MOKSLINË MINTIS
pati save ir skleistis kultûrologinëje studijoje aukðtesniu metateoriniu lygmeniu. Dabartinë kultûrologija taiko daugybæ analitiniø kultûros tyrinëjimo metodologijø, strategijø, priemoniø, operacijø, procedûrø ir metodø, padedanèiø nuodugniai perprasti kultûros reiðkiná. Kadangi, kaip minëjome, kultûrologija yra integracinë mokslinio paþinimo sritis, vadinasi, jos ðalininkai iðkilusioms problemoms spræsti, atsiþvelgdami á konkreèius poreikius, pasitelkia ávairiø ðakiniø humanitariniø (kultûros teorijos bei istorijos, filosofijos, estetikos, religijotyros, menotyros, kultûros antropologijos) ir socialiniø (sociologijos, ekonomikos, etnologijos, politologijos) mokslø iðplëtotas kultûros tyrinëjimo metodologijas ir strategijas. Vëliau jos papildomos moderniomis socialinës psichologijos, semiotikos, sistemø teorijos, euristikos, kibernetikos ir kitomis metodologijomis. Itin svarbu kultûrologui pasirinkti tinkamà metodologijà. Ji padeda suformuluoti bendrà tyrinëjimo strategijà, sukurti pradinæ jo schemà, numatyti pagrindines problemas. Tikslia metodologija pagrásta tyrinëjimo strategija ir tinkami metodai padeda kultûrologui nuosekliai ágyvendinti savo siekius. Kultûrologija ir jà sudaranèios ðakinës disciplinos domisi ávairiais kultûros istorinës raidos, kultûros teorijos, aktualiø kultûros raidos procesø kritinio ávertinimo, socialiniais komunikacijos ir pan. aspektais, kurie verèia kompleksiðkai ir sistemiðkai þvelgti á tyrinëjamus reiðkinius. Integracinio kultûrologijos mokslo savitumas pirmiausia yra tai, kad þmogaus sukurtà kultûros pasaulá ðio
poþiûrio atstovai siekia paþinti ne kaip atsitiktinæ gausybës chaotiðkø kultûros reiðkiniø, faktø, simboliø sankaupà, o stengiasi apmàstyti já kaip sistemingà visumà. Neatsitiktinai kultûrologijos mokslo krikðtatëvis L. White as nuolatos pabrëþdavo sisteminæ ðio mokslo kilmæ ir jo uþdavinius siejo su vientisu bei ávairiapusiu kultûros paþinimu. Jo pasiûlytos sisteminës bendro kultûrologijos mokslo prieigos padëjo formuotis poþiûriui á kultûrologijà kaip á integruotà moksliniø þiniø sistemà, kurioje vienas kultûros paþinimo aspektas papildo kità. Pastaraisiais deðimtmeèiais, plëtojant F. Boaso, E. Durkheimo, Analø mokyklø ir L. White o idëjas, ávairiose pasaulio ðalyse vis daþniau pabrëþiamas kompleksinës ir sisteminës kultûros tyrinëjimo metodologijø perspektyvumas. Jø svarbà dar XIX a. pabaigoje suvokë E. Durkheimas ir amerikieèiø kultûros antropologijos mokyklos kûrëjas F. Boasas, kurie vieni pirmøjø iðkëlë reikalavimà tyrinëti kultûrà kompleksiðkai, kaip vienà sistemà. F. Boasas teigë, kad kiekvienas kultûros elementas gali bûti suvoktas kaip organiðka kultûros sistemos dalis. Nagrinëdamas Ðiaurës Amerikos eskimø ir indënø genèiø folklorà, mitus, vaizduojamàjà dailæ, amatus, ornamentus, giminystës ryðius, paproèius, jis padarë iðvadà, kad kiekvienos etninës grupës, tautos genijus susieja esmingiausius kultûros elementus á tik jam bûdingà unikalià kultûros elementø visumà, arba modelá. F. Boaso nuomone, ði kultûros elementø integracija á vienà grieþtai fiksuotà unikalø kultûros modelá kelia kultûLOGOS 33
2003 BALANDIS BIRÞELIS
109