Page 1

Vaikų dizartrija Dizartrija – kalbos artikuliacinės pusės sutrikimas, kurį sukelia organinis centrinės nervų sistemos pažeidimas. Pagrindinis dizartrijų skiriamasis požymis, pagal kurį jas skiriame nuo kitų sutrikimų, yra tas, kad sutrinka ne tik atskirų garsų tarimas, bet ir visa kalbinė artikuliacija. Vaikams, turintiems dizartriją, nukenčia artikuliacijos ir mimikos raumenų judrumas. Tokių vaikų kalbai būdinga: • suveltas, netikslus garsų tarimas; • balsas dažnai tylus, silpnas arba, kai kada atvirkščiai, šaižus, aštrus; • sutrikęs kvėpavimo ritmas; • kalba praranda sklandumą, jos tempas būna arba pagreitėjęs, arba sulėtėjęs. Dizartrijų atsiradimo priežastimi gali tapti įvairūs kenksmingi faktoriai, kurie atsiranda ir paveikia: • vaisiaus vystymosi metu (virusinės infekcijos, toksikozės, placentos patologija); • gimdymo metu (užsitęsęs arba per staigus gimdymas, sukeliantis kraujo išsiliejimus į smegenis, pridusimas); • ankstyvajame amžiuje (infekciniai galvos smegenų ir jų apvalkalų susirgimai: meningitas, encefalitas…). Dizartrija gali būti tiek sunkios, tiek lengvos formos. Sunki forma dažniausiai būna kaip vaikų cerebrinio paralyžiaus dalis. Vaikams, turintiems sunkią dizartrijos formą, teikiama kompleksinė logopedinė ir gydomoji pagalba specialiose įstaigose: vaikų darželiuose ar mokyklose, skirtose vaikams su sunkiais kalbos arba judėjimo aparato sutrikimais. Vaikai, turintys lengvesnes ar nežymias dizartrijos formas, ugdomi bendrojo ugdymo įstaigose. Šios formos pasireiškia lengvesnio laipsnio kalbos aparato, bendrosios ir smulkiosios motorikos sutrikimais bei artikuliacinės kalbos pusės sutrikimais – kalba aplinkiniams suprantama, tačiau netiksli. Vaikai, turintys nežymią dizartriją (dar vadinama užtušuota, paslėpta) beveik neišsiskiria tarp bendraamžių, į juos net ne visada atkreipiamas dėmesys. Tačiau jie turi kai kurių ypatumų. Tokie vaikai neaiškiai kalba, blogiau valgo. Paprastai jie nemėgsta mėsos, morkų, kietų obuolių, džiūvėsių, nes jiems sunku kramtyti. Truputį pakramtę, tokie vaikai velia kąsnį po burną, laiko jį už skruosto, kol suaugusieji neduoda pastabos. Dažnai tėvai nusileidžia savo vaikams ir duoda minkštą maistą – košes, kad tik mažylis būtų pavalgęs. Tuo pačiu, patys to nenorėdami, tėvai stabdo vaiko kalbos aparato judesių vystymąsi. Būtina palaipsniui, pamažu pratinti vaiką gerai sukramtyti kietą maistą. Tokiems vaikams lėčiau formuojasi ir kultūriniai-higieniniai įgūdžiai, reikalaujantys tikslių įvairių raumenų grupių judesių. Vaikas nemoka skalauti burnos, nes jo silpnai išvystyti liežuvio ir skruostų raumenys. Jis arba iš karto nuryja vandenį, arba jį išspjauna. Tokį vaiką reikia mokyti: −išpūsti skruostus ir sulaikyti orą; −paeiliui išpūsti tai vieną, tai kitą skruostą (“stumdyti orą”); −įtraukti skruostus sučiaupus lūpas; −įtraukti skruostus pravėrus burną. Tik po to tokių pratimų galima pratinti vaiką skalauti burną. Vaikai, turintys dizartriją, nemėgsta ir nenori užsiseginėti sagų, rištis batų raištelių, atsiraityti rankovių. Vien įsakymais ir paliepimais čia nieko nenuveiksime. Reikia mokyti vaikus segti sagas lėlių drabužiuose, nukabintuose paltuose, suknelėse, iš pradžių segti dideles sagas, po to mažas. Suaugusieji turi ne tik parodyti judesį, bet ir padėti vaiko rankomis jį atlikti. Po tokių treniruočių vaikai jau galės patys segti sagas ant savo apsirengtų drabužių. Raištelių


vėrimo mokymuisi galima panaudoti įvairių formų figūras (kvadratus, skritulius ir kt.), iškirptas iš kieto kartono. Figūros kraštuose 1 cm atstumu išbadomos skylutės. Vaikas turi nuosekliai į visas skylutes įverti raištelį kietu galiuku, lyg apsiūdamas kraštą. Tam, kad vaikui būtų įdomiau mokytis, figūros viduryje galima priklijuoti kokį nors paveikslėlį ir pasakyti, kad, gražiai apsiuvęs kraštelį spalvotu raišteliu, galės darbelį padovanoti draugui. Vėliau vaikui siūloma varstyti ir rištis nuautus batus, o tik po to apsiautus. Vaikams, turintiems dizartriją, sunkiau sekasi ir vaizduojamoji veikla. Jie nemoka taisyklingai laikyti pieštuko, kirpti žirklėmis, reguliuoti spaudimo stiprumo piešiant pieštuku ar tapant teptuku. Tam, kad vaiką greičiau išmokytume kirpti žirklėmis, reikia sudėti vaiko pirštus kartu su savais į žirklių žiedus ir visus veiksmus atlikti kartu. Pamažu, lavinant vaiko smulkiąją pirštų motoriką, lavės ir vaiko sugebėjimas reguliuoti savo judesių tikslumą ir stiprumą. Dažnai tokiems vaikams iškyla sunkumų atliekant kūno kultūros, fizinius pratimus bei šokant. Jiems sunku suderinti savo judesius su muzikinės frazės pradžia ir pabaiga, keisti judesių pobūdį pagal ritmą. Apie tokius vaikus sakoma, kad jie nerangūs, nes negali tiksliai atlikti įvairių judesių. Jiems sunku išlaikyti pusiausvyrą stovint ant vienos kojos, jie dažnai nemoka šokinėti ant vienos kojos, stovėti pasistiebę ant pirštų galiukų. Suaugusysis turėtų padėti vaikui šokinėti ant vienos kojos, prilaikydamas jį už talijos, o vėliau –už abiejų rankų iš priekio, kol vaikas išmoks tai daryti savarankiškai. Dėl visų šių minėtų sutrikimų tokiems vaikams reikalingi papildomi individualūs užsiėmimai ugdymo įstaigoje ir namuose. Šių vaikų ugdymas turi vykti keliomis kryptimis: −motorikos lavinimas (bendrosios, smulkiosios, artikuliacinės); −garsų tarimo tikslinimas; −ritminės-melodinės kalbos pusės formavimas; −taisyklingo kvėpavimo mokymas; −bendras kalbėjimo tobulinimas. Dizartrijų atpažinimo požymiai Ikikalbinio vystymosi laikotarpiu Kalbos vystymosi laikotarpiu riksmas silpnas arba jo nėra; nepakankami valingi artikuliaciniai judesiai; sutrikęs čiulpimas; nepakankamos balsinės reakcijos; sutrikęs rijimas; neteisinga liežuvio padėtis burnos ertmėje; bloga riksmo moduliacija; nevalingi liežuvio judesiai; nosinis riksmo atspalvis; sutrikęs kalbinis kvėpavimas; būdingi atskiri riktelėjimai įkvėpimo metu; disfoniškas, silpnas balsas; blogai ima krūtį, silpnai žinda; veidas be mimikos, nejudrus; žindant springsta, atpila pro nosį; miego sutrikimai (naktinės baimės, sunkūs kvėpavimas padažnėjęs, paviršinis, aritmiškas; sapnai); veido asimetrija, atvipusi apatinė lūpa; apetito sutrikimai, polinkis į virškinimo čiauškėjimo, gugavimo garsai atsiranda vėliau ir sutrikimus; yra neišraiškingi; bloga adaptacija prie pakitusių metereologinių augant riksmo intonacijos nepakankamai sąlygų; raiškios, mažai balsinių reakcijų; padidintas verksmingumas, dirglumas, vėliau išmoksta sėdėti, ropoti, vaikščioti; nuotaikų svyravimai; nesąlyginiai refleksai silpni arba jų nėra; padidintas judrumas, nedrausmingumas, buvę užslopinti nesąlyginiai refleksai pasireiškia grubumas, reikalavimas išskirtinio dėmesio vėliau ir apsunkina valingos artikuliacijos sau (ypač išryškėja nuvargus); vystymąsi; polinkis į isteriškas reakcijas; vėliau pradeda čiupti daiktus dviem pirštais bei baikštumas, slopinimas naujoje situacijoje; manipuliuoti daiktais; įvairūs bendrosios motorikos nesklandumai, ilgai neišmoksta kramtyti, kąsti; nepakankama judesių koordinacija (nevikrūs, springsta kietu maistu; dažnai griūva ir pan.);


negeria iš puodelio.

nemėgsta rankų darbų, ilgai neatsiranda poreikis piešti; atminties, dėmesio, protinio darbingumo sutrikimai; orientavimosi erdvėje bei laike sutrikimai, pavėluotas šių vaizdinių formavimasis; sulėtėjęs kalbos vystymasis; pastovus tarimo sutrikimas.

Kuo dizartrijos skiriasi nuo dislalijų? Atskirdami nuo dislalijų, vadovaujamės šiais kriterijais: •trijų pagrindinių sindromų išskyrimu (artikuliacijos, kvėpavimo, balso sutrikimų); •prozodinės kalbos pusės sutrikimais; •garsų tarimo sutrikimų specifika (daugumą garsų yra sunku automatizuoti kalboje); •neurologiniu tyrimu ( organinio CNS pakenkimo požymiai); •anamnezės duomenimis (prenatalinė patologija, ikikalbinio vystymosi ypatumai, riksmo, balso reakcijų, čiulpimo, rijimo, kramtymo ir kt. ypatumai). Nežymių dizartrijų atskyrimo nuo dislalijų požymiai: •silpnai išreikšti, bet specifiniai artikuliacijos sutrikimai; •tarimo sutrikimas stabilus; •sklandumo sutrikimai; •neryškus nosinis balso atspalvis; •sunku išmokyti tarti izoliuotą garsą; •sunku automatizuoti garsą kalboje; •neišreikštas liežuvio galiukas; •nepakankamas liežuvio pakėlimas; •asimetriška iškišto į priekį liežuvio padėtis; •liežuvio tremoras (virpėjimas) ramybės būklėje; •liežuvio konfigūracijos pakitimai; •sinkinezijos (pvz.: apatinio žandikaulio judesiai, keliant liežuvį aukštyn; rankų pirštų judesiai, judinant liežuvį); •lėtas artikuliacinių judesių tempas; •sunkiai išlaikoma artikuliacinės poza; •sunkumai pereinant nuo vienų artikuliacinių judesių prie kitų; •nepakankamas lūpų judrumas; •padidėjęs seilėtekis, ypač daug artikuliuojant; •greitas nuovargis, dėmesingumo stoka; •nepastovi nuotaika, verksmingumas; •vegetatyvinio pobūdžio sutrikimai: šaltos, drėgnos rankos ir kojos; •miego sutrikimai: naktinės baimės, sunkūs sapnai; •lėčiau vystosi akies – rankos koordinacija, mokykliniame amžiuje būdingas negražus braižas; •intelektualinės veiklos sutrikimai: žemesnis protinis darbingumas, atminties, dėmesio sutrikimai; •pavėluotas orientacijos erdvėje, laike vaizdinių formavimasis; •lėtesnis foneminės analizės įgūdžių formavimasis. Nustatyti nežymią dizartriją padeda šios užduotys: •iškišti liežuvį į priekį (dizartrijos atveju krypsta į šoną); •ramiai palaikyti iškištą liežuvį (dizartrijos atveju stebime virpėjimą); •ramiai laikyti iškištą liežuvį ir sekti prieš akis vedamą pieštuką ( dizartrijos atveju į tą pusę krypsta ir liežuvis); •pakelti liežuvį į viršų ( dizartrijos atveju jis kyla nelygiai arba nekyla);


•atlikti artikuliacinius judesius, uždėjus ant kaklo ranką (dizartrijos atveju jaučiame kaklo raumenų įtampą arba aiškiai matome galvos atlošimą); •atlikti sudėtingesnius rankų pirštų judesius (stebime ar nėra pašalinių judesių: žandikaulio judinimo, kaktos raukimo, liežuvio iškišimo ir pan.); •plačiai išsižioti (atitraukia liežuvį). Linkiu sėkmės! Logopedė Daiva Kavaliauskienė http://sesioszasys.lt/ Posted in Artikuliacija, Kalbos sutrikimai, Straipsniai - Tagged dizartrija, kalbos sutrikimai, vaiko kalba


Dizartrija  

rekomendacijos

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you