Diskusija galiau Švietimo ir mokslo ministerija prisidėtų prie kultūros plėtros ir tai būtų daug veiksmingiau. Šioje studi joje ne sykį esame kalbėję apie padėtį mokyklose, apie projektą „Aukšto sios kultūros impulsai mokykloms“ (AKIM), tie dalykai visada skausmin gi. Ir apie regionus prieš tai buvusios valdžios vis kalbėdavo, tačiau realy bėje kultūra regionuose dažnai išvirs ta į tuos pačius festivalius. Š. B.: Aš manau, kad turime kal bėti apie kultūros dalykų, pavyz džiui, muzikos, tiek klasikinės, tiek kitokios, įtraukimą į programas ne tik teoriškai, bet ir rūpintis gyvų atlikėjų buvimu tenai, regionuose, susitiki mus su moksleiviais, galbūt pradėti reikia nuo darželių. Koncertų lanky mas, muziejų lankymas, sakyčiau pri valomas, bet kartais reikia postūmio, kad jis ateityje įgautų pagreitį. Mėgs tame sakyti, kad tai yra tėvų reikalas, bet jei mes atsakingi už piliečius, tai turime juos ir auklėti, ir mokyti. Rei kia pasakyti, kad mūsų etnokultūra, mūsų istorinis paveldas, identiteto dalykai, menas yra truputį apleisti jaunimo mokymo, švietimo, auklėji mo procese, tad, manau, papildomas dėmesys privalomose programose ti krai nepakenktų. A. Ž.-N.: Jūsų žodžiai skamba kaip balzamas, bet realybė yra drastiškai kitokia. Galbūt Jūs net nežinote – Lie tuvos muzikų sąjungos veikla dauge lį metų kaip tik ir buvo grindžiama ypatinga koncertų gausa regionų mo kyklose. Turime 250 narių, aktyviai veikiančių – apie 200, jie, susibūrę į įvairių sudėčių ansamblius, važiuoda vo į atokiausius rajonus ir surengdavo po tris koncertus per dieną. Aš sąjun gai vadovauju trečius metus, ir šiais metais pirmą kartą iš dvylikos projek tų buvo atmesti devyni, kurie būtent ir buvo grįsti šitais koncertais. Mes šiais metais neturime nė vieno kon certo regione, nes tie projektai tiesiog negavo finansavimo. Dėl to aš nuo savo bendruomenės gavau pylos šeš tadienį vykusioje LMS konferencijoje. Problema labai paprasta – pas taraisiais metais, pakitus mokėjimo pagal autorines sutartis proporci joms, mūsų pajamos, gaunamos už koncertus, būdavo apie šimtą litų, ir
Muzikos barai / 20
šiandien nei vieno, nei dviejų atlikėjų be papildomos paramos neįmanoma siųsti į mokyklas. Labai džiaugėmės AKIM projektu, jis vykdomas per Švietimo ministeriją, bet tai yra 45 minučių pamokėlės, taigi labiau in divido prisistatymas vaikams. Mūsų sąjunga rengdavo edukacinius kon certėlius, juose būdavo pristatomi ir muzikos instrumentai, ir atlikėjai, į mokyklas važiuodavo ir didieji meis trai, grandai. Labai norėtųsi, kad ga lėtume šią programą tęsti. Kita klausimo pusė – biudžetinių organizacijų Nacionalinės filharmo nijos, Kauno filharmonijos, Klaipėdos koncertų salės – veikla regionuose. Kaip Jūs manote, ar šiandien pakanka vien tik biudžetinių įstaigų rūpesčio atokiausiais rajonais? Š. B.: Aišku, kad tos kelios biu džetinės įstaigos fiziškai nepajėgtų patenkinti visos Lietuvos poreikio. Nors gal kas atsakytų, kad to porei kio ir nėra. Kol kas yra „Radžis ieško žmonos“, bet tai rodo tam tikrą mūsų apsileidimą – tiek pačios ministerijos formuojant politiką, tiek galbūt koor dinuojant veiklą su Švietimo ir moks lo ministerija. Man patiko, ką kadai se darė Kauno filharmonija, bet ji tai darė Kaune. O Kaunas ar Vilnius nėra visa Lietuva. Visa Lietuva yra mažy čiai miesteliai, ir ten žinomų atlikėjų atvykimas, savo sėkmės istorijų pa pasakojimas, galimybė išgirsti tam ti krą repertuarą daug kam atveria akis ir paskatina pradėti domėtis muzika, daile. Jei pasidomėsime mūsų žmo nių suvokimu apie dailę, dailininkus, tarp jų šiuolaikinius, tai tas suvoki mas yra gana menkas. Dailininkai skundžiasi, kad jų paveikslų neperka, bet žmonių skonis nėra išugdytas. Te levizorius su savo pigiomis, nuo už sienio nukopijuotomis pramoginėmis laidomis užima didelę dalį laisvalai kio, bet situaciją šiandien privalome keisti. Juk yra kuo didžiuotis – turime savo menininkų, savo kultūros pavel do objektų, ir visa tai yra mūsų na cionalinė šimtmečius kurta kultūra. Šiandien jos padėti į šoną ir prisirišti prie pigesnių dalykų, kurie yra viena dieniai, trumpalaikiai, negalime. Bet tam reikia skirti pakankamai dėmesio ir pakankamai lėšų, ir tų lėšų reikės
skirti iš Kultūros rėmimo fondo. J. K.: Ar aš teisingai suprantu, kad Jūs tikitės daugiau iniciatyvos iš bū simų paraiškų teikėjų, minėjote, kad kalbėjotės su švietimo ir mokslo mi nistru. Gal „iš viršaus“ yra numatyta kokių nors strateginių dalykų? Š. B.: Kol kas strateginis dalykas vienas – jeigu nustatome tam tikras gaires, edukacijai numatome lėšas, tai manau, kad paraiškų teikėjų turėtų atsirasti, bet čia programa minimum. Programa maximum – kartu su Švie timo ir mokslo ministerija parengti rimtą programą, kurioje būtų į mo kymo procesą, o ne tik į popamokinę veiklą įtrauktini kultūros dalykai. Bet tai jau bus kita pakopa. Be abejo, no rėčiau, kad tokia programa atsirastų kuo greičiau, bet, manau, siekiant ją parengti rimtai, reikia šiek tiek dau giau laiko. A. Ž.-N.: Mums visiems pernai buvo akcentuojama, kad kai paga liau bus Kultūros taryba, ministerija rūpinsis tik kultūros politika. Ar jau jaučiate, kad nebereikia rūpintis pini gais? Kaip bus rūpinamasi kultūros politika? Š. B.: Tokių pašnekovų, kurie sako, kad nereikės rūpintis pinigais, bet reikės rūpintis politika, norisi pa klausti: o kas yra politika be instru mentų? Dažniausiai tie instrumentai būna ir finansiniai. Be abejo, svarbu tam tikri teisės aktai, bet jie yra tuš čias dalykas, jei į juose numatytas sri tis nenukreipiamos lėšos. Neįsivaiz duoju, kaip galima formuoti politiką be finansinių instrumentų. A. Ž.-N.: Vakaruose turime pavyz džių, kad į struktūrinių fondų lėšas nepretenduoja biudžetinės organiza cijos. Pas mus, stebint Kultūros rė mimo fondo praktiką, ypač paskutinį lėšų skirstymo etapą, susidaro įspū dis, tarsi kažkam rūpėtų supriešinti biudžetines ir nevyriausybines or ganizacijas. Juokaujame, kad kai bū davo neadekvatus nevyriausybinių organizacijų finansavimas, sugebėjo me išlikti santarvėje, niekada neteko girdėti, kad būtų kilęs konfliktas tarp kūrybininkų. Pastaraisiais metais ta takoskyra ypač aštri, nes biudžeti nės įstaigos yra tiesiogiai pavaldžios Kultūros ministrui, o asociacijos tar