Issuu on Google+

2013 m. birželis Nr. 3 (7)

Karšta tema: Idėjų kalvė 2013. 5-ame psl.

Aktualus interviu Interviu su prof. Egidijumi Aleksandravičiumi apie mokslininkų mobilumą. 4-ame psl.

Bendrystė Apie LJMS ir šveicarų pažintį bei patirties mainus. 3-ame psl.

Pokalbis su Zita Liutkevičiūte ­ eriausia disertacija – apie pasaulinio mokslo G

lygmens atradimus.

7-8-ame psl.


Redakcinės kolegijos laiškas

Mielieji,

Vasara jau persirito į antrąją pusę, o vėstantys orai neretai primena mums artėjantį rudenį. Daugelis mokslininkų šiuo metu poilsiauja, tačiau nemaža dalis vis dar pluša laboratorijose ir bando patikrinti savo idėjas eksperimentiškai. Keletas idėjų galbūt kilo neseniai įvykusios „Idėjų kalvės“ metu, kuomet tiek Lietuvos, tiek užsienio tyrėjai nuostabios gamtos apsuptyje kartu stovyklavo ir dalinosi savo tyrimų problematika, kvietė vieni kitus bendradarbiauti. Apie praėjusią stovyklą skaitykite 5-ame psl. Šiame numeryje taip pat arčiau susipažinsite su dr. Zita Liutkevičiūte, kurios disertacija buvo pripažinta geriausia per praeitus metus Lietuvoje apginta disertacija fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityse. Jaunoji mokslų daktarė pasakoja apie savo tyrimus ir jų svarbą, dalinasi doktorantūros metu įgyta patirtimi ir išsako pasiūlymus jaunesniems kolegoms. Birželio pabaigoje keturi LJMS atstovai nuvyko į Šveicariją, siekdami užmegzti glaudesnius ryšius su Šveicarijos jaunųjų mokslininkų asociacija „ACTIONUNI“, pasimokyti iš jos gerosios patirties finansų pritraukimo ir mokslo politikos srityje. Išvykos metu abiejų organizacijų atstovai dalinosi patirtimi ir sutarė tęsti bendradarbiavimą ateityje. Daugiau apie šią išvyką aprašyta 3-iame psl. Įdomių minčių apie mokslininkų mobilumą pateikta pokalbyje su prof. Egidijumi Aleksandravičiumi. Pastaruoju metu žiniasklaidoje daug kalbama apie padidėjusį jaunųjų tyrėjų išvykimą iš Lietuvos, tačiau pastebima, kad kaip tik didžioji dalis jaunųjų ir viduriniosios kartos mokslininkų vengia ilgesnių stažuočių užsienyje, baimindamiesi po to grįžę nepritapti. Profesorius kalba apie šių tendencijų priežastis ir problemų galimus sprendimus. Šio numerio naujiena – mūsų jaunesnių kolegų skiltis „Jaunoji karta“. Jos autorius – LJMS narys Povilas Kavaliauskas – žada aptarti jauniausios mokslininkų kartos problemas, laisvalaikį ir ateities planus, supažindinti su jaunųjų tyrėjų atradimais. Birželio numeryje Povilas supažindina mus su šių metų ES jaunųjų mokslininkų konkurse Lietuvą atstovausiančiomis tyrėjomis. Sėkmės Eglei ir Akvilei! Kaip visada, kviečiame prie laikraščio leidimo prisidėti ir jus, kurie turite kuo pasidalinti ar tiesiog norėtumėte išreikšti save kūryboje. Visada galite redakcijai siūlyti įdomias naujienas ar atsiųsti informaciją apie būsimus renginius ir kitus dalykus, kuriais, jūsų nuomone, būtų naudinga pasidomėti ir kitiems tyrėjams.

Nuoširdžiai, Vilma Petrikaitė

Laikraštis „Odė mokslui“ leidžiamas pagal LJMS vykdomą paprojektį „Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos institucinių gebėjimų stiprinimas“. Šį paprojektį finansuoja Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, “Nevyriausybinių organizacijų fondas”.

Viršelyje: Z. Liutkevičiūtė. Justinos Kazokaitės nuotrauka. 2

ODĖ MOKSLUI


Bendrystė

LIETUVOS JAUNIEJI MOKSLININKAI SĖMĖSI PATIRTIES IŠ ŠVEICARIJOS MOKSLININKŲ

Liepos pradžioje Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) atstovai Fribūre sėmėsi gerosios finansų valdymo bei mokslo politikos formavimo patirties Šveicarijoje, lankydamiesi pas šios šalies mokslininkus vienijančią organizaciją ACTIONUNI. Susitikimas su Šveicarijos jaunaisiais tyrėjais yra labai vertingas mūsų organizacijai“, - teigia paprojekčio vadovė dr. Vilma Petrikaitė. Anot jos, buvo labai įdomu sužinoti apie Šveicarijos mokslininkų organizacijos ACTIONUNI patirtį tiek finansų srityje, tiek formuojant mokslo politiką. „Manau, kad kai kurias gerąsias patirtis ir praktiką galima būtų pritaikyti ir Lietuvoje“, - įsitikinusi dr.Vilma Petrikaitė. Į kelionę vykusius LJMS narius dr. Vilmą Petrikaitę, Aidį Stuką, Liną Murauskaitę ir sąjungos finansininkę Liną Baužienę Fribūre šiltai pasitikęs ACTIONUNI prezidentas dr. Huber Odilo su savo kolegomis Anna Tschaut, Marius Osterfeld ir Rebecca Loder Lietuvos atstovams trumpai pristatė savo organizaciją ir patį miestą, kuris jau pirmąją vizito dieną visus nustebino savo puikiu kraštovaizdžiu ir nepakartojamais senamiesčio vaizdais. ACTIONUNI buvo įkurta 2000 metų gruodį. Jos nariai yra Šveicarijos universitetų jaunųjų tyrėjų asociacijos bei Šveicarijos technikos universitetai (ETH, EPFL). Šiuo metu ACTIONUNI atstovauja daugiau nei 5000 tyrėjų. Pagrindiniai organizacijos tikslai - pagerinti galimybes siekti akademinės karjeros ir koordinuoti Šveicarijos asociacijų akademinio personalo, išskyrus profesorių, veiklas. Vizito metu daug dėmesio buvo skirta aptarti organizacijų finansinę padėtį ir būdus, kaip pritraukti finansavimą. ACTIONUNI yra institucijas vieni-

janti organizacija, todėl ji gauna pastovų finansavimą iš universitetų. Vis dėlto, toks finansavimas labai priklauso nuo narių organizacijų galimybių sumokėti metinį mokestį, nes ne visos gali mokėti kiekvienais metais. ACTIONUNI turi gana didelę patirtį mokslo politikoje. Ji įtraukta į oficialų Šveicarijos Parlamento sudarytą organizacijų sąrašą ir yra nuolat kviečiama pasisakyti dėl Šveicarijos teisės aktų, susijusių su universitetų veikla, moksliniais tyrimais. ACTIONUNI konsultuojasi su Šveicarijos nacionaliniu mokslo fondu ir yra atstovaujama CUSO (Vakarų Šveicarijos universitetų konfederacija) ir CRUS (Šveicarijos universitetų rektorių konferencija). Prezidentas Odilo pabrėžė, kad dalyvaujant mokslo politikoje ir norint įgyvendinti savo idėjas, labai svarbu visada tas idėjas propaguoti ir bandyti įdiegti, nors iš pradžių tai atrodytų neįmanoma. Taip pat, jo nuomone, vertinga užmegzti ir vystyti gerus santykius su universitetais, dalyvauti priimant teisinius sprendimus universitetų lygiu. Taip pat buvo aptariama doktorantų socialinė padėtis ir lengvatos. Šveicarijoje doktorantų socialinė padėtis geresnė nei Lietuvoje, jie įdarbinami pagal sutartis, turi visas socialines garantijas. Darbo sąlygos labai priklauso nuo institucijos. Šveicarijoje įprasta,

kad doktorantas tyrimams skiria dalį savo laiko. Visos sąlygos nurodomos darbo aprašyme, kurį studentas gauna kartu su darbo sutartimi. Greta tyrimų, jis gali skaityti paskaitas, vadovauti studentams, arba gali dirbti ir kitame darbe. Didžiausia problema Šveicarijoje yra karjeros siekimas. Yra labai daug doktorantūros vietų, bet daug mažiau podoktorantūros vietų, ypač pastovių. Lietuvos atstovai pakvietė Šveicarijos tyrėjus atvykti į LJMS organizuojamą vasaros stovyklą „Idėjų kalvė“ ir čia pristatyti savo tyrimus. Taip pat sutarta bendradarbiauti ir toliau, organizuojant geriausių disertacijų konkursą, keičiantis patirtimi ir inicijuojant naujus projektus.

Komandiruotė į Fribūrą suorganizuota Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungai įgyvendinant paprojektį „Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos institucinių gebėjimų stiprinimas“, kuris apima Lietuvos ir Šveicarijos jaunųjų mokslininkų asociacijų partnerystės plėtojimą. Paprojektį finansuoja Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, „Nevyriausybinių organizacijų fondas“.

2013 m. birželis Nr. 3(7)

3


Aktualus interviu „madose“. Žodžiu, karta nėra pats geriausias būdas atpažinti. Jei viduriniąją kartą suprastume kaip tuos, kuriems yra nuo 40 iki 60 metų, ir tuos, kurie yra mažiau mobilūs, jų elgesį reikėtų suprasti kaip visiškai natūralų. Jeigu jie bandytų sulaužyti savuosius įpročius, jie Prof. E. Aleksandravičius nustotų būti tuo, kuo jie yra. Jie netaptų niekuo kitu, nes naujos įtakos galimybė yra jau prarasta. Manyčiau, kad 35 metai yra statistiškai įrodoma riba, už kurios jau sunA. Ramonaitė. alkas.lt archyvo nuotrauka. ku mokytis naujų užsienio kalbų ir buvo Lietuvoje yra populiari nuostata, kad jau sunku po 1990-ųjų įsilieti į beprotiškai akademinė visuomenės sritis yra viena didelę intelektualinio gyvenimo srovę. Jie iš sunkiausiai pasiduodančių permai- kitaip negalėjo elgtis. Laisvėje jie dirbo tuos noms ir naujoms įtakoms. Kaip viena darbus, apie kuriuos buvo svajoję iki nepriryškiausių problemų įvardijamas ne- klausomybės atgavimo. Jie naudojosi tuo, pakankamas jaunųjų ir viduriniosios ką jau buvo išmokę ir savo vizijomis apie kartos mokslininkų mobilumas: ką tik laisvesnę metodologiją ar bent jau retoriką. disertacijas apgynę mokslų daktarai Jie galėjo įgyvendinti daugelį susikaupusių vengia podoktorantūros stažuočių, nes sumanymų. Yra daugybė gerai parašytų nėra tikri, jog grįžę iš užsienio galės in- darbų, kurių autoriai yra niekad po pasaulį nesibastę humanitarai. Vytautas Kavolis tegruotis į Lietuvos mokslo visuomenę. yra pastebėjęs, kad ši problema yra „lazda Apie šių tendencijų priežastis ir prosu dviem galais“: jis sakė, kad sovietmečiu blemų galimus sprendimus su Vytauir atgavus laisvę Maskvoje buvo grupė puito Didžiojo universiteto profesoriumi kių sociologų, tačiau, kai pradėjome jiems Egidijumi Aleksandravičiumi kalbėjosi siųsti kompiuterius ir vilioti į tarptautines žurnalistas Ramūnas Čičelis. Pokalbis konferencijas, jų darbų kokybė visiškai – netradicinis: pirmiausia buvo sufor- smuko, nes dideli darbai dažnai rašomi muluoti keli klausimai, o juos išgirdęs, „sėdint po platanais“ ir niekur nejudant. profesorius pateikė komentarą, kurį Tada turi judėti sąmonė. Svarbus yra fizinis siūlome perskaityti maloniems „Odės prieraišumas ir nepasidavimas iliuzijai, kad mokslui“ skaitytojams. kai jau pajudėsi su visomis projektų kelionėmis, tai staiga atsiversi. Tiesioginio ryšio Kokios priežastys lėmė daugiausia viduri- tarp judrumo ir parašyto darbo kokybės niosios kartos mokslininkų nepakankamą mes galime ir nesurasti. Tai – ne tik priermobilumą ir uždarumą? Kokie yra tokios si- aišumas prie vietos, tai – ir uždarumas, užtuacijos rezultatai Lietuvos moksle? Ką būtų sisklendimas, matavimas, kas „bus pirmas galima padaryti, kad atvirumas naujoms kaimo bernas“ šioje mokslinėje disciplinoidėjoms, kartu ir mobilumas laipsniškai di- je. Šie reiškiniai jau priskirtini akademidėtų? niam postkolonializmui. Tačiau beprotiškas veržimasis visur dalyvauti, tik pusiau Negalėčiau pasakyti, kad kartomis atpažinti suprantant, kur esi ir ką ten darai, irgi gali mokslininkus yra pats vaisingiausias užsiė- būti kompleksuoto postkolonialo elgesys. mimas. Mano mokytojas Vytautas Merkys Be abejonės, kai didžiąją gyvenimo dalį yra gražiai pasakęs, kad „istorikai yra įpratę pragyveni po sovietiniu presu, iš jo vaduolaiką matuoti epochomis, kartomis, bet tai tis ir save iškonstruoti, atsiverti pasauliui tėra tik gera metafora“. Turėtume kalbėti yra be galo sunku. Ad personam nė vieno apie tam tikrą tankį žmonių iš vidurinio- žmogaus nekaltinčiau, kad jis neišsivadavo. sios mokslininkų generacijos, kurie yra Nežinau, kuo remiasi tie jauni mokslinindaugiau ar mažiau mobilūs, besibastantys kai, kurie sako, jog išvažiavę į stažuotes ir po pasaulį ar bent jau skaitantys labai daug grįžę atgal į Lietuvą, čia jau neturės vietos. vakarietiškos lektūros, geros spaudos. Ant Labai abejoju, kad tai yra tiesinė priklausokai kurių stalo jau yra buvęs „The New York mybė. Nelabai įsivaizduoju tas akademines Review of Books“. Šiuos žmones vadinčiau aplinkas, kurios nesidžiaugtų, jei jaunas tais, kurie bent kiek orientuojasi humanita- mokslininkas kur nors išvyksta pusmečiui rinių ir socialinių mokslų naujovėse ar net ir grįžta su naujomis idėjomis. Manau, kad

„Dideli darbai parašomi judant sąmonei“

4

ODĖ MOKSLUI

represyvios ateities vizijos yra paveldėtų kompleksų pateisinimas. Gyvename laisvės sąlygomis, subrendome laisvės sąlygomis, bet vis tiek senos aplinkos syvais esame permirkę. Lygiai taip, kaip šiandien vaikai, gimę jau po 1990-ųjų, turi labai daug sovietinių ir posovietinių bruožų, nes jie yra perduoti tėvų, gatvės, aplinkos. Negaliu kalbėti už tas akademines aplinkas, kurių nepažįstu. Nežinau, koks uždarumo laipsnis yra kituose universitetuose ar tyrimo įstaigose. Bet humanitarinių mokslų tyrimo įstaigose mokslo darbuotojų prie kabinetų niekas per daug neregistravo. Jei vyksti į komandiruotes ir kartais net neprašai pinigų, neįsivaizduoju, kad kas nors karpytų etatus ar naikintų darbo vietas. Nelabai tikiu, kad kas nors specialiai persekiotų ar kitaip kenktų, jei vyksti į stažuotę. Tai truputį kvepia kompleksais. Kita vertus, galėtume išvesti prielaidą, kad vyresnieji, esantys lemiančiosiose pozicijose, turi pagiežų, pavydo, neišsipildžiusių svajonių, gali neleisti, išstumti jaunuosius, kurie yra jau pajutę vakarietiškų įtakų ir gyvena laisvai globaliame akademiniame pasaulyje. Vis dėlto istorijos srityje matau, kad tikrai ne patys mobiliausi žmonės turi geriausius rezultatus ir rašo storiausias knygas. Represijų dėl stažuočių neįvaizduoju net Vilniaus universitete arba Lietuvos edukologijos universitete. Dabar ir važiavimas į stažuotes nėra toks lemtingas. Atsimenu savo pirmąjį pusmetį 1990-aisiais Amerikoje – dar dveji metai turėjo praeiti, kol save iš dalių „surinkau“ po tos stažuotės, nes turėjau save pakeisti. Dabar jauniesiems to impulso, kurį mes tada jautėme, jau nėra. Jie nėra taip smarkiai represuoti, jų problemos gali būti menkesnis orientavimasis, nutrūkimas nuo tradicijos, lemiantis, kad sunku atsirinkti iš didžiulės aibės pasirinkimų, kurie užgriūva. Mums akivaizdus buvo nutrūkimo stimulas. Dabar laisvės, pasirinkimų įvairovė yra begalinė, ir problema gali būti priešinga – nežinai nei ko nori užsienyje, nei ko ten ieškai. Iš dešimčių galimybių rinktis yra sunkiau. Viskas yra gerokai pasikeitę. Tie, kurie dabar jau būdami vyresni, gyveno uždariau ir buvo mažiau mobilūs, jei tik liko balne, rašo geras knygas ir per daug nekomunikuoja su gyvuoju pasauliu. Jie taip stovi ant savo kojų, kad jiems saulės niekas neužstoja. Jie kaip tik rūpinasi jaunesniais, ragina juos ieškoti ir rašyti.

Ačiū už komentarą.


LJMS naujienos

Jaunieji tyrėjai devintą kartą dalinosi idėjomis

2013 m. liepos 4-7 dienomis sodyboje „Pakalnės vingis” (Rusnė, Šilutės r.) vyko Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) surengta mokslinė stovykla „Idėjų kalvė 2013, kurios pagrindinis tikslas – paskatinti įvairių sričių jaunųjų mokslininkų tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą. Tai jau devintoji LJMS organizuojama tokio pobūdžio stovykla. LJMS į stovyklą sukvietė jaunuosius mokslininkus iš ivairių mokslo ir studijų įstaigų: Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir kt. Šiais metais kartu stovyklavo ir pranešimus skaitė ir užsienio tyrėjai iš Azerbaidžano, Gruzijos, Lenkijos, Rusijos, Tadžikistano ir Vokietijos. Nuostabios gamtos apsuptyje jaunieji mokslininkai dalinosi moksline patirtimi, pasakojo savo darbuose gvildenamas problemas, nagrinėjo jų sprendimo būdus, išsakė lūkesčius dėl tolimesnės tyrimų eigos. Nagrinėtos pačios įvairiausios temos: imunosensorių prieš galvijų leukemijos virusą kūrimas, vaistų kapsuliavimo ir pernašos ypatumai, naujų antimikrobinių ir priešvėžinių vaistų tyrimai, pastatų intelekto koeficientas, vaikų socializacijos klausimai, terapinės visuomenės tyrimai, galaktikos struktūra ir žvaigždžių susidarymas, ir kt.

šoko pamario krašto tautinius šokius, žaidė tinklinį. Savo išradingumą ir žinias jaunieji tyrėjai išbandė bokšto iš spagečių statymo varžybose bei proto mūšyje. Dalyviai pabrėžė, kad stovykla buvo naudinga. Jaunieji tyrėjai džiaugėsi galimybe susipažinti ne tik su Lietuvoje, bet ir užsienyje vykdomais tyrimais, o kartu ir daugiau sužinoti apie kitų šalių kultūrą ir jų papročius. Užduoti klausimai, pasiūlymai, kilusios diskusijos paskatino iš kitos perspektyvos pamąstyti apie vykdomus tyrimus bei praplėsti žinių akiratį, o užmegzti kontaktai bus aktualūs, sprendžiant tiek dabarties, tiek ir ateities klausimus.

Renginio metu dalyvius ypač sudomino kviestinio letoriaus prof. Sergej Olenin paskaita apie vandens invazines rūšis ir jų tyrimus, taip pat prof. Algio Krupavičiaus paskaita apie sociologijos mokslo vystymąsi ir tyrimo metodus. Be mokslinių diskusijų stovyklos dalyviai taip pat Mokslinė stovykla „Idėjų kalvė“ organizuojama Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungai įgyvendinant paprojektį „Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos institucinių gebėjimų stiprinimas“, kuris apima Lietuvos ir Šveicarijos jaunųjų mokslininkų asociacijų partnerystės plėtojimą. Paprojektį finansuoja Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, „Nevyriausybinių organizacijų fondas“.

2013 m. birželis Nr. 3(7)

5


JAUNOJI KARTA Mieli skaitytojai,

Labai džiugu, jog artėjant Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos rengiamai vasaros mokyklai ,,LJMS vasara“, mūsų mėnraštis ,,Odė mokslui“ pasipildo nauja skiltimi. Tai tarsi savotiškas ,,Odės mokslui“ gimtadienis, nes būtent šioje vasaros mokykloje ir gimė pati leidinio idėja. Naujoje skiltyje kalbinsime jauniausiąją mokslininkų kartą, kuri savo darbais dar tik įžengia į tikrąją mokslo ,,virtuvę“. Skiltyje aptarsime džiaugsmus bei sunkumus, su kuriais susiduria jauniausieji Lietuvos mokslininkai, pasižvalgysime po jų laisvalaikį ir ateities planus, na ir, žinoma, aptarsime mažus bei didelius atradimus.

Su geriausiais linkėjimais, Povilas Kavaliauskas

Povilas Kavaliauskas

Laisvalaikį nurungia darbas laboratorijoje Rugsėjį Prahoje (Čekija) vyksiančiame Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse (ESJMK) Lietuvai atstovausiančios Palangos gimnazistės neslepia, kad darbas laboratorijoje nurungia laisvalaikį. Nacionalinį Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkursą laimėjusios Akvilė Gintautaitė ir Eglė Stonkutė Prahoje pristatys savo tiriamąjį darbą “Pjuvenų kaip sorbentų panaudojimas švino jonams pašalinti iš užteršto vandens”. Su jaunosiomis tyrėjomis, be darbo laboratorijoje išbandžiusiomis ir dainavimą, dailę, lengvąją atletiką, šokius ir dar daugybę sričių, kalbamės apie mintis, belaukiant konkurso Prahoje, ateities planus bei kasdienius pasirinkimus.

penos ar obuolių išspaudos. Tuo metu tyrimus atlikome su Justu Karčausku, tačiau reikėjo atliekos, kuri būtų labiau paplitusi pramonėje, tad buvo apsispręsta naudoti pjuvenas. Kaip manote, kodėl iki šiol niekas nesukūrė ir neatrado tokio vandens valymo metodo, kokį siūlote Jūs? Akvilė ir Eglė: Šis tyrimas reikalauja daug darbo ir bandymų. Tokių metodų yra siūloma, tačiau mūsų tikslas buvo surasti patį geriausią ir ištirti jo panaudojimo galimybes. Kaip jaučiatės, pelniusios galimybę atstovauti Lietuvai ESJMK? Akvilė ir Eglė.

Kodėl nusprendėte pasirinkti mokslą? Kas paskatino susidomėti mokslininko profesija ir tyrimais? Kaip viskas prasidėjo?

tačiau rimtai įsitraukiau paskatinta kolegės Akvilės, kuri ir pasiūlė prisijungti prie tyrimo, kurį pristatysime Prahoje.

Akvilė: Mokslas visą laiką mane domino, tačiau šio kelio pasirinkimui didelę įtaką turėjo mokytoja Danguolė Baranauskienė. Viskas prasidėjo nuo gana paprastų idėjų ir darbų devintoje klasėje. Tais metais pirmą kartą ir sudalyvavau Nacionaliniame jaunųjų mokslininkų konkurse. Vėliau nepraleidau nė vieno. Atlikau daugybę įvairių tyrimų. Tačiau paskutiniuosius dvejus metus plėtojau sorbentų panaudojimo sunkiujų metalų šalinimui iš užteršto vandens tyrimą.

Kodėl būtent toks tyrimas? Kaip gimė jo idėja?

Eglė: Visą gyvenimą domėjausi mokslu,

6

ODĖ MOKSLUI

Akvilė: Ši idėja kilo spontaniškai, ilgai galvojau apie tyrimus, kurie būtų apčiuopiami ir plačiai naudojami. Ir mintis kilo apie filtrus, kadangi tokius tyrimus yra lengviau atlikti su vandeniu nei su oru ar kuo kitu. Tai nulėmė galimybės. Vėliau pradėjau domėtis, kaip galima rasti pigiausią ir man, kaip moksleivei, prieinamiausią būdą. Taip ir kilo idėja naudoti atliekas. Pradžioje tai buvo maisto atliekos, tokios, kaip bananų žievės, bulvių lu-

Akvilė: Jau nuo pirmo konkurso žinojau, koks yra mano tikslas - atstovauti Lietuvą ESJMK, todėl aš labai stengiausi, o ši galimybė suteikė man daug džiaugsmo. Eglė: Man ši galimybė - didžiulė garbė ir atsakomybė. Kokių rezultatų konkursui pasibaigus laukti mums? Kokių žinių ir nominacijų planuojate parvežti Lietuvai iš Prahoje vyksiančio XXV ES jaunųjų mokslininkų konkurso? Akvilė ir Eglė: Negalime nieko pažadėti, kad netektų nusivilti. Tačiau nenorime ir kalbėti, kad esame nieko vertos, kad neliktume nusivylusios :).


Pokalbis su dr. Zita Liutkevičiūte Geriausia disertacija – apie pasaulinio mokslo lygmens atradimus Geriausios 2012 metais Lietuvoje apgintos fizinių mokslų disertacijos autorė yra Vilniaus universiteto biochemikė dr. Zita Liutkevičiūtė. Jos darbo tema: „DNR citozino metiltransferazių reakcijos, nedalyvaujant kofaktoriui“. Apie doktorantūros studijas, tyrimų srities pasirinkimą ir motyvaciją siekiant pasaulinės reikšmės mokslo rezultatų su Zita Liutkevičiūte kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis. Pirmiausia, norėčiau pasveikinti Jus, pelnius Geriausių daktaro disertacijų konkurso laureatės vardą. Papasakokite apie savo disertacinio darbo rengimo peripetijas. Kokių kilo sunkumų? Kas buvo paprasta? Ar teko stažuotis užsienio mokslo centruose? Dėkoju už sveikinimus. Dažniausiai, įstojęs į doktorantūrą, doktorantas turi konkrečią temą, uždaviniai ir tikslai būna aiškūs, reikia juos pasiekti. Būna ir kitokių atvejų: netikėtai atrandama kažkas nauja, doktorantūros tema vystosi spontaniškai ir sunku numatyti rezultatus. Mano atvejis toks ir buvo. Man buvo labai įdomu dirbti, nes buvo sunku nuspėti, ką parodys kitas eksperimentas. Sėkmė man šypsojosi plačia šypsena – buvo atrastos naujos įdomios reakcijos, kurias katalizuoja jau daug metų mūsų laboratorijoje tyrinėjami fermentai – DNR metiltransferazės. Moksle labai svarbu tai, kiek tavo atradimai yra susiję su aktualiausiais šiuo metu pasaulyje tyrinėjamais dalykais. Tik aktualios temos yra finansuojamos, o rezultatai spausdinami gerai vertinamuose žurnaluose. Mane ir čia lydėjo sėkmė: mūsų atradimai buvo įdomūs

Geriausių disertacijų apdovanojimai 2013 m. LR prezidentė D. Grybauskaitė, Z. Liutkevičiūtė, prof. S. Klimašauskas. pasaulinėje mokslo erdvėje. Taigi pats tiriamasis darbas ėjosi kaip iš pypkės. Daug jėgų pareikavo disertacijos rašymas. Straipsniai jau buvo parašyti, o disertacijoje dar kartą reikėjo viską aprašyti anglų ir lietuvių kalbomis. Atrodė, kad tai – beprasmis darbas, todėl ir noro jį daryti buvo maža. Kai kuriose šalyse užtenka parašyti įvadą ir literatūrinę dalis, o eksperimentinę galima pateikti tiesiog prisegus jau išėjusius straipsnius. Tai būtų nemažas palengvinimas doktorantui. Kituose mokslo centruose stažuotis neteko. Mano darbams visiškai užteko Lietuvoje esančios mokslinės bazės (konkrečiai – VU, Biotechnologijos institute esančios įrangos). Į mūsų laboratoriją (o taip pat ir į kitas laboratorijas institute) dažnai atvyksta mokslininkai iš kitų šalių, kurie naudojasi mūsų prietaisais ir mokosi iš mūsų. Kaip sekėsi rengiant disertaciją rašyti ir publikuoti darbus disertacijos tema? Ką patartumėte jaunesniems kolegoms? Kaip jau minėjau, doktorantūroje mane lydėjo didžiulė sėkmė: pradedant nuo darbo vietos (Biotechnologijos institutas – geriausias institutas Lietuvoje pagal daugelį rodiklių), darbo vadovo (prof. habil. dr. Saulius Klimašauskas – labai patyręs, daug mokslininkų išauginęs ir daug gerų

Manto Žemaičio nuotrauka

publikacijų parašęs mokslininkas) ir baigiant sėkmingais rezultatais. Publikacijos buvo parašytos kartu su bendraautoriais, kurie labai prisidėjo prie tyrimų eigos. Noriu pabrėžti, kad be neišmatuojamos darbo vadovo pagalbos bei kitų kolegų indėlio publikacijos tikrai nebūtų išspausdintos tokiuose geruose žurnaluose. Patarti jauniesiems kolegoms nėra lengva, nes kartais mokslinis darbas atima labai daug jėgų ir laiko, o gauti rezultatai to visai neatspindi. Manau, dirbant mokslinį darbą yra labai svarbu turėti kruopštumo, atidumo, kantrybės, bet kartu būti spontaniškam, lakios vaizduotės ir labai energingam. Pirmosios trys sąvybės yra priešingos paskutinėms trims, bet dažnai atsitinka taip, kad metų metus dirbi, kol pagauni siūlo galą, o tada jau belieka kuo greičiau siūlų kamuolį išvynioti... Pirmasis ir antrasis etapai reikalauja skirtingų sąvybių ir požiūrio... Kažkur skaičiau, kad jei iš ryto neskubi į darbą ir nejauti didžiulio noro pamatyti vakarykščių eksperimentų rezultatų, geriau tau pakeisti mokslininko profesiją į kokią kitą. Manau, tai labai svarbu. Dideli atradimai nebūna padaromi per vieną dieną, o kad būtume laimingi, reikia džiaugtis kiekviena diena. nukelta į 8-ą psl.

2013 m. birželis Nr. 3(7)

7


Pokalbis su dr. Zita Liutkevičiūte. Tęsinys atkelta iš 7-o psl. Mūsų darbe (kaip ir daugelyje sričių) labai svarbus sėkmės faktorius. Kartais net patys gabiausi studentai pabaigia doktorantūrą ir supranta, kad mokslininko duona ne jiems. Taigi jauniesiems kolegoms palinkėsiu sėkmės ir patarsiu: jei nėra noro eiti į laboratoriją, gal verta pagalvoti apie kitokią veiklą. Konkurso organizatoriai itin pabrėžė metodologijos naujumą. Kuo Jūsų disertacija ypatinga šiuo požiūriu? Šiuo požiūriu mano darbas tikrai nėra išskirtinis. Aš naudojau ir labai senus metodus, kurie buvo sukurti, kai aš dar nebuvau gimusi. Be abejo, buvo naudoti ir nauji metodai. Aš manau, kad svarbiausia pritaikyti tinkamą metodą (seną ar naują) savo tikslui pasiekti, o ne vaikytis naujų madų. Visi metodai turi trūkumų, svarbu juos žinoti ir tinkamai įvertinti rezultatus.

ti, kad pakeičiamas vienos iš DNR sudarančių spalvų atspalvis, tarkim mėlyna pakeičiama į žydrą. Šis subtilus pakeitimas padidina informacijos kiekį DNR ir atlieka daug svarbių biologinių funkcijų, o jo sutrikimai yra susiję su kai kuriomis ligomis, taip pat ir vėžiniais susirgimais. Mes netikėtai atradome, kad tie patys fermentai DNR metiltransferazės gali ne tik mėlyną keisti į žydrą, bet taip pat ir į violetinę. Kitaip tariant, tam tikromis sąlygomis metiltransferazės prijungia ne metilo, bet hidroksimetilo grupę

privaloma nurodyti instituciją ir šalį, kurioje darbai buvo atlikti, ir dalyvaudami konferencijose, kuriose pristatome Lietuvoje vykdomus mokslinius tyrimus. Vienoje konferencijoje prie manęs priėjo vienas mokslininkas ir pasakė: „Lietuva tokia maža šalis, bet joje tiek daug gerų mokslininkų“. Ką pasakytumėte abiturientui, kuris renkasi būsimąsias fizinių mokslų krypties studijas? Kokie būtų Jūsų argumentai, siekiant sudominti savo sritimi?

Jau septintoje klasėje žinojau, kad studijuosiu tai, kas susiję su gamta.

Kodėl Jūsų atlikto darbo svarba yra itin vertinama tarptautiniu mastu? Reikia trumpai papasakoti apie patį darbą. Pradėsiu nuo pačios padžios – DNR – mūsų visų genetinės informacijos. DNR yra sudaryta iš 4 skirtingų cheminių vienetų: adenozino, guanozino, citidino ir timidino. Kad būtų paprasčiau šiuos 4 vienetus galime įsivaizduoti kaip 4 skirtingas spalvas: raudona, geltona, mėlyna ir žalia. Šios spalvos, arba vienetai jungiasi vienas su kitu sudarydami labai ilgas įvairiaspalves grandines, kuriose yra užkoduota viskas: akių, plaukų spalva, kraujo grupės, kai kurios ligos ir galybė kitų dalykų. Mūsų laboratorija jau daug metų tyrinėja fermentus DNR metiltransferazes, kurios modifikuoja vieną iš 4 vienetų, sudarančių DNR – citidiną. Prie citidino yra prijungiama nedidelė cheminė grupė, ir citidinas virsta metilcitidinu. Kad būtų paprasčiau, galime įsivaizduo-

8

ODĖ MOKSLUI

prie citozino, susidarant hidroksimetilcitozinui (violetiniam atspalviui). Iš pradžių galvojome, kad ši nauja reakcija gali vykti tik mėgintuvėlyje, bet neegzistuoja gyvuose organizmuose, tačiau netrukus kiti mokslininkai parodė, kad žinduolių DNR, taip pat ir žmogaus, yra hidroksimetilcitozinas. Šis atradimas sukėlė tikrą chaosą, nes DNR yra tyrinėjama jau daugiau kaip pusė amžiaus ir buvo manoma, kad jau viskas yra atrasta, kas susiję su DNR. Šiuolaikiniai tyrimų metodai, kurie naudojami DNR tirti, yra „daltonikai“: jie negali atskirti žydros nuo violetinės. Mūsų pasiūlytas metodas (kuris remiasi naujomis DNR metiltransferazių reakcijomis) gali atskirti šias dvi spalvas ir gali padėti nustatyti hidroksimetilcitidino – violetinio atspalvio – biologinę funkciją, kuri šiuo metu intensyviai tyrinėjama. Taigi reziumuojant galima sakyti, kad mes savo atradimais atsidūrėme laiku tinkamoje vietoje ir savo darbais prisidedame prie aktualios ir šiuo metu labai intensyviai tyrinėjamos temos. Kuo Lietuvos mokslininkai gali prisidėti, populiarindami mūsų šalį? Savo šalį garsiname ir rašydami tarptautinius straipsnius, kuriuose yra

Mokslas – be galo įdomi sritis. Čia niekad nebus nuobodu ir visada bus ką nauja atrasti.

Kodėl Jūs iš daugybės biologijos mokslo disciplinų pasirinkote būtent biochemiją? Jau septintoje klasėje žinojau, kad studijuosiu tai, kas susiję su gamta. Aš užaugau kaime, arti miško, todėl gamta man visad buvo labai svarbi. Iš pradžių baigiau ekologinės biologijos bakalauro studijas, o magistrantūroje pasirinkau biochemiją, nes ląstelėje vykstantys procesai sudomino dar labiau nei klasikinė biologija (botanika, zoologija ar pan.). Kas yra Jūsų mokytojai ir pagalbininkai? Kuo jie Jums svarbūs? Ką norėtumėte pasakyti jiems, pelniusi minėtą apdovanojimą? Noriu padėkoti savo biologijos ir biochemijos mokytojoms B. Diliautienei, A. Šufinskienei ir L. Pivoriūnienei, visiems dėstytojams ir Biotechnologijos instituto kolegoms. Be abejonės, didžiausia padėka yra skirta mano darbo vadovui Sauliui Klimašauskui. Labai ačiū visiems – be Jūsų mano disertacija tikrai nebūtų laimėjusi geriausios disertacijos apdovanojimo! Ačiū už pokalbį.


Veidai Liepos mėnesį gimė ir mirė šveicarų mokslininkas, psichoterapeutas ir psichiatras, kolektyvinės pasąmonės, archetipų, intravertų ir ekstravertų apibrėžimo autorius, analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas. (1875 m. liepos 26 d. – 1961 m. liepos 6 d.)

as kad Zigmund Ne paslaptis, 39) ir Karlas 9 -1 6 5 8 (1 s a Freud yra vadinami s a g n Ju s a v a Gust chologijos tė si p s ė in ik la šiuo ų logijos grand o h c si P . is a tuši sudėjo 1906 m. si ra p s ti Karlas Gustavas Jungas in ž a p as kai K.G.Jung , u m ji ė n ši ra si i vieną iš ntė Z.Freudu K.G.Jungas nutarė studijuoti mediciną, meilė jai u si u n ir intensyvus dar vaikystėrai galiausiai darbų. Kai vy je prasidėjęs domėjimasis dvasiniais fenomentais o v sa dų atvedė jį prie psichiatriėjosi 12 valan jos, kuri sujungė dvi interesų sritis. susitiko – kalb be pertraukos. K.G.Jungas žmogaus dvasioje įžvelgė tris dalis: ego (sąmoningą protą), Freudas laikė Jungą savo mokiniu ir globotiasmeninę pasąmonę ir kolektyviniu ir pastarojo idėjoms Freudas išties buvo nę pasąmonę, kuri yra lyg visos itin svarbus, tačiau jų draugystė visgi nutrūžmonijos patirties junginys. Jis ko, kai Jungas pradėjo plėtoti savo ir kitokias atmetė mintį, esą žmogus gimsidėjas. Galiausiai Jungas atsisakė Freudo ta kaip tuščias lapas. K.G.Jungo minties apie seksą kaip esminį elgesio motymanymu žmogus jau gimdamas vacijos šaltinį. Jis labiau domėjosi sapnais ir nešasi savyje polinkius tam tisimboliais, kurie galiausiai privedė prie arkram elgesiui ir gyvenimo sprenchetipų koncepcijos. Tam tikrame etape kai jis dimams. Jis taip pat tipologizavo nuo psichodinaminių teožmogaus charakterį į intraverVERTA: Apie K. G. Jungo rijų perėjo prie paties sutus ir ekstravertus. Be to, būtent ir Z.Freudo ben kurtos analitinės psichodrystę pasakoja 2012-ųjų K.G.Jungo dėka pasaulis sukūmetų Kino Pavasaryje debiutavusi ekranilogijos, nuo jo nusisuko rė anoniminių alkoholikų zacija, kurios istorija nukelia į Vieną Pirdaugelis draugų. Čia sekė modelį, kuris gelbsti mojo pasaulinio karo išvakarėse ir pasakošešių metų laikotarpis, milijonus likija apie komplikuotus dviejų mokslininkų kuriame Jungas dirbo su mų. santykius. Jungas bando praktiškai pritaisavo paties pasąmone. Šio kyti Freudo metodus, kurdamas savas tedarbo rezultatai “Raudoorijas, paremtas psichiškai nestabilių pacinosios Knygos” pavidalu entų stebėjimais. Kai į jo kliniką atvežama buvo išspausdinti tik 2009 serganti jauna rusė, abu mokslininkus šis metais. Jis pats šiuos reatvejis labai sudomina. zultatus yra pavadinęs beprotyste. 2013 m. birželis Nr. 3(7)

9


Gabūs ne tik moksle

BENDROS IDĖJŲ KALVĖS EILĖS Ten šokinėja žaliosios varlytės, Ten klevelis vėjuje linguoja, Ir bernelis manyje liūliuoja. Kur bernelis užliūliuos, Ten vaikelis sudainuos, Ir laivelis užkukuos: „Kaaam daaar?“ Man alaus, tau alaus, Ir idėjų visi gaus. Tas idėjas skubiai aus, Vystys mokslą gilų, platų, Bet ką padarė, Parodys tik po metų. Bus po metų daug dalykų: Daug mėnulių ir saulyčių. Ką galėtų gi tai reikšti?! Galbūt gerti reik mažiau? O valgyti – dar daugiau! Atskrido musė štai ir vėl, Bandė ji iš lovos keltis,

Neringos Barmutės paveikslas. Piliakalnis.

Bet neleido kibi antis. Krito musė lovon vėl... Ji taip troško gero, Kaulus taisančio masažo. Panoro greit aplink visi, Ir dirbo ji be atvangos, Pakol išgėrė daug kavos. Tad šįkart pasaka baigta, Smagi ji buvo... paprasta!

Brigitos Serafinavičiūtės paveikslas. Ryžių žmogus.

10

ODĖ MOKSLUI


Verta VYTAUTO KASIULIO DAILĖS MUZIEJUS [muziejai/parodos]

KARALIUS MINDAUGAS IR JO MOTERYS [knygos] Dr. Vaidos Marijos Knabikaitės istorinis romanas „GULBĖS SPARNU PALYTĖTOS“ – tai knyga, kurioje susipina istoriniai faktai, autorės išmonė ir moters vaidmens istorijoje apmąstymas. Pagrindinė šios knygos ašis – pasakojimas apie tris karaliaus Mindaugo mylimąsias, apie kurias, kaip ir apie patį Mindaugą, istorikams nėra žinoma tiek jau daug. Romano autorę šį kūrinį paskatino parašyti minimos 750-osios karaliaus Mindaugo žūties metinės ir tai, kad Lietuvoje vis dar nepakankamai kalbama apie moterų vaidmenį valstybės istorijoje. Galbūt ši knyga taps paskata aktyvesnėms diskusijoms? „Reikia kalbėti apie mūsų istorines moteris. Galbūt yra tokių moterų, apie kurias nelabai žinome, bet jeigu pasiknaisiotume po metraščius, gal atrastumėte ką nors įdomaus...“, - viename iš savo interviu sakė rašytoja. Būtent tą ji ir mėgina padaryti naujajame romane.

Vaida Marija Knabikaitė „Gulbės sparnu palytėtos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Birželio pabaigoje Vilniuje duris atvėrė naujas Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Tai dailininko, kuris neretai vadinamas lietuviškuoju Šagalu, kūrybos ekspozicija, nacionalinių ir tarptautinių parodų bei kultūrinių susitikimų centras. Šalia Lietuvai dovanotą V. Kasiulio kūrinių kolekciją pristatančios nuolatinės ekspozicijos atidaryta ir pirmoji paroda „Vytauto Kasiulio Paryžius“ iš 2013 m. trijų parodų ciklo „Europos miestai“, skiriamo Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai.

Kasiulio dailės muziejus, A. Goštauto g. 1, šalia Žaliojo tilto žiedo.

V. Kasiulis. Knygų pardavėjai prie sienos Paryžiuje. 1960 m.

NEĮKAINOJAMAS TADO IVANAUSKO PALIKIMAS [laisvalaikis gamtoje]

T. Ivanauskas su stirniuku. 1950 m.

Atskubėjusi vasara neabejotinai vilioja ilgiau užsibūti gamtoje. Tai puiki proga prisiminti legendinį Lietuvos gamtininką Tadą Ivanauską, kurio sunkiai išmatuojamos meilės gamtai palikimas – gyvas iki šiol. Kviečiame jį dar kartą (o gal ir pirmą kartą!) aplankyti. Tai Kaune įsikūręs T. IVANAUSKO ZOOLOGIJOS MUZIEJUS (zoomuziejus. lt), KAUNO BOTANIKOS SODAS (botanika.vdu.lt), pirmoji Europoje PAUKŠČIŲ ŽIEDAVIMO STOTIS VENTĖS RAGE, Lietuvos (anksčiau – Kauno) ZOOLOGIJOS SODAS (zoosodas.lt), ŽUVINTO REZERVATAS (zuvintas.lt), OBELYNĖS PARKAS.

lt.wikipedia.org/wiki/Obelynės_parkas 2013 m. birželis Nr. 3(7)

11


Idėjų kalvė 2010 m. ... Ar prisimenat?

Kitame numeryje: • Interviu su filosofu prof. A. Mickūnu. • Moksleivių įspūdžiai iš LJMS vasaros mokyklos „LJMS vasara 2013“. • Pokalbis su LMT pirmininku prof. Dainiumi Pauža.

Redaktorė: Vilma Petrikaitė Maketuotojai: Edita Voitechovič Oleg Safončik

Kūrybinė grupė: Vilma Petrikaitė Ramūnas Čičelis Reda Grigutytė Edita Voitechovič Povilas Kavaliauskas

Jūsų nuomonių ir pasiūlymų laukiame: odemokslui@ljms.lt Žiūrėkite internete: www.ljms.lt

Platinant leidinyje pateiktą informaciją, būtina pateikti nuorodą į „ODĖ MOKSLUI“ 12 šiame ODĖ MOKSLUI

Leidėjas: Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga Geležinio Vilko g. 12 LT-01112 Vilnius Tiražas - 30 Nr. 3,(7), 2013 birželis


Odė mokslui, 2013 birželis