Page 1

2014 m. balandis Nr. 4 (17)

Pokalbis su Inga Jakštoniene

Karšta tema

Prezidentūroje įteikti apdovanojimai geriausių 2013 metais Lietuvoje apgintų disertacijų autoriai

3-ame psl.

Švarus oras – didžiausias žmonijos turtas Jaunoji karta

4-ame psl.

Interviu Čepuliu

su

Nerijumi

„Šalia mokslo yra netekstinis, nesisteminis, netematizuojamas kitas žmogus“

M a t a s Š a lčiu s

8-ame psl.

Verta

10-ame psl.

6-7-ame psl.

“Psichoterapija arba Da i k t a i Plastikinis maišelis gydymas žodžiu” 9-ame psl. 5-ame psl.

Veidai

Ga b ūs ne tik mo k s l e

11-ame psl.


Redakcinės kolegijos laiškas

Mielieji, Šiame numeryje kviečiame jus susipažinti su Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos jau aštuntąjį kartą suorganizuoto konkurso „Geriausios disertacijos“ rezultatais. „Geriausių mokslinių disertacijų autorių apdovanojimas šiandien - puikus įrodymas, kad Lietuvos ateitis - pažangi valstybė, kurios pagrindiniai varikliai yra mokslas, inovacijos ir išsilavinę žmonės“, - renginio metu teigė LR Prezidentė. Džiugu, kad mūsų organizacija šiuo konkursu prisideda prie jaunųjų mokslo daktarų paskatinimo siekti aukštesnio lygio savo mokslinėje veikloje ir atkreipia dėmesį į disertacijų kokybę. Tuo pačiu susipažinsite ir su viena iš konkurso laureačių – dr. Inga Jakštoniene, kuri išsamiau pristatys savo doktorantūros metu atliktus tyrimus (3-4 pusl.). „Jaunoji karta“ kviečia skaitytojus daugiau sužinoti apie psichoterapiją ir jos naudą. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentė Jūratė Lukminaitė parengė pažintinį straipsnį apie šios terapijos ištakas ir kryptis, jų skirtumus ir galimą pritaikymą (5 pusl.). „Šalia mokslo yra netekstinis, nesisteminis, netematizuojamas kitas žmogus“, - sako Kauno technologijos universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras, medijų filosofas Nerijus Čepulis. Žurnalistas Ramūnas Čičelis su N.Čepuliu kalbėjosi apie giluminius mąstymo, skaitymo, rašymo, interpretavimo procesus ir jų sąsajas su doktorantūra, medijų filosofiją bei šiandienines švietimo aktualijas (6-7 pusl.). Ar žinote, kas vadinamas lietuviškuoju Kolumbu? Tai Matas Šalčius, vienas garsiausių Lietuvos keliautojų, žurnalistas, rašytojas ir visuomenės veikėjas, per ketverius metus motociklu aplankęs net 35 šalis. „<...> visose šalyse yra žmonių, kuriems gerai, yra, kuriems blogai ar vidutiniškai. Bet apskritai, tai visame pasaulyje ta pati krizė, ta pati ašarų pakalnė“ – šie M. Šalčiaus žodžiai, parašyti apie 1929 metų krizę, taip primena šiandieninę situaciją, ar ne? Įdomesni keliautojo gyvenimo faktai pateikti 8 pusl. Kaip ir anksčiau, jūsų laukia įdomūs trumpi informaciniai straipsniai. Sužinosite, kuo pavojingi plastiko maišeliai, kuo šiais metais galėtų būti patraukli Latvijos sostinė Ryga, kokia yra pelėsakalių gyvenimo pradžia ir kt. Kaip ir ankstesniuose numeriuose, šiame rasite LJMS narių kūrybos. Primename, kad labai kviečiame pasidalinti savais pomėgiais, atsiųskite mums jų nuotraukų ar aprašymų. Kviečiame visus norinčius prisidėti prie laikraščio leidimo, pasidalinti savo mintimis, atsiųsti įdomių naujienų ar informacijos apie būsimus renginius ir kitus dalykus.

Nuoširdžiai, Vilma Petrikaitė

Laikraštis „Odė mokslui“ leidžiamas pagal LJMS vykdomą paprojektį „Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos institucinių gebėjimų stiprinimas“. Šį paprojektį finansuoja Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, “Nevyriausybinių organizacijų fondas”.

Viršelyje: pirmasis naujos LJMS tarybos ir narių susirinkimas. N. Barmutės asmeninio fotoarchyvo nuotrauka. 2

ODĖ MOKSLUI


Prezidentūroje įteikti apdovanojimai

geriausių 2013 metais Lietuvoje apgintų disertacijų

AUTORIAMS

Balandžio 23-ąją Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) iniciatyva Prezidentūroje pagerbti ir iškilmingai apdovanoti geriausių per praėjusius metus Lietuvoje apgintų disertacijų autoriai. „Geriausių mokslinių disertacijų autorių apdovanojimas šiandien - puikus įrodymas, kad Lietuvos ateitis - pažangi valstybė, kurios pagrindiniai varikliai yra mokslas, inovacijos ir išsilavinę žmonės“, - teigė šalies vadovė. Pasak Prezidentės, jaunųjų mokslininkų talentas - didžiulė viltis, kad valstybė taps dar konkurencingesnė, kūrybingesnė ir įdomesnė pasauliui. „Lietuvos mokslo tarptautiškumas, mūsų mokslinių tyrimų reikšmė pasaulio bendruomenei ir jų sklaida, išlieka vienu pagrindiniu Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos bei, neabejoju, visos Lietuvos mokslo sistemos uždaviniu“, - sveikindamas konkurso laureatus ir mokslo bendruomenę pabrėžė Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkas Ramojus Reimeris. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ne visuomet lengva apie tai kalbėti, nes ir šiuo metu Lietuvos universitetuose vis dar yra doktorantūros studijų komitetų, nenorinčių, kad disertacijos būtų rengiamos užsienio

kalba. „O juk labai svarbu, kad mūsų jaunųjų mokslininkų darbai būtų prieinami daug kartų didesnei kritikų, o gal ir pasekėjų bendruomenei“, - pabrėžė LJMS vadovas. Disertacijų konkurso laureatais šiemet tapo vienuolika mokslo daktarų. Jiems įteikti Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos sveikinimo raštai bei konkurso rėmėjų piniginiai prizai. Geriausios fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų disertacijos autoriumi pripažintas Vilniaus Universiteto doktorantas Patrik Ščajev, humanitarinių ir socialinių mokslų srityje - Deimantas Valančiūnas (Vilniaus universitetas). Penktus metus iš eilės teikiama ir papildoma nominacija, kurią įsteigė Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė – šiemet ji skirta geriausios disertacijos aplinkosaugos tematika autorei, Vilniaus Gedimino technikos universiteto doktorantei Ingai Jakštonienei.

Geriausių disertacijų konkursas šiemet rengiamas įgyvendinant projektą „Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos institucinių gebėjimų stiprinimas“, kurį finansuoja Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programa.

Roberto Dačkaus nuotrauka

Prezidentės ir Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos sveikinimo raštais taip pat apdovanoti ir kiti geriausių disertacijų autoriai: Artur Kuprijanov, Justas Povilonis, Miglė Tomkuvienė, Diana Žaliaduonytė-Pekšienė, Justinas Bučys, Rasa Erentaitė, Vytautas Jokubauskas ir Jogilė Teresa Ramonaitė. Anot konkursą aštuntus metus rengiančios Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos, šių metų konkursui buvo pateikta beveik 70 disertacijų, kurias vertino net 40 ekspertų. „Smagu pasidžiaugti, kad šių metų konkurso dalyvių darbus vertino gana platus užsienio mokslininkų ratas, nes Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos konfederacijos bendradarbiavimo programos dėka tapti ekspertais galėjome pakviesti žinomus Šveicarijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Norvegijos mokslininkus“, - pasakoja R. Reimeris. Teikti siūlymus geriausių disertacijų konkursui galėjo LJMS nariai ir visi Lietuvos mokslininkai bei doktorantai. Renkant geriausius darbus buvo atsižvelgiama į tokius kriterijus kaip mokslinių nukelta į 4-ą psl.

2014 m. balandis Nr. 4(17)

3


atkelta iš 3-io psl. tyrimų svarba ir vertė, tyrimų metodologijos efektyvumas ir naujumas, išvadų pagrįstumas, disertacijos originalumas. Didelis dėmesys buvo skiriamas disertacijos tema publikuotų darbų kokybei, atliktų tyrimų svarbai tarptautiniu lygiu. Geriausių disertacijų konkursą Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga rengia nuo 2007-ųjų metų. Nuo pat pirmųjų metų konkurso laimėtojams kartu su sveikinimo raštais teikiami ir rėmėjų įsteigti

piniginiai prizai: aštuntus metus DNB banko įsteigtas 5000 Lt piniginis prizas atitenka geriausios humanitarinių ir socialinių mokslų disertacijos autoriui, Lietuvos aukštųjų technologijų bendrovės Amilina ir Ekspla įsteigė apdovanojimą geriausios fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų sričių disertacijos autoriui, Europos Parlamento narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės įsteigtas apdovanojimas teikiamas

geriausios disertacijos aplinkosaugos tematika autorei. Rengiamą konkursą taip pat remia ir įmonė „Kardiolita“.

R Ė M Ė JAI

Europos Parlamento narės Radvilės MorkūnaitėsMikulėnienės fondas

Pokalbis su inžiniere, dėstytoja dr. Inga Jakštoniene Autorius: Inga Kaladytė

Švarus oras – didžiausias žmonijos turtas Balandžio 23 d. Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) iniciatyva Prezidentūroje apdovanoti geriausių 2013-ųjų metų disertacijų autoriai. Už geriausią darbą aplinkosaugos tema, nominacijoje, kurią įsteigė Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, apdovanota Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkė, docentė dr. Inga Jakštonienė. Mokslininkės akademiniai interesai susiję su oro valymu ir sprendimais, galinčiais padėti išvalyti aplinką nuo itin žmogaus sveikatai pavojingų kietųjų dalelių. Apie oro taršą, aplinkos apsaugą Lietuvoje bei motyvus pasirinkti darbą šioje srityje – pokalbis su pačia laureate. Jūsų disertacijos pavadinimas gana sudėtingas – „Cilindrinio daugiakanalio ciklono su reguliuojamais pusžiedžiais tyrimai ir kūrimas“. Kaip reikėtų jį „iššifruoti“? Ciklonai – vieni iš plačiausiai naudojamų įrenginių, skirtų dujoms valyti, šalinant iš jų kietąsias daleles. Pagal valymo metodą šis įrenginys priskiriamas prie sausojo oro valymo įrenginių ir gali būti naudojamas įvairiose gamybos srityse, kurios yra susijos su kietųjų dalelių išmetimu į atmosferą. Tačiau šių įrenginių trūkumas yra žemas kietųjų dalelių šalinimo efektyvumas, ypač jei dominuoja mažesnės nei 10 μm dalelės. Mano darbo centre – cilindrinis daugiakanalis ciklonas, kuris skiriasi nuo tipinio ciklono separavimo kameros konstrukcija, kurioje yra reguliuojami pusžiedžių tarpai. Darbui atliktiems tyrimams buvo sukonstruotas eksperimentinis keturka-

4

ODĖ MOKSLUI

nalis (trijų pusžiedžių) ir penkiakanalis (keturių pusžiedžių) ciklonas. Taip siekiau patobulinti ciklono konstrukciją ir gauti didesnį kietųjų dalelių šalinimo iš oro srauto efektyvumą. Jūsų studijos ir akademinė karjera yra susijusios su aplinkosauga. Kaip ja susidomėjote? Mano profesinį sprendimą turbūt lėmė sutikti žmonės, dirbantys akademinėje veikloje. Mane žavėjo jų atsakingumas, kompetencija ir puikus darbas su studentais. Studijuodama Kauno technologijos universitete, cheminės technologijos fakultete, susidomėjau aplinkosaugos problemomis, todėl kilo mintis doktorantūros studijas tęsti šioje srityje Vilniaus Gedimino technikos universitete. Dabar jau 8-erius metus pati dėstau Utenos kolegijoje. Jaunajai kartai stengiuosi aiškiai ir paprastai perteikti žinias, diskutuoti apie aplinkosaugines problemas, apie jų galimus sprendimo būdus bei naujų technologijų panaudojimą. Taip pat vadovauju Aplinkos apsaugos katedrai. Jūsų tyrimų centre – oro tarša. Kas paskatino pasirinkti būtent šią sritį? Oro tarša kietosiomis dalelėmis yra vienas prioritetinių aplinkosaugos uždavinių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tuo metu, kai įstojau į doktorantūros studijas, tarp Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros ir Ukrainos mokslų akademijos termofizikos instituto Kijeve užsimezgė mokslinis bendradarbiavimas. Tad teko laimė dalyvauti dvišalėje Lie-

tuvos – Ukrainos bendradarbiavimo programoje, kurioje buvo kaip tik analizuojama kietųjų dalelių taršos problema, ieškoma, kokios naujausios ir efektyviausios aplinkosauginės technologijos galėtų būti taikomos kietosioms dalelėms šalinti. Kaip šiandien vertintumėte kovą prieš oro taršą Lietuvoje? Ar tai aktuali problema? Švari aplinka yra pats didžiausias žmonijos turtas, būtina sąlyga žmonijos išlikimui ir egzistavimui. Oro tarša aktuali visiems, nes užterštumas veikia visos žmonijos sveikatą. Lietuvoje daugiausia oro teršalų išsiskiria energijos gavybos procese, gaminant elektros energiją, automobilių ar pastatų šildymo kurą. Tad turime taikyti visas įmanomas priemones, kurios mažintų šių resursų naudojimą ir laikytis teisės aktų, kurie reglamentuoja oro apsaugą. Kalbant apie kovą prieš oro taršą, norėčiau pažymėti, kad nei mokslininkai, nei savivaldybės negali turėti įtakos tolimųjų oro teršalų pernašoms, negali uždrausti gyventojams šaltuoju periodu namus šildyti kietuoju kuru, nuo kurio padidėja oro užterštumas kietosiomis dalelėmis. Negali turėti įtakos ir transporto srautams. Tad ši kova yra gana sąlyginė. Aplinkosauga yra labiau praktinis ar labiau teorinis dalykas? Praktika nuo teorijos neatsiejama. Mokslas siūlo naujus metodus, tyrimus ir technologijas, kurias galima pritaikyti praktikoje sprendžiant įvairias aplinkosaugines problemas. Dėkoju už dėmesį.


Brangūs skaitytojai, pastaruoju metu apie psichoterapiją ir jos naudą galima išgirsti vis daugiau. Šis gydymo būdas tampa populiaresnis ir dažniau pasirenkamas. Mokslininkai ir medikai pripažįsta, jog psichoterapinis gydymo būdas dažnai gali būti puikia alternatyva medikamentiniam psichologinių ligų gydymui. O būtent tokios ligos yra vis greitėjančio tempo bei rutinos palydovės. Todėl šio mėnesio ,,Jaunoji Karta“ dedikuojama psichoterapijai, apie kurią pasakoja Vilniaus universiteto, Medicinos fakulteto studentė Jūratė Lukminaitė. Malonaus skaitymo, Povilas Kavaliauskas

PSICHOTERAPIJA arba gydymas žodžiu

Parengė Jūratė Lukminaitė Psichoterapija - tai pagalba žmogui atrasti savo jausmų, minčių, elgesio priežastis. Pokalbio metu psichoterapeutas stengiasi pamatyti žmogaus vidinį pasaulį, mąstymo, elgesio klaidas, dėl kurių žmogus mato iškreiptą pasaulio vaizdą, taikydamas labiausiai konkrečiam atvejui tinkamas technikas, stengiasi padėti tas klaidas ištaisyti. Svarbu suprasti, kad psichoterapija negali būti paskirta, ją turi pasirinkti pats žmogus. Tik tuomet galima tikėtis rezultato. Nors apie psichoterapiją pastaruoju metu imta kalbėti labai daug, ji tikrai nėra šių dienų atradimas, o savo ištakų senumu gali konkuruoti su seniausiais gydymo metodais. Šamanai, žyniai, burtininkai skirdami didelį dėmesį dievams, dvasioms, genties autoritetams, žmogaus santykiui su aplinka padėjo pirmuosius pamatus šiuolaikiniai psichoterapijai. Medicininės psichoterapijos pradininku Europoje laikomas žymus austrų gydytojas F.A. Mesmeras (1734-1815), kuris XVIII a. pabaigoje savo pacientus nuo įvairių ligų pradėjo gydyti hipnoze (tarpine būsena tarp miego ir būdravimo, kitaip vadinama transu, sukeliama kito žmogaus įtaka ar saviįtaiga). Mesmeras, taikydamas šį gydymo metodą, išgarsėjo visoje Europoje. ` Apie hipnozę, jos gydomąją naudą XIX a. buvo skaityti pranešimai ir garsiojoje Vilniaus medicinos draugijoje. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, šios draugijos veikla silpnėjo, tuo pačiu nyko ir jos įtaka medicinos praktikai. Vos užsimezgusi psichoterapijos raida Lietuvoje čia pat ir sustojo. Kitas stiprus postūmis šios srities plėtojimuisi mūsų šalyje buvo 1918-1919 m, kai atkūrus nepriklausomybę į Lietuvą grįžo daug svetur medicinos mokslus baigusių gydytojų. Viena ryškiausių to meto asmenybių psichiatrijos ir psichoterapijos srityje buvo prof. J. Blažys (1890-1939 m.). 1920 m. žurnale „Medicina“ išspausdintas išsamus jo straipsnis „Psichoanalizė ir psichoterapija“ buvo pirmasis rimtas mokslinis veikalas apie psichoterapiją Lietuvoje. 1967 m. Alekseičikas Kirinovas įsteigė pirmąjį Lietuvoje psichoterapijos kabinetą. Šiuo

metu psichoterapija vystosi itin sparčiai, ji įgauna vis svarbesnį vaidmenį gydant daugelį psichikos sutrikimų, ir net kai kuriuos somatinius susirgimus. Nors priskaičiuojama nemažai įvairių smulkesnių pokrypčių, išlieka trys pagrindinės psichoterapijos kryptys: psichodinaminė, bihevioristinė ir egzistencinė. Trumpai aptarsiu kiekvieną iš jų. Psichodinaminė psichoterapija prasidėjo nuo Z. Freudo naujai suformuoto požiūrio į žmogų. Pasak jo, svarbiausias tarpsnis žmogaus gyvenime, kuomet psichinis vystymasis intensyviausias, yra vaikystė. Tai visų mūsų džiaugsmų ir negandų laikotarpis. Jame patirti įvykiai gali reikšmingai atsiliepti net žmogui suaugus, ir visai nesvarbu, žmogus juos prisimins ar ne. Dar sudėtingiau, kai asmenybės egzistavimui įtaką daro kažkada patirti, bet neįsisąmoninti įvykiai - t.y. žmogus net nesuvokia, kad jis patyrė vienokį ar kitokį išgyvenimą. Būtent toks ir yra psichodinaminės psichoterapijos tikslas - padėti įsisąmoninti tai, kas kažkada buvo patirta, bet nesuvokta. Skamba sudėtingai, tačiau poveikis akivaizdus. Žinoma, ta kelionė, į kurią leidžiasi pacientas ir psichoterapeutas, yra gana sudėtinga tiek vienam, tiek kitam. Pacientui nėra lengva kapstytis po savo vaikystės įvykius, pripažinti įvairius nemalonius dalykus, kitaip tariant, visiškai apnuoginti ir apsinuoginti. Terapeutas turi išlaikyti savo neutralumą, abstinenciją ir anonimiškumą. Neutralumas šiuo atveju - terapeuto atsisakymas reikšti bet kokią nuomonę apie paciento elgesį, abstinencija - vengimas girti, raminti, o anonimiškumas įpareigoja terapeutą neatskleidinėti informacijos, kuri būtų susijusi su juo pačiu. Taigi psichodinaminė psichoterapija yra gan ilgas gydymo metodas. Pirmųjų rezultatų pavyksta pasiekti po 1-1,5 met7 reguliarių, bent kartą per savaitę trunkančių užsiėmimų. Bihevioristinė (arba kognityvinė elgesio terapija) kryptis atsirado palyginti neseniai – maždaug prieš 35 metus, tačiau jau spėjo tapti viena iš plačiausiai taikomų terapijų išsivysčiusiose šalyse. Matyt, to-

J. Lukminaitės asmeninio archyvo nuotrauka

dėl, kad ji yra trumpalaikė į tikslą orientuota terapija. Ši terapija apjungia dvi sritis - kognityvinę (pažintinę) ir elgesio. Kognityvinės terapijos dėmesio centre yra paciento mintys. Ji aiškina, kad mūsų emocinę būseną formuoja mūsų mintys, įsitikinimai ir suvokimai; depresiją, nerimą bei kitus psichologinius sutrikimus sukelia ne tik mūsų pasąmoninės priežastys, bet ir negatyvus iškraipytas mąstymas, kurio dėka žmonės pradeda matyti netaisyklingą realybės vaizdą, tuomet jaučia nuolatinę įtampą, disharmoniją, nepasitenkinimą gyvenimu. Elgesio terapija moko tvarkytis su nemaloniomis emocijomis, gąsdinančiomis fizinėmis reakcijomis, lengviau apsispręsti, aiškiau mąstyti, geriau jaustis. Taigi apjungus kognityvinę ir elgesio terapiją, gaunamas puikus derinys, kuris padeda keisti mąstymą bei netinkamą elgesį į tokį, kuris geriau padėtų įveikti susidariusią problemą. Trečioji psichoterapijos kryptis - egzistencinė psichoterapija - atsirado XX a. 3-ajame dešimtmetyje Europoje. Šioje kryptyje akcentuojamas žmogaus santykis su universaliosiomis duotybėmis, t. y. dalykais, kurie nepriklauso nuo žmogaus valios. Egzistencinės terapijos tikslas - pamatyti, kas yra kliento vidiniame pasaulyje ir gyvenime, padėti geriau susivokti jame, aiškiau pamatyti gyvenimo teikiamas galimybes, kitaip tariant, padeda gyvenimą suvokti kiek įmanoma labiau realistiškesnį. Ši kryptis labiau nei kitos išvardintos yra nutolusi nuo medicininio ir psichologinio žmogaus tyrinėjimo, prisišliejusi arčiau filosofijos. Vienas iš ryškiausių egzistencinės psichoterapijos pavyzdžių – V. Franklio filosofija, įgavusi logoterapijos pavadinimą. Kad ir kiek skirtumų surastume kiekvienoje iš šių psichoterapijos krypčių, visų jų tikslas tas pats - kiek įmanoma labiau padėti žmogui gyventi darnoje su savo vidiniu ir išoriniu pasauliu. Tai gydymas žodžiu. Gydymas, kuris nebūtinai reiškia, kad žmogus serga. Psichoterapija gali būti puiki pagalba kiekvieno žmogaus raidoje.

2014 m. balandis Nr. 4(17)

5


„Šalia mokslo yra netekstinis, nesisteminis, netematizuojamas kitas žmogus“, N. Čepulis

sako Kauno technologijos universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras, medijų filosofas Nerijus Čepulis. Apie giluminius mąstymo, skaitymo, rašymo, interpretavimo procesus ir jų sąsajas su doktorantūra, medijų filosofiją bei šiandienines švietimo aktualijas su Nerijumi Čepuliu kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis. Esate parašęs ir apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją, kurioje tyrinėjote Emanuelio Levino fenomenologinę filosofiją. Ar būčiau teisus, sakydamas, jog disertacijos rašymas suformuoja mąstymą ir daro jam ilgalaikę įtaką? Ar disertacija lemia, kad dėstydamas paskaitas studentams, tarytum statote minties architektūrinį statinį? Ar filosofija padeda švariam, tvarkingam ir net gražiam mąstymui? Manau, kad pamatine prasme disertacija tikrai nesuformuoja žmogaus mąstymo. Jis formuojasi ne taip greitai, ne per ketverius metus. Yra psichologinių tyrimų, kurie rodo, kad mąstymas, o už jo dar giliau glūdinti pasaulėjauta, charakteris, formuojasi labai anksti, gal net motinos įsčiose ir pirmaisiais gyvenimo metais. Jei kalbėtume apie savarankišką, autonominį mąstymą, reikėtų pasakyti, kad dideli pokyčiai čia įvyksta paauglystėje – tuomet labai stipriai formuojasi pasaulėžiūra. Kai žmogus įstoja į aukštąją mokyklą, toje ne visiškai dar suformuotoje pasaulėvokos dirvoje vyksta revizija, perkūrimas. Jūsų minėta architektūrinio statinio metafora galėtų kaip tik reikšti žmogaus pasaulėžiūrą ir principines nuostatas. Aukštojoje mokykloje ši pasaulėžiūra kaip tik ir statoma ant iki tol formuoto žemės pagrindo.

6

ODĖ MOKSLUI

Pasaulėžiūra skiriasi nuo pasaulėjautos, kuri, kaip jau sakiau, formuojasi labai anksti. Pasaulėjauta ne visada yra sąmoninga, tačiau veikia pasaulėžiūrą. Tačiau nederėtų to suabsoliutinti, manant, kad tai, kas žmogui atsitinka per pirmuosius penkerius ar penkiolika metų, galutinai apsprendžia pasaulėjautą. Norėjau tik pasakyti, kad ta dirva (jei vartotume kultūros metaforą), į kurią suleidžiami architektūrinio pastato pamatai, yra suformuojama žymiai anksčiau nei universitete. Aukštajame moksle (ir bakalauro, ir magistro, ir doktorantūros studijų metu) labai daug dėmesio skiriama tekstams. Pirmiausia, kalbu apie humanitarinius ir socialinius mokslus, bet iš dalies net ir techninių mokslų modelius, skaičius galėtume vadinti tekstais. Visais atvejais labai svarbus alfabetinio rašto tekstas. Mokomasi skaityti ir neišvengiamai mokomasi rašyti. Nesakau, kad to nesimokoma vidurinėse mokyklose ir gimnazijose. Iš esmės visas švietimas pagrįstas skaitymu, supratimu, interpretavimu ir rašymu, bet iki aukštosios mokyklos yra tik elementarūs pradmenys – didysis darbas yra nuveikiamas aukštojoje mokykloje. Būtent čia žmogus tampa išsilavinusiu ir raštingu. Raštingumas žmonijos istorijoje jau nuo labai seniai reiškia išsilavinimą. Neišsilavinęs žmogus yra neraštingas. Žodžio „idiotas“ pirminė, ne psichiatrinė reikšmė yra būtent „neraštingas, neišsilavinęs žmogus“. Raštingumas reiškia minties architektūrą – nuoseklumą, pakopiškumą ir gebėjimą sukurti tam tikrą visumą. Ne vieno medijų tyrinėtojo požiūriu, šitoks mąstymo būdas yra savitas raštingam žmogui ilgalaikio skaitymo dėka. Skaitymo gebėjimas reiškia ne tik turinio perėmimą, bet ir akių sekimo linijine raidžių eilute procesą. Taip randasi linijinis mąstymas, kuris pasirodo ir kine kaip kadrų seka. Todėl filmų žiūrėjimas irgi prisideda for-

muojant tokio pobūdžio mąstymą. Tą linijinį, fundamentalų mąstymą būtent ir vadinu architektūriniu. Mano ketveri disertacijos rašymo metai buvo sunkūs, kaip, manau, visiems, kurie yra rašę disertaciją. Reikėjo daug perskaityti. Kiekybine prasme tai nėra pats sunkiausias dalykas, tai netgi galima pavadinti malonumu. Problemos prasideda nuo sudėtingų tekstų, parašytų dar ir kita, o kartais nestandartine kalba. Čia turiu pakoreguoti informaciją dėl mano disertacijos – ji nebuvo vien apie Emanuelį Leviną. Bandžiau sugretinti XX amžiaus etinio fenomenologo Emanuelio Levino ir XIII amžiaus pranciškonų mąstytojo scholasto Jono Dunso Škoto filosofijas. Skaityti Dunsą Škotą buvo labai sunku, nes jis nėra verstas ir yra gana marginalinis. Lotynų kalba, kurią jis vartoja, yra nestandartinė. Su kai kurių tekstų nuotrupomis, išverstomis į anglų ar italų kalbą, dar buvo lengviau susitvarkyti. Tačiau, kai pradėjau skaityti neverstus lotyniškus tekstus, tai jau buvo išbandymas. Kartais prieidavau iki visiškos desperacijos. Daugybę kartų skaitydavau neilgą vieno puslapio tekstą ir vis nesuprasdavau, kas jame sakoma. Negana to, turėdamas egzistencinę ir hermeneutinę nuostatą niekados nelikdavau patenkintas tik supratęs, kas parašyta, kol man nenušvisdavo mane asmeniškai liečianti aktualioji teksto prasmė. Tai buvo sunkus darbas, ir tai žino visi, kurie yra skaitę tekstus senosiomis kalbomis. Antrasis doktorantūros vargas ir išbandymas buvo rašymas, nes būtent juo reikėjo sukurti nuoseklumą, architektūrinį statinį, sąsajas. Abu mano nagrinėti autoriai turėjo gilų potraukį religijai, teologijai. Maniau, kad tai – jau pakankamas pagrindas juos susieti, vartojant „valios“ sąvoką. Įsivaizduokite, kas nutinka, kai, pradėdamas paskutiniuosius doktorantūros metus, supranti, kad ši sąvoka visiškai netinkama, norint lyginti tuos du autorius. Supratau, kad vien noro ir nuo-

N. Čepulio asmeninio archyvo nuotrauka


seklaus racionalaus darbo nepakanka. Dar reikia, nežinau, drįsčiau sakyti „mistinio“ elemento – nušvitimo, kuris ištinka nepelnytai ir visiškai netikėtai, kai jau esi visiškoje desperacijoje. Jeigu nebūtų atsitikę to nušvitimo, būčiau patyręs fiasko. Tačiau netikėtai atradau dvi sąvokas, kurios tapo mano disertacijos pagrindu: „begalybės“ idėją ir „tvėrimo iš nieko“ sąvoką. Teologinę „tvėrimo iš nieko“ sąvoką radau ir pas Leviną, kuriam tai reiškė, kad asmens individualumas pranoksta sistemiškumą, tapatumą. Kiekvienas žmogus yra sukurtas ne pagal šabloną, o iš visiško nieko, todėl yra originalus ir nepakartojamas. Kai 2006 metų sausio mėnesį nušvito šių tolimų mąstytojų sąsajos, dar turėjau pusę metų. Jau buvau šį tą parašęs, ir toliau rašiau jau kur kas lengviau, nes atradau sąsajas, tekstai pradėjo skaidrėti ir pagaliau parašiau disertaciją. Kai mokslininkai pradeda rašyti darbą, jie dažniausiai žino, kuo baigs. Gal tik kiek kitaip yra su inžinieriniais išradimais. Džiaugiuosi, išgyvenęs atradimo jausmą, nes pradžioje nežinojau, kuo viskas baigsis, nors daugiau nebenorėčiau išgyventi tiek nemigos ir nevilties. Ketveri metai, per kuriuos labai intensyviai skaitoma ir rašoma, suformuoja apsiskaičiusį, raštingą, racionalų, sugebantį mąstyti žmogų. Tačiau yra ir negatyvioji pusė, nes raštingas, linijiniu būdu mąstantis žmogus ilgainiui atsiriboja, tampa atsajus individualistas. Rašto medija ištraukė žmogų iš gentinio, artimo balsu ir klausa kuriamo santykio. Raštas atsistoja tarp žmogaus ir pasaulio, tarp žmogaus ir kito žmogaus. Intelektualas, eruditas visada yra linkęs į asocialų individualizmą ir susireikšminimą. Pernelyg didelis raštingumas visuomenėje kuria susvetimėjimą. Kultūros istorijoje būtų galima atsekti laikotarpius, kai raštingumo paplitimas tampa individualizmo pradžia ir visuomenės fragmentacija. Tai turėjo grandiozinius padarinius ekonomikai, išrandant konvejerį ir industrializuojant pramonę. Materialinė gerovė turi savo šviesiąją ir tamsiąją puses. Rašant disertaciją, yra labai daug vienatvės, nemigos naktų. Pats rašymo ir skaitymo vienumoje aktas lemia, kad tampi individualistu ir gali įvykti negrįžtami procesai – įeinama į narcistinę, solipsistinę, net autistinę būseną. Prisimenant gražią Boriso Grebenščikovo dainą, galima sakyti, kad žmogus renčia gražų pastatą, bet jame nebus kam gyventi. Taigi susiformavęs racionalų architektūrinį mąstymą ir raštingumą, po to turi vėl iš naujo mokytis bendrauti. Paradoksas yra tai, kad Levinas yra socialinis dialogo fi-

losofas, kuriam šios temos yra pačios svarbiausios. Paradoksas, nes, skaitydamas Leviną, autentišką gyvą bendravimą įsisąmoninau per rašto mediją, kuri izoliuoja – kuo daugiau skaitai apie dialogą, tuo vienišesnis tampi. Nežinau, kaip buvo kitiems, bet man – būtent taip: raštingumo įgijimas ir kartu pavojus, iššūkis, po kurio supratau, kad šalia mokslo yra socialinė tikrovė – netekstinis, nesisteminis, netematizuojamas kitas žmogus. Kaip Jūsų interesų lauke atsirado kinas, kurį, kaip suprantu, daugiausia siejate su psichoanalizės teorija? Kartais iš savo kolegų girdžiu, kad esate psichoanalitikas... Mano tyrimų ir dėmesio laukas yra socialiniai santykiai ir socialumas, ne empirinė sociologija, o socialinė filosofija, kuriai rūpi visuomenės egzistavimo sąlygos: atsakymai į klausimą, ką reiškia, kad žmonės gali burtis į visuomenę, šiandienos socialumo situacijos diagnozė ir prognozė. Socialumo klausimo kėlimas šiandieninėje informacinėje visuomenėje mane paskatino kreiptis į kiną. Vis dėlto turiu pasakyti, kad kinas nėra mano pagrindinė tyrinėjimų sritis. Gyvenime labai pasikliauju intuicija ir lemtimi, bandau atrasti savo misiją, pasitikti lemtį. Gal tai atrodo mįslingai ir net kiek egzaltuotai, bet kinas atėjo pas mane, aš jo neieškojau. Dabartinėje visuomenėje, remiantis medijų filosofo Mitchello teorija, yra įvykęs ikoninis posūkis. Vis didesni informacijos kiekiai cirkuliuoja per atvaizdus. Atvaizdų temos apeiti nebeįmanoma. Viena įdomiausių ir man maloniausių prieigų prie atvaizdo yra būtent kinas. Socialinę problematiką bandau atrasti kine, jį suprasdamas plačiai – kaip žmogaus vaizduotės tąsas ir projektavimą ant plokštumos. Kita vertus, aktualiai keliant socialumo, dialogo, žmonių bendradarbiavimo klausimą šiandien, kinas ir vizualumas taip pat yra svarbūs. Medijų filosofas Levas Manowichius kompiuterinę sąsają, vizualią telekomunikaciją kildina iš kino. Būtent kinas šiandieninę Vakarų visuomenę paruošė kompiuterizacijai ir vizualiai telekomunikacijai. Dialogo filosofo Martino Buberio atidus skaitymas man padėjo suprasti, kad didžiausia įtampa yra ne tarp balsinio betarpiško bendravimo ir techniškai įtarpintos telekomunikacijos. Pagrindinis klausimas, pasak Buberio, Levino ir kitų dialogo filosofų, yra žmogaus laikysena pasaulyje. Ją mes galime

rinktis, keisti, tačiau tai nėra taip skaidru ir paprasta. Ne technologijų, o žmogaus laikysenos problema yra svarbiausia. Manau, technologijos nėra neutralios, jos turi poveikį žmogui. Šį poveikį reikia tirti. Kinas yra svarbi technologinė medija, žmogaus vaizduotės tęsinys, terpė, kuri veikia žmonių bendravimą. Noriu tirti ir stebėti kino reiškinį, jį siedamas su žmonių socialiniais santykiais ir minėta laikysenos problema. Netikiu betarpiško, netechnologinio juslinio santykio gėriu savaime, nes jis gali reikšti ir prievartą prieš kitą žmogų, fizinę agresiją ir žudymą. Tuomet kino medija ir telekomunikacija apskritai yra tas filtras, kuris gali sumažinti tiesioginę agresiją, nes filtras įtarpina žmonių santykius – tai atspindi giluminį žmogaus saugumo poreikį. Bet svarbiausia yra laikysena. Betarpiškas sadistas nėra gera laikysena. Nesu psichoanalitikas terapeutas, bet tam tikros psichoanalizės idėjos man padarė įtaką. Kai kurie tos teorijos konceptai man padeda analizuoti destruktyvumo poreikį, kurį Freudas įvardijo „mirties vara“, ir žmogaus gyvybės puoselėjimą, kurį Freudas vadino „gyvybės vara“. Įdomu, kaip šios varos prasitęsia medijose, tame tarpe ir kine, jei jį suprantame kaip vaizduotės ir sąmonės tęsinį. Technologijos gali būti pagalba apsaugoti vienas kitą nuo sadistinės destrukcijos ir savinaikos. Pokalbio pabaigoje – klausimas, kuris niekaip nesusijęs su filosofija: ką manote apie Kauno universitetų susijungimą į vieną Lietuvos universitetą? Labai pritariu šiam sumanymui, nes Lietuvoje yra tokia demografinė situacija, kai abiturientų skaičius mažėja, jų dar nepapildo užsienio studentai, todėl beprasmiška ir žalinga turėti tiek aukštųjų mokyklų. Susijungimas būtų naudingas, nes universitetas būtų solidesnis ir galėtų sudaryti pilnesnę pusiausvyrą su Vilniaus universitetu. Pats žodis „universitetas“ reiškia tam tikrą virsmą į visumą, visatą. Tokiame kontekste septyni ar dvidešimt penki universitetai Kaune būtų absurdiškas sumanymas. Penki universitetai Laisvės alėjoje prieštarautų pačiai „universiteto“ idėjai. Lietuvos universitetas būtų prasmingesnis darinys nei Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas ir kitos Kauno aukštosios mokyklos. Ačiū už pokalbį

2014 m. balandis Nr. 4(17)

7


Lietuviškasis Kolumbas Matas Šalčius Prasidėjus vasarai ir atšilus orams, kai vis daugiau laiko norisi leisti gamtoje, “Odė mokslui” kviečia pažinčiai su vienu garsiausių Lietuvos keliautojų, lietuviškojo Kolumbo vardu vadinamu žurnalistu, rašytoju ir visuomenės veikėju Matu Šalčiumi.

Pas 40 tautų 1919-aisiais Matas Šalčius grįžo į Lietuvą. Sugrįžęs jis greitai įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos visuomeninį gyvenimą – sumanė įsteigti Šaulių sąjungą, buvo jau įsikūrusios naujienų direkcijos ELTA direktoriumi, tapo pirmuoju žurnalo „Trimitas” redaktoriumi, Lietuvos Rašytojų ir Žurnalistų Sąjungos pirmininku. Kelionės M.Šalčiui nebuvo tiesiog pramoga ar mielas širdžiai užsiėmimas. „Pamatyti, kaip žmonės kituose kraštuose gyvena, apie ką galvoja, ko siekia ir tikisi, ir kaip jie tvarkosi, kad pats žinočiau ir kitiems galėčiau aprašyti” – tokia buvo jo kelionių misija. Matas Šalčius laikėsi nuomonės, kad keliautojas niekuomet neturi skubėti. Anot jo, žygiuojant pėsčiomis ar minant dviračio pedalus, visuomet daugiau galimybės pamatyti tai, ko nepastebi sėdėdamas automobilyje ir juo labiau žvelgdamas pro vagono langą. Galbūt todėl Skersai per pasaulį savo kelionei į Indiją Matas Šalčius kartu su kitu garsiu to meto keliautoju Antanu Poška pasirinko motociklą. Per keturis metus šie du keliautojai motociklu aplankė Kelionės, nors ir pati didžiausia, tačiau tik viena iš daugelio M. 35 šalis, išsidėsčiusias Europos, Afrikos ir Azijos Šalčiaus aistrų. Gimęs 1890 metais mažame miestelyje netoli Prienų, žemynuose. Sugrįžęs M.Šalčius išleido atsiminimų jis nuo pat mažų dienų pradėjo aktyviai reikštis visuomeniniame knygą „Svečiuose pas 40 tautų“. Ši knyga daugeliui gyvenime – rašė straipsnius į mokyklos laikraščius, dalyvaudavo tarpukario Lietuvos gyventojų atvėrė naujo ir dar įvairiuose renginiuose, nebijojo garsiai ir viešai skelbti savo nuomonę. nepažinto pasaulio duris, sulaukė didelio populiarumo, Iki pirmojo pasaulinio karo mokytojavo įvairiose Žemaitijos kaimų o autorius už ją buvo apdovanotas „Spaudos fondo mokyklose. premija“. Šiandien už pasaulio pažinimo skatinimą 1913 metais dėl viešų pasisakymų prieš carinę Rusijos valdžią buvo bei autorinius darbus kelionių tematika Lietuvos imtas persekioti ir galiausiai emigravo iš Lietuvos. Lietuvą M.Šalčius Žurnalistų Sąjunga teikia Mato Šalčiaus vardo premiją. paliko būdamas tikras, kad į ją sugrįš. Priverstinė tremtis iš tėvynės Sugrįžęs iš Indijos, Matas Šalčius vėl išsiruošė į kelionę. jam tapo galimybe pamatyti pasaulį. 1936-aisiais jis išvyko į Pietų Ameriką, turėdamas slaptą Jungtines Amerikos Valstijas jis pasiekė per Sibirą, Kiniją ir Japoniją. norą apkeliauti Žemę iš kitos pusės ir per Sibirą grįžti Skersai pervažiavęs Amerikos žemyną, atvyko į Čikagą ir Bostoną į Lietuvą. Pietų Amerikoje M.Šalčius aplankė daugybę – miestus, kuriuose buvo įsikūrusios lietuvių išeivių kolonijos. Čia šalių: Čilę, Boliviją, Braziliją, Paragvajų, Urugvajų, jis ėmė mokytis žurnalistikos, dirbo išeivijos laikraščio „Ateitis” dar vaikystėje atmintin įstrigusias Robinzono Kruzo redakcijoje, skaitė paskaitas. Taip pat rašė šviečiamojo salas ir daugelį kitų vietų. Tačiau likimas lėmė, kad pobūdžio knygeles, kurias siuntė į „Manęs antroji Mato Šalčiaus kelionė po pasaulį taip pat truko Lietuvą. dažnai klausia: lygiai ketverius metus. Taip ir nespėjęs „iš kitos pusės“ Kurioje šalyje geriausia sugrįžti namo, keliaudamas po Boliviją 1940 metais gyventi? Atsakau, kad visose šalyse M. Šalčius sunkiai susirgo ir gegužės 26 dieną yra žmonių, kuriems gerai, yra, kuriems blogai ar mirė Guajaramerino mieste. Ten jis ir vidutiniškai. Bet apskritai, tai visame pasaulyje ta pati krizė, ta palaidotas. pati ašarų pakalnė. Kepti karveliai patys į burną nelekia”,- pasakodamas apie 1929 metų krizę knygoje „Svečiuose pas 40 tautų” rašė Matas Šalčius. Tuo tarpu lietuviai ir šiandien vis dar vyksta ieškoti kraštų, kur žmonės gyvena geriau, o saulė yra ryškesnė.

Matas Šalčius

8

ODĖ MOKSLUI

Wikipedia.org archyvo nuotraukos


Plastikinis maišelis Šį pavasarį Europos Sąjungoa (ES) apsisprendė 80 proc. sumažinti plastikinių maišelių naudojimą. Tikimasi, kad po 5-erių metų vienas europietis vidutiniškai sunaudos ne daugiau nei 39 maišelius, nors dabar šis skaičius kai kuriose šalyse siekia šimtus. Tad šia proga “Daiktų” skiltyje - apie šiuolaikinio pasaulio fenomeną ir dažniausiai aptinkamą šiukšlę mūsų planetoje – plastikinį maišelį.

Gyvenimas Vidutiniškai vienas plastikinis maišelis naudojamas 20 minučių. Kai kurie plastikiniai maišeliai visiškai suyra per 1000 metų. Plastikinis maišelis – dažniausia sutinkama atlieka gyvenamose vietovėse. Visų rūšių plastikiniai maišeliai gali būti perdirbami į plastikinius maišelius, jei plastiko atliekų surinkimo sistema – efektyvi. 8 mlrd. maišelių virsta atliekomis vandenyje ir pakelėse.

Vėžlių žudikai

Daugiausiai nerimo aplinkosaugininkams kelia plastikinių maišelių žala retoms vėžlių rūšims. Kadangi vandenyje plaukiojantys plastikiniai maišeliai primena medūzas, vėžliai dažniausiai plastikinių maišelių „užkandanti“ gyvūnų rūšis. Vienoje iš socialinių reklamų, raginančių pagalvoti apie plastikinių maišelių poveikį vėžlių populiacijai, po vandeniu nufotografuotos medūzos ir plastikiniai maišeliai. Reklamos užrašas skelbia: „Tu matai skirtumą. Vėžliai – ne“.

Pasaulis Beveik 80 proc. visų pasaulyje pagaminamų plastikinių maišelių tenka Šiaurės Amerikos ir Europos gyventojams. Per minutę pasaulyje sunaudojamas 1 mln. plastikinių maišelių.

Nafta Plastikinių maišelių gamybai naudojami naftos produktai, gamtinės dujos ir chemikalai, todėl plastikiniai maišeliai prisideda prie iškastinių energetikos išteklių paklausos didinimo.

Alternatyvos

Svarstant iš tradicinio plastiko pagamintų maišelių likimą, dažnai minimos dvi alternatyvaus plastiko rūšys: bioplastikas, kuris skiriasi nuo tradicinio plastiko tuo, kad yra gaminamas iš augalų masės, ir okso-plastikas, kuris išsiskaido greičiau nei tradicinis plastikas. Tokių maišelių suirimo laikas sutrumpėtų iki kelių mėnesių. alfa.lt archyvo nuotrauka

Jūra Plastikiniai maišeliai ir kitokios plastiko atliekos tampa daugelio jūros gyvūnų mirties priežastimi. Dėl jų žūsta banginiai, ruoniai, kirai. Nustatyta, kad net 94 proc. virš Šiaurės jūros skraidančių paukščių yra „paragavę“ plastiko, kuris liko jų skrandžiuose. Vandenyje plastikiniai maišeliai virsta toksiškomis kempinėmis. Dėl savo sudėties ir ilgaamžiškumo jie sugeria nuodingas chemines medžiagas ir tampa tikru nuodų kokteiliu, kurio paragavęs gali mirti bet kuris gyvas padaras. Prognozuojama, kad Ramiajame vandenyne iš plastiko atliekų gali susiformuoti „plastikinė sriuba“, dengianti maždaug 15 mln. kv. km plotą.

Europa Kiekvienam europiečiui per metus tenka maždaug 198 plastikiniai maišeliai. Plastikinių maišelių naudojimas ES šalyse drastiškai skiriasi. Pavyzdžiui, per metus vienam danui tenka 4 maišeliai, o lenkui, portugalui ir slovakui – 466. Vienam lietuviui per metus tenka maždaug 260 plastikinių maišelių. 2010 m. ES rinkoje buvo 98,6 mlrd. plastikinių maišelių. Tik 6 proc. iš jų buvo perdirbti. Pirmąja šalimi Europoje, uždraudusia plastikinius maišelius ir kitą biologiškai neskaidų plastiką, tapo Italija.

Pramonė Lengvą plastikinį maišelį, į kurį dažniausiai parduotuvėje dedame maisto produktus, 1960-aisiais išrado švedų inžinierius Sten Gustaf Thulin. Savo išradimą švedas užpatentavo 1965 m. Prekybos centruose plastikiniai maišeliai atsirado 1977 m. Plastikinių maišelių gamyba yra toksiška, nes jos metu į orą išmetama daug nuodingų medžiagų.

Draudimai Šiuo metu plastikiniai maišeliai draudžiami daugumoje besivystančių šalių, kuriose atliekų tvarkymo infrastruktūra nėra gerai išvystyta. Pavyzdžiui, Indijoje, Birmoje, Ruandoje. Bangladeše plastikiniai maišeliai buvo uždrausti po didžiulio potvynio 1988 m., kurį sukėlė atliekų, daugiausia plastikinių maišelių, užkimštos drėkinimo sistemos. Kinijoje maišeliai buvo uždrausti 2008 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose neyrantys plastikiniai maišeliai uždrausti rūpinantis kupranugarių sveikata.

2014 m. balandis Nr. 4(17)

9


ŠVENTĖ KAIMYNŲ KIEME [renginys] Šiemet Latvija išties atsidūrė Europos dėmesio centre. Metų pradžioje įvestas euras, o sostinė Ryga tapo šių metų Europos kultūros sostine. Šį titulą latviai dalinasi su švedais iš Umeo. Vasara – pats tinkamiausias laikas aplankyti kaimynus, pasidomėti jų kultūriniu gyvenimu ir pasivaikščioti po įspūdingą Rygos senamiestį, kuriame jaučiama grakštaus art noveau stiliaus įtaka. Pagrindinė Rygoje vykstančių kultūrinių renginių tema – praeities paveldas ir paslaptys. Kol svečiams iš tolėliau latviai pirmiausia pristato gintarą, garsiąją chorų muziką bei liaudies meną, jau susipažinusius su Latvijos tradicine kultūra gali patraukti šiuolaikinio ir tradicinio meno sintezė, kurią siūlo įvairūs meno projektai bei parodos. Nors tradicinė vasario šventė – Joninės – vienas pagrindinių miesto įvykių, Rygoje vasarą svečius pasitinka ir didžiulė modernaus meno paroda Latvijos nacionalinio dailės muziejaus parodų salėje „Arsenalas“. Paroda „Sritys“ (lat. „Lauki“) pristato gyvą meno, metančio iššūkį ligšioliniams požiūriams ir siūlančio pozityvią ateities viziją, panoramą. „Ryga – Europos kultūros sostinė 2014“ – visus metus Rygoje, Latvijoje.

PELĖSAKALIŲ GYVENIMO PRADŽIA [internetas]

Naujienų apie gamta portalas GRYNAS.lt drauge su Klaipėdos universiteto mokslininkais kviečia stebėti tiesioginę vaizdo transliaciją iš pelėsakalių lizdo. Šiuo metu pelėsakalių porelė peri kiaušinius. Skaičiuojama, kad po mėnesio – birželį – gali pasirodyti jaunikliai. Vėliau dar apie pusantro mėnesio jie augs ir liepos viduryje jau galės palikti tėvų lizdą. Tiesioginė transliacija vykdoma iš sparnuotų plėšrūnų inkilo, kuris iškeltas Klaipėdos universiteto teritorijoje. Iš viso Klaipėdos regione yra iškelta apie 14 tokių inkilų. Pelėsakaliai yra reta, į Raudonąją knygą įtraukta paukščių rūšis. Lietuvoje didžioji dalis populiacijos peri pajūryje. Skaičiuojama, kad Lietuvoje iš viso gali perėti apie 150–300 pelėsakalių porų. Pelėsakalių šeimos gyvenimas tiesiogiai internetu – grynas.delfi.lt/ pelesakaliai-tiesiogiai/

EGZOTINIŲ DRUGELIŲ PARODA [paroda] Gegužės 20 - 25 dienomis VDU Botanikos sodas skelbia žavėjimosi drugeliais dienas ir kviečia pasigrožėti jau išsiritusiais ypatingais drugeliais. Anot Botanikos sodo, gegužės mėnesį visuomet yra švenčiama žavėjimosi augalais diena. Šįmet ji buvo suplanuota gegužės 18ąją. Ta proga trečius metus iš eilės Kauno botanikos sodas užsisakė ir egzotinių drugelių lėliukes, turėjusias išsiristi šventės dieną. Deja, tai įvyko tik kitą rytą. „Matyt, drugeliai norėjo atskiro dėmesio sau ir su augalais nenorėjo turėti nieko bendra!“, - juokdamasi svarstė E.Černevičiūtė. Šiuo metu sodo oranžerijoje plazdena daugiau nei pusšimtis penkių rūšių drugelių. Kai kurie jų išsiskiria spalvomis, kai kurie – raštais. Yra ir tokių drugelių, kurių dydis, ištiesus sparnus, siekia 20 centimetrų. 10

ODĖ MOKSLUI


Miesto fotografija. Raimondos Celiešiūtės nuotraukos

Geležinkelio stotis. Bordo (Prancūzija)

Gatvelė

Vilniaus gatvelė 2014 m. balandis Nr. 4(17)

11


Jau atėjo vasara!

LJMS narių laisvalaikis. N. Barmutės asmeninio fotoarchyvo nuotraukos.

Kitame numeryje: • •

Pažintis su naująja LJMS Taryba Interviu su vienu iš geriausių disertacijų konkurso laimėtoju - dr. Deimantu Valančiūnu

Redaktorė: Vilma Petrikaitė Maketuotojai: Edita Voitechovič Oleg Safončik

Kūrybinė grupė: Vilma Petrikaitė Ramūnas Čičelis Reda Grigutytė Edita Voitechovič Povilas Kavaliauskas

Jūsų nuomonių ir pasiūlymų laukiame: odemokslui@ljms.lt Žiūrėkite internete: www.ljms.lt

Platinant leidinyje pateiktą informaciją, būtina pateikti nuorodą į „ODĖ MOKSLUI“ 12 šiame ODĖ MOKSLUI

Leidėjas: Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga Geležinio Vilko g. 12 LT-01112 Vilnius Tiražas - 30 Nr. 4(17), 2014 balandis

Odė mokslui, 2014 balandis  

Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos mėnraštis

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you