Be to, iš pradžių darėme Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) projektų suvestinę, vėliau ji virto platesnio konteksto tyrimu. Antrame tome LTMKS akcentų nebėra tiek daug. Daug lėmė atsitiktinumai. V. M.: Taip, pirmame tome norėjome suarchyvuoti LTMKS veiklą ir lyg parašyti savo istoriją, o dabar išėjome į platesnį veiklos kontekstą ir išsilaisvinome iš institucinio požiūrio. Sutinku, kad antras tomas – tai tęsinys, bet turbūt ir šiam tomui pasirodžius atsiras ne vienas, kuris jausis nepelnytai pamirštas. Ką mes jam atsakysim? Manau, kad mes nerašome enciklopedijos ar Istorijos iš didžiosios raidės. Į universalumą nepretenduojame. Bet turbūt čia surinkome daugmaž visas iniciatyvas, kurios padarė ryškesnių veiksmų tuomet ar kurių įtaka jaučiama ir šiandien? K. Š: Nesutikčiau, kad surinkome daugmaž visas iniciatyvas. Juk mes bet kokiu atveju fokusuojamės į Vilniaus kontekstą. Tai selektyvus ir hierarchizuotas požiūris. Kitų regionų ar miestų mes arba neužgriebėme, arba juos užgriebėme labai fragmentiškai. Be to, pasirodžius pirmai knygai daug kas nutiko ir ne Vilniuje. Sakyčiau, kad surinkome tam tikrą kolekciją, kuri reprezentuoja tiek mūsų požiūrį į tam tikrą kontekstą, tiek mūsų požiūrio kaitą. Tai pirma atsakymo nepelnytai pamirštiesiems dalis – šie du tomai nėra enciklopedija ar reitingas. Taip pat nė vienas iš dviejų tomų nėra svarbesnis ar vertingesnis. Eilės tvarka šiuo atveju nieko nereiškia. Antras aspektas. Per tuos šešerius ar penkerius abiejų tomų sudarymo metus keitėsi (bent jau mano asmeniškai) tiek požiūris į kai kuriuos dalykus, kontekstą, tiek mano (manau, ir tavo) pozicijos galios lauke. Sakyčiau, abu esame keliais žingsneliais arčiau konjunktūros ir galios pozicijų, kurių alternatyvą bandėme kurti. Vargu ar išsilaisvinome iš institucinio požiūrio, tiesiog patys pamažu tampame institucijomis. Žinoma, tai nepa-
veikė knygų turinio, struktūros, tačiau tai turi įtakos tam, kaip mūsų knyga (bus) priimama. Šie du tomai bet kokiu atveju bus traktuojami kaip hierarchinės institucijos teigiama arba neigiama prasme, todėl neišvengiamai atsiras ir nuskriaustųjų. Nes optimalus, tobulai demokratiškas ar viską aprėpiantis formatas tiesiog neegzistuoja. Ką pats manai apie mūsų knygą kaip instituciją? Ar nėra pavojaus mūsų alternatyvai virsti dar viena konjunktūra? V. M.: Manau, būtų naudinga pasitelkti žodyną ir praskleisti dūmų debesį. Bent jau „Tarptautinių žodžių žodynas“ („Interleksis“) sako, kad „konjunktūra yra susiklosčiusios aplinkybės, sąlygos, susidariusi padėtis, galinti turėti įtakos kuriam nors dalykui“. Tiek mūsų sudaroma knyga, tiek tai, kas yra jos leidėja (LTMKS), jau savaime yra konjunktūra, ir nesu tikras, kuo ji blogesnė ar geresnė už kitas. Tad siūlyčiau šio žodžio kaip vertinamojo atsisakyti, nes jis atsisuka prieš mus pačius. Tu palietei svarbų klausimą – apie žmogų kaip instituciją, kuris Lietuvoje labai aktualus, nes daug žmonių, veikiančių meno srityje, neatstovauja vienai institucijai (su retomis išimtimis), paprastai yra dviejų, trijų ar net keturių institucijų atstovai. Ir todėl lengviau kalbėti apie konkretų žmogų kaip instituciją nei apie konkretų žmogų, atstovaujantį konkrečiai institucijai. Tai pavadinčiau išsklidusia, o gal įtinklinta galia. Jei išgirstame, kad Šapoka ar Michelkevičius kažką rašo ir kuruoja, tai iškart su tomis pavardėmis susiejame daug įvairių negatyvių ir pozityvių veiksnių, kurie pirmiausia (ar labiausiai) priklauso tam žmogui, o ne jo atstovaujamoms institucijoms. Ar ne taip? K. Š.: Taip. Tai ir yra konjunktūra. Kai jau daugmaž aišku, su kokiomis praktikomis ir idėjomis asocijuojasi viena ar kita pavardė. Grįžkime prie antros knygos struktūros. Galima sakyti, kad kuklus antro tomo skyrelis, 9