Page 1

www.muzikosbarai.lt

2012 KOVAS-BALANDIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Julius GENIUŠAS

8 p.

„Aidija“: abejingų nepaliekantys balsai 20 p. Regina TUMALEVIČIŪTĖ 44 p. Šiame numeryje:

PETRAS KUNCA

Numeris su CD


Styginių kvartetas „Akademija“ Kvartetas susikūrė 2006 m. rudenį. Kolektyvo koncertų programose – klasikinė ir lietuvių autorių muzika, repertuaras nuolat papildomas įvairių žanrų kameriniais kūriniais. Su kvartetu yra muzikavę prof. A. Budrys (klarnetas), prof. H. Schonewegas (altas, Vokietija), prof. I. Raineris (klavesinas, Austrija), G. Zabara (klarnetas, Baltarusija), J. Gildiukas (fortepijonas, Minskas), D. Staponkus (baritonas), G. Gylytė-Hein (fortepijonas, Vokietija) R. Marcinkutė-Lesieur (vargonai), A. Krikščiūnaitė (sopranas) ir kt.

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .


Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: A. Nekrošienė (vadovė), T. Bakučionis, I. Didžiulienė, V. Gerulaitis, G. Kuprevičius, D. Tamošaitytė, M. Urbaitis Dailininkas Arvydas NEKROŠIUS Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

2012 KOVAS–BALANDIS Nr. 3–4 (410–411) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 7 SP. L. SPAUSDINO „PETRO OFSETAS“, SAVANORIŲ PR. 174D, VILNIUS. TIRAŽAS 1400 EGZ. INDEKSAS 5216.

Turinys Rasa Aukštuolytė Mintyse ir darbuose – styginių kvartetas 2 p. Rūta Mikelaitytė-Kašubienė Po dviejų Kauno muzikinio teatro premjerų 6 p. Asta Mikelevičiūtė Julius Geniušas: dirigentas, įsimylėjęs džiazą 9 p. Disputai apie muziką ir kultūrą (7) Kultūros tarybos įstatymas: už ir prieš 12 p. Laurynas Butkauskas „Aidija“: abejingų nepaliekantys 20 p. Daiva Tamošaitytė Aleksejus Archipovskis: vienas scenoje su balalaika 25 p. Irina Achramavičiūtė Gyvenimo melodija, skambanti akordeono garsais 26 p. Anatolijus Lapinskas Antanas Smolskus – negęstanti Lietuvos muzikos žvaigždė 30 p. Nauji leidiniai 33 p. Irena Skomskienė Tolimas antelės skrydis 33 p. Audronė Žiūraitytė „Vilniaus arsenalas“, bėgantis garsais 34 p. Broniaus Kutavičiaus kompaktinė plokštelė „Mažasis spektaklis“ 35 p. Algirdas Klova Vienas, bet nevienišas 36 p. Irena Baltrušaitytė Knyga apie pramoginę muziką 37 p. Panorama 38 p. Kristina Logvinovienė Beatričės moteriškumo eskizai 40 p. Paulius Butkus Naujas „Trimito“ koloritas olandų muzikoje 42 p. Laura Mackevičiūtė „… iš pagarbos MKČ“ 43 p. Regina Tumalevičiūtė „Kristina, Džiuljeta...“ 44 p. Aldona Vilkelienė Čia mes gimstam iš tylios dainos 48 p. Gerimantas Statinis Stevenas Meadas – Eufonijos ambasadorius 54 p. Valerija Lebedeva „Kaip įkrauti džiazo akumuliatorių“ 54 p. Muzikų sąjungoje 56 p.

ŽODIS SKAITYTOJUI Su gražiausia pavasario švente pas Jus atkeliauja ir pavasarinis „Muzikos barų“ numeris. Smuikininko Petro Kuncos, dirigento Juliaus Geniušo ir akordeonininko Genadijaus Savkovo sukaktims skirti straipsniai leidžia apibendrinti sukaktuvininkų patirtis, žvilgtelti atgalios, kaip gi iš nūdienos atrodo nuveikti darbai, kokios mintys ir ateities svajonės brėžia ateities darbus. O štai spaudai ruošiami mūsų primadonos, devyniasdešimtmetį atšventusios dainininkės Reginos Tumalevičiūtės prisiminimai jau panašesni į legendinius pasakojimus ar istorinius liudijimus, nei į progą sukakties akistatoje pasklaidyti daugel prisiminimų keliančias nuotraukas, įvykių datas... Gražios devyniasdešimtmečio sukakties dieną žavingoji primadona įsiamžino fotografijoje, kurią nuoširdžiai dovanojo „Muzikos barų“ skaitytojams. Rubrikoje „Ateiname“ pristatome Alytaus muzikos mokyklą, tapusią miesto kultūros židiniu. O „Prisiminimų“ skiltyse grįžtame į nuostabų Antano Smolskaus birbyne sukurtą pasaulį. O „Choro magija“ šį kartą neria į „Aidijos“ choro kūrybinius džiaugsmus ir kasdienius rūpesčius. Tęsiame ir „Disputus“ – šiame numeryje diskutuojame Kultūros tarybos įstatymo tema. Tradiciškai apžvelgiame įvykius Vilniaus ir Lietuvos salėse, pristatome naujus leidinius. Kaip visuomet, tikimės savo nuolatinių skaitytojų dėmesio ir laiškų aktualiausiomis kasdieninio gyvenimo temomis. Su geriausiais linkėjimais Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

Muzikos barai / 1


Sukaktis Rasa AUKŠTUOLYTĖ VASARIO 26 D. SMUIKININKAS, PEDAGOGAS, ILGAMETIS VALSTYBINIO VILNIAUS KVARTETO NARYS PETRAS KUNCA MINĖJO SEPTYNIASDEŠIMTIES METŲ JUBILIEJŲ. METŲ PRADŽIOJE NET KELI POKALBIAI TELEFONU NELABAI TEIKĖ VILTIES, KAD TA PROGA PROFESORIUS APIE SAVE PAPASAKOS ŽURNALO SKAITYTOJAMS. „KAS BŪDINGA ŽMOGAUS GYVENIMUI, TEGU IR LIEKA TAM ŽMOGUI“, – SAKĖ JIS IR MINTĮ PARĖMĖ GOETHE’S ŽODŽIAIS „KIEKVIENAM – SAVO“. PETRĄ KUNCĄ ŽINOJAU ESANT ĮDOMŲ PAŠNEKOVĄ IŠ INTERVIU SU JUO 2011  M., KAI RENGIAU DARBĄ TEMA „STYGINIŲ KVARTETO RAIDA TARPUKARIO LIETUVOJE: ANSAMBLIO IR ŽANRO ASPEKTAI“. MAN PRASITARUS, KAD SKAITYTOJAI LAUKIA MŪSŲ POKALBIO TĘSINIO LIETUVIŠKOJO KVARTETO ŽANRO RAIDOS TEMA, PROFESORIUS VIS DĖLTO SUTIKO PASIDALINTI MINTIMIS. ŠĮ KARTĄ LABIAUSIAI RŪPĖJO VISUOMET PRASMINGAI SUSIJUSIOS IR VIENA KITĄ PAPILDANČIOS PATIES PROFESORIAUS KŪRYBINIO DARBO KRYPTYS – KONCERTINĖ, PEDAGOGINĖ, MOKSLINĖ IR VISUOMENINĖ VEIKLA BEI VISĄ ŠIO MENININKO GYVENIMĄ GAUBIANTI DIDŽIOJI MEILĖ – STYGINIŲ KVARTETO MENAS.

Muzikos barai / 2

Mintyse ir darbuose styginiø kvartetas Petro Kuncos kūrybinės veiklos jubiliejui

„BŪSIU SMUIKININKAS!“

Kaune, Senamiestyje, žengiau savo pirmuosius nedrąsius pokario vaiko žingsnius. Kartu su tėvais ir septyneriais metais vyresniu broliu Romualdu išgyvenome dramatišką istorijos periodą. Rodės, niekada nesibaigsiantis nepriteklius, lydėjęs daugelį to meto Lietuvos šeimų, slėgė ir mūsų tėvus. Ta įtampa įsirėžė į mano vaikystę. Net šiandien, kai pasitaiko proga aplankyti mūsų jaunystės gyvenamąją vietą, vadinamą gražiu Vilniaus gatvės vardu, prisimenu kiekvieną jos grindinio akmenį, ant kurio prie vienos ar kitos parduotuvės naktimis tekdavo stovėti eilėse laukiant ir viliantis rytą nusipirkti duonos ar miltų... Kas vakarą į Rotušės aikštę vedančios menkai apšviestos mūsų gatvės gyventojams privaloma išklausyti nedarni daina, lydima svetimų kareivių batų akompanimento, papildydavo tvyrančią gyvenimo prieblandą. Tėvai atkakliai kabinosi į gyvenimą ir, praėję išbandymų kelius, įsidarbino pagal specialybę – Kauno muzikinio dramos teatro siuvykloje, siūdavo drabužius ir solistams, ir choristams. Man atsivėrė galimybė lankytis teatre, žiūrėti dramos ir operos spektaklius. Prisimenu apie Kauno teatro praeities šlovę pasakojamas legendas, kai į namus po spek-

taklio neretai grįždavome kartu su grupe solistų ar orkestro muzikantų. Abu tėvai džiaugdavosi tais apsilankymais, nes ir jie galėjo jaustis palytėti meno mūzų ir, be abejo, norėjo tai perduoti savo vaikams. Vis dėlto nepasakyčiau, kad mano smuiko mokslų pradžia šeimoje buvo iš anksto aptarta ir nuspręsta. Veikiau atvirkščiai – prislėgus dideliems kasdienybės rūpesčiams, kai mama sunkiai susirgo širdies liga ir jiems abiem teko išeiti iš teatro (tėvas perėmė visą šeimos gyvenimo naštą), viską lėmė atsitiktinumas. Vieną saulėtą rugpjūčio rytą, kai man atrodė, kad vasara niekada nesibaigs, nugirdau tėvų pokalbį: „Klausyk, Broniau, poryt rugsėjis, Petrui laikas į mokyklą. Kur leisim?“ Tie mamos žodžiai tebeskamba ausyse lyg vakar ištarti. Nusmelkė mintis, kad jau baigiasi mano puikiosios vasaros – sudie futbolui ir kiemo draugams. Bet tėvelio balsas mane apramino. Jis atsakė mamai, kad gal reikėtų manęs paties paklausti. Žinoma, buvo smagu, kad tėvai teiraujasi mano nuomonės, tačiau nieko negalėjau atsakyti, nes galvoje nebuvo jokių minčių apie mokslus, visai nesinorėjo į mokyklą. Kol klausimas kybojo ore, aš,


„Dzinguliukai“ Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje susibūręs mokinių kvartetas: (iš kairės) G. Šimulynas, P. Kunca, būsimoji kompozitorė K. Brundzaitė, A. Griškevičius, D. Katkus. Apie 1959 m.

nerasdamas vietos, išėjau į balkoną ir pamačiau mūsų seną pažįstamą teatro smuikininką, grįžtantį į namus po repeticijos. Tą kartą jo elegancija ir blizgantis futliaras mane taip sužavėjo, kad netikėtai sau pačiam akimirksniu apsisprendžiau. Įbėgau į kambarį ir, tėvams dar tebediskutuojant mano mokslų tema, pasakiau: „Būsiu smuikininkas!“ Nustebęs tėvas irgi išėjo į balkoną lyg norėdamas patikrinti, ar tikrai po juo praėjo pažįstamas kaimynas, bet kai mama priminė, kad mes seniai turim smuiką, tai gal Petras tegu pabando juo griežti, tėvas kiek abejodamas pritarė. Kitą rytą mama gražiai pasipuošė, padabino mane ir lėtai, kiek leido sveikata, išvedė mane į naują pasaulį. Šiandien jau negalėčiau pasakyti, kad smuikas mano gyvenime atsirado atsitiktinai. Prabėgusių įvykių dėlionė leidžia teigti, kad tai greičiau buvo parengtas atsitiktinumas. Tik kas jį rengė?

POTRAUKIS MENUI – IŠ ŠEIMOS

Dabar aišku, kad tėvai jautė potraukį menui, vertino jo reikšmę žmogaus gyvenime, nors patys neturėjo galimybių pasirinkti meno studijų. Iš Jurbarko kilusi mama Bronė Paulauskaitė mokydamasi gimnazijoje šoko baleto ratelyje, mėgo dainuoti. Jos brolis Pranas Paulauskas sėkmingai studijavo tapybą ir kitus dailės dalykus Kauno meno mokykloje, tačiau iš bado susirgo džiova ir anksti pasitraukė iš gyvenimo. Mano brolio Romualdo pasirinkimą tapti dailininku, be abejo, paskatino dėdės pavyzdys. Tėvas Bronius Kunca, kilęs iš Klangių kaimo prie Veliuonos, galėjo sau leisti tik

kelias privačias smuiko pamokas Kauno konservatorijoje, bet nusipirko vokišką Jacobo Steinerio smuiko su charakteringa liūto galva kopiją. Kadangi pažino muzikos raštą, parsisiųsdino iš Vokietijos natų, metalinį piupitrą joms ir aranžuodavo kūrinius veliuoniškių kapelai „Dzinguliukai“. Šeimos archyve išliko jo ranka kopijuotų kūrinių – Roberto Schumanno „Svajonės“, Oscaro Fetràs „Maršo“, Georges’o Bizet operos „Karmen“ temos smuiko partijos. Pasakojo, kad jų repertuare ypač populiarios buvo G. Verdi „Traviatos“ ir liaudies melodijos. Ansamblyje kartu su tėvu grojo Veliuonos krašte ir Užnemunėje pagarsėjęs smuikininkas Vaitiekus Grincevičius, dainininkės Beatričės Grincevičiūtės brolis, taip pat tėvo broliai ir draugai. Kapelą sudarė du smuikai, klarnetas, mandolina, gitara, būgnas. Šiuos tėvo gyvenimo epizodus man teko susidėlioti iš atskirų nuotrupų, atsitiktinių radinių ir liudininkų prisiminimų, nes tėvas apie tai pasakodavo retai ir mažai. Man susidarė įspūdis, kad jam smuikas buvo ypač patrauklus, tačiau galimybių tapti smuikininku neturėjo, todėl visas viltis sudėjo į mano mokslus Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje. Su tėvu kartu lankydavome gastroliuojančių smuikininkų koncertus Kauno J.  Gruodžio mokyklos salėje, pirkdavome tada tik ką pradėtas gaminti ilgai grojančias plokšteles su žymių smuikininkų įrašais. Matyt, kad įvairių žmogaus gyvenimo įvykių sąsajas galima įžvelgti tik po daugelio metų – tik tuomet supranti mokytojų įtaką profesinei brandai.

PIRMASIS KVARTETAS

Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje pajutau dėmesingų, jautrių, inteligentiškų mokytojų globą. Gyvenimo sąlygos pokaryje visiems buvo nepalankios, todėl didžiausios vertybės buvo bendravimo šiluma, vaikams rodomas

dėmesys. Žinoma, mūsų mokykla buvo išskirtinė, girdėdavome sakant – ten ir vaikai, ir mokytojai kitokie. Mes didžiavomės tuo ir norėjome būti kitokie, geresni. Dešimtmetėje muzikos mokykloje turėjome išeiti ir muzikos, ir vidurinės mokyklos programas, krūviai buvo milžiniški, dėl to kai kurios disciplinos neišvengiamai nukentėdavo. Prisimenu, braižyba buvo vienas didžiausių baubų, nes surydavo begalę laiko, dažnai nakties miego sąskaita. Iš karto noriu pasakyti, kad šiandien reiškiu padėką ir klaupiuosi prieš kiekvieną mane mokiusį pedagogą, nes iš laiko ir nueito kelio nuotolio galiu įvertinti jų pasiaukojamu darbu suteiktas žinias. Mano grojimo styginiame kvartete samprata buvo formuojama būtent Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje. Smuiko mokytojas Vladas Varčikas individualiose pamokose man nuolat kalbėdavo apie kvarteto kaip keturių skirtingų žmonių bendravimo būdo grožį. Smagu tai prisiminti ir todėl, kad kvarteto disciplinos iš viso nebuvo programoje, tačiau ir kiti mokytojai – Antanas Rauchas, Eduardas Satkevičius, Kęstutis Ivaškevičius ir Domas Svirskis apie ją aiškindavo pamokose, o viešuose koncertuose grodami to žanro kūrinius įkvėpė ir mus. Tai ne vienam mokiniui įdiegė mintį, kad tikrasis menas prasideda kažkur aukščiau, už privalomos programos ribų. Taip ir mes, keturi mokiniai – Gediminas Šimulynas, aš, Donatas Katkus ir Arvydas Griškevičius – buvome suburti į pirmąjį mūsų gyvenime kvartetą. Prisimenu ir pirmą lietuvišką mūsų repertuaro kūrinį – vyresnės klasės mokinės, būsimosios kompozitorės Konstancijos Brundzaitės Pjesę styginių kvartetui.

VIENAS KVARTETAS, ANTRAS...

Mokyklos kvartetą ir šiandien miela prisiminti susitikus jo narius. Juoba kad

Muzikos barai / 3


Sukaktis

Studentų kvartetas „KuBaKaKa“ po daugelio metų M. Baužinskaitės-Mikaitienės gimtadienyje jos namuose Lazdynuose

su vienu iš jų, dabartiniu profesoriumi D. Katkumi, įstoję į konservatoriją, karštai ėmėmės styginių kvarteto studijų pas šio žanro autoritetus prof. Jurgį Fledžinską ir prof. Eugenijų Paulauską, o dar vėliau kartu griežėme Valstybiniame Vilniaus kvartete. Pamenu, kartą imdamas auditorijos, kurioje repetuodavo mūsų studentiškas kvartetas, raktą, budėtojo knygoje užrašiau spontaniškai kilusį pavadinimą „KuBaKaKa“, sudarytą iš mūsų pavardžių Kunca, Baužinskaitė, Katkus ir Kaplūnas pirmųjų raidžių. Kolegos suprato humorą ir pavadinimas prilipo. Šiais laikais tokie pašmaikštavimai pavadinimuose jau tapo įprasti, tik kartais prasilenkia su geru skoniu. Studijavome rimtai, dairydamiesi į autoritetą – Lietuvos kvartetą. Po pažinties su čekų Smetanos kvartetu (koncertavo konservatorijos salėje) nutarėme sekti jų pavyzdžiu ir L.  van Beethoveno kvartetą Nr. 11 f-moll koncertuose griež-

Muzikos barai / 4

Vilniaus kvartetas: A. Vainiūnaitė, stovi (iš kairės) A. Vasiliauskas, D. Katkus ir P. Kunca

Aleksandro RATNIKOVO (Maskva) nuotr.

Valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro styginių kvartetas: sėdi V. Kaplūnas ir E. Vasiliauskaitė, stovi G. Livšicas ir P. Kunca, 1967 m.

davome atmintinai. Tai buvo rizikingas, bet labai padedantis susikoncentruoti kūrybinis metodas, kuris skatino profesinį ansamblio augimą. Baigęs konservatoriją buvau paskirtas į Valstybinės filharmonijos simfoninį orkestrą ir... pajutau nepaprastą kvarteto ilgesį, tad ilgai nelaukęs su studijų kolegomis V. Kaplūnu, Edita Vasiliauskaite ir Grigorijumi Livšicu subūriau Valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro styginių kvartetą. Mūsų egzistavimui pritarė Filharmonijos meno vadovas kompozitorius Rimvydas Žigaitis, rėmė ir naujasis Filharmonijos orkestro vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas. Per gana trumpą laiką pavyko išstudijuoti pirmąją kvarteto programą, tačiau pasirengimas koncertuoti užėmė daugiau laiko. Tai buvo D.  Šostakovičiaus kvartetas Nr. 7, W. A. Mozarto Kvintetas A-dur, K581, kurio repeticijos ir koncertai su tuomet jaunu klarnetininku Algirdu Budriu atmintyje liko lyg koks lakmuso popierėlis, pagal kurį matuojama visų kitų interpretacijų kokybė. Ėmėme dairytis naujų lietuviškų kūrinių, ir kompozitorius Feliksas Bajoras mūsų prašymu sukūrė „Keturis eskizus styginių kvartetui“. R.  Žigaitis netikėtai pasiūlė dalyvauti kompozitoriaus Jono Nabažo 60-mečio jubiliejiniuose renginiuose – atlikti jo Styginių kvartetą. Šis sodrus, ryškaus lietuviško kolorito kūrinys mane tebežavi ir šiandien, esu įsitikinęs, kad jis vėl atsiras koncertinėse kvartetų programose. J. Nabažo kvartetą po kelerių metų įrašėmė radijo fondams Vilniuje ir Maskvoje kartu su savo naujaisiais Vilniaus kvarteto kolegomis Audrone Vainiūnaite, Donatu Katkumi ir Augustinu Vasiliausku. Kompozitorius sutiko su mano pa-

rengta ir kartu su kolegomis realizuota nauja atlikimo redakcija, įraše ji ir skamba. J. Nabažo kūrinio pirmasis atlikėjas buvo Lietuvos kvartetas, parengęs ir savo redakciją, ir jos garso įrašą. 1968 m., kai pradėjau griežti šiame kvartete, mano gyvenimas daug kuo pasikeitė. Pedagoginę veiklą pradėjęs 1964 m. B.  Dvariono mokykloje, tapau Vilniaus M.  K.  Čiurlionio meno mokyklos smuiko mokytoju. Bet svarbiausia, atsivėrė platesnės profesinio tobulėjimo galimybės.

TOBULĖJIMO KELIU

Mus visus bendram darbui telkė nuolatinė prof. J. Fledžinsko parama. Jo ir tuometinio aukštojo ir specialiojo mokslo ministro Henriko Zabulio rūpesčiu galėjome išvykti į aspirantūrą Maskvos P.  Čaikovskio konservatorijos kvarteto klasėje. Tuo metu ansamblyje griežė Audronė Vainiūnaitė (I smuikas), Petras Kunca (II smuikas), Donatas Katkus (altas) ir Iminas Kučinskas (violončelė). Prisimenu stojamųjų egzaminų programą: L. van Beethoveno Kvartetas Nr. 3 G-dur, op. 18, Vytauto Bacevičiaus Kvartetas Nr. 3, op. 48. Kamerinio ansamblio katedros profesūros nuomonė


buvo palanki ir mus priėmė trejų metų studijoms. Prasidėjo naujas, audringas ir pakilus, ansamblio kūrybinės veiklos etapas. Kad pasiektume aukščiausią skambesio kokybę, privalėjome išmokti naujai mąstyti. Kiekvienas ansamblio narys turėjo galimybę ne tik studijuoti naujas partitūras, bet ir tobulėti kaip asmenybė. Kvarteto žanras tapo svarbiausiu atskaitos tašku kiekvieno mūsų gyvenime. Sunkumai prasidėjo tada, kai reikėjo pradėti mokytis pažinti save ansamblyje, ieškoti tarpusavio supratimo. Todėl po studijų Maskvoje į Tarptautinį kvartetų konkursą Lježe (Belgija) vykome jau su kitu violončelininku – I. Kučinską pakeitė A. Vasiliauskas. Tolesnis mūsų kelias klostėsi sėkmingai – I premija Lježo konkurse, pirmieji labai sėkmingi kvarteto koncertai ir pripažinimas Austrijoje. 1973 m. ansambliui oficialiai suteiktas Vilniaus kvarteto pavadinimas. Būtina papasakoti apie pagrindinius mūsų aspirantūros studijų profesorius – smuikininkus A.  Grigorianą ir V.  Gvozdeckį. Dar mokydamasis Kaune buvau gerai susipažinęs su A. Grigoriano „Smuiko grojimo mokykla“ ir ypač „Gamomis ir arpedžio“. Mielas ir gerbiamas konservatorijos smuiko profesorius Viktoras Radovičius, kurio klasėje susiformavo mano profesionalūs grojimo įgūdžiai, skatino domėtis visomis smuiko literatūros naujovėmis, greta kitų darbų aukštai vertino prof. A.  Grigoriano metodiką, nurodydavo, kurie jo sukurti pratimai tinka man. Tad Maskvoje susitikę su A.  Grigorianu aptardavome jo metodikos naujoves. Man tai labai padėjo geriau suvokti ir individualų, ir ansamblinį muzikavimą. Prof. V. Gvozdeckio reikšmė Vilniaus kvarteto biografijoje išskirtinė, jis dažnai pats atvykdavo į Vilnių mums dėstyti. Jo santykį su styginių kvarteto muzika galima vadinti garbinimu iki ašarų. Kito panašaus pedagogo iki šiol nesu sutikęs. Profesorius ypač gerai išmanė klasikinę Vienos muziką, jo parengta J. Haydno kvarteto Nr. 1 C-dur, op. 54, interpretacija padėjo mums nugalėti Lježe. Po konkurso padarytas šio J.  Haydno kvarteto įrašas „Melodijos“ firmoje buvo pripažintas geriausiu metų klasikinės muzikos įrašu tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Netikėta V.  Gvozdeckio mirtis buvo skaudi netektis Vilniaus kvartetui.

NIEKAS NEGALI ATSTOTI KVARTETO...

Kadaise Skirmantei Valiulytei (interviu „7 meno dienose“) pasakiau, kad

kvarteto niekas negali atstoti. Kvarteto menas, kaip ir kiekvienas rimtas dalykas, savo didybe, prasmingumu, įtaigumu persmelkia visą žmogaus esybę ir tampa jo savastimi. Jau po kelerių metų, kai nebegrojau Vilniaus kvartete, supratau, kaip pasiilgau buvimo kvartete. Nei koncertų klausymas, nei kvarteto pedagogika to neatstos. Tad pasitariau su savo kolege ir buvusia mano kamerinio ansamblio klasės studente smuikininke Dalia Šešelgiene, pašnekinom mano kvarteto ir kamerinio ansamblio klasių studentą altininką Mantą Makricką, violončelininkę Ramutę  Kalnėnaitę ir 2006 metų rudenį įkūrėme naują ansamblį. Įvairiomis progomis kvartete yra groję smuikininkė R.  Švėgždaitė, violončelininkė G.  Menkevičiūtė, altininkas G.  Bratėnas ir kt. Pastaruosius kelerius metus jau turime pavadinimą „Akademija“ ir nuolatinį altininką doc. dr. R.  Vitkauską, su kuriuo parengėme pagrindinį savo repertuarą – J. Haydno, A.  Dvořáko, B.  Kutavičiaus, V.  Bacevičiaus, C.  M. von Weberio, W.  A.  Mozarto, F. Bajoro, A. Kubiliūno, G. Kuprevičiaus ir kt. kūrinius. Šia proga noriu dar kartą prisiminti Lietuvos muzikų sąjungos prezidentą kompozitorių R.  Žigaitį, kuris rėmė kvarteto „Akademija“ veiklą, kvietė jį dalyvauti LMS renginiuose ir projektuose. Dėkoju jo gerųjų darbų tęsėjai, įprasmintojai ir dabartinei LMS prezidentei kompozitorei A. Žigaitytei-Nekrošienei. Pamaniau, kaip puiku, kad yra tiek daug jaunesnių ir mano amžiaus kolegų, su kuriais turėjau ir tebeturiu laimės groti kvarteto ir kitokių ansamblių partitūras. Juk kvartetas ir ansambliai – tai jėga! Noriu jiems visiems padėkoti už suteiktus džiaugsmingus, kartais ir liūdnus, bet pamokančius kūrybinius impulsus. Taip pat už dalyvavimą jubiliejiniuose koncertuose dėkoju Kauno styginių kvartetui ir jo primarijai savo buvusiai studentei Karolinai Beinarytei, mano kamerinio ansamblio klasėje studijavusiam klarnetininkui dr. Mariui Deksniui. Ačiū visiems! n

GERI DARBAI NETURI SIENŲ

Žinoma pianistė, mokslininkė ir pedagogė Raminta Lampsatytė netrukus į Lietuvą parskraidins 1976 m. Čikagoje mirusio kompozitoriaus Vlado Jakubėno kūrybos archyvą. Jį numatoma perduoti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, o kopijas dovanoti kompozitoriaus tėviškėje Biržuose esančiam jo memorialiniam muziejui. Berlyne gyvenanti ir Hamburge dėstanti profesorė R. Lampsatytė, neseniai su šiuolaikinės muzikos labdaros koncertu viešėjusi Vilniuje, papasakojo, kad jos tėvą Jurgį, iš Klaipėdos krašto kilusį chorvedį, muzikos ir vokiečių kalbos mokytoją, ir biržietę motiną Palmyrą, anglų kalbos mokytoją, abu aistringus Vydūno idėjų gerbėjus, sutuokė evangelikų reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, kompozitoriaus Vlado Jakubėno tėvas. Lampsačių šeimos ryšiai su V.  Jakubėnu nenutrūko ir išeivijoje. Kompozitorius rašė Jurgio Lampsačio vadovaujamam chorui, stebėjo Ramintos Lampsatytės kūrybinį kelią. Apie Ramintos koncertą Čikagos jaunimo centre 1971 m. žurnale „Mūsų sparnai“ jis rašė: „Jaunoji pianistė pateikė imponuojančio rimtumo programą. Ji, atrodo, neturi jokių techninių sunkumų, jaučia kūrinio stilių ir formą, jos skambinimas pilnas jaunatviško temperamento <...>. Ji turi tikrą, neabejotiną talentą.“ V. Jakubėnas yra parašęs ir daugiau R. Lampsatytės koncertų recenzijų, skatino ją domėtis moderniąja muzika. Netrukus R. Lampsatytė ketina aplankyti buvusias perkeltųjų asmenų stovyklų vietas Vokietijoje, kur 1944–1949 m. koncertavo Vlado Jakubėno suorganizuotas Baltijos trio (V. Jakubėnas, pianinas, latvis F. Heinriksonas, smuikas, ir estas K. Tataras, violončelė). Profesorės rengiamuose koncertuose skambės V. Jakubėno dainos ir rapsodijos fortepijonui. R. Lampsatytė tikisi, kad į Lietuvą atkeliavęs V. Jakubėno archyvas (dienoraščiai, rankraščiai, kūrinių variantai) sudomins muzikos istorikus. Ji ragina imtis ir kitų išeivijos autorių palikimo tyrinėjimų, siūlo pasinaudoti gausių Europos meno fondų parama. Irena SKOMSKIENĖ Petras KUNCA

Raminta Lampsatytė, kompozitoriaus V. Jakubėno draugijos pirmininkė Irena Skomskienė ir Petras Kunca

Muzikos barai / 5


Premjera Rūta MIKELAITYTĖ-KAŠUBIENĖ

K

iekvieną kartą su džiaugsmu grįžtu į Kauno muzikinį teatrą – ne tik todėl, kad čia kadaise prasidėjo mano tikroji pažintis su muzika ir scenos menu (kelerius metus teko dainuoti keliuose, daugiausia vaikiškuose, spektakliuose) ar kad šis teatras vis dar mena XIX amžiaus pabaigą (atidarymas įvyko 1892 m. sausio 9 d.). Tiesiog pastaraisiais metais vis dažniau nustembu čia išvydusi puikių spektaklių. Ir ne vien operečių, nors ir jos puikios. 2011–2012 m. sezoną papuošė dviejų operų premjeros – G. Donizetti „Liučija di Lamermur“ ir G.  Verdi „Atila“. Ir nors „Liučija di Lamermur“ dienos šviesą išvydo pirmoji, ją pamačiau vėliau už „Atilą“, todėl savo įspūdžiais taip pat dalinsiuosi tokia tvarka. G.  Verdi „Atila“ Lietuvoje pastatyta pirmą kartą. Tai yra Kauno muzikinio teatro ir Estijos nekomercinės organizacijos „PromFest“ bei Pernu miesto teatro

Nuoširdūs publikos aplodismentai – geriausia padėka „Liučijos di Lamermur“ statytojams Scena iš G. Donizetti operos „Liučija di Lamermur“. Pirmame plane – Tadas Girininkas (dvasininkas)

„Endla“ bendradarbiavimo rezultatas. Kartu tai ir dalis žinomo tarptautinio operos festivalio „PromFest“, kuris apima Klaudios Taev jaunųjų operos dainininkų konkursą, operos pastatymą, meistriškumo pamokas ir koncertus. Pagrindinį vaidmenį „Atiloje“ sukūrė jaunas, vos 24 metų dainininkas iš Baltarusijos Anatoly Sivko, kuris 2009 m. laimėjo minėtąjį Klaudios Taev dainininkų konkursą ir kurio debiutui Estijoje buvo pastatyta ta pati G. Verdi opera. Beje, šis jaunuolis jau dainuoja Sankt-Peterburgo Marijos teatre. Gražus balsas, puiki išvaizda – tikiuosi, ateityje apie jį išgirsime dar daug gražių dalykų. Kauniečių spektaklyje ypač norėčiau išskirti moteriškąją liniją. Pagrindinę

Muzikos barai / 6

Po dviejø Kauno muzikinio teatro premjerø moters partiją atliko puikus Lietuvos sopranas Sandra Janušaitė, kuri ne taip senai visus sužavėjo Dezdemonos vaidmeniu G. Verdi operoje „Otelas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kuris Sandros vaidmuo svaresnis – Odabela „Atiloje“ ar Dezdemona „Otele“ – sunku būtų pasakyti. Galbūt Odabela ryškesnė, įtaigesnė ir tvirtesnio charakterio – juk ji karė, tampanti huno Atilos belaisve, vėliau nužudanti Atilą jų vedybų naktį. Manau, kad kauniečiams ši jų teatro scenoje debiutavui dainininkė – tikras atradimas. S. Janušaitės ypač

stiprus, išraiškingas balsas ir įtaiga šioje operoje tarsi stoja į kovą su visa vyriškų balsų plejada. Jaunasis baltarusis A. Sivko, nors ir įdomus, perspektyvus dainininkas, tačiau Atilos vaidmeniu neįtikino. Juk V amžiuje gyvenęs Atila buvo legendinė asmenybė, visos Europos siaubas, jis paliko beveik 70 vaikų, todėl šalia Sandros norėjosi matyti tikrą scenos lyderį tiek balsu, tiek scenine bei gyvenimiška patirtimi... Agilėjos kunigaikščio Foresto vaidmenį atliko Erikas Fentonas iš JAV. Puikus dainininkas, muzikalus, geras scenos


partneris, tik vėlgi šalia Sandros Janušaitės Odabelos norisi matyti solidesnės išvaizdos partnerį. Komplimentų nusipelno sausio 15 d. Kauno scenoje debiutavęs baritonas Dainius Stumbras. Jo įtaigus, stiprus balsas padėjo sukurti ryškų romėnų karvedžio Ecijaus vaidmenį. Norėtųsi pagirti chorą, kuriam operoje tenka nemenkas vaidmuo. Tik vyrų apranga (hunų karių) labai jau primena ateivius iš tame pačiame Kauno muzikiniame teatre kadaise statyto veikalo vaikams „Gelbėkite, globuliečiai!“ Apskritai drįsčiau teigti, kad spektaklio kostiumai (estų dailininkas Madis Nurms) netgi menkina personažus – popiežius Leo I (Ričardas Karalevičius) pasirodo su mažų spalvotų balionėlių skraiste ir sijonu iš guminių pirštinių, ant romėno Ecijaus krūtinės prisiūtos juodos lakinės raidės IT (Italijos trumpinys), rankovė apraizgyta lemputėmis ir laidais, o apykaklė „papuošta“ santechnikos žarnelėmis... Operoje gausu ir daugiau visokių juokingų detalių, be kurių sceninis vaizdas būtų gerokai įtaigesnis ir taip neerzintų. Kostiumai, ko gero, yra didžiausias pastatymo trūkumas. O dabar apie „Liučiją di Lamermur“. Visomis prasmėmis tai užburiantis spektaklis. Didžiausių komplimentų nusipelno visi, prisidėję prie šios operos pastatymo – spektaklio meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė, režisierius Gediminas Šeduikis, muzikos vadovas ir dirigentas

Scena iš G. Donizetti operos „Liučija di Lamermur“. Pirmame plane – Raminta Vaicekauskaitė (Liučija) ir Laimonas Pautienius (lordas Enrikas Eštonas)

Julius Geniušas, scenografas rumunas Andu Dumitrescu, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius ir visa puiki dainininkų komanda. Vasario 17-ąją pagrindinius vaidmenis atliko sopranas Raminta Vaicekauskaitė (Liučija di Lamermur), baritonas Laimonas Pautienius (lordas Enrikas Eštonas), tenoras Edmundas Seilius (seras Edgardas Ravensvu-

das), bosas Liudas Mikalauskas (dvasininkas). Solistai dainavo puikiai, darniai skambėjo orkestras ir choras. O Raminta Vaicekauskaitė brandžiai, įtaigiai, skoningai atliko visas sudėtingiausias koloratūras; tą patį galima pasakyti ir apie jos vaidybą. Ši koloratūrinio soprano partija operos istorijoje – viena sudėtingiausių. Galingu, gražiu balsu ją įveikusiai Ramintai Vaicekauskaitei linkėčiau žibėti ne tik gimtojo miesto scenoje. Sužavėjo ir Laimono Pautieniaus Enrikas. Šiam personažui režisierius

Edgaras – Edmundas Seilius

Muzikos barai / 7


Premjera Gediminas Šeduikis suteikė keistų bruožų: Enrikas ne tik manipuliavo sesers Liučijos jausmais ir gyvenimu, bet ir ją psichologiškai engė reikšdamas gašlius jausmus. Pats stipriausias po šio spektaklio likęs įspūdis – statytojų pagarba kompozitoriui, muzikai, laikmečiui, taip pat ir klausytojui, nes nereikalingomis detalėmis neapkrautas reginys leidžia susikoncentruoti į veiksmą, muziką, tekstą. Nuostabus jauno režisieriaus Gedimino Šeduikio darbas. Situacijų esmė čia perteikiama ne kičine butaforija, o ypatinga atlikėjų išraiška, galbūt vietomis net kiek ir perspausta (jausminga Liučijos solo scena, kai ji guli ar brolio Enriko, visai ne broliškas meilikavimas seseriai, besibaigiantis bučiniu...). Minimalistinė scenografo Andu Dumitrescu scenografija suteikia operai monumentalumo, netgi taurumo. Kaip stipriausią išraiškos priemonę įvardinčiau spalvas – scenografijoje ir kostiumuose vyrauja pilka (asociacija su Škotijos gamta, kalnais, senovinėmis pilimis) ir juoda. Juozas Statkevičius išgrynintais aristokratiškais baroko stiliaus kostiumais meistriškai padėjo įkūnyti Liučijos dvasines būsenas. Pilką kostiumą keitė įspūdingas raudonas (esminis konfliktas), vėliau ir baltas su kraujo dėmėmis (sutuoktinio nužudymas ir jos pačios pamišimas bei mirtis). Tik į spektaklio pabaigą pastebėjau, kad pagrindinių personažų vyrų ir netgi choro dainininkų kostiumai sukurti pagal tą patį eskizą, keitėsi tik jų

Sukaktis PRIEŠ KETVIRTĮ AMŽIAUS KAUNO VALSTYBINIAME MUZIKINIAME TEATRE F. LOEWE MIUZIKLU „MANO PUIKIOJI LEDI“ DEBIUTAVO

GARSIOS

MUZIKŲ

GIMINĖS

ATSTOVAS JULIUS GENIUŠAS. NUO 1990 M. JAM PRIKLAUSO TEATRO VYRIAUSIOJO DIRIGENTO BATUTA. PAVASARĮ 50-ĄJĮ GIMTADIENĮ

spalvos ir atspalviai. Bet tai nebuvo nuobodu, atvirkščiai – skoninga, švaru, elegantiška. Pamačiusi būtent šį pastatymą bet kuriame pasaulio teatre žavėčiausi juo kaip tikru šedevru. Todėl tai, kad jį turime čia, Kaune, yra tikras stebuklas. Žinoma, labai norėčiau šį spektaklį išvysti kiek didesnėje scenoje, manau, vaizdas būtų dar didingesnis. O didesnių, naujų erdvių ši „Liučija di Lamermur“ tikrai nusipelno, todėl linkiu trupei įspūdingų gastrolių. Tie, kas žavisi naujuoju „Otelo“ pastatymu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, būtinai turi pamatyti ir Kauno valstybinio muzikinio teatro „Liučiją di Lamermur“. Nesiimčiau lyginti šių dviejų spektaklių, bet pojūtis labai panašus – taip retai šiais laikais patiriamas katarsis... To paties linkiu būsimiems „Liučijos di Lamermur“ lankytojams. n

ŠAS DALYVAUJA POPULIARIAME

Scena iš G. Verdi operos „Atila“

„OPERETĖ KAUNO PILYJE“, JIS YRA

Atila – Tadas Girininkas

ŠIO FESTIVALIO VYRIAUSIASIS DI-

ŠVĘSIANTIS

PROF.

J. GENIUŠAS

ŠIAME TEATRE JAU DIRIGAVO 2200 SPEKTAKLIŲ. OPERAS IR OPERETES JIS DIRIGAVO IR LIETUVOS OPEROS IR BALETO TEATRE, DALYVAVO OPERŲ PASTATYMUOSE DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU. SU ĮVAIRIAIS SIMFONINIAIS

IR

KAMERINIAIS

ORKESTRAIS PARUOŠTA IR DIRIGUOTA PER 100 SIMFONINĖS, OPERINĖS IR KAMERINĖS MUZIKOS PROGRAMŲ LIETUVOJE, ESTIJOJE, LATVIJOJE, JAV, VOKIETIJOJE, RUSIJOJE. NUO 2002 M. KASMET J. GENIUTARPTAUTINIAME

FESTIVALYJE

RIGENTAS. NUO 1991 M. DIRIGENTAS PRADĖJO IR PEDAGOGINĘ VEIKLĄ – DĖSTĖ LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOJE, NUO 2011 M. YRA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO

MUZIKOS

AKADEMIJOS

PROFESORIUS, ŠIOS AKADEMIJOS TARYBOS PIRMININKAS IR UNIVERSITETO SENATO NARYS. PROF. J. GENIUŠAS APDOVANOTAS ESTIJOS RESPUBLIKOS BALTOSIOS ŽVAIGŽDĖS ORDINU, II LAIPSNIO SANTAKOS GARBĖS ŽENKLU, 2010 M. PELNĖ KAUNO TEATRALŲ APDOVANOJIMĄ „FORTŪNA“ UŽ SVARŲ INDĖLĮ Į KAUNO VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO KŪRYBINĘ VEIKLĄ IR KAUNO MIESTO MUZIKINĮ GYVENIMĄ.

Muzikos barai / 8


Julius Geniuðas: S dirigentas, ásimylëjæs dþiazà

Asta MIKELEVIČIŪTĖ

u Juliumi Geniušu susitikome Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, dirigentų kambaryje. Kaip ir visi Geniušai, Julius stebina ne tik savo gabumais, bet ir išskirtiniu kuklumu. Atrodo, kad jis nė kiek nesididžiuoja savo talentu, neslepia, kad be muzikos, kuriai atiduoda visą širdį, brangiausias yra visa ko tęstinumas, lydintis jį visą gyvenimą...

Juliaus GENIUŠO asmeninio archyvo nuotr.

– Juliau, vieni, sulaukę vos 30-ties, mėgaujasi populiarumu ir šlove, o kiti, net ir perkopę per 70-metį, jaučiasi dar daug ko neišmokę, nepasiekę. Kaip jaučiatės Jūs, stovėdamas ant penkiasdešimtmečio slenksčio, ar žvelgdamas į savo kūrybinį bagažą galite su palengvėjimu atsidusęs pasakyti, kad daugiau tobulėti nebėra kur?

– Neslėpsiu, Jūsų minimos datos laukiu su šiokiu tokiu nerimu – norisi, kad ji greičiau ateitų ir dar greičiau praeitų su visu šurmuliu, sveikinimais, „užuojautomis“... Artėjantį penkiasdešimtmetį sieju su tam tikro gyvenimo etapo pabaiga – tėvo, kuris visą gyvenimą buvo ir liks pavyzdys, išėjimu. Kai šalia buvo tokios asmenybės kaip mano tėvas arba dirigavimo mokytojas profesorius J. Aleksa, nori nenori pradedi svarstyti, ant kurio gi laiptelio esi pats. Kuo labiau analizuoju šių dviejų asmenybių vertybių skalę, tuo labiau neapleidžia jausmas, kad stoviu dar labai žemai... Būtent tas jausmas ir gena į priekį, neleidžia nurimti. Dėl tos priežasties pusės amžiaus jubiliejus neatrodo baisiai, nes žinau, kad dar labai daug kur yra tobulėti, dar labai daug turiu siekiamybių, uždavinių, kurių galiu taip ir nespėti įgyvendinti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, norėčiau nugyventi gyvenimą, panašų į tėvo, kuris mirė sulaukęs 91 ir iki paskutinės minutės jautėsi dar daug ko neišmokęs. Todėl kalbėdamas apie tobulėjimą vis pagalvoju, ar įveiksiu tėvo taip aukštai iškeltą kartelę... Net ir sunkiai sirgdamas jis nuolat grįždavo prie muzikos harmonijos pradmenų, studijavo R.  Wagnerio operas, o prieš pusmetį įniko į senovės graikų kalbą. Savaime suprantama, tai ne vienintelė kalba, kurią jis mokėjo. Po lietuvių antroji jam buvo dar gimnazijoje išmokta lotynų kalba. Tėvas turėjo fenomenalią atmintį, galėjo lotyniškai atmintinai cituoti įvairius kūrinius, senovės mąstytojų tekstus. Rusų ir lenkų kalbos – išmoktos savaime kasdienybėje, kaip ir vokiečių. Anglų kalba jo bagažą papildė prieš gerą dešimtmetį, nes buvo įsitiki-

Muzikos barai / 9


Nuotrauka iš Juliaus GENIUŠO asmeninio archyvo

Sukaktis

Čikagoje su Lietuvių operos orkestru

nęs, kad dabartiniame pasaulyje be jos neįmanoma išsiversti. Italų ir prancūzų kalbos, neabejojo, kiekvienam muzikantui tiesiog būtinos, kad galėtų suprasti originalo kalba dainuojamus tekstus.... Gal tai jo tėvo, žinomo lietuvių pedagogo Juozo Geniušo įtaka? J. Geniušas buvo talentingas jaunimo ugdytojas, istorijos vadovėlių autorius, iš jo išmoningai parašytų knygų mokėsi tarpukario gimnazistai. Įvairialypės veiklos kupino gyvenimo pabaigoje senelis J.  Geniušas direktoriavo Kauno mokytojų seminarijoje. Taigi, kur aš suku prisimindamas tėvą? Akivaizdu, kad tobulėjimas ir branda, jei turi jėgų ir noro, gali tęstis iki paskutinio atodūsio. Aišku, galima klausti, ar to reikia išėjus į užtarnautą poilsį... Tačiau mano tėvas manė, jog net ir nulipęs nuo scenos turi judėti į priekį, siekti žinių, domėtis nuolat kintančiu pasauliu. Manu, tai ir lėmė jo ilgaamžiškumą. – Gimėte ir užaugote Vilniuje, tačiau pasirinkote Kauną, jame dirbate jau ketvirtį amžiaus. Kodėl?

Mano šaknys įleistos abiejuose miestuose. Pirmieji 25 gyvenimo metai prabėgo sostinėje, bet dėl to Kaunui niekada neklijavau provincijos etiketės. Gal kad vaikystės vasaras leisdavau pas tėvelio mamą Stasę Geniušienę Žaliakalnyje? O gal kad dailininkė mama – kaunietė? Beje, mamos tėvas, mano senelis profesorius Zigmas Žemaitis – iškili asmenybė ir reikšminga figūra Lietuvos mokslo istorijoje. Jis – vienas iš Aukštųjų kursų, iš kurių radosi Vytauto Didžiojo universitetas, steigėjų, Lietuvos civilinės aviacijos pradininkas, žymus matematikas ir pedagogas, ilgametis Matematikos fakulteto dekanas. Dabar aš dėstau tame pačiame universitete, čia mokosi mano dukra.... O įdomiausia, kad mano tėvas

Muzikos barai / 10

operos dirigentas Rimas Geniušas ilgus metus gyveno Kaune ir muzikiniame teatre dirbo koncertmeisteriu bei dirigentu. Štai ir dabar sėdime kabinete, kur dirbo ne tik jis, bet ir jo mokytojas Mykolas Bukša, Kipras Petrauskas... Tad kas gali būti maloniau už šios tradicijos tęsimą ir jausmą, kad esu čia ne atsitiktinai, ne prašalaitis iš gatvės... Be to, Kauno muzikiniame teatre tarsi atradau iš vaikystės atsivijusius gerus prisiminimus apie senąją Vilniaus operą, kurių buvo pilna ne tik dekoracijų kvapuose ir užkulisių vingiuose. Vaikystę, kurią su broliu Petru (pianistu prof. Petru Geniušu. – Red. past.) praleidome Basanavičiaus gatvėje buvusiame Operos teatre (dabar Rusų dramos teatras. – Red. past.) ir kur vaidinome ne viename spektaklyje, priminė pati teatro atmosfera, bendravimas su žmonėmis – gyvas, nuoširdus, atviras, žavintis ne tik mane, bet ir daugelį teatro svečių. Juk niekam ne paslaptis, kad atmosfera teatre priklauso nuo vadovų, kurie taip pat vadovaujasi tęstinumo principu ir stengiasi išsaugoti senąsias tradicijas. Džiaugiuosi, kad teatrui vadovauja žmonės, ne griaunantys, o kuriantys ir puikiai suprantantys, ką daro. Todėl teatras visiems jame dirbantiems ir tapo antraisiais namais. Kita vertus, šiame teatre su „Traviata“ gimė Lietuvos profesinė opera. Būtent „Traviatą“ mano tėvas dirigavo net 450 kartų, o aš šią operą diriguoju jau daugiau kaip du dešimtmečius – 150 kartų. Vienos smagiausių akimirkų turbūt ir būdavo, kai kartu su tėvu diriguodavome naujametę „Traviatą“ – jis Vilniuje, o aš Kaune... – Nuo pat mažų dienų Jus lydi sėkmė. Ar dėl to „kalta“ gerai žinoma Geniušų pavardė? Lyg ir neturėjote kito pasirinkimo, kaip tik tapti menininku...

– Esate ne visai teisi, nes mokykloje nei mokytojai, nei draugai mudviejų su

broliu iš kitų neišskirdavo – juk anuomet pusė M. K.  Čiurlionio meno mokyklos mokinių buvo menininkų vaikai. Nors tėvas niekuomet nevertė mūsų eiti jo pramintu taku ir neabejojo, kad yra geresnių ir pelningesnių profesijų nei muziko, būtent šioje srityje jis mums galėjo patarti ir sekti mūsų, kaip menininkų, raidą. Beje, mano dukra taip pat studijuoja muziką, o tai reiškia, kad esu jai patarėjas, nes perėjau visas muzikavimo pakopas ir puikiai pažįstu šios profesijos virtuvę. Tiesa, nežinau statistikos, kiek vaikų renkasi tėvų profesiją, bet manau, kad tęstinumas turi labai didelę įtaką. Na, o grįžtant prie Geniušų pavardės – skamba ji pakankamai dažnai ir ne pačiame blogiausiame kontekste... Neslėpsiu, kad neišvengiu situacijų, kai tenka pasinaudoti Petro šlove, o šis prisiima mano laurus. Prieš keliolika metų Petras su valstybine delegacija vyko į Japoniją, ten turėjo kelis sėkmingus koncertus. Vienas žymus politikas dėkodamas Petrui už puikų pasirodymą prisipažino, kad jo talento gerbėju tapo dar tuomet, kai pamatė jį diriguojant Čikagos operai, ir apgailestavo, kad iki tol nebuvo girdėjęs jo skambinant pianinu. Petras tą kartą, žinoma, tik padėkojo už komplimentus... Arba, štai, nuėjau į Petro koncertą Filharmonijoje. Per pertrauką vaikštau kartu su publika koridoriuje, o prie manęs tai vienas, tai antras žmo-

Su broliu Petru po bendro koncerto

gus prieina ir spaudžia ranką, sveikina su puikiu pasirodymu. Žinoma, dėkojau už sveikinimus šypsodamasis, kol pastebėjau ir įtartinų žvilgsnių, bylojančių, jog nedera atlikėjui tarp publikos maltis. Supratęs, kad geriau bus pertrauką praleisti su broliu užkulisiuose, patraukiau jo kambario link. O čia stovi grupelė orkestrantų. Pamatę mane prieina ir ploja per petį – bravo, gerai sugrojai... – Su broliu esate žinomi ir pripažinti muzikai. Kodėl taip retai judu galima išvysti vienoje scenoje?

– Petras – pianistas, aš – teatro dirigentas, todėl simfoniniai koncertai man retesnė praktika, lygiai kaip Petrui darbas teatre. Tačiau nemažai teko jam ir jo


– Bet pripažinimo, kuris taip svarbus kiekvienam menininkui, galima sulaukti ir kur kas greičiau, pavyzdžiui, pasitelkus reklamą, televiziją...

– Tas tiesa, pavyzdžių turime pakankamai, bet apie tai nenoriu kalbėti. Nesakau, kad tai blogai, bet man tokie aplinkiniai keliai svetimi, juolab kad nei tėvas, nei J. Aleksa niekuomet dirbtinai nesiekė pripažinimo ar specialaus įvertinimo ir visuomet būdavo atokiau nuo to srauto, kuris tik dėl to ir dirba. – Ar suklysiu teigdama, jog tam tikra dalis publikos vis dar mano, kad orkestras gali groti ir be dirigento, kad jis apskritai nereikalingas?

– Austrijoje, Vokietijoje ar Italijoje tokie klausimai nekeliami. Dirigentas vertinamas kaip pagrindinis simfoninės, operinės muzikos variklis. Dirigento instrumentas – visas orkestras, choras, dainininkai. Daugybę detalių reikia sutelkti į visumą! Tai sudėtingas dalykas, itin glaudžiai susijęs su psichologija. Negana to, dirigentas privalo mokėti ne tik visų instrumentų, dainininkų partijas, bet ir būti jų mokytojas (todėl dirigentas ir vadinamas maestro). Nekalbant apie gebėjimą suvaldyti orkestrą taip, kad jis skambėtų darniai, it vienas didžiulis polifoninis instrumentas. Būtent nuo dirigento labiausiai priklauso kiekvieno kūrinio interpretacija. Didžioji dirigavimo paslaptis ta, kad šioje profesijoje nėra apibrėžtos uždavinių ribos, susijusios ne tik su menine veikla, bet ir su begalybe įvairiausių kitų neapčiuopiamų dalykų. Profesorius N. Malko knygoje „Dirigavimo technikos pagrindai“ rašo: „Dirigavimas yra pati sudėtingiausia ir sunkiausia muzikinio atlikimo rūšis. Vienas psichologijos profesorius savo paskaitose dirigavimą nurodydavo kaip sudėtingiausios žmogaus psichofizinės veiklos pavyzdį ne tik muzikoje, bet ir apskritai gyvenime...“ – Kad esate įsimylėjęs klasikinę muziką, niekam nekyla abejonių. Tačiau Jūs – aistringas džiazo gerbėjas. Kaip šiuos be galo skirtingus muzikos stilius gebate suderinti gyvenime ir darbe, ar būdamas teatro vyriausiasis dirigentas

naudojatės tarnybine padėtimi rinkdamasis tuos kūrinius, kuriuose galėtumėte realizuoti save kaip džiazo mylėtoją ir muzikantą?

– Tikrai ne, nors džiazo supratimas ir padeda bet kurioje klasikinėje muzikoje, ypač susidūrus su sudėtingesnėmis ritminėmis faktūromis. Jeigu matyčiau, kad džiaziniai miuziklai patinka tik man vienam ar nedidelei grupelei žmonių, jų niekada nebūtų teatro repertuare. Taip jau susiklostė tradicijos, kad mūsų teatras Lietuvoje labiausiai žinomas kaip operetės žanro bastionas. Tačiau jis – unikalus, nes jame didžiulė žanrų įvairovė. Teatrų, kur po vienu stogu telpa trys tokios pačios kokybės žanrai – opera, operetė ir miuziklas, – nei Europoje, nei pasaulyje nėra daug. Operos teatrai vieną kitą operetę savo repertuare kartais dar turi, tačiau jokiu būdu ne miuziklą, kuriam didžiausią poveikį ir padarė džiazas. Dirbdamas Kauno muzikiniame teatre turiu retą galimybę suderinti šiuos du be galo skirtingus muzikinius stilius, todėl su didžiausiu pasitenkinimu diriguoju tokius džiazinius miuziklus kaip „Kabaretas“, „Bučiuok mane, Keit“, „Mieloji Čariti“. O kai dėl „podukros“ operetės – dabar garsiausi pasaulio muzikai operetę reabilituoja patys traukdami šio žanro arijas ir tuo pripažindami, kad operetėse yra aukščiausio lygio muzikos. – Teatre jūs jau ketvirtį amžiaus. Ką manote apie vis populiarėjančią nuomonę, jog ilgą laiką būti toje pačioje pozicijoje „nesveika“, nes užsisėdėjęs išsisemi, paskęsti rutinoje?

– Kad ir ką sakytumėte, man labai brangus šitas teatras, ir ne tik todėl, kad jame puoselėjamos tradicijos. Atėjęs čia buvau kupinas entuziazmo, bet kartu žinojau, jog laužyti tai, kas pozityvaus sukurta – labai rizikinga. Priklausau besistengiantiems išsaugoti senąsias tradicijas ir jas puoselėjant auginti naujas taip, kad ateinančios kartos turėtų į ką atsiremti. Tuomet rezultatas ne tik greitesnis, kokybiškesnis, bet ir pozityvesnis. Nesu principo, jog nauja šluota turi naujai šluoti, šalininkas. O kad jau prakalbote apie rutiną – teatre jos nejaučiu. Taip yra dėl to, kad jau daug metų diriguoju dar ir Vilniuje, Operos ir baleto teatre. „Užsisėdėti“ neleidžia ir bendradarbiavimas su maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamu simfoniniu orkestru, išvykos į Čikagą, kur jau kelerius metus statome spektaklius Čikagos lietuvių operoje, pagaliau ir mūsų teatre statomi nauji spektakliai.

Nuotrauka iš Juliaus GENIUŠO asmeninio archyvo

sūnui Lukui akompanuoti simfoniniuose koncertuose, turime bendrų projektų ir teatre. Vienas tokių – miuziklas „Kabaretas“. Neslėpsiu, kad su broliu dirbti smagu – juk esame nulipdyti iš vieno molio... O dėl pripažinimo... Tą rūpestį seniai padėjau į šalį, nes žinau, kad bus sunku, o gal ir neįmanoma aplenkti tokių asmenybių kaip tėvas, Aleksa, brolis. Visuomet maniau, jei sąžiningai dirbsi, sieksi užsibrėžtų tikslų, o dar jei turi bent kiek gabumų, pripažinimas ateis savaime.

Šveicarijoje su žmona Jolanta

mur“? Ar tiesa, kad tai svajonė, atsivijusi jus iš vaikystės, o kartu ir jubiliejinė dovana sau?

– Mąstydamas apie šventinį spektaklį, kurį teks diriguoti, suvokiau, kad apie jokį kitą net nesvajoju. Man būtų didelė garbė ir malonumas per savo jubiliejų diriguoti operą, kuria žaviuosi nuo vaikystės, kaip ir G. Donizetti gebėjimu tragišką istoriją papasakoti itin šviesiomis spalvomis. Kiek anksčiau turėjau laimę keletą šių spektaklių diriguoti Vilniuje, stebėti J. Aleksos repeticijas, kuriose supratau, kaip aukštai maestro iškėlė kartelę. Ją pasiekti buvo galima tik ilgus metus sunkiai dirbant. Ir iš tiesų, praėjo ne vieni metai, kol supratome, kad esame pasirengę šią operą pristatyti Kauno publikai. Dabar teatras turi puikių dainininkų, orkestrą su stipriais valtornininkais, fleitininkais, arfininkę, sugebančią pagroti didžiąją kadenciją. Teatras gali pasikviesti tokio lygio režisierius kaip D.  Ibelhauptaitė ir G.  Šeduikis – jų tandemas dirbo puikiai, kostiumų dizainerį J. Statkevičių... Negana to, mūsų žiūrovas taip užaugo, kad ne tik pradėjo domėtis opera, bet ir yra pasiruošęs jos klausytis originalo kalba. O tai rodo, kad teatre pakankamai aukšto lygio ir muzikantai, ir atlikėjai, ir pati publika. n

– Kalbate apie šiais metais pastatytą G. Donizetti operą „Liučija di Lamer-

Muzikos barai / 11


Diskusija

Disputai apie muzikà ir kultûrà (7) Kultūros tarybos įstatymas: už ir prieš

Žurnalas „Muzikos barai“ ir Lietuvos radijo programos „Klasika“ laida „Muzikinis pastišas“ tęsia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą ciklą. Septintosios laidos tema – šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Kultūros tarybos įstatymo projektas. Diskusijoje dalyvauja Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos pirmininkas Kornelijus Platelis, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Diskusijos vedėja – Lietuvos radijo programos „Klasika“ projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.

Muzikos barai / 12

Jūratė Katinaitė: Ant stalo – visuomenės jau šiek tiek svarstytas Kultūros tarybos įstatymo projektas. Pamėginsime išsiaiškinti, kaip įstatymas keis Lietuvos kultūros valdymą ir kaip tai atsilieps kasdieniam kultūrininkų gyvenimui. Šis Kultūros ministerijos iniciatyva rengiamas dokumentas pavadintas Kultūros tarybos įstatymu. Iki šiol Kultūros ministerijai pasiūlymus dėl kultūros politikos formavimo bei šios politikos įgyvendinimo teikė Kultūros ir meno taryba, tad pirmiausia norėčiau paklausti ministro Arūno Gelūno, koks bus šių dviejų institucijų santykis ir ar nebus painiavos vien dėl pavadinimo? Arūnas Gelūnas: Labai ačiū, kad do-

kumento iniciatyvos garbę priskyrėte Kultūros ministerijai, tačiau tiesa truputį kitokia – jau 1998 m. Europos Sąjungos ekspertai, susipažinę su Lietuvos kultūros politikos sistema, rekomendavo įkurti tokią tarybą. Panaši taryba keliasdešimt metų sėkmingai veikia Didžiojoje Britanijoje, kuri yra kultūros politikos kūrimo ir įgyvendinimo atskyrimo iniciatorė, t. y. kultūros, sporto, švietimo ir mokslo departamentas veikia atskirai nuo kultūros ar menų tarybos. 1960 m. tą patirtį perėmė skandinavai. Šią idėją Lietuvoje norėta pradėti įgyvendinti jau 1998 m., prie jos dirbo nemažai žmonių (turbūt gerbiamasis K. Platelis prisimena tuos laikus), bet tada nei Kultūros ministerija, nei Vyriausybė nenorėjo tokios tarybos – esą projektų pinigai išslys iš ministerijos rankų ir ji neteks kažkokių svarbių galių. Prie idėjos nuolat buvo grįžtama, taip pat ir 2009– 2010 m. Prezidentės iniciatyva rengiant Kultūros politikos kaitos gaires (darbo grupėje teko dalyvauti ir man, tuo metu dar nebuvau ministras). Kalbėta, kad kultūros politikos kūrimas – įstatymų rengimas, biudžeto formavimas, rūpinimasis pavaldžiomis įstaigomis ir pan. – turėtų būti atskirtas nuo konkursinio finansavimo, kurį vykdytų ekspertai. Taigi Kultūros tarybos (ankstesnis variantas – Menų taryba) pavadinimas buvo pasirinktas pagal šiaurės šalių institucijų pavyzdį – The Art Council of Sweden, The Art Council of Finland ir kt. Steigia-


mą instituciją galima būtų pavadinti ir, pavyzdžiui, Lietuvos kultūros projektų paramos agentūra. Skambėtų ne taip romantiškai, bet atitiktų tas funkcijas ir tikslą, dėl kurio yra steigiama – kad sprendimus dėl konkrečių kultūros ir meno projektų priimtų ne politikai, o ekspertai. Juk šiandien sunkiai įsivaizduojame Švietimo ir mokslo ministeriją be Mokslo tarybos arba Ūkio ministeriją be Lietuvos verslo paramos agentūros. Lietuvos kultūros ir meno taryba, funkcionuojanti kaip ministro patariamasis organas, apima ne tik smulkius finansavimo reikalus, ji yra patariamasis organas ir strateginiais, teisės aktų korekcijos ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, nesenai kalbėta apie Viešųjų pirkimų įstatymą. Tokiu atveju ministras pirmiausia gali kreiptis į Kultūros ir meno tarybą, kurioje susibūrę įvairių sričių ekspertai, galintys reflektuoti šią problemą ir kompetentingai patarti. J. K.: Jūs minėjote Šiaurės šalių patirtį. Tokios tarybos jų kraštuose buvo naujas dalykas, o mes jau turime kitokią praktiką, ir tai jau būtų reorganizavimas, beje, ir pačios ministerijos darbo, jos struktūros. Kaip Jūs įsivaizduojate tarybų subordinaciją, kompetencijų pasiskirstymą. Koks bus ministerijos aparatas? Jei kuriama nauja struktūra, senoji turėtų susitraukti arba visiškai pasikeisti. A. G.: Iš esmės yra iliuzija, kad mi-

nisterija daugiausia pinigėlius – stipendijas ir lėšas projektams – dalina. Visas ministerijos funkcijų sąrašas yra keturių puslapių, o stipendijas ir projektus apima tik dvi su puse funkcijos. Kai kurie specialistai iš finansų padalinio, buhalterijos, kurie dabar dirba su stipendijomis ir projektais, pereis į tarybą. Reorganizacija, be abejo, neišvengiama, bet ne tokia, kad ministerija skiltų per pusę ir viena pusė pereitų į Sierakausko gatvę, kur turėtų dirbti naujoji taryba, o kita liktų rūpintis muziejais, bibliotekomis ir paveldu. Taigi labai radikalios pertvarkos nenumatome. O suomiai, švedai ir norvegai tai, ką mes darom dabar, padarė 1960 m. Skirtumas tik toks. Aš manau, kad palaipsniui vykstant demokratiniams procesams decentralizacija ir kultūros lauko savireguliacija yra neišvengiama. Prieš laidą su kompozitore Žigaityte kalbėjomės, kad egzistuoja ir centristiniai modeliai, tokie kaip Prancūzijos ar Rusijos, kur yra labai senos ir stiprios tradicijos, bet tai nėra nepajudinamos uolos. Štai Rusijoje matome pilietinių iniciatyvų gausą, tokie procesai anksčiau ar vėliau pasiekia ir kultūrą.

J. K.: Kreipiuosi į Meno kūrėjų asociacijos pirmininką Kornelijų Platelį. Kai šio įstatymo pirminė idėja pasirodė praėjusios vasaros pradžioje, kūrybinės sąjungos užėmė aktyvią poziciją (man atrodo, kad pirmiausia raštas atėjo iš Kompozitorių sąjungos). Kalbėta, jog neaišku, kokia būsimosios tarybos funkcija ir kaip tai keis kūrybinių sąjungų veiklą. Šiandien, kai jau apsisuko diskusijų ratas, kai matome projektą ir Seimo Teisės departamento išvadas, kokia šiandien yra oficiali Jūsų vadovaujamos asociacijos nuomonė? Kornelijus Platelis: Pirmiausia noriu

pasakyti, kad Kultūros taryba būtų kultūros ir meno sektoriaus savivaldos dalis, o ta savivalda buvo pradėta kurti dar 1991 metais. Taip atsirado ir Kultūros rėmimo fondas, pagal tuos principus pradėjo funkcionuoti visos Kultūros ministerijos programos. Mes nemanome, kad pats principas yra blogas ir kaip nors keistinas. Iš pat pradžių MKA atsargiai žiūrėjo į naująjį projektą vien todėl, kad būgštavom, jog Kultūros taryba būtent Lietuvoje gali taip gerai neveikti, kaip įsivaizduotume. Juk mes taip ir neturėjom gero rankos atstumo principu veikiančios organizacijos pavyzdžio. Turėjom vieną negerą pavyzdį – VEKS (Vilnius – Europos kultūros sostinė), iš čia, matyt, ir kyla mūsų nuogąstavimai. O šiaip man imponuoja ministro noras nusišalinti nuo pinigų dalybų. A. Gelūnas, ko gero, pirmas ministras, kuris bando tai padaryti. Nors ministras sakė, kad tik dvi su puse ministerijos funkcijos yra pinigų dalinimas, bet tos dvi su puse funkcijos turbūt užima trečdalį ministerijos laiko. Jeigu bus viena organizacija, kuri visa tai darys, manau, ministerija iš tiesų galės užsiimti kultūros politikos kūrimu ir realizavimu. Labiausiai būgštauta dėl to, kad ne tik Kultūros rėmimo fondo, bet ir visų programų lėšos praktiškai atsiduria vienose rankose. Ir jeigu taryba veiks blogai, galime sulaukti neigiamų padarinių. Bet jeigu veiks gerai, jeigu pavyks padidinti fondo lėšas ir ateityje (nes projekte to nėra) sutvarkyti jų skirstymą (kol kas Kultūros tarybai projektus gali teikti tiek nevyriausybinės kultūros organizacijos, tiek biudžetinės įstaigos, kas man atrodo nėra gerai), tai manome, kad finansavimas iš tikrųjų galėtų tapti skaidresnis. Šiame projekte yra dar vienas patinkantis dalykas: tarybos administraciją ministerija rengiasi išlaikyti ne iš Kultūros fondo lėšų, jos

nebus imamos iš projektų vykdytojų. Bet būgštavimų lieka, ir galiu pasakyti, kad LMKA nėra vienos nuomonės dėl įstatymo projekto. Mes nebandėme tuo klausimu balsuoti, kiekvienas narys gali turėti savo nuomonę ir ją reikšti. J. K.: Kreipiuosi į Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką Valentiną Stundį. Jūs esate gerai susipažinęs su projektu, teikėte savo siūlymų, pastabų. Seimo Teisės departamentas taip pat parašė pastabų, tačiau jos daugiau apie organizavimą ir funkcijas, nediskutuojama nei dėl paties įstatymo būtinumo, nei dėl ką tik p. Platelio minėtų dalykų. Kokia komiteto pozicija šio įstatymo, pačios tarybos būtinumo klausimu ir kaip Jūs regite p. Platelio įvardytas grėsmes? Valentinas Stundys: Jeigu norėsime,

grėsmių įžvelgsime visur, ir kryžiuje velnią galime pamatyti. Nieko bloga, kad kyla nuogąstavimų, abejonių – jų buvo ir yra visada. Tai tobulinimo veiksnys. Aš noriu atkreipti dėmesį, kad ši įstatymo versija yra antroji. Pirmajai po pateikimo Seimas nepritarė, ir tuomet projektą sėdome tobulinti kartu su ministerija, įvairių asociacijų atstovais, pabandėme įvertinti visus siūlymus ir įteisinti pakankamai aiškų, skaidrų ir suprantamą mechanizmą. Be abejo, visada buvo ir bus tokių, kurie sakys, kad dar nėra gerai. Bet aš iš karto noriu sakyti: pasidairykim po visą mūsų valdymo sektorių – po ministerijas ir tai, kas yra aplink ministerijas. Pamatysime gana įdomų vaizdelį – Kultūros ministerija šiuo požiūriu išskirtinė. Tai ministerija, kurioje sutelkta viskas: nuo politikos formavimo, prioritetų nustatymo, finansų tvarkymo, projektų konkursų skelbimo, administravimo ir t. t. Viskas viename. Kai kam tai patinka, bet žiūrint į kultūros lauko procesus ir pačios politikos organizavimo dalykus, tai nėra gerai. Ir būtent todėl šis žingsnis, manyčiau, yra esminis, jis žengiamas sekant kitų ministerijų pavyzdžiu. Tai viena. Antra, kitos ministerijos savo palydovines institucijas sukūrė labai greitai. Kodėl? Todėl, kad į tuos sektorius – švietimo ir mokslo, socialinių reikalų ir darbo, ūkio ir kt. – atėjo didelės europinės lėšos. Tuo pagrindu iš karto atsirado ne viena agentūra, ne vienas fondas, ne viena institucija. Kultūros ministerija turėtų pavydėti Švietimo ir mokslo ministerijai. Pastaroji turi Studijų kokybės vertinimo centrą,

Muzikos barai / 13


Diskusija Mokslo inovacijų ir technologijų agentūrą (ji įsteigta kartu su Ūkio ministerija), Mokyklų vertinimo agentūrą, Nacionalinį egzaminų centrą, Ugdymo plėtotės centrą, dabar kuriamas Neformaliojo švietimo centras – viskas su sektorinėmis, labai tipiškomis funkcijomis. O kas kultūros sektoriuje vertina projektų įgyvendinimą? Kas atlieka monitoringą? Iš esmės niekas. Na, iš dalies atlieka, bet sisteminio požiūrio nėra. Kultūros ministerija gali pasigirti, kad turi Kultūros paveldo departamentą, Liaudies kultūros centrą ir gal dar vieną kitą įstaigėlę, bet tik tiek. Taigi kultūros valdymas per daugiau kaip dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų kito labai menkai. Tą turime pripažinti. Kaip ir tai, jog į šią sritį buvo toks „liekamasis“ periferinis požiūris – kultūra pagal Konstituciją visiškai nereglamentuojama, čia tvyro absoliuti laisvė, į kurią niekas neturėtų kištis. Tačiau kai imama kalbėti apie valstybės paramą, tada prasideda nesusikalbėjimai ir manymas, kad viskas gali vykti kažkaip savaime. Klausiate, kaip į įstatymo projektą žiūri komitetas. Komitete vyko labai aršios diskusijos. Dėl ko? Kai kam vis tebeatrodo, ir viešojoje erdvėje tai labai sėkmingai eskaluojama, kad neva kuriama kažkokia dar viena ministerija ministerijoje. Toks požiūris rodo labai siaurą ir pragmatišką vadybinį požiūrį į šitą sritį, negalvojama apie elegantišką visumos sutvarkymą. Kultūros tarybos projektas kaip tik ir siūlo mechanizmą, kaip nustatyti tam tikras procedūras, kurios užtikrintų ir jau įtvirtintą kultūros srities savireguliaciją, ir absoliutų demokratiškumą, įvairių interesų grupių atstovavimą. Be abejo, svarbu viešumas, skaidrumas, suprantamumas visiems. Dar vienas dalykas – labai aiški atskaitomybė ir pakankamai tiksliai sudėliota daugiapakopė sistema. Didelės lėšos ateina ne į kieno nors vieno rankas. Įstatymo nustatyta Kultūros tarybos struktūra yra keliapakopė – valdyba, ekspertai, jų parinkimo procedūros – labai demokratiškos, labai atviros. Šie dalykai kaip tik ir patobulinti įvertinant pastabas po pirmosios versijos. Na, kai kam nepatinka. Kai kas sako maždaug taip: duokit pinigus, mes pasidalinsime. O mes sakome, kad turėtų būti aiškiai suprantama tvarka, tokia, kokia yra kitose srityse. Tokių iniciatyvų iš apačios, kad mes patys galime viską sutvarkyti, be abejo, esama. Tai labai normalu, galimas ir toks mechanizmas. Kultūros tarybos įstatymo projektas iš tikrųjų bando derinti atvirumą, savireguliaciją ir, be abejo, tam tikrą valstybės valią – vis dėlto tai yra valstybės pinigai.

Muzikos barai / 14

Būtent dėl to Kultūros ministerijos svarba, Kultūros tarybos svarba formuojant politiką, nustatant prioritetus ir pačios tarybos atskaitomybė ir atsakomybė yra pakankamai aiškiai apibrėžta. Ir paskutinis dalykas. Diskutuodami komitete Kultūros tarybą lygindavome su Mokslo taryba. Iš karto noriu atkreipti dėmesį, kad tai nėra visiška analogija, nes Mokslo taryba yra institucija, atskaitinga Seimui, o ne ministerijai. Mes taip pat diskutavome, ar tai turi būti taryba, ar agentūra. Jei tai būtų agentūra, reikštų, kad ministro įtaka lieka esminė, jis pasirašytų įsakymą skirti finansavimą. Taryba šiuo atveju turi savarankiškas funkcijas ir sprendimo nustatyta tvarka galią, o ministerijai lieka kultūros politikos dalykai, prioritetų ir tam tikrų tvarkų nustatymas. Manau, kad pasiektas labai aiškus balansas, ir tikiu, jog komitetas racionaliai svarstys projektą (na, kai kurie turi tam tikrų abejonių) ir galės teikti siūlymus. Bet kartais pertekliniai siūlymai iškreipia pačią esmę. Tačiau mechanizmą reikia paleisti. Ir, kaip sako gerbiamas Kornelijus, tada pamatysime, ar būgštavimai pagrįsti, ar reikia ką nors taisyti, keisti, tikslinti. A. G.: Norėčiau replikuoti dėl nuomonės, kad viskas bus sutelkta vienose rankose. Tai dabar viskas yra vienose rankose. Kaip minėjo p. Stundys, viskas yra viename pastate, išskyrus paveldo reikalus. Beje, su suomiais ilgai aiškinomės, koks yra ministerijos ir tarybos santykis. Pasirodo, ministerija kovoja, derasi dėl biudžeto, dėl asignavimų, kurie bus dalinami konkurso būdu. Kai išsiderama, ta suma atiduodama Meno tarybai, smulkius projektus vertina ekspertai, pasirašo tarybos direktorius. Ministras čia jau nebesikiša. Jis sako, kad kultūros žmonės geriau žino, kokiam kompozitoriui, kokiam tapytojui, kokiam festivaliui reikia skirti lėšų. Santykis toks: strateginis lygmuo skirtas ministerijai, o vykdomasis projektų vertinimo lygmuo – tarybai. Pas mus panašus santykis su Kultūros rėmimo fondu. Tik tas fondas apribotas alkoholio ir tabako akcizų, priklauso nuo vartojimo mastų, todėl ir pinigėliai svyruoja: pernai aštuoniolika milijonų, šiemet – šešiolika. Jis labai nestabilus ir pinigų, sakyčiau, yra labai nedaug. Tad mes tikimės, kad atsiradus tarybai tikrai galėsime jai duoti daugiau. Dabar taip yra su steigiamu kino centru – kino žmonės jau džiūgauja. K. P.: Valstybė nuolat kovoja su tabako ir alkoholio vartojimu, o nuo to nukenčia kultūra... Kiek žinau, dabar fondui nuo akcizo skiriamas vienas procentas, o Latvijoje – 2 procentai, Estijoje

dar daugiau. Tą procentą seniai būtų laikas padidinti. V. S.: Neabejoju, kad bendromis pastangomis to galime siekti, bet visų pirma turime turėti labai skaidrų, aiškų administravimo mechanizmą. Prie šito einame ir tada susitelksime kovai ne tiek dėl didesnio alkoholio ir tabako vartojimo, kiek dėl didesnio kultūros finansavimo. Tai pakankamai akivaizdu ir tai pamatėme kitoje srityje – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas šiemet gavo 2 mln. litų daugiau nei pernai. Apčiuopiami rezultatai ir pokyčiai – apčiuopiami pačiai visuomenei. Man regis, tai yra svarbiausia ir tai galime padaryti dar iki kadencijos pabaigos. Kai visi labai triukšmaus, mes galime tyliai dirbti gerus darbus. J. K.: Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė aktyviai dalyvauja LMKA veikloje ir ragina peržiūrėti naujojo įstatymo projektą. Ką Jūs siūlote? Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: Įsta-

tymo projekto gimimo procesas labai įdomus, sudėtingas ir dinamiškas. Meno kūrėjų asociacijos tarybos nariai aktyviai dalyvavo Kultūros tarybos įstatymo svarstymuose, ne kartą teikėme pastabas ir raštu, ir žodžiu. Dalyvavau ir Kultūros kongreso tarybos posėdžiuose, kuriuose taip pat analizavome, siūlėme... Būtina pabrėžti, kad teikdami pastabas prieštaravome ne pačiai įstatymo idėjai, o projekte išdėstytiems Kultūros tarybos veiklos principams. Naujųjų metų išvakarėse buvo paskelbtos Seimo Teisės departamento išvados. Su džiaugsmu konstatavome, kad jose išsakytos tos pačios pastabos, kurios ne sykį ir Meno kūrėjų asociacijos, ir Kultūros kongreso vardu buvo pateiktos įstatymo kūrėjams. Į mūsų pastabas nebuvo atsižvelgta. Kiek bus atsižvelgta (ar būtina atsižvelgti?) į Teisės departamento pastabas tolesniuose Kultūros tarybos įstatymo svarstymuose Seime? Juolab kad jau pirmoji pastaba kelia abejonių dėl šio įstatymo aktualumo apskritai. IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADŲ: 1. Teikiamas projektas vertintinas sistemiškai kartu su Biudžetinių įstaigų bei Vyriausybės įstatymais. Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės biudžetinė įstaiga gali būti steigiama įstatymu ar


Vyriausybės nutarimu. Vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta Vyriausybės prerogatyva steigti, reorganizuoti, pertvarkyti ir likviduoti Vyriausybės įstaigas, steigti įstaigas prie ministerijų ir pavesti ministerijoms įgyvendinti šių įstaigų savininko teises ir pareigas. Minėtų normų sisteminė analizė suponuoja, kad steigti valstybės biudžetines įstaigas, reikalingas atlikti konkrečias Vyriausybės vykdomas valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo funkcijas, priklauso Vyriausybės kompetencijai. Vyriausybė, steigdama jos vykdomoms funkcijoms užtikrinti ir valstybės politikai ministrui pavestose valdymo srityse įgyvendinti reikalingas biudžetines įstaigas, pati sprendžia klausimus, susijusius su steigiamos įstaigos statusu, jos savininko funkcijas įgyvendinsiančios institucijos paskyrimu, įstaigos vadovo skyrimo tvarka, jo pavaldumu bei atskaitomybe. Ir tik tam tikrais atvejais, kada specifinėms valstybės funkcijoms, nepatenkančioms į Vyriausybės kompetenciją, vykdyti reikalinga steigti valstybės biudžetinę įstaigą, sprendimą dėl šios įstaigos įsteigimo priima pats Seimas. Tačiau tokios įstaigos dažniausiai yra pavaldžios ir atskaitingos steigėjui, t. y. Lietuvos Respublikos Seimui, tokių įstaigų vadovų skyrime taip pat dalyvauja pats Seimas ir t. t. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei turint omenyje, kad projekte siūlomos steigti biudžetinės įstaigos prie ministerijos vykdytinos funkcijos – dalyvauti formuojant valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse ir pagal kompetenciją ją įgyvendinti, priklauso išimtinai Vyriausybės kompetencijai, manome, kad projektas ginčytinas tuo požiūriu, kad Seimas pats nustato ir įpareigoja Vyriausybę pasirinkti konkrečias tam tikrų klausimų sprendimo priemones ir būdus (t. y. steigti konkrečią įstaigą, nustatyti jos statusą, parinkti jos savininko teises įgyvendinsiančią instituciją, numatyti jos valdymo modelį ir t. t.), kai tuo tarpu Vyriausybės vykdomoms funkcijoms užtikrinti reikalingų priemonių ir būdų pasirinkimas priklauso jos pačios kompetencijai. Diskusijose pasigirdę nuogąstavimai dėl kultūros politikos nuostatų paskatino mus imtis konkretaus darbo. Juk per dvidešimt atgimusios mūsų valstybės metų vos ne su kiekvienu ministru keičiasi požiūris į kultūros prioritetus, randasi fragmentiški kultūrą ir kultūros įstaigas reglamentuojantys įstatymai. Beje, prie tokių – fragmentiškų – priskirtinas ir šis. O ne kartą mėgintas kurti esminis Kultūros

pagrindų įstatymas taip ir nebaigtas. Neramu, kad atskiri fragmentiški įstatymai nepanaikins grėsmių pamatinėms, kultūros perimamumą užtikrinančioms vertybėms. Juk tikrai nediskutuotina, kad valstybės kultūra negali egzistuoti be teatrų, koncertinių, mokymo įstaigų, muziejų ir bibliotekų. Matome, kiek daug kultūroje gali nuveikti ir nuveikia meno kūrėjų ir kultūros veikėjų sambūriai. Tačiau netikėtai pradedama abejoti, ar kūrybinės sąjungos reikalingos (jeigu nepasikeis finansavimo nuostatos, jos tikrai savaime nunyks), nuolatos ignoruojant kultūrininkų nuomonę ir jų veikla netruks nunykti. O profesinės patirties įgiję (ar dar tik norintys jos įgyti) aktyviausi kultūrininkai ir buriasi į asociacijas ar kitas struktūras. Tačiau pastaraisiais metais formuojasi praktika sulyginti asociacijas (sambūrius) su pavieniais, neasocijuotais, vien sau atstovaujančiais asmenimis. Bet ar galima sulyginti demokratiniais principais išdiskutuotas daugumos idėjas su pavienėmis nuomonėmis? Tad pastarąjį pusmetį susitelkę įvairių profesijų kultūros ir meno žmonės intensyviai dirbome prie Kultūros pagrindų įstatymo. Tačiau, grįždama prie šios diskusijos temos, noriu klausti: kiek privalu atsižvelgti į Teisės departamento pastabas ir ar bus į jas atsižvelgta? V. S.: Be abejo, teisės specialistai kiekvieną projektą vertina labai detaliai, labai pedantiškai, Teisės departamento žmonės specializuojasi tam tikrose valstybės valdymo srityse ir jų pastabos visais atvejais yra vertingos. Be abejo, komitetas kiekvieną departamento pastabą privalo įvertinti ir arba pritarti bei tos pastabos pagrindu pataisyti įstatymo projektą, arba nepritarti, bet tada taip pat pateikti teisinių argumentų, kodėl nepritaria (beje, komiteto biure yra ir teisės specialistų). Ar reikėjo atskiro įstatymo? Apie tai mes diskutavome nuo pat pradžių. Teisiškai žiūrint, šito įstatymo reikėtų, nes steigiama nauja institucija, kuriai pirmiausia suteikiamos viešojo administravimo funkcijos. Pagal viešojo administravimo įstatymą to negali daryti ministras, tai privalu įteisinti įstatymu. Antras dalykas – šitas įstatymas yra specialusis, taryba nėra visiškai tipinė biudžetinė įstaiga. Jeigu žiūrėtume pačią struktūrą – valdyba, kolegialus organas, vienasmenis organas, tai būtent dėl to, kad įteisinama speciali struktūra, ir reikalingas specialus įstatymas. Kaip pavyzdį galiu pateikti Viešųjų įstaigų įstatymą – mūsų universitetai iš biudžetinių įstaigų virto viešosiomis įstaigomis, tačiau Mokslo ir studijų įstatyme yra įteisintas specialus universitetų valdymas ir Viešųjų įstaigų įstatymas univer-

sitetams galioja tiek, kiek neprieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui. Paskutinis dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį – taip, mes diskutavome, pritarėme, kad kultūros laukui reikia turėti skėtinį įstatymą, kuriame būtų surašyti pamatiniai principai, mechanizmai, institucijų sistema, valstybės paramos būdai. Galbūt tai galėtų būti Valstybės kultūros politikos pagrindų ar Valstybės paramos kultūrai įstatymas. Šita idėja nėra mirusi, bet kaip parodė kelios diskusijos, susitarti dėl tokio projekto nėra paprasta. Dėl to aš suprantu ir ministerijos iniciatyvą, jos poziciją. Vienas iš pamatinių Seimo nutarimu patvirtintų Kultūros politikos kaitos gairių akcentų ir yra atskirti kultūros politiką nuo projektų įgyvendinimo ir jų administravimo. Tai yra daugkartinė Valstybės kontrolės ir ekspertų pastaba. Kultūros tarybos įstatymas kaip tik ir realizuotų šią idėją ir panaikintų tam tikras problemas. Grįžti prie skėtinio įstatymo, be abejo, reikės, ir čia surėmę pečius galėtume padaryti gerą darbą. A. Ž-N.: Minėjote Mokslo tarybą. O kodėl tas pats modelis nepasirinktas Kultūros tarybai? Jeigu jau siekiama rankos atstumo principo, kultūros politikos ir finansavimo atskyrimo, tai kodėl lieka priklausomybė Kultūros ministerijai, o ne Seimui, kaip Mokslo tarybos? V. S.: Galiu atsakyti. Kadencijos pradžioje Seimo kanceliarijos iniciatyva buvo atliktas visų Seimui atskaitingų institucijų veiklos ir jų priklausomybės Seimui tikslingumo vertinimas. Išvada, beje, teisininkų, labai aiški – Seimui atskaitingos institucijos iš esmės turėtų dvi paskirtis: padėti Seimui formuoti labai svarbios valstybės ūkio srities politiką, strategiją ir padėti įgyvendinti parlamentinę kontrolę. Šiuo požiūriu vertinant netgi Mokslo tarybos atskaitingumą Seimui kyla nemažai klausimų. Ar iš tikrųjų ta institucija turėtų būti prie Seimo? Na, Mokslo taryba disponuoja beveik 100 mln. litų projektinių pinigų. Tai didžiuliai pinigai ir tai nėra visiškai tipiška institucijai, kuri pavaldi Seimui. Būtent todėl Kultūros tarybos kaip Vyriausybės institucijos steigimas prie Kultūros ministerijos pagal Vyriausybės įstatymą yra logiškiausias ir labiausiai pagrindžiamas. A. Ž-N.: Kultūros ministras viename iš disputų yra minėjęs, koks numatomas Kultūros tarybos biudžetas. Gal būtų galima šiandien patikslinti? A. G.: Aš, žinoma, su baisiu pavydu išklausiau apie 100 mln., skiriamų mokslui. Aišku, mokslo įtaka ir prestižas šiuolaikinėje visuomenėje yra milžiniškas ir

Muzikos barai / 15


Diskusija nediskutuotinas, bet norisi, kad ir kultūroje jis būtų juntamas. Ir ypač mažose šalyse kultūra yra labai reikšmingas matomumo įrankis, svarbus tapatybės garantas. Jeigu sudėtume KRF šiandien turimus 16 mln. su įvairių kitų projektinių lėšų ištekliais, tai, jei neklystu, būtų apie 30 mln. litų. Nėra labai mažai, juolab kad turint tokią įstaigą (Kultūros tarybą) visada yra galimybė numatyti didesnį biudžetą. Praėjusių metų pabaigoje buvome dideli optimistai, nes kultūros biudžetas sparčiai gerėjo, tik informacija apie atsiritančią antrąją krizės bangą lėmė biudžeto pakoregavimą, kai metų pabaigoje jau viskas buvo suplanuota. Gal tos bangos pagaliau liausis, o, kaip žinome, pagal BVP augimą Lietuva yra antra Europos Sąjungoje, todėl labai tikiuosi, kad ir kultūra tai pajus ir ta suma nebebus kaip įkalta riba, kurios neįmanoma peržengti. Juolab kad ši Vyriausybė (nenoriu sau pačiam giedoti ditirambų) priėmė išmintingą siūlymą, jog ministrai gali daryti didelį poveikį biudžeto pertvarkymui. Ankščiau ministrams būdavo pasakoma geležinė ar cementinė eilutė, kurios negali pajudinti, o dabar judėjimas tarp prioritetų vyksta, ir šiais metais truputį nuskriaudėme statybas, iš joms numatytų pinigų milijoną pridėjome festivaliams, o tai beveik padvigubino jų lėšas. Manau, toks pavyzdys parodo, kad ir projektines lėšas galima kūrybingai padidinti ar prireikus įšaldyti. Taigi būčiau šioks toks optimistas. A. Ž-N.: Įstatyme aiškiai nepasakyta, o diskusijose nesulaukėme konkretaus atsakymo, kokius fondus sujungs būsimoji Kultūros taryba. Ar jos finansinę bazę sudarys Kultūros rėmimo fondo lėšos, patenkančios į fondą pagal KRF įstatymą, ar ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, Kultūros ministerijos programų lėšos? A. G.: Buvo tokių minčių, ir pirmininkas turbūt geriau už mane žino tų diskusijų kryptį ir trajektorijas, bet, mano turimomis naujausiomis žiniomis, darbo grupė, kuri rūpinasi, kad SRTRF dirbtų geriau ir atitiktų lūkesčius, kažkaip suabejojo, ar jį tikslinga pakišti po tarybos stogu. Visuomenės informavimo įstatymas numato didesnį šių lėšų nepriklausomumą, o buvimas taryboje vienaip ar kitaip verstų patekti į Kultūros ministerijos strateginio plano eilutę. Priminsiu, kad strateginį Kultūros tarybos planą tvirtina ministras, čia tas stambusis strateginis lygmuo, apie kurį minėjau pradžioje, o proporcines lėšų dalis – ar teatrui, ar muzikai, ar dailei, ar vaikų kultūrai, ar dizainui tais metais daugiau skirti, kultūros ministras aptaria su ta-

Muzikos barai / 16

rybos valdyba, pagaliau su Kultūros ir meno taryba – savo patariamuoju organu. Dėl SRTRF galutinio sprendimo nėra. Bet kaip šio fondo silpnybę nurodyčiau tai, kad jis nesinaudoja išorinių ekspertų grupių paslaugomis. Po kiekvieno KRF darbo laikotarpio gauname pasiūlymų didinti jo ekspertų skaičių, į ką, manau, labai rimtai atsižvelgsime, nes, pavyzdžiui, kolegos Latviai vienai sričiai turi iki 7 ekspertų. Tai mums atrodo beprotiškai daug, nes pas mus sprendimus lemia du trys ekspertai. Manyčiau, labai gerai, kai ginčijasi 5 ar 7 žmonės, diskusijos pabaigoje tikrai galima tikėtis objektyvesnės tiesos, dingsta abejonės dėl skaidrumo. Dabar girdžiu labai daug kaltinimų dėl KRF lėšų skirstymo, sakoma, kad „iš vienos organizacijos ateina du žmonės ir pasiima sau lėšas“. Tuo kaltinamas ir SRTRF. Kultūros tarybos įstatymas ir kuriama sistema, nors būgštavimų turi ir Kornelijus Platelis, ir ministras, tačiau stebėdamas, kas šiuo metu vyksta politiniame gyvenime, ir vertindamas precedentus tikiuosi, kad įmanoma sudėti tam tikrus saugiklius, kurie nepablogintų padėties, o žmonės sakytų – štai, atsirado daugiau skaidrumo, daugiau pinigų. V. S.: Aš tik papildysiu ministrą dėl SRTRF. Komitete vyko ne viena diskusija – ir gerbiamas Kornelijus tai puikiai žino, ir ministras, komiteto pozicija buvo labai aiški: nereikia šio fondo integruoti į Kultūros tarybos sistemą. Kas kita yra tam tikros šio fondo veiklos modelio teisinės normos. Šiuo metu fondą valdo dalininkai, o pinigai vis dėlto valstybės. Todėl ir susidaro toks įspūdis, kad susirenkama ir pasidalinama. Fondą turėtų valdyti valstybė, nes Kultūros ministerija yra tik viena iš dalininkų. Tai nėra gerai. A. G.: Aš, jei galima, trumpai sugrįšiu prie teisininkų pastabų. Mes turime keturis su puse lapo Teisingumo ministerijos pastabų, dauguma jų labai geros, teisės akto projektas išanalizuotas labai smulkiai, kruopščiai. Į daugelį pastabų mes jau atsižvelgėme, bet viena pastaba labai įdomi – kam valdybai, kuri ir šiaip yra ekspertų sambūris, dar reikia ekspertų komisijų? Ar ne geriau ekspertus pasitelkti tuomet, kai kyla kokia nors problema vertinant vieną ar kitą projektą? Bet čia jau reikia žinoti darbo specifiką – jei kolegos teisininkai pamatytų bylų dydį, mastą ir skaičių... Aš, beje, prieš septynetą metų pats esu buvęs KRF ekspertas. Tai kai man atvežė tas bylas, širdis nukrito į kulnus. Tai buvo 800 ar 900 projektų, kuriuos reikėjo įvertinti per gana trumpą laiką. Tad kai kurie dalykai susiję su darbo specifika. Į teisininkų pastabas daugeliu atveju mes atsižvelgiame, bet į kai

kuriuos dalykus neįmanoma atsižvelgti, nes, tarkime, jeigu valdybai tektų vertinti 3 500 projektų, tai arba jų algos turi būti milžiniškos ir visą laiką jie turėtų praleisti darbe, arba jie rezignuotų ir vienas po kito išsilakstytų. Tad manau, kad tas išorinių ekspertų būrelio kiekvienai sričiai buvimas yra neginčytinas. Tada valdyba būtų kaip amortizuojantis, aptariantis organizmas (ką daro ir KRF taryba), o direktorius rašytųsi po du kartus patikrinto sprendimo. Ir tai nebūtų vieno, kad ir labai įtakingo, žmogaus sprendimas. Šis modelis daug kartų patikrintas ir pas mus. Beje, nemanau, kad KRF dirba blogai, esu įsitikinęs, kad jis dirba gerai ir šitą gerą praktiką galima pritaikyti didesniu mastu. Toks ir yra tikslas. 8. Projekto trečiajame skirsnyje nustatyta tarybos struktūra yra diskutuotina. Šio skirsnio 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarybą sudaro valdyba ir administracija, o pagal 2 šio straipsnio dalį tarybai vadovauja vienasmenis valdymo organas įstaigos vadovas – valstybės pareigūnas. Pagal projekto 6 straipsnį valdybos, kaip koordinuojančio organo, pirmininkas yra įstaigos vadovas. Atkreipiame dėmesį, kad projekto nuostatos, nustatančios valdybos statusą, sudarymo tvarką, jos narių atliekamų paslaugų apmokėjimą, darbo tvarką, suponuoja, kad valdyba savo prigimtimi negali būti struktūrinis pačios biudžetinės įstaigos – Lietuvos kultūros tarybos – padalinys, tačiau pagal 6 straipsnyje suformuluotus įgaliojimus ji akivaizdžiai dubliuoja tarybos vadovo (įstaigos vadovo) funkcijas – tiek valdyba, tiek įstaigos vadovas yra organai, koordinuojantys tarybos veiklą (projekto 6 str. 1 d. ir 10 str. 2 d. 1 p.), kai kurie valdymo klausimai būtų sprendžiami kolektyviai, kartu lieka neaiškus įstaigos vadovo atsakomybės už įstaigos veiklą klausimas. Toks biudžetinės įstaigos valdymo modelis neatitinka Biudžetinių įstaigų įstatymo (Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnis) bei Vyriausybės įstatyme nustatytų įstaigų prie ministerijų valdymo nuostatų, pagal kurias įstaigoms prie ministerijų vadovauja vienasmenis valdymo organas (Vyriausybės įstatymo 30 straipsnis). Diskutuotinas projekto 5 straipsnio 3 dalyje keliamas reikalavimas asmeniui, pretenduojančiam tapti tarybos vadovu, turėti ne mažesnę nei 5 m. veiklos kultūros ir meno srityje patirtį, nes „veikla kultūros ir meno srityje“ yra pernelyg abstrakti ir plačiai interpretuojama formuluotė.


J. K.: Mūsų pokalbyje jau ne kartą nuskambėjo palyginimas su Mokslo taryba kaip turbūt viena iš sėkmingiausiai veikiančių tokio tipo institucijų, ji dažniausiai minima kaip skaidrumo pavyzdys. Tą skaidresnį Mokslo tarybos modelį lemia teisinis pagrindas ar tai, kad ji atskaitinga Seimui, o gal čia svarbiausia mentaliteto dalykai, gal ten susirinkę žmonės kažkodėl sėkmingiau sprendžia reikalus? A. G.: Man visada rūpėjo mokslo ir

meno skirtumai, esu domėjęsis mokslo filosofija, apgynęs filosofijos daktaro disertaciją. Manau, jog pati veiklos sričių prigimtis lemia, kad mokslo projekto vertinimo kriterijai yra nepalyginamai aiškiau apibrėžti negu meno. Tikriausiai su tuo sutiks visi čia esantys. Aišku, ginčijasi ir mokslininkai – kuris žurnalas prestižinis, kuris atradimas reikšmingesnis, vyksta karai tarp humanitarų ir fizinių mokslų atstovų. Bet mokslo projektui kur kas lengviau suformuluoti kriterijus ir priimti sprendimą, nei įvertinti tapybos darbą, muzikos kūrinį, filmą, dėl ko kyla daugiausia nesutarimų, laužomos ietys ir galų gale vis tiek gauni kritikos laiškų, kodėl skirta ne tam, o tam, reikalaujama pagrįsti ir pan. Man mokslininkai atrodo kaip viena padoriausių visuomenės grupių. Jų etosas, jų darbo principai tarsi leistų manyti, kad moksle yra aiškios, apibrėžtos žaidimo taisyklės, kurios, normalu, kartais pažeidžiamos, juk jie žmonės, taip pat pasiduoda silpnybėms, bet, ko gero, šioje srityje daugiau apibrėžtumo. O kultūra subjektyvi, dar Kantas sakė, kad skonio sprendimai yra individualūs, o ne universalūs. Vien tas pasakymas jau parodo skirtumą tarp meno ir mokslo. V. S.: Be abejo, galima sutikti, kad čia yra prigimtinės skirtybės, kad paprasčiau įvertinti mokslo produkciją, o ne kultūros reiškinį. Bet ne tik tai. Mokslo tarybos sėkmę lemia ne jos atskaitomybė Seimui, nes ta atskaitomybė yra tik metinės ataskaitos pateikimas. Mes galime diskutuoti, vertinti, kalbėtis, bet tas ryšys su Seimu yra tik toks. Antra vertus, galime prašyti jų, kaip ekspertų, išvadų. Atskirais atvejais tą ir darom, ypač dėl europinių dokumentų. Tačiau esmė, manau, yra labai aiškios procedūros. Mokslo tarybos veikloje taikomos procedūros iš esmės yra perkeliamos ir į Kultūros tarybą: ekspertai, jų parinkimo tvarka, valdyba. Mokslo tarybos veikla grindžiama absoliučiu viešumu, ji kartais net vadinama mokslo ministerija. Kitas dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį – Mokslo taryba šitas funkcijas gavo tik patvirtinus Mokslo ir studijų įstatymą. Vadinasi,

ši taryba sėkmingai veikti pradėjo labai greitai, nuo 2010 m. Tai geras pavyzdys, kad institucija gali greitai įsibėgėti ir pasiekti puikiausių rezultatų bei įgyti visuomenės pasitikėjimą. Aišku, netrūksta ir kritikos, ypač kai Valstybės kontrolė įsisuka, bet čia jau metodologijos klausimai, kurie kartais pernelyg išpučiami. Tad aš visiškai tikiu ir Kultūros tarybos sėkme ir manau, kad kuo greičiau tą įstatymą Seime patvirtinsime, kuo aiškiau jausime atidų ir kritišką, bet remiantį kultūros srities žmonių požiūrį, tuo mums visiems bus geriau. A. G.: Dar pridurčiau sakinį dėl pinigų. Vis dėlto kiekiai pinigų, kuriais šiandien disponuoja mokslas ir kultūra, labai skirtingi, o kiekviena deficito situacija didina nepasitenkinimą, kelia stresą, skatina įtarinėjimą, kaltinimus ir pan. Štai Suomijos meno taryba visiškai patenkina 40% paraiškų, mūsų KRF – 14%, tai yra trigubai mažiau. Tad streso, nepasitenkinimo yra kur kas daugiau. Ir tai, kad į šį fondą gali kreiptis biudžetinės įstaigos, yra ydinga sistema, nes siejasi su krize, kai buvo karpomi biudžetai. J. K.: Bet dabar, kai steigiamas naujas darinys, būtų puiki proga ištaisyti trūkumus? A. G.: Bet taisymo būdas tik vienas –

skirti pakankamai lėšų valstybinėms biudžetinėms įstaigoms, ir visų pirma nacionalinėms, tai ne kartą esu sakęs. Nacionalinės įstaigos tą statusą turi ne be reikalo, nacionaliniai muziejai, filharmonija, opera yra prestižinės įstaigos, jos turi blizgėti. Šiandien neblizga nė viena, visos stokoja lėšų. O stokoja daugiausia kūrybiniams projektams. Na, sakoma, kad tam yra privatūs rėmėjai, tokie fondai kaip KRF, užsidirbtos lėšos. Žinoma, kūrybiniams projektams lėšų niekada nebus pakankamai, bet kai jų trūksta labai daug, tai sukuria nuolatinio streso ir iškreipto modelio situaciją. V. S.: Mokslo institutams skiriamas bazinis finansavimas administravimui, o visai kitai mokslinei veiklai lėšos gaunamos per konkursus. Mokslo taryba finansuoja tik projektinius konkursinius darbus. J. K.: Biudžetinių organizacijų kūrybinių projektų finansavimo eilutės išnyko krizės metu, turbūt 2009-aisiais. Tad kodėl reorganizuojant ministerijos darbą, steigiant Kultūros tarybą, nebūtų galima tų eilučių gražinti, o konkursus palikti nepriklausomiems renginių ir projektų rengėjams? A. G.: Dabar negaliu pateikti tikslios

statistikos, bet ne vieną tokią eilutę mes „atgaminome“, pavyzdžiui, jaunųjų menininkų kūrybos skatinimui nebuvo palikta

nė lito, o šiandien, rodos, yra 580 000 Lt. Po 2009 m. šoko, kai reikėjo drastiškai mažinti biudžetą, šiandien kai kas jau atgaivinta. Bet vis vien visi projektai atrenkami konkurso būdu. Komiteto pirmininkas minėjo, kad mokslo institutai gauna bazinį finansavimą – darbuotojų atlyginimams, šildymui, elektrai, šiukšlių išvežimui, tačiau privalo įrodyti, jog mokslo projektas yra tinkamas, jog tai ne pseudoprojektas, jį turi vertinti ekspertų grupė ir pasakyti, kiek lėšų verta skirti. Dėl tokios tvarkos turbūt galima ginčytis, bet manu, kad taip garantuojamas stabilumas. Štai mes turime tęstinių festivalių programą, joje labai daug, net 18, renginių, bet jei festivalis vertingas, įgyja prestižą, jo rengėjai trejus metus gali gyventi ramiau, skiriama tam tikra suma, kuri priklauso nuo biudžeto galimybių. J. K.: Bet pagal tarptautinę praktiką festivalių kontraktai dažnai numatomi kur kas toliau į priekį. Ar dėl to nemanoma diskutuoti? A. G.: Galima svarstyti, bet mūsų kul-

tūros sistemoje tai bene vienintelis pavyzdys, kai nesiorientuojama į biudžetinius metus, o finansavimas skiriamas trejiems metams. J. K.: Tik neaišku koks... A. G.: Deja, taip. Bet mėginimas nu-

statyti fiksuotas sumas – „Poezijos pavasariui“ tiek, Pažaislio festivaliui tiek – nesulauktų Finansų ministerijos palaikymo. Tai galiu drąsiai sakyti remdamasis daugybe diskusijų, nes viską lemia mūsų ekonomikos nestabilumas. Konstitucinis Teismas pasako, kad privalu grąžinti sumažintas pensijas, ir tai yra ta realija, kuri biudžetinėms įstaigoms liepia 4 % susimažinti biudžetą. Tokia tikrovė. V. S.: Dar papildyčiau. Niekaip negaliu sutikti su tais, kurie ir viešojoje erdvėje labai garsiai kalba, kad kultūrai per dvidešimt metų Lietuvoje niekada nebuvo gerai, kad jie supratę, jog Lietuvai kultūra nėra reikalinga ir pan. Man atrodo, čia savinieka ir saviplaka užsiimančių kai kurių kultūros žmonių nuomonė. Istoriškai žiūrint valstybės parama didėja, gausėja ir tos paramos formų įvairovė. Na, krizė ištiko ir meno žmones, ir pensininkus... J. K.: Čia aš nesutikčiau, nes meno žmonės ją pajuto kelis kartus stipriau, jei turėsime galvoje mokesčius, autorinių sutarčių apmokestinimą... V. S.: Taip, bet ir meno žmonės dabar

„įsocialinti“, „įsodrinti“, kas yra be galo svarbu. Šiuo požiūriu jiems padidėjo ir valstybės įsipareigojimai. A. Ž-N.: Analizuojant lėšų paskirstymą projektams jau seniai kyla klausimas, ar ne metas pradėti vertinti investicijų

Muzikos barai / 17


Diskusija tikslingumą. Prieš dešimtį metų Margarita Starkevičiūtė atliko tyrimą – išanalizavo teatrų ir koncertinių įstaigų finansavimą ir jų gautas pajamas už publikai parodytus renginius. Iš tiesų labai reikalingas departamentas, kuris analizuotų, kaip įsisavinamos lėšos. Apmaudu, kad nei skiriant lėšas projektams, nei formuojant teatrų ir koncertinių įstaigų biudžetus niekas neklausia ir neanalizuoja – už kiek galima padaryti kiek? Ir tada, kai gali panagrinėti finansavimo lenteles (dažniausiai netyčia, nes nėra tradicijos vienoje vietoje skelbti visas dotacijas), pamatai renginių kokybei neadekvačias lėšas. Čia geriausiai tiktų VEKS renginių finansavimo analizė... Jau apie dešimt metų sklando keistos nuostatos, kad tik kažkoks abstraktus kultūros vadybininkas, neaišku, kokius mokslus baigęs, neaišku, kokią patirtį turintis, yra geriausias kultūros proceso valdytojas, vadovas. Pagal finansavimo dydžius lyg ir galėtume numanyti, kas iš tiesų valdo kultūrą (bet ar turėtų valdyti?). Tačiau jeigu paklaustume konkrečiai: kas iš tiesų pastaraisiais dešimtmečiais atlikta? Kiek naujų vardų pagarsinta Lietuvoje ir už jos ribų? Kiek meno reiškinių (ne renginių! Ir dar gausiai finansuojamų) atsirado? Kokioms 10 ar 20 metų perspektyvoms šiandien padėti pamatai? Kokios edukacinės sistemos sukurtos menininkams ir publikai ugdyti? Tad ir vėl kreipiu dėmesį į sritį, kuriai pagal Kultūros tarybos įstatymą kyla grėsmė – į menininkų ir kultūrininkų sambūrius – asociacijas, kongresus. Nė vienoje pasaulio šalyje fondai nefinansuoja biudžetinių (t. y. valstybės išlaikomų) įstaigų. Fondų lėšos skiriamos nevyriausybiniams, pelno nesiekiantiems dariniams. O dabar kūrėjai menkai dalyvaus ne tik Kultūros tarybos valdyme (numatytas atstovavimas lygiais pagrindais ir pavieniams asmenims, ir asociacijoms), bet ir skirstant lėšas. Paanalizavę visus kultūros įstatymų projektus, matysime, kad juos kuriant, svarstant, tobulinant aktyviai dalyvavo MKA. Ir LATGA, ir AGATA, ir SRTRF, ir Seimo teisėkūros atstovai... Šiandien Kornelijui Plateliui esame dėkingi ne tik už kūrybinių sąjungų atstovavimą kuriant teisės aktus, ginant jų nuomones, bet ir už unikalų Meno kūrėjų asociacijos ir Švietimo ir mokslo ministerijos projektą AKIM (Aukštosios kultūros impulsai mokykloms). Laimėjus finansavimą projektui, visi buvome kviesti teikti užsiėmimų mokyklose programas. Šiandien jos skelbiamos Meno kūrėjų asociacijos svetainėje. Panagrinėjusi visus siūlymus, su nuostaba galiu pasakyti, kad norėčiau

Muzikos barai / 18

dalyvauti absoliučiai visuose susitikimuose – labai įdomios temos, dėstymo programos. Taigi dar kartą galime konstatuoti, kad asociacijose (sąjungose) susibūrę patys kūrybingiausi, išradingiausi, nenustygstantys menininkai, turintys ką pasakyti ir galintys kalbėti. Ir ta visą Lietuvą aprėpianti programa numatyta vykdyti laisvalaikiu... Vadinasi, turime tikrai pilietiškai nusiteikusių menininkų, kurie mato prasmę burtis į asociacijas. Tačiau ši visuomeniškiausia dalis Kultūros tarybos įstatyme neatstovaujama... 11. Projekto 7 straipsnyje įtvirtinta tarybos valdybos narių rinkimo ir skyrimo į pareigas tvarka nedera nei su Biudžetinių įstaigų įstatyme, nei Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintais biudžetinių įstaigų darbuotojų skyrimo į pareigas principais. A. G.: Mes gavome pastabą iš teisininkų, kad pirmenybę teikiame asociacijoms, o menininkams tarsi nesudarome galimybės dalyvauti tarybos veikloje, ir tai esą galėtų pažeisti Konstituciją, lygiateisiškumo principą, nes valdybos rinkimuose kaip tik ir dalyvauja asocijuotos struktūros, pirmu smuiku giežia LMKA – kaip stambiausia asociacija, po savo stogu telkianti bene visų sričių kūrėjus. Aišku, Lietuvos kultūros savivaldos kolegija, kuri į kultūros projektų finansavimo procesus įtraukia regionų kultūrininkus, taip pat svarbi. Bet dėl asocijuotų kultūros struktūrų ne vienus metus vyksta debatai. Kai kurie jas smerkia kaip sovietmečio liekaną, bet aš taip nemanau, nes su asocijuotomis struktūromis kur kas lengviau spręsti daugelį dalykų, gauti ekspertinę nuomonę ir vykdyti projektus. Kai vis dėlto nereikia vartyti telefonų knygos ir ieškoti, kam čia skambinti, o pati asociacija deleguoja savo atstovus kad ir į Just. Marcinkevičiaus įamžinimo komisiją. Kaip reikėtų rasti žmogų, tarkim, Dailininkų sąjungoje, jei sąjunga nežinotų, kurie atstovai yra pajėgūs diskutuoti dėl konkrečių dalykų. Kultūros politikos formavimui asociacijos, be abejo, yra labai svarbios, nors valstybė jas šiandien ganai menkai remia. Bet aš taip pat nenorėčiau užsiimti savinieka ir saviplaka, kaip sakė komiteto pirmininkas, ir laukti šiek tiek geresnių laikų. Jau šiandien esama kultūros atsigavimo ženklų: kalbama apie didelės koncertinės salės, modernaus meno centro, didele dalimi finansuojamo iš privačių lėšų, statybą, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statybos projektą, daugybę regioninių kultūros centrų projektus... Jie rodo, kad žmonės

nenusimena, mąsto apie ateitį ir turi pagrįstų lūkesčių. J. K.: Ar aš teisingai supratau, kad kūrybines sąjungas, LMKA matote labiau kaip kultūros ministerijos partneres kultūros formavimo lygmeniu, o ne siejamas su naująją Kultūros taryba? A. G.: Ne, ir asociacijų prašome de-

leguoti ekspertus. Mes turime naujovę – meno kūrėjo statusą, kurį taip pat suteikia ekspertų komisijos. Bet asociacijų vaidmuo jokiu būdu neapsiriboja biurokratiniu posėdžiavimu. Tai yra labai konkretus žmonių sambūris, į kurį priimami jau nusipelnę menininkai, nes negali tiesiog iš karto po studijų ateiti ir tapti nariu, sakykime, tai yra tam tikras kokybės filtras. Asociacijos deleguoja tarybos rinkėjus, vadinasi, daro įtaką, įstatymo projekte netgi rasite asociacijų pavadinimus. K. P.: Deleguoja vieną rinkiką. Išrenkama 20 kandidatų, iš kurių ministras pasirenka 10. 9. Projekto 6 straipsnyje reikia aiškiai apibrėžti valdybos narių teisinį statusą, jų darbo apmokėjimo pagrindus, tarnybos ar darbo santykių įteisinimo formą ir t. t. 23. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 9 straipsnyje reikėtų apibrėžti minimų tarybos ekspertų statusą, jų teisinių santykių su taryba įteisinimo formas, jų atliekamas funkcijas, atsakomybę. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad pagal siūlomą reglamentavimą ekspertams keliami beveik tokie pat reikalavimai kaip patiems valdybos nariams, todėl iš esmės jų atliekamas ekspertinis vertinimas bus dubliuojamas. V. S.: Pora pastabų dėl asociacijų. Galvodami apie Kultūros tarybos valdybos formavimą, teisinius aspektus, orientavomės į skėtines organizacijas, antraip būtų labai didelis sąrašas institucijų, kurios galėtų deleguoti atstovus. Taigi aiškiai dominuoja skėtinės organizacijos. Meno kūrėjų asociacija aprėpia visą kūrybinių organizacijų lauką, kaip, tarkim, Kultūros ir meno taryba iš esmės reprezentuoja visą kultūros lauką. Antra, įstatymas iš esmės įteisina iniciatyvos galimybę bet kam – tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys gali siūlyti kandidatus į valdybą, į ekspertus, kitaip sakant, niekas nėra pastūmėtas į šoną. Trečias dalykas – visos asociacijos yra reikalingos ministerijai, kad padėtų formuoti kultūros politiką, diskutuoti dėl prioritetų, jos niekur neprapuola. Įstatymo projektas gana lankstus ir tuo požiūriu, kad čia aiškiai išvardijama, kas deleguoja rin-


kikus – viešosios įstaigos, asocijuotos struktūros, taip pat ir tos organizacijos, kurios nepakliūva į sąrašą, gali būti reprezentuojamos atskiros institucijos, net pavieniai kūrėjų. Tad variantas pasirinktas pakankamai lankstus ir aiškus. Be abejo, dėl valdymo modelių, ką gerb. Audronė ir sako, taip, mes vertinsime Teisės departamento pastabas, nes jeigu neturėdami argumentų neatsižvelgsime į pastabas, Seimas tokio įstatymo negalės priimti. A. Ž-N.: Sakote, kad ir pats asmuo gali siūlytis, teikti kandidatūras. Bet ką tik Konstitucinis Teismas sukritikavo Aukštųjų mokyklų tarybų sudarymo modelį, pagal kurį švietimo ir mokslo ministras kaip tik ir pasirinko daugiausia pasisiūliusių asmenų, o ne asociacijų pasiūlytų... Prisimindami dar ir VEKSO administravimo principus ir lėšų paskirstymą (diskusijose ne kartą įžvelgėme VEKS modelio panašumus su numatoma Kultūros taryba) galime tik džiaugtis, kad panašias nuostatas įžvelgia ir Teisės departamentas. V. S.: Bet čia veiks atrankos mechanizmas. Siūlyti gali ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, bet toliau veiks atrankos mechanizmas, tam yra rinkikų sudaroma kolegija ir t. t. Nebus taip, kad noriu ir kuo nors tampu. Vis tiek kompetencija bus vertinama, nes įstatymo projekte surašyti kriterijai, kuriuos turi atitikti pretendentai į valdybą, į ekspertus. Nematyčiau čia analogijos su aukštųjų mokyklų tarybomis – ten išorės atstovai buvo teikiami arba galėjo dalyvauti viešame konkurse, kurį skelbė Aukštojo mokslo taryba. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo nenorėčiau diskutuoti, kadangi jau baigiame parengti Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, bet požiūris į valdymą ir autonomiją yra konceptualus dalykas, gali skirtis ir sampratos, ir koncepcijos. J. K.: Norėčiau grįžti prie lyg ir smulkaus, bet, mano nuomone, gana svarbaus klausimo. Kultūros tarybos įstatymo projekte trumpai užsimenama apie lėšų panaudojimo kontrolę, bet ji visiškai nedetalizuojama. Norėčiau paklausti ministro, kaip tai bus reglamentuota, nes, pavyzdžiui, visi matome didžiąją Kultūros rėmimo fondo silpnybę – į regionus nenuvažiuosi ir lengvai nepatikrinsi, kaip vykdomi šokio ar muzikos projektai, ministerija tokių patikrinimų nerengia. SRTRF-ui tai daug paprasčiau – prieš akis turi leidinį ar internetinį portalą ir per vieną vakarą gali labai daug ką sužiūrėti. O dėl renginių regionuose – jei buhalterija teisingai sutvarkyta, to ir pakanka.

A. G.: Tai vienas svarbiausių klau-

simų ir turbūt viena priežasčių, kodėl steigiama taryba, nes ministerija nori atsikratyti nebūdingų funkcijų, kaip mes sakome, nenorime būti kasa. O stebėsenos ir statistikos skyrius ar net departamentas yra būtinybių būtinybė. Šiandien ministerija neturi jokių galimybių vertinti projektų pagrįstumo – nėra nei žmonių, nei lėšų. Taip, mes turime audito skyrių, kuris valstybines organizacijas tikrina įvairiais aspektais, bet funkcijų atskyrimas leistų vertinti kur kas išsamiau, kaip minėjo Audronė Žigaitytė, už kiek galima padaryti kiek. Šiandien tai tikrai iššūkis, nes labai dažnai iš projekto sąmatos visiškai neaišku, ar ji pagrįsta. Tai ypač svarbu kino srityje, nes kinas nepaprastai brangus menas. Greta kino specialistų, kurie gali estetiniu požiūriu įvertinti scenarijų arba nufilmuotos medžiagos kokybę, visada sėdi praktikai, kurie žino, kad operatoriaus darbui reikia maždaug tiek lėšų, o dekoracijoms – tiek, ir jeigu prašoma dvigubai didesnės sumos, ji netiksli. Kita vertus, kai paklausėme suomių, kaip jie reaguoja į kritiką tų, kurie negavo rėmimo ir reikalauja paaiškinti kodėl, tai demokratiškieji suomiai atsakė, kad jie neteikia tokių paaiškinimų, nes nesugebėtų kiekvienam iš šešių tūkstančių interesantų asmeniškai pateikti detalaus išaiškinimo, kodėl jų projektas, paroda ar koncertas nebuvo paremti. Neturėčiau daug vilčių, kad tą darys ir Kultūros tarybos nariai ar valdyba, kad jie siuntinės elektroninius laiškus ar rengs viešus susitikimus ir aiškins savo sprendimus. Aišku, konsultacijos vyks, bet tik ne tokios detalios, kaip galbūt daug kas norėtų. A. Ž-N.: Bet juk galima pasitelkti Europos Sąjungos projektų finansavimo patirtį: jau teikiant projektą žinoma, į kokias lėšas pretenduoji, yra balų sistema, pagal kurią bus vertinama, ir internete po kiekvieno svarstymo atsiranda informacija, ar pateko projektas į kitą etapą, kiek balų surinko. Įdomu pasižiūrėti, kokie projektai teikiami, kaip jie vertinami. Aiškumo kur kas daugiau, nei skirstant lėšas SRTRF ar KRF... A. G.: Balų sistemą, be jokios abejonės, galima pasiūlyti ir tarybos valdybai, tikrai nematyčiau priežasties, kodėl kriterijų tinklelis negalėtų būti aiškesnis nei iki šiol. A. Ž-N.: Finansavimo lygiai (pavyzdžiui, iki 50 000 Lt, nuo 50 000 Lt iki 100 000 Lt ir pan.) galėtų būti nustatyti jau šiandien, KRF skirstant lėšas šių metų projektams. Nes šypseną kelia tai, kai tarpusavyje konkuruoja 230 narių atstovaujanti asociacija ir tik ką studijas

baigusio asmens įsteigta viešoji įstaiga arba kai tarptautinis 60 000 Lt vertės projektas gauna vos 3000 Lt... Jei vietoj numatytų 60 000 Lt gautum 50 000 Lt, projektą nesunkiai koreguotum ir jį įgyvendintum, bet už 3000 Lt nepakviesi nė vieno profesorius iš užsienio… V. S.: Labai džiaugiuosi, kad ir Audronė sako pozityvų dalyką. Tokia taryba turi pradėti veikti, nes darbo jai labai daug. Net vis keliama problema, kad iki šiol neturime aiškiais kriterijais, aiškiais rodikliais pagrįstos finansuojamų projektų stebėsenos, būtų tarybos priedermė. Po diskusijų turėtų atsirasti kriterijai, balai ar kas nors kita. Galbūt rasis ir pastangų apskritai tobulinti finansavimo mechanizmą, skaidrinti tvarkas, nes dabar, kaip sakote, poreikis toks, o duoda tiek. Kitas, kuris galbūt nevertas, vis vien gauna. A. G.: Noriu nuraminti meno žmones, taip pat ir pašnekovus, kad daugelis dalykų, kurių jūs pasigendate aiškinamajame rašte ar pačiame įstatymo projekte, atsiras tarybos nuostatuose. Juos rengs tie dešimt ar vienuolika žmonių, kurie ir turės susitarti, ar reikia balų, ar reikia ataskaitų, ar internete turi būti skelbiami aiškūs kriterijai ir pan.. Manau, šiuos klausimus reikia palikti valdybai ir būsimos tarybos direktoriui, nes tokios smulkmenos nėra įstatymo objektas. Todėl aš visada buvau pasirengęs kalbėtis ir nusileisti dėl detalių, bet nėra abejonių, kad tokios institucijos reikia. Komiteto pirmininkas, išvardijęs švietimo kokybę prižiūrinčių įstaigų sąrašą, geriau už mane pasakė, kad ir kultūrai būtinos tokios institucijos ir funkcijos – analizė, stebėsena, įvairių duomenų rinkimas, taip pat ir tarptautinėje erdvėje, jų lyginimas. J. K.: Paskutinį žodį norėčiau paprašyti tarti mažai kalbėjusį LMKA pirmininką K. Platelį. Pokalbio pradžioje išdėstėte tam tikrus nuogąstavimus. Ką galėtume pridurti po daugiau nei valandos diskusijos? Ar jus nuramino valstybės pareigūnų atsakymai? K. P.: Tokius atsakymus girdžiu ne

pirmą kartą, ir jie visą laiką mane ramina. Ir vis labiau jaučiuosi apramintas... Ateitis parodys, kaip visa tai veiks. O iš tikrųjų čia nieko labai nauja nėra kuriama, paprasčiausiai tvarkoma tai, kas iki šiol daroma. Tiek KRF, tiek ministerijos programos vykdytos dalyvaujant ekspertams. Dabar tiesiog mėginama sukurti naują struktūrą, tikėkimės, kad ji kultūrai duos daugiau naudos negu žalos. n

Muzikos barai / 19


Choro magija Laurynas BUTKAUSKAS „ATLIKĖJAS MUZIKĄ TURI IŠGYVENTI, O NE PADĖTI PO STIKLU. JEIGU IŠGYVENIMO NĖRA, JO NEGIRDŽIU, TADA MUZIKA MAN TĖRA TUŠČIAVIDURIS GROŽIS“, – TVIRTINA CHORO „AIDIJA“ VADOVAS ROMUALDAS GRAŽINIS. BALANDĮ PENKIASDEŠIMTMETĮ ŠVĘSIANTIS CHORO DIRIGENTAS SU „AIDIJOS“ KOLEKTYVU DIRBA JAU DAUGIAU NEI DVIDEŠIMT DVEJUS METUS – NUO PAT CHORO SUSIBŪRIMO. VISĄ ŠĮ LAIKOTARPĮ „AIDIJĄ“ IŠ KITŲ CHORŲ SKYRĖ NE TIK SAVITAS SKAMBESYS IR KŪRINIŲ INTERPRETAVIMO BRUOŽAI, BET IR PER JAUNATVIŠKĄ NUOŠIRDUMĄ ATSISKLEIDŽIANTIS MEISTRIŠKUMAS – CHORO VIZITINĖ KORTELĖ, KURI ĮTEIKIAMA KIEKVIENAM KONCERTE APSILANKIUSIAM KLAUSYTOJUI.

Aidija : abejingø nepaliekantys balsai

Sąjūdžio laikų „Aidija“ Romualdas Gražinis ir „Aidija“ po jubiliejinio koncerto Koncertas Nidos bažnyčioje, 2011 m.

Muzikos barai / 20


Vystykluose

Nors „Aidija“ savo gimtadieniu laiko 1989-uosius, R. Gražinis sako, kad dirva būsimo kolektyvo gimimui buvo pradėta purenti anksčiau. „Kai po kariuomenės, 1987 m., grįžau dirbti į Čiurlionio menų mokyklą, buvau paskirtas tuometinio 6–12 klasių choro vadovo Rimanto Zdanavičiaus pagalbininku. Choras buvo gana didelis, bet lygių balsų. Kadangi choro skyriuje buvo ir vyrukų po balso mutacijos, gavau juos prižiūrėti. Taip atsirado atskiras vyrų ansamblis, prie kurio netrukus prijungėme 6 ir 7 klasių mergaites ir mėginome dainuoti mišrų repertuarėlį. Kiek vėliau, kai padaugėjo kūrinių, choriuką sujungėme su vyresnėmis ne tik chorinio skyriaus merginomis. 1988 m. prieš Kalėdas jau dalyvavome mokyklos koncerte „Viva la musica“, o kitais metais su ta pačia kompanija surengėme smagų baidarių žygį. Tai ir buvo „Aidijos“ užuomazgos. Su Vykintu Bieliausku šnektelėję, kad reikia organizuoti atskirą kolektyvą, taip ir padarėme“, – prisimena choro vadovas. Netrukus R. Gražinis pusmečiui išvyko studijuoti į Prancūziją. Būtent tuo metu, apie 1990-uosius, kai vadovavimą kolektyvui laikinai perėmė V. Bieliauskas

(Baltakas) su seserimi Rita, gimė choro „Aidija“ pavadinimas. Jis siejamas su veiksmažodžiu „aidėti“, tačiau sakoma, kad pavadinime paslėpta ir dar viena prasmė – angliškai jis skamba beveik taip pat kaip ir žodis „idėja“. „Kai grįžau, choras jau turėjo pavadinimą. Mano nuomone, labai vykusį – trumpą, savyje saugantį lietuviškumą ir turintį šiokį tokį istorinį pagrindą“, – teigia R. Gražinis. Ramiai kaupusi repertuarą, repetavusi ir daugiausia „koncertuodavusi“ Vilniaus senamiesčio gatvėse, skveruose ir netgi troleibusuose, „Aidija“ staiga išgarsėjo 1992-aisiais. Tais metais choras užėmė I vietą Didžiojoje Britanijoje vykusiame tarptautiniame konkurse ir atstovavo Lietuvai Paryžiuje surengtame trijų Baltijos šalių kultūros festivalyje „Baltų sezonas“. Patekti į šį festivalį nebuvo paprasta – specialiame Vilniuje vykusiame konkurse „Aidija“ nurungė daug tuo metu puikiai dainavusių Lietuvos chorų. R. Gražinis gerai įsidėmėjo trumpą dviejų žinomų šalies chorvedžių pokalbį konkurso metu: „Kas čia tokie?“ „Ai, čia kažkoks tarpuvartės choras!“ „Nemanau, kad tokį epitetą „Aidijai“ davė iš piktos valios – žmogus buvo matęs mus su priešais padėta kepure dainuojančius viename iš Gedimino pros-

pekto skersgatvių, todėl taip ir įvertino. Iš tiesų, vos susikūrus chorui, mums mažai kas rūpėjo. Svarbiausia buvo būti kartu ir dainuoti“, – juokiasi „Aidijos“ vadovas.

Stebuklas Anglijoje

Pergalę Midlsbro (Middlesbrough) mieste vykusiame konkurse R. Gražinis iki šiol laiko stebuklu, kuris nutinka vieną kartą gyvenime. Choras, kurio amžiaus vidurkis tuo metu buvo vos 19 metų, turėjo labai mažai koncertinės patirties ir iki kelionės į Angliją apskritai nebuvo viešėjęs užsienyje. Maža to, kelionė į Britų salas vos nesibaigė Belgijoje – paaiškėjo, kad chorui nepakanka turimų pinigų keltu perplaukti Lamanšo sąsiaurį. Laimė, gatvėje dainuojančią „Aidiją“ išgirdo atsitiktinai pro šalį ėjęs vienos belgų kelionių agentūros direktorius, jis sugebėjo greitai rasti pigiausius kelto bilietus... „Tiesą sakant, apie jokias prizines vietas negalvojome, norėjome pasitikrinti, kokį lygį atitinkame. Todėl paskelbus rezultatus mus beveik ištiko šokas. Įsiminė tai, kad komisijai labai patiko Mindaugo Urbaičio kūrinys „Išvaikščiojau mišką, išvaikščiojau lauką“, – pasakoja R. Gražinis. – Galbūt ta pergalė buvo savotiškas atpildas už įdėtą darbą. Prieš konkursą repe-

Muzikos barai / 21


Choro magija

„Aidija“ Pekine

tuodavome keturis kartus per savaitę po keturias valandas, viską dainavome atmintinai, choristai idealiai mokėjo partijas. Nežinau, ar kada vėliau buvo panaši situacija.“ Po šio laimėjimo choro koncertinis gyvenimas smarkiai pagyvėjo. „Aidija“ pradėjo bendradarbiauti su kompozitoriais Algirdu Martinaičiu, Osvaldu Balakausku, Feliksu Bajoru ir, be abejo, Broniumi Kutavičiumi, kurio kūriniai kolektyvą nuolat lydi iki šių dienų. Choras tapo nuolatiniu šiuolaikinės muzikos festivalių („Gaida“, „Musica Ficta“) dalyviu, be to, dažnai atlikdavo ir senovinę – renesanso, baroko muziką. 1994 m. „Aidija“ nugalėjo dar viename, taip pat Didžiojoje Britanijoje vykusiame konkurse „Llangollen International Musical Eisteddfod“. Ilgainiui pasiūlymų koncertuoti padaugėjo tiek, kad dalies jų choro vadovui tekdavo atsisakyti.

Lūžiai – neišvengiami

Tačiau viskas, kas turi gražią pradžią, turi ir pabaigą. Ne, „Aidija“ niekur nedingo, bet jos sudėtis ėmė kisti. R. Gražinio nuomone, tai – natūralus procesas, kuris vyko ir vyksta visą kolektyvo egzistavimo laikotarpį. Pasak jo, kiekviena choristų karta dainuodama drauge bręsta, susitelkia ir pakyla iki tam tikros viršūnės, o kai vaisius prinoksta, prasideda atgalinis procesas, byrėjimas. Pavyzdžiui, pirmoji „Aidijos“ karta savo viršūnę pasiekė maždaug po 5–6 metų, o tada prasidėjo rimtos permainos: Vilniaus savivaldybės choru tapus „Jaunai muzikai“, dalis geriausių „Aidijos“ dainininkų bendru susitarimu atsidūrė Vaclovo Augustino vadovaujamame kolektyve. „Skaudžiausia būna tada, kai išeina stiprūs žmonės, choro stuburas. Vertinant visą

Muzikos barai / 22

Romas Gražinis

„Aidijos“ istoriją, buvo 3 ar 4 etapai, kai teko atsisveikinti su pagrindinių dainininkų grupėmis. Turėjau įvairių minčių, kaip išlaikyti vienodesnę sudėtį, bet jau senokai supratau, kad žmonėms iš tokio choro pragyvenimo nesukursi. Bet galbūt tai, kad „Aidija“ nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, ir yra šiokia tokia choro stiprybė? Juk žmonės čia ateina ne užsidirbti, o pabūti kartu, pajusti dainavimo malonumą“, – svarsto R. Gražinis.

Mokyklos aura

Nuo pat susikūrimo „Aidijos“ choras yra neatsiejamas nuo Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos. „Aidija“ visada repetavo ir iki šiol repetuoja šios mokyklos patalpose, o didžiąją dalį choro narių sudaro čiurlioniukai – mokyklos moksleiviai ir absolventai. Nors pagrindinė „Aidijos“ čiurlioniukų dalis mokėsi ar mokosi choro dirigavimo specialybės, tarp jų būta ir muzikos teorijos, kompozicijos, klavišinių ir pučiamųjų instrumentų specialybių atstovų. Chore yra dainavę kompozitoriai Giedrius Puskunigis, Tomas Juzeliūnas, Justė Janulytė, Ramūnas Motiekaitis, pianistas ir dirigentas Vytautas Lukočius, valtornininkas (vėliau – profesionalus krepšininkas) Mindaugas Budzinauskas. Kai kurie jų metams bėgant pasuko solinio dainavimo keliu. Tai – Nora Petročenko, Viktorija Kaminskaitė, Rasa Martišiūtė ir kt. Viena iš choro senbuvių – R. Gražinio žmona, M. K. Čiurlionio mokyklos mokytoja Sigutė Gražinienė, daug metų „Aidijoje“ praleido ir vadovo dukra Mirga Gražinytė. M. K. Čiurlionio menų mokykloje baigusi choro dirigavimo specialybę, užsienyje Mirga studijavo simfoninį dirigavimą, o šiuo metu Heidelbergo (Vokietija) operos teatre eina

antrosios kapelmeisterės pareigas. R. Gražinio nuomone, M. K. Čiurlionio menų mokykla – vienas svarbiausių veiksnių, leidžiančių iki šiol sėkmingai gyvuoti „Aidijos“ kolektyvui. „Mokykloje netrūksta muzikinės dvasios, tvyro savotiška meninių tikslų siekimo įtampa. Ir būtent todėl į chorą ateina dalis dainininkų. Ne kartą esu pagalvojęs, kad be „Čiurlionkės“ placdarmo „Aidijos“ chorui egzistuoti būtų sudėtinga, – teigia R. Gražinis. – Apskritai pačioje pradžioje mes buvome tiesiog mokyklos choras. Neretai būdavo taip, kad „Aidijos“ narius paleisdavo iš pamokų vien tam, kad galėtume padainuoti kokiems nors į mokyklą atvykusiems svečiams. Vėliau situacija kiek pasikeitė. Su dabartiniu direktoriumi Romualdu Kondrotu pasirašėme sutartį, kad galime repetuoti mokykloje, tačiau turime dalyvauti baigiamuosiuose dvyliktokų chorinukų egzaminuose, viename kitame renginyje. Dabar turime erdvią repeticijų patalpą, instrumentą, ir tai jau yra daug.“

Koncertai, koncertai ir vėl konkursai

Daugiau nei dešimtmetį „Aidija“ nedalyvavo jokiuose konkursuose, tačiau aktyviai koncertavo Lietuvoje ir už jos ribų. Choras gastroliavo daugelyje Europos šalių, atliko ne tik a cappella kūrinių programas, tačiau parengė ir ne vieną stambią partitūrą (Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Joną“, „Pasiją pagal Morkų“, Onutės Narbutaitės oratoriją „Centones meae urbi“ ir „Tres Dei Matris Symphoniae“ bei kt.). Be to, choras paruošė pirmąją lietuvišką Miko Petrausko operą „Birutė“, Broniaus Kutavičiaus operą vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“, Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Ugnies medžioklė su


Apie „Aidiją“ – buvę ir esami choristai

tai gautų didesnį ar nuolatinį užmokestį. Galbūt tai juos dar labiau paskatintų, tačiau yra rizikos, kad dainavimas chore taptų komercija. Juk kap ir minėjau – „Aidijoje“ dainuojama ne dėl finansinio atlygio.

Gabrielė DEMŠYTĖ: Aidija“ man yra bendraminčių „klubas“, kurį vienija bendras tikslas, ypatingas troškulys patirti nepaprastus jausmus, meninius išgyvenimus, kurie pakylėja ir įkvepia, praskaidrina kasdienybę ir net suteikia egzistencinę prasmę. Choras man asocijuojasi su jaunyste, gaivumu ir šviesa. Profesionaliems, solidiems chorams yra priskiriamos tokios savybės, kaip išskirtinė kokybė, „masė“, monumentalumas ir t. t. Tačiau jiems, mano nuomone, trūksta pagrindinių ir esminių „ingredientų“ – šilumos ir jautrumo, virpinančių klausytojų sielas ir prasismelkiančių iki širdies gelmių. Tikiu, kad „Aidijos“ choras šias savybes turi ir išsiskiria iš kitų chorų, besidengiančių ledo ir šalčio skydu. Choro sėkmės priežastis slypi vadovo ir choro dainininkų santykyje. O santykis yra pagarbus, išlaikoma galimybių ir reikalavimų pusiausvyra, taip pat siekiama bendrų numatytų tikslų, kiekvienas suvokia savo vaidmenį ir svarbą kolektyve.

Choras „Aidija“, 2009 m.

Mirga GRAŽINYTĖ: „Aidija” man reiškia vaikystę, muzikinę gimtinę, terpę, su kuria susiję vieni gražiausių patyrimų – muzikinių ir žmogiškų. Manau, kad choro sėkmės priežastis slypi ištikimybėje. „Aidija“ išgyveno daug etapų, perėjo įvairius stačius kalnus ir vis tiek sugebėjo išlikti. Jaunystė – dar vienas choro bruožas ir raktas į sėkmę. Omenyje turiu vidinę jaunystę, kuri nepriklauso nuo dainininkų amžiaus. Su „Aidijos“ choru susiję labai daug prisiminimų. Pamenu, kai būdama gal šešerių vienoje Anglijos bažnyčių dainavau „Edelveisą“. Bažnyčia atrodė milžiniška, o už manęs – visas choras, kurį paprastai stebėdavau iš salės galo. Taip pat įsiminė „Paukščių balsai“ – daug daug paukščių balsų Lietuvoje ir užsienyje, begalėje repeticijų, piešinių, dušų... Gaudynės su Povilu Narijausku, Živilė Stonytė, negailestingai apmėtanti dėžėmis Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, choro apsilankymas namuose – labai laukiamas, sukeliantis barnių, paliekantis netvarką ir atnešantis daugybę džiaugsmo… Nežinau, kuris prisiminimas pirmasis; visi jie lyg iš sapno būsenos, drauge su jais vyko sąmonėjimas.

Tomas ICIKZONAS: Gera kompanija, kurioje buvo gera kartu muzikuoti, – tai pirmoji mintis, kuri šauna į galvą prisiminus „Aidiją“. Dar mokykloje čiurlioniukai chorvedžiai puikiai žinojo apie „Aidiją” ir tikriau-

Darius SKRAMTAI:

Nidoje, 2010 m.

siai kaip ir aš norėjo savo kailiu išbandyti, kas tai yra. Juk „Aidija“ buvo ne mokyklos choras, o kažkas kita – įdomesnė aplinka, suaugusiųjų pasaulis! „Aidijos“ nariu buvau penkerius metus – ji man tapo puikia chorinio dainavimo mokykla. Mano nuomone, tai yra choro išskirtinumas ir, žinoma, Romualdo Gražinio nuopelnas. Jau ne vienus metus dainuoju kitur ir galiu pasakyti, kad visos „Aidijoje“ įgytos žinios yra labai vertingos. Iš dalies tai patvirtina ir faktas, kad nemažai buvusių „Aidijos“ narių dainuoja kituose žymiuose Lietuvos choruose. Manau, kad stiprioji „Aidijos“ pusė yra jos narių noras dainuoti ir muzikuoti bei įkvepiantis R. Gražinio vadovavimas šiam procesui. Taip pat išskirčiau artimą bendradarbiavimą su šiuolaikinės lietuvių muzikos kompozitoriais – O. Narbutaite, B. Kutavičiumi, F. Bajoru. Apie tobulintinus dalykus kalbėti visuomet sudėtingiau. Paskutinį kartą, kai lankiausi „Aidijos“ koncerte, išgirdau daug man žinomo ir dainuoto repertuaro kūrinių, galbūt tikėjausi visai kitos, negirdėtos programos. Žinoma, buvusiam dainininkui tai subjektyvus dalykas, o eiliniam klausytojui galbūt ir nekliūna. Apibendrindamas pasakyčiau, kad choristų maksimalizmas ir naujų idėjų įgyvendinimas choro rengiamose programose yra puiki galimybė „Aidijai“ tobulėti.

Gedas JURGUTIS: Į chorą vadovas mane pakvietė dar tada, kai buvau Čiurlionio menų gimnazijos vienuoliktokas. Skaičiavau, kad su įvairiomis pertraukėlėmis iš viso „Aidijoje“ praleidau septynerius metus. „Aidija“ – tai nuolatinis judėjimas, ardantis kasdienę rutiną. R. Gražinio reiklumas skatina tobulėti, o pasitikėjimas suteikia galimybę choristams atskleisti geriausius savo dainavimo įgūdžius. Koncerto metu pamiršti, kad esi choristas – pasijunti tarsi ritualo ar apeigų dalyvis. Labai svarbu, kad „Aidija“ moko gerbti ir toleruoti kiekvieno žmogaus išskirtinumą, priimti ir mylėti kiekvieną choro narį tokį, koks jis yra. Šia prasme tai išskirtinis kolektyvas.

Julija KOSTIUKEVIČIŪTĖ: Dainavimas „Aidijoje“ nėra darbas. Dauguma chore dainuoja ne dėl atlyginimo, o dėl galimybės patirti ypač didelį emocinį pasitenkinimą, realizuoti savo lūkesčius, įgyvendinti dalį savo profesinių poreikių. Choras ypatingas tuo, kad didžioji dalis koncertų džiaugsmą teikia ne tik klausytojams, bet ir patiems atlikėjams. Stiprioji choro pusė yra ta, kad „Aidija“ gali imtis ir imasi gana sudėtingų kūrinių ir juos kokybiškai, profesionaliai atlieka. Juk ne veltui vieni garsiausių šalies kompozitorių – B. Kutavičius, O. Narbutaitė – būtent šį chorą renkasi norėdami įgyvendinti savo idėjas. Galima svarstyti, kas nutiktų, jei „Aidijos“ choris-

„Aidija” ypatinga savo entuziazmu, kuris kyla iš to, jog dauguma žmonių chore gauna intensyvaus darbo. Jis, beje, būna rezultatyvus. Tai labai svarbu buvusiems čiurlioniukams, kurie iki „Aidijos“ būna įpratę tik arti, arti ir arti... Šiame chore matai ne tik patį darbą, bet ir jo vaisius – koncertus, keliones. Kartu su entuziazmu, savo profesionalumu, o svarbiausia, su vadovo energija, kiekvienas dainininkas sugeba patikėti daromu darbu ir perteikti rezultatus publikai. Manau, kad šiuo metu patekti į „Aidiją“ yra garbė.

Sigutė ILGAUSKAITĖ: „Aidija” – tai mano gyvenimo dalis. Labai marga ir įdomi, kartais be galo džiugi, kartais be krašto sekinanti. Ji davė galimybę pasisemti naujų patirčių, pažinti žmones, pažinti muziką, save ir pasaulį, leido tobulėti. „Aidijos“ kolektyvas ypatingas ne vien skambesio grožiu, bet ir atsidavimu atliekant muziką. Medalio nusipelno choro vadovas, kuris nuolat kupinas neišsenkamos energijos ir priima drąsius bei netikėtus muzikinius sprendimus. Vienas iš ryškiausių su choru susijusių prisiminimų – koncertas lauke, kai buvo 25 laipsniai šalčio! Tai buvo 2010 m. žiemą, dainavome draugijos „Kraujas“ (onkohematologinių ligų) narių kalėdiniame susibūrime. Nuo šalčio sniegas po kojomis girgždėjo, šalo nosys, tačiau mūsų dainavimas susirinkusiems buvo tarsi nedidelis stebuklas. Buvo malonu jausti ir žinoti, kad vardan gero tikslo choristai nemokamai gali dainuoti netgi tokiomis sąlygomis.

Tomas KREIMERIS: Dainavimas šiame kolektyve – puiki galimybė kurti, atlikti įvairiausių žanrų muziką, tobulėti muzikine prasme. Tai yra terpė, kurioje kaskart galima pasisemti ko nors naujo tiek iš vadovo, tiek iš choristų. „Aidijos“ žmonės – ganėtinai skirtingos asmenybės: su savo gyvenimais, rūpesčiais. Tačiau juos visada vienija tikslo siekimas. Atėjęs iš „Ąžuoliuko“ aš jaučiau nedidelį choristų susivaržymą, uždarumą – galbūt tai specifinė Čiurlionio mokyklos įtaka, tačiau kartu visada jaučiau ir šio choro dvasią. Mane žavi niekad nepasiduodančio Romualdo Gražinio energija, jo pastangos visuomet išspausti iš choro viską, kas įmanoma. Be abejo, patys maloniausi prisiminimai – iš kelionių: pasirodymas prieš milijoninę Kinijos televizijos auditoriją Pasaulio tautų festivalyje Pekine, konkursas Ispanijoje (Torrevieja), kur varžėmės su tikrai puikiais chorais ir pamatėme, kas vyksta už Lietuvos ribų. Įsiminė ir atvejis, kai po 8 val. važiavimo autobusu Ispanijoje stovint teko atlikti J. S. Bacho „Pasiją pagal Joną“. Choristai leipo it lapai, išeidavo iš scenos, o į ją sugrįždavo labai įdomiomis minomis ir keista eisena.

Muzikos barai / 23


Choro magija varovais“. Dalis choro narių dalyvavo šio miuziklo pastatymuose buvusiame Vilniaus „Pergalės“ kino teatre ir „Domino“ teatre (režisierius Gytis Padegimas). Į konkursų pasaulį choras grįžo 2006 m.: „Aidija“ tapo absoliučia nugalėtoja tarptautinės komisijos vertintame Lietuvos chorų konkurse, laimėjo pagrindinį prizą Kaune vykusiame sakralinės muzikos konkurse „Cantate Domino“. 2007 m. Lietuvos liaudies kultūros centras chorui įteikė „Aukso Paukštę“ ir skyrė nominaciją „Ryškiausia Lietuvos žvaigždė“. „Ilgus metus laikėmės pozicijos, kad muzikinio kolektyvo tikslas yra ne konkursai, o menininis gyvenimas. Konkursai yra geras dalykas, kai kolektyve susirenka nauja kompanija ir reikia sutelkti jėgas, tačiau kai jau turi užsitarnavęs vardą, į juos pradedi žiūrėti atsargiau, didesnį dėmesį skiri meninei veiklai“, – mano R. Gražinis. Dabartiniame „Aidijos“ kolektyve nuolat dainuoja 26–28 choristai, kurių amžiaus vidurkis yra 26–27 metai. Vidutiniškai per metus choras surengia 30 koncertų. Įdomu, kad pastaraisiais metais „Aidijos“ choro vyrų grupėje dainuoja ir ne vienas buvęs „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos auklėtinis. Buvo įdomu pasiteirauti, kokią R. Gražinis mato „Aidijos“ ateitį. – Vienokios ar kitokios ateities vizijos aplanko nuolat. Kažkada norėjosi tiesiog dainuoti įdomią ir gražią muziką, dainuoti vieningai ir nuoširdžiai. Vėliau reikėjo kokiu nors būdu įtvirtinti užgimusį organizmą. Nors ir nelengvu keliu, tačiau pagaliau atsirado viešoji įstaiga. Be abejo, nuolatinė vizija – dainuoti kuo įdomesnę, kartais net labai sunkiai įkandamą muziką. Tiesiog kopti į pačias stačiausias uolas. Dar viena vizija – rašyti daugiau chorinės muzikos, nes jos trūksta. Taip pat norisi rasti tobulesnę repetavimo formą, organizacijos struktūrą, atraminius savo koncertinio gyvenimo taškus. Vienas iš jų – Nidoje kasmet vykstantis Thomo Manno festivalis. Mums jis gyvybiškai svarbus. Nors esama burnojimo iš šalies, tikimės jame dalyvauti ir toliau. – Kiekvienas chorvedys turi savitą darbo su choru metodiką, individualų suvokimą apie chorinį dainavimą. Pavyzdžiui, latvių dirigentas Maris Sirmais į sceną leidžia tik idealiai partijas išmokusius choristus. Koks Jūsų požiūris į tokią metodiką?

– Mano nuomonė būtų lygiai tokia pati, tačiau noriu pabrėžti, kad idealiai paruošti choristus nėra paprasta. Tam reikia ir didelio talento, ir laiko. Taip, kamerinis choras iš esmės yra solistų, kamerinių solistų, choras, ir visi jo nariai

Muzikos barai / 24

programą turi būti išmokę vienodai gerai. Juk mes einame į kūrybinį aktą, o ne į kokį žaidimą „Kas čia bus? Ar šiandien mums pavyks padainuoti, ar nepavyks?“ Žmones labai svarbu įtikinti, kad gerai išmokę kūrinius ir išėję į sceną be baimės sutrikti ar suklysti, jie gali patirti didžiulį malonumą ir įgyti nuostabią patirtį. Dar vienas svarbus dalykas – kūrinių surepetavimas. Reikia labai gerai apskaičiuoti, kada pradėti rengti programą, nuo kokių kūrinių pradėti, kokius tikslus sau kelti konkrečių repeticijų metu ir t. t. – Labai panašiai prieš treniruočių ciklo pradžią kalba ir krepšinio treneriai...

– Taip! Matau labai daug chorinio gyvenimo ir krepšinio bendrumų. Jau gerą dešimtmetį stebiu ir skaitau, ką kalba krepšinio treneriai, ir labai dažnai atrodo, lyg jie kalbėtų apie chorinį meną, choro komandą ir jos rengimą. Surinkus visas žvaigždes treneriams retai pavyksta sulipdyti gerą krepšinio komandą. Taip yra ir chore. Čia komanda kartais svarbiau nei vieno ar kito dainininko asmeniniai gebėjimai. Iš tikrųjų, žiūrėdamas į Rimą Kurtinaitį aš neretai matau puikų chorvedį, kuris, kalbėdamas apie savo treniruočių metodus ir komandą, tarsi kalba apie chorvedybos dalykus. – „Aidiją“ beveik nuo pat susikūrimo nuolat lydi keletas kūrinių. Tai – Clément’o Janequino „Paukščių balsai“, Broniaus Kutavičiaus „Giedantis vėžys“, Juozo Gruodžio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Eglele aukštuole“. Kodėl choras, o gal jo vadovas, taip ištikimas šiems kūriniams?

– Tiesą sakant, vieną iš koncertų norėjau pavadinti „Aidijos“ liaudies dainos“. Žinoma, pašaliniam žmogui toks pavadinimas skamba keistai, tačiau iš tikrųjų egzistuoja tam tikri kūriniai, kuriuos jau galima pavadinti mūsų choro „liaudies“ dainomis. Čia aš nematau nieko bloga. Jeigu yra repertuaras, kuris choristams ilgai nenusibosta, prie kurio jiems malonu grįžti ir dauguma jį moka kaip savo penkis piršus, kodėl mums jo nedainuoti? Be to, būna ir taip, kad po kurio laiko grįžęs prie kūrinių juos jau matai naujai, kitaip interpretuoji. Pavyzdžiui, „Paukščių balsai“ mus lydi beveik nuo pat pradžių. „Aidija“ prasidėjo nuo renesansinės muzikos, kuri, ypač pirmaisiais metais, buvo mūsų chorinio meno įgūdžių instrumentas. Trigarsinė darna, tam tikras kameriškumas, balsų išlyginimas, o kartu labai gyvybinga muzika, kuri buvo sukurta tam, kad žmonės, įsigiję natas, namuose dainuotų ir džiūgautų per muziką. Kutavičius yra dirbęs Čiurlionio mokykloje ir labai daug prisidėjęs prie jos dvasios kūrimo. Visa jo

muzika byloja, kad žmogus gyvena labai prasmingame, įdomiame ir kūrybiškame pasaulyje, ji visuomet man darė didelį įspūdį. Prieš koncertus neretai tenka pagalvoti, kad ir Lietuvoje, ir užsienyje esi lietuvių kultūros atstovas. Ir renkiesi Martinaitį, Gruodį, Banaitį. Aišku, yra daug šiuolaikinių kūrinių, bet norisi tokio, kuris turėtų meninę intrigą, todėl galų gale atsimuši į Kutavičiaus melagių pasaką apie giedantį vėžį. Energingai išpasakoji visą tekstą, kūrinyje yra ir butelių skambesio. Įdomiausia, kad šio kūrinio noriai klausomasi ir užsienyje, sako, kad muzika keista, neįprasta. Tačiau kodėl mes turėtume būti įprasti? – Keičiasi „Aidijos“ kartos, tačiau dar dažniau keičiasi moksleivių kartos M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ar sunku susitaikyti su nuolatinėmis permainomis?

– Esu suskaičiavęs, kad šioje mokykloje praleidau jau beveik keturiasdešimt metų, jei pridedu ir savo paties mokymosi metus. Kartais pagalvoju, kad mano veikloje yra rutinos – nuolatos kas nors išeina, nuolatos kas nors ateina. Tačiau kasmet mokykla išleidžia po dvyliktokų komandą, ir kiekviena laida yra ne mažiau talentinga už buvusiąją, ne mažiau tauri. Ir tai motyvuoja. Be to, meninis procesas, kuriame tenka suktis, neleidžia pasakyti: „Kiek jau galima to paties?“ Juk chorų – tiek mokyklos, tiek „Aidijos“ – repertuaras po truputį atsinaujina, atsiranda naujų kūrinių, vyksta koncertai. – Kaip manote, kuo „Aidija“ sužavi žmones?

– Būna koncertų, kai sėdėdamas tarp žiūrovų klausaisi gerai žinomos muzikos, tačiau negirdi to, ką puikiai pažįsti. Tada bandai suvokti, koks yra tas požiūris į muziką, bet tai padaryti nelengva... Atrodo, kad muzika paversta muziejiniu reliktu, visiškai neturi gyvybės. Mano siekis – bendrauti per muziką: siųsti žinią, į kurią žmonės sureaguotų ir kurią suprastų. Ir labai malonu sulaukti atgarsio. Pavyzdžiui, buvome nustebinti ir pradžiuginti, kai po koncerto Varšuvos katedroje padėkos laišką atsiuntė pats kardinolas. Gražina Ručytė-Landsbergienė po vieno iš koncertų yra pasakiusi, kad „Aidijos“ choras yra ypatingas, teikiantis muzikavimui ir tekstui kitokią prasmę. Tai – didžiulis komplimentas. Aš nepretenduoju į tai, kad būtume patys geriausi, tačiau turime turėti siekį. Manau, kad „Aidijai“ reikia siekti būti nepakartojamai – nepakartojamai pačia geriausia prasme. Ir neimti pavyzdžių iš vadinamųjų „profesionalų“, kurie pučiasi, jog yra kažką nuveikę, ir nori, kad juos nešiotų ant rankų per amžius. n


ALEKSEJUS ARCHIPOVSKIS: VIENAS SCENOJE SU BALALAIKA

Praėjusių metų lapkričio 18 dieną Vilniaus kongresų rūmuose įvyko pasaulinio garso balalaikos virtuozo Aleksejaus Archipovskio rečitalis. Pripažinkime, kad liaudies instrumentų muzika koncertinės organizacijos jau senokai nelepina, o jei tokie koncertai ir pasitaiko, tai ne pagrindinėse sostinės salėse ir nėra plačiai anonsuojami. Taigi šis įstaigos „Culture Live“ surengtas koncertas iš tiesų sudomino. Aleksejus Archipovskis gimė 1967 metais Rusijos provincijoje – Tuapsės mieste. Muzikos mokykloje mokėsi skambinti rusų liaudies instrumentu balalaika, dar būdamas moksleivis tapo daugelio konkursų laureatu, o ją baigdamas surengė solinį dviejų dalių koncertą. 1982 metais įstojo į Gnesinų institutą Maskvoje, profesoriaus V. Zažigino klasę, o 1985-aisiais nuskynė Rusijos liaudies instrumentų konkurso laurus. Baigęs studijas A. Archipovskis dirbo Smolensko rusų liaudies orkestro solistu. 1998 metais su ansambliu „Rusija“ gastroliavo daugelyje pasaulio šalių, kaip solistas dalyvavo rusų kultūros festivaliuose. Talentas, akademinė ir koncertinė patirtis padėjo A. Archipovskiui tapti pirmo ryškumo žvaigžde. Tačiau jis nekūrė savo ansamblio, o pradėjo koncertuoti vienas. Reikia turėti nepaprastą ištvermę ir fantaziją, kad išlaikytum klausytojų dėmesį dvi valandas, kai tavo rankose – vienas vienintelis instrumentas, nelydimas jokio akompanimento. A. Archipovskiui palaikymo ir nereikia – jis pats atlieka monospektakliui prilygstančią programą; jos pagrindinis veikėjas yra jis pats ir jo akustinė balalaika, kuria jis sukuria multiinstrumentalizmo įspūdį. Pirmoje koncerto Vilniuje dalyje rusų virtuozas atliko akademinės valandos trukmės programą: bene 15-os minučių greitą muzikinį numerį, papuoštą liaudiškais motyvais, panašios trukmės lyrinę minorinę improvizaciją „Ryla“, poliritmijos ir nuotaikų atžvilgiu sudėtingą kompoziciją ir popuri, kuriame buvo daugiausia žinomų kompozitorių, pradedant L. van Beethovenu, J. S. Bachu, N. Paganini ir baigiant populiariomis rusų kino filmų melodijomis, citatų. Gerai apgalvotą sceninį įvaizdį – nacionalinį drabužį primenančius spalvingus marškinius ir makiažą – papildė išraiškinga gestikuliacija, kuria artistas šmaikščiai iliustravo muzikinę medžiagą, pavyzdžiui, vaidino išmaldos prašantį rylininką. A. Archipovskio meistriškumas leido jam nesubanalinti idėjos. Kai netikėtai įsipina telefono „Nokia“ arba Rusijos nacionalinio radijo šaukinys (Maskvos kurantai), melodija iš kino filmo „Šerlokas Holmsas“ perauga į Bacho vargonų tokatą d-moll arba nuvalkiota naujametė melodija „Jingle Bells“ – į rusišką dainelę „Miške eglutė gimė“, gali tik žavėtis improvizuotojo sąmoju.

Tokie intarpai publiką nuteikia ypač palankiai. Kita vertus, galima įžvelgti ir šį tą svarbesnio: tai žinia, kuria norima perteikti pagarbą tradicinėms vertybėms. A. Archipovskis – tarptautinio masto atlikėjas pagal talentą, o jo atliekama muzika yra ryškaus nacionalinio turinio ir kolorito. Galinga energija trykštančios interpretacijos pasižymi rusų liaudžiai būdinga dvasia – optimizmu, tiesumu, varžytuvių nuotaikomis, tradiciniu žaidimų bei humoro užtaisu. Kompozicijų pavadinimai taip pat programiški: „Kelias namo“, „Vania“, „Lietutis“, „Lopšinė“, „Žavesys“, „Žiedelis“, „Neįmanoma misija“. Tačiau Aleksejus nevengia parodyti, kad jis gali būti universalus. Antroje dalyje balalaikininkas kūrė kitokį, nebe liaudišką įvaizdį: nauji drabužiai nebeapeliavo į rusiškumą, im-

Aleksejus Archipovskis

provizacijos, kurios buvo sudėstytos panašiu kontrasto principu kaip ir pirmoje koncerto dalyje, buvo visiškai originalios, be rusų liaudies dainų ir šokių temų plėtojimo. Ypač patraukli buvo paskutinė virtuozinė charakteringų rytietiškų ritmų ir dermių kupina kompozicija. Joje buvo pasiektas, regis, neįmanomas techninis atlikimo lygis, taigi visiškai pelnytai A. Archipovskis vadinamas rusų Paganiniu. Nors balalaikos stygos ir netrūkinėja, virtuozas rodo „velniškus triukus“: skambina viena ranka ir dar užkėlęs instrumentą ant sprando... Bisui nuskambėjo minorinė lėto tempo kompozicija „Pelenė“, kurią A. Archipovskis atliko atsisėdęs ant laiptų prie pat publikos. Liūdna ir atmintin įstringančia melodija, meistriškai sukurta vienišumo nuotaika, nepaprastu muzikalumu jis savo meną tikrąja žodžio prasme dar labiau priartino prie žmogaus (viena jo kompozicijų turi nelabai išverčiamą pavadinimą „Čeloveče“). A. Archipovskis pokalbyje patvirtino, kad nenaudoja sintezatorių ar fonogramų, tik akustinės balalaikos muzikinius efektus – reverberaciją ir vadinamąjį sulaikymą. Jis skambina 1928 metų instrumentu, kurį pagamino

Sankt Peterburgo meistras Josifas Galinis. Balalaikos istorijai jau daugiau nei 300 metų, pasak A. Archipovskio, rašytiniuose šaltiniuose ji pirmąkart paminėta 1628 metais. Maskvos balalaikos mokykla – akademinė. Muzikantai atlieka klasikinių kūrinių aranžuotes, šiuolaikinių autorių ir kartais savo kūrybą. Aleksejaus kelias kitoks: „Su balalaika padariau tai, ką prieš šimtą metų su gitara padarė gitaros meistrai. Jie tam tikrais būdais pagerino instrumento skambėjimą (podzvučili), pritaikė šiuolaikines aranžavimo priemones.“ Akustine balalaika A. Archipovskis skambina 25 metus. Palyginti su klasikine balalaika, jis išrado nemažai atlikimo būdų, pavyzdžiui, flažoletinę techniką. Kai kuriuos būdus jis perėmė iš gitaristų. Anot A. Archipovskio, sunku pasakyti, kokio žanro muziką jis atlieka, nes joje daug etnikos ir klasikos užuominų. „Pasaulį suvokiu kaip kaleidoskopą. Tas kaleidoskopiškumas mus lydi visur, todėl mano kūriniuose yra įvairių stilių. Visos improvizacijos – parengtos kompozicijos. Rytietiškoje kompozicijoje panaudojau moduliatorių, kuris oktava pažemina garsą. Tokiu būdu atsiranda daugiau balsų“, – kūrybos paslaptimis dalijosi Aleksejus. A. Archipovskis – vienas iš nedaugelio muzikos pasaulio novatorių, kurie nebesitenkina ankstesnių kartų pasiekimais, bet prisideda prie vieno ar kito instrumento raidos, kuria specifinį repertuarą ir turtina žanrą. Tad visai nepagrįstas kartais pasigirstantis nusistebėjimas „primityviu rusų liaudies instrumentu“ – tarsi juo nebūtų galima virtuoziškai groti. Prisilietus stebuklingoms A. Archipovskio rankoms jis neprarado klasikinės sandaros ir savito tembro. Modifikuota ir iškelta į scenines aukštumas – ji vis ta pati balalaika. Visa tai rašau todėl, kad tokius muzikos pasaulio reiškinius laikau didžiausios svarbos ir noriu priminti, kad mes, lietuviai, šioje srityje esame ne tik ne prastesni, bet kai kur ir lenkiame kaimynus. To pamiršti nevalia, jei norime ainiams palikti ne vien atominės elektrinės griuvėsius, bet ir ką nors, kas reikšminga, autentiška ir artima širdžiai. Pranas Tamošaitis prieš penkiasdešimt metų taip pat buvo vienas novatorių, dalyvavo tobulinant lietuvių liaudies instrumentą birbynę. Jono Švedo, Povilo Samuičio ir kitų liaudies muzikos specialistų idėją įgyvendino meistrai, tarp jų Pranas Serva, kuris P. Tamošaičiui padarė unikalų instrumentą. Birbynininkas pirmasis pasaulyje išgarsino chromatinę birbynę, taip pat pasirūpino šio nacionalinio instrumento patentavimu. Buvo įdomu sužinoti, kad VI pasauliniame Maskvos jaunimo ir studentų festivalyje 1957 metais, kuriame P. Tamošaitis kaip solistas ir ansamblio vadovas laimėjo du aukso medalius, dalyvavo ir A. Archipovskio tėvas. Pasaulis mažas, tačiau jame nuveikti darbai gali būti dideli. Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 25


Sukaktis Irina ACHRAMAVIČIŪTĖ

Ð

ių metų pradžioje Genadijus Savkovas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, pirmojo Lietuvos akordeonų dueto įkūrėjas (kartu su prof. Eduardu Gabniu) ir ilgametis narys – atšventė garbingą 60 metų jubiliejų. „Akordeono muzika – mano sielos atspindys“, – sako vienas ryškiausių šalies akordeonistų.

KELIAS Į MUZIKĄ

Genadijus Savkovas gimė 1952 metų sausio 9 dieną Rusijoje, Čeliabinsko srities Satkos mieste. Vaikystė prabėgo muzikinėje aplinkoje – namuose dažnai skambėdavo muzika. Tėvas buvo melomanas, nuolat vaikščiodavo į simfoninės muzikos koncertus, vaikystėje grojo balalaika. Motina gražiai dainuodavo, akompanuodama sau gitara. Tėvai stengėsi ir vaikams įskiepyti meilę muzikai, todėl Genadijų ir jo brolį Jurijų nuvedė į muzikos mokyklą. Kadangi šeima gyveno kukliai ir neturėjo galimybės nupirkti fortepijoną, vaikai įstojo į akordeono specialybę. Akordeonu mažasis Genadijus susidomėjo dar būdamas labai mažas – imdavo taburetę ir imituodavo grojimą

Gyvenimo melodija, skambanti akordeono garsais Genadijui Savkovui – 60 savo mėgstamu instrumentu. Dar muzikos mokykloje Genadijus suprato, kad gyvenimą paskirs muzikai – jam puikiai sekėsi groti ir akordeonu, ir fortepijonu, jis dažnai dalyvaudavo koncertuose kaip solistas bei estradinio ansamblio narys. 1967 metais Genadijus Savkovas įstojo į Omsko Visariono Šebalino aukštesniąją muzikos mokyklą, mokėsi Lietuvos valstybinės konservatorijos absolvento Vladimiro Jepifanovo akordeono klasėje. „Mano dėstytojas buvo geras pedagogas ir atlikėjas, – pasakoja Genadijus Savkovas. – Dar būdamas Lietuvos valstybinės konservatorijos studentas jis pirmasis Lietuvoje akordeonu pagrojo dviejų dalių rečitalį. Baigęs konservatoriją raudonu diplomu, jis grįžo į Rusiją. Dirbdamas Omsko aukštesniojoje muzikos mokykloje parengė apie 90 studentų, iš kurių daugiau negu pusė įstojo į aukštąsias muzikos mokyklas“. Visariono Šebalino aukštesniojoje muzikos mokykloje Genadijus Savkovas

Muzikos barai / 26

Genadijus Savkovas lankė fortepijono, muzikos istorijos ir teorijos, solfedžio paskaitas, kurių metu reikėdavo improvizuoti, groti iš klausos, kurti, instrumentuoti kūrinius. Buvo įkurtas estradinis ansamblis, kuriame jis grojo jonika. O vasaros metu teko dirbti akompaniatoriumi pionierių stovyklose – ši patirtis buvo reikšminga tolimesnėms studijoms. Baigęs aukštesniąją muzikos mokyklą, Genadijus Savkovas gavo paskyrimą studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tuo metu daugumoje Rusijos aukštųjų muzikos mokyklų nebuvo akordeono specialybės, tik bajano, todėl Genadijus Savkovas 1971 metais atvyko į Lietuvą ir įstojo į konservatoriją. Jo specialybės dėstytoju tapo doc. Vaclovas Furmanavičius. „Kadangi turėjau stiprius techninius grojimo pagrindus, dėl specialybės problemų nekildavo, nors programos buvo gana sunkios, – pasakoja Genadijus Savkovas. – Buvo įdomu lankyti Valento Leimonto dirigavimo, Juliaus Špigelglazo ir Adeodato Tauragio muzikos istorijos paskaitas. Privalomą fortepijoną dėstė Aldona Radvilaitė – jos paskaitos buvo nepaprastai geros, pagrojau nemažai sudėtingų kūrinių, tokių kaip Sergejaus Rachmaninovo „Elegija“, Ferenzo Liszto „Meilės svajos“, Ludwigo van Beethoveno Sonata Nr. 4.“


Eduardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo akordeonų duetas. 1990 m. Su Franku Marocco

Genadijaus Savkovo studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje laikais akordeonų ansamblio disciplinos dar nebuvo, studentai grojo tik akordeonų orkestre. Tačiau jau pirmame kurse jis pradėjo muzikuoti duetu su savo bičiuliu, taip pat akordeono specialybės pirmo kurso studentu Eduardu Gabniu. Pirmiausia skambino dviem fortepijonais, vėliau kilo mintis įkurti akordeonų duetą. Tuo metu, kai į akordeoną buvo žiūrima tik kaip į pramoginį ar vestuvių instrumentą, akordeonistui solistui buvo sunku išeiti į didžiąją sceną. O akordeonų ansamblis dėl platesnių dinaminių ir techninių galimybių gali geriau ir efektingiau atskleisti šio instrumento specifiką. „1976–1977 metais tarnavau kariuomenėje, kur teko mušti didįjį būgną, groti rusų liaudies instrumentų orkestre. Tais laikais karininkų rūmuose vykdavo šokiai, į kuriuos ateidavo daugybė vilniečių. Tuose šokių vakaruose grodavau estradiniame ansamblyje, kuriam pats aranžuodavau kūrinius, – pasakoja Genadijus Savkovas. – Kai grįžau iš kariuomenės, su Eduardu nutarėme groti duetu. Užsibrėžėme tikslą sukurti aukšto meninio lygio dviejų solistų ansamblį, ir jokie sunkumai, tokie kaip, pavyzdžiui, repertuaro problema, mūsų negąsdino. Pradėjome aranžuoti kitiems instrumentams parašytus kūrinius. Siekdami užkariauti klausytojų dėmesį ir pripažinimą, daugiausia grojome akademinės krypties muziką, o ją atlikti senos konstrukcijos akordeonais be baritoninių bosų buvo išties nelengva. Taip pat nepamiršome į savo repertuarą įtraukti ir pramoginių kūrinių, kurių dėka akordeonas tapo populiariu instrumentu. Tuo metu akordeonas visiems asocijuo-

daug naudos davė Nikolajaus Rizolio patarimai ir paskaitos – sužinojome įvairių specifinių ansamblinio grojimo niuansų. Kijevo konservatorijos pedagogai, garsėjantys kaip originalių virtuozinių transkripcijų autoriai, supažindino mus su instrumentavimo subtilybėmis, bendraudami su visame pasaulyje žinomais Ukrainos bajano ir akordeono virtuozais, klausydamiesi jų koncertų, gavome nemažai profesionalaus grojimo akordeonu įgūdžių bei pedagoginių žinių.“ Po tobulinimosi Ukrainoje prasidėjo kitas Genadijaus Savkovo kūrybinio kelio etapas, nauja tobulumo ir brandos pakopa. Apie tai liudija daugybė koncertų bei puikūs Eduardo Gabnio ir

SIEKIANT TOBULYBĖS

1983-iaisiais ansamblio nariai 3 metus mokėsi Kijevo Piotro Čaikovskio konservatorijos meno aspirantūroje, legendinio Nikolajaus Rizolio ansamblio klasėje, ir tobulinosi kaip solistai: Genadijus Savkovas – prof. Jano Jaškevičiaus, o Eduardas Gabnys – prof. Nikolajaus Davydovo akordeono klasėje. „Visuomet siekiau tobulybės, – sako Genadijus Savkovas. – Esu labai dėkingas savo pirmajam dėstytojui Vladimirui Jepifanovui, kuris įdiegė man pagrindinius profesionalaus grojimo principus. Labai Trio „Vilnius“: (iš kairės) Genadijus Savkovas, Antanas Smolskus ir Eduardas Gabnys Tomo Leiburo retro muzikos ansamblis ir Genadijus Savkovas

Audriaus ZAVADSKIO nuotr.

PIRMASIS LIETUVOS AKORDEONŲ DUETAS

davosi būtent su pramogine muzika, tokio stiliaus kūriniai labiausiai žavėdavo klausytojus. Be to, tai buvo pirmojo profesionalaus Lietuvos akordeonisto Algirdo Ločerio, kuris garsėjo kaip lengvosios muzikos atlikėjas, įtaka akordeono menui. O mums, jauniems muzikantams, pramoginiai kūriniai buvo būdas išreikšti savo jaunatvišką polėkį, emocijas, pademonstruoti pirštų techniką, improvizacinius sugebėjimus.“ Jaunieji entuziastai repetuoti pradėjo 1977 metų gruodį, o kūrybinės istorijos pradžią simbolizavo pirmasis ansamblio koncertas 1978 metais Naujosios Vilnios kultūros rūmuose. 1981 metų gegužės 7 dieną Eduardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo akordeonų duetas buvo įvertintas kaip rimtas akademinis ansamblis – tuometinis Lietuvos valstybinės filharmonijos vadovas prof. Rimvydas Žigaitis suteikė galimybę jauniems talentingiems akordeonistams atlikti dviejų dalių rečitalį prestižinėje Filharmonijos salėje. Koncertas sulaukė didelio pasisekimo ir buvo naujo etapo dueto kūrybiniame kelyje pradžia. Aktyvi dueto koncertinė veikla paskatino lietuvių kompozitorius kurti muziką akordeonui – originalias kompozicijas specialiai Euardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo duetui sukūrė Vytautas Mikalauskas, Valentinas Bagdonas, Jonas Tamulionis, Vytautas Juozapaitis, Feliksas Bajoras ir kiti.

Muzikos barai / 27


Sukaktis Po darbo „Città di Lanciano“ akordeonistų konkurso vertinimo komisijoje su Laura Escalada Piazzolla, Astoro Piazzollos žmona. Italija, Lančiano Tarptautinio Baltijos akordeonų kvinteto „Excelsior“ nariai Vladimiras Ušakovas, Genadijus Savkovas ir Svetlana Stavickaja

Genadijaus Savkovo akordeonų dueto pasirodymai ir pergalės tarptautiniuose konkursuose – 1989 metais pirmasis Lietuvos akordeonų duetas laimėjo antrąją vietą Tarptautiniame Klingentalio akordeonistų konkurse Vokietijoje, o 1994-aisiais Italijoje pelnė iškart dviejų tarptautinių konkursų – „Premio Internazionale Astor Piazzolla“ ir „Città di Castelfidardo“ – diplomantų vardus. Už įdomias Astoro Piazzollos kūrinių aranžuotes, kurias padarė patys atlikėjai, konkurse „Premio Internazionale Astor Piazzolla“ duetas buvo apdovanotas specialia premija. Norėtųsi pabrėžti, kad būtent Eduardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo ansamblis ne tik pirmasis supažindino Lietuvos klausytojus su šio kompozitoriaus kūryba, bet ir išpopuliarino mūsų šalyje jo vardą. Sekdami dueto pavyzdžiu, Astoro Piazzollos kūrinius pradėjo groti ir kiti ansambliai. „Pirmą kartą Astoro Piazzollos kūrinių natas gavome 1990-aisiais. Labai susidomėjome, – pasakoja Genadijus Savkovas. – Piazzollos muzika labai jausminga, dėl to man ypač artima. Dažnai skaitau paskaitas apie šio kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą, turiu daug įrašų.“ 1996 metais dueto nariai, ieškodami įdomių muzikavimo sprendimų, pradėjo groti su birbynininku Antanu Smolskumi – taip atsirado Vilniaus trio, kuris garsino Lietuvą Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje bei įvairiose Europos šalyse. Dalyvaujant įvairiuose festivaliuose už Lietuvos ribų ir užsimezgus šiltiems ryšiams su rusų bei latvių akordeonistais, kilo naujo projekto mintis – 2001 metais buvo įkurtas tarptautinis Baltijos akordeonų kvintetas „Excelsior“, kuris tapo keturių tarptautinių akordeonistų konkursų laureatu. „Lyginant mūsų duetą su

Muzikos barai / 28

kvintetu, pastarojo repertuaras buvo kur kas linksmesnis, nes kolegos daugiausia dirbo pramoginiame žanre, – sako Genadijus Savkovas. – Grojome daug efektingos muzikos, koncertai turėdavo didelį pasisekimą. Mūsų duetas – akademiškas ansamblis, ne toks ugningas ir artistiškas, tačiau turintis savo veidą.“ Eduardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo duetas surengė apie 900 koncertų įvairiose pasaulio šalyse. Ansamblio atliekama muzika skambėjo Argentinoje, Brazilijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje ir, aišku, visoje Lietuvoje. Siekdamas populiarinti akordeono muziką, duetas įrašė plokštelę, kompaktinį diską, keturias garso kasetes, parengė įrašų Lietuvos radijui. Taip pat išleido keletą pačių dueto narių suredaguotų kūrinių rinkinių. Pirmasis Lietuvos akordeonų duetas suformavo lietuvišką ansamblinio grojimo mokyklą, supažindino įvairias užsienio šalis su lietuviška akordeono muzikavimo tradicija bei repertuaru. Šio ansamblio ir pirmojo Lietuvos akordeonų kvinteto „Concertino“ aranžuoti kūriniai sudaro dabartinį visų šalies akordeonų kolektyvų repertuaro pagrindą.

GENADIJUS SAVKOVAS – PADAGOGAS

Pedagoginę veiklą Genadijus Savkovas pradėjo dar studijų metais. Pradžioje buvo muzikos mokyklos prie buvusių Geležinkelininkų rūmų specialybės ir orkestro mokytojas. Po studijų gavo paskyrimą dėstyti Panevėžio pedagoginėje muzikos mokykloje, o nuo 1977-ųjų iki šiol dirba Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje. Penkerius metus (1989–1994) dėstė specialybės, dirigavimo ir akordeonų orkestro disciplinas Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, ten Genadijaus Savkovo akordeono klasę baigė Danielius Rozovas, Lina Dambrauskaitė, kelis kursus mokėsi Genadijus Savkovas su broliu Jurijumi (ketvirtas iš kairės) ir Čiurlionio kvartetu koncertuoja Omske

Vladimiras Voskanas. 1986–1987 metais ir nuo 1995-ųjų iki šiol Genadijus Savkovas dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dėsto akordeonų ansamblio ir instrumentuotės disciplinas. Jo vadovaujami ansambliai nuolat dalyvauja šalies ir tarptautiniuose festivaliuose bei konkursuose, pelno laureatų vardus. Už aukštus vaikų ir jaunimo mokymo rezultatus 1998 metais Genadijui Savkovui suteikta mokytojo eksperto kvalifikacija, o 2007-aisiais – docento vardas.

SOLISTAS VIRTUOZAS

Jau studijų metais Genadijus Savkovas garsėjo kaip gabus atlikėjas, turintis žėrinčią pirštų techniką ir subtilų skonį. Jis dažnai grieždavo solo koncertuose, televizijoje įrašė populiariosios muzikos koncertą. Jam visuomet patiko būti scenoje, muzikuoti ne tik su akordeonistais, bet ir su kitais instrumentininkais. Todėl Genadijus Savkovas neapsiribojo akordeonų dueto su Eduardu Gabniu veikla. Daug metų jis groja su Tomo Leiburo retro muzikos ansambliu, kuris puoselėja geriausias džiazo ir populiariosios muzikos tradicijas. Šiuo metu su naujais Tomo Leiburo retro muzikos ansamblio muzikantais Mariumi Leiburu, Povilu Laurinaičiu ir dainininke Judita Leitaite Genadijus Savkovas paruošė naują programą, netrukus bus išleista dviguba kompaktinė plokštelė, skirtą paties akordeonisto 60-mečiui. „Noriu priminti klausytojams


legendinio Lietuvos akordeonisto Algirdo Ločerio, su kuriuo turėjau garbės artimai bendrauti, muziką – būtent ji išvedė akordeoną į plačius koncertines vandenis, – sako Genadijus Savkovas. – Taip pat norėtųsi, kad žmonės nepamirštų ir Rusijos bei Europos senosios lengvosios muzikos, kurią grojo nuostabūs akordeonistai Pietro Frosini, Borisas Veksleris, Borisas Tichonovas ir kiti.“ Genadijui Savkovui taip pat teko bendradarbiauti su M. K.  Čiurlionio styginių kvartetu, Lietuvos kameriniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Šiaulių kameriniu orkestru, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru bei atskirai su jo solistais koncertmeisteriais, kameriniais ansambliais „Mezzo“ ir „Armonų trio“, dainininkais Regina Maciūte, Natalija Katiliene, Judita Leitaite, Asmik Grigorian, Virgilijumi Noreika, Jonu Girijotu, Edmundu Kuodžiu, Aušra Stasiūnaite, Arvydu Markausku, smuikininkais Algirdu Stulgiu, Gediminu Dalinkevičiumi, Andriumi Krevnevičiumi, saksofonininku Danieliumi Praspaliauskiu, perkusininku Sauliumi Augliu, pianistu Dmitrijumi Golovanovu ir kitais muzikantais. Pastaruoju metu Genadijus Savkovas daugiausia koncertuoja kaip solistas, jis virtuoziškai atlieka pramoginę akordeono muziką. Vienas ryškiausių jo pasirodymų – didelis solinis koncertas prestižinėje Alfredo Mireko armonikos muziejaus Koncertų salėje. Taip pat atlikėjas išbando naują žanrą – muziką teatrui: kartu su kitais muzikantais Genadijus Savkovas pritaria aktoriaus Rolando Kazlo atliekamoms melodeklamacijoms dainuojamosios poezijos koncertuose ir festivaliuose, dalyvauja Johanno Strausso operetės „Vienos kraujas“ pastatyme Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. *** Šalia pedagoginės ir koncertinės veiklos Genadijus Savkovas dirba ir visuomeninį darbą – jis yra vienas Tarptautinio Vilniaus akordeono festivalio organizatorių ir nuolatinių dalyvių bei Lietuvos akordeonistų konkurso organizacinio komiteto narys. „Mano gyvenimas skirtas muzikai, – sako akordeonistas virtuozas. – Svarbiausia man atlikėjo veikla, jai skiriu daugiausia dėmesio. Muzika man – tai ir darbas, ir hobis: domiuosi džiazu, skaitau paskaitas apie džiazą bei pramoginę akordeono muziką, renku natas, garso įrašus. Dirbu savo mėgstamą darbą, gyvenime darau tai, ką geriausiai sugebu, todėl esu be galo laimingas.“ n

„SUBTILU-Z“: NEBIJOKIME NEGIRDĖTŲ VARDŲ

Patys geriausi yra netikėtai patirti įspūdžiai. Jie turi keistą, bet žavią savybę: ilgam išlieka atmintyje, o kartais braute braunasi į paviršių, patys nori būti išgirsti, išsakyti aplinkiniams. Būtent tokį efektą sukėlė vasario 19 d. Vilniaus rotušėje surengtas grupės „Subtilu-Z“ koncertas. Pas mus (ir ne tik pas mus) įprasta, kad į bet kokį naują reiškinį žiūrima su tam tikru įtarumu. Kaip dvejojama prieš perkant naujausios mados drabužį, taip dvejojama ir prieš einant į visiškai negirdėtos grupės koncertą. Ar verta? Gal geriau kokį serialą pažiūrėti ar į kavinę užsukti… Patikėkite, verta. „Subtilu-Z” – originalios sudėties ansamblis. Du akordeonai, mušamieji ir… tenorinė birbynė. Taip taip, birbynė. Kokias šio lietuvių liaudies instrumento galimybes scenoje demonstruoja Laurynas Vaitkus, žodžiais sunku nusakyti. Virtuozui paklūsta tiek sudėtingos Astoro Piazzollos partitūros, tiek pačios grupės narių kūriniai, jis puikiai improvizuoja džiazo standartų temomis. Pavydėkit, saksofonininkai! Abu grupės akordeonistai – Povilas Velikis ir Dmitrijus Mihailovas, kaip ir L. Vaitkus, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai. Dmitrijus mokytis į Vilnių atvyko iš Latvijos ir įleido čia šaknis (į gimtinę grįžti nebesinori, prisipažino vaikinas publikai). Akordeonistai – tikri savo amato meistrai, o dar labiau žavi jų sugebėjimas groti ansamblyje: degančios į kolegas įsmeigtos akys, darnus įkvėpimas kūrinių pradžioje, greita reakcija. Kai trūkstamų pipiriukų patiekalui prideda Vytauto Švažo perkusija, lieka pripažinti – tikrai subtilu. Profesionalumo ir polėkio netrūksta, nebent kompanijai reikėtų pagalvoti apie tvarkingesnę, o gal ir vienodą sceninę aprangą. Argentinietiško tango ritmai, JAV džiazo rūsių kvapas, keletas choru atliktų vokalinių intarpų ir malonus bendravimas su publika – už lango šėlstant pūgai „Subtilu-Z“ vaikinai tikrai pakėlė nuotaiką ir… užsitikrino ne vieną užimtą vietą savo būsimuose koncertuose. Pabaigai galima tik pridurti, kad koncertą surengė Lietuvos muzikų sąjunga, kiekvieno mėnesio trečią sekmadienį savo nariams sudaranti progą pasirodyti Vilniaus rotušėje.

MENININKĖS – PRIEŠ SMURTĄ

Lapkričio 26 d. Vilniaus rotušėje ir gruodžio 3 d. sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko VšĮ „Meno ekspansija“ sumanytas renginys „Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės manifestas“. Skambėjo temos ir arijos iš Giuseppe Verdi operos „Giovanna d‘Arco“, ištraukos iš Bernardo Shaw dramos „Šventoji Joana“.

Kompozicija „Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės manifestas“ atliekama Šv. Kotrynos bažnyčioje

„Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės manifestas“ – teatralizuotas muzikinis pasakojimas apie šios istorinės asmenybės kelią nuo kaimo merginos, vėliau prancūzų tautos gelbėtojos ir pasmerktos mirti ant laužo eretikės iki jos paskelbimo šventąja. Kompozicijos autorė ir Joanos Arkietės vaidmens atlikėja – aktorė Eglė Tulevičiūtė. Arijas ir rečitatyvus iš G. Verdi operos „Giovanna d‘Arco” atliko Lietuvoje ir užsienyje žinoma kamerinio dainavimo meistrė, tarptautinių konkursų laureatė Natalija Katilienė (sopranas). Žygimanto Čmeliausko aranžuotas ištraukas iš šios operos atliko Eglė Perkumaitė (fortepijonas), Vita Šiugždinienė (violončelė) ir Laima Šulskutė (fleita). Scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkai Kristijonas Siparis ir Jūratė Liudvinavičienė. Renginys, skirtas artėjančioms 600-osioms Joanos Arkietės (1412–1431) metinėms, yra tarptautinės socialinės akcijos „16 aktyvumo dienų prieš smurtą prieš moteris“ Vilniuje programos dalis. Paskutinį kartą kompozicija buvo parodyta gruodžio 10 d. 19 val. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje. MB inf.

Rimantas BAURA

Muzikos barai / 29


Iš praeities

Antanas Smolskus negæstanti Lietuvos muzikos þvaigþdë Anatolijus LAPINSKAS

A

ntanui Smolskui 2011 metais būtų suėję tik 60 metų. Deja, jau aštuoneri metai jo nėra tarp mūsų. Ir tai ne vien fizinė žmogaus netektis. Kartu su nutilusiu Antano Smolskaus birbynės aksomu, nėra ko slėpti, nutilo ar bent sumenko lietuviškos birbynės pasaulinio pripažinimo garsas. Jis mūsų liaudies instrumentinės muzikos baruose išvarė ne tik vieną giliausių vagų kaip aukščiausias klasės atlikėjas, pedagogas, birbynės propaguotojas, naujų kūrinių įkvėpėjas, bet ir neprilygstamas Lietuvos reprezentantas Europoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje. A. Smolskaus birbynę, neperdedant galima teigti, girdėjo visas Žemės rutulys. Šį kartą prisiminkime Antaną Smolskų ne vien jo gyvenimo apžvalga, bet ir jo draugų balsais, o jų jis tikrai turėjo daug. Jau vien dėl savo, rodos, amžino gyvenimo džiaugsmo, mielos dzūkiškos tarmės, žmogiškos šilumos. Dievo duotas muzikalumas, ypatingas darbštumas, ryškiai matoma talento galia, platus muzikos, pagaliau ir gyvenimo problemų suvokimas traukte traukė prie jo kolegas, studentus, jo atliekamos muzikos klausytojus. Antanas Smolskus gimė 1951 metų liepos 10 dieną Dauguose, nedideliame miestelyje tarp Alytaus ir Varėnos, prie Antanas Smolskus

Muzikos barai / 30


to paties vardo vingių vingiais išraityto ežero, tiesa, dar meiliai vadinamo ir Dzidziuliu. Jo biografijoje užtinkame šykščią eilutę: „Alytaus muzikos mokykloje mokėsi akordeono specialybės.“ Tačiau verta priminti, kad tie mokslai buvo pasiekiami ne miesto susisiekimo sąlygomis, bet kelis kartus per savaitę važiuojant beveik trisdešimt kilometrų pirmyn ir atgal. Jau vien tai rodo nepalenkiamą A. Smolskaus pasiryžimą siekti muzikos aukštumų. 1966 m. baigęs muzikos mokyklą, A.  Smolskus įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar – Vilniaus konservatorija) birbynės klasę pas žymų birbynės pedagogą, kartu ir birbynės išradėją (drauge su Pranu Serva) Povilą Samuitį. Mokslo metus „Kelpšynėje“ apibūdina stoti į tuometinę Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija) išduota charakteristika, pasirašyta mokyklos direktoriaus Petro Juodelės: „Nuo pat pirmųjų mokslo metų dienų mokykloje A. Smolskus pasireiškė tik iš gerosios pusės. Mokėsi gerai ir labai gerai. Draugų buvo gerbiamas. Moksleivis sąžiningai ir kruopščiai atlikdavo visas jam paskirtas užduotis, nevengdavo visuomeninio darbo, aktyviai dalyvavo koncertiniame mokyklos gyvenime, sportinėse sekcijose. Jaunųjų specialistų skirstymo komisija A. Smolskui leido laikyti stojamuosius egzaminus į LTSR valstybinės konservatorijos dieninį skyrių.“ Prašyme priimti į konservatoriją A. Smolskus rašo: „Jeigu išlaikysiu egzaminus, pageidaučiau, kad paskirtumėte mane pas dėst. P.  Samuitį.“ Stojančiojo anketoje 1970 m. birželio 29 d. A. Smolskus rašo: „Tėvas dirba priešgaisrinės apsaugos komandoje gaisrininku šoferiu, atlyginimas 90 rub. Motina dirba ligoninėje sanitare, atlyginimas 60 rub.“ Galima būtų pridurti, kad į šeimos taupyklę nuo pat paauglystės nemažą dalį įdėdavo ir pats A. Smolskus, užsidirbdavęs iš grojimo šokių vakarėliuose ar vestuvėse. Apie studijų metus konservatorijoje diplomantui išduotoje charakteristikoje skaitome: „Visus konservatorijoje praleistus metus A. Smolskus mokėsi tik gerai ir labai gerai. Turi puikius muzikinius gabumus ir muzikinę klausą. Savarankiškas, darbštus, pareigingas, gerbiamas draugų. Labai geras muzikinių kūrinių atlikėjas, grodamas jis ne tik atlieka kūrinį, bet jį ir išgyvena. A.  Smolskus aktyviai dalyvavo koncertinėje veikloje, jo rečitaliai įvyko Dauguose, Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje. 1973 m. A.  Smolskus tapo sąjunginio konkurso Voroneže laureatu. 1973–1974 m. A.  Smolskus kon-

certavo JAV. Pastaruosius dvejus metus dirba J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.“ * * * Apie A.  Smolskaus studijų metus prisimena jo bendramokslė, šiuo metu Šiaulių konservatorijos dėstytoja Regina VAIŠNORIENĖ (Burneckytė): Su Antanu Smolskumi susipažinau 1971 metais, įstojusi į tuometinę Valstybinę konservatoriją, tačiau geriau vienas kitą ėmėme pažinti po metų, pradėję groti duetu. Tuomet mus suvedė konservatorijos dekanas Valentas Leimontas, jis pasiūlė savarankiškai ruoštis sąjunginio liaudies dainų ir kūrinių liaudies instrumentams atlikėjų konkursui. Mūsų duetui talkinti sutiko liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Nuo pat pirmosios repeticijos užvirė kūrybinis procesas, kurio lygiateisiai dalyviai buvome visi. Intensyvaus darbo rezultatai nenuvylė – tapome šio konkurso respublikinio turo nugalėtojais ir gavome teisę ruoštis sąjunginiam konkursui Voroneže. Dar ir šiandien gerai prisimenu mūsų su Antanu jaudulį prieš išeinant į konkurso sceną, kurioje prieš mūsų pasirodymą virtuoziškai keturių dešimčių būgnų komplektu grojo azijiečių perkusininkų ansamblis. Bet mūsų įtaigumas, matyt, pelnė žiuri simpatijas, ir mes patekome ne tik į antrąjį turą –tapome pirmosios vietos laimėtojais! 1973 m. gruodžio mėnesį su 24 turistų iš Lietuvos delegacija viešėjome JAV. Su koncertais aplankėme didžiuosius JAV miestus: Niujorką, Vašingtoną, Los Andželą, San Franciską, Bostoną, Čikagą, viešėjome lietuvių bendruomenėse, susipažinome su šalies kultūra. Teko koncertuoti San Francisko televizijoje. Mus su Antanu labai stebino publikos reakcija į atlikėjus. Po mūsų pirmojo pasirodymo bijojome išeiti nusilenkti bisui, nes salėje žiūrovai švilpė ir trypė kojomis. Manėme, kad tie žmonės mus apmėtys kiaušiniais, o jie, pasirodo, taip reiškė susižavėjimą. Muzikavimas kartu mus su Antanu visam gyvenimui padarė gerais draugais. Juk nemažai laiko teko praleisti kartu. Žinojome net apie kai kurias vienas kito gyvenimo problemas, vienas kitam nestokojome patarimų. Žavėjo jo subtilus humoro jausmas, kuris jį lydėjo beveik visose situacijose. Antanas buvo jautrus ir labai profesionalus partneris scenoje bei nuoširdus draugas gyvenime. Paskutinį kartą su juo matėmės 2002 metų vasarą Palangoje, liaudies instrumentų pedagogų seminaro metu. Tuomet nenujaučiau, kad mūsų nuotaikingas pokalbis prie kavos puodelio bus paskutinis...

* * * Tuo laiku, vos keleri metai po studijų, A. Smolskus jau buvo išmaišęs Ameriką ir Europą, koncertavo JAV, Lenkijoje, Danijoje, Norvegijoje, Rytų Vokietijoje, Suomijoje, Anglijoje ir kt. 1978 m. A.Smolskus pradėjo dėstyti Lietuvos konservatorijoje. Darbo jaunasis

A. Smolskaus solinės karjeros pradžia susijusi su Dailės muziejaus kanklių trio

specialistas nestokojo, dėstė birbynės specialybę, dirigavimą, partitūrų skaitymą, vadovavo pedagoginei praktikai, taip pat mokomajam orkestrui, skaitė paskaitas mokytojų tobulinimosi institute. Tačiau ir intensyviai koncertavo. Per pirmuosius penkerius darbo konservatorijoje metus A.Smolskus surengė 310 koncertų, tarp jų ir su pučiamųjų orkestru „Trimitas“. Po penkerių metų nuveiktų darbų kraitis dar pagausėjo: išleido septynis diplomantus, leidyklai įteikė vadovėlį „Birbynės mokykla“, parengė šešias solines programas, surengė 53 solinius koncertus, įrašė net 178 kūrinius, atliko naujus 36 lietuvių kompozitorių kūrinius, gastroliavo daugelyje pasaulio šalių, tarp jų ir Japonijoje. Reikšmingas A. Smolskaus profesinio augimo žingsnis buvo aspirantūra tuometinio Leningrado konservatorijoje, prof. Pavelo Suchanovo klasėje, kurią baigė 1985 m. Tai buvo legendinis profesorius, išugdęs per 200 puikių muzikantų ne tik iš Rusijos, bet ir iš Vengrijos, Lenkijos, Suomijos, Lietuvos... Be A. Smolskaus, pas jį mokėsi ir žymiausias Lietuvos klarnetininkas Algirdas Budrys. 1987 m. rugsėjo 4 d. Liaudies instrumentų katedros posėdžio išvadoje rašoma: „A. Smolskus turi autoritetą tarp studentų, yra reiklus ir kartu draugiškas, tolerantiškas, paskaitų metu sukuria kūrybišką atmosferą. Kaip dėstytojas gerai žino katedros problemas, yra diplomatiškas, gerbia kitų nuomonę, sugeba ir bendrauti, ir vadovauti. Katedros pedagogų kolektyvas vieningai pritaria A.  Smolskaus kandidatūrai docento ir katedros vedėjo pareigoms užimti“. Tais pačiais metais A.  Smolskui buvo suteiktas Respublikos nusipelniusio artisto vardas. * * * Kolegą prisimena LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedros ve-

Muzikos barai / 31


Iš praeities Su Petru Vyšniausku ir Jeroslavo Cechanovičiaus vadovaujamu LRT lengvosios muzikos orkestru „nerta“ į improvizacinės džiazo muzikos gelmes

dėja profesorė Lina NAIKELIENĖ: Antanas Smolskus buvo artimas ir nuoširdus mano draugas. Likimas lėmė, kad dar studijų metais užsimezgusi pažintis tęsėsi ištisus dešimtmečius. Mes atvirai diskutuodavome įvairiais profesiniais ir asmeniniais klausimais. Visuomet – studijuojant, koncertuojant, dirbant pedagoginį darbą, Antanas buvo jautrus, sugebantis išklausyti, džiaugtis ir patarti. Pirmoji mūsų pažintis įvyko 1970 m. Tuomet kartu grojome mokomajame Liaudies instrumentų orkestre. Pamenu, valstybinio egzamino metu dirigavau Eduardo Balsio „Andante cantabile“. Antanas puikiai atliko birbynei transkribuotą solo partiją. 1970–1975 m. katedroje mokėsi nemažai puikių garsaus pedagogo Kazimiero Biliūno mokinių. Nebyli konkurencija vyko tarp Klaipėdos S. Šimkaus ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijų birbynininkų. Antanas, baigęs pedagogo Povilo Samuičio klasę, pasižymėjo ryškiais gebėjimais, buvo nepaprastai darbštus, atkakliai siekė tikslo. Būtent šios savybės ir leido vėliau tapti iškiliausiu birbynės atlikėju bei pedagogu. Daug laiko su Antanu praleidome scenoje. Atmintyje saugau ryškiausias koncertų akimirkas, kai grojome duetu, kanklių trio su birbyne, įvairios sudėties kameriniuose ansambliuose. A. Smolskaus solinės karjeros pradžia kaip tik susijusi su Dailės muziejaus kanklių trio. Tuomet Lietuvoje ir už jos ribų mes surengėme daugybę koncertų, įrašėme nemažai kūrinių Lietuvos radijo fondams. Su Antanu gastroliavome daugelyje užsienio šalių: Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje, JAV. Kanadoje, daugelyje Europos šalių. Gastrolėse Antanas buvo neapsakomai reiklus, labai atsakingai ruošdavosi koncertams, bet visada būdavo geros nuotaikos ir mėgo humorą. Šiandien, vadovaudama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų ir akordeono katedrai, neretai susimąstau – kaip atrodytų šiandien mūsų birbynininkai su prof. A. Smolskumi priešaky? Pamenu, A. Smolskaus klasės mokiniai visi grodavo profesionaliai, negabių nebuvo. Pedagogo reiklumas, gebėjimas savo mokiniams įskiepyti motyvaciją, tikslą studijuoti paliko ryškų pėdsaką – daugybę išugdytų muzikantų ir tvirtą birbynės klasę. A. Smolskaus birbynininkų šeima buvo nepaprastai vieninga, studentai nuoširdžiai gerbė savo profesorių. A. Smolskus buvo puikus birbynės pedagogas, jis parengė vadovėlį „Jaunasis birbynininkas“, daugybę Lietuvių

Muzikos barai / 32

kompozitorių kūrinių leidinių, metodinių darbų apie birbynės atlikimo meną, įnešė milžinišką indėlį į birbynės kultūros puoselėjimą.

* * * Vis dėlto, nepaprastai intensyviai koncertuodamas, A. Smolskus nepajėgė aprėpti dar ir vadovavimo katedrai, todėl 1993 m. pasitraukė iš jos vedėjo pareigų. Nuo tol A.  Smolskus tikrąja to žodžio prasme tapo pasaulio žmogumi. Per likusį savo gyvenimo dešimtmetį jis koncertavo Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Vokietijoje ir kitose šalyse. Dalyvavo Argentinos ir Urugvajaus televizijos laidose, įrašė koncertą Australijos Sidnėjaus miesto radijui, Lietuvos televizijoje įrašė videofilmą „Birbynė ir saksofonas“. Beje, dar 1990 m. sukurtas filmas „Lietuvių birbynė ir armėnų dudukas“, kuriame birbynę pristato A.  Smolskus, susilaukė pasaulinio pripažinimo. Tarp daugybės, jau tūkstančiais skaičiuojamų koncertų yra ir originalūs projektai su Eduardo Gabnio ir Eugenijaus Savkovo akordeonų duetu, saksofonininku Petru Vyšniausku, Lietuvos radijo bei Lietuvos kameriniu orkestrais, taip pat su Maskvos rusų liaudies instrumentų, Lenkijos Balstogės simfoniniu orkestrais. Mokytojo pėdomis sekė ir jo mokiniai, taip pat nemažai koncertavę Europos platybėse. 2001 m. už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą pasaulyje A.  Smolskus apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu. * * * Savo artimą draugą ir bičiulį prisimena buvęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius profesorius Eduardas GABNYS: Su Antanu susipažinome 1969 metais, kai iš Panevėžio atvykau mokytis į Vilniaus J. Tallat- Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Nuo pirmų dienų užsimezgė artima bičiulystė. Su Antanu turėjome daug gyvenimo paralelių: mokėmės kartu ir konservatorijoje, dar vėliau abiem prireikė tolimesnių studijų

meno aspirantūroje – Antanui tuometiniame Leningrade, man Kijeve, kartu pradėjome aktyvią meninę veiklą. Dar studijų metais tapome pedagogais, iš pradžių J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje. Ir šeimyninis mūsų gyvenimas klostėsi panašiai. Studentiškos vestuvės, tokio pat amžiaus vaikai... O kiek kartų drauge keliauta, koncertuota, kiek smagių polkų ir valsų sugrota jaunimo sambūriuose... Kartu koncertuoti pradėjome dar studijų metais. Teko kartu groti ir įvairiuose kameriniuose ansambliuose – birbynių kvintete, konservatorijos liaudies instrumentų ansamblyje „Sutartinė“, dainų ir šokių ansamblyje „Rūta“ ir daugelyje kitų. Vėlesniais metais, jau trise, kartu su akordeonistu Genadijumi Savkovu, turėjome įsimintinų koncertinių kelionių Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, daugelyje Europos šalių. Nepaprastai ryški meninė individualybė lėmė, kad svarbiausia buvo jo solinė veikla. Jis buvo tikras solistas – ir scenoje, ir gyvenime... Esu įsitikinęs, kad Antanas Smolskus pakėlė birbynę į tikrai profesionalaus koncertinio instrumento rangą. Jam pavyko pasiekti tobulą birbynės tembrą, lygų skambėjimą visame diapazone, jis puikiai įvaldė virtuozišką techniką. Antano birbynės skambesį, jo atlikimo stilių visada nesunkiai atpažįstame tarp kitų atlikėjų. Antanas Smolskus buvo atsidavęs lietuvių nacionalinės muzikos propaguotojas, tikras mūsų kultūros ambasadorius. Koncertinės kelionės buvo jo didžioji gyvenimo aistra. Antano birbynė skambėjo visuose pasaulio žemynuose. Ir pedagogas buvo puikus, sugebėjo savo atlikėjo talentą perteikti didžiuliam jaunųjų birbynininkų būriui. Nors nuolat keliavo, turėdavo daug koncertų, jis labai nuoširdžiai dirbo pedagoginį darbą. Jo studentai visada būdavo ypač gerai parengti. Man regis, ir šiandien Antano labai trūksta mūsų katedroje. Gal kolegos atleis man, jei pasakysiu, kad profesoriaus Antano Smolskaus vieta katedroje iki šiolei lieka neužimta...

* * * Paskutiniais metais daugelis jo draugų pastebėjo ryškų A. Smolskaus elgsenos pasikeitimą: iš džiaugsmingo ir energingo jis virto nekalbiu ir nuolat susimąsčiusiu žmogumi. Matyt, jo galvoje jau kurį laiką slėpėsi juodos mintys. O paskutinėmis dienomis prieš mirtį jis iš viso jau nė su kuo nesikalbėjo. Kaip tik paskutinę savo gyvenimo savaitę A. Smolskus koncertavo su mūsų žymiuoju saksofonininku Petru Vyšniausku. Šis duetas irgi apkeliavo visą pasaulį: nuo Europos iki Amerikos, nuo Japonijos iki Australijos. A.  Smolskaus grojamą klasikinę ar liaudies muziką P.  Vyšniauskas apipindavo savo puikiomis improvizacijomis. Paskutiniais gyvenimo metais A. Smolskus ėmėsi egzotiškesnio instrumento – ožragio. Daugelis prisimena, kad kartu su saksofonu


toks duetas pasiekdavo tiesiog fantastišką įtaigą, užburdavo ir „Muzikos paradų“ publiką. Lietuvos Muzikų sąjunga apdovanojo A. Smolskų Auksiniu prizu (2004, po mirties). * * * Bendradarbiavimą su A. Smolskumi prisimena profesorius Petras VYŠNIAUSKAS: Antaną pažinojau kaip garsų Lietuvos birbynininką, aktyviai bėgiojantį po Vilnių, konservatorijos koridorius ar Lietuvos televiziją. Matydavau jį Vilniaus plokštelių studijoje Sereikiškių parke. Visada būdavo nepaprastai tvarkingai apsirengęs – batai blizgėjo, kaklaraištis, aukso spalvos akinių rėmeliai, greitakalbis ir greitakojis. Kai eidavo sparčiu žingsniu, daugelis jo sutiktų pašnekovų greitai imdavo dusti. Turėjo savitą kalbėjimo būdą, mastymą. Jei neklystu, pirmą kartą artimiau susipažinome Vilniaus ,,Tembro“ įrašų studijoje Žvėryne, apie 1994 m. Man užėjus į studiją Antanas įrašinėjo solinę kompaktinę plokštelę. Priėjęs prie manęs tiesiai paklausė, ar nesutikčiau sugroti vieną B. Britteno kūrinį? Aš nesipriešinau ir sutikau improvizuoti, Antanas grojo iš natų. Po įrašo Antanas buvo sutrikęs ir paklausė manęs: „Iš kur moki šitą kūrinį?“ Aš atsakiau, kad nemoku ir groju pirmą kartą tiek Britteną, tiek ir su birbynininku. Vėliau mes įrašėme dar keletą kompaktinių plokštelių, padarėme įrašų Lietuvos radijuje ir, žinoma, daug koncertavome. Antanas buvo labai geras koncertų vadybininkas. Deja, tokia medžio (birbynė) ir metalo (saksofonas) bičiulystė truko neilgai, bet buvo labai vaisinga. Esu laimingas, nes galėjau pasižvalgyti nuo dviejų aukščiausių dzūkų muzikos viršukalnių. Vienos vardas buvo Veronika Povilionienė, kitos – Antanas Smolskus. Ir dar viena detalė. Paprastai koncertuose mūsų dueto muzika skambėdavo minorinėje dermėje. Paskutiniame koncerte Filharmonijoje jis pasiūlė: grokime mažore. Galbūt norėjo nutiesti kelią į amžinybę...

* * * Savo ypatingu darbštumu ir, be abejo, talento jėga Antanas Smolskus prasiskynė kelią į aukščiausias Lietuvos muzikos viršūnes. Be jokių abejonių, jis pasiekė jas. Gaila, kad tragiško likimo lavina jam neleido tose viršūnėse bent kiek ilgiau pabūti. Tačiau jo skambanti, deja, dabar tik iš įrašų, muzika, būrys talentingų mokinių, tęsiančių Mokytojo darbus, liks kaip įsimintinas akordas mūsų muzikinio gyvenimo istorijoje. n

TOLIMAS „ANTELĖS“ SKRYDIS

Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugija išleido Vlado Jakubėno harmonizuotos lietuvių liaudies dainos balsui ir simfoniniam orkestrui gaidas. Leidinio sudarytoja ir straipsnio autorė Irena Skomskienė. Leidinys nebūtų pasirodęs be svarios Jakubėno draugijos Čikagoje atsakingos sekretorės Erikos Brooks paramos. Leidinys skirtas Vlado Jakubėno mirties 35-osioms metinėms (mirė 1976 m. gruodžio 13 d.) ir jo ilgametės koncertinės veiklos su soliste Vince Jonuškaite atminimui. Lietuvių liaudies dainos „Plaukia antelė“ metrika teigia, kad ji užrašyta Švenčionių apskrities Tverečiaus valsčiaus Kuksų kaime. Autentišką melodiją 1934 m. užrašė J. Jurga, o tekstą iš aštuoniasdešimtmetės Kristinos Skrebutėnienės – J. Aidulis. Dainą koncertiniam atlikimui (solo balsui su fortepijonu) pritaikė kompozitorius impresionistas V. Jakubėnas. Dvidešimto amžiaus pradžios lietuvių dainininkai paprastai vengdavo modernių kūrinių, bet buvo ir išimčių. Operos primadona Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, studijavusi vokalą Berlyne, vėliau Milane ir Romoje, mėgo įvairių stilių kūrinius, nesibaimino ir moderniai parašytų. Ši aikštinga ir įnoringa artistė, kaip prisimena kompozitorius Vladas Jakubėnas, jam neretai liepdavusi ką nors parašyti specialiai jai. Būtent taip išreikalautos įvairių Vincės Jonuškaitės-Zaunienės pasirodymų proga gimė penkios Vlado Jakubėno harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, tarp jų ir „Plaukia antelė“. Pastaroji buvo sukurta jos koncertui Kaune 1943 m. Antrojo pasaulinio karo pradžia pasmerkė „Antelę“ likti be klausytojų Lietuvoje, bet daina suskambo svetur, Vokietijoje, kur atsidūrė daugybė mūsų menininkų, tarp jų ir V. Jonuškaitė-Zaunienė. O ten, kur buvo ji, ten skambėjo ir jos repertuaro dainos. Taigi „Plaukia antelė“ turėjo naują publiką – ir lietuvių (karo pabėgėlių stovyklose gyveno daug tautiečių), ir svetimtaučių iš anglų kontroliuojamos zonos, kurioje daugumą sudarė karinis elitas. Po karo „Plaukia antelė“ suskambo Amerikoje, kur nuo 1949 m. gyveno dainos autorius Vladas Jakubėnas. Jis aktyviai įsitraukė į lietuvybės sklaidos centro – „Margučio“ radijo – veiklą. Būtent čia „Plaukia antelė“ atgavo savo koncertinę erdvę. Ir ne tik atgavo, bet ir išplėtė, kai tik pasirodė V. Jonuškaitė-Zaunienė. Ji su kompozitoriumi 1952 m. rudenį dalyvavo lietuviškame koncerte garsioje Carnegie Hall ir ten įrašė į plokštelę savo mylimąją „Plaukia antelė“. Vladui Jakubėnui Amerika pasirodė „labai muzikali, bet nedainuojanti šalis“, gal todėl jis tiek daug dėmesio skyrė lietuviškos dainos sklaidai po svetimu dangumi. 1955 m. abu su V. Jonuškaite-Zauniene naujai pateikė dainą „Plaukia antelė“ – šįkart pritariant orkestrui. Instrumentuotą dainos versiją jie taip pat įrašė į plokštelę. Taigi nelabai gausioje mūsų nacionalinėje vokalo literatūroje daina „Plaukia antelė“ yra išskirtinė – ji tapo koncertinio repertuaro puošmena, reprezentuojanti lietuvių kūrėjų santykį su archajiškiausiais tautos muzikinio paveldo klodais. Leidinys skiriamas koncertinėms organizacijoms, vokalo pedagogams, muzikologijos, folkloristikos ar V. Jonuškaitė-Zaunienė ir V. Jakultūrologijos studentams. kubėnas, akompanavęs solistei Irena SKOMSKIENĖ

autoriniame koncerte Čikagoje, Marijos salėje, 1973 m.

Muzikos barai / 33


Nauji leidiniai „VILNIAUS ARSENALAS“, BĖGANTIS GARSAIS

Kažin ar kas tiksliau apibūdintų „Vilniaus arsenalo“ ir jo vadovo Rolando Romoslausko iniciatyvas, perpetuum mobile virstantį energijos užtaisą, nei kompozitorius Giedrius Kuprevičius, sakydamas, kad „retai kas taip nuosekliai ir draugiškai „judina“ lietuvių autorius gimdyti naują kamerinę muziką, kaip tai daro „Vilniaus arsenalas“. R.  Romoslausko paskatinti mes smagiai kimbame į darbą, ir štai kasmet kolektyvo repertuaras pasipildo naujais kūriniais. Gìlios lietuviškos kamerinės muzikos interpretavimo tradicijos įgalina mūsų kompozitorius būti drąsius ir nuolat atsinaujinti“. Naujausioje, jau ketvirtoje „Vilniaus arsenalo“ kompaktinėje plokštelėje iš ciklo „Erdvės ir laiko atspindžiai“ skamba naujas G. Kuprevičiaus kūrinys „Bėgantys garsais“ fleitai ir fortepijonui (2010), kurį kompozitorius pristato kaip nedidelę pjesę, bylojančią apie gražaus kūrybinio bendravimo su ansambliu (ypač po „Šešių pirmųjų žodžių“, 2006, įrašytų pirmame ciklo CD) tąsą: „Bėgantys garsais“ muzikantai yra amžino judėjimo dalyviai. Klausytojams telieka spėti su jais“, –­teigia autorius. „Corrente“ – taip pavadintas O. Balakausko kūrinys fleitai, altui ir fortepijonui (2005), itališkai reiškiantis „bėgantis, tekantis“, įrašytas pirmoje ciklo „Erdvės ir laiko atspindžiai“ plokštelėje. „Vilniaus arsenalui“ aktyviai besidarbuojant greitai prabėgo, nutekėjo laikas nuo 1998 m., kai buvo išleista pirmoji šio kamerinio ansamblio kompaktinė plokštelė „Muzika Lietuvos dailės muziejaus galerijose“, kurioje įrašyta baroko, klasicizmo muzika, skamba R. Maciūtės, N. Katilienės, E. Prudkausko (Montvydo), M. Žemaičio balsai. 2006 m. pradėtas leisti kompaktinių plokštelių ciklas „Erdvės ir laiko atspindžiai“ buvo tęsiamas, ir baigiantis 2011 m. pasirodė jau ketvirtoji šio ciklo plokštelė,

joje įrašyti net septyni 2008–2010 m. ansamblio užsakyti kūriniai (ankstesnėse – po šešis), o visame cikle jų skamba net dvidešimt penki. Jie dažnai įtraukiami į ansamlio koncertų programas, atliekami greta baroko, klasicizmo autorių opusų. Taigi įvairių Lietuvos miestų klausytojai, kuriuos kasmet „Vilniaus arsenalas“ aplanko apie dešimt kartų, supažindinami ne tik su klasikine, bet ir naujausia lietuvių muzika. Apskritai šis ansamblis inicijavo ir atliko daugiau kaip 40 lietuvių kompozitorių kūrinių. 1986 m. susibūrę Maskvos konservatorijos absolventai – altininkas Rolandas Romoslauskas, fleitininkė Laima Šulskutė, pirmoji ansamblio pianistė ir klavesinininkė Rita Žiedaitė (ją vėliau pakeitė D. Sverdiolas, po kelerių metų – A. Staškus, vėliau – S. Okruško) – aktyvią koncertinę veiklą pradėjo po metų, atidarius Taikomosios dailės muziejų. Čia ansamblio rengiami koncertai tapo tradiciniais, o jo pavadinimas buvo susietas su muziejaus patalpomis, kuriose XVI–XVII a. buvo laikomi ginklai. Ansamblio repertuaro pagrindą iš pradžių sudarė senoji XVII–XVIII a. muzika, įrašyta minėtoje plokštelėje „Muzika Lietuvos dailės muziejaus galerijose“. Tuomet recenzentai pa-

„Vilniaus arsenalas“ – altininkas Rolandas Romoslauskas, fleitininkė Laima Šulskutė, pianistas ir klavesinininkas Sergejus Okruško

Muzikos barai / 34

brėžė stilingą baroko muzikos interpretaciją. Ilgainiui repertuaras buvo plečiamas įtraukiant įvairių epochų kūrinius, vis didesnį dėmesį skiriant šiuolaikiniams autoriams. Kolektyvas yra daugelio tęstinių projektų, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos festivalių dalyvis. Tai – Pažaislio, „Medvėgalio“, Thomo Manno festivaliai, šiuolaikinės muzikos renginiai „Muzikos ruduo“, „Marių klavyrai“, „Permainų muzika“, „Iš arti“, Reinsbergo naujosios muzikos festivalis (Vokietija).  „Vilniaus arsenalas“ surengė per 1000 koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, įrašė muziką Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo laidoms. Nuo 1998 m. ansamblis įgyvendino nemažai kultūrinių projektų, skirtų muzikos ir kitų menų sąveikai. Repertuare – kamerinė muzika nuo ankstyvojo baroko iki šiuolaikinių kompozicijų. Neatsitiktinai Rimutė Brilienė jau senokai pastebėjo, kad „iš inercijos vis dar esame linkę tapatinti šį kolektyvą tik su baroko muzika, tačiau pastaruoju metu „Vilniaus arsenalas“ vis daugiau dėmesio skiria šiuolaikinei lietuvių bei užsienio autorių kūrybai, dažnai tampa naujų kūrinių iniciatoriumi ir užsakovu“ („Vilniaus arsenalas“ šiuolaikiniame amplua. Kultūros pyragas, 2003-1120, www. keksas.lt). „Vilniaus arsenalo“ įkūrėjai R. Romoslauskas ir L. Šulskutė yra aktyvūs muzikinės kultūros puoselėtojai, propaguojantys šiuolaikinę lietuvių kompozitorių muziką, pirmieji daugelio kūrinių atlikėjai. Laimos fleita skamba ir rečitaliuose, kaip solistė ji yra koncertavusi su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos ir Šv. Kristoforo kameriniais orkestrais, su Čiurlionio kvartetu, Vilniaus naujosios muzikos ansambliu, dalyvavo šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje, Anglijoje, Belgijoje, Čekijoje, Ukrainoje. Rolandas daug koncertuoja kaip altų grupės koncertmeisteris su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, parengė nemažai solo programų – griežė su Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Šv. Kristoforo kameriniu orkestrais, su Pasaulio filharmonijos orkestru Paryžiuje ir Reimse (2006), dalyvavo tarptautiniuose kamerinės muzikos festivaliuose Liuksemburge,


Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, JAV. Drauge su Laima koncertavo Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Estijoje. 2001, 2002, 2005, 2007 ir 2009 m. altininkas parengė naujas solines programas – nuo senosios muzikos autorių iki XX a. kompozitorių, inicijavo 11 Lietuvos autorių kūrinių altui ir fortepijonui. Nuo 2000 m. fortepijonu ir klavesinu ansamblyje skambina Sergejus Okruško – M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatas  (1978), LMTA Fortepijono katedros profesorius. Jis koncertuoja kaip solistas ir kamerinių ansamblių dalyvis, gastroliavo Maskvoje, Sankt Peterburge, Odesoje, Armėnijoje, Vokietijoje, JAV, dalyvavo įvairiuose klasikinės ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Soliniame repertuare greta ankstesnių epochų kompozitorių muzikos pianistas didelį dėmesį skiria šiuolaikiniams autoriams. S. Okruško – aktyvus lietuvių kompozitorių kūrybos propaguotojas, dažnai pirmasis naujų kūrinių atlikėjas, kamerinės muzikos puoselėtojas. Galimybės autentiškai atlikti senąją ir šiuolaikinę muziką keliaujant po įvairias Lietuvos vietoves sustiprėjo ansambliui įsigijus mobilų klavesiną. Keturių kompaktinių plokštelių ciklas „Erdvės ir laiko atspindžiai“ skiriamas vien šiuolaikinei lietuvių muzikai. Ansamblis dėmesingas mūsų šiuolaikinės muzikos klasikams kompozitoriams Osvaldui Balakauskui ir Feliksui Bajorui, be minėto O. Balakausko „Corrente“, antroje plokštelėje įrašytas jo „Duo“ altui ir fortepijonui, F. Bajoro „Like the mist I have been“ (Aš buvau tarsi migla) sopranui (dainuoja Natalija Katilienė), fleitai, altui ir klavesinui; ketvirtoje – O. Balakausko „Trio concertante“ fleitai, altui ir klavesinui ir F. Bajoro „Wefts“ (Ataudai) altui ir fortepijonui. Keturių plokštelių rinkinyje naujais opusais solidžiai atstovaujama vyresnioji karta –­A. Martinaitis, V. Bartulis, M. Urbaitis. Pirmoje plokštelėje skamba M. Urbaičio „Capricci“ fleitai, altui ir klavesinui, antroje – V. Bartulio „Skaitydami Justino Marcinkevičiaus žodžius, triskart atsidūstame“ balsui (dainuoja Ieva Prudnikovaitė), fleitai, altui ir klavesinui, A. Martinaičio „XL O. B.“ (dedikacija O. Balakauskui) altui ir fortepijonui, trečioje – A. Martinaičio „Kelias ir keleivis“ sopranui (dainuoja N. Katilienė), fleitai, altui ir klavesinui;

ketvirtoje – V. Bartulio „Pas de Trois“ fleitai, altui ir klavesinui, M. Urbaičio „Behold my Love“ (Pažvelk, mano meile) sopranui (dainuoja O. Kolobovaitė), fleitai, altui ir klavesinui. „Erdvės ir laiko atspindžių“ ciklui neabejingi ir kiti įvairių kartų kompozitoriai. Jurgis Juozapaitis garsais nutapė skirtingus „Veidus“ fleitai ir fortepijonui (antroji plokštelė), Teisutis Makačinas perdirbo Noktiurną ir Skerco (trečioji plokštelė), Arvydas Malcys sukūrė opusą „Suskilęs laikas“ fleitai, altui ir fortepijonui (pirmoji plokštelė), Remigijus Šileika – „Snieguoto pasaulio melodiją“ sopranui (dainuoja Regina Šilinskaitė), fleitai, altui ir klavesinui, Arūnas Navakas – „Palydėjimą“ mecosopranui (dainuoja I. Prudnikovaitė), fleitai, altui ir klavesinui (abu trečiojoje plokštelėje). Aktyviai „Vilniaus arsenalui“ kuria kompozitorės. Loreta Narvilaitė parašė „Juodus baltus trumpėjančius garsus“ fleitai, altui ir fortepijonui, Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi – „Odę džiaugsmui“ fleitai, altui ir fortepijonui (pirmoji plokštelė), Zita Bružaitė – V ir VI sonetus bei „Aria“ (antroji ir ketvirtoji ciklo plokštelės, V sonetas atliekamas su N. Katiliene), Dalia Kairaitytė – opusą „Regėjimas in Ly šviesus...“ Skaidraus soprano savininkė Natalija Katilienė yra nuolatinė įvairių „Vilniaus arsenalo“ programų dalyvė ir bendraautorė. Jos repertuaro pagrindą sudaro kameriniai kūriniai – baroko ir šiuolaikinė užsienio bei lietuvių kompozitorių muzika. Priminsime, kad dainininkė – įvairių festivalių Lietuvoje ir užsienyje dalyvė, tarptautinio Aleksandro Girardi vokalistų konkurso Vokietijoje laureatė (1995); nuo 2002 m. ji dėsto dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Keturių kompaktinių plokštelių „Erdvės ir laiko atspindžiai“ cikle neatsitiktinai jos balsas skamba dažniausiai, net šešiuose anksčiau minėtuose kūriniuose. Taip pat girdime talentingos jaunos dainininkės Ievos Prudnikovaitės, operos solistės Reginos Šilinskaitės, TV projektuose išpopuliarėjusios Onos Kolobovaitės interpretacijas. Vertindama „Vilniaus arsenalo“ pasirodymą Kauno festivalyje „Iš arti“ muzikologė Alina Ramanauskienė rašė: „Paskutinė festivalio diena <...> supažindino su D. Kairaitytės ir T. Makačino opusais, iš naujo išgirdome A. Briliaus, F. Bajoro, M. Urbaičio, A. Martinaičio kamerinius veikalus. Išradingai sostinės ansamblio „Vilniaus arsenalas“ atlikti kūriniai pasižymėjo kiekvieno autoriaus individualiu braižu, nuotaikų niuansais, gausia atspalvių palete. Kaip ir ne kartą anksčiau, žavėjausi dainininkės Natalijos Katilienės paslankiu ir itin švariu sopranu, Laimos Šulskutės fleitos skaidrumu, sukauptu Sergejaus Okruško skambinimu, Rolando Romoslausko matiniu altu“ (Kauno diena, 200311-24, Nr. 275). „Vilniaus arsenalo“ muzikantai atrodo pasiryžę ir toliau gilinti veržlią tekėjimo vagą, ragina klausytojus spėti su jais, bėgančiais lietuvių muzikos garsais.

BRONIAUS KUTAVIČIAUS KOMPAKTINĖ PLOKŠTELĖ „MAŽASIS SPEKTAKLIS“

2012-aisiais Broniui Kutavičiui (g. 1932) – lietuviškojo minimalizmo pradininkui ir vienam įtakingiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos kūrėjų – sukanka 80 metų. Pasitinkant jubiliejinius kompozitoriaus metus Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC) sumanė išleisti retrospektyvinį jo muzikos albumą, kuriame atsigręžiama į kamerinę XX a. 8-ojo dešimtmečio kūrybą, nūnai girdimą nebent iš bibliotekų archyvuose saugomų kelių dešimtmečių senumo vinilinių plokštelių arba neišleistų įrašų. Tai tokie šedevrai, kaip styginių kvartetas „Anno cum tettigonia“, Sonata fortepijonui, vokalinių miniatiūrų ciklai „Mažasis spektaklis“ ir „Du paukščiai girių ūksmėj“, „Perpetuum mobile-1979“ violončelei ir fortepijonui  bei „Prutena / Užpustytas kaimas“ smuikui, vargonams ir varpams. Šie kūriniai jau seniai įrašyti į lietuvių muzikos istoriją kaip chrestomatiniai anų laikų nuotaikų atspindžiai ir itin originalūs lietuviškosios dvasios išraiškos pavyzdžiai. Plokštelėje skambančiuose įrašuose ryškų pėdsaką paliko pirmieji Kutavičiaus muzikos atlikėjai, be kurių šiandien neįsivaizduojama tolesnė  kompozitoriaus muzikos raida ir sklaida – aktorė Nijolė Gelžinytė ir dainininkė Giedrė Kaukaitė, pianistė Birutė Vainiūnaitė, pianistų Kęstučio ir Liudos Grybauskų, violončelininko Davido Geringo ir pianistės Tatjanos Schatz-Geringas, smuikininko Eduardo Digrio ir vargonininko Leopoldo Digrio šeimyniniai duetai. Naują jaunesnės kartos atlikėjų požiūrį į prieš trisdešimt metų sukurtą lietuviškojo minimalizmo grynuolį („Anno cum tettigonia“) pateikė styginių kvartetas „Chordos“. Plokštelės viršelį ir bukletą puošia grafiko Mikalojaus Vilučio miniatiūros, kuriomis buvo iliustruota 1977 m. išleista Sigito Gedos poezijos rinktinė „Mėnulio žiedai“. Trys į šią rinktinę įtraukti eilėraščiai, dar prieš juos išspausdinant, inspiravo „Mažojo spektaklio“ vokalines miniatiūras. MB inf.

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

Muzikos barai / 35


Nauji leidiniai VIENAS, BET NEVIENIŠAS

albumą, tai jis bus būtent toks, kompozicijos atrodys šitaip, o pristatymas turi būti štai toks. Panašu, kad Tu ir gyvenime, ir kūryboje labai gerai žinai, ko nori.

Aukštai aukštai, klube, pro kurio langą matosi kone visas Vilnius, vasario 22 dieną džiazo pianistas ir kūrėjas Egidijus Buožis sau ir savo muzikai artimiems žmonėms pristatė naują – jau penktą – albumą „One“. Vakaras vyko labai grakščiai, elegantiškai ir jaukiai. Buvo ir kalbų, ir muzikos, ir vaišių. Prisipažinsiu, žinodamas Egidijaus kruopštumą, atsakingą požiūrį į viską, kad ir ką jis darytų, kažko panašaus ir tikėjausi. Su autoriumi kalbėjomės po renginio. – Albumo pavadinimas „One“ reiškia „vienas“, nors iš tikrųjų nėra nei pirmas, nei vienintelis. Kuo naujas Tavo darbas?

– Nors įrašas nėra labai naujas, tačiau dar niekur nebuvo publikuotas. Pavadintas taip, nes aš jame esu vienas. Tai solinis albumas. Visi kiti iki šiol pasirodę mano kompaktiniai diskai buvo įrašyti su Petru Vyšniausku, Valerijumi Ramoška, popmuzikos atlikėjais, džiazo kvartetu ir kt. Nenorėjau albumo pavadinti pagal kurią nors kompoziciją, nes tai išskirtų vieną kūrinį, o aš norėjau pabrėžti tai, kad groju vienas – solo. Todėl šis pavadinimas ir toptelėjo galvon. Galbūt jame yra ir šiek tiek intrigos. Galvojau apie pavadinimą „Alone“, bet tai labiau reikštų „vienišas“. Bet nesu vienišas. O scenoje pianistas dažnai būna vienas. – Kaip nutiko, kad šis darbas įrašytas jau senokai, o dienos šviesą išvydo tik dabar?

– Jis įrašytas 2010 metų pabaigoje, o 2011 metų pabaigoje jau buvo galutinai paruoštas, tačiau prieškalėdinis bumas leidyklose ir spaustuvėse užlaikė. Be to, jį norėjosi pristatyti praėjus žiemos švenčių šurmuliui. Šis albumas – koncertinis, net kūriniai sudėti ta tvarka, kokia buvo atlikti koncerte. Viena kompozicija, kuri buvo sugrota bisui, į albumą nepateko, nes muzikos ir taip nemažai (daugiau nei valanda), o tas bisas – Chicko Corea tema „Ispanija“, kurią viešumoje esu atlikęs ne vieną kartą, taigi nutariau neperlenkti lazdos. Naujajame CD dauguma kompozicijų yra mano. Pasirinkau dvi klasikinio džiazo temas, kad būtų galima pajusti asmeninį požiūrį į šią muziką – kaip aš girdžiu ir noriu atlikti džiazo kūrinius, tapusius klasika.Taip pat pagrojau vieną visai spontanišką improvizaciją kalėdine tematika, nes koncertas vyko prieš pat Kalėdas. – Manau, kad reikia turėti pakankamai drąsos į pirmą solinį albumą perkelti koncertinį įrašą. Juk tokiu atveju muzikantas praktiškai neturi kur trauktis, viskas jau pasakyta ir nieko nebepataisysi.

– Gali tokio darbo apskritai nepublikuoti... Solo groti yra sunkiausia, nes scenoje turėdamas vieną ar kelis partnerius gali su jais kontaktuoti, o kai groji vienas, matyti visi tavo pliusai ir minusai, tenka vienam atlaikyti visą krūvį. Visi penki mano albumai yra labai skirtin-

Muzikos barai / 36

gi. „Town of Love“ – džiaziškai popsinis, „Solos & Duos“ su Valerijumi Ramoška grojame vien klasikinio džiazo temas, „At First Sight“ su kvartetu atliekame mano kompozicijas, o „Spontanica“ yra spontaniškos improvizacijos su Petru Vyšniausku (įrašas iš koncerto). Penktąjį išdrįsau įrašyti vienas. Albumas „One“ – lyg prabėusio laiko apibendrinimas, nes kai kurių kompozicijų temos kartojasi. Naujojo albumo viršelyje panaudotos Ramūno Blavaščiūno fotografijos, dizainas ir apipavidalinimas – mano dukros Eidvilės Buožytės. Tai jos pirmas viešas darbas kartu su manimi, ir aš labai tuo džiaugiuosi. Dar noriu padėkoti garso režisieriui Giedriui Litvinui, kuris įrašė visus mano albumus. Esu labai laimingas, kad Dievas suvedė mane su šiuo žmogumi. Dirbti su juo yra labai patogu, visada galima pasitarti. Mes kartu iškrapštome visas detales iki smulkmenų. Be abejo, esu dėkingas visų savo albumų mecenatui Sauliui Karosui, visiems mokytojams, o ypač Birutei Karosienei, kuri M. K. Čiurlionio meno mokykloje mane mokė 11 metų. Mama pastato vaiką ant kojų, o ji mane „pastatė ant pirštų“ kaip pianistą. B. Karosienė, kaip ir prof. Kęstutis Grybauskas, vėliau man dėstęs Muzikos akademijoje, toleravo mano nukrypimus į džiazą, kurie kartais vykdavo ir akademinio muzikavimo sąskaita. Juk būna taip, kad atsisėdęs prie instrumento užkimbi už kokio motyvo, pradedi improvizuoti, ir tada nukenčia klasika, į specialybės pamoką ateini prasčiau pasirengęs. Bet dėl mano mokytojų kantrybės ir tolerancijos viskas baigdavosi sėkmingai, nes po to aš pasistengdavau. Nors gana anksti, maždaug nuo šeštos klasės, džiazas ir improvizacija pradėjo užimti vis daugiau vietos mano gyvenime. – Kada prasidėjo Tavo kelias į džiazą?

– Pradžia pavadinčiau debiutą 1984 metų fortepijoninės improvizacijos konkurse Muzikos akademijoje. Sėkmingas pasirodymas paskatino mane nebepalikti džiazo. Taigi greitai bus 30 metų. – Ir Tavo muzikavimui, ir CD pristatymui būdingas konceptualumas, racionalumas. Atrodo, kad mąstai: jei leisiu

– Be abejo, stengiuosi, niekuomet nenoriu skubėti, o albumas pasirodo tik tada, kai esu daug kartu patikrinęs tiek save, tiek savo atliktą darbą. Visada siekiu, kad įrašo kokybė būtų geriausia. Už tai esu labai dėkingas garso režisieriui Giedriui Litvinui. Stengiuosi, kad ir apipavidalinimas, ir spauda būtų aukščiausio lygio, kad bet kuris žmogus, paėmęs į rankas albumą, nenusiviltų. Visuomet skiriu didžiulį dėmesį dramaturgijai, galbūt tai primena konceptualumą. Klasikinėje muzikos mokykloje į tai yra kreipiamas visas auklėjimas. Mes visą mokymosi laiką girdime tik geriausius kūrinius, tobulas Bacho, Mozarto, Haydno ir kitų genialių kompozitorių muzikines formas. Be to, mokymo programos sudaromos kontrasto, įtampos augimo principu, taigi aš ir dabar atsižvelgiu į tai, ko mane mokė. Ir ne tik mokykloje. Mano tėvas buvo režisierius ir jo pastabos buvo vertingos, įdomios. Nors tai galbūt labiau būdinga teatrui, bet aš taip pat esu scenos žmogus. Kiekvienas išėjęs į sceną turi prasmingai užpildyti tą laiką, kol jis joje būna. Visam menui taikytini panašūs standartai – kulminacijos, akcentai, jų negali ignoruoti. Manau, kad tai, kas nuo mažų dienų įskiepyta, paskui jau eina iš pasąmonės, specialiai apie tai negalvojant. Tiesiog pajunti impulsą, kad jau reikia eiti į kulminaciją, po jos gal reikėtų nurimti ar pakeisti faktūrą, dinamiką ir pan. – Visuomet pabrėžiu, kad klasikinė mokykla duoda techninius, meninius ir protavimo pagrindus.

– Taip, be abejonės, užtenka pažvelgti į ži-


nomiausius šių dienų džiazo pianistus. Jie visi turi puikų klasikinį muzikinį išsilavinimą, gerai groja ir klasikinę muziką. Aš manau, kad akademinė muzika yra pagrindų pagrindas. – Kartais gali išgirsti kalbant, jog akademinė drausmė slopina improvizacijos proveržį...

– Nelygu ką mes vadinsime improvizacijos proveržiu. Jei chaotišką vyksmą, tai galbūt ir gali slopinti, nes klasikinis mokslas diktuoja tam tikrą tvarką, kultūrą. Gamtoje, pavyzdžiui, yra griežta tvarka, gamtos dėsnių nepaisantys reiškiniai dažniausiai yra trumpalaikiai. Išlieka vien tikrosios vertybės, nors jos galbūt lėčiau užkariauja klausytojų simpatijas. Visi dabar labai nori žaibiško rezultato, greitos šlovės. Tačiau visos tos šou batalijos, kurios dabar vyksta mūsų aplinkoje, sukeičia vertybių sąvokas. Tai beprasmiai reiškiniai, tik atimantys iš žmogaus jo gyvenimo minutes. Taigi tie klasikiniai pagrindai yra nepaprastai svarbūs, suteikia išprusimą, suvokimą ir padeda pačiam save analizuoti ir įprasminti savo darbus. – Šiuo metu esi labiau žinomas kaip džiazo, improvizacinio meno atstovas, o ar dar turi kokių nors sąlyčio taškų su klasikine muzika?

– Pastaruoju metu – ne, bet anksčiau esu skambinęs Bacho koncertą su kameriniu orkestru. Šiuo metu su klasika didesnių sąsaju neturiu ne todėl, kad aš jos nemėgčiau (juk dėstau klasikinio fortepijono specialybę M. K. Čiurlionio menų mokykloje), bet klasikos groti kol kas netraukia, nes dar turiu ką pasakyti savo muzikoje. Buvo laikas, kai grodamas džiazą lyg ir žinojau, ko noriu, bet nemokėjau, kaip tai padaryti. Dabar jau visiškai ramiai teka mintys ir pirštai klauso, taigi galiu sugroti taip, kaip noriu. Šiuo metu savo veiklą galėčiau suskirstyti taip: koncertinė veikla, pedagoginis darbas Muzikos akademijoje ir M. K. Čiurlionio mokykloje ir darbai įrašų studijoje. Svarbiausia mano muzikinio gyvenimo dalis yra koncertai. Kai iš klausytojų sulauki gerų atsiliepimų ir padėkų, tai skatina eiti į priekį, tobulėti, nes kiekvienas turi suvokti, ko jis vis dar nežino, kitaip kūrybos procesas sustos. Jei kūrėjas pasakys, kad jis jau viską išmano, tai bus jo liepto galas. Menas žavus ir tuo, kad jis yra neaprėpiamas kosmosas; juk tie dvylika tonų, kuriais naudodamiesi sukuriame didžiulį kiekį muzikos, yra tik begalybės pradžia. To negali išmatuoti nei laiku, nei tonomis, nei dar kuo nors, ir visa tai iš esmės nesikartoja, nesimato pabaigos. – Ačiū, sėkmės Tau! Lauksime naujų koncertų ir įrašų. n Algirdas KLOVA

KNYGA APIE PRAMOGINĘ MUZIKĄ

Tryliktoje Knygų mugėje gražiai buvo pristatyta leidyklos „Knygų kelias“ išleista Mykolo Romerio universiteto profesorės dr. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės monografija „Vaikas, nusileidęs iš dangaus. Vygando Telksnio fenomenas“. Tai knyga apie tragiško likimo kūrėją, kurio dainas dainuodavo Lietuvos radijo ir televizijos kolektyvai, visi to meto estrados atlikėjai ir klasikinės muzikos meistrai – Virgilijus Noreika, Rimantas Siparis, Eduardas Kaniava. Monografiją recenzavo prof. Algirdas Gaižutis ir jau Amžinybėn išėjęs kompozitorius, Muzikų sąjungos prezidentas Rimvydas Žigaitis. Pristatymas buvo šaunus: dainavo Artūro Noviko džiazo mokyklos mokiniai, Vilniaus edukologijos universiteto studentai, Krakių M. Katkaus gimnazijos mokytojai. Videokadruose gausiai susirinkę renginio dalyviai pamatė anų metų dainininkus, apie dainos reikšmę žmogui kalbantį Vygandą Telksnį. Lietuvos Respublikos Seimo narė Ona Valiukevičiūtė prisiminė pirmuosius susitikimus su Vygandu, jo nuolatinį rūpinimąsi solistais ir pagarbų bendravimą su jais. Algimantas Raudonikis džiaugėsi, kad knygoje buvo prisiminti Lietuvos radijo ir televizijos kolektyvai, nes šiandien kompozitoriai tokios kūrybinės bazės jau nebeturi. Stinga ir tokio rūpinimosi dainininkais. Vytautas Barauskas atkreipė dėmesį į poetų, tekstų kūrėjų ir kompozitorių bendradarbiavimą. Kiek gražių dainų gimė iš jo, Vytauto Bložės, Stasio Žlibino, Jono Strielkūno ir kitų kūrybinės draugystės su V. Telksniu ir kitais muzikais! Krakių M. Katkaus gimnazijos mokytoja Marija Šepetienė papasakojo apie V. Telksnio vaikystę ir puikią jo mamą mokytoją. Labai džiaugėsi knygos pavadinimu, kuris, pasak jos, atspindi Vygando žmogiškąją esmę. Monografijos autorė sakė, kad ji turėjo tikslą ištirti kūryboje įprasminamą mąstymo diskursą, mentaliteto raiškos ypatumus kultūrinių ir socialinių vertybių kaitos laikotarpiais. Vygandas Telksnys (1934–1991) – karo ir pokario paženklintas, gamtos nuskriaustas, bet ir apdovanotas vaikas, kitoks nei bendraamžiai. Klydęs ir sugebėjęs pakilti. R. Aleknaitė-Bieliauskienė, rašydama apie šį Lietuvos estrados fenomeną, populiariosios muzikos atlikėjų ir klausytojų pamėgtų dainų, instrumentinių pjesių kūrėją, siekė atskleisti ir visuomenės vertybinio mąstymo pokyčius nuo prieškario iki mūsų dienų. R. Aleknaitė-Bieliauskienė sakė, kad monografija turėtų suteikti peno atlikėjų, laisvalaikio renginių organizatorių pamąstymams apie vertybių aktualizaciją populiariosios muzikos žanruose. Skaitytoją galėtų sudominti prieškario ir pokario populiarios muzikos atlikėjų veidai, įamžinti archyvinėse nuotraukose. Knygoje pateikta išsami V. Telksnio kūrybos diskografija. Prie monografijos pridėtoje kompaktinėje plokštelėje − gražiausios V. Noreikos, D. Mažeikaitės, V. Bagdono, O. Valiukevičiūtės, L. Vilkončiaus ir kitų solistų atliekamos dainos. Prieškario ir pokario Lietuvos estrados korifėjų kūrybą yra analizavę vos keli autoriai. Vienas didžiausių entuziastų ir žinovų buvo muzikologas Liudas Šaltenis (1941–1994), per trumpą savo gyvenimą jis daug nuveikė „kitokio“ žanro (tuomet vadinamos estradinės muzikos ir džiazo) labui. R. Aleknaitės-Bieliauskienės monografija skirta prisiminti Vygando Telksnio išėjimo Anapilin dvidešimtmetį ir muzikologo Liudo Šaltenio gimimo septyniasdešimtmetį. Irena BALTRUŠAITYTĖ

Muzikos barai / 37


Panorama

„Bieszcady bez granic“

Vasario 1–6 dienomis Lenkijoje, žaviame užkarpatės regiono miestelyje Sanoke, vyko VII tarptautinis pianistų forumas „Bieszcady bez granic“. Tai įdomus polifoniškas renginys, kurio metu jauni atlikėjai groja koncertuose, atvirose ir individualiose pamokose. Jų pasirodymai stebimi, įrašomi, vėliau atlikėjams skiriami įvairūs prizai. Be to, festivalio metu kas vakarą vyksta žymių menininkų koncertai, įvairūs užsiėmimai – galima klausytis pranešimų pačiomis įvairiausiomis temomis, pradedant interpretacinėmis problemomis, baigiant gy-

dytojo patarimais profesionaliems muzikantams bei realiomis profesinių susirgimų gydymo procedūromis. Šių metų festivalyje pasirodė apie 100 jaunųjų atlikėjų iš Lenkijos, Ukrainos, Slovakijos, Rusijos, Latvijos, Japonijos, Ispanijos, Lietuvos ir kitų šalių. Jų pasirodymus stebėjo ir atviras pamokas vedė žymūs profesoriai – M. Voskresenskis (Rusija), P. Giussiano (Prancūzija), J. Drzewietskis (Lenkija), V. Nosina (Rusija), V. Vitaitė (Lietuva), A. Tatarskis (Lenkija), A. Žvirblytė (Lietuva) ir kiti. Kiekvieną vakarą vyko koncertai pagrindinėje forumo salėje – Sanoko SDK. Šiemet paskutinių L. van Beethoveno sonatų fortepijonui interpretacijomis klausytojus žavėjo Rusijos pianizmo legenda M. Voskresenskis. Buvo surengtas koncertas ilgametės forumo profesorės, puikios pianistės, įrašiusios visus F. Chopino kūrinius, Tatjanos Shebanovos atminimui. Koncertas prasidėjo tamsoje skambant pačios T. Shebanovos įrašui. Vėliau grojo pianistės vyras ir sūnus S. ir J. Drzewietskiai bei muzikantai, artimai bendravę su šia žymia pianiste. Kaip ir kiekvienais metais, klausytojams buvo pateikta staigmena – stikline arfa (kitaip tariant, stiklinėmis, pripildytomis vandens) A. Piazzollos, M. de Fallos ir kitų kompozitorių kūrinius atliko Glass Duo. Sanoko SDK scenoje taip pat skambėjo nauji Slovakijos, Lenkijos ir Ukrainos kompozitorių kūriniai, klausėmės vienos žymiausių Lenkijos dainininkių – soprano Malgorzatos Walewskos rečitalio. Įdomu, kad šiai puikiai dainininkei didžiąją koncerto dalį akompanavo forumo dalyviai, tarp jų ir LMTA studentė Anastasija Avdejeva. Dalyvių koncertai vyko trijose valstybėse – Lenkijoje, Slovakijo-

Paulius Anderssonas, Igoris Pilatiukas, orkestro koncertmeisteris, Veronika Vitaitė, Aleksandra Žvirblytė

Muzikos barai / 38

Lietuvos atstovai forume: A. Avdejeva, A. Žvirblytė, N. Valuntonytė, P. Anderssonas, G. Lelytė, R. Daugėlaitė

je ir Ukrainoje. Jaunieji pianistai atliko ne tik solines programas, ryškiausiems buvo suteikta proga pagroti su orkestru. Pernai buvo atliekami visi F. Liszto kūriniai fortepijonui su orkestru, šiemet – visi L. van Beethoveno koncertai fortepijonui su orkestru. Lietuviai šiame forume dalyvauja jau ne pirmą kartą, pernai puikiai pasirodė LMTA magistrantas Jurgis Aleknavičius ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivis Paulius Anderssonas (doc. Aleksandros Žvirblytės klasė). Paulius pelnė pagrindinį apdovanojimą – „Auksinio Parnaso“ laureato titulą ir pakvietimą svečio teisėmis dalyvauti kitame forume, Jurgis pelnė Čenstakavos filharmonijos direktoriaus apdovanojimą – kvietimą koncertuoti su simfoniniu orkestru 2011–12 m. sezone. Šiemet į Sanoką nuvyko dar gausesnis būrys Lietuvos pianistų. Jų koncertų geografija forume išties įspūdinga – Paulius Anderssonas atliko dvi solines programas Ternapolio (Ukraina) filharmonijoje bei Sanoko SDK, su Čenstakavos filharmonijos simfoniniu orkestru, diriguojant I. Dohovecui, atliko L. van Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 Košicės (Slovakija) ir Čenstakavos (Lenkija) filharmonijose, su Lvovo MA simfoniniu orkestru, diriguojant I. Pilatiukui, grojo Liublino filharmonijoje. Paulius pakviestas koncertuoti su orkestru ir kitais metais. Su Lvovo MA simfoniniu orkestru pasirodė dar viena talentinga lietuvaitė – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktokė Neringa Valuntonytė (doc. Aleksandros Žvirblytės kl.). Ji atliko L. van Beethoveno Koncertą fortepijonui su orkestru Nr. 1 Krosno, Kielcų ir Stalova Volos filharmonijose. Neringa apdovanota

vienu svarbiausių forumo prizų – pakviesta koncertuoti su Lvovo MA simfoniniu orkestru bei surengti solinį koncertą Lvove. Surengti koncertą Bratislavoje (Slovakija) pakviesta LMTA I kurso studentė Gabrielė Lelytė. Sėkmingai forume pasirodė ir jauniausioji lietuvaitė – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šeštokė A. Burytė (prof. V. Vitaitės kl.). Ji tapo froumo metu vykusio jaunųjų pianistų konkurso „Jaunasis virtuozas“ laureate. Įvairių prizų pelnė ir kiti Lietuvos jaunieji pianistai – K. Jaroševičius (mokyt. G. Kondrotaitė) ir A. Avdejeva apdovanoti specialiu Lenkijos kompozitorių sąjungos prizu, P. Čistovas (mokyt. E. Buožis) – firmos „Roland“ prizu, R. Daugėlaitė pelnė „Forumo klavesinininko“ apdovanojimą. Jie koncertavo įvairiuose miestuose, dalyvavo įdomiuose projektuose. P. Čistovas mokėsi atlikti J. S. Bacho kūrinius ne tik fortepijonu, bet ir vargonais. R. Daugėlaitė klavesinininko J.-F. Dandrieu siuitą koncerte skambino istoriniu „Pleyel“ fortepijonu. MB inf.

Judančio pasaulio ritmais

Taikomosios dailės muziejuje vasario 6 d. įvyko Vilniaus jaunųjų atlikėjų mažasis festivalis-konkursas ir jaunųjų dailininkų piešinių paroda ,,Judančio pasaulio ritmais“. Renginį organizavo Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla, Vilniaus vaikų ir jaunimo galerija ir Taikomosios dailės muziejus. Sumanymas rengti nuotaikingą šventę, kurioje skambėtų muzika, išreiškianti įvairiausią judėjimą, ir kartu būtų eksponuojami muzikinių kūrinių įkvėpti jaunųjų dai-


Muzikos mokytojų susibūrimas

Groja Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos penktokės Justina Leonovič ir Justė Zdobaitė. Mokytojos Loreta Stasėnienės ir Nerija Vasiliauskienės auklėtinės

Įspūdinga ekspozicija džiugino žiūrovus

Komisijos pirmininkė Albina Šikšniūtė teikia laureatų diplomus

lininkų piešiniai, buvo sėkmingai įgyvendintas. Jaunųjų atlikėjų konkurse dalyvavo 54 pirmų–devintų klasių moksleiviai iš Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės, B. Jonušo, ,,Ąžuoliuko”, ,,Lyros”, Karoliniškių ir Nemenčinės muzikos mokyklų. Skambėjo R. Schumanno, E. Griego, S. Vainiūno, D. Kairaitytės ir kitų kompozitorių kūriniai. Konkurse varžėsi pianistai solistai ir 4 fortepijoniniai bei 3 kameriniai ansambliai. Konkurso dalyvius vertino žiuri – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė Albina Šikšniūtė, vyr. mokytoja Eglė Jurkevičiūtė-Navickienė ir mokytojas metodininkas Donaldas Račys. Vertinimo komisijos pirmininkė Albina Šikšniūtė pasidžiaugė geru konkursantų pasirengimu, kūrybingu jų mokytojų požiūriu į pasirenkamą programą. Vilniaus miesto vaikų ir jaunimo meno galerija pristatė 19 įspūdingų piešinių, kuriuose Vilniaus dailės mokyklos auklėtiniai stengėsi perteikti muzikos kūrinių įkvėptas mintis.

Vasario 24 d. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje ekstremaliomis sąlygomis – mokykloje remontas – įvyko seminaras „Muzikinės klausos ugdymo aktualijos solfedžio pamokoje“. Jį surengė šios ugdymo įstaigos Muzikos teorijos skyriaus mokytojos Lilija Čiornaja, Rita Juškienė, Olga Lebedeva ir Laima Sugintienė, vadovaujamos metodinės grupės pirmininkės Dalios Navikienės. Seminaras buvo skirtas konservatorijos įkūrėjo S. Šimkaus 125-osioms gimimo metinėms. Renginys sulaukė ypač didelio susidomėjimo – jame, be pačių organizatorių, dalyvavo dar 38 solfedžio mokytojos iš Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos, Jaunimo centro, Klaipėdos J. Kačinsko ir J. Karoso, Palangos S. Vainiūno, Plungės M. Oginskio, Gargždų, Kretingos, Mažeikių, Priekulės, Rietavo, Skuodo, Šilalės, Telšių, Šilutės ir Tauragės rajonų savivaldybių muzikos ir meno mokyklų. Tai ne tik džiugino seminaro sumanytojus ir organizatorius, bet ir bylojo apie tokių renginių trūkumą. Seminaro lektorė Plungės meno mokyklos mokytoja metodininkė, Teorinio skyriaus vedėja Agnietė Lizdenytė savo darbe nuolat ieško naujovių, taiko modernius mokymo metodus, pamokose naudoja IKT. Paklausta, iš kokių vadovėlių ji solfedžiuojanti pamokose, mokytoja atsakė: „Iš savų“. Tiesa, vadinti šią medžiagą vadovėliais gal ir ankstoka, nes leidyklos jie dar nepasiekė. O juk tokios literatūros taip trūksta! Beje, A. Lizdenytė iš rusų ir lenkų kalbų yra išvertusi net keletą metodinių leidinių: J. Davydovos „Solfedžio dėstymo metodiką“, A. Nezvanovo „Apie intonavimą“, V. Landowskos metodines rekomendacijas. Seminaro dalyvės – „likimo sesės“, kaip į auditoriją kreipėsi lektorė Agnietė Lizdenytė, buvo supapažindintos su 1–6 klasėms skirta metodine medžiaga. Laima SUGINTIENĖ

Seminaras „Muzikinės klausos ugdymo aktualijos solfedžio pamokoje“

Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje vyko XXXI Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos, kuri yra Europos fortepijono pedagogų asociacijos (EPTA) narė, konferencija-seminaras

XXXI Lietuvos fortepijono mokytojų konferencija-seminaras

Kovo 1–2 d. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje vyko XXXI Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos, kuri yra Europos fortepijono pedagogų asociacijos (European piano teachers association, sutrumpintai EPTA) narė, konferencija-seminaras. Renginį organizavo komisija, vadovaujama Lietuvos asociacijos prezidento profesoriaus Kęstučio Grybausko, ir Vilniaus konservatorijos fortepijono metodinė grupė (pirmininkė Virginija Domeikaitė). Prieš 30 metų, 1982-aisiais, Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Fortepijono katedros vedėjo profesoriaus Kęstučio Grybausko iniciatyva Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje įvyko pirmasis fortepijono pedagogų seminaras. Jis sulaukė didelio susidomėjimo, vėliau vykdavo kasmet vis kitame Lietuvos regione. Per 30 metų šie seminarai tapo svarbiu Lietuvos konservatorijų, menų gimnazijų, muzikos mokyklų pedagogų kvalifikacijos ir kūrybinio aktyvumo ugdymo veiksniu. Kasmetinių seminarų pagrindu ir buvo įsteigta Lietuvos fortepijono pedagogų asociacija. Metinės konferencijos vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. XXXI konferencija-seminaras Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje prasidėjo atviromis meistriškumo pamokomis, kurias vedė Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius profesorius Zbignevas Ibelhauptas ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytoja ekspertė Birutė Kumpikienė. Puikių pedagogų vedamos atviros meistriškumo pamokos suteikė klausytojams naujų kūrybinių impulsų interpretuojant žymiausių klasicizmo ir romantizmo autorių kūrinius. Antroje seminaro dalyje vyko pianistų pedagogų koncertas. Jį pradėjo žavus pianistų trio – Kęstutis Grybauskas, Laimutė Mameniškytė ir Deimantė Ponelytė. Jie stilingai atliko C. Saint-Saënso „Pas Redouble“, op. 86 (K. Grybausko transkripcija 6 rankoms). Programą tęsė Gabrielė Kondrotaitė (Vilnius), Agnė Paškauskaitė, Karolina Kirstukaitė, Irina Tautkuvienė, Kristina Juciūtė (Šiauliai), Giedrė Zeicaitė, Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė (Klaipėda), Jūratė Vilienė, Dalia Matulienė (Panevėžys), Motiejus Bazaras (Kaunas). Koncerto pabaigoje Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas įspūdingai paskambino F. Liszto „Prisiminimus apie Don Žuaną“. Konferencijos-seminaro pabaigoje pedagogai pasidalijo patirtimi, aptarė jaunųjų muzikų ugdymo problemas. Doleroza PILIKAUSKIENĖ

Loreta STASĖNIENĖ

Muzikos barai / 39


Iš praeities Kristina LOGVINOVIENĖ

B

eatričė Grincevičiūtė. Beatričė ar tiesiog Bėja. Kolegų, artimųjų, bičiulių prisiminimuose dainininkė atsiskleidžia įvairiausiomis spalvomis – kiekvienas sielos kampelyje nešiojasi savąjį Beatričės vaizdinį. Vieniems ji buvo tarsi daina, muzika, kelrodė žvaigždelė ar lakštingala, kitiems – gerumo šviesa, žmonių sąžinė, amžinoji žaltvykslėlė, dainuojantis diemedis… B. Grincevičiūtės 100-ųjų gimimo metinių proga norisi iš naujo prisiliesti prie iškilios menininkės fenomeno ir pažvelgti į jos turtingą kūrybos pasaulį. Sklaidant laiškų, prisiminimų puslapius (apie Beatričę parašyta daug straipsnių, jai skirtos aštuonios knygos), klausantis jos dainų įrašų, žvelgiant į ją, įamžintą nuotraukose ir kino juostose, iškyla dar viena ryški asociacija – moteriškumas. Kas atskleidžia moteriškumo sąvoką? Ar tai vien moteriškumo paslaptis, prieš kurią atvirai (ir kartais agresyviai) į pasaulį žvelgiantis vyras pasijunta bejėgis? Ar tai kitoks pasaulio matymo ir vertinimo principas, kitas santykis su giliausiomis kultūros struktūromis? O gal moteriškumas nulemtas ne lyties, o sielos ar psichologinės būsenos? VDU Sociologijos katedros docentės Jolantos Reingardės nuomone, „moteriškumas pirmiausia yra žmogaus tapatumo klausimas. Jis nėra nulemtas tik prigimties. Žinoma, egzistuoja tam tikri vyrų ir moterų fiziologiniai skirtumai, tačiau juos nuo pat gimimo „apdoroja“ socialinė aplinka. Moteriškumas – tai tam tikri žmogaus bruožai, elgsena, mąstymo apie save ir savo aplinką ypatybės, pomėgiai, gyvenimo būdas.“ Kalbant apie moteriškumą kaip tam tikrą socialinį reiškinį vargu ar įmanoma atsiriboti nuo per daugelį metų susiformavusių tradicinės moters sampratos stereotipų, kurie egzistuoja tiek įvairiose kultūros sferose, tiek kasdieniame gyvenime. Moteriškumo sąvoka dažniausiai siejama su tokiomis savybėmis kaip emocionalumas, pasyvumas, silpnumas, nuosaikumas (jos priešinamos su vyrišku racionalumu, aktyvumu, jėga, dominavimu). Amerikiečių autorė Helen Andelin knygoje „Moteriškumo žavesys“ (Fascinating Womanhood) moteriškumą skirsto į dvi kategorijas: išorinį ir vidinį. Išorinis siejamas su moters išvaizda, elgesiu, manieromis, o vidinis – su paskirtimi atlikti moters vaidmenį, jis slypi jos prigimtyje. Beatričė kaip moteris visų pirma

Muzikos barai / 40

Beatrièës moteriðkumo eskizai

Beatričė Grincevičiūtė ir Laimonas Noreika

skleidėsi per turtingą menininkės vidinį pasaulį, tam tikrus būdo bruožus ir balsą kaip svarbiausią komunikavimo su aplinka priemonę. Iš Beatričės charakterio ypatybių pirmiausia minėtinas dainininkės lyriškumas, švelnumas, atspindintis giliausią moteriškąjį pradą. Beatričės mama Vanda Grincevičienė dukteriai sakydavo: „Tu mano trapioji šiltnamio gėlelė“, o dažnas bičiulis prisimena ją buvus be galo švelnų, jautrų žmogų ir kartu labai stiprią, neprislėgtą tos žiaurios skriaudos, kurią jai skyrė gamta ir likimas.

Muzikologas Vytautas Venckus prisiminimų knygoje „Esi graži ir nuostabi“ rašė: „Kai klausaisi Beatričės įrašytus šimtus dainų, atrodo, kad ji kaip tik ir pasirenka tokias, kurios ir ją pačią, ir klausytojus jaudina iki ašarų.“ Galbūt ši pajauta atėjusi iš sielos gelmių, kur savo pėdsaką paliko sielvartas dėl regėjimo praradimo? Dainininkės lyriškumą, emocionalumą paryškina ir faktas, kad jai itin artimas buvo dar vaikystėje atrastas romantikų muzikos pasaulis – F. Schuberto, F. Chopino, R. Schumanno, J. Brahmso, R. Wagnerio, P. Čaikovskio ir kitų kompozitorių kūriniai. Jautė ypatingą dvasinį ryšį su F. Schubertu, artimiausiems žmonėms yra prisipažinusi, jog itin stipriai, net kiek egzaltuotai jį mylėjusi. Schuberto dainos ją lydėjo visą gyvenimą – ar tai būtų dramatiškoji baladė „Girių karalius“ (Erlkönig), ar žaismingasis „Upėtakis“ (Forelle), ar grakšti lyg šokis „Laukų roželė“ (Heidenröslein), ar meilės kančių kupina „Serenada“. Lyrinę menininkės pasaulėjautą atskleidžia meilė liaudies dainai. Beatričei vienai iš nedaugelio profesionalių dainininkų pavykdavo pajusti ir perteikti liaudies dainos ypatumus, spalvinius, tembrinius niuansus, kurių neįmanoma užrašyti natomis. Kaip pastebi muzikologas Edmundas Gedgaudas, B. Grincevičiūtė šiose dainose pasijuto atradusi


dar vieną muzikos pasaulio kontinentą, greitai suprato, kaip skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose tas balsas skamba vis kitaip: „Beatričės menas liaudies dainose pakyla iki įvairiausių mūsų senosios kultūros apraiškų jungties, o ji pati peržengia daug kam neįveikiamus profesinius apribojimus.“ Lyriškumas buvo Beatričės savastis ir tą savastį ji išreiškė balsu – lyriniu koloratūriniu sopranu. Balsas, „<...> skaidrus, nuostabiai tyras Beatričės balsas turi kerinčią jėgą. Trapus ir nelabai stiprus, bet patraukia ir užburia savo menine įtaiga, dvasingumu. Balsas atspindi visą šios menininkės esmę – jos būdą, požiūrį į gyvenimą, į supančią aplinką“, – rašė muzikologė Ona Narbutienė. Kita labai svarbi Beatričės savybė, padėjusi jai prasiveržti pro aklumo sieną, buvo jos komunikabilumas, gebėjimas rasti kontaktą su įvairiais žmonėmis. Beatričė, išauklėta kultūringoje ir inteligentiškoje aplinkoje, visados sugebėdavo užmegzti gyvą pokalbį su aplinkiniais, rasti pašnekesiui įdomią temą. Vladas Žukas prisiminimuose rašo, kad „Beatričė mokėjo su bičiuliais būti vienokia, su paprastu, ypač pagyvenusiu žmogumi, kitokia, su vaikais dar kitokia – pereidavo į žaidimo intonaciją, išprovokuodavo pokalbiui, kiekvieną mokėjo suprasti, atjausti.“ Ilgametė bičiulė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė, pirmojo dokumentinio filmo ir trijų atsiminimų knygų apie Beatričę autorė, prisimena, jog bendravimas su Beatriče teikdavęs „dvasinį komfortą ir saugumo jausmą“. Šiltą ir nuoširdų ryšį su menininke jusdavo ne tik jos bičiuliai, bet ir koncertų lankytojai, radijo klausytojai. Muzikologė Ona Narbutienė yra pastebėjusi, kad Beatričė pasirodymų metu sugebėdavo sukurti ypatingą nuotaiką, tartum dvasinio apsivalymo atmosferą, kurios priežastis būdavęs ne tik menas, bet ir dainininkės žmogiškosios savybės – paprastumas, natūralumas. Aktorius Laimonas Noreika rašė: „Per dainą ji išreiškė save, per dainą bendravo, tarsi kalbėjo apie meilę ir kančią, apie džiaugsmą ir ilgesį. Daina ji juokėsi ir verkė.“ Dėl minėtų savybių žmonės ją pamėgo ir atokiausiuose šalies kampeliuose, ji tapo viena populiariausių šalies dainininkių. Beatričę žavėjo ir traukė tyras, nuoširdus vaikų pasaulis. Yra daugybė nuotraukų, kuriose Beatričė apsupta vaikų: myluojanti juos, glostanti, bučiuojanti, apkabinusi ir pasisodinusi ant kelių. Ji labai juos mylėjo, švelniai vadino paukščiukais. Vaikai taip pat visad laukdavo savo mielosios Muzikos tetulės.

Dirbdama auklėtoja Kauno aklųjų institute, muzikos mokytoja vaikų darželiuose, vėliau iliustratore M. K. Čiurlionio meno mokykloje, aktyviai koncertuodama jaunajai kartai, Beatričė svariai prisidėjo prie vaikų meninio ugdymo. Supažindino jaunąją kartą su tautosaka, liaudies dainomis. B. Grincevičiūtė itin gerai jautė vaikų psichologiją, mokėjo juos sudominti, suprasti jų problemas, džiaugtis mažyčiais džiaugsmais. Jos pamokymai būdavo taip įpinami į pokalbį, kad vaikai nepajusdavo, jog prižiūrėtoja bara, „skaito pamokslą“, – pasakojo buvęs auklėtinis Antanas Adomaitis. Bendraudama su mažaisiais, ji būdavo jiems tarsi rūpestinga mama: pati įsiūdavo sagą, slaugydavo, ašarėlę nušluostydavo, pasaką pasekdavo... Čia ypač ryškiai atsiskleidė prigimtinis moters noras rūpintis, globoti. Kompozitorius Vladas Jakubėnas, recenzuodamas vieną koncertą, pastebėjo, kad „jos dainavime yra kažkas, sakytume, net lyg vaikiškas naivumas ir nuoširdumas, kuris ypač žavi klausytoją“. Tomas Sakalauskas apybraižoje „Beatričė“ taip pat atkreipia dėmesį į ypatingą, individualų dainininkės balso tembrą: „Beatričės balsas skaidrus ir tyras, užgimęs iš infantiliškos sielos. Jam skambant atrodo, kad praktiškame pasaulyje, nutolusiame nuo vaikystės per šviesmetį, netikėtai sutikai rankų nepaliestą žemę.“ Pajutę B. Grincevičiūtės balso savitumą, lietuvių kompozitoriai pradėjo rašyti jai skirtas dainas. Dauguma jų kūrinėliai vaikams, vienas ryškiausių – Broniaus Kutavičiaus opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“, joje pagrindinis pasakų senelės vaidmuo kurtas specialiai B. Grincevičiūtei. Aptardami Beatričės santykį su lyriškuoju bei vaikiškuoju pasauliais, įžvelgiame tipiškus moters bruožus – emocionalumą, trapumą, globėjiškumą ar vaikišką tyrumą bei infantilumą. Šį sąrašą papildo gebėjimas bendrauti, suprasti ir atjausti kitą žmogų. Tačiau Beatričės tapatybėje stipriai buvo išreikštos ne tik moteriškajam, tačiau ir vyriškajam pradui būdingos charakteristikos, pirmiausia ryžtas ir valios stiprybė. Šios savybės, pasak Z. Janulevičiūtės, neleido palūžti dvasiškai net ir atšiauriausiomis gyvenimo sąlygomis. Beatričės gyvenimo kelias nebuvo lengvas – mergaitė iš prigimties silpnai matė, o sulaukusiai 21 metų, kai užgeso pasaulio spalvos, reikėjo ypatingų dvasios pastangų atsitiesti ir eiti į priekį. 1933 m., kai Kaune buvo atidaryta konservatorija, B. Grincevičiūtė pasiryžo stoti į

šią mokymo įstaigą ir tapti profesionalia dainininke. Deja, bandymas buvo nesėkmingas. Tarpukario Lietuvoje didžiausią autoritetą turėjo stiprūs operiniai balsai – akivaizdu, kad trapiam B. Grincevičiūtės balsui didžiojoje scenoje nebuvo vietos. Be to, šiandien įprasta, kad aklasis siekia aukštojo mokslo ir sėkmingai jį baigia, o tuo metu neregio veržimasis į mokslą stebino ir buvo ignoruojamas. Po nesėkmingo mėginimo Beatričė nenuleido rankų ir 1934 m. pradėjo mokytis privačioje Elenos Laumenskienės konservatorijoje. Dainininkės muzikos studijos atvėrė ir naujas perpektyvas Lietuvos akliesiems. Nelabai stiprus, trapus, tačiau be galo muzikalus ir spalvingas dainininkės balsas atvedė ją į kamerinę muziką – ji buvo vokalinio kamerinio žanro pradininkė Lietuvoje. Beatričė neleido nepalankioms aplinkybėms savęs palaužti, ji tvirtai įsikabino į gyvenimą, išugdė savyje glūdėjusį talentą, iškopė į muzikos aukštumas ir dar rasdavo jėgų padėti gyvenimo nuskriaustiesiems. Bėja paneigė stereotipus apie moters pasyvumą, nuosaikumą, ji turėjo neišsenkamas energijos ir vitališkumo atsargas. Dainininkei buvo nesvetimos kasdienio moteriškojo gyvenimo smulkmenos ir ritualai. Z. Janulevičiūtė prisimena, kad dainininkė nedaug dėmesio skyrė aprangai, nors retsykiais pasipuošti mėgo. Nepriteklių buvo išmokyta gyventi kukliai – dar besimokydama Varšuvoje įprato pasitenkinti pusseserės išaugtomis suknelėmis. Tačiau koncertams dainininkė ruošdavosi ypač kruopščiai, scenoje dažnai vilkėdavo tautinius kostiumus ar tamsios spalvos sukneles, kartais pečius apsigaubdavo gražiomis megztomis skaromis, pasirengimo ritualą užbaigdavo pasikvėpindama. Papuošalus dėvėdavo retomis progomis. Ji siekdavo savo pasirodymu suteikti žmonėms šventę, būdavo pasitempusi, laikydavosi oriai – buvo matyti aristokratės prigimtis. Beatričė domėjosi mada, pasak Z. Janulevičiūtės, jai visada būdavo smalsu sužinoti, „kokia dabar madingiausia drabužių spalvų gama“ ar „kokie šiandien parduodami papuošalai Palangos gatvelėse, nusėtose gintaro meistrų dirbinių“. Beatričė mėgo dirbti kasdienius, netgi labai proziškus buities darbus. Pati eidavo apsipirkti, ruošdavo maistą tiek sau, tiek gausiam ją lankydavusių bičiulių būriui. Daugelis iki šiol prisimena ir giria jos puikius kulinarinius sugebėjimus bei nepaprastą vaišingumą.

Muzikos barai / 41


Didžioji salė Svarbi dienotvarkės dalis jai būdavo užbėgti valandėlei į kavinę. Taip ji jautėsi alsuojanti miesto dvasia, patenkindavo natūralų moterišką smalsumą – kas kur įvyko, kodėl įvyko... „Tos visos kasdienos smulkmenos, – rašė laiškuose Urbšiui, – irgi sudaro džiaugsmą – ir sausainių kepimas, ir pasivaikščiojimas po miestą.“ Praradusi galimybę vizualiai pažinti ir suvokti ją supantį pasaulį, Bėja anaiptol nuo jo neatsiribojo, netgi priešingai – ėjo į jį ištiestomis rankomis ir atvira širdimi, o jos optimizmas, smalsumas buvo stipresni nei bet kurio reginčiojo. Dainininkė ne tik mokėjo džiaugtis kasdienio gyvenimo smulkmenomis, ji buvo veikli, aktyvi, visuomeniška. Ji daug metų dirbo Lietuvos radijuje soliste, nuolat rengdavo naujas programas, koncertuodavo, dalyvaudavo daugybėje laidų, buvo įvairių konkursų, komisijų narė. Ji tapo sektinu integracijos į visuomenę pavyzdžiu daugeliui aklųjų ir silpnaregių. Įvairiapusis ir spalvingas Beatričės portretas. Analizuodami jį per susiklosčiusius stereotipus, įstengėme aprėpti vos keletą potėpių arba, kitaip tariant, šios iškilios menininkės moteriškąją tapatybę identifikuojančių aspektų. Jie padeda mums atskleisti šios asmenybės universalumą, plačias pažiūras, gilią jauseną bei aktyvią gyvenimišką poziciją. Lyčių stereotipai, kaip ir kiti sąmonės ar elgesio stereotipai, atspindi archajinius vaizdinius, giliai įsišaknijusius tradicinėje mūsų kultūroje, tačiau jų reikšmė šiandieniniame gyvenime yra gerokai pakitusi ir kvestionuojama. Juk paties žmogiškumo esmėje slypi dviejų pradų konfliktas ir sąlytis, o vyriškojo ir moteriškojo pradų ribos nebūtinai sutampa su lyčių ribomis. Pasak Viktorijos Daujotytės, „pražūtinga būti vien tik vyru ar vien tik moterimi: kiekvienas turim būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriška“, nes šiuos du antipodus jungia stiprios gijos, sudarančios harmoningą visumą. Jauna menininkė Kristina Inčiūraitė mano, jog „ne lytis, o moters menininkės visuomeniškumas (socialumas) bei jos kūrinių aktualumas formuoja požiūrį į moterį kaip į kūrėją“. Jos manymu, menininkas turi būti pilietiškas, socialiai aktyvus, pabrėžti jam svarbiausias vertybes. Tai vienodai svarbu tiek vyrui, tiek moteriai. n

Muzikos barai / 42

NAUJAS „TRIMITO“ KOLORITAS OLANDŲ MUZIKOJE

Vasario 18 d. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, o vasario 19 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje skambėjo du pasaulinį pripažinimą pelnę, bet mūsų šalyje dar negirdėti šiuolaikinių olandų kompozitorių kūriniai, kurie pakeitė pučiamųjų orkestro „Trimitas“ skambesį. Kompozicijų autoriai – pasaulio pučiamųjų muzikos autoritetai, šiuolaikinės olandų muzikos garsenybės Leeuwardeno Valstybinės muzikos akademijos profesorius Jacobas de Haanas ir Hansas van der Heide. Nedažnai apsilankantys šalyse, kur skamba jų muzika, šį kartą abu kompozitoriai atvyko į Lietuvą. Koncertuose skambėjo Jacobo de Haano simfonija „Urizeno knyga“ solistui, skaitovui, mišriam

Dirigentas Jacobas de Haanas, kompozitorius Hansas Van Der Heide (Olandija) ir Kazys Daugėla

chorui ir pučiamųjų orkestrui bei Hanso van der Heide kompozicija „Kvailio kelionė“. Abu kūrinius dirigavo olandų dirigentas Bertas Langeleris, jau daugiau nei 30 metų žinomas Europos ir pasaulio pučiamųjų muzikos puoselėtojams. Jis ir pedagogas, konsultantas, tarptautinių pučiamųjų muzikos forumų rengėjas, orkestrų vadovas, prodiuseris, tarptautinių festivalių ir konkursų vertinimo komisijų narys. Jacobo de Haano simfoniją „Urizeno knyga“ atliko 2011 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Vilniaus universiteto mišrusis choras „Pro musica“ (meno vadovė Rasa Gelgotienė), Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, poemos tekstą anglų kalba skaitė Marijus Žiedas. Prieš keletą metų parašyta simfonija pučiamųjų orkestrui „Urizeno knyga“ pasakoja apie mistinę būtybę Urizeną. Tai – nepaprastai ryškus, stiprus kūrinys, kurį su užsidegimu atlieka profesionaliausi pasaulio pučiamųjų kolektyvai. Kūrinys inspiruotas to paties pavadinimo mistinės poemos, kurią 1794 m. parašė britų poetas, dailininkas, filosofas mistikas Williamas Blake‘as. Romantiškoje, neįprastai spalvingoje simfonijoje greta originalių temų

panaudotos ir šventajame mieste Jeruzalėje girdėtos melodijos, kiti religinės ekspresijos kupini garso koliažai. Publikos dėmesį prikausto ir simfonijai netipiški komponentai – įspūdžiui sustiprinti naudojami elektroniniai efektai bei skaitovo perteikiamas tekstas. Net ir jo nesuprantantiems (įmantri filosofinė mistinė kalba sunkiai išverčiama) įspūdį kuria nepaprastai išradingai atskleidžiamas pučiamųjų orkestras – kontrastuojančios tembrinės instrumentų grupės, dramaturgiškai svarbios kulminacijos ir atoslūgiai. Beje, kompozitorius Jacobas de Haanas yra gerai susipažinęs su Lietuvos kultūrine, ypač pučiamųjų muzikos, situacija, jis yra didelis lietuvių folkloro gerbėjas. Įkvėptas neįkainojamų mūsų tautosakos lobių, kompozitorius prieš keletą metų parašė stambios formos kūrinį „Lietuvos širdis“, kuriame panaudotos penkios aukštaitiškos melodijos. Šv. Jonų bažnyčioje vykusiame koncerte žavėjo visi „Urizeno knygos“ atlikėjai. Švelni Astos Krikščiūnaitės kantilena kontrastavo su itin didelį artistinį krūvį turėjusio, nauju amplua atsiskleidusio Marijaus Žiedo melodeklamacija. Sunku buvo patikėti, kad sodriai skambantis, puikų vokalą demonstruojantis choras „Pro Musica“ – tik laisvalaikiu susiburiantis kolektyvas. Kitas koncerte skambėjęs kūrinys – Hanso van der Heide „Kvailio kelionės“ pirmoji dalis, kuri 2011 m. tarptautiniame festivalyje Taivane tarp kūrinių pučiamųjų orkestrui pelnė antrąją vietą (pirmoji nebuvo skirta). Skoninga, patrauklia muzikine kalba tapomas šiuolaikinis kūrinys pasakoja apie Taro kortas. Tai lyg žmogaus kelionės per gyvenimą metafora, perteikiama Didžiojo Arkano kortų mįslėmis. Koncerto vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis išsamiai papasakojo ir apie olandų muzikos kontekstą, ir apie pačius kūrinius. Gausiai susirinkę klausytojai galėjo patirti nuostabių įspūdžių, išgirsti mums neįprastą pučiamųjų orkestro koloritą. Lieka palinkėti „Trimito“ vadovams dažniau rengti tokius įspūdingus koncertus, atskleidžiančius naujas pajėgaus kolektyvo galimybes. Paulius BUTKUS

Nuskambėjus simfonijai „Urizeno knyga“


„...IŠ PAGARBOS MKČ“

Praėjusiais metais paminėjome 100-ąsias lietuvių profesionaliosios muzikos bei savitos tapymo kalbos ir formos pradininko mirties metines, tad nenuostabu, kad ir tarptautinių renginių – mokslinių konferencijų, festivalių, koncertų – tematikoje dominavo M. K. Čiurlionio kūrybos aspektai. Chorinės muzikos puoselėtojų padangėje ši lietuvių nacionalinei kultūrai svarbi data įprasminta išskirtinai. Lapkričio 17 d. Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), šalies bei tarptautinių konkursų laureatė kanklininkė Aistė Bružaitė ir puikus teatro dailininkas Jonas Arčikauskas visus, kurie jaučia pagarbą didžiajam simbolistui ir yra neabejingi chorinei muzikai, pakvietė į Šv. Kotrynos bažnyčią. Kiek apmaudu, jog ne itin gausiai susirinkusiųjų gretose daugiausia buvo matyti ne muzikos mėgėjų, o profesionalų veidų. Tačiau vis dėlto niūroką rudens ketvirtadienio vakarą virš šių ir taip jau išskirtinės erdvės skliautų tarsi suspindo net trijų amžių susiliejimą istoriškai įreikšminanti žvaigždė, tvyrojo neapsakoma meninių ambicijų kupina aura. Devynios lietuviškos chorinės muzikos premjeros lyg ir simbolizavo devintąjį metų mėnesį – M. K. Čiurlionio gimimo mėnesį. Klausytojo žvilgsnį traukė mėlynos šviesos gaubiama scena ir jos centre vos pastebimai judanti auksiniu burbulu papuošta baltos spalvos dekoracija. Šį sentimentalų įvaizdį būtų galima suvokti kaip kokoną arba sūkurį (o gal net ir veidą!) ir ieškoti sąsajų su menininką inspiravusiais amžinojo gėrio ir grožio pradais. Choro dirigento, pedagogo ir kompozitoriaus Jurijaus Kalco „Siuita M. K. Čiurlionio temomis“ – siūlymas atsigręžti į profesionaliosios lietuvių muzikos pradžių pradžią. Mišraus choro a cappella jautriai interpretuota trijų dalių kompozicija lietuvių liaudies dainas „Bėkit, bareliai“ ir „Ar vėjai pūtė“ bei simfoninės poemos „Miške“ finalą nutapė tarsi įprastais, tačiau kiek modifikuotais elementais: pirmojoje dalyje originalios „Bėkit, bareliai“ ir „Ar vėjai pūtė“ versijos pakaitomis atliekamos

dviejų chorų (kurių vienam tenka platesnės harmonijos faktūros audinys), antrojoje dalyje dominuoja dainos „Ar vėjai pūtė“ tema, o trečioje skamba chorui pritaikyta simfoninio orkestro harmoninė faktūra. Filosofinių pamąstymų, mistikos, aleatorinių efektų (švilpavimo, šniokštimo) kupiname jaunesniosios kartos kompozitoriaus Giedriaus Svilainio kūrinyje „Kodėl...“ (J. Marcinkevičiaus žodžiai, M. K. Čiurlionio laiškų žmonai citatos) skaitovo ir choro keliamas egzistencinis klausimas tarsi nuvilnijo mūsų profesionaliosios muzikos pradininko sukurto Preliudo, op. 4, Nr. 2 garsinėje erdvėje. Pagrindinę mintį dramatizavo dejonės, nerimas, nuolatinė įtampa, kurią perteikė foninių garsų tembrų kaita, temų fragmentų proveržiai. Pagal M. K. Čiurlionio harmonizuotą liaudies dainą „Beauštanti aušrelė“ Raimundo Martinkėno savitai išplėtota „Aušrelė“ – dar vienas filosofinės krypties potėpis, kuriame puikiai dera tekstas ir muzika, kūrinio pabaigoje solistės liaudiška maniera atliekama pagrindinė tema pabrėžia lietuvių kultūros tradicijų autentiškumą. Nuaidėjus Jurgitos Mieželytės kompozicijai „Siuntė mane močiutė“ (žodžiai liaudies), liko tarsi paveiksle besiliejančių spalvų ir tapytojo minčių stiprybės įspūdis. Kūrinyje jaučiamas laipsniškas muzikinės medžiagos vystymasis, o paskutiniai motyvai aidi prisiminimų fone. Itin originalią partitūrą gana nestandartinei, tačiau tautiškumo dvasią atspindinčiai atlikėjų sudėčiai (mišrus choras ir kanklės) pateikė nuolatiniais kūrybiniais iššūkiais garsėjantis kompozitorius Algirdas Martinaitis. Simboliška kūrinio „MKČ“ pradžia (simfoninės poemos „Miške“ įžangos akordai) netrukus transformuojasi į sekundiniais sąskambiais ir asmenvardžio Mikalojus Konstantinas Čiurlionis skaidymu – nuo skiemenavimo pagal paukštiškąją sintaksę iki Pustelniko fonemų – grįstą tirštą visumą. Kanklininkės Aistės Bružaitės subtili ir techniškai nepriekaištinga interpretacija darniai koreliavo su choro „Jauna muzika“ pajauta (šis santykis išliko iki paskutinių kompozicijos motyvų, kai choristų nykstantis šnabždėjimas priminė į pabaigą artėjantį gyvenimą, o kanklių brūkštelėjimas tarsi teptuku priminė, jog šis menininkas paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių kultūros istorijoje). Romantiniu lyriniu mormorando prasidedanti Vaclovo Augustino kompozicija „Sutems... (kur aš pernakvosiu?)“ (ž. liaudies) perteikia pagarbą moteriš-

kajam pradui, dvasinėms vertybėms, individualumui. Choro balsų visuma pamažu didino įtampą, suteikė dramatizmo solistės Linos Valionienės merginos, bandančios ištrūkti iš slegiančio klausimo pančių, vaidmeniui. Koncerto metu nuskambėjo dar viena romantinės lyrikos žanro kūrinio – kompozitorės Zitos Bružaitės „Ar vėjai pūtė“ (ž. liaudies) – premjera. Aukštoje tesitūroje plaukianti pagrindinė lyrinė melodija neabejotinai priminė ne tik gamtos stichijos šėlsmą, bet ir dangaus tolių skaidrumą. Be abejo, sakralinės M. K. Čiurlionio kūrybos dalis taip pat neliko nuošalyje. Skausmo, savotiškos „De profundis“ atmainos, tamsių paveikslų asociacijas keliantis choro dirigento, pedagogo ir kompozitoriaus Gintauto Venislovo „Nodus. MKČ“ (ž. Ingos Mumgaudytės) akimirkai nukėlė į platesnes, žemiškuosius ir dangiškuosius potyrius jungiančias erdves. Tokį pojūtį kėlė tarsi tikinčiųjų maldos bažnyčioje susiliejantys choro ir atokiau stovinčių, iš abiejų pusių publiką apsupusių solistų (Jurgita Narušytė, Skaistė Zutkutė, Egidijus Kaveckas, Nerijus Andrijauskas) balsai. Vieno iš sudėtingesnės faktūros kūrinių muzikinės medžiagos pagrindas – harmonizuotų liaudies dainų „Anoj pusėj Nemuno“, „Siuntė mane močiutė“ ir lotyniškų žodžių derinys, kuriantis sonoristines vizijas-aliuzijas į M. K. Čiurlionio asmenybę ir kūrybą. Jaunesnės kartos kompozitoriui Donatui Zakarui kilo kūrybinių ambicijų Čiurlionio laiškų Sofijai tekstams suteikti muzikinę formą. Žemo skaidraus boso ir aukštos tesitūros sopranų santykis atskleidžia vyro ir moters vidinius pasaulius skiriančią bedugnę. Tačiau neapčiuopiama harmonija vis dėlto yra visagalė – kūrinys baigiamas mažoriniu akordu. Renginio metu nuskambėjusius kūrinius susieję poetinių tekstų intarpai, kuriuos skaitė džiazo atlikėja Milda Arčikauskaitė ir aktorius, bardas Gediminas Storpirštis, reiškė pagarbą ne tik M. K. Čiurlionio asmenybei, bet ir meniniam lietuvių kalbos turtingumui. O dailininko Jono Arčikausko vaizdo projekcija ant Šv. Kotrynos bažnyčios skliautų renginiui suteikė mistinį, istorinį dvelksmą. Koncertas „...iš pagarbos MKČ“ pateisino visus lūkesčius: pakako ir romantikos, ir liaudiškumo, ir sakralumo. Tarsi himnui nuaidėjus finaliniams M. K. Čiurlionio harmonizuotos „Dainų dainelės“ akordams, sieloje tapo džiugu ir neįtikėtinai ramu. Aidint gausiems aplodismentams scenoje greta atlikėjų švytėjo ir visų devynių premjerinių kūrinių kompozitoriai. Gaila, jog šio gražaus XXI a. menininkų gesto M. K. Čiurlioniui nebuvo lemta pamatyti. Laura MACKEVIČIŪTĖ

Chorinės muzikos puoselėtojai savaip įprasmino M. K. Čiurlionio kūrybos aspektus

Muzikos barai / 43


Regina TUMALEVIČIŪTĖ

L

aikas buvo labai neramus, vyko karas. Tačiau manęs neapleido gera nuotaika, kūriau ateities planus... Baigusi Trakų mokytojų seminariją iš Aukštojo mokslo valdybos gavau paskyrimą į Antakalnio (miestelis prie Kauno) pradžios mokyklą, į mokytojos-vedėjos pareigas. Bet išėjo įsakymas, kad visi abiturientai turi vykti į darbus Vokietijoje. Visai sutrikau, nežinojau, ką daryti. Man rūpėjo konservatorija. Padaviau prašymą, per egzaminą dainavau Aleksandro Kačanausko „Kur bakūžė samanota“. Priėmė į dainavimo specialybę pas garsią dainininkę Vladislavą Grigaitienę. Profesorė V. Grigaitienė buvo garsi operos solistė. Iš pradžių dainavo mecosoprano repertuarą, vėliau perėjo prie dramatinių soprano vaidmenų: Tamaros „Demone“, Amelijos „Kaukių ba-

Kristina, Dþuljeta... Iš spaudai rengiamos dainininkės Reginos Tumalevičiūtės atsiminimų knygos

Regina Tumalevičiūtė, 2012 m.

Muzikos barai / 44

Reginos TUMALEVIČIŪTĖS asmeninio archyvo nuotraukos

Mūsų legendos

Po solinio dainavimo pamokos Kaišiadorių gimnazijoje su kolega A. Sodoniu ir mokytoju M. Leškevičiumi V. Grigaitienės vokalisčių klasė, 1942 metai: (iš kairės) J. Butkevičiūtė, M. Ylienė, R. Tumalevičiūtė, A. Ragauskaitė, sėdi B. Aukudaitytė, mokytoja V. Grigaitienė ir D. Barkauskaitė

liuje“, Rachilės „Žydėje“, Aidos ir kt. Ji buvo viena pagrindinių Lietuvos operos solisčių. Kai vokiečiai uždarė visas aukštąsias mokyklas, Grigaitienė su manimi dirbo privačiai. Bet karas sugriovė viską, kas buvo pradėta.


*** Mūsų šeima Kaune vertėsi labai sunkiai, nes dirbo tik viena mama. Nebuvo nei kuo apsirengti, nei ko pavalgyti. Jei ne arkliena, kurios pavykdavo nusipirkti kai kuriose mėsinėse, mes, trys vaikai, nebūtume išgyvenę. Tėvelis, tuo metu buvęs kaime, retkarčiais atsiųsdavo miltų. Gelbėjo turgus, kuriame buvo galima nusipirkti gabalėlį lašinių ar sviesto, nes krautuvėse maistas būdavo parduodamas tik už korteles. Tačiau labai dejuoti nedrįsdavome, nes visi žmonės kentėjo nepriteklių. Kartą žingsniuoju Laisvės alėjos viduriu. Staiga priešais einantis vyras išskečia rankas ir sušunka: „Kokia laimė, kad sutikau Jus!“ Pažinau buvusį Trakų mokytojų seminarijos karinio parengimo mokytoją Paulių Rūtenį. Pasirodo, jis dirbo Kauno didžiojo teatro (taip tuo metu vadintas miesto teatras, nes jam priklausė dramos, operos ir baleto trupės) administracijoje, bet kadangi buvo įdomus ir gražus vyras, turėjo gražų ba-

Regina Tumalevičiūtė – Džuljeta, 1948 – 1950 m. P. Rūtenis E. Nicko miuzikle „Mažasis rūmų koncertas“ Karjeros pradžia dramos spektaklyje pagal J. Grušo pjesę „Tėvas“. R. Tumalevičiūtė – Genė, V. Valiukas – Karolis

Reginos TUMALEVIČIŪTĖS asmeninio archyvo nuotraukos

eilėraštį, ką nors paskaityti ir padainuoti. Kitą dieną drebančiomis kojomis nuėjau į teatrą. P. Rūtenis mane nuvedė ten, kur jau laukė susirinkusi komisija – J.  Monkevičius, P.  Kubertavičius, S.  Pilka, V.  Dineika ir kitos to meto Lietuvos teatro žvaigždės. Teatro rūmai baugino savo didybe, nes tik per radiją iš jų girdėdavau dainuojantį Kiprą Petrauską ir kitus solistus. Pati iki tol tik vieną kartą buvau buvusi operoje, mačiau Čaikovskio „Pikų damą“. Viskas atrodė labai paslaptinga ir neįtikėtina. Nežinau kodėl, bet pasitikėjau savimi. Maniau, kad padeklamuoti galiu ir ne taip gerai, bet padainuosiu puikiai. Norėjau deklamuoti Salomėjos Nėries „Gyvenimo giesmę“, bet pabūgau,

Kipras Petrauskas – Romeo, 1948 m.

ritoną, jį pakvietė į Dramos studiją. Paulius papasakojo, kad dramos teatras stato vokiečių kompozitoriaus E. Nicko muzikinę komediją „Mažasis rūmų koncertas“ ir pagrindiniam vaidmeniui reikia būtent tokios kaip aš, kuri ne tik vaidintų, bet ir galėtų gerai dainuoti. Nors Pauliui sakiau, kad nedrįstu eiti į profesionalųjį teatrą – juk aš visiškai žalia, nepasirengusi, bet širdyje pasitikėjau savimi. Jis patarė pasiruošti deklamuoti

E. Nicko miuziklo „Mažasis rūmų koncertas“ programėlė. Kristina – R. Tamulevičiūtė

kad prasiverš patosas. Pasirinkau Maironio „Trakų pilį“, perskaičiau, rodos, gana santūriai. Režisierius Viktoras Dineika kelis kartus paklausė, ar aš tikrai sugebu dainuoti. Gaidų neturėjau, bet nutariau itališkai padainuoti „O sole mio“. Puikus koncertmeisteris E. Gailevičius iš karto parinko man patogią tonaciją ir aš gana aukštai užplėšiau. Su tokiu koncertmeisteriu dar nebuvau dainavusi, todėl ir įkvėpimas atsirado... Rodos, padainavau neprastai, visai nesivaržydama. Balsas skambėjo gerai, jaučiau nepaprastą lengvumą. Jau ne kartą buvo tekę dainuoti viešai – gimnazijoje, mokytojų seminarijoje, be to, jau buvau pradėjusi mokytis konservatorijoje. Mačiau, kad komisijos nariams mano dainavimas patiko. Jie visi puolė prie manęs, ėmė siūlyti pagrindinį vaidmenį muzikiniame spektaklyje. Reikėsią ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, todėl privalėsiu

Muzikos barai / 45


Mūsų legendos Vilniaus arkikatedra lenkų okupacijos metais. 1938 m. R. Tamulevičiūtė su Kaišiadorių mokytojų ir moksleivių grupe sostinėje lankėsi kaip turistai

Reginos TUMALEVIČIŪTĖS asmeninio archyvo nuotraukos

Po vaidinimo Kauno radiofone, 1943 metų vasara. P. Šulskutė, O. Sauleckaitė, A. Brinka, V. Dineika, R. Tumalevičiūtė, V. Lietuvaitytė, B. Kurmytė

Fechtavimo pamoka Dramos studijoje, 1943 m. Dainininkės mokytoja Nina Karnavičienė, 1945 m. Aktorius ir režisierius Viktoras Dineika, 1943 m.

lankyti Dramos studiją. Viską išklausiau ir pradėjau dėstyti (stebiuosi, kokia tada buvau drąsi): esu paskirta mokytojauti, iš to tikiuosi pragyventi, todėl lankyti Dramos studijos negaliu. Priimti į trupę manęs kol kas negalėjo – nebuvo etatų, bet teatro meno vadovas ir vyriausiasis režisierius Juozas Monkevičius, pasitaręs su direkcija, pažadėjo man skirti stipendiją, ir visai nemažą. Aš sutikau. Eidama per sceną stebėjausi – kokia ji didelė! Jaučiausi lyg sapne. Juk einu per tą pačią sceną, kurioje dainuoja Kipras Petrauskas, Antanina Dambrauskaitė ir kiti mano mėgstami dainininkai. Aš, galima sakyti, vaikas, man dar tik 20 metų. Nors gimiau Kaune, bet augau ir mokiausi provincijoje, buvau susikausčiusi, daug kur nepasitikėjau savimi. Bet tik ne dainuodama! Įvykus tokiam lemtingam gyvenimo

Muzikos barai / 46

posūkiui, nerūpėjo, kas užėmė man skirtą mokytojos vietą, ir reicho darbai manęs tiek nebejaudino, nes vyliausi, kad teatras nuo visko išgelbėjo. Žinoma, suderinti mokslus Dramos studijoje ir konservatorijoje buvo nelengva. Tuo metu teatras lūždavo nuo vokiečių karių. Man viskas buvo nauja ir labai įdomu. Beveik kas vakarą žiūrėdavau operą, baletą ar dramos spektaklį. Tada nevažinėjo jokie autobusai, reikėdavo naktį pareiti namo. O atstumas didelis – gyvenau Zanavykų gatvėje. Kol grįždavau, būdavo jau vidurnaktis. Muzikinės komedijos „Mažasis rūmų koncertas“ repeticijos prasidėdavo 10 val. Režisierius Dineika su manimi dirbo individualiai. Aš skaitydavau savo vaidmens tekstą, stengdavausi teisingai tarti, kirčiuoti, įžvelgti potekstes. Darbas buvo labai sunkus, reikalavo daug prakaito, o kur dar dainavimo repeticijos. Dirbdavau ir viena namuose, nors juose būdavau tik anksti rytą ir vėlai vakare arba naktį. Dar reikėdavo atlikti ir Dramos studijos užduotis. Repeticijos prie stalo tęsėsi apie mėnesį, kol išmokau tekstą. Stebėjausi režisieriaus Dineikos kantrybe, iš jo gavau neįkainojamų pamokų. Kristinos Holm vaidmuo buvo pagrindinis ir gana sunkus. Man, galbūt ir kitiems, iš pradžių atrodė, kad viskas bus labai paprasta ir

greitai padaroma. O pasirodė kur kas sunkiau. Į šį vaidmenį įdėjau daug pastangų. Aš juk buvau gerai išauklėta, pamaldi, ne akiplėša, nors temperamentą valdžiau sunkiai. Žinoma, su viskuo susidorojau. Gera, aiški kalba, kaip ir dainavimas, priklauso nuo tinkamo kvėpavimo, taip pat labai svarbu kūno valdymas ir judesių rafinuotumas, kitaip – palaida bala, saviveikla. Viską, padedama puikaus režisierius V. Dineikos, įveikiau, bet ne sykį teko ir ašarėlę nubraukti. O dar kokia konkurencija! Šiam vaidmeniui buvo paskirta E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė – puiki aktorė, be to, Kipro Petrausko žmona, taigi jos kaprizai buvo svarbiausi. Mezgėsi ir intrigėlių, girdėdavau, kad esu atėjusi iš gatvės... Tokios kalbos, žinoma, skaudindavo, bet aš į intrigas nesiveldavau ir dirbau savo darbą. Pagaliau pradėjome repetuoti scenoje. Reikėjo nugalėti visus buitinius įpročius ir įgyti vaidmeniui reikalingo rafinuotumo. Ne taip stoviu, ne taip kreipiuosi... Repetuojant man daug pagelbėjo partneris Rostislavas Andrejevas. Be to, jis patarė privačiai mokytis dainavimo pas Niną Karnavičienę, kuri vėliau man tapo kelrode žvaigžde. Artėjo premjeros laikas, o aš dar nebuvau iki galo pasirengusi. Premjeroje Kristinos Holm vaidmenį vis dėlto atliko Petronėlė Zaniauskaitė, operos solistė. Žalinkevičaitės Dineika kažkodėl taip pat neišleido. Mano manymu, pastaroji ne itin tiko šiam vaidmeniui, nes nelabai susitvarkė su balsu, buvo mažo ūgio, stambi ir jau nebejauna. O tam vaidmeniui reikėjo jaunystės. 1943 m. kovo mėnesį naciai uždarė Vilniaus ir Kauno universitetus, Kauno konservatoriją. Man liko tik Dramos studija ir spektaklio repeticijos, bet darbo vis tiek buvo labai daug. Nors rengiau pagrindinį vaidmenį, tačiau kaip studijos mokinė privalėjau dalyvauti masinėse dramos spektaklių scenose, man


*** 1945 m. Kipro Petrausko pastangomis buvau priimta į operą. Laikas bėgo sparčiais žingsniais. Daugybė spektaklių, koncertų kariniuose daliniuose, ligoninėse ir kitur. Darbas operoje sunkiai derėjo su mokslu konservatorijoje, bet

palaikoma savo mokytojos Ninos Karnavičienės stengiausi, dirbau. Kartą sutikau vyriausiąjį režisierių Juozą Grybauską. Jis sustabdė mane ir paklausė, ką aš mananti apie Džuljetos vaidmenį Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“. Aš sušukau: „O, maestro, tai man turėtų labai tikti!“ Juk Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“ buvau skaičiusi dar gimnazijoje ir žavėjausi tokia didžiule meile. Mūsų pokalbis buvo trumpas, ir, maniau, nereikšmingas. Vėliau teko išgirsti (neprisimenu iš ko), kad aš labai jau pasitikinti savimi. Tiesa, tada aš iš tiesų pasitikėdavau savimi, buvau optimistė, visos kliūtys atrodė lengvai įveikiamos. Ir štai skelbimų lentoje matau: Ch. Gounod opera „Romeo ir Džuljeta“, Džuljeta Kapuleti – Regina Tumalevičiūtė ir Justina Jasaitytė, Romeo – Kipras Petrauskas ir Juozas Indra. Labai apsidžiaugiau. Pagalvojau: taip ir turi būti. Apie sunkumus net nesusimąsčiau, o juk tai neeilinė, ir vokaliniu, ir vaidybiniu požiūriu labai sudėtinga ir atsakinga partija. Iš tiesų dar nebuvau subrendusi operos menui, buvo likę metai iki konservatorijos baigimo. Iš bibliotekos skubiai gavau klavyrą, įsirašiau žodžius ir puoliau mokytis. Žinojau, kad turiu konkurentę Justiną Jasaitytę, kuri jau buvo įgudusi dainininkė, turėjo labai švelnų ir gražų balsą. Aš visada ja žavėjausi. Padėti pasisiūlė mano draugas Juozas Indra. Jis puikiai skambino fortepijonu, todėl kartu repetavome Džuljetos ir Romeo duetus. Kasdien dirbdavome nuo 10 val. ryto iki pietų ir dar apie tris valandas po pietų. Po savaitės aš jau atmintinai mokėjau ne tik savo, bet ir Romeo partiją. Daugiau nesu mačiusi tokio darbui atsidavusio žmogaus, koks buvo Juozas Indra. Dažnai eidavau pas savo mokytoją Niną Karnavičienę į namus privačiai mokytis dainavimo technikos, tad po truputį viskas gerėjo. Džuljetos vaidmeniu gyvenau ir dieną, ir naktį... Prasidėjo repeticijos. Nors operą režisavo J. Grybauskas, bet scenas su Džuljeta Kipras Petrauskas norėjo repetuoti pats. Jis rodė norimas mizanscenas, o aš vykdžiau visus jo reikalavimus. Dirigentas Mykolas Bukša patenkintas šypsojosi pro ūsus. Dėl aktorinių dalykų nesijaudinau, nes jau buvau baigusi Dramos studiją ir nemažai vaidinusi dramos spektakliuose. Kartą, kai prasidėjo repeticijos su orkestru, pasitelkiau savo sceninę patirtį – su visais koloratūriniais „išraitymais“ dainuodama Džuljetos valsą pamėginau šokti. Pabaigoje aukštąjį do išlaikiau tiek, kiek pageidavo dirigentas.

Reginos TUMALEVIČIŪTĖS asmeninio archyvo nuotr.

išimčių niekas nedarė. Po kelių mėnesių tapau etatine Kauno dramos teatro aktore. Nors ir stipendija nebuvo maža, bet tada pasijutau esanti visavertė artistė. Rengdamasi debiutui „Mažajame rūmų koncerte“ (dirigentas S. Graužinis, režisierius V. Dineika, dailininkas M. Labuckas) jaučiau didelę atsakomybę, bet pasitikėjau savimi. Viskas gerai klostėsi, nepakenkė jokios intrigos. 1943 metų gegužės 8-oji. Esu aprengta puikaus dailininko Labucko sukurtais prabangiais drabužiais: platus krinolinas, plačiabrylė skrybėlė. Sėdžiu karietoje ir laukiu frazės, po kurios turėsiu sušukti: „Garbės sargyba!“ Pro nedidelį langelį pamatau žmonių galvas. Apima kažkoks keistas jausmas, rodos, apalpsiu. Persigandusi nebegirdžiu, kas darosi scenoje, bijodama pavėluoti iškišu galvą ir sušunku savo frazę. Pažįstami orkestrantai vėliau papasakojo, kad tuo metu ložėje prie scenos sėdėjęs režisierius kažką sumurmėjo ir galvotrūkčiais išlėkė. Aš susitvardau ir pagaliau suvokiu padėties rimtumą. Sušukusi porą nereikalingų „Garbės sargyba!“, trečią kartą pataikau. Prie mano karietos prieina būrys karių ir mes pradedame dialogą. Aš turiu išlipti iš karietos ir prisistatyti jiems. Vėl bėda. Nors jau buvau surepetavusi tą vietą, bet išlipti nesiseka. Krinolinas platus, durelės siauros, skrybėlė kliūva, bet pagaliau šiaip taip išsiropščiu. Ir staiga pajuntu tokią palaimą, didybę ir iškilmingumą, kad sunku apsakyti. Taip gera scenos realybėje! Pagarbą reiškiantys kariai vaidina, bet man tai atrodo taip tikra... Toliau viskas klostėsi sėkmingai, balsą valdžiau lengvai. Jaučiau didelį pasitenkinimą, nes iš žiūrovių salės sklido didžiulė šiluma, kartu vaidino geras bičiulis Paulius Rūtenis, geriausi aktoriai – Juozas Laucius, Jurgis Petrauskas, Antanas Mackevičius, Stasys Pilka, Aleksandras Kupstas ir kiti. Po šio spektaklio pasijutau tikra aktore. Kurso draugai mane nešte nunešė į grimo kambarį antrame aukšte. Nepuotavom, nes tada gyvenom labai vargingai. Aš, kaip visada, per daug nesidžiaugiau, svarsčiau, ar ko nepadariau ne taip. Spaudoje pasirodė žinutė „Regina Tumalevičiūtė – tai teatro atradimas“. Išsikirpau tą laikraščio skiautelę, bet koks tai buvo laikraštis ir kas rašė, neįsidėmėjau.

G. Bizet „Karmen“, 1950 m. Kipras Petrauskas – Chosė, Regina Tumalevičiūtė – Mikaela

Staiga režisierius Grybauskas sustabdė orkestrą ir scenoje esančius atlikėjus. Aš net krūptelėjau, nes buvau labai įsijautusi. „Esu priverstas pareikšti visam kolektyvui, kad visi privalote taip repetuoti, kaip šį kartą dirbo Džuljeta. Atkreipkite dėmesį!” Aš, žinoma, pasijutau devintame danguje, bet pastangų dar reikėjo labai daug. Kipras Petrauskas man rodė begalinę šilumą, labai stengėsi padėti. Nuoširdžiai gludinome kiekvieną detalę. Kai nebūdavo Kipro, repetuodavau su Juozu Indra. Artėjo premjeros laikas. Iš visos repeticijų eigos ir Kipro elgesio supratau, kad premjerą su juo dainuosiu aš. Taip ir įvyko. Kipras-Romeo man buvo toks nuoširdus, karštas, aistringas, kad geresnio partnerio negalėjau įsivaizduoti. Pasibaigus premjeriniam spektakliui ir aidint gausiems aplodismentams, Petrauskas parodė į mane ir pabučiavo man abi rankas. Supratau, kad aš jam turiu būti šimtus kartų dėkingesnė, nes Kipras buvo tas žmogus, kuris mokė mane scenos meno, atvėrė daug jo paslapčių. n

Muzikos barai / 47


Ateiname

Èia mes gimstam “N ið tylios dainos

Aldona VILKELIENĖ

„MUZIKOS BARAI“ TĘSIA PAŽINTĮ SU LIETUVOS MUZIKOS IR MENŲ MOKYKLOMIS. SUSIPAŽINĘ SU KŪRYBINGA KAIŠIADORIŲ MENO MOKYKLOS KASDIENYBE, PASUKOME Į DAINAVOS ŠALELĘ – SOLIDŲ VEIKLOS KRAITĮ SUSIKROVUSIĄ ALYTAUS MUZIKOS MOKYKLĄ. APIE JĄ PASAKOJA MOKYKLOS DIREKTORĖ DR. ALDONA VILKELIENĖ, MOKYTOJA EKSPERTĖ IR VILNIAUS PEDAGOGINIO UNIVERSITETO DOCENTĖ. KVIEČIAME RAŠYTI APIE SAVO MUZIKOS IR MENO MOKYKLAS, MOKYTOJUS, APIE KASDIENYBĖS DŽIAUGSMUS IR RŪPESČIUS. ĮDOMIAUSIUS RAŠINIUS SPAUSDINSIME ŽURNALE „MUZIKOS BARAI“, JŲ AUTORIUS APDOVANOSIME LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS IR MŪSŲ BIČIULIŲ DOVANOMIS. RAŠINIŲ LAUKIAME ADRESU ZURNALAS@MUZIKOSBARAI.LT ARBA GEDIMINO PR. 32-2, VILNIUS, LT-01104

ėra Lietuvoje kitos tokios mokyklos, kur jaustumės tokie laimingi nuolatos sugrįždami. Laukiame pamainos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje“, – prieš keletą metų svečiuodamasis Alytaus muzikos mokykloje pasakė tuometinis šios akademijos rektorius profesorius Eduardas Gabnys. Tokia tad yra mūsų mokykla, ir net neįmanoma atskirti, ar jos bendruomenės gyvenimas paskirtas muzikai, ar muzika skirta jos gyvenimui. Šis retorinis klausimas atspindi mokyklos misiją – ugdyti kūrybingą ir kultūringą asmenybę, sudaryti vienodas sąlygas ir galimybes puoselėti kiekvieno mokinio muzikinius ir meninius gebėjimus bei tenkinti itin gabių mokinių – būsimųjų muzikos profesionalų – poreikius. Čia atskleidžiamos kiekvieno vaiko stipriosios pusės, ugdomas jo kūrybiškumas, valia, estetinis skonis, rengiamas kultūringas muzikos klausytojas, integruojami įvairios sveikatos ir gabumų mokiniai. Alytaus muzikos mokykla įkurta 1957 metais. Per 55 gyvavimo metus išleista 50 laidų ir 1754 absolventai. Net 27 buvę auklėtiniai grįžo dirbti į savo mokyklą, kiti dėsto Lietuvos konservatorijose, Muzikos ir teatro akademijoje, tarp jų etnologas prof. Rimantas Sliužinskas, doc. Justinas Brūzga, Danutė Makauskaitė-Gabnienė, Aušra Barkauskaitė-Svirskienė, Gema Malažinskaitė-Radzevičienė, Asta Augustauskaitė-Kapučinskienė. Kai kurie mokyklos absolventai yra šalyje žinomi atlikėjai: Lietuvos kamerinio orkestro artistė Irma Belickaitė-Bakševičienė, Nacionalinio simfoninio orkestro artistas Vidas Lubauskas, kompozitorius ir dainininkas Alvydas Jegelevičius. Mokyklos auklėtiniai toliau tęsia studijas arba dirba muzikos srityje užsienyje: Justina Gringytė yra Velso (Didžioji Britanija) konservatorijos vokalo studentė, Ūla Kinderytė mokosi Škotijos karališkojoje konservatorijoje Glazge, Diana Moisejenkaitė studijuoja smuiką Norvegijoje, Oslo muzikos akademijoje (2011 metais Osle prestižiniame kamerinės muzikos konkurse ji laimėjo II vietą), pianistė Rasa Vitkauskaitė Bostono (JAV) konservatorijoje įgijo magistro laipsnį, ji aktyviai koncertuoja, yra laimėjusi daugybę prestižinių tarptautinių konkursų. Pianistes seserys Emerita ir Daiva Žekaitės įkūrė privačias muzikos mokyklas Amsterdame ir Frankfurte. Ingrida Jankauskaitė Popiežiškajame sa-

Pučiamųjų orkestras Miesto šventėje (vadovas R. Jočys)

Muzikos barai / 48


Alvydas Augustinas Jegelevičius dovanoja mokyklai savo smuiką Tarptautinis jaunųjų kamerinės muzikos atlikėjų konkurso-festivalio „Giovani virtuosi“ komisija: Isabel Lunansky (Ispanija), Ioannis Makris (Graikija), Liudmila Ragožina (Lietuva), konkurso organizatorė mokytoja Rita Frendzelienė, muzikos studijos „Mikutis“ vadovas Juozas Mikolainis, pirmininkas doc. dr. Remigijus Vitkauskas (Lietuva) Muzikos mėgėjų (suaugusiųjų) užsiėmimuose. Groja Irma Šilanskienė (fortepijonas) ir Irena Norkūnienė (akordeonas) Buvę mokiniai: Vidas Lubauskas, Justinas Brūzga, Rūta Baičiūtė, Justina Gringytė, Irma Belickaitė-Bakševičienė, Algirdas Verbauskas po koncerto gimtajame Alytuje

Džiugu, kad net 16 mokytojų yra Muzikų sąjungos nariai (Alytaus skyriaus sekretorė Danutė Vaitkienė). 2011 metais Alytaus muzikos mokykla pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Muzikų sąjunga ir aptarė koncertinės veiklos, meistriškumo kursų galimybes ir kt. Mokykloje mokosi 550 mokinių nuo 5 metų vaikų iki brandaus amžiaus suaugusiųjų. Jie gali rinktis daugiau kaip 20 pavadinimų muzikos instrumentus – klasikinius (smuiką, fortepijoną), liaudies (kankles, birbynę) ir moderniuosius (elektroninį pianiną), groti orkestruose. 1997 metais, vadovaujant tuometinei direktorei Nijolei Reginai Jasiukėnienei, prof. Alberto Piličiausko iniciatyva Alytaus muzikos mokykla viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo integruoti vaikus su raidos sutrikimais, mokyti juos muzikos arba vesti jiems muzikos terapijos užsiėmimus. 2008 metais Lietuvoje pradėtas įgyvendinti profesinės linkmės muziki-

Alytaus miesto meras Feliksas Džiautas ir Švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas savivaldybėje susitinka su Alytaus muzikos mokyklos Comenius projekto svečiais iš 11 Europos šalių Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Nekrošienė ir Muzikos mokyklos direktorė Aldona Vilkelienė pasirašo bendradarbiavimo sutartį Pirmųjų Muzikos mokyklos laidų auklėtinių ir mokytojų susitikimas

kralinės muzikos institute Romoje (Italija) studijuoja grigališkąjį choralą ir šia tema rašo disertaciją. Šiuo metu mokykloje dirba 50 aukštos kvalifikacijos mokytojų: 4 iš jų turi mokytojo eksperto, 24 – mokytojo metodininko, 18 – vyr. mokytojo kategoriją. Gerą mokyklos klimatą, tradicijų tęstinumą užtikrina tai, kad daugiau kaip pusė mokytojų yra buvę mokyklos auklėtiniai, o kas penktas mokytojas turi magistro laipsnį, atlieka pedagoginius tyrimus, skelbia straipsnius pedagogikos temomis, sklandžiai bendrauja užsienio kalbomis, veda tarptautinius seminarus.

Muzikos barai / 49


Ateiname nio ugdymo modulis. Jį pasirinkusi mokykla turi atitikti tam tikrus kriterijus: turėti aukštos kvalifikacijos mokytojų, turtingą muzikos biblioteką, fonoteką, pamokose naudoti šiuolaikines technologijas, nuolat organizuoti renginius ar projektus, užtikrinančius kultūrinę ir socialinę edukaciją. Alytaus muzikos mokykla atitiko šiuos kriterijus, ir dabar net 22 mokiniai mokosi pagal gabių vaikų profesinio rengimo modulį. Juos nuolat konsultuoja Nacionalinės M. K.  Čiurlionio menų mokyklos mokytojai, o kai kurie mokiniai lygiagrečiai mokosi ir šios mokyklos neakivaizdiniame skyriuje. Naujas reiškinys yra šeimyninis muzikavimas ir suaugusiųjų mokymas. 2009 metais mokykloje mokėsi tik 2, o dabar jau 12 suaugusiųjų. Mokykloje yra 6 skyriai: Fortepijono (vedėja Violeta Baronienė), Styginių (Antonina Pasaravičienė), Pučiamųjų (Rimantas Jočys), Liaudies instrumentų (Alė Vanda Žebrauskienė), Akordeono (Violeta Ligeikienė), Teorinis (Danutė Vaitkienė). Ugdomąją ir koncertinę veiklą organizuoja direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rita Leitanienė. Kiekvienas skyrius turi savo specifiką, prasmingų tradicinių renginių, dalyvauja tarptautiniuose ir nacionaliniuose konkursuose, rengia įsimintinus koncertus ir projektus.

Muzikos barai / 50

SKYRIŲ KASDIENYBĖ IR ŠVENTĖS

Stojančiųjų į Muzikos mokyklą prašymuose, parašytuose tėvų, dažniausiai nurodomas fortepijonas. Tik vėliau, kai mažylis apsilanko konsultacijose, susipažįsta su kitais muzikos instrumentais, išgirsta jų skambėjimą, nuomonė kartais pasikeičia. Vis dėlto Fortepijono skyrius gausiausias – jame mokosi 150 mokinių, su jais dirba 11 pedagogų. Vaikai aktyviai koncertuoja, groja solo ir kameriniuose ansambliuose, akompanuoja savo bendramoksliams, dalyvauja konkursuose Marupėje (Latvija), Val Tidone (Italija). Originaliais renginiais ir sumanymais išsiskiria Akordeono skyrius. „Linksmasis festivalis“ – mažos ir draugiškos varžytuvės, per kurias jaunieji atlikėjai mokosi laisvai jaustis scenoje. Šalies jaunųjų atlikėjų lietuviškos muzikos festivalis „Atlėk, sakale“ suteikia galimybę moksleiviams išsamiau susipažinti su įvairiais lietuvių autorių kūriniais, pasiklausyti ir pagroti originalios akordeonui skirtos lietuviškos muzikos. Gamų ir etiudų patikra „Greitieji pirštukai“ – renginys, kuriame moksleiviai turi vertinimo galimybę ir geriausiai pasirodžiusiems draugams įteikia žiūrovų simpatijų diplomus. Dalyvaujama ir tarptautiniuo-

Po konkurso „Val Tidone 2011“ Italijoje: Džiugas Sabonis (saksofonas ir Domantė Matulevičiūtė (fortepijonas) laimėjo Grand Prix, Antanas Dambrauskas (saksofonas) ir Gabrielė Baronaitė (fortepijonas), Karolis Sabaliauskas (saksofonas) ir Lineta Pašukonytė (fortepijonas), Tomas Smolskas (klarnetas) ir Rūta Žemaitytė (fortepijonas), Ieva Jurgelevičiūtė (smuikas), Ugnė Maliauskaitė (smuikas) ir Gabrielė Baronaitė (fortepijonas) prizines vietas Alytaus muzikos mokyklos jaunimo orkestras „Svajonė” (meno vadovė ir dirigentė D. Martikonytė)


se konkursuose, iš jų moksleiviai parsiveža reikšmingų apdovanojimų. Vargonų specialybės mokytojas Mindaugas Orinas su mokiniais taip pat aktyviai dalyvauja įvairiuose mokyklos ir miesto renginiuose. Jo iniciatyva kasmet pradėti rengti LMTA docentės V. Survilaitės vargonų specialybės studentų ir Alytaus MM vargonų specialybės moksleivių koncertai, skirti ir miesto visuomenei. Liaudies instrumentų skyriuje grojama kanklėmis, birbynėmis, lamzdeliais, skudučiais, skrabalais. Nuolat vyksta įvairūs susitikimai, koncertai, rengiamas šalies kanklininkų konkursas „Etiudas ir pjesė“, mokytojos metodininkės Alės Žebrauskienės iniciatyva organizuojami susitikimai su žymiais šalies kompozitoriais, minimos žymių menininkų sukaktys. Skyriaus mokytojai vadovauja instrumentiniams ansambliams, orkestrui, dalyvauja konkursuose. Tautinio atgimimo metais Liaudies instrumentų skyrius sustiprėjo, atsirado daug norinčių išmokti skambinti kanklėmis. Kanklės skamba svarbių valstybinių švenčių metu, Muzikos mokyklos mokytojai Audronė Venckūnienė, Alis Krūvelis ir kiti, dalyvaudami socialiniuose projektuose, organizuoja kanklininkų pasirodymus Medicininės reabilitacijos

Instrumentinė kapela (vadovės – Rita Frendzelienė ir Edita Radvilavičienė Solfedžio konkurso Kaune metu Saksofonų kvartetas (mokytojas Dainius Platūkis) X J. Švedo tautinių muzikos instrumentų konkurse (2011) Vilniuje Marta Cibulskaitė, Kotryna Platūkytė, Dovilė Krutulytė, Inga Gražulytė (mokyt. E. Radvilavičienė), Austėja Dimšaitė, (mokyt. V. Prakapavičienė), Lauryna Labutytė (mokyt. R. Botyrienė), Domas Turčinas (mokyt. D. Stepanavičius) pelnė laureatų vardus, Emilija Anušauskaitė, (mokyt. A. Žebrauskienė) įvertinta II laipsnio diplomu

trombonu, eufonija, tūba, mušamaisiais. Skyriaus mokiniai aktyviai koncertuoja, dalyvauja įvairiuose projektuose ir seminaruose, groja meno kolektyvuose. Ypatingi būna metai, kai vyksta J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursas, tada ūžia visa mokykla, kiekvienas stengiasi kuo geriau pasirodyti. Praėjusiame konkurse laureatais tapo ir žengė ryškų žingsnį į muzikos pasaulį Dovydas Vėsa (mokytojas Dainius Platūkis), Lukas Marčinskas (mokytojas Liudas Vaitkus), Kazimieras Jušinskas (mokytojas Aurelijus Vilkelis). Vienas talentingiausių skyriaus mokinių – saksofonininkas Džiugas Sabonis (mokytojas Rimantas Jočys), jau pelnęs daugybę prizų. 2010 metais Latvijoje V

Prof. Juozas Domarkas diriguoja simfoniniam orkestrui „Svajonė”

ir sporto centre, ligoninėje. Įdomu tai, kad austrų muzikos terapeutas Gerhardas Tucekas, su savo kolegomis Alytuje vedęs ir stebėjęs muzikos terapijos užsiėmimus, nusprendė įsigyti lietuviškas kankles darbui su neįgaliais vaikais. Įprasta, kad pučiamuosius instrumentus paprastai renkasi berniukai, nors jie labiausiai mėgsta futbolą, krepšinį arba kompiuterį. Tačiau Alytaus muzikos mokykloje netrūksta gabių vaikinukų, o paskutiniu metu ir mergaičių, grojančių fleita, klarnetu, saksofonu, trimitu,

tarptautiniame N. Novik mažosios kamerinės muzikos konkurse jis tapo pirmosios vietos laureatu. Vien 2011 metais Džiugo laimėjimai atrodo  įspūdingai: Tarptautinio kamerinės muzikos konkurso Vilniuje „Muzikos sąskambiai“ laureato vardas, Tarptautinio kamerinės muzikos konkurso Alytuje „Giovani virtuosi“ Gran Prix, A. Budrio medinių pučiamųjų instrumentų konkurso Vilniuje  1 vieta  ir prizas už geriausiai atliktą lietuvišką kūrinį, Tarptautinio pučiamųjų  orkestrų konkurso Baltarusijoje

Muzikos barai / 51


Ateiname prizas „Misteris talentas“, tarptautinio muzikos konkurso Val Tidone (Italija) Gran Prix. Šiais metais Lietuvos muzikų rėmimo fondo iniciatyva Džiugas ir jam akompanuojanti Domantė Matulevičiūtė kartu su savo mokytojais buvo pakviesti į Prezidentūrą, kur juos apdovanojo Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tokį apdovanojimą jaunieji talentai jau yra gavę ir 2010 metais. Styginių skyriuje gyvenimas verda – repetuoja simfoninis orkestras, solistai, skamba kamerinė muzika. Mokytojai ne tik noriai vyksta į kitų muzikos mokyklų rengiamus konkursus, festivalius, bet ir patys juos organizuoja. Tai Dzūkijos krašto styginių instrumentų festivalis maratonas „Archinfesta“, visoje Lietuvoje žinomas Tarptautinis jaunųjų kamerinės muzikos atlikėjų konkursasfestivalis „Giovani virtuosi“. Pastarasis konkursas vyksta jau aštuntus metus, į jį atvyksta vis stipresni atlikėjai. Teorinių dalykų mokytojų misija daugialypė – mokiniui jie turi ne tik suteikti profesinius pagrindus, padėti atskleisti kūrybinius sugebėjimus, bet ir plėsti jo akiratį, perteikti vertybes, integruoti į mokyklos kūrybinį gyvenimą. Mokytoja ekspertė D. Vaitkienė ne tik organizuoja solfedžio konkursus „Dzūkų balsas“, „Dainuokime ekspromtu“, bet ir vaikų kūrybos popietes „Medumi pakvipo žalios pievos“, kalėdinės kūrybos vakarus „Tyli naktis“. Muzikos istorijos mokytoja Regina Jankauskienė su mokiniais sėkmingai dalyvavo Muzikų sąjungos organizuotame kryžiažodžių sprendimo konkurse. A. Vitkauskienės auklėtinė Paulina Smolskaitė – olimpiados „Kaunas 2011“ I vietos laimėtoja,

Vyresniosios mokytojos Rimos Beitnarienės mokinys Arnas Kubilius II akordeono festivalyje „Akordeon Art“ Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) laimėjo II vietą (2011), I Tarptautiniame Kozani (Graikija) akordeonininkų konkurse – III vietą (2010). Centre stovi Vladislovas Pligovka Muzikos mokyklos mokiniai ir mokytojai sveikina Švietimo mainų paramos fondą su Mokymosi visą gyvenimą programos penkmečiu ir atlieka savo sukurtą „Dainą Europai”

Muzikos barai / 52

Džiugas Sabonis ir Domantė Matulevičiūtė su Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite

D. Vaitkienės parengtas mokinių ansamblis kanonų grupėje laimėjo III vietą. Birutė Jočienė vadovauja mokyklos vaikų chorui, kuris dažnai koncertuoja, dalyvauja dainų šventėse, „Dainų dainelės“ konkursuose, vaikų ir jaunimo chorų festivalyje „Baltijos bangelės“ Palangoje. Į mokyklos veiklą įsijungė talentingas mokytojas Dainius Pavilonis. Jis vadovauja mokyklos džiazinio dainavimo studijai, yra roko operos „Jotvingių rauda“, kuri skambėjo Punske (Lenkijoje) ir Kaune, autorius.

DIDŽIUOJAMĖS „SVAJONE“

Mokykloje veikia 25 mokomieji kolektyvai. Vienas ryškiausių Lietuvoje – simfoninis orkestras, vadovaujamas Daivos Martikonytės. Jame groja per 80 mokinių, buvusių auklėtinių ir mokytojų. 2000 m. buvo suburta jaunimo grupė „Svajonė“, kuri pradėjo muzikuoti mėgėjiškame jaunimo orkestre. Grupė ieškojo bendraminčių kitose Europos šalyse, 2001, 2002, 2005 ir 2006 metais buvo

vykdomi tarptautiniai mainų projektai. Muzikavimui orkestre būdavo skiriamos ne tik pamokos, bet ir mokinių bei mokytojų laisvalaikis, savaitgaliai, atostogos. 2001–2005 m. rengtos tarptautinės jaunimo stovyklos, kurių metu jungtinis orkestras, vadovaujamas profesionalių dirigentų, orkestro pedagogų Prano Stepanovo, Modesto Pitrėno, Lauryno Vakario Lopo, įgaudavo vis daugiau muzikavimo įgūdžių, grojo vis sudėtingesnę programą. Orkestro vadovė ir dirigentė Daiva Martikonytė kasmet kolektyvui surengia koncertines išvykas į užsienį – grota Katalonijoje (Ispanija), Latvijoje, Estijoje. 2009 metais gastrolėse Lenkijoje užsimezgė draugystė su Lietuvos Respublikos garbės konsulatu Gdanske, ir nuo tada orkestras du kartus per metus yra kviečiamas į koncertinius turus Gdansko srityje. Įsimintiniausi koncertai Lietuvoje – 2007 m. Nacionalinėje filharmonijoje „Muzikų parade“ ir Vilniaus rotušėje. 2005 ir 2010 m. grota Druskininkuose, Varėnoje, Marijampolėje, Šiauliuose. 2009 ir 2010 metais orkestrui yra dirigavęs Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas prof. Juozas Domarkas. Gimtajame Alytuje „Svajonė“ kasmet surengia 4–5 koncertus, jie vyksta pilnutėlėse salėse. 2011 m. į tradicinį naujametinį koncertą 800 vietų salėje jau prieš savaitę buvo parduoti visi bilietai. 2010-aisiais, „Svajonės“ 10-mečio metais, Alytaus miesto savivaldybės administracija skyrė specialų finansavimą orkestro veiklai ir instrumentams įsigyti, o už Alytaus oranžinio choro iškovotą piniginį prizą nupirkti timpanai. Nuo 2011 metų pavasario su orkestru pra-


dėjo dirbti mokytojas ekspertas Pranas Stepanovas. Orkestras žengė dar vieną esminį žingsnį muzikinio meistriškumo link, orkestro repertuaras pasipildė naujais įvairaus stiliaus kūriniais. Tų pačių metų pavasarį ir rudenį į koncertinius turus „Svajonė“ išvyko jau su dviem dirigentais. Įspūdingas koncertas buvo fantastiškos akustikos Olštyno Mozūrijos-Varmijos filharmonijos salėje, rudens gastrolių metu per keturias dienas surengti net aštuoni 1,5 val. trukmės koncertai. Rugsėjo mėnesį Lietuvos muzikų rėmimo fondo kvietimu „Svajonė“ dalyvavo baigiamajame tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su M. K.  Čiurlioniu“ uždarymo koncerte. 2012 m. balandį Alytuje vyks „Svajonės“ ir Selvos regiono jaunimo orkestro (Katalonija) projektas „Svajonė 2012“ – jungtinio orkestro repeticijos ir koncertai Alytuje ir Varėnoje. Gegužę orkestras surengs koncertą Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, rugpjūtį – Pelplino katedroje (Lenkija) profesionalios muzikos festivalyje, o rudenį kolektyvas yra pakviestas į „Muzikų paradą“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Orkestro veikla daro didelį teigiamą poveikį mokiniams, skatina jaunimą prasmingai leisti laisvalaikį, praturtina miesto bendruomenės kultūrinį gyvenimą. Mokykla pagrįstai didžiuojasi pučiamųjų, liaudies instrumentų, akordeonų orkestrais, kameriniu styginių instrumentų ir kitais ansambliais. Meno kolektyvuose įvairiais instrumentais groja daugiau kaip 400 vaikų ir paauglių, jie nuolat dalyvauja Lietuvos moksleivių dainų šventėse, Alytaus bei savo mokyklos šventėse ir kituose renginiuose.

MOKYKLA – BENDRUOMENĖS KULTŪROS ŽIDINYS

Per metus Alytaus muzikos mokyklos auklėtiniai ir jų mokytojai surengia apie 500 koncertų ir edukacinių renginių, daugiausia jų vyksta Alytuje. Bendradarbiaujant su įvairiomis bendruomenės grupėmis bei institucijomis nuolat rengiamos labdaros akcijos, festivaliai, konkursai, koncertai, darbų parodos. Ansambliai, solistai, orkestrai nuolat kviečiami įvairiomis progomis koncertuoti Alytaus miesto savivaldybės renginiuose, kolegijoje, bažnyčioje, ligoninėje, pagyvenusių žmonių slaugos ir reabilitacijos centre, vaikų globos namuose. Didelę reikšmę Alytaus kultūrai ir mokinių estetinio skonio ugdymui turi nuolat vykstantys susitikimai su žymiais Lietuvos menininkais – profesoriais Juozu Domarku, Veronika Vitaite, Algirdu Budriu, Birute Vainiūnaite, Lina Naikeliene. Puikios akustikos ir estetiška mokyklos salė būna pilnutėlė, kai koncertuoja Tadas Girininkas (bosas), Jurgis Aleknavičius, Guoda Gedvilaitė (fortepijonas), džiazo atlikėjai Povilas Jaraminas (fortepijonas) ir Remigijus Rančys (saksofonas) bei daugelis kitų. O vieno koncerto metu mokyklos salėje susitiko dviejų garsių menininkų ainiai: M. K.  Čiurlionio vaikaitis Rokas Zubovas skambino scenoje, o salėje sėdėjo George’o Gershwino provaikaitis Marianas Gershwinas, tuo metu pagal projektą atvykęs iš Prancūzijos į Alytų. 2011 metais šioje mokykloje viešėjo ir Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“

valdybos pirmininkė Rasa Kubilienė, fondo remiami mokiniai iš įvairių Lietuvos vietų koncertavo ir patys klausėsi alytiškių pasirodymų.

TARPTAUTINIAI PROJEKTAI

Per tarptautinius projektus vis garsiau Alytaus muzikos mokyklos vardas skamba užsienyje: užmegzti ryšiai su visomis Europos Sąjungos šalimis, JAV, Turkija, organizuojami tarptautiniai konkursai, festivaliai ir seminarai. Pagal vykdomus tarptautinius projektus Muzikos mokykla yra ryški lyderė tarp Alytaus švietimo įstaigų: pastaraisiais metais mokykla vykdė 4 tarptautinius projektus tarpkultūrino dialogo, muzikos terapijos, neįgaliųjų integracijos ir etninio meno sklaidos temomis. Grundtvigo programos daugiašalės partnerystės projekto „Tapatumai ir skirtumai“ (ARTID) metu Muzikos mokyklos mokytojai sukūrė meninius pratimus, pagrįstus etnine muzika ir tradicijomis, kurie padeda neįgaliesiems lengviau integruotis į aplinką, pažinti save ir valdyti emocijas. Bendradarbiaujant su asociacija „Senoji muzika“ parengtas mokymosi partnerystės projektas „Dainuok, nurimk ir šypsokis” (Sing, smooth and smile), skirtas neįgaliųjų ir jų šeimos narių muzikavimui, relaksacijai. Jis 2010 m. pripažintas geriausiu Europoje. „Čia mes gimstam iš tylios dainos“ – šie alytiškio Alberto Antanavičiaus žodžiai lydi visus, kurie mokėsi, mokosi, dirba ar yra kaip nors kitaip susiję su Muzikos mokykla. Siekiant grįžtamojo ryšio, jau trečią kartą šiais mokslo metais mokytojai kviečia savo buvusius mokinius pabūti drauge, pakoncertuoti, pasikalbėti apie buvusias studijas ir dabartinę jų veiklą, pasiklausyti muzikos. Po koncertų niekas neskuba: aplanko klases, kuriose dirba jų mokytojai, dalijasi prisiminimais, varto vaikystę primenančius nuotraukų albumus, bando pamiklinti pirštus, pagroti vaikystėje išmoktus kūrinius. Jų pačių ir mokytojų nuostabai, klavišai paklūsta, suskamba muzika... Visiems, kurie čia kada nors mokėsi, galioja susitarimas susitikti mokyklos 55 metų sukakties šventėje, kuri vyks 2012 m. spalio 12 dieną. Pedagogams labai svarbus ir įdomus baigusiųjų gyvenimo kelias, profesinė karjera, nuomonė, ką žmogui duoda muzikos mokykla, kaip muzika padeda įgyvendinti asmeninius ir profesinius ar kūrybinius tikslus. n

Nuotaikingas akordeonų sekstetas Miesto šventėje (mokytoja V. Ligeikienė)

Muzikos barai / 53


Dūdų kampas

Aplink džiazą KAIP ĮKRAUTI DŽIAZO AKUMULIATORIŲ

STEVENAS MEADAS – EUFONIJOS AMBASADORIUS

Lietuvos pučiamųjų muzikos padangėje sužibo tikra žvaigždė – pasveikinti Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ su kūrybos 55-mečiu ir dalyvauti koncerte buvo atvykęs vienas garsiausių eufonijos virtuozų Stevenas Meadas, dažnai vadinamas eufonijos ambasadoriumi pasaulyje. Jis groja ne vien klasiką, bet ir populiariąją muziką bei džiazą, nemažai kompozitorių specialiai jam yra sukūrę solinių kūrinių. Jo koncertai – tikri muzikiniai spektakliai, jų metu užsimezga unikalus ryšys su publika. Stevenas Meadas gimė 1962 metų vasario 26 dieną Bournemoutho mieste Anglijoje. Jo senelis ir tėvas taip pat buvo pūtikai, grojo varinių pučiamųjų instrumentų orkestre. Jau nuo šešerių metų Stevenas pradėjo groti kornetu, būdamas aštuonerių ėmė pūsti althorną, vėliau ėmėsi baritono, o sulaukęs dvylikos pradėjo groti eufonija ir jau žinojo, kad jo gyvenime tai bus pagrindinis instrumentas. Taip pat grojo džiazą trombonu mokykloje ir universiteto simfoniniame orkestre. Būdamas 22-ejų tromboną padėjo į šalį ir galutinai pasirinko eufoniją. Pasak jo, skirtumas tarp baritono ir eufonijos visai nedidelis, skiriasi tik mechanizmo sandara, baritono tembras šviesesnis, o eufonijos platesnis, abu instrumentus galima būtų palyginti su trimitu ir kornetu. Muzikantas per metus surengia daugiau kaip 70 solinių koncertų, jo pasirodymų grafikas suplanuotas keleriems metams į priekį. Jis yra grojęs su Norvegijos, Suomijos, Lenkijos, JAV, Kanados, Italijos, Vokietijos, Japonijos ir Lietuvos kameriniais ir simfoniniais orkestrais, taip pat su daugeliu geriausių pasaulio varinių pučiamųjų ansamblių ir orkestrų, tarp jų „Band Garde Republicaine“ (Prancūzija), „The Central Band of the Royal Air Force“ (Jungtinė Karalystė), Italijos policijos orkestru iš Romos, Olandijos jūrų pajėgų orkestru iš Roterdamo, JAV armijos orkestru iš Vašingtono. S. Meadas turi muzikos leidyklą „Bocchino Muzika“, kuri platina jo albumus. Jis yra išleidęs net 54 solines kompaktines plokšteles. Šiuo metu S. Meadas dėsto Karališkąjame šiaurės muzikos koledže Mančesteryje, taip pat kitose Europos šalyse ir Japonijoje. Jis rūpinosi pirmųjų eufonijos meistriškumo kursų organizavimu Italijoje, Portugalijoje, Lietuvoje, Slovėnijoje, Rusijoje ir Austrijoje. Stevenas reiškiasi ir kaip eufonijos tobulintojas, jis dirba kartu su pučiamųjų instrumentų firma „Besson“, prisidėjo prie naujo modelio „Besson Prestige Euphonium“, taip pat firmos „Denis Wick“ gaminių kūrimo. Stevenas Meadas Lietuvoje lankėsi dvyliktą kartą, net devynis kartus yra vedęs meistriškumo pamokas „Trakų fanfarinėje savaitėje“, todėl gerai žino mūsų pučiamųjų muzikos lygį. Jo nuomone, Lietuvoje daug dėmesio skiriama jaunųjų muzikantų mokymui, jie gauna gerus profesinius pagrindus. Paskutinės viešnagės metu S. Meadas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tris dienas vedė meistriškumo pamokas, jose pagrindinį dėmesį pedagogas skyrė kvėpavimui. Stebino maestro humoro jausmas, nuoširdus ir laisvas bendravimas – su vaikais jis grojo klūpodamas! Vienintelis koncertas su Valstybiniu pučiamųjų intrumentų orkestru „Trimitas“ įvyko praėjusių metų lapkričio 13 d. Šv.  Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Pilnutėlė salė klausėsi pirmą kartą atliekamų P.  A.  Graingerio „Molly on the shore“, M.  Arnoldo „Four Scottish Dances“, E.  Ballo „Resurgam“, P.  Sparko „Fantasy“, R. Wilhelmo „Concertino“, P.  Sarasate „Gypsi Airs“. Stevenas Meadas pasirodė ir kaip puikus dirigentas. Rodos, pučiamiesiems nelabai patogi bažnyčios akustika tik padėjo solistui išryškinti eufonijos tembro pranašumus, skliautuose tarsi pakibdavo maestro išgroti pasažai, klausytojus stebino sugebėjmas vienu metu paimti net tris garsus! Dieviškas Steveno Meado grojimas buvo tikra muzikos šventė ne tik publikai, bet ir „Trimito“ orkestrantams – juk groti su garsiausiu pasaulyje eufonininku yra didelė atsakomybė ir garbė. „Su „Trimito“ orkestru grojau pirmą kartą, – po koncerto įspūdžiais dalijosi Stevenas Meadas. – Šis susitikimas man buvo labai reikšmingas. Kolektyvas puikiai jaučia ansamblinio grojimo subtilybes, jo muzikantai yra tikri profesionalai, su jais buvo labai malonu dirbti. Lietuva turėtų didžiuotis „Trimito“ orkestru, groti jame kiekvienam pūtikui yra didelė garbė. Esu dėkingas Ugniui Vaiginiui už kvietimą pasirodyti kartu. Tai žmogus, kuris nuoširdžiai rūpinasi pučiamųjų muzika ir yra geras pavyzdys jauniems muzikantams, su kuriais jis dirba orkestre. Jis vertas pagyrimo už nuveiktą milžinišką darbą ir puikius muzikinius pasiekimus. Jo indėlis ugdant pučiamųjų kultūrą čia, Vilniuje, pasitarnaus ateities kartoms.“ Gerimantas STATINIS

Muzikos barai / 54

Dvidešimt aštuonerių saksofonininkas Kęstutis Sova 2012 metus pradėjo intensyviai – gastrolių turu po Lietuvą, Latviją ir Estiją. Publikai pristatyta prieš trejetą metų lietuvio inicijuoto tarptautinio džiazo projekto „Connections“ antroji sesija: šį kartą į repeticijas susirinko bendraminčiai iš Lietuvos, Italijos ir Indonezijos. Šioje pastraipoje paminėtos penkios šalys, tačiau pats K. Sova, gimęs ir augęs Klaipėdoje, ir šiandien gyvena ten pat. Vienas iš jo troškimų – kad pasaulis veržtųsi į jo gimtąjį miestą. Eduardo Balsio menų gimnazijos, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas ryšius su kolegomis iš įvairiausių pasaulio kampelių užmezgė per pusmetį, praleistą garsiojoje Princo Klauso konservatorijoje Groningene (Olandija) pagal studentų mainų programą Erasmus. Bendravimas nenutrūko ir bičiuliams po studijų iškeliavus skirtingomis kryptimis. 2009-aisiais, Europai dūsaujant dėl ekonominės krizės, K. Sova subūrė pirmąją „Connections“ komandą: scenoje jis ir jo nuolatinis partneris būgnininkas Viačeslavas Krasnopiorovas susitiko su italu Alessandro Florio (gitara) ir slovėnu Goranu Krmacu (tūba). Finansinė situacija buvo nekokia, tad koncertų surengta mažiau, nei planuota. Iniciatyvos tai nenuslopino, ir šiemet A. Florio, V. Krasnopiorovas ir K. Sova vėl susitiko bendram projektui, kuriame taip pat dalyvavo trombonininkas Valdas Surdokas ir indonezietis klavišininkas Adra Karimas. Scenoje skambėjo pačių atlikėjų sukurta muzika – įvairi kaip ir jų pačių biografijos, kilmė ir patirtos muzikinės įtakos. „Ar kolegoms patiko turas? Be abejo. Beje, Adra pirmąkart gyvenime pamatė sniegą. Kiekvieno – savi įspūdžiai“, – juokiasi K. Sova. Visose gyvenimo situacijose jis linkęs pirmiausia įžvelgti teigiamą pusę. O jei šią užgožia stereotipinis požiūris ar kitokios užkardos, siūlo pamėginti pertvarkyti situaciją pagal savo norus. – Muzikinis bendradarbiavimas per atstumą – sudėtingas?

– Kiekvienas grojame tik savos kūrybos muziką, tad susitikę turime daug medžiagos. Parengti dviejų valandų programą – jokių problemų. Nuolat groju ir todėl gerai pažįstu savo muziką, kolegos taip pat išmano savo kūrybą, tad paaiškinti kitam esmę yra lengva. Profai? Ne, sakyčiau, tiesiog muzikantai (juokiasi). Daug kas mano, kad prieš einant į sceną muziką reikia nušlifuoti iki garso įrašo kokybės. Nesutinku – jeigu esi džiazo muzikantas, turi sukaupęs žinių bagažą ir įgūdžių, tiesiog groji ir žiūri, kas iš to išeis...


– Apie kūrybinį procesą pasakoji lengvai ir užkrečiamai. Ką manai, kodėl Klaipėdoje autorinė muzika skamba nedažnai?

– Atrodo, viskas šiek tiek užsistovėjo, autorinė kūryba įspeista į kampą. Vyrauja nuostata įtikti publikai, nes daugiausia džiazo koncertų rengiama baruose ir restoranuose. Kurti muziką, kuri nėra restoraninė, kad, vaizdžiai tariant, kotletas nestrigtų gerklėje, yra rizikinga. Todėl visi eina lengviausiu keliu – atlieka ne savo kūrybą. Gali pakopijuoti, pagroti, padainuoti žinomus motyvus, juk žmonėms patinka, bet sportinis azartas kurti nunyksta. Yra kuriančių žmonių, bet kažkodėl scenoje jie rodosi retai. Esu tikras, kad save reikia realizuoti. Pasaulyje sukurta daug geros muzikos, bet nemanau, kad muzikanto tikslas yra ją visą pakartoti! Ar grodamas vis tuos pačius „gabalus“ gali puoselėti kultūrą, skatinti jauną žmogų kurti? Kaip studentas įgis atspirties tašką, jeigu dėstytojas negroja savos muzikos? Pavojingiausia tai, jog pajutus, kad kopijavimas užtikrina šiokį tokį uždarbį, motyvacija plėtoti savas idėjas apskritai išnyksta, todėl manau, kad kūryba turi būti privaloma studijų dalis ir prioritetas. – Kodėl pasirinkai muzikanto kelią ir kas paskatino kurti?

– Į E. Balsio menų gimnaziją antroje klasėje nuvedė mama. Labai nenorėjau, nes vidurinėje mokiausi kartu su kiemo draugais, o naujoje mokykloje nieko nepažinojau. Buvo keista, bet greitai persilaužiau: „balsinkė“ yra unikali mokykla, nes ten visi vienas kitą pažįsta, draugauja ir padeda nepaisydami amžiaus. Problemos, šiandien vadinamos mokyklų kasdienybe, pavyzdžiui, patyčios, konfliktai su mokytojais, mums buvo svetimos. Išeidavai į mokyklą aštuntą valandą ryte, pareidavai devintą vakare po penkiolikos solfedžio pamokų ir poros valandų repeticijų. Pradžioje buvau choristas, vėliau panorau pasirinkti instrumentą. Lyg ir ketinau imtis būgnų, bet pradėjau groti saksofonu. Dešimtoje klasėje mane norėjo išmesti iš gimnazijos, nes jį apleidau. Pagaliau paklausiau savęs: negi negalima pagroti ta dūda?.. Pasiėmiau iš

dvyliktoko baigiamųjų egzaminų programą, pagrojau, ir mane perkelė į kitą klasę. Visada buvau įžūlus – jeigu sistema tau netinka, turi ją sau pritaikyti. Be to, privalai įsigilinti į tai, ką darai šiuo metu. Manau, visose srityse yra taip pat, ne tik muzikoje... Vyresnėse klasėse su draugais pradėjome eiti į barus, žinoma, dažniausiai sėdėdavome „Kurpiuose“: čia atvažiuodavo skandinavų grupių, vyko saksofonininkų konkursai, vietiniai muzikantai buvo labai aktyvūs. Pirmadieniais eidavome į „džemus“ – tai būdavo šventė. Džiazo klubas buvo lankomas užsieniečių, labai gyvas, ten atėjęs visada jausdavai tikrą „džiazovą“ energiją. Kurti savo muziką pradėjau Klaipėdoje, bakalauro studijas baigiau jau su savo kūryba – pagrojau po privalomosios dalies. Paskui studijavau akademijoje, išvažiavau pagal Erasmus programą į Groningeną, radau bendraminčių. Ir grįžau į Klaipėdą, labai lėto muzikinio vystymosi miestą... – Jei taip, kodėl grįžai?

– Esu prieraišus. Beje, Vilniuje patyriau visai netikėtų dalykų – nuolat kamuodavo kvėpavimo takų ligos, o grįžus į pajūrį jos iškart dingo. Prisimindamas Groningeno konservatoriją manau, kad panašaus tipo mokykla galėtų virsti ir Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. Reikėtų žmogaus, kuris išmanytų finansavimo būdus ir sugebėtų pritraukti lėšų. Į Princo Klauso konservatoriją kiekvieną savaitę atvažiuoja po profesionalų mokytoją iš Niujorko, net džiazo studijų programa pavadinta „New York comes to Groningen“. Jos vadovas Jorisas Teepe – daugelį metų Niujorke praleidęs olandas bosistas. Teorinė pusė labai stipri ir sudomina taip, kad pasineri visa galva. Dėstytojai – malonūs, dosnūs informacijos. Įsivaizduok, jeigu harmoniją dėsto buvęs Jameso Browno kolega, kuris ir istorijų, ir pokštų papasakoja, ir mokomąją informaciją pateikia su pavyzdžiais! Turėjau tris specialybės dėstytojus – amerikietį, gyvenanti Amsterdame, ir dar du atvažiuojančius. Šitaip studijos neatsibosta, o tu nuolat susipažįsti su naujais žmonėmis. Taip pat ir grodamas: kartą, kai Olandijoje gastroliavo gyva džiazo legenda Roy Hargrove’as, mūsų dėstytojas pakvietė jį „padžemuoti“. Subėgo visa mokykla, klasėje tilpo ne visi norintieji; vieni žiūri, kiti traukia instrumentus ir skuba groti... Pamačius, kad vadinamosios žvaigždės yra tokie patys muzikantai, kaip ir tu pats, lietuviškas požiūris, kupinas nereikalingo garsenybių sureikšminimo ir savęs menkinimo, labai rėžia akį. Nežinau, kam viską taip komplikuoti. Atvirumas yra raktas į kūrybos laisvę. Nori groti – grok dabar, užuot vis ruošęsis. Nesigailėsi. Greta muzikinių projektų, darbo su savo suburtu kvartetu „I_4 combo“, turiu ir kitokios veiklos: groju Šiaulių bigbende, esu Kretingos

Algirdo KUBAIČIO nuotr.

Jeigu ką nors panašaus „užkūrei“, jau tai yra puiku, o konkrečių koncertų sėkmė – kitas reikalas: atliekame improvizacinę muziką. Šiuosyk Klaipėdoje, Rygoje, Vilniuje renginiai pavyko, Šiauliuose apskritai buvo anšlagas. Šalčiausios publikos sulaukėme Taline. Po pirmo seto buvome sutrikę – susikaupę klausytojai nė kiek nesugėrė mūsų energijos, nepajutome grįžtamojo ryšio. Žmogiškojo veiksnio nesurepetuosi, klaidų ar netikėtumų nenumatysi, ir dėl to nereikia eiti iš proto. Nervindamasis dėl smulkmenų tik išdegini vidinius resursus. Antroje dalyje grojome savo malonumui, ir rezultatas buvo kur kas geresnis. Mąstome apie bendros programos įrašą.

Saksofonininkas Kęstutis Sova prioritetą teikia autorinei kūrybai

rajono kultūros centro Budrių filialo meno vadovas. Supažindinu vaikus su muzika, kartais pasikviečiu būgnininką, gitaristą – jie pristato savo instrumentus. Pamokau vaikus, kurie yra pramokę muzikuoti. Provincijos žmonės daug smalsesni nei miestiečiai, jie kaipmat apipila klausimais. Miesto gyventojams, regis, įdomu tik tai, kas rodoma per „teliką“. Vis dėlto nenoriu išvažiuoti, nors kartais situacija, atrodo, nepalieka jokios kitos galimybės. Noriu, kad Klaipėda būtų mažas provakarietiškas miestelis su savo stipriomis ir šauniomis tradicijomis. Mažą Europą, džiazo kultūros lopšį galima sukurti namuose. Tada čia pradėtų važiuoti studentai, o tai visiškai pakeistų kultūrinę ir kūrybinę atmosferą. Gal kiti šito nemato, gal bijo dėl darbo vietų, tačiau įvyks priešingai – kai visai niekas nebenorės studijuoti Klaipėdoje, darbo dėstytojams čia taip pat neliks. Vien džiazo festivalio nuolatinei miesto muzikinės kultūros traukai užtikrinti nepakanka. Kai tokios mintys ima slėgti, svarbiausia pasisemti energijos. Sugalvoti turą, pasikviesti draugų, išvažiuoti kartu, pabendrauti. Man tokia išvyka – tarsi energijos dozė. Vidinį akumuliatorių būtina nuolat įkrauti. Valerija LEBEDEVA

Muzikos barai / 55


Muzikų sąjungoje Gerbiamieji Lietuvos muzikų sąjungos nariai, LMS tarybos sprendimu kviečiame Jus į eilinę Lietuvos muzikų sąjungos konferenciją, kuri vyks Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje (Gedimino pr. 32-2, Vilnius) 2012 m. balandžio 21 dieną, šeštadienį: 11.30 val. dalyvių registracija; 12.00 val. konferencijos pradžia. D I E NOT VARKĖ JE: • LMS pirmininkės ataskaita. • Revizijos komisijos ataskaita. • Ataskaitų tvirtinimas. • LMS nario pažymėjimų įteikimas. • Diskusijos.

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Arūnas SIMAŠKA Choro dirigentas (balandžio 3 d.) Julius GENIUŠAS Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas, profesorius (balandžio 10 d.) Leonidas MELNIKAS Pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA senato pirmininkas, LMTA katedros vedėjas, profesorius (balandžio 10 d.) Tadas GIRININKAS Dainininkas, Kauno valstyinio muzikinio teatro solistas (balandžio 14 d.) Jurijus BOREIKO Pianistas, Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos koncertmeisteris (balandžio 16 d.)

SRTRF remia: projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria 70 000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų;

Projek tas AKIM (Auk štoji kultūra mo kykloms) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškų jų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

projektą „Disputai apie muziką ir kultūros politiką“ – skiria 6 000 (šešis tūkstančius) litų. Pagal projektą rengiamos laidos transliuojamos LR programoje „Klasika“

Kazimieras Drąsutis KANIŠAUSKAS Smuikininkas, profesorius (balandžio 29 d.) Antanas JOZĖNAS Choro dirigentas, profesorius (gegužės 17 d.) Vytautas ALENSKAS Birbynininkas, dirigentas, KU Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros docentas (gegužės 19 d.) Kęstutis GRYBAUSKAS Pianistas, Lietuvos EPTA prezidentas, LMTA profesorius (gegužės 30 d.)

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

Muzikos barai / 56

Juozas URBA Violončelininkas, LNOBT orkestro artistas (balandžio 23 d.)


L I E T U V O S

M U Z I K Ų

R Ė M I M O

F O N D A S

X I V t a r p t a utinis muzikos f estivalis Balandžio 4 d., trečiadienį, 18 val. Lietuvos taikomosios dailės muziejuje ANDRIUS URBA (fortepijonas, Lietuva/Vokietija) SANDRA URBA (fortepijonas, Lietuva/Vokietija) Balandžio 10 d., antradienį, 18 val. Vilniaus rotušėje VYKINTAS BALTAKAS (kompozitorius, Lietuva/Belgija) ČIURLIONIO KVARTETAS (Lietuva) ONA ŠVABAUSKAITĖ (violončelė, Lietuva) RIMA CHAČATURIAN (fortepijonas, Lietuva) JŪRATĖ KATINAITĖ (muzikologė, Lietuva) Balandžio 11 d., trečiadienį, 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje AGNĖ KEBLYTĖ (arfa, Lietuva/Šveicarija) AUSTĖJA JUŠKAITYTĖ (smuikas, Lietuva/Latvija/Danija) Balandžio 16 d., pirmadienį, 18 val. Kauno filharmonijoje Balandžio 18 d., trečiadienį, 18 val. Lietuvos taikomosios dailės muziejuje VILMA RINDZEVIČIŪTĖ (fortepijonas, Lietuva/Šveicarija) DANIEL ZBINDEN (fortepijonas, Šveicarija) JOANA GEDMINTAITĖ (sopranas, Lietuva) tik Kaune VIKTORIJA MARIJA ZABRODAITĖ (fleita, Lietuva) SAULIUS LIPČIUS (violončelė, Lietuva) Balandžio 17 d., antradienį, 18 val. Lietuvos taikomosios dailės muziejuje VYTAUTAS SONDECKIS (violončelė, Lietuva/Vokietija) VERENĖ ANDRONIKOF (sopranas, Vokietija) OLAF SILBERBACH (fortepijonas, Vokietija) Balandžio 19 d., ketvirtadienį, 18 val. Stasio Vainiūno namuose PADĖKOS KONCERTAS MOKYTOJUI Dalyvauja prof. JUOZAS SLANKAUSKAS (Lietuva) ŽILVINAS SMALYS (fagotas, Lietuva/Čilė) ŠARŪNAS KAČONAS (fagotas, Lietuva) ANDRIUS PUPLIAUSKIS (fagotas, Lietuva) JULIUS KLIMANTAVIČIUS (fagotas, Lietuva) Balandžio 23 d., pirmadienį, 16 val. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje Balandžio 24 d., antradienį, 18 val. Lietuvos taikomosios dailės muziejuje ŽILVINAS SMALYS (fagotas, Lietuva/Čilė) JUSTĖ GELGOTAITĖ (obojus, Lietuva) EGLĖ ANDREJEVAITĖ (fortepijonas, Lietuva) LAURA ZIGMANTAITĖ (mecosopranas, Lietuva) tik Karo akademijoje

Gegužės 2 d., trečiadienį, 18 val. Stasio Vainiūno namuose Gegužės 3 d., ketvirtadienį, 14 val. Strėvininkų socialinės globos namuose Gegužės 4 d., penktadienį, 14.30 val. Gerontologijos ir reabilitacijos centre Operos solistės SALOMĖJOS VALIUKIENĖS (JAV) kūrybos vakaras MARTA LUKOŠIŪTĖ (sopranas, Lietuva) RAMŪNAS URBIETIS (baritonas, Lietuva) ALEKSANDRAS VIZBARAS (fortepijonas, Lietuva) VACLOVAS JUODPUSIS (muzikologas, Lietuva) Gegužės 8 d., antradienį, 18 val. Lietuvos taikomosios dailės muziejuje RAIMONDAS BUTVILA (smuikas, Lietuva/Venesuela) AUŠRA BANAITYTĖ (fortepijonas, Lietuva) Gegužės 9 d., trečiadienį, 15 val. Mykolo Romerio universitete Gegužės 10 d., ketvirtadienį, 11 val. VšĮ Antavilių pensionate VYTENIS GURSTIS (fleita, Lietuva/D. Britanija) SIMONA LIAMO (sopranas, Lietuva) EGLĖ ANDREJEVAITĖ (fortepijonas, Lietuva) Gegužės 13 d., sekmadienį, 14 val. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje ROBERTAS LAMSODIS (vargonai, Lietuva/Norvegija) VYTENIS GURSTIS (fleita, Lietuva/D. Britanija) SIMONA LIAMO (sopranas, Lietuva) Gegužės 13 d., sekmadienį, 16.30 val. Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Gegužės 15 d., antradienį, 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje VIRGINIJUS BARKAUSKAS (vargonai, Lietuva/JAV) LIUDAS NORVAIŠAS (bosas, Lietuva) ROBERTAS BEINARIS (obojus, Lietuva) *** Balandžio 12 d., ketvirtadienį, 11 val. Karoliniškių muzikos mokykloje, L.Asanavičiūtės g. 2/1 MEISTRIŠKUMO PAMOKA Dalyvauja SUGRĮŽIMŲ festivalių dalyviai RAIMONDAS BUTVILA (smuikas, Lietuva/Venesuela) AIDAS PUODŽIUKAS (fortepijonas, Lietuva/JAV) Balandžio 19 d. ketvirtadienį, 14 val. Kazio Varnelio namuose-muziejuje, Didžioji g. 26 Konferencija SUGRĮŽTANTIS LIETUVOS MENAS


Prenumeruokite

‘’Muzikos barus’’! Prenumeruosite „Muzikos barus“ dovanas gausite visus metus! Geriausių Lietuvos atlikėjų įdomiausios programos Lietuvos muzikų sąjungos CD kolekcijoje „Muzika - visiems“! Visi, užsiprenumeravę „Muzikos barus“ 2012 metų sausio-gruodžio mėnesiams, gaus žurnalą su CD už prenumeratos kainą – 60 Lt Lietuvos muzikų sąjungoje (Gedimino pr. 32 - 2, 01104 Vilnius) galima užsakyti „Muzikos barus“ į užsienį. Leidinys bus siunčiamas oro paštu. Kaina metams - 70 EUR Pastaba: didžiąją dalį sumos prenumeruojant į užsienį sudaro oro pašto siuntų kainos.

Mb 2012 3 4  
Mb 2012 3 4  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Advertisement