Page 1

Krikščioniškojo filosofinio misticizmo ištakos: iliuminacijos teorija. Šv. Augustinas

Kotryna Trimakaitė


Žodynas

Gėris - kyla iš Dievo, tai atsisakymas kasdienio gyvenimo malonumų. Tiesa - Dievo apšvietimas ir supratimas Pažinimas - priartėjimas prie Dievo


Valios ir proto santykis: Protas yra pasyvus, dėl to veikia valia.

Tikėjimo ir žinojimo santykis Per tikėjimą ateina žinojimas. Ar be Dievo malonės galime būti geri? Ne, negalime. Kaip pasikeičia krikščioniškos filosofijos pozicija vėlyvaisiais viduramžiais darant įtaką Aristoteliui? Tampa svarbus loginis ir racionalus pažinimas.


Ar esi tikras, kad žemę matai taip, kaip dangų? Turėtum atsakyti, kad esi tikras. Bet dangaus grožybe ir spindesiu džiaugiesi labiau negu žemės.


Šito akmens nebūtų, jeigu mes jo nematytume

NETIESA


,,Mąstau vadinasi esu” Ar žinai, kad egzistuoji? Žinau. O iš kur žinai? Nežinau. Ar žinai, kad judi? Nežinau. Ar žinai, kad mąstai? Žinau.


TEODICĖJA IR BLOGIO KONCEPTAS KRIKŠČIONYBĖJE Parengė: Inga Germanovičiūtė


TEODICĖJOS PROBLEMA

• Dievas egzistuoja • Dievas yra absoliutus gėris • Dievas visagalis

• Blogis egzistuoja


KAIP IŠEITI IŠ AKLAVIETĖS?

2keliai:

• Atmesti vieną prielaidą • Atmesti loginę prieštarą


BLOGIS IR GĖRIS KRIKŠČIONYBĖJE Priešybių dualizmo klaida


BLOGIO RŪŠYS IR KILMĖ

• Fizinis, moralinis ir metafizinis blogis

• Žmogus ar Dievas? • Laisva valia

• Pažinimas


Dominykas Markevičius Lorencas Vala. Hedonizmo reabilitacija Lorencas Vala (1407 – 1457) – įtalų humanistas, renesanso atstovas, filologijos ekspertas. Propagavo humanizmo idėjas, kurios siekė reformuoti kalbą ir švietimą. Pagrindinis Valos tikslas buvo atrasti naujas filosofijos kryptis, tačiau savo filosofijos mokyklos įkurti jis nesiekė. Jis taip pat gynė nuomonę, kad laisva valia gali būti suderinama su Dievo nutiestu keliu (likimu). Šią nuomonę gynė pabrėždamas – šis konceptas žmogui yra nesuvokiamas, todėl gali remtis tik tikėjimu ir jokiu būdu – moksliniais įrodymais. Malonumas, pasak jo, yra gėris, į kurį visi veržiasi ir kurį sudaro sielos ir kūno pasitenkinimas. Malonumas – tai valdovė. Malonumo Vala neatsieja nuo žmogaus prigimties, o dorybingumą vadina tuo, ko galime ir išvengti. Vala galima vadinti egoistu – pasak jo, viską daryti reikia dėl savęs, o ne dėl kitų. Jis nepripažino tokių sąvokų kaip laisvė, didybė, pasiaukojimas. Mirti dėl kito – ar žmogaus, ar, sakykime, tėvynės, Vala nematė jokios prasmės. Kokia prasmė, galų gale, galėtų būti, jei miręs vis tiek tuo tikslu, dėl kurio esą pasirinkai mirti, džiaugtis negalėsi? Kaip išvis įmanoma laikyti kažką brangesniu už save patį? „Ir jeigu, tarkime, man leista pasirinkti padaryti karaliumi tėvą, kurį – prisiekiu – aš labai myliu, arba – tebūnie leista pasakyti – patį save, tai aš suteiksiu pirmenybę sau, o ne jam, kaip pasielgtų ir jis, nors ir vadina mane savo gyvenimu.“ Gyvenimas yra skirtas tam, kad iš jo gautum kuo daugiau naudos. Vala turi omenyje tikrai – kuo daugiau naudos. Štai pavyzdžiui apie pamestos piniginės grąžinimą savininkui jis kalba taip: piniginę grąžinti verta, ir būtinai ne paslapčia, o matant kuo daugiau žmonių, tam, kad savo įvaizdį visuomenės akyse pagerinti ir žmonių palankumą sau garantuoti. Ir tik tokiu atveju, jeigu tokia nauda, piniginę gražinus yra didesnė, negu nauda, kuri gauta, piniginę ir pinigus sau pasilikus. Apie bet kokius santykius, apie bet kokias profesijas Vala irgi kalba, kaip apie turinčius vienintelį tikslą – gauti sau naudos. Menai – skirti šlovei gauti, medicina – irgi šlovei bei asmeninei naudai. Net tėvų ir vaikų santykiai yra pagrįsti malonumu.

1


Dorybės – tėra įrankiai malonumui, kaip didžiąjam tikslui, pasiekti. Dorybės – tarnaitės. Vala išskiria keturias dorybes – tai protingumas, santūrumas, teisingumas ir kuklumas. Protingumas – skirtas tam, kad galėtume numatyti tai, kas mums yra naudinga ir išvengti to, kas nenaudinga. Santūrumas – tam, kad susilaikytume nuo kokio nors vieno malonumo, netaptume jo vergais, o galėtume džiaugtis įvairiais malonumais. Teisingumas ir kuklumas – tam, kad įgyti žmonių palankumą, dėkingumą ir autoritetą jų tarpe. Valos hedonizmo apologija? Toks hedonizmas, visiškas vartotojiškumo skatinimas apologijos galėtų ir nesulaukti – siekti naudos tik sau, sau – tuščia. Kur moralinis pasitenkinimas, kylantis iš kilnių, gražių ir gerų dalykų? Kur dvasinės vertybės ir dailus santykis tarp šių ir kūniškų? Vala, mano nuomone, neiškelia ir netenkina gyvuliškų instinktų, kaip, kad yra teigiama tų, kurie jį kritikuoja. Žmogus, siekiantis malonumų, nėra gyvūlys, labiau – aukščiausios rūšies gyvūnas – gebantis naudą atpažinti bet kur ir bet kokią, t.y įvairią. Malonumai – gausūs, o jų gaunama nauda nebūtinai jusles patenkinanti, tačiau ir kitus, gilesnius, turtingesnius poreikius – garbė, šlovė, meilė (sau) (ir kitam). Geriausia šio požiūrio apologija – tai šiuolaikinė vartotojų visuomenė – jau seniausiai be didesnių trukdžių Valai atleidusi. Vala priešinosi Aristoteliui. Aristotelio metafiziką, kaip sudėtingą veikalą, kurio centre – forma ir medžiaga, aktyvus ir pasyvus veiksniai, Vala siekė supaprastinti, isšskaidyti iki to, ką jis pats vadina tiesiog sveiku protu. Kitaip sakant, vietoje formos ir medžiagos lieka tik – daiktas. Iš fizinių ir ne fizinių dalykų visumos – metafizikos – lieka biologiškai ir fiziškai paaiškinta visa, kas yra. Iš dešimties Aristotelio kategorijų (medžiaga, kiekis, kokybė, santykis, vieta, laikas, situacija, būklė, veiksmas, aistra) lieka trys – medžiaga, kokybė ir veiksmas. Toks supaprastinimas tyrinėtojų (Nauta) yra grindžiamas tuo, jog šitaip Aristotelio metafizikos kategorijos yra priartinamos prie Trejybės ir padeda lengviau ją suvokti. Dėl savo pažiūrų ir išsireiškimų Vala buvo stebimas inkvizicijos. Kelis kartus net buvo mirtiname pavojuje. Štai pavyzdžiui stojo prieš teismą po to, kai viešai pareiškė, kad žinomas tekstas (Apostolic Creed) nebuvo nuosekliai kurtas kiekvieno iš dvylikos apaštalų. Taip pat jis buvo pirmasis įrodęs, kad 2


Konstantino dovana yra melas. (Egzistavo nuomonė, esą imperatorius Konstantinas savo valia atidavė visą valdžią Romos popiežiui). Vala naudojosi savo giliomis filologijos žiniomis lotynų ir graikų kalbose tam, jog išnagrinėtų taraimai autentiškus religinius tekstus. Galiausiai jis laimėjo bažnyčios pripažinimą, daugiausiai dėl savo mokymų lotynų kalbos srityje. (Ir tai tik popiežiui mirus, ir jo vietą užėmus kitam) Vala nebuvo empiristas, nors ir priešinosi trascendentijos idėjai, tačiau jis nežvelgė į mokslą remdamasis tyrimo, stebėjimo metodais, kas ir yra mokslo pagrindas. Sąvoka ir daiktas jam yra vienas ir tas pats (jei teisingai supratau), juk „daiktas“ suteikia reikšmę daiktui. Pirmasis yra daikto reikšmė, nes žodis, o antrasis irgi yra žodis, kuris įgauna prasmę, kai yra apibūdinamas žodžiu. Jeigu abu yra žodžiai, tai nė vienas negali būti už kitą reikšmingesnis arba kitaip sakant, daiktas ir yra – tiesiog daiktas. (Žodis irgi, galime sakyti, yra daiktas, nes garsas, o garsas turi fizinį pavidalą) A Treatise on Free Will is written in three books ina kind of polylogue between Leonardo Bruni (Arentino), Antonio Beccadelli and Niccolo Niccoli on the theme of the greatest good. Arentino argues that in the first place it is necessary to live in harmony with nature. Beccadelli supports Epicureanism, arguing that restraint is contrary to nature and that the desire for pleasure should be restrained only when it inhibits the realization of even greater pleasure. Nikcoli confronts both speakers, proclaiming the ideals of Christian hedonism, according to which the greatest good is eternal happiness, which exists only in dynamics (in other words, the path to happiness is happiness). Nikcoli is called the winner in the dispute, but Bekcadelli gives very eloquent arguments in favor of his point of view - and therefore it is not clear which of the disputants is supported by Lorenzo Valla himself. This treatise contains an aggressive criticism of scholasticism and monastic asceticism and, therefore, caused in due time an extremely hostile attitude to the author.

3


N. MAKIAVELIO POLITINĖ TEORIJA Parengė: Inga Germanovičiūtė


„Valdovas“ • Valdžios klausimas • Teorija vs emipirika • Istoriniai pavyzdžiai


„Valdovo“ turinys • Valdymo formos • Valdžios gavimas ir išlaikymas


Esminis lūžis ir jo prielaidos

• Reformacija • Individo atsiradimas • Politika- chaoso (su)valdymas


Makiavelis vs Platonas

• Sumanumas vs išmintis • Virtu vs dorybė • Sielos klausimas

• Moralės klausimas • Kokia santvarka geriausia?


N. Machiavellis “Valdovas”

Politinė filosofija kaip naujas požiūris į valstybę, valdžios ir galios šaltinius ir funkcijas

Kotryna Trimakaitė


Žodynas Dorybė (virtu) - meistriškumas, kuris pasireiškia išsisukimu iš bet kokios padėties, bet kokiomis priemonėmis. Fortūna - atsitiktinumas. Pilietiška yda - naudinga politiniams tikslams.


XIV Kaip valdovas turi tvarkyti karo reikalus XV Už ką giriami arba smerkiami žmonės ir ypač valdovai XVI Apie dosnumą ir taupumą XVII Apie žiaurumą ir gailestingumą ir apie tai kas geriau: kad būtum mylimas ar kad tavęs bijotų

XIX Kaip išvengti paniekos ir neapykantos XX Ar tvirtovės reikalai kuriuos vykdo valdovai, jiems naudingi ar ne XXI Kaip turi elgtis valdovas, norėdamas išgarsėti

XXIII Kaip išvengti pataikūnų


- Su nedorais reikia taip pat elgtis nedorai?


Valdymo principas


XIX Kaip išvengti paniekos ir neapykantos (Gero įvaizdžio kūrimas)


Domantas Valčeckas Th. Moro „Utopija“: valstybės tikslai, teisingumas, valstybės ir religijos santykis, piliečių laisvės, ir kiti svarbūs dalykai. Utopija - žodis, sudarytas iš dviejų graikų žodžių: u - neiginys ne ir topos - vieta, t. y. nesanti vieta. Hitlodėjas - Moro nukaltas vardas: gr. k. hythlos - plepalai, tuštybė, o antroji dalis gr. k. daios - prityręs, mokąs. Naujasis pasaulis – teritorijos, nepriklausančios Eurazijai ir Afrikai, t.y., Amerika ir Australija. Šiam pavadinimui atsiradus XV amžiaus antroje pusėje Amerika buvo nauja europiečiams, kurie buvo įpratę, kad pasaulį sudaro tik Europa, Azija ir Afrika (Senasis pasaulis). Polileritai - Moro išgalvotas pavadinimas iš dviejų graikų kalbos žodžių: polys- daug ir leros - tušti plepalai. Tomas Moras (1478-1535) – Katalikų bažnyčios šventasis, anglų advokatas, rašytojas, humanistas, politikas, knygos „Utopija“ autorius, kankinys. Anglijos Lordas Kancleris nuo 1529 iki 1532 m. „Utopija. Aukso knyga, tokia pat naudinga kaip ir jdomi apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą” sudaryta iš dviejų įžymaus vyro Rafaelio Hitlodėjo pašnekesio apie geriausią valstybės santvarką knygų, kurias atpasakojo šlovingas vyras Tomas Moras, garsusis Britanijos miesto Londono pilietis ir vikontas. Pirmoje knygoje pasitelkus realias aplinkybes sukuriamas fiktyvaus veikėjo, Rafaelio Hitlodėjo, paveikslas. Jis aprašomas kaip filosofiškai išprusęs keliautojas, daug laiko keliavęs po Naująjį Pasaulį. Tada prasideda diskusija apie valdovus ir netinkamą valstybių valdymą. Pasak Rafaelio, dauguma valdovų siekia užimti naujas žemes ir nesiekia teisingai tvarkytis turimose, kad taip atsitinka dėl sugedusio valdovo auklėjimo nuo mažens ir išdidžių bei kvailų jo patarėjų. Tada kalba pasisuka apie Angliją, kurios piliečiu buvo Moras, jos socialinę santvarką ir bausmes už vagystę. Čia Rafaelis teigia, kad Anglijoje galiojanti mirties bausmė už vagystę ne tik neatbaido nuo vagystės, bet ir skatina didesniam nusikaltimui, žmogžudystei, siekiant atsikratyti liudininkų ir išvengti bausmės. Jis, mano, kad valstybė užuot grasinusi mirties bausme turėtų užtikrinti žmonėms pragyvenimą ir bausti, tik tada kai vagiama turint pakankamai pragyvenimui. Pasak Hetlodėjo, vagystės kyla dėl netinkamos socialinės santvarkos: kilmingieji rūpinasi savo tuštybe, kai paprasti žmonės neturi iš ko gyventi. Jis pasitelkia pavyzdį apie avis, kai dirbama žemė kilmingųjų paverčiama ganyklomis avims, jų vilnoms ir iš jų pagamintiems audiniams gauti, tuo pačiu atimdami iš žmonių pragyvenimo šaltinį, taip versdami juos elgetauti ar vogti. Taigi, vagis jis siūlo bausti, ne mirties bausme, o pagal polileritų paprotį valstybei naudingesne vergove, kai dirbami valstybei naudingi darbai. Kilminguosius ir turtuolius jis laiko dykūnais, 1


prisidedančiais prie skurdo augimo. Pasak Rafaelio, valdovas neturėtų siekti turtų ir išlaikyti tik tiek, kiek reikia valstybės reikmėms. Jis mano, kad teisingas valstybės valdymas negali būti pasiekiamas viską matuojant pinigais, o daug lengviau pasiekiamas pagal utopiečių paprotį visa nuosavybę padarius bendra. Antrojoje knygoje Rafaelis Hetlodėjas pasakoja apie Utopijos salą bei jos santvarką. Šalis suskirstyta į 54 miestus ir kaimus jų apylinkėse. Kaimuose žmonės gyvena šeimynomis apie 40 žmonių, miestuose gyvena namuose, kuriuos gauna butų keliu kas 10 metų. Visi gyventojai paeiliui dvejus metus gyvena kaime ir dirba žemę. Taip pat kiekvienas žmogus turi savo amatą, kuriuo užsiima, kai nedirba kaime. Dirbama tik 6 valandas per dieną, likęs laikas praleidžiamas klausantis viešų paskaitų ar užsiimant kitais maloniais ir naudingais darbais. Gabiausieji moksle gali būti atleisti nuo darbų ir tapti mokslininkais, iš kurių renkami žmonės įvairioms pareigoms. Taip pat egzistuoja renkami valstybės pareigūnai, iš kurių vienas yra renkamas kunigaikštis. Kiekviename mieste yra nedidelis skaičius dvasininkų, kurie atsakingi už religiją valstybėje. Valstybė stengiasi užtikrinti piliečiams pilną pragyvenimą. Visa nuosavybė bendra, produktai ir prekės iš kaimo ir miesto saugomos mieste ir kiekvienas, turintis pagrindą gali gauti reikalingą daiktą. Įstatymų beveik nėra, elgesio normų pagrindas – auklėjimas nuo mažens. Utopijoje nevertinamas auksas ir sidabras, jo laikoma tik valstybės reikmėms: karo metu samdyti kariams, priešams papirkti. Bendrai valstybė nesistengia plėsti savo valdų ir kolonijas kuria tik pritrūkus vietos saloje, bet ir iš jų sugrąžina gyventojus į salą, šioje sumažėjus populiacijai. Kariauja utopiečiai užpulti priešų ar padėdami draugiškoms tautoms. Kare stengiasi laimėti pirma gudrumu ir klasta, tada samdinių pajėgomis ir tik tada naudoja savo kariuomenę. Utopijoje piliečiai yra laisvi naudotis bendra nuosavybe, pasirinkti laisvalaikio praleidimo būdą, gavę tarybos leidimą gali keisti savo specialybę bei išvykti keliauti. Utopijoje taip pat pripažįstama religinė laisvė, tačiau draudžiama manyti, kad sielos žūstančios kartu su kūnu arba kad pasaulis rutuliojasi be tikslo, nesikišant Apvaizdai. Miestuose yra šventyklos, kur atliekamos bendros religinės apeigos, ir dalyvavimas jose laikomas būtinu pagal tradiciją. Utopijoje taip pat egzistuoja vergovė, kuria baudžiami nusižengusieji gėdingais poelgiais ir nusikaltimais utopiečiai, vergais tampa mūšyje paimti belaisviai ar savo noru į vergovę utopiečiams pasidavę samdiniai. Pastaruosius vertina su pagarba, o utopiečius vergus smerkia, nes šie netinkamai elgęsi net ir gavę geriausią auklėjimą.

2


Domantė Dargevičiūtė Filosofijos istorijos pradžia Lietuvoje, Vakarų filosofijos keliai į Lietuvą. Kokios priežastys skatino filosofijos poreikį Lietuvoje. Žodynas: Scholastika - svarbiausia viduramžių krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuriai būdinga religinių dogmų grindimas, rėmimasis autoritetais (Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvais, Aristoteliu) kaip pagrindiniais tiesos pažinimo šaltiniais;

abstraktus, spekuliatyvus

religinių problemų svarstymas. Novicijus – kandidatas į katalikų vienuolius. 

Lemiamas įvykis tautos mokslinime – krikštas (1387 m.).

Pagonybę palikusios visuomenės apšvieta rūpėjo Europos valstybių valdovams: Šv Romos imperijos valdovas 1397m. išdavė privilegiją, leidusią Prahos universitete steigti lietuvių kolegiją. Daugiausia studentų iš Lietuvos stodavo į menų ir filosofijos fakultetą.

Įkuriama Vilniaus katedros mokykla, keliama hipotezė, kad buvo dėstoma gramatika, logika ir retorika.

1507 m. dominikonų provincijos kapitula nutarė Lietuvos apygardoje, Vilniaus bendruomenėje įsteigti partikuliarines studijas. Šioje partikuliarinėje mokykloje novicijai buvo lavinami laisvųjų menų, filosofijos ir teologijos srityse.

1552 m. ordino generalinė kapitula nutarė: „Taip pat nustatome, kad bet kurioje provincijoje, be bendrųjų studijų, bendruomenėse būtų paskaitos, ypač šventosios Biblijos ir teologijos ar bent filosofijos svarbiausiais klausimais, kurios lavintų jaunuomenę“.

Profesionalioji filosofija Lietuvoje atsirado scholastikos pavidalu.

1571 įsteigtas Filosofijos skyrius Vilniaus, vėliau ir kitose LDK kolegijose.

1579 m. įkurto Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete buvo daugiausia studentų, teikta laisvųjų menų ir filosofijos bakalauro bei magistro (nuo XVIII a. pr. ir daktaro) laipsniai. 3 metų filosofijos kursą (kolegijose dažniausiai dvimetį) sudarė logikos, gamtos filosofijos (arba fizikos), metafizikos ir etikos disciplinos.

Literatūra: Plečkaitis, R. (2008). Filosofijos atsiradimas Lietuvoje. Problemos, 73, 9-17. https://www.vle.lt/Straipsnis/filosofija-Lietuvoje-117951


1 Eimantas Jančauskas

Racionalizmas ir empirizmas Filosofų pasirinkti skirtingi būdai paaiškinti bei suteikti pagrindą jų filosofiniams požiūriams ir teorijoms apie tai, ką laikome žinių ir pažinimo šaltiniu, kokių pažinimo metodų dėka galimas mokslo pažangus vystymasis? Pirmasis šias dvi nuomones išskyrė Platonas, sakydamas kad egzistuoja du būdai ir keliai į pažinimą. Vienas – tai nuomonės apie kintantį, takų “regimybės”, t.y. juslėmis suvokiamų daiktų pasaulį, kitas – tai tikrosios žinios apie “realybės”, idėjų pasaulį.Kadangi idėjos yra amžinos, nekintamos, tobulos, tai tokios yra ir protu įgyjamos žinios apie idėjas. Štai čia ir atsiranda galima empirizmo (Pažinimo pojūčiais) ir racionalizmo (Pažinimo protu) teorijų priešistorė. Tačiau ankstyvojoje, Demokrito ir Platono filosofijoje tikruoju pažinimu yra įvardijamas protas. Taip yra todėl, nes antikoje apskritai protas buvo vertinamas daug labiau negu fizinis darbas, siekta išsiaiškinti visko pradžią, būties esmę, o tam pojūčiai gali pasitarnauti labai menkai. Labiau empirizmą sureikšmino Aristotelis, sakydamas, kad visa ko pažinimas ateina per stebėjimus, bandymus, aprašymus. Tačiau racionalistinių bruožų jis neatsisakė, nes viskam, kas pamatyta išanalizuoti, išsikelti prielaidas vis tiek reikalingas protas. Empiristinių idėjų epochą galime pradėti skaičiuoti nuo renesanso atsiradimo, nes tuo metu visuomenėje plinta eksperimentavimo banga, noras bandyti viską savo kailiu, tačiau pažinimo pojūčiais filosofija suklesti tik mokslo revoliucijos metu, kartu su G. Galileo atradimais. Nes imta suprasti, kad diskusijos, vedamos protu ir atmetančios faktus yra nieko vertos, ir teorinis mokslas yra bevaisis, jei nėra faktinio, pojūčiais ir tyrimais įrodyto pažinimo. Prie racionalizmo grįžta naujųjų laikų filosofas Renė Descartes‘as, bandydamas sakyti, kad pirma reikia išsiaiškinti viską protu, tada galima bandyti pažinti pojūčiais. Nes pojūčiai padeda nustatyti tik tai kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada. R. Descartes’as, daugiausia rėmėsi metafizinio ir matematinio pažinimo būdo analize. Tiek metafizikas, atskleisdamas būties pagrindus, tiek matematikas, įrodinėdamas teoremas, neatlieka kokių nors specialių stebėjimų. Ir vienam, ir kitam pakanka proto pažintinių galių. O gamtotyrą racionalistai vertino mažiau už metafiziką ir matematiką. Prieštarauti pradeda gamtotyrininkai, sakydami kad empirizmas yra naudingesnis, nes kiekvienai


2 proto iškeltai prielaidai reikalingi eksperimentai, o eksperimento rezultatai suvokiami labiau pojūčiais. Descartesui prieštarauja ir J. Locke‘as, sakydamas kad protas – kaip tuščias lapas, kurį rašmenimis užpildo patyrimai. Tai – empiristinės teorijos pamatas. O į klausimą kaip pažįstami matematiniai, pojūčių nesiekiantys dalykai, filosofas, empirizmo šalininkas Deividas Hiūmas: Visus žmogiškojo tyrimo dalykus galima padalinti į dvi dalis: 1) idėjų santykius 2) faktus.Idėjų santykius nagrinėja geometrija, algebra, aritmetika.Šių mokslų teiginiai yra intuityviai arba demonstratyviai (įrodomai) tikri.Antai teiginys, kad trys kart penki yra penkiolika, išreiškia skaičių (taigi tam tikrų idėjų) santykį .Pitagoro teorema – stačiojo trikampio kraštinių (irgi tam tikrų idėjų) santykį. Tokių teiginių teisingumą, pasak Hume’o galima nustatyti proto dėka nepriklausomai nuo to, kokie daiktai egzistuoja Visatoje ir ar jie iš viso egzistuoja.Būtent todėl matematinio tyrinėjimo rezultatai yra visuotiniai, būtini ir tikri. Klausimas kas geriau egzistuoja ir šiais laikais, kalbant apie universitetuose įgyjamas teorines žinias ir praktinę veiklą. Neaišku, ar yra viena tiesa, nes žmogus gyvenime vadovaujasi ir pojūčiais ir protu. Nors empiristai įtikinamai sako, kad nei vaikų, nei laukinių prote nėra tų idėjų, kurias Descartes’as laiko įgimtomis, racionalistai kontrargumentuoja, sakydami, kad jusline patirtimi neįmanoma paaiškinti Dievo, sielos, substancijos idėjų


Francis Bacon Mokslo reformatorius


• Naujas tikslas: Išradimai (gamtos užvaldymas, nauda)


Nauja metodologija • Stabų teorija • Eksperimentas, Indukcija


Stabų teorija • • • •

Giminės stabai Olos stabai Aikštės stabai Teatro stabai


Indukcija • • • •

Duomenų rinkimas Būtinų sąlygų nustatymas Hipotezė Įrodymas


Vorai (radikalus racionalizmas scholastika)


Skruzdės (lėkštas empirizmas)


Bitės (racionali naujoji selektyvi – hipotezėmis kontroliuojama indukcija)


1


- Vaikų pažinimas - Kanto kategorinis imperatyvas - Kitų tautų elgesys, skirtingai motyvuojame elgesį

2


Klasikinio racionalizmo pagrindą, Newtono šalininkas ir Platono bei Descartes‘o kritikas. - Tabula rasa – epistemologinė teorija. Prieštarauja innatism.

3


- Nature vs. nurture dialogas. Genai vs. Aplinka - Innatism that the mind is already born with ideas, knowledge and beliefs. Patyrimas yra tik raktas atskleisti žinias, bet ne žinių šaltinis.

4


5


6


7


8


Regimo dydžio kūnų formą, tįsumą, skaičių ir judėjimą regėjimas gali suvokti per atstumą, akivaizdu, kad iš jų į akis turi keliauti

9


Tai, kas idėjoje yra saldu, mėlyna ar šilta, pačiuose kūnuose yra tik tam tikras nepastebimų dalelių dydis, forma ir judėjimas, kuriuos mes taip vadiname.

10


Kodėl baltumas ir šaltumas yra sniege, o skausmas – ne, jeigu sniegas sukelia mums ir vieną, ir kitą idėją ir gali tai padaryti ne kitaip, kaip tik savo tankių dalelių dydžiu, forma, skaičiumi ir judėjimu?

11


12


127 psl.

13


14


15


Kito kūno dydžio, formos, sandaros ir judėjimo pokyčius. Saulė turi galią padaryti vašką baltą, o ugnis šviną – skystą.

16


Mūsų turimos įvairių spalvų, garsų ir kitos idėjos neturi savyje nieko, kas būtų susiję su dydžiu, forma ar judėjimu, todėl mes nesame linkę laikyti jas šių pirminių kokybių rezultatais, nes mūsų juslės nejunta jų poveikio kuriant šias idėjas. Be to, tarp jų nėra jokio išorinio panašumo ar apčiuopiamo ryšio. - Joms susidarant pojūtis neaptinka nieko, kas būtų susiję su dalelių dydžiu, forma ar judėjimu, o protas negali parodyti, kaip kūnai savo -//- galėtų sukurti intelekte mėlynumo ar geltonumo ir kitas idėjas, todėl mes taip lengvai įsivaizduojame, kad šios idėjos yra panašios į ką nors, kas realiai egzistuoja pačiuose daiktuose. (129 psl.) - Tiesiogiai suvokiamos antrinės kokybės ir tarpiškai suvokiamos antrinės kokybės (131 psl.)

17


Ieva Marija Sokolovaitė

Kaip David Hume kritikuoja priežastingumo sąvoką? Žodynas • Priežastingumas (kauzalumas) – filosofinė kategorija, žyminti būtiną ryšį tarp reiškinių, iš kurių vienas (priežastis) sąlygoja kitą (pasekmę). Materializmas gina tezę, kad priežastingumas yra objektyvus ir visuotinis, laiko priežastinius ryšius egzistuojančiais už sąmonės ir nepriklausomais nuo jos. Subjektyvusis idealizmas arba iš viso neigia priežastingumo būtinumą (Hume‘as), arba, pripažindamas priežastingumą būtinu, teigia, kad jį į reiškinių pasaulį įterpia tik pažįstantis subjektas (Kantas). • Būtinumas (atsitiktinumo priešingybė) – tai, kas tam tikromis sąlygomis turi neišvengiamai įvykti. Būtinumas kyla iš vidinės reiškinių esmės ir reiškia jų dėsnį, tvarką, struktūrą.

Temos analizė D. Hume‘as kvestionavo bet kokį pažinimą, išeinantį už faktų sferos ribų. Tikru ir patikimu pažinimu pirmiausia laikė faktų konstatavimą, o pažinimas išeina už faktų ribų tada, kai remiantis konstatuotu faktu daromos išvados apie kitą, nekonstatuotą faktą. Tokiam veiksmui reikia, kad faktai būtų susieti būtinais ryšiais, o Hume‘ą domino, ar tie ryšiai iš viso egzistuoja. Hume‘o nuomone, priežastiniai ryšiai nėra būtino pobūdžio. Taip yra dėl to, kad nėra būdo, kaip pažinti priežastinius ryšius. Juslėmis pažįstant patį daiktą, negalima nieko spręsti nei apie to daikto atsiradimo priežastis, nei apie jo sukeliamus padarinius. Priežastinių ryšių suvokimas turėtų remtis patirtimi, bet tokios patirties atsirasti negali, nes pats daiktas ir jo savybės niekada nenurodo į priežastis ir pasekmes. Patirtis suteikia tik žinojimą apie faktų eiliškumą, jų seką vienam paskui kitą. „Visi samprotavimai apie priežastis ir padarinius iš pradžių kyla iš tam tikro įspūdžio”, o tas įspūdis yra įprotis, kurį sukuria daug kartų patiriamas konkrečių faktų eiliškumas. Faktų sekos kartojimasis sukuria iliuziją, kad pirmesnis faktas yra paskesnio priežastis, tačiau toks suvokimas yra niekuo nepagrįstas – tai tėra įpratimas. Hume‘as tada kelia kitą klausimą: kodėl pripažįstame priežastinių ryšių egzistavimą, jei jis niekuo nepagrįstas? Atsakymą formuluoja taip: todėl, kad anksčiau sukauptą patirtį perkeliame į ateitį. Įpratę, kad po vieno kurio nors fakto visada seka kitas, tikimės, kad ir ateityje eiliškumas kartosis būtent taip, ir susiedami tuos du faktus sukuriame subjektyvų priežastingumo ryšį. Tačiau tai jau išeina už faktų konstatavimo ribų. Nėra įrodymo, kad mums įprasta įvykių seka visada išliks tokia pati. Kodėl koks nors konkretus faktas, sukeliantis vienokius padarinius, negalėtų sukelti kitokių? Kadangi išvada apie priežastingumą kyla tik iš įpratimo sieti faktus tarpusavyje, o kuo daugiau kartų patiriama seka, tuo stipresnis įtikėto priežastingumo pajautimas, tokios išvados pamatas nėra diskursyvinis, o jutiminis ir subjektyvus – kitaip tariant, instinktyvus.


T. Hobsas [Thomas Hobbes] Leviatanas - naujas požiūris į visuomenę ir valstybę Jovita Rudytė


Tomas Hobsas (1588-1679) Anglų filosofas materialistas. 1603 m. T. Hobsas įstojo į vieną iš Oksfordo universiteto koledžų, kur penkerius metus studijavo Aristotelio logiką ir fiziką, taip pat gilino senovės graikų ir lotynų kalbų žinias.


Po mokslų jam buvo pasiūlyta Devonšyro grafo Kavendišo sūnaus Viljamo auklėtojo vieta. Nuo to laiko jis dažnai keliavo po Europą su kuriuo nors iš savo mokinių. Būdamas Ženevoje, atsitiktinai susipažino su Euklido geometrijos „Pradmenimis".


1636 m. lankydamasis Italijoje, T. Hobsas buvo susitikęs Florencijoje su G. Galilėjum. Visą laiką gyvenęs aristokratų šeimose, bendravęs su aukštuomenės atstovais, jis palaikė feodalinę aristokratiją, tačiau nebuvo nuoseklus karaliaus valdžios gynėjas. Savo darbuose įrodinėjo absoliutinės monarcho valdžios pranašumus. Nors jis juos grindė prigimtinės teisės ir „visuomenės sutarties" teorijos principais, o ne dieviška monarchijos kilme, vis dėlto parlamentas negalėjo toleruoti T. Hobso politinių simpatijų.


Vengdamas susidorojimo T. Hobsas emigravo į Prancūziją. Emigracijoje jis praleido daugiau kaip dešimt metų. Paryžiuje aktyviai dalyvavo filosofinėse diskusijose, kurių objektu tuo metu buvo R. Dekarto ,,Metafiziniai apmąstymai". T. Hobsas iš materialistinių pozicijų ryžtingai atmetė pagrindinius R. Dekarto metafizikos teiginius. Jo požiūris nepasikeitė ir po susitikimo su. R. Dekartu. 1646 m. T. Hobsas gavo pasiūlymą būti Velso princo, Anglijos sosto paveldėtojo, matematikos mokytoju. O 1649 m. Anglijoje įvyko buržuazinė revoliucija, karaliui Karoliui I Stiuartui buvo įvykdyta mirties bausmė, Anglija paskelbta respublika, kuri netrukus išsigimė į atvirą karinę diktatūrą. Visa valdžia buvo sutelkta lordo Oliverio Kromvelio (1599—1658) rankose. T. Hobsas, savo veikalais pelnęs bedievio reputaciją, buvo puolamas bažnyčios bei rojalistų. 1652 m. grįžo į tėvynę, pripažinęs esamą valdžią.


Filosolinės T. Hobso koncepcijos formavimuisi didelę reikšmę turėjo F. Bekono veikalas ,,Naujasis organonas" ir Herberto Cerberio „Traktatas apie tiesą" (1624 m.) 1641 m. kartu su R. Dekarto ,,Metafizinių apmąstymų" lotyniškuoju leidimu buvo paskelbti ir T. Hobso ,,Prieštaravimai" (,,Objectiones") prieš šį traktatą. Anglų kultūrai T. Hobsas yra nusipelnąs kaip žymus antikos palikimo vertėjas. Prieš pat mirtį užbaigė ir 1677 m. išleido Homero poemų „Iliada" ir „Odisėja" vertimus į anglų k.


Hobso filosofijos apibrėžimas- tai žinojimas, pasiektas samprotavimu. (Nors suvokimas ir atmintis teikia žinojimą, tai nėra filosofija, nes tai duota gamtos, o ne pasiekta samprotavimu) Samprotavimą Hobsas laiko skaičiavimu, kitaip tariant, samprotauti reiškia pridėti ir atimti. Jis duoda tokį pavyzdį: Matydami daiktą iš toli mes negalime jo įvardinti, todėl jį vadiname kūnu. Priėję arčiau, matysime, kad kūnas vis keičia savo vietą, todėl sakysime, kad tai yra gyvas kūnas. Priėję prie daikto, pamatę jo pavidalą, išgirdę jo balsą ir pamatę kitus protingai būtybei būdingus požymius, susidarysime trečiąjį vaizdinį.


Leviatanas Dievas pasitelkė gamtą, kad sukurtų ir valdytų pasaulį, o žmogus gali sukurti dirbtinį žmogų ( valstybę/respubliką(lot. civitas)- leviataną). Tas dirbtinis žmogus yra didesnis ir stipresnis už natūralų, todėl jis ir sutvertas saugoti ir ginti mažesnįjį. ,,Jo [Leviatano] aukščiausioji valdžia yra dirbtinė siela, visam kūnui suteikianti gyvybę ir judėjimą; pareigūnai ir kiti teisminės ir vykdomosios valdžios atstovai — dirbtiniai sąnariai; apdovanojimas ir bausmė, kuriais kiekvienas sąnarys ir kiekviena kūno dalis pritvirtinami prie aukščiausiosios valdžios sosto ir skatinami atlikti savo pareigas, yra nervai, tą patį darantys natūraliame kūne; visų atskirų jo narių gerovė ir turtingumas yra jo galia, žmonių saugumas — yra jo rūpestis; patarėjai, įteigiantys jam visa, ką būtina žinoti, yra atmintis; teisingumas ir įstatymai yra dirbtinis protas ir valia; santarvė — sveikata, maištas — liga, o pilietinis karas — mirtis.“


Žmonės, iš prigimties mėgstantys laisvę ir viešpatavimą kitiems, įsivedė sau apribojimus gyvenant valstybėse, kad apsirūpintų savisauga ir patogesniu gyvenimu; kitaip tariant, žmonės siekia atsikratyti vargingos karo būklės, kuri yra neišvengiamas natūralių žmonių aistrų padarinys. Valstybėje žmonės nesutardami dėl to, kaip geriausia panaudoti ir pritaikyti savo jėgas, jie ne padeda, bet trukdo vienas kitam ir paverčia savo jėgą niekais; todėl juos ne tik lengvai gali įveikti negausūs, tačiau labiau susitelkę priešai, bet ir, kai nėra bendro priešo, jie kariauja vienas su kitu dėl savo asmeninių interesų. Juk jeigu mes galėtume tarti, kad didžiulė daugybė žmonių sutinka laikytis teisingumo ir kitų prigimtinių įstatymų, nors nėra bendros valdžios, kuri laikytų juos baimėje, tai lygiai taip pat galėtume tarti, kad taip elgsis visa žmonija, ir tada nebūtų jokio pilietinio valdymo, arba valstybės, ir jie būtų visai nereikalingi, nes viešpatautų taika be pajungimo.


Aristotelis skruzdes ir bites priskyrė prie visuomeninių būtybių, nes jos gali sugyventi draugiškai. Hobsas sako, kad žmonėms neina sugyventi draugiškai, nes (1)jie vis varžosi dėl turtų ir titulų, kurie kelia pavydą, neapykantą, karus. (2) skruzdžių bendras gėris sutampa su kiekvienos iš jų gėriu, ko apie žmones pasakyti negalime. (3) Skruzdės neturi proto ir jos nemato savo reikalų tvarkymo klaidų, tuo tarpu žmonės galvoja esantys protingesni už kitus ir geriau gebantys valdyti visuomenę, todėl siūlo visokius pertvarkymus ir kiršina visuomenę. (4)Skruzdės neturi kalbos, todėl negali meluoti ir gėrį vaizduoti blogiu, o blogį- gėriu.(5) Neprotingos būtybės neskiria naudos nuo nuostolio, tuo tarpu kai žmogus gyvena gerai, jis mėgsta rodyti savo išmintį ir kontroliuoti kitus. (6) anų būtybių (skruzdžių) santarvė yra natūrali, o žmonių — sąlygota susitarimo, kuris yra dirbtinis. Todėl nėra nieko nuostabaus, jog be susitarimo, žmonėms reikia dar kai ko, kad jų santarvė būtų tvirta ir ilgalaikė,— reikia bendros valdžios, kuri laikytų juos baimėje ir nukreiptų jų veiksmus bendros gerovės labui.


,,Vienintelis būdas įsteigti bendrą valdžią, kuri įstengtų apginti žmones nuo svetimšalių įsiveržimo, neleistų jiems skriausti vienas kito ir užtikrintų jiems saugumą— tai sutelkti visą valdžią ir galią vieno žmogaus arba žmonių susirinkimo, rankose; kitaip tariant, paskirti vieną žmogų ar žmonių susirinkimą atstovauti jiems; kad kiekvienas žmogus laikytų ir pripažintų save kūrėju viso to, ką jiems atstovaujantis asmuo darys pats ar privers daryti kitus. Tai realus jų susivienijimas viename asmenyje, paremtas kiekvieno žmogaus susitarimu. Kai šitai atsitinka, tai daugybė žmonių, šitaip susivienijusių viename asmenyje, vadinami valstybe, lotyniškai civitas. Taip atsiranda tas didysis Leviatanas, arba, tiksliau, tas mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo dievo, turime būti dėkingi už taiką ir mūsų apgynimą. Jis yra esmė valstybės, kurią reikia apibrėžti taip: valstybė yra vienas asmuo, už kurio veiksmus dėl tarpusavio susitarimo vienas su kitu tapo atsakinga didžiulė daugybė žmonių, kad jis galėtų taip panaudoti visų jų galią ir išteklius, kaip jam atrodys naudinga jų taikai ir bendram gynimui. Šis asmuo vadinamas suverenu ir sakoma, kad jis turi aukščiausią valdžią, o visi kiti yra jo pavaldiniai.“


,,kadangi vieno žmogaus mintys ir aistros panašios į kito mintis ir aistras, tai tas, kas gilinsis į save ir svarstys, ką jis daro, kai mąsto, mano, samprotauja, viliasi, bijo, skaitys ir žinos, kokios panašiomis aplinkybėmis yra visų kitų žmonių mintys ir aistros.‘‘ Tas, kuris turi valdyti visą tautą, turi, skaitydamas save, skaityti ne vieną ar kitą atskirą žmogų, bet visą žmonių giminę.


Pagal Hobsą prigimtinis protas yra įgimta kiekvienam žmogui, tačiau dažnas pasimeta, kai reikia ilgiau samprotauti, nes neturi tinkamo mąstymo metodo. ,, Sugebėjimas samprotauti nėra mums įgimtas, kaip jutimas ir atmintis, ar įgytas vien tik patyrimu, kaip protingumas, bet įgyjamas darbštumu — pirmiausia, tinkamai vartojant vardus, antra, susikuriant gerą ir teisingą metodą, kai nuo elementų, kurie yra vardai, einama prie teiginių, sudarytų sujungus vardus vienus su kitais, ir prie silogizmų, kurie yra vieno teiginio ryšiai su kitu, kol sužinome visus su mus dominančiu dalyku susijusių vardų ryšius; šitai žmonės ir vadina mokslu.‘‘


Žmogus pranoksta visus kitus gyvūnus sugebėjimu suvokti kokį nors dalyką, tirti jo padarinius ir kokių rezultatų jis gali pasiekti. Surastus ryšius žodžiais žmogus gali išreikšti bendromis taisyklėmis, kurios vadinamos teoremomis, arba alorizmais, t. y. jis gali samprotauti, arba skaičiuoti, ne tik apie skaičius, bet ir apie visus kitus dalykus, kuriuos galima sudėti vieną su kitu arba atimti vieną iš kito. Šį žmogaus pranašumą sumenkina absurdo privilegija, kuri iš visų gyvių kamuoja tik žmones, o labiausiai filosofus. ()Kad filosofai išvengtų absurdo privilegijos, jie turėtų daryti, kaip geometrai: savo samprotavimus pradėti nuo vardų aiškinimo, juk ir sąskaitos nesudarysi, nepažinodamas skaitvardžių reikšmių. ()Netinkamų vardų priskyrimas, kai veiksmus padaro daiktais, pvz.: tikėjimas negali būti įlietas arba įkvėptas, nes tik kūnas gali būti įkvėptas ar įlietas.


1. Žmonės yra lygūs iš prigimties 2. Iš lygybės kyla nepasitikėjimas 3. Iš nepasitikėjimo- karas 4. Kiekvienas kariauja su kiekvienu, jei nėra pilietinės bendrijos 5. Tokio karo nepatogumai 6. Tokiame kare nėra nieko neteisingo 7. Jausmai, lenkiantys žmones į taiką.


1. Žmonės yra lygūs iš prigimties. Jei kuris galvoja, kad yra protingesnis, sąmojingesnis ir iškalbingesnis už kitą, taip yra todėl, kad jis savo sugebėjimus mato iš arti, o kitų- per atstumą. Bet tai nereiškia, kad taip ir yra. Jeigu kiekvienas galvoja, kad yra geresnis už kitą, tuomet jie yra dar lygesni, nei įsivaizduoja. 2. Iš lygybės kyla nepasitikėjimas. Jei du žmonės nori to paties ir abu to turėti negali, jie tampa priešais. Žmonės negali statytis ūkio ir kurti savo materialinės gerovės be baimės, kad kas nors užsimanys atimti jo turtą. 3. Iš nepasitikėjimo kyla karas. Žmogus negali kitaip apsisaugoti, kaip tik imdamasis apsaugos priemonių ir užvaldydamas visus, kuriuos tik gali. Dažnas persistengia ir pamatęs užgrobimų teikiamą malonumą, stengiasi užkariauti daugiau, nei to reikalauja saugumas.


4. Kiekvienas kariauja su kiekvienu, jei nėra pilietinės bendrijos. Karo prigimtis yra ne tikros kautynės, o aiškus nusiteikimas joms. Tai reiškia, kad karas vyksta visą laiką, kol turimą valios kovoti. Visa kita yra taika. 5. Tokio karo nepatogumai. Esant tokiai padėčiai, nėra vietos darbštumui, nėra žemdirbystės, jūrininkystės, nėra menų, amatų, mokslų, visuomenės- yra nuolatinė baimė. 6. Tokiame kare nėra nieko neteisingo. Ten kur nėra bendros valdžios, bendro įstatymo, ten nėra ir teisingumo. Teisingumas ir neteisingumas yra žmonių, gyvenančių bendruomenėje, savybės. 7. Jausmai, lenkiantys žmones į taiką. Tai mirties baimė, noras gyventi patogiai ir visą tai gauti savo darbštumu. Tuomet protas pasiūlo patogias taikos sąlygas, kurių laikydamiesi žmonės gali susitarti.


Kęstutis Grumodas

T. Hobsas [Thomas Hobbes] Leviatanas. „Leviatano“ išleido metu, Anglijoje vyko civilinis karas, kai visuomenė, vedama Oliverio Kromvelio, sukilo prieš tuometinį monarchą Karolį l (Charles l). Po laimėto sukilimo ir nuversto karaliaus, išties aktualus tapo idealiausios valstybės valdymo formos klausimas, į kurį veikalas „Leviatanas“ ir yra skirtas atsakyti. Tomas Hobsas, dėl kilusio civilinio karo, saugumo sumetimais paliko Angliją ir 11 metų gyveno bei toliau rašė kaimyninėje Prancūzijoje. Ten jis susipažino su iškiliaisias tuometiniais mąstytojais bei mokslininkais, tokiais kaip R. Dekartas, G. Galilėjas, ir kitais. Ten jis susidūrė su geometrinio įrodymo metodu, kurio dėka gaunamos išvados yra nenuginčijamos, mat gautos iš taip pat nenuginčijamų prielaidų sekos. Hobsas suprato, jog filosofijoje samprotaujama kitaip, mat čia paprastai remiamasi žmogikąja patirtimi ir panašiais metodais, o ne kalbama apie pirmuosius, fundamendalius principus, iš kurių vėliau seka naudingos išvados. To pasekoje Hobsas „Leviataną“ nusprendė rašyti naudodamas geometrinį argumentavimo modelį, kur veikalo pradžioje pateikiami apibrėžimai, bei svarstomi fizikiniais klausimai (pvz. Kaip ir kodėl daiktai juda), kurie vėliau naudojami kaip fundamentalios idėjos, kuriomis remiantis gaunamos jau naujos išvados. „Leviatane“ teigiama, jog jei gyventume valstybėje be jokių įstatymų ar reguliacijų, kaip, pavyzdžiui, gyvūnai gamtoje, vienintelis galimas moralinis principas būtų išgyvenimas (dar vadinamas „natūraliuju įstatymu“), t.y. visi veiksmai, kuriuos žmonės atlieka, yra tik savisaugumo labui. Kadangi nėra jokių moralinių normų, pagal kurias reikia elgtis, gamtoje gyvenantys individai visada turi būti budrūs, atsargūs, yra nesibaigiančio pavojaus akiratyje. Tokioje visuomenėje patenkinamai gyventi yra praktiškai neįmanoma, todėl vienas iš „Leviatano“ pagrindinių tikslų yra sukūrti tokią visuomenės santvarką, kurioje visi piliečiai galėtų jaustis saugiai, nebijoti dėl savo gerovės ir turėti kuo mažiau panašaus pobūdžio problemų. Tomo Hobso sprendimas, kaip išvengti visuomenės, kurioje vyrauja natūralioji santvarka, yra paskirti vieną žmogų, kuriam būtų suteikiama absoliuti valdžia, t.y. visuomenė atiduotų dalį savo autonomijos ir laisvės vienam valdytojui, kuris, šia jam suteikta valdžia naudodamasis, palaikytų tvarką visuomenėje. Kadangi Hobsas prioritetą suteikia saugumui bei visuomeninei tvarkai, šie dalykai pasiekiami tik atsisakius atitinkamų demokratinių vertybių, tokių kaip galimybė laisvai reišti mintis ar galimybė rinktis, kokia religija išpažįstama. Hobso idealioje visuomenėje, religiją parenka valdovas, mat autorius matė, jog išties nemaža dalis nesutarimų visuomenėje kyla dėl teologinių skirtumų. Galimybė laisvai reikšti mintis taip pat yra sukeltų nesutarimų, mat Hobsas pastebėjo, jog žmonės, keliantys nepasitenkinimą dabartine visuomenės santvarka, gali įžiebti kibirkštį, kuri ne tik neprisideda prie žmonių gerovės skatinimo, bet ir, atitinkamose situacijose, gali įžiebti civilinį karą, kurio Hobsas bet kokiais būdais stengėsi išvengti. Veikalas „Leviatanas“ savo pavadinimą gavo iš Biblijos, Senojo Testamento, kuriame kalbama apie jųros pabaisą Leviataną su septyniomis galvomis. Hobsas savo veikalo pirmajam viršeliui pasirinko žmogų-milžiną, kurio kūną sudaro daugybė mažų žmonių, o galvai buvo pasirinka vieno didelio žmogaus, kuris vaizduojamas kaip monarchas, galva. Ši idėja simbolizuoja, jog žmonės atiduoda dalį savęs (šiuo atveju dalį savo laisvės), ir skiria ją vienam valdytojui, kad šis galėtų, su gauta galia, palaikyti visuomenėje tvarką.


Nikodemas Valiušaitis BUS

Dekartas Aš samprata, cogito ergo sum

Dekartui pirmajame jo samprotavime kyla klausimas kuriomis tiesomis jis gali pasitikėti, taigi jis eina prie pačio pagrindo, visos jo gyvenimo tiesos buvo gautos per jutimus, tai ir yra pagrindas, bet ar mes galime pasitikėti savo juslėmis? Tiesa tokia, kad kartais jos mus apgauna. Atrodo, lyg matyčiau medį, bet priėjęs arčiau matau jog tai žmogus, lygiai taip pat su sapnais, dažnai sapnuodami neskiriame sapno nuo realybės, tik artėjant prie prabudimo mum ateina lengvas suvokimas, kad galbūt sapnuojame. Taigi Dekartas supranta, kad savo jutimais jis pasitikėti negali kaip ir savo „realia“ aplinka, kadangi tai gali būti sapnas, ar betkas kitas. Jam kyla klausimas, galbūt Dievas yra tas, kuris yra pavertęs jo visą gyvenimą tokiu, kuriame nėra jokios realybės, tik nesibaigiantis apgaulingas sapnas. Tačiau Dievas turėtų būti geras, o tai reiškia, kad tai tikriausiai ne Jo darbas ir apsistoja prie minties, kad viskas yra nerealu ir visgi gal tai yra kažkokio blogio darbas kuris yra užsibrėžęs manipuliuoti viskuo, kas jam atrodė tikra ir teisinga. Taigi pirmas apmąstymas priveda mus prie antrojo jo samprotavimo, kuriame atsiskleidžia mums svarbiausios temos, tai yra Aš samprata ir Cogito ermo sum. Dabar Dekartas supranta, kad jokios tikros tiesos nėra ir jis negali pasitikėti savo realybe. Antrojo samprotavimo pradžioje jis rašo apie Archimeda ir kaip jam reikėjo tik vieno atramos taško, kad galėtų pajudinti žemę, lygiai taip pat ir Dekartui reikia vieno tikslaus taško nuo kurio galėtų atsispirti. Taigi jam kyla klausimas: o kaip aš? Aš sugebėjau egzistuoti per savo abejones, galbūt aplinkui nėra jokio pasaulio, galbūt aš neturiu jokio tikro kūno, tačiau aš priėjau prie savo abejojimų būtent su gebėjimu mąstyti, tai reiškia, kad aš turiu kažkokią sąmone, netgi jeigu blogis ir bando mane apgauti, tiesa yra ta, kad tas blogis bando apgauti būtent mane. Dekartas prieina prie išvados: mąstau, vadinasi esu (cogito ergo sum) . Tai yra jo tikslusis Archimedo taškas, cogito. Viena tikra tiesa, kurios niekaip negalima paneigt, pirmas ėjimas link tikro žinojimo. Tačiau, kas tiksliau yra tas Aš? Dažniausiai save vaizduojam kaip kūna, kuris valgo, vaikšto, mato, kvepuoja, tačiau visa tai yra tik pojūčiai, atrodo, kad save geriausiai pažįstame ne kaip sąmone, bet kaip fizinį reiškinį, visgi kol kas aš negaliu savęs priskirti kūnui dėl abejonės esančios visur išskyrus savęs kaip mąstančios esybės egzistavime. Tačiau aš sugebu įsivaizduoti kūna arba kūnus, sugebu juos vertinti ir lyginti, netgi jeigu jie yra netikri, aš gebu juos suvokti, taigi aš galiu įsivaizduoti aplinka, 1


Nikodemas Valiušaitis BUS

ją priimti ir analizuoti, ką tai sako apie mane? Kolkas dar nieko, tai niekaip neparodo kas esu aš, kaip tas mąstantis „kūnas“.

Dekartas duoda pavyzdį su vašku,

įsivaizduokime jog turime ką tik ištraukta vašką kuris dar kvepia medumi ir turi šiokį tokį skonį, vaškui skylant jis išskleidžia garsą, tačiau padėjus jį prie šilumos vaškas ištirpsta, pasidaro skystas, praranda kvapą, taip sakant visas savybes pagal kurias mes atskyrėme jį kaip vašką, bet mes vis tiek žinom, kad tai vaškas, nors jis nebeturi jokių savo savybių. Pagal ką mes tuomet skiriam, kad tai vaškas? Mes turim intuicija kuri mum parodo, jog tai yra tas pats vaškas, kažkoks suvokimas kuris ateina ne iš vaizduotės, bet iš žinojimo, netgi jeigu tas objektas yra netikras, mes turime žinojimą apie dalykus, mes skiriame juos nuo savęs, analizuojame ir suvokiame, netgi jeigu yra galimybė, kad jų ištikro nėra, tačiau tai pagaliau pasako daugiau apie mūsų mąstantį vaidmenį ir apie pasąmonę, mes negalime jos įsivaizduoti ar priteikti jai kūno, tačiau ji gali jausti aplinka, kas yra Dekartui lūžio vieta, jautimas aplinkos ne kaip fizinio pasaulio, tačiau vaizduotės ir suvokimo. Atrodo, kad matau šviesą, netgi jeigu ištikro nematau, mano sąmonė priveda mane prie išvados, kad visgi tai šviesa kurią aš matau, arba šiluma kurią jaučiu nuo jos, taigi man neužtenka akių matyti, man reikia suvokimo ir intelekto, kas man pasakytų ir padėtų atskirti tai ką aš matau. Dekartas prieina išvadą, kad kūnas yra suvokiamas, tik per vaizduotės ir intelekto gebėjimus, kas pagaliau mum pasako apie sąmonę daugiau nei apie kūnus. Pažindamas aplinką ir pagaliau suvokdamas jog prieš ją visų pirma yra mano suvokimas ir mąstymas, kuris būtent taip ar kitaip atskiria vienus kūnus nuo kitų, netgi jeigu jie yra netikri, tai man rodo, kaip veikia tas mąstantis aš. Dekartas pripažįsta, kad šitas jo apmąstymas yra gan keistas, kadangi jis buvo pripratęs prie išankstinės nuomonės apie aplinką, taigi jis nusprendžia sustoti ir susipažinti su naujomis jo žiniomis.

2

Profile for L J

Viduramžiai, Renesansas, Reformacija ir Naujųjų amžių filosofija _ BUS 2019  

Viduramžiai, Renesansas, Reformacija ir Naujųjų amžių filosofija _ BUS 2019  

Profile for lj669
Advertisement