Page 1

51


Tvarus gyvenimas

Verslas atsakingai

Eko karta

4

4 POKYČIŲ SAVAITĖS

8

PASAULĮ KEIČIANTIS TURIZMAS

14

BEBRAS: NAIKINAME, NES SAUGOME?

20

LIETUVOS MIŠKŲ BŪVIS — ŽMOGAUS SPRENDIMAS

26

KIRSK, KAD NEPAJUSTŲ

38

KOKIĄ ŽUVĮ VALGYSIME RYTOJ?

44

ATSAKINGAS RESTORANAS

50

VANDENYNŲ SARGAI

56

GYVAS KAIMAS

60

SOCIALINĖS INOVACIJOS

64

NETRADICINIS POŽIŪRIS LAIMI

68

LAISVI VAIKAI

74

ŽALIA KLASĖ

78

EKOLOGIJA KOMPIUTERINIUOSE ŽAIDIMUOSE

82

POPIERIAUS PASAKA APIE LIETŲ

VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ Lina Bakšytė editor@ozonas.lt

LEIDĖJAS VšĮ „Rūpi“ Latvių g. 64A-10

REDAKTORĖ Saulė Norvilaitė

DIREKTORIUS Aurimas Stabingis aurimas@rupi.lt

DIZAINERIS + LEIDINIO IR RUBRIKŲ VIRŠELIŲ AUTORIUS Algimantas Bakšys baksys.lt SPAUSDINO UAB „Druka“. Spaustuvė turi EMAS, ISO9001 ir ISO14001 sertifikatą bei Lietuvos spaustuvininkų asociacijos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą

ozonas.lt

ekokarta.lt

ekorekomendacijos.lt

Leidinyje naudojami šriftai League Spartan, Gothic Viršelio medelis iš bonsaisodas.lt Tiražas 5 000 vnt. ISSN 1822-6191

verslasatsakingai.lt


Miškų žmonės Esame „miškų žmonės“. Tankmės mums puikiai pažįstamos – istoriškai mūsų krašto teritorija buvo neperžengiamos girios. Jos tūkstantmečius formavo savitą mūsų charakterį bei kultūrą, todėl vis dar jaučiame stiprų ryšį su medžiais. Pagarba jiems perduodama iš kartos į kartą, todėl manome, jog miškai mus sups nuolatos. Tačiau šiandien iš naujo tenka klausti, kokius miškus mes turime, ar mes jais naudojamės protingai? Nepaisant aplinkosaugos reikalavimų, dėl intensyvių kirtimų, šiandien mūsų šalyje vyrauja vien atželiantys jaunuolynai, kai kur – pusamžiai miškai, o dažnai – kelmuotos plynės. Nespėję pasenti medžiai panaudojami vien žmogaus reikmėms. Turime pripažinti, kad nėra išlikusių sengirių, o girioms formuotis neužtikriname palankių sąlygų, tad miškai tampa vienodomis pušų plantacijomis.

Mūsų pačių sprendimai skatina neigiamą požiūrį į mišką. Žemės grąžinimas ar jos kompensavimas valstybiniu mišku daugelį žmonių pavertė kelių hektarų ploto, todėl ūkinės vertės neturinčių, miškų savininkais. Nusivylusieji tokią nuosavybę tiesiog parduoda arba kerta, nes tokio miško valdymas neatneša naudos. Tokiu būdu mažėja atsakingai tvarkomų miškų ir stiprėja požiūris, jog miškas – tai gulintys rąstai ir lentos. Iš senųjų girių, kurios driekdavosi dešimtis ar net šimtus kilometrų, šiandien turime išlikusius tik kai kuriuos didesnius miškų masyvus. Į vieną jų, Labanoro girią, nuvyko ir mūsų autoriai, kurie užfiksavo tai, kas šiuo metu labiausiai neramina tik gamtininkus. Bandėme išsiaiškinti, ką galime išsaugoti ir koks miškų likimas yra numatomas. Naujasis „Ozonas“ kviečia naudos siekti pirmiausiai sau – tapti tikraisiais egoistais. Rūpinkimės tuo, kas mus augina ir su kuo mes esame labiausiai susieti. Ieškokime to, kas mums suteikia platesnį akiratį ir leidžia suvokti save. Galiausiai raskime vieni kitus, nes mes tikime, kad naujos jungtys sukelia didžiausius pokyčius. Būkime tuo, kas kuria gerovę sau, todėl ir visai mus supančiai aplinkai, gamtai.

Ozono komanda atvira visiems! Norintys tapti jos dalimi gali kreiptis jaunimas@ozonas.lt

Lina Bakšytė

VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ


Saulės Norvilaitės nuotr.

4

Pokyčių savaitės DIANA LIETUVININKĖ

Į

prasta manyti, kad geras gyvenimas – tai didelis namas, prabangus automobilis, tolimos kelionės ir brangūs rūbai. Tačiau nei nuolat įsigyjami nauji daiktai, nei jų kiekis negarantuoja kokybiško ir visaverčio gyvenimo. Negana to, psichologai pastebi, kad nuolatinis daiktų vaikymasis ir stresas tik nutolina mus nuo laimės pojūčio. Dalinamės 4 savaičių programa, padidinsiančia pasitikėjimą savimi, suteiksiančia daugiau laisvės ir išvaduosiančia nuo nuolatinio streso. O mėnesio pabaigoje pastebėsite, kad ne tik pasikeitė jūsų savijauta, bet ir požiūris į gamtą, draugus ir daiktus. Pabandykite ir nustebinkite save. 4


1

PIR M OJ I SAVA I T Ė Tobulo ryto ritualai, padidinsiantys pasitikėjimą savimi Kelkitės anksčiau 6 val. ryto. Ugdykite įprotį keltis anksčiau nei esate įpratę ir pastebėsite, kad dienos metu spėsite padaryti kur kas daugiau. Ankstyvas kėlimasis padidins jūsų produktyvumą ir pasitikėjimą savimi. Niekados nenuvertinkite gerų ir sveikų pusryčių svarbos. Būtent dėl energijos stokos rytais nesijaučiame žvalūs. Įvertinkite paties žodžio pusryčiai galią – tai du žodžiai, puikiai paaiškinantys pusryčių prasmę pusė ryto.

15 minučių ryte skirkite saulės pasveikinimui Ryte rekomenduojama atlikti saulės pasveikinimo pratimą. Raumenų tempimas ir derinimas – tai puiki mankšta kūnui. Svarbu, kad nusprendę 15 minučių ryte skirti sportui, šį laiką skirtumėte būtent jam ir neleistumėte niekam šio laiko iš jūsų atimti.

Kontrastinis dušas kiekvieną rytą. Kon­trasti­nis dušas ypač veiksmin­gai žadina orga­ nizmą ryte, stip­rina imu­nitetą, grąžina odą, gerina sav­i­jautą ir ugdo valią. Užsigrūdinę žmonės išlei­džia mažiau pinigų vais­tams ir skiepams, nebijo peršalti, jauči­asi energin­gesni ir atkak­liau siekia savo tik­slų. Jei kon­trastinio dušo pro­cedūras atliksite teisin­gai, visą dieną jausite lengvumo ir pasitikėjimo savo jėgomis jausmą. Sėk­mingi sportininkai ir ver­slininkai pri­pažįsta, kad grū­din­im ­ osi procedūros padėjo jiems pasiekti ambicingiausius tikslus ir pri­imti svar­bius gyven­imo sprendimus.

2

A NTROJI SAVA ITĖ Švarūs namai ir energijos suteikiantis maistas Tvarkome namus Skambės keistai, bet rekomenduojame išmesti arba atiduoti viską, ko nenaudojote metus. Susitvarkykite stalčius, spintas, lentynas. Nuvalykite dulkes bei išplaukite grindis ir langus. Prisiminkite, kad kiekvienas daiktas mūsų namuose užima ne tik vietos, bet pasiglemžia nemenką dalį mūsų dėmesio ir energijos. Palikite tik reikalingus, ilgaamžius ir naudingus daiktus, kurie ir džiugina, ir įkvepia.

Nereikalingi daiktai virsta grynais pinigais Dažnai net nesusimąstome, kad papildomų pajamų galime gauti tiesiog apsidairę savo namuose: riedučiai, knygos, vaikiškas dviratukas, nenešiojami rūbai. Negana to, nebenaudojamų daiktų laikymas rūsyje ar balkone atneša vien rūpesčius. Parduodami nenaudojamus daiktus galime ne tik papildomai užsidirbti, sutaupyti vietos namuose, bet ir labiau rūpintis gamta – senas daiktas suteiks daug džiaugsmo naujajam šeimininkui be papildomos taršos gamtai. Padarykite nereikalingų daiktų nuotraukų ir patalpinkite internetiniuose skelbimų portaluose, pasidalykite šia informacija socialiniuose tinkluose – galbūt vienas iš jūsų draugų kaip tik ieško dviračio ar stalo.

Daugiau daržovių

„Jei dienos planavimui skirsite 8 minutes, sutaupysite mažiausiai valandą“. prof. dr. Lotaras Zaivertas

Mėsa yra bran­gus pro­duk­tas. Negana to, šviežia mėsa ir sūris yra du pagrin­diniai anglies dioksido emisiją skati­nan­tys pro­duk­tai. Žinoma, nebūtina visiems tapti vegetarais, tačiau galime mėsą valgyti ne kiekvieną dieną, o du kartus per savaitę. Pasitelkime fantaziją ir įprastinius patiekalus retkarčiais gaminkime be mėsos. Pavyzdžiui, kodėl makaronų padažo nepagardinus šviežiais pomidorais ir grybais, o ne malta mėsa? Valgykite daugiau vietinių vaisių ir daržovių sezono metu, kai jie pigiausi, o skonis – pats geriausias. Vai­sius ge­riausia val­gy­ti pirmą die­nos pu­sę, dar­žo­vės la­biau tin­ka pie­ tums ir va­ka­rie­nei.

OZONAS

5


3

TREČ IOJI SAVA ITĖ Skaičiuojame išlaidas ir planuojame laiką Per pastaruosius 20 metų darbo laikas padidėjo, o laisvalaikis sumažėjo. +25%

Skaičiuojame pinigus Nors laikas, praleistas skaičiuojant išlaidas, gali pasirodyti beprasmis, tačiau tai padės sutaupyti iki 30 proc. šeimos išlaidų. Sekite savo pajamas ir išlaidas, analizuokite ir kartu su šeimos nariais išsiaiškinkite, kur iškeliauja jūsų pinigai. Nusprendus taupyti, svarbu žinoti kodėl tai darote – galbūt sutaupytus pinigus skirsite pramogoms gamtoje, išvykai, labdarai, o gal naujajam hobiui.

Į parduotuvę su pirkinių sąrašu ir medžiaginiu maišeliu

-33%

Statistika rodo, kad lietuviai 2012 m. išleido 29 proc., estai – 22 proc. maistui nuo gaunamų šeimos pajamų, o Europos Sąjungos vidurkis yra 15 proc. Kaip sumažinti išlaidas maistui? Visuomet apsipirkti eikite su reikalingų prekių sąrašu. Jei prekybos centre perkate be sąrašo, tai jau ženklas, kad švaistote pinigus. Skirdami šiek tiek laiko pasiruošti iš anksto galite sutaupyti didelę sumą pinigų. Su savimi turėkite medžiaginį pirkinių maišelį – taip sutaupysite apie 15 eurų per metus, kuriuos sumokėtumėte už plastikinius maišelius.

Planuokite kitą dieną iš vakaro

Nustatyta, kad skirtingus įpročius skirtingai sunku išsiugdyti. Priprasti kasryt išgerti stiklinę vandens galima vos per 20 dienų, opriprasti padaryti prieš pusryčius 40 pritūpimų prireiktų net 3–4 mėnesių.

6

Jei nesame suplanavę savo dienos, visą dieną bandome prisiminti, ką gi dar turime padaryti. Iš vakaro užsirašykite kitos dienos planus. Taip galėsime ramiai miegoti, o ryte turėsime tikslų dienos planą. Specialistai pastebi, kad jei dieną pradedame nuo svarbiausių užduočių, tikslus pasiekiame greičiau ir lengviau.

Produktyvumo pasiskirstymas P I R M AD I ENI S

12%

ANT R AD I ENI S

23%

T R EČ I AD I ENI S

40%

KET VI RTAD I ENI S

20%

P ENKTAD I ENI S

5%


4

KE T V I RTOJ I SAVA I T Ė Nauji potyriai, naujos emocijos, naujas Tu Kiekvieną dieną praleiskite 1 val. lauke Pasivaikščiojimai gryname ore ne tik atpalaiduos kūną bei protą, bet ir aprūpins organizmą didesniu deguonies kiekiu. Vaikštinėdami lauke giliai kvėpuokite, aktyviau pajudėkite. Gamtos grožio ir metų laikų kaitos stebėjimas atpalaiduoja nervų sistemą, padeda atsiriboti nuo kasdienių problemų. Didesnis deguonies kiekis pasiekia ir smegenis, jų veikla suaktyvėja.

Atraskite naujus pomėgius Aplinka neabejotinai mums daro labai didelį poveikį. Leiskite sau atrasti ir susikurti naują aplinką. Kasdien atraskite smulkmenų, kurias galėtumėte daryti kitaip. Eikite į darbą nauju, dar nežinomu keliu. Išbandykite naują sporto šaką, grojimą būgnais ar pasinerkite į šokio ritmus. Tiesiog pabandykite daryti tai, ko niekada nedarėte. Naujų potyrių atradimas padės ne tik geriau pažinti save, bet ir susirasti naujų draugų.

Darykite gerus darbus Kiekvienas gerą darbą supranta kitaip – vieniems tai medelių sodinimas, kitiems savanorystė gyvūnų prieglaudoje ar neatlyginama kraujo donorystė. Nesvarbu, kokius gerus darbus darysite, svarbu, kad jie džiugintų ir keistų ir jus, ir pasaulį. O geri darbai šeimos rate sutvirtins gerus santykius ir sukurs puikius prisiminimus.

Geri darbai ilgina gyvenimą. 2013 metais apžvelgus 40 tarptautinių studijų buvo patvirtinta, kad geri darbai ir gyvenimo trukmė yra susiję. Mokslininkai apskaičiavo, kad savanoriai gyvena 22 proc. ilgiau.

Tyrimai parodė, kad šansai, jog praleisite rytinę mankštą kur kas mažesni, nei kad praleisite vakarinę. Kai atsikeliate ryte, kūnas būna pailsėjęs po nakties miego, todėl nesijaučiate pavargę sportuoti, kaip dažnai nutinka besiruošiant sportuoti vakare.

Tai, kas jūsų laukia šių pratimų kelyje, viršys jūsų lūkesčius. Atlikdami šias paprastas užduotis pajusite harmoniją, jėgų antplūdį, praleisite mažiau laiko pirkdami nereikalingus daiktus, o pasitikėjimas savo jėgomis pritrauks naujus bičiulius.

OZONAS

7


8


RASA BARČAITĖ

Pasaulį keičiantis turizmas

Milžiniški turistų srautai daugelį unikalių pasaulio vietų pavertė greito maisto preke.

1

981-aisias keliautojas Yossi Ghinsberg‘as nusprendė apsilankyti nepažintose laukinėse Bolivijos Amazonės džiunglėse, kurios tankmėse paklydo ir gerą mėnesį šaukėsi pagalbos. Stebuklingai surastas vyras savo išgyvenimo kovas aprašė knygoje „Back from Tuichi”, net nenujausdamas, kaip ši istorija per ateinantį dešimtmetį pakeis Bolivijos džiunglių bei aplinkinių miestelių gyvenimą. Žaibiškai išgarsėjusius Y. Ghinsbergo nuotykius vietiniai pavertė turistų traukos centru, ypač populiariu tarp jaunųjų keliautojų. Šie noriai perka pavojinguosius „Anakondų, krokodilų bei piranijų” paieškos turus. Tokiose kelionėse adrenalino ištroškę keliautojai su gido pagalba aptikę pelkėse anakondą, varžosi tarpusavyje, kuris užfiksuos geresnę gyvatės bučiavimo akimirką. Tokiu momentu nedrąsi gido užuomina, jog ant turistų odos purškiama apsauga nuo vabzdžių ir maliarijos anakondai yra mirtinai pavojinga, lieka mažai kieno išgirsta. Ši istorija yra vienas epizodas iš amerikiečių antropologės Pegi Vail dokumentinio filmo „Gringo Trails”. Pasitelkdama filmavimo kamera įamžintus įvairių pasaulio rojaus kampelių 10 metų pokyčius, P. Vail pasakoja apie ilgalaikę turizmo įtaką pasauliui. Gringo – tai ispanų ir portugalų kalboje vartojamas terminas, kuriuo vadinamas baltaodis užsienietis Lotynų Amerikoje. Šiuo žodžiu pašiepiamas atvykėlis, kuris nesupranta vietinės kalbos bei tradicijų. Dokumentinis filmas viešumon ne tik iškelia augančio turizmo tamsiąją pusę, bet ir ieško sprendimų. „Kuomet  9 deš. pradėjau keliauti, tikrai nemąsčiau apie tai, kokį poveikį turizmas kelia lankomoms vietoms. Tačiau dabar, po 20 metų kelionių, puikiai matau neigiamus pokyčius”, – interviu metu teigė P. Vail.

OZONAS

9


Straipsnyje panaudoti pasaulinės turizmo organizacijos (UNWTO) duomenys.

Kelionės – ne vien romantika

Labai ilgą laiką turizmas buvo šiek tiek romantizuotas, kuris leido kiekvienam mūsų savo kelionę įsivaizduoti kaip ypatingą asmeninį potyrį, niekaip nesusijusį su kitais žmonėmis ar juo labiau verslu. Sėdėdami kokiame Indonezijos Balio salos paplūdimyje, palaimingai siunčiame žinutes draugams apie rojų, kuris prieinamas tiems, kurie nebijo gyventi laisvai ir savo finansus leisti ne daiktams, o svajonių kelionėms. Visgi, kelionės nėra vien tik romantika, geras oras ar atsipalaidavimas nuo kasdienybės. „Turizmas yra labai galinga ir milijardus pelno kasmet nešanti industrija, tokia pat kaip naftos ar maisto. Paradoksalu, jog tik nesenai keliautojai pradėjo tai suvokti”, – teigia P. Vail, paminėdama išties įspūdingus šios industrijos skaičius. Tarptautinis išvykstamasis turizmas nuo 2005 m. išaugo nuo 528 milijonų iki 1,09 milijardo 2013-aisiais, o ateities pranašystės įspūdingos – beveik 2 milijardai žmonių keliaus 2030 m. Milžiniški turistų srautai daugelį unikalių pasaulio vietų pavertė greito maisto preke, kuriai tokie dalykai kaip ekologija, vietos tradicijos dažnai tampa antraeiliais dalykais. Pavyzdys apie anakondas mokslininkams kelia didžiulį susirūpinimą – jie prognozuoja, kad Bolivijos Amazonėje gyvenančios didžiausios pasaulyje gyvatės artimiausiu metu tiesiog išnyks arba emigruos kitur dėl neatsargių turistų bei jų gidų mostų.

2012 m. tarptautines sienas kirto rekordinis skaičius turistų — vienas milijardas. Kasmet papildomi 5—6 mlrd. keliauja savo valstybėje.

10

Pasak antropologės P. Vail, daugybė šalių apie turizmą galvoja kaip apie raktą į ekonominių problemų sprendimą, naujų darbo vietų kūrimą, tačiau tik nedaugelis vadovų susimąsto, ką besivystantis turizmas atneš jų šaliai. Taip ne viena valstybė per ilgą laiką nepataisomai sužaloja savo parduodamą turizmo produktą bei skaudžiai pažeidžia vietinę kultūrą. Vienas ryškiausių augančio turistų srauto nesuvaldymo pavyzdžių – garsioji Tailando sala Koh Phangan. Ten ne kartą apsilankiusiai P. Vail istoriją apie tai, kokia ši sala buvo dar iki masinės keliautojų invazijos, papasakojo kelionių žurnalo „National Geographic” redaktorius Costas Christ‘as. Pastarasis šį rojaus kampelį atrado dar 1979-aisiais, kuomet į salą beveik neatplaukdavo nei vienas turistas. „Apie atradimą papasakojau keletui vokiečių ir griežtai įspėjau juos šią salą išlaikyti visiškoje paslaptyje”, – teigia C. Christ‘as. Nežinia, ar vokiečiai neišlaikė paslapties, tačiau 14 tūkst. gyventojų turinti sala per metus dabar pritraukia daugiau nei pusę milijono turistų, ypač jaunų keliautojų. Juos masina nesibaigiantys, kartą per mėnesį vykstantys garsieji „Pilnaties” muzikos vakarėliai, visur besiliejantis alkoholis bei kitos pramogos.


1 mlrd. turistų sudaro „Viename „Pilnaties” vakarėlyje Koh Phangan vidutiniškai apsilanko apie 10 tūkst. jaunuolių, turinčių vieną tikslą – pasilinksminti nesibaigiančio alkoholio sūkuryje. Retas iš jų pagalvoja, kas darosi su visomis tomis šiukšlėmis, plastikiniais buteliais vandenyje, čia mažai kas besivargina ieškoti tualeto”, – teigia P. Vail ir plačiau atskleidžia, kokią didžiulę žalą daro tokie pasilinksminimai. Pasak jos, po vieno tokio vakarėlio turistai palieka apie 12 tonų šiukšlių, kurių daugumą nusineša vandenynas, neminint gausybės dėl naujų pasilinksminimo vietų iškertamų medžių bei egzotiškos augmenijos. Negana to, salos vardo nepuošia ir kasmetiniai žiniasklaidos pranešimai apie ne vieną neatsargaus turisto mirtį, nužudymus ar netgi išprievartavimus.

6%

pasaulinės prekybos

Nors filme „Gringo Trails” apie Balio salos atvejį neužsimenama, jis tikrai vertas susirūpinimo. Rojaus kampeliu vadinama sala nebepajėgia priimti daugiau nei 3 milijonų užsienio turistų per metus. Šimtai viešbučių sunaudojo daugybę švaraus vandens – vienam kambariui reikia apie 300 litrų per dieną. Kas dieną į sąvartynus išvežama 13 tūkst. kubinių metrų šiukšlių, ir tik pusė jų yra perdirbama. Jau ne vienerius metus Balyje prognozuojama geriamo vandens krizė, jo trūkumą jaučia beveik pusė vietos gyventojų.

9%

BVP

Augantis turizmas Balyje kelia ne tik ekologinių, bet ir kitokių problemų. „Savo kultūrą pavertėme preke. Salos gyventojai yra giliai prisirišę prie savo regiono ir tradicijų, praleidžia daug laiko šventyklose ir gerbia jų ritualus. Tačiau masinis turizmas ištrynė ribas tarp skirtingų kultūrų papročių, standartizavo unikalias tradicijas į kelionių paketus. Pavyzdžiui, atvykėliams į salą uždedama gėlių girlianda, tačiau tai ne Balio tradicija, o Polinezijos salų ritualas”, – viename interviu teigė Balyje gyvenantis poetas Ketut‘as Yuliarsa‘s.

1 iš 11

darbų

Ujūnio druskožemis. Kadras iš filmo „Gringo Trails“

OZONAS

11


Teigiama turizmo pusė

Svarbiausia yra nepamiršti, jog teigiamus dalykus kelionės turi nešti ne tik keliaujančiam, bet ir jo lankomai šaliai, jos gyventojams bei aplinkai.

„Nepaisant visų blogybių, turizmas turi daugybę privalumų: padeda kilti šalių ekonomikoms, suteikia darbo vietas atokesnių vietovių gyventojams ir, žinoma, begalę džiaugsmo bei patyrimo patiems keliautojams. Tik reikia išmokti šią industriją gerai kontroliuoti, jog ji netaptų kaip degantis namas, kurį per vėlai pradėjęs gesinti – nebesustabdysi”, – pabrėžia antropologė P. Vail. Vienas geriausių ir turbūt radikaliausių turizmo industrijos valdymo pavyzdžių – Azijos perlas Butanas, įsispraudęs tarp pasakiško grožio Himalajų kalnų. Ši šalis iki 8 deš. apskritai neįsileisdavo jokių turistų, o vėliau nusprendė vadovautis taisykle geriau 100 turtingų turistų nei 1000 taupančių keliautojų. Paslaptis paprasta – nors į Butaną atvykstančių turistų skaičius neribojamas, vienos dienos leidimas kainuoja apie 250 JAV dolerių. Tad į Butaną keliauja tik labiau pasiturintys turistai, kuriuos visur lydintys gidai užtikrina visapusišką unikalios gamtos bei istorinio palikimo apsaugą. „Prieš kurdami turizmo modelį Butane, ištyrinėjome kaimyninių šalių pavyzdžius. Masinis turizmas bei jo pasekmės Nepale ir Tailande mums buvo labai nepriimtinas, todėl nuo pat pradžių nustatėme griežtas taisykles”, – filme „Gringo Trails“ savo patirtimi dalijosi Butano karališkosios šeimos narys Dasho Sangay Wangchuck.

Į kur daugiausia keliaujama?

22%

Azija

51%

Europa

16%

Amerika

5%

Afrika

12

6%

Artimieji rytai

Pasak P. Vail, didžiausia žala vietos bendruomenėms bei turizmui kyla tuomet, kai šį verslą perima didžiosios turizmo sektoriaus įmonės, kurios dažnai pro pirštus žvelgia į ekologines problemas. „Pamažu vis populiarėja vietos bendruomenių organizuojamas turizmo sektorius, kuomet visi pinigai lieka ten dirbantiems žmonėms. Bendruomenės nariai yra asmeniškai suinteresuoti išsaugoti savo gyvenamosios vietos ekologinę sistemą bei tradicijas, o keliautojai turi puikią galimybę susipažinti su unikaliomis vietos tradicijomis”, – teigia P. Vail. Savo filme ji parodė sektiną pavyzdį – Bolivijos Amazonės džiunglėse, Tuichi upės pakrantėje esančią Chalalan ekologinę gyvenvietę. Ją 1990-aisiais kaip padėką už savo netikėtą išgelbėjimą padėjo įkurti tose džiunglėse kažkada pasiklydęs Y. Ghinsberg‘as. Būtent dėl jo buvo gautas milijoninis tarptautinių fondų finansavimas, įkurta saulės energija varoma gyvenvietė, kuri buvo statoma naudojant tik vietines ekologiškas medžiagas, turistai prašomi tausoti vandenį ir aplinką. Per 3 metus gyvendamas vietos bendruomenėje Y. Ghinsberg‘as apmokė jos gyventojus visų svarbiausių ekologiško turizmo subtilybių. Šiuo metu ne daugiau kaip 40 turistų vienu metu talpinantis Chalalan yra bene geriausias Amazonės džiunglių floros ir faunos pažinimo šaltinis.


Aplinką saugančios kelionės

P. Vail savo filme taip pat palietė itin opią keliautojų temą. Labai ilgai mažo biudžeto savarankiški keliautojai buvo laikomi visiška priešprieša masinį turizmą besirenkantiems žmonėms. „Savo filme savarankiškų keliautojų neišskyriau kaip didžiausią žalą lankytinoms vietoms darančios keliautojų grupės, tačiau spaudai šis faktas buvo sensacingiausias. Matyt, sugriuvo daugybę metų gyvavęs keliautojo kaip nepriklausomo nuo materialinių gėrybių bėgančiojo įvaizdis. Autentikos siekiamybė labai greitai tapo gerai parduodama preke”, – teigia P. Vail, pabrėždama, jog ji ir pati daug metų priklausė būtent šiai nepriklausomų keliautojų grupei. Pasak P. Vail, problema iškilo tuomet, kuomet padidėjęs savarankiškų keliautojų skaičius ženkliai padidino pigesnes ekskursijas siūlančių agentūrų kiekį. Dauguma tokių agentūrų tikrai mažiausiai galvoja apie ekologiją, o ir patys keliautojai nesidomi, kas atsitinka su lankoma vieta, į kurią kasdien suvažiuoja dešimtys vienadienių turistų. Labai dažnai keliautojai, su ekskursija nuvykę į kokį nuošalų kaimą, vietos gyventojams nepalieka nei cento – valgo savo atsivežtus pietus, tad visi pinigai keliauja tik kelionių agentūroms.

Iš kur daugiausia keliaujama?

53%

Europa

4%

22%

Artimieji rytai

Azija 17%

Amerika

1%

Nenurodyta 3%

Afrika

„Todėl visiškai nesvarbu, koks keliautojas esate – turintis mažai ar daug pinigų – svarbiausia yra mokėti keliauti atsakingai”, – primena P. Vail pabrėždama, jog svarbiausia keliautojams suvokti savo kelionių motyvus. „Jei norite nukeliauti į egzotišką vietą vien tik tam, kad pasilinksmintumėte, tuomet turėtumėte dar kartą pagalvoti, ar verta tai daryti svetur”, – sako ne vieną dešimtį pasaulio vietų apkeliavusi dokumentinio filmo kūrėja. Išskirdama svarbiausius sąmoningo keliavimo aspektus antropologė taip pat pataria, kad jeigu vykstate svetur norėdami pažinti kitos šalies kultūrą, prieš tai kiek galima daugiau sužinokite apie ją, išmokite bent keletą tos šalies kalbos frazių, pasidomėkite vietos aktualijomis bei ekologijos problemomis. Tai nieko nekainuoja, tačiau atveria daugelį vietos durų. Argi žinodami, jog Bolivijos džiunglėse anakondos nyksta nuo žmonių prisilietimų, rinktumėtės tokius turus? Ar matydami, kaip į garsiąją druskos lygumų apjuostą Incahuasi salą plūstantys tūkstančiai turistų žaloja vietinę florą ir fauną, ten važiuotumėte?

Prognozuojama, kad 2020 m. tarptautinis turistų srautas sieks 1,56 mlrd.

Žinoma žurnalistė, knygos apie turizmo įtaką pasauliui autorė Elizabeta Beker rašo: „Būk turistas toje vietoje, kurioje gyveni. Pažink savo gimtuosius muziejus, bažnyčias, istorinius paminklus, naktinį gyvenimą, domėkis vietos politika, istorija. Jei nori savanoriauti užsienyje, pirmiausia tai padaryk namie. Tuomet, kai planuosi kelionę į kitas šalis, panaudok sukauptą informacijos pavyzdį bei patirtį užsienio šalių pažinimui.“ Turizmas – vienas geriausių būdų praleisti laisvalaikį. Svarbiausia yra nepamiršti, jog teigiamus dalykus kelionės turi nešti ne tik keliaujančiam, bet ir jo lankomai šaliai, jos gyventojams bei aplinkai. OZONAS

13


BEBRAS:

naikiname, nes saugome? I E VA M A L A I Š K A I T Ė

N

užudyti bebrą – vadinasi ne tik išgelbėti medį, bet ir rūpintis mus supančia aplinka, išsaugoti tai, kas yra mūsų nuosavybė. Pasivaikščiojimo su bičiuliais gamtosaugininkais metu supratome, jog šių gyvūnų įvaizdis išties geriausiai atspindi dabartinį mūsų suvokimą apie gamtą ir ką joje mes stengiamės išsaugoti. Tad ką gi nutyli gamtos mokslų specialistai ir kas iš tiesų žūsta naikinant bebrus?

Reikia nušauti bebrą – pagalvojome mes pamatę jį plaukiojantį netoli namų iškastame tvenkinyje. Juk turime išgelbėti aplink esančių pievų ir miškelio gerovę. Mes gi puikiai žinome bebro chuliganiškas užmačias – taip ir ieško, kokį čia upeliūkštį užtvenkus ir aplinkinius medžius sunaikinus.

NUŠAUK BEBRĄ – IŠGELBĖK MEDĮ! GERAS BEBRAS – NEGYVAS BEBRAS! ir panašūs šūkiai nėra kvestionuojami, vadinasi – teisingi.

14

Nuspręsta. Sustojame prie tvenkinio ir skambiname draugui medžiotojui, nujausdami, kaip šis apsidžiaugs.

„Alio, Marijonai, trauk šautuvą, radom tau bebrą“ Sakau aš. Kitame ragelio gale trumpa pauzė, o po jos:

„Ką?! Ar išprotėjote? Ar jūs bent jau žinote jo vaidmenį gamtoje?“ Marijonas – mūsų bičiulis bitininkas, medžiotojas, visada kategoriškas ir kol kas visada teisus. Jo atsakymas buvo trumpas, bet labai aiškus. Bebro šauti negalima. Tuo metu pasijutome kaip pirmokai dvejetukininkai, pastatyti į kampą. Po kelių dienų stovėjome prie Marijono tvenkinio, kur vasaromis darbuojasi bebrai ir išgirdome tai, ko nerašo nei vienas vadovėlis. Situaciją apie bebrus suprasti taip pat padėjo Renata Macevičienė, kuri yra biologė, dėstanti Lietuvos edukologijos universitete.


Kuo ypatingas bebrų vaidmuo gamtoje? Marijonas: Visuomenėje labai gaji nuomonė, kad bebrai blogi ir juos reikia naikinti. Tačiau niekas nesivargina įsigilinti į realią situaciją, o reikėtų. Pirmiausia pasidomėti, kas tai per gyvūnas, koks jo vaidmuo ekosistemoje, ką jis padarė blogo, o ką gero. Žinoti kokioje aplinkoje gyvena šis gyvūnas, kaip ta aplinka keičiasi, kaip viskas atrodė, kol dar nebuvo bebrų ir kaip pasikeitė šiems atsiradus, kam atsirado galimybė gyventi vien todėl, kad šalimais įsikūrė bebras. Tik tada galima diskusija apie tai, ar bebras blogai ar gerai. Štai pas mus miške buvo pelkė, karklynai, šabakštynai – jokios gyvybės, nebent strazdas lizdą susisukdavo. Vanduo laikydavosi iki vasaros vidurio, kuomet išsausėdavo, ir nieko, išskyrus šabakštynus, ten nelikdavo: nei paukščių, nei gyvūnų, nei varlių, nei grybų. Apsigyvenus bebrams, atsirado vandens ir tada pradėjo kunkuliuoti gyvybė: varlės, žuvys, paukščiai, žvėrys. Netoliese yra apleista, melioruota, nešienaujama pieva su užželiančiais karklynais, apie 2 ha ploto. Joje apsigyveno bebrai ir kiek ten gyvybės atsirado. Pavasarį klykauja ypač reti tilvikiniai paukščiai, gervės, pempės, maisto ieško juodieji ir baltieji gandrai, savo vestuves kelia kelios varlių rūšys – rojus Lietuvos žemėje. Prie mano namų buvo karklais užželiantis raistas. Per kelis metus bebrai išnaikino visus karklynus. Formuojasi graži aukštapelkė, greitai derės spanguolės. Bebrai nugraužė ne tik pačius karklus, bet ir išardė jų šaknų sistemą kasdami tunelius, o juose pradėjo gyventi žuvys.

Bebrai per kelis metus atstato tai, ką žmogus šimtus metų naikina.

Bebrai per kelis metus atstato tai, ką žmogus šimtus metų naikina. Vykdant melioracijos programas dauguma pelkių buvo nusausintos. Iš mažų upelių padaryti melioracijos grioviai gyvūnijai ir augmenijai padarė daug žalos tiek laukuose, tiek pelkėse. Nykstant pelkėms nyksta ir gyvūnija: pradedant varliagyviais, baigiant tokiais įspūdingais paukščiais kaip kurtiniai ar juodieji gandrai. Pavyzdžiui, Semeliškių miške buvo pelkė ir juodųjų gandrų lizdas, kuriame jie užaugindavo po 2 jauniklius. Toje pelkėje apsigyvenus bebrams pakilo vandens lygis, kuris užliejo menkaverčiais krūmais užžėlusią pievą. Įžuvinus pelkę karosais, nepraėjo nei keli metai, kai juodųjų gandrų vados kasmet padvigubėjo. Deja, dabar ten bebrai išmedžioti, vandens lygis sumažėjęs ir neaišku, koks tolimesnis bus gandrų likimas, netekus tokios geros mitybinės bazės. Išnaikintas pelkes per keletą metų bebrai sėkmingai gali atstatyti leidus jiems ten ramiai gyventi. Paradoksas – pelkės nyksta, kuriamos programos joms saugoti, skiriami dideli pinigai. Tuo tarpu tikrieji pelkininkai bebrai natūraliai atkuria vandens lygį, gausina biologinę įvairovę kokybiškai ir už dyką. Deja, šie darbai mažai kam rūpi ar atrodo nenaudingi, todėl bebrai beatodairiškai naikinami.

OZONAS

15


Renata: Kasmet vykdau paukščių stebėseną numelioruotoje pievoje, viena iš jų šalia Karažiškių kaimo Trakų rajone. Kai joje šeimininkavo bebras – ten klestėjo gyvybė. Keliolika rūšių paukščių iš kurių keletas retų: raudonkojai tulikai, griciukai, perkūno oželiai, keletas porų pempių. Giesmės, klykavimai, perėjimas – gyvenimas verda. Ir štai, pagal galiojantį įsakymą, bebrų užtvankos grioviuose turi būti išardomos, o tą įsakymą vykdo medžiotojai, kurie ne tik ardo, bet ir sėkmingai išnaikino šios gyvybės oazės kūrėjus. Niekada neužmiršiu šiurpaus vaizdo, grįžus į tą gyvybės katilą po metų. Tyla ir viskas. Užteko metų, kad priverstinai išgyvendinus bebrą su juo dingtų ir visa ten kunkuliavusi gyvybė. Užtat liko dilgėlynais ir garšvomis užžėlusi niekam nebereikalinga pieva, kuri atėjus pavasariui vėl bus deginama.

16


Šiaurės Amerikos indėnai s vadino bebru

pa

naš

iai juos priim

u

ir aš

P R A S I TA R I A M A R I J O N A S

Su Marijonu buvome kartu išsiruošę patyrinėti šalia esančių miškų. Ieškojome briedžių ir elnių ragų, paukščių lizdų ir uoksų, viena akimi dairėmės bebrų namelių. Miške matėme keletą gražių upeliukų: tokie siauručiai, skaidrūs, pačioje miško glūdumoje. O kas būtų, jei čia užklystų bebras? Juk užtvenkęs gražų upeliuką sugadintų ne tik jį, bet ir kokį gabalėlį miško. Kas gi atsitiktų su tuo gražiu upeliu? Marijonas: Gražiu sakot? Žiūrint, kaip kas tą grožį supranta. Man, pavyzdžiui, gražu, ten kur gyvena bebras. Ten yra sausuolių, ten turi vietos perėti geniai, meletos, apsigyvena gervės. Bet grįžkime prie to upeliuko. Jo vietoje, prieš melioruojant pelkę, miške augo gražiausi spanguolynai, o dabar liko tik gražus upelis. Teka upeliukas – nieko ypatingo, teka ir nuteka, į didesnę upę, paskui į Nemuną ir viskas į jūrą. Tačiau tame gražiame miško upeliuke nėra nieko gyvo. Jei bebras užtvindytų tą upeliuką, aplinkui išdžius juodalksniai, tačiau juose iš karto pradės virti gyvybė. Medžiai pradeda džiūti, uoksus pradeda kalti reti geniai: tripirščiai geniai, pilkosios meletos. Stovintis vanduo – galimybė atsirasti ir sėkmingai išneršti varliagyviams. O juk varlės dabar taip sparčiai nyksta, rupūžių beveik nebėra. Atsiradus didesniam plotui vandens iš karto atsiras klykuolės, antys atneš ikrų ir atsiras žuvų, ūdrų. Atsiradus žuvims yra daug šansų, kad apsigyvens ir juodieji gandrai, garniai. O didelėse pelkėse galės susimedžioti maisto gal net ir tokie pavojingai nykstantys paukščiai kaip didieji apuokai.

Užteko metų, kad priverstinai išgyvendinus bebrą su juo dingtų ir visa ten kunkuliavusi gyvybė.

OZONAS

17


Ar tiesa, kad už susiformavusį požiūrį, jog bebras yra rimtas kenkėjas, labiausiai atsakingi ūkininkai, kurių pasėliuose ar miškuose bebrai pasistato savo namus ir užtvindo šalia esančią teritoriją? Marijonas: Jei tai mano žemė ir ji man taip rūpi, aš ten važinėju ir prižiūriu. O bebras užtvankos per vieną naktį tikrai nepastato – tai ilgas procesas. Pradžioje ateina vienas bebras, padaro mažą užtvanką ir po truputėlį ją didina. Ir štai kitais metais galbūt prisijungs ir bebrų patelė, susidarys pora ir toje vietoje įsikurs. Taigi praeina metai. Tai koks šeimininkas, jei nemato, kas vyksta jo žemėje ištisus metus? Jei yra potencialios vietos, grioviai, kanalai, upeliai, kur bebras galėtų pastatyti užtvanką – kartas nuo karto tiesiog reikia patikrinti tas vietas. Jei pradėta statyti užtvanka, ją išardyti: vieną, antrą kartą ir bebras išeis ieškoti naujos vietos. Arba pagauti bebrą gyvagaudžiais spąstais ir išvežti jį į kitą vietą, galbūt kur jo darbo reikia labiau.

18

Renata: Paradoksali situacija, kad bebrai šiandien dažniau naikinami ten, kur nei laukai dirbami, nei žolė reikalinga. Tokiose vietose bebrai galėtų sukurti idealias sąlygas retoms rūšims, perėjimui, gyvybei. Tačiau yra patvirtintos programos, pagal kurias bebrai iš griovių yra priverstinai išgyvendinami. Kažkodėl žmogui labai nepatinka, kai gyvūnai šeimininkauja gamtoje – savo natūralioje buveinėje.


Ar šiuo metu vykdoma kova su bebrais yra medžioklė ar visiškas gyvūnų naikinimas? Marijonas: Yra situacijų ar vietų, kur bebrų gali būti per daug. Ir juos galima medžioti, bet ne naikinti ar skersti. Bebrų medžioklės sezonas nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d. – visiškai nelogiškas ir nehumaniškas laikotarpis. Ankstyvą pavasarį, pradėjus tirpti ledui, iš trobelių pačios pirmosios išlenda patelės. Joms labiausiai reikia maisto, nes tokiu metu jos laukiasi. Medžiotojai tų motinų ir laukia. Deja, net medžiokle to negalima pavadinti, nes dažniausiai bebrai nenušaunami tykant, o išardžius užtvankas ir nuleidus vandenį: į bebrų namelius užsiundomi šunys, bebras išbėga į atvirą erdvę, kur kastuvais, laužtuvais uždaužomas. Skamba žiauriai? Bet tokia realybė. Ne kartą teko matyti sumedžiotas bebrų pateles su pilvuose pilnai susiformavusiais bebriukais. Ar tai galima pavadinti medžiokle? Tai naikinimas. Tuo tarpu sumedžiojus paršingą šerno patelę medžiotojas baudžiamas. Vadinasi, bebras už įstatymo ribų.

Kažkodėl žmogui labai nepatinka, kai gyvūnai šeimininkauja gamtoje – savo natūralioje buveinėje.

OZONAS

19


tema

20


Lietuvos miškų būvis

žmogaus sprendimas LINA BAKŠYTĖ

G

yvename saugiai: mūsų šalyje reti smarkūs vėjai, o pavasario polaidis ar krituliai nevirsta viską nešančiu potvyniu. Nelygios medžių viršūnės tartum užkarda sulaiko vėjus, o miškų paklotė geria vandenis lyg kempinė ir stabdo staigų jų tekėjimą. Tai keli pavyzdžiai, kaip esame susiję su mūsų miškų būviu, kurio neigiamas pokytis darytų didžiulę žalą kiekvienam šalies gyventojui. Tačiau išsiaiškinti, kokia dabartinė mūsų šalies miškų būklė, sudėtinga, nes miškas šiandien vertinamas ne tik kaip saugotina vertybė, bet ir kaip ekonominę naudą nešantis ūkis.

Apie tai, kokius miškus labiausiai turėtume saugoti ir kodėl, kalbamės su Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistu Danu Augučiu, kuris pavasarį kartu su autoriumi Remigijumi Karpuška pristatė knygą „Atsakinga miškininkystė“. Gamtosaugininkas pateikė ne vieną Lietuvos miškų būklės vertinimą. Jo nuomone, turėtų išlikti tam tikra mozaika, nes gamtai blogiausia – monotonija. Pasak D. Augučio, šiandien tik spėliojama, koks Lietuvos miškingumas turėtų būti, todėl šis klausimas lieka daugiausiai politiniu sprendimu.

Lietuva pristatoma miškų ir lietaus šalimi. Kaip miškas tapo neatsiejama mūsų kraštovaizdžio dalimi? Lietuva visada buvo miškų kraštas. Esame tokioje klimato zonoje, kur geriausiai auga miškai. Nuo priešistorinių laikų didžioji Lietuvos dalis buvo jais padengta. Dėl žmogaus veiklos miškų palaipsniui mažėjo iki XX a. pradžios. Miškų veisimo programų sėkmė ar didieji istoriniai įvykiai, nelaimingi Lietuvai, tremtys, kolektyvizacija, lėmė tai, kad apleistos žemės apaugo medžiais. Ir dabar miškų plotas Lietuvoje apima 33,3 proc. šalies teritorijos. Reikėtų šnekėti, kaip tie miškai kito savo viduje, kaip keitėsi dėl ūkinio naudojimo. Europoje turime gal tik keletą didesnių miškų masyvų, kur žmogaus įtaka buvo maža kelis šimtmečius. Artimiausia – Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje esanti Belovežo giria. Lietuvoje turime keletą lopinėlių, kur kelis dešimtmečius įsteigti rezervatai arba keliasdešimt metų veikia draustiniai. Lyginant su tokiais miškų plotais, kuriuose auga brandūs medynai, stovi seni medžiai, mes, gamtininkai, labai jų pasigendame dėl biologinės įvairovės. Lietuvos raudonojoje knygoje įrašyti vabzdžiai, grybai, kerpės – didžioji jų dalis vienaip ar kitaip siejasi su senais medžiais ar negyva mediena. Ją mes iš principo išnaikinome, tiesiog kirsdami medžius ir išveždami medieną, todėl jos iš tikrųjų Lietuvos miškuose mažai. Istoriškai Lietuvos miškuose medis užaugdavo, pasendavo, nugriūdavo ir supūdavo miške. Prie to buvo prisitaikę begalė rūšių. Skandinavų tyrimai rodo, kad mūsų klimato zonoje maždaug kas trečias gyvas organizmas, esantis miškuose, yra vienaip ar kitaip priklausomas nuo senų medžių, žuvusios medienos arba žuvusių medžių. Visa ši gyvūnija bei augalija šiandien mūsų miškuose reta arba nykstanti. Toks pagrindinis skirtumas nuo mūsų miškų ir nuo kadaise buvusių istorinių miškų. OZONAS

21


tema

Pirmapradė miškų biologinė įvairovė šiandien labai pakitusi? Pirmapradė biologinė įvairovė yra pakitusi link jaunų ir pribręstančių medynų. Tai nereiškia, kad ta biologinė įvairovė, kuri yra jaunuose medynuose mažiau vertinga. Tos augalų, gyvūnų ir grybų rūšys yra lygiai tokios pačios vertingos, tik šiuo metu jų yra daug, jos nesaugomos. Rūšys, kurių yra mažiau, labiau vertinamos, į jas labiausiai akcentuojamas gamtininkų dėmesys, noras išsaugoti. Kodėl siekiama jas apsaugoti? Žinomi JAV biologai Paul‘as ir Anne Ehrlich‘ai yra pateikę labai gerą pavyzdį, kurį dauguma gamtininkų naudoja: jūs skrendate lėktuvu ir žiūrite pro langą, staiga pamatote, kad tame lėktuve atsipalaidavo viena kniedė ir ji išskrido. Ta kniedė, įsivaizduokime, kad yra rūšis. Galbūt vienai kniedei išskridus, nieko lėktuvui neatsitiks, skrisite toliau. Tačiau jeigu krenta antra, trečia, kažkuriuo momentu lėktuvas patirs aviakatastrofą. Kiek kniedžių reikia lėktuvui, kad jis galėtų skristi? Kniedės, tos rūšys, kurių mes realiai nepastebime, bet kiekviena jų svarbi. Klasikinėje teorijoje manoma, kad jeigu rūšis egzistuoja, tai jos egzistavimas turi prasmę, kurios mes galbūt nesuvokiame, bet ji vis tiek yra svarbi. Galbūt tą rūšį išnaikinus mes nutrauksime mitybinį ryšį ar dar ką nors, ko dabar numatyti negalime. Filosofinis atsakymas – viskas kas gyva, turi teisę egzistuoti ir mes negalime spręsti, kad tai yra reikalinga, o tai nereikalinga. Moralinė mūsų pareiga, kad biologinė įvairovė išliktų. Daug rūšių ilgai buvo laikomos nevertingomis, bet dabar naudojamės jomis kiekvieną dieną, pavyzdžiui, išskirdami vaistus. Kiek dar šiandien miškuose yra tokių nevertingų rūšių, kurios ateity gali būti įkvėpimas mokslininkams arba kažkas atrasta – mes to nežinome.

22

Ar atliekami tyrimai, kurie fiksuoja, kokia biologinė įvairovė egzistuoja Lietuvos dabartiniuose miškuose? Tyrimų yra nemažai, tačiau nepakankamai. Pavyzdys – mūsų demonstraciniai miškai, kuriuose esame įrengę pažintinius takus. Jeigu neklystu, yra atrastos net dvi Lietuvai naujos rūšys, ištyrus pakankamai nedidelį, 50 ha miško plotą. Prastesnė situacija, jeigu kalbame apie rūšių būklę. Mes konstatuojame faktą, kad Lietuvoje tokia rūšis yra, bet kur tiksliai ji yra, koks jos paplitimas, negalime pasakyti. Ten kur ji sutinkama, sąlygos jai geros ar prastėja – taip pat trūksta duomenų. Nežinome, kaip keičiasi gausumas. Galime tik įtarti, spėti, tačiau tikslių empirinių duomenų labai trūksta. Tuo pačiu biologinė įvairovė yra didžiulė – nereikėtų galvoti, kad kiekvienai galėsime pasakyti, kad šios gausumas didėja, o šios mažėja. Vien Lietuvos raudonojoje knygoje turime įrašytas maždaug 800 rūšių. Apie kiekvieną rūšį padaryti studiją yra nerealu. Tai ką daro gamtininkai tokiu atveju? Jie išsirenka vadinamąsias skėtines rūšis. Tarkime, Lietuvos Gamtos fondo simbolis didžioji miegapelė – tai skėtinė rūšis Lietuvoje. Šis gyvūnas yra labai lepus savo gyvenamai aplinkai: gyvena gamtinę brandą pasiekusiuose lapuotynuose, dažniausiai ąžuolynuose, drevėse, maitinasi gilėmis, riešutais. Didžiajai miegapelei būdinga tai, kad yra reikli savo aplinkai. Užtenka išsaugoti ją natūralioje buveinėje, drevėse, ne kažkur inkiluose ir tokiu atveju mes išsaugome geras sąlygas dar daugybei organizmų, kurie yra taip pat saugomi arba nesaugomi, bet svarbūs. Išsirinkę tokias skėtines rūšis ir užtikrinę joms geras sąlygas, galime užtikrinti jas ir kitoms rūšims.


Įprasta manyti, kad miškų būklę geriausiai atspindi miškų plotas, tačiau tai nėra tikslu. Koks rodiklis vis dėlto geriausiai atspindi miškų būklę ir kaip pagal jį įvertintumėte dabartinę jų situaciją Lietuvoje? Nenorėčiau vertinti, tai nedėkingiausias dalykas. Ko gero Lietuvai miškų plotas – pats netinkamiausias rodiklis vertinant miškų būklę. Jis nenusako, kas yra miškų viduje. Besivystančioms šalims, Atogrąžų miškams, kur vyksta didžiulio mąsto kirtimai, matydami ploto mažėjimą galime pasakyti, kad šalyje yra problema. Bet miškų plotas Lietuvoje yra daugiau, mažiau stabilus jau ilgą laiką. Šiandien aš asmeniškai vertinčiau pagal tai, kiek yra brandžių medynų. Bet tokia statistika yra labai sunkiai prieinama. Dažniausiai pirmas skaičius, kurį žiūriu gavęs naują statistiką – negyvos medienos tūris. Bet jis iš tikrųjų irgi nerodo bendros būklės ir tikrovės. Bet iš to kas dabar įmanoma, pasižiūriu būtent tai. Pamažu negyvos medienos tūris mūsų miškuose didėja. O bendras vertinimas turėtų būti labai kompleksinis. Teoriškai samprotaujant, pagal tai, koks yra medynų santykis: jaunų, pusamžių, brandžių, perbrendusių ir panašiai. Ir koks yra medynų santykis saugomose teritorijose, nes jose turėtų didėti brandžių medynų. Negalime pasiekti, kad per tris metus visi medynai saugomose teritorijose taptų brandūs, bet turime sukurti sąlygas jiems atsirasti. Dabar tos sąlygos iš vienos pusės egzistuoja, bet iš kitos pusės, paliktos spragos. Pavyzdžiui, gamtinę brandą pasiekusį medyną galima palaipsniui iškirtinėti net ir saugomoje teritorijoje. Kitaip tariant, nėra sąlygų atsirasti tikroms sengirėms ir draustinuose.

Kaip kirtavietės paveikia miško aplinką? Priklausomai, koks kirtimo būdas. Daugiausiai kalbama apie plynuosius kirtimus. Gamtininkams jis nepatinka, nes natūraliai gamtoje nieko panašaus į plyno kirtimo kirtavietę neatsiranda. Panašiausias būtų gaisras. Gaisras miškuose, skirtingai nuo daugelio manančių, vis dėlto yra natūrali pažaida, sukelta žmogaus arba savaiminė. Yra gana nemažai biologinės įvairovės, kuri yra prisitaikiusi prie gaisrų bei tam tikros rūšys, kurios tik dėl jų išgyvena. Be to, net ir gaisruose nebūna sunaikinami visi medžiai, gaisrai neturi aiškių geometrinių formų, jie būna raižyti ir ta prasme, net ir gaisrai nėra visai tokie patys kaip plyni kirtimai. Po gaisrų lieka daug negyvos medienos, kurią gali naudoti vabzdžiai. Aišku, yra kiti kirtimo būdai, kurie yra draugiškesni gamtai. Pavyzdžiui, atrankiniai kirtimai arba mes dar juos vadiname nuolatinės dangos miškininkyste. Iš tam tikro medyno kirtimui paimama keliasdešimt procentų medžių, o kiti medžiai paliekami augti. Į mišką grįžtama po penkių – dešimties metų, vėl truputėlį iškertama. Atrankiniais kirtimais ūkininkaujant išlaikoma natūrali danga, poveikis mažesnis. Bet vėlgi, jeigu mes kalbame apie kirtimą, nesvarbu koks jisai būtų plynas ar atrankinis, jis vis tiek daro poveikį miškui. Tiktai atrankinio kirtimo metu yra mažesnis. Dėl to skirtingai nuo žemės ūkio, geriausia gamtosauga miške – nedaryti nieko, išskyrus tam tikrus atvejus.

MAŽA ĮVAIROVĖ

DIDELĖ ĮVAIROVĖ

1. Svetimžemių medžių rūšių plantacijos

4. Ūkininkavimas daro stiprią įtaką medyno sudėčiai

2. Vietos medžių vienarūšiai želdiniai

5. Ūkininkavimas daro nežymią įtaką medyno sudėčiai

3. Sodinti daugiarūšiai medynai

6. Natūralus miškas

STRAIPSNYJE PANAUDOTA INFORMACIJA IŠ: Danas Augutis, Remigijus Karpuška. Atsakinga miškininkystė. 2014, Lietuvos gamtos fondas.

OZONAS

23


tema

Negyva mediena pirmykščiuose miškuose

9

19

21

60

m 3/ha

124

204

Ūkiniai miškai Lietuvoje Pirmykštis pušynas (Laplandija) Rezervatai Lietuvoje Pirmykštis eglynas (Laplandija) Belovežo sengirė (Lenkija) Fontainebleau miškas (Prancūzija)

24

Į mus kreipėsi skaitytojai, matantys didėjančias kirtavietes. Ar keliami gamtosaugos reikalavimai renkantis kirsti mišką? Daugiau žmonės pastebi kirtaviečių, tikriausiai dėl to, kad mes iš tiesų kertame daugiau, negu nepriklausomybės pradžioje. Iki nepriklausomybės mūsų pramonė labai daug medienos importuodavo. Tapus nepriklausomiems, medieną turėjome išgauti patys. Miškų kirtimas padidėjo beveik dviem su puse karto. Per tą laiką buvo numatyti saugikliai: palikti kirtavietėse biologinės įvairovės medžių, tam tikrą kiekį negyvos medienos, negalima kirsti jaunesnių negu suėjęs tam tikras amžius medžių. Tam tikri kirtimo būdai apriboti saugomose teritorijose, apribotas kirtavietės dydis. Ar tie apribojimai pakankami? Į šį klausimą visi atsakys skirtingai. Miškininkai, ko gero atsakys, kad jie pakankami ir pertekliniai, o gamtosaugininkai sakys, kad šie apribojimai nėra pakankami. Vis dėlto tai yra klausimas, kai mes kaskart sveriame, kas yra svarbiau – pramonė ar gamtosauga. Ir aišku priklausomai nuo to, kas sveria, tos svarstyklės linksta į vieną ar į kitą pusę. Ar vertingiau, kai žmogus mišką atsodina savo pastangomis ar palieka galimybę gamtai atsikurti savaime? Jeigu miškas atsikuria savaime, tai trunka lėčiau negu tai padarytų žmogus. Visas ciklas prasideda iš naujo ir tomis rūšimis, kurios yra užaugančios pirmos. Vėliau tas medžių rūšis keičia kitos, galbūt trečios, kol miškas susiformuoja iki galo, jeigu jo tuo metu kažkas nesunaikina. Kai sodina žmogus, jis sodina savo norimas rūšis – iš sodinukų. Tos rūšys auga, bet nesusiformuoja ta pati ekosistema nuo pat pradžių. Yra tyrimų, rodančių, kad atsodinti želdynai silpnesni negu savaime užaugę. Kadangi natūralius želdinius atranka veikia nuo pat pradžių – užauga tos sėklos, kurios geriau prisitaikiusios tai vietai. O atsodintiems želdiniams sudaromos truputėlį šiltnamio sąlygos. Todėl gamtai yra geriau, kai miškai atsikuria savaime. Lietuvoje statistika rodo, kad miškų savaime užaugo daugiau negu mes pasodinome. Lietuva yra miškų zonoje, tad jeigu vieną dieną nustotume ūkininkauti, vykdyti žemės ūkį, tai ankščiau ar vėliau miškai atsistatytų ir apaugtume medžiais. Ir tai išnaudoja miško savininkai, urėdijos. Teisingai iškirtus mišką, jis atsikuria pats ir nebereikia vykdyti sodinimo darbų.


Seni medžiai, stuobriai ir virtuoliai:

Kokios miškininkystės priemonės pagerintų miškų būklę, saugotų biologinę įvairovę? Visų pirma, plynų kirtimų atsisakymas. Tai leistų labai daug ką pasiekti. Nebūtų sunaikinamos atsiradusios buveinės, o tai teigiamai veiktų biologinę įvairovę miškuose. Vis dėlto, nerealu, kad štai vieną dieną visi nustos kirsti mišką plynai. Dėl šios priežasties gamtininkai kalba apie minimalių biologinės įvairovės egzistavimo sąlygų užtikrinimą kirtavietėse, atsirenkant tam tikrą medžių skaičių nustatytame hektare, kurie būtų paliekami užaugti, pasiekti tam tikrą brandą, pasenti ir supūti miške. Nesvarbu, kas atsitiktų su medžiu, jis turėtų likti miške, nebūti pašalintas. Užaugus naujai medžių kartai senieji medžiai būtų buveinėmis augalų gyvūnų ir grybų rūšims susijusiems su brandžiais medynais. Jau dabar tokie medžiai paliekami, tik klausimas – ar pakankamas skaičius, ar teisingais būdais. Nemažiau svarbu negyvos medienos tūrio didinimas. Auganti biokuro paklausa gali lemti negyvos medienos kiekio mažėjimą miškuose, o tuo pačiu ir tų rūšių, kurios naudojasi ta negyva mediena. Todėl turėtų būti numatyti saugikliai, kiek ir kur mes paliekame tokios medienos. Tai du pagrindiniai dalykai, kurie darytų įtaką mūsų miškams: negyvos medienos didėjimas, senų medžių palikimas kirtavietėse arba jeigu jų nėra, jaunų medžių, kurie galėtų pasenti. Atskiras klausimas - saugomų teritorijų miškai. Draustinių miškuose turėtų būti atsisakoma sanitarinių kirtimų, formuojant juos taip, kad su senais medynais susijusios biologinės įvairovės būtų kuo daugiau. Sanitarinių kirtimų metu pašalinami džiūstantys medžiai, kurie sukuria minėtas sąlygas biologinei įvairovei, susijusiai su negyva mediena. Reikia padvigubinti negyvos medienos tūrį Lietuvos miškuose, ypač saugomų teritorijų miškuose, kur tikrai tai sau galime leisti. Tačiau tuos skaičius išgirdusi baldų pramonė, dažniausiai pašiurpsta, kad mes pūdysime pinigus miškuose. Ar padėtų lokalūs sprendimai? Kiekvienoje vietoje tikriausiai reiktų spręsti individualiai. Tačiau iš kitos pusės, mes neišgeriame viso to vandens, kuris Lietuvoje išsilieja – jis vis tiek išteka į jūrą. Bet neskaičiuojame, kad tai yra nuostoliai. Galėjome išpilstyti į butelius ir parduoti. Taip natūraliai tiesiog yra. Lygiai taip pat mes neiškirsime visos medienos, kuri užauga, nes tai yra natūrali ekosistema. Išmokti paimti tiek medienos, kad nenukentėtų tai, kas miškuose egzistuoja – vienas didžiausių iššūkių.

1.

2.

3.

Yra gyvenamoji vieta (paukščiams, gyvūnams, pvz.: vilkams, lūšims)

Yra maisto šaltinis (vabzdžiams, grybams)

Stabdo klimato kaitą ir grąžina maisto medžiagas atgal į dirvą.

Gamtosaugos ekspertai mano, kad mūsų klimato juostos miškuose negyvos medienos turėtų būti bent 20–30 kubinių metrų hektare.

Ačiū už pokalbį

OZONAS

25


tema

26


Kirsk, kad

nepajustų kalbino

SAULĖ NORVILAITĖ

fotografavo A L G I M A N TA S B A K Š Y S

P

er daugelį metų Lietuvoje susiformavo tradicija didžiuotis šalies miškais ir jų teikiamomis gėrybėmis. Net ir tada, kai iš tiesų nesama nuoširdžiausiu žaliosios gamtos gerbėju. Mūsų girių prižiūrėtojai tvirtina, kad miškingumas tikrai nesumažėjo, o medžių sodinama netgi daugiau. Tačiau pjūklų garsus miškuose galima išgirsti vis dažniau, o pažintiniai takai nustebina pasiūlymu susipažinti su vienišais kelmais. Balandžio mėnesį lankėmės Labanoro regioniniame parke. Vienas ženklas skelbė, jog prieš mūsų akis yra Lakajos kraštovaizdžio draustinis. O už šio ženklo – tik plyna kirtavietė.

Tiesa, kad gyvename miškingoje zonoje, bet gamta nepajėgi taip sparčiai atsigauti po stichinei nelaimei prilygstančio plyno kirtimo. Miškų politika yra strategija, dėl kurios tariasi ir ginčijasi politikai, gamtininkai bei pagrindiniai sprendimų vykdytojai – urėdai. Šioje srityje vyksta tokia interesų kova, kurioje argumentas, kad negalima kirsti dėl grėsmės kokiam lizdui, nėra lemiamas. Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius mano, kad miškų privatizacija ir netikslingas urėdijų darbas yra didžiausios miškų politikos blogybės.

OZONAS

27


tema

28


Ką manote apie privačius miškus ir jų priežiūrą? Privačių miškų savininkų yra didžiulė įvairovė kaip ir mūsų visuomenėje. Ir juos visus gretinti į vieną pagal kažkokį pavyzdį, manau, neteisinga. Kai dirbau Lietuvos gamtos fonde, prisimenu tai buvo tokių projektų bendrų, kur tiesiog kaip pavyzdį visuomenei parodyti, kaip privačiame miške galima kirsti mišką ne plynai. Ten tiesiog važiavom žiūrėti, fotografavom, kaip ten daro tuos atrankinius kirtimus, kurie dabar Lietuvoje yra labai reti, kuriuos aš labai propaguoju, kad būtent jais galima būtų pakeisti plynuosius kirtimus, bet geriausiu atveju kuo pakeičia, tai ne atrankiniais kirtimais, o atvejiniais kirtimais. O atvejiniai kirtimai labai panašūs į plynus dėl to, kad, kaip ir sako pats pavadinimas, tai atrankinis kirtimas, tai tu kai atrenki medžius, kuriuos kirsi tame plote ar ne, o kitus jaunus palieki augti toliau ir miškas auga po mišku visą laiką. O atvejinis kirtimas – tai yra tas pats plynas kirtimas tik tai, kad tu jį nukerti ne per vieną kartą, o per du kartus. Vieną kartą nukerti pusę medžių, palieki pusę pušų, ten pasisėja sėklas. Po 5 metų, kai iš jų išdygsta naujos pušaitės, tas dideles pušis nukerti ir gaunasi praktiškai tas pats vaizdas kaip po plyno kirtimo. O kuris kirtimo būdas yra geriausias? Žinoma, atrankinis kirtimas yra geriausias dėl to, kad nenutraukiama miško ekosistema, jos gyvavimas. Miške ir po kirtimo vis tiek ir paukščiai peri, ir žvėrys gyvena, ir grybauti, ir uogauti gali. O po plyno kirtimo – nieko, nei ilsėtis, nei lankytis ten yra noro, nieko. Visą laiką prisimenu, kaip miškų fakultete mus mokė Kaune Povilas Matulaitis – buvo praėjusio amžiaus pradžioje garsus mokslininkas eruditas. Jis yra, galima sakyti, miškininkystės mokslo patriarchas Lietuvoje. Nuo jo prasidėjo miškininkystės mokslas, tai jis yra pasakęs labai gražiai, kad miškas turi būti kertamas taip, kad jis to nepajustų. Tai ir yra tie atrankiniai kirtimai. O dabar tą dalyką pamiršo. Čia susideda labai daug faktorių, kodėl gi tie valstybiniai miškai taip netausoja Lietuvos miškų. Vis dėlto, gi jie yra visuomenės turtas ir turėtų būti visuomenės nuomonė, nes ne vien tiktai medienai tie miškai skirti. Kokias įžvelgiate pagrindines problemas valstybės vykdomoje miškų politikoje? Lietuvoje yra maždaug 40 miškų urėdijų – tai iš tikrųjų labai tankus miškų urėdijų tinklas. Beveik kiekviename rajone. Kiekviena miškų urėdija valdo didelį plotą, kuris sugeba išlaikyti visą miškų ūkio struktūrą ir brigadas. Būdavo patys miškininkai kirsdavo mišką, o ne privatininkai kaip dabar, nes dabar tiesiog rangovus pasamdo, o miškininkas tik parodo pirštu, kur galima kirsti. Kada visi miškai buvo valstybiniai, tai buvo iš ko toms urėdijoms gyventi. Tuo labiau, kad tada miškų urėdijos buvo biudžetinės įstaigos, miškininkai neturėjo jokio intereso daugiau kirsti, kad daugiau pajamų gauti. Iš pradžių norėjo privatizuoti tik 10-20 proc. miškų, o paskui užsimojo didžiąją dalį privatizuoti. Žinau iš pasakojimų, archyvų, kad 1996 m. buvo prie seimo surengta didžiulė akcija, benzininių

pjūklų simfoninis orkestras, kur žalieji ir miškininkai kovojo, kad nebūtų Lietuvos miškai privatizuoti. Būtent tais metais į miškų įstatymą buvo įkalta tokia kieta nuostata, kad mažiausiai pusė Lietuvos miškų turi likti valstybiniai. Taip ir įvyko. Pusė miškų privatizuota, urėdijų skaičius liko tas pats. Tada gal reiktų ir perpus urėdijų skaičių mažinti, nes natūraliai mažiau valdo miškų. Bet patys miškininkai labai bijojo, kad bus griaunama sistema. Latvijos pavyzdys, kai visos urėdijos buvo panaikintos ir įkurta akcinė bendrovė Latvijos miškai, parodė, kad nieko gero iš to nesigavo ir kilo pavojus, kad tokios akcinės bendrovės, valdančios visus Lietuvos miškus, gali būti apskritai kada nors privatizuotos. Tai dėl to žalieji ir miškininkai labai priešinosi tokiam tų urėdijų stambinimui ar net akcinės bendrovės, valdančios visus miškus, įkūrimui. O tai visgi kaip manote, ar valstybė pakankamai gerai elgiasi? Praėjusiais metais seimas priėmė dar vieną blogą nuostatą, kad už mieste turėtą žemę tiems, kurie dar negavo kompensacijų, leistų atiduoti mišku ekvivalentu. Tai jei žmogus Vilniuje turėjo vieną hektarą, kokia jo kaina? Ir kiek reikia hektarų, pavyzdžiui, Labanoro girioje? Aš paskaičiavau, kad net ir tų valstybinių miškų neužtektų kompensuoti visiems žemės savininkams. Gal kokių 20 000 savininkų dar neatgavo mieste žemės. Tai įsivaizduokit, kiek reikia miškų, kad jiems išdalintų. Valstybė galvoja, kaip jai išsisukti su ta žemės reforma. Miškai eilinį kartą tampa atpirkimo miškais. Antras dalykas blogas, kuris įvyko, nors buvo dėta daug vilčių, tai yra biudžetinių įstaigų miškų urėdijų pavertimas valstybės įmonėmis. Visai kitoks statusas juridinis. Tai save pati išsilaikanti įmonė, kuri vykdo komerciją, ir ji išsilaiko tik iš to, ką ji gauna kirsdama mišką. Kai tiktai tapo urėdijos valstybės įmonėmis, tada net krizės metais geriausiai gyveno miškininkai. Jie patys pirmi renovavo savo pastatus, girininkijas, urėdijas, nusipirko tokius prabangius džipus, kokių net lenkų miškininkai nenaudoja. Jie taip pasišvaistė pinigais, kadangi visas pelnas nuo medienos, sumoka ten kažkiek mokesčių valstybei, yra jiems. Dar aišku padaro kokį pažintinį taką, kokią poilsiavietę. Ten irgi labai daug pinigų: kokiam pažintiniui takui, pavyzdžiui, išleisti 100 000 Lt. Aš sakau geriau jūs išvis nekirskite to miško, palikite jį augti kaip sengirę vietoj to, kad iškerta vienoje vietoje sengirę, o kitoje vietoje pažintinį taką padaro. Paskui valstybė pakėlė jiems mokesčius – urėdijoms prasidėjo sunkesni laikai. Tada vėl tas klausimas, kaip išgyventi. Atleido labai daug darbuotojų. Ir prasidėjo toks dalykas, kad valstybinius miškus kirto jau nebe miškų urėdijų žmonės, o rangovai. Miškininkai tik valdo patį procesą: jie nubrėžia ribas, kur kažką daryti, o atvažiuoja pasamdyti rangovai, kurie galbūt laimi viešuosius pirkimus pigiausia kaina. Atvažiuoja dažnai miško darbininkai iš visai kito rajono, kito Lietuvos krašto. Jie nei ten kokį lizdą pamatys, nei ten žiūri, nei skiria, kas gamtoje reta ar nereta. Žodžiu, pjauna viską iš eilės.

OZONAS

29


tema

Idealiausia būtų su laiku miškus palikti ramybėje apskritai.

Kokias matote socialines priežastis to, kad pastaraisiais metais miškingumas visgi sumažėjo? Jeigu žiūrint dar į praeitį, tai pati visuomenė aktyviau reikšdavosi miškų kirtimo klausimu, kovodavo ir dar 1996 m., aš turiu tas visas iškarpas laikraščių senų, buvo toks straipsnis „Praskrisk prezidente virš Labanoro“. Tada Valdas Adamkus buvo prezidentas ir jis praskrido. Praskrido, nieko nepamatė, nes tais 1996 m. tų kirtaviečių Labanore buvo tik viena kita, bet jau tada žmonėms, kurie ten lankėsi jau kėlė šiurpą ir tos kelios kirtavietės. Nufilmavau per Velykas 7 km nepertraukiamo judėjimo važiuodamas su kamera ir praktiškai kas 200 metrų nauja kirtavietė. Aš vienoje konferencijoje pristačiau tą pačią atkarpą: dar prieš keletą metų buvo maždaug kas pusę kilometro. Sakau – koks čia Labanoro parkas, gi ten numatytas ir dviračių takas, maršrutas turistinis, tai ką ten žmonėms žiūrėti. Niekas nekreipė dėmesio. Einama link to, kad praktiškai visas kelias bus palei plynus kirtimus, nes jie po 5 metų gali grįžti į gretimą plotą – tik tiek užtenka laukti, kad būtų galima gretimai kirsti naują mišką. Man šiurpą kelia toks abejingumas ir ypatingai gamtininkų abejingumas. Čia į mūsų gamtininkų pusę metu didelį akmenį dėl to, kad jeigu žmonės, kurie važiuoja į gamtą, grožisi paukšteliais, su žiūronais, su kameromis, fotografuoja, filmuoja, tyrinėja, daro iš to karjerą. Jie yra mokslininkai, pavyzdžiui, ginasi disertacijas iš visokių gamtinių vertybių, rūšių ir jie nekritikuoja dabartinės politikos. Jie tokie patys gamtos išnaudotojai kaip ir tie patys miško kirtėjai arba medžiotojai. Pasinaudojau gamta, padariau gražių fotkių ir viskas. Jeigu tada ten iškirto, aš jau į tą mišką nebevažiuoju, važiuoju į tą, kur dar neiškirsta.

30

Kokie argumentai už ir prieš miškų kirtimą dominuoja viešojoje erdvėje? Žmonės, kurie skaito spaudą, kurioje miškininkai nuolatos kartoja – teks susitaikyti visuomenei, kad čia taip ir turi būti, kad jeigu nekirsi miško plynai, tai jo neatkursim, kad jis neužaugs toks, koks turi būti. Visokių mitų paskleidžiama iš profesionalų pusės, tai paprastam žmogui ką begalvoti – galvoja gal taip ir reikia, gal iš tikrųjų tos plynos kirtavietės yra reikalingos. Pavyzdžiui, medžiotojai irgi sako, jeigu nebūtų plynų kirtaviečių, nebūtų kur maitintis stirnoms, elniams. Kirtavietėse visokie krūmai atželia, tai yra jiems ten kur maitintis. Ir dar yra tokių gamtininkų, kurie vabzdžiais užsiima, entomologai, tai jie sako, kad trūksta miškuose atvirų erdvių, kur galėtų drugeliai skraidyti. Truputėlį naivoki argumentai. Iš tikrųjų trumpą poveikį plynas kirtimas duoda teigiamą, jeigu jis nedominuoja tame miške. Atsiranda ten kitokių rūšių ir iš tikrųjų biologinė įvairovė padidėja. Bet kadangi vis tiek miškininkai augina mišką kirtavietėje, tai to atviro ploto nebelieka. Jeigu ten būtų pieva likusi, tai tada, aišku, flora ir fauna toliau gyvuotų, bet tai yra laikina buveinė ir jeigu ten ir atsiranda kokia reta rūšis, tai ji netrukus išnyks, kadangi viskas greitai pasikeičia. Tai yra vadinamos tokios antrinės buveinės, kurios nėra visiškai saugomos, bet jose kartais pasitaiko retų rūšių.


OZONAS

31


tema

Kadangi aš pats ornitologų draugijai priklausantis ir paukščiais nuo vaikystės besidomintis, tai turiu savo kaime 3 km tokį maršrutą, kurį nuo 1998 m., kai tik būnu namuose, apeinu rytą vakarą ir suskaičiuoju visus paukščius. Aš tą darau jau daugybę metų. Ir dabar akivaizdžiai matau, kad labai sumažėjo tų dažnų rūšių, kur anksčiau buvo dažnos, bet dabar jos pasidariusios tokios negausios. Ir kiti ornitologai pastebėjo, kad Lietuvoje mažėja mums įprastų paukščių. Dar gavau iš profesoriaus ornitologo Petro Kurlavičiaus atliktus tyrimus, tai jis yra suskaičiavęs, kiek iškirtus spygliuočių arba lapuočių mišką plynai sumažėja paukščių, kiek tame plote iš tikrųjų galėtų būti lizdų, jeigu miškas būtų kertamas kitaip, pavyzdžiui, atrankiniais kirtimais. Aš nesuvokiu, kaip mes to kraštovaizdžio nesaugome. Juk regioniniai nacionaliniai parkai yra įsteigti pačiose gražiausiose Lietuvos vietose, kur yra Lietuvos reprezentacinės vietos, kur tu atsiveži užsienietį parodyti, kokią mes turime gamtą. Dėl to buvo įsteigti tie visi parkai. O dabar ten plynos kirtavietės. 32


Lietuvoje kasmet iškertama

10 000 ha 200 000

Paukščių kasmet netenka namų OZONAS

33


tema

Labanoro regioniniui parkui turėjo būti suteiktas nacionalinio parko statusas. Kodėl taip neįvyko? Tai nusprendė pirmiausia panaikinti Labanoro regioninio parko direkciją ir sujungti tą direkciją kartu su Aukštaitijos nacionaliniu parku. Tai direkcijos sujungtos, o parkai ne. Dabar yra Labanoro regioninio parko ir Aukštaitijos nacionalinio parko viena direkcija. Buvo paliktas tas direktorius, kuris buvo ne toks aršus ir mažiau kreipė dėmesio į statybos klausimus. Taip buvo panaikinta Labanoro regioninio parko direkcija ir įsivaizduok, kas atsitinka su teritorija, kuri netenka savo šeimininko. Mano buvęs direktorius – Kęstutis Jakštas. Jis kietai diskutuodavo su miškų urėdija ir bet kur kirsti neleisdavo: kviesdavosi į diskusijas, reikėdavo visus kirtimus derinti. Dabar nieko tokio neliko, nes nėra parke šeimininko. Ir vėl kalnai šiukšlių, ir turizmas ten laukinis: kur kas nori, ten poilsiauja, ką nori, tą daro, kur nori laužus kūrena, medžius kapoja net žalius. Dabar ten tokia betvarkė, o sutaupyti norėjo. Galvojo sujungs dvi direkcijas, tai sutaupys buhalterio etatą ir direktoriaus etatą, nes nereiks dviejų žmonių. Jie paskaičiavo, kad žymiai daugiau išleidžia pinigų sujungus direkcijas negu buvo atskirai. Buvo tiesiog nepatogus parkas panaikintas. Šiais metais aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas pasakė, kad vis dėlto daug saugomos teritorijos suvalgo pinigų – per didelė prabanga, kad kiekvienas parkas turėtų savo direkciją. Tai su nacionaliniu Labanoro parko statusu taip ir pakibo. Bent jau nacionaliniuose parkuose, bet tik valstybiniuose miškuose, uždraudė plynus kirtimus. Dar yra tokie atvejiniai kirtimai, kurie neuždrausti, bet po poros kirtimų atvejų vaizdas vis tiek būna panašus. Skirtumas yra akivaizdus važiuojant pro Aukštaitijos nacionalinį parką ir Labanoro, nes gretimos teritorijos. Tas statusas išgelbėtų Labanoro girią, jeigu dar ne per vėlu tuos likučius ten gelbėti. Kodėl Lietuvoje kirtimai yra priskiriami miško sąvokai? Tiesiog tokia tradicija, nes ten kur nėra miško, bet yra miško žemė, tai laikom, kad ten yra laikinai ne miškas, nes ten vis tiek atsodinama. Pas mus iš tikrųjų tokios klimato sąlygos, kad bet kur žemę užleisk, po 5-10 metų bus miškas, nes mes miškų zonoje gyvename. Tai ten yra laikinai ne miškas ir tas visas miškas tvarkingai Lietuvoje yra atauginamas. Bet po plyno kirtimo bus tikrai ne tas, kas ten buvo anksčiau, nes kaip mus mokė miškų fakultete ir kaip turėtų būti, kas yra tikras miškas. Tikras miškas yra toks, kuriame yra daug rūšių medžių ir įvairaus amžiaus medžių. Po plyno kirtimo sodini vienodo amžiaus ir vienodos rūšies – visa gamta labai nukenčia nuo to, kai augini monokultūras. Dzūkijoje sovietmečiu, iš karto po karo, buvo užsodinta labai daug nederlingų plotų mišku dėl to, kad kai ten vyko melioracija, tai nusprendė Kėdainių ąžuolynus visus iškirsti ir padaryti dirbama žeme, o dzūkų grikių laukus užsodinti mišku. Buvo tokia politika tiesiog. Kėdainių rajono miškingumas tarpukariu buvo didesnis negu Varėnos – sunku patikėti, bet taip buvo. Iš tikrųjų nebuvo daug miškų toje Dzūkijoje. Dabar kai ten viskas monokultūra užsėta, užsodinta pušaitėmis, nes smėly ne daug kas gali augti, tai kiekvienais metais reikia purkšti iš lėktuvų. Puola visokiausi kenkėjai arba, pavyzdžiui, gaisras koks įsimeta – tai eina labai gražiai per monokultūrą. Uraganai labai lengvai išverčia medžius, kada nėra antro ardo miško – miško siena per silpna. Gamta tokį svetimkūnį kaip miško monokultūra naikina visais įmanomais būdais. 34

Kokią matote Lietuvos miškų ateitį ir galimus naudingus sprendimus šioje srityje? Dabar yra svarstoma nauja Europos Sąjungos miškų strategija, kur labai gerai suvokiama miškų reikšmė visuomenei. Aš manau, kad idealiausia būtų su laiku miškus palikti ramybėje apskritai, tiesiog ten galėtų būti gamta ir žmonės galėtų džiaugtis ta gamta, ilsėtis ir pan. O viską, ką mes gauname iš miško, tai yra ko mums reikia statyboms, popieriui, pramonei – dabar visa tai gali pagaminti žemės ūkis. Mes galime žemės ūkyje pilnai apsirūpinti ir biokuru augindami žilvyčių plantacijas. Popieriui, pavyzdžiui, pluoštinė kanapė yra stebuklingas augalas. Maža to, kad galima popieriaus pramonėje ją puikiai naudoti, bet, pavyzdžiui, vien iš kelių hektarų spalių, kur kaip atlieka gaunasi gaminant pluoštą, netgi ir Lietuvoje jau stato namus. Viską galima žemės ūkio pagalba gauti, jeigu mums kažko reikia. Kas gyvena miškuose, aišku, jiems ten malkų reikia. Bet kalbant apie visa kita, tai tikrai nėra tokio didelio poreikio Lietuvoje miškus kirsti kaip dabar.


Ką vis dėlto veikti miškų urėdijoms? Ten gi žmonės irgi turi darbo vietas išsaugoti. Aš jau seniai jiems tą siūliau, bet jie dėl to niekada nekovojo ir nesistengė, todėl aš jau nebeginu tų miškų urėdijų. Miško daugiafunkciškumo idėja – reiškia, kad miškas atliktų ne vieną funkciją, o kelias. Dabar deklaruojama, kad miškas labai svarbus ekosistemoms ir rekreacijai, bet miškų urėdijos nei iš vieno, nei iš kito negauna jokių pajamų. Jos turėtų gauti iš to pajamų, jos turėtų lygiai taip pat kaip ir regioniniai parkai įrenginėti gražiose vietose poilsiavietes, vystyti turizmo infrastruktūrą, kur ir apgyvendinimo paslaugos, ir maitinimo. Kaip mano buvęs parko direktorius darydavo: atvažiuoja parko darbuotojai į poilsiavietę, surenka po 3 Lt – nedidelė suma nuo žmogaus, kad tu prie ežero pabūsi vieną parą. Bet už tai ir šiukšles visas išveža. Tai jau atsiranda papildomos darbo vietos.

Kaip yra naudojamasi tuo, kad mūsų miškai yra ypatingai grybingi ir uogingi palyginus su Vakarų Europos miškais – ten, kur nieko nerasi? Daugybė įmonių, kurios tą superka, gauna iš to milžinišką pelną: veža į užsienį paskui tas visas miško gėrybes, o Lietuvos miškai iš to negauna jokios naudos. Tai kodėl tą pajamų mokestį, kurį sumoka supirktuvės valstybei, neatiduoti miškų urėdijoms? Kad jos galėtų tuos miškus pasaugoti, kad nebūtų uogaujama su šukomis, kurios uogienojus plėšo, kad samanos nebūtų draskomos, kad eiguliai tiesiog būtų kaip miško sargai. Dar papildomas etatas reikalingas.

OZONAS

35


36


OZONAS

rubrika

TVARUS GYVENIMAS E KO R E KO M E N DAC I J O S . LT

Kokią žuvį valgysime rytoj? L O R E TA P U S K U N I G Ė

Atsakingas restoranas MILDA GLEBUTĖ

Vandenynų sargai

K R I S T I N A S A G A I D A K i r VA I D A Š N I U R E V I Č I Ū T Ė


Vitos SvirskienÄ—s nuotr.

38


L O R E TA P U S K U N I G Ė

Kokią žuvį valgysime rytoj? G

lobalinis atšilimas turi įtakos įvairių žuvų rūšių nykimui, tačiau nustatyta, kad labiausiai prie žuvų nykimo prisidėjo pernelyg intensyvi žvejyba. Nuo XX a. vidurio iki dabar sužvejotos žuvies kiekis sumažėjo apie 40 proc., o Tarptautinė aplinkos apsaugos sąjunga prognozuoja, kad iki 2050-ųjų  žvejybos verslo paprasčiausiai neliks. Per pastaruosius keturis dešimtmečius visame pasaulyje žuvų sąnaudos gerokai pasikeitė: 1960 m. vienas asmuo per metus suvartodavo maždaug 10 kg žuvies, o šiandien žuvies suvartojimas yra padidėjęs dviem trečdaliais. Nors maisto kiekio poreikis kiekvienais metais auga, tenka pastebėti, kad sugaunamos žuvies kiekis sparčiai mažėja. Šiaurės jūra buvo vienas žuvingiausių plotų visame pasaulyje, tačiau paskutiniais metais sugaunamos žuvies kiekis yra sumažėjęs trečdaliu. Taip nutiko todėl, kad čia žuvų ištekliai yra pereikvoti, ir Šiaurės jūra nėra vienintelis plotas, kuriame žuvų ištekliai yra gerokai sumažėję. Atlanto vandenyne pereikvojimas siekia 63 proc., o Viduržemio jūroje – net 82 proc. Vienas siūlomų sprendimų – tai žuvų auginimas ir veisimas tvenkiniuose ar kituose vandens telkiniuose. Ekologiškai auginama žuvis Lietuvoje pradėta sertifikuoti 2003 m., o šiandien jau turime 12 ekologiškų žuvies ūkių.

Ekologinės žuvininkystės sunkumai

Užsiimant ekologine žuvininkyste svarbu palaikyti puikią žuvų sveikatą, minimaliai naudoti leistinus veterinarinius preparatus, nenaudoti sintetinių trąšų ir pesticidų, tvenkinius galima tręšti tik leistinomis trąšomis, o žuvis papildomai šerti sertifikuotais ekologiškais pašarais. Taip pat yra svarbu, kad žuvys būtų apgyvendinamos tokiu tankumu, kad nekiltų konkurencijos dėl vietos ir pašaro. Nors šiandien įvairios naujausios technologijos leidžia paprasčiau vystyti ekologinę žuvininkystę, tačiau tenka susidurti ir su įvairiais sunkumais.

Vartotojai yra įpratę pirkti tai, kas siūloma prekybos centruose, tačiau čia gyvos ekologiškai užaugintos žuvies vargiai galima rasti.

Vienas jų – tai ekologiškos žuvies pardavimas. Vartotojai yra įpratę pirkti tai, kas siūloma prekybos centruose, tačiau čia gyvos ekologiškai užaugintos žuvies vargiai galima rasti: nėra galimybių atskirti ekologišką žuvį nuo įprastos. Kas kita – supakuoti žuvies produktai, nes jie yra ženklinami ekologiškų produktų ženkliuku, todėl atskirti ekologišką žuvį nėra taip sudėtinga. Vienintelė išeitis, kaip galima būtų ženklinti sertifikuotą gyvą žuvį – ant žuvies akvariumų klijuoti specialius lipdukus, tačiau šiuose akvariumuose būtų galima laikyti tik ekologišką žuvį. Taigi, dažniausiai gyva žuvis yra parduodama tam tikrose specializuotose prekybos vietose, į kurias nuvyksta nedaugelis pirkėjų.

OZONAS

39


V. Svirskienė mano, kad mums dar reikia augti iki skandinavų požiūrio: valgau, kas sveika, tikra, ir kuo mažiau kenkiu gamtai.

Vytauto Andriuškevičiaus nuotr.

40

Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos direktorius Vytautas Andriuškevičius teigia, kad vietinės žuvies vienam gyventojui vidutiniškai patiekiama tik apie 2,5-3 kg per metus, kai mūsų šalies gyventojai per metus suvalgo apie 15 kg žuvies. Taip nutinka dėl to, kad apie 70 proc. pagamintos žuvų produkcijos Lietuvoje eksportuojama į daugiau kaip 30 pasaulio šalių. “Skatintume daugiau pirkti vietinės produkcijos – karpio, kuris yra aukščiausios kokybės, šviežias, gyvas produktas, kurio daugiau kaip 1 000 tonų išvežama į kaimynines valstybes. Todėl čia turėtų daugiau žiniasklaida skatinti vietinės produkcijos vartojimą, nes pačios įmonės – žuvų augintojai – neturi didelių galimybių reklamuoti savo produkciją: žiniasklaida brangiai kainuoja, nėra galimybės paviešinti teisingos informacijos”, –teigia V. Andriuškevičius. Neretai susiduriama ir su kita problema – netinkamu pirkėjų informavimu. „Išlaužo žuvis“ projektų vadovės Vitos Svirskienės teigimu, reikėtų kritiškai vertinti reklaminį populizmą ir remtis moksliškai pagrįsta informacija. Tik tokiu būdu bus galima atsirinkti tinkamus produktus, kurie bus iš tiesų naudingi, o gamtai bus daroma minimali žala. Lietuvoje žuvį perkantys žmonės yra pasiskirstę į dvi dalis: tie, kurie liko prie susiformavusių įpročių pirkti nebrangią šaldytą jūrinę žuvį  bei perdirbtus žuvies gaminius vakuume, ir tie, kurie sąmoningai bei atsakingai renkasi maistą. Pastarieji stengiasi pirkti žuvį ir kitus produktus tiesiai iš gamintojų, tikrina informaciją apie įmonę ir jos siūlomus produktus. Kryptingai ieškantiems vartotojams informacijos tikrai pakanka, tačiau Lietuvoje dar labai maža dalis žmonių atsakingai žiūri į produktų pasirinkimą. V. Svirskienė mano, kad mums dar reikia augti iki skandinavų požiūrio: valgau, kas sveika, tikra, ir kuo mažiau kenkiu gamtai.


Vitos Svirskienės nuotr.

Kokią žuvį rinktis?

Norint, kad žuvų nykimas vandenynuose nebūtų toks grėsmingas, vertėtų leisti atsigauti žuvų populiacijai. Tai galima pasiekti draudžiant žvejoti tam tikrų rūšių žuvis, ir, žinoma, vertėtų rinktis tokią žuvį, kuri būtų užauginta įveistuose žuvų ūkiuose. Deja, mūsų šalyje perkamiausia žuvis yra importuojama iš tokių pasaulio vietų, kuriose žuvų ištekliai yra gerokai pereikvoti. Taigi, renkantis žuvį vertėtų pagalvoti apie tai, kokioms žuvims nekyla grėsmė išnykti. Pavyzdžiui, galima drąsiai rinktis karpius, karšius, ešerius, kuprę, lašišą, vidaus vandenų lydekas, Ramiajame vandenyne pagautas rudagalves menkes, upines plekšnes, silkę, kuojas, šprotus, Lietuvoje sugautas stintas.

Taip pat renkantis žuvį nereikėtų pirkti labai mažų žuvų, kadangi jos dar nebus nė karto neršusios. Geriausiu pasirinkimu gali būti žuvis, užaugusi vietiniuose vandens telkiniuose arba užauginta ekologiškuose ūkiuose. Žuvininkystės standartus atitinkantys gaminiai yra žymimi raidėmis MSC. Tai reiškia, kad tam tikros žuvies vartojimas nekelia grėsmės žuvų populiacijai, žvejyba nepažeidžia vietinių, nacionalinių ir tarptautinių įstatymų, žvejybos sistema yra reaguojanti į besikeičiančią aplinką. Pietryčių Azijoje užaugintos žuvies produkcija, atitinkanti išvardytus standartus, yra žymima ASC raidėmis, ir tai taip pat liudija, kad žuvis yra pagauta nedarant žalos populiacijai. 2002 m. Europos Sąjungos šalyse įsigaliojo įstatymas, nurodantis, kad kiekvienas žuvies pardavėjas yra atsakingas už tinkamą žuvies ženklinimą ir ant žuvies bei jūros gėrybių produktų turi būti nurodoma, kokia žuvies rūšis, kur ji buvo sugauta arba užauginta. Pardavėjai gali nurodyti regiono pavadinimą, iš kurio yra atkeliavusi žuvis, tačiau taip daryti nėra įprasta.

Žuvininkystės standartus atitinkantys gaminiai yra žymimi raidėmis MSC.

OZONAS

41


100 G. KARPIO YRA 127 18 G. 6 G. 0 G.

KALORIJOS BALTYMŲ RIEBALŲ ANGLIAVA NDENIŲ

42% 18% 10% 10%

FOSFORO SELENIO KALIO KALCIO

Rekomenduojamos paros normos Net

1,5 MCG vitamino

B12

o tai yra

26% RPN

Vytauto Andriuškevičiaus nuotr. 42

Žuvies produktų atsisakyti tikrai nereikėtų, nes jų nauda sveikatai yra žinoma jau nuo seno: valgant žuvį bent du kartus į savaitę mažėja rizika susirgti vėžiu, širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat stiprinamas imunitetas. Žuvies produktai yra gyvulinės kilmės, tačiau juose yra mažiau cholesterolio ir riebalų nei galvijų mėsoje, o sudėtyje esančios omega-3 riebalų rūgštys yra itin naudingos protinei veiklai bei puikiai bendrai savijautai. Omega-3 riebalų rūgščių organizmas negamina, tad labai svarbu šių medžiagų gauti su maistu. Dietologai pataria rinktis ne šaldytą, o atvėsintą žuvį, kadangi joje yra daugiausiai organizmui naudingų medžiagų. Vis dėlto, dažniausiai vartotojai pasirenka būtent šaldytą žuvį, ir čia daroma didžiulė klaida: kur kas naudingiau rinktis gyvą ar atvėsintą žuvį, kurią gaminant atsiskleidžia geriausios skonio savybės, ir netenka naudoti daug prieskonių. Žuvis gali būti ruošiama įvairiai: kepama folijoje, orkaitėje ar ant grotelių, taip pat gali būti troškinama, tačiau vertėtų vengti žuvį kepti aukštoje temperatūroje, kadangi tokiu būdu žūva visos maistingos medžiagos.


Rinkimės atsakingai

Vitos Svirskienės nuotr.

Tenka pripažinti, kad žuvį vertėtų rinktis itin atsakingai: reikėtų atsižvelgti į tai, ar tam tikros žuvies ištekliai nėra pereikvoti, ir rinktis tokią žuvį, kurios populiacijai negresia pavojus. Pasirinkimo galimybės tikrai nėra mažos, tačiau neturime pamiršti, kad mes patys esame atsakingi už tam tikrų žuvų nykimą. Reikėtų vengti pirkti tokią žuvį, kurios ištekliai šiuo metu yra pereikvoti, ir svarbu žinoti, kad ežere ar jūroje pagauta žuvis nėra garantuotai sveika ir naudinga – juk nemažai vandens telkinių yra užteršti, tad atsakingai ekologiškuose ūkiuose auginama žuvis visada gali būti puikus pasirinkimas. Žuvininkystės telkiniuose auginamai žuviai gali būti sudaromos artimos gamtai sąlygos, tad čia auginama sveika žuvis, turinti daug maistingų medžiagų. Kiekvienas pardavėjas yra atsakingas už tinkamą informacijos pateikimą, tad parduotuvėje renkantis žuvį visada pravartu įvertinti, kaip yra ženklinama parduodama žuvis. Nesuklysite, jei pasirinksite žuvį, kuri turi MSC sertifikatą, bei ekologiškuose ūkiuose užaugintas žuvis. Tokiu būdu prisidėsime prie gamtos išsaugojimo, ir galėsime mėgautis žuvimi, kuri bus naudinga sveikatai.

Vitos Svirskienės nuotr. OZONAS

43


Atsakingas restoranas MILDA GLEBUTĖ

D

ažnai organiško maisto porcijos yra mažesnės, tačiau jų maistinė vertė – žymiai didesnė, o skonis neprilygstamas. Kuo mažesnį atstumą maisto produktai yra keliavę, tuo mažiau jie apdorojami ir, tikėtina, žymiai ryškesnio ir geresnio skonio. Šiuo principu stengiasi vadovautis vis daugiau restoranų, kavinių, barų ar net greito maisto restoranų visame pasaulyje.

Parengta bendradarbiaujant su žurnalu „Restoranų verslas“.

44


Maksimaliai mažos maisto atliekos „THE MODERN PANTRY“ RESTORANAS, DIDŽIOJI BRITANIJA, LONDONAS

Restoranas ypatingą dėmesį skiria maisto atliekų vengimui ir perdirbimui bei maisto likučių panaudojimui. Restorano šaldytuvuose įdiegti drėgmės surinkimo filtrai, kurie padeda išlaikyti maistą šviežią daug ilgiau, todėl labai mažai maisto tenka išmesti dėl to, kad jis sugedo. Šis restoranas aktyvesnės atliekų mažinimo politikos ėmėsi atlikęs maisto atliekų auditą. Pradėtos tiekti mažesnės porcijos, kad susidarytų kuo mažiau maisto atliekų, tačiau būtų išsaugotas pakankamas maisto kiekis klientui, restorano darbuotojai skatina lankytojus maisto likučius pasiimti kartu su savimi, kokybiškų žaliavų maisto likučiai yra naudojami gaminant mėsainius ar sumuštinius, pyragus, sriubas ar darbuotojų maistą. Likusios maisto atliekos, pavyzdžiui, daržovių lupenos, yra naudojamos kompostavimui.

Vienodos galimybės skirtingiems klientams „ROOT DOWN“ RESTORANAS, JAV, DENVERIS

Restoranas ypatingai vertinamas dėl universalaus meniu, kur šalia patiekalų su gyvuliniais produktais yra pasirinkimų veganams, žaliavalgiams, netoleruojantiems glitimo, alergiškiems lankytojams. Restorano virtuvė patiekalų ruošimui naudoja žoleles ir daržoves iš derliaus, kuris užauga ant stogo ir kieme, kai tai yra įmanoma. Restorano šefas, apsėstas vietinių žaliavų idėjos, dirba su vietiniais ūkininkais ir organizuoja „pop-up“ stiliaus vakarienes, kuriomis siekia populiarinti maistą iš vietinių ir sezoninių žaliavų.

OZONAS

45


Ekologiškas baras dirba kartu su bendruomene „THE DUKE OF CAMBRIDGE“ GASTRO BARAS, DIDŽIOJI BRITANIJA, LONDONAS

Barai taip pat gali būti atsakingi. „The Duke of Cambridge“ – pirmasis ir vienintelis gastro baras, kuriame visos naudojamos žaliavos sertifikuotos „Soil Asociacijos“. Ši asociacija yra Didžiosios Britanijos sertifikavimo institucija, laikoma viena seniausių ir griežčiausių iš visų Europos sertifikuotojų. Šis baras išsiskiria tuo, kad itin glaudžiai bendradarbiauja su vietos bendruomene. Benamių prieglaudoje baro komanda organizuoja labdaringas vakarienes, renka aukas. Surinkus didelę sumą pinigų, viena prieglauda galėjo persikraustyti į didesnes patalpas ir pradėjo veikti kiekvieną dieną. Dirbdami su vietos mokyklomis, baro darbuotojai apmokė Tornhilo pradinės mokyklos virėjus, kaip paruošti naujus meniu, kuriuose būtų siūlomas sveikesnis bei skanesnis maistas.

Greito maisto tinkle – maistas su pagarba „CHIPOTLE MEXICAN GRILL“ GREITO MAISTO RESTORANAS, JAV

Greitas maistas – sveikas maistas? Skamba neįtikėtinai, tačiau pasaulyje vis spartesniu žingsniu juda į priekį ir greitojo maisto restoranų tinklai, kurie taip pat siekia, kad jų verslas taptų atsakingas. Šio greito maisto restoranų tinklo pagrindiniai kriterijai ieškant tiekėjų ir renkantis žaliavas: jos turi būti organiškos, iš šeimoms priklausančių fermų bei vietinės. Jų šūkis – maistas su pagarba. Restoranų tinklas kontroliuoja, kad jiems tiekiama vištiena, kiauliena, jautiena būtų užauginta nenaudojant antibiotikų ir hormonų, šeriama natūraliais pašarais. „Chipotle Mexican Grill“ sukūrė filmuką apie skirtumus tarp tvaraus ir tradicinio ūkininkavimo, kuris labiau panašus į fabriką. Filmukas „YouTube“ kanale peržiūrėtas daugiau nei 8 milijonus kartų ir laimėjo keletą apdovanojimų. Restoranų tinklo įkūrėjo Steve‘o Ells‘o teigimu, visos jų vykdomos kampanijos skirtos ugdyti vartotoją. Jo įsitikinimu, vartotojai yra ta jėga, kuri lemia esminius pokyčius rinkoje.

46


Vertikalūs sodai mobiliame restorane „GREENHOUSE BY JOOST“ RESTORANAS, AUSTRALIJA

Svarbiausias restorano akcentas – vertikalūs sodai. Vertikalių sodų mada yra užsikrėtę ir daugelis kitų restoranų Australijoje. Šie sodai atlieka ne tik patrauklią estetinę funkciją, bet ir teikia praktinę naudą: sutaupoma vietos, augalai mažina stresą, gerina oro kokybę, reguliuoja oro drėgmę, kurios dėka sukuriamas maksimalus komfortas lankytojams, taip pat suteikiama galimybė konvertuoti toksiškus chemikalus ir taip sumažinti žalingą anglies dioksido lygį, vyksta natūralus pastato izoliavimas ir vėsinimas, susidaro akustinė absorbcija.

Vynas – tik iš ekologinių ūkių „TILTH“ RESTORANAS, JAV, SIETLAS

Virtuvės šefė ir restorano savininkė Maria Hines užtikrina, kad kiekvienas daiktas, esantis jos restorane, labiau primenančiame namus nei viešą maitinimo įstaigą, yra draugiškas aplinkai: nuo aplinkai nekenksmingų valymo priemonių iki iš sojos pagamintų spalvinimo kreidelių vaikų žaidimų kampelyje. „Tilth“ restoranas palaiko žaliojo stiklo programą, kuri siūlo 17 skirtingų vynų rūšių, pagamintų ekologiniuose ar biodinaminiuose ūkiuose. Virtuvės vadovė stengiasi, kad kiekvienas ūkininkas pristatytų savo produktus asmeniškai, taip siekiama kurti dialogą tarp ūkininko, restorano ir lankytojo.

Kooperatyvinis baras „BLACK STAR CO-OP“ ALAUS BARAS, JAV, AUSTINAS

Tai pirmasis pasaulyje kooperatyvinis, pačių darbuotojų valdomas alaus baras. Kooperatyvus verslas yra toks, kurio savininkai yra jame dirbantys ir jo paslaugomis besinaudojantys žmonės. Šio restorano istorija prasidėjo 2006 m., kai Steven‘as Yarak‘as, vietinis alaus mėgėjas iš Austino, ėmėsi iniciatyvos kuriant kaimyninį alaus barą, priklausantį bendruomenei. Ši mintis gana greitai susilaukė vietinės bendruomenės susidomėjimo ir 2010 m., sulaukus gyventojų finansinės pagalbos, buvo atidarytas „Black Star Co-op“. Šis alaus baras nepriima jokių arbatpinigių, kadangi visiems darbuotojams yra sąžiningai mokama, bet skatina klientus arbatpinigiais paremti šį sėkmingą verslą.

OZONAS

47


Restorano ūkis ant stogo „UNCOMMON GROUND“ RESTORANAS, JAV, ČIKAGA

Tai pirmasis ekologiško ūkio sertifikatą gavęs restorano ūkis ant stogo. 2013 m. šis restoranas buvo nominuotas kaip „Žaliausias restoranas Amerikoje“. Ant stogo įrengtas ūkis yra pastatytas iš perdirbtų medžiagų. Ūkyje visi produktai yra auginami tik iš organiškų sėklų ir organiškoje dirvoje. Žiedadulkių išnešiojimui ir medui išgauti įrengti aviliai. Kiekvienas restoranas turi po žaliąjį vadybininką, ieškantį sprendimų, padedančių siekti užsibrėžtų tikslų, kaip kuo mažiau kenkti aplinkai.

Aplinkos neteršiantis restoranas „THE GREY PLUME“ RESTORANAS, JAV, OMAHA

Pirmasis pasaulyje Žaliųjų restoranų asociacijos pripažintas „darnaus pastato“ kategorijoje ir pirmasis pasaulyje 4 žvaigždutėmis įvertintas restoranas. Šios vietos aplinka yra įrengta tik iš aplinkai draugiškų žaliavų. Ne mažiau dėmesio skiriama vandens ir energijos taupymui. Pavyzdžiui, meniu atspausdinti sojos pagrindo rašalu ant perdirbto popieriaus. Restoranas aktyviai užsiima ir užterštumo bei chemijos naudojimo mažinimu, pavyzdžiui, naudoja iš vietinių bičių vaško pagamintas žvakes, tik bioskaidžias valymo priemones. Jie taip pat naudoja nebalinto pergamentinio popieriaus maišelius bei daugkartinio naudojimo kavos filtrus.

Parduotuvėje – tik tvarios žuvininkystės žuvys „THE BAY FISH & CHIPS“ PARDUOTUVĖ, ŠKOTIJA, STONHEVANAS

Škotijoje tai pirmoji žuvies su skrudintomis bulvytėmis parduotuvė, kurioje parduodamos aplinkosauginį, tvarios žuvininkystės, MSC sertifikatą turinčios juodadėmės menkės, pagautos Šiaurės jūroje. Tai vietinė, sertifikuota, atrinkta vadovaujantis tvarios žuvininkystės ir atsakingo verslo kriterijais, žuvis. Didžioji dalis parduotuvėje naudojamos žuvies – laukinė, o jei ne, tuomet pateikiamas specialus ženklinimas, kuris informuoja klientus apie tai, kur ir kokiomis sąlygomis ši žuvis buvo užauginta ar pagauta. Žuvis perkama tik iš atsakingu verslu užsiimančių tiekėjų, o perkamos tik tos rūšys, kurių sezonas yra tuo metu ir jų gaudymas yra nekenksmingas žuvų populiacijai.

48


Ūkininkų restoranas „FOUNDING FARMERS“ RESTORANAS, JAV, VAŠINGTONAS

Šis restoranas priklauso Šiaurės Dakotos ūkininkų sąjungai, kuri vienija daugiau kaip 40 tūkstančių ūkininkų šeimų verslų. „Founding Farmers“ yra draugiškas aplinkai nuo šakutės iki didkepsnio. Jis įrengtas remiantis labai įdomiu principu – lankytojai turi viską matyti fermerio akimis. Todėl ten grindys primena margumyną, kurį matytumėte žiūrėdami į fermos laukus iš 9 km aukščio, o stalus vieną nuo kito atskiria atitvarai su džiovintomis žolėmis. Lentynos apstatytos fluorescencinėmis šviesomis apšviestais stikliniais indais, pripildytais marinuotų daržovių – tai primena vakarieniaujantiems restorano filosofiją: „Iš fermos – ant šakutės.“

Kavinės lankytojai prisideda prie aplinkosaugos „THE HABANA OUTPOST“ KAVINĖ, JAV, NIUJORKAS

Ši Brukline įsikūrusi kavinė įdomi ne tik dėl savo sąžiningo verslo idėjos, bet ir dėl priemonių, kuriomis skatina prie šių idėjų prisidėti lankytojus. „The Habana Outpost“ metų eigoje lankytojų prašo paramos: kiekvienas apsilankęs turi paaukoti po du centus, paskiriant juos kitiems aplinkai draugiškiems projektams, kuriuos galima būtų įgyvendinti kavinėje. Keletas iš iniciatyvų, kurioms buvo surinkta pinigų: restoranas turi įsirengęs dviračio mynimu varomą trintuvą, lietaus vandens rinkimo sistemą, kompostavimo ir perdirbimo stotis.

OZONAS

49


Chris’o Grodotzkio / Black Fish nuotr.

Vandenynų sargai kalbino

KRISTINA SAGAIDAK

vertė

VA I D A Š N I U R E V I Č I Ū T Ė

T

arptautinė organizacija „Black Fish“, kovojanti prieš gyvūnų naikinimą jūrose ir vandenynuose, iš organizacijos virto judėjimu. Ji dirba tam, kad sustabdytų nelegalią žvejybą Europos jūrose. Šiam tikslui pasitelkiami bepiločiai orlaiviai, o paprasti piliečiai apmokomi, kaip uostuose ir žuvų turguose rinkti informaciją apie įtariamą nelegalią žvejybą. „Black Fish“ aktyvistai rugsėjį lankėsi ir Vilniuje, o dabar kalbiname organizacijos įkūrėją ir tarptautinį jos vadovą Wietse van der Werf ‘ą.

Parengta bendradarbiaujant su Asociacija „Už gyvūnų teises“ (gyvunuteises.lt)

50


Kaip apskritai susidomėjote jūrų ir vandenynų saugojimu? Nuo mažens buvau gamtos vaikas: leisdavau laiką lauke, mėgavausi gamta ir mokiausi iš jos laukinio gyvenimo. Gana greitai aš supratau, kaip blogai mes elgiamės su mūsų planeta ir gyvūnais. Taip pat pamačiau, kad daugeliu atveju mes turime galios tai pakeisti. Daug metų buvau susitelkęs į miškų saugojimą, bet maždaug prieš dešimtmetį ėmiau domėtis ir vandenynų saugojimu. Nuo tada nebesigręžioju atgal. Kaip „Black Fish“ organizacija tapo judėjimu? Kai tik pradėjome dirbti su „Black Fish“ idėja, greitai tai tapo projektu, vėliau užaugo iki tarptautinės organizacijos. Per praėjusius metus mes dalyvavome 20-yje projektų 12-oje skirtingų šalių. Save vadiname judėjimu, nes įsitraukė daugybė įvairių žmonių, kas mums teikia daugiau galimybių tikslui siekti. Šiame judėjime yra vietos reikšti asmeninę iniciatyvą ir kurti naujas idėjas. Taip pat jaučiamas stiprus bendrumo jausmas – mes rūpime vieni kitiems. Tai tapo daug daugiau nei organizacija.

PAGAL LAIKRODŽIO RODYKLĘ: Priemonės, kurios padeda žvejams pritraukti būrius skumbrių sukuria problemų jūrų gyvūnijai. Paleidusi patrulius Tirėnų jūroje, per porą mėnesių organizacija aptiko beveik 100 nelegalių priemonių. Grupės „Fin fighters“ nariai planuoja patikrinimus. Jie prisijungė prie „Black Fish“ tyrimo apie nelegalią prekybą ryklių pelekais Maroke metu. Jaunieji gamtosaugininkai mokomi nardyti – tai dalis „Black Fish“ įsipareigojimo jūrų apsaugos bendruomenei. Niko Jankovskio / Black Fish nuotraukos.

OZONAS

51


Kas jungia „Black Fish“ narius ir sekėjus? Troškimas dirbti dėl vandenynų ir sukurti visiškai kitokią ateitį – tai mus vienijantis tikslas. Mes stipriai susitelkę ties žuvininkyste, todėl, manau, mūsų bendruomenė ypatingai siekia apsaugoti žuvis. Kokiais būdais siekiate įgyvendinti savo pagrindinį tikslą? Mes matome situaciją: nusikalstamos organizacijos yra nestabdomos gaudyti žuvis mūsų jūrose. Žuvavimo inspektoriai stengiasi kovoti su tuo kiek gali, bet politikai jiems nepadeda. Mes apmokome inspektorius, kurie yra paprasti civiliai. Dvi savaites per metus kartu stebime žuvavimo uostus ir turgavietes, kad išsiaiškintume nelegalią veiklą. Mūsų aptikti įkalčiai tuoj pat keliauja prokurorams arba tyrėjams, kad būtume užtikrinti, jog nelegali žvejybos įranga bus konfiskuota, o pažeidėjai nubausti. Tokia veikla jau davė puikių rezultatų, kai mes, padėdami pareigūnams, prisidėjom prie įstatymų saugojimo. Pavyzdžiui, Italijoje bendradarbiaujame su pakrantės sargybiniais ir padedame vykdyti tyrimus. Dirbate ir Baltijos, ir Viduržemio jūrose. Ar yra ypatybių, skiriančių darbą šiose jūrose? Baltijos jūroje mes dirbome su nelegaliu menkių gaudymu, tuo tarpu Viduržemio jūroje telkėmės ties nelegalių tinklų masinei žvejybai naudojimu. Negalime daugiau pasakoti apie mūsų ateities tyrimus, bet galime užtikrinti, kad mūsų veikla plečiasi visoje Europoje. Kokiais pasiekimais didžiuojatės labiausiai? Per paskutinius metus į savo veiklą įtraukiame vis daugiau žmonių. Nepaprastai didžiuojuosi kiekvienu prie to prisidėjusiu. Kūrybingų ir pažangių žmonių dėka, turėdami tiek mažai resursų, padarėme labai daug. Mūsų tikslų sąrašas vis auga, bet faktas, kad tokiu tempu mes ateinančiais metais būsime pati didžiausia žvejų stebėjimo organizacija, verčia mane didžiuotis. Kokia jūsų ateities vizija? Mūsų tikslas – kad jūros būtų nuolatos stebimos policijos, būtų laikomasi įstatymų, o tie, kurie jiems nusižengia sulauktų atpildo. Siekiame, jog augantis judėjimas įtrauktų vis daugiau paprastų žmonių iš visos Europos ir per jų aktyvų pilietiškumą mestų iššūkį šiai didelei problemai. Per didelis žuvavimas yra turbūt didžiausia bėda, kurią galime lengviausiai išspręsti. Tai nėra sunku, bet šią galimybę reikia išnaudoti. Kaip galima tapti jūsų judėjimo nariu? Tai taip paprasta, kaip ir sekti mus, dalintis mūsų skelbiamomis naujienomis ar užsiregistruoti būti savanoriu. Taip pat galima užpildyti anketą, norint tapti inspektoriumi. Savanorius 10 dienų treniruojame mes patys. Kadangi mums svarbus civilių žmonių įtraukimas į judėjimą, patirtis nėra reikalaujama. Mums reikalingas kiekvienas, nebijantis iššūkių, todėl, jei susidomėjai, nesidrovėk, susisiek, mes labai apsidžiaugsime.

Daugiau informacijos:

THEBLACKFISH.ORG

52


PAGAL LAIKRODŽIO RODYKLĘ: Piliečių inspektorius prižiūri uostą Švedijoje. Tyrimas buvo sutelktas į žvejybos kompanijų gamtosauginių priemonių laikymosi tikrinimą. Komandos narys Brady‘s Bradshaw tikrina tuno, esančio prie išnykimo ribos, galvą Viduržemio jūros žuvų turguje. Piliečių inspektorius apžiūri žvejybos tinklą Švedijos uoste tam, kad patikrintų neseniai nustatytų priemonių, mažinančių nelegaliai pagaunamų menkių kiekį, laikymąsi. Chris’o Grodotzkio / Black Fish nuotraukos.

OZONAS

53


54


OZONAS

rubrika

VERSLAS ATSAKINGAI V E R S L A S AT S A K I N G A I . LT

Gyvas kaimas ILONA PETROVĖ

Socialinės inovacijos M I N D AU G A S D A N Y S

Atsakingas verslas 2014 m. nugalėtojai DIANA LIETUVININKĖ


Gyvas kaimas ILONA PETROVĖ

E

uropoje stebimas fenomenas, kuomet žmonės buriasi siekdami atgaivinti nykstančius kaimelius bei mažas gyvenvietes. Susivienijusios bendruomenės imasi iniciatyvos ir įkuria šviežio maisto turgelius, pačių išaugintos produkcijos parduotuves, amatų centrus, meno galerijas, o gautą pelną naudoja bendruomenės reikmėms. Suteikiama nauda ne tik kaimui, tokiose bendruomenėse dažnai stengiamasi išsaugoti ir unikalią gamtinę aplinką, kurioje įsikūrusi gyvenvietė. Tokios atgyjančios vietovės tampa patraukliais traukos centrais lankytojams, o vietos gyventojai džiaugiasi galintys gyventi ten, kur grynas oras, daug erdvės, o žmonės bendrauja betarpiškai.

Daugiau nei prieš dešimtmetį vietos bendruomenės pradėjo kurtis ir Lietuvoje. Tiesa, jos ne visos aktyvios. Vienos egzistuoja tik formaliai, antros susiburia per kultūros ir sporto renginius ar talkas aplinkai gražinti, trečios susitelkia ir bendradarbiauja su kitų kaimelių bendruomenėmis įgyvendinant įvairius projektus. Pastaruoju metu mūsų šalyje pastebimos vis labiau stiprėjančios kaimo bendruomenės, kurios idėjas verčia verslu, ugdo žmonių, ypač jaunų, verslumą ir taip skatina likti kaime. Nors įkurti bendruomenių verslai kol kas didelio pelno nepasiekia, tačiau kai kurie jau sugeba uždirbti bendroms veikloms. VšĮ „Investuok Lietuvoje“ jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai kartu su Anykščių rajono savivaldybe bei verslo informacijos centru pristatė Lietuvos bendruomenių verslų žemėlapį. Vienas virtualaus žemėlapio kūrėjų Eimantas Matulaitis atskleidė, kad verslumu itin pasižymi centrinėje Lietuvos dalyje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje esančios kaimo bendruomenės. „Jos užsiima įvairiausia veikla: rengia edukacines programas, žygius, stovyklas jaunimui, teatralizuotas ekskursijas, siūlo pirti56

ninko, maitinimo, nakvynės ar švenčių organizavimo, aplinkos priežiūros, žemės ūkio technikos nuomos paslaugas. Kitos bendruomenės užsiima tradiciniais vietos amatais, pavyzdžiui, kepa duoną, spaudžia sūrius, velia vilną, audžia juostas, renka vaistažoles. O štai Smalininkų bendruomenė net vėjo jėgainę pasistatė“, – pasakojo E. Matulaitis. Žaliosios energetikos pionieriai, Smalininkų gyventojai, dar prieš šešerius metus nutarė, kad jų miestelyje sparnus mojuos 250 kWh galingumo vėjo jėgainė. Bendruomenė išsiskiria tuo, kad nepaisant vyravusios skeptiškos nuomonės dėl jėgainių perspektyvos mūsų šalyje, bendruomenė pirmoji žengė šiuo keliu ir siekė naujos energijos gavybos būdo išgavimą pritaikyti savo miesteliui. Šią idėją smalininkiečiams pasiūlė Jolanta Bertašienė, kuri seniai žavėjosi šia technologija. Statant vėjo jėgainę daug laiko pareikalavo dokumentų tvarkymas, bendruomenei projekto sėkme reikėjo įtikinti bankus, rėmėjus, rasti rangovus, organizuoti sudėtingus viešuosius pirkimus. Teko įveikti nenumatytus laiko trikdžius, spręsti ką daryti su tomis išlaidomis, kurių nesitikėjo.


Patarimai bendruomenių verslui

1

PRADŽIA Kurdami vietos bendruomenės verslą pradėkite nuo nedidelių kiekių ir išbandykite paklausą. Finansavimą veiklai pradėti ir vystyti galite gauti per įvairius ES, ministerijų ir savivaldybės fondus bei paramos programas

Nepaisant visų kliūčių, kurias teko įveikti, bendruomenės pirmininkė Vanda Stonienė džiaugiasi patirtimi ir padrąsino imtis iniciatyvos: „nors dabar reikia atiduoti paskolas bei mokėti palūkanas, tačiau tikiu, kad bendruomenės labui greitai bus galima panaudoti iš vėjo jėgainės gaunamus pinigus. Nuo pat pradžių nuomonių buvo visokių. Taip pat ir kritikuojančių. Tačiau jos taip pat reikalingos, nes verčia eiti pirmyn. Stengiamės išgirsti kiekvieną bendruomenės narį. Net ir tą, kuris nenori būti joje. Visi kartu esame tarsi kumštis – didelė jėga. Svarbiausia dirbti bendrai, dalintis idėjomis. Nereikia konkuruoti: kiekvienas esame vertingas ir unikalus, tačiau tuo nereikia puikuotis, kai dirbi kartu. Vietoj to darykime mažus ir didelius darbus, pamatysite, kiek daug galima nuveikti.“

Tradicijų ir istorinės atminties verslas Bendruomenių verslų vystymas – galimybė atskleisti didžiulį kaimo vietovių potencialą, kurį sudaro vietos žmogiškieji ištekliai, unikali kultūrinė bei natūrali gamtinė aplinka. E. Matulaitis išskiria edukacines programas, kurias noriai užsako moksleivių ekskursijos, turistų grupės ar išvykstamuosius mokymus organizuojančios įmonės. Tokiu būdu kaimo žmonės išsaugo svarbų istorinį, kultūrinį, vietos kulinarinį paveldą ateitiems kartoms. Atsižvelgdami į savo vietovę bei esamus gyventojus, bendruomenės yra parengusios istorines, amatų bei teminių vakaronių programas. Skėmiškiai nukels į XIX a. slaptą lietuvišką vakaronę, Rokiškėnai supažindins su savo istorija kelionėje amžiais Onuškio dvare, Burnikių kaime organizuojami žygiai partizanų ar knygnešių takais, Virbalio bendruomenė siūlo išbandyti duonos kelią.

Smalininkų bendruomenės vėjo jėgainė

OZONAS

57


Visos bendruomenės tokiu būdu lankytojams perduoda vietinių sukauptą paveldą bei žinias: supažindina su giliomis lietuvių žemdirbystės, bitininkystės tradicijomis, senoviniais lietuviškais valgiais, kviečia atrasti savo šaknis ir prisiglausti prie žemės. Kitos bendruomenės siūlo aktyvų laisvalaikį organizuodamos išlikimo gamtoje stovyklas, sveikos gyvensenos, muilo gamybos, vilnos vėlimo, arbatų, gėrimų degustacijas. Kaimai, kurie turi išsaugoję dvarus, puoselėja jų kultūrą. Šakių rajono Gelgaudiškio bendruomenėje galima ne tik paskanauti kulinarinio paveldo patiekalų, bet ir sutrypti dvariškių šokių. Čia yra kuriamas amatų centras, kuriame bus siuvami dvariški rūbai ir aksesuarai, veliama vilna, tapoma ant šilko, senoviniu būdu įrišamos knygos, gaminami molio suvenyrai.

Eimantas Matulaitis

2

3 58

PELNAS Iš anksto susitarkite dėl pelno panaudojimo, taip išvengsite nesutarimų: bendruomenės uždirbtas pelnas nebus išmokamas dalininkams, o naudojamas verslui vystyti ir bendroms reikmėms.

SAVANORYSTĖ Sutarkite, kad iš pradžių bendruomenės nariai padės savanoriškais pagrindais. Kai verslas leis išlaikyti samdomus darbuotojus, bendruomenė turėtų sudaryti darbo sutartis ir mokėti atlyginimą.

Tačiau norintiems vystyti edukacinius verslus, Družų kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Taparauskienė atskleidė, kad ši verslo kryptis reikalauja ne vien unikalios idėjos bei žinių: „Mes užsiimame tradiciniais edukaciniais verslais: karpiniais, šiaudiniais sodais ir margučiais, veliame vilną, audžiame juostas. Negaliu sakyti, kad labai daug uždirbame. Nėra taip paprasta. Kalbu ne tik apie savo bendruomenę, bet apskritai apie tokį verslą. Idėjų mes turime, tačiau vien to nepakanka. Gaila, kad nėra jokių lengvatų ar išimčių bendruomenių verslams – jiems galioja tie patys kaip tradiciniam verslui mokesčiai, jiems taip pat reikia įvairiausių leidimų ir dokumentų. Pavyzdžiui, norint gaminti ir parduoti sūrius, reikia daug pažymų, vos ne kaip kavinei atsidaryti. Mūsų kaime pakaktų vilnos augintojų, galėtume pirkti vietinę žaliavą ir patys paruošti. Tačiau neturime karšyklų, dažyklų, kitos įrangos. Tačiau idėjų netrūksta, ieškome ir išbandome daug ką, vis dėlto labiau linkstame prie tradicinių amatų. Bendruomeninio verslo bėda yra maža paklausa. Nepakanka tik sugalvoti ir padaryti. Reikia sugebėti parduoti, reklamuoti, rasti erdvių ir nišų.“

Išskirtinės bendruomenės Bendruomenėms, ketinančioms pradėti verslą, E. Matulaitis pataria pirmiausia peržiūrėti įstatus: juose turėtų būti nurodyta, kad jos gali užsiimti verslu, o jei dar tik kuriasi, įsteigti asociaciją. „Žinoma, turėtume išsirinkti bendruomenės verslo idėją, suburti žmones, kurie užsiims projekto rašymu ir verslo kūrimu. Svarbiausia suprasti, kad iš pradžių pelno nebus, reikės daug savanoriško bendruomenės narių darbo. Reikia išbandyti gaminį ar paslaugą, tarkim, šventės ar mugės metu, pažiūrėti, kiek jis įdomus ir patrauklus galimiems klientams, galų gale patiems bendruomenės nariams“, – aiškino E. Matulaitis. Kita vertus, jis pataria kreiptis į vietos verslo informacijos centrą, savivaldybę ar verslininkus, kurie padėtų ne tik finansavimo, bet ir praktiniais verslo kūrimo klausimais.


„Žmones traukia tai, kas yra nauja. Nebijokite tradicijų, tačiau jas pateikite naujoviškai. Siūlykite gaminius ar paslaugas, susijusius su išskirtine jūsų krašto gamta, istorija, kultūra, čia gimusiais ar gyvenusiais žymiais žmonėmis. Maža to, į savo veiklą įtraukite talentingus ir visuomeniškus vietos verslininkus, amatininkus ir menininkus – juk jie gali būti puikūs pagalbininkai ir patarėjai“, – apie sėkmingas verslo idėjas kalbėjo E. Matulaitis. Taip pat svarbu sukurti bendruomenės prekės ženklą, patraukliai save pristatyti internete ir žiniasklaidoje. Vilkyškių bendruomenės atstovas Bartas Giedraitis papasakojo apie sėkmingai plėtojamą verslą ir pabrėžė, kad svarbiausia bendruomenių versle – atrasti krašto savitumą bei įtraukti žmones. „Mūsų apylinkėse labai turtingos pievos – čia pilna įvairiausių vaistažolių. Jau kelerius metus kaimo žmonės, paskatinti garsaus žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus, renka, džiovina, fasuoja ir parduoda arbatas, paruoštas pagal jo receptus. Galime pasidžiaugti, kad praėjusią vasarą ant mūsų arbatų „Senosios Prūsijos lobiai“ atsirado ekologinės produkcijos ženklas. Tai produktui suteikia daugiau konkurencingumo, dalyvaujame įvairiose mugėse ir renginiuose, tad juos lengviau atpažįsta. Lietuvoje žmonės daug žino apie naudingus augalus, tad jie ir patys prisirenka vaistažolių. Bet mes organizuojame jaunimo užimtumo stovyklas: mokome atskirti žoles gamtoje, kaip jas rinkti, aiškiname, kokiomis savybėmis jos pasižymi, vedame į džiovyklą, kurią sukūrė A. Stulginskio universiteto mokslininkai, ir rodome, kaip padaryti vaistažolių mišinius. Be to, už surinktas vaistažoles mes jau galime mokėti daugiau nei kiti, o tai taip pat skatina jaunimą ir vyresnius žmones prisijungti prie mūsų veiklos“, – patirtimi dalijosi B. Giedraitis.

4 5

BENDRYSTĖ Jei bendruomenėje trūksta iniciatyvių žmonių, prisijunkite prie šalia esančių bendruomenių verslo.

KONKURENCIJA Bendruomenė gali konkuruoti su tradiciniu verslu, jei teiks naujoviškas paslaugas ir gaminius bei patraukliai save pristatys.

OZONAS

59


Socialinės inovacijos MINDAUGAS DANYS

Autorius Mindaugas Danys – vienas iš bendradarbiavimo centrų „Hub Vilnius“ įkūrėjų, verslo vystymo ir konsultavimo specialistas, užsidegęs socialinių verslų, inovacijų, startuolių skatintojas, daugelio iniciatyvų įgyvendintojas. Pristatome autoriaus komentarą apie tai, kodėl ir kokių socialinių inovacijų reikia mūsų miestams, kad keistųsi Lietuva ir jos žmonės.

60


Dalinimosi iniciaty v ų

pagrindinės sritys

T

ai, kad socialinių inovacijų apibrėžimas nėra nusistovėjęs ir skirtinguose sektoriuose turi vis kitą reikšmę, naudinga visiems: tai paskatino didelę atvirų inovacijų bei eksperimentų bangą. Atsirado svarbus reiškinys – minios įtraukimas pritraukiant lėšas, kuomet finansavimui gauti naudojamos internetinės platformos. Jos sukūrė alternatyvą bankams, rėmėjams bei investuotojams, o tai suteikė tikrą naujų idėjų proveržį. Dalis atvirų internetinių išteklių buvo kurti ar versti pasitelkus savanorius iš viso pasaulio. Todėl dažniausiai socialinės inovacijos ateina iš apačios. Verslas ir viešasis sektorius vėluoja kurti bei skleisti socialines inovacijas – jie jas perima ir pritaiko. Nors paskata priimti socialines inovacijas gali būti ir verslo pilotinė ar laikina iniciatyva, kuri pasiteisinus įdiegiama visoje sistemoje. Man artimiausias socialinių inovacijų apibrėžimas remiasi keliais principais: patirties ir sprendimų perkėlimas iš vieno sektoriaus į kitą, socialinio kapitalo įdarbinimas ir netradicinio sprendimo pritaikymas ilgalaikėms problemoms spręsti. Prie šių kriterijų dar galima pridėti efektyvų informacinių technologijų, socialinių medijų ir interneto panaudojimą kaip priemones pasiekti reikiamą mastelį. Kaip pavyzdį galima pateikti aukojimo portalą aukok.lt, kurio atsiradimas Lietuvoje sukūrė visiškai naujas galimybes nevyriausybinėms organizacijoms gauti paramą. Socialinėms inovacijoms yra vietos visur, bet jų labiausiai reikia sprendžiant socialines, ekonomines, aplinkosaugines, urbanistines problemas, taip pat reformuojant viešąjį administravimą ir viešuosius finansus. Socialinių inovacijų trūkumas ar nebuvimas stingdo sistemą, riboja jos lankstumą ir neleidžia panaudoti visų egzistuojančių išteklių.

Bibliotekų tinklo panaudojimas nereikalingų knygų, žurnalų, stalo žaidimų, žaislų dalinimuisi.

Laikinai laisvų komercinių ir visuomeninių patalpų panaudojimas pradedančių, socialinių ar kūrybinių verslų bei bendruomenių poreikiams.

Free Riga, Fluxus ministerija

Atliekamų daiktų, drabužių, knygų ir kitų mainų pardavimo bei dovanojimo sistemos.

Bendrų visuomenei reikalingų funkcijų atliekančių paslaugų teikėjų nuosavybės.

Įrankių bibliotekos, kuriose už simbolinį mokestį galima išsinuomoti grąžtą ar plaktuką, įdarbinti savo nereikalingus įrankius.

Dalinuosi.lt

Dalinimosi iniciatyvos

Dalinimosi ekonomikos esmė – nuosavybės, daiktų, patirties bei kitų išteklių laikinas perdavimas naudoti, nuomos, nepiniginių mainų pagrindu ir/arba nemokamai. Ko reikia, kad naujas sprendimas būtų pripažintas socialine inovacija? Jis turi būti: tarpsektorinis, atviras ir bendradarbiaujantis, kylantis iš apačios į viršų, sudarantis galimybes dirbti kartu, sukuriantis naujus vaidmenis bei santykius, → geriau išnaudojantis išteklius, auginantis įgūdžius ir įgalinantis.

Inovacijos miestui

Ir Lietuva gali nustebinti savo sprendimais. Pavyzdžiui, populiarusis „Burbuliatorius“ kaip vienas iš taktinio urbanizmo sprendimų gimė prieš šešerius metus Vilniuje, o vėliau išplito lietuvių emigrantų bendruomenėse. Daržininkystė miestuose – taip pat viena iš tokių inovacijų, kuri pamažu skinasi kelią tarp miestiečių gyventojų. Jau trečius metus su kaimynais, Antakalnio bendruomenės nariais ir kitais talkininkais, auginu daržoves bendruomeniniame miesto darže Sapiegų parko teritorijoje – Antakalnio rajono sode. Kolegos

Bendro darbo centrai, kai nariai už pasidalintus kaštus naudojasi bendra nuosavybe, patalpomis, įranga.

HUB Vilnius, Padirbtuvės, Technarium

Žinių perdavimo, paskaitų, pamokų, dirbtuvių centrai/veiklos, kai savanoriai dalinasi žiniomis mainais arba nemokamai – tiek virtualiai, tiek gyvai.

Maisto gaminimas svečiams už pinigus.

PlateCulture, Eat With Me OZONAS

61


iš Žali.lt inicijavo daržų įrengimą ir kitose miesto vietose. Noriu, kad Vilniuje atsirastų daugiau daržų, nes jie keičia gyventojų požiūrį į aplinką ir viešąją erdvę, kuria naujas jungtis. Daržai gali būti labai įvairūs kaip ir jų paskirtis: nuo apleistų plotų sutvarkymo iki vaikų edukacijos. Amerikiečiai dėl miesto daržų lengvai pamišę: stato avilius, sukuria uždarą ciklą ir augina daržoves kartu su žuvimis, įrengia daržus ant stogų. Populiarus miesto daržininkas iš JAV Ron‘as Finley‘is yra pasakęs: „Auginti savo maistą, tai lyg spausdintis pinigus pačiam.“ Berlyne bendruomeniniai daržai kuriasi netikėtose vietose – vienas tokių yra sename nebenaudojamame oro uoste Tempelhof. Britanijoje – sidro šalyje, bendruomenės sodina obelis miestuose, jas prižiūri ir organizuoja derliaus šventes, keičia gyvenamųjų namų kvartalų bei viešųjų erdvių veidą. Aš pats pernai išsiviriau obuolių košės iš šalia mano namų esančio seno obelų sodo Antakalnio ligoninės teritorijoje. Tačiau matau dar daug neišnaudotų galimybių plėtojant daržus Vilniuje, pirmiausia panaudojant viešas žaliąsias erdves ir savivaldybei priklausančią žemę vaikų darželių, mokyklų ir ligoninių teritorijose. Tam reikia glaudaus savivaldybės ir aktyvių gyventojų bendradarbiavimo. Mano siūlomas modelis remiasi savivaldybės ar seniūnijos įsitraukimu, darbo biržos subsidijuojamų darbininkų įdarbinimu daržininkais, nes savanorių pajėgų pradžioje nepakanka, ypač, jei reikia reguliariai laistyti daržus. Reiktų naudoti gamtinės žemdirbystės principus, kompostuoti organines atliekas ir pradėti nuo daugiamečių prieskoninių augalų ir daržovių, kurti daržus šalia vandens šaltinio laistymui, tai yra planuoti veiklas taip, kad daržas nebūtų per daug imlus darbui. Lygiai taip pat kaip ir daržus, galima plėsti ir bendruomeninius sodus: sodinti ir skiepyti bei prižiūrėti obelis, kriaušes ir kitus vaismedžius ar vaiskrūmius, atgaivinti užmirštus sodus, kurių derlius galėtų būti nukreiptas į „Maisto banką“ ar „Caritas“ valgyklą. JAV jau atsirado nauja profesija – miesto daržininkai, kurie įrengia ir pagal poreikį prižiūri daržus mieste. Entuziastai keičia nusistovėjusias taisykles ir paverčia žalią veją priešais savo namą į gyvybingą maisto, vitaminų ir geros nuotaikos šaltinį. Pagal Antakalnio gyventojų sodo patirtį galima drąsiai sakyti, kad pradžioje daržo derlius yra simbolinis ir tikrai brangesnis nei pirktas parduotuvėje ar turguje, bet suteikia labai daug gerų emocijų. Žmonės žino, iš kur atsiranda maistas ant jų stalo.

62

HUB Vilnius

Įdomi sistema veikia Čikagoje, kur socialinis verslas surenka maisto atliekas iš restoranų, perdirba jas į kompostą, po to tą kompostą naudoja daržovių auginimui miesto daržuose. Vėliau daržoves parduoda ūkininkų turgeliuose ir dar pamaitina nepasiturinčius – nauda miestui, gyventojams, gamtai. Kodėl mūsų miestuose šitaip nepadarius? Labiausiai įkvepia ir skatina toliau veikti mūsų talkininkai ir savanoriai, kurių kasmet atsiranda vis daugiau. Pavyzdžiui, šįmet turėsime savo bitininką, kuris mūsų darže įkurdins avilį. Kai bus daugiau bendraminčių ir daržų, bus galima galvoti apie tolimesnius plėtros etapus, vietinio ir pačių užauginto maisto populiarinimą ir panaudojimą, galbūt tiekimą drąsiausioms kavinėms ar socialinėms valgykloms.

„Įrankių bankas“

Dar viena idėja miestui, kurią siūlau įgyvendinti – „Įrankių bankas“, kuris būtų panašus į šiuo metu veikiančias tokias organizacijas 9-iuose JAV miestuose. Tokios organizacijos veikla prasideda nuo to, kad registruojamos bendruomeninės ir nevyriausybinės organizacijos, nes įrankių banke daiktai skolinami ne visiems, nenorima konkuruoti su komerciniais paslaugų teikėjais. Jos už simbolinį mokestį gali skolintis įvairius darbo įrankius ir įrenginius. JAV toks mokestis yra 3 proc. nuo įrankio vertės. Visi įrankiai nudažyti mėlyna spalva, kad talkininkai ir miestiečiai galėtų atskirti, taip pat, kad nesumaišytų su asmeniniais įrankiais. Virš 50 tūkstančių savanorių amerikiečių kasmet pasinaudoja įrankiais organizuodami aplinkos ir pastatų tvarkymo talkas, įrengdami vaikų žaidimų aikšteles, bendruomeninius daržus ar kitą veiklą. Pagrindinis amerikiečių įrankių banko partneris yra „Home Depot” – Lietuvos „Senukų” analogas, kuris padovanojo dalį inventoriaus, taip pat kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, savivaldybės.


Vėliau daržoves parduoda ūkininkų

Virtualios platformos, kurios leidžia surinkti lėšas, pritraukti savanorius, paskleisti idėjas ir surasti bendraminčių.

Aukok.lt

turgeliuose ir dar pamaitina nepasiturinčius – nauda

Transportas, dviračiai, automobiliai

CityBee, BlaBlaCar

miestui, gyventojams, gamtai. Iki šiol Vilniuje kai kurios bendruomenės perka įrankius už savo lėšas, skolinasi iš seniūnijų ar aplinką tvarkančių įmonių, nuolat kyla klausimus, kur ir kaip juos sandėliuoti, kas juos prižiūrės ir prireikus sutaisys. Išleidžiama nemažai lėšų, o rezultatas galėtų būti didesnis. Įrankių bankui mieste įkurti reikia savivaldybės prisidėjimo ir lėšų nukreipimo, gal net esamų įrankių inventorizavimo ir perkėlimo iš seniūnijų į banką, kad jie būtų dažnai ir efektyviai naudojami. Taip būtų ne tik taupomos savivaldybės lėšos, bet ir palengvinamas savanorių komandų, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių talkų organizavimo procesas. Svarbiausia, kad bet kuri pilietinės talkos organizavimo iniciatyva galėtų pigiai ir greitai gauti reikalingus įrankius. Tai keistų miestiečių požiūrį į aplinkos tvarkymo darbus. Tai keistų mūsų aplinką. „Įrankių bankas“ galėtų pradėti veikti esamos savivaldybės įmonės ar viešosios įstaigos pagrindu, kad sutaupytume steigimo ir administravimo kaštus, išbandytume idėją bei sukurtume veiksmingą modelį.

Pinigų skolinimas ir skolinimasis, investavimas, išvestiniai pinigai.

Tiesioginė savo buto nuoma užsienio turistams bei galimybė už pinigus arba nemokamai apsistoti pas nepažįstamus žmones užsienyje.

Couchsurfing

Tai, kad iki šiol mes turime mažai veikiančių pavyzdžių, rodo ne tik mentaliteto ir kritinės masės trūkumą, bet ir ribotą bendradarbiavimą tarp piliečių, verslo ir viešojo sektoriaus. Todėl vienas mano prioritetų – dalinimosi ekonomikos iniciatyvų skatinimas.

Inovacijų poreikis

Iki šiol dauguma politikų bei rinkėjų mąsto nusistovėjusiomis tradicinėmis kategorijomis – yra problema, jai spręsti reikia kurti naują struktūrą arba skirti daugiau pinigų. Tačiau egzistuoja ir kitas mąstymo kampas, kuris įjungia socialines inovacijas kaip galimą problemos, ypač įsisenėjusios, sprendimo būdą. Socialinės inovacijos išnaudoja besikeičiančius žmonių ir organizacijų įpročius, perkelia sprendimus iš vieno sektoriaus ir pritaiko juos kitame, pajungia partnerystę tarp skirtingų institucijų ir dažnai išnaudoja informacines technologijas.

Socialinės inovacijos veikia įvairiose srityse: tai gali būti ir dalinimosi ekonomika, minios įtraukimas pritraukiant lėšas, socialinis verslas, kuriamas siekiant socialinio poveikio, socialinio kapitalo įdarbinimas ir panaudojimas, gyventojų įtraukimas į viešųjų erdvių panaudojimą ir sutvarkymą, žaliųjų zonų plėtra, prioritetas pėstiesiems ir dviratininkams, verslo principų pritaikymas socialinių paslaugų teikimo srityje. Socialinėms inovacijoms plėstis trukdo žinybiškumas, trumpalaikiai interesai, siauras požiūris ir, netgi, tokios kliūtys kaip viešųjų lėšų paskirstymas kalendoriniams metams.

Tiesa, kad diegiant socialines inovacijas reikia finansinių išteklių, bet svarbiau yra pats principas, kad problema nagrinėjama pasitelkiant kitokį mąstymą ir kriterijus. Įvertinama užsienio patirtis, gerosios ir blogosios praktikos, eksperimentuojama mažesniu masteliu, įgyvendinamas pilotinis projektas, stebimi rezultatai ir atliekami pokyčiai eigoje. Jeigu paaiškėja, kad rezultatai teigiami, tuomet nukreipiama daugiau išteklių ir išplečiamos sprendimo taikymo apimtys. Vilnius, kaip ir kiti mūsų miestai, turi labai ribotus išteklius ir patiria nuolatinį spaudimą visose viešųjų išlaidų srityse: socialinė rūpyba, komunalinės paslaugos, švietimas, viešųjų erdvių tvarkymas, bendrosios infrastruktūros palaikymas. Todėl įjunkime socialinio inovatoriaus mąstymą ir pakeiskime Lietuvą! OZONAS

63


Netradicinis požiūris laimi „Verslas atsakingai“ 2014 konkurso nugalėtoja — AB „Litgrid“

DIANA LIETUVININKĖ

A

ntrus metus iš eilės organizuojamo konkurso „Verslas „„Litgrid” organizuota Raudonosios gegūnės persodinimo akcija „ atsakingai“ tikslas – skatinti verslo atsakomybę, išrinkti sužavėjo savo aktualumu – šis retas augalas įrašytas į Lietuvos rauir apdovanoti atsakingiausią Lietuvos įmonę, kuri 2014 metais donąją knygą ir parodo įmonės rūpinimąsi aplinka, kurioje veikia. labiausiai prisidėjo prie aplinkosauginės veiklos bei socialinės Šių metų atsakingiausia įmonė tikrai nusipelnė šio titulo skiriamu gerovės kūrimo. Siekiame, kad konkursas taptų atvira erdve, dėmesiu biologinei įvairovei, išskirtinumu ir originalumu!”, – sako kurioje dalinamasi gerąja patirtimi“, – sako konkurso komisijos konkurso komisijos narė ir „Verslas atsakingai“ 2013 nugalėjusios įmonės UAB „Callcredit Operations“ atstovė Eglė Subačiūtė. narys ir vienas iš organizatorių Aurimas Stabingis. Komisija, kurioje dirbo ekologijos specialistai, praėjusių metų nugalėtojų atstovė, visuomenės veikėjai ir žiniasklaidos atstovai, visą balandžio mėnesį lankėsi įmonėse, surinkusiose daugiausia komisijos balų. Susitikimų tikslas buvo ne tik įvertinti įmonių vykdomų veiklų originalumą, kompleksiškumą bei entuziazmą, bet ir užduoti klausimus, pamatyti realią situaciją bei gyvai susipažinti su įmonių socialinės atsakomybės veiklų įgyvendinimu. 2014 metų konkurso „Verslas atsakingai“ nugalėtoju išrinkta – AB „Litgrid“ elektros perdavimo sistemos operatorius. AB „Litgrid“ veikla socialinės atsakomybės srityje komisijos narius maloniai nustebino aktyviu bendradarbiavimu su vietos bendruomenėmis. Įmonės atstovai pabrėžia, kad AB „Litgrid“ tikslas – daryti, o tik vėliau kalbėti. Į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos Raudonosios gegūnės (kitaip dar vadinamos lietuviškosios orchidėjos) išsaugojimas, radijo konkursas „Nebūk apuokas, pažink gegutę!”, kuris klausytojus kvietė geriau pažinti paukščių balsus, pilietinių diskusijų „Dialogo kultūros skatinimas“ su žymiais Lietuvos žmonėmis organizavimas nuošaliuose Lietuvos kampeliuose ir kitos socialinės bei aplinkosauginės veiklos. 64

Pasak konkurso organizatorių, svarbu paminėti konkurso dalyvius, kurie ypač pasižymėjo tam tikrose srityse. Valstybinė geležinkelio inspekcija prie Susisiekimo ministerijos (veikla – geležinkelio transporto sauga ir sąveika) išsiskyrė entuziazmu ir vykdomų veiklų kokybe. Organizacija ne tik efektyviai įdiegė LEAN 3S metodą, nuolat taiko modernių technologijų siūlomas naujoves, įtraukia partnerius, bet ir įgyvendina sudėtingus sprendimus – kompiuterių serverinės įrangos duodamą šilumą naudoja greta esančių patalpų šildymui. Antrus metus iš eilės tarp konkurso lyderių yra UAB „Antalis“ (veikla – didmeninė prekyba popieriumi ir pakavimo medžiagomis). UAB „Antalis“ išsiskyrė brandžiu požiūriu ir vykdomų veiklų kompleksiškumu, puikiai organizuojamomis švietėjiškomis veiklomis, darbuotojų motyvacijos sistema bei pasiektais rezultatais vykdant ilgalaikes kompensavimo programas Azijoje ir Afrikoje. Kviečiame plačiau susipažinti su lyderių vykdomomis socialinės atsakomybės veiklomis ir praktiniais patarimais svetainėje www.verslasatsakingai.lt.


Konkurso „Verslas atsakingai“ anketos klausimai 1. 2. 3.

Ar turite užrašytą ir kryptingai vykdomą įmonės socialinės atsakomybes (ĮSA) politiką / strategiją? Kas jūsų įmonėje yra atsakingas už ĮSA veiklų vykdymą? Kaip šis asmuo yra vertinamas? Kokios veiklos 2015 metais buvo vykdomos siekiant taupyti resursus? Ar siekiant taupyti resursus buvo atlikta verslo procesų pakeitimų ar technologinių inovacijų?

Pavyzdžiui: kokios veiklos buvo vykdomos mažinant elektros energijos, vandens, kuro transportui, popieriaus suvartojimą įmonėje? Ar jūsų įmonėje yra naudojamas vanduo plastikinėje pakuotėje (gerti, kavai ar arbatai ruošti)?

Įmonėms, kurios žengia link socialinės atsakomybės, įvertinti daromą pažangą ir siekti užsibrėžtų tikslų padės atsakymai į šiuos klausimus.

4.

Kaip 2015 metais įmonėje buvo tvarkomos atliekos? Ar siekiant sumažinti atliekų susidarymą / geriau tvarkyti atliekas buvo atlikta verslo procesų pakeitimų ar technologinių inovacijų?

Pavyzdžiui: kokias atliekas rūšiuojate? Kokia dalis jų buvo perdirbta? Kokiais būdais valdote veiklos vykdymo metu susidarančių atliekų bei pavojingų medžiagų poveikio aplinkai riziką?

5.

Kokius produktus, žaliavas, pagamintus iš perdirbtų medžiagų, naudojate įmonėje?

6.

Kokius ekologiškus produktus ar žaliavas naudojate vykdydami veiklą?

7.

Kokias poveikio aplinkai kompensavimo programas įmonė vykdė 2015 metais?

8.

Kokias veiklas 2015 metais vykdėte siekdami išlaikyti ar didinti biologinę įvairovę?

9.

Kaip į ĮSA veiklų vykdymą įtraukiami įmonės darbuotojai?

10. 1 1.

Kokios veiklos 2015 metais buvo vykdomos kuriant saugią ir sveiką darbo vietą? Kaip užtikrinamas įmonės darbo vietų patrauklumas?

Pavyzdžiui: motyvavimo sistema, mokymai, renginiai, atgalinio ryšio iš darbuotojų surinkimas bei reagavimas į identifikuotas problemas

12.

Kaip jūsų įmonė prisideda prie žmogaus teisių užtikrinimo?

Pavyzdžiui: nediskriminavimas, tiekėjų auditas.

13. 14. Daugiau informacijos apie konkursą verslasatsakingai.lt arba el. paštu rupi@rupi.lt. Konkursą organizuoja VšĮ Rupi.

Kaip prisidedate prie vietos bendruomenėms ar visai visuomenei aktualių problemų sprendimo? Su kokiomis nevyriausybinėmis organizacijomis bendradarbiaujate? Kokią bendrą veiklą ar projektus vykdote?

15.

Ar vertinate potencialių verslo partnerių ar tiekėjų ĮSA praktiką?

16.

Kaip užtikrinate korupcijos prevenciją?

17.

Kaip viešinate ĮSA veiklas?

18.

Jei 2015 m. vykdėte kitas ĮSA veiklas, kurios nebuvo paminėtos – įrašykite jas čia.

OZONAS

65


66


OZONAS

rubrika

EKO KARTA E KO K A R TA . LT

Laisvi vaikai

KRISTINA SAGAIDAK

Žalia klasė

DANIELĖ ŠLEŽIENĖ

Ekologija kompiuteriniuose žaidimuose VA I N I U S V O L U N G E V I Č I U S

Popieriaus pasaka apie lietų J Ū R AT Ė J A N AV I Č I E N Ė


i v s i La KRISTINA SAGAIDAK Apie mokyklą, kurioje vaikai prašo būti mokomi.

T

radicinis ugdymas šiuo metu yra lūžyje. Todėl nuolat diskutuojama ir bandoma atrasti naują idėją, kokia turėtų būti XXI a. mokykla. Šiuolaikinės mokyklos steigiamos kaip alternatyva nusistovėjusiam ugdymui. Alternatyvių mokyklų jau yra ir Lietuvoje. Andreas Rodenbeck‘as yra vienas iš „Saulės Gojaus“ įkūrėjų ir Demokratinės mokyklos kūrybinės grupės narys. Kalbamės su juos apie tai, kaip vyksta darnus vaiko ugdymas tokiose mokyklose.

68

Kokioje aplinkoje užaugote? Kaip atėjote į alternatyvų švietimą ir kaip kilo mintis žengti šiuo partizanišku keliu? Esu iš darbininkų šeimos, turiu dvi seses ir du brolius, bet esu vienintelis, kuris studijavo. Po studijų visgi supratau, kad visko, kas man gyvenime yra svarbu, aš išmokau ne mokykloje. Aš daug skaičiau, sportavau, ir, galima sakyti, užaugau viename sporto klube, kuris Vokietijos mastu yra visiškai unikalus. To klubo pirmininkas man yra kaip antras tėvas. Jis – filosofijos profesorius. Tai labai retas dalykas Vokietijoje. Klubo taisyklė yra ta, kad jame niekas negali užsidirbti, gauti lėšų iš veiklos. Aš ten tapau treneriu, buvau komandos taryboje. Tame klube viskas vyko bazinės demokratijos principais. Ten supratau, kad kai tu ką nors veiki kartu – gali labai daug pasiekti. Kartu statėme spektaklius, važiavome į Graikiją, kur, būdamas paauglys, jau vedžiau treniruotes ir paskaitas. Visa ši veikla mane įtakojo žymiai labiau nei mokykla. Būtent ta bazinė demokratija ir tai, kad jungiau teoriją ir praktiką, man suteikė labai gerą vaikystę, užaugino mane. Vėliau atvažiavau į Lietuvą, mano žmona dar studijavo. Mes tapom tėvais ir kartu su uošve ieškojome savo vaikams darželio, tačiau negalėjome rasti tokio, kuris mums patiktų. Ir tuomet po truputį atsirado mintis, kad mums patiems jį reikia įkurti. Tada radome namą, bankas mums išdavė kreditą ir mes pradėjome kurtis. Penkiese.


i a k i va

Pradėjote kurti ekologišką darželį-mokyklą „Saulės Gojus“ , o dabar prisidedate ir prie Demokratinės mokyklos atsiradimo Lietuvoje. Papasakokite apie abi mokyklas. Kuo šios mokyklos skiriasi nuo šalies tradicinių ugdymo įstaigų? Pradėsiu apie „Saulės Gojų“. Prieš du metus buvau psichologo paskaitoje apie vaikus, kurie eina į pradinę mokyklą. Jis sako: „Į pirmą klasę nori eiti visi vaikai, beveik 100 proc. Ketvirtoje klasėje į mokyklą nori eiti tik kažkur apie 20 proc. vaikų.“ Manau, kad vienas skirtumas, sprendžiant iš to, ką aš pats mačiau ir kiek kalbėjau su vaikais, yra tas, kad vaikams labai patinka pas mus eiti, jiems yra gera. Čia bandome individualizuoti kiekvieno vaiko veiklą, bandome žiūrėti į kiekvieną vaiką. Taip pat, remdamiesi Remo‘u Largo (aut. past. vaikų gydytoju ir edukacinių knygų autoriumi) suprantame, kad intelektas yra ne tik kognityviniai sugebėjimai, bet ir tai, kaip mes suprantame save, kiek pažįstame savo kūną. Mes turime labai gerą grįžtamojo ryšio sistemą, kuri mums leidžia atidžiau stebėti vaikus. Buvau labai sužavėtas Falko Peschel‘o įkurta mokykla Vokietijoje, kuri iš dalies rėmėsi sėkmingos žymiosios „Summerhill“ mokyklos idėja, kur vaikai nuo pat pirmos dienos sprendžia, ką jie patys nori daryti mokykloje. Ir visi per 4 metus išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti. Svarbiausia, ką jie išmoko, ir aš manau, kad tai yra būtent demokratinės

Tam reikia labai stiprių mokytojų, nes tu negali kitiems sakyti būk laisvas, jeigu pats nesi laisvas žmogus.

OZONAS

69


Mes norime, kad tai būtų sąmoningas, savarankiškas žmogus, žinantis, kad daug kas priklauso nuo jo ir jo pastangų, dalyvaujantis visuomeniniuose procesuose.

mokyklos privalumas – jie suprato, ką reiškia saviveiksmingumas, kad daug kas priklauso nuo tavęs, kad pats esi atsakingas už save. Didelė dalis mokymosi proceso vyksta nesąmoningai. O paprastoj mokykloj mes išmokstam dirbti, kai kiti mums liepia dirbti, pavyzdžiui, kai mokytoja mums užduoda užduotis. Bet demokratinėje mokykloje vaikai supranta, kad tai priklauso nuo jų pačių norų. Pavyzdžiui, vaikai antroje klasėje sako, kad dabar jiems reikia išmokti skaičiuoti – duok mums tai. Tai turi daug privalumų. Bet tam reikia labai stiprių mokytojų, nes tu negali kitiems sakyti būk laisvas, jeigu pats nesi laisvas žmogus. Gyvename laikais, kuomet yra įprasta turėti vieną ar du vaikus, o ne penkis, kaip kad buvo mano laikais, tad kiekvienam vaikui tenka daugiau tėvų dėmesio. Ir todėl dažnai vaikai tampa tėvų projektais – tėvai nori, kad net pradinėje mokykloje vaikai labai daug dirbtų, jiems svarbūs pažymiai, jie bijo dėl tolimesnės jų karjeros. Tai gali būti nuodinga vaikui. Kas dar paskatino įkurti šias mokyklas ir ieškoti alternatyvos tradiciniam vaiko ugdymui? Aš buvau sužavėtas tėvų judėjimo Vokietijoje. Manau, jau daug kas supranta, kad taip mokykloje nebegalima dirbti toliau. Jeigu mes įeitume į ligoninę, kuri atrodytų kaip prieš 100 metų, mes nebeitume į ją. Bet mokykla juk iš esmės tai nepasikeitė. Ir aš manau, kad tėvai tai supranta. Jie supranta, kad labai svarbu yra saviveikla, horizontalios struktūros ir suprasti, jog labai daug kas priklauso nuo tavęs. Aš manau, kad labai svarbu yra tai, kad būtų gerų, sėkmingų pavyzdžių, kur gali važiuoti ir semtis patirties. Kokį besikeičiantį požiūrį į žmogų ir jo gyvenimo prasmę atskleidžia XXI a. mokyklų kūrimasis? Man labai patinka teiginys „Nei vienas vaikas negali būti gėdinamas“. Manau, kiekvienoj mokykloj turėtų kabėti šitas sakinys. Mano dukra eina į šeštą klasę. Ji dirba daugiau nei aš, taip pat ir mano sūnus. Ji grįžta iš mokyklos, eina į teatrą ir muziką, ir po to dar dirba iki devintos ar dešimtos. Mes supratome, kad vaikystėje labai svarbu yra turėti laiko sau. Vaikai dažnai yra lyginami tarpusavyje ir mes dažnai mokykloj klausiam „Ko tu nemoki? Kur tavo silpnybė?“, bet mes turime klausti vaikų ir „Kuo tu gali didžiuotis? Ką tu moki? Kas tau patinka?“. Mes supratome, kad mokykla turi būti tokia, kad vaikas po to žinotų, ko jis nori gyvenime. Vadinasi, turime duoti jiems daugiau iššūkių. Tai turėtų būti mokykla, kuri į vaikus žiūri kaip į lygius, kur jie gali išbandyti save. Tai reiškia, kad mes turime labiau patikėti vaikais.

70


Darželis-mokyklėlė „Saulės Gojus“

Įsivaizduokime, kad patikime vaikais. Edukacija vaikystėje yra tik pirmas laiptelis į tolimesnį gyvenimą. Kokios visuomenės siekiama, ugdant vaikus remiantis demokratiškais principais? Kokia yra jūsų vizija? Labai paprasta. Į pasaulį paleisti vaikus, kurie siektų, kad jų gyvenimas būtų prasmingas, o pasaulis taptų geresnis. Tokie žmonės dėmesingai žiūri į resursus, supranta save ir savo norus, moka gyventi pusiausvyroje. Tai būtų pirma sąlyga, kad mes galėtume pakeisti visuomenę. Be to, jei mes tik ką nors žinome, tai dar nereiškia, kad mes pasikeičiame. Mums reikia tai nuolatos daryti ir daryti, kol priprantame, nes taip veikia mūsų smegenys. Žinoti dar neužtenka. Tai reiškia – vaikas jau turi dalyvauti mokyklos gyvenime, kad po to galėtų dalyvauti ir visuomenės gyvenime. Jeigu jis mokykloje tik vegetuoja, neretai ir visuomenėje jis po to tik vegetuos. Mes norime, kad tai būtų sąmoningas, savarankiškas žmogus, žinantis, kad daug kas priklauso nuo jo ir jo pastangų, dalyvaujantis visuomeniniuose procesuose. Jeigu vaikas nori, kad pasaulis būtų geresnis, jis tai turi pradėti daryti nuo mažų dalykų. Man labai patinka žodis pagarba. Kai tu išeini iš kambario, tai dar kartą atsigręži atgal ir pažiūri, ar palikai jį tvarkingą. Manau, tokie maži dalykai yra svarbūs. Papasakokite daugiau apie holistinį požiūrį į žmogų ir ugdymą. Kaip šis požiūris daro įtaką ugdymo tikslams bei mokytojo ir mokinio santykių suvokimui? Darželyje mes dirbame pagal kompetencijų tinklo metodą – tai yra įrankis dėmesingiau stebėti vaiką. Aš manau, mokytojui labai svarbu yra tai, kad jis būtų dėmesingas, tad šis įrankis jam padeda. Taip pat mes supratome, kad jei nori kažką išmokti, labai svarbu yra savijauta. Mes negalime atskirti proto nuo jausmų ar širdies nuo smegenų. O čia svarbu ir tai, kad ir mokytojo ne tik protas, bet ir širdis būtų su vaikais, kad jis jais pasitikėtų. Dėl to mes stengiamės, kad pas mus būtų kuo daugiau projektinių užduočių. Taip pat mokymasis vyksta integruojant, tad pas mus nėra vien tik matematika, bet ją mes integruojam, pavyzdžiui, su lietuvių kalba.

Taip pat bandome pakeisti dienos tvarką, kad būtų daugiau projektinių pamokų, kad jos būtų ilgesnės ir sujungtos, t. y. kelių sričių. Vokietijoje taip pat mokyklose yra panaši struktūra – iš ryto visi dirba savarankiškai, mokosi matematikos, gimtosios ir užsienio kalbų, o tada yra projektinės ir jungtinės pamokos, pavyzdžiui, muzika ir sportas. Ir, aišku, muzika pas mus taip pat labai svarbu – mes dirbame pagal Suzuki metodą: kiekvienas vaikas pas mus išmoksta groti instrumentu pagal savo tempus. Iš esmės holistinis reiškia, kad neužtenka vien žiūrėti į protą. O tai reiškia, kad mums reikia pakeisti ir visą mokyklos struktūrą. Tad man asmeniškai, statant mokyklą, be funkcionalumo labai svarbu yra ir grožis. Mokykla turi būti graži, tau turi patikti į ją eiti. Kalbant apie mokinius ir mokytojus, tai Ulrike‘ė Kegler, fantastiškos Potsdamo „Montessori“ mokyklos vadovė teigia, kad didžiausia problema mokykloje yra mokytojai. Ir aš su tuo sutinku, žinoma, galvoju ir apie save šiuo atveju. Na kodėl mokyti yra taip sunku? Nes pirma turi mokytis pats. Tu turi pats būti geras ir laisvas žmogus, jei nori tai perduoti savo vaikams. Ugdyti pirma reiškia ugdytis. O visa kita atsiranda savaime. Kai Lietuvoje organizuojame tarptautinius jaunimo debatus vokiečių kalba, paruošiamuosiuose seminaruose mokytojai anksčiau sakydavo: „Man to nereikia daryti. Aš tai turiu tik perduoti savo vaikams.“ Tai yra labai blogas požiūris, nes jeigu mums tai nepatinka, mes negalėsime to perduoti vaikams. Juk vaikai tai labai jaučia.

OZONAS

71


Vadinatės ekologišku vaikų darželiu-mokykla, o tokių vietų Lietuvoje nedaug. Teritorijoje net planuojate įrengti lauko klasę, šiltnamį ir nuosavą daržą. Tad kokią vietą ekologija užima ugdymo procese? Mes stengiamės kuo ekologiškiau ir sveikiau maitintis, bandome naudoti kuo daugiau ekologiškų žaliavų, būti kuo daugiau lauke. Mums labai svarbu, kad ypač darželiuose vaikams patiktų būti lauke, tam mes darome miško projektus, kur porą savaičių vaikai gyvena tik miške – miega ir gamina maistą. Ir po to jie tampa labiau dėmesingi, gali geriau suprasti pasaulį. Nes kaip tu gali suprasti pasaką apie Jonuką ir Grytutę, kurie pasiklydo miške, jeigu niekada pats nesi pasiklydęs miške? Mums labai svarbu, kad vaikai būtų gamtoj, dirbtų su gamta ir suprastų ją. Man, kaip žmogui, kuris buvo atsakingas už tokius paprastus dalykus, buvo labai svarbu, kad, pavyzdžiui, turėtume savo vandenį. Tad turime valymo įrenginius, kuriais išvalome naudotą vandenį ir nuotekas galime leisti atgal į žemę. Jis, beje, yra labai kokybiškas ir geriame beveik vien vandenį arba arbatas. Mes rūšiuojame. Bandome kuo mažiau imti – imam, bet žiūrime į tai sąmoningai. O mūsų maistinės atliekos keliauja pas kaimynus, auginančius kiaules ar vištas. Į statybas taip pat žiūrime tausojančiai. Kai statėme mokyklą, man buvo svarbu ir tai, kad mokykloje būtų šilta, turi būti mažos sąnaudos. Sužinojome apie šiaudinius namus, nes tokie namai yra šilti, kartu su natūraliais dažais sukuria gerą mikroklimatą, jie yra gražūs ir naudoja labai mažai išteklių. Ir kas man labai patinka – jei mūsų mokyklos nebebus, tai mes galime tiesiog sakyti – tegu stovi, už poros metų jos nebebus, nes tai yra tiesiog molis, šiaudai, medžio plaušas ir visa tai galima tiesiog palikti. Kitas aspektas – esame dėmesingi. Taupome ir naudojame tik tiek, kiek mums reikia ir gerbiame savo aplinką. Ir, aišku, tam, kad gerbtume savo aplinką, mes turime būti gerbiami patys. Mes ugdome kompleksinį, mylintį, gerbiantį požiūrį į savo aplinką. Svarbiausia vartojimo prasme yra žinoti ir atskirti tikrus savo poreikius. Tokiu atveju natūraliai vartoji mažiau ir fokusuojiesi į tai, kas tikrai yra svarbu – geri santykiai su žmonėmis. Andreas Rodenbeck‘as. Autorės nuotr.

72

Apibūdinkite vaiko „Saulės Gojuje“ kasdienybę. Kaip vaikai ten gyvena? Įėjęs į mokyklą, aš jaučiu gerą atmosferą. Aš nejaučiu įtampos tarp vaikų, nes jie gerbia vienas kitą. Vaikai susėdę dviese, skaito vienas kitam. Man patinka ten būti ir matau, kad vaikams taip pat patinka. Mes kartais pamirštame laiko tėkmę, nes susikaupiame tikslui, esame pusiausvyroje. Ir būtent ta pusiausvyra, manau, ir pasižymi demokratinė mokykla, nes vaikas supranta, kad jis dirba sau, dėl savęs ir dėl to ta koncentracija yra visiškai kitokia. Juk dirbi ne tiesiog tam, kad išlaikytumei kontrolinį darbą. Man patinka Karl‘o Reinhardt‘o palyginimas, tinkantis tradicinei ugdymo įstaigai. Jis sako, kad tai yra buliminės mokyklos. Tai reiškia – mums tiek svarbu yra pažymys, kad vaikams tai kelia didelę įtampą. Prieš kontrolinį ar egzaminą jie į save kiša kuo daugiau žinių, o jo metu, galima sakyti, jie išvemia tas žinias, nes po to pilvas tikrai vėl tuščias.


Mūsų vaikai į mokyklą eina dėl pažymio, bet ne dėl žinių, ir jiems tai neatrodo prasminga. O jeigu jiems tai neatrodo prasminga, tai ir nėra prasminga. Aš manau, kad demokratiškoj mokykloj vaikai savo veiklą supranta prasmingai ir naudingai sau patiems, jog tai yra kaip tik tai, ko jiems dabar reikia. Ir tai yra esminis skirtumas. Kai lankiau įvairias mokyklas Vokietijoje, pastebėjau, kad iškart jaučiasi, kai įeini į tokią mokyklą. Kai įėjau į tą „Montessori“ mokyklą Potsdame, šeštokas atėjo prie manęs ir sako: „Ko jūs čia norite?“. Jis jautėsi atsakingas ir nebijojo prieiti prie manęs savarankiškai ir paklausti, ko aš noriu jo mokykloje. Kokia jūsų nuomone ateities visuomenė šiandien auga: vartojimo, pertekliaus ar atvirkščiai –darniai sugyvenanti tarpusavyje ir su aplinka? Viena grėsmė, mano manymu, yra skaitmeninė aplinka. Kaip sako Remo‘as Largo, vaikams iki 6-7 metų neduokite technikos, o eikite geriau į mišką. Vaikams tai bus daug labiau į naudą. Manau, iš dalies mūsų vaikams bus sunkiau susikaupti, nes juos supa labai daug informacijos, kurią reikia atsirinkti – suprasti, kas yra svarbu ir kas ne. Bet tuo pačiu jie turės ir daugiau galimybių. Dedu labai daug vilčių į mūsų jaunimą – esu sutikęs daug įdomių, savarankiškų žmonių. Jie tikrai nėra tik vartotojai ir man labai įdomu su jais dirbti. Dalyvaudamas TED‘e mačiau, kad jis pilnas fantastiškų, veiklių ir protingų jaunų žmonių, kurie taip pat suprato, kad jiems reikia skleisti savo akiratį, išeiti iš mokyklos, kitur ieškoti to, ko jiems reikia. Taigi, aš nusiteikęs labai optimistiškai. Žinau, kad yra daug problemų, bet kas iš to, kad būčiau pesimistas. Manau, mums reikia žiūrėti į tai, kas yra gerai. Manau, reikia būti atspariam ir džiaugtis savo gyvenimu tiek, kiek įmanoma. Taip pat, manau, svarbu yra, supratus problemą, daryti kažką. Pažiūrėjęs filmą „Cowspiracy“ supratau, kad didžiausias teršėjas pasaulyje iš tikrųjų yra masinė gyvulininkystė. Nors netapau veganu, pradėjau valgyti daug mažiau mėsos, beveik visai jos atsisakyti. Man taip pat labai patinka „Nepatogus kinas“, nes yra daugybė gerų dokumentinių filmų. Manau, juos reikia parodyti vaikams. Vaikams labai svarbu matyti sėkmės istorijas, gerus pavyzdžius, kad ir Lietuvoje. Juk kaip liūdna, kad prarandame tiek potencialo vaikuose. O juk kiekvienas turėtų galėti būti naudingas ir rasti savo vietą visuomenėje.

Darželis-mokyklėlė „Saulės Gojus“

Mums labai svarbu, kad ypač darželiuose vaikams patiktų būti lauke, tam mes darome miško projektus, kur porą savaičių vaikai gyvena tik miške – miega ir gamina maistą.

Kas jums asmeniškai svarbu XXI a. mokykloje? Na, man svarbiausia, kad vaikai žinotų savo tikrus poreikius, galėtų apie juos kalbėti, mokėtų naudoti savo kūną ir taptų atsakingi už save. Kad jie nebijotų vertinti save, nes tik tada mes galime įvertinti savo aplinką ir kitus. Būtent, žinoti savo vertę ir tai, kad kiekvienas esame svarbus. Dėkoju už pokalbį.

OZONAS

73


Žalia klasė DANIELĖ ŠLEŽIENĖ

Gamta, kūryba ir vaiko pasaulis – tai neatsiejami dalykai šių dienų visuomenės mokykloje. Pamename žaliuojančius biologijos kabinetus, gyvuosius kampelius, sodus bei daržus su šiltnamiais, netgi etatinius sodininkus mokykloje. Šiandien Žalioji klasė įgyja daug naujų reikšmių, kurios atveria kitokias pasaulio pažinimo galimybes.

Straipsnio nuotraukų autorė: Danielė Šležienė 74


Ž

aliosios klasės nėra šio amžiaus atradimas. Jų ištakos – senovės Graikija. Architektas Jūras Balkevičius knygoje „Sodo meno stilių raida“ pasakoja apie tų laikų mokymosi erdves. V - IV a. pr. Kr. Atėnuose atsiradus būtinybei kurti vietas, kuriose piliečiai galėtų sportuoti ir dvasiškai tobulėti, šventose didvyrių giraitėse imtos įrenginėti specialios erdvės. Vėliau tokios erdvės atsirado ir prie gimnazijų. Atėnų gimnazijos aprašomos kaip žydintys sodai su daugybe medžių ir pievelių: kompleksą papildydavo sporto aikštelės, stadionas ir plaukymo baseinas. Šiose vietose vyko ir filosofijos studijos, veikė Aristotelio licėjus, Akademo giraitėje Platono mokykla, Epikūro sodas. Antikinės Graikijos filosofas Platonas užsiėmimus su mokiniais taip pat vesdavo sode. Ypač garsus buvo Teofrasto sodas, kurį galima priskirti prie pirmųjų botaninių kolekcijų. Visgi sodui augalai dažniausiai būdavo naudojami vietiniai, stengiantis kuo tinkamiau panaudoti jau esamus želdynus.

Augaluose skęstantys kabinetai bei kitos mokyklos erdvės kuria palankią darbui ir poilsiui atmosferą.

Moderni mokykla

Šiandien ugdymo įstaiga ne tik fizinė vieta, į kurią susirenka vaikai. Siekiama, kad ugdymo erdvė taptų kuo turtingesniu vaikų ugdymo šaltiniu, atspindinčiu šiuolaikines vertybes. Kalbėdami apie šių dienų mokyklą, turime paklausti savęs, ką iš tiesų skatina stūksančios monolitinės ugdymo įstaigos, kuriose dominuoja pilkos erdvės ir nejaukūs koridoriai? Aplinka mus veikia įvairiai: gali paskatinti veikti destruktyviai, tačiau gali ir sukelti norą kurti.

Modernios mokyklos aplinka, kurioje perteikiame atsakingos kartos vertybes – tai visų pirma žaliuojančios vidinės bei lauko erdvės. Darniai sukurtos fitodizaino (augalų komponavimo interjere) kompozicijos moko estetikos, kuria jaukumą. Žmonės, išauklėti gražios aplinkos, visada sieks kurti tai aplinkui. Tyrimai rodo, kad sutvarkytose erdvėse savaime sumažėja ir destrukcijos atvejų. Augaluose skęstantys kabinetai bei kitos mokyklos erdvės kuria palankią darbui ir poilsiui atmosferą. Augalai naikina grybelius, bakterijas, neutralizuoja nuodingas chemines medžiagas, išskiriamos eterinės medžiagos palankiai veikia sveikatą. Kažkurią vietelę toje oazėje reikėtų skirti Žaliajai klasei – ji turėtų būti pritaikyta ugdančiai veiklai ir plakti, kaip žalia širdis visos mokyklos ritmu. Lietuvos Edukologijos Universitete yra ne tik puiki oranžerija, tačiau ir specialios klasės. Ant palangės sustatyti augalai laukia studentų, kurie atėję į auditoriją turi galimybę pasistatyti po vazonėlį ant savo suolo. Vyresnioji botanikė Teresė Jokšienė, idėjos autorė, net neabejoja, kad augalai padeda mokytis. Kiekvienas studentas atėjęs išsirenka savo augaliuką, bet nebūtinai tą patį. Juk kaskart atsinešame kitokias emocijas ir poreikius, tad netrunkame pajausti, kad vieną dieną rezonuojame su vienu augalu, o kitą – galbūt jau su kitu.

Be anksčiau paminėtų privalumų galima būtų pridurti ir tai, kad čia liaujasi bėgimas – esame čia ir dabar, galime susikaupti. Tarsi susidaro nedidelis pasaulėlis aplinkui suolą, kuriame sėdi žmogus ir jo tądien išsirinktas augalas. Studentai nuolatos jų neprižiūri, tačiau jaunuoliams irgi suteikta galimybė rūpintis augalais: laistyti, prausti, netgi persodinti ar formuoti. „Kambariniai augalai mūsų aplinkoje yra būtinybė, ypač atsižvelgiant į mūsų krašto sezonų kaitą. Būtų fantastiška, jei mokyklų ir ugdymo įstaigų vadovai garantuotų galimybes palaikyti ryšį su gamta ištisus metus ir labiau remtų šią idėją“, – teigia T. Jokšienė, išugdžiusi ne vieną gamtos puoselėtojų kartą ir ne kartą įsitikinusi augalų nešama nauda.

OZONAS

75


Mąstymo būdas

Ar Žalioji klasė tėra erdvė? Nėra geriau visumą apjungiančio elemento kaip pati gamta. Todėl Žalioji klasė taip pat yra ir mąstymo būdas. Žalia Klasė – vieta, kurioje turime mokytis visą gyvenimą ir perduoti tai savo vaikams bei anūkams. Svarbiausia yra ne vieta ir net ne veiklos, o šio kelio prasmė ir tikslas. Tai yra mąstymo, suvokimo ir pažinimo būdo formavimas. Žaliosios klasės tikslas – sujungti žinias į bendrą visumą, kuri egzistuoja gamtoje, mokėti jas panaudoti praktikoje ir kūrybiškai interpretuoti. Žmogus, turintis begalę žinių ir informacijos, tačiau nesugebantis jų sutelkti į visumą iš tikrųjų nežino nieko. Žinias galima sudėlioti bei panaudoti netinkamai, pridaryti žalos. Kad to išvengtume, suteikiant žmogui žinių, tuo pačiu reikia ugdyti jo moralę ir vidines nuostatas, supažindinti ne tik su pačiais reiškiniais, bet ir sąsajomis tarp jų bei mūsų pačių. Ne veltui anksčiau žinias galėdavo turėti tik išrinktieji, kurių vidus švarus, ketinimai dori ir pareigos dera drauge su atsakomybe. Vaikas, mokantis pasodinti medį, ateityje galės turėti amatą. Vaikas, mokantis užauginti medį ir žinantis, kodėl jis tai daro, galės kurti ne tik sodus, bet ir sodininkauti savo gyvenime. O žinodamas apie medį viską, ką apie jį gali perteikti bet kurio dėstomo dalyko dėstytojas, nuo biologijos iki informatikos, jis galės gilintis toliau, kurti pasirinktoje srityje. Nėra dalykų, atskirtų nuo visumos. Daugelis profesijų iš tikrųjų ir yra bendrų žinių išraiška, ribos atsiranda tik nesugebant prijungti tariamai nesusijusių ar nesvarbių dalių.

76


Aukso pjūvis

Pasaulyje nėra profesijos, kuriai nereikėtų žinių apie gamtą, pasaulį bei jo dėsnius. Lygiai taip pat nėra mokytojų, kurių dėstomame dalyke šios žinios nebūtų būtinos. Pateikiu klasikinį pavyzdį – žymaus viduramžių matematiko Leonardo Pizanskio (Fibonačio) skaičių seką. Jis aprašė skaičių seką, kurioje kiekvienas sekantis skaičius lygus sumai dviejų prieš tai einančių skaičių sumai:

1 + 1 =2 Tuomet

1 +2= 3 2+3= 5 3+5=8 ir taip toliau

Būdamas atsiskyrėlis ir mėgęs daug laiko leisti miške, Fibonačis pastebėjo, kad iš pirmo žvilgsnio chaotiška gamta taip pat turi dėsningumų: gėlių žiedlapiai ir augalų lapai yra išsidėstę viena ir ta pačia seka. Gamtos stebėjimai bei žinios apie skaičius atvedė prie Auksinės proporcijos, Aukso pjūvio atradimo, kurio sąvoką pagal kitą versiją pirmasis įvedė Pitagoras. Fibonačio skaičius atrasite skaičiuojant žiedlapius, saulėgrąžos sėklas, stebint kankorėžį, kaktusą ar ananasą. Pasirodo, lapams išsidėsčiusiems pagal Aukso proporcijas, augalas gauna daugiausia saulės energijos. Tobula laumžirgio forma taip pat sukurta pagal Aukso pjūvio dėsnį: uodegos ir korpuso ilgių santykis yra lygus viso kūno ilgio ir uodegos santykiui. Aukso pjūvį galima atrasti ne tik gamtoje, bet ir muzikoje, poezijoje, dailėje, architektūroje. Aukso proporcijas dažnai intuityviai jaučia talentingi žmonės, ypač dailininkai ir mokslininkai, nes būtent gamta, jos harmonija tampa daugelio įkvėpimu. Todėl visa pasaulyje susiję. Rasti tuos saitus reiškia pažinti mus supantį pasaulį, o tuo pačiu ir save.

Vaikas, mokantis užauginti medį ir žinantis, kodėl jis tai daro, galės kurti ne tik sodus, bet ir sodininkauti savo gyvenime. OZONAS

77


Ekologija kompiuteriniuose žaidimuose VA I N I U S V O L U N G E V I Č I U S

Esi atsakingas už naujos planetos kolonizavimą, preciziškai dėlioji miestų rajonus, vystai pramonę, energetiką, stengiesi, kad naujos gyvenvietės populiacija vis augtų ir nieko jai netrūktų. Jei gyvenvietei pritrūksta vietos plėstis ar iškyla problemų dėl finansavimo, iškerti kokį miško lopinėlį. Patarėjas mokslo klausimais kažką pabumba apie kylantį anglies dioksido lygį, bet nėra kada jo klausytis, nes vėl reikia ieškoti vietos naujai elektrinei. O tada staiga padažnėja uraganai, nušluoja fabriką, kylantis vandens lygis pasiglemžia pakrantėje buvusias fermas. Visas maisto tiekimas žlunga, populiacija menksta. Galiausiai viskas subyra kaip domino kaladėlės ir po valandos įtempto strategijos kūrimo planeta paskęsta raudonose liepsnose, o ekrane pasirodo užrašas EARTH OVER.

78


P

irmoji mintis po tokios nesėkmingos žaidimo „Imagine Earth“ sesijos – vis dėlto reikėjo mišką atsodinti ir mieste įdiegti viešąjį transportą. O antroji – negi šis žaidimas ką tik pateikė argumentą dėl globalinio atšilimo? Ir tai buvo padaryta ne tiesiogiai, o priverčiant žaidėją savo kailiu patirti veiksmų pasekmes. Gal net kirba noras grįžti prie senų gerų laikų, kai žaidimai tebuvo paika pramoga laisvalaikiui, neįpareigojanti galvoti apie tai, kas už žaidimo ribų. Tačiau tokių senų gerų laikų niekada ir nebuvo. Politiniai ir socialiniai aspektai žaidimams visada darė įtaką, taip pat ir kūrėjų bei žaidėjų asmeninių pozicijos – tik ne visada tai buvo aiškiai reflektuojama. Ekologinės temos žaidimams nėra svetimos – tai įrodo stalo žaidimų istorija. Jau 1970 m. pasirodė tokie žaidimai kaip „Smog“, „Clean Water: The Water Pollution Game“, „Ecology: Game of Man & Nature“. Šios tendencijos net neketina nuslopti. Štai 2012 m. pasirodė ir Lietuvoje sutinkamas „CO2“, kuriame žaidėjai imasi energetikos korporacijų vadovų vaidmenų ir stengiasi patenkinti žaliosios energijos poreikius, sustabdyti taršą, nepamiršdami tiek ir pelno, tiek ir planetos išgelbėjimo. Kompiuteriniai žaidimai irgi netruko prisijungti prie savo vyresnių kartoninių pusbrolių. Už tai labiausiai reikėtų dėkoti Will Wright, kuris jau 1990 m. sukūrė „SimEarth“ – planetos simuliatorių, kuriame žaidėjas kontroliuoja atmosferą, temperatūrą ir stengiasi padėti civilizacijai vystytis, išvengdamas įvairių nelaimių, užterštumo. O 1992 m. pasirodė „SimLife“, kurio tikslas – sukurti save išlaikančią stabilią ekosistemą. Taršos bei švarios energijos galimybės neužmirštamos ir vienoje žymiausių W. Wright žaidimų serijų „SimCity“. Minėti pavyzdžiai atskleidžia tendenciją, kad dažniausiai ekologinės temos aptinkamos strateginiuose žaidimuose. Tai galima paaiškinti puikiu ekologinės tematikos ir žaidimų medijos suderinamumu. Žaidimai ypatingi tuo, kad, skirtingai nei kitos medijos, jie nepasakoja apie problemą, bet priverčia su ja susidurti patiems. Žaidimai taip pat remiasi taisyklių sistema bei griežtu priežasties ir pasekmės ryšiu. Šios savybės gali būti trukdis, kai žaidimuose bandoma perteikti sunkiai sistemizuojamus socialinius ir istorinius procesus, žmonių patirtis. Tačiau supaprastinti ekosistemų veiklos, taršos, energetikos modeliai pilnavertiškai funkcionuoja kaip žaidimų mechanikos dalis. Žaidimų serija „Tropico“ – politine satyra praskaidrinta statybos bei ekonomikos simuliacija, kurioje žaidėjas yra mažos tropikų salelės diktatorius. Nors savo galia ir įtaka galima piktnaudžiauti, tačiau dažnai pasirodo, kad būti populiariu diktatoriumi – naudinga. Įtikti tenka įvairių ar net priešingų reikalavimų turinčioms gyventojų grupėms: nacionalistams, kapitalistams, komunistams bei žaliesiems. Pastarieji pasižymi tuo, kad jų interesai vis kertasi su kapitalistų – jie vis nepatenkinti aršiu pramonės vystymu, mišku kirtimu bei tarša ir aktyviai reikalauja įvairių rūšiavimo bei atliekų perdirbimo įstatymų. Tai galiausiai lemia intriguojantį bei sudėtingą laviravimą tarp politinių bei ekonominių žaidimo aspektų.

OZONAS

79


Rimti žaidimai

Kita pastebima tendencija yra ta, kad žaidimai imasi ekologinės tematikos, žvelgdami į ateitį. Tai pastebima „Anno“ žaidimų serijoje – ekonominėje statybų simuliacijoje, daugiausia dėmesio skyrusioje XIV-XVII a. Paskutinė dalis „Anno 2070“ žaidėjus nukelia į distopinę ateitį po globalinio atšilimo. Šiame žaidime vaizduojama, kad pakilęs jūros lygis pasiglemžė dalį žemynų, sukėlė daugybę konfliktų dėl likusių resursų, išnyko valstybės. Žaidėjams tenka užduotis įsikurti naujai susiformavusiose salose, naudojantis paskutiniais likusiais resursais ir renkantis vieną iš dviejų frakcijų: aplinkosaugos ar industrinę korporaciją.

Negi šis žaidimas ką tik pateikė argumentą dėl globalinio atšilimo?

Be šių didesnių serijų, ekologinė tematika sutinkama ir tarp mažesnių, socialiai angažuotų žaidimų. Kartais jie net tituluojami rimtais žaidimais – tokiu žodžiu siekiama pabrėžti ne pramoginę žaidimo pusę. Jiems priskiriami ir mokomieji, ir, pavyzdžiui, medicininei terapijai naudojami žaidimai. Išskirti galima kelias iniciatyvas. „Persuasive games“ – kūrybinė iniciatyva, stengiantis akcentuoti žaidimų retorines galimybes ir jų naudojimą propagandai bei reklamai. Patys žaidimai skirti įvairiausioms temoms nuo naftos prekybos, JAV oro uostų patikros absurdiškumo iki žaliųjų kortų išdavimo nenuoseklumo. Pavyzdžiui, viename žaidime galima užsiimti vėjo jėgainių statyba, o kitame – salotų auginimu, bandant išvengti jų užterštumo. „Values at play“ – žaidimų kūrėjams skirtas projektas, kurio tikslas yra ne tik padėti įžvelgti žaidimuose užkoduotas vertybes, bet ir skatinti pozityvią socialinę įtaką, naudojantis žaidimais. Nors jie labiau orientuojasi į pagalbinės medžiagos bei priemonių rengimą, šio projekto metu buvo sukurtas žaidimas, kuris skirtas nagrinėti problemas dėl GMO. Sukurti tinklalapiai, kurie skelbia ekologinių žaidimų apžvalgas ir naujienas, o jų duomenų bazėse įmanoma rasti eko žaidimų, pagrįstų kasdienės buities motyvais. Aplinkai draugiškas idėjas propaguojančių žaidimų gausa ir tematinė įvairovė nuteikia optimistiškai, tačiau kokybiškų šios krypties žaidimų pasiūla dar nėra didelė. Jau minėtas „Imagine earth“ sugebėjo susilaukti pripažinimo ir apdovanojimų rimtų žaidimų kategorijose bei sulaukti įprastų žaidėjų simpatijų, bet tai greičiau išimtis nei taisyklė. Dažnai mažesni ir tikslingesni žaidimai gali pasigirti tik gerais ketinimais, bet dėl prastos vizualinės ar žaismo pusės retai sulaukia pripažinimo. Tačiau didieji žaidimai kartais pernelyg supaprastina problemas arba ironizuoja esančią situaciją. Tokia tendencija atskleidžia visuomenės daugumos nuostatas ekologinėmis temomis, nes patys žaidimai daugybę kartų įrodė, kaip puikiai juose integruojamos aplinkosauginės temos ir kaip tai pozityviai gali paveikti žaidėjus.

80


„Reus“ – pasaka apie planetą

Kas keli amžiai negyvas akmens luitas vėl atgyja. Keturi milžinai: vandens, kalnų, pelkių ir miškų imasi juo rūpintis ir gaivinti. Milžinai performuoja planetos paviršių: iškelia kalnus ir užsėja mišką, kuria ekosistemas su įvairiomis tarpusavyje sąveikaujančiomis gyvūnų ir augalų rūšimis. Tačiau yra vienas elementas, kurio kontroliuoti negalima – žmonės. Jie įsikuria ten, kur tik užsimano ir pradeda statyti norimus pastatus bei prašyti milžinų pagalbos, pavyzdžiui, jei nori turėti pakankamai maisto savo kaimelio teritorijoje. Pradžioje žmonių ir milžinų draugystė atrodo daug žadanti – juk ir žaidimo tikslai susiję su gyvenviečių išsivystymu, o žmonės už pagalbą skiria savo ambasadorius, kurie įsitaiso milžinams ant pečių, taip suteikdami jiems dar daugiau galių. Tačiau ilgainiui išryškėja neigiamos žmonių savybės. Jei vystymasis buvo per spartus, jie nuo milžinų palankumo išpuiksta, pradeda dairytis į kaimynų turtus, rengti plėšikavimo žygius, vėliau net pradeda prašyti milžinų jiems neįtikusių kaimynų sunaikinimo. Galiausiai žmonės gali sukilti ir kėsintis nužudyti pačius milžinus, taip sunaikindami ir visą planetą. Žaidimas, kuris iš pradžių atrodė kaip smagus planetos transformavimas, netikėtai pavirsta metafora apie žmonijos santykį su gamta, kur tenka pasistengti kuo ilgiau išlaikyti harmoniją. Žvelgiant iš milžinų perspektyvos, galimybė tvanu ar žemės drebėjimu atsikratyti įgrisusių žmonių žaidimo metu pradeda atrodyti tikrai racionali. Tačiau net jei milžinai ir nežūva nuo žmonių rankos, po kurio laiko jie vis tiek kartu su visa planeta grįžta prie savo stingdančio miego ir viskas kartojasi iš naujo. Kas keli amžiai negyvas akmens luitas vėl atgyja.

OZONAS

81


Popieriaus pasaka apie lietų J Ū R AT Ė J A N A V I Č I E N Ė

D

ailininkė, pedagogė Vita Balinskienė kartu su vaikais „Nykštukų mokyklėlėje“ kūrė pasaką apie linksmą pavasarišką lietų, nuplaunantį visa tai, kas nereikalinga.

Suplėšome popierių. Jei reikalinga lygi linija – lenkiame ir lankstome, mikliname į vieną ir į kitą pusę, pirmyn ir atgal, kol popierius plyšta tiesiai ir lygiai. O jei nepamikliname, jis plyšta labai įdomiai – raitytai, visokiais varvekliais.

Kai plėši, girdisi garsas – popieriaus kalbėjimas, traškėjimas, šnypštimas, lyg kažkas keptų keptuvėje. Geriausiai jis girdisi, kai visi vienu metu nutyla. Tada galima išgirsti, kaip plyšdamas popierius su tavimi šneka. Smagu stebėti, kaip plyšdamas popierius riečiasi į tokias sraiges ar garbanas nelygiais kraštais. Jei kerpi – nei šnekėjimo neišgirsi, nei raitymosi nepamatysi. Suplėšytą popierių panaudojame karūnų arba perukų darymui, patalpos papuošimui.

82


Jei norime papuošti patalpas, imame popieriaus juosteles ir jas suklijuojame kaip nuplyšusius varveklius. Šis darbelis gali būti atliekamas ekologiškomis priemonėmis: iš miltų ir vandens, kuriuos šiek tiek pašildę, pasigaminame klijus.

Ar vaikams patinka lietus ir šlapdriba? Daugeliui patinka, nes nuplauna automobilius, gatves, guminius batus, žolytę ir viską paruošia pavasariui. Taip pat nuplauna visus žiemos vargus: slogas, gripus, kosulius, liūdnas mintis, nedorus darbelius, kuriuos vaikai ir taip labai retai daro.

Jei norime veiksmo – pasidarome debesį, iš kurio lenda lietus arba šlapdriba, kartais – su visais savo žaibais ir griaustiniais. Būna, kad pro išplėšytas debesies akis su blakstienomis pasirodo ir debesies veidas. Užsidedame piešinį ant veido ir vaidiname lietų. Arba galime užsidėti karūnas ir tapti lietaus karaliais.

OZONAS

83


84

Ozonas 51 — Miško laikas  

Miškams trūksta laiko. Tinkamus kirsti medžius greitai keičia kelmų plynės, kuriose iš naujo sodinami medžių jaunuolynai. Pagal žmogaus pore...

Advertisement