Page 1


1 – Čia avinėlis Jakobas pakyla su Grigu į dangų 2 – Žemuogių pieva, kur avinėlis sutinka Daratą ir Motiejų 3 – Upelis, kur pasirodo Jupis-Ramzis 4 – Nakvynė pamiškėje prie upelio 5 – Susitikimas su Strazdu 6 – Dobilų lauko pradžia 7 – Avietynas, kuriame lieka kamanė Darata 8 – Susitikimas su Vilku 9 – Kalvelė, kurioje kyla gaisras 10 – Ąžuolas, ant kurio tupėjo sena varna 11 – Akmuo, kur užklupo naktis 12 – Petro sodyba 13 – Krūmai, kur per naktį slėpėsi Jupis 14 – Bebro užtvanka ir Jupio nėrimo vieta 15 – Čia Jakobas baksteli Petrui ir sužino turintis ragelius 16 – Čia Jupis susipažįsta su daugiau nei 1000-čiu bičių 17 – Pamiškės pieva, kur Jupis vėl randa draugus, ir kur visi atsisveikina su Motiejumi 18 – Šieno kupeta, kur Grigas gelbsti visas bites nuo lietaus 19 – Vieta, kur keliautojai vėl sutinka Daratą


UDK 888.2-93 Ja-768

Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas

ISBN 978-9955-683-39-1

© Tekstas, Ona Jautakė, 2007 © Iliustracijos, Sigutė Ach, 2007 © Leidykla „Nieko Rimto“, 2007


Vilnius


Ona Jautakė (g. 1957), poetė ir prozininkė, gimė Tauragės rajone, Batakių kaime. Baigė Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybę, nuo 1975 metų dirba Kelmės rajono laikraštyje, dabartiniame „Bičiulyje“. Paskutinius penkerius metus yra šio

leidinio redaktorė. Autorė dar pradinėje mokykloje pradėjo rašyti eilėraščius. Juos spausdino „Moksleivio“, „Tarybinės moters“, „Šluotos“ žurnalai, Kelmės ir Tauragės rajonų laikraščiai. 1974 metais, būdama dešimtokė, tapo respublikinio jaunųjų literatų konkurso prozininke, 1975 metais – jo laureate. Ona Jautakė yra 10 knygų autorė, vaikams iki šiol yra išleidusi penkias prozos knygeles: pasakų knygas „Vilko lagaminas“ (2003), „Katino Felicijono pasakos“ (2004), „Mėnulio pasakos“ (2005), „Rožiniai debesėliai“ (2006), novelių apysaką „Kamanės sekmadienis“ (2004) ir eilėraščių knygelę „Bičių skėčiai“ (2006). Šįkart leidykla „Nieko rimto“ pristato naujausią autorės knygelę vaikams „Avinėlis Jakobas“.


Avinėlis Jakobas ir debesėlis Žemuoginiai batai Avinėlio gelbėjimas Aristokratas Jupis-Ramzis Ilga ilga birželio naktis Rytas, protingesnis už vakarą Didelės kliūtys Kur eglynai, ten vilkai... Ugnis, kurioje sudegė Jakobo sparnai „Sena varna, sena varna!..“ Pienuota Jupio sąžinė Ahoj, ponas bebre! Avinėlis Jakobas moka badytis ...ir dar koks tūkstantis bičių Motiejus randa namus Kaip Grigas virto lietaus debesimi Darata, kuri laukė

7 10 14 16 20 24 28 32 36 40 46 50 54 56 60 64 68


Avinėliui Jakobui viskas nusibodo. Kas – viskas? Na, tiesiog – viskas. Kramsnoti salotas. Gerti arbatą. Rikiuoti mintis galvoje. Klausyti mamos ir tėčio. Jis nutarė užkopti į aukštą kalną ir pakeisti savo gyvenimą. Kai uždusęs užstrakaliavo ant Šatrijos kepurės, avinėlis Jakobas nustebo: – Kaip toli matyti! Visa žemė – lyg ant delno! Ir avinėlis Jakobas išsitiesė žolėje, kad ramiai apmąstytų, ką išvydo. Dangumi plaukė debesėlis. Jakobas atidžiai į jį įsižiūrėjo. – Panašus į mane lyg tikras broliukas, – tarė sau. – Tik juodos dėmelės ant nosies nėra. Bet, kai pamąstai, tai ne toks jau didelis trūkumas! Ir avinėlis Jakobas pasisveikino su debesėliu. O debesėlis jam mandagiai atsakė: – Labas! Kas toliau? Juodu pasikalbėjo apie orą. Apie gyvenimą. Avinėlis parodė debesėliui žaliame klonyje vos įžiūrimus savo namus. Debesėliui jie patiko. – O aš neturiu namų, – liūdnai tarė jis. 7


– Galėtume gyventi drauge, – pasiūlė Jakobas. – Juk mudu tokie panašūs! Jei nori, nupiešiu tau juodą dėmelę ant nosies, ir tada mūsų niekas nebeatskirs... Oi, o aš net nepaklausiau tavo vardo! – Aš – Grigas, – tarė debesėlis. – O kuo tu vardu? – Aš – Jakobas, – avinėlis padavė debesėliui priekinę kanopėlę. Debesėlio delnas buvo toks švelnus, kad Jakobas jo niekaip neprisivertė paleisti! Pūtė lengvas vasaros vėjas, ir avinėlis Jakobas pamažu ėmė kilti aukštyn kartu su debesėliu Grigu. – Nė nemaniau, kad moku skraidyti! – sušuko Jakobas. Jis buvo kiek per geros nuomonės apie save, bet Grigas nutarė patylėti. Tik tvirčiau suspaudė Jakobo kanopėlę. Taip jie abu ir nusklendė dangumi. Tik, Jakobo nelaimei, visai ne jo namų link.

8


Jie skrido ir skrido pavėjui. Avinėliui Jakobui jau pavargo kanopėlė. O debesėlis Grigas apskritai nusiplūkė: juk jam teko nešti avinėlį! – Gal leidžiamės? – sustenėjo avinėlis. Grigas nieko nebesakė. Tik ėmė maskatuoti kojomis, bandydamas nutūpti ant žolės. – Oi, kaip kutena! – ėmė kikenti, vos pasiekęs žemę. Mat debesėlis dar nebuvo vaikščiojęs žole, todėl jo kojų padukai buvo labai labai jautrūs. Bičiuliai apsidairė. Jie nusileido pamiškėje. Avinėlis Jakobas niekur neišvydo savo namų. Kiek akys užmato, saulėkaitoje raudonavo žemuogės. Jos buvo įsirpusios, kvepiančios, gundančios. Jakobo burna pritvinko seilių. Ir jis, viską pamiršęs, ėmė braukti uogas į saują ir kimšti burnon. Nustebęs Grigas žiūrėjo į jį, nesuprasdamas, kas vyksta. – Paragauk: labai gardu! – šūktelėjo Jakobas. Grigas nusiskynė uogą. Mmm, gardu... Ir ėmė vaišintis taip pat godžiai, kaip ir avinėlis. Staiga už Jakobo žando kažkas suzvimbė. 10


I­š nuostabos jis prasižiojo. Ir tada jam iš mažos burnytės išskrido tokia didžiulė pūkuota kamanė! – Koks žioplys taip nežiūrėdamas viską šlamščia! – pasipiktino ji. – Vos manęs neprarijai. – Atsiprašau, – susigėdęs burbtelėjo avinėlis Jakobas. Jis pašiurpo, pamąstęs apie pilve zvimbiančią ir zvimbiančią kamanę: „Nuo jos bimbimo turbūt būčiau išėjęs iš proto.“ Ir supažindino kamanę su savo draugu – debesėliu Grigu. – Kamanė Darata, – oriai tarė pievelės gyventoja. – Aš irgi mėgstu žemuoges. Jos tokios saldžios. Puota tęsėsi. Baisu pagalvoti, kiek uogų telpa trijuose pilvukuose! – Oi! – staiga suspigo debesėlis Grigas. – Man ant sprando kažkas tupi. Kažkas didelis didelis! Ant jo sprando tupėjo žiogas. Žalias žiogas, netyčia užšokęs ant debesėlio ir dėl to labai patenkintas. Nes žiogai tik todėl ir šokinėja, kad svajoja patupėti ant debesies! – Nagi, kepurnėkis žemyn, – griežtai tarė žiogui avinėlis Jakobas. – Nė nemanau, – atšovė žiogas Motiejus (nes tai buvo tikrai jis). 11


– Debesėlio vilnos tokios švelnios! Aš čia gyvensiu. – Ar tu nesikandžioji? – paklausė aprimęs Grigas. Žiogas papurtė žalią galvą. – Tada tupėk. Tik pakelk ūsus, nes jie kutena man nugarą. Tačiau žiogas kiek pamąstė ir stryktelėjo žemyn. Jį irgi sugundė žemuogių kvapas. Sotus ketvertukas išsitiesė prieš saulutę. Staiga Jakobas ėmė kvatotis: – Oi, Grigai, tu visas rausvas. O kojos – su žemuoginiais batais! Dar nemačiau tokio žemuogėto debesies. – O tu į save pasižiūrėk, – atšovė debesėlis Grigas. Žemuoginiais batais avėjo ne tik Jakobas ir Grigas, bet ir žiogas Motiejus, ir kamanė Darata. Tai bent dalykėliai!


Naujieji bičiuliai nė nepajuto, kaip užsnūdo. O pakirdę vėl linksmi ir kupini jėgų nudrožė keliuku pro beržyną. Ir netrukus išvydo saulėje tviskančią ir raibuliuojančią juostą. Upelis! „Kažin, ar tik ne tas pats, kuris teka ir pro mūsų namus? – pamanė Jakobas, ir jo širdutę suspaudė ilgesys. – Juk tų upelių nesuprasi! Visi kažkur skuba, bėga, visi panašūs.“ Bet liūdnoms mintims šią saulėtą, džiugią vasaros dieną nebuvo vietos. Ir Jakobas pranešė draugams: – Jūs kaip norite, o aš išsimaudysiu. Reikia juk nusimazgoti tuos žemuoginius batus ir žemuoginius ūsus! Žemuogėtas debesėlis papurtė galvą: – Negaliu bristi į vandenį. Mano vilnos prisigers drėgmės, ir aš pavirsiu į didelį, tamsų lietaus debesį. Darata paaiškino nusiprausianti vakaro rasa, o Motiejus labai bijojo žuvų: – Jos tik ir laukia, kada koks užsižiopsojęs žiogas įkris į vandenį. Užtat avinėlis Jakobas pliuškenosi kaip reikiant! Nuo upės sklido tokie garsai, lyg ten būtų maudęsis ne vienas, o koks šimtas avinų. 14


Per patį smagumą nežinia kas didelis ir juodas iššoko iš krūmų, pliumptelėjo į vandenį ir, čiupęs už sprando, ėmė plukdyti Jakobą į krantą. Tokios nelaimės niekas nesitikėjo, tad ant žolyno iškylaujanti trijulė neteko žado. Bet tik vieną akimirką. Paaiškėjo, kad naujieji avinėlio Jakobo bičiuliai – tikri kovotojai! Motiejus stipriai suspaudė gauruoto užpuoliko nosį – vienintelę neplaukuotą jo kūno dalį. Taip stipriai, kad žvėris, iš visų jėgų purtydamas galvą, nepajėgė nusipurtyti – žiogas buvo įsisegęs lyg koks skalbinių segtukas. Darata ėmė sukti aplink siaubūno galvą tarsi mažas lėktuvėlis, grasindama mirtinai sugelti. O Grigas, lengvas lyg pūkas, stengėsi uždengti juodas akių sagutes, kad priešas nematytų kelio. Taip visi ir pasiekė krantą: Jakobas – užpuoliko nasruose, o kiti – narsiai kaudamiesi už avinėlio gyvybę.


– Gal jūs – pamišėliai? – pasipiktino juodasis dičkis, švelniai paguldęs Jakobą ant žolyno. – Aš juk jį išgelbėjau! Esu šuo gelbėtojas ir visada iš tolo matau, kas skęsta! – Bet aš nė nemaniau skęsti! – pasipiktino kiek atsipeikėjęs Jakobas. – Neprašiau, kad mane kas gelbėtų. Ir dar mirtinai išgąsdintų! Sumišęs gelbėtojas pakraipė galvą: – Negi būsiu apsirikęs? Gal kiek neprimatau? Vis tas televizorius kaltas. – K... kas tu? – išspaudė Jakobas. – Jūs ką, šuns nesate matę? Ak, tiesa, aš – niūfaundlendas, retos veislės šuo. Susipažinkime: Jusufas Chosė Alberto Mačios Merkaderos Ramzis Ketvirtasis. Maža Jakobo galvelė ėmė įnirtingai skaičiuoti. – S... septyni vardai? – pagaliau nustebęs išstenėjo avinėlis. – Kol tave prišaukia, turbūt ir vakarienė ataušta? Ir kas sugalvojo tokią nesąmonę? Ar jūs keturiese vadinatės tuo pačiu vardu? – Tuoj viską paaiškinsiu. Turiu daug vardų, nes esu kilmingas šuo. Juos sugalvojo šeimininkė. Ji kiauras dienas žiūri serialus, kuriuos rodo 16


tokia dėžė – televizorius. O Ramzis Ketvirtasis aš todėl, kad mano tėvas, senelis ir prosenelis taip pat buvo Ramziai. Sako, tai – senovės Egipto imperatorių vardas. O šiaip jie mane vadina trumpai – Jupiu. Ir mano vakarienė niekada neatvėsta. O jei atauštų – neėsčiau, ir šeimininkė pultų šildyti... Aš jau kelerius metus dresuoju žmones, todėl jie šio bei to išmoko, – reikšmingai šyptelėjo Jupis. – Keistus dalykus kalbi, – suzvimbė Darata. – Gal tu koks užsienietis? – Mano protėviai – iš Kanados, – išdidžiai tarė Jupis. – Tėtis gyvena Vokietijoje, o mama – Airijoje. Kartais susitinkame šunų parodose. – Pamanyk, koks aristokratas! – pasišaipė Motiejus. – Tai ką čia, krūmuose, veiki? – Atostogauju. Šeimininkai išskrido į kurortą, o mane atvežė pas senelius į kaimą. – Na, ir kaip? – smalsiai paklausė Jakobas. – Ar smagios atostogos? Jupis-Ramzis susimąstė: 17


– Nė nežinau... Pasiilgau savo sofos. Ir šeimininkės kepsnių... Senelis manęs neleidžia nė televizoriaus pažiūrėti. Jis sako, kad toks gauruočius kaip aš ir žiemą gali drybsoti lauke, o jau vasarą... Šiaip – neblogai. Ką noriu, veikiu, kur noriu, einu. O mieste mane vedžiodavo pririštą ir vis bardavo, kad susipurvinu. Jakobas papasakojo, kad ketvertukas susipažino tik šiandien ir keliauja, ieškodami avinėlio namų. Tad, jei Jupis nori, gali prisidėti. Jupis pasikasė ausį: – O ką? Gal pakeliui rasiu savo gimtąją Kanadą? Niekada nesu keliavęs be šeimininkų. Bet jeigu jie be manęs gali išvykti, kodėl aš negaliu? Saulutė jau ritosi žemyn, ir visi nutarė nakvoti čia, prie upelio. O rytą... Rytą būtinai kažką prieis. Jei ne Jakobo namus, tai gal nors Kanadą...

18


Miegas neėmė. Kiekvieno keliauninko galvelėje knibždėjo didelis pasaulis. Net mažosios Daratos. Ji įsitaisė miško varpelio taurėje, bet vos sumanydavo apsiversti ant kito šono, gėlės kotelis imdavo taip siūbuoti, kad bet koks snaudulys nudumdavo neatsigręždamas. Motiejus palindo po varnalėšos lapu. Atrodė saugu. Bet žolėje kažin kas vis krebždėjo ir šnarėjo, neleisdamas žiogui užmigti. Dangaus ir žemės avinėliai kartu su Jupiu-Ramziu susirado nakvynę po šimtamete egle. Čia buvo visai jauku. Tik sausi spygliukai, storu patalu nukloję žemę, įkyriai badė šonus. Jie susiglaudė, kad būtų šilčiau, ir kiekvienas tyliai audė savo mintį. Danguje suspindo Vakarė, ir Jakobui vėl suspaudė širdutę. Šią gražiausią dangaus žvaigždę jis matydavo, gulėdamas savo lovelėje prie lango. Mama sekdavo pasaką, ir Jakobui atrodydavo, kad Vakarė irgi jos klausosi, šelmiškai mirksėdama mažajam. Kur jo namai? Kur mama ir tėtis, ką veikia, ar jo taip pat ilgisi? O gal verkia ir mano, kad jį nusinešė piktas vilkas? Rytoj... O, rytoj jis būtinai turi rasti savo namus, kitaip širdelė plyš iš ilgesio... Jupis mąstė apie Kanadą. Kokią jis ją įsivaizdavo? Kiekvieno medžio 20


pavėsyje stovi po minkštą sofutę. Smėlėtais takais vaikštinėja grakščios, iššukuotais kailiukais niūfaundlendės. Lėkštėse garuoja kepsniai. O po sočių pietų atneša avietinių ledų... Jis tvirtai žinojo, kad viskas yra būtent taip. Dėl to verta pakęsti visus nepatogumus: duriančius spyglius, įkyriai aplink nosį zujančią musę. Rytoj... Taip, rytoj jis jau bus Kanadoje, tikrame šunų rojuje, maudysis sidabriniame ežere ir vaikščios smėlėtais takeliais, kurie nebado letenų... Karklyne palei upę ėmė suokti lakštingala: Jur-giuk, Jur-giuk, Pa-plak, pa-plak... Naktis buvo šviesi, beveik nesutemo. Pieniškame danguje plaukiojo vienas kitas debesėlis. Ir Grigas pajuto, kad pasiilgo dangaus, vėjo glamonių, nerūpestingo debesų gyvenimo. Panorėjęs tuoj pat jis galėtų pakilti aukštyn ir ištirpti tarp brolių ir sesių. „Bet negaliu palikti Jakobo, – mąstė Grigas. – Turiu padėti jam surasti namus. Juk per mane jis ir įsivėlė į šią istoriją.“ Kai nemiegi, prailgsta net trumpa lyg zuikio uodegėlė birželio naktis. Darata paryčiui sušalo ir atbimbė po egle. Iš savo svajonių, o gal jau ir sapnų pakirdęs Jupis amtelėjo: – Užsiklok mano ausimi – sušilsi. Tik nedūzgėk, nes negaliu to pakęsti.

21


Paskui po gauruota Jupio ausimi prisiglaudė ir sužvarbęs Motiejus: didysis šuo seniai jam atleido už skaudžiai sugnybtą nosį. Tačiau naktis tebebuvo sklidina keistų garsų ir didelės nemigos. Tik kai saulutė ėmė auksinti dangaus pakraštėlį, keliauninkus įveikė nuovargis. Ir jie sapnavo tol, kol vienas saulės spindulys prasibrovė pro skarotą eglės šaką ir pakuteno žvilgančią Jupio nosį...


– Apči! – nusičiaudėjo Jupis ir pabudo. – Apči! Apči! Čiaudulys prižadino visą kompaniją. – Kas tau? – pasitrynė akis mieguistas Jakobas. – Rodos, būsiu peršalęs. Upelio vanduo buvo tikrai vėsokas. – Jei kaltini mane, tai be reikalo, – sumurmėjo Jakobas. – Neprašiau tavęs šokti į vandenį. Be to, aš irgi maudžiausi, bet neperšalau. Gal tu lepūnėlis? Įsižeidęs Jupis-Ramzis nusuko nosį. Kad nereikėtų atsakinėti į kvailus Jakobo klausimus, jis apsimetė atidžiai stebintis žolėje striksintį strazdą. Paukštis geltonu snapeliu rinko vabalus ir kirmėles. Jų kūpsojo visa kupeta, gerokai trukdydama paukščiui rytinę medžioklę. – Keistuoli, ko gi tu jų nenuryji? Tokios kvailystės dar nebuvau matęs, – pasišaipė iš strazdo Jupis. Strazdas skėstelėjo sparnais, pavartė akis, ir grobis nuslinko jo gomuriu žemyn. – Pats tu kvailas! – supyko. – Per tave netyčia nurijau savo vaikų pusryčius, ir dabar teks medžioti vabalus iš naujo! 24


Strazdas nustriksėjo tolyn. – Ei, palauk! – pašaukė jį Jupis. – Gal skrisdamas matei netoliese Kanadą? – Kanadą? O kas tai yra? – nesuprato strazdas. Paaiškėjo, kad žiemoti jis skrenda į pietus. O kur toji Kanada, net nenutuokia. – O gal žinai, kur mano namai? – paklausė Jakobas. – Aplink yra daug namų, – atsakė strazdas. – O kurie tavo, tikrai nežinau. Gal jie kuo nors ypatingi? – Taip. Ten gyvena mano mama ir tėtis! – Kvailiuk, – nusijuokė strazdas. – Skrisdamas aš matau tik namų stogus. Iš kur man žinoti, kas po jais gyvena? Strazdas nustriksėjo nė neatsisveikinęs. Mat skubėjo. O keliauninkai, kas rasa, kas – upelio vandeniu prasiplovę akis, ėmė tartis, kur trauks toliau. – Apči! – vėl nusičiaudėjo Jupis. Ko gera, jis tikrai bus pasičiupęs slogą. Kamanė Darata susirado raudonųjų dobilų ir papusryčiavo jų nektaru. Žiogas Motiejus sumedžiojo keletą storų žalių amarų. Debesėlis Grigas pasidairė žemuogių, bet, jų neradęs, pasisotino tyru pagirio oru: jis juk neturėjo įpročio valgyti. Avinėliui Jakobui pakako baltųjų dobiliukų saujelės. 25


O Jupio pilvas gurgėjo iš bado. – Kiek pakentėsiu iki Kanados. Ne pro šalį ir sulieknėti, – pasiguodė šuo Jakobui. – Apči! – Kaip manai, kurioj pusėj mano namai? – paklausė Jakobas. – Sako, kad šunys turi gerą uoslę ir niekada nepaklysta. Jupis patraukė nosimi orą. Ne, jis užuodžiąs daugybę kvapų, bet Jakobo namų – ne. Gal ta bjaurybė sloga trukdo? – Mes atėjome iš ten. Ar ten buvo tavo namai? – paklausė Jakobo. – Ne. – Vadinasi, mums reikia į priešingą pusę, ar ne? Ir jie patraukė Jupio nosies tiesumu.


Tačiau netrukus paaiškėjo, kad žygiuoti nosies tiesumu nėra taip paprasta: kelią pastojo avietojų brūzgynas. Jei avietės būtų prinokusios – dar pusė bėdos: bent galėtum jų paskanauti. Bet jos dar tik žydėjo, ir baltuose neišvaizdžiuose žiedeliuose dūzgė tūkstančiai bičių, kamanių ir šiaip visokių vabalėlių. – Ką dabar darysim? – nusiminęs paklausė Jakobas bičiulių. – Prašom ant manęs nepykti, – apsilaižiusi suzvimbė pūkuotoji Darata, – bet aš čia turiu reikalų. Nepyk, Jakobai, aš juk tau ir nežadėjau surasti namų, mums tik buvo pakeliui... Na, juk nelieki be draugų. Vienas Jupis atstotų šimtą kamanių, jei kas nors tave užpultų. Ir Darata stačia galva nėrė į avietės žiedą. Tad štai kokie tos storulės pūkuotukės reikalai! Tikra besotė, juk ką tik pusryčiavo... Bet ant Daratos Jakobas nesupyko. Tik pamanė, kad būtų smagu dar kada nors sutikti šią šaunią kamanę. Tik ką daryti toliau? Jupis neryžtingai apsidairė: – Reikia gerai viską apmąstyti. Bet aš mąstau tik gulėdamas. Kai eini, mintys kažkaip irgi laksto į šonus. 28


„Kokia gaišatis!“ – spirgėjo avinėlis, bet klusniai prigulė šalia Jupio. Tik dėl to galvelėje netapo nei aiškiau, nei ramiau. Ir jis su viltimi pažvelgė į šunį, kuris avinukui atrodė didelis, patyręs ir tikrai žinantis, ką toliau daryti. Bet, Jakobo siaubui, Jupis-Ramzis ėmė tyliai knarkti... „Na, ir sekasi! – vos neapsipylė ašaromis avinėlis. – Kokie pakeleiviai: viena  – besotė, kitas – miegalius... Na, bet gal pamiegojęs jis tikrai ką nors sugalvos? Tiek to, nežadinsiu.“ Jakobo nelaimei, pabudęs Jupis nežinojo nė per plauką daugiau nei prieš užmigdamas. – Ė... – mykė jis. – Tas alkis! Gerbiu save už tvirtą charakterį, bet dieta, rodos, pakenkė mano smegenims... Nieko dora net gulėdamas

29


negaliu sugalvoti. Avietyną reikia apeiti. O koks skirtumas, iš kairės ar dešinės? Šuo vėl nusičiaudėjo ir, pasukiojęs galvą, pasirinko kairę avietyno pusę. Oho, ne taip jau ir blogai: brūzgynų pakraščiu vingiavo takelis. Ir jie patraukė į priekį: pirmas – juodas kailiniuotis Jupis, antras – baltas su juoda dėmele avinėlis Jakobas, trečias – baltas be jokios dėmelės debesėlis Grigas... O žiogas Motiejus kur? O, gudročius Motiejus savo ilgųjų kojų nevargino: jis vėl užšoko ant Grigo kukšteros. Tik šįsyk taip tyliai ir atsargiai, kad debesėlis nė nepajuto, jog jo vilnose supasi žaliasis tinginys...

30


Saulė žaidė ant baltutėlaičių it sniegas beržų kamienų, skrajojo drugeliai, čiulbėjo paukščiai, ir keliautojai pažvalėjo. Gal tik Jupis nepamiršo, kad yra alkanas, bet... „Už šio beržyno tikriausiai ir yra Kanada. Gaila, kad tam juokingam avinukui su rašaluota nosimi negalėsiu padėti ieškoti namų... Na, kai jam atsibos klajoti, – sės ant debesėlio ir iš aukštai tikrai pamatys savo namelius,“ – mąstė šuo. Beržynas ėmė retėti, tarp baltų kamienų vis dažniau įsimaišydavo eglės, o takelis taip susiaurėjo, kad tapo vos įžiūrimas tarp kupstų ir samanų. Jupio nusivylimui, Kanada čia nė nekvepėjo. – Ką darysim? – paklausė Jakobas. Eglyno jis prisibijojo. Mama sakydavo: kur eglynai, ten vilkai. O koks avinas norėtų susitikti piktą vilką?! „Na, ne už beržyno, tai už eglyno...“ – mintyse paguodė save kanadietis Jupis. O garsiai tarė: – Kaip – ką darysim? Eisime į priekį, kol apeisime avietyną! Protingai pasakė. Kas drįstų prieštarauti? Ypač kai gauruotas milžinas eina pirmas ir, jei kas, gali pasislėpti už jo nugaros. 32


Jie ėjo ir ėjo, kol tarp eglių šmėstelėjo pilkas šešėlis... Jupis sustojo lyg įkastas, iššiepęs dantis ir pašiaušęs keterą. Vienodai suvirpėjo avinuko širdelė ir uodegėlė: o taip, tai piktas vilkas, kurio paveikslą jis buvo ne kartą matęs pasakų knygose! Vilkas sustingo, smalsiai ap­ žiū­ri­nėdamas visą draugiją. Tik žio­go Motiejaus nematė, nes išsigandęs šoklys įsirausė gilyn į Grigo vilnas. Iš tolo atrodė kaip žalsva dėmelė pačiame debesėlio pakraštėlyje. – Sveiki, – pagaliau ištarė vilkas, parodydamas dvi eiles smailių kaip ietys aštrių baltų dantų. – Turiu teisę paklausti, kur traukiate, nes čia – mano teritorija. Pasakoti teko Jupiui – tik jis vienintelis nebuvo praradęs žado. Oriai išklausęs, vilkas užmetė akį į virpančią Jakobo uodegėlę: – Nebijok, aš nealkanas. Be to, kailiniuotų neėdu. Mano šeimininkas Dabrišius man duoda švarios mėsos. – Gal žinai, ar toli Kanada? – paklausė Jupis. – Matai, labai ėsti norisi... 33


– Ėsti? – nustebo vilkas. – Na, eikš, turiu čia nuo pusryčių likusį gabalėlį... Žalia mėsa buvo bjauri. Nei druskos, nei prieskonių... Bet Jupis užsimerkė ir ėmė doroti vilko vaišes. – O Kanada... – tęsė vilkas, žiūrėdamas į ėdantį šunį. – Nieko apie ją nesu girdėjęs, nors kasnakt nueinu po kelias dešimtis kilometrų. Matyt, ji – toliau, kažkur už šios girios. – Tai gal žinai, kur mano namai? – paklausė Jakobas. – Gal pažįsti mano mamą ar tėtį? Vilkas nusijuokė: – Žvėrinčiuje yra vilkų, lūšių, šernų, net – dvi meškos. Avių – ne, nors ožkų turime... Vilkas palydėjo keliautojus iki pamiškės ir atsisveikindamas tarė: – Nežinau, kur jums reikia keliauti, tad ir kelio parodyti negaliu. O mano valdos baigėsi, toliau neisiu. Ten – žmonės. O jie mūsų labai nemėgsta... Na, o jums žmonių gal nėra ko baimintis? Klauskit, gal jie ką žinos. Ir pilkas šešėlis lyg dūmas išnyko tarp eglių.

34


– Žmonės... – numykė Jupis. – Kažin, ar tas draugiškas vilkas teisus. Esu brangus ir retas šuo, mane gali sugauti ir pririšti. Kaip tada rasčiau Kanadą? – Ir aš jų prisibijau, – susimąstė Jakobas. – Nenorėčiau, kad nukirptų man vilneles. Arba... Arba – baisu pagalvoti – mane patį suvalgytų... Grigas patylėjo. Jis neturėjo nuomonės apie žmones, nes juos matydavo tik iš aukštai. Arba žvelgiančius pro lėktuvo iliuminatorius. Žiogas Motiejus visai nesuko galvos: „Esu laisvas žiogas. Kur noriu, ten šokuoju. O čia nė šokuoti nebereikia... Kur keliaus debesėlis, ten ir aš!“ Bet žmonių jie ir nematė. Tik toli, už melzgano rugių lauko, ant kalvelės, žaliavo šiųmečius ūglius lyg šluoteles iškėlusių pušaičių jaunuolynas. – Užkopkim į šią kalvelę pasidairyti, – pasiūlė Jupis. – Be to, sočiai pavalgius ne pro šalį pavėsyje atsipūsti. „Ir vėl!“ – mintyse atsiduso Jakobas. Bet ir jis nieko geriau negalėjo sumanyti. Tad nupėdino paskui Jupį, besiiriantį per aukštus rugius lyg didelis juodas laivas. 36


Pušynėlyje tebeliepsnojo nežinia kieno paliktas laužas. Žolėje, tarp šiukšlių, Jakobas rado duonos riekę. Jau buvo pamiršęs, kokia ji skani! Žiogas nustriksėjo medžioti amarų. O debesėlis išsidriekė ant švelnių samanėlių. Sotūs pilvukai – geriausia pagalvė, ir greitai visi saldžiai užsnūdo. Niekas, net jautrusis Jupis, nepastebėjo, kaip apdegęs lauže pagaliukas trekštelėjo, lūžo perpus ir jo degantis galas nuspriegė į pušų spyglių prikritusią žolę. Pašoko maža pikta ugnelė ir ėmė bėgti sumigusių bičiulių link. Plykstelėjo ir pajuodo viena, kita žalioji gražuolė... Kai Jakobas pravėrė akis, ugnis, prarijusi pusę pušynėlio, artinosi prie jų. – Ei, pabuskit! – ėmė purtyti draugus Jakobas. Jo gelbėjimosi planas buvo labai paprastas: jis atsiminė, kad moka skraidyti! Juk skrido su debesėliu nuo Šatrijos. Dabar tegul debesėlis ir žiogas šoka jam ant kupros ir... O Jupis?! Jupio jis nepakeltų, bet Jupis – toks didelis, jis pats peršoks ugnies juostą! Debesėlis tik palingavo galva: – Tu nemoki skristi, Jakobai. Ir aš nemoku. Tai vėjas mus abu pakėlė į dangų. O dabar vėjo nėra... Kaip gaila, kad nesu juodas lietaus debesis: pradėčiau lyti dideliais lašais ir kaipmat sutramdyčiau tą netikėlę ugnį... Jakobas nepatikėjo ir pašoko aukštyn, mėgindamas pakilti į orą. Nudribo ant akmenuko ir skaudžiai užsigavo koją. Dabar jis dar ir raišuoja... – Geriau čia būtų ne ugnis, o vanduo, – sumurmėjo Jupis. Niekam nieko neaiškinęs, jis čiupo Jakobą už sprando, ant pečių 37


užsimetė debesėlį su visu žiogu ir įsibėgėjęs šoko aukštyn... Kai Jakobas atsimerkė, ugnies linija jau buvo užpakaly, o Jupis vis dar dūmė kiek įkabindamas... Keliuku, keldama dulkių debesis, lėkė raudona baisiai kaukianti mašina. Jupis letenomis užsispaudė ausis: jo jautri klausa tokio baisaus triukšmo negalėjo pakęsti. Jie vėl skuodė per rugius nebesvarstydami, į kurią pusę iš tikrųjų reikėtų bėgti. Sustojo atsikvėpti tik po didžiuliu šakotu ąžuolu, išdidžiai stūksančiu lauko vidury. Svarbiausia, kad visi gyvi. Tik Jupis-Ramzis atrodė nekaip: apsvilęs kailis ir ūsai, iš letenos sunkiasi kraujas. Avinukas, debesėlis ir žiogas buvo sveiki, tik murzini, apkritę plėnimis ir pelenais, aitrių dūmų išrūkyti... – Karrrrr... Ar tik ne jūs padegėte jaunuolyną, a? Viską matau, viską girdžiu! – iš ąžuolo viršūnės pasigirdo griausmingas balsas. Tikrai ne ką tylesnis už ugniagesių sireną, nuo kurios Jupis vos neapkurto!

38


Sunkiai suplasnojo sparnai, ir ant storos žemutinės ąžuolo šakos nutūpė didelis juodas paukštis. – Niekas negali mūsų kaltinti dėl to, ko nepadarėme, – įsižeidė Jupis supykęs, kad tuščiagalvė varna sutrukdė jam seilėmis gydyti sužeistą koją. Jupis nemėgo rėksmingų, įžūlių varnų. Taip nemėgo, kad nesusilaikydavo jų neaplojęs, nors ir suprato, kad aukštai skrendančioms įkyruolėms dėl jo ambrijimo nei šilta, nei šalta. Jos tik imdavo karksėti, matyt, pajuokdamos tuščias šuns pastangas. Ir net medyje tupinčiai varnai nieko negali padaryti! Pirmą kartą gyvenime Jupis pasigailėjo nesąs katinas. Nors, jei sakysime teisybę, katinų jis nekentė dar labiau... Varna, kraipydama juodomis plunksnomis pasišiaušusį kaklą, ėmė dairytis žemyn, stengdamasi įsižiūrėti visus keleivius. – Du – nelabai balti, trečias – juodas... O kas ten toks žalias? Kažin ko neįžiūriu... – O sakėte: viską matau, viską girdžiu! – pasišaipė Jupis. – Čia – žiogas Motiejus, mūsų draugas. – Taigi taigi, – sužvilgo juodi varnos akių karoliai. – Taip ir maniau, 40


kad žiogas! Keista draugija. Tokios per visus tris šimtus savo gyvenimo metų nesu mačiusi... Tai kur keliaujate? – Jis, – Jupis parodė į avinėlį Jakobą, – ieško savo namų. O aš keliauju į Kanadą. Gal žinote, kur ji yra? Juk nuo tokio aukšto medžio viršūnės toli matyti. Varna pamąstė. – O kaipgi, žinau... Aš viską žinau ir viską atsimenu. Kas, kad iš manęs šaiposi: sena varna, sena varna! Nugyventų tiek, kiek aš, žinotų, kas ta senatvė... Jėgas atima, užtat kiek išminties prideda! – Vadinasi, ir mums pasakysite kur eiti, kad nebereikėtų klaidžioti? – nudžiugo Jakobas. – Juk taip, garbioji varna? – Garbioji, garbioji... Nereikia man pataikauti. Būčiau stipresnė, tuoj atsidurtum mano lizde. Seniai ėrienos lesiau, jau ir skonį pamir­šau... Viską aš jums pasakysiu: ir ką žinau, ir ko ne. Tik ne už ačiū. Ati­duokit man tą riebuilį žalią žiogą. Kam jis jums? Tokių – pilnos pievos, pati prisigaudyčiau, jei būčiau kokiu šimtmečiu jaunesnė... Man – vienas žiogas, o jums – du dalykai: avinėlio namai ir Kanada! Ką, negi prasti mainai?! Žiogas Motiejus susigūžė ir apmirė iš baimės. Žinoma, jie atiduos jį varnai! Ypač – Jupis, kuriam buvo įsisegęs į nosį... Jakobas sumišo. Namai! O, kaip jis jų pasiilgo! Ten – tėtis ir mama, ten... Bet juk Motiejus nekaltas, kad jis pasiklydo! Kodėl žiogas turėtų žūti varnos snape? 41


O Jupį taip traukė toji Kanada, jog turėjo stipriai suimti save į nagą, kad neištartų: imk! Žiogas jam nepadarė gero įspūdžio. Tačiau atiduoti jį tai bjaurybei, kuri, skrisdama virš jo galvos, turbūt irgi ne sykį pajuokiamai karksėjo... Na jau ne! Niekados! Apžvelgęs draugų trijulę, Jupis atšovė varnai: – Žiogo negausi. Nė nesvajok, sena varna! Draugų mes neišduodame. Ir dar kažin, ar tu tikrai esi buvusi Kanadoje? – Karrrr! Karrrr! – sukarksėjo varna. Ji juokėsi. – O maniau, esi protingesnis. Juk mudu abu – juodi, gražūs, beveik giminės. Ko ten mums gailėti kitaspalvių? Jupis buvo per piktas, kad atsakytų. Jis nusisuko ir ėmė laižyti sužeistą koją. „Greičiau gyk, – meldė mintyse. – Kur gali nueiti, trimis kojomis šokuodamas? Nei namo, nei į Kanadą...“ Varna irgi patylėjo ir vėl nusijuokė: – Visai aš to jūsų žiogo ir nenoriu! Esu soti. Tik norėjau jus išbandyti, kad žinočiau, kas per vieni esate. Mėgstu pažinti pasaulį. Gaila, kad nė nenutuokiu, kur ta Kanada, – tu, šunie, visiškai teisus. Tik žinau, kad ji labai labai toli. O kur avinėlio namai – visai neišmanau. – O gal nors žinai, kur Šatrija? – paklausė Jakobas. – Mano namai nuo jos visai netoli, bet vėjas mane nunešė į kitą pusę ir todėl pasiklydau. – Kas nežino Šatrijos? Ji – ten, – sparnu į padūmavusius tolius mos-

42


telėjo varna. – Tolokai nuklydote, bičiuliai! Parodyčiau kelią, palydėčiau, tik sparnai – nebe tie. Bet papasakoti, kur jums eiti, galiu. Ir varna ilgai dėstė, kaip jiems pasiekti didįjį kalną. – Tiesa, aš esu ten keliavusi, kai buvau labai jauna, prieš kokius 200 metų, – atsisveikindama pridūrė. – Bet juk pasaulis taip menkai tesikeičia... Manau, kad Šatrija tebestūkso, kur buvusi. Pagaliau, kur ji galėtų dingti? Juk kojų neturi...

44


Vakarop keliautojai pamatė vienkiemį: iš visų pusių išlakių eglių aprėmintą sodą, geltoną namą baltomis langinėmis. Iš kamino tingiai sruveno pilkas dūmelis. Pagal varnos nupasakojimą jo neturėjo čia būti. Bet juk tiek metų prabėgo! Prie būdos tingiai suamsėjo šuva. Kieme pasirodė moteris. Priėjo prie vartelių, apsidairė. Keliautojai užsiglaudė už didelio akmens. Moteris, nieko nepastebėjusi, trinktelėjo namo duris. Ir Jakobą, ir Jupį apėmė ilgesys. „Gal tos Kanados iš viso nėra? – suabejojo Jupis. – O senelis tikrai manęs laukia. Gal dairosi prie vartelių kaip ši nepažįstama moteris?“ Tačiau iki senelio sodybos – toli, o jie šiandien sukorė trumpesnį kelią nei vakar. Jupiui skaudėjo įdrėkstą koją. Avinukas šlubavo. Tik debesėlis tebebuvo toks pat lengvas, nė kiek nenuvargęs ir kantriai nešė nuo jo kušteros nė nemanantį nušokti Motiejų. Vilko vaišių likučius Jupio skrandis jau seniai buvo suvirškinęs. Kankino ne tik alkis, bet ir troškulys. Ką gi, teks palaižyti rasos ir guostis svajonėmis.

46


Akmuo buvo per dieną jaukiai įšilęs, ir jie nutarė nakvoti čia pat, jo pašonėje. – Kaip manai, ką dabar veikia Darata? – paklausė Jakobo Grigas. – Keista, aš irgi apie ją pamąsčiau, – patylėjęs tarė Jakobas. Žiogas Motiejus prunkštelėjo: – O ką veiks? Kas daug valgo, tas gerai ir miega. Jai kas? Minta sau žiedų nektaru, tai ne visokius kenkėjus gaudyti. – Kas dar kartą paminės maistą, įkąsiu, – suurzgė Jupis. – Radot temą prieš miegą! Čia jūs – iš kvailumo ar tyčia erzinatės? Jie buvo beužsnūstą, kai girgžtelėjo varteliai ir pro juos išėjo ta pati moteris su bidonėliu rankoje. Kažkas trinktelėjo, suteliūskavo, ir šeimininkė jau tuščiomis rankomis grįžo į kiemą. – Šviežias pienas! – apsilaižė Jupis. – Senelis man jo kas vakarą pripildavo pilną dubenėlį. Nesakau, kad labai mėgstu pieną, bet dabar neatsisakyčiau. – Tai eik ir lak, tik netrukdyk miegoti, – burbtelėjo Motiejus. Lengva jam pasakyti! Jupio viduje grūmėsi švari sąžinė ir alkanas pilvas. Jis juk buvo doras šuo ir žinojo, kad imti svetimą nesiklausus – vagystė. Bet jei palaktų visai nedaug... Gal žmonės nė nepastebėtų? Ir Jupio sąžinė pasidavė. Tyliai tyliai, prigulęs prie žemės, jis nucimpino bidonėlio link. O šis, pasirodo, buvo įmerktas į skaidrų šaltinėlį, kur buvo įstatyta 47


medinė statinaitė. Labai atsargiai Jupis pastūmė bidonėlio dangtį ir ėmė lakti. Dar, dar ir dar! Kaip sunku sustoti, kai esi toks alkanas ir ištroškęs vienu metu... Reikėjo vis giliau ir giliau kišti galvą į siaurą bidonėlį, ir dabar Jupis nieko aplink nebematė. Nė pats nepajuto, kaip bidonėlis barkštelėjo į statinaitę. Kudlius prie būdos ėmė kurtinamai amsėti ir žvanginti grandinę. Akimirksniu kieme atsirado moteris ir sušuko: – Petrai, čiupk šautuvą! Kažkoks baisus žvėris mūsų pieną vagia! Jupis ėmė traukti galvą iš bidonėlio, bet ji tarsi padidėjo. Teko indą prilaikyti letenomis. Kai pavyko, bidonėlis staiga atsikabino nuo grandinės ir ėmė virtuliuodamas grimzti į dugną. Į viršų kilo vandeniu atskiesto pieno stulpas... Pokštelėjo šūvis, ir Jupis pasileido per lauką kur akys veda. Paskui – dar vienas... – Tas žvėris turbūt pasiutęs, reikia pranešti medžiotojams. Ar tik ne lokys iš žvėrinčiaus bus pabėgęs? – dar spėjo Jupis išgirsti vyro žodžius. Na štai, dabar visi jie atsidūrė pavojuje. Jupiui iš akių riedėjo ašaros. Viskas dėl jo. Dar ir pieną žmonėms išvertė... O juk žadėjo tik gurkšnelį! Šuo lindėjo krūmuose, bijodamas krustelti. Aprimęs nusilaižė

48


pienuotą snukį. O gal niekas jo nemedžios? Tik kur dabar rasti bičiulius? Jupis labai nemėgo būti vienas. Ypač naktį. Bet ieškoti Jakobo, Grigo ir Motiejaus dabar pavojinga: vyras galėjo vėl užtaisyti šautuvą. Turbūt labai pyksta ant jo...


Iš sunkaus, beviltiško miego šunį prikėlė tolimas skalikų kiauksėjimas. Vadinasi, jį tikrai medžioja! Gal jie kvaili? Patikėjo, kad aplink šlaistosi lokys! Piktintis nebuvo kada, ir Jupis nulapatavo tolyn. Bet, kad ir kiek bėgtum, šunys užuos pėdsakus ir nepaliks tavęs ramybėje. Žmones gali suklaidinti, užsiglausti kur už išvartos, bet šunų neapgausi! Reikia ieškoti vandens, suprato niūfaundlendas. Vandens, kuris nuplauna pėdsakus. Negi šiame miške nėra nei upeliūkščio, nei ežerokšnio, nei kokios užmaurėjusios pelkės? Jis lapatavo iškoręs liežuvį, bet skalikai neatsiliko, – atrodė, kad jie skalija vis arčiau ir arčiau. „Gal tu lepūnėlis?“ – prisiminė pašaipų Jakobo klausimą Jupis. Taip, iš tiesų, mažiau reikėjo gulinėti prieš televizorių... Bet kur ten, mieste, pasportuosi? Vedamas už pasaitėlio? Tada šeimininką ar šeimininkę reikėtų vilkte vilkti. Ypač šeimininkę su jos aukštakulniais! Kai vilties pasprukti beveik nebeliko, prieš akis sužėrėjo vanduo. Atokiau nuo kranto – bebrų užtvanka. Štai kur galima pasislėpti!

50


Jupis buvo puikus plaukikas. Kai prisiartino prie bebrų namo, tikėdamasis išsigelbėti po šakomis, sušmėžavo bebro nosis. Net ir tokią valandą šunį suėmė juokas. – Ahoj, pone bebre! Kodėl tavo dantys tokie balti? – išpyškino Jupis, prisiminęs daug kartų matytą televizijos reklamą. – Ką? – nustebo bebras. – Tu gal tyčiojies? – Nepyk, nepyk, nežinojau... Mane suklaidino... Būk draugas, paslėpk! Mane vejasi šunys. Ir medžiotojai. – Dar nemačiau, kad kas miške medžiotų šunį! Jei kam reikia slėptis, tai tik man. Ačiū, kad perspėjai, – atkirto bebras ir nėrė po vandeniu. Po akimirkos kailiniuota galva vėl išniro: – Nepyk, bebrų namų landos tau per siauros, netilpsi. Kaip nors gelbėkis pats. Jupis šoko į nendryną. Jis sugalvojo! Dantimis šiaip taip nukandęs kiauravidurį stiebą, įsikando jį ir nėrė po vandeniu. Ant bebrų užtvenkto upokšnio kranto piktai lojo šunys. Jie uodė pėdsakus, bėgo prie vandens ir sumišę sukosi ratu. Iš už storų guobų kamienų išniro keli vyrai su šautuvais. – Šunys pametė pėdsakus, – tarė vienas. – Klausyk, ar ne vaiduoklį vaikomės, Petrai? – suabejojo kitas. – Nėra Žemaitijoj lokių. Seniai nebėra. Nors gaila... Gal ten buvo koks didelis valkataujantis šuva, ką? 51


– Aha, šuva! Lokio dydžio. Aš juk pats mačiau! – Bet juk sakei: vakaras buvo, prieblanda. Galėjo jis tau didesnis pasirodyti nei iš tikrųjų, – įsiterpė į pokalbį trečias balsas. – Tiek to, – numojo ranka antrasis. – Tik laiką sugaišom. Grįžtam. „Prašau, prašau, prašau,“ – mintyse kartojo Jupis, melsdamas, kad tik Petras nueitų, – pieno savininkas vis dar neryžtingai trypčiojo ant upelio kranto. Pagaliau ir jis nužingsniavo, kas keli žingsniai gręžiodamasis atgal. Nežinia, kaip tie žmonės plaukia po vandeniu su vamzdeliu dantyse? Jupiui trūko oro. Raibuliavo akyse. Na, nieko. Atsigaus. Iš vandens vėl išniro ruda bebro galva. – Ačiū dar kartą, kad perspėjai, – draugiškai tarė žvėrelis. – Taip ir nesupratau, ką sakei apie mano dantis? Šuo vos neprunkštelėjo: – Nieko, pone bebre! Ahoj! Bebras pakraipė galvą. Kas gi tas „ahoj“, labai norėjo paklausti jis. Bet neturėjo laiko. Be to, su šunimi diskutuoti – neatsargu. Ką žinai, ką tasai mano? O jei griebs už sprando?! Ir ponas bebras, tekštelėjęs į vandenį plokščia lyg kultuvė uodega, nuplaukė savais reikalais.

52


Geltonojo namo su baltomis langinėmis šeimininkas Petras gūrino iš nepasisekusios medžioklės anaiptol ne džiugiai nusiteikęs. Ausyse tebeskambėjo medžiotojų pašaipos. Petras įtarė, kad jos – ne paskutinės. Dabar kaime jį ims pravardžiuoti meškininku ar dar kaip nors... Galas griebtų, bet juk tą padarą jis savo akimis matė! Kad paskanavo pieno – tiek to, bet tas bjaurybė dar ir šaltinį užteršė! Va, už tą bjaurų poelgį atklydėlis žvėris tikrai buvo vertas kulkos! Dabar teks išpumpuoti vandenį, išvalyti šaltinėlio dugną. Lyg nebūtų ko veikti per pačią šienapjūtę! Piktas lyg lietaus debesis Petras išsuko iš keliuko ir, trumpindamas kelią, nubrido rasota žole tiesiai pro didįjį akmenį, už kurio tebesislėpė trys bičiuliai. Žmogus stabtelėjo, pamatęs avinėlį Jakobą. – Čia dabar kas? Ar ne mūsų Mukis iš aptvaro ištrūko? Buri, buri, buri! Tuoj, buriuk, aš tave pagausiu! Jakobas atsistojo ir instinktyviai ėmė trauktis atbulas, – pabėgti nuo tvirto vyro, ir dar šlubčiojant, jis neturėjo vilčių... Iš baimės nė nepajuto, kaip įsibėgėjo ir trenkė kakta žmogui į kojas. Petras kiek ilgas išsitiesė žolėje: užpuolimas jam buvo labai netikė54


tas! Mukis juk nemoka badytis. O gal čia – visai ne Mukis? Labai keistas rytas, labai... Keldamasis nė nespėjo apsidairyti, o Jakobas jau rėžė kakta jam į tą vietą, ant kurios žmonės mėgsta sėdėti... „Čia tau už Jupio medžio­klę!“ – palinkėjo Jakobas. Ir, kol vyras kepurnėjosi žolėje, avinėlis dėjo į kojas. Grigas su žiogu ant kupros jau laukė pamiškėje. – Nė nemaniau, kad moki badytis, – nusistebėjo Grigas. – Aš ir pats to nežinojau, – Jakobas pasičiupinėjo kaktą. Taip ir yra, ragučiai dygsta! Kada nors jis bus riestaragis avinas, kaip tėtis, ir niekas nedrįs jo užpulti! Štai kodėl taip niežti kaktą... Tik kur dabar Jupis? Ar gyvas? Ar grįš jų ieškoti? Jei jis miške, ateis iš tos pusės. Reikia laukti.


Atsisveikinęs su ponu bebru, Jupis-Ramzis vėl perplaukė upelį ir išsitiesė po šakota guoba. Reikėjo kiek atgauti jėgas. O paskui? O paskui turbūt teks grįžti į tą nelemtą vietą, kur prasidėjo nuotykis su pienu... Jupis net nusipurtė nuo tokios minties. Bet... „Jei Jakobas toks protingas, kaip man atrodo, jis su Grigu ir Motiejumi lauks manęs ten, kur išsiskyrėme. Arba kur nors netoliese. Pagaliau juk užuodžiu pėdsakus,“ – nusiramino Jupis ir, išsilaižęs šlapią kailį, nė nepajuto, kaip užsnūdo. Jo sapne kažkas įkyriai zvimbė. A, tai Jakobas, Grigas ir Motiejus pavirto į milžiniškas muses ir suko ratus virš Jupio galvos. „Keista, – sapne pamąstė šuo. – Visada nekenčiau musių, o dabar teks su jomis draugauti.“ Į muses pavirtę bičiuliai zyzė vis garsiau ir garsiau, ir Jupis pabudo. – Ačiū tau, laimingasis kauliuk, tai tebuvo sapnas, – pasirąžė šuo ir ėmė vartytis žolėje, purendamas kailį. Kai jis apsivertė aukštielninkas, sustingo iš nuostabos: tiesiai virš jo galvos, po stora guobos šaka, kabojo tikra bičių barzda! Koks tūkstantis bičių. Barzda vos įžiūrimai judėjo, o aplink ją sukosi pulkas sparnuotų vabaliukų... 56


„Tai štai iš kur tas zyzimas sapne!“ – suprato šuo. – Bitės, aš jūsų bijau, – sumurmėjo Jupis. – Labai labai bijau, bet nemanykit, kad nesiginsiu. Pala... Juk miške negali būti bičių, vadinasi, ir toliau sapnuoju, man tik pasirodė, kad nubudau... Ir šuo užsimerkė, dėl viso pikto nosį prisidengęs letena. Kai atsimerkė, bičių barzda tebekabojo ant šakos. – Nieko nesuprantu, – sumurmėjo šuo svarstydamas, kas bus, jei bandys pabėgti: bitės tikriausiai jį puls, aptūps visą nugarą, kojas, ausis. Kiekvie­nam kailio plaukui – po grėsmingai zyziančią gelti pasirengusią užpuolikę... – Ir ko čia taip nesupranti? – ties nulėpusia Jupio ausimi ėmė dūz­ gėti bitė. – Mes – spiečius, nauja šeima. O mūsų šeimininkai nebeturi nė vieno tuščio avilio! Skrendame ieškoti kitų namų. Kiek atsipūsime me­dyje ir vėl skrisime. – O... o... o jūs žinote, kur skristi? – paklausė nustebęs šuo. – Ne, – atsiduso bitė, – mūsų žvalgės nuskrido už girios, o mes jų laukiame. „Keista, – pamanė Jupis. – Ir jos ieško namų... Kas gi šiam pasauly dedasi: visi tik ir ieško namų?“ Ir jis prisiminė, kad senelio sode stovi net du tušti mėlyni aviliai! „Bet juk bitės – grėsmingi padarai, – svarstė Jupis. – Kad tik man nereikėtų gailėtis savo gerumo... O šeimininkas spiečiumi turbūt labai

57


apsidžiaugtų: juk vis atsidūsta, pažvelgęs į tuščius namelius...“ Ir netikėtai sau pačiam Jupis tarė: – Galėčiau jus pakviesti pas save, – yra net du tušti aviliai. Ir baltųjų dobiliukų pieva. Ir avietynas netoli namų... Bet jei jūs man įgelsite? – Niekada, – suzvimbė bitė. – Matyt, neką teišmanai apie bites? Mes negeliame savo geradarių. O įgėlusios – mirštame... Kas nori mirti vasaros vidury, per patį gražumą? Jie sutarė, kad spiečius sulauks žvalgių ir leisis kelionėn su naujaisiais draugais. – Svarbu rasti Šatriją. Ji didelė ir toli matyti. O jūsų žvalgės ją turėtų išvysti dar anksčiau už mus, – tarė šuo. Dabar... Dabar tereikia surasti senuosius, geruosius bičiulius. Jupis sunkiai atsiduso ir patraukė per mišką didžiojo akmens link. Nosį sudirgino nemalonus skalikų ir medžiotojų pėdsakų dvokas, ir šuo keliskart nusičiaudėjo. Ne, tai – ne sloga, neverta jaudintis. Tiesiog per daug aštrių, neįprastų kvapų. Ir šuo ėmė brautis per žydinčių vingiorykščių sąžalyną. Visa jo juoda kailiniuota nugara apkrito mažyčiais baltais žiedlapiais. Iš tolo atrodė, kad tarp žolynų šlama didelis baltas šuo juodomis kojomis.

58


Saulutei žaismingai blykčiojant tarp pamiškės medžių, avinėlis Jakobas netruko pasisotinti. Žydėjo kūpoliai, rasakilos, baltavo aukšti garšvų žiedynai. Tikras rojus! Ir jei nerūpėtų namučiai namai, galėtum čia ganytis iki gyvenimo galo. Motiejus nušoko nuo debesėlio Grigo kupros ir, pamiklinęs ilgas užtirpusias kojas, nustriksėjo ieškoti pusryčių. Grigas mėgavosi kvapais ir spalvomis. „Iš aukštai negaliu įžiūrėti žydinčių žolynėlių. Netenka ir jų pauostyti... Jei jau keliauju žeme, reikia viską įsidėmėti, kad galėčiau kitiems debesims papasakoti, ką mačiau,“ – pamąstė debesėlis. Krūmuose kažkas sušnarėjo. „O jei čia koks piktas žvėris? – sukluso Jakobas. – Na, pavojų keliaudamas neišvengsi. Dabar bent jau žinau, kad moku badytis... O Grigas ir Motiejus visai nemoka gintis. Turiu būti trigubai narsus – už save ir juodu.“ Iš krūmų išniro kažkas labai didelis balta nugara ir juodomis kojomis. Avinėlis ryžtingai atstatė kaktą... – Sveiki! Ar manęs jau nebepažįstate? – pasigirdo balsas. 60


Žvėris stipriai pasipurtė, kaip temoka purtytis tik šunys. Žiedlapėliai nubiro, ir prieš Jakobo ir Grigo akis išdygo senasis gerasis Jupis! Jis papasakojo apie medžioklę, bebrą ir bičių spiečių, kurį pakvietė keliauti drauge. – Turbūt neprieštarausite? – paklausė šuo, baigdamas savo nuotykius. – Na, jos tikrai negelia. Tik dabar mūsų bus gerokai daugiau: mes keturi ir dar koks tūkstantis bičių... Beje, o kur Motiejus? Jie ėmė šaukti žiogą vardu, nes atėjo metas keliauti. Motiejus atšokavo negreitai ir atrodė sumišęs. – Ačiū Grigui už tai, kad mane panešėjo, o kitiems – už malonią kelionę, – tarė žiogas. – Bet mūsų keliai skiriasi. Čia taip gražu ir tiek maisto, kad nutariau pasilikti. Vasara – tokia trumpa, reikia ja kaip 61


reikiant pasimėgauti. Ir dar... Na, patys suprantate, pievoje susiradau draugę. Pradėsime derinti smuikus, – kiek čia liko iki rugpjūčio vakaro serenadų. Jei sumanysite keliauti pro šalį, prašom apsilankyti. Pažadu, kad pakviesiu į savo koncertą be bilietų! Žiogo sprendimą jiems teliko gerbti... Tačiau, avietyne palikę Daratą, o pamiškės rojuje – Motiejų, jie lieka trise. „Kasdien prarandu po draugą. Argi tai – teisinga? – nuliūdo avinėlis Jakobas. – Gal aš nemoku draugauti?“ Jupis pažvelgė į nuliūdusias Jakobo akis ir šyptelėjo: – Na, ir ką? Mes prarandame vieną žiogą, bet įsitaisėme tūkstantį bičių! O gal net du ar tris tūkstančius? Kas jas suskaičiuos!


Jakobas jau šlubčiojo kiek mažiau. Gal dėl to, kad grįžus Jupiui pasitaisė nuotaika, o gal suėdė kokių gyduolių nė pats to nežinodamas... Keliautojai pasijuto narsesni: juk bitės žvalgės nuskrisdavo toli į priekį apsidairyti, o grįžusios papasakodavo, ką matė, ir keliautojai galėjo jų parneštas žinias palyginti su senosios varnos pasakojimu. Paaiškėjo, kad pasaulis vis dėlto gerokai pasikeitė. Pridygo gyvenviečių, miestų ir miestelių. Teko orientuotis pagal upes ir miškus. Sulysęs, susivėlęs, apsvilusiu kailiu Jupis-Ramzis įprato tramdyti urzgiantį pilvą. Jis sulieknėjo. Bėgti tapo lengviau. Ir jis vėl svajojo apie Kanadą, kurią galbūt ras pakeliui į namus. Tik joje viešės labai trumpai, nes reikia parvesti seneliui bičių spiečių. Jis gerai įsidėmės kelią į Kanadą, kad bet kada galėtų grįžti. Ir tegul pabando tada vėl jį išvežti į miestą ir uždaryti ankštame žmonių bute... Debesėlis Grigas ėmė vis dažniau dairytis į dangų. „Nuotykiai   pui­ ku, – mąstė, – ypač kai jie baigiasi. Užkopsiu į Šatriją, palauksiu vėjelio, o tada...“ Jakobui atrodė, kad jis keliauja seniai seniai, – toks jautėsi patyręs, užsigrūdinęs, užaugęs. Juk net įdomiausiose pasakose nebuvo tokių 64


kvapą gniaužiančių nuotykių, kokių patyrė jis pats. Tik širdelė, kaip ir pirmąją klajonių dieną, stipriau sutvaksėdavo, prisiminus mamą ir tėtį. Kokios mintys zujo mažytėse bičių galvelėse, sunku pasakyti. Tačiau jos sąžiningai vykdė žvalgybos operacijas ir skrido pirmyn, pakeliui pasisotindamos žydinčių pievų žiedadulkėmis. Apsukę didelį ratą, jie pagaliau artėjo namų link iš kitos pusės. Tik dangų ėmė traukti juodi, sunkūs debesys. Ir kažkur tolumoje nugriaudėjo perkūnas. – Kur slėpsimės nuo lietaus? – susirūpino bitės. – Jei mūsų sparneliai sušlaps, nebegalėsime skristi. Palei kelią augančios plačialapės liepos – gal ir nebloga slėptuvė. Bet Jupis ėmė ginčytis: – Negalima slėptis po medžiu, kai griaudžia. Mus gali nutrenkti perkūnas! Jau krito pirmieji stambūs lietaus lašai, kai keliautojai išvydo šieno kupetą. Ir įsirausė į ją kuo gilyn, gelbėdamiesi nuo smarkios liūties. Bitėms jie iškasė duobutę aukščiau, po pačia kupetos kepure. Tačiau su lietumi atšniokštė ir smarkus vėjas. Jis ėmė draskyti ką tik sukrautą šieną, nukėlė kupetos kepurę ir nudrėbė ant nušienautos pievos. Šito niekas nesitikėjo. O lietus jau prausė be priedangos likusias bites... 65


Debesėlis (jis buvo lengviausias) pašoko aukštyn ir uždengė vargšus vabzdžius savo kūnu lyg nedidelis baltas stogelis. Bet kuo labiau lijo, tuo Grigas darėsi tamsesnis, didesnis ir sunkesnis. Atsitiko tai, ko jis labiausiai bijojo: baltas vasaros debesėlis virto niūriu lietaus debesiu! Liūtis baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjusi. Rečiau žybčiojo nutolę žaibai, į žemę papsėjo tik pavieniai lašai. Danguje vėl sušvito saulė. Nespėjusios sušlapti sparnelių bitės jau linksmai skraidžiojo ore. Tik dabar visi pamatė, kas nutiko Grigui. Jis buvo toks sunkus, kad eiti niekaip nepajėgė. Ir tikrai nežinojo, ką daryti, nes niekada dar nebuvo virtęs lietaus debesiu! – Tau reikėtų išsilyti, – siūlė Jakobas. – Aha, o kaip? Nežinau net, kaip pradėti, – vos neverkė debesėlis Grigas. – Juk niekada nesu lijęs! Jupis pamąstė: – O jei pasipurtytum, kaip aš? Nagi, viens ir du, abu kartu! O tu, Jakobai, pasitrauk į šalį, nes išmaudysim! Ir jiedu sukėlė beveik tokią pat liūtį, kokia ką tik prašniokštė! Debesėlis šviesėjo ir šviesėjo, kol pasidarė akinamai baltas.

67


Bitės žvalgės nemelavo: netrukus ir keliaujantieji žeme pamatė aukštą Šatrijos kepurę. Ant jos užkopęs, avinėlis Jakobas tikrai pamatys savo namus! Jusufas Chosė Alberto Mačios Merkaderos Ramzis Ketvirtasis žinojo: ten, kur leidžiasi saulė, senelio sodyba. Bitės tegul skrenda pirmosios: apsidžiaugęs spiečiumi, senasis šeimininkas gal nebars pražuvėlio? Šuo nepamiršo ir Kanados. „Bet vasara dar tik prasideda, – guodėsi jis. – Dar galėsiu jos paieškoti. Reikėtų ir į žemėlapį akį užmesti.“ Staiga nežinia kas įkyriai suzvimbė palei Jupio ausį. Šuo vos piktai nekaukštelėjo dantimis, bet laiku atpažino pūkuotąją storulę Daratą. – Kur jūs klaidžiojot? – ėmė bartis Darata. – Gal savaitę čia jūsų laukiu! Išklausiusi ilgą keliautojų pasakojimą, Darata padarė trumpą, bet įspūdingą išvadą: – Na, jei aš būčiau buvusi su jumis, nė pusės vargų nebūtumėte patyrę! Jakobas šyptelėjo: – Žinoma, žinoma! Gaila, kad iškeitei mūsų draugiją į avietyną. Kamanė nesumišo: 68


– Na, ir kas? Visi valgyti nori. Bet mintimis aš buvau su jumis! Visą laiką. Ką, gal nejautėt? – Tu teisi – aš irgi noriu ėsti. Tad gal ir atsisveikinam, ką? – ėmė skubėti šuo Jupis. Ir, lyžtelėjęs Jakobo bei Grigo skruostus, o kamanei pamojęs letena, Jupis nuskuodė žemyn. Net ausys sulapatavo. – Fui, nė į svečius nepakvietė, – burbtelėjo įsižeidusi Darata. – Aš tave kviečiu, – tarė Jakobas. – Tikrai, nuoširdžiai kviečiu. – Ačiū. Bet dabar – pats darbymetis, o aš su jumis ir taip užgaišau. Gal rudeniop? Dabar žinau, kur tu gyveni, – atsisakė kamanė. – Na, tad mudu su Grigu traukiame namo! Grigas sumišo: – Atleisk, Jakobai, kai sakiau, kad neturiu namų, aš truputį klydau... Matai, mano namai – padangė. Pasiilgau vėjo, savo draugų debesėlių ir saulės. Ačiū už kvietimą, bet dabar juk nebepaklysi, ar ne? Ir Grigas, sulaukęs vėjo gūsio, ėmė lėtai kilti aukštyn. Jakobas atsiduso: – Štai aš ir vėl likau vienas... Na, metas namo! Ir nustriksėjo pakalnėn, mąstydamas: „Koks kvailas buvau, kai atrodė, kad viskas atsibodo, ir norėjau pakeisti savo gyvenimą! Būti namie, džiaugtis vasara, – štai kur tikras nuotykis!“ Na, o kas toliau? 69


Nei Jupio, nei Jakobo niekas nė nemanė barti: namiškiai džiaugėsi, kad pražuvėliai atsirado. Aišku, senelis nė neįtarė, kad Jupis kaip nors susijęs su spiečiumi, bet atsidėkojo išalkusiam šuniui pieno dubenėliu. – Žinai ką? – paklausė jis godžiai lapnojančio šuns. – Be tavęs jaučiausi kiek vienišas. Ar nenorėtum su manimi pasilikti visam laikui? Šuo džiaugsmingai pamataravo uodega. Jakobas tą vakarą neprašė mamos pasakos: jis pats turėjo apsakyti savo nuotykius. Apie vilką, varną, bites ir daugelį kitų dalykų. Ir apie tai, kad jam jau prasikalė rageliai... O danguje lyg niekur nieko sušvito Vakarė. Prasidėjo dar viena trumpa birželio naktis.


Ja-768

Jautakė, Ona Avinelis Jakobas / Jautakė, Ona; iliustravo Sigutė Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 72 p.: iliustr. Pasakojimas apie avinėlį Jakobą, kuris išeina iš namų pažaisti ir paklysta. Surasti namus mažajam keliautojui padeda draugai – debesėlis Grigas, žiogas Motiejus, kamanė Darata ir niūfaundlendas Jupis-Ramzis. Po daugybės linksmų ir baisių nuotykių avinėlis pagaliau grįžta pas tėvelius.

Redaktorė Neringa Mikalauskienė Dizaineris Simonas Gutauskas Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt

Spausdino UAB spaustuvė „ARX Baltica“, Veiverių g. 142 b, LT-46353 Kaunas www.arxbaltica.lt


1 – Čia avinėlis Jakobas pakyla su Grigu į dangų 2 – Žemuogių pieva, kur avinėlis sutinka Daratą ir Motiejų 3 – Upelis, kur pasirodo Jupis-Ramzis 4 – Nakvynė pamiškėje prie upelio 5 – Susitikimas su Strazdu 6 – Dobilų lauko pradžia 7 – Avietynas, kuriame lieka kamanė Darata 8 – Susitikimas su Vilku 9 – Kalvelė, kurioje kyla gaisras 10 – Ąžuolas, ant kurio tupėjo sena varna 11 – Akmuo, kur užklupo naktis 12 – Petro sodyba 13 – Krūmai, kur per naktį slėpėsi Jupis 14 – Bebro užtvanka ir Jupio nėrimo vieta 15 – Čia Jakobas baksteli Petrui ir sužino turintis ragelius 16 – Čia Jupis susipažįsta su daugiau nei 1000-čiu bičių 17 – Pamiškės pieva, kur Jupis vėl randa draugus, ir kur visi atsisveikina su Motiejumi 18 – Šieno kupeta, kur Grigas gelbsti visas bites nuo lietaus 19 – Vieta, kur keliautojai vėl sutinka Daratą


Profile for Nieko rimto

Avinėlis Jakobas  

Avinėliui Jakobui viskas nusibodo. Kas − viskas? Na, tiesiog − viskas. Kramsnoti salotas. Gerti arbatą. Rikiuoti mintis galvoje. Klausyti ma...

Avinėlis Jakobas  

Avinėliui Jakobui viskas nusibodo. Kas − viskas? Na, tiesiog − viskas. Kramsnoti salotas. Gerti arbatą. Rikiuoti mintis galvoje. Klausyti ma...

Advertisement