seklaus racionalaus darbo nepakanka. Dar reikia, nežinau, drįsčiau sakyti „mistinio“ elemento – nušvitimo, kuris ištinka nepelnytai ir visiškai netikėtai, kai jau esi visiškoje desperacijoje. Jeigu nebūtų atsitikę to nušvitimo, būčiau patyręs fiasko. Tačiau netikėtai atradau dvi sąvokas, kurios tapo mano disertacijos pagrindu: „begalybės“ idėją ir „tvėrimo iš nieko“ sąvoką. Teologinę „tvėrimo iš nieko“ sąvoką radau ir pas Leviną, kuriam tai reiškė, kad asmens individualumas pranoksta sistemiškumą, tapatumą. Kiekvienas žmogus yra sukurtas ne pagal šabloną, o iš visiško nieko, todėl yra originalus ir nepakartojamas. Kai 2006 metų sausio mėnesį nušvito šių tolimų mąstytojų sąsajos, dar turėjau pusę metų. Jau buvau šį tą parašęs, ir toliau rašiau jau kur kas lengviau, nes atradau sąsajas, tekstai pradėjo skaidrėti ir pagaliau parašiau disertaciją. Kai mokslininkai pradeda rašyti darbą, jie dažniausiai žino, kuo baigs. Gal tik kiek kitaip yra su inžinieriniais išradimais. Džiaugiuosi, išgyvenęs atradimo jausmą, nes pradžioje nežinojau, kuo viskas baigsis, nors daugiau nebenorėčiau išgyventi tiek nemigos ir nevilties. Ketveri metai, per kuriuos labai intensyviai skaitoma ir rašoma, suformuoja apsiskaičiusį, raštingą, racionalų, sugebantį mąstyti žmogų. Tačiau yra ir negatyvioji pusė, nes raštingas, linijiniu būdu mąstantis žmogus ilgainiui atsiriboja, tampa atsajus individualistas. Rašto medija ištraukė žmogų iš gentinio, artimo balsu ir klausa kuriamo santykio. Raštas atsistoja tarp žmogaus ir pasaulio, tarp žmogaus ir kito žmogaus. Intelektualas, eruditas visada yra linkęs į asocialų individualizmą ir susireikšminimą. Pernelyg didelis raštingumas visuomenėje kuria susvetimėjimą. Kultūros istorijoje būtų galima atsekti laikotarpius, kai raštingumo paplitimas tampa individualizmo pradžia ir visuomenės fragmentacija. Tai turėjo grandiozinius padarinius ekonomikai, išrandant konvejerį ir industrializuojant pramonę. Materialinė gerovė turi savo šviesiąją ir tamsiąją puses. Rašant disertaciją, yra labai daug vienatvės, nemigos naktų. Pats rašymo ir skaitymo vienumoje aktas lemia, kad tampi individualistu ir gali įvykti negrįžtami procesai – įeinama į narcistinę, solipsistinę, net autistinę būseną. Prisimenant gražią Boriso Grebenščikovo dainą, galima sakyti, kad žmogus renčia gražų pastatą, bet jame nebus kam gyventi. Taigi susiformavęs racionalų architektūrinį mąstymą ir raštingumą, po to turi vėl iš naujo mokytis bendrauti. Paradoksas yra tai, kad Levinas yra socialinis dialogo fi-
losofas, kuriam šios temos yra pačios svarbiausios. Paradoksas, nes, skaitydamas Leviną, autentišką gyvą bendravimą įsisąmoninau per rašto mediją, kuri izoliuoja – kuo daugiau skaitai apie dialogą, tuo vienišesnis tampi. Nežinau, kaip buvo kitiems, bet man – būtent taip: raštingumo įgijimas ir kartu pavojus, iššūkis, po kurio supratau, kad šalia mokslo yra socialinė tikrovė – netekstinis, nesisteminis, netematizuojamas kitas žmogus. Kaip Jūsų interesų lauke atsirado kinas, kurį, kaip suprantu, daugiausia siejate su psichoanalizės teorija? Kartais iš savo kolegų girdžiu, kad esate psichoanalitikas... Mano tyrimų ir dėmesio laukas yra socialiniai santykiai ir socialumas, ne empirinė sociologija, o socialinė filosofija, kuriai rūpi visuomenės egzistavimo sąlygos: atsakymai į klausimą, ką reiškia, kad žmonės gali burtis į visuomenę, šiandienos socialumo situacijos diagnozė ir prognozė. Socialumo klausimo kėlimas šiandieninėje informacinėje visuomenėje mane paskatino kreiptis į kiną. Vis dėlto turiu pasakyti, kad kinas nėra mano pagrindinė tyrinėjimų sritis. Gyvenime labai pasikliauju intuicija ir lemtimi, bandau atrasti savo misiją, pasitikti lemtį. Gal tai atrodo mįslingai ir net kiek egzaltuotai, bet kinas atėjo pas mane, aš jo neieškojau. Dabartinėje visuomenėje, remiantis medijų filosofo Mitchello teorija, yra įvykęs ikoninis posūkis. Vis didesni informacijos kiekiai cirkuliuoja per atvaizdus. Atvaizdų temos apeiti nebeįmanoma. Viena įdomiausių ir man maloniausių prieigų prie atvaizdo yra būtent kinas. Socialinę problematiką bandau atrasti kine, jį suprasdamas plačiai – kaip žmogaus vaizduotės tąsas ir projektavimą ant plokštumos. Kita vertus, aktualiai keliant socialumo, dialogo, žmonių bendradarbiavimo klausimą šiandien, kinas ir vizualumas taip pat yra svarbūs. Medijų filosofas Levas Manowichius kompiuterinę sąsają, vizualią telekomunikaciją kildina iš kino. Būtent kinas šiandieninę Vakarų visuomenę paruošė kompiuterizacijai ir vizualiai telekomunikacijai. Dialogo filosofo Martino Buberio atidus skaitymas man padėjo suprasti, kad didžiausia įtampa yra ne tarp balsinio betarpiško bendravimo ir techniškai įtarpintos telekomunikacijos. Pagrindinis klausimas, pasak Buberio, Levino ir kitų dialogo filosofų, yra žmogaus laikysena pasaulyje. Ją mes galime
rinktis, keisti, tačiau tai nėra taip skaidru ir paprasta. Ne technologijų, o žmogaus laikysenos problema yra svarbiausia. Manau, technologijos nėra neutralios, jos turi poveikį žmogui. Šį poveikį reikia tirti. Kinas yra svarbi technologinė medija, žmogaus vaizduotės tęsinys, terpė, kuri veikia žmonių bendravimą. Noriu tirti ir stebėti kino reiškinį, jį siedamas su žmonių socialiniais santykiais ir minėta laikysenos problema. Netikiu betarpiško, netechnologinio juslinio santykio gėriu savaime, nes jis gali reikšti ir prievartą prieš kitą žmogų, fizinę agresiją ir žudymą. Tuomet kino medija ir telekomunikacija apskritai yra tas filtras, kuris gali sumažinti tiesioginę agresiją, nes filtras įtarpina žmonių santykius – tai atspindi giluminį žmogaus saugumo poreikį. Bet svarbiausia yra laikysena. Betarpiškas sadistas nėra gera laikysena. Nesu psichoanalitikas terapeutas, bet tam tikros psichoanalizės idėjos man padarė įtaką. Kai kurie tos teorijos konceptai man padeda analizuoti destruktyvumo poreikį, kurį Freudas įvardijo „mirties vara“, ir žmogaus gyvybės puoselėjimą, kurį Freudas vadino „gyvybės vara“. Įdomu, kaip šios varos prasitęsia medijose, tame tarpe ir kine, jei jį suprantame kaip vaizduotės ir sąmonės tęsinį. Technologijos gali būti pagalba apsaugoti vienas kitą nuo sadistinės destrukcijos ir savinaikos. Pokalbio pabaigoje – klausimas, kuris niekaip nesusijęs su filosofija: ką manote apie Kauno universitetų susijungimą į vieną Lietuvos universitetą? Labai pritariu šiam sumanymui, nes Lietuvoje yra tokia demografinė situacija, kai abiturientų skaičius mažėja, jų dar nepapildo užsienio studentai, todėl beprasmiška ir žalinga turėti tiek aukštųjų mokyklų. Susijungimas būtų naudingas, nes universitetas būtų solidesnis ir galėtų sudaryti pilnesnę pusiausvyrą su Vilniaus universitetu. Pats žodis „universitetas“ reiškia tam tikrą virsmą į visumą, visatą. Tokiame kontekste septyni ar dvidešimt penki universitetai Kaune būtų absurdiškas sumanymas. Penki universitetai Laisvės alėjoje prieštarautų pačiai „universiteto“ idėjai. Lietuvos universitetas būtų prasmingesnis darinys nei Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas ir kitos Kauno aukštosios mokyklos. Ačiū už pokalbį
2014 m. balandis Nr. 4(17)
7