Issuu on Google+

95


K EL IONI킨

HORIZON TA I

SRS Dizainas

1


2


Algirdas Kumža

HIMALAJAI V IENOS

EK SPEDICI JOS

NEPAL AS –TIBETAS

DIENOR A Š T IS 2004 m. balandis–gegužė

2005 Vilnius

3


4


Trys stovyklos pakeliui į Sisia Pangmos viršūnę 5


UDK 910.4(515) Ku-176

Apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė Maketavo Rokas Gelažius Nuotraukas parengė spaudai Toma Pagojutė Redagavo Palmira Mikėnaitė Nuotraukos autoriaus © Algirdas Kumža, 2005 © Sigutė Chlebinskaitė, 2005

Išleido UAB „SRS Dizainas“ Šermukšnių g. 16, LT - 91207 Klaipėda el. paštas: info@vilkotakas.lt VILKO TAKAS ir KELIONIŲ HORIZONTAI

yra registruoti UAB „SRS Dizainas“ prekiniai ženklai Spausdino UAB „Sapnų sala“ Moniuškos g. 21-10, LT-08121 Vilnius Užsakymas 130. Tiražas 1000 egz.

ISBN 9955-9647-2-3

Printed in Lithuania

6


TURINYS

Balandžio 9 / Vilnius – Frankfurtas – Miunchenas – Delis – Katmandu

11

Balandžio 11 / Katmandu. Kelyje maištininkų barikados

14

Balandžio 12 / Katmandu. Akis į akį su dievais

20

Balandžio 13 / Katmandu. Paskutinė diena

23

Balandžio 14 / Išvykstame į Tibetą

25

Balandžio 15 / Tibeto pasienis. Arbata pas vienuolius

28

Balandžio 16 / Tibetas. Njalamas, 3620 m. Paskutinė minkšta nakvynė

31

Balandžio 17 / Į bazinę stovyklą, 5000 m. Galvos plyšta iš skausmo

34

Balandžio 18 / Bazinė stovykla, 5000 m. Ką aš čia darau?

38

Balandžio 19 / Bazinė stovykla, 5000 m. Po žygio – lietuviška sriuba

41

Balandžio 20 / Bazinė stovykla, 5000 m. Galvos prašviesėjo

44

Balandžio 21 / Bazinė stovykla, 5000 m. Vėl įkurtuvės

46

Balandžio 22 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Nuo lavinų saugos dievai

48

Balandžio 23 / Prie ledyno įkuriame sandėlį (5800 m) ir grįžtame atgal

51

Balandžio 24 / Popiet vėl kylame prie ledyno, 5900 m

52

Balandžio 25 / Tarpinė stovykla prie ledyno, 5800 m

53

Balandžio 26 / Iš ledyno stovyklos – žemyn į bazinę, 5600 m

54

Balandžio 27 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Ryžiai Budai

56

Balandžio 28 / Pūga priverčia sustoti. Nenumatyta nakvynė 5950 m aukštyje

57

Balandžio 29 / Į pirmąją aukštikalnių stovyklą, 6400 m

59

Balandžio 30 / Artėjanti pūga verčia grįžti atgal į bazę, 5600 m

60

Gegužės 1 / Bazinė stovykla, 5600 m. Svečiuose – šerpai

61

Gegužės 2 / Bazinė stovykla, 5600 m. Pūga nerimsta

62

Gegužės 3 / Bazinė stovykla, 5600 m. Rengiamės žygiui

64

7


8

Gegužės 4 / Vėl į pirmąją aukštikalnių stovyklą, 6400 m

65

Gegužės 5 / Pirmoji stovykla, 6400 m. Pūga nutraukia žygį

67

Gegužės 6 / Į antrąją aukštikalnių stovyklą, 7000 m

68

Gegužės 7 / Antroji stovykla, 7000 m. Aukštis pakirto kojas

69

Gegužės 8 / Vėl į bazinę stovyklą. Kančios ledo katakombose

70

Gegužės 10 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Ilsimės, skalbiame

72

Gegužės 11 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Ryt – kaip į karą

74

Gegužės 12 / Pirmoji trijulė išeina į viršūnę

76

Gegužės 13 / Netikėtas pasimatymas pirmojoje stovykloje, 6400 m

77

Gegužės 14 / Išeiname į antrąją stovyklą, 7000 m

78

Gegužės 15 / Trečioji stovykla, 7425 m. Septyni vienoje palapinėje

79

Gegužės 16 / 7425 m. Trise – į viršūnę, keturiese – žemyn

81

Gegužės 17 / Grįžtame į bazinę stovyklą II, 5600 m

82

Gegužės 18 / Bazinė stovykla II. Sugrįžta Mindaugas

83

Gegužės 19 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Mindaugo pasakojimas

84

Gegužės 20 / Bazinė stovykla I, 5000 m. Vakare – kinų sauna

88

Gegužės 21 / Į Katmandu. Tarp sapno ir tikrovės

89

Gegužės 22 / Katmandu. Skrydis į Čitvano džiungles

90

Gegužės 28 / Kelias atgal

92

Spalis

94

Ekspedicijos dalyviai ir jų aukščiausi kalnai

95

H I M A L A J Ų T A K A I S . Nuotraukų albumas

97


Ši knyga yra kelionių romanas, kur visi įvykiai ir veikėjai tikri. O rašiau aš ją Katmandu kavinėse, autobuse pakeliui į Tibetą, bet dažniausiai kalnuose, nuvirtęs ant akmenų, sniego ir ledo.

9


Skrendu dviem mėnesiams į Katmandu, iš kur septyniese patrauksime į vieną aukščiausių pasaulio kalnų Sisia Pangmą. Apie maršrutą kol kas nežinau nieko, ekspedicijos dalyvių nepažįstu. Kuprinėje turiu jų sąrašą, kuris kartais iškyla man prieš akis kaip įžanginiai filmo titrai. Pirmą kartą visi susirinksime rytoj Nepale, o po kelių dienų, persivertę per Himalajų kalnagūbrį, atsidursime Tibete. Čia ir prasidės mūsų žygis į Sisios viršūnę – 8046 metrus. Vadas šįryt pranešė, kad keturi iš mūsų jau kvėpuoja Katmandu dulkėmis, o kiti trys išskrisime šiandien skirtingomis oro linijomis: kas iš Vilniaus, kas iš Rygos.

10


V I L N I US – FR A N K FU R TA S – M I U N CH EN A S – D EL I S – K AT M A N D U B a l a n d ž i o

Tuos apelsino spalvos kalnų batus turėjau pamatyti išsyk. Bet pirmiausia akis užkliuvo už didelių žalių maišų, suguldytų ant registracijos konvejerio. Apsirikti buvo neįmanoma – čia gulėjo tikriausi alpinistų maišai, ir, sprendžiant pagal jų kiekį, ekspedicija buvo rimta. Jų viduje turėjo būti krūva ledkirčių, kačių, virvių, karabinų, palapinių. – Jūsų bagažas keliaus iki Katmandu, – registratorė nudžiugino maišų savininką, kuris abejingai atsiėmė pasą ir pasuko atsisveikinti su giminėmis. – Ir aš į Katmandu, – sustabdžiau nepažįstamąjį. – O kur toliau? – Šiša Pangma, – atsakė. Dabar supratau: priešais mane stovintis atletas yra mūsų ekspedicijos narys. – Vytautas? – Vytautas. Su juo buvau kalbėjęs telefonu, dabar susipažinom. Aš maniau, jis jau seniai Azijoje, nes buvo žadėjęs iki mūsų atvykimo aplėkti keletą Tibeto vienuolynų. Vytas buvo plieninis, jo kojos apautos kietais oranžiniais plastikiniais kalnų batais. Jie sunkūs ir nesilanksto, o kai eini, aidi oro uostas. Atrodė, kad čia, už kontrolės barjero, ne gėralų ir kvepalų parduotuvė, o stati ledo siena, į kurią jis tuoj pradės kopti. – Dukart gyvenime dingo kalnų batai, trečio karto nenoriu, – aiškino, pagavęs mano klausiamą žvilgsnį. Kai jo batai dingo pakeliui į Argentiną, atsakomybę prisiėmė britų oro linijos ir sumokėjo už naujų batų nuomą. Su jais jis sėkmingai įkopė į aukščiausiąjį Pietų Amerikos kalną Akonkagvą. – Bet jei dings dabar, kur aš Nepale rasiu 47 numerio batus? – griežtokai paklausė Vytas. – Tikrai nerasi, – pasakiau. – Prieš penkerius metus ieškojau numeriu mažesnių – visame Katmandu atsirado tik viena pora. – Tai tu ne pirmą kartą ten? – Ketvirtą, – abejingai atsakiau. – O pats? – Septintą.

9

11


12

Rūpėjo išsiklausinėti, ką jis ten taip dažnai veikia, bet dabar jau mane apėmė nerimas: o ką aš likęs basas Katmandu darysiu? Įtariu žvilgsniu lydėjau konvejeriu tolstantį mano brezentinį maišą, į kurį sugrūdau Hamburge pirktus „Millet-Everest“ batus. Pardavėjas tikino, kad su šiuo naujausiu italų pramonės stebuklu aš vargo nematysiu net 60 laipsnių šaltyje. O jei batai dings kaip Vytui – kur gausiu kitus tokius, lengvus ir tvirtus? Tiek to – kelionė visada yra didelė loterija. Vėl įsmeigiau akis į oranžinius Vyto batus. – O, jeigu pernai Elbruse būčiau tokius turėjęs! – pradėjau megzti kalbą apie keliones. Norėjau bent žodžiais kuo greičiau sugrįžti į sniego ir ledo stichiją. Pernai kopdamas į Elbrusą, aukščiausią Europos kalną, pakliuvau į pūgą ir nušalau skruostą. Tada įsisiautėjęs vėjas stingdė veidą, kojas, o labiausiai rankų pirštus. Kišau juos šildyti po pažastim. – Sakiau tada jūsiškiams, kad Elbrusas rimtas kalnas, – kalbėjo Vytas, – imkit ledkirčius, virves ir visa kita. Neklausė. Vytas daug kartų buvo Elbruse ir turi teisę pamokyti. Ir apskritai jis turi pedagogo pašaukimą. Kažkur virš Lenkijos prie raudono vyno stiklo sužinojau, kad Vytas po kalnus trankosi jau trisdešimt metų, o viskas prasidėjo, kai į jo rankas pakliuvo J. Kerouako knyga „Kelyje“, tikroji bytnikų ir hipių biblija. Tuomet daugelį dvidešimtmečių pagavo nežabota laisvės dvasia, kuria gyveno tos knygos herojai. Praėjo daug metų ir dabar Vytas jau nepasakytų, kas jam pakišo tą knygą ir kas ten rašoma, bet gerai prisimena nušvitimą, kad tikrasis gyvenimas yra kelionė. Ir jis iškeliavo. Buvo 1972-ieji; Himalajai dunksojo už geležinės uždangos ir kelionė į juos buvo tokia pat nereali kaip į Marsą. Bet į Kaukazą kelias buvo atviras. Tada jie, trys antrakursiai fizikai, tranzavo prekiniais traukiniais, sunkvežimiais ir klampojo pėsčiomis. Apsiavę brezentinius „Inkaro“ sportbačius ir nieko neišmanydami apie kalnus, mynė moreną, sniegą ir ledą; tarpais atrodydavo, kad niekada neišsikapstys ir Kaukazas amžiams priglaus jų kūnus. Bet vieną dieną, kai viltis išsigelbėti buvo visai nugesusi, jie pūslėtomis kojomis išlindo kažkur prie Juodosios jūros.

Sušalę ir apdriskę, jie klykė iš džiaugsmo, kaip piratai, kuriuos stichija nušlavė nuo denio, bet po savaitės išsekusius nutėškė į smėlėtą krantą. Dabar jis jau trisdešimt metų kelyje: dešimtys takų Pamyre, Tian Šanyje, Kaukaze, o paskutiniaisiais metais įveikti aukščiausi Amerikos kalnai: pietuose Akonkagva, šiaurėje – Makinlis. Vytas įsitikinęs, kad ir pirmasis lietuvių bandymas įkopti į Everestą 1992 metais buvo jo jėgoms. Tada ekspedicijos organizatoriai Vyto neprisiminė, o iš pakviestųjų irgi niekam nepavyko priartėti prie didžiosios viršūnės. Šią žiemą Vytas vis dar galvojo apie žygį į Everestą ir kiekvieną savaitgalį Molėtuose ar Ignalinoje leisdavosi į ilgus sniego žygius su slidėmis. Paskui Everestas laikinai buvo išmainytas į Sisia Pangmą. Vytas, palinkęs prie iliuminatoriaus, prisnūdo, o aš bandžiau prisiminti save tais metais, kai jis jau klajojo po Kaukazą. Kerouako tada tikrai dar nežinojau: ganiau karves atokiame Žemaitijos kaime, į kurį hipių judėjimas neužsuko. Užtat kai atvažiuodavau į fizikų olimpiadas, mano bičiuliai iš Kauno ir Druskininkų jau klejojo Zeno ir pranašo Budos pasauliuose. Džiaugsmas yra tavyje, o ne daiktuose – rašė jie tada savo slaptuose sąsiuviniuose. Mano pažįstamas kaunietis, pagautas Kerouako, vaikščiodavo į „muzikos vonias“, kur sava kompanija ilgas valandas panirdavo į magišką ritualą: lotoso poza, žalioji arbata, kalbos apie zenbudizmą ir džiazas. Iki raudonumo įkaitęs patefonas sukdavo Miles Daviso, Dono Cherry‘o, Pharoah Sanderso ir Johno Coltrano plokšteles. Kompanijos lyderis Alfredas buvo latvis, todėl visi kalbėdavo angliškai: yes, super, all right; tačiau, kai Coltrano kosminiai saksofono garsai įvarydavo ekstazę, kompanija klykdavo: zduret’! Latvis gaudavo naujų plokštelių, knygų; sykį jis atvežė H. Hesse‘s romantišką pasakojimą apie Budą „Sidharta“, tada ji ėjo iš rankų į rankas, kol visai sudilo. O Kerouako romanas taip ir liko jų biblija, pamokiusi, jog laisvės reikia ieškoti kelyje. Būk kelyje – ir vieną dieną tu tikrai praregėsi! Šitas tiesas aš supratau vėliau, ir mane į kalnus pakvietė ne Buda, o A. Kaušpėdas. Tai atsitiko 1998 metų kovo 11 dienos vakarą Operos teatre, kur dūzgė šventinė puota. Įlindęs į puošnų fraką,


architektas ir lietuviško roko dinozauras A. Kaušpėdas buvo kaip niekada didingas: jis sklandė tarp gremėzdiškų teatro sietynų tarytum atostogaujantis Mefistofelis, ir lengva buvo numanyti, kad likimas jam ką tik atsiuntė kažkokį velniškai herojišką vaidmenį. – Bičiuliai!!! – jo balsas skambėjo kaip kovos trimitas. – Aš skrendu į Himalajus! Iki tol niekada negalvojau apie kalnus, bet išgirdęs trimitą supratau, kad į Himalajus skrisiu ir aš. Tada kaip tik po juokingų dvasinių konvulsijų buvau su savim susitaręs, kad gana man miesto sumaišties ir karjeros – laikas pagaliau išeiti ir pažinti pasaulį. Ir čia kaip tyčia tas trimito garsas. Po poros savaičių su kompanija išskridau į Nepalą; ten per vargus radau tinkamo dydžio kalnų batus, ir išėjau į Himalajų rododendrų miškus, apsipylusius skaisčiai raudonais žiedais. O išėjęs negrįžtu iki šiol: Nepalas, Tibetas, Meksika, Patagonija, Marokas, Kambodža, Borneo sala. Su A. Kaušpėdu žygiavau tik pirmąjį kartą, daugiau kalnų trasoje jo nebesutikau: girdėjau, kad dabar jis stato namus ir didelėse scenose vėl dainuoja „ne tau, Martynai, mėlynas dangus!“ Šit kaip iš tikrųjų prasidėjo mano įspūdžių kupinas gyvenimas kelyje, ir visa, kas nutiko, per daug fantastiška, kad nepapasakočiau, – dabar kartoju Kerouako herojaus žodžius. Žinojau, kad kažkur šioje įvykių virtinėje bus mergaitės, vizijos, bus visa; kažkur šiame kelyje man atiteks ir perlas. Tai irgi iš tos pačios knygos. Beveik visose tolimose kelionėse mane lydėjo geologas Bernardas Paukštys. Tai jis sugalvoja maršrutus ir prikimusiu balsu skambina: kraukis kuprinę, laikas į žygį! Su Everesto užkariautoju Sauliumi Viliumi žygiuosiu pirmąkart. Prabangiame Miuncheno oro uoste prie mūsų prisijungia Arvydas. Jis man labiau panašus į bušido kovotoją, o ne alpinistą: aukštas, plačiapetis, grėsmingai ryžtingo profilio. Kalnai nėra vienintelė jo liga: jis keliauja visur, kad tik būtų ekstremalu. Kopia į viršūnes, kur plaučiams stinga deguonies; šliuožia į ašigalius, kur nepakeliamas šaltis; plaukia upėmis, kur baisūs slenksčiai. Sutikau jį pernai Elbruse. Aš viršūnę pasiekiau sukandęs dantis, keletas mūsiškių, jaunų

ir stiprių, apšalę pasuko atgal, o Arvydas siaučiant nuož�miai pūgai kilo reaktyviniu greičiu. Jam irgi reikia 47 numerio batų. Viena Rygos firma buvo pažadėjusi atsiųsti itališkus už gerą kainą. Atsiuntė, bet kojos į juos įgrūsti nepavyko. Dėl visa ko įsimetė ir tuos geltonus plastiko batus, tačiau Sisia Pangmos kalnui jų nepakaks – kojos sustings. Alpinistai geria alų, bet aš paprašau viskio. Keliaudamas dulkinais Azijos takais visada turiu kuprinėje tų velnio lašų buteliuką – jie man geriausia skrandžio dezinfekcija ir psichoterapija. Kaip koks narkomanas laukiu Katmandu, jo triukšmo, spalvų, dulkių. Ir lygiai taip pat laukiu kalnų. Dairydamasis pro iliuminatorių Himalajų kontūrų, lyg mantrą kartoju, kad aš tikrai pakilsiu į pačią Sisios viršūnę. Žinau, kad tai visai nerealu, kad nesu pasirengęs, bet dabar, išsiveržus iš sušukuotos Europos, mintys kyla aukštai. Aš nueisiu ten, aš įkopsiu, kartoju, laukdamas naujos viskio porcijos. Lėktuvas dar ore, o man jau atrodo, kad nosį kutena Katmandu kvapai ir dulkės.

13


K AT M A N D U. K E LYJ E M A I Š T I N I N K Ų B A R I K A D O S B a l a n d ž i o

1 1

Pabundu nuo rikšų riksmų. Jėgų nėra, skauda gerklę. Gal viskis vakar buvo per šaltas? Viešbučio portjė arogancija atvirkščiai proporcinga arbatpinigių dydžiui. Man jis labai malonus, o durininkas pasisveikina kaukštelėdamas kulnais. Aštunta valanda ryto. Krautuvininkai pakelia metalines parduotuvių užuolaidas, palaisto gatvės grindinį ir prasideda dar viena Katmandu diena. Turistams sukurtą Tamelio gatvę užkimšę rikšos ir motociklai, kuriuos vairuoja vyriškiai neįžvelgiamais veidais, matyt, valdininkai ir verslininkai. Po sočios ir nuobodžios Vokietijos smagu slampinėti siauromis Katmandu gatvėmis. Žinok, jei čia prasilenkia du drambliai – plati gatvė. Numanau, kad po kelių dienų pradėsiu keikti Katmandu dulkes, įkyrius taksi vairuotojus, nesibaigiančias gatvių grūstis. Bet dabar švytėdamas stumdausi tarp rikšų ir džiaugiuosi šio miesto spalvomis, kvapais, garsais ir šurmuliu. Tamelyje, turistų rajone, baltų veidų beveik neliko. Vakarų turistus išbaidė maoistų rengiami streikai, šūviai ir sprogimai. Atvažiavo tik alpinistai, beviltiški Himalajų ligoniai; jie susirinks čia kiekvieną balandį net sprogstant bomboms.

14

Išlindęs iš Tibeto meno galerijos atsimušiau į Saulių Vilių, mūsų vadą, kuris čia jau trečia para. Keliais trumpais sakiniais nupiešia politinę padėtį: kol kas iš Katmandu išvažiuoti neįmanoma; maoistai užtvėrė visus kelius, kai kuriuos tiesiog užvertė rąstais. Vakar jo pažįstami alpinistai bandė ištrūkti į Tibeto pusę, bet nieko neišėjo. Grįžo atgal į Katmandu, nes ant kelio buvo užverstas storiausias medis. Šįryt jie pasisamdė sraigtasparnį už du tūkstančius dolerių ir išskrido. – Lauksime dar trejetą dienų, – sako Saulius, – tada streikas turėtų baigtis. Daugiau jis su manimi laiko negaišta, lekia rūpintis vizomis, leidimais, palydoviniu ryšiu, virvėmis, morkomis ir


svogūnais. Atsisveikindamas pažada, kad šįvakar prie alaus pagaliau susėsime kartu visi septyni. Pirmąkart ekspedicijos vadą Saulių sutikau prieš pusmetį kažkokioje Katmandu kavinėje. Mus supažindino senas mano draugas Nepalo turizmo verslo banginis Ramu. Apie spalvingą Ramu gyvenimą galėčiau parašyti romaną, o apie Saulių tąkart žinojau tik tiek, kad prieš pusmetį jis įkopė į aukščiausią pasaulio kalną. Tada, kavinėje, matydamas, kaip jis sėdi ant kėdės krašto, o mintimis nuolatos išplaukia kažkur kitur, supratau, kad jis kaip ir aš – neramus pasaulio pilietis, ir jam visada reikia būti kelyje. Nepalietis mus supažindino, susidaužėme putojančiais alaus bokalais, bet apie ką galėtume kalbėtis, neįsivaizdavau. Jis – kalnų liūtas, o aš – tik nuotykių ieškotojas. Laimė, buvau girdėjęs, kad į Everestą jis kopė kartu su barmenu iš Talino: – Tas estas per radiją sakė, kad be tavęs nebūtų įlipęs. – O aš be jo nebūčiau nulipęs! – pasakė ir šypsodamasis žiūrėjo, ar suprantu humorą. – Tokiame kalne, matyt, svarbu turėti patikimą komandą? – kreipiau kalbą kitur. – Žygyje svarbu, kad šalia būtų geri draugai, su kuriais gali pajuokauti. O įkopus norisi ne su dievais kalbėtis, bet žmogiškų dalykų: pavalgyti, pailsėti. Apskritai anksčiau alpinizmą visų pirma mačiau kaip sportą, dabar – kaip bendravimą. – O kaip viršūnė? – klausiau. – Svarbiausia žvejoti, bet žuvį pagauti irgi svarbu. – Mėgsti sėdėti su meškere? Saulius linktelėjo galvą ir staiga paklausė: – O kur tu esi buvęs? – Monblane, Piko de Orisaboje Meksikoje, pernai – Elbruse, – vardinau. – Į Sisią tu galėtum eiti, – paskelbė išvadą Saulius, skubiai baigė alų ir, užsimetęs kuprinę, dingo. Jis man priminė patyrusį daktarą, kuris iš kelių požymių pasako diagnozę. Suraukęs kaktą ilgai dar sėdėjau tuščioje Katmandu kavinėje. Padavėjas buvo įkyrus, alus šiltas, o mintys sujauktos. Keistas kalnas – Sisia, galvojau. Kodėl anksčiau aš jo negirdėjau?

Toks buvo mūsų pirmas susitikimas. O antrą kartą jį pamačiau kitų metų pradžioje, kai ledai Sisios link jau buvo pralaužti. Jau buvo komandos branduolys ir į ekspedicijos taupyklę biro pirmieji litai. Šįsyk alų gėrėme Vilniuje. Skundėsi, kad sunku rasti rėmėjų, bet buvo optimistas: – Vieni iš mūsų kasdien bėgios po keturias valandas ir negalės įkopti, pavyzdžiui, dėl gripo. Niekas nežino, kaip bus. Bent man svarbu procesas. – Ir aš mėgstu procesą. – Ten, kalne, ne viskas priklauso nuo tavęs paties, – pasakė. – Žinai? – Žinau, – atsakiau. Taip atsidūriau šioje ekspedicijoje. Buvo vasario pradžia ir aš pradėjau tampytis treniruoklių salėje. Hamburge nusipirkau itališkus kalnų batus, Amsterdame – neperpučiamą striukę ir kelnes, o visa kita Saulius užsakė Maskvoje. Ten yra „Bask“ firma, kuri viską gamina perpus pigiau nei Vakaruose. Iš ten man pargabeno raudoną veido kaukę, trigubas kumštines pirštines, pūkinę striukę ir miegmaišį. Nežmoniškai greitai bėgo dienos; mano kuprinė storėjo, o piniginė bliūško. Stebuklo nelaukiau – Saulius sakė, kad kelionė kainuos apie 17 tūkstančių litų, ir nemelavo. Skrydis, leidimas kopti, jakai, maistas ir visokios smulkmenos. Nešikų nebus, ir gidų taip pat. Nėra ko slėpti, aš mėgstu nešikus. Bet jie kainuotų dar keletą tūkstančių. Valdiškas laikraštis „Kathmandu Post“ rašo, kad turistų daugėja, bet gatvės kažkodėl tuščios. Uždaromi restoranai, merdi viešbučiai. Verslininkai keikia karalių. Suvenyrų prekeiviai kiekvieną rytą dėlioja prekes, bet vilties ką nors parduoti lieka vis mažiau. Laikraščiai rašo, kad vakar maoistai įkaitais paėmė keliasdešimt mokinių ir mokytojų, o valdžia suėmė porą šimtų intelektualų. Prekeiviai nervingi. Štai šuva nuo prekystalio nutempia gerą gabalą mėsos, aš nufilmuoju. Pyktį pardavėjas išlieja ne ant šuns – jis jau toli, o ant manęs: – Negalima filmuoti! Nenoriu, kad filmuotum! Pražygiuoja šautuvus atstatę vyrai. Ginklai tvirtai suspausti, akys bėgioja į šonus. Pirmą kartą čia apsi-

15


lankęs nemačiau nei kareivių, nei laužų gatvės vidury. Ir nemačiau tada prekeivių, prie ausies prispaudusių radijo aparatus. Vakarų turistus išbaidė maoistų streikai, šūviai ir sprogimai. Maoistai valdo didelę šalies dalį, o balandį išaiškėjo, kad ir Katmandu jau jų rankose. Balandžio pradžioje prasidedant turizmo sezonui prie Karaliaus rūmų vyko dideli susirėmimai. Aršus jaunimas šaukė – „atkurti demokratiją“ ir, kad būtų aiškiau, degino padangas, į pravažiuojančius automobilius mėtė akmenis. Maoistų įniršis kilo, kai užpernai karalius atėmė partijų galias, paleidęs vyriausybę ir sukūręs nuosavą ministrų kabinetą. Tada maištininkų vadas Prachanda, pramintas Žiauriuoju, pakvietė partijas vienytis prieš karalių. Per balandžio susirėmimus buvo sužeisti keli šimtai maištaujančių jaunuolių ir keliasdešimt policininkų. Jau porą metų laikraščiai pilni pranešimų apie šimtus pagrobtų studentų ir dėstytojų, iš kaimų išvarytų valstiečių. Mano pažįstamas thankų – Tibeto religinių paveikslų – pardavėjas Gopalas irgi skundžiasi, kad neliko turistų su pinigais. Alpinistai thankų neperka. Jie laksto po kioskus ir perka smulkmenas, kurias pamiršo namie. Išdžiūvęs britas perka virvagalį, dar klausia, ar nėra buteliuko, į kurį jis galėtų sisioti palapinėje, kai pūga neleis laukan iškišti nosies. – Turiu, – sako pardavėjas, – kokio dydžio? – Norėčiau litro, – prašo britas. – Kam tokio didelio? – klausia pardavėjas. – Gidas liepė! Aš irgi nusiperku buteliuką, tik ne tokį didelį. Dabar jau turiu viską, belieka laukti, kol maoistai pasitrauks iš kelio. Kuprinės, miegmaišiai, batai, virvės, striukės, penkiasdešimt fotojuostų ir tas buteliukas. Blogai, kai turistai vargšai, bet dar didesnė bėda, kai turtingi: mūsų kambarys, kuriame įsikūrėme su klaipėdiškiu Sauliumi, pavirto inventoriaus sandėliu.

16

Sėdime su mūsų kelionės organizatoriumi Ganešu, kurio šerpai po kelių dienų į Everestą lydės keletą rusų ir čekų. Septynių alpinistų ekspedicija Nepalo karaliui turi sumokėti 70 tūkstančių dolerių. Pavieniai alpinistai moka 25 tūkstančių dolerių mokestį.

– Už ką? – klausiu jo. – Už nieką, – šypsosi. – O jeigu rimtai? – Už leidimą kopti, – sako jis. – Bet dar pustrečio tūkstančio reikės mokėti už kelią iki antros stovyklos, o po to krūva dolerių nešikams, gidams, virėjams, ryšių karininkams. Mintyse greitai suskaičiuoju avantiūros kainą – kai susipirksiu maistą, vaistus, įrankius ir drabužius, sąskaita išaugs iki kelių dešimčių tūkstančių dolerių. – O jeigu aš, nesukdamas sau galvos, užeičiau į kurią nors alpinizmo firmą ir pasakyčiau: noriu į Everestą! – Nebūtų jokių problemų, – nuramino jis, – bet galimybė kopti su kurios nors Nepalo firmos komercine grupe kainuotų apie 60–70 tūkstančių dolerių. Gali rasti ir pigesnių firmų, bet su jomis daug rizikos ir mažai komforto. Adrenalinas ir romantika Tibete kainuoja pigiau – kinai už Everestą prašo 4500 dolerių. Už šį mokestį alpinistas gauna ne tik leidimą kopti, bet ir nešulinius jakus. Sudėjus visas išlaidas, suma išaugs iki 10 000 dolerių, bet bus vis tiek pigiau nei Nepale. Natūralu, kad šiais metais Nepalas pralaimi kovą ir dėl Everesto. Keli šimtai alpinistų šturmuos aukščiausią pasaulio viršūnę, tik iš Nepalo pusės kops devynios ekspedicijos, o į Tibetą išvažiuos dukart daugiau. Vakar atskridęs susipažinau su dar trimis ekspedicijos dalyviais – Mindaugu, Eugenijum ir Saulium iš Klaipėdos. Juos radau susigrūdusius viename ne itin erdviame viešbučio kambaryje. Šįryt Saulius persikraustė pas mane. Po dviejų mėnesių žygio mes būsime pažįstami lygiai tiek, kiek reikia tapti nuoširdžiais draugais arba mirtinais priešais, kitaip tariant, nuoširdžiais priešais arba mirtinais draugais. Kas įvyks per tuos du mėnesius, nežino niekas, o dabar aš patenkintas, kad jie prityrę kalnų vilkai ir malonūs vyrukai. Eugenijus karjerą pradėjo nuo Karpatų ir Krymo. Devynis pavasarius praleido dykumoje. Mokslas šlubavo, nes įdomiausi žygiai lyg tyčia pasitaikydavo per sesijas. Alpinizmo mokyklų nelankė, užteko turizmo legendos Algimanto Jucevičiaus akademijos. Gerokai pavaikščiojęs, pradėjo vadovauti grupėms į dykumas ir kalnus. Jo neišgąsdinsi nei pūgom,


nei uraganais, nei sunkiausia kuprine – sunkesnių nei pas Jucevičių nebūna. Ir sunkiau nei Lietuvos viršūnė Pamyre tikrai nebus, man sakė Eugenijus. Į ją kylant siautėjo pūgos, o nugarą spaudė keturiasdešimties kilogramų nešulys. Klaipėdietis Saulius keliauti pradėjo baigęs mokyklą. Pirmas žygis buvo į Karpatus, o po poros metų – alpinizmo stovyklos Kaukaze. Ištvermingas, pedantiškas, atsargus; išėjo tris kalnų meistriškumo mokyklas; užpernai Pamyre įgriuvo į ledo plyšį; svajonė – nukakti į Aliaską. Apie šią kelionę sužinojo per Kūčias. Sako, kad pasirengti buvo mažoka laiko, nors sportuoja nuolatos: keturis penkis kartus per savaitę bėga Girulių link. Per mėnesį susidaro apie 250 kilometrų. Mindaugas alpinizmo pradmenų išmoko dar mokykloje. Palyginti su juo aš esu nekrikštas, tikriausias alpinizmo pirmokas. O jam pasisekė, nes pakliuvo į gero mokytojo rankas ir dar mokinys būdamas gavo krikštą Kaukaze. Užpernai Altajuje jis pateko į rimtų alpinistų stovyklą: per dvi savaites – trys viršūnės. Daug naudos davė ir Tatruose išeita alpinizmo mokykla, kur daug valandų kopė ledo sienomis. Sėdu į taksi, kurio kainos jau ne tokios, kokios buvo prieš penketą metų. Tada už 400 rupijų važinėjau pusdienį, dabar tik valandą. Ekskursija prasideda dulkių ir dūmų debesyje. Taisyklių nėra jokių. Vairuotojas patenkintas aiškina: – Jeigu šiame mieste nori važiuoti, reikia trijų dalykų: garsaus signalo, stabdžių ir laimės. Vadas reikalus tvarko išsinuomojęs japonišką motociklą: ne lenktyninį, bet vis tiek stiprų žvėrį. Vakare būtinai paklausiu, kaip jis išlieka gyvas tame skruzdėlyne. Kaukia sunkvežimiai, švilpia policininkai, šaižiai pypsi taksi, bliauna ožys, rėkia vaisių pardavėjas, monotoniškai gieda vienuoliai – atvažiavome prie kone didžiausios pasaulio stupos Bodnato. Prieš penkis šimtus metų ją pastatė vietinis karalius atgailaudamas, kad nužudė savo tėvą. Aplink ją pagal laikrodžio rodyklę suka ratus iš provincijos atvykę vienuoliai ir atrodo, kad Budos karių skaičius begalinis. Vienuoliai užkimę gieda ir už tai renka rupijas. Stogo kavinėje su Mindaugu žiūrime, kaip vakaro saulė

auksuoja stupos kupolą. Budos akys žiūri visomis keturiomis kryptimis. Visai sutemus užsukame į Pašupatinatą, kur dega kremavimo laužai. Turtingos laidotuvės, tokių dar nemačiau. Pastatytas baldakimas, pulkas baltai apsirengusių giminaičių lėtai sukrauna laužą. Pirma storos malkos, po to – šiaudai. Įsiplieskusi ugnis paliečia kūną, jaučiu kvapus, garsus. Tirštas dūmų debesis apgaubia šventąją Bagmačio upę. Giminaičiai nuošalėj kalbasi angliškai. Bara valdžią, kad apleido upę. – Gėda: šventoji upė tapo atvira kanalizacija, – sako pilvotas indas. – Visus mus išnuodys. Bagmatis teka tolyn per visą Katmandu slėnį ir žmonės tiki, kad upė pelenus nuneša iki pat Gangos. Į dangų veržiasi dūmai, skamba varpeliai, cypia beždžionės. Kitoje upės pusėje kyla ilgi akmeniniai laiptai; dešinėje girdžiu giedant hindų maldas, o kairėje ryžius verda sadhu – šventieji. Įsitaisę pašiūrėje jie medituoja, o paskui užmiega. Keliskart esu ten buvęs, bet šiandien neiname, išgąsdinti medžiuose klykiančių beždžionių. Kai Mindaugas bandė nufotografuoti beždžioniuką, jo motina įsibėgėjusi trenkė į petį. Užsukame į čia pat prie upės įsikūrusius vienintelius Nepalo senelių namus. Visai sutemo, žmonės prisnūdo, kai kas kieme dar žiūri indišką multiką. Reikėjo čia užsukti porą valandų anksčiau. Tada būtume pamatę prieblandoje slenkančias išprotėjusių senukų figūras – vakaro šešėlių ir gatvės muzikos misteriją. Dabar į aukų dėžę įbrukame pluoštą rupijų ir tamsiais skersgatviais pasukame namų link. Pagaliau susirinkome visi, vakarieniaujame ant stogo. Du mėnesius būsime kartu. Valgome garintus tibetiečių koldūnus momo. Vadas praneša naujienas: pirtis jau pasiūta, pats matė, o brezentiniai tualetai bus rytoj. – Papasakok, kaip tu pavažiuoji tuo motociklu, – prašau Sauliaus. – Trečios pavaros dar nebuvau įjungęs, bet važiuoju. Naktį galima paspausti ir virš aštuoniasdešimties, dieną – nieko neišeis.

17


Poryt į Everesto pusę turėtų pajudėti dvi ekspedicijos. Žiūrėsime, ar jos prasiverš. Svarstome, ar keliai tikrai neišvažiuojami, ar nepaliečiai mus tyčia apgaudinėja, norėdami dar labiau iškratyti kišenes. – Kol kas naujienos liūdnos, – sako vadas, – gali tekti skristi sraigtasparniu. Pigu nebus. Jo žodžiai nuskamba kaip antstolio skambutis į duris: piniginės visai sulieknėjo ir bankroto diena jau čia pat. Dauguma mūsų turi rėmėjus, bet Himalajuose jų neprisišvilpsi. – Krovinį tikrai atiduosime helikopteriui, – švelnina padėtį vadas, matydamas mūsų rūškanas fizionomijas. – O patys bandysime ištrūkti autobusu. Kompanija jau dūsta nuo dūmų, dulkių ir miesto nuobodulio, visi išsiilgę kalnų, todėl apie juos tik ir kalba. Jau aišku, kad Saulius Sisią nuolat lygins su Everestu, mat jis dar neatvėsęs po pernykštės ekspedicijos, vis pasakoja linksmas istorijas, patirtas kalne su estais. Man patinka, kad po Everesto jis nepasikėlė į padebesius ir apie savo žygius kalba su humoru. Mėgsta pasakoti kalnų istorijas, bet savęs didvyriu nelaiko. Nors toks yra. Kiekvienas, stovėjęs Everesto viršūnėje, yra didvyris. Įsitraukia ir kiti aštrialiežuviai. Linksmiausios istorijos apie tualetus viršukalnėj. Kelias į Monblaną yra virtęs didžiuliu viešu tualetu, pats mačiau. O Šiaurės Amerikoje, pasakoja Arvydas, kitokie papročiai. Jie su Vytu iš Makinlio viršūnės turėjo viską parsinešti maišelyje. Pareigūnai maišelius pasveria, ir, jeigu per mažai, skiria baudą. Būna, alpinistai ir pasidalina svorį, kad nereikėtų mokėti. Tarp juokų sugaunu ir vertingą patarimą: jei kalnuose prispaudė reikalas, išsyk daryk. Delsimas ieškant patogesnės vietelės gali būti net mirtinas. – Sauliau, kada apsisprendei kopti į šį kalną? – klausiu. – Pernai, leisdamasis žemyn nuo Everesto, pasakiau, kad kita rimta ekspedicija bus į Sisią.

18

Tada jis, grįžęs iš Tibeto į Katmandu, tuoj pat prisipirko knygų ir pradėjo ruoštis. O pradžia buvo, kai 1992 metais Saulius Šiauliuose įkūrė alpinizmo klubą ir išsyk pradėjo galvoti apie rimtus žygius. Tada skaitant įvairius žygių aprašymus užkliuvo Sisia Pangmos vardas.

Informacijos buvo labai mažai. Ne tiek daug yra įkopusių į šį kaprizingą kalną, gal tik pora šimtų (į Everestą keliolika šimtų). Sisia buvo paskutinis iš keturiolikos „aštuntukų“, kuris pasidavė žmogui. Naujausiais matavimais šis kalnas siekia 8046 metrus ir tarp keturiolikos aukščiausiųjų yra tryliktas. Kartais alpinistai sako, kad iš visų aukščiausiųjų Himalajų kalnų Sisios formos yra gražiausios, bet dažniau jie keikia kaprizingą jos charakterį – uraganiškus vėjus, klastingus ledo plyšius ir lavinas. Nusprendęs pasigalynėti su šiuo klastingu kalnu, Saulius pradėjo tartis su ukrainiečiais – jie kieti alpinistai, bet planai nesutapo, ir tada ėmė rankioti lietuvius. Vasarą Pamyre per dvi minutes įkalbino Eugenijų. Ten pat, ko gero, būtų prikalbinęs ir klaipėdiškį Saulių, bet jis Maskvoje pavėlavo į lėktuvą ir į Pamyrą neatskrido. Kartais atrodydavo, kad ekspediciją teks atidėti, nes daugeliui kliudė darbas, trūko pinigų, o pačiam vadui išoperavo apendiksą. Sudėtingas lygtis teko spręsti Vytui ir Arvydui, kurie dar šį pavasarį rengėsi į Everestą. Jie buvo nutarę Nepale įsilieti į kokią nors komercinę grupę. Saulius nuo tos idėjos atkalbėjo. – Neikit su vakariečiais, – sakė jis, – bandykit su rusais. Pats pagalvok: vokietis pasuks atgal – ir tau reikės sukti. Jis kalbėjo, turėdamas karčią patirtį iš Everesto, kur ėjo su estų komanda. Iš pradžių jam buvo pasakyta: su pirma grupe tu neini! Tada jie dar buvo aštuonių alpinistų ekspedicija, paskui liko šešiese, o pabaigoje išaiškėjo, kad į viršūnę gali kilti tik trys. – Tokiame kalne visada turi kovoti ir laukti savo valandos, – mokė Saulius. Su stomatologu Mindaugu iš Biržų vadas susipažino alpinistų sąskrydyje „Balticum“. Šis išsyk pažadėjo kopti kartu, bet vakar man prisipažino, kad svyravo iki pat Naujųjų metų. Nerimavo dėl pacientų ir dar namą prie ežero pradėjo statyti. Žodžiu, vieni svyravo, kiti rinko pinigus ir treniravosi, o Saulius rudeniop atskrido į Katmandu tartis su alpinizmo firmomis. Kalbėjosi ir su senu pažįstamu Ganešu iš kompanijos, kuri jį lydėjo į Everestą. Pokalbis nebuvo lengvas, nes nuoskaudų iš pernai liko daug: kalne plyšinė-


jo jų pastatytos palapinės, stigo maisto, o virėjas beveik niekada neišsiblaivydavo. Tiesa, visi šeši šerpai buvo labai geri. Sauliaus prispaustas Ganešas atskleidė, kodėl taip smarkiai taupė: didžiausią dalį pinigų pasiglemždavo tarpininkas. Ką padarysi, sakė Ganešas, Everestas tapo preke. Pasaulis prekiauja viskuo, o Nepalas – kalnais. Išskrisdamas namo Saulius su Ganešu sukirto rankomis, kad jokių tarpininkų nebus, maisto bus daug ir virėjas blaivus. Ekspedicija buvo parengta per pusmetį. Būtų buvę sveika visą komandą nuvežti į Tatrus, Pamyrą ar Monblaną, kur vyrai pasitreniruotų ir pamatytų draugų galimybes bei charakterius. Deja, tokiai prabangai nebuvo nei laiko, nei pinigų. Susibėgus nepažįstamiems, rizikos daugiau. Mes pirmąsyk kartu, iki tol nesusidūrę nei prie alaus bokalo, nei kalnuose. Aš Arvydą mačiau Kaukaze, bet jis buvo su saviškiais, bendravome mažai. Tada Elbruso bazinėje stovykloje kelias paras su užkietėjusiu klajūnu Bernardu kentėme baisų uraganą; Arvydas vis nusileisdavo prie mūsų palapinės ir pasiūlydavo „Trejų devynerių“. O kai vėjų šėlsmas nurimo, jis kopė fantastišku greičiu, pavydėjau jam jėgos. Sutemus patraukiame į pagrindinę Katmandu aikštę. Čia labai mėgstu pasėdėti ant šventyklos laiptų. Aikštė ištuštėjusi. Vienas kitas kareivis, šventosios karvės ir perkarę šunys, vaikai degina senus laikraščius. Grįžtame prieš vidurnaktį, prie viešbučio tarpuvartėje dega motociklas. Liepsnoja kaip koviniame filme, netrukus turėtų sprogti. Atbėga kareivis, atstatęs šautuvą. Klaipėdiškis Saulius komanduoja sprukti į viešbutį.

19


K AT M A N D U. A K I S Į A K Į SU D I E VA I S B a l a n d ž i o

1 2

Maoistai uždarė pagrindinę gatvę. Visi sako, kad maoistai, bet gatvėje jų nematyti. Eismą tvarko treningais apsirengęs jaunuolis, bet ir jam ant kaktos neparašyta, kad maoistas. Vieniems jis leidžia pravažiuoti, kitiems – ne. Jis ir padangų laužą pakursto. Žmonės, skaromis užspaudę nosis, skuba pro šalį. Krykštaudami paaugliai atritina dar kelias padangas ir aplinkinės parduotuvės paskęsta tirštuose dūmuose. Parduotuvių šeimininkai bereikšmiais veidais stebi įvykius, bjaurūs dūmai graužia akis. Mažiau kantrūs nuleidžia metalines užuolaidas ir eina namo. Ištuštėjusia gatve jaunimas ritina rąstigalį, perrištą raudonais kaspinais. Tolumoje pasirodo naujutėlaitė karinė mašina. Dideliu greičiu ji lekia laužo pusėn, jau galiu įžiūrėti dvi dešimtis kovai pasirengusių kareivių. Įsitaisau tarpuvartėje, iš kur galėsiu nufotografuoti mūšį. Keista, aplinkui visi užsiėmę savimi: sportininkas kursto laužą, prekeiviai abejingai rūko. Atrodo, kad tik aš pastebėjau atlekiančią mašiną. Dar po minutės nusivylęs slenku tuščia gatve, nes paskutinę akimirką karinis sunkvežimis neria į šalutinę gatvę ir laukta drama neįvyksta. Tolimesniuose skersgatviuose mačiau automatais ginkluotų policininkų, bet padangų laužai ir riebūs dūmų debesys jų nedomino.

20

Maištas Nepale prasidėjo 1996 metais, kai maoistai surinko kelių tūkstančių nuskurdusių kaimiečių kariuomenę ir pranešė, kad nuvers karalių, o ant monarchijos griuvėsių pastatys socialistinę respubliką. Kareiviai šventai tikėjo, kad šautuvais įveiks korupciją ir skurdą. Iš pradžių socializmas Himalajuose atrodė nesąmonė ir kraupus košmaras, bet netrukus virto tokia pat kraupia tikrove. Vakarų Nepale maoistai jau sudarė alternatyvią vyriausybę ir jų gaujos kontroliuoja trečdalį šalies. Prastai ginkluota policija nebesugeba apginti žmonių. Per aštuonerius kovų metus žuvo 6000 žmonių. O 2001 metų birželį princas iššaudė visą karaliaus šeimą. Pirmas krito žmonių mylimas karalius Birendra, po

kelių minučių sūnus nušovė motiną, seserį, jaunesnįjį brolį, dėdę ir tris tetas. Galiausiai ir pats nusišovė, nes tėvai neleido vesti tos, kurią jis buvo išsirinkęs. Tokia oficiali tragedijos versija. Atvykę medikai pamatė, ko nėra net Šekspyro dramose, – kraujo klanuose gulėjo dešimt karaliaus šeimos narių. Princas, iššaudęs visą savo giminę, buvo paskelbtas karaliumi: jo širdis dar plakė dvi paras, nors smegenys jau buvo negyvos. Išgirdęs dramatiškus CNN pranešimus, paskambinau savo draugui Ramu. – Baisios skerdynės, – garsas iš Katmandu vėlavo, trūkinėjo. – Ar gali įsivaizduoti, kad princas Čarlzas nušauna karalienę Elžbietą ir princą Filipą, brolius Edvardą ir Endrių, princesę Aną, savo sūnus Viljamą ir Harį, o po to ir pats nusišauna? Ir dėl ko? Dėl to, kad visi nusistatę prieš jo vedybas. Nieko panašaus pasaulio karalių rūmuose nebuvo atsitikę nuo tų laikų, kai bolševikai iššaudė caro šeimą. Visas Katmandu žinojo apie ūmų princo būdą, aistrą alkoholiui, narkotikams ir ginklams. Bet kaip nušauti aštuonis žmones skirtinguose kambariuose ir dar skirtingais ginklais, kai rūmus saugo keli šimtai gerai parengtų kariškių, o treniruoti asmens sargybiniai lydi kiekvieną karališkosios šeimos narį dieną naktį neatsitraukdami nė per žingsnį? Žmonės įsitikinę, kad tą naktį įvyko sąmokslas. Kas buvo jo iniciatorius, matyt, nesužinosime niekada. Nepale tai įprasta. Per palaikų kremavimą ant Bagmačio upės kranto žmonės akmenimis apmėtė premjero automobilį. Vėliau žudiku buvo vadinamas ir naujasis karalius – nužudytojo brolis. Sako, kad šaudė keli mokyti žudikai, užsidėję meistriškai pagamintas princo kaukes. Azijos ekspertai tvirtina, kad karas tarp Kinijos ir Indijos – dviejų Azijos tigrų – neišvengiamas. Kai du galingieji stumdosi, karšta ir Nepalui, įsispraudusiam į jų tarpą. Nužudytasis karalius Birendra trisdešimt metų laviravo tarp abiejų įniršusių tigrų. Dabar jo pelenai kažkur Gangos upės dugne, o 23 milijonų gyventojų karalystę apgaubė


sutemos. Anoje kalnagūbrio pusėje kinai, okupavę Tibetą, visiškai priartėjo prie Himalajų, ir patrankų vamzdžiai žiūri į Indiją iš keturių kilometrų aukščio. Prieš penkerius metus, kai čia atvažiavau pirmą kartą, apie maoistus dar niekas nekalbėjo, nors tada jie jau valdė dalį Nepalo. Kai po poros metų nusprendžiau vykti į maoistų valdomą Gorkos regioną, Ramu ilgai atkalbinėjo, bet paskui išleido, davęs geriausią savo visureigį, patikimą vairuotoją ir gidą Ardžūną, kuris gerai išmanė maoistų reikalus. Jis žiūrėjo, kad visos išvykos baigtųsi saulei šviečiant ir vakare niekas iš viešbučio nekištų nosies. Taip ir darėme. Po metų padėtis dar pablogėjo. Tada, eidamas aplink Anapurnos kalną, mačiau, kaip kiekvieną kaimą saugo varganai ginkluota policija; ji vakarais liepia užsidangstyti langus, o turistams neleidžia dainuoti. Iš Gorkos regiono kilęs mano gidas Tilakas papasakojo apie keletą susidūrimų su maištininkais. Buvau ir aš pasirengęs sumokėti jų reikalaujamą mokestį. Amerikiečiai turi mokėti 15 dolerių, britai ir vokiečiai – 10, o rusams nereikia. Nežinodamas, kuriems maoistai priskirtų mane, kišenėje visada laikiau paruošęs keliolika dolerių. Lauktas susitikimas neįvyko, bet Tilakas sakė, kad juokauti negalima. Jis lydėjo vokiečius, kurie su maoistais išdidžiai ginčijosi, bet pamatę granatą susimokėjo išsyk. Ir buvo užsispyrę britai, kuriuos maištininkai tris paras laikė daboklėje, kol principai suminkštėjo. Ar yra pasaulyje dar kur nors ramus kampas, svarsčiau kreiva šakute tampydamas spagečius kultinėje alpinistų kavinėje „Rum Doodle“. Čia guli stora knyga, kurioje pasirašo visi Everesto užkariautojai. Pernai šią pareigą atliko ir pasinę nuotrauką priklijavo Saulius Vilius. Kavinėje valgytojų mažai. Dar sėdi kažkoks alpinistas su nepaliečiu gidu: jie dviese gnaibo tą pačią picą ir smarkiai diskutuodami pirštais bado ant stalo išskleistą Everesto planą. Vėl slampinėju triukšminga gatve. – Hašiš, mister, – šnibžda man į ausį dvylikametis bernas. – Ar aš panašus į narkomaną? – klausiu vyruko. – Nežinau! Bet mano hašišas labai geras. – Kitą kartą.

– Tai nusipirk kitam kartui! Kažkada Katmandu buvo šventa viso pasaulio hipių vieta. Visi žinojo, kad gera žolė parduodama Pietų Afrikos mieste Durbane (Durban poison), dar Tailande, tačiau laisva dvasia, pigia nakvyne ir lengvai pasiekiamu hašišu joks pasaulio miestas negalėjo lygintis su Katmandu. Kai 1972-aisiais karalius hašišą uždraudė, hipiai, sako, dingo iš miesto per vieną naktį. Dabar Katmandu perima visas Vakarų pasaulio linksmybes. Penkių žvaigždučių viešbučiuose per naktis veikia kazino, grožio centrai su masažais ir voniomis, netoli oro uosto mačiau saulės išdegintą golfo aikštyną. Tamelio baruose užsilikę gyvi hipiai varo 80-ųjų roką, o dulkinoje gatvėje rikšos laukia kauštelėjusių alpinistų. Iš tikrųjų Katmandu slėnyje yra ne vienas, bet trys susiglaudę miestai: Patanas, Baktapūras ir Katmandu. Kažkada karalius savo valdomą miestą padalino trims sūnums, kurie pradėjo tarpusavyje lenktyniauti, kurio dalis bus gražesnė. Taip ir atsirado trys be galo puošnūs, bet skirtingi miestai. Kiekvieną kartą užsukęs į Pataną jaučiuosi patekęs į seną Pasolinio filmą kartu su „Tūkstančio ir vienos nakties“ veikėjais. Ta knyga niekur neprasideda ir niekur nesibaigia, ir Patanas yra toks. Matyt, todėl Pasolinis, prieš trisdešimt metų sugalvojęs filmuoti arabų meilės istorijas, pasirinko jį. Čia nerasi nei pradžios, nei pabaigos. Čia niekada nepamatysi visko, nes po kelių minučių grįžęs ta pačia gatve jos nebeatpažinsi; ji bus jau kita, visai kitos šventyklos ir šventieji kiti. Šiandien aš vėl atsiduriu filme, matau tuos italų aktorius, esu vienas iš jų ir nežinau, kur fantazijos, o kur tikrovė. Matau Pasolinio nufilmuotus varpus, prieinu ir paskambinu, čia pat tos mergaitės, sijojančios grūdus, va, jos čia pat, gali paliesti. Gatvėje prausiasi ir skalbia tos pačios moterys ir į jas vėpso tie patys vaikai. Japonai filmuoja ir aš jau vėl filme; po savaitės Osakoje jie mane rodys savo giminėms. Aš jiems šypsausi ir skambinu varpu. Motina krūtimi maitina kūdikį, pešasi žiurkės, ant varpo nutupia balandis. Dažnai žiūriu tą Pasolinio filmą, nes jame nėra ideologijos, yra tik nenutrūkstantis gyvenimas ir praeities ilgesys. Kai čia prisėdu ant šventyklos laiptų, ilgiuosi to, kas praėjo. Man patinka, kad tas filmas yra

21


nesibaigianti kelionė. Likimas jo veikėjus mėto kaip skied�ras begaliniame laike ir erdvėje, bet kelionės pabaigoje visi sugrįžta į senąsias vietas. Šiandien lauke ant šventyklos laiptų sėdi kariai su neperšaunamomis liemenėmis. O Baktapūre šventės nuojauta. Moterys išsipuošė ryškiai raudonais sariais, vyrai užsidėjo naujas raštuotas kepures. Prie didžiosios penkiastogės stupos žiopliai stebi prekybą vištomis. Derybos trumpos, vyriškis sumoka, kiša vištą po pažastim ir suspaudęs jos kojas eina tolyn. Kiek toliau dvi mergaitės pardavinėja kiaušinius. Dar yra bulvių, šilko ir švilpynių. Švilpynės turistams, bet jų beveik nėra. Kas neperka, lotoso poza stebi spalvingą minią. Marakeše miesto aikštės įelektrina, čia – nuramina. Čia niekas nerėkia, nemosikuoja rankom, aprimę vaikai ir ožkos. Kiekvienas sau. Baktapūras yra amatų miestas, jau prieš šimtus metų garsėjo jo metalo meistrai. Monetas jie kaldino ne tik savo karaliui, bet ir Tibetui ir aplinkinėms karalystėms. Dar labiau nei metalo meistrai iškilo statytojai, mums palikę grakščias pagodos stiliaus šventyklas su penkių aukštų stogais. Sako, Nepalo meistrai vėliau šį stilių atnešė į Tibetą, Kiniją ir kitas Azijos šalis. Baktapūras irgi yra daugelio filmų herojus. Sumanęs filmuoti „Mažąjį Budą“ Oskarų laureatas Bernardo Bertoluccis ilgai ieškojo vietos, kur galėtų atkurti princo Gautamos – būsimojo pranašo – vaikystės metus. Ten, kur Buda augo, Nepalo pietuose, likę tik raudonų plytų pamatai ir vartai, pro kuriuos jis išjojo, palikęs tėvą, žmoną ir ką tik gimusį sūnų. Bertoluccis ilgai blaškėsi, kol vieną dieną pamatė viduramžių miestą Baktapūrą: jis didingas ir kartu intymus, čia gyvos visos praeities legendos ir mitai, čia susitinka visų laikų dievai ir deivės. Taip Buda apsigyveno Baktapūre.

22

Vakarop Baktapūre prasideda Bisket šventė. Pagrindinės gatvės vidury stovi vežimas didžiuliais ratais. Tai netgi ne vežimas, o penkių aukštų šventykla, kurios viduje – dievas Bairabas. Rytinės miesto dalies vaikų būrys griebia keturias storas virves, pririštas vienoje vežimo pusėje, vakarinės

pusės – kitoje, ir paeiliui trūkčiodami ir šūkaudami „aise“ bando išjudinti vežimą. Kas nutemps į savo pusę, toje miesto dalyje ir svečiuosis Bairabas visą savaitę. Šventąjį vežimą saugo plikagalviai šventikai, jų pečius puošia gėlių girliandos, o balti drobiniai drabužiai krenta lengvomis klostėmis. Jų judesiuose nėra jokios pozos ar iškilmingumo, jie panašesni į pavargusius jaunikius, o ne karius, kuriems patikėta apginti Bairabą. Aš kraipau savo objektyvą jų panosėj, bet jie manimi vis tiek nesidomi. Kažko ramiai laukia, o aš džiaugiuosi, kad esu taip arti Dievo. Bernai stengiasi iš paskutiniųjų, bet didžiuliai mediniai ratai nė krust. Kiek vyresni bernai užlipę ant vežimo diriguoja, kad pastangos būtų sinchroniškos. Žiūrovų minia kantriai laukia, o vežimas joje atrodo kaip laivas, užplaukęs ant seklumos. Vakaro saulė paauksuoja šventyklų stogus ir žiūrovų veidus, bet vežimas dar vietoje. Yra buvę metų, kai vežimą tampė iki paryčių, kol kovotojai griuvo iš nuovargio ir prisipažino nugalėti. Užeina lietus, bet nė vienas žiūrovas nepajuda iš vietos. Nejudu ir aš, stoviu su fotoaparatu greta vežimo. Porą kartų užsižiopsau ir virvė skaudžiai kerta per šoną. Minioje turistų nematau, tik mūsiškius. Atvykusiems alpinistams nėra kada švęsti. Valandą pasitampę, vežimą bernai vis dėlto nuritina pakalnėn. Dabar jis rieda vingiuotomis ir stačiomis miesto gatvėmis upės link, kur bus pakeltas didžiulis stulpas, primenantis pergalę didžiajame Mahabharatos mūšyje. Taip prasideda Nepalo Naujieji metai. Galimas dalykas, kad gremėzdiškas vežimas upės krantus pasieks tik paryčiais, tad pritemusiomis miesto gatvėmis pasukame atgal. Grįžęs randu švytintį Arvydą, jis pagaliau rado keturiasdešimt aštunto numerio „Millet“ batus. Sumokėjo 420 dolerių ir tai yra neregėta sėkmė, nes aš Hamburge mokėjau 720. Už ką? Gal kad ant mano bato užrašyta „Everest“, o ant jo – ne? Rytoj dar niekur nepajudėsime, taigi galime švęsti. Skaniausias „San Miguel“ alus, bet šį vakarą gersime „Everest“, nes Vytui sukanka penkiasdešimt dveji ir jis nepaliauja galvoti apie Everestą.


K AT M A N D U. PA SK U T I N Ė D I ENA B a l a n d ž i o

Vakar prie Bodnato stupos Mindaugui pasakojau apie religinius Tibeto paveikslus thankas. Šiandien jis jau neraginamas suka į thankų galeriją. Prasibrauname pro skudurų prekeivius į antrąjį aukštą, kur randame rietuves nuostabiausių thankų. Iki lubų šimtai rulonų. Atjautos Buda, Išminties Buda. Buda gydytojas su mirobalano šakele, kuri apsaugo nuo nuodų. Buda mokytojas. Salono šeimininkas aiškina, kaip atskirti gerą thanką nuo blogos: – Žiūrėk į detales, kaip tiksliai nubrėžta linija. Kokia didinga veido išraiška, kokia ekspresija. Palygink – koks negyvas veidas čia. O spalvos kaip gražiai pereina. Dabar amatininkai prisitaikė prie Vakarų turistų skonio. Kiekvienas pardavėjas turi „antikinių thankų“ – dulkėmis ir suodžiais pasendintų paveikslų, kuriuos nutapė prieš savaitę. Jeigu žmonės nori tokių, tegul perka. Bet aš tuo neužsiimu. „Lucky Thanka“ šeimininkas verslą perėmė iš tėvo, kuris turėjo gerų ryšių su lamomis ir menininkais. – Žiūrėk, kokia pavydo išraiška! Mindaugas jau valandą guli ant grindų ir vis žavisi: – Very nice, very nice! – Man kuria talentingiausi Himalajų meistrai, – sako pardavėjas. – Štai šią mandalą sukūrė Tibeto lama, gyvenantis Himalajų priekalnėse. Tris mėnesius jis sėdėjo prie šio darbo. Ir vis traukia naujus darbus, ir vis „unikali“ arba „neprilygstama“ thanka, o pabaigoje iš apatinio stalčiaus ištraukia dar glėbį rulonų: – Dabar parodysiu savo šedevrų kolekciją! Žiūrėk, kokios dieviškos linijos, spalvos ir Budos akys! Budos akys iš tiesų nepaprastai skvarbios; nėra abejonių, kad jos kiaurai mus permato. Sulygęs padorią kainą, išsirenku Atjautos Budą. Kai grįšiu iš kalnų, jį pasiimsiu, įsiūtą į tamsaus brokato aptaisus. Bus įsiūtos ir dvi juostelės – raudona ir geltona – vartai, pro kuriuos Buda ateis į mano pasaulį. Nuo nepašvęstųjų akių paveikslą slėps šilkinė užuolaida. Šeimininkas mane pamoko, kaip ją pakelti ir, perkišus per virvutę, dailiai paskleisti.

1 3

23


Iš dvasios padangių, į kurias pakilome thankų galerijoje, vėl krentame į pilką buitį: mažytėje parduotuvėje perkame kelionei ūkinio muilo ir drėgnų servetėlių, kurios būtinos sausame Tibeto klimate. Muilo pardavėja, išsipuošusi kilniais nevarių tautos raštais, tikra gražuolė, neprašyta pataria važiuoti į Baktapūrą, kur šiandien rengiamas spalvingas festivalis. Nepaliečiai švenčia kasdien, nes dar nebuvo dienos, kad Katmandu gatvėse nesutikčiau kokios spalvingos eisenos ar aukojimo. Gražuolė paaiškina, kad jie Naujuosius metus švenčia septynis kartus: kinų, šerpų, anglų (ji taip vadina mūsiškius Naujuosius). – O šiandien jūsų tikrieji – Nepalo Naujieji? – klausiu. – Taip, bet tas festivalis visai ne naujametis, – sako tautinė gražuolė. – Nepraleiskite progos pamatyti. Ant laikraščio skiautės ji nubraižo, kaip ten važiuoti. Kitoje skiautės pusėje nuotrauka iš vakarykščio policijos susidūrimo su demonstrantais. Tekstas nepali kalba, bet viešbutyje girdėjau šnekant, kad buvo šiek tiek kraujo.

24

Kai vakare nupasakotoje vietoje išlipome iš taksi, pasirodė, kad atsidūrėme prie pragaro vartų: griaudėjo būgnai, visi žėrė ant mūsų rusvus dažus ir primygtinai siūlė iš metalinių arbatinukų patraukti ryžių degtinės. Mindaugas pabandė, o aš išsigandau. Nesinori laiką leisti tualete. Kuo labiau į naktį, tuo smarkiau vyrai mušė būgnus ir pūtė dūdas, nešiojo dievus, apkrautus gėlių girliandomis, o jų gražuolės moterys, susisupusios į nuostabius sarius, vorele dievams aukojo vaisius ir ryžius. Vyriškiai jau buvo pavargę nuo visuotinio džiugesio ir ryžių vyno, jų kojos linko po medinio dievo našta. Per tokias šventes dažnai vyrai peiliais susiremia dėl moterų ir neretai du trys nukeliauja ant laužo prie Bagmačio upės. Spalvinga moterų vora, lydima triukšmingo dūdų orkestro, suko siauromis gatvelėmis nuo vieno dievo prie kito ir žėrė jiems į akis ryžius. Valtorna, klarnetas, trimitas ir daug būgnų. Kartais melodija suskamba visai darniai, bet dažniausiai kiekvienas pučia savo. Muzikantams tarp kojų painiojasi antys ir šunys.

Paskui orkestrų randasi daugiau. Apleistame name užtikau tris jaunus vyrus, ekstazėje pliekiančius tris didžiulius būgnus. Klausytojų čia nebuvo, o iš muzikantų akių mačiau, kad jie jau gilioje nirvanoje. Lauke vėl būgnai ir šaižios metalinės lėkštės. Šoka tik vyrai. Ir vėl į akis rusvi dažai, o į gerkles – ryžių degtinė. Vakarą leidžiame su Ramu, kuris jau daug metų užsiima turizmo verslu. Kažkada jo firma klestėjo, dabar reikalai pašlijo. Pirmas smūgis buvo, kai susipyko su broliu Gjanu ir išsidalino kartu kurtą bendrovę „Adventure Silk Road“, o antras, kai maoistai išbaidė turistus. Valgome Tibeto valgius, bet su kinų lazdelėmis. Ramu alaus negeria, nes nugriuvo nuo motociklo ir gydosi. Šiaip jis niekada neatsisako pašildyto „Carlsberg“ arba karštu vandeniu praskiesto viskio. Pastebėjau, kad jo draugai verslininkai irgi ne abstinentai. Laisvas požiūris į alkoholį nuo seno būdingas Nepalui, sako Ramu, ypač po to, kai 1850 metais karalius pirmąkart apsilankė Anglijoje, – papročiai pasidarė dar laisvesni. Nepalo diduomenė vis dažniau pradėjo siurbčioti importinius vynus bei brendį. Jau tais laikais karaliaus atžalos su draugais šiurpindavo miestą daugiadienėmis orgijomis. – Kai grįšite iš kalno, išgersiu su jumis, – prižada Ramu ir papilsto mums aštrios ryžių samanės – rakši.


I Š V Y K S TA M E Į T I B E TĄ B a l a n d ž i o

1 4

Aušo gražus rytas, tolumoje mačiau viršūnes, padengtas amžinu sniegu. Reta laimė, nes dažniausiai pro smogą ir debesis nieko nematyti, o šįryt stovėjau Katmandu pakraštyje ir regėjau visą Himalajų kalnagūbrį. Pasaulyje yra keturiolika kalnų, aukštesnių nei 8000 metrų, ir aštuoni iš jų priklauso Nepalui. Tarp jų ir Everestas, kurį nepaliečiai vadina Sagarmata. Jie – budistai ir hinduistai – tiki, kad kalnai jungia dangų ir žemę, o viršūnės yra dievų buveinės. Ten, toje šventoje erdvėje, pasitraukę atsiskyrėliai ir išminčiai pasiekia mistinę vienybę su dievybėmis. Pusė Nepalo dainų yra apie meilės kančias, kita pusė – apie Himalajus. O dažniausiai apie meilę kalnuose. Šiandien dauguma nepaliečių augina ryžius subtropiniuose slėniuose, arčiau Indijos, kur kalnų nematyti, bet ir jiems sniegais padengti Himalajai išlieka širdyje ir sapnuose. Per pusryčius vadas klausia: – Kas iš jūsų buvo septyniuose kilometruose? Mes su Mindaugu buvome tik šešiuose. Septyniuose buvo klaipėdiškis Saulius ir Eugenijus. Prieš porą metų jie įkopė į Lenino viršukalnę. Vadas ten irgi buvęs. O pernai, įkopęs į Everestą, jis pasiekė beveik devynių kilometrų aukštį. – Ar Leniną matėt? – klausiu. Susiginčija. Vadas matė, Eugenijus – ne. Matyt, buvo užpustyta. Kiekvieno kalno viršūnę žymi koks nors ženklas: kryžius, žvaigždė ar šiaip kokia geležis. Tik tamsūs žmonės mano, kad alpinistai neturi fantazijos. Maniškiai per savo klajones matė daug kūrybos proveržių. Vienas regėjo vyriškį, tempiantį į viršų storą plieninę spyruoklę, kitas – geležinę lovą. Kažkur vyrai įbetonavo šachtininko kirtiklį, kitur – pastatė paminklą kvailybei. Sukrauname maišus. Seife paliekame kredito korteles – ir taip pamažu nutrūksta mūsų ryšys su civilizuotu pasauliu. Eugenijus rodo mažiuką energingą nepalietį, kuris pernai lydėjo Saulių į Everestą. Visas iš raumenų, keturiskart buvo Evereste, dukart Sisia Pangmoj. Šįkart į Sisią kils su

25


kita grupe, bet bus greta mūsų. Sako, patikimas vyras, su juo ramu. Katmandu lieka mūsų vado Sauliaus draugė Rūta Tolpežninkaitė. Ji bus mūsų orų mergaitė: internete gaudys Himalajų kalnų prognozes ir per palydovą siųs mums į kalną. Laisvalaikiu ji lankys nepali kalbos kursus, o kiek vėliau eis į žygį aplink Anapurnos kalną. Toje plačioje gatvėje vėl degina padangas. Aplink būriai policininkų su bambuko lazdomis ir dideliais pistoletais. Pražygiuoja kareivių būrys su senoviškais karabinais. Taksistas laviruoja tarp gatvėje sugulusių karvių. Kiekviena karvė čia šventa, konstitucijoje ji – nacionalinis gyvulys. Už karvės gyvybės atėmimą gresia 12 metų kalėjimo, o senovėje buvo ir mirties bausmė. Viena jų uodega pokšteli man per strėnas linkėdama laimingo kelio ir aš, iškankintas dulkių ir karščio, sudrimbu erdviame autobuse. Kartu keliauja penki nepaliečiai – virėjas Korsanas ir jo padėjėjas Rabinas, vairuotojas ir du jo padėjėjai. Bandau angliškai pakalbinti virėją – mažai ką supranta. Padėjėjas dar mažiau.

26

Iki Tibeto sienos penkios valandos. Iš pradžių turime pasiekti mažą Tatopanio miestelį, o vėliau pasienio kaimelį Kodarį. Kaimuose įrengti saugumo postai. Spygliuotos vielos užtvaros ir tuščių benzino statinių barikados. Visus pravažiuojančius tikrina, mūsų – ne, nes ant mūsų autobuso nosies riebus užrašas „Tourist only“. Kaimo viduryje keli jaunuoliai įrengę primityvią padangų taisyklą. Čia mes porą valandų remontuojame autobuso ratą. Susirenka pulkas kaimiečių ir dvi valandas neatitraukia akių nuo padangos. Greta ragus suremia trys ožiai. Nuožmi kova nedomina kaimiečių, jie susirūpinę žiūri, kaip sukami varžtai. Parduotuvė, kirpykla, įsispraudusi lūšnos kampe, ir padangų remontas – štai ir visas kaimo verslas. Atvažiuoja autobusas, ant stogo moterys, vaikai, vištos, net avį vienas atsivežė. Kur tualetas? Nėra! Susirandame vietelę už palmės. 37 laipsniai karščio. Kaimiečiai tyrinėja mus, mes – kaimiečius. Viskas kaip sulėtintame filme. Krautuvininkas

lėtai verda ryžius, jo kūdikis tingiai čiulpia motinos krūtį. Čia pravažiuojantys vairuotojai ir turistai perka vandens, nepališko viskio, ryžių. Greta iš skardos ir šiferio gabalų suręstame namelyje mergaitė atsisėda prie dalbato lėkštės. Dešine ranka ima ryžių saują ir padažiusi lęšių padaže valgo. Kas liko, atiduoda šuniui. Labai paprastas šis valgis – ryžiai ir lęšių padažas. Jei šeima turtingesnė, į dalbatą dar įdės šiek tiek troškintos mėsos ir daržovių. Dalbatą nepaliečiai valgo triskart per dieną. Kartais valgo ir šaukštu, bet ranka, sako, skaniau. Senutė viena ranka rūko, kita šeria ožiuką. Aplink kiaulės, šunys, vištos. Įsistebeiliju į apiplyšusį nešiką. Štai jis nusimeta nepakeliamą naštą, išsitiesia ir užsirūko. Ir iš jo žvilgsnio, lėtų rankų judesių, visos povyzos suspindi išdidumas, pasiekiamas tik karaliams. Iš kur visa tai, galvoju. Gal dėl to, kad Nepalas, skirtingai nuo kaimynų Tibeto ir Indijos, niekada nebuvo atitekęs svetimšaliams. Kelios pasaulio šalys gali tuo pasididžiuoti? Nuo užsienio plėšikų iš šiaurės Nepalą saugojo Himalajai ir Tibeto platybės, o iš pietų – džiunglės. Ir nežinia, ko užpuolikai turėjo labiau bijoti – sniego uraganų Himalajuose ar džiunglių maliarijos. Teisybė, per ilgus amžius keliskart priešų kariuomenės buvo pasiekusios Katmandu, bet nė viena ilgiau neužsibuvo. Finish, sako vairuotojas ir visu garsu paleidžia indiškus meilės duetus. Kratydamasis snūduriuoju ir kartais pasijuntu tuo vaiku, kuris be bilieto prasmuko į Palūkščio kultūros namuose atvežtą indų kiną. Mažai ką beprisimenu, bet buvo Zita ir Gita, drambliai, gysloti rikšos, šaltoje salėje garsiai žliumbė moterys, o man buvo gėda. Ir vėl kelias vingiuoja tarp aukštų upės šlaitų. Vėl galiu įkvėpti visa krūtine, po dulkino Katmandu akys ilsisi, regėdamos sodrią pakrančių žalumą. Bambukai, bananai. Toje žalumoje ryškiai raudonos moterų figūros. Eina į žvyro karjerą skaldyti akmenų, o atrodo, kad į vestuves – auskarai, karoliai, spalvingi sariai. Upės šlaitai vis aukštyn, kelias – blogyn. Postų dar daugiau ir jie sudėtingesni: įmantriau suraizgytos spygliuotos vielos, painesnis tuščių benzino statinių slalomas, kai kur klastingai kyšo sprindžio ilgio vinys, sukaltos į lentas. Dar vakar šis kelias buvo užverstas storais medžių


kamienais. Dabar jau švaru; rąstigaliai pūpso kelkraščiuose, apklijuoti raudonais plakatais. Poste vairuotojas praneša – „į Tibetą“; kareivis bejausmiu veidu mus apžiūri, ir tik po to pakyla kelią užtvėręs bambukas. Šis kelias – tikra Nepalo antropologijos, ekonomikos, papročių studija. Čia važiuodamas gali matyti skurdžias poliklinikas ir mokyklas, medinius arklus ir spragilus. Žiūriu, kaip pakelėje moterys skaldo akmenis. Pakelės namukai prilipę prie kelio atbrailos – čia visą nepaliečių gyvenimą pamatai kaip kino teatre. Štai krapšto utėles. Žvyro karjere moterys sijoja smėlį, plaktukais skaldo akmenis. Prašvilpia visa šeima ant motociklo. Nesidairydami praeina septyni ginkluoti vyriškiai. Kelią perbėga juoda kiaulė – mano kompanija miega, o aš neprietaringas.

– Dingsta nuotaika, kai pagalvoju apie galvos skausmus ir šlykščią būseną bazinėj stovykloj. Trise pavakarieniaujame už du dolerius. – Tik labai nenusiminkit – po trijų savaičių gyvenimas vėl pašviesės, – galvos skausmų temą tęsia vadas, – tačiau žinokit, dideliame aukštyje žmonės kaip girti, daro nesąmones. Dingsta elektra. Prie žvakių šviesos kalbamės apie maoistus ir beprasmiškai kvailą Busho karą Afganistane. Mindaugas šįvakar neatvažiuos, nes tik penktą gavo vizas. Ganešas įtūžęs telefonu barasi su kinais, o Mindaugas visą dieną sėdi ant šaligatvio krašto ir geria pepsikolą. Bandys mus pasivyti ryt ryte. Devintą mes jau lovose.

Sunku pasaulyje rasti kitą šalį, kur tokia žmonių įvairovė. Kultūrinė mozaika susideda iš daugybės kalbų ir dialektų, kastų, religijų. Paskutinio surašymo metu buvo paminėta 60 kastų ir etninių grupių (daugiausia indų-arijų ir mongolų) bei 70 kalbų ir dialektų. Čia gyvos visos pagrindinės religijos. Gausu ir vietinių tikėjimų visokiomis dvasiomis ir šamanais, o budizmas ir hinduizmas turi tiek atšakų, kad neįmanoma suklasifikuoti. Kažkodėl visi Nepalą tapatina su budizmu. Iš tikrųjų budistų čia tėra 7 procentai, o absoliuti dauguma – hinduistai. Nepalą karalius paskelbė vienintele hinduizmo karalyste žemėje, iš 19 valstybinių švenčių 13 yra hinduistų šventės. Žemėlapyje Nepalas maža šalis. Šimtas mylių skersai, penki šimtai – išilgai, tačiau čia niekas atstumų nematuoja myliomis. Kiek kartų man yra buvę, kai penkiasdešimties kilometrų kelias virsdavo visos dienos pasikratymu su nesibaigiančiais nuotykiais – kelio nuošliaužomis, sprogusiomis padangomis ir policijos postais. Vakarop pasiekiame Nepalo pakraštį. „Potala Hotel“. Už 200 metrų kinų siena. Septyniasdešimt čia pat surinktų nešikų sutempia mūsų mantą – maistą, kurą, inventorių. Vadas prisėdęs valgyti dalbato burbteli:

27


T I B E TO PA SI EN I S. A R BATA PA S V I EN U O L I US B a l a n d ž i o

1 5

Pabudau šeštą. Grynas kalnų oras grąžino jėgas, jau noriu kopti. Kol mūsų kinė verda pusrytį, kylu stačiu šlaitu aukštyn, kur tarp ryžių ir kukurūzų Lipingo vienuolynas. Vienuolis lauke skuta bulves, o kiti devyni, sutūpę prie pailgų maldos lapų, linguodami murma mantras, lavina balsus. Įsmunku vidun, ant laiptų palikęs purvinus batus. Vienuoliai, atrodo, tik ir laukė, kad galėtų minutę patinginiauti. Pakviečia sėsti greta ir pasiūlo arbatos. Juodos ar Tibeto? Paprašau juodos, nes prieš žygį nenoriu rizikuoti. Jei eičiau atgal, ragaučiau Tibeto arbatos – su sviestu ir druska. Arbatos atnešęs vienuolis moka dešimt žodžių angliškai. Susipažįstu – Lobsangas Taši. Jis man pasakoja, kad kiti Nepalo vienuolynai turtingesni. Norėtų mokytis anglų kalbos, bet nėra lėšų mokytojams. Čia jie patys turi pasirūpinti maistu ir nakvyne. Būtų geriau, jei visą laiką galėtų skirti Dharmos – į nušvitimą vedančio Budos mokymo – studijoms ir praktikai. Dabar čia trisdešimt vienuolių. Lobsangas užrašo elektroninį adresą, kur turėčiau persiųsti nuotraukas, ir paprašo parodyti, kaip jis išėjo mano filme.

28

Randu grįžusį Mindaugą su vizomis. Draugystės tiltas per Sunkosio upę jungia Nepalą su Tibetu. Ant tilto įrengta pasienio kontrolė. Pareigūnas daiktu panašiu į pistoletą pamatuoja mūsų temperatūrą. Matyt, tebegalioja karantinas dėl kempinligės. Norma – 36,4˚. Žilas Tibeto vienuolis siūlo pasikeisti pinigų. Kartą Dalai Lama pajuokavo: „Ir tibetiečiams pinigai reikalingi”. Šiandien turime nuvažiuoti 20 kilometrų iki artimiausio kinų pasienio miestuko Kasio, kurį kinai perkrikštijo į Dzangmų. 800 kilometrų kelią Dzangmus – Lhasa kinai nutiesė savo kariuomenei prieš penkiasdešimt metų – šiandien jis beveik neišvažiuojamas: duobės, purvas, nuošliaužos. Ši laukinio grožio trasa, vingiuojanti Everesto papėdėje, dažnai plaunama liūčių, užverčiama grunto nuošliaužų ir sniego lavinų. Kelio taisytojai dirba akmens amžiaus


įrankiais. Čia susitinka epochos: vieni akmenis tempia mediniais naščiais, kiti sėdi japoniškame ekskavatoriuje, prikimštame elektronikos. Kai kur dirba ir kareiviai. Dzangmaus muitinėje daili pareigūnė kompiuteryje dėlioja pasjansą. Užtrunkame, nes neateina ryšių karininkas. Pradeda lyti. Po pusantros valandos pasirodo mūsų geidžiamas viršininkas. Įžūlus, įvertina mūsų vadas. Saulius tų karininkų visokių matęs. O šis tikrai svarbus, reikšmingomis intonacijomis kalba telefonu, iškilminga poza sėdi ant taburetės. Užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu, jis panašus į garsų vokiečių boksininką Darių Michalčevskį. Jo veidas neperskaitomas. Kinai nemėgsta rodyti jausmų, todėl ir atvykėlis turi valdytis: šypsokis tarytum tavęs nevargintų jokios problemos. Ir humoras čia kitoks. Jie mėgsta juokingas situacijas, bet mūsų ironijos ir daugiaprasmių posakių nesupras. Dažnai mums juokinga, kai pasakome ne tą, ką manome. Kinai irgi taip sako, bet iš mandagumo, o ne dėl juoko. – Su kinu nesusitarsi, – sako Saulius, išėjęs rūsčią Everesto biurokratijos akademiją. – Ten viršuje jie dievai, nes sėdi ant benzino statinės. Kai reikėjo nuleisti sužeistą estą, paprašė 750 dolerių. Vairuotojas būtų vežęs, bet jo viršininkas sėdėjo ant kalno ir į kalbas nesileido. Saulius susitarė už 150 dolerių. – Jie tokie sukčiai – duosi kinui pinigėlį, su viskuo sutiks, – vis nerimsta vadas. Kuo čia dėti kinai, pagalvojau. Pinigėlis ir Afrikoj pinigėlis, dėl jo visas pasaulis lankstosi. Lyg perskaitęs mano mintis, vadas prisiminė Evereste turėjęs žmonišką ryšių karininką: – Su juo atsisveikinome kaip broliai, o buvo tokių, kad pasikarsi, bet nesusitarsi. Kinų muitininkas jaunus tibetiečius vaiko kaip žvirblius. Štiš, baido juos registracijos sąsiuviniu. Pasienietis, pakėlęs koją, sustabdo bandžiusią praeiti dešimtmetę tibetietę. Ta pasibaido kaip ožka ir nubėga. Dulkėti aprūkę tibetiečiai rodo sudriskusius pažymėjimus. Svetimi savam krašte – pažįstamas jausmas.

Paima pasus ir paleidžia pietauti. Vėl kiniški pietūs: sukame stalą, viskas labai skanu, kiauliena dingsta žaibo greičiu, tik sojos sūris lieka nepaliestas. Guvios tibetietės panosėn kiša pluoštus juanių ir liepia keisti į dolerius. Aštuoni juaniai už dolerį. Restorano šeimininkas rėkia ant mergų, bet joms nė motais. Neramūs vėl einame į muitinę, tikėdamiesi be ledkirčių įveikti didžiąją kinų biurokratijos sieną. Bet genialūs dalykai būna be galo paprasti. Vadas Saulius ryžtingu žingsniu pasuka prie Dariaus Michalčevskio ir ištiesia jam ranką. Šis nušvinta tarytum kaitri Tibeto saulė ir prasideda draugystė. Nušvintame ir mes. Kinai liepia mums išsirikiuoti pagal abėcėlę. – Alagira Kumaa, – uždainuoja karininkas. Iškilmingai nužygiuoju iki jo, gaunu pasą ir tampu teisėtu Kinijos svečiu. O gal Tibeto? Iš tikrųjų, ko čia daugiau – Kinijos ar Tibeto? Išsišiepęs muitininkei pasakau – caj tjen. Viso gero. Gražioji muitininkė skaisčiai nušvinta ir vėl kimba į pasjansą. Lietus stiprėja. Gauname erdvius kambarius su naktipuodžiais prie durų. Vadas mintimis jau ten, Sisioje. Prisipažįsta, kad jam pradžia visada sunki. Ir Evereste aklimatizacija atėmė daug jėgų. Man patinka jo realizmas ir atvirumas. Esu sutikęs alpinistų, kurie ir po turgų vaikšto kaip paminklai. Saulius – ne. – Sunkiausios naktys bus bazinėje stovykloje, – vėl kartoja jis. Negąsdina, kalba ramiai. Ir mums ramiau. Juolab, kad kiekvienas iš mūsų aklimatizacijos kančias jau perėjęs ne kartą. Kažkoks rusas Sauliui pasakė: užsiropš tas, kas mažiausiai blaškysis. Saulius to ruso nemėgsta, bet jo žodžius kartoja dažnai. Kelkraštyje su šerpų būriu aptariame Sisia Pangmos charakterį. Jie sako, kad pernai ten žuvo du alpinistai. Nešuosi knygą apie Sisią, jos pabaigoje įklijuota šio kalno aukų statistika. Plaučių edema, įkrito į ledo plyšį, sniego lavina, dingo, nuo šlaito nuplėšė uraganas, vėl lavina.

29


Kasmet viršūnę pasiekia apie dešimt alpinistų ir du žūsta. Panaši statistika ir kitų Himalajų „aštuntukų“: namo negrįžta kas dešimtas alpinistas. Kartais sako, kad žūsta kas aštuntas. Iš Everesto negrįžo penktadalis. Pereinu miestą. Dukart išilgai, nes skersai nėra kur – miestas rangosi aukštyn į kalną kaip riebus pitonas. Jau akivaizdžios didmiesčio užuomazgos. Daug smulkių parduotuvių, restoranų, kirpyklų. Tik interneto kavinės nėra. Žinovai sakė, kad atkakliausieji randa vienišą lėtapėdį kompiuterį kažkokiame brangiame viešbutyje, bet be šeimininko pagalbos jo neįsijungia – vien tik kiniški hieroglifai. Pasiekiu miesto pakraštį. Pačiam gale, šalia garažų, vyrai muša biliardą, o kiek toliau kalnų fone jauna tibetietė raudonomis šukomis šukuoja ilgus juodus plaukus. Šukuoja ilgai ilgai, išprotėjusi nuo savo grožio. Negaliu atitraukti akių nuo jos grakščios figūros padūmavusių uolų fone. Daili pardavėja svajingai žiūri į kalną, iš kur, matyt, turėtų atjoti jos princas; kieme dvi purvinos tibetietės sijoja žvyrą; iš naujutėlaičio džipo išlipa aukštas kinas ilgu juodu paltu ir ilgai žiūri į statomą penkių aukštų namą. Iš jo žvilgsnio, rankų mostų ir grandinės ant kaklo suprantu: jam priklauso šitas pasaulis. Lhasoje kinai man atrodė išsigandę, bijojo užsieniečiams pažiūrėti į akis. Čia jie savimi pasitikintys, tikri padėties šeimininkai.

30

Ima temti, o mes su Mindaugu vis dar ieškome interneto kavinės. Gatvėje šalia nedidelės užeigos stovi keturios panos: jaunos, gražios ir, atrodo, nekvailos. Pamačiusios mus, išjungia mobiliuosius ir kviečia apžiūrėti jų įmonę. Tai spaudos kiosko dydžio užeiga, kur ant lentynos stovi aštuonios alaus skardinės, o už padriskusios užuolaidos – sieksnio ilgio suolas. Mergina man siūlo lįsti su ja už tos užuolaidos. – Tik 200 juanių, – sako. Mes sumosikuojame rankomis, kad brangu, ir sprunkame į viešbutį pasiteirauti interneto. Pavymui mergina šaukia, kad galima ir už penkiasdešimt. Vadinasi, už septynis dolerius.

Tibete, skirtingai nuo Indijos ir Nepalo, nekaltybė niekada nebuvo ypatingai vertinama, o meilė itin laisva – atvykėliams iš Vakarų tai atrodė neregėtas pasileidimas. Kas senais laikais keliavo Tibeto platybėmis, pasakoja, kad su pakelės karčemų ir užeigų šeimininkėmis buvo galima susitarti, kartais ir už pinigus. Bet prostitučių nebūdavo. Nebent sostinėje Lhasoje. Dabar viešnamiai kuriami net kompartijai priklausančiuose pastatuose. Dieną partija iš tribūnos kovoja su palaidais papročiais ir prostitucija, o vakare susirenka duoklę iš gaujų, kurios valdo šį pelningą verslą. Mūsų viešbutyje tik alpinistai. Dauguma pasuks į Čooju, mažesnė dalis – į Sisią. Čo yra aukštesnis kalnas, bet ten orai ne tokie bjaurūs. Užsuku į šviežiai padažytą šventyklą. Etnografinė senutė suka dviejų metrų maldos ritinį. Daugiau nieko, tik senutė, maldos ritinys ir Buda. Ir aš stoviu nustėręs nuo grožio ir ramybės. O paskui žiūriu, kad kažkokia gudri ta močiutė. Ar nebus kinų partkomo paskirta? Paranoja prasideda! Vėl kinų vakarienė. Vadas Saulius neliečia nei grybų, nei ryžių. Paprašo keptų bulvyčių. Naktį Eugenijus su alaus buteliu užbėga į šeštą aukštą. – Aukštis, – sunkiai kvėpuoja. – Aukštis, – pritaria klaipėdiškis Saulius. Aš dar aukščio nepajutau. Kovo viduryje įkopiau į aukščiausią Maroko kalną – gal iš ten parsivežta aklimatizacija dar veikia.


T I B E TA S . N JA L A M A S, 3620 m. PA SK U T I N Ė M I N K Š TA N A K V Y N Ė B a l a n d ž i o

1 6

Mes jau ant Pasaulio Stogo. Važiuojame tarp stačių grėsmingų šlaitų. Mus lydi sunkvežimis su manta ir srauni upė. Serpantinas. Kristum pusę kilometro. Kinai su antpečiais, tibetiečiai su kastuvais. Pakelėje aprūkusios kelio darbininkų palapinės, ant laužo garuoja du dideli žalvario puodai. Daug tibetiečių ir visi ką nors kasa. Darbas purvinas, bet apsirengę kaip dainų šventėje: karoliai, auskarai, diržai, skaros, sijonai. Vyrų juodi kaip smala plaukai supinti į kasas. Visureigis kratosi išprotėjęs, bet vis tiek džiūgauju, nes gyvenimas yra kelionė. Nuvažiavę penkiolika kilometrų pasiekiame trijų kilometrų aukštį. Džipo priekyje Mindaugas ir vadas, mes trise – gale. Tylime, kartais miegame, kartais tingiai dairomės į upės krantus, o aniedu vienas per kitą tik apie amperus, voltus, gigabaitus. IBM padovanojo kompiuterį, o ukrainiečiai pardavė palydovinį telefoną, kuris naudojasi arabų ryšiu. Turėsime internetą, o esant reikalui galėsime skambinti į Lietuvą. Jie atsakingi už ryšį su pasauliu, vis tikrina ryšį su palydovu. Ryšio nėra. Vėl diskutuoja. Po gero pusvalandžio suskamba nauja plokštelė – Karakorumas. Šita kelionė vos vos prasidėjo, o jie jau mintimis suka į kitą Himalajų pašalį. Pakistane, Karakorumo kalnyne, jie žino nuostabų maršrutą kitiems metams. Jis irgi nebūtų lengvas, taip pat „aštuntukas“, bet nežmoniškai gražus. Įriedame į Njalamą. Išsyk pastebiu, kad per trejus metus, kai čia nebuvau, daug kas pasikeitė. Visas miestelis gatvėje su kastuvais. Dešinėje kelio pusėje pristatyta beveidžių socialistinės architektūros šedevrų, kairėje – išlikęs tradicinis tibetiečių kaimas. Namai su raižytomis langinėmis, trispalvėmis – raudona, geltona, žalia – užuolaidomis ir maldos vėliavėlėmis ant stogo. Pirmas aukštas atiduotas gyvuliams, antras – žmonėms. Skurdus, bet tvarkingas žemės ūkis. Perėjęs kaimą gali pakilti į kalną, kurio

31


32

viršuje vėl rasi stiebą su maldos vėliavėlėmis. Čia ūžaus vėjai, o mintys galės skristi tūkstančius mylių neaprėpiamomis Tibeto lygumomis.

pilvas, o toks teisingas pusrutulis. Kai jis išnyra tarpduryje, atrodo, kas nors įnešė pavogtą auksuotą skulptūrą nuo šventyklos durų.

Apsigyvename valdiškame kinų viešbutyje. Į veidus padvelkia nejauki drėgmė. Jauna kinė, netarusi nė žodžio, ant stalo pastato virinto vandens termosą ir į trijų litrų indą pamerkia mažą arbatos pakelį. Išpilstome vos vos pažaliavusį skystį ir sugulę ant spyruoklinių lovų pradedame diskusiją apie turizmo perspektyvas Lietuvoje. Reikia gi apie ką nors šnekėti! Gulime ratu ant plikų čiužinių. Labai panašu į spaudos klubą, tik nėra Siaurusevičiaus, kuris kas dvi minutės nutrauktų ir lieptų kalbėti kitam. Čia kiekvienas kalba, kiek nori. Bediskutuojant praeina valanda, kita, niekas mumis nesidomi. Einame ieškoti pietų. Viešbučio restorane užsisakome gausybę prašmatnių patiekalų ir alaus. Smagiai geriame, kol neiškyla klausimas, kas mokės. Turėtų mokėti kelionės organizatoriai, bet jų nėra. O kainos solidžios, beveik kaip Vilniuje. Tada ir išaiškėja, kad vairuotojas atvežė ne į tą viešbutį. Viešbutis priklauso kinų turistų asociacijai, o mes turėjome pakliūti į Tibeto turistų asociaciją. Šerloko Holmso nereikia, dedukcijos būdu nustatome patys: vairuotojas – kinas, tai ir atvežė pas kinus. Dabar jie ten smarkiai aiškinasi, o mes susimokame už alų ir išsinešdiname. Išeidamas dirsteliu į virtuvę. Sustingusiuose virėjų veiduose gili tragedija, beveik ašaros, nes mūsų užsakyti patiekalai jau čirška ir kunkuliuoja. O buvo taip. Ryte ryšių karininkas, tas pats boksininkas Darius, draugiškai mus išlydėjo, o į bagažo skyrių įsodino iš nuovargio alpstantį kiną. Jis bus jūsų gidas, pasakė karininkas. Kinas, man atrodo, tų žodžių nė negirdėjo, nes griuvo ant kuprinių ir akimirksniu užmigo, o prabudęs nutempė ne į tą viešbutį. Jis, ko gero, niekada nesužinos, kad buvo paskirtas lietuvių gidu.

Vakarop pakylu kokius tris šimtus metrų į statų kalną, kur plaikstosi maldos vėliavėlės. Šįkart lengviau nei prieš trejetą metų. Žygių patirtis, treniruotės. Po kojom visas Njalamas. Ganosi jakai. Pasuku kairiau, kur šventykla – gompa. Prie didžiausio puntuko jauna šeima stato akmeninį priestatą. Kol kas tik pamatai. Abu net pūkšdami bando išjudinti šaldytuvo didumo akmenį – nė iš vietos. Pasisiūlau į talką. Ir trise vos įveikiame. Sėdame atsikvėpti. Bendros kalbos nemokame. Pirštais rodo – duok pinigų! Ne? Gal cigaretę tada? Jokios naudos iš manęs, nerūkau, pinigų neturiu. Jie nesupyksta. Žiūriu į jauną šeimą. Kaip filmas. O gal Biblija? Juozapas ir Marija. Gražūs jauni žmonės. Nuotaika puiki, nes padariau gerą darbą ir galvos dėl aukščio dar neskauda. Nusileidžiu į miestelį, apstoja vaikai, ir jie: duok pinigų. Pinigų, sakau, neturiu, bet galiu pakiloti aukštyn. Greitai išsirikiuoja snarglinų mažvaikių eilė ir pradedu dirbti. Saulius laksto iš vieno miesto galo į kitą, ieško mėsos. „Friendship Convenience Store“ priperka vištienos, jaučio liežuvio. 260 kiaušinių jau turim. Dar iš Katmandu vežamės 50 kilogramų ryžių (dešimt kilogramų bus mums, likę – virėjams). Džiaugiamės maisto gausa. Maišai bulvių, svogūnų, obuolių, kriaušių. Yra visko. Ir turi būti, sako vadas. Evereste maisto trūko ir buvo blogai. Gidai miegos mašinoje ir saugos turtą. Vaikigaliai čia labai įžūlūs, ryte mašiną rastume tuščią. Visi čia prašo „moni“.

Persikeliame į „Snowland“ viešbutį, priklausantį tibetiečiams. Čia visai kita nuotaika, pilna alpinistų, sienos išdekoruotos kaip budistų šventykloje. Pagaliau pasijuntame atvykę į Tibetą. Ir tibetiškų valgių paragaujame. Ir virėjas kaip Buda, jaunas, viskuo patenkintas, jo pilvas visai ne

Išėję už miesto pirmąkart pagauname palydovo signalą. Ateina pirmosios žinutės. Džiugiausia, kad Eugenijui rėmėjai pervedė pinigus. Pirmąkart į eterį pasiunčiame bendrą laišką dešimtims giminių ir draugų. Vakarienė. Ant kiekvieno stalo didžiuliai alaus buteliai. Valgome medinėmis lazdelėmis. Prie gretimo stalo vyrai svarsto, kaip apibūdinti tibetietį. Kas jis toks – klajoklis, narsus karys, vienuolis, paskendęs meditacijoje? Sudėtingas klausimas, juk čia tokia dialektų, budizmo atmainų, papročių įvairovė.


– Jie visi yra tsampos valgytojai, – sako plikas alpinistas iš Kanados. Jis daug metų studijavo Tibetą ir labiau vienijančio bruožo nerado. Žiūrėk, sako, amerikiečiai yra hamburgerių valgytojai, japonai – sušio. – O kas jūs tokie? – netikėtai atsisuka į mane. – Lietuviai! – Gerai, kad lietuviai. Bet kokiam valgytojų skyriui priklausote? – Cepelinų. – Va, matai, cepelinų, – apsidžiaugia ir nebeklausia, kas tas cepelinas. Tsampa yra miltai su vandeniu. Tsampa, po to arbata su jako sviestu yra kasdienis tibetiečio maistas. Kai kurie taip ir numiršta neparagavę nieko kito. Žinoma, jie turi ir kitų valgių. Momo, pavyzdžiui. Tai tokie garinti koldūnai. Esu ragavęs jų su jako mėsa, sūriu, daržovėmis. Kartą tibetiečiai man pasakojo apie fantastinį rododendro žiedo desertą. Skaisčiai raudoną pavasario žiedą marinuoja trijų litrų stiklainyje, o per didžiausias šventes ištraukia, padžiovina, kad traškėtų, ir dar apibarsto cukrumi. Tada atrodo, kad rododendrą ką tik apsnigo. Aš mačiau tikrą apsnigtą žydintį rododendro medį Langtango slėnyje. Jeigu būčiau jį pamatęs vaikystėje, dabar būčiau poetas. Viešbutyje pasirodo Katmandu senbuvis Džeimsas, jau daugelį metų lydintis grupes į Himalajų viršūnes. Mūsų vadas jį neblogai pažįsta ir parsineša keletą vertingų patarimų. Džeimsas bazinėje stovykloje liepia būti keturias paras. Kažkada jis paskubėjo – iš bazinės patraukė tiesiai į pagrindinę stovyklą, ir viskas baigėsi tuo, kad teko čiuožti atgal ir gaivėtis bazinėje stovykloje. Saugokitės ledo plyšių, keliskart kartojo Džeimsas. Dingo vanduo, vėsta. Sudie, vasara! Paskutinė civilizuota nakvynė su lova, praustuvu, kiaušiniene iš ryto. Rytoj prasideda rūstus gyvenimas. Pusantro mėnesio palapinėje ant akmenų, sniego ir ledo. Dvidešimt dienų aklimatizacijos kančios. Krentu į lovą. Vis stipriau skauda galvą.

33


Į B A Z I N Ę S T O V Y K L Ą , 50 0 0 m . G A LV O S P LY Š TA I Š S K AU S M O B a l a n d ž i o

1 7

Tibetas. Kelias tuščias, vos vienas kitas visureigis, traktorius, kasas susipynęs praeivis. Skurdūs kaimeliai. Aria, gano avis, jakus. Važiuodamas visureigiu matai idiliškus kaimus, kalnus, upes ir negali įžvelgti didžiųjų Tibeto bėdų. Dėl rūstaus klimato šio krašto ekologija yra labai trapi, tačiau kinai į nieką neatsižvelgdami kasa rūdą, kerta miškus, plečia javų plotus ir tempia čionai visos Kinijos branduolines atliekas. Beatodairiškai kertant miškus suiro krašto ekologinė pusiausvyra, traktorių plūgai nepataisomai suardė ploną dirvožemio sluoksnį, milijonai tonų šiukšlių užnuodijo kalnų upes. O juk čia prasideda daugelis didžiausių pasaulio upių – didesni ir mažesni Tibeto intakai maitina galingiausias upes Bramaputrą, Mekongą, Gangą. Ekologinė katastrofa šių upių vandenimis pasiekia tankiai apgyvendintas Bangladešo ir Indijos teritorijas. Tokiu būdu Kinija kelia grėsmę beveik pusės pasaulio gyventojų sveikatai ir saugumui. Visišką neviltį sukėlė žinia iš Pekino, kad per visą Tibetą bus tiesiamas geležinkelis. Valdžia sako – reikia kraštą traukti iš atsilikimo, o ekologai gąsdina, kad dabar pražus unikalūs augalai, gyvūnai ir visas gamtovaizdis.

34

Kratydamiesi žvyrkeliais pasiekiame 5000 metrų aukščio perėją. Vienoje pusėje – amžinu sniegu padengtos Himalajų viršūnės, kitoje – neužmatomos Tibeto aukštumos. Jos yra beveik tokio pat ploto kaip Vakarų Europa ir sudaro penktadalį dabartinės Kinijos. Tibetą okupavę kinai didesniąją grobio dalį pavadino Autonominiu Tibeto regionu, o kai kurie užgrobti regionai tapo tiesiog Kinijos provincijų dalimi. Dabar sakoma, kad Tibeto autonominiame regione gyvena 2,5 milijono tibetiečių, kiti 2,9 milijono gyvena provincijose, kurių kinai nepriskyrė autonomijai. Dar 120 000 tibetiečių glaudžiasi egzilyje, taigi iš viso tibetiečių yra pusšešto milijono. Senųjų laikų Tibetas buvo gerokai didesnis, nei matome šių dienų žemėlapiuose. Prieš porą šimtų metų Nepalui


atiteko Mustango, Manango ir Dolpo karalystės. Tibeto šerpai, garsūs Himalajų vedliai ir nešikai, irgi prieš kelis šimtus metų įveikė aukštą perėją netoli Džomolungmos ir įsikūrė Solo ir Kumbu regionuose, kurie dabar priklauso Nepalui. Panašiai atsitiko su Butanu ir Sikimu, kur irgi kadaise apsigyveno Tibeto gentys. Didelė dalis senojo Tibeto dabar priklauso Indijai. Tačiau didžiausia visų laikų Tibeto tragedija prasidėjo 1950 metų spalio 7 dieną, kai į Sniegynų šalį įsiveržė 80 000 kinų kareivių. Mao daliniai greitai yrėsi pirmyn, nes Tibeto kariuomenė buvo maža ir menkai ginkluota, o jos vadai nevalingi ir parsidavę. Iš pradžių kinai buvo pažadėję visapusišką autonomiją, religijos laisvę bei kultūros paminklų apsaugą. Po kelių metų pažadai virto tragedija – Mao sugalvojo kultūrinę revoliuciją, kuri ėmė naikinti vieną įspūdingiausių pasaulio civilizacijų. Kariuomenė siautėjo po visą Tibetą naikindama „feodalinės kultūros ir prietarų“ pėdsakus. Kultūros genocido metu per šešis tūkstančius vienuolynų buvo sulyginti su žeme, auksas išvogtas, šventieji raštai sudeginti. Ir šiandien dar nelabai aišku, koks buvo tos revoliucijos tikslas. Panašu, kad jokio. Mao, savo karjerą pradėjęs banditų būriuose, visą gyvenimą geidė griauti ir žudyti. Vadovėliuose ne visada parašo, kad per visą istoriją buvo trys didžiausi nusikaltimai civilizacijai: barbarų – Romos imperijai, mongolų – islamo kultūrai, kinų – Tibetui. Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama pasitraukė į Indiją ir iš ten jau penkiasdešimt metų rūpinasi krašto likimu. Plotai, kuriuos stengiasi aprėpti Dalai Lamos vyriausybė, yra didesni už Rusiją ir Ameriką kartu – pustrečio milijono kvadratinių kilometrų. Čia ne tik Kinijos okupuota teritorija, bet ir Butanas, Sikimas, dalis Nepalo ir Indijos. Jie sudarė savo žemėlapį taip, kad užribyje neliktų nė vienas tibetietis. Teorinė Dalai Lamos valdoma valstybė turi savo himną ir vėliavą, o jos vyriausybę, įsikūrusią Indijoje, „Economist“ žurnalas pavadino rimčiausia iš visų egzilio vyriausybių. Kokia Tibeto ateitis? Beviltiška laukti, kol imperija sugrius kaip SSSR, – kinų imperija stiprėja. 1945 metais Kinija nemokėjo pasigaminti net motorolerio, po dvidešimties metų ji jau turėjo bran-

duolinę bombą, o šiandien jos ekonomika dideliu greičiu vejasi galingiausias pasaulio imperijas. Katmandu kilimų fabrike sutiktos tibetietės paklausiau: – Ar tikite, kad jūsų tėvynė vėl bus laisva? – Tibetas jau niekada nebus laisvas, – atsakė kilimų pardavėja. Ją motina pagimdė aukštoje Himalajų perėjoje, kur jos tėvai atsidūrė, bėgdami nuo kinų kariuomenės. Pesimistais šiandien tapo visi Tibeto pabėgėliai, dabar Nepale valdantys didelę dalį kilimų fabrikų, viešbučių ir turizmo firmų. Geopolitikai apie Tibeto išvadavimą irgi nekalba. Jie įsitikinę, kad Pekinas jokia kaina nesitrauks iš Tibeto, nes karinė įtampa tarp Kinijos ir Indijos neišvengiama. Tibete keturių kilometrų aukštyje sustatę savo patrankas su branduolinėmis raketomis, kinai įgijo prieš Indiją milžinišką pranašumą. Himalajų priekalnėse jie įrengė penkiolika didelių oro pajėgų bazių, iš kur patogu rengti žvalgybos ir kovinius antskrydžius, o netoli Tibeto sostinės Lhasos įkūrė pagrindinį branduolinio ginklo bandymo ir tobulinimo poligoną. Nematydamas kitos išeities, Dalai Lama sako, kad Tibetas gali likti Kinijos sudėtyje, bet Pekinas turi ryžtis demokratiškoms permainoms; jis turi labiau gerbti Tibeto kultūrą, gamtą ir žmogų. Bet ar laukiamos permainos įvyks greičiau nei išnyks unikali civilizacija? Po geros valandos kelio pasirodo grėsminga Sisia Pangma. Didžiulis kalnas su keliais kaskadomis kylančiais šlaitais. Kažkodėl mane apima baimė. Ar mano jėgoms tokia viršūnė? Ten buvę alpinistai gąsdina ledo plyšiais, uraganišku vėju, pūgomis, skrendančiais šaldytuvo dydžio akmenimis. Kalnas pūpso atsiskyręs nuo Himalajų kalnagūbrio. Čia yra kur įsibėgėti vėjams. Tibetiečiai jį vadina ganyklų viršūne arba šventųjų vieta. Mes kopsime iš šiaurės vakarų. Ten sienų nėra, bet stačiais morenų, sniego ir ledo takais per pusantro mėnesio teks nueiti keliasdešimt kilometrų. Riaumodamas visureigis pakyla į penkių kilometrų perėją, nuo kurios matyti Sisios ledyno apačia: ji kėpso

35


lyg šmėklos dantys. Lenkiami uraganiško vėjo, grožimės galinga panorama – visi Himalajai kaip ant delno. Tiesiai kelias eitų į Tingrio kaimelį, Šigatsė vienuolyną ir Lhasą, o mes pasukame kairėn, tiesiai prie mūsų kalno. Dabar su juo gyvensime penkias savaites. Pavasarį internete radau keletą ankstesnių Sisios ekspedicijų dienoraščių, iš kurių supratau, kad nuobodu nebus. Skaičiau, kaip šalia palapinės per naktį atsivėrė ledo bedugnė, o paliktoje stovykloje paukščiai sulesė visą maistą. Visi keikia nuožmius vėjus, pūgas ir šalčius, o kartais ir įkyrią saulę, kurios ištirpintame sniege plaukia palapinės. Šį sausį į viršūnę bandė prasiveržti du kanadiečiai ir lenkas. Žiemą kilti į kalną kas kita nei vasarą. Trijulei teko tvirtinti pusantro kilometro virvių ir ledkirčiais iškapoti vietą palapinei. Veidai apledijo. Du ledkirčiai, šalmas, 30 kilogramų kuprinė ir dvylikos valandų darbo diena. 7100 metrų aukštyje vyrai užmigti jau negalėjo. Galiausiai pavojai tapo tokie dideli ir prognozės, ateinančios iš Insbruko, tokios blogos, kad vyrai nusprendė alinantį pusantro mėnesio žygį nutraukti. Prieš porą metų į žygį susirengė rusai ir olandai. Rusai įkopė nepaisydami šlykštaus oro, tiesa, kai kurie su deguonies kaukėmis. Olandai pasuko atgal, pribaigti vėtrų ir pūgų. Jie jau į bazinę stovyklą kilo paveikti nepatogaus gyvenimo Kinijos pasienio viešbučiuose, kur maistas neįprastas, o tualetai kitoje gatvės pusėje. Į kalno viršūnę kol kas tėra įkopę vos du šimtai alpinistų (į Everestą – 1200). Sisia buvo paskutinis iš 14 „aštuntukų“, pasidavęs žmogui. Iki 1963 metų kinai neleido prisiliesti prie šio kalno, jie pirmieji 1964 metais ir pasiekė viršūnę. Tai buvo tikra komunistinė šventė. 195 žmonių ekspedicijoje buvo būrys geologų, kartografų ir kitokių mokslininkų, o dešimt alpinistų į viršūnę užnešė raudoną Kinijos vėliavą ir partijos vado Mao biustą. Alpinistai kopė prižiūrimi partinio sekretoriaus ir jo pavaduotojo.

36

Bazinėje stovykloje jau pristatyta palapinių. Mus aplenkė dvi dešimtys šveicarų ir vokiečių. Saulius juos vadina bur-

žujais, atseit, jų palapinės ir įnagiai geresni. Gal kažkada buvo, tik ne šiandien. Mūsų palapinės „North Face“, batai „Millet“, katės titaninės. Nė vienas iš mūsų neatėjo su senu rusišku ledkirčiu. Mes jau irgi buržujai, be to, sėdėdami ten aukštai ant ledo, po dviejų savaičių įstosime į Europos Sąjungą. Juntu galvos skausmą, bet esu kupinas energijos. Sunkvežimis su daiktais dar neatvažiavo, dykinėjame. Su Mindaugu randame konservų dėžutę ir pradedame futbolą. Po penkių smūgių turnyras baigtas – tvinksi galva, kala širdis. Sisią uždengė debesys, pradėjo snigti, o sunkvežimio dar nėra. Kaimynai pavaišina arbata ir sausainiais. Po to sulendame į ryšių karininko palapinę pasišildyti. Saulius atsisėda ant maišų ir užmiega. Kiti irgi sėdi susiėmę galvas. Kai atsuku videokamerą, nusišypso, o paskui vėl griebiasi už galvų ir dūsauja. Karininkas užkuria generatorių ir palubėje įsižiebia geltona kriaušė. Rašau dienoraštį. Vokiečiai vakar atėjo, o jau ryt žada kilti aukštyn. Jų šerpas rekomenduoja statyti dar vieną stovyklą ant akmenų, taip būsią sveikiau. Jis ten jau buvo prieš aštuonetą metų. Kaip ir Džeimsas, gąsdina ledo plyšiais. Iš ryto nieko baisaus, bet vakare jie plečiasi. Vokiečiai plonomis bambuko lazdelėmis žymės kelią, kad nepaklystų. Šerpas linki nesirgti, mat mašina iki sienos kainuoja 440 dolerių. Po dolerį už 220 kilometrų ir atgal. Sauliaus nepagąsdinsi: džipas iš Everesto bazinės stovyklos iki sienos kainavo 750 dolerių. Krovinys atvyksta su minimaliais nuostoliais – sudužo tik du „Lhasa beer“ buteliai. Pakilo vėjas ir nuo kalnagūbrio atslinko pūga. Žaibuoja, griaudžia perkūnija. Liūdnas stovi prie vežimo pririštas arklys; ledai čaižo jo niekuo nepridengtas strėnas. Per valandą iškrauname sunkvežimį ir pastatome palapines. Vadas jau turi pilvo problemų. Klaipėdiškis Saulius perbalęs. Sako, sunku kvėpuoti. Čia deguonies liko tik pusė to, kiek įkvepiame jūros lygyje. Kartais atrodo, kad ir aš kvėpuoju vienu plaučiu. Šiame aukštyje gyvenviečių nebėra, čia žmogus nuolatos gyventi jau nepajėgia, ir beauga tik samanos. Mūsų


plaučiai išskiria vis daugiau anglies dvideginio, todėl kraujyje trinka medžiagų pusiausvyra. Inkstai, stengdamiesi išsaugoti rūgščių kiekį, išskiria vis daugiau vandens. Prasideda dehidratacija. Dabar kasdien gersime po penkis litrus arbatos. Kalnų ligos simptomai dažniausiai atrodo kaip įprasta aklimatizacijos problema ar paprasčiausias nuovargis. Klaidingai įvertinęs savo būseną, gali pasibelsti pas šventąjį Petrą. Ne visada gerai, kai valia stipresnė už raumenis. Bet ar pajėgsi susivokti? Kalne matai sunkiai pasiekiamą tikslą, kuriam sutelki visas savo jėgas. Jų iš kažkur atsiranda. Nė nemanei, kad jų turi. Kiek kartų jau tą patyriau! Meksikoje kopdamas į Piko de Orisabą keletą kartų galvojau, kad galas. Bet pakildavau ir vėl eidavau. Šiame aukštyje ruošiamės gyventi tris paras. Pajuntu kaklo nervo uždegimą, o visa kita nekelia jokių rūpesčių. Lengvai kvėpuoju, kakta vos vos įtempta. O svarbiausia, apetitas kaip pas mamą. Nesigiriu savo sveikata, nenervinu kitų, juolab kad ryt viskas gali pasikeisti. Vadas norėsiąs tik obuolio, Mindaugas – sriubos, o man patiktų kepsnys su raudono vyno puslitriu. Deja, vyno nėra, užtat alaus kaip per gegužinę. Turime 300 skardinių. Aš kalnuose alaus nemėgstu, tad tris šimtus reikia dalinti iš šešių. Gal net iš penkių, nes Mindaugas žada siurbčioti tik arbatą. Raudono vyno kultas buvo Čilėje, kur kopėme šešis kilometrus. Mūsų gražuolis gidas Martinas paskelbė, kad raudonas vynas gerina kraują. Mums patiko protinga Martino mintis, todėl kiek įmanydami gerinome kraują. Kai atėjo kopimo diena, mano kraujas buvo taip pagerėjęs, kad žvaliai įkopęs į viršūnę, atsistojau ant galvos ir išgėriau porą gurkšnių konjako.

Pakviečia arbatos. Renkamės gedulingai kaip į paskutinę vakarienę. Po kelių dienų, guodžia Saulius, galvos atsileis, bet kai bus septyni kilometrai, vėl staugsime iš skausmo. Priešais mane dūsauja Mindaugas ir apie vakarienę nė negalvoja. Saulius skundžiasi skrandžio spazmais. Matydami krūvą maišų, vėl pasidžiaugiame, kad maisto netrūks. Tik šį vakarą valgytojų mažoka, vadas rūpinasi,

kad Korsanas su Rabinu neprivirtų per daug. Plepame apie motociklus, automobilius ir valgių receptus. Staiga į palapinę įgriūva persigandęs mūsų virėjas: – Dujos! Problema! Vadas kaip kulka išlekia iš palapinės: – Čia rimtas dalykas – be dujų tokiame aukštyje pražūsime. Visada taip – kol viskas gerai, jis kažką meistrauja, pasakoja linksmas istorijas, bet kai problema, lekia ir sutvarko. Ir dabar jis kažką ten pakrapšto ir po penkių minučių: no problem. Pusrytis bus! O šiandien vakarienės išvengėme. Lėtai suvalgau likusius sausainius ir išeinu į naktį. Iš dangaus leidžiasi perregimi sniego dribsniai. Elegantiškai sninga, sakytų poetas. Į galvą lenda visokios kvailos mintys, o apie palapinę ratus suka jakai, kriuksėdami kaip šernai.

37


BAZINĖ STOVYKLA, 5000 m. KĄ AŠ ČIA DARAU? ž i o B a l a n d

1 8

Septinta ryto. Suniūniuoja pro šalį eidama tibetietė. Gurgžda sniegas. Išlendu iš palapinės – aplink balta. Sniego nedaug – gal dešimt centimetrų. Puikus rytas. Nei debesėlio, nei vėjelio. O mano galvoj prieblanda, sunkios pagirios. Svaigstu, šiek tiek pykina. Sėdu gerti arbatos. Iš lėto siurbčioju ir klausausi tibetiečių šūkavimo. Ir vėl kaip šernai prunkščia jakai, suodini jų varovai prie upelio verda arbatą. Miegojau gerai. Kelis kartus prabudęs svarsčiau, kada gi užeis žadėta krizė ir jos palydovė apatija. Laiko dar yra – tris savaites vaikščiosim aukštyn žemyn. Apeinu stovyklą. Tibetiečiai iš lėto kinko apsnigtus jakus: netrukus aukštyn pajudės vokiečių ekspedicija. Oras skaidrus – čia pat visas Himalajų gūbrys. Niekuo nepridengta ir Sisia Pangma. Visa balta kaip nuotaka. Fotografuoju jakus, sustingusius Sisios fone. Sniego pluta ant jų šonų suskilinėjo ir dabar jie atrodo kaip dideli balti vėžliai. Jakas – Tibeto gamtovaizdžio dalis. Be jo Sniego šalies istorija būtų kitaip susiklosčiusi. Jakas tibetiečiams parū�pina visko, kas šiame atšiauriame klimate būtina: mėsos, kuri yra pagrindinis klajoklių maistas; puikios vilnos; ragų ir kaulų, naudojamų visokiems dirbiniams ir papuošalams; tvirtos odos, tinkamos drabužiams ir palapinėms; riebaus pieno, iš kurio gaminamas jogurtas, sūris ir sviestas, tinkamas ir į arbatą, ir šventyklų aukų žvakėms, ir namų lempoms. Ant jako galima joti arba pakrauti didžiulį krovinį, kurį jis užtemps net į šešių kilometrų aukštį, kęsdamas baisų šaltį, uraganinį vėją, pūgą ir pašaro trūkumą. Šimtmečiai čia nieko nepakeitė – dar ir šiandien sunkiai įžengiamais Himalajų takais traukia jakų karavanai su ryžiais ir druska.

38

Stovykla vis dar nejuda. Pagiriojuosi vienas. Kalbuosi su savimi. Ką aš čia veikiu? – klausiu. Mano mylimą britų keliautoją ir rašytoją B. Chatwiną irgi visą gyvenimą kankino šis klausimas. Jis net tokią knygą


parašė: „What am I doing here?“ Ir klaipėdiškis Saulius sakėsi vakar kankinęsis šiuo klausimu. Kodėl žmonės palieka šiltus namus ir danginasi į kitą pasaulio kraštą, kur kraupiai skauda galvą ir maudžia šonus po kietos nakvynės? Žinau, kad niekas dar nėra radęs atsakymo, ir aš nerasiu. Legendiniam alpinistui R. Messneriui dar mažam įgriso suvaržyta namų aplinka ir liguistas tėvų religingumas. Laimė, motina jį suprato: „Jei bernas nenori eiti į bažnyčią, tegu eina į kalnus!“ Būdamas penkerių, jis jau kopė Alpių uolomis. Visą laiką jam norėjosi peržengti ribą, todėl paaugęs apsisprendė tapti profesionaliu nuotykių ieškotoju. Visą gyvenimą rungėsi su mirtimi ir daug kartų baisiame speige, ledo plyšiuose ir lavinose ją nugalėjo. Britas B. Chatwinas visą laiką nuo kažko bėgo. Nuo karjeros, pinigų, savo religijos ir kalbos: per jo laidotuves nebuvo ištartas nė vienas angliškas žodis. Jis jau buvo pabėgęs į kitą tikėjimą ir prie kapo duobės visi kalbėjo graikiškai. Kartą aplink Anapurną ėjau su prityrusiu turistu iš Kauno. Ėjome per fantastiškus slėnius ir spalvingus kaimus, bet jo niekas nedomino, išskyrus snieguotas viršūnes. Jis visą laiką lėkė ir tik pamatęs pabalusią viršūnę sustodavo, prisėsdavo ant akmens ir valandą į ją žiūrėdavo. Jis man prisipažino, kaip susirgo šia liga. Tai buvo daugiau nei prieš tris dešimtis metų, kai su broliu nusipirko motociklą ir iš Kauno nubirbė į Gruziją. Ten pirmąkart pamatė snieguotą viršūnę ir to užteko. O mano draugas poetas sakė, kad kelionėn mes leidžiamės tikrinti savo sapnų ir košmarų. Tikras keliautojas esąs sapnų auditorius. Kodėl aš keliauju? Kartais protestuoju, kaip Messneris, kartais bėgu, kaip Chatwinas, kartais tikrinu savo vaikystės sapnus. Tada, kai išgirdau A. Kaušpėdo trimitą, man buvo keturiasdešimt. Nemaniau, kad viskas praėjo, bet viskas kartojosi ir žvilgsnis buvo pasilpęs. Bijojau sustoti toje ramybėje. Nenorėjau nieko įrodyti, netroškau nusisukti sprandą, man tik norėjosi pasaulio įvairovės – papročių, dievų, spalvų, kvapų. Siekiau įsitikinti, kad gali būti ir

kitaip. Nuo pat vaikystės svajojau keliauti. Nuo įgrisusių kaimo darbų pasislėpdavau su stora knyga aukštuose paparčiuose ir svajodavau, kaip kada nors skraidysiu iš vieno pasaulio kampo į kitą. Taip vienumoje filosofuoju kokias dvi valandas, kol į palapinę neįslenka Eugenijus, rūškanas kaip vakarykščiai debesys: – Nemiegojau. Kas penkiolika minučių žiūrėjau į laikrodį. Visokios mintys lindo. – Gal kokia geniali įlindo? – bandau pasilinksminti. – Vienintelė geniali, kad greičiau išauštų rytas! – įsipila arbatos ir ilgai tyli. Kiti mėgsta postringauti, kodėl žmonės eina į kalnus, Eugenijus – ne. Jis tiesiog eina. Kaip ir garsusis britas G. Mallory‘s, kuris vienas pirmųjų pasaulyje pabandė įveikti Everestą. Kartą jo paklausė, kodėl jis kopia į tą pražūtingą kalną. „Because it is there“, atsakė. 1924 metais Mallory‘s su draugu pradingo visai netoli Everesto viršūnės ir niekada nebegrįžo. Jis buvo labai gražus vyras, o Londone liko nuostabi žmona ir dvi dukros. Kodėl jis kopė? Ko jam trūko? Nieko jam netrūko – tiesiog ramybės nedavė kalnas. Because it is there. Čilėje kopiau su visko mačiusiu alpinistu Kęstu Balaišiu. Jis irgi svajoja apie Everestą. Kodėl tu ten veržiesi, klausiau. Dėl dvasinės ramybės, sakė. Pūgose ir uraganuose, lavinose, ledo bedugnėse žmonės ieško ramybės. Stovykla bunda. Tikras audringų vestuvių rytas; visiems plyšta galvos, kažkam tirpsta galūnės. Vakar per daug pakilome. Per keturias valandas visureigis nuo trijų kilometrų mus švystelėjo į penkis. Sveikiau būtų buvus dar viena tarpinė nakvynė. Tik kur? Nebent tolėliau esančiame Tingrio kaimelyje. Iš palapinės pasigirsta pirmieji vado žodžiai: – Mindaugai, paieškok citramono! Su vaistinėle ateina Mindaugas, kuriam teko ekspedicijos gydytojo našta. Jo galva irgi braška, bet šypsosi, kelia mūsų kovinę dvasią, o vadui praneša farmakologijos naujieną: citramonas į Lietuvą jau nebeįvežamas.

39


– Neliūdėkit, vyrai! Turiu krūvą kitoniškų tablečių nuo galvos skausmo, – Mindaugas jas rūšiuoja ir dalina pageidaujantiems. Aš kol kas nepageidauju. Išsijudinę įsmeigiame žvilgsnius į savo kalną. Sisia Pangma šiandien ypatingai gundanti – visa spindi, šviežiai apsnigta. Stovykloje liekame vieni. Vokiečiai, lydimi 140 jakų ir būrio šerpų, patraukė į pagrindinę bazinę stovyklą. O mes išeiname į penkių valandų aklimatizacijos žygį. Yra tokia teorija – kuo daugiau vaikštai ir smarkiau dirbi, tuo greičiau prisitaikai prie aukštikalnių. Diena saulėta, tik mūsų veidai rūškani. Kvėpuojame sunkiai, smarkiai kala širdys. Kažkas sakė, kad toks žygis pareikalaus energijos, kurios normaliam žmogui lygumose pakaktų septyneriems metams. Mindaugas ragina vadą gerti vandenį, bet šis nė lašo. Ne kažin ką ir valgo. Grįžę pasimatuojame pulsą ir spaudimą. Pulsas svyruoja nuo 102 iki 119 dūžių per minutę. 102 – klaipėdiškio Sauliaus rezultatas, 103 – mano. Gal ir neblogai po penkių valandų žygio penkių kilometrų aukštyje. Vakare rašome pranešimą Lietuvos informacijos agentūroms. Susiginčijame dėl pavadinimo. Mano mąstymas pagadintas, nes ketvertą metų dirbau laikraštyje: siūlau „Poliklinika penkių kilometrų aukštyje“. Kompanijai atrodo per daug įžūlu. Užrašo „Sveikatos patikrinimas 5000 m aukštyje“. Sužinome, kad kiti komandos nariai – Vytautas ir Arvydas – prisijungs dar negreit. Jie turės važiuoti iki sienos gauti spaudų į pasus ir į bazinę stovyklą atvyks tik 26 dieną. Vadas šiandien tarstelėjo, kad dabar į Everestą neįkoptų.

40


BAZINĖ STOV YKLA, 5000 m. PO ŽYGIO – LIETUVIŠK A SRIUBA B a l a n d ž i o

1 9

Po vakarykščio žygio žiauriai tempia kaktą. Miegojau kaip kiškis, varčiausi, kankinausi. Stovykla liko beveik tuščia. Išėjo paskutiniai jakai. Vienas jakų varovas (šerpai juos vadina jakmenais) miegojo po atviru dangumi. Vaikštau apie jį kaip aplink muziejaus eksponatą, visą apšarmojusį. Girdėjau, kad tibetiečiai tik gimusį kūdikį neša prie šaltos kalnų upės ir panardina. Vaikas rausta, pamėlsta, ir tas, kuris lieka gyvas, jau gali miegoti apsnigtas. Vėl į žygį. Šįkart aukštyn, gal į pusšešto kilometro aukštį. Einu einu, o aplink vien tolumos ir jokio garso. Nei žvėries, nei paukščio. Kalbamės su Mindaugu. – Norėjau pamatyti, ar laimingi Tibete žmonės, – žiūri į tolius Mindaugas. – Bet ir jie kovoja dėl pinigų. Einame jau kelinta valanda. Kalbame kas papuola, bet daugiausiai apie Mindaugo kliniką ir motociklus. Jau ir kitiems galėčiau papasakoti, kad Biržuose yra moderni dantų klinika, o joje dirba jaunas populiarus daktaras Mindaugas, kurio klientų sąrašas ilgesnis už Biržų telefonų knygą. Žiūriu į neapmatomas tolumas ir bandau įsivaizduoti Mindaugą nuo aušros iki aušros su grąžtu ir replėmis. O dar namą prie ežero pradėjo statyti. Darbų daug, bet visąlaik galvoja apie keliones. Vis pasakoja apie Peru, o paskui apie motociklus. Jis ir dabar nežino, kodėl paryčiais Biržų užmiestyje toji „silkė“ užtvėrė jam kelią. Jis atsiplėšė nuo „Kawasaki“, lekiančio reaktyviniu greičiu, perskrido per „Audi“ viršų, ir nežinia kur būtų nutūpęs, jei ne pakelės beržo šakos. Jos švelniai apglėbė skrendantį daktarą ir draugiškai nuleido į pakelės dobilus. Atsimerkia – į akis jam plieskia motociklo lempa, isteriški moteriškės žodžiai: nesėsiu daugiau prie vairo, ir girto vyro stiklinės akys, įsmeigtos į tekančią saulę. Vadas jau atsigavęs, pjausto Kužių agrofirmos kumpį. Plieskia saulė. Prausiamės duše. Atrodo, aklimatizavausi, nes pulsas krito iki septyniasdešimties.

41


42

Į stovyklą atvežė dar kažkieno mantą. Ko gero, rusų, nes ant maišų krūvos – gitara. Iki saulėlydžio turėtų pasirodyti ir gitaristai. Mindaugas kalne pamatė didžiulį kiškį. Niekas netiki, bet jis nufotografuotas, vėliau įrodys, kad tiesa. Rašyk spaudai, kad matei jetį, mokau. Ryt paneigsi. Juk visi laukia mistikos ir sensacijų. Pasiūlymas nepriimtas, bet vis tiek sukelia diskusiją apie ječius – mistinius sniego žmones. Mūsų šerpai sakosi ječių nematę, bet jų galvos prikimštos pasakų, legendų ir neva būtų istorijų apie tuos keistus sniego padarus. Nuo 1958 metų jetis yra realus Nepalo karalystės gyventojas, nes tais metais karališkoji vyriausybė paskelbė jo neliečiamybę. Nuo to laiko nebegalima ječių gaudyti tinklais, siundyti šunimis, šaudyti ir duoti migdomųjų tablečių. Beveik visi Everesto užkariautojai noriai postringauja apie ječius. Kas antras yra matęs bent jau įspūdingas sniego žmogaus pėdas. – Ar matei jetį? – klausiu vado. – Nemačiau, – burbteli. Skaičiau lamos Lobsango Ramos talentingą knygą apie Tibetą. Jis rašo matęs jetį, ir aš tuo tikėjau, kol į rankas nepakliuvo kita jo knyga, kur apie budistų lamos gyvenimą pasakoja katinas. Tada supratau, kad jetis gyvena jo fantazijoje. Ječiai gyvena pasaulyje, kur katinai diskutuoja apie budizmą. Prieš kelias dešimtis metų vienas naftos magnatas iš Teksaso finansavo tris ječio paieškų ekspedicijas. Visos trys grįžo kupinos įspūdžių, bet be ječio. Kartą netoli šerpų sostinės Namčė Bazaro policija surašė protokolą, nes jetis sudraskė tris jakus. Šerpų mergina davė parodymus, kad užpuolikas buvo panašus į didelę susivėlusią beždžionę. Policininkai išmatavo pėdų dydį: 10 centimetrų pločio ir 36 ilgio. Šerpai tiki, kad jetis yra greitos mirties pranašas, tad pamatęs tą būtybę, vargu ar spėsi kam nors papasakoti. Šerpai taip pat žino, kad kai kuriuose Himalajų kaimuose gyvena vyrų ir moterų, kurių tėvai yra šerpai, o motinos ječių patelės. Tie žmonės būna ypatingai aukšti ir stiprūs, tik labai plaukuoti.

Vadas triūsia virtuvėje. Iš pradžių moko Korsaną virti bulves, o paskui kepti viščiuką. Korsanas yra talentingas mokinys. Iki šiol visi mano sutikti virėjai veždavosi būgnelius ir dainuodavo, šitie nėra muzikalūs, bet fantastiškai darbštūs ir paslaugūs. Sriubos jau beveik lietuviškos – su svogūnais, česnakais, morkomis. Čia irgi juntama vado ranka, nes nepaliečiai tokių sriubų tikrai neverda. Skaitau kalnų medicinos vadovėlį, pilną pasakojimų apie baisias kalnų ligas. – Būčiau paskaitęs šią knygą prieš kelionę, nesėdėčiau dabar su jumis, – sakau Mindaugui. Pirmiausia panyru į mokslą apie dehidrataciją, paskui apie akis. Su mano operuotomis akimis nederėtų kilti aukščiau septynių kilometrų. Prieš keturiolika metų rusai skalpeliais ištaisė mano trumparegystę. Ačiū jiems – pradėjau matyti kaip erelis, bet randai liko bjaurūs. Vadovėlis rašo, kad po tokios operacijos septynių kilometrų aukštyje alpinistas laikinai apanka. Man dabar jau vėlu trūkčioti: įkopsiu – pažiūrėsiu. Pažiūrėsiu? Prie stalo jau aptarėme viską, nuo Lenino balzamavimo iki ječio paieškos. Plepame bet ką, kad tik laikas greičiau eitų. Vytas žemaitis, bet kai kalba, suklūstu – vieną sakinį sako žemaitiškai, kitą – suvalkietiškai. – Tu kažkoks kalbos eksponatas, – sakau jam, – ir žemaitis, ir suvalkietis vienu metu. – Ne, aš grynas žemaitis! – Tai kodėl išsyk kalbi dviem kalbom? – Aš žemaitis, bet žmona suvalkietė. Vadas vis prisimena jauno alpinisto Audriaus Marazo žūtį: – Nebemielas man tas kampas. Tai atsitiko Kaukaze, Bezengės rajone, vadinamame mažaisiais Himalajais. Saulius jau buvo išvažiavęs, kai Audrius su dviem alpinistais leidosi iš Džangio viršūnės. Sunki puspenkto kilometro viršūnė, teko įveikti pusantro kilometro sieną. Audrius paslydo... Po Audriaus žūties Saulius atsidūrė gilioje duobėje. Lyg sniego lavina jį sukaustė – negalėjo niekur kopti ir jokių planų nekūrė. Bet vieną dieną draugas patarė nueiti


pas Tėvą Stanislovą Dotnuvos bažnyčioje. Ten po Mišių sutiko Budos karį Paulių Normantą. – Tau reikia Himalajų! – pasakė jis, išklausęs nusiskundimus. Matyt, trūko tik to žodžio – Himalajai, ir jis akimirksniu vėl sugrąžino į kalnų stichiją. Po poros mėnesių jis žygiavo aplink Anapurną. Planavo mėnesį, išėjo trys. Iš pradžių pasuko į Daulagyrio kalno pusę, kur maoistų bazės. Vienuolika dienų jis ėjo takais, kuriais žiemos metu vaikšto tik pamišėliai. Savaitę klajojo visiškai vienas, jokių kaimų, žmonių, sniego iki pusiaujo, naktimis vėtra draskė palapinę. Ir tai dar ne viskas: gruodžio penkioliktą, per savo gimtadienį, nuskrido į Luklą. Vėl vienas patraukė Gokio slėniu ir pakilo iki Lhodzės bazinės stovyklos. O kai po metų dar kartą apsuko Anapurnos žiedą, Everestas jį sugriebė taip rimtai, kad nebeturėjo kur dėtis.

43


BA ZI N Ė S TOV Y K L A , 5000 m. G ALVOS PR A Š V I E SĖ J O B a l a n d ž i o

2 0

Šiąnakt jau miegojau ir nesikeikiau. Prabudau tik penkis kartus. Gal tabletė nuo galvos skausmo padėjo. Buvo šilta ir prabudęs mąsčiau, kaip smagu bus kapanotis aukštyn Sisia Pangmos lediniais šlaitais. Ir tuo pat metu svarsčiau, ar antrą kartą pasiryžčiau tokiam ilgam ir kankinančiam žygiui. Šįryt atrodė, kad ne. Bet juk dažnai taip būna – vienu plaučiu gaudai orą, kai trūksta deguonies ir neklauso kojos, guli leisgyvis, kai uraganas plėšo palapinę, keikiesi, kai pūga į akis varo sniegą ir stingsta pirštai, bet grįžęs nusiplauni kelio dulkes ir vėl paslapčia galvoji apie naują avantiūrą.

44


Naktys žvaigždėtos, rytai saulėti. Mano galva vis dar surakinta, o Eugenijus jau džiaugiasi nušvitimu. Jis pamišęs dėl kalnų – rugpjūtį dar nori į Tian Šanį. Jis sako – į „Tianšą“. Tas trumpas žodis jo lūpose skamba kaip romantiškos meilės romansas. Vadas skundžiasi, kad į jo internetinį laikraštį „Baltuzygiai.lt“ pranešame per mažai įvykių. O ką praneši, jei įvykių nėra. Tik galvos skausmas ir Tibeto tolumos. Gal rusai sudrebins apsnūdusią stovyklą? Pajuodę jakų varovai, apsirengę nubrizgusiais avies kailio švarkais, šįryt linksmino mus aistringai mėtydami burtus, kam kokį krovinį tempti. Kartais jie praskleidžia palapinę ir netardami nė žodžio ilgai žiūri į mus, kol gauna kokį sausainį. Prie mūsų praustuvo susirinko penkios panos. Išsimuilavo savo suodinus veidus, nuprausė šaltu vandeniu, pagriebė kažkieno „Nivea“, riebiai išsitepė veidus, o paskui ir plaukus. Ir suspindo panos kaip ryto žvaigždės. Sagės, auskarai, apyrankės – visas turtas kartu su jomis. Pajutusios sėkmę, pradėjo kraipytis, sklaidė savo spalvingų sijonų ir skarų klostes, brazdino jako kaulo papuošalus. Prikibo prie mano šveicariško „Longines“. Mainykim, sako, į karolius. Indijoje ar Nepale nesulauksi, kad moteris prašnekintų pirma. Tibete merginos kitokios. Jos iš tolo šaukia – hai, moja, flirtuoja. Kai kas galvoja, kad joms trūksta savų vyrų dėmesio. Tryliktame amžiuje armėnų karalius, grįžęs iš Tibeto, pasakojo, kad čia vyrai veda dvidešimties, bet sulaukę trisdešimties prie savo žmonų prisiartina tris kartus per savaitę, keturiasdešimties – tris kartus per mėnesį, o penkiasdešimtmečiams visai žmonų nebereikia. Tibete visais laikais buvo praktikuojama ne tik daugpatystė, bet ir daugvyrystė. Sako, kad ir šiais laikais į naujus namus atėjusi marti vienodai priklauso visiems šeimos vyrams – broliams ir net tėvui. Skaičiau vieno britų žurnalisto ataskaitą apie išvyką į Tibetą. Jis tvirtina, kad Sniego šalies moralė nėra aukšta. Ištvirkėliškas ir nepadorus elgesys esąs labiau taisyklė nei išimtis. O ypačiai paklydusios ir nuodėmingos esančios

moterys. Jos nejaučiančios jokios gėdos, o jų vyrai – pavydo ir savigarbos. Ši ataskaita buvo parašyta 1904 metais, kai tas žurnalistas į Tibetą lydėjo britų kariuomenės invaziją. Ar atsibastėlis gali suprasti kitoniškus tibetiečių papročius? Juk ne jis šimtus metų gyvena čia, šituose šalčiuose ir toliuose. Dalai Lama yra ne kartą kalbėjęs prieš palaidą gyvenimą ir homoseksualius santykius. Prieš penketą metų jis sakė: „Aš esu budistas, o budistui santykiai tarp dviejų vyrų yra neteisingi. Kai kuris seksualinis elgesys šeimoje taip pat yra neteisingas... Pavyzdžiui, naudojant burną ar kitą angą“. Kai jo pamokymus apie seksą buvo sumanyta paskelbti JAV, knygoje „Ethics for the new Millenium“, leidėjas paprašė išbraukti nusistatymą prieš vyrų meilę. Ir Dalai Lama sutiko. Vėl pakylame į pusšešto kilometro aukštį. Visai nieko, lengvai kvėpuoju, galva skaidri. Grįžę vakaro saulėje pasistatome brezentinę pirtį. Ant galvos susipilu man skirtus tris litrus vandens ir patikiu, kad gyvenimas yra gražus. Atėjo rusai. Septyni prityrę alpinistai iš Piterio, alpinizmo meistrai ir kandidatai. Jie taip pat nesamdė nei vedlių, nei nešikų, tik du virėjus. Skirtingai nuo mūsų, jie turi gydytoją masažuotoją, kuris laiką leis bazinėje stovykloje ir tvarkys alpinistų reikalus. Mes ūkvedžio neturime, o daktaras Mindaugas kops kartu su mumis. – Kas jūsų vadas, – klausia Saulius, tikėdamasis išgirsti kokį pažįstamą vardą. – Mes patys sau! – šypsosi rusas, kurio vardo dar nespėjau paklausti. Matyti, kad jo galva irgi braška. Iš palapinės išlenda dar vienas kaimynas: – Lietuviai? Ar lašinių atvežėt?

45


BAZINĖ STOVYKLA, 5000 m. VĖL ĮKURTUVĖS B a l a n d ž i o

46

2 1

Pažadino šuo, sulojęs po pat ausim. O gal pašokau nuo sutraukto blauzdos raumens. O gal pabudino vėjo plakama palapinė. Šiandien kilsime į antrąją bazinę stovyklą, vadinamą ABC – Advanced Base Camp. Jaučiu, kad man ankstoka aukštyn. Dar nepripratau prie žemo oro slėgio ir deguonies trūkumo. Kakta įtempta, geriau būtų dar viena naktis čia, prie upelio. Ši naktis jau nebuvo košmariška, keletą kartų prabudau, bet ryte galva buvo šviesi. Ryt būtų dar geriau, bet vadas pašaukė kilti aukštyn. Oras labai sausas, džiūsta burna, nosis. Už Tibetą labiau saulėta tik Sachara. Dėl nežmoniškos sausros ir skaidraus oro aukštikalnėse susidaro didžiuliai skirtumai tarp dienos ir nakties temperatūrų. Štai ir šiąnakt buvo keletas laipsnių šalčio, o dabar jau kepina trisdešimties laipsnių karštis. Dėl tų pačių priežasčių labai skiriasi temperatūra atokaitoje ir šešėlyje – ryte kalno paunksnėje eini su striuke ir ausine kepure, bet vos išlendi į saulę, plėši viską nuo savęs. Vakar deginausi lengvuose vakaro spinduliuose, bet vos tik saulė dingo už kalno, traukiau iš maišo pūkinę striukę. Jau vidurdienis, o mes dar nepajudėjome. Sėdžiu ant akmens, rašau. Atėjo tibetietis plačiakrašte skrybėle ir pradėjo sverti mūsų krovinį. Jakas gali nešti tik keturiasdešimt kilogramų. Iš tikrųjų visa tai tik komercinė gudrybė. Kiek jakui prikrausi, tiek jis ir neš. Pats mačiau, kaip varovai prie vieno gyvulio šono riša turistų maišą, o prie kito akmenį, kad atsvertų. Mums tik kartais atrodo, kad visi jie išminties vandenynai, bet gyvenimas juos išmokė ir apgaudinėti, ir vogti, ir parsiduoti. Kad svorio būtų mažiau, varovams išsyk atiduodame butelius su alum. Sako, jie labai mėgsta rusų alpinistus, nes tie išvažiuodami palieka daug mantos. Dabar mylimiausi būsime mes. Jie išsyk pradeda švęsti, žaibiškai pasigeria ir pradeda juokingą kabaretą. Pozuoja kalnų fone, užvertę į saulę butelius. Juokingai vaiposi, judesiai tampa plastiški, saulėje spindi didžiuliai jų auskarai. Kaip kokie


Paryžiaus pleibojai į dangų pučia dūmus, o iš sudriskusių naginių lenda purvini kojų pirštai. Vienas jaunuolis tikras narcizas – pozuodamas prisimerkia iš malonumo ir tuoj pat prašo parodyti, kaip išėjo nuotrauka. Mano aparatas didelis, bet ne skaitmeninis – nieko negaliu parodyti. Plieskiant kaitriai saulei prasideda svėrimo procedūra. Su tais viduramžių bezmėnais gali prisverti kiek nori. Svorio smarkiai per daug. Už kiekvieną papildomą kilogramą reiks kloti ant stalo dolerius. O kloti nesinori, todėl vadas nusprendžia palikti dalį maisto ir į kalną imti tik tris dujų balionus. Išlydėdamas karavaną, Saulius varovams griežtais judesiais pagrasina, kad nepjaustytų maišų. Iš Everesto jis grįžo nekokios nuomonės apie jakų varovus. Ten jie elgėsi kaip piratai – ne kartą buvo pričiupti raižantys maišus ir tempiantys alpinistų daiktus. Šitie neatrodo taip smarkiai pagedę, bet geriau iš anksto perspėti. Žygio pradžia sunki, galva tarsi įelektrinta, o nueiti teks apie aštuoniolika kilometrų. Beprotiškai ilgas kelias, akmenys, akmenys. Kaitri saulė ir uraganiškas vėjas sekina jėgas. Sisia Pangma visąlaik prieš akis. Pusiaukelėje suvalgome keistą pusrytį, kurį mums įdėjo Korsanas, – virtą kiaušinį ir žalią obuolį. Sutinkame tibetietes, kur vakar pas mus prausėsi. Lekia kaip pamišusios ir dar dainuoja. Pats vos vilkdamas kojas, pavydžiai nužvelgiu straksinčias panas. Pasiveja ir pralenkia mūsų jakų vilkstinė. Pasirodo ledynas, nesvetingai atkišęs grėsmingus dantis. Kelio pabaigoje – status nusileidimas. Čia jakai pasibaido ir klupdami pasileidžia žemyn. Gyvuliai griūva ir verčiasi vieni per kitus, aštrūs akmenys supjausto mūsų maišus. Pabyra jaučio liežuviai, į purvyną nurieda alaus skardinės. Varovai nesustoja ir nieko nesurenka. Kelias taip ir lieka nuklotas liežuviais bei vištų kulšimis. Pusę devynių mes jau stovykloje. Kol mūsų virtuvė neįrengta, į svečius pasikviečia lenkas Marekas, gyvenantis Amerikos šiaurėje, Sietle. Palapinės kampe šypsosi Mareko žygio partneris iš Peru. Jis patyręs kalnų gidas, išlandžiojęs visus Andus, buvęs Evereste ir keletą kartų Čooju. Mindaugas su juo ispaniškai, aš su Mareku lenkiškai ir angliškai,

šerpai nepališkai, lietuviai – lietuviškai, vėjas pašėlusiai daužo palapinę – tikras Nojaus laivas. Marekas kažkodėl man pradeda pasakoti savo gyvenimą, tikina, kad nėra joks garsus alpinistas ar kokia žvaigždė. Klausausi įdėmiai, nors ir nesu jo samdytas psichoanalitikas. Skubėti nėra kur. Kol mūsų virėjai krapštosi prie bulvių ir svogūnų maišų, valgome lenko sausainius ir geriame jo arbatą. – Ar pirmą kartą Himalajuose? – klausiu. – Pernai kopiau į Čooju. – Ir kaip? – Pozostal v dupie! – sako lenkas. Dauguma čia mano sutiktų alpinistų sakė, kad Sisia yra gerokai baisesnė už Čooju. Tą patį sakė ir Darius Vaičiulis, 32 metų verslininkas iš Kauno – pirmasis lietuvis, praėjusių metų rugsėjį įkopęs į Čooju. Darius nėra alpinistas, bet mėgsta ekstremalias keliones. Jis internetu susirado patikimą kompaniją, vedančią grupes į Čooju. Firma pasirūpino viskuo: šerpais, maistu, vaistais, inventoriumi, net barokamera, jei ką ištiktų kalnų liga. Darius man pasakojo, kad praeitą rugsėjį ta pati firma į Sisia Pangmą vedė keturis alpinistus ir nė vienas iš jų neįkopė: sukliudė blogi orai. O į Čooju visą laiką lydėjo skaisti saulė, ir iš dvylikos ekspedicijos dalyvių viršūnę pasiekė vienuolika. Tiesa, jie visi, išskyrus vieną, daną, kopė su deguonies kaukėmis. Vadas trykšta energija, gąsdina būsimais ledo plyšiais. Pasakoja, kaip kartą jis pats brovėsi per ledo plyšius. Pradžioj ėjo pirmas – įgriuvo. Ištraukė – nuėjo į virvės galą, o priekyje liko kitas. Netrukus jau ir tą traukė iš skylės. Ir taip toliau, sako vadas. Evereste jo draugas estas plyšin krito septynis metrus ir susilaužė stuburą. Ištraukė indai. Dar pasakoja apie savo nuotykius su maoistais ir vėl apie planus pasiekti Karakorumą.

47


BAZINĖ STOV YKL A II, 5600 m. NUO L AVINŲ SAUGOS DIEVAI B a l a n d ž i o

48

2 2

Turime keturias dvivietes palapines ir dvi dideles. Vienoje iš didelių bus mūsų valgykla, kitoje įkūrėme virtuvę ir maisto sandėlį, čia ilsėsis ir Korsanas su Rabinu. Greta mūsų prabangias palapines išskleidė trys didelės vadinamosios komercinės ekspedicijos. „Tamserku“ ir „Amikal. Tamserku“ – prancūzai, ispanai, šveicarai. „Amikal“ – austrai ir vokiečiai. Iš šešiolikos „Amikal“ narių viršūnę pasiekė ekspedicijos vadovas, du klientai ir du šerpai. Kiti ekspedicijos nariai į viršūnę nebekops. Šerpams teks partempti dvi palapines ir inventorių iš 7400 metrų aukščio, šešias palapines iš 7000 metrų ir dar neįsivaizduojamą svorį iš 6400 metrų, kur įsikūrusi pirmoji stovykla. Vadas suskaičiavo, kad šį sezoną Sisią šturmuoti rengiasi apie 60 alpinistų iš įvairiausių šalių. Šerpais bei nešikais nesinaudos tik mūsų ir Sankt Peterburgo ekspedicijos. Už nedidelio gūbrio slepiasi sueižėjęs ledynas. Užtenka šiek tiek palypėti ir atsiveria visa panorama. Ledynas panašus į kelių kilometrų gyvatę dantyta nugara. Gyvatė nuvingiuoja iki pat kalno, mes įsikūrėme prie jos uodegos. Bandau įsivaizduoti mūsų kelią aukštyn. Aišku, iš pradžių roposime per tą akmenyną, paskui kažkokiu būdu persiversime per dantytą gyvatės nugarą, o toliau – neaprėpiamos sniego ir ledo plynės. Man taip beliūdint ledyną užgula rūkas, šaltis persmelkia kūną iki pat kaulų. Dar smarkiau susisupu į pūkinę striukę ir leidžiuosi žemyn, kur jaukiai garuoja Korsano sriuba. Miegojau ramiai, pabudau gal tik penkis kartus. Vis kankino tas pats klausimas: ką aš čia veikiu ant akmenų, namie palikęs šiltus patalus? Iš pirmosios stovyklos grįžo lenkas ir jo gidas. Kaip ten? Šalta, vėjuota. Gilus sniegas ir ledo plyšiai. Dvi geros valandos iki ledyno pakraščio, paskui dar trys iki pirmosios stovyklos. Bet viršun kelias nepramintas. Du vyrai liko viršuje, o Marekas su gidu nusprendė grįžti. Kai tik orai pasitaisys, jie vėl eis į žygį. Mažiukas nepalietis gidas padėtį piešė dar dramatiškiau – teks kapanotis giliame sniege ir nuolat šokinėti per


ledo plyšius. Prigąsdino, išgėrė arbatos ir dingo. Mes paskęstame rūsčiose mintyse ir tarp delnų tvirtai spaudžiame karštos arbatos puodelius. Mindaugas laiko puodelį, kurį padovanojo jo draugė Lijana. Ji liko Biržuose ir kasdien per dangaus palydovą atsiunčia gražių žodžių. Atėjo žinia, kad trasa pirmieji eis vokiečiai ir pramins kelią. Žiūriu – vokiečiai tikrai rengiasi žygiui. Nepaisydami žvarbios pūgos, jie susirinko prie akmeninės stupos stovyklos pakraštyje ir pradėjo apeigas pagal visus tibetiečių papročius. Ištempė ilgas virves su maldos vėliavėlėmis, pasikabino thanką su Budos atvaizdu, o prie stupos suguldė ledkirčius ir šerpų pamokyti pradėjo aukojimo apeigas – didelėmis saujomis žėrė ant Budos ryžius ir riešutus, ant riešų rišosi raudonus siūlus, o mus, stovykloje pasiliekančius, vaišino alumi. Šerpai tiki, kad visiems geriems žmogaus darbams būtina dievų pagalba. – Kaip atrodo šerpų dievas? – paklausiau gido, kuris ką tik baigė aukoti paskutinę ryžių saują. – Mūsų dievai apsireiškia įvairiausiais dydžiais ir formomis, bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje. Jie apgina žmones nuo blogųjų jėgų – šmėklų, burtų ir nuodų, ligų ir mirties. – Išeina, kad ir tu turi kelis dievus? – Himalajuose yra daug dievų. Šerpas gali turėti nuosavą dievą, kai kurie dievai saugo visą kaimą arba miestą. – O kokiam dievui aukojate dabar? – Didžiausiam šerpų dievui, kuris saugo kiekvieną iš mūsų. – Ar tu meldei, kad Dievas apsaugotų nuo lavinų? – Mes visi prašėme gerų orų artimiausioms trims savaitėms. Šventė baigėsi, pūga tęsiasi. Vadas įsmuko į palapinę, kiti sėdome prie savo užrašų. Virėjas Korsanas snūduriuoja užsimaukšlinęs kepurę, nudažytą ankstyvo agurko spalva. Jau nebus tokios prabangos kaip anoje stovykloje. Bet ir čia turime dvi bendras palapines. Vienoje triūsia Korsanas su padėjėju Rabinu, kitoje – mūsų restoranas ir klubas. Pro palapinės plyšį matau rūstų Tibeto gamtovaizdį – uolas, sniegą ir ledą.

Stovykla taiki ir draugiška, visiems čia užtenka vietos. Saulius sako, visai kitokia buvusi Everesto bazinė stovykla, kur netrūko suktybių, vagysčių, agresijos. Kartą rado nupjaustytas palapinių virvutes – matyt, jų prisireikė jakų varovams. O kai uraganas po kalnus išblaškė inventorių ir mantą, šerpai susirinko juos ir negrąžino. Evereste žmonių kur kas daugiau. Pas mus įsikūrė keliasdešimt, ten vienu metu gyvena šeši šimtai alpinistų, o su gidais, nešikais ir jakų varovais bus gal du tūkstančiai. Ten yra restoranas, kur alpinistai perka alų, kolą ir maistą, tiesa, europiečio skrandžiui sunkiai įkertamą – džiovintą jako mėsą ir kasdienę tibetiečių tsampą – miltus su vandeniu. Ten visą parą veikia radijo ryšys, ištiktiems kalnų ligos atsirastų net barokamera; apskritai pavojaus atveju ten saugiau. – Bet kartais alpinistai sako, kad virš penkių kilometrų labdara baigiasi, – pertraukiu Saulių. – Man taip neatrodo. Evereste vieni kitus gelbėja. Man ir estams, jei būtų pavojus, siūlė pagalbą kinų ir šveicarų ekspedicijos. Ir šiaip visi buvo linkę bendradarbiauti – nuolatos vykdavo bendri posėdžiai, kur pasidalindavome oro prognozėmis ir planais. Kitas dalykas, kai atsiduri mirties zonoje, virš aštuonių kilometrų – ten džiaugiesi, kad gali padėti pats sau. Saulius vis gaudo žinias iš palydovo, bet neužmiršta ir Everesto: – Ten žiaurūs vėjai. Takuose alpinistų eilės. Tiesa, visur virvės – saugiau. Bet ten gerai, kad prieš lemiamą šturmą gali nusileisti pailsėti į tibetiečių kaimą Tingrį. Ten plaučiai įkvepia sočiai deguonies, o akys pagaliau pamato žalumą. Prasideda stovyklos kasdienybė. Korsanas palapinės kampe skalbia kojines, Mindaugas filosofuoja apie gyvenimo prasmę, kiti abejingai klauso. Jaučiuosi lyg žiūrėdamas seną rusišką filmą pagal Čechovą. Į palapinę pakvietėme vokiečių ir prancūzų šerpus. Savų vedlių neturime, tai naudojamės kiekviena proga iš jų išpešti žinių apie mūsų geidžiamą viršūnę. Vienas jų, vardu Galdžūnas, iš garsios šerpų dinastijos. Jie iš Solo Kumbu, netoli Luklos, kur gyvena patys tikriausi šerpai.

49


50

Prieš porą metų, kopdamas į Everesto bazinę stovyklą, praėjau daugelį šerpų gyvenviečių, išsibarsčiusių keturių kilometrų aukštyje. Tai nuostabus takas, papuoštas budistų šventyklomis, stupomis ir vienuolynais. Kelių čia nėra, žemė dirbama tik rankomis, kartais jaučiais. Čia užmiršti, kad išrastas ratas, nes niekur nepamatysi nei traktoriaus, nei dviračio. Pakeliui sutikdavau nešikus, tempiančius aukštyn cemento maišus, langus ir aliuminio lakštus stogui. Pamenu, tada mano draugas susapnavo, kaip jis iš Himalajų į Dotnuvą, kur statosi namą, ant nugaros tempia ąžuolines duris. Kiekvienoje ekspedicijoje ginčijamės, kas yra šerpas. Paklausti nešiko, ar seniai dirbi šerpu, reiškia tavęs paklausti, kiek metų tu dirbi lietuviu. Šerpas nėra profesija, tai etninė grupė, įsikūrusi Nepalo šiaurės rytuose, kalnuose ir slėniuose, supančiuose Everestą. Jų protėviai kadaise čia atkeliavo iš rytų Tibeto, jie ir šiandien be vargo susikalba su tibetiečiais. O alpinistai šerpais vadina visus nepaliečius, kurie padeda jiems kopti į kalną. Šerpais pakrikštijami vedliai ir nešikai, kurie nepriklauso tai tautai. Pirmojoje mano ekspedicijoje Nepale turėjom dvi dešimtis pagalbininkų ir visus juos vadinome šerpais, nors iš tikrųjų tarp jų buvo tik vienas tikras šerpas. Jie, gimę ir užaugę trijų keturių kilometrų aukštyje, puikiai prisitaiko viršukalnėse. Ne kartą mačiau, kaip jie per speigą lekia vienmarškiniai ir virves raišioja be pirštinių. Jie nuo seno iš Tibeto žemumų per sudėtingas perėjas tempė į Nepalą druską ir ryžius. Aukštis išmokė juos darbštumo ir ištvermės, o budizmas – atvirumo ir draugiškumo. Jau šimtą metų šerpai padeda alpinistų ekspedicijoms užsitempti mantą, praminti takus, pritvirtinti virves, išsivirti maisto, statyti palapines. Ištikus nelaimei, šerpai gelbsti alpinistus ir patys kartais žūsta. Kalnai juos maitina, atneša turtų ir šlovės, o kartais ir pražudo. Kalnai yra jų sportas, aistringas žaidimas ir visas gyvenimas. Šerpų sūnūs, palikę tėvus bei seseris auginti jakų ir sodinti bulvių, skuba žemyn į Katmandu ieškoti vedlio ar nešiko darbo. Senais gerais laikais, kai pasaulio negąsdino Bin Ladenas ir vietiniai maoistai, iš turizmo uždirbdavo 10 000 šerpų, o vienas jų, Galdžūnas, padarė žaibišką karjerą. Jam tik dvidešimt dveji, o jau savarankiškas gidas. Galdžūnas buvo laimės kūdikis – gidu tapo išsyk, kalne bulvių skusti

neteko, kaip daugeliui jo bendraamžių, kurie karjerą pradėjo virėjo pagalbininku ar nešiku nesudėtinguose maršrutuose. Galdžūnas jau tvirtai stovi ant kojų, o kitiems lieka viltis, kad vieną dieną bus pakviesti į tikrą ekspediciją. Palaipiojęs keletą metų, šis ambicingas jaunuolis tikisi tapti sirdaru – nešikų ir gidų vyresniuoju. Sirdarui byra visai kiti pinigai, jis uždirba tiek, kad keturiasdešimtmetis išeina į pensiją. Dabar jo tėvas iš kitos Himalajų pusės veda ekspediciją į Everestą. Vienas iš mūsų svečių pernai į Everestą vedė prancūzus. Pakilo iki 8300 metrų ir leidosi atgal. Tokia buvo prancūzų grupė, mininti pirmojo įkopimo į Everestą penkiasdešimtmetį. Iš penkiasdešimties prancūzų į aukščiausiąją pasaulio viršūnę įkopė tik vienas. Kitus papjovė aukščio liga ir šaltis. – Ar svajoji apie Everestą? – klausia jaunojo šerpo Mindaugas, nors ir pats žino, kad kiekvieno šerpo svajonė įkopti kuo aukščiau. Ten ir garbė, ir dideli pinigai. – Taip! – reikšmingai suraukęs kaktą atsako šerpas. Atrodo, jis repetuoja spaudos konferenciją, kurią surengs kada nors nusileidęs nuo Everesto. Jis tvirtai atsakinėja į visus mūsų klausimus, nors kartais kalba visiškas nesąmones. – Kiek Nepale gyvena žmonių? – vėl klausia Mindaugas. Matyti, kad šis klausimas nėra lengvas, abu gidai susižvalgo, bet atsakyti neskuba. Bandome padėti: – Na, maždaug, trisdešimt, keturiasdešimt milijonų? – Ne – daugiau! – tvirtai atsako šerpas. Aš žinau, kad Nepale 23 milijonai, bet tyliu, kam gadinti repeticiją. – Kokia didžiausia Nepalo tauta? – Žinoma, šerpų! – išdidžiai tvirtina vėl susižvalgę. Tiek to – vėliau saviškiams pasakysiu, kad šerpai yra maža tauta ir nesudaro nė vieno procento Nepalo gyventojų. Rūpestingai dirba mūsų orų mergaitė Rūta. Ji pažadėjo kiekvieną dieną internete patikrinti orų prognozes ir palydoviniu ryšiu persiųsti mums į Tibetą. Internete ji randa prognozes visiems didiesiems Himalajų kalnams. Sisia Pangma pūpso nuošaliau, todėl apie ją informacijos nėra, teks dairytis į Everestą. Sinoptikai prognozuoja orus aštuonioms dienoms, o duomenys atnaujinami kasdien.


PR I E L EDY N O Į K U R IA M E SA N D Ė L Į (580 0 m) I R G R ĮŽ TA M E ATG A L B a l a n d ž i o

2 3

Pabudau žvalus. Bet vis tiek teko išgerti pusę tabletės nuo galvos skausmo. Susikrovėme aukštikalnių batus, kates, palapinę ir per nesibaigiančius akmenis iškeliavome prie ledyno, kur tikimės pernakvoti ir įkurti sandėlį. Ten paliksime inventorių ir visa kita, kas bus reikalinga šturmui. Priartėsime prie šešių kilometrų aukščio. Debesys dengia Sisia Pangmą, nors naktį dangus buvo pilnas žvaigždžių. Siaučia smarkus vėjas. Kairėje atsidengia milžiniški ledo gūbriai, kai kurie sulig dešimties aukštų namu. Vienuoliai, sako Saulius. Rusijoje vienuolių irgi matęs, tik dešimtkart mažesnių. Kitą dieną tokių vienuolių paunksnėje statysime palapines ir arbatai tirpinsime sniegą. Jau po valandos ledo architektūra nustoja džiuginti. Pradedu keikti kelią. Sniegas, iš po kojų slystantys akmenys, paskui vėl sniegas, purvas, ledas. Tarpais perskilusi žemė. Bijodamas pažvelgti žemyn, šokinėju per plyšius. Gera treniruotė – juk ryt jau šokinėsime per ledo plyšius. Žvilgteliu į sniego duobę ir pamatau save – ten požeminis ežeras. Seniai save regėjau veidrodyje – esu apšepęs, gyvenimo iškankintas tipas. Lekiu toliau nuo to vaizdo, sukandęs dantis braunuosi stovyklavietės link, kad pagaliau pečius išlaisvinčiau nuo sunkaus krovinio. Maniškiai jau toli, o aš, matyt, pervertinau savo jėgas: pasijutęs žvalus į žygį nepasiėmiau lazdų. O dabar kankinuosi – kelias ilgas, kojos vos laiko, ir aklimatizacija ne pati geriausia. Ir primiršęs buvau, kad čia jau beveik šeši kilometrai. Atėję sulendame pailsėti į kažkieno paliktą palapinę. Siaučia vėtra, pūga. Delsti pavojinga, sukame atgal. Jeigu nespėsime grįžti su šviesa, turėsime bėdos. Vėlyvą vakarą debesys išsisklaidė ir mes vėl grožėjomės kalnu.

51


POPIE T VĖL K YL AME PRIE LEDYNO, 5900 m B a l a n d ž i o

52

2 4

Vakar grįžęs kritau ir su mažom pertraukom išmiegojau iki devynių ryto. Stovykla dar nekrutėjo. Drybsojau ir svarsčiau, kiek nukeliausiu. Vieną dieną jaučiuosi puikiai, kitą – raumenys pakuliniai. O kas žino, koks bus kelias, koks oras? Pakilau ant kalvos fotografuoti ledo vienuolių, o grįžęs gavau kopūstų salotų ir dešrelių. Korsaną Saulius pavertė tikru lietuviu. Tik sau jie kasdien verda dalbatą. Dviejų sūnų ir dviejų dukterų tėvas Korsanas džiaugiasi gavęs darbą. Nukonkuravo pernykštį mūsų vado virėją Siam Lamą, kuris Evereste kasdien maukė naminę ir vogė. Iki pietų siūbuodavo pagirių kančiose, sulindęs iki pusės miegmaišin. Visus darbus nudirbdavo padėjėjas – kitchenboy. Ir tik popiet tas latras pakrutėdavo, o paskui vėl smigdavo. Darbo mūsų virėjams nemažai. Kasdien jie tempia vandenį, sustirę nuo šalčio ir įkyraus vėjo nuolatos ką nors skuta, lupa, trina. Antrą valandą papietausime ir vėl apsikrovę kaip kokie jakai kilsime tuo pačiu keliu prie sandėlio. Kiek į kuprinę sukrausime, taip ir gyvensime visą mėnesį. Be vonios ir TV dėžės. Palieku „Canon“ su visais superobjektyvais, į viršų imsiu geležinę „Leica“, ji sveria kilogramą, bet be jokios elektronikos, nei peršals, nei suduš. Eugenijus nešasi tarybinės epochos reliktą „Smena“. Tokią aš turėjau šeštoje klasėje ir padarydavau puikių nuotraukų. Evereste Saulius pradžioje pleškino „Nikon“’u, bet paskui kalne jį prarado. Tada ir jis į rankas paėmė „Smena“. Vėl tas pats akmenuotas kelias. Nepatinka jis man. Nervina nuošliaužos, kur užsižiopsojęs ir pats gali tapti nuošliauža. Kartais atrodo, kad niekur nenueisiu, kartais, kad eisiu, kiek reikės. Kad tik svorį nuo nugaros kas nuimtų. Eugenijus, pamatęs mano vargus, pamoko eiti stačiu skardžiu: imk lazdą abiem rankom ir remkis į skardį, niekur nenugriūsi! Eugenijus puikus žygeivis, kalnuose nuėjęs tūkstančius kilometrų. Ledo vienuoliai vakaro šviesoje atgyja. Prasideda fantasmagoriškas šešėlių teatras.

Septintą vakaro mes jau sėdim šiltoje palapinėje, prisiglaudusioje prie pat ledinio vienuolio. Šį vakarą mes patys esame galingosios stichijos dalis. Palapinę prie ledo prispaudėme akmenimis ir ledkirčiais – turėtų atlaikyti gresiančią audrą. Mindaugas susiranda reples ir taiso palapinės užtrauktuką. Nusprendžiame išsivirti arbatos. Korsano čia jau nebėra, viską darysime patys. Išlendu laukan ir šaukštu prigramdau nuo ledyno baltutėlio sniego. Įžiebiame ugnį ir netrukus palapinėje pakvimpa indiška arbata. Aš pasijuntu prašmatniausiame pasaulio viešbutyje. Reikalą kiek gadina vis paskaudanti galva ir gerklė. Tyliai vėl pasidžiaugiu, kad kol kas mano problemos mažiausios. Kiti jau kelinta diena skundžiasi pilvais. Rami vietelė, sako Mindaugas, siurbčiodamas savo legendinę arbatą. Ir tikrai – aplink jokio gyvio, ir vėjo kol kas nėra, tik kai persiverčiu ant kito šono, po nugara sugurgžda sniegas. Naktį pusę keturių išlendame su Mindaugu pasidairyti. Spengianti tyla, žybsi žvaigždės ir atsispindi ledyne.


TA R PI N Ė S TOV Y K L A PR I E L EDY N O, 580 0 m B a l a n d ž i o

Miegoti šiame aukštyje jau galiu, eiti sunkiau. Apsiavęs „Millet“ sarkofagus, svyruoju kaip ant kojūkų. Aukštyn kol kas nuėjo tik vienas žmogus. Mes laukiame šviesesnio oro, atsisukę į ledyną geriame arbatą. Taip sulaukiame vidudienio. Pradeda lengvai snyguriuoti. Jau pradedame erzeliuoti, bet vadas į viršų neleidžia. Tokiu oru, sako, nerasi kelio atgal. Gavome keletą nepasirašytų žinučių. Nagrinėjame, kam kieno. Visi domisi, ar tikrai taip smarkiai žaibuoja. Atrodo, būsime gerokai namiškius prigąsdinę. Bet juk nemelavome – tas griaustinis pirmąjį stovyklavimo vakarą tikrai buvo baisus. Atėjo nekokios naujienos iš Arvydo ir Vyto. Jie sėdi pas kinus ir žiovauja, nes dabar, pasirodo, savaitgalis, todėl jiems niekas netvarko leidimo į kalną. Po kiek laiko iš jų dar blogesnis pranešimas – kinai atėmė pasus. Logika buvusi tokia: neturite leidimo į kalną, neaišku, kas jūs tokie. Tikrai – gal kokie šnipai! Vadas nervingai užsiverčia kuprinę ir lekia žemyn, iš kur bandys į pasienį pasiųsti leidimo kopiją. Nepavydžiu jam – kelias ilgas, o apie orą nėra ką ir kalbėti. Keistai suręstas mūsų gyvenimas: turime palydovinį telefoną, kompiuterį, o žinią kinams nešame kaip Romos laikais: iš pradžių bėga vadas, paskui estafetę perims Rabinas. Jis popierių nuneš iki apatinės stovyklos. Iš dangaus, atrodo, šiandien nesulauksime nieko gero. Esame ledo vienuolių nelaisvėje. Kalinys dažniausiai žino, kiek kalės, mes nežinome nieko. Maisto šįsyk pasiėmėme nedaug. Mindaugas skalsiai laužo ruginės duonos kepaliuką. Man tenka ketvirtis riekės. Kiek dienų daktaras mus maitins šiuo kepaliuku? Samtis sriubos, desertui – Kužių kumpis. Po sriubos, pro debesis prasibrovusios saulės atokaitoje, kyla noras filosofuoti. Kaip visada temą diktuoja Mindaugas. Kiek žmogui reikia? Kiek? Jis turėjo nuspręsti – statyti namą ar kopti į kalną. Kaip sunku buvę susitarti su savimi. Jis pasirinko kalnus. Namiškiai kraipė galvas dėl tokio pasirinkimo. – Gal tu pabandyk kaip Buda, – sakau, – sėsk ant arklio ir išjok iš rūmų visam.

– O ko pats taip nedarai? – Man atrodo, aš jau išjojau. Klaipėdiškis Saulius nugrimzta į prisiminimus apie Lenino šturmą: – Atsimeni, Augi, ten tą kupolą? Atrodo, kad jau galas. Beveik septyni kilometrai. Bet ne – matai plyną lauką. Ir eini juo dar dvi valandas. Tada dingsta ir drąsa, ir valia. Vienas mūsiškis buvo kaip girtas, nieko negalėjo prisiminti. Įveikti Leniną, šturmuoti Komunizmą! Vyresni alpinis�tai pasakojo, kaip Vilniuje Brežnevo laikais vyko susitikimas su vyrais, įveikusiais Komunizmo viršūnę. Jų vadas tarė: – Nugalėjome Komunizmą! Salėje nugriaudėjo ovacijos – už lango buvo pats komunizmo statybos įkarštis. Po pietų akmenuotu šlaitu pakylu pasidairyti aplink. Prieš mane atsiveria platus ledynas. Niekaip negaliu suprasti, pro kur mes prasiveršime aukštyn. Kaip minų laukas. Sunėręs rankas ant užpakalio tyrinėju kovos lauką ir nieko nesuprantu. Nusileidžia ispanas, o netrukus ir du jo šerpai. Abu sunkiai šnopuoja, prispausti didžiulių kuprinių. – Ar gyvi? – klausiu. – Look! – sako vienas ir atsuka nugarą. Ten jau ne kuprinė, o alpinistų parduotuvė – lazdos, virvės, karabinai, ledkirčiai, katės, plastikiniai batai. Gerai turėti savo šerpą! Jie ką tik iš pirmosios stovyklos. Priversta daug sniego, gausu gilių ledo plyšių. Sunku ir pavojinga. Dvi valandas tupiu ant akmens ir žiūriu plačiaformatį filmą apie vieną aukščiausių pasaulio kalnų. Saulė prasklaido debesis ir jau galiu įžiūrėti taką, kuriuo rytoj kilsime. Matau mūsų palapines. Saulius rūpestingai tyrinėja ledyną, lyg ūkininkas apžiūrinėja javų lauką. Viską jis daro pedantiškai. O galvos skausmai jį laiko sukaustę iki šiol. Praeivis šveicaras pažadėjo rytoj gerą orą. Ir tikrai – kalnas šviesėja. Tik netrukus iš apačios ima kilti didelis juodas debesis. Gal pasuks į šoną? Palapinėje man po užpakaliu tirpsta duobė.

2 5

53


IŠ LEDYNO STOV YKLOS – ŽEMYN Į BAZINĘ, 5600 m B a l a n d ž i o

54

2 6

Šveicaro prognozės visai nepasitvirtino – šiandien orai dar blogesni. Sisia mūsų nepriima. Matomumas 50 metrų, sninga. Mindaugas siūlo leistis žemyn, normaliai pavalgyti, pasiimti naujo krovinio ir ryt sugrįžti. Eugenijus nesutinka, jis mano, kad reikia laukti pietų. – Turėtų pasirodyti vadas, – sako Eugenijus. – Tada ir nuspręsime, ką darome. – Laikas tirpsta, tik atrodo, kad jo daug, – susirūpinęs kalba klaipėdiškis Saulius. Vėl sėdime. Pavydžiai žiūrime, kaip žygin rengiasi keturi šerpai. Ima net bambuko vėliavėlių ryšulį. Vėliavėlės ir mums kelią rodys. Šerpai dingsta pūgoje, o mes liekame sėdėti. – Nieks čia nepasitaisys, – pyksta Saulius, – čia juodai! Susirinkit įrankius – tuoj viską apsnigs. Ir vis dėlto pasukame žemyn. Velniava – nepaeinu. Nuotaika gera, galvos neskauda, bet vos pasivelku. Kas darosi? Prisimenu, kad vakar vidurnaktį prarijau mažutę „Stilnox“ tabletę. Mindaugas sakė, kad šie migdomieji slopina kvėpavimą. Diagnozė aiški, bet nuo to ne lengviau. Anksčiau migdomųjų visai nevartodavau, kol neperskaičiau žymiausios visų laikų alpinizmo knygos „Anapur� na“. Ten minima, kad prancūzai, 1950-aisiais kopdami į Anapurną, vos ne kasnakt vartojo migdomuosius. Ir aš pabandžiau. Be to, tie prancūzai saujomis rijo aspiriną, o kartais ir narkotikus. Tai buvo seniai, prieš penkiasdešimt metų. Tada aukštikalnėse beveik visi vartodavo narkotikus. Jie stimuliuoja raumenis, o valią nukreipia į vieną tikslą – viršūnę. Pūga stiprėja. Pusiaukelėje sutinkame vadą, kuris sparčiu žingsniu lekia į sandėlį pasiimti miegmaišio. Jis mano, kad apačioje gali tekti atostogauti tris paras, nes blogi orai nesitraukia. Kažkuris šerpas jam išbūręs: žiūrėk – sninga, o vėjo nėra! Kas čia gali keistis? Lėtai lėtai dėlioju švinines kojas, kol rūke pamatau oranžinį mūsų stovyklos tualetą. Dar nematyti nei akmeninės stupos, nei melsvų mūsų palapinių, o tas oranžinis inkilas jau šviečia. Jis mano švyturys ir talismanas. Baigiasi


gal sunkiausia mano gyvenimo kalnuose diena. Jaučiu, kad šįvakar šaukšto nepakelsiu, bet optimizmo neprarandu. Įtikinėju save, kad čia buvo tik laikini sunkumai, per naktį pailsėsiu ir jėgos grįš. Kol kapsčiausi po savo fiziologiją, kiti, pasirodo, nagrinėjo problemą plačiau. Jau kyla abejonių, ar apskritai dangus mums leis prasiveržti prie viršūnės. Juk dienos bėga vis sparčiau, o mes niekaip neperkertame šešių kilometrų linijos, vis kapstomės papėdėje. Lenkas Marekas vėl gali likti „v dupie“. Ir mes kartu su juo. Stovykloje tikros Kalėdos. Šilta, ant palapinių krinta minkšti sniego gumulai. Jaučiuosi lyg pas mamą atostogų grįžęs studentas. Mindaugas jau pila arbatą. Palapinės stogas įlinko po sniego sluoksniu, nuolatos jį numušame iš vidaus kumščiais. – Gerai, kad grįžome, – sako Mindaugas. – Nakvynė dideliame aukštyje iškankina ir atima jėgas, kurių paskui prireiks viršūnėje. Stovykla rami. Tikras vyrų miestas, berods, tik austrų grupėje mačiau porą moterų. Laukiu, kada rusams nustos skaudėti galvas ir jie pradės dainuoti Vysockį. Niekas apie kalnus nėra sukūręs teisingesnių dainų! Vyše gor mogut byt’ tolko gory. Iš pirmosios stovyklos grįžę šerpai mano, kad kol kas aukščiau kopti nebus įmanoma. Pūga siaučia kelinta diena; reikės savaitės, kad sniegas sušaltų ir žemyn nuslinktų lavinos. Apsnigusioje palapinėje vado benefisas. Pradžioj jis pasakoja intriguojančias istorijas iš Afrikos, Kenijos ir Zanzibaro, po to – apie aukštuminius darbus. Kaip lindo į „Mažeikių naftos“ kaminą, lipo į bažnyčių bokštus, aukštaūges pušis. Bet įspūdingiausia – Nepalas. Miegojo apsiklojęs žolėmis, naktimis kovojo su prie palapinės atlindusiomis beždžionėmis ir įkyriomis mintimis, kad kelią pastos maoistai. Mindaugas nei iš šio, nei iš to vadui sako: – Girdėjau šnekant, kad kalnuose esi solistas. Solistu alpinistai vadina tą, kuris į viršūnę išeina vienas. – Kai kiti pasilieka užpakaly, pasidarau solistas, – patenkintas paaiškina vadas.

Vado draugė Rūta per palydovą praneša, kad jau kelinta diena dėl streikų negali ištrūkti iš Poharos. Aplink šį jaukų Nepalo kurortą sutelkta galinga karaliaus kariuomenė, bet ir ji bejėgė prieš maoistų streikus. Rūta laimingai apsuko Anapurnos žiedą – vieną gražiausių Nepalo turistų takų. Aš tuos takus myniau prieš trejetą metų, o dabar, gulėdamas palapinėje, grįžtu ten mintimis. Kažkada šiuo maršrutu kasdien traukdavo šimtai keliautojų, o dabar, rašo Rūta, per dieną sutikdavo vos keletą pavienių žygeivių. Išleisdamas į kelią, Saulius ją buvo perspėjęs, kad iš krūmų išlindę maoistai gali pareikalauti 1000 rupijų duoklės (apie 15 dolerių). Pasakė, kad reiks mokėti, o kur, kada, kaip, nebespėjo – kieme jos laukė taksi, o Sauliui, kaip visada, reikėjo bėgti. Dabar Rūta laiške prisipažino, kad pirmosiomis dienomis ėjo įsitempusi, o kišenėje laikė tūkstantį rupijų, kad kuo greičiau atiduotų maoistui. Laimė, ji nekliudyta perėjo sukilėlių kontroliuojamas gyvenvietes ir apie mokestį išgirdo tik iš vokiečio fotografo, kuris bendravo su prancūzais, parėmusiais maoistus pluoštu dolerių. Žinoma, ne savo noru. Apie vidurnaktį nustojo snigti, sužibo žvaigždės. Pradėjo šalti, o man liovėsi skaudėti galvą. Apsivelku viską, ką tik turiu, net pūkinę striukę, ir lendu į miegmaišį. Tik kojines nusimaunu. Nusimauk kojines, sakė vadas, bus šilčiau. Tikrai šilčiau!

55


BAZINĖ STOVYKLA II, 5600 m. RYŽIAI BUDAI B a l a n d ž i o

2 7

Gal pirmą kartą išmiegojau nonstop. Galvos skausmai jau įveikti. Vakar buvo Kalėdų vakaras, o šiandien Velykų rytas. Kaitri saulė tirpdo šviežią sniegą, oras skaidrus ir, atrodo, ranka pasiekiama Sisia Pangma. Stovykla kaip pasakų miestas – palapinės ryškiai geltonos, mėlynos, oranžinės, o jų formos – kupolo, piramidės, kubo; gale laukymės – akmeninė stupa su maldos vėliavėlėmis. Mūsų didžiosios palapinės kieme jaukiai stovi praustuvas, o stiebe sušalusi plazda trispalvė. Ir ledo gūbriai atrodo kaip didelės apšalusios palapinės. Darausi prietaringas. Va, sakau, išeidami nepažėrėme Budai ryžių ir nubaudė mus blogais orais. Eikim, pažerkim bent dabar! Visi sutinka. Prasiveržė rusai. Žiauriai pervargę. Skundžiasi galvomis. Man irgi pasidarė sunkiau kvėpuoti. Prieš porą dienų buvo tikrai lengviau. Negi aukštis jau bus išsunkęs paskutines jėgas? O gal kalnų apatija apėmė? Štai matau porą gerų vaizdų, bet tingiu pakelti savo „Canon“. Atsisveikindami rusai pakviečia užsukti į jų stovyklą. „Mes turim gitarą, dainas dainuojam!“ Mindaugas pradėjo skalbti. Eugenijus čia pat su turistų liaudies išmintimi: – Vidury žygio kojines skalbsi, orus sugadinsi! Namo pasuko ispanas. Skubriai atsisveikino, iškeikė orus, ledo plyšius, sniegą, per kurį pilvu šliaužė iki pirmosios stovyklos. Suka namo, nes gavo prognozę, kad artimiausios dienos bus tokios pat blogos. Penktą vakaro pasirodė Vytautas ir Arvydas. Papasakojo apie savo kelionę per Tibeto lygumas, nuostabaus grožio vienuolynus ir kinų biurokratijos labirintus. Saulei leidžiantis nulipau prie ledyno, paliečiau jį ranka, klausiausi, kaip jis skyla. Ir pajutau, kad vėl grįžo jėgos, pasidarė lengva kvėpuoti. Žiūrėsim, kas bus rytoj. Vadas sukomandavo rytoj anksti išeiti pirmosios stovyklos link.

56


PŪ G A PR I V ER ČIA SUS TOT I . N EN U M AT Y TA N A K V Y N Ė 5950 m AU K Š T YJ E B a l a n d ž i o

Ramus įprastas rytas. Planas išeiti anksti žlugo dėl riebaus debesies, gobusio Sisia Pangmos viršūnę. Ispanas vakar atsisveikino, bet pasiliko. Dabar jis liūdnas stovi prie palapinės ir laukia, kol tibetiečiai sukraus jo mantą ant dviejų jakų. Mindaugas nepraleidžia progos paplepėti ispaniškai. Ispanas besąs iš Barselonos, buvęs Čooju ir Akonkagvoje. Kaip įgeltas iš palapinės iššoko vadas, nes pasibaidė ispano jakas ir griuvo ant jo palapinės. Per milimetrą nuo kompiuterio. Kompiuteris su įspausta jako kanopa būtų patekęs į IBM muziejų, o mes – likę be pusės smegenų ir ryšio su pasauliu. Klaipėdietis Saulius kelia maištą: reikia keltis penktą, o šeštą jau išeiti. – Dabar geriausią laiką pramiegame, o varom kepinant saulei, – bara mus Saulius. Maištas nepavyko. Komanda ramiai geria arbatą. Ir tik prieš vienuoliktą pajudame iš stovyklos. Šiandien turėtume nukakti iki pirmosios stovyklos. Vėl mano nemėgstamas kelias. Jie visa tai vadina morena, o man tai tik purvina nuošliauža ir nesibaigianti akmenskaldė. Sandėlyje prisikrauname solidžias kuprines. Kojas sugrūdu į tuos sarkofagus, vadinamus miletais. Mindaugas meta kažkokią geležį su sriegiais, nesmarkiai prasikertu ranką. Vadas atkiša juodos izoliacijos ritinį: – Užsiklijuok! Visada po ranka turiu izoliacijos: ar vielą apvynioti, ar batas suplyšta. Iš pradžių ledo sienų labirintas. Mindaugas išsyk atsigauna: – Ledas, sniegas – kita stichija. Širdis džiaugiasi! Šilta, saulėta diena. Einu surištas su Mindaugu. Jis entuziastingas pedagogas. Pats Kaukaze išėjęs ledo mokyklą, dabar nuoširdžiai moko mane: kvėpuoti, dėti koją, įkirsti katę, leistis ledo siena: – Apie nieką negalvok, skaičiuok žingsnius!

2 8

57


58

Matyt, ir vadas liepė mane pamokyti. Kompetentingas ir kantrus mokytojas savo pasiekia. Netrukus aš jau visai drąsiai kabarojuos ledo luitais. Išėjęs iš ledo labirintų atsiduriu prieš milžinišką penkiasdešimties laipsnių statumo ledo tvirtovę, padengtą sniegu. Jėgų dar yra, įveiktume ir tvirtovę, jei ne įsisiautėjusi pūga. Beveik nieko nebematau. Mano draugai kopia vos už penkiasdešimties metrų, bet jų pėdos jau užpustytos. Darosi aišku, kad stovyklos 6400 metrų aukštyje šiandien nepasieksime. Vėjas vėl pakoreguos mūsų planą. Gal reikėjo neiti, dar dieną palaukti. Bet niekas nebeturi kantrybės lindėti palapinėje. Vadas gerai apsidairęs prie ledyno suranda nakvynei visai saugų kampą. Čia statome dvi palapines, metaliniais ledsriegiais priveržiame jas prie ledo kalno. Vėjas plėšia palapines, plėšia ir mus, į akis varo sniegą. Čia vadas atgyja, nes pagaliau prasidėjo tikras žygis – su pūgom ir ledynais. – Ryt čia bus labai gražu, – bando perrėkti vėją. O gal man ūpą kelia. Tikrinamės inventorių rytojaus žygiui. Apraišai, karabinai, virvės. – Ar turi žumarą? – klausia Mindaugas. – O kas tas yra? Gaunu metalinį įrankį, rytoj paklausiu, kaip juo naudotis. Ledo alpinizmas man visiška naujiena, bet Mindaugas žada mane visko išmokyti. Sėdime užpustyti 5950 metrų aukštyje. Vėjas įsisiautėjo dar labiau. Kas rytoj? Rytoj oras taip pat neturėtų būti stebuklingas. Šiluma ir drėgmė, sako, išjudina lavinas. Rytoj bus rytoj, o dabar visi pavargę sumigo. Arbatą virsime vėliau. Klausausi, kaip vėjas į palapinės šonus kala šizofrenišką džiazo melodiją. Apie aštuntą vakaro vėjas visai pasiuto. Greta suklykė paukštis. Vadas sako, kad pernai Evereste tokios bjaurios dienos tebuvo tik dvi. Sisia visada garsėjo vėjais. Alpinistai šį kalną vadina vėjų poliumi. – Istorija kartojasi, – sako Saulius. – Pernai taip buvo prie Poliarinio rato. Galvūgalyje supustys sieną ir pradės varyti per palapinės viršų. Jei pūga dar labiau įsisiautės,

palapinę reikės nugriauti ir gelbėtis po brezentu. – Toks buvo Sauliaus pamokymas, kuriuo neteko pasinaudoti. Sisia, pasiautėjusi trejetą valandų, nurimo ir mes, užvertę galvas, grožėjomės nuostabiu dangumi. Mindaugas iškišo ranką iš palapinės, pagriebė baltutėlaičio sniego ir po kelių minučių pakvipo arbata. Saulius raikė ruginę duoną. Kaip gretimoje palapinėje jautėsi vadas ir Eugenijus, neturėjome jokios nuovokos – ten buvo tylu. Man rodos, jie sumigo nė sriubos nevirę. Sumingame ir mes. Po pilvu jaučiu ledinį Sisios kūną.


Į PIRMĄJĄ AUKŠTIKALNIŲ STOVYKLĄ, 6400 m B a l a n d ž i o

Paryčiais sušąla kojų pirštai. Bandau juos trinti. Staiga išgirstu baisų šniokštimą ir dundesį. Atrodo, kad artėja prekinis traukinys. Jokios abejonės – lavina. Kol kas nesusigaudau, kur ji lekia – ant mūsų galvų ar pro šalį. Kraupus garsas visai šalia, prie ausies. Lavinos iš arti nesu matęs, bet žinau, kad reikia šokti iš palapinės į lauką ir bandyti plaukti per sniegą. Gausmas stiprėja. Rikteliu Mindaugui ir Sauliui. Pirmas laukan galvą iškiša Mindaugas. Sniego debesis didžiuliu greičiu lekia žemyn, visai greta mūsų. Po poros minučių vėl įsivyrauja spengianti tyla. – Lavina kaip ir bomba – dukart į tą pačią vietą netaikys, – nuramina mus Mindaugas ir vėl pradingsta sapnų karalystėje. O klaipėdiškis Saulius lieka sustingęs sėdėti. Nebeužmingu ir aš. Kalnas pasiuntė kažkokį perspėjimą. Galvoj šmėsteli vaizdai iš pasakojimų: alpinistai, stovintys sniego pusnyje vien su apatinėm; šokas ir baimė, vėliau džiaugsmas, kad liko gyvi, tada rūpestis susirinkti po kalną išblaškytus daiktus. Vis galvoju – koks tas ženklas? Gal kad nepalaimintieji nelįstų? Bet kas tas palaimintasis? Dar pagalvoju, kad vakar vadas tikrai saugią vietą parinko, juk lavina prašniokštė greta; na, gal už šimto metrų. Oras puikus. Kylame stačiu ledo šlaitu rengti pirmosios aukščio stovyklos. Vis aplenkiu ledo plyšius, kurie, iššiepę apšalusius nasrus, tyko užsižiopsojusių žygeivių. Nervina katės, po kuriom pakimba sniego gumulai. Bet nenusivarau, padeda Mindaugo pamokos. Į stovyklą gaudydami kvapą atpūškuoja rusai. Matau, kad nelengva ir sporto meistrams, nors jie kilo mūsų pramintomis pėdomis. Jau pastebėjome dėsnį: ketvirtą valandą tarytum žadintuvo pakelta įniršta pūga. Čaižomi ledo gabalų statome savo buržujiškas „North Face“ palapines. Pasirinkome vėjo perpučiamą vietą, bet kitos aplinkui nėra. Rusai kuriasi mūsų pašonėje – tylėdami kelia Maskvos firmos „Bask“ palapines, tvirtas, storais vamzdžiais. Rusai visiškai nesikeikia.

2 9

59


A R T Ė JA N T I PŪ G A V ER ČIA G R ĮŽ T I ATG A L Į BA ZĘ , 560 0 m B a l a n d ž i o

60

3 0

Verdame kisielių, sniego šuorai virsta vidun. Mažai vilčių, kad šiandien pakilsime į septynis kilometrus, kur reikia statyti antrąją stovyklą. Praeivis vokietis praneša, kad artėja didelė audra. Vokiečiais galima tikėti – jie nuolatos budi prie palydovinio telefono. Kai kurie turi užsisakę brangias prognozes iš Šveicarijos meteorologijos centro, kuris niekada neklysta. Vokiečio žodžius patvirtina ir vis labiau siautėjantis vėjas. Saulius komanduoja: žemyn! Susirišame visi viena virve. Aš einu ketvirtas, o kas eina pirmas, per pūgą jau nematau. Tik žinau – pirmas eina vadas Saulius. Vėliau šiek tiek prašviesėja, bet keliautojų karavanas ir toliau nesidairydamas varo žemyn. Šiandien mano kojos silpnos. Matyt, neatsigavau po vakarykščios. Itin sunki buvo pabaiga, kai po katėm kabojo riebūs gumulai sniego. Vakarop grįžta ir Arvydas su Vytu. Jie bandė pasiekti pirmąją stovyklą, bet ir juos sustabdė audra. Aplinkui sniegas, nieko nematyti. Vakare jau bazinėje stovykloje prisimename laviną, kuri vakar paryčiais pradundėjo šalia palapinių. Namiškiams nutariame apie ją dabar nieko nesakyti. Pasakysim grįžę namo. O lavinų tema visi turi kalbos. Arvydas pats buvo pakliuvęs į žiaurią sniego nuošliaužą, Mindaugas matęs iš tolo, vadas papasakojo, kaip lavina čiuožė septynis kilometrus šluodama alpinistų stovyklą po stovyklos, o Vyto pasakojimas kaip visada grėsmingiausias – jį atkasė iš po sniego. Tada Vytas su A. Jucevičiaus ekspedicija kopė į Komunizmo viršukalnę. Kartu buvo 16 lietuvių ir 4 čekai. Išėjo anksti, apie keturias, kai lavinų tikimybė visai maža. Kartu su A. Jucevičiumi priartėjo prie šešių kilometrų, padarė turėklus. Staiga – duslus garsas. Vytas viską suprato, bet vis dėlto paklausė: – Kas čia? – Lavina! – patvirtino A. Jucevičius. Nuskilusi trijų šimtų metrų ilgio ir penkiolikos storio sniego lenta bloškė juos abu žemyn. Ką ten lenta – šliuožė

visas šlaitas. Kitus užgriebė lavinos uodega, tad ir nunešė ne taip toli. Baisios jėgos tempiamas žemyn, Vytas prisiminė, kad kalnų vadovėliai liepia plaukti sniegu. Ėmė plaukti. O kai pradėjo grimzti gilyn, į dantis įsikando vilnonę kepurę, kad neuždustų. Pulsavo vienintelė mintis: išlikti. Taip nuplaukė apie kilometrą, ir su visa lenta praskrido virš bendražygių galvų. Kai sustojo, iš sniego kyšojo tik viena ranka ir galva. Sniegas taip sukaustė kūną, kad judėti buvo neįmanoma. Atkasė visiškai bejėgį. Kiek aukščiau iš sniego kyšojo A. Jucevičiaus ranka. Jis atkastas prisipažino mąstęs tik viena: kad namo nevežtų, o palaidotų čia pat. Daugeliui matytas stichijos siautėjimas sukėlė šoką. Trys čekai išsyk pasuko atgal. Dienoraštyje parašau datą ir susivokiu, kad rytoj mes jau būsim Europos Sąjungoj. Mano draugai absoliučiai apolitiški, bet pritaria, kad reikia atšvęsti. Ant stalo jako sūris ir vytinta mėsa, alus „Lhasa“ ir „Trejos devynerios“. Arvydas į kiekvieną kelionę įsimeta šių stebuklingų lašų.


BA ZIN Ė S TOV Y K L A , 5600 m. S V EČIU OSE – ŠER PAI G e g u ž ė s

Visą dieną nuožmi kova tarp saulės ir pūgos. Kas pusvalandį apžiūrime palapines, iš naujo rišame jas prie akmenų. Sėdime apšepę su dviem striukėm, galvos tuščios. Norėjome pirties, bet smarkiai atvėso. Saulius mato šerpus, surauktom kaktom trypiančius prie generatoriaus. Visą valandą jie ten kažką sukinėja, bet negali užvesti. Priėjo vadas – ramiai apžiūrėjo, įpylė benzino ir pirmu bandymu užvedė. Jau sakiau, kad jis gali išspręsti bet kokią problemą. Vadas dabar didelis autoritetas, todėl jo aplankyti atėjo šerpas Nigma, lietuviškai Peilis. Pusamžis tvirtas vyras, pažinojęs garsųjį rusų alpinistą A. Bukrejevą, kartu su juo treniravęs ir vedęs į Everestą pirmąją Indonezijos ekspediciją. – Be šerpo nėra viršūnės, – sako jis. Šiandien du jo klientai sėdi antrojoje stovykloje: lenkas Marekas ir jo draugas iš Peru. Ryšys su jais prarastas, ir kopti jų link dar dvi dienas nebus kelio. Nigma yra teisus – nė viena Himalajų ekspedicija neišsivertė be šerpų. 1950 metais prancūzus, kurie pirmieji pasaulyje persivertė per aštuonių kilometrų ribą ir įkopė į Anapurną, lydėjo šeši šerpai. Prancūzų ekspedicijos vadovą M. Herzogą, vėliau paskelbtą nacionaliniu didvyriu, leisgyvį, nušalusiomis galūnėmis, suvyniotą į pledą, šerpas partempė ant savo nugaros. 1953 metais seras E. Hillaris kartu su šerpu Tensingu įveikė aukščiausią pasaulio kalną Džomolungmą ir susitarė nesakyti, kuris iš jų žengė pirmasis. 1954-aisiais italai įkopė į pavojingiausią pasaulio „aštuntuką“ K-2 ir nusileidę pasakė, kad be šerpų jie to nebūtų padarę. Vakar leisdamasis Nigma sako matęs penkiolika plyšių, o mes tik penkis. Aišku, jis kitaip skaičiavo, nes kai kurie plyšiai susideda iš trijų keturių bedugnių šulinių. Ir Nigma atsiduria spaudos konferencijoje. – Ar tu gerbi karalių? – klausia kažkuris mūsiškis. – Pas mus visi gerbia karalių! – O tu pats už karalių ar vyriausybę? – gauna dar suktesnį klausimą.

1

– Aš už karalių, nes vyriausybė korumpuota, – nedvejoja šerpas. Vakarop pūga dar labiau įsisiautėjo. Virš kalno buvo matyti tikras pragaras. Kaip tie du? – Jiems padės tik ola, – sako Vytas. Ir taip aišku, kad ten nenuskris joks sraigtasparnis, teks kapstytis savo jėgomis. – Kartą Kaukaze, prie Ušbos, sniego oloj tūnojau 36 valandas, – tęsia Vytas, – prasikasdavau tik oro kanalą. Numeti sniego gniūžtę ir po minutės žemyn jau rieda kelių tonų rutulys. Tris paras kalino įkyriai drėgnas oras. Baimę varė žemės drebėjimas, nuošliaužos. Bandome žiūrėti kompiuterio ekrane Šreką, tik greitai baigiasi baterijos.

61


BA ZI N Ė S TOV Y K L A , 560 0 m. PŪ G A N ER I M S TA G e g u ž ė s

62

2

Vakar siautėjo tikras uraganas. Besitrankantis vėjas kaip sužeistas pasiutęs žvėris kėlė panišką baimę. Jutau nenugalimą ir neprognozuojamą stichiją. Atrodė, kad Sisia nori nušluoti visa, kas išdrįso sudrumsti jos ramybę. Palapinių kraštus dar kartą apkrovėme akmenimis ir su viltimi žiūrėjome į uolas, kurių paunksnėje įsikūrėme. Turėtų atlaikyti. Jau vėlyvas rytas. Džiaugiamės, kad nenušlavė palapinių, bet aukštyn kol kas nejudame. Rašome dienoraščius, suvalgome po kiaušinį ir vėl į miegmaišį. Aštuntą ryto vyrai vėl nesėkmingai bandė susisiekti su užpustytu Mareku ir jo draugu iš Peru. Vėl visokių spėlionių, nes naktį ten galėjo atsitikti velniaižin kas. Išlindo saulė. Palypėjęs kiek aukščiau, bandau įžiūrėti pirmąją stovyklą, kur stovi mūsų palapinės ir palikti daiktai. Nieko neįžiūriu. Vakar nesitikėjome, kad palapinės per uraganą išliks. Šiandien norisi tikėti stebuklu, ir vadas tikina šįryt matęs sveikas palapines. Jo akys žvitresnės, aš nemačiau nieko. Vadas užkimęs, sloguoja. Visi jau dvi dienos kosčioja. Aš kol kas laikausi, tik šiame perdžiūvusiame ore žiauriai suskilinėjo pirštai ir lūpos. Vidudienis. Šviečia saulė, bet taika su Sisia dar nesudaryta – vėjas kaip išprotėjęs daužo palapinę. Vadas mano, kad Katmandu pusėn iš čia pajudėsime gegužės 22 ar 23. Dar trys savaitės – nusmelkia paširdžius skausmas. Iš tikrųjų pajuntu maudulį. Vis dažniau pasvajoju apie sauną priešais mūsų viešbutį Dzangmaus miestelyje. Matau, kaip džipu lekiame sienos pusėn ir kaip toje saunoje plauname dviejų mėnesių purvus. Vis dažniau aplanko lietuviški sapnai. Temų ratas smarkiai susiaurėjo – lygumose be galo svarbūs dalykai čia pasidaro juokingi. Svarbūs lieka tik keli žmonės, mama, tėvas, vaikai, keli gamtovaizdžiai, paparčių laukas prie namų Palūkščio kaime. Šįryt galvojau: gal pradėti braukyti ištarnautas dienas, kaip kariuomenėje. Klaipėdietis Saulius įsiūlo žaisti kauliukais. Kai tik užpusto, jis visada išsitraukia kauliukus. Kaip ir kiekvienam pradedančiajam, man beprotiškai sekasi. Eugenijui sekasi


dar geriau, bet jis ekonomistas strategas. Kas nežaidžia, stropiai miega. O kai pabunda, planuoja naujas keliones. Arvydas bandys užkariauti Antarktidos aukščiausią kalną. Surado rusų kompaniją, kuri nugabentų už 15 tūkstančių dolerių. Amerikiečiai tą patį daro už 25 tūkstančius. Mindaugas su vadu vis kalba apie Karakorumą. Bastydamasis po Peru daktaras sumąstė, kad kita kelionė bus į Pakistaną, kur nuostabūs kalnai. Įtariu, kad Vytas su Arvydu užsidarę palapinėj pasvarsto galimybes įveikti Everestą. Jie senokai neslepia šių planų. Jie gali, nes yra žiauriai atkaklūs. Mums bemėtant kauliukus apie šeštą grįžta Marekas ir Maksimas. Stebiuosi, kad jie neatrodo išsekę, šūkalioja, juokauja, o apie dvi košmariškas naktis neištraukiame nė žodžio. Jei tikėtum Mareku, jokios dramos ten nebuvo, o miegojo jie palmės paunksnėj. Dažniausiai taip ir atsitinka – ištrūkę iš stichijos nagų, pasidarome didvyriais. Labiausiai mus domina kelias nuo pirmos stovyklos iki antros. O jie vieninteliai šį kelią jau nuėjo. Tam prireikė aštuonių valandų. Jų manymu, kai kuriose vietose nepakenktų pritvirtinti virves. Šiaip ar taip, šiandieną jie stovyklos didvyriai. Aplanko du Piterio pasiuntiniai. Vienas jų – aukštas, žvitrus verslininkas, kitas – akademikas su akinukais, tikras Šurikas. Jis visąlaik šypsosi ir kalba kaip Šurikas iš „Kaukazo belaisvės“. Jie per žiūronus matė savo palapines, atrodo, ir mūsų dar stovi. Už džiugią žinią pavaišinu „Jacobs“ kava, alaus atsisako. Inteligentai, pagalvoju. Ne, sako Šurikas, galvos braška. Jie, Leningrado institutų auklėtiniai, savo laiku buvo pamišę dėl kalnų. Visi tapo sporto meistrais ir kandidatais. Po to, suskilus imperijai, viskas pakriko, ne alpinizmas buvo galvoj. Trūko pinigų ir laiko. Dabar jiems jau per keturiasdešimt, jie milijonieriai ir vėl žygiuoja, atkuria alpinistų klubus, buria jaunimą. Praėjusiais metais ėjo į Lhodzę. Ten buvę lengviau nei čia. Visų pirma trumpesnis priėjimas iki kalno, kietai sumintas takas iki pat 7000 metrų. O toliau – turėklai, ir orai ne tokie atšiaurūs. Vienas iš rusų susirgo bronchitu ir rytoj leisis žemyn. Prisimenu, kad prieš dešimt metų ir mane nuolatos kankindavo bronchitas. Triskart per metus paguldydavo.

Tada porą metų sėdėjau Atkuriamajame Seime. Dienų dienas, o kartais ir naktis svarstydavome, kaip atremti pavojus, realius, o kartais ir išgalvotus. Sako, tas pastatas kenkia sveikatai. Rusai norėtų kilti su mumis. Jiems šiek tiek nesmagu, kad praeitą kartą pūškavo mūsų pramintu taku. Dabar norėtų tuo juodu darbu pasidalinti. Labiausiai rusus kaip ir mus jaudina, kaip atrodo viršūnės prieigos. Niekas neturi jokios topografinės schemos. Ar kabo ten virvės, o gal patiems teks užsitempti? Nedidelis malonumas tempti keturis šimtus metrų virvių. Kažkas ten, pačiame viršuje, matęs karnizą, kuris bet kuriuo momentu gali nuskilti. Žodžiu, adrenalino kasdien vis daugiau. Po vakarienės maniškiai vėl žiūri Šreką. Aš jį moku atmintinai, todėl einu pasidairyti aplink. Orų mergaitė pranešė, kad rytoj ramybę turėtų sudraskyti ciklonas, kokio čia dar nematėme, bet kol kas oras vėsus, skaidrus, ryškūs Sisios kontūrai. Iš po didžiojo kupolo sklinda austriški anekdotai, o lenko palapinė – tikras šešėlių teatras. Lengvai apšviestoje žalsvoje sienoje matau Mareko ir Maksimo profilius. Jie kažką pasakoja, energingai skėsčiodami rankomis. Klausytojų nematyti, bet įtariu, kad jų ten pilna: juk kalba šios dienos didvyriai. Jie šiąnakt kiečiausi šiame ramybės kaime.

63


BAZINĖ STOV YKLA, 5600 m. RENGIAMĖS ŽYGIUI G e g u ž ė s

64

3

Kylanti saulė apšvietė Sisią ir pamačiau, kad per naktį ji prarado savo skaistų nuometą. Uraganas nupūtė sniegą ir pasimatė pajuodusios raukšlės. Vėjas kol kas tik mėgina jėgas. Šiandien į viršų ryžosi kilti trys, o žemyn su jakais leidosi šešiese. Mindaugas rytojaus žygiui krauna medikamentus. Spiritas, septyni švirkštai. Nešiojamos operacinės neims. Daug visokių tablečių skrandžiui, sauja stipriausių antibiotikų. Kiekvienas gausime rinkinį nuo smegenų ir plaučių edemos. Niekada nesidomėjau medicina, todėl apie edemas nieko nenutuokiu. – Edema – kai audiniuose pradeda kauptis vanduo, – rūšiuodamas tabletes aiškina Mindaugas. – Mirtis, jei laiku nesusigaudysi. – Dėkui, kad nuraminai. O kaip susigaudyti? – Žmogus elgiasi nelogiškai, pavyzdžiui, speige nuo savęs plėšia striukę ir pirštines. Darosi vis įdomiau. Dar kartą paprašau kalnų medicinos vadovėlio. Beveik kiekvienas tos knygos skyrius baigiasi padūsavimais, kad šios problemos mokslas iki galo dar nesuprato. Pasirodo, alkoholio poveikis dideliame aukštyje taip pat dar netirtas. Mano draugai rūpinasi šią mokslo spragą užtaisyti – alaus atsargos sparčiai senka. Poveikis organizmui teigiamas! Smegenų edema prasideda, skaitau vadovėlyje, kai per kraujagyslių sieneles prasiveržia plazma ir kaukolėje pakelia spaudimą; kaip ten atsiranda vanduo, gydytojai kol kas paaiškinti negali. Gal kraujagyslių uždegimas kaltas? Gal suyra jų sienelės? O gal dėl deguonies trūkumo dar kažkas nutinka. Prisimenu, kaip Čilėje mūsų vedlys šveicaras Martinas liepė stropiai prižiūrėti pakaušius. Neišleisdavo be kepurės nei saulėkaitoje, nei šaltyje. – Tai jautriausia jūsų vieta, – kartojo. – Smegenys sudaro tik du procentus jūsų svorio, bet sunaudoja šeštadalį įkvepiamo deguonies. Kai dideliame aukštyje pristinga deguonies, gali sutrikti atmintis arba prasidėti haliucinacijos – užgros orkestras arba rodysis fantomai. Jeigu aukštis

spustelės pusiausvyros centrą, pradėsi svirduliuoti. Kilsi dar toliau – koma. Laimingos kelionės! O plaučių edema prasideda dėl kraujagyslių susiaurėjimo. Pakilus spaudimui, per kapiliarus ima sunktis vanduo, kuriame alpinistas, primityviai šnekant, ir paskęsta. Niūrias mintis išblaško diskusija apie viagrą. Jos neturime, nors aukštikalnėse šias žydras tabletes kai kas vartoja kraujotakai pagerinti. Sako, ji plečia kraujagysles ir tada jomis teka daugiau deguonies. Eugenijus irgi svarstęs – imti, neimti, bet pažįstama vaistininkė patarusi nežaisti. Atstatome vėjo išverstą brezentinį tualetą, pradedame pirtį. Septyniese turime tik vieną veidrodėlį, kurį vadas nusipirko Tibeto pasienyje. Veidrodėlis-kalkuliatorius, kinų išradimas.


VĖL Į PIRMĄJĄ AUKŠTIKALNIŲ STOVYKLĄ, 6400 m G e g u ž ė s

Nesuprantu, kas darosi – negaliu paeiti ir beveik nieko nematau. Vos velkuosi baksnodamas lazdomis kaip pusaklis. Pradedu galvoti, kad dėl tos senos akių operacijos teks sukti atgal, bet po pusvalandžio reikalai pasitaiso. Įveikiu moreną, paskui ledokritį. Einu lėtai, bet tvirtai. Virš ledokričio vos neįgriūvu į ledo plyšį. Padariau nesąmonę – pabandžiau bambuko vėliavėlę apeiti iš dešinės. O ten po sniegu pasislėpę bedugniai šuliniai. Stebuklas, kad spėjau atšokti nuo lūžtančio sniego kriaukšlio. Isteriškai kvėpuodamas žiūriu, kaip tas sniego gabalas atitrūksta ir prasmenga atsivėrusioje duobėje. Akimirksnis – ir jau būčiau dundėjęs bedugnėn, kol nuobliuotais šonais būčiau žnektelėjęs ant kokio varveklio. Po tokių nuotykių didžiausi bedieviai pradeda tikėti Tibeto dievais. Grįžęs tikrai pabersiu prie stupos ryžių saują, o dabar vėl nuobodžiai trumpinu kelią iki pirmosios stovyklos. Bandau skaičiuoti žingsnius, kaip Mindaugas mokė, bet aritmetiką vis gadina mintys apie skylę, kurion vos nenudundėjau. Bandau prisiminti, ar kada anksčiau buvau giltinės glėbyje, ar ne. Gal prieš porą metų Patagonijoje? Tada su kanoja apsiverčiau lediniame upės vandenyje. Tokiu guminiu sijonu prisitvirtini prie valties ir apvirtęs iš jos neiškrenti. Srauni srovė nešė mane žemyn galva; laimė, vandens buvo gilu ir mano pakaušis nezulino akmenuoto dugno. Pasirodo, kad ir plukdomas tokia poza, žmogus rūpinasi savo kailiu! Po vandeniu prisiminiau, kaip upių profiai, stipriai grybštelėję irklu, apsiverčia atgal. Ne, man taip neišeis – valtis per sunki ir jėgos per menkos. Giltinės baimė vijo mintį po minties, bet nė viena jų nesiūlė išsigelbėjimo. Kai plaučiuose ėmė stigti oro, smarkiai įsispyriau į valties dugną ir išsiroviau su visu sijonu. Gerai prisimenu tą saldų jausmą, kai ėmiau kilti aukštyn, vandens burbuliukai vis šviesyn – ir pagaliau nušvitimas, kad gyvensiu! Po to dar ilgai plaukiau stingdančiame vandenyje, kol Bernardas su draugais mane tirtantį ištraukė ir varvantį

4

65


nuvedė į atsiskyrusio keistuolio lūšną. Draugai surado du šimtus degtinės, o atsiskyrėlis man virė kavą ir savo keista tarme kažko klausinėjo. Aš nieko jam negalėjau atsakyti, nes dar gerą pusvalandį nevalingai kaukšėjo žandikaulis.

66

Per pūgą eina žmonės su kombinezonais: didžiulės kuprinės, slidės – kaip antenos. Eina monotoniškai linguodami, be žodžių: ateiviai iš Marso, o iš tikrųjų vokiečiai. Artėja ketvirta valanda – momentas, kai pabunda stichija. Iki stovyklos visai netoli, gal pusvalandis. Tik šlaitas žvėriškai status, turbūt septyniasdešimt laipsnių. Mindaugas ragina skubėti, o aš greičiau negaliu. Einu lėtai kaip asilas, bet einu. Pačiame viršuje prie kraupiai stataus šlaito pasisiūlau minti pėdas. Mindaugas praleidžia mane į priekį. Vos kapstausi, bet einu. Pūga užklumpa neperspėjusi. Viskas pasikeičia akimirksniu. Uraganiškas vėjas plėšia nuo šlaito, varo į gerklę sniegą. Peršlampa pirštinės ir pradeda gelti pirštus. Mindaugas tempia mane kaip ožį už virvės aukštyn, negailestingai plaka vėjas, o aš bandau atšildyti stingstančius pirštus. Nebematau nei Mindaugo, nei kelio. Tik kartais pro sniego debesį švysteli raudona vėliavėlė. Apipustyti kaip Kalėdų seniai praslenka šerpai. Išsekęs griūnu palapinėn ir gramdau apledėjusią barzdą. Krečia vidinis drebulys, bet apetitas niekur nedingo: išgeriu kaušą arbatos, suvalgau man skirtą košę ir susirangau ant rakandų – dujų balionų, batų ir virvių. Situacija nebuvo tokia nekalta, kaip atrodo dabar, šliurpiant arbatą. Man stingo pirštai – juos nušalti galima per pusvalandį, per sniegą nematėme nieko, galėjome pasiklysti ir nugarmėti į kokį plyšį. Bet nenugarmėjome, tad dėkokim Tibeto dievams ir įsipilkim dar arbatos. Užbaigęs ūkio darbus, Mindaugas prisimena pernykščius nuotykius Peru Kordiljeruose. Trečią dienos jis su draugais pasiekė 6017 metrų Rasako viršūnę. Pradėjo leistis uolų sienom. Septintą sutemo. Pradėjo kristi akmenys. Pagal alpinizmo taisykles reikėjo sustoti nakvynės. Bet jis nusprendė rizikuoti. Lekia akmuo – prisiglaudžia prie sienos ir vėl virve slenka žemyn, pasišviesdamas fotoaparatu.

Naktį prabudęs pamačiau šalia dūstantį klaipėdiškį Saulių. Jis nejudėdamas sėdėjo palapinės viduryje ir atsargiai gaudė orą. – Kas atsitiko? – paklausiau nepakeldamas galvos. – Nieko, nieko, – burbtelėjo trūkčiodamas. – Palauk... Atsisėdau ir aš. Kurį laiką išsigandęs stebėjau jo pastangas įkvėpti mažą gurkšnį deguonies. Lauke siautėjo baisi pūga. Staiga pajutau, kad ir man ima trūkti oro. Visas pradėjau trūkčioti ir pajutau, kad po sekundės kitos mane apims nevaldoma panika. Saulius sustingęs kvėpavo toliau, o aš nevalingai pradėjau veržtis prie palapinės angos. – Nesiblaškyk! – ramiu rankos judesiu sulaikė Saulius. – Sėdėk ir ramiai kvėpuok. Susėdome lotoso poza greta vienas kito kaip du medituojantys budistai ir ramia srove į save traukėme išretėjusį orą. Palapinės šonus daužė įkyrus vėjas. Po kurio laiko mano plaučiai atsigavo, o širdis nustojo isteriškai plakti. Atsigavo ir Saulius. – Trūksta oro, nes sniegas aplipdė visas palapinės skyles, – ramiu balsu pasakė jis diagnozę ir išlindo į tamsą nukasti sniego.


PIRMOJI STOV YKLA, 6400 m. PŪGA NUTRAUKIA ŽYGĮ G e g u ž ė s

5

Rytas šaltas ir skaidrus. Šviečia saulutė, šurmuliuoja dvi dešimtys vokiečių. Nukasę nuo palapinių storą sniego plutą, verdame pusrytį. Draugiškai dalinamės maisto atsargomis: iš palapinės į palapinę oro paštu skraido arbatos ir sriubos maišeliai, kumpiai. Karingai rengėmės žygiui, bet vienuoliktą vėl pakilo pūga. Kas čia – ciklonas iš Afganistano ar Sisios kasdienybė? Dar baisesnė nei vakar. Vėl išsislapstome po palapines. Buvo galima lipti išsyk, sako vadas, tik kaip jūs rytoj jausitės! Labiausiai nusivylęs Mindaugas. Jis, kupinas jėgų, veržėsi aukštyn ir planavo nakvoti 7000 metrų aukštyje. O aš visai nenusivylęs, nes nežinau, ar po vakarykščio žygio pajudėčiau. Jaučiu krizę, noriu, kad viskas greičiau baigtųsi.

67


Į ANTRĄ JĄ AUK ŠTIK ALNIŲ STOV YKL Ą, 7000 m G e g u ž ė s

6

Vienuoliktą pajudame aukštyn. Pūga gerokai apsiraminusi. Kelias labai status – kaip nesibaigiantis stogas. Daug ledo plyšių, ne visi pažymėti bambukais. Kartu su mumis kai kurie vokiečiai kyla slidėmis. Juda jie irgi sunkiai, neką greičiau už mus. Jų slidės specialios – tam tikros atsparos neleidžia slysti atgal. Dabar jiems sunku, bet leistis šlaitu žemyn – tikra šventė, kelias bus ilgas ir status. Einu lėčiausiai už visus, bet vis tiek judu į priekį. Tik pačioje pabaigoje, po aštuonių valandų kopimo, pasijuntu kaip variklis be kuro. Šerpai mokė kopti greitai. Ir ilsėtis dažnai, bet man taip nepatinka. Aš einu lėtu asilo žingsniu. Įsikaliau sau į galvą patarlę: „Jei kalnuose eini greičiau už asilą, pats esi asilas“. Aš esu ne kas kitas, kaip menkas dvėsuojantis plautis, sklendžiantis virš kalnų ir debesų, sakė R. Messneris, kai pirmąkart be deguonies kaukės pakilo į Everestą. Naktį nuo šalčio stingo kojos. Keistas jausmas – tarytum man jos nepriklauso, aš miegu puikiai, o jos vargsta. Gal prasideda kalnų haliucinacijos? Paryčiais kojas sugrūdu į kailines pirštines ir haliucinacijos išsisklaido.

68


AN T R OJ I S TOV Y K L A , 7000 m. AUK Š T IS PAK IR TO KOJA S G e g u ž ė s

– Nusileisim žemyn ir turėsim kelias dienas pasvarstyti, ką darom toliau, – klaipėdiškis Saulius sėdi palapinės prieangyje ramus kaip Tibeto karalius. Jis nekrutėdamas žiūri į neužmatomas sniego tolumas ir prie pat horizonto pakibusius du žalsvus ežerus. Panašų karalių laikau namie ant lentynos. Kažkada Mustango karalystėje iš šerpo nusipirkau dailiai išdrožtą saujoje telpančią jako kaulo skulptūrėlę – toks pat išmintingas profilis, barzdelė. Karalius iš pradžių tirpdė vitaminą, dabar, lotosu sunėręs kojas, rašo. Karalius mėgsta tvarką. Jo visi daiktai dėžutėse ir maišeliuose, miegmaišis išlygintas, drabužiai pedantiškai sulankstyti. Palyginti su juo, aš ir Mindaugas esame pati tikriausia bohema: nieko nelyginame ir nelankstome; išsiverdame arbatos ir sugriuvę ant kuprinių filosofuojame. Bet aš gerbiu pedantus. Mindaugas tirpdo vandenį ir raiko Kužių kumpį. Kas sakė, kad septynių kilometrų aukštyje dingsta apetitas? Šiandieną mūsų komanda užsimojo per tris valandas pasiekti ledo sieną, kurios aukštis, pasak žinovų, 300 met-

7

rų. Aš likau stovykloje, nes kojos nelaikė. Sėdžiu palapinėj, kramtau kumpį ir svarstau, kiek dar pakilsiu. Gal jau riba, kad kojos ryte neklausė? O gal trūksta aklimatizacijos? Šiaip ar taip, niekada nemaniau, kad žiaumosiu kumpį septynių kilometrų aukštyje. Netrukus grįžo ir Vytas. Tapo aišku, kad toji ledo siena bus sunkiausias žygio etapas. Įveikę jį, maždaug 7400 metrų aukštyje pastatysime dar vieną palapinę, kurioje trumpo poilsio stabtelėsime prieš lemiamą šturmą. Šiandien aš tirpinu sniegą. Juk esu skolingas už vakar dieną, kai drybsojau ant rakandų. Makaronai, kumpis, šokoladas – tikra gastronomijos eklektika. Geriame Mindaugo atsineštą indišką „Gokul“ arbatą su šafranu. Ji maloniai kvepia ir gaivina jėgas. Mindaugas lėtai perkrausto vaistinėlę. Kiekvieną judesį reikšmingai pakomentuoja. Va dabar jis varto spiritą, komentuoja imodiumą, edemos vaistus, skirtus pašalinti susikaupusį vandenį iš plaučių ir smegenų. Rytoj, po dviejų parų kankynės, leisimės žemyn: maudysimės duše ir valgysime bulvių košę su spirgais.

69


V Ė L Į BA ZI N Ę S TOV Y K L Ą . K A N ČI OS L ED O K ATA KO M B OSE G e g u ž ė s

70

8

Atrodo, kad tokiu stačiu stogu apačion turėtum riedėti be pastangų. Jie man rodo, kaip kojos turi lėkti žemyn savaime, dideliais žingsniais. Iki pirmos stovyklos nuriedu neuždusęs. Stabdo tik baimė prasmegti į ledo plyšį. O gal ir ne baimė, tiesiog žinojimas, kad po sekundės jau tįsosi be sąmonės kažkur ten, giliai. Leisdamasis kraupstu nuo šlaitų statumo. Kai kur trijų kilometrų ilgio 70 laipsnių statumo stogas. Gerosios gamtos jėgos įveikė pūgas. Šviečia saulė, vėjo beveik nėra. Sisia nusprendė, kad mums išbandymų gana. Mes nebuvome nugalėti, bet Tibeto dievai už kažką mus baudė. Sutiktas jaunas šerpas samprotavo: – Jeigu kalnas baudžia, gal kas buvo užmuštas? Gal paukštis ar jakas. O vyresni šerpai pasakojo apie kadaise vykusią Everesto ekspediciją. Prancūzai paskerdė šešis jakus – šešis vyrus pasiglemžė lavina. Paskui buvo Daulagyrio kalnas. Japonai paskerdė tris jakus – trys alpinistai prasmego ledo plyšyje. Kalnas šiandien tuščias. Kur jie visi – vokiečiai, rusai, austrai, lenkas ir jo Maksimas? Bandau suskaičiuoti, kiek mūsų atsidūrė toj pūgoj. Du vokiečiai iš didelės irštvos. Dar du jų nešikai ir vedlys, šeši rusai, Marekas plius Maksimas, mes – ir viskas. Priešais ledyną yra tokia milžiniška dauba, kaip kazanas, kuriame uzbekai daro plovą. Dabar šitame kazane, į kurį neįsisuka nė mažiausias vėjelis, mus negailestingai troškina saulė. Aš visai uždusęs, po katėmis pakimba 15 centimetrų sniego gumulas, paeiti neįmanoma. Noriu atsisėsti ir pažliumbti kaip vaikas. Ledyno katakombose gal bus geriau, ten atsivers erdvė vėjui ir nebus sniego po katėm. Jėgos senka ir aš tik dabar prisimenu, kad ryte nieko nevirėme, išėjome nevalgę. Kuprinėje irgi nieko neturiu, nė mažiausios razinos. Vos velkuosi kazano dugnu, o dar laukia ledynas ir mano mylimiausia morena. Tarp ledų tikrai vėsiau. Tiesa, pavasaris ir čia jau užsuko – sparčiai tirpsta sniegas, jau skęsta vokiečių paliktos


slidės. Kai neliko brydės sniege, katakombose lengva pasiklysti. Mindaugas atlaužia varveklio gabalą. Pačiulpiu – atsigaunu. Iš kažkur atsiranda rusas, tas pats Šurikas. – Nėra jėgų, – guodžiuosi Šurikui. – Be reikalo ryte nevalgėme pusryčių. – Tokiam atvejui reikia turėti šokoladuką, – pamokančiai sako milijonierius Šurikas. – Reikia, – liūdnom akim žiūriu į jį. – Galiu pasiūlyti suomiškų saldainių su likeriu. Suvalgau tris saldainius su visu likeriu. Ir tikrai kokį pusvalandį einu visai žvaliai, o paskui dar blogiau, nes likeris suklijuoja burną ir atrodo, kad toje ledo katakomboje mes įkalinti amžiams. Po gero pusvalandžio jau sėdžiu šioje ledyno pusėje ant įkaitusio akmens. Vitamino C indeliu iš upeliūkščio pasisemiu šalto rusvo vandens ir godžiai geriu. Ir vėl semiu. Ir vėl. Įveikęs dehidrataciją nušliaužiu prie didžiojo akmens, kur sukritę mano likimo draugai. – Kaip? – klausia vadas. – Įjungiau autopilotą, – sakau. – Ir mes taip pat, – draugiškai prisipažįsta vadas. Jo atvirumas netikėtai grąžina man jėgas. Vadinasi, ir profiams nelengva. Saulius pasakoja iš ledokričio balų kelis litrus išgėręs. Ilsėdamiesi diskutuojame, kuo profesionalas skiriasi nuo ne profesionalo. Profis moka panaudoti net paskutinį energijos rezervą. Bet kas tada atsitinka? Paminėjo vieną žinomą rusų alpinistą, kuris galą gavo per savo profesionalumą. Jis mokėjo išeikvoti viską iki galo. Nusimetu „Millet“ sarkofagus, persiaunu lengvus kalnų batus, ir imu minti moreną. Akmenys užvertė pramintą taką, eiti dar sunkiau. Stačios atbrailos – riedėčiau gal netoli, bet gipso paskui reikėtų daug. Vis sėdu ant kokio patogaus akmens ir klausausi pavasario pergalės ženklų – upelių, atplyštančių ledo gabalų garsų. Šlitiniuodamas įeinu į stovyklą kaip į Antikos miesto griuvėsius – ji ištuštėjusi. Šalia išlikusių statinių tik akmeniniai pamatai. Dar vakar čia stovėjo palapinės, virtuvės.

Perdžiūvusia burna įslenku į didžiąją palapinę. Godžiai geriu kažkokį limonadą, o komanda įtariai žiūri. Tu visas pilkas, sako. Suvalgau šiek tiek ryžių ir krintu miegoti. Draugai tęsia pradėtus pasakojimus. Istorijos viena už kitą baisesnės. Vytas vėl primena istoriją apie virvę, kuri Elbruso viršūnėje įsielektrino. Pabundu vakarienei. Šilta naktis. Sutinku iš kalno grįžtantį siaubingai apsikrovusį lenko virėją Nigmą – Peilį. O netrukus mūsų palapinėn kyšteli galvą ir Marekas. Trečią dienos buvęs viršūnėje. Tai bent naujiena! Sveikiname, bet jam išėjus pradedame skaičiuoti. Dabar – dešimta. Per septynias valandas nusiristi nuo pačio viršaus!? Man tai atrodo neįtikėtina. Suprantu, kad stovyklas nugriauna ir svorį neša šerpai, bet vis tiek! O be to, jis neatrodė išsekęs. Atvirkščiai – buvo žvalus ir tvirtas. Gal jis supermenas, kaip Messneris ar Bukrejevas? Maksimas nėra silpnas, jau buvo Evereste. Lenkas neatrodo galingas, juk ir pats sakė, kad nėra superžvaigždė. Mano draugai mažiau skeptiški: – Jeigu sako, vadinasi, buvo! – Bet juk ir apsimelavusių netrūksta, – paprieštarauju. – Gali apgauti kitus, bet savęs neapgausi, – sako vadas. – Neseniai kažkokia moteriškė prisipažino, jog melavo įkopusi į Everestą. Užgraužė sąžinė ir prisipažino. Vadas tiki, kad Marekas viršūnėje buvo: – Jie suko į lengvesnę viršūnę. Lenkas nieko nenešė, o jo vedlys labai stiprus ir patyręs. Be to, jis matęs tokių, kurie kalne netikėtai tampa žvėriškai stiprūs.

71


BAZINĖ STOVYKLA II, 5600 m. ILSIMĖS, SKALBIAME G e g u ž ė s

1 0

Iš viršūnės grįžta šerpas Galdžūnas, tas pats, kuris mūsų palapinėje rengė spaudos konferenciją. Sakosi tuo ledo stogu bėgte užbėgęs be jokių virvių ir lygiai taip pat žvaliai į viršūnę užvedęs vokietį ir šveicarą. Marekas ant popieriaus skiaučių paišo, kaip atrodo viršūnė. Tose vietose, kur lįsti pavojinga, rašo „shit“. Ten stovi trys didžiuliai gūbriai, vadinami žandarais, kuriuos reikia mokėti apeiti. Matau, kad yra keli padorūs perėjimai, bet nemažai ir „shit“. Gaivus pavasario rytas pamažu atgaivina po vakarykščio maratono. Valgau angliavandenius, kaip liepia alpinizmo vadovėliai: makaronus, bulves, pupas. Duše negaliu atsistebėti, kiek praradau svorio. Vadas skutasi, Eugenijus aristokratiškai sėdi ant sulankstomos kėdutės ir jau valandą žiūri į viršūnę; patraukia alaus ir vėl žiūri. Mindaugas iš Korsano pasiskolino dubenį ir ispaniškai traukdamas „besa me mucho“ skalbia kojines ir marškinius. – Išversk žmonėms, ką dainuoji, – sakau Mindaugui. – Bučiuok mane stipriai. Visi kosti. Rusų daktaras Boria ilgai sėdi mūsų palapinėje ir gerdamas alų pasakoja apie Peterburgo gyvenimą. Šįryt į viršūnę išėjo trys jo draugai. Per paskutines dienas į Sisią įkopė 11 alpinistų ir šerpų iš skirtingų ekspedicijų.

72

Vakare orų mergaitė Rūta praneša, kad rytoj Nepale prasideda visuotinis streikas, o ją užkabinėjo kažkokie bernai. Prieš keletą metų tokių dalykų Nepale nebūdavo. Dabar apie streikus praneša laikraščiai, radijas ir televizija. Streiko dieną uždaromos parduotuvės, restoranai, mokyklos ir įstaigos. Gatvėse sustingsta judėjimas, nejuda net rikšos. Interneto kavinės dirba paslapčiomis – vartai pakeliami tik iki pusės. Keista, nebegirdėti įprasto Katmandu chaoso, rašo Rūta. Kažkur dingo mašinos, motociklai ir dviračiai. Poharos kurorte minia nuo dviračių nuvertė dvi Vakarų turistes, nepaisančias streiko reikalavimų.


Rūta eidama į nepali kalbos kursus mato vis gausėjančias demonstracijas ir gatvėmis plaukiančias upes raudonų vėliavų su kūjais ir pjautuvais. Žodžiu, politika nekokia, užtat orų prognozės neblogos. Laikas ir erdvė ištįsta kaip tie Dali laikrodžiai. Sugrįžome pailsėti, gerai pavalgyti. Tik aukštis poilsiui didokas. Juk tai Elbruso aukštis. Geriausia būtų nusileisti iki miškų juostos, kur gausu deguonies, tačiau nuo čia tas malonumas pernelyg toli. Į tikrovę vis grąžina prisiminimai apie namus. Kuo labiau tolsta namai, tuo dažniau apie juos galvoju. Darausi juokingai sentimentalus. Niekada gyvenime taip nesinorėjo aplankyti tėvų namų Palūkščio kaime. Man vis prieš akis tas vaikystės papartynas ir tėvų troba. Žinau, kai nulipsiu, tai atrodys primityviai jausminga, bet dabar namų ilgesys užgulė visai rimtai. Vakare sėdžiu vėjo blaškomoje palapinėje ir supuosi į pūkinę striukę, kad kalno drėgmė nepersismelktų iki kaulų. Saulius iš palydovo pagauna kelias žinutes. Paskaitau, nusiraminu, prisipilu karšto vandens butelį kojoms šildyti ir išėjęs užverčiu galvą į žvaigždes. Po to suskaičiuoju, kiek liko dienų iki Katmandu, ir griūnu ant nugaros. Mindaugas prisimena savo nebaigtą namą, o klaipėdiškis Saulius dūsauja: – Kiek metų dar keliausim? Trejus? Ketverius? Jam keturiasdešimt dveji. Ko mes visi čia ieškome? Pasaulio įvairovės ar savęs? Savęs, nes trumpiausias kelias į save eina aplink pasaulį? Bet toli nulėkęs, gali nieko nerasti. Į Afriką nulėksi – ir jos ten nerasi. Vadinasi, viską apibėgęs, rasi tik pats save. Save, tik gal kitokį? O gal žmonės bėga, nes jaučiasi čia svetimi? Ir taip be galo skraido padrikos mintys… Iš Vilniaus gaunu keletą pranešimų – trumpa psichoterapijos valanda. Mano pažįstama aiškiaregė rašo sapnavusi, kad iš mūsų septynių į kalną įkopė tik vienas. Oras buvęs kaip kokiam slidinėjimo kurorte – saulėta, sniegas baltas, dangus akinamai žydras. Tas vienas (ne aš) atsiskiria nuo išsekusių

draugų ir pasišokinėdamas kaip mažas vaikas užbėga į viršų. Į viršūnę veda ne ledo siena, bet dramblių išmintas džiunglių takas. Prieš miegą draugams papasakoju aiškiaregės sapną, tik nesakau, kas buvo tas vienas.

73


BAZINĖ STOVYKLA II, 5600 m. RYT – KAIP Į KARĄ G e g u ž ė s

74

1 1

Ateina atsisveikinti Marekas ir Maksimas. Išgeria alaus, pavalgo su mumis makaronų. Aptaria įvairius kalnus. Mareko mintys jau Amerikoje: pasakoja man apie namus ir du paaugusius sūnus. Norėtų su jais pakeliauti po Amerikos kalvas. Atsidaro dar vieną alaus ir net kratydamasis ima juoktis iš jakų varovų, kurie ant vieno jako šono pakabina stalą, o ant kito – akmenį, kad būtų pusiausvyra. Alpinistams sako, kad jakas negali nešti daugiau keturiasdešimties kilogramų, o pinigus ima ne už kilogramą, o už gyvulių skaičių. Mes jakus užsakome gegužės dvidešimtosios vakarui. Maksimas su Mareku pažada nulipę apačion ryšių karininkui patvirtinti mūsų užsakymą. Po pietų surengiame lemiamą posėdį. Vadas skelbia: ryt į viršūnę išeis Mindaugas, Saulius ir Eugenijus, o poryt startuosime mes – Vytas, Arvydas, vadas ir aš. Visi pritaria Sauliui, kad sprendimas logiškas. Bus dvi grupės, kurios paskui prasilenks septynių kilometrų aukštyje, sniego aikštelėje prie ledo sienos. Anie iškankinti jau leisis nuo viršūnės, o mes kilsime. Dabar jau man pasidaro neramu. Jėgų nedaug, patirties dar mažiau. Bet ir kelio atgal nematau – nesu toks silpnas, kad bėgčiau atgal. Bandysiu kopti, gal Fortūna bus palanki. Sukąsti dantis moku, gali pritrūkti tik patirties ir įgūdžių. Kol kas nė nuo vieno kalno nepasukau atgal. Be abejo, šis dviem kilometrais aukštesnis už mano rekordus. Nutarėme aplankyti rusus. Daktaras Boria trina paraudusias akis, sako, iki paryčių su šerpais žiūrėjęs filmus, o dabar nesusikalba su savo kompiuteriu. Mindaugas nušluoja alkūne sausainius, Akunino detektyvus ir pradeda jį taisyti. Netrukus grįžta nusivaręs vyriškis, kurį Boria vadina stipriausiu jų ekspedicijos žygeiviu. Į alpinistą jis mažiausiai panašus, greičiau į romantišką roko gitaristą iš „Led Zeppelin“ ir „Uriah Heep“ laikų. Ilgi plaukai, gilios žydros akys, plati žavinga šypsena. Jis ką tik grįžo iš antrosios stovyklos. Ten viskas gerai, užtat pirmojoje kelios palapinės užpustytos. Ir jis pats išseko, kol kasėsi iš po pusnies. Kažkur

prasilenkė su lenku, be abejo, Mareku, kuris žvengdamas juos pavadino sovietikais. – O jis pats kas toks? – nuoširdžiai įsižeidęs klausia roko žvaigždė. Gal ir Marekas toks, ką aš žinau? Vaikystę ir jaunystės metus jis leido Kremliaus prižiūrimoje Lenkijoje, kažkur netoli Gdansko. Pati įdomiausia žinia iš kalno, kad ten, pirmoje stovykloje, rusas apdraskė vieną mūsiškę palapinę; ji buvo smarkiai apsnigta, tai rusas ir įgriuvo į ją. Laimė, griuvo be kačių. Matau, mūsų vadas dėl nuostolio smarkiai susinervina. Netrukus nusikalęs grįžta ir kaltininkas. Pasirodo, tai tas pats Šurikas. Juokauja, kad pasirengęs priimti materialines pretenzijas. Roko žvaigždė išeina į orą, ilgus vešlius plaukus persiriša skarele ir atsisėdęs ant akmens godžiai užsirūko. Netrukus Saulius su juo susibičiuliauja, nes išsiaiškina, kad abu jau ne kartą buvo susidūrę Kaukazo, Pamyro ir Tian Šanio maršrutuose. Prasideda prisiminimų valanda apie kalnus, alpinistus ir jų likimus. Kaip visada mini Belyberdiną ir Bukrejevą. Pasivaikščiojęs pasijuntu drąsesnis, atrodo, jėgų pakaks iki viršūnės. Ryt reikės vėl aplinkui palaipioti. Vadas Eugenijui sako, kad prie viršūnės kažkokį esminį klausimą turės spręsti ne Mindaugas, o jis, Eugenijus. Kokį? Tik per vakarienę patenkinamas mūsų smalsumas: žygį ves Mindaugas, o dėl saugumo dalykų paskutinis žodis bus Eugenijaus. Jis dešimčia metų vyresnis ir atsargesnis. Toks sprendimas mums nekelia jokių abejonių, viskas logiška. Kauliukais irgi visada laimi Eugenijus. Pats Eugenijus giliai susimąstęs siurbčioja pašildytą alų. Ir klaust nereikia – jo mintys ten, kalne. Kiek tūkstančių kilometrų jis jau nuėjo, nė pats nežino. Jis gimęs eiti – jeigu gerai aklimatizuojasi, gali nueiti kur nori. Eugenijus yra tikras A. Jucevičiaus mokinys. Jam būtų klaikiai nesmagu, jei jo kuprinę temptų šerpas. Jucevičiaus žygiuose jis tempia 30–40 kilogramų. Būna dienų, kai čia užsiverčia neką mažiau.


O iš Katmandu vis liūdnesnės naujienos – komunizmo šmėkla jau čia pat. Maoistai vis labiau spaudžia vyriausybę. Vytas iš kažkur ištraukė, kad maištininkai kalnuose uždaužė turistą, o kitam, kuris nemokėjo mokesčio, nupjovė galvą. Nežinau, tikėti ar ne, bet Vyto pasakojimai visada pasižymi rūsčiomis detalėmis. Aš tokių kraupių atsitikimų nebuvau girdėjęs. Prieš miegą Mindaugas išaiškino, kur paliks švirkštus ir tabletes nuo plaučių ir smegenų edemos. Užuominos apie vandenį, kuris galbūt pasirodys mano plaučiuose ir smegenyse, šliūkštelėjo į kraują šviežio adrenalino. Pulsas smarkiai padažnėjo, nes pirmą kartą šiame žygyje pajutau, kad skautų olimpiada baigėsi ir prasideda rimti dalykai: rytoj išeisime į karo kelią, iš kurio sugrįšime gal ne visi. Žiūrėdamas į danguje sužibusias žvaigždes, prisiminiau pasakojimą, kaip Evereste plaučių ir smegenų edema parklupdė prityrusį šerpą Ngavangą – tai atsitiko dar nepasiekus septynių kilometrų. Sraigtasparniu nugabentas į Katmandu, jis mėnesį gulėjo komoje, bet nebeatsigavo. Prieš penketą metų pusiaukelėje į Sisios viršūnę lavina palaidojo tris alpinistus.

75


PIRMOJI TRIJULĖ IŠEINA Į VIRŠŪNĘ G e g u ž ė s

76

1 2

Ryte ritualiniai makaronai, fantastiško skonio omletas su svogūnais. Ketvirtį po aštuntos saulė dirsteli į mūsų slėnį, ir trijulė užsimeta kuprines. Dar kartą susitariame dėl radijo ryšio ir palinkime kieto sniego. Atsisveikinimas reikšmingesnis nei įprasta – Mindaugas, Eugenijus ir klaipėdiškis Saulius pirmieji susitiks su Sisia. Rytoj jie kils į antrąją stovyklą, poryt 7300 metrų aukštyje įkurs dar vieną stovyklą, iš kurios gegužės 15-ą šturmuos kalno viršūnę. Likę keturiese, šliaužiojame be tikslo. Saulius pakrauna baterijas, aš kažką fotografuoju. Klausomės riebių kurapkų. Susiginčijame, ar anas šerpas eina su šortais, ar tik taip atrodo. – Geriau būtų eiti, – sako Arvydas ir dingsta palapinės nasruose. Aš patenkintas kiloju rankas ir kojas, nes jose vėl pajutau jėgą. Sanatorija aukščiausio Europos kalno Elbruso aukštyje nebuvo veltui. Saulė, kurapkų melodijos, vieversiai – į Tibetą atėjo pavasaris. Tikrai vieversiai, patys tikriausi! Ramiausia ekspedicijos diena. Ir daug spagečių. Palipu kiek aukščiau. Aplink kiek akys užmato ramybe alsuojančios Tibeto kopos. Lenda visokios mintys. Va, pagailo gražuolio ruso. Vargšą viršuje užpustė, dukart atsikasė. Dabar sunkiai atgauna sveikatą. O aš kupinas jėgų. Visą dieną švytintis, laimingas, galvoju apie namus, vaikus, namiškius. Šeštą vakaro ryšys su kalnu. Mindaugas praneša, kad vado palapinė tikrai prakirsta. Iš trijų mūsiškių palapinių visiškai sveika liko tik viena. Vieną palapinę vyrai atkasė per dvi valandas, kitą – per pusantros. Orų mergaitė atsiunčia palankių prognozių. Artimiausiomis dienomis pusaštunto kilometro aukštyje vėjo greitis sieks 15 metrų per sekundę, šaltis nekris žemiau 25 laipsnių, oro drėgmė – 40 procentų. Žodžiu, idealas. Jeigu neužplauks debesys ir sniegas. Rytoj pusryčiai devintą, toks vado sprendimas. Dar jis paprašo, kad kas nors jį pažadintų. Štai už ką aš mėgstu vadą – kad jis ne vieversys.


N E T I K Ė TA S PA SI M AT YM A S PI R M OJ OJ E S TOV Y K LOJ E, 6 40 0 m G e g u ž ė s

1 3

Vėl diena, kupina netikėtų posūkių. O prasidėjo ji puikiai. Išėjome neanksti, švietė saulė, aš buvau pilnas jėgų ir atrodė, kad šįkart Sisia mus prisileis visai arti. Rodės, jai nusibodo draskyti mūsų palapines, pūsti į akis sniego kristalus ir dabar galėsime ramiai kopti aukštyn. Vienu metu buvo pradėjęs siautėti vėjas, bet stačiausioje vietoje, visai netoli stovyklos, staiga nurimo. Tačiau įėję į finišo tiesiąją, ten, kur pasibaigia be galo ilgas status gūbrys ir prasideda lygi sniego laukymė, net pritūpėme iš nuostabos: rūškana trijulė be žodžių krapštėsi prie palapinės. Šįryt siautėjo pūga ir jie niekur neišėjo. Ką jie veikė likę parą be mūsų? Jokių susitarimų nebuvo, bet visi trys jautėsi galį eiti iki galo. Naktį gaivališki vėjo gūsiai optimizmą smarkiai prislopino. Saulius sakė, kad eiti nesąmonė, tik Mindaugas siūlė nesustoti: juk šerpai išėjo. Mindaugui atrodė, kad vėjas lūžta tik prie palapinių, o aukščiau bus ramu. Dabar jis mato – iš tikrųjų buvo ne taip; ryte sutarė laukti iki vidudienio, gal nurims vėjas. Kai gulėjo palapinėj, savijauta buvo šlykšti. Ką aš čia veikiu? – vis klausinėjo savęs. Iš ryto buvo lyg ir gerai, bet vėliau kažkas lūžo. Sunku buvo net ranką pakelti, sniegą nuo palapinės nukasti. O jį varė žiauriai; dvi valandos – ir palapinės nebėra. Sniego šuorai ėjo pažeme kaip smėlis Sacharoje. Popiet Mindaugas išlindo iš palapinės, pamosavo kastuvu ir atsigavo. O buvo minčių, kad žygis jau pasibaigė. Mes pas juos atėjome vakarop, kai pūga jau buvo nurimusi. Gerai sustyguotas optimistinis planas pakriko. Eugenijaus ir Mindaugo duetas keiksnojo planą grįžti poilsio. Jie abu visą laiką ragino viršūnę šturmuoti išsyk. Eugenijus ne kartą sakė: poilsis dideliame aukštyje apgaulingas. Vado palapinė palaidota po kietu sniegu, o mūsų atsidūrusi duobėje. Nelieka nieko kito, kaip okupuoti rusų palapinę. Naktį siautė pūga, o visa stovykla – lietuviai, vokiečiai, austrai – kosėjo kaip džiovininkų sanatorija. 77


IŠEINAME Į ANTRĄ JĄ STOV YKL Ą, 7000 m G e g u ž ė s

1 4

Ramioje saulėkaitoje tirpdžiau sniegą ir gurkšnojau arbatą. Vidudienį iš viršaus grįžo rusai. Trečiojoje stovykloje jie praleido dvi naktis. Pūga ir uraganinis vėjas sukliudė šturmuoti viršūnę. Nuliūdę išgėrė su mumis arbatos ir nuskubėjo žemyn. Man pasirodė, kad jie jau nebesitiki dar kartą čia pakilti. „Amikal“ ekspedicija – austrai ir vokiečiai – dėl pūgos atsisakė užmačių eiti aukštyn. Atsikasė palapines, susikrovė daiktus ir pasuko žemyn. Aš su vadu išeinu tik prieš pirmą. Einu užtikrintai, kaip visada lėtokai, bet jėgų netrūksta. Matyt, padeda notropilas, kurio pasiūlė Mindaugas. Jį vartoja kone visi, o aš apie jį išgirdau tik dabar. Notropilas nėra dopingas, bet aukštikalnėse smarkiai pagerina kraują. Be jokių nuotykių pasiekiu antrąją stovyklą. Mindaugas kviečia arbatos, bet ne toks žvalus kaip įprasta. – Šiandien vos vilkau kojas, – prisipažįsta. – Nežinau, kas darosi. Eugenijui ta diena irgi buvo nelengva. Matyt, išvargino priverstinė nakvynė. Vidurnaktį mane pradeda kankinti bronchitas. Žiaurūs kosuliai ir dejonės. Pasižadinu Mindaugą. 38,9˚ tempe-

78

ratūra. Iš pradžių daktaras nepatiki savo akimis, paskui nusprendžia, kad termometras blogas. Pasimatuoja savo temperatūrą – 36,6˚, paskui dar kartą mano. Nuryju aspiriną ir „Diclofenac“ tabletę. Prašau kokio nors stipraus, vienu smūgiu išgydančio antibiotiko. – Nereikia, – sako Mindaugas, – gerk, ką duodu, o paskui žiūrėsim. Jis svarsto: iš kur tokia temperatūra? Jei nuo nuovargio – tabletės padės. Bet jei bronchų ar plaučių uždegimas – prasti popieriai. Vieną akį pramerkia Saulius: – Temperatūra? – Jokių diskusijų. Tik žemyn! Mindaugas nuėjo pas vadą. Sako, ryte žiūrėsim. Galvoje košmariški scenarijai: kraupi Dzangmaus ligoninė ir mirtinos plaučių komplikacijos. Kurį laiką sklandau tarp realybės ir sapno, bet po valandos temperatūra atslūgsta ir aš galvoju, ar nesusapnavau visos šios istorijos. Negi liga ir nuovargis galėjo taip greit pasitraukti? Tą naktį pagalvojau, kad Mindaugas turėtų būti kokio nors Tibeto dievo reinkarnacija. Dievo, kuris maitina, gydo, užjaučia, pamoko.


T R E Č I O J I S T O V Y K L A , 742 5 m . S E P T Y N I V I E N O J E PA L A P I N Ė J E G e g u ž ė s

Ryte pasitikrinu temperatūrą – nėra. Niekas manęs žemyn nevaro, o savo noru atgal nesuksiu. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirmas reaktyviniu greičiu ledo sienos pusėn dingo Mindaugas; paskui traukė Eugenijus su klaipėdiškiu Sauliumi ir Vytas su Arvydu. Jiems iš paskos pėdinau aš; vadas kol kas liko stovykloje. – Eikit, aš jus pasivysiu, – pasakė. Vakar klaipėdiškis Saulius vėl bandė įvesti tvarką: keltis šeštą ir skubiai kilti į kalną. Šiandien pakilome aštuntą, o išeinam po vienuoliktos. Diena pasitaikė fantastiška: kaitino santūri saulė, vėjo beveik nebuvo. Katės smigo į sukietėjusį sniegą, ir aš optimistiškai kopiau ne itin stačiu šlaitu, užlietas beribės laisvės jausmo, kurį kurstė neužmatomi sniegynai, begalybėje virstantys žydru dangaus skliautu. Jaučiausi žvaliai; žinoma, tiek, kiek žvaliai mirtingasis gali jaustis septynių kilometrų aukštyje. O šios nakties košmaras, atrodo, buvo taip seniai ir netgi ne aš jį sapnavau. Mano draugams sveikatos irgi nestigo – Mindaugas seniai dingo iš akiračio, o kiti nutolo tiek, kad panėšėjo į pilkas lėtai krypuojančias kurapkas. Netgi Arvydas, kuris vakar prisipažino išgyvenęs sunkiausią ekspedicijos dieną, dabar jau ropojo stačia ledo siena. Saulė pakrypo vakarop, o vadas vis dar nesirodė. Didžiulėje sniego plynėje nusimečiau kuprinę ir pritūpiau ant jos; palauksiu valandžiukę, galvojau. Prisėdo ir Vytas, atsilikęs nuo spartuolių grupės. – Kažin, ar jis pasirodys? – svarstė Vytas, žiūrėdamas į tolimą horizonto liniją, kur turėjo išnirti Saulius. – Jis tikrai ateis, – tikinau kaip žinodamas. – Ten turėjo kažkokių darbų. – Bet kodėl jo nėra iki šiol? – Nežinau, bet tikrai ateis. – Tada aš jo čia palauksiu, – pasakė kiek patylėjęs Vytas. – Labai sunkiai šiandien einu. – Pasėdėsiu ir aš, nes mes su juo kilsime susirišę viena virve, – paaiškinau, kramtydamas razinas. – Nenorėčiau vienas kabarotis tuo ledu. Vytas dar kelias minutes padiskutavo, o po pusvalandžio įsitvėręs virvių jau kilo saulės ir vėjų nušlifuotu ledu.

1 5

79


80

Likęs vienas, pusvalandį pasėdėjau plynėje, o paskui irgi nuklampojau sienos link. Prisiglaudžiau prie pat ledo, nes iš viršaus pradėjo skristi akmenys, kai kurie gero lagamino dydžio. Pasislėpus smagu stebėti jų trajektorijas: niekada ji nebūna tiesi; tarpais užlūžta ir akmuo krinta visai ne ten, kur tikėjaisi. Sėdžiu septynių kilometrų aukštyje – pagaliau susigriebiu. Palauk, o kur žadėtos haliucinacijos? Klaipėdiškis Saulius pasakojo, kad kopiant į Leniną septyniuose kilometruose staiga smegenis ėmė įkyriai gręžti mįslė, kodėl vamzdis su dviem galais. Čilėje sutiktas alpinistas Kęstutis Balaišis pasakojo, kaip jis tokiame aukštyje pajutęs, kad šalia eina dar vienas Balaišis, lygiai toks pat, su juo galėjęs net pasikalbėti. Kartkartėmis atsistoju ir žiūriu į sieną, kuria netrukus teks kabarotis. Kai kas žavisi sienomis, o vienas vokietis, girdėjau, šį užsiėmimą pavadino onanizmu: – Tris dienas kaboti ant virvių – apsivemsiu iš nuobodulio. Apie penktą pasirodo Saulius. Susirišame ir lėtai pradedame kilti aukštyn. Čia pirmąkart gyvenime gaunu žumarą – tai tokia geležis, su kuria patogu kilti pritvirtintomis virvėmis. Stumi žumarą virve aukštyn – prisitrauki; vėl aukštyn – prisitrauki. Ir taip dešimtis kartų. Sunku judėti ir kvėpuoti. Matyt, ilga diena tokiame aukštyje išgręžė visus raumenis ir plaučius. Saulius laikosi visai tvirtai ir dar man padeda. Gerai, kad palaukiau: be jo būčiau prišalęs prie ledo. Nors kas žino... Leisgyvis įveikiu ledą ir sudrimbu ant artimiausio puntuko. Matau žiauriai statų akmenuotą šlaitą ir už jo besileidžiančią kruviną saulę. Liko pakilti gal porą šimtų metrų, o jėgos baigiasi. O dar tas ilgas akmenuotas skardis! Saulius dabar kaip koks supermenas: kuprinė nežmoniškai sunki, bet jis žvalus, judesiai ryžtingi ir, atrodo, nesiruošia ilsėtis. Ką darysi – eisiu ir aš, kelio atgal nakties tamsoje nėra. – Turiu gerą mintį, – staiga sako Saulius, varstydamas didžiulę kuprinę. Aš nė nekrusteliu, nes jau netikiu, kad gali būti gerų minčių šioje akmenų dykynėje, kurią netrukus paliks paskutinis saulės spindulys. – Mintis tokia, – tęsia Saulius, – imk deguonies balioną ir mes eisim dvigubai greičiau. Ir tau gerai, ir man gerai: tu lengviau kvėpuosi, o mano kuprinė palengvės keturiais kilogramais.

Kaip sakoma, čia ne vieta derėtis! Deguonies balionas pasirodo esąs ne toks mažas, užtat jau pirmas gaivus deguonies gurkšnis švysteli mane kaip ant sparnų: nebejaučiu sunkios kuprinės, pamažu atbunda raumenys. Dabar jau einame sparčiu žingsniu, nors skardis 70 laipsnių statumo ir iš po kojų slysta akmenys. Iki tol grožiui buvome abejingi, o dabar sekundę gėrimės nuostabiu saulėlydžiu. Kalnas jau skendi tamsoje, ir tik ta snieguoto kalno vieta, kur skęsta saulė, aptyška vaiskiai raudona spalva, tarytum matadoras ką tik suvarė peilį buliui į nugarą. Sunku pasakyti, kiek mes užtrukome, nes deguonies euforijoje visiškai praradau laiko nuovoką. Draugų palapinę pasiekėme visiškoje tamsoje. Įlindęs į ankštą palapinę sužinojau, kad pirmasis į stovyklą atėjo Mindaugas. Ledo sieną jis įveikė greitai: be žumaro, remdamasis kačių priekiu sparčiai kilo aukštyn ir jau ketvirtą valandą virėsi arbatą. Rado patogioje vietoje pastatytą rusų palapinę, savos nebestatė, nes jėgos buvo išsekusios. Po gerų poros valandų pasirodė Saulius ir Eugenijus. Trise išsivirė sriubos, apžiūrėjo statų kelią į viršūnę. Grėsmingai atrodė žandarai. Netrukus pasirodė Arvydas ir Vytas, dar kartą pasitarė, ar statyti palapinę. Arvydas buvo įsitikinęs, kad mes su vadu šiandien jau nebeateisim. Jam pritarė ir Vytas, todėl antros palapinės nebestatė. Vieningai buvo nutarta, kad penkiems vietos tikrai užteks. Išgėrę arbatos persimovė kitas kojines. Tai buvo tarytum ženklas, kad rytoj į viršūnę išeis visi penki. Apie kelią žemyn nebuvo jokios kalbos. Net Vytui netrūko optimizmo, nors jis jautėsi blogai, kankino stiprus kosulys, kilo temperatūra. – Logiškai galvojant, neturėčiau eiti, – sakė Vytas. – Bet rusena viltis, kad padės vaistai ir iki ryto įvyks stebuklas. Svarstau, ar nebūtų geriau, jei jie būtų pastatę antrą palapinę ir nakvynė būtų buvusi visai kitokia. Vyto nuomone, būtų buvę dar blogiau. Mat mes neturėjome miegmaišių ir išsiskirstę į dvi palapines būtume sušalę. O dabar trivietėje palapinėje spaudžiamės septyniese: pagrindinė trijulė, atrodo, jaučiasi neblogai, Arvydas irgi neturi jokių problemų, tačiau Vyto reikalai nekokie – jis žiauriai kosti, turi temperatūros, o mane sugriebia stiprus bronchitas, ir aišku, kad mano žygis baigėsi. Vadas paskelbia savo sprendimą: – Rytoj į viršūnę išeis trys, o dėl kitų pamatysime išaušus.


742 5 m . T R I S E – Į V I R Š Ū N Ę , K E T U R I E S E – Ž E M Y N G e g u ž ė s

Ryte tapo aišku, kad į viršūnę kils Mindaugas, Eugenijus ir klaipėdiškis Saulius. Jis dar naktį apsisprendė eiti. Gal sunkiai eis, bet eis. Aš turiu temperatūros, visi krenkši, keikia nakvynę: sugadino kopimą. Vadui bloga. Čia ne ta vieta, kur jaustumeisi gerai, sako jis. Vytas sakosi fizinių jėgų turįs, bet truputį karščiuoja ir labai sunku kvėpuoti. Jį jau bazinėje stovykloje kankino bronchai, o kai pūgoje į juos pritraukė sniego, reikalai visai pašlijo. Arvydas galėtų, bet neina. Kodėl, nežinau. Ir neturiu jėgų klausinėti. Tik žinau – jeigu vadas pasakytų – eik, jis ir eitų. Gal jis nenori palikti Vyto, su kuriuo susirišęs ėjo visą žygį. Arvydas man atrodo geležinis žmogus. Ir velniškai užsispyręs. Vytas ir mane vadina žiauriai užsispyrusiu, sako, tu eini net tada, kai negali. Deja, dabar aš jau negaliu, mano kelias tik žemyn. Eugenijus iš pradžių irgi abejojo. Jis ryte smarkiai kosėjo, nuo kosulio net pykino. Šeštą ryto Mindaugas su Saulium išlindo į gryną orą. Buvo dar tamsu, bet nekilo abejonių, kad diena išauš puiki. Trumpai pasitarę, vyrai nusprendė, kad eiti dar anksti. Grįžę vėl užmigo. Pabudo septintą ir lėtai susitvarkę po valandos išėjo. Pramigom, sakė Mindaugas. Nesikeldamas paplojau išeinančiam Mindaugui per petį – tai viskas, kuo aš jam šią minutę galiu padėti. Būtų gražu lauke surengti palydas – juk vyrai išeina į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių, bet esu suriestas taip tvirtai, kad vos pakeliu galvą. Guliu kankinamas kosulio ir klausausi, kaip trijulė rišasi virvę. Girdžiu Eugenijaus balsą:

1 6

– Vyrai, gal aš neisiu? – Reikia eiti, – tvirtu balsu sako Mindaugas. – Tada palauk – atsigersiu vandens. Oras buvo idealus. Švietė saulė, jokio vėjo. Temperatūra apie 18 laipsnių šalčio. Jau vakar supratau, kad toks žygis man dar per sunkus. Reikia gerokai pamankštinti raumenis, išeiti ledo mokyklą, įgyti patirties kokiame nors septynių kilometrų kalne. Ir apskritai, ko man dar norėti: juk netrukus gersiu arbatą 7425 metrų aukštyje. Super! Dar būtų neblogai, jei neužsilenkčiau nuo to prakeikto bronchito. Devintą ryto Arvydas apžiūri keterą. Visi nutaria, kad su mano patirtimi ten lipti negalima. Kodėl jie dar svarstė mano galimybes? Matyt, juto, kad apmalšinęs bronchitą, galiu susirengti kopti aukštyn. Dėkui už jų gerą nuomonę – aš tokių kėslų neturėjau. Savijauta nebuvo tragiška, bet supratau, kad šiam kartui gana. Ar bus kitas kartas, pamatysim vėliau. Su manimi viskas aišku. Bet yra dar trys. Trys prityrę stiprūs alpinistai. – Ką darom? – klausia vadas. Arvydas galėtų eiti, bet jau pusė dešimtos, per vėlu startuoti. Arvydas atrodo žvalus ir sveikas, bet į kalną nesiveržia. Jis sako: – Dar eidamas į pirmąją stovyklą pajutau, kad nieko nebus. Išsiverdame arbatos ir keturiese pasileidžiame žemyn.

81


G R ĮŽ TA M E Į BA ZI N Ę S TOV Y K L Ą I I , 560 0 m G e g u ž ė s

82

1 7

Antra para leidžiamės nieko nežinodami apie trijulę. Galime tik spėlioti, kiek jų užkops. Gal visi trys, o gal, kaip mano aiškiaregės sapne, tik vienas. Iki bazinės stovyklos liko geras pusdienis kelio. Likau vienas ledo labirinte. Pavasaris. Einu atsargiai lazdomis badydamas taką, kad neįsmukčiau į pažliugusį sniegą. Kur sukti, nebeaišku, nes nuėję žmonės nepalieka jokių pėdų, jas užlygina tirpstantis vanduo. Einu be kompaso, tik žinau, kad Sisia visąlaik turi žiūrėti man į nugarą. Pro šalį lekia jaunasis šerpas. – Ar teisingu keliu einu? – klausiu bijodamas pasiklysti. – Teisingu! – užtikrintai atsako šerpas, iki pusės pasinerdamas sniego košėje. Daug jėgų atima statūs ledo vartai, kai įsikirtęs katėmis ant pirštų galų turi kelti savo svorį ir 25 kilogramų kuprinę. Čiurlena upeliai, o kelio galo nematyti. Išsivadavęs iš ledo nelaisvės, prie didžiojo akmens surandu Saulių, spėjusį išvirti du puodus kakavos. Ne pats gaiviausias gėrimas po alinančio žygio, bet griebiu ir godžiai vienu užsivertimu išgeriu visą litrą. Gal sapnuoju – mano pusėn pradeda riedėti šaldytuvo dydžio akmuo ir per metrą sustoja. Toliau maukiu kakavą. Svirduliuodami kaip įkaušę fermeriai iš viršaus leidžiasi trys mažiukai apšepę tiroliečiai iš Insbruko apylinkių. Angliškai jie kalba labai silpnai. Gerai, kad mokame vokiškai. Taip, kartu buvo lietuvis. Jawohl – Doktor! Taip, daktaras. Įkopė trise – vienas lietuvis ir du austrai. Dar vienas tirolietis sustojo ties briauna, nes apsvaigo galva. Dabar ir jie gauna kakavos. Stvėręs telefoną, Saulius išsyk perduoda žinią į Vilnių: sekmadienį, šių metų gegužės šešioliktąją, pusę trijų dienos dar vienas pasaulio „aštuntukas“ pasidavė Lietuvos alpinistui. Jo vardas Mindaugas Leskauskas. Šiuo metu jis su Sauliumi ir Eugenijum ilsisi pirmojoje stovykloje. Ten dar likę ir keli austrai. Tiroliečiai, atsidėkodami už kakavą, skambina viršuje likusiems saviškiams ir

prašo pakviesti ką nors iš lietuvių. Prieina Saulius. Vadas išsiteirauja apie sveikatą ir reikalus, o man belieka džiaugsmingai pasveikinti naująją Lietuvos alpinizmo žvaigždę. – Žvaigždė guli be jėgų, – sako Saulius. – Sveikinimus būtinai perduosiu. Su austrais susitariame grįžę palėbauti. – Bet gal geriau rytoj? – siūlau atsižvelgdamas į varganą savo ir jų būklę. – Galim ir rytoj! Aiškiaregės sapnas išsipildė – į viršūnę prasiveržė vienas iš mūsų. Tik ne tas, kurį ji sapnavo. – Kartais neįlipti yra geriau negu įlipti, – sako vadas. – Žiūrėk – pernai į Everestą išėjo penki estai, o įkopė tik vienas. Tik trys pakilo virš septynių kilometrų – o mes juk visi pakilome iki 7425 metrų. Vieną estą persekiojo kraupios nelaimės. Pradžioj jam plyšo pilvas, o paskui įkritęs į ledo plyšį susilaužė stuburą. Ivaras, pasiekęs pusdevinto kilometro, nušalo visas galūnes. Teko daug ką amputuoti. Tad kaip pavadinti pernykštį estų žygį – sėkme ar nesėkme? O mūsų žygis – sėkmė ar nesėkmė? Man nekyla jokių dvejonių: jei Mindaugas buvo viršūnėje, o visi kiti iš pusaštunto kilometro grįžta be jokių traumų, – neabejotina sėkmė. Žiauriai kankina bronchai. Išsekęs grįžtu į bazinę stovyklą.


BA ZI N Ė S TOV Y K L A I I . SU G R ĮŽ TA M I N DAU G A S G e g u ž ė s

Naktį vėl turėjau temperatūros. Saulius su Korsanu ir Rabinu išlekia pasitikti trijulės. Stovykloje liekame trise – Arvydas, Vytas ir aš. Susirenkame išgerti arbatos ir aptarti rezultatų. – Galėjo būti ir kitaip, jeigu būtume kitaip pasiruošę ir nusiteikę, – reziumuoja Arvydas. Mes su Vytu palinksime. Kad ir tas nelemtas bronchitas. Visi turėjome veido kaukes, bet nė vienas jomis per pūgą nesinaudojome. Aš kaukę prisiminiau, kai šaukštai jau buvo popiet. Trūko vaistų kvėpavimo takams. Mindaugas ekspedicijai vaistus parinko internete radęs pavyzdinį sąrašą. Kad kvėpavimo takams reikės tiek daug, nesitikėjo. Visoms kitoms bėdoms vaistų pakako, o štai bronchams pristigo. Net septynių kilometrų aukštyje Mindaugo apetitas buvo puikus, bet maisto jau trūko. Baigėme lašinius, kurie tokiame aukštyje nėra tinkamas maistas. Visą kelionę juokėmės iš kažkokios ekstremaliai pedantiškos tetos, kuri kalnų ekspedicijoje suskaičiuoja kiekvieną raziną. Dabar matau, kad be reikalo juokėmės, – tokia teta būtų pravertusi. Ten, viršuje, dešros netinka, reikia daugiau angliavandenių. Saulius prisipažino, kad labai mažai žinojo apie maršrutą. Bet čia ne jo kaltė – informacijos apie Sisia Pangmą tikrai mažai. Nusiteikimas irgi nebuvo – žūtbūt viršūnė. Šalia savęs aš nemačiau fanatiškų viršūnės užkariautojų. Vadas dar Vilniuje pasakė, kad svarbiausia yra ne viršūnė, o pats procesas, žygis. Na, dar sveikiems sugrįžti. Eugenijus ir klaipėdiškis Saulius keliskart sakė: eisim, kiek galėsim. Jie abu labai stiprūs ir valingi, bet ne tie, kur dantimis kabinasi už uolos ir patys lenda po lavina. Arvydas prisipažino: – Dar eidamas į pirmąją stovyklą pajutau, kad nieko nebus. Pramogos Tibete išmušė iš vėžių. Ir ilga kova su kinų biurokratais. Kai ėjome į Makinlį, jau prieš pusmetį žinojome kiekvieną kelionės smulkmeną. O rengtis pradėjome prieš pusantrų metų. Dideliems šalčiams buvome pasiruošę ir fiziškai, ir morališkai. Ir kai šalčiai užeidavo,

apimdavo džiaugsmas. Nes mes to laukėme. Dabar išlėkiau skubotai, mažokai tesportavęs. O šiaip į aštuonis kilometrus kilčiau kad ir šįmet. Vytą irgi kankina bjaurus kosulys. Jis mano, kad nereikėjo grįžti ilsėtis. Kiti juk nėjo atgal. Mes pasirinkome patikrintą rusų alpinistų kelią – įkūrus stovyklas, grįžti pailsėti. Tik gaila, kad ne į miškų zoną, kur gausu deguonies, o į stovyklą, įsikūrusią Elbruso aukštyje. Įdienojus grįžta visiškai išsekęs Mindaugas. Vos laikosi, bet sėda su mumis pasikalbėti. Juokaudami prisimename keistą nakvynę septyniese paskutinėje stovykloje. – Kodėl tu tą naktį netarei nė žodžio? – klausiu Mindaugo. – Visų balsus prisimenu, tik tavo ne. – Kaupiausi. Viršuje viskas sunku, bet nė karto nebuvo minties sukti atgal. Viršūnėje jokių minčių ir jokio džiaugsmo. Kažkoks šerpas kvietė džiūgauti kartu, tai ir aš šiek tiek padžiūgavau. Per pečius vienas kitą patrankėme. Austrai labiau šokinėjo; jie daugiau turėjo jėgų, nes jiems šerpai nešė net fotoaparatus. Aš kuprinę nusimečiau prie paskutinio žandaro ir į viršūnę pasiėmiau tik fotoaparatą ir pūkinę striukę. – O vanduo? – Jis visada man parištas po kaklu. Iš pradžių karšta arbata, o kai ją nugeriu, prigrūdu sniego. – O kaip išsisukai, neturėdamas virvių? – Trečiajame žandare radau pripainiotą virvių tinklą, užsilikusį iš kitų ekspedicijų. Iš bėdos gali įsitverti, bet jei krisi – neišlaikys. Pačiame viršuje vargo nebuvo, nes virves nutiesė šveicarų šerpai. Užtat, kai ėjau atgal, virvių nebebuvo: grįždami šveicarai jas ir susirinko. Kol kas girdime padrikas mintis, iš kurių bandome suklijuoti šturmo vaizdą. Mindaugas griūna miegoti. Rytoj papasakos daugiau. Klaipėdietis Saulius sakėsi ten, netoli viršūnės, mąstęs apie Kalno didybę. Vis prisimindavo sunkiai pasiektą Leniną – jį galima iš karto įveikti. Čia – ne. Pamyras palyginti su Kaukazu didelis, o Sisia dar galingesnė. Didybė!

1 8

83


BA ZIN Ė S TOV Y K L A II, 5600 m. M INDAUGO PA SAKOJ IM A S G e g u ž ė s

84

1 9

Užsuka austrai, su kuriais Mindaugas stovėjo Sisios viršūnėje. Vienas mėsininkas, kitas šaltkalvis. Jozefas ir Martinas. Abiem per keturiasdešimt, bet viengungiai. Geriam alų ir valgom lietuviškus lašinius. Mėsininkas Jozefas giria lietuvišką prekę. Šaltkalvis Martinas gerai įraudęs, nes vakar šventė ne tik pergalę, bet ir gimimo dieną. Girdėjau vakar tirolietiškai ulbaujant. Po penktos alaus skardinės diskusija darosi filosofinė. – Ko tu eini į kalnus? – klausia sukaktuvininkas Mindaugo. – Aš taip pabėgu nuo dogmų, gal net nuo laiko tėkmės, – sako Mindaugas. – Man kopimas – kaip malda. Rūpestingai verčiu, kad ir vokiškai ši mintis skambėtų taip pat prakilniai. Mėsininkas sustingęs žiūri į Kužių kumpį, o šaltkalvis į mane: – Gal galėčiau paklausti, kuo jūs visi užsiimate? – Stomatologija, dizainas, teisė, savivaldybių politika... – pristatau savo draugus. – Aaaaa, – duetu atsako tiroliečiai. Mėsininkas iš Tirolio kalnuose ieško kitokio gyvenimo turinio, naujų žmonių. Šaltkalvis priduria: Austrijoje žmonės išleidžia daug pinigų mašinoms, o mes juos išleidžiame kalnams. Kalno viršuje nuo ryto siaučia pūga ir prognozės nežada nieko gero. Visai nuliūdę rusai ruošiasi leistis žemyn. Kai kuriuos iš jų – prityrusius alpinizmo sporto meistrus – pūgos palaužė dar iki septynių kilometrų ribos. Viršuje liko jų palapinės ir inventorius. Kitos keturios ekspedicijos taip pat nusprendė sukti atgal – jų šerpai tempia žemyn palapines ir inventorių. Devintą vakaro pamatėme atslenkant mūsų jakų karavaną, iš viso jų turėsime penkiolika. Vadinasi, rytoj jau žemyn. Dzangmaus miestelyje sauna, minkšta lova. Gal ir vaistų nuo bronchito gausiu. Vakarop visi atsigauname, o Korsanas įneša tortą su užrašu „valio – mindaugui – lietuva“. Visą šią dieną kankinau Mindaugą klausimais, bet dabar jau galiu sulipdyti vaizdą, kaip buvo užkariauta dar viena Himalajų viršūnė.


Tą naktį prieš šturmą Mindaugas užmigo tik po šešių. Paryčiais buvo išlindę su klaipėdiškiu Saulium į tamsą, bet nusprendė, kad eiti dar anksti. Prabudę po valandos pamatė tekančią saulę. Kitose palapinėse jau degė šviesa, krebždėjo žmonės. Trise iš lėto apsirengė ir aštuntą išėjo. Kalnas buvo pilnas žmonių. Dabar Mindaugo nuomonė tvirta: jeigu būtų išėję šeštą, viršūnėje būtų stovėję trys lietuviai. Sauliui ir Eugenijui kalno papėdėje pritrūko ne jėgų, o laiko. Gal tik ketvirtį valandos jie ėjo susirišę, vėliau Mindaugas atsisegė. – Jūs galit eiti susirišę, – pasakė, skubėdamas į viršūnę. – Sauliau, jeigu Eugenijus neis, paimk virvę! Eugenijus ryte abejojo, ar eis, bet išsivadavęs iš virvių pasijuto daug geriau; dabar jis galėjo eiti savo tempu. Iš pradžių sniegą mynė atsilikęs, smarkiai kosėdamas, bet paskui pasivijo Saulių ir toliau jau kopė dviese. Mindaugas, numetęs virvę, pajuto jėgą, o viršūnės artumas veikė kaip dopingas. Jis aplenkė visus, išėjusius gerokai anksčiau. Nepavijo tik šveicarų ekspedicijos – dviejų vyrų, moters ir juos lydinčių trijų šerpų. Jie tądien įkopė pirmieji. Kepino saulė, darėsi tvanku, nors spaudė 18 laipsnių šaltis. Mindaugas nusimetė pūkinę striukę. Monotoniškai kapojo katėmis sušalusį sniegą, net buvo pamiršęs, kad turi fotoaparatą. Aplink nieko nematė ir negirdėjo. Prie antrojo akmenų žandaro, 60 laipsnių stataus sniego šlaito, kabojo sena virvė. Įsikibęs į ją jis pradėjo kopti stačiomis katėmis, to buvo gerai išmokęs Kaukaze ir Tatruose. Kerta į ledą katę – nuskamba visas šlaitas. Staiga pajuto, kad kažkas apačioj čiupo virvę, ir, keldamas grėsmingą aidą, kabarojasi prie jo. Iš kur tas duslus aidas? Matyt, po luito apačia yra oro. Jeigu taip, ledas bet kurią sekundę gali atplyšti ir palaidoti Mindaugą po nuolaužų krūva. Ryžtingais riksmais pavyko persekiotoją nuvaryti nuo virvės – tai buvo tiroliečio šerpas. Šią trilerio sceną nuo pirmo kontraforso matė Eugenijus ir Saulius. Mindaugas kelias minutes atsikvepia, iš kuprinės išsitraukia „tibloką“. Jis, sujungtas su karabinu, tampa lyg žumaras, tik lengvesnis. Dabar drąsiai aukštyn – naujoji konstrukcija neleis kristi atgal. Iš kairės apėjo kontrafor-

są – plačią akmeninę 90 laipsnių statumo sieną. Tenka lipti tarsi stačiais laiptukais. Tada stati sniego siena, septyniasdešimt laipsnių, gal penkiasdešimt metrų. Ir vėl ketera – juodžiausias tarpsnis. Ėjo gal dvi valandas, gal ne dvi – čia laikas praranda prasmę. Apima jausmas, kad eina tuneliu. Skaičiuosiu žingsnius, pasako sau, užsibrėžia, kad eis penkiolika žingsnių, ir eina penkiolika. Padaro keturiais daugiau ir džiaugiasi kaip vaikas. Apima svaigulys, norisi griūti ir pagulėti čia pat sniege. Kojos švininės, o akyse sukasi spalvoti ratilai. Tikslas netoli, matai jį kaip bulius kruvinom akim. Austrai irgi kankinosi, ėjo labai lėtai. Trečias kontraforsas – žandaras – kaip slidžių tramplinas. Siena. Mato austrus, jie artėja prie tos vietos, kur prasidės centrinės viršūnės šturmas. Tai stati 70 laipsnių siena, bet ji čia pat, ranka pasiekiama, tik reikia 150 metrų virvės. Mindaugas sulaukė austrų, kurių šerpas nešė virvių ritinį. Virvių, deja, tėra tik 50 metrų. Neužteks. Kurį laiką Sisios papėdėje vyravo sumaištis. Dažniausiai Sisios ekspedicijos pasitenkina arčiau esančia centrine viršūne, o į pagrindinę jau ketvirti metai niekam nepavyksta prasiveržti. Tačiau šiandien, atrodo, jos ramybė bus sudrumsta. Šveicarai jau slenka į ją šerpų nutiestomis virvėmis, austrai irgi apsisprendė kopti, tik Mindaugas dar dvejojo, nes viršūnė atrodė labai labai toli. – Jinai tik atrodo toli, – tikino šerpas, – o iš tikrųjų tik dvi valandos. Tik dvi valandos! Dabar – kai jėgos senka? O po to dar klampoti žemyn? Bet jau kaukši austrų katės, ir Mindaugas patraukia paskui juos. Pirmas etapas poliruotu ledu. Tiesus kelias, bet pavojingas – nestabilūs sniego gūbriai, atbrailos. Kai iki viršūnės liko pusvalandis, nusimetė kuprinę. Pasiėmė tik fotoaparatą ir vandens buteliuką. Viršūnę pasiekė kartu su austrais ir jų šerpais. Glėbesčiavosi. Nesitikėjo, kad jau pergalė. Bet džiugesio buvo nedaug: švininės kojos, nuovargis ir mintys, kaip sugrįžt. Debesuota viršūnė, ir visas pasaulis po kojom. Aukščio lyg ir nejuto, širdis plakė normaliai, taip, kaip turėtų plakti 8000 metrų aukštyje. Čia deguonies

85


86

likę tik trečdalis. Šerpai sakė, kad jie gimę po laiminga žvaigžde, nes į pagrindinę viršūnę retas įkopia. Prie ledkirčio – Biržų vėliava, trispalvė liko pas Eugenijų, užmiršo perimti. Pradėjo kosėti, austras atkišo kažkokią juodą pastilę. Grįžtant laukė netikėtumas – neliko virvių. Jas susirinko šveicarų šerpai. Logiška: jie jas užtempė, jie ir nuardė. Kojos linko per kelius, ir kelias be turėklo pasidarė kraupiai pavojingas. Katės nekibo į poliruotą ledą. Rankose tik ledkirtis, kuris kažin ar gelbėtų paslydus. 45 minutės žaidimo su mirtimi. 45 minutės absoliučios koncentracijos. Jeigu paslystum, čiuožtum ilgai ilgai – gal iki kokio ledo plyšio, o gal iki bazinės stovyklos. Austras mostelėjo ranka į tą pusę: nežinia ir amžinybė. Įveikęs pavojingą zoną, Mindaugas sutiko Eugenijų su Sauliumi. Sėdi abu prie keteros pavargę ir žiūri į Tibeto tolumas. Čia pat aštuonių kilometrų riba – vadinamoji mirties zona, į kurią įžengti svajoja kiekvienas alpinistas. Bet jų nejaudino viršūnės artumas. Jautėsi nuėję, kiek galėję. – Kur trauksit? – paklausė Mindaugas, dar nežinodamas jų ketinimų. – Žemyn, – atsakė duetas. – Teisingai. Laiko kilti jau neliko. Užlipti prieblandoj ir leistis poliruotu ledu naktį būtų tikra savižudybė. Tą patį pasakė ir šveicarų šerpai. Visi atkalbinėjo nuo žygio aukštyn. Tamsoje tais šlaitais kelio atgal nesurastum. Sauliaus galvoje daužėsi įkyri mintis: nespėjau, nespėjau, reikėjo išeiti anksčiau. Žemyn Mindaugas leidosi greit, aplenkė savus. Norėjo kuo greičiau palapinėje ištiesti kojas. Atsistojo prie pirmo žandaro – matosi palapinė, austrai jau ten, pavydas apėmė. Du šimtus metrų ėjo svirduliuodamas, dažnai stodavo pailsėti. Grįžęs krito kaip negyvas. Leidžiantis saulei grįžo Eugenijus; išvirė arbatos ir kaip gailestingoji seselė pagirdė išsekusius draugus. Mindaugas sunkiai vartė liežuvį. Ne ką geriau jautėsi ir Saulius. Miegot ir nieko daugiau! Miegmaišių nebuvo, tik pūkinė striukė ant kojų, o temperatūra krito 30 laipsnių žemiau nulio. Prabudo, kai nuo šalčio pradėjo gelti kairę koją, visai nebejuto pirštų. Įkišo į kojinę termopagalvėlę; jos cheminė šiluma atgaivino pirštus ir jis vėl užmigo. Jis

palapinės viduryje, Saulius ir Eugenijus iš šonų. Šie, atrodo, išvis neužmigo. Ryte Eugenijus jautėsi puikiai, vėl išvirė arbatos, maisto nebuvo jokio. Saulius atrodė smarkiai nusikalęs, o Mindaugą apėmė apatija – jis troško būti papėdėje, bet eiti nenorėjo. Dvi naktys pusaštunto kilometro aukštyje išjudino „stogą“. Lyg girtas žiūrėjo į statų ledo šlaitą: viską suvokė, bet kūnas nebeklausė. – Einam, – Eugenijus kietai bakstelėjo jam į nugarą, ir prasidėjo sunkus kelias atgal, per akmenis, vėliau su virve per ledą. Mindaugo rankos ir kojos tabalavo, buvo kaip svetimos. Įsitvėręs virvės lėtai šliaužė žemyn. Augis stovėjo už nugaros ir diktavo: ženk čia, o dabar čia, čiupk virvę. Šliuoždamas žemyn prisiminė du brolius narkomanus, kurie galėdavo bėgti tik tiesiai; jei sustodavo – griūdavo. Jie įbėgdavo į jo kabinetą ir sudribdavo stomatologo kėdėje. Taip ir jis, slysdamas virve. Apsivynioja virvę apie ranką, pailsi. Paskui pabėgėja ir vėl apsivynioja. Jeigu sustotų – nugriūtų. Jėgų nėra, bet Augis verčia eiti. Antrojoje stovykloje išsivirė arbatos, austrai davė visą maišą džiovintų vaisių, dešros ir šokolado. Jie skubėjo žemyn ir kratėsi visko, kas nebereikalinga. O lietuviams tai buvo puiki dovana – jie buvo vos gyvi ir neturėjo maisto. Po dviejų speiguotų naktų tikra palaima: saulės įkaitinta palapinė ir austrų labdara. Pavalgę porą valandų numigo. Kai pabudę viską susikrovė, kuprinės tapo nepakeliamos. Žygis iš antrosios stovyklos į pirmąją buvo ilgas ir nuobodus. Nebūtų ką prisiminti, jei ne išslydusi palapinė. Ji atsirišo nuo nugaros ir čiuožė žemyn tris šimtus metrų. Įkris į plyšį ar ne? Neįkrito. Atėję į pirmąją stovyklą vėl prisiglaudė toje pačioje rusų palapinėj, kurios šeimininkai nebekopė pasiimti. Čia jau buvo lengviau kvėpuoti. Šiuo momentu mes su jais susiskambinome. Kitą dieną ledokrityje keliskart pasiklydo. Juto, kad netoli fizinių galių riba. Jau kreipėsi ir į dievus. Tik mintyse, nes prašnekėti nebegalėjo. Perėję ledo katakombas, užsikaitė vandens, pasipjaustė dešros. O čia ir vadas


pasirodė, atnešė sriubos, morkų, obuolių. Nuo morkų Mindaugui sutraukė skrandį – penkias dienas buvo nevalgęs, tik retkarčiais makaronų ragavęs. Būtų padėję fermentai, bet klaipėdietis Saulius nulėkė tolyn su visa vaistinėle ant nugaros. Štai beveik ir viskas. Dar vienas lietuvis įveikė aštuonių kilometrų ribą. Dabar aštuonių kilometrų klube penki vyrai. Keturi gyvi, vienas – Anapilyje. Šerpai sako, kad nuo paskutinės Sisios stovyklos iki viršūnės ir atgal reikia dvylikos valandų. Mindaugui užteko devynių su puse. Kodėl jam buvo lemta įkopti? Jis sakė visąlaik jautęs, kad viršūnė yra jo tikslas, o kopimas – malda. Ne raumenys kelia aukštyn, o mintis. Todėl kalnai paklūsta vyresniems. Einant į kalnus visų pirma stiprėja tavo dvasia. Tiek šį vakarą Mindaugo filosofijos. Griūname miegoti. O Eugenijus grįžęs pasakė: varyčiau į Everestą!

87


BAZINĖ STOV YKL A I, 5000 m. VAK ARE – KINŲ SAUNA G e g u ž ė s

88

2 0

Ilgas kelias žemyn, prie upelio, kur prieš penkias savaites statėme savo pirmąją stovyklą. Lengvai sninga. Vyrai snaudžia ryšių karininko palapinėje. Ir aš nugriūvu tiesiai ant žemės. Už tualetą sumokame ekologinį mokestį. Kinas norėjo 500 dolerių, bet Saulius svariai nusiderėjo. Vėl padėjo Everesto patirtis, kur pernai iš jo pareikalavo keturių šimtų, bet derybų pabaigoje kinas išrašė sąskaitą: „100 USD for Shit“. – Kaip tau pavyksta, Sauliau? – klausiu. – Netepsi – nevažiuosi. Fizikos dėsniai veikia net Kinijoje! Su Sisia išsiskiriu be sentimentų, ne taip, kaip susitikau. Basomis perbridau ledinį upelį ir išvažiavau. Keliai nežmoniškai išmalti, bet kostiumuotas kinas meistriškai pilotuoja mūsų visureigį. Vakare sauna. Gauname po muilo gabalą ir alaus butelį. Nusimetu vėjo neperpučiamą kostiumą ir atsisuku į veidrodį. Jame visu ūgiu pamatau kraupiai perkarusį vyriškį. Nukarusios rankos, gyslotos maratono bėgiko kojos. Be akinių sunkiai įžiūriu jo veidą: matau smarkiai suveltą barzdą, įdubusias akis, atrodo, mėlynas. Spėju, kad vyras už mane dešimt metų vyresnis. Kelias minutes nustėręs spoksau į tą žmogystą, kol susitaikau su mintim, kad čia aš. Vanduo, ir dar šiltas, yra pasaulio stebuklas, o pirtis – didžiausias žmonijos išradimas. Po mėnesio pertraukos vėl mėgaujuosi švariu gyvenimu. Ten, kalne, pirtis su litru vandens buvo greičiau zenbudizmo seansas – kelios vandens čiurkšlės nieko nenuplauna, tik atgaivina sielą. Ant pirties laktų sėdime dviese – aš ir jaunas apvalus kinas. Jis įkyriai žiūri man tiesiai į akis ir labai draugiškai šypsosi. Angliškai nekalba. – Iš kur tu? – bandau paklausti rankų ženklais. – Vietinis, – tokia pat kalba atsako rubuilis kinas. – Businessman? – klausiu. – Buzman, – atsako nepaliaudamas šypsotis.

O paskui dar pasikalbame kiniškai. – Gompai! – Gompai! – Cai tjen. – Cai tjen. Kinas, neišlaikęs karščio, dingsta, tiek aš jį ir tematau. – Ką tu jam sakei? – klausia Mindaugas. – Iš pradžių – į sveikatą, paskui – viso gero. – Be ryšio! – Ar geriau tylėti? Be to, kiniškai tiek ir temoku. Dabar nuogi ant laktų sėdime septyni lietuviai, o priešais mus kinas su kaklaraiščiu agituoja eiti į masažą. Tarptautiniais pirštų judesiais rodo, koks bus tas masažas. Žodžiu, pasiimk nuo baro vieną iš merginų ir lipk į atskirą kambarį masažuotis. Rytoj jo agitacija gal ką ir sudomintų, bet šiandien nervina. Norisi dar kartą palįsti po dušo srove ir kaip nors nušliaužti iki lovos kitoje gatvės pusėje. Kinas irgi nėra kvailas, supranta bejėgišką mūsų būklę ir pasitraukia. Atgimę ir nušvitę sugriūname saunos prieangyje. Greta stumdosi sunkvežimių vairuotojai, renkasi panas ir eina masažuotis. Mes nusiperkame po labai didelį kiniško alaus butelį ir bandome žiūrėti kinų kovinį filmą. Filmas idiotiškas, žiūrėti neįmanoma. Kurį laiką svarstome, kaip kinams pavyko šį beskonį skystį pavadinti alumi, ir šliaužiame miegoti.


Į K AT M A N D U. TA R P SA PN O I R T I K R OV Ė S G e g u ž ė s

Kinų muitinėje su visais batais užlipu ant didžiųjų svarstyklių – 70 kilogramų. Praradau dešimt. Autobusas pasuka į Katmandu, bet atrodo – kelionė niekada nesibaigs. Niekur neįmanoma įsibėgėti – po liūčių nuolatos kelią užtveria kalnų nuošliaužos. Visa, kas buvo pakeliui į viršūnę, atrodo, sapnavau. Ir dabar sapnuoju, tik ne kalną, o jauną nepalietę su arbūzu ant kelių. Ji atvirom akim žiūri į mane, tarytum fotostudijoje lauktų paukščiuko. Prasimerkiu – ji sėdi mūsų autobuse. Žiūri man į akis ir šypsosi. Po minutės mane vėl sukausto sapnas, o kai pabundu, nepalietė jau išlipusi. Gal jos išvis nebuvo? Vakar mieste baigėsi streikas, bet barikados liko. Iš pirmo pasitaikiusio kompiuterio į Vilnių pasiunčiu kelis vienodo turinio laiškus: „Mes jau Katmandu. Gydau bronchitą, kurį gavau aukštai. Galvojau, kad galiu pakelti garvežį, neišėjo. Numečiau 10 kilogramų, mano kojytės niekada nebuvo tokios plonos. 7425 m yra beveik pragaras. O nedaug trūko, kad būčiau pavaręs dar aukščiau.“ Išsyk gavau kelis atsakymus, o vieną iš mano draugės Rūtos, su kuria kažkada lankiau Tibeto vienuolynus: „Dabar verčiu tokią Nietzsche‘s knygą, tai ten tasai didybės apimtas žmogus šitaip rašo (žinoma, apie save): „Es gibt Etwas, dass ich r a n c u n e das Grossen nenne: alles Grosse, jedes Werk, jede Tat, einmal vollbracht, vendet sich unverzueglich gegen den, der sie tat. Ebendamit, dass er sie tat, ist er nunmehr schwach, – er haelt seine Tat nicht mehr aus, er sieht ihr nicht mehr ins Gesicht“.* O galgi tas dalykas, kad garvežio pakelti neišėjo, kad iki pergalingos viršūnės pritrūko kelių šimtų metrų, kaip tik ir leis pažvelgti „į akis“ visa kam, ką patyrei ten, viršuje. Vis bandau įsivaizduoti, kaip praleidot tą mėnesį, bet argi galiu?“

2 1

Skaitau pamišėlio F. Nietzsche‘s sakinius, bet nieko nesuvokiu, nes galvoje dar švilpia Sisios kalno vėjas. Išbadėję įsiveržiame į „Everest steak house“ ir užsisakome keptuvės dydžio jautienos kepsnius. Vėl visi kartu, ir orų mergaitė Rūta su mumis. Rūta pasakoja, kad jai pavyko pamatyti gyvąją Patano deivę Kumari, kuri tik kartą per metus išeina iš savo namų ir, lydima didžiulės procesijos, keliauja pas karalių dar vieneriems metams patvirtinti jo įgaliojimus. Rūtai pažįstamas nepalietis Kešabas padėjo patekti į Kumari namus. Gyvoji Deivė ją priėmė, sėdėdama soste, pasipuošusi sunkia sidabro grandine. Jos kojos buvo nubarstytos žiedlapiais, degė daug žvakių. Kumari su pašaliniais negali kalbėtis, ji neturi teisės net nusišypsoti. Audiencijos pabaigoje Deivė palaimino Rūtą, patepdama jos kaktą raudonais dažais, o nebylys tėvas viešnią pavaišino bananu. Nepaliečiai naujos Kumari ieško tarp šimtų mergaičių. Būsimajai deivei, kuriai tik ketveri penkeri metai, tenka keletas šiurpių išbandymų. Ji turi nesudrebėti, kai kertama ožio galva, ir neverkti, kai tamsiame kambaryje, prikrautame skerdienos, aidi kraupūs garsai ar šmėžuoja baisios demonų kaukės. Būsimosios Kumari kūnas privalo atitikti 32 reikalavimus. Ypač priekabiai tikrinamos blakstienos, kaklas, rankos, balsas. Perėjusi visus išbandymus mergaitė patenka pas astrologus, kurie turi patikrinti, ar jos horoskopas nesikerta su karaliaus žvaigždėmis. Prieš pat vidurnaktį prisimenu, kad reikia vaistų nuo bronchito. Naktį tuščioje gatvėje su Mindaugu godžiai geriame ką tik vaistinėje įgytą saldų sirupą.

* „Yra kažkas, ką pavadinčiau didybės ra n k un e

(pranc. pagieža, kerštingumas): visa kas didis, darbas, veiksmas, vos įvykdytas, tučtuojau atsigręžia prieš tą, kuris jį atliko. Būtent atlikęs jį, žmogus dabar yra silpnas, – jis nebepakelia savo darbo, nebegali pažvelgti jam į akis.“

89


K AT M A N D U. SK RY D I S Į ČI T VA N O DŽI U N G L E S G e g u ž ė s

2 2

Jaučiuosi kaip po sunkių pagirių. Mindaugas nuperka mangą – tai bus mūsų pusryčiai. Nenuvalęs nuo batų Sisios dulkių, išeinu į apsnūdusį Tamelį. Jau atmintinai moku aplinkinių gatvių raizgalynę, knygynuose žinau, kur kokia knyga padėta, jau pažįstu didžiumą gatvės pardavėjų, rikšų ir elgetų, berniūkščiai jau žino, kad marihuanos nerūkau, bet vis tiek siūlo, juk niekada nevėlu pradėti. Šįryt pagalvojau, kad aš čia jau gyvenu. Todėl pats laikas dingti. Užsuku į pirmą pasitaikiusią turizmo firmą. – Noriu į Varanasį, – sakau simpatiškam indui. – Viską padarysiu! – Ir Indijos vizą? – Ir vizą. Bet neužmiršk, kad šiandien šeštadienis, konsulas nedirba. Vizą gausim pirmadienį popiet. Antradienį ryte išskrisi. Blogai. Dėl keliolikos valandų į Varanasį nesitrenksiu, nors labai norisi. – O kur galim rytoj? – klausiu. Indas užverčia į lubas savo migdolines akis: – Į Čitvano karališkąjį parką. – Jau buvau. – Kada? – Prieš penketą metų. – Sir, – jis gailiai šypteli, – ten viskas pasikeitė. Nežinau, kas ten galėjo pasikeisti, bet noriu dingti iš miesto. Pasitariu su Mindaugu. – Varom, – sako daktaras, – džiunglės geriau nei miesto dulkės.

90

„Gorkha airlines“ per keturiolika minučių mus permeta į džiunglių tvankumą. Nespėjome apsigyventi namiūkštyje po palmėmis, o jau nušniokščia pirmoji liūtis – sveiki atvykę į džiungles. Koks saldus miegas per liūtį! Pajoji ant dramblio ir vėl miegi. Paplauki upe – pasidairai į kyšančias krokodilų galvas ir vėl miegi. Kalnų ekspedicija visiškai mane išsekino. Bandžiau padaryti vieną atsispaudimą – nepavyko. Nulipęs nuo dramblio, griūnu į lovą ir akimirksniu mane apgaubia nirvana.


Jaučiu, kad prireiks kokių trijų savaičių, kol atgausiu jėgas. – Be vitaminų neišgyvensime, – sako Mindaugas ir eina ieškoti transporto vaisiams. Turgun įvažiuojame vos krutančiu trisdešimties metų senumo visureigiu ir prisikrauname pilną dėžę vaisių už 800 rupijų. Ličiai, bananai, arbūzai, mangai. Mindaugas perka, o aš fotografuodamas matau, kaip stora indė sukčiauja. Ji beveik nematomu piršto judesiu spaudžia svarstyklių lėkštę į savo pusę, o mano „Canon“ viską fiksuoja. Kartą Delyje man pasitaikė itin plepus prekeivis: – Mes, indai, pelnu džiaugiamės tik tada, kai pavyksta gudriai apgauti. Anais laikais čia siautėdavo karaliai. Valdininkas ar generolas buvo nieko vertas, jeigu nebūdavo pakviestas į didžiąją medžioklę, vadinamą šikar. Atvėsus orams kasmet iš Katmandu į pietus pajudėdavo kelių tūkstančių vyrų procesija, vadovaujama ministro pirmininko. Atvykdavo ir karalius su princais, svarbiausi generolai ir valdininkai. Juos pasitikdavo keli šimtai dresuotų dramblių ir tūkstančiai varovų. Per vieną medžioklę krisdavo daugiau nei trys šimtai tigrų. Ir neseniai nužudytas gerasis karalius Birendra dar būdamas princu čia nušovė tigrą – toks buvo ritualas; bet tapęs karaliumi nutraukė pragaištingas skerdynes. Medžioklės plotai virto karališkuoju draustiniu. Ir tik garbingiausi svečiai buvo kviečiami nušauti tigrą. Bet mes su Mindaugu atvykome per vėlai – tigro mums niekas nerado. Prieš penketą metų, kai čia lankėmės su Bernardu, gidai irgi žadėjo parodyti tigrą. Rodė jo pėdas, melavo, kad naktį tas baisus žvėris sudraskė karvę. Paskutinį vakarą dideliame ekrane parodė skaidrę su tigru. Vokiečiai tą tigrą fotografavo, o mes kritome iš juoko. Vis ieškau, kas čia pasikeitė. Tarp palmių įsikūrė didelis karinis dalinys. Prieš išjodami drambliais į džiungles, turime užsiregistruoti nušiurusiame žurnale, kurį saugo automatu ginkluotas kareivis. Gatvės vis dar negrįstos, bet abiejose purvinos gatvės pusėse kalasi Vakarų linksmybių daigai: bamboo-bar, jungle-disco, elefant-casino. Prieš penketą metų baruose gaudavome tik „Carlsberg“ alaus ir vietinio viskio, dabar – ko tik širdis geidžia.

Nuo Katmandu dulkių pabėga ir mūsų draugai. Kelią, kurį mes lėktuvu įveikėme per keturiolika minučių, mikroautobusu jie dardėjo aštuonias valandas. Ir džiaugėsi gavę apsukrų vairuotoją, kuris talentingai derasi su policininkais ir mikliai įveikia kelio nuošliaužas. Bevažiuodami jie gauna žinią, kad poryt maoistai rengia vietinį streiką. Aišku, kad per streiką nė vienas vairuotojas nedrįs užvesti automobilio, todėl mūsų draugai išvažiuoja jau rytoj: jų programoje liko tik saulėlydis su alaus bokalu, tvanki nakvynė ir saulėtekis ant dramblio nugaros. Mūsų išskridimo dieną vietiniai maoistai neapsimelavo: nė vienas variklis nebuvo užvestas, keliu riedėjo tik rikšos ir dviratininkai. Mums taip pat buvo užsakytas rikša; liesas mažutis nepalietis į oro uostą pažadėjo nugabenti per dvi valandas. – Aštuoniolika kilometrų per dvi valandas? – perklausiau. – Išdaužytais keliais per dvi valandas? – Padu problem, – nepališkai ramino jaunuolis. – Jokių problemų. Važiuojam! Užšokęs ant dviračio, mus lydi viešbučio gidas. Jau pustrečios valandos braškame bambuko vežimaityje, rikša vis sunkiau gaudo kvapą, iki lėktuvo liko vos pusvalandis. O kelio galo nematyti. Jau porą kartų lipome lauk ir stūmėme vežimaitį kraupiai išmuštais keliais. – Turbūt Katmandu šiandien nepamatysime, – sakau Mindaugui. Jis spjaudo pavėjui arbūzo sėklas ir atrodo viskuo patenkintas: – Pamatysime, jei rikša neužsilenks! – Gal man su juo pasikeisti? Mindaugas įtariai pažiūri į mano kalne išdžiūvusius raumenis ir taktiškai taria: – Gal tegu jis dirba savo darbą. – Tada pasiųskime į priekį gidą, kad užregistruotų mūsų bilietus? Ši idėja Mindaugui patinka. Gidas griebia dokumentus ir dingsta kelio dulkėse. Kai virš mūsų galvų suūžė lėktuvas, rikšą vėl traukėme iš kelio duobės. Užvertę galvas tikėjomės pamatyti stebuklą, bet jo nebuvo – ore kabojo mūsų „Gorkha airlines“ lėktuvėlis. Ir lėkė jis į Katmandu be mūsų.

91


K EL IA S ATG A L G e g u ž ė s

2 8

Nepalietis oro uoste ilgai purto Vyto daiktus. Apsiramina tik tada, kai atima virvių ryšulį. – Kokia logika? – klausiu. – Gal įtarė, kad pakarsiu pilotą. – Tada kodėl nenusegė kelnių diržo? – Daviau dolerį. Tik dabar pastebiu, kad Vytas į lėktuvą lipa be savo oranžinių batų. Jau naktis; už nugaros rimsta Katmandu chaosas, ten, tamsoje, turėtų būti apledijusių Himalajų juosta. Galvoje jokių prakilnių minčių, mano raumenys išsekę, noriu kuo greičiau nuslinkti iki man skirto krėslo 43D. Taip pasibaigė šis kelio gabalas; ir visa, ką aš jame patyriau, buvo per daug fantastiška, kad nepapasakočiau.

92


93


SPALIS

Sugrįžęs iš Tibeto, Saulius Vilius netrukus išvyko į Tian Šanį, kur įkopė į keletą lietuviškais vardais pavadintų kalnų. Ekspediciją į lietuviškas viršūnes alpinistai skyrė A. Vosyliaus, F. Mieliausko ir G. Akstino – Lietuvos alpinizmo pradininkų, žuvusių 1959 metais Kaukazo kalnuose, atminimui. Pavojinga ketera Saulius pasiekė Nemuno viršūnę ir nauju maršrutu, siaučiant vėjui, lyjant ir žaibuojant – Žalgirį. Į G. Akstino viršūnę (4350 m) kartu su juo įkopė ir mūsų orų mergaitė Rūta Tolpežninkaitė. Orai šią vasarą Tian Šanyje buvo kaip niekad grėsmingi. Vėjų ir lietaus išjudinta lavina prie Chantengrio viršūnės išsyk palaidojo vienuolika alpinistų. Tuo nelaimingu taku turėjo kilti ir estai, su kuriais Saulius pernai kopė į Everestą. Jie mirtinos lavinos išvengė, nes išėjo vėliau: kažkas išvertė kunkuliuojančią arbatą, kažkas pasipiktino, vandenį kaitė iš naujo... Po kurio laiko leisdamasis nuo Chantengrio, vadinamo Dvasių kalnu, dingo Sisios ekspedicijos nario Vytauto Gaučio draugas Viktoras Povelauskas. Niekas nesužinos, kas jam atsitiko – gal virvė buvo blogai prikabinta, gal išsekęs sušalo ar lavina prispaudė. Himalajai ir Tian Šanis Sauliaus nenuvargino – rugsėjo pradžioje jis su draugais stovėjo Ararato viršūnėje (5165 m). Jie buvo pirmieji lietuviai, įkopę į kalną, kuriame įspaudą yra palikęs Biblijos herojaus Nojaus laivas. Eugenijui Himalajų taip pat nepakako – vasarą jis su grupe žygeivių keliavo aukštomis ir mažai lankomomis pietvakarių Pamyro vietovėmis, kur gausu perėjų ir viršūnių lietuviškais pavadinimais. Jis persivertė per keletą

94

sunkių perėjų, bet planuotos galingosios Karlo Markso viršukalnės nepasiekė: žygis dėl blogo oro nutrūko penkių kilometrų aukštyje. Man vasarą irgi pasitaikė nelaukta kelionė. Kai rugpjūčio pradžioje pradėjau spaudai rengti savo kalnų dienoraštį, vėl ėmiau žygiuoti Himalajų akmenimis, ledu ir sniegynais, žinoma, šįkart – mintyse. Regėdavau skaisčią Sisios viršūnę, jausdavau ledo šaltį ir deguonies stygių. Kai naktį pakildavau nuo rašto, likdavo džiaugsmas ir nuovargis kaip po tikrojo žygio. Užvertęs paskutinį dienoraščio lapą, gavau Sauliaus Viliaus laišką. Kitą vasarą jis rengia ekspediciją į Pakistane esantį Karakorumo kalnyną. Bandys įkopti į Gašerbrumo II viršūnę (8035 m), kurioje lietuvių pėdų dar nėra. Čia tas pats kalnas, apie kurį Saulius su Mindaugu Tibete kalbėdavosi kone kasdien. Paskambinau Mindaugui: – Ką mąstai apie Pakistaną? – Galvoju dar. O tu? – Sunkus kalnas. Neramu. Po Sisios buvau nutaręs taip aukštai nebelipti. – Nebijok! Kol kojos eina, reikia kopti. Po poros dienų iš Biržų atėjo Mindaugo elektroninis laiškas. „Gal išprotėjau, bet tikrai norėčiau tenai. Kol kas nepradedu rimtai galvoti, nes jei užsikabinsiu – bus blogai. Jei iki Velykų rasiu pinigų, tada tikrai važiuosiu. Namas palauks! Algi, pagalvok ir tu rimtai. Gal ir crazy šis reikalas yra, bet juk vertas. Pagalvok. Linkėjimai iš Šiaurės. Mindė.“ Išjungęs kompiuterį, be jausmo vėpsojau į kampą, kur suversti „Millet“ batai, titaninės katės ir Tibeto dulkių prisigėrusi kuprinė. Crazy, crazy, crazy, kieme kalė pušį genys.


E K S P E D I C I J O S DA LY V I A I I R J Ų AU K Š Č I AU S I K A L N A I

SAULIUS VILIUS

VYTAUTAS GAUČYS

ALGIRDAS KUMŽA

MINDAUGAS LESKAUSKAS

ARVYDAS JONAITIS

SAULIUS RUDNICKAS

EUGENIJUS ŠIMANAUSKAS

Ekspedicijos vadovas Everestas 8850, Leninas (Pamyras) 7134, Chantengris 7010, Kilimandžaras 5895, Elbrusas 5642, Monblanas 4808 Akonkagva 6996, Makinlis 6197, Elbrusas 5642, Kilimandžaras 5895, Monblanas 4808, Omaras Chajamas (Pamyras) 6200

Pilis (Čilė) 6046, Piko de Orisaba (Meksika) 5790, Elbrusas 5642, Monblanas 4808

Sisia Pangma 8046, Rasakas (Peru) 6020, Piskas (Peru) 5752

Akonkagva 6996, Makinlis 6197, Kilimandžaras 5963, Elbrusas 5642, Monblanas 4808

Leninas 7134, Belucha (Altajus) 4500 Leninas 7134, S. Darius ir S. Girėnas (Pietvakarių Pamyras) 6020, Elbrusas 5642, Monblanas 4808, Cimtarga (Fanai) 5487

95


96


1. Javapjūtė Nepale


2. Anapurnos papÄ—dÄ—je


3. Ry탑i킬 laukas


4. Į svečius pas kaimynę


5. Nepalo vaikai


6. Himalaj킬 vaikai


7. Nepalo kalnų terasose žydi kviečiai


8. HimalajĹł priekalnÄ—s. Nepalas


9. Maldos vėliavėlės prie Gosaikundo ežero


10. Kelio remontininkai. Tibetas


11. Namčė Bazaras – šerpų sostinė


12. Prekyba Katmandu gatvÄ—je


13. Svečiuose pas jogą


14. Ryžiai – kasdieninis jogų maistas


15. Šventasis (Sadhu) verda ryžius


16. PusryÄ?iai kaime prie Anapurnos


17. MÄ—sos pardavÄ—jas. Tibetas


18. Sadhu – šventieji. Katmandu


19. Vidudienis Nepalo miestelyje


20. Senelių namų virtuvėje. Katmandu


21. Senelių namų virtuvėje. Katmandu


22. Kilim킬 fabrike. Katmandu


23. Vienuoliai žaidžia tinklinį


24. Nepale veikia stipri Komunist킬 partija. Katmandu


25. Šivos šventykloje merginos aukoja vaisių ir ryžių. Katmandu


26. Langtango slėnio mergaitė


27. Nepalo kaimo mokytoja


28. Broliai


29. Tibeto sostinėje daug apleistų vienuolynų


30. Ä–riuko aukojimas


31. Budos kojos


32. Tibeto vienuoli킬 apeigos


33. Tibeto vienuolynus saugo dievai


34. Om mani padme hum – akmenyje iškalta tibetiečių mantra


35. Aukojimo šventė. Patanas


36. Atsisveikinimas su neturtingu giminaiÄ?iu


37. Katmandu slÄ—nis


38. Tiltas pakeliui į Everestą


39. Nepalietė ryžių lauke


40. Himalajų gražuolė


41. Ant nugaros – 70 kilogramų


42. Vakaras prie šventojo Gosaikundo ežero. Nepalas


43. Ĺ ventasis KailaĹĄo kalnas


44. Tibeto peiza탑as


45. Mustango karalystÄ—je


46. Ilga kelionÄ— namo. Tibetas


47. Mergaitė renka karvių mėšlą kūrenti krosniai. Tibetas


48. Piligrimai eina link Kailašo kalno


49. Tingrio kaimo merginos


50. Sūpuoklės Himalajų perėjoje


51. Nusileidę nuo šios perėjos (5000 m) pamatėme Sisia Pangmą


52. Tolumoje – aukščiausios pasaulio viršūnės


53. Nuo Kalapataro viršūnės pamačiau du ežerus


54. Ĺ erpĹł takai. Nepalas


55. IĹĄ ryto Sisia Pangma atrodÄ— taikiai


56. Saulius Vilius: nejaugi vト様 pナォga?


57. Kalno papėdėje įrengėme antrąją bazinę stovyklą


58. Besileidžiančių nuo kalno alpinistų tyko ledo plyšiai


59. Kelias į pirmąją aukštikalnių stovyklą


60. Grįždami nuo kalno vėl turime įveikti ledokirtį


61. Šiandien alpinistai įveiks septynių kilometrų aukštį


62. Kelias valandas kopiau įsmeigęs žvilgsnį į šį kastuvą


63. Pūga buvo nuolatinė mūsų žygio palydovė


64. Rytas pirmojoje stovykloje. Vytas ir Arvydas riša virves


65. Naktį girdėjome, kaip skeldėja milžiniški ledo gūbriai


66. Prie Sisia Pangmos tenka brautis per painų ledokričio labirintą


67. Šerpas keletą kartų pasiklydo ledo labirinte


68. Pusryčiai prie laužo


Dėkoju nepaprastai draugiškai komandai, su kuria kopėme į Sisią Pangmą. Dėkoju visiems, kurie laukė grįžtant ir baiminosi, kad nenusisukčiau sprando. Dėkoju draugams, padėjusiems sukurti šią knygą. Dėkoju bičiuliams, parodžiusiems kelią į kalnus.


Himalajai vienos ekspedicijos dienorastis