Issuu on Google+

Šešėliai Kur yra šviesos, ten yra ir šešėlių.


I skyrius. Nerimas. -Tuoj pat iškvieskite Išos mokinius! Judvi paruoškite ją operacijai,-kaip vyras sušuko Lėja,-nesijaudinkite, viskas bus gerai,-šį kartą jos balsas sušvelnėjo ir ji palietė Kaidos pabalusias rankas. -Aš nesijaudinu, žinau, kad viskas bus gerai, tikiu,-ir Kaidos ranka nusviro, ji dailiai užmerkė akis. -Kur tie mulkiai, po galais! -Panele, Lėja, atkeliavo dar daugiau sužeistųjų.-akiniuota maža mergina priėjo apsikabinusi lentelę su sąrašu ir menku balseliu sucypė. Lėja nieko neatsakė tik pažvelgė į Kaidą. Tada pagriebė merginos su akiniais lentelę ir ėmė įdėmiai nagrinėti. -Surask Danielę. -Gerai!-mergina greitai išėjo iš kambario ir koridoriuje ėmė ant kažko šaukti. Lėja sunkiai atsiduso ir pamasažavo smilkinius. Po gerų penkių minučių į kambarį įlėkė keletas paauglių ir suaugusių. Jie regis net nematė Lėjos ir kuo greičiau ėmėsi Kaidos. -Išeikite,-aukštas vyras laikęs Kaidą už rankos paliepė Lėjai. Toji kuo skubiau išlėkė, ir nepasimetusi priiminėjo sužeistuosius. *** -Sara! Palauk!-Greisė šaukė savo cypiančiu balsu. -Paskubėk! Judvi pribėgo prie būrio vaikų kurie kėlė didelį šurmulį. Kiek geriau įsižiūrėjus galėjai pamatyti, kad jie stovėjo ratu, apstoję du vaikinus kurie ruošėsi peštis -Gal geriau eikime namo,-niurzgėjo Greisė. -Žiūrėk.-pilnu juoko ir nerimo balsu tarė Sara. Vienas vaikinas smogė kitam, bet tas spėjo pasilenkti ir išvengti. Tačiau kitas smūgis jį pastatė į vietą. -Tiesiai į tarpkojį, turėjo skaudėti.-nusijuokė Sara. Vikresnis ir stipresnis Benas dabar tikrai nepagailėjo geros mėlynės paakyje. Gerai aptalžytas jaunas vaikinukas parkrito ir regis ėmė bliauti. -Kvailys, eime Greise,-suprunkštė Sara. -Pagaliau. Jos kaip visada ėjo takeliu per parką. Diena kiek apsiniaukusi, tad Greisė išsitraukė iš kuprinės skėtį. -Ko tu šiandien tokia nerami?-apžiūrinėdama skėtį paklausė Greisė. -Aš? Eik jau,-numojo ranka Sara,-šiandien man pati geriausia diena per visus mokslo metus. Iš tų bernų gali juoktis ir juoktis,-ji nusijuokė labai garsiai, kad susikaupusi Greisė pašoko iš nuostabos. -Tuoj lyt pradės, eikime greičiau. -Ne cukrinė esi, man toks oras labai patinka, tad aš niekur neskubėsiu.-pasipiktino Sara. -Keistuolė...-suburbėjo Greisė,-ar tau padėti su matematika šiandien? -Ką? Ai, ne nereikia, dėkui.-kiek šyptelėjusi Sara pažvelgė į dangų. Jai vis dėl to kažkas kėlė nerimą. Galbūt apsimesdama susidomėjusi bet kuo ką išgirstą ji nori nuslėpti tai. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, Greisė išskėtė skėtį ir pasiūlė Sarai palysti po juo, bet ji atsisakė. Greisė pagreitino žingsnį. -Nagi, greičiau!-jau gerokai į priekį paėjėjusi sušuko Greisė. -Eik, juk sakiau, kad niekur neskubėsiu. Greisė daugiau nieko nesakė tik susiraukė ir nukūrė tolyn. Ji dažnai supykdavo dėl kiekvieno menkniekio. Tai Sarai labiausiai nepatinka. Dabar ji ėjo viena. Lietus pliaupė ir papsėjo, tas garsas Sarą labai ramino. Ji visiškai atsipalaidavo. Arba Sarai vaidenasi arba tikrai ji prieš save mato kažkokį juodą siluetą. Ji kiek stabtelėjo ir apsižvalgė, tikėjosi pamatyti kokį žmogų. Deja. Kaip visada išsigandusi jai pasidarė karšta. Jai nelieka nieko kito tik eiti į priekį ir išmesti iš galvos visas blogas mintis. Ji ėjo lėtai, bet ryžtingai. Juodas siluetas taip pat artėjo jos akyse. Jei jis išryškės Sara tikrai pridės į kelnes.


Už savęs išgirdusi kažką einant, vargšelė vos neparpuolė ant kelių. Jos kūnas tirtėjo ne nuo šalčio, bet nuo baimės. Smarkus lietus jai trukdė gerai matyti, bet tai ką ji matė buvo labai ryški raudona spalva. Ko aš čia bijau?-kartojo sau mintyse Sara. Ji tikėjosi, kad viskas tik per didelė jos fantazija. Gaila, bet tvirtas smūgis į petį privertė suprasti, kad viskas labai labai blogai. Ji suklupo, puiki jos reakcija padėjo jai atsiremti rankomis į akmenuotą kelią. Ne už ilgo ji išgirdo balsą, kiek Saros klausa leido suprasti tai buvo moteris. -Gulėk ir nejudėk, supratai? Sara tik nedrąsiai palingavo galva ir įsistebeilijo į raudonplaukę. Toji stovėjo ramiai, neįsitempusi, bet pasiruošusi. Pasiruošusi gintis arba pulti. Sara pastebėjo, kad juodas siluetas jau ilgokai stovi nejudėdamas. -Tu!-skardžiu balsu užrėkė juodas šešėlis. Po jo žodžių regis nutilo viskas. Sara matė, kad raudonplaukės žandikauliai juda ir tai parodo, kad ji kažką kalba, bet suklupusioji nieko negirdėjo tik tylą. Tik merginai nustojus kalbėti Saros ausyse sucypė ir ji vėl viską girdėjo labai gerai. Šešėlis dingo. Ne, jis lėtai išnyko. Lyg bandytų įsimaišyti į orą. Tuoj pat prie Saros pribėgo nuo kojų iki galvos juodai apsirengusi mergina. Ji grubiai stvėrė Sarą ir pakėlė nuo žemės. Toji pradėjo inkšti lyg skriaudžiamas šuo. Jos keliai buvo kruvini. Sara susigriebė už skaudančių kojų. Ir pažvelgė į nepažįstamąją. Raudonplaukė žvelgė rūsčiomis ir neapykantos pilnomis akimis, bet Sara jose įžiūrėjo samanų žalumą. -Ką veiki tokiu oru?-balsas taip pat tvirtas kaip ir stovėsena. Sara ilgai galvojo ką pasakyti, nes jai vis į galvą lindo šimtai klausimų. -Ėjau namo.-pagaliau tarė Sara. -Mat kaip...-numykė nepažįstamoji. Tarp jų išsiplieskė nejauki tyla. Bet ją susigriebė pertraukti raudonplaukė. -Tai va... Ką ką tik matei geriau niekam nepasakok.-ji tvirtai pasakė ir dingo Sarai iš akių. Viskas vyko labai greitai, tad Sarai prireikė gerokai laiko kol susivokė kas nutiko. Eidama namo ji šlubavo ir kentėjo žaizdos peršėjimą. Knietėjo viską papasakoti Greisei. Bet kas dabar žino ar ji supykusi ar ne. Namus ji pasiekė po gero pusvalandžio nuo keisto įvykio. Namas gan didokas, bet ne pats didžiausias, dailiai įrengtas, bet ne per dailiausiai. Kol kas kambarį dalijosi su mažuoju broliu, kol jo kambarį galutinai įrengs. Tėvai dirba iki vėlumos, tad jie dar negrįžę. Sarai palengvėjo, nes mama nepamatys žaizdų ir neprastės klausinėti kas nutiko. Atsileidusi, Sara nuėjo į vonios kambarį, kur susirado vaistinėlę. Kai su žaizda susitvarkė, pilvas prašėsi žūt būt pavalgydintas. Sarai pasidarė šalta ir nejauku, įkyrus jos brolis dar nelenda prie jos ir išvis net nepasirodė jai. Sara nujautė kažką negera. Ji gerai pagalvojusi nupėdino pasiimti telefono ir paskambinti tėvams. Priėjusi prie staliuko ant kurio buvo padėtas išmanusis, ji pačiupo jį ir pradėjo ieškoti adresato. Sarai akyse kiek aptemo, ėmė svaigti galva, ji griuvo ant žemės, o iš rankų jai iškrito telefonas. Ji gulėjo be sąmonės. Visiška tamsa.


II skyrius. Raudonplaukė. Sara pabudo. Jai maudė galvą, bet be to jautėsi ganėtinai puikiai. Ji gulėjo viengulėje lovoje, šalia jos pastatytas staliukas ant kurios padėta lempa ir stiklinė vandens. Kambarys kuriame ji gulėjo, visiškai skyrėsi nuo ligoninės palatos. O prieš ją į sieną atsirėmęs stovėjo vaikinas. Sarai pasirodė, kad jis miega, bet vaikinukas kaip mat greitai pakėlė galvą ir pažvelgė į Sarą. Toji pamačiusi jo veidą suprato, kad jis joks vaikinukas, o tikras vyras. Gal kokių trisdešimties metų. -Nesijauti blogai?-jo balsas duslus, vos girdėjosi. Sara papurtė galvą. Tasai vyras kiek nužvelgė Sarą ir išėjo iš kambario. Mergina pasimetė. Ji nežinojo ką daryti. Jei ji ne ligoninėje tai kur? Kas tas vyras? Ir kas po galais jai nutiko? Jos galvoje sukosi daugybė klausimų. Ir į nė vieną negalėjo atrasti atsakymų. *** -Koks padaras ten buvo?-tas pats vyras kuris budėjo prie Saros lovos klausinėjo raudonplaukę merginą. -Kiek spėjau pamatyti tai, manau, kad Bargestas. Kaip jaučiasi ta mergiūkštė? -Na ji sakė, kad nesijaučia blogai, bet jei nori gali nueiti pažiūrėti. Bei patikrink ar jai nėra rando. Raudonplaukė neatsakė tik tvirtai atsistojo ir nuėjo nuo vyro į koridoriaus tamsą. Ji nuėjo prie tamsiai rudų durų. Mergina sustojo ir kiek pasiklausė kas ten vyksta, bet nieko neišgirdusi įėjo vidun. Sara jau sėdėjo ant lovos krašto ir apžiūrinėjo sienas. Kai pamatė raudonplaukė kiek nustebo. Čia ta!-pagalvojo Sara. Raudonplauke dideliais žingsniais priėjo prie Saros ir sugriebė už riešo. -Au! Paleisk!-suriko Sara. -Ko čia spiegi leisk pažiūrėsiu.-matyta mergina numovė rankovę ir apžiūrėjo ranką. Sara kiek spyriojosi, bet raudonplaukei pavyko ją apžiūrėti. -Ką aš čia veikiu?-paklausė Sara. -Sėdi, o ką?-mergina išsiviepė lyg tuoj prapliups juoktis. -Ne! Kur mano telefonas? Reikia paskambinti...-Sara ėmė ieškoti telefono, ir kiek pamąsčiusi atsisuko pilnu pykčio veidu į raudonplaukę.-Tu žinai kur mano telefonas ar ne?-Sara puolė badytis pirštais į merginos krutinę. -Taip. Išmečiau jį.-rimtu balsu atsakė raudonplaukė. -Ką?! Ten gi buvo brangus išmanusis telefonas!-Sara kone verkė. -Na dabar jis jau toli toli nuo čia.-mergina svajingu balsu nutęsė sakinį. Sara stovėjo išsižiojusi ir negalėjo patikėti. Atsitokėjusi ji pagalvojo, ilgai galvojo. -Gerai, taigi ačiū už pagalbą ir aš jau eisiu.-ji šyptelėjo ir paskutinį žodį meiliai numykė. -Aha.-raudonplaukė numojo ranka ir išėjo, koridoriuje ji saldžiai nusijuokė.-Įdomu, kaip ji išeis. Sara apsižvalgė. Gyliai atsikvėpė ir lėtai išsvirduliavo iš kambario. Koridorius skendėjo tamsoje tik kur ne kur žibintai apšvietę lopinėlį rudos sienos. Šviesiaplaukė mergina ėjo pirštais braukdama sienas. Mintyse mąstė ar kada nors tas prakeiktas koridorius baigsis, ir ar iš vis kas nors čia gyvena be raudonplaukės? Staiga per sieną perėjo juodas šešėlis. Saros širdį persmelkė skausmas. Ji pamanė, kad už jos eina kažkas, bet nuramino save. Juk tai tik jos pačios šešėlis. Bet jis neturi palaidų ilgų plaukų, ir jo forma visiškai kitokia. -Ar kas nors yra?-drebančiu balsu paklausė Sara. Niekas, tik aidas atsakė jai. Šviesiaplaukė atsisuko atgal apsižvalgyti. Nieko nesimatė tik tamsa. Sara pajuto kažką už savęs. -Taip.-ji išgirdo duslų ir švelnų balsą kuris atsakė į ankstesnį Saros klausimą. Ji greitai atsisuko ir priešais save išvydo aukštą vaikiną. Jis mūvėjo juodus džinsus, pilkus marškinėlius ir juodą megztinį. Sara susidarė nuomonę, kad jis narkomanas, ne tik iš aprangos, bet ir iš velniškai baltos odos. -Atsiprašau,-Sara kiek nuleido galvą,-gal žinot kaip išeiti iš šio koridoriaus?


Šešėliai