Page 1


Karas Robert Gerwarth John Horne taikos metu Paramilitarizmas po Pirmojo pasaulinio karo 1917–1923 m. Iš anglų kalbos vertė

Elena Belskytė

Mintis Vilnius 2013


UDK 940.5 Ge381

Versta iš Robert Gerwarth, John Horne War in Peace: Paramilitary Violence in Europe after the Great War, 2012

Knygos leidimą rėmė Europos mokslinių tyrimų taryba Our thanks to the European Research Council for its kind assistance in making this translation possible Leidėjai dėkoja Tomui Balkeliui už pagalbą rengiant lietuvišką knygos leidimą

ISBN 978-5-417-01055-2

© Robert Gerwarth, John Horne, 2012 © Vertimas į lietuvių k., Elena Belskytė, 2013 © Meninis apipavidalinimas, Romas Dubonis, 2013 © MINTIS, 2013


Apie autorius

Tomas Balkelis yra podaktarinių studijų mokslininkas, dirbantis Dublino kolegijos universiteto Karo studijų centre. Įgijęs daktaro laipsnį Toronto universitete buvo Notingemo universiteto lektorius, mokslininkas stažuotojas Mančesterio universitete. Parašė knygą The Making of Modern Lithuania (New York: Routledge, 2009), kuri neseniai išversta į lietuvių kalbą (Moderniosios Lietuvos kūrimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012). Pastaraisiais metais jo straipsniai publikuoti žurnaluose Past and Present ir Contemporary European History. Ypač domisi Rytų Europos (Baltijos šalių, Rusijos ir Lenkijos) istorija. Pagrindinės tyrimų sritys: nacionalizmas, priverstinės migracijos, gyventojų iškeldinimas ir karinis smurtas. Ana Dolan (Anne Dolan) dėsto šiuolaikinę Airijos istoriją Dublino Trejybės koledže. Išleido knygą Commemorating the Irish civil war: history and memory, 1922–2000 (Cambridge, 2003), parengė knygą (kartu su K. Omeliu (C. O’Malley) „No surrender here!“: the civil war papers of Ernie O’Malley (Dublin, 2008). Šiuo metu rašo knygą apie smurtą pokario Airijoje. Julija Eichenberg (Julia Eichenberg) yra Berlyno Humbolto universiteto mokslo darbuotoja. 2011–2012 m. buvo mokslininkė stažuotoja pagal Vokietijos akademinių mainų tarnybos (DAAD) podaktarinių studijų programą. Paskelbė straipsnių apie Airijos ir Lenkijos paramilitarines grupes, neseniai išleista jos pirmoji knyga apie lenkus Pirmojo pasaulinio karo veteranus.

3


4

Emilijus Džentilė (Emilio Gentile) yra Romos La Sapienza universiteto profesorius, dėstė Australijoje, Prancūzijoje, JAV. Vienas žymiausių pasaulyje Italijos fašizmo ideologijos ir kultūros istorikų. Parašė daug reikšmingų darbų: apie politikos sakralizavimą fašistinėje Italijoje (Il culto del littorio. La sacralizzazione della politica nell‘ Italia fascista, Roma-Bari: Laterza, 1993), politikos religijas (Le religioni della politica. Fra democrazie e totalitarismi, Roma-Bari: Laterza, 2001), mitinį mąstymą (La Grande Italia. Il mito della nazione nel XX secolo, Roma-Bari: Laterza, 2006), krikščionių bažnyčių reakciją į politikos sakralizavimą (Contro Cesare. Cristianesimo e totalitarismi nell’epoca dei fascismi, Milano: Feltrinelli, 2010) ir kt. Daugelis jo svarbiausių darbų išversti į kitas kalbas. Robertas Gervortas (Robert Gerwarth) gimė Berlyne, mokėsi Oksfordo universitete, baigė Britanijos akademijos finansuotas podaktarines studijas tame pačiame universitete. Šiuo metu yra Dublino kolegijos universiteto šiuolaikinės istorijos profesorius, DKU Karo studijų centro direktorius. Kelių knygų apie politinį smurtą dvidešimtojo amžiaus Europoje autorius ir redaktorius. Neseniai išleido biografinę knygą Hitler’s Hangman: The Life of Reinhard Heydrich (New Haven: Yale University Press, 2011). Pertis Hapala (Pertti Haapala) yra Tamperės universiteto Suomijos istorijos profesorius. Parašė reikšmingų darbų apie Suomijos pilietinį karą. Kartu su bendraautoriumi išleido knygą Tampere 1918 (Tampere: Tampereen museot, 2008). Džonas Hornas (John Horne) studijavo Australijoje ir Britanijoje, yra Dublino Trejybės koledžo šiuolaikinės Europos istorijos profesorius, Karališkosios Airijos Akademijos narys, Perono Pirmojo pasaulinio karo istorijos tyrimo centro (Prancūzija) valdybos narys. Parašė keletą knygų ir daug straipsnių lyginamosios ir transnacionalinės Pirmojo pasaulinio karo istorijos temomis. Neseniai parengė leidinius A Companion to World War One (Oxford: Wiley-Blackwell, 2010) ir Vers la guerre totale: le tournant de 1914–1915 (Paris: Tallandier, 2010). Džonas Polas Njumenas (John Paul Newman) yra šiuolaikinės Europos istorijos lektorius Airijos nacionaliniame universitete (Meinutas). Tyrinėja socialinę ir kultūrinę šiuolaikinių Balkanų istoriją, šiuo metu rengia monografiją apie pietų slavų Pirmojo pasaulinio karo veteranus ir Jugoslavijos nacionalinės integracijos ideologiją, jų poveikį Balkanų regionui.


Viljamas Rozenbergas (William G. Rosenberg) mokslų daktaro laipsnį įgijo Harvardo universitete 1967 m. Šiuo metu yra Mičigano universiteto šiuolaikinės istorijos profesorius emeritas. Publikavo daug mokslo darbų apie Rusijos revoliuciją ir Sovietų Sąjungą, pavyzdžiui, knygas Liberals in the Russian Revolution, The Constitutional Democratic Party, 1917–1921 (Princeton: Princeton University Press, 1974), (bendraautorė Marilyn B. Young) Transforming Russia and China: Revolutionary Struggle in the Twentieth Century (New York: Oxford University Press, 1982). Yra leidinio Bolshevik Visions: The Cultural Revolution in Soviet Russia redaktorius. Markas Tika (Marko Tikka) yra Tamperės universiteto istorijos lektorius. Išleido knygą Kenttäoikeudet: Välittömät rankaisutoimet Suomen sisällissodassa 1918 („Savavališki karo teismai: baudžiamosios priemonės 1918 m. Suomijos pilietinio karo metu“), (Helsinki: SKS, 2004). Uguras Jumitas Jungioras (Uğur Ümit Üngör) mokslų daktaro laipsnį įgijo Amsterdamo universitete 2009 m. (summa cum laude), dirba Utrechto universiteto istorijos fakultete (Assistant Professor) ir Holokausto ir genocido tyrimų centre (Amsterdamas). Pagrindinė tyrimų sritis – masinio smurto ir etninių konfliktų socialinė istorija. Iš naujausių publikacijų svarbiausios  Confiscation and Destruction: The Young Turk Seizure of Armenian Property (London/New York: Continuum, 2011) ir The Making of Modern Turkey: Nation and State in Eastern Anatolia, 1913–1950 (Oxford: Oxford University Press, 2011). Sergijus Jekelčikas (Serhy Yekelchy) mokėsi Ukrainoje, baigė podoktorantūros studijas Australijoje, gavo mokslų daktaro laipsnį Kanadoje, šiuo metu dirba (Associate Professor) Viktorijos universiteto Istorijos bei Vokiečių ir slavų studijų fakultetuose. Parašė keletą didelio pripažinimo susilaukusių knygų apie Rytų Europą: Stalin‘s Empire of Memory: Russian-Ukrainian Relations in the Soviet Historical Imagination (Toronto: University of Toronto Press, 2004), Ukraine: Birth of a Modern Nation (New York: Oxford University Press, 2007) – išversta į lietuvių kalbą (Ukraina: modernios nacijos gimimas (Vilnius: Baltos lankos, 2009) ir kt. Yra vienas iš knygos Europe’s Last Frontier? Belarus, Moldova, and Ukraine between the EU and Russia (New York: Palgrave Macmillan, 2008) redaktorių (kartu su O. Shmidtke). Šiuo metu baigia monografiją apie Stalino politikos ritualus.

5


6

Padėkos

Ši knyga yra ilgalaikio bendradarbiavimo rezultatas. Daugelis šiame rinkinyje pristatomų autorių susitiko dviejuose teminiuose seminaruose, surengtuose Dubline 2009 ir 2010 m. Redaktoriai dėkoja seminarų dalyviams ir komentatoriams, kurie pateikė daug vertingų kritinių pastabų. Bendradarbiavimo projektą, kuriame per pastaruosius trejus metus dalyvavo Nacionalinio Airijos universiteto – Dublino kolegijos universiteto (University College Dublin – National University of Ireland, Dublin) ir Dublino Trejybės koledžo (Trinity College Dublin) Karo studijų centrai, iš pradžių dosniai finansavo Airijos humanitarių ir socialinių mokslų tyrimų taryba (Irish Research Council for the Humanities and Social Science – IRCHSS), vėliau – Europos mokslinių tyrimų taryba (European Research Council – ERC). Pasinaudodami proga šios knygos redaktoriai išreiškia didelę padėką minėtoms paramą suteikusioms organizacijoms. Kalbėdami apie konkrečius asmenis, norėtume pažymėti, kad mums labai padėjo į šio projekto darbą įsijungę mokslų daktarai – pirmiausiai Julia Eichenberg ir John Paul Newman, o vėliau Uğur Ümit Üngör, Andrew Syk ir Tomas Balkelis, taip pat ir profesionalios administratorės Christina Griessler ir Suzanne d’Arcy. Robert Gerwarth ir John Horne Dublinas, 2011 m. spalis


Turinys

Robert Gerwarth ir John Horne. Paramilitarizmas Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. Įžanga ...................................................................................9 I dalis: Revoliucija ir kontrrevoliucija .........................................................................31 William Rosenberg. Revoliucija ir kontrrevoliucija. Smurto sindromas Rusijos pilietiniuose karuose 1918–1920 m. ...........................................................................33 Robert Gerwarth ir John Horne. Mitas apie bolševizmą. Revoliucijos baimė ir kontrrevoliucijos smurtas 1917–1923 m. ...................................................................56 Robert Gerwarth. Kova su raudonąja pabaisa. Kontrrevoliucinis smurtas nugalėtose Vidurio Europos valstybėse ......................................................................69 Marko Tikka ir Pertty Haapala. Revoliucija, pilietinis karas ir teroras Suomijoje 1918 m. ...........................................................................................................................93 Emilio Gentile. Paramilitarizmas Italijoje. Svarbiausios fašizmo atsiradimo priežastys ir totalitarizmo ištakos ............................................................................108

7


8

II dalis: Tautos, pasienio sritys ir etninis smurtas ..................................................131 Serhy Yekelchyk. Naciją kuriančios grupuotės? Sukilimas ir ideologija Ukrainos pilietiniame kare ..........................................................................................................133 Tomas Balkelis. Piliečiai kareiviai. Paramilitariniai judėjimai Baltijos šalyse po Pirmojo pasaulinio karo .............................................................................................154 John Paul Newman. Paramilitarizmas Balkanuose: ištakos, ypatybės ir istorinės pasekmės ......................................................................................................................176 Uğur Ümit Üngör. Paramilitarizmas žlungančioje Osmanų imperijoje ....................197 Julia Eichenberg. Kareiviai tapo civiliais, civiliai tapo kareiviais. Lenkija ir Airija po Pirmojo pasaulinio karo .......................................................................................220 Anne Dolan. Britų paramilitaristinė kultūra Airijos nepriklausomybės kare ..........239 John Horne. Ginant pergalę. Paramilitaristinė politika Prancūzijoje 1918–1926 m. Priešingas atvejis .........................................................................................................260 Rodyklė ...............................................................................................................................282


9

Robert Gerwarth John Horne

Paramilitarizmas Europoje po Pirmojo pasaulinio karo Įžanga

„Milžinų karas baigėsi, pigmėjų karas prasidėjo.“ Winston Churchill, 1919 m.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui taika į Europą dar ilgai neatėjo. Revoliucijos, kontrrevoliucijos, etniniai susirėmimai, pogromai, nepriklausomybės kovos, pilietiniai karai, tarpvalstybiniai konfliktai – tarsi karo kataklizmo sukeltos seisminės bangos – keitė senojo žemyno politinį kraštovaizdį nuo 1917 iki 1923 m. Vienokių ar kitokių konfliktų patyrė Rusija, Ukraina, Suomija, Baltijos šalys, Lenkija, Austrija, Vengrija, Vokietija, Italija, Anatolija ir Kaukazas. Airijoje tuo laikotarpiu vyko ir nepriklausomybės, ir pilietinis karai.i Visiems šiems konfliktams yra būdingas sukarintų grupių dalyvavimas. Šioje knygoje mėginama ištirti šios 1917–1923 m. pasireiškusios politinio smurto bangos ištakas, apraiškas ir padarinius. Čia vartojama sąvoka „paramilitarizmas“ apima karines ir sukarintas organizacijas, veikusias greta reguliariųjų karinių pajėgų arba vietoje jų, ir šių organizacijų smurtinius veiksmus. Kartais paramilitarizmas pasireikšdavo vakuume, kuris atsirasdavo žlungant valstybei; kartais jis veikdavo kaip valstybinės valdžios ramstis; kitais atvejais jis būdavo nukreiptas prieš valstybę. Jam priskirtinas revoliucinių ir kontrrevoliucinių grupių smurtas, vykdytas kokios nors pasaulietiškos ideologijos vardan, ir etninių grupių smurtas, susijęs su naujos tautinės valstybės kūrimu, su mažumų pasipriešinimu šiam procesui. Paramilitarizmas reiškėsi greta kitų smurto rūšių,


Į ž anga

10

kaip antai: socialinio protesto, sukilimų, terorizmo, policinių represijų, nusikalstamumo ir reguliariosios kariuomenės mūšių.ii Sąvoka „paramilitarinis“ buvo suformuluota tik XX a. ketvirtame dešimtmetyje. Tada ji buvo vartojama kalbant apie fašistinėse valstybėse atsiradusias ginkluotas politines grupuotes, sukurtas pagal karinių dalinių modelį. Šeštajame dešimtmetyje sąvoka buvo išplėsta taikant ją ginkluotoms grupuotėms, kurios atsirado kilus dekolonizacijos karams ir pokolonijiniams konfliktams.iii Vis dėlto paramilitarinių grupių istorija yra daug senesnė: juk šiai kategorijai galima priskirti ir vietinės nereguliariosios kariuomenės pajėgas, partizanų judėjimus, valstybinių jėgos struktūrų ginkluotus rėmėjus. Tokios grupės buvo labai reikšmingos pralaimėjimo laikotarpiais, ypač Ispanijoje, Austrijoje ir Prūsijoje per Napoleono karus, kai reguliarioji kariuomenė nepajėgdavo sustabdyti prancūzų puolimo. Vykstant vadinamiesiems „išsivadavimo karams“ Ispanijos partizanai, Andreaso Hoferio (Andreas Hofer) Landsturm Tirolio Alpėse ir vokiečių Freikorps 1812–1813 m. tapo legendiniai, o jų įtaka reiškėsi netgi po Pirmojo pasaulinio karo: verta prisiminti ir naujų paramilitarinių judėjimų siekį įrodyti savo teisėtumą primenant prieš Napoleono kariuomenę nukreipto pasipriešinimo sėkmę.iv Nuo ankstesniųjų judėjimų naujieji skyrėsi tuo, kad pastarieji atsirado praėjus šimtmečiui, per kurį visose valstybėse atsirado nacionalinės armijos ir modernios policijos pajėgos, baudžiamieji kodeksai ir kalėjimai, padedantys išlaikyti jėgos monopolį valstybės rankose. Tačiau ši monopolinė valdžia vis labiau silpo Pirmajam pasauliniam karui skaidantis į visur paplitusius smulkesnius konfliktus.v Be to, šis virsmas vyko kartu su didelėmis valstybių formų, socialinių struktūrų ir politinių ideologijų permainomis. Taigi paramilitarizmas buvo dviprasmiškas: jėga, daranti poveikį karinių konfliktų eigai, ir naujas politinės valdžios ir valstybės organizavimo šaltinis. Jo poveikis buvo ne tik politinis bei simbolinis, bet ir karinis bei operatyvinis. Atsižvelgiant į tai, šioje knygoje stengiamasi iš naujo apmąstyti vieną svarbiausių trajektorijų, kuri vedė nuo karo smurto iki palyginti ramios padėties XX a. trečiojo dešimtmečio antroje pusėje. Vertindami šį procesą istorikai pasiūlė keletą koncepcijų. Viena jų aiškina, kad pokario visuomenės buvo „brutalizuotos“. Bet juk pačia karo patirtimi (vokiečių, vengrų, britų, prancūzų ir kitų patirtis buvo panaši) neįmanoma tinkamai paaiškinti, kodėl po 1918 m. kai kurių kare dalyvavusių valstybių politika „brutalizavosi“, o kitų – ne.vi Nors „brutalizacijos tezė“, kuriai anksčiau daug kas pritarė, pastaraisiais metais buvo smarkiai sukritikuota, jos vietoje neatsirado įrodymais pagrįstų paaiškinimų, kodėl pasibaigus karui taip smarkiai išplito smurtas.vii Atsargiai mėgindamas paaiškinti, kodėl didžiosiose valstybėse, kurios nugalėjo Pirmajame pasauliniame kare, „brutalizacija“ nepasireiškė, Dirkas Šumanas (Dirk Schumann)


Robert Gerwarth ir John Horne. Paramilitarizmas Europoje po Pirmojo pasaulinio karo

neseniai pateikė tokį argumentą: palyginti ramią padėtį tarpukario Prancūzijoje ir Britanijoje (ramią palyginti su padėtimi Vokietijoje) iš dalies nulėmė tai, kad šios imperijos savo smurto potencialą išnaudojo kolonijose, kurių Vokietija nebeturėjo nuo 1918 m.viii Visgi neaišku, ar kolonijinio smurto lygis Prancūzijos ir Britanijos imperijose po karo buvo didesnis negu prieškario metais. Maža to, argumente daroma prielaida, kad karas padidino individų smurtingumą, kuris turėjo būti kur nors išlietas. Netolygų paramilitarinio smurto pasiskirstymą Europoje galbūt įtikinamiau paaiškintų tezė apie mobilizuojančią pralaimėjimo galią. Pralaimėjimą reikėtų suprasti ne tik kaip valdžios santykį, bet ir kaip nusiteikimą (taip pat atsisakymą pripažinti pasikeitimą), kurį Volfgangas Šivelbušas (Wolfgang Schivelbusch) pavadino „pralaimėjimo kultūra“.ix Vykstant Pirmajam pasauliniam karui nacija atliko svarbų vaidmenį organizuodama ir remdama masinę milijonų europiečių vyrų mobilizaciją smurto raiškai. Konfliktui pasibaigus ta pati nacija turėjo galingus įrankius įteisinti, išsklaidyti, neutralizuoti tą patį smurtą. Tačiau tuo atveju, kai nacija patyrė tikrą ar įsivaizduotą (kaip suvokė italų nacionalistai) pralaimėjimą, atlikti tokį vaidmenį jai buvo daug sunkiau. Iš tikrųjų ji elgėsi priešingai: sustiprino smurto poreikį, paskleidė jį tarp daugybės grupių ir individų taip, kad jie galiausiai nusprendė jo griebtis, kad atsiteistų už pralaimėjimą ir nacijos pažeminimą.x Vadinasi, tai, ar „grįžimas namo“ vyksta po pergalės ar po pralaimėjimo, yra svarbi aplinkybė, bet ją reikia nagrinėti empiriškai atskiruose regionuose, o ne valstybės mastu. Tiems, kurie gyveno didžiųjų valstybių mišrios tautinės sudėties pasienio regionuose, pralaimėjimas buvo nepalyginamai realesnis negu gyvenusiems Berlyne, Budapešte ar Vienoje. Neatsitiktinai pokario metais jauni vyrai iš tokių ginčijamų pasienio regionų itin gausiai dalyvavo paramilitarinėse organizacijose.xi Neseniai atliktas tyrimas apie nacistinių nusikaltėlių kilmės geografiją patvirtino, kad ir šiuo atveju neproporcingai daug jų kilę iš prarastų teritorijų arba ginčijamų pasienio regionų, kaip antai: Austrijos, Elzaso, Baltijos šalių, okupuotos Reino žemės ir Silezijos.xii Kita reikšminga ir su mūsų tema susijusi koncepcija, iškelta istoriografiniuose debatuose, aiškina, kad demobilizacija yra ne tik karinis bei ekonominis, bet ir politinis bei kultūrinis procesas.xiii Be abejo, sąvoka „kultūrinė mobilizacija“ implikuoja, kad kai kas gali atsisakyti arba nepajėgti demobilizuotis. Duomenys apie paramilitarizmo paplitimą ir aplinkybes, kurioms esant smurtas buvo didžiausias, suteikia geras galimybes identifikuoti valstybes, regionus, judėjimus ir individus, ypač pralaimėjusius konfliktą, kuriems buvo sunkiausia atsisakyti karo smurto – nesvarbu, ar jie jį išbandė tiesiogiai kariaudami, ar turėjo tik paauglių patirtį namų fronto veiksmuose.xiv Trečiojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje taika buvo sąlyginė ir trumpalaikė. Iš esmės pokario paramilitarizmo

Į ž anga

11


Į ž anga

12

palikimas yra viena iš grandžių, jungiančių 1912–1923 m. europinio ir pasaulinio smurto ciklą ir jo tęsinį, kultūrinėje ir politinėje plotmėse prasidėjusį po dešimties metų. Atsispiriant nuo minėtų koncepcijų šioje knygoje siūloma šį laikotarpį nagrinėti kitokiu požiūriu. Pirma, tiriant smurto geografiją būtina lyginamoji ir transnacionalinė analizė.xv Kadangi Pirmasis pasaulinis karas sunaikino dinastines Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Osmanų Turkijos imperijas, o Vokietijos rytuose sukūrė „kraujuojančią sieną“, liko „nuolaužų zonos“ (shatter zones), t. y. dideli teritorijos ruožai, kur išnykus sienoms atsirado erdvė be tvarką palaikančių jėgos struktūrų ir valstybės valdžios.xvi Smurto bangos siaubė daugelį tokių zonų, tačiau ne visas. Ten, kur smurtas pasireiškė, būta aiškių priežasčių, kurias reikėtų analizuoti ir palyginti.xvii Madinga idėja, teigianti, kad Europoje esama iš prigimties smurtingų (kaip antai: Rusija, Jugoslavija ir Airija) ir nesmurtinių valstybių (pavyzdžiui, „taiki karalystė“ Didžioji Britanija), nieko nepaaiškina, o tik painioja. Visi dvidešimtojo amžiaus istorikai turbūt sutiktų, kad kai kuriose žemyno vietose „priešų lavonų skaičiai“ daug didesni nei kitose. Vis dėlto tokie palyginimai yra beprasmiai, jeigu nėra ištirti materialiniai, ideologiniai, politiniai ir kultūriniai veiksniai, kuriais galima būtų paaiškinti tokius skirtumus. Viena iš tyrimo krypčių yra smurto geografija, o šiuo atveju – paramilitarizmas. Antra, kadangi pokario paramilitarizmą sukėlė trumpalaikių ir ilgalaikių priežasčių sąveika, reikia apžvelgti kitą nei įprastas Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis. Nugalėjusioms „vakarų fronto didžiosioms valstybėms“ (Britanija, Prancūzija ir JAV) labiau priimtina sutelkti dėmesį į 1914–1918 m. laikotarpį, bet jis visai netinka Vidurio, Rytų ir Pietryčių Europos valstybėms ir Airijai. 1914– 1918 m. laikotarpis buvo ginkluoto konflikto ciklo epicentras, bet kai kuriose Europos vietose šis konfliktas prasidėjo 1912 m.: Alsteryje susiformavo paramilitarinės grupuotės, siekusios išlaikyti sąjungą su Britanija; Balkanuose įvyko du karai, galiausiai iš osmanų galybės Europoje palikę tik lopinėlį; po jų Bulgarija užpuolė buvusias sąjungininkes dėl Makedonijos ir Trakijos.xviii Tik 1923 m. smurtą nutraukė Lozanos sutartis, kuri apibrėžė naujos Turkijos Respublikos teritoriją ir užbaigė Graikijos teritorines pretenzijas Mažojoje Azijoje, nulemdama didžiausius gyventojų mainus prieš Antrąjį pasaulinį karą.xix Tais pačiais metais pasibaigė Airijos pilietinis karas, po Rūro krašto okupacijos Vokietijoje nusistovėjo tam tikra pusiausvyra; po Lenino mirties 1924 m. buvo patvirtinta Naujoji ekonominė politika. Visa tai rodė, kad smurto ciklas baigėsi. Trečia, 1917 m. prasidėjusiam laikotarpiui būdinga tai, kad smarkiai reiškėsi konkuruojančios ideologijos, kurios iki 1923 m. vienaip ar kitaip įsitvirtino naujose valstybėse ir Europos tarptautiniuose santykiuose. Taip pat ir šis proce-


Robert Gerwarth ir John Horne. Paramilitarizmas Europoje po Pirmojo pasaulinio karo

sas prasidėjo daug anksčiau – net XIX a. aštuntame dešimtmetyje, kai prasidėjo staigūs visuomenės, ekonomikos ir kultūros pokyčiai. Po minėtą dešimtmetį įvykdytų balsavimo teisės reformų ir kilusių masinių judėjimų, siekusių demokratizavimo, socializmo ir nacionalizmo, prasidėjo perėjimas prie naujų masių politikos formų. Savo ruožtu vyko ilgalaikės Europos politikos ir intelektualinio diskurso permainos. Revoliucinis socializmas ir sindikalizmas metė iššūkį parlamentinei demokratijai, kuri tuo metu dar toli gražu nebuvo vyraujanti valstybės forma. Nauji nacionalizmo variantai (kartais demokratinio atspalvio, kartais atvirai priešiški liberaliajai demokratijai) sukėlė vidaus krizę Osmanų, Romanovų ir Habsburgų imperijose, kurių vyriausybės taip pat mėgino išlaikyti savo valdžią, aršiai demonstruodamos jėgą tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Nors ir rizikuojant neišvengti supaprastinimo, įmanoma atsekti, kad po Rytų krizės XIX a. aštuntame dešimtmetyje Pietų ir Rytų Europoje ištisus penkis dešimtmečius tęsėsi politinis smurtas, kuris parengė dirvą daugeliui vėliau Vidurio Europoje pasireiškusių smurto formų. XIX a. aštuntame dešimtmetyje ir vėliau atplėšus dideles Balkanų teritorijas nuo Osmanų imperijos atsirado nesaugios, etniškai uždaros naujos valstybės, kurios tapo viena kitos aukomis, paskui po Rytų krizės XIX a. aštuntame dešimtmetyje jos kaip aukos pakliuvo į didžiųjų valstybių planus, tapo separatistų taikiniu ir etninių žudynių scena. 1875–1876 m. Hercegoviną, Bosniją, Bulgariją, Serbiją ir Juodkalniją apėmus sukilimams prieš osmanų valdžią, ši juos nuslopino taip žiauriai, kad pasipiktino visa Europa. Karo sūkuriui siaubiant Balkanų žemę, paramilitarizmas – prieš osmanus kovojantys partizanai, serbų, graikų ir bulgarų komitadji – pranašavo politinio smurto formas, kurios įsivyraus visoje Rytų ir Vidurio Europoje po 1917 m. Pirmiausia šiuo atžvilgiu paramilitarizmas 1917–1923 m. laikotarpiu buvo tik viena grandis didesniame smurto cikle, kuris prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tęsėsi jam pasibaigus.xx Per Pirmąjį pasaulinį karą ir pokario metais vis labiau radikėjanti politika šiuos konkuruojančius judėjimus ir doktrinas pavertė visą Europą apėmusiu ideologiniu konfliktu. Leisdamasis tarsi į kryžiaus žygį sąjungininkų gretose, 1917 m. Vudras Vilsonas (Woodrow Wilson) iškėlė naują demokratijos ir nacionalizmo sampratą. Tuo pat metu bolševikai užgrobė valdžią, siekdami įteisinti klasinę revoliuciją (ir smurtą).xxi Daug kas turėjo priklausyti nuo to, ar Vidurio ir Rytų Europoje besikuriančios tautinės valstybės pasirinks demokratinę valdymo formą, kurią Paryžiaus taikos konferencijoje siūlė sąjungininkų lyderiai ir ypač Vudras Vilsonas. Vokietijoje paskutiniais karo metais antibolševikinio – ir antidemokratinio – nacionalizmo retorika dar kartą mobilizavo dešiniuosius radikalus.xxii Nykstant politiniam legitimumui ir subyrėjus dinastinėms imperijoms beveik visoje Vidurio ir Rytų Europoje nuo 1918 m. pabaigos formavosi

Į ž anga

13


Į ž anga

14

naujų atmainų kontrrevoliuciniai judėjimai, kurie mobilizavo paramilitarines pajėgas. Pavyzdžiui, Italijoje fašistai paėmė valdžią 1923 m. ir puolė keisti valstybės modelį. Taigi po Pirmojo pasaulinio karo pasireiškusį paramilitarizmą reikia tirti atsižvelgiant į stambesnius procesus – revoliucijas, imperijų žlugimą ir etninius konfliktus. Pagal šiuos veiksnius konstruojami tolesni knygos skyriai. Manome, kad neįmanoma suprasti pokario laikotarpio ginkluotų konfliktų neatsižvelgiant į Rusijos revoliuciją, pilietinį karą ir jo poveikį Europai. Su Rusijos revoliucija buvo susijęs kontrrevoliucinis judėjimas, kuris atsirado kaip atsakas į pralaimėjimą kare ir kairiųjų radikalų suaktyvėjimą didžiojoje Vidurio Europos dalyje ir Italijoje. Todėl jai pirmiausia ir skirsime dėmesio. Tarp šių dviejų polių, tokių tolimų vienas nuo kito geografiškai, ištakomis ir idėjomis, išplitęs daugiausiai (bet niekada vien tik) etninis paramilitarizmas, kurį gimdė pastangos sukurti naujas tautines valstybes (arba sutrukdyti jų kūrimą) ir pakeisti Vidurio ir Rytų Europos valstybių sienas. Šiai temai skirti tolesni skyriai. Kaip rodo Julijos Eichenberg (Julia Eichenberg) pateikti palyginamieji duomenys apie Lenkiją ir Airiją, taip pat Anos Dolan (Anne Dolan) straipsnis apie britų paramilitarizmą Airijoje, panašios aplinkybės egzistavo ir vakariniame žemyno pakraštyje. Galiausiai, 1918–1923 m. laikotarpio tinkamumą patvirtina ir išryškina duomenys apie paramilitarinį judėjimą fašistinėje Italijoje, kur jis 1923 m. ne tik atėjo į valdžią, bet ir ilgą laiką turėjo įtakos fašistiniam valstybės pobūdžiui. Prancūzija yra visai kitoks pavyzdys – paramilitarizmo atvejų čia būta visai nedaug; be to, jie atsirado tik po 1923 m. Išaiškėja keletas iš priežasčių, nulėmusių tai, kad paramilitarizmas pasireiškė nors ir daugelyje Europos vietų, bet ne visur. Toliau kalbama plačiau apie kiekvieną knygos skyrių pagrindžiančius argumentus.

Rusijos revoliucija ir paramilitarizmas Įvairiose Rusijos imperijos vietose 1917 m. pradžioje ir 1918 m. vasarą įvykusioms revoliucijoms – politinėms, socialinėms ir nacionalinėms – smurtas nebūtinai turėjo būti savybingas. Po 1917 m. įvykdytos Vasario revoliucijos vyksmas galėjo pasukti įvairiomis kryptimis, o Rusijos pilietinis karas 1918 m. vasarą nebuvo neišvengiamas. Tačiau tebevykstant didžiuliam kariniam konfliktui, įžiebusiam ir etninių kovų procesą, 1917–1918 m. žiemą ryžtinga revoliucionierių bolševikų mažuma sėkmingai sutelkė valdžią savo rankose ir suteikė milžiniškos galios užtaisą revoliuciniam smurtui; kaip atsakas radosi ne mažiau ryžtingos kontrrevoliucinės armijos, kurių pagrindinis tikslas – jėga nuslopinti revoliuciją


Robert Gerwarth ir John Horne. Paramilitarizmas Europoje po Pirmojo pasaulinio karo

ir ypač revoliucionierius. Ir taip vis daugiau energijos įgaunančio revoliucinio ir kontrrevoliucinio smurto bangos ritosi per europines Rusijos teritorijas (vėliau pasiekė Kaukazą ir Vidurinę Aziją), užgoždamos kai kur Europoje iki 1914 m. vykusius smarkius revoliucinio smurto pakilimus. Kai kuriuose regionuose 1918–1919 m. revoliucijos sunaikino valstybės valdžią ir sužlugdė ekonomiką. Tokiomis aplinkybėmis neišvengiamai irstant socialinei tvarkai įvairiose vietose kūrėsi primityvių formų karinės grupuotės lokalios savigynos tikslais. Kaip šioje knygoje atskleidžia Viljamas Rozenbergas (William Rosenberg), paramilitarinių organizacijų radimąsi labiausiai paskatino Rusijos revoliucijos chaosas. Tačiau bolševikai paramilitarizmo nepavertė oficialia politika, bet įtvirtino naują ir ilgalaikį fenomeną dvidešimto amžiaus politikoje: modernų komunistą revoliucionierių, įgudusį politinėje veikloje ir įpratusį imtis smurtinių veiksmų, kuris kūrė naują valstybę, valdomą vienos partijos.xxiii Rusų revoliucionieriai organizuodavo įvairių formų grupuotes, veikusias greta Raudonosios armijos – nuo Raudonosios gvardijos, atlikusios svarbų vaidmenį nuverčiant Laikinąją vyriausybę, iki ginkluotų grupuočių, karinio komunizmo metais veikusių kaime ir prisidėjusių prie pilietinio karo plitimo. Tačiau naujasis režimas savo legitimumą grindė ne paramilitarizmu. Savaip interpretuodami Markso teoriją ir remdamiesi Lenino praktika, bolševikai įsivaizdavo, kad naujos valstybės valdžios ir santvarkos šaltinis yra partija ir kad būtent partija (o ne armija) apibrėžia svarbiausias neteisminės prievartos formas, kaip antai ČK1 ir Teroras. Bolševikai iš esmės buvo priešiški „militarizmui“ ir bijojo „bonapartizmo“, todėl net ir klasinis levée en masse2 jiems atrodė pavojingas, ypač kai Rusijoje iki 1920 m. vyravo prievarta. Jie teikė pirmenybę tokiam modeliui: reguliarioji šauktinių armija su profesionaliais karininkais, bet kontroliuojama politinių komisarų. Kaip tik naudodamas šį modelį naujasis režimas bandė laimėti pilietinį karą ir pasienio karus (visų pirma su Lenkija). Paramilitarizmą bolševikai panaudojo partijos dominavimo stiprinimui, todėl kaip legitimumo principas jis jiems nebuvo reikalingas.xxiv Kas kita Rusijos baltieji. Po caro valdžios nuvertimo baltiesiems neužteko karinių pajėgų, juolab esant didelei politinių grupuočių įvairovei. Kai kuriuose Rusijos regionuose baltųjų pajėgas sudarė daugiausia privačios armijos ir nereguliariosios pajėgos (pavyzdžiui, atamano Semionovo ir barono fon Ungern-Šternbergo

Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu prie Liaudies komisarų tarybos (šis ir kiti paaiškinimai vertėjos). 2 Pranc. Levée en masse – masinis šaukimas į kariuomenę.

1

Į ž anga

15


Į ž anga

16

karinės pajėgos Vidurinėje Azijoje). Savo tikslų pilietiniame kare siekiantys žalieji ir juodieji taip pat rėmėsi ginkluotomis grupuotėmis, kurių valstybės valdžia visiškai nekontroliavo. Todėl tolesnis tyrimas turėtų atskleisti, kokiu mastu antibolševikinės jėgos naudojo paramilitarizmą, ar paramilitarizmu buvo grindžiamas kontrrevoliucijos legitimumas po pralaimėjimo. Evakuotos barono Vrangelio armijos buvimas Galipolio pusiasalyje 1920–1923 m. ir Galipolio draugijos, kuri pralaimėjimą pavertė „baltąja svajone“, idėjos formavo tapatybę ir tikslus tų žmonių, kurie išeivijoje paskiau organizavo paramilitarines grupes (pavyzdžiui, 1924 m. Jugoslavijoje buvo įsteigta Rusų karinė sąjunga3), o tarpukariu bei Antrojo pasaulinio karo metu rengė operacijas Sovietų Sąjungos teritorijoje.xxv Bolševikų revoliucijos sąveika su kontrrevoliucijos paramilitarizmu apėmė ir užsienio šalis. Aštuonioliktame amžiuje jakobinų „apokaliptinio“ karo baimė šiurpino Europos valdantįjį elitą. Po 1917 m. panaši baimė apėmė daugelį europiečių: 1919–1920 m. jiems atrodė, kad plintantis bolševizmas „užkrės“ visą Europą. Baimė paskatino paramilitarinių pajėgų mobilizaciją prieš tai, kas atrodė grėsminga. Bijota ne tik Baltijos šalyse, Ukrainoje, Vengrijoje, kai kuriose Vokietijos dalyse, kur grėsmė buvo reali, bet ir tokiose daug ramesnėse valstybėse nugalėtojose kaip Prancūzija ir Britanija. Tačiau vien tas faktas, kad Rusijoje bolševikai įvykdė revoliuciją ir įtvirtino naują režimą, keitė esamos santvarkos gynėjų etiką: jie vis labiau pateisino paramilitarinių pajėgų naudojimą savigynos tikslais. Štai kodėl labai svarbu išsiaiškinti, kokia buvo „komunizmo“ ir „revoliucijos“ samprata už Rusijos ribų, tam, kad suprastume, kodėl ir kur paramilitarizmas buvo laikomas teisėta savigynos prieš revoliuciją priemone arba netgi kontrrevoliucijos tąsa.xxvi

Kontrrevoliucija ir modernaus paramilitarizmo atsiradimas Kai kuriuose Vidurio ir Rytų Europos regionuose po karinio pralaimėjimo ir buvusios politinės valdžios žlugimo aktyviai telkėsi kontrrevoliucinis judėjimas, kuriame reikšmingą vaidmenį atliko paramilitarinės organizacijos, kaip antai: Freikorps, Baltoji gvardija ir Heimwehren. Šiai temai skirtas Roberto Gervorto (Robert Gerwarth) straipsnis, pateiktas ketvirtame skyriuje. Minėtam procesui būdinga tai, kad nauji politikos veikėjai ėmėsi diegti idėjas, kurios iš tikrųjų nebuvo naujos (antidemokratinis nacionalizmas, autoritarizmas), bet šiuo laiko Rus. Русский Обще-воинский Союз.

3


Robert Gerwarth ir John Horne. Paramilitarizmas Europoje po Pirmojo pasaulinio karo

tarpiu tapo karinio konflikto objektu. 1917–1918 m. tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų revoliucionierių politikoje nebeliko iki 1914 m. buvusio teisininkų, intelektualų ir profsąjungų lyderių vyravimo. Valdžią ir ypač smurtinių veiksmų svertus perėmė nauji veikėjai, iš kurių daugelis (jeigu ne visi) turėjo karinio smurto patirties, įgytos per Pirmąjį pasaulinį karą, ir kurių autoritetas buvo pagrįstas radikaliais teiginiais ir veiksmais. Ši permaina buvo ryškiausia kraštutinės dešinės sparne, kur tuoj po karo atsirado naujas politinės kultūros aspektas – ginkluotų grupių naudojimas. Į paramilitarines grupes jungdavosi buvusieji karininkai, įpratę prie karo žiaurumų ir (kai kuriuose regionuose) įsiutę dėl pralaimėjimo ir revoliucijos, ir jaunesnės kartos atstovai, kurie kovinės patirties stoką kompensuodavo – net pralenkdami karo veteranus – radikalizmu, aktyvumu ir brutalumu. Nors šio laikotarpio sukarintų grupuočių aktyvistai atrodo ryškiai nacionalistinės pakraipos, vis dėlto jie palaikė gana plačius ryšius tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Kaip nurodė Utė Frevert (Ute Frevert), Pirmasis pasaulinis karas suteikė didžiulės tarptautinės patirties; įvairių tautų žmonės palaikė ryšius ir vykdė mainus ne tik tuo laikotarpiu, bet ir konfliktų draskomais pokario metais.xxvii Per daugybę Kinijoje ir Pietų Amerikoje vykusių pilietinių karų buvusieji Vokietijos armijos karininkai buvo labai pageidaujami kaip „kariniai instruktoriai“, per Rusijos pilietinį karą daug savanorių, kilusių ne iš Rusijos, kovėsi kartu su baltųjų armijomis. Vykstant spartiems socialiniams ir ekonominiams pokyčiams, sustiprėjus suvokimui, kad „tarptautinis bolševizmas“ visuomenei kelia egzistencinę grėsmę, į paramilitarines grupes įsijungę nariai rasdavo apsaugą nuo socialinės izoliacijos, nuolat aktyviai dalyvaudami veikloje galėdavo užsimiršti, turėjo galimybę frustracijos sukeltą įtampą išlieti smurtiniais veiksmais. Paramilitarinių organizacijų nariams buvo būdingas socialinis mobilumas žemyn, nors jie buvo kilę iš skirtingų klasių. Vokiečių Freikorps, italų Arditi ir rusų baltųjų paramilitarinėse pajėgose buvo neproporcingai daug buvusių karininkų ir aristokratų, o Lietuvos, Baltijos šalių ir Airijos nereguliariuosius dalinius sudarė daugiausia valstiečiai ir viduriniosios klasės intelektualai.xxviii Skirtingai nei armijos kariškiai, paramilitarinių organizacijų nariai dažnai turėjo politinių ambicijų ir patys save vadindavo politiniais kariais. Nors ir neiškėlę aiškiai suformuluotos politinės programos jie kovojo prieš socialistus, komunistus, naujas kylančias politines sistemas, tariamą smulkiosios buržuazijos polinkį siekti saugumo ir respektabilumo. Jų pasaulėžiūra iš esmės apsiribojo ardomaisiais veiksmais prieš „raudonuosius“ ir etnines mažumas. Kontrrevoliucinio paramilitarizmo organizacinėms struktūroms buvo būdinga horizontalioji hierarchija ir stiprus grupės tapatybės jausmas. Drausmė

Į ž anga

17


Į ž anga

18

ir paklusnumas lyderiui buvo pasiekiama per savotišką bičiulystę, kilusią iš to, kad jie visi savanoriai. Paramilitarinių grupių lyderiai teigė, kad smurtas gali išvalyti, išgryninti, atgaivinti žmones ir tautinį mentalitetą. Nors tik apytikriai apibrėžę savo politinius tikslus, patys save jie įsivaizdavo kaip idealistų avangardą, kovojantį už moralinį tautos atgimimą. Tačiau aktyvistams kaip tik smurtas buvo tikslo įgyvendinimo aktas ir prasmės šaltinis. Smurto patirtis mobilizavo aistras ir ryžtą. Kai kurie intelektualai – Marinetis (Marinetti), D’Anuncijus (D’Annunzio), Jungeris (Jünger), fon Salomonas (von Salomon) – smurtą estetizavo, pateikdami jį kaip chirurginio valymo grožį, valios ir jėgos veiksmingumą. Paramilitarinės grupės narius telkė emocinė energija, atsirandanti naudojant smurtą. Tokių grupių politinė logika buvo dvilypė: atsispirti bolševizmui (platesne prasme – „raudoniesiems“) kaip realiam ir įsivaizduotam oponentui, suteikti naują legitimumą kontrrevoliucinei kovai ir galiausiai tos kovos pagrindu sukurtoms valstybėms. Daugeliu atvejų ideologinis smurtas smarkiai paaštrindavo etninius ir nacionalinius konfliktus (Baltijos šalys, Silezija); dėl to iš visų smurto formų reikšmingiausias buvo paramilitarinių grupių vykdytas smurtas.xxix Kitaip buvo Italijoje, kur esant didžiausiai kontrrevoliucinei paramilitarinei mobilizacijai etniniai konfliktai tebuvo marginalinis reiškinys. Tiesa, kai 1919–1920 m. D’Anuncijus (D’Annunzio) penkiolika mėnesių buvo okupavęs Fiumės miestą, šis marginalinis reiškinys griausmingai pranašavo pagrindinį fašistų projektą, o „sužalota pergalė“, patenkinusi ne visus iredentistų reikalavimus, tebebuvo svarbus telkiantis šūkis.xxx Kai Šiaurės ir Centrinės Italijos gilumoje ankstesnė valstybė neteko legitimumo, kaimuose kilo ginčai dėl žemės nuosavybės ir paskirstymo, miestuose įsiplieskė klasiniai konfliktai, fašistų paramilitarinės grupuotės atrado pagrindinį savo tikslą, kaip šeštame skyriuje parodo Emilijus Džentilė (Emilio Gentile).xxxi

Paramilitarizmas, tautos ir imperijų žlugimas Kai Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje bolševikų revoliucija ir po jos prasidėjęs pilietinis karas kėlė baimę, kad Europą apims klasinis karas, plito ir kitas ne mažiau revoliucinis principas ir svarbus paramilitarizmo šaltinis didelėje Europos dalyje – etniškai vienalytės tautinės valstybės idėja, kuri ypač įsigalėjo ten, kur jai priešinosi imperija ar dinastija arba kitos etninės grupės. Po 1917 m. pasireiškęs revoliucinis smurtas pasižymėjo tokiu pat aiškumu, kaip ir devynioliktojo amžiaus barikados, kur kovėsi dvi priešingos ideologijos. Kas kita etninis smurtas – čia viskas buvo sudėtingiau ir painiau. Daugeliu atvejų tai, kas atrodė pagrįsta ideologija, arba tai, ką to


Karas taikos metu. Paramilitarizmas po Pirmojo pasaulinio karo 1917-1923 m.  

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui taika į Europą dar ilgai neatėjo. Revoliucijos, kontrrevoliucijos, etniniai susirėmimai, pogromai, nep...

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you