Issuu on Google+

www.muzikosbarai.lt

2013 SpalIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Birštono vasaros menų akademija 4 p.

XXV Latvijos dainų šventėje 20 p.

Irena YLIENĖ Šiame numeryje:

Lietuvių Chorinė muzika

Numeris su CD

40 p.


Algirdas Martinaitis 1. Alleluia

4:48

Mindaugas Urbaitis Three Liturgical Choirs 2. Si sumpsero 3. Salve Regina 4. Domine Jesu Christe

3:22 4:05 4:19

Vytautas Miškinis Seven O-Antiphons 5. O Sapientia 3:04 6. O Adonai 2:45 7. O Radix Jesse 2:10 8. O Clavis David 2:04 9. O Oriens 2:15 10. O Rex gentium 2:19 11. O Emmanuel 3:05 Jurgita Mieželytė 12. Stanzas Of The Soul

8:58

Jonas Tamulionis 13. Endecha de las dos islas

5:49

Donatas Zakaras 14. The rain has held back

3:10

Giedrius Svilainis 15. Sodai, sodai, leliumoj 16. Išjojo, jojo sodauto

4:23 2:53

TT 59:48

Valstybinis choras VILNIUS Dirigentas Povilas Gylys 1, 12 – solo Jurgita Narušytė (sopranas) 12, 14 – solo Laima Česlauskaitė (sopranas) 15 – skaitovės: Nijolė Gentvilienė, Ingrita Račkauskienė 16 – instrumentinė grupė: Irma Kubertavičienė, Arūnas Blažys, Rolandas Skirelis, Jurgis Dapšauskas, Laimonas Gotlibas, Linas Balandis

Dėkojame UAB „BOD Group“ už paramą CD leidybai. Vykdant ES projekto „AKIM“ (Aukštosios kultūros impulsai mokykloms) žurnalų sklaidos dalį, „Muzikos barai“ šešis šimtus Lietuvos vidurinių mokyklų UAB „BOD Group“ paramos dėka pasieks su papildoma kompaktinių plokštelių tiražo dalimi.

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .


Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje nuotrauka

2013 SPALIS Nr. 9–10 (428–429) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, SAVANORIŲ PR. 174D, Vilnius. Tiražas 1400 egz. Indeksas 5216.

Turinys NAUJI LEIDINIAI

Lietuvių choro muzika: XXI amžiaus pradžia / 2 p.

ALMA MATER STUDIORUM

PANORAMA

Rolandas Daugėla Daininga „Cantate Domino“ vasara / 44 p. VII tarptautinė vargonų vasaros akademija / 44 p.

Eleonora Bačytė Birštono vasaros menų akademija: auksinio raktelio paieškos / 4 p.

LMTA – muzikologai iš trijų kontinentų / 45 p.

Justina Orlovskytė Lenkijoje skambėjo lietuviškos psalmės / 45 p.

Lietuvos muzikų sąjunga, Vytauto Didžiojo universitetas ir Birštono savivaldybė surengė vasaros meistriškumo kursus Birštone

SUKAKTYS

Leonidas Melnikas Muzikos pedagogikos labirintai: Sauliaus Sondeckio ir Sergejaus Nakariakovo fenomenas / 12 p.

Sauliui Sondeckiui – 85

Daiva Tamošaitytė Irena Ylienė: „Buvau čia, Lietuvoje“ / 40 p.

Garsiai operos solistei Irenai Ylienei rugpjūčio 4 d. sukako 90 metų. Nuo 1948-ųjų, kai Kauno konservatorijoje pas P. Oleką baigė dainavimą, ji visą gyvenimą atidavė didžiajai scenai

Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė Prisiminkime Mokytoją / 45 p. In memoriam Regina Daniūnienė / 46 p. Antanas Fokas WOMEX-13 / 47 p.

SVETUR

Agnė Paškauskaitė Sulamita Aronovsky: gyvenimas „po Lietuvos“ / 48 p.

Akvilė Stankutė „Vydragos“ 25-mečio jubiliejus / 61 p.

PAŽINTIS

Rasa Aukštuolytė „Svarbiausia santykis, o ne rezultatas“ / 16 p. Eugenija Žakienė Trio „RAMuzika“ / 19 p.

CHORO MAGIJA

Regimantas Gudelis XXV Latvijos dainų šventėje / 20 p.

SĄJŪDŽIUI – 25

Algirdas Jonas Ambrazas Sąjūdžio verpetuose / 26 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Druskininkų vasara su Čiurlioniu / 36 p. Vienuoliktą kartą surengtas tarptautinis menų festivalis

Kristina Ivanauskaitė-Jucienė Solidi fortepijono muzikos tradicijos paraiška / 34 p.

Lietuvoje gimusi žymi pianistė, Londono karališkosios muzikos akademijos profesorė Sulamita Aronovsky (Kaporaitė-Žiūraitienė) teigia, kad muzika – neatsiejama jos gyvenimo dalis, padėjusi įveikti sunkumus, patirtas nelaimes, skaudžius nusivylimus.

Audronė Žiūraitytė Dvi „Pelenės“ ir paryžietiškas BoBo kontekstas / 52 p.

Ar Paryžius tebėra pasaulio kultūros sostinė?

DŪDŲ KAMPAS

Gerimantas Statinis Ant kokių banginių laikosi pučiamųjų kultūra Lietuvoje? / 58 p.

Iš rengiamos monografijos apie Julių Juzeliūną

FESTIVALIAI

Apie didžiausią leidėjų konferenciją, mugę ir koncertų, filmų, renginių šventę, skirtą įvairiausioms pasaulio muzikos kryptims atspindėti

ATEINAME

Jūratė Daugėlienė Raseinių meno mokykla: praeitis, dabartis, ateitis / 64 p. Lietuvos muzikų sąjungoje / 68 p.

Pirmą kartą VšĮ „Klasika LT“ Palangoje surengė tarptautinį M. K  Čiurlionio muzikos festivalį, kuriame dominavo fortepijoninė muzika

DIDŽIOJI SALĖ

Silvija Miliūnaitė Meno pašvaistėje – „Art Vio“ / 18 p. Audronė Žiūraitytė „Meilės eliksyras“ Klaipėdoje – opera ar operetė? / 30 p.

G. Donizetti operos premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

Muzikos barai / 1


Nauji leidiniai

LIETUVIŲ CHORO MUZIKA XXI AMŽIUJE Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis, Vytautas Miškinis, Jurgita Mieželytė, Jonas Tamulionis, Donatas Zakaras, Giedrius Svilainis Valstybinis choras „Vilnius“ Meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Povilas Gylys

N

aujojo amžiaus pradžioje Lietuvos choro kultūra iškilo tarsi ant bangos – kaip kūrybiškai intensyviausio jos raidos etapo rezultatas. Pasibaigusį XX a. paskutinį dvidešimtmetį ženklino istoriniai lūžiai, nepriklausomybės atkūrimo dvasia, naujas santykis su pasaulio chorine kultūra, ir visa tai inspiravo Lietuvos chorinės kultūros atgimimą, pažadino novatoriškas lietuvių autorių kūrybines idėjas. Naujoji chorinė muzika yra drąsesnė, jos atvirumas kompozicinėms ir vokalinėms technikoms Lietuvoje išjudino chorinę tradiciją iš savotiškos stagnacijos būsenos. Neretai nauji opusai būna orientuoti į aukštesnio pajėgumo profesionalius kolektyvus, gebančius atlikti įvairių žanrų muziką, o ir pačių chorinių žanrų bei stilių skalė pastebimai prasiplėtė. Margaspalvėje šiuolaikinės lietuvių chorinės muzikos panoramoje matyti individualių Lietuvos muzikos kūrėjų stilių įvairovė, tiek grandai, tiek jaunosios kartos atstovai plėtoja savo kūrybines vizijas. Šio chorinės muzikos raidos etapo bruožai dar laukia muzikologų ir chorvedžių apmąstymų, tačiau jau dabar galima

Muzikos barai / 2

Lietuviø choro muzika: xxi amþiaus pradþia įžvelgti kelias ryškias tendencijas. Viena jų – sakralinės muzikos dominavimas. Akivaizdu, kad muzikos, grįstos giliaminčiais religiniais tekstais su juose užkoduota dvasine informacija ir tradiciniais, per šimtmečius nusistovėjusiais žanrais, iškilimą XX a. pabaigoje Lietuvoje lėmė visuotinis dvasingumo, humaniškumo ir intelektualumo troškimas. Moderniajai chorinei kalbai ir toliau daro įtaką tradicinis nenutrūkstamas lietuvių choro kultūros santykis su liaudies daina. Šį procesą praturtina tiek atnaujintas dialogas su profesionaliąja pasaulio muzika, aktyvus ir tiesioginis jos šiuolaikinių tendencijų pažinimas, tiek siekis įvairiais būdais populiarinti (svarbi šio žodžio šaknis „pop“) liaudies dainą – kuriamos liaudies dainų aranžuotės džiazo stiliumi, „teatralizuotos“ partitūros ir pan. Valstybinis choras „Vilnius“ pristato lietuvių autorių chorines kompozicijas, sukurtas 1996–2010 metais. n

Algirdo Martinaičio (g. 1950 m.) giesmė „Alleluia“ (1996 m.) mišriajam chorui ir sopranui – etapinis kūrinys, žymintis kompozitoriui itin svarbią dabartinės kūrybos sritį – religinę muziką. Tai buvo viena pirmųjų A.  Martinaičio kompozicijų, sukurtų liturginės tradicijos pagrindu. Antifono principu besikaitaliojančios solistės ir choro strofos, jubiliacijos, spindintis C-dur – šios puošnaus baroko stiliaus aliuzijos šalia aktyvaus ritmo ir asimetrinių struktūrų sukuria šventinį paveikslą. Algirdas MARTINAITIS:

Giesmės versmė iškyla virš pasaulietinės muzikos srauto, sakralumas skverbiasi ne tik per realų religinį vaizdinį, bet ir per garsą, žodį, spalvą. Taip yra visuose menuose – muzikoje, literatūroje, net ir dailėje... Tačiau visų menų tylioji siela yra muzika. Mindaugo Urbaičio (g. 1952 m.) „Three Liturgical Choirs“ („Trys liturginiai chorai“, 2005 m.) – trys lotyniškos giesmės mišriajam chorui: „Si sumpsero“ („Jei imčiau aušros sparnus“, Ps 139:9-10), „Salve Regina“ („Sveika, Karaliene“) ir „Domine Jesu


Christe“ („Viešpatie Jėzau Kristau“). Mindaugas URBAITIS:

Pirminė kūrinio versija buvo lietuviškoji, užsakyta Panevėžio vyskupijos kurijos minint kun. Alfonso Lipniūno 100-ąsias gimimo ir 60-ąsias mirties metines. A. Lipniūno tekstų atitikmenį lotynų kalbai parinko kun. Vaclovas Aliulis. Planuodamas rašyti vokalinį ar choro kūrinį, tekstus turiu iš anksto, dažniausiai tai būna originalios konkretaus poeto eilės, neretai jos ir inspiruoja muziką. Kai kūrinys yra jau sumanytas, dažnai dėmesys krypsta į Šventojo Rašto ar maldų tekstus kaip pačius universaliausius, geriausiai išreiškiančius žemiškojo gyvenimo prasmę, o kartu siejančius su Vakarų Europos muzikos tradicija. Vytauto Miškinio (g. 1954 m.) „Seven O-Antiphons“ („Septynios Didžiosios O Antifonos“, 1995–2003) dvigubam mišriajam chorui ar chorui ir solistų kvartetui. Lietuvoje kūrinį pirmą kartą atliko valstybinis choras „Vilnius“ 2010 m. gruodį. Vytautas MIŠKINIS :

IX amžiuje antroje advento dalyje (nuo gruodžio 17 dienos) pradėtos giedoti didžiosios antifonos, vadinamosios O antifonos, pradedamos kreipiniu „o“. Jos skiriamos kiekvienai dienai iki pat Kūčių ir giedamos Valandų liturgijos metu prieš ir po himno „Magnificat“. Mane sužavėjo trumpos, bet labai talpios tekstų mintys. Šioje muzikoje įsivaizdavau erdvę, kurioje turi lietis pokalbis tarp dviejų dainuojančių grupių, tarsi „užklojančių“ viena kitą garsų aidu. Dėl to atliekant šias antifonas nereikia laikytis tikslaus sinchroninio judėjimo. Nevienodų tempų paklaida, o iš to susidarantys „išplaukusios“ harmonijos skambesiai ir suponuoja erdvinės garsų iliuzijos efektą, taip būdingą antifoniniam giedojimui. Jurgitos Mieželytės (g. 1980 m.) „Stanzas of the Soul“ („Mano sielos giesmė“, 2010 m.) – kompozicija aštuonių balsų mišriajam chorui ir dviem sopranams. Giesmė sukurta

pagal XVI a. ispanų mistiko, kunigo, bažnyčios mokytojo, karmelitų ordino reformatoriaus, poeto Šv. Kryžiaus Jono eiles. Jurgita MIEŽELYTĖ:

Tai itin gilus ir turtingas tekstas. Jungdama žodį su garsu stengiausi išsaugoti sakralumą, įsiklausyti į jo daugiaprasmiškumą, o tai ir lėmė muzikines priemones, kurios padėtų išlaisvinti žodį iš konkrečios vietos ir erdvės, priartintų prie XXI a. asmenybės, atskleistų jo universalumą. Tikrasis kūrinio užgimimas ir įvyksta tuomet, kai mintis sustoja ties kokiu nors tekstu ir ima ryškėti prasminiai žodžiai, nuotaika, semantika. Kurti chorui man ypač malonu, nes balsas – neišsemiamų spalvinių, tembrinių galimybių instrumentas, neretai esantis arčiausiai klausytojo ir sukuriantis ypatingą ryšį tarp kūrinio, atlikėjo ir publikos. Jono Tamulionio (g. 1949 m.) kompozicija „Endecha de las dos islas“ („Dviejų salų rauda“, 2000 m.) pagal ispanų poeto Pedro Lezcano eiles priklauso vienai ryškiausių kompozitoriaus kūrybos temų – Ispanijai. J.  Tamulionis teksto autoriaus mintis įkūnijo efektinga ir subtilia, į egzistencines erdves panardinančia muzikos kalba. Įspūdžiui sustiprinti autorius rekomenduoja netradicinį choro išsidėstymą: keturios choro grupės išskirstomos į skirtingus salės kraštus ir tai sukuria erdvinį garso efektą. Jonas TAMULIONIS :

Mane tiesiog pagavo poeto Pedro Lezcano eilės, kurių tema – dviejų salų pokalbis – ir lėmė erdvinį choro išdėstymą. Taip, kaip dvi salos yra nutolusios ir niekada nesusijungs, taip ir dainininkai, stovėdami atskirose salės vietose, gali vieni kitus girdėti, matyti tik iš toliau. Kompozitoriui tenka didelė atsakomybė dėl teksto įrėminimo muzikoje, nuo jo labai priklauso, kiek mintis bus paveiki. Tam įtakos turi ir chorinės muzikos specifika, kuri suteikia kūrybinės laisvės perteikiant minties įtaigumą.

Donato Zakaro (g. 1979 m.) kompozicija mišriajam chorui ir sopranui „The Rain Has Held Back“ („Lietaus seniai nebuvo“, 2008 m.) kupina sielos skausmo ir gilaus liūdesio. Autorius rėmėsi Rabindranato Tagorės tekstu iš rinkinio „Gitanjali“ („Aukojimo giesmės“). Donatas ZAKARAS:

Kartais žmogui reikia kad ir menkiausio pajudinimo iš šalies, įvykių eigos sudrumstimo. Žolė negali augti be lietaus, bet ji bejėgė prašyti, kad lietus ją atgaivintų. O žmogus turi galimybę kreiptis į Aukščiausiąjį, turi bent galimybę... Giedriaus Svilainio (g. 1972 m.) kompozicijos „Sodai, sodai, leliumoj“ ir „Išjojo, jojo, sodauto“, parašytos 2010 m., susijusios su autoriui aktualia kūryba lietuvių liaudies dainų pagrindu. „Sodai, sodai, leliumoj“ yra advento laikotarpio daina, joje girdimi garsiniai efektai, iliustruojantys vėją, traškantį ledą; liaudies melodiją apipina klampios džiazinės harmonijos. Daina „Išjojo, jojo, sodauto“ skirta moterų chorui ir instrumentiniam ansambliui (skudučiai, medinės lazdelės, akmenukai, būgnas). Instrumentinis pritarimas ne tik teatriškai iliustruoja karo tematikos tekstą, bet ir suteikia dainai pagoniško atspalvio, pabrėžia jos ritminį savitumą. Giedrius SVILAINIS :

Liaudies muzikai stengiuosi skirti ypatingą dėmesį. Vartau dainynus, analizuoju melodijų ypatumus. Kiekvienos dainos motyvą ar temą galima vystyti iki begalybės, kiek tik leidžia kūrėjo fantazija. Šie klodai neišsemiami, o pasaulyje su savo liaudies daina mes galime būti labai originalūs.

Muzikos barai / 3


Alma mater studiorum Eleonora BAČYTĖ „MES IEŠKOME AUKSINIO RAKTELIO. JEI NERASIME, TADA RAKINSIME GIRGŽDANČIU SURŪDIJUSIU“, – TOKĮ PALYGINIMĄ IŠTARĖ PROFESORIUS VLADIMIRAS PRUDNIKOVAS SAVO STUDENTAMS VIENOJE VOKALO PAMOKŲ PIRMĄ KARTĄ LIETUVOJE MUZIKAMS SURENGTUOSE VASAROS MEISTRIŠKUMO KURSUOSE BIRŠTONE. ŠI FRAZĖ – TARSI VISOS BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOS VEIKLOS METAFORA. „MĖGSTAME GIRTIS GARSIŲ TALENTŲ VARDAIS, PASAULYJE ŽINOMAIS LIETUVIŲ MUZIKAIS, BET AR SKIRIAME PAKANKAMAI PASTANGŲ JIEMS UŽAUGINTI?“ – KARTĄ RETORIŠKAI PAKLAUSĖ LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS PREZIDENTĖ AUDRONĖ ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ. RETORINIS KLAUSIMAS LYG IR NEREIKALAUJA ATSAKYMO, TAČIAU LMS PREZIDENTĖ NUTARĖ, KAD JAUNIEMS ŽMONĖMS PAGALBOS, PASKATOS MOKYTIS, TOBULĖTI NIEKADA NEBUS PER DAUG.

Birðtono vasaros menø akademija: auksinio raktelio paieðkos Modelį nukopijavo be sąžinės graužaties

Netyčia patekusi į Kronbergo (Vokietija) vasaros festivalį, kuriame greta koncertų rengiami ir muzikantų meistriškumo kursai, A.  Žigaitytė-Nekrošienė vėl paklausė savęs: „O kodėl to nėra Lietuvoje?“ Retorinis klausimas, pakartosime, nereikalauja atsakymo, bet A.  Žigaitytė-Nekrošienė nutarė jį surasti. „Kronbergas – prabangus miestas šalia Frankfurto prie Maino, – pasakoja A.  Žigaitytė-Nekrošienė, – jame gyvena daug bankininkų. Miesto centre – salė didžiuliais langais, visai panaši į Birštono kurhauzą. Kronberge lankiausi tuomet, kai ten vyko violončelės savaitė, kurioje dalyvavo ir visiems mums gerai pažįstamas vilnietis, dabar Vokietijoje gyvenantis violončelininkas Davidas Geringas. Kurhauze buvo įsikūręs vasaros menų akademijos štabas, čia vyko meistriškumo pamokos, paskaitos, koncertai

Muzikos barai / 4


Pagal tenykštę programą rengiami meistriškumo kursai jauniems atlikėjams ir visų dėstytojų koncertai miesto bendruomenei, o pabaigoje – kursų dalyvių koncertas: parodoma, ko jie čia išmoko. Beje, 67 metų D.  Geringas savo programa nušluostė nosį daug jaunesniems meistriškumo kursų pedagogams: jis surengė ne standartinį rečitalį, o pristatė muzikos ir šokio spektaklį „Bach plus“– Johanno Sebastiano Bacho siuitas violončelei solo su japonų balerinos Emi Hariyamos choreografinėmis improvizacijomis. Visi buvo apstulbę. Man labai patiko atviros violončelės pamokos, kurias galėjo lankyti bet kas, prieš tai įsigijęs bilietus. Ir tokių žiūrovų atsirado ne vienas. Išties įdomu stebėti: jaunas žmogus, regis, pagroja tobulai, o šalia sėdintis maestro pasako tiek pastabų, kad paaiškėja – dar reikia daug dirbti, kol instrumentas suskambės, kol muzikantas perpras visas kūrinio subtilybes. Kronbergo akademijos ištakos – Mstislavo Rostropovičiaus įsteigti violončelės kursai. Dabar akademijai vadovauja smuikininkas Gidonas Kremeris, čia tobulinasi ne tik violončelininkai, bet ir kiti stygininkai. Vasaros kursai išaugo į visus metus veikiančią muzikos akademiją, Kronbergo festivalį. Grįžau iš Vokietijos apimta euforijos ir minties, kodėl to negalėtų būti Lietuvoje. O čia ateina iš JAV atvykęs pianistas Gabrielius Alekna stoti į Lietuvos muzikų sąjungą. Papasakoju susižavėjusi, ką mačiau, ir jis nedvejodamas sako: „Darom!“ Prisipažinsiu: nukopijavau visą Kronbergo akademijos programą ir šį projektą pateikiau svarstyti“, – sako A. Žigaitytė-Nekrošienė. Jaunųjų muzikų vasaros kursų idėjai pritarė ne tik Lietuvos muzikų sąjunga, bet ir Vytauto Didžiojo universitetas bei Birštono savivaldybė. Apie pastarąją – atskira kalba.

Merės žodžiai – kaip balzamas ant žaizdos

Su idėja rengti jaunųjų muzikų vasaros meistriškumo kursus A.  Žigaitytė-Nekrošienė apvažiavo kone visą Lietuvą. Neminėsime, kur ji lan-

kėsi ir kurios savivaldybės pasiuntė šalin. Geriau prisiminti tuos, kuriuos idėja sudomino, pavyzdžiui, Druskininkus, nors čia jau įsitvirtinęs Lietuvos muzikų rėmimo fondas, rengiantis festivalį „Druskininkų vasara su M.  K.  Čiurlioniu“, mokslinę konferenciją ir smuikininkų meistriškumo kursus. Niša tarsi užimta, bet vietos visiems užtektų... Tačiau kai A. Žigaitytė-Nekrošienė savo viziją išdėstė Birštono savivaldybės merei Nijolei Dirginčienei, ši ištarė: „Mums jūsų reikia.“ Bet kokio renginio organizatoriui tokie žodžiai, sutikime, kaip balzamas ant žaizdos. Be to, čia yra reikiama infrastruktūra – kurhauzas, Menų mokykla, Kultūros centras. O kur dar gamtos grožis ir, svarbiausia, čionykščių žmonių supratingumas ir geranoriškumas. Idėja priimti daugelyje šalių populiarius kursus ir taip užpildyti Lietuvos kultūrinio gyvenimo ir neformaliosios edukacinės sistemos spragą patiko ne tik savivaldybės, bet ir šio miesto kultūros įstaigų atstovams – Menų mokyklos direktorei Laimutei Raugevičienei, Kultūros centro vadovui Zigmui Vileikiui. Taigi visi organizatoriai sukirto rankas ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį.

Per kliūtis į sėkmę

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad pirmasis blynas iš pradžių svilo. Informacija apie Birštono vasaros menų akademiją vėlavo, tų, kuriuos ji domintų, laiku nepasiekė. Tačiau viskas baigėsi sėkmingai. Lietuvos muzikų sąjungos, Birštono savivaldybės ir Vytauto Didžiojo universiteto bendradarbiavimo pirmąja kregžde tapo violončelininko ir dirigento D.  Geringo ir Lietuvos kamerinio orkestro bei talentingos keturiolikmetės violončelininkės iš Maskvos Dali Gucerijevos koncertas gegužės 25 d. Birštono kultūros centre. Liepos 29 d. – rugpjūčio 4 d. įgyvendinta pirmoji edukacinė meistriškumo programa „Birštono vasaros menų akademija“. „Lietuvos jaunieji muzikai turi turėti galimybę vasarą tobulintis savo šalyje, o muzikai iš užsienio gali atrasti Lietuvą ir galbūt tęsti čia, Lie-

Diskusijos aktualiomis muzikos temomis užsitęsdavo iki vėlyvo vakaro

tuvos aukštosiose menų mokyklose, studijas ne tik vasarą“, – pareiškė Birštono vasaros menų akademijos steigėjai. Iniciatyvos ėmėsi tarptautinį pripažinimą pelnę atlikėjai ir pedagogai: Vladimiras Prudnikovas (bosas, Lietuva), Gabrielius Alekna (fortepijonas, JAV), Caroline Stinson (violončelė, JAV), Nijolė Ralytė (fortepijonas, Lietuva). Vyko ne tik atviros pamokos, bet ir vakariniai koncertai Birštono gyventojams ir svečiams, kuriuose pasirodė kursų pedagogai ir dalyviai. Kompozitorė A.  ŽigaitytėNekrošienė parengė Giuseppe Verdi ir Richardo Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms skirtą paskaitų ciklą ir videoklubo programą.

Įsigijo savo fortepijoną

Nedaugelyje mažesnių Lietuvos miestų rasi padorų fortepijoną, kuriuo galėtų skambinti geras pianistas. O Birštone tokių buvo net trys! Mat visi renginio organizatoriai vieningai sutarė: būtina lygiuotis į aukščiausio tarptautinio lygio kursus ir festivalius. Instrumentai į kurortą buvo atvežti iš Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos, jų kelionei iš Kauno į Birštoną vadovavo pianistas Motiejus Bazaras.

Muzikos barai / 5


Alma mater studiorum

Vytauto Didžiojo universiteto dėka į Birštoną atkeliavo net trys fortepijonai

Tačiau Birštono vadovai nesitenkino tuo, kad geri instrumentai kurorte stovėtų tik savaitę. Juk ateityje numatomi renginiai taip pat sies aukščiausio lygio profesinius mokymus su meno populiarinimu ir sklaida, koncertų sezonais Birštone ir jo apylinkėse visus metus. Puoselėjama viltis, kad Birštono vasaros menų akademijos programa bendrai veiklai galėtų sutelkti visas Lietuvos aukštąsias menų mokyklas, skatinti kartų bendradarbiavimą ir dalijimąsi patirtimi, kviesti pedagogus ir dalyvius ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Tad jau nuo šio rudens Birštono kurhauze stovės „Yamaha“, kuriai įsigyti lėšų skyrė miestas.

Durys atviros visiems

Pirmojoje akademijos sesijoje įgūdžius tobulino apie 30 studentų – vokalistų, pianistų ir violončelininkų nuo muzikos mokyklų moksleivių iki jau scenos patirtį turinčių atlikėjų. Šalia lietuvių – ir trylikametė amerikietė Madison Howard, svajojanti apie violončelininkės karjerą. Akademijos atidaryme dalyvavęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugėsi: „Birštono vasaros menų akademija – puiki iniciatyva, dėl kurios Lietuvos kultūrinis gyvenimas įgijo naują geografinę kryptį. Šis projektas yra didelis laimėjimas, tam tikras vaisius, kuris bus subrandintas ir jo rezultatus pajausime po 10–20 metų. Tikiu, kad pratybos, profesionalų pamokos jauniesiems muzikams padės subręsti, įgyti naudingos patirties ir jie atsi-

Muzikos barai / 6

skleis, pražys po kelerių metų.“ Birštono kultūros centre, kurhauze, Menų mokykloje savaitę vykusias atviras pamokas galėjo stebėti ir vadinamieji pasyvieji kursų dalyviai – muzikos mokytojai, dėstytojai ar šiaip melomanai, norintys sužinoti, kaip lavėja dainininkų balsai, kaip ugdomi muzikantai, kokių pastabų jiems duoda mokytojai. Gaila, kad šįkart puikia proga išplėsti akiratį pasinaudojo tik keletas entuziastų, nors durys buvo atviros visiems. Nuobodžiauti Birštone nebuvo kada. Be pratybų, buvo rengiami koncertai, repeticijos, paskaitos ir diskusijos. A.  Žigaitytės-Nekrošienės paskaitų apie kompozitorių R. Wagnerio ir G. Verdi kūrybą klausėsi ne tik kursų dalyviai, bet ir į kurhauzą užklydę poilsiautojai. „Didžiųjų meistrų kūryba“, „Violeta Urmanavičiūtė-Urmana: nuo G. Verdi iki R. Wagnerio, nuo mecosoprano iki soprano“, „G. Verdi: itališkai ar lietuviškai?“, „Tetralogija „Nibelungo žiedas“. Almas Švilpa – R.  Wagnerio atlikėjas Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Lietuvoje“, „R. Wagnerio „Parsifalis“ – sukūrimo prielaidos ir interpretacijų kontrastai“ – tokios temos gvildentos paskaitose klausantis muzikos ir stebint geriausių pasaulio teatrų, Bairoito festivalio spektaklių ištraukas.

Studentai jaudinosi, bet liko patenkinti

Vieną rytą pusryčiaudama „Tulpės“ sanatorijos valgykloje, savaitei tapusioje Birštono vasaros menų akademijos narių maitintoja, stebiu tikriausią dramą. „Ne, negaliu, – lėkštę

Viešnia iš JAV violončelininkė Caroline Stinson pakerėjo ne tik pamokomis, bet ir koncerto programa

su garuojančiu varškės apkepu atstumia jaunutė mergina. – Turiu eiti pas Gabrielių su Chopinu. O Jėzau, kaip bijau.“ Ji dar bando knebinėti apkepą, bet staiga griebia natų aplanką ir išbėga. „Tulpės“ virėjus galėtume paguosti: jei ko nors nesuvalgydavome, tai tikrai ne todėl, kad būdavo neskanu. „Kas per siaubas tas Gabrielius, jei mergina net kąsnio negali praryti?“ – klausiu savęs ir nutariu įsitikinti pati. Pamokos atviros, jas stebėti gali bet kas, net moteris iš gatvės, tad įslenku į kurhauzo salę, kur vyksta fortepijono pamokos, ir įsitaisau kamputyje. Skambina ne ta be pusryčių likusi baikštuolė, tačiau manau, kad ir su ja pamoka bus panaši. Gabrielius, t. y. vienas akademijos dėstytojų G.  Alekna, išklausęs pianistės, kelias minutes pamąsto, po to sako pastabas. Kartojamas kūrinio epizodas, mokinė pagiriama, grojamas kitas epizodas, vėl komentaras. Dėstytojas per pirštus nedaužo, balso nekelia, nevykėle ir netikša nevadina. Kodėl ta mergina taip nervinosi? Tik vėliau supratau, kokį atsakomybės jausmą išsiugdę meno mokyklų moksleiviai. Vos septyniolikos sulaukusi Vilniaus M.  K.  Čiurlionio menų


bių atstovais. Pagrojau nemažai kūrinių, kuriuos buvau nutarusi įtraukti į savo repertuarą ir kurių mano dėstytoja B. Vainiūnaitė dar negirdėjo. Be to, sužinojau naujų dalykų apie rankų techniką, kitką. Dirbti buvo įdomu. G.  Alekna dar jaunas dėstytojas, bet turi daug žinių, jas puikiai moka perteikti. Jis neskuba, gerai apgalvoja pastabas ir tada jas pasako. Mano profesorė turi labai daug patirties ir dirba itin detaliai. Šis dėstytojas šiek tiek abstraktesnis, be to, neturėjome labai daug laiko, o norėjosi kuo daugiau aprėpti, kuo daugiau kūrinių pasižiūrėti. Savo draugams patarsiu kitais metais vykti į akademiją: praleisti dalį vasaros tarp kolegų, dirbant su dėstytojais – labai naudinga.“

Mokėsi ir dėstytojas

Pianistas G. Alekna turėjo ką patarti jaunesniems savo kolegoms

mokyklos moksleivė Kamilė Zaveckaitė, jau pasibaigus akademijos sesijai dalijosi įspūdžiais: „Vasaros kursuose esu pirmą kartą. Per atostogas, kai nereikia mokytis matematikos, lietuvių kalbos, gali tik groti. Tikėjausi čia ką nors sužinoti, labai džiaugiuosi A. Žigaitytės paskaitomis, G. Aleknos pamokomis – jos labai padėjo dirbant su naujais kūriniais. G. Alekna labai logiškai mąsto, viską mato kiaurai, pastebi natose tai, ko aš nesugebu įžiūrėti. Jis „nugrotą“ kūrinį gali paversti nauju. Puikus dėstytojas, labai džiaugiuosi. Jis atvažiuoja ir į M. K. Čiurlionio mokyklą. Kai tik atvyksta, iškart lekiu į jo pamokas. Ar kitąmet rekomenduosiu draugams vykti į Birštono akademiją? Taip, bet tik po to, kai pati būsiu priimta.“ Kita akademijos dalyvė – 21 metų Aušrinė Garsonaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Birutės Vainiūnaitės studentė. „Ruošiuosi konkursui, turiu parengti didelę programą, – sakė Aušrinė. – Kadangi konkursas labai svarbus, o vasarą specialybės pamokų nebūna, pamaniau, kad būtų labai naudinga pasitobulinti šioje akademijoje. Tokie kursai reikalingi: tai ir patirtis, ir bendravimas, ir pažintis su kitų specialy-

Vieną popietę kurhauzo salėje, kurioje įsikūrė akademijos štabas su iš Vilniaus atsivežtais kompiuteriais, muzikos leidiniais, kompaktinėmis plokštelėmis ir net kavos aparatu, ant minkštasuolio pavyko pasodinti Gabrielių Alekną – Birštono vasaros menų akademijos fortepijono dėstytoją. Jis, baigęs Juilliardo mokyklą, gavęs šios mokyklos menų daktaro laipsnį, gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip atsidūrė Birštono projekte? – Atsidūriau čia per laimingą sutapimą. Žinojau, kad tokių vasaros kursų, kokie populiarūs Vakarų Europoje ir Amerikoje, bent jau tęstinių, Lietuvoje nėra. Maniau, kad tai labai geras potencialas. Bet viena yra turėti idėją, kas kita – ją įgyvendinti. Beveik prieš metus pasitaikė proga pabendrauti su Lietuvos muzikų sąjungos prezidente A.  Žigaityte-Nekrošiene, ir ji iškėlė tokią pat mintį, kuri kilo po viešnagės Kronbergo violončelės festivalyje. Ji norėjo pasitarti su manimi, ar verta pradėti ką nors daryti. Aš tam pritariau. Prie jos entuziazmo prisidėjau savo patirtimi, nes man, kaip ir daugeliui jaunų muzikų, teko daug važinėti po įvairius festivalius, kursus, meistriškumo mokyklas. – Ar pats esate dėstęs vasaros kursuose?

– Čia mano debiutas, perėjimas į naują etapą, nes dar prieš dvejus tre-

jus metus pats važinėdavau į kursus kaip studentas. Todėl man ir garbė, ir atsakomybė, ir keistokas jausmas, kad esu kitoje fortepijono pusėje, kad mano kitoks amplua. – Bet pedagoginis darbas Jums nesvetimas?

– Taip, bet niekada dar neteko dirbti taip intensyviai, turėti tiek mokinių vienu metu. Čia surinkome optimalų skaičių, koks, mano manymu, būtų geriausias savaitei darbo, kiek galėčiau aprėpti. Su aštuoniais studentais dirbau tris kartus per savaitę. Taip intensyviai dar neteko dirbti, juolab kad grojau ir du rečitalius – vieną solo, kitą su violončelininke C. Stinson. – Koks rezultatas? Ar studentai priėmė Jūsų pastabas? Patobulėjo?

– Mūsų srityje kalbėti apie rezultatą reikia atsargiai, nes tai ilgalaikis procesas, daugybę metų trunkantis ir niekada nesibaigiantis mokymasis, tobulėjimas. Laukiu baigiamųjų koncertų, kuriuose pasirodys visi mūsų studentai. Koncertai vainikuos bendro darbo savaitę ir visus kursus. Tačiau studentų lygiu, pasiruošimu, imlumu esu labai patenkintas. Jie labai gražiai atstovauja svarbiausioms Lietuvos muzikos mokykloms. Susirinko labai gražus būrys jaunų pianistų. Kadangi pats dar nesu patyręs pedagogas, man taip pat teko kai ko išmokti iš to repertuaro, kurį atsivežė studentai. – Kokie Jums buvo didžiausi iššūkiai, sunkumai?

– Man, kaip jaunam dėstytojui, sunkumas yra nuspėjamas. Lengviau dėstyti repertuarą, kurį pats esu grojęs, tuos kūrinius, į kuriuos esu labiau gilinęsis. Sunkiausia dėstyti standartinio, populiariojo repertuaro kūrinius, kurių nesu grojęs. Dėstydamas pats mokaisi. Visada ieškai tinkamiausios formos išreikšti mintis ir paaiškinti studentui kryptis, parodyti interpretacinius pasirinkimus. Stengiuosi praktiškai išmokti komunikacinio lengvumo, kuris būdingas geriausiems pedagogams. – Jūs jau daug metų gyvenate JAV, su kolegomis, studentais, pedagogais bendraujate angliškai. Ar perteikti savo pastabas ir žinias lietuviškai nėra keblumų? Ar mintyse jų neverčiate iš anglų

Muzikos barai / 7


Alma mater studiorum kalbos į lietuvių?..

– Nemanau, kad praradau gebėjimą kalbėti lietuviškai. Didžiąją dalį muzikos studijų esu baigęs Lietuvoje, terminologiją žinau. Tačiau būna angliškų posakių, frazių, kurioms sunku rasti tikslų lietuvišką atitikmenį, tuomet vartoju anglišką. Pavyzdžiui, angliškai kalbant apie muzikos charakterį dažnai vartojamas apibūdinimas violent (liet. smarkus, ūmus, siautėjantis) – tai labai stiprus žodis, galintis reikšti net prievartą. Kai reikia apibūdinti kulminaciją arba labai radikalią moduliaciją, lietuvių kalboje nerandu atitikmens angliškam terminui. Audringai, siautulingai, pašėlusiai – panašu, bet per švelnu. – Ar esate griežtas dėstytojas?

– Aš visur siekiu balanso. Labai svarbu pozityviai vertinti studento pastangas, jaučiu, kad tai vienas esminių bet kokio dėstymo principų. Ir kartu keliu labai konkrečius uždavinius, stengiuosi išgryninti reikalavimus, iš daugybės variantų atrinkti tai, kas svarbiausia, neapkrauti studento, kad jis galėtų susikoncentruoti. Stengiuosi, kad visos pastabos turėtų ryšį viena su kita, atsirastų pa-

mokos tema, ir visą laiką pabrėžti, kas yra gera. Antraip tai, kas nelabai gera, tarsi pasimeta, nelabai aišku, nuo ko atsispirti. O geriausia atsispirti turbūt nuo to, kas studento darbe geriausia, kad jam būtų aišku, ką galima tobulinti. – Ar studentai pakankamai imlūs?

– Studentai geri, imlūs, bet kiekvienas žmogus skirtingas. Vieni tai, ko prašai, padaro tuoj pat, per pamoką, gali labai maloniai nustebinti. Bet ne visada tai įsitvirtina ir išsilaiko. Kiti gali pasirodyti lėtesni, jiems iš karto nepavyksta pakeisti įprasto grojimo, bet paskui nuosekliai dirbdami pasiekia pageidaujamo rezultato ir nueina dar toliau. Studentai turi gerą mokyklą. Jeigu aš teisingai suformuluoju pastabą, jei pateikiu tinkamą, efektyvų sprendimą, laukiu, kad jie reaguotų, praktiškai parodytų, kad suprato, kad tai girdėtųsi. – Muzikantų vasaros kursai Lietuvoje surengti pirmą kartą. Kaip žinome, pirmas blynas kartais būna prisvilęs. Ar kas nors prisvilo?

– Kadangi tvirtai planuojame menų akademijos veiklą tęsti ir kitais metais, stengiamės pastebėti klaidas ir iš jų mokytis. Šįkart suvėlinome informaciją ir reklamą. Kitąmet tai taisysime. Be to, labai norėtume paraginti ne tik mokinius, bet ir muzikos mokyklų pedagogus atvykti į Birštoną, apsilankyti pamokose, gauti patirties. Juk visos pamokos atviros. Beje, pedagogus kvietėme, tačiau atsiliepė tik vienas kitas. Suprantu juos: pirmas renginys, mes patys nežinojome, kaip pavyks, ko iš jo tikėtis. Kiti galbūt laukia, kol renginys įrodys savo privalumus ir naudą. Todėl labai dėkoju visiems, kurie pasitikėjo mūsų kursais ir patys pasiryžo juos išbandyti, – tiek dalyviams, tiek laisviesiems klausytojams, tiek Birštono savivaldybei, Menų mokyklai ir Kultūros centrui. Birštonui tokia vasaros menų akademija taip pat naujiena, tad ačiū miesto vadovams ir organiKeturiolikmetis violončelininkas J. Jonušas žavėjo meistriškumu ir rimtu požiūriu į muziką Violončelininkas A. Gocentas – vienas iš Birštono akademijos pažibų

Muzikos barai / 8

zacijoms, kad nepabūgo, leido naudotis savo kultūrine infrastruktūra. Kiek girdžiu, jiems šis renginys patinka ir jie ketina toliau bendradarbiauti. Puiki žinia, kad Birštono savivaldybė kurhauzui nupirko koncertinį fortepijoną, taigi kitais metais sąlygos bus dar geresnės. – Dviem savo studentėms pianistėms davėte užduotį dar ir akompanuoti violončelininkams? Ar neišėjo taip, kad nei vilkas sotus, nei avis sveika?

– Esu pratęs prie amerikietiškos sistemos, kai studentai tokiuose kursuose akompanuoja. Bet jei jie neturi akompanavimo – šiuo atveju violončelei – patirties, nemoka repertuaro, jiems tai tikrai labai didelis krūvis. Šito neįvertinau. Man labai gaila, kad tos pianistės turėjo kur kas mažiau galimybių patobulinti savąjį fortepijono repertuarą, nes trūko laiko. Kitais metais pianistus pasaugočiau nuo papildomo darbo.

Dėstytoja iš JAV braukė ašaras

Violončelininkų grupė Birštono vasaros menų akademijoje buvo margiausia – čia tobulinosi ir labai jauni, ir vyresni dalyviai, vaikinai ir merginos, lietuviai ir užsieniečiai. Pamokas vedė viešnia iš JAV Caroline Stinson, Klivlando instituto, Kelno aukštosios muzikos mokyklos, Juilliardo mokyklos auklėtinė. Jas nuolat stebėjo viena geriausių Lietuvos violončelės pedagogių Ramutė Kalnėnaitė, atlydėjusi į Birštoną būrelį savo mokinių. Pasinaudodama Birštono vasaros menų akademijos demokratiškumu ir tuo, kad, skirtingai nei Kronberge, už tai dar nereikia mokėti, užsuku į pamoką, atvirą, kaip minėjau, ir moteriai iš gatvės. C.  Stinson atidžiai išklauso mokinio, švelniai pasako pastabas, pati ima savo violončelę ir rodo, kaip, jos nuomone, reikėtų pagroti vieną ar kitą kūrinio fragmentą. Birštono menų mokyklos klasėje tvyro nuostabiai gera atmosfera. Ar po to reikia stebėtis, kad visi C. Stinson mokiniai per baigiamąjį koncertą kurhauze parengė dėstytojai staigmeną – ekspromtu surepetavo ir žaismingai pagriežė kompozitoriaus Aleksandro


Grečianinovo pjesę „Linksmuolis“. Dėstytoja braukė ašarą kartu su savo mama, atvykusia į Lietuvą iš Kanados, kur gyvena rančoje ir su vyru augina žirgus. Beje, C. Stinson mama Birštone atsidavė savo pomėgiui stebėti paukščius, aplankė miesto muziejų, nors šis ir nelabai ką galėjo jai pasiūlyti anglų kalba. Pasibaigus kursams jos abi atsidavė moteriškai aistrai apsipirkti ir, jei Lietuvoje gautas honoraras būtų leidęs, būtų išpirkusios visą lietuviško lino gaminių parduotuvę Birštono centre. Tačiau teko pasitenkinti keliais drabužiais, kuriuos ir vilkėjo per baigiamąjį vasaros menų akademijos koncertą kurhauze. Violončelės pamokas lankė Vokietijoje studijuojanti muzikantė Laura Barkauskaitė. Ji apie Birštono akademiją sužinojo iš taip pat Vokietijoje gyvenančios tetos mokytojos, kuri apie akademiją perskaitė viename lietuviškų interneto portalų. „Teta ir pasiūlė pasidomėti, juolab kad liepos viduryje baigiasi mokslai Diuseldorfo Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje, kurioje dabar studijuoju, ir rugpjūtį ketinau praleisti Lietuvoje, – sakė L. Barkauskaitė. – Norėdama, kad čionykščiai žmonės manęs nepamirštų, nutariau dalyvauti kursuose, parodyti, kad ir aš Lietuvos nepamiršau. Baigusi studijas greičiausiai čia grįšiu. Be to, vasarą, turiu prisipažinti, šiek tiek apsileidžiu, kyla pagunda mažiau groti. O kursai kaip tik neleidžia tokiam požiūriui nugalėti. Sudomino ir dėstytoja C. Stinson –

skaičiau jos biografiją, nutariau, kad ji turėtų būti įdomus žmogus. Ji yra studijavusi pas kelis profesorius, kurių vieną ir aš pažįstu. Taigi buvo įdomu sužinoti, kaip ji dirba su mokiniais. Visada esu atvira naujovėms, pamokoms, dėstytojams, nes kiekvienas pasako ką nors nauja. Tai skatina tobulėti, mokytis. Muzikantui tai būtina – jei visąlaik darai tą patį, atsibosta ir tau, ir klausytojui. Iš dėstytojos sužinojau kelis profesinius dalykus, kurie man buvo naujiena. Pavyzdžiui, kai muzikuojame su fortepijonu ir grojame iš esmės tą patį, aš pirmiausia turiu išgirsti fortepijoną ir labai greitai prisidėti. Salėje sėdintis klausytojas mano, kad grojame kartu, o išties fortepijonas groja pirmas, violončelė – iš paskos. Man tai buvo naujiena. Dėstytoja – labai šiltas žmogus. Esu patenkinta, kad esu čia. Užkliuvo tik tai, kad išankstiniuose pranešimuose buvo parašyta, jog gausime keturias pamokas, o gauname, deja, tik tris. Antra, akompaniatorės nelabai pasiruošusios kursams, daugiausia skaito iš lapo ir tai truputį vargina. Nelabai galime susigroti, nes jos tiesiog nepasirengusios. Ateityje kursų rengėjai galėtų pakviesti kurios nors muzikos mokyklos violončelės klasės akompaniatorių – jis jau būtų grojęs pagrindinį violončelės repertuarą, nereikėtų nieko naujo mokytis ir visiems būtų paprasčiau.“ Violončelininkė Gabrielė Dikčiūtė, dar besimokanti Nacionalinėje

Operos solistas ir vokalo pedagogas V. Prudnikovas – vienas iš Birštono akademijos dėstytojų

M.  K.  Čiurlionio menų mokykloje, Birštone atsidūrė paraginta savo mokytojos R.  Kalnėnaitės. „Primygtinai rekomendavo“, – šypsojosi Gabrielė. Ir nesigailėjo – iš dėstytojos C.  Stinson ji gavo vertingų pastabų. Tie, kurie neatvyko, – prašovė, vienu balsu tvirtino Gabrielė ir Laura.

V. Prudnikovas per komplimentus liko alkanas

„Prrrr“, „Tprruuu“, „Riiii“, „Rioooo“ – tokius garsus rytais visą savaitę girdėjo birštoniečiai, gyvenantys šalia Kultūros centro, bet protestų nereiškė – juk čia vokalo pamokas su Birštono vasaros akademijos studentais rengė Vladimiras Prudnikovas ir Nijolė Ralytė. O vokalistams pirmiausia reikia įsidainuoti, kad balsas pradėtų skambėti... Užtat po įsidainavimo pratimų prasidėdavo tikras koncertas ir spektaklis, kurį galėjo stebėti kiekvienas atvirų pamokų lankytojas. Pirmą kartą įžengusi į klasę sustingau: N. Ralytės pirštai laksto klaviatūra, skamba ispaniška melodija, dainininkė mėgina ją atkartoti, o šalia V.  Prudnikovas tiesiog šoka flamenką, bandydamas parodyti, kokio temperamento reikia šiai dainai... Tai – ne spektaklis gausiai susirinkusiems žiūrovams, tai – maestro vokalo pamoka. Jis visada neriasi iš kailio, kad jo auklėtiniai pajustų sti-

Muzikos barai / 9


Alma mater studiorum

Dainininkai Ž. Galinis ir A. Stančikaitė Birštone parengė naują duetą

Dainininkė E. Baltiejūtė – V. Prudnikovo mokinė

Muzikos barai / 10

lių, pastebėtų niuansus, ką jau kalbėti apie balso valdymą. Ar ne todėl studentai pas jį veržte veržiasi? V. Prudnikovas, kaip ir kiti dėstytojai, turėjo surengti koncertą – toks jau Birštono vasaros akademijos reikalavimas. Bet... užkimo. Buvau liudininkė, kaip išsisuko iš padėties – ekspromtu parengė programą, kurią atliko Birštono akademijos studentai. Kurhauzo salė buvo pilnutėlė – publika susirinko pasiklausyti V.  Prudnikovo. Jis, kiek galėjo, dainavo, bet iš esmės tai buvo studentų koncertas. Ir ką? Kitą dieną V.  Prudnikovas guodėsi: „Negalėjau papusryčiauti – vis ėjo ir ėjo žmonės, gyrė koncertą, stebėjosi, kokių puikių balsų vokalistus ugdau.“ Turbūt neatsitiktinai ir pirmoji Birštono vasaros menų akademijos sesija baigėsi simboliškai – Vidmanto Bartulio „Himnu muzikai“, kurį atliko vokalistai. Dauguma jų – V.  Prudnikovo studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vytauto Didžiojo universitete, tad įdomiau buvo pakalbinti dalyvę „iš šalies“ Laimą Česlauskaitę, dar prieš penkerius metus vokalo studijas baigusią Klaipėdos universiteto Menų fakultete,

šiuo metu dainuojančią Panevėžio muzikiniame teatre. Paklausta, su kokiais lūkesčiais vyko į Birštoną, L.  Česlauskaitė sakė: „Jaučiau šiokį tokį atotrūkį nuo mokslų, tad norėjau pasimokyti ir patobulėti, tarsi grįžti į studijų laikus, pajusti režimą. Džiaugiuosi, kad tai pavyko. Po V. Prudnikovo trenažo balsas tapo stabilesnis, mokytojas užvedė mane ant kelio, toliau galėsiu juo eiti savarankiškai. Maža to, papildžiau savo repertuarą – parengiau Leo Delibes’o Ispanišką dainą, jos premjera nuskambėjo per vasaros akademijos auklėtinių baigiamąjį koncertą. Be to, užsimezgė daug pažinčių.“ Panašu, kad nusivylusių Birštono vasaros menų akademija rasti nepavyktų...

Savaitės per mažai

Po baigiamojo akademijos studentų koncerto pilnutėlėje kurhauzo salėje, ką čia slėpti, kilo šampano taurės. Iniciatoriams išties pasisekė, kad projekto partneriais tapo Birštono savivaldybė. Birštoniečiai visai savaitei atidavė kurhauzo raktus, Menų


mokyklos mokytojai netgi nutraukė atostogas, kad galėtų padėti studentams (pavyzdžiui, užrakinti klasę, kurioje jauni išsiblaškėliai paliko tūkstančių dolerių vertės violončelę). Miesto vadovė N.  Dirginčienė ne tik dalyvavo visuose akademijos dalyvių koncertuose, bet ir kursų pabaigoje padovanojo jiems iškylą laiveliu po Nemuną. Tad neatsitiktinai Birštono vasaros menų akademijos uždarymo vakare Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė A.  Žigaitytė-Nekrošienė dėkojo Birštono savivaldybės merei N.  Dirginčienei, Menų mokyklos direktorei L.  Raugevičienei, Kultūros centro direktoriui Z. Vileikiui, džiaugėsi puikiais akademijos studentų rezultatais, kvietė studentus, dėstytojus, kurorto gyventojus ir kitais metais susitikti akademijos meistriškumo kursuose bei koncertuose. Savaitės akademijos dalyviams buvo per maža, tad sutarta, jog kitais metais kursai pailgės iki dešimties dienų, bus laisvo laiko susipažinti su apylinkėmis. Kitais metais susitikti Birštone planuojama liepos 15 – rugpjūčio 1 dienomis. Tikimasi, kad tarp pedagogų bus Vokietijoje gyvenantis violončelininkas, D.  Geringo mokinys Vytautas Sondeckis, puikus altininkas Erikas Wenbo Xu, taip pat gyvenantis Vokietijoje, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos dėstytojai smuikininkas Aleksejus Lundinas ir pianistė Tatjana Fedosejeva. Ir kitais metais darbą tęs dainininkas V. Prudnikovas, pianistė N. Ralytė. Į renginius laukiama atvykstant ne tik aktyviųjų dalyvių, bet ir stebėtojų – pedagogų, jaunų menininkų, Birštone poilsiaujančių muzikos mėgėjų. n

PA DĖ K A UŽ PAGALBĄ IR PARAMĄ RENGIANT BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOS RENGINIUS NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME:

Birštono vasaros menų akademijos globėjai Birštono savivaldybės merei Nijolei DIRGINČIENEI Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui Zigmui LYDEKAI Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dekanui Sauliui GERULIUI Birštono kultūros centro direktoriui Zigmui VILEIKIUI Birštono meno mokyklos direktorei Laimutei RAUGEVIČIENEI Birštono savivaldybės darbuotojams Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorei Birutei KAROSIENEI Juozo Palionio labdaros ir paramos fondo direktorei Editai PALIONYTEI AB Birštono sanatorijos „Versmė“ direktoriui Antanui DANIUI AB „Eglės“ sanatorijos Birštone rinkodaros direktoriui Edgarui BRIEDŽIUI „Birštono mineralinių vandenų“ direktoriui Valentinui LUKOŠEVIČIUI Prienų ir Birštono krašto laikraščio „Gėlupis“ redakcijai

Birštono vasaros menų akademijos dalyviai: violončelininkai Rokas Vizbaras, Laura Barkauskaitė, Elena Daunytė, Gabrielė Dikčiūtė, Augustas Gocentas, Julius Jonušas, Madison Howard, Kotryna Šiugždinytė; pianistai Julija Sadaunykaitė, Paulė Galinienė, Aleksandra Kolpakovaitė, Aušrinė Garsonaitė, Silvija Jermakovaitė, Lauryna Lankutytė, Saulė Berezinaitė, Kamilė Zaveckaitė; dainininkai Žermena Buliauskaitė-Lunskienė, Laima Česlauskaitė, Inga Gudavičienė, Olga Žorova, Žygimantas Galinis, Justė Jankauskaitė, Agnė Stančikaitė, Aurelija Stasiulytė, Evelina Baltiejūtė, Evelina Sakalauskaitė ir Evelina Juraškienė

Birštono turizmo ir informacijos centro darbuotojams

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė ŽIGAITY TĖ-NEKROŠIENĖ

Muzikos barai / 11


Sukaktis

Muzikos pedagogikos labirintai

Leonidas MELNIKAS

M

uzikos pedagogika tradiciškai grindžiama perimamumo ir nuoseklumo principais, kai kiekvienas naujas žingsnis žengiamas įtvirtinus prieš tai gautas žinias ir įgūdžius. Toks gerai organizuotas ir griežtai valdomas mokymo procesas remiasi iš anksto nustatytais aiškiais tikslais ir metodiškai patikrintomis priemonėmis. Visa tai užtikrina muzikos mokymo sistemos efektyvumą ir rezultatyvumą. Tačiau kartais pasitaiko išimčių, nestandartinių sprendimų. Tada pedagogika eina ne nuosekliu, nuspėjamu keliu, bet šuoliais, laisvai, o svarbiausia – neigdama savo pagrindus ir principus. Įdomiausia, kad tos išimtys nenuveda į aklavietę, nepaliudija sistemos „gedimo“, o, atvirkščiai, atspindi kūrybišką jos prigimtį ir tai, kad ji turi savireguliacijos ir atsinaujinimo mechanizmus. Tokios muzikos

Sauliaus Sondeckio ir Sergejaus Nakariakovo fenomenas

Saulius Sondeckis

pedagogikos išimtys leidžia kritiškai apmąstyti sukauptą patirtį, o apmąsčius pasiekti iš esmės naują kokybę, kuri konkrečiomis meninėmis ir istorinėmis aplinkybėmis atspindi poreikį keisti pagrindinius meninius principus, atsikratyti stereotipų, iš esmės atnaujinti kūrybinę patirtį. Tokios išimties pavyzdys galėtų būti Sauliaus Sondeckio ir Sergejaus Nakariakovo – dviejų puikių mūsų laikų muzikų – kūrybinis kelias. Kaip tik jų meninis fenomenas leidžia išryškinti slaptus nuolatinio muzikinės veiklos aktualizavimo mechanizmus, parodyti, kaip ji įgauna naują kokybę. Tai, kad šie muzikai yra skirtingų kartų, tik rodo tokių mechanizmų universalumą.

© LNF nuotr.

Saulius Sondeckis

Muzikos barai / 12

Kultūros paveldas susidaro iš didžių menininkų pasiekimų – juos matome, jais didžiuojamės. Tačiau retai susimąstome, kad prieš iškildami tie menininkai nuėjo ilgą ieškojimų kelią, kuris ir lėmė jų vietą kultūros olimpe. Šia prasme kūrėjo kelias yra ne mažiau įdomus nei jo pasiekimai,

nes kūrybos procesas yra raktas į jo šedevrų supratimą. Sauliaus Sondeckio kūrybiniai pasiekimai gerai žinomi – jis išugdė kelis orkestrus, sukūrė savitą, nepakartojamą atlikimo stilių, bendradarbiavo su iškiliausiais savo epochos kompozitoriais ir atlikėjais, be kurių ištarto meninio žodžio XX a. pasaulio muzikos kultūra būtų visai kitokia. Džiaugdamiesi šiais iškilaus lietuvių menininko laimėjimais retai pagalvojame apie gyvenimo vingius, atvedusius jį į tokias aukštumas. Didžio dirigento pirmasis sąlytis su muzika – šeimoje. Pradėti mokytis muzikos S. Sondeckį vaikystėje paskatino tėvai, sūnui jie stengėsi suteikti įvairiapusį humanitarinį išsilavinimą. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje baigę universitetus Vokietijoje ir grįžę į Lietuvą, jie vadovavosi tuomet vyravusiu požiūriu, kad inteligentiškam žmogui privalu gebėti muzikuoti namuose. Dukteriai buvo nupirktas pianinas, o sūnui – smuikas, ir abu jaunieji Sondeckiai surado savo kelią muzikoje: vienas tapo pripažintu dirigentu, kita – muzikos mėgėja.


Sauliui Sondeckiui Gražios 85 metų sukakties proga Lietuvos muzikų bendruomenės vardu dėkoju už prasmingą darbą Lietuvos muzikos baruose, už aktyvią koncertinę veiklą ir neįkainojamą indėlį į Lietuvos muzikos interpretacijos ir Lietuvos kamerinio orkestro sampratos istoriją! Jūsų pedagoginis talentas palieka gilų pėdsaką visų su Jumis tiesiogiai ir netiesiogiai bendraujančių sąmonėje ir širdyje. Jūsų darbai ne tik istoriškai prasmingi, bet ir vertingi muzikos ateičiai. Esame laimingi Jus ir Jūsų meną pažinę, galėję pasisemti žinių ir patirti Jūsų muzikavimo džiaugsmą. Ilgiausių metų! Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

DEDIKACIJA

Dirigentas profesorius Saulius Sondeckis spalio 11-ąją minėjo 85-ąją sukaktį. Jį pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Pirmasis. Šis epitetas – nuolatinis maestro S. Sondeckio ir jo įkurto Lietuvos kamerinio orkestro kūrybinės biografijos palydovas. Pirmasis kamerinis orkestras Lietuvoje, paskatinęs vėliau atsirasti kitus kolektyvus, davęs postūmį naujiems žanrams lietuvių kompozitorių kūryboje. Pirmasis kūrinių atlikimas Lietuvos scenoje, lietuvių ir kitų tautų kompozitorių kūrinių premjeros, pirmą kartą į sceną išvedami atlikėjai. Pirmą kartą užsienio šalyse skambantis Lietuvos vardas dar esant TSRS sudėtyje, išminti takai į garsias sales bei festivalius. Pirmieji ryšiai su laisvojo pasaulio koncertų agentūromis, naujos koncertinio gyvenimo tradicijos. S. Sondeckio biografija knibždėte knibžda naujas idėjas ir sumanymus žyminčių ženklų. Šios gražios sukakties proga du koncertus specialiai maestro dedikavo jo sūnus Vytautas Sondeckis ir Lietuvos muzikų sąjunga. Iš Vokietijos į gimtinę sugrįžęs violončelininkas kartu su žmona dainininke Vérène Andronikof ir pianistu Jurgiu Karnavičiumi rugsėjo 29 d. koncertavo Birštono kurhauze, o rugsėjo 30 d. – Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje. Koncertų programoje skambėjo klasicizmo ir romantizmo epochų muzika. Klausytojai išgirdo meistriškai atliekamus Luigi Boccherini, Ferenco Liszto, Johanneso Brahmso, Richardo Wagnerio bei Giuseppe Verdi kūrinius.

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

Vytautas Sondeckis (violončelė, Vokietija, Lietuva), Vérène Andronikof (sopranas, Vokietija), Jurgis Karnavičius (fortepijonas, Lietuva)

Tėvų motyvacija didele dalimi lėmė S.  Sondeckio muzikinio lavinimo pobūdį. Nors vaikystėje jo žavėjimasis muzika buvo visapusiškai skatinamas, deja, pamokų kryptingumas ir užmojis neperžengė mėgėjiškos veiklos ribų. Kaip prisimena S.  Sondeckis, tėvai nemanė, kad sūnus ateityje galėtų tapti profesionaliu muzikantu, kur kas perspektyvesnė jiems atrodė gydytojo arba teisininko karjera. Taigi muzikines pratybas jie vertino tegul kaip privalomą, bet vis dėlto ne pagrindinę veiklą. Tokį požiūrį liudijo, pavyzdžiui, gana atsitiktinis mokytojų parinkimas, jų nuolatinė kaita, jiems keliami nedideli reikalavimai. Kiekvienas naujas mokytojas dirbo vis kitu metodu ir, nespėjęs įtvirtinti savo pirmtako formuotų įgūdžių, bandydavo jau visai ką kita, o po kurio laiko ir pats užleisdavo vietą kolegai. Tarp mokytojų buvo ir konservatorijos dar nebaigęs smuikininkas, ir choro dirigentas, pirmųjų lietuviškų muzikos vadovėlių autorius, netgi trimitininkas, truputį mokantis griežti violončele (beje, būtent jis, pasak S. Sondeckio, padarė jam didžiausią poveikį). Užpildyti spragas ir pasivyti, kiek atsilikta, S. Sondeckiui teko jau konservatorijoje, kur jis mokėsi Aleksandro Livonto, vieno ryškiausių Lietuvos smuikininkų, klasėje. Atrodytų, dėl tokio fragmentiško pradinio muzikinio išsilavinimo nėra ko nė svajoti apie sėkmingą profesinę karjerą, tačiau – paradoksas – viskas susiklostė kitaip. Negenamas pašėlusio muzikos pamokų ritmo ir visiškai nemuštruojamas S.  Sondeckis turėjo laiko geriau suvokti gautas žinias. Užuot vadovavęsis viena griežta mokymosi strategija, jis judėjo iškart daugeliu muzikos pažinimo trajektorijų. Tai apsaugojo jį nuo pavojaus atsidurti kartą ir visiems laikams išartoje profesinės karjeros vagoje, kuri dažnai slegia muzikantus, neleidžia jiems išsivaduoti iš inercijos. S.  Sondeckiui viskas klostėsi kitaip. Skirtingai nei daugelis būsimųjų kolegų, jis niekaip negalėjo apsispręsti dėl profesijos, ieškojo savo kelio mene, bandė vis naujas saviraiškos

Muzikos barai / 13


Sukaktis galimybes. Greta smuiko, savo pagrindinio instrumento, gerai įvaldė fortepijoną ir puikiai išmoko skaityti iš lapo. Tai leido jam, jau tapusiam diplomuotu smuikininku, dirbti konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pianistu koncertmeisteriu. Studentų, kuriems jam tekdavo akompanuoti, jis buvo mėgstamas kaip tik dėl to, kad pirmąkart atsivertęs natas neklysdamas ir nesustodamas galėdavo pritarti solistui (skambindamas ištraukas iš operų ir simfonijų, buvo įgudęs supaprastinti faktūrą, tad ėmęs akompanuoti jis sėkmingai apeidavo techninius sunkumus, nepamesdavo muzikinės minties gijos). S. Sondeckis susidomėjo kameriniu muzikavimu, sukūrė styginių kvartetą ir fortepijoninį trio. Jis daug skaitė, nepraleisdavo nė vieno koncerto, kuris būtų galėjęs atverti naujus atlikimo horizontus. Tapo puikiu pedagogu, gebančiu suprasti ir išryškinti mokinio individualybę. Pagaliau jis surado savo gyvenimo kelią – įkūrė kamerinį orkestrą ir atvedė jį į pasaulinę šlovę. Karjerą dirigentai paprastai pradeda ateidami į jau veikiantį kūrybinį kolektyvą. S. Sondeckis pradėjo kitaip – nuo nulio, sukūrė tai, ko iki jo nebuvo. Jis pradėjo nuo pagrindų pagrindo – orkestro pedagogikos. Mokydamas kitus mokėsi pats. Kol suformavo kompleksinę metodinę orkestro muzikantų rengimo ir – dar svarbiau – puikių orkestrų ugdymo sistemą, jam prireikė kelių dešimtmečių. 1955 m. S.  Sondeckis buvo pakviestas vadovauti Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos (dabar – Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla) orkestro klasei. Tuo metu jis neturėjo nei teorinių žinių, kaip dirbti su vaikų orkestru, nei praktinio patyrimo – vaikų kolektyvams, kuriuose kadaise jam pačiam teko groti, buvo vadovaujama be jokios metodinės sistemos, nes tuo metu Lietuvoje jos paprasčiausiai nebuvo. Turėdamas nepaprastą intuiciją, įgimtą muzikalumą ir didžiulį pedagoginį talentą, stebindamas aplinkinius darbštumu, drausme ir neiš-

Muzikos barai / 14

senkama energija, jis pasiekė įstabių rezultatų. Jau 1964 m. jo vadovaujamas moksleivių orkestras triumfališkai pasirodė ISME (International Society for Music Education) kongrese „Šiuolaikinė muzika ir šiuolaikinė pedagogika“ Budapešte. Įvairių šalių muzikos mokytojai, susirinkę į šį autoritetingą tarptautinį forumą, deramai įvertino ne tik puikų moksleivių kolektyvo grojimą, bet, pirmiausia, jo vadovo pedagoginį talentą ir gebėjimą sukurti tokį puikų ansamblį. Jau grįžęs iš šios kelionės S.  Sondeckis gavo Prahos konservatorijos direktoriaus profesoriaus Vaclavo Holzknechto laišką, kuriame buvo prašoma pasidalyti metodika, stebinančia efektyvumu ir leidžiančia pasiekti tokių stulbinamų rezultatų. Šis S.  Sondeckio pedagoginių nuopelnų pripažinimas buvo juo svarbesnis, kad Čekija dar nuo Mozarto laikų garsėjo aukščiausia orkestrų kultūra ir senomis orkestrinio muzikavimo tradicijomis. Jis atsiliepė į šį prašymą, parašė didelį straipsnį knygai, kurią 1969 m. išleido prestižiškiausia Čekoslovakijos muzikos leidykla „Panton“. 1976 m. Herberto von Karajano fondo jaunimo orkestrų konkurse tuomečiame Vakarų Berlyne S. Sondeckio vadovaujamas moksleivių orkestras iš Vilniaus laimėjo aukso medalį. Po orkestro pasirodymo konkurso baigiamajame koncerte H. von Karajanas sušuko: „Das war fantastisch, das ist unmöglich...“ (Tai fantastiška, tai tiesiog neįmanoma...), o per apdovanojimų įteikimo ceremoniją, kreipdamasis į visus dalyvius, didysis muzikas pasakė: „Neabejoju muzikos ateitimi, kol matau tokius orkestro ugdytojus.“ Per konkursą Berlyne S.  Sondeckį lydėjusi sėkmė įtikinamai įrodė, kad remiantis jo metodine sistema moksleivių orkestrą galima išugdyti iki brandaus, aukšto profesinio lygio kolektyvo. Apžvelgdamas savo ilgametę veiklą S.  Sondeckis mini keturis orkestrus, išugdytus pagal visus savo pedagoginės sistemos principus. Tai daug metų jo vadovautas Vilniaus M.  K.  Čiurlionio menų mokyklos orkestras, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kamerinis orkestras, Lie-

tuvos kamerinis orkestras ir Sankt Peterburgo N.  Rimskio-Korsakovo konservatorijos kamerinis orkestras, vėliau tapęs Ermitažo orkestru „Sankt Peterburg camerata“. S.  Sondeckio pedagoginiai ieškojimai neapsiribojo tik minėtais keturiais kolektyvais. Jis trejus metus vadovavo Belgijos jaunimo filharmonijos orkestrui, dirbo su Davoso tarptautinio, Šlėzvigo-Holšteino ir Brandenburgo festivalių jaunimo orkestrais, bendru Lietuvos ir Graco (Austrija) jaunimo orkestru. Su Maskvos konservatorijos orkestru buvo parengęs koncertų ciklų, su Kazachijos nacionalinės muzikos akademijos orkestru gastroliavo Prahoje, Budapešte, pasirodė Vienos „Musikverein“ Auksinėje salėje, dirbo su daugeliu kitų jaunimo kolektyvų. Beje, prie jų reikėtų pridėti ir 1997 m. Gidono Kremerio įkurtą dabar visame pasaulyje žinomą orkestrą „Kremerata Baltica“, kuris buvo steigiamas ir pirmuosius žingsnius žengė tiesiogiai ir aktyviai dalyvaujant S. Sondeckiui. S. Sondeckis sukūrė Lietuvoje visiškai naujo tipo orkestrą, atvėrė naujus muzikos atlikimo horizontus, jo laimėjimai pelnė tarptautinį pripažinimą, buvo aukštai įvertinti įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau paradoksas – jo pasiekimai mažai siejasi su muzikos mokslais, kuriuos jis išėjo, jis padarė tai, ko jo niekas nemokė. Pats rinkosi, kas jam svarbu, ir darė tai, ką, jo nuomone, reikėjo daryti. Visos įvairiapusės žinios ir įgūdžiai, kuriuos kaupė mokydamasis ir kurie ilgą laiką atrodė pabiri, neturintys ryšio vienas su kitu, jo kūryboje susidėliojo į vientisą sistemą, įgavo savo tikrąją prasmę. Jo kūrybos kelias prieštarauja stereotipams, nepaisydamas jų jis pasiekė meno aukštumas, tapo muzikos legenda.

Sergejus Nakariakovas

Sergejaus Nakariakovo, vieno garsiausių šiandienos pasaulio trimitininkų, laimėjimai, regis, taip pat prieštarauja daugeliui įprastų nuostatų apie tradicinį profesinį muzikanto rengimą. Jo kūrybinis kelias visiškai unikalus. Vaikystėje, kai klojami profesiniai muziko karjeros pamatai, jis nesutiko jo lūkesčius galėjusio paten-


viską, kad apie atrastą stebuklą sužinotų visi. Jis nedvejodamas susisiekė su pagrindinių Europos muzikos festivalių vadovais ir jau 1991 m. su S.  Nakariakovu pasirodė Zalcburgo, Šlėzvigo-Holšteino ir Ivo Pogoreličiaus (Bad Vėrishofene, Vokietijoje) festivaliuose. Tuomet tai buvo bene prestižiškiausi muzikos forumai. Didžiulis pasisekimas, muzikos kritikų pripažinimas per akimirksnį atvėrė S.  Nakariakovui geriausių pasaulio koncertų salių duris. Jis buvo apdovanotas prestižine Davidovo premija, teikiama geriausiems metų jauniesiems muzikantams (Davidoff Preis für junge Instrumentalisten), tapo vienu paklausiausių ir mylimiausių atlikėjų. Sunku metodiškai paaiškinti S. Nakariakovo fenomeną – retas atlikėjas, neturėjęs atidžios ir kompetentingos pedagogų priežiūros, galėtų pasigirti tokiais pasiekimais. Antra vertus, kaip tik šio nuostabaus muzikanto pavyzdys leidžia išskirti pagrindinius mokymo prioritetus, kurie buvo svarbūs jam ir gali praversti kitiems. Svarbiausias – meninės prigimties prioritetas. Jeigu yra talentas ir begalinis noras, geidžiamas rezultatas galiausiai pasiekiamas. Meninė idėja padeda kūrėjui eiti ieškojimų keliu ir rasti savąjį. Ir visai nesvarbu, ar ta idėja susiformuoja dalyvaujant pedagogui, ar be jo – svarbu, kad pagrindiniai būtų ne techniniai, bet už jų slypintys meniniai tikslai. Kaip tik tai liudija S.  Nakariakovo pavyzdys. Klausantis jo akivaizdu, kad įtaigą lemia ne techniškai preciziškas atlikimas, bet preciziškai įprasminta meninė interpretacija. Tai daro didžiausią įspūdį ir žavi klausytojus. Nėra abejonių ir dėl to, kad muzikos lavinimas labai susijęs su menine aplinka, kuri supa jaunąjį muziką, ugdo jo mąstymą ir meninę savivoką. Gebėjimas įsiklausyti į egzistuojančių interpretacijų polifoniją ir pasirinkti teisingas gaires – svarbiausia tolesnės raidos inspiracija. Būtent tai padėjo S.  Nakariakovui kompensuoti profesionalių trimito pamokų trūkumą. Technines atlikimo problemas jis išmoko įveikti pats, o ieškodamas

© CADTIMGA nuotr.

kinti mokytojo ir pats savarankiškai sukūrė tai, ką šiandien daugelis svajoja iš jo perimti. S. Nakariakovo kelio pradžia buvo visai tradicinė. Muzikuoti jį paskatino tėvas, fortepijono mokytojas. Būsimasis trimitininkas įstojo į gimtojo Žemutinio Naugardo (tuomet – Gorkio) muzikos mokyklos fortepijono klasę. Tačiau 1985 m. automobilio avarijoje berniukas gavo sunkią stuburo traumą ir toliau mokytis skambinti fortepijonu nebegalėjo. Aštuonerių metų S. Nakariakovas atsidūrė kryžkelėje: tėvų įskiepyta meilė muzikai neleido nutraukti to, kas buvo pradėta, tačiau aplinkybės vertė keisti muzikavimo profilį. Atsakymas atėjo pats savaime – būsimasis muzikas susižavėjo trimitu. Išgirstas puikaus rusų trimitininko Timofejaus Dokšicerio (beje, ilgą laiką gyvenusio Lietuvoje) įrašas padarė tokį įspūdį, kad nulėmė tolesnę S.  Nakariakovo karjerą. Sergejus grįžo į muzikos mokyklą ir pradėjo mokytis groti trimitu. Deja, mokslai mokykloje ir vėl netruko ilgai. Nusivylęs savo trimito mokytoju jis pasuko visiškai netikėtu keliu. Jo pedagogu tapo tėvas – ne trimitininkas, o pianistas. Sūnui Nakariakovas vyresnysis padėjo perprasti bendruosius muzikos dėsnius, nubrėžė teisingą muzikinės raidos vektorių, tačiau pateikti tikslių profesinių patarimų, kaip groti trimitu, jis, aišku, negalėjo. Neeilinis mokinys visas kylančias problemas turėjo spręsti pats. Muzikantas rado būdą užpildyti profesinio išsilavinimo spragas – jis atidžiai klausėsi jį pakerėjusio T.  Dokšicerio įrašų ir ieškojo vienintelio jam priimtino ir tinkamo grojimo būdo. Toks neįprastas mokymosi kelias pasirodė esąs pats tiesiausias. S. Nakariakovui pavyko – jis fenomenaliai įvaldė savo instrumentą, tapo vienu ryškiausių trimitininkų. 1990 m. S. Nakariakovas, kuriam tuo metu buvo trylika metų, susipažino su S.  Sondeckiu – muziku, turinčiu retą intuiciją įžvelgti talentą ir anaiptol nedažnai pasitaikančią dovaną nesavanaudiškai padėti tiems, kuriems reikia paramos. S. Sondeckis apstulbo nuo to, ką išgirdo, ir padarė

Sergejus Nakariakovas

meninių sprendimų rėmėsi savo nuojauta ir bendravimu su puikiais muzikantais, su kuriais koncertavo nuo jaunų dienų. Likimas taip susiklostė, kad tarp tokių neformalių S. Nakariakovo mokytojų buvo ir S.  Sondeckis. Pasak S.  Nakariakovo, iš maestro jis mokėsi gilaus ir subtilaus atliekamos muzikos įprasminimo bei gebėjimo be dirbtinio patoso, natūraliai, įtaigiai ir aiškiai išreikšti savo muzikines mintis. Tai tos savybės, kurios tvirtėjant jaunojo trimitininko kūrybinei individualybei darėsi vis ryškesnės. Įsimintina ir tai, kad S. Sondeckio dėka S. Nakariakovas vienintelį kartą asmeniškai susitiko su T. Dokšiceriu, neakivaizdžiai suvaidinusiu didžiulį vaidmenį jo muzikinėje karjeroje. Susitikimas įvyko Sondeckio namuose Vilniuje. Pagarbą šiam muzikantui S.  Nakariakovas parodė ir dalyvaudamas S.  Sondeckio Vilniuje 2011 m. surengtame festivalyje, skirtame didžiojo artisto atminimui. *** Sauliaus Sondeckio ir Sergejaus Nakariakovo istorijos visiškai nereiškia, kad tik tokiu būdu formuojasi didis menininkas, – jos greičiau liudija ne taisyklę, o išimtį. Tačiau būtent pastangos bandyti atrasti save ir tarti savo žodį, o ne spraustis į žinomus rėmus įprasmina menininko veiklą, yra vienintelis meninio atsinaujinimo šaltinis. Didis menininkas tuo ir skiriasi nuo gero amatininko, kad jis ne kartoja, o kuria iš naujo. Įdomūs ir reikšmingi tie, kuriuos šiame kelyje lydi sėkmė. n

Muzikos barai / 15


Pažintis

Svarbiausia – santykis, o ne rezultatas Vita Šiugždinienė (violončelė), Ieva Sipaitytė (I smuikas), Robertas Bliškevičius (altas) ir Dainius Puodžiukas (II smuikas)

Rasa AUKŠTUOLYTĖ 1997 METAIS VIOLONČELININKO DARIAUS STABINSKO IR ALTININKO ROBERTO BLIŠKEVIČIAUS ĮKURTAS STYGINIŲ KVARTETAS „CHORDOS“ ŠĮMET MINI JAU PENKIOLIKTĄJĮ KŪRYBINĖS VEIKLOS SEZONĄ. SAVO REPERTUARE SUJUNGĘS ĮVAIRIŲ EPOCHŲ (NUO BAROKO IKI XXI A.) BEI STILIŲ MUZIKĄ, ANSAMBLIS VIS DĖLTO LABIAUSIAI PUOSELĖJA NUO PAT SUSIKŪRIMO IKI ŠIANDIEN VYRAUJANČIĄ KRYPTĮ – GRIEŽTI RETAI LIETUVOJE ATLIEKAMUS ŠIUOLAIKINIŲ UŽSIENIO KOMPOZITORIŲ OPUSUS BEI AKTYVIAI DALYVAUTI LIETUVIŠKOSIOS KVARTETINĖS MUZIKOS SKLAIDOS PROCESE. IŠGYVENĘS PORĄ NELENGVŲ KŪRYBINĖS VEIKLOS ETAPŲ BEI GAUSYBĘ ANSAMBLIO SUDĖTIES PAKITIMŲ, KVARTETAS „CHORDOS“ IR ŠIANDIEN LIEKA IŠTIKIMAS SAU, TURI BŪRĮ ATSIDAVUSIŲ KLAUSYTOJŲ IR ĮDOMIŲ ATEITIES PLANŲ. APIE DABARTINĘ KVARTETO SITUACIJĄ, POŽIŪRĮ Į MUZIKĄ, PEDAGOGIKĄ IR GYVENIMĄ PASAKOJA VIENAS ANSAMBLIO ĮKŪRĖJŲ ALTININKAS ROBERTAS BLIŠKEVIČIUS.

– Koks šis, jubiliejinis, kvarteto veiklos sezonas?

– Kvarteto „Chordos“ veikloje labai didelių pokyčių nėra. Tačiau norisi paminėti jubiliejinį sezoną, kuriuo galbūt galėtų prasidėti ir naujas ansamblio gyvavimo etapas, naujas kvėpavimas. Visą praėjusį laiką norisi įprasminti. Taigi planuojame parodyti įdomiausias, vertingiausias, charakteringiausias ir visą mūsų veiklą apibendrintai atspindinčias koncertines programas. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad nors Lietuvoje iki šiol nėra nuosekliai šiuolaikinę muziką atliekančių styginių kvartetų (bei apskritai šiuolaikinės muzikos atlikimo kultūros), mes visą laiką tai darėme: kvarteto tikslas ir buvo mūsų šalyje skleisti šiuolaikinę muziką. Tokių kompozitorių kaip George̒as

Muzikos barai / 16


Crumbas ar Steve̒as Reichas kūrinių premjeras mes atlikome Alytuje, Vilniuje ir kitur. Jubiliejinį sezoną paminėsime keturiomis ryškiomis programomis. Vieną, pavadintą pagal amerikiečių kompozitoriaus G. Crumbo kvartetą „Black Angels“, klausytojai turės galimybę išgirsti rudenį. Kita bus orientuota į džiazo muziką – ją atliksime su saksofonininku Liudu Mockūnu. Trečią programą pavadinome „Metamorfozių naktimi“ – joje atliksime G.  Ligeri, L. Berio ir H. Dutilleux kūrinius. Ketvirtoji programa bus duoklė tradicinei, romantinei muzikai: jai suteikėme „Mirties ir mergelės“ pavadinimą ir ketiname atlikti F.  Schuberto bei A.  Martinaičio to paties pavadinimo kvartetus. Taip pat dalyvausime renginiuose, skirtuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-mečiui. Visas šis sezonas tęsiasi nuo birželio iki gruodžio mėnesio. Kvartetu „Chordos“ galiu pagrįstai didžiuotis: nors nuolat keitėsi nariai, ansamblis tęsė liniją, kurios niekas kitas dar neatkartojo. Mūsų spektras platus – nuo barokinės muzikos (pavyzdžiui, J.  S.  Bacho kantatos įrašai su choru „Jauna muzika“) iki džiazo muzikos projekto su L. Mockūnu ar Jurgio Mačiūno kūrybos. Taigi norime tiek žmonėms, su kuriais griežėme, priminti, tiek patys prisiminti visas gražias akimirkas. Turime gerbėjų, sulaukiu ir laiškų, kuriuose teiraujamasi, kada išleisime naują kompaktinę plokštelę. Vadinasi, esame reikalingi. – Dažnai keitėsi kvarteto nariai. Kaip tai veikė ar tebeveikia ansamblio kūrybinį darbą? Kas tokiomis aplinkybėmis vis dėlto padeda išsilaikyti?

– Kartais viskas tiesiog sugriūna, nieko nelieka. Kai pasiekiamas tam tikras rezultatas ir žmogus, su kuriuo tai padaroma, nusprendžia tolesnį savo gyvenimą kurti atskirai, likę kvarteto nariai atsiduria sudėtingoje situacijoje. Su naujai atėjusiu atlikėju tenka iš naujo derintis, repetuoti. Mūsų kvarteto repertuaras netradicinis, jeigu griežtume tik romantinę muziką, viskas būtų paprasčiau. Kai kuriuos kūrinius repetuojame mėnesį po 4–6 valandas per dieną, tad pasi-

keitus kuriam nors nariui viską tenka pradėti vos ne iš pradžių. Išsilaikyti labiausiai padeda tai, kad esame laisvi spręsti ir daryti tai, ką norime. Nesame niekam įsipareigoję. Jeigu sugalvojame kokį nors projektą, tiesiog pasikviečiame reikiamus žmones ir jį įgyvendiname. Mes visada stengiamės eiti netradiciniu keliu. Darome tai, kas visų pirma svarbu bei įdomu mums patiems ir nesistengiame niekam įtikti. Tačiau nesame ir kategoriški. Gyvenimas įdomus savo įvairove, tad ir mes norime groti viską. – Kas per visą kvarteto gyvavimo laiką Jums buvo svarbiausia?

– Svarbiausia buvo žmonės, su kuriais kartu griežėme. Daug inspiracijos kvarteto veiklai suteikė buvę jo nariai Darius Stabinskas ar Mindaugas Bačkus. Daug išmokti galima ir iš Vytauto Mikeliūno: improvizacijos, laisvės, fantazijos. Taigi kartu muzikavusių žmonių dėka turėjome energijos, kuri mus stūmė į priekį. Be kitų žmonių esi niekas. Jeigu ką nors pasiryžti daryti vienas, turi tapti atsiskyrėliu. Tačiau jeigu turi adresatą, be kitų žmonių neišsiversi. Ne mažiau svarbūs buvo ir kompozitoriai. Išskirti vieną būtų labai sunku – visi jie ką nors duoda, inspiruoja. Iš esmės svarbiausia – santykis, o ne rezultatas. Ypač vertingas buvo bendradarbiavimas su lietuvių muzikos kūrėjais – O. Narbutaite, R. Šerkšnyte, N. Valančiūte, A. Martinaičiu, R. Mažuliu ir kitais. Per kvarteto gyvavimo metus lietuvių kūrėjų darbų atlikome išties nemažai. Gyvai bendraudami turime galimybę pasitarti dėl kūrinio atlikimo, jo interpretacijos, palyginti savo ir autoriaus sampratas, o tai – be galo praturtinanti patirtis. Mes pradėjome kompozitorius kviestis į repeticijas. Vakaruose toks autoriaus ir atlikėjo bendradarbiavimas jau seniai įprastas, o pas mus tokia tendencija paplito kur kas vėliau. Mes kompozitorius pasisodiname šalia, klausinėjame, jei reikia, prašome stabdyti, paaiškinti. Taip ir vyksta kūryba – yra buvę atvejų, kad tokio proceso metu kompozitorius pakoreguoja kūrinį. Atlikėjas yra tarpininkas tarp autoriaus ir klausytojo, jis mokosi kūrinį

suprasti ir jį perteikti. Žinoma, tai irgi yra kūryba, ženklų įprasminimas, tačiau palyginti su kompozitoriaus darbu, tai kitokia kūryba. – Iš ko mokotės?

– Gyvenime svarbu iš visko mokytis. Visi sutikti žmonės yra svarbūs, nes kiekvienas jų gali ko nors išmokyti, atverti vis kitus vartus į pasaulį. Tačiau kuo daugiau pats mokausi, tuo labiau suprantu, kiek daug nežinau. Su nuostaba suvokiu, koks informacijos kiekis manęs dar laukia. Pasaulis margas, todėl smalsumas, domėjimasis ir yra vienas į priekį eiti skatinančių variklių. Kita vertus, pastebiu, jog smalsumas nyksta iš jaunų žmonių gyvenimo. Jauni atlikėjai racionalūs, praktiški, išmokę nedaryti daugiau, nei būtina. Moka apskaičiuoti: jeigu reikia eksperimentuoti, jie gali tai daryti, tačiau jeigu supranta, kad jų aukos niekas neįvertins, pasirinks kitą kelią. Žinoma, natūralu, kad norisi būti paklausiam. Nėra nieko bloga, jei žmonės nori susikurti karjerą, turi ambicijų, nes tai taip pat variklis. Jeigu mokslininkas nenorėtų būti geriausias, jis nieko neišrastų, nes tiesiog neieškotų. Įvairių konkursų gausa rodo, kad ir muzikantai yra ambicingi, nori būti geriausi, įprasminti savo veiklą. Šis noras suprantamas, tačiau svarbu mokėti ir bendradarbiauti, dirbti ne tik sau, bet ir kitiems. Tarp lietuvių stygininkų gyva rusiškosios mokyklos legenda – įsitikinimas, kad Maskvoje mokslus baigęs atlikėjas yra neklystantis autoritetas. Bet jaunieji atlikėjai išvažiuoja į užsienį ir supranta, jog viskas iš tiesų kitaip. Pirmą kartą išvykus į užsienį mane patį ištiko šokas: negalėjau nesistebėti, kokie ten visi išsilavinę. Mokydamiesi mes žinojome skaičius – parašytų kūrinių kiekį, opusų numerius, sukūrimo datas, tačiau nieko apie pačią muziką. Paskui, kai pamačiau, jog kitur stomatologas dainuoja F.  Schuberto dainas, susigėdau – aš, muzikantas profesionalas, jų nesu girdėjęs. Nuo tada lavintis pradėjau pats. Kvartetas ir yra vienas lavinimosi būdų. Kitas puikus lavinimosi būdas –

Muzikos barai / 17


Pažintis dėstymas. Kai pradedi dėstyti, imi suprasti, kaip svarbu mokėti savo žinias struktūrizuoti, „dozuoti“ informaciją ir ją perteikti Kita vertus, kai informaciją „dozuoji“, ji greitai baigiasi. Viena yra pasakyti viską, ką žinai apie Bachą, iš karto, tačiau kai tai reikia paskirstyti per ketverius mokslo metus – žinių pritrūksta. Tuomet savo žinias tenka pildyti, gilinti, kiekvieną dalyką mokytis suprasti smulkiau. Viena yra pateikti bendrą vaizdą, tačiau kita, kai turi žinoti konkrečius atsakymus. Juolab kad studentas gali vadovautis visai kita logika ir naiviai paklausti „kodėl?“. Kad atsakytum į tą „kodėl?“, turi kaupti svarius argumentus, o tada ir atsiranda poreikis skaityti teorinę literatūrą, gilinti žinias. Šiuolaikinės muzikos atlikimas yra tai, ko pas mus niekas nemoko. Čia neužtenka vien noro ir pastangų. Reikia žinių, nes susiduriama su visai kitokiu garso formavimu, kitokia estetika. Juk negali iš karto skaityti kinų kalba, pirma turi ją išmokti. Šiuolaikinės muzikos atlikimas artimas senosios muzikos atlikimui. Abiem atvejais reikalingas išmanymas, tradicijos žinojimas, kalbos supratimas, fantazija. – Ar šių naujų dalykų mokote studentus? Kokias vertybes jiems diegiate?

– Tai ir yra svarbiausias mano darbas. Jie gal ir nepasiekia tokios greitos pažangos palyginti su tais, kurie išmuštruojami greitam rezultatui, tačiau garantuoju, kad beveik visi mylės muziką. Pavyzdys – viena mano studentė iš Šakių, kuri ten turėjo puikų, vertinamą darbą, sėkmingą gyvenimą, tačiau tą darbą metė ir pradėjo groti. Ji iškeitė saugią egzistenciją savo gimtąjame mieste į aktyvų muzikavimą. Man tai buvo aiškus rodiklis, kad žmogus patikėjo muzika. Tokių yra ir daugiau. Visiems savo studentams pirmais metais pasakau, kad jie renkasi tokį kelią, kuriuo einant bene visą gyvenimą teks aukotis ir nebūtinai už tai jiems bus pasakyta „ačiū“. Kai kas manimi piktinasi, kad neįkvepiu optimizmo, tačiau noriu, jog studentai situaciją vertintų realiai. Kad suprastų, jog didelę dalį gyvenimo teks au-

Muzikos barai / 18

koti kitiems, bet nebūtinai kas nors ką nors paaukos dėl jų. Tam turi būti pasiruošęs. Juk pasirenki kelią, kuris šiandieninės aplinkos suvokimu yra visiškai neperspektyvus. Studentai su orkestru programą repetuoja keturias dienas ir kas savaitę jas keičia. Aš jiems pasakoju, kaip dirba aktoriai – spektaklį repetuoja 2–3 mėnesius. Iš pradžių tekstą skaito tol, kol jį supranta, paskui iš to teksto iškyla struktūrinis turinys, siužetas, visuma. Mes orkestre kūrinį sugrojame dažnai jo iki galo net nesuvokdami: kiekvienas atlieka savo partiją ir taip jis sudedamas kaip dėlionė. Daugelis mūsų šalies muzikantų, jausdamiesi esą itin aukšto lygio atlikėjai, tiki galintys kūrinį parengti per dvi tris repeticijas. Mano, kad tai, ką kompozitorius kūrė metus laiko, jis gali įveikti per porą dienų, ne tik pats suprasti visą kūrinio gelmę, bet ir ją perteikti kitam. Tikras atlikėjas visų pirma į kūrinį įsigilins, o tam galima paskirti metus, dvejus ar net trejus. Kiti tam tikrus kūrinius analizuoja visą gyvenimą. Taigi studentams stengiuosi diegti platesnį suvokimą. Iš pradžių visi stebėdavosi, kai klausdavau, kokios tautybės kompozitoriaus, kokios epochos kūrinį jie groja. Dabar jau nebeklausiu, nes žinau, kad atsakymo sulauksiu. Kartais studentai papasakoja tokių dalykų, kurių aš ir pats nesu skaitęs. Jiems patiems pasidaro įdomu, vertinga, jie ima tikėti tuo, ką daro. Žinoma, aš jiems perduodu ir savo pavyzdį. Ir tai ne tuščia ambicija, bet noras, kad kas nors po tavęs liktų. Tai, ką perduodi kitiems, auga. Reikia kurti tradiciją, prijaukinti naujoves, o ne ką nors sužinojus tik pačiam tuo džiaugtis. Tai akligatvis. Jei žinia nesklinda, informacijos laukas neplinta, tai yra tarsi fondas, kuris kaupia pinigus, tačiau nieko neremia. – Ačiū už pokalbį. n

Meno pašvaistėje – „Art Vio“

Rugsėjo 12 d. styginių kvartetas „Art Vio“ (I smuikas – Ingrida Rupaitė-Petrikienė, II smuikas – Kristijonas Venslovas, altas – Tomas Petrikis, violončelė – Povilas Jacunskas) pakvietė į vieną iš penkių jubiliejinių koncertų neseniai lankytojams duris atvėrusiame Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Nekyla jokių abejonių – dešimt kūrybinės veiklos metų atnešė fenomenalų rezultatą, pasiektas toks lygis, kai visi kvarteto nariai yra tarsi vienas organizmas, tačiau kiekvienas jame išsiskleidžia kaip ypatinga individualybė. „Art Vio“ jubiliejinį vakarą pradėjo lyg atsigręždami į 2003 metus, kai šis entuziastingų jaunosios kartos muzikų kvartetas pradėjo savo veiklą Vilniuje, – pagriežė Juozo Širvinsko Styginių kvartetą Nr. 2 „Kompozitoriui atminti“, sukurtą Juozo Gruodžio gimimo 100-mečiui. Koncertą, įprasmindamas dešimtmečio draugystę su kolektyvo bičiuliais, tęsė Vytauto Germanavičiaus kūrinys „Sūpuoklės – ant žvaigždėto dangaus skliauto“ kanklėms ir styginių kvartetui, dedikuotas kanklininkei Aistei Bružaitei ir „Art Vio“. Nors iš pradžių kūrinys galėjo pasirodyti kiek ištęstas ar net su monotonijos prieskoniu, atlikėjai, pasitelkę sūpuoklių principą, tarsi nešė klausytojus per laike besikeičiančius gamtos vaizdinius ar gana keistas gyvenimo situacijas. Po šių muzikinių pasiskraidymų „Art Vio“ su perkusininku Pavelu Giunteriu atliko Anatolijaus Šenderovo koncertą mušamiesiems ir styginių kvartetui (originalas – styginių orkestrui) „… per Giunt.“. Atlikimas žavėjo prisilietimais prie subtiliai trapių kantilenų tėkmės, neįtikėtinu polėkiu, muzikinės stichijos valdymu. „Art Vio“ drauge su Asta Krikščiūnaite (sopranas) atliko Ottorino Respighi „Il Tramonto“ („Saulėlydis“) balsui ir styginių kvartetui. Koncerto pabaigai pasirinktas Roberto Schumanno styginių kvartetas A-dur, op. 41 Nr. 3, nuskambėjo kaip tam tikras manifestas, liudijantis, kad „Art Vio“ neketina pataikauti masiniam skoniui. Dešimt metų nėra tiek jau daug einant į tikrąjį meną, į jo prigimtinę būties formą. Kas „Art Vio“ narius veda tuo keliu? Talentas? Neabejotina! Ir artimas ryšys su kolektyvo draugais, ir įvairiaspalvis repertuaras. Styginių kvartetas „Art Vio“ per dešimtmetį sugebėjo palikti visuomenėje dažnai labai vertinamas amatininkų dirbtuves ir pasiekti grynojo meno erdves. Silvija MILIŪNAITĖ


Rūta Blaškytė (fortepijonas), Aistė Širvinskaitė-Ruškienė (sopranas) ir Miglė Dikšaitienė (smuikas)

TRIO „RAMUZIKA“

Su Pažaislio festivaliu prieš dvejus metus startavęs trio – Aistė Širvinskaitė-Ruškienė (sopranas), Miglė Dikšaitienė (smuikas) ir Rūta Blaškytė (fortepijonas) – šiemet sostinės publikai prisistato kaip ansamblis „RAMuzika“. Šiame pavadinime, be pirmųjų atlikėjų vardų raidžių, telpa ir ansamblio moto – rami muzika... O pirmas muzikių pasirodymas Kauno M. K. Čiurlionio dailės galerijos salėje atkreipė dėmesį įvairiaplaniais kūriniais – šalia populiarių buvo ir rečiau atliekamų, įvyko šiuolaikinės M. Enriquezo Siuitos smuikui ir fortepijonui premjera Lietuvoje. Menininkės gyvena skirtinguose miestuose – dainininkė Klaipėdoje, smuikininkė Vilniuje, o pianistė prieš keletą mėnesių iš Vilniaus persikėlė į gimtąjį Kauną. Susibūrusios į trio, jos atveria kitokią savo profesijos briauną. Skirtingi atlikėjų temperamentai tarsi sufleruoja jų vaidmenis ansamblyje – A. Širvinskaitės prigimčiai bei sodriam balsui artimesnė dramatiška, didelio emocinio krūvio muzika, M. Dikšaitienę, atrodo, labiau vilioja lyrika, o R. Blaškytė „atsakinga“ už meninio stiliaus pajautimą ir perteikimą. Ansamblis svečiavosi Tytuvėnų ir Pažaislio festivaliuose, jo koncertai vyko Vilniuje, Palangoje, Juodkrantėje, Nidoje, Birštone, Rietave. Šią vasarą prancūziškos muzikos programa „Paryžiaus akvarelės“ žavėjosi Žiežmarių kultūros centro klausytojai. Papildyta ir pakeitusi pavadinimą („Žvaigždžių naktis“) ji lapkričio 3 dieną skambės Vilniaus taikomosios dailės muziejaus salėje. Atlikėjų paprašiau papasakoti apie ansamblio susikūrimą, mėgstamą muziką, ateities planus.   – Kokia jūsų įprasta muzikinė veikla? Aistė Širvinskaitė-Ruškienė: Dalyvauju įvairių Lietuvos orkestrų ir chorų programose, dainuoju muzikos festivaliuose. Dažnai koncertuoju su kameriniu ansambliu „Musica humana“ – su juo dainavau „Kuršių nerijos“ ir Pažaislio festivaliuose. Dalyvavau kompozitorių A. Račiūno ir K. Kavecko 100-osioms gimimo metinėms skirtuose koncertuose bei jubiliejiniuose V. Noreikos ir A. Vizgirdos renginiuose. Sukūriau Tatjanos ir Larinos vaidmenis P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“,

Dalios B. Dvariono operoje „Dalia“, dainavau G. Verdi „Aidoje“ ir R. Wagnerio „Valkirijoje“ LNOBT. Klaipėdos muzikiniame teatre atlikau pagrindinį vaidmenį G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“, dainavau grafienę J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“, Rozalindą J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje mokau vaikus solinio dainavimo. O laisvalaikiu mėgstu savo fantazijas išlieti tapydama ant šilko. Miglė Dikšaitienė: Penkiolika metų, nuo pat įkūrimo, grojau tarptautiniame kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“, kuriam vadovauja pasaulinio garso smuikininkas Gidonas Kremeris. Koncertuodami geriausiose pasaulio koncertų salėse turėjome unikalią galimybę semtis įkvėpimo iš šio ryškaus muziko ir kartu kaupti muzikinį bagažą. Dabar, kai auginu savo trečiąjį vaiką – dukrelę, manau, pats laikas džiaugtis šeima ir gamta savo namuose Vilniaus pakraštyje, netoli Žaliųjų Ežerų. Nuo pavasario pradėjau dirbti LNOBT orkestre, tad labiau priartėjau prie vokalo pasaulio. Rūta Blaškytė: Po LMTA magistro ir aspirantūros studijų dirbu su Lietuvos operos teatrų solistais. Labai įdomūs buvo pastarieji septyneri darbo metai LNOBT. Bendradarbiavimas su aukščiausio lygio dainininkais, dirigentais, režisieriais ypač vertingas mano profesiniam augimui. Šiuo metu prie darbo Kauno muzikiniame teatre prisidėjo koncertmeisterio pareigos VDU Muzikos akademijos vokalo katedroje pas prof. Tomą Ladigą. Įdomi nauja patirtis, nes nesu mačiusi vokalo „virtuvės“ nuo pat pradžių, nuo abėcėlės. Stebėdama pirmuosius studentų žingsnius ir jų tobulėjimą, mokausi pati. Be to, kaip solistė ir kamerinės muzikos atlikėja dažnai dalyvauju literatūriniuose-muzikiniuose projektuose, drauge su kitais Lietuvos menininkais atlieku programas, skirtas Edvardui Griegui, Hectorui Berliozui, Czesławui Miłoszui ir kt. – Kaip atėjote į kamerinę muziką, į ansamblį? A. Š-R.: Ansamblis atsirado iš bendros muzikinės veiklos su R. Blaškyte. Kartu dirbome LNOBT, dalyvaudavome koncertuose, tad ėmėme galvoti apie bendrą programą. Mums prireikė dar vienos narės, kuria tapo puiki smuikininkė M. Dikšaitienė. Nuo to laiko tapome trimis koncertuojančiomis mūzomis. M. D.: Man artimas vokalas, kiek save pamenu, visada dainuodavau, tad labai norėjau išbandyti kamerinę vokalinę muziką. Manau, kai koncerte skamba ir instrumentinė, ir vokalinė muzika, klausytojo ausys nepavargsta ir jie gali žymiai daugiau išgirsti ir pajausti... Su Rūta kartu grojome studijuodamos, tad vėl norėjosi patirti bendro muzikavimo malonumą. Kita vertus, atėjo toks amžius, kai susimąstai, ko gi norėtum iš tikrųjų, dėl savo širdies pašaukimo – iš tokių pamastymų ir gimsta kamerinis muzikavimas. R. B.: Taip sutapo, kad tuo metu, kai su Aiste galvojome programą, susitikau Miglę, grįžusią po eilinio gastrolių turo. Išsikalbėjome ir paaiškėjo, kad ir ji norinti pagroti kamerinės muzikos. Nereikėjo ieškoti, rinktis, įkalbinėti, manau, viskas įvyko labai natūraliai ir laiku. Kadangi turiu daugiau muzikavimo su dainininkais patirties, pasiilgdavau

instrumentinės muzikos, ypač smuiko, tad šis ansamblis man kaip išsipildžiusi svajonė. – Kokių autorių muzika jums artima? A. Š-R.: Jau esame paruošusios lietuviškos, vokiškos, prancūziškos muzikos programas, į jas įtraukėme įvairių epochų autorius. Kitiems metams planuojame ispanų muzikos programą. Man artimi keli kompozitoriai – tarkim, G. Puccini, jo operos kunkuliuoja begaline jausmų jūra, kuri pasiglemžia atlikėją jam net nespėjus susivokti. Atlikdamos C. Debussy muziką kartu su juo tapome peizažus. F. Poulenco muzikoje slypi bohemiškasis Paryžius – su mažomis kavinukėmis, raudonu vynu, prabangiais damų tualetais ir levandų dvelksmu... R. B.: Man labiausiai patinka subtili prancūzų muzika – C. Debussy, F. Poulencas. Beje, trio pavadinimas išduoda, kokią muziką mėgstame, tačiau, kaip ir gyvenime, koncertuose skambės įvairūs kūriniai – dinamiški, kontrastingi. Esu įsitikinusi, kad meditatyvi muzika nuramina, atgaivina, paruošia žygiams, tikslų siekimui. M. D.: Kaip sako trio pavadinimas, mums artima rami, nešanti taiką ir šviesią nuotaiką muzika, tačiau neapsiribosime vienu stiliumi ar laikotarpiu – klausysime širdies balso... – Kokią įsivaizduojate savo nišą? Ar ateityje kviesitės ir kitų atlikėjų? A. Š-R.: Neaprėpiamai dideli kamerinės muzikos klodai, kuriuos norėtume atverti klausytojams. Be to, ieškosime naujų autorių, neišbandytų stilių, gal paruošime šiuolaikinės muzikos kūrinių programą. Tikiuosi, kad neapsiribosime Lietuvos scena, manyčiau, išauš diena, kai nersime ir į tarptautinius vandenis. Neatmetu galimybės ateityje pasikviesti ir kitų atlikėjų. Viskas priklauso nuo pasirinktos programos, kūrinių ir įkvėpimo. M. D.: Mūsų trio auga kaip gyvas organizmas, kaip medis, jau atliktos programos ir koncertuose patirti jausmai sukelia naujų minčių ir idėjų, vilčių ir lūkesčių. Muzikavimas trise mums teikia didžiulį džiaugsmą, viliamės tą aistrą ir džiaugsmą perteikti žiūrovams. Dėl kitų atlikėjų – manau, balsas puikiai derėtų prie instrumentinio trio, o gal ir kiti tembrai paįvairintų mūsų koncertų puokštę... R. B.: Programų idėjas sugalvoja Aistė, ji renkasi įdomius kompozitorius arba tam tikro krašto autorius. Vokalinius kūrinius papildome smuiko ir fortepijono repertuaro opusais. Kartais kūrinius deriname pagal estetiką ar nuotaiką. Tarkim, Prancūzijai – baleto kraštui – nepaprastai tiko šokių muzika, tad grojome I. Stravinskio ir B. Bartóko šokius. Mes norime groti kartu, nors gyvename toli viena nuo kitos. Tikimės, kad šis naujas etapas bus pažymėtas ir naujais, mums skirtais, kompozitorių kūriniais. Taip pat manome, kad muzika, kuri užvaldo mus, patiks ir klausytojams. Galimas dalykas, kad ateityje kiek plėsime atlikėjų ratą – mums pačioms tai suteiks papildomą stimulą. Juk kiekvienas žmogus į ansamblį įneša dalelę kūrybiškumo, savo muzikavimo braižo, stiliaus pajautos. Manau, kad kitąmet ispaniškoje programoje jau galime tikėtis ko nors panašaus... Eugenija ŽAKIENĖ

Muzikos barai / 19


Choro magija Regimantas GUDELIS XXV Latvijos dainų šventės Rygoje renginiai – chorų ir kitų meninių kolektyvų konkursai, koncertai, parodos – prasidėjo birželio 30 d. ir tęsėsi iki pat didžiosios Līgo šventės Mežaparko didžiojoje estradoje liepos 7 d. Kelionę į jubiliejinę kaimynų šventę organizavo Lietuvos liaudies kultūros centro Muzikos skyrius. Individualiai patekti į ją nebūčiau galėjęs: bilietų pardavimas buvo paskelbtas kovo mėnesį ir per vieną dieną visi buvo išpirkti! Šventėje žmonių – nesuskaičiuojama galybė! Manoma, dalyvių ir publikos galėjo būti net iki pusės milijono. Šventinė programa truko apie šešias valandas, po to dar iki ryto buvo dainuojamos liaudies dainos iš tam parengto dainyno. Tvarka, kontrolė nematyta (tikrino apsaugos komandos): jokių alkoholinių gėrimų, jokių fotoaparatų, skėčių ar kitų įtartinų daiktų. Publikos sektorių uždarė maždaug 10 min. prieš programos pradžią, o nespėjusius įleisdavo tik tada, kai estradoje keisdavosi atlikėjai. Po šventės, nors tai jau buvo arti antros valandos nakties, prie parko laukė tramvajų ir autobusų kolonos dalyviams išvežioti. Įlipimą reguliavo policija. Daugiausia dėmesio šventėje skirta suaugusiųjų kolektyvams – dainavo 240 mišriųjų chorų (9659 dalyviai), 79 moterų (2445), 28 vyrų (935), 42 senjorų (1250) chorai. Taip pat dalyvavo 4 berniukų chorai (216), 26 latvių diasporų chorai (841), 12 svečių chorų (362 žm.), 31 šokių kolektyvas (700), 39 pučiamųjų orkestrai (1500). Šventės meno vadovai – Aira Birziņa, Ivaras Cinkusas, scenarijaus autorė – Nora Ikstena, scenografas – Ivaras Milītis, režisierius – Pēteris Krilovas. Nuo seno į latvių dainų šventes mes linkę žiūrėti su tam tikru pavydu, net įsikalbėjome ligą: kodėl nedainuojame taip kaip latviai, kada juos pavysime etc. Pamirštame, kad nors latviai yra artimiausi mūsų kaimynai, tos pačios baltų šaknies tauta, bet abiejų šalių istorinė praeitis, kultūros ištakos, chorinės tradicijos, net konfesija ir giedojimo bažnyčiose tradicija vis dėlto esmiškai skiriasi. Reikia su-

Muzikos barai / 20

XXV Latvijos dainø ðventëje vokti: latviai turi savo chorus ir dainų šventes, mes – savo. Kiekvienos tautos kultūra yra jos pačios kriterijus; jeigu savi chorai ir dainų šventės tautą patenkina, ta kultūra pozityvi. Taigi, užuot dejavus, geriau didžiuotis tuo, ką turime (o turime išties daug), ir puoselėti tas vertybes, o ko iš latvių galime pasimokyti, tai tą verta ir daryti. Dėl tokios savo nuostatos jokių latvių dainų šventės lyginimų su mūsų, išskyrus vieną kitą akivaizdų dalyką, nedarysiu, apsiribosiu vien asmeniniais įspūdžiais. Apibendrintas vertinimas būtų toks: latvių dainų šventė labai patiko, buvau nustebintas, sužavėtas, netgi atrodė, kad tai kone dainų šventės idealas! Išverčiau tik mums nesuprantamus tekstus ir dainų pavadinimus, palikau neverstus tuos, kurių prasmę galime nutuokti. Viliuosi, kad skambi latvių kalbos sonoristika padės skaitytojui arčiau prisiliesti prie tos dvasios, kuri gaubė šventę.

Šventės vizija

Visas šventės pavadinimas latviškai toks: „XXV vispārējie latviešu dziesmu un XV dēju svētki. Noslēguma koncerts Līgo!“. Supratome: XXV visuotinė latvių dainų ir XV šokių šventė. Baigiamasis koncertas Līgo.

Kaip dabar ir pas mus praktikuojama, baigiamoji šventė-koncertas buvo kaip atskiras meninis projektas, parengtas nesilaikant nusistovėjusių programos trafaretų, bet susietas su atskira, tačiau visai tautai reikšminga idėja. Šventės viziją buklete išklojo Nora Ikstena, scenarijaus autorė. Lyginant su mūsų paskutinių švenčių vizija, kurias kūrė iškilus poetas Vladas Braziūnas ir kurios tikrai vertos gyriaus, latviškasis vizijos tekstas trumpas. Jis toks: „Līgo yra transformacija, dvasinis ir fizinis apsivalymas ir gražiausias saulės palydėjimo ir jos patekėjimo laukimo ritualas. Saulėgrįža yra galimybė atgimti ne vien žmogui, bet ir visai tautai. Latvių tautai toks atgimimas dabar yra reikalingas labiau nei bet kada anksčiau tautos istorijoje. Dainų šventė yra unikalus daugiabalsis choras, reta galimybė dainininkams ir klausytojams skambant Līgo ritualui išgyventi simbolinį sielos pabudimą, kuris paskatintų tautinės savimonės atgimimą... Ne veltui Līgo simbolis buvo įaustas 1873 m. dainų šventės vėliavoje. Līgo kaip šviesos simbolio išpažinimas žmogaus ir gamtos sąveikoje remiasi giliausiomis kultūros šaknimis, mistine ir sakraline pradžių pradžia. Atsiminimuose apie pirmąją latvių


Dziesmai šodien liela diena

dainų dieną Dikliuose 1864 m. rašoma: „Kai jie viename chore Dievo ir tautos garbei keturiais balsais giedojo, toje šventės linksmybėje klausytojų širdys į dangų kilo“. Lai ir šiandien visų mūsų širdys suartės giesmių ir šviesos aušroje!“ Toliau buklete – vien atliekamų kūrinių sąrašas. Suprantama, šešias valandas trunkantis masinis renginys be aiškios, publikai pajaučiamos formos yra neįmanomas, taigi ją turėjo ir ši šventė, tik jos kontūrų suvokimas, matyt, buvo sąmoningai paliktas pačių klausytojų-žiūrovų fantazijai ir dėmesiui. Iš tikrųjų, klausytis šešias valandas vien dainų tikriausiai nepajėgtume – pavargtume. Dėl to mes šventę dažniausiai suvokiame apibendrintai, kaip vientisą kūrinį, ir dėl to pasijuntame laisvesni, pasiduodame scenarijui, kuris mus veda iš anksto suprojektuota meninio veiksmo

Dziesmai šodien liela diena

plėtojimo linija ir ekspresijos bangomis. Dainos, ritualai ir įvairios vaizdinės išmonės aktyvina mūsų fantaziją ir mes patys, dargi be tarpininkų, galime susidaryti įasmenintą to scenarijaus turinį. Čia visa koncerto ir šventės-šventimo sintezės paslaptis ir paprastumas. O pats šventimo intensyvumas – dvasinis asmens susiliejimas su švente, tikėjimas tuo, kas vyksta joje, – yra asmeninės kultūros ir socializacijos dalykai. Kita vertus, išlaikyti dėmesingą publiką net šešias valandas reikia net tik profesionaliai sukomponuoto projekto ar pačios publikos ankstesnio patyrimo, bet ir tam tikro tautinio pilietinio įsipareigojimo. Iš vizijos aprašo matėme, kad šventinio koncerto susiejimas su Līgo tradicija nebuvo vien naujesnės formos ir turinio ar ritualinės struktūros paieška, greičiau tai buvo daugiaas-

pektis meninis filosofinis kreipinys į gelminius, archetipinius tautos būties, latvių etnoso ir valstybės vertybių klodus bei tų klodų atnaujinimas ir perkūrimas esamuoju laiku, XXI amžiaus akivaizdoje. O kalbant apie pačią struktūrą, tai ją galima buvo įsivaizduoti tokią: pirmoji dalis – istorinės būties, tautinio atgimimo, meilės tėvynei jausmų ir vertybių (dabar tai įvardijama ausį draskančiu terminu nacionalizmas) inspiracija, vidurinė dalis – laisviau komponuotas jungtinio pučiamųjų orkestro, moterų ir vyrų chorų pasirodymas, sklandžiai nuvedantis į trečiąją dalį – Līgo nakties šventimą (folklorinio kolorito dalį su šokiais, liaudiškais ansambliais ir net atskira misterija). Šventės kadencija, apoteozė – trys tautinės patriotinės giesmės. Tai ištisa latvių dainos kultūros filosofija ir pajauta, kurią suformavo

Muzikos barai / 21


Choro magija latvių istorinė patirtis, be to, galima manyti, didesnę ar mažesnę įtaką galėjo padaryti ir iškilusis vokiečių filosofas humanistas J.  G.  Herderis (1744–1803), kuris pirmasis iškėlė ir propagavo mintį, kad jeigu tauta yra politiškai ir kultūriškai pavergta, tai patikimiausias kelias atgauti jai savo tapatumą yra folkloro generavimas. J.  G.  Herderis ne tik tą mintį iškėlė, bet ir savo du garsiuosius pasaulio tautų liaudies dainų rinkinius „Tautų balsai dainoje“ (Stimmen der Völker in Lieder), kurių antrajame įdėjo ir 8 lietuvių dainas, paruošė ir išleido ne Vokietijoje, o būtent dirbdamas pastoriumi ir mokytoju Rygoje (1764– 1769).

Koncertas

Jis prasidėjo fanfaromis tradicinės latvių dainų švenčių dainos Pēterio Barisono „Dziesmai šodien liela diena“ (Šiandien didi dainos diena) motyvu. Fanfaras komponavo Ērikas Ešenvaldas ir Arvidas Skalbė, jas ir dainą dirigavo Mārtiņis Ozoliņis. Šią dainą P.  Barisonas (1904–1947) sukūrė prieš pat mirtį. Ji taip atitiko šventės dvasią, kad iš karto visiems laikams tapo Latvijos dainų švenčių muzikiniu ir filosofiniu simboliu. Daina pakili, beje, nelengva atlikti, tačiau chorai ją gerai moka ir dainuoja su užsidegimu. Ir tik po šios simbolinės dainos nuskambėjo valstybės himnas – Baumaņu Kārlio „Dievs, svēti Latviju“. Tik po P.  Barisono! Pirmenybė šiuo atveju buvo teikiama ne valstybei, o dainai ir jos idėjai tautos gyvenime! Himną giedojo visi – choras ir publika, giedojo labai lėtai, bet darniai. Latvių himnas, žinome, masiniam giedojimui ypač tinka: jis lakus, iškilmingas kaip senieji liuteroniški himnai, kuriuos latviai gieda net nuo XVI a. pradžios. Dirigavo amžiumi vyriausias dirigentas Robertas Zuika. Po himno skambėjo „Svētī debesīs šo zemi“ (Laimink, dangau, šią žemę) – kompozitoriaus Zigmaro Liepiņio, eilių autoriaus Kasparo Dimiterio ekstaziška malda Tėvynei: pradžioje kelios dainingesnės frazės, toliau ištisai unisonais skanduojamas maldingas motyvas „Dievs, svēti Latviju!

Muzikos barai / 22

Dievs, svētī mūsu zemi Latviju!“. Po maldos, tik iš kitos istorinės dimensijos, dar grįžta pačios dainos šlovinimas – Pēterio Plakidžio „Ar dziesmu dzīvība“ (Su daina). Ši dar sovietmečiu sukurta ir publikuota baladė tuoj pat pateko į švenčių repertuarą ir jame įsitvirtino. Manau, ir dėl teksto, ir dėl muzikos. Daina guodė liaudį varguose, linksmino, ugdė, dėl to atmink ir mylėk ją, sūnau, gerbk tėvo darbus, dukra – motinos... Muzika, sakytumei, labiau instrumentinė nei chorinė: ant archajiško liaudies šokio ritmo (basso ostinato) dundenimo vinguriuoja paprastutė altų melodija, jai atitaria karingi (marcato, energico) vyrų šūksniai aukštyn oktava glissando. Chorinio rašto požiūriu tai ypač retas kūrinys! Toliau – klasika: P.  Barisono „Latvija“, E.  Dārziņio „Senatne“ (Praeitis), Jāzepo Vītolio kantata „Ziemeļ blāzma“ (Šiaurės pašvaistė), Imanto Kalniņio „Lūgšana“ (Malda), Jānio Mediņio „Tev mūžam dzīvot, Latvija!“ „Senatne“ – žinomas kūrinys, choriniame repertuare išsiskiria originalia ritmo monotonija: daugiabalsiais vertikaliais sąskambiais tekstas be paliovos „beriamas“ lygiomis aštuntinėmis iki pat kadencijos. Jungtinis choras vis dėlto gebėjo tiksliai sinchronizuoti, derinti akordus ir raiškiai artikuliuoti ilgą tekstą, frazuoti. Savotiška staigmena! J.  Vītolis, gyvendamas ir profesoriaudamas Peterburgo konservatorijoje, į latvių tautinį atgimimą atsiliepė trimis kūriniais: patriotine herojine daina „Gaismas pils“ (Šviesos pilis; sukurta 1899 m.), kantatomis „Beverīnas dziedonis“ (Beverino dainius; 1900 m.) ir „Ziemeļ blāzma“ (sukurta ir atlikta 1913 m.). Tai tipiškos latvių romantinės kantatos-baladės, pasakojančios apie užburtas ir gelmėn nugrimzdusias pilis, kurias prikels iš liaudies atėjęs didvyris, apie vaidilą (Vaidelotą), kuris savo giesme išgelbėjo tautą nuo priešo antpuolio. Pirmieji du kūriniai latvių dainų šventėse skamba nuolatos, o kantatą „Ziemeļ blāzma“ teko girdėti pirmą kartą. Skambėjo didingai, nors gana statiškai. Mintijant šių kantatų istorinę vertę, reikia pridurti štai ką: „Gaismas pils“ ir „Beverīnas dziedonis“ skambėjo per

visas Latvijos sovietinio laikotarpio dainų šventes, jos okupacinei valdžiai nuolatos spigino į akis laisvos tautos valią ir jos tiesas. Dėl jų ir kitų dainų latvių dainų šventėse tautinė-rezistencinė funkcija sovietmečiu, manau, reiškėsi intensyviau, stipriau nei mūsų ar net estų šventėse. Jungtinis pučiamųjų orkestras grojo santūriau negu mūsų Tūkstantmečio šventės Dūdų vakare. Jis tarsi dainavo, demonstravo dūdų balsų, o ne instrumentinės technikos grožį, greičiausiai dėl to, kad buvo „pririštas“ prie choro. Netikėtu kontrastu išsiskyrė tik „Livonijas pils dejas“ (Livonijos pilių šokiai), muz. Pēterio Butāno. Trenkė sunkūs lėti ritmai, grubios melodinės figūros (lyriškesnė vidurinė dalis), tarytum prieš akis būtų pasirodę tikri Livonijos riteriai. Muzika labiau koloritinė, asocijavosi su S.  Prokofjevo „Montekiais ir Kapulečiais“. Tiesa, ši retrospekcija žilon istorijon buvo lyg epizodinė, atskilusi nuo šventės. (Gal tai buvo ir sąmoningas pasirinkimas, turėjęs latviams priminti jų istorines sąsajas su Livonijos ordinu ir kartu su juo čia patekusia krikščioniška kultūra, priminti, kas statė Rygos didžiąsias bažnyčias. To kūrinio konteksto iki galo nesupratau.) Jungtinio vyrų choro dainos mažiau girdėtos, bet tarp jų buvo ir herojinės lyrikos šedevras – D. Dārziņio „Mūžam zili...“ (Amžinai mėlynos Latvijos kalvos). Jos atlikimo techninis lygis ir įtaigi psichologizuota interpretacija dirigentui E. Račevskiui bei dainininkams pelno aukščiausią gyrių. Jeigu vyrai nieko daugiau ir nebūtų dainavę, jų garbei būtų užtekę jos vienos. Nors pasirodė, kad vyrų chorų jau nebe tos galios, kokias rodydavo prieš kelis dešimtmečius. Latvių moterų chorų dainos mums dažniausiai siejasi su romansine lyrika (J.  Ozoliņio „Sidabro pėdomis“, A.  Kalniņio „Latgalėje“ etc.), šviesiu, gražiu dainavimu. Moterų chorų raiškos diapazonas ir ekspresija, žinoma, neprilygsta nei vyrų, nei mišriesiems chorams. Dėl to ir šį kartą moterys žavėjo ne tiek dainomis, kiek gražiu, angelišku a cappella skambesiu. Naujovė – choro jungimas su netradiciniais instrumentų ansambliais: etno-


Dod, Dievini

grafiniu dūdų orkestru, akordeonu ir mandolina. Kaip ir įprasta dainų šventėse, vyrų ir moterų chorai, padainavę atskirai, pasirodymą baigė drauge. Tam latviai turi savo niekuo nepamainomą smagiąją Emiļio Melngaiļio „Lokatiesi, mežu gali“ (Pasilenkit, girios medžiai, leiskit dainai skrieti...). Tai viena seniausių latvių švenčių programos dainų, dainuojama net nuo 1904 m. Liaudiška varžybų daina: padainuoja, pasierzina moterys ir vyrai atskirai, paskui paskutiniuose posmuose sueina į krūvą. Dar kartu chorai padainavo išplėtotą chorinę-choreografinę kompoziciją su solistais – Jurio Vaivodo liaudies dainos „Vai tādēļ nedziedāju“ (Ar dėl to nedainavai) išdailą su būgnų ir dūdų grupe „Auli“. Kūrinys sudėtingas, specifinis. Šokėjų pasirodymas lyg ir epizodinis, atrodė, skirtas chorų programai paįvairinti,

priartinti klasikinį a cappella dainavimą prie liaudiškos šventės. Antrosios dalies kulminacija – Ligo nakties misterija su įvairių nuotaikų dainomis, šokiais ir linksmybėmis. Čia dešimt liaudies dainų ir didelė „Līgo – Jāņu nakts mistērija“. Ši šventės atkarpa prasidėjo apeigine daina „Dod, Dievini“ (Duok Dieve) – muz. Raimondo Tigulo. Stabmeldiško ritualo stilizacija: trumpas burtažodžioužkeikimo motyvo vedimas solo, chorui tai šnabždant unisonu p, tai skanduojant trigarsiais ff. Girdėjome ir naują tradicinės latvių dainos „Pūt, vējiņi!“ variantą – stambią Imanto Ramiņio išdailą aštuonių balsų chorui su solistu. Choras dainavo lyg ir gerai, meniškai, tačiau publika ir patys dainininkai jai nedaug plojo. Matyt, naujoji versija tokioje šventėje negalėjo pakeisti puikiosios Andrejo Jurjānio (1856–1922)

harmonizuotės. Toliau skambėjo keletas kontrastingos nuotaikos dainų, tarp kurių ir E. Melngaiļio „Jānuvakars“. Tai taip pat tradicinė Joninių daina, atliekama visose latvių šventėse. Visus išjudino „Kas dziedāja Jāņu nakti“ (Kas dainuoja Joninių naktį). Uģio Prauliņio harmonizuotė elementari: melodiją padainuoja tai vienas, tai kitas balsas, pabaigoje visi, o skandavimo motyvą līgo atsakinėja choras tutti. Pagal dirigento mostą dainavo ir publika, pradžioje lyg ir nedrąsiai, toliau visu balsu. Ritualinė „Līgo – Jāņu nakts mistērija“ – didžiulis lauko erdvei taikytas muzikinis-teatrinis paveikslas, efektingas visų žanrų įtraukimu. Muzika originali ir įdomiai aranžuota (U. Prauliņis). Dainavo jungtinis suaugusiųjų choras, prie jo prisidėjo berniukai ir visi šventėje dalyvavę žanriniai

Muzikos barai / 23


Choro magija

Kas dziedāja Jāņu nakti

kolektyvai. Muzika grindžiama prieš tai dainuotos „Kas dziedāja Jāņu nakti“ melodija, finale tarp tutti skandavimų dar įsiterpia kanonu vedama ir kita, labai sena – 1632 m. užrašyta melodija (Mane balte mamelit, dod man viene kakenit). Veikalo pradžioje efektingai, su subtiliu humoru (neįprastos instrumentų garso tembrinės priešpriešos) skambėjo trimitų susišaukimai iš priešingų parko pusių, tarsi kviečiantys į šventę, žavėjo teatrališki dalyvių suėjimai, dainos ir rateliai. Scenografijai sumaniai panaudota didžiulė Mežaparko amfiteatrinė erdvė. Vienu žodžiu, atsivėrė visa latvių Ligo kultūros fantazija, tiesa, ne tiesiai iš liaudies atnešta, o profesionalaus meno priemonėmis išplėtota ir intelektualizuota. Juk net ir tos šventės filosofiją mes priimame ne tiesmukai, bet poetizuotai, per rašytinį žodį, kuris jai suteikė platesnių ir gilesnių prasmių, išplėtė liaudiškos fantazijos diapazoną. Žiūrint iš mūsų „parapijos“, misterijos žanras mums ne naujovė, nes jų esame prisižiūrėję savo Kalnų parke. Dargi gerų! Vis dėlto esama skirtumo: Kalnų parke misterijas per dainų šventes rodo liaudiški ansambliai savojo žanro estetikos rėmuose, o latvių misterija liaudies meną derina su šiuolaikiniu choriniu dainavimu, įvairiais orkestrais. (Vėlgi galima atkreipti dėmesį į tai, kad latvių buitinis etnografinis muzikavimas nuo pat XX a. pradžios buvo stipriai paveiktas miesto muzikavimo tradicijos, kuo ir galima paaiškinti atskirai pasirodžiusių ir chorui pritarusių instrumentinių ansamblių įvairovę.). Baigiamasis momentas, kaip visuomet būna dainų šventėse, aukščiausios idėjos – tautinių-pilietinių

Muzikos barai / 24

ir humanistinių vertybių manifestavimas: tradicinė J.  Vītolio „Gaismas pils“ ir dvi naujos giesmės – „Saule, Pērkons, Daugava“ (muz. Mārtiņio Brauno) bei „Dvēseles dziesma“ (Dvasingoji daina; muz. Ēriko Ešenvaldo). Publika jų klausėsi atsistojusi, abi buvo pakartotos. Unikalus atvejis: naujos jaunų autorių giesmės ir toks visuotinis jų pripažinimas! Toliau dar keletas smulkesnių pastabų. Choro repertuaro stilius. Grįždami jo neaptarinėjome – brėško parytys, merkėsi akys, bet kažkuris kolegų primygtinai akcentavo: nebuvo nė vieno popso. Taip! Mūsų supratimu – nebuvo; nebuvo tokio tipo dainų kaip apie Lietuvą, apkaišytą dievo lelijomis, mėlynuosius nemunėlius etc. Bet ką patys latviai popsu laikytų, iš tikrųjų nežinome. Aišku viena, latvių šventės repertuaras buvo grynai tautinis, rimtas, be jokių internacionalizmo priemaišų, be mažiausio pataikaujamo gesto rusiškai diasporai, nors ji ir turi vieną kitą visai neblogą stačiatikių chorą. Vyravo dainos a cappella. Be to, R.  Paulo dainų, kurios anksčiau užimdavo nemažą chorinio repertuaro dalį, šį kartą buvo tik viena. Apie pilietiškai ir meniškai vertingą naujovę – ritualinių dainų atsiradimą – jau minėjau. Jos kiek sentimentalios, prašančios Aukščiausiojo laiminti šalį ir jos žmones, tuo šventėje ir priimtinos. Su šios rūšies dainų sakralumu mūsų publika jau bent šiek tiek susipažino: „Saule, Pērkons, Daugava“ praeitais metais buvo atlikta Moksleivių dainų šventėje Vilniuje, o „Dvēseles dziesma“ latvių delegacijos chorai atliko studentų šventėje „Gaudeamus“ Kalnų parke. Mes tokių dainų-giesmių neturime. Kitas kaimynų chorinio repertuaro stilistinis aspektas: latviai visada geba parodyti naujų pasilinksminimo dainų. Šį kartą iš tokių girdėjome dvi Ilonos Rupainės, po vieną Jevgeņijos Ustinskovos, Selgos Mencės ir Valto Pūcės dainas. Būtent šiame žanre pas mus tikra pragaištis: vien tik tęstinės, liūdnos dainos apie rūtų vainikėlį ir baudžiavos bernelį. Išvada tokia: jaunieji latvių kompozitoriai dėmesingi mėgėjų chorams, žino jų pajėgumus, gerbia liaudies dainų šventes, bet kar-

tu eina koja kojon su gyvenimu. Kita naujovė – solistų ir chorų jungimas, tokių dainų buvo net septynios. Solistas natūraliai įpinamas į choro audinį ir papildo jo vokalo spalvas, jis yra puikus choro pagalbininkas intymios lyrikos momentais. Kaip pamename, praeitose mūsų dainų šventėse taip pat buvo pakviesta garsioji solistė perteikti liaudies dainos koloritą, bet ji liko nuošalyje, į chorinį audinį neįsipynė. Kitaip sakant, būtent tokio, kokį girdėjome Latvijoje, solisto jungimo su choru būdo pas mus nėra. Choro technika. Šventės repertuaras atlikimo požiūriu buvo įvairus: vienos dainos nesunkios, prieinamos bet kokiam mėgėjų chorui, kitos sudėtingos. Tai liudija J. Vītolio kantata „Ziemeļ blāzma“ ir jo daina „Upe un cilvēka dzīve“ (Upė ir žmogaus gyvenimas), dar E.  Dārziņio „Senatne“ ir kitos. Jos sudėtingos ne tik muzikinės kalbos, bet ir vokalo atžvilgiu. Antai sopranams daugelį kartų teko tęsti trečiosios oktavos la, si bemol ir net si (panašiai ir tenorams.), bosams – žemąją fa. Tačiau negirdėjome balso forsavimo, rėksmingo garso! Ir neaišku, ar kokybę lėmė latvių vokalinė mokykla, ar estrados akustika. Tačiau svarstant, kurio jungtinio choro – latvių ar mūsų – vokalo spalva yra gražesnė, garso jėga stipresnė etc., manyčiau, jie lygiaverčiai. Kas kita repertuaro sudėtingumas ir jo atlikimo kokybė. Šventėje tariausi girdįs beveik gryną, lakų choro garsą, aiškiai girdėjosi visos ritmo, melodijos figūracijos, darnus vertikalus ir horizontalus skambesys. (Tik po šventės pasiekė informacija, kad estrada buvo įgarsinta, bet garso mechanika šį kartą taip tobulai veikė, kad patys rengėjai tuo negalėję atsidžiaugti.) Kitas latvių jungtinio choro meniškumo bruožas – dinamikos įvaldymas. Choras kokybiškai dainuoja piano ir forte tiek atlikti patogiose, tiek nepatogiose vietose. Minėtose maldingose giesmėse, kurių chorinė faktūra iš esmės minimalistinė, dinamika didžiulių pastangų, matyt, nereikalauja, tam užtenka tik didesnės psichologinės rimties, bet štai vyrų chorai, sprendžiant iš E.  Dārziņio


„Mūžam zili“, dinamiką iš tikrųjų valdo meistriškai. Vėlgi manyčiau, jungtinio choro dinaminis paslankumas, dinamikos įvaldymo laipsnis priklauso ne tik nuo atskirų jį sudarančių chorų vokalinės technikos, bet ir nuo dainininkų nusiteikimo, gebėjimo susikaupti, būti maksimaliai dėmesingiems dirigentui. Dirigentai. Jų, įskaitant dūdų orkestro, matėme beveik trisdešimt. Dauguma dirigentų dirigavo po vieną kūrinį, kiti daugiau: po tris kūrinius – A. Birziņa, R. Vanagas ir J. Zirnis, po du – I. Cinkusas, M. Klišanas ir I. Teterovskis. Jaunieji dirigentai pastebimai emocingesni, elgiasi laisviau, uždega chorą, skatina jo jausminę energiją, veteranai santūresni, tačiau į akis krito puiki jų dirigavimo technika – nė vieno nereikalingo judesio, mostai tikslingi, įtaigūs, aiškūs. Daug, iš pirmo žvilgsnio gal net per daug, dainų kartota. Pakartojimus skatino ir patys dirigentai, nepaisydami to, kad buvo numatytas šešių valandų koncertas. Manau, kartojimai pasiteisino: buvo išjudinta ir į meninį veiksmą įtraukta publika, ji iš žmonių masės virto aktyvia šventės dalyve. Tik atvirai emocingi, charizmatiški dirigentai geba išprovokuoti emocinę masės reakciją, sukelti jausminių gūsių proveržius ir atvirkščiai – ten, kur reikia, ją nutildyti iki mirtinos tylos. Be energijos įkrovos ir iškrovos dainų šventė būtų vien pilkas fasadinis renginys. Choro drabužiai ir laikysena. Visi dainininkai, šokėjai ir instrumentininkai vilkėjo tautinius drabužius. Choras per visą šventę stovėjo kaip stovi scenoje – rimtai, oriai. Tik šventės pabaigoje, per pertrauką, jam buvo pasiūlyta „pabanguoti“, bet jis nepanoro. To iš latvių mums reikia mokytis. Mūsiškis jungtinis choras, su pertraukomis stovėdamas tik dvi valandas, dabar be kratymosi ir „bangavimo“ kur reikia ir nereikia jau nebegali apsieiti. Persiėmė krepšinio arenų kultūra! Kaip neprisiminsi Vydūno: „Šventė pirmiausia yra tyla. <...> O kad nueitume į didžiąsias žmonių darbo vietas, į didžių vietovių žmonių kamšą, tai rodos čia jau kitaip. Čia neramu, čia garsu, nebetylu, nebešventa. Bet išmokę gamtoje

klausytis, išmokę pamiršti savo vidaus garsus, tada mums visur ir didžiausiame žmonių neramume tylu, šventa. Ir turbūt suprantame, kad švęsti yra klausytis. Gyvenimas yra giesmė, yra gaida. Ir jos klausydamiesi, mes švenčiame. <…> Švęsti yra giedoti iš savo sielos gelmių <...>.“ (Kalba „Gyvenimo giesmė“, pasakyta pirmojoje Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventėje Klaipėdoje 1927 m.). Latviai gyvena toli nuo Vydūno, bet, matyt, šventimo paslaptį bus gerai perpratę. Publika. Sprendžiant iš to, ką mačiau ankstesnėse latvių dainų šventėse, publikos šį kartą buvo gal pusantro ar du kartus daugiau. Teko ją matyti valgančią ledus, gurkšnojančią gaivinamuosius gėrimus. Šį kartą, sakiau, niekas nevalgė ir negėrė. Buvo uždrausta! Žinoma, latvių publika turi nelyginti geresnes susėdimo, žiūrėjimo ir klausymosi sąlygas. Rygos Mežaparko amfiteatras ir Didžioji estrada chorui yra idealas. Tiesa, esame dainavę naujoje estų Tartu miesto estradoje, pastatytoje pagal paskutinį urbanistikos žodį. Bet ji gelžbetoninė, nutolusi nuo liaudies dvasios, nemaloni! Mežaparko kompleksas yra natūralioje gamtoje, kaip ir mūsų Kalnų parkas, gyvas, su medžiais ir kalvomis, tarsi atneštas iš Gaujos kalvų kartu su visa Līgo tradicija. Be to, atlikėjai estradoje ir publika išsidėstė susisiekiančiu pusračiu, sakytumei, daugelį kartų padidintas ratelis. O ratelis žmones suartina, suglaudina. Ir kai šventės pradžioje į estradą iš kelių skirtingų taškų pajudėjo dainininkų gretos, visi pasipuošę tautiniais drabužiais, – negalėjai atsižiūrėti. Nepatogūs suolai be atlošo, ypač sėdint šešias valandas. Bet tai smulkmena! Aptartoje Latvijos dainų šventėje

Neba maize pate nāca

pamačius tokią galybę šventiškai pasipuošusių ir šešias valandas dainų įdėmiai klausančių žmonių, atsišaukia anksčiau girdėtos mintys: latvių dainų švenčių likimas – pačios tautos likimas. Iš tiesų, protas nenori tikėti, kad tokia kolosali žmonių minia šitaip susiorganizuoti, susitelkti pajėgtų inspiruota vien muzikinės motyvacijos. Tam reikia dar kažko daugiau! Skverbėsi ir kažkokia fatališko nerimo nuojauta: gal tauta, išsivaikščiojimo ir agresyvaus rusakalbių puolimo akivaizdoje pajutusi pavojų savo egzistencijai, renkasi į visuotinę ekleziją per chorą ir dainą liudyti savo esatį ir dvasinę galią: „Mirdz mana dziesma, lūdz mana dziesma, mīl mana dziesma Latvijā!“ n

Muzikos barai / 25


Sąjūdžiui – 25 Algirdas Jonas AMBRAZAS

V

isoje Sovietų Sąjungos teritorijoje 1989 metų pradžioje vyko rinkimų kampanija į M.  Gorbačiovo iniciatyva formuojamą aukščiausiąją imperijos valdymo instituciją – Liaudies deputatų suvažiavimą, kuris turėjo sudaryti šalies vyriausybę ir nuolat dirbančią Aukščiausiąją Tarybą. Skirtingai nuo Lietuvos laisvės lygos, boikotavusios rinkimus, LPS Seimas ir jo Taryba nusprendė, kad yra tikslinga kuo didesniam Sąjūdžio veikėjų skaičiui patekti į Liaudies deputatų suvažiavimą; taip atsivertų galimybė iš vidaus daryti spaudimą SSRS vadovybei, siekiant priimti Lietuvai palankesnius ekonominius ir politinius sprendimus. Kandidatus į suvažiavimo deputatus, aišku, kėlė ir Lietuvos kompartija bei visuomeninės organizacijos, tad skirtingų pažiūrų atstovų kova dėl Lietuvai suvažiavime skirtų vietų buvo itin atkakli. J. Juzeliūną kandidatu į SSRS liaudies deputatus iškėlė Kaišiadorių ir Trakų rajonų tremtinių bendrijos. Jo varžovas rinkimų kovoje buvo LKP Kaišiadorių rajono komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Litvinas. Vyko dažni susitikimai su rinkėjais įvairiose regiono vietovėse – mokyklose, gamyklose, įstaigose. J. J.: Kartais tekdavo pasakyti net penkias kalbas per dieną. Stengiausi nesikartoti, kalbos tekstą nuolatos varijavau pagal situaciją, auditorijos sudėtį. Kartodavosi gal tik iš anksto parinktos tokiai progai tinkamos liaudies patarlės... Mano konkurentas Litvinas dažnai elgdavosi nekorektiškai. Susitikimuose su rinkėjais sakydavo: „Atvažiuos čia toks senelis“. O man pasirodžius rinkėjai žiūri – Juzeliūnas dar aktyvus, energingas...“ Viename iš interviu J.  Juzeliūnas kalbėjo: Rinkimų kampanijos metu daug šnekėjau apie dorovingumą ir sąžiningumą. Apie tą žalą, kurią mūsų tautai padarė visa bolševikinė sistema, apie komuRinkimų kampanijos metu. Kairėje – Virgilijus Čepaitis, dešinėje – Julius Juzeliūnas. Trakai, 1989 m. kovas

Muzikos barai / 26

Sàjûdþio verpetuose Iš rengiamos monografijos apie Julių Juzeliūną

nistų partijos įvykdytus nusikaltimus. Kalbėjau, ateis laikas, kai ne tik buvusi VKP(b), bet ir dabartinė TSKP bus teisiama, kaip ir fašizmas, už nusikaltimus žmonijai, turės būti teisiami visi tos sistemos ramsčiai, atsakingi už vežimus, trėmimus, lagerius, masinius žudymus.35 Savo visuomenines nuostatas, savotišką rinkimų programą J.  Juzeliūnas yra išdėstęs ir spaudoje.36 Ne visi kandidato teiginiai buvo priimtini pagrindiniam valstybės spaudos organui; jie liko išsakyti rinkėjams: Yra tokia sąvoka, kuri pastaruoju

metu mūsuose labai dažnai linksniuojama – tai suverenitetas. Štai 1940 metai – kaip įvertinti šią Lietuvos okupaciją? Liaudiškai tariant – didelis prarijo mažą. Mažajam, pagal kai kuriuos autoritetus, – vadinamasis realusis suverenitetas. Klausimas – kodėl didysis prarijo? Atsakymas – todėl, kad jis didelis. Didelis ir moralę turi didelę, dėl to kalbėti apie didžiojo moralę ir nedrįstame, o kalbame jau apie realiją: realus suverenitetas, realus valstybingumas, reali ekonomika ir t. t. Bet jei tai prarytojo psichologija, tai nėra laisvės trokštančiojo tiesos ir doros


pagimdytas balsas. Aš už Lietuvą, kuriai visa tauta kartu su Sąjūdžiu siekia jos visiško atgimimo. Aš už vasario 16-osios deklaraciją – Nepriklausomos Lietuvos idealų puoselėjimą ir jų realizavimą. Šis kelias sunkus ir gali būti netrumpas, tačiau jis vienintelis, teisingas ir moralus.37 J.  Juzeliūno atvirai ir įtaigiai išsakomos idėjos, jo asmenybės žavesys pelnė rinkėjų simpatijas. Balandžio 9 d., po antrojo rinkimų rato, jis buvo išrinktas SSRS liaudies deputatu. Rinkimuose Sąjūdis laimėjo triuškinamą pergalę. Į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą iš Lietuvos pateko net 36 Sąjūdžio delegatai (iš 58) 1989 m. gegužės 25 d. drauge su kitais Lietuvos delegatais J.  Juzeliūnas pradėjo savo veiklą Maskvoje iškilmingai atidarytame SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Jau šiame suvažiavime aukščiausiu lygiu ir įvairiais aspektais buvo iškeltas Lietuvos suvereniteto klausimas. Lietuvių delegacija inicijavo SSRS vyriausybinę komisiją V.  Molotovo–J.  Ribbentropo pakto (ir slaptųjų protokolų) teisėtumui ištirti; po įnirtingų debatų šis paktas, atvėręs kelią Baltijos šalių okupacijai, pripažintas niekiniu. Nors ir su įvairiomis išlygomis, Maskvoje buvo iškovota Lietuvos teisė į ekonominį savarankiškumą nuo „stipraus centro“. M.  Laurinkaus liudijimu, J.  Juzeliūnas suvažiavimo metu vykusiuose susitikimuose su A.  Jakovlevu ir kitais įtakingais SSRS valdžios atstovais nepraleido progos pakovoti dėl nekaltai represuotų asmenų pilietinių teisių atkūrimo.38 SSRS liaudies deputato statusas J. Juzeliūnui atvėrė kelius ir į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos tribūną, suteikė galimybę pasiūlyti svarstyti ne vieną jį nuo seno jaudinusią problemą. 1989 m. rudenį J.  Juzeliūnas Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai pateikė pluoštą pasiūlymų Bažnyčios, šeimos, mokyklos klausimais. Viena iš mano ir kunigo Vaclovo Aliulio parlamentinių iniciatyvų buvo valstybės santykių su Bažnyčia normalizavimas.39 1948 m. specialiu Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo

konfiskuota daugybė Bažnyčios turto, ištisi pastatai. Pateikiame pasiūlymą anuliuoti, atšaukti tą nutarimą ir visą konfiskuotą turtą grąžinti Bažnyčiai, tikintiesiems. Keletą mėnesių truko kova, bet pagaliau pavyko ją laimėti. Po to parengėme dar vieną projektą – dėl Konstitucijos 50 straipsnio pakeitimo: atsisakyti ateizmo ir atkurti normalias Bažnyčios teises į religijos propagandą, užtikrinti sąžinės laisvę.40 Lapkričio 23 d. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai J.  Juzeliūnas pateikė pasiūlymą „Dėl požiūrio pakeitimo į šeimos ugdymo klausimą“. Pasiūlymo esmė – valstybė turi sudaryti sąlygas motinoms pačioms auginti vaikus – namuose, o ne vaikų darželiuose. O tuo metu dar pagal sovietinį modelį suformuota Lietuvos Aukščiausioji Taryba, Sąjūdžio ir demokratinio kompartijos sparno veikiama, ryžosi spręsti ir fundamentalųjį – tolesnio Lietuvos valstybinio statuso – klausimą. Esminės svarbos įvykis, sudaręs būtinas prielaidas Lietuvos nepriklausomybei atkruti, buvo A.  Brazausko vadovaujamos Lietuvos kompartijos atsiskyrimas nuo SSKP. Į Lietuvos komunistų partijos 20-ajame suvažiavime (1989 m. gruodžio 19–21 d.) išrinktą Centro komitetą įėjo ir nemažai Sąjūdžio veikėjų (K.  Prunskienė, R. Ozolas, R. Gudaitis, B. Genzelis). Reakcingiausi kompartijos veikėjai (su M. Burokevičiumi priešakyje) apsisprendė likti SSKP sudėtyje ir tapo aktyviais imperinių jėgų kolaborantais. Į savarankiškos Lietuvos komunistų partijos įkūrimą Maskva reagavo žaibiškai ir piktai. A.  Brazauskas ir jo artimiausi bendražygiai (V.  Beriozovas, J.  V.  Paleckis) buvo skubiai iškviesti į Maskvą aiškintis specialiai sušauktame SSRS kompartijos Centro komiteto posėdyje. O netrukus, 1990 m. sausio 11 d., į Lietuvą ištirti padėties vietoje ir atskalūnų „atvesti į protą“ atvyko pats M. Gorbačiovas. Sovietų Sąjungos vadovo vizito metu vykę susitikimai su įvairių Lietuvos visuomenės sluoksnių atstovais jam pageidaujamų rezultatų nedavė: lietuvių tauta buvo tvirtai apsisprendusi už visišką nepriklausomybę. Klausimas galėjo būti keliamas tik

Lietuvos deputatai demonstratyviai apleidžia SSRS liaudies deputatų suvažiavimo posėdžių salę Maskvoje, 1989 m. ( J. Juzeliūnas – antras)

dėl jos atkūrimo laiko ir formos. Tai turėjo lemti naujoji Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Pirmą kartą renkama demokratiškai, ji gautų visos tautos įgaliojimus spręsti Lietuvos likimą. J.  Juzeliūnas į renkamą aukščiausiąjį Lietuvos valdžios organą nesibalotiravo. Tačiau būdamas Sąjūdžio Seimo ir jo Tarybos narys jis aktyviai dalyvavo svarstant šios organizacijos rinkimų platformą ir būsimus veiksmus šalies parlamente. Rinkimų kampanijai einant į pabaigą, tokie pasitarimai ir pokalbiai siauresniame rate, kartais ir dviese su ilgamečiu kolega Vytautu Landsbergiu vykdavo vis dažniau. Rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą įspūdingai laimėjo Sąjūdžio iškelti kandidatai. Pirmasis naujojo Lietuvos parlamento posėdis buvo sušauktas kovo 10 dieną – kai po antrojo rinkimų turo buvo nutarimams priimti reikiamas deputatų kvorumas. Kovo 11 d. posėdyje Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku žymia balsų dauguma buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Tai galutinai nulėmė tolesnių įvykių eigą. Vėlyvą vakarą Aukščiausiosios Tarybos deputatai vieningai priėmė (vos šešiems susilaikius) aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir kitus Sąjūdžio vadovybės jau iš anksto parengtus dokumentus, įteisinančius valstybės savarankiškumą. J. J.: Po neužmirštamų šio vakaro akimirkų drauge su grupe Sovietų Sąjungos liaudies deputatų sėdome į naktinį traukinį ir išvykome į Maskvą. Čia kitą rytą turėjo prasidėti Liaudies deputatų suvažiavimo sesija. Turėjome naujojo Lietuvos parlamento pavedimą informuoti

Muzikos barai / 27


Sąjūdžiui – 25 Gorbačiovą ir visą suvažiavimą apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. Išsireikalavome, kad Gorbačiovas mus priimtų asmeniškai. Susitikimas įvyko pietų pertraukos metu. Vaidotas Antanaitis perskaitė nepriklausomybės atkūrimo akto vertimą į rusų kalbą, palinkėjo Gorbačiovui sėkmės kaip kaimyninės valstybės vadovui. Gorbačiovas susimėtė: „Tak što, ja seičas dolžen budu vstrečat Landsbergisa na krasnom kovre?“ – „Navernoe.“ – „Čiuš kakaja...“41 Tuoj po kovo 11-osios Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarė, kad Lietuvoje išrinkti SSRS liaudies deputatai nebegali dirbti kitos valstybės valdymo struktūroje. Tačiau reikiamiems tiesioginiams kontaktams palaikyti ir operatyviai informacijai iš pirminių šaltinių gauti jiems buvo suteiktas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo stebėtojų statusas. Tad ir J.  Juzeliūnas dar visus 1990 metus važinėjo į Maskvą, o savo įspūdžius apie suvažiavime vykusias kovas tarp demokratinių ir reakcingų jėgų aprašė spaudoje.42 M. Gorbačiovas kategoriškai atmesdavo visus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos siūlymus pradėti oficialias derybas dėl tarpvalstybinių santykių sureguliavimo. Reikalaudamas atšaukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą ar nors kuriam laikui suspenduoti jo galiojimą, Sovietų Sąjungos prezidentas ėmėsi griežtų ekonominių sankcijų – įvedė naftos ir dujų tiekimo Lietuvai blokadą, kuri gerokai sutrikdė normalų pramonės įmonių ir transporto funkcionavimą. Siekiant bent kiek palengvinti šalies ekonominę būklę, pradėtos rinkti lėšos iš gyventojų, su-

daryta vadinamoji blokados komisija. Į jos sudėtį 1990 m. gegužės 3 d. buvo įtrauktas ir J. Juzeliūnas. J. J.: Blokados komisijos pirmininku buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatas Audrius Rudys. Komisijoje dirbo nemažas būrys įvairių specialybių žmonių. Menininkams šioje komisijoje atstovavau aš vienas. Pagrindinis mano darbas buvo prižiūrėti, kad nebūtų išparduotos iš žmonių surinktos meno vertybės. Maskva ekonominėmis sankcijomis nepaklusniai Lietuvai neapsiribojo. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo vyko nuolatinis ginkluotos jėgos eskalavimas. Sovietinės kariuomenės daliniai užimdavo valstybinių įstaigų ir organizacijų patalpas, persekiojo iš armijos pasitraukusius lietuvių jaunuolius. Pagaliau naktį iš 1991 m. sausio 12 į 13 d. buvo pamėginta karine jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Lietuvių tautos susitelkimas ginti savo parlamentą ir vyriausybę, taip pat didžiųjų užsienio valstybių palaikymas, Rusijos demokratų protesto akcijos padėjo išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, nors ir žuvusių beginklių patriotų gyvybės kaina. Lietuva gyveno nuolatinėje įtampoje. Ji atslūgo tik 1991 m. rugpjūčio pabaigoje, žlugus komunistinių imperijos jėgų surengtam valstybės pučui Rusijoje, kada daugelio pasaulio šalių vyriausybės viena po kitos ėmė oficialiai pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Lietuvą nepriklausomybėn atvedusio Sąjūdžio viduje vis labiau ryškėjo tendencija buvusį gaivališką tautinio atgimimo judėjimą transformuoti į struktūrizuotą partiją, kuri vienytų tik dešiniosios pakraipos, kapitalistinės orientacijos žmones. Šis kai kurių sąjūdžio aktyvistų siekis ypač atsiskleidė II Sąjūdžio suvažiavime (1990 m. balandžio 21–22 d.), tačiau visuotinio pritarimo nesulaukė. Nepritarė šiai idėjai ir J.  Juzeliūnas. Savo kalbą suvažiavime jis paskyrė tautos dvasingumo, moralinių Su Represijų Lietuvoje tyrimo centro darbuotojais ir svečiais. Pirmoje eilėje iš kairės: buvęs tremtinys Mindaugas Markevičius, buvęs politinis kalinys Viktoras Alekna, Birutė Burauskaitė, Julius Juzeliūnas, 1941 m. birželio 23 dienos sukilimo organizatorius Adolfas Damušis. 1999 m. spalis

Muzikos barai / 28

nuostatų ugdymo svarbai, nedviprasmiškai išsakė požiūrį ir į patį Sąjūdį: Lietuvos Sąjūdis – tai visų Lietuvos žmonių susitelkimas. Kada pasigirsta balsai, galbūt tiksliau – balsas už Sąjūdį kaip partiją, manau, jog šiuo metu tai yra tiesiog šventvagiška. Pats žodis „partija“ reiškia „dalis“ („pars“), o Sąjūdis yra ne dalis, o visa Lietuva. Aš už Sąjūdį kaip tautos sąžinę ir sąmonę, būdingą visiems.43 Tokią savo nuostatą J.  Juzeliūnas yra patvirtinęs ir ne viename iš savo vėlesnių pasisakymų: Esu Sąjūdžio žmogus. Manau, kad Sąjūdis turėtų būti toks, koks buvo pradžioje. Man buvo nepriimtina nuostata, atsiradusi po II Sąjūdžio suvažiavimo, esą šis judėjimas tapęs dešiniuoju. Partijos gali būti dešiniosios, kairiosios, o Sąjūdis turėtų būti visų, nesvarbu, kokiai partijai vienas ar kitas žmogus priklauso.44 Aš aktyviai dalyvauju Sąjūdyje tol, kol jis nepasiskelbė dešiniuoju judėjimu. Nors aš iš esmės taip pat esu dešinysis, man nepriimtina dalyvauti tik vienos grupės veikloje. Juk daugelis dabartinių partijų lyderių – buvę Sąjūdžio aktyvistai! Kai apsižvalgau, rodos, visose partijose savas esu... Tad kodėl mes staiga užsidarėme atskirose kamarose? Tai tik tuščios vaikiškos ambicijos, nieko bendro neturinčios su tikruoju tėvynės meilės jausmu.45 Skeptiškai vertindamas visuomenės susiskaidymą į partijas, J.  Juzeliūnas taip ir neįstojo nė į vieną iš jų, dvasioje liko tikras sąjūdininkas. Kurį laiką jis dalyvavo Sąjūdžio Seimo Tarybos veikloje, vėliau bendravo su Sąjūdžio pionieriais – iniciatyvinės grupės nariais. Retkarčiais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais jis kalbėdavo Lietuvos radijo ir televizijos laidose, kai kada ir viešuose mitinguose. Su lietuviškomis aktualijomis J. Juzeliūnas supažindino ir užsienio lietuvius, 1991 m. birželio 2 d. kalbėdamas per „Laisvosios Europos“ radiją. 1992 m. vasarą prasidėjusioje rinkimų į Lietuvos Seimą kampanijoje J.  Juzeliūnas palaikė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) dešiniosios pakraipos narių (Sąjūdžio koalicijos) pozicijas. Jis įėjo į Aukščiausiosios Tarybos sudarytą 18 asmenų Vyriausiąją rinkimų komisiją, Sąjūdžio koa-


licijos buvo pasiūlytas į jos pirmininko pareigas. Tačiau Aukščiausiosios Tarybos liepos 23 d. posėdyje komisijos pirmininku buvo išrinktas ekskomunistas Vaclovas Litvinas – buvęs J. Juzeliūno konkurentas rinkimuose į SSRS liaudies deputatus... Tiek prieš Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimą, tiek ir po jo J.  Juzeliūnas daugiausia rūpinosi sovietmečiu represuotų žmonių likimais. Beveik devynerius metus J.  Juzeliūnas vadovavo dar 1988 m. jo iniciatyva įkurtai institucijai, kuri pradžioje buvo pavadinta Komisija stalinizmo nusikaltimams tirti. Laikui bėgant, keitėsi šios institucijos pavadinimas, statusas, struktūra, augo ir atliekamų darbų apimtis. 1990 m. spalio 1 d. Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pagrindu prie Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto buvo įkurtas Represijų tyrimo sektorius, netrukus pavadintas Represijų Lietuvoje tyrimo komisija. J. Juzeliūnas, kaip šios komisijos pirmininkas, iš Lietuvos Vyriausybės išrūpino institucijos darbui bei kaupiamam archyvui būtinas papildomas patalpas, susirašinėjo su įvairiomis įstaigomis dėl represuotiems asmenims padarytos materialinės žalos atlyginimo. 1991 m. pavasarį minėtoji komisija tapo autonomiška institucija – Represijų Lietuvoje tyrimo centru (RLTC). J. Juzeliūnas rengė centro įstatus, rūpinosi, kad jam būtų suteiktos juridinio asmens teisės. Jis buvo išrinktas RLTC Tarybos pirmininku, o istorikas habilituotas daktaras Antanas Tyla – moksliniu vadovu. RLTC kasdieniniam darbui vadovavo Birutė Burauskaitė. Vienas svarbiausių Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti (vėliau – Represijų Lietuvoje tyrimo centro) uždavinių buvo kuo nuodugnesnės informacijos apie represuotus asmenis kaupimas ir jos publikavimas. Pirminis duomenų šaltinis buvo pačių nukentėjusiųjų arba jų artimųjų parodymai. Nuo 1988 m. komisija įvairiais būdais po visą Lietuvą platino anketas su konkrečiais klausimais. Atsakymų pagausėjo nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir

žmonėms padrąsėjus. Tada Komisija parengė ir išplatino dvi naujas gerokai išsamesnes anketas. Ilgametė Represijų Lietuvoje tyrimo centro vadovė Birutė Burauskaitė papasakojo: Jis [J.  Juzeliūnas] skatino tobulinti anketas, kad surinkta informacija apimtų visus socialinius sluoksnius ir atspindėtų įvairių represijų pobūdį, pats perdirbo ir pasiūlė labai racionalų anketos variantą, kurį mes padauginome ir naudojome iki 1997 metų; pabrėždavo objektyvumo reikšmę mūsų darbe, ypač renkant ir tvarkant informaciją apie civilių gyventojų žudynes, nesvarbu, kurio okupanto (sovietinio ar nacių) ar jo talkininko ranka jas vykdė.46 J.  Juzeliūnas turėjo didelį žmonių pasitikėjimą. Jie ne tik atsiųsdavo užpildytas anketas, bet prie jų pridėdavo ir pasakojimus apie įvairias patirtas ir patiriamas nuoskaudas, apie savo rūpesčius ir problemas. Tokie laiškai su atsiminimais, klausimais ir prašymais kartais būdavo adresuoti „Ministrui J.  Juzeliūnui“, „Seimo nariui J. Juzeliūnui“. Į kai kuriuos laiškus pats J. Juzeliūnas ir atsakydavo.47 Buvusių tremtinių požiūrį į J. Juzeliūną iliustruoja fragmentas iš jam rašyto laiško: Gerb. p. Juzeliūnai! Daug kartų klausiausi Jūsų kalbų televizijoje ir susitikimuose su tremtiniais ir visada iki ašarų buvau sugraudinta Jūsų širdies dosnumo ir atjautimo žmonių kančios. Neatrodė, kad šiam pasauly mes dar išgirsime užjaučiantį ir teisingai pokario metais vykusias skriaudas įvertinantį žodį. Laimingi sulaukę šios dienos, labai liūdna, kad dar daugiau žmonių jos nesulaukė. <...> Duok Dieve Jums sveikatos ir ištvermės Jūsų kūrybiniame darbe ir žmonių atjautime ir globoje. Nuoširdžiai Jus gerbianti O. Navickienė. Palanga, 1990. VII. 18.48 Pats Juzeliūnas apie šį aktyvaus bendravimo su represuotais asmenimis laikotarpį kalbėjo: Prisimenu, atneša žmonės kokius nors svarbius dokumentus ir niekam

Julius Juzeliūnas pristato knygos „Lietuvių tautos genocidas“ 2 leidimą. 1999 m. spalis

neatiduoda, sako: „Tik Juzeliūnui galiu atiduoti“. Tokio žmonių pasitikėjimo apvilti negaliu. Juolab man tie žmonės tokie artimi!49 1993 m. pasirodė RLTC darbuotojų įtempto darbo vaisius – fundamentalaus žinyno „Lietuvos gyventojų genocidas“ pirmasis tomas50. Šalia enciklopediškai abėcėlės tvarka pateiktų duomenų apie 1939–1941 m. sovietinės valdžios represuotus asmenis leidinio įvadinėje dalyje buvo paskelbti M. Laurinkaus, A. Tylos, J. Juzeliūno straipsniai. Straipsnyje „Genocidas ir valstybių moralė“ J.  Juzeliūnas pabrėžė jau ir anksčiau keltą mintį, kad stalinizmo nusikaltimai – tai ne vien tik fizinis žmonių naikinimas, bet ir moralinių vertybių niokojimas, todėl straipsnio pabaigoje iškėlė istorinę būtinybę pasauliniu mastu pasmerkti fizinio ir dvasinio genocido kaltininkę komunistų partiją. Apie J.  Juzeliūno indėlį ir veiklą Represijų Lietuvoje tyrimo centre jo ilgametė darbuotoja B. Burauskaitė rašė: 1989–1992 metais parengtas ir 1993 m. išleistas „Lietuvos gyventojų genocido“ I tomas (1939–1941 m. sovietinių okupantų vykdytų represijų aukų vardynas) buvo šventė ir mums, ir prof. J. Juzeliūnui. Jis panaudojo savo plačius asmeninius ryšius šiam leidiniui platinti, įvertinti ir tolesniam darbui remti (pvz., bendraudamas su išeiviais iš Klaipėdos krašto, gyvenančiais Vokietijoje, subūrė grupę mūsų darbui remti). Sunku išvardinti ir apibūdinti visus dalykinius, idėjinius J.  Juzeliūno vadovavimo centrui aspektus. Jis nesikišo į darbo technologiją, vardyno ar duomenų bazės formavimo principus. Tai galima

Muzikos barai / 29


Premjera pavadinti partneryste, kada diskutuojant, draugiškai šnekučiuojantis aptariami darbo principai. <...> J.  Juzeliūnas labai sielojosi dėl menkų RLTC darbuotojų atlyginimų, ypač sumažėjusių atėjus į valdžią LDDP. Nepaisydamas biurokratinių barjerų ir gana arogantiškos valdininkų pozicijos, J.  Juzeliūnas darė viską, kad mūsų sunkus, emociškai ir fiziškai alinantis, didele atsakomybe slegiantis darbas nebūtų nuvertintas iki nekvalifikuoto darbuotojo atlygio. Pats jis pajuokaudavo, kad jei LDDP dėka liks be profesoriškos pensijos, kuri ir taip neprilygo sovietinių nomenklatūrininkų pensijoms, jis prisimins savo jaunystėje išmoktą batsiuvio amatą ir siūs batus ponioms ir panelėms su savo firminiu ženklu – „Pagamino profesorius kompozitorius J. Juzeliūnas“.51 Represijų Lietuvoje centro darbuotojus žavėjo J.  Juzeliūno entuziazmas, optimizmas, geranoriškumas. Mėgo jis su kolektyvu pabendrauti, nuoširdžiai išsikalbėti – ir ne vien tik oficialiai susitikus darbo reikalais. 1997 m. vasario mėnesį RLTC reorganizavus į Lietuvos genocido centro padalinį, J.  Juzeliūnas buvo paliktas nuošalyje. Nerasta reikalo jam bent pranešti apie įvykusius pertvarkymus, padėkoti už įdėtą milžinišką darbą... n

Meilës eliksyras Klaipëdoje opera ar operetë? Audronė ŽIŪRAITYTĖ

K

okį poveikį kūrinio interpretacijai daro jo atlikimo vieta, nekalbant apie institucinę teatrų, festivalių veiklos reikšmę? Atrodo – didelę, lemiančią net kūrinio pasirinkimą. Vieni veikalai labiau tinka

Mindaugas Rojus (Belkorė)

35 Simfonija – Lietuva // Švyturys, 1990, Nr. 18, p. 12. Cit. iš kn.: Julius Juzeliūnas... p. 386. 36 Juzeliūnas J. Kliuviniai kelyje į teisinę valstybę // Tiesa, 1989 04 05. Perspausdinta kn.: Julius Juzeliūnas... p. 198–201. 37 Cituojama pagal minėto straipsnio varianto rankraštį antrašte „Ką senelis padarys – viskas bus gerai“. 38

Iš pokalbio (2000 07 11).

V. Aliulis ir J. Juzeliūnas buvo įtraukti į Aukščiausiosios Tarybos komisiją Lietuvos TSR Konstitucijai rengti. 39

40 Simfonija – Lietuva // Švyturys, 1990, Nr. 18, p. 12. Cit. iš kn.: Julius Juzeliūnas... p. 386. 41 „Tai ką, man dabar reikės Landsbergį pasitikti ant raudono kilimo?“ – „Tikriausiai.“ – „Kokia nesąmonė...“ 42 Juzeliūnas J. Mikrofonų pučas. (Apie neeilinį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą.) // Lietuvos aidas, 1990 09 10. 43

Cit. iš kn.: Julius Juzeliūnas... p. 217.

J.  Juzeliūno interviu Sąjūdžio penkmečio proga „Menininko prigimtis nevaržoma“ // Tiesa, 1993 06 04. Cit. iš kn.: Julius Juzeliūnas... p. 396. 44

45 Juzeliūnas J. „Mus apėmęs materialinis chaosas atsirado dėl moralinių vertybių nuosmukio“ // Lietuvos aidas, 1996 02 17. 46 Burauskaitė B. Keli sakiniai apie profesorių Julių Juzeliūną. Kn.: Julius Juzeliūnas... p. 508–509. 47 Šis B. Burauskaitės atsiminimų epizodas autoriaus užrašytas 1999 03 05. 48

Laišką turi knygos autorius.

Juzeliūnas J. Mus apėmęs materialinis chaosas atsirado dėl moralinių vertybių nuosmukio“ // Lietuvos aidas, 1996 02 17. 50 Šio tomo antrasis, gerokai praplėstas, naujais duomenimis papildytas, leidimas išėjo 1999 m. 51 Burauskaitė B. Keli sakiniai apie profesorių Julių Juzeliūną. Kn.: Julius Juzeliūnas... p. 507–508.

Muzikos barai / 30

© KVMT nuotraukos

49

prabangiems seniems teatrams, kiti – moderniai įrengtiems ar koncertų salėje besiglaudžiantiems. Vilniaus bohemiečių stilistiką, manau, lemia ir netradicinė, teatralizuota koncertinė erdvė. Klaipėdos muzikinis teatras taip pat neturi tikrų teatro patalpų,


todėl aptariamuoju atveju tarsi veržiasi iš jų. Be to, Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ premjera (matytas rugpjūčio 2 d. spektaklis) atidarė jau šešioliktąjį festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Jis specifinis, nes neapsiriboja vien Klaipėda – renginiai pasklinda ir po Girulių, Palangos, Kretingos, Juodkrantės, Nidos, Bitėnų parkus, muziejus, bažnyčias, atviras ir uždaras erdves. „Meilės eliksyro” repeticija bei keletas kitų festivalio renginių buvo įtraukti į šių metų Jūros šventės programą, vyko po atviru dangumi prie paminklo „Arka“, taigi drauge liudijo tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio tendencijas nebūti „rimtam“. Dėl įtaigumo išvardinsime keletą programos pavadinimų – „Ore“, „Miuziklų MIXtūra“, „Sudie, Maiklai“ (aišku, Jacksonai. – A.  Ž.), „Operissimo“, „Popietė ant žolės“, „Sapnai apie Brodvėjų“. Tarp jų įster-

Scena pajūrio kavinėje

pia operos naktis „Traviata“, sakralinės muzikos koncertas „Vilties balzamas“ bei akustinės gitaros virtuozo koncertas „Viduržemio stygų istorijos“. Ar išvardintos aplinkybės veikia G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ (1832) premjeros vertinimo kriterijus? Iš dalies – taip, nors negalime užmiršti, kad interpretuojama romantizmo epochos klasika, vienas populiariausių vokalinių scenos veikalų, kurį su malonumu į savo repertuarą įtraukdavo daugelis didžiųjų įvairių epochų dainininkų. Pastatymą režisavo Daina Adama Adamkevičiūtė, kuri „Muzikos barų“ skaitytojams žinoma kaip užsienio korespondentė, straipsnių, recenzijų autorė. Priminsime, kad kompoziciją

ir dainavimą ji studijavo Lietuvoje, o režisierės specialybę įgijo Vienoje, daugiausia dirba Austrijoje, Lietuvoje debiutuoja kaip savarankiška operos riežisierė. Premjerą taip pat kūrė dirigentas Dainius Pavilionis, dailininkė Marta Vosyliūtė, choreografas Gintaras Tubelis, vaizdo projekcijų dailininkas Darius Vaičekauskas, šviesų dailininkas Donatas Šimonis, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas bei jų asistentai ir padedėjai. Nenumenkinant nė vieno iš kūrėjų indėlio norėtųsi atkreipti dėmesį į dirigento asistentą vokalo pedagogą Marco Borroni (Italija), kuris, anot D.  Pavilionio, kaip korepetitorius pianistas padėjo itališkas muzikos tradicijas perteikti Klaipėdoje. Italų kompozitoriaus opera Lietuvos artistų atliekama italų kalba. Klaipėdos pastatyme G.  Donizetti operos kaimiškos aplinkos idilė natūraliai ir įtaigiai adaptuota pajūrio miestui, jo atsipalaiduoti provokuojančiai atmosferai. Tam ypač pasitarnauja šviesus (vyrauja baltos, pastelinės spalvos) neperkrauto scenovaizdžio (su kavinių motyvais) ir elegantiškų kostiumų koloritas, saulėtas apšvietimas, ir, žinoma, videoprojekcijose vietoje ir laiku pasirodantys kelto, kuris atplukdo operos personažus tiesiog į sceną, vaizdai. Ir kiti jos gilumoje rodomi vaizdai buvo organiški, nūdieniškai lengvai seksualizuoti – storos besilaižančios lūpos lyg lūpdažio ar meilės eliksyro reklama, šmėstelintis anonsuojamo filmo „Tristanas & Izolda“ pavadinimas, kai meilės istoriją su draugėmis skaito pagrindinė veikėja Adina, meilės eliksyro autoriaus vardas Dulc & Amara. Režisierės D. Adamkevičiūtės siekis sukurti šviesų, elegantišką, muzikalų, lengvą ir vasarišką „Meilės eliksyrą“ tarsi didelį gurkšnį

Scena iš spektaklio. Centre – Artūras Kozlovskis (daktaras Dulkamara)

malonumo, manau, pavyko dar ir dėl išlaikyto didelio spektaklio tempo, jo gyvumo, dėl dainininkų aktorinio paslankumo, natūralumo. Visas teatro kolektyvas scenoje jautėsi gerai, kaip namie – uoste, pajūryje. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai taip pat (bent išoriškai) buvo adekvatūs kuriamų personažų fizinėms ir dvasinėms chrakteristikoms. Šiuo požiūriu klaipėdiečių „Meilės eliksyras“ atitinka operos pastatymų tendenciją, pastebimą, pavyzdžiui, bohemiečių veikloje, kai kuriamos kinematografiškai vaizdžios, efektingos, greita kadrų

Artūras Kozlovskis – daktaras Dulkamara

Muzikos barai / 31


Premjera

Nemorinas – Tomas Pavilionis

bei įvykių virsmo, kurie prasprūsta nepastebimai (pavyzdžiui, įnoringas Adinos vingrumas atrodo monotoniškas; kertinis siužeto ir tragikomedijos posūkis, Nemorino praturtėjimas, fiziškai ir dramaturgiškai praslenka tikrai tyliai: Džanetos vedamas choras dainuoja piano, piano – „tik tyliai ramiai, dėl Dievo meilės niekam negalima sakyti“; Džanetos vaidmuo sumenkėjęs beveik iki statistės). Gražiai išleista programėlė ir lietuvių kalba publikuoti titrai, bet spektaklio metu jų negali skaityti, o blogas jų matomumas salės kampuose įrengtuose monitoriuose nepadeda sekti teksto vertimo, kuris kartais vis dėlto praverstų. Bet svarbiausia – ar tokiam savotiškam skubotumui sukurta G. Donizetti muzika? Sąmoningai iki šiol nekalbėjau apie muziką. Juk ir režisierė keistai prasitarė, kad greta kitų anksčiau išvardintų ketinimų nori sukurti ir muzikalų „Meilės eliksyrą“. Iš tiesų, tai © KVMT nuotraukos

kaita pasižyminčios operos, kuriose į pirmą planą iškyla teatrinis, vizualus, bet ne muzikinis veiksnys, kai artistus daugiau įsimeni kaip aktorius, o ne dainininkus, ir po spektaklių išgirsti stulbinančių atsiliepimų, jog veikalas patiko, bet jame be reikalo buvo dainuojama. „Meilės eliksyro“ atveju nesiblaškant ar per daug nesigilinant, matyt, jį ir trumpinant lyg punktyru (ar komikso pavidalu) žaismingai nužymėta įsimylėjėlių istorija. Bet ji ne visai paprasta ir juokinga, greičiau tragikomiška, kupina psichologinių niuansų, vingių, netikėtų charakterių

Muzikos barai / 32

Adina – Rita Petrauskaitė

– opera, kad ir komiška. Muzika ir vokalas čia, savaime suprantama, turėtų būti svarbiausi ne tik dirigentui, bet ir statytojui. Abu (beje, Daina ir Dainius), atrodo, darniai sutarė sukurdami vientiso mentaliteto spektaklį. Tačiau visuotinai pripažįstama, kad opera buffa personažai joje subtiliai psichologiškai niuansuoti, o pagrindinė G. Donizetti raiškos priemonė – melodika, kupina gracijos ir polėkio, išreiškiamo išmoningomis koloratūromis. Ji slepia pagrindinį veikalo grožį ir turinį, reikalauja preciziško intonavimo ir detalių tikslumo. Ties ja norėtųsi stabtelėti, geriau įsiklausyti, atsipalaidavus pasigėrėti. Gal dinamiškas veiksmingumas, perimtas ir gyvai muzikuojančio orkestro, užglaisto pasitaikančius nesklandumus jauniems dainininkams interpretuojant sudėtingas vokalo partijas, o gal priešingai – trukdo jiems muzikaliai visapusiškai pasireikšti? Juk G. Donizetti, kaip ir kiti italų kompozitoriai, puikiai pažino dainininkų poreikius, dar kūrė jo operose saulėlydžio sulaukusiu klasikiniu bravūriniu bel canto stiliumi. Klaipėdos scenoje artistams beveik pavyko atsiskleisti. Rita Petrauskaitė (Adina) truputį netiksliai intonavo, bet II veiksme tai buvo mažiau pas-


Tomas Tuskenis (Belkorė) ir Inga Šlubovska (Adina)

tebima. Imponavo dainininkės vaidybos priemonėmis kuriamo kaprizingo charakterio ir jį atspindinčios įmantrios koloratūros atlikimo sintezė. Maloniai nustebino Tomas Pavilionis (Nemorinas), dainavęs subtiliai, muzikaliai, į operą tiesmukai neperkeldamas „El Fuego“ grupės, kurioje dainuoja, ugningo (fuego) stiliaus, nors jo personažas – aistringai įsimylėjęs. Gražiai, ne per daug sentimentaliai, kaip tylioji operos kulminacija, skambėjo nemirtingasis romansas „Una furtiva lagrima“ (Slapta ašara sužibo jos akyse), nors vizualus jos fonas – geltonų gėlių žiedų mirgėjimas – šįkart pasirodė netinkamas, trukdė įsijausti. Mindaugo Rojaus Belkorės vaidmuo sukurtas lyg be didesnių pastangų, pasitikint savo fiziniais ir vokaliniais duomenimis. Vidurinysis registras skambėjo tikrai įspūdingai, o „kraštai“ kažkur dingę, liko neišgirsti, matyt, ir neišdainuoti. Artūras Kozlovskis – daktaras Dulkamara palydovių šokėjų, reklamuojančių jo meilės eliksyrą,­ apsuptyje jautėsi lyg žuvis vandenyje. Dainininkas neforsuotai, gražiu boso tembru ir neperspausta vaidyba atrodė įtaigus. Choreografiniai varjetė stiliaus numeriai pagyvino veiksmą, atitiko jo turinį. Tik II veiksmo (meilės?) duetas, atliekamas scenos gilumoje, pasirodė pretenzingai sunkiasvoris – perdaug arogantiškos (erotiškos?) šokėjų pozos išsiskyrė iš naiviai žaismingos, lengvos veikalo stilistikos. Gražiai, tik labai trumpai scenos vyksme dalyvavo dainininkė Regina Bagdanavičiūtė, nes jos kuriamas Džanetos vaidmuo, kaip minėjome, lyg išnykęs. Puikiai dainavo choras. Orkestras – jo solistai taip pat turėjo progos

išvinguriuoti pasažus bei melodijas – skambėjo gerai. Į premjerą susirinkusi saulės ir vėjo nugairinta vietinė bei atostogaujanti publika nepajuto poreikio priverstinai susikaupti „rimtam“ menui. Tiesa, festivalio atidarymas prieš premjerą buvo per ilgas, kalbėtojų ne visai pagrįstai, turint omenyje lengvo pobūdžio minėtą programą, klausytojus kreipiantis į rimtąją muziką 1. Suprantant būtinybę padėkoti remėjams, pasidžiaugti laimėjimais, vis dėlto kalbos slopino pakilią vasarišką nuotaiką. O ją dar prieš spektaklį pakurstė žolininkė ponia Adelė Karaliūnaitė, kuri vaišino gėrimu su medumi ir dalino žolelių mišinius meilės eliksyrui pasigaminti. Nekantravai jį – muzikinį – išgirsti. Taigi su ritualine oficialaus atidarymo kliūtimi persikėlimas iš poilsio į „darbo“ zoną (jei pripažinsime, kad meno suvokimas reikalauja tam tikrų pastangų) apskritai nebuvo skausmingas, greičiau nepastebimas kaip apsilankymo pajūryje pratęsimas, kur ne vienam teko paragauti meilės eliksyro. Tam prielaidos slypi ir pačioje G. Donizetti muzikoje. Kompozitorius puikiai jautė ir teatro specifiką, ir publikos skonius. Jo muzika ne vien daininga, bet ir lengvai įsimenama, sentimentali, kantilena lyrinė ir turinti popolaresco (liaudiškų) bruožų, gimininga neapolietiškoms dainoms, kartais atliekama kaip italų liaudies dainos, kurios patrauklios įvairių tautų klausytojams. Ritmai – punktyriniai, būdingi šokiams; harmonija, dramaturgija – konvencionali, itališkai tradicinė. Taigi pats veikalas tarsi slepia savyje dvi interpretacijos galimybes: operinę ir tam tikru raiškos trafaretiškumu, paprastumu – operetinę. Klaipėdiečiams artimesnė antroji. Ją sustiprina ir nusilenkimams, aplodismentams akompanuojanti populiari itališka muzika (Alessandro Mannarino atliekama daina „Elesir d’amor“), ne1 Scenoje prieš premjerą kartu su teatro vadovu Ramūnu Kaubriu buvo Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Pagėgių savivaldybės Architektūros, gamtosaugos ir paminklosaugos skyriaus vedėja Dainora Butvydienė bei Chersono rajoninio akademinio muzikinio dramos teatro direktorius Aleksandras Kniga. Jis teatro baleto trupei įteikė festivalio „Taurijos Melpomenė“, vykusio Chersone (Ukraina) 2013 m. gegužės 24–birželio 2 dienomis, apdovanojimą už aukščiausio lygio profesionalumą, pademonstruotą J.  Smorigino (beje, jo nepaminėjus) šokio spektaklyje „Kruvinos vestuvės“.

tiesiogiai patvirtina programėlėje išspausdinti dirigento D.  Pavilionio žodžiai: „Italijoje operetės žanro niekuomet nebuvo, bet italų kompozitoriai rašė komiškas operas. Tik pradėję dirbti su G. Donizetti komiška opera, iškėlėme sau daug tikslų ir uždavinių, tikėdami, jog ši opera bus naujas, gaivus gurkšnis operos gurmanams ir „vitaminai“ solistų bei orkestro muzikantų profesiniam tobulėjimui.“ Kūrybingas, nuolat atsinaujinantis ir atsijauninantis Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas premjeros metu parodė profesinį meistriškumą, kurį interpretuojant G.  Donizetti veikalą dar galima tobulinti: siekti didesnio muzikinio išbaigtumo, vokalo precizikos, neskubotos, tiksliai išdainuotos ir intonuotos koloratūros. Anot režisierės, jauni, savitų charakterių dainininkai pastatymą papildė įvairiausiais žmogiškais niuansais, nesitenkindami kompozitoriaus operoje užfiksuotomis XIX a. charakteristikomis „juoda–balta“. Su tuo ne visai sutikdami manytume, kad kuriant komiškos operos personažus pirmiausia vertėtų dar geriau įsiklausyti į G. Donizetti muziką ir pajusti kuriamų charakterių išskirtinumą. Neteko girdėti, kaip rugpjūčio 3 d. Adiną dainavo Latvijos nacionalinio teatro solistė Inga Šlubovska, Nemoriną – Aurimas Raulinavičius, Belkorę – Tomas Tuskenis. Adiną taip pat ketina dainuoti Judita Butkytė-Komovienė, Dulkamarą – Gintautas Platūkis, Džanetą – Rasa Ulteravičiūtė. Festivalio atidarymo dieną matytas jaunatviškas, natūralus, žavus „Meilės eliksyras“ dabartinėmis, neteatriškomis, sąlygomis (reprezentacinių patalpų stygiaus prasme) Klaipėdai lyg labiau tinka, nors kartais galėjo susidaryti įspūdis, kad skamba gera lietuviška operetė, tik italų kalbai nukreipiant į autentišką itališką XIX a. veikalą. Ateityje naujuose Klaipėdos teatro rūmuose tikriausiai išgirsime kitokį komiškos G.  Donizetti operos variantą ir teatro repertuaras bus dar „rimtesnis“2. n 2 Tarp paskutinių metų kviestinių režisierių pastatymų – V. Ganelino „Velnio nuotaka“ (Kęstutis S. Jakštas, 2012), G. Puccini „Sesuo Andželika“, „Džanis Skikis“ (Yana Ross, JAV, 2011), J. Bocko, J.  Steino, Sh.  Harnicko „Smuikininkas ant stogo“ (Jan Szurmiej, Lenkija, 2011), G. Kuprevičiaus „Veronika“ (Jonas Vaitkus, 2009).

Muzikos barai / 33


Festivaliai Solidi fortepijono muzikos tradicijos paraiška

Gražuolė Palanga, 2013 metais laimėjusi Lietuvos kultūros sostinės statusą, palangiškiams ir miesto svečiams pasiūlė įvairių renginių. Suprantama, gausiausiai poilsiautojų sulaukiama vasaros mėnesiais, o ir daugeliui vietinių gyventojų tai atostogų metas. Peržvelgus tuo metu organizuojamų renginių tvarkaraštį, matyti, kad, be Lietuvos nacionalinės filharmonijos nuo 1971-ųjų rengiamo klasikinės muzikos koncertų ciklo „Nakties serenados“, rasta vietos ir kitiems rimtosios muzikos koncertams. Pirmą kartą šių metų liepos 7–12 dienomis VšĮ „Klasika LT“ Palangoje surengė tarptautinį M. K. Čiurlionio muzikos festivalį, kuriame dominavo fortepijoninė muzika. Tiek dėmesio šiam instrumentui nebuvo skirta nė viename Palangoje vykusiame renginyje. Festivalio tikslas – ne tik propaguoti fortepijoninę muziką, supažindinti palangiškius, miesto svečius su Čiurlionio kūryba, bet ir pristatyti garsių užsienio kompozitorių kūrinius, atliekamus pasaulyje pripažintų pianistų, taip pat sudaryti sąlygas koncertuoti jauniesiems talentams. Festivalis buvo atidarytas įspūdingu koncertu Birutės kalno papėdėje, šalia grafų Tiškevičių rūmų rožyno. Puikus oras ir ošiančios pajūrio pušys nuostabiai derėjo su M. K. Čiurlionio simfonine poema „Miške“, kurią profesionaliai atliko jaunieji virtuozai – nacionalinės M. K. Čiurlionio bei E. Balsio menų mokyklų mokiniai. Jungtiniam orkestrui dirigavo Martynas Staškus. Čia, Palangoje, Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ skambėjo paties autoriaus programiniu pavadinimu nurodytoje vietoje! Klausytojai buvo sužavėti jaunųjų atlikėjų profesionalumo, dirigento gebėjimo pasiekti aukštą moksleivių orkestro muzikavimo kokybę. Nuskambėjus kūriniui, ilgai netilo pelnyti plojimai. Atidarymo koncerte dalyvavo ir trylikos tarptautinių konkursų laureatas Klaipėdos mišrusis choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), jis puikiai atliko dvi M. K. Čiurlionio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas. Prasmingas festivalio akcentas buvo pirmą kartą Palangos istorijoje atlikta garsioji L. van Beethoveno Fantazija fortepijonui, chorui ir orkestrui, savo idėjomis ir muzikine medžiaga artima kompozitoriaus 9-ajai simfonijai, kurios finalo tema yra Europos Sąjungos himnas. Fortepijono partiją skambino kylanti Lietuvos žvaigždė, devynių tarptautinių konkursų laureatas, sėkmingai koncertuojantis JAV, Japonijoje, Europos šalyse, M. K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktos klasės mokinys Paulius Anderssonas. Jo emocionalus ir ekspresyvus muzikavimas, jaunatviškas polėkis ir nepriekaištingas ansamblis su choru bei orkestru sulaukė ypatingo klausytojų įvertinimo.

Romantiškoje parko aplinkoje skambėjo ir fortepijono poeto F. Chopino muzika. Jo Koncerto f-moll Nr. 2 pirmąją dalį atliko kita kylanti žvaigždė – keturiolikmetis M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinys Ignas Maknickas, pelnęs daugelio tarptautinių konkursų laureato vardą, atstovaujantis Lietuvai prestižiniuose festivaliuose Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje. Jis į Palangą atvyko tiesiai iš Paryžiaus po sėkmingo pasirodymo Luvro rūmuose. Dar viena atidarymo koncerto staigmena – jaunojo talento iš Šilutės Kasparo Mikužio, mokytojos ekspertės Liudmilos Kašėtienės mokinio, pasirodymas. Festivalio direktorės profesorės Aleksandros Žvirblytės idėja klausytojams pristatyti jaunąsias žvaigždutes iš Palangos bei aplinkinių miestų – gera paskata gabiems moksleiviams rinktis profesionalo kelią, kartu tokie pasirodymai populiarina klasikinę fortepijono muziką tarp jų bendraamžių. Festivalio atidarymo koncertas ir operos „Birutė“ atlikimas liepos 6-ąją Birutės kalno papėdėje į Palangą atvykusių užsienio svečių buvo įvertinti kaip Lietuvos kultūros sostinės renginių kulminacija. Festivaliui žavesio suteikė atvira estrada, solidumo – profesionalus įgarsinimas. Gausi auditorija koncertą galėjo stebėti iš įvairių vietų, nes renginys buvo rodomas didžiuliame ekrane. Klausytis parke skambančių nuostabiausių klasikinės muzikos šedevrų prieš pat saulėtekį liko patys ištikimiausi, jų laukė prizai – kvietimai nemokamai apsilankyti dviejuose festivalio koncertuose. Gražiausius fortepijono muzikos opusus, nakties skraistei apgaubus Birutės kalno papėdę, atliko Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Konstancija Kerbedytė ne tik koncertavo, bet ir pristatė savo kolegas ir draugus susirinkusiems „naktibaldoms“. Taip pat pasirodė jau minėto jaunojo pianisto Igno Maknicko brolis Justas. Domantas Karalius nakties tyloje skambino S. Rachmaninovo antrąją sonatą. Austėja Valušytė susirinkusiųjų širdis stingdė L. Janáčeko sonata „1.X.1905“, jautriai perteikdama mirties nuojautas. Gabrielė Lėlytė kvietė išplaukti į „Džiaugsmo salą“ (C. Debussy „L’islee joyeuse“). Programą paįvairino Inos Marijos Ubaitės ir Robertos Mikučionytės fortepijoninis ansamblis. Joris Sodeika kvietė publiką pasigrožėti M. Musorgskio „Parodos paveikslėliais“. Neringa Valuntonytė pakerėjo virtuozišku M. Balakirevo „Islamėjaus“ atlikimu. Vėstant orui Akvilė Šileikaitė pasitelkė ispaniškus ritmus (M. De Falla, „Danza ritual del fuego“), su Dominyku Girčiumi keturiomis rankomis atliko 3 ištraukas iš I. Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris”, o Julija Demidova „desertui“ pateikė romantiškų savo kūrybos kompozicijų. Jaunųjų talentų atlikta programa leidžia daryti prielaidą, kad bus kam papildyti Lietuvą garsinančių pianistų gretas ir tęsti puikias fortepijoninio muzikavimo tradicijas. Vasaros naktis, parko pušynas, fortepijono muzikos garsai, sklindantys atviroje erdvėje, tarptautiniam M. K. Čiurlionio festivaliui suteikė neįprastumo ir romantikos. Romantiškų fortepijono muzikos vakarų grafų Tiškevičių rūmų svetainėje ciklą pradėjo Lietuvos klasikinės muzikos gerbėjams gerai pažįstamas pianistas prof. Petras Geniušas, išsiskiriantis interesų įvairiapusiškumu ir nuolatinėmis, dažnai rizikingomis naujų išraiškos formų, nekasdieniškų muzikinių ir dvasinių potyrių paieškomis. Nenuostabu, kad į P. Geniušo atliekamų M. K. Čiurlionio, S. Prokofjevo, F. Schuberto kūrinių koncertą klausytojų susirinko daug daugiau nei telpa svetainėje. Koncertą „apšildė“ mokytojos Virginijos Ruzgienės mokinė Lina Žutautaitė, jaunoji pianistė iš Kretingos. Mergaitė buvo paskatinta nuoširdžiais klausytojų aplodismentais ir festivalio direktorės Aleksandros Žvirblytės pasirašytu padėkos raštu (tokiais padėkos raštais buvo apdovanotos visos jaunosios žvaigždutės). Dar vienas festivalio koncertas buvo skirtas susipažinti su Veros B. Nosinos talentu. Viena geriausių J. S. Bacho muzikos žinovių Rusijoje, žymi pianistė, aktyvi M. K. Čiurlionio muzikos propaguotoja festivaliui Palangos meras Šarūnas Vaitkus su festivalio meno vadove Veronika Vitaite ir direktore Aleksandra Žvirblyte

Muzikos barai / 34


pateikė Čiurlionio, Bacho, Debussy, Haydno, Schumanno, Skriabino ir kt. kompozitorių šedevrus. Kiekvienas kūrinys buvo meistriškai atliekamas tik tai epochai būdingu stiliumi. Neįprastai, tačiau labai sumaniai į vieną ciklą buvo sujungti M. K. Čiurlionio ir A. Skriabino preliudai. Festivalio koncertus pristačiusi profesorė Veronika Vitaitė nuoširdžiai prisipažino: „Po tokios emocinės iškrovos sunku pratarti žodį“. Pianistei atliekant Čiurlionio „Lakštingalą“, neiškentusi ėmė akompanuoti tikra lakštingala... Įtaigus, be galo nuoširdus, preciziškas ir kartu laisvumo pojūtį sukuriantis V. B. Nosinos muzikavimas neabejotinai teikė klausytojams malonumą, leido patirti jaudinantį muzikos poveikį. V. B. Nosina – Maskvos Gnesinų muzikos akademijos profesorė, Alfredo Šnitkės Maskvos valstybinio muzikos instituto Fortepijono katedros vedėja, tarptautinių konkursų laureatė. Ji koncertuoja kaip solistė, pasirodo su kameriniais ansambliais ir orkestrais Rusijoje, JAV, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Jos repertuare – fortepijono muzika pradedant baroko epocha, baigiant šiuolaikinių kompozitorių kūriniais. Profesorė skaito paskaitas ir veda meistriškumo kursus daugelyje Europos, NVS šalių bei JAV. Per savo pedagoginę karjerą ji yra išugdžiusi daugiau nei 150 tarptautinių konkursų laureatų, prizinių vietų laimėtojų. Koncerte buvo sudaryta galimybė savo gebėjimus pademonstruoti Beatričei Žiubrytei iš Kretingos (mokytoja Kilnutė Skripkauskienė) ir Saulei Pukinskaitei iš Palangos (vyresnioji mokytoja Galina Zadonskaja). Festivalio koncertų lankytojai galėjo gėrėtis žymių Lenkijos pianistų šeimos – Jaroslawo, Stanislawo ir Jekaterinos Drzewieckių – muzikavimu. Visi jie yra prestižinių konkursų nugalėtojai, koncertuoja garsiose pasaulio scenose, dažni įvairių festivalių kviestiniai svečiai. Jaroslawas Drzewieckis yra įgrojęs 11 albumų. Pianistas vadovauja Pakarpatės kultūros plėtros fondui, yra Varšuvoje vykstančio Vaverio muzikos festivalio meno vadovas. Jekaterina Drzewiecka yra sukaupusi gausų repertuarą, kurį atlieka koncertuodama daugelyje Europos šalių: Latvijoje, Lietuvoje, Italijoje, Prancūzijoje, Estijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Olandijoje, Ukrainoje, Lenkijoje. Pianistė kartu su savo vyru Stanislawu Drzewieckiu dažnai atlieka fortepijoninius duetus. Būdamas šešerių Stanislawas Drzewieckis surengė savo pirmąjį koncertinį turą Japonijoje, kur pasirodė kartu su orkestru „Sinfonia Varsovia“. 2003-aisiais penkiolikmetis Stanislawas pasirodė pačioje prestižiškiausioje pasaulio koncertų salėje – „Carnegie Hall“ Niujorke ir sulaukė entuziastingo tiek publikos, tiek muzikos kritikų vertinimo. Jaunojo lenkų pianisto repertuarą puošia 18 fortepijoninių koncertų. Pirmąją kompaktinę plokštelę S. Drzewieckis išleido būdamas dešimties, 4-oji (F. Chopino Koncertas e-moll ir 12 etiudų) pasirodė 2000 m. ir tapo auksinė. Festivalio koncertą pradėjo vyriausias pianistų šeimos narys Jaroslawas Drzewieckis F. Chopino Polonezu A-dur. Jaroslawo marti Jekaterina į koncerto programą įnešė ispaniškų melodijų dramatizmo skambindama M. de Fallą. Stanislawas, atlikdamas tautiečio F. Chopino kūrinius, leido gėrėtis tikru aristokratišku romantizmu. Koncertą užbaigė Stanislawo ir Jekaterinos fortepijoninis ansamblis. Šiam koncertui žavesio teikė ir mokytojos metodininkės Dalios Staškūnienės mokinio Liudo Tubino iš Palangos muzikavimas. Festivalio uždarymo koncerto Profesorius Vytautas Landsbergis

Petras Geniušas

Paulius Andersson

Vera Nosina

staigmena – mokytojos Daivos Šimkienės mokinės Kotrynos Buividaitės iš Plungės pasirodymas. Šiame ir kituose festivalio koncertuose dalyvavę mokiniai savo muzikavimu spalvino festivalį šviesiausiomis emocijomis ir Ignas Maknickas vaikišku nuoširdumu. Nėra Lietuvoje gyventojo, kuris nežinotų Vytauto Landsbergio, pirmojo atkurtos Lietuvos vadovo, šiuo metu – europarlamentaro, visuomenės veikėjo, publicisto, ilgamečio Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato nario. Tačiau išsamiau muzikiniu gyvenimu nesidomintieji tikriausiai nežino, kad Vytautas Landsbergis, meno, muzikos ir kultūros istorikas, yra išleidęs apie 30 knygų, kurių dauguma skirtos M. K. Čiurlionio kūrybos analizei. Profesorius suredagavo ir išleido visus Čiurlionio kūrinius fortepijonui. V. Landsbergis ligi šiol yra M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, nuo 1995 m. – tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso tarybos pirmininkas. Festivalyje Vytautas Landsbergis atliko daugiau nei dvidešimt Čiurlionio kūrinių fortepijonui, dramaturgiškai sujungtų į vientisą ciklą. Simboliška, kad tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis buvo pradėtas simfonine poema „Miške“ ir baigtas V. Landsbergio atliekamomis ištraukomis iš kitos kompozitoriaus simfoninės poemos „Jūra“. Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio koncertus klausytojams įdomiai ir nuoširdžiai pristatė festivalio meno vadovė profesorė Veronika Vitaitė. Šis festivalis – tarsi atsvara Jono Basanavičiaus gatvės triukšmui, kalbėjo palangiškiai. Iš tiesų nuveikta daug, pateikta solidi paraiška, kad tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis taptų tradicinis. Reikiamus pagrindus padėjo festivalį organizavusi VšĮ „Klasika LT“, kuriai vadovauja garsi pianistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, dviejų tarptautinių M. K. Čiurlionio ir kitų pianistų konkursų laureatė Aleksandra Žvirblytė. Festivalio organizatoriai, Palangos miesto savivaldybė turi vilčių, kad pradėta graži, reikalinga ir pasisekusi kultūrinė veikla bus tęsiama ir kitais metais. Nuoširdžių padėkos žodžių pelno festivalio globėjas Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus ir jo puiki komanda. Atskiros padėkos už paramą ir festivalio svarbos supratimą buvo pareikštos Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui, Vilniaus Paveikslų galerijos vedėjui Vytautui Balčiūnui, Palangos kultūros centrui, kitoms įstaigoms ir asmenims. Koncertuojančiųjų yra, vietos koncertams yra, klausytojų yra, noro dar kartą organizuoti tarptautinį M. K. Čiurlionio muzikos festivalį yra – lieka tęsti darbą. Kristina IVANAUSKAITĖ-JUCIENĖ

Muzikos barai / 35


Festivaliai Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Ð

ią vasarą buvo proga pasitikrinti, ar tikrai Lietuvos muzikų rėmimo fondo, t. y. nedidelio būrelio darbščių ir mąslių žmonių, rengiamas festivalis „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ vertas Nacionalinės vertybės nominacijos. Festivalis, prasidėjęs birželio 16 d., baigėsi rugsėjo 22-ąją. Vienuoliktą kartą surengtą tarptautinį menų festivalį globojo Kultūros, Švietimo ir mokslo, Aplinkos ministerijos, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, iš dalies finansavo Kultūros rėmimo fondas. Kaip visada prisidėjo Druskininkų savivaldybė, suinteresuota, kad mieste nuolat lankytųsi neeilinės asmenybės, kad jis nevirstų pigių pasilinksminimų, patriukšmavimų erdve, kad kurortas garsėtų kaip vieta, kurioje žmogus atgauna kūno džiaugsmą ir sielos ramybę. Įvyko per keturiasdešimt įvairų meną reprezentuojančių renginių – sakralinės muzikos valandos, autoriniai kūrybos vakarai, literatūriniai skaitymai, Smuiko muzikos šventė ir meistriškumo mokykla. Surengta tarptautinė konferencija „M. K. Čiurlionis ir pasaulis“, visuomenei pristatytos kelios parodos, klausytojai rinkosi į muzikines-literatūrines popietes, diskusijas, Adalbertas Nedzelskis vedė ekskursijas nuostabaus gamtos grožio takais po Čiurlionio mėgtas vietas. Skambėjo etnologės Gražinos Kadžytės žodis, Leipalingio Jaukūs koncertai prie Čiurlionio namelio

Muzikos barai / 36

Druskininkø vasara su Èiurlioniu folkloro ansamblio „Serbenta“ dainos. LMR fondo direktorės Liucijos Stulgienės įkvepiama ir koordinuojama nedidelė komanda, kaip visada, gebėjo sutikti, pamaitinti, apgyvendinti per 100 įvairių atlikėjų. Festivalio vadovė Genovaitė Šaltenienė parengė informatyvų leidinį, sumaniai sukosi renginio koordinatorės Eglė Ugianskienė ir pagalbon pasitelkta Druskininkų kultūros centro direktorė Rima Viniarskaitė, Irta Šimkienė, kuri rūpinosi dar ir reklamos darbais, finansus tvarkė Laimutė Jurgelevičiūtė. Sudarant sakralinės muzikos valandų ciklą konsultavo Gediminas Kviklys, o visą menininkų programų rengimo procesą, jo pristatymą leidiniuose bei koncertų aikštelėse globojo muzikologas Vaclovas Juodpusis. Analizuodami atlikėjų programų įvairovę pastebime, kad nebuvo pamirštos G.  Verdi, R.  Wagnerio 200-osios gimimo metinės, artėjantis

Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejus, Senosios Varėnos 600 metų sukaktis, M.  K.  Čiurlionio memorialinio muziejaus 50-metis. Buvo ir renginių, kuriuose skambėjo tarmiška gaida. Tačiau daugiausia dėmesio skirta lietuviškai muzikai, taip pat ir M.  K.  Čiurlionio kūrybai. Įvyko Broniaus Kutavičiaus autorinis koncertas, kuriame dalyvavo Kauno styginių kvartetas ir kiti atlikėjai. Į M.  K.  Čiurlionio namuose, Senosios Varėnos, Liškiavos, Druskininkų bažnyčiose vykusius koncertus dažnai susirinkdavo tiek žmonių, kad nė obuoliui nebūtų buvę kur nukristi. Netikėtai pažinau kitokį nei kasdien skubantį pianistą ir vargonininką G. Kviklį. Kokia jautri jo „Vizija“: „Jei M.  K.  Čiurlionis būtų sukūręs operą (juk uvertiūrą „Kęstutis“ beveik parašė, o Kymantaitė jau kūrė libretą…) – …būtų užpildęs kaip Ratnyčia vinguriuojančiu Sofijos meilės smuikų ir fleitų čiulbėjimu, Dainavos stumbrų tuoktuvių tauria varinių instrumentų giesme, Raigardo slėnio klarnetų ir fagotų grėsmingų nuojautų šešėliais, herojiškos praeities Lietuvos girių


vargonų gausmo chorais… Visomis vaivorykštės virš Druskonio ežero varsomis būtų suspindėjusi Kęstučio ir Birutės, o gal Mikalojaus Konstantino ir Sofijos meilė… Jei Čiurlionis būtų sukūręs operą.“ Bažnyčių erdvėse skambėjo ne tik M.  K.  Čiurlionio kvarteto atliekama muzika, bet grojo ir įdomus styginių kvartetas iš Norvegijos „Ensemble a corda“ – altininko Povilo Syrrist-Gelgotos suburti norvegų stygininkai. Šiame kvartete vietoj antrojo smuiko buvo gitara. Ne mažiau įdomi buvo ir kita programa – dalyvaujant Ievai Prudnikovaitei skambėjo M. K.  Čiurlionio, G.  Verdi, R.  Wagnerio, J.  Halvorseno, R. Bartkevičiūtės kūriniai. Su vargonininke Živile Survilaite programą parengė daug koncertuojanti įdomi fleitininkė Viktorija Marija Zabrodaitė. Dainavo ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Aušra Cicėnaitė. Su Renata Marcinkute-Lesieur programą parengė Vokietijoje dainuojantis Mykolas Nechajus. Taip pat Vokietijos klausytojų pamėgtas Liudas Norvaišas pasirodė su iš JAV atvykusiu vargonininku Virginijumi Barkausku. Saksofonininko Petro Vyšniausko ir M.  K.  Čiurlionio konkurso laureato Bernardo Vasiliausko koncerte klausytojų džiaugsmui suskambo Čiurlionio, Verdi, Wagnerio, Elgaro, Piazzollos kūriniai. Su naujomis programomis pasirodė nemažą patirtį konkursuose, užsienio šalių koncertų salėse įgiję pianistai (Irena Friedland iš Izraelio, Birutė Vainiūnaitė, Gabrielius Alekna, Jurgis Aleknavičius, Rokas Zubovas), dainininkai (Sabina Martinaitytė, Fausta Savickaitė, Aušra Liutkutė, Andrejus Apšega, Mantas Gacevičius), fleitininkai (Vytautas Oškinis, Vytenis Gurstis), vargonininkai (Renata Marcinkutė-Lesieur, Jūratė Landsbergytė, Jarūnė Barkauskaitė, Virginija ir Živilė Survilaitės, Virginijus Barkauskas), Loretos Levinskaitės vadovaujamas Mykolo Romerio universiteto akademinis mišrusis choras, Lietuvos kamerinis orkestras ir kiti atlikėjai. Reikšmingi menininkų susitikimai su Lietuvoje poilsiaujančiais svečiais iš kitų šalių vyko „Grand SPA Lie-

tuva“, „SPA Vilnius SANA“, „Draugystės“ sanatorijose, viešbučių salėse. Atgimusioje jaukioje Druskininkų viešojoje bibliotekoje puiki skaitovė Gražina Urbonaitė skaitė Kristijono Donelaičio išmintį. „Kas gi jis mums, silpnos sveikatos pastorius, atbridęs su savo vyžotais nabagėliais per šimtmečių purvynus į mūsų XXI amžių?“ – klausė G. Urbonaitė. Atsakas girdėti Justino Marcinkevičiaus atodūsyje: „Galvojame jį didelį / Ir stiprų buvus, / Palinkusį prie žodžių / lyg prie barometrų. / Galvojam apie jį, / o matom būrus / Iš mūsų „Tėve mūsų“ – / Iš jo „Metų“…“ Šis vasaros festivalis – labai dėmesingai apmąstytas renginys. Jis tarsi nematomais saitais susijęs su visa fondo koncertinių metų veikla. Matyti „Sugrįžimo“ festivalio dalyvių, tęsiama užsimezgusi draugystė su jau išbandytais atlikėjais. Druskininkų miesto vadovybė žino, kad šiais organizatoriais galima pasitikėti ir todėl kuo galėdama remia. Kaip ir kitos institucijos. M.  K.  Čiurlionio meno mokyklos salėje dirbo jaunieji smuikininkai. Per 17 metų Druskininkų smuikininkų meistriškumo mokykloje dalyvavo per 500 jaunųjų smuikininkų ir jų pedagogų. Studijų ir koncertinės praktikos vadovais yra buvę Danutė Pomerancaitė ir Jurijus Mazurkevičius (JAV), Piotras Munteanu, Dalia Stulgytė-Schmalenberg (Vokietija), Kornelija Kalinauskaitė, Gintvilė Vitėnaitė, Martynas Švėgžda von Bekkeris (Lietuva), o šiais metais – profesorius Eugenijus Paulauskas, talentingas smuikininkas, kol kas vienintelis Lietuvoje, kurį gamta apdovanojo ypatingu intuityviu muzikalumu, puikia kantilena. Jau užaugo ir subrendo visa karta jaunų smuikininkų, dalyvavusių šioje meistriškumo mokykloje, tarp jų ir daugelio tarptautinių konkursų laureatė, plačiai pasaulyje koncertuojanti, dabar Lietuvai ir Prancūzijai atstovaujanti Dalia Kuznecovaitė. Šiais metais ji ne tik koncertavo, bet ir buvo smuikininkų meistriškumo mokyklos konsultantė. Jauniesiems atlikėjams nuoširdžiai talkino pianistas Aleksandras Vizbaras. Konferencijoje „M. K. Čiurlionis ir

pasaulis“ savo įžvalgomis dalijosi iš Izraelio, Rusijos, Vokietijos, Lietuvos ir kitų kraštų atvykę mokslininkai. Erdvės ir spalvų tema kalbėjo Antanas Andrijauskas, M.  K.  Čiurlionio ir Leošo Janáčeko kūrybos paraleles analizavo Haifos ir Tel Avivo profesorė Irena Friedland, didelį įdirbį tiriant Čiurlionio palikimą rodė Darius Kučinskas, istorinius Čiurlionio gyvenimo kontekstus ir kalbėjimo paprastiems žmonėms, o ne teoretikams svarbą skausmingai pateikė Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė, savo kūrybos sąsajas su Čiurlionio asmenybe pristatė naujojo baleto autorius Giedrius Kuprevičius, apie Čiurlionio mirties šimtmečio paminėjimą išeivijoje papasakojo ir netolimai jo gimimo sukakčiai paakino ruoštis Mykolo Romerio universiteto profesorė dr. Rita Bieliauskienė. Temų, kaip ir kalbėtojų, buvo nemažai. Puiku, kai kiekvienais metais atveriamos vis kitos nišos, vedančios į mūsų genijaus gyvenimo realijas ir kontekstus. Gaila, kad tuo plačiau nesusidomi jauni muzikologai. Nors vienas kitas konferencijos dalyvis išsitarė, kad pranešimai turėtų pristatyti nuglaistytą mokslinę mintį, o įvairūs titulų neturintys kalbėtojai tėra periferinės minties skleidėjai, tačiau šiandien nežinia, kas svarbiau: kalbėti apie vienokią arba kitokią funkciją turintį akordą, piešinyje matomą spalvą ar aptarti visiems svarbius Čiurlionio kūrybos, visuomenės atminties aktualizavimo klausimus. Dabarties gyvenimas kelia sunkiai sprendžiamas estetinės sąmonės ugdymo problemas, kurias palikus savieigai po dešimtmečio tas išskirtinis akordas ir dabar atrodantys žali tonai gali likti įdomūs tik dešimtukui besidominčiųjų. Labai reikšmingas buvo menotyrininko Stanislovo Urbono emocingai išreikštas rūpestis. Jis akivaizdžiai parodė, kad apie Čiurlionio darbų koloritą šiandien kažin ar galima kalbėti, nes jį negailestingai pakeitė laikas, sąlygos, kuriose buvo laikomi dailininko darbai, nedėmesingai, be menotyrininkų priežiūros eksponuojami originalai. „Kol buvo gyva Čiurlionio

Muzikos barai / 37


Festivaliai sesuo Valerija Karužienė, ji kovojo už savo brolio kūrybos tinkamą saugojimą, o nepriklausomybės laikais politika pasisuko ta linkme, kad reikia Čiurlionį trūks plyš visam pasauliui vežioti, rodyti. Mes gyvename dabar tokioje epochoje, kur viskas tik eksploatuojama, naudojama. Politikai susitaria ir veža Čiurlionį. O ar sąlygos tikrai tinkamos tokioms originalų kelionėms?“ – klausė S.  Urbonas. Skaidrės atskleidė ypatingą originaluose matomų planų žaismą, spalvų daugiakalbę. Tai, ko dabar mes reprodukcijose nebematome... „Ar ne laikas susirūpinti Čiurlionio palikimu?“ – skambėjo pranešėjo moto. Graži tradicija konferencijos metu pristatyti naujus M. K. Čiurlionio kūrybai skirtus leidinius, kitus darbus. Visada laukiamas MRF leidžiamas periodinis mokslinių straipsnių almanachas „M. K. Čiurlionis ir pasaulis“, informatyvus biuletenis bei kiti leidiniai. Išskirtinio dėmesio sulaukė Milda Kulikauskienė, kuri pristatė savo knygą „Sesers rūpestis“ – Čiurlionio sesers Valerijos Čiurlionytės-Karužienės gyvenimo ir darbų apžvalgą. Knygoje daug autentikos, niekada dar nepublikuotų straipsnių apie brolį, Valerijos dailės darbų. Dailės kūrinių ekspoziciją „Mano malda iš senelio knygutės“ „SPA Vilnius SANA“ pristatė dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Druskininkų vaikai džiaugėsi jiems organizuotu piešinių ir rašinių M.  K.  Čiurlionio kūrybos temomis konkursu. Viečiūnų pagrindinės mokyklos 9 kl. mokinė Gabrielė Grudzinskaitė siekė pajusti Čiurlionio meilės jūrai motyvus: „Jūra. Einu link jos per karštą kopų smėlį… Žvelgiu į bekraštę vandens galybę, o jūra čia pat – švelniai bučiuoja man kojų pirštus… Jūra… Myliu ją visokią ir visada. Rudenį, kai vėjas taršo ir šiaušia bangas, kai ji grėsminga, pikta ir, atrodo, tokia atšiauri…“ Festivalį sveikino Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Jis pabrėžė organizatorių atkaklumą vykdant labai reikšmingą misiją – priartinti kilnų meną prie žmogaus. Šis tarptautinis menų festivalis, jo nuomone, įrodo,

Muzikos barai / 38

kad, „žmonių laukiamo susitikimo su kultūra, profesionaliu menu negali sustabdyti ir tikrosios, ir menamos krizės.“ Descartes̒as lakia fraze amžiams įtvirtino mąstymo reikšmę žmogui: „Mąstau, vadinasi, esu“. Tačiau neprošal pastebėti ir kitą svarbią žmogaus esybės sritį – emocinę: „Aš jaučiu, mane jaudina, vadinasi – esu žmogus“. Įvairios psichologijos teorijos nagrinėja emocijų reikšmę žmogaus fizinei veiklai, jo mentalinei prigimčiai. Pozityviomis emocijomis psichologas A.  Maslou vadino džiaugsmą, laimės pojūtį, pasitenkinimą. Jogų mokymas praplėtė šią sferą emocijomis, kurias sukuria laisvės pojūtis, pažinimo džiaugsmas, kurios atveria žmogaus galių pajautą, mąstymo praskaidrėjimą. Vis dažniau minime amerikiečių mokslininkus, plėtojančius žinias ir praktiką, įgalinančią veikti žmogaus emocinį intelektą. Vystomam intelektui taip pat būtina emocinė terpė, todėl keista, kad festivalio dar nemato Druskininkų mokytojai, neateina paklausyti naujų minčių ar padiskutuoti. Įdomu, iš ko semiasi išminties, estetinių pajautų ir emocijų siautulio? Taip kalbu todėl, kad Muzikų rėmimo fondo organizuojami renginiai Lietuvoje kuria puikią intelektinę ir emocinę terpę žmogui, ieškančiam erdvės mintijimui, atradimams, intuityviam grožio pajautimui. Šiandienos visuomenėje tai svarbiausias siekinys, todėl ir į Muzikų rėmimo fondo organizuojamus, inicijuojamus renginius renkasi ne beprasmio atsipalaidavimo ieškantys žmonės. Druskininkų festivalio renginiai prie M.  K.  Čiurlionio memorialinių namų priartina ir vietinius žmones, ypač jaunuolius, ir Druskininkų svečius. Taigi neverta kurti specialių, daug kainuojančių programų Lietuvos vardui garsinti: tereikia paremti tai, ką nuveikia jau seniai savo šalį garsinančios organizacijos. Druskininkai – kurortas, kurio miškingoje tyloje gęsta dienos šurmulys, saugoma ramybė. Mieste tarsi ir nematyti daug žmonių, tačiau puikiai tvarkomose paežerėse, jaukiose parkų aikštelėse, Panemunės keliukų

vingiuose, saunose, baseinuose, slidžių trasose išsibarsčiusius žmones vakarais koncertams tinkančiose erdvėse suburia menininkai. „Tokie festivaliai visuomenei reikalingi kaip gryno oro ar tyro vandens gurkšnis. Jie pakylėja nuo pilkos kasdienybės, slopina vartotojiškus instinktus ir muzikos kalba skatina kitomis akimis pažvelgti į supančią gamtą, įžvelgti jos grožį ir būties harmoniją“, – rašo aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Prie festivalio ištakų aktyviai ir geranoriškai talkinusi druskininkietė, dabar Lietuvos Respublikos Seimo narė Kristina Miškinienė nepamiršo M.  K.  Čiurlionio siekio „šviesti visiems tamsybėse, visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse...“. Šio festivalio misiją taikliai apibrėžė kultūros ministras Šarūnas Birutis. Ir jis pacitavo M.  K.  Čiurlionio mintį: „Visus savo esamus ir būsimus darbus skiriu Lietuvai. Tai dabar darote ir Jūs, mieli festivalio organizatoriai bei dalyviai“. Profesorius Vytautas Landsbergis šiame panegirikų kontekste pamatė Čiurlionį, nemėgusį šurmulio, deginamą Raigardo, seserų, brolių, draugų ilgesio. Profesoriaus pamąstymuose slypi skausmingas klaustukas: daug kas daroma Čiurlionio vardu, bet „pats Čiurlionis ar aplanko mus, ar užeina į mūsų namus? Nebent, jei praeidamas gatve išgirstų skambinant, gal pasibelstų. O gal ir pasivaržytų: kam žmones varginti? Juolab jei ten gali sutikti abejingą ir nustebusį žvilgsnį – ko tam keistuoliui ilgu apsiaustu iš mūsų reikia? Žinoma, jam nieko iš tavęs nereikia. Veikiau pasirinktų pasivaikščiojimą panemuniais. Vienišas, bet su visu pasauliu...“ Gal ir dabar jis klausiamai žiūrėtų į susirinkusiuosius, kaip ir tada, prieš šimtmetį, pirmą kartą eksponuojant jo darbus. Gal nejaukiai kuklintųsi būdamas nesuprastas ar pats ko nesupratęs – šitame šurmulingame XXI amžiuje. n


Muzikos barai / 39


Sukaktis G arsiai operos solistei I renai M ertinaitei -Y lie nei rugpjūčio 4 d . sukako 90 metų. N uo 1948-ųjų, kai K auno konservatorijo je pas P .  O leką baigė dai navimą, ji visą gyvenimą atidavė didžiajai scenai . L ietuvos operos ir baleto teatro primadona daina vo A ntoniją, Čio Čio S an , F iordilidžę, D žildą, D žul jetą, L akmę, M artą, M ar garitą, M ikaelą, M imi , R o ziną, S afi , V ioletą, sukūrė nepamirštamas lietuviškų operų herojes – D alią, E glę, E leną, R asą, O ną, T o janą. J ubiliejaus proga Irena Ylienė

Irena Ylienë: buvau èia, Lietuvoje nuoširdžiai sveikiname I reną Y lienę, likime svei katos ir gražiausių metų, o žurnalo skaitytojams siūlome pokalbį su solis te , atskleidžiantį nepa žintą asmenybės kertelę. – Kaip prisimenate savo vaikystę?

– Gimiau nepaprastai gražiame miestelyje prie ežero, Vištytyje. Čia pat Lenkija ir Vokietija, santykiai su lenkais ir vokiečiais – geriausi. Duris močiutė pagaliuku užkiša ir išeina. Ji gerai kortas dėliojo, panos eidamos iš bažnyčios užeidavo pas močiutę, kad „išvaražytų“: ar tas ištikimas, ar ne? – Iš kur kilę Jūsų seneliai, gal prisimenate ką nors daugiau apie juos?

– Negaliu tiksliau pasakyti, bet senelė buvo lenkų kilmės. Visi gerai kalbėjome lenkiškai. Kai dabar mane sveikina, aš norėčiau pasveikinti senelius, kad mus išaugino. Buvome draugiški, nežinojom, kas yra žmogų įžeisti, pasakyti piktą žodį. Tėtis sakydavo: „Reveransą padarykit mokytojui“.Tai buvo kitas pasaulis, kiti žmonės. – Kuo vertėsi Jūsų tėvai?

– Turėjo kepyklą, paskui visokių prekių parduotuvę, namą pasistatė, jis neseniai nugriautas. Visą laiką dirbo, kad galėtų ant kojų atsistoti. Vokiečiai su kuprinėmis (riukza-

Muzikos barai / 40

Su šeima: mama, tėtis, Zofija, Irena, Eugenija ir Vilis

kais) eidavo į Lietuvą apsipirkti, čia kas žingsnis – mėsinė, dešrinė, sviestinė; miestelis žydėte žydėjo. O mes, vaikai, eidavome į Vokietiją pirkti saldainių. Muitininkai mus grįžtančias rūpestingai suskaičiuodavo. – Ar daug miestelyje gyveno žydų?

– Mano draugės buvo Andurskytės, labai protingos ir sąžiningos žydaitės. Skurdžiai gyveno, nes dirbo vienas tėvelis, o vaikų buvo labai daug, bet kažkaip sugebėdavo vienas kitam padėti. Visi tos šeimos vaikai įgijo aukštąjį išsilavinimą. Kartu žaisdavom kvadratą, klases, šokinėdavom per virvelę. Nebuvo jokio priešiškumo, niekas nesakė, kad, pavyzdžiui, tu su žydu nekalbėk. Neduok Dieve, pas tėvą būtų atėjęs žmogus ir pasakęs: tavo vaikas su manim nepasisveikino! Tai būtume gavę pylos, gal net bizūnų! Mes visi


mokėjome keturias kalbas – lietuvių, lenkų, rusų, žydų – ir vieni kitus suprasdavome. Tėvas mus griežtai laikė, į šokius nenorom leisdavo, liepdavo grįžti nustatytu laiku. O mes, jau paauglės, su kavalieriais norėdavom pavaikščiot... Bet viskas taip nekalta buvo. Kai palyginu aną gyvenimą su dabartiniu, tai mes gyvenome rojuje. – Buvote muzikali šeima: mama skambino mandolina, tėvelis pritardavo gitara, o jūs, visi penki vaikai, dainuodavote. Ką dainuodavote? Ar buvo repertuare romansų, vokiškų šlagerių?

– Ne, šito nebuvo, dainuodavome tik lietuvių liaudies dainas, nors tėtis Vilhelmas Mertinas buvo vokiečių kilmės, o mama Zofija Rozmerskytė – pusiau lenkė. Tėtis sakydavo: „Gerai šiandien padainavom.“ Jis labai mylėjo dainą. – Lietuva, jos kultūra, kalba Jums yra šventa. Kartu gerbiate kitataučius, gyvenančius mūsų šalyje. Kaip, Jūsų manymu, šiandien keičiasi tos vertybės?

„Traviata“, IV veiksmas: Violeta – I. Ylienė, Alfredas – Juozas Indra

Džuljeta Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“

– Po Antrojo pasaulinio karo viskas pasikeitė, lietuviai kaltinami būtais ir nebūtais dalykais: esą jie žiaurūs, antisemitai, fašistai. Kai girdžiu Jūsų ar savo tėvų pasakojimus, regis, tais laikais viskas buvo kitaip. Iš kur ir kada radosi ta nesantaika?

prie ežero, visada aplankau sušaudytų žydų kapines, ten ir mano draugės guli. Tie žydai kasmet man paskambina. Tokia tad draugystė su žmonėmis. – Ką dar pamenate iš vaikystės? Kas Jus auklėjo, augino?

toriją. Pirmoji dėstytoja buvo puiki operos solistė Vladislava Grigaitienė, tačiau pas ją mokiausi neilgai: 1944 metais ji su vyru pasitraukė į Vakarus. Ir vėl reikia rinktis pedagogą. Man buvo pasakyta, kad labai geras dėstytojas yra Petras Oleka. Jis ir jo žmona balerina Jadvyga JovaišaitėOlekienė man buvo kaip tėvai. Labai daug iš mūsų, studentų, reikalavo, bet vedė į žmones. Operos klasei vadovavo dirigentas Mykolas Bukša. Švęsdama savo devyniasdešimties metų jubiliejų, noriu pabrėžti: tai buvo asmenybės, kurios norėjo, kad Lietuvos žmonės būtų muzikalūs. Šia prasme man tiesiog pasisekė. Už mokslą nereikėjo mokėti, gyvenau pas seserį Zofiją. Vėliau mane labai rėmė kita sesuo Eugenija, gyvenanti Amerikoje.

– Patriotizmo dabar visai nėra. Dabar tik turtas svarbu.

– Beveik visiems aišku, nuo kada. Nuo rusų, veikiau, sovietų okupacijos. Nuo tada viskas visiškai pasikeitė. Prieškariu Vištytyje rusų buvo, bet jie buvo labai mandagūs, niekada nėra užgavę. Mes visi gyvenom kartu, visi vaikai mokėsi, siekė aukštojo mokslo. Vėliau buvo per daug žudynių, per daug žmonės nukentėjo, prasidėjo revanšizmas. Aš taip manau. Tokia priežastis. Anais laikais žydai, kai švęsdavo savo šventes, ateidavo pas mus su macais. Aš ir Vilniuje ieškodavau tų macų. Nuėjau pas žydus ir papasakojau, iš kur esu kilusi. Jie labai atidžiai išklausė ir įdėjo man tų macų, labai skanių. Po kiek laiko skambina telefonu: „Mes vėl kepam macus, prašom ateiti.“ Nesupratau, kodėl man tokį dėmesį rodė? Sakiau, kad esu lietuvė, o kad tėvas vokietis – nutylėjau, kad ko nepagalvotų. Sakau jiems: kai Vištytyje nueinu į Kanapkių malūną,

– Vyriausioji sesuo Zofija buvo mūsų antroji motina. Ji, baigusi gimnaziją, nuėjo dirbti į barą padavėja, kad mus išlaikytų. Anksti mirė. Mūsų šeima labai nukentėjo. Vokiečiai atėjo sušaudyti tėvo, bet įdavė jam pistoletą, ir jis pats nusišovė. Gal dėl to, kad nepritarė nacių politikai, buvo Lietuvos savanoris. O mama mirė nuo sunkios ligos gal penkiasdešimties metų. Užėję rusai išvežė senelius, močiutės seserį, brolius Vilį ir Algį. Tik manęs ir seserų neišvežė, nes nebuvome namie. Tuo metu buvo tokia pasiutiška politika – naikinti žmones. Žmogus buvo ir dingo, nebėra. Darbo jokio, eik, kur nori. Mokykis, jei priims. – Likote viena. Kas buvo toliau?

– Baigusi penktą klasę, įstojau į gimnaziją. Patekau pas labai gerus pedagogus, muziką dėstė Vincentas Arnastauskas, jis vadovavo chorui, mokė dainuoti solo. Apsisprendžiau: mokysiuos solinio dainavimo. Išlaikiau egzaminą į Kauno konserva-

– Kaip gyvenimas klostėsi baigus Kauno konservatoriją?

– Į sceną mane įvedė Kipras Petrauskas. Atėjęs paklausyti generalinės „Traviatos“ repeticijos, jis pasakė: „Kitą sykį aš dainuosiu su ja“. Jam padarė įspūdį mano dainavimas. Kazys Gutauskas, su kuriuo repetavau, žinoma, įsižeidė. Bet kolektyvas buvo geras, norėjo man padėti. Ir dabar galvoju: kaip galėjo būti, kad pirmąkart į sceną išėjau su „Traviata“? Juk

Muzikos barai / 41


Sukaktis

Po „Karmen“ spektaklio su Maskvos Didžiojo teatro artistais Pavelu Lisicianu ir Marija Maksakova

G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“: Figaro – Jonas Stasiūnas, Rozina – I. Ylienė

V. Klovos opera „Du kalavijai“: kunigaikštienė Ona – I. Ylienė, Vytautas – Jonas Urvelis

B. Smetanos opera „Parduota nuotaka“: Vašekas – Vladas Kavoliūnas, Esmeralda – I. Ylienė

tai kietas riešutėlis... Debiutas pavyko. Paskui viskas taip susidėstė, kad turėjau labai daug koloratūrinių partijų. Daugiausia spektaklių dainavau su Gutausku, mano scenos partneriai buvo ir Vladas Česas, Valentinas Adamkevičius, Jonas Stasiūnas, taip pat Rimantas Siparis („Borisas Godunovas“), iš vyresnių kolegų karjeros pradžioje – Antanas Sodeika, Juozas

Muzikos barai / 42

pozitorius V. Klova parašė daug operų, kurios ėjo su pasisekimu. Buvo statomos ir kitos tautinės operos ir baletai, kad ir sunkiai pralauždavusios sovietų cenzūrą. Dabar tai atrodo fantastiški laikai. Nūnai Nacionalinio (?) operos teatro repertuare praktiškai nėra ne tik tų puikių operų, bet ir naujų. Tarybiniais laikais lietuviškas repertuaras buvo, o dabar – nėra.

– Tai baisu. Niekas neberašo? B.  Dvariono „Dalia“ buvo labai puikus spektaklis. Ilgiausiai išsilaikė „Pilėnai“. Kildavo konfliktų ir tarp pačių autorių, bet Oleka kadaise mokė: dirbk savo darbą, nutylėk. Stengiausi gerai pasirodyti, neišsišokti, nemeluoti.

– Dainavote nuo 1948 iki 1979 metų. Gražiausi gyvenimo metai atiduoti operos menui.

Mažeika, Antanas Kučingis. – Koks vaidmuo Jums pats svarbiausias, mieliausias, įsimintiniausias?

– Visada būna taip, kad toks esti pirmasis vaidmuo. – Violeta?

– Taip. Labai mėgau šitą partiją. Vilniuje, teatre Basanavičiaus gatvėje, dainavau šešiasdešimt „Traviatos“ spektaklių. Vėliau dainavau ir „Sevilijos kirpėjuje“, buvo ir lyrinių vaidmenų. Su Vytauto Klovos „Pilėnais“ visą Lietuvą apvažiavom. – Jūs dainavote visose lietuviškose operose. Kaip nacionalinius kūrinius, istorinius siužetus priimdavo žmonės?

– Tai rizikingas dalykas, niekada nežinai, kaip įvertins. Bet niekas nenušvilpė.

– Turiu galvoj ką kita. Puikus kom-


– Dar trejus metus dainavau dykai, nes trūko stažo. Į naują operos teatrą Vilniuje jau eidavau kaip žiūrovė, dainavau jame nebeilgai. Išėjau iš teatro ramiausia širdimi, niekam blogo nelinkėdama. Su niekuo nesipykau, nekonfliktavau. – Nepaisant karo atneštų netekčių, Jūsų gyvenime solinė karjera buvo šviesioji pusė. Buvote primadona, daug kam pavyzdys, scenoje spindėjote trisdešimt trejus metus.

– Buvau atsidavusi darbui, per jį nieko nemačiau. Žinoma, šaudymai, tremtys ir visa kita paliko neišdildomą įspaudą visam gyvenimui, nežinau, kaip ir ištvėriau. Bet tolesnis gyvenimas, darbas buvo smagus. Pradėjau nuo nieko, nieko neprašiau, visą gyvenimą turėjau savo kasą. – Ištekėjote už Stasio Ylos.

– Mums dėstė muziką, buvo labai muzikalus, geras, taktiškas žmogus. – Papasakokite apie gastroles.

– Daugiausia važinėdavome su koncertinėmis programomis, aplankydavom visus kaimus ir miestelius. Buvo gerai ir valstybei, ir mums. Su spektakliais būdavo sunkiau, reikėdavo statyti dekoracijas. – Žmonėms kultūra būdavo patiekiama ant padėklo...

– Dabar to nebėra. Jei žmogus negali nueiti teatrą ar televizoriaus pažiūrėti, jis nieko nebeturi. – O gastrolės už Lietuvos ribų?

V. Klovos opera „Pilėnai“: Eglė – I. Ylienė, Margiris – J. Stasiūnas, Danyla – Vladas Česas Rasa V. Klovos operoje „Vaiva“. Naglis – Kazys Gutauskas

– Užsienyje nesu buvusi, niekur nesiuntė. Vykdavau daugiausia į teatro organizuojamus grupinius renginius. Bet buvau labai užsiėmusi operoje, spektaklis vydavo spektaklį. Ruošdavausi savarankiškai. Pianino neturėjau, per pietų pertrauką eidavau į teatrą, kai nieko nėra, ir mokydavausi partijas. Vėliau, žinoma, instrumentą įsigijau. – Bet juk galėjote siekti karjeros Tarybų Sąjungoje, dalyvauti konkursuose, bent pamėginti?

– Niekada savęs nepervertindavau, žinojau, ką aš galiu. Negalvojau, kad galiu būti kažkur ten. Buvau čia, Lietuvoje. Tai – visas mano gyvenimas. n

Kalbėjosi Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 43


Panorama tuvos suaugusiųjų chorų konkurso antrajame ture, pradėsime repetuoti A. Aliscioni miuziklą „Don Bosco“. Rolandas DAUGĖLA

VII tarptautinė vargonų vasaros akademija

Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje rugpjūčio 26–29 dienomis vyko meistriškumo kursai vargonininkams – Vargonų vasaros akademija. Kursams vadovavo Bazelio (Šveicarija) „Schola Cantorum“ pro-

Choras „Cantate Domino“ Belgijoje

Daininga „Cantate Domino“ vasara

Šių metų vasara Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios (Vytauto Didžiojo) chorui „Cantate Domino“, mininčiam savo 20-metį, buvo kaip niekad darbinga, šventinė ir daininga. Dalyvauta renginiuose, kurie į choro metraštį bus įrašyti kaip nekasdieniai įvykiai. Tiesa, jau nuo sausio mėnesio choras dalyvauja konkursuose, buvo puikiai įvertintas Daugpilio „Silver Bels“ bei Lietuvos suaugusiųjų chorų varžytuvėse, jam patvirtinta aukščiausia kategorija. Pirmąjį vasaros savaitgalį „Cantate Domino“ praleido Belgijoje. Choras buvo pakviestas dalyvauti Antverpeno Švenčiausiojo Sakramento parapijos bendruomenės organizuojamoje Devintinių šventinėje procesijoje. „Corpus Christi“ eisena per miestą – viena iš dviejų

didžiausių metuose religinių švenčių Antverpene, turinti daugiau nei šimtmečio tradiciją. Choras su vietine grigališkojo choralo atlikėjų grupe giedojo šv. Mišiose, o procesijoje kartu su šimtais maldininkų giedojo tiek lotyniškas, tiek flandriškas giesmes. Kelionė į Belgiją turėjo ir plačią kultūrinę pažintinę programą: aplankytas ne tik Antverpenas, bet ir Gentas, Briugė, Briuselis. Kelionės iniciatorius tėvas Džozefas suorganizavo ir šventinį vakarą kartu su Švč. Sakramento koplyčios parapijiečiais, Belgijos lietuvių bendruomene, pikniką ant Šiaurės jūros kranto Blankenbergės kurorte, degustaciją vienoje iš daugybės šeimų alaus daryklų. Visose aplankytose vietovėse „Cantate Domino“ surengė nedidelius improvizuotus koncertus. Ypač įsiminė dainavimas plaukiant Briugės kanalais: laivelio kapitonas išjungė variklius, choro atliekamos dainos į kanalo pakrantes sutraukė minias žiūrovų. Ne mažiau pakilių emocijų sukėlė ir Europos Parlamente sudainuota „Kur giria žaliuoja“. Įprastai birželio mėnesį choras išeina atostogų, bet šiais metais ilsėtis nebuvo kada. Liepos pradžioje „Cantate Domino“ dalyvavo IV tarptautiniame sakralinės muzi-

Devintinių procesija Antverpene

Muzikos barai / 44

kos festivalyje-konkurse „Laudate Dominum“ Vilniuje. Tiesa, choras neįtraukė į savo repertuarą privalomojo konkursinio kūrinio, nes rengė naują programą rudens išvykai į Italiją. Nors ir nesivaržė dėl konkurso apdovanojimų, vis dėlto „Cantate Domino“ buvo apdovanotas geriausio atlikėjo be konkursinio kūrinio diplomu bei prizu. Na, o rugpjūtis Vytauto Didžiojo bažnyčios chorui buvo ypač darbingas ir įsimintinas: Žemaičių krikšto 600-ųjų metinių proga Telšių amfiteatre atlikta Daniele Ricci opera „Prisikėlęs“, o viso vasaros darbo viršūnė – koncertas Pažaislio muzikos festivalyje. Kvietimas dainuoti kartu su pasaulinėmis operos žvaigždėmis Dmitrijumi Chvorostovskiu, Barbara Frittoli, Marco Caria, Sebastianu Secco ir Kauno valstybiniu choru diriguojant Konstantinui Orbelianui – didelė garbė, begalinė atsakomybė ir iššūkis. Esame labai dėkingi festivalio koordinatoriui Justinui Krėpštai ir profesoriui Petrui Bingeliui už pareikštą pasitikėjimą mūsų choru. Manau, kad šį nelengvą egzaminą išlaikėme ir pasisėmėme daug neįkainojamos patirties, dainuodami Kauno valstybinio choro gretose. Nors rugpjūčio pabaigoje choras ir gavo trumputes atostogas, bet man, jo vadovui, nebuvo kada ilsėtis, teko keliauti į Makedoniją ir dalyvauti Ohrido chorų festivalio žiuri darbe. Pernai šiame festivalyje „Cantate Domino“ buvo įvertintas aukščiausiais balais ir specialiuoju prizu už makedonų kompozitoriaus Zapro Zaprovo kūrinio „Aliluja“ atlikimą. Kartu su vasara šiemetiniai „Cantate Domino“ koncertai ir kelionės nesibaigė. Jau rugsėjo pabaigoje laukia išvyka į Italiją, Riminio chorinės muzikos festivalį-konkursą. Lapkričio mėnesį dalyvausime Lie-

Profesorius Lorenzo Ghielmi – ansamblio „Il Giardino Armonico“ įkūrėjas

fesorius, vienas iš autentiško senosios muzikos atlikimo tradicijos pradininkų ir legendinio ansamblio „Il Giardino Armonico“ įkūrėjų Lorenzo Ghielmi. Profesorius visą savo kūrybinį gyvenimą paskyrė renesanso ir baroko muzikai. Jis – knygų apie XVI–XVII a. vargonų muziką bei daugybės įrašų radijui (BBC, Radio France, Vokietijos ir Japonijos nacionaliniams transliuotojams) autorius, bendradarbiauja su žymiausiomis pasaulio įrašų studijomis. Už J. S. Bacho ir N. Bruhnso kūrinių vargonams, taip pat F. J. Haydno ir G. F. Händelio koncertų (kartu su ansambliu „La Divina Armonia“) įrašus L. Ghielmi yra pelnęs prestižinių apdovanojimų „Diapason d΄Or“. Koncertuoja Europoje, Japonijoje ir JAV, veda meistriškumo pamokas įvairių šalių aukštosiose mokyklose, nuolat kviečiamas dėstyti prestižinėje Harlemo vargonų akademijoje Olandijoje, yra tarptautinių vargonininkų konkursų Prancūzijoje, Japonijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje žiuri narys. Lietuvoje


profesorius L. Ghielmi viešėjo pirmą kartą. Vargonų vasaros akademijoje Vilniuje Lenkijos, Austrijos, Olandijos, Vokietijos ir Lietuvos aukštųjų muzikos mokyklų studentai ir absolventai nagrinėjo gausią XVI–XVII a. Pietų Europos kompozitorių G. Frescobaldi, B. Pasquini, G. Muffato, J. K. Kerllo, J. J. Frobergerio ir kt. vargoninę kūrybą. Bažnytinio paveldo muziejaus vargonai (tipinė itališkų barokinių vargonų dispozicija) ir profesoriaus L. Ghielmi erudicija padėjo atkurti minėtam laikotarpiui būdingus registrų derinius ir pajusti autentiško senosios vargonų muzikos atlikimo ypatumus. MB inf.

LMTA – muzikologai iš trijų kontinentų

Rugsėjo 4–7 dienomis Vilniuje buvo susirinkę muzikologai iš Europos, Amerikos ir Azijos. Kartu su Tarptautine muzikologų draugija (International Musicological Society, IMS) surengta tarptautinė muzikologų konferencija „Sociokultūrinės kryžkelės ir ribos: muzikinės mikroistorijos“ – svarbiausias 80-metį pažyminčios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jubiliejinės programos mokslinis renginys. Konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 80 pranešėjų iš 22 šalių – Austrijos, Danijos, Estijos, Italijos, Jungtinių Arabų Emyratų, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Serbijos, Slovėnijos, Suomijos, Šveicarijos, Vengrijos ir Vokietijos. Konferenciją inspiravo kultūrinis muzikologijos posūkis ir globalūs iššūkiai: šiuolaikiniame pasaulyje kultūrų sąveika persmelkia muzikines praktikas ir diskursus, radikaliai veikdama sociokultūrinę vaizduotę ir keisdama nusistovėjusius kultūrinių teritorijų vaizdinius. Trijų kaimyninių regionų – Baltijos kraštų, Centrinės ir Rytų Europos bei Rusijos – muzikologų inicijuota konferencija buvo sumanyta kaip kultūrinių sąveikų ir atoveiksmių kritinė peržvalga iš mikroistorijos perspektyvos. Kartu konferencijoje siekta suteikti galimybę kaimyninių regionų muzikos tyrinėtojams pasidalinti po šaltojo karo naujai atsivėrusių šaltinių ir duomenų tyrinėjimų – „archyvų revoliucijos“ – rezultatais. Rengiant programą glaudžiai bendradarbiauta su Baltijos kraštų

muzikologų bendruomenėmis, Tarptautinės muzikologų draugijos studijų grupėmis „Šostakovičius ir jo epocha: amžininkai, kultūra ir valstybė“, „Muzika ir kultūros studijos“, „Stravinskis tarp Rytų ir Vakarų“. Konferencijos metu vyko specialiosios sesijos, skirtos Baltijos muzikos istoriografijai, ir Tarptautinės muzikologų draugijos studijų grupių teminės sesijos. Renginio teminė ir geokultūrinė įvairovė – nuo Igorio Stravinskio bendradarbiavimo su Los Andželo muzikos festivaliu iki „senosios Kinijos“ įvaizdžių Taivano populiariosios muzikos videoklipuose. Dar viena mokslinio renginio potemė – tarpdalykinė šiuolaikinės muzikologijos būsena, muzikologijos disciplinų sąveika ir ryšiai su socialiniais ir humanitariniais mokslais. Tarpdalykiškumo sklaidai muzikologijoje nagrinėti buvo skirtas tarptautinis jaunųjų muzikologų konkursas (organizatorius – naujų meno technologijų centras „Art-parkING“, Sankt Peterburgas), kurio finalas vyko LMTA konferencijos metu. Kultūrų kryžkeles, meno ir mokslo sankirtas iš skirtingų perspektyvų nagrinėjo kviestiniai pranešėjai: filosofė Lydia Goehr ir literatūrologas, semiotikas Borisas Gasparovas (Kolumbijos universitetas, Niujorkas), muzikologai Stefanas Weissas (Hanoverio muzikos, dramos ir medijų universitetas), Marina Frolova-Walker (Kembridžo universitetas), Tatjana Marković (Austrijos mokslų akademija, Belgrado menų universitetas). Richardo Wagnerio operų parodijos, futurizmas muzikoje, Stalino premijų komiteto veiklos mitai ir tikrovė – tai tik kelios iš daugelio gvildentų temų. Specialioji Tarptautinės muzikologų draugijos prezidento Dinko Fabriso paskaita apie XVII–XVIII a. Neapolio operos sceną įsiliejo į renginių ciklą „Operos diena Valdovų rūmuose“. Vilniuje viešėjusi Dmitrijaus Šostakovičiaus žmona Irina Šostakovič konferencijos dalyviams pristatė naujausią baleto pagal Šostakovičiaus muziką pastatymą „Metropolitano“ operoje (2013), o susitikime su kultūrine bendruomene aptarė D. Šostakovičiaus archyvo ir DSCH leidyklos veiklą populiarinant kompozitoriaus palikimą. *** Kartu su Tarptautine muzikologų konferencija „Sociokultūrinės kryžkelės ir ribos: muzikinės mikroistorijos“ surengtas pirmojo tarptautinio muzikologų konkurso „Tarpdalykiniai muzikos tyrimai: naujos priei-

gos, metodai ir koncepcijos“ finalas. Konkurso laureatais tapo ir du jaunieji Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) muzikologai – Edvardas Šumila ir Jurgis Paliauka. Konkurso finale dar dalyvavo jaunieji muzikologai iš Jungtinės Karalystės (Joris de Henau), Prancūzijos (Olga Krašenko, Nikita Sorokin), Rusijos (Anastasija Mursalova), Ukrainos (Olesia Naidiuk. Finalas vyko dviem etapais: pirmajame, rugsėjo 6 d. visi dalyviai pristatė savo pranešimus, antrajame, rugsėjo 7 d., surengti debatai Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ tema. Žiuri sprendimu pirmoji premija buvo padalinta į doktorantūros studijų pakopos ir pirmosios studijų pakopos premijas. Pirmoji doktorantūros studijų pakopos premija skirta jaunajam muzikologui, Durhamo universitete (Jungtinė Karalystė) studijuojančiam doktorantui Joris de Henau, o lietuvių jaunasis muzikologas, LMTA IV kurso studentas Edvardas Šumila pelnė pirmosios studijų pakopos premiją. Antrąja premija apdovanotas Sankt Peterburgo konservatorijoje bei Prancūzijoje doktorantūrą studijuojantis Nikita Sorokin, trečioji premija skirta LMTA absolventui muzikologui Jurgiui Paliaukai, diplomu apdovanota Sankt Peterburgo konservatorijoje studijuojanti Anastasija Mursalova. Konkurso žiuri sudarė garsūs muzikologai iš įvairių pasaulio šalių: žiuri pirmininkė prof. dr. Lydia Goehr (Kolumbijos universitetas, JAV), prof. dr. (hp) Gražina Daunoravičienė (LMTA), prof. dr. Andrey Denisov (Sankt Peterburgo konservatorija, Rusija), dr. Marina FrolovaWalker (Kembridžo universitetas, UK), prof. dr. Boris Gasparov (Kolumbijos universitetas, JAV), prof. dr. Liudmila Kovnatskaya (IMS regioninė Rytų ir Slavų šalių asociacija, Sankt Peterburgo konservatorija, Rusija), dr. Olga Manulkina (Sankt Peterburgo valstybinis universitetas, Rusija), dr. Tatjana Marković (Austrijos mokslų akademija Vienoje, Austrija; Belgrado menų universitetas, Serbija), prof. dr. Leon Stefanija (Ljubljanos universitetas, Slovėnija), dr. Audra Versekėnaitė (LMTA), prof. dr. Stefan Weiss (Hanoverio muzikos, dramos ir medijos universitetas, Vokietija) ir dr. Patrick Zuk (Durhamo universitetas, UK). Konkurso laureatai apdovanoti rėmėjų prizais bei piniginėmis premijomis. LTMA ir Lietuvos kompozitorių sąjunga inicijavo specialiuosius prizus – tai Vytauto Landsbergio premija ir Sauliaus Karoso fondo premija laureatams. Jaunieji

Lietuvos muzikologai bus apdovanoti LKS kasmet organizuojamo geriausių metų kūrinių konkurso metu, tradiciškai vykstančio spalio 1-ąją, pažymint Muzikos dieną. Dviem užsienio laureatams bus pasiūlyta 1 mėn. stažuotė Druskininkų rezidencijos stovykloje 2014 m. rugpjūčio mėn. Tarptautinį jaunųjų muzikologų konkursą organizavo Art-parkING naujų meno technologijų centras (Sankt Peterburgas, www.artparking.org), konkurso partneris – LMTA, rėmėjai – Kultūros rėmimo fondas, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, Vytauto Landsbergio fondas, N. I. Novikovo leidykla, „Music shop Open World“ (Sankt Peterburgas), leidykla „Arka“ (Sankt Peterburgas). Konferencija ir konkursas tapo svarbiausiais 80-metį pažyminčios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jubiliejinės programos moksliniais įvykiais.

MB inf.

Prisiminkime Mokytoją

Jau prabėgo šešiolika metų nuo žymaus muzikologo Vytauto Venckaus mirties (1997-11-07). Tai buvo spalvinga, visapusiška, veikli asmenybė Lietuvos muzikos padangėje. Mokytojas, nors ne itin stiprios

Vytautas Venckus

sveikatos, nugyveno ne taip jau mažai – septyniasdešimt penkerius metus. Visapusiška muzikologinė ir nenuilstama švietėjiška veikla, išorinis optimizmas, kuriuo jis, matyt, stengėsi užmaskuoti įvairias gyvenimo negandas, neabejotinai teikė jam fizinių ir dvasinių galių. Iš Mokytojo išvaizdos ir elgsenos niekada negalėjai pasakyti, kad jis turi kokių nors sunkumų. O jų būta, ir nemažai. Bet tai matė tik patys artimiausi žmonės, apie juos suži-

Muzikos barai / 45


nojome iš Svetlanos Puidokienės parengtos knygos „Vytautas Venckus“ (2001 m.) Su Vytautu Venckumi mums, chorvedžiams, Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) teko bendrauti trejus metus – Mokytojas dėstė solfedžio. Stebino jo išradingumas, kūrybiškumas. Rodos, toks neįdomus ir sausas teorinis dalykas Mokytojo užsiėmimuose tapdavo mažais spektakliukais, kūrybos pamokomis su gyvenimiškos išminties perliukais. Per šešis solfedžio studijų semestrus neprisimenu, kad bent dvi paskaitos iš eilės būtų vienodos ar panašios, nors Mokytojas tiksliai laikėsi visų programos reikalavimų. Jo reiklumas ir, sakyčiau, griežtumas visada derėjo su pagarba žmogui, jautrumu kito mintims bei suvokimui, noru užmegzti dvasinį ryšį. Žiūrint šiandienos akimis, solfedžio Mokytoją V. Venckų pavadinčiau švelniai griežtu arba griežtai švelniu. Bet ryškiausiai atmintyje išliko jo neišsemiamas humoro jausmas. Žmogui iš šalies galėjo pasirodyti, jog į viską Mokytojas žiūri per juoko prizmę, bet mes matėme, kad jo prasmingas humoras rodo aukštą vidinę kultūrą, didelį intelektą ir erudiciją. Štai keletas vaizdelių iš mūsų tuometinių solfedžio užsiėmimų. Mokytojas mums išdalija savo nufotografuotas natas, smalsūs studentai apžiūri lapus iš visų pusių. Antroje pusėje – antspaudukai su tekstu „Pavogta iš Vytauto Venckaus“. Pasijuntame nejaukiai, susižvalgome. O Mokytojas žiūri į mus ir gudriai šypsosi. Laukiam, kas bus toliau. Po minutėles sako: „Nesistebėkite. Yra žmonių, kurie savo asmenines bibliotekas mėgsta komplektuoti iš svetimų knygų. Tai aš ir suantspaudavau visas savo knygas“. Originalu... Viename užsiėmime kalbėjo apie kūrybą. Mus visada skatino kurti muziką sakydamas, kad tai nėra sunku, nes mus nuolat supa garsai, reikia juos tik atsirinkti ir sudėlioti reikiama tvarka. Ir pasigyrė jaunystėje parašęs nuostabų valsą, kuriuo pats labai žavėjosi. Kad pasitikrintų, kokią puikią muziką parašęs, pagrojo savo kūrinį „iš antro galo“. „ O gi žiūriu, – sako Mokytojas, – tikrų tikriausias Čaikovskis“. Nuo to laiko daugiau muzikos nerašęs. Ir mums patarė: „Kai ką nors sumanysite parašyti, būtinai pasigrokite iš „antro galo“. Mūsų grupės studentas N. nuolat vėluodavo į solfedžio užsiėmimus. Ar jis tyčia taip darė, ar jam

Muzikos barai / 46

taip „sekėsi“, dabar sunku pasakyti. Mokytojas į tai, rodės, nekreipia dėmesio. Bet vieną kartą, kai mes jau 15 ar 20 minučių rašėme diktantą, į auditoriją įžengus mūsų moksladraugiui Mokytojas ramiai pasakė: „ Na, N. laikosi principo, jog mokytis niekada nevėlu“. N. nukabinęs nosį atsisėdo į savo vietą. Nuo tada daugiau niekada nevėluodavo. Neretai Mokytojas pažerdavo ir gyvenimiškos išminties perliukų apie draugystę, ištikimybę. „Aš turiu gerą draugą muzikologą Kazį Jasinską, – pasakojo Mokytojas. – Jis taip atsidavęs man, kad kai einame kartu mieste, šlubuoja kartu su manimi.“ (V. Venckus visą gyvenimą nuo jaunų dienų vaikščiojo su ramentu. Bet tai jam netrukdė jaustis laisvai ir visavertiškai.) Jau baigusi studijas vieną kartą su reikalais užėjau į savo buvusią Alma mater. Koridoriuje sutikau Vytautą Venckų, maloniai pasisveikinome. Mokytojas paklausinėjo, ką dabar veikiu, kaip sekasi. Įsikalbėjome, jis pasiūlė eiti išgerti kavos. Atsakiau, kad kavą gerti nesveika. Mokytojas smagiai nusijuokė: „Žinai, nuo ko žmonės dažniausiai miršta? Nuo gyvenimo.“ Tai tik keli nauji potėpiai Mokytojo V. Venckaus portretui, kuris itin šiltai nutapytas jau minėtoje S. Puidokienės knygoje. Jis, nors nebuvo mūsų specialybės dėstytojas, visam gyvenimui išliko kaip viena šviesiausių asmenybių. Vėliau, jau atkūrus Nepriklausomybę, savo Mokytoją pamatėme ir kaip patriotą, Dievą mylintį žmogų. Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ

Lenkijoje skambėjo lietuviškos psalmės

Lietuvos muzikos istorijoje ypač svarbi antroji XVI a. pusė. Tuo metu Vilnius tapo svarbiausia lenkų karaliaus ir lietuvių kunigaikščio Žygimanto Augusto rezidencija, o pats valdovas buvo didis kultūrinio gyvenimo puoselėtojas, rėmė meną. Dvaro aplinkoje dirbo daug italų, lenkų, vokiečių, flamandų ir vietinių muzikų. Žymiausi lenkų kompozitoriai – Vaclovas Šamotulietis, Mikalojus Gomulka ir Ciprijonas Bazylikas – savo kūrybine veikla ir muzikiniu palikimu amžiams liko susiję su Lietuvos sostine Vilniumi. Nenuostabu, kad per kartų kartas besitęsiantys ir vis stiprėjantys Lietuvos ir Lenkijos ryšiai šiandien įgyja naujų kultūrinio bendradarbiavimo formų. Rugpjūčio 18–25 dienomis Lenkijos mieste Jaroslave (Jarosław)

vyko didžiausias šalyje, gilias tradicijas turintis senosios muzikos festivalis. Jame skambėjo lenkų, rusų, ukrainiečių, žydų, turkų, italų kalbomis giedamos psalmės. Koncertinę programą pristatė ir du kolektyvai iš Lietuvos: ansamblis „Giesmių tarnai“ ir choras „Brevis“ su instrumentininkų ansambliu. Senosios muzikos ansamblis „Giesmių tarnai“ (1999 m. įkūrė Valdemaras Dadėla) pirmasis Lietuvoje pradėjo XVI–XVII a. giesmių tekstus taikyti LDK kompozitorių muzikai. Jaroslavo festivalyje kolektyvas, pasipildęs naujais nariais iš Lenkijos ir Ukrainos, lietuvių ir kitomis Vilniaus regiono kalbomis atliko pagal XVI–XVII a. tekstus sukurtas psalmes (kompozitoriaus Mikalojaus Gomulkos muzika). Koncerte kolektyvui barokine gitara pritarė Novosibirsko Michailo Glinkos konservatorijos dėstytojas profesorius Arkadijus Burkhanovas. Profesionaliai paruoštą lietuviškų psalmių programą atliko konsortas „Brevis“ – choras iš Lietuvos kartu su Baltijos šalių barokiniu orkestru. Kolektyvas įkurtas 2006 m., šiuo metu jam vadovauja Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas. Konsortą sudaro Lietuvos, Vokietijos, Italijos, Šveicarijos, Lenkijos ir kitų šalių muzikantai, tad atlikėjų skaičius pasirodymų metu nuolat kinta. Jaroslavo festivalis buvo puikiai organizuotas, jo dalyviams sudaryta galimybė ne tik koncertuoti, bet ir klausytis seminarų, dalyvauti giedojimo mokymuose. Bizantinio grigališkojo giedojimo chorui vadovavo prancūzų muzikologas, vargonininkas, pedagogas Marcelis Pérèsas. Festivalio pabaigoje monodinis choras su tarptautiniu barokiniu orkestru (vadovas ir dirigentas Marco Vitale, Italija) ir solistais atliko kompozitoriaus Claudio Monteverdi šv. Mišias, skirtas Švč. Mergelei Marijai. Mišriajam chorui

Senosios muzikos ansamblis „Giesmių tarnai“ po koncerto Jaroslave. Iš kairės: Valdemaras Dadėla (vadovas, bosas), Justina Orlovskytė (sopranas), Danielis Wierzejskis (tenoras, Lenkija), Arkadijus Burkhanovas (barokinė gitara, Rusija), Irina Gusiewa (altas, Ukraina)

vadovavo lenkų dirigentas Dawidas Kuszas. Paskutinę festivalio dieną skambėjo čekų kompozitoriaus Františeko Xavero Brixi pagal dominikonų rankraščius parašytos šv. Mišios, jos vainikavo iškilmingąją sekmadienio liturgiją.

Justina ORLOVSKYTĖ

WOMEX-13

Tam, kad muzika skambėtų visomis gražiausiomis spalvomis, rengiami koncertai, festivaliai, įvairiausios šventės. Tai įvertinama plojimais, recenzijomis, prisiminimais ir memuarais. Tačiau yra kita labai svarbi, bet nematoma muzikos organizacinė veikla, kurią atlieka koncertų salių ir festivalių direktoriai, įrašų kompanijų vadovai ir agentai, muzikantų vadybininkai, planuotojai, platintojai, transliuotojai, filmuotojai ir daugybės kitų profesijų atstovai. Jie susitinka profesionalams skirtuose forumuose, kuriuose vyksta konferencijos, muzikinių filmų ir klipų peržiūros, koncertai, kompanijų prisistatymai, leidinių parodos, derybos, susitikimai, apdovanojimai ir kt. Prie svarbiausių forumų neabejodamas priskirčiau „MUSEXPO 2013“ and its Global Synch & Consumer Brand’s Summit (Holivudas, JAV), AWME (Australian Worldwide Music Expo; Melburnas, Australija), „Fira Mediterrània de Manresa“ (Katalonija, Ispanija), „Babel med music“ (Marselis, Prancūzija), labiau klasikinę „Musicora“ (Paryžius, Prancūzija), „Midem“ (Kanai, Prancūzija) ir keliaujantį WOMEX (World of Music Expo), šiemet vyksiantį Kardife (Jungtinė Karalystė, Velsas). Dalyvavimas bet kuriame iš šių forumų yra nepakartojamas patyrimas ir kontaktai, tiesiantys kelius atlikėjų pasirodymams, mainams, muzikinės produkcijos platinimui, pažinimui, kūrybai. Į juos susirenkantys įvairiausių pasaulio šalių muzikos grandai dalijasi patirtimi, kalba apie tendencijas, problemas, konferencijose pristato savo tyrinėjimus, pavyzdžiui: kokie muzikiniai signalai skamba jūsų mobiliajame telefone ir kaip jie turėtų būti kontroliuojami bei apmokestinami; koks muzikinis žaislas galėtų supažindinti pradinukus su žemynų ir šalių tautomis, girdint jų populiariausias liaudies melodijas ir instrumentus; muzikos kūrėjai skaitmeninėse erdvėse; internetiniai klausytojai – partneriai ar parazitai? Skaitomi pranešimai apie įvairių pasaulio regionų muzikinę kultūrą, jos sklaidą ir t. t.


Šiemet pirmą kartą viename didžiausių muzikos industrijos forumų WOMEX Muzikos informacijos ir leidybos centro projektų vadovės Rimantės Sodeikienės ir centro vadovo Lino Paulauskio pastangomis, finansiškai remiant Lietuvos kultūros ministerijai, palaikant AGATA´i, bus įrengtas Lietuvos stendas ir dalyvaus Lietuvos muzikų ir leidėjų delegacija. Latviai čia pirmą kartą pasirodė 2000 metais, tada jų delegacijos sudėtyje man teko dalyvauti konferencijoje ir pristatyti lietuvių tradicinę muzikinę kultūrą. Estai prisijungė kiek vėliau, bet yra aktyvūs šio pasaulinės reikšmės muzikos forumo dalyviai. WOMEX – didžiausia, kasmet besiplečianti profesionalų konferencija, mugė ir koncertų, filmų, renginių šventė, skirta įvairiausioms pasaulio muzikos kryptims atspindėti. 1994 metais Berlyne startavęs renginys keliauja per pasaulį telkdamas kūrėjų, atlikėjų, ekspertų pajėgas, kad parodytų nekomercinės, etninės muzikos grožį, tradicijas, transformacijas ir problemas. Būtent Berlyno kultūrinį gyvenimą dar 1900 metais sudrumstė Siamo (Taivanas) karaliaus rūmų orkestro koncertas, atvėręs kelią kitų kraštų kultūrų ir tradicijų pažinimui. Su cilindrinių velenėlių pagalba įrašytos orkestro plokštelės tapo Berlyno fonografijos archyvo pamatu ir pasaulio muzikos kultūros paminklu. Turėdami didžiulę patirtį vokiečiai ir šiandien savo šalyje rengia daugybę muzikos švenčių, o jų pradėtas tarptautinis projektas WOMEX padeda parodyti pasaulio ir priimančios šalies muzikinės kultūros tradicijas. WOMEX skiriami apdovanojimai prilygsta garsiesiems kino „Oskarams“. Forumo konferencijų temas ir koncertinę programą (Showcases) sudaro kiekvienais metais vis nauja tarptautinė ekspertų komisija, praminta septyniais samurajais. Juos pasiūlo įvairios leidybinės, transliuotojų ir koncertinės organizacijos, o atrenka organizacinis komitetas. Filmus ir videoprodukciją atrenka Vienoje įsikūręs Tarptautinis muzikos ir medijų centras (International Music and Media Center, IMZ), per kurį už tam tikrą mokestį galima užsakyti bet kokį muzikinį filmą bet kokiame pasaulio taške vienai ar kelioms demonstracijoms. Per daugelį metų WOMEX maršrutai vedė į Briuselį, Kopenhagą, Marselį, Stokholmą, Roterdamą, Eseną, Niukaslą, Seviliją, Salonikus. Keletą kartų grįžęs į Berlyno pasaulio kultūrų centro rūmus, šių metų

spalio pabaigoje WOMEX viešės Kardife. Tarp WOMEX prizo laureatų – Kolumbijos dainininkė Toto la Mopasina, 90-metė Zanzibaro dainininkė Bi Kidude. Dživanas Gasparianas buvo apdovanotas už Kaukazo tradicijų propagavimą, Nusratas Fatehas Ali Khanas – už Pakistano sufi muzikos pristatymą pasauliui, Mahotella Queens – legendinė Pietų Afrikos dainininkė ir kovotoja – už viso gyvenimo veiklą, Juanas de Marcosas ir Nickas Goldas – už kubiečių son renesansą su „Buena Vista social club“. Tarp laureatų – ir legendinė Vengrijos instrumentinė folkloro grupė „Muszikas“, Helsinkio J. Sibelijaus muzikos akademijos Liaudies muzikos katedra, 35 metus leidžiamas muzikinis žurnalas „fROOTS“, rašantis apie liaudies ir pasaulio muziką, daugiausia pasaulio muzikos transliuojanti BBC radijo 3 programa, daugybė kitų radijo stočių, leidyklų, projektų autorių ir muzikų. Pastaraisiais metais WOMEX renginiuose vidutiniškai dalyvauja apie 2250 delegatų, atstovaujančių 1250 kompanijų, daugiau nei 700 koncertų ir gastrolių agentų, 600 vadybininkų ir 300 prodiuserių, vyksta apie 60 koncertų, kuriuose pasirodo apie 350 artistų. Beveik 300 stendų turinčioje parodoje savo produkciją ir leidybinius pasiūlymus eksponuoja vidutiniškai 700 kompanijų iš 90 pasaulio šalių. Konferencijoje perskaitoma apie 40 pranešimų. Visada keli ryškiausi koncertai surengiami didžiausiose priimančio miesto koncertinėse erdvėse, kur bilietus nusipirkę gali dalyvauti ir miestiečiai. Kiti renginiai skirti tik specialistams. Džiugu, kad pagaliau ir Lietuvoje atsirado sumanių žmonių, norinčių pasidalinti organizacinės ir leidybinės veiklos rezultatais, pažinti svetimas kultūras ir kitiems parodyti savąją. Antanas FOKAS

P. S. Paskelbus Vilnių Europos kultūros sostine, 2008 metais WOMEX norėta surengti Vilniuje. Buvo pradėtos aktyvios derybos, didžiulį suinteresuotumą rodė tuometinis „Litexpo“ rūmų direktorius A. Tarvydas ir visas kolektyvas, jie parengė galimybių, ekspozicinių plotų, koncertinių erdvių schemas ir aprašymus. Deja, pasikeitus WOMEX organizuojančios kompanijos Berlyne vadovybei ir VEKS´o lyderiams nerodant jokio suinteresuotumo, iniciatyva užgeso.

In memoriam Regina Daniūnienė

2013 m. rugsėjo 9 d Anapilin išėjo liaudies kanklininkė Regina Daniūnienė. Regina Daniūnienė gimė 1919 m. spalio 4 d. Panevėžyje, šiame mieste gyveno daugiau kaip penkiasdešimt metų, dirbo vaistininke. Kartu su vyru gydytoju Ignu užaugino sūnų ir dukrą. Kaip sakė pati R. Daniūnienė, jos gyvenimas – tai žmonės, kelionės, kanklės ir knygos. R. Daniūnienė laisvai skaitė vokiškai, angliškai, lenkiškai. Vilnių grąžinus Lietuvai, Reginai, kaip mokančiai lenkiškai, buvo pasiūlyta baigti keturių mėnesių mokytojų kursus ir vykti dirbti į sostinę. Čia ji susipažino su kompozitoriumi Alfonsu Mikulskiu ir jo žmona Ona. Šių Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių dėka Regina susidomėjo kanklėmis. Frontui ritantis į Vakarus, Mikulskiai emigravo į Vokietiją. R. Daniūnienė su O. Mikulskiene susitiko po daugybės metų, kai pastaroji su Čiurlionio ansambliu atvyko koncertuoti į Panevėžį. Vėliau Reginą O. Mikulskienė pasikvietė į Vilnių tvarkyti jos archyvo. „Onutė Mikulskienė silpnokai matė, tad jos „akys“ ir buvo Regina“, – sakė Utenos kultūros namų direktorė A. Motuzienė. Per penkis mėnesius panevėžietė parengė spaudai O. Mikulskienės dienoraštį apie Čiurlionio ansamblio veiklą 1940–1949 metais. R. Daniūnienė skambino krekenaviškio Stasio Rudžio 1943 metais sumeistrautomis kanklėmis. Kankles vežėsi net į Igarką, kur palaidoti tremtyje mirę tėvas ir sesuo. „Kankliuodavau, dainuodavau visą naktį. Vis atsirasdavo pritariančių. Kanklės yra geriausios mano draugės. Jos mane su žmonėmis suvedė, bičiulių dovanojo. Mat kaip kanklininkė grodavau visokiuose ansambliuose, šventėse. Su saviveiklos kolektyvais važinėjau po Sovietų Sąjungą“, – pasakojo R. Daniūnienė. Keliaudama laikėsi vieno principo – iš kiekvienos svečios šalies parsivežti tradicinio tos šalies patiekalo receptą, išmokti to krašto dainą. Bet, svarbiausia, iš jokios kelionės neparvykdavo be knygos. 1975 m. lankydamasi Maskvoje, antikvariate nusipirko knygą lenkų kalba – garsios norvegų rašytojos Veros Henriksen romano „Vikingų duktė“ vertimą. „Buvau truputį pakvaišusi dėl Skandinavijos. Vaikystėje buvau didelė svajotoja, o skandinavų literatūroje, knygose išaukštinami narsūs žmonės, jų pasiryžimas kovoti dėl šalies papročių, religijos, jų begaliniai jausmai audrino mano vaizduotę. Ta šalis man tokia paslaptinga ir magiška atrodo iki šiol“, – sakė R. Daniūnienė. Liaudies kanklininkė, iš profesijos farmacininkė, būdama beveik devyniasdešimties, iš lenkų kalbos išvertė Veros Henriksen romaną „Vikingų duktė“ ir išleido jį už visas savo gyvenimo santaupas. R. Daniūnienės rūpesčiu Krekenavoje pagarbiai įamžintas kanklininkų Onos ir Stasio Rudžių atminimas. O kaip ji džiaugėsi, kai Krekenavos herbe atsirado kanklės. Regina kankliavo ansamblyje „Sigutė“. „Skamba, skamba kankliai“ renginio metu tautiniais drabužiais pasipuošusi, nešina kanklėmis užsiropšdavau ant Gedimino kalno ir kankliuodavau, dainuodavau. Žmonės, ypač užsieniečiai, prašydavo adreso, bet jo niekam neduodavau vaizduodama užburtą lietuvių pagonių deivę, kuri pasirodo ir pranyksta. Laiminga grįždavau namo. Aš gi artistė“, – sakė atlikėja. Kanklės jai padėdavo išlieti sielvartą ir pajusti gyvenimo džiaugsmą. Gyvenimą dėl kitų suprato kaip normą. Regina Daniūnienė negailėjo nei laiko, nei jėgų, visą save atidavė liaudies muzikos propagavimui, kanklėms.

Muzikos barai / 47


Svetur

Sulamita Aronovsky: gyvenimas po Lietuvos

DARBAS. VAIKYSTĖJE IR JAUNYSTĖJE IŠ ESMĖS PADĖJO NE TIK ĮGIMTI GABUMAI, BET IR KRUOPŠTUS RENGIMASIS, STUDIJOS PAS ŽYMIUS PEDAGOGUS. PROFESORĖ MANO, KAD JAI LABAI PASISEKĖ, NES JOS PEDAGOGAI BUVO IŠKILŪS MUZIKAI – LEVAS BARENBOIMAS, ALEKSANDRAS GOLDENVEIZERIS, GRIGORIJUS GINZBURGAS, ABRAMAS ŠACKESAS IR KITI. PAČIOS PROFESORĖS STUDENTAI YRA LAIMĖJĘ DAUGIAU KAIP 50 PREMIJŲ PRESTIŽINIUOSE TARPTAUTINIUOSE KONKURSUOSE. S.  ARONOVSKY – DAUGELIO PASAULINIŲ PIANISTŲ KONKURSŲ ŽIURI NARĖ BEI VIENO ŽYMIAUSIŲ TARPTAUTINIŲ KONKURSŲ „LONDON INTERNATIONAL PIANO COMPETITION“ STEIGĖJA IR VERTINIMO KOMISIJOS PIRMININKĖ. PROFESORĖ MALONIAI SUTIKO DUOTI INTERVIU „MUZIKOS BARAMS“, KARTU JI PERDUODA NUOŠIRDŽIAUSIUS LINKĖJIMUS SAVO BIČIULIAMS MUZIKAMS, BUVUSIEMS STUDENTAMS IR VISIEMS MUZIKOS MYLĖTOJAMS LIETUVOJE. – Kaip prasidėjo Jūsų kaip muzikės kelias? Kokie vaikystės prisiminimai Jums atrodo svarbūs?

Sulamita Aronovsky su savo studentu Vidu Vaitkevičiumi

Agnė Paškauskaitė LIETUVOJE GIMUSI ŽYMI PIANISTĖ, LONDONO KARALIŠKOSIOS MUZIKOS AKADEMIJOS PROFESORĖ SULAMITA ARONOVSKY (KAPORAITĖ-ŽIŪRAITIENĖ) TEIGIA, KAD MUZIKA – NEATSIEJAMA JOS GYVENIMO DALIS, PADĖJUSI ĮVEIKTI SUNKUMUS, PATIRTAS NELAIMES, SKAUDŽIUS NUSIVYLIMUS.

Muzikos barai / 48

MUZIKAVIMAS NAMUOSE IR DARBAS SU STUDENTAIS AKADEMIJOJE NELEIDŽIA PROFESOREI ATSIPALAIDUOTI – TAI ILGŲ METŲ GYVENIMO KASDIENYBĖ, JOS ĮPRASMINIMAS. PASAK PROFESORĖS, MUZIKO KELIAS, KOL PASIEKIAMI TAM TIKROS KOKYBĖS PROFESINIAI ĮGŪDŽIAI, TAM TIKRA AUKŠTUMA, YRA KANTRUS, NEPERTRAUKIAMAS, KASDIENIS

– Tai jau seni laikai. Mano tėvai gyveno Kaune, Šančiuose, buvo gydytojai, tačiau ir tikri muzikos mylėtojai. Skambinti pianinu pradėjau vėlai – devynerių metų. Aš pati didelio noro groti neturėjau, bet tėvai mane vis dėlto privertė. 1939 ar 1940 m. buvau priimta į Kauno konservatoriją, Aldonos Dvarionienės klasę. Tačiau mokslas dėl prasidėjusio karo truko neilgai. Šiandien jau atrodo, kad prieš tai mano gyvenimas buvo labai lengvas ir gražus. Per karą staiga visko netekome, evakavomės į Rusiją. Ten teko nuolat kraustytis iš vienos vietos į kitą, trūko maisto, buvo labai nelengvos gyvenimo sąlygos, bet vis dėlto mums pasisekė – likome gyvi. Tada pirmą kartą pajutau, kad man kažko labai trūksta – ne materialaus, o dvasinio... Nebebuvo jokių abejonių – noriu groti! Iš pradžių mokiausi muzikos mo-


kykloje Arzamaso mieste, išsidėsčiusiame Žemutinio Naugardo srityje prie Tiošos upės (Okos intakas). Atsimenu, mieste buvo daug nuostabių cerkvių auksiniais kupolais. Vėliau, prie Maskvos artėjant vokiečiams, persikėlėme į Uzbekistaną. Ten aš tęsiau muzikos mokslus Bucharos muzikos mokykloje. Kai tuometinio Leningrado konservatorijos jaunimo skyrius buvo evakuotas į Taškentą, konservatorijos atstovai važinėjo po Uzbekistaną ir ieškojo gabių vaikų. Man tuomet buvo vienuolika ar dvylika metų. Kadangi patikau komisijai, mano tėvams buvo pasiūlyta leisti mane mokytis muzikos į Taškentą ir gyventi internate. Tėvai išleido nenoriai, tačiau aš negalėjau praleisti tokios progos. Mokydamasi Taškente, paragavau tikro meno, tikro muzikos mokslo. Karui pasibaigus su tėvais grįžau į Lietuvą, į Kauną. Tėvas buvo paskirtas poliklinikos vedėju. Savų namų nebebuvo, tad gyvenome dainininko Kipro Petrausko trijų ar keturių aukštų name Žaliakalnyje (dabar, atrodo, ten M.  ir K.  Petrauskų muziejus). Pirmajame aukšte buvo poliklinika, Kipras gyveno aukščiau, o mes – palėpėje. Kipras ne tik nuolat skatino mane groti, bet ir leisdavo skambinti jo pianinu. Jis, vis pasiklausydamas mano grojimo, pasiūlė surengti koncertą Vilniaus filharmonijos salėje. Tai buvo mano, tuomet šešiolikmetės, debiutas ir, manau, didelis pasiekimas. Pamenu, grojau solo, po to akompanavau Kiprui. Svarbiausia, kad tas koncertas paskatino mane groti toliau. Prieš porą metų jaunystės draugė atsiuntė man į Londoną laikraščio iškarpą apie tuometinį mano koncertą Filharmonijoje – buvo labai malonu prisiminti. Visa tai vyko tuo metu, kai aš dar mokiausi gimnazijoje ir Kauno konservatorijoje tęsiau studijas pas doc. A.  Dvarionienę. 1949-aisiais Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos į Lietuvos valstybinę konservatoriją, ir mes persikėlėme į Vilnių. Baigusi studijas ištekėjau už pianisto Kazimiero Žiūraičio ir pradėjau dirbti koncertmeistere Valstybiniame operos ir baleto teatre, o 1953-aisiais abu

„Interlaken Classics“ festivalis

su vyru išvažiavome į Maskvą studijuoti aspirantūroje. – Kokie prisiminimai apie studijas Rusijoje ir Jus mokiusius žymius profesorius?

– Mokantis Leningrado konservatorijos jaunimo skyriuje Taškente man teko laimė atsidurti L.  Barenboimo fortepijono klasėje. Mokykloje vyko labai intensyvus darbas: prieš pietus mes turėdavome bendrojo lavinimo pamokas, o po pietų užsiimdavome muzika. Kadangi klasę su fortepijonu gauti būdavo labai sunku, jaunesniems mokiniams groti buvo leidžiama tik nuo penktos iki aštuntos valandos ryto, tekdavo keltis ketvirtą valandą. Tuo metu Taškente gyvenimas buvo labai sunkus, bet gerai, kad mus nors pakankamai maitindavo. Karo laiku, kai aplink siautė badas, maistas buvo didelis privalumas. Mokydamasi Taškente išgirdau ir koncertuojantį Leningrado filharmonijos simfoninį orkestrą. Tai buvo pirmas kartas, kai teko pamatyti ir išgirsti pasaulinio masto orkestrą. Tuo metu jam vadovavo dirigentas Jevgenijus Mravinskis. Maskvos konservatorijoje pradėjau mokytis pas profesorių G.  Ginzburgą (A.  Goldenveizerio katedra). Po to perėjau pas A.  Šackesą, kuris buvo laikomas geriausiu kompozitoriaus Nikolajaus Metnerio mokiniu ir jo kūrinių atlikėju. Deja, profesorius jau tada sunkiai sirgo ir netrukus mirė. Tada fortepijono pamokas tęsiau pas A. Goldenveizerį. Maskvos konservatorijoje tuo laiku buvo nepaprastai aukštas mokymo lygis, vyko intensyvus kūrybinis gyvenimas. Visi trokšte troško groti. Jau jei kas patekdavo į konservatoriją, stengėsi išnaudoti visas galimybes, visi dirbo labai daug. Nebūdavo, kad studentai į pamoką ateitų nepasiruošę. Tarp konservatorijos profesorių buvo iškilūs muzikai Genrikas Nei-

gauzas, Levas Oborinas, Jakovas Flieras, Vladimiras Sofronickis, Emilis Gilelsas... Mes turėdavome galimybę klausytis jų vedamų pamokų. Taip pat turėjau progų klausytis puikių atlikėjų, įžymybių koncertų: Sviatoslavo Richterio, V.  Sofronickio, E.  Gilelso, Marijos Judinos... Manau, kad man labai pasisekė. – Kuris pedagogas Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Iš kiekvieno pedagogo buvo galima pasisemti ko nors svarbaus, unikalaus. Vis dėlto kaip asmenybė išsiskyrė mūsų katedros galva A. Goldenveizeris. Jis buvo nepaprastai gilus muzikas, aukšto intelekto asmenybė, bet kartu labai paprastas, nuoširdus atlikėjas ir žmogus. Prireikus labai padėdavo savo studentams. Pavyzdžiui, savo studijų metais pas jį gyveno G. Ginzburgas. Beje, G. Ginzburgo brolis Jakovas nuo 1945 m. iki pat mirties 1963 m. gyveno ir dirbo Vilniuje, dėstė Lietuvos konservatorijoje. – Kas lėmė, kad 1971 m. išvykote į Angliją?

– Po aspirantūros studijų Maskvoje grįžau į Lietuvą ir 1956–1970 metais dėsčiau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1970 metais kaip turistė išvykau į JAV. Niujorke turėjau giminių, tad į JAV važiavau norėdama juos aplankyti. Ten pasilikti, žinoma, neplanavau. Tais laikais išvažiuoti buvo labai sunku, mane išleido tik tada, kai sūnus tarnavo armijoje. Vizą gavau dviem mėnesiams. Kai jau atėjo laikas grįžti (turėjau bilietą iš Niujorko į Maskvą), pusbrolis pasiūlė aplan-

Muzikos barai / 49


Svetur kyti Angliją ir ten gyvenantį giminaitį. Taip mano viza buvo pratęsta dar dviem savaitėms. Anglijoje sutikau savo antros eilės pusbrolį, ir mes nutarėme susituokti. Matyt, aš jam patikau, kadangi jis mane įtikino: „Niekur nevažiuok“. Mano gyvenimas Lietuvoje tuomet buvo nelengvas, ir aš surizikavau. Vis dėlto man išėjo į gera, kad pasilikau Anglijoje, nes čia galėjau tęsti savo mėgstamą muzikinę veiklą. Deja, netrukus patekau į labai sunkią automobilio avariją, po kurios ilgą laiką negalėjau groti. Pirmaisiais metais gyvenau Bradforde, Vakarų Jorkšyre. Vladimiras Aškenazis (mes kartu mokėmės Maskvoje), su kuriuo ir anksčiau palaikiau ryšius, man labai padėjo po avarijos, palaikė laiškais, supažindino su įvairiais muzikos veikėjais, tad buvo lengviau rasti darbą – 1973-aisiais buvau pakviesta dėstyti į Karališkąjį šiaurės muzikos koledžą (Royal Northern College of Music) Mančesteryje. Po poros metų V. Aškenazis paprašė, kad į savo klasę priimčiau studijuoti jo sūnų Vovką. Jis pas mane mokėsi šešerius metus, kol baigė studijas. Mančesteryje dirbau iki 1994 m., po to tęsiau darbą Londone, Karališkojoje muzikos akademijoje. Šiame mieste muzikinis gyvenimas nepaprastai įvairus ir turtingas – atvažiuoja geriausi pasaulinio masto atlikėjai, tad yra iš ko semtis įkvėpimo. – Buvote pianisto Kazimiero Kastyčio Žiūraičio žmona, turėjote sūnų Balį Žiūraitį, taip pat pianistą.

– Žiūraičiai buvo du broliai – Algis Žiūrantis, dirigentas, ir mano vyras Kazimieras, pianistas, jis dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Beje, vienas jo studentų buvo pianistas Jurgis Bialobžeskis. Mano sūnus Balys taip pat buvo pianistas, baigė M. K. Čiurlionio mokyklą. Man išvažiuojant į Ameriką jis tarnavo kariuomenėje. Tačiau kai grįžo, jo pas mane į Angliją neišleido. Bet vėliau, po šešerių metų, tokia galimybė jam pasitaikė. Balys buvo iš prigimties nepaprastai gabus muzikantas ir pats norėjo groti. Persikėlęs 1979 m. į Angliją, jis netrukus laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame improvizacijos konkurse Prancūzijoje, Lio-

Muzikos barai / 50

ne. Po šio laimėjimo buvo kviečiamas į įvairius tarptautinius festivalius, kuriuose kartu dalyvaudavo pasaulinės žvaigždės Ella Fitzgerald, Stephanas Grappellis ir kt. Deja, prie Londono gyvenimo Balys negalėjo prisitaikyti, tad grįžo į Lietuvą. Čia jis 1990 m. mirė. – Dirbote įvairiose aukštosiose mokyklose: Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Karališkajame šiaurės muzikos koledže Mančesteryje, o šiuo metu esate prestižinės Karališkosios muzikos akademijos (Royal Academy of Music) Londone profesorė. Ar muzikų rengimo sistema Karališkojoje akademijoje skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų? Kaip į ją atrenkami dėstytojai, kaip priimami studentai? Ar patenka tik geriausieji?

– Muziko profesija nėra labai pelninga, kitose srityse užsidirbti ir iš savo darbo pragyventi kur kas lengviau. Reikia labai mylėti muziką, su ja kasdien gyventi. Toks pasirinkimas reikalauja didelio pasiaukojimo ir pasiryžimo. Dėstyti aukštojoje muzikos mokykloje, pavyzdžiui, Karališkojoje akademijoje, paprastai kviečiami puikios reputacijos, didelę pedagoginio darbo patirtį turintys muzikai ir atlikėjai. Muzikų rengimo sistema Anglijoje labai panaši į Lietuvos, tačiau manau, kad studentų atrankos ir paruošimo lygis Anglijoje aukštesnis. Tai galima paaiškinti tuo, kad į Angliją, ypač Londoną, studijuoti suvažiuoja geriausi jauni muzikantai iš visų pasaulio kraštų. Karališkoji muzikos akademija yra viena žymiausių muzikos akademijų pasaulyje. Aš labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę čia dirbti. – Esate išugdžiusi ne vieną puikų pianistą. Kas Jums svarbiausia, rengiant jaunuosius atlikėjus? Gal galėtumėte išskirti tuos, kuriais labiausiai didžiuojatės?

– Dirbdama Anglijoje turėjau ir dabar turiu labai gerų studentų, tarptautinių konkursų laureatų. Siekiant aukštų rezultatų reikia turėti daug patirties ir įdėti reikiamos kvalifikacijos darbo. Iš savo Anglijoje išugdytų pianistų paminėčiau iškilų atlikėją Ianą Fountainą (Anglija), kuris yra laimėjęs pirmąją vietą A.  Rubinšteino konkurse Tel Avive ir dabar yra Karališkosios muzikos akademijos Londone profesorius. Taip pat išskirčiau kitus savo mokinius – plačiai

koncertuojančius pianistus Nicolasą Hodgesą (Anglija), Vovką Aškenazį (Šveicarija), Amirą Katzą (Izraelis), Yunko Urayamą (Japonija), Stefaną Čiričių (Serbija), Riyadą Nicolasą (Sirija) ir kitus. Mano buvę studentai, pavyzdžiui, I.  Fountainas ar graikas Panayotis Karanas, neretai atvažiuoja koncertuoti ir į Lietuvą. – Ar galėtumėte prisiminti savo mokinius iš Lietuvos?

– Savo studentus visuomet prisimenu tokius, kokie jie atėjo pas mane pirmą kartą – taigi mano atmintyje visi jauni... Man dirbant Lietuvos konservatorijoje mano klasėje studijavo Juozas Rimtenis Šimulynas. Talentingas pianistas, jis ir dabar yra puikios formos. J. R. Šimulynas ilgą laiką buvo Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos direktorius. Mokiau ir Ramintą Šiurkutę-Gutauskienę, Aldoną Šaliamorienę, Aleksandrą Ingaunytę, kurios, kaip ir J.  R.  Šimulynas, dirba ar dirbo „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje. Paminėčiau ir Lietuvos muzikos akademijoje dėsčiusį, deja, dabar jau mirusį Raimundą Kontrimą. Jis buvo ypač jautrus ne tik muzikai, bet ir žmonėms. Labai vertinu Klaipėdos universitete dėstančią pianistę doc. Janiną Neniškytę-Lyvens, su kuria ir dabar palaikome ryšį. Ypač didžiuojuosi savo studento Mantauto Katino pasiekimais. Karališkojoje muzikos akademijoje pas mane baigęs magistrantūrą, jis 2010 m. laimėjo „Ile de France“ pianistų konkursą, po kurio dažnai kviečiamas koncertuoti Prancūzijoje ir kitur. Man smagu, kad jis dažnai groja ir Lietuvoje. M. Katinas turi ryškų, savitą pianistinį stilių, geba atskleisti vis naujas įvairių kompozitorių idėjas ir natūraliai patraukti klausytojų dėmesį. Mano jauniausias studentas šiuo metu taip pat lietuvis Vidas Vaitkevičius. Pas mane mokęsis dvejus metus ir baigęs Purcello muzikos mokyklą, jis šiemet priimtas tęsti studijų mano klasėje Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Vidas – perspektyvus muzikantas, turintis lakią vaizduotę, gebantis įtaigiai išreikšti muzikinio kūrinio turinį. Tikiuosi, kad ateityje turės daugiau galimybių


koncertuoti Lietuvoje. – Koks jūsų mėgstamas kompozitorius, kokius kūrinius dažniausiai siūlote studentams?

– Man patinka daugelis kompozitorių, vieno išskirti negalėčiau. Repertuaras, kurį rengiu su studentais, labai platus. Renkantis repertuarą, aš dažniausiai atsižvelgiu į žmogaus individualybę. Grojame ir klasiką, ir šiuolaikinę muziką. Tarp mano studentų yra ir tarptautinio masto atlikėjų, kuriems kompozitoriai skiria savo kūrinius, o jie juos garsina visame pasaulyje, įrašinėja. Štai kad ir garsus amerikiečių kompozitorius Elliottas Carteris 2003 metais savo kūrinį „Dialogai fortepijonui ir orkestrui“ paskyrė mano mokiniui N. Hodgesui, kuris šiuo metu profesoriauja Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje. Noriu pastebėti, kad ne visi mėgsta šių dienų kūrinius, taigi aš studentų neverčiu, bet leidžiu jiems rinktis. Tiesiog bandau supažindinti su naujais kūriniais, sudominti. Beje, Anglijos muzikiniame gyvenime gana gerai žinoma M.  K.  Čiurlionio kūryba, ją dažnai pasiūlau savo mokiniams. Akademijoje kiekvienais metais programos darosi vis sunkesnės. Manau, kad tai svarbi paskata studentams dirbti ir jausti, kad jie daro pažangą. – Kaip jaučiatės besiklausydama savo mokinių, koncertuojančių didžiosiose scenose?

– Kai mokinys groja gerai, išgyvenimas labai malonus. Kai buvau jauna, nenorėjau dėstyti, troškau tik groti. Tačiau taip susiklostė gyvenimas, kad kitos išeities nebuvo ir turėjau pradėti pedagoginį darbą. Taigi pradėjusi dėstyti išmokau džiaugtis mokinių pasiekimais. Savo studentų dėka suvokiau, jog galiu jiems padėti vystytis, užaugti. Aš skatinu juos siekti vis aukštesnio laiptelio, drįsti konkuruoti. Dabar tai teikia man daug džiaugsmo. Gera jausti, kad galiu ką nors padaryti jauno žmogaus labui. Muzika labai svarbi meno šaka – ji kelia vis naujų jausmų, minčių, idėjų, ir tai nesibaigiantis procesas. Paskata intensyviau ir šviesiau gyventi. – Ką manote apie scenos baimę?

– Manau, kad apie ją nereikia galvoti. Jei, sakykim, žmogus turi kal-

bėti auditorijai, jis susikaupia ties ta mintimi, kurią nori pasakyti bei pasiekti kitų supratimo, ir tai padeda jam įveikti baimę ir nepasitikėjimą savimi. Muzikuojant būna labai panašiai. Svarbu maksimaliai susikaupti ir turėti aiškų veikimo planą. Viskas priklauso nuo to, ar atlikėjas tiksliai žino, kaip jis nori groti, ką siekia perduoti klausytojui. Profesionalai paprastai turi tam tikrų metodų, kaip geriau susikaupti, nusiraminti, kaip sureguliuoti savo atmintį ir pasiekti norimų rezultatų. – Esate Londono tarptautinio pianistų konkurso (London International Piano Competition) įkūrėja ir žiuri pirmininkė. Kaip kilo mintis įkurti konkursą? Kaip iš daugelio atlikėjų išrenkate geriausią?

– Šis konkursas, mano iniciatyva įkurtas daugiau kaip prieš du dešimtmečius, yra vienas žinomiausių pasaulyje. Jis pelnęs platų tarptautinį pripažinimą, turi labai gerą reputaciją. Konkurse – keturi atrankos turai, juos įveikti nėra lengva. Repertuaras gana didelis, tad konkursantams tenka rimtai ruoštis. Konkurso gyvavimo pradžioje mūsų globėja buvo princesė Diana, o po jos mirties globėju tapo princas Charlesas. Apie tarptautinių konkursų sėkmę paprastai sprendžiama iš to, ar jo laureatai vėliau padaro sėkmingą karjerą. Mūsų konkurso laureatai – puikūs pianistai Simonas Trpčeskis iš Makedonijos, anglai Paulas Lewisas, Ashley Wassas ir kiti. Paskutinio mūsų konkurso, vykusio 2009 m., laureatu tapo nepaprastai talentingas uzbekas Behzodas Abduraimovas, kuris jau pasirašė kontraktą su įrašų kompanija „Decca“. Jis daug koncertavo su Vladimiru Aškenaziu, kviečiamas groti geriausiose pasaulio salėse. Klausėte, kaip išrenkame iš daugelio gerų atlikėjų geriausią? Jei dauguma komisijos narių nusprendžia, kad atlikėjas geras, vadinasi, jie visi klysti negali. Stengiamės, kad būtų vertinama kuo objektyviau, todėl žiuri narių studentai dalyvauti konkurse negali.

– Ką apskritai manote apie konkursus? Ar jie reikalingi?

plėsti savo repertuarą. Be to, tai ir proga pasirodyti prestižinėje scenoje. Konkurso metu jie gali groti labai gerose salėse, puikiais fortepijonais. Na, ir žmonės ateina paklausyti! Dažnai pasitaiko, kad ne tik konkurso laureatai, bet ir kiti dalyviai gauna vertingų pasiūlymų, labai daug ko išmoksta, įgyja naujos patirties. Konkursas – puiki treniruotė. Čia reikia drąsos, ištvermės, talento, didžiulio įdirbio, nervinės savitvardos. – Ar turite mėgstamiausią atlikėją?

– Šių dienų muzikos pasaulyje labai daug gerų atlikėjų. Kadaise man labai patiko Maurizio Pollini. Dabar turbūt didžiausią įspūdį daro Arkadijus Volodosas. – Kas Jums asmeniškai yra muzika?

– Tai mano gyvenimas. Su ja ir jos dėka išgyvenau daug tragiškų momentų, muzika mane palaikė ir palaiko, suteikia jėgų gyventi. – Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Laisvo laiko turiu labai mažai. Mėgstu susitikti su savo buvusiais studentais, pasikalbėti, sužinoti, kaip jiems sekasi. Stengiuosi neatsilikti nuo kasdienių naujienų, seku, kas vyksta pasaulyje, o jeigu atsiranda nauja fortepijono žvaigždė – einu pasiklausyti. Londone toks gausus pasirinkimas, mes čia labai išlepinti... – Kas, Jūsų manymu, suteikia stiprybės, idėjų, ryžto karjeros siekiantiems muzikantams, studentams?

– Mano supratimu, muzika užsiimti reikia tik tiems, kurie tikrai žino, kad tai vienintelis jų gyvenimo kelias. Reikia nepaisyti nusivylimų ir tęsti kūrybinę kelionę. Čia būtinas pasiaukojimas, tiek fizinė, tiek emocinė ištvermė. Svarbu gebėti planuoti laiką, nes reikia rengti vis naujas ir naujas programas, palaikyti jau turimo repertuaro atlikimo lygį. Labiausiai reikalinga palaikyti ryšį su žmonėmis, bendrauti. Anglijoje žmonės dažnai vienas kito klausia: „Do you enjoy it?“ (Ar tai tau teikia malonumą?) Man toks klausimas niekad nekildavo. Tikiu, kad reikia mokėti dirbti ir tobulėti ne tik savo malonumui... – Ačiū už pokalbį. n

– Manau, kad tai labai gera paskata jauniems muzikantams augti ir

Muzikos barai / 51


Svetur

Dvi Pelenës K ir paryþietiðkas BoBo kontekstas

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

Ar Paryžius tebėra pasaulio kultūros sostinė?

Scena iš G. Rossini operos „Pelenė“

Muzikos barai / 52

elių mėnesių (kovas–balandis) viešnagė Paryžiuje, Tarptautiniame menų miestelyje (Cité internationale des arts), asocijuojasi su keliomis ją apibendrinančiomis sąvokomis, raktiniais žodžiais. Tai mano ausiai stulbinamai muzikalus ir labiau nei patiems prancūzams prasmingas kreipinys Madame, tarsi įpareigojantis laikytis atitinkamų etiketo normų, prancūziškojo savoir vivre (mokėjimo elgtis). Jis lyg įeina į pirmąją sudėtinės sąvokos BoBo dalį, iššifruojamą žodžiu bourgeois (buržua). Antroji sietina su žodžiu bohème, kuris suponuoja kitokį turinį – nereglamentuotą laisvųjų profesijų asmenų gyvenseną. Prancūziškąjį BoBo įtvirtino matyti skirtingi „Pelenės“ spektakliai. Garnier rūmų (Palais Garnier) operos tvirtovei itin tiko G. Rossini „Pelenė“ (La Cenerentola), o mažesniam,


bet taip pat prabangiam Komiškosios operos (Opéra-Comique) pastatui ir jo Salle Favart (Ch. S. Favart̒as – XVIII a. II pusės dramaturgas) su įspūdingai restauruotomis fojė, – kamerinė Pauline Viardot-Garsios (1821–1910) komiška opera „Pelenė“ (Cendrillon). Ją iškilioji XIX a. moteris sukūrė būdama 83 metų. Aplankius Madame Viardot amžinojo poilsio vietą Monmartro kapinėse, atmintyje iškilo išskirtinė ispanų kilmės šeimos istorija. Dainininkė, pedagogė, pianistė, kompozitorė, intelektualė, poliglotė, amžiaus garsiųjų mylimoji ir bičiulė (A. de Musset, I. Turgenevo, F. Chopino ir Georg Sand), Ch. Gounod ir H. Berliozo mūza buvo kitų dviejų įžymybių sesuo ir duktė. 13 metų vyresnė sesuo – legendinė, diva vadinama dainininkė Marija Malibran (ji nukrito nuo arklio ir mirė būdama tik 28 metų). Tėvas – Manuelis Garsia, G. Rossini dievinamas tenoras, dainavęs Paryžiaus italų teatre. Jis buvo labai griežtas savo vaikams (dar turėjo sūnų Manuelį – baritoną), jaunesniąją dukterį rengė pianistės karjerai. Tačiau jam mirus motina, taip pat dainininkė, reikalavo stiprinti vokalo studijas. Praėjus metams po debiuto (1838) Pauline triumfavo Dezdemonos vaidmeniu G. Rossini operoje „Otelas“ Italų teatre ir ištekėjo už jo direktoriaus Louiso Viardot, su juo susilaukė 4 vaikų, keli iš jų taip pat pasuko muzikos keliu. Pauline Viardot kūryba nėra pretenzinga, daugiausia skirta mokymo, vokalo studijų tikslams, tačiau F. Liszto, jos fortepijono pedagogo, nuomone, P. Viardot asmenyje pasaulis atrado genialą kompozitorę moterį. Ji pagal Ivano Turgenevo libretus sukūrė tris salonines operas, apie 150 dainų, aranžavo kitų kompozitorių kūrinius. Dviejų paskutinių operų, tarp jų ir „Pelenės“ libretus parašė ji pati. „Pelenė“ – lakoniškas valandos trukmės kūrinys, kuriame 7 personažų dainavimą pritariant tik fortepijonui keičia kalbamieji dialogai. Matytas spektaklis buvo brangus ne kuklia muzikine verte, bet šiuolaikiniu praeities įprasminimu. Suvokiau

jį kaip performansą, savotišką work in progress, kai susirinkę menininkai laisvai muzikuoja, parodijuoja (aliuzija į G. Rossini koloratūrinį stilių akivaizdi Fėjos partijoje, kurią meistriškai atliko Magali Arnault Stanczak), filosofuoja, skaito eiles, tekstus, net paskaitas… Baliaus scenoje sukuriamas teatro teatre efektas. Dainininkai kviečiami atlikti pasirinktas arijas – skambėjo C. Saint-Saënso, A. Adamo, J. Massenet vokalinė muzika, P. Viardot valsas fortepijonui. Kūrinio prologe pastatymo autorius Thierry Thieû Niangas įvedė P. Viardot personažą – buvo cituojami laiškų fragmentai, atliekamos jos bei kitų kompozitorių (C. Saint-Saënso, Ch. Gounod) sukurtos dainos. „Pelenės“ pastatymo Komiškojoje operoje autoriai improvizuoja populiarios, daugelio kūrėjų eksploatuotos pasakos motyvais, parodo jos universalumą, turinį rezonuoja per nūdienos prizmę. Tuo labiau, kad kostiumai šiuolaikiški (scenoje matome tarsi iš gatvės užklydusius paryžiečius) ir tik kelios interjero detalės, aksesuarai užsimena apie garsios praėjusios epochos moters salonus. Vis dėlto praeitis šių užuominų ir ypač spektaklyje dalyvaujančio P. Viardot personažao dėka atgyja. Pastatymo universalumas drauge atskleidžia ir intymią kamerinio salono, kuriame lankydavosi genialios asmenybės, bendravimo atmosferą. Čia skambėjo

Scena iš G. Rossini operos „Pelenė“

R. Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ II veiksmas, atliekamas salono šeimininkės ir kompozitoriaus bei pianisto K. Klindwortho, du jai dedikuotos C. Sen-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“ veiksmai, kuriuos drauge su kompozitoriumi prie fortepijono taip pat atliko P. Viardot. „Pelenėje“ atgijo Belle Époque laisvos ir europietiškos moters dvasia, jos humoristinis, ironiškas žvilgsnis į universalias kūrybos, meilės, ištikimybės, vedybų temas. Tikra menininkų inteligentijos dvasia, kurią norėdami priartinti pastatymo autoriai transformuoja, matyt, netikėdami jos atgimimo galimybėmis. Pasakoje sukryžiuojami kelių civilizacijų sluoksniai su intencija juos kaip pasakoje tarpusavyje ir viduje sutaikyti. Tokią improvizaciją išpro-

Pauline Viardot „Pelenė“ Komiškojoje operoje

Muzikos barai / 53


Svetur vokavo ne tik kuklus P. Viardot saloninis kūrinėlis, bet ir išskirtinė jos asmenybė, gyvenimas, darbai. Malonu, kad Pauline Viardot neužmiršta, nes ji – vienintelė, o „Pelenių“ sukurta daug. Vien Komiškosios operos scenoje rodyti šios pasakos pagrindu sukurti XVII, XVIII amžiaus kūriniai, XIX a. G. Rossini bei J. Massenet veikalai, žinoma ir 2011 m. pasirodžiusi prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesė.

G.

Rossini dramma giocoso (linksmoji drama) „Pelenė“ stulbina vokalo virtuoziškumu, išskirtinai sudėtinga kontralto-mecosoprano ir kitų partijų koloratūra, kuri kadaise net buvo išstūmusi veikalą iš repertuaro. 1969 m. „Pelenę“ režisavo, scenografiją ir kostiumus sukūrė teatro genijumi vadinamas daugybe talentų apdovanotas Jeanas-Pierre̒as Ponnelle̒is

(1932–1988), išgarsėjęs „Tristano ir Izoldos“, „Sevilijos kirpėjo“ pastatymais. Jo „Pelenė“ taip pat išpopuliarėjo Amerikoje ir Europoje. Paryžiaus nacionalinei operai 2011 m. ją pagarbiai atkūrė vokiečių menininkas Grischa Asagaroffas, bendradarbiavęs su J.-P. Ponelle̒iu. Jo G. Rossini interpretacija pasižymi pagarba klasikai, atitikmenų paieškomis, kurios labiausiai akivaizdžios scenografijoje ir nėriniuotuose kostiumuose, tarsi atliepiančiuose vinguriuojančias muzikos fioritūras. Nepaisant siužeto niuansų prasčiokiškumo, bendras spektaklio bon ton, atitinkantis savoir vivre, išlaikytas. Ypač aristokratiška baliaus, Angelinos (Pelenės) pasirodymo scena (dainavo Paryžiaus operoje debiutuojanti italė Serena Malfi). Spalvinės gamos redukavimas iki kelių spalvų (juoda, balta, taip pat raudona) scenovaizdžiui suteikia stulbinamai elegantiškos prabangos, įsikomponuoja į Garnier rūmų aplinką, lyg pratęsia ją. Ponelle̒io stilius nebuvo iki galo atkurtas, nes jautėsi solistų pastangos ir tai, kad operos vokalinės partijos ypač sudėtingos. Tačiau opera neprarado įtaigos, puikiai skambėjo žaismingai pastatyti ansambliai, orkestras (dirigavo Bruno Campanella).

R Klorinda ir Tisbė

Muzikos barai / 54

ichardo Wagnerio operos laikomos sudėtingomis, tačiau tokia nepasirodė antroji tetralogijos dalis „Zygfrydas“. Beveik 5 valandų trukmės spektaklis buvo toks įtaigus, kad prailgo gal tik detaliomis „aiškinimosi apie meilę“ kalbomis III veiksme (bet juk tai Wagneris, ir apskritai – XIX amžius!). Jubiliejinių R. Wagnerio metų proga Paryžiaus nacionalinė opera pastatė visą tetralogiją „Nibelungo žiedas“. „Zygfrydą“ moderniuose Bastilijos operos (Opéra Bastille) rūmuose, išnaudodama jų technines galimybes, kūrė vokiečių menininkų grupė, vadovaujama vilniečiams pažįstamo režisieriaus ir scenografo Günterio Krämerio. Jis Vilniaus scenai 2004 m. sukūrė puikią, originalią operos „Žydė“ versiją (ankstesnės realizuotos Vienoje ir Niujorke), kuri greta G. Varno „Rigoleto“ (2003) ženklino

klasikinio operos repertuaro interpretacijos atsinaujinimą Lietuvoje. Paryžiuje R. Wagnerio „Zygfrydo“ pastatymo bendraautoriai buvo Jürgenas Backmanas (scenografija), Falkas Baueris (kostiumai), Diego Leetzas (apšvietimas), Otto Pichleris (judesys, choreografija). Antrojoje tetralogijos operoje „Zygfrydas“ bene mažiausiai įvykių, jos antrasis veiksmas su pasikartojančiu miško šlamesio epizodu yra simfoninio rondo formos. Tačiau kaip niekada anksčiau suvokiau veikalą ne tik kaip simfoninę operą, bet ir kaip realistinę dramą, supratau, kodėl F. Nietsche R. Wagnerį vadino (tik be reikalo ironiškai) Histrionu (sen. Romos aktorius profesionalas). Scenoje pamačiau ir išgirdau įkūnytą ne tik metafizinę (Schopenhaueris), bet ir antropologinę (Feuerbachas) kompozitoriaus siekiamybę (tarp jų jis svyravo), muzikinės dramos substanciją – dainuojantį aktorių, Sängerdarsteller. Įsitikinau, kad interpretuoti R. Wagnerį įmanoma pasirenkant realiai, fiziškai natūraliai vaidinantį šiuolaikinį žmogų. Jį mačiau scenoje aprengtą ir senoviškai, ir šiuolaikiškai, bet visada personažų požiūriu charakteringai. Tai talentingi operos solistai, iš kurių ypač malonu išskirti latvių baritoną-bosą Egilį Silinį (Klajūnas, Votanas), Torsteną Kerlą (Zygfrydas), Wolfgangą AblingerįSperrhacke (Mimė), Peterį Sidhomą (Alberichas). Jų vaidmenims adekvati i��vaizda ir geri ar net puikūs balsai padėjo pasiekti intelektualumo ir vaidybos sintezę. Iškalbinga Orchestermelodie (dirigavo Philippe̒as Jordanas) perteikė „realistinį“ veiksmą, kuriame praeitis, kaip ir pačiam R. Wagneriui, atrodė tikresnė nei dabartis. Šiandienos militaristiniai motyvai, vaikantis pasaulio aukso, vokiečių menininkų „Zygfryde“ iškilo labai įspūdingai, tiesiog šiurpiai. Scenoje slibinu pasivertusį Fafnerį, lobių šeimininką, išvystame ne tik daugiagalvio siaubūno pavidalu. Jį požeminiame pasaulyje (scena įspūdingai padalinta horizontaliai) įprasmina keliolika kamufliažu nugrimuotų nuogų vyrų. Jie pasirodo sulėtintais judesiais nešdami lobių


dėžes ir su automatiniais ginklais (kalašnikovais) rankose. Nauja realizmo dvasia, kuri apėmė visas XIX a. meno sritis, taip pat ir Bairoito teatrą, atgimė įtikinamai. Gal pamatęs tokį pastatymą, kuris tarsi tęsia Bairoito tradicijas, Wagneris, kaip kadaise, nepasakytų, kad norėtų numirti. Pastatymas, mano požiūriu, atitiko elgesio su klasikos šedevru normas. Aktorių darbais stiprus, nekalbant apie vokalinį meistriškumą, buvo ir Bastilijos operoje matytas dar vieno šiųmetinio jubiliato – Giuseppe Verdi – paskutinis veikalas „Falstafas“. Tačiau šio kompozitoriaus muzikinei sceninei (o ne tik muzikinei, kaip Wagnerio) dramai ir dar lyrinei komedijai (commedia lirica) tai atrodė savaime suprantama, nors tai vienas simfoniškiausių G. Verdi kūrinių. Gyvą spektaklio tempą ir ritmą aktyviai palaikė dirigentas Danielis Orenas, tačiau pasikartojantis situacijų žaismingumas, tam tikras jų vienaplaniškumas šiek tiek prailgo. Visapusiškai puikus buvo italų baritonas Ambrogio Maestri (Falstafas), taip pat lenkų dainininkas Arturas Rucińskis (Fordas). Malonu buvo programėlėje perskaityti, kad jis, greta Lenkijoje ir kituose Europos teatruose sukurtų vaidmenų, taip pat yra dainavęs kamerinę O. Balakausko operą „La Lointaine“. Lietuviška asociacija iškilo Komiškojoje operoje klausantis F. Poulenco „Žmogaus balso“, kurio premjera su žaviąja Denise Duval 1959 m. įvyko kaip tik šiame teatre. Dabar vienintelį lyrinės tragedijos vaidmenį įtaigiai atliko A. C. Antonacci. Tačiau Giedrė Kaukaitė 1979 m. J. Janulevičiūtės to paties pavadinimo LTV filme atmintyje lieka kaip neprilygstama. Savotiška įspūdžių, patirtų Bastilijos operoje, kulminacija buvo amerikiečių choreografo Johno Neumeierio, dirbančio Hamburge, dar 1975 m. pastatyta Gustavo Mahlerio Trečioji simfonija, kuri dėl savo apimties (6 dalys trunka apie 100 minučių) rečiau nei kitos skamba koncertinėje estradoje. Vizuali ilgiausio G. Mahlerio veikalo interpretacija (J. Neumeieris ir scenovaizdžio, apšvietimo autorius) kaustė dėmesį neišsenkama choreografo vaizduote, ją kurstė ir

Trečiajai simfonijai paties kompozitoriaus suteikti, nors keisti ir nepublikuoti, pavadinimai. Juos choreografas interpretavo savaip, iškyrus paskutinę dalį, taip pat vadinamą „Ką man pasakoja meilė“ (šoko Laëtitia Pujol ir Mathieu Ganio). Kitų pavadinimai: „Vakar“ (šoko vien vyrai), „Vasara“ (visa trupė), „Ruduo“ (Stephanie Romberg ir Yann Saïz bei trupė), „Naktis“ (Nolwenn Daniel, Mathieu Ganio, Vincent Chaillet), „Angelas“ (solistė Laëtitia Pujol).

N

eoklasikinis, papildytas sudėtingais sportiniais judesiais, baleto žvaigždžių ir visos trupės meistriškumą atskleidžiantis (ir jo reikalaujantis) stilius Paryžiaus šokėjų buvo perteiktas tobulai – aistringai ir elegantiškai. Sudėtingas choreografinis tekstas sintezėje su muzika sukūrė naujas iš esmės abstraktaus kūrinio potekstes. Tokio pobūdžio J. Neumeierio kūryba (simfoninės, instrumentinės įvairių epochų muzikos interpretacija) greta siužetinių jo spektaklių yra svarbi choreografo kūrybos dalis, liudijanti menininko brandą, atnešusią jam pasaulinę šlovę. Džiaugiausi galimybe Garnier rūmuose pamatyti ankstyvuosius legendinio prancūzų baletmeisterio Roland̒o Petit (1924–2011) vienaveiksmius baletus – „Pasimatymą“

(1945), „Vilką“ (1953) ir „Karmen“ (1946; įsimintina originali, spalvinga Antoni Clavé scenografija ir kostiumai). Kūrinius jungė tragiškos (kruvinos) meilės tema. Gerai šokantiems baleto artistams gal šiek tiek stigo aktorinės, kūrinių turinį išreiškiančios ekspresijos (prisiminiau nepakartojamą tokių vaidmenų kūrėją Eglę Špokaitę). Baleto vakarą suvokiau kaip baleto istorijos pokario dešimtmečio muziejinę vertybę, pasižyminčią poetiška šokio stilistika, jungiama su pantomimos elementais. Smalsumas nuvedė ir į amerikietiškai prancūzišką Stepheno Sondheimo miuziklą „Sekmadienis parke su Džordžu“ (Sunday in the Park with George), rodomą Šatlė teatre (Théâtre du Châtelet), kur 1909 m. pirmąkart gastroliavo S. Diagilevo Rusų baletas. Miuziklas 1983 m. pastatytas Brodvėjuje, 2013 m. balandį naujai orkestruotas (Jason Carr) ir perkeltas į Šatlė sceną. Tai lyg gyvasis postimpresionisto Georges̒o Seurat paveikslas „Sekmadienio popietė Grande Jatte saloje“ iš d’Orsay muziejaus kolekcijos. Nutapyti poilsiautojai scenoje atgyja su savo painiomis gyvenimo istorijomis, tarp kurių svarbiausi – dailininko G. Seurat biografijos motyvai (Jameso Lapine̒o libretas ir pastatymas). Sustingstančio ir atgyjančio paveikslo eksponavimas scenoje buvo patraukliausias.

Georges Seurat. „Sekmadienio popietė Grande Jatte saloje“

Muzikos barai / 55


Svetur

I

mpresionistų kolekcijos d’Orsay muziejuje istorija netikėtai iškilo apsilankius netoli Monso (Monceau) parko esančiuose Camondo namuose. Turtuolis bankininkas Moïse de Camondo kolekcionavo puošnius XVIII a. baldus, dekoratyvinį meną, bendravo su impresionistais, juos rėmė, buvo taikomosios dailės draugijos vicepirmininkas. Sukrėtė BoBo sintezę atspindinti jo šeimos istorija. Modernus namas (su liftu, vonios kambariais, virtuvės įranga) buvo statomas sūnui Nissimui, bet jis, karo lakūnas, 1917 m. žuvo. Po tėvo Moïse mirties 1935 m. prabangiai įrengtas pastatas su įspūdingu indų, virtuvės reikmenų rinkiniu ir jo meninės vertybės testamentu buvo perduotas Dekoratyvinio meno muziejui (Musée des Arts Décoratifs), dalis paveikslų atiteko impresionistų muziejui (tarp jų ir Edgaro Degas „Šokėjos“). Iškilios Paryžiaus šeimos gyvenimas nutrūko, kai Comondo duktė Béatrice su vaikais 1943 m. žuvo Aušvico koncentracijos stovykloje. Už italo ištekėjusi motina Irène Cahen d’Anvers visus pergyveno ir tapo turtų (kuriuos, kaip teigia internetiniai šaltiniai, iššvaistė kazino) paveldėtoja. Bet nuostabiausia, kad ją, taip pat kilusią iš turtingos žydų šeimos, dar vaiką nutapė O. Renoiras.

Pierre-Auguste Renoir. „Irène Cahen d‘Anvers portretas“

Muzikos barai / 56

N

e viena Belle Époque filantropų kolekcija šiandien, jų pačių pageidavimu, tapo Prancūzijos kultūros nuosavybe. Tai jaukus nedidelis Cognacqo ir Jay muziejus (Musée Cognacq-Jay), kuriame eksponuojamas erotiniais motyvais nuspalvintas XVIII a. interjero, paveikslų rinkinys, jame randame ir mums priartėjusią (paroda Vilniuje) A. Watteau grafiką. To paties laikotarpio ir Jacquemart̒oAndré muziejaus (Musée Jacquemart-André) kolekcija, visuomenei prieinama nuo 1913 m. Jubiliejaus proga čia pirmą kartą po daugiau nei šimto metų surengta preekspresionisto Eugène̒o Boudino paroda. Man tai buvo nuostabus šio peizažų, ypač jo mėgstamų paplūdimių, vandens ir dangaus (anot Corot, „padangių karaliaus“), šviesos niuansų meistro atradimas. Apskritai Paryžiuje nuolatos lydėjo pre- ar postimpresionistinė dvasia. Tai patvirtino ir Mažuosiuose rūmuose (Petit Palais; pastatyti 1990 m. pasaulinei parodai) matyti Félixo Ziemo (1821–1911), Barbizono mokyklos atstovo, įsimylėjusio Veneciją, paveikslai, kuriose vėl taip daug vietos skiriama vandens ir dangaus stichijai. Suprantama, Paryžius atviras ir moderniems ieškojimams, eksperimentams, kurių gausu įvairiose privačiose galerijose, jų teko matyti ir Tarptautinio menų miestelio atvirose iš viso pasaulio susirinkusio (čia reziduojančio net po pusmetį) jaunimo dirbtuvėse. Ir net ne amžius svarbu. Pompidou centre surengta visada išdykėliško Salvadoro Dalí neribota fantazija, išradingumu ir meistriškumu pribloškianti retrospektyva – eksponuojama 20 paveikslų, taip pat piešiniai, eskizai, įvairūs objektai bei archyviniai dokumentai, rodomi filmai. Šiame centre esanti IRCAM (Akustinės muzikos tyrimo institutas) buveinė kvietė į elektroninės muzikos koncertus, jų teko klausytis trečiame aukšte po žeme. Net ir čia neišvengta techninių nesklandumų, o studentų demonstruojami live electronic opusai niekuo ypatingai, lyginant su analogiškais renginiais Lietuvoje, nenustebino.

d’Orsay muziejuje, be nuolatinių, tarp jų impresionistų, ekspozicijų, pavasarį pristatyta ir meniškai įtaigi, bet šiurpoka parodą „Juodasis romantizmas nuo Goyos iki Maxo Ernsto. Keistenybių angelas“. Tokijo rūmuose (Palais de Tokyo; pastatyti 1937 m. tarptautinei parodai, pavadinti gatvės vardu) įsikūrusiame Moderniojo meno muziejuje (Palais des Musées d‘art moderne) – retrospektyvi amerikiečio Keitho Haringo (1958–1990) darbų paroda. Daugelis jų taikomojo pobūdžio, išsiskiria ypatinga energija, ostinatiniais ritmais, vyrauja žmogučio ir šunų leitmotyvai. Po lyrinių nukrypimų į dailės pasaulį grįžkime prie muzikinių įspūdžių. Istorinėje Eliziejaus laukų teatro (Théâtre des Champs-Élysées) salėje, kurioje prieš 100 metų įvyko I. Stravinskio „Šventojo pavasario“ premjera, teko girdėti ausiai malonią, lengvo turinio C. Debussy, F. Poulenco ir I. Stravinskio bei, sakyčiau, visai „neprancūzišką“, giliai filosofinę D. Šostakovičiaus muziką. Jo Koncertą violončelei Nr. 2 g-moll su kameriniu Paryžiaus orkestru, diriguojamu Kazuki Yamados, puikiai griežė Aleksandras Kniazevas. Šis išskirtinis muzikantas, kaip ir Vilniuje, buvo įvertintas audringomis ovacijomis. Garsioji Pleyelio salė (Salle Pleyel) į repertuarą įtraukė multikultūrinę,


problemiškai, nevienareikšmiškai musulmoniškąją temą pateikiančią videooperą „Fukujamos nuopuolis, Amerikietiška pasija“ (La chute de Fukuyama, Une Passion Américaine), kurią 6 kalbomis (tarp jų ir arabų, japonų) atlieka 4 solistai, choras ir orkestras. Kūrinio autoriai – prancūzų menininkai: kompozitorius Grégoire̒as Hetzelis (1972 g.), libretas ir video – Camille̒io de Toledo (g. 1976). Veikalą inspiravo Francis Fukuyama – amerikiečių politikas, mokslininkas, ekonomistas, išgarsėjęs savo knyga „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (The End of History and the Last Man; 1992). Kūrinį atliko Prancūzijos radijo choras ir orkestras, diriguojamas Danielio Hardingo. Globalinės problemos sprendžiamos filosofinėje plotmėje, ekrane šmėsčiojant rugsėjo 11-osios ir kitiems apokaliptiniams žmonijos istorijos fragmentams, kurie susipina su kasdieniais, intymiais žmonių išgyvenimais. Politiniai, antimilitaristiniai motyvai atskleisti efektingai, pasitelkiant galingą atlikėjų sudėtį. Nors muzikos kalba pasirodė nuosaikiai šiuolaikiška (daug unisonų), tarsi taikomosios paskirties, ji buvo gerai atlikta, įsiliejo į sintetinę visumą. Noras keisti pasaulį, būti svarbiems, atrodo, ir šiandien būdingas prancūzams. Iš tiesų pasaulis jau kitoks nei Belle Époque laikais, bet Paryžius tebėra pasaulio kultūros metropolis, kurio inspiracijų spektras išsiplėtęs, o jo procesuose dalyvaujančių menininkų skaičius, tarp jų ir lietuvių, gerokai išaugęs. Gera buvo sužinoti, kad vis dar labai aktyvus legendinis prancūzų vargonininkas Jeanas Guillou, savo koncertinės veiklos 50 metų jubiliejui surengęs koncertų ciklą Šv. Eustachijaus bažnyčioje, kurios vargonų skambėjimas pasirodė pribloškiantis ir labai išraiškingas. Bastilijos operos Amfiteatro salėje klausėmės Vienos operos dainininkės Ricardos Merbeth ir vokiečių pianisto Alexanderio Schmalczo kamerinės muzikos koncerto. Greta R. Strausso, A. Schönbergo, A. Weberno išgirdau ir mažiau man žinomų XX a. pirmos pusės kompozitorių F. Schrekerio, E. W. Korngoldo, A. Zemlinsky’o vokalinius opusus. Šioje

salėje netrukus koncertavo Mūza Rubackytė. Apskritai lietuviški „inkliuzai“ buvo ryškūs. Birutė Vainiūnaitė surengė rečitalį Amerikiečių bažnyčioje (Église Américaine). Kasmet į ją kviečiama pianistė ir šįkart profesionaliai, užtikrintai atliko solidžią lietuvių (Gruodis, Vainiūnas) ir prancūzų kompozitorių (Debussy, Messiaenas) programą. Ją jungė masyvi, sudėtinga faktūra, iš atlikėjo reikalaujanti geros technikos, ištvermės. Aktyvi Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Rasa Balčikonytė kvietė į S. Eidrigevičiaus parodą, Lietuvos moterų dokumentinių filmų pristatymą. „Hôtel de Soubise“, viename iš istorinių aristokratiškojo Marė (Marais) kvartalo pastatų netoli Vogėzų aikštės, šiuo metu Prancūzijos nacionaliniame archyve, tik ką buvo uždaryta senųjų Lietuvos žemėlapių iš Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda, užbaigusi programos „Kelionė į Lietuvą / Voyage en Lituanie“ renginius. Jau grįžus į Vilnių „Ozo multikino“ salėje pasivijo tiesiogiai iš Bastilijos operos transliuota puiki Amilcare̒o Ponchielli (operos „Lietuviai“ autoriaus) „Džokondos“ su Violeta Urmana premjera. Kiek vėliau patekome į A. Watteau ir prancūzų graviūrų meno parodą, į Vilnių atvežtą iš Luvro muziejaus. Originalaus Fête galante žanro kūrėjo darbai

asocijavosi su būsimu bohemišku Belle Époque menininkų bendravimu. „Paris Haute couture“ (aukštosios mados) paroda miesto rotušėje nenustebino, pasirodė kukli. Tačiau ir tokia ji kontrastavo su šiandieninio Paryžiaus aplinka, aprangos tradicijomis. Megztos kepurės prie beveik vasarinių suknelių, paltai, kailiniai ant rankų, grindų, kėdžių ar pečių prabangių teatrų salėse ir fojė – rūbinėmis, net nemokamomis, čia neįprasta naudotis. O išėjus į gatvę siautėjo seksualinių mažumų ir tradicinių šeimų šalininkai (viešnagės prieš 35 metus dienomis protestavo šiukšlių surinkėjai – Paryžius skendėjo atliekų pilnuose plastikiniuose maišuose). Prie Triumfo arkos, Eliziejaus laukų (pagrindinių protesto vietų) savaitgaliais, atrodo, geriau nesiartinti. Kartais buvo nesaugu ir prie ginkluotų sergėtojų apsupto Eifelio bokšto, kai visi skubiai išvaromi, gavus informaciją apie padėtus sprogmenis. Teko guosti galerijos savininkę, verkiančią dėl nuolatinių lauke eksponuojamų daiktų vagysčių... Tačiau dažniausiai viso to nepastebi, kai gaudžia nauji Dievo Motinos katedros, mininčios 850 metų jubiliejų, varpai, kai gurkšnoji vyną Senos pakrantėje ir į tave kreipiasi Madame. n

Muzikos barai / 57


Dūdų kampas Gerimantas STATINIS Šiandien „Dūdų kampe“ – trys garbūs svečiai iš trijų pagrindinių mokslo kalvių, rengiančių profesiona lius pūtikus : N acionali nės M .  K .  Čiurlionio menų mokyklos Pučiamųjų ins trumentų skyriaus meto dinės grupės pirmininkas A ntanas L adyga , J .  Tal lat -K elpšos konservatori jos pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų metodinės grupės vedėja L aima Šuls kutė-R omoslauskienė ir L ietuvos muzikos ir te atro akademijos (L M TA) P učiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas doc . R obertas B einaris . J ie bene geriau siai žino , kokių proble mų šiandien esama pūtikų mokymo procese, todėl jų ir klausiame , ant kokių ban ginių laikosi pučiamųjų kultūra L ietuvoje , kitaip tariant, kuriuose L ietu vos regionuose gajausia pučiamųjų muzika , kaip gyvuoja orkestrai . A. Ladyga: Šiuo metu labai populiarūs pučiamųjų orkestrai telkiasi Vilniuje – tai daugiausia profesionalūs kariniai kolektyvai ir „Trimitas“, taip pat vaikų orkestrai vidurinėse ir muzikos mokyklose. Stipriausias pučiamųjų regionas ir toliau lieka Žemaitija, ten senos tradicijos ir daug atsidavusių mokytojų, saviveiklinių orkestrų vadovų. Pastaruoju metu labai sustiprėjo pūtikai Panevėžio apskrityje. Didelę įtaką gali padaryti ir vienas veiklus ir sumanus vadovas, toks, kaip Remigijus Vilys. Čia jau tikrai sąjūdis. Nuo vadovo veiklos ir entuziazmo priklauso daugelio kolektyvų likimas ir kūrybingumas. L. Šulskutė-Romoslauskienė: Gilesnės pučiamųjų orkestrų tradici-

Muzikos barai / 58

Ant kokiø banginiø laikosi puèiamøjø kultûra Lietuvoje? jos Vakarų Lietuvoje, tam įtakos turėjo dvarų kultūra. Profesionalaus mokymo ištakos – taip pat Klaipėdoje, joje dėstė čekų muzikantai. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais pučiamųjų orkestrai gyvuoja visoje Lietuvoje, didesnis sąjūdis jaučiamas pastaruosius 10–15 metų, atsiradus naujoms galimybėms kurti ir veikti. Šalia jau gyvuojančių orkestrų muzikos ir meno mokyklose, nauji kolektyvai įsteigti gimnazijose. Skirtumas tarp regionų tik toks, kad Žemaitijoje daugiau meno ir muzikos mokyklų orkestrų, o Aukštaitijoje – bendrojo lavinimo mokyklų ir bendruomenių orkestrų. Plečiasi repertuaras, atliekama sudėtingesnių kūrinių, kyla kolektyvų meistriškumas. Pučiamųjų festivaliai, čempionatai, konkursai skatina naujų įdomių kūrinių atsiradimą, juos rašo gerai orkestrų specifiką išmanantys pūtikai K. Daugėla, T. Šileika, R. Giedraitis, T. Adomavičius. R. Beinaris: Visuose mūsų didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir kituose pučiamųjų muzika nėra mirusi, tik skiriasi specializacijos, kai

kur daugiau dominuoja mediniai ar variniai pučiamieji instrumentai, tai priklauso nuo to miesto mokytojų tradicijų. Galima sakyti, kad pučiamųjų Antanas Ladyga


menas visoje Lietuvoje yra intensyviai puoselėjamas. Tai patvirtintų faktas, kad šiais metais į LMTA stojo daugiausia studentų per pastaruosius

klą, pasidžiaugia vaikais, laimėjusiais konkursuose, išspausdina viešas padėkas. Apmaudu, kai kolektyvas ar vaikas laimi labai svarbų konkursą, o spauda ir TV nereaguoja. Tiesa, Muzikų rėmimo fondas kasmet laureatus pagerbia Prezidentūroje ir Vyriausybėje, tarp jų pasitaiko ir pūtikų. L. Š.-R.: Pučiamųjų muzikos atlikėjams, be profesionalumo, svarbu ir ištvermė, darbštumas, disciplina. Tai būtina kolektyve. Tačiau kaip ir kitose muzikinėse profesijose, yra daug skirtingų požiūrių į interpretaciją, dėstymo metodiką, ir tai natūralu. Nors pasiekti bet kokią informaciją šiuo metu yra paprasta, tačiau surin-

Laima Šulskutė

du dešimtmečius. Kalbant apie pučiamųjų orkestrus taip pat galima sakyti, kad situacija pakankamai stabili, orkestrai koncertuoja, o rūpesčių visada buvo ir bus. – Gal reikėtų pūtikus vienijančios organizacijos ar leidinio?

A. L.: Pūtikai buvo ne sykį susirinkę burtis visos Lietuvos mastu, bet kiek daugiau vienijasi tik Žemaitija. Čia vėlgi viskas priklauso nuo asmenybių. Stipriausias vienijimosi centras yra LMTA ir taip turėtų būti. Tik gal reiktų atskiro koordinatoriaus šiai veiklai plėtoti. Apie pūtikams skirto leidinio reikšmę kalbėta ne vienoje konferencijoje, įvairūs pasitarimai vyko dar tarybiniais laikais, bet dirvonai taip ir liko nearti. Spaudos reikalingumas ir jos populiarumas priklauso nuo mūsų pačių veiklos, nuo tam atsidavusių žmonių. Dabar tik šiek tiek parašoma internete („Dudos.lt“) ir MB „Dūdų kampe“. Lietuvos dienraščiai net neturi kultūros skilčių, nespausdina nei apžvalgų, nei recenzijų. Tyla. Tiesa, kartais rajoninė spauda parašo apie vieno ar kito rajono pūtikų vei-

Robertas Beinaris

kus visas žinias apie pučiamųjų veiklą į vieną tinklalapį būtų daug patogiau. Dabar kiekviena mokykla, konservatorija, akademija turi svetainę su informacija apie savo aktualijas, tačiau taip nesužinome daug naujienų. Aišku, visai pūtikų bendruomenei būtų labai patogu, jeigu viename portale būtų skelbiama visa informacija: konkursai, jų nuostatai, meistriškumo kursai, pristatoma nauja literatūra, kūriniai, CD, partitūros, primenami garbingi jubiliejai. Galėtų būti ir instrumentų naujovių, metodinių darbų. R. B.: Be abejo, pūtikų organizacija, kuri dar daugiau sujudintų mūsų

meną, labai reikalinga. – Kokia padėtis Jūsų mokymo įstaigose, ar moksleivių, studentų pūtikų Lietuvoje mažėja kaip ir gyventojų?

A. L.: M. K. Čiurlionio menų mokykloje šiuo metu mokosi per šimtą gabių pūtikų. Baigę mokyklą jie įstoja į Lietuvos ir užsienio aukštąsias mokyklas. Tikimės, kad baigę mokslus papildys Lietuvos atlikėjų gretas. Šių metų J.  Pakalnio respublikinio konkurso laureatais tapo net 36 mūsų mokyklos moksleiviai, dar 9 laimėjo tarptautinius konkursus. Mokykla pūtikams rengia du respublikinius konkursus – A. Budrio, grojantiems mediniais pučiamaisiais, ir „Vario garsų“, grojantiems variniais instrumentais. Į pučiamųjų skyrių įstoja vaikų iš visos Lietuvos, mokinių pagausėjo prieš keletą metų įsteigus neakivaizdinį skyrių. Pradinukų mažėja dėl emigracijos, bet tikimės, kad talentingiausi pūtikai ir ateityje rinksis gabių vaikų programas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. L. Š.-R.: Mažėja gyventojų, mažėja moksleivių, nežymiai jų mažėja ir konservatorijoje. Prieš gerą dešimtmetį reorganizavus konservatorijas – jos iš aukštesniojo muzikos mokymo įstaigų pertvarkytos į vidurinio mokslo įstaigas, stojantiesiems vis dar kyla neaiškumų dėl mokymosi struktūros, trukmės, statuso. Permainos visuomet įsibėgėja ne iškart. Bendradarbiaujame su Vilniaus ir rajonų muzikos mokyklomis, konsultuojame moksleivius, rengiame bendrus koncertus, supažindiname su mokymosi konservatorijoje reikalavimais. R. B.: Drįstu teigti, kad besimokančiųjų LMTA ne mažėja, o daugėja. Tik į kai kurias specializacijas stojančiųjų būna mažiau. Aišku, į populiariausias specialybes ir konkursas yra didelis, ir atlikėjai stiprūs. Šiais metais į pirmą kursą stojo studentų, kurie grįžo iš užsienio, nes nori mokslus baigti Lietuvoje. – Vaikų muzikos mokyklos ties išnykimo riba. Koks likimas laukia Jūsų mokyklos?

A. L.: Kol valstybei reikalingas profesionalusis menas, meno mokyklos ir muzikinis auklėjimas turi būti. Muzikos mokyklas yra pigiau išlai-

Muzikos barai / 59


Sukaktis kyti, negu sugriovus visą sistemą ją atkurti. L. Š.-R.: Pačios mokyklos neišnyks, o jeigu kieno nors sprendimu būtų sunaikinta dabar esanti nebloga sistema, tai konservatorijose muzikos būtų mokomasi nuo pradžios. Neužtektų laiko paruošti atlikėją, gebantį studijuoti aukštojoje muzikos mokykloje. Išardyti, sugriauti nėra sunku, bet ar turėsime ką pasiūlyti? Ateityje gali atsirasti ir naujų, pažangesnių mokymo formų, metodų, naujų idėjų tiek vaikų muzikos mokyklose, tiek konservatorijoje. A. B.: To niekada negali būti. Tik su išsilavinusiais žmonėmis galime kurti puikią Lietuvos ateitį. Jaunimas, turintis užsiėmimų, niekada nekels socialinių problemų. Mes privalome dar labiau skatinti jaunimą rinktis meno, sporto ar kitas sritis ir kovoti, kad mokyklos plėstųsi, o ne šnekėti apie jų naikinimą. Manau, kad kiekvieno menininko pareiga apie tai kalbėti, veikti, kad tos mokyklos neišnyktų. – Kodėl pučiamųjų muzika Lietuvoje nėra populiari?

A. L.: Negaliu teigti, kad pučiamųjų muzika nepopuliari. Kai groja geri atlikėjai ar geri orkestrai, atliekantys puikias programas, – jų klausomasi, ir labai gerai klausomasi. Problema gal muzikinė sklaida ir reklama, kuri arba vėluoja, arba jos iš viso nėra, ir dėl to kalta rinkodara, spauda bei televizija. Žmonės dar pamena, kai per TV buvo rodomi solistų, tarp jų ir pūtikų, koncertai, o dabar tik „meninės“ šou laidos su „vaikščiojančiais“ mikrofonais. L. Š.-R.: Sakyčiau, gal kiek per mažai populiari. Priežasčių gali būti keletas. Nėra senų pučiamųjų muzikavimo tradicijų, kokias turi kitos Vakarų šalys, o Lietuva labiau dainuojantis negu grojantis kraštas. Viešosios informavimo priemonės, radijas ir televizija, propaguoja tik šiuo metu „madingus“ žanrus ir netransliuoja profesionalios, įdomios, įvairios pučiamųjų orkestrų, ansamblių muzikos. Reikėtų ir naujų idėjų, kaip žaismingai pateikti pučiamųjų meną, sudominti vaikus pūsti dūdą, groti orkestrėlyje. Padėtų ir gausesnis lie-

Muzikos barai / 60

tuviškas repertuaras – nesudėtingas, lengvesnis, skirtas pradedantiesiems, vaikams, mėgėjams. Bet viskas eina pirmyn, daugėja puikių solistų, orkestrų, didėja ir susidomėjimas. A. B.: Aš nemanau, kad ji nėra populiari. Gal visa profesionalioji muzika Lietuvoje nėra tokia populiari. – Kas lėmė, kad jaunystėje pasirinkote tūbą, fleitą ir obojų?

A. L. (tūba): Labai norėjau groti dūda, pavyzdys buvo puikiai trimitą valdantis Albinas Grigaliūnas iš Kirdonių kaimo, po to geri mokytojai V. Ščiupokas, R. Ilgūnas, A. Kupstys, L.  Ulevičius. Pirmasis mano instrumentas buvo trombonas. Svarbiausia, kad nesigailiu nuėjęs muzikos keliu. Teko daug groti įvairiuose kolektyvuose ir solo. Smagu klausytoją sudominti garsu ir jausmu, parodyti tūbos kaip solinio instrumento galimybes. L. Š.-R. (fleita): Man pradėjus mokytis muzikos, mokykloje saksofono nebuvo. Bet jeigu ir būtų buvęs, vis vien būčiau pasirinkusi fleitą. Na, nebent saksofoną sopraną. A. B. (obojus): Būdamas pirmoje klasėje patekau pas obojaus mokytoją, bet pradžioje grojau išilgine soprano fleita. Kadangi patiko mokytojas, norėjau ir toliau pas jį mokytis. Obojus yra nuostabaus grožio instrumentas, turintis labai dideles tradicijas visam pasaulyje, tad groti obojumi yra geriausia. – „Dūdų kampas“ dėkoja pašnekovams už išsakytas mintis ir linki ne tik gerų pasiekimų mokymo procese, bet ir turiningo laisvalaikio: Antanui Ladygai – gero medunešio, Laimai Šulskutei-Romoslauskienei – sėkmės kelionėse ir modeliuojant drabužius, o Robertui Beinariui – sportuojant su šeima gamtoje. n

Akvilė STANKUTĖ „LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ RASIME KELIAS ŽODŽIO „VYDRAGA“ REIKŠMES. KOLEKTYVO ĮKŪRĖJAI PASIRINKO REIKŠMĘ „RAGANA“. JI PUIKIAI ATSPINDI JAU NET 25 METUS SCENOJE „RAGANAUJANČIOS“ INSTRUMENTINĖS FOLKLORO GRUPĖS „VYDRAGA“ ESMĘ. TAI VIENAS GARSIAUSIŲ IR ORIGINALIAUSIŲ KOLEKTYVŲ LIETUVOJE, PASIŽYMINTIS TIEK INSTRUMENTINĖS MUZIKOS ATLIKIMO VIRTUOZIŠKUMU, TIEK ĮVAIRIŲ MUZIKOS STILIŲ INTERPRETACIJOMIS NE TIK FOLKLORO, BET IR KITŲ MUZIKOS ŽANRŲ ERDVĖJE.

P

rieš dvidešimt penkerius metus kompozitoriui ir muzikantui Algirdui Klovai kilusi idėja suburti folkloro ansamblį sulaukė kelių dešimčių entuziastų palaikymo. 1988 m. susikūręs ansamblis jau pirmose repeticijose dainavo lietuvių liaudies dainas, šoko tautinius šokius, didelį dėmesį skyrė tradicinei instrumentinei muzikai. „Vydraga“ aktyviai rengė folkloro ekspedicijas visoje Lietuvoje. Siekiant folklorine veikla sudominti jaunimą, buvo įsteigta jaunimo folkloro studija. 1990 metais išleista pirmoji vinilinė plokštelė „Vydraga“. Joje – polkos, maršai, valsai. A. Klova supažindina su piemenų repertuaru, atspindimos tiek daugiabalsio, tiek vienbalsio dainavimo tradicijos. 1992 m. išleistoje kasetėje „Folkloro ansamblis „Vydraga“ įrašytos dainos ir šokiai iš ekspedicijų Seredžiuje, Skapiškyje, Gargžduose, senosios dzūkų žiemos apeigų dainos, aukštaičių sutartinės ir dainos iš Kietaviškių parapijos, kurias surinko kunigas Teodoras Brazys. Ansamblio penkerių metų veiklos sukakties proga įrašyta dar viena kasetė – „Vydraga“ (1994 m.). Joje girdimos įvairiais ansamblio gyvavimo laikotarpiais dainuotos dainos, grota muzika. Daug šio turto ansambliečiai patys rado ekspedicijų metu, kiti kūriniai atrinkti iš archyvų, rankraščių ir publikuotų leidinių. Tuo laikotarpiu kolektyvas groja ir kitų pasaulio


Vydragos 25-meèio jubiliejus šalių liaudies muziką, savaip ją interpretuoja, eksperimentuoja su kitų žanrų atstovais, improvizuoja su žymiausiais Lietuvos džiazo muzikantais. Išskirtinio dėmesio verta 1994 m. kartu su Skirmanto Sasnausko džiazo kvartetu įrašyta kompozicija „Laumių sakmės“1. Tokio pobūdžio kompozi-

ciją galime vadinti unikaliu reiškiniu Lietuvos muzikinėje erdvėje (iki tol tokio pobūdžio programos nebuvo kuriamos): autentiškas lietuvių folkloras derinamas su naujuoju džiazu, archajiškų instrumentų skambesys – su elektronika. Įdomu, kad „Laumių sakmėse“ įrašyta ir pasakojamosios

tautosakos kūrinių – sakmių, burtų, užkeikimų, miško ir paukščių balsų pamėgdžiojimų. Iki 1996 m. „Vydraga“ parengė daugiau kaip dešimt skirtingų muzikinių programų, nusifilmavo 4-iose  Lietuvos TV programose, Lietuvos radijo fondams įrašė daugiau kaip 3 valandas muzikos. Neapsiribota vien folkloro „konservavimu“, jis kūrybingai jungiamas su kitais žanrais. Dalyvauta dešimtyse koncertų, festivalių ir kitokių renginių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Argentinoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt. 1990 metais Vatikane „Vydragą“ priėmė popiežius Jonas Paulius II. 1996 m. „Vydragą“ jos įkūrėjas ir vadovas A.  Klova nusprendė perorganizuoti į penkių, o vėliau į septynių multiinstrumentininkų grupę. Visi jos nariai ilgiau ar trumpiau yra groję pirmojoje „Vydragos“ sudėtyje, visi yra folkloro entuziastai, per ekspedicijas mokęsi iš pirminio šaltinio – Lietuvos kaimo muzikantų. Naują „Vydragos“ veiklos etapą atspindintis darbas – 2000 m. išleista kompaktinė

Ansamblis „Vydraga“, vadovas Algirdas Klova. Koncertas Vilniaus rotušėje 2011 m. gegužės 27 d.

1 Laumių sakmės, parengė ir įrašė folkloro ansamblis „Vydraga“ ir S. Sasnausko džiazo kvartetas. MC 1994, CD 2002.

Muzikos barai / 61


Sukaktis

Apsilankymas pas popiežių Joną Paulių II

plokštelė „Vydraga“. Pasak grupės lyderio A. Klovos, šis albumas – tuometinės „Vydragos“ vizitinė kortelė. Joje įrašytos gerai pažįstamų, visose vakaronėse skambančių lietuvių liaudies šokių melodijos, pačių ansamblio narių ekspedicijose surinkti perliukai – beveik niekur negrojami, archyvuose saugomi didžiųjų liaudies talentų kadaise pagriežti valsai ir polkos. Be to, šiame albume galima išgirsti keletą airių, švedų, danų melodijų, kurias grupė dažnai groja koncertuose. „Vydragos“ atliekamoje muzikoje gausu improvizacijų, įvairiems stiliams būdingų harmonijos ir ritmo elementų. Tai natūralu, nes pagrindinis grupės lyderio principas – kūrybiškas, bet nepaviršutiniškas požiūris į folklorą. A. Klovos nuomone, tik gerai pažindami tikrąjį liaudies meną, galime suteikti jam naują apdailą, nesudarkydami jo savitumo. Kitų tautų folkloras grupės repertuare atsirado dažnai dalyvaujant tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje, Farerų salose, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Argentinoje, Vengrijoje ir kt. Įdomu tai, kad minėtą pirmąją 2000 m. kompaktinę plokštelę „Vydraga“ pristatė ne Lietuvoje, o NATO būstinėje Briuselyje. Kolektyvo atliekamos muzikos klausėsi lietuviai iš Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Vokietijos. Įsimintiniausias ansamblio kelionės vakaras – „pasi­sėdėjimas šansonų klube „Cabare“, kur folkloro atlikėjai staiga tapo vakaro žvaigždė­mis: ansamblio vadovas bemat sėdo prie pianino, o Marijus Šnaras čiupo į rankas gitarą. Prie lietuvių vienas po kito prisijungė beveik visi klubo lankyto-

Muzikos barai / 62

Felteno bažnyčia (Prancūzija)

jai ir netikėta pažintis virto įspūdingu koncertu. La­biausiai belgams patiko žemaičių daina „Lek, gervele“, ją kartu dainavo ir „Cabare“ lankytojai.“2 „Vydragos“ nuopelnai 2003 m. buvo įvertinti Vilniaus mero Artūro Zuoko padėka už gyvą liaudies kūrybos versmę, daugelį metų gaivinančią sostinės kultūrą. 2003 m. Vilniuje vykęs festivalis „Mama Jazz“ svarbus ir „Vydragos“ gyvavimo istorijoje. Džiazo žvaigždė Vladimiras Čekasinas, susidomėjęs lietuvišku folkloru, į savo kompozicijas įtraukė ir A.  Klovą, ir „Vydragą“, ir S. Sasnauską. Prisiminimai apie Lietuvos kaimo muzikantus ir dainininkus, gyvenusius XX a. pirmoje pusėje, atgyja klausantis 2004 m. išleistos kompaktinės plokštelės „Piktžirnis“. Kaip teigia A. Klova, „klausydamas šio mūsų darbo, jautiesi lyg vartytum senų reprodukcijų albumą, kurio originalai jau išnykę arba laiko neatpažįstamai sugadinti.“3 Originalūs įrašai primena nepakartojamą Antano Mažiulio, Jurgio Gudyno, Jurgio Bertašiaus smuikavimą, Prano Puskunigio kankliavimą, unikalų Paalsių kaimo kapelos skambesį, Juzės Jazavitienės ir Agnės Špokienės balsus. Ansambliečiams labai brangūs ekspedicijų metu užfiksuoti  pateikėjų įrašai. Su jaudu2 Folkloras NATO būstinėje. – Vydraga http://www.vydraga. eu/index.php?option=com_content&view=article&id=36%3Af olkloras-nato-bstinje&catid=9%3Aspauda&Itemid=12 (žiūrėta 2013- 03- 28)

CD „Piktžirnis“. – Vydraga http://www.vydraga.eu/index. php?option=com_content&view=article&id=5%3Acdpiktzirnis&c atid=3%3Aleidyba&Itemid=3 (žiūrėta 2013- 03- 28) 3

liu prisimenami Juozo Tamošaičio, Birutės Kurtinienės, Gedimino Rakausko, Marijos Baltruškienės vardai. Visos čia įrašytos dainos ir melodijos naujai permąstytos ir pajaustos. Įrašant dainas stengtasi išlaikyti tradiciniam muzikavimui būdingą dvasią4. Išskirtinio dėmesio vertas „Vydragos“ kolektyvo ir žinomo lietuvių poeto Vlado Braziūno projektas – knyga ir kompaktinė plokštelė „Iš naminio audimo dainos“. Ši kompozicija kurta tarptautiniam instrumentinio folkloro festivaliui „Griežynė“. Bendras muzikantų ir poeto darbas dedikuotas garsiems folkloro atlikėjams ir puoselėtojams Onai Bluzmienei, Petrui Zalanskui ir kitiems žodinės bei muzikinės liaudies kūrybos pateikėjams, sutiktiems jaunystės ekspedicijų ir kituose keliuose, taip pat bičiuliams, su kuriais panašūs keliai minti ne vieną dešimtmetį. 2008 m. išleistas ir DVD „Iš naminio audimo dainos“ (režisierius Arvydas Barysas). Filme siekiama parodyti tai, „kas per amžius savaip veikė lietuvių pasaulėjautą, savitai spalvino jos kūrybinę raišką: tėviškės kraštovaizdis, buitinės ir meninės namų aplinkumos detalės, tradiciniai valgiai ir gėrimai, liaudies amatai ir dirbiniai – visa, kas smelkia mūsų, lietuvių, kasdienybę, pagaliau mūsų šventės – kalendorinės, šeimos, religinės...“5 4

Ten pat.

DVD „Iš naminio audimo dainis“. – Vydraga http://www. vydraga.eu/index.php?option=com_content&view=category&layo ut=blog&id=3&Itemid=3&limitstart=7 5


2005–2007 metais „Vydraga“ sėkmingai muzikavo įvairiuose valstybiniuose renginiuose, festivaliuose, šventėse, televizijos laidose. Įdomu, kad tęsėsi ir bendradarbiavimas su NATO renginių organizatoriais, gauta padėka už glaudų ir sėkmingą bendradarbiavimą rengiant kultūrinę neoficialaus NATO užsienio reikalų ministrų susitikimo programą. Kolektyvo muzika skambėjo ir užsienio šalyse – Anglijoje, Lenkijoje, Euroradijo folkloro dienos proga „Vydragos“ koncertas transliuotas visai Europai. Įsimintinas kolektyvo pasirodymas 2005 m. Švedijoje, garsiame tarptautiniame folkloro festivalyje „Falun folk music festival“. Įdomu tai, kad šis festivalis, rengiamas nuo 1985 m., šalyje paskatino susidomėjimą liaudies muzika. Garsiame Danijos festivalyje „Skagen festival“ „Vydraga“ dalyvavo dar 1993 metais. Minėtuose renginiuose kolektyvas pristatė lietuvių etninę muziką, pradedant senąja, grojama ragais, skudučiais, daudytėmis, kanklėmis, ir pereinant prie vėlesnės, kurioje skamba cimbolai, dūdmaišis, bandonija, basetlė. Panaši programa šių metų gegužę buvo vežama į Ispaniją Reikšminga, aktyvi instrumentinio folkloro grupės „Vydraga“ veikla 2008 m. įvertinta Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimu „Aukso paukštė“. Pagausėjo ir garso įrašų archyvas – išleista nauja kompaktinė plokštelė „Per šilą jojau“. Tai jau trečiasis „Vydragos“ albumas, pasirodęs 20-aisiais kolektyvo gyvavimo metais. Kaip ir pirmieji du, jis papuoštas Zino Kazėno paveikslais. Šis albumas kupinas spalvų, garsų, kvapų ir emocijų, polistilistinių posūkių. Jis neapsiriboja grynosios folkloro medžiagos citavimu – tai kūrybiškas ir drąsus požiūris į liaudies meną. Naują albumą padėjo įrašyti džiazo muzikantai Arūnas Šlaustas, Vladislavas Borkovskis, Gediminas Laurinavičius, dainininkė Jūnė (buvusi kolektyvo narė), folkloro specialistas Arvydas Kirda (taip pat grojęs “Vydragoje”) ir svečias iš Japonijos Tatsuya Okabayashi. Pastarasis – mongolų muzikos specialistas, puikiai išmanantis gerklinio dainavimo specifiką ir grojan-

tis tradiciniu mongolų instrumentu morin khuur.  2008 m. tradiciškai dalyvauta festivalyje „Skamba skamba kankliai“, pirmąkart pasirodyta postfolkloro, alternatyviosios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, dvidešimties metų veiklos sukakties proga surengtas koncertas „Griežynės“ festivalyje. Kūrybinga ir realiais muzikiniais projektais realizuota „Vydragos“ vadovo A.  Klovos ir Rogerio Watsono draugystė, užsimezgusi dar 2003 metais Liuksemburge. R. Watsonas groja anglų šokių muziką dviejų ir trijų eilių diatoniniais akordeonais (armonikomis), atlieka tradicines anglų dainas ir šiuolaikines dainas tradiciniu stiliumi, moko liaudies šokių. R. Watsono ir „Vydragos“ kūriniai buvo atlikti Hempšire, Londone, Vilniuje, jie 2009 m. įrašyti kompaktinėje plokštelėje „Roger Watson & Vydraga“. Šią programą sudaro lietuviškos ir angliškos tradicinės melodijos, ypač laisvas ir individualus visų muzikantų požiūris į jas daro šią muziką puikiai suvokiamą ne tik lietuviams ir anglams. 2009 metų ansamblio veikla pažymėta ir nauju muzikiniu projektu „Vidury lauko grūšelė“, kuris persmelktas apeiginių dainų nuotaikos. Drauge su „Vydraga“ muzikavo džiazo pianistas Arūnas Šlaustas ir Vilniaus dešimtmetės B. Dvariono muzikos mokyklos folkloro ansamblis „Aglija“ Kolektyvo požiūris į folklorą kaip į gyvą ir nuolat kintantį reiškinį atskleidžiamas 2010 m. parengtose įvairių žanrų programose. Džiazo universalumas, kūrybiškumas ir laisvės idėjos atsispindi programoje „Skamba skamba“ su džiazo pianistu Arūnu Šlaustu ir B.  Dvariono muzikos mokyklos folkloro ansamblio „Aglija“ nariais Emilija ir Adele Vaiginytėmis bei Matu Macevičiumi (Vilniaus etninės kultūros centro užsakymas festivaliui „Skamba, skamba kankliai 2010“). „Vydragos“ dalyvavimas kantri ir bliugraso muzikos judėjime kai kam gali būti netikėtas, tačiau pažvelgus į šio kolektyvo istoriją, viskas atrodo natūralu ir dėsninga. Šiandien „Vydraga“ groja Lietuvos ir kitų pa-

Projektas „Vydraga+“ LRT televizijos studijoje, 2010 m.

saulio šalių liaudies muziką, savaip ją interpretuoja, nevengia eksperimentų su kitų žanrų atstovais. Daugybės muzikos žanrų mišinys kantri stiliumi perteiktas programoje „Vydraga +“. Ji specialiai sukurta festivaliui „Visagino Country 2010“ su kantri dainininke Aurelija Venskute ir muzikantu Aliumi Sirgėtu (bandža). Išskirtinė „Vydragos“ muzikinė programa parengta specialiai festivaliui „Pokrovskije kolokola“. Šią programą sudaro folkloro ekspedicijų metu Lietuvoje užrašytos liaudies melodijos, kuriose girdimi slavų muzikos motyvai. Pasitikdami 25-metį instrumentinio folkloro grupės „Vydraga“ vyrai vėl grįžta prie grynojo folkloro. 2012 m. Liaudies kultūros centro dėka buvo įrašyta ir šiais metais išleista naujausia kompaktinė plokštelė „Kudlius“. Siekiant sodresnio skambesio, net 8 kūriniai įrašyti grojant 2 smuikais (A.  Klova ir jo mokinys Matas Macevičius). Visi kūriniai įrašyti studijoje be jokių skaitmeninių montažų ar korekcijų. Plokštelėje skamba įvairių metų ekspedicijose užrašytos melodijos. „Vydragos“ narių gebėjimas meistriškai ir profesionaliai atlikti ne tik autentišką, iš gyvų pavyzdžių išmoktą mūsų tautos folklorą, bet ir pastangos ieškoti naujų raiškos būdų, senosios ir šiuolaikinės muzikos jungčių, neabejotinai įrodo aiškiaregystės dovaną, įprasmintą kolektyvo pavadinime „Vydraga“. n

Muzikos barai / 63


Ateiname Jūratė DAUGĖLIENĖ

R

aseinių muzikos mokykla įkurta 1959 metais. 1995 m. šiai ugdymo įstaigai suteiktas meno mokyklos statusas. Mokykla vykdo formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, sistemiškai plečiančias muzikos, teatro, dailės, choreografijos žinias, stiprinančias šių sričių gebėjimus ir įgūdžius. Mokykloje yra Fortepijono, Pučiamųjų instrumentų, Dainavimo, Styginių instrumentų, Akordeono, Muzikos teorijos, Liaudies instrumentų, Choreografijos, Teatrinio meno, Dailės skyriai. Veikia filialai Ariogaloje, Viduklėje, Girkalnyje, Šiluvoje. Iš viso mokosi 410 mokinių, dirba 45 mokytojai. Per savo gyvavimo laikotarpį mokykla išleido būrį absolventų, koncertuojančių profesionaliojoje scenoje. Tai Renata Grigalytė, Renata Tarosaitė, Tomas Matkus, Aretas Baranauskas, Linas Klebauskas, Ieva Goleckytė ir kt. Mokyklą yra baigęs kompozitorius Algirdas Martinaitis. Mokytojais čia dirba 17 buvusių mokyklos mokinių. Pastaruosius trisdešimt dvejus metus ugdymo įstaigai vadovauja direktorius Gintautas Grigalis, pavaduotoja – Birutė Galdikienė.

Raseiniø meno mokykla: praeitis, dabartis, ateitis Pažinimo, saviraiškos poreikių tenkinimas

Besikeičiantis pasaulis veikia švietimo sistemas. Šiuo metu svarbu ugdyti asmenybes, galinančias sėkmingai veikti šiuolaikinėje visuomenėje, kurti, kelti naujas idėjas, vadinasi, ugdymas turi skatinti gebėjimus kritiškai, kūrybiškai mąstyti. Raseinių meno mokykloje ieškoma naujų ugdymo formų. Mokiniams

sudaroma galimybė laisvai pasirinkti dalykus, atnaujinamos jų programos, kas pusmetį kuriamos individualios programos atsižvelgiant į vaiko gebėjimus, saviraiškos poreikius, daromą pažangą. Kiekvienas mokinys gali išreikšti pageidavimus dėl jam skirtos programos ar parenkamo repertuaro. Gabiausi mokiniai, pasirinkę muzikanto profesionalo kelią, gali mokytis pagal M. K. Čiurlionio menų mokyklos parengtą profesinio rengimo modelį. Per egzaminus ir kitus atsiskaitymus mokiniams taikomi skirtingi vertinimo kriterijai atsižvelgiant į jų gebėjimų lygį. Asmenybė labiausiai ugdoma praktinėje veikloje. Viena svarbiausių veiklos sričių Raseinių meno mokykloje yra kolektyvinis muzikavimas. Jis mokinių vertinamas palankiai, stiprina norą mokytis, suteikia visapusiško ugdymo(si) galimybių. Ansamblyje ar orkestre ne tik tobulinami atlikimo įgūdžiai, lavinamas muzikalumas, formuojamas požiūris į meną, savarankišką darbą, bet ir įgyjama sceninės patirties, sudaroma galimybė turiningai praleisti laiką, susirasti Meno mokyklos mokytojai

Muzikos barai / 64


kienė, Gitana Evseičikaitė) dalykinėje ugdymo programoje taikomi novatoriški mokymo ir mokymosi metodai. Ugdomas kūrybingas, įžvalgus, aktyvus dailės vartotojas, atsakingas už kultūros vertybių likimą ir pratęsimą. Organizuojamos parodos, plenerai. Šio skyriaus mokinių kūrybiniai darbai pelno apdovanojimų konkursuose. Choreografijos skyriaus mokiniai (vad. Aušra Jukilaitienė) kartu su mokytoja kuria pramoginių, šiuolaikinių šokių kompozicijas, šoka lietuvių liaudies šokius, dalyvauja festivaliuose ,,Draugystės tiltai“, „Šokio vizija“, organizuoja jau tradiciniu tapusį šokių festivalį ,,Pusiaukelė“ ir kt. Viduklės filialo mokiniai su mokytojais L. Urniežiūte, S. Grubliauskaite, V. Kveseliu

draugų, bendrauti. Mokykloje veikia daugiau kaip 20 koncertuojančių kolektyvų (įvairios sudėties vokalinių, instrumentinių ansamblių, orkestrų), kurie reprezentuoja mokyklą šalyje ir už jos ribų, aktyviai dalyvauja šalies ir tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, dainų šventėse. Mokinių kolektyvams suteiktos meninio pajėgumo kategorijos: I kategorija – jaunučių chorui (vad. Jūratė Daugėlienė), mokomajam teatrui „Svajoklis“ (vad. Albina Damašauskienė); II kategorija – jaunių chorui (vad. Giedrė Arlauskienė), pučiamųjų instrumentų orkestrui (vad. Alfonsas Rukas), pučiamųjų orkestro choreografinei grupei (vad. Aušra Jukilaitienė), smuikininkių ansambliui (vad. Jolanta Turčinskienė), akordeonistų orkestrui (vad. Gražvydas Jegnoras). Šie kolektyvai – nuolatiniai Lietuvos dainų švenčių dalyviai.

kūrybinio mąstymo lavinimas. Teatro priemonėmis siekiama ugdyti grožio supratimą, kaupti sceninius įgūdžius, brandinti asmenybę vadovaujantis dvasinių vertybių kriterijais, mokyti jaunus žmones būti drąsius, laisvus, savarankiškus. „Svajoklis“ inicijuoja ir įgyvendina vietinius ir tarptautinius neformaliojo ugdymo projektus Lietuvoje ir užsienyje, organizuoja teatro kūrybines laboratorijas, dalyvauja šalies ir tarptautiniuose jaunimo teatrų festivaliuose. Vaidinta Estijos, Lenkijos, Austrijos, Italijos žiūrovams. Dailės skyriaus (vad. Gintarė Nor-

Mokykla konkursuose

Šalies ir tarptautiniuose jaunųjų atlikėjų konkursuose pelnyta daugiau kaip 80 apdovanojimų. Mokiniai tapo Nacionalinio Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų, Jono Švedo tautinių instrumentų atlikėjų, Juozo Pakalnio pučiamųjų instrumentų, Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos ,,Dainų dainelės“ konkursų nugalėtojais. Dalyvauta Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkursuose ,,Linksmieji pirštukai“, ,,Konsonansas – disonansas“, ,,Klasikos garsai“, ,,Jūros fanfaros“, „Vyturiai ir vyturėliai“, tarptautiniame akordeonistų konkurse „Ascoltate“, VI Žemaitijos krašto vaikų ir jaunimo pučiamųjų instrumentų

Kūrybiškumo ugdymas

Muzikos pamokose kūrybiškumas ugdomas mokant interpretacijos ir aranžavimo, skatinant improvizuoti. Direktoriaus G.  Grigalio iniciatyva mokykloje rengiami mokinių kūrybos koncertai. Tarp svarbesnių Teatrinio meno skyriaus ir „Svajoklio“ teatro tikslų – Ariogalos filialo mokiniai ir mokytojai po koncerto

Muzikos barai / 65


Ateiname

Jaunių choras (vad. G. Arlauskienė)

Jaunučių choras (vad. J. Daugėlienė)

Mišrus vokalinis ansamblis (vad. J. Daugėlienė)

ansamblių konkurse ,,Pavasario trimitai“, III tarptautiniame kamerinių ansamblių festivalyje-konkurse ,,Fiori musicali“ ir kt. Sėkmingai pasirodyta festivaliuose ,,Pavasario spalvos“, ,,Karamelė“, XII jaunųjų pianistų festivalyje-maratone, muzikos ir meno

Muzikos barai / 66

mokyklų pučiamųjų instrumentų ansamblių festivalyje Šiauliuose, Kauno krašto akordeonistų festivalyje, tarptautiniame festivalyje ,,Klonių aidai“. Dalyvauta meninio skaitymo, skirto Maironio 150-osioms gimimo metinėms, konkurse, tarptautiniuose vaikų ir jaunimo teatrų festivaliuose „Vaivorykštė 2012“, „DEK-2012“, vaikų kūrybinių darbų konkurse ,,Eglė – žalčių karalienė“. Austėja, Rytis, Domantas Pranckūnai – akyviausi šalies, tarptautinių konkursų dalyviai ir nugalėtojai. Rytis – X tarptautinio akordeonistų konkurso ,,Ascoltate” II vietos laimėtojas (mokyt. Zita Žemaitienė), Austėja – XVIII nacionalinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų respublikinio turo diplomantė (mokyt. Eligija Dobilaitienė), Respublikinio solfedžio konkurso (mokytoja Violeta Volungienė) I ir II vietų ir II tarptautinio konkurso „Olimpo musicale“ (mokyt. Jūratė Daugėlienė) specialaus prizo laimėtoja, Domantas – Respublikinio solfedžio konkurso III vietos laimėtojas (mokyt. V.  Volungienė) ir jaunųjų pianistų konkurso „Klasikos garsai“ diplomantas, džiazinės pjesės nominantas (mokyt. J.  Daugėlienė). Austėjos ir Domanto fortepijoninis ansamblis pelnė V tarptautinio džiazo festivalio-konkurso „Sąskambiai“ diplomą (mokyt. J. Daugėlienė).

Akordeonistų orkestras Kaltinėnų bažnyčioje (vad. G. Jegnoras)

Smuikininkių ansamblis (vad. J. Turčinskienė) Respublikinių konkursų laureatai: pirmoje eilėje – U. Krečkauskaitė, E. Krečkauskaitė, M. Bertašiūtė, antroje eilėje – T. Kačiušis, V. Babonaitė, L. Gužauskaitė, D. Naujokaitis, P. Šimaitis


Pučiamųjų instrumentų orkestras ir šokėjos (vad. A. Rukas, A. Jukilaitienė)

Šalies konkursų laureatų diplomai įteikti Titui Kačiušiui (mokyt. Saulė Krečkauskienė), Medai Bertašiūtei, Ugnei ir Eglei Krečkauskaitėms (mokyt. Gintarė Gudaitienė), Danielei Aleksaitei (mokyt. V.  Volungienė), Vaidai Babonaitei (mokyt. Stasė Vežbavičienė), Pijui Šimaičiui, Lukrecijai Gužauskaitei, Domui Naujokaičiui, „Svajoklio“ teatro kolektyvui (vad. A.  Damašauskienė), mišriam vokaliniam ansambliui (vad. J. Daugėlienė).

Bendravimas ir bendradarbiavimas

Gerąja darbo patirtimi mokyklos pedagogai dalijasi su Kretingos, Kauno, Kėdainių, Mažeikių, Šakių, Jonavos muzikos ir meno mokyklomis. Su Kelmės meno mokykla bendravimas ir bendradarbiavimas tęsiasi daugiau kaip dešimt metų: surengta bendrų

koncertų, dalyvauta Kelmės meno mokyklos organizuotuose festivaliuose, konkursuose ir kt. Mokykla palaiko partnerystės ryšius su Lenkijos, Vokietijos muzikinio ugdymo įstaigomis. Teatro kolektyvas „Svajoklis“ bendrauja su Lenkijos, Italijos, Turkijos, Slovėnijos, Austrijos, Rumunijos, Latvijos jaunimo kolektyvais. Mokytojai yra susipažinę su japonų, suomių, estų, lenkų, vokiečių meninio ugdymo metodikomis.

Perspektyvos

Raseinių meno mokyklos ateitis tiesiogiai siejama su tolesne šalies meninio ugdymo raida, švietimo reformos kryptimis. Keičiasi profesiniai reikalavimai ir meno mokyklų pedagogams: nebepakanka specialiųjų dalykinių žinių, svarbu gebėti kūry-

Respublikinių ir tarptautinių konkursų nugalėtojai Rytis Pranckūnas, Domantas Pranckūnas, Austėja Pranckūnaitė

biškai mąstyti, kelti naujas idėjas, ugdyti mokinių savarankišką mąstymą ir kūrybingumą. Pedagoginės kvalifikacijos rodikliu tampa gebėjimas pasirinkti, motyvuoti ir pagrįsti vieną ar kitą mokymo būdą. Mokyklos pedagogai, suvokdami visuomeninių pokyčių reikšmę, kelia sau tikslą mokytis visą gyvenimą. Jie tobulina kvalifikaciją, rengia seminarus, dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose (skaityti pranešimai Belgijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Baltarusijoje), tęsia studijas universitete. Mokykla pakankamai kompiuterizuota. Nuolat atnaujinama mokymo bazė, bibliotekoje sukaupta per 12 000 egzempliorių spaudinių, kasmet įsigyjama naujų kokybiškų muzikos instrumentų. Prieš keletą metų mokykla įsigijo transporto priemonę, todėl dažniau organizuojamos edukacinės kelionės, vykstama į renginius, kvalifikacijos kursus, teatrą ir kt. Pasak prof. A.  Gaižučio, auklėjimas menu niekuo nepakeičiamas. Jis būsimoms asmenybėms padeda dvasinį pamatą, nes mene glūdi neišsenkamos žmogaus talentų ir originalumo versmės. Menas nuovokių pedagogų rankose apsaugo žmogų nuo vulgarumo, jis gina nerašytas vaiko teises būti žmogumi, o tai jau labai daug. n

Dailės skyriaus mokiniai (mokytojos G. Evseičikaitė, G. Norkienė)

Muzikos barai / 67


Muzikų sąjungoje JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Ala BENDORAITIENĖ Pianistė, LMTA koncertmeisterėekspertė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, mokytoja metodininkė (spalio 19 d.) Loreta RAMELIENĖ Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė, tarptautinio konkurso laureatė (spalio 31 d.) Lina NAVICKAITĖ Muzikologė (lapkričio 14 d.) Audronė KISIELIŪTĖ Pianistė, LMTA docentė (lapkričio 14 d.)

Jonas STRACKAS Kontrabosininkas (lapkričio 17 d.) Jūratė KAROSAITĖ Pianistė, KU Menų fakulteto Fortepijono katedros vedėja, docentė (lapkričio 20 d.) Vytautas JUOZAPAITIS Dainininkas, LNOBT solistas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius (gruodžio 14 d.) Aušrelė JUŠKEVIČIENĖ Kanklininkė, ansamblio „Vaivora“ artistė, LMTA lektorė (gruodžio 18 d.)

Lapkričio 23 d. 19 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje koncertas

IN MEMORIAM

RIMVYDAS ŽIGAITIS (1933-2010)

Projektas AKIM (Aukštoji kultūra mokykloms) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų; projektą „Disputai apie muziką ir kultūros politiką“ – skiria 5 000 (penkis tūkstančius) litų. Pagal projektą rengiamos laidos transliuojamos LR programoje „Klasika“;

80-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms

Dalyvaus Kauno valstybinis choras Meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras BINGELIS

Muzikos barai / 68

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas



Mb 2013 9 10 issu