galva atstojo teptuką, Shigeko Kubotos „Vagina Painting“ ti verčiančios substancijos: tai, kuo mes paprastai šlykšti(1965) – tapyta iš vaginos kyšančiu teptuku). mės ir bijome paliesti. [...] Ak, puritonizmo, racionalizmo ir apsimestinio idealizmo sienos dreba, mes pradedame Skirtingai nei, tarkim, cirko artistų pasirodymai, grindžia- vėl jausti paviršių, nors mūsų lytėjimas, mūsų receptoriai, mi įvairiausių sugebėjimų demonstravimu (akrobatai, vis dar yra sustingę“6. Tiek šie pirmieji, tiek vėlesni C. Schgaliūnai, fakyrai) arba anomalijų eksponavimu (neįprasti neemann darbai kritikų buvo įvertinti kaip pornografiniai, fiziniai duomenys, egzotiški apsigimimai) – visa tai irgi narciziški, ekshibicionistiški išsišokimai, nes, kaip to laikotarsi būtų galima pavadinti kūno menu, – septintajame tarpio suvokimą komentuoja pati menininkė – „Man buvo dešimtmetyje savarankiškai prabilęs kūnas žiūrovų aki- leista būti vaizdu, tačiau jokiu būdu ne vaizdo kūrėja, kuvaizdoje siekė apsivalyti, atsikratyti jį apaugusių kultūri- riančia savęs pačios vaizdą“7. Savo seksualumo šventimas, nių ir istorinių sluoksnių. Tai ypač pasakytina apie moteris džiaugsmingas visos gamtos kūrinių (pvz., vištos – kraujo menininkes, siekusias demistifikuoti supoetintą, patriar- ir mėsos, ne vien mielo padarėlio, apaugusio švelniomis chalinės kultūros estetizuotą ir „sudrausmintą“ kūną: „Pa- plunksnomis) priėmimas C. Schneemann darbuose teigė galiau menininkės moters kūną iš objekto transformavo į moters-deivės triumfą. subjektą ir įtvirtino naują įvaizdį, paremtą pačios moters patirtimi, o ne vyro troškimu“3. Legendinis 1975 metų C. Schneemann performansas „Interior Scroll“ jau buvo daugiau kaip 15 metų trunkanPanteistė Carollee Schneemann čios kūno meno istorijos įvykis. Iš vaginos išsitraukusi popieriaus ritinėlį, C. Schneemann skaitė paskaitą apie Amerikiečių menininkė Carollee Schneemann, savo kar- moters kūno reikšmės praradimą Vakarų civilizacijoje8 ir jerą pradėjusi kaip dailininkė, šeštajame dešimtmetyje davė atsaką tiek jos ankstesnių filmų kritikui, tiek kitai tą aktyviai reiškėsi hapeningo ir „Fluxus’o“ srityje. Vienas vakarą į moterų meno festivalį Ist Hamptone susirinkusiai pirmųjų jos reikšmingesnių pasirodymų „Eye Body: 36 snobiškos auditorijos daliai9. Simboliška, kad tais pačiais Trasformative actions“ (1963) pravėrė duris į kūno meno ir metais Europoje, Austrijos mieste Insbruke, įvyko serbų autoperformanso teritoriją. Daiktais užverstoje patalpoje, menininkės Marinos Abramović performansas „Thomas pilnoje stiklų, plunksnų, kailio, plastiko, skėčių ir kitų bui- Lips“ – archetipinių įvaizdžių pilnas, ties fizinių bei psitinių rakandų, ši menininkė įkurdino savo dažuose išvolio- chinių galimybių riba balansuojantis ritualas. M. Abramotą kūną ir leido po jį šliaužioti gyvatėms. Įkvėpta senovės vić, atsisėdusi nuoga ant stalo, išgėrė litrą medaus ir litrą Graikijos gyvačių deivės kulto, C. Schneemann savo kūną vyno, paskui skutimosi peiliuku ant pilvo išsipjaustė penatidavė kūrybinio moteriškojo prado valiai4. Fotografo kiakampę žvaigždę, o tada talžė save bizūnu tol, kol beErró kameros sekamos C. Schneemann kūno būsenos, veik prarado sąmonę ir nebejautė skausmo. Jos skausmo, archajišku erotizmu dvelkianti sesija fiksavo „išprotėjusios pavojaus ir ekstremalių pojūčių estetika susiformavo iš jos panteistės“5 kūno monologą. domėjimosi šamanistinėmis tradicijomis, dzenbudizmu, teosofija, senovės indų filosofija ir ezoterika: „Tam, kad 1964 metais įvykęs C. Schneemann performansas „Meat įvyktų sąmonės šuolis, senosiose kultūrose kūnas būna Joy“ to laikotarpio kontekste negalėjo būti šokio arba te- stumiamas iki savo fizinės ribos. [...] Performansas man atro pavyzdžiu. Tai labiau priminė nežabotas orgijų apei- yra kaip galimybė peršokti į tą kitą erdvę ir dimensiją“10. gas – devyni atlikėjai siautėjo viščiukų, pyragų, žalių žuvų, dešrų, popierių ir dažų krūvoje, formuodami grupinius Amerikietė C. Schneemann, savo kūrybą grindžianti paveikslus, palaipsniui pereidami į džiaugsmingą orgiją. dionisiškojo prado išlaisvinimu, kaip ir kitame žemyne Jonas Mekas, matęs C. Schneemann pasirodymą, savo skirtingomis priemonėmis savo „apeigas“ vykdanti M. dienoraštyje akcentuoja pozityvų vitališkumo aspektą: Abramović, kalba apie tą patį – priartėjimą prie dvasinio „Carolee Schneemann „Meat Joy“ mus grąžina atgal prie lygmens. „Apie vaginą mąstau įvairiai – tiek fiziškai, tiek prisilietimo, kvapo, prie daiktų ir kūnų paviršių; jis („Meat konceptualiai: kaip apie skulptūros formą, architektūrinį Joy“, – V. G.) su meile priima viską, nuo kuo mūsų mintys mus primygtinai laiko nuošalyje. Net nuo tokių bjaurių 6 Jonas Mekas, From Diaries, 1965, http://www.brooklynrail. dalykų kaip žalia mėsa arba viščiuko žarnos– gličios, vem- org/2010/04/art/a-salute-to-carolee-schneemann Günter Berghaus, „Carolee Schneemann“, Avant-garde Performance, Palgrave Macmillan, 2005, p. 144
7
Günter Berghaus, „Corporeal Identities in a Postmodern Age“, Avantgarde Performance, Palgrave Macmillan, 2005, p. 135
3
8
Ten pat, p. 141
4
Günter Berghaus, „Carolee Schneemann“, Avant-garde Performance, Palgrave Macmillan, 2005, p. 141
9
Montano Linda, Imaging Her Erotics: Essays, Interviews, Projects, Mit Press, 2001 p. 132
10 Günter Berghaus, „Marina Abramović“, Avant-garde Performance, Palgrave Macmillan, 2005, p. 171
5
Irving Sandler, Broollin Rail, 2010 April, http://www.brooklynrail. org/2010/04/art/a-salute-to-carolee-schneemann
( 315 )