Page 1

2014 m. gegužė Nr. 5 (18)

Interviu su vienu iš Geriausios disertacijos konkurso laimėtojų Deimantu Valančiūnu

„Palinkėčiau, kad tokių ir panašių konkursų būtų tik daugiau“

6-7-ame psl.

Lietuvoje ir Europoje 3-ame psl.

Karšta tema

Pažintis su naująja LJMS taryba

4-5-ame psl.

Veidai

Bro li a i M o ng o l f j ė

8-ame psl.

Da i k t a i Vizitinė kortelė

9-ame psl.

Verta

10-ame psl.

Ga b ū s n e tik mo k s l e

11-ame psl.


Redakcinės kolegijos laiškas

Mielieji, Baigiasi jau mokslo metai, egzaminai, darbų gynimai ir rimtesni darbai. Ateina ir metas pailsėti nuo darbo laboratorijose, auditorijose ar bibliotekose, o besiilsint ir „pasigaudyti“ naujų idėjų. Tikimės, kad jau kitą savaitę vyksianti Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos mokslo stovykla „Idėjų kalvė“ padės jas iškalti ir vėliau drauge įgyvendinti. Maloniai kviečiame sudalyvauti šiame renginyje! (10 pusl.). Šių metų renginyje planuojame visiems dalyviams parodyti ir ką tik sukurtą LJMS filmą, nepraleiskite progos. Na, o neseniai išrinkta LJMS Taryba prasidėjus vasarai kaip tik pradeda savo veiklą, įgyvendina ambicingus užmojus ir tikslus. Gegužės mėn. pabaigoje vyko pirmasis šios Tarybos posėdis, todėl pirmiausia norime jus pakviesti susipažinti su kiekvienu nariu, jo patirtimi ir tikslais (4-5 pusl.). Jei turėtumėte pasiūlymų naujai Tarybai, palinkėjimų – visada prašom rašyti mūsų redakcijai. Šiame numeryje kviečiame jus susipažinti su jau aštuntąjį kartą suorganizuoto konkurso „Geriausios disertacijos“ vienu iš laimėtojų – dr. Deimantu Valančiūnu. Jo disertacija „Tapatybės konstravimas Britanijos ir Indijos kine: pokolonijinis aspektas“ buvo pripažinta geriausia 2013 metais Lietuvoje apgintu humanitarinių ir socialinių mokslų darbu. Jaunasis mokslų daktaras supažindina mus su savo tyrimais, dalinasi mintimis apie kino tyrimų situaciją ir ateitį (6-7 pusl.). Kas minutę pasaulyje vizitinėmis kortelėmis pasikeičia tūkstančiai žmonių, daugelis mūsų jas daliname konferencijose, kituose renginiuose. O ar žinote, kokia yra vizitinės kortelės atsiradimo istorija? Kviečiame daugiau apie šiuos, jau kasdieninio vartojimo daiktus, sužinoti 9 pusl. Kaip ir ankstesniuose numeriuose, šiame rasite LJMS narių kūrybos. Primename, kad labai kviečiame pasidalinti savais pomėgiais, atsiųskite mums jų nuotraukų ar aprašymų. Kviečiame visus norinčius prisidėti prie laikraščio leidimo, pasidalinti savo mintimis, atsiųsti įdomių naujienų ar informacijos apie būsimus renginius ir kitus dalykus.

Nuoširdžiai, Vilma Petrikaitė

Laikraštis „Odė mokslui“ leidžiamas pagal LJMS vykdomą paprojektį „Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos institucinių gebėjimų stiprinimas“. Šį paprojektį finansuoja Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, „Nevyriausybinių organizacijų fondas“.

Viršelyje: Deimantas Valančiūnas. D. Valančiūno asmeninio archyvo nuotrauka. 2

ODĖ MOKSLUI


Pataisytame ES biudžete - daugiau lėšų moksliniams tyrimams ir švietimui Komisija siūlo 4 738 mlrd. eurų padidinti 2014 metų mokėjimų asignavimus, kad būtų galima įvykdyti teisinius įsipareigojimus, susijusius su moksliniais tyrimais ir inovacijomis, švietimu ir parama mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Rengiant taisomojo biudžeto projektą atsižvelgta į būtinybę skirti papildomų lėšų ES programoms, kurios stiprinamos siekiant padėti atgaivinti Europos ekonomiką, paskatinti jos augimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Tarp tokių programų – mokslinių tyrimų programa „Horizontas 2020“, Jaunimo užimtumo iniciatyva, švietimo programa „Erasmus+“, paramos įmonėms programa COSME. Komisijos pateiktame siūlyme taip pat numatyta lėšų sanglaudos politikai, nes maždaug 3,4 mlrd. eurų reikia patenkinti valstybių narių prašymams kompensuoti išlaidas, kurios šįkart didesnės nei įprastai. Taip pat lėšų numatyta paramos Ukrainai paketui (pirmajai paramos daliai išmokėti 2014 m. birželio mėn. numatyta 250 mln. eurų).

Lietuvos mokslininkai pradeda naują projektą SOIbio, skirtą nanotechnologijoms vystyti Fizinių ir technologijos mokslų centras (FTMC) bendradarbiaudamas su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) pradeda naują projektą SOIbio, kurio tikslas tirti iki šiol menkai suprantamas šviesos savybes, pasireiškiančias itin mažuose silicio dariniuose, kurių gamyba ir tyrinėjimas tik neseniai tapo prieinami platesniam mokslininkų ratui. Šių savybių pritaikymas labai platus – nuo mikrolazerių, ryšių technikos, duomenų laikmenų iki įvairių biologinių ar aplinkos jutiklių. Pastarieji ir yra pagrindinis SOIbio tyrimų objektas. Pradiniai šios srities tyrimai Lietuvoje atliekami nuo 2010 metų, tačiau tik teoriniame lygmenyje. SOIbio projekto metu bus sukurta infrastruktūra jutiklių gamybai ir charakterizavimui. Daugiausiai vilčių teikia biojutiklių kryptis, ateityje leisianti atpiginti ir supaprastinti bei standartizuoti įvairius medicininius tyrimus, kuriems šiandien reikia brangių medžiagų ar prietaisų. Pasaulinės aukštųjų technologijų kompanijos jau siūlo panašių technologijų pagrindu pagamintus produktus, tačiau jų panaudojimo sritys gana siauros ir sunkiai pritaikomos praktikoje. SOIbio projektas tirs silicio sandaras, kurių gamyba galima jau esančiuose mikroelektronikos fabrikuose, taip išvengiant milžiniškų naujos technologijos įvedimo į rinką kaštų. „Nors fotonika ir atsilieka nuo elektronikos pagal savo miniatiūrizacijos pasiekimus, bet būtent dėl to šiandien dedamos didelės mokslininkų pastangos siekiant vystyti labai greitai progresuojančią nanofotonikos sritį, kur yra bandoma valdyti šviesą, kuriant tam skirtas nano-fotonines, dešimt milijonų kartų mažesnės už metrą, struktūras. Šioje srityje aktyviai dirba ir mūsų darbuotojai“, – teigia FTMC Nanofotonikos laboratorijos vadovas dr. Raimondas Petruškevičius.

Pristatyta didžiausia Robotikos mokslinių tyrimų ir inovacijų programa SPARC Birželio pradžioje Europos Komisija pristatė didžiausią pasaulyje robotikos mokslinių tyrimų ir inovacijų programą. Tikimasi, kad iniciatyva SPARC ne tik sustiprins Europos pozicijas pasaulinėje robotikos rinkoje, bet ir sukurs 240 000 darbo vietų. 2014 m. gegužė Nr. 5(18)

3


Pažintis su naująja LJMS taryba

Šių metų balandžio 26 dieną pakartotinio visuotinio susirinkimo metu buvo išrinkta naujoji Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) taryba. Naująją tarybą sudaro 7 asmenys iš įvairių mokslinių tyrimų krypčių bei veiklų, tačiau turintys bendrą misiją – atstovauti ir vienyti Lietuvos jaunuosius mokslininkus. Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos tarybos nariai prisideda ne tik prie mokslo gyvavimo, kūrimo ir mokslininkų atstovavimo, bet ir aktyviai bei turiningai leidžia laisvalaikį skatinant domėtis, pažinti, palaikyti fizinį aktyvumą. Susipažinkime iš arčiau su žmonėmis, kurie šiais metais atstovaus visos Lietuvos jaunųjų mokslininkų interesams. Naująja LJMS pirmininke buvo išrinkta Julija Baniukevič – VU fizinių mokslų chemijos srities doktorantė, planuojanti artimiausiu metu ginti savo disertacijos tezes, kurias atliko Nanotechnologijų ir medžiagotyros centre „Nanotechnas“ ir Hacettepe universitete, Turkijoje. Disertacija yra skirta imuninių jutiklių kūrimui, naudojant skirtingus imobilizavimo metodus, jų efektyvumo nustatymus skirtingais prietaisais ir analizės sistemomis. Darbo metu buvo tiriamos GLV antikūno imobilizavimo schemos ant biologinio jutiklio paviršiaus ir nustatomos antikūno antigeno sąveikos afiniškumo konstantos. Tyrimo metu buvo dirbama su paviršiaus plazmono rezonanso analizatoriumi, Ramano spektroskopu, skysčių chromatografu, atominės jėgos mikroskopu. Sukurti imuniniai jutikliai buvo charakterizuoti visapusiškai, t.y. ištirtas jautrumas, atsikartojamumas, imobilizavimo efektyvumas. Doktorantūra yra prasminga visais atžvilgiais, jei savo žiniomis daliniesi su kitais. Be mokslinių tyrimų atlikimo, Julija aktyviai vykdo pedagoginę bei mokslo populiarinimo veiklą. Taip pat aktyviai dalyvauja projekto „Mokinių jaunųjų tyrėjų atskleidimo ir ugdymo sistemos sukūrimas“ veikloje, kuri yra remiama pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Julija domisi mokslu plačiąja prasme, o nanotechnologijoms skiria daugiausiai dėmesio ne tik laboratorijoje, bet ir už jos ribų. Ji veda seminarus, paskaitas ir įvairius užsiėmimus moksline tematika. Jos paruošti mokiniai jau kelis metus iš eilės laimi Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų nacionaliniame konkurse prizines vietas. Šiuo metu Julija taip pat vadovauja ES FP7 projekto „Nanopinion“ veiklai Lietuvoje. Laisvalaikiu, kurio lieka ne tiek ir daug,

4

ODĖ MOKSLUI

mėgsta skaityti knygas, keliauti, mokytis naujų kalbų, pažinti naujas kultūras ir aplankyti draugus, gyvenančius įvairiose pasaulio šalyse. Pasak Julijos, gyvenime svarbiausia išmokti mėgautis kiekviena akimirka, nes antro šanso gali nebūti. Ji vertina laisvę, o ypatingai laisva jaučiasi šokdama, keliaudama ir būdama gamtoje. Per šiuos metus ji vadovaus tarybai, kurią be pirmininkės sudaro šeši LJMS nariai. Susipažinkime su jų tiriamąja veikla bei laisvalaikio pomėgiais iš arčiau. Giedrius Gecevičius – Lietuvos energetikos instituto doktorantas bei Kauno technologijos universiteto, Aplinkos inžinerijos instituto analitikas, kurio pagrindinė mokslinė kryptis – atsinaujinanti energetika. Kodėl atsinaujinanti energetika? Pasak Giedriaus, ši energetikos sritis yra patraukli ir įdomi ne tik aplinkosaugine nauda, bet ir technologiniu ir ekonominiu požiūriu. Pagrindinė mokslininko tyrimų kryptis yra vėjo energetika. „Vėjo malūnai ir elektrinės man visuomet asocijavosi su kažkuo romantišku, moderniu ir mažai ištyrinėtu, todėl nutariau pasukti šia kryptimi. Be to, vėjo energetika yra viena iš labiausiai besiplečiančių sričių elektros gamyboje tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje“. Savo mokslinėje veikloje Giedrius daugiausiai dirba su elektrinių galios prognoze, taip pat užsiima vėjo parkų modeliavimu, ekonominės techninės situacijos vertinimu, analizuoja įvairiausių vėjo parkų darbą bei plėtros galimybes Lietuvoje. „Šiuolaikinės vėjo jėgainės yra sudėtingas ir modernus technikos kūrinys, kuriame naudojamos pažangios aviacijos pramonei skirtos technologijos, todėl mūsų šaliai labai svarbu turėti stiprią ir galingą mokslininkų komandą, kuri galėtų kompetentingai vertinti ir patarti sprendžiant techninius, aplinkosauginius, ekonominius ir socialinius klausimus plėtojant vėjo energetiką. Taip pat labai svarbu parodyti gyventojams atsinaujinančios energetikos naudą žen-

giant darnaus vystymosi keliu“, – sako Giedrius. Laisvalaikiu tyrėjas labiausiai vertina turiningą veiklą su gerų bičiulių draugija. Pasak Giedriaus, jo didžiausia aistra yra kelionės po neatrastus kraštus, aktyvus laisvalaikis gamtoje, dviračių sportas bei teatras. Paklausus, koks jūsų gyvenimo šūkis, tyrėjas atsako paprastai: „Tas ilgas kelias po kojom ir laisvė širdy“. „Vadovaujuosi šiuo šūkiu visur ir visada, tiek savo darbe, tiek laisvalaikiu. Mano nuomone, mokslininkas turi būti laisvas širdyje darydamas tai, kas jam artima ir turėti tam galimybes, taip atiduodamas visą savo, kaip mokslininko potencialą“. Giedrius yra aistringas dviračių gerbėjas ir propaguotojas, dalyvaujantis įvairiose populiarinimo akcijose ir žygiuose, o kartais tiesiog vienas sėdantis ant dviračio ir keliaujantis mažai pažįstamais takais. Pasak Giedriaus, tai geriausias būdas atsipalaiduoti, pažinti gamtą ir naujus eatrastus takus. Kita jo aistra yra kelionės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. „Manau, jog mūsų šalyje yra daug gražių ir neatrastų vietų, kurios žavi kiekvieną mūsų, todėl kiekvienais metais po du kartus organizuoju pažintines keliones po mūsų šali, taip pat kviečiu visus prisijungti“ – teigė Giedrius. Virginijus Kanapinskas – Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės instituto lektorius, neseniai apgynęs socialinių mokslų srities teisės mokslo krypties daktaro disertaciją tema „Gamtinių dujų rinka Lietuvoje: valstybinio reguliavimo tikslai ir teisinio reglamentavimo problemos“. Tyrėjo nuomone, ši tema svarbi net tik teisiniu, bet ir politiniu, ekonominiu ir kitais požiūriais. Ypatingai šiuo metu, kai įgyvendinamas trečiasis ES energetikos paketas ir vykdomi strateginiai energetikos projektai. Todėl šios srities moksliniai tyrimai gali būti įdomūs ne tik mokslininkams, ekonomistams, politikams, energetikams, bet ir kiekvienam

Viršuje: N. Barmutės asmeninio fotoarchyvo nuotrauka; tekste: nuotraukos iš ljms.lt


vartotojui. Mokslininkas taip pat domisi viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje teisiniu reguliavimu, kuriuo siekiama užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią korupcijai valstybinėje tarnyboje. Šios srities teisinio reguliavimo problemos susijusios ne tik su valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų, bet ir visos visuomenės interesais, todėl, tyrėjo nuomone, tikslinga kompleksiškai (teoriniu, instituciniu ir funkciniu požiūriais) įvertinti viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje teisinio reguliavimo mechanizmo tobulinimo galimybes Lietuvoje. Virginijus turi didelę praktinės veiklos patirtį, yra dirbęs įvairiose valstybės institucijose (Seime, Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, Vidaus reikalų ministerijoje ir kt.), dalyvavęs įvairiose Seimo valdybos sprendimais sudarytose darbo grupėse rengiant įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, teikiant administracines paslaugas, atliekant ūkio subjektų priežiūrą, taikant jiems poveikio priemones, priimant įvairius teisės aktus, atstovaujant teismuose, todėl mano, kad teorija ir praktika yra neatsiejamos mokslo proceso dalys. Nors mokslininkas laisvalaikio turi nedaug, tačiau laisvu metu domisi istorija, skaito knygas, aktyviai sportuoja. Vaikystėje Virginijus lankė cirko ir karatė būrelius, paauglystėje žaidė krepšinį, futbolą, dabar mėgsta jėgos treniruotes, vaikščioti ant rankų ir daryti špagatus. Andrius Puksas – Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Verslo teisės katedros doktorantas, Konkurencijos teisės instituto (angl. The Institute of Competition Law) apžvalgininkas. Andrius specializuojasi konkurencijos teisėje, rengia mokslinį darbą, kuriame atlieka draudžiamų susitarimų reabilitavimo sąlygų analizę. Riba tarp susitarimo sąlygų, kurios prisideda prie reikšmingo konkurencijos apribojimo ir kurios tik nežymiai riboja konkurenciją, labai plona. Tačiau jų vertinimo proceso rezultatai nulemia reikšmingas pasekmes kaip susitarimų sudarytojams, taip ir tretiesiems asmenims. Tyrime ypatingas dėmesys skiriamas de minimis išlygos taikymo sąlygoms. Ne mažiau įdomus yra ir prioritetizavimo procesas. Mokslinio darbo rengimo metu žinios buvo gilinamos mokslinių stažuočių Austrijoje (Viena, Lincas) metu, taip pat informacijos ir žinių buvo semiamasi nagrinėjant gausius Jungtinės Karalystės bibliotekų (ypatingai Bodleian Law Library, Oksfordas) išteklius. Pradėta aktyviau domėtis vals-

tybės pagalbos teikimo ūkio subjektams ir tokios praktikos vertinimo klausimais. Profesinėje veikloje tyrėjas dažniau susiduria su sutarčių teise, darbo teise bei intelektinės nuosavybės teise. Papildomai įgūdžiai tobulinami IT teisėje. Laisvalaikį mokslininkas mėgsta leisti kartu su artimais žmonėmis, bičiuliais. Neatsiejama gyvenimo dalis – kelionės, ypatinga aistra – pėsčiųjų žygiai. Andrius mėgsta ir aktyvų, ir pasyvų laiko praleidimo būdą, kartais aktyviai žygiuoti dešimtis kilometrų, o kartais leisti su kavos puodeliu ir gera knyga rankose. Augustinas Rotomskis yra Vilniaus Universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros klinikinės psichologijos magistrantūros studentas. Augustinas Rotomskis paskutinius dvejus metus aktyviai dirba VU Specialiosios psichologijos laboratorijos psichologinių testų adaptacijos ir standartizacijos srityje. Savo tyrimais A. Rotomskis bando įkūnyti „įrodymais pagrįsto įvertinimo“ paradigmos principus. Jis siekia adaptuoti ir parengti patikimus, validžius ir tinkamus praktikai testus, skirtus atskirų psichinių sutrikimų diagnostikai ir psichoterapiniam pokyčiam įvertinti. Šiuo metu jis yra vadovas trijose projektuose klinikinio psichologinio įvertinimo srityje. Augustinas Rotomskis kartu su prof. G. Kaubriu, prof. A. Bagdonu, doc. A. Germanavičiumi ir Ramune Margevičiūte dirba Taisyto Adenbruko kognityvinio tyrimo adaptacijos komandoje. Taisytas Adenbruko kognityvinis tyrimas (ACER) yra demencijų atrankinės diagnostikos skalė, skirta ankstyvam identifikavimui demencija sergančių asmenų pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. Atrankinė diagnostika yra svarbi ir reikalinga, nes yra ypač svarbu aptikti ir anksti nustatyti demenciją, kadangi liga modifikuojantys vaistai didžiausią poveikį turi pačioje ligos pradžioje, lėtindami ligos progresavimą. ACE-R bus pirmas demencijų atrankinės diagnostikos testas, kuris bus pritaikytas klinikinei praktikai lietuviškai kalbančioje populiacijoje. Taip pat kartu su V. Jurkuvėnu, prof. A. Bagdonu ir P. Simanavičiumi jis adaptuoja biopsichosocialinio funkcionavimo baterijos adaptacijos komandoje. Šiame moksliniame projekte didžiausias dėmesys skiriamas sergančiųjų įvairiais neurologiniais sutrikimais asmenybės ir emocinių problemoms bei jų palyginimui, jų plataus spektro pažintinių funkcijų tyrimui ir palyginimui, taip pat su sveikata susijusios gyvenimo kokybės tyrinėjimui. Visi šie veiksniai, taip pat ir kiti neurologinių ligų kintamieji, pavyzdžiui, sutrikimų lokalizacija, simptomai ar priežastys būtų verti-

nami, išskiriant funkcionavimo profilius. Stengiamasi praplėsti žinias apie sergančiuosius neurologiniais sutrikimais ir jų neuropsichologinį, klinikinį ir socialinių problemų vertinimą Lietuvoje. Taip pat kartu su prof. A. Bagdonu ir I. Vainoraite jis vadovauja plačiai medicinos psichologų apklausai apie klinikinį įvertinimą, siekiant išsiaiškinti klinikinio vertinimo problematiką Lietuvoje. Laisvalaikiu Augustinas domisi kinu, skaito knygas, domisi tapyba, dalyvauja žygiuose, sportuoja, džiaugiasi gerų draugų kompanija. Milena Medineckienė – Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos aktyvi narė, nuo 2011 metų du kartus buvo išrinkta į tarybą. 2007 metais Vilniaus Gedimino Technikos Universitete baigė bakalauro studijas, statybos inžinerijos programą, o 2009-ais apsigynė magistro laipsnį. Šiuo metu pagrindinė veikla yra mokslinis darbas Vilniaus Gedimino Technikos Universitete, kur šiuo metu ginasi daktaro disertaciją tema „Neapibrėžtas daugiakriterinis būstų tvarumo vertinimas“. Milenos nuomone, sprendimų priėmimas yra svarbi ir opi tema ne tik statybos uždavinių vertinime, bet ir daugelyje kitų sričių. O apie tvarios plėtros svarbą nereikia nei priminti. Pastaraisiais metais šį tyrimų tematika įgyja vis daugiau populiarumo ir pritraukia vis daugiau mokslinių tyrimų iš viso pasaulio. Pasak Milenos, „tvarumas yra svarbus aspektas, kuris turi lydėti kiekvieną mūsų gyvenimo žingsnį. O mes, mokslininkai, turime skirti ypatingą dėmesį tvarumui, ekologijai, darniai plėtrai. Ir pradėti reikia nuo savęs“. Milena stažavosi Budapešto Technologijos ir Ekonomikos Universitete, Karališkajame technikos institute Švedijoje, daug metų dirbo statybose inžiniere-sąmatininke. Šiuo metu mokslininkė taip pat atlieka doktorantūros studijas Švedijoje, Karališkame technikos universitete. Aktyviai vykdo mokslinę veiklą, vadovauja projektams, yra samdoma SKVC vertintoja. Savo asmeninį laiką skiria savo dukrai ir vyrui. Milenos gyvenimo šūkis – „Eik ir pasiimk!” Pasak mokslininkės, niekas niekada nenukris tau iš dangaus, bet viskas yra tik tavo paties rankose. „Jeigu verkšleni, tai ir verkšlensi visą gyvenimą. Reikia nustoti skųstis gyvenimu, imtis darbo ir „nueiti ir pasiimti“ to, ko tau reikia“, - teigia Milena. Aidis Stukas: „Esu į socialinius mokslus migruojantis humanitaras“. Jis medijų filosofijos magistro laipsnį įgijo išbandęs įvairias studijų šakas, tarp jų būta net telekomunikacijos ir elektronikos bei nukelta į 6 psl.

2014 m. gegužė Nr. 5(18)

5


atkelta iš 5-o psl. informatikos studijų. Šiuo metu tyrėjas domisi mokslo komunikacija, mokslinėmis bendruomenėmis ir jų formavimosi mechanizmais. Pasak Aidžio, akademinei veiklai jį labiausiai įkvepia B. Latour ir O. Bourdieu darbai. „Esu ypač susidomėjęs socialine-epistemologine mokslo struktūra, t.y. kaip aplink temas, tyrimo objektus ir kitais pagrindais susiformuoja mokslinės bendruomenės. Mane taip pat domina, kaip mokslinės bendruomenės organizuoja – bendruomenės identiteto formavimą ir komunikaciją su kitų sričių mokslininkais“ – teigė vyras. Aidis tiki, jog mokslinės bendruomenės potencialu

galima daryti teigiamą įtaką pasaulio raidai. „Siekiu, kad mokslininkai būtų ne tik matomi, o kad taptų aktyviais visuomeninių procesų dalyviais. Aktyvus mokslininkų įsiliejimas į visuomeninius yra būtinas norint užtikrint darnią raidą. Kita vertus, siekiu socialinių ir, ypač, humanitarinių mokslų svarbos supratimo. Šiuo metu, didžioji dalis socialinių, ekonominių net ir energetinių problemų yra sprendžiama pasitelkiant kietąsias technologijas“ teigia tyrėjas. Aidžio nuomone, požiūris yra svarbiau už įrankius. Vertybių formavimas, mainai jomis ir nuolatinis nuoširdus dialogas turėtų tapti visuomenės varikliu. Būtent

tai yra kuriama humanitarinėje srityje, o per socialinius mokslus gali pasiekti visuomenę, pasakojo tarybos narys. Laisvalaikiu Aidis domisi naujausiais mokslo pasiekimais, mėgsta skaityti įvairiausias knygas, važinėti dviračiu. Taigi, naujoji LJMS taryba sudaryta iš įvairiausių sričių ekspertų, nuo socialinių ir humanitarinių iki biomedicinos ir inžinerijos mokslų. Kiekvienas tarybos narys yra puikus savo srities profesonalas, žmogus turintis individualius pomėgius, bet kartu ir LJMS komandos narys, pasiryžęs stengtis, dirbti ir kovoti mokslo vardan.

„Palinkėčiau, kad tokių ir panašių konkursų būtų tik daugiau“, -

D. Valančiūnas

sako šių metų Geriausios disertacijos konkursą laimėjęs Vilniaus universitete humanitarinių mokslų daktaro disertaciją apgynęs kino tyrėjas Deimantas Valančiūnas. Jo disertacinis darbas ir atsakymai į žurnalisto Ramūno Čičelio pateiktus klausimus maloniai stebina naujumu, aktualumu ir plačiu požiūriu į savo darbo temą ir jos socialinį, politinį, kultūrinį kontekstą. Sveikinu laimėjus Geriausios disertacijos konkursą. Kaip vertinate savo laimėjimą ir šį konkursą? Kokią reikšmę tai turi jaunam mokslininkui? Be abejo, esu labai laimingas gavęs šį labai malonų ir garbingą apdovanojimą. Visų pirma, džiaugiuosi, kad buvo įvertintas mano ketverių metų darbas. Laiko ir dėmesio šiai disertacijai buvo skirta tikrai daug, todėl labai malonu, kad pasiekti rezultatai neliko nepastebėti. Tačiau lygiai taip pat džiaugiuosi ir dėl to, kad buvo įvertinta mano tyrinėjama tema – visų pirma, kinas (apie kurį rašomų disertacijų Lietuvoje tikrai nėra daug), o visų antra - neeuropinis kinas. Ilgą laiką Indijos komercinė kino produkcija (populiariai žinoma „Bolivudo“ vardu) buvo pasaulinių akademinių tyrimų užribyje. Tačiau keičiantis kino teorijos analizės objektams bei esant įvairioms teorinėms bei metodologinėms slinktims, imamas kreipti dėmesys į neeuropinį kiną, kaip į išskirtinį kultūrinį produktą, vertinant tiek jo tematines, tiek estetines savybes. Todėl šis mano disertacijos įvertinimas yra įrodymas, kad tokiems tyrimams vietos yra ir Lietuvos akademiniame pasaulyje. O jaunam mokslininkui bet koks jo dar-

6

ODĖ MOKSLUI

bo įvertinimas yra labai svarbus – tiek tęsiant savo akademinę karjerą, tiek motyvuojant dirbti ir tobulėti savo srityje toliau. Palinkėčiau, kad tokių ir panašių konkursų būtų tik daugiau. Disertacijoje nagrinėjate mokslines kino problemas. Kaip Jūsų interesų lauke atsirado kinas? Kokią kino tyrimų padėtį ir ateitį matote Vilniaus universitete ir mūsų šalies akademinėje bendruomenėje? Kinu susidomėjau seniai, dar mokydamasis mokykloje. Domėjausi pagrindiniais intelektiniais Europos kino sąjūdžiais – prancūziškąja naująja banga, italų neorealizmu, Dogme 95 ir pan. Vėliau, studijuodamas Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, išvykau stažuotis į Indiją. Štai čia ir įvyko mano artima pažintis su populiariuoju Indijos kinu. Ta patirtis buvo kaip savotiškas atradimas. Tiek neįprasta filmo struktūra, neįtikėtini, kartais visiškai nesuprantami filmo estetiniai ir naratyviniai sprendimai, tiek pati filmo žiūrėjimo praktika kino teatre (t. y. Europos kino žiūrovams neįprastas reagavimas į ekraną – šūksniais, plojimais, švilpimais ir pan.) buvo kažkas nauja ir nepatirta. Jau tada man tapo aišku, kad kinas Indijoje nėra vien

tik pramoga, bet ir įdomus kultūrinis reiškinys, kuriam suprasti ir įvertinti galbūt trukdo mūsų išankstinė „gero kino“ nuostata būtent iš europinio nekomercinio kino atskaitos taško. Noras suprasti ir pajausti Indijos kino naujumą, išskirtinumą ir vietą kultūroje atvedė mane prie artimiausio knygyno, kur susipirkau visą (tada dar negausią) kritinę literatūrą apie Indijos kiną. Taip atsirado mano akademinis susidomėjimas Indijos, o vėliau ir kitomis Azijos kino industrijomis. Kalbant apie kino tyrimus Lietuvoje, jų nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Vilniaus universitete yra nemažai puikių su kinu dirbančių mokslininkų ir tikiuosi, kad jų gretos tik gausės. Kino tyrimų teorinės prieigos ir metodologijos yra nepaprastai skirtingos, o ir kiekvienais metais matomas nemažas studentų susidomėjimas kino tyrimo galimybėmis bakalauro ir/ar magistro darbuose, tad specialistų, dirbančių su įvairiomis kino tyrinėjimo prieigomis, tikrai reikia.

D. Valančiūno asmeninio archyvo nuotrauka


Jūsų disertacijoje dominuoja pokolonijinė kino tyrimų metodologija. Populiariai pristatykite šį mokslinės analizės būdą ir pakomentuokite, ką reiškia kolonistinės ir kolonizuotos sąmonės santykių tyrimai šių dienų Lietuvoje. Pokolonijinė teorija (arba, greičiau, teorijų rinkinys) yra viena iš sunkiausiai apibrėžiamų intelektinių srovių. Prasidėjusi kaip literatūros studijų kryptis, dabar yra taikoma patiems įvairiausiems kultūriniams reiškiniams tyrinėti. Pokolonijinių studijų pradžią galime sieti su aštuntajame dešimtmetyje pasirodžiusiu Edvardo Saido veikalu „Orientalizmas“, kuriame autorius atskleidė įvairias kolonijines strategijas, kuriomis Vakarai pateisino savo kolonijines ambicijas ir imperialistinę politiką Rytuose. Pagrindinė Vakarų strategija buvo sukonstruoti Rytų (arba Oriento) kaip fundamentaliai priešingų Vakarams įvaizdį (Rytai yra atsilikę, degeneravę, keisti, nepažįstami, belaikiai ir pan.). Taigi kolonizatoriaus ir kolonizuotojo sąvokos buvo pradiniai pokolonijinių studijų atspirties taškai. Tačiau greitai tyrimų laukas išsiplėtė ir dabar aprėpia įvairių antikolonijinių bei nacionalistinių judėjimų studijas (t.y. būdus, kaip buvusios kolonijos per literatūrą, kiną ir pan. priešinasi jiems primestiems įvaizdžiams) bei diasporų ir migracijos tyrimus. Ir nors pačioje pokolonijinėje teorijoje debatų ir ginčų yra apstu (ypač laiko, vietos ir objekto klausimu: juk istorija yra kupina kolonijinių pavyzdžių – ar visi jie traktuotini lygiaverčiai?), tai daro pokolonijinę teoriją tik dar įdomesnę. Kolonijiniai santykiai nepaprastai paveikia tapatybes, ir todėl net ir praėjus daug metų po formalių kolonijinių pančių iširimo, tie santykiai vis dar išlieka mentaliniame plane. Pokolonijinė teorija bando aiškinti šiuos procesus, kadangi vienas iš jos studijų objektų yra kolonijinė atmintis. Kolonijinė praeitis neretai abiejų pusių yra traktuojama skirtingai: buvusiam kolonizatoriui dažnai sunku apsiprasti su savo prarasta kolonijine tapatybe, tuo tarpu buvusiai kolonijai – sunku atstatyti savo prarastą identitetą (čia svarbų vaidmenį vaidina kalba, religija, etniškumas – aspektai, kurie kolonijinėje politikoje tampa pagrindiniais taikiniais). Todėl kolonijinei atminčiai ir yra skirta

didžioji dalis mano disertacijos: kaip filmai ją apmąsto praėjus daugiau nei pusei šimtmečio po formalių kolonijinių pančių išardymo. Visi šie aspektai yra svarbūs ir Lietuvos kontekste, kadangi mes taip pat esame „pokolonijiniai“. Kolonijinė strategija, kaip minėjau, labai dažnai stengiasi eliminuoti daugelį tautinės tapatybės dėmenų, kuriuos atstatyti prireikia daugelio metų. Todėl kolonijinė atmintis nenustoja egzistavusi – ji yra nuolatos sugrąžinama literatūros, kino ir kitų medijų pagalba tam, kad primintų, ko tauta yra netekusi ir ką reikia susigrąžinti ir/arba puoselėti. Tai svarbu jaunajai kartai – mokslininkė Alison Landsberg yra išradusi terminą „prostezinė atmintis“ (prosthetic memory) – tai tokia atmintis, kuri yra sukuriama medijų pagalba tiems, kas iš tiesų nėra išgyvenę tam tikrų įvykių ir realios atminties apie juos neturi. Ši atmintis turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių – priklausomai nuo to, kas, kaip ir kokiu tikslu ją kuria ir naudoja. Tarkime, pastaruoju metu įvairiose medijose cirkuliuojančios idėjos apie tai, „kaip gera buvo Sovietų Sąjungoje“ yra palankios Rusijai (kadangi yra simuliuojamos remiantis nostalgiška imperine atmintimi), tuo tarpu yra žalingos mums, nes mes kolonijinį periodą „prisimename“ (vieni tiesiogiai, kiti jau prostezės pagalba) atvirkščiai. Kiek Jūsų moksliniai tyrimai yra reikšmingi tarptautiniu lygmeniu? Ar planuojate podoktorantūros stažuotę? Kaip vertinate savo doktorantūros studijas – kas kėlė sunkumų ir kas padėjo juos įveikti? Tyrimų, skirtų lyginamajai Britanijos ir Indijos komercinio kino produkcijai, yra gana mažai. Rašydamas disertaciją stengiausi parinkti tokius filmus, kurie būtų žinomi ir populiarūs, tačiau menkai tyrinėti arba į kuriuos būtų galima pažiūrėti naujesniu kampu. Taip pat savo disertacijos viename skyriuje nagrinėjau Indijos siaubo filmo žanrą. Ši sritis yra labai menkai tyrinėta pasaulinėje Indijos kino studijų erdvėje. Jei remsimės prielaida, kad siaubo filmai reflektuoja ne tiek individualias, kiek nacionalines baimes ir fobijas, šie „mažieji“ kino naratyvai gali būti labai įdomi tiriamoji medžiaga. Savo disertacijoje aš analizavau, kaip

klasikiniai Vakarų gotikos naratyvai yra „perdirbami“ ir pritaikomi prie Indijos kultūrinio landšafto ir funkcionuoja kaip kolonijinės praeities kritika. Labai džiaugiuosi, kad mano tyrimai šioje srityje jau susilaukė dėmesio – esu pakviestas skaityti pranešimą apie Indijos siaubo kiną šių metų liepos mėnesį Ciuriche vyksiančioje Europos Pietų Azijos Studijų Asociacijos rengiamoje konferencijoje. Podoktorantūrines studijas matau kaip natūralią doktorantūros tąsą, todėl, be abejo, bandysiu dalyvauti konkurse – arba Lietuvoje (jei toks konkursas bus skelbiamas), arba užsienyje. Doktorantūros studijas Vilniaus universitete vertinu labai gerai. Buvo pakankamai galimybių išvažiuoti į stažuotes ir konferencijas. Manau, tai yra viena svarbiausių doktorantūros proceso dalių. O pagrindinis sunkumas, visų pirma, buvo susijęs su literatūra, nes mano tema yra gana specifinė. Nors Vilniaus universiteto Orientalistikos centro biblioteka ir yra pakankamai didelė, joje vis viena nebuvo pakankamai medžiagos disertacijai. Todėl tik stažuočių dėka man pavyko sukaupti reikiamą literatūrą. Antrasis etapas buvo šios literatūros apdorojimas. Mano pasirinkti kino tyrimo pjūviai buvo susiję ir su kino teorija, ir su konkrečių šalių kino industrijų specifika, ir su pokolonijiniu diskursu bei tapatybės studijomis – t. y. didžiuliais akademinės literatūros blokais. Todėl nemažai laiko teko skirti kritiškam ir sistemingam literatūros apdorojimui ir įvertinimui. Ko palinkėtumėte tiems doktorantams, kurie dar tik pradeda rašyti disertaciją? Kitaip sakant, kokia Jūsų sėkmės paslaptis? Palinkėčiau, ko gero, dviejų pagrindinių dalykų – užsispyrimo ir aistros savo tyrinėjamai temai. Taip pat manau, kad yra labai svarbu megzti kontaktus su Lietuvoje ir užsienyje panašia tema rašančiais ar panašius tyrimus atliekančiais mokslininkais ir doktorantais, dalyvauti konferencijose. Tik keisdamasis idėjomis, diskutuodamas, keldamas klausimus, nebijodamas išsakyti savo pozicijos tiriama tema, supranti savo paties disertacijos privalumus ir trūkumus. Dėkoju už atsakymus.

2014 m. gegužė Nr. 5(18)

7


Broliai Mongolfjė ir pirmasis oro baliono skrydis 1783-iaisiais Nors 1782 metais prancūzų mokslininkas, matematikas ir astronomas, akademikas Lalandas rašė, kad „galutinai įrodyta, kad žmogus negali pakilti ir išsilaikyti ore plasnojančių sparnų pagalba, taip pat neįmanoma tam panaudoti tuščiavidurius kūnus“, vos po metų Prancūzijos Annone mieste gyvenę broliai Žozefas ir Etjenas Mongolfjė ne tik paneigė šią nuomonę, bet ir įrodė atvirkščiai.

Broliai Mongolfjė Broliai Mongolfjė gimė popieriaus gamintojo šeimoje. Jie abu domėjosi fizika, matematika, oreivyste, o Etjenas taip pat studijavo ir architektūrą. Be to, kad Žozefas ir Etjenas buvo labai gerbiami ir gerokai prakutę miesto gyventojai, abu jautė didžiulę aistrą naujiesiems prietaisams, kurie tuo metu buvo labai madingi. Žozefas Mišelis mąstydamas apie tuomet aktualų klausimą – Ispanijos vykdytą Gibraltaro apsiaustį, svarstė galimybes paimti tvirtovę kariuomenei puolant oru. Ir apskritai broliai dažnai pasvajodavo apie tai, kaip Žmogus pakils į orą, netgi buvo sumanę į apvalkalą prikimšti debesų, o šis būtų laikęs pintinę. Iš pradžių jie nežinojo, kaip tai įgyvendinti. Kartą, Žozefas pastebėjo, jog marškiniai, kuriuos jis laikė pakėlęs už apykaklės virš židinio ugnies, išsipūtė, tuomet jam į galvą šovė geniali mintis. Pirmasis baliono skrydis įvyko 1783 m. birželio 4 d. Anonė apylinkėse, stebint grupei žmonių. Balionas pakilo į 1600–2000 metrų aukštį ir per 10 minučių nuskriejo apie 2 kilometrus. 1783 m. rugsėjo 19 d. balionas su pintine, kurioje buvo avis, gaidys ir antis, priešais Versalio rūmus buvo pademonstruotas Prancūzijos karaliui Liudvikui XVI, o 1783 m. lapkričio 21-ąją pirmą kartą oro balionu skrido žmonės – fizikas Pilatras de Rozje ir markizas Fransua d’Arlandas. Tačiau iki   sėkmės 1783-aisiais išbandyta daug: broliai pirmieji pasaulyje išbandė iš audinio, padengto alūnu ir pripildyto dūmų (vėliau – karšto oro) pagamintą karšto oro balioną. Tačiau ne taip lengva... Garas čia pat atvėsdavo ir dideliais lašais nusėsdavo ant audinio. Balionas pasunkėdavo ir netekdavo keliamosios galios. Tada Žozefas prisiminė, kad ne taip seniai, 1766 metais anglų mokslininkas Henry Kavendišas veikdamas geležies pjuvenas sieros rūgštimi atrado labai lengvas dujas, kurias pavadino „degiosiomis dujomis“. Jos buvo keturiolika su puse kartų lengvesnės už orą ir puikiai degė. Tai buvo vandenilis, padėjęs Mongolfjė oro balionui kilti vis  aukščiau.

1782 metais slapta su savo atradimu sode pradėję dirbti broliai viešai pristatyti idėją nusprendė tuomet, kai bandymų balionai ėmė kilti vis aukščiau. Jie išsigando, kad kaimynai nepamatytų jų atradimo ir „nepasivogtų” Žozefas Mišelis, be oro baliono, idėjos. taip pat sukūrė kitų techninių priemonių – hidraulinį taraną, garintuvą. Broliai tapo Prancūzijos akademijos nariais, tačiau pasaulyje jų pavardė dažniausiai minima kalbant apie oreivystės pradžią.

8

ODĖ MOKSLUI

Wikipedia.org archyvo nuotraukos


Vizitinė kortelė Šiandien beveik niekam nekyla klausimų, kas yra vizitinė kortelė ir kokia jos paskirtis. Ji visiems pažįstama ir daugelio naudojama. Nuolatiniu diskusijų ir aptarimų objektu išlieka tik forma ir dizaino įmantrumas. Kas minutę pasaulyje savo vizitinėmis kortelėmis pasikeičia tūkstančiai žmonių, tačiau didžioji dalis jų nė nestabteli susimąstydami, kad šis mažas „lapelis“ savo istoriją rašo nuo XVII amžiaus, kai Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare, atsirado kartu su dabartine etiketo samprata. Taigi, „Odė mokslui“ kviečia trumpai pažinčiai su vizitine kortele.

americaslibrary.gov

Prancūzijoje kilusi vizitinė kortelė (pavadinimo kilmė - prancūzų kalbos žodis visite, reiškiantis oficialų apsilankymą) XIX amžiuje tapo privalomu kiekvieno Europos bei Amerikos džentelmeno atributu, o nuo XX a. vizitines korteles plačiai naudojo ne tik verslo atstovai, bet ir politikos, meno žmonės. Jos buvo privalomos prisistatant, pasveikinant kitus, reiškiant užuojautą. Pirmosios vizitinės kortelės nebuvo tokios mažos, kaip dabartinės. Tada jos buvo kortos dydžio, vos mažesnės už suaugusio vyro theguardian.com plaštaką. Mat, kortos būtent ir buvo pirmosios vizitinių kortelių funkciją atlikusios priemonės – ant jų buvo užrašomi reikiami Laikui bėgant, jos evoliucionavo į sveikinimo korduomenys, skolininko įsipareigojimai ir kita informacija. teles ir tapo kiekvieno didiko priemone pabrėžti savo titulų ir turtų gausą – dailiai išpiešiant ant kortelės visus savo herbus bei regalijas. Tiesa, Liudviko XIV dvare didikai jomis nesikeisdavo, nes jų tarnai tiesiog supažindavo reikiamą asmenį (dažniausiai – į akis kritusią damą) su juo susidomėjusio asmens duomenimis. thetegmentum.com

thetegmentum.com Beveik tuo pačiu metu Londone atsirado analogiškos prastuomenės plačiai naudojamos – „prekybinės“ – kortelės–žemėlapiai, padedančios rasti reikiamą parduotuvę ar paslaugas teikiančią įstaigą Londone, kuriame namai dar neturėjo savo numerių. Laikraščiuose nebuvo ir reklaminių skelbimų, todėl XVII-XVIII amžiuose „prekybinės“ kortelės tiesiog atliko informacijos nešėjo funkciją. archyvai.lt

Taigi, tik XIX amžiuje vizitinės kortelės buvo pradėtos naudoti pagal tą paskirtį, kokia mums yra įprasta šiandien. Tik jų panaudojimą reglamentavo kur kas griežtesnis etiketas. Telefonų tada dar nebuvo, todėl norintys pradžiuginti savo draugus nelauktu vizitu ponai dažniausiai likdavo it musę kandę, nes jų aplankytieji tuo metu greičiausiai bandydavo aplankyti juos pačius. Todėl aplankytojo namuose palikta vizitinė kortelė tapo ženklu, kad asmuo buvo apsilankęs ir tikisi greitai pasimatyti.

Kiekvienų padorių namų prieangyje stovėdavo specialus sidabrinis padėklas apsilankiusiųjų vizitinėms kortelėms sudėti, ir grįžusio šeimininko dažniausiai jų laukdavo krūvos, nes korteles mėgo nešioti ir įvairūs prekijai, savo paslaugų siūlytojai ar kulto tarnai. Jei į paliktą vizitinę kortelę asmuo nesulaukdavo nei atsakomojo vizito, nei laiško, jis privalėjo suprasti, kad tuose namuose nėra laukiamas. 2014 m. gegužė Nr. 5(18)

9


NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ASMENYBIŲ ISTORIJA - VIZITINĖSE KORTELĖSE [virtuali paroda] Lietuvos centrinio valstybės archyvo virtualioje parodoje - Lietuvos diplomatų, politikų ir visuomenės veikėjų vizitinės kortelės. Šiandien plačiai naudojamos kortelės pradėtos naudoti XIX amžiuje, o nuo XX-ojo tapo privalomu rekvizitu prisistatant, sveikinant kitus ar reiškiant užuojautą. Įrašas p. f. (pour feliciter) liudija, kad kortelės buvo siųstos sveikinant iškilmių proga. Kiti įrašai - p. r. (pour remercier), p. r. f. N. A. (pour remercier et pour feter le Nouvel An) ar p. c. (pour condoleance) - šiomis dienomis nėra dažni, tačiau jie lydėjo aukštų mūsų valstybės pareigūnų, diplomatų ir visuomenės veikėjų vizitines korteles, šiandien esančias svarbia žymių nepriklausomos Lietuvos asmenybių istorijos dalimi. http://www.archyvai.lt/lt/lcva_parodos/lcva_virtualios_parodos/vizitines_korteles.html

IDĖJŲ KALVĖ! [renginiai] LJMS organizuojama „Idėjų kalvė 2014“ jau birželio 19‑22 dieną Kaišiadorių rajone esančioje „Dalios sodyboje“ kvies susitikti jaunuosius tyrėjus ar mokslininkus, norinčius pasidalinti moksline patirtimi, aptarti savo mokslinio darbo problemas, padiskutuoti su įvairių sričių kolegomis, praplėsti draugų ratą ir pabūti nuostabios gamtos apsuptyje. Šių metų stovykloje dalyvaus jaunieji mokslininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Šveicarijos, Lenkijos, Azerbaidžano ir Tadžikistano. Pranešimai bus skaitomi įvairiausiomis temomis - nuo patentinės apsaugos ir miesto įvaizdžio kūrimo iki junginių antimikrobinio ir priešvėžinio aktyvumo tyrimų bei mikroskysčių technologijų pritaikymo.

V. Petrikaitės asmeninio fotoarchyvo nuotrauka, „Idėjų kalvė 2013“

JOSHUA FOERIS KVIEČIA PASIVAIKŠČIOJIMUI SU EINŠTEINU [knyga] „Ar lengva įgyti tobulą atmintį?“, - provokuojančiai klausia žurnalistas Joshua Foeris ir paskuba atsakyti, kad tai yra lengviau ir įdomiau, nei mes galvojame. Sunku sutikti ar prieštarauti. taip pat sunku pasakyti, ar ši knyga išties verta dėmesio ir pritarimo kritikams, ją vertinantiems kaip puikų, tikru mokslu pagrįstą, o negana to - patrauklų, įdomų ir intelektualų pasakojimą. Aišku tik viena - knyga „Pasivaikščiojimas su Einšteinu“ puikiai tinka vasaros skaitiniams vien dėl to, kad yra neįtikėtina atminties kultūros istorija, pradedant senaisiais Cicerono įsiminimo metodais, baigiant „atminties rūmais“, kur atsiminimai saugomi įsivaizduojamuose kambariuose. O sprendimas, ar paties autoriaus išbandytais metodais, kurie jau beveik pamiršti, imsite ir pasinaudosite, priklauso kiekvienam iš jūsų. Knygos kaina knygynuose ~ 34 Lt (tačiau nepamirškite ir bibliotekų!) 10

ODĖ MOKSLUI


Turguje. Raimondos Celiešiūtės nuotraukos

2014 m. gegužė Nr. 5(18)

11


Išvykoje

LJMS narių išvyka gamtoje. V. Petrikaitės asmeninio fotoarchyvo nuotraukos.

Kitame numeryje: • Interviu su 2013 m. apgintos geriausios fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslų disertacijos autoriumi Patriku Ščajevu • Įspūdžiai iš „Idėjų kalvės 2014“ • Pokalbis su filologu Markus Roduner Redaktorė: Vilma Petrikaitė Maketuotoja: Lina Rimkutė

Kūrybinė grupė: Vilma Petrikaitė Ramūnas Čičelis Reda Grigutytė Edita Voitechovič Povilas Kavaliauskas

Jūsų nuomonių ir pasiūlymų laukiame: odemokslui@ljms.lt Žiūrėkite internete: www.ljms.lt

Platinant leidinyje pateiktą informaciją, būtina pateikti nuorodą į „ODĖ MOKSLUI“ 12 šiame ODĖ MOKSLUI

Leidėjas: Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga Geležinio Vilko g. 12 LT-01112 Vilnius Tiražas - 30 Nr. 5(18), 2014 gegužė

Odė mokslui, 2014 gegužė  

Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos mėnraštis

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you