Mb 2013 3 4 is

Page 1

www.muzikosbarai.lt

2013 BALANDIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Petras BINGELIS

10 p.

Merūnas VITULSKIS 16 p.

Vytauto Laurušo metai 34 p. Šiame numeryje:

„SUBTILU-Z“ Numeris su CD


Dėkojame UAB „BOD Group“ už paramą CD leidybai. Vykdant ES projekto „AKIM“ (Aukštosios kultūros impulsai mokykloms) žurnalų sklaidos dalį, „Muzikos barai“ šešis šimtus Lietuvos vidurinių mokyklų UAB „BOD Group“ paramos dėka pasieks su papildoma kompaktinių plokštelių tiražo dalimi.

V is i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .


Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje nuotrauka

2013 BALANDIS Nr. 3–4 (422–423) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO „PETRO OFSETAS“, SAVANORIŲ PR. 174D, VILNIUS. TIRAŽAS 1400 EGZ. INDEKSAS 5216.

Turinys PAŽINTIS

Laurynas Butkauskas „Subtilu-Z“: muzika su peteliške po kaklu 2 p.

Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dekanu doc. Sauliumi Geruliu

Pasirašyta bendradarbiavimo su Vytauto Didžiojo universitetu sutartis 8 p. Pianisto J. Lowenthalio viešnagė Lietuvoje 8 p. Kaliningrade – profesorės Sabinos Martinaitytės ir jos studentų koncertas 9 p. Laimonas Salijus ir Lukas Katinas – konkurso „VAMOE 2013” prizininkai 9 p. LMTA 80-mečio renginiai 50 p. Petras Bingelis: „Scenoje, kaip ir meilėje, reikia būti atviram“ 10 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Vytauto Laurušo metai 34 p.

KULTŪROS POLITIKA

PASAULIO GARSIEJI

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Muzika niekada nenustos skambėjusi 32 p.

PREMJERA

Audronė Žigaitytė Lohengrinas iš lėktuvo. Pirmasis žvilgsnis 56 p.

DIDŽIOJI SALĖ

Gerūta Griniūtė Smuiko ir gitaros pokalbiai su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru 62 p. Audronė Žiūraitytė Ar miręs – ne draugas gyvam? 38 p.

Ona Narbutienė Edmundo Gedgaudo knygoje „Gyvenimo preliudai“

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Pasitikome naują Jūratės Vyliūtės knygą 41 p. Romaldas Misikevičius „Lietuvių choro muzikos antologija iki 1900 metų. I tomas“ 42 p.

Daiva Tamošaitytė Tarp scenos ir vadybos 13 p. Pokalbis su kultūros viceministru Dariumi Mažintu

Lolita Piličiauskaitė-Navickienė „Pedagoginio dvasingumo link. Susitikimai su Albertu Piličiausku“ 43 p.

PORTRETAS

Laimutė Ligeikaitė „Tiesiog eini ir dainuoji...“ 16 p.

PANORAMA

Susitikimas su dainininku Merūnu Vitulskiu

Juozas Skomskis Jaunųjų dirigenčių debiutai 44 p.

ATEINAME

Rasa Aukštuolytė Už kiekvieno kalno viršūnės slypi dar aukštesnis kalnas... 20 p.

Ramunė Kazlauskaitė Būti matomiems 44 p. Laima Sugintienė Penktoji Žemaitijos muzikologijos olimpiada 45 p. Lina Martinkutė Solfedžio konkursas Panevėžyje 45 p.

Apie gitaristų Jono Kublicko ir Andriaus Masilionio veiklą ir idėjas

Valerija Lebedeva Juditos dovanos 46 p. Justina Orlovskytė Trakų meno mokyklai – 45-eri

Apie profesorės Olgos Šteinbergaitės pianizmo pamokas

NAUJI LEIDINIAI

SUKAKTIS

Skaistė Gorobecaitė, Rasa Murauskaitė Viduržiemio muzikos valanda: Aušros Stasiūnaitės vakaras 30 p.

Tęsiant pirmtakų tradicijas 6 p.

Andrius Vasiliauskas Impresija Mokytojos atminimui 28 p.

KRONIKA

ALMA MATER STUDIORUM

PEDAGOGAI

DŪDŲ KAMPAS 52 p.

SVETUR

Gerimantas Statinis Džiazuojantis žemaitis iš Žemaitijos Versalio 58 p.

Elvyra Kučinskaitė Alexander Hrustevich: „Muzika yra persmelkusi mano širdį ir sielą, inkstus ir kepenis“ 23 p.

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Agnė Paškauskaitė Su muzika ir Londone, ir Vilniuje 24 p.

Ataskaitinė LMS konferencija 63 p.

Muzikinis kryžiažodis 64 p.

Pianistės Evelinos Puzaitės kūrybinis portretas

Birštono vasaros menų akademija 63 p.

Muzikos barai / 1


Pažintis Laurynas BUTKAUSKAS

G

rupė „Subtilu-Z“ į Lietuvos muzikinį gyvenimą įžengė taip, kaip ir dera pagal keistoką pavadinimą – subtiliai, bet drąsiai ir užtikrintai. Unikalios sudėties ansamblis gali pasigirti ir laurais tarptautiniuose konkursuose, ir originaliu koncertu... su pižamomis, kurio ankstų šiokiadienio rytą klausėsi pilnutėlė salė kavą gurkšnojančių žmonių. Du akordeonai. Du akordeonai ir mušamieji. Du akordeonai, mušamieji ir tenorinė birbynė. Tai – subtili ansamblio „Subtilu-Z“ skirtingų sudėčių seka. Bet prieš penkerius metus galutinai susiformavęs jaunų muzikantų ketvertukas pareiškė: „Darom“. Nuo tada akordeonistai Povilas Velikis ir Dmitrijus Mihailovas, perkusininkas Vytautas Švažas ir birbynininkas Laurynas Vaitkus tapo neišskiriami. Bendraminčiai ir draugai, nebėgantys netgi nuo kiek pretenzingai skambančio epiteto „antroji šeima“. Žaviausia tai, kad naujai iškeptų „šeimynykščių“ laiveliui pavy-

Muzikos barai / 2

Subtilu-Z : muzika su peteliðke po kaklu


ko išlaviruoti tarp aštrių lietuviško kultūrinio gyvenimo rifų. „Subtilu-Z“ nenukrypo nuo originalaus suplanuoto maršruto, kuris ir padėjo išplaukti į platesnius, ramesnį ir solidesnį gyvenimą garantuojančius vandenis. Netradiciškai norėtųsi pradėti nuo pramoginės dalies ir išvardinti keletą neįprastų originaliojo maršruto stotelių (jų seka šiuo atveju visiškai nesvarbi): šiokiadienį, 7.30 val. ryto, pižamomis vilkintis kvartetas koncertų salėje „Piano.lt“ surengė pasirodymą, kuris, netikėtai patiems grupės nariams, tapo anšlaginis; „Subtilu-Z“ dar kartą ištarė „Darom“ ir dalyvavo taip pat pavadintoje pilietinėje Lietuvos švarinimo akcijoje; ansamblio nariai inicijavo inkilėlių kėlimo akciją, savo rankomis kalė ir medžiuose kabino paukščių namelius, kurie netrukus sulaukė pirmųjų gyventojų; grupė pristatė pirmąjį savo vaizdo klipą, nufilmuotą pagal D. Mihailovo kūrinį „Copy-Paste“.

Šių faktų tikrai pakanka, kad suprastume: „Subtilu-Z“ – į tradicijas dėmesio pernelyg nekreipiantis ir menininko profesionalo stereotipą laužyti pasirengęs kolektyvas. To neslepia ir patys grupės nariai. Prie netradicinių sprendimų galima priskirti ir pavadinimą, kurio šifruotę mielai pateikia vienas iš grupės įkūrėjų P. Velikis: „Žodžio „subtilu“ prasmę turbūt supranta visi. Tai – kažkas trapaus, smulkaus, turinčio nedidelių niuansų. O „Z“ – tarsi nežinomasis, lygiai taip, kaip lygtyse X arba Y. Mes sakome, jog kiekvieną kartą atliekame šiek tiek kitokią muziką, o „Z“ išlieka kabliukas, pritraukiantis klausytojus į mūsų koncertus“, – teigia akordeonistas. Taigi pats laikas pakalbėti apie „Subtilu-Z“ atliekamą muziką, kuri tapo firminiu netradicinės grupės ženklu. Trumpai ir aiškiai apibūdinti, ką groja šis ansamblis, nepavyks. Koncertuose girdimi argentinietiško tan-

go ritmai, pasklinda amerikietiško džiazo rūsių kvapas, įtraukia šiuolaikinės, bet klasteriais ausies nebadančios ir netikėtai sodriomis spalvomis pražystančios pačių atlikėjų kompozicijos. „Subtilu-Z“ organiškai keliauja nuo Astoro Piazzollos iki Duke‘o Ellingtono, nuo Herbie Hancocko iki P. Velikio ar D. Mihailovo. Stilių ir žanrų skirtumus galima justi, tačiau visa muzika tarsi aprengta specifiniu, šiek tiek rafinuotu ir ekstravagantišku sceniniu drabužiu su peteliške. Panašiu į tą, kuriuo pasipuošę scenoje pasirodo grupės nariai. Įvertinimų šis subtilus pyragas nestokoja, o jo sėkmės priežastis akivaizdi: „Subtilu-Z“ nariai – profesionalai, įgūdžius ir muzikalumą derinantys su jaunatviška energija ir gyvybingumu, nuolat palaikantys emocinį kontaktą su koncertų publika. Trumpai tariant, scenoje jie daro tai, ką ir turi daryti stereotipų nekaustoma jaunų ir kūrybingų žmonių grupė. Be abejo, svarų vaidmenį čia

Muzikos barai / 3


Pažintis atlieka ir netipiška ansamblio sudėtis, o ypač daugeliui klausytojų netikėtu atradimu tampantis meistriškai L. Vaitkaus valdomos tenorinės birbynės skambesys. „Turbūt galima sakyti, kad esame džiazinės pakraipos, tačiau negrojantis tikrojo džiazo kamerinis ansamblis, – sako P. Velikis. – Ir iš tikrųjų nesame nuoseklūs, neturime vienos krypties. Kriterijus vienintelis – koncertuose grojama muzika turi būti įvairi ir patikti klausytojams. Neatmetu galimybės, kad ateis laikas, kai grosime ką nors viena, pavyzdžiui, vien Piazzollos programą. Tačiau kol kas apie tokias permainas nemąstome.“ „Subtilumas“ į mūsų kolektyvą įtrauktas nuo pat susikūrimo pradžios, jau pats grupės pavadinimas atskleidžia, kad tai – neatsiejama mūsų dalis, – tvirtina D. Mihailovas. – Turbūt būtent subtilumas ir tapo pagrindiniu mūsų atliekamo repertuaro kriterijumi, t. y. nesvarbu, ką groti, svarbu – kaip groti. Ne, tikrai negrojame visko iš eilės, tačiau atrinkti kūrinius padeda viena paprasta tiesa – grok tik tai, kas tau patinka!“ „Manau, „subtilūs“ išliksime visada, – tikisi V. Švažas, – Juk tai mūsų muzikos šerdis. Abejoju, kad pasuksime kuria nors konkrečia kryptimi. Veikiau patys į save pasuksime keletą naujų krypčių ir keliausime toliau.“ L. Vaitkus aiškina: „Esame groję įvairių stilių muziką, tačiau nejučia viskas tampa mūsų ir kitaip, nei galbūt turėtų būti pagal nusistovėjusius tos srities standartus. Kol kas visus stilius mes verčiame savitu, „subtiliu“ stiliumi. Įtakos tam turėjo ir faktas, kad mūsų sudėčiai nebuvo parašyta nė vieno kūrinio, instrumentuotes darėmės ir daromės patys. Tokiu atveju norisi įterpti ir tam tikrų savo išgyvenimų, savo instrumento subtilybių. Galų gale juk kūryboje atsispindi žmogaus filosofija, kuri daugiau mažiau išlieka pastovi. Tad ir kūriniai tampa mūsiški. Tačiau griežtai sakyti, kad atkakliai liksime „subtilūs“, negalėčiau. Juk gyvenimas tuo ir žavus, kad nežinai, kur jis tave gali nuvesti.“ Vis geriau vieni kitus suprantan-

Muzikos barai / 4

tys ansamblio nariai yra tapę ne vieno tarptautinio konkurso laureatais, 2011 m. „Didžiajame muzikų parade“ ansamblis pelnė Publikos simpatijų prizą. Plečiasi ir kelionių geografija – be koncertinių turų Lietuvoje, „Subtilu-Z“ surengė pasirodymus Norvegijoje, neretai vieši Latvijoje. Grupė yra išleidusi du albumus – „Pradžia“ (2009) ir „Strong Insertion“ (2012). n

„MUZIKOS BARAI“ TRUMPAI PRISTATO GRUPĖS „SUBTILU-Z“ ATLIKĖJUS Povilas VELIKIS – akordeonistas, ansamblio varomasis sraigtelis, nuo kurio dueto su Dmitrijumi Mihailovu ir prasidėjo grupės „Subtilu-Z“ istorija. Nors gimė ir augo su muzika nesusijusių žmonių šeimoje, šiaulietį akordeono garsai lydėjo nuo mažų dienų. Šiandien, kai praeityje jau liko ilgi mokslų, studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metai, o visa veikla ir toliau susijusi su kultūrine sritimi, Povilas neabejoja – muzika tapo tam tikra jo gyvenimo filosofija. „Pradžia buvo labai sunki, – pasakoja Povilas, – ypač morališkai: repetuoji, groji, o koncertinės erdvės niekaip nerandi. Nelengvai sekėsi pristatyti ir savo instrumentus – juk akordeonai ir birbynė žmonėms neretai asocijuojasi su kapelų muzika. Tačiau pavyko susiorganizuoti koncertinį turą, kurio metu patys susivokėme, ką darome, kuria kryptimi turime eiti. Kai grupė formavosi, dėjau daug asmeninių pastangų, kai reikėdavo, „stumtelėdavau“, tardavau žodį. Dabar esu labai laimingas, kad ansamblis tapo reikalingas mums visiems. Jaučiu kolegų iniciatyvą, nes pats visur vos suspėju. Ypač po to, kai šeimoje gimė dvynukai.“ Povilas itin džiaugiasi, kad viso „Subtilu-Z“ ketvertuko nuomonės dažniausiai sutam-

pa pačiais įvairiausiais klausimais. „Mes nenorime būti muzikantai amatininkai, lediniais veidais pasirodantys koncertų salėje, o po jo užsidarantys persirengimo kambaryje. Siekiame ugdyti tam tikrą žmonių muzikinį skonį, su klausytojais bendrauti ir už scenos ribų, per įvairius socialinius projektus“, – teigia akordeonistas. P. Velikis, kaip ir kitas grupės narys D. Mihailovas, ansambliui yra sukūręs ne vieną kompoziciją. „Specialiai kompozicijos nesimokiau, tačiau instrumentus pažįstu labai gerai. Jeigu kas nors guli ant širdies – kodėl neparašius? Tikrai nematau nieko blogo, kai muzikantai kuria. Galbūt šita nuomonė kam nors ir nepatiks, tačiau geriau jau muzikantai tegul kuria pažįstamiems instrumentams, negu kompozitoriai rašo visiškai neišmanydami instrumentų specifikos. Deja, yra tekę susidurti su tokiais kūriniais“, – sako VDU Muzikos akademijoje dėstantis akordeonistas. Optimizmo nestokojantis Povilas mano, kad kiekvienas žmogus gyvenime gali pasiekti tai, ko jis nori ir ko yra vertas. Sau išsikeltą tikslą turi ir ansamblis „Subtilu-Z“. „Lietuvoje rinka maža, todėl mes neslepiame, kad norime tapti žinomi ir užsienyje. Norėtųsi kitose šalyse rengti ne pavienius pasirodymus, bet ilgesnius koncertų turus. Galbūt norai kiek ir grandioziniai, tačiau stengtis būtina, – įsitikinęs P. Velikis. – Tiesa, be sėkmės čia neišsiversi. Reikia tinkamu momentu atsidurti tinkamoje vietoje, kad būtum išgirstas ir pastebėtas“.


Laurynas VAITKUS – tenorinės birbynės virtuozas, unikaliu instrumento skambesiu priverčiantis suklusti ir pačią rafinuočiausią publiką. Vienintelis Vilniuje gimęs ir augęs grupės narys prisipažįsta, kad vaikystėje norėjo groti sintezatoriumi, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip – berniukas muzikos mokykloje buvo priimtas į birbynės klasę. Bėgant metams Lauryno meilė šiam lietuvių liaudies instrumentui stiprėjo, o šiandien ja užkrėsti muzikantas stengiasi visus – tiek mažus, tiek didelius. „Tenorinė birbynė – visiškai profesionalus, paslankus ir nuostabaus skambesio instrumentas, kurio techninės galimybės nenusileidžia ne tik aukštajai birbynei, bet ir daugeliui kitų instrumentų. Gaila tik, kad birbynė apskritai sunkiai skinasi kelią į didžiąją sceną Lietuvoje. Visi įsitikinę – šis „liaudies instrumentas“ tinkamas tik polkoms ir valsams groti, o sužinoję, kad juo galima groti bet kokią muziką, nustemba. Tiesa, aš visada pabrėžiu, kad tai ne liaudies, o mūsų tautinis instrumentas. Šiandien liaudies instrumentu būtų galima vadinti gitarą, nes ja groja tikrai didelė liaudies dalis, – pastebi L. Vaitkus. – Kaip sakoma, savame kieme pranašu nebūsi, tačiau dėl esamos situacijos šiek tiek galima kaltinti ir mus pačius, birbynininkus. Mano nuomone, mes per mažai rodomės viešai, didžiosiose scenose su profesionalia, didžia muzika.“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistras populiarinti birbynę stengiasi ne tik koncertuodamas su grupe „Subtilu-Z“, bet ir dirbdamas pedagoginį darbą Vilniaus „Lyros“ muzikos mokykloje. „Darau ir darysiu viską, kad į mokyklą atėjęs vaikas iš karto pareikštų: „Aš noriu groti tenorine birbyne!“, – šypteli muzikantas. Pasak Lauryno, geriausia sėkmės formulė gyvenime – tikėjimas tuo, ką darai, ir užsibrėžtų tikslų siekimas. Būtent ja ir vadovaujasi grupė „Subtilu-Z“. „Ateityje būsime žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kodėl? Kadangi sunkiausią etapą jau praėjome, pramušėme ledus ir jau irstomės gražioje nedidelėje įlankoje. O tai padarėme tik dėl to, kad visuomet tikėjome savo veiklos prasmingumu ir tikslingumu“, – teigia birbynininkas.

Dmitrijs MIHAILOVS – akordeonistas, kurio buvimas „Subtilu-Z“ grupei suteikia skambų tarptautinio ansamblio statusą. Tiesa, nors Dmitrijus gimė ir augo Latvijos mieste Daugpilyje, šiuo metu jau yra tapęs tikru vilniečiu. „Kai atvažiavau mokytis į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, neturėjau jokių minčių ateityje čia pasilikti. Didžiausią įtaką tam turėjo grupės susikūrimas bei noras pasiekti užsibrėžtą tikslą – realizuoti save kaip muzikantą. Viskas susiklostė taip, kad rudenį bus galima pažymėti mano gyvenimo Lietuvoje dešimtmetį“, – pasakoja Dmitrijus. Nuo vaikystės akordeono muzika besižavinčiam menininkui ansamblio „SubtiluZ“ įkūrimas iki šiol asocijuojasi su laisve. „Pirmieji pradėjome groti su Povilu, ir tai buvo kažkas naujo – per repeticijas, o vėliau ir koncertuose galėjau bendrauti, juokauti, ieškoti, eksperimentuoti, improvizuoti... Visiška priešingybė kitiems „rimtiems“ ansambliams, kuriuose tuo metu grojau, – prisimena akordeonistas. – Be abejo, šiandien ansamblis pasikeitęs – išaugęs ir subrendęs, tačiau minėtoji laisvė išliko. Labai džiugu, kad „Subtilu-Z“ užima pagrindinę vietą mano kūrybiniame gyvenime.“ D. Mihailovas ir pats kuria ansambliui. Kūrybos trauką jis pajutęs dar besimokydamas Daugpilyje, o galimybė realizuoti idėjas atsirado susibūrus „Subtilu-Z“. Tokios sudėties kolektyvui parašytų kūrinių paprasčiausiai nebuvo, o groti vien tik aranžuotes nesinorėjo. „Šiuo metu specialiai grupei „Subtilu-Z“ esu parašęs tris kūrinius. Vieną iš jų – „Fresh Feelings“ – aranžavau birbynei solo su fortepijonu, ir jį sėkmingai groja vaikai muzikos mokyklose“, – sako pedagogu Vilniaus muzikos mokykloje „Lyra“ dirbantis Dmitrijus. Jo nuomone, ansamblio ateitis priklauso tik nuo jo narių pastangų. „Reikia stengtis ne tik groti, bet ir domėtis kitomis gyvenimo sritimis – neužsidaryti savo kiaute, o sekti aplinkinius ir pasaulio įvykius, bendrauti su žmonėmis, organizuoti renginius, viešas akcijas. Mes turime daug gerų idėjų. Patiems reikia lipdyti savo ateitį ir tikėtis, kad užteks mums skirto laiko“, – neabejoja akordeonistas.

Vytautas ŠVAŽAS – grupės perkusininkas, visa galva jis pasinėręs į muzikos instrumentų pasaulį. Vytautas ne tik groja, bet ir pats gamina būgnus, Balio Dvariono muzikos mokykloje dirba instrumentų meistru. Iš Šiaulių kilęs perkusininkas šypteli, kad groti pradėjo tada, kai pats pasigamino pirmąjį būgną, o tokia mintis jam kilo po... paauglystėje aplankyto akordeono muzikos koncerto. „Programa nesužavėjo, tačiau koncerte dalyvavo ir mušamieji, o jie man labai patiko. Matyt to užteko, kad būtų pasėta maža sėklytė. Mintyse ji vis dygo, dygo, o dabar skleidžiasi pirmieji lapeliai, – pasakoja V. Švažas. – „Jau seniai turėjau tikslą instrumentų gamybą padaryti mėgstamu darbu, o ilgainiui prie jo prisidėjo ir dar vienas – tikslas tapti profesionaliu ir plačiai žinomu atlikėju.“ Skirtingai nei kiti grupės nariai, Vytautas nėra diplomuotas muzikantas – Vilniaus Gedimino technikos universitete jis baigė kelių ir geležinkelių inžineriją. Ši specialybė niekuo nesusijusi su atlikimo menu, tačiau perkusininkas šmaikštauja, kad lygiagrečiai su rimtosiomis studijomis jis baigė ir „Subtilu-Z“ muzikos akademiją.“ „Bendro muzikavimo pradžia nebuvo lengva. Ne tik man, bet, ko gero, ir kitiems grupės nariams. Galima sakyti, iki šiol muzikos mokausi neakivaizdžiai. Labai smagu, kad komanda mane supranta ir turi kantrybės man padėti, o aš pats visuomet esu nusiteikęs tobulėti“, – sako būgnininkas. – Bendrą kalbą muzikoje lengviau rasti padeda ir tai, kad mes visi puikiai sutariame ir kitose gyvenimo srityse.“ Vytautas tikina žinantis, kad pildosi visi žmonių norai, ir spinduliuoja „Subtilu-Z“ ketvertuką vienijančiu optimizmu. „Kartais net baugu įsivaizduoti, kaip gerai viskas bus ateityje. Viskas pasiekiama, todėl mūsų grupės laukia labai produktyvi ateitis“, – prognozuoja perkusininkas. n

Muzikos barai / 5


Alma mater studiorum Vasario pradžioje Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija mini dvi svarbias sukaktis – Kauno konservatorijos 80-metį bei akademijos įsteigimo antrąsias metines. Šia proga – pokalbis su Muzikos akademijos dekanu doc. Sauliumi Geruliu. – 1933 m. vasario 7 d. buvo įsteigta Kauno konservatorija – pirmoji aukštoji muzikos mokykla Lietuvoje. Visai netrukus prasidės renginiai, skirti konservatorijos įkūrimo 80-mečiui. Prašyčiau papasakoti, kas tuomet vyko laikinosios sostinės akademinės muzikos pasaulyje? Kuo konservatorijos įkūrimas reikšmingas būtent Kaunui?

Tæsiant pirmtakø tradicijas

– Dėsninga, jog tarpukario Kaune susibūrė intelektualiausios Lietuvos pajėgos, kurios nuveikė didelių darbų. Mums, muzikams, labai svarbu, kad būtent Kaune 1933 m. įsteigta pirmoji aukštoji muzikos mokykla Lietuvoje – Kauno konservatorija. Solidaus jubiliejaus proga noriu pasveikinti visus VDU Muzikos akademijos dėstytojus, studentus ir palinkėti jiems tokio įkvėpimo, kokio nestigo ano meto Kauno konservatorijos bendruomenei! Įvykių būta daug ir visi jie svarbūs, nedrįsčiau jų apibendrinti šiame interviu – jie verti solidžios monografijos. Bet keletą svarbiausių paminėsiu. XX a. pradžios Kaune buvo pradėti kloti profesionalaus meno pamatai. 1919 m. kompozitorius ir vargoni-

VDU Muzikos akademijos dekanas doc. Saulius Gerulis

Jono PETRONIO nuotraukos

Tarp VDU garbingų svečių – Prezidentas Valdas Adamkus, VDU atkūrimo tarybos garbės narys, VDU garbės daktaras

Muzikos barai / 6

ninkas Juozas Naujalis įkūrė privačią muzikos mokyklą, kuri 1920 m. buvo suvalstybinta. J. Naujalis mokyklai vadovavo iki 1927 m. Vėliau, grįžęs iš studijų Leipcige, mokyklai vadovauti pradėjo kompozitorius Juozas Gruodis. Jo ir kitų muzikos patriarchų pastangomis 1933 m. vasario 7 d. šiai


mokyklai buvo suteiktas aukštosios mokyklos statusas. Tų pačių metų balandžio 1 d. steigimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, švietimo ministras Konstantinas Šakenis, svečias iš Rygos, latvių muzikų patriarchas Jāzepas Vītolas, daug garbingų Lietuvos muzikų. Tai – žiupsnelis istorijos. Be abejo, tarpukario Kauno muzikai sukūrė ypatingą kultūrinę terpę. Tad neturėtų nieko stebinti, jog nūdienos kauniečiai įsipareigojo tęsti savo pirmtakų tradicijas. Gal kam atrodo keista, kad Kaunas nori turėti atskirą muzikų kalvę, bet juk ir Europoje gausu pavyzdžių, kai nedidelės šalys turi po keletą konservatorijų. Beje, kalbant apie įdomesnes detales, tarpukario Lietuvoje taip pat būta konkurencijos. Anuo metu Kaunas varžėsi su Klaipėda – yra faktų, kad kai kurie žymūs ir garbūs menininkai stengėsi, jog aukštosios mokyklos statusas būtų suteiktas ne Kauno konservatorijai, o Klaipėdos muzikos mokyklai. – Kokius iššūkius teko įveikti prieš dvejus metus įkuriant VDU Muzikos akademiją?

– VDU Muzikos akademija, kaip ir tarpukario Kauno konservatorija, atsirado neatsitiktinai. Įdomu tai, kad aukštasis muzikos mokslas Kaune vėl pradėjo funkcionuoti kartu su Lietuvos kaip valstybės atgimimo varpais – 1989 metais. Beje, tai sutampa ir su Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimu. Nuo tų metų mieste veikė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas, kuris keliolika metų buvo savarankiškas, vykdė atskirą priėmimą. Vėliau, nuo 2006 m., dėl infrastruktūros reformų fakultetas savarankiškumo neteko. Sunkiau vertėmės, vilniečiai turėjo daugiau įtakos sudarant mūsų planus, tačiau nejausdami mūsų poreikių, galimybių klydo formuodami Kauno muzikinės kultūros plėtrą. Vis dėlto per dvidešimt dvejus savo gyvavimo metus fakultetas užpildė svarbią terpę – tapo gera specialistų kalve, daugiau nei 90 procentų absolventų sėkmingai dirba pagal įsigytą profesiją. Tokiais skaičiais ne-

Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Zigmas Lydeka, Muzikos akademijos dekanas doc. Saulius Gerulis ir VDU absolventas Liudas Mikalauskas

gali pasigirti kitos muzikus rengiančios aukštosios mokyklos. Fakulteto absolventai įnešė gyvybės į Kauno ir jo apskrities kultūrinį gyvenimą – įsidarbino muzikos mokyklose, filharmonijos ir kituose meniniuose kolektyvuose, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Vargu ar mes šiandien turėtume miesto orkestrus, jeigu nebūtų savo aukštojo mokslo židinio. Ne vienus metus teko dirbti ne tik šio fakulteto stojamųjų egzaminų sekretoriumi, bet ir visos Lietuvos muzikų sukurtos Koordinacinės muzikinio ugdymo tarybos pirmininko pavaduotoju – žinojome visų Lietuvos muzikos mokyklų, gimnazijų, konservatorijų padėtį, problemas ir kartu jas aptardami siekėme visai Lietuvai naudingų kultūros politikos sprendimų. VDU Muzikos akademija buvo įkurta 2011 m. vasario 1 d. Taigi akademijos atgimimo ir Kauno konservatorijos įkūrimo datos yra labai arti viena kitos. Iššūkių būta daug. Šis istorinis žingsnis yra visos Kauno inteligentijos nuopelnas. Galvoje įstrigusi visa virtinė pokalbių, diskusijų, karščiausių debatų. Ta istorija kada nors galėtų nugulti į knygos puslapius, nėra abejonių, kad gyvi prisiminimai bus įdomūs ateities muzikos istorikams. – Kuo muzikų bendruomenei ir Kaunui vertinga VDU Muzikos akademija?

– Vertė neabejotina. Kauno gera geografinė padėtis, tad jis yra patogus miestas studijoms. Kalbant apie specialistų poreikį, karjeros galimybes, Kaune jų kur kas daugiau nei kituose Lietuvos miestuose. Kauną savo pagrindine gyvenamąja vieta pasirinkę muzikai be vargo gauna darbą ne tik miesto muzikos mokyklose, teatre, choruose, bet ir gali nesunkiai pasiek-

ti Alytų, Prienus, Birštoną, Marijampolę, Veiverius, Kėdainius, Jonavą, Elektrėnus ir kitus miestus, miestelius, ten puikiai įsilieja į vietos kultūrinį gyvenimą. Su visomis mokyklomis mes palaikome glaudžius ryšius ir stengiamės vieni kitiems padėti. Ar muzikų nebus per daug? Jokiu būdu! Juk negalime teigti, kad kokioje nors valstybėje per daug kultūros, koncertų, deja, tik Lietuvoje tenka išgirsti tokius žodžius. Jeigu ką nors panašaus pasakytume Vokietijoje, Austrijoje ar Rusijoje, švelniai tariant, liktume nesuprasti. Kaip miestas atrodytų užsienio svečiams, jeigu jame nevyktų koncertinis gyvenimas? Tiesa, tenka pripažinti, kad mums vis dar prireikia iš kitur atvykstančių muzikų pagalbos, nes mes dar nesame pasirengę kai kurių sričių specialistų. Pastaraisiais metais teko paplušėti iš peties, kad šią spragą maksimaliai užpildytume. – Kuo labiausiai džiaugiatės ir didžiuojatės? Kokius darbus laikote reikšmingiausiais per neilgą 2 metų Muzikos akademijos gyvavimo laikotarpį?

– Svarbių, neatidėliotinų darbų buvo tiek, kad išskirti reikšmingiausių net negalėčiau. Tiesiog viską, ką turime, privalėjome susikurti patys. Žinoma, labai gelbėjo ir dabar padeda visos universiteto institucijos, VDU Rektoratas ir pats rektorius. Visiems jiems norėčiau padėkoti už supratimą rengiant padalinį naujam gyvenimo etapui. Perrašėme visas sutartis su pedagogais, studentais, socialiniais par-

Muzikos barai / 7


Alma mater studiorum

– Kokią VDU Muzikos akademiją norėtumėte matyti po 5–10 metų?

– Apie viziją daug diskutavome su kolegomis. Siekiamybių yra gražių, ir tuo keliu mes žengiame. Pradėjome daugiau dirbti su vizituojančiais profesoriais, jie mums atneša naujų minčių. Mūsų vizituojantys dėstytojai yra arba gerai žinomi, pripažinti užsienyje menininkai, arba gerų rezultatų pasiekę tautiečiai. Ankščiau tam dėmesio skyrėme mažiau. Vyksta ir kartų kaita – tai natūralu, ji būna visuose kolektyvuose. Sunku prognozuoti, kokia Muzikos akademija bus po 5–10 metų, bet esame parengę ambicingus materialinių resursų pertvarkymo planus, ketiname pirkti naujų instrumentų. Mes siekiame sukurti tokią Muzikos akademiją, kokias turi stipriausios, gilias muzikinio ugdymo tradicijas puoselėjančios pasaulio valstybės. Tačiau ją mes privalome kurti visi kartu. Naudodamasis proga noriu pakviesti į jubiliejinius renginius, kurie vyks visus metus. Nuo vasario 7 d. VDU Muzikos akademijoje veikia paroda, liudijanti pagrindinius mūsų akademijos istorinius įvykius. Balandžio ir gegužės mėnesiais pakviesime klausytojus į nemokamus koncertus VDU Didžiojoje auloje. Na, o pats pagrindinis renginys, iškilmingas koncertas, vyks balandžio 23 d. Kauno filharmonijoje. Maloniai kviečiame! – Dėkoju už interviu. Linkime gausios publikos jubiliejiniuose renginiuose ir sėkmės puoselėjant Kauno miesto muzikinio gyvenimo tradicijas! n Kalbėjosi Laura BARZDAITIENĖ

Muzikos barai / 8

PIANISTO J. LOWENTHALIO VIEŠNAGĖ LIETUVOJE

Jerome´as Lowenthalis – pasaulinio garso pianistas virtuozas, vienas žymiausių šių dienų fortepijono pedagogų, daugelio didžiausių tarptautinių pianistų konkursų vertinimo komisijų narys. Pasaulio žiniasklaida su didžiule pagarba pripažįsta šio pianisto neeilinius techninius ir artistinius gebėjimus. Prof. J. Lowenthalis mokėsi pas legendinius pianistus Alfredą Cortot Paryžiuje ir Williamą Kapellą Niujorke, reguliariai stažavosi pas garsų pianistą Arturą Rubinšteiną Los Andžele. Pianistas – trijų prestižinių tarptautinių konkursų Darmštate, Bolzane ir Briuselyje laureatas, yra grojęs solo su daugeliu pasaulinio garso orkestrų, kuriems dirigavo legendiniai dirigentai Leonardas Bernsteinas, Eugene´as Ormandy, Pierre´as Monteux, Leopoldas Stokowskis. Atlikėjas yra koncertavęs ir su žymiausiais šių laikų dirigentais: Danieliu Barenboimu, Seiji Ozawa, Michaeliu Tilsonu Thomasu, Jurijumi Temirkanovu, Leonardu Slatkinu. J. Lowenthalis jau 22 metus ugdo jaunuosius pianistus garsiojoje Juilliardo mokykloje Niujorke, 43 metus dėsto fortepijoną prestižinėje vasaros muzikos akademijoje Santa Barbaroje (JAV). Svečias iš JAV kovo 11-ąją koncertavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje. Skambėjo Franzo Schuberto, Ludwigo van Beethoveno, Fryderyko Chopino ir George´o Rochbergo kūriniai. Kovo 12 ir 13 dienomis prof. J. Lowenthalis vedė meistriškumo kursus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o kovo 14 d. viešėjo Kaune. Viena diena su išskirtinio talento atlikėju ir pedagogu – tokiu viliojančiu pasiūlymu VDU Muzikos akademija ir Kauno valstybinė filharmonija fortepijono specialybės studentus, dėstytojus, muzikos mokyklų mokytojus pakvietė į atvirus meistriškumo kursus Kauno filharmonijos salėje. Su prof. Jerome´u Lowenthaliu atlikimo įgūdžius lavino ir žinias gilino trys VDU Muzikos akademijos studentai – fortepijono specialybės magistrantai Mykolas Bazaras, Kotryna Kaklauskaitė ir Julija Sadaunykaitė. Visi trys mielai sutiko pasidalinti įspūdžiais. Mykolas Bazaras: Profesoriui skambinau kelias dalis iš Maurice´o Ravelio ciklo „Atspindžiai“. Rengiant kūrinį kartais atrodo, kad jau viską padarei, bet jis dar neskamba idealiai, neapleidžia jausmas, kad dar kažko trūksta, tik nežinai ko. Prof. J. Lowenthalis padėjo man rasti visą kompoziciją vienijantį motyvą. Paprastos ir aiškios profesoriaus rekomendacijos man buvo itin vertingos. Manau, kad meistriškumo kursai – vienas efektyviausių būdų tobulinti savo muzikavimą. Per pastaruosius dvejus metus mūsų aka-

© Andriaus UFARTO nuotr.

tneriais, mokyklomis, kuriose studentai atlieka praktikas, iš naujo reikėjo skubiai užmegzti ryšius su užsienio institucijomis, kad mūsų studentai galėtų naudotis „Erasmus“ ir kitomis programomis. Bet svarbiausia turbūt yra tai, kad mes įregistravome visas studijų programas, galime jas tobulinti ir kurti naujas.

Prof. J. Lowenthalio pamoka

demijoje įvyko daug gerų dalykų. Vienas jų – tai, kad atvyksta daug vizituojančių dėstytojų, kurie veda meistriškumo pamokas. Nuostabu, kad į šiuos kursus susirinko nemažai publikos, atlikėjų, pedagogų. Man pačiam bene smagiausias dalykas buvo stebėti, kaip profesorius dirba su kitais studentais – galbūt taip įgijau net daugiau žinių, nei pats būdamas ant scenos. Stebino, kaip tokio garbingo amžiaus žmogus (jam per 80 metų) geba sudominti ir klausytoją, ir atlikėją, rasti bendrų sąsajų tarp skirtingų kompozitorių, pats pademonstruoti interpretacijos idėjas. Išgirdęs jo pastabas, sakomas apie kitų atliekamas kompozicijas, aš pats nekantravau grįžti prie instrumento. J. Lowenthalio paskaitos buvo galima klausytis kaip atskiro meno kūrinio. Šis dėstymo principas įkvepia, yra nepaprastai naudingas ir atlikėjams, ir dėstytojams, ir visiems stebintiesiems. Kotryna Kaklauskaitė: Džiugino jau pati žinia, kad galėsiu dalyvauti profesoriaus Jerome´o Lowenthalio kursuose. Tokio lygio profesionalai ne taip dažnai aplanko Kauną, labai smagu, kad universitetas suteikė tokią galimybę. Nustebino profesoriaus gyvybingumas, užsidegimas, pastabų tikslumas. Per gana trumpą laiką spėjome aptarti ir istorinį, ir dramaturginį kontekstą, paanalizuoti kūrinio formą, atkreipti dėmesį į detales. Julija Sadaunykaitė: Meistriškumo kursai buvo nepaprastai įdomūs – naudinga tiek pačiai groti, tiek klausytis kolegų skambinimo ir jiems skirtų pastabų. Šaunu, kad renginys vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje – visai kitokia atmosfera nei įprastoje auditorijoje. Didžiulį įspūdį paliko prof. Lowenthalio koncertas Vilniuje.

KALININGRADE – PROFESORĖS SABINOS MARTINAITYTĖS IR JOS STUDENTŲ KONCERTAS

Kovo 19 d. Kaliningrado srities filharmonijoje vykusio tarptautinio vaikų ir jaunimo muzikos festivalio „Muzikalnaja vesna“ projekte „Žaidžiame muziką. Mokytojas ir mokiniai“ koncertavo Lietuvos kultūros ministerijos premijos laureatė, Kauno valstybinio muzi-


travo savo techninius ir muzikinius gebėjimus atrankiniame ir finaliniame turuose. Džiugu, kad VDU MA akordeonistai buvo pastebėti ir įvertinti: Laimonas Salijus pelnė I vietą, Lukas Katinas – V vietą. Studentų dėstytojas – prof. Kazys Stonkus.

PASIRAŠYTA BENDRADARBIAVIMO SU VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETU SUTARTIS

Ieva Goleckytė ir Andrejus Apšega su Sabina Martinaityte ir Audrone Eitmanavičiūte

Kovo 27 d., trečiadienį, VDU Rektorato posėdžio metu buvo pasirašyta universiteto ir Lietuvos muzikų sąjungos bendradarbiavimo sutartis. VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka išreiškė viltį, kad šis susitarimas atvers kelius pačioms įvairiausioms bendradarbiavimo formoms. „Tokios sutartys gyvuoja tiek, kiek yra papildomos konkrečiomis iniciatyvomis ir darbais. Tad labai kviečiu visus universiteto padalinius – ne tik Muzikos akademiją ar Menų fakultetą – generuoti idėjas ir prisidėti prie sutarties įgyvendinimo“, – sakė rektorius. Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Au-

kinio teatro solistė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorė Sabina Martinaitytė ir jos studentai tarptautinių konkursų laureatai A. Apšega, M. Gecevičius, I. Goleckytė, M. Dabkus, S. Radišauskaitė. Koncerto metu skambėjo populiariausių operų, operečių, miuziklų arijos ir duetai, rusiški romansai. Dainininkams akomponavo ir koncertą vedė docentė Audronė Eitmanavičiūtė. Koncertą padėjo surengti Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade. Publika šiltai sutiko dainininkus, o Kaliningrado muzikos kritikai jauniesiems dainininkams prognozavo sėkmingą kūrybinę karjerą. Koncerto išvakarėse prof. S. Martinaitytė ir doc. A. Eitmanavičiūtė surengė vokalo ir fortepijono meistriškumo pamokas Kaliningrado S. Rachmaninovo muzikos koledžo studentams. Prof. S. Martinaitytės studentus sėkmė lydi daugelyje konkursų. Štai ir gruodžio 15–17 dienomis vienoje prestižiškiausių Maskvos koncertinių erdvių, Sąjungos namų Kolonų salėje, vyko XVI tarptautinio „Romansiados“ konkurso gala koncertai. Autoritetinga komisija iš atrankinių turų nugalėtojų išrinko geriausius romanso atlikėjus. Šiais metais konkurse pirmą kartą dalyvavo ir Lietuvos atstovai – lapkričio mėnesį regioninio turo Gran Prix laimėjo Andrejus Apšega, konkurso Mis titulą pelnė Ieva Goleckytė. A. Apšegai ir Maskvoje šypsojosi sėkmė – savo talentu jis sužavėjo net 20 narių žiuri ir pelnė garbingą trečiąją vietą.

dronė Žigaitytė-Nekrošienė apibūdino svarbiausią bendradarbiavimo tikslą: „Kartu turime puoselėti muzikinę kultūrą Lietuvoje, kad kuo daugiau žmonių suprastų, jog be meno ir kūrybinių įžvalgų gyvenimas tiesiog neįmanomas.“ Sutartimi universitetas įsipareigojo būti Lietuvos muzikų sąjungos organizuojamų renginių ir festivalių partneris, skleisti informaciją apie jos renginius ir iniciatyvas, kviesti sąjungos atstovus į universiteto renginius. Sąjunga savo ruožtu pasižadėjo VDU Muzikos akademijos studentus supažindinti su organizacijos veikla, kūryba, renginiais, leisti atlikti praktiką. Pirmasis bendras sutarties partnerių (kartu su Birštono savivaldybe) renginys įvyks jau šią vasarą: liepos 28 – rugpjūčio 4 dienomis Birštone įvairiapusę veiklą pradės Birštono vasaros menų akademija. Kovo 27 dieną Vytauto Didžiojo universiteto tarybos posėdyje rektorius Zigmas Lydeka ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Nekrošienė pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Sutarties pasirašymo iškilmėse dalyvavo ir LMS tarybos narys prof. Vladimiras Prudnikovas

2013 m. vasario 24 d. Austrijos sostinėje jau devintus metus vykusiame tarptautiniame akordeonistų konkurse „Vamoe 2013“ savo jėgas išbandė VDU MA akordeono skyriaus studentai Lukas Katinas ir Laimonas Salijus. Studentai dalyvavo koncertuojančių atlikėjų kategorijoje, jiems teko varžytis su Serbijos, Austrijos, Lenkijos akademijų studentais. Šios kategorijos dalyviai demons-

Jono PETRONIO nuotraukos

LAIMONAS SALIJUS IR LUKAS KATINAS – KONKURSO „VAMOE 2013“ PRIZININKAI

Muzikos barai / 9


Sukaktis

© Baltijos fotografijos linija Andriaus UFARTO nuotr.

Petras Bingelis: Scenoje, kaip ir meilëje, reikia bûti atviram

Kauno valstybinio choro meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis

Sausio 3 dieną Kauno valstybinio choro meno vadovui ir dirigentui, VDU Muzikos akademijos profesoriui, aktyviam visuomenės veikėjui, Kauno miesto garbės piliečiui Petrui Bingeliui sukako 70 metų. Visada energingas ir puikiai nusiteikęs Maestro nemano, kad jubiliejus yra proga atsipalaiduoti. Darbas gena darbą, taigi net ir trumpas stabtelėjimas būtų prabanga. Daugelį metų ugdyta

Muzikos barai / 10

valia ir darbštumas padeda vieną po kito įgyvendinti drąsius kūrybinius sumanymus. Petras Bingelis savo iškilų jubiliejų prasmingai pažymi prie dirigento pulto, džiaugiasi tuo, kad jo suburtas ir puoselėjamas choras yra vienintelis įspūdingos apimties chorinės muzikos kūrinių atlikėjas šalyje. Daugelį tokio pobūdžio lietuvių ir užsienio kompozitorių opusų Lie-

tuvos publikai choras yra pristatęs pirmasis. Iki šiol Kauno choras yra parengęs daugiau nei 150 pasaulinės muzikos klasikos lobynui priklausančių didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių nuo viduramžių iki moderniosios muzikos: oratorijų, kantatų, mišių, pasijų, koncertinių ir sceninių operų versijų.

– Valstybiniam Kauno chorui vadovaujate nuo pat jo įkūrimo 1969 metais. Esate dirigavęs dainų šventėse, įvairiems orkestrams, kolektyvams. Kaip manote, kokių asmeninių savybių privalo turėti dirigentas, kad suvaldytų tokią daugybę žmonių?

– Dabar galiu drąsiai pasakyti: jei nori tikrai suvokti, kaip sunku suvaldyti didelį kolektyvą, reikia išgyventi mažiausiai 70 metų. Taip, aš pats tik dabar pradedu iki galo suprasti, kaip tai sudėtinga ir nepaprasta. Reikia labai didelės kantrybės, valios ir noro. Be šitų dalykų būtų labai sunku. Apskritai bet kurioje profesijoje valia labai reikalinga. Reikia turėti tikslą, reikia žinoti, kaip tą tikslą pasiekti. Tam, beje, kaip tik ir yra studijos, mokslai. Pasirinkti muziką kaip gyvenimo kelią apsisprendžiau būdamas 16 metų. Dauguma tokių metų jaunuolių jau būna baigę muzikos mokyklas, o aš gyvenau provincijoje, tam neturėjau sąlygų. Bet nuo vaikystės mane traukė muzika, tad sulaukęs 16-os įstojau į tuometinį J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, chorinio dirigavimo specialybę. Ten ir pasivijau tuos, kurie jau nuo vaikystės muzikavo mokyklose. – Kodėl pasirinkote būtent dirigavimą?

– Priežastis labai paprasta: šešiolikos metų manęs jau niekur kitur nebepriėmė, būti pianistu ar smuikininku buvo per vėlu. Chorvedyboje mokėsi daug jaunimo iš provincijos, juos parengdavo ir siųsdavo į miestelius, kolūkius dirbti su įvairiausiais ansambliais. Anuomet tai buvo labai populiaru – kiekvienas kolūkis turėdavo savo ansamblį, saviveiklos kolektyvų būdavo neįtikėtinai daug. – Jūs diriguojate chorui, orkestrui, Jūsų kūrybinėje biografijoje minimos ir


operos, kurias dirigavote Kauno muzikiniame teatre. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras dirigentas? Ar jos išugdomos, ar tai – Dievo dovana?

– Yra populiarus posakis, kad dirigentu gimstama, o ne tampama. Prieš juo tampant vertėtų įgyti atlikėjo profesiją, kuri padėtų geriau išmanyti instrumentų ar balso specifiką. Dirigentui būtina turėti labai gerą muzikinį pasirengimą. Tačiau, be įgytų žinių ir įgūdžių, kuriuos galima išlavinti, dar labai svarbu įgimtas gebėjimas girdėti, ypač žmogaus balsą, o tai jau gaunama su motinos pienu.

– Kauno valstybinio choro repertuare per daugelį metų susikaupė pačių įvairiausių kūrinių nuo dainų a cappella iki operų. Ar dar liko muzikos, kurią norėtumėte atlikti?

– Nors choras yra dainavęs daug įvairių kūrinių, dar daugiau yra neatliktų. Su metais įgyta patirtis leidžia kitaip vertinti ir atsirinkti kūrinius, tad ateityje laukia nemažai puikios muzikos, kuri Lietuvoje neskambėjo. Mes dažnai kuklinamės tai paminėti, bijodami pasirodyti muzikinės kultūros provincija, todėl ir nesireklamuojame, kad vyksta premjeriniai koncertai, o tokių jau daug buvo ir netrukus bus – tai Igorio Stravinskio Kantata moterų chorui ir solistams, Lietuvoje dar neskambėjusios Josepho Haydno „Karo mišios“, Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškas requiem“. Be to, choras ruošiasi paminėti didžių kompozitorių Giuseppe Verdi ir Richardo Wagnerio jubiliejinius metus. Kovo mėnesį Danijoje jau atlikome G. Verdi „Requiem“, o Pažaislio muzikos festivaliui rengiame R. Wagnerio operų ištraukas.

– Turite didelę pedagoginio darbo patirtį. Daugiau kaip 20 metų dirbate 1989 m. įkurtame LMTA Kauno fakultete, kuris nuo 2011 m. tapo VDU Muzikos akademija. Jūs buvote vienas iš iniciatorių, kad Kaunas turėtų aukštąją muzikos mokyklą. Ar pasiteisino jos veikla Kaune?

– Dar 1987 m. kartu su kompozitoriumi Algimantu Kubiliūnu, Kauno filharmonijos vadovu Justinu Krėpšta ir kitais Kauno menininkais bei iniciatyviais žmonėmis kalbėjome apie būtinybę Kaune turėti aukštąją muzikos mokyklą, kuri rengtų reikalingus muzikus mieste veikiantiems

kolektyvams. Šiandien, žvelgdamas į Kauno aukštosios muzikos mokyklos istoriją, galiu sakyti, kad mūsų viltys sustiprinti Kauno muzikinę kultūrą pasiteisino – atsinaujino Muzikinio teatro, valstybinio choro kolektyvai, Kaunas pagaliau turi ir savo simfoninį orkestrą. Atsirado galimybė formuoti ir plėsti muzikinio gyvenimo tradicijas. Tai ypač svarbu miesto ir valstybės ateičiai, nes be kultūros tauta jos neturi. Kuo daugiau geros muzikos skambės įvairiuose Lietuvos miestuose, tuo ir visa šalis bus stipresnė. Sakoma, tvirta ta valstybė, kuri vienodą reikšmę teikia raidei, skaičiui ir natai. Tai trys vertybės, kurias reikia branginti ir puoselėti. Deja, Lietuvoje dėmesio natai, t. y. kultūrai, labai trūksta. Galime tik pavydėti savo kaimynams latviams ir estams, kurie sugebėjo mokymo programose muzikos dalyką prilyginti matematikai ir bendrojo lavinimo mokyklose turėti net dvi savaitines muzikos pamokas. Todėl ten klesti muzikos kolektyvai, rengiamos įspūdingos muzikos šventės – valstybė sudaro tam sąlygas. Lietuvoje jau jaučiame suardytos nuoseklios muzikinio ugdymo sistemos pasekmes, į aukštąją muzikos mokyklą ateina gerokai silpniau pasirengę abiturientai. – Koks Jūs pedagoginiame darbe? Ar esate griežtas studentams?

– Esu įsitikinęs, kad studentų nereikia tempti į auditoriją, aš jiems tik atidarau duris. O ar pro jas įeiti, sprendžia jie patys. Bet jei jau ateina ir pareiškia norą mokytis, tada stengiuosi duoti viską, ko jie iš tų mokslų tikisi. Jei žmogus turi savo siekių, savo pageidavimų, mūsų uždavinys – jam padėti tapti muziku. Jei jau studentas įstojo mokytis, turėtų žinoti, ko jis nori, ko siekia, ką studijuoja. – Muzika Jums – darbas. O ką veikiate, kai nedirbate?

– Laisvalaikio neturiu. Aš nuolat esu muzikoje. Atrodytų, laisvalaikis – kai nesu filharmonijoje. Bet tada būnu VDU Muzikos akademijoje. O jei ne Muzikos akademijoje, tai savivaldybėje (P. Bingelis – Kauno miesto savivaldybės tarybos narys), jei ir ne ten, tai kokioje nors perklausoje. – Tai gal bent keičiasi muzikos pobūdis – su viena dirbate, su kita ilsitės?

– Muzika yra bloga ir gera. Aš stengiuosi klausytis tik geros muzikos, blogai nėra laiko. O gera muzika – ta, kuri paremta kokiomis nors dvasinėmis vertybėmis, tai, kas šimtmečių patikrinta. Kad ir lietuvių liaudies dainos. Fantastika, kiek jų daug yra! Mes Lietuvoje jas po truputį pamirštame, jos dingsta iš repertuarų. Nežinau, kodėl žmonės nelabai jas mėgsta. Štai Estijoje baigdamas mokyklą abiturientas privalo mokėti ne mažiau kaip 60 liaudies dainų. Užtai ten labai gyvos tradicijos. Pas mus, deja, nuo liaudies dainų tolstama. – Bendravote su daugybe iškilių muzikos pasaulio asmenybių. Kokios svarbios patirties pasisėmėte iš jų? Ką laikote savo mokytoju?

– Man teko studijuoti Leipcige, ten susipažinau su dirigentu Kurtu Masuru. Dabar jam bus jau per 80 metų. Tai vokiečių dirigavimo mokyklos atstovas. Iš jo, kiek leido mano sugebėjimai, daug pasimokiau. Apskritai iš kiekvienos iškilios asmenybės galima daug ko pasimokyti. Nebūtinai iš muzikų – tai gali būti ir rašytojai, poetai, dailininkai. Iš visų jų galima pasisemti patirties, žinių. Nes tai yra vertybės. Man teko garbė bendrauti su šviesaus atminimo Justinu Marcinkevičiumi – tai neišsemiamas įvairių minčių šaltinis, toks gilus, toks prasmingas! – Seniai domitės joga. Kaip ji padeda kasdieniame gyvenime ir darbe?

– Joga padeda visose gyvenimo srityse. Ji moko atsipalaiduoti, susikaupti, susikoncentruoti į savo mintis – tada aiškėja, ką nori daryti. Tik su ja reikėtų elgtis atsargiai, nes nepataikius pratimų galima organizmui ir pakenkti. Svarbiausia daryti ne kuo įvairesnius pratimus, bet atsirinkti tuos, kurių tikrai reikia. Joga nuostabiai ugdo valią. Galima pratimus daryti 1 ar 2 kartus per savaitę, bet tada rezultato tikėtis neverta. O štai įpratus juos daryti beveik kiekvieną dieną, pokyčiai aiškiai juntami. Mane patį domėtis joga paskatino dar jaunystėje užklupusios sveikatos problemos. Vokietijoje susipažinau su žmonėmis, kurie praktikavo gydomąją jogą. Nuo 1975 metų pradėjau ją praktikuoti ir aš, tuomet baigėsi visos ligoninės ir ligos. Teko pakeisti ne tik

Muzikos barai / 11


© Martyno ALEKSOS nuotr.

Sukaktis

Diriguoja Maestro Petras Bingelis

gyvenimo būdą, bet ir mitybą, nors vegetaru netapau. Jau daug metų nevalgau kiaulienos, vengiu sunkių patiekalų. – Tikriausiai joga padeda ir atsipalaiduoti, įveikti nerimą prieš einant į sceną?

– Jaudulys prieš žengiant į sceną būna visada. Jei atlikėjas eina į sceną nesijaudindamas, jam nėra ko ten eiti. Publika laukia jaudulio virpesių. O jei atlikėjas išėjo ir nesijaudina, tada net ir žiūrėti į jį nelabai įdomu. Norint parodyti ką nors publikai, scenai reikia atsiduoti visa savo esybe. Scena – pati švenčiausia vieta, ji nemėgsta melo. Jei jis atsiranda, tai labai matyti. Scenoje, kaip ir meilėje, reikia būti atviram. – Kokie artimiausi ateities planai?

– Kaip sakė Markas Tvainas, žmogus yra didis savo sumanymais, bet ne jų įgyvendinimu. Taigi planus reikia kurti taip, kad juos būtų galima įgyvendinti. Artimiausiu metu turiu daug suplanuotų koncertų, kai kurie jų – tikrai didelių užmojų. Jau šiais metais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliktas sausio 13-ajai skirtas kūrinys – A. Dvořáko

Muzikos barai / 12

„Requiem“ (kartu su LNOBT choru). Tai buvo labai didelis įvykis! Dalyvavome vasario 16-ajai, kovo 11-ajai skirtuose koncertuose. Taip pat įvyko ir mano jubiliejui skirtas koncertas – vasario 22 dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru atlikome Ludwigo van Beethoveno Simfoniją Nr. 7 bei Camille´io Saint-Saënso oratoriją „Tvanas“. Ant mano darbo stalo guli žymaus japonų kompozitoriaus Atsuhiko Gondai partitūra, kurią turėtume parengti kitų metų pradžioje. Kauną su Japonija sieja Ch. Sugiharos vardas, šis kūrinys tarsi jungia dvi tolimas kultūras, kurias suartina ne tik Sugihara, bet ir M. K. Čiurlionis. Į koncertą žada atvykti pats autorius, tai turėtų būti viena ryškiausių kitų metų premjerų. Laukdamas artėjančio choro jubiliejaus, mąstau apie vieną esminių dalykų meno kolektyvo gyvenime – kokybę. Tai bene sudėtingiausias uždavinys ir iššūkis vadovui, kuris turi atsiduoti šiam darbui, net ne darbui, bet pašaukimui. Choro skambėjimo kokybei svarbu ne tik dirigento talentas, bet ir medžiaga, su kuria jis dirba, šiuo atveju – choristų balsai. Lietuvoje iki šiol niekas nerengia choro artistų, todėl net ir gerą vokalinį pasirengimą turintys dainininkai susiduria su naujais iššūkiais – ansambliniu dainavimu, intonavimo specifika. Taigi nuo choro vadovo priklauso bendras choro skambesys, spalva, intonacinė švara. – Ko palinkėtumėte sau ir Lietuvos kultūrai?

– Noriu tikėti, kad ateityje valstybės ir išrinktų politikų požiūris į kultūrą keisis, kad atsiras pagarba natai – muzikai, literatūrai, dailei ir kuriantiems menininkams. n Parengta pagal Rimanto Klevečkos, Lauros Barzdaitienės ir Dainoros Merčaitytės publikacijas

PETRO BINGELIO JUBILIEJUI – KAUNO VALSTYBINIO CHORO PREMJEROS

2013 m. gegužės 2 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, gegužės 4 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Kauno valstybinis choras ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojami Petro Bingelio, atliks unikalią programą, kurioje skambės XVIII–XIX amžių sandūroje kūrusio Josepho Haydno sakralinės muzikos šedevras „Missa in tempore belli“, XX a. rusų muzikos genijaus Igorio Stravinskio Kantata moterų balsams bei šiandien kuriančio mūsų gyvojo klasiko Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variaci-

jos“. Būtent pastarasis kūrinys pasirinktas pabrėžiant, kad maestro P. Bingelio talentą, jautrumą ir meilę muzikai ugdė gimtoji Dzūkija. „Missa in tempore belli“ (Karo mišias) J. Haydnas parašė 1796 m. Eizenštate, Austrijai aktyviai angažuojantis į karinę kampaniją, lydėjusią visą Europą išjudinusius Didžiosios Prancūzų revoliucijos įvykius. Haydnas, pasižymėjęs giliu religingumu, sukūrė keturiolika mišių ir kiekvienos partitūros rankraštį baigdavo įrašu: „Tegul bus pagarbintas Dievas“. „Missa in tempore belli“ premjera įvyko 1796 m. gruodžio 26 d. Vienoje, pijorų vienuolijos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Kartkartėmis kūrinys vadinamas „Paukenmesse“ (Litaurų mišios) dėl timpanų panaudojimo orkestruotėje. Teigiama, kad pagrindinis kompozicijos tikslas – išreikšti pasipriešinimą karo nešamiems neramumams, įtampai, taikos siekį. Kantatą dviem solistams, moterų chorui ir kameriniam orkestrui Igoris Stravinskis parašė 1951–1952 metais, netrukus po vienos iš paskutinių, o apimtimi – didžiausios operos „The Rake´s Progress“ (1951 m.) sukūrimo. Kantatos tekstui panaudota keturių nežinomų XV–XVI a. britų poetų lyrika.


Kultūros politika KULTŪROS PASKIRTAS

VICEMINISTRU ŽINOMAS

JAUNO-

SIOS KARTOS PIANISTAS DARIUS MAŽINTAS, JIS ATSAKINGAS UŽ PROFESIONALIOJO

MENO

SRI-

TĮ. „LIETUVA TURI LABAI DIDELĮ KULTŪRINĮ POTENCIALĄ, JUO GALI KONKURUOTI SU KITOMIS VALSTYBĖMIS.

TURIME

Tarp scenos ir vadybos

PUIKIŲ

MENININKŲ, ĮDOMŲ KULTŪROS PAVELDĄ“, – SAKO D. MAŽINTAS. KAIP VIENĄ IŠ SAU KELIAMŲ UŽDAVINIŲ JIS NURODĖ GALIMYBIŲ KURTI LIETUVOJE SUDARYMĄ JAUNIEMS ŽMONĖMS – „KAD JIEMS NEREIKĖTŲ EMIGRUOTI“. VICEMINISTRAS TAIP PAT TVIRTINO SIEKSIĄS DIDESNĖS AUKŠTOJO MENO SKLAIDOS VISUOMENĖJE.

Darius Mažintas

Daiva TAMOŠAITYTĖ

D

. Mažintas gimė 1982 metais Vilniuje, mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir B. Dvariono muzikos mokykloje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2005–2006 metais stažavosi G. Verdi konservatorijoje Milane. 2010 metais baigė meno aspirantūros studijas LMTA ir įgijo meno licenciato laipsnį. D. Mažintas –

daugelio tarptautinių pianistų konkursų laureatas. Nemažai koncertuoja, nuo 2006 m. užsiima ir šviečiamąja veikla, inicijuoja jaunimui skirtus edukacinius klasikinės muzikos sklaidos projektus ir pats juose dalyvauja. D. Mažintas prieš keletą metų įkūrė koncertų organizavimo įstaigą „Culture Live“, kuri Lietuvoje pristato žymiausius pasaulio atlikėjus. Kiek anksčiau, sausio 28 d., perpildytoje Vilniaus rotušės salėje buvo pristatyta operos solisto Rafailo Karpio drauge su Dariumi Mažintu ilgai rengta kompaktinė plokštelė „Yiddish songs. A Letter from the Past“. Klausytojai turėjo unikalią galimybę išgirsti retai atliekamus nepaprasto grožio ir turinio kūrinius. Balsui ir fortepijonui aranžuotose žydų dainose atsispindi tuo metu gyvenusių žmonių jausmai, socialinės problemos. Dainos tarsi byloja, kad norint sukurti ir išlaikyti stiprią kultūrą, nebūtinai reikia turėti savo žemę. Daugelio dainų tekstų autoriai glaudžiai susiję su Vilniaus ir tuometinės Lietuvos istorija, jie buvo aktyvūs kultūros veikėjai. Pasak pianisto Dariaus Mažinto, kompaktinėje plokštelėje įrašytos dainos skirtos visiems žmonėms, kadangi jos kalba apie

bendruosius dalykus, suprantamus kiekvienam. Jos labai kontrastingos, kupinos ir lyrikos, ir sveiko humoro bei dramatizmo. Ryškūs jaunosios muzikų kartos atstovai šiuo projektu siekia įprasminti iki Antrojo pasaulinio karo egzistavusią žydų kultūrą, o Rafailas Karpis kartu nori prisiliesti prie savo šaknų ir prisiminti kadaise egzistavusią jidiš kalbą, kuri yra ties išnykimo riba. Taigi muzikologė Daiva Tamošaitytė turėjo rimtą akstiną pokalbiui. Beje, Darius Mažintas tada dar nebuvo paskirtas kultūros viceministru. – Kaip gimė mintis įsteigti viešąją įstaigą „Culture Live“? Kokie buvo pirmieji žingsniai?

– Taip jau susiklostė, kad gimiau skirtingų kultūrų šeimoje. Mano tėvas kilęs iš Lietuvos, o mama ir močiutė – iš Sankt Peterburgo. Nuo pat vaikystės su manimi buvo bendraujama ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, tad, savaime suprantama, kultūros pažinimo spektras neapsiribojo vien Lietuvos kultūra. Man buvo diegiamas „panoraminis“ pasaulio matymas, skiepijamas domėjimasis skirtingomis tautomis ir kultūromis. Kaip ir mano šeima, savo gyvenimą susiejau

Muzikos barai / 13


Kultūros politika su muzika, todėl teko daug keliauti ir matyti, kokios vertybės puoselėjamos kitose pasaulio šalyse. Lankymasis geriausių atlikėjų koncertuose, muziejuose, koncertų salėse formavo mane kaip asmenybę, svajojau apie panašų kultūrinį gyvenimą Lietuvoje. Vėliau tai ir lėmė apsisprendimą įsteigti privačią koncertinę įstaigą, kuri galėtų suteikti galimybę mūsų žmonėms išgirsti pasaulinio garso muzikus savo šalyje. – Bendradarbiaujate su tarptautinėmis koncertų organizavimo įstaigomis „Columbia Artist Management“, „Vermont Classics“. Lietuvos publika jau girdėjo pasaulio įžymybių Ivo Pogoreličiaus, Ingolfo Wunderio, Pierre’o Amoyalio, Aleksejaus Archipovskio, Valerijaus Afanasjevo ir kitų atlikėjų pasirodymus. Kaip renkatės kandidatūras?

– Visų pirma vadovaujuosi savo muzikiniu skoniu. Kadangi mūsų įstaiga yra nepriklausoma ir privati, turiu galimybę organizuoti tokius projektus, kokių noriu. Kaip minėjau, mano muzikinis skonis buvo ugdomas nuo pat vaikystės, tokius atlikėjus kaip Ivo Pogoreličius ar Valerijus Afanasjevas girdėjau nuo mažų dienų, tad norėjau juos matyti ir Lietuvoje. Na, o su Ingolfu Wunderiu susijusi kiek kitokia istorija. Visas muzikinis pasaulis stebėjo paskutinį F. Chopino konkursą Varšuvoje, apie jo rezultatus tarp muzikos kritikų, įvairių leidinių ir paprastų klausytojų sklandė įvairios nuomonės. Didžiausios diskusijos virė dėl pirmosios premijos: vieni manė, kad ji turėjo būti paskirta vienam atlikėjui, kiti – kad kitam. Daug kalbų buvo ir mūsų šalyje, tad pamanėme, jog pats laikas jas išsklaidyti. Surengėme I. Wunderio koncertą Lietuvoje, ir žmonės patys turbūt viską sudėliojo į savo vietas. Šiuo koncertu tiesiog norėjome parodyti muzikantą, dėl kurio šiame svarbiausiame pianistų konkurse virė tiek daug diskusijų ir kilo abejonių… – Jūsų organizacija per trejus metus pasiekė neįtikimą populiarumą. Jos skiriamasis ženklas – prestižas, pasiturinti publika ir visada pilnos salės. Jau sutelkėte savo klausytojų auditoriją. Kas padėjo pasiekti tokį lygį?

– Pagrindinis principas – niekuomet nedaryti to, kuo netiki. Taip pat rengti tai, kas įdomu, ir kitaip, nei

Muzikos barai / 14

įprasta. Žmonės jau pavargo nuo masinių, visiems prieinamų dalykų... Dalis visuomenės trokšta kiek kitokių, subtilesnių renginių. Jei pažiūrėsime, kaip Lietuvoje viskas keitėsi (ne visuomet į gera) atkūrus Nepriklausomybę, pamatysime, kad įvairovė (buitinė ir kitokia) dabar tikrai nemaža. Taip pat ir muzikos srityje. Lietuvoje klesti masinės kultūros modelis. Tai verslas – svarbu uždirbti pinigą, o turinys lieka antrame plane. Įprasta teigti, kad parduodama tai, ko žmonės nori. Kitaip tariant, yra paklausa – atsiranda ir pasiūla. Šis šūkis tapo toks populiarus, kad kartais galime patikėti, jog taip ir yra. Mano nuomone, viskas veikia kiek kitaip, žmonės vartoja tai, kas jiems brukama per įvairius medijų kanalus, kas „madinga“ ir t. t. Bandoma atitolinti žmogų nuo esminių dalykų. Lietuvoje kalbama, kad neverta investuoti į kultūrą, nes tai neatsiperka. Štai čia ir yra problemos esmė… Mes manome, kad viskas turi atnešti greitą pelną. Galbūt, bet tik ne kultūroje. Kultūra yra kaip tikėjimas, viso gyvenimo variklis, kažkas nepaaiškinamai šventa... Kultūra – esminis dalykas, suteikiantis teisę vadintis žmonėmis. Štai tokiais esminiais principais vadovaujasi mūsų įstaiga, todėl per tokį trumpą laiką ir pasiekėme populiarumo... Mūsų salės pilnos, turime savo auditoriją, kuri visuomet lankosi mūsų renginiuose. Mes pasitelkiame naujas technologijas, tačiau pristatome tikrą turinį. – Kas Jums, kalbant konkrečiau, yra svarbiausia?

– Aš visuomet sakau, kad Lietuvos kultūrinis palikimas yra milžiniškas. Lietuva turi didžiulį potencialą konkuruoti su svarbiausiais pasaulio kultūros centrais. Mes neturime naftos, tačiau turime įvairių tautų kultūrinį palikimą. Gyvename skirtingų tautų sankirtoje, kuri davė pasauliui M. K. Čiurlionį, Jašą Heifecą ir daugybę kitų meno ir mokslo žmonių. Mes turime išnaudoti šį primirštą palikimą. Jį primiršome, nes taip jau susiklostė: karas, okupacija, gabių žmonių emigracija ir daugybė kitų dalykų, kurie nulėmė dabartinę padėtį. Mūsų pareiga prisiminti tai, ką

turėjome, ir pagaliau ne skaldytis, bet vienytis, sugebėti priimti kitų tautų palikimą ir suvokti, kad tai, ką turime – viskas yra Lietuvos. – Daug dėmesio skiriate labdaros koncertams, kurių lėšos keliauja beglobių gyvūnų organizacijai, o bilietai – vėžiu sergantiems ligoniams. Ar ketinate plėsti labdaros subjektų ratą?

– Iš tiesų labdaringi renginiai yra viena iš prioritetinių mūsų įstaigos veiklos krypčių. Tikiu, kad menas turi galios gydyti žmogaus sielą. O sakoma, jei žmogaus siela sveika, tuomet ir kūnas neserga. Kai buvau paauglys, maniau, kad rimtoji muzika skirta labai siauram ratui, tačiau laikui bėgant pamačiau, jog su muzikos pagalba galima prisidėti prie daugybės probleminių dalykų sprendimo. Pavyzdžiui, vykdyti švietėjišką veiklą – kelti jaunimo mąstymo, suvokimo lygį, iš koncerto surinktas lėšas skirti sergantiems žmonėms, taip pat prisidėti prie emigracijos mažinimo, suteikiant jauniems profesionaliems menininkams galimybę realizuoti save ir gauti atlygį už koncertą. Ir dar daugybę dalykų galima nuveikti pasitelkiant muzikos galią. Kitas mūsų projektas bus vykdomas kartu su labdaros ir paramos fondu „Saulės smiltys“. Mes nuolat rengsime pasaulinio garso atlikėjų koncertus, vienas jų – „The Fine Arts Quartet“ (JAV) koncertas kovo 21 d. Vilniaus miesto Rotušėje. Už bilietus gautas lėšas skirsime tuberkulioze sergantiems vaikams. Bus įrengtos palatos su integruota garso aparatūra, jose skambės klasikinė muzika. Idėjų yra daug, reikia tik laiko ir sveikatos. Tikiu, kad muzika gydo žmones ir suteikia jiems vilties bei optimizmo. – Pats esate ne tik „Culture Live“ meno vadovas ir įkūrėjas, bet ir pianistas, pasirodote įvairiuose meniniuose projektuose. Papasakokite apie juos plačiau.

– Laikui bėgant supratau, kad visuomenei galiu būti naudingesnis atlikdamas organizacinę veiklą, o ir pačiam ši veikla labai brangi… Jaučiu didelį dvasinį pasitenkinimą, kai matau, kad projektas buvo aukščiausio lygio, daug patirties suteikia bendravimas su pasaulinio garso atlikėjais Pažintis su jais yra didelė dovana,


abejoju, ar realizuodamas save tik kaip atlikėjas turėčiau galimybę pajusti, kaip jie mąsto ir gyvena. Šiuo metu groju, ką noriu ir su kuo noriu, daugiausia – kamerinę muziką. Praėjusiais metais kartu su legendiniu smuikininku Pierre’u Amoyaliu atlikau kamerinės muzikos koncertą, šių metų balandį grosiu kartu su paskutinio Elžbietos konkurso nugalėtoju smuikininku Andrejumi Baranovu Vilniaus ir Kauno filharmonijose, taip pat šiais metais kartu koncertuosime Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Džiaugiuosi ir projektu su tenoru Rafailu Karpiu. Išleidome nuostabią ir man labai brangią kompaktinę plokštelę – „A Letter from the Past“, kurioje skamba dainos jidiš kalba. Trumpai tariant, esu patenkintas savo koncertine veikla, galimybe bendradarbiauti su puikiais atlikėjais ir realizuoti save skirtinguose muzikiniuose projektuose. – 2010 metais organizavote festivalį „Kalėdos Chodkevičių rūmuose“, jis tapo tradicinis ir rengiamas kasmet, 2011-aisiais – koncertų ciklą „Dialogas“. Atskirai reikėtų paminėti edukacinius projektus. Anksčiau rengėte koncertų ciklą „Muzikinio paveldo pristatymas Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklose“, aplankėte 30 Lietuvos mokyklų. Už edukacinį projektą „F. Šopeno muzikos paveldo pristatymas Lietuvos mokyklose“ Lenkijos kultūros ministras apdovanojo Jus garbės raštu. Kaip pavyksta aprėpti tiek darbų? Ar daug žmonių dirba įstaigoje?

– Gyvenimas per trumpas tuščiam laiko gaišimui… Kaip minėjau, didžiausią džiaugsmą man suteikia veikla. Tikiu, kad žmogus turi nuveikti ką nors prasminga šiame gyvenime, o suprasti, ar tai, ką darai, yra prasminga, gali tik pats. Mes turime galimybę elgtis kaip išmanome, kaip norime, ir tai – savotiška laisvė. Jei dirbi nemielą darbą, gyveni su nemylimu žmogumi ar elgiesi prieš savo valią, tuomet, mano manymu, gyvenimą tiesiog švaistai. Man atrodo, viskas, ką darome – darome dėl savęs, dėl savo norų patenkinimo. Ir jei tai yra nedestruktyvūs veiksmai, tuomet jie naudingi ir kuriai nors visuomenės daliai. Naujausias mano projektas bus skirtas Lietuvos jaunimui. Jaučiu pareigą viešai kalbėti apie Lietuvos

kultūros paveldą ir toleranciją kitoms tautoms. Šio projekto tikslas bus parodyti įvairių tautų muzikinį palikimą, jo skirtumus ir panašumus. Noriu kalbėti apie visą palikimą, kuris yra didžiausias Lietuvos turtas. Mūsų įstaigoje dirba vos pora žmonių, tačiau pajėgas visada papildo savanoriai. – Žinome, kad tokia veikla neįmanoma be protingos finansinės politikos, rėmėjų, kitų šaltinių. Kokie Jūsų įstaigos finansavimo principai ir ką galėtumėte patarti kitoms koncertų organizacijoms, muzikos vadybininkams? Juk Jūsų įstaigą galima laikyti sėkmės pavyzdžiu?

– Nenorėčiau kalbėti apie finansus. Gaila, kad rimto mecenavimo pavyzdžių Lietuvoje išties maža… Nesakau, kad nėra asmenų, remiančių kultūrą. Yra, tačiau labai nedaug. Mecenavimo tradicijų nebuvimą lemia daugybė priežasčių, viena jų – „panoraminio“ mąstymo stoka. Jei rimtas verslininkas gali klausti „O kas man iš to, kad aš paremsiu aukščiausio lygio kultūros projektą?“ – tuo viskas ir pasakyta. Manau, toks klausimas neturėtų kilti, nes tai yra šalies reprezentacija, o juk šalies įvaizdį kuriame mes visi… Nekalbu vien apie muziką, kultūra juk turi daugybę sričių – teatrą, dailę, architektūrą ir kt. Deja, dažnai remti norima tik labai matomas sritis ir tik tas, kurios gali atnešti greitą pelną – krepšinį, masinius poprenginius ir pan. Mes, menininkai, dažniausiai dirbame iš idėjos, aukodamiesi, norėdami realizuoti save, kurti kitokį šalies įvaizdį. Kartais darome tai, ko negali padaryti net didžiausi diplomatai. Kadangi menas turi galios sutaikyti tautas ir demonstruoja šalies dvasinę galią bei potencialą, sakyti, kad jis tik „ryja pinigus“, yra absurdas. Menas investicijas šaliai atiduoda su kaupu. Turime didžiulį kultūrinį palikimą, kuriuo didžiuojamės. Labai abejoju, ar tuometiniams kūrėjams kilo klausimų „O kas man iš to?..“ Jei viso to nebūtų, koks verslininkas iš Lietuvos būtų įdomus Europos partneriams? Jis sakytų: „Aš iš Lietuvos, kurioje nieko nėra.“ Jis būtų įdomus nebent „kioskininkams“, kuriems visiškai nesvarbu, kur tie kioskai stovi... Taip pat reikėtų suprasti, kad viso

pasaulio pinigų neuždirbsi. Ką ir kalbėti apie valstybės paramą aukštos kultūrinės vertės projektams. Manau, kultūros ministerija šalyje turėtų būti viena svarbiausių, deja, šiuo metu negalėčiau to pasakyti. Vadybininkams noriu rekomenduoti nesiskaldyti. Ši veikla nėra verslas. Jei norisi užsiimti muzikos verslu, tai čia ne tie pinigai, dėl kurių verta gaišti laiką, yra kur kas pelningesnių sričių… O jei jau nusprendei užsiimti aukštojo meno vadyba, turi tai daryti sąžiningai, pasiaukojamai ir su geru skoniu. Jei tik atsiranda noras iš to pasipelnyti – veikla pasmerkta. Reikia suprasti, kad šios veiklos vykdytojas privalo jausti didelę atsakomybę, juk visų pirma jis formuoja jaunų žmonių skonį. Todėl tiesiog nusikaltimas pateikti vidutinybę ir garsiai rėkti reklamoje, kad jis genijus ar geriausias. Jei koks Richardas Claydermanas pristatomas kaip rimčiausias pianistas, o Vanessa Mae – kaip geriausia smuikininkė, tiesiog nebežinai, ką ir sakyti… – Įsitvirtinę ėmėte bendradarbiauti su kitomis įstaigomis – Muzikų sąjunga, „Piano.lt“, Lietuvos nacionaline filharmonija, Kauno valstybine filharmonija. Ryšiai su kolegomis – labai teigiamas reiškinys.

– Visuomenėje ir taip daug susiskaldymo. Žmonės jaustųsi kur kas laimingesni, jei būtų daugiau vienybės. Vieningumo svarbą labai gerai išmano tie, kurių tikslai ir veiksmai visuomenei ne visada patinka, tačiau dažniausiai ji nieko negali pakeisti, nes pati nėra vieninga. „Blogiečių“ galia – vienybė, bendrų tikslų siekimas. Mano ketinimai – Lietuvą padaryti vienu svarbiausių kultūros centrų Europoje, todėl esame atviri pasiūlymams ir bendradarbiaujame su kolegomis vardan bendrų tikslų. – Ačiū už įdomų pokalbį ir linkiu Jums geriausios kloties.

n

Muzikos barai / 15


Portretas Laimutė LIGEIKAITĖ

Á

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

sivaizduokite paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios Kauno Šančius, „bachūriuką“, einantį neasfaltuotomis gatvelėmis tarp apgriuvusių neaukštų tvorų pro „smetoniškus“ dviaukščius, tarp jų ir buvusio geležinkelio viršininko namą, pro neišvaizdžią bažnyčią, paštą, pro kokią nors besikuriančią „vidiakų“ žiūrėjimo salę ir pagaliau pasiekiantį mokyklą. Paskui bus pakeistos kokios šešios mokyklos – nepritapdavo dėl ilgų plaukų, užsis-

Muzikos barai / 16

Tiesiog eini ir dainuoji... Susitikimas su dainininku Merūnu Vitulskiu

pyrėliškos nuomonės. Kur iš Šančių likimas nuves šį jaunuolį, kuo apdovanos ir ką atims? Išties įdomaus, nors dar tik prasidedančio gyvenimo pavyzdys yra Merūnas Vitulskis, atidžiai stebimas visų mūsų, bandančių įžvelgti, kur ir kada jį palietė Aukščiausiasis. Kur – jau visiems aišku. Klausimas „kada“ taip pat nesvarbus, nes paprastai tai nutinka gimstant. O žemiškai tai vadinama genais, paveldėjimu. Senelis – žinomas dailininkas Aleksandras Vitulskis, kurio, anksti mirusio, Merūnas, deja, nepamatė (liko kitų žmonių atsiminimai apie jį), bet tarp kurio paveikslų užaugo kaip asmenybė, atrado savyje menininko sielą ir nenumalšinamą laisvės pojūtį. Merūnas jautęs trauką piešti, Merūnas Vitulskis

kurį laiką net mokėsi dailės gimnazijoje. Tačiau keli sutapimai – ir jis jau muzikos kelyje. „Kai dailės gimnazija šventė savo 60-metį, organizavo „dailiokų“ chorą, į kurį ir aš nuėjau. Kai užtraukiau, mokytoja pasakė, kad perrėkiu visą chorą ir galbūt man reiktų rinktis kitą mokyklą, muzikos. Buvau ne tik senelio paveikslų paveiktas, žinojau, kad jis turėjo puikią muzikinę klausą, skambino fortepijonu. Pamaniau, kad ir aš galėčiau užsiimti muzika“, – apie posūkį pasakoja Merūnas. Muzika jų namuose buvo dar vienas „gyventojas“, darniai pritampantis prie senelio paveikslų. „Labai didelę įtaką man darė močiutė. Nuo vaikystės girdėjau jos dainuojamas lietuviškas dainas, pavyzdžiui, „Palinko liepa šalia kelio“, „Ant kalno mūrai“, jai sukantis virtuvėje skambėdavo liaudies muzika. Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be lietuviškos muzikos, kur įmanoma, koncertuose ją būtinai dainuoju“, – sako Merūnas. Džiaugiasi, kad jį augino trys moterys: mama, močiutė ir teta. Jos ne tik niūniuodavo dainas namuose, bet ir išugdė tam tikrą pasaulėžiūrą, galbūt apsaugojusią nuo


Su Virgilijumi Noreika

Nuskambėjusios lietuviškos dainos sudarė prasmingą kontekstą pakalbėti ir apie du svarbiausius Merūno dainavimo mokytojus – Joną Antanavičių tuomečiame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete ir Virgilijų Noreiką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Vyresnės kartos operos gerbėjai pamena nemažai puikių dainininko Jono Antanavičiaus vaidmenų – Alfredą „Traviatoje“, Hercogą „Rigolete“, Pinkertoną „Madam Baterflai“, Kavaradosį „Toskoje“, Don Karlą to paties pavadinimo operoje, Eriką „Skrajojančiame olande“. Pirmosios tenoro pergalės scenoje susijusios su seniausiu Estijoje „Vanemuinės“ teatru. Beje, J. Antanavičius yra baigęs Tali-

Vakarą vedė Laimutė Ligeikaitė

no konservatoriją. Jonas Antanavičius Merūnui padarė didelį įspūdį, pirmo susitikimo metu nužvelgęs nuo kojų iki galvos ir paklausęs: „Tai ką, dainuoti nori?“ Vėliau žavėjęs savo išlikusiu jaunatvišku balsu, jautrumu, užsispyrimu, žinojimu, ko nori, ko reikia siekti. Merūnui pasisekė, kad turėjo itin profesionalų pavyzdį, autoritetą ir drauge šiltus „tarsi anūko ir senelio santykius“. „Sunku rasti mokytoją, kuris atitiktų ne tik tavo siekius, bet ir charakterį. Gal todėl nelabai skubėjau atsisveikinti su savo pirmuoju pedagogu, nenorėjau įžeisti, lyg rodyti, kad man reikia kitko, – sako Merūnas. – Bet Jonas Antanavičius nuramino, kad su manimi pasiekė labai daug ir dabar ramiai gali mane išleisti toliau“. Po kelerių metų tokį apšlifuotą deimantą Jonas Antanavičius „įteikė“ Virgilijui Noreikai. Tuo metu profesoriaus dainavimo klasės koncertmeistere dirbusi Birutė Asevičiūtė prisimena, kaip draugiškai ir globėjiškai abu pedagogai bendravo, tarėsi dėl Merūno ateities. Profesorius Noreika ne kartą minėjo, kad Merūnas išėjo tikrai gerą mokyklą pas savo buvusį pedagogą Joną Antanavičių, su kuriuo buvo gerai pažįstamas. Prisimena, kaip J. Antanavičius jam yra sakęs: „Virgilijau, aš tau ruošiu dainininką!“ Profesorius pasiryžęs Merūnui perduoti „šį tą iš operinio dainavimo tradicijų, kaip ką reikėtų daryti ir kodėl taip, o ne kitaip. Kas gerai balsui, kas ne. Apie tokius dalykus neperskaitysi knygose, jie perduodami iš kartos į kartą gyvai. Italai juos vadina furberie di canto – dainavimo gudrybėmis“, – yra pasakojęs Virgilijus Noreika. „Kuo daugiau žmogus gyvenime yra nuveikęs, tuo jis paprastesnis, tuo lengviau su juo bendrauti. Tuo dar kartą įsitikinau susipažinęs su MaesArvydo NEKROŠIAUS nuotr.

tų kitų likimo posūkių, už kurių gali stūksoti tik aklina siena. Jaukus pokalbis su Merūnu Vitulskiu vyko apsnigtoje Vilniaus Rotušėje vieną sekmadienio, vasario 17-osios, popietę. Koncertą-susitikimą su Merūnu surengė Lietuvos muzikų sąjunga. Popietę Merūnas ir pradėjo savo mylima lietuviška muzika, padainuodamas keletą jos aukso fondo pavyzdžių: Algimanto Bražinsko „Ugnelę“ (Algimanto Baltakio ž.), Stasio Šimkaus „Kur bakūžė samanota“ (Prano Vaičaičio ž.), Aleksandro Kačanausko „Vai, gražu“ (Fausto Kiršos ž.). Visą vakarą dainininką lydėjo puiki koncertmeisterė Birutė Asevičiūtė, kurios biografijoje – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno licenciato laipsnis, stažuotė Štutgarto (Vokietija) aukštojoje muzikos mokykloje, tarptautiniai konkursai ir koncertai su Virgilijumi Noreika, Judita Leitaite, Jovita Vaškevičiūte, Merūnu Vitulskiu ir kitais puikiais dainininkais.

tro Noreika“, – sako Merūnas. Pirmasis jų profesinis susitikimas prasidėjo nuo draugiško rankos padavimo ir Maestro klausimo: „Kaip jautiesi, ar gali dabar prasidainuoti?“ Žmogiškai šiltas ir jautrus bendravimas kur kas vertingesnis nei grynas profesinių paslapčių perdavimo–perėmimo procesas. Laimė, yra žmonių, spinduliuojančių tą prigimtinę aristokratišką šviesą, kuria apšviečiami ir šalia esantys. Laimingas, kas turi tokius mokytojus. „Norėjau iš Maestro išmokti labai svarbaus dalyko – interpretacijos. Tai, ką turi profesorius Noreika – unikalu, to iki galo neišmoksi, bet aš bandau, padeda intuicija. Žinoma, jo patarimus traktuoju savaip, jokiu būdu nesistengiu kopijuoti, nes manau, kad jaunas atlikėjas turi ieškoti savų kelių“, – sako Merūnas. Čia dainininką papildė jo scenos partnerė Birutė Asevičiūtė, su kuria parengta daug koncertinių programų: „Nors Merūnas tarsi perima Virgilijaus Noreikos repertuarą, tačiau tos dainos skamba visiškai kitaip, negaliu net jų lyginti. Ir ta pati „Ugnelė“ Merūno jaučiama visiškai savitai. Merūnas ieško savo kelio, savo individualumo, kas yra labai pagirtina“. O Merūnas priduria, kad jei kada nors bus dainavimo pedagogas, niekuomet nevers kopijuoti savęs, mokytis iš kieno nors įrašų. Jis net operos spektaklius žiūri tik po vieną kartą, kad neįsimintų svetima klišė, kad nepatektų kieno nors įtakon. Antraip gresia pavojus prarasti savo individualumą.

Muzikos barai / 17


Portretas Merūnas šiandien jau įsiliejo į lietuviškos dainavimo aristokratijos gretas ir gražiai tęsia italų mokyklos tradiciją, kurios atstovas yra jo mokytojas Virgilijus Noreika. Atsigręžus į praeitį galima įžvelgti istorinę giją iki pačių italų dainavimo mokyklos šaknų: Virgilijaus Noreikos mokytojas Kipras Petrauskas buvo Stanislavo Gabelio mokinys, Gabelis – didžiojo Camille‘io Everardi mokinys, Everardi – Manuelio Garcijos sūnaus mokinys, o Garcijų dinastija buvo įžymi savo vokalo mokyklomis. Dabar Merūno asmenyje mes matome iš tų senųjų šaknų išaugusį gražų želmenį, kuris, tikimės, skleisis ir pražys, toliau garsins senas tradicijas turinčią lietuvišką dainavimo mokyklą. Bet Merūnas ima ir pasako maždaug taip: „Kad ir kokios mokyklos būtų, tiesiog eini ir dainuoji“. Ir vėl dilgtelėjo nuojauta, kad viskas paties Aukščiausiojo jam duota – ir nei atims kas, nei pridės... Bet atimti galėjo nemažai. Čia kaip tik verta grįžti prie kito Merūno pasaulio, mums labiau matomo, bet, paradoksalu, mažiau pažįstamo. Tai TV šou pasaulis, kuris, be abejo, suteikė dainininkui žinomumą Lietuvoje, tačiau buvo „pavogęs“ Merūną iš jo tikrojo kelio, ir visi neramiai laukėme, ar grąžins. – Kaip nutiko, kokiais keliais papuolei į realybės šou „Kelias į žvaigždes“ 2006 metais? – klausiu Merūno.

– Gyvenome sunkiai, močiutė mane buvo įsivaikinusi, tad neturėjau finansinės pagalbos iš niekur, o beprotiškai norėjau studijuoti. Dirbau ir statybose, ir dar daug kur, kad galėčiau užsidirbti. Ne mano užsispyrusiam charakteriui eiti ir prašyti. Draugai ėmėsi iniciatyvos ir išsiuntė mano anketą su „gražia“ nuotrauka, kur aš ilgais plaukais, į tą realybės šou. Ėjau ten iš dalies dėl finansinių sumetimų, dėl žinomumo – gal pamatęs kas nors pakvies dainuoti ir toliau. Pakviestas atvykti į peržiūras, dar turėjo pasukti galvą, kur prasimanyti pinigų autobusui, ką sugalvoti įdomesnio, kaip save ten pateikti, kokį įvaizdį susikurti. Ir Merūnas priėjo prie išmintingiausios išvados, kuria vadovaujasi iki šiol: „Nežinau geres-

Muzikos barai / 18

nio būdo, kaip save parodyti, nei būti tiesiog pačiu savimi“. – Dabar, kiek žinau, tavo požiūris į TV projektus kitoks. Viename pokalbyje esi sakęs, kad po beveik septynerių metų šou versle atsigręži atgal ir neprisimeni, kas ten buvo. Daug projektų, apdovanojimų, laimėjimų. Daug visko, o kartu ir nieko. Nesigaili to laiko? Ar išsipildys daugelio gerbėjų svajonė matyti Tavo karjerą ne kaleidoskopinėje TV, o didžiosiose operos scenose?

– Aš dažnai atsisakydavau ir dabar atsisakau dalyvauti įvairiausiose laidose, o kviečia į daugybę – nuo pigiausių iki brangiausių. Iš pradžių, kai esi jaunas, darai viską, nesirinkdamas. Tik paskui suvoki, kad tai visiškas savęs išbarstymas. Būdavo, tą patį vakarą turėdavau tris koncertus, pusantrų metų kiekvieną dieną mažiausiai po du koncertus – nuo privačių renginių iki didelių salių. Kartais tiesiog nespėdavau nuvykti į kokį nors koncertą, o prodiuseriai numodavo į tai ranka. Man iki šiol gėda prieš tuos žmones, kurie susirinkę manęs nesulaukė. O pinigų po tiek pastangų uždirbta ne tiek jau daug... Bet viena svarbi pergalė pasiekta ir šiame kontekste. Merūnas „kaltas“ dėl lūžio didelės visuomenės dalies (ypač jaunimo) sąmonėje. Jo dėka nemenkai daliai žmonių tas „baisusis“ žanras opera tapo ne toks tolimas ir svetimas. Juk ten dainuoja savas vaikinas, toks, kaip jie – tik nuostabaus balso, kurio gali klausyti valandų valandas. Pasirodo, operose dainuoja tokie pat žmonės, jaunuoliai, kurie augina plaukus, meta svorį, kuria šeimas, svajoja apie jaukią buitį... Kad lūžis įvyko, supratau išgirdusi prodiuserio Arūno Valinsko žodžius vienoje TV laidoje. Jo paauglys sūnus po kelių laidų su Merūnu paprašė: „Tėti, tai nuvesk mane į tą operą“. Patikėkite, taip pasakė ne vienas vaikas ir ne vienoje šeimoje. Ir tos šeimos nuėjo į operą. Tie žmonės neišjungia televizoriaus ar radijo aparato, kai išgirsta ariją, ne vienas paieško kokio operos perlo You Tube, daugiau sužino apie dainininkus, operos legendas. Sujudęs ne tik jaunimas. Paprasti, su menu nieko bendra neturintys vyresnio amžiaus žmonės (ypač provincijose) irgi eina „to Mairūno pažiūrėt“.

O nuėję susitinka su galbūt niekada nepažintu muzikos pasauliu. Tikros vertybės kelią į visuomenės sąmonę kartais randa pro „kitas duris“. Kad ir kaip būtų, sveikintinas dabartinis Merūno pasirinkimas apriboti savęs švaistymą prodiuserių naudai ir būti ten, kur jis privalo būti – akademinės muzikos ir operos scenose. Tarsi antrindamos šiai minčiai, vakaro metu skambėjo arijos, kurios puikiai perteikia Merūno talentą, jo balso grožį ir stiprumą: Nemorino romansas „Una furtiva lagrima“ iš Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ – su šiuo vaidmeniu 2010 m. Merūnas debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre; Kavaradosi arija „E lucevan le stelle“ iš Giacomo Puccini operos „Toska“ – šioje operoje Merūnas rengiasi dainuoti Grace (Austrija). Džiugu, kad visai neseniai sukurti vaidmenys Nacionaliniame operos ir baleto teatre – Lenskis Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ ir Alfredas Giuseppe Verdi „Traviatoje“ – sulaukė palankių publikos ir spaudos atsiliepimų. „Solisto balsas skambėjo gražiai visame diapazone, pakako ekspresijos ir subtilaus dainingumo, o ten, kur reikalavo muzikos dramaturgija – aistringų garso proveržių. Jautriai ir pagirtinai tiksliai jis dainavo visas arijas ir didelio tikslumo reikalaujančius duetus bei ansamblius. Retai būna, kad klausydamas mūsų scenoje jauno solisto, jaustum tokį pasigėrėjimą ir būtum dėl jo ramus. Net ir matydamas sceninės patirties stygių, nekreipi į tai dėmesio ir viską atleidi!“ – rašė muzikologė Živilė Ramoškaitė. Abu vaidmenys 2012 m. buvo įvertinti LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra“ įsteigtu „Metų debiuto“ apdovanojimu. Vėlgi galime palyginti su Merūno mokytojo Virgilijaus Noreikos debiutu – tie patys vaidmenys! Beje, Alfredą Merūnas rengė ir dainavo Ispanijoje, nacionalinėje Bilbao operoje. Tačiau pirmasis didžiosios scenos išbandymas įvyko ne Lietuvoje, o Šveicarijoje, kur Merūnas debiutavo sudėtingu Persio vaidmeniu Gaetano Donizetti operoje „Ana Bolena“, jį dainavo dešimtyje spektaklių.


– Kaip iš TV ekranų popsą dainuojantis jaunuolis pateko į Šveicarijos operos scenas?

– Mano gyvenime visada lemia atsitiktinumai, man nededant jokių pastangų. Tuomet buvo taip pat. Į Lietuvą atvykęs agentūros „Academia“ atstovas ieškojo tenorų. Iš operos ir baleto teatro man paskambino Audronė Juozauskaitė ir pasiūlė svečiui padainuoti. Padainavau, o jis pažadėjo man paskambinti. Ir tikrai, po kiek laiko paskambino ispanė ir maloniai pakvietė bendradarbiauti. Prieš porą metų visą vasarą važinėjau po Europą, po perklausas, turėjau pasirodyti, kas esu, ką sugebu. Tuomet negarsėjau rimtu repertuaru... Įsijungęs You Tube galėjai rasti visokių „O, gražuole“, netgi kai dainuoju persirengęs mergaite „Duetuose“ ir panašių dalykų. Taigi teko intensyviai ir pasiaukojamai dirbti ir įrodyti, kad galiu dainuoti rimtas arijas. Tam padėjo ir dalyvavimas XIX vokalistų ir instrumentininkų konkurse „Societa Umanitaria“ Milane. Patekau į finalinį penketuką, kuriam 2010 m. rudenį buvo surengta klasikinės muzikos turnė po Europą. Po viso to jau pradėjo kviesti vienas kitas teatras. Pagaliau pakvietė ir mūsų Nacionalinis! Kai jau Merūnas „prasidainavo“ Europoje. Na, suprantama, pasižiūri TV ekrane teatro vadovas į Merūną, persirengusį mergaite, ir numoja ranka. Negi tokį kviesi?.. Deja, gyvuoja tas reiškinys – kol užsienyje nors šio to nepasieki, tol savi neįvertina. Turime ryškių pavyzdžių: ir Violeta Urmana, ir Edgaras Montvydas, ir Kostas Smoriginas, ir dar ne vienas. – Kaip įsivaizduoji, pajauti savo vaidmenį? Kaip išgyveni tą psichologinį portretą? Kokia yra vaidmens kūrimo eiga?

– Lengviausia susieti su vaidmeniu savo paties išgyvenimus. Visada įnešu savo jausmų. Stengiuosi nebūti statiškas, paklūstu, kai režisieriai reikalauja judėti. Tai būtina. Scenoje reikia gyventi, o ne vaidinti. Nežinau, ar galima jausmą tiesiog suvaidinti? Rengti vaidmenį šiais laikais, ko gero, lengviau: su technologijų pagalba gali pasiklausyti begalę to vaidmens interpretacijų, paskaityti literatūros, susisiekti su kolegomis. Iš tos įvairo-

vės išsirenku, kaip maždaug norėčiau pats atrodyti. O kūryba prasideda tuomet, kai išmoksti muzikinę medžiagą. Stengiuosi savaip išgyventi vaidmenį. Pavyzdžiui, „Eugenijus Oneginas“ – labai žinoma ir populiari opera, yra begalė ją atliekančių gerų tenorų, puikių vaidmenų, bet aš stengiuosi stipriai „neužsikabinti“ už jau susiformavusio Lenskio įvaizdžio, turiu sukurti savo. Merūnas pabrėžė, kad jam ypač svarbu rasti bendrą kalbą su režisieriais. Antai „Eugenijaus Onegino“ pastatyme labai smagu buvo dirbti su jaunu operos režisieriumi Vasilijumi Barchatovu. „Mes repeticijose daugiau žvengdavome, negu rimtai dirbome. Kiekvienai scenai atsirasdavo kokia nors humoristinė pusė, kuri darbą labai pagyvindavo, suteikdavo jėgų ilgoms repeticijoms“, – sako Merūnas. Apskritai dainininkas džiaugiasi, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bendruomenė – solistai, choras, orkestrantai, pats teatro vadovas – jį labai šiltai priėmė. „Galbūt todėl, kad aš pats juos nuoširdžiai „įsileidžiu“ į save?“ – svarsto Merūnas. Dažniausiai su užsienio režisieriais dirbantis Merūnas turi daug gerų prisiminimų ir apie jų darbą, ir apie draugiškumą, paprastumą. Ypač šiltai prisimena režisierių Luigi Picci (Bilbao operoje), scenos partnerę pripažintą žvaigždę Ermonelą Jaho. Tačiau pradžia kartais būna ir nelengva. Vienas režisierius iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjo į kažkokį eilinį dainininką iš Lietuvos, kol Merūnas neuždainavo. Tuomet iš karto pasikeitė ir požiūris, ir bendravimas. „Tiesa, juk dainininkas vertinamas pagal tai, ką jis sugeba padaryti scenoje, o ne iš kur atvyko ar kokia jo pavardė. Kai pavyksta įrodyti savo galimybes, labai džiaugiuosi“, – šypsosi Merūnas. Beje, jis pastebi ir tam tikrą Europos teatrų nacionalizmą, kai atvykęs dainininkas priverčiamas jaustis užėmęs kieno nors vietą. Bet, pasak Merūno, kūryba nugali viską. Kai įsijauti į vaidmenį, kai sekasi dainuoti, sužiba akys ne tik tau, bet ir kolegoms, ir režisieriams. O dabar Europos scenose reikia gyvų, lanksčių dainininkų,

kurie galėtų ir judėti, ir šokti, ir atlikti visus originalius režisierių sumanymus. Pavyzdžiui, dainininkė, dainuodama aukštą natą, tuo pat metu atlieka salto... Susitikimo metu iš salės nuskambėjo klausimas: „Ar Merūnas duoda galvą nukirsti, kad jau nepamatysim jo tose TV laidose?“ Galvos nukirsti nedavė, nes dar vienur kitur, sakė, trumpai šmėkštelės. Tačiau išgirdęs, kokie konkretūs dainininko planai netolimoje ateityje, nusiramino ne vienas: argi tokius pasiūlymus aukos dėl ekrano? Štai Austrijoje, žinomame „Saint Margaretten“ festivalyje, birželio mėnesį Merūnas dainuos G. Puccini „Bohemoje“, kurią statys žinomas režisierius iš Holivudo Robertas Dornhelmas (filmų „Karas ir taika“, „Spartakas“ ir kt. autorius). Tam vaidmeniui Merūnas augina plaukus, bet nusivyliau pamačiusi jo tvarkingą ir dar trumpą šukuoseną. O taip norėjau išvysti tą vaikiną iš hipiškos jaunystės!.. Estijoje Merūno laukia P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ pastatymas, yra kalbų apie planus dalyvauti Giuseppe Verdi operoje „Makbetas“ Grace. Ne gandas ir tai, kad Merūnas yra pakviestas į perklausą Kalafo vaidmeniui G. Puccini operoje „Turandot“ pačioje Niujorko „Metropolitan Opera“. Be to, jaudindamasis Merūnas laukia pasaulinio dainininkų konkurso „Operalia“ Veronoje rugpjūčio mėnesį, nes tai ypač rimtas startas į didžiąsias pasaulio scenas ir galimybė būti išgirstam paties Placido Domingo. Jaukus susitikimas su Merūnu, netikėtai sutapus, vyko jo 30-ojo gimtadienio išvakarėse. Prieš jam baigiant koncertą nuotaikingomis italų dainomis (Salvatore Cardillo „Core’n grato“, bisui – Luigi Denzos „Funiculi, funicula“ pritariant visai publikai) ir nuoširdžiai visų sugiedotu himnu „Ilgiausių metų“, tokių popiečių sumanytoja ir rengėja Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pasveikino solistą ir įteikė jam vertingą įvairiais metais įrašytų „Auksinių diskų“ rinkinį. „Pagal tai, ką Jūs darote scenoje, turėčiau kreiptis „Gerbiamasis Merūnai“, bet pagal tai, kaip Jūs tai darote, krei-

Muzikos barai / 19


Ateiname piuosi „Mielas, mylimas Merūnai“, – sveikinimą pradėjo prezidentė. Ji nepraleido progos pakviesti Merūną prisijungti prie Muzikų sąjungos bendruomenės, kurioje yra ir primadonų, dainavusių kartu su Kipru Petrausku, ir būrys jaunų talentingų atlikėjų, ir pasaulinių žvaigždžių, kaip Violeta Urmanavičiūtė. Daug sunkaus, bet ir malonaus darbo laukia Merūno Vitulskio. Jis jau įprato negailėti jėgų ir ar sveikas, ar sirgdamas suktis visur, kur tik įmanoma: ir vos dienai grįžti iš Ispanijos į Vilnių, kad galėtų užlipti į maestro Virgilijaus Noreikos jubiliejinio koncerto sceną, ir pasirodyti šokių projekte, ir operos vaidmenį parepetuoti, ir užsiimti labdara (neseniai, padėdamas surinkti pinigų organizacijai „Gelbėkit vaikus“, paaukojo vazą, primenančią paties solisto biustą), ir dar su Aukščiausiuoju pabendrauti kokio nors koncerto metu... Antai Vilniaus paveikslų galerijos kieme vykusiame koncerte su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru sulig priedainio žodžiais „Kodėl taip lyja? Netark sudie man dar. Kodėl taip lyja?“ prapliupo lietus… Merūnas prisiminė ir kitą atvejį: koncertuojant didelio prekybos centro erdvėse, būtent tuomet ir toje vietoje, kur dainavo Merūnas, prakiuro stogas ir ant dainininko pradėjo lyti... Iš tiesų atrodo, kad talentingus žmones globoja dangus. Lietus mitologijoje laikomas žemės apvaisinimo iš dangaus, gausos simboliu. Senovės lietuvių mitologijoje netgi minimas Lietuvonis – dievas, teikiantis lietų (galimas Perkūno eufemizmas, vartotas XVI a.). Taigi, užaugino Lietuvonis Šančių bernioką į visų mylimą dainininką. Ir vis dar globoja, kartais ant galvos nulyja save primindamas. Galbūt jis ir paskyrė šiam jaunam žmogui visas gėrybes?.. Tačiau svarbiausia, kad žmogus niekados nepamirštų ir turėtų jėgų bei motyvacijos tas gėrybes užsitarnauti. Sėkmingo kūrybinio kelio ir gausaus šilto lietaus, Merūnai! n

Uþ kiekvieno kalno virðûnës slypi dar aukðtesnis kalnas... Rasa AUKŠTUOLYTĖ KUPINI K ŪR Y B I N I O ENT U Z I A Z M O , N A U J Ų I D ĖJ Ų I R N O R O M U Z I K U O T I B ŪT E N T S AV O ŠA LY J E D U J A U N I P E R S P E K T Y V ŪS L I E T U V O S G I TA R I S TA I JONAS KUBLICKAS (K L A S I K I N Ę G I TA R Ą I R L I U TNIĄ STUDIJUOJANTIS AUSTRIJOJE) IR ANDRIUS MASIL I O N I S (F L A M E N K O G I TA R O S M E N O B E S I M O K A N T I S I S PA N I J O J E ) ŠI E M E T ŽA D A N A U J Ą P R O J E K T Ą „C O N F E R O D E M ÚS I C A “. ĮVA I R I Ų L I E T U V O S MIESTŲ KLAUSYTOJUS JIE KETINA NE TIK NUSTEBINTI N A U J U , N E G I R D ĖT U F L A M E N K O G I TA R O S B E I L I U T N I O S D E R I N I U , B E T I R PAT E I K T I V I S I ŠK A I S AV I T Ą B A R O K O M U Z I K O S I N T E R P R E TA C I J Ą. S U AT L I K ĖJ A I S K A L B A M ĖS A P I E M U Z I K Ą, N A U J ĄJ Į P R O J E K T Ą, S T U D I J A S U ŽS I E N Y J E . – Kaip kiekvieno jūsų gyvenime atsirado gitara?

Jonas Kublickas: Pradėjęs lanky-

Muzikos barai / 20

ti pirmą klasę, kartu su vyresniuoju broliu buvau nuvestas į tautinių šokių kolektyvą, kuriame savęs neatradau, tad pasirinkau klasikinę gitarą. Būdamas dešimties metų įstojau į Panevėžio muzikos mokyklą, mokiausi pas mokytoją Raimundą Januševičių, vėliau pas Baltijos gitarų kvarteto narį Sergejų Kriniciną Kaune. Dalyvavau nacionaliniuose ir tarptautiniuose klasikinės gitaros konkursuose. Sėkmė lydėjo Tarptautiniame konkurse „Gitarų talentai 2007“ Čekijoje, Brno: po jo žiuri narės prof. Marijos Isabelos Siewers buvau pakviestas klasikinę gitarą studijuoti parengiamajame Zalcburgo „Mozarteumo“ universiteto kurse. Būdamas 16 metų sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus į bakalauro studijas ir šiuo metu jas tęsiu pasaulinio lygio atlikėjo bei pedagogo prof. Elioto Fisko klasikinės gitaros klasėje Zalcburge, Austrijoje. Andrius Masilionis: Mano istorija panaši. Turiu vyresnę sesę, kuri mane, darželinuką, pradėjo vedžioti į visokiausius užsiėmimus – nuo karatė iki krepšinio. Po to buvau nuvestas į mu-


zikos mokyklą, bet turbūt per menkai norėjau į ją patekti, tad priimtas nebuvau. Aštuonerių Pakruojyje pradėjau privačiai mokytis pas universalų muziką ir improvizatorių Romualdą Klupšą. Nuo to laiko ir gimė amžina meilė-neapykanta šiam instrumentui. Kartu su Romualdu koncertuodami ir vienas iš kito mokydamiesi, bendradarbiavome daugiau nei dešimtmetį. Jam esu dėkingas už daugelį laimėjimų konkursuose, festivaliuose ir savo kaip asmenybės bei muzikanto brendimą tuo laikotarpiu. Būdamas 12 metų susidomėjau flamenko menu ir nuo to laiko susižavėjimas, noras atsidurti šioje kultūroje tik augo. Baigęs mokyklą išvažiavau mokytis į flamenko meno žemę – Andalūziją, ten dvejus metus studijavau Sevilijos flamenko meno akademijoje „Fundacion Cristina Heeren De Arte Flamenco“, kur supratau, kad už kiekvieno kalno viršūnės slypi dar aukštesnis kalnas. – Tačiau šiandien mokaisi Kordobos konservatorijoje. Ar galėtum palyginti mokymąsi šiose skirtingose vietose?

A. M.: Mokydamasis Sevilijoje, visą dėmesį galėjau skirti svarbiausiam dalykui – gitarai, akompanavimui dainai ir šokiui. Kartu su įstojimu į konservatoriją mano pasaulyje pasirodė ir natos – iki tol jų nepažinau. Supratau, kiek daug dar nežinau ir kaip šis žinojimas praturtina: tai suteikia galimybę pažinti kitą muzikos pusę, pamatyti kitų spalvų, naujai pažvelgti ir į pačią gitarą. Po dvejų metų, praleistų Sevilijoje, mokymasis Andalūzijoje, Kordobos Rafaelio Orozco konservatorijoje (Superior de Música „Rafael Orozco“ de Cordoba), atrodo nelengvas, nes čia jis akademiškesnis. Tačiau man labai įdomu, jaučiu pažinimo džiaugsmą. Kita vertus, flamenko gitara nėra akademinis dalykas: čia nėra natų, preciziškai užrašytų kūrinių. Nors pastaruoju metu šis žanras vis labiau veržiasi į akademinį pasaulį (mokomasi flamenko harmonijos ir pan.), galima įgyti vertingų žinių, gauti konservatorijos diplomą, tačiau geru gitaristu taip netampama. – Jonai, Tu groji ne tik gitara, bet ir liutnia. Kaip susidomėjai šiuo instrumentu?

J. K.: Dar prieš pradėdamas studi-

A. Masilionis (projekto „Flamentango“ koncertas, 2011 m.)

jas Zalcburge svajojau apie galimybę giliau pažinti senovinę muziką, o ypač prisiliesti prie renesanso instrumentų karaliene tituluojamos liutnios. Renesanso ir baroko epochose šis instrumentas buvo laikomas ir prestižiniu, ir populiariu. Jo konstrukcija iki šiol visiškai nepakitusi, liutnia yra subtilumo, trapumo ir unikalaus skambesio etalonas. Labiausiai liutnią į rankas paimti paskatino tai, jog klasikinės gitaros repertuare yra liutnios meistrų Johno Downlando, Luiso Milano kūrinių: jų atlikimas šiais dviem instrumentais gerokai skiriasi dėl jau minėto liutnios konstrukcijos trapumo, dvigubų stygų bei jų įtampos skirtumų ir kt. Džiaugiuosi „Mozarteume“ sutikęs liutnios dėstytoją prof. Hansą Brüderlį ir pasinaudojęs studijų suteikta galimybe išbandyti bei pažinti šį unikalų instrumentą.

kad mūsų muzikinė pajauta sutampa. Kai susitinkame, gimsta įvairių idėjų, taip radosi ir šios vasaros planai. – Kokias idėjas kartu jau esate įgyvendi-

nę?

J. K.: Aštuonerius metus iš eilės Anykščių rajone, Pavarių kaime, or-

– Kada ir kaip judu susipažinote? Kaip pradėjote groti kartu?

A. M.: Su Jonu susipažinome renginyje „Gitaros fiesta“ Bistrampolio dvare, kai abiem buvo po 14–15 metų. Buvau jį matęs ir anksčiau, esame atskirai dalyvavę konkursuose ir koncertuose. Pagaliau ėmėme bendrauti, užsimezgė bičiulystė. Kartą susitikę Vilniuje visą savaitę paskyrėme vien muzikavimui kartu ir taip supratome, J. Kublickas (projekto „Flamentango“ koncertas, 2011 m.)

Muzikos barai / 21


Ateiname ganizuodavome muzikines vaikų stovyklas. Nuo tada, kai susipažinome, prie jų prisidėjo ir Andrius. 2011 m. vasarą įgyvendinome muzikinį projektą „Flamentango“: Lietuvos jaunosios kartos klasikinės ir flamenko muzikos atlikėjai, studijuojantys aukščiausio lygio užsienio menų akademijose ir universitetuose, susirinko, kad parengtų dviejų dalių koncertinę flamenko ir tango muzikos programą. Neįkainojama tai, jog šios komandos narių įgyta studijų patirtimi pavyko pasidalinti ne tik tarpusavyje, bet ir su savo šalies klausytojais – Kristupo festivalyje, įvairiuose Lietuvos miestuose. Po metų pertraukos šią vasarą grįžtame su naujomis idėjomis ir projektu „Confero de Música“. – Prašyčiau plačiau papasakoti apie projektą „Confero de Música“. Ką reiškia šis pavadinimas?

J. K.: Projekto pavadinime atsispindi pagrindinė jo idėja – lotynų kalbos žodis confero reiškia „sujungti“. Mums kilo idėja ne tik sujungti du subtilius instrumentus – flamenko gitarą ir barokinę liutnią, – bet ir visiškai naujai pažvelgti į barokinę muziką, atnaujinti ją flamenko skambesiu. Sujungus šiuos du stilius ir gimė mūsų su Andriumi dueto pavadinimas – „Occo Duo“. Viena inspiracijų buvo ir mano girdėti „Ensemble Kapsberger“ įrašai, kur baroko muzikai visiškai naują skambesį suteikė perkusija. Taigi pamaniau, kad flamenko gitara šiai muzikai taip pat gali suteikti visiškai naujų spalvų. Planuojame atlikti baroko epochos kūrėjų Gasparo Sanzo, Francesco Corbettos, galbūt Giovanni Paolo Foscarini opusus, repertuaro paieškos dar tęsiasi. Pavyzdžiui, G. Sanzo užrašytas melodijas panaudodami kaip tam tikras temas, norėtume jas sujungti į vieną stambesnį kūrinį. Tačiau ir kitų kompozitorių darbai bus atliekami ne įprastai, bet pasitarnaus kaip atspirtis, priemonė aranžuotėms, improvizacijai panaudojant tam tikrus flamenko ritmus. A. M.: Manau, kad abu instrumentai – flamenko gitara ir barokinė liutnia – labai gražiai vienas kitą papildo. Flamenko gitara yra ritminis instrumentas, kuris gali puikiai

Muzikos barai / 22

praturtinti baroko muzikos skambesį. Flamenkas taip pat turi daugybę skirtingų stilių, kūrinius būtų galima įdomiai pritaikyti duetui su liutnia. – Tai netradicinis ir Lietuvoje bene visiškai negirdėtas derinys. Kokio publikos priėmimo tikitės?

A. M.: Manau, svarbiausia ne tai, kokiu instrumentu ar kokį stilių groji, o tai, kiek pats džiaugiesi tai darydamas. Instrumentas yra tik išraiškos priemonė, o tikroji esmė – tai, kas slypi anapus jo. Flamenko gitaros ir liutnios duetas išties įdomus, aš pats nesu girdėjęs nieko panašaus, todėl būtinai reikia išnaudoti galimybę jį parodyti. J. K.: Tikiuosi, kad padės mūsų studijų metu įgyti įgūdžiai. Jeigu tai, ką darome, yra profesionalu, klausytojas tą intuityviai jaučia, lieka tiesiog mėgautis atlikimu. Žinoma, sėkmės tikiuosi ir dėl to, kad į Lietuvos sceną atnešame tokią naujovę. Kadangi ir man flamenko gitaros bei liutnios dueto dar niekur neteko girdėti, tikimės ne tik būti pirmi, bet ir pradžiuginti savo šalies publiką. – Kodėl repertuaro ašimi pasirinkote būtent baroko epochos muziką?

J. K.: Kuo daugiau progų turiu atlikti barokinę muziką, tuo aiškiau suprantu, kokia ji artima džiazui. Improvizacinės šios epochos muzikos galimybės, lemiamos įvairių pagražinimų ir variacijų, suteikia kur kas daugiau pasirinkimo laisvės nei, pavyzdžiui, klasicizmo epochos muzika, kuri kur kas labiau suvaržyta, įrėminta. Taigi tiek flamenko, tiek baroko muzikos prigimtis yra improvizacinė. Žinoma, to negalima pasakyti apie absoliučiai visą baroko muziką, nes ir ji turi daugybę stilių. Tačiau man barokas pirmiausia siejasi su atlikėjo laisve parodyti savo instrumentinio meistriškumo lygį bei skonį. – Kada ir kur planuojate rengti „Occo Duo“ koncertus?

J. K.: Koncertuoti ketiname rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, norime, kad mūsų muzika skambėtų ypatingose erdvėse, turinčiose kultūrinių ir istorinių sąsajų: Rėzos kultūros centre Juodkrantėje (rugpjūčio 16 d.), Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje (Kristupo vasaros festivalyje rugpjūčio 22 d.), Taujėnų dvare Ukmergės r. (rugsėjo 8 d.), VDU auloje Kaune (rugsėjo 14 d.), Frenkelio viloje (rugsėjo 18 d.) ir koncertų salėje „Saulė“ Šiauliuose (rugsėjo 19 d.), Verkių rū-

muose Vilniuje (rugsėjo 22 d.), Nidoje (Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijos metu). Koncertų bus ir daugiau, tačiau organizaciniai darbai dar vyksta. – Ką kiekvienam jūsų reiškia grįžimas į Lietuvą?

A. M.: Kuo toliau, tuo grįžimas į Lietuvą man reiškia daugiau. Pirmais ir antrais studijų Ispanijoje metais apie tai visiškai negalvojau. Tačiau trečiaisiais jau pajutau norą per Kalėdas pamatyti sniegą, pabūti miške. Grįžti gera ir dėl artimų žmonių – šeimos, draugų. Tačiau labai didelio prisirišimo prie savo šalies nėra. Nors smagu grįžti žinant, kad flamenko gitaros atlikėjų Lietuvoje nėra – gera parodyti ką nors nauja, galbūt nustebinti. J. K.: Aš taip pat kuo toliau, tuo labiau jaučiu norą grįžti. Man labai svarbus kalbos klausimas: pradedu vertinti tai, kad savo šalyje, gatvėje galiu girdėti lietuviškai kalbančius žmones. Atsiranda savotiška nostalgija, noras komunikuoti gimtąja kalba. Ne mažiau svarbu su tautiečiais bendrauti ir muzikos kalba, todėl kiekvieną kartą grįždamas į Lietuvą noriu atvežti konkretų projektą, idėją ar naują koncertinę programą. Jau 9 metus organizuojame stovyklas vaikams Anykščių rajone, Pavarių kaime, prieš dvejus metus gimė muzikinis projektas „Flamentango“, šiemet organizuojame naują projektą „Confero de Música“ bei jaunųjų muzikantų vasaros stovyklą „Saluto de Música“. – Kokias idėjas planuojate įgyvendinti stovyklos „Saluto de Música“ metu?

J. K.: Kadangi praeitais metais stovyklos nerengėme, šįmet bursimės su nauja idėja. Čia taip pat remsimės dviejų stilių – klasikinės ir flamenko muzikos – deriniu. Pasinaudodami juo kaip tam tikra inspiracija, stengsimės ugdyti į stovyklą atvykusių vaikų kūrybiškumą: supažindinę su keletu svarbiausių taisyklių, skatinsime juos improvizuoti ir komponuoti. Vaikus raginsime sukurti po kompoziciją, o gimusius kūrinėlius įrišime, jų rinkinėlį padovanosime kiekvienam dalyviui. Tai bus priminimas, kad jie šį tą sukūrė, atrado. Tai taip pat viena priežasčių, dėl


ko grįžtu į Lietuvą. Studijuojant Zalcburge mane labai sužavėjo tai, kad jau pirmą pamoką buvau paklaustas, kaip aš pats noriu atlikti konkrečią frazę ar epizodą ir kokį naują kūrinį norėčiau atsinešti į kitą pamoką. Toks skatinimas pačiam priimti sprendimus ir imtis veiksmų, o ne vadovautis tam tikromis nuostatomis, man suteikė naują tiek muzikos, tiek savęs paties suvokimą. Tokį požiūrį norėčiau puoselėti ir stovykloje: siekti, kad vaikai nebijotų būti kūrybiški, ieškoti ir atrasti, dalintis atradimais su kitais. Jau supratau, kokią svarbą tai gali turėti tolesniame gyvenime. A. M.: Tokia kūrybinė improvizacija labai susijusi su asmenybės laisve. Jeigu jausiesi suvaržytas, drovus, negebi tinkamai atsipalaiduoti, sunku bus tikėtis ir kūrybiškumo. Tad mūsų tikslas ir bus įvairiais būdais šią vidinę laisvę skatinti. Kūrybinį procesą stovykloje pradėsime nuo paprastų improvizuojamų melodijų, harmonijų bei ritmų. Atliksime ir klasikinius ansamblinius kūrinius, iš kurių vaikai galbūt galės pasisemti pirminių idėjų savo pačių kompozicijoms. Žinoma, savo žiniomis mielai dalinsimės ir mes. Į būsimą stovyklą žiūriu labai optimistiškai, nes ir man artimas šis mokymo bei dalinimosi džiaugsmas. Tai skatina išeiti iš savo komforto zonos, ko nors naujo išmokyti ne tik kitą, bet ir išmokti pačiam. – Kokių projektų planuojate ateičiai?

J. K.: Idėjų turime labai daug. Norime ištyrinėti sritis, kurios mums dar nėra taip gerai pažįstamos, tačiau visko iškart neatskleisime. Pasakysiu tik tiek, kad publika tikrai gali tikėtis naujų projektų ir staigmenų. – Kas kiekvienam jūsų yra muzika?

A. M.: Žodžiais tai apibūdinti labai sunku. Man muzika prilygsta meditacijai – tarsi atsiduri kažkokiame kitame, paraleliniame pasaulyje. „Išjungus“ viską, kas buvo sukaupta per dieną, pasineri į ieškojimus, pasivaikštai intepretacijų labirintuose. J. K.: Aš galiu pasiremti dažnai cituojamais vokiečių poeto Heinricho Heinės žodžiais: „Kur baigiasi žodžiai, ten prasideda muzika.“ – Ačiū už pokalbį. n

ALEXANDER HRUSTEVICH: „MUZIKA YRA PERSMELKUSI MANO ŠIRDĮ IR SIELĄ, INKSTUS IR KEPENIS“

Keletas „Muzikos barų“ klausimų jaunajam akordeonistui (mygtukinis akordeonasbajanas) A. Hrustevichiui, 2013 m. balandį jau trečią kartą viešėjusiam Lietuvoje ir vėl pelniusiam entuziastingą klausytojų susižavėjimą. – Kokie vaikystės įspūdžiai turėjo reikšmės renkantis instrumentą?

– Savo šeimoje labai dažnai girdėdavau skambant bajaną – tėvas mėgo groti populiarių dainų melodijas. Būdamas jaunas jis neturėjo galimybės mokytis profesionalaus muzikavimo, taigi svajojo, kad jo sūnus taps išsilavinusiu bajanistu. Taip ir buvo išspręstas instrumento pasirinkimo klausimas. – Kokie pirmieji Jūsų, kaip atlikėjo, žingsniai? Kas mokė muzikos pradmenų?

– Mano pirmasis viešas pasirodymas, jei jį apskritai taip galima vadinti, įvyko vaikų darželyje. Buvau labai mažas, bet man patiko. Šis renginys turėjo poveikį – pradėjau mokytis muzikos mokykloje. Pirmasis mano pedagogas buvo L. Recas. Jo padedamas dalyvaudavau įvairiuose koncertuose, konkursuose, miesto renginiuose. Vėliau įstojau į Chmelnickio muzikos mokyklą, O. Golodniuk klasę, po to į Ukrainos P. Čaikovskio nacionalinę muzikos akademiją, Ukrainos liaudies artisto prof. V. Besfamilnovo klasę. – Kada supratote, kad savo muzikiniais gebėjimais lenkiate daugelį bendraamžių? Kaip Jums pavyko su tuo susigyventi, ar tai turėjo įtakos Jūsų charakteriui, pasaulio, savęs, kitų suvokimui?

– Besimokydamas konservatorijoje supratau, kad mano gyvenimas bus glaudžiai susijęs su bajanu ir kad negaliu sau leisti būti vidutinio lygio muzikantu. Lankiau Kijevo teatrus ir koncertų sales, klausiausi pianistų, smuikininkų, vokalistų, orkestrų, garsių bajanistų, V. Besfamilnovo, A. Skliarovo, J. Šyškino ir daugelio kitų atlikėjų įrašų. Dalyvavau daugybėje koncertų, konkursų, bendravau su daugeliu talentingų muzikantų. Visada buvau pasirengęs išklausyti draugų, pedagogų, kolegų patarimus. Už tai jiems esu nepaprastai dėkingas. – Garsėjate kaip virtuozas, kuriam įveikiami patys sudėtingiausi techniniai uždaviniai. Ar jie atima daug Jūsų dėmesio? Juk atliekate viso orkestro partijas...

– Pasirengimas koncertams visada atima labai daug jėgų ir laiko. Ypatingą dėmesį skiriu garso išgavimui ir jo grynumui, kūrinio analizei, sudėtingiems techniniams iššūkiams. Vienas sunkiausių bajanisto uždavinių, atliekant kūrinius orkestrui, – perteikti orkestro instrumentų spalvas. Bajanas unikalus savo daugiatembrėmis galimybėmis. Grodamas visada jaudinuosi, išgyvenu, kaip klausytojas priims mano atlikimą. – Kaip sudarote savo repertuarą?

– Repertuaro sudarymas – labai svarbus uždavinys. Kadangi pats instrumentas yra jaunas, jam parašyta nedaug kūrinių. Dalis mano repertuaro susideda iš smuiko, fortepijono, vargonų ir įvairios sudėties orkestrų kūrinių transkripcijų bajanui. Programoje stengiuosi aprėpti įvairius stilius: nuo baroko iki džiazo. Labai sunku nuspėti klausytojų skonį, svarbu, kad būčiau jiems įdomus. – Kaip Jums pavyksta susitvarkyti su „jauno genijaus“ šlove, ar tai nenukreipia nuo pagrindinių tikslų?

– Nelaikau savęs genijumi. Aš labai myliu muziką, labai mėgstu groti ir noriu, kad bajaną pamėgtų visame pasaulyje. – Jei muzikos neliktų, kas liktų Jums?

– Gyvenimas be muzikos tiesiog neįmanomas. Kiekvieno žmogaus kasdienybėje ji užima labai daug vietos. Be jos nebūtų emocijų, jausmų ir paties gyvenimo. Muzika yra persmelkusi mano širdį ir sielą, inkstus ir kepenis. Elvyra KUČINSKAITĖ

Alexander Hrustevich

Muzikos barai / 23


Svetur Agnė PAŠKAUSKAITĖ KONCERTUOTI GARSIOSE PASAULIO SALĖSE, GROTI SU ŽYMIAIS DIRIGENTAIS, ORKESTRAIS IR ANSAMBLIAIS – PERSPEKTYVIOS, VERŽLIOS, KŪRYBINGOS PIANISTĖS EVELINOS PUZAITĖS SVAJONĖS, LYDĖJUSIOS NUO VAIKYSTĖS, SĖKMINGAI PILDOSI. DAR BŪDAMA MOKSLEIVĖ IR STUDENTĖ E. PUZAITĖ PELNĖ ŠEŠIOLIKOS TARPTAUTINIŲ KONKURSŲ LAURUS, ĮVAIRIAS STIPENDIJAS, PRESTIŽINĖSE LONDONO „WIGMORE“, „ROYAL FESTIVAL“, NIUJORKO CARNEGIE SALĖSE GROJO REČITALIUS. JI NE TIK ĮRAŠĖ JAU PEN-

Su muzika ir Londone, ir Vilniuje Pianistės Evelinos Puzaitės kūrybinis portretas

KIAS KOMPAKTINES PLOKŠTELES, BET IR SĖKMINGAI PASIRODĖ SU PASAULINIO GARSO MUZIKAIS – PRANCŪZŲ DIRIGENTU CYRILU DIETRICHU, BRITŲ DIRIGENTU BARRY WORDSWORTHU, KVARTETU „FINE ARTS“... PIANISTĖ RUOŠIASI NAUJIEMS PASIRODYMAMS, KONCERTAMS, FESTIVALIAMS, KŪRYBINIAMS PROJEKTAMS IR NAUJOS KOMPAKTINĖS PLOKŠTELĖS ĮRAŠAMS. NORS EVELINA TURI GAUSYBĘ PLANŲ IR DARBŲ, MIELAI PRISIMENA VAIKYSTĘ, STUDIJŲ METUS, RYŠKIAUSIAS GYVENIMO AKIMIRKAS.

© George HARVEY nuotr.

– Papasakokite apie savo vaikystę. Ar būdama maža svajojote tapti žymia pianiste?

Muzikos barai / 24

– Gimiau šeimoje, kurioje buvau apsupta muzikos garsų ir knygų. Maniau, kad visi žmonės – pianistai. Kai supratau klydusi, jau buvo per vėlu, nes pajutau meilę muzikai, koncertų žavesį. Mano pirmieji paskambinti kūrinėliai buvo pačios sukurti – mėgau groti bet ką, viskas būdavo gražu. Atsimenu pirmosios mokytojos buto kvapą: kvepėjo stebuklais ir kartu buvo labai baugu. Visada atrodė, kad niekada nieko neišmoksiu. O išmokdavau, ir greitai. Prisimenu vieną koncertą, kuriame skambino aštuone-


rių metų mergaitė. Man pačiai turbūt buvo penkeri. Klausiausi ir galvojau: „Aš juk niekada taip negalėsiu.“ Bet šešerių jau koncertavau scenoje. Būdama septynerių Verkių rūmuose skambinau dirigentui V. Ashkenazy. Po koncerto jis paklausė, ar norėčiau pagroti su jo orkestru Anglijoje. Atsakiau, kad man ir namuose gerai. Tuo metu kalbėti buvo labai paprasta... Aštuonerių koncertavau Maskvoje ir buvau apdovanota

pedagogė, ji baigė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, Irenos Gomolickaitės fortepijono klasę, ir Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), jos dėstytojas buvo a. a. docentas Raimundas Kontrimas. Dabar mama pati dėsto akademijoje. Namuose radau senų mamos įgrotų Mozarto koncertų su orkestru įrašų. Paklausiusi jų buvau be galo sujaudinta – toks nuostabus atlikimas! Tais laikais nelengva buvo Evelina Puzaitė su obojininku Andriumi Puskunigiu

Ilgai nesupratau ko. Vėliau suvokiau – muzikos. Nuo tada daugiau niekada neabejojau. Prasidėjo konkursai ir laimėjimai – svarstyti nebeliko laiko. Sėkmingai baigusi M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, metus studijavau LMTA, prof. Petro Geniušo klasėje, aštuonerius metus mokiausi Guildhallo aukštojoje muzikos ir dramos mokykloje Londone, prof. Joanos Havill fortepijono klasėje. – Kas paskatino tolesnėms studijoms pasirinkti būtent Londoną?

„Cosima Piano Quintet“

„Naujų vardų“ stipendija. Ją tėvai padėjo į banką sakydami, jog bus mano ateities studijoms. O aš labai norėjau lėlės... Po metų už banke saugotą stipendiją tegalėjau nusipirkti vieną saldainį. Pinigai keitėsi – ėjo 1991ieji... Buvau dešimties, kai išvažiavau į koncertinį turą Švedijoje. Labai nenorėjau palikti namų, mama kartu nevažiavo. Plaukiau laivu „Estonia“, kuris po metų nuskendo. Pamenu, kad buvo labai nuobodu, nes aplinkui mačiau tik suaugusiuosius. Mano mokytoja neleido man vienai vaikštinėti po laivą, tad nusprendžiau pasislėpti saldainių dėžėje. Visi, esantys laive, manęs ieškojo, kai surado, buvo ne pyragai. Užtat po to labai gerai grojau koncertuose. ... Namuose mes visada turėjome pianiną. Mano mama yra pianistė ir

išvažiuoti į užsienį – kitu atveju, manau, ji būtų turėjusi puikią karjerą. Kai buvau maža, mama dažnai labai gražiai grodavo namuose ir koncertuodavo su savo kolege – skambindavo keturiomis rankomis. Man labai patiko, tad ir pati panorau groti. Taigi pirmąja mano mokytoja tapo mama. Vėliau, nuo penkerių metų, pradėjau lankyti mokytojos I. Gomolickaitės, o nuo pirmos klasės – Jūratės Karosaitės (pas ją mokiausi iki pat 12 klasės ir esu jai be galo dėkinga) pamokas. Turiu prisipažinti, jog buvo laikotarpis, kada suabejojau muzika... Vienuolikos metų norėjau būti „kaip visi“: žaisti kieme, žiūrėti animacinius filmukus ir turėti laisvalaikį. Porą mėnesių, o gal ir mažiau, praleidau Žemynos vidurinėje mokykloje. Viskas lyg ir tiko, bet kažko trūko...

– Viskas įvyko atsitiktinai. Manau, kad patys įdomiausi ir svarbiausi dalykai gyvenime tik taip ir gali vykti – atsitiktinai. 2001-ųjų vasarą sutikta prof. Veronika Vitaitė pasiūlė dalyvauti perklausoje į Guildhallo aukštąją muzikos ir dramos mokyklą (iki šiol jai esu už tai labai dėkinga). Ši mokykla vienam Pabaltijo šalių atlikėjui skirdavo stipendiją. Anksčiau labiau sekdavosi latviams ir estams, o 2001-aisiais pasisekė man. Tą vasarą labai daug dirbau, ką tik buvau laimėjusi I premiją konkurse Izraelyje ir panašu, kad komisijai mano grojimas patiko. Taip ir atsidūriau Londone. – Kaip jaučiatės gyvendama Londone? Ar pasiilgstate Lietuvos?

– Esu be galo laiminga, kad atvažiavau čia. Kuriančiam žmogui Londone yra labai daug galimybių ir pasirinkimo. Grįžti į Lietuvą man visada be galo svarbu, kadangi Lietuvoje gyvena mano šeima. Kai tik būnu laisvesnė, būtinai pasinaudoju proga aplankyti ją, draugus ir gamtą. O ir kurti Lietuvoje lengviau, nes laikas sukasi ne tokiu greičiu kaip Di-

Muzikos barai / 25


Svetur džiojoje Britanijoje. – Koncertuojate garsiose pasaulio salėse. Ar jaučiate skirtumą, kokiai publikai ir kokioje salėje pasirodyti?

– Man publika svarbesnė nei salė. Salė gali būti ir nežinoma, bet po koncerto jausiesi pakylėtas būtent dėl publikos. Be abejo, grojant žinomoje salėje atsakomybė kur kas didesnė. Visokia publika yra gera – svarbiausia tai, kad žmonės ateina į koncertą. Tačiau groti Lietuvoje man sunkiausia: atrodo, daugelis ateina patikrinti, kiek Evelina „išaugo“ (juokiasi). – Ar eidama į sceną jaučiate jaudulį?

– Visada. Kamerinės muzikos koncertuose jaudinuosi mažiau, nes pasirodymas priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo kartu grojančių kolegų. Tokiu būdu atsakomybė, pavyzdžiui, kvintete pasidalina į penkias dalis. – Kokie labiausiai į atmintį įstrigę koncertų įspūdžiai?

– Įsimintiniausias – 2009 m. gruodį vykęs koncertinis turas Baltarusijoje. Spaudžiant žiemos šalčiams teko dalyvauti šešiuose koncertuose šešiuose

skirtinguose miestuose per aštuonias dienas... Tikras maratonas! Londone iškrito pirmas sniegas, traukiniai ir visos kitos transporto priemonės sustojo, o mano lėktuvas jau išskrido... Teko skristi į Lietuvą, o iš ten tėtis automobiliu mane vežė iki Baltarusijos sienos tam, kad organizatoriai paimtų ir nuvežtų į koncertų salę – be jokio prasigrojimo teko atlikti dviejų valandų programą. Dar atsimenu vieną koncertą Londone – Bonfire Night vakarą, kada visoje šalyje šaudomi fejerverkai. Grojau C. Debussy preliudus, visą laiką sproginėjo fejerverkai. Tikra pasaka! Kita įdomi istorija. Londono centre yra labai graži Temple bažnyčia, joje teko rengti koncertą teisininkams. Vakaras buvo įspūdingas: raudonas kilimas, fortepijonas, gausybė gėlių, žvakių šviesa... Grojau F. Chopino „Lietaus“ preliudą... ir kaip tik tuo metu ėmė lyti! Ko daugiau ir norėti? – Kas Jums svarbiausia atlikėjo ir klausytojo santykyje?

– Svarbu tai, kad klausytojas salę paliktų įkvėptas muzikos. Įkvėpimas labai svarbu ne tik muzikoje, bet ir kiekvieną dieną, visur, visada ir visiems. Man, kaip atlikėjai, pats mieliausias momentas yra tuomet, kai po pasirodymo išvystu švytinčias klausytojo akis. Kokia būtų muzikos ir meno prasmė, jei nė vieno žmogaus tai nepaliestų? – Pasirodote ne tik solo, bet ir su orkestru bei įvairiais kameriniais ansambliais. Kam teikiate pirmenybę?

– Labai mėgstu groti su orkestru, kvintetu, įvairiais ansambliais, bet, ko gero, pirmenybę teikiu solo pasirodymams, nes tada turiu daugiausia laisvės. – Esate nuolatinė ansamblio „Cosima Piano Quintet“ narė. Ką reiškia ansamblio pavadinimas?

– Kvintetai man visada patikdavo, jie tarsi nedideli orkestrai! Pavadinimas „Cosima“ graikiškai reiškia „tvarka, harmonija, grožis“. Klasikinei muzikai visada reikalinga tvarka, tačiau kartu ji turi būti harmoninga ir graži. – Ar turite mėgstamiausią kompozitorių, kūrinį? Evelina Puzaitė

Muzikos barai / 26

– J. S. Bachas. Jo „Goldbergo variacijos“ yra vienas mėgstamiausių mano kūrinių. Taip pat ir Gabrielio Fauré „Requiem“. Visada mėgau F. Liszto, S. Prokofjevo, R. Schumanno, S. Rachmaninovo kūrybą. Šiuo metu man imponuoja įvairovė. Ji žmogų gyvenime skatina greičiau ir plačiau mąstyti, o menininką – kurti. Dabar labiausiai domiuosi Baltijos šalių kompozitoriais, lenkiu galvą prieš Pēterį Vaską ir Arvo Pärtą. – Ką komponuojate pati? Ar į koncertų programas įtraukiate ir savo kūrybos?

– Labiausiai man patinka kurti fortepijonui. Kuriu ir dviem fortepijonams, tačiau tokiai sudėčiai reikia skirti daugiau laiko. 2004 m. sukurta Tokata dviem fortepijonams Lietuvoje buvo atlikta ansamblių konkurse ir sulaukė gražių atsiliepimų. 2012 m. gruodį vykusiame labdaros koncerte su dideliu pasisekimu ji pirmą kartą nuskambėjo ir Anglijoje. Praeitais metais teko kurti muziką Rimanto Gruodžio dokumentiniam filmui „Lieknas“, kurią pati ir įgrojau. Nereikėjo visko užrašyti natomis, galėjau improvizuoti – buvo be galo įdomus projektas. Šįmet pradėjome rengti kelis 2013–2014 m. pasirodysiančius teatro projektus. Kai studijavau Guildhallo mokykloje, mano profesorė J. Havill į koncertų programas savo sukurtų kūrinių įtraukti neleisdavo. Ji sakydavo, kad pirma turiu pagroti visus jau parašytus kūrinius, o tada galėsiu atlikti ir savo. Su tuo aš niekada nesutikau, tad kurdavau patyliukais, naktimis (nes laiko studijų metais ypač trūko). Dabar savo kūrinių stengiuosi įtraukti visur, nes jeigu ne aš, tai kas kitas tai padarys? – Kiek kompaktinių plokštelių esate išleidusi? Kuri Jums brangiausia?

– Pirmąją solinę plokštelę įrašiau baigusi M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, antrąją – atvažiavusi į Londoną, „Londono laikas“ sudarytas iš koncertinių pasirodymų įrašų. Trečioji, pati populiariausia, – „Moments Musicaux“ – įrašyta laimėjus konkursą ir pasirašius kontraktą su įrašų kompanija „Landor Records“. Šiame albume įgroti M. K. Čiurlionio,


F. Liszto, S. Rachmaninovo kūriniai. Šią plokštelę ir įvardinčiau kaip svarbiausią. Ketvirtoji taip pat buvo įrašyta bendradarbiaujant su „Landor Records“ kompanija – joje su australų pianistu Stephenu de Pledge įgrojau Henryko Góreckio Tokatą dviem fortepijonams. Penktoji plokštelė įrašyta su obojininku Andriumi Puskunigiu, joje – R. Schumanno kūryba, kamerinė bei solinė muzika obojui ir fortepijonui. Plokštelė buvo įrašyta Lietuvoje, tačiau jos pristatymas vyko Prancūzijoje. Išleidę šį diską su Andriumi labai daug koncertavome Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje. 2012 m. rugsėjį vyko jauno ir labai vertinamo britų kompozitoriaus Thomo Hyde‘o naujos plokštelės pristatymas. Joje įrašiau tris Noktiurnus fortepijonui. – Kokie Jums buvo 2012 metai?

– Labai intensyvūs. Pavyzdžiui, vasario mėnesį turėjau dešimt koncertų. Vidurkis – maždaug penki koncertai per mėnesį. Grojau Niujorke, Floridoje. Bulgarijoje vyko įdomus dešimties dienų festivalis „Smart Concert Series“. Organizatoriai visų atlikėjų prašė ne tik koncertuoti, bet ir aprašyti kiekvieną atliekamą kūrinį. Salėje buvo pastatyti kino ekranai, ir tuo metu, kai atlikėjas grodavo kūrinį, ekrane buvo rodomos jo užrašytos mintys, istorijos, kiekvienas žiūrovas tarsi galėjo asmeniškai pabendrauti su atlikėju. Man pačiai patinka rašyti, taigi šis projektas buvo be galo įdomus ne vien muzikiniu, bet ir literatūriniu aspektu. – Kokie Jūsų planai? Ar jau turite užsakymų kitiems metams? O gal rengiate naują albumą?

– Labai norėčiau įrašyti Baltijos šalių kompozitorių kompaktinę plokštelę, kuri būtų skirta ne tik klasikinės muzikos žinovams, bet maloni paklausyti ir plačiajai publikai. Norisi sukurti ką nors, kas nėra tiek daug kartų įrašyta, tad svarstau ir apie autorinės fortepijoninės kūrybos kompaktinį diską. Koncertų užsakymų turiu nemažai – tiek su kvintetu, tiek solinių. Labai svarbus solinis koncertas jau balandį laukia Prahoje, o su kvintetu gegužės mėnesį turėtume

pasirodyti Vilniuje. – Jūs itin kūrybiška asmenybė – ne tik grojate, kuriate muziką, bet ir rašote, tapote, fotografuojate...

– Man patinka pats kūrybos procesas. Praeitais metais išmokau vairuoti, įgijau vairuotojo pažymėjimą, nors niekada gyvenime nemaniau, kad tai įvyks. Įdomu, kad per pamokas aš vairuodavau taip, lyg skambinčiau fortepijonu: visada nuspausdavau dešinį pedalą, instruktorius juokdavosi ir sakydavo, jog čia ne fortepijonas, o automobilis. Tarp vairavimo ir grojimo atradau labai daug paralelių. Vairuojant, kaip ir grojant, reikia išmokti žiūrėti į priekį, visas kliūtis pastebėti iš anksto – kaip ir skaitant „iš lapo“! Taigi kiekviena patirtis mus praturtina. Kurdama apsakymą ar eilėraštį, susiduriu su problema, kokia kalba rašyti – lietuvių ar anglų. Kartais geriau skamba angliškai, kartais – lietuviškai. Kai kada jaučiu, jog angliškai galima pasakyti daug tiksliau arba atvirkščiai. Viename mano apsakyme „paukštis sėdėjo ant suoliuko“. Tačiau anglai nesupranta, kaip paukštis gali sėdėti. Vienas britų aktorius man paaiškino, kad Anglijoje paukščiai vis dėlto nesėdi... Lietuvoje paukščiai gali viską. – Žiūrint į Jus scenoje, atrodo, kad esate ne tik artistiška, charizmatiška atlikėja, bet ir turinti ir geležinę ištvermę... Gal sportuojate?

– Bėgioju. Pats procesas man nelabai patinka, bet jausmas po bėgiojimo – nuostabus. Taip pat tikiu, kad bėgiojimas padeda ugdyti ištvermę.

– Ar užsiimate pedagogine veikla? Kokie Jūsų mokymo metodai?

– Dėstau privačiai. Anksčiau dirbau keliose muzikos mokyklose, tačiau darbą jose buvo sunku suderinti su koncertine veikla. Dabar turiu daug talentingų mokinių, rengiu juos įvairioms perklausoms, konkursams, koncertams. Keli iš jų įstojo į vieną geriausių Anglijoje muzikos mokyklų, gavo stipendijas. Pedagoginė veikla man patinka, kiekvienas mokinys yra skirtingo charakterio, savito mąstymo – iš kiekvieno netipiško jų klausimo mokausi ir aš. Mokau ne tik vaikus – vyriausiam mano mokiniui 70 metų. Mokytojo pareiga yra ne tik

mokyti, bet ir skatinti mokinio norą muzikuoti. Tai didelė atsakomybė. – Dažnai girdime sakant, kad atlikėjo profesija nelengva. Ką Jūs apie tai manote?

– Atlikėjo profesija tikrai nelengva, nors nemažai žmonių mano ir manys, kad menas – tik hobis. Bet juk niekas net nepagalvotų santechniko, bankininko, daktaro ar žinių vedėjo paprašyti užeiti šeštadienio vakarą ir padirbėti veltui savo ar kitų malonumui... O muzikantams, aktoriams tai yra normalu. Man pačiai būtų įdomu sužinoti – kodėl? – Kaip manote, kas muziko kelyje suvaidina svarbesnį vaidmenį – pedagogas ar mokinio genai ir gabumai?

– Aš manau, kad viskas yra svarbu: tėvai, mokinio gabumai ir, be abejo, praktika. Turiu nemažai mokinių azijiečių, kurie į pamokas ateina su tėvais, dėdėmis, seneliais – šie stebi vaiką, užsirašo mokytojo pastabas. Visiems dirbant kartu, pastebiu daug greitesnę pažangą. Atsakingiausia yra dirbti su mažaisiais pianistais, nes nuslopinti jų norą labai nesunku, tačiau leisti per daug taip pat nėra gerai. Taigi, kaip ir visur – labai svarbu balansas. – Ar mėgstate koncertuose lankytis kaip klausytoja?

– Labai mėgstu lankytis džiazo, orkestrinės muzikos koncertuose. Kadangi pati labai daug laiko praleidžiu prie fortepijono, mane traukia kitos instrumentinės sudėtys ir stiliai. Taip pat labai mėgstu teatrą, šiuolaikinį baletą. – Kas Jums yra muzika?

– Muzika – mano gyvenimas. Jei negroju, jei muzikos nėra šalia, aš nesijaučiu „pilna“. Tiesa, anksčiau atrodė, kad svarbu tik muzika ir niekas kitas, bet dabar manau, jog yra ir daug kitų įdomių, gražių, svarbių dalykų – nematytų šalių, neskaitytų knygų, nepažintų kultūrų... Kiekvieną dieną grožį stengiuosi atrasti akimirkose, sužinoti ir patirti ką nors nauja bei visa tai perkelti į muziką, kuri tarsi spalvina mano gyvenimą. – Ačiū už pokalbį. n

Muzikos barai / 27


Pedagogai Andrius VASILIAUSKAS

O

lgos Šteinbergaitės (1920-2005) vardas mūsų šeimoje buvo minimas nuolat. Jį išgirdau ankstyvoje vaikystėje, kai dar mintys, su kuria gi specialybe susiesiu savo ateitį, ramiai tūnojo kažkurioje pasąmonės kertėje. Bet vardas įstrigo. O šiandien, kada nueitas muzikos atlikėjo kelias daro ženklų vingį į pabaigą arba, vaizdingiau tariant, pasijunti užlipęs ant niekieno nelankomos kalvos, nuo kurios turbūt niekada nenulipsi ir tūnosi ten sau vienas, Mokytojos vardas ima ryškėti, pagauni save, jog vis dar analizuoji jos per pamokas išsakytus teiginius, gailiesi, kad ne visada išsaugojai neginčytinus principus; paskui tos pačios Mokytojos klausi patarimo, kaip gi toliau dirbti, kad darytum pažangą, ir supranti – atsakymas čia pat, tik tu jį buvai kažkur nukišęs; matai, kad jėgos senka, ir vėl tau Mokytoja nurodo, kad darai taktines klaidas, neteisingai išdėstai akcentus; vėl su Mokytojos pagalba mokaisi iš naujo ir taip toliau... Bet pagaliau imi suprasti, kad Mokytoja – tai kažkas daugiau negu įprasta manyti, kad banali padėka, kalbant apie tą kuklų fenomeną – beveik įžeidimas. Supranti, kad ji tave mokė ne tik muzikos tiesų, bet ir etikos. Ir dažnai net pačiam to nesuvokiant. Pagaliau supranti, kad iš tavęs kantriai bandyta padaryti žmogų. Ir dar taip, jog visą likusį gyvenimą tu pats tą žmogų vis darai, darai, juk nepaprastai įdomu – išeis kas nors ar ne. Nejučiomis prisimenu M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kur šis vardas asocijavosi (turiu galvoje sąlytį su be galo daug iš mokinuko reikalaujančiu instrumentu fortepijonu) su ramybe ir užtikrintumu, ko, deja, negalima buvo pasakyti apie pačią mokyklą. Todėl tie keli – o juk Mokytoja negalėjo priimti į savo klasę visų norinčiųjų – nuolat atsidurdavo dėmesio centre ir neatsigindavo klausimų: „O ką Olga Šteinbergaitė sako apie tą, kitą, trečią...“ Iki trečio Muzikos akademijos

Muzikos barai / 28

Impresija Mokytojos atminimui

(tuometinės konservatorijos) kurso su profesore teko susitikti kelis kartus, o štai laimė patekti į Olgos (taip ją vadino studentai) klasę nusišypsojo tik jau minėtame trečiajame kurse. Seniai tai buvo, rodos, 1975 metais. Ko galėjo tikėtis neturintis pagrindų, nepastovaus būdo trečiakursis, absoliučiai neįvertinantis savo galimybių, bet jau paragavęs tikros fortepijono mokyklos (iki trečio kurso mokiausi pas amžino atminimo Lietuvos pianizmo šviesulį Aleksandrą Juozapėnaitę, kuri tais metais paliko

savo gimtąją šalį)? Patekęs į Olgos Šteinbergaitės klasę, laukiau kokios nors sistemos, metodikos, bet nesulaukiau. Apie tai ir bus šios minčių nuotrupos. Ko gero, Profesorė su pirmaklasiais būtų dirbusi kitaip negu su aukščiau minėtu trečiakursiu, bet ji su kiekvienu dirbo kitaip. Jei tektų


nuosekliai apibūdinti profesorės Olgos Šteinbergaitės darbo principus, prireiktų bent jau istorinio kultūrologinio traktato. Iš tos milžiniškos visumos kiekvienam mokiniui, priklausomai nuo jo intelekto, erudicijos, emocinių polinkių, pianistinių įgūdžių lygmens, tinkamu laiku būdavo pasakoma tiksliai tai, kas reikalinga geriausiam rezultatui pasiekti. Ir dar su perspektyva ateityje pasiekti tikrą meninę brandą. Ne viską mes tada suprasdavome, bet praėjus ne vienam dešimtmečiui, žiūrėk, ima ir paaiškėja kurio nors profesorės teiginio prasmė. Man, pavyzdžiui, visam gyvenimui įstrigo jos frazė: „Tu groji tekstą, o man reikia muzikos...“ Bet pirma, kas krito į akis – vėlgi, į tokį iš pažiūros visai nereikšmingą momentą atkreipiau dėmesį tik dabar, – kad bendraudami su ja visi kažkaip keistai pradėdavo... mikčioti! Kodėl? Gal dėl to, kad kiekvienas pasijusdavo esąs tas, kas yra iš tikrųjų? Žmogus tau absoliučiai palankus, nori gero, o tu kažkoks menkutis, ir tiek. Šiandien suprantu, kodėl. Menkas dėl negebėjimo nors tą trumpą valandėlę pajusti tikrumą ir jį perimti. Ne, profesorė tikrai nė vieno nemenkino, jos kantrybė ir tolerancija kai kada netgi būdavo beribės. O kartais priešingai – bendravimo tonas įgaudavo visiško nesitaikstymo pobūdį. Tačiau svarbu ne tai, kaip profesorė bendraudavo, o kad nuo pirmos pamokos akimirkos jautei, žinojai, jog esi šventovėje. Ir jei nesuvoki, kas yra šventovė, tai apie tai geriau garsiai nekalbėti, nes neaišku, kaip tu čia atsidūrei. Beje, profesorei aišku, o tau apskritai niekas neaišku. Kodėl šventovė? Kiek pažinsi (sugebėsi pažinti!), tiek tau ir bus šventovė. Štai kur meno pedagogo principas. „Atkasu“ pojūtį, kad tada po pamokos sprukdavau į įprastinę aplinką, kur gyvenimas grindžiamas kalbomis ir pažadais... Muzikos pažinimas. Profesorė pažino muziką. O kada likimas nepašykšti geroką laiko tarpsnį pabūti su žmogumi, tikrai pažįstančiu muziką, visokios pseudoteorijos ima atrodyti daugiau negu juokingos. Čia ir slypi neafišuojamos, šiandien pasakytume – nereklamuojamos didybės (nebijau

šio žodžio) ištakos. Bet iš kur tokia stulbinanti erudicija, kai gyvenimas ilgą laiką materialiai buvo vargingas? Prisimenu Muzikos akademijos 108 auditoriją, 12 ar 14 m² patalpą, kurioje po karo atvykusi į Lietuvą gyveno Aleksandro Livonto ir Olgos Šteinberg šeima. Nė sykio per visą bendravimo laikotarpį nebuvo užsiminta apie kokias nors „blogas gyvenimo sąlygas“. Tik atsitiktinai, vieną kartą toje auditorijoje vykstant specialybės pamokai, profesorė, nė kiek nesureikšmindama fakto, tarsi juokais pridūrė: „Žinai, mes juk čia gana ilgai gyvenome“. Aš nutylėjau, bet pagalvojau: „Ar galima tokioje kišenėje gyventi? Neįsivaizduoju...“ Profesorė nepaprastai daug žinojo. Jei būtų galima jos žinių kiekį apibūdinti šiuolaikiniais informacijos vienetais, jų, matyt, susidarytų begalė. Pirmiausia – nuoseklus muzikos literatūros pažinimas, toliau – kritikos, literatūros apie kūrinius išmanymas, tik jokiu būdu ne sekimas jais. Jei apie kurį nors muzikos kūrinį kada nors pasirodė kritika – aš tai žinau, bet turiu savo nuomonę, ir tikrai pagrįstą. Ir interpretacijos žinios – kas, kada, kaip atliko bet kurią W. A. Mozarto, L. van Beethoveno ar A. Skriabino sonatą, koncertą. Žinau, na ir kas gi čia ypatinga? Profesorė muziką pažino iš vidaus. Muzikos tekstų prie instrumento skaitymas buvo įprastinė jos dienotvarkės dalis. Bet sakydamas, kad profesorė, atsivertusi natas ant fortepijono piupitro tyliai niūniuodama skambina „iš lapo“ sudėtingiausius tekstus, labai rizikuoju sumenkinti tą neapsakomai gilų kūrybinį procesą, kurį teisingiausia, matyt, būtų pavadinti antruoju kūrinio gimimu. Nesuklysiu taip sakydamas, nes negalima pamiršti, kad prie milžiniškos erudicijos dar reikia pridėti fenomenalų gebėjimą čia pat klaviatūra tarsi būsimo šedevro eskizą neįtikėtinai tiksliai perteikti kompozitoriaus mintį. Įsivaizduokime: per pamoką akimirksniu atgyja išdaužytas instrumentas ir suskamba Beethovenas arba Brahmsas. Taip, suskamba... Šiandien mes tai įpratę vadinti stiliumi. Ne, tai, ką mes realiai išgirsdavome profesorę

išgaunant iš instrumento, o kupinas išminties žvilgsnis su nepakartojama gerumo, bet ir reiklumo, ir humoro išraiška nukrypdavo į tave, – tai būdavo daugiau nei vien tik „stilius“. Kodėl gi tą minutę akademijos kieme augančio nuskurusio medžio lapų šlamesys staiga suskambėdavo simfoniniu orkestru, o atklydęs saulės spindulys nusilaupiusias sienas paversdavo spalvingais paveikslais? O štai išskirtinė erudicija su, jeigu taip galima sakyti, asmeniniu išskirtinumu neturėjo nieko bendra. Niekada profesorė nė menkiausia užuomina nėra palyginusi savo milžiniško intelekto net ir su labiausiai atsilikusio studento analfabetiškumu. Tik kompetencija ir profesionali, bet kolegiška kritika. O kritika galėjo būti ir labai nuožmi. Kartais (ir turbūt dažniausiai) delikačiai ironiška, bet supurtanti tavo pretenzingą, apgailėtiną personą iki pačių pagrindų. Keli pavyzdžiai įstrigo visam gyvenimui. „Viskas puiku, tik galva labai maža“. Syki liejant prakaitą per dramatiškai teatrališką F. Liszto etiudo kulminaciją, kai iš vidaus plūstančios narciziško pasitikėjimo savimi bangos kuždėjo, jog šį sykį nežaboto temperamento skleidžiamos vibracijos sudrebins vienišo, kažkur į neapibrėžtą erdvę tarp KGB rūmų ir Muzikos akademijos žvelgiančio Lenino ištiestą ranką, o gal net išjudins tylinčius tolėliau stovinčios Šv. Jokūbo bažnyčios varpus, staiga pasigirsta profesorės šūksnis karalaitės ant žirnio balsu: „Nenooriu!..“ Suvaidinta buvo puikiai, pradėjome juoktis. Aš tarsi jaunesnės grupės darželinukas kvailai pradėjau teisintis: „Olga Aleksandrovna, aš nenorėjau, aš ne taip...“ Geriau būčiau patylėjęs. Ne, negalima sau leisti dominuoti virš to, ką pats suvoki esant aukščiau. Kam savo kvailu įsikišimu gadini šiaip gal jau neblogai tau paklūstančią visumą? Kodėl staiga nutraukei visai sėkmingai vedamą muzikos liniją ir nei iš šio, nei iš to nusprendei pademonstruoti save? Beje, apie temperamentą. Mus auklėjo gana provincialiai. Atrodė, kad jei sėdėdamas prie instrumento rodysi, jog jauti muziką, tai ir bus muzi-

Muzikos barai / 29


Pedagogai ka. Štai su kuo profesorė negailestingai kovojo. Jei tu imsi rodyti „savitą požiūrį“ interpretuodamas Mozartą, Beethoveną, bet nemokėsi diferencijuotai nuo kitų balsų vesti melodinės linijos, nevaldysi prasminių harmonijos jungčių, nejausi ritmikos, nesuvoksi formos ir apskritai bent kiek apčiuopiamiau nebūsi įvaldęs muzikos teksto, tai kam ta tavo kaimo berno interpretacija? Slėpkis ir nesirodyk. Štai kada tu realiai įvaldysi tai, ką užrašė Mozartas, labai prašom – nesutik. Tik ar tada panorėsi? Šiek tiek apie tai, kaip vykdavo darbas. Jau minėjau, kad nuolat laukiau tam tikro sistemingo metodo. O dabar suprantu, kad tai kaip tik ribotas būdas siekti kokio nors meninio rezultato. Kad jį pasiektum, kartais gali pasitelkti ir pirmaklasio metodiką, jei tik ji reikalinga. O iš tikrųjų pirmasis prioritetų sąraše turbūt buvo požiūris į tave kaip asmenybę. Arba potencialią asmenybę. Bet jei tu nesuvoki nutiesto tilto prasmės, vargas tau. Kildavusį profesorės susierzinimą šiandien vertinčiau kaip reakciją į nesugebėjimą bent trumpą akademijos paskaitos laiką (ką reiškia tos 45 minutės arba valanda!) kilstelėti save iki tų prasmių, kurios tau tarsi prinokę vaisiai patiekiamos ant padėklo, konteksto. Kam tada tos paskaitos? Ir dar. Šiandien pagalvoju, kokia buka buvo mūsų mąstysena, nes pasiekę tam tikrą lygį tylomis sau pagalvodavome: „Tai gal jau užteks.“ Būtent, kad neužteks. Gaila, kai nematoma akademiją baigusio pianisto veikloje atlikėjo perspektyvos... Taip buvo anksčiau, tas pats ir dabar... Tad štai ateina studentas į fortepijono specialybės paskaitą. Pirma – mes dirbame. Šiuose dviejuose žodžiuose slypi giliausia filosofija. Jei tu pasirinkai muziko kelią, tai dirbi taip, kad muzika būtų. Ir ne vieta šiame darbe jokioms tuštybės mugės apraiškoms. Greitai suprasi, koks tai darbas, tik pradėk dirbti. Tau atrodo, kad laiko turi daug, o iš tikrųjų jo katastrofiškai maža, nes siekiant reikiamo rezultato laiko dimensija yra visiškai kito lygmens nei toji, kuri taikoma kasdienei gyvensenai. Ir tai

Muzikos barai / 30

yra teigiama ne kokiais ilgais išvedžiojimais, bet nuo pat pirmos pamokos minutės tau pateiktu principu, nors ir be žodžių. Tai gal dar ir dėl to pasikeisdavo su ja bendraujančių kalbėsena? Sykį pamokos metu profesorei bandžiau „išlieti širdį“. Į mane įsmigo išminties kupinas žvilgsnis: „Andriau, mes turime dirbti“. Šį frazė lydi mane jau beveik 35 metus. Kiekvieno lyrinio nukrypimo metu savęs klausiu: „O ar aš turiu darbą?“ Ir darbo muzikoje visada daugiau, negu pajėgi įgyvendinti... Antra – mūsų darbo objektas yra muzika. Jei tu muzikos nesupranti, tau nuosekliai paaiškins. O kad iki galo suprastum strategiją, pirmiausia išsiaiškink priemones. Pats. Robertas Schumannas, pjesių ciklas „Margi lapai“, pirmoji pjesė. Kas jai būdinga? Na, melodika. Taip, bet aš negirdžiu melodijos, tu tik vaizduoji ar vaizduojiesi, kad atlieki melodiją, nėra jokios melodijos, kur ji? Pagaliau po devinto prakaito pasigirsta kažkas panašaus. Taip, bet čia ne Schumanno melodija. Man nereikia tavo melodijos, aš noriu išgirsti Schumanno melodiją su jai būdinga intonacija, tembru, pulsacija. Tu ir vėl savo, geriau sugrok vieną taktą Schumanno negu visą ciklą nežinia ko. Taip, melodiją gal jau ir apčiuopei, bet juk girdi, kad garsas nekokybiškas. Tau trūksta lankstumo, rankos kaip medinės, kietos. Reikia ieškoti išgavimo būdo, toucher... Taip, bet akompanimentas tai visiškai nekoks. Nėra ritmo charakterio, trūksta lankstumo. Taip, iki R. Schumanno dar tikrai toli... Tai kelios nuotrupos, kuriomis bandžiau nusakyti profesorės Olgos Šteinbergaitės darbo su mokiniais esmę. Ir vis dėlto, kokia buvo pati profesorė? Matyt, kiek atsiliepimų apie ją išgirstume, tiek būtų skirtingų nuomonių. Aš paminėčiau bekompromisiškumą. Bekompromisiškumą, pirmiausia kylantį iš paprasto įsitikinimo, kad prieš Aukštesnį visi lygūs. Aukštesnį? Kokį Aukštesnį? O, jo nereikia toli ieškoti, nusileisk viena pakopa žemiau ir pamatysi... n

VIDURŽIEMIO MUZIKOS VALANDA: AUŠROS STASIŪNAITĖS VAKARAS

Peržengus 2013-ųjų slenkstį, nutilus šventiniam šurmuliui, į jaukų kūrybos vakarą ,,Ko ilgiesi tu, širdie“ Taikomosios dailės muziejuje pakvietė operos solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Aušra Stasiūnaitė. Tarptautinių Giovanni Battistos Viotti ir Michailo Glinkos konkursų laureatė, LMTA docentė, jau kelias dešimtis metų savo patirtį nuoširdžiai perduodanti jaunajai kartai, – taip A. Stasiūnaitę apibūdino koncerto vedėja Dalia Tarailienė. Nuo pat karjeros pradžios dainininkė buvo vertinama už retą koloratūrinį mecosopraną, ypač tinkamą Giacomo Rossini kūrybai atlikti, už muzikalumą, darbštumą ir artistiškumą. Sekdama mylimo tėvelio žymaus baritono Jono Stasiūno pėdomis, ji ketvirtaisiais studijų metais jau buvo sudainavusi daugiau negu 100 koncertų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose. „Pirmuosius mano pasirodymus lydėjo begalinis jaudulys ir perdėtas atsakomybės jausmas – juk trūko patirties, sceninės brandos. Jaunatviško maksimalizmo vedama kartais pasirinkdavau kūrinius, kurie dar buvo ne mano jėgoms. Dažnai būdavau nepatenkinta savo pasirodymu, grauždavausi, kad ne viskas pavyko taip, kaip norėjosi. Vyresniuose kursuose jau teko dalyvauti koncertinėse kelionėse užsienyje – Taline, Minske, Peterburge, Tbilisyje, Maskvoje. Tapus tarptautinių konkursų laureate, koncertų ypač padaugėjo. Buvau parengusi solines programas su pianistais R. Čepinsku, Ž. Noreikiene, H. Znaidzilauskaite, R. Biveiniu. Dalyvavau daugelyje koncertų, kuriuose buvo atliekami stambios formos kūriniai diriguojant J. Domarkui, S. Sondeckiui, N. Kitajenkai, V. Sinaiskiui ir kitiems. Operos scenoje – diriguojant J. Aleksai, R. Geniušui, V. Viržoniui. Visada jaučiau didelę atsakomybę klausytojams. Iš tėvelio buvau išmokusi jų neskirstyti į išmanančius ir diletantus. Mano manymu, kad ir kur dainuotum – mažame Lietuvos miestelyje ar reikliai tarptautinio konkurso vertinimo komisijai, operos teatro žiūrovams ar gastrolėse su Filharmonijos kolektyvu – visada turi siekti kuo geriausio meninio rezultato“, – mintimis apie koncertinę veiklą dalijosi A. Stasiūnaitė. 1976–1977 metais atlikėja buvo išvykusi stažuotis į Milano teatrą „La Scala“ pas garsius pedagogus Antonio Campogaglianni, Renato Pastorino, Antonio Beltrammi. Grįžusi į Vilnių Aušra Stasiūnaitė sukūrė įvairiaspalvę puokštę vaidmenų Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje. 1993–1994 m. solistė dėstė Karakaso Carmen Teresos Hurtado dainavimo akademijoje Venesueloje. Ten ji turėjo progos iš arti pažinti ne tik lotynų Amerikos vokalinę muziką, bet ir giliau pajusti ispanų muzikos subtilybes.


Kūrybos vakare-koncerte A. Stasiūnaitė atsiskleidė dviem amplua – artistiškos dainininkės, ryškaus mecosoprano, ir dėstytojos, išugdžiusios būrį labai skirtingų, savaip unikalių, originalių dainininkių. „Geras dainininkas turi visas prielaidas tapti geru pedagogu. Kaip dainininkui, taip ir pedagogui, kad juo patikėtų, be gilaus savo profesijos išmanymo, dar reikalingas ir asmenybės žavesys, įtaigumas. Suprantama, dirbant su mokiniais būtina ir tam tikra pedagoginė gyslelė, kantrybė, supratingumas, mokėjimas pajausti kitą žmogų, padėti jam atsiskleisti. Pagaliau, geras pedagogas jaučia atsakomybę už savo studento ateitį, kadangi rengia jį profesiniam gyvenimui. Be abejo, ir dainininkui, ir pedagogui reikia nuolat gilintis į savo profesijos paslaptis, studijuoti literatūrą, sekti šios srities mokslo pasiekimus. Juk dainavimo pedagogas ugdo ne vien menininką, pirmiausia jis turi suformuoti instrumentą – balsą. Nepakanka pasikliauti vien asmenine dainininko patirtimi ir savo metodikos neklystamumu. Empirinis metodas, paremtas teze „dainuok, kaip aš dainuoju“, yra ribotas ir toli nenuves nei pedagogo, nei jo mokinių“, – aiškino docentė. A. Stasiūnaitei atlikus G. Rossini rečitatyvą ir ariją iš kantatos ,,Žana d’Ark“, estafetę iš jos perėmė jaunoji klasikinės muzikos atlikėjų karta. Savo dėstytojos pasveikinti ir padovanoti drauge užaugintus muzikos perlus susirinko tiek buvusios, tiek esamos studentės Lina Urniežiūtė, Jurgita Lopetaitė, Romualda Suchocka, Ilona Pliavgo, Elzita Girčytė ir Rasa Dzimidaitė. Jos – šalies, tarptautinių konkursų laureatės, sėkmingai einančios žavinčiu, bet ir sunkiu menininko keliu. Kiekviena į sceną buvo palydėta nostalgiškais studentiškų laikų prisiminimais: viena buvo užsispyrusi žemaitukė, kita – ryžtinga, visuomet drąsiai einanti savojo tikslo link. Ir taip apie kiekvieną – skirtingą, charizmatišką, talentingą. Jaunatviška drąsa ir ryžtas suskambo ElziAušros Stasiūnaitės vakaro dalyvės

tos Girčytės atliekamoje Kleopatros arijoje (V’adoro, pupille) iš Georgo Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris“. Grakštumu ir nuoširdžiu meilumu pasižymėjo Ilonos Pliavgo atlikti kūriniai: Teisučio Makačino „Šypsnys“ (eil. Vinco Mykolaičio-Putino) ir Enrique Granados „Graciamia“ iš ciklo „Meilės dainos“. Patirtis ir išmintis, gilūs išgyvenimai puikiai tiko Piotro Čaikovskio romansui „Vien tas supras“ ir Grafienės scenai iš operos „Pikų dama“, kuriuos atliko pirmoji Aušros Stasiūnaitės studentė Lina Urniežiūtė. Koloratūrinis lengvumas ir skaidrus tarsi krištolo varpelis tembras skambėjo Jurgitos Lopetaitės atliekamuose kūriniuose: Sergejaus Rachmaninovo romanse „Čia gera“ ir Johanno Strausso „Adelės kupletuose“ iš operetės ,,Šikšnosparnis“ trečiojo veiksmo („Puikiai dainuoju ir šoku...“). Romualda Suchocka, tvirto, sodraus ir lankstaus skambesio mecosopranas, atliko Ulrikos ariją iš G. Verdi operos „Kaukių balius“ ir G. Bizet Karmen dainą iš operos „Karmen“ („Jau skamba stygos...“). Atliekant antrąjį kūrinį solistei talkino Elzita Girčytė ir Rasa Dzimidaitė. Raudonos rožės plaukuose ir gracingas šokis padėjo sukurti žavingą mizansceną. A. Stasiūnaitės vakare-koncerte taip pat išgirdome ir vokalinį ansamblį „Inmezzo“, kurio iniciatorė ir meno vadovė yra pati docentė. Ansamblis, gyvuojantis nuo 2004 metų ir propaguojantis populiariąją klasiką, koncerto žiūrovams pasiūlė spalvingą kūrinių panoramą. Laikui bėgant ,,Inmezzo“ sudėtis – A. Stasiūnaitės studentės ir kolegės – kartais keisdavosi, todėl jubiliejinio koncerto metu buvo simboliškai papasakota ansamblio gyvavimo istorija kūrinius atliekant vis kiek kitokiam kolektyvui. A. Stasiūnaitė, J. Lopetaitė, R. Janutėnaitė ir L. Urniežiūtė, atlikdamos G. Rossini „Kates“, tarsi kvietė klausytojus su humoru pažvelgti į dainininkių repeticijas siekiant visapusiškos harmonijos, kuri visu grožiu atsiskleidė skambant Claude’o Delibes’o „Gėlių

duetui“ iš operos „Lakmė“. Dar aukščiau, negu pasiekia gėlių žiedai ir kvapas, į pačias padanges pakylėjo A. Stasiūnaitės, A. Liutkutės, R. Janutėnaitės, L. Urniežiūtės atliekamas ,,Pie, Jesu“ iš Andrew Lloydo Webberio „Requiem“. Lietuviškos populiariosios klasikos mėgėjams turėjo patikti A. Stasiūnaitės, I. Pliavgo, R. Janutėnaitės ir L. Urniežiūtės padainuotas kompozitorių Teisučio Makačino, Algimanto Bražinsko ir Mikalojaus Noviko skaidrios nostalgijos kupinų dainų apie tėvynę popuri. Paskutiniu ansamblinės muzikos akordu nuskambėjo vienas populiariausių ,,Inmezzo“ dainuojamų kūrinių – Jacque’o Offenbacho „Barkarolė“ iš operos „Hofmano pasakos“, tokia ypatinga proga ją atliko visos buvusios ir esamos ansamblio narės. Koncerto pabaigoje skambiais ir darniais balsais džiugino jungtinis visų koncerto dalyvių ansamblis, atsisveikinimui kaip šventinį tostą jis sudainavo ištrauką iš Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“. „Saulėti vynuogynai vyną mums nokina“, o vynas – tai muzika, pats gardžiausias gėrimas tiek atlikėjui, tiek klausytojams... Dainininkėms koncerte akompanavo tarptautinių konkursų laureatė koncertmeisterė Nijolė Baranauskaitė, jau ilgą laiką bendradarbiaujanti su A. Stasiūnaite tiek pedagoginėje, tiek koncertinėje veikloje. Jos raiškus muzikalumas ir profesionali technika kaip visuomet taikliai papildė vokalinių kūrinių grožį. Džiugu, kad koncerte skambėjo muzika įvairaus skonio žiūrovui – nuo baroko operos arijų iki rusų klasikinės muzikos bei šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių. Įvairiapusiškumas, profesionalumas ir muzikalumas sudarė darnią visumą, kurios dėka vakaras buvo kupinas meninių ir emocinių įspūdžių. O gražiausia tai, kad, rodos, dar taip neseniai prie muzikos paslapties tik prisilietusios dainininkės štai jau stovi scenoje šalia savo dėstytojos, padėjusios joms atrasti ir išpuoselėti savo talentus, kaip gražios tradicijos tęsėjos. „Ko ilgiesi tu, širdie“ – klausimas lyg ir retorinis, bet kiekviena muzikos paslaptį atskleidusi širdis galėjo į jį atsakyti ir sau, ir žiūrovams. „Šiame koncerte mane labai nudžiugino mano mokinių pasirodymas. Dalyvavo ne tik dabartinės LMTA studentės, bet ir tos, kurios jau baigė studijas ir šiuo metu dainuoja Lietuvos operos teatruose, dalyvauja mūsų šalies koncertiniame gyvenime. Prie koncerto sėkmės daug prisidėjo pianistė N. Baranauskaitė. Jos aukštas profesionalumas, darbštumas, nuoširdumas labai padeda ir mano kasdieniniame darbe LMTA Dainavimo katedroje. Jaukią vakaro nuotaiką kūrė mano bičiulė Dalia Tarailienė. Na, žinoma, ir puikūs, šilti žiūrovai. Visa tai leido sukurti šventinę, magišką vakaro atmosferą. Ačiū už tai‘‘, – koncerto sėkme nuoširdžiai džiaugėsi solistė Aušra Stasiūnaitė. Skaistė GOROBECAITĖ Rasa MURAUSKAITĖ

Muzikos barai / 31


Pasaulio garsieji Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

K

aip rašė Anapilin išėjęs Skirmantas Valiulis, „vakarėlių su šokiais televizijoje vis gausėja. <...> Viskas dabar televizijoje atitinka dainą: „Šoka lapė, šoka kiškis, šoka visi žvėrys...“ Taip įpratome prie šokio siautulio, kad nebejaučiame kitokio tempo, kitokio polėkio... Rusų pianisto (Maskvos konservatorijos prof. Jakovo Fliero klasė), kompozitoriaus (prof. Jurijaus Šaporino klasė), pedagogo Rodiono Ščedrino 80-mečio paminėjimas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje priminė tą vaikišką dainelę: linksma, greita, garsu, lengvabūdiška. Vasario 2 d. koncerte skambėjo Sergejaus Prokofjevo Septintoji simfonija, bet svarbiausias akcentas buvo Rodiono Ščedrino kūryba. Robertas Šervenikas taip įniko į koncerto orkestrui „Išdaigiškos častuškos“ greitakalbę, kad nebegirdėjo joje ištariamų žodžių: viskas buvo atlikta prasto etiudo stiliumi,

Muzika niekada nenustos skambëjusi Rodiono Ščedrino 80-mečiui

paknopstom – niuansų ubagystė, nevaldomas perpetuum mobile. Prancūzų smuikininkas Philippe´as Graffinas, su orkestru atlikdamas „Concerto cantabile“, taip pat nebuvo dėmesingas naujai R. Ščedrino minties raiškai. Šis kūrinys dar 2001 m. buvo pristatytas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui kaip geriausia metų kompozicija. Gražiu garsu Philippe´as Graffinas tiesiog smuikavo tekstą, neįdėdamas į jį gilesnio turinio, nors yra pasaulyje labai žinomas atlikėjas, ypač vertinamas už prancūziškos ir šiuolaikinės muzikos interpretacijas. Įdomu, kad koncertą smuikui jam dedikavo Vytautas Barkauskas. Drauge su altininke N. Imai smuikininkas yra atlikęs ir V. Barkausko dvigubą koncertą „Duo concertante“. R. Ščedrinas, užimantis garbingą vietą rusų kompozitorių elite, 2012 m. gruodį Maskvoje, Sankt Peterburge sulaukė stambaus festivalio, jame dalyvavo vieni geriausių Rusijos atlikėjų. Maja Pliseckaja ir Rodionas Ščedrinas

Muzikos barai / 32


Už nuopelnus Rusijos muzikinei kultūrai ir ilgametę kūrybinę veiklą jubiliejaus proga buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Tėvynei“. Kompozitorius galėtų pasipuikuoti ne tik Rusijos Federacijos valstybine ir kitomis premijomis, garbingais vardais, bet ir Davoso (Šveicarija) Pasaulio ekonomikos forumo premija „Crystal Awards“, Pitsburgo simfoninis orkestras 2001 m. R. Ščedriną paskelbė Metų kompozitoriumi. Kompozitorius ne kartą konfliktavo su partine nomenklatūra, istorinių pokyčių laikais stebino drąsiais, atvirais pasisakymais, palaikė laisvės siekiančią Lietuvą. 2003 m. Lietuvos pilietis R. Ščedrinas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, jam suteiktas Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės nario vardas. R. Ščedrinas yra Bavarijos dailiųjų menų akademijos, Berlyno menų akademijos narys, Tarptautinės muzikos tarybos prie UNESCO garbės narys, vienos garsiausių pasaulyje Piotro Čaikovskio konservatorijos garbės profesorius. Dabar R. Ščedrinas – vienas žymiausių Rusijos kompozitorių, besidžiaugiantis tėvynėje ir užsienyje skambančiais savo kūriniais: kameriniais, simfoniniais, skirtais teatro scenai ir kinui. Jo kūrybą, nenukrypstančią į kraštutinius technologinius ieškojimus, kai kurie muzikos kritikai prilygina Dmitrijaus Šostakovičiaus ar net Sergejaus Prokofjevo palikimui. Rusiškos dvasios prisodrinta R. Ščedrino muzika, kaip tiksliai pasakė vienas klausytojas, savitai pakartoja Ludwigo van Beethoveno devizą „Iš tamsos į šviesą“. Kompozitorius šiandien gali laisvai susisiekti su pasauliu, gyventi jaukiuose savo namuose Rusijoje, Prancūzijoje ar Lietuvoje. Bet jam teko išgyventi badmetį, karą, baimės kupiną „taikų“ gyvenimą, Sovietų Sąjungos žlugimą. R. Ščedrinas gimė Maskvoje, vasaras leido senelio, Tulos gubernijos kaimo popo, globojamas. Jo tėvas, Maskvos konservatorijos absolventas, buvo pirmasis ypatingų muzikinių gabumų turinčio sūnaus mokytojas.

Namuose girdėdamas smuikuojančius tėvą ir dėdes, Rodionas anksti pajuto potraukį kurti. Įvairiais metais gimusiuose R. Ščedrino kūriniuose girdėti Rusijos cerkvių varpai, žaisminga greitakalbė, laukų erdvėje aidintys dainų motyvai. Gal tai vaikystės kaimo moterų dainuotų častuškų atbalsiai, nuo ikonostaso ataidinčių giesmių motyvai. Kartais gali įžvelgti sąsajų su Igoriu Stravinskiu, taip jautriai perteikusiu rusišką dvasią moderniose simfoninio orkestro partitūrose. „Jaunystėje norėjau būti karo jūreiviu. Daug patyriau: girdėjau siaubą keliančius karo garsus, šūksnius, spėjau pajusti net karo kvapus. Karas juk kvepia! Tik jo aromatas blogas“, – yra sakęs R. Ščedrinas. Bet gabų berniuką paviliojo muzika. Nuo šešerių muzikos mokėsi Chorinio dainavimo mokykloje, gyveno internate. Mokyklos vadovas buvo garsus pedagogas, chorvedys, kompozitorius Aleksandras Svešnikovas. „Kiekvieną dieną pusantros valandos dainuodavome. Disciplina pusiau kariška. Bet užtat gavome puikų išsilavinimą ir išsiauklėjimą. Dėkoju Dievui už tokį man atsiųstą šansą. Tai padėjo tapti žmogumi“, – yra pasakojęs R. Ščedrinas. Ir vėl grįžtu prie šios dienos šou vaizdelių. Ar jie ir liks kaip mūsų šiandienos atspindžiai istorijoje? Kaip ir dabartinis rusų įvaizdis: „nešvarūs“ milijonieriai, milijardieriai, bankų „plėšikai“, dujų magnatai... Nebekalbame nei apie Čechovų darbus, net ir su Lietuva susijusius, nesigirdi kompozitorių, rašytojų pavardžių. Jaunimas nebeseka Rusijoje vykstančių didžiųjų konkursų, nebemato augančių menininkų. Į Vilnių koncertuoti atvyksta tik vienas kitas senas mūsų krašto bičiulis... Net ir minėdami R. Ščedrino, kuris gretinamas su D. Šostakovičiumi ir kitais didžiaisiais, jubiliejų atlikėjai nepasistengė parengti negirdėtų kūrinių. Šiandien būtų įdomu išgirsti kitus koncertus, primenančius monumentalias Andrejaus Rubliovo drobes, – „Varpus“, „Senąją Rusijos provincijos cirko muziką“ ar „Ratelius“, naujausius opusus, kurie atliekami

pasaulio koncertų salėse. Štai pianistė Martha Argerich groja su violončelininku Miša Maiskiu, Zalcburgo pavasario festivalyje skamba dainininkės Cecillios Bartoli inicijuotas kūrinys – dramatinės scenos sopranui ir simfoniniam orkestrui „Kleopatra ir gyvatė“, diriguojant Valerijui Gergijevui dainuoja Ana Netrebko. Tai tik pastarųjų metų didžiųjų menininkų klausytojams pateikti R. Ščedrino kūriniai. O kiek jo muzikos skambėjo 2012 m. gruodį Maskvoje ir Sankt Peterburge R. Ščedrinui skirtame festivalyje! Vilniuje atliktas „Concerto cantabile“ smuikui ir styginių orkestrui buvo dedikuotas vienam iškiliausių pasaulio smuikininkų Maksimui Vengerovui. Naujas, bet be avangardinių šauksmų, gilus muzikinis mąstymas, dvelkiantis rusiška dvasia. Kaip ir visa, kas matyta Lietuvoje: opera „Ne vien tik meilė“, baletas „Ana Karenina“, kuris mums suteikė galimybę matyti kompozitoriaus žmoną, pasaulio scenų primabaleriną Mają Pliseckają, daug kartų apdovanotą pačiais aukščiausiais Rusijos, Prancūzijos, Ispanijos, Lietuvos garbės ženklais, vardais, premijomis. Šeimą jungia menas, kūrybinis įkvėpimas ir kelias link tobulybės. R. Ščedrinas, buvęs ilgametis Rusijos, Sovietų Sąjungos kompozitorių organizacijos vadovas, visada rūpinosi jaunais menininkais, saugojo juos nuo atšiaurių politinių vėjų. „Dar mažai kas žino, kokiam dideliam būriui valdžios atstumtų jaunų talentų šis žmogus yra padėjęs!“, – rašė smuikininkas ir dirigentas Vladimiras Spivakovas. Nors ir gyvendamas įvairiuose kraštuose, kur M. Pliseckaja šoko, statė spektaklius, mokė balerinas, visada mąstė apie Rusiją. Ir dabar jaudinasi dėl dvasingumo visuomenėje stokos, subuitėjimo, agresijos. Atsivėrė pasaulis, o iš ten į tėvynę vežama daug šiukšlių, bet ne iškilių vertybių. „Muzika niekada nenustos skambėjusi. Ji gali „sirgti“, bet visada liks kaip beribis, neaprėpiamas dangaus mums duotas pasaulis“, – viename interviu yra sakęs rusų kompozitorius Rodionas Ščedrinas. n

Muzikos barai / 33


Sukaktis Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

I

r vėl prabėgo metai. Vaizdai už lango liudija nuolatinę gamtos kaitą. O žmogus? Ir jis gyvenimo kviečiamas į tą gruoblėtą nuolatinio atsinaujinimo, prisikėlimo taką. Tačiau vienas, sukaupęs jėgas, į šauksmą atsiliepia, kitas, neradęs vidinio postūmio, lieka tik nostalgiškos praeities šešėlyje. Vytautas Laurušas – vienas iš trijų kuriančių Lietuvos aštuoniasdešimtmečių kompozitorių. Ankstesniais metais ypač išgyvenęs dėl įvairių įvykių mūsų visuomenėje, dabar, pastebiu, reaguoja ramiau. Jo mintys – darbo kambaryje, vis naujos kūrybinės idėjos verčia susikaupti. Amžius koreguoja kasdienos buitinių problemų sprendimų tempus, tačiau išmokė greičiau organizuoti kūrybinį procesą. „Juk nežinia, kiek čia man beliko...“ – su šypsena tarsteli. Kas palaiko tokį kompozitoriaus darbingumą? Ne kartą yra sakęs: „O, jeigu nebūčiau tiek metų skyręs organizaciniams darbams, vadovavimui meno institucijoms, tikriausiai būčiau galėjęs daugiau susikaupti kompozicijai...“ Mąžta žmonių, kurie atsimena jo, statytojo, taikdario, dar-

Vytauto Lauruðo metai bus, bet savo biografijose ne vienas kompozitorius, muzikologas, atlikėjas, dainininkas yra įrašęs: „Laurušas padėjo...“ Tačiau muzika jo gyvenime visada buvo svarbi. V. Laurušas pabrėžia, kad muzikoje svarbiausia – ne konstrukcijos, išgalvoti dalykai, o emoci-

jos. Jis siekia kurti muziką, kurios poveikį žmogus patiria kiekvienąkart, kai jos klausosi: garsai visada savitai rezonuoja klausančiojo kūne, kuriama garsinė istorija pasąmonėje net sužadina egzistencinę patirtį. Pasikeitė visuomenė, atsivėrė plačios pasaulio erdvės. Kiek daug iš pasaulio centrų ir pakraščių mus pasiekia informacijos apie meninį gyvenimą! Kūrėjo nebetramdo kūrybos estetikos nuostata „leistina – neleistina“. Jis laisvas! Bene svarbiausia tapo suvokti pakitusias visuotinas kūrybos tendencijas, kritiškai įvertinti savo kūrybos genezę, nebijoti atsiverti kitokia kalba, numoti ranka į žeminančias nepraustaburnių jaunų kolegų replikas ir kurti. Juk kompozitoriaus nemarumas – kūryboje. „Nakties balsai“, „Liepsnoja naktis“, Koncertas, kiti kūriniai balsui, smuikui, fortepijonui rodė nauja raiška įprasminto kelio pradžią. Šiandien jie atliekami jaunų, pajėgiančių tai padaryti atlikėjų. Smulkesnių formų kūrinius atlieka ir studentai. Pristatydama V. Laurušo pjesių fortepijonui ciklą „Spalvų polifonija“, pedagogė Jūratė Karosaitė 2011 m. rašė: „MinKompozitorius Vytautas Laurušas po savo kūrybos vakaro

Muzikos barai / 34


ties gilumu ir spalvų simbolika patraukia Vytauto Laurušo (g. 1930) monumentalus ciklas „Spalvų polifonija“ („Oranžinis preliudas“, „Oranžinė fuga“, „Mėlynasis preliudas“, „Mėlynoji fuga“, „Žaliasis preliudas“, „Žalioji fuga“, „Geltonasis preliudas“, „Geltonoji fuga“, „Baltasis preliudas“, „Baltoji fuga“, „Juodasis preliudas ir fuga“). Šį ciklą kompozitorius kūrė etapais nuo 1981 iki 1993 metų. „Spalvų polifonija“ pagrįsta serijine technika. Improvizacijas primenantys preliudai jungiami su griežtos struktūros fugomis. Nuotaikų įvairovė, kurią perteikia teminė medžiaga, asocijuojasi su spalva. Spalva čia yra tam tikras psichologinės būsenos simbolis, padeda perteikti gilius išgyvenimus. Plati kūrinių emocinė įvairovė – nuo nerūpestingumo ir susimąstymo iki tragiškų būsenų. V. Laurušo „Spalvų polifonijos“ faktūra nėra sudėtinga, tačiau polifoninio audinio išryškinimas, temų raiškos, giluminių kūrinio idėjų atskleidimas per dinaminius ir spalvinius niuansus yra nelengva, bet labai įdomi kūrybinė užduotis atlikėjui.“ Ypač ryškiai V. Laurušo kūrybingumas pradėjo skleistis apie 2000-uosius metus. „Dar niekad neturėjau tokio kūrybingo periodo. Atrodo, esu vedamas kažkokios jėgos, kuri diktuoja, ką turiu daryti, kokius instrumentus pasirinkti“, – apie nepaaiškinamą naujų opusų gausą ir darbo intensyvumą kalbėjo V. Laurušas 2010 m. prieš koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje. Profesinė meistrystė, brandi patirtis, rezultatyvūs naujų estetinių krypčių apibendrinimai. Kūrybos slenksčiu kompozitorius vadina 2000-aisiais sukurtą ir prof. Sauliui Sondeckiui dedikuotą „Maldų simfoniją“, kuri 2003 m. skambėjo „Klaipėdos muzikos pavasaryje“. 2004 m. Jerevane vykusiame tarptautiniame muzikos festivalyje „Perspectives XXI“ „Maldų simfoniją“ atliko D. Geringo diriguojamas Armėnijos kamerinis orkestras. 2005 m. ją atliko Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras, vėliau – Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras. Kuo patrauklus šis kūrinys? Kaip

rašė muzikologė Ona Narbutienė, „Maldų simfonija“ „raiškumu ir naratyvumu primena monologą, kupiną atsivėrimų, pakylėtų akimirkų, nerimo ir susikaupimo. Čia ypač įtaigiai pasireiškia V. Laurušo kūrybai būdingi bruožai – emocionalumas, dideli nuotaikų kontrastai, darni įvairių išraiškos priemonių sintezė.“ Muzikologai mėgsta V. Laurušo kūrybą dalinti į etapus, tačiau kompozitorius tam visai nepritaria. „Kokie čia etapai? Juk tai, kas girdima šiandien, neatsirado staiga. Tos užuomazgos ryškios jau 1968-aisiais vyrų chorui sukurtuose „Nakties balsuose“. Emocijai reikšti kitokį rūbą sėkmingai radau ir Pirmajame styginių kvartete, ir Sonatoje smuikui solo. Iki „Maldų simfonijos“ buvo ilgas kelias, vystant tas pačias kūrybos idėjas, bet tobulinant meistriškumą. Darbas, darbas...“ – sako V. Laurušas. Brandą atneša laikas, dovanojantis skaisčią nušvitimo akimirką. „Maldų simfonija“ – meditatyvi kompozitoriaus būsena, savotiška išpažintis, gyvybingas naratyvas, malda, autoironija... Kelias į tokį atvirą, net muzikinį simbolį – konkrečios giesmės motyvą. Nuo tylos per gyvenimo šurmulius – į maldą. Taigi, muzikai būdinga galia simboliškai sužadinti ir sustruktūrinti pamatinį žmonių ryšį su savimi ir pasauliu – tiesiogiai ir konkrečiai. Muzika gali tai pasiekti, nes poveikio – „atvėrimo“ – metu ji tarytum suvienija ir sutelkia savyje reikšmes, kurias klausytojas atpažįsta kaip savas“, – rašė Johnas Shepherdas. Ieškodamas kelio į nuskaidrėjimo kulminacijas kompozitorius pasitelkia aleatoriką, sonoristiką, linearinę polifoniją ir dar dievai žino ką. Gal teisus Antanas Maceina, rašęs, kad muzika, kaip ir visa kultūrinė kūryba, yra atgailos išraiška – už nuodėmės sukeltą chaosą, nedarną. Skamba kamerinis orkestras. V. Laurušui išsprūsta: „Džiaugiuosi pagaliau pajutęs styginių kvinteto esmę, atrodo, išmokau jį spalvingai panaudoti...“ Viena žymiausių Europoje „SCHOTT“ leidykla išleido ir platina kūrinio natas. „Per pastaruosius dvylika metų

sukūriau visą pluoštą kūrinių, kurie man brangūs ir susilaukė reikšmingų įvertinimų. Kūrybiniame procese pajutau lengvumą, atsivėrė neišsenkantis temų ratas, jaučiuosi esąs stiprus kurdamas įvairių žanrų muziką. Ypač džiaugiuosi pajutęs simfoninio orkestro galias, jo grupių panaudojimo spektrą.“ Išėjusiems pagerbti skirtas Vytauto Laurušo styginių kvartetas Nr. 3 „Kopų vėjas“ (2007), jo premjera nuskambėjo šviesaus atminimo Onos Narbutienės rengtame Thomo Manno festivalyje Nidoje, tačiau kūrinį inicijavusi muzikologė jo jau nebeišgirdo. Akivaizdžiai pasikeitė ir V. Laurušo požiūris į kūrinių formą kaip garsinės medžiagos organizavimo būdą. Klausytojo refleksijai ypač paveikios arkinės reprizos – fiksuojame minties gimimą ir laukiame įdomaus tos arkos formavimo proceso. „Manau, labai svarbu jausti klausytojo psichologinį nusiteikimą sekti muzikos raidą, nepiktnaudžiauti taktų gausa, kūrinio neištęsti. Taip mokė ir kompozitoriai klasikai.“ Bėgant metams keitėsi ir kūrinių balsui stilistika. Greta 2000-aisiais pagal Eduardo Mieželaičio tekstą sukurto satyrinio „Kasdieniško soneto“ tenorui ir styginių orkestrui atsirado visai kitokių atlikėjo būsenų reikalaujanti muzika. „Kiek aš pats juntu, mano kūryboje yra teatrališkumo. Kontrastingos temos įgauna tipažą, įvaizdį“, – sako V. Laurušas. XXI a. muzikos metamorfozes liudijantį romansų ciklą pagal amerikiečių poeto G. Browno eiles „Seven Images“ (2002 m.) atlikdama švedų dainininkė Kristina Nilsson-Hellgren (sopranas) ir ansamblis „Kairos“ ieškojo kelio iš realistinėmis dimensijomis ženklinto pasaulio į tai, kas nežinoma, neapčiuopiama. „Symphonia Latina“ (2006 m.) puikiai sujungė orkestrą su balsu. Grojant Valstybiniam simfoniniam orkestrui (dirigavo G. Rinkevičius) nuostabiai dainavo Inesa Linaburgytė. V. Laurušas ne kartą yra pasitelkęs Eduardo Mieželaičio ir Justino Marcinkevičiaus tekstus. 2012 metais baigti vokaliniai ciklai „Žiemos pasažai“ pagal E. Mieželaičio eiles ir „Penki sonetai“, skirti J. Marcinkevi-

Muzikos barai / 35


Sukaktis čiaus atminimui. Slėpiningi, metaforų kupini išsisakymai. „Gyvenimas – prie lopšio budėjimas / Tobulai pakartoti svetimai nuodėmei, mirtinai klaidai?“ – taip rašė Ona Baliukonė. Jis baigiasi pasąmonėje nenutylančia paukščio giesme... Kiekvienas kūrinys – savita žmogaus drama, jo emocijų sankirtos. Laimė pajusti jo vidines būsenas ir jas išreikšti. Tekstas kaip paveiki inspiracija. Ne tik Lietuvoje skamba trio „Madrigale strumentale“ (2009 m.), atliekamas netikėto ansamblio „Grand Trio“ – Algirdas Budrys, Petras Geniušas, Davidas Geringas. „Mane sužavėjo šių atlikėjų interpretacijos išradingumas“, – sako V. Laurušas. 2001 m. sukurtas ir pirmą kartą Liškiavos bažnyčioje atliktas kūrinys „Paukščių turgus“ fleitai, smuikui ir altui (grojo Carstenas Hustedtas, Ingrida Armonaitė ir Audronė Pšibilskienė). Profesorės Veronikos Vitaitės šeimai, pianistų trio, pasivadinusiam „Dinastijos“ vardu (Veronika Vitaitė, Aleksandra Žvirblytė ir vaikaitis Paulius Anderssonas, beje, jis atlieka mušamųjų partiją), skirtas „Concertino“ (2007 m.) dviem fortepijonams ir mušamiesiems. Muzika dvelkia jaunatviška ekspresija, veržlumu, skoningu papokštavimu. 2005-aisiais gimė koncertas klarnetui (in B) ir simfoniniam orkestrui „Legenda“ (dirigavo Gintaras Rinkevičius), jame nebūties varpai tarsi atveria legendų skrynią. Visai kita nuotaika alsuoja „Preghiera“ – kūrinys klarnetui ir pučiamųjų orkestrui (premjera su orkestru „Trimitas“, 2009). Impulsą „Pavasario sonatai“ fleitai ir styginių orkestrui (solistas Vytautas Sriubikis ir Šv. Kristoforo orkestras, 2011 m.) suteikė M. K. Čiurlionio kūryba. Simfonijų ciklas baigtas Ketvirtąja simfonija (2011 m., premjeroje 2012 m. Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo Robertas Šervenikas) ir 2012 m. sukurtu „Post scriptum“ simfoniniam orkestrui (dirigavo Juozas Domarkas). Svarbus stimulas atversti naują puslapį yra atlikėjų, festivalių organizatorių užsakymai. Pavyzdžiui, lietuviškajai „Gaidai“ ar violončelės

Muzikos barai / 36

festivaliui Kronberge (Vokietija, 2003 m.). Pastarajame ne vieną V. Laurušo kūrinį pristatė Davidas Geringas. „Stebėjausi, lenkiausi ir lenkiausi, o sveikinti ėjo visai nepažįstami žmonės. Matyt, išties muzika patiko...“ – prisimena V. Laurušas. D. Geringo interpretacija įprasmino ne vieną V. Laurušo kūrinį: „Concerto da camera“ septynioms violončelėms (2007 m.), „Concerto di corde“ dviem violončelėms (Lietuvoje atliktas su Vytautu Sondeckiu). Klausausi pirmajam atlikėjui D. Geringui dedikuoto V. Laurušo koncerto violončelei ir simfoniniam orkestrui „Discorso concitato“ („Jausmingas pokalbis“, 2003 m.). Erdvę užliejanti lyrika, kantilena ir su ja kontrastuojantys ekspresyvūs garsaeiliai paliečia sąmonę, supurto drastiškais kontrastais. Toks šis violončelės ir simfoninio orkestro pokalbis, priešingų nuomonių susidūrimas: trapūs, ažūriniai solisto epizodai ir „laukinis“ tutti. 2013 m. pristatydamas Berlyno koncertinį gyvenimą violončelininkas Danielis Mülleris-Schottas komentavo ryškiausius pastarųjų kelerių metų įrašus kompaktinėse plokštelėse. Tarp jų nurodė D. Geringo atliktą V. Laurušo koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui (dirigavo Gintaras Rinkevičius). „Tai žavu. Įsivaizduoju planetų audrų skambesį, labai audringas kūrinys. Jį girdžiu pirmą kartą. Intriguojanti, jaudinanti muzika. <...> Kokia to kompozitoriaus pavardė? Vytautas Laurušas, iš Lietuvos? Labai įdomu.“ „Vokietijos spauda mano simfoninių kūrinių tutti epizodus net įvardijo laukiniu tutti, planetos šturmu. Džiaugiuosi, kad leidykla SCHOTT mano kūrybą aukštai vertina. 2012 m. mano pavardę įrašė į pasaulio muzikos nuo Mozarto laikų iki šių dienų reitingavimo sąrašą. Tarp pusantro šimto kompozitorių – Liszto, Puccini, Ščedrino, Čaikovskio, Ligeti – puikuojasi ir mano pavardė“, – rodo leidyklos parengtą puslapį V. Laurušas. Kiekviename amžiuje kuria įvairių kartų, likimų, talento, savas estetines vertybes išreiškiantys menininkai. Kas gali būti geriau – sveikai, be pykčio, laisvai besiskleidžianti įvai-

rovė. Atlikėjai ir klausytojai turės ką rinktis. Kiekvienas nugyvena savo gyvenimą, kuriame vyksta nuolatinė tamsos ir šviesos, gėrio ir blogio, taurumo ir niekšybių grumtis. Stebiuosi V. Laurušo smalsumu ir tolerancija. Po vieno jam nepatikusio koncerto man sakė: „Įdomu, reikia žinoti, kuo jaunoji karta gyvena. Svarbu, kad profesionalai mokėtų, turėtų kuo savuosius idealus išreikšti. Kiekvienas renkasi savo kelią. Bet jeigu nemoka, nevaldo orkestro ir net nesistengia išmokti – jų menas laikinas, klausytojų neįtikins. Man artimiausia aistringa, emocionali muzika, kurioje jaučiu žmogaus pasaulį.“ 2005 m. už „Maldų simfoniją“ (2001), koncertą orkestrui „Discorso concitato“ (2003), „Concerto di corde“ dviem violončelėms (2002), trio „Paukščių turgus“ (2001) ir „Seven Images“ („Septyni paveikslėliai“) sopranui, violai da gamba ir teorbai (2002), kitus kamerinius kūrinius, jų modernią, ekspresyvią kalbą Vytautas Laurušas apdovanotas Nacionaline premija. n


L I E T U V O S

MU Z I K Ų

R Ė M I M O

F O N D A S

XV tarptautinis muzikos festivalis Balandžio 8 d., pirmadienį, 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje Jūratė Švedaitė, sopranas, Lietuva/JAV Dainius Puišys, baritonas, Lietuva Renata Marcinkutė-Lesieur, vargonai, Lietuva Audronė Kisieliūtė, fortepijonas, Lietuva Balandžio 9 d., antradienį, 18 val. Vilniaus rotušėje Balandžio 11, ketvirtadienį, 18 val. Utenos muzikos mokykloje Povilas Syrrist-Gelgota, altas, Lietuva/Norvegija Toril Syrrist-Gelgota, violončelė, Norvegija Aleksandras Vizbaras, fortepijonas, Lietuva Balandžio 10 d., trečiadienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje Ieva Pranskutė, smuikas, Lietuva/Austrija Morta Grigaliūnaitė, fortepijonas, Lietuva/D.Britanija Balandžio 11 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus rotušėje Duetas DUO: Ugnė Tiškutė, altas, Lietuva/D. Britanija Morta Grigaliūnaitė, fortepijonas, Lietuva/D. Britanija Balandžio 14 d., sekmadienį, 14 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Karolina Juodelytė, vargonai, Lietuva/Vokietija Dainius Puodžiukas, smuikas, Lietuva/JAV Ilona Pliavgo, sopranas, Lietuva Balandžio 17 d., trečiadienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje Balandžio 19 d., penktadienį, 18 val. Marijampolės kultūros centre Balandžio 22 d., pirmadienį, 18 val. Kauno filharmonijoje Mindaugas Jankauskas, tenoras, Lietuva/Vokietija Karolina Glinskaitė, sopranas, Lietuva Gražina Zalatorienė, fortepijonas, Lietuva Balandžio 23 d., antradienį, 10 val. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje Meistriškumo pamoka Luigi Tufano, fleita, traversas, Italija Nijolė Dorotėja Beniušytė, klavesinas, Lietuva/Italija Balandžio 23 d., antradienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje Jurgis Aleknavičius, fortepijonas, Lietuva/Rusija Wang Kai Ping, smuikas, Kinija

Balandžio 24 d., trečiadienį, 18 val. Taikomosios dailės muziejuje Dmitrij Berezin, violončelė, Lietuva/Rusija Marija Berezina, smuikas, Lietuva Marija Bylinska, fortepijonas, Lietuva Roberta Mikučionytė, fortepijonas, Lietuva Balandžio 25 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje Nijolė Dorotėja Beniušytė, klavesinas, Lietuva/Italija Luigi Tufano, fleita, traversas, Italija Balandžio 26 d., penktadienį, 13 val. K. Žoromskio namuose-muziejuje, Kalinausko g. 12 Apskritojo stalo diskusija „Lietuvos muzikinės kultūros sklaidos užsienyje praktika, galimybės“ Balandžio 30 d., antradienį, 18 val. Stasio Vainiūno namuose Arnoldo Voketaičio (bosas-baritonas) kūrybos vakaras, Lietuva/JAV Fausta Savickaitė, mecosopranas, Lietuva Arūnas Malikėnas, baritonas, Lietuva Saulius Lipčius, violončelė, Lietuva Aleksandras Vizbaras, fortepijonas, Lietuva Vaclovas Juodpusis, muzikologas, Lietuva Gegužės 2 d., ketvirtadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Evelina Puzaitė, fortepijonas, Lietuva/D. Britanija Fortepijoninis kvintetas Cosima, D. Britanija: Evelina Puzaitė, fortepijonas, Lietuva/D. Britanija Katerina Nazarova, smuikas, Australija Algirdas Galdikas, smuikas, Lietuva/D. Britanija Jenny Lewisohn, altas, D. Britanija Angélique Lihou, violončelė, Gernsis

Muzikos barai / 37


Nauji leidiniai AR MIRĘS - NE DRAUGAS GYVAM?

Ona Narbutienė Edmundo Gedgaudo knygoje „Gyvenimo preliudai“

© www.lithuanianembassy.co.uk nuotr.

Kelis kartus girdėjau, kaip Onutė, mįslingai linktelėjusi galvą, sakė: „Miręs – ne draugas gyvam.“ Tam tikromis aplinkybėmis lyg pritardama jai vis ketindavau prie sentencijos prasmės sugrįžti, pagalvoti, ar iš tikrųjų taip yra. Šį posakį radusi Edmundo Gedgaudo knygoje „Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai“ („Versus Aureus“, 2012) vėl susimąsčiau... nusprendžiau, kad būna ir kitaip. Pasirodo, šie žodžiai priklauso Ivano Turgenevo romano „Tėvai ir vaikai“ veikėjui Bazarovui. Jie, cituojami aštuoniolikmetės Onutės, tragiškai ir kažkaip neįtaigiai skamba 1949 m. rašytame laiške. Jis buvo išmestas draugėms iš gyvulinio, tremties į Sibirą, vagono. Pažindamas Oną Narbutienę – stiprią ir energin-

valandos iki dabar man mokykloje visi labai geri, ir to užmiršti tikrai niekad negalėsiu, bet tuo momentu aš visgi pasijutau labai vieniša. Atsimenu, pradėjau žiūrėti į salėj kabančius portretus, pamačiau Šopeno, ir man pasirodė, kad aš sutikau gerą pažįstamą, pasidarė lengviau. Nuo tada aš visuomet, kai ateidavau į salę, pažiūrėdavau į tą portretą... Kai paskutinį kartą sėdėjau salėj gaunant diplomus, aš irgi į jį žiūrėjau ir galvojau, kad trejus metus aš visuomet, kai būdavau nusiminusi, ieškodavau nusiraminimo šitame paprastame portrete.“1 Kaip gerai, kad Edmundas Gedgaudas parašė šitą knygą! Gal kada nors atsiras ir kitokių O. Narbutienės gyvenimo, kūrybinės veiklos interpretacijų, bet ši itin brangi – ir kaip pirmoji, ir tuo, kad parašyta artimo bičiulio, muzikos kritiko. Kiek čia niuansų, poteksčių, prasmių, akivaizdžių ir paslėptų! Kiek tekstų, intertekstų, kontekstų – rusiškų, lenkiškų, vokiškų, muzikinių, operinių, poetinių, prozinių ir net blevyzginių... Jie reikalauja atpažinimo,

Edmundas Gedgaudas, muzikologė Dalia Sverdiolienė, profesorius Jurgis Dvarionas

gą, visada jaunatvišką – ilgai net nenumanei turint ją tremtinės patirtį. O jei ką ir išgirsdavai, nesinorėdavo gilintis. Džiaugsmingas, spinduliuojantis Onos buvimas užkrėsdavo ir lyg neigė tokias (ap)kalbas. Pripažįstant, kad didžiausia žmogaus gyvenimo vertybė – bendravimas, visi, pažinojusieji muzikologę, manau, pritars, kad ją Ona puoselėjo be išlygų, dalijosi su visais. Todėl ypač jaudina jos sutrikimas tarp svetimųjų, kai net kabantis (negyvas) Chopino portretas tapo geriausiu draugu. Apie pirmuosius įspūdžius Irkutsko aukštesniojoje muzikos mokykloje, kurią baigė 1952 m., Ona laiške rašė: „Atsimenu, kaip pirmą kartą atėjusi į muzikos mokyklą papuoliau į chorą. Man buvo nejauku po visko, ką pergyvenau, aš stovėjau prie salės, kur rinkosi choras, „svetima tarp svetimų“. Nė vieno pažįstamo veido, nė vieno žmogaus, kuris galėtų mane suprasti. Tiesa, nuo pat pirmos

Muzikos barai / 38

abipusio supratimo, tuomet žaviai „groja“... Knygos įžangoje autorius prisipažįsta, kad „yra vietų, pasakojančių tarsi praskriejant paviršiumi, nuosekliau neapibūdinant <...> Atsiprašau skaitytojų, kuriems papildomos informacijos teks ieškoti enciklopedijose ir internete. Man labiausiai rūpėjo tai, ko šituose šaltiniuose neaptinkame.“2 Manau, atsiprašyti bičiulės Onos tikrai nereikėtų – tai puikiai jai suprantama (ir drauge apie ją bylojanti), dažnai užuominomis išsakyta (iš)minties, ironijos, kartais humoro kalba. Juk kaip dažnai ieškodamas muzikologės telefonu išgirsdavai atsakymą: „Išbėgo greta pas Edžius (suprask, Gedgaudus) pabendrauti.“ Muzikologė O. Narbutienė kalbėjo, rašė aiškiai, dalykiškai, paprastai, bet kolegų, draugų stiliaus, tiksliau, individualybės savitumą, be 1 Edmundas Gedgaudas. Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai. „Versus Aureus“, 2012, p. 179. 2

P. 11.

abejo, vertino, kartais nepaisydama aplinkinių nuomonių. Tai patvirtintų ir laiškas būsimam smuikininkui šviesaus atminimo Pauliui Juodišiui (tremtyje žuvusio generolo sūnui), kurio žaismingą eleganciją daug kas dar prisimename. Jis siųstas iš Sibiro 1951 metais: „Žinai, Pauliau, neseniai gavau laišką nuo vienos klasės draugės, aš jos paklausiau, ką ji sutinka ar ką žino apie mūsų laidos merginas ar berniukus. Gavau maždaug tokį atsakymą: <...> buvau vieną kartą sutikus Paulių, tačiau kas iš to, juk jo vis vien nesuprasi, turbūt tik tu mokėdavai su juo susikalbėti <...> Man tikrai keista, kodėl apie Tave taip galvoja. Aš Tave tikrai suprantu, ir suprantu gal daug geriau negu kitus, bent man Tu atrodai labai sukalbamas.“3 Dar 1949-aisiais, pirmais tremties metais, P. Juodišiui Onutė išsakė savo jaunatvišką maksimalizmą: „Įsivaizduok: lietuvės studentės ir šiaip mergaitės eina į rusų kaimą pašokti. Žmogus, netekęs Tėvynės, ištremtas, eina ieškoti linksmybės pas tuos, kurie <...> Visgi garbė yra viskas, nesvarbu, jei aš kada gal apiplyšus ir kažin kokiam stovyje sugrįšiu pas Jus, bet žinosiu, kad savo naštą mokėjau pakelti garbingai <...> Dabar gaunam į dieną apie 300–400 g. duonos. <...> Jei vėl galėčiau gerai gyventi, tai būtų puiku, nesgi pasitenkinčiau stačiai nieku. Man nereikia nei lovos, nei kėdės, man užtenka karšto vandens ir 400 gr. duonos, dar geru atveju ko nors kito. Juk tai puiku! <...> Tu neišsigąsk <...> juk niekas nėra taip baisu, kaip atrodo. O mūsų kaimiečiai tai visai gerai gyvena, nors ir dejuoja. Aš dejuojančių žmonių nelabai mėgstu ir visiems tikriausiai atrodo, kad aš visai patenkinta.“4 Vėliau, 1951 m., rašė: „Visi man pranašauja labai didelę ateitį „baigsi ir ištekėsi“ (rus.). Aš taip ir 3

P. 156, 157.

4

P. 134, 135.


galvoju, jog čia jiems visas gyvenimo tikslas, ot durniai, kitaip jų ir negalima pavadinti.“5 Ona Litvinaitė-Narbutienė – ar Sibire stumdanti sunkius molio prikrautus vagonėlius, ravinti kolchozo daržus, ar su prijuoste savo namų Žvėryne virtuvėje bulves skutanti (teko ir tokią, bet vis vien žavią matyti), – iš esmės buvo giliai romantiška (juk iš portretų pasirinko Chopiną, kurio likimo buvo sukrėsta, net su juo susitapatino), lygu dvasiška. Nors, sūnaus pastebėjimu, ne tokia romantikė kaip tėvas6. Iš tiesų, į veržlų Tėvynės link nukreiptą meilės sūkurį ją įtraukė itin romantiška Vytauto Narbuto – geologo mokslininko, vėliau ir rašytojo asmenybė. Jis atvyko į Irkutską aplankyti per laiškus pamiltos mergaitės ir jos išsivežti. Leisdamas atrinkti ir publikuoti jam skirtus laiškus V. Narbutas parodė išskirtinį pasitikėjimą knygos autoriumi. Santūri kalbose apie save ir artimuosius, jų padedama Ona – patiktų jai tai ar ne – atvėrė iki šiol tik nedaugeliui žinomas širdies kertelės. Meilės laiškai pribloškia veržlia energetika. Srautas pristabdomas, kai E. Gedgaudas įterpia operinį „Eugenijaus Onegino“ Tatjanos laiško scenos interpretacijos inkliuzą, kuris užbaigiamas „nedavatkišku“ kabaretiniu Boy-Żeleńskio dvieiliu: „Z tym największy jest ambaras, / Żeby dwoje chciało naraz (Bet sunkiausia juk ant svieto, / Kad iš karto du norėtų). „Ar Tau neatrodo, – klausia knygos autorius „Laiške toli nuklydusiam vilniečiui“, – kad Puškinas apie tai parašė eiliuotą romaną, o Čaikovskis operą?“7 Šis žaismingumas tokių rimtų Onos laiškų kontekste, manau, leistinas, iš E. Gedgaudo lūpų tai skamba švelniai ironiškai (vien kupiūrų gausa liudija, kaip atidžiai laiškai atrinkti, trumpinti). Muzikologas per daugelį metų absorbavo Onos aplinką, joje dalyvauja, subtiliai ją išgyvena ir žmonos Noros padedamas (tai pripažįsta knygos autorius) papildomai studijuoja. Kolegoms ne kartą žodžiu įžvalgiai, įvairiais rakursais išskleista muzikos kritiko adoruojama istorinė Vilniaus, Kauno aplinka rašant knygą papildyta ir sudėtingo likimo Klaipėdos krašto, dar daugiau – carinės Rusijos atmosfera. Ją kūrusių žmonių likimai nuolatos domina E. Gedgaudą. Knygoje atgijo itin autentiška ir savitai paini, sudėtinga su mūsų krašto žmonėmis susijusi istorija nuo XX a. pradžios iki šių dienų, po skiautelę iš viso pasaulio (nuo Sibiro iki Anglijos) surinktas išdraskytas Radus-Zenkavičių–Litvinų– Narbutų šeimos paveikslas. Čia E. Gedgaudas ir sau randa simpatiją – Narbutienės mamą Olgą Litvinienę (Radus-Zenkavičaitę). Pažintis su ja, matyt, prasidėjo nuo mitologinės „Narbutynės“, kulinarinių receptų „knygos“, kurioje jos ranka įvairiomis kalbomis užrašyti įvairių tautų patiekalai. Močiutės gaminius puoselėja anūkė kompozitorė Onutė Narbu-

taitė, jais domisi ir provaikaičiai. Susižavėjimą kelia ir kitos knygos moterys bei vyrai, jų laikysena įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Įspūdingos, epochos „aukštąjį“ stilių atspindinčios nuotraukos – kaip gerai, kad jau buvo daromos ir išliko! Jose užfiksuota muzikai ir kulinarijai jautri (drauge su autoriumi atsiprašome už tokį gretinimą) Onos močiutė Kotryna Valentina Radus-Zenkavičienė; Onos tėvas mįslingas intravertas kavalerijos kapitonas Kazys Litvinas, aišku, generolas Leonas Radus-Zenkavičius... Visų nepaminėsi. Tik Edmundui pavaldūs tokie tonai, pustoniai ir chromatizmai, o gal ir ketvirtatoniai, atkuriant paradoksalią Onos praeitį – kilmingą vaikystę (genealoginis medis, Kaunas, Klaipėda, Vilnius) ir varganą, bet orumo nepraradusią Sibiro jaunystę. Anot autoriaus, „Tie gyvenimai taip nesuderinami, kad mintyse jie bemat vienas kitą gožia. Su senele tokių temų verčiau negvildenti. Su mama irgi. Net su savimi.“8 E. Gedgaudo tekstą atliepia Onos apmąstymai apie gresiantį paskyrimą dirbti mokykloje šachtų centre Čeremchove, išsiskiriant su mama, broliu, močiute: „Visi galvoja, kad aš didelė optimistė, nes sunkiausiuose gyvenimo momentuose darau linksmą miną ir būk tai visai nereaguoju. Ir visuomet stebiuosi iš tų žmonių, kurie gali kiekvienam praeiviui pasakoti visus savo vargus ir rūpesčius <...> Bet namuose nešneku, nes žinau, jiems tai per skaudu. Už tai Tau parašiau, Tu nieko prieš?“9 1952 m. klausimas adresuotas Vytautui Narbutui, kurį, įpuolusį į liūdesį, norėtų pabarti: „Man atrodo, kad tai laikina. Man dažnai užeina pesimizmo „priepuoliai“, bet jie greit praeina. Dėl to gal sunkiai suprantu, kad žmogus tokioje būklėje gali būti nuolatos. Gal man neteko tokių žmonių matyti, o matydama žmoguje ką nors „ne taip“, visuomet stengiuosi rasti priežastį ir jį pateisinti. O jei priežasties nesurandu, aš tokius žmones pasmerkiu. Kartais moku būti labai žiauri, pati tai žinau ir gal turėčiau stebėtis, kad nesmerkiu Tavęs, nežinau, kodėl to nedarau.“10 Žinome ir dabar geriau suprantame, kodėl Ona „nekultivavo“ Sibiro temos – per daug skaudu. Kita vertus, gyvenimas darė savo – ji džiaugėsi juo bet kokiomis aplinkybėmis. 1951 m. rašė: „<...> dar suspėju grožėtis mėnulio šviesa, ką gi, reikia imti iš gyvenimo, kas gražiausia. Juk visur ir visada galima rasti ką nors gražaus.“11 Arba 1952 m. laiškas: „Tik dabar aš supratau, kad aš visgi labai myliu žmones ir stengiuosi juose matyti viską gera, ką tik galima įžiūrėti.“12 Koks žaismingai graudus dar 1949 m. nupieštas vaizdelis iš Sibiro: „Išmokau važinėti jaučiu ir joti ant jo <...> Tai įsivaizduokit: vežimas ant dviejų ratų prikrau8

P.126.

9

P. 169.

tas mėšlo, prieš jį jautis, ant kurio sėdi Onutė ir niūniuoja arijas iš „Fausto“ ir „Onegino.“13 Graudus, nes būta ir kitokio jodinėjimo – vaikystėje. E. Gedgaudas rašo: „Jodinėdama žirgeliu Čiūteliuose vis dažniau pagalvodavo apie artėjantį su juo išsiskyrimą. Senelis irgi pajodinėdavo, įpročiais palaikydamas kariškio žvalumą.“14 Knygos pavadinime esanti muzikinė preliudo sąvoka sudaro prielaidas įvairiapusiam knygos muzikalumui pasireikšti, būti. Patrauklus ir muzikaliai niuansuotas, esė žanrui artimas E. Gedgaudo tekstas. Jis vyrauja knygos dalyje, atkuriančioje Onos Narbutienės protėvių istoriją, – ji pateikiama ne muziejiškai, chronologiškai, bet dažnai suaktualinama šiuolaikiškomis paralelinėmis įžvalgomis, kurios koncentruojasi visą knygą tarsi muzikinis leitmotyvas lydinčiose „Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui“ padalose. Kartais autorius pykteli samprotaudamas apie tai, kaip antruoju prieškario dešimtmečiu europietiškai puoselėtos vertybės dabar arba pamirštamos, arba daiginamos grotesko pavidalais, kai groteskas dera prie „mužiko nuostatų“, kai plinta Potiomkino sindromas (turimas omenyje „Lietuvos įvaizdžio“ kūrimas). Jis plėsis nykstant tokiems kaip Ona, kaip jos senelis generolas Leonas Radus-Zenkavičius.15 „Ar jie labiau skirtingi, ar panašūs. Abiejų tekstuose aiški mintis, abu lakoniški, taiklūs. Ona – savo senelio anūkė“16, – klausia ir pats atsako E. Gedgaudas. Tikrai pritartume. Genetiniai ryšiai akivaizdūs. Kariūno charakteris‚ pasižymintis „aukštais ir visada konkrečiais sau keliamais reikalavimais“, ori laikysena, mokėjimas bendrauti su žmonėmis, diplomatiniai sugebėjimai, ypatinga asmens charizma, kuri užvaldydavo daugelį. Išsilavinimas, darbštumas, pedagogo talentas, knygų rašymas, kalbų mokėjimas. Ir net su kraujo ryšiais ne visai susijusių dalykų panašumas: ir senelio, ir Onos nuopelnai Lietuvai nebuvo deramai įvertinti: generolui nesuteiktas prašomas sklypas, nors diplomatiniu keliu Lietuvai buvo atkovojęs žemių (jis iš esmės buvo ištremtas į Klaipėdą); rūgščiai nusišypsome prisimindami, kad oficialiai Ona Narbutienė buvo docentė, nors dažnai pelnytai buvo vadinama profesore. Knyga „Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai“ pradedama ne istorijos pasakojimu pagal principą „nuo ... iki“, bet atvirkščiai. Jos pradžioje tarsi preliudų preliudu tampa šeimos narių (sūnaus, dukros, tėvo ir marčios) pokalbis, per prisiminimus įvedantis į Onos gyvenimo aplinką, ypatingą Bernardinų oficinos (kur ilgą laiką gyveno Narbutai) atmosferą, supažindina su knygos herojais, vos apčiuopiamai nubrėžia jos laiko ir erdvės amplitudę. Sąlygiškai antrąją knygos dalį sudaro O. Narbutie13

P. 132.

5

P. 156.

10

P. 189.

14

P. 111.

6

P. 29.

11

P. 161.

15

P. 52

7

P. 235.

12

P. 176.

16

Ten pat.

Muzikos barai / 39


Nauji leidiniai nės laiškai, rašyti draugėms iš Sibiro tremties ir vos sugrįžus: Irenai Žemaitytei, Giedrei Karužaitei, Birutei Mulokaitei, Gražinai Ručytei, taip pat Pauliui Juodišiui, Vytautui Narbutui. Dvi skirtingo stiliaus dalys nėra atskirtos, jos susidėsto galvoje. Knygą sudaro 10 atskirus pavadinimus turinčių preliudų, kurių ciklą užbaigia finalinis „Iš Vytauto Narbuto tekstų“. Su įžanga ir finalu susidarytų į C. Debussy 12 preliudų visumą kreipiantis ciklas – ne tik formos analogijomis, bet ir pastelinių spalvų, psichologinių niuansų subtilumu, kontrastingų būsenų seka. Preliudas gali būti savarankiškai prasmingas ir priklausomas nuo centrinės kūrinio dalies, įžanginis, – su ja susijęs arba ne. Jis gerai girdėti atskirtas nuo miniatiūrų gausa pasižyminčios visumos ir kitaip suskamba jos apsuptyje. Kiekvienas muzikalus skaitytojas gali rasti jam artimiausią knygos pavadinimo interpretaciją. Centru gali tapti ir Onos laiškai, ir dar neaprašytas, numanomas, būsimas jos gyvenimo kelias sugrįžus. Gal centru galėtų būti ir Onos netektis, mirtis. Ji suteikė mums galimybę pažinti iki šiol nematytą muzikologės gyvenimo pusę – džiaugsmingą vaikystę, skausmingus, kartais viltį prarandančius ir vėl (su užplūdusia meile ir siekiu grįžti į Tėvynę) džiaugsmingai ją susigrąžinančius jaunystės metus. „Argi mūsų gyvenimas, – klausia Alphonsas Lamartine’as, – nėra seka preliudų prieš nežinomą himną, kurio pirmą iškilmingą natą užgros mirtis?“ Lamartine’o citatą iš „Naujų poetinių apmąstymų“ (Nouvelles meditations poetiques) 15 epizodo panaudojo F. Lisztas, kurdamas vieną geriausių savo simfoninių poemų „Preliudai“. Onos Narbutienės kolega šviesaus atminimo muzikologas Adeodatas Tauragis koncerto programėlėje rašė: „Lisztas šį klausimą cituoja ir, greičiausiai, stengiasi išreikšti garsais (pačioje poemos pradžioje), tačiau atsako į jį visai kitaip. Jis vaizduoja žmogų, nesitaikstantį su likimu, metantį iššūkį mirčiai, šokantį į audringą gyvenimo verpetą <...> Pakanka perskaityti tekstą, paskui – pasiklausyti muzikos, kad įsitikintume, jog vienas kito jie iš esmės neatitinka. Tai pastebėta jau seniai: Lamartine’o poezija gana miglota, nesvetimas jai ir religinis-mistinis atspalvis, Lisztas, priešingai, piešia konkrečius vaizdus be jokių „antgamtiškų“ užuominų.“17 Konkretūs, realistiški Sibiro tremties vaizdai ir antgamtiška, mistinė knygos personažų, įmestų į istorijos verpetų sūkurį, dvasios stiprybė. Savita knygos polistilistika, intertekstualumas suteikia jai kontrastingo išraiškingumo, drauge, kaip F. Liszto „Preliudai“, ji yra vientisa, monoteminė – skirta Onai Narbutienei; monostilistinė – knygos autoriaus rašymo būdo, bendros knygos kompozicijos suvienyta. E. Gedgaudo knygos „Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai“ sandara ir stilius gali būti

Muzikos barai / 40

įvairiai interpretuojami, tai lemia jų funkcinis daugiareikšmiškumas. Čia kiekvienas įžvelgiame savas tyliąsias ir garsiąsias, centrines ir šalutines kulminacijas, įžangas, kodas, ekspozicijas bei reprizas, tarsi klausydami F. Liszto simfoninės poemos „Preliudai“ ar C. Debussy preliudų ciklo. Paminėsiu kelis, manau, didžiausios įtampos taškus ir nelauktas jų atomazgas, susijusias su muzikavimo ir buvimo drauge džiaugsmu. Stulbina laiške užfiksuotas jausmų proveržis iš Lietuvos į Sibirą atkeliavusiam ne kažin kokiam materialiai naudingam daiktui, o... natoms. Iš Pauliaus Juodišiaus 1951 m. rugsėjį gavusi pluoštą gaidų, Ona rašė: „Ne, Pauliau, Tu negali suprasti, kas dėjosi mano širdyj. Aš tikrai galiu pasakyti, kad tikrai retai buvau tokia laiminga kaip šiandien. Ir visą mielą dieną mes trys nieko neveikdamos tik žiūrinėjom gaidas, skambinom ir kalbėjom... norėtųsi pasakyti ką nors daug ir gražesnio – bet nežinau žodžių... O šiandien aš nieko nepajėgiu daryti, tik noriu bėgioti, šaukti, nežinau, atrodo, kad namą nuversčiau.“18 Be jaudulio negali skaityti apie kitą Sibire gautą „dovaną“. Laiške Irenai Žemaitytei (vėliau Geniušienei) Ona rašė: „Tai buvo liepos 18 apie 19 valandą vakaro, mamytė barškina į duris, kažkokia nesava, susijaudinusi, sako: „Onute, aš atnešiau tau tokią dovaną, tokią dovaną...“ Ir aš pamačiau Birutę – daugiau aš nieko negaliu parašyti, to jausmo apsakyti neįmanoma. Dvi savaitės prabėgo kaip kelios dienos, abejoju, ar žmogus gali būti labiau laimingas. Ir dabar vaikštant Irkutsko gatvėmis, viskas atrodo kitaip, Lietuva priartėjo ir Jūs visos pasidarėt man dar artimesnės... Įsivaizduok, sėdim vobte, tose pačiose vietose kaip Vilniuj, prie šono Birutė, klausausi „Onegino“. Nejau aš turiu teisę pasakyt, kad esu nelaiminga?“19 Taip aprašytas susitikimas su viena artimiausių draugių – Birute Mulokaitė (vėliau Sabaliauskienė), kuri 1952 m. nuvyko Onutės aplankyti į Irkutską. Buvimas be savų Onai Narbutienei buvo nepakenčiamas, slopino džiaugsmą. 1955 m. pagaliau važiuodama traukiniu į Tėvynę, tačiau palikusi artimuosius Irkutske, ji V. Narbutui rašė: „Aš jaučiuosi tokia vieniša, apleista tarp tų visų svetimų žmonių, vagonų, traukinių ir šios baisios lygumos – jau buvau užmiršusi, kad tarp mūsų tokie žemės plotai, kad jie tiek metų mus skyrė. O dabar baisu, kai pagalvoju, kad jie bus tarp manęs ir tų, kuriuos aš ten palikau <...> Tu dar labai toli ir Irkutskas taip pat toli, o aš kažkur erdvėje.“20 Kontrastingas, valiūkiškai skercinis ryžtingumas grįžti į Lietuvą sklinda iš anksčiau, 1954 metais, rašyto laiško, supykus ant mokyklos direktoriaus, papildomai kraunančio išvykas į Angarską: „Dabar eisiu plaut virtuvę <...> Rytoj išsimiegosiu, ryte dar pagulėsiu ir pasvajosiu, kaip aš grįšiu, – ir išvažiuojant parodysiu Nechodai (mokyklos direktoriui – A. Ž.) liežuvį.“21

Skaitytoją gali nustebinti ilgainiui atsiskleidžiantis prieštaringas prieraišumas – ne tik prie Vilniaus aplinkos, draugių, bet ir prie įsibėgėjančio gyvenimo Irkutske. 1955 m. kovo 23 d., galvodama apie tremties datą, Onutė rašė lyg savęs klausdama: „Aš visais metais prisimindavau tą dieną, o šiemet jau ne taip baisu galvot, dabar jau viskas kitaip. Bendrai, tai jau 6 metai, daug, ar ne?“22 Visus kylančius prieštaravimus panaikina suvokimas apie juos lemiančią meilę žmonėms, dėl kurios artimesnė tampa nauja aplinka. Tuomet geriau supranti jau sugrįžus 1955 m. rašyto laiško turinį, nors galėjai tikėtis centrinės – džiugesio, svajonių išsipildymo kulminacijos, orkestro tutti ir forte fortissimo. Paskutiniais metais tremtyje artimiausiai draugei Gražinai Ručytei (vėliau Landsbergienei), besimokančiai Sverdlovsko konservatorijoje, Ona atvirai prisipažino: „O bendrai, Gražinėle, gyvenimas ima savo, ir jei nebūtų čia Vyto, kažin ar negrįžčiau aš atgal į Irkutską. Per 6 metus kiekvienas sukūrė savo gyvenimą ir man kartais taip užeina, kad aš net nenorėčiau sutikt ką nors iš nelabai artimų – nėra apie ką kalbėt. Daug kas ir nebepažįsta, tada net negera darosi, kažkaip skaudu. Šitą tu turi gerai suprasti, tai toks negeras jausmas.“23 Knygos pabaigoje publikuojamas Vytauto Narbuto tekstas esmingai ją apibendrina: „Onutės atsisveikinimas su Irkutsku gyvai patvirtina tą patį, ką liudijo pirmasis laiškas klasės draugėms, išmestas pro grotuotą užkalto vagono langelį – jos širdies tikrumą, gilų ryšį su žmonėmis, kurie ją mylėjo, buvo jai geri. Liudija Onutės spinduliuojančią, harmoningą, atvirą žmonėms ir juos mylinčią esybę. Tokia ji liko atmintyje – tikra ir nepavargstanti dalintis širdies tikrumu, nepavargstanti džiaugtis gyvenimo kasdienybe ir paversti ją gražia pasaka, mokytis ir dirbti jaučiant gyvenimo prasmę, negailint tam nei laiko, nei sveikatos.“24 Skausmingos netekties akivaizdoje Onos gyvumas knygoje lyg paneigia Bazarovo mintį, kad miręs – ne draugas gyvam. Ona Narbutienė tampa dar artimesnė, nes taip atvirai pasipasakojo, – nors ir kitų, bet labai ją mylinčių, artimų žmonių lūpomis. n Audronė ŽIŪRAITYTĖ


PASITIKOME NAUJĄ JŪRATĖS VILIŪTĖS KNYGĄ Pirkdama Jūratės Vyliūtės knygą „Gyvenimas – simfonija...“ džiaugiausi. Muzikos istorikė, ilgametė LRT muzikos redaktorė, parengusi per 400 laidų, paskelbusi nemažai straipsnių periodikoje ir mokslinių įžvalgų rinkiniuose, išleidusi monografijų apie žymius mūsų dainininkus Ireną Jasiūnaitę, Eleną Čiudakovą, Valentiną Adamkevičių, egzodo muzikus, šį kartą prakalbo apie kompozitorių Justiną Bašinską (1923–2003). Manau, kad autorė daug svarstė, nes apie artimą žmogų, gyvenimo draugą rašyti sunku – kaip kalbėti apie išjaustas, išverktas, sielvartingas ar džiugias dienas. Jautriai knygoje parašyti puslapiai apie didžius, todėl niekur nepritampančius žmones, muzikos fanatikus, patrakusius idealistus. Tokių buvo ir bus visada. Neišsišokėliai, todėl būnantys aikštingųjų šešėlyje. „Vaidenos ši knyga man pavadinimu „Apsėstas demonų“... Nes toks buvo jo gyvenimas – kasdienės pastangos išplėšti pašaukimą iš Lemties, tarsi ne savo vieton, ne savo laiku į žemę būtų atėjęs. Vis atsidūsėdavo dainos žodžiais – motinėle sengalvėle, kam užauginai, kodėl mažutėlio nenuskandinai. Pašaukimo kryžius sunkus, retai kam uždedamas.“ Kompozitorius gyveno ir kūrė valstybės lūžių, moralinių, socialinių pasikeitimų, oficialiosios moralės transformacijos metais. „Niekas neskatino atlikti šią biografinę išpažintį. Tiesiog pats panorau dar kartą pakeliauti (kiek leis atmintis) savo vingiuotu, duobėtu sėkmių ir nusivylimų keliu“, – knygoje skaitome J. Bašinsko, pasaulį išvydusio Marijampolės apskrityje, Mažosios Trakiškės kaime, autobiografijos fragmentėlį. Ir tekėjo gyvenimu motinos gerumas, daina. Šeimai atsikrausčius į Višakio Rūdą, vaiko pasididžiavimą tėvyne, o vėliau ir tautišką dvasią kuriamoje muzikoje brandino čia augęs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simbolis – Laisvės ąžuolas. Bažnytėlėje gaudžiantys neblogi vargonai žadino muzikos troškimą, o mokyklėlė – žinių godulį. Tie jausmai ir buvo svarbiausi, jie įsišaknijo ir vienaip ar kitaip reiškėsi visą gyvenimą, įsirėžė kūryboje. Autorė fiksuoja būsimo profesionalo muziko kelią, tokį tradicinį Lietuvoje: daina laukuose, gegužinėje, giesmė bažnyčioje, vargonų gausmas, vargonininko pamokymai... Tačiau ji subtiliai stabteli ties sutiktomis personalijomis, nesitenkina sausais faktais, vaizdinga kalba priartina mus prie to laiko, prie tų erdvių, kuriose brendo būsimas kompozitorius. Įdomūs epizodai iš gyvenimo, mokantis Kaune, studijuojant konservatorijoje. Nostalgiškai išnyra mūsų kompozitorių klasikų, ypač J. Bašinsko pedagogų Antano Račiūno, Juliaus Juzeliūno, dar tik studijuojančių kolegų Vytauto Klovos, Jurgio Gaižausko, Vytauto Paltanavičiaus, Vytauto Laurušo, Rimydo Žigaičio ir kitų spalvingos asmenybės, santykių vingrybės.

Kompozitorius J. Bašinskas sukūrė daugiau kaip tris šimtus veikalų, tačiau būdamas kritiškas, kūrybiniu testamentu leido scenose ar eterio bangomis atlikti tik trečdalį jų. „Mano kūryba – nelygi. Šalia nusisekusių opusų, mano nuomone, yra ir silpnų. Taigi nenorėčiau, kad jie visi skambėtų koncertų salėse, televizijos ar radijo bangomis. Man išėjus, šiame sąraše nepaminėtus kūrinius prašau kategoriškai niekur neatlikti, partitūras sunaikinti, juostas išmagnetinti. <...> Visi kūriniai, parašyti nuo 1983 metų – atliktini“, – nurodė J. Bašinskas. Skaudžiai išgyveno ideologinius sovietmečio reikalavimus, kūrybos technologijai taikomus apribojimus. Knygos autorė kūrybingai pateikia kompozitorių gyvenimą, cituoja naujų kūrinių perklausų aptarimų fragmentus. Tokiu būdu atsiveria kompozitorių kūrybinės laboratorijos, kūrėjų mąstymo erdvės, oficialių reikalavimų, vertinimų aspektai, galime įžvelgti kuriančio žmogaus trapaus dvasinio pasaulio žaizdas. Tarp J. Bašinsko kūrinių – devynios simfoni-

jos, baletas „Užkeiktieji vienuoliai“, opera „Marti“, ryškūs atlikėjų pamėgti kameriniai kūriniai, vokaliniai ciklai, daugybė harmonizuotų liaudies dainų ir kt. Jo kūryboje nebuvo paviršutiniškumo, greitosiomis suręstų partitūrų. Net vaikams skirti kūrinėliai turi savą veidą. Ypač mėgau nuotaikingas „Mįsles“ balsui ir fortepijonui. Jas dainavo beveik visi Filharmonijos solistai, kurie važiuodavo su edukacinėmis programomis į mokyklas. „Rašiau ne akademinę knygą apie kompozitorių – pasakojau jo gyvenimą, ką žinojau, kaip supratau, stengdamasi priartėti prie kūrėjo asmenybės, neapeidama jo prigimties dvilypumo. Kalbant apie kūrinius neišvengta nukrypimų į teorijos dalykus – remtasi laikotarpio publikacijomis ir jo paties aiškinimais. Tai subjektyvūs požiūriai, pastebėjimai, ginčytinos nuomonės“, – pratarmėje rašo J. Vyliūtė. Ir tai labiausiai žavi skaitantįjį. „Pirmoji knygos dalis „Iš gulbės kiaušinio“ apima 1923–1975 metus, žmogaus ir kūrėjo formavimosi, jo vaikystės, jaunystės, brendimo laikotarpį. Apie jį užsimindavo retai ir daug ką praleisdamas. Esu dėkinga knygoje paminėtiems ir nepaminėtiems Bagotosios parapijos choristams, J. Bašinsko giminaičiams, mokiniams, bendramoksliams ir bendradarbiams (kai kuriuos jų jau priglaudė žemelė), padėjusiems įeiti į anų metų aplinką ir pažinti J. Bašinską tokį, kokio neįtarėme esant“, – rašo knygos autorė. „Antroji knygos dalis „Mano vyras“, apimanti 1976–2003 metus, rengta pagal mano dienoraščius, papildant juos rašytiniu J. Bašinsko palikimu: rašteliais, laiškais, įrašais Kūrybos sąsiuvinyje, dedikacijomis ir t. t.“ Knygoje daug nuotraukų, kompozitoriaus autografų, pateiktas kūrinių sąrašas pagal datas ir paties autoriaus aprobuotas pagal žanrus. Išryškėja atlikėjams dedikuoti, premijuoti kūriniai. Knyga išleista su kompaktine plokštele. Knygos medžiagą papildė J. Bašinsko muzikos atlikėjų įžvalgos ir vertinimai. Besibaigiant XX amžiui J. Bašinsko kūrybą puikiai vertino kolegos. „Pastarojo laikotarpio kameriniai Justino Bašinsko kūriniai – labai gera muzika. Jis pasiekė tą laisvę, kai kad ir ką rašytum, viskas gerai“, – yra sakęs Teisutis Makačinas. Antrino muzikologas Arvydas Karaška: „Imponuojanti asmenybė – turi paslaptingumo, traukos, be to, yra doras žmogus, ne garbėtroška.“ Tokia jautri, sudėtinga, kovojanti su graužatimi, ydomis, ieškanti nušvitimo asmenybė atsiskleidė ir neįmantriai, bet talentingai parašytoje Jūratės Vyliūtės knygoje. Vasario 26 d. ji buvo pristatyta Kompozitorių namuose, vakare, skirtame kompozitoriaus Justino Bašinsko 90-mečiui. Dalyvavo knygos autorė, kompozitorius Šarūnas Nakas, kūrinius atliko dainininkė Natalija Katilienė, smuikininkė Rusnė Mataitytė, violončelininkas Rimantas Armonas, pianistai Irena Uss-Armonienė ir Sergejus Okruško, muzikologė Živilė Stonytė. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 41


Nauji leidiniai „LIETUVIŲ CHORO MUZIKOS ANTOLOGIJA IKI 1900 METŲ. I TOMAS“

Antologija – rinkinys, apimantis geriausius tam tikro laikotarpio autorių kūrinius. Graikų kilmės žodis (anthologia < anthos – gėlė + legō – renku) patvirtina tokio rinkinio išskirtinumą. Įvairiausių choro muzikos rinkinių leidžiama nuolat ir gana gausiai. Tačiau „Lietuvių choro muzikos antologija iki 1900. I tomas“, pasirodžiusi praėjusiais metais, – pirmasis šio žanro pavyzdys mūsų muzikos leidyboje (sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Rolandas Aidukas, redakcinė kolegija: J. V. Bruveris, A. Lopas, T. Makačinas. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2012). Antologijos redakcinės kolegijos žodyje, kurį parašė prof. dr. Jonas Vytautas Bruveris, įvertinamas doc. R. Aiduko kruopščiai parengtas darbas ir pabrėžiama, kad „Antologijos tikslas įprastinis – pateikti susistemintą ir kuo išsamesnę savo srities vertybių visumą. Choro muzika – visos muzikos kultūros dalis. Kurdama jos raidos bei vertybių vaizdą, Antologija praplės lietuvių muzikos istorijos, stilių kaitos supratimą, o chorai jos tomuose ras jiems tinkančių ir patinkančių veikalų“ (7 p.). Antologijos I tomui, kuris apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1990 metų, reikėjo rasti sudarytoją, išmanantį choro muzikos specifiką ir turintį platų bendrąjį akiratį. Šį darbą atlikti buvo pakviestas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Rolandas Aidukas, baigęs meno aspirantūrą istoriniu darbu „Lietuvių religinė choro muzika“ (vadovas prof. dr. K. R. Kašponis). Kadangi sovietmečiu lietuvių religinė choro muzika pagal lietuviškus tekstus nebuvo leidžiama, nepriklausomybės metais reikėjo gilintis ir į pradinį šio žanro muzikos vystymosi laikotarpį, susipažinti su jos istorija. Dėstydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedroje teorines ir istorines disciplinas R. Aidukas nuolat susidurdavo su palyginti gausia, bet dar mažai analizuota šio žanro literatūra. Taigi, rengdamas antologijos I tomą, kuris apima ir senuosius laikus, sudarytojas jau turėjo metodologinius pagrindus. Jis privalėjo gilintis į dar lietuvių muzikos istorijoje mažai žinomus arba nežinomus choro muzikos kūrinius ir jų autorius. Neatsitiktinai redakcinės kolegijos žodyje prof. J. V. Bruveris akcentuoja, kad antologija praplės lietuvių muzikos istorijos supratimą. „Lietuvių muzikos istorija“ (I d., 2002) atspindi muzikos raidos laikotarpį nuo 1883 metų, o antologija apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki XX amžiaus pradžios. Antologija pagrįstai pradedama nuo sutartinių. Teikiama istorinė apžvalga, aptariama sutartinių raida, ryškiausi jų bruožai, unikalumas mūsų kultūroje, primenama, kad 2010 m. sutartinės įtrauktos į UNESCO reprezentaty-

Muzikos barai / 42

vųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Sudarytojas, remdamasis įvairiais šaltiniais, aprašo sutartinių rūšis, kurios istorijos bėgyje turėjo įvairius pavadinimus: giesmė, saugė, kapotinė, apskrita, palaistinė. Šie pavadinimai atspindi sutartinių įvairovę. Doc. R. Aidukas gana detaliai apibūdina sutartinių specifiką. Lietuvių muzikos pradžia – gerokai prieš Kristų, kai atsirado baltų tautos, o susiformavo ji apie 500-uosius metus po Kristaus. Tikėtina, kad tai buvo ir choro muzikos pradžia. Pradinis periodas mums kelia daugybę klausimų – kuriuos kompozitorius ir kūrinius priskirti lietuvių muzikai, kurie iš jų patenka į choro muzikos aruodą. Remdamasis istoriniu principu, doc. R. Aidukas ieškojo, kokius ryšius su lietuvių muzikine kultūra turi konkretus kūrinys ar kompozitorius. Jis atrinko daugelio nežinomų autorių kūrinius, tačiau nebūtinai tų, kurie gyveno Lietuvoje. Pavyzdžiui, spausdinamas vokiečių kompozitorės, dainininkės, dailininkės ir aktorės, mokėjusios keturias kalbas, Coronos Schröter (1751–1802) kūrinys pagal lietuvių liaudies dainos žodžius „Aš atsisakiau savo močiutei“ (1782). Šios lietuvių liaudies dainos tekstą Johannas Wolfgangas Goethe įtraukė

į savo sceninį kūrinį „Žvejo dukra“. Goethe ir Schröter artimai bendradarbiavo. J. W. Goethe parašė 1825 m. išleisto Liudviko Rėzos liaudies dainų rinkinio (tarp jų 7 dainos su natomis) recenziją. 1827 m. L. Rėzos „Dainos“ buvo išleistos čekų kalba, o 1878 m. Antonínas Dvořákas pagal jų tekstus sukūrė


penkias dainas vyrų chorui. Taip prasideda muzikinė lituanistika. Daug vietos antologijoje skirta lenkų kompozitoriui Stanisławui Moniuszkai, kuris 1840–1858 m. gyveno Vilniuje ir nuveikė didelį kultūrinį darbą. 1848 m. sausio 1 d. Vilniuje pirmą kartą koncertiniu būdu atlikta jo opera „Halka“, o gruodžio 18 d. nuskambėjo mitologinė kantata lietuviška tematika „Milda“. Vilniaus laikotarpiu buvo sukurti žymiausi S. Moniuszkos religiniai kūriniai, tarp kurių iškiliausią vietą užima keturios „Aušros Vartų litanijos“ (ketvirtoji skelbiama antologijoje). Choro muzikos srityje S. Moniuszka paliko turtingą palikimą, jo kūryba užima svarbią vietą Lietuvos muzikinės kultūros istorijoje. Doc. R. Aidukas, visais galimais būdais ieškodamas šaltinių, netikėtai rado nepublikuotą S. Moniuszkos „Vakaro dainos“ aranžuotę vyrų chorui a cappella. Prof. dr. Darius Kučinskas atkūrė šios dainos partitūrą pagal M. K. Čiurlionio parašytas choro partijas ir šį kūrinį buvo galima publikuoti antologijoje. Vakarų Europos kompozitorių choro muzika nuolat skambėjo Lietuvoje. Ji buvo perrašoma į instrumentines tabulatūras ir atliekama vargonais, liutniomis, kitais instrumentais. XVII a. Braunsbergo vargonų tabulatūroje, kuri saugoma Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, yra per 300 tuo metu populiarių vokalinių ir instrumentinių kūrinių, iš jų po vieną kitą pateikiama antologijoje, pavyzdžiui, Orlando di Lasso chorinė partitūra, kurią iš tabulatūrinės notacijos iššifravo Darius Stabinskas. Kai kuriems iš jų tekstus pritaikė Gintautas Venislovas ir atgaivino šią choro muzika. Minėtų kūrinių publikavimas, nors jie sukurti ir ne lietuvių kilmės autorių, praplečia meninį akiratį, supratimą apie to meto muzikinę kultūrą. Antologijos I tomo pavadinimas buvo derinamas su kitais tomais, negalima buvo keisti viso ciklo pavadinimų vienovės ir vietoj „lietuvių“ rašyti „Lietuvos“. Žinoma, šių kompozitorių kūryba sudaro nedidelę rinkinio dalį, tačiau yra skambėjusi Lietuvoje. Antologijos pasirodymo laukėme net ketverius metus, nes R. Aidukui teko atlikti didžiulį parengiamąjį darbą. Viskas padaryta kruopščiai, tačiau viena kita abejonė natų tekste pasitaiko. Pavyzdžiui, V. Nacevičiaus „Lietuvninkai mes esam gimę“ pateikiama nepilnam mišriam chorui, tačiau choro faktūra rodo, kad daina greičiau skirta vyrų chorui. V. Kudirkos harmonizuotos liaudies dainos „Ant kalno karklai siūbavo“ I dalies natvertės yra dvigubai sustambintos, kas kenkia dainos formai. Tačiau minėti netikslumai palikti sąmoningai, nenorint keisti pirminių šaltinių (originalų) medžiagos. Knyga estetiškai apipavidalinta, yra patogi praktiniame darbe, tačiau taupant popierių keliuose knygos puslapiuose buvo galima racionaliau išdėstyti penklines ir kūrinių tekstus.

,,PEDAGOGINIO DVASINGUMO LINK. SUSITIKIMAI SU ALBERTU PILIČIAUSKU“

Knyga „Pedagoginio dvasingumo link. Susitikimai su Albertu Piličiausku“ – įdomus publicistikos ir grožinės literatūros derinys. Jame pateikiami profesoriaus Alberto Piličiausko per ilgus darbo metus praktine patirtimi pagrįsti patarimai, jie pedagogams, tėvams, visiems, kuriems rūpi vaikai ir mokykla, padės susigaudyti švietimo aktualijų labirintuose. Prieš beveik dvejus metus amžinybėn iškeliavęs profesorius Albertas Piličiauskas buvo nenuilstantis švietėjas, aktyvus Lietuvos pilietis. Savo darbuose jis didelį dėmesį skyrė pedagoginėms aktualijoms, dvasingumo mokykloje puoselėjimui, sukūrė unikalų asmeninės prasmės metodą, galintį su meno pagalbą padėti auklėti mokinius, paskatino neįgaliųjų meno terapijos mūsų šalyje vystymąsi, inicijavo Lietuvos tėvų forumo steigimą ir nuveikė daugybę kitų reikšmingų darbų. Pedagogas, turėjęs ryškų švietimo stratego talentą, padėjusį jam pastebėti ir numatyti ateities pedagogikos tendencijas ir problemas, savo patarimais ir įžvalgomis aktyviai dalijosi 2005–2010 metais leistame elektroniniame žurnale „PAPA“ („Pedagoginės aktualijos Piličiausko akimis“ – www.piliciauskas.lt). Remiantis šia bei kita medžiaga ir buvo sudaryta knyga ,,Pedagoginio dvasingumo link. Susitikimai su Albertu Piličiausku” (sudarė Lolita Piličiauskaitė-Navickienė). Joje tariamuose susitikimuose profesorius Albertas „bendrauja“ su savo studentais, seminarų klausytojais, tėvais, mokyklų vadovais, šeimynykščiais... O pokalbių temos (jų per dvidešimt) – pačios aktualiausios: ar galima mylėti visus mokinius, drausmės problemos ir jų sprendimo būdai, mokyklų direktorių poveikis švietimo reformai, tėvų ir mokytojų santykiai, būsimų mokytojų rengimas, kalendorinių švenčių aktualizavimas, tėvų galimybės sprendžiant švietimo problemas ir kt. Albertas Piličiauskas realiais darbais puoselėjo pedagoginį dvasingumą, tad jo sukurtas ketureilis – „Telydi gyvenimą Jūsų / tauri ir prasminga mintis: / „Didžiausius stebuklus padaro / Tikėjimas, Meilė, Viltis...“ – tinkamai nurodo vykdytų darbų kryptį. Lolita PILIČIAUSKAITĖ-NAVICKIENĖ

Nors doc. R. Aidukas naudojosi gausia ir iš dalies reta literatūra, antologijoje pasigendame žymaus senosios lietuvių raštijos tyrinėtojo prof. Guido Michelini darbų, ypač kapitalinės 730 puslapių knygos „Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000). Ją rašydamas autorius naudojosi Parmos universiteto, Vatikano, Bolonijos, Milano, Greifsvaldo, Vilniaus, Berlyno (ir jo Slaptojo archyvo) bibliotekų, Kremonos muzikinės poligrafijos instituto archyvais. Pagirtina, kad R. Aidukas pratarmėje detaliai aptaria kiekvieną kūrinį, išaiškina naujų, mums dar nežinomų autorių darbų atsiradimo aplinkybes. Naudotasi gausiais šaltiniais – archyvais, bibliotekomis, asmeniniais rinkiniais. Antologijoje pateikta gana daug menkai žinomų ar visiškai nežinomų kūrinių.

Sudarytojo ir vyriausiojo redaktoriaus doc. R. Aiduko profesinės žinios ir patirtis, darbštumas ir užsispyrimas padėjo parengti kapitalinį leidinį. Jam talkino didelis specialistų būrys: vertėjai, redaktoriai, natografai, maketuotojai. Romaldas MISIUKEVIČIUS

Muzikos barai / 43


Panorama

Jaunųjų dirigenčių debiutas

Pavasario sutiktuvės senajame Vilniaus arsenale: Lietuvos edukologijos universiteto akademiniam chorui „Ave vita“ diriguoja jaunosios choristės – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientė Gintarė Barisaitė (prof. Jurijaus Kalco klasė) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė Airida Borovikovaitė (doc. Kastyčio Bariso klasė). Tai buvo drąsus, geranoriškas ir perspektyvus choro – daugelio tarptautinių konkursų laureato, „Aukso paukštės“ nominanto – žingsnis, pripažįsta ilgametis „Ave vita“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Kastytis Barisas. „Gintarė ir Airida, besirengdamos savo profesijos krikštui, kruopščiai dirbo su choru, daug ko išmoko, – sako kolektyvo vadovas. – Patrauklios, linksmos scenos gražuolės turi savo bendravimo su choristais metodiką. Gintarė – dar ir solistė, rengiasi dainavimo studijoms. Lyriškoji Airida dirba muzikos mokytoja Balsių mokykloje, moko dainavimo.“ „Prieš bet kokį koncertą, egzaminą ir net repeticiją suvirpa širdis, – prisipažįsta Airida, – ir dažnai labai stipriai. Tačiau prieš šį jaučiausi visiškai rami, pakili nuotaika lydėjo visą koncertą. „Ave vita“ – choras, kuris geba paliesti klausytojo širdį ir palikti gilią emociją.“ Airida mokėsi Klaipėdos Edu-

Muzikos barai / 44

ardo Balsio menų gimnazijoje. Iš pradžių pasirinko choro dirigavimo specialybę, po ketvirtos klasės perbėgo į fortepijono skyrių. „Buvo ir kitokių pagundų – kur netingėta, ten dalyvauta, – pasakoja mergina. – Po trejų metų nusprendžiau: ne, vis dėlto dainuosiu, diriguosiu, taigi grįžau į choro dirigavimą. Pradėjau dainuoti Klaipėdos jaunimo centro dainos studijoje „Keberiokšt“. O kai atėjo diena stoti į aukštąją mokyklą, dirigavimą įrašiau paskutinį... Pasirinkau muzikos pedagogiką Lietuvos edukologijos universitete, norėjau būti mokytoja. Čia atsirado docentas Kastytis Barisas, ir aš supratau, kad noriu diriguoti. Dėstytojas palaikė, skatino, o svarbiausia, tikėjo manimi. Juk ne kiekvienas pedagogas motyvuoja, įtikina studentą. Taigi choro dirigavimas iš troškimų sąrašo galo pateko į pirmą vietą, po studijų LEU likimas nuvedė į Muzikos ir teatro akademijos magistrantūrą.“ Gintarė lankė menų darželį „Dainorėlis“, vėliau buvo muzikos būreliai, popgrupės, džiazas, po to – M. K. Čiurlionio menų mokykla. Kastytis Barisas prisimena, kiek pastangų padėta, kol dukra buvo nuviliota nuo pramogų pasaulio... Dabar jos kelias vienas – į Muzikos ir teatro akademiją. Juk menininkui svarbiausia gauti gerą išsilavinimą, o gyvenimas nuves ten, kur reikia. „Nesekiau tėčio pėdomis, – sako Gintarė, – bet, be abejo, jis buvo pavyzdys. Iš pradžių labiau norėjau groti, paskui atsitiko tai, kas būna dažnam: nusibodo, baigta, išeisiu... Kol gavau pasiūlymą pagalvoti apie choro dirigavimą. Tai, matyt, buvo laiminga valanda, dabar aš esu prof. Jurijaus Kalco klasėje. Su juo dirbu nuo septintos M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasės. Iš profesoriaus išmokau visur ir visada susitvardyti. Nepavyko sunkus kūrinys – profesorius ramiai paprašo: pakartok. Nuryji nevilties piliulę ir kartoji, kartoji. Įdomiausia, kai Airida Borovikovaitė ir Gintarė Barisaitė

duoda Lietuvoje dar neatliktą kūrinį. Tai uždega, įpareigoja. O chore „Ave vita“ aš užaugau. Mažylė stebėdavau tėvo repeticijas, man būdavo labai smagu. Paskui – vėl laiminga valanda: leido atsistoti greta choristų ir dainuoti. Patiko. Kažkodėl mokykloje tokio noro dainuoti niekada nekildavo. O čia – noriu dainuoti, noriu koncertuoti. Ir nesuprantu, kur šito jausmo paslaptis. Dabar, kai jau esu „Ave vita“ chormeisterė, daug ką suprantu ir galiu drąsiai pasakyti, kad tebesimokau iš tėvo, kaip dirbti su kiekviena choristų grupe, stebiuosi, iš kur žmoguje tiek aistros, užsidegimo, meilės darbui ir savo profesijai.“ Doc. Kastyčio Bariso nuomone, smagu, kad į gyvenimą išleidžiama daug jaunų menininkų, bet skaudu, nes daugelis jų Lietuvoje neturi darbo. Trūksta chorų – nebereikia chorvedžių. Profesorius Viktoras Masevičius prieš kelis dešimtmečius pranašavo ateisiant dieną, kai chorai Lietuvoje bus retenybė. Tą laiką jau turime. Juozas SKOMSKIS

Būti matomiems

Renginių, skirtų solfedžio dėstymui muzikos mokyklose, pastaraisiais metais nėra gausu. Viena iš priežasčių – nuolat mažinamas teorinių disciplinų valandų skaičius, stambinamos grupės. Ne paslaptis, kad šiandien tokioms įstaigoms pirmiausia tenka spręsti toli gražu ne dalyko tobulinimo klausimus. Vis dėlto Karoliniškių muzikos mokyklos direktorė Aldona Skruibytė paskatino mokytojus imtis iniciatyvos ir bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos mokymo studijų centru (vedėja Aldona Juodelienė) surengti teorinį seminarą. Į seminarą „Muzikos teorijos mokymas: patirtis ir inovacijos“ pakviesti specialistai sutiko atvykti savo lėšomis ir dirbti be atlygio. Viršvalandžių neskaičiavo mokyklos Muzikos teorijos, istorijos ir kompozicijos metodinė grupė ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Babaliauskienė. Sausio 30 dieną iš įvairų Lietuvos kampelių suvažiavę muzikos pedagogai sausakimšai užpildė Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos salę. Dviejų dalių programa, sudaryta iš pranešimų, praktinių darbų ir atvirų pamokų, aktualiausia buvo solfedžio mokytojams, tačiau savo įvairove įdomi ir daug platesniam dėstytojų ratui. Kompozitorius, Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojas eksper-

tas Donatas Prusevičius pranešimui ir praktiniam darbui pasirinko temą „Komponavimo pradmenys“. Aptaręs esminius dalykus – kaip užrašyti raiškią melodiją, jai parinkti nenuobodų ritmą bei pritarimą nesinaudojant pianinu, Prusevičius skyrė laiko mokiniams ir seminaro dalyviams pabandyti sukomponuoti bent 8 taktus muzikos iš duotos eilės natų, „pasiskolintų“ iš visiems žinomos W. A. Mozarto simfonijos Nr. 40 g-moll pirmosios dalies. Per trumpą laiką užrašyti pavyzdžiai, be abejo, neatpažįstamai nutolo nuo klasicistinio stiliaus šaltinio, bet kartu maloniai nustebino kūrybingumu ir variantų įvairove. Alytiškės solfedžio mokytojos metodininkės Alytės Vitkauskienės parengti mokiniai jau daugelį metų puikiai pasirodo solfedžio konkurse Kaune, juos gerai vertina Vilniaus ar Kauno konservatorijų pedagogai. A. Vitkauskienė atvykti į seminarą neturėjo galimybių, bet atsiuntė pranešimą „Skaitymo iš lapo, transponavimo, akompanimento parinkimo įgūdžių lavinimas solfedžio pamokose“. Apie tokio pobūdžio veiklą dažnam šiandien baugu pagalvoti: muzikos mokyklose užsiėmimai reti, per juos vos spėjama „perbėgti“ pagrindinius dalykus. Solfedžio vis dažniau suvokiamas kaip instrumentininkų valandas „pagal galimybes“ papildanti ir „per sunki“ pamoka, nors klausos lavinimas, taip pat muzikos rašto pažinimas yra kokybiško ugdymo pagrindas. Didžiulio susidomėjimo sulaukė muzikologės, knygos apie Vytautą Venckų autorės mokytojos ekspertės iš Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Svetlanos Puidokienės atvira pamoka „Mąstymo ir sistemos svarba pratimų solfedžiavime“. Su savo ketvirtų klasių moksleiviais ji pirmiausia pademonstravo nemažai intonacinių pratimų, paskui tas pačias nuoseklaus garsų judėjimo, pastoviųjų laipsnių, atskirų garsų dainavimo ar šuolių intonacijas vaikai stengėsi atpažinti pratimuose ir jas savarankiškai perskaityti iš lapo. Šią efektyvią laipsnių dainavimo sistemą mokytoja, remdamasi A. Ostrovskio veikalais, per daugelį metų išplėtojo ir pritaikė savo darbe, pagal ją parengė solfedžio vadovėlius. Seminaro dalyvius sužavėjo ne tik pats darbo metodas, bet ir mokytojos ryžtas parodyti nesurepetuotą pamoką, kurioje vaikai klysta ir taisosi. Mokytoja metodininkė Nijolė Gelgotienė iš Utenos, jau 35 metus dėstanti solfedžio, domisi informacinėmis technologijomis. Semina-


re ji demonstravo interaktyviosios lentos kaip mokymo priemonės galimybes. Pasak N. Gelgotienės, susipažinę su programomis „Sibelius Software“, „Band-in-a-box“, „Trainers“ ir „EarMaster School“, moksleiviai gali savarankiškai lavintis dirbdami kompiuteriu, nes šiandien daugelis namuose veikiau turi būtent kompiuterį, o ne pianiną. Su šypsena žvelgdama į mokytojo darbą iš šono, seminaro rimtį akimirksniu išsklaidė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pedagogikos katedros lektorė Laura Dubosaitė. Pranešime „Muzikos pamoka psichologo požiūriu: lūkesčiai ir realybė“ aptarusi vaikų mąstymo raidos tarpsnius ir jų ypatumus, ji atkreipė dėmesį, kad iki 12 metų moksleiviai itin sunkiai suvokia teorines abstrakcijas, būtent todėl solfedžio mokytojas su jais taip dažnai nesusikalba. Psichologė, anksčiau pati lankiusi muzikos mokyklą, patarė teorines apibrėžtis sieti su vaikams geriau suvokiamomis sąvokomis, ieškoti kūrybiškų asociacijų. Karoliniškių muzikos mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui Jolanta Babaliauskienė pranešime „Muzikos teorijos mokymo ypatumai Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje“ supažindino su teorinio skyriaus veikla. Ji taip pat ragino mokytojus dirbti išvien, kelti aktualius klausimus, galbūt burtis į asociaciją ar rengti bendras programas, linkėjo jiems būti labiau matomiems. Ramunė KAZLAUSKAITĖ

Penktoji Žemaitijos muzikologijos olimpiada

Vasario 22 dieną įvyko Penktoji Žemaitijos muzikos ir meno mokyklų mokinių muzikologijos olimpiada, skirta Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos įkūrimo 90-mečiui. Ją suorganizavo konservatorijos Bendrosios ir specialiosios muzikos teorijos metodinės grupės mokytojos Dalia Navikienė (pirmininkė), Lilija Čiornaja, Rita Juškienė, Olga Lebedeva ir Laima

Sugintienė. Joms, be nuolatinių pagalbininkų – fonotekos vedėjo Haroldo Šliko bei sekretorių Jūratės Jarmoškienės ir Violetos Nekrošienės, – pirmą kartą talkino ir antrus metus veikiančio Muzikos teorijos skyriaus mokinės. Šias metais olimpiadoje dalyvavo Gargždų, Tauragės, Telšių, Klaipėdos Jeronimo Kačinsko, Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklų, Kretingos, Plungės Mykolo Oginskio, Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio, Šilalės, Šilutės meno mokyklų atstovai. Olimpiados dalyviai tradiciškai rungėsi 5–6 ir 7 klasių pogrupiuose. Kaip jau įprasta, mokiniai atliko integruotas solfedžio, muzikos istorijos, muzikos teorijos ir bendrąsias žinias apimančias užduotis, kurios buvo parengtos pagal iš anksto paskelbtą kūrinių sąrašą. Jame – skirtingų epochų, stilių ir žanrų kompozicijos. Paskutinė užduotis buvo pateikta pastaruoju metu ypač išpopuliarėjusiu protų mūšių formatu. Siekiant palaikyti olimpinę dvasią – svarbu dalyvauti, o ne nugalėti, – kaip jau įprasta, buvo skiriamos ne vietos, bet nominacijos už puikų, labai gerą ar gerą pasirodymą. Šiemet gausiausiai telšiškių delegacijai (15 mokinių) teko ir daugiausia apdovanojimų. 5–6 klasių pogrupyje didžiausią balų skaičių (po 296) surinko Gilbertas Umbražūnas iš Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos (mokytoja metodininkė Danguolė Rimšienė) ir Gabrielė Mendeikaitė iš Telšių muzikos mokyklos (vyr. mokytoja Vilija Grigutienė ir mokytoja metodininkė Elena Domarkienė). 293 balus pelnė Nelė Armonaitė iš Gargždų muzikos mokyklos (mokytoja metodininkė Violeta Jokubaitienė), nuo jos keturiais balais atsiliko telšiškė Agnė Benikaitė (vyr. mokytoja Vilija Grigutienė ir mokytoja metodininkė Elena Domarkienė). Vyresniųjų pogrupyje net 316 balų surinko jau antrą kartą olimpiadoje dalyvavusi Eglė Kundrotaitė iš Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos (mokytoja metodininkė Daiva Tuzikienė). Dar vienas klaipėdietis Vitalijus Dobrovolskis iš J. Karoso muzikos mokyklos (mokytoja metodininkė Danguolė Rimšienė) pelnė 298,5 balo. Telšiškis Martynas Žilius (vyr. mokytoja Vilija Grigutienė) įvertintas 289 balais. Nugalėtojų mokytojoms buvo įteikti padėkos raštai, o jiems patiems teko dar ir saldieji prizai. Laima SUGINTIENĖ Daiva Tuzikienė ir Eglė Kundrotaitė

X solfedžio konkurso dalyviai Panevėžio muzikos mokyklos aktų salėje

Solfedžio konkursas Panevėžyje

Nuo 1996 m. tuometinės Panevėžio konservatorijos dėstytojo Vytauto Tamulio inicijuotas solfedžio konkursas gyvuoja iki šiol, mokytojų entuziastų būrelis vis dar suburia kolegas ir jų mokinius vis kitoje Panevėžio krašto vietoje. Šiemet kovo 21 d. dešimtasis Panevėžio krašto muzikos ir meno mokyklų solfedžio konkursas sugrįžo į Panevėžio muzikos mokyklą, švenčiančią 65erių metų sukaktį. Pirmasis konkursas buvo panašus į labai rimtą egzaminą – kiekvienas dalyvis turėjo stovėti prie ilgo stalo, už kurio sėdėjo solidi komisija, ir atlikti sunkias užduotis. Bėgant metams keitėsi užduočių turinys ir forma, konkurse atsirado daugiau žaismės. Šiemet dalyvių laukė atidžiai parengtos individualios muzikinio rašto, solfedžio užduotys, muzikos istorijos testas ir ritmo pratimai. I vietą laimėjo pasvalietės Justina Kripaitytė (mokytojas K. Garlauskas) ir Jovita Mogulevičiūtė (mokytoja N. Puodžiūnienė), II vietą – taip pat pasvalietė Goda Vaičiūnaitė (mokytojas K. Garlauskas), Kipras Lukoševičius ir Paulius Sakalauskas iš Panevėžio muzikos mokyklos (mokytoja R. Stankuvienė), Domantas Palavenis, Justina Šimokytė (mokytoja V. Šateikaitė), Valerija Almanovaitė iš Panevėžio V. Mikalausko menų mokyklos (mokytoja V. Venckūnienė). Pabaigai – keli dalykai, kurie turėtų būti svarbūs meninio švietimo strategiją formuojantiems žmonėms. Pastebime, kad dėl mažinamo pamokų skaičiaus mažėja ir konkurso dalyvių skaičius. Tai liūdina, bet ar gali būti kitaip, jei netoliaregiški savivaldybių taupymo būdai verčia mokytojus prieš jų valią tarpusavyje aiškintis, kuris dalykas svarbesnis, kuris mažiau svarbus ir kuriam galima mažinti

valandas. Dėl kažkieno nekompetencijos finansų valdymo srityje kenčia mūsų vaikai, tenka atsisakyti laiko patikrintų ugdymo dalykų. Ilgametė praktika byloja, kad muzikos meno dalykų neįmanoma įsisavinti per trumpą laiką, tam reikia nuoseklių, kasdienių ir įvairiapusių pratybų. Savivaldybių vadovų norisi paklausti: kai jie savo vaikus ir anūkus atves į muzikos ar meno mokyklą su apkarpytais ugdymo planais, ar išdrįs bent sau prisipažinti kadaise padarę klaidų? Nenuostabu, kad tariantis dėl renginio ateities, Rokiškio muzikos mokyklos mokytojai tik atsargiai pažadėjo po dvejų metų ieškoti galimybių suburti visus dar kartą. Lina MARTINKUTĖ

PASKYRIMAS Vilnius, 2012 m. liepos 25 d.

Ryšium su numatytu 2014 m. LNOBT repertuare Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ (Kaunas, 1943) pastatymu, skiriu Ireną Skomskienę, kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos pirmininkę, atstovauti DEVENIŲ KULTŪROS FONDUI darbe su LNOBT visais minėto baleto pastatymo finansiniais ir kūrybiniais klausimais. Iš DKF įgaliotinės norėsime sistemingos informacijos apie „Vaivos juostos“ pastatymo darbų eigą. Dalia BOBELIENĖ Devenių kultūros fondo prezidentė

Muzikos barai / 45


Ateiname Valerija LEBEDEVA

D

ainininkė Judita Butkytė-Komovienė Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirba trejus metus. Tačiau atrodo, kad kur kas ilgiau. Aktyvi, kūrybinga vokalistė šiuo palyginti trumpu laikotarpiu sukūrė per dešimt įvairialypių vaidmenų. Iš visos personažų įvairovės ji nė vieno nelinkusi išskirti kaip labai pavykusio arba nuvylusio. Tai, anot solistės, būtų nesąžininga jai skirtų vaidmenų atžvilgiu. „Be to, niekada nežinai, ar kada nors dar teks atlikti panašią partiją, vaidinti panašų per-

Juditos dovanos DOSJĖ

Gimė 1983 m. Rokiškyje. 2005-aisiais Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo muzikos bakalauro, 2007-aisiais – muzikos magistro kvalifikaciją dėstytojos Valentinos Vadoklienės dainavimo klasėje. Daugkartinė „Dainų dainelės“, Elžbietos Kardelienės dainininkų ir kitų konkursų laureatė. Nuo 2009-ųjų – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė. Vaidmenys: Rozina (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“, 2006), Buratinas (J. Gaižausko „Buratinas“, 2009), Kerė (R. Paulo „Sesuo Kerė“, 2009), Amūras, Damigela (C. Monteverdi „Popėjos karūnavimas“, 2010), Mergina (A. Žigaitytės „Frank‘Einstainas – XXI amžius“, 2010), Traškutis su paprika (A. Kučinsko „Bulvinė pasaka“, 2010), Veronika (G. Kuprevičiaus „Veronika“, 2010), Senelė Ceitelė (J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“, 2011), Belinda (H. Purcello „Didonė ir Enėjas“, 2011), Sesuo Dženovefa (G. Puccini „Sesuo Andželika“, 2011), Laureta (G. Puccini „Džanis Skikis“, 2011), Violeta (G. Verdi „Traviata“, 2011), Jurga (V. Ganelino, S. Gedos „Velnio nuotaka“, 2012), Krista (Z. Liepinio „Adata“, 2013).

sonažą. Šiuo požiūriu kiekviena patirtis yra unikali“, – sako J. ButkytėKomovienė. – Naujausias Jūsų darbas – Kristos vaidmuo Zigmaro Liepinio muzikinėje dramoje „Adata“. Panašaus likimo žmonių istorijų apstu literatūroje, kine, žiniasklaidoje, tačiau herojės istorijos

Muzikos barai / 46


Rozina studentiškame „Sevilijos kirpėjo“ pastatyme 2006 m.

– Tai kardinaliai kitokio pobūdžio vaidmuo, nei įprasta. Jis labai daug iš manęs pareikalavo, – neskubėdama, tarsi įsiklausydama į save pasakoja Judita. – Reikėjo įveikti daug vidinių barjerų. Bet aš tai padariau. Klausytojų atsiliepimai, senųjų teatro vilkų komplimentai buvo itin malonūs. Patyriau didžiulį iššūkį. Manau, kad turiu teisę šiuo vaidmeniu didžiuotis.

– Kuriant jį nauja buvo draminis aspektas?

– Ne tiek jis. Krista, vaizdžiai tariant, siužete pereina visus pragaro ratus, jai tenka sunkiausios, šlykščiausios moters gyvenime galimos patirtys: prievarta, priklausomybė, įkalinimas. Vien dirbtinai žadinti šių dalykų pajautas savyje buvo labai sudėtinga. O grįžtant prie vaidybos, man ji patinka. Mėgstu jungti skirtingus dalykus, tad vaidinti ir dainuoti man labai įdomu. Atėjus į teatrą kiek sunkiau buvo išmokti šokti ir dainuoti vienu metu – Raimundo Paulo miuzikle „Sesuo Kerė“ prieš trejus metus pirmą kartą išmėginau, ką tai reiškia. Tai buvo savotiškas mano krikštas, beje, labai rimtas, – juokiasi. – Mano kūnas paslankus, tačiau iki tol šokių nebuvau ragavusi, todėl teko padirbėti... Šiaip jau kiekvienas žanras turi savo ypatumų. Šiuo metu mėginu jėgas kaip Rozalinda Johanno Strausso „Šikšnosparnyje“. Pastaraisiais metais teatre vyravo miuziklai, tad iki šiol man nė karto neteko dainuoti operetėje, nors ji tradiciškai siejama su muzikinių teatrų repertuaru. Operetė turi savų subtilybių: dainuoji ir čia pat turi kalbėti – raiškiai, garsiai, kad tave girdėtų salėje...

UNIVERSALUMAS – ERDVĖ TOBULĖTI – Šiuo požiūriu kiekvienas vaidmuo yra iššūkis?

– Ne, taip nesakyčiau. Tačiau savo

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

tipiškumas nesumenkina jos patirties dramatizmo, kuris ypač sukrečia stebint sceninį pastatymą. Kaip jaučiatės šiame amplua?

vaidmenis branginu, kiekvieną gerbiu ir vertinu, stengiuosi, kad jis suskambėtų. Atnaujinant Jerry Bocko „Smuikininko ant stogo“ pastatymą, sulaukiau siūlymo atlikti mažulytę senelės Ceitelės partiją – šiam vaidmeniui tikau dėl savo svorio, nes atlikėja keliama ant rankų. Scenoje tąsyk praleidau vos keletą minučių, bet man labai patiko, – šypsosi. – Vaidmuo gali suskambėti per dvi minutes ir būti labai efektingas. – Esate jaunosios kartos solistė, bet jau sukūrėte daug vaidmenų.

– Po „Adatos“ kolega Šarūnas Juškevičius pasiteiravo: „Kiek jau dirbi teatre – kokius šešerius metus?“ Iš tikrųjų – tik trejus. Bet ir man pačiai kartais atrodo, kad ilgiau...

– Kas lemia tokį įsitraukimą į teatro kūrybinį gyvenimą?

– Manyčiau, jog galiu vadintis universalia artiste. Tai nėra tobulumo sinonimas. Universalumą lemia mano pastangos prisitaikyti, atrasti deramą išraišką kiekviename žanre. Reikšmės turi ir fiziniai duomenys – esu smulki, galiu vaidinti ir berniuką, ir senelę. Šiuo atžvilgiu man pasisekė – tokie genai, išskirtiniai mitybos režimai, dietos nėra reikalingi. Svarbu tik pailsėti: nepamiegu – nepaskrendu, – šypsosi. – Mūsų trupė nėra didelė, tad gebėjimas prisitaikyti prie vaidmens keliamų reikalavimų yra labai svarbus. Be to, esu etatinė teatro

darbuotoja ir dalyvauti pastatymuose – mano pareiga. Gavusi netipišką vaidmenį, susimąstau – galbūt gyvenime daugiau neteks vaidinti nieko panašaus? Tad kiekvieną jų vertinu kaip likimo dovaną. – Dainavimas taip pat yra viena iš tokių dovanų?

– Ne, čia jau reikėtų papasakoti šimtąkart girdėtą istorija apie mergaitę, dainavusią nuo mažų dienų, – juokiasi. – Dainuoju mamos išsaugotose vaikystės nuotraukose, dainuoju ir atmintin įstrigusiuose prisiminimuose. Darželio šventės, folkloro ansamblis, vėliau – muzikos mokykla... Baigusi ją, iki abitūros toliau dirbau su savo mokytoja Jolanta Stumbriene, kad palaikyčiau formą ir tobulėčiau. Stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet patekau į mokamą vietą. Pasklaidžiusi stojantiesiems skirtus leidinius, išmėginau jėgas Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Čia į dainavimo specialybę įstojau pirmuoju numeriu ir labai apsidžiaugiau. Dainavimo katedroje studentų buvo daug, jautėsi sveika konkurencija, kurios dabar nebėra, nes apskritai nebėra studijuojančiųjų. Privalėjau būti budri ir dirbti, turėjau puikią dėstytoją – profesorę Valentiną Vadoklienę. Tiesa, iš mano kurso draugų studijas baigė nedaugelis. Pagaliau iš kurso likau vienintelė, kuri iki šiol dirba pagal specialybę.

Muzikos barai / 47


Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Ateiname

Mergina A. Žigaitytės „Frank‘Einstainas – XXI amžius“, 2010 m.

NATŪRALUS AUGIMAS – Kaip susiklostė Jūsų profesinis kelias?

– Mano gyvenime viskas vyksta natūraliai. Esu įsitikinusi – neišvengiamai gausi tai, kas tau yra skirta. Žinoma, tai gali įvykti anksčiau arba vėliau, nei tikiesi. Pirmasis mano vaidmuo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre buvo Rozina „Sevilijos kirpėjo“ studentiškame pastatyme. Tuomet buvau ketvirtakursė. Po šio krikšto pamažu įsitraukiau į teatro veiklą. Po „Buratino“ premjeros buvau priimta dirbti nuolat. Kurį laiką nė negalėjau tuo patikėti! – Nuolatinio trupės nario statusas teikia pasitikėjimo?

– Turiu šeimą, įsipareigojimų, ir šiuo požiūriu darbo sutartis suteikia stabilumo pojūtį. Tačiau save kaip artistę, savo augimą ir tobulėjimą vertinu tik sukurtais vaidmenimis. Socialinės garantijos ne visuomet sutampa su judėjimu į priekį. O man svarbu jausti, kad einu.

– Vaidmenų sėkmę vertinate pagal vidinį kamertoną ar atsižvelgiate į aplinkinių atsiliepimus?

– Nežinau, ar sutapimas, ar tendencija, bet dažniausiai viduje kylantį pasitenkinimo atliktu darbu jausmą man patvirtina ir visiškai svetimi žmonės. Manau, šiaip jau pats sau kiekvienas esame tikriausias lakmuso popierėlis. Ir ne paslaptis, kad ne visi

Muzikos barai / 48

Jurga „Velnio nuotakoje“

vaidmenys žadina tokį jausmą. – Ar Jūsų srities menininkas gali pasimokyti iš vyresnių kolegų?

– Tikrai taip. Metams bėgant, darbams vejant vieniems kitus, kaupiantis ir itin sėkmingiems, ir mažiau pavykusiems vaidmenims, jų kūrėjas išsaugo svarbiausią dalyką – patirtį. Žmonių, kurie teatre dirba daugelį metų, patirtis yra begalinė. Galbūt kiekvienai kartai šitaip atrodo, bet pati pastebiu, kad dabartinis jaunimas per daug arogantiškas, per anksti pradeda pasitikėti savimi... Esu už būtinybę įsiklausyti, apmąstyti vyresniųjų bendradarbių patarimus. Kai kurių dalykų nereikia išradinėti pačiam – juos tiesiog gali perimti stebėdamas kolegų darbą.

JEI VISKĄ DARAI TEISINGAI – Teatras yra komanda. Tačiau stebėdama veiksmą scenoje, publika vertina ne vien bendrą vaizdą – dėmesį patraukia solistų partijos, šokiai, kitokios visumos sudėtinės dalys. Kiek, Jūsų pajautimu, teatre yra individualaus ir komandinio darbo?

– Kai rodome spektaklį, žiūrovas mato viso proceso baigtį. O šiam tik prasidedant, kiekvienam dalyviui būtina jausti asmeninę atsakomybę už savo indėlį – nesvarbu vaidmens apimtis, laikas, praleistas scenoje, ar kiti kiekybiniai aspektai. Ypač aiškiai tai patyriau „Velnio nuotakoje“, kur

scenoje vienu metu pasirodo beveik visas teatro kolektyvas. Tokiais atvejais turi progą įsitikinti – jeigu pats neparodysi geriausio įmanomo rezultato, nukentės kolegos darbas ir visa renginio kokybė. Neturėdami teisingo požiūrio, negalime eiti į sceną. – O kiek teisingas, Jūsų nuomone, yra visuomenės, valstybės požiūris į meną?

– Nieko naujo nepasakysiu – kultūrai, menui skiriamas dėmesys ir finansavimas yra menki. Dėl šios priežasties aktyviai plėtojami komerciniai teatro projektai. Jie gausiai lankomi, žiūrovai per smagius spektaklius atsipalaiduoja, pasilinksmina. Jie padeda menininkams užsidirbti atlygį, užtikrinantį orų pragyvenimo lygį. Bet tai nėra menas. Tai pramoga, tarsi klausytumeisi šmaikščiai pasakojamų anekdotų. Kita vertus, neseniai bendravau su viena moterimi – ne meno žmogumi, bet kalba pasisuko apie šią sritį. „Žinote, – pasakė ji, – aš nesuprantu, kaip galima išsėdėti valandą žiūrint į tuos žmones scenoje!“ Suvokiau, kad neturiu vilties paaiškinti jai ką nors apie savo veiklą – ji niekada nėra buvusi teatre ir tikriausiai ten nebenueis. Esu tikra, kad labai svarbus auklėjimas, vaikystėje sukauptas kultūrinis bagažas. Būna malonių išimčių, kai žmogus kultūrinę terpę atranda ir pa-


– Tikriausiai ne itin teigiamai vertinate dabartinę stojimo į meno srities specialybes aukštosiose mokyklose tvarką?

– Jeigu dirbi su vaikais – turi juos mylėti. Jeigu nori būti menininkas – turi mylėti tai, ką darai. Molio masė, iš kurios galima nulipdyti artistą, vienaip ar kitaip matyti nuo vaikystės. Dievo duotų polinkių neužmaskuosi. Priimant stojančiuosius į meno specialybes neturėtų būti svarbu nei pinigai, nei bendrojo lavinimo mokyklos balai – reikia įžvelgti pašaukimą. Žmonės, įsiklausę į save ir savyje jį atradę, gyvenime laimi labai daug. Ir, manau, man labai pasisekė, kad anksti jį pajutusi nebepatyriau abejonių! Apie karjerą užsienyje irgi neteko rimtai svarstyti. Vieni turi dainuoti „La Scalos“ scenoje, kiti turi dainuoti Lietuvoje – kiekvienam savos viršukalnės ir prioritetai. Man svarbi šeima. Kai jaučiuosi rami, esu ir laiminga. Ir kartu tai man užtikrina galimybę kurti. Studijavau klasikinį vokalą, bet niekuomet nesistengiau apsiriboti kuriuo nors vienu akademiniu žanru. Man svarbu dainuoti ir būti scenoje. – Koks Jūsų bendravimas su publika?

– Realiai – tai tik išėjimas nusilenkti po spektaklio. Tačiau maloniausia yra išgirsti gerų atsiliepimų apie spektaklį ar savo vaidmenį per pažįstamus iš visiškai svetimų žmonių, kurie lankosi spektakliuose ir, pasirodo, su dideliu susidomėjimu stebi tavo darbą. Šis nematomas santykis – pats maloniausias. – O bendravimas su režisieriais?

– Naujo spektaklio kūrybinės komandos susitikimas ir pažintis su nauju režisieriumi – įdomiausias veiklos momentas. Žaviuosi režisieriaus profesija ir žmonėmis, kurie ją pasirenka: eruditas, turintis savitą požiūrį

į gyvenimą ir kūrybą, man yra vienas įdomiausių fenomenų. Žmogiškasis šio bendravimo aspektas – kaskart vis kitoks, jį lydi paieškos ir kompromisai. Šiose situacijose neturiu teisės elgtis įžūliai. Tačiau pasiginčyti mėgstu. – Kaip scenoje siekiate perteikti savo herojų patirtį?

– Ieškau atitikmenų savo gyvenime, vadovaujuosi intuicija. Jeigu statomas kūrinys turi literatūrinį pagrindą – būtinai perskaitau knygą. Žiūriu daug filmų, stebiu aktorių darbą.

SUGRĮŽUS Į NAMUS – Ar lengvai atsiribojate nuo vaidmens pasibaigus spektakliui ir darbo valandoms?

– Išeiti iš vaidmens, ypač tokio, kuris reikalauja didelio įsijautimo, nelengva. Svarbu turėti supratingus namiškius. Kai vaidmuo sunkus, net ir po darbo jaučiu, kad mano fizinis kūnas – čia, bet mintys klajoja kitur. Kol pavyksta atsiplėšti nuo vaidmens, turi praeiti šiek tiek laiko.

– Kaip apie darbą kalbatės su sūnumi?

– Jorintui gegužę bus šešeri. Sūnus labai supratingas, todėl bendrauju su juo kaip su sau lygiu. Jis dažnai lankosi teatre, kartais stebi repeticijas, susidomėjęs žiūri spektaklius, nagrinėja nuotraukas spaudoje, daug klausinėja. Vis dėlto yra pasitaikiusi situacija, po kurios supratau, kad su Jorintu turiu ne tik daugiau kalbėtis apie teatrą, bet ir apsaugoti vaiką nuo informacijos, kurią jis gali suprasti klaidingai. Į „Adatą“ sūnaus dėl suprantamų priežasčių nesivedžiau – paaiškinau, koks yra mano kuriamas personažas, kad šio spektaklio tema skirta suaugusiesiems. Tokio amžiaus vaikas tebėra linkęs sutapatinti personažą su jį vaidinančiu aktoriumi. Nenorėčiau, kad patirtų nemalonių įspūdžių. n

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

milsta vėliau, tačiau tai reta. Mano tėvai – darbininkai. Bet į mano potraukį muzikai žvelgė rimtai ir su didele pagarba. Vėliau mama prisipažino man, kad pati nuo mažens svajojo būti arti meno, tačiau neturėjo galimybių. Todėl manyje anksti pabudęs polinkis ją labai džiugino. Aš buvau visiškai negabi jokiems mokslams, išskyrus muziką...

Naujausias vaidmuo – Krista Zigmaro Liepinio „Adatoje“

ATSILIEPIMAI

„Tikriausiai daugelis sutiks, kad dainuoti Veroniką po Onos Kolobovaitės ir Rasos Ulteravičiūtės sunku, bet leisiu sau paliudyti, kad J. Butkytė su užduotimi tinkamai susidorojo. Solistei talkino ir patirtis, įgyta vaidinant Roziną G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, Kerę R. Paulo miuzikle „Sesuo Kerė“, Buratiną J. Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“; dainuojant barokinėje C. Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“. <…> J. Butkytei pavyko jautriai, nebanaliai įkūnyti merginą, kurios neatjaučia nė vienas gyvas žmogus ir kurios širdies nesutepa net egoistiškas telkimasis savin (iš)vengiant motinystės – kaip aukščiausių dvasinių moters pareigų – apmąstymų (kurie – nors ir sunkiai – vis dėlto galėtų gimti ant kolektyvinės žmogžudystės ešafoto).“ Gitana Gugevičiūtė, teatrologė „Klaipėdos“ dienraščio priedas „Durys“, 2011 m. sausio 26 d.

„Virš šio muzikinių pasaulių margumyno, gyvenimo purvo ir brutalumo iškyla lyrinė svajonių ir meilės tema, iki skausmo atviras Kristos (Judita Butkytė) personažas. Visos svarbiausios spektaklio dramatinės ir muzikinės kulminacijos vienaip ar kitaip susijusios būtent su šiuo personažu. Ypač įsiminė jos „Noriu gerti, noriu vandens“ iš pirmo veiksmo ir finalinė muzikinės dramos scena. Nepaprastai stipri interpretacija.“ Danguolė Vilidaitė, muzikologė „Klaipėdos“ dienraščio priedas „Durys“, 2013 m. vasario 28 d.

Muzikos barai / 49


Alma mater studiorum

PER PETRO GENIUŠO IR LEONIDO DONSKIO SUSITIKIMĄ LMTA DIDŽIOJI SALĖ NEATRODĖ TOKIA DIDELĖ...

Kovo 23 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvykęs antrasis ciklo „Meistrai Didžiojoje“ vakaras buvo skirtas dviem daugiabriaunėms ir ryškioms asmenybėms: į Didžiąją salę pakvietė pianistas Petras Geniušas ir filosofas, politikas, visuomenės veikėjas Leonidas Donskis. Netradicinis kūrybinis dialogas sudomino tiek žiūrovų, kad dalį jų teko kviesti į sceną, ne vienas muzikos ir pokalbio klausėsi net iš koridoriaus! „Meistrai Didžiojoje“ – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotų LMTA dėstytojų kūrybos vakarų ciklas, truksiantis visus 2013 metus akademijos Didžiojoje salėje.

Anos ABLAMONOVOS nuotr.

„Meistrų Didžiojoje“ vakaro akimirkos (Austėjos GUDŽIŪNAITĖS nuotr.)

Muzikos barai / 50


MARTYNAS STAŠKUS DEBIUTAVO PRIE LMTA SIMFONINIO ORKESTRO DIRIGENTO PULTO

Kovo 21 dieną LMTA simfoninio orkestro koncerte prie dirigento pulto pirmą kartą stojo naujasis kolektyvo vadovas Martynas Staškus. „Vadovauti nuolat kintančiam ir atsinaujinančiam kolektyvui – nemažas iššūkis, tačiau esu pasirengęs savo sukauptą dirigento patirtį bei žinias perduoti jauniesiems kolegoms. LMTA simfoninis orkestras yra nesibaigiantis procesas, kurio pagrindinis tikslas – ruošiant įdomias, patrauklias programas, parengti profesionalius, meninių iššūkių nebijančius orkestro muzikantus“, – apie savo naujojo darbo tikslus pasakojo dirigentas. „2013-aisiais pradedame naują etapą, kurio rezultatus jau šį rudenį Lietuvos publika galės išvysti didžiosiose koncertų salėse“, – pridūrė M. Staškus. Spalio mėnesį LMTA simfoninis orkestras kartu su akademijos chorais ir operos solistais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje atliks Giuseppe Verdi jubiliejui skirtą programą. Orkestras rengia ir Wolfgango Amadejaus Mozarto kūrinius lapkritį vyksiančiam koncertui Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Orkestro repeticijos ir koncerto akimirkas fiksavo Austėja GUDŽIŪNAITĖ

Muzikos barai / 51


Ateiname Justina ORLOVSKYTĖ

2

012 metais Trakų meno mokykla šventė 45-erių metų jubiliejų. Minint prasmingą sukaktį, be gausybės renginių, kuriuose dalyvavo dabartiniai ir buvę mokyklos mokiniai, vyko svečių koncertai, įgyvendinti dideli tradiciniai ir nauji projektai. Surengta 30 moksleivių koncertų, 4 mokyklos fanfarinio orkestro (meno vadovas Arvydas Mišeikis, dirigentas Egidijus Miknius) koncertai visuomenei, choreografijos skyriaus moksleiviai dalyvavo Lietuvos moksleivių dainų šventėje „Mūsų vardas – Lietuva“. Mokykla suorganizavo 12 profesionalių atlikėjų pasirodymų, iš kurių ryškiausias – Vakarų Virdžinijos (JAV) universiteto pučiamųjų instrumentų orkestro koncertas apžvalgos aikštelėje priešais Trakų pilį. 20 moksleivių tapo Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatais ir diplomantais, surengtos 4 dailės darbų parodos. Bendradarbiaudama su Trakų istorijos muziejumi mokykla surengė tarptautinį vaikų ir jaunimo meninės kūrybos darbų konkursą „Kalėdinė Trakų pilies pasaka“. Dalį iš įvairių pasaulio šalių atsiųstų darbų, kuriuose vaizduojama Trakų pilis, iki kovo 20 d. galima pamatyti ekspozicijoje salos pilyje. Trylikos konkurso nugalėtojų piešiniai panaudoti kalėdinių atvirukų leidybai, o keramikos darbo atvaizdas tapo Trakų istorijos muziejaus praėjusių metų kalėdiniu atviruku.

Trakų meno mokyklos šokių kolektyvo „Žvaigždūnė“ vadovė Birutė Mažrimienė švenčia jubiliejų Jaunieji Trakų muzikantai

Muzikos barai / 52

Trakø meno mokyklai 45-eri „ŽVAIGŽDŪNĖ“

Renginių ciklą, skirtą Trakų meno mokyklos 45-mečiui, pradėjo Jaunimo tautinių šokių festivalis „Žvaigždūnė“. Renginys simbolizavo tris gražias jubiliejines datas: šokių festivalio penkerių metų sukaktį, festivalio meno vadovės Birutės Mažrimienės 60-metį ir artėjantį mokyklos

Choreografijos skyriaus 25-metį. Simboliška, kad scenoje išvydome kelių kartų šokėjus: Trakų meno mokyklos šokių kolektyvus „Žvaigždūnė“ (vad. Birutė Mažrimienė) ir „Čiutyta“ (vad. Vida Bagdonienė), Švenčionių meno mokyklos tautinių šokių ansamblį „Aukštaitukas“ (vad. Jolanta Razmienė), Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos tautinių šokių ansamblį „Papartėlis“ (vad. Birutė Akelaitienė). Atskirą koncertinę programą pristatė Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis (meno vad. Eugenijus Čiplys, šokėjų grupės vad. Birutė Mažrimienė, choreografė Indrė Alaburdienė, choro vad. Virginija Alenskienė). Festivalio metu žiūrovai turėjo galimybę susipažinti su Trakų meno mokyklos Choreografijos skyriaus istorija, pamatyti nuotraukose užfiksuotas akimirkas, prisiminti buvusias mokytojas Juditą Zubavičienę, Jūratę Amosejevienę, a. a. Gražiną Vaitkevičienę, pasidžiaugti buvusių ugdytinių pasiekimais. Šventę vainikavo didžiulis jubiliejinis tortas ir bendra visų 250 dalyvių nuotrauka scenoje.


„XX AMŽIAUS MUZIKA“

Praėjusių metų pavasarį vyko XII fortepijono muzikos festivalis „XX amžiaus muzika“, kuriame dalyvavo Kauno, Garliavos, Veiverių, Vilniaus, Karoliniškių, Rudaminos muzikos ir meno mokyklų atstovai. O kur dar mūsų seni ir ištikimi draugai iš Elektrėnų, Vievio, Rūdiškių ir Grigiškių mokyklų, dalyvaujantys nuo pat pirmojo festivalio! Po tradicinių kibinų laukė Trakų istorijos muziejaus dovanota ekskursija į Trakų salos pilį. Savo širdžių šilumą, įprasmintą medinėse žvakidėse, dalyviams perdavė tautodailininkai Dalia ir Jonas Ališauskai iš Senųjų Trakų. Jau antrus metus meistriškumo pamokas vedė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja metodininkė Vaida Kirvelytė. Mokytojai turėjo galimybę pasiklausyti Elžbietos Dvarionaitės atliekamų Balio Dvariono kūrinių.

„TRAKŲ FANFARINĖ SAVAITĖ“

Pirmą kartą tarptautinę vasaros meistriškumo mokyklą „Trakų fanfarinė savaitė“ mokykla surengė 2005 m. Praėjusių metų liepos 30 – rugpjūčio 5 dienomis vykęs renginys buvo jau aštuntasis. Šis meninis-edukacinis projektas, skirtas pučiamiesiems, mušamiesiems instrumentams ir fan-

„Trakų fanfarinės savaitės“ renginiuose gausus svečių būrys: ir eufonininkas iš Didžiosios Britanijos Stevenas Meadas, ir Lietuvos džiazo meistrai – saksofonininkas Vytautas Labutis ir trimitininkas Valerijus Ramoška

Muzikos barai / 53


Ateiname

Birbynininko Egidijaus Ališausko koncertu prasideda „Mes sveikinam Trakus“ koncertų ciklas

fariniam orkestrui, džiugina dalyvių gausa, pripažintų mokytojų pamokomis, gabaus jaunimo ir visame pasaulyje žinomų atlikėjų koncertais, kaskart stebina vis naujais muzikiniais užmojais. Unikalaus tęstinio projekto dėka jaunoji karta kaip ir kasmet turėjo galimybę lavinti muzikavimo gebėjimus individualiose pamokose, grupiniuose užsiėmimuose, ugdyti klasikinio ir džiazo stilių įgūdžius. Švietimo ir kultūros darbuotojams, stebėjusiems meistriškumo pamokas ir dalyvavusiems seminaruose bei praktinėje veikloje, buvo išduoti kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai. Tarptautinėje vasaros meistriškumo mokykloje dirbo Lietuvos džiazo meistrai saksofonininkas Vytautas Labutis ir trimitininkas Valerijus Ramoška, puikūs atlikėjai ir pedagogai iš Švedijos – trimitininkas Peras Ivarssonas, trombonininkas Larsas Ragnaras Karlinis ir perkusininkas Bo Håkansonas, šiuo metu Suomijoje gyvenantis ir dirbantis lietuvis trimitininkas Tomas Gricius, eufonininkas iš Didžiosios Britanijos Stevenas Meadas, be kurio neįsivaizduojama nė viena „Trakų fanfarinė savaitė“, jaunas ir perspektyvus Lietuvos tūbininkas Laimonas Masevičius, lietuvių džiazo pianistas Dmitrijus Golovanovas, orkestro dirigentas iš Belgijos Lucas Vertommenas. Žinant šių mokytojų, atlikėjų profesionalumą, nuostabos nekelia tai, kad mokytis pas juos atvyksta įvairaus amžiaus atlikėjai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio. Projekto „Trakų fanfarinė savaitė“

Muzikos barai / 54

Tarp Trakų meno mokyklos kolektyvo narių – Seimo narė Dangutė Mikutienė

tikslas – propaguoti pučiamuosius ir mušamuosius muzikos instrumentus, jais atliekamą solinę ir orkestrinę muziką. Kasmet specialiai projektui ir vasaros meistriškumo mokyklos dalyvių orkestrui lietuvių kompozitoriai sukuria naujų kompozicijų. Praėjusiais metais tai buvo kompozitoriaus Šarūno Nako kūrinys „Tuba mirum“, skirtas specialiai tūbininkui Laimonui Masevičiui. Visą savaitę nuo ryto iki vakaro meistriškumo mokykloje vyko intensyvus mokymasis, o kiekvieną darbo dieną vainikuodavo įvairiose erdvėse vykstantys koncertai – jų buvo net dvylika! Festivalio „Mes sveikinam Trakus“ koncertų ciklas, prasidėjęs birbyninko Egidijaus Ališausko koncertu verslo ir laisvalaikio centre „Trakų Galvė“, kitomis festivalio dienomis persikėlė į poilsio ir pramogų parką Anupriškėse „TonyResort“, restoraną „Apvalaus stalo klubas“, Trakų meno mokyklą, restoranus „Pirosmani“, „Kybynlar“ ir kitas erdves. Festivalio koncertuose, kuriuos aplankė apie 2000 Trakų miesto gyventojų ir svečių, girdėjome vasaros meistriškumo mokyklos mokytojus, moksleivius, festivalio svečius: varinių pučiamųjų instrumentų ansamblį „Protuberus Brass“ (vad. Egidijus Miknius), Kauno diksilendą „DixXband“ ir kitus. 2012 m. išleistas ir visuomenei pristatytas 2003–2011 metų projekto

„Trakų fanfarinė savaitė“ fotoalbumas „Mes sveikinam Trakus“. Pristatymo verslo ir laisvalaikio centre „Trakų Galvė“ metu koncertavo džiazo trio: Neda Malūnavičiūtė (vokalas), Vytautas Labutis (saksofonas) ir Artūras Anusauskas (fortepijonas).

„MUZIKA IŠ TOLI“

Spalio mėnesį prasidėjo renginių ciklas „Muzika iš toli“ – visuomenė buvo supažindinta su pastaraisiais metais Trakų meno mokyklą baigusiais ir muzikų profesijas pasirinkusiais talentingais jaunuoliais. Šiuo metu užsienyje tobulinasi, studijuoja, dirba ir kuria saksofonininkė Rusnė Mikiškaitė (Didžioji Britanija), kompozitorius Albertas Navickas (Prancūzija) ir vokalistė Regina Bendinskytė (Vokietija). Trijų koncertų-susitikimų Užutrakio dvare metu auditorija išgirdo menininkų kuriamą ir atliekamą muziką, turėjo galimybę tiesiogiai pabendrauti su jaunaisiais profesionalais. Tokiu būdu kraštiečiams menininkams siekiama parodyti, kad gimtinėje domimasi jų gyvenimu ir kūryba. Tikėtina, kad sėkminga jaunųjų menininkų veikla yra geras pavyzdys meno mokyklos mokiniams. Surinkta archyvinė medžiaga apie projekto dalyvius buvo eksponuojama parodoje Trakų meno mokykloje ir Trakų rajono viešojoje bibliotekoje.


DAILĖS SKYRIAUS PASIEKIMAI

40-ajame tarptautiniame vaikų kūrybos darbų konkurse „Teatras – Lėlė – Pasaka” Lidicėje (Čekija) Trakų meno mokyklos moksleivės Diana Sinkevičiūtė, Martyna Mišeikytė ir Dorotėja Drungilaitė laimėjo medalį, o Emilija Baranovskaja tapo laureate, dailės mokytoja Renata Mečkovskienė dirbo tarptautinėje vertinimo komisijoje. Konkursui buvo atsiųsti 26064

Gausus jaunųjų dailininkų būrys

darbai iš 67 pasaulio šalių. Konkurso dalyviai iš Lietuvos pelnė 18 laureatų vardų, 2 individualius medalius, 3 medaliai už geriausią darbų kolekciją skirti mokykloms. Spalio mėnesį baigėsi 22-asis tarptautinis vaikų tapybos ir grafikos darbų konkursas „Graži kaip gėlė mūsų žemė“ Havirove (Čekija). Jo tema – ,,Kai užaugsiu… pakeisiu pasaulį“. Čia dalyvavo 767 darbai iš 12 pasaulio šalių. Mokytojos Renatos Mečkovskienės parengti mokiniai Kotryna Mikiškaitė, Jonas Barkauskas, Smiltė Kozlovaitė tapo konkurso laureatais, 13–15 m. amžiaus grupėje Povilas Baranauskis užėmė 2 vietą. Praėjusių metų pabaigoje paaiškėjo, kad tarp tarptautinio dailės darbų konkurso „Liaudies pasakos iliustracija“ Chersono mieste (Ukraina) nugalėtojų yra ir Trakų meno mokyklos mokytojų Renatos ir Jono Mečkovskių mokiniai. Konkurso medalininke tapo Skaistė Tamošaitytė, laureatu – Valdemaras Pavlovskis. Apdovanojimą už geriausią kolekciją Trakų meno mokyklai pelnė mokiniai Agnieška Miluškievič, Alicija Šavareikaitė, Evelina Golonbevska, Ąžuolas Žamoida, Edgaras Vladimirenko, Ugnė Žilinskaitė ir Gabrielė Boguševičiūtė.

SUGRĮŽTANTYS

Buvusių Trakų meno mokyklos mokinių smuikininkės Katažynos Narkevič ir vokalistės Loretos Kovalevskytės koncertu Užutrakio dvare iškilmingai baigtas mokyklos jubiliejinių renginių ciklas. Jubiliejinius metus vainikavo kalėdinis moksleivių koncertas simboliniu pavadinimu „Kalėdinis paradas“. „Puikus mokytojų kolektyvas, aktyvi mokyklos bendruomenė, gabūs moksleiviai ir akivaizdūs jų pasiekimai, teigiamas visuomenės požiūris į mokyklą ir jos veiklą – šie dalykai džiugina ir skatina siekti naujų tikslų“, – teigia Trakų meno mokyklos direktorė Neringa Mišeikienė. n

Muzikos barai / 55


Premjera Audronė ŽIGAITYTĖ

T

Lohengrinas ið lëktuvo. Pirmasis þvilgsnis

© Martyno ALEKSOS nuotraukos

ai, kad premjeriniuose Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ spektakliuose (pirmasis – 2012 m. kovo 22 d.) buvo laisvų vietų, liudija, jog Wagneris Lietuvoje dar nėra mėgstamas, suprantamas ir pripažįstamas. Laikas parodys, ar po šio pastatymo situacija pasikeis. Matyt, svarbiausia tai, kad vis daugiau Lietuvos muzikų, nuo kurių priklauso muzikinės dramos perteikimas, atranda ir pamilsta šį genijų, muzikos garsais perteikiantį sudėtingiausias aistrų peripetijas. „Lohengrine“ Wagneris pirmą kartą ryžosi visos kelias valandas trunkančios dramos veiksmą apriboti trumpa koncepcijos teze: besąlygiškas tikėjimas ir pasitikėjimas, absoliuti meilė. Jai atskleisti pasitelkiamas Gralio mitas (paslaptis) ir simboliai. Pirmiausia – gulbė. Matyto pastatymo kontekste labai įtaigiai (programėlė, švieslentė) pateikiamas gulbės – kažko nerealaus – įvaizdis. Lohengrinui mitologinę gulbę atstoja lėktuvas ir parašiutas. Tačiau kokia paslaptis (taip svarbi Wagneriui) lieka Lohengrine? Lėktuvu galima atskristi iš bet kurios žinomos,

Muzikos barai / 56

pasiekiamos valstybės. Taip vyksmą supaprastinamas, priartindamas prie klausytojo, režisierius iš tiesų nutolina operos suvokimą. Viena, kai esminiu konfliktu tampa mitologinio vardo paslaptis ir kelias valandas apie ją kunkuliuojančios ir taip pat mitologinių prasmių Lohengrinas atvyko Sandra Janušaitė – Elza Ferdinandas von Bothmeris – Lohengrinas Finalas


operos ir baleto teatre tarsi apsėsti nuo Wagnerio būsenų mus atitolina ir choreografas Krzysztofas Pastoras, kuris nusprendė, kad „Tristano“ įžangai visavertiškai suskambėti trūksta baleto batelių kaukšėjimo, ir dabar A. Žagaras – konfliktuodamas Tadas Girininkas – karalius Henrikas su muzikos ramybe jis pirmyn atgal sukinėja prastai nufilmuotus (archy- dėjo scenoje kaip prašė muzikos vadovai!..) miesto vaizdus ir siūlo mums ne vas, režisierius, choreografė. klausytis muzikos, o spręsti galvosūkį, Lohengrino vaidmenį atliko svekokį miestą, kokius objektus matome. čias iš Vokietijos tenoras FerdinanIr taip „drąsiai“ režisierius elgiasi su das von Bothmeris. Programėlėje visomis puikiomis veiksmų įžangomis pristatoma, kad solisto repertuare – prieš kiekvieną veiksmą kartoja tuos ypač svarbūs Wolfgango Amadejaus pačius vaizdus (matyt, jų pritrūkęs). Mozarto ir Gioachino Rossini operų Net keista, bet taip jis dar labiau pa- vaidmenys. Matyt, ir mes svečio daibrėžia savo abejingumą muzikai, o juk navimu būtume labiau žavėjęsi girdėmuzikos būsenos kinta! dami jį Mozarto ar Rossini operoje nei Bet tiek to. Pamirškime Wagnerį. klausydamiesi daugiau jėgos ir metaPamirškime ir „Lohengriną“. lo balse reikalaujančios Wagnerio LoŠiame pastatyme jūsų nuo kom- hengrino partijos. Tad šiandien galipiuterio pavargusioms akims bus ti- me ir džiaugtis, ir apgailestauti, kad kra atgaiva. Ramios, šviesios sceno- mūsų vagneriškasis tenoras Vaidas grafijos ir kostiumų spalvos, gražūs Vyšniauskas šiuo metu Modenos Lužmonės. Tiesa, ir vėl – kaip jau dau- ciano Pavarotti teatre dainuoja Otelą gelį dešimtmečių – scenoje matome (tiesioginę operos transliaciją galėjostatišką reginį. Net milžiniškos kolo- me stebėti internete) G. Verdi operoje. nos (pasak režisieriaus – aliuzija į VilKaip visuomet gerai chorą parenniaus arkikatedrą) emocijoms stiprin- gė Česlovas Radžiūnas. ti juda ant ratukų. Legendos sklinda Muzikinis pastatymo vadovas ir apie kaimyninės Baltarusijos nacio- dirigentas Robertas Šervenikas pasinalinės operos scenos mašineriją, su žymi gebėjimu preciziškai perteikti jos pagalba kuriamus fantastiškus ir viską, kas užfiksuota partitūroje. Bet fantastinius muziką perteikiančius mūsų pagrindinio valstybės teatro reginius. Kalbama, kad prieš kelerius akustika dirigentui kelia papildomų metus mūsų teatre tos pačios vokie- reikalavimų, todėl R. Šerveniko miečių firmos sumontuota įranga nė kiek liau klausausi kitose salėse. ne prastesnė. Įdomu, kada patirsime Lieka pridurti, kad spektaklio rejos galimybes? žisieriui, Latvijos nacionalinės operos Solistų sudėtis žadina pasididžiavi- generaliniam direktoriui Andrejui mą Lietuvos vokalo mokykla. Kiek jų Žagarui talkino kolegos iš Latvijos jau išvažiavo, o gerai dainuojančių vis scenografas Reinis Suhanovas, kosdar yra! Sandra Janušaitė (Elza), Inesa tiumų dailininkė Kristine Pasternaka, Linaburgytė (Ortrūda), Dainius Stum- choreografė Elita Bukovska, vaizdo bras (Telramundas) ir Tadas Girinin- projekcijų dailininkė Ineta Sipunova, kas (karalius Henrikas) – pagrindiniai taip pat šviesų dailininkas Kevinas premjerinio vakaro herojai. Kiekvienas Wyn-Jonesas iš Didžiosios Britanijos. jų vertas pagyrų: dainavo, vaidino, ju- n © Martyno ALEKSOS nuotr.

įgaunančios aistros, ir visai kas kita, kai konfliktas realioje terpėje subuitiškėja. Pažeista Wagnerio dramaturgijos esmė grįžta bumerangu: ne viename pastatyme jau teko patirti, kaip sutrumpinta Wagnerio muzika pailgėja, o supaprastinta koncepcija tampa beprasmė, nesuprantama. Wagneris savąsias muzikines dramas sukūrė tobulai. Ir jas statant reikia stengtis ne „tobulinti“, o suprasti (pageidautina ir pajausti). „Lohengrinas“ prasideda nepaprasta įžanga – pirmą kartą didysis muzikinių dramų kūrėjas ryžosi visą operos koncepciją atskleisti keliuose partitūros puslapiuose. Dar daugiau, jau pradiniuose keturiuose taktuose Wagneris genialiai paprastai, taip, kaip iki jo nerašė niekas, pirmasis pateikė šventojo Gralio muzikinę išraišką. Šiandien, žinoma, apie įvairiausių laikų Gralio temos interpretacijas galime skaityti, pasakoti, rašyti filosofinius traktatus. Wagneris priverčia tai pajausti. Absoliučioje tyloje aukštajame registre plevena gyvas smuikų akordas, styginių virpesiui gelmę suteikia mediniai pučiamieji, kad tie virpesiai nuskrietų dar aukščiau ir ištirptų nebūtyje (geniali išraiška – flažoletų akordas). Realiai nekintančiai (stovinčiai) harmonijai Wagneris suteikia dramaturginį vyksmą. Tie keturi taktai – visos muzikinės dramos kodas, sprendinio raktas. Judėjimas, vyksmas ramybės būvyje. Per trumputę operos kontekste įžangą Lohengrinas nusileidžia atlikti kilnią misiją ir, patyręs išdavystę, vėl išnyksta ten, kur nesiekia nei mūsų supratimas, nei jausmai. Wagneris gal ir nekūrė režisūrinio teatro (ko, kaip pats sakė, ilgisi pastatymo režisierius Andrejas Žagaras), bet paliko neribotas erdves fantazijai. Jo muzika privalai besąlygiškai patikėti kaip ir Lohengrinu – neklausti nei kilmės, nei vardo. Tiesiog mylėti. Ir nesistengti priartinti nei prie klausytojo, nei prie mūsų beprotiškus tempus pasiekusio kasdienio gyvenimo. Kur kas svarbiau sustoti, susimąstyti ir pajausti. Tačiau operos koncepcijai taip svarbioje įžangoje ramiai įsiklausyti neleidžiama. Lietuvos nacionaliniame

Muzikos barai / 57


Dūdų kampas Gerimantas STATINIS JAU 15 METŲ GYVUOJANČIAME „DŪDŲ KAMPE“ LANKĖSI NE VIENA DEŠIMTIS GARSIŲ PŪTIKŲ, TAČIAU LIETUVOS DŽIAZO KORIFĖJUS PETRAS VYŠNIAUSKAS MUS VIS KAŽKAIP APLENKDAVO, MATYT, BŪDAVO IŠVYKĘS Į GASTROLES PO PASAULĮ. ŠIANDIEN, KAI PROFESORIUS TAPO VALSTYBINIO PUČIAMŲJŲ INSTRUMENTŲ ORKESTRO „TRIMITAS“ MENO VADOVU, RYŽOMĖS PAKALBĖTI NE APIE NAUJAS PAREIGAS, O APIE TAI, KAS JAM MIELA IR KAS NEPRIIMTINA...

Dþiazuojantis þemaitis ið þemaitijos Versalio

– Plungė vadinama Žemaitijos Versaliu, nuo kunigaikščių Oginskių laikų ji garsi savo muzikantais. Ar Jūsų šeimoje buvo daugiau grojančių, o gal turėjote šeimyninę kapelą?

– Tai, kad Žemaitijoje senos muzikavimo, o ypač pučiamaisiais instrumentais, tradicijos, stipriausiai prie to yra prisidėjusi dvarų kultūra.

Kunigaikščiai Oginskiai, Plungėje ir Rietave turėję nuosavybę, neapsiėjo ir be muzikos. Buvo įsteigti orkestrai beveik tik iš vietinių žmonių, o mokytojai kviesti iš užsienio. Kaip žinome, Plungės orkestre fleita grojo M. K. Čiurlionis. Mano giminę tai taip pat palietė. Šiame regione XIX amžiaus pabaigoje buvo įleistos šaknys, kurios iki šiol Lietuvos kultūrai duoda didelės naudos. Pūtikų iš tų vietovių rasime visuose svarbiausiuose mūsų orkestruose ir kituose kolektyvuose nuo Klaipėdos iki Vilniaus. Prof. J. Domarkas pūtė klarnetą, prof. O. Balakauskas ir Klaipėdos meras V. Grubliauskas – trimitą, prof. J. Antanavičius – obojų... – Jūsų pirmasis instrumentas buvo akordeonas, antrasis – klarnetas, kaip atsitiko, kad pasirinkote saksofoną? Juk sovietmečiu jis buvo laikomas vakarų propagandos instrumentu, rusų poetas Pavelas Antokolskis rašė: „Nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis.“ Petro Vyšniausko solo

Muzikos barai / 58


– Tą, kas draudžiama, visada knieti paliesti. Taip man atsitiko su saksofonu, „vakarų propagandą“ pradėjau pūsti būdamas 10 metų. Man, paaugliui, saksofonas atrodė labai paslaptingas, gražus, prabangiai auksu ir sidabru spindintis instrumentas, kurį nedaug kas tuo metu turėjo, o tas jo blizgesys, kai aplink dominavo vien pilka spalva, atrodė kaip nakties metu šviečiantis didelis miestas. Pataisydamas ,,draugą“ P. Antokolskį, kurio pasakyme jaučiamas kriminalinis atspalvis, perfrazuočiau: „Per saksofoną peiliu – pirmas žingsnis į pragarą“ arba „Peilis ir saksofonas – metalo broliai“, o gal „Vienas žingsnis – saksofonui peilis“ arba „Peilinis saksofonas – tik vienas žingsnis“, na, jau pradedu improvizuoti... – Mokslas aukštesniojoje Šimkaus muzikos mokykloje Klaipėdoje, pirmieji laisvo menininko metai – kokie jie buvo? Vėliau Valstybinė konservatorija (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Kas Jūsų mokytojai, iš ko sėmėtės klasikinio džiazo pagrindų?

– Turėjau tikslą išmokti laisvai, patogiai ir gerai jaustis muzikoje. Tam ir skyriau visas jėgas. Praktika nuo 5 val. ryto iki vakaro. Gamos, etiudai, muzikos klausymas, pasaulinė muzikinė, grožinė, techninė literatūra, įvairūs ansambliai, pažintis su Pranu Narušiu ir grojimas jo bigbende, Saulius Šiaučiulis, Alvydas Jegelevičius, koncertai, pučiamųjų orkestrai, pirmieji įrašai, sėkmės ir nesėkmės – visa tai grūdino. Į Vilnių atvykau su dideliu muzikiniu bagažu, aštuoniolikos metų jau buvau sukaupęs nemažą klasikinės, džiazo, liaudiškos, populiariosios muzikos, solinio ir ansamblinio grojimo patirtį. Klasikinio džiazo praktiką jau turėjau iš Klaipėdos laikų. Apie 1978 m. pradėjau groti LMTA bigbende, daug koncertuodavome. Kadangi džiazas yra gimęs JAV, tai TSRS buvo nepriimtina visa, kas su tuo susiję, todėl gyvų pavyzdžių, kaip tą muziką reikia atlikti, neturėjome, tik per radijo stoties „Amerikos balsas“ laidas šį tą išgirsdavome. Pamatyti iš arti muzikuojantį tikrą juodaodį džiazmeną buvo tas pats, kaip nuskristi į Marsą. Vėliau mano svajonės išsipildė – pirmieji sutikti ir pakalbinti „ateiviai“

Groja Petras Vyšniauskas ir „Trimito“ orkestras, dirigentas Ugnius Vaiginis

buvo garsusis trimitininkas Fredie Hubbardas, arfininkė, pianistė Alice Coltrane, garsiojo Johno Coltrane’o žmona, ir su Charlie Parkeriu grojęs būgnininkas Artas Blakie. Paskui man pačiam teko nemažai groti su amerikiečių muzikantais, kas šiandien yra visiškai normalu. – Sukūrėte džiazo kvartetą, tapote geriausiu Sovietų Sąjungos saksofonininku ir pelnėte Metų džiazo muzikanto titulą. Kaip tai pakeitė Jūsų gyvenimą? Pripažinimas suteikė daugiau kūrybinės laisvės ar daugiau įpareigojo, nes tapote sektinu pavyzdžiu kitiems džiazo muzikantams?

– Aš buvau auklėjamas taip, kad svarbiausia gyvenime yra pats tikslo siekimas, ne rezultatas. Laimės valandos trumpos. Juk būtų kvaila kiekvieną rytą pasiėmus dūdą prieš grojant galvoti, kada aš jau tą ordiną gausiu. Į skirtus apdovanojimus, titulus, premijas (turiu per 30 tarptautinių, valstybinių ir kitokių) visada žiūrėjau kaip į savo tėvų laimėjimus. Manęs tai neišblaškė, gal labiau kėlė nerimą tai aplinkai, kurioje sukinėjuosi. Pavydas, apkalbos, neapykanta, kliudymai – visa tai patirta. Manau, bukletuose būtų įdomiau skaityti, ne kiek premijų artistas gavo, o, sakykim, kad apdovanotas Nacionaline premi-

ja gavo 270 patyčių ir 784 pavydo scenas, 1042 kartus buvo apšmeižtas ir t. t. Taigi sektinu pavyzdžiu nėra taip jau lengva nei tapti, nei būti. Visi esame žmonės ir dirbame savo darbus. Iš kitos pusės, visada labai džiaugiuosi bet kokiu mūsų instrumentininkų, visų pūtikų laimėjimu, nes šis „darželis“ yra truputį apleistas ir reikalingas apravėjimo. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip visuomenė mus, pūtikus, priims. Vilties yra. Angelas, kaip simbolis, ne be reikalo trimituoja. – Įdomu, kiek valandų per dieną groja profesionalas, gal turite savo darbo metodiką? Kiek svarbu klausytis koncertų, garso ir vaizdo įrašų?

– Viskas labai paprasta. Pavasarį sėk, vasarą puoselėk, rudenį surink, žiemą džiaukis. Jaunas būdamas treniruokis, subrendęs dirbk, senatvėje švilpauk. Kaip pastebime, visame kame yra ritmas ir viskam savas laikas. Jei aš šiandien, būdamas 55-erių, pradėsiu pirštus miklinti grodamas gamas, kai jau mano raumenys senai susiformavę ir pirštai labiau tinka kam nors parodyti, tai būsiu pats sau melagis arba veltui leisiu laiką. Į vaikystę (pradžią) žiūriu su meile, į senatvę (pabaigą) – su pagarba.

Muzikos barai / 59


Dūdų kampas Anksčiau, kai nebuvo nei audio-, nei video-, mobiliųjų telefonų, interneto, elektros, žmonija turėjo puikių muzikantų, gal net įdomesnių nei šiandien. O kaip tapti geru muzikantu? Tokių vaistų nežinau. Patirtis parodė, kad einant šiuo keliu rasime daug žuvusių, prasigėrusių, nusivylusių, sužeistų, įžeistų, užmirštų, susireikšminusių, murmančių ir tiesiog piktų žmogelių. Aš į muziką niekada nežiūrėjau kaip į darbą, nors ji mane maitina nuo pat pradžios. Mano atsakymas į Jūsų klausimą būtų toks. Neįsitempkime, atsipalaiduokime, įsileiskime daugiau humoro ir meilės artimui. Mažiau imkime, daugiau atiduokime. O tuomet galėsime ir pašvilpauti. – Kaip scenoje randate ryšį su ansambliu ir su klausytojais? Ką patartumėte solistui?

– Yra stipriai išreklamuotų muzikantų, kiti patys išsireklamavę, ir tik tikrieji tylūs. Man labiausiai priimtini pastarieji. Gerdamas vandenį aš žinau, ar jis geras, ar užterštas. Gali tai matyti ir jausti. Solistui patarčiau mažiau save rodyti, daugiau pačią muziką išgyventi. Kontaktas su ansambliu taip pat yra atsidavimo artimui, bet ne savęs demonstravimo pavyzdys. Tik per tokį ryšį galima išgauti siekiamą kokybę. Artistas scenoje neturi užsiimti pašaliniais dalykais, tokiais kaip „ryšio ieškojimas“ su klausytojais. Tai daugiau lengvesnio žanro ieškotojų užsiėmimai. Jei grodamas esi visu savo kūnu ir siela muzikoje, tai įtraukia visa, kas tuo metu yra aplink. Kartais tai vyksta lėtai, o kartais nutinka staiga, kaip išsiveržusio ugnikalnio lava viską pasiglemžia. Suspėjusių pasitraukt nėra. Taškas. – Saksofonų šeima didelė, ar teko groti visais, ir kuris mieliausias?

– Gyvenime teko čiupnoti nemažai instrumentų, ne tik saksofonų. Mačiau, kaip kinta žmonių, bandančių groti įvairiais instrumentais, veido išraiškos. Pažįstu nemažai muzikuojančių diplomatų, valstybės veikėjų, gydytojų, sportininkų, aktorių, funkcionierių ar policininkų. Jų veido išraiška, mimika, emocijos, kūno judesiai žaibiškai keičiasi – muzika daro stebuklus. Tai labai įdomūs momen-

Muzikos barai / 60

tai, lyg gimdymas, lydimas nežinios baimės. Pradžioje pasitikėjimas savimi ir visiškas nusivylimas po sekundės. Didžiulis pakilimas ir noras tęsti. Vėliau pyktis, kai neišeina išpūsti jokio garso. Dviejų vienodų pojūčių nesu pastebėjęs. Tai būna lyg filme. Į instrumentus žiūriu, kaip mama žiūri į vaikus, visi jie yra mylimi. Saksofoną pažįstu geriau, nes dažniau bendrauju. Yra tekę groti ir pirmaisiais Adolfo Sakso sukurtais instrumentais. – Paminėkite penkis, Jūsų nuomone, svarbiausius savo koncertus ir kodėl jie buvo reikšmingi?

– Muzikos istorijoje saksofonas atsirado 1846 m. Man asmeniškai teko būti ledlaužiu keičiant požiūrį į šį instrumentą. Ten, kur saksofonas, ten viskis, cigaras... Kelias nuo smuklių, restoranų, vestuvių (prirūkytų patalpų) iki solidžių filharmonijų ir bažnyčių (neprirūkytų patalpų). Žinant, kaip Lietuva sunkiai įsileidžia naujoves, reikėdavo daug ką įtikinėti, aiškinti, tiesiog apšviesti žmones koncertuojant vienoje ar kitoje vietoje. Žiūrint sportiniu požiūriu – „pirmasis“, „pirmą kartą“, būtų galima priskaičiuoti nemažai užimtų pirmųjų vietų. Nežinau, ką vadint svarbiausiu koncertu. Buvo koncertų karalienėms, princams, prezidentams, buvo ir kaime vienai bobutei, kuri po to ilgai verkė. Buvo įdomus grojimas Lietuvos banke 2010 m. dienos metu pristatant muzikai išleistą 10 litų monetą. 1986 metais Lietuvoje atsirado du pirmieji oro balionai, kuriuos vėjas nešė virš sodybų, iš oro teko koncertuoti Ukmergės ir Molėtų kaimo žmonėms. Nekasdienis įvykis buvo koncertas „Strasbūras–Vilnius“ internetu 2002 m. iš Vilniaus rotušės. Esu grojęs penkiose pasaulinėse EXPO parodose Vokietijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Kinijoje ir Pietų Korėjoje. Šiaip muzikantai labiausiai vertina prestižines pasaulio sales. Aš taip nemanau. Rugių lauke, ant ežero ar virš jo, pamiškėj irgi gerai skamba. Taigi vardinu, kas dabar tiesiog ateina į galvą, ką randu savo atminties skrynelėje: 1. Pirmasis Lietuvos džiazo ansamblis, koncertavęs džiazo tėvynėje JAV ir Australijoje, 1995 m.

2. Pirmą kartą Lietuvos bažnyčios istorijoje saksofono ir vargonų muzikos koncertas Vilniaus arkikatedroje, 1996 m. 3. Koncertas Niujorko filharmonijoje, Linkolno centre su Niujorko šv. Luko simfoniniu orkestru, 2007 m. 4. Pirmasis Lietuvos muzikos istorijoje saksofono rečitalis Trakų pilies menėje su Lietuvos kameriniu orkestru, klasikinės muzikos programa, 2012 m. 5. Pirmasis Lietuvos muzikos istorijoje saksofono rečitalis su simfoniniu orkestru, klasikinės muzikos programa, 2012 m. – Neseniai Jums buvo sutektas LMTA profesoriaus vardas – tikriausiai esate pirmasis džiazo profesorius Lietuvoje? Grįžtant prie šypseną keliančios pradžioje minėtos P. Antokolskio frazės, kas galėjo pagalvoti, kad prabėgus kiek laiko Lietuva taps nepriklausoma, o saksofonas išugdys netgi džiazo profesorių... Kaip manote, ar Lietuvos kultūroje, ir ne tik, vyksta dideli pokyčiai?

– Pirmasis oficialus džiazo muzikos profesorius yra mano buvęs mokytojas Pranas Narušis iš Klaipėdos universiteto. Pionierius, profesionalas, Lietuvos džiazo mokyklos pradininkas. Man visada keista girdėti, kad GTČ (V. Ganelino, V. Tarasavo, V. Čekasino trio) yra džiazo pradininkai Lietuvoje. Jie grojo savo autorinę, avangardinę, šiuolaikinę muziką. Džiazo klasiką grojo visai kiti žmonės. Kalbant apie pokyčius Lietuvos kultūroje paprastai lengviausia visas strėles nukreipti į valdžią, Kultūros ministeriją, Vyriausybę. Leidžiančių strėlytes visada buvo daug, bet norimo rezultato kažkaip nepasiekta, gal jos nepataikė? Tyla. Pasaulyje nėra daug kultūros ministerijų, bet yra šalių, kurios turi aukštą kultūrą ir be kultūros ministerijų. Nuo mūsų prasideda kultūra, ne nuo ministerijos. Ką šiandien gali kultūros ministras, kai jam atimta teisė valdyti finansus? – Tapote pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ meno vadovu. Ar ketinate su kolektyvu susilieti ne tik rinkdamas meno programas, tačiau ir jas įgyvendindamas?

– Atsakymas bus po metų kitų. n


Muzikos barai / 61


Didžioji salė SMUIKO IR GITAROS POKALBIAI SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU

Vasario 22-osios vakarą Vilniaus kongresų rūmuose klausytojai girdėjo vieną iš Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro XIV sezono koncertų. Simfoninės muzikos gerbėjai turėjo galimybę pasiklausyti Franzo Schuberto uvertiūros „Rozamunda“, D 797, Ludwigo van Beethoveno simfonijos Nr. 7, op. 92, A-dur bei orkestro lydimų išraiškingų smuiko ir gitaros pokalbių: Antonio Vivaldi koncerto violai d’amore ir liutniai d-moll, RV 540 (versija smuikui ir gitarai), taip pat ypatingos premjeros – Geraldo Garcijos koncerto smuikui ir gitarai. Vienas žinomiausių Lietuvos smuikininkų Vilhelmas Čepinskis ir Baltijos gitarų kvarteto narys Sergejus Krinicinas kartu koncertuoja ne pirmus metus. Smuiko ir gitaros dialogus klausytojams dovanojantys muzikai gerai pažįstami Lietuvos publikai. Atlikėjai, scenoje pasirodantys dviese ir su Vilhelmo Čepinskio vadovaujamu orkestru „Camerata Klaipėda“ („Camerata Palatina Vilnensis“), per trejus metus sukaupė įvairios muzikos repertuarą. Dar prieš koncertą smuikininkas V. Čepinskis sakė, kad su Sergejumi Krinicinu jiems pavyksta rasti bendrą muzikinį alsavimą ir atlikėjai neužtrunka ieškodami bendro požiūrio į muziką. Simfoniniame koncerte „Smuiko ir gitaros pokalbiai“ pagrindinis dėmesys, žinoma, krypo į dviejų skirtingų styginių instrumentų dialogą. Po orkestro išraiškingai atliktos F. Schuberto uvertiūros „Rozamunda“, kurioje ypač gerai skambėjo pučiamieji instrumentai, atėjo metas A. Vivaldi koncertui. Barokui būdingų puošmenų kupinas kūrinys, reikalaujantis preciziško atlikimo, pakluso virtuoziškai valdomam Vilhelmo Čepinskio smuikui ir Sergejaus Krinicino subtilaus skambesio gitarai. I dalyje (Allegro) dainingos smuiko frazės, aiškiai artikuliuojamos gitaros stygomis, iš tiesų priminė dviejų muzikos instrumentų dialogą. II dalyje (Largo) muzikantai padovanojo klausytojams itin puošnią, melizmų gausią seką, grakščiame gitaros harmoniniame kontūre smuikas turėjo laisvę tapyti barokines puošmenas. III dalis (Allegro) leido pajusti atlikėjų susiklausymą ir išgirsti aiškų melodinės linijos kelią nuo smuiko prie gitaros, o gyvas orkestro judėjimas tarsi pritardavo dviem solo instrumentams ar pasiūlydavo jiems pokalbio temą. Vakaro intriga buvo kompozitoriaus Geraldo Garcios koncertas smuikui ir gitarai, Lietuvoje skambėjęs pirmą kartą. Tai buvo antras šio kūrinio atlikimas, pirmąjį kartą publikai jis pristatytas Oksforde. Prieš premjerą Lietuvoje Sergejus Krinicinas sakė: „Tai – techniškai sudėtingas kūrinys, jungiantis ir tradicinius, ir šiuolaikinius žanrus“. Ir iš tiesų, nuo pirmosios koncerto natos gyvų ritmų ir tirštos orkestrinės faktūros muzika skambėjo kaip nepertraukiama besimainančių spalvų mozaika. Ir nors orkestrui, regis, nebuvo lengva „sukibti“ taip tvirtai, kaip vakaro pradžioje skambėjusioje F. Schuberto uvertiūroje, tačiau dirigento vedami orkestro muzikantai ir solistai suvaldė kūrinį. Tiesa, po pirmosios dalies salėje pasigirdo plojimai, tačiau Vilhelmas Čepinskis paragino publiką klausytis toliau, nes laukė dar dvi dalys. Lėtoji Garcios koncerto dalis ir finalas puikiai atskleidė gitaros galimybes, o solistas Sergejus Krinicinas pademonstravo nepriekaištingą techniką. Ypatingai skambėjo violončelių ir kontrabosų linija, tarsi suteikdama sodrų pagrindą skambiai gitaros partijai. Vilhelmas Čepinskis klausytojams juokais užsiminė, kad rašydamas koncertą Geraldas Garcia galvojo apie gitarą (mat pats kompozitorius yra gitaristas), o smuiko partiją parašė labai sudėtingą, tačiau smuikininko technika padėjo jam susidoroti su nelengva užduotimi. Instrumentas skambėjo skaidriai ir grakščiai piešė melodinį piešinį. Smuiko ir gitaros „pasikalbėjimuose“ buvo galima išgirsti ir griežtesnių sąskambių, harmonijų, būdingų XX a. muzikinei kalbai, tačiau bendras muzikinis piešinys buvo priimtinas tradicinę muzikinę kalbą girdėti pratusiai ausiai. Kaip ir buvo galima tikėtis, publika pasveikino atlikėjus gausiais plojimais ir nepaleido solistų be biso. Vilhelmas Čepinskis ir Sergejus Krinicinas padovanojo klausytojams Máximo Diego Pujolo siuitos „Bu-

Muzikos barai / 62

enos Airės“ II dalį „Palermas“. Štai čia buvo galima išgirsti tikrą dviejų asmenybių ir muzikos instrumentų darną. Subtilus ir tikslus (tačiau kartu argentinietiškai laisvas) gitaros stygų kalbinimas, ilgesingos, plačios frazės ir jautriai intonuotos smuiko melodinės natos, vientisas dviejų instrumentų kvėpavimas nunešė į saulėtas Buenos Airių gatves. Užburti tokio atlikimo, klausytojai pakvietė solistus antrajam bisui, tada nuskambėjo ir pirmoji „Buenos Airių“ dalis „Pompėja“. Ritminga, sinkopuota, karščiu alsuojanti ir taip pat itin išraiškingai atlikta dalis, regis, uždegė publiką ir paskatino plojimais kviesti duetą trečiąkart išeiti į sceną. Vilhelmas Čepinskis šūktelėjo, kad nesitikėjo tokio šilto ir malonaus sutikimo, todėl trumpam dingo už salės durų ir grįžo su trečiosios Máximo Diego Pujolo siuitos dalies „San Telmas“ natomis. Šiuo nuotaikingu, energija ir Pietų Amerikos ritmais trykštančiu numeriu atlikėjai baigė pirmąją vakaro dalį ir buvo išlydėti gausiais plojimais. Antroje koncerto dalyje publika girdėjo L. van Beethoveno simfoniją Nr. 7. Simfoninės muzikos mylėtojams gerai žinomas kūrinys nustebino savita energingojo serbų dirigento Roberto Bokoro interpretacija, kiek kitokiu štrichų ir akcentų dėliojimu. Pirmoji dalis skambėjo darniai, atskleidė styginių ir pučiamųjų virtuoziškumą, tačiau išryškino, regis, ne visus šiai simfonijos daliai būdingus dinaminius niuansus. Antroji dalis skambėjo kiek skubriau nei paprastai, o pasirinktas pagrindinės temos foršlagų atlikimas buvo artimesnis romantinės muzikos interpretacijai. Vis dėlto trečioji dalis Presto ir finalinė Allegro con brio dar kartą tą vakarą leido pasidžiaugti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pučiamųjų grupės meistriškumu ir visų orkestro atlikėjų gebėjimu girdėti vieni kitus. Gerūta GRINIŪTĖ

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS NARIŲ DĖMESIUI LMS tarybos sprendimu 2013 m. balandžio 20 dieną, šeštadienį, Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje (Gedimino pr. 32-2, Vilnius) vyks metinė Lietuvos muzikų sąjungos konferencija. Dalyviai registruojami nuo10.00 val. Konferencijos pradžia – 11.00 val. D A R B OT VA R K Ė : • LMS prezidentės ataskaita. • Revizijos komisijos ataskaita. • Ataskaitų tvirtinimas. • LMS tarybos sprendimo dėl naujų LMS tarybos narių tvirtinimas. • LMS veiklos gairių aptarimas. • LMS nario pažymėjimų įteikimas. • Diskusijos. Kviečiame registruotis diskusijoms el. paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. (85) 2121615


LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA V Y TA U T O D I D Ž I O J O U N I V E R S I T E T O M U Z I K O S A K A D E M I J A B I R Š T O N O S AV I VA L D Y B Ė

2013 m. liepos 28 d. – rugpjūčio 4 d. Caroline Stinson violončelė / Juilliardo mokykla ir Sirakūzų universitetas (JAV) * Vladimiras Prudnikovas vokalas / Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija ir LMTA * Gabrielius Alekna fortepijonas / Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija * Nijolė Ralytė koncertmeisterio praktika / Lietuvos muzikos ir teatro akademija * Audronė Žigaitytė kompozicija / Lietuvos muzikos ir teatro akademija

www.muzikosbarai.lt www.ma.vdu.lt Birštono vasaros menų akademija kviečia aukštųjų mokyklų, universitetų, gimnazijų, meno mokyklų moksleivius, studentus ir studijas baigusius atlikėjus, muzikos, meno ir bendrojo ugdymo mokyklų muzikos pedagogus į sparčiai ir harmoningai augantį vidurio Lietuvos kurortą Birštoną (www.visitbirstonas.lt). Tarptautinio lygio muzikų ir pedagogų pamokos, G. Verdi ir R. Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms skirtas paskaitų ciklas ir videoklubas, koncertai ir kiti renginiai, iš pagrindų atnaujinta Birštono kultūrinė infrastruktūra ir gamtos grožis – puikios sąlygos kūrybiniam darbui, profesiniam tobulėjimui ir įkvepiančiam bendravimui. • • • •

Pamokos, koncertai, repeticijos, paskaitos ir diskusijos vyks Birštono kultūros centre, Kurhauze, Birštono menų mokykloje ir lauko paviljone prie Nemuno. Aktyviųjų* dalyvių amžius – nuo 15 iki 32 metų (vietų skaičius ribotas) Anketą ir gyvenimo aprašymą siųsti el. paštu info@muzikusajunga.lt iki liepos 8 d. Aktyviojo* dalyvio mokestis – 420 Lt / 120 EU (į šią kainą įeina: ne mažiau kaip 3 valandos individualių pamokų, laisvas įėjimas į visus koncertus ir atviras pamokas, instrumentai ir patalpos repetuoti, dalyvavimas baigiamuosiuose BVMA koncertuose, pažymėjimas apie dalyvavimą

• • • • •

BVMA programoje, koncertmeisterio paslaugos, poilsio paslaugos) Negrąžinamas paraiškos mokestis – 100 Lt / 30 EU – sumokamas iki liepos 8 d., likusi dalyvio mokesčio sumą – 320 Lt / 90 EU – atvykus į Birštono vasaros menų akademiją. Dalyvio anketą rasite www.muzikosbarai.lt; www.ma.vdu. lt Pasyviojo** dalyvio (stebėtojo) mokestis – 10 Lt / 3 EU už dieną (papildomas mokestis už pažymėjimą apie programos išklausymą) Dalyvio apgyvendinimas *** – 50 Lt / 15 EU už parą (dviviečiame kambaryje) Dalyvio maitinimas *** – 24 Lt / 7 EU už parą (pusryčiai, pietūs ir vakarienė)

Daugiau informacijos www.muzikosbarai.lt * Aktyvieji dalyviai – 30 jaunųjų muzikų (nuo 15 iki 32 metų amžiaus) – violončelės, fortepijono ir dainavimo moksleivių, studentų, absolventų. Atranka pagal gyvenimo aprašymus ir anketas. ** Pasyvieji dalyviai – jaunieji muzikai, muzikos, meno ir bendrojo ugdymo mokyklų muzikos pedagogai, muzikos meno specialistai ir mėgėjai (dalyvių skaičius neribojamas) *** Apsigyventi ir maitintis galima ir individualiai, be organizatorių tarpininkavimo (www.visitbirstonas.lt)

BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOS 2013 ATIDARYMO KONCERTAS 2013 m. gegužės 25 d., šeštadienį, 19 val. Birštono kultūros centre Atlikėjai: Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergej Krylov) Solistas ir dirigentas Davidas Geringas (violončelė, Vokietija) Solistė Dali Gutserieva (violončelė, Rusija) Programoje: Johann Christian Bach, Jozeph Haydn, Franz Schubert

Muzikos barai / 63


Muzikų sąjungoje

Projektas AKIM (Aukštoji kultūra mokykloms) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

MUZIKINIS KRYŽIAŽODIS KLAUSIMAI : 1. Žymiausias Ž. Bizė kūrinys. 2. Smuikininko P. Sarasatės tautybė. 3. Pirmasis Vilniaus kongresų rūmuose pastatytas operos spektaklis. 4. Folkloro ansamblis iš Kaišiadorių. 5. Černomoro ... iš M. Glinkos „Ruslano ir Liudmilos“. 6. Senovės graikų dainius. 7. Dešimt gamos laipsnių apimantis intervalas. 8. Dainininkė ... Račkauskaitė. 9. Kalbamasis vaidmuo operoje „Pagrobimas iš seralio“. 10. Ir mėnuo, ir kompozitorius. 11. „ ... kalno mūrai“. 12. Dodono titulas N. RimskioKorsakovo operoje „Auksinis gaidelis“. 13. „Balsas“ lotyniškai. 14. M. Musorgskio ciklo „Parodos paveikslėliai“ dalis „Sena ...“. 15. Personažas iš S. Prokofjevo baleto. 16. Pirmosios Lietuvių dainų šventės vyriausiasis dirigentas. 17. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas. 18. Įvairių variantų žemaičių kadrilio tipo šokis. 19. Mėgstamiausias J. Rimo instrumentas. 20. Daina mylimosios garbei viduramžių Italijoje. 21. „Auksinis ...“ – prizas, kurį geriausiems metų atlikėjams skiria Lietuvos muzikų sąjunga. 22. Pagal Rytų horoskopą 2013-ieji – ... metai. 23. A. Vivaldžio opera. 24. Raidinis garso sol-bemol pavadinimas. 25. Pianisto Gilelso vardas. 26. Vilniaus vyrų choras. 27. Giesmė „ ... Maria“. 28. D. Tartinio sonata smuikui „ ... trelės“. 29. Įtaisas instrumentų garsui slopinti. 30. Miestas, kuriame yra garsusis operos teatras „La Scala“. 31. Valstybinio Vilniaus kvarteto narys. 32. Kompozitoriaus V. Laurušo Zodiako ženklas.

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų; projektą „Disputai apie muziką ir kultūros politiką“ – skiria 6 000 (šešis tūkstančius) litų. Pagal projektą rengiamos laidos transliuojamos LR programoje „Klasika“; projektą „Ateiname“ – skiria 10 000 (dešimt tūkstančių) litų;

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides.

Sudarė Viktoras PAULAVIČIUS

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

Muzikos barai / 64



Koncertai Maestro Petro Bingelio jubiliejui 2013 m. gegužės 2 d. (ketvirtadienis) Kauno valstybinė filharmonija 2013 m. gegužės 4 d. (šeštadienis) Lietuvos nacionalinė filharmonija

Jono PETRONIO nuotr.

PROGRAMA: J. HAYDN „Missa in tempore belli“ („Paukenmesse“) C-dur, Hob. XXII:9 B. KUTAVIČIUS „Dzūkiškos variacijos“ I. STRAVINSKIJ Kantata sopranui, tenorui, moterų chorui ir instrumentiniam ansambliui Atlikėjai: LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS KAUNO VALSTYBINIS CHORAS Solistai: ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas) RITA NOVIKAITĖ (mecosopranas) MINDAUGAS ZIMKUS (tenoras) LIUDAS MIKALAUSKAS (bosas) Dirigentas PETRAS BINGELIS