Issuu on Google+

2013 BALANDIS NR. 6 V D A K AU N O FA K U LT E T O S T U D E N T Ų L A I K R A Š T I S

MUZIKOS APŽVALGA: “ŠILTAS VAKARAS - ŠILTIEMS ŽMONĖMS” INTERVIU SU TEKSTILININKE EGLE SAKALAITE VAKARAS SU RYČIU ZEMKAUSKU: APIE ARCHITEKTŪRĄ LOESJE: MĄSTYKIME KŪRYBIŠKAI

JIE ŽINO GERIAU, NETGI APIE MENĄ

PASAKOJIMAS: 5 IR 8


L AIKRAŠTIS „MENO PROPAGANDA “ KVIEČIA PRISIJUNGTI PRIE VEIKLOS! RAŠYK STRAIPSNIUS APIE MENO IR KULTŪROS ĮVYKIUS K U R K

F O T O

R E P O R T A Ž U S

P R I S I D Ė K P R I E L A I K R A Š Č I O M A K E TAV I M O PUBLIKUOK SAVO DARBĄ ANT LAIKRAŠČIO VIRŠELIO PA R A ŠY K M U M S : P R O PAG A N DA M E N O @ G M A I L . C O M

L AUKIAME JŪSŲ IDĖJŲ IR PASIŪLYMŲ!


REDAKCIJOS ŽODIS Kaip sakoma, žiemą jau peržiemojome, beliko tik pavasarį peržiemoti. Sakyčiau, ši užduotis mums sekasi labai neblogai. Tikimės ir jums, mieli skaitytojai. Tad pristatome jau 6-ąjį „Meno Propaganda“ numerį! Šiame numeryje toliau plėtojame temas, kurias esame pristatę ankščiau. Ištikimas „Meno Propaganda“ skaitytojas tikrai atpažins dalį tekstų kaip tradicinius. Tačiau nenusivils ir tie, kurie laukia netikėtumų – paruošėme net porą staigmenų! Bet pirmiausia apie tradicijas. REDAKCIJA: Muitinės g. 2 - 109 kab. LT-44280, Kaunas El. paštas: propagandameno@gmail.com REDAKCINĖ KOLEGIJA: Vytautas Paplauskas vytautaspaplauskas@gmail.com Ieva Emilija Samuolytė esamuolytee@yahoo.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA: Birutė Paplauskaitė birutepaplauskaite@yahoo.com REDAKCIJOS ADMINISTRATORĖ: Meda Dubietytė medadu@gmail.com VIRŠELIO AUTORIUS: Tadas Bujanauskas Laikraštį spausdina VDA Kauno Fakulteto spaustuvė. Dėkojame dekanui J. Audėjaičiui, viešųjų ryšių atstovei K. Daubarytei ir Grafinio dizaino vedėjai L. Varkalaitei už palaikymą!

Kaip ir kiekviename numeryje, siūlome susipažinti su dar vienos jaunos ir įdomios tekstilininkės kūryba. Šį kartą tekstilės apžvalgininkė Ieva pristato Eglę Sakalaitę, kuri išsiskiria savo domėjimusi ir eksperimentavimu su augalais, konceptualiu požiūriu į tekstilės meną. Visada stengiamės neužmiršti ir VDA Kauno Fakulteto studentų iniciatyvų. Ar esate girdėję apie jaunujų architektų susibūrimą „ARCHbase“? Tai aktyvių studentų komanda, suorganizavusi jau ne vieną įdomų renginį. Šiame numeryje rasite jų surengto vakaro su Ryčiu Zemkausku apžvalgą. Praeitame numeryje išspausdinome pirmąjį tekstą apie muziką. Šį kartą apie muziką rašanti Aistė apžvelgė dar vieną muzikos renginį – dainuojamosios poezijos koncertą „Šiltas vakaras – Šiltiems žmonėms“. Tikimės, kad muzikos skiltis sėkmingai gyvuos ir ateityje. O pabaigai noriu pristatyti mūsų paruoštas staigmenas, kurių turime net dvi! Greičiasiai esate pastebėję Kauno gatvėse vis atsirandančius plakatus, pasirašytus Loesje vardu. Loesje – tai laisvo žodžio ir kūrybiškos minties skleidėjai, sutikę bendradarbiauti su „Meno Propaganda“. Nuo šiol kiekvieno numerio galiniame viršelyje rasite Loesje sukurtą plakatą, priversiantį susimąstyti ar pažvelgti kitaip. Šiam numeriui paruošėme ir trumpą Loesje veiklos apžvalgą visiems, kurie dar nieko nežino apie šį kylantį judėjimą. Na, o labiausiai nustebins naujasis „Meno Propaganda“ viršelis, kuris vienus gali švelniai šokiruoti, kitus galbūt prajuokinti. Viršelyje - Tado Bujanausko koliažas „Paukščiai“. Šis jaunas menininkas nevengia ironijos ir aštraus vaizdo savo kūryboje. Apie jį žadame parašyti kitame numeryje, tad sekite naujienas! Malonaus skaitymo, Vytautas

TURINYS

Laikraštyje skelbiama informacija necenzūruojama. VDA Kauno Fakulteto administracija už straipsnių turinį neatsako.

Interviu su tekstilininke Egle Sakalaite.............................................4-5

Tiražas - 250 egz.

Jie žino geriau, netgi apie meną......................................................8-9

Vakaras su Ryčiu Zemkausku: apie architektūrą..............................6-8

LOESJE: mąstykime kūrybiškai....................................................10-11 Muzikos apžvalga: “Šiltas vakaras - šiltiems žmonėms”...............11-12 Pasakojimas: 5 ir 8.......................................................................13-15


INTERVIU SU TEKSTILININKE EGLE Kalbino ir užrašė: Ieva Emilija Samuolytė

PRISTATAU JAUNĄ IR TALENTINGĄ TEKSTILĖS MENININKĘ EGLĘ SAKALAITĘ, ŠIUO METU TĘSIANČIĄ MAGISTRANTŪROS STUDIJAS VDA KAUNO FAKULTETE. E. SAKALAITĖ IŠSISKIRIA KONCEPTUALIU POŽIŪRIU Į TEKSTILĘ, AUGALINIŲ MEDŽIAGŲ NAUDOJIMU KŪRYBOJE. NA, TAI PRADĖKIME NUO TO - KOKIA TAVO ĮSTOJIMO Į VDA KF TEKSTILĘ ISTORIJA?

„Laukimas“. Šliaužtinukai: siuvinėjimas, rožių

Iš tikrųjų, jau nuo 9 klasės žinojau, kokia specialybė mane „veža“, nes mylimiausia mokytoja ir mėgstamiausia pamoka buvo tekstilė. Kadangi mano pačios mama yra menininkė, neišvengiamai supo meniška aplinka, parodos. Piešdavau visur ir visada... Visi vadovėliai buvo iliustruoti, kai kurie mokytojai leisdavo neištrinti piešinių, kai reikėdavo juos atiduoti atgal. Kai buvau, berods, 10 klasėje, vyko atvirų Magistrinis darbas „Kultūra Natūra“. 2013 m. durų dienos VDA KF. Likau Bakalauro studijų diplominis darbas „Personalijos“. 2011 m. sužavėta, kokios stilingos ir gražios dėstytojos dėsto. Žiūrėjau bandymus, klausiau ką paleisti augalo, kol galiausiai panorau paverstį jį trijų pasakoja ir dar labiau užsimaniau tapti tekstilininke. Mokyklos dimensijų ojektu. Augalai puikiai gali būti pagrindiniai herolaikais dalyvaudavau ko ne visuose meno renginiuose: Di- jai performanso metu, tokiu atveju, gyvybė egzistuoja ir be zaino dienos, Dizainerių šou, tekstilės olimpiadoje, kurioje su žmogaus. Plati augalų simbolika suteikia dar didesnes prklasioke, taip nepasigiriant, laimėjome pirmąją vietą, ir kt. 12 asmes meniniams objektams. Pavyzdžiui, bakalauriniame klasėje visus metus akademijoje lankiau paruošiamuosius darbe „Personalijos“ per batus pasakojau personalines iskursus (tapyba, piešimas, kompozicija). Per stojamuosius torijas. Kiekvienai batų porai, kurių buvo 10, augalus rinkau neatsitiktinai, kiekvienas jų turėjo savo simboliką. Mano įrašiau vienintelę specialybę, į kurią ir įstojau. geriausio draugo batų kopija buvo pagaminta iš narcizų ESI BAIGUSI BAKALAURO STUDIJAS IR TAVO DIPLOMINIS žiedlapių, kurie atspindėjo jo asmenybę (šypsosi). Kiekviena DARBAS „PERSONALIJOS“ SUKURTAS IŠ AUGALŲ ŽIEDLAPIŲ. pora reikalavo tikslumo ir detalumo, pedantiško ir skrupulinKODĖL BŪTENT TOKIĄ MEDŽIAGĄ, SAKYČIAU, NESUSIJUSIĄ go atlikimo. Gyvenau tuo darbu, jaučiau, kad einu tuo keliu, SU TEKSTILE, PASIRINKAI? KAIP TAI ATRADAI? KAS PADARĖ visuomet mėgau „krapštinėtis“ ir viską sureikšminti, į viską žvelgti itin smulkmeniškai. O medžiaga - taip, netradiciška. O ĮTAKĄ? dėl to, kad nesusijusi su tekstile, drįsčiau pasiginčyti. Kadangi Jau nuo trečiojo kurso praktikos mikro ir makro rėžimu fik- studijuoju Taikomąją tekstilę, tai mane labiausiai ir žavi, kad savau mirštančią močiutės gėlę. Viskas gavosi savaime - galiu kurti laisvėje, nes realiai ši specialybė aprėpia visas kidarant bandymus su netradicinėmis medžiagomis, negalėjau tas specialybes.

4

MENO PROPAGANDA


SAKALAITE

ų žiedlapiai.

TAVO MAGISTRANTŪROS STUDIJŲ DIPLOMINIS DARBAS TAIP PAT SUSIJĘS SU AUGALŲ PASAULIU. GAL GALĖTUM APIE JĮ PLAČIAU PAPASAKOTI - INSPIRACIJA, IDĖJA IR PAN. Esu pastovi. Jei jau atradau savo, kaip menininkės, darbų atlikimo žaliavą, tai tik ja ir gyvensiu, ieškosiu kuo daugiau atlikimų, pateikimų, kalbos per augalus. Mano magistrinį darbą sudaro dvi dalys – video ir instaliacija su piktžolėmis. Vėlgi, magistrinis turi perlipti per mane, norisi kuo daugiau raiškos, o magistrantūros studijose turėta video paskaita su Tadu Vosyliumi privertė į meną dar kitu kampu pažiūrėti, konceptualiai viską pateikti. O pati idėja… (šypsosi). Noriu, kad ateitumėte į magistrantų gynimus (Gegužės 24d., VDA KF) ir aš Jums viską papasakosiu!

Darant bandymus su netradicinėmis medžiagomis, negalėjau paleisti augalo, kol galiausiai panorau paverstį jį trijų dimensijų objektu. IR PALINKĖJIMAS JAUNIESIEMS MENININKAMS! Visi visuomet sako - ką čia atrasi, kai jau tiek visko prikurta. O aš sakau, kad galimybės labai plačios, tad linkiu ne tik žiūrėti, kas yra sukurta, bet bandyti nustebinti kitus.

PRATĘSIANT APIE MAGISTRO STUDIJAS - NORĖČIAU AŠ IR STUDENTAI SUŽINOTI, KOKIE TAVO PASTEBĖJIMAI APIE MAGISTRO STUDIJŲ PROGRAMOS PLIUSIUS IR MINUSUS.

Baigęs bakalauro studijas, iš tikrųjų, dar lieki toks naivus menininkas, tarsi su rožiniais akiniais. Tolimesnės studijos tave užgrūdina, išmokina kovoti už save, už savo idėjas, iš . Foto autorė: Kristina Čyžiūtė dalies mąstyti kaip menotyrininkas, kritiškai pažiūrėti į save bei išmokti priimti kritiką. Nereikia priprasti prie pagyrų. Žodžiu, tik šių studijų dėka jaučiu kaip sustiprėjau. Retorikos paskaitos, video, bendri projektai su kitomis specialybėmis, rašto darbas ruošia tave plačiai auditorijai, išmoko kovoti su savo baimėmis, nepasitikėjimais. Plius, kalbant apie teorinį darbą, bakalaure rašome mažokai referatų ir staiga čia gauni toki iššūkį - parašyti mokslinį darbą, su rimtu įvadu, išgrynintomis išvadomis. Kaip pirmas blynas, tai aš didžiuojuosi, kad jį įveikiau, bet dabar rašyčiau dar kitaip. Bet to mus ir moko. Šiaip magistrantūroje jau ir dėstytojai elgiasi kaip su kolegomis, pajunti kūrybinę laisvę, kurią irgi reikia išmokti suvaldyti. O minusai - pradžioje pasigendi bendrų grupės susitikimų, norisi matyti ką daro kiti, ką komentuoja. Bet pliusas, kad išmoksti nežiūrėti į kitą, atrasti save. Dar minusas, kad „nuo nervų“ beria (šypsosi). O kantrybės reikia, jei nori būti užtikrintas tuo, ką darai. Reikia išmokti kovoti su savo ir kitų nuomonėmis, rasti kompromisus.

Magistrinis darbas „Kultūra Natūra“. 2013 m. Foto autorė: Kristina Čyžiūtė

MENO PROPAGANDA

5


VAKARAS SU RYČIU ZEMKAUSKU: APIE ARCH Parengė: Vytautas Paplauskas

KOVO 21 DIENĄ VDA KAUNO FAKULTETE SVEČIAVOSI ILGAI LAUKTAS SVEČIAS - RYTIS ZEMKAUSKAS. VISUOMENEI R. ZEMKAUSKAS YRA ŽINOMAS KAIP LAIDŲ VEDĖJAS, PRODIUSERIS, TELEVIZIJOS ŽURNALISTAS, FILMŲ GARSINTOJAS BEI RAŠYTOJAS. FAKULTETO STUDENTŲ ORGANIZACIJA „ARCHBASE“, VIENIJANTI DAUGIAUSIA BŪSIMUS ARCHITEKTUS, PAKVIETĖ R. ZEMKAUSKĄ PAKALBĖTI JUOS DOMINANČIA TEMA - APIE ARCHITEKTŪRĄ. DAUGIAU NEI PUSANTRUI ŠIMTUI SUSIRINKUSIŲ STUDENTŲ R. ZEMKAUSKAS IŠDĖSTĖ SAVO POŽIŪRĮ Į ARCHITEKTŪRĄ, YPATINGĄ DĖMESĮ SKIRDAMAS JAUKUMO POREIKIUI. ŠITIE NAMAI - JŪSŲ RANKOSE Trumpai atsiprašęs už diletantiškas pastangas kalbėti tema, kurios specialistu nėra, savo pokalbį R. Zemkauskas pradėjo tvirtu pareiškimu - architektai yra patys svarbiausi žmonės pasaulyje. Jo nuomone, būtent nuo architektų priklausys, kiek bus gimimų, mirčių, kokios ligos ateityje plis. Ilgai neplėtojęs šios temos, R. Zemkauskas perėjo prie poetiško pasakojimo apie namus ir architektų atsakomybę juos kuriant: „Kas yra namai? Tai yra galėjimas naktį tamsoje neužkliūti už daiktų, tai galėjimas matyti, kaip keičiasi metų laikai už lango, pajausti, kada ateina laikas išeiti iš namų ar sugrižti. Namai tai yra skersvėjai - skersvėjai po durimis, tai yra šviesa - kai saulė keliauja ir keičiantis metų laikams krinta šviesa nuo lango - ant stalo, ant jūsų veido, kai tu nežiūrėdamas į laikrodį gali pasakyti, kiek valandų. Namai tai yra kelias į namus. Namai - tai kažkas gerokai daugiau nei aš. Tai žmonės, kurie gyvena tame name, žmonės, kurie atsimena tuos pačius posūkius mūsų namuose, tą pačią kėdės vietą, prisimena, kuris laiptelis girgžda. Šitie namai - jūsų rankose.“ BESIKEIČIANTIS MIESTO VEIDAS Toliau pasakojimas pakrypo apie vietas, kurios laikui bėgant, architektų nuosprendžiu, pakeitė savo veidą. Pirmiausia R. Zemkauskas prisiminė savo vizitą Stokholme ir aplankytą modernizuotą centrinę aikštę:

6

MENO PROPAGANDA

„Mes atvažiavome į vieną centrinių aikščių - ji vadinasi Sergels Torg. Tai šiuolaikinė, 1956-60 metais pastatyta aikštė. Viename is aikštės šonų - kultūros namai. Viskas atrodo vientisa. Tačiau ne visada taip buvo. Po II-ojo Pasaulinio karo šioje vietoje švedai sugalvojo įkurti savo „manhateną“. Tad dalį senamiesčio išgriovė ir pastatė, įkvėpti Bauhaus’o, vientisą, gražią aikštę su nauju pastatų kompleksu. Šiuo pasakojimu nenoriu pasakyti, kad tai yra gerai ar blogai. Aš tik noriu parodyti laiko slinktį.“ Kur kas kritiškesnę nuomonę R. Zemkauskas išsakė apie pakitusias Kauno ir Vilniaus senamiesčių infrastruktūras: „Lygiai tokia pati laiko slinktis jaučiasi Kauno centre. Tie, kas domėjosi, greičiausiai žino, kad tokios Birštono gatvės seniau nebuvo. Dabar miestas yra perpjautas. Jei kuris iš jūsų sugebėtų pakišti tą gatvę po žeme ir gražinti miestui vientisumą - iš esmės viskas pasikeistų. Manau, kad dėl to Kaunas smarkiai nukenčia, tai trugdo miesto kūrybingumui. Lygiai taip pat Vilniuje Vokiečių gatvė - kažkada išgriauta ir dabar visiškai nebūdinga tai vietai. Milžiniska erdvė, tarsi išrautas dantis.“ PASTATAS GALI BŪTI DRAUGAS Paskui R. Zemkauskas ir vėl grįžo prie namų temos, ragindamas jaunuosius architektus neužmiršti, kad pirmiausia


HITEKTŪRĄ jie kuria žmogui: „Norėčiau architektų paprašyti - kad prieš žaisdami savo statybų aikštelėje, nepamirštų, kad ten bus namai, kuriuose augs vaikai, kad ten jie turės savo mylimą vietelę ir koks nors senas nelygumas jiems gali būti brangesnis už stiklą ar kokios naujos ir brangios medžiagos blizgesį.“ Taigi buvo akcentuojama mintis, kad būtina atsižvelgti į žmogaus poreikius. Dar daugiau - R. Zemkauskas pabrėžė žmogaus emocinį prisiriškimą prie savo aplinkos, architektūrinio peizažo. Šiai minčiai iliustruoti buvo pateiktas puikus pavyzdys apie vaikų liūdesį sugriuvus dangoraižiams Niujorke. Vieno darželio auklėtoja yra pasakojusi, kad vaikus suglumino po teroro išpuolio iš horizonto dingę du pastatai vaikams jie buvę labai svarbūs:

Krokuvos simbolis - drakonas. B. Chromy skulptura.1970

„Tai buvo vaikų draugai. Jie verkė, tarsi netekę draugų. Galbūt kažkuris iš jų, žiūrėdamas į dangoraižį, nusiramindavo. Tad atsiminkite, kad kai ką nors suprojektuosite, tai gali tapti kažkieno draugais - tiesiogine to žodžio prasme.“ AR BUS JAUKU? Tęsdamas pasakojimą apie žmogaus ir aplinkos santykį, R. Zemkauskas priminė ir architektūros bei psichikos sutrikimų ryšį: „Yra toks sutrikimas, kurį turbūt būtų galima pavadinti XXI a. sutrikimu. Tai panikos atakos. Šiais laikais tai pakankamai dažnas reiškinys. Yra nustatyta, kad jas dažniausiai sukelia situacijos po tiltu, ant tilto ir dideliuose prekybos centruose. Atkreipkite dėmesį, kad nėra paminėta gamta - tik žmogaus rankų sukurti kūriniai. Turbūt kiekvienas sutiksime, kad po pusvalandžio prekybos centre pradeda suktis galva. Taigi mes smarkiai save atakuojame savo paties sukurtomis aplinkomis.“ Buvo atkreiptas dėmesys ir į moderniosios architektūros trūkumus. R. Zemkauskas teigia, kad stikliniuose biuruose dirbantys žmonės yra visiškai neapsaugoti nuo pašalinių žvilgsnių, nėra jokio privatumo. Kitas stiklinių pastatų suku-

Sergels Torg, Stokholamas. Fotografas: M. Krautwasser

riamas nepatogumas - negalėjimas apsisaugoti nuo saulės. Tad darbuotojai yra priversti pasistatyti skėčius nuo saulės. Iškeldamas šias problemas, R. Zemkauskas skatina, kad prieš kurdami architektai gerai pagalvotų - ar žmonėms bus gera, ar bus jauku? Panašiais žodžiais baigiasi ir jo kalba: „Taigi mano prašymas ir palinkėjimas - kuo daugiau galimybių pasiklausti, ar mums tikrai yra gera ir kaip mes kiekvienas savo buvimu galime kitam pagelbėti. Tad neapleiskite mūsų, kurdami savo kūrinius.“

MENO PROPAGANDA

7


Pasibaigus gana neilgai R. Zemkausko kalbai, susirinkusieji turėjo galimybę užduoti klausimus. Štai keletas iš jų. IŠKĖLEI MISIJĄ JAUNIEMS ARCHITEKTAMS SUKURTI JAUKUMĄ. BET AR ŽMONĖS NE PATYS JĮ SUSIKURIA? AR NEBANDOMA ŠIO UŽDAVINIO PERKELTI ARCHITEKTAMS? JUK ŽMONĖS NET IR ATŠIAURIAUSIOMIS SĄLYGOMIS (KALINIAI SAVO KAMEROSE) SUGEBA SUKURTI JAUKUMĄ. GALBŪT TAI IR REIKĖTŲ PALIKTI PATIEMS ŽMONĖMS? O ką tuomet veiktų architektai? (šypsosi) Sutinku, kad žmonės yra pajėgūs susikurti jaukumą. V. Franklis yra pasakęs, kad net ir konclageryje yra pasirinkimas. Bet turbūt mums geriau, kai pasirinkimas yra tarp gero ir geresnio negu tarp blogo ir blogesnio. Sutinku, kad žmonės darys viską, kad tik būtų geriau, tačiau nuo kurios pakylos auksčio jie pradės? Ambicijų formuoti miestus architektai turėjo ir turės, ir tai darys įtaką žmogaus gyvenimui. APIBŪDINKITE KAUNO MIESTĄ PENKIAIS ŽODŽIAIS. Šiam miestui labai trūksta slibino. Neseniai suvokiau, kad miestas tampa tikru miestu tada, kai jo įsčiose, jo požemiuose, po juo apsigyvena mitologinė būtybė. Taip, kaip Krokuvoje Krokas. Taip, kaip R. Gavelis ir J. Ivanauskaitė bandė užauginti Vilniaus basiliską. Dabar tą tęsia K. Sabaliauskaitė. Tad Kaunui verkiant reikia slibino. AR MIESTAS TURI BŪTI ŠVIESUS, KAD BŪTŲ JAUKUS? Nežinau. Matyt, reikia ir tamsių vietų, kad būtų pusiausvyra. Man labai patiko Krokuva - daugybė ilgų pasažų, vietomis apšviestų ir neapšviestų, viskas labai tikra. Toks tikro, gyvo miesto įspūdis. Bet kiekvienam savaip. KOKIE PASTATAI AR STILIUS JUMS YRA JAUKIAUSIAS? Nesu tikras, bet tai vadinama itališko stiliaus Kauno architektūra, atsiradusia tarpukario laikotarpiu. <...> Atrodo, jau buvo einama kultūros link. Bet atėjo sovietmetis ir visa tai nunyko. KAIP JŪS MANOT, KOKIĄ ĮTAKĄ MIESTO JAUKUMUI TURI SKULPTŪROS, PAMINKLAI? Labai didelę. Tarkim, V. Kernagio skulptūra Nidoje. Anksčiau stovėjo prie pat marių, o paskui buvo perkelta gilyn, į mažą skverelį. Galbūt dabar skulptūra atrodo jaukiau, bet kai ji užstodavo kelią snobams einant promenada, man rodos, Kernagis buvo labiau savo vietoje. Kada jis trugdė praeiti. Jo skulptūra turi trugdyti praeiti, nes Kernagis buvo asmenybė, kuri trugdė praeiti. Bent šiek tiek. O KAS KAUNE MALONIAI TRUGDO? Man patinka Laisvės alėja. Patinka, kad miestas atsigavo. Netiesa, kad miestas numirė, atvirkščiai. <...> Svarbu, kad kuo daugiau šviesių veidų atvažiuotų čia studijuoti ir pasiliktų. AR KADA NORS DAR BUS KAUNE JAUKU? Bus!

JIE ŽINO GERIAU, NETG Autorius: Kipras Šumskas

PASTARUOSIUS KELERIUS METUS TURIU PROGĄ DIRBTI IR BENDRAUTI SU JAUNAIS, GABIAIS BEI MENU BESIDOMINČIAIS ŽMONĖMIS. JŲ AMŽIUS DRIEKIASI NUO 14 IKI PAT 18 METŲ. GRUPĖSE KALBĖJOMĖS IR SU KELIAIS ŽINOMAIS MENININKAIS, IR PRADEDANČIAIS, STUDIJUOJANČIAIS KŪRĖJAIS. ŠĮKART PAGALVOJAU LEISTI MOKINIAMS IŠ ANKSTO PASIRUOŠTI KLAUSIMUS IR UŽDUOTI JUOS PATYRUSIEMS MENO SMOGIKAMS. TAČIAU Į GALVĄ ŠOVĖ IR MINTIS, JOG DAUGELIS TŲ PAAUGLIŲ LABAI ĮDOMIAI Į ŠIUOS KLAUSIMUS ATSAKYTŲ IR PATYS. KILO IDĖJA SUKONSTRUOTI HIBRIDINĮ TEKSTĄ, KUR Į VIENŲ MOKSLEIVIŲ KLAUSIMUS ATSAKYS KITI MOKSLEIVIAI. JUK TAIP RETAI GAUNAME GALIMYBĘ ĮSIKLAUSYTI, KĄ APIE MENĄ MANO „NEPILNAMEČIAI“. TOKIA PROGA NEPASINAUDOTI BŪTŲ PAPRASČIAUSIAI ŠVENTVAGIŠKA, O JŪS JUK NE ŠVENTI VAGYS. Itin dažnai lietuviškų autorių tekstai duoda skaitytojui nuostabią laisvę pačiam interpretuoti mintis ir tarpeilutinius niuansus. Deja ar ne deja – šis iš jaunų žodžių sudėtas tekstas yra gan tiesmukas ir jis nuo pat pradžių stengiasi nurodyti skaitančiajam visas galimas kryptis. Neretai paaugliai tarsi primena suaugusiam skaitytojui jį patį praeityje – jie yra drąsesni, mažiau pavargę, atviresni, turintys daugiau laiko, entuziazmo, užtikrintumo. Jei dabar sutiktumėte savo paauglystės versiją, ar jai patiktumėte? Jei patiktumėte – sveikinu. Jei nepatiktumėte – sveikinu. Privalu pasakyti, kad čia kalbinti jauni bei meniški žmonės nėra tie, kurie jau greitai bus „geresni“ už jus. Kad ir kaip jūs suvokiate žodį „geresni“ – jie JAU tokie yra. Naujai kartai patirties trūkumas nėra kliūtis – šie žmonės jau išmoko gyventi ateitimi. KODĖL MENININKAI LIETUVOJE TOKIE NEMENIŠKI? (DOMANTAS, 18M.) Jie juk tiesiog atspindi visuomenę, kurioje kuria. Mano nuomone, kurdamas menininkas turėtų atsiskirti nuo visuomenės, na, bent trumpam. Ir ne fiziškai, o savo galvoje, viduje, rankose ar kur jam tinka. Tačiau jo kūryba vis tiek priklauso jo visuomenei ir žmonės patys rinksis, kas jiems priklauso labiau. O kuo visuomenė meniškesnė, tuo geresnė kūryba jai priklauso. (Eglė, 17m.) KAIP PRADŽIOJE TAPTI PRANAŠESNIU UŽ KITUS PRADEDANČIUS MENININKUS, JEI JIE VISI NORI LYGIAI TO PATIES KAIP IR TU? (ELVINAS, 15M.) Pradžioje visi bando išsiskirti. Visi. Todėl mažai kas ir išsiskiria iš tos košės. Geriau kuo daugiau sužinoti apie savo dalyką, kuo daugiau patirti ir bandyti tą žinojimo, įvairovės ir patyrimo

8

MENO PROPAGANDA


GI APIE MENĄ pranašumą perteikti per kūrybą. O kaipgi kitaip išsiskirsi iš būrio garbėtroškų? (Justė, 15m.) Tapk pranašesniu už save, tada vėl, tada vėl ir taip nuolatos. (Violeta, 17m.) Patirtis, tuštybė ar kopijavimas visada labai stipriai jaučiami. Bet patirties visada trūksta, tuštybės visada per daug, o kopijavimas visada atstumia. Pasakysiu kaip tėvukas, bet nuoširdumas jaučiamas stipriausiai. (Paulius, mažiau nei 18m.) Menas visada buvo ir bus madingas, todėl pradžioje geriau būti stilingam, nei madingam. (Domilė, 16m.) Ačiū Dievui, vieno recepto nėra. Bet ką aš išmanau – aš juk noriu to paties! (Domantas, 18m.) AR NORINT BŪTI MENININKU LIETUVOJE GALIMA TIKĖTIS, KAD APLINKA TAU PADĖS? (DOMILĖ, 16M.) Aplinka tau jau padėjo, o Lietuvoje ji dar ir kultūriškai ypatinga. Dėl aplinkos tu ir užaugai būtent tokiu menininku, kokiu esi, būsi. Argi ne užtektinai toji aplinka ir taip padarė? (Alius, 18m.) KAIP ĮSIVAIZDUOJI MENĄ ATEITYJE? (MILDA, 17M.) Manau, kad vis daugiau ir daugiau žmonių pradės užsiimti menais, todėl išaugs meno galimybės, sklaida, galų gale – poveikis. Jau dabar girdžiu žmones sakant tokius dalykus kaip „matematika – tai poezija“. Toliau, tikiu, panašūs reiškiniai tik stiprės. Ir neverta dėl to nusiminti – daug kur praverstų pridėti meniškumo. Ir padidės šansai atrasti genijų, nes į paiešką bus įtraukta daugiau žmonių. AR NEMANAI, KAD DIDESNIAM ŽMONIŲ KIEKIUI PRADĖJUS UŽSIIMTI MENAIS, GENIJAI GALI PRADINGTI MILŽINIŠKOSE MENININKŲ MASĖSE? Ne, juk jie genijai. (Evelina, 18m.) Labai realu, kad susiklosčius aplinkybėms menininkui gali tekti darbuotis „Maximos“ kasoje, kas „apsigimusiam“ kūrėjui, matyt, yra žudantis darbas. IŠ KUR ATSIRANDA TA DRĄSA UŽSIIMTI MENAIS KAIP PAGRINDINE VEIKLA? (ELVINAS, 15M.) Menininkai tiesiog negali nekurti, jie tiesiog negali gyventi kitaip. Tai kokia čia drąsa, jei kitų variantų neturi? (Milda, 17m.) KAIP GALIMA PASIRINKTI SAU TINKAMAS MENO STUDIJAS AR SRITĮ, KAI DAR DĖL NIEKO NESI UŽTIKRINTAS? (TOMA, 16M.) Neskubėti ir stengtis išbandyti kuo daugiau. Metai šen ar ten yra tikrai geriau nei visas gyvenimas ne savo klumpėse. Nes jei klumpės ne tavo – labai pritrins tas medis. (Gailė,16m.)

KOKIOS TAISYKLĖS GALIOJA MENUOSE? (EVELINA, 18M.) Jei ir galioja, tai niekas tų taisyklių nepaiso, nes visi mėgsta viską susidėlioti pagal savo išprusimą. Pastebėjau, kad ypač mene dažnai taisyklėmis virsta žinomų menininkų citatos. Tai nėra taip kvaila, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Bet vyno išgėrusio seno menininko išlementa frazė nebūtinai bus puikus įrašas enciklopedijose. (Gailė, 16m.) Menas šiuo požiūriu yra kaip moralė – kalbame apie normas, bet visur galioja tik asmeniniai įstatymai. Ir labai gerai. (Lukas, 16m.) AR GARSŪS MENO KŪRINIAI, TAVO MANYMU, YRA VERTI TIEK, KIEK AUKCIONUOSE UŽ JUOS MOKA? (JUSTĖ, 15M.) Niekas neturi teisės jums priekaištauti, jei šiukšlę miške nusipirkot už dešimt tūkstančių svarų, o už Van Gogo originalą pagailėtumėt penkių rublių. (Ieva, 16m.) KAIP MENĄ PADARYTI ĮDOMESNĮ? (GERTRŪDA, 16M.) Menas ir taip yra pakankamai įdomus. Taigi geriau padarom meno mokyklas įdomesnes. (Ieva, 16m.) Jeigu nori sūrumo – sūdai. Reikia išsivemti – vemi. Tai jeigu nori įdomesnio meno – teks jį pačiam sukurti. (Violeta, 17m.) Įdomus menas – aktualus menas. Dabar. Ir nesąmonė, kad tada jis praras savo ilgaamžiškumą. Pažiūrėkit, kiek labiausiai vertinamų kūrinių yra vaizduojantys to laikmečio „dabar“, ir jie dėl to nė kiek ne prastesni. Mums patinka jų „dabar“. (Alius, 18m.) AR MENAS IR ŠEIMA – SUDERINAMI DALYKAI? (DOMILĖ, 16M.) Negalima šių dalykų derinti, nes tada kuris nors praras savo esmę. Bet gyventi kartu, santaikoje, kaip kambariokai, jie tikrai gali. (Paulius, mažiau nei 18m.) Suderinami tik tuomet, kai šeima yra tobuliausias tavo meno kūrinys. Jei manai, kad sukursi geresnių darbų – nesivargink jos kurti. (Milda, 17m.) AR LENGVA MENE BŪTI KŪRYBINGU? (GRASILDA, ?M.) Taip, labai. Du pirštus apšlapinti yra žymiai sunkiau. (Dovydas, 18m.) KAIP KURTI, JEI NETURI KUO KURTI? (VIOLETA, 17M.) Paprasta – kurk save. Tai – geriausia investicija, be to, turi būti vertas menininko vardo. Palaipsniui atsiras ir kuo kurti. O tada jau nebekils klausimų, kaip tą padaryti. (Lukas, 16m.)

MENO PROPAGANDA

9


LOESJE: MĄSTYKIME KŪRYBIŠKAI Informacija pasidalino: Loesje kūrybinė grupė Parengė: Vytautas Paplauskas

LOESJE - TAI TARPTAUTINĖ ORGANIZACIJA, KOLEKTYVINĖ INICIATYVA ŽMONIŲ, REMIANČIŲ LAISVO ŽODŽIO IDĖJĄ. BEI SIEKIANČIŲ KŪRYBINGESNIO PASAULIO. JAUNOS OLANDŲ MERGINOS LOESJE VARDAS BUVO DUOTAS ŠIAI AUGANČIAI GRUPEI PASAULIO STATYTOJŲ IR SVAJOTOJŲ, TODĖL KIEKVIENA LOESJE GRUPĖ RAŠO IR SKELBIA PLAKATUS, PASIRAŠYTUS JOS VARDU. PLAKATUOSE – TEKSTAI APIE VISKĄ, KAS DEDASI APLINK. TAI TEKSTAI, PRIVERČIANTYS NUSIJUOKTI, SUSIMĄSTYTI AR REAGUOTI. DAUGUMA TEKSTŲ YRA ATVIRI INTERPRETACIJOMS IR ATSPINDI TOKIĄ REALYBĘ, KOKIA JI YRA: SUDĖTINGA IR DAUGIALYPĖ. Loesje nebando aiškinti žmonėms, ką mąstyti ar daryti, bet tikisi įkvėpti žmones susidaryti savo nuomonę. Loesje tiki žmonių galia ir remia iniciatyvas, kūrybiškumą, nepriklausomybę, laisvę, pripažinimą ir taiką. Ši veikla pagrįsta humaniškomis vertybėmis, yra politiškai ir religiškai nepriklausoma. Kiekvienas gali prisijungti prie Loesje veiklos, rašyti tekstus. Tai puikus būdas išreikšti savo nuomonę, keistis idėjomis. Vietinės Loesje grupės kuria ir skleidžia tekstus, aktualius jiems ir jų šaliai, regionui ar miestui. Paprastai tekstai rašomi gimtąja to krašto kalba. Jie kartais provokuojantys, įkvepiantys ar kritiški, tačiau visada atitinka Loesje idėjas ir vertybes. Jau kelis metus siekama Loesje prakalbinti ir lietuvių kalba. LOESJE KAUNE Loesje veikla Lietuvoje, Kaune prasidėjo 2011 metais, Vasario mėnesį. Veiklą pradėjo viena mergina, kuri sudalyvavo Loesje dirbtuvėse svetur ir, užsidegusi šia idėja, pradėjo rinkti bendraminčius Lietuvoje. Iš pradžių susidomėjusių buvo daug, bet galiausiai liko tik idėjiškai aktyviausi. Šiuo metu Kaune Loesje sklaida rūpinasi trys žmonės. Jie mielai sutiko papasakoti apie savo tris pagrindinius veiklos principus - dirbtuvių organizavimą, tekstų kūrimą ir aptarimą, plakatų paruošimą ir kabinimą: KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS Kūrybinės dirbtuvės (workshop’ai) prasideda nuo trumpo įvado apie Loesje - kas esame ir ką darome. Dalyvių skaičius labai kinta - nuo vieno žmogaus iki 19-kos žmonių grupelės. Susirenka įvairiausių pažiūrų atstovai. Pirmiausia vyksta apšilimo žaidimai, kaip mes sakome, išlaisvinti čiakroms (juokiasi). Jie būna įvairūs - tarkim, pasakų ar nekrologų rašymas iš duotų žodžių, eilėraštukų kūrimas po eilutę. Po to visi pasidaliname savo kūrybos vaisiais ir smagiai pasijuokę kimbame į rimtą darbą. Temos. Kiekvienas dalyvis parašo po vieną ar daugiau jam aktualių temų. Tai gali būti bet kas - nuo menkiausio įvykio

10

MENO PROPAGANDA

- Loesje idėja gimė 1983 metais Olandijoje ir vėliau išsiplėtė po visą Europą. - Loesje – olandiškas merginos vardas, kuriuo buvo pavadintas judėjimas. - Šiuo metu yra 25 pasaulio šalys, kuriose Loesje aktyviai „kalba“. - Loesje veikla Lietuvoje prasidėjo 2011 metais. - Lietuviškas tarimas - [Lūšje]. kasdieniniame gyvenime iki pasaulinių ar kosminių naujienų. Tada temos sudedamos stalo vidury, o dalyviai tiesiog griebia lapus ir juos pildo savo mintimis. Kartais diskutuoja, kartais išsako savo nuomonę, piešia ar surinkinėja ir perdaro kitų frazes savaip. Pildant lapą duodame pilną laisvę. Na tik paprašom nerašyti baisiai ilgų rašinėlių, kad kitiems žmonėms liktų vietos. Po temų užrašymo eina frazių išsirinkimas naudojant spalvotus pieštukus. Dalyviai apibraukia jiems labiausiai patikusias frazes. Tos, kurios surenka daugiausia balsų, turi didžiausią galimybę tapti plakatais ir keliauja į aptarimą. Išrinkus geriausias frazes, oficialioji dalis kaip ir baigiasi. Tuomet papasakojame dalyviams, kas toliau vyks su jų užrašytomis mintimis. Pabaigoje stengiamės surinkti atsiliepimus apie dirbtuves ir visi išsiskirsto. Visas kūrybinis procesas trunka apie dvi su puse valandos. Visada turime arbatos ir sausainiukų jaukumui sukurti. TEKSTŲ APTARIMAS Kartą per savaitę susirenkame visi į kokią šiltą ir jaukią buveinę. Šiltai pasisveikinę pasidaliname patirtimi ir mintimis apie paskutinius įvykius Loesje: pastebėtus naujus plakatus, kokį nors sąjūdį ar, priešingai, sąstingį Facebook’e. Taip pat pasidaliname el. pašto laiškais, pasiūlymais, galimybėmis. Vienas iš dalyvių atsineša užrašytas mintis iš dirbtuvėse sukurtų plakatų (tas, kurios surinko daugiausiai balsų) ir tuomet tyliai kiekvienas vertiname plakatą pliusu arba minusu, atkreipdami dėmesį į Loesje vertybes bei stilių, savo nuomonę, taip pat plakato turinio skambėjimą. Po tylaus asmeninio vertinimo prasideda kitas etapas - į šalį atidedami plakatai, gavę tik minuso ženklus, o nors vieną pliusą gavę plakatai pradedami vertinti garsiai. Patikusio plakato mintį bandome pritaikyti Loesje mąstysenai ar pataisyti taip, kad būtų trumpa, tiksli, ir įsimintina. Ir štai po tokio „teismo“ mūsų rankose atsiduria keli plakatai, kurie jau galės atsidurti gatvėje ar Facebook’e.


PLAKATŲ KABINIMAS Plakatams klijuoti naudojame savo pagamintus klijus. Juos išsiverdame iš natūralių produktų - miltų arba krakmolo. Į plakatų kabinimus kviečiame prisijungti visus norinčius. Visgi dažniausiai tenka kabinti mums trims. Visada stengiamės atsivesti dar ir ketvirtą žmogų, nes porose dirbti lengviau. Vienas ištepa klijais plakatui parinktą vietą, o kitas priklijuoja patį plakatą. Tuomet žmogus su klijais uždeda dar vieną sluoksį klijų ant viršaus - padaro inkliuzą, kad plakatas ilgai tenai gyvuotų. Taip ir išsilakstom po du, nusimatę, kokį maršrutą darysim. Stengiamės plakatus klijuoti ant jau sugadintų paviršių - tarkim, ant graffiti piešinių ar senų skelbimų. Puikiai tinka ir elektros skydinės, šiukšliadėžės. Per vieną kabinimą išklijuojame maždaug 60-80 plakatų. Klijuojame tol, kol baigiasi arba klijai, arba plakatai. Paskui susisiekiame vieni su kitais ir susitikę pasipasakojame, kaip sekėsi. Yra tekę atsidurti ir nemaloniose situacijose, tarkim, bekabinant plakatus žmonės užsipuolė, kad šiukšlinam. Kartą teko susimokėti ir baudą, kai vieną mūsų narį Vilniuje pričiupo teisėsaugininkai.

Kauno valdžia taip pat yra grasinusi dėl neteisėtos reklamos, tačiau turėjome „stogą“ - buvusi Loesje narė, studijuojanti teisę, apgynė mūsų žodžio laisvę. Nuo to laiko daugiau nesulaukėme priekaištų iš Kauno savivaldybės. Visgi dažnai sulaukiame ir malonių reakcijų - žmonės, perskaitę plakatą, praeina su šypsena, kiti stabtelėję bando daugiau apie mus sužinoti.

MUZIKOS APŽVALGA: “ŠILTAS VAKARAS - ŠILTIEMS ŽMONĖMS” Teksto autorė: Aistė Imenickaitė Nuotraukų autorė: Gintarė Imenickaitė

TĄ DIENĄ KALENDORIUS SKELBĖ PAVASARIO PRADŽIĄ, BET MOTULĖ GAMTA JAM DAR BUVO NENUSITEIKUSI. RENGINYS „ŠILTAS VAKARAS – ŠILTIEMS ŽMONĖMS“ SKAMBĖJO PAKANKAMAI JAUKIAI PAVASARIO SUTIKTUVĖM. Kurgi ne! „Šiltas vakaras – Šiltiems žmonėms“. Puikiai atsimenu pro duris besiveržiančius sustabarėjusius nuo šalčio žmones. Priėjus prie rūbinės net bi-

jojau duoti pakabinti paltą, o jeigu salėje manęs telaukia žvarbus vakaras be jokios užuominos į šilumą. Bet po gana ilgų apmąstymų paltą išleidau pasikabiniuoti su kitais. Koncertą pradėjo renginio vedėja (nors, tiesą sakant, nieko vesti nereikėjo, o tik įvesti). Keli padėkos bei optimizmo žodžiai ir koncertas prasidėjo. Pirmoji muzikantė buvo Gintarė Ružinskaitė. Galiu pasakyti tik tiek, kad man buvo nelabai įdomūs kiti muzikantai išskyrus Andriaus Kaniavos. Bet... Jau po antros dainos likau sužavėta jos talento. Miliaus eilėraštį „Paveikslas ant grindų“ sudainavo labai lengvai ir svajingai. Ech, o jau buvau primiršus, kokia yra dainuojamoji poezija. Po Ružinskaitės scena atiteko profesoriui L. Rinkevičiui ir jo band‘eriui (kad profesorius savo scenos partnerį pristatė kaip band‘erį sužinojom iš patikimų šaltinių, bet nors ir kiek kartų jis kartojo jo pavardę kažkaip taip atsitiko, kad kartojimas labiau pakenkė nei padėjo). Vyrai savo muzika žiūrovus nukėlė į rokenrolo laikus. Labai patiko jų nuotaikingas pasirodymas. Profesorius turi nemažai gerbėjų, tai sprendžiau iš

MENO PROPAGANDA

11


merginų, kurios sedėjo už manęs, spygavimų. Žavingas vyriokas, bet dar ne tiek, kad spygaučiau jį pamačius, o gal man kažkas negerai... Muzikantai išeina ir scenoje pasirodo jis... Apsirengęs taip, lyg eitų į barą susitikti su draugais ir išlenkti po kelis bokalus alaus. Džinsiukai, jaukus pilkas megztukas ir kepuraitė (nežinau dėl kokios priežasties, bet jis man priminė seno gero rusiško filmo personažą). Mes, jauni žmonės, kar-

Pasibaigus koncertui jau nebuvo svarbus šaltis lauke, nes šiluma ėjo iš vidaus, kuria norėjosi dalintis su kitais. tais galime būti labai senamadiški. Tai muzikantas, kuriam nereikia visokiausių scenos dekoracijų, šokėjų būrio, kad užkariautų ir prikaustytų klausytojus. Tiksliau, tokius triukus naudoja muzikantai, kurie neturi pasiūlyti geros, tikros ir nuoširdžios muzikos. Andriui nereikia daryti šou, nes jis turi ką pasiūlyti klausytojams. Niekas taip nežavi kaip muzikanto paprastumas, atvirumas ir puikus gebėjimas bendrauti su auditorija. Tai dainininkas, kuris su tavim, kad ir netiesiogiai, bet yra susijęs. Jis ne tik atlikėjas Andrius Kaniava, jis ir šiaudinė kaliausė, ir bremeno muzikantas - tai tas keistuolis iš teatro. Tai dalelė mūsų vaikystės, paauglystės, dalelė mūsų visų. Mes juo žavimės, jo klausomės ir tikimės kažko nepaprasto iš kiekvieno jo koncerto bei spektaklio. Kaip ir tikėjausi, Kaniava sudainavo dainas, kurias taip norėjau išgirsti (Rytas, Vėjas, Fėja, Internautas ir kt.). Koncertui įpusėjus, jį sutrukdo „laukiama“ pertrauka (pasijaučiau kaip namie žiūrėdama savo mėgstamiausią filmą, kurį pertraukia reklama). Išėjus iš salės atsikvėpti nuo nuoširdaus ir malonaus pasirodymo, mane pasitinka mergina su pilna sauja lapelių ir vienu greitu judesiu įspraudžia vieną jų man į rankas be teisės pasirinkti, noriu to aš ar ne. Pasirodo, aš to norėjau, nes lapelyje galėjau užrašyti klausimą į kurį

12

MENO PROPAGANDA

vėliau atsakys pats A. K. Tai kaip ir tradicija - per kiekvieną koncertą atlikėjas atsakinėja į susirinkusių klausytojų klausimus. Ilgai nemąsčiau, ko norėčiau paklausti A. Kaniavos. Klausimą išgirdau per savo mėgstamiausią paskaitą iš savo mėgstamiausio dėstytojo Ryčio Zemkausko. Jis skambėjo taip: Kokiu talentu, be turimų, norėtumėte būti apdovanotas? Kaniavai mano klausimas pakėlė nuotaiką, kaip ir visai auditorijai. Į jį atsakė labai paprastai - kad norėtų mokėti gražiai piešti, nes vienintelis piešinys, kurį jis sugeba nupiešti yra panašus į užpakalį su pypke. Organizatoriai greitai sureagavo į šį atsakymą ir kol Andrius atsakinėjo į paskutinį klausimą staiga atlikėjui buvo įteiktas dar vienas lapukas, ant kurio buvo parašyta: Jei atneštume lentą, ar nupieštumėt savo piešinį? A. K. atsakymas buvo teigiamas. Ir lygiai po penkiolikos sekundžių (na, gal šiek tiek daugiau) atsiveria koncertų salės durys ir įnešama lenta. Muzikantas to tikrai nesitikėjo, kaip ir auditorija. Visa salė kartu su Andriumi pradeda balsu juoktis, nes žino, ką tai reiškia. Tą vakarą buvom Andriaus Kaniavos meno šedevro liudininkais. Galiu drąsiai teigti, kad piešinys buvo viso koncerto vakaro vinis. O viskas prasidėjo nuo visai nekalto klausimo (štai, ką gali padaryti geras klausimas). Pasibaigus koncertui jau nebuvo svarbus šaltis lauke, nes šiluma ėjo iš vidaus, kuria norėjosi dalintis su kitais. Tikras šilumos užtaisas mėnesiui į priekį. Štai toks buvo mano pirmasis apsilankymas Andriaus Kaniavos koncerte. Puikiai žinau, kad tai tikrai ne paskutinis mūsų susitikimas.


PASAKOJIMAS: 5 IR 8

Teksto ir koliažo autorė: Monika Liočaitė

Žiūrint į tolį visada matomas brūkšnys, ties kuriuos susilieja dangus ir žemė. Vakar dangus buvo rausvas, purpurinis, rodos, kvepiantis, o žemė dvelkė ramybe, noru susilieti su dangumi, netekti proto ir pasijusti silpna, plevenančia ir rausva moterimi. Kelkraščio žibintai atsispindėjo baloje, į kurią buvau įmerkęs savo koją. Vanduo sunkėsi į mano raudoną kojinę. Ausinėse garsiai rėkė „The Arctic Monkeys“ vokalistas. Myliu jį, jo britišką akcentą, londonietišką gyvenimo būdą. Juodi amerikietiško stiliaus akiniai spaudė nosį, Coke skardinė rankoje maloniai vėsina delną, batas, koja baloje, šlapia kojinė ir šypsena. Dantys, apkaustyti metalo grandinėle, besikabinančia už vidinės skruosto odos. Gal dėl to ir buvo pavadinta ta grandinėlė kabėmis?! Kabinasi, kabinasi ir prisikabina, tada surinku kažką į anglišką keiksmažodį. Kabė vėl įsikabino į mano skruosto odą… dangus… Kažkada matytas filmas „Vanilla Sky“ („Vanilinis dangus“) puikiai tiktų apibūdinti mano gyvenimo istoriją. Gyvenau. Gyvenau, bet kitur ir, drįstu teigti, kitaip nei visi. Mano mintys ir jausmai buvo suklastoti, pateikti neaiškia mikroschemų sandara, suvesti į kompiuterį, kuris pasako, įsako ar sumindžioja viską, ką aš darau. „The Arctic Monkeys“, ot, kietai „bičai“ pavaro. Gitarų stygos virpina mano ausų membraną. Žinojau jos lotynišką pavadinimą, kurį sakė dėstytojas, bet jis jau ištrintas… Buvau studentas. Taip, medicinos studentas, besiklausantis rock’o, nekenčiantis pop’so ir dievinantis savo suveltus plaukus. Nesakau, Stalonės ar Travoltos šukuosenos gražios, bet, ei, žmonės, jau XXI amžius! Lako ir želė perteklius ant makaulės ir vyrai stovintys prie veidrodžio – banalu. Va, rock’as ir beždžionės… myliu juos! Sakot, neįmanoma mylėti vaikinų? Įmanoma… Tai va, mano gyvenimo istorija. Gyvenau, bet kitur ir kitaip nei visi. Šaldytuvo ten nebuvo, televizoriaus taip pat, o Dieve, ten nieko nebuvo – tuščios sienos. Na, gal kelis mažus plyšelius įmačiau, ir langas. Va, langas buvo mano vanilinis dangus. Mane tame aštuonių kvadratinių metrų kambaryje uždarė prieš penkis metus. Sakot seniai… žinokite, kad aštuoni kvadratiniai metrai, taip, aštuoni, be šaldytuvo, televizoriaus – kančia. Kas su manimi vyko tame kambaryje, vienas Dievas težino. Sakau jums, žmonės, buvau tikras Tomas Cruise’as susidūręs su savo kitu savimi ir savo kitu gyvenimu. Coke buvo nuostabiai prisotinta angliarūgštės, tokia, kad grukštelėjus net ašara ištrykšta. Kojinė šlapia ir vanduo semia jau bato kulną – nereiktų taip ilgia baloje stovėti, bet jūs tik pažvelkite į dangų… Šalia perėjos ir mano kojos, mirkstančios vandenyje, sustojo vaikinukas. Dievaži, niekam nenorėjau sakyti „labas“. Kažkaip „hey ya“ ar „hola“ man tiesiog organiškiau skamba ir labiau susilieja su mano keistu galvos manevru pagal „The Arctic Monkeys“, myliu juos! - Hey,- pasakiau vaikinukui ir kiek suglumęs pateliuškavau savo Coke skardinę. - Hey,- atsakė. Priėjo arčiau ir paspaudė man ranką. – Remas, malonu.

- A… Peteris, brol. – Ištraukiau koją iš balos, ji jau pakankamai šlapia, kad ant asfalto paliktų keistus mano pėdsakus. Mėgstu palikti žymes asfalte. - Tu vietinis? - Na… – O ką man sakyti?! Kad gyvenau čia, bet neegzistavau, nes mano smegenys mirko kažkokiame stiklainyje?! Ne… to sakyti negaliu. – Gyvenau čia seniau ir dabar vėl gyvenu, - parodau pirštu į savo jaukų buto balkoną. - Tu man matytas.. - Sakai… – Įtariai primerkiu akis. – Gražus dangus. - Kartais tu ne Tomas? - Kad lyg Peteris. – Šiaip jau aš nežinojau, nei kas aš esu, nei ką aš čia darau… - Taip, tu Cruise’as… - Brol, ne per daug „Vanilinio dangaus“? - Jėga filmas! Man tas vaikinukas patiko. Ypač patiko jo žali sportbačiai. Pakviečiau aš jį į kavinę ir pradėjau pasakoti savo gyvenimo istoriją. Arbatiniu šaukšteliu pasikasiau galvą. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl tokia istorija galėtų sudominti vaikinuką, bet… - Mažame aštuonių kavadratinių kambaryje be šaldytuvo, televizoriaus – elektros ten nebuvo. Buvo langas ir rausvas dangus, o

MENO PROPAGANDA

13


gal rausvas langas ir dangus… mano galvoje tuo metu sukosi labai daug rūpesčių, tad visus juos kaip matematikos, biologijos, na, gal labiau medicinos, ir dar besidomintis informatika, studentas užkonservavau. Nustačiau „Laikinumo ir nuostabaus gyvenimo“ programą, smegenis atskyriau nuo kūno, širdies plakimą sulėtinau ir užsidariau mažame kambaryje. - Tu… - Taip, aš studentas, medicinos studentas. Prašau, nepertraukinėk. Sakei, matei filmą „Vanilinis dangus“, tai čia panašiai viskas tik jokios avarijos, subjauroto veido ir nuostabios Cruise’o šukuosenos. Tik mano protas ir sumanymas. Šiandien, beje, yra pirmoji mano diena… pirmoji diena, kai aš vėl gyvas. Tu, Remai, esi mano pirmasis sutiktas ir girdintis šį pasakojimą žmogus. Taip, tu pirmas. Keturios sienos, durys ir langas – daugiau nieko, tik aš. Patogiai atsiguliau ant grindų, užsiklojau apklotu ir užmigau. Ar tu įsivaizduoji, kad tuo metu mano sapnai… - O tu sapnavai? - Taip, Remai, sapnavau. Ir mano sapnai buvo mano kūno realybė. Aš norėjau suprasti, koks turi būti mano gyvenimas. Nustačiau „Laikinumo ir nuostabaus gyvenimo“ programą, parinkau tam tikrą įvykių seką, savo planuojamų dalykų seką, o tolesni įvykiai man turėjo parodyti, kas aš esu iš tikrųjų, kas skirta man, o kas kitam, na, supranti. – Vaikinas linksčioja galvą. Susimąsčiau. Prabėgo tik penkeri mano gyvenimo metai, kol supratau, kas aš toks esu. Supratau, kodėl aš toks ir koks būsiu. Tai baugu, bet savotiškai ir žavu… Pajudinau savo sustingusius, į vieną tašką užsifiksavusius akių obuolius ir toliau tęsiau pasakojimą. - Remai, aš turėjau draugę Mari. Nuostabi buvo mergina. Ji man taip nepakartojamai plaukus šukavo. Ir ji dingo. – Gurkštelėjau kavos, pieno puta maloniai nusėdo ant lūpų. – Bet ji nieko nepasakiusi dingo. Ji buvo viena iš priežasčių tirti save. Maniau žinąs, ko reikia moteriai, bet pasirodo klydau, nepažinojau aš jos. Remai, tu net neįsivaizduoji, kiek nugyvenau su Mari per tuos penkis metus. Sužinojau labai daug apie ją; pamilau, įsimylėjau, mylėjau, po to netekau jos, radau, džiaugiausi kaip mažvaikis, bet vėl praradau… – Sustingau. Savo visas mintis fiksavau į kraupų vaizdą: Mari, ašarotos jos akys, ranka nubrauktas lūpdažis, basos pėdos, minkančios rudenėjančią pievą, ežeras

14

MENO PROPAGANDA

ir trumpa suknutė, plaikstoma vėjo. Mari… kūnas grimztantis į vandenį, ašaros ir noras nubusti. – Ji nusižudė. - Brol, bet sakei, kad tai tik sapnas. - Taip, bet tokia gali būti ir tikrovė. Tai buvo mano pirmasis atradimas – aš negaliu mylėti moters… oi, kiek daug tų atradimų dar buvo… Antras, bet ne ką prastesnis supratimas atsirado apie automobilius ir greitį. Ratai, prakasantys gruntą, beriantys akmenukus, atleidžiamas sankabos pedalas, spustelėjamas akseleratorius ir šūvis iš vietos. Arklių riaumojimas variklyje ir nuvaškuotas nuosavas „Ferrari“. Mačiau nuostabius debesis, plačius lėktuvo sparnus, mirties kilpą, suktuką. Pajutau, kaip maistas bando veržtis pro sukąstus dantis, žarnos slenka gerklės link, akys rasoja po akiniais. Laisvė, skrydžiai, nauja meilė. – Pajutau, kad paraudau. To niekam nebuvau pasakojęs, tai buvo be galo asmeniška. - Jo vardas buvo Aleksandras. Aš jį draugiškai vadinau Saša. Jaunas, tačiau nebijantis iššūkių ir šokti su parašiutu. Beje, gal teko? –Vėl gurkštelėjau kavos. - Ne. - Nieko. Aš dar bent tuziną kartų šoksiu, tai tikrai ir tave galėsiu pasiimti. Tai va, penkis metus tyriau save. Tyriau, atlikau su savimi krūvas įvairiausių bandymų ir supratau, kad man gyventi iš viso yra negalima. Man reiktų, kaip kokiam Tomui Cruise’ui,


nušokti nuo dangoraižio ar blogai išskleisti parašiutą. Įremti sau į smilkinį ginklą ir paspausti gaiduką… nors ne… aš per didelis bailys pats pasitraukti iš gyvenimo… – Atsilošiau kėdėje. Man rodos, Remas suprato, kad mano per didelis atvirumas nieko gera nežada. Suprato, kad aš esu vis tiek kažkur pasiklydęs, o toks ir buvau. Buvau paklydęs tarp realybės ir iliuzijos. Maniau, kad dabar pabusiu ir vėl regėsiu savo rausvą dangų. Kažkas man viduje sakė, kad čia tikrovė, tuo kažkuo labai norėjosi tikėti. Kažkas sakė, kad Remas – mano sūnus… visų labiausiai gąsdino tai, kad viskas gali baigtis. – Nuostabus dangus, Remai, pažiūrėk! – vaikinukas stovėjo užvertęs galvą ir spoksojo į vakarėjantį dangų. - O koks dangus būna sapnuose? - Dar rausvesnis, kartais kruvinai, kartais tyrai melsvai… - O kaip būna sapnuose? – jis vis dar nenuleido akių nuo dangaus. - Remai, sapnuose nebūna gerai. – Tada susimąsčiau, kur tuomet būna gerai. – Sapnuose galime nužudyti, atgaivinti, nužudyti ir nebeatgaivinti; mylėti vyrus ar moteris; būti vaiku ar suaugusiu. Tiek tu, tiek aš sapnuose galime būti dievais – bet kuo. Ar tai smagu, paklausi? Na, kol neatsibodo, buvo labai smagu, bet po to viskas susimaišo. - Kas?

- Tikrovė ir realybė. Mano penki metai, aštuoni kvadratiniai metrai, langas, skrydžiai, žmogžudystės, meilės, kerštas ir pavydas – viskas susimaišė. Vakar dar buvau savo paties kalinys, o šiandien jau nominuojamas Nobeliu ir Oskaru. - Tu vaidinai? - Ne. Aš tiesiog viską nufilmavau. O geresnio filmo už tikrą gyvenimą nieks nesukurs. – Nusišypsau. – Geriausio filmo titulas jau buvo nuspręstas, tai pretenduoju į geriausią scenarijų, paradoksalu? Ne, Amerikos ponams tai pasirodė net labai orginalu, kad jokio scenarijaus net nebuvo… Pavadinau filmą „5&8“ – tai visas mano gyvenimas per penkis metus aštuonių kvadratų erdvėje. Ar pastebi, kur tave veduosi? - Ne, - čia ne mano kvartalas. Čia nieko neatpažįstu. - Remai, čia mano butas, - rodau į balkoną su rožiniu stiklu, eime. – Nenorėjau toliau pasakoti, kaip viskas baigėsi, kodėl aš su kabėmis, kodėl klausausi „The Arctic Monkeys“, kam geriu Coke. Laiptinė. Dažų kvapą įgavusi laiptinė, traškantys ąžuoliniai laiptai, seni ranktūriai ir paskutinis aukštas. Baltos mano buto durys. - Einam, - paraginau Remą. – Jis klusniai įėjo į vidų. Mano butas priminė laboratoriją: kompiuteriai, buteliukai, kolbos, šukės, žarnelės, spalvoti skysčiai ir pats nesąmoningiausias daiktas visoje šioje „virtuvėje“ – mano smegenys. Jos ramiausiai mirko vandenyje. Jau tirtantį vaikiną nuvedžiau į garsųjį net kelias valandas apipasakotą ir vos jau ne legendomis apipintą aštuonių kvadratinių metrų kambarį. Atėjau ir matau: ant žemės guli liesutis kūnas, „The Arctic Monkeys“ plokštelė padėta šalia, kampe numesta surūdijusi Coke skardinė. - Remai, ačiū tau. Nebėk, - sulaikiau berniuką ranką. – Nebėk, palieku stovėti tarpduryje. Atklojęs apklotą, atsigulu šalia savęs prieš penkis metus. Įjungiu rock’ą. Berniukas viską mato. – Remai, meiluti, būk geras ir atnešk Coke skardinę iš šaldytuvo. – Žinojau, kad jis atneš, jis geras vaikis. Jis juk mano sūnus po penkiolikos metų. – Dabar, Remai, gali bėgti namo. Perduok savo mamai linkėjimų, jei neklystu, jos vardas turėtų būti Mari… – nusišypsau. – Bėk iš čia. - Remas dingo net neatsisveikinęs, bet aš būčiau lygiai taip pat. Pasielgęs. Iš šio sapno nenorėjau pabusti. „The Arctic Monkeys“ drebino mano ausis, Coke maloniai šaldė delną, smegenų stimuliatorius vėl pradėjo veikti, „Laikinumo ir nusotabaus gyvenimo“ programa vėl nustatyta. Aš vėl miegu. Ate, Remai.

MENO PROPAGANDA

15



MENO PROPAGANDA NR.6