Mb 2013 7 8 issu

Page 1

www.muzikosbarai.lt

2013 RUGPJŪTIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Vilniaus festivalis

6 p.

Į Valdovų rūmus sugrįžo opera 17 p.

Šiame numeryje:

LMTA – Europos kamerinės muzikos akademijos narė

Numeris su CD

Daiva KŠANIENĖ 36 p.


Tai šių metų ECMA sesijos koncertų, vykusių LMTA Didžiojoje ir „Piano.lt“ koncertų salėse, įrašų rinktinė. Šią gražią tradiciją puoselėja Lietuvos muzikos ir teatro akademija, antrą kartą organizuodama ECMA sesiją Vilniuje (kitose šalyse vykstančiose sesijose plokštelės neįrašomos). Kompaktinėje plokštelėje pristatyti visi 7 Vilniaus sesijoje dalyvavę kameriniai ansambliai, kurie įrašė ne tik klasikos (Mozarto, Beethoveno, Schuberto, Čaikovskio, Griego), bet ir mūsų amžininkų (ir LMTA bendraamžių) K. Pendereckio ir B. Kutavičiaus kūrinių. Tradiciškai ECMA plokštelė kaip reprezentacinis leidinys iškeliauja į pasaulį, tad tikėtina, kad joje įrašyta lietuvių autoriaus, taip pat 3 jaunų Lietuvos kamerinių ansamblių atliekama muzika pasieks įvairių šalių klausytojus.

FOR PROMOTION. NOT FOR SALE © Released and Distributed by the Lithuanian Academy of Music and Theatre Recording and sound engineering: Vilius Kondrotas Recorded in Vilnius, at the Lithuanian Academy of Music ant Teatre on May 28 th, 2013 and at the Concert Hall PIANO.LT May 31st, 2013. Design by Kotryna Tomkevičiūtė

1. W. A. Mozart (1756–1791) Fortepijoninis trio B-dur, K. 502 I. Allegro [8'20”] Fortepijoninis trio Karénine (Prancūzija) Paloma Kouider (fortepijonas), Anna Glöckel (smuikas), Louis Rodde (violončelė) 2. F. Schubert (1797–1828) Kvartetas c-moll Nr. 12, D 703 [8'41”] Styginių kvartetas Adora (Lietuva) Simas Tankevičius (I smuikas), Aistė Birvydaitė (II smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas), Ignė Pikalavičiūtė (violončelė) 3. L. van Beethoven (1770 –1827) Fortepijoninis trio Es-dur, Op. 70 Nr. 2 IV. Finale: Allegro [7'48”] Fortepijoninis trio Stefan Zweig trio (Austrija) Sibila Konstantinova (fortepijonas), Kei Shirai (smuikas), Tristan Cornut (violončelė) 4. E. Grieg (1843–1907) Styginių kvartetas Nr. 1 g-moll, Op. 27 IV. Finale (Lento – Presto al saltarello) [9'22“] Styginių kvartetas Mettis (Lietuva) Bernardas Petrauskas (I smuikas), Kostas Tumosa (II smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė) 5. P. Tchaikovsky (1840 –1893) Fortepijoninis trio a-moll, Op. 50 I. Pezzo elegiaco (Moderato assai – Allegro giusto) [18'28“] Fortepijoninis trio Streeton (Australija) Benjamin Kopp (fortepijonas), Emma Jardine (smuikas), Martin Smith (violončelė) 6. K. Penderecki (1933) Styginių kvartetas Nr. 3 (I dalis) [12'50“] Styginių kvartetas Airis (Lenkija) Aleksandra Czrajor (I smuikas), Gražyna Zubik (II smuikas), Natalia Warzecha (altas), Katarzyna Detko (violončelė) 7. B. Kutavičius (1932) Aštuonios Stasio miniatiūros fortepijoniniam trio [9'47”] Gelsvi karoliai ['46”] Graudus [1'18”] Klounas [1'49”] Trikampis ['53] Amžinoji ramybė [2'42] Fortepijoninis trio FortVio (Lietuva) Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) BENDRA TRUKMĖ [75'27“]

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .


Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Michailo Raškovskio nuotrauka

2013 RUGPJŪTIS Nr. 7–8 (426–427) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 8,5 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, SAVANORIŲ PR. 174D, Vilnius. Tiražas 1400 egz. Indeksas 5216.

Turinys ALMA MATER STUDIORUM

NAUJI LEIDINIAI

Dalia Balsytė Ar mylite kamerinę muziką (kaip mylim ją mes)? 2 p. Lietuvos muzikos ir teatro akademija – Europos kamerinės muzikos akademijos narė

FESTIVALIAI

L. Jonušienė Melancholiški pamąstymai Vilniaus festivalyje 6 p. V. Lebedeva XVII Thomo Manno festivalyje – įspūdžių gausa 20 p.

DISPUTAI APIE MUZIKĄ IR KULTŪRĄ (11)

Edukacija suartinant mokyklas ir menininkus 12 p.

DIDŽIOJI SALĖ Į Valdovų rūmus sugrįžo opera 17 p.

Lietuviški Šlėzvigo–Holšteino festivalio akcentai 21 p. Davidas Geringas ir Lietuvos kamerinis orkestras griežė Vokietijoje ir Suomijoje 21 p. Merūno Vitulskio sėkmė Austrijoje 22 p. „Europamusicale“ premija saksofonininkui K. Vaiginiui 21 p. Dainiaus Pulausko kolektyvas džiazo festivalyje Otavoje 22 p. Prancūziškos „Chris Ruebens Ensemble“ programos keliauja po Lietuvą 23 p. Valerija Lebedeva Gabrielius Alekna. Tėvynės atradimai 18 p.

SUKAKTYS

Audronė Nekrošienė Daiva Kšanienė: „Visa širdimi esu Klaipėdos žmogus“ 36 p. J. Grickienė „Dėkoju už kančias. Prašau dvasios tvirtumo...“ 42 p.

Dainininkės ir pedagogės Salomėjos Vaidžiūnaitės 100-osioms gimimo metinėms

SĄJŪDŽIUI – 25

Algirdas Jonas Ambrazas Sąjūdžio verpetuose 24 p.

Iš rengiamos monografijos apie Julių Juzeliūną

„AUKSINIO DISKO“ LAUREATAI

Elvyra Kučinskaitė Išeinantys žodžiai, pasiliekanti meilė 46 p.

Pokalbis su Lietuvos nacionalinės premijos, 2012 m. „Auksinio disko“ laureate profesore Irena Milkevičiūte

Virginijos Kligytės meninė apybraiža „Nerimo dienos“ 49 p. Leidykla „Edukologija“ išleido 2-ąjį papildytą biografinį romaną apie kompozitorių Algimantą Bražinską

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Musica sacra 49 p.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido skaitmeninį videodiską „Uolų medus. Sakralinės muzikos takais“

PANORAMA

Zoja Kairienė, Beata Kijauskienė A. Kačanausko muzikos mokyklos vaikų laimėjimai 50 p. Zoja Kairienė Kviečiame į tarptautinį konkursą „Muzikuojame dviese“ 50 p. Ana Ivasenko Festivalis „Senieji Vilniaus stogai“– Miko Vaitkevičiaus atminimui 50 p. Rasa Gelgotienė Jerevane – choro „Pro musica“ koncertas 51 p. Ingrida Milašiūtė Šv. Kotrynos bažnyčioje – jaunųjų talentų koncertas 51 p. Neringa Navakaitė Klaipėdietėms garsiojoje salėje skambėjo „bravo“ 52 p. Kintų muzikos festivalyje – choras „Pro musica“ ir „NI&CO“ 53 p. Egidija Medekšaitė Muzikinė mozaika Druskininkuose 53 p. Dar viena klaipėdiečių pergalė 53 p. Vilniuje skambėjo klezmerių melodijos ir hiphopo ritmai 53 p. Asta Grybienė Amžinųjų vertybių kelyje 54 p. Šalia žvaigždžių žibėjo ir kretingiškės 54 p.

IŠ PRAEITIES

Anatolijus Lapinskas Iš Vilniaus krašto – į pasaulio mokslo ir meno aukštumas 52 p.

Apie tėvą ir sūnų Janą ir Mieczysławą KARŁOWICZIUS

BALETAS

Audronė Žiūraitytė „Būtų man buvę nepaprastai šviesu, jei pats būčiau šviesesnis“ 60 p.

IN MEMORIAM

Vaida Beinarienė Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklai – 65-eri 66 p.

Viktorija Adamovičienė „Lai muzika lydi...“ 30 p. Birželio 3 dieną 70 metų būtų sukakę pianistei, pedagogei, lietuviškos kultūros puoselėtojai Aleksandrai Juozapėnaitei-Eesmaa

MUZIKUOJANTI ŠEIMA

Jovita Saulėnienė Gyvenimas muzikos šviesoje 33 p. Apie muzikų Maknavičių šeimą

Lietuviškas lenkų menininkų baletas apie Čiurlionį pagal Giedriaus Kuprevičiaus muziką

ATEINAME

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOJE Rita Aleknaitė-Bieliauskienė ...Kad tik gerai prisimintume tai, kas buvo... 67 p.

Muzikos barai / 1


Alma mater studiorum

Ar mylite kamerinæ muzikà (kaip mylim jà mes)?

Povilas Jacunskas, prof. Petras Prause, Ingrida Rupaitė, Indrė Baikštytė

Lietuvos muzikos ir teatro akademija – Europos kamerinės muzikos akademijos narė

Tomas Petrikis, prof. Miguelis Da Silva

GEGUŽĖS 26–31 DIENOMIS VILNIUJE, LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOJE, VYKO 60-OJI EUROPOS KAMERINĖS MUZIKOS AKADEMIJOS SESIJA. JOS DALYVIŲ KONCERTŲ FRAGMENTAI ĮRAŠYTI Į KOMPAKTINĘ PLOKŠTELĘ, KURI DOVANOJAMA ŠIO „MUZIKOS BARŲ“ NUMERIO SKAITYTOJAMS.

Dalia BALSYTĖ

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Prof. Johannesas Meisslis, Kostas Tumosa

Kei Shirai, prof. Avedis Kouyoumdjianas, Sibila Konstantinova, Tristanas Cornutas

Muzikos barai / 2

I

šties turime kuo džiaugtis – jubiliejinė 60-oji Europos kamerinės muzikos akademijos (European Chamber Music Academy, ECMA, http://www.ecma-music.com) sesija gegužės 26–31 dienomis vyko Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vyko įdomiai ir sklandžiai, kaip ir prieš metus, dalyviams paliko prisilietimo prie aukštosios pedagogikos džiaugsmą ir neįkainojamas žinias, profesionalumo ir puikios organizacijos paliudijimą bei nuošir-

daus svetingumo jausmą. Nesigiriu – būtent tokiais žodžiais 2012 m. gruodį Paryžiuje susirinkusiems ECMA meno vadovams vienas jos įkūrėjų ir pagrindinis vadovas Johannesas Meisslis apibūdino Vilniaus sesiją ir įvertino ją kaip geriausią tais metais. Šiemet blogiau nebuvo. Galimas dalykas, daugelis net ir „kryptingų“ kamerinės muzikos gerbėjų nežino, kas yra ECMA – ką ji veikia, kam reikalinga, kaip funkcionuoja ir pan. Visų pirma pasitelksiu informaciją iš ECMA internetinio puslapio: ECMA – Europos kamerinės muzikos akademija – yra Europos jaunųjų talentų laboratorija, pagrindinį dėmesį skirianti jau susiformavusiems styginių kvartetams ir fortepijoniniams trio. ECMA įsipareigoja remti jaunus, veržlius elitinius ansamblius ir taip skatinti Europos kamerinės muzikos tradicijų raidą. Ši akademija šiandien vienija 7 Europos ugdymo institucijas ir 3 festivalius (iš Austrijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Lietuvos, Norvegijos, Prancūzijos ir Suomijos), kurie bendromis jėgomis įgyvendina dvejus metus trunkančią kie-


nas (fortepijonas, Viena), Johannesas Meisslis (smuikas, Viena), Jerome´as Pernoo (violončelė, Paryžius), Ferencas Radosas (fortepijonas, Budapeštas), Hariolfas Schlichtigas (altas, Miunchenas), Augustinas Vasiliauskas (violončelė, Vilnius), Gerritas Zitterbartas (fortepijonas, Hanoveris) ir kt. Pakliūti į šį garbingą sąrašą, iš kurio ECMA narės renkasi, kurį profesorių kviesti į savo organizuojamą sesiją, – siekiamybė ir pripažinimas, o jų buvimas ECMA pedagogais žymi šios organizacijos prestižą. Pirmieji pasiūlymai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai tapti ECMA nare buvo pateikti jau 2005–2006 mokslo metais, kai vienas iš ECMA įkūrėjų ir vadovų smuikininkas Johannesas Meisslis buvo tuometinio LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėjo prof. Petro Kuncos pakviestas vesti kamerinės muzikos meistriškumo kursų, vėliau – vadovauti baigiamųjų egzaminų komisijai. Profesorius buvo nustebintas aukšto mūsų studentų kamerinių ansamblių, o ypač styginių kvartetų profesinio lygio. Tą lėmė katedroje dėstančių aukščiausios kvalifikacijos pedagogų, ypač buvusių ir esamų Nacionalinės premijos laureato Vilniaus kvarteto dalyvių veikla bei LMTA studijų programoje įtvirtintos privalomos styginių kvarteto studijos (retas dalykas Europos aukštosiose muzikos mokyklose), dėl ko LMTA atsirado galimybė tapti ECMA nare, o kartu ir europinės kultūros dalimi. Realios profesinės ir finansinės galimybės įsijungti į ECMA atsirado tik 2010 m., šios akademijos idėja sudominus tuometinį LMTA rektorių prof. Eduardą Gabnį.

Trio FortVio: Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) – vieninteliai tikrieji ECMA nariai iš Lietuvos

nuėję fortepijoniniai trio ir styginių kvartetai iš Europos aukštųjų mokyklų savo paruoštą repertuarą tobulina su keturiais-šešiais skirtingų šalių, tradicijų, mokyklų pedagogais. Pirma oficiali ECMA sesija įvyko Hanoveryje (Vokietija) 2004 m., jos tema buvo „Haydnas, klasikos stilius“. „Man svarbus ECMA principas, kuriuo vadovaujasi visi mūsų dėstytojai, – sako Mathiasas Deichmannas – ECMA nėra tradiciniai meistriškumo kursai, kur maestro teigia: „Tai vienintelė teisinga interpretacija, tą žinau ir visada taip dariau.“ Mūsų dėstytojai nuolatos sako: „Tą galima įžvelgti tekste, čia muzikas, kuris tai sukūrė, čia jo laikas, galima taip galvoti... Atidžiai įsižiūrėkite ir tada rasis jūsų pačių interpretacija. Kopijuoti maestro ar netgi patį save yra nuobodu.“ Jūs, jauni žmonės, per kiekvieną koncertą privalote ką nors pasakyti, ką nors nuo savęs papasakoti klausytojams. Būtent tai mums, klausytojams, ir yra svarbu.“ ECMA dėstytojų sąrašas įspūdingas: Shmuelis Ashkenasi (smuikas, Čikaga, Filadelfija), Peteris Cropperis (smuikas, Mančesteris), Miguelis Da Silva (altas, Paryžius, Gentas), Ralfas Gothoni (fortepijonas, Madridas, Karlsrūhė), Erichas Höbarthas (smuikas, Viena), Avo Kouyoumdjia-

Mathiasas Deichmannas, Dalia Balsytė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

kvieno ansamblio tobulinimo programą. Joje numatytos tam tikru periodiškumu vykstančios vienos savaitės trukmės sesijos įvairiose partnerystės ryšius turinčiose institucijose. Sesijose dėsto įžymūs pedagogai, kultūros istorijos, interpretacijos, filosofijos paskaitos ir profesiniai seminarai sukuria intensyvaus meninio tobulinimosi aplinką. ECMA prezidentas Mathiasas Deichmannas prisimena: „Europinio bendradarbiavimo, Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) idėja radosi Fjezolėje (Italija), kur 2001 m. smuikininkas Piero Farulli iš įvairių šalių sukvietė savo draugus altininkus Norbertą Braininą, Milaną Škampą ir Hatto Beyerle į Europos kvartetų akademiją (Accademia Europea del Quartetto). Tai buvo revoliucinga iniciatyva: suteikti jauniems žmonėms galimybę vienu metu dirbti su įžymiais meistrais, atstovaujančiais skirtingoms mokykloms.“ Taigi ECMA yra unikalus reiškinys – po Europą keliaujanti akademija su savo pedagogais ir studentais. Tiek vieni, tiek kiti – kamerinei muzikai atsidavę profesionalai, suinteresuoti jos tradicijų puoselėjimu, interpretacijos naujovių, modernumo ieškojimu bei aukšto kamerinės muzikos kultūros Europoje lygio išsaugojimu. Akademijos darbo principas – sesijos, per kurias ilgą stebėjimo ir atrankos kelią

Muzikos barai / 3


Alma mater studiorum 2011 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija tapo ECMA nare. Be įsipareigojimo organizuoti sesijas, mūsų akademijos pedagogams atsirado galimybė patekti į ECMA dėstytojų gretas, o auklėtiniams ar absolventams – tapti ECMA globotiniais. Jau 2012 m. pavasarį LMTA fortepijoninis trio „FortVio“ po dalyvavimo sesijoje Vienoje ir Mančesteryje ir stojamųjų egzaminų buvo patvirtintas ECMA nariu. Šiuo metu ECMA nariai taip pat yra „Giocoso Quartett“ (Rumunija ir Vokietija), „Pacific Quartet Vienna“, (Japonija, Vengrija, Taivanas, Šveicarija), „Streeton Trio“ (Australija), „Trio Gaspard“ (Pietų Korėja, Albanija, Graikija, Didžioji Britanija), „Trio Karénine“ (Prancūzija), „Quixote Quartet“ (Ispanija), „Wu Quartet“ (Didžioji Britanija). Džiugu, kad ECMA aspirantais yra patvirtintas Lietuvos ir Norvegijos ansamblis „Trio Vilos“. ECMA Vilniaus sesijose svečių teisėmis dalyvavę LMTA kvartetai „Mettis“ bei „Adora“ yra kupini gražių planų ir profesinių ambicijų, jie buvo paskatinti ECMA profesorių teigiamų įvertinimų. Šių metų ECMA sesijos Vilniuje organizatoriai – LMTA Kamerinio ansamblio katedra (vedėja prof. D. Balsytė), Tarptautinių ryšių skyrius (vedėja R. Rimšaitė) ir Meno centras (vedėja A. Ablamonova) – vesti kursus pakvietė profesorius Johannesą

Meisslį ir Avedisą Kouyoumdjianą (Vienos muzikos ir scenos meno universitetas, Austrija), Miguelį Da Silvą (Paryžiaus nacionalinė aukštoji muzikos ir šokio konservatorija, Prancūzija) bei Petrą Prause (Šiaurės karališkasis muzikos koledžas, Mančesteris, Didžioji Britanija). Taip pat meistriškumo kursus vedė LMTA prof. Augustinas Vasiliauskas. Šių menininkų kūrybingumas, įsigilinimas į atliekamų kūrinių turinį, saviti traktuotės variantai, noras kuo plačiau ir įtaigiau perteikti savo žinias buvo labai naudingi kursų dalyviams ir stebėtojams. Pedagogai pabrėžė, kad norint suvokti skirtingų stilių muziką, reikia žinoti ne tik konkretaus kompozitoriaus gyvenimo aplinkybes ir pasaulėžiūrą, bet ir jo kūrybos laikotarpio estetines nuostatas. Iš skirtingų muzikos perskaitymo būdų profesoriai rinkosi tuos, kurie išryškina vidinę muzikos prasmę, pagarbų įsigilinimą į partitūros tekstą, atitoldami tiek nuo vyravusi europinės mokyklos stilistinių suvaržymų, tiek nuo perdėtų slaviškos mokyklos romantinių proveržių. Jų paskaitos žavėjo gyvybingumu ir precizika, reiklumu ir nuoširdžiu bendravimu su kursų dalyviais. ECMA meistriškumo pamokos dar kartą patvirtino, kad atlikimo menas kinta ir vystosi, kiekvieną publikai pateikiamą kūrinį ansamblis turi naujai perskaityti ir įprasminti. Buvo įdomu stebėti, kokie skir-

tingi profesorių dėstymo metodai, kaip skiriasi darbo atmosfera klasėse. Temperamentinga A. Vasiliausko dėstymo maniera, ramus ir inteligentiškas M. Da Silvos darbo pobūdis, išradingas P. Prause požiūris, aistringa A. Kouyoumdjiano pasiūlymų išraiška, racionali J. Meisslio precizika... Kursų dalyviams teko sudėtinga užduotis – atsirinkti, kas priimtina jų pačių profesiniam mąstymui, gautas žinias ar pasiūlymus pritaikyti savo pasirinktai interpretacijai ir rezultatą pristatyti dviejuose Vilniaus visuomenei surengtuose nemokamuose koncertuose. Koncertai vyko LMTA Didžiojoje (28 d.) ir „Piano.lt“( 31 d.) koncertų salėse. ECMA koncepcijoje numatyta ir pažintis su sesiją rengiančios šalies istorija, kultūra, kamerine muzika. 2012 m. Vilniaus sesijoje skaitytos paskaitos apie menų sintezę (LMTA doc. Stasys Baltakis), pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kamerinę muziką (LMTA prof. Mindaugas Urbaitis). Paskaita apie Lietuvos istoriją (dr. Loreta Skurvydaitė, VU) parodė menkas svečių žinias apie Lietuvą ir paskatino juos įsigyti literatūros apie mūsų šalį. (Vienas sesijos dalyvis nusistebėjo sužinojęs, kad Lietuvoje kalbama lietuviškai!..) Šių metų sesijoje profesorių ir ansamblių pageidavimu buvo apžvelgti etapiniai Lietuvos kompozitorių XX a. kūriniai fortepijoniniam trio ir styginių kvartetui (LMTA prof. Mindaugas Urbaitis), kalbėta apie savęs pateikimo publikai būdus (LMTA lekt. Linos Navickaitės-Martinelli paskaita „Nuo scenos iki interneto: atlikėjų (savi)reprezentacija senosiose ir naujosiose medijose“). Ypatingo sesijos dalyvių dėmesio sulaukė LMTA doc. Egidijus Ališausko ir lekt. Aistės Bružaitės parengtas lietuvių liaudies instrumentų birbynės ir kanklių pristatymas, kuris sesijos dalyvius paskatino plačiau pasidomėti lietuvių liaudies muzika. LMTA Liaudies instrumentų katedros vedėja prof. Lina Naikelienė svečiams

Bernardas Petrauskas, Karolis Rudokas, Dalia Balsytė, Augustinas Vasiliauskas, Kostas Tumosa, Rokas Vaitkevičius

Muzikos barai / 4


padovanojo CD su liaudies muzikos įrašais. ECMA sesijų suteikiama galimybė išsamiau susipažinti su europinės mokyklos patirtimi, besiremiančia kamerinės muzikos atlikimo tradicijomis ir pateikiančia modernius sprendimus, yra nepaprastai naudinga tobulinant LMTA kamerinės muzikos studijų procesą, kuriant savitą pedagoginę mokyklą, atliekant kamerinę muziką. Taigi – ar mylite kamerinę muziką, kaip mylime ją mes? Mes – mokiniai ir studentai, mokytojai ir dėstytojai, pradedantys ansambliai ir brandūs kolektyvai, vertinantys bendros kūrybos džiaugsmą, kamerinės muzikos demokratiškumą ir ją suvokiantys kaip universalią komunikacijos priemonę. n

ŠIŲ METŲ ECMA SESIJOJE SAVO ŽINIAS GILINO FORTEPIJONINIAI ANSAMBLIAI „TRIO FORTVIO“, „TRIO KARÉNINE“, „STREETON TRIO“, „STEFAN ZWEIG TRIO“ IR STYGINIŲ KVARTETAI „AIRIS“, „METTIS“ IR „ADORA“. JŲ ATLIEKAMA MUZIKA SKAMBA IR KOMPAKTINĖJE PLOKŠTELĖJE.

Trio FortVio

Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) Lietuva (ECMA nariai nuo 2012 m.) Fortepijoninio trio nariai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, jie kartu groja nuo 2006 m., ansamblį konsultuoja prof. Dalia Balsytė. Tais pačiais metais ansamblis laimėjo I premiją V tarptautiniame Stasio Vainiūno fortepijono ir kamerinių ansamblių konkurse, III premiją XIII tarptautiniame Johanneso Brahmso konkurse (Austrija), 2008 m. III tarptautiniame S. I. Tanejevo kamerinių ansamblių konkurse pelnė II premiją ir du specialiuosius prizus. 2009 m. „FortVio“ apdovanotas Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“, 2013 m. laimėjo Grand Prix Tarptautiniame muzikos dėstytojų konkurse Varšuvoje. „FortVio“ garsėja ne tik puikia technika, bet ir gyvomis, įtaigiomis interpretacijomis, kuriose kartais prasiveržia ir humoro jausmas. „Toks ansamblis – lyg nauja, pagal slėpiningus gamtos dėsnius susitelkusi teatro trupė“, – rašė muzikologas Edmundas

Gedgaudas savaitraštyje „7 meno dienos“. Ansamblio repertuaras – nuo Vienos klasicizmo ir XIX a. romantizmo iki XX a. muzikos, taip pat lietuvių autorių kūryba.

Trio Karénine

Paloma Kouider (fortepijonas), Anna Glöckel (smuikas), Louis Rodde (violončelė) Prancūzija (ECMA nariai nuo 2011 m.) 2009 m. į ansamblį susibūrę trys literatūros mėgėjai pavadinimu pasirinko L. Tolstojaus romano herojės pavardę, nes rašytojo kūryba įkvepia atlikėjus savo energija. Naujausi ansamblio laimėjimai – I pemija XXVII tarptautiniame Charleso Henneno kamerinės muzikos konkurse (Nyderlandai), laureatų vardai V tarptautiniame Josepho Haydno kamerinės muzikos konkurse (Austrija), tarptautinis apdovanojimas „Pro Musicis“ Paryžiuje. Trio daug koncertuoja, nuolat kviečiamas dalyvauti Prancūzijos radijo laidose.

Stefan Zweig trio

Sibila Konstantinova (fortepijonas), Kei Shirai (smuikas), Tristan Kornut (violončelė) Austrija (ECMA svečiai) Trio nariai yra baigę prestižines aukštąsias mokyklas Londone, Vienoje, Paryžiuje. 2012 m. susikūręs ansamblis jau pelnė apdovanojimų ARD tarptautiniame muzikos konkurse (Vokietija), Sendajaus (Japonija) ir Melburno (Australija) tarptautiniuose konkursuose. Fortepijoninio trio pavadinimu muzikantai pabrėžia savo pagarbą senosioms Vienos muzikos tradicijoms ir emocingai rašytojo Stefano Zweigo kūrybai.

Airis

Aleksandra Czajor (I smuikas), Grażyna Zubik (II smuikas), Natalia Warzecha (altas), Katarzyna Detko (violončelė) Lenkija (ECMA nariai nuo 2012 m.) Kvartetas susikūrė 2007 m. Po mažiau nei pusės metų Krokuvos muzikos akademijos studentės Tarptautiniame šiuolaikinės muzikos konkurse Krokuvoje pelnė antrąją premiją. Vėliau laimėti prizai Tarptautiniame styginių kvartetų konkurse Radome (2011), 27-ajame tarptautiniame Charleso Henneno konkurse (2012) ir kt. Šiuo metu ansamblis tęsia antrosios pakopos studijas Vienos muzikos ir scenos meno universitete, prof. Johanneso Meisslio klasėje. Greta klasikinių ir romantinių kūrinių, kvartetas didelį dėmesį skiria šiuolaikinei muzikai, dažnai atlieka jaunų kompozitorių kūrinių premjeras.

Mettis

Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas) bei Rokas Vaitkevičius (violončelė) Lietuva (ECMA svečiai) Metis – senovės graikų mitologinė figūra, simbolizuojanti išmintį. Šis žodis yra tapęs bendriniu, jis apibūdina kokybę, pagrįstą sumanumu, išradingumu ir įgūdžiais. Styginių kvartetas „Mettis“ susibūrė 2011 m. profesoriaus Augustino Vasiliausko kvarteto klasėje. Visi ansamblio nariai koncertuoja solo, kamerinių ansamblių bei orkestrų sudėtyje, taip pat dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose, meistriškumo kursuose. Nuo pirmojo pasirodymo scenoje jaunas ir ambicingas kvartetas buvo pripažintas vienu perspektyviausiųjų LMTA kolektyvų. 2012 m. jam suteikta teisė atstovauti akademijai ECMA sesijoje Vilniuje ir dalyvauti ISA vasaros akademijoje Reichenau (Austrija). Už sėkmingus pasirodymus ISA konkurse bei koncertuose kvartetas buvo apdovanotas Josepfo Haydno kamerinės muzikos instituto prizu. 2012 m. spalio mėn. kvartetas surengė debiutinį rečitalį Vilniaus taikomosios dailės muziejuje, o gruodį tapo XII tarptautinio Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkurso nugalėtoju, pelnė specialųjį prizą už artistiškumą ir buvo atrinktas reprezentuoti akademiją 2013 m. kovo mėnesį Portugalijoje vykusiame „Harmos“ kamerinės muzikos festivalyje.

Adora

Simas Tankevičius (I smuikas), Aistė Birvydaitė (II smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas), Ignė Pikalavičiūtė (violončelė) Lietuva (ECMA svečiai) Styginių kvartetas susikūrė 2012 m. Visi kvarteto nariai studijuoja LMTA, prof. Augustino Vasiliausko klasėje. Ansamblio dalyviai lankė meistriškumo kursus Prancūzijoje, Austrijoje, koncertavo tarptautiniuose kamerinės muzikos festivaliuose Švedijoje, Portugalijoje, Estijoje ir kt. Kolektyvas šiais metais tapo Rygoje vykusio pirmojo Arvīdo Norīčio Baltijos valstybių styginių kvartetų festivalio-konkurso laureatu ir pelnė specialųjį prizą už išskirtinai brandų Jāzepo Vītolo Styginių kvarteto atlikimą.

Muzikos barai / 5


Festivaliai Laima JONUŠIENĖ

K

ą reiškia žodis „melancholija“ ir kaip jis derėjo prie potekstės „Muzikos viršūnių susitikimas“ šių metų Vilniaus festivalio vasarą? Ar laikotarpis nuo birželio trečiosios tapo iškilminga uvertiūra, Lietuvai įžengiant į atsakingas europietiškąsias pareigas, ir ar viršūnių susitikimams niekada negresia paviršutiniškumas? Minėtas žodis atgauna savo teises, nes Briuselio menų centre BOZAR rudeniop vyksiančio festivalio „Klara“ tema ir bus melancholija mene. Dalyvaus stipriausios Lietuvos pajėgos su visa Vilniaus festivalio atidarymo koncerto programa, tikėkimės, neleisiančios ir „Klaros“ potekstėms nuslysti paviršiumi. Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma – neveltui miesto meras pačiu laiku ir tinkama proga neseniai atgaivino apibūdinimą, kurį pateisino ne tik mūsų miestą garsinę intelektualai, bet ir šios vasaros birželio trečiosios koncertas Operos teatre. Spauda ne-

Melancholiðki pamàstymai Vilniaus festivalyje

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Violeta Urmana (sopranas), Lietuvos Nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Pitrėnas

Muzikos barai / 6


trukus įspūdžius įvardijo kaip begalinės harmonijos dvelksmą. Nevienareikšmis mūsų santykis su melancholija ypač ryškėjo po kažkurį rudenį vykusio „Scanoramos“ kino festivalio su to paties pavadinimo Larso von Triero filmu, kurio filosofinis raktas – R. Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ įžanga. Filmas buvo pavadintas net romantiniu, simboliniu kūriniu vienatvės tema būties akivaizdoje. O besiskundžiantys vagneriškomis klišėmis muzikoje, ypač kino filmų garso takeliuose, turbūt sutiks, kad romantizmas ir ne tik jis yra smarkiai subjaurotas masinės kultūros. Deja, praeities kūrėjai apsiginti nebegali. Todėl mums patiems tenka aiškintis, „kto ubil klassičeskuju muzyku“1... Kad ir kaip būtų, mūsų vis dar neapleidžiantys „Tristano...“ akordai privertė nupūsti dulkes nuo gausybės jo slėpinių, tarsi klausiant, kodėl šiuolaikinis kūrybos pasaulis vis dažniau bei įvairiais pavidalais į mus kreipiasi minėtos operos motyvais – literatūroje, kine, kodėl subtiliausios „Tristano...“ gaidos palydimos net puantų bildesio. Taip kiekvienąkart prasideda nelengva emocinė kelionė į tą maksimaliai išreikštą trauką, kuri, anot T. Manno, „Tristano...“ kosmogonijoje ženklina visa ko pradžią: tai – „valios centras“ – meilės giesmė, <...> mitologinis skausmingojo ir kuriančiojo pradų sutapatinimas, pirmasis dangaus plynę užtemdęs debesėlis, iš kurio <...> atsirado pasaulis“. Anot filosofų, gyvenimo valia, sukoncentruota meilės giesmėje arba aistroje in abstractio, yra už bet kokio individualumo ribų, ji nepasiduoda jokioms loginėms operacijoms ir paprastai apibūdinama iracionalumo, instinktyvumo, aklo dioniziškojo stichiškumo kategorijomis, okeano, chaoso įvaizdžiais arba nakties mistika, polinkiu prie tamsiųjų būties pusių, mirties pagunda. Visa tai randame ir mūsų muzikinio gyvenimo romantiškose, simbolistinėse, net postmodernistinėse užuominose. Taigi – sustok, skubantis, riaumojantis Laiko rate, tu, kuriuo matuojama begalybė, – sušunka Mathilde 1

rus. „kas nužudė klasikinę muziką?“

Wesendonck viename savo eilėraščių. Pagal juos R. Wagnerio sukurtas vokalinis ciklas – mažasis „Tristano...“ pirmavaizdis – buvo tarsi kokia būtinybė visuose šiemetiniuose kompozitoriaus paminėjimuose, kiek teko išgirsti ar pamatyti įvairiausiais informacijos kanalais. Vilniaus festivalio spaudos konferencijoje Violeta Urmana sakė, kad malonumą atliekant šias dainas visų pirma lems savijauta, ir pastebėjo, jog kai kurie sudėtingi „storos“ orkestruotės sluoksniai šių penkių dainų cikle verčia ypač įtempti dėmesį. Kiek lengviau atsiduoti melancholijai turbūt įmanoma dainuojant pačiam sau, prie pianino, kas iki šiol tebėra populiaru vokiečių namuose. Vis dar prisimenu, kai po darbų tarsi koks artėjančio vakaro andante skambėdavo mokytojos Utos Hertel altas (gyvenau pas ją Bairoite R. Wagnerio operų festivalio metu). O kiek šiose dainose padeda sudėtinga orkestruotė išvystytam balso viduriniajam registrui ar kada vidines nuotaikas labiau atitinka fortepijono pritarimas, matyt, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Gal virtualioji ekrano erdvė priartintų tokius labai asmeniškus įsigilinimus? Gal kino meistrai, panašūs į Wimą Wendersą, Aleksandrą Sokurovą ar Terrence´ą Malicką, paryškintų klausimus apie kūrybos paslaptis ar interpretacijos meną? Vilniaus festivalio spaudos konferencijoje V. Urmana lyg ir juokais pasakė, kad filmuotis būtų gana įdomu... Manytume, žiūrovui, klausytojui – taip pat. Ypač jei rezultatai būtų ne menkesni nei W. Wenderso filme „Pina Baush“, sukurtame iš būtinybės įminti atlikėjos ir kūrėjos mįslę. Beje, Vilniaus festivalio buklete radau įdomų faktą, kad V. Urmana vaidino Kundri

T. Palmerio filme „The Search for the Holy Grail“. Kadangi Lietuvoje – vienas greičiausių pasaulyje internetų, norintiems susirasti šį filmą, manau, problemos nebus. Ką reiškia dideliam artistui intuicijos diktatas, gyvenimas jos nelaisvėje? Ar apskritai kiekvieną talentą galima įvardyti pagal bendruosius dėsnius? Nors žymiausioji mūsų muzikinių viršūnių susitikimo viešnia V. Urmana yra labai šiuolaikiškas žmogus, festivalio spaudos konferencijoje ji savaip pakartojo romantikų mintį, kad pasaulis įkūnytas jausmas, o muzika – meilės dvasia, kuri negali būti išreiškiama žodžiais, dainininkė nėra linkusi kalbėti apie muziką. Didieji atlikėjai apie muziką paprastai nebesišneka, jiems užtenka pusės žodžio ar pusės žvilgsnio, kad vienas kitą suprastų. Kaip V. Urmaną supranta R. Muti ar C. Abbado. Ką reiškia būti ir profesoriumi, ir akademiku savo paties balsui, įsiklausant bei paisant jo reikalavimų? Kad nėra griežtų ribų balsų klasifikacijose – jau seniai įrodyta garsiųjų dainininkų, ypač R. Wagnerio repertuare, kur jaučiamas taip būdingas mūsų laikams ribų išnykimas tarp daugelio dalykų. Čia reikia plačios tesitūros balsų, nepavargstančių galingose orkestro srovėse. Daugybė panašių minčių kyla klausytojui po kiekvieno susitikimo su V. Urmana, ar jie būtų tikrovėje, ar virtualioje erdvėje. O po jau minėto birželio trečiosios koncerto esminis pastebėjimas – visumos darna, kur karaliavo R. Wagneris bei jo idealusis atlikėjos balsas. Toje darnoje labai svarbus dirigento vaidmuo ir, kaip ne kartą yra minėjusi V. Urmana, diskusijų ar filosofavimo su juo nebereikia, tiesiog susiklausymą lemia intuicija, arba, kaip juokauja dainininkė, ta pati muzikinė banga. Modestas Pitrėnas yra vienas tų dirigentų, kurie jautriai interpretuoja Wagnerį, nedaugiažodžiaudami nei kalbomis, nei mostais. Ir maksimaliai susikalba su atlikėjais, jei tos muzikinės bangos sutampa. Minėtasis koncertas įrodė, jog sutapimas įvyko. O dėl M. K. Čiurlionio simfoninės

Muzikos barai / 7


kinės raudos – lyg iškreiptas tolimas atgarsis dar iš C. Monteverdi „Lasciatemi morire“ – leiskite numirti. Nė kiek netrukdė solistų žvalgymasis į natas. Atskleistas jų aplankas tarsi pagilino L. Mikalausko susikaupimą. Jo balsas iš visų solistų balsų skambėjo bene lygiausiai. K. Pendereckio stiprioji pusė – kameriniai kūriniai, o „Requiem“ reikalavo atlikėjų gausos, jų visumos, kompozitorius norėjo būti „kitoniškas“. Tačiau prieš daugelį metų sukurtas kitoniškumas jau virto klasika, daugiastilistine dvidešimtojo amžiaus muzikos kalba.

*** Įprastą kompozicijos žanrą viršijo ir Krzysztofo Pendereckio oratorinis opusas „Lenkiškasis requiem“, kurį girdėjome Vilniaus festivalyje birželio keturioliktąją. Klausydamiesi jo turėjome progą ne tik grįžti prie dialogų su praeities kūrėjais, bet ir prie daugiasluoksnių ištakų, atramos taškų. Vienam tokiose scenos apeigose ryškėjo J. Brahmsas, kitam – W. A. Mozartas ar L. Cherubini, H. Berliozas, A. Dvořákas, B. Brittenas... Kažkodėl šio kūrinio pradžioje prisiminiau keletą ritmiškai išryškintų G. Verdi taktų, kai dirigavo R. Baršajus, išrikiavęs mušamuosius Paryžiaus Pleyel salės avanscenoje. Kokiais būdais tos kelios natos vedė į melodingumą G. Verdį ir į kokias mūsų amžiaus raudas iš jų šešėlio išplaukė gedulingi K. Pendereckio giedojimai, kuriuos suvienyti į bendrą opusą autoriui prireikė vos

*** Bobby McFerrino koncerto atsisakiau vėl išsigandusi pramogų arenos, kurios konstrukcijose pasiklysta ir tobuliausias „žmogaus-orkestro“ balsas. Tačiau malonu nors ir po laiko girdėti, kad tiek daug dėmesio, jėgų ir lėšų buvo skirta tos erdvės sužmoginimui, pritaikant ją atlikėjo balso subtilumams. Įdomu, kad kai kurie dainininko posakiai ar atliekamos dainos žodžiai jau yra virtę taikliais situacijų apibūdinimais. Sunku dabar jam pačiam, o ir daugeliui mūsų išmesti iš galvos kultinį stulbinančio infantilumo šūksnį, virtųsi daina „Don`t worry“... Tas reikalavimas būti laimingam ir niekuo nesirūpinti jau senokai prilipo prie tam tikro pasaulio, kuris platėja, beveik globalėja ir kurio požiūrį į gyvenimą būtų galima pavadinti laikmečio stiliumi. O

Muzikos barai / 8

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

poemos „Miške“, skambėjusios birželio trečiosios koncerte, kritikams turbūt nereikėtų kompleksuoti. Tikrai buvo įdomu klausytis jos tokiu pavidalu be didelių šiuolaikinių redakcijų. Dabar pasaulyje kaip tik reikalaujama kuo autentiškesnės kūrybos, jau nekalbant apie muzikos instrumentus... Ir, be abejo, tokio pat autentiško atlikimo, nors ir gerokai pasiginčijant ar pasišaipant – o kaip ten būtų iš tikrųjų... Gal pastebėtas kūrinio ištęstumas kaip tik suteikia jam dabarties bruožų – demarkacinių linijų nebuvimo tarp žanrų?..

Krzysztofo Pendereckio„Lenkiškasis requiem“. Nomeda Kazlaus (sopranas), Agnieshka Rehlis (mecosopranas), Adamas Zdunikowskis (tenoras), Liudas Mikalauskas (bosas). Kauno valstybinis choras, Vroclavo Filharmonijos simfoninis orkestras, dirigentas Jacekas Kaspszykas

ne dešimties metų? Šiurpių dvasios potyrių diktuotas jo kūrinys tarsi nebetelpa kanonų rėmuose. Soprano Nomedos Kazlaus giedamos šiuolai-


jį peržengti vis sunkiau dvasingumui, kaip ir pačiam Bobby atsikratyti prie jo prilipusios dainos... Vos tik norėtum kur giliau, tau jau diktuojama – netrukdyk malonumams. Panašių situacijų gausybė. Ir kasdienybėje, ir šventėse, ir Vilniaus festivalyje. Štai altininko virtuozo J. Bašmeto buvome gerokai pasiilgę: ir jo linksmo būdo, sąmojaus, ir paties giliausio meistriškumo, jam į paganiniškas aukštumas iškeliant savojo muzikos instrumento galimybes. Nuo H. Berliozo Haroldo leittembrų iki Jurijaus Bašmeto atlikimo stebuklų – tuo paprastai viliodavo šis paslaptingas instrumentas. Džiaugėmės svečiu, jo suburtu Maskvos solistų kameriniu orkestru ir šio festivalio metu birželio šešioliktąją. Tačiau – o gal ir nebereikia norėti – laukiamas stebuklas neįvyko. Prie jo neprisidėjo nei puikus slovėnų klarnetininkas Darko Brlekas. Taip, labai aukšto, tiesiog vadovėlinio lygio Maskvos solistai, su ypatingu ansambliškumo pojūčiu grojantys žavius dalykus, ypač tinkamus muzikiniam neraštingumui likviduoti kokiose šiuolaikinio pradedančio turtingo mecenato menėse. Nieko neprikiši. Ir šventiška, ir festivališka, ir labai teisinga muzika. Neprimena jokių sportinių varžybų azarto. Kas kita birželio 20-osios džiazas – Michelio Camilo trio. Tas pasaulinę šlovę pelnęs pianistas iš Dominikos klausytojus įvarė

Kamerinis ansamblis „Maskvos solistai“, Jurijus Bašmetas (altas), Darko Brlekas (klarnetas)

į tikrus perkusijos spąstus, buvo ant menčių paguldytas ir puikiausias jo būgnininkas Cliffas Almondas. Išties pasijutau kaip imtynių arenoje: Filharmonijos salę drebino įelektrintos publikos švilpesys ir kauksmas. Lotyniškų klavišinių mušamųjų jėga sugrąžino beveik į Romos imperijos kovų azartą. Bet „buvo įdomu“ – sakė inteligentai. O gal panašų dvasios kauksmą išgyvena ir jau seniai savąjį „aš“ suradę klasikinės muzikos atlikėjai? Ritminiai ir kitokie muzikiniai nuotykiai nesvetimi kad ir mūsų garbiajam pianistui prof. P. Geniušui. Perkusiniu

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Vakaras su „The King´s Singers“

būdu klavišais negroja, elektroniškai fortepijono nepreparuoja, tačiau pedalų nesigaili. O Vilniaus festivalyje birželio dešimtąją dėl tokio maestro temperamento rečitaliniame koncerte kiek nustebino savotiškos fortepijono varžytuvės su daug žadančia smuikininke D. Kuznecovaite, kurios mokykla, polinkiai, meninės ambicijos, tikėkimės, niekada neleis žengti į panašias pagundas, siekiant efektingų garso proveržių. Koncerte išklausėme virtuoziškai sudėtingą G. Tartini sonatą smuikui ir fortepijonui „Velnio treliai“, ne mažiau sudėtingą ir gilią F. Šuberto fantaziją C-dur, op.159/D. 934/, V. Jakubėno „Melodiją-legendą“, C. Francko Sonatą, o šalia sėdėjęs kaimynas pastebėjo,

Muzikos barai / 9


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Festivaliai

kad tai buvo aukšto lygio saloninis grojimas. Su šia nuomone nesutikti negalėjau. Turėjome galvoje ne tik bisui atliktas F. Kreislerio „Meilės kančias“, bet ir (ypač) C. Franko sonatą. Ir tai nejučia sužadino... skaitymo patirtį, nukėlė mintis į M.Prousto „Prarasto laiko beieškant“, ponios Verdiuren saloną, kuriame romano herojus, klausydamasis Ventėjo sonatos, patiria savotišką Laiko atradimo ir sugrąžinimo prošvaistę, lygiai tokią pat, kuri jį buvo apėmusi patekus ant nelygaus grindinio ties Germantų rūmais, kai čia patirtas pojūtis priminė dvi nelygias plokštes Šv. Morkaus katedros krikštykloje Venecijoje. Nors apie tuos potyrius prirašyti kalnai straipsnių ir knygų, o C. Franko sonata, girdėta festivalyje, anaiptol nėra Ventėjo sonatos prototipas, tačiau ne ji, matyt, svarbiausia. Ir net ne tai, kad šiuolaikinių atlikėjų „saloniškumas“ savo meistryste, manykime, toli pralenkė M. Prousto herojų muzikavimą. Čia kur kas svarbiau kiti, jau gilesni ir mums vis labiau pasiekiami M. Prousto prisiminimų rūmo sluoksniai, į kuriuos savo galinga menine jėga ir vagneriškai sudėtingomis leitmotyvų sistemomis šis prisiminimų srautas įtraukia jau nuo pirmojo tomo, beje, išėjusio 1913 metais. Jis idealiai

Muzikos barai / 10

go Ermitažo ir įkurdintas čia labai jaukioje tokiam kūriniui aplinkoje. Melancholiškos nuotaikos Madona, paskendusi savo mintyse. Kartu tai ir to laiko moters grožio idealas, ir atpažįstamas brandžios dailininko kūrybos ženklas. Birželio 5-ąją Vilniaus festivalio koncertas Filharmonijos salėje pradėtas L. Kranacho bendraamžio Adriano Willaerto nepaprastai puošniu motetu „Ave virgo sponsa Dei...“, kuris nuskambėjo tarsi pagarbinimas, skirtas vakarykščiam matyto paveikslo įspūdžiui. Šio moteto autorius – belgų kilmės venecijietis, Šv. Morkaus katedros vargonininkas ir choro vadovas. Taip skirtingais keliais šios renesansinės gijos atsitiktinai pateko Vilniuje į tą patį melancholijos lauką. Pats emocingiausias „viršūnių susitikimas“. Specialiai neplanuotas ir

„Michel Camilo trio“: Michelis Camilo (fortepijonas), Lincolnas Goines (kontrabosas), Cliffas Almondas (būgnai)

į lietuvių kalbą išverstas A. Merkytės ir pakartotinai išėjęs „Vagos“ leidykloje šią vasarą, beveik Vilniaus festivalio metu. Jo, kaip ir muzikos klausymosi, įspūdžiai primena kitokį – ne chronologinį ar datomis įteisintą laiką, kurio atsisakydamas M. Proustas susigrūmė su užmarštimi, pačia tikriausia nebūties forma, kad atrastų savo amžinojo laiko vaizdinį. Ir jau nebe prisiminimai, o tiesiog analogiškas įspūdis pavertė dar vieno koncerto klausymosi pradžią nedideliu melancholijos stebuklu, kurį pirmiausia patyrėme birželio 4-ąją Chodkevičių rūmuose ties L. Kranacho „Madona su kūdikiu po obelimi“. Tai Renesanso genijaus paveikslas, atgabentas parodai iš Sankt Peterbur-

nederintas. Vokalinio ansamblio „The King`s Singers“ dainavimo įspūdžiai kuo puikiausi. Tikras plaukiojimas meduje – kaip pasakytų Bobby McFerrinas. Ypač tokią nuostatą patvirtino antroje koncerto dalyje skambėjusios kai kurios aranžuotės. Pasinerti į šią saldžią substanciją jie privertė primindami praėjusio amžiaus maždaug septintąjį dešimtmetį, turint galvoje ir nepriekaištingus derėjimus, elegantišką humorą, tvarkingą jaunikaičių išvaizdą. Tai būtų buvęs geidžiamiausias anų laikų vokalinio ansamblio modelis. Tik, kiek prisimenu, tuomet neturėjome kontratenorų.


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

*** Išsivadavimas iš pagarbios baimės J. S. Bacho didybei – taip pavadinčiau pianisto Andriaus Žlabio požiūrį į Bachą apskritai. Tai pats tyriausias, dvasingiausias ir giliausias, grubaus šiuolaikiškumo nesugadinto jauno žmogaus požiūris, kokį nelabai lengva ir įsivaizduoti mūsų praktiškais laikais. Nuostata, kurią tarsi išpranašavo filosofas A. Šliogeris, apibūdindamas Bachą intelektualų sambūryje „Regnum“ 1992 metais. „Bachas man yra krištolinio skaidrumo dykuma, savotiška sielos oazė, – sakė filosofas. – Svarbiausia – Bacho sukurtos erdvės, kur šita siela išsivaduoja iš chaoso... Ir todėl man klausantis Bacho muzikos dingojasi keistas įvaizdis – žydinti dykuma. Tai yra pilnatvė, išauganti būtent iš tuštumos. Pilnatvė, niekada netampanti pertekliumi... kiekvienas muzikinės frazės judesys man yra tramplinas į tai, ką mėgstu vadinti transcendencija.“

Laimė, vis dar tebegausėjanti pianisto gerbėjų auditorija tokias būsenas tikriausiai yra pajutusi klausydamasi jo interpretuojamo J. S. Bacho kad ir pačių labiausiai žinomų klavyrinių koncertų. Jie birželio 7-ąją Filharmonijos salėje koncerte „J. S. Bacho muzikos grožis ir gelmė“, buvo atliekami drauge su Lietuvos kameriniu orkestru. Meno vadovo S. Krylovo pastangomis buvo girdėti jau visai kitokia, ne rusiškos mokyklos orkestro frazuotė, dėl kurios dar norima ginčytis, bet vėl – o iš kur jūs žinote, kad groti reikia būtent taip? Gal tas žinojimas vėl kada nors pasikeis, bet šiuo metu ir jau turbūt nuo N. Harnoncourto pastangų pradžios, o gal ir dar iš anksčiau, akcentai būtent tokie. O stulbinantys intonaciniai tikslumai nepaprastai išvystytuose tempuose – tikri šiuolaikiniai stebuklai. Du J. S. Bacho koncertus smuikui ir orkestrui grojo pats S. Krylovas, o jo tempų, preciziškumo ir meninio saiko derinys sudarė tai, ką tiesiog galėtume pavadinti talento mįsle. *** Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti kasmet laukiamą Vilniaus festivalio vasaros laikotarpį, jo koncertus, lyg ir atsitiktinai surikiuotus į vieną visumą, sakytume, kad jį ypač paryškina ir kiti kultūrinio gyvenimo kontekstai. Šiemet jie liudijo, kad minėta astronominio laiko atkarpa prabėgo

Andrius Žlabys (fortepijonas), Sergejus Krylovas (smuikas) ir Lietuvos kamerinis orkestras

su V. Urmanos ženklu, pavertusiu mūsų įspūdžius į bendrą sonatinio allegro formą: jau į spaudos konferenciją prieš festivalio atidarymą daugelis atėjo su neseniai patirtais įspūdžiais iš A. Ponchielli operos „La Gioconda“, iš Bastilijos operos tiesiogiai transliuotos ir į vieną Vilniaus kino teatrų. Ir vėl įsitikinome, kad ši opera, ypač ketvirtasis jos veiksmas – dar vienas dainininkės artistinio žydėjimo liudininkas. Pirmieji klausimai solistei ir teko apie šį jos pagrindinį vaidmenį. Taip sutapo, kad birželio 23-iąją „LRT klasikoje“ girdėjome operos įrašą. Tad festivalio vasaros melancholija, pasibaigusi tokia gaida, vėl paliko amžinąjį klausimą: kokia pasaulio valia diktuoja žmogui rečiausio grožio balso ir nepaprasto artistinio temperamento vienovę? n

Dalia Kuznecovaitė (smuikas), Petras Geniušas (fortepijonas)

Muzikos barai / 11


Diskusija Žurnalas „Muzikos barai“ ir LRT radijo programos „LRT klasika“ laida „Muzikinis pastišas“ tęsia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą pokalbių ciklą. Vienuoliktosios (laidos tema – „Edukacija ir mokyklų bei menininkų suartinimas“. Diskusijoje dalyvauja Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas ir projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ (AKIM) vadovas Kornelijus Platelis, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, žurnalo „Muzikos barai“ leidėja kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė kompozitorė Nailia Galiamova. Diskusijos vedėja – programos „LRT klasika“ projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė. Jūratė Katinaitė: Pirmiausia kreipiuosi į Kornelijų Platelį, AKIM projekto sumanytoją ir vadovą – kodėl atsirado būtent toks projektas? Kornelijus Platelis: Idėja suartinti mūsų kūrėjus, profesionaliąją kultūrą, menus ir švietimą yra labai sena, susitikimai su menininkais taip pat vykdavo seniai ir be šio

Muzikos barai / 12

Disputai apie muzikà ir kultûrà (11) Edukacija suartinant mokyklas ir menininkus

projekto, tačiau dabar mes pasiūlėme menininkams vykti į mokyklas ir vesti pamokas. Pagal kitą projekto dalį į mokyklas siunčiama vienuolika kultūros žurnalų. Mes norėjome aprėpti daugiau mokyklų, bet iš projektą finansuojančios Švietimo ir mokslo ministerijos gavome tik pusę reikiamų lėšų, todėl žurnalus siunčiame į šešis šimtus mokyklų, o pamokas vedame tik 235 mokyklose. Taigi aprėptis nėra didelė, mes norėtume tą projektą pratęsti, apimti kur kas daugiau mokyklų. Į kiekvieną mokyklą vesti pamokų vyksta nuo penkių iki septynių įvairių sričių menininkų, dvidešimt mokyklų rengia aštuonių paskaitų kursą, jį išklausę moksleiviai gauna tai patvirtinančius pažymėjimus. Šiuo metu daugiausia važiuojame į atokesnes mokyklas, ten, kur dažnai moksleiviai iš viso nebūna pažinę menų – ypač muzikos, operos. Važiuoti į didžiųjų miestų mokyklas taip pat reikia (vedame pamokas ir Vilniuje), nes, sakoma, arti bažnyčia – toli Dievas.

Kas yra švietimas? Plačiąja prasme – kultūros perteikimas ateinančioms kartoms. Jei mes tą kultūrą suprasime vien tik kaip tiksliuosius mokslus, tik tai, kas yra įtraukta į mokymo programas, pats švietimas turbūt atrodys fragmentiškas, negyvas, schematiškas, stokojantis gyvų pavyzdžių. Per mūsų projektą moksleiviai turi progą susitikti su menininkais. Į mokyklas mielai važiuoja Nacionalinės ir kitų premijų laureatai, Lietuvoje ir užsienyje pripažinti menininkai. Susitikus su žmonėmis, kuriems kūryba yra gyvenimo esmė, prasiplečia moksleivių akiratis, jie pamato, kad švietimas nėra vien žinių perteikimas, kad tai gali būti ir įvairios emocinės patirties, emocinio pažinimo sklaida. Turim daug atsiliepimų ir iš mokyklų, ir iš menininkų, kad toks bendravimas labai svarbus abiem pusėms ir kad tai turėtų būti tęsiama. J. K.: Muzikų sąjunga ir anksčiau aktyviai bendradarbiaudavo su muzikos mokyklomis, rengdavo bendrus projektus, organizuodavo koncertus, susitikimus su menininkais, daug dėmesio muzikos mokyklų veiklai skiriama žurnale „Muzikos barai“. Klausiu Audronės Žigaitytės-Nekrošienės: dabar, kai turite AKIM pirmųjų veiklos metų patirtį, ką pastebėjote – ar sąjungos veikla tapo prasmingesnė,


ar atsirado daugiau galimybių? Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: Ačiū už klausimą. Ir iš karto apgailestauju, kad būsiu priversta kalbėti ne tik apie malonius dalykus, bet ir apie tam tikrus veiklos apribojimus, kurie būtų atsiradę, jei ne AKIM projektas. Lietuvos muzikų sąjungai šis projektas leido tęsti tai, kas iš tiesų daug metų buvo daryta. Apie dvidešimt metų Muzikų sąjunga rengė keliones po Lietuvą, „Muzikos baruose“, „Panoramos“ skiltyje, atsispindėjo visų Lietuvos kampelių, mokyklų muzikinis gyvenimas. Tačiau gyvenimas keičiasi, kasdien, užeidami į parduotuvę ar mokėdami už šildymą, tai jaučiame, o mūsų galimybė finansuoti tokias keliones pastaraisiais metais sumažėjo. Tad šis projektas mūsų sąjungoje pasirodė labai laiku, galiu pasidžiaugti, kad sugebėjome su mokyklomis suartinti net 41 muziką, tarp jų buvo įvairių kartų atstovai – ir Petras Bingelis, ir Dominykas Vyšniauskas. Šiame projekte labai patiko tai, kad kiekvienas turėjome susidaryti savo pamokėlės planą, privalėjome galvoti, ką reikia esmingiausio pasakyti, nes laiko rėmai negailestingi – 45 minutės. Man asmeniškai nė karto nepavyko į juos tilpti – mažiausia pamokos trukmė buvo dvi valandos, nes mano žanras – opera. Rodžiau meilės operai pradžiamokslį – „Rigoletą“ lietuvių kalba, vis klausdavau, gal jau gana, bet vaikai norėdavo dar. Manau, kad ir kolegos užtrukdavo. Mūsų susitikimus nutraukdavo reiklūs mokytojai, išvesdami vaikus į fizikos ar chemijos rašomuosius. Pirma mintis, kilusi po tokių susitikimų – būtinas tęsinys. Jeigu žinotume, kad tokio pobūdžio projektai bus tęstiniai, galima būtų mąstyti apie savo pamokėlių ciklą, numatyti, ką pasakysi antrą ar trečią kartą. Aš visada jaučiu pareigą gundyti jaunimą operos žanru, paskatinti, kad jis ateitų į operos teatrus, kurių turim

nemažai ir kuriuose daug gražios veiklos. Kornelijus sakė, kad būtent muzikantus siuntė į tolimesnes vietoves, nes vaikams iš kaimų sunkiau atvykti į centrus, bet, pavyzdžiui, Kretinga yra visai netoli Klaipėdos, o iš 80 Simono Daukanto mokyklos mokinių tik keturi sakė buvę operos teatre. Kai paklausiau, ką jie ten matė, išgirdau – „Gulbių ežerą“. Ačiū Kornelijui, kad sugalvojo projektą, ačiū Švietimo ministerijai, kad palaikė, bet problema vis dar aktuali ir jos sprendimas daug kuo priklauso ir nuo mūsų pačių. Dėl suprantamų priežasčių esu neabejinga „Muzikos barams“, atvykusi į kiekvieną mokyklą visada pasidomėdavau, kaip ten sekasi mūsų žurnalui. Mūsų partneriai – kompaktinių plokštelių leidėjai „BOD group“ – dovanoja mokykloms 600 žurnalo egzempliorių, o į juos kaip gamyklos dovana būtent šitam projektui įdedamos kompaktinės plokštelės su žymiausių Lietuvos atlikėjų įrašais. Tokiu būdu jau yra sukaupta aštuonių diskų kolekcija. Žurnalų vertė atsiskleidžia tada, kai jie visi sugula ant stalo kaip mūsų kultūros panorama. Nuostabu, kad kai kuriose mokyklose įrengti gražūs stendai su išdėliotais žurnalais, vienur jie labai aptrinti, kitur visai švarūs. Bet buvo ir tokių mokyklų, kai paklausus, kaip gi tie mūsų žurnalai „laikosi“, mokytojai sutrikdavo ir atsakydavo – gal bibliotekoje yra? Taigi jei mokytojas nieko nežino apie leidinį, tai ką tada kalbėti apie mokinius? J. K.: Noriu paklausti ne visai su projektu susijusio dalyko. Sakėte, kad kai vedėte muzikos pamokas, vaikai noriai klausėsi, bet mokytojai nutraukdavo užsitęsusias pamokas dėl fizikos ar matematikos pamokų. Pakalbėkime apie muzikos pamokos ir mokytojo statusą. Kai aš mokiausi mokykloje, matematikos kontrolinius darbus, ypač prieš abitūros egzaminus, būdavo galima atlikti muzikos pamokų laiku, tai buvo savaime suprantama. Tarsi muzikos mokytojas reikalingas tik tada, kai nėra ką veikti neva rimtesnėse pamokose. Ar AKIM projektas ir tos parodomosios pamokos kaip nors pakeitė muzikos mokytojų ir muzikos pamokų statusą?

A. Ž.-N.: Sakyčiau, kad viskas priklauso nuo mokytojo. Jau buvau devyniose mokyklose, iš jų ypač išsiskyrė Darbėnų gimnazija. Čia dirba labai aktyvi mokytoja, mes po pamokos kalbėjomės dar apie porą valandų. Jos ugdomi vyresniųjų klasių mokiniai puikiai draugauja su klasikine muzika, per mano pamoką jie buvo nepaprastai aktyvūs. Labiausiai sudomino muzikos kabineto apipavidalinimas – ten galėjai rasti visko. Man, žinoma, buvo malonu matyti ir Lietuvos muzikų sąjungos kompaktinių plokštelių kolekciją, ir „Muzikos barų“ rinkinį. Labai daug kitų, taip pat ir Lietuvos kompozitorių sąjungos, leidinių, nuotraukų iš renginių. Vaikai patys stato dramas su muzika, rengia muzikinius vakarus, o mokytoja jų iniciatyvas palaiko. Aišku, kad mokytojui tai papildomas sunkus darbas, bet jei jis dirbamas, tai matomi ir rezultatai. Puikus pavyzdys, kaip tokioje terpėje gali atsiskleisti ypatingi talentai, yra žinomas Klaipėdos muzikinio teatro solistas darbėniškis Mindaugas Rojus. Taigi nėra mažų vietovių, nėra mažų mokyklų, nėra mažų mokytojų. Tik kai kurie be reikalo jaučiasi esantys maži. J. K.: Kreipiuosi į kompozitorę, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoją ekspertę Nailią Galiamovą. Jūs dirbate tokioje mokykloje, kur nereikia bartis su matematikos mokytojais, kad susigrąžintumėte vaikus į klasę. Įdomu Jūsų įspūdžiai apie AKIM projektą ir keliones po Lietuvą. Nailia Galiamova: Noriu antrinti Audronei sakydama, kad tik mokytojas gali paruošti vaikus (arba jų neparuošti) susitikimui su į mokyklą atvykstančiu kompozitoriumi. Jau buvau šešiose vietovėse, įspūdžiai labai skirtingi. Nuoširdžiai galiu pasidžiaugti dviem mokyklomis, kuriose dirba fantastiški muzikos mokytojai, jie ir su mokyklos valdžia

Muzikos barai / 13


Diskusija bendrauja taip, kad kabinetuose yra visa reikalinga kompiuterinė įranga, įvairiausių instrumentų, kurių kaina tiesiog milijoninė. Pirmiausia noriu paminėti Tauragės „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos mokytoją Kazį Bivainį. Jis, turėdamas vos keletą valandų per savaitę, sugebėjo supirkti brangius instrumentus, suburti pučiamųjų orkestrą. Mokytojas dirba jam nepriklausantį darbą – ne pamokų metu moko vaikus groti tais instrumentais, su orkestru jau buvo nuvažiavęs į ne vieną Europos šalį. Fantastiška buvo bendrauti su tais vaikais – jie imlūs, atviri, ir būtent toje mokykloje pirmą kartą galėjau vesti pamoką, per kurią mes kūrėme muziką. Pamokos tema buvo „Muzikos kalba“ – kokiomis priemonėmis kompozitoriai gali perduoti tam tikrą informaciją ir kaip ta informacija gali būti priimta, suvokta. Jie suprato, ko iš jų norima, susibūrė į grupes, mes surengėme savotišką konkursą. Buvo tokių, kurie sukūrė muziką per dešimt minučių. Paskui tą patirtį taikiau kitose mokyklose. Galiu įvardinti dar vieną mokytoją – Vaidą Vėlavičienę iš Kuršėnų Pavenčių mokyklos. Tai taip pat mokytoja šviesuolė. Čiurlionio mokykloje dvidešimt metų dirbu su vaikais, kurie yra motyvuoti, be galo drąsūs, kurie jau būdami vienuoliktokai yra aukščiausio lygio profesionalai, turi neeilinę koncertinės veiklos Lietuvoje ir užsienio šalyse patirtį, bet kartais jie yra mažiau meniški nei vadinamosios provincijos vaikai. Mano akimis, ne mokymo, bet mokyklinimo sistema susiaurina vaikų akiratį ir neleidžia iki galo panaudoti, išlaisvinti, atskleisti visų proto ar širdies gilumoje esančių galimybių. AKIM projekto pamokose iš vaikų, kurie nebuvo motyvuoti ar kažkaip kitaip nukreipti į meninį kontekstą, aš negirdėjau „oi, nesąmonė“. Tas žodis kūrybai yra pats pavojingiausias. Siaubinga yda, kai pradedama sakyti, kad tai yra negerai, kad tai neteisinga, kad tai ne pagal programą. Tik atsipalaidavęs vaikas gali disponuoti ne tik mums istoriškai muzikos jau perduotais įrankiais, bet ir naudodamas paprasčiausią stalą ar savo kūną tam tikram paveikslui kur-

Muzikos barai / 14

ti. Aišku, ne visada iš karto jis bus meniškas, bet ilgainiui, jeigu pats vaikas gilinsis į menus, jei tobulės dvasiškai, jei bus išprusęs – o šis projektas ir gali būti ta dirva, – įmanoma, kad iš tokio vaiko išaugs ne vienas neeilinis Lietuvos menininkas. J. K.: Jūs visi minėjote, kad pamokose dalyvauja pripažinti menininkai, bet ar AKIM projekte numatyti moksleivių susitikimai, pavyzdžiui, su Čiurlionio meno mokyklos auklėtiniais? Jaunųjų profesionalų susitikimas su vaikais iš provincijos gal taip pat būtų didelis impulsas? O gal priešingai – vaikai susigūžtų? K. P.: Tai projekte nėra numatyta. Jau minėjau, kad projektas apima tik 235 mokyklas, o jų yra apie 1000. Mes net negalime tų pačių menininkų pasiųsti į daugiau mokyklų. Ir mokykla ne visada gali prisitaikyti prie menininkų pamokų. Ne kartą esame girdėję švietimo darbuotojus, tėvus skundžiantis, kad mokymo programa labai intensyvi, kad daug pamokų, o dar reikia rasti pamoką menininkui. Jeigu ji vyktų po pamokų, kiltų transporto problemų, ypač atokiuose regionuose – geltonieji autobusai išvyksta nustatytu laiku. Jeigu pamoka organizuojama tarp kitų pamokų, tai įsivaizduokite menininką, kuris atvažiuoja kelis šimtus kilometrų, turi tiek daug visko pasakyti moksleiviams, o jam skirtos tik 45 minutės. Jis tik pradeda, o jau turi baigti, jau kita pamoka. Noriu pasakyti, kad ir mokyklos prie tokių renginių turi prisitaikyti. Jei projektas bus tęsiamas, galima pagalvoti ir apie kitokius susitikimus, galbūt tai galėtų būti ne pamoka, bet pabendravimas po pamokų. Tai būtų įdomu ir tiems, kurie važiuotų, ir tiems, kurie priimtų. A. Ž.-N.: Apie tęstinumo būtinybę galiu pasakyti dar vienu aspektu. Metus vykdome projektą, ir per juos jau sukruto mūsų jaunieji autoriai. Aštuonioliktus metus dirbu su „Muzikos barais“ ir tik dabar balandžio mėnesio numeris, atrodo, bus toks, kokio visada siekėme – randasi daug jaunų žmonių ir tarp rašančiųjų, ir tarp aprašomųjų. Beje, jau metai už straipsnius yra mokami honorarai. O būdavo įvairių periodų. Žinoma, mes

visada išgyvendavome todėl, kad turėjome ir turime labai daug bičiulių, bet kai tie bičiuliai gauna dar ir paramą, jaučiasi reikalingi, atsiveria naujų galimybių. Šiandien projektas yra labai didelė paspirtis žurnalo leidybai, ir jeigu ateityje turėtume tokią nors ir nedidelę, bet nuolatinę paramą, galėtume gerinti leidinio kokybę ir planuoti ateitį. Jau pradėjome įvairių miestų muzikos mokyklų stebėseną, pasirodo straipsniai apie jų pasiekimus. Tad galima sakyti, kad mūsų puslapiuose muzikos, bendrojo lavinimo mokyklos netiesiogiai bendrauja, skaitydamos vienos apie kitas. Aš pati su muzikos mokyklomis iki šiol neturėjau glaudesnio ryšio, tad dabar su nuostaba pamačiau, kokie gražūs dalykai ten vyksta. Ir vėlgi – atvažiuoji į šiek tiek didesnį miestą ir matai, kad muzikos mokykla nežino, kas vyksta bendrojo ugdymo mokykloje ir atvirkščiai. Tokio pobūdžio projektai leidžia suartėti. Jeigu Švietimo ir mokslo ministerija manytų, kad tokia veikla reikalinga, galėtų atsirasti dar įdomesnių tęstinių projektų. Beje, ir mane nustebino kai kurių mokyklų įranga – pamokos metu gali imti įrašus iš interneto. Norėčiau pasidžiaugti, kad Meno kūrėjų asociacijos padedami laimėjome projektų konkursą ir gavome lėšų portalo kūrimui. Portale sudėti kūriniai būtų prieinami internetu, todėl nebereikėtų į mokyklas vežiotis laikmenų, reikiamus įrašus čia pat būtų galima pasirinkti pagal klasės poreikius. Būsimame portale turėtų atsirasti bent penki muzikiniai žaidimukai, kad vaikai suprastų, jog ir su muzika galima žaisti, o ne vien tuos „šaudo gaudo“ žaidimus. J. K.: Norėčiau paklausti apie menininkus, kurie dalyvauja tose pamokose. Yra visokių menininkų. Žmogus gali būti labai talentingas, tačiau yra intravertiškas ir neatsiskleidžia, ne kiekvienas turi pedagogo gyslelę, ne kiekvienas gali bendrauti su vaikais ir apskritai su auditorija. Norėčiau paklausti apie sėkmingus atvejus, apie tuos menininkus, kurie rado kontaktą. K. P.: Mes nė vieno menininko nenuvežėme per prievartą. Visi važiuoja savo noru, vadinasi, įsivaizduoja situaciją, į kurią gali patekti, susidaro


pamokos planą, žino, ką kalbės. Sėkmingų atvejų yra labai daug. Mes važiuojame ne vien į lietuviškas mokyklas, bet ir į rusiškas, lenkiškas. Štai poetas Braziūnas nuvažiuoja į Visaginą ir ten labai puikiai bendrauja su rusų mokyklos moksleiviais. Kiekvieną mėnesį vedame po 200 pamokų, tad pasitaiko visokių dalykų – ir kokia nelaimė atsitinka, ir pamoką tenka perkelti. Bet blogų atsiliepimų mums girdėti neteko. Yra mokyklų, kurios tą pamoką supranta formaliau – atvažiuos menininkas, ką nors papasakos, išvažiuos. Yra mokyklų, kur gyvas kontaktas neužsimezga. Menininkai kalba truputį kitaip nei mokytojai. Mokytojas yra išsiugdęs savo kalbėjimo būdą, jis mokytas metodikos, o menininkui dažnai sunku kontroliuoti laiką ir bendravimą įsprausti į tam tikrą schemą. Bet moksleiviams tas schemos nebuvimas taip pat imponuoja. Be to, mokykloje 8 projekto pamokų yra maža. Bendradarbiavimas turėtų plėstis, darytis glaudesnis. Nesakau, kad menininkus reikia įkinkyti į sunkiai traukiamą švietimo vežimą, bet, kita vertus, menininkas taip pat gauna labai įdomios patirties. Pirmiausia jis pats apie savo kūrybą turi suformuluoti tam tikras tezes, kitas dalykas – jis mato, kaip jį moksleiviai priima, kaip reaguoja, kaip jį supranta. Galbūt tas bendravimas tiesiogiai kūrybos ir neveikia, bet vis tiek menininkui daro tam tikrą poveikį. Jūs sakėte – menininkas intravertiškas. Dažnai jis jaučiasi esąs pasaulio bamba, pats svarbiausias, o čia pamato, kad yra ir kitų žmonių, kad jie galbūt būsimieji jo skaitytojai, klausytojai, paveikslų kontempliuotojai. Taigi dar vienas labai svarbus projekto tikslas – ugdyti būsimą savo auditoriją, savo meno vartotojus. Viešosios informacijos priemonių, įvairių technologijų aplinka nėra palanki meniniam žmogaus ugdymui, todėl visi turime galvoti, ar mus kas nors skaitys po dešimties metų, jau nekalbant po šimto. A. Ž.-N.: Su vertėja Irena Aleksaite buvom sutarusios, kad ją pavėžėsiu iki Šiaulių, nes keliavome į tą pusę. Važiuodama galvojau: suprantu, apie ką gali kalbėt poetas, litera-

tas, muzikas, bet apie ką šnekės vertėjas – neįsivaizduoju. Ir tik kelionei įpusėjus išdrįsau apie tai paklausti, su didžiausiu įdomumu klausiausi ir grįždama. Tada supranti, kad šiaip ne kiekvienam prireikia susisteminti, ką jis išmano apie savo specialybę, ką veikia, o tokios kelionės priverčia tai padaryti. Mielai pasiskaityčiau knygą, kurioje būtų tokių pamokų santraukų visumą. Turėtume visiems labai įdomią metodinę medžiagą. Mes tarp muzikų turime daugiausia tokių, kurie, kaip minėjote, nelabai linkę kalbėti, bet nori groti. Mes šitą problemą išsprendėme, mūsų žmonės važiavo taip, kaip jie muzikuoja – ansambliais. Ir tikrai nemanau, kad moksleiviai nusivylė, pavyzdžiui, trio „Kaskados“ viešnage: jie turi nuostabią programą, puikiai parengtą edukacinę medžiagą pasakojimui apie tai, ką atlieka. Iš pačių ansamblio narių girdėjau gerus atsiliepimus, jiems puikiai sekėsi mokyklose. Lygiai taip pat buvo ir su Klaipėdos „desantu“ – vokalinę, fortepijono ir trimito muziką vienoje pamokoje pristatė trys menininkai. Būtinai turiu pasakyti apie svarbiausius šio projekto sraigtelius, kurie sugeba viską suvaldyti, – tai Aušrelė Žilinskienė ir Milda Kuculis. Įsivaizduokite, koks jų krūvis – turi žmones suskaičiuoti, surikiuoti, atsiskaityti su agentūromis. Apskaita labai sudėtinga, nekalbant apie viešuosius pirkimus. N. G.: Pradėjome kalbėti apie problemą, kaip menininkai gali realizuotis. Kartais atrodo, kad mokiniams visiškai nesinori klausytis teorijų apie menininką ir jo veiklą, o pats įdomumas yra išgirsti ar pamatyti, ką jis veikia. Kai vaikai tampa meno dalyviais, kai užsimezga ryšys tarp autoriaus, atlikėjo ir klausytojo, kai ta širdelė pradeda virpėti, gimsta emocija, kai vaikai suvokia, kad menas nėra „apie“, kad jis susijęs su emociniu, dvasiniu pasauliu, tada pamoka yra prasminga, daro poveikį. Ir galbūt ne iš karto, galbūt po valandos, po mėnesio, o gal po dešimt metų vaikas prisimins, kad buvo prisilietęs prie meno. Savo pamokos metu drįsau rodyti

savo vaikų kūrinius, ir būtent ten, kur tai buvo padaryta, sulaukė didžiausio susidomėjimo. Mano pirmoji patirtis buvo Kauno J. Naujalio gimnazijoje. Iš pradžių tai buvo siaubų siaubas, man atrodė, kad jie manęs negirdi, nesupranta, jiems visiškai neįdomu. Ir tik tada, kai parodžiau Gedimino Gelgoto ansamblį, jie pradėjo kartu su ansamblio muzika alsuoti, sakė, kad jeigu muzika yra tokia, mes tikrai eisim – mums tai yra įdomu, tai šiuolaikiška, tai apie mus. Būtent tokie niuansai šiame projekte yra labai svarbūs – kai vaikams leidžiama kartu su menininku piešti, kartu skaityti eiles, kurti muziką. Man atrodo, tai pati didžiausia vertybė. Juolab kad ta auditorija yra labai reikalinga. Juk kaip Čiurlionio meno mokyklos mokytoja galiu pasakyti, kad kontingentas šimtu procentu nukreiptas į užsienį, nes čia mes neturime kur realizuotis kaip menininkai, neturime būtent tos grandies, kuri pasiruošusi mus priimti, išgirsti, suprasti. Tai didžiulė problema, kurią šis projektas sprendžia. K. P.: Noriu pasakyti, kad tikrai ne vienas tą projektą sugalvojau, be didelės Švietimo ir mokslo ministerijos, kitų mūsų organizacijos narių paramos jis toks nebūtų. J. K.: Susidarėme neblogą įspūdį, kaip atrodo muzikos pamokos, kaip sekasi poetams, rašytojams rasti kontaktą. Ar Jūs asmeniškai pats vedėte pamokas? K. P.: Aš tik stebėjau. Rašytojams sekasi gerai, jie pamokas veda įvairiomis formomis. Vienas – kaip dirbtuves, stengiasi pademonstruot įvairesnį požiūrį tiek į tekstus, tiek į vaizdinį jų apipavidalinimą, kiti tradiciškai, kaip susitikimus. Kalba apie savo prozą, poeziją ar vertimus. Rašytojai auditorijai nė kiek ne mažiau įdomūs už muzikus, dailininkus. Architektai su dideliu pasisekimu moksleiviams dėsto apie architektūrą ir, manau, ne vieną patraukia prie šios specialybės. Visi turi ką parodyti, pasirengia vaizdinę medžiagą, skaidres. Mokyklos neblogai aprūpintos, turi multimediją. J. K.: Jūs turite metų patirtį su AKIM projektu. Kokios projekto pa-

Muzikos barai / 15


Diskusija

Muzikos barai / 16

toje mokykloje padarė ypač stiprų emocinį įspūdį. Supratau, kad svarbu buvo ne žinios, aš jų ir nesistengiau perteikti. Stengiausi juos įvesti į tam tikrą būseną, ir vaikams to labai reikėjo. Turint galvoje, kokios šiandien yra galimybės bet kokį žanrą pristatyti patraukliai – įsimeti kompaktinį diską ir gali parodyti bet kokio sudėtingumo veikalą, – labai linkėčiau mums rasti kelius į mokyklas, nes ne kiekvienas muzikos mokytojas gali žinoti pačią patraukliausią informaciją, pateikti ir parodyti pačius sudėtingiausius veikalus. K. P.: Manau, kiekvienas menininkas norėtų, kad tie susitikimai būtų ilgesni, bet, kaip jau minėjau, mokyklos gyvena savo ritmu. Mokyklos turėtų stengtis kaip nors prisiderinti prie tų susitikimų, pasiruošti jiems. Na, pavyzdžiui, kad ir šiek tiek pakeisti geltonųjų autobusų tvarkaraštį, susitikimus daryti tokiu laiku, kad netrukdytų pamokoms, kad po 45 minučių nenuskambėtų skambutis ir kad vaikai kuo daugiau paimtų iš menininko, kuris yra pasiryžęs duoti. N. G.: Į „Ąžuolyno“ mokyklą Elektrėnuose atvažiavome šiek tiek anksčiau, nei buvo numatyta, ir mums teko laukti tokiame užkampyje prie klasės, kurioje lietuvių kalbos mokytoja Daiva Balčienė, organizavusi mano atvykimą į Elektrėnus, vedė lietuvių kalbos pamoką. Kiek galėjau girdėti iš to užkampio, tai buvo gyvas teatras: ji skaitė eiles, paskui vaikai skaitė, ten buvo tikras menas. Į mano pamoką atėjo kita grupė, bet mokytoja su visais dirba menine linkme, ji mano pamokos temą „Muzikos kalba“ tiesiog „įvėlė“ į tą audinį, kuris yra tinkamas menui. Ir tai yra labai svarbu. J. K.: AKIM projektas yra tęstinis, bet turės ir pabaigą. Kiek truks pirmasis etapas, kuriam turite užtikrintą finansavimą? K. P.: Pirmasis etapas baigsis 2013 m. gruodžio 6 d., o dėl kitų metų jokių garantijų nėra, bet bandom kalbėtis su ŠMM, galbūt projektas bus tęsiamas. J. K.: To nuoširdžiai linkiu. n

Egidijus Dauskurdis, LNOBT orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas

Baroko ariją atlieka sopraninas Viktoras Gerasimovas

Martyno ALEKSOS nuotraukos

mokos, kas buvo netikėta, kokias padarėte išvadas, jeigu ateityje pavyktų projektą tęsti? Ar jis integruosis į platesnę veiklą? Ką reikėtų pakeisti, patobulinti? A. Ž.-N.: Aš derindama savo susitikimus visus įspėdavau, kad kalbėsiu apie operą ir kad jų turėsiu penkias, leisiu pasirinkti. Visur akcentuodavau Verdi „Rigoletą“, minėtą lietuviškąją versiją, – mano giliu įsitikinimu, meilės operai pradžiamokslis turi prasidėti būtent lietuviškai. Niekur neskirdavau daugiau nei dviejų susitikimų per dieną, jei vaikai norėtų pasiklausyti ilgiau, nei trunka pamoka. Mes nuo 2007 m. mėginame per projektus siūlyti, kad videofilmas atsidurtų visuose muzikos kabinetuose, kad mokytojai galėtų dvi valandas skirti šiai puikiai operai – iš esmės trileriui. Noriu pabrėžti, kad kelias iki operos sunkus – ne vien didelis fizinis atstumas iki operos teatro, bet ir žinių trūkumas: kas ta opera, kokia ji kaip žanras. Kai tik pasakai žodį „opera“, dažnai stebi atmetimo reakciją, jaunimui atrodo, tarsi tai būtų kažkas iš praeities, kas negali būti įdomu. Bet kai rodydavau ir savo operos, ir Verdi „Rigoleto“ fragmentus, vaikai nenorėdavo baigti, prašydavo dar, nes labai gražu. Ir nustemba, kad opera, pasirodo, nieko baisaus. Vadinasi, kažkur yra klaidų – ar vadovėliuose, ar gyvenime, kai pirmą kartą išgirsta ir nesupranta, kas tai ir apie ką. O antro karto gali jau ir nebūti. Manyčiau, tęsiant projektą reikėtų diferencijuoti pamokų trukmę, aš per 45 min. tik supažindindavau su žanru, o giliau pasidomėti opera reikia daugiau laiko. Ypatinga patirtis man buvo neįgaliųjų mokykloje Vilniuje. Ten supratau tai, ko anksčiau nebuvau mačiusi ir patyrusi. Tai buvo savotiška psichoterapija. Kai vienas berniukas atėjo į klasę, aš iš karto nevalingai paklausiau mokytojos, ar ji liks, nes viena tikrai nežinočiau, ką daryti. Išsigandau. Tai buvo vaikas, sklidinas agresijos. Mokytoja jį pasisodino šalia savęs į pirmą suolą. Pradžioje jis nevaldė nei judesių, nei žodžių, bet, nepatikėsit, jis pirmasis susižavėjo rodoma medžiaga ir neleisdavo nutraukti. Viešnagė

„Puelli Vilnenses“


Į Valdovų rūmus sugrįžo opera Daugiau nei po 300 metų pertraukos į Valdovų rūmus sugrįžo opera! Liepos 6 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Valdovų rūmų kieme surengė iškilmingą teatralizuotą koncertą „Opera atsiveria Valdovų rūmuose“. Renginys dedikuotas Valdovų rūmų atidarymui ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžiai. Programoje – operos šedevrai nuo baroko iki XX amžiaus, atlikėjai – žymiausi LNOBT solistai ir senosios muzikos kolektyvai. Vakaro dirigentas – Robertas Šervenikas, režisierius – Gytis Padegimas. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje – vieta, kur karaliui Vladislavui Vazai palaiminus prasidėjo operos istorija Lietuvoje. 1636 m. čia pirmą kartą pastatyta opera „Elenos pagrobimas“ – aniems laikams labai modernus, vos prieš keletą dešimtmečių Italijoje atsiradęs meno reiškinys. Į Vilnių opera atkeliavo visu dešimtmečiu anksčiau negu į Paryžią ir Londoną! Koncerto „Opera atsiveria Valdovų rūmuose“ programa – tarsi kelionė per operos istoriją Lietuvoje: nuo baroko epochos iki pačių įsimintiniausių Miko Petrausko („Birutė“), Balio Dvariono („Dalia“), Vytauto Klovos („Pilėnai“), Algimanto Bražinsko („Kristijonas“) operų fragmentų. Žinoma, nepamirštant operos aukso fondo, jau keletą šimtmečių žavinčio Lietuvos melomanus, – Mozarto, Verdi, Wagnerio, Ponchielli operų. Koncerte dainavo solistai Sigutė Stonytė, Regina Šilinskaitė, Irena Zelenkauskaitė, Inesa Linaburgytė, Viktoras Gerasimovas, Egidijus Dauskurdis, Edmundas Seilius, Liudas Norvaišas, Arūnas Malikėnas. Dalyvavo LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) ir simfoninis orkestras. Baroko epochos kūrinius koncerte atliko senosios muzikos ir šokių ansamblis „Banchetto musicale“ (meno vadovė Jūratė Mikiškaitė-Vičienė), senosios muzikos ir šokio vaikų teatras „Puelli Vilnenses“ (vadovė Giedrė Strikulienė), Jonavos Janinos Miščiukaitės muzikos mokyklos istorinio šokio kolektyvas (vadovė Živilė Antanavičienė). Režisieriaus G Padegimo ir dailininkės Birutės Ukrinaitės inscenizuotame koncerte dalyvavo ir aktoriai Olita Dautartaitė bei Aidas Matutis.

Ministro Pirmininko Audriaus Butkevičiaus sveikinimas

MB inf.

Inesa Linaburgytė ir Liudas Norvaišas

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Sigutė Stonytė

Jonavos Janinos Miščiukaitės istorinio šokio kolektyvas ir „Banchetto musicale“

Muzikos barai / 17


Didžioji salė

Valerija LEBEDEVA Tėvynės ieškojimo keliu šiemet kvietęs eiti XVII tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje publikai siūlė tradiciškai plačią muzikos, žodžio, dailės ir kino programą. Renginyje debiutavęs pianistas Gabrielius Alekna tiek savo rečitaliu, tiek kūrybine biografija puikiai atskleidė festivalio temą. Dviejuose žemynuose gyvenantis muzikas tarptautinėje scenoje aktualizuoja tautiečio Vytauto Bacevičiaus kūrybą, dėsto bei įgyvendina edukacinius projektus Lietuvoje ir sėkmingo šalies kūrybinio potencialo realizavimą sieja su atvirumu pasauliui.

K

eturiolikos prestižinių tarptautinių konkursų, tarp jų L. van Beethoveno pianistų konkurso Vienoje 2005-aisiais laureatas yra pirmasis iš lietuvių, į garsiąją Juilliardo mokyklą Niujorke priimtas skiriant visą stipendiją. 2006 m. G. Alekna tapo ir pirmuoju lietuviu, kuriam suteiktas šios mo-

Dosjė

Gabrielius Alekna muzikos mokytis pradėjo būdamas penkerių metų. Baigęs M. K. Čiurlionio menų gimnaziją studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Liuciją Drąsutienę. 1996 m. buvo pakviestas tęsti mokslų Juilliardo mokykloje Niujorke. Vadovaujamas prof. Jerome’o Lowenthalio, baigė bakalauro, magistro ir daktaro studijas. Nuo 2011 m. rudens dirba vizituojančiu docentu Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. 2013 m. koncertų grafike – Witoldo Lutosławskio fortepijoninis koncertas Minske su Baltarusijos valstybiniu simfoniniu orkestru, rečitaliai Niujorko „Carnegie Hall Weill“, Nacionalinėje galerijoje Vašingtone, Lenkų institute Romoje, Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje, taip pat įvairiose salėse ir festivaliuose Lietuvoje. 2013 m. kartu su Lietuvos muzikų sąjunga įkūrė Birštono vasaros muzikos akademiją.

Muzikos barai / 18

kyklos muzikos menų daktaro laipsnis. Geriausia tų metų Juilliardo mokyklos disertacija pripažintas G. Aleknos darbas buvo skirtas tautiečio avangardisto V. Bacevičiaus (1905–1970) kūrybai. Po studijų tema nenugulė į stalčių, kaip dažnai nutinka baigiamiesiems darbams. „Šių metų mano koncertų programa vaizdžiai iliustruoja, ką aš mėginu daryti. Pradedu Gabrielio Fauré Noktiurnu Nr. 6, vėliau atlieku V. Bacevičiaus ir jo sesers Grażynos Bacewicz kūrinius ir programą baigiu Vincenzo Bellini ir Ferenczo Liszto parafraze „Prisiminimai apie Normą“. Manau, kad gera šiuolaikinė muzika, užuot spraudžiama į vien jai skirtus festivalius ir plokšteles, turi būti atliekama greta geriausio standartinio klasikinio repertuaro ir šitaip rasti kelią į klausytojų širdis, – sako pianistas. – Esu laimingas, kad galiu tai daryti ir stebiuosi, kodėl to nedaro kiti. Nė vieno iš V. Bacevičiaus orkestrinių kūrinių natos nėra išleistos, didelė dalis jo kūrybos apskritai nebuvo atlikta. O juk jis yra viena svarbiausių lietuviškos muzikos figūrų, jo muzika – itin vertinga mūsų šalies kultūros palikimo dalis. Skleisdamas jo kūrybą viliuosi, kad kas nors įdės pastangų įamžindamas jo atminimą, kaip kad lenkai įamžino Grażynos Bacewicz atminimą.“ Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gabrielius Alekna. Tëvynës atradimai

Studijas prestižinėje Niujorko Juilliardo mokykloje baigęs lietuvis Gabrielius Alekna gyvenime tarp dviejų žemynų regi didelį kūrybinį potencialą

– Kokiomis aplinkybėmis susidomėjote V. Bacevičiaus kūryba? Ar tai buvo Jūsų asmeninis koziris stojant į Juilliardo mokyklą?

– Giliau susidomėjau rinkdamasis daktaro darbo temą. Ant laimingo tako užvedė Gražinos Daunoravičienės, vienos iš mano dėstytojų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bei šviesaus atminimo muzikologės Onos Narbutienės patarimai. Artėjo V. Bacevičiaus gimimo šimtmetis, tad buvo gera proga pasidomėti, kokio dėmesio yra sulaukusi jo kūryba. Muzikologinis interesas tapo ir pianistiniu interesu, V. Bacevičiaus kūrinius pradėjau traukti į savo repertuarą. Džiaugiuosi tuo, kad mano darbas buvo išties naudingas, nes greta analitinio teksto buvo parengtas V. Bacevičiaus kūrinių dvitomis, kurį Lietuvoje išleido Muzikos informacijos ir leidybos centras. – Kokie keliai atvedė Jus į šiųmečio T. Manno festivalio sceną?

– Apie šį renginį žinojau seniai. Traukė įvairūs jo aspektai: ir tai, kad festivalis rengiamas tokioje žavioje


– Ką asmeniškai patrauklaus aptikote T. Manno knygose?

– Teko skaityti keletą jo romanų, taip pat ir tą, kurį jis rašė Nidoje – „Juozapas ir jo broliai“. T. Mannas įkūnija aukštąją vokišką literatūros mokyklą, labai gilius, nuoseklius būties apmąstymus ir turi neprilygstamą gebėjimą netgi sau pačiam naują informaciją pateikti taip, kad skaitai negalėdamas atsitraukti ir žavėdamasis jo išmanymu – nesvarbu, ar būtų kalbama apie neorganinę chemiją ir kristalizaciją, ar apie L. van Beethoveno opusą Nr. 111. Muzikos aprašymai T. Manno romanuose atskleidžia daugiau už geriausiai parašytus muzikologinius tekstus, nes

Gintauto BERŽINSKO nuotr.

vietoje, ir tai, kad jis susijęs su Thomu Mannu, kuris yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Maniau, kad būtų puiku kada nors koncertuoti čia, bet specialiai neieškojau tokių galimybių. Dažniausiai šiais mėnesiais nebūdavau Lietuvoje, taip pat nebuvau pripratęs koncertuoti vasarą, kuri paprastai būdavo skirta studentiškiems vasaros festivaliams arba naujo repertuaro mokymuisi. Tačiau kartą, kalbėdamasis su festivalio muzikos programos kuratore muzikologe Vytaute Markeliūniene, užsiminiau, jog būtų įdomu jame dalyvauti, ir sulaukiau kvietimo šiemet surengti rečitalį. Nors jie paprastai yra laisvos programos, nebūtinai tiesiogiai susiję su festivalio tema, išėjo taip, kad mano programa, sudaryta iš V. Bacevičiaus ir jo sesers Grażynos – unikalios kūrybingos šeimos, kurios atžalos, ieškodamos savo tapatybės, priskyrė save skirtingoms, lietuvių ir lenkų, bendruomenėms, – kūrinių, labai atitiko šiųmetę „Tėvynės ieškojimo“ temą, įkvėptą Czesławo Miłoszo eseistikos. Ji aktuali ir man asmeniškai. Jau ganai ilgą laiką jaučiuosi namie tiek Niujorke, tiek Vilniuje. Paskutiniais metais vis daugiau laiko praleidžiu Lietuvoje – bent keturiskart per metus atvažiuoju čia kaip Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dėstytojas. Viešnages dažnai pratęsia koncertai ir festivaliai. Nors dirbti skirtingose pasaulio šalyse šiandien nėra neįprasta, turiu svajonę ateityje įsikurti arčiau Lietuvos, Vakarų Europoje. Klasikinė muzika yra tarptautinis menas, ir aš nepažįstu atlikėjo ar klasikinės muzikos kūrėjo, galinčio sąžiningai pasakyti, kad jam užtenka veiklos bei karjeros Lietuvoje. Dar daugiau – sakyčiau, jeigu karjera nėra tarptautinė, jos nėra visai.

XVII Thomo Manno festivalyje debiutavo pianistas Gabrielius Alekna

literatūrinis elementas ir subtilios įžvalgos užčiuopia giliau, nei gali pasiekti techniška analizė. – Užsiminėte apie ateities planus, kuriuose regite ir Lietuvą.

– Įsikūrus arčiau gimtosios šalies, plėtoti ryšius būtų fiziškai ir organizaciškai paprasčiau. Tačiau kol kas buvime tarp Niujorko ir Lietuvos atrandu daug savaiminės potencijos. Niujorke jaučiuosi lietuvis, o čia dažnai pasijuntu amerikietis. Lietuviškumo sklaida JAV turi daug perspektyvų. Mano santykis su V. Bacevičiaus kūryba tikriausiai yra geriausia iliustracija: nebūdamas lietuvis, nebūčiau tos muzikos atradęs, o negyvendamas Niujorke, nebūčiau galėjęs bendradarbiauti su tokiais atlikėjais kaip Ursula Oppens, su kuria įrašėme V. Bacevičiaus „Žodžių“ kompaktinę plokštelę, taip pat su viena garsiausių muzikos prodiuserių Judith Sherman. Šiemet su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant triskart „Grammy“ apdovanojimui nominuotam Christopheriui LyndonuiGee, įrašėme du V. Bacevičiaus fortepijoninius koncertus, kuriuos leis viena didžiausių tarptautinių kompanijų „Naxos“. Įdomu šiuolaikiškai atrasti naujas sąsajas: atrodo, kad perkėlus idėjas per didelį atstumą, jų galia gerokai sustiprėja. – Gretinant kitus šiuolaikiškus dalykus su nesenstančiais, kiek kelių gali atverti moderniosios technologijos ir kiek svarbios yra asmeninės rekomendacijos?

– Technologijos tebėra tik priemonė, jos gali praversti užmezgant asmeninį kontaktą. O kontaktų reikšmę, turiu pripažinti, suvokiau tik išvykęs studijuoti į Niujorką. Žmogus yra socialinė būtybė. Kviestis menininką pagal jo nuotrauką kataloge arba publikaciją interneto svetainėje yra labiau išimtis nei taisyklė – tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniuose sluoksniuose. Visi nori kviesti tuos, kuriuos pažįsta arba kurie yra rekomenduoti asmeniškai. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Vokietijos Prezidentas Joachimas Gauckas – Thomo Manno festivalio svečiai

– Minėjote, kad įstojus į Juilliardo mokyklą vienas ryškiausių įspūdžių buvo įkvepiantis muzikai atsidavusių bendramokslių entuziazmas. Šiuo metu pats esate dėstytojas. Kaip

Muzikos barai / 19


Didžioji salė apibendrintumėte bendravimo su Lietuvos studentais patirtį?

– Lyginti Juilliardo ir analogiškas mokyklas su kitomis būtų sunku, nes stojantieji čia įveikia milžiniškus konkursus, kiekvienas studentas yra didelė žvaigždė ten, iš kur jis atvyko. Tai sukuria ypatingą dinamiką. Lietuva – maža šalis, be kita ko, patirianti sunkumų meno ugdymo srityje. Konkursų stojant į meno krypties specialybes praktiškai nebėra, studijuojančiųjų nedaug. Lemiami tampa asmenybės polinkiai. Yra įvairių studentų – ir labai užsidegusių, gabių, darbščių, ir tokių, kurie nėra apsisprendę būti muzikos profesionalais, nors jau studijuoja. Išlikusi specialiųjų meno mokyklų grandis tebėra labai stipri, ją verta puoselėti. Kauno apskrities J. Naujalio gimnazija, Nacionalinė M. K. Čiurlionio meno mokykla suteikia puikų pasirengimą, su kuriuo visur pasaulyje yra labai lengva. – Lietuvos meno srities aukštojo mokslo situacija Jums puikiai pažįstama. Ką manote apie studijų prieinamumą, mokamo mokslo sistemą?

– Matome, kad laikai keičiasi, kokybės bei prieinamumo standartai įvairiose srityse, deja, krinta. JAV jauni žmonės jau aiškiai supranta, kad jų gyvenimo kokybės standartas bus žemesnis nei jų tėvų. Kalbant apie aukštąjį mokslą, žinoma, būtų puiku, jeigu jis būtų nemokamas, kaip Vokietijoje. Man labai pasisekė, kad studijavau Juilliarde ir gavau visą stipendiją. Pažįstu keletą talentingų muzikų iš Lietuvos, kurie šiuo metu nori studijuoti arba jau studijuoja Amerikoje. Jų situacija sudėtinga, nes visas išlaidas apimančios stipendijos labai retai suteikiamos netgi tokiose mokyklose kaip Juilliardo, o galimybės rasti kitokios paramos yra kur kas menkesnės nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Mano studijų laikais valstybė skirdavo papildomą finansavimą, nes lietuvių studijos geriausiose pasaulio mokyklose buvo vertinamos kaip šalies prestižo reikalas. Dabar to nebėra, nes studentai vienaip ar kitaip vis tiek randa kelių išvykti, ir daugiau rūpinamasi, kaip juos sulaikyti, o ne išsiųsti. – Dėstymas – ne vienintelis darbas, su kuriuo Lietuvoje siejate savo veiklą jaunimo ugdymo srityje?

– Lietuvoje iki šiol nėra tęstinių aukštos kokybės vasaros kursų muzikams. Drauge su Lietuvos muzikų sąjunga, Vytauto Didžiojo universitetu ir Birštono savivaldybe siekiame užpildyti šią nišą ir Birštone kuriame Vasaros muzikos akademiją, šis sumanymas turi didelį potencialą. Tokie kursai yra nepaprastai populiarūs visame pasaulyje. Būdamas studentas, pats kas vasarą į juos važiuodavau. Jų būna skirtingų: europietiški dažniausiai trumpi, vienos dviejų savaičių, neformalizuoti; Amerikoje paplitę labai ilgi, iki aštuonių savaičių, užpildantys visą dieną pamokomis, koncertais bei rekreacija. Manome, kad šis renginys būtų pravartus ne vien lietuviams, bet ir puikiai tiktų skleidžiant žinią apie mūsų šalį užsienio studentams: parodę Lietuvą, pristatę jos ugdymo sistemą, galėtume paskatinti juos studijuoti mūsų aukštosiose mokyklose. Kito kelio nematau, turime sukurti subalansuotą apytaką. Jeigu daug kas išvažiuoja iš Lietuvos, turime dirbti, kad kuo daugiau žmonių čia atvažiuotų. n

Muzikos barai / 20

XVII Thomo Manno festivalyje – įspūdžių gausa

Liepos 13–20 d. Nidoje vykęs XVII tarptautinis Thomo Manno festivalis kvietė publiką į klasikinės muzikos koncertus, susitikimus ir diskusijas, parodas bei kino naktis. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje vykusiose festivalio atidarymo iškilmėse kartu su Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite bei kadenciją baigusiu Prezidentu, festivalio globėju Valdu Adamkumi dalyvavęs Vokietijos Prezidentas Joachimas Gauckas savo kalboje pabrėžė lietuvių ir vokiečių tautas vienijančią praeities patirtį, bendrą jų politinę tėvynę Europą ir džiaugėsi sėkmingu tvarių kultūros ryšių puoselėjimu. Festivalio atidarymo kalboje gvildendamas šiųmečio renginio temą „Tėvynės ieškojimas“, įkvėptą Czeslawo Miłoszo eseistikos, Vokietijos Prezidentas priminė priverstinės T. Manno emigracijos istoriją, Lietuvos ir Rytų Vokietijos patirtį kovojant dėl laisvės ir demokratijos, Europos Sąjungos kaip bendros jai priklausančių valstybių gyventojų politinės tėvynės dabartinę situaciją. „Europos projektas šiuo metu patiria sudėtingą pasitikėjimo krizę, bet esu tikras, jog tai krizė, kurią mes kartu įveiksime“, – sakė Joachimas Gauckas. Vokietijos Prezidentas Joachimas Gauckas Viešnagės Nidoje metu rašytojo memorialinį muziejų aplankęs ir su festivalio kuratoriumu susitikęs J. Gauckas džiaugėsi Lietuvos inteligentijos nuopelnu išsaugant vokiečių rašytojo vasarnamį sovietų okupacijos laikotarpiu bei paverčiant jį tautas ir valstybes jungiančiu kultūros centru. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje festivalio dienomis buvo surengti aštuoni koncertai, kuriuose skambėjo Georgo Friedricho Händelio, Johanno Sebastiano Bacho, Richardo Wagnerio, Franzo Schuberto, Arnoldo Schönbergo, Ericho Wolfgano Korngoldo, Antono von Weberno, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Vidmanto Bartulio ir kitų kompozitorių kūryba. Ją atliko nuolatiniai festivalio dalyviai ir specialieji svečiai: fortepijoninis trio „Kaskados“, Kauno styginių kvartetas, pianistai Daumantas Kirilauskas, Gabrielius Alekna, kamerinis choras „Aidija“, altininkas Wolfgangas Klosas (Austrija), vargonininkės Živilė Stonytė, Karolina Juodelytė, dainininkai Giedrė Zeicaitė, Mindaugas Zimkus, Nerijus Masevičius, Gintarė Kulikauskytė. Valerija LEBEDEVA

Svečiai lankosi Thomo Manno muziejuje


Lietuviški Šlėzvigo– Holšteino festivalio akcentai

Lietuva, Latvija ir Estija yra pagrindinės šiųmečio Šlėzvigo-Holšteino festivalio viešnios. Jų muzikos kultūrai šioje šventėje skirta daugybė renginių. „Keliamės į Baltiją“ – skelbia šių metų Šlėzvigo-Holšteino festivalio organizatoriai, jie klausytojams siūlo puikiai žinomų ir dar kylančių Baltijos jūros šalių atlikėjų kaleidoskopą, kuriame žiba Mario Jansono, Kristjano Järvi, Gidono Kremerio, Vestardo Šimkaus pavardės, o lietuvių atlikėjų sąrašą vainikuoja Violeta Urmana, dainuosianti Izoldą R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ koncertiniame pastatyme. Liepos 13 d. Kylio pilyje, o 14 d. Elmshorno „Riding Hall“ salėje nuskambėjo pirmieji Baltijos šalių prisistatymo Šlėzvigo-Holšteino festivalyje akordai. Jie buvo patikėti estų dirigentų dinastijos atžalos Kristjano Järvi vadovaujamam Baltijos jaunimo filharmonijos orkestrui, kuriame griežia ir lietuvių. Koncertuose skambėjo ir trijų Baltijos šalių kompozitorių kūriniai, tarp jų – 26 metų Gedimino Gelgoto „Never ignore the Cosmic Ocean“. Atlikdamas lietuvio kompoziciją 100 muzikantų būrys ne tik grojo, bet ir dainavo, kalbėjo, judėjo. Koncerte taip pat pasirodė latvių smuikininkė Baiba Skridė ir lietuvis violončelininkas Edvardas Armonas.

Lietuvišką muziką festivalyje atliks ne tik savi, bet ir užsienio kolektyvai. Kompozitoriaus Vytauto Barkausko „Avanti“ gros kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“, Justės Janulytės „Naktų ilgėjimą“ – Latvijos „Sinfonietta Riga“, Zitos Bružaitės „Ramybę“ – „Signum Saxophone Quartet“ iš Vokietijos. Liepos 17 d. Kylio pilyje Lietuvos kamerinis orkestras kartu su violončelininku Vytautu Sondeckiu ir jaunosios kartos obojaus virtuozu iš Estijos Kalevu Kuljusu atliko Carlo Philippo Emanuelio Bacho, Johanno Christiano Bacho kūrinius ir Franzo Schuberto Penktąją simfoniją. Liepos 18 d. pusiaukelėje tarp Hamburgo ir Liubeko esančioje Voterseno pilyje festivalio publikai orkestras pristatė kitą programą: Antono Arenskio Variacijas P. Čaikovskio tema styginių orkestrui, Nikolajaus RimskioKorsakovo Variacijas M. Glinkos tema obojui ir orkestrui, Piotro Čaikovskio „Variacijas rokoko tema“ violončelei ir orkestrui bei F. Schuberto Penktąją simfoniją. MB inf.

DavidAS Geringas ir Lietuvos kamerinis orkestras griežė Vokietijoje ir Suomijoje

Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sergejaus Krylo-

Joachimas Gauckas įteikė vienam ryškiausių jaunosios kartos lietuvių džiazo muzikantų Kęstučiui Vaiginiui. Fondas išreiškė viltį, kad premija jaunajam laureatui taps paskata puoselėti gimtojo krašto muzikos tradicijas. K. Vaiginis – saksofonininkas, kompozitorius, grupių lyderis. Sopraniniu ir tenoriniu saksofonu ir fleita grojantis muzikantas išsiskiria lyriškumu ir emocionalumu. K. Vaiginis džiazą pradėjo groti 1999 metais ir labai sparčiai įsitvirtino Lietuvos džiazo scenoje, pasirodydamas tiek su savo kartos, tiek su patyrusiais džiazo meistrais. Saksofonininkas taip pat muzikavo ne viename tarptautiniame projekte. Tobulindamasis Olandijoje K. Vaiginis ten subūrė ne vieną tarptautinę grupę (SiBuLi kvartetas, Kęstučio Vaiginio kvartetas), rašė joms muziką. Saksofonininkas groja originalias kompozicijas, kurioms

MB inf.

„Europamusicale“ premija saksofonininkui Kęstučiui Vaiginiui

Europos kultūros fondas „Europamusicale“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje liepos 12 d. surengė iškilmingą koncertą Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžios proga. Koncertas buvo tiesiogiai transliuojamas „LRT klasikos“, „LRT kultūros“ ir „Eurovizijos“ kanalais. Meninė koncerto koncepcija – „Kita karta“. Jame buvo pristatytos jaunųjų Lietuvos ir Vokietijos džiazo muzikantų kompozicijos, kurias atliko Vokietijos valstybinis džiazo orkestras su lietuvių saksofonininku Kęstučiu Vaiginiu. Koncertas, kurį parėmė Vokietijos užsienio reikalų ministerija, – šios šalies pasveikinimas Lietuvai ir abiejų šalių geros kaimynystės išraiška. Šiuo renginiu fondas „Europamusicale“ pabrėžė, kad Europos ateitis – jaunimo rankose ir kad nacionalinės muzikos sklaida tarp Europos Sąjungos šalių ypač svarbi. Koncerto metu pirmą kartą buvo įteikta „Europamusicale“ premija (3000 eurų). Ją Lietuvoje viešėjęs Vokietijos Prezidentas

Gintaro ŠIUPARIO nuotr.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Davidas Geringas ir Lietuvos kamerinis orkestras

vo, visą savaitę (liepos 17–21 d.) gastroliavo Vokietijoje ir Suomijoje. 17 ir 18 dienomis orkestras, diriguojamas maestro Davido Geringo, pasirodė prestižiniame Šlėzvigo–Holšteino muzikos festivalyje Vokietijoje, o liepos 20 ir 21 d. muzikavo įspūdingoje akmeninėje Temppeliaukio bažnyčioje Suomijos sostinėje Helsinkyje. Čia kolektyvas atliko dvi programas. Liepos 20 d. skambėjo J. Ch. Bacho Koncertas violončelei (solo partiją maestro D. Geringas patikėjo jaunai violončelininkei iš Rusijos Dali Gutserijevai), Josepho Haydno koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 1 (solo partiją atliko pats D. Geringas) ir Wolfgango Amadejaus Mozarto Simfonija Nr. 29. Liepos 21 d. Helsinkio publika išgirdo A. Arenskio, P. Čaikovskio ir F. Schuberto kūrinių programą.

Kęstutis Vaiginis

būdingi nacionalinio kolorito, moderniojo džiazo ir akademinės muzikos raiškos priemonių deriniai. MB inf.

Muzikos barai / 21


įvertino tarptautinio solistų ansamblio vokalines ir aktorines savybes. Pasak portalo „ORF“, ypač išsiskyrė M. Vitulskis, Rudolfo partiją padainavęs aiškiu, tvarkingu tenoru, neforsuodamas balso. Merūno Austrijoje dar laukia Giuseppe Verdi „Makbetas“ – jis pakviestas dainuoti Makdufą Klagenfurto teatre. MB inf.

Dainiaus Pulausko kolektyvas džiazo festivalyje Otavoje

tose vykstančių vasaros švenčių. „Bohema“, kurioje iki rugpjūčio vidurio dainuos M. Vitulskis, ypatinga ir tuo, kad ją pastatė Holivudo režisierius Robertas Dornhelmas. Jis yra nufilmavęs šią operą su megažvaigždėmis Ana Netrebko ir Rolando Villazonu. Menininkas ir Sankt Margareteno spektakliui pasitelkė didžiulį ekraną, kad publikai būtų lengviau įsijausti į Rudolfo ir Mimi intymios dramos niuansus. R. Dornhelmo „Bohemoje“ atgyja romantiškas 1830-ųjų Paryžius, kaip ir buvo sumanęs G. Puccini su savo libretininkais. Solistai vilki kostiumais, būdingais to meto bohemai. Austrijos spauda palankiai

Pristatęs savo muziką daugybėje Europos festivalių, Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje, Malaizijoje, šiemet debiutavęs Afrikos žemyne, Dainiaus Pulausko vadovaujamas kolektyvas dalyvavo viename svarbiausių Šiaurės Amerikos džiazo festivalių Otavoje. Labiausiai šiose gastrolėse lietuvių džiazo muzikantus nustebino festivalio dalyviai: Lietuvos džiazo scenose jie išgirstantys tik vieną kitą tokio lygio atlikėją, kokių Otavoje grojo kelios dešimtys. Vilniečiai muzikavo kartu su Aretha Franklin, Nicholu Paytonu, Danilo Perezo trio, Courtney Pine´u, Gregory Porteriu, Wayne´o Shorterio kvartetu ir daugeliu kitų iškilių muzikantų. Per 33 gyvavimo metus Otavos džiazo festivalis iš savaitgalio džiazo koncertų po atviru dangumi išaugo į vieną ryškiausių Kanados vasaros švenčių, sutraukiančią per 200 tūkst. džiazo mėgėjų, jame buvo pristatytos visų

Klavišininko D. Pulausko (sėdi) grupė įsiamžino Otavoje prie Kanados džiazo simbolio – O. Petersono skulptūros

Merūno Vitulskio sėkmė Austrijoje

Sankt Margareteno operos festivalyje Austrijoje, vykstančiame egzotiškoje salėje po atviru dangumi, įrengtoje viename seniausių Austrijos žvyro karjerų, Rudolfą Giacomo Puccini operoje „Bohema“ dainuoja Merūnas Vitulskis.

Muzikos barai / 22

Sankt Margaretene nėra nė 3000 gyventojų, bet kiekvienas operos spektaklis sutraukia beveik dvigubai daugiau klausytojų. Septynioliktus metus šioje vietovėje netoli Vienos rengiamas festivalis yra plačiai reklamuojamas turistiniuose leidiniuose, tapo Burgenlando žemės pasididžiavimu greta kitų neįprastose vie-

Asmeninio archyvo nuotrauka

Merūnas Vitulskis – Rudolfas Giacomo Puccini operoje „Bohema“


Prancūziškos „Chris Ruebens Ensemble“ programos keliauja po Lietuvą

džiazo stilių megažvaigždės. Šiemet miestą 12 dienų linksmino nuo pagrindinės scenos Konfederacijų aikštėje sklidęs džiazas, vyko koncertai kitose salėse. Pasirodė daugiau kaip 100 kolektyvų, apie 800 muzikantų. Otavos nacionalinio menų centro salė, kurioje grojo Lietuvos džiazo meistrai, buvo pilnutėlė. Grupės (pianistas D. Pulauskas, trimitininkas Valerijus Ramoška, saksofonininkai Rimantas Brazatis ir Kętutis Vaiginis, bosininkas Domas Aleksa, būgnininkas Linas Būda) programos pagrindą sudarė naujausio albumo „Mixtum compositum“ muzika. Pusantros valandos koncerto publikai neužteko – ovacijomis ji išprašė biso, išpirko grupės atsivežtus albumus. Tarp publikos buvo nemažai vietos lietuvių, mat grupės prodiuseriui Antanui Gusčiui rengiant gastroles daug padėjo Lietuvos ambasada Kanadoje. Ji netgi pratęsė grupės viešnagę Otavoje. Muzikantai pamatė Kanados nacionalinę šventę, kurios metu gatves užplūsta vėliavos spalvos marškinėliais vilkinti minia, vyksta paradai, vaikštynės, visur skamba muzika. Rugsėjį Kanados civilizacijų muziejuje vėl koncertuos D. Pulausko kolektyvas – šį kartą Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai skirtoje kultūros programoje ir koncertų ture po Šiaurės Ameriką.

Baltijos gitarų kvarteto nario belgo Chriso Ruebenso praėjusiais metais suburtas ansamblis neliko vienkartinis projektas. Po pasisekusių koncertų vasarą ansamblio laukia kelionės po Lietuvą, o rudenį muzikantai išvyksta į Belgiją pristatyti pirmosios savo kompaktinės plokštelės „The Yellow Duck“. „Džiaugiuosi, kad radęs bendraminčių muzikantų turiu galimybę groti savo muziką, kurią, atrodo, Lietuvos publika jau įvertino ir priėmė. Sklandžiai vyko ir „Café musical“ įrašai studijoje. Nekantriai laukiame, kol

Ingos JUODYTĖS nuotr.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Dainiaus Pulausko kolektyvas Otavoje

paskutinius taškus sudės garso režisierius Olandijoje ir galėsime pradėti kompaktinės plokštelės leidybos darbus“, – sako ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius Chrisas Ruebensas. Muzikos ir teatro derme besidominčio muzikanto prancūziškai pavadintoje programoje „Café musical“ susitinka skirtingos kultūros, išnyksta laiko ir erdvės ribos. Muzikinis koliažas ir improvizacijos nukelia klausytoją į tolimiausius kraštus, nematytas vietas, mintis užlieja vaizdais ir jausmais. Programoje skambančios Chriso Ruebenso kompozicijos persmelktos braziliškų ir rytietiškų ritmų, klasikos, džiazo ir bliuzo skambesio. Šią vasarą koncertuose „Chris Ruebens Ensemble“ (CRE) pristato ir prancūziškų dainų programą „Café de Paris“. Repertuare – E. Piaf, T. Dutronco, J. Brelio, G. Brassenso ir kiti kūriniai. Čia dera ir subtili elegancija, ir pašėlusios emocijos. Anot šešiomis kalbomis kalbančio muzikanto, prancūziškai atliekamos dainos turi ypatingo šarmo: „Belgijoje prancūzų kalba – viena iš trijų oficialių valstybės kalbų, ji buvo privaloma mokykloje. Nors neturėjau pasirinkimo – mokytis prancūzų kalbos ar ne, džiaugiuosi galėdamas suvokti prancūziškos muzikos ir kalbos grožį“, – sako neseniai ir lietuvių kalbos egzaminą išlaikęs belgas.

„Chris Ruebens Ensemble“ nariai Chrisas Ruebensas (gitara, vokalas), Saulius Petreikis (pučiamieji), Andrius Kairys (mušamieji) ir Vytautas Bikus (klavišiniai) šią vasarą koncertuoja visoje Lietuvoje: Paežerių dvaro festivalyje Vilkaviškyje, Klaipėdos koncertų salės parko estradoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, Salų muzikos festivalyje (Rokiškio r.) bei 10-ajame Chaimo Frenkelio vilos festivalyje Šiauliuose. MB inf.

Chris Ruebens Ensemble

Ingos JUODYTĖS nuotr.

MB inf.

Muzikos barai / 23


Sąjūdžiui – 25

Sàjûdþio P verpetuose

Algirdas Jonas AMBRAZAS rieš 25 metus gimusio Sąjūdžio veiklon, greta kitų iškilių lietuvių kultūros ir meno veikėjų, labai ryžtingai įsitraukė įžymus kompozitorius, Lietuvos konservatorijos profesorius Julius Juzeliūnas (1916–2001). Kompozitorius ilgam į šalį padėjo natų popierių ir pieštuką, užsimojęs kurti, jo paties žodžiais tariant, atgimstančios Lietuvos simfoniją. Jis tapo vienu iš Sąjūdžio lyderių, jo Seimo Tarybos nariu. Išrinktas SSRS liaudies deputatu, J. Juzeliūnas drauge su kitais Sąjūdžio atstovais pačiame Kremliuje griovė sovietinės imperijos pamatus, aktyviai dalyvaudamas tuometinės Lietuvos Aukščiausios Tarybos darbe, tiesiogiai padėjo atkurti šalies nepriklausomybę. Ypač dideli J. Juzeliūno nuopelnai tiriant stalinizmo nusikaltimus, reabilituojant sovietmečiu neteisėtai represuotus Lietuvos piliečius. Rengiant šią publikaciją apie J. Juzeliūno visuomeninę politinę veiklą 1988–1998 metais, remtasi pirminiais šaltiniais: oficialiais dokumentais, to meto spauda, amžininkų liudijimais. Panaudoti paties J. Juzeliūno tekstai (dalis jų publikuota knygoje „Julius Juzeliūnas: Straipsniai, kalbos, pokalbiai. Amžininkų atsiminimai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002 m.) ir pokalbių su autoriumi įrašai.

Rimanto DICHAVIČIAUS nuotr.

Iš rengiamos monografijos apie Julių Juzeliūną

Muzikos barai / 24

*** Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis1 buvo įkurtas 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje mokslinės ir kultūrinės visuomenės atstovų susirinkime Mokslų akademijos salėje. Oficialus susirinkimo pretekstas buvo rengiamos naujos Lietuvos SSR Konstitucijos klausimų aptarimas. Ši diena lėmė Lietuvos likimą ir visą tolesnį J. Juzeliūno gyvenimą. J. J.: 1988 metų birželio 3 dieną mano bendrapavardis junioras fizikas Gediminas, išvažiuodamas į tarnybinę komandiruotę, prigrasino: „Tėvai, būtinai nueik vakare į Mokslų akademiją, bus įdomu.“ – „Gerai, – sakau, – nueisiu, nueisiu.“ Na, ir nuėjau. Tam susirinkimui pirmininkavo akademikas [Eduardas] Vilkas; buvo daugiausia svarstomi ekonominio savarankiškumo klausimai, bet aiškiai jutau, kad dauguma žmonių susirinkę ne tam. Tada jau buvo susikūręs Estijos liaudies frontas, ką nors panašaus norėta įsteigti ir Lietuvoje. Kai buvo nuspręsta sukurti iniciatyvinę grupę ir pradėta siūlyti kandidatus, išgirdau, kad ir mano pavardę kažkas leptelėjo. Priėjau prie Alvydo Medalinsko, perėmusio vadovavimą susirinkimui, ir sakau: „Klausyk, kolega, aš tai Juzeliūnas, bet ar nebūsit sumaišę vardo?“ Mat mano sūnus labai aktyviai dalyvavo visuose tuose susirinkimuose su jaunais Mokslų akademijos darbuotojais. „Ne, neapsirikom, – sako, – vardas tikrai tas.“ Taigi, mane užrašė, susirinkimas nubalsavo, įtraukė į iniciatyvinę grupę. Nuo to ir prasidėjo mano veikla Sąjūdyje.“2 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinę grupę sudarė 35 asmenys, kurie atstovavo įvairioms tiksliųjų ir humanitarinių mokslų bei meno sritims3. Iš muzikų iniciatyvinėn grupėn įėjo, be J. Juzeliūno, Lietuvos konservaPradžia. Tęsinys kitame numeryje.

Kompozitorius Julius Juzeliūnas, 1985 m.


torijos pedagogai – operos dainininkas Vaclovas Daunoras, muzikologas Vytautas Landsbergis. Pasibaigus tam audringam susirinkimui, išrinktieji iniciatyvinės grupės nariai pasiliko aptarti artimiausių uždavinių ir pasiskirstyti svarbiausiomis pareigomis. Nutarta, bent kol kas, pirmininko nerinkti, o reguliariai, pagal galimybę, kiekvieną savaitę rengiamiems posėdžiams vadovauti paeiliui. Einamuosius organizacinius klausimus tvarkyti buvo pavesta Arvydui Juozaičiui, Artūrui Skučui ir Alvydui Medalinskui. J. Juzeliūnas apsiėmė būti iždininku: „Visų nuomone, tai buvo žmogus, kurio sąskaitų knygos bus tvarkomos „kapeikos tikslumu“.4 Sąjūdį remiančių pavienių asmenų ir kolektyvų piniginėms įplaukoms kaupti reikėjo turėti einamąją sąskaitą banke. Tačiau atidaryti sąskaitą LPS vardu valdžios sutikimas nebuvo gautas: oficialios instancijos Sąjūdį traktavo vos ne kaip pogrindinę organizaciją. Išeitį rado J. Juzeliūnas: įplaukoms kaupti jis pasiūlė savo asmeninę sąskaitą Taupomajame banke, ir tai buvo viešai paskelbta jau pirmajame Sąjūdžio informacinio biuletenio numeryje5, pagarsinta mitingų metu. J. J.: Naudotis įplaukomis daviau įgaliojimus Medalinskui ir Juozaičiui, jų žiniai perdaviau ir pačią taupomąją knygelę. Ją atsiėmiau, kada valstybinis bankas pagaliau sutiko atidaryti sąskaitą Sąjūdžiui. Knygelėje likusius pinigus perdaviau Sąjūdžio kasai. Birželio 23 d. J. Juzeliūnas drauge su Sąjūdžio aktyvistų grupe dalyvavo susitikime su kompartijos pirmuoju sekretoriumi Ringaudu Songaila, Centro komiteto biuro nariais. R. Ozolas ir kiti sąjūdininkai išreiškė naujosios organizacijos tikslus ir pagrindinius reikalavimus. Tikėtas dialogas neįvyko. Kai kurie susitikimo dalyviai, vieni drąsiau, kiti atsargiau, palaikė Sąjūdį. <...> Tačiau biuro nariai tylėjo. Tada J. Juzeliūnas tiesiai paklausė jų: – Ar mes pogrindyje, ar ne? Nes pirmasis sekretorius nė sykio savo kalboje nepaminėjo Sąjūdžio vardo. Į tai atsakyta nebuvo.6 Ilgainiui J. Juzeliūnas vis dažniau ėmė ne tik viešai kalbėti, bet ir aktyviai veikti Sąjūdžio vardu. Dar prieš Sąjūdžio gimimą radikalioji Lietuvos laisvės lyga 1988 m. gegužės 22 d. Vilniuje, Katedros aikštėje, rengė didelę akciją, skirtą trėmimams paminėti. Lietuvos valdžios institucijos, norėdamos įvykiams užbėgti už akių, išvakarėse, gegužės 21 d., kūrybinių organizacijų vardu paskubom surengė oficialų Stalino represijų aukų paminėjimą prie stalinistų sušaudyto kompartijos veikėjo Zigmo Aleksos-Angariečio paminklo. Mitingan atėjęs J. Juzeliūnas ketino pasakyti kalbą. Joje norėjo, neapsiribodamas stalinizmo nusikaltimų pasmerkimu, pateikti pasiūlymų, kaip panašioms represijoms užkirsti kelią ateityje. Pajutęs, kad renginys vyksta, jo žodžiais, „per partinio aparato prizmę“, nuo kalbos susilaikė, o jos tekstą nunešė į tuo metu bene pažangiausio periodinio leidinio – savaitraščio „Gimtasis kraštas“ – redakciją. Straipsnis buvo paskelbtas beveik po mėnesio, birželio 16 d. numeryje. J. Juzeliūnas iškėlė mintį įsteigti visuomeninį stalinizmo nusikaltimų tyrimo komitetą ir suformulavo tokią jo veiklos

Sąjūdžio pirmeiviai – Julius Juzeliūnas ir Zigmas Vaišvila

programą: „1. Įsteigti stalinizmo aukų atminimo fondą. 2. Sudaryti represuotųjų sąrašą ir jį paskelbti. 3. Sudaryti represijų vykdytojų sąrašus ir juos paskelbti. 4. Rinkti lėšas paminklo stalinizmo represijų aukoms atminti statybai. 5. Organizuoti atsiminimų užrašymą ir publikavimą. 6. Rūpintis žmonių, žuvusių nuo represijų, kapavietėmis įvairiose šalies vietovėse. 7. Teikti paramą žmonėms, ieškantiems tėvų ir artimųjų kapų.“7 „Gimtojo krašto“ redaktorius Algimantas Čekuolis J. Juzeliūno straipsnį pateikė kaip Lietuvos visuomenės atstovo siūlymą birželio pabaigoje Maskvoje šaukiamai SSRS kompartijos XIX konferencijai. Lietuvos kompartijos Centro komitetas dar gegužės mėnesį, neatsižvelgdamas į visuomenės nuomonę, sudarė delegatų sąrašą daugiausia iš partinės nomenklatūros atstovų. Nors ir protestuodami prieš persitvarkymo dvasiai prieštaraujančių senų biurokratinių metodų taikymą, sąjūdininkai nusprendė delegatų, tegul ir neišrinktų, o parinktų, neignoruoti, surengti jų palydėtuves į Maskvą ir ta proga jiems išsakyti lietuvių tautos priesakus. Šios palydėtuvės įvyko birželio 24 d. ir tapo pirmuoju Sąjūdžio mitingu – viešu prisistatymu visuomenei. Sąjūdžio aktyvistų sukviesti į Katedros aikštę suplaukė apie 25000 vilniečių. Demonstrantai atsinešė plakatų su patriotiniais šūkiais, bet buvo ir M. Gorbačiovo portretų. Tribūnoje šalia Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ir išlydimų delegatų stovėjo ir kai kurie Lietuvos komunistų partijos CK atstovai, tarp jų sekretorius Algirdas Brazauskas. Įspūdingą kalbą pasakė Vytautas Landsbergis – tai buvo jo pirmas viešas pasirodymas Sąjūdžio vardu, – jis kvietė paskirtus delegatus konferencijoje atstovauti Lietuvos interesams.8 Mitinge dalyvavusių Lietuvos laisvės lygos atstovų iniciatyva nelauktai suplevėsavo tautinės vėliavos, jos sukėlė sumaištį tarp kompartijos funkcionierių. O renginio pabaigoje per garsiakalbį suskambo uždrausto senojo Lietuvos himno įrašas. To atmintino įvykio rytą J. Juzeliūnui į namus paskambino jam iki tol nepažįstamas žmogus, prisistatė kaip Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis Mečys Laurinkus. Išreiškė pageidavimą susitikti ir aptarti svarbų reikalą. J. J.: Susitikome per mitingą. M. Laurinkus trumpai papasakojo, jog Pabaltijo regione kuriama komisija stalinizmo nusikaltimams tirti ir Lietuva ketina savo branduolį sukurti. Mane ir pakvietė į tą grupelę.9

Muzikos barai / 25


Sąjūdžiui – 25 Pasiūlė man būti tos komisijos pirmininku. „Klausyk, – sakau, – mielas mano, aš pats rašiau spaudoje dėl tokios komisijos sukūrimo, bet jai pirmininkauti turėtų koks nors juristas, išmanantis tuos dalykus; o aš – juk žinote mano kvalifikacijas...“ – „Mes tai žinome ir viską numatėme.“ Kiek vėliau Laurinkus atvažiavo pas mane į Palangą (buvau čia pasitraukęs kūrybiniam darbui, kuris, tiesą sakant, nelabai sekėsi gyvenant bundančios Lietuvos rūpesčiais). „Mes jau jus ir išrinkome pirmininku, – informavo. – Prašom nepykti, kad už akių.“10 Pasirodo, J. Juzeliūno mintys apie sistemingą stalinistinių represijų tyrimą Lietuvoje krito į jau išpurentą dirvą. Panašias idėjas jau prieš metus ėmė puoselėti Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute dirbusių jaunų mokslininkų būrelis. Mečys Laurinkus papasakojo: 1987 m. viduryje kilo idėja sudaryti ištremtų žmonių sąrašą. Idėjos realizavimo mechanizmas buvo paprastas – siųsti per nukentėjusių žmonių rankas sąsiuvinius (po 2 kapeikas), kurių atitinkamose skiltyse būtų nurodyta ištremtųjų pavardės, trėmimo data, vieta bei aplinkybės. Pastarosioms buvo palikta ypač daug vietos. Idėją netrukus aptariau su man gerai pažįstamais žmonėmis: Algirdu Patacku, Birute Burauskaite, Virginija Vosyliūte, Kostu Leinartu. Sąsiuvinius „paleidome“ į pasaulį, tačiau darbas vyko lėtai. <…> Įsikūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, pristačiau idėją viename iš jos dažnų susirinkimų. Sumanymui iš karto buvo pritarta. Vytautas Landsbergis patarė kreiptis į Julių Juzeliūną. (Landsbergio nuomone, komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pirmininkas turėtų būti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, be to – visuomenei žinomas žmogus.) Artimiausio mitingo metu taip ir padarėme: J. Juzeliūną paprašėme tapti planuojamos Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pirmininku. Netrukus tokia Sąjūdžio komisija buvo įsteigta.11

Minėtosios komisijos steigiamasis susirinkimas įvyko liepos 13 d. Į komisijos sudėtį buvo įtraukti 27 įvairių specialybių asmenys.12 Siekdama sudaryti represuotų asmenų sąrašą, Komisija stalinizmo nusikaltimams tirti pirmiausia rėmėsi visuotine gyventojų apklausa. Buvo parengta šešiolikos klausimų anketa, paskelbta spaudoje13 ir platinama per Sąjūdžio organizuojamus mitingus ir susitikimus su visuomene. Plūstelėjo informacija, kurios vien Sąjūdžio entuziastų jėgomis nebuvo įmanoma apdoroti. Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto vadovybė pasiūlė pradėtą darbą įtraukti į instituto planuojamų darbų sąrašą. Nuo ryto iki vakaro prie išties gausios medžiagos be jokio atlygio plušo Birutė Burauskaitė, Gina (Virginija) Vosyliūtė, Angelė Putelienė, Kostas Leinartas ir kiti.14 Platinant anketas teko susidurti ir su daugelio sovietinės sistemos piktadarybių įbaugintų žmonių nepasitikėjimu bei nuogąstavimais. J. J.: Atsimenu, tuomet teko dalyvauti ir viename mitinge Nemunėlio Radviliškyje. Tada jau buvau Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pirmininkas ir su kitais kolegomis rūpinausi, kad žmonės kuo greičiau, operatyviau siųstų anketas su duomenimis apie represijas. Jau buvome gavę apie 120 tūkst. anketų. Taigi, Nemunėlio Radviliškyje vienas iš kolūkiečių ir sako man: „Ar negali taip atsitikti, kad dabar dar Gorbačiovas sėdi, o nuo ryt ryto Ligačiovas (kietos stalinistinės politikos šalininkas), o mes, savo noru užpildę anketas, surašę savo duomenis, žiūrėk, ir vėl važiuojam į Sibirą? Ar galite užtikrinti, kad taip neatsitiks“, – klausia tas žmogus. „Žinot, mielieji, – sakau, – negaliu užtikrinti, nes pats irgi nežinau, ar dar kitąkart pas jus atvažiuosiu...“ Tai buvo 1988 metų ruduo, ir tada dar niekas nieko negalėjo garantuoti.15 O tuo metu Vilniuje ir visoje Lietuvoje vyko intensyvi Sąjūdžio plėtra. Prie įstaigų, aukštųjų mokyklų, kūrybinių organizacijų buvo steigiamos Sąjūdžio rėmimo grupės. Muzikus suvienijo Kompozitorių sąjungos aktyvistų, ypač O. Balakausko, iniciatyva birželio 24 d. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje įsteigta sąjūdininkų grupė „Muzika“. Liepos 9 d. Vilniuje, Vingio parke, įvyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės suorganizuotas daugiatūkstantinis mitingas XIX sąjunginės partinės konferencijos delegatų sutikimo proga. Kalbėjo Sąjūdžio vadovai, žodis buvo suteiktas ir kompartijos CK sekretoriui Algirdui Brazauskui. Savo kalbos pabaigoje jis pažadėjo, kad artimiausiu metu Lietuvos tautinė vėliava bus oficialiai įteisinta. Tai buvo kulminacinis mitingo momentas. Nuo estrados stogo nusileido ir suplevėsavo didžiulė trispalvė, o choras, kompozitoriui J. Juzeliūnui mostelėjus, užtraukė Tautinę giesmę. Ją pagavo žmonės, visa iki laukymės vidurio nusidriekuSSRS liaudies deputatų palydos Vilniaus Kalnų parke 1989 m. gegužės 20 d. Iš kairės: Julius Juzeliūnas, Vladimiras Beriozovas, Vytautas Landsbergis, Vytautas Statulevičius, Algirdas Brazauskas, Kazimira Prunskienė, Algimantas Čekuolis

Muzikos barai / 26


si minia. Daugelis laikė rankose lapelius su tekstu, galbūt pirmą kartą gyvenime giedodami savo valstybės himną.16 Vilniuje Sąjūdis organizavo įvairias protesto akcijas po kiekvieno pastebėto reakcingo valdžios žingsnio ar dėl vėlavimo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Visuose stambesniuose sambūriuose dalyvavo J. Juzeliūnas, neretai ir pasisakydavo. Liepos 26 d. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, protestuodama prieš Aukščiausiojoje Taryboje svarstomą įsako projektą, numatantį suvaržyti susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių laisvę, surengė protesto mitingą. Jis buvo nesankcionuotas, dalyvius milicija nustūmė nuo Aukščiausiosios Tarybos prie Respublikinės bibliotekos (dabar – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) rūmų. Ant bibliotekos laiptų „Bronius Genzelis pasiūlė susirinkusiems atšaukti savo atstovus iš Aukščiausiosios Tarybos, o Julius Juzeliūnas prisidėjo kreipimusi baigti deportuotų asmenų reabilitacijos procesą paprasčiausiai pareiškiant, kad deportacijos buvo nepateisinamos ir neteisėtos.“17 Padėtimi Lietuvoje susirūpino Kremlius, ėmė siųsti ne tik direktyvas, instrukcijas, bet ir savo emisarus. Netrukus po SSKP Centro komiteto aparato darbuotojo Aleksejaus Cvetkovo vizito, rugpjūčio 22 d. į Vilnių dviem dienoms atvyko Politinio biuro narys, vienas iš artimiausių M. Gorbačiovo bendradarbių ir bendraminčių Aleksandras Jakovlevas. Be pokalbių Centro komitete, įvyko du A. Jakovlevo susitikimai su visuomene. A. Jakovlevo susitikime su kūrybine inteligentija Menininkų rūmuose dalyvavęs J. Juzeliūnas, kalbėdamas Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti vardu, išryškino represuotųjų reabilitacijos klausimą. J. J.: Stalinizmo metais padaryti baisūs nusikaltimai lietuvių tautai. „Tautų tėvo“ mirtis 1953 metais sustabdė šį masinį košmarą, nors pavienių atvejų buvo ir daugiau. Be masinių trėmimų, labai daug žmonių buvo sunaikinta stovyklose [lageriuose]. Buvo atvirai pažeidinėjama ne tik Lietuvos TSR Konstitucija, bet ir visos kitos teisėtumo normos. Tačiau iki šiol tų žmonių, kuriuos pavyko grąžinti į Lietuvą, atžvilgiu pasireiškia diskriminacija, ribojamos jų teisės, konkrečiai – stojant į darbą. Mūsų nuomone, individualiai reabilituotis turi tik tie, kurių atžvilgiu buvo taikoma kokia nors teisminė procedūra. Kodėl gi turi dar individualiai siekti reabilitacijos tie, kurie buvo represuoti be teismo ir tardymo, be jokio teisinio pagrindo? Atkreipdami į tai dėmesį, prašome Jus iškelti TSKP Centro komitete klausimą dėl visų stalinizmo laikotarpio be teismo ir tardymo represuotų TSRS piliečių kolektyvinio reabilitavimo ir išleisti atitinkamą TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką. Mes esame tos nuomonės, kad kolektyvinis šio opaus ir svarbaus klausimo išsprendimas tikrai padės didinti visuomenės pasitikėjimą persitvarkymo procesu.18 A. Jakovlevas, nors ir rezervuotai, sutiko su J. Juzeliūno samprotavimais. Atsakydamas jis kalbėjo: „Jūs mus paremtumėte tuo, jeigu neskubintumėte. Mes norime iki galo kruopščiai viską išnagrinėti, iki galo išnagrinėti visas bylas, užbaigti reabilitaciją. Ir mes tai padarysime. Man patiko Jūsų formuluotė. Štai visi sako Stalinas, o Jūs, profesoriau, – stalinizmas. Draugai, mums dar stalinizmas iki galo nesuprantamas. Štai kur bėda. Ir reikia kovoti, priešintis, nagrinėti, daryti išvadas iš stalinizmo.“19 J. Juzeliūnas įteikė A. Jakovlevui savo kalbos tekstą kaip

oficialų Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti dokumentą ir paprašė atitinkamai paveikti Lietuvos vyriausybę. J. J.: Ši reagavo jautriai. Netrukus, dar tą patį rudenį, išėjo Ministrų Tarybos potvarkis20, kuriuo visiems, grįžtantiems iš tremties vietų į Lietuvą, buvo valstybės skiriama iki 3 tūkstančių rublių suma. O nauju potvarkiu buvo nuspręsta grįžtančioms šeimoms išmokėti pašalpas iki 10 tūkstančių rublių. Po kurio laiko R. Sikorskis21 sakė, jog išmokėta jau per 200 milijonų rublių, apie kuriuos Maskva nieko nežino (nors ir tie pinigai buvo iš jų kišenės), nes įrašomi tam paragrafai ataskaitose, tos sumos budriai įforminamos. Iš pradžių tie pinigai buvo pavadinti kompensacijomis, tačiau pagalvojus, jog nepriklausomai Lietuvai reiks dar ateity Rytams pateikti sąskaitas už represijų nuostolius, kompensacijas įvardijome kitaip – pašalpomis. Kompensacijos būtų reiškusios – neva jau atsiteisėme. Žinoma, pinigai, lyginant su tais didžiuliais nuostoliais – moraliniais, fiziniais, ne kažką reiškė, tačiau žmonėms, grįžusiems į Tėvynę, ši suma buvo nemenka paspirtis.22 Pirmą kartą viešai ir plačiu mastu sąskaita Lietuvos okupantams buvo pateikta Sąjūdžio iniciatyvinės grupės surengtame garsiajame 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vilniaus Vingio parke. Renginys buvo skirtas gėdingajai bolševikinės Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos nepuolimo (V. Molotovo–J. Ribbentropo pakto) sukakčiai paminėti. Vos prieš metus Lietuvos laisvės lygos surengtas kuklus šios datos paminėjimas prie Adomo Mickevičiaus paminklo sukėlė kompartijos pareigūnų suorganizuotą šmeižto ir represijų griūtį. Šį kartą – kas galėjo tada pagalvoti! – specialiai mitingui įrengtoje pakyloje šalia Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių stovėjo kompartijos CK sekretoriai Algirdas Brazauskas, Lionginas Šepetys. Į Vingio parką suplaukė per 200 tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos. Pradedant mitingą suskambo „Lietuva brangi“. Šią populiariąją patriotinę pagal Maironio žodžius sukurtą J. Naujalio dainą plačiais mostais padirigavo J. Juzeliūnas. (Štai kada pravertė kadaise įgyti chorvedžio įgūdžiai!) Mitingą vedė Vytautas Landsbergis. Vienas kitą keitė oratoriai – poetas Justinas Marcinkevičius, istorikai Liudas Truska, Gediminas Rudis, mokslo, kultūros, meno, dvasininkijos atstovai. Visi jie atvirai ir karštai smerkė slaptuosius (ir vis dar įslaptintus) protokolus, padėjusius pagrindus Lietuvos okupacijai, kėlė reikalavimus ir siūlymus valdžiai, kaip atitaisyti šią didžiulę visai tautai padarytą skriaudą.23 Vieną griežčiausių ir drąsiausių kalbų mitinge pasakė J. Juzeliūnas. Jis ypač pabrėžė okupantų padarytą žalą visuomenės moralei, jau nekalbant apie atviro smurto faktus: „Jeigu carizmas vadinamas tautų kalėjimu, tai stalinizmas yra užsitarnavęs tautų skerdyklos epitetą.“24 Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti vardu J. Juzeliūnas visus Lietuvos gyventojus paragino padėti rinkti reikiamą dokumentinę medžiagą.25 Tris valandas trukęs mitingas ėjo į pabaigą. Temo. Tūkstančių dalyvių rankose sumirguliavo atsineštų žvakučių liepsna – žuvusiųjų atminimo simbolis. Baigiamasis renginio akcentas – J. Juzeliūno diriguojama V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Netrukus, rugpjūčio 30 d., Lietuvos dailininkų sąjungos

Muzikos barai / 27


Sąjūdžiui – 25

J. Juzeliūnas kalba sąjūdininkų mitinge prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 1991 m. kovo 11 d.

patalpose įvyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikimas su pagrindinių represinių jėgų Lietuvoje vadovais – Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku Eduardu Eismuntu ir jo padėjėju Edmundu Baltinu. Pokalbis lietė įvairiausias temas. Julius Juzeliūnas kalbėjo apie deportacijas. Eismuntas įrodinėjo, kad deportuotų žmonių skaičius esąs padidintas. <...> „Reikėtų atsiminti, – tvirtino jis, – kad bus ir „banditų“ aukų, ir suprasti, kad sprendimas iškeldinti „dvarininkus“ 1941 m. ir „žmones, palaikiusius ryšį su banditais“ 1948–1949 m., turėjo pagrindą.“26 Visada santūrus, savo žodžius ir poelgius apgalvojantis J. Juzeliūnas nesusilaikė. Apie kilusį incidentą jis pasakojo taip: [Eismuntas] pradėjo kalbėti apie „banditus“, „banditizmą“ miške. Kitaip tariant, apie partizanų kovą už laisvę. Tada šokau jam į akis: gal reikėtų kitą terminologiją vartoti, juk ten buvo organizuotas pasipriešinimas, kurio gretose susibūrė prisiekę Lietuvos Nepriklausomybę ginti karininkai, eiliniai kariškiai, o prie jų prisijungė daug jaunimo, inteligentijos. Tai jokiu būdu ne banditai! Tąsyk Eismuntas vos nepasiuto, kad mes viešai apie tai šnekam. Pagalvojau, kad su manimi dabar visko gali atsitikti, juoba sovietinė saugumo sistema tada buvo tvirta, Eismuntas – dar galingas.27 Tuo metu Lietuvos kompartijos Centro komitete išryškėjo vis gilesnė takoskyra dėl požiūrio į Sąjūdį ir jo keliamas atsinaujinimo, tautinio atgimimo idėjas. Užkietėję stagnatoriai – CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila ir ypač Maskvos statytinis antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas su savo komanda reikalavo griežtų sankcijų prieš bet kokias „separatizmo“ ir „nacionalizmo“ apraiškas. O liberalioji Centro komiteto dalis – Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Lionginas Šepetys ir kai kurie kiti, nors ir su tam tikru rezervu, atgimimo judėjimą palaikė. Valdžios krizės kulminacija buvo rugsėjo 28 d., kada, be milicijos pajėgų, iškvietus sovietinės kariuomenės dalinius, panaudojant šiurkščią jėgą ir smurtą, buvo bandyta sutrukdyti Lietuvos laisvės lygos suorganizuotą mitingą SSRS ir hitlerinės Vokietijos antrõsios bendradarbiavimo sutarties („draugystės ir sienų“) metinėms pažymėti. Šis incidentas („bananų balius“) buvo tarsi tolesnių įvykių detonatorius. Spalio 4 d. į LKP Centro komiteto plenumo posėdį sąjūdininkų deleguotas profesorius Bronislavas Genzelis viešai

Muzikos barai / 28

pareikalavo pirmojo sekretoriaus R. Songailos atsistatydinimo. Spalio 20 d. jau kitame LKP CK plenume, gavus M. Gorbačiovo pritarimą, R. Songaila buvo atstatydintas, o pirmuoju sekretoriumi išrinktas Algirdas Brazauskas (antrasis LKP CK sekretorius N. Mitkinas turėjo užleisti savo postą Vladimirui Beriozovui). Tomis įtemptomis dienomis reikšmingų sprendimų priėmė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Spalio 6 d. įsaku dėl valstybinės, nacionalinės ir regionų simbolikos buvo legalizuota tautinė vėliava, Vytis, Gediminaičių stulpai ir V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Kitą rytą, giedant „Tautišką giesmę“, Gedimino pilies bokšte buvo iškilmingai iškelta lietuviškoji trispalvė. Netrukus, spalio 21 d., Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė J. Juzeliūno vadovaujamos Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti taip atkakliai siektą nutarimą – reabilituoti išvežtuosius iš Lietuvos teritorijos 1941–1952 m. O jau kitos, spalio 22 dienos rytą Vilniaus sporto rūmuose prasidėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas vyko 1988 m. spalio 22–23 d., ir tai buvo „dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą“.28 Suvažiavime dalyvavo ne tik per tūkstantis delegatų iš visų Lietuvos kampelių, atvykusių su savo miestų herbais, bet ir šimtai tūkstančių šalies gyventojų, kurie suvažiavimo eigą stebėjo per televiziją ir radiją. Po programinių Sąjūdžio lyderių pranešimų suvažiavimo dalyviai atvirai ir karštai reiškė savo mintis esminiais Lietuvos likimo klausimais. Euforija buvo visuotinė, nuomonių spektras – kuo įvairiausias. J. Juzeliūnas, kalbėdamas Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti vardu, Vyriausybę ir visą Lietuvą paragino visapusiškai globoti grįžtančius tremtinius, aprūpinti juos būstu, darbu, o pensinio amžiaus neteisėtai represuotiems asmenims suteikti personalinio pensininko statusą. J. Juzeliūnas pasmerkė Lietuvos istorijos klastotojus, vykdžiusius, jo žodžiais, Lietuvių tautos dvasinį genocidą. Baigdamas savo kalbą pabrėžė: Kadangi šiandien jau nebekyla abejonių, kad 1940 metais Pabaltijo respublikos buvo okupuotos, manau, jog pats metas būtų lietuvių tautai pasisakyti Konstitucijoje numatytu apsisprendimu – referendumu. Iki šiol buvęs kolonijinės formos statusas, manau, Lietuvai nepriimtinas. Matau du kelius: ar Lietuva įstoja į Tarybų Sąjungos federacinę bendriją kaip suvereni respublika, ar Lietuva nori likti savarankiška, suvereni Lietuvos demokratinė respublika. Kitos alternatyvinės formos Lietuvos valstybingumui reikštis nematau.29 Po ilgų diskusijų suvažiavimas priėmė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos programą, įstatus, išrinko LPS Seimą (220 asmenų) ir Tarybą (35 asmenys). J. Juzeliūnas gavo 162 balsus, į aukščiausią Sąjūdžio organą buvo išrinktas aštuntuoju. Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime audringai išsiveržusios patriotinės aspiracijos suvienijo net gana skirtingų politinių orientacijų žmones. Vargu ar kada nors buvo toks visuomenės susiklausymas, kaip Sąjūdžio suvažiavimo metu. Atrodė, kad vienas kitą suprasdavo iš pusės žodžio. Ir vienybė žydėjo...30 Deja, šita tautos vienybė truko neilgai. Pirmiausia pasireiškė trintis tarp Sąjūdžio aktyvistų ir


Lietuvos kompartijos vadovybės. Naujajam partijos lyderiui A. Brazauskui, dėl savo einamų pareigų itin gerai suvokiančiam imperinių jėgų grėsmę Lietuvai, teko nuolatos laviruoti tarp Maskvos ir tautos reikalavimų, daryti nuolaidų tai vienai, tai kitai pusei. Bene pirmą kartą ryškesnis konfliktas tarp sąjūdininkų ir A. Brazausko įsiliepsnojo 1988 m. lapkričio 18 d., kada jis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos X sesijoje deputatus paragino susilaikyti nuo nutarimo, pripažįstančio Lietuvos įstatymų viršenybę SSRS įstatymų atžvilgiu, kaip tai prieš keletą dienų padarė Estijos parlamentas. Tos pačios dienos vakarą sušauktas skubus Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdis griežtai pasmerkė tokį oficialiosios Lietuvos valdžios žingsnį, o lapkričio 20 d. V. Landsbergio iniciatyva buvo paskelbta „Lietuvos moralinė nepriklausomybė“. Išryškėjo nesutarimai ir Sąjūdžio Seimo Taryboje tarp radikalesnių ir nuosaikesnių jos narių. Nepritardamas paskutiniams Tarybos nutarimams, lapkričio 21 d. iš jos pasitraukė vienas iš Sąjūdžio lyderių rašytojas Vytautas Petkevičius. Vidinėn opozicijon ilgainiui ėmė linkti Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai Arvydas Juozaitis, Vitas Tomkus. J. Juzeliūnas labai sielojosi dėl prasidėjusios Sąjūdžio, o ir visos tautos vienybės erozijos. Jo kolega LPS Seimo Taryboje B. Genzelis pabrėžė: Dauguma Tarybos narių (V. Aliulis, V. Antanaitis, K. Antanavičius, J. Juzeliūnas, A. Kaušpėdas, Č. Kudaba, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, J. Minkevičius) propagavo visuotinės santarvės idėją, siūlė problemas spręsti kompromiso keliu, nes tik taip, atrodė, galėsime pelnyti tautos pasitikėjimą ir pasiekti norimų rezultatų.31 Visai natūralu, kad J. Juzeliūnas pasirašė lapkričio 25 d. Seimo Tarybos posėdyje priimtą Moralinės vienybės deklaraciją: „Tarybos veiklos tikslas – Lietuvos suverenumas, kurio vardan turi būti įveiktos visos tarpusavio prieštaros“.32 Pagal LPS Steigiamojo suvažiavimo nutarimą organizacija neturėjo vieno nuolatinio vadovo. Komplikuojantis politinei situacijai, didėjant imperinių jėgų spaudimui ir dažnėjant bandymams suskaldyti šį tautos išsivadavimo siekiantį judėjimą, Seimo Taryba nusprendė pusės metų laikotarpiui išrinkti LPS pirmininką. Rinkimai įvyko tame pačiame Seimo Tarybos posėdyje 1988 m. lapkričio 25 d. J. J.: Sąjūdžio organizacinę veiklą labai apsunkino pastovios valdžios nebuvimas. Tad viename Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdyje nusprendėme: derėtis su kompartijos Centro komitetu bei kitomis valdžios institucijomis turėtų vienas žmogus, turintis visus Sąjūdžio įgaliojimus. Tuo metu Sąjūdžio veikloje išryškėjo du lyderiai: Landsbergis ir Ozolas. Svarstant jų kandidatūras į pirmininko pareigas, aš palaikiau Vytautą Landsbergį. Gerai pažinojau jį daugelį metų artimai bendraudamas Kompozitorių sąjungoje ir konservatorijoje; vertinau jo mąstymo konstruktyvumą, nepaprastą veiklumą ir operatyvumą, organizacinius sugebėjimus, ypač išryškėjusius Sąjūdžio veikloje. Landsbergis sutiko imtis Sąjūdžio vadovo pareigų, tačiau su viena sąlyga: „Tuo atveju mano pavaduotojas turėtų būti Ozolas“. Balsuojant Landsbergis išėjo iš patalpos. Posėdyje dalyvavę Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai pirmininku vieningai išrinko Landsbergį. 1989 m. vasario 16 d. šventės išvakarėse neeilinėje Sąjūdžio Seimo sesijoje Kauno muzikiniame teatre buvo priimta LPS Seimo Deklaracija, kurioje atvirai pareikšta, kad

„Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“33 Ši Deklaracija sukėlė reakcingųjų Lietuvos kompartijos sluoksnių įtūžį, išsiliejusį vasario 21 d. skubiai sušauktame Centro komiteto XVII plenume. Sąjūdžio ir kompartijos konfrontacija dar labiau paaštrėjo. 1989 metais Lietuvos visuomenė ne kartą turėjo progos išgirsti tvirtą, ryžtingą, visada pasvertą J. Juzeliūno žodį Sąjūdžio organizuotuose mitinguose, įvairiose akcijose, per radiją ir televiziją. Represuotųjų asmenų klausimu J. Juzeliūnas yra pasisakęs ir to meto Lietuvos periodinėje spaudoje.34 1 Šis pavadinimas įvardijo artimiausius kuriamos organizacijos tikslus – demokratinių pertvarkymų siekį. Vėliau, judėjimui įgavus radikalesnį pobūdį ir vis labiau atsiribojant nuo M. Gorbačiovo perestroikos sampratos, spaudoje atsirado įvairių jo „perkrikštijimo“ variantų: „Lietuvos laisvės sąjūdis“, „Lietuvos nepriklausomybės sąjūdis“, „Lietuvos atgimimo sąjūdis“ ir pan. Aišku, toks reiškinių pervardijimas atgaline data yra istoriškai neteisingas. Ateityje dažniausiai vartosime labiausiai paplitusį sutrumpintą pavadinimą – „Sąjūdis“. 2 Daugelis cituojamų J. Juzeliūno tekstų – įrašai iš autoriaus pokalbių su juo 1988–2000 m. 3 1988 m. birželio 3 d. išrinkta LPS iniciatyvinė grupė (abėcėlės tvarka): Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas, Antanas Buračas, Virgilijus Čepaitis, Algimantas Čekuolis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas, Algirdas Kaušpėdas, Česlovas Kudaba, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Alvydas Medalinskas, Jokūbas Minkevičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečiulis, Vytautas Petkevičius, Kazimira Prunskienė, Vytautas Radžvilas, Raimundas Rajeckas, Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Arvydas Šaltenis, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila, Arūnas Žebriūnas. Žr. Čepaitis V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą: Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11. V., 2006, p. 37. 4 Senn A. E. Bundanti Lietuva. V., 1992, p. 38. 5 Informacinis tekstas „Mūsų rėmimas“ // Sąjūdžio žinios, Nr. 1, 1988 06 13, p. 4. 6 Čepaitis V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą: Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11. V., 2006, p. 43. 7 Juzeliūnas J. XIX sąjunginei partinei konferencijai // Gimtasis kraštas, 1988 06 12–22. Šis pirmasis politinio pobūdžio J. Juzeliūno straipsnis paskelbtas kn.: Julius Juzeliūnas: Straipsniai, kalbos, pokalbiai. Amžininkų atsiminimai. V., 2002, p. 184–185. 8 Landsbergis V. Atgavę viltį. V., 1990, p. 7–10. 9 Pokalbis su V. Markeliūniene „Turi likti tyras simbolis visiems“. (Minint Lietuvos Sąjūdžio dešimtmetį) // Švyturys, 1998, Nr. 7, p. 9. Cit. iš kn.: Julius Juzeliūnas... p. 405. 10 Simfonija – Lietuva // Švyturys, 1990, Nr. 18. Cit. iš kn.: Julius Juzeliūnas... p. 385. 11 M. Laurinkaus raštiškas paliudijimas autoriui (2000 07 11). 12 Toliau pateikiame Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti narių sąrašą pagal pačios komisijos pateiktą informaciją: kompozitorius J. Juzeliūnas (pirmininkas), istorikas A. Bubnys, istorikas V. Berenis, inžinierė B. Burauskaitė, gydytojas A. Butkevičius, rašytojas A. Čekuolis, filosofijos m. k. A. Degutis, sociologas A. Eigirdas, rašytojai R. Gudaitis, L. Gadeikis, teisininkas J. Jurgelis, istorijos m. dr. V. Kašauskienė, filosofas M. Laurinkus (sekretorius), chemijos m. k. K. Leinartas, literatūros kritikas J. Laurušas, kunigas J. Laurūnas, filosofijos m. dr. A. Matulionis, filosofas A. Poška, filosofas A. Rybelis, sociologas V. Radušis, žurnalistas J. Šimelionis, istorijos m. dr. A. Tyla, istorijos m. k. L. Truska, inžinierė V. Vosyliūtė, architektė Ž. Vanagaitė, technikos m. k. A. Vozbinas, istorijos m. k. V. Žemaitis. („Ir šviesa, ir tiesa“ // Gimtasis kraštas, 1988 08 11–17) 13 Biuletenis Sąjūdžio žinios, 1988, Nr. 11, ir Gimtasis kraštas, 1988 08 11–17. 14 M. Laurinkaus raštiškas paliudijimas autoriui (2000 07 11). 15 Turi likti tyras simbolis visiems. (Minint Lietuvos Sąjūdžio dešimtmetį) // Švyturys, 1998, Nr. 7. Cit. iš kn.: Julius Juzeliūnas... p. 403. 16 Čepaitis V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą: Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11. V., 2006, p. 54. 17 Senn A. E. Bundanti Lietuva. V., 1992, p. 61. 18 Cituojama pagal susitikimo su A. Jakovlevu santrauką „Kūrybinės inteligentijos pareiga ir atsakomybė“ // Tiesa. 1988 08 14 (Perspausdinta kn.: Julius Juzeliūnas... p. 186). 19 Tiesa. 1988 08 14 20 Minimas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimas dėl neteisėtai represuotų asmenų turtinių ir kitų teisių atkūrimo buvo priimtas 1989 m. gruodžio 27 d. 21 Romualdas Sikorskis – ilgametis Lietuvos SSR finansų ministras, ėjęs šias pareigas ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje. 22 Turi likti tyras simbolis visiems. (Minint Lietuvos Sąjūdžio dešimtmetį) // Švyturys, 1998, Nr. 7, p. 9. Cit. iš kn.: Julius Juzeliūnas... p. 406. 23 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingo stenograma paskelbta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio periodinio leidinio „Atgimimas“ pirmajame numeryje (1988 09 16). 24 Žr.: ten pat, p. 14. 25 Visas J. Juzeliūno kalbos tekstas perspausdintas kn.: Julius Juzeliūnas... p. 187–190 26 Senn A. E. Bundanti Lietuva. V., 1992, p. 103. 27 Turi likti tyras simbolis visiems. (Minint Lietuvos Sąjūdžio dešimtmetį) // Švyturys, 1998, Nr. 7, p. 8. Cit. iš kn.: Julius Juzeliūnas... P. 406. 28 Senn A. E. Bundanti Lietuva. V., 1992, p. 141. 29 LPS steigiamojo suvažiavimo stenograma. Atgimimas, 1988 11 11, Nr. 6, p. 5. Visas J. Juzeliūno kalbos Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime tekstas skelbtas kn.: Julius Juzeliūnas... p. 191–194. 30 Genzelis B. Sąjūdis: Priešistorė ir istorija. V., 1999, p. 84. 31 Ten pat, p. 117. 32 Cit. iš: Čepaitis V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. V., 2006, p. 119. 33 LPS Seimo Deklaracija. Cit. iš: Čepaitis V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. V., 2006, p. 204. 34 „Tautos gedulo diena“ // Pergalė, 1989, Nr. 6, p. 3–4. Perspausdinta kn.: Julius Juzeliūnas... p. 202–203.

Muzikos barai / 29


In memoriam

Lai Muzika lydi...

Muzikos barai / 30

Viktorija ADAMOVIČIENĖ Birželio 3 dieną 70 metų būtų sukakę pianistei, pedagogei, lietuviškos kultūros puoselėtojai Aleksandrai Juozapėnaitei-Eesmaa (gimė 1943 m. Graužiniuose, Molėtų valsčiuje, mirė 2012 m. lapkričio 22 d. Taline). 1960–1962 m. Aleksandra Juozapėnaitė studijavo Lietuvos konservatorijoje, profesorės O. Šteinberg klasėje, 1966 m. baigė Maskvos konservatoriją, 1969 m. – šios konservatorijos aspirantūrą (pas prof. J. Zaką). 1976–1977 m. stažavosi Paryžiaus konservatorijoje, Claude´o Helffero ir Yvonne Loriod klasėje. 1968–1977 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, nuo – 1977 m. Estijos muzikos akademijoje, nuo 2002 m. – profesorė. Europos šalyse surengė solo koncertų, koncertavo ir su simfoniniais orkestrais. Repertuarą sudarė klasikiniai ir XX a. kompozitorių, tarp jų lietuvių (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Jono Nabažo, Felikso Bajoro, Vytauto Barkausko, Valentino Bagdono, Osvaldo Balakausko) ir estų autorių kūriniai fortepijonui. Suredagavo nemažai lietuvių ir estų kompozitorių kūrinių fortepijonui, buvo daugelio jų pirmoji atlikėja. Būdavo kviečiama į M. K. Čiurlionio, J. Vītolo tarptautinių konkursų vertinimo komisijas. Svarbiausi Aleksandros JuozapėnaitėsEesmaa įvertinimai: 1960 m. tarprespublikinio pianistų konkurso Minske laureatė (III vieta); 1968 m. tarprespublikinio M. K. Čiurlionio pianistų konkurso I premija ir prizas už geriausią Čiurlionio kūrinių interpretaciją; 1999 m. LDK Gedimino ordino Riterio kryžius.


N

orėdama apibūdinti pianistę Aleksandrą Juozapėnaitę-Eesmaa, randu vieną žodį – TIKRA, – sako pianistė profesorė Veronika VITAITĖ. – Tikra savo neeiliniu talentu, tikra atsidavimu pasirinktai pianistės profesijai, tikra savo vyro Enno Eesmaa gyvenimo draugė, tikra gindama profesionalaus meno principus, nebijodama išsakyti savo kad ir ne visiems patinkančią nuomonę. Viską, ką darė Aleksandra – darė rimtai, fundamentaliai, siekdama tikrumo Muzikoje, santykiuose su žmonėmis. Absoliuti klausa, idealios rankos, puikus laiko pojūtis muzikoje, skonis, organiškas visumos ir detalių pojūtis, sugebėjimas prasiskverbti į kūrinio potekstę ir valingas jos perteikimas klausytojui, o jis niekada nelikdavo abejingas jos įžvalgoms. Paklausius Aleksandros atliekamų kūrinių, įrašytų kompaktinėse plokštelėse, norisi prie jų grįžti, dar klausytis, atrasti vis naujus klodus, stebėtis jos muzikinio mąstymo branda, meistriškumu, išsakytomis tiesomis. Mane su Aleksandra nuo M. K. Čiurlionio mokyklos siejo draugystė, paremta bendru požiūriu į muziką, pianisto pašaukimą, atsidavimą savo specialybei, meninių ir profesinių žinių troškimas. Nuolat viena kitai grodavome paruoštus kūrinius, tardavomės dėl interpretacijos. Pirmas fortepijoninis duetas buvo su Aleksandra – skambinome F. Liszto Patetinį koncertą. Kokia reikli buvo Aleksandra – tai intonacija neraiški, tai garsas neatitinka potekstės, tai pedalizuojame nejautriai... Tas pats ir abiem studijuojant konservatorijoje – nuolatinė analizė. Jos nuomonė man buvo labai svarbi, nes sakydavo, kaip jai iš tikrųjų atrodo. Vėliau, kai Aleksandra dalyvaudavo konkursų žiuri, žinodavau, kad dalyvius vertins labai kritiškai, profesionaliai, nes, išskyrus atlikėjo gabumus, profesionalumą, meniškumą, perspektyvą, jai daugiau niekas nerūpėjo. Žavėjausi Aleksandros sugebėjimu gyvenime pasirinkti prioritetus, pavyzdžiui, prašydavo iki 14 val. jai neskambinti telefonu – šis laikas

skirtas grojimui. Turėjo gerą skonį, mėgdavo modeliuoti drabužius. Vasaromis nemažai keliaudavome po Lietuvą, gražiai padainuodavome prie laužo. Nepamirštamas jos užkrečiantis juokas... Būdamos profesorės, pasikeisdamos vesdavome meistriškumo pamokas: ji – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, aš – Talino muzikos akademijoje. Aleksandra rimtai ruošdavosi šioms pamokoms, vėliau mes viena kitai pasakydavome savo nuomonę, kaip sekėsi, bet tai jau buvo kitas lygmuo – kada subrendęs menininkas išsako savo credo, savo suvokimą, priimdamas ir kitą, argumentuotą, požiūrį. Paskutiniai mūsų bendravimai buvo tik telefonu. Kalbėdavomės ilgai. Aš jau žinojau sunkios ligos diagnozę. Aleksandra labai norėjo sulaukti savo 70-mečio, mielai priimdavo visus patarimus dėl įvairių žolelių, kurias jai siųsdavo draugai iš Vilniaus. Šalia jos tomis sunkiomis dienomis buvo vyras, sūnus, mylintys mokiniai. Paskutinio pokalbio metu Aleksandra paprašė manęs parašyti nekrologą, kai... Kai Dievas ją pasiėmė, prašymą išpildžiau. Išėjo Aleksandra Juozapėnaitė – didelė menininkė, neeilinė asmenybė. Dabar prasideda jos didingas sugrįžimas į mūsų muzikinę kultūrą.“ Pianistė Eugenija JELESINA savo profesorę Aleksandrą Juozapėnaitę vadina gyvenimo mokytoja, džiaugdavosi kiekvienu susitikimu su ja. Po vieno savo koncerto A. Juozapėnaitė-Eesmaa ant koncerto programėlės užrašė: „Geriausi linkėjimai mano buvusiai talentingai mokinei ir bičiulei. Lai muzika lydi mus visur ir visada, tai didžiulė laimė pažinti pasaulį per ją.“ Eugenija Jelesina, brangindama savo profesorės atminimą, jos jubiliejaus proga šiuo metu Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos fonotekoje yra parengusi parodą. Joje – A. Juozapėnaitės-Eesmaa koncertų ir rečitalių programos, J. Gruodžio, J. Nabažo, M. K. Čiurlionio, O. Messiaeno, C. Debussy ir kt. kūrinių įrašai, profesorės redaguotos natos, jos gyvenimo

įvykius įamžinusios nuotraukos. Čiurlionio namų direktorius Stanislovas URBONAS Aleksandrą Juozapėnaitę-Eesmaa pažinojo ne vieną dešimtį metų. Jiedu artimiau susibi-

Muzikos barai / 31


In memoriam Aleksandros Juozapėnaitės-Eesmaa septyniadešimtmečiui

čiuliavo 2001 m. po pianistės rečitalio Čiurlionio namuose. Prisimena, kad Aleksandra net ir sirgdama niekada nesiskųsdavo, nedejuodavo. „Buvo stipri asmenybė, nuostabus žmogus. Turėjo įgimtą talentą ir ne tik nepriekaištingą techniką, bet ir kažką viduje...“ Buvo puiki organizatorė – 2011 m. spalio 24 d. visas autobusas studentų ir profesorių iš Estijos atvyko į Vilnių pasiklausyti Ivo Pogoreličiaus vienintelio koncerto Baltijos šalyse. Po šio koncerto visa estų delegacija susirinko Čiurlionio namuose ir dar ilgai vakarojo šnekučiuodamiesi muzikos temomis. Šių metų liepos 6 dieną Čiurlionio namuose Stanislovas Urbonas organizavo vakarą, skirtą Aleksandros Juozapėnaitės-Eesmaa jubiliejui. Čia dalyvavo jai artimi žmonės: vyras su sūnumi, Veronika Vitaitė, Eugenija Jelesina, Aleksandra Žvirblytė, Greta Jakobsonaitė, Rūta Skudienė ir kiti. Pianistė Inga VYŠNIAUSKAITĖ sako: „Kai išgirstu kalbant apie Aleksandrą Juozapėnaitę, iškart prisimenu tas nedažnų susitikimų su profesore akimirkas. Ypač žavėjo jos tvirtumas ir paprastumas, draugiškas ir šiltas bendravimas. Kiekvieną kartą ji labai domėdavosi, kaip man sekasi, ką šiuo metu groju, kokie artimiausi planai. Kartą visai netikėtai susitikome Palangoje, net neįtariau, kad tai – paskutinis kartas…“

Muzikos barai / 32

Juozo VALIUŠAIČIO nuotr.

Paroda Čiurlionio namuose, skirta Aleksandros Juozapėnaitės-Eesmaa jubiliejui

Lietuvos ir Estijos pianistės profesorės Aleksandros Juozapėnaitės-Eesmaa (1943– 2012) septyniasdešimtmečiui skirtas vakaras liepos 7-ąją alinant karščiui vyko pilnoje „Piano.lt“ salėje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Baltijos asamblėjos kultūros premija, Heino Ellerio muzikos premija apdovanotai M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatei (1968 m.) dėmesį skyrė ne Muzikos akademijos, kitų muzikus vienijančių institucijų žmonės, bet M. K. Čiurlionio draugija ir M. K. Čiurlionio namai Vilniuje. Ir profesorės laidotuvių eisenoje Taline Lietuvai atstovavo tik M K. Čiurlionio namų direktorius Stanislovas Urbonas... A. Juozapėnaitės-Eesmaa asmenybė ir veikla įamžinta albumu „Aleksandra. Forte-piano“ su dviem kompaktinėmis plokštelėmis (tekstai pateikti ir anglų kalba). Taip jo sudarytojo S. Urbono iniciatyva pradėta leidinių serija, skirta iškiliems Lietuvos kultūros ir meno puoselėtojams, susijusiems su Čiurlionio vardu ir jo idėjomis. Skoningai išleistame albume gražiai sukomponuotos pianistės nuotraukos informatyviai perteikia svarbiausius gyvenimo epizodus. Išskirtiniai pianistės portretai prie fortepijono, vienintelėje vietoje, „kur aš gerai jaučiuosi“. Unikalias menininkės jaunystės nuotraukas sukaupė buvęs Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisteris, fotografas Gediminas Narijauskas. Leidinio puslapiuose – puikūs Juozo Grikienio, estų televizijos meistrų portretai, taip pat J. Valiušaičio, S. Šimkaus, A. Kunčiaus nuotraukos, vieno kito M. K. Čiurlionio darbo reprodukcijos. Vertingi bičiulių, kolegų atsiminimai, padedantys suvokti sudėtingą pianistės dvasios pasaulį. Talentingą menininkę vakaro pradžioje pristatė muzikologė Živilė Ramoškaitė. Ji priminė Aleksandros Juozapėnaitės-Eesmaa kūrybinio kelio pradžią, mokytojus Olgą Šteinberg, Jakovą Zaką, puikų jos klausiusio Arthuro Rubinsteino įvertinimą. Paryžiuje, studijuodama pas Yvonne Loriod, A. Juozapėnaitė priartėjo prie Olivier Messiaeno muzikinio mąstymo, todėl reikšmingą vietą jos repertuare užėmė šio prancūzų kompozitoriaus ciklas „Dvidešimt žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“. Kai kurios jo dalys įrašytos prie knygos pridėtoje plokštelėje. Racionalumo ir emocingumo darna vyrauja pačiose ryškiausiose M. K. Čiurlionio kūrinių interpretacijose, viena jų – Fuga b-moll (VL 345). Kitoje plokštelėje greta L. van Beethoveno, F. Chopino, J. Haydno, J. Ph. Rameau kūrinių – estų kompozitoriaus H. Ellerio Sonata Nr. 2 cis-moll. Jo muzikos studijoms Aleksandra skyrė ypatingą dėmesį. Muzika buvo Aleksandros gyvenimo būdas. Tačiau, kaip pati sakė, „niekados nepragyvenau iš savo muzikavimo. Egzistenciją palaikė tik mėnesinis atlyginimas, nes atlikėjų triūsas buvo menkai apmokamas. Keista, jog net laisvoje Lietuvoje patekau į baudžiauninkės būklę...“ „Piano.lt“ salėje buvo susirinkęs gausus būrys Aleksandros JuozapėnaitėsEesmaa bendramokslių, draugų, bičiulių, Čiurlionio draugijos narių, mokinių. Iš Talino atvyko Aleksandros sūnus AllaČiurlionio namų direktorius Stanislovas Urbonas Aleksandrą Juozapėnaitę-Eesmaa pažinonas, vyras Ennas Eesmaa – Estijos Resjo ne vieną dešimtį metų publikos Parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Jaukioje prieblandoje pianistę prisiminė bendramokslė Silvija Narūnaitė-Sondeckienė, klasės draugė smuikininkė Edita Vasiliauskaitė, Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rūta Unt, muzikos įrašų leidyklos „Semplice“ vadovė Rūta Skudienė. Kalbėjo ir Ennas Eesmaa, mamos gražiai lietuviškai šnekėti išmokytas sūnus Allanas. Vakare dalyvavo Estijos ir Lietuvos atlikėjai, A. Juozapėnaitės-Eesmaa mokiniai ir draugai: pianistai Greta Jakobsonaitė, Diana Kislovskaja, Povilas Jaraminas, Mindaugas Neverovas, Danga Kraujalienė, violončelininkai Theodoras Sinkas ir Valentinas Kaplūnas. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ


Muzikuojanti šeima „Apie Aleksandrą Juozapėnaitę žinau labai mažai, – mano pianistas Gintaras JANUŠEVIČIUS, – nors pažintis su ja buvo įvairiapusė. 2002 m. Estijoje vykusiame konkurse laimėjau Grand Prix. Radęs progą, mano mokytojas Jurgis Bialobžeskis paskambino profesorei pasisveikinti ir perduoti linkėjimus. Net negirdėdamas jos balso jutau, su kokiu šiltu žmogumi bendrauja mano mokytojas. Vėliau susipažinome asmeniškai, kai atvažiavau į Taliną koncertuoti – gavau jos klasę repeticijai. Nuo to laiko, kad ir kur susitikdavome, visada maloniai ir daug šnekėdavomės. Vėliau turėjau galimybę su ja susipažinti kaip su pedagoge, stebėdamas Vilniuje vykusius meistriškumo kursus. Nedažnai sutinku žmonių, kurie bendrauja taip atvirai, bet kartu neleidžia sau peržengti būtinų ribų – ji būdavo itin griežta, tačiau galėdavo pagrįsti kiekvieną savo pastabą. Todėl, kai ji 2007-aisiais dirbo tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų konkurso žiuri, žinojau, kad jos nuomone galiu pasitikėti ir iš jos komentarų daug ko pasimokyti (tada pelniau 3-iąją premiją). Pagaliau prieš metus susipažinau su Aleksandros Juozapėnaitės-Eesmaa įrašytu M. K. Čiurlioniu. Tai buvo visiškai naujas ir netikėtas muzikinis potyris, pridėjęs naujų atspalvių mano mintyse nutapytam jos portretui. Girdėjau įvairiausių nuomonių apie ją ir esu įsitikinęs, kad kiekvienas prof. Juozapėnaitę galėtų pavaizduoti vis kitaip, bet nė vienas tų portretų negalėtų savo spalvomis ir nuotaikomis lygintis su tuo, kokia ji buvo iš tiesų – spalvingiausia Asmenybė. Ne kiekvienas žmogus, dar būdamas gyvas, užsitarnauja legendos statusą. Kitaip apie ją šnekančių nebuvau sutikęs.“ n

Gyvenimas muzikos ðviesoje Jovita SAULĖNIENĖ

Þ

inomų klaipėdiečių Ingos ir Aliaus Maknavičių šeimos gyvenimas įprasmintas muzikos pasaulyje. Muzika jiems – turtinga, dvasinga, išraiškinga, žodžiais nenusakoma kalba. Jos teikiamas neišsemiamas pažinimo džiaugsmas – begalinis, neaprėpiamas. ,,Kompozitorių sumanymo atskleidimas, meninių kūrinio vaizdų ir tam tinkamų išraiškos priemonių paieškos siekiant vieną ar kitą mintį perteikti klausytojams – ypatingas kūrybinis procesas, teikiantis galias prasmingai gyventi...“, – sako tarptautinių konkursų laureatė pianistė, Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos ir Lietuvos muzikų sąjungos narė Inga Maknavičienė. Ji yra surengusi per 900 koncertų Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje, Belgijoje, Estijoje, Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje ir kt.), koncertuoja ir kaip solistė, ir su kameriniais ansambliais, kameriniais ir simfoniniais orkestrais. Yra parengusi daug kamerinės muzikos programų, muzikinių-literatūrinių kompozijų su Klaipėdos valstybinio muzikinio, dramos teatrų aktoriais, literatūrologais, istorikais, išleidusi nemažai leidinių. Inga Maknavičienė pripažinta geriausia 2003 m. Klaipėdos universiteto menininke, 2006 m. jai paskirta „Klasco“ premija ,,Už nuopelnus menotyros ir meno srity-

je“, 2007 m. suteiktas Klaipėdos universiteto docentės vardas. Alius Maknavičius – Klaipėdos brass kvinteto, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro, Karinių jūrų pajėgų orkestro muzikantas, pedagogas. Penkiolikmetė dukra Gabija – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė, septynių tarptautinių (penkios pirmosios, 2 trečiosios vietos), vieno Lietuvos pianistų konkursų laureatė, nacionalinio konkurso diplomantė. Netrukus Gabija vyks į prestižinį F. Chopino jaunųjų pianistų konkursą Lenkijoje. Vyresnioji duktė Laura – Vilniaus univesiteto lietuvių filologijos bakalaurė, tačiau anksčiau taip pat skambino fortepijonu, yra tapusi kelių tarptautinių pianistų konkursų laureate... – Iš kur atėjo ta didžioji ir visą Jūsų gyvenimą apimanti meilė muzikai? Ar tai Jūsų ir Jūsų namiškių pašaukimas?

– Į muziką mano tėvai visada žiūrėjo pagarbiai. Su tėveliais lankėme ne tik Lietuvos operos, muzikinius, dramos teatrus, koncertus, bet ir visus ryškiausius kultūrinio gyvenimo renginius. Vaikystėje man nepaprastai pasisekė, kad iš karto patekau į fantastiškos pianistės, baigusios studijas Maskvoje (ir konservatoriją, ir aspirantūrą), rankas. Ji

Muzikos barai / 33


Muzikuojanti šeima instrumentais. Grojant pučiamaisiais instrumentais itin svarbūs gražaus garso išgavimo, ansamblinio derėjimo, spalvingo skambėjimo ir kiti specifiniai aspektai. Todėl jei ansambliui pasiseka pasiekti darną, jei skambesio grožis jaudina klausytoją, pagaliau, jei pasirinkta programa sudomina auditoriją, visi būname laimingi. – Inga, Jūsų dukra Gabiją skina lauAlius Maknavičius

buvo karininko žmona, todėl dėl vyro darbo pobūdžio turėjo nuolat keisti gyvenamąsias vietas, miestus, šalis. Kai mokytoja vėl susikrovė lagaminus, mokslus tęsiau M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ir tai taip pat buvo sėkmė... Muzika mūsų šeimos gyvenime yra viskas: ir profesija, ir darbas, ir hobis, ir malonumas, ir dvasinė palaima, ir nuolatiniai kūrybiniai ieškojimai, ir begalinis džiaugsmas – atradimai. Būtent joje visa šeima save įprasminame. Muzikos klodai – begaliniai, jų neįmanu išsemti, todėl ypač vertinu akimirkas, kai gimsta naujos idėjos, mintys, kai esu kviečiama atlikti kokį nors naują, neliestą, bet įdomų ir vertingą, nesąžiningai pamirštą ir todėl šiandien neskambantį kūrinį. Visi turime savo mėgstamus kompozitorius, nemažai dėmesio skiriame ir šiuolaikinės muzikos kūrėjams. Abu su vyru esame pirmieji ne vieno šiuolaikinės muzikos kūrinio atlikėjai... Esu įsitikinusi, kad pamažu muzikos gylį, grožį ir savęs realizavimo galimybes atskleidžia ir mūsų Gabija. – Gerbiamasis Aliau, Jūs – Klaipėdos publikai žinomas atlikėjas, grojantis keliuose muzikos kolektyvuose. Koks Jūsų požiūris į skirtingų žanrų ir stilių kompozitorių kūrybą? Kas Jums svarbiausia perteikiant muzikos kūrinį?

– Šiandien atlikėjai turi iš tiesų gebėti derinti ne tik skirtingas muzikos sritis, bet ir groti įvairių epochų kompozitorių kūrybą. Tai tapo dažno muziko gyvenimo norma, nors užsienyje dažnai vyrauja priešinga praktika, kai atlikėjas gilinasi tik į vienos ar kitos epochos specifiką, groja vienos ar kitos epochos instrumentarijui būdingais (kartais net ir autentiškais)

Muzikos barai / 34

M. K. Čiurlionio konkursą, kuriame galėdavo dalyvauti Čiurlionio mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai ir konservatorijų studentai. Dabar dažna muzikos mokykla organizuoja šalies ar tarptautinius konkursus... Gabijai jau nuo 2007 m. renkamės konkursus užsienyje. Aš pati kartu su kolegomis esu surengusi du Lietuvos ir 5 tarptautinius konkursus. Buvau 6 iš jų idėjos autorė, organizacinių komitetų pirmininkė, vicepirmininkė, meno vadovė, koordinatorė. Panašaus pobūdžio renginių organizavimas – itin atsakingas, sudėtingas ir didelės kompetencijos reikalaujantis darbas. Anksčiau minėti konkursai gerokai skyrėsi vieni nuo kitų tiek turiniu, tiek apimtimi, pavyzdžiui, 2010 m. pianistams, pūtikams ir stygininkams Klaipėdos

Inga Maknavičienė

rus prestižiniuose tarptautiniuose konkursuose. Kokia čia šeimos įtaka? O gal, anot S. Gedos, „kūrėjas išauga pats iš savęs, iš savo žemės, namų, pasaulio, iš begalybės, – kaip iš klevo sėklos išaugęs milžiniškas medis?“

– Be abejo, tėvai dalijasi savo profesine patirtimi, tam tikra kryptimi nukreipia vaikų talentą. Gabija išaugo mūsų muzikos aplinkoje ir tai jai neabejotinai padarė poveikį kaip asmenybei, muzikei, atlikėjai. Net ir šiandien jai skambinant konkursuose ar koncertuose girdžiu save, girdžiu kartojant vienas ar kitas mano interpretacijas ar kadaise darytas klaidas. Lydžiu Gabiją į konkursus ir nepaprastai džiaugiuosi, kad jai tai labai svarbu. Žinoma, be talento, gebėjimų, gerų pedagogų gero pianisto tikrai neįmanoma užauginti. – Jūs pati ne kartą rengėte konkursus, dalyvavote juose. Gabija tuo požiūriu irgi įgijusi nemažai patirties. Ką manote apie pianistų konkursus? Kaip juos vertinante?

– Šiandien Lietuvoje visiškai kita situacija nei prieš tris dešimtmečius, kai turėjome vos kelis respublikinius (geriausiu atveju – tarprespublikinius) pianistų konkursus: B. Dvariono konkursą iš esmės muzikos mokyklų mokiniams, S. Vainiūno – konservatorijų auklėtiniams ir

Inga Maknavičienė – daugelio pianistų konkursų organizatorė

universitete surengtas tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavo per 180 muzikantų (iš jų – tik apie 40 iš Lietuvos), savo apimtimi negali būti lyginamas su Muzikinio teatro 2011 m. organizuotu Respublikiniu jaunųjų talentų festivaliu ir festivaliu-konkursu, nors abu renginiai pasižymėjo aukštu dalyvių profesinio pasirengimo lygiu, abiejuose dirbo solidžios prestižinės vertinimo komisijos, pirmininkaujamos prof. S. Sondeckio, prof. K. Grybausko ir kt. Didžioji konkursų organizacinių darbų dalis yra nematoma, nes vyksta internetu, telefonais, todėl dažnam šių darbų apimtys yra neįsivaizduojamos. Liaudies išmintis byloja, kad tik pabandęs suprasi, todėl šiandien labai nuoširdžiai džiaugiuosi nuveiktais darbais


ir sveikinu visų konkursų organizatorius, nes tai iš tiesų ne tik nepaprasta paskata jaunimui tobulėti, bet ir galimybė prisidėti prie profesionalaus meno ateities Lietuvoje kūrimo. Pasirengimo konkursui procesas ir dalyvavimas jame – pati geriausia mokinio motyvacija, kuri įpareigoja ne tik atlikėją, bet ir jo pedagogą, artimuosius. Tai didelis dvasinis ir fizinis krūvis, nes konkursas reikalauja valios, nuolatinio darbo, pedagogui – puikaus profesinio pasirengimo. Tai tikras savęs išbandymas. Jaunam muzikui tarptautiniuose konkursuose itin svarbu susipažinti su savo bendraamžių (ir ne tik) pianistų pasiekimais, nes čia jis gali išgirsti nemažai pasaulio geriausiųjų. Į konkursus važiuoja tik puikiai pasirengę muzikantai, visi tikisi laimėti (priešingu atveju nevažiuotų), bet pergalei dažnai nepakanka profesionaliai atlikti programą... Paprastai laimi tie, kurie į interpretaciją įlieja bent dalelę savitumo. Muzikos kalba tarptautinė, tačiau kiekvienas atlikėjas tą patį kūrinį skambina kiek kitaip, todėl konkursai – tai dar viena mokykla, kitų kultūrų pažinimo galimybė, kur gimsta itin įdomios diskusijos interpretacijų ir kitais klausimais, išryškėja pianizmo tendencijos, atlikimo mados. Niekada nepamiršiu dviejų žiuri narių dialogo,

yra pedagogas. Todėl ir mes, tėveliai, ir pati Gabija esame nepaprastai dėkingi mokytojai doc. Albinai Šikšniūtei, rengiančiai Gabiją tarptautiniams skrydžiams, tikinčiai jos ateitimi, kuriančiai ir formuojančiai ją. Prieš šių metų pavasario konkursinį startą Svetlogorske (Rusija) Gabijos rečitalį Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje surengė pirmoji Gabijos muzikos mokytoja V. Potejenko, kuri kartu su mokyklos kolegomis džiaugėsi ne tik pastebimai išaugusia visada kuklios ir jautrios Gabijos muzikine branda, atliktos programos interpretacijų gyliu, bet ir technikos pasiekimais. Mums itin malonu, kai į tradicinius literatūrinius LR Seimo narės Irenos Šiaulienės renginius kviečiama koncertuoti ir Gabija. Už paramą esame labai dėkingi AB ,,Mūsų laikas“ vadovui Rimantui Cibauskui. Praėjusiais

Gabija Maknavičiūtė Paryžiuje

metais stipendiją Gabijai paskyrė ir ,,Maximos“ generalinis direktorius Arūnas Zimnickas. Manyčiau, kad be daugelio draugų palaikymo ir paramos Gabijos rezultatai nebūtų tokie aukšti. – Prisiminkime Gabijos konkursus. Kaip jai sekėsi pristatyti save kaip atlikėją ir garsinti Lietuvos vardą? Kaip Gabijos laimėjimus įvertino gimtasis miestas Klaipėda?

Gabijai Maknavičiūtei įteikiamas III vietos laimėtojos diplomas

kai pianistas iš Maskvos klausė lenkų pianisto, ar jo atliekamas Chopinas patiktų Lenkijoje... Į klausimą buvo atsakyta: „Žiūrint kur grotum...“ Kiekvienam jaunam atlikėjui jo kūrybiniame kelyje svarbiausias žmogus

– Priminsiu tik paskutinius konkursus, kuriuose dalyvavo Gabija. Praėjusių metų pavasarį įvyko tarptautinis konkursas ,,Consorso Internazionale Musicale Giovani Musicisti“ Italijoje (Trevize), kur mūsų keturiolikmetė Gabija pasirodė geriausiai iš visų ir pelnė svarbiausią

apdovanojimą – konkurso taurę ir pagrindinę premiją (1° Premio Assoluto). Tai aukščiausias įvertinimas ne tik jos amžiaus grupėje, bet ir viso konkurso. Šiais metais Gabija dalyvavo jau dviejuose tarptautiniuose konkursuose. Balandžio 19–21 dienomis Svetlogorske (Rusija) vyko III tarptautinis A. T. Grečaninovo fortepijono meno konkursas, kurio penkiose amžiaus grupėse varžėsi 78 jaunieji pianistai. Lietuvai atstovavo J. Karoso muzikos mokyklos mokinys Kristupas Klimkaitis (mokyt. I. Skirsgilienė), kuris tapo šio konkurso diplomantu, ir Gabija, ji laimėjo I vietą. Kitas tarptautinis konkursas vyko Paryžiaus Gagny teatre balandžio 24–26 d. Dalyviai buvo atrinkti pagal iš anksto atsiųstus DVD. Šio konkurso antrojo turo 5 amžiaus grupėse (10–26 m.) dalyvavo 53 pianistai iš Japonijos, Ukrainos, Rusijos, Suomijos, Vokietijos, Brazilijos, Belgijos, Švedijos, Slovėnijos, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Rumunijos. Į antrąjį turą buvo pakviesta tik viena atstovė iš Lietuvos – Gabija, kuri buvo ir jauniausia savo grupės dalyvė. Ji laimėjo III vietą. Konkursas Paryžiuje buvo ryškus, įdomus, puikiai organizuotas. Prieš finalinį koncertą visiems konkurso lauretams įteiktos kompaktinės plokštelės su jų pasirodymo konkurse aukštos kokybės įrašais. Laureatų koncertas – dar viena neišdildoma konkurso pamoka. Ilgai nepamiršime Grand Prix laimėtojo Choni Dmytro iš Ukrainos pasirodymo, sudomino ir atlikėja iš Kinijos Yaqian Huang (17 m.), kuri laimėjo II vietą. Kinijos atstovai rimtai dirba ir gerai pasirodo konkursuose, tačiau dažnai pralaimi meniškumo, interpretacijos, minties gylio aspektais. Šį kartą kinės pasirodymas stebino garso grožiu, frazavimo lankstumu, nestereotipinėmis interpretacijomis. Pirmąją vietą laimėjo prancūzė Journaux Juliette (16 m.). Netrukus Lenkijoje vyks tarptautinis F. Chopino vaikų ir jaunimo konkursas, 4 amžiaus grupėse (10–18 m.) varžysis 47 dalyviai. – Palinkėkime sėkmės Gabijai, šiame ir būsimuose konkursuose. n

Muzikos barai / 35


Sukaktis Audronė NEKROŠIENĖ

M

uzikos barų“ bičiulė muzikologė Daiva Kšanienė liepos 3 dieną minėjo gražią sukaktį – jai sukako 70. Labai norėjosi ta proga su profesore pasikalbėti netradiciškai, gal net ne apie muziką. Tačiau per turiningus veiklos metus jubiliatės patirta ir pažinta tiek daug, o mums, vilniečiams, uostamiesčio muzikinis gyvenimas vis dar taip nutolęs, tarsi ne trys šimtai, o trys tūkstančiai kilometrų Klaipėdą nuo Vilniaus skirtų! Mėgstame net pajuokauti, kad nuo Vilniaus Klaipėda – toli, o Vilnius Klaipėdai – arti... Tad pokalbis ir šį kartą sukosi apie Klaipėdos muziką, kaip ją mato ir jaučia, kokius laikotarpius ir žmones, kolektyvus išskiria jau beveik

Daiva Kðanienë: visa ðirdimi esu Klaipëdos þmogus penkias dešimtis metų čia dirbanti garsi muzikė. Tik pokalbio pabaigoje, prisiminusi, kad profesorė yra dar ir žmona, mama, trimis namų kampais besirūpinanti šeimininkė, suskubau klausti: „Kokį patiekalą šeimai labiausiai mėgstate ruošti?“ – „Sriubas! – nusikvatojo pašnekovė. – Be sriubų negalime nė dienos gyventi. O iš jų parūgštinta burokėlių sriuba ar žuvienė – skaniausios!“ – Nuo 1965 metų gyvenate Klaipėdoje, taigi jau netrukus įspūdinga sukaktis – 50 metų! Aktyviai dalyvaujate miesto muzikiniame gyvenime, jį tyrinėjate. Kokius laikotarpius, patirtus muzikinius įspūdžius išskirtumėte?

– Kad ir būdama šiaulietė (nors mano tėvai gyveno Klaipėdoje iki 1939 m. kovo, kai Hitleris okupavo šį kraštą), visa širdimi esu Klaipėdos žmogus. Myliu šį miestą, kraštą, jau negausią lietuvininkų bendruomenę; pažįstu beveik visus čia gyvenančius ir kuriančius muzikus (atlikėjus, kompozitorius, kolektyvus), stebiu jų kūrybinį kelią, pasiekimus, atsinaujinimą, kartų kaitą, jaunimo proveržius. Daugeliu aspektų nelengva lyginti sovietinio periodo Klaipėdos muziki-

Muzikos barai / 36

nės kultūros būklę su nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau nuvertinti praeities (turiu galvoje 1965–1990 metus) jokiu būdu negalima. Taip kalbu todėl, kad ne kartą teko susidurti su aną laikotarpį niekinančia nuomone, neretai pasitaiko manančių (ir sakančių), kad tik nuo jų atvykimo Klaipėdoje prasidėjo klestėjimas... Be abejo, 1965 m. man atvykus iš Vilniaus, nors taip pat sovietinio, Klaipėdos muzikinis gyvenimas atrodė nykokai. Tačiau keli muzikiniai židiniai buvo gyvi ir tęsė prieškarinės Klaipėdos tradicijas. Pirmiausia tai buvo S. Šimkaus konservatorija (tuomet aukštesnioji muzikos mokykla), Juozo Karoso vaikų muzikos mokykla ir, aišku, Lietuvos valstybinės filharmonijos Klaipėdos filialas. Šios institucijos skleidė mieste muzikos meną, propagavo akademinę muziką. Ypač reikėtų išskirti šviesaus atminimo vaikų muzikos mokyklos direktoriaus violončelininko J. Klimo darbus, jo vadovaujamo mokytojų kamerinio orkestro koncertus, Filharmonijos filialo direktoriaus Algio Kuraičio veiklą. Ši įstaiga organizuodavo garsių Lietuvos ir Sovietų Sąjungos respublikų atlikėjų koncertus (Vakarų atlikėjų tuomet nebuvo galimybės kviestis). Filharmonijos filialo reikalais ir jo veikla nuoširdžiai rūpinosi tuometinis Lietuvos filharmonijos


direktorius kompozitorius Rimvydas Žigaitis. Būtent jo ir A. Kuraičio iniciatyva 1976 m. Klaipėdoje surengtas pirmasis (šiuo metu seniausiai Lietuvoje gyvuojantis) klasikinės muzikos festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, kasmet skaidrinęs miesto muzikinio gyvenimo atmosferą. Nuostabu, kad didžiulė koncertų salė, dabartinė Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, beveik visada būdavo pilnutėlė. Reikia paminėti dar vieną iš Klaipėdos muzikinės praeities tradicijų išaugusį kultūrinį reiškinį – Liaudies operos teatrą. Klaipėdiškiai visais laikais pasižymėjo stebėtinu potraukiu operai, pirmieji muzikiniai spektakliai vokiečių atlikėjų buvo statomi nuo 1820 m. Vos Klaipėdos kraštas 1923 m. susijungė su Lietuva, buvo susirūpinta lietuvių operos teatro kūrimu. Pradžioje šio darbo ėmėsi S. Šimkus, vėliau J. Kačinskas. Po Antrojo pasaulinio karo praėjus tik metams (1946), mieste įkuriamas Muzikinės komedijos teatras (vad. K. Griauzdė). Jis, nors veikė vos ketverius metus, tiesė kelią muzikinio teatro žanrui. 1956 m. Klaipėdoje pradeda veikti Liaudies operos teatras. Iki 1963 m. buvo pastatytos keturios operos. Po ketverių neveiklumo metų, 1966-aisiais, teatrui ėmė vadovauti Kazys Kšanas, prasidėjo teatro atgimimo laikotarpis. Pastatyta S. Rachmaninovo opera „Aleko“, G. Donizetti

1955 m. rugsėjo 1-ąją Su tėveliais. Sėdi (iš kairės) mama J. Vainauskienė, sesuo Eglė, tėtis P. Vainauskas, sesuo Rasa. Stovi Daiva ir sesuo Jūratė Priimta į Valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Sveikina Rektorius J. Karnavičius, 1961 m.

„Meilės eliksyras, J. Strausso „Čigonų baronas“, J. Offenbacho „Hofmano pasakos“ ir kt. Liaudies operos teatras veikė iki 1986 m., per kelis dešimtmečius artino klausytoją prie šio žanro. Teatro orkestras rengdavo ir simfoninės bei kamerinės muzikos koncertus. Liaudies operos teatras pasiekė tokį meninį lygį, kad 1987 m. buvo reorganizuotas į valstybinį Klaipėdos muzikinį teatrą. Po metų jau pastatė sudėtingą, įdomų ir šiuolaikišką veikalą – A. Žigaitytės operą „Mažvydas“ (dir. G. Rinkevičius). Vertinant ketvirčio amžiaus (1987– 2013) muzikinio teatro veiklą, galima pastebėti daugelį pokyčių, pakilimo ir nuosmukio momentų. Keitėsi vadovai, kiekvienas jų turėjo savąją teatro viziją (arba, deja, neturėjo). Tarp jų, mano nuomone, ryškiausią žymę paliko S. Domarkas ir A. Žigaitytė. Kiek prisimenu, S. Domarką labiau viliojo operetės žanras (gal tai jo įdirbio Kauno muzikiniame teatre pasekmė ar tę-

sinys). Šis vadovas įkūrė reikšmingą ir reikalingą festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje. A. Žigaitytė siekė kurti tikrą operos teatrą; ji buvo kupina naujų idėjų, kurių ne vieną įgyvendino (realizuotas „Muzikinio kelto“ sumanymas ir kt.). Būtent ši vadovė išjudino ir pradėjo įgyvendinti naujo muzikinio teatro statybos reikalus. Šiuo metu Klaipėdos muzikinis teatras, tikėkimės, yra ieškojimų kelyje. Kol kas sunku įžvelgti jo kryptį, meninius siekius, neaiški ir repertuarinė politika, retos reikšmingesnių operų premjeros. Ypatingą vaidmenį Klaipėdos muzikinio gyvenimo panoramoje vaidina Klaipėdos universiteto Menų fakultetas (įkurtas 1971 m. kaip Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai). Per 42 metus jis parengė daugybę talentingų muzikos, teatro, šokio specialistų. Būtent Menų fakulteto absolventai sudaro Klaipėdos muzikinio teatro pagrindą. Šio fakulteto bazėje 1979 m. gimė Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyrius, kuris daugelį metų garsino miestą naujais klaipėdiečių

Muzikos barai / 37


Sukaktis kompozitorių kūriniais, muzikologų darbais. Gaila, kad prieš keletą metų šis skyrius baigė egzistuoti dėl daugelio objektyvių ir subjektyvių priežasčių: finansavimo nebuvimo, jaunų kūrėjų stygiaus, kultūra turinčių rūpintis šalies ir miesto valdžios institucijų dėmesio ir palaikymo stokos ir kt. Širdį suspaudžia prisiminus, kokius iškilius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai“ organizuodavo Klaipėdos kompozitorių skyrius. Deja, tai jau praeitis ir netektis. Tačiau reikia džiaugtis, kad praradimai vienaip ar kitaip yra kompensuojami. Šiuo metu vienas svarbiausių muzikinės kultūros židinių, palaikantis aukštą viso miesto muzikinį lygį, yra Klaipėdos koncertų salė. Tęsdama buvusios Klaipėdos filharmonijos (vėliau – Muzikos centro) tradicijas, ji nuėjo dar toliau ir atlieka rimtos filharmonijos tipo įstaigos vaidmenį. Koncertų salės vadovės – direktorė D. Žičkuvienė, pavaduotoja menui L. Narvilaitė – aukštai iškėlė muzikinio lygio kartelę. Rengiami įvairiausi klasikiniai, modernūs, edukaciniai festivaliai, projektai, patenkinantys skirtingų poreikių ir pomėgių publiką, nors niekada nepataikaujama prastam skoniui. Kviečiami geriausi Lietuvos ir užsienio šalių atlikėjai. Įstaiga tęsia ir senojo „Klaipėdos muzikos pavasario“ tradiciją, epizodiškai prisimena „Marių klavyrus“. Didžiuojamės pirmuoju nepriklausomybės metais įsteigtu (1992) daug koncertuojančiu profesionaliu kolektyvu – Kameriniu orkestru (įkūrėja L. Kuraitienė, dabartinis vadovas M. Bačkus), prie kurio ištakų teko būti ir man. Visada malonu klausytis kito Koncertų salės kolektyvo – varinių pučiamųjų kvinteto (1986, vad. V. Bružas). Prie jo kūrimo taip pat teko prisidėti, nes tuomet buvau Klaipėdos miesto tarybos narė. Vis dėlto nuolat klausiu savęs (kartais ir kitų): kodėl Klaipėda, uostamiestis, turintis šimtametę simfoninės muzikos istoriją, nepajėgi įkurti profesionalaus simfoninio orkestro. Juk toks orkestras yra būtinybė, muzikinės kultūros lygio rodiklis. Trumpu prieškario laikotarpiu Klaipėdoje veikė net du, lietuvių ir vokiečių, simfoniniai orkestrai. Pasigendu ir nuolat koncertuojančių kamerinių kolektyvų:

Muzikos barai / 38

neturime nei styginių kvarteto, nei medinių instrumentų ansamblių. Tiesa, džiazo kultūra Klaipėdoje yra svarbi ir gerbiama bei mėgstama. Tačiau turiu prisipažinti, kad šis žanras man nėra artimas ir dvasiškai svarbus, tad nedaug galiu apie jį pasakyti. Prie netekčių norėčiau priskirti ir turtingiausios, seniausios Klaipėdos krašto ir visos Mažosios Lietuvos tradicijos – chorinės muzikos – nykimą. Prieškariu kiekviename miestelyje veikė gausios giedotojų draugijos, o šiuo metu, neskaitant gimnazijų, chorinį meną mieste palaiko vienetai: puikus profesionalus Koncertų salės kolektyvas „Aukuras“ (vad. A. Vildžiūnas), Kultūros centro Žvejų rūmų mėgėjų kolektyvas „Klaipėda“ (veikiantis nuo 1953 m., vad. K. Kšanas), protarpiais susiburiantis choras „Cantare“, koncertuojantis daugiausia svetur (vad. A. Dambrauskas). Išnyko kažkada garsūs chorai „Gilija“, „Aušrinė“ ir kt. Kur dingsta abiturientai, dainavę puikiuose „Ąžuolyno“, Vytauto Didžiojo gimnazijų ir kitų mokyklų choruose? Juk ne visi išvažiuoja iš Klaipėdos. Optimizmą žadina kelios Klaipėdos muzikos mokyklos. Jos dirba nenusakomai svarbų darbą ugdydamos jaunuosius muzikantus, muzikos mylėtojus, ateities inteligentus, padorius žmones. Sunku išvardinti jų nuolatinio, pasiaukojamo darbo rezultatus. Neseniai savo jubiliejus šventusios J. Karoso muzikos mokykla, E. Balsio menų gimnazija surengė gausybę koncertų, kurie kėlė susižavėjimą, nuostabą jaunųjų talentų gausybe. Tokio pat lygio yra ir J. Kačinsko muzikos mokykla bei netrukus 80-metį švęsianti S. Šimkaus konservatorija. Gaila tik, kad šios mokyklos gyvena gan uždarai ir visuomenei pasirodo tik jubiliejų progomis. Ar neturėtų mieste būti muzikinio gyvenimo koordinatorius (kaip kadaise Mažosios Lietuvos miestuose ir visoje Vokietijoje būdavo miestų muzikos direktoriai), kuris rūpintųsi, kad tai, ką turime gero, taptų žinoma visuomenei, kad talentingi vaikai ir kolektyvai dažniau galėtų pasirodyti publikai. Daug kam, ne tik man, nuolat kyla klausimas, kodėl talentingiausi jaunieji muzikai masiškai apleidžia Lietuvą. Žinau ne vieną pavyzdį, kai pagal Erasmus programą pusmečiui į Vakarų Europos universitetus išvykę Klaipėdos

universiteto Menų fakulteto studentai nebegrįžo į savo kraštą. Kalbama, kad vos ne visi M. K. Čiurlionio meno mokyklos absolventai turi pasiūlymų studijuoti užsienio aukštosiose muzikos mokyklose. Ar tai kam nors rūpi? Kur Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijų pozicija? Ką jie mąsto? Muzikos profesionalai galėtų daug ką patarti valdininkams, bet šie nenori nieko klausyti. Dėl to man skauda širdį. – 300 km nuo Vilniaus – daug ar mažai?

– 300 kilometrų... Muzikinio gyvenimo reikalais Lietuvoje besirūpinančių žmonių iš sostinės per beveik 50 metų retokai teko sutikti (kadaise tai buvo Lietuvos filharmonijos direktorius R. Žigaitis, Kompozitorių sąjungos pirmininkas V. Laurušas, dar vienas kitas). Labai vertinu prieš porą metų įvykusį dabartinės Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkės Z. Bružaitės susitikimą su klaipėdiečiais kompozitoriais ir muzikologais. Vadinasi, atstumas nuo Vilniaus iki Klaipėdos yra labai didelis. Mes, klaipėdiečiai, nuolat vykstame į Vilnių: konferencijos, pasitarimai, seminarai, reikalai Kompozitorių sąjungoje, ekspertų komisijų, redkolegijų posėdžiai, stojamųjų egzaminų komisijos ir kt. 300 km. atstumas nuo Klaipėdos iki Vilniaus yra kitoks – trumpesnis... – Klaipėda – universitetinis miestas. Pradėjote dirbti Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, dabar jau ne vieną dešimtmetį tai savarankiška, nuo Vilniaus nepriklausoma studijų įstaiga Klaipėdos universiteto Menų fakultetas.

– Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose dirbu nuo jų įsikūrimo, 1971 m. Prieš tai septynerius metus dėsčiau S. Šimkaus konservatorijoje. Iki 1995 m. fakultetai priklausė Lietuvos valstybinei konservatorijai, bet prasidėjus nepriklausomybės laikų permainoms mes, fakultetų bendruomenė, pradėjome siekti savarankiškos aukštosios mokyklos statuso. Tačiau po kelerių metų suvokėme, kad tai neįmanoma ir kad mūsų kelias vienas – kartu su įsikūrusiu Klaipėdos universitetu. Gyvenimas parodė, kad neapsirikome. Klaipėdos universitetas, jo vadovybė supranta menininkų savitumą ir kitoniškumą, palaiko, geranoriškai sprendžia visas nestandartines problemas, kurių neturi kiti fakultetai. Universiteto


„užuovėją“ labai vertiname ir džiaugiamės, kad esame suprantami ir saugomi. Esame brangūs, nemažai kainuojame, todėl dėkojame kitiems fakultetams, kurie mus palaiko ir gelbsti finansiškai. Jau užsiminiau, kad Menų fakultetas ne tik rengia gabius ir Lietuvai reikalingus menininkus, bet ir skaidrina viso miesto dvasinę atmosferą (aišku, tai daro ir kiti universiteto fakultetai). Jaunimas, įsiveržęs į Klaipėdą, kuria jauno, šiuolaikiško akademinio miesto atmosferą. Vilnius eina savo keliu, Klaipėda turi savo kelią. Tai jūrinis miestas, kuris nevengia ir neignoruoja meno, muzikos. Gyvenimas koreguoja universiteto būtį, bet vertybės išlieka. – Ar šiandieninių reformų laikais savarankiškumas – turiu minty atsiskyrimą nuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – yra gerai?

– Savarankiškumas – tai branda. Be abejo, kur kas lengviau būtų gyventi pagal kitų nurodymus, kaip gyvenome sovietiniais laikais, bet savarankiškumas – ne tik sunkumai, prievolė, bet ir plačios veiklos galimybės, sprendimų originalumas, atsakomybės pojūtis, laisvė atskleisti savo sugebėjimus. Toks dabar yra Klaipėdos universitetas, įgyvendinantis grandiozinę „Jūrinio slėnio“ programą, kuriantis novatoriškas įvairius studentų poreikius tenkinančias programas. Menai, tarp jų ir muzika, kaip minėjau, universitete yra vertinami, jais rūpinamasi, nors Vyriausybės (buvusios, gal ir dabartinės) palaikymo nejaučiame. – Ar ne per didelė konkurencija tarp dabar jau trijų miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – aukštųjų meno mokyklų?

– Konkurencija visais laikais buvo ir bus. Juk Lietuva yra centralizuota valstybė, viskas sukoncentruota Vilniuje. Tai ne Vokietija ar Italija. Daugelis Lietuvos miestų absolventų, taip pat ir muzikantų, mano, kad nesvarbu kaip, pas ką mokytis, bet svarbu Vilniuje. Dažnai vaikai nori gyventi savarankiškai, išvykti iš namų. Be abejo, jaučiame, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademija susirenka geriausius (kurie neišvyko į užsienį). Tačiau yra ir tokių, kurie iš Vilniaus važiuoja studijuoti į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Juos čia vilioja pedagogų vardai, daugiau galimybių įsidarbinti miesto muzikiniuose kolektyvuose, te-

atruose bei Vakarų Lietuvos miestų ir miestelių kultūros centruose. Konkurencija turi ir kitą atspalvį. Į Šiaulių universiteto muzikos mokytojų programą stoja daug daugiau abiturientų nei į tą pačią Klaipėdos universiteto programą. Teneįsižeidžia mano gimtojo miesto Šiaulių universitetas, bet paklausus (neoficialiame pokalbyje – neduokite į teismą...), kodėl jie ten taip gausiai stoja, buvo atsakyta: „Labai lengva mokytis, nieko iš mūsų nereikalauja, be pastangų gauname diplomą“. Būsimuosius ir esamus studentus dezorientuoja skelbiami nekorektiški universitetų reitingai, neteisingi atskirų programų vertinimai pagal neaiškius kriterijus. Kas iš to turi naudos, sunku suvokti. Pavyzdžiui, kaip galima lyginti (reitinguoti) Sveikatos mokslų universitetą su jūriniu, socialiniu, humanitariniu, meniniu Klaipėdos universitetu? Beje, tarptautiniai ekspertai Klaipėdos universitetą pernai akreditavo galimam ilgiausiam laikotarpiui – šešeriems metams. Ar tai ne kokybės rodiklis? Pikta, kad aukštojo mokslo reforma, įvykdyta vadovaujant G. Steponavičiui, neskatina sveikos konkurencijos, kas būtų naudinga, bet kiršina, priešina skirtingų muzikos institucijų pedagogus, jų vadovus. Nenormalu, kad stojamieji egzaminai į muzikines ir kitas menines specialybes vyksta vis kituose miestuose: dalis Kaune, dalis Vilniuje, kai kas Klaipėdoje arba Šiauliuose. Vienas turas čia, kitas – kitur. Vyrauja blaškymasis, neapibrėžtumas, netikrumas, nepasitikėjimas, nežinia. Tai nesuprantama, nerimta, taip negali būti. Stebiuosi, kaip stojantieji dar susigaudo. Tikėjomės, kad pasikeitus valdančiajai daugumai kas nors pasikeis, deja, nieko nesulaukėme. Stulbina nekompetencija vadovavimo aukštajam mokslui srityje. – Kas jungia ar skiria aukštąsias menų mokyklas?

– Galėčiau kalbėti tik apie Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Mus jungia bambagyslė, nes mes, dauguma pedagogų, esame jos vaikai. Tas ryšys niekada nenutrūko. Gal ne visi, bet dauguma, bendrauja su savo Alma Mater, dalyvauja bendruose muzikiniuose projektuose, konferencijose, rašo straipsnius į muzikinius leidinius, yra

Įteikus dr. Vydūno mokslinę-literatūrinę premiją Čikagoje (JAV). D. Kšanienė ir premijos mecenatas V. Pėteraitis

disertacijų tarybų nariai, oponentai. Svarbūs ir asmeniniai ryšiai: dalijamės patirtimi, nuoskaudomis ir kt. O skiria jau minėta konkurencija, kurią nori nenori mes, klaipėdiečiai, dėl objektyvių priežasčių iš dalies pralaimime. Tačiau noriu pasakyti, kad tai ne asmenybių konkurencija, o sostinės ir ne sostinės problema. Yra daug puikių pedagogų Vilniuje ir daug puikių pedagogų Klaipėdoje. Kokia aukštoji muzikos mokykla gali pasigirti turėjusi tokią solfedžio dėstytoją, kokia buvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedros pedagogė D. Ūsaitė, lietuvių muzikos istorijos bei išeivijos kultūros žinovė D. Petrauskaitė, folkloro asė R. Vildžiūnienė, fortepijono fanatikė T. Romaškina, birbynės maestro V. Tetenskas, dainavimo korifėjai O. Glinskaitė, E. Kaniava ar V. Vadoklienė? Galiu tik paraginti, kad studentai rinktųsi pedagogus, o ne miestą. Gal toks laikas ateis. Net ir mažame miestelyje galima rasti talentingiausių muzikos (ir kitų dalykų) mokytojų, tai liudija pasaulinė muzikos istorija. – Nemažai tyrinėjote lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveiką. Ar šiandieninėje Klaipėdos kultūroje dar jaučiama vokiečių kultūros įtaka?

– Turtinga vokiškoji muzikinė tradicija ir kultūra, liuteroniškasis tikėjimas Mažajai Lietuvai per šimtmečius darė didžiulį poveikį, jis buvo juntamas visose muzikinės veiklos apraiškose. Kiekvienas didesnis krašto miestas turėjo muzikinių teatrų, simfoninių orkestrų, daugybę chorų (giedotojų draugijų), kamerinių ansamblių, klestėjo gyvybinga namų muzikavimo tradicija. Mažosios Lietuvos lietuviai, pradėję kurti savo muzikinę kultūrą, daugelį pavyzdžių ėmė iš vokiečių tradicijos. Deja, Antrasis pasaulinis karas

Muzikos barai / 39


Sukaktis

Su vyru K. Kšanu

išblaškė tikruosius gyventojus lietuvininkus po pasaulį, daugelis žuvo. Kartu su jais išnyko amžiais puoselėtos krašto tradicijos, taip pat ir muzikinės. Per 50 sovietinės okupacijos metų Klaipėdos kraštą apgyvendino Didžiosios Lietuvos lietuviai ir žmonės iš kitų Sovietų Sąjungos vietovių, buvusių vietinių lietuvininkų liko labai nedaug. Naujieji gyventojai atsinešė savo kultūrą, tradicijas, mentalitetą. Šiuo metu Klaipėdoje ir jos krašte vokiškosios kultūros apraiškos gana fragmentiškos. Klaipėdoje ir kituose net nedideliuose krašto miesteliuose veikia lietuviškos evangelikų liuteronų bažnyčios, yra atsidavusių kunigų, kuriems vadovauja puikus žmogus, intelektualas vyskupas M. Sabutis. Klaipėdoje veikia vokiečių draugija, kuri renkasi Simono Dacho namuose. Ji organizuoja įvairius kultūrinius renginius, kalbos kursus, vokiečių kultūros dienas. Nuo 1989 m. prie draugijos veikia vokiečių choras, pasirodantis visuose su vokiečių veikla susijusiuose renginiuose. Reikšminga, kad šiais metais Klaipėdos kraštas jau turi Vokietijos garbės konsulą – juo tapo Klaipėdos universiteto doc. dr. A. Baublys. Jo veikla, manau, taip pat bus svari stiprinant Vokietijos ir Klaipėdos krašto kultūrinius ryšius. Klaipėdos kultūros žmonės bei kai kurios institucijos bendradarbiauja su J. W. Goethe´s institutu, organizuoja bendrus renginius. – Sukūrėte tvirtą muzikų šeimą, kurios veikla ryški Klaipėdos muzikiniame gyvenime. Vyras Kazimieras Kšanas – chorvedys, ilgametis Klaipėdos liaudies operos vadovas, dukra Miglė – puiki pianistė, taip pat pernelyg nenutolstanti nuo muzikinio teatro. Gal muzikos keliais jau suka ir anūkai?

Muzikos barai / 40

– Vyras ir šiuo metu darbuojasi muzikos srityje: vadovauja miesto mišriam chorui „Klaipėda“, diriguoja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros Operos studijoje. Dukra Miglė yra šios studijos koncertmeisterė, ji taip pat dirba pedagoginį darbą J. Karoso muzikos mokykloje, ugdo jaunuosius pianistus. Trys mano anūkai baigė muzikos mokyklas arba dar mokosi. Juozukas, Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos ketvirtokas, griežia smuiku. Kiti du pasuko kiek kita linkme, bet, manau, muzikinė patirtis jiems taip pat praverčia ar pravers pasirinktose srityse. Mano mažoji anūkė Ugnė Marija, nors dar tik trejų metų, bet jau rodo gerus muzikinius gebėjimus, mėgsta dainuoti ir šokti. – Ar padeda muzika ir bendra veikla kasdieniame šeimos gyvenime?

– Sunku pasakyti, kaip sektųsi šeimoje bendrauti su kitokios specialybės žmogumi. Kartais „elitiniuose“ žurnaluose skaitau, kad namuose apie darbą sutuoktiniai nesikalba. Mes kartu jau 47 metai. Ir visus tuos metus mūsų pokalbių temos daugiausia sukasi apie muziką, apie tai, ką darome. Aišku, tenka spręsti ir buitinius klausimus. Deja, jie visada buvo antraeiliai, gal dėl to buitis ne visiškai sutvarkyta. Nesu praleidusi nė vieno savo vyro spektaklio Liaudies operoje ar choro, studentų koncerto (su labai retomis išimtimis dėl gastrolių užsienyje, ligos). Prisimenu, kad 1967 m. Liaudies ope-

roje statant pirmąjį spektaklį, S. Rachmaninovo operą „Aleko“, abu kartu net bandėme versti libretą iš rusų kalbos, nes lietuviško nebuvo. O kiek choro partijų ranka esu perrašiusi, juk kopijavimo aparatų neturėjome! Visada tariamės dėl koncertų programų sudarymo, repertuaro pasirinkimo. Reikia pasakyti, kad ir aš būnu suprasta. Kai rašau straipsnius ar knygas, niekas man netrukdo, nepriekaištauja. Tik dažnai pasako: „Matau tik tavo nugarą“. Šeimos narius visada matydavau savo vedamuose koncertuose, minėjimuose, renginiuose (o koncertų teko vesti daugiau nei 300, visų ir neskaičiavau). – Įspūdingas Jūsų dalyvavimo įvairiose komisijose sąrašas. Kas įsimintiniausia iš šio pobūdžio veiklos?

– Iš tiesų teko daug dirbti įvairiose Lietuvos, miesto, universiteto komisijose, tarybose, redakcinėse kolegijose, organizuoti konferencijas, seminarus, skaityti mokslinius pranešimus tarptautinėse ir šalies konferencijose. Trejus metus vadovavau Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriui, surengiau tris tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai“. 1990–1995 m. teko būti pirmosios nepriklausomos Klaipėdos miesto tarybos nare, dirbti Kultūros komisijoje, tad šioks toks mano indėlis yra steigiant ir dabar veikiančius miesto muzikinius kolektyvus – Klaipėdos kamerinį orkestrą, Brass kvintetą, iš sovietinių kariškių atsiimant buvusius Šaulių

Su anūkais sodyboje. Iš kairės: Matas, Juozas, Ieva


DOSJĖ

Gimė 1943 m. liepos 4 d. Šiauliuose pašto tarnautojo šeimoje. Baigusi Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorija), studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos Muzikos ir teatro akademija) Muzikos teorijos ir kompozicijos fakultete, įgijo muzikologės ir muzikos istorinių bei teorinių disciplinų pedagogės kvalifikaciją. 1965 m. pradėjo dėstyti Klaipėdos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Stasio Šimkaus konservatorija). Nuo 1971 m., kai Klaipėdoje buvo įsteigti Lietuvos muzikos akademijos fakultetai (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas), dėsto įvairias muzikologines disciplinas: muzikos istoriją, muzikos kalbą, harmoniją, muzikos kūrinių analizę, Mažosios Lietuvos muzikinės kultūros istoriją, muzikologijos raidą, lektoriaus darbo metodiką ir praktiką, operos dramaturgiją, vadovauja bakalaurų ir magistrantų darbams. Nuo 1979 m. iki 1990 m. ir nuo 1995 m. iki 2012 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedros vedėja. Vadovavo katedros mokslinių tyrimų temai „Lietuvių muzikos istorija: XIX a.–XXI a. pr. muzikinis gyvenimas, muzikinė kūryba“. 1996–2006 m kasmet organizuodavo mokslines konferencijas „Muzikos meno idėjos ir keliai“. 1998 m. apgynė humanitarinių mokslų (menotyra, muzikologija) daktaro laipsnį, Lietuvos Muzikos akademija suteikė docento vardą. 2002–2004 ėjo profesoriaus pareigas, 2004 m. suteiktas profesoriaus vardas. Apsigyvenusi Klaipėdoje ėmė tirti tuo metu beveik nežinomą Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą. Jau daugelį metų į įvairius mokslinius ir publicistinius leidinius, enciklopedijas rašo straipsnius Mažosios Lietuvos muzikinio gyvenimo klausimais, skaito pranešimus tarptautinėse, Lietuvos mokslinėse konferencijose, dalyvauja seminaruose, diskusijose ir kt. Dalyvavo tarptautiniame Leipcigo (Vokietija) ir Klaipėdos miestų projekte „Bach und Leipzig“ (2000), Erasmus ir Sokrates programose (2001). Recenzuoja mokslinius, metodinius darbus, redaguoja mokslinių straipsnių rinkinius. Kitos mokslinių interesų sritys: šiuolaikinė lietuvių kompozitorių kūryba, katalikiškos muzikos raida, šiandieninės Klaipėdos bei visos Lietuvos koncertinis gyvenimas ir jo problemos (periodikoje publikuota apie 500 įvairios paskirties straipsnių šiomis temomis), muzikinis ugdymas. 2002–2007 m. – senato Akademinės komisijos pirmininkė, 2007–2012 m. – senato pirmininkė, nuo 2012 m. – senato Mokslo ir meno komisijos pirmininkė, Menų fakulteto tarybos narė (nuo 1971 m.), Menų srities atestacinės komisijos narė (2005–2013), KU Baltijos istorijos ir archeologijos instituto Tarybos narė, Humanitarinių mokslų fakulteto mokslinio leidinio „Res humanitariae“ redakcinės kolegijos narė, Lietuvos mokslo tarybos ekspertė (2004–2006), Lietuvos lituanistinės bazės ekspertė (nuo 2007), Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė (2008–2011), Klaipėdos muzikinio teatro meno tarybos narė (2006–2010), L. M. Rėzos kuratoriumo narė. Klaipėdos praeities ir dabarties muzikinio gyvenimo temomis parengė apie 20 radijo ir televizijos laidų. 1986 m. priimta į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Nuo 1998 m. iki 2002 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė, nuo 2002 m. – pirmininko pavaduotoja. 1998, 1999, 2000 ir 2001 m. organizavo tarptautinius Klaipėdos šiuolaikinės muzikos festivalius „Marių klavyrai“. 1990–1995 m. buvo Klaipėdos miesto tarybos deputatė, dirbo Kultūros, meno ir mokslo komitete, vadovavo Klaipėdos miesto Muzikos tarybai.

IŠLEIDO: 1996 m. – monografiją „Muzika Klaipėdos krašte (iki 1939 m.)“ 2000 m. – biografinį žinyną „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos ir kultūros veikėjai (XVI–XX a. I pusė)“ 2003 m. – monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis)“ 2011 m. – monografiją „Muzikinės kultūros keliais“.

APDOVANOJIMAI: už monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis)“ – JAV Mažosios Lietuvos fondo Vydūno literatūrinė mokslinė premija (2001 m., už rankraštį), V. Landsbergio fondo premija (Lietuvos kompozitorių sąjungos teikimu), KU „Klasco“ premija, Ievos Simonaitytės literatūrinė premija (2004 m.) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, 2008 m. Klaipėdos kultūros magistrė, 2004 m. Vyras Kazys Kšanas – KU profesorius, choro ir operos dirigentas. Sūnus Ugnius – neurochirurgas, dukra Miglė – pianistė.

namus bei juos perduodant Muzikos centrui (dabar – Klaipėdos koncertų salė), nors į juos pretendavo ne viena institucija, ir kt. Tikiuosi, kad mano tyrinėjimai Mažosios Lietuvos muzikinės kultūros temomis pasitarnavo tuo besidomintiems žmonėms. Beje, keletą metų Menų fakulteto studentams šia tema net skaičiau semestro kursą. – Bičiulystė su Kaipėdos muzikais, kolegomis... Ką išskirtumėte kaip sau artimiausius?

– Tai sunkiausias klausimas. Per beveik 50 metų nuolat dalyvaujant Klaipėdos muzikiniame gyvenime bendradarbiavau su gausybe muzikų, rašiau recenzijas apie kompozitorių kūrinius, atlikėjų koncertus, vedžiau begalę koncertų, autorinių vakarų ir kt. Bičiuliaujuosi su daugeliu Klaipėdos muzikų, stebiu jų koncertus, augimą, naujoves. Skaudu, bet jau ne vienas bičiulis yra iškeliavęs amžinybėn. Galbūt netrukus ten susitiksime. Be abejo, artimiausi mano kolegos – Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedros dėstytojai, su kuriais ilgai dirbau, net 30 metų buvau šios katedros vedėja. Deja, keičiantis situacijai, sujungus katedrą su muzikos pedagogikos katedra, ryšiai ėmė trūkinėti. Ne asmeniniai, bet kolektyviniai, socialiniai. Man tai skaudu. Suprantu, gyvenimas keičiasi, reformos vyksta... Duok Dieve, kad tai būtų į naudą mūsų muzikinei kultūrai, mokslui, žmogiškajam bendravimui. Turiu gerų draugų ir tarp kitų muzikos sričių atstovų, tačiau jų neminėsiu, nes galiu ką nors praleisti. Dirbdama Klaipėdos universiteto senato pirmininke įgijau daug bičiulių iš kitų fakultetų, suvokiau jų problemas ir siekius. Dabar, būdama senato Mokslo ir meno komisijos pirmininke, taip pat atidžiai seku pokyčius universitete ir jais džiaugiuosi. Jei norime būti konkurencingas universitetas, turime daryti kartais nepopuliarius sprendimus, imtis naujovių, kurios gal ne visiems patinka, bet yra būtinos. n

Muzikos barai / 41


Sukaktis

Dëkoju uþ kanèias. Praðau dvasios tvirtumo... Jūratė GRICKIENĖ

Ð

ių metų balandžio 11 d. Muzikos, teatro ir kino muziejus pakvietė į atminimo vakarą, skirtą dainininkės ir pedagogės Salomėjos Vaidžiūnaitės 100-osioms gimimo metinėms. S. Vaidžiūnaitė (1913–1995) – viena iš Lietuvos vokalinio meno puoselėtojų ir jo raidos liudininkių. Gimė Nereikonių kaime netoli Joniškėlio darnioje, darbščioje ir muzikalioje šeimoje. Tėvas buvo Joniškėlio bažnytinio choro organizatorius ir choristas, operečių pastatymų dalyvis. „Nesikeldama iš lovos klausydavausi malonaus fisharmonijos skambėjimo bei stipraus, žemo tėtytės balso. Sekmadieniais ryto ramybė ir tėtytės muzika labai derinosi, tai buvo kažkas būtina, kažkas tik mūsų šeimai sava“, – taip savo prisiminimuose rašo dainininkė (Salomėja Vaidžiūnaitė, „Vis tiek aš dainininkė“, p. 9). Nuo pat vaikystės Salomėja visur buvo lydima dainos – namie, pradi-

Salomėja Vaidžiūnaitė, 1938 m.

Muzikos barai / 42


nėje mokykloje, vėliau Joniškėlio ir Panevėžio gimnazijose. Dėdės Ignaciaus pamokyta skambinti fortepijonu, neretai pati sau akompanuodavo. Išmoktų dainų sąrašas, stropiai surašytas sąsiuviniuose, išsiplėtė iki daugiau nei dviejų šimtų. Baigusi Panevėžio gimnaziją, lūkesčių ir svajonių kupina Salomėja Vaidžiūnaitė 1934 m. atvyksta į Kauną studijuoti dainavimo, tačiau įstoti į Valstybės konservatoriją tuokart nepasiseka. Salomėja negaišdama laiko mokosi Liaudies konservatorijoje profesorės Elenos Laumenskienės fortepijono klasėje – vis arčiau tikslo. Pastebėjusi jos gražų balsą, profesorė dar paskyrė dainavimo pamokas pas mokytoją Aglają Klau, vėliau – pas Antaniną Binkevičiūtę, kuri buvo baigusi dainavimą Paryžiaus konservatorijoje. Metus pas ją pasimokiusi, susipažinusi su dainavimo pagrindais, 1936 m. Salomėja įstoja į Valstybės konservatoriją, kaip ji pati rašo, „priėmė be abejonių ir dar kalbėjo, kad įstojo puikus mezzosopranas“ (ten pat, p. 44). Pagaliau Salomėja buvo laiminga. Ją paskyrė pas įžymiąją operos solistę, vieną pirmųjų dainavimo pedagogių Vladą Grigaitienę. Vėliau, 1940 m., V. Grigaitienei emigravus į užsienį, mokslus tęsė Jono Būtėno dainavimo klasėje. Mokytojas turėjo puikų dramatinį baritoną ir gerą mokyklą – dainavimo buvo mokęsis Italijoje. Aukštos kvalifikacijos pedagogas būtiniausiu uždaviniu laikė išmokti taisyklingai kvėpuoti. Jono Būtėno mokymas Salomėjai buvo pats svarbiausias – ji ilgai naudojosi mokytojo pratimais ir nuostata: „Norint gerai dainuoti, reikia žinot, ką daryti.“ Siekdama žinių, ji tuo metu ir visada ieškojo mokytojų. Laisvos tarpukario Lietuvos metais, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Salomėja nemažai keliavo po Europą. 1939 m. pavasarį ji atvyksta į Prahą pas savo vyrą kompozitorių Zigmą Aleksandravičių, kuris Prahos konservatorijoje tuo metu studijavo simfoninį dirigavimą bei kompoziciją. „Praha – šviesus, linksmas miestas. Žmonės kultūringi, gyvena labai gerai. Vis dėlto – Vidurio Euro-

Salomėja Vaidžiūnaitė su vyru Zigmu Aleksandravičiumi, centre Balys Dvarionas

pa“, – prisimena dainininkė (ten pat, p. 47). 1939 m. vasarą su vyru išvyksta gyventi ir mokytis į muzikinėmis tradicijomis garsėjančią Italiją. Sienos muzikos akademijoje Zigmas Aleksandravičius studijuoja dirigavimą, vargonus ir fortepijoną, o Salomėja lanko garsiosios italų primadonos Marios Labbios bel canto dainavimo pamokas ir Palermo konservatorijos profesorės Marios Mazzoleni operos klasės (cena lirica) užsiėmimus. Galima sakyti, skrupulingai atsirinkdama derino ir sistemino dainavimo principus, kuriuos perprato gerokai vėliau ir tada pasijuto visiškai pasirengusi profesinei veiklai. Karo išvakarėse Salomėja su vyru paskubomis grįžta į Lietuvą, kur teks išgyventi daug išbandymų. Kūrybinį operos solistės kelią Salomėja Vaidžiūnaitė pradėjo tik po karo ir po sunkių išgyvenimų – sūnelio mirties, šeimos iširimo, artimųjų trėmimų į Sibirą, baisių partizanų kovos tragizmo vaizdų... Atgavusi išsekusias jėgas 1946 m. išvyko į Kauną – vylėsi patekti į Operos teatrą. Dirigento Mykolo Bukšos paklausta, ar galinti dainuoti Amneris (G. Verdi „Aida“), Salomėja rizikavo – sakėsi galinti... Ir tesėjo žodį – per trumpą laiką sugebėjo parengti didelio meistriškumo reikalaujančią Amneris partiją, o svarbiausia, buvo priimta į didžiąją sceną. Amneris vaidmuo – tikra Salomėjos Vaidžiūnaitės pergalė, po sėkmingo debiuto ji pati dažnai būdavo vadinama Amneris. Pasipylė nauji operų vaidmenys: Liubovė (P. Čaikovskio „Mazepa“), Kunigaikštienė (A. Dargomyžskio „Undinė“), An-

gelas (N. Rubinšteino „Demonas“), Mersedes (G. Bizet „Carmen“), Berta (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Bentson (L. Delibes´o „Lakmė“), Hata (B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“) ir kt., iš viso šešiolika operos partijų. Nors tik Liubovės vaidmuo prilygo Amneris, tačiau stiprus, žemų obertonų kupinas aksominio tembro balsas, graži išvaizda, muzikalumas, scenos nuovoka padėjo sukurti kad ir nedidelius, bet spalvingus ir įsimenamus vaidmenis. Dainininkas Rimantas Siparis apie bendrą jų darbą operoje yra pasakęs: „Salomėjos – viskas buvo gražu: balsas, veidas, figūra, laikysena, gestai...“ (ten pat, p. 120). Operos teatrą 1959 m. netikėtai užklupo staigus etatų mažinimas. Dainininkei vėl smūgis – ankstyvas ir priverstinis atskyrimas nuo operos scenos, kai kūrybinės jėgos pačiame žydėjime. Atleido ne tik Salomėją, bet ir tokias žvaigždes kaip P. Zaniauskaitė, J. Jasaitytė, J. Mažeika. Ji su sūneliu Elegijumi neteko ir pragyvenimo šaltinio, žemė slydo iš po kojų, anot dainininkės, meldė Dievo darbo bet kur – klube, darželyje ar mokykloje. Dievas atsiliepė į jos maldas – 1959 m. buvo priimta dėstyti dainavimą būsimiems aktoriams tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Čia Salomėja Vaidžiūnaitė atsiskleidė kaip puiki pedagogė ir netrukus buvo pakviesta dėstyti Dainavimo katedros studentėms. Šioje katedroje ji išugdė nemažai solisčių, kurios ne vieną dešimtmetį spindėjo Lietuvos operos teatro scenoje, koncertų salėse: tai sopranai Gražina Apanavičiūtė, Ra-

Muzikos barai / 43


Sukaktis

Salomėja Vaidžiūnaitė, 1964 m.

mutė Tumuliauskaitė, mecosopranai Aušra Stasiūnaitė, Elvyra Vosyliūtė, Judita Leitaitė, kontraltas Ada Šerman (išvyko į Izraelį) ir kt. Jos mokinės garsino Lietuvos vardą vokalistų konkursuose: Minske E. Vosyliūtė tapo diplomante, A. Stasiūnaitė laimėjo pirmąsias premijas sąjunginiame M. Glinkos konkurse Tbilisyje ir tarptautiniame G. B. Viotti konkurse Italijoje. 1978 m. Salomėjai Vaidžiūnaitei suteikiamas docentės vardas, tačiau įvertinta jautėsi labai neilgai – iki 1980-ųjų. Salomėja buvo tvirtai tikinti katalikė, nuolat lankydavosi bažnyčioje, ir tai sužinojusi konservatorijos vadovybė „inkriminavo“ docentei idėjinį nepatikimumą ir pasiūlė pačiai prašytis atleidžiamai iš darbo. Ji apsisprendė verčiau netekti pareigų, nei išsižadėti savęs, savo tikėjimo, tad „savo noru“ išėjo iš darbo. Skausmą Salomėja Vaidžiūnaitė atidavė į Dievo rankas – kaip ir jaunystėje giedojo bažnyčiose, dažnai sau pritardama vargonais ar pianinu, taip neatsidūrė muzikinio gyvenimo užribyje. Ji parengė specialų liturgijai ir koncertams bažnyčiose tinkamą solo ir duetų repertuarą ir atlikdavo jį beveik iki paskutinių gyvenimo Salomėja Vaidžiūnaitė su mokiniais, 1974 m.

Muzikos barai / 44

metų, surengė daugiau nei du šimtus pasirodymų. Likus keletui mėnesių iki mirties Jūratės Vyliūtės paprašė rengiamoje knygoje įrašyti tokius žodžius: „Kiekvieną rytą mano kėlimasis iš lovos yra auka Viešpačiui. Dėkoju Jam už kančias. Prašau dvasios tvirtumo.“ Jubiliejinį vakarą Lietuvos muzikos, kino ir teatro muziejaus salėje vedė muzikologė Jūratė Vyliūtė, spaudai parengusi minėtą Salomėjos Vaidžiūnaitės prisiminimų knygą „Vis tiek aš dainininkė“ (1997). Muzikologė išsamiai pasakojo apie svarbiausius dainininkės ir pedagogės kūrybinės biografijos faktus, subtiliai atskleidė dramatiškus gyvenimo momentus, priminė šios žavios asmenybės tvirtumą, pasiaukojimą ir meilę dainavimui, savo šeimai ir mokiniams. Jūratė Vyliūtė savo pasakojimą papildė gausiomis nuotraukomis iš šeimos ir muziejaus archyvo, jose – Salomėjos Vaidžiūnaitės sukurti operų personažai ir šiltos akimirkos kolegų, mokinių, draugų, artimųjų rate. Nuotraukose buvo galima įžvelgti orią, aristokratišką jos laikyseną, grakštumą, jos liudijo ne tik fizinį, bet ir dvasinį Salomėjos Vaidžiūnaitės grožį. Šiltais žodžiais apie šią šviesią gerumo ir švelnumo kupiną asmenybę kalbėjo viena iš Salomėjos Vaidžiūnaitės ugdytinių tarptautinių konkursų laureatė, operos solistė, LMTA docentė Aušra Stasiūnaitė. Su neslepiamu

jauduliu ji pasakojo apie mokytojos atsidavimą savajai profesijai, kantrybę dirbant su studentėmis, nuolatinį geriausių kūrybinių sprendimų ieškojimą, gebėjimą suprasti, užjausti ir gerumu atverti asmenybės individualumą. S. Vaidžiūnaitė, pradėjusi dėstyti dainavimą tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje, panaudojo ne tik studijų žinias, įgytas Lietuvoje ir Italijoje, bet ir turtingą operos solistės patirtį. Atsidavimas darbui, sąžiningumas, tolerancija savo mokiniams – tai savybės, kurios liudija jos pedagoginį talentą. Net ir būdama prityrusi pedagogė, ji nuolat tobulinosi – entuziastingai vykdavo į stažuotes, dalyvaudavo konferencijose, domėjosi iš stažuočių grįžusių kolegų patirtimi. S. Vaidžiūnaitė puoselėjo itališkosios mokyklos principus, kurių svarbiausi – laisvas garsas, žemo kvėpavimo technika, raiški artikuliacija, aktyvūs rezonatoriai. Šitie jos postulatai brangūs lyg išsergėti ilgaamžiai įrankiai, kuriais jaunieji dainininkai, mokinių mokiniai, gludina savo instrumentą – balsą. Aušra Stasiūnaitė savo mokytojos atminimui paskyrė V. Bellini Maldą, taip pat skambėjo H. Wolfo daina „Naktis“ (liet. eilės A. Kalinausko) ir studijų metais kartu su mokytoja parengtas F. Schuberto „Pavasario ilgesys“ (liet. eilės A. Kalinausko). Paslankus, meistriškai valdomas dainininkės balsas, meninė prigimtis ir branda leido jai maldos sakralumą,


nakties gelmę, ilgesį jautriai surišti į vieną šiltų spalvų puokštę. Gilioje rimtyje buvo išreikšta jos meilė ir dėkingumas Mokytojai. Gerąją Salomėjos Vaidžiūnaitės profesinę patirtį docentė Aušra Stasiūnaitė savo pačios pedagoginėje veikloje skleidžia jau daugiau kaip trisdešimt metų. Dėstytoja vakaro klausytojams pristatė keturias savo mokines. Joana Stanelytė, šiais metais baigianti LMTA bakalauro studijas, padainavo Ievos ariją iš B. Dvariono operos „Dalia“ ir habanerą iš G. Bizet „Karmen“. Joanos turtingo tembro, didelio diapazono mecosopranas labai tiko stipriems šių operų herojų jausmams išreikšti, jos neabejotinai laukia puiki operos dainininkės ateitis. Joanos emocingai atliktas arijas scenoje keitė bel canto epochos atstovo V. Bellini ir lietuvių autorių kūriniai. Juos atliko dvi antro kurso studentės, dar tik pradedančios savo profesionalųjį kelią, – Elzita Girčytė padainavo Aminos ariją iš V. Bellini operos „Nakviša“ ir K. V. Banaičio „Tulpes“ (eilės B. Sruogos), Rasa Dzimidaitė atliko Džuljetos rečitatyvą ir ariją iš V. Bellini operos „Montekiai ir Kapulečiai“, taip pat B. Budriūno harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Tykiai, tykiai“. Perteikti šį stilių, reikalaujantį lengvumo, grakštumo, kantilenos, nėra lengvas uždavinys, ypač antro kurso studentėms. Elzita ir Rasa dainingose V. Bellini arijose demonstravo laisvą, žemą kvėpavi-

Salomėja Vaidžiūnaitė su draugėmis

mą, natūralų garsą ir savitą tembrą. Tvirtu žingsniu į sceną pakilo ketvirtoji Aušros Stasiūnaitės mokinė – Operos teatro solistė Romualda Suchocka. Šiemet Operos teatre

ji sėkmingai debiutavo kunigaikščio Orlovskio vaidmeniu J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Romualda atliko Ulrikos ariją iš G. Verdi operos „Kaukių balius“ ir čigonišką dainą iš G. Bizet „Karmen“. Solistės laikysenoje ir balse jautėsi sceninė patirtis, pasitikėjimas savimi. Ryškius herojų jausmus ji išreiškė sutelktu, sodriu ir raiškiai artikuliuotu mecosopranu – tai darė įspūdį. Būtų neteisinga nepaminėti prityrusios pianistės Nijolės Baranauskaitės – ji su dainininkėmis kūrė gražius ansamblius, jautriai išryškindama kūrinių muzikinę dramaturgiją, jų emocinę erdvę. Šiltus žodžius mokytojos atminimui tarė ir kamerinio dainavimo primadona Judita Leitaitė. S. Vaidžiūnaitės dainavimo klasėje ji mokėsi dvejus metus, iki lemtingųjų 1980ųjų, kai dėstytojai teko „savo noru“ palikti studentes, planus, svajones... Judita žaviai padainavo senovinių rusų romansų, W. A. Mozarto „Sehnsucht nach dem Fruhling“ (Pavasario laukimas). Aukšta menine gaida ji užbaigė šviesų vakarą, skirtą Salomėjos Vaidžiūnaitės 100-ajam gimtadieniui ir jos nuopelnams Lietuvos dainavimo menui pažymėti. Tarp vakaro dalyvių buvo malonu matyti buvusius Salomėjos Vaidžiūnaitės kolegas, draugus ir artimuosius: operos solistę Reginą Tumalevičiūtę, muzikologą Vaclovą Juodpusį, anūkę Vaivą su sūnumi, giminaičius, visus, kuriuos čia atvedė didelė pagarba gražiai asmenybei. Žvelgiant iš laiko nuotolio į žiaurią istorinę, politinę to meto sumaištį, stebiesi, kaip viename žmoguje derėjo, atrodytų, nederantys dalykai – skaudūs gyvenimo smūgiai ir nenumaldomas troškimas dainuoti, stoiškas tvirtumas ir atjauta, švelnumas, pasiaukojimas artimui. Gal tai lėmė jos tikėjimo jėga? Išties, Salomėja Vaidžiūnaitė niekada neišdavė svarbiausio pašaukimo – išgyventi Dievo meilę, kuri visada duoda jėgų gyvenimo darbuose atspindėti Kūrėjo dvasią. n

Lina Burbaitė ir Judita Leitaitė

Jūratė Vyliūtė

Nijolė Baranauskaitė ir Aušra Stasiūnaitė

Aušra Stasiūnaitė, Regina Tumalevičiūtė, Romualda Suchocka, Nijolė Baranauskaitė ir Rasa Dzimidaitė

Muzikos barai / 45


„Auksinio disko“ laureatai

Iðeinantys þodþiai, pasiliekanti meilë Pokalbis su Lietuvos nacionalinės premijos, 2012 m. „Auksinio disko“ laureate profesore Irena Milkevičiūte … Amžinas pasauli, sustok pagaliau, liaukis kūręs… Nustokit kvėpavę, nuraminkit veržlumą, patylėkit nors vieną sekundę, Kad ramioj saldžioj užmaršty aš galėčiau visas svajones susikurti, Kai akis į akį godžiai įsigeria, siela sieloje paskęsta, esybė esybėje išnyksta... Pažink amžinybės žingsnius, žmogau. R. Wagneris. „Stovėk tyliai“. Žodžiai Mathildes Wezendonk (Pažodinis vertimas)

– Miela profesore, rengdamasi pokalbiui perskaičiau ne vieną naujausią Jūsų interviu. Sužinojau, kad Jūsų gyvenime vis daugiau randasi tylos. Kad vis dažniau esate linkusi atsigręžti į savo vidų. Viename pastarųjų koncertų Jūsų balse tariausi girdėjusi ramų atokumą truputį į šalikelę pasitraukusio žmogaus, kuris mato daugiau, nei nori pasakyti...

– Išties, kuo toliau, tuo mažiau norisi kalbėti. Tarsi nebeturėčiau žodžių. Tarsi jie mane paliktų. Jūsų minimame koncerte pirmą kartą dainavau R. Wagnerio dainas, tai buvo premjera. Jei supratote tekstus, beveik visi jie kvietė sustoti, neskubėti, įsiklausyti. Tikrai, kurgi mes lekiam? Išeisim nespėję net suprasti, kodėl buvome atėję. Viskas juk taip laikina... Kita vertus, bijau sustoti. Kol dar esame, reikia gyventi. Nors šiuo metu kartais pritrūkstu pasitikėjimo savimi. – Kaip keista tai girdėti. Jums stinga pasitikėjimo? Kokia čia paslaptis? Gal

Muzikos barai / 46


žmogaus, kuris turi dovaną niekada nesiliauti mokytis?

– Nežinau. Kažkas atsitiko. Išgyvenu didelę baimę. Gal kad suklysiu? Kad nebėra to, kas buvo? Labai nenoriu dainuoti prasčiau, blogiau, todėl vis dažniau kyla minčių visai nebedainuoti.

– O man toks gražus tas Jūsų sielos nesurambėjimas. Kur kas mažiau fortūnos apdovanoti žmonės sunkiai išsaugo tokį vaikišką jaudulį, atvirumą visokiems kismams. Kaip Jums pavyko to neprarasti, nors visada gyvenote aplinkoje, gana palankioje storai odai rastis?

– Gal gelbėjo tai, kad visada labai mylėjau savo profesiją? Žinojau, kad nesu tobula, kad reikia dirbti ir dirbti, ir vis viena visada liks ką daryti. Neturėjau laiko nei pagyrų klausytis, nei girdėti, nei jomis rūpintis. Jei kas nors prieidavo ir pasakydavo ką kritiško, labai išgyvendavau, bet suprasdavau, kad veikiausiai tikrai dar yra kur augti. Būdavo baisu, jei pajusdavau, kad neįstengsiu ko nors atlikti, bet vis viena dirbdavau, dirbdavau ir pavykdavo. Gal ir knygos padėdavo, gana daug skaičiau. Ir gyvenimas nuolat rodė, kad jei daliniesi gėriu, gauni atgal keleriopai, todėl stengiausi kitiems atleisti, suprasti, kaip jaučiasi vienaip ar kitaip pasielgęs žmogus, mėgindavau pateisinti jo veiksmus, bandydama suvokti aplinkybes, kuriose jis atsiduria. Tada ir sunkumai kitaip ima atrodyti. – Ar Jūs esate paprastos širdies žmogus?

– Kaip suprasti tai, ko klausiate?

– Jūsų klausimas jau yra atsakymas, ačiū. Mįslingas, beje, man atrodo Jūsų susidomėjimas R. Wagneriu. Jis buvo tokia prieštaringa asmenybė – bravūriška, nestokojanti puikybės įvairiais būdais pasirūpinti, kad visuomenės dėmesys jo niekada neapleistų, ir abejonėmis dėl savo kūrybos, atrodo, niekada nesirgo... Kokie vidiniai tiltai Jus sieja?

– Jo muzika viso to nerodo – kaip tik atskleidžia, koks šis žmogus viduje buvo turtingas, gilus. Ir jo pasirinkti tekstai, temos iškalbingai liudija sielą buvus didžią. Tai man labai artima. Jei gyvenime ir buvo kitaip, negalėčiau sutikti, kad muzikoje jis buvo arogantiškas ar pilnas puikybės. Labai dažnai menininkai kasdieniame gyvenime ir kūryboje būna tarsi dvi

skirtingos būtybės. Manau, Wagneris kūryboje atskleidė tikresnį, tikrąjį save. – O Jūs?

– Ir aš. Užlipu į sceną ir atsiduriu visai kitame pasaulyje. Kada esu tikresnė? Nežinau. – Kalbate apie įsikūnijimą į personažą ar apie kažką kita?

– Ne, apie išgyvenimus, vykstančius mano viduje. Buityje jaučiuosi menkas, pilkas žmogelis, visiškas niekas. O scenoje kažkas atsiveria ir pasidarau svarbi sau. Nujaučiu, kad ir kitiems atiduodu ką nors gero, stipraus. Ir padarau tai pasinaudodama tuo, ką geriausiai moku. – Dieviško kvapsnio prisilietimas prie Jūsų, o per Jus – prie kitų sielų?

– Turbūt. Juk muzika apskritai, kaip ir visas kitas menas (žinoma, jei jis skleidžia gėrį, perkeičiantį ir esančius scenoje, ir juos stebinčius), yra stebuklas. Argi ne tiesa, kad žmonės iš gero spektaklio, parodos, operos išeina truputį kitokie? – O Jūs? Išsemta? Pavargusi? Paguosta?

– Jaučiuosi nuvargusi, atrodo, kad neturiu kūno, bet dvasiškai dažniausiai būna nepaprastai gera. Jei pavyksta, jei publika atsiliepia į tai, ką jai atiduodu, tada ji mane irgi apdovanoja. Kuo? Kažkokiu pakylėjimu. Aš atsiduodu jai, o ji, atrodo, atsiduoda man. – Reti, vis retesni ir labai gražūs žmonės, kurie išlaiko ištikimybę savo pašaukimui giliai jį suprasdami, neprarasdami jo paslaptingos jėgos. Ar daug reikėjo sąmoningos valios, nuolatinių pastangų, kad išliktumėte tas, kas esate? Niekada nebuvo kilęs noras viską mesti ir bandyti ką nors nauja?

– Ne, ne. Niekada neįsivaizdavau savo gyvenimo be dainavimo. Ir dabar man atrodo, kad be muzikos esu niekas. Net kai mokausi kūrinius, esu laiminga. Pamirštu viską, kas lieka už užvertų durų. Tai tiesiog Dievo dovana. Ir jei galiu ją pažinti, pajusti, jei tuo netgi galiu dalintis, esu laiminga, nes jaučiuosi esanti labiau žmogus.

– Vis kalbate apie dvasinę tikrovę, kuri, regis, Jums yra tokia apčiuopiama...

– Taip. Tą tikrovę vis kažkaip bandome išaiškinti, bet manau, kad to padaryti neįmanoma – ji tiesiog yra,

ją reikia jausti, patirti, ir, nors nematoma, ji yra labai svarbi. – Beje, apie jausmingumą muzikoje. Klausydamasi paskutinio Jūsų koncerto galvojau, kaip nesunku atpažinti, kai atlikėjas tik „padaro“ emociją, ją tarsi cituoja, ir kai jam tai yra prigimtinė dovana. Jūsų jausmingumas brandus, sukrečiantis, nes neatsiejamas nuo Jūsų širdies. Ar teikiate tam reikšmės?

– Be abejo. Menininkas turėtų būti emocionalus, jautrus. Netgi skirdama pratimus savo mokinėms sakau, kad jei atliekant juos neįdedama jausmų, turinio, darbas yra blogas. Net vieną garsą dainuodama turi labai daug įdėti, nes antraip būsi tik amatininkė. Dainuojant neturi matytis juodo darbo, o kai net į mažą pratimą įdedi ir turinio, ir meilės, iškart viskas pasikeičia. Sakau savo mokinėms – atsiverkite pačios, atiduokite save ir priimkite tai, ką gaunate. Dainuojant toks pojūtis visada turėtų būti. Kartais tai reikia išpuoselėti, nes vienas žmogus tai turi, kitas – ne. Jei labiau išugdytas protas, toks atlikėjas matematiškai apskaičiuoja, kur ką „padėti“, ką su kuo daryti, bet jei tik taip bus dainuojama, jis nei pats jaus muzikos grožį, nei kitus pasieks. Vieni gimsta ir atsineša senio išmintį, o kiti turi kaupti gyvenimo patirtį, sujungti ją su kruopščiu darbu.

– Bet tam reikia ir psichologinės, ir asmenybės brandos, tiesa? O jei žmogus sužalotas? Jei turi labai traumuotą asmeninę patirtį?

– Dainininkas turi turėti labai sveiką, neišbalansuotą psichiką, antraip būna be galo sunku. Neišvengiamai atsiranda baimė, o tada net techniškai sunku dainuoti – sutrumpėja kvėpavimas, garsas pasidaro nekokybiškas, prislopinama raiška. Baimė yra pats baisiausias dalykas dainuojant.

– O kančia? Skausmas? Įtampos? Vienišumas? Juk ir Jums viso to teko daugiau nei pakankamai, niekas Jums neparuošė kelio į sceną, viską susikurti turėjote pati.

– Menininkas turi būti labai stiprus ir ištverti. Jei nepalūžta, tada laimi. Kartais man atrodo, kad ir aš esu labai silpna. Bet pagalvoju – jei galėjau ištverti visa, ką gyvenime ištvėriau, esu labai stipri. Dainavimui, balsui ta patirtis davė daugiau spalvų, ir jos veikia žiūrovą, nes scenoje

Muzikos barai / 47


Nauji leidiniai juk dainuojam ne tik apie meilę ir džiaugsmą – nelaiminga meilė, mirtis, išdavystė, kančia, neapykanta pasitaiko daug dažniau. Jei visa tai esi perėjusi, labai nesunku atgaminti tą patirtį ir tarsi pernešti ją į savo vaidmenis. Kita vertus, mes turime galimybę dainuodami išreikšti savo skausmą, kančią, nusivylimus, neviltį, ir tai veikia terapiškai, muzika užgydo žaizdas. – Gyvenimo patirties atspindys balse ir yra jo turinys?

– Taip. Balso turinys, jo išraiška, spalva labai daug pasako apie dainuojančiojo patirtį. Balsas išduoda asmenybę. – O atvirkščiai? Kaip muzika, vaidmenys, autoriai kuria asmenybę? Kaip kūrė Jus?

– Jei kompozitorius talentingas, jo kūryba man yra Dievo dovana. Tie vaidmenys, žinoma, labai praturtina. Kita vertus, nuostabu ir tai, kad ir mes kompozitorius galime tarsi prikelti, perteikti jų dovanas kitiems, padaryti jas prieinamas. Jei juos suprantame, žinoma. Kai kompozitorius ir atlikėjas tikrai susitinka, tikėtina, rezultatas bus puikus, jis jaudins kitus. – Kuo gyvenate, apie ką mąstote šiuo metu? Kas Jums svarbu?

– Labai svarbu, kad niekam netapčiau našta. Bandau rasti jėgų mąstyti apie tai, kaip gyvensiu, kai jau nebedainuosiu. O kartais galvoju – neturiu taip daryti, neturiu pasiduoti, nes yra tiek daug muzikos, kurią galiu atlikti būtent dabar. Jei anksčiau galėdavau išdainuoti kosmines natas, o dabar negaliu, tai galiu ką nors kita. Wagnerį, pavyzdžiui. Jo dainos, kurių programą parengiau, yra tame diapazone, kuris man priimtinas, ir išsamiau susipažinusi su jo filosofija galiu save surasti kitu amplua. Taigi ir šiandien mano svarbiausia pastanga yra dirbti, dirbti, dirbti... Nes man atrodo, kad balsą vis dar turiu. Tada reikia tik pakeisti požiūrį ir atsigręžti į kitas galimybes. Svarbu tikėti, kad gali. Nesvarbu kiek, svarbu – kad gali. Ir mano susitikimas su Wagneriu gal iš dalies kyla iš noro įrodyti sau, kad galiu. Jis tikrai sunkus, bet kuo daugiau dirbu, tuo aiškiau matau, kad ne tik sunkus, bet ir vis labiau priimtinas. Per sunkumus kaskart at-

Muzikos barai / 48

randi save ir tobulini. – Kas vis dėlto yra sunkiau ir už tai?

– Man visada nebuvo lengva siūlyti save. Tai labai svetima mano prigimčiai, kelia liūdesį. Anksčiau būdavau daug kur kviečiama, man siūlydavo sales, dabar, žinoma, taip nebėra. Tačiau jei sėdėsiu namuose ir nieko nedarysiu, mano darbas nueis perniek. O kaskart priminti apie save kainuoja nemažai pastangų. – Gal kartais mus baudžia mūsų nedrąsa? Gal dažnam net neateina į galvą, jog į vieną ar kitą renginį galima kviestis primadoną Milkevičiūtę...

– Na, vargu. Manau, pasiūla dabar yra didelė, atlikėjų nestokojama. Ir tikrai reikia, kad nauji dainininkai rastų savo nišas, kad vyktų naujų idėjų kaita. Žinau, turiu savo vietą, bet taip pat žinau, kad turėčiau būti jai atidesnė, veiklesnė. – Turite naujų idėjų?

– Svarstau, ar neparengus lietuvių kompozitorių programos. Yra tiek daug gražios muzikos, kurią aš suprantu. Parašyta labai daug puikių kūrinių, bet „ne mano“ kalba, turėčiau atsirinkti savuosius. Kiekvienas atlikėjas gali vis kitaip atskleisti kompozitoriaus kūrybą, taigi muzika tik laimi. – Ar džiaugiatės, kai Jūsų mokiniams sekasi?

– Taip, labai. Būnu laiminga.

– Ar norite, kad jie pranoktų mokytoją?

– Niekada apie tai nesvarsčiau. Bet visada džiaugiuosi, kad jie turi daug daugiau galimybių, kelių, patirčių. Norėčiau, kad mokėtų tai vertinti ir tuo pasinaudoti. Ir scenoje mielai užleidžiu pirmumo teisę, pati geriau be skubos rengiu vaidmenį, kad būčiau iki galo tikra tuo, ką darau. – Klausydamasi Jūsų kalbant suprantu, kodėl Jus taip mėgo ir mėgsta publika. Ne tik dėl dainavimo, bet dar labiau dėl to, kad dainuodama niekada nenustojote sakyti, jog mylite – muziką, pasaulį, kitus. Prisimindama Jūsų pamokas studentėms, noriu palinkėti niekada neprarasti gebėjimo atsiverti, priimti ir patikėti meile, ateinančia ir pas Jus – iš kitapus rampų šviesų.

– Ačiū. Taip. Niekada nereikia nustoti sakyti, kad myli. Tai teikia jėgų gyventi. n

Kalbėjosi Elvyra KUČINSKAITĖ

MUSICA SACRA

Gegužės 14 d. Bažnytinio paveldo muziejuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro suburti kūrėjai pristatė naują darbą – skaitmeninį videodiską (DVD) „Uolų medus. Sakralinės muzikos takais“. Leidinio įkvėpėja ir projekto vadovė – MELC vyresnioji mokslinė redaktorė Birutė Žalalienė. Scenarijaus autorius – kunigas, teologijos daktaras Vilius Sikorskas, jis filmavimo metu vedė pokalbius. Vaizdo režisierius Robertas Zamaris sukūrė gražių Lietuvos peizažų, kurie įprasmino giesmės ir gamtos ryšį: giesmė skleidžiasi virš ežero, virš lubinų lauko nuaidi varpas, šalia žvyrkelio rymo bijūnų apglėbtas senas kryžius... Tokią dvasingą tonaciją pajuto ir prie DVD pridėtą leidinį maketavusi dizainerė Rūta Žalalytė. Filmo pristatyme taip pat dalyvavo programuotojas Marius Girutis, giedotojai. Vakarą nuotaikingai vedė Živilė Stonytė, Prisiminiau 2011 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistą „Bažnytinės muzikos enciklopedinį žinyną“ (sudarytojas Jonas Vilimas). Tai buvo pirmas reikšmingas darbas, atvėręs mums sakralinės muzikos erdves, pateikęs terminijos paaiškinimų, pristatęs sakralinės muzikos žanrus ir jų kūrėjus. Knygos įžangoje kunigas V. Sikorskas rašė: „Bažnyčia per savo tikinčiųjų bendruomenes sukūrė muzikos gramatiką ir sintaksę. Gavusi laisvę, iš karto po persekiojimo amžių, ji sukūrė schola cantorum muzikos mokyklas. Vėliau popiežiui Grigaliui Didžiajam tereikėjo tik tobulinti tai, kas jau buvo sukurta. Giesmė yra žmogaus su Dievu ir žmogaus su žmogumi bendrystės išraiška“. Tai ir buvo ta idėja, kuri dabar įprasminta videomedžiagoje. Įraše fiksuoti peizažai, žmonių veidai, giedojimo aplinka leidžia intymiau pajusti giesmės dvasinę terpę, giedotojų santykius, ypač atliekant grigališkąjį choralą. Filme atversti ir natų puslapiai. Gaila, kad tekstas nepaaiškino ankstyvosios rašybos ir jos skaitymo balsu ypatumų – tai būtų žiūrovui naudingiau, nei žiūrėti į daugelį kartų kartojamas kunigo V. Sikorsko meditacijas. Beje, ir prie plokštelės pridėtame leidinuke geriau būtų buvę daugiau kitų giedotojų nuotraukų nei asmeninio albumo puslapių. Tačiau kunigas V. Sikorskas – profesionalas, todėl surinkta medžiaga patikima. Juolab kad konsultantai – didelė grupė sakraline muzika besidominčių specialistų. Talkinti filmo kūrėjams projekto vadovai pakvietė profesorius Daivą Kšanienę, Rimantą Sliužinską, Algirdą Žemaitaitį, taip pat Jūratę Trilupaitienę, Joną Vilimą, Arvydą Karašką, Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno bažnyčios kunigą Vitalijų Mockų, diakoną Viktorą Miniotą ir jo vadovaujamą ansamblį „Skitos“, regentę Nadeždą Lomako


ir Jaunimo chorą, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupą Mindaugą Sabutį, grigališkojo choralo giedotojus iš Vilniaus, Lietuvos vienuolijų seseris, kantičkų žinovus praktikus, Veroniką Povilionienę, etnografinius ansamblius. Kūrėjus globojo MELC vadovas Rimantas Kareckas, projektą rėmė Lietuvos kultūros fondas. Sakralinė muzika – reikšminga Europos muzikinio paveldo dalis. Joje formavosi daug muzikos fenomenų, žanrų, formų, buvo tobulinama notacija. Bet bažnytinė muzika, visuomenę veikiant priešiškoms ideologinėms nuostatoms, ilgai buvo ignoruojama, gal todėl ir lietuviškos literatūros šia tema mažai, dažniausiai tik nedideli fragmentai monografijose ar įvairaus pobūdžio leidiniuose spausdinami straipsniai. Todėl labai vertinga tai, ką sukaupė V. Sikorskas ne tik pasinaudodamas moksliniais teologijos, istorijos leidiniais, bet ir gyvąja istorija, kuri jo biografijoje labai reikšminga. Kunigas dr. Vilius Sikorskas – muzikas profesionalas. Marijampolės O. Sukackienės pedagoginėje muzikos mokykloje jis įgijo choro dirigavimo, muzikos mokytojo, solfedžio dėstytojo kvalifikacijas. Vytauto Didžiojo universitete gavo teologijos bakalauro, pastoracinės teologijos magistro laipsnį, ten pat 2012 m. apgynė doktoratą „Musica sacra katalikų bažnyčioje ir jos vertinimas Lietuvoje liturginiu požiūriu“. Septynerius metus kunigas V. Sikorskas gyveno benediktinų vienuolyne Soleme (Prancūzija), baigė Popiežiškąjį bažnytinės muzikos institutą Romoje ir ten apie grigališkąjį choralą apgynė magistro darbą magna cum laude. Kaip kantorius giedojo popiežiaus Benedikto XVI rekolekcijose Vatikane, apie bažnytinę muziką skaitė pranešimus Lietuvos ir tarptautinėse konferencijose. Drauge su kitais įgiedojo grigališkojo choralo giesmių, kurios sudėtos į Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje išleistas kompaktines plokšteles. Gieda jis ir filme. Kunigas dirba pastoracinį darbą, dėsto, verčia knygas, dalyvauja leidinių apie bažnytinę muziką redakcinėse kolegijose, yra radijo laidų vedėjas. „Įsiklausykime ir pajuskime, kaip XXI a. pradžioje dar gieda krikščionys Lietuvoje“, – pradėjo savo pasakojimą V. Sikorskis. Filmas užfiksavo giedančius žmones Palendriuose, Šv. Benedikto vienuolyne (Kelmės r.), Marijampolės, Šiaulių Vilniaus maldos namuose. O kokios mūsų senelių giedotos giesmės, šalteniais vadintos, kurias dar mena Kriaunų nuo Rokiškio krašto giedotojos! Iki Juozo Naujalio pastangomis pradėtų rengti vargonininkų kursų Kaune, laikraščio „Vargonininkas“ dauguma bažnytėlių vargonininkų giesmėms prisitaikydavo liaudies dainų melodijas. 1820 m. Vilniaus katedros vikaras V. Valmikas parengė ir išleido katalikišką giesmyną „Kantyčkas žemaityškas“ (dar

Virginijos Kligytės meninė apybraiža „Nerimo dienos“

(2-asis papildytas „Edukologija“, 2013)

leidimas,

Virginija Kligytė-Apanavičienė – muzikologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedros docentė, muzikos kalbos bei kitų teorinių disciplinų dėstytoja. Dirbo Lietuvos radijo, įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose, leido žurnalą „Visuomenė“, rašo straipsnius kultūros ir meno klausimais, koncertų recenzijas. 2011 m. išleido monografiją „Etninė tapatybė lietuvių akademinėje muzikoje“. Pirmąkart knyga „Nerimo dienos“ išleista 1990 m. Jos herojus – keletą dešimtmečių savo originalia kūryba Lietuvą garsinęs kompozitorius Algimantas Bražinskas. Jo choro balades, Lietuvos atstovų atliekamas tarptautiniuose konkursuose ir koncertuose, girdėjo įvairių Europos šalių klausytojai. Jo pirmasis modernus koncertas fortepijonui buvo įtrauktas į daugelio aukštųjų universitetinių muzikos mokyklų fortepijono mokomojo kurso programas. A. Žebriūno kino filmas „Paskutinė atostogų diena“, kuriam muziką sukūrė A. Bražinskas, pelnė trijų tarptautinių kino festivalių apdovanojimus, tarp jų Lokarno festivalio „Sidabro bures“. Knygoje pateikiami kompozitoriaus biografijos faktai, Antrojo pasaulinio karo vaizdai iš vaikystės, nenumaldoma trauka muzikai, laisvas, originalus nepriklausomo, labai darbštaus menininko požiūris į aplinką, Tėvynę, etninę kultūrą, menininko pašaukimo, pareigos, tapatybės apmąstymai. Virsmo iš sovietinės į nepriklausomą Lietuvą 1989–1990 m. laikotarpis perteikiamas per menininko, kuriam visais laikais svarbiausia sąžininga kūryba, gyvenimas be melo, apgavysčių, prisitaikymo, vidinių išgyvenimų prizmę. Antrajame, papildytame, leidime įdėtas svarbiausių kompozitoriaus kūrinių sąrašas. MB inf.

žinomą pavadinimu „Šventos giesmės“). XIX a. giesmyno leidybą perėmė vyskupas Motiejus Valančius, jis rinkinį papildė, suredagavo. Paskutinį kartą vis papildomą giesmyną kunigo Jurgio Tilvyčio iniciatyva išleido Marijampolės marijonai. Kunigas V. Sikorskas pasakojo, kad kaimuose būta tokių kantorių, kurie turėjo pravardes Švintas Dieve ar Dūdelė. Tokie buvę Vincas ir Petras Driskiai. Verta prisiminti ir vieną kantičkų kūrėjų kunigą Antaną Strazdą. Net ir vargingiausioje troboje ant stalo būdavo tiesiama vėju dvelkianti balta staltiesė, susėsdavo giedotojos, po baltomis skepetomis suslėpusios plaukus, prie pastatyto kryželio suvirpėdavo žvakės liepsna... Šiandien šiuos kultūrinius liudijimus galima pamatyti tik filme. Plokštelėje įrašyta ir Lietuvos evangelikų liuteronų liturgija. Kaip sakė Lietuvos

evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, „kiekviena giesmė – tarsi pamokslas“. DVD pristatymo metu po bažnyčios skliautais aidėjo Vilniaus stačiatikių Šventos Dvasios vienuolyno ansamblio „Skitos“ (vadovas Viktoras Miniotas), „Schola Gregoriana Vilnensis“, Veronikos Povilionienės atliekamos giesmės. Plokštelėje ne tik įamžintas vertingas kultūrinis paveldas, ji teikia ir estetinį pasitenkinimą. Kaip sakoma Šv. Rašto 150-ojoje psalmėje: „Te pradžiugina jus uolų medumi pavaišinti savieji“. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 49


Panorama

A. Kačanausko muzikos mokyklos vaikų laimėjimai

Balandžio 27–30 d. Austrijoje, Bad Išlyje (Bad Ischl), vyko 11 tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavo 21 choras iš Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Austrijos, Rusijos, Ukrainos, Serbijos, Slovėnijos. Kauno A. Kačanausko muzikos mokyklos vaikų choras „Perpetuum mobile“ (vadovė Beata Kijauskienė, koncertmeisterė Zita Kučinskaitė) pelnė aukso diplomą. Tai pirmas kolektyvas iš Lietuvos, šiame konkurse laimėjęs tokį aukštą apdovanojimą. „Perpetuum mobile“ dalyvavo vaikų ir jaunimo chorų kategorijoje, kurioje varžėsi su 7 jaunimo chorais (17–25 m.). Reikėjo padainuoti 4 kūrinius, iš jų mažiausiai 2 a cappella, t. y. be instrumentinio pritarimo. Lietuviai parengė įdomų ir vertingą repertuarą: Z. Venckaus harmonizuotą liaudies dainą „Oi tu, ąžuolėli“, G. Martini „Tristis est anima mea“, J. Tamulionio „Šarkela varnela“, A. Piazzollos „Libertango“. Po puikiai, profesionaliai atliktos programos mūsų chorui plojo ne tik žiūrovai, bet ir žiuri nariai. Toks aukštas kolektyvo įvertinimas tarptautiniame konkurse yra itin reikšmingas pasiekimas A. Kačanausko muzikos mokyklos choro gyvavimo istorijoje, tačiau jokiu būdu

Muzikos barai / 50

neatsitiktinis. Tai ilgo, kruopštaus ir kantraus darbo rezultatas. Vaikai įdėjo daug jėgų ir ryžto, kad kūriniai skambėtų profesionaliai ir įdomiai. Choras kasmet dalyvauja tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose, rengiamuose Lietuvoje ir užsienyje, yra laimėjęs prizines vietas Klaipėdoje, Belgijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Italijoje. Koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Latvijoje, Čekijoje, Suomijoje, Vokietijoje. Grįždami namo choristai aplankė kelis Austrijos miestus, įžymias su muzika susijusias vietoves. Laimingus konkursantus Kaune sveikino ir mokytojai, ir tėveliai. „Vaiko užimtumas, jo gebėjimų lavinimas yra labai svarbus tiek vaikui, tiek tėvams. Šiemet muzikos mokyklą baigia jau trečias mūsų šeimos vaikas, šio choro dalyvis, – sakė Mykolo mama Virginija Vitkienė. – Džiaugiuosi, kad didelės vaikų, tėvų ir ypač mokytojos Beatos Kijauskienės pastangos taip aukštai įvertintos. Vaikus ši patirtis ne tik disciplinavo, bet ir motyvavo, išmokė atlikti darbą kruopščiai, iki galo. Be abejonės, muzikinis išsilavinimas yra vertybinio ugdymo pamatas, svarbus asmenybės formavimuisi, tad džiaugiuosi, kad Lietuvoje jis vis dar nesunkiai prieinamas.“ A. Kačanausko muzikos mokyklos direktorius Arūnas Kigas visada palaiko mokytojų iniciatyvą dalyvauti konkursuose, festivaliuose, jų siekį tobulėti. „Mūsų mokyklos tikslas – išugdyti kūrybingą, savarankišką asmenybę, kuri su tam tikru muzikiniu bagažu galėtų laisvai integruotis į visuomenę, – kalbėjo mokyklos vadovas. – Muzika tuo ir žavi, kad jos dovanoti potyriai išlieka visam gyvenimui. Aš didžiuojuosi savo mokyklos pedagogų ir mokinių darbu, jų laimėjimais, ne tik choro „Perpetuum mobile“ įvertinimu, bet ir Jūratės Miliauskaitės grupės „Linksmasis DO“, pianistų, akordeonistų, vokalistų laimėjimais Maltoje, Turkijoje, Italijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Lietuvoje. Taip pristatoma ne tik mokykla, bet ir garsinama Lietuva.“ Mokyklos direktorius ragina kauniečius atvesti savo atžalas į A. Kačanausko muzikos mokyklą, kur jie galės siekti muzikos aukštumų. Stojamieji egzaminai vyks birželio 3–4 dienomis. Zoja KAIRIENĖ Beata KIJAUSKIENĖ

Kviečiame į tarptautinį konkursą „Muzikuojame dviese“

2004 m. Kauno A. Kačanausko muzikos mokykloje buvo surengtas 1-asis tarptautinis jaunųjų muzikų konkursas „Muzikuojame dviese“. Jį inicijavo mokyklos Fortepijono metodinės komisijos pirmininkė L. Vasnevskaja, idėją palaikė mokyklos direktorius Arūnas Kigas. Jau įvyko keturi konkursai, mokyklos salėje skambėjo Kaliningrado P. Čaikovskio meno mokyklos, Rygos 3-iosios muzikos mokyklos, Daugpilio aukštesniosios muzikos mokyklos, Kaliningrado E. T. Hofmano muzikos mokyklos, D. Šostakovičiaus muzikos mokyklos, Minsko vidurinės mokyklos Nr. 4, Jelgavos vidurinės mokyklos, Vidžemės, Jūrmalos, Marupės, Daugpilio, Rygos J. Medinio, E. Darzinio, Slovakijos, Suvalkų ir Lietuvos muzikos ir meno mokyklų atstovų atliekami opusai. Konkursas sėkmingai gyvuoja ir padeda tobulinti profesinį meistriškumą tiek mokiniams, tiek jų pedagogams. 2012 m. lapkričio 21–23 d. vyko 5-asis tarptautinis konkursas „Muzikuojame dviese“. Jame dalyvavo 126 atlikėjai, t. y. 63 fortepijoniniai ir mišrūs duetai, jie varžėsi trijose grupėse. Dalyvius vertino autoritetinga žiuri: pianistas, tarptautinių konkursų laureatas, VDU Muzikos akademijos docentas Rokas Zubovas, smuikininkė, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos ekspertė, VDU Muzikos akademijos lektorė Ilona Klusaitė, valtornininkas, A. Kačanausko muzikos mokyklos direktorius, VDU Muzikos akademijos lektorius Arūnas Kigas, pianistė, A. Kačanausko mokyklos mokytoja ekspertė, VDU Muzikos akademijos docentė Jūratė Šleinytė. Šį kartą jaunieji muzikantai į konkursą atvyko iš Baltarusijos, Rusijos ir įvairių Lietuvos vietų – Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Šilutės, Alytaus, Vilkaviškio, Anykščių, Klaipėdos ir Kauno. Skambėjo birbynės, smuiko, violončelės, saksofono, fleitos, akordeono, balalaikos, cimbolų, ksilofono, kanklių garsai, dainininkų su fortepijonu atliekami A. Vivaldi, J. S. Bacho, G. F. Händelio, W. A. Mozarto, F. Schuberto, P. Čaikovskio, A. Piazzollos, M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, V. Klovos, V. Barkausko ir kitų kompozitorių muzika, lietuvių liaudies dainos. Labai gerai pasirodė svečiai iš Baltarusijos, Rusijos, ypač išsiskyrė Sankt Peterburgo atlikėjai, kurie

atstovavo visame pasaulyje pripažintai rusų pianizmo mokyklai. Anykštėnai, šilutiškiai, klaipėdiškiai žiuri ir klausytojus žavėjo ansambliškumu ir atlikimo precizika, įtaiga. Vertinimo komisija pirmosios vietos laimėtojais paskelbė Šilalės vaikų meno mokyklos, Anykščių, A. Kačanausko muzikos mokyklų, J. Naujalio muzikos gimnazijos, Sankt Peterburgo vaikų meno mokyklos Nr. 4, Kaliningrado S. Rachmaninovo muzikos koledžo ansamblius. Didysis prizas atiteko fortepijoniniam duetui iš Klaipėdos – J. Kačinsko muzikos mokyklos mokinėms Augustei ir Ievai Petkūnaitėms (mokytoja Vilija Revutienė). Konkursas baigėsi, pripildęs atlikėjų ir klausytojų širdis naujų muzikinių išgyvenimų. Kitas tarptautinis konkursas „Muzikuojame dviese“ vyks vėlyvą 2014 m. rudenį. Kviečiame visus, norinčius jame dalyvauti. Zoja KAIRIENĖ

Festivalis „Senieji Vilniaus stogai“ – Miko Vaitkevičiaus atminimui

Balandžio 21 dieną Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje įvyko šalies akordeonų orkestrų festivalis „Senieji Vilniaus

stogai“. Renginys buvo skirtas talentingo pedagogo, populiarių estradinių dainų ir instrumentinės muzikos kūrėjo bei akordeono muzikos puoselėtojo Miko Vaitkevičiaus (1931–2006) atminimui. Mikas Vaitkevičius sukūrė daugiau nei 450 įvairių kūrinių: apie 300 dainų solistams, vokaliniams ansambliams ir chorams, daugiau nei 30 instrumentinės estradinės muzikos kompozicijų, nemažai kūrinių pučiamųjų instrumentų ir akordeonų orkestrams. Festivalis


lė“, jai akordeonu pritarė Andrius Balachovičius. Žinoma estrados dainininkė Birutė Dambrauskaitė koncerto programą papuošė mylimiausia Miko Vaitkevičiaus daina „Vien tik smuikas“ (akompanavo akordeonistas Vladimiras Petkevičius ir gitaristas Edmundas Urbonas). Muzikinio renginio vedėjas Miko Vaitkevičiaus sūnus Linas intarpuose tarp orkestrų pasirodymų dalijosi prisiminimais apie tėvą, festivalio dalyvius ir klausytojus supažindino su jo kūrybos keliu ir įdomiais biografijos faktais. Skambant muzikai buvo rodomos skaidrės iš asmeninio M. Vaitkevičiaus archyvo. Festivalio pabaigą vainikavo jungtinis akordeonų orkestras, kuriame grojo visi dalyviai. Bendrą muzikavimo idėją atskleidė linksmas maršas iš Miko Vaitkevičiaus šokių siuitos. Džiugu, kad festivalis sulaukė gausaus dalyvių būrio. Už sklandų renginio organizavimą norėtųsi padėkoti B. Dvariono mokyklos direktorei Laimutei Užkuraitienei, koordinatoriams – mokyklos direktoriaus pavaduotojai Irenai Karsokienei ir Akordeono metodinės grupės pirmininkui Raimondui Jakučiui, už neišsenkamą entuziazmą ir nuoširdų darbą – festivalio projekto autorei Nijolei Vigelienei, akordeono mokytojams Andriui Balachovičiui, Petrui Šuščevičiui, Juliui Pakalkai, Vladimirui Petkevičiui. Įsimintiną šventę padėjo surengti ir mokyklos bendruomenė, Populiariosios ir džiazo metodinės grupės mokytojai, moksleivių tėveliai, kompozitoriaus šeima, taip pat festivalio rėmėjai ir partneriai: SIA „Unicredit Leasing“, dizaino studija „Imago facta“, Lietuvos kompozitorių sąjunga ir jos pirmininkė Zita Bružaitė, dailininkė Edita Suchockytė, kurios paveikslas panaudotas festivalio įvaizdžio kūrimui, Paulius Vigelis – festivalio logotipo autorius ir kiti, parėmę vaikų kūrybą ir išreiškę pagarbą mokytojui, kompozitoriui Mikui Vaitkevičiui. Ana IVASENKO

Jerevane – choro „Pro musica“ koncertas

Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga vis daugiau renginių vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Birželio 25 d. 19 val. Jerevane, garsiojoje Komitaso salėje, Lietuvos Respublikos ambasada Armėnijoje surengė

Roberto VAITEKŪNO nuotr.

„Senieji Vilniaus stogai“ gimė iš pagarbos šviesiai asmenybei, ilgamečiam mokyklos pedagogui ir jo kūrybai, siekiant puoselėti vaikų muzikos mokyklų mažųjų akordeonistų muzikavimo tradicijas. Idėjos autorė ir festivalio organizatorė – mokytoja ekspertė Nijolė Vigelienė. Pavadinimą pagal žinomą M. Vaitkevičiaus dainą „Senieji Vilniaus stogai“ pasiūlė B. Dvariono muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Irena Karsokienė, o sumanymą įgyvendino Akordeono metodinės grupės pirmininkas Raimondas Jakutis ir visi akordeono specialybės mokytojai. Jau tradicinis festivalis „Senieji Vilniaus stogai“ (pirmasis vyko 2010 m.) sukvietė į Vilnių akordeonų orkestrus ir ansamblius iš įvairių Lietuvos miestų. Dalyvavo akordeonistai iš Naujosios Vilnios, Kauno, Širvintų, Raseinių, Anykščių muzikos ir meno mokyklų, taip pat festivalio šeimininkai – B. Dvariono muzikos mokyklos akordeonistų orkestras. Skambėjo skirtingų epochų, žanrų bei stilių akordeono muzika – nuo auksinės klasikos iki populiariųjų šiuolaikinių estradinių dainų aranžuočių ir, žinoma, nuotaikingi Miko Vaitkevičiaus kūriniai. Renginį pradėjo B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos orkestras (vadovas ir dirigentas Raimondas Jakutis), jis festivalio klausytojams pateikė originalias kūrinių aranžuotes, grojo kartu su retai girdimu instrumentu vibrafonu (solistas Marius Šinkūnas). Gausių publikos plojimų sulaukė Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos orkestras (vadovė ir dirigentė Žana Gumenaja), parengęs išskirtinę aukšto lygio džiazo elementais papuoštą programą. Raseinių meno mokyklos kolektyvas (vadovas ir dirigentas Gražvydas Jegnoras) ir Širvintų meno mokyklos kamerinis jaunųjų akordeonistų orkestras (vadovė ir dirigentė Aldona Pažusytė) nudžiugino išraiškingu ir nuoširdžiu muzikavimu, spalvingomis melodijomis. Į festivalį atvyko net du kolektyvai iš Kauno: A. Kačanausko muzikos mokyklos ir J. Gruodžio konservatorijos akordeonų orkestrai (vadovė ir dirigentė Birutė Rušėnienė), kurie įtaigiai ir nuotaikingai atliko įvairių stilių programą. Festivalio programą paįvairino Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos choras, vadovaujamas Stepono Miko ir Dianos Mikienės. Daugiausia publikos aplodismentų sulaukė nuotaikinga M. Vaitkevičiaus daina „Pasakė-

Vilniaus universiteto choras „Pro musica“

koncertą, skirtą pirmininkavimo pradžiai pažymėti. Koncerte dalyvavo Vilniaus universiteto choras „Pro musica“, vargonininkas Vidas Pinkevičius ir fleitininkas Giedrius Gelgotas. Koncerto programa buvo skirta didžiajam lietuvių menininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Čiurlionis – vienas iš geriausiai lietuvio dvasią supratusių ir ją išjautusių lietuvių menininkų, jo muzikiniai kūriniai yra mūsų profesionaliosios muzikos aukso fondas, kurio bent dalelę tokia svarbia šaliai proga norėjosi pristatyti užsienyje. Su žymiojo menininko muzikine kūryba atlikėjai klausytojus supažindino ir tradiciniu, ir netradiciniu rakursais. Skambėjo Čiurlionio kūrinai vargonams, sakralinės giesmės bei harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, kuriomis taip žavėjosi kompozitorius. Nemažą programos dalį sudarė Čiurlionio kūrinių motyvais sukurtos šiuolaikinės kompozicijos – Vido Pinkevičiaus improvizacijos vargonams, Donato Zakaro pagal Čiurlionio tekstus parašyta šiuolaikinė kompozicija mišriajam chorui „Laiškai Sofijai“. Repertuarą papildė Čiurlionio kūrinių transkripcijos fleitai ir baritonui. Tai leido išryškinti skirtingus kūrinių atspalvius, atskleisti naujas fortepijoninių kūrėjo opusų atlikimo galimybes. Improvizacijų Čiurlionio temomis autorius Vidas Pinkevičius yra Vilniaus universiteto vargonininkas bei VU vargonų studijos „Unda maris“ įkūrėjas ir vadovas, Nacionalinės vargonininkų asociacijos prezidentas ir aktyvus vargonų muzikos populiarintojas. Pasaulinės fleitos legendos Williamo Bennetto mokinys fleitininkas Giedrius Gelgotas, studijavęs Londono karališkojoje muzikos akademijoje ir Vienos muzikos ir atlikimo menų universitete, dirbęs Kairo operos teatre ir Barselonos filharmonijoje, šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio operos ir

baleto teatro fleitų grupės koncertmeisteris. Koncerte chorinę M. K. Čiurlionio kūrybą pristatęs VU choras „Pro musica“ (meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė) dažnai kviečiamas atstovauti Lietuvai svarbiuose tarptautiniuose renginiuose. 2009 m. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą penktųjų metinių ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga kolektyvas kartu su prof. V. Landsbergiu Briuselio karališkojoje konservatorijoje surengė M. K. Čiurlionio kūrybai skirtą koncertą. „Pro musica“ pateiktas originalus meninis projektas „Lietuvos klasikas M. K. Čiurlionis – tradicinis ir modernus“ buvo atrinktas Užsienio reikalų ministerijos pernai skelbtame konkurse ir įtrauktas į Lietuvos kultūrą šalies diplomatinėse atstovybėse Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu rekomenduojamų pristatyti renginių sąrašą. Choras „Pro musica“ nuolat rengia naujas programas, gilinasi į įvairius muzikos stilius ir orientuojasi į didelės apimties chorinės klasikos šedevrų ar originalių teminių programų atlikimą. Kolektyvas koncertavo daugelyje Europos valstybių, taip pat Meksikoje, Kuboje, JAV, Brazilijoje, Kazachstane ir kitose šalyse. Pernai gegužės mėn. Balstogės (Lenkija) filharmonijoje vykusiame Hajnowkos stačiatikių muzikos konkurse iškovojo pirmąją vietą. Rasa GELGOTIENĖ

Šv. Kotrynos bažnyčioje – jaunųjų talentų koncertas

Gegužės 28 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko tradicinis Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokslo metų pabaigos koncertas, skirtas Tarptautinei vaikų gynimo dienai. Talentingų jaunųjų muzikantų pasirodymą vienoje gražiausių sostinės koncertų salių

Muzikos barai / 51


Skambina Kamila Sacharzewska iš Lenkijos Suvalkų muzikos mokyklos

Klarnetininkas Uvis Alonderis iš Latvijos Salaspilio muzikos mokyklos

Kartu groja Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras ir vaikų ir jaunimo orkestras „Jovaras“

Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos choras

Muzikos barai / 52

lė“ merginų grupės (vadovė Ligita Didžiulienė) muzikinis–choreografinis projektas pagal A. Klovos kūrinį „Versmynas“ (L. Didžiulienės choreografinė kompozicija). Grakštaus šokio ir itin švelnaus kanklių skambesio harmonija nuspalvino koncertą lyrinėmis, lietuviškos dvasios kupinomis spalvomis. Dar vienas mokyklos pasididžiavimas – smuikininkų ansamblis (vadovė Elena Loreta Lašaitė). A. Piazzollos Tango ir A. Petrovo „Valsą prisiminimą“ (smuikininkų ansambliui pritaikė Alina Keslerienė) smuikininkai pagriežė jausmingai, su polėkiu. Šia gaida muzikinį vakarą tęsė ir jaunių choras (vadovė Marytė Bignevičiūtė), kuris padainavo dainas „Mama, pakylėk ligi dangaus“ (muz. O. Vyšniausko, ž. G. Zdebskio) ir „Širdžių kalba“ (muz. G. Abariaus, ž. A. Antanavičiaus). Koncertą šventiškai baigė maršo tempu į sceną iš visų salės pusių įžygiavęs mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras „DoMinO“ (vadovas Mindaugas Rarivanas), paskutinį numerį – B. Sanguinet „Banda Samba“ – jis atliko kartu su vaikų ir jaunimo orkestru „Jovaras“. Koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje, pačioje Vilniaus miesto širdyje, – puiki proga vaikams atskleisti savo muzikinius gebėjimus ir padovanoti šventę publikai, puoselėti vieną svarbiausių ir seniausių Europos kultūros turtų – klasikinės muzikos meną. Ingrida MILAŠIŪTĖ

Klaipėdietėms garsiojoje salėje skambėjo „bravo“

Metų pradžioje Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros

Adelė Daunoravičiūtė ir Kristina Budvytytė su prof. Tatjana Romaškina Niujorke

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Kalba Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Małgorzata Kasner

surengti padėjo ilgametis mokyklos partneris Lenkijos institutas Vilniuje. Gerų emocijų kupiną muzikinį vakarą klausytojams dovanojo ne tik gabiausi Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokiniai, bet ir kviestiniai svečiai iš Latvijos ir Lenkijos. Šis tarptautinis renginys yra vienas iš daugelio mokyklos projektų, plėtojančių bendradarbiavimą su užsienio šalių meninio ugdymo įstaigomis ir skatinančių jaunąją kartą tobulėti. Koncerto programą sudarė mokyklos solistų, orkestrų ir ansamblių pasirodymai, jame dalyvavo ir svečiai – vaikų ir jaunimo orkestras „Jovaras“ (vad. Ugnius Vaiginis), pianistė Kamila Sacharzewska (mokyt. Anna Borkowska) iš Lenkijos Suvalkų muzikos mokyklos ir klarnetininkas Uvis Alonderis (mokyt. Vilnis Borovskis) iš Latvijos Salaspilio muzikos mokyklos. Skambėjo įvairių epochų muzika – nuo baroko iki šių dienų. Fortepijonu skambino Kristiana Jodko (mokyt. Jelena Malina), Kamila Sacharzewska. Jaunoji lenkų pianistė, aktyviai koncertuojanti Lenkijoje, sužavėjo profesionalumu, nepaprastu artistiškumu, išskirtine savo amžiui (10 metų) menine branda bei muzikos pajautimu. Marija Berezina (mokyt. Daiva Vasiliauskienė), smuiko specialybės auklėtinė, koncertą nuspalvino solidžiu Vienos klasiko J. Haydno opuso atlikimu. Muzikine ir scenine laisve, profesionaliu muzikos suvokimu publiką papirko J.-X. Lefèvre’o Rondo, kurį atliko klarnetininkas Dovydas Krukonis (mokyt. Dainius Pocius), virtuozines šio instrumento galimybes atskleidė svečias iš Latvijos Uvis Alonderis. Trimito garsais mėgautis leido Matas Vakaris Labanauskas (mokyt. Giedrius Labanauskas), vienas jauniausių koncerto dalyvių, ir įspūdingas šių metų mokyklos absolventų trimitininkų trio (Donatas Viaževičius, Aleksandras Malyševas ir Liudvikas Šabliauskas, mokyt. Giedrius Labanauskas). Renginys pasižymėjo ypatinga muzikos mokyklos kolektyvų gausa. Suburti mokinius į didesnius ansamblius bei orkestrus reikia didelių jų vadovų pastangų, atsidavimo muzikai. Koncerte pasirodę kolektyvai džiugino profesionaliu pasiruošimu. Vakarą iškilmingai pradėjo akordeonų orkestras (vadovė Žana Gumenaja), kuris pagriežė P. Mauriac Menuetą bei W. A. Mozarto „Lopšinę“. Jį scenoje pakeitė mokyklos kanklių ansamblio (vadovė Jolanta Čepaitienė) ir Lietuvos vaikų ir jaunimo centro liaudies šokių ansamblio „Ugne-

studentes Adelę Daunoravičiūtę, Kristiną Budvytytę ir profesorę Tatjaną Romaškiną sudomino atsiųstas pasiūlymas dalyvauti tarptautiniame konkurse „American Protégé“ (Amerikos protežė). Pagal šio konkurso reikalavimus dalyviai turėjo atsiųsti videoįrašus, kurių trukmė neviršytų 15 min. Dalyvavimas konkurse ir pasirodymas garsiojoje Niujorko Carnegie salėje (Carnegie Hall) yra ne vieno aukšto lygio pianisto svajonė. Fortepijoninis studenčių ansamblis jau yra sukaupęs nemenką repertuarą, daug koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. Nesenai jų videoteką papildė ir konkurso, vykusio Austrijoje, įrašai. Daug nesitikėdamos, jaunosios pianistės vis dėlto nutarė dalyvauti ir konkurse „American Protégé“. Prof. T. Romaškinos užsidegimas, begalinė kantrybė ir kruopštus merginų darbas neliko neįvertintas. Vasario 5 d. konkurso rengėjai pranešė, kad tarptautinėse pianistų ir stygininkų varžytuvėse („International Piano and Strigs Competiotion 2013“) ansamblis tarp daugiau nei 200 dalyvių laimėjo pirmą vietą ir yra kviečiamas pasirodyti didžiojoje Carnegie scenoje. Kelionės į Niujorką problemos nebūtų lengvai išspręstos be Klaipėdos universiteto rektoriaus dr. V. Laurėno ir Menų fakulteto de-


Savo forma ir struktūra kompozicija gali priminti abstraktaus siužeto spektaklį, kuriame vyksta nuolatinė artistų kaita, pasitelkiami minimalistiniai kūno judesiai ir improvizacijos. „Viena kitą keičiančios kontrastingos medžiagos piešia visą žmogiškų jausmų spektrą: nuo monotonijos iki siekio iš jos išsivaduoti, nuo pykčio iki džiaugsmo“, – sakė Kintų muzikos festivalio meno vadovas G. Gelgotas.

Gintaro MAČIULIO nuotr.

Liepos 20 d. Kintų muzikos festivalio „Marių audra“ svečiai – Vilniaus universiteto choras „Pro musica“ – koncertavo didžiojoje Kintų bažnyčioje. Koncerte dalyvavo

ansamblis „NI&CO“, dirigavo Rasa Gelgotienė ir Gediminas Gelgotas. Pirmoje koncerto dalyje „Pro musica“ dainavo M. K. Čiurlionio sakralinius kūrinius ir jo aranžuotas lietuvių liaudies dainas, taip pat šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus Donato Zakaro pagal Čiurlionio tekstus parašytą kūrinį. „Norėjosi Čiurlionį atlikti ir Lietuvoje, nes dažniausiai „Pro musica“ jį dainuoja užsienyje, kai choras kviečiamas atstovauti Lietuvai svarbiuose tarptautiniuose renginiuose“, – pabrėžė Vilniaus universiteto choro meno vadovė ir vyriausioji dirigentė R. Gelgotienė. Antroje dalyje kartu su festivalio šeimininkais ansambliu „NI&Co“ choras atliko naują G. Gelgoto opusą. Pasak autoriaus, kompozicijoje susipina kūrinių „Everyday More“, „What’s Unrobotizable“, „Unknown 21, Free“ fragmentai. Šis stambus (45 min. trukmės) minimalistinės estetikos kūrinys pirmąkart nuskambėjo atliekamas mišrių balsų choro ir styginių, iki šiol jis buvo griežiamas tik styginiais instrumentais.

Lietuvos obojų kvintetas: Eugenijus Paškevičius, Arūnas Zujus, Robertas Beinaris, Petras Kuraitis, Tomas Bieliauskas

MB inf.

Neringa NAVAKAITĖ

Kintų muzikos festivalyje – choras „Pro musica“ ir „NI&CO“

Aleksandro PETROVSKIO nuotr.

kano prof. V. Tetensko pagalbos. Klaipėdos savivaldybės Kultūros ir meno skyrius paskelbė stipendijų konkursą kultūros ir meno kūrėjams, kuriame dalyvavusi A. Daunoravičiūtė gavo stipendiją išvykai į Niujorką. Be abejo, merginas palaikė ir rėmė artimieji. Su jauduliu lauktas pasirodymas Niujorke buvo įvertintas ne vieno klausytojo „bravo“. Po koncerto prof. T. Romaškina ir merginos sulaukė begalės pagyrimo ir padėkos žodžių.

Muzikinė mozaika Druskininkuose

Įsibėgėja vasara, o su ja ir tarptautinė menininkų rezidencijos programa DAR (Druskininkai Artists’ Residence), kurią trečius metus sėkmingai vykdo Lietuvos kompozitorių sąjunga. Programos dėka įvairių šalių kompozitoriai, tarpdisciplininių menų kūrėjai, kultūros operatoriai vasaros mėnesiais gyvena Lietuvos kompozitorių sąjungos poilsio ir kūrybos namuose ir įgyvendina savo kūrybines idėjas. Su geriausiais įspūdžiais apie Druskininkus, jų žmones, Lietuvos menininkus, istoriją bei natūralumu dvelkiančią gamtą į savo namus grįžo menininkai Rubenas van Klaverenas (Olandija), Izabela Ołdak (Lenkija), Berndas Richardas Deutschas (Austrija), Dmytro Shchyrytsia ir Sergeius Leontyevas (Ukraina). Jie susipažino, bendravo, o pastarieji trys menininkai sukūrė naujus kūrinius lietuvių liaudies instrumentams. Juos atliko ansamblis „BaccK“ – Aistė Bružaitė (kanklės), Irmantas Andriūnas (birbynė) ir Danielius Rozovas (akordeonas). Kiekvieną vasaros mėnesį vyksta trumpi susitikimai su reziduojančiais menininkais, kurių metu galima pasiklausyti tik ką sukurtų kompozicijų, taip pat žinomų užsienio bei lietuvių kompozitorių kūrinių. Koncertų cikle „Orbitos“ jau „sukosi“ obojų kvinteto, tūbos ir elektronikos garsai. Obojų kvinteto programą parengė jo meno vadovas Robertas Beinaris, jis sakė, kad klausytojams tai buvo viena iš retų galimybių išgirsti meilės obojumi ar anglų ragu atliekamas melodijas. „Orbitos“ programa „Mozaika“ liepos 12 d. pristatyta Druskininkų viešbučio „Dainava“ salėje. Skambėjo kompozitorių J. B. Lully, M. K. Čiurlionio, V. Striaukaitės-Beinarienės, Z. Bružaitės, J.-B. Arbano, G. Bizet, A. Chačaturiano, Ch. Nortono, M. Musorgskio kūriniai, publikai prisistatė rezidentai G. ToroPérezas (Austrija) ir M. Reinholdas

(Vokietija). Grojo Lietuvos obojų kvintetas: Robertas Beinaris (obojus; meno vadovas), Ugnius Dičiūnas (obojus), Eugenijus Paškevičius (meilės obojus), Petras Kuraitis (anglų ragas), Arūnas Zujus (fagotas), solistas – Sergijus Kirsenka, tūba. Programą komentavo kompozitorė Lukrecija Petkutė. Egidija MEDEKŠAITĖ

Dar viena klaipėdiečių pergalė

Liepos 5–11 dienomis Bulgarijos mieste Sozopolyje vykusiame VIII tarptautiniame jaunimo menų festivalyje „Muzite“ dalyvavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto birbynininkų trio: Gedvydas Puškorius, Irmantas Mikalonis ir

Birbynininkų trio: Gedvydas Puškorius, Irmantas Mikalonis ir Rokas Aleksandravičius (vadovas – profesorius Vytautas Tetenskas)

Rokas Aleksandravičius (vadovas – profesorius Vytautas Tetenskas). Liaudies instrumentų kategorijoje kolektyvas laimėjo laureato vardą ir pirmojo laipsnio diplomą. Festivalis yra labai didelės apimties, jį sudaro dvi sesijos. Šiemet I sesija (konkursinė) surengta liepos 5–11 dienomis, II (koncertinė) – liepos 12–16 dienomis. Konkurse dalyvavo kolektyvai iš daugelio pasaulio šalių: Austrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Norvegijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Bulgarijos, Slovėnijos, Make-

donijos, Kroatijos ir kt. „Muzite“ – labai įdomus renginys. Jis prasideda eisena per miestą, kiekvienas kolektyvas su savo šalies vėliava žygiuoja iki Vasaros koncertų salės, kur vyksta didžiulis atidarymo koncertas. Visos kitos dienos skirtos įvairių kategorijų konkursams, o jiems pasibaigus vėl vyksta didelis uždarymo koncertas, kuriame pasirodo visi konkurso dalyviai. Klaipėdos universiteto birbynininkams tai buvo jau antras tarptautinis pripažinimas šiais metais – gegužę jie laimėjo antrą vietą III tarptautiniame Prano Stepulio tautinių muzikos instrumentų konkurse Šiauliuose. MB inf.

Vilniuje skambėjo klezmerių melodijos ir hiphopo ritmai

Kirtimų kultūros centre liepos 11 d., Zarasų rajone, Dūburio ežero saloje, vykstančio muzikos festivalio „Tundra“ miško scenoje liepos 12 d. grojo grupė „The Asthmatix“. Muzikantų trio iš Sidnėjaus (Australija) elektroninę hiphopo muziką skoningai jungia su klezmeriškomis smuiko melodijomis bei džiazo improvizacijomis. „The Asthmatix“ kuriamoje ir atliekamoje muzikoje ne be pagrindo jaučiama įvairių kultūrų muzikos įtaka. Žydų, vengrų bei prancūzų kilmės muzikantai ilgą laiką gyveno ir kūrė Vokietijoje, yra bendradarbiavę su etiopų liaudies dainininku Derebu Desalegnu, čigoniško džiazo gitaristu Lulo Reinhardtu, reperiu Aphletiku, iš Somalio kilusiu kanadiečiu prodiuseriu Mocky. Australų trijulėje griežia pripažintas smuiko virtuozas Danielis Weltlingeris, klavišiniais instrumentais ir melodika groja Danielis Plineris, elektroniniai ritmai ir garsai iš patefono plokštelių – Michos „Morphingazo“ Walterio sritis. Nuo 2007 grojantis kolektyvas pateikė klausytojams savitą požiūrį į instrumentinę hiphopo muziką – ji jungiama ją su džiazu, elektronika ir tradicinėmis žydų bei Artimųjų Rytų tautų melodijomis. MB inf.

Amžinųjų vertybių kelyje

Ar gali būti kas nuostabesnio, nei savo tautos dvasinių ir kultūrinių vertybių puoselėjimas, savo

Muzikos barai / 53


Diplomantas Martynas Strazdas, Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla

Laureatės Marija Grišmanauskaitė ir Milita Šalaitė, Alytaus muzikos mokykla

krašto muzikinių tradicijų skleidimas? Puiku, kad yra žmonių, kurie ne tik patys gyvena tautos kūrybinių pasiekimų išsaugojimo idėjomis, inicijuoja įvairius renginius, projektus, bet ir į šį taurų darbą įtraukia daug pedagogų, kompozitorių, muzikologų, kitų meno sričių atstovų. Šviesaus atminimo kompozitorius ir pedagogas Leonas Povilaitis, nuo pat vaikystės jautęs nenugalimą potraukį muzikai ir menui, puikiai suprato, kaip svarbu vaikams kuo anksčiau pradėti puoselėti pirmuosius muzikos garsų pojūčius, skiepyti tikrąsias vertybes, padėti susivokti meno srovių labirintuose. Maestro 1998 metais inicijavo naujų lietuviškų fortepijoninių kūrinių festivalį, kurio pavadinimas laikui bėgant šiek tiek pakito, tačiau pagrindinis renginio tikslas – skleisti, puoselėti lietuvių autorių muziką, plėsti pedagoginį repertuarą – išliko visam laikui. Šių metų gegužės 17 ir 18 dienomis nuaidėjo jau tryliktas Leono Povilaičio respublikinis šiuolaikinės lietuviškos fortepijoninės muzikos festivalis-konkursas. Iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavusius konkurso dalyvius pakvietė jaukūs Kompozitorių namai. Skelbdama šventės pradžią, suskambo jau simboliu tapusi Leono Povilaičio „Svajonė“. Šią romantišką pjesę atliko Gedimino Pamakščio vadovaujamas Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos instrumentinis ansamblis „Ąžuoliukas“ ir solistas – tos pačios mokyklos mokinys Daumantas Kazlauskas.

Muzikos barai / 54

Kas antri metai vykstančios šventės dalyvius nuoširdžiai pasveikino Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos direktorė Aušra Šikšnelienė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė, kuri pasidžiaugė tuo, kad Leono Povilaičio iniciatyva gyvuoja kiekvieną kartą atsinaujindama, į šiuos konkursus kviečiami kompozitoriai, kurie gali girdėti ir matyti, ko stokojama ir kuo galima papildyti lietuviško muzikavimo tradicijas. Ypač kompozitorė džiaugėsi festivalyje pirmą kartą dalyvaujančiais svečiais, priminė, kad šiuose namuose lankydavosi ir Balys Dvarionas, ir Stasys Vainiūnas, kurie taip pat kūrė lietuviškos fortepijoninės muzikos istoriją. Norą dalyvauti šiųmečiame konkurse pareiškė 70 jaunųjų talentų iš Alytaus, Varėnos, Elektrėnų, Biržų, Kaišiadorių, Kazlų Rūdos, Kauno, Visagino, Zarasų, Švenčionėlių, Šalčininkų, Naujosios Vilnios ir Vilniaus muzikos ir meno mokyklų. Konkurso dalyviai atliko du skirtingo charakterio šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinius. Profesorės Aldonos Eleonoros Radvilaitės vadovaujamą vertinimo komisiją sudarė LMTA profesorius Algirdas Vizgirda, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos vyresnioji mokytoja Jūratė Petraškevičienė, kompozitorius Vytautas V. Barkauskas, Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos mokytojos metodininkės Liudmila Ikonikova ir Audronė Aleksandravičiūtė. Konkurso laureatai Dominyka Narkevič, Rūta Misiūnaitė, Dominyka Barauskaitė, Milda Barščevičiūtė, Augustina Lankutytė, Elija Laurikėnaitė, Viktorija Narbutaitė, Simonas Navickas, Rapolas Okas, Vytautas Grigelevičius, Laimis Šimkevičius, Paulius Stanulionis, Indrė Zinkevičiūtė, Marija Grišmanauskaitė, Milita Šalnaitė, Tomas Smolskas ir Rūta Žemaitytė išsiskyrė ne tik puikiu instrumento valdymu, bet ir originalia kūrinių interpretacija. Daug renginio dalyvių už gerą pasirodymą įvertinti diplomais. Šventę vainikavo laureatų ir diplomantų apdovanojimo ceremonija ir iškilmingas laureatų koncertas. Vertinimo komisijos pirmininkė profesorė Aldona Eleonora Radvilaitė, įteikdama diplomus, nuoširdžiai pasveikino visus konkurso dalyvius: „Visa vertinimo komisija labai džiaugiasi, kad jūs populiarinate lietuvišką muziką. Yra daug nemirtingų pasaulinės literatūros šedevrų, kurie gyvuoja kelis šimtmečius, bet mes taip pat turime savų puikių kompozitorių. Jei jūs

visada su noru grosite ir tobulinsite savo meistriškumą, tai ir kompozitoriai sukurs daugiau gražių ir įdomių kūrinių. Tai bus abipusis ryšys. Džiaugiamės jūsų pasiekimais ir linkime toliau ryžtingai siekti aukštumų.“ Šiemet šventę parėmė Kultūros rėmimo fondas, UAB „Organum“ direktorius Dainius Sverdiolas užtikrino puikų instrumentų skambesį, UAB „Žalia giria“ malšino šventės dalyvių troškulį. ...Sėdžiu ištuštėjusioje salėje. Ką tik nušurmuliavusią šventę mena vazoje pamerktos gėlės, išdidžiai stūksantys fortepijonai, ant sienos kabantis festivalio-konkurso logotipas, sukurtas renginio sumanytojo sūnaus Leono Povilaičio jaunesniojo, pro pravirą langą tiesia šaką visų švenčių liudininkas žieduose paskendęs kaštonas. Mintyse iškyla 1998 metų festivalio akimirkos, kai pirmą kartą surengtoje šventėje dalyvavo tik Vilniaus jaunieji pianistai, garbingai vertinimo komisijai vadovavo profesorė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Metams bėgant populiarėjantis renginys tarsi didelio medžio šakos kerojosi į visus Lietuvos kampelius, kūrėsi tradicijos. Festivalis visada turėjo savo gerbėjų, nuolatinių dalyvių, kuriuos atvykusius į konkursą sutikdavome kaip senus gerus bičiulius. Nuo pat pradžių renginį organizuojanti Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla palaiko puikius kūrybinio bendradarbiavimo ryšius su Lietuvos kompozitorių sąjunga, kuri inicijuoja naujų kūrinių atsiradimą. Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos kolektyvas rūpinasi sklandžia šventės eiga ir per daugelį metų sukurtų tradicijų puoselėjimu. Malonu pasidžiaugti mokytojų Audronės Aleksandravičiūtės,

Vilmos Jasudėnaitės, Loretos Kuliešiuvienės, Izabelos Dakinevičiūtės, Živilės Survilaitės, Daivos Tumėnaitės visada kruopščiai atliekamais darbais. Projekto vadovė Rima Podprugina tarsi instrumento stygas nepriekaištingai suderina visus veiksmus, kuriuos sklandžiai koordinuoja mokyklos direktorė Aušra Šikšnelienė ir direktorės pavaduotoja ugdymui Liudmila Ikonikova. Leidžiuosi laiptais į pirmą jaukių ir svetingų namų aukštą. Iš stendų žvelgia laimingi veidai, primenantys praėjusių konkursų akimirkas. Šalia išdėliota „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos bibliotekos vedėjos Ados Gelpernaitės rengiama lietuvių autorių natų knygų parodėlė. Greta kitų rinkinių garbingą vietą užima ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos mokytojų redaguoti ir išleisti lietuvių kompozitorių kūrinių leidiniai „Gimtinės delne“ (2004 m.), Aidas virš upės“ (2004 m.), „Kūriniai jaunajam pianistui“ (2007 m.), „Akimirkos“ (2009 m.). Dėmesį traukia naujas kompozitoriaus Vlado Jakubėno leidinys – pjesės fortepijonui iš baleto „Vaivos juosta“, už kurį festivalio rengėjai labai dėkingi Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos, išleidusios šį vertingą rinkinį, direktorei Rimai Zuozienei. Kompozitoriaus Leono Povilaičio dėka „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla yra sukaupusi didelį kiekį ne tik spausdintų leidinių, bet ir įvairių kompozitorių kūrinių rankraščių, kurie dar turėtų būti perkelti į spalvingas knygas. Nuo 1998 metų šalies mokytojai ir kompozitoriai yra išleidę apie 30 naujausios lietuviškos pedagoginės literatūros rinkinių. Norisi tikėti, kad šis kilnus darbas bus tęsiamas. Per visus Kompozitorių namuose vykstančio festivalio veiklos metus išklausyta daug įdomių pranešimų, stebėta vertingų meistriškumo pamokų, pristatyta lietuvių autorių

Garbinga vertinimo komisija: (iš kairės) A. Aleksandravičiūtė, L. Ikonikova, V. V. Barkauskas, prof. A. Radvilaitė, J. Petraškevičienė, prof. A. Vizgirda


leidinių, kurie yra populiarūs ne tik mūsų šalyje, bet ir toli už jos ribų. 2004 ir 2011 metais vykę tarptautiniai renginiai sukvietė jaunuosius talentus iš Vokietijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos. Jie savitai ir kūrybiškai interpretavo lietuvišką šiuolaikinę muziką. Festivalyje daug metų skambėjo tik fortepijoninė muzika, o 2011 metais suskambo ir fleitos, saksofono, obojaus, birbynės, smuiko garsai. Renginys praturtėjo naujomis spalvomis, išraiškos priemonėmis, iki šiol konkurso programose nematytomis autorių pavardėmis. Šalia dažnai atliekamų L. Povilaičio, V. Mikalausko, D. Kairaitytės. V. Bagdono, V. Majorovo, R. Žigaičio, Z. Bružaitės, J. Juozapaičio, V. Barkausko, T. Leiburo kūrinių klausytojus džiugino T. Adomavičiaus, K. Daugėlos, T. Šerno, P. Jokubausko, D. Pavilionio, V. Budrevičiaus, D. Danilaičio ir kitų kompozitorių pjesės. Nuo pirmojo Leono Povilaičio inicijuoto renginio praėjo penkiolika metų. Lyg ir niekas nepasikeitė – tie patys ypatingą kūrybinę aurą saugantys Kompozitorių namai, tie patys susikaupę, atsakingi konkurso dalyvių veidai, kompozitoriai, atėję pasiklausyti savo atliekamos muzikos, susijaudinę vaikai, nedrąsiai prašantys autoriaus autografo ir nuotraukos atminimui. Gal tik atlikėjai įgijo daugiau pasitikėjimo, išugdė savo meistriškumą. Pagausėjo pasirenkamų groti kūrinių repertuaras, už ką esame dėkingi kompozitoriams. Kuklius ant paprasto spalvoto popieriaus spausdintus raštus pakeitė dailūs spaustuvės dažais kvepiantys diplomai. Tačiau yra ir praradimų – tarp mūsų nebėra gerbiamų kompozitorių A. Rekašiaus, V. Mikalausko, R. Kontrimo, R. Žigaičio, L. Povilaičio. Vis dėlto jų muzika išliko tokia pat populiari kaip ir anksčiau. Ypatingą dėkingumą jaučiame

festivalio sumanytojui Leonui Povilaičiui, kurio penktąsias mirties metines minėjome praėjusį rudenį, lapkričio 7 dieną. Prisiminimų vakarą, vykusį Stasio Vainiūno namuose, surengė Maestro kolegos, Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos mokytojai. Mokiniai skambino lietuvių autorių kūrinius, kompozitorius Jurgis Juozapaitis, Leono Povilaičio dukterėčia Jurga Varnaitė-Bliuvienė, muzikologas Vaclovas Juodpusis ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos direktorė Aušra Šikšnelienė dalijosi prisiminimais apie nuoširdų kolegą, bičiulį, giminaitį. Manau, dar bus daug sukakčių, kurių metu prisiminsime ir kitus išėjusius kompozitorius, nes jų indėlis į lietuvių muzikinę kultūrą yra labai vertingas, o jų kūryba bus gyva visada ir skambės jaunųjų muzikantų koncertuose. Lietuva turi daug puikių ne tik vyresnės kartos autorių, bet ir talentingų jaunų kompozitorių, kurių indėlis į pedagoginę literatūrą dar nėra gausus. Mieli kompozitoriai, vaikai labai mėgsta Jūsų muziką ir laukia naujų Jūsų kūrinių. Lai Jus nuolat lydi kūrybinis įkvėpimas, o jaunieji atlikėjai ir jų mokytojai pasirūpins, kad Jūsų sukurta muzika būtų gyva ir skambėtų ne tik muzikos mokyklų, bet didžiosiose koncertų ir konkursų salėse. Asta GRYBIENĖ

Tarptautiniame M.K. Čiurlionio festivalyje šalia žvaigždžių žibėjo ir kretingiškės

Liepos 7-12 dienomis Palanga muzikos mylėtojams dovanojo nepamirštamų įspūdžių – grafų Tiškevičių rūmuose vyko tarptautinis M. K. Čiurlionio festivalis. Romantiškus

Aurimo GRYBO nuotraukos

Konkurso laureatai, diplomantai su mokytojais ir vertinimo komisijos nariais

vakarus Birutės kalno papėdėje ir rūmų svetainėje klausytojams dovanojo Lietuvos ir pasaulio muzikos žvaigždės P. Geniušas, V. Nosina, V. Landsbergis, Drzewieski šeima, o atidarymo koncerte Birutės kalno papėdėje šėlo jaunieji virtuozai I. Maknickas, P. Andersson bei naktinis jaunųjų talentų maratonas. Kaip teigė viena festivalio organizatorių prof. Veronika Vitaitė, festivaliui norėjosi suteikti išskirtinių bruožų – muzikuoti pakviesti ir jauniausias Vakarų Lietuvos pianizmo žvaigždutes, dar tik bandysiančias eiti didžiosios muzikos keliu. Šalia iškiliausių muzikų koncertuose grojo ir dvi Kretingos meno mokyklos pianistės: absolventė mokytojos Virginijos Ruzgienės mokinė Lina Žutautaitė bei šiemet 2 pradinę klasę baigusi Beatričė Žiubrytė, kurią moko Kilnutė Skripkauskienė. Abi mergaitės kaip ypatingą dovaną vertina galimybę groti šalia pasaulinių žvaigždžių. Matyt, kiekvienas svajotų „apšildyti“ charizmatiškajį Petrą Geniušą, kaip teko L. Žutautaitei, ar žymiausią pasaulyje J. S. Bacho žinovę, vieną iškiliausių Rusijos menininkių Verą Nosiną – prieš jai sėdant prie fortepijono, žiūrovams koncertavo B. Žiubrytė. Šie puikūs pasirodymai pianistėms buvo lyg per metus nuveiktų darbų apibendrinimas, dovana, kurios jos, mokytojų teigimu, tikrai nusipelnė. Lina Žutautaitė, nuo rudens fortepijono mokslus tęsianti Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, vien per praėjusius metus tapo penkių svarbių tarptautinių konkursų laureate, dalyvavo daugelyje koncertų garsindama Kretingą, sulaukia puikių įvertinimų iš žymių muzikų. B. Žiubrytė taip pat šiemet II vietos premiją ir laureatės vardą parsivežė iš Paryžiuje vykusio XIII tarptautinio A. Skriabino pianistų konkurso, kuriame dalyvavo dižiulis būrys vaikų ir jaunuolių iš Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Portugalijos, Japonijos. Birželio mėnesį vykusiame IV tarptautiniame Sauliaus Sondeckio konkurse Šiauliuose ji taip pat tapo laureate, keliuose Latvijoje vykusiuose konkursuose apdovanota diplomais. Galimybė koncertuoti šalia garsių muzikų, iš arti jausti jų charizmą, įkvepia jaunuosius atlikėjus dar stipriau pasinerti į muziką, bandyti emocionaliau ir spalvingiau interpretuoti atliekamus kūrinius. O vis dažnesni kvietimai koncertuoti svarbiuose renginiuose Kretingos meno mokyklos ugdytiniams ne-

Jaunosios vakarų Lietuvos žvaigždutės Lina Žutautaitė ir Beatričė Žiubrytė, dar tik pradedančios eiti didžiosios muzikos keliu, su iškiliausiais Lietuvos pianistais

abejotinai liudija apie stiprėjančią fortepijoninės muzikos tradiciją šiame Vakarų Lietuvos mieste. Vaikus rengiantys mokytojai giriami už profesionalumą, savitumą. Konkursų žiuri nariai pastebi, kad kretingiškių pasirodymai įsimintini ir spalvingi. Fortepijono mokytoja K. Skripkauskienė, nuolat ruošianti bent po keletą vaikų visiems svarbiausiems konkursams Lietuvoje, Latvijoje, o pastaruoju metu vykstanti į konkursus ir Slovakijoje, Prancūzijoje, juokaudama prasitaria, kad čia, matyt, neapsieinama be tam tikro provincijos sindromo, kuris tampa galinga varomąja jėga. Tokiems konkursams tiek mokytojai, tiek vaikai privalo sutelkti visą ryžtą, pasiruošti ypač kruopščiai, kad galėtų konkuruoti su vunderkindais iš Azijos šalių ar jaunuoliais, kuriuos specializuotose Maskvos ir Sankt Peterburgo mokyklose ruošia žymiausi Rusijos profesoriai, neretai ir kuriantys klasikinės muzikos atlikimo etaloną. MB inf.

Muzikos barai / 55


Iš praeities

Ið Vilniaus kraðto á pasaulio mokslo ir meno aukðtumas Anatolijus LAPINSKAS

VILNIAUS KRAŠTO ISTORIJOJE ĮRAŠYTA NEMAŽAI VARDŲ, KURIE ŠĮ PUIKŲ KRAŠTĄ PAGARSINO VISAM PASAULIUI. TARP JŲ – JANAS KARŁOWICZIUS IR MIECZYSŁAWAS KARŁOWICZIUS, TĖVAS IR SŪNUS. PIRMASIS – KALBININKAS, POLONISTAS IR LITUANISTAS, TAIP PAT ETNOGRAFAS, VISUOMENĖS VEIKĖJAS, ANTRASIS – KOMPOZITORIUS, ABU ĮNEŠĖ SVARŲ ĮNAŠĄ Į PASAULIO MOKSLO IR MENO ISTORIJĄ.

K

albininkas Janas Karłowiczius gimė 1836 m. gegužės 28 d. Subartonyse, Varėnos rajone, tame pačiame kaime, kur po 45 metų (1882) pasaulį išvydo žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė. Kompozitorius Mieczysławas Karłowiczius gimė 1876 m. gruodžio 11 dieną 100 km į rytus nuo Vil-

Muzikos barai / 56

niaus, vadinamojoje etnografinėje Lietuvoje (dabartinėje Baltarusijos teritorijoje) Višniavo miestelyje (baltarusiškai Вiшнева, lenkiškai Wiszniew) prie to paties pavadinimo ežero. Beje, kad M. Karłowiczius gimė Lietuvoje, o ne Baltarusijoje, Rusijoje (tuo metu Višniavas oficialiai buvo Rusijos imperijoje) ar Lenkijoje (tarpukariu tai buvo Lenkijos teritorija), rašoma daugelio šalių enciklopedijose, kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą nagrinėjančiose knygose. *** Prieš pradedant kalbėti apie kompozitorių Mieczysławą Karłowiczių, reikėtų priminti jo tėvo kalbininko Jano Karłowicziaus gyvenimo muzikinę pusę, nes ji tikrai spalvinga. Dar būdamas Vilniaus gimnazijos moksleivis jis mokėsi groti fortepijonu ir violončele. Studijuodamas Maskvoje griežė Maskvos universiteto simfoniniame orkestre, 1859–1860 metais lankė paskaitas Briuselio konservatorijoje. 1870 m. Varšuvoje jis koncertavo kartu su žymiu lenkų kompozitoriumi Stanisławu Moniuszka. 1871 m. Varšuvos konservatorijoje dėstė chorinį dainavimą ir rusų kalbą. 1873–1882 m. gyveno Višniave, kur 1876 m. gimė sūnus Mieczysławas, būsimasis kompozitorius. Janas Karłowiczius sukūrė muzikos kūrinių violončelei, fortepijonui, dainų chorui. Vertingi jo darbai muzikologijos srityje, jis išvertė tuo metu populiarų Richterio harmonijos vadovėlį, aprašė daugelį nežinomų muzikos instrumentų, parengė „Naujojo muzikos rašto“ (natų žymėjimo būdo) projektą. 1891 m. Varšuvos muzikos draugijoje įsteigė S. Moniuszkos kūrybos tyrinėjimo sekciją, 1899 – analogišką F. Chopino sekciją. J. Karłowiczius mirė 1903 m. Varšuvoje. *** Mieczysławo Karłowicziaus gimtinė Višniavas jau XVI a. buvo žinomas kaip Vilniaus vaivadijos miestelis ir dvaras, nuo 1795 m. priklausė Vilniaus gubernijai, tarpukariu – Lenkijos Švenčionių apskričiai, Antrojo pasaulinio karo metais – Lietuvos generalinei sričiai, šiuo metu yra Baltarusijos Gardino apskrityje. 1820 m. čia pastatyta Šv. Tado bažnyčia, bet po 1863 m. sukilimo ji paversta cerkve ir tik 1920 m. sugrąžinta katalikų bendruomenei. Nuo senų laikų Višniavo dvaras su didžiule biblioteka garsėjo turtingu kultūriniu gyvenimu, pasakojama, kad XIX amžiaus pabaigoje dvare buvo įrengtos įspūdingos oranžerijos, jose akį džiugino daugybė gėlių, augo net apelsinai. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaro rūmai buvo sugriauti, miestelis atiteko Lenkijai. Vietos lietuviai 1927 m. Višniave įsteigė Šv. Kazimiero draugijos skyrių. 1939 m. miestelis prijungtas prie sovietinės Baltarusijos. Dabartinę šio miestelio situaciją, matyt, geriausiai įvardija čia veikiančio žemės ūkio kooperatyvo pavadinimas „Sovetskaja Belorusija“... *** Muzika, kurią pirmiausia išgirdo Mieczysławas, buvo lietuviškos lopšinės – jas niūniuodavo auklė. Būtent jos, taip pat ir kitos lietuvių liaudies melodijos suskambo po 30 metų sukurtame geriausiame kompozitoriaus kūrinyje


– simfoninėje poemoje „Lietuviškoji rapsodija“. Višniavo dvaro rūmuose vykdavo kamerinės ir chorinės muzikos koncertai, užsukdavo žymūs menininkai ir literatai. Tokioje aplinkoje M. Karłowiczius susidūrė su profesionalia muzika, nuo šešerių metų pradėjo mokytis griežti smuiku. Vėliau, jau visam laikui išvykęs iš Lietuvos (tačiau Kompozitorius Mieczysławas Karłokartkartėmis dar apsiwiczius lankydamas Višniave), M. Karłowiczius visiškai atsidėjo muzikai. Gyvendamas Heidelberge, vėliau Prahoje ir Drezdene, lankė koncertus, klausėsi operos ir simfoninės muzikos šedevrų. 1887 metais šeima apsigyveno Varšuvoje. Tais metais Karłowicziai pirmą kartą nuvažiavo į Zakopanę, vėlesniais metais aplankė ir kitas gražiausias Tatrų kalnų vietas. Šios iškylos M. Karłowicziui įžiebė tvirtą norą tapti alpinistu ir Tatrų kalnų žinovu (lenkiškai Tatrų kalnų tyrinėtojas vadinamas „taternik“), taip pat paskatino siekti ir muzikos kūrybos aukštumų. Abu tikslai buvo su kaupu įgyvendinti. 1888–1893 metais Varšuvoje būsimasis kompozitorius baigė žinomą W. Górskio realinę mokyklą, labai rimtai mokėsi ir muzikos. 1895–1901 metais studijavo Berlyno universiteto Filosofijos fakultete, bet vėl daugiausia laiko skyrė muzikai (kompozicijos mokėsi pas Heinrichą Urbaną) ir galutinai atsidėjo jos kūrimui. Grįžęs į Varšuvą dirbo Muzikos draugijos valdyboje, kartu vadovavo įsteigtam styginių orkestrui. 1906 metais M. Karłowiczių galutinai pašaukė Tatrų kalnai, jis apsigyveno Zakopanėje, kur užsiėmė kūryba, alpinizmu ir publicistika. Dalyvavo Tatrų draugijos veikloje, ne kartą kopė į kalnus, juos tyrinėjo ir rašė kelionių įspūdžius, buvo vienas iš kalnų fotografijos pradininkų. Deja, Tatrai tapo ir jo kapu – žuvo sniego lavinoje 1909 metų vasario 8 dieną, nesulaukęs nė 33 metų. M. Karłoviczius papildė juodąjį sąrašą pasaulio kompozitorių, mirusių pačiais jaunystės grožio metais, – kaip ir W. A. Mozartas, F. Schubertas, F. Chopinas, G. Bizet, taip pat mūsų M. K. Čiurlionis.

tos šešios simfoninės poemos pelnė jam to meto žymiausio simfonisto, kartu ir lenkų simfonizmo pradininko vardą, jo kūriniai įėjo į Europos ir pasaulio neoromantinės krypties muzikos istoriją. Sunku net įsivaizduoti galimus jo kūrybos pasiekimus, jei ne ta nelemtoji Tatrų sniego lavina. Visos šešios simfoninės poemos sudaro savotišką programinį ciklą. Pirmoji poema „Sugrįžtančios bangos“ sukurta 1904 metais, paskutinė, „Maskarado epizodas“, liko nebaigta, ją baigė kompozitoriaus draugas Grzegorzas Fitelbergas. Trečioji simfoninė poema „Lietuviškoji rapsodija“ yra vienintelis M. Karłowicziaus kūrinys, kuriame skamba autentiškas folkloras. Kompozitorius į simfoninę partitūrą įkomponavo lietuviškas melodijas, užrašytas jo gimtinėje Višniave, į kurį jis ne kartą grįždavo mintimis, jausmais, muzikos garsais. Šio kūrinio kompozitorius niekada negirdėjo, „Lietuviškoji rapsodija“ pirmą kartą atlikta Varšuvos filharmonijoje praėjus dviem savaitėms po jo mirties. Tai dar viena paralelė su M. K. Čiurlioniu, kuris taip pat neišgirdo savo abiejų simfoninių poemų „Miške“ ir „Jūra“. „Lietuviškoji rapsodija“ buvo kuriama 1906 metais nuo balandžio iki lapkričio pabaigos Varšuvoje, Zakopanėje ir Leipcige. Kūrinys įvardijamas kaip simfoninė poema, nors pats pavadinimas nurodo šiek tiek kitokį žanrą. Iš tuo metu M. Karłowicziaus rašyto laiško artimam draugui Adolfui Chybinskiui galima pajusti kompozitoriaus to meto dvasinę būseną, kūrybinį polėkį, sužinoti „Lietuviškosios rapsodijos“ atsiradimo paslaptį: „Šiuo metu esu gyvenimo taške, kai baigiau kompoziciją, kurią greičiausiai pavadinsiu „Lietuviškąja rapsodija“. Stengiausi joje sukaupti ir užburti visą liūdesį, skausmą ir vargą tų žmonių, kurių dainos skambėjo mano vaikystėje. Ar pavyko man įterpti į simfoninio kūrinio formą nors dalelę kiekviename šios vietos kampelyje tvyrojusios dvasios, apie tai aš spręsti negaliu“. Dar po savaitės jis rašė: „Gyvenimo sąlygos man leido kaip reikiant užsiimti savo darbu, galėjau dvasios ramybėje su visu rūpestingumu suinstrumentuoti fantaziją, pagrįstą lietuviškomis dainomis. Dabar ją jau visiškai pabaiM. Karłowiczius Tatruose, 1909 m.

*** Pirmieji M. Karłowicziaus kūrybos bandymai užfiksuoti dar 1883 metais, jam būnant vos 7 metų. 1895–1896 metais, studijuodamas Berlyne, sukūrė daugumą iš savo 22 dainų balsui ir fortepijonui. Berlyne jis pradėjo ir „Atgimimo simfoniją“, kurią baigė jau grįžęs į Varšuvą. Vėliau kompozitorius buvo ištikimas iš esmės vienam žanrui – simfoninėms poemoms. 1904–1909 metais sukur-

Muzikos barai / 57


Iš praeities giau ir ji turės pavadinimą „Lietuviškoji rapsodija“. Pirminiai kūrinio, parašyto tarsi vienu užmoju 1906 metų vasaros ir rudens mėnesiais, sumanymai gimė dar 1900 metais. Iš tų laikų kompozitoriaus bloknote liko užrašytos lietuvių liaudies dainų melodijos, vėliau panaudotos rapsodijoje. Dėl kūrinio formos muzikologai ginčijasi iki šiol. Vieni šioje kompozicijoje įžiūri dvi skirtingų tempų dalis: pirmoje atskirų epizodų tempai yra lėti arba vidutiniški – lento, allegretto pastorale, lento, moderato, molto lento, piu avivando, andante tranquillo, andante; antroje dalyje vyrauja greiti tempai – vivo, allegretto giocoso, molto moderato, allegro. Kūrinio pabaigoje grįžtama prie įžangos tempo – ben moderato. Tačiau pažvelgę atidžiau „Lietuviškąją rapsodiją“ vis dėlto galėtume laikyti ne dviejų, bet keturių ar net penkių dalių kūriniu, nes jos lėtojoje dalyje aiškiai išskiriami trys teminiai epizodai, beje, antrajame jų skamba dvi kontrastingos temos, taigi lėtojoje dalyje iš viso galima įžiūrėti keturis autentiškų intonacijų vaizdus, po kurių jau eina greitoji dalis. Beje, ir greitąją dalį galima padalyti į du epizodus: greitąjį ir vėl lėtą epilogą, kuriame grįžtama į pradinės nuotaikos motyvus. Pirmojoje įžanginėje dalyje (Allegro ben moderato) iš pradžių nenutrūkstamai skamba ostinatinis bosas, virš kurio bando iškilti tarsi migloje pulsuojantys gamtos, nors greičiau tolimų prisiminimų garsai. O gal čia tiesiog M. Karłowicziaus gimtinės Višniavo peizažas: ežerai, pelkės, miškai, smėlėtos lygumos, platus ir žemas horizontas, savotiško liūdesio gaubiama žemė... Netrukus pasigirsta piemenėlio raliavimas (dolce, tranquillo e misterioso) – paties M. Karłowicziaus Višniavo apylinkėse 1900 metais užrašyta liaudies melodija:

Panašių vos kelių garsų dainuojamųjų raliavimų yra užfiksuota ir kitose Lietuvos vietose, ypač Dzūkijoje, o instrumentinių – Aukštaitijoje:

Štai ką apie šią melodiją rašė M. Karłowicziaus svainis Zygmuntas Wasilewskis: „Vakarais, palydint saulę, kai ne tik medžiai, bet ir bet koks šiaudas meta ilgą šešėlį rytų link, ramiame krištolo švarumo ore dažnai plaukia ši nepertraukiama liūdnos melodijos banga, lyg ją pakeliui kas pagautų ir siųstų į erdvę tolyn ir tolyn aplink visą pasaulį. Gal čia atsibudo senosios mitologinės būtybės ir lengvai, bet liūdnai kyla aukštyn? Bet kuriuo atveju kitaip to negalima klausyti, širdis suvirpa, kai taip dainuoja žmonės“. Antrojoje dalyje (Lento) vėl skamba autentiška lietuviška melodija:

Muzikos barai / 58

Palyginkime ją su dzūkiška daina „Oi kas ty do riksmelis ant dvaro“, užrašyta Pamerkių kaime:

Ši liaudiška tema pratęsiama kompozitoriaus sukurtomis nuoširdžiai jausmingomis ir skausmingomis intonacijomis, bet vėlgi, gal kompozitoriui net to nesuvokiant, turinčiomis atitikmenų ir dzūkų liaudies melodikoje. Jai kontrastuoja kitas liaudiškas motyvas (Allegretto pastorale) su gana dažnai liaudies dainose pasitaikančia mišria metroritmika:

Tokia struktūra (2/4, 3/4, 2/4) sukuria ritminį neramumą ir tarsi paruošia būsimąjį rapsodijos šokio epizodą. Šis motyvas iš tikrųjų tarsi „šoka“ ir orkestre, perbėgdamas iš vienos orkestro instrumentų grupės į kitą. Šioje dalyje rasime daugiausia teminio vystymo: imitacijų, tonacinės kaitos ir pan. Lengvi pučiamųjų instrumentų pasažai įneša ne tik šokio, bet ir žaidimo elementų. Pagaliau pasigirsta nauju orkestriniu rūbu padabinta antroji rapsodijos tema, tačiau su tomis pačiomis nenustygstančio šokio užuominomis. Visus ligi tol skambėjusius rapsodijos vaizdus galėtume vadinti plenero muzika, pagrįsta kur nors Višniavo laukuose ar kokiame nors jaunimo susibūrime skambėjusiomis liaudies melodijomis. Tolesnė muzikos eiga mus atveda į lietuvišką dūminę pirkią, kurioje skamba šviesaus liūdesio kupina tarytum pusbalsiu niūniuojama lopšinė, kai kurių muzikologų nuomone, gražiausia pasaulio lopšinė. Savo intonacijomis ji neabejotinai artima visoms kitoms lietuviškoms lopšinėms:

Lygiai taip pat lietuvių vaikus liūliuodavo ir Marcinkonyse, palyginkime:

Simfoninėje partitūroje ši dalis instrumentuota itin jautriai, dalijant styginių instrumentų grupę ne į įprastą


penkių balsų formatą, bet styginių partitūrą susmulkinant net iki 11 balsų. Šis stebuklingas Andante tranquillo gali būti laikomas giesme lietuvei motinai, sunkiausiomis sąlygomis auginančiai vaikus ir juos apgaubiančiai neblėstančios meilės šviesa. Greitoji rapsodijos dalis – staigus posūkis nuo lopšinės lyrikos į tos pačios temos modifikaciją jau šokio ritmu (Allegretto giocoso), tarytum auklė, nepavykus užmigdyti vaiko, nutaria pašokti... Orkestras čia žaižaruoja visomis spalvomis ir pasineria į šokio linksmybę:

Šokį kelis kartus, tarsi leidžiant atgauti kvapą, pertraukia dar viena kompozitoriaus užrašytos lyrinės lietuviškos, tiksliau, dzūkiškos, dainos intonacija:

Šokiui pasiekus kulminaciją, judėjimas staiga sustoja. Pasigirsta pirmasis rapsodijos motyvas, jis skamba jau ne lyriškai, bet iškilmingai, didingai. Išplėtoto epilogo taktuose vėl sugrįžta vaikystės prisiminimų, kartu ir ne visiškai linksmo lietuviško peizažo vaizdai ir garsai. Vėl girdėti piemenėlio ragelio garsai, piešiantys tolimos ir liūdnos Višniavo žemės vaizdą. Šia šiek tiek mistine nuotaika ir baigiamas kūrinys. „Lietuviškojoje rapsodijoje“ stipriausiai, o iš esmės pirmą ir paskutinį kartą M. Karłowicziaus kūryboje atsispindėjo kompozitoriaus ryšys su liaudies muzika. Tenka pastebėti, kad nė viename kūrinyje M. Karłowiczius nepanaudojo mylimų Tatrų regiono folkloro. Jų viršūnėse jis ieškojo „gyvenimo ir mirties ramybės, dvasios pusiausvyros, išnykimo amžinybėje“. Jo muzikoje atgiję Višniavo vaizdai, lietuvių liaudies dainos įprasmino jaunystės ir vaikystės atsiminimus, lietuviškos žemės būties paprastumą ir įtaigumą, į pasaulio lygmenį iškėlė muzikinės lietuvių liaudies kūrybos dvasią. „Lietuviškoji rapsodija“ per šimtmetį nuo jos sukūrimo daugybę kartų buvo atlikta pasaulyje, taip pat Lenkijoje ir Lietuvoje. Įsimintinas jos atlikimas 1962 m. lapkričio 25 dieną Čikagoje Antrojo (emigracijos) lietuvių kultūros kongreso metu, simfoninių lietuvių kompozitorių kūrinių koncerte. Be jokios abejonės „Lietuviškosios rapsodijos“ muzika yra tokia lietuviška, kad ji visiškai įsilieja į lietuviškos muzikos kontekstą. Tai, ko gero, vienintelis pasaulyje ne lietuvio sukurtas simfoninis kūrinys, kuriame skamba ne tik autentiškos liaudies melodijos, bet šviečia ir lietuviškos dvasios aura, kurią kompozitorius sugėrė savo kūdikystės ir vaikystės metais.

*** Dar vienas siūlas, rišantis M. Karłowiczių su Lietuva, – Vilniaus M. Karłowicziaus konservatorija (lenk. Konserwatorium muzyczne im. M. Karłowicza w Wilnie). Ji veikė 1923–1940 metais, rengė 15 specialybių muzikos atlikėjus, kompozitorius, pedagogus. Tarp dėstytojų buvo vėliau pagarsėjęs kompozitorius Tadeuszas Szeligowskis, pianistas Stanisławas Szpinalskis. Konservatoriją baigė lietuvių muzikai Juozas Jurga (žinomas liaudies dainų rinkėjas), Antanas Karužas (vėliau Lenkijoje žinomas garso režisierius), pedagogė Elvyra Čibirienė, dirigentai Julius Sinius ir Eduardas Pilypaitis (ilgametis „Lietuvos“ ansamblio dirigentas). Konservatorija buvo įsikūrusi dviaukščiame Pilies gatvės name netoli Literatų gatvės kampo, baigiamiesiems egzaminams buvo naudojamasi Miesto teatro sale Pohuliankoje (dabar J. Basanavičiaus g.). Lenkijoje M. Karłowicziaus vardu pavadinta daug muzikos mokyklų, taip pat Ščecino filharmonija. Mieczysławo Karłowicziaus mirties vietoje Tatruose stovi atminimo akmuo su užrašu „Non omnis moriar“ (Horacijaus eilutė – „Aš ne visas numirsiu“). Ir iš tikrųjų, daugiau kaip šimtmetį pasaulyje skambanti kompozitoriaus muzika patvirtina šią įžvalgą. „Lietuviškoji rapsodija“, kaip vienas puikiausių M. Karłowicziaus kūrinių, taip pat liks amžinybėje. n

Tatrai tapo ir jo kapu – žuvo sniego lavinoje 1909 metų vasario 8 dieną

Muzikos barai / 59


Baletas

Bûtø man buvæ nepaprastai ðviesu, jei pats bûèiau ðviesesnis

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

K

ompozitoriaus ir baletmeisterio bendradarbiavimo tradicija kuriant baletą – vis retesnis reiškinys. Šiuo požiūriu baleto „Čiurlionis“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (2013 m. gegužės 24 d.) yra išimtis. Apskritai choreografai rodo daugiau iniciatyvos kurdami baletus nei kompozitoriai, tai liudija ir Lietuvos kultūrinis kontekstas. 2000 m. įsteigtas A. Cholinos šokio teatras, 2001 m. pirmąjį spektaklį parodė J. Smorigino choreografinių projektų teatras „Vilniaus baletas“ (įkurtas 1998 m.). Ir iš LNOBT lietuvių choreografų baleto spektaklių „Makbetas“, „Medėja“, „Barbora Radvilaitė“ akivaizdu, kad juos dažniau įkvepia literatūriniai šaltiniai, mitologiniai, istoriniai siužetai, sava filosofija, nei specialiai sukurta „baletinė“ muzika. (Arnoldo Schönbergo nuomone, baletas nėra

Lietuviškas lenkų menininkų baletas apie Čiurlionį

muzikinė forma, tiesa, su juo nesutiko Igoris Stravinskis). Be minėtų LNOBT pastatymų, išskirtume lietuvių choreografų ypač mėgstamus, net pasikartojančius siužetus: J. Smorigino – „Albos namai“, „Sulamita“, „Idiotas“, „Karmen“ (Operos ir baleto teatre Taline), „Romeo ir Džuljeta“ (Klaipėdos muzikiniame teatre), A. Cholinos – „Romeo ir Džuljeta“, „Karmen“, „Otelas“, „Bernardos Albos namai“. Muziką šiems spektakliams choreografai pasirenka patys (beje, ir J. Smoriginas, ir A. Cholina yra interpretavę M. Rave-

Muzikos barai / 60

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Vyksta repeticija

lio „Bolero“, G. Mahlerio Adagietto), kartais užmiršdami įtaigius šokėjų, choreografų teiginius apie vienintelį ir amžiną baleto siužetą – būtent šokį ir tik jį. Kita vertus, matyt dėl to populiarius siužetus ir besirenkantys. Talentingas teatro choreografas, apdovanotas įvairiais sugebėjimais ir

interdisciplininiu išsilavinimu, – ne toks dažnas reiškinys pasaulyje ir Lietuvoje. Lietuvos kompozitoriai, nors vis rečiau, bet dar kuria baleto muziką. XXI a. pradžioje LNOBT scenoje buvo pastatyti Mindaugo Urbaičio „Acid City“ (2002), Anatolijaus Šenderovo „Dezdemona“ (2005), Laimio Vilkončiaus „Piteris Penas“ (vaikams, 2005), taip pat Broniaus Kutavičiaus operabaletas „Ugnis ir tikėjimas“ (2003). Ir nors choreografai kalbėdami džiaugiasi specialiai baletui sukurta muzika, bet ją interpretuodami dažniau seka ne kompozitoriaus siūloma, o savąja dramaturgijos, vaizdinių versija. Taigi, ar pasiteisina choreografo ir kompozitoriaus bendradarbiavimo pastangos? Jų rengiant premjerą „Čiurlionis“ būta tikrai didelių. Koks kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir jauno lenkų choreografo Roberto Bondaros įdėto darbo rezultatas? Klaustukų lieka daugiau nei aiškių atsakymų. Vienas pirmųjų bendro pobūdžio – ar šiandien apskritai gyvybingas muzikinis baleto žanras? Choreografo valia balete yra lemiama ir jo vaizduotė, manau,


ją pelnė J. Kiepuros premiją kaip geriausias choreografas. R. Bondaros baletas „Tavo pabaiga ir mano pradžia“ (P. Szymańskio muzika, 2009) įtrauktas į kamerinį Lenkijos nacionalinio baleto repertuarą. Gaila, šių darbų nematėme. Dirbdamas Vilniuje R. Bondara susidūrė su kita situacija ir jam pateiktą baleto muziką vertino, anot paties choreografo, pagal realizavimo galimybes, techniniu požiūriu, nes kūrinio idėja priklausė kompozitoriui G. Kuprevičiui. Kitaip tariant, jis nesijautė šeimininkas ir ieškojo muziką atitinkančios atmosferos, ją kūrė. Vis dėlto choreografas šiek tiek modifikavo pradinį kompozitoriaus sumanymą, į libretą įvedė naują personažą – Čiurlionio bičiulį, bendramokslį Eugenijų Moravskį, kuris padėjo sujungti scenas. Čiurlionis ­– kompozitorius, dailininkas, mąstytojas. Atrodytų, tokia tinkama, nors drauge sudėtinga tema baletui, kuriame vizualus veiksnys ypač svarbus. Kompozitorius G. Kuprevičius atvirai prisipažįsta, kad nelengva kurti baleto muziką apie kompozitorių – ji gimė sunkiai, ieškant

Martyno ALEKSOS nuotraukos

varžoma neturint galimybės laisvai rinktis muziką. Jis priverčiamas interpretuoti interpretaciją... Ar tai įmanoma? Čia negvildensime kitų susijusių klausimų – ar genialių, vertingų muzikos veikalų pasirinkimas baletui, jų vizualizacija yra adekvati, prabyla nauja kokybe, ar pateisinami joje neįtikėtini muzikos kūrinių „miksai“? Atsakymas įmanomas tik analizuojant konkrečius atvejus, nes būna įvairiai. „Čiurlionį“ pastačiusio choreografo Roberto Bondaros nuomone, šokiui tinka bet kuri muzika, net tyla. Iki šiol jis kūrė autorinius darbus, t. y. muziką jiems rinkdavosi pats. Beje, jauną choreografą naujam pastatymui dabartinis Lietuvos baleto trupės vadovas K. Pastoras pasiūlė tikėdamas jo talentu, kuris jau sulaukė pripažinimo. 2008 m. R. Bondaros sukurtas choreografijos darbas „Andante con moto“ (pagal W. Kilaro Koncertą fortepijonui) Varšuvoje surengtame W. Lutosławskio draugijos ir B. Nižinskos nacionaliniame choreografijos konkurse pelnė antrąją premiją (pirmoji nebuvo skirta) ir specialųjį prizą. 2011 m. Bondara sukūrė „Personą“ (A. Nowrockos, A. Pärto ir P. Szymańskio muzika), už

Trapios žmogaus psichikos demonai

akustinio rakto. Neslepia jis ir pirmojo varianto perklausos teatre 2007 m. nesėkmės. Vėliau atsirado antroji partitūra, grindžiama pirmųjų Čiurlionio kūrinių taktų plėtojimu, ir ji teatro buvo aprobuota (2011). Tai devynioliktas G. Kuprevičiaus kūrinys scenai ir pirmasis, pastatytas LNOBT. Baleto muzika, anot autoriaus, lyg kelionė – „motyvas iš Čiurlionio (kuriame slypi visa jo muzikos galia) ir tolesnė mano kalbėsena“ (iš spektaklio programėlės). Kompozitorių kuriant libretą inspiravo kelios Čiurlionio asmenybės paslaptys. Balete savotiškai tęsiama „Žalčio sonatos“ fortepijonui (1968)

Muzikos barai / 61


Martyno ALEKSOS nuotr.

Baletas

Scena iš spektaklio

finalo tema – miręs žaltys ir nepasiekta karūna kaip analogija šlovės nepasiekusiam ir anksti mirusiam M. K. Čiurlioniui. G. Kuprevičių domino asmeninė, šeimyninė genijaus drama, jo vienatvė. Libretas vykęs, neperkrautas įvykių, sąlyginis, ­t. y. baletiškas. Nuoširdžiai, manau, G. Kuprevičius per spaudos konferenciją džiaugėsi, kad visa Lietuvos kompozitorių sąjunga gali jam pavydėti ypač taktiško, pagarbaus, inteligentiško choreografo ir visos kūrybinės grupės bendradarbiavimo. Jam antrino ir dirigentas R. Šervenikas. Tarsi atgimė beveik išnykusi baleto radimosi procese kompozitoriaus ir baletmeisterio bei dirigento bendradarbiavimo tradicija. Jaunas lenkų šokėjas ir choreografas R. Bondara siekė perprasti Čiurlionio asmenybę, parodyti gyvą žmogų, o ne mitą, ikoną (mintyse gretindamas Čiurlionio reikšmę Lietuvos kultūrai su Chopino lenkiškajai). Atsakymų ieškota prisiminimuose, ypač laiškų originaluose (lenkų k.), pokalbiuose su Čiurlionio šeimos nariais, stengiantis iš pageltusių fotografijų, iš ranka pieštų eskizų išskaityti Čiurlionio istoriją ir susikurti savą jo asmenybės vaizdinį. Anot choreografo, nepaisant pastangų, negalėjęs visko suprasti, norėtų atsakymus išgirsti iš paties Čiurlionio, su juo pabendrauti. Šis pasaulinio lygio kūrėjas tapo artimas tarsi primirštas senas pažįstamas, stebintis choreografo, siekiančio įsigilinti į jo mąstymą, kančias (pagal programėlę, duotus interviu). Baletas žanriniu požiūriu būna įvairus, nutolstantis nuo klasikinės šios sąvokos prasmės, net ir kitaip vadinamas. Šiuo atveju, manau, gimė gana iliustratyvus, realistiškas (turint

Muzikos barai / 62

omenyje baleto sąlygiškumą) draminis baleto spektaklis. Būtent toks, nes jame ne vien šokama, manau, gal net per mažai šokama. Veikalas kupinas režisūrinių gestų, mizanscenų, kažkokios tuščios erdvės, kai choreografiškai niekas nevyksta (pvz., baleto pradžioje) arba perdėm blaškomasi kančiose (II veiksmas). Statika per statiška, veiksmas per veiksmingas, kad būtų paveikus, todėl darosi nuobodu. Libretas, atrodytų, suteikia erdvės abstraktesnei choreografinei raiškai, tačiau ji įžeminama draminiais sprendimais (programėlėje R. Bondara pristatytas ne tik kaip choreografas, bet ir kaip režisierius). Be to, kaip muzikinėje rondo formoje, pagrindinis libreto refrenas ­– nuolat grįžtanti psichiatrijos ligoninės Pustelnike atmosfera, kuri veiksmo eigoje tirštėja. Be vienintelio realaus scenovaizdžio akcento – nuolat į sceną įvažiuojančios ligonio lovos, II veiksme pasirodo gausus demonų, chimerų tamsiais budelių apsiaustais būrys. Sukuriama hipertrofuota ekspresijos monotonija, prie kurios prisideda aukštais orkestro registrais rėkianti muzika. Kita vertus, ekspresyvi šiuolaikinio šokio kalba kartais atrodė neorganiška, dirbtinė, provokuojanti klausimą – o ką tai galėtų reikšti? Muzika ir choreografija labiausiai paveiki, kai liejasi natūraliai, kiekvienam žiūrovui be papildomų klausimų toje tėkmėje pajuntant, atrandant savas prasmes. Balete prioritetinis vizualusis veiksnys gali (gal net turi) už suvokimo ribų palikti muziką, kuri tampa matoma ir suvokiama naujai. Baleto „Čiurlionis“ I veiksme R. Bondara ansamblines šokio scenas kuria skambant valsiukams („Varšuva“, „Salonas“). Čia įžvelgėme paklusniai rutinišką, beveik sportinį judesių sinchroniškumą, kuriam priešinama „ne į taktą“ šokanti ar tiesiog erdvėje esanti, aplinkinius stebinti laisva Čiurlionio dvasia. Ji nepritampa ir manieringesniais judesiais atkuriamoje salono apsuptyje. Kontrastingai eklektiška judesių stilistika šiuo atveju lyg pateisinama, bet apskritai balete tarsi trūksta logiškų jungčių, nuoseklesnių perėjimų, vien-

tisumo. Išradingai sukurti Čiurlionio, kurį pirmame spektaklyje šoko Marius Miliauskas, duetai su moterimis. Džuljetiškai padūkusi atmosfera vyrauja sutikus pirmąja meilę Mariją (Moravską, bičiulio Eugenijaus seserį), ją šoko Rūta Juodzevičiūtė. Skausminga, brutalių niuansų įgyjanti ekspresija su tylos pauzėmis duetuose su Sofija (Čiurlionio žmonos partiją interpretavo Anastasija Čumakova). Įdomus, brandžia raiška išsiskiriantis atrodė duetas su Čiurlionio kūrybos rėmėja mecenate Bronislava (Volska), kurios vaidmenį kūrė Olga Konošenko. Antrininko (Genadij Žukovskij) ir Mirties (Igoris Zaripovas) personažai atmintin neįsirėžė. Gal dėl to, kad konfliktiški Čiurlionio duetai su pirmuoju buvo daugiau iliustratyvūs nei choreografiškai turiningi, o žaidimas šachmatais su antruoju – kinematografinė I. Bergmano „Septintojo antspaudo“ (1957) reminiscencija, bet nesukėlė šiai būdingo efekto. Gerą įspūdį daro išradingas sceninis apipavidalinimas. Tai – dar vienas režisūrinis choreografo R. Bondaros kūrybos aspektas, kuriam jis labai dėmesingas. Jo komandoje – scenografijos ir kostiumų dailininkės Diana Marszałek ir Julia Skrzynecka, šviesų dailininkas Maciejus Igielskis, vaizdo projekcijų dailininkė Ewa Krasucka. Organiškai scenovaizdį papildė, čiurlionišką kontekstą kūrė rodomi archyviniai Varšuvos, Sankt Peterburgo videoįrašai, jiems gal kiek per drąsiai kontrastavo, dėmesį nuo šokio atitraukė simboliški galingai banguojančios jūros, atsitrenkiančios į stačius krantus, vaizdai. Scenografijoje daug šviečiančių vertikalių, primenančių stygas, muzikos instrumentus, kurie randami paties Čiurlionio kūryboje. Jų tirštėjimas, kryžiavimasis scenovaizdyje taip pat atspindi psichologinės menininko būklės kitimą, ligos progresavimą. M. K. Čiurlionio kūrybos temomis autorės improvizuoja labai subtiliai. Spalvinė paletė (scenos gilumoje liejamų paveikslų, kostiumų) primena dailininko kūrybos koloritą, epochą, o veidrodinės grindys – nuoroda į jo tapybos kūriniuose dažną atspindžio motyvą. Dar prieš premjerą pasirodžiusios


režisieriaus Roberto Mullano filmas „Laiškai Sofijai“. Čiurlionio provaikaitis Rokas Zubovas, sukūręs pagrindinį vaidmenį, duodamas interviu teisino režisierių teigdamas, kad papasakoti Čiurlionio istoriją per tai, kas yra bendražmogiška, o ne tai, kas unikalu, veikiausiai yra geriau, nes žmonės, žiūrėdami šį filmą, mėgins rasti bendrų sąlyčio taškų, sąsajų su savimi, su savo patyrimu. Ir jeigu jų neras, tai kūrėjo sumanymas liks neišgirstas… (pagal internetinę spaudą). Manau, kad tokiu būdu genialūs menininkai nuleidžiami į pseudožvaigždžių padanges, kuriose lyg nebelieka vietos tikrų, dvasinių, „ne žmogiškų“ vertybių apologetikai. Tačiau kūrybinės minties skvarbumui negali būti ribų. Procesus galime tik stebėti ir į juos reaguoti. Pabaigoje stabtelsime prie naujo baleto lietuviškumo klausimo. Sunku pasakyti, ar prisitaikymas prie muzikos, Čiurlionio „susitelkusios galvoje tamsumos“, ar kitos priežastys sutrukdė dar ryškiau, nuosekliau atsiskleisti jauno lenkų choreografo R. Bondaros vaizduotei. Jos realizavimo įtaiga, suprantama, priklauso ir nuo atlikėjų. R. Bondara spaudos atstovams sakė, kad kūrybinis procesas, atvedęs į rezultatą, buvo įkvepiantis. Turėdami omenyje palyginti menką mūsų baleto artistų patirtį interpretuojant šiuolaikinę plastiką, pabrėžtume kūrybinio proceso vertingumą ir reikšmę, choreografo kompetenciją ir sugebėjimą sukurti palankią atmosferą statant neįprastos stilistikos veikalą. Choreografas įžvelgė trupės potencialą, profesionalumą, atvirumą naujovėms, ypatingą energiją. Baleto solistas I. Zaripovas, dar 2001 m. J. Smorigino balete „Choreografo laiškai M. K. Č.“ sukūręs Čiurlionio vaidmenį, spaudoje teigė neprisimenąs kito darbo, kuriuo mūsų trupė būtų taip domėjusis. Visa tai lėmė, kad sudėtingas choreografo R. Bondaros užduotis baleto trupė atliko sėkmingai. Veikalo draminis vaidybinis bei šiuolaikinio šokio estetikos aspektai sudarė prielaidas įtaigiai Čiurlionio vaidmenyje pasirodyti Mariui Miliauskui. Geras aktorinių užduočių

Martyno ALEKSOS nuotr.

gražios, švarios estetikos Martyno Aleksos nuotraukos puikiai perteikė kūrėjų sumanymą, nuteikė viltingai. Tačiau teatro fojė eksponuojamos Tomo Ivanausko nuotraukos chaotiškais darbiniais repeticijų vaizdais (kai „ieškoma dramatizmo, kuris kartais atsiskleidžia net ir repeticijų drabužio klostėje“) įnešė sumaišties, suardė išankstinį harmoningą nusiteikimą. Jį sutrikdė ir matytas spektaklis, kupinas jaunatviškos energijos, drąsos ir neišbaigtumo, drauge gražių kūrybinių idėjų, pradmenų, kuriuos tikrai verta puoselėti, jų įgyvendinimą net šiame pastatyme tobulinti. Orkestrui ir dirigentui iš Čiurlionio muzikos nuotrupų ir chaotišką įspūdį paliekančios jų fragmentiškos plėtotės sudarytą muziką, papildytą choro bei solo balsais, interpretuoti buvo gana sudėtinga (dirigavo R. Šervenikas). Choro panaudojimas kulminaciniais momentais Lietuvos balete žinomas dar nuo „Sužadėtinės“ ir „Audronės“, t. y. pokario laikų. Jis kuria papildomas teatrines ir šiaip G. Kuprevičiaus muzikai būdingas konotacijas. Paveikus buvo vienišo moters balso klaidžiojimas erdvėje (nematoma dainavo programėlėje neišskirta choro solistė; choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas). Ar tokį Čiurlionį norime matyti? Dėmesys jo mirties aplinkybėms parodytas ir Arvydo Juozaičio naujoje dramoje „Čiurlionis. Juodoji saulė“ (2012). Tačiau ir patys kūrėjai prisipažįsta, kad, nepaisant pastangų skverbtis giliau, paslaptis išlieka. Todėl mintis scenose atskleisti genijų žmogiškumą suvokiu kaip bendrą ir tiesos paieškos požiūriu bergždžią tendenciją, o ne išskirtinį atradimą. Vilniaus Mažojo teatro Israelos Margalit pjesės „Trio“ premjera taip pat pateikia subuitintą, žmogišką Roberto Schumanno, Claros Schumann ir Johanneso Brahmso meilės trikampio versiją. Gerų ketinimų vedamas vengrų režisierius ir scenografas Peteris Galambosas siekia atskleisti spektaklio personažus, kurie, nors ir didūs muzikai, yra tokie patys žmonės kaip ir mes visi… (žr. programėlę). Šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ Lietuvos publikai buvo pristatytas britų

Marius Miliauskas – Čiurlionis, Kipras Chlebinskas – Mirtis

sprendimas nesvetimas ir kitiems daugiau ar mažiau žinomiems baleto artistams – Igoriui Zaripovui, Mantui Daraškevičiui (Eugenijus Moravskis), Aleksandrui Molodovui (Marijos tėvas), Urtei Bareišytei (seselė), Gediminui Bubeliui (Macijevskis). Faktas, kad baletas lenkų kūrybinės komandos sukurtas konkrečiai mūsų teatrui (skoninga, subtili scenovaizdžio visuma), jo šokėjams ir žiūrovams, tampa reikšmingiausiu lietuviškumo veiksniu, kuris ne mažiau svarbus nei lietuviški veikalo pavadinimo ar muzikos autoriaus vardai. Kas lemia baleto tautiškumą, bendriau, savitumą ar kurį nors kitą iš šiuolaikiniame pasaulyje išsikerojusių tapatumų – libretas, muzika, choreografija, scenografija, kostiumai, o gal atlikėjų sudėtis, jų priklausomybė vienai ar kitai mokyklai? Paskutinis veiksnys dar labiau apsunkina atsakymą, nes kultūrą kuria žmonės, turintys konkrečias tapatybes, o sintetinių žanrų specifika jų skaičių itin išplečia. Baletas kaip sintetinis žanras savaime skatina kultūrų sąveiką ir dialogą, kai jo kūrėjai – choreografas, libreto autorius, kompozitorius, scenografas ir kiti – yra skirtingų tapatybių. Pasaulio atvirumo sąlygomis baletui dėl jo interdisciplininės prigimties sukuriama dar didesnė internacionalinė perspektyva, drauge, anot mokslininkų, lieka aktuali kultūrinės bei nacionalinės lietuvybės tvirtinimo ir jos sklaidos Europoje problema. n

Muzikos barai / 63


Ateiname Vaida BEINARIENĖ

Ð

iais metais Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla pažymi savo 65-erių metų sukaktį. Šia proga vasario 8 d. Balio Dvariono salėje įvyko iškilmingas koncertas. Salė buvo pilna absolventų, mokytojų, moksleivių ir jų tėvelių, garbingų svečių. Mokyklą išskirtine puokšte pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atvyko Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai. Susirinkusieji galėjo mėgautis spalvingu ir jaudinančiu dviejų dalių koncertu. Skambėjo patys gražiausi muzikos kūriniai nuo klasikos iki džiazo, videoprojekcijoje buvo rodomos koncerto dalyvių vaikystės nuotraukos. Šventinį mokyklos koncertą pamatė ir plačioji auditorija – renginį filmavo LRT ir jau keletą kartų kultūros kanalo žiūrovai galėjo pasidžiaugti šventės akimirkomis. Savo pasirodymus dovanojo buvę mokyklos auklėtiniai, Lietuvoje ir užsienyje koncertuojantys žymūs atlikėjai: operos solistė Marta Lukošiūtė, pianistas, kultūros viceministras Darius Mažintas, smuikininkas Žilvinas Malikėnas, trimitininkas Arvydas Barzinskas, tūbininkas Laimonas Masevičius, fleitininkė Ieva Baublytė (jai talkino macosopranai Renata Dubinskaitė, Saulė Šerytė, gitaristė Agnė Varanavičienė bei klavesinininkas Vilimas Norkūnas), choro vadovė Saulė Krikščiūnaitė ir jos vadovaujamas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 3–5 klasių choras, vibrafonininkas Marius Šinkūnas (jam pritarė mokyklos moksleivis Jonas Filmanavičius), birbynininkas Laurynas Vaitkus ir ansamblis „Subtilu-Z“. Koncertavo mokyklos absolventai, šiuo metu mokslus tęsiantys užsienyje: violončelininkas Glebas Pyšniakas (Austrijoje), pianistas Jurgis Aleknavičius (Rusijoje), estrados vokalistė Gerda Storpirštytė (Jungtinėje Karalystėje), pianistė ir klavesinininkė Radvilė Bautronytė (Belgijoje), taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantis gitaristas Simo-

Muzikos barai / 64

Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklai - 65-eri nas Bušma, solistė Justina Levanaitė, moksleivės arfininkė Gabrielė Beinarytė, pianistė ir dainininkė Vakarė Šilininkaitė. Koncerte dalyvavo Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, vadovaujamas ilgamečio mokyklos mokytojo Pauliaus Bernardo Koncės. Orkestre griežia B. Dvariono mokyklos auklėtiniai, dabar studijuojantys įvairias specialybes Vilniaus universitete, tačiau jie nuolat koncertuoja tiek Lietuvos miestuose, tiek kitose šalyse, yra dalyvavę įvairiuose festivaliuose Armėnijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Meksikoje, Ukrainoje, Švedijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Italijoje ir kitur. Antroje koncerto dalyje pasirodė garsūs džiazo ir populiariosios muzikos atlikėjai, savo muzikos kelią pradėję Balio Dvariono muzikos mokykloje: Neda Malūnavičiūtė (vokalas, fleita), Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), Giedrė Kilčiauskienė (vokalas), Girmantė Vaitkutė (vokalas), Darius Rudis (perkusija), Dmitrijus Šavrovas-Sasha Song (vokalas), Lina Žilinskaitė (vokalas), Andrius Balachovičius (akordeonas), Vytautas Labutis (saksofonas) ir jo vadovaujamas mokyklos džiazo ansamblis. Atlikėjams talkino bosinės gitaros virtuo-

zas B. Dvariono mokyklos mokytojas Leonidas Šinkarenka ir pianistas Andrejus Polevikovas. Renginio pradžioje svarbiausius Balio Dvariono muzikos mokyklos istorinius faktus paminėjo mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė. Tai buvo viena pirmųjų muzikos mokyklų Vilniuje, iš pradžių ji įsikūrė S. Skapo gatvelėje, kur po vienu stogu glaudėsi keletas muzikinių įstaigų. 1947 m. kartu su kita muzikos mokykla (dabar – J. Tallat Kelpšos konservatorija) persikėlė į naujus rūmus M. Gorkio gatvėje (dabar Didžioji g.). 1971 m. energingo direktoriaus Vytauto Kabelio pastangomis buvo pastatytas dabartinis mokyklos pastatas. 1973 m. mokyklai suteiktas pianisto, kompozitoriaus ir dirigento Balio Dvariono vardas. Mokyklai vadovavo Konradas Kaveckas, Jonas Adomavičius, Antanas Karosas, Vytautas Kabelis, Jurgis Banevičius, nuo 1994 m. jos direktorė yra Laimutė Užkuraitienė. Mokykloje vyksta daug koncertų ir festivalių, organizuojami tarptautiniai projektai ir konkursai. Moksleiviai kviečiami pasirodyti didžiosiose Lietuvos koncertų salėse, Prezidentūroje, Seime, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir kitur. Mokykla nuolat


bendradarbiauja su Norvegijos, Austrijos, Turkijos, Lenkijos, Azerbaidžano, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių ambasadomis Lietuvoje. Balio Dvariono muzikos mokykloje gausu koncertuojančių moksleivių kolektyvų: simfoninis orkestras, kuris neseniai kartu su Eglės Špokaitės baleto mokykla profesionalaus teatro scenoje pastatė B. Pavlovskio baletą „Snieguolė ir septyni nykštukai“, tarptautinių konkursų Italijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje laureatas choras „Viva Voce”, fleitų, akordeonų ir styginių instrumentų orkestrai, liaudies instrumentų orkestras, ansamblis „Ievarėlis”, senosios muzikos ansamblis „Lirum”, bigbendas. Kiekvienas moksleivis turi galimybę koncertuoti, parodyti savo pasiekimus, kas labai svarbu jauno žmogaus kūrybingumo, valios, drąsos ir atsakomybės vystymuisi. Dabar mokykloje mokosi apie 2000 vaikų, tai didžiausia tokio tipo muzikos ugdymo įstaiga Lietuvoje. Vieni absolventai tampa profesionaliais muzikais, tęsia studijas pasaulio aukštosiose muzikos mokyklose, kiti tampa teisininkais, medikais, tačiau visą gyvenimą išsaugo meilę muzikai ir šiltus jausmus mokyklai, prisimena draugišką aplinką, mokinių ir mokytojų draugystę, kuri išlieka net ir baigus mokslus. Keletas mokyklos absolventų sutiko pasidalinti prisiminimais.

„Eglės“ ansamblio vadovė, Vilniaus kolegijos dėstytoja Eglė Juozapaitienė Pažintis su muzika yra svarbi kiekvienam jaunam žmogui. Man pasisekė: tėvelis atvedė mane į Balio Dvariono muzikos mokyklą, kur prasidėjo naujas, gana sudėtingas pažinties su muzika ir muzikuojančiais žmonėmis etapas. Nauji mokytojai, nauji draugai, visus mus vienijo muzikos garsai. Patekau į akordeono klasę. Pirmieji prisiminimai gana juokingi: jausdavau, kad akordeonas už mane didesnis ir galingesnis, niekaip nesugebėdavau jo suvaldyti... Metams bėgant viskas keitėsi, aš augau, akordeonas darėsi lengvesnis, klavišai paklusdavo mano pirštukams, tačiau didelės meilės šiam instrumentui aš taip ir nepajaučiau... Bet muzika mane užbūrė ir pakeitė visą mano gyvenimą! Tik dabar, kai pati

dirbu pedagoginį darbą, galiu suprasti kiek ištvermės, kantrybės, nuoširdumo ir supratimo reikia dirbant muzikos mokytoju. Esu dėkinga daugeliui mokyklos pedagogų už jų nuoširdumą ir kantrybę! Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad teko mokytis B. Dvariono muzikos mokykloje.

muzikos mokykla, mano mokytoja ir žmonės, kurie nuolat buvo kartu, išmokė mane mylėti muziką. Mokyklos Didžiojoje salėje vykusiuose meistriškumo kursuose maestro M. Rostropovičius „simfukams“ sakė: „Meilė ir grožis išgelbės pasaulį, o mes esame ta armija, kuri kovoja už tai.“

Smuikininkas Žilvinas Malikėnas Vaikystės atsiminimai – pirmieji nedrąsūs žingsniai pro mokyklos duris. Stipriai suspausta tėčio ar mamos ranka. Visą širdį užliejantis jaudulys – ką pamatysiu, ką teks patirti pravėrus klasės duris, kas mane pakvies užeiti? Dar vienas žingsnis pirmyn – ir visos baimės užmirštos. Reiklus, bet kartu ir šiltas mokytojo balsas, tvirtas, bet kartu ir padrąsinantis jo patapšnojimas per petį, audringas pasaulio pažinimas ir kartu vidinė ramybė. Tokiais prisiminimais dalinasi daugelis žmonių. Tokie įspūdžiai ir iš mano gyvenimo pradžios. Džiaugiuosi prisimindamas puikius pedagogus P. Stepanovą, P. Mažuknaitę, L. Užkuraitienę, R. Klevinskienę, kurie mokė mane muzikos pagrindų, – jie visą savo gyvenimą yra atidavę jos Didenybei Muzikai. Jie šimtams jaunų galvelių skiepijo kultūros sampratą. Nors ne visi tampa profesionaliais muzikais, bet tas kultūros takelis, kuriuo jie ėjo pradžioje, lydimi talentingų mokytojų, liks visam gyvenimu

Violončelininkas Gleb Pyšniak B. Dvariono muzikos mokykla man – kaip antri namai. Ten praleidau svarbiausius savo paauglystės metus, kai formavosi mano asmenybė, požiūris į gyvenimą ir prioritetai. Šilta ir jauki atmosfera supo mane visą mokymosi laikotarpį. B. Dvariono mokykla visuomet liks svarbi mano gyvenime.

Gleb Pyšniak ir Yo-Yo Ma

Pianistas Darius Mažintas Miela Mokykla, brangūs Mokytojai, Jūs buvot labai svarbūs tada, kai rinkausi viso gyvenimo kelią. Ačiū už tai, kad tame kelyje nuolat skamba Muzika. Gleb Pyšniak ir Darius Mažintas

Žilvinas Malikėnas ir Audra Telksnytė

Pianistas Jurgis Aleknavičius Kiekvieną kartą grįždamas į savo mokyklą jaučiu didžiulį džiaugsmą, ir tai yra ne tik dėl to, kad čia praleidau didžiąją savo paauglystės laiko dalį repetuodamas, bendraudamas su draugais, bet ir dėl to, kad ši

Muzikos barai / 65


Ateiname Choro vadovė Saulė Krikščiūnaitė Linkiu mokyklai ir toliau taip uoliai ugdyti talentus ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.

Saulė Krikščiūnaitė ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras

Šalia įgautų muzikinių įgūdžių, mokykloje praleistas laikas mus formavo kaip asmenybes. Turbūt geru pedagogu yra gimstama, nes ne kiekvienas mokytojas turi talentą įkvėpti, perduoti profesines žinias, perteikti suvokimą, jog gabumai, kaip ir raumenys, didėja treniruojami, o rezultatas yra pasiekiamas nepailstamo darbo dėka. B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla – tai vieta, kur jaunas ir atviras žmogus turi visas galimybes pamatyti muzikos grožį ir prasmę. Tai traukos ir įkvėpimo objektas, kur moksleiviai niekada nepasiklysta kelyje į mokyklą, nes reikšmės ir prasmės klausimas čia nekyla. Įgytas muzikinis išsilavinimas šioje mokykloje yra turtas, kuris bus su mumis, kad ir kur mes eisime. Nuoširdžiai prisidedame prie sveikinimų B. Dvariono muzikos mokyklos 65-ojo jubiliejaus proga, linkėdamos didžiausios sėkmės, kuri į mūsų gyvenimą dažniausiai užsuka neplanuota ir tik tada, kai siekti sėkmės padedi kitiems.

Radvilė Bautronytė ir VU kamerinis orkestras

Mums, vaikams, buvo labai svarbu ne tik mokytis muzikos, bet ir būti scenoje. Manau, kad tai yra didžiausia dovana būsimam muzikantui. Esu laiminga, kad teko mokytis šioje puikioje mokykloje, mintyse liko tik patys geriausi įspūdžiai ir prisiminimai.

Tūbininkas Laimonas Masevičius Su didžiausia pagarba prisimename Balio Dvariono muzikos mokyklą, jos direktorę Laimutę Užkuraitienę, neaprėpiamos kompetencijos mokytojus ir mūsų autoritetus – Eglę Čobotienę, Raimondą Tallat-Kelpšaitę ir Paulių Bernardą Koncę. Tai Mokytojai, kurie daro įtaką visą likusį gyvenimą.

Dainininkė Neda Malūnavičiūtė

Smuikininkės Roberta, Raminta ir pianistė Radvilė Bautronytės Tai buvo nuostabus laikas… „Dvarionkė“ – taip mes ją vadinom – tapo mano antraisiais namais. Man pasisekė, nes turėjau puikius mokytojus, kurie tiesiog užbūrė muzika. Jokios prievartos ar rutinos, neįdomių pamokų ar beviltiškų koncertų. Į mokyklą kiekvieną dieną lėkdavau su didžiuliu malonumu, nes ten manęs laukė daug įdomių dalykų – ne tik pamokos, bet ir įvairios nestandartinės repeticijos su V. Čekasino vadovaujamu džiazo ansambliuku, su kuriuo mes nemažai pakeliavom (Vokietija, Šveicarija, Austrija). Tiems patiems vaikams vadovavo dar ir šviesaus atminimo kompozitorius Mikas Vaitkevičius, su jo autoriniais koncertais išmaišėm visą Lietuvą.

Muzikos barai / 66

Muzika sielai suteikia sparnus, tačiau norint pakilti vien jų nepakanka. Kas nors turi įdiegti pasitikėjimą ir motyvuoti tam nepaprastam skrydžiui į žaismingo ritmo ir romantiškų melodijų kupiną pasaulį. Balio Dvariono mokykla man atvėrė duris į nenustygstantį ir nuolat bundantį pasaulį, kuriame kiekvienas garsas yra simbolis. Visi mokytojai, lydėję šioje kelionėje, skleidė tik


optimizmo ir šviesos pripildytas pastabas. Jie skatino pajausti ir pamilti muziką – juk vienas akordas gali nuskambėti kaip nuostabi sonata! Balio Dvariono mokykla mano širdyje išsikovojo nuolatinę vietą. Mintimis ir darbais stengiuosi kuo arčiau prie jos priartėti, nes tik čia mano siela sugeba pakilti.

Dainininkė Gerda Storpirštytė Muzika sielai suteikia sparnus, tačiau norint pakilti vien jų nepakanka. Kažkas turi įdiegti pasitikėjimą ir motyvuoti tam nepaprastam skrydžiui, į kupiną žaismingo ritmo ir romantiškų melodijų pasaulį. Balio Dvariono mokykla man atvėrė duris į nenustygstantį ir nuolat bundantį pasaulį, kuriame kiekvienas garsas yra simbolis. Visi mokytojai, lydintys šioje kelionėje, skleidė tik optimizmo ir šviesos pripildytas pastabas. Jie skatino pajausti ir pamilti muziką – juk vienas akordas gali nuskambėti kaip nuostabi sonata! Balio Dvariono mokykla mano širdyje išsikovojo nuolatinę vietą. Mintimis ir darbais stengiuosi kuo arčiau prie jos priartėti, nes tik čia mano siela sugeba pakilti.”

...KAD TIK GERAI PRISIMINTUME TAI, KAS BUVO...

Tokią dedikaciją man dovanotos savo naujosios knygos „Tai buvo... Muzikinės kultūros atspindžiai“ puslapyje įrėžė muzikologas Vaclovas Juodpusis. Lietuvos muzikų rėmimo fondo išleista darbų darbelių, sugulusių įvairių metų periodikos puslapiuose, rinktinė aprėpia daugiau nei keturis muzikologo, kuriam šių metų kovą sukako 75-eri, gyvenimo dešimtmečius. Darbštusis muzikologas Filharmonijoje, Radijo ir televizijos komitete, Kultūros ministerijoje, Lietuvos muzikų sąjungoje ar Lietuvos muzikų rėmimo fonde dirbo tyliai, nesiafišuodamas, bet visada tokiuose skirtinguose darbų baruose buvo reikalingas. V. Juodpusio knygoje – ne tik analitiniai tyrinėjimai, kadaise paviešinti mokslinėse konferencijose, bet ir daug straipsnių, kurie kadaise buvo aktualūs muzikinio gyvenimo atspindžiai. Jie spausdinti „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“, „7 meno dienose“, paties autoriaus atgaivintuose „Muzikos baruose“, jau pageltusiuose dienraščių „Tiesa“, „Vakarinės naujienos“ kultūros puslapiuose, regioninių laikraščių atvartuose, taip pat nuo 1991 m. Vaclovo rengtame „Muzikos kalendoriuje“. Būtina paminėti du ypač reikšmingus V. Juodpusio darbus. Dar jauną muzikologą visam gyvenimui suintrigavo talentingo kompozitoriaus Juozo Pakalnio kūryba ir jo gyvenimas. Su šia tema susijusios bene kryptingiausios muzikologo publikacijos. Kita tema – „Čiurlionio“ ansamblio veikla JAV, savotiška odė Onos bei Alfonso Mikulskių gyvenimui ir visiems, kurie buvo priversti palikti Tėvynę, bet jos niekada neišsižadėjo, gyveno su jos vardu. Ketverius metus kiekvieną savaitę su mikrofonu rankose Vaclovas lankydavosi pas į Lietuvą gyvenimo saulėlydyje grįžusią Oną Mikulskienę. Ketverius metus klausydavosi, užrašydavo, skaitydavo, taisydavo ir ... vėl iš naujo. 2005 m. pasaulį išvydo 784 puslapių knyga. ...Vaclovas iš Viekšnių. Nebuvo baigęs vaikų muzikos mokyklos, bet gebėjimai ir valia lėmė, kad pajėgė pasiruošti ir įstoti į Klaipėdos muzikos mokyklą. Nuo 6 valandos ryto prie fortepijono, o 9 valandą – jau į klasę. 1957-aisiais įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Vilnius lietuviško kaimo grynuoliui atvėrė daugybę stebuklingų vietų, kuriose skambėjo muzika: naujų kūrinių perklausų salytę Kompozitorių sąjungoje, Operos ir baleto teatrą, Filharmonijos erdves. Konservatorijos absolventas pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos skyriuje, rinkdamas

Vaclovas Juodpusis

tautosaką išmaišė Lietuvą nuo Biržų iki Skuodo ir Dieveniškių. Buvo užrašytos, iššifruotos, parengtos spaudai „Lietuvių tautosakos“, „Lietuvių liaudies dainyno“ melodijos. Nuo 1959 m. iki pat XXI amžiaus per radiją ir televiziją buvo transliuojamos V. Juodpusio rengtos laidos. Sunku ir lyginti to meto ir šiandienos darbą – tada interneto nebuvo. Susitikimai su garsiausiais menininkais prie mikrofono koncertų salėje ar radijo, televizijos studijoje muzikologui atvėrė jau ne močiutės dainų prasmes, bet atlikėjo profesionalo kūrybos gelmes. Ir šiandien V. Juodpusis mintimis grįžta prie didžiųjų menininkų Davido Oistracho, Tatjanos Nikolajevos, Rudolfo Kererio, Imos Sumak fenomenų. Dabar Vaclovas – Stasio Vainiūno namų vadovas. Į šioje ypatingą aurą turinčioje menų svetainėje kiekvieną savaitę rengiamus vakarus ateina tie, kuriems reikia dvasinės atgaivos. Vyresniems menininkams tai beveik vienintelė vieta, kurioje jie gali pabūti su kolegomis, įvertinti koncertuojančius jaunus muzikus, aktorius, kartais pašmaikštauti prie vyno taurės. Tokie namai reikalingi, kad žmogus neliktų vienišas, kad turėtų priebėgą nuo jam atšiauraus pasaulio. Pasirodo, yra dar kas

Vaclovas Juodpusis turi ką papasakoti jaunimui

Muzikos barai / 67


Muzikų sąjungoje JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Irena YLIENĖ Operos solistė (rugpjūčio 4 d.)

Saulius Sondeckis visada vertino Vaclovo Juodpusio kruopštų darbą muzikinės kultūros istorijos baruose

mus prisimena – atsidūsta ne vienas. Vaclovas turi ką prisiminti. Jis yra daug važinėjęs po Lietuvą su kompozitoriais, kurie kadaise periferijos klausytojams rengdavo autorinius vakarus. Toks bendravimas ne tik scenoje, bet ir kelyje inspiravo nemažai straipsnių ir straipsnelių, kurie, sudėti į knygą, jaunesnei kartai atskleis tik iš knygelių ar vieno kito kūrybos puslapio težinomą asmenybę. V. Juodpusis domėjosi užjūryje gyvenančių kompozitorių kūryba. Juos susirasdavo, pagarsindavo eteryje, rengdavo jų kūrybos vakarus. Viena tokių buvo kompozitorė Giedra Nasvytytė-Gudauskienė-Gudauskas. Lietuvai pristatyta ir dainininkė, poetė Juozė Krištolaitytė-Daugėlienė, vargonų virtuozas Jonas Žukas ir kiti. Vaclovas prisimena ir Anapilin išėjusius, šiandieninių verslaujančių kultūrininkų kartais senienomis pavadinamus režisierių Zenoną Kuprevičių, pianistą ir kompozitorių Leoną Povilaitį, birbynininką Praną Tamošaitį, smuikininką ir dirigentą Joną Vadauską, ilgametę Operos ir baleto teatro dailininkę Regina Songailaitę, operos primadoną Eleną Saulevičiūtę, dainininkę Ireną Žukaitę, sudėtingo likimo kompozitorių Benjaminą Alekną ir jo kolegą Vytautą Mikalauską, kitus muzikos riterius. Po Lietuvos muzikinės kultūros padangę Vaclovas žvalgosi pastebėdamas gražius judėjimo už žmogų, už gėrį pradus: „Muzikos rudens“ kelias per Lietuvą, „Sugrįžimų“ džiaugsmas ir prasmė, „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“, „Alma mater musicalis“... Vaclovo Juodpusio užgyventas turtas – užfiksuota spalvinga Lietuvos muzikinės kultūros istorija. Gerai, kad ji, išbarstyta redakcijų stalčiuose, patenka į knygas. Šiandien mes jau naudojamės Loretos Tamulytės-Venclauskienės parengtais Vlado Jakubėno recenzijų, rašinių tomais, skaitytojų dėmesio sulauks muzikinio gyvenimo atspindžiai Irenos Mikšytės rinktinėje „Klausyta, stebėta, bendrauta“. Be pozos, juodų minčių... Visų šių dorų metraštininkų triūsą įvertins istorija. Tų darbų ligi langų... Nepailskite! Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 68

Tomas PAVILIONIS Dainininkas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas (rugpjūčio 6 d.) Liuda KURAITIENĖ Altininkė, Klaipėdos savivaldybės Muzikos centro kamerinio orkestro artistė, J. Karoso VMM mokytoja metodininkė, S. Šimkaus konservatorijos dėstytoja (rugpjūčio 7 d.) Dalia KUŽMARSKYTĖ Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė (rugpjūčio 26 d.) Sabina MARTINAITYTĖ Dainininkė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, tarptautinio konkurso laureatė, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedros profesorė (rugpjūčio 29 d.) Virginija KATINIENĖ Choro dirigentė, Vilniaus B. Dvariono MM jaunių choro vadovė (rugsėjo 22 d.) Leokadija Stefanija JANUŠKIENĖ Choro dirigentė, J. Gruodžio konservatorijos dėstytoja, Lietuvos chorų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė (rugsėjo 27 d.)

Projektas AKIM (Aukštoji kultūra mokykloms) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų; projektą „Disputai apie muziką ir kultūros politiką“ – skiria 6 000 (šešis tūkstančius) litų. Pagal projektą rengiamos laidos transliuojamos LR programoje „Klasika“; projektą „Ateiname“ – skiria 10 000 (dešimt tūkstančių) litų;

Paulius SONDECKIS Smuikininkas, tarptautinių konkursų laureatas, Zalcburgo „Mozarteum“ simfoninio orkestro koncertmeisteris (spalio 8 d.) Saulius SONDECKIS Dirigentas, profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (spalio 11 d.)

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas


LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO MUZIKOS AKADEMIJA BIRŠTONO SAVIVALDYBĖ

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA 2013 2013 m. liepos 28 d. - rugpjūčio 4 d. P R O G R A M A 2013 liepos 28 d., sekmadienis Atvykimas ir dalyvių registracija 2013 liepos 29 d., pirmadienis 10.00-14.30 val. - Atviros meistriškumo pamokos Kultūros centro didžioji salė prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. Nijolė Ralytė 15.30 - 18.30 val. Kurhauzo salė- Audronė Žigaitytė Pranešimas-diskusija ir video klubas „2013 metai - pasauliniai Richardo Wagnerio ir Giuseppes Verdi metai. Didžiųjų meistrų kūryba Lietuvoje” 20 val. Kurhauzo salė Gabrielius Alekna (fortepijonas) Programoje: Franz Liszt, Gabriel Fauré, Vytautas Bacevičius, Grażyna Bacewicz 2013 liepos 30 d., antradienis 10.00-14.30 val. - Atviros meistriškumo pamokos Kultūros centro didžioji salė prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. Nijolė Ralytė Kurhauzo salė - doc. Gabrielius Alekna Menų mokyklos didžioji salė - prof. Caroline Stinson 15.30 - 18.30 val. Kurhauzo salė- Audronė Žigaitytė Pranešimas-diskusija ir video klubas „Violeta Urmana - nuo Verdi iki Wagnerio, nuo mecosoprano iki soprano” 20.00 - 22.00 val. Kurhauzo salė- Apskrito stalo diskusijos: „Kaip atrasti muziką?” Muzika ir klausytojas. Apie kokį koncertą svajojame? Ką reiktų žinoti apie muziką, ruošiantis jos klausytis? 2013 liepos 31 d., trečiadienis 10.00-14.30 val. - Atviros meistriškumo pamokos Kultūros centro didžioji salė prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. Nijolė Ralytė

Kurhauzo salė - doc. Gabrielius Alekna

Menų mokyklos didžioji salė - prof. Caroline Stinson

Menų mokyklos didžioji salė - prof. Caroline Stinson

15.30 - 18.30 val. Kurhauzo salė - Audronė Žigaitytė Pranešimas-diskusija ir video klubas „R. Wagnerio „Parsifalis” sukūrimo prielaidos ir interpretacijų kontrastai”

15.30 - 18.30 val. Kurhauzo salėje - Audronė Žigaitytė Pranešimas-diskusija ir video klubas „G. Verdi: itališkai ar lietuviškai?” („Traviata”, „Rigoletas” - pasaulinės ir lietuviškos interpretacijos) 20 val. Kurhauzo salė Vladimiras Prudnikovas (bosas) ir Nijolė Ralytė (fortepijonas) Programoje: Giuseppe Verdi, Richard Wagner, Modest Musorgskij, Piotr Čaikovskij, Dmitrij Šostakovič, Balys Dvarionas

20 val. Kurhauzo salė - Caroline Stinson (violončelė) ir Gabrielius Alekna (fortepijonas) Programoje: Johann Sebastian Bach, Samuel Barber, Andy Waggoner, Elliott Carter, Astor Piazzolla 2013 rugpjūčio 3 d., šeštadienis 10.00-14.30 val. - Atviros meistriškumo pamokos

2013 rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis 10.00-14.30 val. - Atviros meistriškumo pamokos Kultūros centro didžioji salė prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. Nijolė Ralytė

Kultūros centro didžioji salė prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. Nijolė Ralytė

Kurhauzo salė - doc. Gabrielius Alekna

Menų mokyklos didžioji salė - prof. Caroline Stinson

Menų mokyklos didžioji salė - prof. Caroline Stinson

19.00 - 22.00 val. Kurhauzo salėBVMA aktyviųjų dalyvių koncertas

15.30 - 18.30 val. Kurhauzo salė- Audronė Žigaitytė Pranešimas-diskusija ir video klubas. „Tetralogija „Nybelungo žiedas”. Almas Švilpa - R. Wagnerio atlikėjas Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Lietuvoje” 20.00 - 22.00 val. Kurhauzo salė - Apskrito stalo diskusijos. Muzikų bendruomenė: „už” ir „prieš”. Lietuvos muzikų sąjungos veiklos galimybės. Poreikis burtis į bendruomenes.

Kurhauzo salėje- doc. Gabrielius Alekna

2013 rugpjūčio 4 d., sekmadienis 10.00-14.30 val. - Atviros meistriškumo pamokos Kultūros centro didžioji salė prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. Nijolė Ralytė Kurhauzo salė - doc. Gabrielius Alekna Menų mokyklos didžioji salė - prof. Caroline Stinson

2013 rugpjūčio 2 d., penktadienis 10.00-14.30 val. - Atviros meistriškumo pamokos Kultūros centro didžioji salė prof. Vladimiras Prudnikovas, prof. Nijolė Ralytė Kurhauzo salėje - doc. Gabrielius Alekna

17.00 - 20.00 val. Kurhauzo salė BVMA aktyviųjų dalyvių koncertas 20.30 val. Kurhauzo salėIškilmingas Tarptautinio simpoziumo ir Meistriškumo kursų uždarymas


Caroline Stinson violončelė / Juilliardo mokykla ir Sirakūzų universitetas (JAV) Vladimiras Prudnikovas vokalas / Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija ir LMTA Gabrielius Alekna fortepijonas / Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija Nijolė Ralytė koncertmeisterio praktika / Lietuvos muzikos ir teatro akademija Audronė Žigaitytė kompozicija / Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Birštono vasaros menų akademija kviečia aukštųjų mokyklų, universitetų, gimnazijų, meno mokyklų moksleivius, studentus ir studijas baigusius atlikėjus, muzikos, meno ir bendrojo ugdymo mokyklų muzikos pedagogus į sparčiai ir harmoningai augantį vidurio Lietuvos kurortą Birštoną (www.visitbirstonas.lt). Tarptautinio lygio muzikų ir pedagogų pamokos, G. Verdi ir R. Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms skirtas paskaitų ciklas ir videoklubas, koncertai ir kiti renginiai, iš pagrindų atnaujinta Birštono kultūrinė infrastruktūra ir gamtos grožis – puikios sąlygos kūrybiniam darbui, profesiniam tobulėjimui ir įkvepiančiam bendravimui.