Page 1

ĮKVĖPIMAS

1


2

ĮKVĖPIMAS


Įkūrėja, redaktorė Inga Žukauskaitė-Verzinkevičienė Dizainas / maketavimas Istudio.lt Tekstus redagavo Justina Mikeliūnaitė

ĮKVĖPIMAS

3


TURINYS: Juvelyrikos alchemikė

Namus kuria detalės

Išdrįsti įgyvendinti svajonę paskatino sūnaus gimimas

Viena Azijoje

Lėto keliavimo malonumai

Lemtinga pažintis su Gruzija

Lengvai ir saldžiai

4

ĮKVĖPIMAS


6

12

18

22

32

38

44

ĮKVĖPIMAS

5


‘Juvelyrikos alchemikė Juvelyrė Rūta Raivara Petronytė kartais pavydi kitų profesijų atstovams, galintiems dirbti iš bet kurio pasaulio krašto, teturint kompiuterį, tačiau ir pati neturi kada nuobodžiauti. Laisvalaikiu mergina užsiima galybe skirtingų veiklų nuo žvejojimo iki dainavimo, o idėjų savo papuošalams semiasi ne tik kelionėse ar žmonėse, bet ir tiesiog kasdienybėje.

6

ĮKVĖPIMAS


Darbo pavadinimas: Vyšnios žydėjimas. Auksas, tanzanitas. 2016 Nuotrauka: Tomas Mykolaitis

ĮKVĖPIMAS

7


8

ĮKVĖPIMAS


Dabar populiaru, gal net madinga, ilgai ieškoti savęs. Koks buvo jūsų kelias iki dabartinės veiklos? Ankstyvoje vaikystėje svajojau tapti kiosko pardavėja. Tuomet tai atrodė labai įdomi profesija Bet išties mano kelias iki metalo meno buvo gana tiesus. Nuo antros klasės lankiau dailės mokyklas. Svajojau būti tapytoja ar skulptore. Juvelyriką pasirinkau iš pragmatizmo. Turint tokį išsilavinimą, didesnė tikimybė po menų studijų įsidarbinti. Mokslus baigiau Taline. Labai pamilau Estiją. Su dideliu malonumu ten grįžtu. Atrodo, kad ten nuvykus pastiprėju, pasisemiu įkvėpimo. Savo profesija labai džiaugiuosi. Tiesa, yra keli dalykai, kurie erzina. Pirmasis – vienatvė dirbant. Antras – kad esi pririštas prie savo studijos. Pavydžiu tų specialybių atstovams, kurie dirba kompiuteriu iš bet kurio pasaulio krašto.

labai smagu, kai jie man atvilko gana didelį akmenį. Būsimoji nuotaka kelionės metu kaip meilės įrodymą paprašė savo vaikino tą akmenį iš Norvegijos viršukalnės nunešti žemyn. Ir jis tai padarė. Tiesa, tą kartą panaudojome gražią dekoruotą lentą, kurią jie parsivežė iš Italijos. Su kokiomis medžiagomis dirbate? Su sidabru ir auksu. Labiausiai mėgstu geltoną auksą. Prieš keletą metų nemažai darbų dariau iš įvairios medienos, kaulų, ragų, akmenų. Šios medžiagos spalvingos, įdomios, bet pats procesas nėra labai malonus. Daugiausia graviravau, drožinėjau. Visai neseniai pristačiau kolekciją vyrams „KALA“. Naudojau Damasko plieną – kietą vyrišką medžiagą. Tai labai stipri ir savo raštais estetiškai patraukli medžiaga. Plienas sluoksniuojamas, sukalamas, vėl pjaustomas, sluoksniuojamas. Vėliau gali būti sukamas ar kitaip kad pavyktų iš gyvenimiškos apdorojamas, išgauti skirtingus raštus.

Dažniausiai matome tik juvelyrų darbo rezultatą. Idėjos ateina Kaip gimsta jūsų papuošalai? patirties, sutiktų žmonių, Atskleiskite truputį proceso užkulisių. Kiekvieną parodą ar kelionių, kasdienybės. Dirbu dvejomis kryptimis. pristatymą apgalvoju nuo Pirmoji – absoliučiai eksponatų iki ekspozicijos. Tai nesuvaržyta kūryba. Idėjos ateina iš gyvenimiškos labai tipiška estiškai mokyklai, pavyzdžiui parodoje patirties, sutiktų žmonių, kelionių, kasdienybės. ‘Fragmentai’, kurią pristačiau Vilniaus ir Paryžiaus Taip gimsta parodos. Jau pavyko surengti tris publikai, darbus eksponavau ant gipsinių žmogaus personalines bei pristatyti savo darbus keletoje kūno dalių, kurių formas nuėmiau nuo savo draugų grupinių parodų Vilniuje, Taline, Paryžiuje ir kitur. ir bičiulių kūnų. Idėja buvo pabrėžti, kokia svarbi ir intymi yra juvelyrikos ir kūno sąveika. O štai Antroji kryptis – užsakymai. Juose mažiau kolekciją „KALA“ kolekciją pristatinėjau 9000 kv m kūrybos, nes darbai turi atitikti kliento charakterį, industrinėse patalpose, darbus papildė didžiulės pageidavimus. Jeigu matau, kad klientas eskizą jau nuotraukos, kuriose buvo užfiksuotas Damasko pats yra nusipaišęs ar radęs internete, rekomenduoju plieno gamybos procesas ir kalvių portretai. kitus meistrus. Su užsakovais bendraujame, kalbamės, domiuosi, ką jie mėgsta, ką kūrinys turi Kaip apibūdintumėte savo papuošalų pirkėjus? Ar atspindėti. Kiekvienas papuošalas būna individualus jie turi kažką bendra? ir skirtas tik tam žmogui. Mano klientai yra mieli, paprasti žmonės. Nesu linkusi žmonių skirstyti. Bendrą kalbą galiu rasti ir Viena pora užsakinėjo vestuvinius žiedus. su senjoru, ir su paaugliu. Ir su žmogumi, kuris yra Nusprendėme, kad žiedus darysime faktūruotus. labai smulkmeniškas, ir su tokiu, kuris į gyvenimą Pažadėjo atnešti keletą jiems reikšmingų daiktų, nuo žvelgia beatodairiškai. Keletą užsakymų esu dariusi ir kurių galima būtų nuimti faktūros pavyzdžius. Buvo visuomenėje plačiai žinomiems žmonėms. Darbų pavadinimai: kairėje viršuje: KALA. Damasko plienas, sidabras. 2017 dešinėje viršuje: Minna. Baltas auksas, sidabras, juodas deimantas. 2016 kairėje viduryje: Kranklys. Sidarbras, juodmedis, mėlyni perlai. 2015 dešinėje viduryje: Elmira. Baltas auksas, juodi deimantai. 2016 apačioje: Rūta. Geltonas auksas. 2016 Nuotraukos: Tomas Mykolaitis

ĮKVĖPIMAS

9


Kad ir kokia mėgiama būtų veikla, kartais reikia perkrauti savo baterijas, atstatyti jėgas, pakeisti veiklą. Kuo užsiimate, kai nekuriate papuošalų? Labai mėgstu dainuoti. Studijų metais turėjome grupę, tai buvo puiki patirtis. Šį reikalą esu apleidusi. Turbūt todėl, kad nesutinku grojančio žmogaus, su kuriuo sutaptų požiūriai ir norai. Kurį laiką šokau svingą. Dabar prisimenu vaikystę – lankau keramiką. Mėgstu žvejoti. Tai įkvėpė norą domėtis žuvimis. Anksčiau jų visai nepažinau. Pastaruoju metu užsikabinau už šikšnosparnių. Skaitau knygą apie juos. Skaityti taip pat mėgstu. Visai nedaug išmanau, bet traukia biologija, fizika, chemija. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad šios sritys taps patraukliomis. Mokykloje jų nemėgau ir nesimokiau. Kartais, radusi progą, laisvą minutę tapau. Jūsų pomėgiai labai įvairūs ir spalvingi. Ar pavyksta realizuoti save pagrindinėje veikloje? Esu absoliučiai patenkinta tuo, ką darau. Pilnai realizuoju save.

Mano darbas yra malonus, tiesa, kartais ir įtemptas, kartais skausmingas, kartais labai neapsimokantis, nuobodus, turbūt, kaip ir kiekvienas darbas, bet iš esmės – geras. Darbą nuo laisvalaikio stengiuosi atskirti, bet pradedu suprasti, kad tai beveik neįmanoma. Nes tai ir mano pomėgis. Mano galvoje nuolatos vyksta kūrybinis procesas, visai nesvarbu ką veikiu ar kur esu. Kartais dėl to net negaliu užmigti. Kūryba man teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą ir tai yra didžioji mano gyvenimo dalis. Kai tuo neužsiimu, mėgstu kalbėtis su protingais žmonėmis, patinka ilgi pasivaikščiojimai, labai mėgstu būti su savo šeima. Mes labai daug juokiamės. Esu ambicinga. Pabaigusi kokį didelį projektą, jau galvoju leisiu sau pailsėti, bet tada pasidaro liūdna, kad baigėsi ir sugalvoju kažką naujo. Tai ir yra gyvenimo variklis. Judi – vadinasi esi gyvas.

10

ĮKVĖPIMAS

Darbų pavadinimai: viršuje: Rugiagelė. Geltonas auksas, deimantas. 2016 Nuotrauka: Tomas Mykolaitis apačioje: Paukštis grenadierius. Sidabras, ametistas, granatas, mediena. 2013 Nuotrauka: Rūta Andre


Darbo pavadinimas: Rūta. Geltonas auksas. 2016 Nuotrauka: Tomas Mykolaitis

ĮKVĖPIMAS

11


NAMUS KURIA DETALĖS Diplomuota architektė Ernesta Andrė geriausiai jaučiasi kurdama interjerus. Ji įsitikinusi, kad dirbant mylimą darbą įkvėpimas ateina natūraliai.

12

ĮKVĖPIMAS


Kada pajutote savyje kūrybinę gyslelę ir užčiuopėte kryptį, kuria norite eiti toliau? Ar tikslingai artėjote prie dabartinės savo veiklos? Jau 8 klasėje žinojau, ką studijuosiu baigusi mokyklą. Tiesa, tada susižavėjau interjero dizainu, mintis studijuoti architektūrą atkeliavo vėliau. Ėjau į paprastą vidurinę (dauguma mano grupiokų mokėsi dailės mokyklose), tad pradėjau lankyti papildomus užsiėmimus. Taip pat aistringai domėjausi fotografija. Keletą metų dirbau fotografijos studijoje, pati organizuodavau fotosesijas. Mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, baigiau architektūros magistrantūrą. Studijuodama dirbau architektūros studijoje, laisvu laiku fotografuodavau. Baigusi mokslus nusprendžiau likti tik prie architektūros ir geriau daryti vieną darbą gerai nei du paviršutiniškai. Šiuo metu projektuojate interjerus. Kas paskatino grįžti į sritį, kuria susidomėjote dar paauglystėje? Studijavau ir dirbau Kaune, vėliau persikėliau gyventi į Vilnių. Čia vėl susidomėjau interjerais. Su vyru gyvenome centre, neįtikėtinai mažame butuke, tačiau jame tilpo viskas, ko reikėjo. Draugai, atėję į svečius, stebėdavosi, kaip pas mus jauku, nors interjeras buvo visų stilių kratinys: raudonų plytų židinys, sendinti balkiai ir atviras medis, skirtinga grindų danga, žemos lubos, maži langai. Bet tai buvo namai, kuriuos mes kartu kūrėme ir kuriuose buvo gera būti. Vilniuje taip pat dirbau architektūros įmonėje, o interjero projektavimas visą tą laiką keliavo lygiagrečiai, kaip labai mylimas pomėgis. Lūžis įvyko tada, kai susilaukiau sūnaus. Yra toks posakis, kad vaiko priežiūros atostogos moteriai yra skirtos tam, kad suprastų, kuo ji nori būti užaugusi. Supratau, kad interjero projektavimas mane traukia labiau. Čia nėra monotonijos, viskas nuolat keičiasi, kūrybinis procesas be sustojimo. Priešingai nei architektūroje, kai prie vieno projekto dirbi metus ir ilgiau. Jaučiu, kad esu ten, kur ir turėčiau būti. Esu atsipalaidavusi, pati planuoju savo laiką ir darbus, nėra įtampos ir streso. Kūrybiškumo reikalauja ne tik interjero projektavimas, bet ir bendravimas su žmonėmis. Kas jūsų klientai? Jie labai skirtingi ir nuolat keičiasi, todėl dirbti labai įdomu. Vieni konkrečiai žino, ko nori, ateina su savo

reikalavimais, kiti atiduoda viską į mano rankas ir tik mėgaujasi rezultatais. Labai vertinu užsakovus, kurie turi daug idėjų, vizijų, bet nežino, kaip jas susisteminti ir išgryninti – tada viską perduoda į mano rankas, pasitiki ir tariasi net dėl smulkiausių detalių. Su tokiais žmonėmis įdomiausia dirbti. Kam, kurdama interjerus, skiriate daugiausia dėmesio? Pradėdama dirbti prie naujo interjero projekto, daug laiko skiriu bendravimui su klientais: aiškinuosi jų pomėgius, noriu, kad kiekviename interjere atsispindėtų šeimininkų charakteris. Labai daug dėmesio teikiu funkcionalumui, praktiškumui – nemėgstu perkrauti erdvių nereikalingais elementais. Stengiuosi, kad namai tarnautų žmogui, o ne žmogus namams. Patinka natūralios, ilgaamžės medžiagos, gamtos motyvai interjere. Interjeras kuriamas palaipsniui, auga tarsi gyvas organizmas. Kuris kūrybos proceso etapas jums pats įdomiausias? Įdomiausia pati pradžia, kai gauni švarų lapą ir turi jame suplanuoti būsimus namus. Braižant įsivaizduoji, kaip tie namai atrodys realiai, bandai viziją perteikti šeimininkams ir stebi jų reakcijas. Dar labai įdomu, kai į tuščius, bet jau įrengtus namus atsikraustoma. Atsiranda daug neplanuotų detalių, dekoro elementų. Tada kartu svarstome kur kokią vazą statyti ar kur kabinti paveikslus bei nuotraukas. Kai į savo vietas sugula šeimininkų daiktai, namai iš karto tampa saviti ir jaukūs. Kur semiatės įkvėpimo ir idėjų? Kai darbas yra ir pomėgis, įkvėpimo papildomai ieškoti nereikia, jis ateina natūraliai. Prisėdi prie darbų ir viskas „kaip iš pypkės“. O idėjų semiuosi iš aplinkos. Pamačiusi naują medžiagą ar baldą jau svarstau, kur jį galėsiu panaudoti. Stebiu architektų darbus užsienyje ir Lietuvoje, seku tendencijas, bet jomis nepasikliauju aklai. Kuriate namus kitiems, stengiatės, kad jie atspindėtų šeimininkų poreikius ir asmenybes, o ką jums pačiai reiškia namai? Žodis namai, apima viską. Namai tai šeima, tradicijos, geras laikas, poilsis, saugumas. Mūsų šeimos namuose visi daiktai turi savo istorijas. Kuriame juos apgalvotai, todėl net mažiausia detalė tampa svarbi.

ĮKVĖPIMAS

13


Vienas iš paskutinių Ernestos įgyvendintų projektų: OBJEKTAS – Butas naujos statybos name PLOTAS – 74 m² KAMBARIŲ SKAIČIUS – 3 VIETA – Kaunas, Kalniečių g.

14

ĮKVĖPIMAS

Projekto autorė – architektė Ernesta Andrė www.ernestaandre.lt Fotografijos – Justina Šuminaitė


Projektuojant šio, trijų kambarių buto, interjerą, svarbiausia užduotis buvo jaukumas ir funkcionalumas. Pagrindinė buto erdvė – virtuvė, valgomasis ir svetainė buvo projektuojama vientisa, virtuvę numatant tamsiausioje vietoje. Tokį planavimą padiktavo gan siaura patalpa, turinti natūralios šviesos šaltinį tik vienoje pusėje. Didelis dėmėsys skirtas šios erdvės apšvietimui. Suplanuotas ir jaukus foninis, ir ryškus pagrindinis apšvietimas konkrečiose zonose.

ĮKVĖPIMAS

15


Vienas iš pagrindinių interjero akcentų – nestandartinio dydžio tamsaus medžio durys. Aukštos durys patalpoms suteikia didingumo ir erdvės įspudį.

Visame bute atsikartoja modernūs juodo metalo elementai: geometriniai šviestuvai, veidrodis, baldų detalės.

16

ĮKVĖPIMAS


Jaunuolio kambarys jaunatviškas ir žaismingas, čia atsispindi jo pomėgiai ir charakteris. Viena siena išpiešta piešiniais ir lipdiniais iš medžio. Jų autoriai „Gyva grafika“.

Miegamajame –šiltų atspalvių poilsio zona. Čia suprojektuota drabužinė buvo šeimininkės pageidavimas.

Savitumo suteikia paveikslai, kuriuos nutapė šeimininkės mama.

ĮKVĖPIMAS

17


IŠDRĮSTI ĮGYVENDINTI SVAJONĘ PASKATINO SŪNAUS GIMIMAS Kaunietė Elena Matulaitienė, įkūrusi Šeimos kūrybinę studiją, įgyvendino dvi savo svajones – kurti ir padėti žmonėms. Nuotraukos: Elenos Matulaitienės

18

ĮKVĖPIMAS


Jūsų profesinis kelias driekėsi ne tik per menus. Kaip gimė idėja įkurti tapybos studiją? Vaikystėje svajojau tapti veterinare. Arba aktore. Kartais veterinare, kartais aktore. Panašiai ir nutiko. Studijavau menotyrą Vytauto Didžiojo universitete, lankiau tapybos pamokas. Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių viską mečiau, įstojau į farmakotechniką Kauno kolegijoje. Studijas baigiau, dirbau vaistinėje. Ir galiausiai grįžau prie menų ir daugiau trauktis nebenoriu. Mano vieta čia. Tapybos studija gimė iš svajonės. Visai neskubėdami mudu su vyru planavome, ieškojome, kūrėme. Jau prasidėjus rimtiems darbams, patalpų paieškoms, sužinojome, jog laukiuosi antro vaikelio. Dauguma bandė mane atkalbėti, neva bus per sunku, bankrutuosi nespėjusi atsidaryti ir panašiai. Tačiau mane visada palaikė vyras bei giminaičiai. Esu labai dėkinga. Tai suteikė drąsos, kurios priimant sprendimus man stigo. Prasidėjo nuostabi kelionė. Farmacija jūsų nesužavėjo? Darbas vaistinėje – ne man. Suprantama, nežinia kas gali nutikti gyvenime, gal kažkada teks grįžti. Tačiau dabar apie tai galvoju mažiausiai. Kelis kartus viską metėt ir kardinaliai keitėt veiklos kryptį. Ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime dabar? Gyvenime esu padariusi nemažai kvailysčių. Sugaišau nemažai laiko ten, kur, rodos, nevertėjo. Nepaisant to, keisti nenorėčiau nieko. Net ir mokslų. Kaip galėčiau žinoti, jog farmacija ne man, jei nebūčiau jos baigusi? Įgytos žinios visada naudingos. Kas paskatino pradėti užsiiminėti ne tik kūrybine, bet ir pedagogine veikla, mokyti kitus? Visada norėjau kurti ir padėti kitiems. Tad šiandien galiu realizuoti save kūryboje bei padėti tėvams kūrybiškai ugdyti savo vaikus. Drąsiai apie tokią veiklą galvoti paskatino sūnaus Jokūbo atsiradimas. Iki tol dirbau vaistinėje ir tik kartais leisdavau sau pasvajoti apie kažką panašaus. Bet atsiradus Jokūbui, tas mažas kūrybingas žmogeliukas mano viduje, kurį buvau užspendusi į kampą, tiesiog veržte išsiveržė. Ir daugiau niekada jo nestumsiu tolyn. Kokius užsiėmimus vedate savo studijoje, ko mokote vaikus ir suaugusiuosius? Visa veikla susijusi su kūryba. Organizuojame pavienius užsiėmimus, pavyzdžiui eko dirbtuves, vainikų pynimo, papje – mašė technikos savaitgalius, kiaušinių marginimo pamokas ir panašiai. Tačiau

daugiausiai dėmesio skiriame šeimos užsiėmimams. Būtent todėl ir pasivadinome ŠEIMOS kūrybine studija. Organizuojame paskaitas tėvams vaikų auklėjimo temomis. Norime padėti suprasti savo vaikus, jų pasaulį. Taip pat vedame užsiėmimus, kuriuos lanko vaikai nuo 1,5 metų amžiaus su mamomis arba tėčiais. Jų metu vaikai tampa artimesni su tėvais. Matydami, jog ir mama ar tėtis kartu įsitraukia į kūrybinius darbus, mažyliai jaučiasi laisvai. Kai tik stebime vaiką, jis pradeda bijoti klysti. Kai dirbame kartu, parodome, jog klaidos yra natūralus dalykas ir tai tik proga pabandyti iš naujo. Jūsų studija taip pat moko ir embru meno – tapymo ant vandens. Kaip susidomėjote šia unikalia technika, dažnai lyginama su meditacija? Kaip viskas vyksta? Apie tapymą ant vandens sužinojau pamačiusi vaizdo įrašą internete. Pradėjau domėtis, kas tai yra, kokiu principu veikia. Taip atradau Irmą Čekanauskienę, kuri ir atgabeno šį meną į Lietuvą. Ji mielai sutiko priimti į savo mokymus, vėliau dalyvavau viename jos rengtame tyrime. Šis menas įspūdingas tuo, jog neįmanoma piešinio pakartoti. Natūralūs dažai ant vandens ištaškomi šepetėliais, pagamintais iš arklio uodegos šerių ir rožės stiebų. Dažai gaminami iš augalų, dirvožemio, metalų oksidų ir skiedžiami jaučio tulžimi. Tokio mišinio kvapas nėra pats maloniausias, tačiau aš jo nebejaučiu. Užsiėmimų metu naudoju smilkalus, o vasarą, kai geras oras, dirbame prasivėrę balkoną. Besiskleidžiantys dažų burbulai užburia, įtraukia. Tai, ką galima vėliau iš jų išgauti metalinėmis lazdelėmis, tiesiog stulbina. Nereikia turėti jokių piešimo įgūdžių! Mūsų klientai – vaikai, tėvai, seneliai. Visi, norintys atrasti kažką naujo. Vaikams smagu žiūrėti į didėjančius taškelius ant vandens, jiems patinka, kad galima greitai gauti rezultatą, kuris visada džiugina. Tėvai taip pat džiaugiasi galėdami kūrybingai praleisti laiką su vaikais. Juolab, kad tokių užsiėmimų nėra daug. Mokyklos bei darželiai tokių paslaugų nesiūlo. Senjorai bendraminčių rate visuomet puikiai kuria. Mūsų senelių karta labai kūrybinga. Tad išbandyti tokį meną ir ramiai praleisti popietę, atsipalaiduoti, patirti kūrybos džiaugsmą jiems tikrai svarbu. Kaip ši technika padeda atsipalaiduoti? Kaip jaučiasi jūsų klientai užsiėmimų metu ir po jų? Tapymo ant vandens užsiėmimų metu tikrai panyri į meditaciją. Galima visiškai atsipalaiduoti, pajusti ĮKVĖPIMAS

19


muziką, smilkalų kvapą, matyti spalvas vandens paviršiuje, stebėti, kaip jos skleidžiasi. Tai labai ramina. Dažniausiai klientai į studiją atbėga, greitai pasiruošia, tada nervingai klauso mano pasakojimo, ką mes darysime ir galiausiai nurimsta, pasineria į savo mintis, į kūrybą. Po užsiėmimų visi išeina šypsodamiesi, o tie, kurie ateina nuolat, nustojo bėgti, skubėti. Kai kurie net prisipažįsta, kad sapnai tapo šviesesni. Vaikai piešdami išreiškia savo emocijas, jausmus. Ar galite papasakoti apie jų piešinius, ką jie atskleidžia? Tai labai plati ir įdomi tema. Vaikai savo jausmus ir emocijas mums rodo nuolat, ne tik piešiniuose. Tačiau, jei nemokame suprasti, nemokame jų prakalbinti, mums padeda piešimas. Labai svarbu ne tik kalbėti su vaiku apie jausmus bei emocijas, bet ir pačiam save suprasti. Ar pastebime, kaip apie savo dieną pasakojame antrai pusei? Dažniausiai kalbame faktais, glaustai, pasidžiaugiame, kad sekėsi gerai, gavau paaukštinimą ar buvo prasta diena, susiplėšiau naują suknelę, bet vengiame atskleisti emocijas, įvardinti jausmus. O jei pabandytume atsiverti labiau. Pavyzdžiui: „šiandien puiki diena, mane paaukštino, aš taip džiaugiuosi, jaučiuosi tarsi ant sparnų“ arba „susiplėšiau suknelę lipdama iš automobilio. Taip nuliūdau, juk ji visai nauja. Labai gaila ir pinigų, ir suknelės. Teko skubėti, grįžti namo persirengti, tad diena prasidėjo nuo įtampos“. Vaikai ima pavyzdį iš tėvų ir dažnai mokyklinukai į klausimą kaip sekėsi, ar kaip jaučiasi, jau atsako taip pat – arba gerai, arba blogai. Tad, kad ir koks geras įrankis vaikų emocijoms suprasti būtų dailė, turime padėti jiems jas ne tik išreikšti, bet patiems suprasti, paaiškinti. Kaip jaučiatės dabartinėje savo veikloje? Man puikiai tinka posakis, kad susiradus mėgiamą darbą niekada nebeteks dirbti. Žinoma, kartais pavargstu, tačiau po intensyvios veiklos studijoje nuovargis kitoks. Jis malonus. Nežinau, koks darbas galėtų būti geresnis už tą, kuriame tave kasdien pasitinka su nuoširdžia šypsena, kuriame kasdien matai laimingus veidus. Jaučiu, jog turiu gerokai daugiau parako nei kol kas galiu išnaudoti. Per tą laiką, kiek gyvuoja studija, teko išmokti daug dalykų. Viskas nauja, nepatirta. Galvoje verda dideli planai, sustoti jau darosi sunku, tad lieka tik vienas kelias – pirmyn. Dievinu tai, ką darau. Džiaugiuosi, jog mano šeima bei giminės palaiko bei dažnai prisijungia prie to, ką darau. Ankščiau susitikdavome prie kavos puodelio, o šiandien susiburiame kūrybai: piname vainikus, siuvame, lipdome iš molio ir panašiai. Turime didelių svajonių. Esu girdėjusi, jog svajonės turi būti tokios, kurios kelią baimę, ar ne? Norime užaugti, plėstis. Apie tai dar daug pasakoti negaliu, bet ateityje žadame staigmenų.

20

ĮKVĖPIMAS


ĮKVĖPIMAS

21


22

ĮKVĖPIMAS


Nuotraukos: Viktorijos Pukinskaitės

VIENA AZIJOJE Aplankiusi 32 pasaulio šalių Viktorija Pukinskaitė, tinklapio www.noplan.lt įkūrėja, pamažu artėja prie savo svajonės – aplankyti 100 valstybių. Šį skaičių pasirinko kaip tikslą, nes tiki, kad tiek kraštų galima pažinti kokybiškai, pasiliekant tikimybę ne kartą sugrįžti.

ĮKVĖPIMAS

23


Priešistorė: Beveik kiekvieną savaitgalį automobiliu arba traukiniais keliaudavome po Lietuvą su šeima. Kartais kelionės tikslas būdavo tiesiog nusipirkti skanių bandelių pas vietinę močiutę atokiame kaime, pakeliui aplankant dar nematytas vietas ir atrandant kažką naujo. Pripratau nuolat judėti, atrasti, nustebti… Paauglystėje su choru, kuriame dainavau, pirmą kartą išvykau į užsienį. Studijų metais vieną vasarą dirbau ir gyvenau JAV, o baigusi universitetą devynis mėnesius praleidau Airijoje. 2016 m. pavasarį išėjau iš dešimtmetį trukusio darbo banke ir nusipirkau bilietą į Singapūrą (į vieną pusę), o po to, neturėdama jokio plano, 8 mėnesius keliavau po Indoneziją (daugiausia), Malaiziją ir Tailandą. Kas bus toliau? Nežinau, bet laukiu su didžiausiu nekantrumu. Tą vėlų vakarą, kai galutinai apsisprendžiau iškeliauti, gulėjau lovoje, akys visiškai nesimerkė, o mintys sukosi kaip pašėlusios. Viena mano dalis beveik verkė ir pyko: „Kodėl viena? Juk bus sunku! Nenoriu, man baisu!“ Kita atsakė: „Taigi dar neturi bilieto, gali niekur nevažiuoti, bet paskui nesiskųsk, kad kažkas tau gyvenime nepatinka…“ Verkiančioji Viktorija nurimo, pasvarstė ir kitą rytą nusipirko bilietą į Singapūrą (tik į vieną pusę), o iš ten – į Balio salą. Kelionė prasidėjo. Dalinuosi įspūdingiausių patirčių ir atradimų dešimtuku. 1. Keliavimas be plano Vieną dieną tiesiog pajutau, jog noriu iškeliauti. Kai kuriuos reikalus išsprendžiau, dalį palikau savai eigai. Dar ilgai galvoje sukosi abejonės ir klausimai: kaip keliausiu viena, kur, už ką, kiek laiko, ką veiksiu, ar geras sprendimas ir pan. Pradėjau domėtis ir žingsnis po žingsnio dėliotis artimiausios ateities paveikslą. Numačiau biudžetą, kryptį ir kiek maždaug laiko ten norėčiau praleisti, o visa kita nutariau išsiaiškinti nuvykusi – kai niekur neskubėsiu. Toks keliavimo stilius man buvo visiškai naujas. Anksčiau išvykdavau su kompanija, iš anksto užsisakydavom viešbučius, pasidomėdavom lankytinais objektais.

Daug įdomių dalykų patyriau būtent dėl to, kad neturėjau plano.

24

ĮKVĖPIMAS


ĮKVĖPIMAS

25


Kartais pats geriausias planas - neplanuoti Kai vyksti trumpam atostogauti, atlikti namų darbai išties palengvina kelionę. Tačiau šįkart buvo kitaip. Turėjau daug laiko ir norėjau išbandyti naują keliavimo būdą. Savo idėja pasidalinau su draugais ir artimaisiais. Iš jų sulaukiau nemažai klausimų, kuriuos ir pati sau kėliau (kaip, kur, ką veiksiu ir pan.). Iš to nežinojimo natūraliai gimė atsakymas „no plan“. Nepaisant nežinomybės, dalinantis mintimis su kitais, kaskart atsirasdavo tas vidinis jausmas, kad tai yra TAI, viskas bus gerai. Dabar galiu drąsiai teigti, kad jausmas neapgavo – daug įdomių dalykų patyriau būtent dėl to, kad neturėjau plano. Neplanavau keliauti nei po Indoneziją, nei po Aziją. Vieną dieną supratau, kad noriu „persikrauti“, todėl nusipirkau bilietą į vieną pusę. Balio salą pasirinkau atmetimo būdu – atkrito vakarietiška kultūra, taip pat Afrika ir Pietų Amerika, nes pabijojau ten važiuoti viena. Svajojau apie nedidelę salą ir vandenyną. Liko keli variantai, iš kurių gana spontaniškai pasirinkau Balį. Pasidomėjau gyvenimo sąlygomis bei kainomis ten ir išskridau. Norėjau įsikurti, o tada nuspręsti, ką veikti. Tik dėl to, kad nebuvau įsikibusi į konkretų planą, leidau sau klausyti kitų, klausyti savęs ir pasiduoti tai tėkmei, kuri ir nunešė mane per visas mano patirti. Šiurpuliukai po odą laksto prisiminus. 26

ĮKVĖPIMAS

2. Tylos sanatorija Tikėjausi, kad Balyje išsirinksiu mielą vietą ir įsikursiu, bet atvažiavusi nepajutau to jaukumo ar noro pasilikti ilgiau. Man buvo šokas. Išėjusią iš oro uosto pasitiko būrys vienas per kitą rėkiančių ir savo paslaugas siūlančių taksistų. Atrodė, kad pavyko susiderėti, bet išties permokėjau mažiausiai 5 kartus. Visur, kur ėjau, be perstojo savo paslaugas siūlė motorolerio nuomotojai, masažo specialistės, taksistai, prekeiviai paplūdimyje ir pan. Po poros dienų gatvėmis pradėjau vaikščioti nuleidusi galvą, nenorėjau nieko matyti ir girdėti. Pyktis virė ne tik dėl įkyraus siūlymo. Nemažai tų paslaugų reikėjo, bet jų kainos buvo visiškai neaiškios. Jaučiausi taip, lyg visi tik ir nori iš manęs išplėšti kuo daugiau pinigų. Šokiravo ir aplinka – 18 val. jau tamsu, labai daug kur netvarkinga, daug šiukšlių, vietinės kavinės nešvarios, paplūdimiai irgi nėra ypatingi, o jaukių kavinių ar vietų pasėdėti reikėdavo paieškoti. Prieš kelionę įsivaizdavau, kaip per savo gimtadienį Balyje skirsiu dieną sau – mėgausiuosi masažu, jaukia vakariene ir tiesiog gražia aplinka. Masažą pasidovanojau, bet po to planus sujaukė stiprus lietus. Anksti sutemo, apėmė nejaukumas ir vietoje


išsvajotos skanios vakarienės, įsimečiau į skrandį kažką greito iš gretimos parduotuvėlės. Tą vakarą sėdėjau viešbučio kambaryje, el. paštu ir „Facebook“ paskyroje atrašinėjau į sveikinimus, kuriuose draugai džiaugėsi mano sprendimu ir baltai pavydėjo, o aš verkiau. Jaučiausi nejaukiai, nesaugiai ir norėjau būti namuose Vilniuje. Tą vakarą galutinai apsisprendžiau pakeisti aplinką. Norėjau būti ten, kur miela, gera, kur prie manęs nelįstų prekeiviai, kur galėčiau atsipalaiduoti, susidėlioti mintis ir nuspręsti, kas toliau. Mintyse šmėstelėjo pokalbio ištrauka iš susitikimo su dviem keliautojomis pačią pirmą dieną Balyje. Jos minėjo, kad norėjo pabūti tylos sanatorijoje, bet nespėjo to padaryti. Pagooglinau, susiradau tą vietą. Tai buvo kaip tik tai, ko man reikėjo! Dar po poros dienų jau buvau ten. Pirmas keturias dienas nepratariau nė žodžio, nesinorėjo su niekuo kalbėti ir nieko matyti. Daug miegojau, skaniai valgiau, ėjau į jogos ir meditacijos užsiėmimus, daug mąsčiau. Gana greitai mintys pradėjo rimti, į klausimus savaime atsirado atsakymai. Pajutau, kaip gerai yra išgirsti save ir duoti sau laiko. Iš viso ten praleidau šešias naktis ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Būtent ten supratau, kad jei man dabar nemiela Balyje,

neprivalau čia būti. Indonezija yra didelė, taigi galiu keliauti po ją! 3. Po Indoneziją be paso Atvažiavau į nedidelę salą – Balį, nes nenorėjau nuolat bastytis su kuprine, o galų gale keliavau nuo vieno didžiulės šalies galo iki kito. Indoneziją drąsiai galiu pavadinti įvairialype, margaspalve, neaprėpiama, o kartais ir nelengvai suvokiama. Jau kelionės pradžioje sutikau nemažai žmonių, kurie čia grįžta atostogų vėl ir vėl (ne tik į Balio salą). Nebesistebiu – joje daugiau nei 17 000 salų ir jos tokios įvairios! Indonezijoje – vienos nuostabiausių nardymo bei banglenčių sporto vietų pasaulyje, gausu nacionalinių parkų su įvairiausiomis gyvūnų bei paukščių rūšimis, keliasdešimt aktyvių ir keli šimtai neaktyvių ugnikalnių, į kuriuos įkopus atsiveria įspūdingi vaizdai, virš trijų šimtų etninių grupių (dauguma jų išlaikę savo kalbą ir puoselėja unikalias tradicijas), šešios oficialios religijos ir šimtai joms pastatytų šventyklų, nesuskaičiuojama gausybė įspūdingų paplūdimių ir milijonai skirtingų, bet savaip žavingų žmonių, kurie turi vieną juos vienijantį bruožą – plačias šypsenas. ĮKVĖPIMAS

27


Kodėl keliavau be paso? Turėjau vizą, su kuria galėjau šalyje praleisti šešis mėnesius, bet ją kas mėnesį vis tiek turėjau pratęsti. Kad nereikėtų kaskart gaišti laiko ir ieškoti Migracijos tarnybos skirtingose salose, palikau savo pasą Balyje, vienoje iš turizmo agentūrų. Jos darbuotojai nunešdavo pasą į Migracijos tarnybą ir pratęsdavo vizą vietoj manęs. Kadangi keliavau šalies viduje, oro uostuose tiesiog parodydavau paso nuotrauką telefone. Čia vienas iš Indonezijos crazy dalykų, kuris, mano nuomone, yra LABAI patogus. Tyrinėdama šalį, buvau rami, kad pasas saugioje vietoje. 4. Savanoriavimas Tai viena įsimintiniausių mano patirčių, kuri tiesiogiai susijusi su pasirinkimu keliauti be plano. Atskridusi supratau, kad mano mažas biudžetas yra per menkas ir tai reiškia, kad arba turiu lėčiau keliauti (nes transportas ir trumpalaikė viešbučių nuoma yra vienos pagrindinių išlaidų), arba dar labiau taupyti, arba kažkuo užsiimti. Pasidėjau šį klausimą į „pasvarstymų lentyną“ ir pažadėjau sau artimiausiu metu kažką sugalvoti. Vieną dieną iš atsitiktinai sutiktos keliautojos sužinojau apie savanoriavimui skirtą svetainę www.workaway. info. „Hm, skamba neblogai“, – pagalvojau. Tad nieko nelaukdama prisiregistravau, sumokėjau vienkartinį 29 Eur mokestį ir pradėjau ieškoti. Nuoširdžiai nustebau, kiek daug žmonių ieško įvairios pagalbos visame pasaulyje: auginant vaikus, mokantis užsienio kalbų, ūkyje ir t.t. Už pagalbą mainais suteikiama

28

ĮKVĖPIMAS

nakvynė ir daugeliu atveju maistas, o dirbti tikrai nereikia visas dienas. Tai puikus sprendimas norint keliauti ir drauge mažinti savo išlaidas. Indonezijoje dažniausias pageidavimas yra anglų kalbos pamokos. Indoneziečiai taip mėgsta draugus vakariečius, kad ne tik dalinasi savo būstu ir maistu, bet ir noriai aprodo apylinkes, kviečia į šeimos bei draugų susibūrimus, šventes ar kitus renginius.Vyksta kultūriniai mainai. Savanoriavau keturiose vietose, viską sudėjus – apie porą mėnesių. Balyje padėjau kitai keliautojai gerinti jos tinklaraščio tinkamumą naudoti (ang. usability) ir marketingo sprendimus (panašioje srityje dirbau prieš išvažiuodama), o kitose Indonezijos savanoriškai dirbau vietinėse anglų kalbos mokyklose. Visur manimi labai rūpinosi, kartu keliavome, ėjome į barus ir klubus, o šeima iš Š. Sumatros, pas kurią buvau visą mėnesį, iki šiol man kaip antra šeima – susirašome, pasidomime, kaip kas gyvena. Nuoširdžiai tikiuosi, kad dar susitiksime. 5. Pažintis su kitomis religijomis Gyvendama pas žmones turėjau progos šiek tiek iš arčiau pažinti islamo religiją. Susiradau savanoriavimo vietą Java saloje, kurioje 90 proc. gyventojų yra musulmonai. Oro uoste pasitiko mandagus vyrukas, kuris turi dvi mokyklas, taigi gyvena dviejose vietose. Ten, kur nuvykome, buvo dar vienas vaikinukas iš Afrikos, o


Musulmonų šeimoje gyvenau ir dar vienoje savanoriavimo vietoje. Toji šeima ne ką mažiau manimi rūpinosi: kartu keliavom po nedidelę salą, diskutavome ir kūrėme idėjas, kaip pagerinti anglų kalbos mokymo lygį Indonezijoje, o aš jiems parodžiau jų pačių paplūdimiuose esančias paviršinio nardymo vietas.

6. Netikėti susidūrimai su tais pačiais žmonėmis Kai apie tai dar pačioje pradžioje pasakojo kiti keliautojai, mano smegenys nepajėgė suvokti, kokia tikimybių teorija čia veikia. Pakeliavus daugiau, tapo aiškiau. Labai populiaru keliauti po Pietryčių Aziją savo „gap year“ (laisvi metai po mokyklos, prieš pasirenkant tolesnę kryptį) metu pagal „Lonely Planet“ maršrutą, kuriam dauguma skiria panašiai laiko ir pasirenka panašias vietas. Tačiau vis tiek kai kurie susitikimai atrodė gana mistiški. Kartais susitikdavau žmonės, kai tik sekundės dalis buvo skirta akimirkai ir jei ji būtų praleista, tų žmonių nebūčiau sutikusi. Tokių situacijų buvo mažiausiai 10.

Antroji religija, kurią visiškai netikėtai pažinau iš arčiau, buvo budizmas. Su ja susidūriau viename Tailando vienuolyne, į kurį atvykau jau kelionės pabaigoje. Man norėjosi pabūti ramiau, pamedituoti. Atvykus pasitiko vienuolyne dirbanti moteriškė, supažindino su taisyklėmis, kurių reikės laikytis, pristatė dienotvarkę. Prisipažinsiu, ne viskas buvo lengva, bet ne fiziškai, o morališkai. Ten būti rekomenduojama dešimt dienų, nes tik maždaug po trijų dienų pradedi atsipalaiduoti, mintys rimsta. Dauguma atvyksta kelioms dienoms, panašu, kad labiau smalsumo vedini. Tikrai nemažai žmonių išvyksta anksčiau numatyto laiko.

Su viena mergina susipažinau Š.Sumatroje, kai savanoriavimo metu važiavome prie ežero savaitgaliui. Aš savo savanoriavimą baigiau, o ji tik pradėjo. Po gero mėnesio aš buvau kitoje saloje. Grįžusi po nardymo stovėjau prie vienos agentūros ir domėjausi kelione kitai dienai. Girdžiu, kažkas kviečia: „Hi, Vicky, I saw your haircut, so must be you!“ (liet. Sveika, Viki, pažinau tave iš šukuosenos). Tai buvo ta pati mergina, kuri mane pažino, priėjo, kartu nuėjome pavakarieniauti dar su keliais tą vakarą sutiktais keliautojais, dalinomės patirtimis bei įspūdžiais apie savanoravimą ir atrodė, kad esame pačios geriausios draugės.

Sunkiausia buvo ne miegoti ant plonyčio čiužinuko, patiesto ant medinių grindų, ir net ne tai, kad budistų vienuoliai valgo tik du kartus per dieną (taigi po pietų 11 val. daugiau maistas netiekiamas). Šalia buvo parduotuvėlė, galėjome nusipirkti ko nors papildomai, bet man tokia dieta visai patiko. Sunkiausia buvo laikytis religinių taisyklių ir apeigų (pavyzdžiui, Budos pagerbimas). Meditacijų metu moterys visada turėdavo eiti paskui vyrus ar sėdėti už jų, sutemus vyrams ir moterims draudžiama kalbėtis tarpusavyje, vyrams ir moterims buvo atskirtos eilės prie maisto (nors maistas tas pats) ir t. t.

Bankokas. Milijoninis miestas. Grįžtu po visos dienos turistavimo į viešbutį, pakeliui užsuku į parduotuvėlę. Dairausi kažko skanaus. Girdžiu kažkur jau anksčiau girdėtą balsą. Atsisuku. Vaikinas, kurį buvau sutikusi kitame Tailando mieste, kai, susipažinusi su viena mergina, ėjau kartu su ja pavakarieniauti, o ji buvo dar prieš tai susipažinusi su tuo vaikinu, kuris prie mūsų prisijungė. Bankoke tas vaikinas buvo apsistojęs visiškai kitame miesto gale, o į šią parduotuvėlę užsuko cigarečių, kol laukė netoliese gyvenančio draugo.

su šeimininko šeima turėjome susipažinti po kelių dienų. Trise pabendravome, pavakarieniavome ir nuėjome miegoti kiekvienas į savo miegamuosius. 4 val. ryto pašoku iš lovos nuo stipraus mečetės, kviečiančios melstis, garso.

Džiaugiuosi šia patirtimi – išmokiau suvaldyti neramų protą, mintis, taip pat gerbti kitos religijos atstovus, kurie įsileidžia į savo ratą visus besidominčius, turi kantrybės kartu būti ir jiems padėti, nors kartais akivaizdžiai mato, kad žmonės ne visada tiki jų tiesomis. Dažnai prisimenu vienuolių pasakojimus, pamokymus, pasidalinimą patirtimi, jų kantrybę, atidų kiekvieno išklausymą ir labai įdomias, dažnai gilias diskusijas.

7. Nauji pomėgiai ir įgūdžiai Vienas iš pirmųjų naujų pomėgių buvo nardymas. Kartais suabejoju, ar šiuo atradimu džiaugtis, ar kiek liūdėti. Labai patiko, bet TAIP brangu… Gimiau ir augau prie jūros – Klaipėdoje – vandenį mėgstu, o išbandyti kažką naujo mane visada viliojo. Bet bijojau kvėpuoti po vandeniu. Man atrodė, kad galiu prigerti ir uždusti, nes juk tarp burnos ir oro reguliatoriaus nėra sandaru ir pan. Net nesuprantu kodėl, bet šiuo atveju fantazija buvo gana laki. Pasiryžau ne dėl to, kad įveikčiau baimes, net jei man tai nėra ĮKVĖPIMAS

29


malonu. Suviliojo tai, kad 70 procentų žemės yra po vandeniu, taigi galima tik įsivaizduoti, kokie nauji vaizdai ten atsiveria. Pamenu patį pirmą panirimą – gal tik kokius 30 cm, kai praktikavomės, kaip kvėpuojama po vandeniu – norėjau tą pačią sekundę iškilti ir viską baigti, bet susilaikiau. Jei būčiau žinojusi, kad galima po pirmos dienos viską mesti ir susigrąžinti dalį pinigų už kursus, labai tikėtina, kad būčiau taip ir padariusi. Man tikrai ne gėda pasakyti, kad nepatiko ir aš bijojau. Pačią pirmą dieną nėriau ir vandenyne, negiliai, neilgai, visa susikausčiusi, bet pamačiau naują nuostabų povandeninį pasaulį. Kuo toliau, tuo smagiau ir lengviau buvo nerti. Pabaigusi kursus (penki nėrimai) buvau neutrali šio pomėgio klausimu, bet po kelių mėnesių, būdama Flores saloje, vėl sugalvojau pabandyti. Vietoje planuotų poros nėrimų, tris dienas praleidau laive – viešbutyje, kur nardėme po tris kartus per dieną nuo 7 val. ryto. Nardymo mokykloje paminėjus, kad esu naujokė, man priskyrė asmeninę gidę. Tai man suteikė ramybės bei pasitikėjimo. Labai greitai pajutau lūžį, kai darėsi vis lengviau panirti, valdyti plūdurumą, o tūkstančiai žuvų ir nuostabiausių spalvų koralai tiesiog atėmė žadą. Taip pat norėjau pabandyti vairuoti motorolerį, bet, pamačiusi eismo ypatumus Balyje, išsigandau. Nors visi sutartinai man kartojo, kad jei norėsiu keliauti po Indoneziją ilgiau, be motorolerio bus sudėtinga, atidėliojau visą mėnesį. Šis laikas irgi buvo naudingas, nes turėjau ieškoti kitų būdų keliauti. Išbandžiau tikrai nemažai jų. Iš tikrųjų, sudėtingesnės buvo tik kelios pirmos dienos, bet vėliau pripratau tiek prie paties aparato, tiek ir prie eismo sąlygų, perpratau kelių eismo „taisykles“ ir jos man netgi pradėjo patikti. Dar vėliau išmokau vežti ir keleivį, tada vairuoti motociklą su bėgiais, o dar vėliau ir pervežti didesnius daiktus. Sofos dar gal nepervežčiau, bet tikriausiai tai laiko klausimas. Ech... Ir kodėl Lietuvoje tokių transporto priemonių sezonas ne visus metus. 8. Begalybe kilometrų išaugusi komforto zona Tik pradėjus keliauti, kelionių agentūra „Travel planet kelionės“ savo „Facebook“ paskyroje vieną iš savo įrašų skyrė man. Jame buvo parašyta, kad keliavimas, tai intensyviausias būdas mokytis. Negaliu nepritarti 30

ĮKVĖPIMAS

šiam posakiui. Pirmą kartą keliavau viena, pirmą kartą taip ilgai ir pirmą kartą be plano. Posakis pasitvirtino dviem šimtais procentų! Anksčiau keliauti vienai man buvo labiau nejauku nei baisu. Ir dabar keliauti su kompanija yra daug smagiau, bet tikrai neriboju savęs, jei jos nėra – tereikia išeiti iš namų su šypsena ir kompanija atsiras po kelių minučių. Anksčiau maniau, kad joga, meditacija ir veganiškas maistas – „pačiuožusių“ keistuolių reikalas, o kai pati tai išbandžiau, supratau, kad tai dar kelios įdomios ir mano anksčiau neatrastos sritys. Jei būčiau apie kai kurias patirtis žinojusi prieš išvažiuodama, tikriausiai nebūčiau pasiryžusi ir čia tik belieka prisiminti savo pačios posakį:

kai žengi pirmąjį žingsnį, supranti, kad pusė baimių tebuvo tavo galvoje, o kita pusė – ne tokia ir baisi. Po kelionės pakeičiau posakio proporcijas į 80/20 – galvoje baimių yra per daug. 9. Įkvepiančios pažintys Kelionėje susipažinti su daugiau įvairių žmonių buvo vienas iš mano norų. Ne todėl, kad neturiu draugų. Grįžusi supratau, kad jų turiu labai daug ir tai be galo vertinu! Susipažinti norėjau dėl įvairovės, tam, kad praplėsčiau akiratį, išmokčiau kažko, pasisemčiau įkvėpimo. Bendrauti man niekada nebuvo sunku, bet kai prieš išvykdama domėjausi keliavimu savarankiškai, dauguma pabrėždavo tai, kad keliaujant vienai, galima susirasti daug puikių draugų, su kuriais vėliau tęsi kelionę, o kartais užsimezga ilgametė draugystė. Matyt nejučia toks lūkestis kažkur viduje ir nusėdo. Jau nuo pirmos atvykimo dienos pradėjau sutikti kitus pavienius keliautojus arba jų grupes, bendravome, dalinomės, bet tai trukdavo labai trumpai – kažkur prie pusryčių stalo viešbutyje, o vėliau visi išsiskirstydavome kas sau. Kadangi pačioje kelionės pradžioje man buvo dar ir šioks toks kultūrinis šokas, norėjosi sutikti kokį kelionės kompanioną/-ę, kad būtų jaukiau. Apsiprasti ir atsipalaiduoti šioje kelionėje man prireikė kelių savaičių. Pavyko tik pabėgus nuo visų į anksčiau aprašytąją tylos sanatoriją, kur radau


ramybę, jaukumą ir galimybę ramiai susidėlioti mintis bei jausmus. Labai ryškiai pamenu tą akimirką, kai grįžusi po šešių dienų tylos, išėjau į to paties miestelio, kuriame buvau ir anksčiau, gatves ir pamačiau visai kitus vaizdus. Einu, šypsausi, dairausi, kur čia papietavus ir girdžiu kažkas kviečia „come in sister!“. Atsisuku, o kavinėje mane kviečia tamsus indonezietis, šalia kurio sėdi vakariečių pora. Net pati nesuprasdama kaip, pasukau jų link ir prisėdau. Pradėjome kalbėtis, pasirodo vakariečių pora buvo visai ne pora, o lygiai taip pat pakviesti pro šalį einantys ir svajojantys keliautojai. Vėliau mergina pakvietė mane vakare prisijungti prie jos draugų, su kuriais ji susipažino keliaudama Naujoje Zelandijoje. Tą vakarą ne tik supratau, bet, svarbiausia, pajutau, kaip gi čia viskas vyksta ir kaip tie žmonės atsiranda tavo kelionėje. Tereikia atsipalaiduoti, nesitikėti kažką sutikti konkrečiai, bet nusišypsoti sau, dienai bei aplinkiniams ir su smalsumu stebėti, ką gi diena nuostabaus tau šiandien atneš. Nuo to laiko praktiškai nuolat keliavau su kažkuo, o žmones sutikdavau visur – kavinėse, viešbučiuose, autobusuose, pajūryje arba tiesiog gatvėje. 10. Tinklaraščio gimimas Vis dar rašau kelionėje pradėtą tinklaraštį. Galvoje dar tiek įspūdžių ir prisiminimų, o „Google photos“ tiek nuotraukų, kad tikrai kuriam laikui užteks. Rašyti gerai dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kai daug keliauji, patiri daug įspūdžių, kuriais norisi dalintis. Peržiūrėdama savo tinklaraštį, pagalvoju, kad jeigu reikėtų viską pasakoti nuo pradžių ir peržiūrėti tūkstančius nuotraukų bei atrinkti geriausias, tikriausiai nebenorėčiau keliauti. Dar viena priežastis, kuri man buvo bene didžiausias atradimas – kitų žmonių palaikymas, įsitraukimas, komentarai ir grįžtamasis ryšys. Turėti tinklaraštį planavau tik socialiniame tinkle „Facebook“ – tam, kad galėčiau kelti nuotraukas ir trumpus aprašymus. Gavusi puslapį noplan.lt dovanų iš buvusių kolegų, iš pradžių labai apsidžiaugiau, bet po kelių dienų pagalvojau, kad tingėsiu. Ir iš tikrųjų, puikiai pamenu, kaip rašydama pirmuosius įrašus supratau, kad tai darbas“, kuriam reikia skirti nemažai laiko ir turėti gerą interneto ryšį, o šių dviejų dalykų tikrai ne visada pakakdavo. Kažkas viduje vis dėlto palaikė norą pabandyti dar kartą ir taip po truputį atradau tą minčių bei prisiminimų susidėliojimą, įspūdžių aprašymą iš karto, o kai pamačiau pirmuosius palaikančius komentarus ne tik iš draugų ir artimųjų, bet ir iš visiškai nepažįstamų žmonių, kai gavau pirmąsias žinutes el.paštu, socialiniame tinkle ir per noplan.lt kontaktų formą, šypsojausi iki ausų! ĮKVĖPIMAS

31


Lėto keliavimo malonumai 32

ĮKVĖPIMAS


Nuotraukos: Austevidmantas.com

Lietuvė Austė aplankė ne vieną šalį, o keletą paskutinių metų su Anglijoje sutiktu gyvenimo draugu Vidmantu gyvena Tailando sostinėje Bankoke. Mergina dalijasi mintimis apie darbą ir gyvenimą Azijoje, lėto keliavimo privalumus, atradimus ir namų jausmą, bet būnant labai toli nuo gimtinės. ĮKVĖPIMAS

33


„Siek savo tikslo, daryk tai, ką nori daryti“, – didelei mūsų abiejų nuostabai ištarė, rodės, tik apie verslą mąstantis dvigubai vyresnis žmogus, į kurį prieš keletą metų Vidmantas kreipėsi patarimo. Tuomet buvo atsidūręs kryžkelėje tarp ateities perspektyvų darbe, kuriuo buvo tik iš dalies patenkintas, apmąstymo ir tiesiog visko metimo. Tikėjomės monologo apie finansinį stabilumą ir ilgalaikės karjeros tikslus, tad likome priblokšti tokio paprasto, tačiau padrąsinančio atsakymo. Tą pačią savaitę Vidmantas išėjo iš darbo. Nepraėjo nei kelios savaites, ir gavo geriausią darbą kokį turėjo Anglijoje, kurio dėka abu galėjom taupyti ir planuoti savo keliones. Stereotipai ir lūkesčiai Sutikta keliautoja vardu Cat (liet. Kat) pasakojo, kad Europą paliko naiviai tikėdama, jog nukeliavusi į Aziją dirbs su vargšais vaikais atokiame kaime, tačiau dabar dirba vienoje iš geriausių miesto mokyklų daugiau valandų nei kada teko dirbti namie. O būtent nuo to ir stengėsi pabėgti. Jos patirtis man tinka 100 procentų. Keliones ir darbą Azijoje gali būti sudėtinga suprasti. Panašiai kaip ir Cat, maniau, kad Azija yra neišsivystęs, nuskuręs ir išnaudotas žemynas. Taip dažniausiai kalbama Vakarų pasaulyje. Pasirodo, dauguma azijiečių mano, jog Europa yra turtinga, organizuota vieta, kurioje pinigai auga ant medžių, kur visi yra laimingi, išsilavinę ir mandagūs. Nors dalis tiesos tame yra, abu suvokimai šiek tiek nutolę nuo realybės. Chiang Mai interneto kavinėje dirbantis vaikinas atrodė kaip stereotipinis hipis: nesiskutęs, ilgais plaukais, apkūnokas vyras, įpusėjęs trečią dešimtį, vilkintis margus marškinėlius, žaidžiantis internetinius žaidimus, panašius į NinjaTown/ Farmville, tikriausiai „apsirūkęs“ ir pernelyg draugiškas atsitiktiniams klientams. Jis pasakojo, kad niekada nėra išvykęs iš Tailando, o po to skundėsi, jog darbo sąlygos ir užmokestis nesąmoningi, skirtingai nei Europoje (Anglijoje). Buvo labai įdomu girdėti kažkieno nuoširdžią nuomonę apie Europą, nepaisant to, jog tai buvo labiau įsivaizdavimas nei nuomonė. Aš jo nekaltinu – mano galva taip pat buvo pilna nuostatų apie Aziją! 34

ĮKVĖPIMAS

Kultūrinės patirtys Kai žmonės ilgą laiką keliauja, jie kartais pasirenka bazinę vietą. Pavyzdžiui, Tailande dauguma žmonių įsikuria Chiang Mai arba Bankoke, daugiausia dėl gerai išvystytos infrastruktūros. Kiekvieną kartą, kai palieku savo būstą Bankoke, bandau apsistoti kuo įvairesnėse vietose: nuo pigių nakvynės namų iki aukštesnės klasės viešbučių – tik tam, kad įgyčiau daugiau skirtingos patirties. Kalbant apie maistą, visuomet teikiu prioritetą gatvės pardavėjams ir vietiniams turgams, tačiau kartais palepinu save ir įmantriu patiekalu ar kokteiliu bare ant stogo. Tai ne tik leidžia pamatyti įvairias šalies, kultūros ir maisto puses, bet ir generuoja daugiau idėjų, susiduriant su itin skirtingomis žmonių grupėmis. Daug nuotykių ieškotojų keliauja tiesiog užsimetę kuprinę, tarkim per Aziją. Jų įspūdžiai neabejotinai skiriasi nuo suplanuotų šeimos atostogų. Taigi patirtis gali būti apribota aplinkybių, pasirinkimų. Aš keliauju po Tailandą ir man čia patinka, bet taip pat ir dirbu. Mėgstu savo darbą, bet kartais jo tiesiog per daug. Pavargstu, turiu susidoroti su netikėtomis organizacinėmis ir kultūrinėmis problemomis, kalbos barjerais ir t.t. Tačiau tai tik praturtina mano patirtį. Raginu visus, mėgstančius keliauti, pažinti šalį įvairiais aspektais, stengtis aprėpti kuo daugiau, ne tik aplankyti turistines vietas. Tokios kelionės padeda ne tik pažinti kitos šalies žmones, kultūrą ar maistą, bet supažindinti juos su Europa, laužyti stereotipus. Gerumas neturi tautybės Nuo tada, kai palikau Europą, mano suvokimas apie keliavimą ir darbą Azijoje visiškai pasikeitė. Gyvenu kitoje pasaulio pusėje ir nors yra daugybė skirtumų lyginant su Europa, tuo pačiu metu yra tiek daug panašių dalykų

Kuo daugiau keliauji, kuo daugiau žmonių sutinki ir bendrauji, tuo labiau supranti, kad žmonės yra labai panašūs – nesvarbu, kur esi. Dauguma žmonių, patenkančių į „stereotipinių“ kategoriją dėl tam tikros tautybės, turi kai ką bendro. Paprastai tai yra asmenys, kurie vienu ar kitu būdu erzina. Jie yra arba per grubūs, arba per daug


ĮKVĖPIMAS

35


triukšmingi, arba per daug geria, arba yra per daug šykštūs... nesvarbu ko PER DAUG. Ir jie ne tik erzina užsienio šalies, kurią lanko, vietinius, bet ir daro gėdą savo šalies žmonėms. Taigi nestebina, kad stereotipai dažniausiai yra klaidingi – „stereotipiniai“ žmonės iš bet kurios šalies yra žmonių tipas, kurių dauguma mūsų vengia ir namuose! Bet pasaulyje nėra tiek daug tų „stereotipinių“ žmonių. Jie paprasčiausiai yra tie, kurie rėkia garsiausiai ir kartais per juos nepastebi tų, kurie tyliai susilieja su minia. Visur yra tiek daug gražių asmenybių. Paprastų, šiltų ir atvirų. Ir nesvarbu kur ir kaip juos sutinki – ar žygiuoji per purviną lauką Anglijoje, ar sėdi sausakimšame autobuse Bankoko kamščiuose – geri žmonės yra geri visur. Lėto keliavimo malonumai Man patinka keliauti lėtai. Lėčiau nei gali įsivaizduoti. Man patinka „keliauti“ net ir mano gimtajame mieste ir atrasti mažus nepaprastus dalykus ten, kur viskas atrodo įprasta ir pažįstama. Man reikia namų, kad galėčiau mėgautis kelionėmis. Ir pastebėjau, kad mes su Vidmantu gebame susikurti namus iš tiesų bet kur. Namais vadiname vietą, kur jauku ir miela sugrįžti. Mums reikia pakankamai laiko vienoje vietoje. Pakankamai laiko suprasti, kas vyksta aplink, sugerti tai ir mokytis. Pakankamai laiko susikurti sau vietą, kur galime atsigauti, kad turėtume energijos mokytis ir augti kaip žmonės. Pakankamai laiko susitvarkyti mus supančią aplinką tiek, kad galiausiai galėtume sutelkti dėmesį vidiniam augimui. Man vis dar patinka keliauti į tolimas vietas tik su pačiais svarbiausiais daiktais kuprinėje, tyrinėti, bet negaliu to daryti per ilgai. Manau, tai panašu į laiko leidimą su kitais žmonėmis. Tai malonu ir man įkvepia energijos, tačiau po to man reikia laiko pabūti vienai ir atsigauti. Kai persikėlėme į Tailandą, viskas buvo nauja ir įdomu. Neužtikrintumas kėlė juokingai daug streso. Tai suteikė nepakartojamos patirties, bet kartu išsunkė mūsų energiją. Augimas ir mokymasis sustojo: tik priėmėme naujus vaizdus ir garsus, nesimokydami apie juos. Tuomet kuriam laikui įsikūrėme vienoje vietoje. Ir staiga viskas stojo į savo vietas. Pagaliau turėjome namus ir galėjome tyrinėti savo aplinką kaip norėjome: po truputėlį. Lėtai. Viską priimant. Nes kai tu nustoji bėgti ir trumpam sustoji, KIEKVIENAS dalykas tampa ypatingas. „Tai laikas, kurį iššvaistei rožei, daro rožę tokia svarbia“. Antoine de Saint-Exupéry (Antuanas de Sent Egziuperi). 36

ĮKVĖPIMAS


ĮKVĖPIMAS

37


38

ĮKVĖPIMAS


Nuotraukos: Travelgeorgia.eu

LEMTINGA PAŽINTIS SU GRUZIJA Pamilęs Gruziją iš pirmo žvilgsnio, keliautojas Vingaudas Vasiliauskas ėmė organizuoti turus po šią šalį savo tautiečiams. Travelgeorgia.eu įkūrėjas siekia, kad net atvykusieji trumpam čia pasijustų ne turistai, o svečiai. Išskirtinę pažintį su savo svetingumu garsėjančiu kraštu surengti jam padeda asmeninė patirtis: daugiau nei 50 tūkst. kilometrų automobiliu, kelionės po visus Gruzijos regionus leido pažinti šalį geriau, nei ją pažįsta kai kurie vietiniai. Kelionių organizatorius turi ką papasakoti tiek keliaujantiems drauge, tiek trokštantiems pažinti Gruziją savarankiškai.

„Mano istorija paprasta: nukeliavęs į Gruziją supratau, kad ją pažinti neužteks nei vieno, nei dešimties kartų. Ši nuostabi šalis tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Keliaudamas sutikau bendraminčių ir nebeliko jokių abejonių – turime padėti pažinti Gruziją visiems norintiems!“

ĮKVĖPIMAS

39


40

ĮKVĖPIMAS


Ar seniai atradote savyje keliautojo dvasią? Esu jau gerokai „padėvėtas“ jaunuolis, tad gyvenime teko daug ką išbandyti. Mokslai neypatingai sekėsi (tiksliau, rezultatai būtų buvę kur kas geresni, jei nebūčiau mokslų ignoravęs), todėl baigęs mokyklą lenkiau nugarą dirbdamas pagalbiniu darbuotoju statybose ir pan. Vėliau tapau vairuotoju. Nepaisant to, kad mano vaikystės svajonė buvo vairuoti kamazą (rusiško sunkvežimio modelis), šiame darbe taip pat neužsibuvau – ieškojau įdomesnės veiklos. Su turizmu manęs beveik niekas nesiejo, išskyrus tai, kad niekada nenusėdėjau vietoje – automobiliu esu nuvažiavęs šimtus tūks-tančių (gal jau ir nebe tūkstančiais reikėtų skaičiuoti) kilometrų, taip apkeliavau daugiau nei 10 proc. pasaulio. Pradėjau nuo kelionių po posovietines šalis, Vakarai tuomet vis dar buvo sunkiai pasiekiami.

Gruzija žavi viskuo: natūralus maistas, natūralus vynas, o ir gyventojų didžioji dalis – „natūralūs“!

Kokį įspūdį paliko Gruzija, kai atvykote pirmą kartą? Esu avantiūristas, tad prieš daugiau nei 4 metus sėdau i džipą, prisikabinau „namą“ ir vienas iškeliavau į žygį aplink Juodąją jūrą. Mane sustabdė Gruzijos kalnai – taip kelionė užsitęsė iki beveik 2 mėn. O aš įsimylėjau kalnus! Galiu tik pritarti Pasaulinės turistinės organizacijos „UNWTO“ generalinio sekretoriaus Talebo Rifai žodžiams, kad Gruzija – gražiausia šalis pasaulyje! Gruzijoje yra beveik visi pasaulyje egzistuojantys mikroklimatai, čia abrikosai auga ant akmens. Regioninis klimatas leidžia dieną slidinėti kalnuose, o vakare jau maudytis jūroje. Mane žavi Gruzijos visuma: kalnai, senovinė architektūra, tradicijos, svetingumas ir, aišku, vis dar natūralus maistas bei geras vynas! O ar „natūralūs“ yra gruzinai? Ar išlaiko savo tradicijas, papročius? Kas labiausiai įsiminė? Būsiu atviras ir pasakysiu kiek įmanoma švelniau: dauguma tingūs, mėgstantys sakyti netiesą. Toks mentalitetas būdingesnis miestiečiams (Tbilisio, Kutaisio, Batumio gyventojams). Natūraliausi gruzinai – kalniečiai. Gruzijoje yra daugiau nei dešimt regionų. Visuose – skirtinga kultūra. Skiriasi net papročiai, maistas ir kalbos dialektas. Man įsiminė vieno regiono paprotys: į mirusio žmogaus laidotuves už pinigus nuomoti raudotojus (kuo daugiau sumoka, tuo jie garsiau rauda). Na, ir šiek tiek sukrėtė kalnuose gyvenančiųjų šventės ritualas suvaryti galvijus į tam skirtą vietą ir, net matant vaikams, pjauti jiems galvas. Krauju nusidažo pusė kaimo! ĮKVĖPIMAS

41


42

ĮKVĖPIMAS


Tačiau panašu, kad net lietuviams neįprasti ritualai nesumažino Jūsų meilės šiai šaliai. Ar kelionių po Gruziją organizavimas – pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis? Taip, tai atima didžiąją laiko dalį. Teikiu beveik visas kelionių paslaugas šalyje: automobilių ir motociklų nuoma, apgyvendinimas, ekskursijos į kalnus, poilsis prie jūros ir kt. Dar turiu nedidelį viešbutį Tbilisio senamiestyje, kur priimu svečius. Norėčiau daugiau sužinoti apie gruziniško vyno tradicijas – jis čia tikrai vienas geriausių pasaulyje. Tik, deja, gero retam turistui tenka paragauti – ir vėl kaltas gruziniškas mentalitetas. Pagrindiniai mūsų klientai yra aukštesnio išsilavinimo keliautojai iš Lietuvos, kurie nori pažinti šalį, daug pamatyti ir visiškai nesižavi „viskas įskaičiuota“ tipo kelionėmis. Dar viena mano aistra – automobilių ir motociklų sportas. Ar randate laiko šiai aistrai ir kitiems pomėgiams? Kaip ir kur Jūs pats atostogaujate? Atostogauti mėgstu aktyviai, todėl Turkijos paplūdimiuose manęs tikrai nepamatysite. Dažniausiai su šeima leidžiamės į kelią nameliu ant ratų. Žmonai labiau patinka poilsis prie jūros, o mums su dukra (9 m.) – kemperis. Tai yra mūsų namai – mūsų tvirtovė! Apkeliavome Europą, dalį Azijos, šiais metais dar planuojame pažinti Iraną. Bet kuo toliau, tuo labiau trūks-ta laiko. Kalti Lietuvos keliautojai – lėktuvai iš Lietuvos net išsipūtę nuo keleivių, norinčių pažinti Gruziją! Ar nepavargstate nuo tokio intensyvaus tempo, nuolat besikeičiančių žmonių? Kaip atgaunate jėgas? O gal atvirkščiai, priklausote tam žmonių tipui, kurie pasikrauna bendraudami? Žinoma, daugiausia džiaugsmo teikia buvimas su šeima. Šiek tiek liūdna, kad ne visada pavyksta tam skirti pakankamai laiko. Bet labai mėgstu bendrauti, matyt dėl to jaučiuosi įšokęs į savo ratus. Mėgaujuosi vakarais, kai sėdėdamas viešbučio kiemelyje su taure vyno bendrauju su savo svečiais. Šiuo metu savo veiklą galiu vadinti itin reikšminga gyvenimo dalimi.

ĮKVĖPIMAS

43


Lengvai ir saldžiai

Viktorija Mikalauskaitė-Mameniškė nuo mažens sukosi renginiuose su mama ir mėgo grožį. Retai kada grįždavo namo be glėbio lauko gėlių, tad dekoratorės ir floristės profesijos pasirinkimas buvo gana natūralus. O prieš keletą metų nutarė išbandyti save ir kulinarijoje. Ji iki šiol pamena pirmąjį užsakymą – dailius, skanius keksiukus krikštynų šventei. Tad šiuo metu jauna moteris gali pasiūlyti ne tik dekoravimo paslaugas ruošiant staigmeną mylimajam ar keliant vestuvių puotą, bet ir įspūdingą saldumynų ar užkandžių stalą. „Dekoras ir floristika gimė iš pomėgio kurti grožį, o į konditeriją mane atvedė keksiukai, sužavėję neaprėpiamomis puošybos galimybėmis“, – prisipažįsta Viktorija ir sutinka pasidalinti keletu savo receptų.

Nuotraukos: http://razinkosdecor.weebly.com/ Receptų autorė Viktorija Mikalauskaitė-Mameniškė „Razinkos“ 44

ĮKVĖPIMAS


ĮKVĖPIMAS

45


Lengvai paruošiamas sotus užkandis: SŪRIO KUBELIAI Reikės: Gabalėlio parmezano sūrio; Puodelio maltos džiovintos duonos trupinių; 1 kiaušinio; Puodelio miltų; Geros stiklinės aliejaus; Druskos ir pipirų. Pagaminsite per 15-20 min. Pirmiausia išplakame kiaušinį, į masę įberiame žiupsnelį druskos ir pipirų. Pasiruošiame porą dubenėlių, į kuriuos keliauja miltai ir maltos džiovintos duonos trupiniai. Pilną aliejaus keptuvę statome ant ugnies, o kol laukiame kada įkais, susipjaustome parmezano sūrį kubeliais. Kiekvieną kubelį apvoliojame kiaušinio plakinyje, miltuose, vėl plakinyje ir trupiniuose. Paruoštus kubelius keletą minučių paskrudiname aliejuje, ištraukę nuvarviname ant servetėlės. Rekomenduoju ragauti su mėgstamu padažu! 46

ĮKVĖPIMAS


ŠOKOLADINIAI KEKSIUKAI SU ŠOKOLADINE GRIETINĖLĖS KEPURĖLE IR KARAMELĖS ĮDARU Reikės: Stiklinės miltų; 3-4 kiaušinių; 2 puodelių rudojo cukraus; 200 g juodojo šokolado; 2 valgomųjų šaukštų kakavos miltelių; Šaukšto riebios grietinės; Šaukštelio kepimo miltelių; Žiupsnelio druskos; Žiupsnelio vanilinio cukraus.

Grietinėlės kepurėlei reikės: 200 g plakamosios grietinėlės; 50 g juodojo šokolado; Valgomojo šaukšto kakavos miltelių; Valgomojo šaukšto cukraus pudros.

Pirmiausia maišome tešlą keksiukams. Atskiriame kiaušinio baltymą nuo trynio. Baltymą išplakame su druska, o trynį su vaniliniu cukrumi. Sviestą ištirpiname kartu su šokoladu. Atskirame dubenyje sumaišome visus likusius ingredientus, kuriems susimaišius pilame kiaušinio trynio plakinį ir sviestą su šokoladu. Viską dar kart gerai išmaišę supilame gerai išplaktą kiaušinio baltymą ir jau turime keksiukų masę, kurią reikia išpilstyti lygiomis dalimis į kepimo formeles. Keksiukai iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kepa 30-35 min. Iškepusius keksiukus išimame iš metalinės formos ant grotelių ir paliekame bent pusvalandžiui ataušti.

Kol keksiukai kepa, galite pasigaminti šokoladinį grietinėlės kremą. Išplakame grietinėlę, pilame praaušusį ištirpintą šokoladą, kakavos miltelius ir cukraus pudrą. Išmaišome iki vientisos masės ir dedame į konditerinį maišelį.

Karamelės įdarui reikės: Karamelizuoto sutirštinto pieno indelio. Pagaminsite per 90 min.

Iškepusiuose ir praaušusiuose keksiukuose arbatinio šaukštelio pagalba padarome po skylę, kurią užpildome karamelizuotu sitirštintu pienu ir formuojame grietinėlės kepurėlę ant kiekvieno keksiuko. Šokoladiniai keksiukai puikiai atrodys papuošti šviežiomis uogomis. Keksiukai skaniausi būna kitą dieną, kai biskvitas pilnai sudrėksta, tada belieka išsivirti kavos ir skanauti!

ĮKVĖPIMAS

47

Ikvepimas  

Žurnalas Įkvėpimas

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you