Laimiukas nr. 1 (57), sausis–vasaris, 2015

Kiek dienų kelia u aplink žemę? p jama . 14–15

as 2 0 1 ,J un 1 gt in ė

Ka

ra l

y st

ė

Roberto Ingpeno iliustracija iš Žiulio Verno knygos „Aplink žemę per 80 dienų“ viršelio, leidykla „Nieko rimto“, 2014 m.

n, pe ng Bat I rt .,

© al ©P

Literatūrinis žurnalas

s pty iai, a l pas abuž s ė ov uji dr n e S ų na ir j 8–9 p.

lių! s! k y ais ėm ų t kojin i k Jo svę 8 Lai 16–1 p.

o azz

b e td R o ns L

itio Ed

ės žut ė, a m n ioji kelio ž d Di igės 9 sna 27–2 p.

Fantazijos salies myletojams KAINA 1,88 Eur / 6,50 Lt

Nr. 1 (57), sausis–vasaris, 2015

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt Šio numerio autoriai: Gintarė Adomaitytė, Jurgita Balžekaitė, Renata Česūnienė, Eglė Devižytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Rasa Joni, Gintaras Kaltenis, Jurga Šulskytė, Vaiva Trilikauskaitė, Neringa Vaitkutė Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 1 (57), sausis–vasaris, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 212 20 61 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 2000 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Prenumeruokite „Laimiuką“ Lietuvos pašto skyriuose arba www.post.lt Penkių numerių (nuo kovo mėn.) prenumeratos kaina 7,58 Eur / 26,17 Lt Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga – vaiko draugas ir mokytojas“ temoms „Knyga – mano draugas“, „Knyga – mano mokytojas“, „Aš kuriu“, „Skaityti įdomu“ žurnale „Laimiukas“ 2015 m. skyrė 12 ooo Eur paramą.

„LAIMIUKO“ TURTAI: Metų knygos rinkimai, p. 3 Ašara vėjyje, p. 4–5 Almos Karosaitės eilėraščiai, p. 6–7 Senovės paslaptys ir jų nauji drabužiai, p. 8–9 14 dienų pragare, p. 10–13 Kiek dienų keliaujama aplink žemę?“ p. 14–15 Jokių taisyklių! Laisvę kojinėms! p. 16–18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–21, 25–26 Mėgintuvėlio nuotykiai. Lesyklėlė iš kankorėžio.

Lediniai burbulai, p. 22–23 Didžioji mažutės snaigės kelionė, p. 27–29 Paukštelio atradimas p. 30–31 Laimiuko konkursai, p. 38 Garantuoju: skaityti verta, p. 39 Mažasis Karaliukas ir didysis pabėgimas, p. 36–39 Juodai balti ateiviai. Atskleista paslaptis, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

M etų k n y g o s r i n k i m ai Dar nespėjai perskaityti nė vienos iš šių knygų? Paskubėk! Skaityk ir atiduok savo balsą už geriausią 2014 metų knygą vaikams arba paaugliams.

Pažymėk arba parašyk savo išrinktos knygos pavadinimą ir jį išsiųsk vienu iš šių būdų: 1. Interneto svetainėje metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt 2. El. paštu metuknyga@lrt.lt 3. Laiške adresu: „Metų knygos rinkimams“. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Gedimino pr. 51, 413 kab. LT-01504 Vilnius Komisija balsus skaičiuos vasario 16 d. Laimėjusių knygų rašytojai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugės metu vasario 22 d.

3

BRIEDIS EINA Į SVEČIUS Štai, šerkšną nuo šakų nukrėtęs, Į miško tankmę eina briedis.

Toks išdidus. Ragai šakoti.

Gal eina jis draugų ieškoti?

Erikos Tumienės iliustr.

Sulaikęs kvapą įsiklauso Į speigo traškesį, paukščius Ir, triokštelėjęs šaką sausą, Patraukia tiesiai į svečius.

Pas ką? Pas vilką? Brolį briedį Jis brenda taip giliai giliai?

Kaip toj tankynėj įžiūrėti, Kur eina jo žiemos keliai?

MEDŽIOTOJAI Kūrenasi ugnelė Pusnėtam pagiry.

Ten laužą susikūrė Medžiotojai tikri.

Ir šautuvus jie turi, Ir veltinius šiltus.

Tik kiškiai jau pasprukę Per keturis varstus.

Kikena ilgaausiai Toli, labai toli, Kur iš didžiausio vamzdžio Pataikyt negali.

Alma Karosaitė

KAIP GRAUŽTI? Ūžė atūžė greita žiemužė. Šalo sušalo kopūsto gūžė.

K E T V I RTA P U S N I S

Akmeniu virto ant lauko plyno.

Kaip tokią graužti, zuikis nežino.

Bet apetito jis neprarado.

Oro tarnybos atlydį žada...

Prie gūžės tupi jau penkios dienos.

Ar išsipildys oro naujienos?..

PO ILGO MIEGO Duoki leteną, meškute.

Pagaliau prasibudai!

Po šaltos žiemos atkutę Medžiai, paukščiai ir žiedai.

Jei zuikelio pasiklausi, Sužinosi, kiek sniegų Pūgos prinešė per sausį.

Nuo anginų ir slogų

Oi, kiek zuikiui buvo juoko, Kai per trečią pusnį šoko!

Bet sunkiausia – ketvirta, Pūgai siaučiant sunešta.

Viens, du, trys – įsibėgėjo Ir, pastumtas žiemio vėjo, Nėrė per sniegus žvairys.

Bet... per aukštas kauburys.

Ir į pusnį, į ketvirtą, Lig ausų įklimpęs tirta.

Lūpa virpčioja skelta...

Brrr, kokia pusnis šalta!

Reikia ją išsimatuoti Ir pradėt rimtai sportuoti.

Te ištižę ir silpni Tupi ketvirtoj pusny!

Varnos visiškai užkimo.

Lapės skundėsi gripais.

Vilkas kosėti nurimo Tik pagąsdintas skiepais. Šaltis teberodė galią Netgi kovo vidury.

Tu juk apie tai, miegale, Supratimo neturi!

Eilėraščiai ir iliustracijos iš Alm os Karosaitės knygos „Kaip išn ešti uodegytę“, leidykla „Nieko rimto“, 2013.

7

Gintarė Adomaitytė apie Dž. R. R. Tolkiną

Džona s Ron aldas Tolkin Raulis as (Joh n Ron Tolkie ald Re n), 19 uel 11 m.

Gimė 1892 metų balandžio 17 dieną Blumfonteine, Pietų Afrikoje, mirė 1973 metų rugsėjo 2 dieną Bornmute, Didžiojoje Britanijoje

Tam berniukui patiko žodžiai. Ir ne tik jie. Jį domino žodžių jungtys, deriniai. Jis buvo devynerių, gal dešimties metų vaikas, bet jau suvokė: kalba – ne vien žodžiai. Kiekvienoje kalboje slypi daug paslapčių. Ir jo gimtojoje anglų, ir kitose. O dar jam patiko skaityti. Senosios pasakos, legendos, riterių nuotykiai taip pat buvo kur kas daugiau nei žodžių junginiai, nei knygos, kurias pasklaidai ir pamiršti. Pasakiškas praeities pasaulis atgydavo jo žaidimuose. Laimei, turėjo su kuo dalintis savo atradimais – apie kalbą ir apie knygas. Jie augo dviese – broliai Ronaldas ir Hilaris Tolkinai.

Tėvo broliai neturėjo. Net ir prisiminti nepajėgė. Banko tarnautojas Artūras Tolkinas mirė tolimoje šalyje – Pietų Afrikoje, Keiptaune, toli nuo tėvynės. Mama Meibelė savo vaikams bandė atstoti visą pasaulį: ieškojo kuo jaukesnių namų, kuo geresnių ateinančių mokytojų, o jau vėliau – ir mokyklų. Kaip įmanydama lavino vaikus pati. Giminaičiai nelabai mėgo Meibelę dėl keisto žingsnio: ji ryžtingai pakeitė tikėjimą, tapo katalike, o katalikų Didžiojoje Britanijoje nėra daug. Nei giminė, nei pažįstami neįtarė, kad Meibelė sunkiai serga. Ji mirė sulaukusi trisdešimt ketverių.

Vaikai klajojo ir po giminaičių, ir po svetimųjų namus, gyveno internatuose, visada lydimi atidaus kunigo Frensio Morgano žvilgsnio. Tai jis mažiesiems Tolkinams tapo antruoju tėvu. Net ir tada, kai jiedu suaugo, jautė kunigo meilę ir rūpestį.

Ronaldą Tolkiną vis labiau domino senosios kalbos. Ne tik lotynų ir graikų, bet ir šiaurietiškos. Labiausiai – islandų. Islandija visada saugojo ir dabar tebesaugo begalę senųjų legendų. Tai – lobis kiekvienam, ką domina didvyriai, jų kilnumas ir pasiaukojimas, persmelktas ir dieviškų, ir žmogiškų galių.

Ronaldas tapo garbingų aukštųjų mokyklų profesoriumi, senųjų kalbų žinovu. Bet... Bibliotekų išmintį ir tylą teko pakeisti į mūšio lauką.

Brolių Hildebrantų (Hildebrandt) „Hobito“ iliustracijos fragmentas

Tikrą. Kartu su kitais bendramoksliais jaunasis dėstytojas atliko savo pareigą Pirmajame pasauliniame kare. Grįžo ligotas, bet... juk grįžo. O grįžti turėjo pas ką: laukė ištikimoji žmona Edita ir jo sūnus Džonas. Pirmasis...

Profesorius Tolkinas ir jo žmona augino ketveriukę – tris sūnus ir dukrą. Svarbu minėti, kad Ronaldas buvo nuostabus tėtis. Jo vaikams niekada nestigo nei pasakų, nei su tomis pasakomis susietų žaidimų, nei namų teatro vaidinimų. Visi kartu piešdavo išgalvotų žemių žemėlapius, svarstė, kaip galėtų atrodyti lyg ir esamo, lyg ir nesamo pasaulio gyventojai. Taip į pasaulį atkeliavo hobitai – nedidukai, bebarzdžiai, basakojai, šiek tiek pilvoti, mėgstą ryškius drabužius, sugebantys netikėtai pranykti.

Buvo 1937 metai, kai Britanijoje pasirodė Ronaldo Tolkino knyga ,,Hobitas“.

Tačiau kaip ir kodėl tas ,,Hobitas“ radosi? Iš kur? Ogi iš vaikų kambario, iš daugybės pasakų, pasektų sūnums ir dukrai. Pats rašytojas stebėjosi ta knyga. Ilgokai manė, kad ,,Hobitui“ lemta likti tarp namų sienų, vaikų ir jo paties džiaugsmui.

Ak taip, dar buvo būrelis dėstytojų bei literatų, kuriems taip pat patiko klausytis, kaip profesorius skaito stebuklingąsias istorijas. ,,Hobito“ sėkmė buvo tiesiog pritrenkianti. Ir liko. Ją papildė kitos profesoriaus knygos. Lietuvoje iš jų geriausiai žinoma ,,Žiedų valdovas“. Pasaulis lig šiol bando aiškintis: kam skirtos Tolkino knygos? Vaikams ar suaugusiems? Kodėl į Tolkino sumanytą Viduržemio šalį daugelis skaitytojų panyra ir nebenori grįžti? Kas vilioja? Neapsakomas hobito Bilbo Beginso namų jaukumas, jų tyla ir ramybė? O gal priešingai – ryžtingi žygdarbiai, kuriuose dalyvauja hobitai, goblinai, elfai, nykštukai, o retsykiais – ir mes, žmonės?

Hobitas Bilbas Beginsas tapo garsenybe ne vien knygų dėka. Jau gerokai po profesoriaus mirties buvo sukurta ir filmų, ir kompiuterinių žaidimų. Tai truputį keista, nes... Pats profesorius nemėgo naujausių mokslo išradimų, technikos. Net ir automobiliai jam kėlė neviltį. Kaip bežvelgsi, tai – stebuklas. Profesorius įkvėpimo sėmėsi senovėje, o tą senovę džiugiai pasičiupo dvidešimt pirmojo amžiaus naujovės.

9

14 Gintaras Kaltenis

dienu pragare Dakaro lenktynės – vien išgirdus ar perskaičius šiuos žodžius, sukrečia pagaugais.

Kaipmat vaizduotėje iškyla dykumų vaizdai, nuo kopų viršūnių oru skrendantys ar smėlio audras keliantys, didžiausiu greičiu lekiantys automobiliai, motociklai, sunkiasvoriai sunkvežimiai. Reportažuose iš lenktynių – interviu su išsekusiais vairuotojais ir šturmanais, šiurpūs pasakojimai apie nebaigusius trasos, apsivertusius, sudegusius automobilius ir motociklus, net žuvusius... Kokios tai lenktynės, kurias vien baigti yra didžiulė garbė ir žygdarbis?

Pirmosios Dakaro ralio lenktynės įvyko 1978 metais. Jos vadinosi Paryžius–Dakaras.

Lenktynių trasa tęsėsi nuo Paryžiaus per Pietų Europą ir Šiaurės Afriką dykumomis, kalnais ir savanomis. Nuo 2008 metų šios lenktynės persikėlė į Pietų Ameriką, nes Afrikoje dėl neramumų ir karų tapo nesaugu.

Kaip gimė mintis rengti tokias, atrodytų, beprotiškas varžybas? Prisiminkim, kad būtent tuo laiku gamintojai automobiliams pritaikė mokslo ir technikos pasiekimus – mechanikoje, elektronikoje, aerodinamikoje, dizaine. Atsirado galingi turbininiai varikliai, imtos naudoti „kosminės“ technologijos, išrastos naujos, be galo tvirtos, bet lengvos medžiagos ir jų lydiniai. Automobiliai tapo greitesni, galingesni, saugesni ir lengviau valdomi. Autoinžinieriai įtaisė stabdžių, vairo stiprintuvus, aprūpino įvairia elektronine įranga bei oro pagalvėmis. Automobiliuką pagaliau galėjo įsigyti eilinė šeima – vidutinis vidutinės šalies pilietis.

Didieji automobilių koncernai ėmė ginčytis – kieno automobiliai geriausi? Japonų? Amerikiečių? Švedų? Italų? O gal vokiečių ar prancūzų? Tad vieną dieną organizatoriai iš Prancūzijos (tie patys, kurie veda ir garsiąsias dviračių lenktynes „Tour de France“) pasiūlė: kas pirmas pasieks lenktynių finišą, to automobilis ir bus „kiečiausias“. O finišas buvo toli ir sunkiai pasiekiamas... Afrikoje.

„Dakaras – kaip pasaulinis karas“ (Benediktas Vanagas, pilotas, ralio didmeistris, triskart Dakaro dalyvis)

Benediktas Vanagas ir Andrejus Rudnickis, Dakaras 2014. Gedmanto Kropio nuotr. iš Benedikto Vanago viešųjų ryšių archyvų.

Benediktas Vanagas. Gintaro Kaltenio nuotr.

Dakaro lenktynių metu vienam vairuotojui baigėsi benzinas. Jam teko toliau eiti pėstute. Po kelių dienų sutinka kupranugarių karavaną. Klausia: „Atsiprašau, dar toli iki Baaleei-el-Bleedo?“ „Nelabai, – atsako vienas iš varovų. – Eik tiesiai, o kitą pirmadienį pasuk į kairę.“ Dakaro dalyvių anekdotas

Ekipažo „Autopaslauga“ automobilis Toyota Hilux bandymų metu smėlio karjere.

Jurgos Anusauskienės nuotr. iš Benedikto Vanago viešųjų ryšių archyvų.

Terminų žodynėlis: Pilotas – skraidomojo arba važiuojančio aparato vairuotojas. Šturmanas – kapitono arba piloto padėjėjas, nustatantis kursą ir įvairius vairavimo duomenis.

Bolidas – lenktyninė mašina (o astronomijoje – meteoritas).

Ekipažas – laivo, lėktuvo, erdvėlaivio, tanko arba automobilio įgula.

Boksas – atitverta vieta kam nors laikyti, pvz., daugiaviečiame garaže vienam automobiliui.

Gintaro Kaltenio nuotr.

Dakare 2015 pirmą kartą startuoja elektromobilis. Katalonas (žinote, kur yra Katalonija?) Albertas Bošas (Albert Bosch) važiuoja be lašo benzino, populiarindamas ekologines transporto priemones atsiliepant į globalinio atšilimo ir gamtosaugines problemas.

Nuo 1995 metų Dakaro ralyje dalyvauja ir lietuviai. Jų – jau šešiolika. Mindaugas Slapšys yra vienintelis lietuvis dalyvavęs ir finišavęs ralyje motociklu. Milda Čijunskienė yra vienintelė moteris lietuvė, ne tik dalyvavusi Dakaro lenktynėse, bet ir pasiekusi finišą.

2015 metų sausio mėnesį vykstančiose lenktynėse dalyvauja du lietuvių ekipažai. Tai patyrę ralistai – pilotai Antanas Juknevičius ir Benediktas Vanagas su savo šturmanais ir komandomis.

Suspėjau pakalbinti Benediktą Vanagą jo išvykimo išvakarėse su automobiliais, atsarginėmis detalėmis ir visu reikalingu lenktynėms autoūkiu į Prancūzijos uostą La Havre. Iš ten beveik mėnesį jie plaukė okeaniniu keltu į Pietų Ameriką...

Su Benediktu ir jo šaunia komanda susitikome garažų boksuose Vilniaus centre. Čia „kalamos“ (tiksliau renkamos, virinamos, prisukamos) pergalės... Kieme stovėjo tolimai kelionei paruoštas galingas Mercedes sunkvežimis, kuriame „instaliuota“ visa reikalinga remonto ir serviso įranga – staklės, įrankiai, taip pat ir poilsio vietos komandai. Ant stogo – vieta palapinei ir staliukui su kėdėmis (ir saugiau, ir vietos sutaupai, ir matosi toliau). Šalia glaudėsi dar du juodi visureigiai vanagai – galingi automobiliai skirti aptarnavimo komandai.

Visi automobiliai dažyti juodais matiniais dažais, o ant jų šonų puikuojasi Vytis – šaunus raitelis ant balto žirgo – toks šių metų Benedikto Vanago komandos stilius.

Užėjome į boksus – čia stovėjo pagrindinis bolidas – Toyota Hilux – tikras technologijos stebuklas. Ties juo dar krapštėsi mechanikai, atrodo, daugiau iš įpročio, nei iš reikalo. Boksų pakraščiuose – dėžės, dėželės su reikalingu inventoriumi.

– Benediktai, raitelis vienu metu gali joti tik ant vieno žirgo.

O kiek žirgų Tave neš per kalnus, dykumas, džiungles, tikimės, į pergalę?

11

Jokiu taisykliu!

Laisvę kojin ėms!

Turbūt žinote svarbiausią gyvenimo taisyklę? Sakote, jų yra daug? Prieš valgį plauk rankas (prieš miegą – kojas), mokykis, klausyk tėvų, gerbk mokytojus, neskriausk mažesnių (o didesnius?). Tada būsi geras berniukas ar gera mergaitė... Visiškai teisingai! Juk augdami mes mokomės gyventi, o išmokę laikytis taisyklių, vėliau sėkmingai jas naudosime suaugėlių pasaulyje. Tačiau aklas taisyklių vykdymas neskatina tobulėti. Kaip rodo naujausi Tinginių Mokslinio Instituto tyrimai, svarbiausieji atradimai buvo padaryti arba labai tingint, arba akivaizdžiai laužant taisykles. Galima drąsiai tvirtinti, kad tai ir yra svarbiausiosios žmonijos pažangos jėgos. Reikia faktų? Prašom.

Vaivos T rilikausk aitės iliu str.

Atradimai iš tingėjimo: Ratas Dauguma istorikų mano, kad būtent ratas yra vienas didžiausių žmonijos atradimų – karučiai, vežimai, karietos, automobiliai skatino ir leido judėti po pasaulį daug greičiau. Kas išrado ratą? Tas, kas aptingo tampyti krovinius...

Lankas su strėle, vėliau šautuvas Pirmykštis medžiotojas labai tingėjo sėlinti prie žvėries. Be to, tai juk ir pavojinga! Todėl jis sukonstravo lanką, išdrožė strėlę. Vėliau aptingo dar labiau ir sugalvojo paraką, kulkas.

Automobilis Įsivaizduojate, koks vargas jodinėti žirgu? Jau laikas į mokyklą, o reikėtų žirgą pašerti, jį nuvalyti, išgramdyti kanopas, pabalnoti, pakamanoti – ir maksimaliu 15 km per val. greičiu lėkti į pamokas.

Per pietų pertrauką vėl pašerti. O dabar tik šast į automobilį, raktelį pasuki – ir net šimtas arklių neša tave. Pažanga!

Sauskelnės Mamos ir tėčiai labai tingėjo plauti vystyklus, tad sugalvojo sauskelnes.

16

Raštas Senovės pasakotojai vis labiau tingėjo pasakoti tas pačias legendas, pranešinėti naujienas ir kt., tad sumąstė raštą.

Atsirado knygos, laikraščiai, vėliau – „špargalkės“*.

Liftas ir eskalatorius Aišku, kad tingint laipioti laiptais buvo išrastas eskalatorius, o tingintys laipioti kopėčiomis sumąstė liftą.

Mobilusis telefonas Kažkoks tinginukas tingėjo nuolat bėgioti į kitą kambarį kelti laidinį telefono aparato ragelį, tad buvo išrastas mobilusis.

Kompiuteris Kompiuteris – ypatingas išradimas. Jį sukūrė spausdinimo ir skaičiavimo mašinėlių priešininkai. Tingėjo dirbti iškart dviem, tad ėmė jas ir sujungė. Vėliau tingėdami į kompiuterį įdėjo ir TV, ir daug kitų funkcijų. Dabar „tingintys“ žmonės, padedami kompiuterių, valdo miestus, gamyklas, kosminius laivus.

GooglE Tingintiems knaisiotis po knygas ar enciklopedijas, sukurtas „Google“.

Apie jį yra naujoji tautosaka, naujosios patarlės ir priežodžiai: „Nežinai?

Paklausk „Google“. „Nepyk ant suaugusių – jie sugebėjo mokyklą baigti be „Google“.

Internetas Internetą sugalvojo tingus paštininkas, kuriam pabodo nešioti laikraščius ir laiškus.

Skalbinių ir indų plovimo mašinos Jau nekalbu apie visokius mikserius, virtuvės kombainus ir pan. Kažkas baisiai tingėjo rankomis skalbti ir gaminti patiekalus.

Vandentiekis Kažkas labai tingėjo bėgioti iki šulinio ar šaltinio, tad buvo įvestas vandentiekis. Žiebtuvėlis Tie degtukai nuolat baigiasi arba sudrėksta – gelbėja žiebtuvėlis. Vėliau tie patys žiebtuvėlių išradėjai išrado dujines plyteles. * Lietuviškai – paruoštukės

Dr. Renata Česūnienė

megintuvelio nuotykiai Mėgintuvėlis su Kolbute vaikštinėjo po apsnigtą mišką ir linksmai šnekučiavosi.

– Koks grožis, – krykštavo Kolbutė, semdama saujomis sniegą ir žarstydama ore.

– Gražu, – pritarė Mėgintuvėlis. – Ar žinai, kodėl medžiai žiemą numeta lapus?

– Tai vyksta dėl to, kad žiemą augalų šaknys negali siurbti iš dirvožemio vandens ir jei nenumestų lapų, šie žūtų dėl drėgmės stokos. Arba šviesos stokos, – atsakė Kolbutė.

– Šaunuolė, – pagyrė Mėgintuvėlis. – Rudens–žiemos periodu Lietuvoje ne tiek ir daug saulėtų dienų. O Saulė labai svarbi medžių maisto gamybai lapuose. Tai vadinama fotosinteze. Todėl rudens pabaigoje augalai negamina maistinių medžiagų, nes jas yra iš anksto sukaupę medžių šaknyse. Žiema – tai ramybės periodas medžiams. Jie ilsisi, nes nereikia rūpintis maistu, – pabaigė pasakojimą Mėgintuvėlis.

– Ar girdėjai, kad žiema kartais vadinama „baltuoju badu“? – paklausė Kolbutė.

Lesyklele is kankorezio Lesyklėlei pagaminti reikės: eglės kankorėžio storo siūlo (virvės) peilio, šakutės (riebalams tepti) taukų arba sviesto (be druskos) lėkštės paukščiams skirto lesalo iš parduotuvės (arba savo sudarytų mišinių iš saulėgrąžų, aguonų, žemės riešutų, linų sėmenų, sorų, kukurūzų kruopų, baltos duonos trupinių, obuolių skiltelių, virtų ryžių, avižinių dribsnių) Siūlas ar virvelė sukarpomi tiek atkarpų (sprindžio dydžio) kiek planuojama pagaminti lesyklėlių.

Padaroma kilpelė ir pritvirtinama prie kankorėžio.

Peiliu ar šakute ant kankorėžio tepami taukai (sviestas), kad neliktų nepadengtų vietų. Paukščių lesalas suberiamas į lėkštę ir taukuoti kankorėžiai voliojami po sėklas, kol visiškai jomis pasidengia.

Neprilipusios sėklos nupurtomos.

Kankorėžiai–lesyklėlės pakabinami ant medžių šakų, jei įmanoma, netoli langų. Fotografuokite, pieškite, susipažinkite su paukšteliais ir pasidalinkite savo įspūdžiais su „Laimiuko“ skaitytojais.

22

Renatos Česūnienės nuotr.

Andželos Keli (Angela Kelly) ir jos septynmečio sūnaus iš Vašingtono ledinis muilo burbulas.

– Taip, šiuo metų laiku paukšteliams bei žvėreliams sunku susirasti maisto, – pritarė Mėgintuvėlis.

– Todėl žmonės turėtų jiems pagelbėti, pagaminti lesyklėles, į kurias kaskart atneštų maisto. Aš irgi moku pagaminti lesyklėlę, – šūktelėjo Kolbutė. – Bet pirmiausia turim surasti eglės kankorėžį.

– Taigi mes miške, – nusijuokė Mėgintuvėlis, – tikrai rasime! O kai pasirūpinsime paukšteliais, gal šiek tiek paeksperimentuokime?

– Ką gi šį kartą sugalvojai? – linksmai paklausė Kolbutė.

– Išpūsiu ledinius burbulus, – pareiškė Mėgintuvėlis.

– Ir kaip tai padarysi? – nustebo Kolbutė.

– Sulauksiu šaltuko ir pūsiu paprastus muilo burbulus, – paaiškino Mėgintuvėlis.

– Paprastus burbulus? O kas čia naujo?

– Paprastus burbulus pūsiu, bet gausiu ledinius!

Dar daugiau Mėgintuvėlio nuotykių ir eksperimentų bei jų paaiškinimų dr. R. Česūnienės ir L. Česūno knygoje „Mėgintuvėlio kelionės“, leidykla „Nieko rimto“, 2014.

Lediniai burbulai Eksperimentui atlikti reikės: įprasto muilo burbulų tirpalo šiaudelio pūtimui ar burbulų pūtiklio šalčio (kuo šalčiau, tuo geriau) Merkiame į tirpalą šiaudelį ar pūtiklį ir pučiame. Svarbiausia, kad būtų labai šalta, apie -18 ºC. (Bet galite pamėginti ir nuo -9 ºC.) Gausime nuostabius ledinius burbulus su išmargintais gražiausiais šaltuko raštais. Jei sulauksime šalčių, nepamirškite jų nufotografuoti ir atsiųsti „Laimiukui“.

www.megintuvelis.lt

Atsakymai

Kryžiažodis apie ŽIEMĄ

Užduotėlė nr. nr. 11 Užduotėlė

1.

Užduotėlė nr. nr. 22 Užduotėlė

2.

3.

4.

Užduotėlė nr. 3 .............................

5.

.............................

Užduotėlė nr. 4

6.

.............................

Užduotėlė nr. 5

.............................

.............................

.............................

.............................

(Vardas, pavardė, metai, mokykla, klasė, tel. nr.)

Leidyklos Prizas už teisingai „Nieko rimto“ užpildytą kuponėlį! prizas už teisingai užpildytą kuponėlį!

26

y Atsa k

Užduotėlė nr. 5!

8.

6 p. 2

.............................

7.

lį

.............................

m

ašyk į kupo ąr nė

Kryžiažodį kūrė Lina Eitmantytė-Valužienė

I IIUžduotėlė nr. 3 III Užduotėlė nr. 4 IV

9.

10.

11.

12.

1. Žiemą ... upės ir ežerai 2. Suledėję lietaus lašeliai 3. Žiemą žemę uždengia ... patalai 4. Žiemos sporto šaka dailusis ...

5. Transporto priemonė, kuri gerai slysta sniegu 6. Antrasis žiemos mėnuo 7. Vaikai ... sniego senį 8. Žiemą lauke žnaibo nosį 9. ... 16-oji – svarbi Lietuvos valstybės diena 10. Šventė, kurios metu varome žiemą iš kiemo 11. Baltas ... puošia medžių šakas 12. Sušalęs vanduo

Nr. 4 – – – – – – – – – – – – 1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

Didžioji

mažutės snaigės kelionė

Neringa Vaitkutė

Snaigė, vardu Šalna, tą vakarą labai skubėjo. Pasistaipiusi priešais lygaus ledo šukę, patikrinusi, ar visi spinduliai tebėra sveiki, įsispyrusi į ledines kurpaites nekantriai laukė nakties. Visas būrys snaigių ir snieguolių buvo susitarę šokti aplink gatvių žibintus. O juk visai čia pat atlydys su drungna ir lietum...

Kas žino, gal šiemet siautulingas šokių vakarėlis bus paskutinis?

Debesis, kuriuo Šalna keliavo, buvo lėtapėdis. Jis nieko ir niekada nedarydavo paskubomis. Rūpestingai apgalvojęs maršrutą, slinkdavo juo tarsi stenantis dėdulė troleibusas tvirtai įsikibęs į laidus. Šalna pricimpino iki debesies krašto, prisėdo ir mataruodama skaidriomis kojelėmis smalsiai žiūrėjo į miškus plaukiančius pro šalį.

Staiga debesis kad suvirpės! Ir sustojo lyg įkastas! (Mat kelyje pasitaikė aukšto ąžuolo viršūnė, reikėjo nuspręsti, kaip čia ją aplenkus.)

Debesis tik stabt! O Šalna, nesitikėjusi tokios kiaulystės, slystelėjo minkštu šonu ir nusklendė žemyn, nespėjusi įsitverti.

Nutūpusi ant ąžuolo šakos Šalna apsidairė. „Nagi nagi“, – pamanė. – Miestas turi būti šiaurėje. O kur ta šiaurė?“ Pasidairė po dangų, tačiau Šiaurinės žvaigždės nepamatė. „Tikriausiai dar nespėjo patekėti, – nusprendė snaigė. – Ar aš jos tarp kitų vienodų žvaigždžių nepažįstu. Va galėtų šiame pasaulyje viskas būti sutvarkyta kiek protingiau – pakeli akis į dangų, o ten šalia kiekvienos žvaigždės kabo lentelė su pavadinimu!“ Paskui prisiminė kažką apie samanas. Jų turėtų būti tik vienoje ąžuolo pusėje... tačiau kurioje? Iš kairės ar iš dešinės? Pasidairė, paknebeno žievę nagučiais. „Supaisysi tas samanas, – pyktelėjo. – Auga kur tinkamos, be jokios tvarkos!“

27

Jurga Šulskytė

Mažojo Karaliuko

z i i m r a g s u s Istorijos pradžia žurnalo „Laimiukas“ nr. 6 (56) arba www.niekorimto.lt/skaitiniai_17.html

– Uch, puch, puch, – pukšėjo mažasis Karaliukas, bandydamas burnon susigrūsti dar vieną morką. „Gal aš jau per ilgai čia užsibuvau?“ – mąstė stebėdamas, kaip tirpstantis sniegas nuslydo eglės šaka ir apdrėbė nelaimėlį voveriuką. Kažkas po šonkauliais jau porą dienų įkyriai krebždėjo. Lyg ir sąžinė. Auklės balseliu? Jam pabėgus iš Pilies visi turbūt labai sielvartauja... Ir tai labai kenkia jų sveikatai... Ech... Jis ilgai glostė nerimstantį pilvą.

– Ai, vis dėlto tai tik morkos, – pagaliau nutarė ir užkišo sąžinę obuoliu.

– Į kairę! Taip... Taip... Statom!

Tai žvėrys tempė kelmus ir rikiavo vidury proskynos, klojo juos valgiais ir ruošėsi atšvęsti kiškiukų gimtadienį. Karaliukas irgi norėjo padėti, bet jį vijo šalin kaip garbingą svečią, kurio pareiga tik valgyti ir linksmintis. Pasodintas ant aukščiausio kelmo Karaliukas atsiduso: „Kaip sako auklės – nuo likimo nepabėgsi...“ Staiga jis pamatė, kaip pasiutusiai ėmė blaškytis žvirbliai eglių šakose.

– Kam dar obuolių sulčių?! – visus perrėkė senas Lapinas.

– Mielai pasivaišintumėme, – atsiliepė kažkas iš juodos eglių tankmės.

Karaliukas apmirė. Oi, tai jo sąžinė balsu prabilo... Visi žvėrys nuščiuvo. Tuomet iš tamsos išniro trys sukumpusios figūros ir pasuko laužo link. Karaliuko akyse sužvilgo ašaros. Dvi senutės paremdamos vedė vos pastovintį žilabarzdį seneliuką, kuris įsirėžęs dar tempė įspūdingas roges. Buvo labai tylu. Tik rogės gurgždėjo. Visi stovėjo nemandagiai spoksodami. O senukai nesikuklino – išmaukė tris porcijas obuolių sulčių ir nusibraukę lūpas lengviau atsikvėpė – uuch...

32

Ir tik tada dvi senutės pamatė Karaliuką.

– Besarmati! Kaip tu galėjai nuo mūsų pabėgti? Mes galvojom, kad žvėrys tave į skutelius sudraskė! Žvėrių pusėje nuvilnijo pasipiktinimo murmesys.

– Atsiprašome, – truputį susigėdo senosios. Žvėrys nesusigaudė – kas čia vyksta, ko gi čia tos garbingo amžiaus damos užsipuolė jų Kalėdų Seneliuką? O tas visai nesupyko, bet džiugiai apkabino užgauliotojas.

Apsiašarojusios senutės tyliai verkšleno: – Daugiau niekada taip nesielk...

Tuo metu susijaudinęs senukas trepsėjo aplink.

– Nagi, mielosios damos!

Tik nereikia verkti!

Jo plikė gailiai spindėjo šaltyje. Karaliukas pirmas suprato, kas tai per asmuo. Nusitraukęs kepurę nuo galvos jis atsargiai užmaukšlino ją senukui.

Raudonas kepurės atspalvis tobulai derėjo prie raudono palto. Tada jau visiems pasidarė aišku, koks garbingas svečias juos aplankė.

– Valio! Dar vienas Kalėdų Senelis atėjo į gimtadienį! – sužavėti šūkavo kiškiukai sukaktuvininkai.

33

Knyg a – mano drau g a s!

Leidyklos „Nieko rimto“

Ar žinote, kaip troliai Mumiai jaukinasi miegą, baido vaiduoklius, rengia vidurnakčio blynų puotą, freken Snork tampa balerina? Kokią paslaptį slepia Snifas? Koks būna dykadienis?

Visa tai ir dar daugiau Johanos Sinisalo (Johanna Sinisalo) knygoje „Trolių mumių slėnio paslaptys“, kurią parašyti įkvėpė Tuvės Janson kūryba, iliustravo Jukka Murtosaari. Knygos vertimą remia FILI (Finnish Literature Exchange).

Dešra! Tai viskas, kas lieka Huberto galvoje, vos tik jis užuodžia išganingąjį kvapą.

Policijos šuo pranyksta akimirksniu, belieka tik veržlus dešros troškimas. Ir taip nutiko ne tik Hubertui, bet ir jo tėčiui, seneliui, proseneliui…

Tačiau dar ne viskas prarasta!

Hubertui į pagalbą atskuba Pokas – inteligentiška, sumani ir labai draugiška blusa. Kartu jie beveik nenugalimi, o jų tikslas – susekti brangenybių vagišius ir įveikti Huberto silpnybę dešrai. Neabejok, šios porelės laukia neišpasakytai įdomūs nutikimai, kuriuos aprašė Danielis Napas (Daniel Napp) knygoje „Šniukštinėtojai laive“!

Kažkas pro skylę daržinės sienoje pasiuntė keistą kodą, baisios žinios atkeliavo nuo Lapakalnio, o laišką iš po trečiojo avilio parašė visai nepažįstama letenėlė... Rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius išpildo pažadą parašyti atsakymus į girios gyventojų laiškus. Juos išsiuntęs, gamtininkas tuoj pat sulaukia naujų žinučių ir atvirukų – net keletas bičiulių sulaukė šeimos pagausėjimo! Girios paštas veikia nepriekaištingai. Tuo įsitikinsite perskaitę visus 28 laiškus knygoje „Girios paštas“, kurią iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba.

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

naujienos!

Jorė Amarilė visad stengėsi galvoti, jog yra paprasta paauglė, o jųdviejų su mama gyvenimas – visiškai normalus. Jei nekreipsi dėmesio į tai, kad nuolat tenka paskubomis kraustytis vis į kitą miestelį, lyg kažkas vytųsi.

O gal iš tiesų yra nuo ko slapstytis?

Vieną dieną Jorė Amarilė praranda mamą ir atsiduria keistame senoviniame pasaulyje, kur šalia žmonių gyvena šiurpūs ir įstabūs padarai. Pasirodo, čia jos tikrieji namai. Tačiau dabar slapstytis teks dar daugiau. Bet pirmiausia reikia išsiaiškinti tiesą apie save...

Naujos Neringos Vaitkutės trilogijos pirmoji dalis „Tamsa, kuri prabudo“ žada nepamirštamus įspūdžius ir išgyvenimus. Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba.

Jauniesiems aralueniečiams Viliui su Evanlina mėginant pasprukti iš Skandijos, į šiaurę traukia temudžajų kariuomenė. Nuožmūs klajokliai užgrobę Skandiją gviešis Aralueno.

Skandai atsilaikytų tik priėmę savo priešų aralueniečių pagalbą. Netikėta sąjunga galėtų išgelbėti abi karalystes. Legendinis žvalgas Holtas išmano, kaip kovoti su atėjūnais iš rytų. Jo mokiniui Viliui irgi reikės parodyti sumanumą... Nuotykiai tęsiasi! Atsiverskite ketvirtąją australų rašytojo Džono Flanagano (John Flanagan) knygų serijos „Žvalgo mokinys“ dalį „Ąžuolo lapas“! „Neįtikėtina, kad išgyvenau holokaustą. Buvau paprastas berniukas, be įtakingų pažįstamų, be įgūdžių.

Galimybių turėjau nedaug, tačiau vienas dalykas pasirodė svarbesnis už visa kita: Oskaras Šindleris manė, jog mano gyvybė turi vertę.“ Šią istoriją verta išgirsti. Tiems skaitytojams, kurie jau pajėgia įvertinti skaudžias gyvenimo ir istorijos pamokas. Tas, kurios atskleidžia tiesą apie karą, išdavystę, neteisybę, viltį ir tikėjimą. Leono Leisono (Leon Leyson) prisiminimai knygoje „Berniukas ant medinės dėžės“ ne baugina, o stiprina ir drąsina. Jie pilni gyvybės ir su laiminga pabaiga. Nerasite nė žodžio kaltinimų, pasmerkimo, noro atkeršyti – pasakotojas aukščiau viso to. Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba.