. Ką turi žinoti kiekvienas vartotojas? Naudinga žinoti, ką reiškia skaičiai, nurodyti ant kiaušinių. Svarbiausias yra pirmasis skaičius, kuris nurodo, kokiomis sąlygomis buvo auginamas paukštis. Kuo pirmasis skaičius didesnis, tuo blogesnėmis sąlygomis jis užaugintas:

Kokio susitarimo siekiate? Siekiama susitarti, kad Lietuvos įmonės pasirašytų pasižadėjimą iš savo prekybos ar produkcijos išimti narvuose laikomų vištų kiaušinius per kelerių metų pereinamąjį laikotarpį. Stebime palankius pokyčius prekybos sektoriuje. Lietuvoje nr. 3 kiaušinių atsisakyti iki 2025-ųjų įsipareigojo didieji prekybininkai „Rimi“, „Maxima“, „Norfos mažmena“, „Lidl Lietuva“, „Iki“. Socialiai atsakingą sprendimą vieni pirmųjų taip pat priėmė saldainių gamintojai „Naujoji rūta“, viešbutis „Panorama“. Šiuo metu jungiasi vis daugiau maisto gamintojų, viešbučių, o taip pat restoranų, kavinių bei prekybininkų. Su kokia reakcija susidūrėte, kai paviešinote paukštynuose laikomų vištų gyvenimo sąlygos? Paviešinę filmuotą medžiagą iš dviejų didžiausių Lietuvos paukštynų sulaukėme didelio žiniasklaidos dėmesio.

Mykolas Šermukšnis

OZONAS

41


Taip pat svarbu žinoti, kad mūsų pasirinkimas turį įtakos ne tik gyvūnų gerovei, bet ir mūsų pačių sveikatai. Palankesnėmis sąlygomis gyvenančių vištų kiaušinio sudėtis yra maistingesnė, nei trečio numerio kiaušinių. Laisvai auginamų vištų ir ekologinį sertifikatą turinčių paukštynų kiaušiniai pasižymi sveikatai palankesniu omega-3 ir omega-6 rūgščių santykiu, o taip pat turi daugiau antioksidantų (vitamino E, beta-karotino ir liuteino) nei narvuose laikomų vištų kiaušinių. Kokia situacija, susijusi gyvūnų gerove ir atsakingu vartojimu, yra kitose šalyse? Gyvūnų gerovei palankių pokyčių pasaulyje vis daugėja. Vienas pavyzdžių – kailių pramonė. Auginti gyvūnus vien dėl jų kailio šiuo metu uždrausta keliolikoje Europos šalių, tarp jų – Nyderlanduose, kurie dar neseniai buvo tarp kailių augintojų lyderių Europoje, o taip pat Austrija, Čekija ir Jungtinė Karalystė. Lenkijoje – tai antra stambiausia kailio gamintoja Europoje pagal užauginamų kailinių žvėrelių skaičių (8-10 mln. gyvūnų per metus) – neseniai nuskambėjo gyvūnų teisių aktyvistus džiuginanti naujiena: valdančiosios partijos lyderis Kšyštofas Čabanskis parlamentui pasiūlė gyvūnų apsaugos įstatymo pataisas. Naujosios pataisos apima daugelį gyvūnų gerovės klausimų – vienas iš jų yra siūlymas nutraukti žvėrelių auginimą ūkiuose dėl jų kailio. Siūlymą pasirašė net penkiolika K. Čabanskio partijos kolegų. Dar viena garsiai nuskambėjusi naujiena – tai Italijos mados namų „Gucci“ sprendimas nuo 2018 metų

3 LT 44-012

42

Pirmas skaičius nurodo, kokiomis sąlygomis buvo auginamas paukštis. Toliau nurodoma kilmės šalis ir veterinaro patvirtinimo numeris.

atsisakyti gaminių su natūraliu kailiu. Taigi, kaip matome, ir šioje gyvūnus išnaudojančioje pramonėje gausu teigiamų permainų. Visus šiuos pokyčius lemia ne kas kita kaip sąmoningėjanti visuomenė bei verslo siekimas prisitaikyti prie besikeičiančių vartotojų poreikių.

0 1 2 3

Ekologinis ūkininkavimas Taikomi ekologinio ūkininkavimo reikalavimai. Šios vištos šiltuoju metų laiku laikomos lauke, lesa žolę, šaltuoju metų laiku jos lesinamos ekologišku pašaru.

Laisvai laikomos vištos Laisvai laikomų vištų kiaušiniai. Vištoms sudarytos sąlygos būti lauko aptvaruose, jos bėgioja, lesa žolę, grūdus, sliekus.

Ant kraiko laikomos vištos Vištoms sudarytos sąlygos laisvai vaikščioti paukštyno pastato viduje. Tai reiškia, kad vištos bent dalinai patenkina savo fiziologinius poreikius.

Narvuose laikomos vištos Tai yra maždaug A4 formato popieriaus lapo dydžio narvas. Per visą savo gyvenimą ši višta nė karto nemato saulės. Ji gyvena maždaug vienerius metus, nors paprastai vištos gyvena maždaug 10-15 m. Šios vištos patiria labai skausmingą procedūrą – joms nukarpomi snapai. Saugant jas nuo ligų, dažnai šeriamos įvairiais antibiotikais, kurie vėliau patenka ir į mūsų organizmą.


Protesto akcija prieš narvuose laikomų vištų kiaušinių prekybą

Ką dar reikia nuveikti, kad gyvūnų gerovei palankių pokyčių daugėtų ir mūsų šalyje? Svarbus kiekvieno žmogaus sąmoningas ir socialus elgesys bei įsitraukimas sprendžiant su gyvūnų gerove susijusias problemas. Daugelis vengia prisidėti prie gyvūnų gerovės iniciatyvų, manydami, kad tokia veikla reikalauja daug laiko ir pastangų. Vis dėlto, padėti gyvūnams, o tuo pačiu ir sau, galime net neišeidami iš namų. Vienas iš būdų yra pasirašyti peticijas. Kiekvieno parašas yra svarbus. Peticijos nebūtų kuriamos, jeigu jos nieko nelemtų ir būtų bevertės. Aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose – tai paprastas, tačiau efektyvus būdas išreikšti verslų atstovams savo nepasitenkinimą dėl gyvūnų gerovės sąlygų. Kartais norint pokyčių tenka jų reikalauti. Todėl nebijokime išreikšti norą, kad institucijos ir įmonės vadovautųsi šiuolaikiniam žmogui priimtinais gyvūnų gerovės standartais. Jei negalime skirti daug laiko savanoriškai veiklai, galime tapti gyvūnus ginančios organizacijos rėmėjais. Gyvūnų apsaugos organizacijos, turėdamos daugiau resursų, gali pasiekti geresnių rezultatų. Nesvarbu, kurį būdą pasirinksime, kiekvienas žingsnis gyvūnų gerovės link yra svarbus. Visi kartu galime pasiekti pokyčių bei tapti socialiai atsakingesne visuomene.

Sėkmės istorija Lietuvoje

Gyventojų sąmoningumas neabejotinai auga, tačiau atėjęs į prekybos centrą – ypač tokį, kuris save vadina socialiai atsakingu – pirkėjas neturėtų jaudintis, kad nusipirks neetiškomis sąlygomis augintą produktą. Vieno Lietuvos prekybos tinklo vadovybė atsakomybę už gyvūnų gerovę buvo numetusi pirkėjams, mat, nuo šių sąmoningumo priklauso jos standartų įgyvendinimas. Dar pernai ne kiekviena minėto tinklo parduotuvė savo klientams galėjo pasiūlyti ant kraiko augintų vištų ar ekologinį sertifikatą turinčių kiaušinių, taigi, kartais etikos požiūriu prasčiausiam pirkiniui išvis nebuvo jokių alternatyvų. Todėl organizacija „Tušti narvai“ praėjusią vasarą didžiuosiuose šalies miestuose ėmė vykdyti protestus prie šių parduotuvių. Žmonių dėmesį protestuotojai patraukė plakatais su vaizdais iš fermų, praeiviams jie dalijo skrajutes, taip pat informaciją paskleidė socialiniuose tinkluose, išplatino viešą peticiją, kurią pasirašė daugiau nei 1500 žmonių. „Tušti narvai“ kampaniją ketino tęsti tol, kol prekybos tinklas žengs šimtų bendrovių jau įgyvendintą socialiai atsakingą žingsnį, bet nuomonei pakeisti neprireikė nė pusmečio. Buvo pasiektas susitarimas, kad situacija iki 2025-ųjų visiškai pasikeis – aukštesnės gerovės kiaušinių prekybos tinkle daugės tol, kol visai neliks nr.3 produkcijos. „Tušti narvai“ užduotis – supažindinti vartotojus su įmonių požiūriu į gyvūnų gerovę ir taip sudaryti galimybę rinktis.

OZONAS

43


Eglės Baltušnikienės iliustr.


OZONAS

rubrika

VERSLAS ATSAKINGAI V E R S L A S AT S A K I N G A I . LT

Kartą Indijoje…

D O N ATA S B E D U L S K I S

Pelkės – Žemės inkstai ILONA PETROVĖ

9 būdai įmonei prisidėti prie aplinkosaugos DIANA LIETUVININKĖ

OZONAS

45


Kartą Indijoje… Nuo ko prasideda gera socialinės atsakomybės komunikacija? D O N ATA S B E D U L S K I S

Kai „Nestle“ atkeliavo į Mogą, tai buvo skurdo ir nevilties žemė. Per pasaulį tuo metu ritosi šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis: žmonija ėmė įgyvendinti planus užkariauti kosmosą ir aplankyti mėnulį, pergales skinanti medicina sukūrė vakciną nuo poliomielito ir dirbtinę širdį, o po karo atsigavusi globali ekonomika patyrė tikrą aukso amžių. Tačiau Mogos regione, Šiaurės Indijoje, žmonės gyveno visai kitokioje realybėje. Ir dar nežinojo, kad netrukus čia prasidės eksperimentas, kuris ne tik pakeis jų kasdienybę, bet ir taps vadovėliniu prasmingos verslo socialinės atsakomybės pavyzdžiu.

46

Skurdžiame, net ir tuometiniais Indijos standartais, regione elektra, viešai prieinamos medicinos ir transporto paslaugos praktiškai neegzistavo. Didžioji dalis gyventojų nemokėjo skaityti, o savo šeimas mėgino išmaitinti ūkininkaudami mažame nederlingos žemės plotelyje ir augindami vidutiniškai vieną karvę, kurios pieno vos užtekdavo savoms reikmėms. Vandens trūkumas ūkyje, dažnos gyvulių ligos prisidėjo prie nuolatinio bado ir sunkiai išbrendamo skurdo.

Autorius yra komunikacijos agentūros „Gravitas Partners“ vadovas


Pieno produktų gamykla be pieno

Tokiame nykiame kontekste pieno produktų gamyklą Mogoje 1961 m. atidarė tarptautinė Šveicarijos maisto korporacija „Nestle“. Ji greitai suprato, kad komercinę sėkmę šiame Indijos užkampyje pasiekti nebus lengva. Esminis iššūkis buvo pienas. Jo efektyviam gamyklos darbui reikėjo daug ir nuolat, tačiau skurde gyvenantys Mogos ūkininkai negalėjo pasiūlyti ne tik pakankamai kokybiško pieno, bet ir apskritai reikiamo jo kiekio. Tuomet kompanija ėmėsi darbo, kuris peržengė tipinės gamyklos veiklos ribas. Pieno supirkimo punktus „Nestle“ pavertė pagalbos ir švietimo centrais, kuriuose Mogos ūkininkus nemokamai konsultavo agronomijos ir veterinarijos specialistai, čia jie taip pat galėjo gauti vaistų nuo gyvulius kamuojančių ligų. Be to, įmonė teikė įvairią techninę ir finansinę paramą, pavyzdžiui, padėjo kasti šulinius, kad būtų išspręsta vandens trūkumo problema, turėjusi didelę įtaką pieno produkcijos apimčiai ir kokybei.

Socialinės atsakomybės veiklų komunikacija – kaip, beje, ir bet kokia kita komunikacija – geriausia veikia tuomet, kai ji atrodo autentiška: tikra, nesumeluota, deranti prie bendro organizacijos įvaizdžio ir veiklos. Hillarry Clinton pralaimėjo JAV prezidento rinkimus (dukart) bent iš dalies todėl, kad daliai rinkėjų ji neatrodė nuoširdi, „tikra“. Jos oponentas su visais nesuskaičiuojamais trūkumais dėl tos pačios priežasties pernai rinkimus laimėjo.

Socialinę verslo atsakomybę keičia socialinė įtaka.

Pralenkė laiką ir pateko į vadovėlius

Visos šios pastangos palaipsniui pakeitė Mogą neatpažįstamai – iš atsilikusio Indijos užkampio ji virto į pakankamai pasiturintį regioną. Jei „Nestle“ veiklos Mogoje pradžioje vietos ūkininkai gamyklai galėjo pasiūlyti vos 2000 tonų pieno, tai šiuo metu įmonė superka apytikriai 150 kartų tiek – apie 300 tūkst. tonų. Tačiau kur kas svarbesnis buvo gamyklos poveikis regiono gerovei. Įdiegti aukštesni ūkininkavimo standartai leido Mogos ekonomikai augti, modernizuotis ir sėkmingai spręsti socialines problemas – nuo bado iki švietimo prieinamumo. Ši istorija tapo vadovėliniu prasmingos verslo socialinės atsakomybės pavyzdžiu, kuomet sėkmingai suderinami tiesioginiai verslo tikslai (pelno siekimas) ir teigiamas įmonės poveikis socialinei aplinkai. Kai 2006 m. prestižiniame leidinyje „Harvard Business Review“ garsus verslo strategijos ekspertas Michael Porter pristatė savo verslo socialinės atsakomybės koncepciją, pavadintą „Creating Shared Value“ (liet. Kuriant bendrą vertę), Mogos sėkmės istoriją jis pateikė kaip laiką pralenkusią tokios koncepcijos iliustraciją. M. Porter įsitikinęs, kad tikrai efektyvi verslo socialinė atsakomybė įmanoma tuomet, kai ji integruojama į platesnius verslo tikslus.

Ko Moga moko apie komunikaciją?

Iš pažiūros gali atrodyti, kad šis pavyzdys turi mažai ką bendro su komunikacija – bent jau tokia forma, kuria jis buvo perpasakotas čia. Ją apžvelgdami nekalbėjome apie tipinius komunikacijoje naudojamus raktažodžius: žinutes, tikslines auditorijas, komunikacijos kanalus, neminėjome nei įvaizdžio charakteristikų, nei komunikacijos tono. Visgi šiame pavyzdyje užkoduota turbūt pati svarbiausia komunikacijos pamoka – autentiškumas.

Pradėkite nuo vieno klausimo

Tipinė socialinės atsakomybės komunikacijos problema paprastai yra ta, kad pati socialinės atsakomybės veikla būna pernelyg atsieta nuo ją vykdančios organizacijos, todėl neatrodo autentiška. Neretai ji primena „užklasinę veiklą“, patikėtą įgyvendinti rinkodaros ar komunikacijos skyriui, ir apsiribojančią vienokia ar kitokia filantropijos forma. Dar blogiau, kai tokia „užklasinė veikla“ vykdoma grynai viešumo tikslais. Tuomet papasakoti įtikinamą istoriją, kuria patikėtų auditorijos – nuo žurnalistų iki visuomenės – gali būti išties sunku. Arba tam reikia skirti pakankamai didelį papildomą biudžetą, kuris „įtikintų“ pinigais. Kita vertus, kai „Nestle“ prisideda prie ūkininkų gerovės, nes pati iš jos galiausiai laimės; arba „Facebook“ investuoja į interneto plėtrą besivystančiose šalyse, nes taip tuo pačiu augina savo vartotojų bazę – įtikina. Nes tai pavyzdžiai, kurie sąžiningi savo motyvais ir logiški savo metodais. Todėl apie juos kur kas lengviau pasakoti rezonuojančias istorijas. Tad kokybiška ir efektyvi socialinės atsakomybės komunikacija prasideda ne gudriose tikslinių auditorijų nuostatų analizėse. Ne inovatyvių kanalų ar priemonių paieškose. Ne kūrybinių sprendimų „brainstormuose“. Ji turi atsiremti į paprastą ir tuo pačiu labai sudėtingą klausimą, kurį organizacija privalo užduoti pati sau: kaip, remdamiesi sukauptomis žiniomis bei patirtimi ir siekdami tiesioginių veiklos tikslų, galime kurti geresnį pasaulį aplink?

OZONAS

47


Pelkės – Žemės inkstai ILONA PETROVĖ

K

Kaip miškai yra pasaulio plaučiai, taip pelkės vadinamos Žemės inkstais, nes dirba tartum milžiniški biologiniai valymo įrenginiai. Pelkės sulaiko sveikatai nepalankias medžiagas bei dulkes, neutralizuoja jas ir saugiai užkonservuoja durpėse, taip išvalydamos orą bei vandenis. Pelkėtos vietovės reguliuoja, švelnina pasaulio klimatą, taip pat apsaugo nuo staigių potvynių ar pražūtingų sausrų, o jų ištekliai naudojami įvairiose srityse ir yra svarbūs žmogui.

48


Tačiau intensyvus pramonės vystymasis bei žemės ūkio plėtra nuo XIX a. pabaigos Lietuvoje išnaikino beveik visas žemapelkes ir gerokai pakenkė aukštapelkėms. Siekiant išsaugoti išlikusias pelkių ekosistemas, dauguma jų buvo įtrauktos į ES saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“, o pačios didžiausios saugomos kaip gamtos rezervatai. Todėl labai svarbiomis tampa verslo aplinkosaugos iniciatyvos, kurios padeda atkurti pelkių buveines ir skatina protingą gamtinių išteklių naudojimą.

Būdas švelninti klimato kaitą Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslo darbuotoja, Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė dr. Jūratė Sendžikaitė tvirtina, kad pelkės yra labai svarbios mūsų planetai. „Pelkės dengia vos 3 proc. sausumos paviršiaus, tačiau jose sukaupta gerokai daugiau organinės anglies nei visuose mūsų planetos miškuose. Dabar vis plačiau kalbama apie tai, kad jos prisideda prie klimato kaitos švelninimo. Nepažeistų pelkių augalai dėl fotosintezės sugeba akumuliuoti anglies dioksidą iš oro ir jį organinės medžiagos pavidalu tūkstantmečiams saugiai užrakinti durpių kloduose. Tai labai svarbu, nes anglies dioksidas, kaip ir azoto oksidai bei metanas, yra vienos iš šiltnamio efektą sukeliančių dujų“, – apie pelkių svarbą kalba botanikė. Pelkės yra reikšmingos, nes jos veikia kaip vandens reguliavimo ir tiekimo sistemos. Girdime, kaip pasaulyje dažnėjantys potvyniai nusiaubia vandenynų pakrantėse įsikūrusias gyvenvietes. Šiems reiškiniams, greta klimato kaitos bei kylančio pasaulinio vandenyno lygio, daug įtakos turi sunaikintos natūralios pakrančių ekosistemos su pelkynais, mangrovų miškais. „Būtent pakrančių pelkynai tarsi kempinė pristabdydavo vandens perteklių ir prislopindavo staigius potvynius“, – sako J. Sendžikaitė. Kita pelkių sausinimo pasekmė – durpių klodo nykimas. Specialistė nurodo, kad Olandijoje yra vietų, kuriose dėl jau kelių šimtmečių intensyvaus ūkininkavimo nusausintuose pelkynuose žemės paviršius nuslūgo net šešis metrus. Teritorija, kuri kadaise buvo iškilusi keturis metrus virš jūros lygio, dabar plyti net dviem metrais žemiau nei kaimyninės jūros vandenys. Apsaugoti šiuos derlingus plotus nuo užliejimo – iššūkis jau ne vienai vietinių gyventojų kartai.

Grėsmė – išteklių naudojimas Kur kas daugiau apie pelkes žinome kaip vartotojai, nes nuo senų laikų pelkės buvo žmogaus pragyvenimo šaltinis. „Lietuvoje pelkynų įsisavinimas paspartėjo XIX a. pabaigoje, kai nusausintos žemės buvo skirtos miškininkystės, žemės ūkio ir pramonės reikmėms, – pasakoja mokslininkė. – Nusausintos žemapelkės tapo derlingomis kultūrinėmis pievomis ar ariamais laukais. O štai norint ūkininkauti nusausintose aukštapelkėse tekdavo įdėti gerokai daugiau pastangų – rūgščios kimininės durpės nebuvo svetingos kultūriniams augalams, todėl laukus tekdavo kalkinti ir tręšti specialiomis trąšomis“.

Kasmet iš pažeistų Lietuvos šlapynių į atmosferą patenka apie 7 mln. tonų anglies dvideginio, o tai sudaro labai reikšmingą mūsų šalies emisijų dalį. Šie skaičiai tampa itin aktualūs beiškeičiančioje ES strategijoje: iki 2050 metų bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamą kiekį sumažint net 80%.

J. Sendžikaitė priduria, kad durpių pramonė ypač svarbi šių dienų gėlininkystės ir daržininkystės verslui. Dauguma pramoniniuose šiltnamiuose užaugintų gėlių ir daržovių auga durpių substratuose. OZONAS

49


Todėl reikia suvokti – tam, kad mūsų namus pasiektų sodo gėrybės, kažkur buvo nusausinta pelkė. Vienas iš šiuolaikinės durpių pramonės pagrindinių siekių yra surasti alternatyvą, kuo pakeisti dalį durpių, kad būtų mažinamos jų kasybos apimtys.

Pažeistos pelkės aštrina klimato kaitą Mokslininkė mano, kad esame laimingi žmonės, nes mūsų krašte durpių kasimas bei pelkių sausinimas prasidėjo gerokai vėliau ir buvo bent kiek mažiau intensyvus nei šalyse, kuriose durpės buvo naudojamos kaip kuras. Būtent jos pirmosios pajuto pelkių praradimo pasekmes ir pradėjo ieškoti būdų, kaip atkurti tai, kas jau yra pažeista ar net visiškai sunaikinta. „Kai kuriems gal atrodo, kad pelkių atkūrimui skiriamos lėšos yra tarsi į balą išmesti pinigai, bet mes džiaugiamės, kad Lietuva yra jau šį tą nuveikusi šioje srityje. Gal ne iš karto galėsime pamatyti rezultatus, tačiau tai tikrai atsipirks po kelių dešimtmečių. Juk mūsų krašto pelkės formavosi tūkstantmečius, sunaikinti tokią

Pelkės Lietuvoje. Žemėlapį sudarė mapijozai.lt 50

ekosistemą galima gana greitai, bet atkurti gyvybingą pelkę vienu rankos mostelėjimu tikrai nepavyks, – svarsto J. Sendžikaitė. – Dauguma Lietuvos žemapelkių yra nusausintos ir paverstos dirbamais laukais ar pievomis. Deja, ne visos šios žemės tiko žemės ūkiui, ne visi durpynai po eksploatacijos buvo tinkamai rekultivuoti. Dabar daug nusausintų plotų jau nebeteikia jokios ūkinės naudos. Likimo valiai paliktos žemės apaugo menkaverte augalija, biologinė įvairovė atsikuria čia lėtai. Apleisti plotai tapo gana didelių CO₂ emisijų šaltiniu.“ Užsienio šalių mokslininkai įvertino pasaulio valstybių nacionalinio šalies ploto vienetui tenkančias CO2 emisijas iš pažeistų pelkių. Nustatyta, kad Lietuva (0,93 tonų/ha) patenka į didžiausius kiekius šių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančių valstybių dešimtuką – po Indonezijos, Estijos, Baltarusijos, Islandijos, Suomijos, Malaizijos, Olandijos, Airijos ir Brunėjaus. Tai – tik vienas iš rodiklių, rodančių, kokia svarbi pelkių atkūrimo problema, kurią neatidėliotinai turi spręsti pasaulio visuomenė.


Pažintinis takas pelkėje E. Ostašenkovo nuotr.

Botanikė nurodo, kad optimalaus vandens lygio atkūrimas pelkėje yra viena efektyviausių priemonių, kuri mažina CO2 emisijas, taip pat padeda stabdyti pelkės degradavimą ir apsaugo biologinę įvairovę. Todėl svarbu pakelti pelkės vandens lygį tiek, kad durpių nykimą pakeistų durpės formavimasis (durpėdara). Viena pirmųjų Lietuvoje tvarkyta Novaraisčio pelkė, jau kurį laiką yra tapusi gervių rojumi. Vandens lygio atkūrimo projektai vykdyti ar tebevykdomi Pusčios, Girutiškio, Kamanų, Gegužinės, Žuvinto, Kepurinės ir kitose pelkėse. 2015 m. Lietuvos gamtos fondas kartu su partneriais iš Estijos, Latvijos, Lenkijos bei Vokietijos pradėjo tarptautinį projektą, pagal kurį yra mažinamos CO2 emisijos, atkuriant nusausintus ir degraduojančius durpynus Šiaurės Europos lygumose. Lietuvoje numatoma atkurti penkis durpynus: Sacharos, Plinkšių, Pusčios, Amalvos ir Aukštumalos. Tenka apgailestauti, kad iškilo rimtų problemų dėl Plinkšių pelkės likimo, nes jos atkūrimui prieštarauja leidimą ją eksploatuoti turinti, bet eksploatacijos taip ir nepradėjusi įmonė.

Žymiausia pelkė pasaulyje Pašnekovės ir daugelio mokslininkų mėgstama Aukštumalos aukštapelkė Nemuno deltos regione atkuriama pagal įgyvendintą projektą, kurio metu buvo keltas ambicingas uždavinys – rege-

neruoti pelkės hidrologinį režimą ir sudaryti palankias sąlygas Europos Bendrijos svarbos pelkinių buveinių būklei atsikurti. „Projekto lėšomis pastatėme daugiau kaip 1200 durpinių, plastikinių ir mišrios konstrukcijos užtūrų, sulaikančių vandenį pelkėje. Kad sumažėtų vandens garinimas ir atsikurtų atviros pelkinės buveinės, iškirsta apie 100 ha aukštapelkėms nebūdingos sumedėjusios augalijos, įsikūrusios stipriai sausinimo pažeistose pelkės vietose. Pakėlus pelkės vandens lygį pažeistose augimvietėse vėl įsikurs aukštapelkėms būdinga augalija, ypač kiminai, nes vietomis dėl nusausinimo jie buvo visiškai išnykę. Pradės kauptis durpės“, – tikisi J. Sendžikaitė. Jau daugiau kaip dešimtmetį aplinkosaugininkai bendradarbiauja su durpių įmone UAB „Klasmann-Dielmann Šilutė“. Socialiai atsakinga bendrovė pirmoji Lietuvoje įrengė 1 km ilgio vandens lygio palaikymo priemonę, izoliuojančią natūralią pelkę, t. y. Aukštumalos aukštapelkę, nuo neigiamo durpių kasimo laukų poveikio. Ši įmonė ieško naujų gamtosaugai palankių išeksploatuotų durpynų atkūrimo metodų – skatina, finansuoja ir padeda vykdyti ne tik pelkių atkūrimo mokslinius tyrimus, bet ir pelkinių bendrijų atkūrimo darbus.

OZONAS

51


Mokslininkė džiaugiasi, kad Aukštumalos pelkę ir Nemuno deltą aplankė žymaus Prūsijos botaniko pelkėtyrininko profesoriaus Karlo Alberto Vėberio (Carl Albert Weber) anūkas Akselis Vėberis (Axel Weber) bei proanūkis Matijas Frilingas (Matthias Frieling). Svečiai nuoširdžiai domėjosi jų senelio įspaustais pėdsakais pelkėtyros mokslo istorijoje. „Jiems viskas buvo labai įdomu. 1898 ir 1900 m. Prūsijos žemės ūkio ministerijos užsakymu į Nemuno deltą tirti Aukštumalos pelkės sukultūrinimo galimybių atvyko entuziastingas Brėmeno pelkių tyrimo stoties gamtininkas A. K. Vėberis. Jis labai kruopščiai ištyrė pelkę, o surinktą medžiagą apibendrino mokslinėje monografijoje, kurią 1902 m. išleido Berlyne. Tai buvo pirmoji mokslinė monografija pasaulyje apie aukštapelkes. Todėl ji yra tarsi pelkių tyrėjų Biblija, apie ją žino visuose pasaulio universitetuose studijuojantys pelkėtyros mokslą. Taigi mes esame išties laimingi, kad dirbame ten, kur dirbo profesorius K. A. Vėberis, kad per prabėgusį šimtmetį pelkė nebuvo visiškai sunaikinta“, – sako J. Sendžikaitė.

Verslo iniciatyva UAB Klasmann-Deilmann Šilutė yra viena seniausių šiuo metu Lietuvoje veikiančių durpių gavybos ir perdirbimo bendrovių, kuriai priskirta beveik 1700 ha pietrytinio Aukštumalos pelkės ploto. Per metus čia yra išgaunama apie 470 tūkst. m³ durpių žaliavos, kuri sunaudojama įmonės durpinių substratų gamybos cechuose. Tačiau durpės yra išgaunamos ekologiniu požiūriu

52

ypač jautrioje aplinkoje. Aukštumalos pelkė yra Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje, yra įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos ir NATURA 2000 saugomų teritorijų sąrašus. Todėl pramoninkams ir gamtininkams labai svarbu yra susikalbėti, ieškoti kompromisinių sprendimų. „Įvairiapusė veikla Aukštumalos pelkėje – vienas iš puikių verslo, mokslo, gamtosaugos ir visuomeninių organizacijų sutarimo pavyzdžių. Glaudžiai bendradarbiaujame su Nemuno deltos regioninio parko administracija, Lietuvos botanikos instituto Gamtos tyrimų centro mokslininkais, Lietuvos gamtos fondo darbuotojais, vietos visuomeninėmis organizacijomis. Ieškome ir randame visiems priimtinus sprendimus, – apie veiklą pasakoja įmonės atstovė Valerija Daukantienė. – Kita vertus, pelkė yra mūsų maitintoja, privalome ne tik imti iš gamtos, bet ir, atiduodant jai duoklę, jau dabar pasirūpinti jos ateitimi. Nors įstatymai išteklių naudotoją atlikti tam tikrus darbus įpareigoja tik baigus gavybą, mes nelaukiame eksploatacijos pabaigos, pelkės atkūrimo mokomės jau dabar. Tokios praktikos Lietuvoje yra mažai, o pasaulinė šioje srityje irgi tik įsibėgėja“. Durpių gavybos įmonė dalyvauja apsausintų ir degradavusių pelkių ekologinio atkūrimo, subalansuoto naudojimo ir darnaus vystymo programose, prisideda prie atliekamų mokslinių tyrimų, pelkėdarai palankių sąlygų atkūrimo neeksploatuojamoje Aukštumalos pelkės dalyje. Stebėjimai ir natūriniai tyrimai įmonės iniciatyva Aukštumalos telmologiniame draustinyje ir durpių kasybos laukuose atliekami nuo 2005 m.


„Prie vykdomų projektų mes prisidedame ir finansiškai, ir darbais. Situacija Aukštumalos pelkės teritorijoje, iš pirmo žvilgsnio, dviprasmiška – negali išgauti durpių nenusausinęs pelkės. Tačiau gavybos plotai ribojasi su gamtine pelkės dalimi, kuriai būtinas vanduo. Taigi, su mokslininkais ieškome optimalių sprendimų, kurie padėtų sumažinti abiejų teritorijų neigiamą poveikį vienos kitai.“ Be šių darbų įmonė kartu su botanikais įrengė sklypą, kuriame įkurdino aukštapelkinių augalų bendrijų, daugiausiai kiminų, pradmenis. Karštomis vasaromis juos laistė, stengėsi palaikyti optimalias sąlygas jiems įsitvirtinti. Įmonė taip pat vykdo šviečiamąją veiklą, todėl prisidėjo prie 1,5 km ilgio pažintinio tako atnaujinimo Aukštumaloje, skyrė lėšas apžvalgos aikštelei įrengti. „O šią vasarą neeksploatuojamoje pelkės dalyje dėl įgyvendintų gamtotvarkos projektų ir, žinoma, ypač lietingo meto, sukauptas didelis vandens kiekis per laidų durpinį gruntą filtruojasi į gavybos plotus. Tai ardo čia esančio vietinio siauruko geležinkelio šaką, kuri yra vienintelis transporto kelias išgautoms durpėms išvežti. Turime iššūkį, tariamės su gamtininkais, ieškome išeičių“, – bendrus darbus vardina V. Daukantienė.

Vakarų Europoje sunaikinta arba smarkiai pažeista daugiau nei 90 %, centrinėje Europoje - virš 50 % buvusių pelkių. Lietuvos pelkių plotas per pastarąjį šimtmetį sumažėjo nuo 10 % iki 2,7 % šalies ploto. (Remiantis VšĮ „Gamtos paveldo fondas“ duomenimis).

Tarptautinis atsakingos veiklos patvirtinimas Dar praėjusiais metais kartu su kolegomis Vokietijoje bendrovė pradėjo siekti RPP (angl. Responsibly Prodused Peat „Atsakingai išgaunamos durpės“) sertifikato patvirtinimo. „Nebuvo lengva, bet iššūkiai – tai naujos galimybės. Teko rengti dokumentus, ruoštis sertifikavimo auditams, o planuojant ateities darbus – kruopščiai analizuoti ir įvertinti aplinkosauginius aspektus. Atsakingas požiūris į durpių gavybą, siekiant suderinti pelkės ekosistemų apsaugos, greta esančių teritorijų ir durpyno eksploatavimo interesus, nebuvo naujiena. Mums pavyko, pastangos įvertintos suteikiant tarptautinį patvirtinimą, kad durpių gavyba Aukštumalos (Šilutė) ir kituose koncerno įmonėms naudoti skirtuose durpynuose – Laukesos, Palių ir Ežerėlio – vykdoma atsakingai, t. y atitinka RPP reikalavimus“, – džiaugiasi V. Daukantienė.

Aukštumala – pirmoji pasaulyje mokslinėje monografijoje aprašyta aukštapelkė. Knyga apie ją yra laikoma pasaulio pelkėtyros mokslo pradžia.

OZONAS

53


9 būdai įmonei prisidėti prie aplinkosaugos DIANA LIETUVININKĖ

A

plinkos būklė yra vienas iš svarbiausių veiksnių, darančių įtaką ne tik žmogaus socialinei raidai, ekologiniam saugumui, bet ir verslo plėtros perspektyvai. Gamtos, gyvūnijos ir bioįvairovės išsaugojimas – tai sritis, kurioje vis dar trūksta atsakingų įmonių įsitraukimo.

Tyrimai atskleidžia, kad įmonių vykdomos veiklos aplinkos apsaugos srityje stiprina įmonės reputaciją, darbuotojų ir vartotojų lojalumą, mažina įmonės daroma neigiamą poveikį aplinkai bei didina darbuotojų ir bendruomenės sąmoningumą. Apžvelgėme Lietuvos įmonių aplinkosauginių projektų praktinius pavyzdžius ir paruošėme devynis pasiūlymus, kaip įmonei prisidėti prie aplinkosaugos.

54


Kurkite žaliąsias erdves ugdymo įstaigose

Jūsų regione esančioje ugdymo įstaigoje ar globos namuose įrenkite žaliąją erdvę, kurioje vaikai galės susipažinti su augalais, patys juos prižiūrėti ir mėgautis derliumi. Žalios erdvės ugdymo įstaigoje tikslas – skatinti vaikų buvimą lauke, kuriame jie galėtų pajusti ir pažinti gamtą. Kadangi veiklą galima organizuoti nuo pavasario iki vėlyvo rudens, į ją kiekviename etape galės įsijungti vis kiti įmonės darbuotojai. Pavyzdžiui, vieni įmonės darbuotojai padės planuoti erdves ir sudaryti sodinimo planą, kiti padės kasti lysves, treti – pamokys, kaip organizuoti derliaus šventę ir parduoti derlių.

Organizuokite talkas

Pasirinktoje vietoje, pavyzdžiui, netoli darbovietės esančiame parke, rinkite šiukšles, perdažykite suoliukus, įrenkite sūpynes. Organizuokite dienos išvyką į jūsų pamėgtą gamtos kampelį, kuriame surinksite aplinką darkančias šiukšles. Veiklą išplėsti galima ne tik renkant šiukšles miškuose, bet ir vandenyje. Organizuokite upių pakrančių ar ežerų salų švarinimo akciją, kurios metu darbuotojai švarinamą vietą pasiektų valtimis ar baidarėmis.

Didinkite bioįvairovę, prižiūrėkite ir atkurtikte pelkes

Pelkės – šlapynės, šlapžemės, raistai, palios – yra biologinės įvairovės lopšiai. Viena vertus, pelkė yra natūrali buveinė su unikalia biosfera, kita vertus, jai reikalinga žmogaus priežiūra ir pagalba. Organizuokite pelkių švarinimo talkas. Ši veikla ne tik prasmingai prisidės prie bioįvairovės išsaugojimo, bet ir paliks neišdildomą įspūdį darbuotojams.

Organizuokite dienas be automobilio

Automobiliai dideliuose miestuose yra didžiausias atmosferos teršimo šaltinis. Todėl skatinkite darbuotojų sąmoningumą organizuodami dienas be automobilio. Akcijos metu darbuotojai kviečiami kooperuotis ir į darbą atvykti viena transporto priemone. Taip darbuotojai ne tik prisidės prie gamtos išteklių tausojimo ir išmoks geriau planuoti keliones, bet ir geriau pažins vieni kitus, o tai gerins bendrą klimatą jūsų įmonėje.

Gaminkite inkilus bei lesyklėles

Gaminkite ir iškelkite paukščiams, šikšnosparniams ar boružėms inkilus. Žiemą organizuokite darbuotojų ir šeimos narių lesyklėlių gamybos dirbtuves, o pavasarį visi kartu kelkite inkilus pasirinktose vietose. Rudenį organizuokite lesyklėlių dirbtuves. Į šią veiklą mielai įsitraukia ne tik darbuotojai, bet ir jų vaikai.

Organizuokite medžių sodinimą

Nustebsite sužinoję, kiek žmonių svajoja pasodinti medį. Medžių sodinime dalyvavę įmonių atstovai teigia, kad pavasarinis medžių sodinimas padėjo ne tik geriau pažinti gamtą, bet ir paliko puikių įspūdžių. Medžių sodinimas išskirtinis tuo, kad rezultatas matomas vos pasodinus, o taip pat ir po daugelio metų, kol medis auga. Į medžių sodinimą kvieskite ne tik darbuotojus, bet ir darbuotojų šeimos narius. Šioje veikloje darbo užtenka visiems.

Organizuokite iniciatyvas, skatinančias taupyti gamtos resursus

Įmonė prie neigiamo poveikio aplinkai mažinimo gali prisidėti ir vykdant išteklių tausojimo veiklas biure. Organizuokite dieną be spausdintuvo, akcijas, skatinančias taupyti elektros energiją, popierių ar vandenį.

Prižiūrėkite saugomas teritorijas

Globokite unikalų gamtos kampelį, kuriam reikia nuolatinės priežiūros. Pavyzdžiui, regioniniame parke visus metus rūpinkitės pėsčiųjų tako priežiūra: šiukšlių rinkimu pavasarį, žolės šienavimu vasarą, takų atnaujinimu rudenį. Ši veikla gali būti vykdoma visą sezoną nuo pavasario iki rudens, todėl skirtingais etapais turės galimybę įsitraukti vis kiti darbuotojai.

Organizuokite paramos beglobiams gyvūnams dienas

Surenkite išvyką į gyvūnų prieglaudą, kurioje įmonės darbuotojai ne tik prieglaudos gyvūnus pradžiugins atvežtais skanėstais, bet ir skirtu laiku švarinant gyvūnų narvus ar vedžiojant juos lauke. Gautas atpildas – nepamirštamas laikas su visuomet dėkingais keturkojais.

OZONAS

55


Eglės Baltušnikienės iliustr.


OZONAS

rubrika

EKO KARTA E KO K A R TA . LT

Meditacija – savęs paieškos J Ū R AT Ė J A N AV I Č I E N Ė

Mažiau tvarkos vaikų žaidimų erdvėse LINA BAKŠY TĖ

Vaikai, kurie niekada neužaugs E G L Ė J A R M O L AV I Č I Ū T Ė

Juodasis auksas ILONA PETROVĖ

OZONAS

57


Meditacija: savęs paieškos J Ū R AT Ė J A N A V I Č I E N Ė

K

ada paskutinį kartą skyrėte laiko sau? Ne kavos puodeliui ar pasivaikščiojimui po mišką, bet sau – mąstymui apie tai, ką jaučiate ir kas esate? Per įprastu tapusį sprinto bėgimą nuolatiniame triukšme sunku išgirsti save, kitą, pasaulį. Nebeturime laiko ir savo artimiausiems – vaikams. Šiandien mokyklose juos vis dar mokome tų pačių dalykų, kaip ir prieš 200 metų – įsiminti ir atkartoti faktus bei formules, neskiriant dėmesio emocijoms ar dvasiniam pasauliui. Vienas iš būdų, padedančių įsiklausyti į save ir rasti atsakymus į kitus klausimus – meditacija. Apie meditaciją ir pasikalbėsime su dėmesingumo, savistabos ir meditacijos mokytoju Ugniumi Leimontu.

58


Kas yra meditacija? Meditacija – tai savęs pažinimo būdas. Iš pradžių mokomasi lavinti dėmesį, jį sutelkti viduje ar išorėje. Antrasis etapas – savistaba, kai gilinamasi į savo vidų: stebimos mintys, jausmai, įsitikinimai, rolės, pomėgiai ar prisirišimai bei tai, ko nemėgstama ar vengiama. Kai pradedama suvokti, kaip veikia stebėjimo mechanizmas, tada ir prasideda tai, ką rytiečiai vadina tikrąja meditacija. Jei aš mėgstu vaikščioti po mišką, ar galiu tai vadinti meditacija? Žmonės meditacija kartais vadina ir atsipalaiduoti padedančias veiklas, tokias kaip važinėjimas dviračiu, miško ošimo ar upelio čiurlenimo klausymasis. Tai relaksacija. Nuo meditacijos ji skiriasi tuo, kad dėmesys relaksacijos atveju sutelktas ne į vidų, bet kažkur šalia. Poilsiui reikia išorinės sąlygos, kuri ištrauktų dėmesį iš vidaus į išorę – upelio, miško, dviračio, knygos. O meditacija yra sąmoningas dėmesio valdymas. Triukšmingame prekybos centre galima elgtis keliais būdais – jei visai nekreipiame dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui, sutelkiame dėmesį savo viduje ir ilsimės, tai irgi gali būti vadinama meditacija. Jei galime ramiai, atsiriboję nuo triukšmo, skaityti knygą – tai relaksacija. Jei kyla visokios mintys, nuo kurių pavargstama – tai įprasta neatsipalaiduojančio, nemokančio valdyti dėmesio žmogaus reakcija. Jeigu pažiūrėtume dar giliau, meditacijos iš viso nėra arba būtų galima pasakyti, kad ji vyksta visą laiką. Kai nebelieka atskirumo tarp būsenų, kai nebereikia daikto arba veiksmo, kad patektume į kitą būseną, tai reiškia, kad mes visą laiką medituojame. Medituoti gali kiekvienas žmogus. Tik kai kuriems reikia daugiau laiko ar pastangų, kad prisimintų, kaip tai daryti. Kiek laiko užtrunkama, kol žmogus išmoksta medituoti? Būna, kad žmogus pirmą kartą pabandęs medituoti, pasiekia kažką tokio, ko kiti nepasiekia net ir medituodami 20–30 metų. Būna, kad žmonės metų metus ant šaltų akmeninių grindų vienuolynuose medituoja ir nenueina toliau nurimusio proto. Tai yra labai individualu ir priklauso nuo mūsų vidinės struktūros – santykio su protu, susitelkimo į protą, nuo to, kokį kelią mes jau esame nuėję.

Meditacija taip pat padeda ieškoti atsakymų į globalius klausimus – kas aš esu, ką aš veikiu, kokia mano paskirtis, ką, kaip ir kodėl turėčiau daryti? Tiesa, galbūt ne visai tiesiogiai. Stebint save įmanoma surasti, ne kas tu esi, o veikiau sužinoti, kas tu nesi. Medituodamas svogūno lupimo principu ir stebėdamas save suprantu, jog turiu tokį įsitikinimą, bet tai nesu aš, turiu tokią rolę, bet tai nesu aš – tokiu būdu po truputį tampu vis labiau savimi, nors galbūt tiesioginio atsakymo į klausimą „kas aš esu?“ taip ir nepavyks atrasti. Kokia pagrindinė meditacijos nauda? Meditacijos nauda pastebima skirtingose verslo ir visuomenės gyvenimo srityse. Meditacija padeda valdyti stresą, mažinti nerimą, didinti kūrybiškumą, ugdyti nuojautą. Vaikų meditacija padeda jiems mokytis susikaupti ir gerinti koncentraciją, valdyti savo elgesį, mažinti nerimo jausmą. Vis daugiau stambių verslo korporacijų ima rūpintis ne tik fizine savo darbuotojų sveikata, bet ir jų dvasiniais, emociniais gebėjimais, padedančiais sudėtingose situacijose susikaupti ir sutelkti dėmesį, valdyti emocijas, nepasiduoti panikai ar stresui, atsistatyti po patirtų psichinių traumų. Pastebėta, jog XXI amžiuje vadovams praktiškai nebeįmanoma aprėpti visos informacijos, reikalingos sprendimų priėmimui, o meditacija padeda tai daryti žymiai efektyviau, naudojantis ne tik racionalia mąstysena, bet ir intuicija. Meditaciją naudoja ir jėgos struktūrų atstovai – policininkai, kariai karštuose taškuose – jiems tai padeda priimti gyvybiškai svarbius sprendimus, patirti mažiau streso. Meditacija ateina ir į mokyklas. Ne tik JAV ir Didžiojoje Britanijoje, bet ir Lietuvoje. Pastebėta, kad vaikų, kurie pradeda medituoti, akademiniai pasiekimai pagerėja. Jie išmoksta susikaupti, naudoti sukauptą informaciją, gauna geresnius pažymius, tampa atsparesni stresui, pagerėja jų emocinis sąmoningumas ir empatija.

Galvodami apie pasiekimus mes linkę lyginti vieną su kitu ir matuoti progresą – lyg tas, kuriam nesiseka, yra blogesnis už tą, kuriam sekasi. Bet iš tikrųjų visi gali gauti naudos išmokę žiūrėti į savo vidų. Pradžia priklauso nuo to, kur esi, o ir kelias labai individualus. Meditacijoje nėra tokio kelio, kurį visi privalo nueiti. Yra tam tikri dėsningumai, technikos, kurios labiausiai pasiteisina vienu ar kitu atveju, tačiau griežtų taisyklių nėra. Tai tik įrodo, kad egzistuoja didelė galybė mokymų ir būdų, padedančių mums išmokti pažvelgti į savo vidų. Ko žmonės dažniausiai siekia užsiimdami meditacija? Vieni nori mažiau pavargti bei nuraminti protą ar emocijas, kiti – pagerinti mąstymą, sprendimų priėmimo efektyvumą.

Tėvų ir vaikų grupė „Vilkės namuose“

OZONAS

59


Ar tiesa, kad meditacija padeda keisti destruktyvų elgesį pozityviu? Vienoje JAV mokykloje buvo atliktas eksperimentas – prasižengusiems vaikams buvo leista rinktis, ar eiti pas direktorių, ar į tylos bei susikaupimo kambariuką, kuriame budėdavo sąmoningumo (angl. mindfulness) specialistas. Pastebėta, kad augant apsilankymų skaičiui tylos ir susikaupimo kambaryje, drausminių nusižengimų skaičius toje mokykloje ėmė drastiškai mažėti. Po pusmečio nebeliko nė vieno nusižengiančio. Tačiau vaikai ir toliau pageidavo savanoriškai lankytis tame kambaryje, jei tik prasčiau jautėsi. Žinoma ir kitų atvejų, kai pavojingų rajonų JAV mokyklose, paauglių nusikalstamumo rodiklius pavykdavo gerokai sumažinti ne tik apsaugos ir metalo detektorių pagalba, bet ir pradėjus taikyti šią sąmoningumo meditacijos programą. Ugniau, o kaip pats susidomėjai meditacija? Medituoti, ieškoti atsakymų pradedi po to, kai gyvenime kas nors nutinka. Pradėjau medituoti po to, kai eilinį kartą supratau, jog ten, kur iki šiol ieškojau atsakymų, jų nerasiu. Jei nerandi išorėje – imi ieškoti viduje. Pradėjau gilintis į save ir sužinojau apie Siddha jogą – tai itin mistifikuotas bei labai senas mokymas, kilęs iš Rytų. Jis padarė perversmą mano sąmonėje. Po kelių metų sutikau aidvaita vedanta (monistinė vienos iš šešių ortodoksinių hinduizmo mokyklų – vedantos – kryptis) mokytoją, su kuriuo pajutome abipusį ryšį. Dabar turiu du mokytojus, kuriais seku.

Ugnius Leimontas - dėmesingumo, savistabos ir meditacijos mokytojas

Aktyviai praktikuoja ir domisi meditacija bei dėmesingo stebėjimo (mindfulness) praktikomis. 2016 metais įgijo meditacijos vedimo vaikams sertifikatą. Veda tylos, susikaupimo bei meditacijos užsiėmimus mokyklose, darželiuose, įmonėse, konsultuoja asmeniškai vaikus, paauglius bei suaugusius. Padeda tėveliams bei mokytojams išmokti dėmesingumo praktikų skirtų vaikams pagrindų. Noriai dalinasi savo patirtimis bei atradimais su visais, einančiais savęs pažinimo keliu, o ypač džiaugiasi galėdamas padėti tiems, kas nori pradėti medituoti. Ugniaus svajonė ir tikslas - įtraukti meditaciją į edukacinę sistemą. Juk ne veltui rytietiška patarlė sako: „Jei turi planą metams - sodink ryžius. Jei turi planą dešimčiai metų - sodink medį. Jei turi planą šimtui metų - mokyk vaikus“.

60

Einant šiuo keliu atsirado didelis noras dalintis. Tuo pačiu metu kilo ir draugų susidomėjimas, pastebėjusių, jog kažkas mano gyvenime keičiasi. Pradėjau pasakoti. Tačiau didesnė dalis racionalesnių žmonių į mano patirtis žiūrėjo skeptiškai – visa tai įdomu, bet tai ne man. Tai suprantama, nes man pačiam, jog žengčiau žingsnį meditacijos link, reikėjo pajausti visišką nusivylimą. Mūsų kultūrinis ir religinis fonas yra visai kitoks. Pakeisti savo įsitikinimus yra išties sunku – ypač racionaliam žmogui. Pradėjau ieškoti, kaip tai pateikti suprantamiau, paprasčiau ir atradau tai, ką vakariečiai vadina adaptuojama meditacija arba sąmoningumu. Kaip Vakarų pasaulis susidomėjo vadinamuoju „mindfulness“? Rytų šalyse meditacija yra neatsiejama dvasinio ar religinio mokymo dalis. Vaikai dažnai mokomi medituoti nuo pat mažumės. Vienas amerikietis, gilinęsis į rytietišką sąmoningumo mokymą, pamatė, kad tai iš tiesų veikia. Jis sugalvojo atsisakyti šio mokymo misticizmo, kurio vakariečiai būtų nesupratę, ir palikęs tik pakankamai racionalias praktikas, visiškai nesudėtingas ir paprastas, pristatė sąmoningumo teoriją Vakaruose. Netgi mokslininkai susidomėjo sąmoningumu ir ėmė tirti, kokiu būdu tai veikia žmones. Dabar, kai atlikta begalės tyrimų, parengta straipsnių apie „mindfulness“ naudingumą, ši veikla bemat išpopuliarėjo JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Beje, istorija panašiai klostėsi ir jogos


atveju. Atsisakius misticizmo, populiariąja prasme, joga tapo nebe dvasine praktika, o fizinės sveikatos palaikymo dalimi, viena populiariausių ir madingiausių fizinių veiklų Vakaruose. Jei JAV bei Didžiojoje Britanijoje mokyti vaikus meditacijos įprasta, Lietuvoje dar tik pradedame tai daryti. Papasakokite, kaip mokote meditacijos vaikus Lietuvos mokyklose? Meditacija padeda vaikui pažinti save, išgirsti tikruosius norus, atrasti stiprybės savyje. Pradėti medituoti vaikams yra kur kas lengviau negu suaugusiems, nes jie dar neturi susiformavusių stiprių loginių ryšių – vaidmenų, prisirišimų, įsitikinimų. Jei suaugusiems be praktikos kartojimo dar tenka nemažai pasakoti, kas, kaip ir kodėl vyksta mūsų galvose, tai vaikams dažniausiai būna daug lengviau net įsivaizduojamose situacijose patirti tai, iki ko suaugusiems tenka nueiti gana ilgą kelią. Kalbant apie meditacijos naudą, visų pirma, ji ugdo emocinį intelektą bei empatiją. Tik gebėdamas suvokti, kaip jaučiuosi, pvz., suprasdamas, kad pykstu ir man skauda, aš galėsiu atpažinti, kaip jaučiasi kitas, kai jam skauda. Kadangi puikiai žinau, ką reiškia jaustis blogai, ir daug kartų apmąsčiau savo patirtį, gebu atpažinti ir suprasti, kuomet skauda kitam. Kai sąmoningai suvokiame savo jausmus, imame atpažinti ir kitų žmonių emocijas. Tam, kad taptume sąmoningi, mes turime stebėti ir analizuoti save. Tad mokyklose, kur vyksta tylos ir susikaupimo pamokos, mes mokomės ne tik meditacijos, bet ir daug kalbame apie savo jausmus. Pavyzdžiui, klausiame savęs, kodėl jaučiuosi kitaip, kokia to priežastis, kas pasikeitė? Mokomės suprasti, kad visi žmonės iš prigimties yra geri. Tik kai kurie yra nesuprasti, todėl kartais pikti ir linkę provokuoti konfliktus. Labai smagu, kad tiek mokyklos, tiek mokytojai pradeda ieškoti meditacijos pamokų bei informacijos apie jos naudą. Norėčiau padrąsinti mokytojus patiems imtis iniciatyvos – atrasti meditacijos būdų ir bandyti juos su vaikais. Tarkime, kiekvieną rytą pradėti savo kvėpavimo stebėjimu. Prieš savarankiškus ar kitus darbus atlikti nusiraminimo, susikaupimo pratimų. Vienas iš žaidimų su mokiniais galėtų būti tylos skambutis. Vaikai įsiklauso į skambučio garsą, tuomet stengiasi išgirsti, kas vyksta už durų, kas už lango, o kas girdisi viduje. Vaikams tokie žaidimai patinka ir pavyksta.

Mokomės suprasti, kad visi žmonės iš prigimties yra geri. Tik kai kurie yra nesuprasti, todėl kartais pikti ir linkę provokuoti konfliktus.

patirti kasdieniame darbe, kuris tikrai nėra lengvas. Daugiau informacijos apie seminarus mokytojams bei kitus užsiėmimus galima surasti www.tyloje.lt Kokių rezultatų pavyko pasiekti, gal jau turite kokių sėkmės istorijų? Trumpalaikių ir greitų rezultatų čia nereikėtų tikėtis, nors yra buvę atvejų, kai mokytojai praneša apie pasikeitusius klasės rezultatus net ir po vieno pažintinio užsiėmimo. Labiausiai rezultatai matosi ten, kur dirbama nuosekliai. Pavyzdžiui, mokykloje, kur dirbome visus metus, tai, kiek pasiekėme, pamatėme tik tuomet, kai į klasę kitą rugsėjį atėjo naujokų. Tiek sugebėjimo susikaupti, tiek savistabos lygio skirtumas buvo akivaizdus. Senbuviai net nesuprato, kodėl naujokams nepavyksta taip, kaip jiems – juk viskas taip paprasta. Pasivyti prireikė pusės metų. Taip pat dirbu ir su pavieniais vaikais. Po meditacijos užsiėmimų vaikai pasikeičia – lengviau mokosi, tampa atviresni, laimingesni, lengviau bendrauja. Meditacija labai praverčia ir tiems vaikams, kurie intensyviai sportuoja ar lipą į didžiąją sceną. Juk jie dar tik vaikai, o jau patiria didelį stresą bei atsakomybę. Artima aplinka – tėvai ir draugai – gal ir norėtų padėti, tačiau nėra tam pasiruošę, nes trūksta žinių ir patirties.

Taip pat labai džiaugiuosi, kad auga mokytojų susidomėjimas – vis daugiau pedagogų bei tėvų ateina į vaikų meditacijos seminarus, patys imasi iniciatyvos ir bando taikyti tai, kas veikia jiems patiems. Ne vieną suaugusį, išbandžiusį meditacijos teko išgirsti sakant: „jei tai gali duoti tokią nauda man, kodėl mes nemokome to mokykloje?“ Ir iš tiesų, dėmesingumo praktikos gali būti naudingos ir pačiam mokytojui: padėti atrasti savyje daugiau ramybės, užtikrintumo, sumažinti dirglumą, padėti greičiau ir lengviau susidoroti su streso pasekmėmia bei išmokti, kaip mažiau jo Tylos ir susikaupimo užsiėmimas OZONAS

61


62


LINA BAKŠYTĖ

Mažiau tvarkos vaikų žaidimų erdvėse V

iešosios erdvės, skirtos vaikams, mūsų šalyje sparčiai atsinaujina: savivaldybės kuria bendruomenėms skirtus projektus, savarankiškai savo teritorijas tvarko ugdymo įstaigos. Į gyvenamųjų rajonų statybos darbus investuotojai taip pat jau įtraukia naujų žaidimų aikštelių įrengimą. Ir nors vaikams skirtų lauko erdvių daugėja, pasaulio tendencijas atitinkančių savo šalyje vis dar neturime.

Kryptis – gamtinė įvairovė Privačių bei visuomeninių žaliųjų erdvių kraštovaizdžio architektė, studijos „Prerijų sodai“ įkūrėja Sandra Kanapeckaitė pastebi, kad mūsų šalies specialistai dar tik pradeda atrasti, kokius šiandienos vaikų poreikius turėtų atliepti lauko aikštelės. Viešųjų erdvių tvarkymas daugelio vis dar yra siejamas su švara bei sterilumu, todėl didžiausias dėmesys įrenginėjant vaikų erdves yra sutelkiamas į takus, suoliukus bei šiukšliadėžes. Krūmai, medžiai, vabzdžiai ar vėjo nešiojami lapai vis dar yra suvokiami kaip netvarka, todėl gamtinė įvairovė ir kraštovaizdis jose yra labai skurdus. „Žaidimų aikštelės dažnai tėra įvairių įrenginių rinkinys nučiuožimui, laipiojimui, supimuisi. Dažniausiai sprendimai būna šablonizuoti, parengti prioretizuojant saugumo, higienos reikalavimus. Tai yra klaidinga kryptis, kuri viliuosi pasikeis“, – Lietuvos situaciją apibūdina architektė. Išskirdama šių dienų pasaulio tendencijas S. Kanapeckaitė pažymi, kad kiekviena šalis išgyvena savo raidą ir turi savo nuostatas bei reikalavimus. Pavyzdžiui, amerikiečiai yra labai apriboję vaikų žaidimų aikštelių dizainą griežtais saugumo reikalavimais, todėl stato tik sertifikuotus įrenginius. Skandinavai priešingai – laisvai kuria unikalias aikšteles, dažnai naudoja natūralias medžiagas. „Tačiau bendra šių dienų tendencija, kaip ir kitose srityse, yra atsigręžimas į gamtą. Vaikų žaidimų erdvės integruojamos į natūralią gamtą arba priešingai – urbanizuotose teritorijose kuriami natūralią gamtą imituojantys elementai bei procesai. Edukacijos ir pažinimo funkcijos tampa vis svarbesnės. Tai skatina labai originalių, apgalvotų, gyvybingų ir daugiafunkcinių erdvių atsiradimą“, – pagrindinę kryptį įvardija landšafto architektė.

Viešųjų erdvių tvarkymas daugelio vis dar yra siejamas su švara bei sterilumu, todėl didžiausias dėmesys įrenginėjant vaikų erdves yra sutelkiamas į takus, suoliukus bei šiukšliadėžes.

Ji pastebi, kad mūsų viešosiose erdvėse labiausiai trūksta minkštojo landšafto dizaino elementų: „vanduo ir purvas, medžiai, krūmai bei aukšta pieva su nušienautais takais, aikštelėmis, charakteringas reljefas, gyvūnai, laisvos dalys (medžiaga, iš kurios galima statyti), resursų suradimas, kaip uogos ar vaisiai – štai kas vaikams kelia džiaugsmą ir motyvuoja žaisti. Tačiau dažnai nugali įvairūs ribojimai ir baimės, todėl vaikų žaidimų kūrėjai susikoncentruoja vien tik į kietąsias, pilkąsias struktūras: įrenginius, dangas ir šviestuvus. Dėl to labai apmaudu.“ Tvarios architektūros bei natūralistinio želdinimo principus savo darbe taikanti specialistė mano, kad kūrybingumas leidžia viską suderinti. Jos nuomone, daug kas pasikeistų, jei ne statybininkai ar savivaldybių administratoriai, o kūrybinga kraštovaizdžio architektų, industrinio dizaino atstovų bei gatvės menininkų komanda imtųsi kurti vaikų žaidimų erdves. OZONAS

63


Svarbiausia – vaiko poreikiai Kuriant lauko erdves landšafto architektė skatina į jų kūrimą įtraukti vaikus, įsiklausant į jų poreikius. „Vaikai yra nuotykių ieškotojai ir tyrinėtojai. Iššūkiai ir patyrimai jiems reikalingi kaip oras. Vaikai laipioja medžiais, žaidžia su vandeniu, šokinėja per griovius. Greitis, aukštis, netikėtumas ar kita, kas „kutena“ vaikams pilvą, yra pagrindiniai motyvai žaisti“, – skatinančius būti lauke veiksnius vardija žaliųjų erdvių kūrėja. Todėl pirmiausia ji pataria atsižvelgti į tai, kokio amžiaus vaikams yra kuriama žaidimų erdvė. Septynerių – dvylikos metų vaikai mėgsta konkuruoti ir laimėti, tokio amžiaus vaikų socialinis ir emocinis vystymasis labai daug priklauso nuo fizinio aktyvumo. Šio amžiaus vaikai entuziastingai tyrinėja ir imasi naujų iššūkių. S. Kanapeckaitė pastebi, kad tokio amžiaus vaikai save mato visai kitaip, nei priešmokyklinio amžiaus: „Jie jaučiasi daug didesni, nori būti toliau nuo suaugusių akių. Be to, šiuolaikiniai tokio amžiaus vaikai labai greitai bręsta. Todėl sukurti jiems patrauklias žaidimų aikšteles yra savotiškas iššūkis.“ Visai kitaip, jos nuomone, yra su trylikos – šešiolikos metų amžiaus vaikais. Jiems žaidimas reiškia buvimą nieko neveikiant – paaugliams svarbu jausti, kad kam nors priklauso ir yra pastebėti. „Tokio amžiaus vaikams turi būti pakankamai komandinių ir individualių sporto užsiėmimų. Skirtingos erdvės privalo turėti vizualinių ryšių viena su kita, kad vaikai galėtų stebėti ir būti

stebimi. Tokio amžiaus vaikai jaučiasi beveik suaugusiais, todėl svarbu, kad žaidimų erdvės būtų netoli miesto centro ar kitų aktyvių miesto zonų, o jei tai mokyklos teritorija – arti aktyviausių judėjimo taškų, jokiu būdu ne teritorijos glūdumoje“, – pataria S. Kanapeckaitė.

Auginančios žaliosios erdvės Ugdymo įstaigoms, ieškančioms sprendimų kaip įrengti savo teritorijas, S. Kanapeckaitė pataria kviesti specialistus, kurie padės sukurti projektą. Ji skatina kurti originalius, mokyklos kryptį, veiklą ir pasirinktą temą atitinkančius sprendimus. Iš anksto apgalvota vizija gali padėti apibrėžti spalvas, medžiagiškumą bei pasakoti istoriją. Tačiau labiausiai ji ragina nepamiršti pačių vaikų ir prioritetais nelaikyti dalykų, kurie susiję vien tik su lengva priežiūra bei patogumu suaugusiems. Ugdymo įstaigoje ji siūlo išskirti erdves, kurios žadina vaikų kūrybą, fantaziją, skatina bendravimą bei savęs pažinimą, o taip pat yra ir gamtos, ekologijos procesų bei įvairių tyrinėjimų aplinka. Kūrybai, menams skirtoje zonoje specialistė pataria naudoti įvairias medžiagas, detales, kuriomis vaikai galėtų laisvai naudotis: smėlis, vanduo, medis, skirtingi įrankiai, šaukštai, talpos. „Du medžio gabalai vienam vaikui bus slėptuvė, o kitam stalas su kėde. Vaiko kūrybai reikia duoti „medžiagos“. Laisvi elementai, nesuorganizuota erdvė kur kas labiau žadina vaizduotę ir lavina kūrybiškumą nei konkretūs objektai“, – pavyzdį pateikia landšafto architektė. Bendravimo aplinkoje, jos nuomone, svarbi erdvė ir elementai, kurie skatintų komandinį vaikų darbą: grupiniai sporto žaidimai ar namelio statymas. Tokie žaidimai atskleidžia vaikų charakterio savybes, tokias kaip lyderystė, kruopštumas, arba padeda išmokti suvokti naujus jausmus, pavyzdžiui, kilusius dėl netikėtai atrastos natūralios baimės kristi ar būti tamsoje.

Kranbruko pradinė mokykla. Simon Wood nuotr.

64

Įsivaizduodama gamtos pažinimo vietą S. Kanapeckaitė savo sumanyme kurtų kelias, viena nuo kitos besiskiriančias, tačiau susijusias erdves. Tai turėtų skatinti tyrinėti, eiti iš vienos erdvės į kitą, ieškoti kažko naujo, nepatirto, grįžti ir vėl pasitikrinti, stimuliuoti smalsumą ir vaizduotę. Tai turėtų būti žaidimų erdvė, kuri taip pat atskleistų ir paaiškintų įvairius gamtoje vykstančius procesus, vėjo greitį ar augalų šaknų veikimo principą, bei ugdytų vaikų vertybes: pagarbą gamtai, atsakingą elgesį su jos resursais. „Labai svarbi įvairovė. Būtina įtraukti augalus, kurie pritraukia vabzdžius, drugius, paukščius. Teikia skirtingų formų ir spalvų lapus, vaisius. Vanduo, skirtingos dangos: smėlis, skalda, akmenys, žievė, žemė. Čia būtina kurti įvairias apšvietimo sąlygas: saulėta, pavėsinga, pusiau pavėsinga. Išsaugoti charakteringą reljefą: kalnelius, griovius, daubas, įvairius elementus, rąstus, žabų krūvas, kelmus, dumblą – tai ne tik reikalinga vaikų žaidimams, bet ir sukuria palankias sąlygas apsigyventi gyvūnams: paukščiams, varlėms, driežams, vabalams. Vaikams reikia suteikti galimybę paliesti, pamatyti iš arti ir su gamta susidurti akis į akį“, – mintimis dalijasi landšafto architektė S. Kanapeckaitė.


Adelaidės zoologijos sodo žaidimų aikštelė. Sweet Lime nuotr.

Praktiniais patarimais, į ką atsižvelgti prižiūrint ugdymo įstaigos aplinką, dalijasi „Aplinkos kūrėjai“ želdinimo projektų vadovas Vilmantas Maluiška.

Takeliai

Mažiems takams galima panaudoti pušų žievės mulčą, įvairias drožles. Minkštesniam paviršiui formuoti tinka įvairi skalda, akmenukai, žvirgždas.

Daržas

Parenkant vietą vaikų lysvėms reikėtų vengti šiaurinės pusės ir pavėsio. Dažniausiai daržo zona įrengiama mažiau matomoje vietoje, vidiniame mokyklos ar darželio kieme. Taip pat reikėtų lysves įrengti toliau nuo gatvės ar kitų taršos šaltinių. Pakeliamas lysves, dar kitaip vadinamas kvadratinio metro darželiais, labai paprasta įrengti. Galima įsirengti atskirus arbatos darželius arba darželį, kur augs tik prieskoniniai augalai. Viskas priklausys nuo vaikų fantazijos. Dėžę kompostinei galima nusipirkti specialią arba tiesiog pasigaminti patiems. Paprastai tinka medinė sukalta dėžė. Kompostinės įrengimui geriau parinkti atsparesnę puvimui medieną arbą ją impregnuoti.

Kompostavimui tinka biologiškai skaidžios medžiagos, tokios kaip sodo ir daržo augmenija, nupjauta žolė, lapai. Kompostinės dugne dedamos medžių šakelės, žievė, jos pamažu sugers skysčių perteklių. Organinės atliekos maišomos su žeme, durpėmis taip pagreitinant puvimo procesą

Medžiai ir krūmai

Planuojant didelių medžių, krūmų vietą sklype, vienas pirmesnių žingsnių yra tiksliai sužinoti, kokio dydžio augs augalai. Pagal įstatymą didesni medžiai sodinami ne arčiau kaip 10 m nuo mokyklos ar darželio. Paprastai rekomenduojamas dar didesnis atstumas, tam kad augalai neužstotų šviesos, nemestų šešėlio ir lapai nekristų ant laiptų, pastato konstrukcijų. Optimalus atstumas būtų 15-20 m.

Augalų sodinimo atstumai dažniausiai priklauso nuo augalo rūšies. Paprastai parenkamas atstumas atsižvelgiant į suaugusio medžio lajos plotį, tam kad vieni kitiems netrukdytų augti, nesiliestų šakomis. Krūmai dažniausiai sodinami reprezentacinėje zonoje, šalia takelių, mokyklos paradinėje pusėje. Sodinant spygliuočius verta atrasti praktinę naudą: jais galima paslėpti neišvaizdžias vietas, ūkinę zoną, gretimą kaimyninį sklypą, apsodinant, pavyzdžiui, kalninėmis pušimis. Apsitverti nuo judrios gatvės, sumažinti garso ir taršos lygį gali padėti tujų gyvatvorė. Augalai, kurie atrodo išskirtinai ir gali sudominti vaikus, galėtų būti formuojami augalai pvz. buksmedžiai. Juos galima karpyti, vaikams tai sukelia neišdildomų įspūdžių. Neįprasti savo lapų forma: plaštakinis klevas „Dissectum“, beržas „Trost Dwarf“, Dviskiautis ginkmedis. Įdomus savo sniego baltumo žieve Himalajinis beržas „Doorenbos“. Nustebinti savo spalvų gama gali hortenzijų įvairovė, kurios, priklausomai nuo veislės ir dirvožemio, keičia žiedų spalvą. Iš įdomesnių veislių – „Early blue“, „Royal red“. OZONAS

65


Vaikai, kurie niekada neužaugs rašė

E G L Ė J A R M O L AV I Č I Ū T Ė

G

fotografavo

AKVILĖ PETRAITYTĖ

imus kūdikiui jūs, be abejo, tikitės, kad tai bus pats puikiausias, gražiausias ir protingiausias vaikas pasaulyje. O kas jei jis visiškai neatitiks jūsų lūkesčių? Vaiką teks globoti visą gyvenimą. Į kūdikio gimimą žiūrime kaip į stebuklą ir mylime savo vaiką, kad ir koks jis bebūtų. Deja, visiškai priešingai elgiamės su gyvūnais, kuriuos pasirenkame auginti niekieno neverčiami. Kai jie neatitinka mūsų lūkesčių, renkamės paprasčiausią kelią – tiesiog nebeauginti. Šį kartą ne apie šunis ar kates, bet apie žako papūgas, nes tai paukščiai, kurie žavi savo intelektu bei gebėjimu kalbėti, o tuo sužavėti žmonės tik jau nusipirkę papūgą sužino, kokie iššūkiai jų iš tikrųjų laukia. 66


Kol neturėjau papūgų, gyvenau gana nuspėjamą, vienodą ir tingų gyvenimą: darbas, namai, darbas, kartais susitikimai su draugais. Kadangi neturiu šeimos, pinigų man visada per akis užtekdavo. Tad užuot gaminusi maistą, jo arba užsisakydavau, arba pirkdavau jau pagamintą. Daugiausiai laiko praleisdavau darbe arba gulėdama ant sofos su knyga. Namus tvarkydavausi tik tada, kai tai būdavo neišvengiama. Kartais skubėdama perbėgdavau gatvę degant raudonai šviesai, kelis kartus neteisingai apskaičiavau automobilio greitį ir vos nežuvau po ratais. Bet, ačiū Dievui, man pasisekė. Turbūt ankščiau ar vėliau toks gyvenimas būtų baigęsis skrandžio opa ir nutukimu, o blogiausiu atveju – mirtimi.

Impulsyvus poelgis, pakeitęs gyvenimą

Kaip sugalvojau auginti papūgą? Tiesiog netyčia radau skelbimą, paskambinau ir nusipirkau. Kartais net daiktus žmonės atsargiau ir labiau apgalvoję perka. Turbūt šita istorija jums jau kvepia katastrofa: žmogus, kuris tingi gamintis valgį, nuolat drybso ant sofos ir mėgsta nieko neveikti, sugalvojo auginti tokį reiklų paukštį kaip žakas.

Ši papūga, tikrąja to žodžio prasme, mane ištraukė iš šios rutinos. Kadangi jai reikia duoti daržovių ir vaisių, aš privalau jų nusipirkti. Anksčiau to nedarydavau, nes pamiršti šaldytuve vaisiai tiesiog supūdavo. Močiutė augina daržoves, bet dėl tos pačios priežasties aš jų niekada neimdavau. Aišku ir pati nevalgydavau. O dabar reikia papūgai, tai ir pati ėmiau valgyti. Taip pat atsirado daug papildomų namų ruošos darbų. Ėmiau nebesėdėti darbe iki vėlumos, nes reikėjo grįžti pas papūgą. Aš niekada nebeinu per gatvę degant raudonai šviesoforo šviesai, nes man tapo svarbu grįžti namo su visais man priklausančiais organais ir pasirūpinti savo paukščiu – o dabar jau ir visa didele gyvūnų šeima. Dėl tos pačios priežasties ėmiau ir sveikata labiau rūpintis. Pirmi metai auginant papūgą buvo sunkūs. Kartais savęs paklausdavau, kodėl aš taip kvailai ir neapgalvotai pasielgiau? Bet neturėjau atsakymo. Žinojau, kad ir kas bebūtų, aš privalau ją auginti ir ja rūpintis, nes taip pasirinkau. Vienas iš pirmųjų dalykų, kurį perskaičiau apie šias papūgas buvo tai, kaip sunku žakams pakeisti namus, o tikrai dažnai pasitaiko, kad žmonės dėl įvairių priežasčių nebegali ar nebenori auginti paukščio ir jį parduoda. Gerai, jei pasitaiko atsakingas pirkėjas, bet dažnai nutinka taip, kad papūga keliauja iš rankų į rankas patirdama didžiulį stresą. Be to, po metų nusipirkau kitą žako papūgą, nes jos gamtoje negyvena po vieną, o aš negalėjau su savąja papūga būti 24 valandas per parą.

Informacijos labirintuose

Pradžioje sunkiausia buvo negebėjimas atsirinkti informacijos interneto forumuose. Štai, skaitai penkis puslapius apie reikalingumą papūgai karpyti nagus ir lieki laiką veltui sugaišęs bei nieko nesupratęs. O kur dar mitybos, vitaminų

poreikio, žaislų ir užimtumas klausimai. Deja, viso to nerasite jokioje atmintinėje, tad teks daug laiko praleisti skaitant ir analizuojant informaciją. Bet tai vienas iš būdų pasitikrinti, ar esate pasiruošę auginti tokį paukštį. Jeigu jūs tingite ieškoti informacijos, ją skaityti bei analizuoti, tai tik parodo, kad tikrai nesate pasiruošę gyvūno auginimui. Kantrybės prireiks kur kas daugiau nei perskaityti kelis tūkstančius pranešimų apie paukščio priežiūrą. Kai man žmonės sako norintys auginti žako papūgą, jiems visada kantriai papasakoju, kokie iššūkiai jų laukia. Labiausiai džiaugiuosi išgirdusi, kad jie persigalvojo. Visų pirma, Lietuvoje nėra Žako ir kitoms didžiosioms papūgoms reikalingų priemonių – maistą ir kitus jų auginimui būtinus reikmens reikia parsisiųsti iš užsienio internetinių parduotuvių. Antra, žmogus, uždirbantis minimalų atlyginimą, niekaip negalės tinkamai pasirūpinti didžiąja papūga, nes jų žaislai, vitaminai, maistas ir skanėstai yra labai brangūs.

Keturios sienos vietoje Centrinės Afrikos platybių

Gyvendamos laisvėje papūgos 80 proc. dienos laiko praleidžia ieškodamos maisto. Centrinėje Afrikos dalyje, iš kur kilę žakai, diena ir naktis vienodo yra ilgio. Taigi iš 12 valandų dienos jie maždaug 9 valandas ieško maisto. Poros kvadratinių metrų ploto narve papūgai nepavyks to padaryti, tad jas būtina užimti kitaip – tam skirti žaislai, kuriuos galima pagraužti, papešioti, patampyti, iš jų išsikrapštyti maistą. Bet vis dėlto, siauras narvas arba net visas kambarys papūgai begalinių Afrikos miškų neatstos. Papūgoms niekada nereikėjo žmogaus, kad išgyventų. Čia žmogui reikėjo namuose kalbančio egzotinio žaislo. Papūgos gamtoje gyvena būriais. todėl augant namuose žmogaus arba kito paukščio draugija yra joms gyvybiškai būtina. Tačiau kuo intelektualesnis paukštis, tuo sunkiau jam rasti tinkamą draugą. Kaip ir žmonės priversti kartu gyventi viename kambaryje tikrai nebūtinai sutars vienas su kitu, taip ir papūgos. Labai pasiseks, jei įsigijus kitą papūgą, jiedu ims gražiai draugauti. Bet kitu atveju jie gali bandyti vienas kitą nužudyti, o to numatyti neįmanoma, nebent iš karto pirktumėte kelis kartu gyvenančius paukščius.

Be to, trumpai palikti namie papūgas galima, jei jūs dirbate 8 valandas per dieną, o vakarus leidžiate namuose. Bet jei turite daugybę kitos veiklos, teks rinktis tarp paukščio ir laisvalaikio. Dėmesio negaunanti Žako papūga patiria stresą ir gali pradėti save žaloti.

Kova už papūgos gyvybę

Kita problema – paukščių veterinarija. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl niekam nesiūlau auginti papūgų. Lietuvoje paukščių veterinarai neruošiami, o šių gyvūnų biologija ir ligos yra labai specifinės. Be to, paukščiai yra linkę slėpti savo ligas, kad plėšrūnai, pastebėję jų negalavimą jų nesumedžiotų. Kai žmogus pastebi simptomus, liga jau būna gerokai OZONAS

67


pažengusi, todėl būtina paukštį skubiai vežti pas veterinarą. Jeigu papūgai kažkas atsitiktų penktadienio vakarą, geriausiu atveju iki pirmadienio ryto jūs niekuo negalėtumėte jai padėti, nes tuo metu nedirba jokie specialistai. Ar įsivaizduojate, kaip baisu matyti besikankinantį mylimą šeimos narį ir žinoti, kad negali jam padėti? Negana to, daugelis veterinarų net neapsiima apžiūrėti paukščio, nes nieko neišmano apie jo ligas – kiti tiesiog paskiria antibiotikų. Prieš įsigydami tokį gyvūną turime apgalvoti, ką darysiu vienu ar kitu atveju, ar padarysiu viską, kad užtikrinčiau paukščio gerovę? Vienos mano draugės papūga susirgo. Ji ėmė sunkiai kvėpuoti. Iš pradžių šeima dėl to nepanikavo, davė papūgai probiotikų, darydavo ramunėlių inhaliacijas. Deja, laikui bėgant papūgai tik blogėjo. Draugė naktimis prabusdavo nuo švokščiančio jos kvėpavimo, tuomet valandą garindavo ramunėles, girdydavo paukštį įvairiausiomis arbatomis, kad kaip nors palengvintų kančias. Vėliau gydė antibiotikais, mat veterinaras niekaip negalėjo nustatyti diagnozės. Vilties vis suteikdavo trumpalaikiai pagerėjimai, tačiau po kelis mėnesius trukusių diagnozės paieškų paukščiui buvo nuspręsta

68

atlikti rentgeną, kuris parodė, jog papūga serga aspergilioze. Tai grybelinė, labai sunkiai išgydoma liga, kylanti dėl drėgno oro, kuris yra patogiausia terpė daugintis tokiems parazitams. Savo užsispyrimu draugė sugebėjo gauti brangių vaistų, kuriais girdyti paukštį reikėjo mažiausiai pusę metų, o po to profilaktiškai dar kas kelis mėnesius pakartoti terapiją. Šie vaistai slopina imunitetą, tad juos vartojant taip pat reikėjo imtis priemonių imunitetui stiprinti. Šiuo metu papūga sveiksta. Visa tai tik besąlygiškos meilės rezultatas. Vaistai nuo aspergiliozės kainuoja apie 500 eurų pusmečiui – šiai istorijai neabejingi likę vieno interneto forumo dalyviai padėjo nusipirkti reikalingų medikamentų.

Gyvenimo ritmas pagal papūgas

Mielam mažyliui maždaug nuo vienerių metų prasideda sudėtingas metas – paauglystė. Tuomet jis iš švelnaus paukštuko virsta tikra pabaisa. Šiuo atžvilgiu mano karma nebuvo gailestinga. Mat, šitą „džiaugsmą“ patyriau dvigubai: kai vienai papūgai paauglystė baigėsi, prasidėjo kitai. Paauglystės metu paukštis neatpažįstamai pasikeičia: jis tampa labai agresyvus ir nenuspėjamas. Gali būti, kad papūga ramiai tupės, kol kasysite jos galvą, bet staiga įkas


į pirštą. Paauglystė po metų ar pusantrų pasibaigia, tačiau agresijos priepuoliai gali kartotis atėjus veisimosi metui. Taip pat gali būti, kad jei kas nors išgąsdins paukštį, jis nebesileis imamas ant rankų, nebetūps jums ant peties ir prireiks daug laiko bei kantrybės jį reabilituoti. Dažniausiai žmonės nori auginti žakus dėl to, kad šie gerai mėgdžioja žmogaus kalbą. Bet nedaugelis žino, jog pasitaiko žakų, kurie taip ir neišmoksta kalbėti. Paprastai žmonės perka 3-4 mėnesių jauniklį, o papūgos pradeda kalbėti maždaug nuo vienerių metų, tad kiek paukštis išmoks – numatyti nepavyks. Tai vienos tyliausių papūgų, todėl jas galima auginti bute. Bet pasitaiko ir labai garsiai rėkiančių papūgų – nuo jų rėkimo gali užgulti ausys. O jei gyvenate daugiabutyje, jūsų kaimynai jus prakeiks, o blogiausiu atveju ims skųstis atitinkamoms tarnyboms. Jei auginsite kelias papūgas, greičiausiai rėkti pradės ir kitos, mat, jos mėgdžioja vienos kitų elgesį. Gana dažnai nuo pat vaikystės papūgos lesinamos sėklų mišiniu remiantis tuo, kad būtent tokiu maistu paukštis minta gamtoje. Tačiau pamirštama, kad gamtoje jis turi kur kas daugiau pasirinkimų. Žmonės net nepastebi, kad paukštis iš šio mišinio sulesa toli gražu ne viską – dalį maisto tiesiog išmėto, žinoma, negaudamas visų jam reikalingų medžiagų. Pereiti nuo sėklų mišinių prie specialaus granulių pašaro nėra taip paprasta. Papūgos, įpratusios nuo mažens lesti sėklas, dažniausiai į joms patiektas granules net nežiūrės, tad prireiks daug kantrybės norint jas pripratinti prie tokio maisto. Paprastai papūgų šeimininkai, pabandę lesinti jas granulėmis nuleidžia rankas, aiškindami, kad gyvūnas pats geba pasirinkti, ką jam lesti, o jeigu kažko atsisako, vadinasi, to ir nereikia. Tokiais atvejais aš pateikiu pavyzdį – vaikai gal labiausiai mėgsta traškučius ir ledus, bet tėvai vis tiek jų prašo valgyti daržoves ir mėsą. Negirdėjau nė vieno tėvo sakant, kad jo vaikas pats geba pasirinkti sau naudingą maistą. Visiems teko girdėti apie tai, kaip papūgos užteršia namus, mėto savo maistą, bet dažniausiai nesusimąstoma, kad kuriam laikui pamiršus papūgą galima rasti ir sugadintus baldus. Žakai turi itin didelį snapą ir daug jėgos. Jie geba net betoną skaldyti. Kol neauginau papūgų, buvau įpratusi savo daiktus susidėlioti man patogiose vietose. Tam, kad pakeisčiau savo įpročius, prireikė ne vieną daiktą iš paukščio snapo ištraukti.

Apie stresą kelionių metu

Kelionių atveju papūgų šeimininkai turi du variantus: imti paukštį kartu su savimi arba kam nors jį palikti. Pirmas variantas – ne visada įmanomas, bet jei turite savo transportą, kuriuo vasarą važiuojate į kaimą ar sodą, įmanoma papūgą pasiimti kartu su savimi. Paprasčiausia ją transportuoti kelioniniame narve. Kai kuriems žmonėms pavyksta įpratinti paukštį dėvėti petnešas, bet tokiu atveju jo be priežiūros palikti negalima. Petnešų neįmanoma uždėti taip, kad papūga snapu negalėtų jų pasiekti. Deja, pasitaiko jautrių

Turbūt šita istorija jums jau kvepia katastrofa: žmogus, kuris tingi gamintis valgį, nuolat drybso ant sofos ir mėgsta nieko neveikti, sugalvojo auginti tokį reiklų paukštį kaip žakas.

paukščių, kurie paniškai bijo visko, net naujo smulkaus daiktelio atnešto į kambarį. Ką jau kalbėti apie važiavimą kartu. Daugeliu atveju paukštį geriau palikti namuose. Man buvo didžiausias iššūkis rasti žmogų, kuris tinkamai galėtų pasirūpinti mano paukščiu. O jei papūga psichiškai jautri, ji gali bijoti naujo žmogaus, taip pat patirti stresą naujoje vietoje. Pirmos atostogos auginant papūgą buvo tikras košmaras. Jos tetruko kelias dienas, o aš siaubingai pavargau. Draugė atsikraustė pas mane pagyventi ir prižiūrėti paukščio. Jau pirmą dieną ji paskambino ir siaubo pilnu balsu ėmė berti informaciją: „Aš nebežinau ką daryti, ji pešiojasi sau plunksnas, ji gaudo mane ir kandžioja!“ Laimė, viskas išsisprendė ir ateityje šitokių problemų nebekilo.

Atsakomybė už galimybę rinktis

Tik po kurio laiko supratau, kad papūga tapo neatskiriama mano gyvenimo dalis ir skubotas bei neapgalvotas jos įsigijimas buvo vienas geriausių sprendimų. Tačiau jeigu būčiau atlikusi namų darbus ir pasidomėjusi papūgomis, niekada nebūčiau nusprendusi auginti tokio paukščio. Po darbo visada skubu pas savo gyvūnus. Be papūgų dar auginu šunį ir dvi kates. Taigi didžiąją laiko dalį praleidžiu besirūpindama jais. Gyvūnai yra tai, kuo jūs visada turėsite pasirūpinti. Ar sirgtumėte, ar pinigų neturėtumėte – jiems visada reikės jūsų. Aišku, būna, kad žmonės parduoda savo gyvūnus, nes aplinkybėms pasikeitus nebegali jais pasirūpinti. Mes visi skirtingai suvokiame savo ryšį su auginamu gyvūnu, skirtingai suprantame savo pareigas jo atžvilgiu. Bet visgi su gamtos padovanota galimybe rinktis, kartu turime prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Mes negalime paklausti gyvūno, ar šis norėtų su mumis gyventi, bet galime padaryti taip, kad jam būtų smagu su mumis. Vienintelė motyvacija – tai besąlygiška meilė, dėl kurios galime viską. OZONAS

69


Juodasis auksas rašė

ILONA PETROVĖ

A

fotografavo

KRISTINA GRIGUOLĖ

r įsivaizduojate sliekus savo virtuvėje? Daugelis, ko gero, ne. O štai vilniečiai Aurelija Olendraitė ir Julius Lizūnas prieš trejus metus savo namuose įkurdino Kalifornijos sliekų koloniją, padedančią jiems susidoroti su organinėmis atliekomis. Dabar jų namuose tiesiog nebėra, o gėlės auga neįtikėtinais tempais. Bet apie viską nuo pradžių.

70


Gyvõs šiukšliadėžės idėja

Prieš trejus metus organinių atliekų kompostavimo namuose idėją A. Olendraitė parsivežė iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

„Kai draugė išvykdavo, ateidavau prižiūrėti jos katinų. Kartą ji man parodė savo gyvą šiukšliadėžę. Tiesą sakant, labai nustebau. Žinoma, dėl to, kad iki tol apie tokį organinių šiukšlių perdirbimą nieko nebuvau girdėjusi. Kartu ir dėl to, kad net neįtariau, jog ji namuose dar turi kitų augintinių, – juokiasi Aurelija. – Draugė papasakojo plačiau apie šią puikią idėją, pasidomėjau internete ir tai mane galutinai sužavėjo“. Iš pradžių Julius, sužinojęs, ką draugė ketina apgyvendinti jų namuose, buvo skeptiškas. Tačiau pamažu įsijungė į šią veiklą ir dabar entuziastingai pats ja užsiima.

Savomis rankomis

Sunkiausia, ko gero, buvo surasti gerus „namus“ savo augintiniams. Kadangi rinka mažai ką galėjo pasiūlyti, vyras atsiraitojo rankoves ir pats sumeistravo.

„Dėžė – nelabai patogu. Ieškojome specialaus maišo. Bet iš JAV atsisiųsti – gana brangu. Europoje nieko panašaus neradome, tad nieko nelaukdamas pasiskolinau iš draugų siuvimo mašiną ir pats pasiuvau maišą. Lengva nebuvo, nes audinys Cordura yra labai tvirtas, iš jo siuva kuprines, priemones kariškiams. Paskui radome Žemaitijoje siuvėją, kuri mums siuva labai kokybiškus ir dailius maišus, – džiaugiasi Julius. – Paskui sukonstravau medinį stovą, kad būtų ant ko tą maišą kabinti. Tiesa, pirmasis nėra toks patogus. Dabar savo draugams bei klientams siūlome patobulintus ir kur kas praktiškesnius, yra šviesaus ir tamsaus medžio, taigi galima puikiai derinti ir prie namų interjero“.

Namų kompostui tinkamiausi Kalifornijos sliekai, nes jų labai greita medžiagų apykaita. Per parą gali suvalgyti 1–2 kartus daugiau nei pats sveria.

OZONAS

71


SLIEKAI MĖGSTA

Bananai

Arbūzai, melionai

Nerūgštūs vaisiai

Įvairios daržovės

Pirmas blynas svilo

Aurelija sako, kad įkurdinę namie pirmąjį sliekyną padarė visų pradedančiųjų klaidą – mažai sliekų, per daug maisto ir drėgmės, tad įsiveisė pelėsis: „Iš pradžių sliekus laikėme terasoje, prasidėjo lietus, o per daug drėgmės – ir iškart įsimetė pelėsis. Teko daryti vadinamąjį restartą. Dabar išmokome palaikyti balansą. Jau žinome, kad kai per daug maisto, sliekai nespėja perdirbti organinių medžiagų į humusą, jis pradeda pūti. Kai jo per mažai, jie darosi tingūs, nesidaugina. Be to, sliekams reikia šilumos, kai šalta, sulėtėja jų veikla, nebeperdirba organinių medžiagų, o minusinė temperatūra gali būti pražūtinga“. „Vis dėlto tėvams pavyko lauko kompostinėje išlaikyti sliekus ir per žiemą, – priduria Julius. – Jie užklojo nupjauta žole, lapais, kurie pūdami skleidžia šilumą. Tačiau balkone neišlaikysi, nes per šalta ir per daug drėgmės“.

Duona ir jos gaminiai

Jaunos šakelės, lapai, žolė

Įvairios košės

Smulkinti kiaušinio lukštai

SLIEKAMS KENKIA

Citrusiniai vaisiai

Ananansai ir kiti rūgštūs vaisiai

Gyvulinės kilmės maisto produktai

Aštrios šakelės

Jei atsirastų susidomėjusių, Aurelija ir Julius mielai pasidalins savo patirtimi ir žiniomis. Daugiau informacijos Feisbuke („EcoPets Kompostavimas bute“).

72

Sliekų arbatėlė

Viršutinis maišo sluoksnis – tinklelis – leidžia žemei kvėpuoti ir cirkuliuoti orui, o apatinis sugalvotas taip, kad atrišus virvutę būtų galima patogiai išimti susidariusį biohumusą, nejudinant sliekų ir dar neapdirbtos žemės. Sliekai susitelkę viduriniame sluoksnyje, kuriame yra jiems palankios sąlygos: ganėtinai tamsu ir šilta. Maišo apačioje rekomenduojama padėti lėkštelę ar kitą indą, kad turėtų kur nubėgti skystis, jei kartais būtų per daug drėgmės. Beje, amerikietė Aurelijos draugė jį vadina „sliekų arbatėle“, kuri (žinoma, praskiesta) labai tinka gėlėms laistyti.


„Puikiai drėgmę reguliuoja popierius, ypač čekiai, kartotinės kiaušinių dėžutės. Iš pradžių net rekomenduojamas sluoksnis dokumentų naikintuvu susmulkinto popieriaus. Tiesa, sliekai nemėgsta slidžių spalvotų žurnalų, – pataria Julius. – Kalifornijos sliekai yra tikri smaližiai, jiems kuo saldesnės atliekos, tuo geriau. Pavyzdžiui, labai mėgsta bananų, arbūzų, melionų žievę. Netinka citrusiniai vaisiai, ananasai, nes rūgštis gali pakenkti sliekams, o aštrios šakelės (tarkim, aviečių) – pažeisti ploną jų odą. Gal lauko kompostinėje ir nieko tokio, bet mes nededame pieno produktų, tiesiog, kad nebūtų jokio kvapo, dėl tos pačios priežasties – ir svogūnų ar česnakų. Tiesa, nerekomenduotini jokie gyvulinės kilmės produktai. Košės, makaronų likučiai, įvairios daržovės, duona irgi jų mėgstami. Humusą praturtiname ir smulkintais kiaušinio lukštais“.

Vazonas su siurprizais

Gausiai organinėmis medžiagomis praturtintą žemę Aurelija puikiai panaudoja buityje. O kiek jos sliekai prigamins, priklauso nuo to, kiek suvartojama vaisių ir daržovių.

„Žinoma, tokio biohumuso kiekio sodui ar daržui nepakaktų. Bet kambarinėms ir lauko gėlėms ar prieskoninėms žolelėms vazonuose – pakanka. Tokioje naudingoje žemėje jos auga neįtikėtinais tempais, pernai petunijos vos per mėnesį jau sviro pro balkono kraštus. Tiesa, pasodinęs niekada negali būti tikras, kas išaugs, – juokiasi Aurelija. – Persodinau gėles, o šalia išaugo pomidoras. Matyt, liko kokia neper-

dirbta sėklytė. Ir sunoko maži skanūs pomidoriukai! Dabar prie kitos gėlės atsirado, sakyčiau, bulvė. Na, matysim, kai užaugs. Su Juliumi nusprendėme, kad paliksime visus augalus, kurie išdygs. Taip įdomiau“.

Ekologija ratu

Pora pasakoja, kad dėl tokio užsiėmimo nesulaukė aplinkinių pašaipų, greičiau – tik nuostabos pamačius: jokio blogo kvapo, neužima daug vietos, o naudos – daug. Maža to, tėvai ir kai kurie draugai taip pat jau užsikrėtė tokiu atliekų perdirbimu.

„Žmonėms sunku įsivaizduoti, kaip galima auginti sliekus virtuvėje. Todėl visada kviečiame pirmiausia pasižiūrėti. Daugelis tikrai nustemba, nes jie neskleidžia jokio blogo kvapo, kaip dažnai manoma, be to, tylūs ir reikalauja mažai priežiūros. Jei reikia išvažiuoti, tarkim, atostogauti, galima laisvai dviem savaitėms ar net ilgiau palikti. Taigi labai patogūs augintiniai, – juokiasi Aurelija ir Julius. – Kita vertus, jų nauda yra didžiulė. Juk mes nebeišmetame organinių atliekų. Taigi neprisidedame prie jų utilizavimo kaštų. Juolab nuo 2022 m. įsigalios ES reikalavimas rūšiuoti ir tokias atliekas. Antra, mes turime derlingos žemės, kurią panaudojame savo buityje. Ir jokių trąšų jai nereikia. Trečia, tam tikra prasme sliekai skatina daugiau valgyti vaisių ir daržovių, o tai – tik į sveikatą mums. Ir galų gale – tai tikrai linksma ir įdomi pokalbių tema. Taigi išeina ekologija ratu“.

OZONAS

73


Kartu su keturkoju AIRA TUMĖNAITĖ

K

artu su mylimu augintiniu ramiai ilsėtis kavinėje dar visai nesenai buvo drąsu ir neįprasta. Atrasti draugiškų vietų šunims pavykdavo retai, o kavinės, kurios svečius priimdavo su jų augintiniais, buvo laikytos paslaptyje. Buvo baiminamasi, kad paviešinus tokias vietas, jas greitai užplūs keturkojų mylėtojai, o tuomet durys užsivers visiems, kartu su draudžiamu ženklu gyvūnams.

Tačiau didėjantis atsakingų gyvūnų augintojų ratas vis garsiau kėlė klausimą – kaip praleisti daugiau laiko su savo augintiniu mieste, kuomet viešosios erdvės jiems dažniausiai yra užvertos. Augant problemai, prieš tris metus, „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ organizacijos savanoriai ėmėsi keisti požiūrį į gyvūnams skirtas erdves ir pradėjo kurti atvirą bei visiems prieinamą, draugiškų keturkojams vietų žemėlapį.

Žemėlapis augintojams

Iniciatyvos pradžioje susidūrėme su skeptišku įmonių požiūriu dėl tokio žemėlapio reikalingumo. Buvo manoma, kad augintiniai gali išgąsdinti lankytojus, o iniciatyva nesulauks

74

reikiamo palaikymo iš aplinkinių. Tačiau šiandien žemėlapyje jau galima rasti daugiau nei aštuonis šimtus vietų, kuriose lankytojai draugiškai sutinkami kartu su jų augintiniais. Dažnai sulaukiame klausimo, ar teisiškai gyvūnai gali būti maitinimo įstaigoje. Tačiau pagal galiojančius įstatymus, gyvūnams draudžiama būti patalpose, kur yra gaminamas maistas. Todėl, ar įsileisti keturkojį, įstaigos gali nuspręsti pačios. „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ atstovams pranešus apie savo norą priimti lankytojus ar darbuotojus kartu su augintiniais, įmonei iš karto yra suteikiamas draugiškos gyvūnams vietos ženklas bei žyma interaktyviame žemėlapyje, kuri drąsina apsilankyti kartu su keturkoju.


Atrasti vietas, kur apsilankyti su savo augintiniu, daugiausia galima didžiuosiuose miestuose, tačiau iniciatyva šiandien sparčiai plinta ir mažesniuose miesteliuose. Didelis žingsnis buvo žengtas, kuomet prie iniciatyvos prisijungė bibliotekos. Jos dažnai organizuoja renginius, kviesdamos mažuosius skaitytojus ateiti kartu su keturkojais, rodydamos teigiamą pavyzdį visuomenei.

Laisvė keturkojams

Besiplečiantis draugiškų gyvūnams vietų ratas leidžia savo pomėgius ir laiką, skiriamą augintiniui, suderinti daug paprasčiau, nei tai buvo įmanoma padaryti prieš porą metų. Juk šuo – socialus gyvūnas, jam būtinas bendravimas bei ryšys su žmogumi. Šiandien keturkojai turi vis mažiau apribojimų būti ten, kur jų šeimininkai, todėl dažnas juos pasiima kartu su savimi. Didėjantis šunų atėjimas į kavines, bibliotekas ar darbo vietas paskatino ir kintantį aplinkinių požiūrį į augintinius. Visuomenė tampa vis mažiau pakanti žiauraus elgesio atvejams su gyvūnais. Viešose vietose taip pat pastebimas ir gerėjantis personalo dėmesys augintiniams. Svečiui, atėjusiam į kavinę su šunimi, pasiūlyti dubenėlį vandens jau tapo įprastu dalyku. Ir netgi Lietuvoje jau yra restoranų, kurie gali pasiūlyti alaus ar net atskirą meniu šunims. Turime ne vieną grožio saloną, į kurį galima atsivesti augintinį, prisijungia vis daugiau meno galerijų, sporto bei šokių studijų, siūlančių užsiėmimus kartu su šunimis, specializuotų parduotuvių, butikų, spaustuvių bei įvairaus pobūdžio biurų. Todėl dabar, kai gyvūnai turi vis mažiau apribojimų būti ten, kur jo šeimininkas, problema, kada pabūti su savo mylimu keturkoju, tampa vis lengviau išsprendžiama.

LANKANTIS SU AUGINTINIU Pasirūpinkite, kad gyvūnas turėtų dubenėlį vandens. Pasiimkite gyvūno patiesalą – tai jam padės greičiau atsipalaiduoti. Augintinis jausis saugiau, žinodamas savo vietą. Paimkite skanėstų ar žaislų, kurie užimtų šunį. Neduokite šuniui maisto nuo stalo. Pasistenkite atsisėsti ten, kur niekas nevaikšto. Tai mažiau blaškys šunį ir nekels diskomforto einantiems pro šalį.

„Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ veikla vystoma savanoriška žmonių iniciatyva, todėl norintys prisijungti prie projekto gali kreiptis savanoriai@ggi.lt. Interaktyvų žemėlapį su draugiškomis vietomis gyvūnams, galima rasti adresu draugiskigyvunams.lt

Nepaleiskite šuns nuo pavadėlio ir leiskite prieiti prie žmonių tik tokiu atveju, jei matote, kad jie to nori. Jei šuo paliko „dovanų“, nedelsiant sutvarkykite.

OZONAS

75


33 dienos dviračiu Įžvalgos apie kasdienybę, kurių joje nerasi MARTYNAS JOČYS

M

artynas Jočys, tinklaraščio valtininkas.lt, knygų „Kaip apginti savo svajonę“ bei „Žybsnis“ autorius, su savo skaitytojais dalinasi įžvalgomis apie žmogaus kasdienybės filosofiją. Kūrėjas kviečia džiaugtis gyvenimu, ragina žadinti savo svajones iš miego ir drąsina keliauti savo gyvenimo kryptimi.

76


Ar turi kokią nors nedidelę svajonę, apie kurios įgyvendinimą vis pagalvoji, bet nesiryžti, nes ji atrodo kvaila, nenaudinga, per maža, neverta dėmesio? Nesiryžti jau seniai, gal net nuo vaikystės? Aš turėjau vieną – pasiekti Taliną dviračiu. Tai atrodė tolimas ir neįtikėtinas iššūkis, bet tuo pačiu per menkas, per paprastas, neambicingas ir visiškai nenaudingas. Bet svajonę įgyvendinau.

Tai, ką Tu gali pasiimti iš šio rašinio, yra įkvėpimas. Įkvėpimas siekti savo mažos ir nereikšmingos svajonės. Iš lėto jai ruoštis. Nebūtina daryti čia ir dabar. Galima iš lėto, metodiškai sužinoti tai, ko nežinai, išmokti tai, ko nemoki ir padaryti tai, ką nori padaryti. Net jei tai atrodo neambicinga ir nenaudinga. Tau neturėtų rūpėti, kad aš kažkur važiavau. Svarbiausia, kur važiuoji Tu. Bet visgi gerai, jei mums pakeliui.

Kas gi čia įvyko?

Kelionės tikslai

Aš sugalvojau, kad noriu vieną mėnesį praleisti keliaudamas dviračiu ir atsisakydamas kai kurių civilizacijos patogumų – tai reiškia negyvendamas viešbučiuose, nevalgydamas restoranuose, nevažinėdamas autobusais ir traukiniais. Vien tik palapinė, savos gamybos maistas, dviratis. Bet tai nereiškė visiško ištrūkimo į laukinę gamtą – aš lankiau miestus, parkus, pilis, pirkau maistą parduotuvėse, naudojausi kelto paslaugomis, turėjau telefoną, kompiuterį, gaudžiau wifi ir rašiau tinklaraštį.

Toks ištrūkimas leido į kasdienybę pažvelgti taip, kaip neįmanoma pažvelgti prasmegus joje. Visas šis džiaugsmas užtruko 33 dienas ir tapo viena giliausių, labiausiai supratimą apie save ir pasaulį pakeitusių gyvenimo patirčių.

Prieš išvažiuodamas iš namų nebuvau susirašęs kelionės tikslų, kurių užuomazgos buvo tik galvoje, bet vėliau jie išsigrynino ir man teko juos pasižymėti. Vienas šio žygio siekių buvo išbandyti gyvenimą be patogumų, taip pat išsiaiškinti tikruosius savo poreikius ir pagyventi minimalistiškai. Tačiau svarbiausias kelionės tikslas buvo sužinoti daugiau apie save ir pasaulį. Kaip puikiai čia tinka valtininko įvaizdis! Jis tarsi plaukia į kitą civilizacijos krantą, kad pažvelgtų į viską iš šalies. Į kitus ir ypač į save. Kad nieko nepraleisčiau ir nepamirščiau, kas vakarą nuoširdžiai pildžiau išsamų kelionės dienoraštį. Be jo šis rašinys nebūtų išvydęs kompiuterio ekrano šviesos.

Ką sužinojau apie pasaulį? Paprastos svajonės yra vertos įgyvendinti, net jei jos neypatingos. Ar aš galiu rimtiems dviratininkams, apsukusiems Islandiją, perkirtusiems Turkiją, ar važiavusiems skersai Pietų Ameriką papasakoti apie savo kuklų, vos mėnesį trukusį žygį? Vargu. Bet svajonė nėra skirta ką nors priblokšti ar nustebinti, ji skirta patirti, išmokti, sužinoti, pajausti. Nukeliauti į kitą krantą ir grįžti atgal su naujomis idėjomis. Jei mėginsi sugalvoti ką nors absoliučiai beprotiško, žinok, kad greičiausiai tai jau įgyvendinta. Daugybę kartų. Geriau padaryk ką nors paprasto, apie ką jau seniai galvoji, bet nedrįsti. Tai irgi jau bus įgyvendinta kažkieno kito, todėl tikrai surasi, kas Tau padės ir patars.

Galutinis gyvenimo taškas yra mirtis. Skamba kraupiai, ar ne? Išvažiavus iš Vilniaus man kilo noras minti pedalus greičiau, kad kuo skubiau pasiekčiau tikslą. O koks tas tikslas? Talinas? Bet vėliau ketinau važiuoti į Saremą, o po to į Rygą. Tai gal tiesiai pjauti į Rygą? Bet paskui grįšiu į Vilnių… Suvokiau, kad jeigu noriu kuo greičiau pasiekti galutinį savo kelionės tikslą, aš turiu apsisukti ir tuojau pat grįžti namo, į Vilnių. Bet tikrasis tikslas yra grįžti į Vilnių su nauja patirtimi, o tam aš turiu įveikti ilgą kelią. Vilnius tėra galutinis taškas, ne tikslas. Taip ir su gyvenimu. Gyvenimo pabaigoje laukia ne kokie apdovanojimai už nuopelnus, o mirtis, bet iki jos – ilgas ir nuostabus kelias!

OZONAS

77


Kuo ilgesnė kelionė, tuo mažiau laiko iš tikrųjų judi.

Jeigu važiuoji į žygį pusdieniui – gali pasiimti porą sumuštinių ir užtenka. Jeigu važiuoji savaitgaliui – jau reikia daugiau sumuštinių, palapinės ir drabužių persivilkti, o tai sveria, todėl važiuosi lėčiau, o ir minti pedalus bus sunkiau. Jei važiuoji mėnesį – skalbti ir gaminti maistą reikia kelionės metu. Tai užima laiko. Važiuoji dar lėčiau. Jei važiuoji dienai, gali sau leisti išsekinti savo organizmą iki nulio ir numinti 200 kilometrų, o paskui griūti į lovą. Jei važiuoji mėnesiui, stengiesi nepavargti iš viso ir neviršyti 80 kilometrų per dieną. Tas pats su bet kokia veikla. Jei laisvalaikiu groji gitara, tai pagrojęs instrumentą gali padėti į šalį. O jei tai Tavo darbas – turi rūpintis sceniniais rūbais, apšvietimu, įgarsinimu, vadyba ir t.t. Galbūt nė nebelieka laiko repetuoti.

Sprendimas – galingiausia jėga visatoje. Taip jau yra kelyje, kad reikia žinoti, kur važiuoji. Gerai, kad turėjau maršrutą. Bet pakeliui tekdavo priimti daug smulkesnių sprendimų dėl to, kuriuo keliu važiuoti – ar geriau mažiau kilometrų, bet žvyrkeliu, ar ilgesniu, bet asfaltuotu keliu? Pirkti maistą dabar, krauti į kuprinę ir vežtis su savimi, ar važiuoti lengvai ir pirkti vėliau? Keltis keltu į kitą salą jau šiandien ar laukti rytdienos? Ir kol sprendimas nepriimtas, praktiškai neįmanoma pajudėti iš vietos. „Pažiūrėsim kaip gausis“ čia negalioja, nes jeigu reikia į parduotuvę, vadinasi reikia ieškoti parduotuvės. Juk netyčia neišdygs parduotuvė kur nors važiuojant miško keliuku. Dažnai atrodo, kad vienas sprendimas yra geras, o kiti blogi ir gaištama per daug laiko visų aplinkybių apsvarstymui bei galų gale geriausio sprendimo pasirinkimui. Bet dažniausiai tai beprasmiška, nes svarbu tik apsispręsti, sprendimo laikytis ir judėti toliau. Visi sprendimai bus netobuli. Todėl aš išmokau priimti bet kokį sprendimą tiesiog remdamasis nuojauta.

Nėra vieno atsakymo į visus klausimus. Kiekvienoje situacijoje sprendimą reikia priimti iš naujo, nes kiekviena situacija yra unikali. Nereikia laikyti įsikibus kokio nors skambaus teiginio „visada daryk taip ir taip“, kad ir kaip protingai jis skambėtų. Kiekvieną kartą reikia priimti naują sprendimą. Noras išvengti sprendimų verčia žmones kurti taisykles, konstruoti dirbtines sistemas ir atiduoti savo sprendimo galias toms sistemoms, aklai jų laikytis. Aš irgi susikūriau sistemą – susidariau sąrašą darbų, kurį reikia padaryti kiekvieną vakarą ir aklai juo vadovaudavausi. Bet sprendimus dėl tikslaus maršruto pasilikau sau – tai per daug svarbu mano kelionei, kad leisčiau kažkokiai sistemai už mane nuspręsti. 78

Detalus planas – tik trumpalaikis. Taip, aš turėjau ilgalaikį planą, tai yra maršrutą. Tačiau nežinojau, kurią dieną kokį miestą privažiuosiu ar kur nakvosiu. Net nežinojau, kiek tiksliai dienų truks mano kelionė. Ir man tikrai sunkiai sekdavosi nuspėti nors apytikslę nakvynės vietą bent trims dienoms į priekį. Daugybė faktorių koregavo kelionės greitį: savijauta, orai, kelio kokybė, netikėtai atrasti lankytini objektai, todėl po kurio laiko aš pradėjau planuoti tik vieną dieną į priekį. Žinodavau, kiek nuvažiuosiu ir kur būsiu rytoj, bet ne poryt. Bet ir šie planai kartais spėdavo pasikeisti ir užleisti vietą improvizacijoms. Tiesiog nepajėgiau atsispirti tobulai įrengtam paplūdimiui Pernu užmiestyje ir Latvijos sienos nebeprivažiavau, nors planavau. Ir ką? Ir nieko – kelionė pailgėjo viena diena. Taip ir kasdieniame gyvenime – ar tikrai verta viską detaliai planuoti pakankamai ilgam laikui į priekį? Ar tikrai verta rytoj iškilsiančias problemas spręsti jau šiandien? Ar racionalu būnant Taline spręsti, ką veiksiu Rygoje? Manau, kad ne. Ilgalaikė tik kryptis, kelias, kad išsitraukus kompasą būtų galima pasitikrinti, ar nepaklydau. Nežinia, kas gali gyvenime nutikti rytoj, kokias netikėtas galimybes gali gauti. Jeigu jos veda Tavo pasirinkta kryptimi – puiku. Bet jos niekada neatitiks Tavo detalių planų.

Lengva klaidžioti, kai turi kryptį. Yra žmonių, sugebančių klaidžioti po miestus ir juos apžiūrinėti be kokio nors konkretaus tikslo. Bet visiems kitiems reikalinga kryptis, maršrutas. Ar aš galėčiau išbūti ant dviračio 33 dienas, jeigu neturėčiau maršruto? Vargu, jau po savaitės man atsibostų ir aš pasukčiau namo. Atvažiavęs į Tartu miestą mėginau jį apžiūrėti klaidžiodamas. Iš tiesų gan greitai atsibodo. Tačiau, kai nusprendžiau palikti miestą ir judėti toliau – rimtai paklydau. O beieškodamas kelio, turbūt pamačiau daugiau miesto įdomybių negu ieškodamas pačių įdomybių.

Kelias yra visos klaidos ir paklydimai. Kartais žmonėms pasirodo, kad kelias, kuriuo jie iki šiol ėjo yra ne jų. Tai yra nesąmonė. Jei kas norės atsekti Tavo gyvenimo kelią, atseks visas klaidas – jos taip pat Tavo gyvenimo kelio dalis. Visi mano paklydimai ir kelio ieškojimai taip pat buvo kelio dalis, prisidedanti prie bendro nuvažiuotų kilometrų skaičiaus. Jei kas sektų man iš paskos – turėtų sukti ratus tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis klaidžiojau aš.


Kartais lietus geriau nei šviečianti saulė. Kai lyja lietus yra šlapia ir vėsu, tačiau minant pedalus kūnas savaime šyla, todėl niekada nebūna tikrai šalta. Kai svilina saulė ir nėra jokio šešėlio, nežmoniškas karštis atima jėgas, ima skaudėti nusvilusią odą ir visas kūnas vis tiek sušlampa nuo prakaito. Mėgaudavausi kiekvienu užplaukusiu debesėliu.

Ne viskas vertinga, kas brangiai kainuoja.

Pernu mieste pamečiau savo brangiuosius alpinizmo akinius. Tai sunervino, bet aš galėjau judėti toliau. Man baisu buvo net pagalvoti, kas būtų, jei kur vidury laukų pamesčiau pompą ir man nuleistų padangą. Va čia tai košmaras, būčiau nežinojęs, ką daryti! Nors pompa ir kainavo penkis kartus pigiau už akinius, bet šioje kelionėje ji buvo kur kas vertingesnė.

Kartais reikia stabtelėti.

O taip, aš buvau pasiryžęs lėkti, važiuoti, skubėti. Bet paklausiau savęs, o kur keliavimo smagumas? Kartais pralėkdavau įdomius miestus, lankytinas vietas, paminklus – nesgi turiu tikslą, važiuoju jo link. Bet vėliau nebeskubėjau. Leisdavau sau pagulėti paplūdimyje, vaikščioti po apleistas pilis, gulėdamas pievoje skaityti knygą, nukrypti nuo maršruto vien tam, kad ką nors įdomaus pamatyčiau.

Būk čia ir dabar.

Aš supratau, ką tai reiškia, nes kitaip gyventi tiesiog nebuvo įmanoma. Negali tikėtis, kad rytdiena bus geresnė nei šiandiena, nes jei nebus – jausiesi sumautai. Negali tikėtis, kad rytdiena bus blogesnė nei šiandiena, nes jausiesi sumautai jau tą pačią dieną. Apie rytdieną galvoti yra absoliučiai beprasmiška – svarbu tik tai, kas yra čia ir dabar. Kelyje yra nuokalnės ir įkalnės. Būna saulėtos ir lietingos dienos. Galiu važiuoti pro miestą, upę ar laukus. Jei yra nuokalnė, galiu ilsėtis arba kaip tik minti ir pasiekti didesnį greitį. Jeigu šviečia saulė, aš galiu išsidžiovinti rūbus. Jeigu privažiuoju upelį – galiu išsiskalbti. Jei randu wifi, galiu įkelti nuotraukas. Jei esu parduotuvėje – galiu nusipirkti maisto. Ir darau visa tai ne tada, kai noriu, o tada, kai galiu. Čia ir dabar. Bet po nuokalnės ateina įkalnė. Po saulės ateina lietus. Upelio galiu ir neprivažiuoti. Wifi galiu ir nerasti. Parduotuvė gali ir nedirbti. Ir aš negaliu laukti, kol ateis geresni laikai, nes reikia reaguoti. Pavyzdžiui, apsaugoti daiktus nuo staiga užklupusio lietaus. Kiekviena sekundė svarbi. Jei įkuriu stovyklą laukuose, toli nuo upės – galiu išgerti tik tiek vandens, kiek turiu su savimi. Čia ir dabar. Visą laiką pakanka tik reaguoti į aplinkybes. Žiūrėti, kas yra čia ir dabar, ir reaguoti, prisitaikyti, nelaukti, kol kas nors pasikeis. Bet aš negaliu neturėti plano ir tikslo. Aš juk turėjau aiškų maršrutą, kurį sudariau pats. Bet pakeliui vien tik prisitaikymas prie mano paties pasirinkto kelio, prie to, ką jis man paruošė čia ir dabar. OZONAS

79


Kaip Henrikas su mieguistumu kovojo A L G I M A N TA S B A K Š Y S

G

amtos architektūros mėgėjas Henrikas iki šiol negali sau atleisti dėl to, kas įvyko kovo mėnesį. Tąkart nesuvaldomas snaudulys sutrukdė jam tapti istorinio įvykio liudininku, o fotojuostoje likę kadrai tik primena šį nelaimingą įvykį. Henrikas numatė, kad laiku pabaigti darbus ir suspėti nukeliauti prie uolos nepavyks. Planas? Anksčiau keltis. Genialu! Kad būtų užtikrintas ir nejaustų miego trūkumo jis nuo sienos nuplėšė visą savo budinimosi patarimų sąrašą, pasidėjo ant šalia lovos esančio staliuko ir pasiryžo juos įgyvendinti vienu kartu.

80


Rąžymasis

Lemtingą dieną Henrikas pradėjo labai geru pasirąžymu. Tikslas buvo rankų galiukais pasiekti virš lovos esančią palangę, o kojų pirštais – lovos galą. Visą ritualą pagyvino garsiais šūkavimais ir riaumojimais, kiek tai leido rytinis užkimęs balsas. Tiesą sakant procedūra buvo nusižiūrėta nuo šuns – jis taip kasryt daro ir po to užmigti niekaip negali.

Ekranas

Antrą smūgį mieguistumui Henrikas sudavė dar lovoje pradėjęs naršyti po socialinius tinklus. Iš ekranų sklindanti mėlyna šviesa neleidžia nė akimirkai primigti, o miegaliaus labiausiai mėgstami tinklai „Facebook“ bei „LinkedIn“ tos spalvos turi ypač daug. Patarimą Henrikas sumąstė įkvėptas „iPhone“ funkcijos, kai vardan gero miego vakare ekranas tampa geltonesnis.

Dušas

Henrikas prausiasi triskart per dieną dar nuo to laiko, kai darželyje viena jam patikusi mergaitė pasakė, kad už jo netekės nes jis smirda. Dėl išskirtinių aplinkybių jis įprastinės prausimosi rutinos sau netaikė, o išbandė škotišką dušą. 90 sekundžių prausėsi po drungnu vandeniu, tada 90 sekundžių po šiltu ir galiausiai paskutines 90 – po lediniu. Kai intervalai tokie trumpi, tai ir šaltis visai nebaisus.

Šuo

Na, nesmagu kiekvieną rytą vesti šunį lauk. Nusibodo. Bet kaskart tai darydamas Henrikas save guodžia – trumpas rytinis pasivaikščiojimas leis jaustis žvaliam visą dieną. O šunelis juk vis tiek į jokius kompromisus nesileidžia.

Citrina

Grįžęs iš lauko papildė šuns dubenėlius, o pats sau išsispaudė pusę citrinos ir sumaišė su stikline šalto vandens. „Toks kokteilis ne tik atmerkia akis, bet ir paruošia organizmą visai dienai“, – merkė akį Henrikas.

Angliavandeniai

Pusryčiai buvo labai maistingi: avižinė košė su riešutų sviestu ir cinamonu, pagardinta vaisių gabaliukais ir uogomis. Sveiki angliavandeniai iš avižų, vaisių bei uogų suteikia daug energijos ir lengvai virškinasi. O riešutų sviestas — pilnas augalinių baltymų ir neleidžia taip greitai praalkti. Henrikas primygtinai prašo nepamiršti paminėti, jog tokie pusryčiai – veganiški. OZONAS

81


Matė

Kava yra tikrų tikriausias nuodas. Kavamedžiui kofeinas reikalingas apsaugai nuo vabzdžių. Jie nuo šios medžiagos miršta, o žmonės ne, todėl ir maukia kavą. Henrikas kavą geria tik išskirtinais atvejais ir verčiau renkasi matę. Kava greitai duoda norimą efektą, o matės poveikio reikia laukti. Tačiau paskutinis juokiasi Henrikas, kadangi arbata tonizuoja tolygiai ir visą dieną, o kava – vos kelias valandas.

Pasivaikščiojimas

Henrikas keliaudamas į darbą išlipo dviem stotelėmis anksčiau. Taip jis siekė dar šiek tiek pasivaikščioti ir prasibudinti. O ankstaus ryto šaltukas vis stipriau plėtė akis. Žmogaus kūnas yra sutvertas judėti ir būtent tuomet geriausiai funkcionuoja. Todėl kai reikia ką nors sugalvoti, Henrikas atsistoja nuo kėdės ir ima vaikščioti pirmyn atgal.

Guma

Darbe snaudalius jau nebuvo toks apsiblausęs, kaip vedžiodamas šunį, kai net neįžiūrėjo, kas sveikinasi su jo bigliu. Na, o ypatingiems atvejams Henrikas ant stalo buvo pasidėjęs keletą kramtomos gumos pakelių. Kai suima noras pasižiūrėti, kaip ten viskas atrodo užsimerkus, jis įsideda du gabaliukus į burną. Visada po du, nes taip rodo reklamoje. Toks nuolatinis žiaumojimas apgauną organizmą ir pastato į budresnę būseną.

Pokaitukas

Po keturių valandų darbo atėjo mėgstamiausia Henriko dalis – galingas pietų miegas. Jis vyksta taip: Henrikas išgeria kavos puodelį ir nueina į patogią atokvėpio vietelę. Nusistato žadintuvą po maždaug 20 minučių ir... snaudžia. Kavos poveikis ateina vos pabudus. Jis tampa stipresnis perkrovus organizmą, tad Henrikas jaučiasi ypatingai žvalus. „Žinoma, reikia išmokti greit užmigti, bet su laiku ateina ir stažas“, – pabudęs susirinkusius kolegas mokė Henrikas.

Po darbo gamtos architektūros mėgėjas tiesiu taikymu nuvažiavo prie eksponato. Įvykio vietoje jis išsitraukė savo mylimą Mamiya kamerą, patogiai įsitaisė ir ėmė laukti. To, į ką buvo nusitaikęs Henrikas, turėjo bet kurią akimirką nelikti. Planas buvo užfiksuoti tarpinę būseną tarp yranėra. Nors Henrikas save vadino žvaliu, bet mieguistumo įkalčių būta ne vienas. Laukti teko ilgiau nei buvo tikėtasi. Pasidarė netgi nuobodu. Taip nuobodu, kad ėmė ir iki sąmonės gelmių nusižiovavo. Ir tik žiū per ieškiklį – nieko

82

nebėra! Nieko nebėra?! Dokumentalistas ką tik pražiovavo, kaip sugriuvo Žydrasis Langas Maltoje. Todėl šiandien Henrikas jums sako: „rytojaus žvalumu reikia rūpintis šiandien“. Nors visi aprašyti metodai ypatingais atvejais ir veikia, vis tik geriausia yra tiesiog nueiti anksčiau miegoti (patartina naudoti išmaniuosius miego fazių matuoklius). O prieš miegą neprisivalgyti, neprisigerti ir būtinai sugalvoti kitos dienos tikslą.


Gretos Alice iliustracijos

OZONAS

83


84

Profile for Ozonas

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Ozonas 54 — Gyvybės troškulys  

Tampame vis labiau izoliuoti savo sterilioje aplinkoje, nes tolstame nuo gamtos aplinkos, kupinos jutimų ir jausmų. Apsaugoti Žemės gyvybę g...

Profile for ozonas
Advertisement