Issuu on Google+

#23 1 THE TEMPER TRAP 2 Slibinai 3 INDIE scena 43 5 SEKSAS 6 PATS TU TOKS 7 interviu 8 NSO 9 KŪRYBA

LIVERPOOL laikraštis #23 balandis 2010 tiražas 700 liverpool.lt

p. 1


#23

REDAKCIJOS ŽODIS Kaip vienas draugas mėgdavo cituoti, „bėga metai, slenka dienos…“ Prabėgo jau treji metai ir praslinko per tūkstantį dienų. O mes dar vis juokaujam, kaip nutirpusiais užpakaliais sėdėjom ant sofutės savaitę prieš pirmąjį LIVERPOOL ir filtravom geriausias mums žinomas dainas, krovėm jas į kietuosius diskus bei ruošėmės ant kojų kelti visus draugus ir jų draugus. Taip mes norėjom įrodyti, kad atėjęs pašokti neturėtum laukti geros dainos, nes jų yra tiek daug, kad, atrodo, nuodėmė leisti Anastasia, kai galėtum šokt pagal RHCP, arba kam kankinti žmones su Rihanna, kai vietoj jos galima ošti per KINGS OF LEON. Po to susiformavo komanda, norinti save realizuoti, kurti ir dalintis, gimė laikraštis. Tada netyčia prasidėjo LIVE ir, rodos, LIVERPOOL įgijo prasmę, iš šokių virto erdve ir alternative/indie/rock/britpop muzikos gerbėjams, ir muzikantams. Tikėkimės, kad kitąmet atsiras ir kitokių erdvių. Tad prisijunk ir tu. Realizuok savo idėjas, gi nebūtų LIVERPOOL be liverpuliečių!

HAVANA SOCIAL CLUB, VILNIUS BALANDŽIO 17, 21:00 KAINA 10LT §§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§ PROGRAMA: KONCERTŲ SALĖ

El. paštas: liverpool.music@gmail.com Namai: liverpool.lt Facebook: LIVERPOOL music P. d. 1040 LT-01004, Vilnius CP Lietuva

NUO 21:00 LIVERPOOL LIVE (ne iš eilės):

Redakcija: redaktorė: Jurga tel. 868794039 news@liverpool.lt straipsniai: Gailė, Logika, Tomas, Vaiginta, Laurynas, Simona, Kamilė, Marija, Justė, Roslas, Mantas, Evaldas, Karolis, Albertas dizainas: Gailė design@liverpool.lt muzika: music@liverpool.lt Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d. tiražas 700 Visos teisės saugomos. p. 2

GIMTADIENIS 3!

* GARBANOTAS BOSISTAS * THE DOMINOES * GRIM CITY * THE COLOURS OF BUBBLES * FLAMINGO NUO 01:00 LIVERPOOL LABS: ROKO MUZIKOS TYRIMAI RESTORANO SALĖ NUO 21:00 SENAS GERAS ROKAS IR KAS IŠDRĮS, TAS BRAZDINS GITAROMIS RAUDONOJI SALĖ NUO 23:00 LIVERPOOL PARTY §§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§


#23

NSO PATIRTYS Tekstas: VAIGINTA Panašu, kad roko žvaigždės daug dažniau nei kiti žmonės susiduria su ateiviais. Apie kontaktą su NSO yra pasakoję beveik visi populiariausi roko scenos atlikėjai ir narkomanai. Neaišku, ar taip yra dėl to, kad muzikantams nuo svaigalų išsitrina riba tarp fantazijos ir realybės, ar tiesiog nežemiška gyvybė pasiilgsta roką grojančių savo giminaičių žemėje. Įsivaizduojami ar tikri, bet akivaizdu, kad tie padarai turėjo didelės įtakos mūsų Žemės muzikai. Rokenrolo karalius Elvis Presley turėjo ypatingą ryšį su ateiviais nuo pat gimimo – jo tėvas pasakojo, kad savo sūnaus gimimo dieną matęs paslaptingą NSO, sklandantį virš namų. Tai buvo keista žydra šviesa, kuri po daugelio metų buvo pastebėta ir virš roko ikonos kapo. Kai Elviui buvo aštuoneri, jį aplankė dvi būtybės iš kitos planetos ir parodė miglotą ateities filmą, kuriame jis išvydo save kaip būsimą roko muzikos legendą, dainuojantį ant scenos su baltu kostiumu. Tapęs žvaigžde, jis turėjo daugiau nei 350 knygų apie NSO, su kuriomis visur keliaudavo. Tačiau jo vadybininkas sudegino šią kolekciją, kad dainininkas savo dėmesį sutelktų į muzikos verslą, o ne į ateivius. Džonui Lenonui ateiviai pirmą kartą pasirodė 1974 m. Niujorke. Jisai su savo asmenine sekretore May Pang pamatė NSO skrydį prie pat jų buto ir paskambino policijai. Paaiškėjo, kad policija tuo pat metu gavo daug panašių pranešimų. May prisimena Džoną išskėstomis rankomis rėkiantį ateiviams sugrįžti ir pasiimti jį kartu. Jis apie šią patirtį užsimena tais pačiais metais išleistame savo albume „Walls and Bridges“ – galinio albumo viršelio apačioje parašyta: „1974 metų rugpjūčio 23 dieną aš mačiau NSO J. L.“ Džonas Lenonas turėjo dar vieną kontaktą su ateiviais 1975 m. gulėdamas lovoje kartu su Yoko Ono. Jį pažadino akinama šviesa, spiginanti pro duris. Atrodė, lyg butas degtų ar kažkas vaikščiotų jame su prožektoriais. Lenonas išlipo iš lovos ir sutiko keturias mažas greitai vaikštinėjančias būtybes vabalo akimis ir mažomis burnomis. Jos įteikė jam metalinį kiaušinį. Seras Mickas Jaggeris taip pat prisimena turėjęs NSO patirtį. 1968 m. jis stovyklaudamas su savo tuometine mergina Marianne Faithfull pamatė šviečiantį cigaro formos objektą. Tuo metu Mickas savo namuose turėjo įtaisytą NSO detektorių, kuris nuolat gesdavo, o tai rodė, kad aplinkui veikė stipri elektromagnetinė energija. Rokeris taip pat pastebėjo NSO virš minios per THE ROLLING STONES koncertą 1969 m. Kalifornijoje. Mickas – ne vienintelis grupės narys, tikintis ateiviais. Gitaristas Keith Richards taip pat prisipažino matęs „kelis“. David Bowie buvo įsitikinęs, kad jo namuose vaidenasi balta ragana. Ji jam pasakė, kad jis yra ateivis iš kitos planetos ar galaktikos, o žmogus leido jam pasinaudoti jo kūnu, ir kad jo dieviška misija yra atnešti žmonėms nušvitimą. Dainininko nestebino tai, kad roko muzikantams sekasi geriau užmegzti kontaktą su nežemiška gyvybe: „štai žvaigždažmogis laukia danguje. Jis norėtų atvykti ir susipažinti su mumis, bet jis mano, kad tai būtų per daug nesuvokiama mūsų žemiškiems protams. Tad ką jis padaro – praneša apie savo būtį tik plataus akiračio, erdvę suvokiantiems, ateivius toleruojantiems sutvėrimams planetoje: roko žvaigždėms.“

Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

p. 3


#23

interviu

THE TEMPER TRAP Ozo šalies rokeriai

p. 4

Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com


#23

Tekstas: MARIJA IR JUSTĖ Jis – Lorenzo Sillitto. Groja gitara ir klavišiniais. Jo pirmieji muzikiniai herojai: Michael Jackson ir Jimi Hendrix. Pernai su THE TEMPER TRAP aplankė beveik 30 pasaulio šalių ir šėlo ant „Glastonbury“, „Reading“ ir kitų didžiųjų festivalių scenų. Jo grojaraštyje groja: THE XX, BLACK REBEL MOTORCYCLE CLUB albumas „Howl“ ir tokia klasika kaip Bruce Springsteen. Lažinamės, kad dauguma mačiusiųjų filmą „500 Days of Summer“ nesusilaikė ir pagūglino, kas atlieka garso takelyje skambančią ir iš pirmų akordų užkabinančią „Sweet Disposition“. Tai – THE TEMPER TRAP – keturi vaikinai iš Australijos, ketverius metus kantriai laukę savo valandos, o tuomet staigiai sugebėję rasti kelią klaidžiose UK muzikos džiunglėse. O jau iš ten, atrodo, pripažinimas visame pasaulyje ranka pasiekiamas. Pavasario pradžioje australai pradėjo savo pirmąjį turą po Ameriką, o vasarą jau suplanavo praleisti didžiųjų Europos festivalių scenose. Tuo tarpu grupės gitaristas Lorenzo Sillitto mus trumpam įsileidžia į THE TEMPER TRAP užkulisius, dalijasi įspūdžiais iš praėjusių metų ir galimybe koncertuoti Lietuvoje. Kurį momentą THE TEMPER TRAP karjeroje laikai TUOJU, kai iš nelabai žinomų muzikantų tapote populiaria grupe? Spėju, kad momentų, kai tai įvyko, buvo keli. Kaip tik neseniai grįžome į Australiją ir jau manėme, kad jie bus pamiršę mus, bet grojome priešais didžiausią minią – tikriausiai kokių penkiolikos tūkstančių žmonių. Didžioji Britanija negali skųstis nei populiarių, nei naujų grupių trūkumu. Kas, tavo manymu, jums padėjo ten prasimušti? Manau, kad tiesiog laiko leidimas šalyje, bendravimas su spauda. Be to, turėjome kelias geras TV reklamas, per kurias buvome pastebėti. Taip pat daug koncertavome, tai, manau, ir yra svarbiausia. Ar garso takeliai yra efektyvi priemonė skleisti savo muziką? Ar pastebite didesnį dėmesį po to, kai jūsų daina būna panaudota filme, seriale ar reklamoje? Ar jums įdomu, kur jūsų muzika yra naudojama, ar tai visgi yra vadybininkų reikalas? Muzikos panaudojimas visiškai priklauso nuo mūsų ir jei nėra visiško pritarimo, tuomet mes tą pasiūlymą praleidžiame. Šiais laikais sutarimas tampa vis svarbesnis, kai kalbama apie tavo muzikos pateikimą platesnei auditorijai. Top 40-tukai yra užgriozdinami vienoda muzika, todėl reklamos, filmai ir pan. yra alternatyvus būdas žmonėms sužinoti apie grupę. Kartu grojate nuo 2005-ųjų, tačiau iki pernai metų Australijoje sunkiai būtumėte surengę sold out koncertą. Kaip manai, kodėl taip dažnai grupės tampa pripažintos tėvynėje tik tada, kai išpopuliarėja užsienyje? Nežinau, kodėl taip atsitinka, bet pasakyčiau, kad iš visų šalių Anglija yra viena tokių vietų, kurioje tikrai skatinami vietiniai talentai. Radijas bei žmonės labai palaiko ir savus kūrėjus, ir atvykėlius iš kitų šalių. Jau beveik metai, kai su grupe persikėlėte į Didžiąją Britaniją. Ar jau adaptavaisi naujoje šalyje? Ar ji labai skiriasi nuo Australijos? Londonas yra kaip steroidų pripumpuotas Melburnas – čia visą laiką kas nors vyksta, tai labai gyvas miestas, ypač vasarą. Asmeniškai man tai buvo ganėtinai lengvas perėjimas, buvau pasiruošęs aplinkos pasikeitimui, o Londonas yra puiki vieta naujai pradžiai. Man pasisekė, kad keliaujant su grupe pavyko pamatyti nemažą dalį Europos. Visi žino apie muzikos tendencijas Didžiojoje Britanijoje ir JAV. O kaip su Australija? Tai tarytum truputį atskirta nuo viso pasaulio šalis. Kokia muzika populiari ten? Iš esmės topai ten tokie patys kaip ir visame pasaulye – su Jay Z ir Beyonce, bet yra ir daug kitokių muzikos srovių. Roots muzika čia labai populiari. Be to, čia visada klestėjo elektroninė muzika ir indie rokas. Taigi, nepaisant to, kad esame ganėtinai izoliuoti, tai mums netrukdo būti šiuolaikiškiems. Suformuoti grupę iš panašiai mąstančių žmonių gali būti labai sunku. Visi žinome milijoną pavyzdžių, kai grupės turėjo pakeisti daugybę narių, kol pasiekė tobulą sudėtį. Kaip jūs radote vienas kitą? Likimo pirštas? Na, dauguma mūsų susitiko darbe. Kai Dougy sugalvojo suburti grupę, jis kartu su Toby ir Johnny dirbo toje pačioje džinsų parduotuvėje. liverpool.lt

Toby grojo būgnais, o Dougy dainavo ir grojo gitara, todėl jie ir susimetė. Mes su Toby buvome draugais nuo 13 metų, o Dougy su Johnny taip pat buvo seni pažįstami, todėl mes visi tarytum sulipome kartu. Man atrodo, mus suvienijo tai, kad visi troškome žengti dar vieną žingsnį pirmyn. Mūsų visų muzikiniai skoniai skirtingi, bet kažkokiu būdu tai padeda dirbant studijoje. Kaip kuriate dainas: kažkuris yra kūrybinis lyderis ar labiau linkstate prie komandinio darbo? Sukuriate dainas lengvai ar vis dėlto tai gana ilgas procesas? Kurdami dainas išbandome viską, nėra vieno būdo. Dažniausiai pirma atsiranda muzika, tuomet Dougy parašo jai tinkantį tekstą. Bet kartais kuris nors ateina su pakankamai konkrečia mintimi, o kartais suklijuojame viską iš mažų idėjų. Iš tiesų nesame jaminė grupė, tačiau bandome kurti ir tokiu būdu. Sako, indie roko aukso amžius baigėsi maždaug 2006-aisiais, gitarinės grupės nebėra ant bangos, ateina elektrorokeriai. Jūs vis dar laikotės tradicinės sudėties (na gerai, be gitaros tu taip pat groji klavišiniais) ir sėkmingai judate į priekį. Ar kritikai per anksti nurašė roką, ar jūs nelaikote savęs tradicine roko grupe? Ah, nemanau, kad esame tradicinė grupė, nes mėgstame naudoti būgnų programavimą ir sintetinius efektus, tačiau grupės tą daro jau nuo 60-ųjų. Man atrodo, mes skiriamės nuo kitų tuo, kad buvome labai izoliuoti ir tai mums padėjo, nekreipėme dėmesio į tai, kas vyko aplink mus Melburno muzikinėje scenoje ir tiesiog koncentravomės į tai, ką darėme. Kažkaip žmonėms atrodė, kad tai šviežia. Dažniausiai kiekvieną grupę yra bandoma padėti į tam tikrą lentynėlę: atsiliepimų autoriai bando jus apibūdinti kaip kažką panašaus į U2, COLDPLAY ar RADIOHEAD. Ką patys manote apie tokius palyginimus? Jie labai pamalonina, bet mūsų dar laukia ilgas kelias, kol galėsime būti lyginami su tomis grupėmis. Tačiau RADIOHEAD mums yra vieni iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių, savo ilgoje karjeroje jiems pavyko išlaikyti tą meninį vientisumą ir tai tikrai įkvepia. Tačiau žiniasklaidoje sulaukiate ir kritikos, pvz., Pitchfork, vieni įtakingiausių muzikos kritikų pasaulyje, davė „Conditions“ (debiutinis grupės albumas – aut. past.) tik 4,6 balo iš 10. Vertinate visas tas „žvaigždutes“ ar manote, kad kartais apžvalgos yra rašomos net antrą kartą neperklausius albumo? Galų gale tai tik vieno žmogaus nuomonė ir jie (Pitchfork – aut. past.) turi teisę ją pateikti. Bet manyčiau, kad žmonės paklauso įrašo vien iš smalsumo, nepaisydami recenzijos. Pavyzdžiui, jei man kas nors pasakys, kad tas filmas arba tas albumas yra mėšlas, aš pažiūrėsiu ar paklausysiu tam, kad susidaryčiau savo nuomonę. Pernai koncertavote šimtuose skirtingų miestų, galybė naujų jau laukia jūsų. Ar nepabosta kartais gastrolės? Nepagauni savęs galvojančio: „na gerai, atgrojam šitą ir nešdinamės į viešbutį“? Kas turo metu labiausiai užknisa? Labiausiai nervina laukimas, tas bimbinėjimas ir bandymas išnaudoti laiką, kurį turi. Kalbant apie pasirodymus, jie visi pakankamai jaudinantys, nes mes visuomet grojame naujiems žmonėms, publikos reakcija yra tai, ko mes siekiame. Ir jei kurį vakarą nusiseka ne taip gerai, tai per kitą koncertą stengiamės dar labiau. 2009-ieji jums buvo sunkūs, bet ir reikšmingi. Ko tikiesi ir ką planuoji 2010-iesiems (nepaisant labai perkrauto koncertų tvarkaraščio)? Manau, pagrindinis šių metų tikslas yra išlikti kuo įmanoma produktyvesniais ir kol esame kelyje parašyti kuo daugiau medžiagos dainoms. Tačiau didžiausia metų dalis yra paskirta turui po JAV. Tiesa, šiuo metu mokausi piešti mangą ir tikiuosi, kad pavyks perskaityti šiek tiek daugiau knygų negu pernai. Lietuvoje yra žmonių, dievinančių roko muziką, bet jie gauna tik trupinius nuo didelio roko žvaigždžių stalo – atvyksta tik senos ir beveik nebepopuliarios grupės. Ar Lietuvoje THE TEMPER TRAP sulauksime, kai būsite in your 60’s? Na, būtų puiku manyti, kad Lietuva priimtų mus, kai būsime šešiasdešimtmečiai. Tačiau tikiuosi, kad aplankysime jus greičiau. Nėra lengva atvykti į kiekvieną šalį, tačiau planuojame paskirti tam visas jėgas.

p. 5


#23

Ką veikia slibinai

Tekstas: MARIJA Naktį, kai pavargėliai darbo žmonės gulasi į savo šiltas lovas, visi kiti dar nemiega. Nemiega ir trys slibinai. Jie pakelia savo milžiniškus sparnus ir išskrenda mėnulio link, į juodą naktį, žiūrėti, ką veikia dar nemiegantys padarai. O padarai veikia viską ir nieko. Žaidžia futbolą, spardydami vargšą kamuolį gatvės žibintams į veidus. Gaudo briedžius, kad juos surišę galėtų duoti paglostyti vaikams. Gano karvytes. Iš spintos traukia vis naujas pižamas, kol tos vieną vakarą netikėtai pasibaigia. Svajoja apie kalnus ir moteris, ant kurių dar nebuvo. Labai nori turėti sparnus, bet nesugeba jais paversti savo rankų. Bet visa tai nesvarbu. Svarbu, kad slibinai turi sparnus, jais naudojasi pagal paskirtį, viską fiksuoja savo šešiomis (o gal ir ne šešiomis) akimis. Pamatytas istorijas parsitempia į savo urvą. Tada belieka viską perleisti per gerklę ir jau galima liūdinti žmones. O kam juos liūdinti, juk ir taip gyventi – ne visada pats linksmiausias užsiėmimas? Šito paklauskite pačių slibinų. Kad žinotumėte, į ką kreiptis, pasakau jų vardus ir pateikiu trumpus aprašymus, kuriuos pavogiau iš ore.lt grotuvo (tikiuosi, jie nepastebės): Dominykas Vaitiekūnas – vaikystėje norėjęs tapti cirko direktorium ir veterinarijos gydytoju, apsisukus lemties ratui dabar gyvenimo priverstas cypsėti, trankyti būgnelį ir barškinti barškaliukais kartu su dar dviem liūdnais slibinais. Vaidas Kublinskas – vaikystėje svajojo tapti kosmonautu, tačiau dabar pritariant dar dviem likimo broliams niūniuoja, brazdina gitarą. Tai pats rimčiausias grupės narys, pasižymintis liūdnu veidu ir gilia menine

p. 6

kontempliacija. Aistė Lasytė – dar mažytė būdama norėjo būti ir cirko artiste, ir kosmonaute. Šiuo metu pasižymi muzikine ir moteriška intuicija, kurią išnaudoja kartu su savo dviem kurso draugais dainuodama ir spaudydama klavišus. Tai tiek vagysčių. Beje, iš karto turėčiau įspėti, kad prieš uždavinėjant kvailus klausimus, būtų labai protinga išgirsti, ką ši „grupė“ groja ir dainuoja. Taip, jei iki šiol nesupratote, visi trys slibinai groja ir dainuoja vienoje „grupėje“. Jos pavadinimas yra LIŪDNI SLIBINAI. Lengviausias ir labiausiai rekomenduotinas būdas tai padaryti (išgirsti dainas) būtų nueiti į Slibinų pasirodymo vietą ir pamatyti visus juos gyvus. Ne, ginklų neimkit, apsauga atims. Ugniai atspariu skafandru taip pat nepatariu rengtis, bus labai karšta ir nepatogu. Jei atidžiai laikysitės mano čia surašytų nurodymų, galbūt jums pavyks pamatyti ne tik tris slibinus, bet ir būgnais grojantį Betmeną (jo slaptas vardas yra Jonas Lengvinas). Jei labai pasiseks, išvysite ir šiek tiek šviežienos – žmogų, grojantį viršininku, nelietuviškai tariant, bosine gitara (taip pat turi slaptą vardą – Aušra Murauskaitė). O jei išdrįsite salėje būti atsimerkę, pamatysite triukų, kuriuos „grupė“ rodo, kai negroja ir nedainuoja (taip pat ir tuos, kuriuos rodo, kai groja ir dainuoja). Jei išbūsite iki pabaigos, galbūt nustebsite pastebėję, kad apsiverkėte iš... juoko. Taigi, nepatingėkite kokį vakarą užmigti vėliau, pasirodo, nemiegant atsitinka daug įdomių dalykų.

liverpool.lt


#23

UŽSIMERK-ATSIMERK: VIS PO TRIS PO TRIS

Tekstas: KAMILĖ Šį balandį skaičius „trys“ sukasi ne vienoje galvoje. Tai normalu, nes priežasčių tokiam sukimuisi – begalės. Juk skaičius „trys“ apskritai – geras skaičius. Ir jo aplink mus kur kas daugiau negu kada nors pagalvojai. Spėju, apie tai visai niekada negalvojai. Galim pagalvoti kartu. Padėsiu.

analizes ir interpretacijas rašo. Neapsigaukime, su literatūrine verte tai mažai sąsajų turi. Čia vis – skaičių magija. §§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§

§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§ Jau augom su trimis paršiukais ir trimis broliais. Tradiciškai tvarkingais klasikiniais pietumis laikomi pietūs iš trijų patiekalų (o taip. Sotu). Prietaringiesiems sėkmę neša trilapis; ir kai pernelyg domimės kuo neturėtume, mūsų prašo nekišti savo trigrašio (taigi po tokį, kur beeitume, turim kiekvienas). „Luck comes in threes“ – sako anglai. Ir jie teisūs. Bent jau labai norėtųsi tuo tikėti. Aš tikiu. §§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§ Taigi trys – geras skaičius. Geras ir todėl, kad nors dar kitas kartas garantuoja, vis tiek trečias yra tas, kuris nemeluoja. Ir su „...tryyyyssssss!!!!“ komanda darom kažką kartu. Net vaikų, sako, sulaukus trejų nebeverta pradėti auklėti – vėlu. Mat trejų jie jau – asmenybės. Trys iš keturių rūkalių šio

įpročio visiškai atsikrato be jokios pašalinių pagalbos, patys. Ir kertu lažybų, nežinojai, kad drambliai skubėdami sutaupo trečdalį energijos, nes moka bėgti ir eiti vienu metu. Taigi mes, dvikojai, esam trečdaliu labesni energijos švaistūnai. §§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§ Trys – tiek žmonių nereikia pastumti neužsivedančiam „Smarto“ mašiniukui. Ir tiek pat kartų per tris šių metų mėnesius teko daužyti gigantiškus varveklius nuo stogo, po kuriuo gyvenu. Galingą žiemą teko paturėti. Gerai jau gerai, matau kaip raukaisi – grįžkim prie muzikos. Ir trijų. Nes trys – skaičius geras; o trejetų muzikoje rasime net pernelyg nesistengdami.

Būtent todėl muzikos grupės ir pavadinimams neretai trejetą renkasi: turim 3OH!3, THREE DAYS GRACE ar THREE DOORS DOWN. Dar daugiau turim grupių iš trijų raidžių (REM, HIM, YES, SEL ar ŽAS). Skaičiuoti, kiek atlikėjų džiaugiasi ir džiugina trim ir daugiau išleistų albumų, jau nesiimu. BECK „Loser“, BLUR „Girls & Boys“ ir SOUNDGARDEN „Black Hole Sun“ – trys vaizdo klipai, kuriuos geriausiai atsimenu iš vaikystės (savuosius tris atsimeni?). Ir ne, tada buvau jau ne trejų. Bet muzikinį skonį jie, kaip matau, pakoregavo. §§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§ Apie tris postringavau ne šiaip sau. Jis – tikrai geras skaičius. Ypač šį balandį. Nes aš, tu ir mes visi, tos pačios muzikos mylėtojai, jau trečius metus gyvenam ja, kurdami LIVERPOOL bendruomenę. Su tuo ir pasisveikinkim save. Ir bent tris kaimynus artimiausiame LIVERPOOL vakarėlyje. Tris kartus.

§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§§ Turim tokį intervalą, vardu tercija. Ir tokį ansamblį, kurį vadinam trio arba tercetu. Apie trejetus dainuoja visas pasaulis: visa Lietuva kiekvienai progai ir neprogai pasitaikius traukia „Tris milijonus“; už Atlanto – SMASHING PUMPKINS („Thirty-three“), už Šiaurės jūros – MASSIVE ATTACK („Three“), o iš Britnės to paties pavadinimo dainos teksto gerbėjai beveik

Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

p. 7


#23

interviu

Apie roką analitiškai su Emilija Visockaite, knygos „Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą“ autore Kalbino: KAROLIS Emilija Visockaitė, 22 m. rašytoja, jau tuoj tuoj (tikslią išleidimo datą leidykla slepia netgi nuo pačios autorės) išleis savo debiutinę knygą. Ne apie bet ką, o apie Lietuvos roką. „Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą“ vadinsis. Intriguoja. Kalbiname Emiliją, norėdami sužinoti daugiau. Sužinojome ne tik apie knygą, bet ir apie merginos požiūrį į roką apskritai. Jis kaip reta gilus ir analitinis. Apie Emiliją. Tik faktai: Yra rašiusi „Šiaurės Atėnams“, „Pravdai“, „Literatūrai ir menui“, „Kinui“. Muzika rimtai domisi nuo 7 klasės, kai išgirdo... Eminemą. Už širdies labiausiai griebia sunkesnė ir senesnė muzika: LED ZEPPELIN, METALLICA, NIRVANA, PEARL JAM, NOIR DÉSIR. Iš lietuvių – ARKLIO GALIA ir MANDRAGORA. I dalis: knyga Supažindink mus su knygos turiniu: kokios pagrindinės temos? Tema yra Lietuvos roko kultūra – kokia ji buvo, kokia galėtų ir turėtų būti. Tai knyga ne tiek apie muziką, kiek apie sąlygas, reikalingas roko muzikai normaliai egzistuoti. Apie tai, ko reikia eiliniam roko muzikos gerbėjui (sprendžiu pagal save): roko festivaliai, roko klubai, koncertai, radijas, grojantis roką, laida per televiziją, periodinis muzikinis leidinys ir pan. Kokybiška muzika gali atsirasti ir be šių dalykų, tačiau tobulėti jai bus labai sunku, o konkuruoti su užsieniu – neįmanoma. Knygoje pristatau du laikotarpius: 1987–1989, dainuojančios revoliucijos metai, ir dabartis (nors 2009 m. jau irgi šiokia tokia praeitis). p. 8

Sąjūdžio laiką pasirinkau ne dėl politinių priežasčių, o todėl, kad tuo metu, mano nuomone, roko kultūra Lietuvoje funkcionavo aktyviausiai, net, sakyčiau, vešėjo. Tuo metu iš visų pakampių pirmą kartą išlindo metalo grupės, kūrėsi roko klubai-organizacijos, vienijusios muzikantus ir vadybininkus. Vyko pirmieji grandioziniai tarptautiniai roko festivaliai. Pavarčius kokią nors „Komjaunimo tiesą“, akivaizdžiai pamatai, kiek daug mes dabar neturime. Taigi knyga primins, kas buvo, ir apytikriai susumuos, ką turime dabar. Kokioms grupėms skiriama daugiausia dėmesio? Kokiems laikotarpiams, kokiems stiliams? Iš 1987–1989 m. norėjosi aprėpti kuo daugiau grupių, ne su visų atstovais pavyko pasikalbėti, todėl rėmiausi to meto recenzijomis, atsiliepimais, įrašais. Nors negalėjau nepaminėti tuometinių supergrupių, svarbiausia buvo priminti puikias, bet užmirštas, Nepriklausomybės pradžioje iširusias grupes, pvz., RAMYBĖS SKVERAS, TRYLIKA, DYKUMA, ORKUS, kurie pavirto REBELHEART, ar kad ir KARDIOFONAS, kurį visi žino dėl vienos dainos, nors visas albumas „Šliaužk į kopas“ yra pritrenkiantis. Stengiausi ribotis roko stiliumi, kaip aš jį suprantu, nuo metalo per šiek tiek new wave’o iki pankroko. Kas iš šiuo metu aktyvių grupių sulauks daugiausia dėmesio? Knygos dalyje apie dabartinę roko kultūrą norėjau pristatyti keletą, mano nuomone, puikios muzikos pavyzdžių. Norėjau, kad tai būtų jaunos ir mažai žinomos grupės (tiesa, nuo tada, kai buvo darytas interviu, ne viena iš jų sugebėjo tapti labiau žinomesnė). Perklausiau visą frype’ą, daug ką iš myspace, „Ore grotuvo“, tačiau reikia pasakyliverpool.lt


#23

ti, kad daugiau grupių pastebėjau vaikščiodama į koncertus. Tai vėlgi ne grupių kaltė – pasidaryti pakenčiamą įrašą nedaug kam pasiseka, kita vertus, aš visada labiau vertinau grupes, kurios gyvai skamba geriau nei įrašuose. Konkrečiai galiu paminėti GRIM CITY, WOZU, DELYRO ir kt. Ar LIVERPOOL bendruomenė knygoje bus paminėta? Jei taip, kokiame kontekste? LIVERPOOL miniu kaip vieną iš muzikinės popierinės spaudos mohikanų. Nors visi dabar keliasi internetan, aš vis dar džiaugiuosi atradusi jūsų laikraščio numerį, kurį galima pačiupinėti. Miniu ir pačią bendruomenę, tačiau, kai dabar pagalvoju, per tuos keletą mėnesių, gal jau ir pusmetį, jūs išaugot, pasikeitėt, o knygos teksto jau nepakeisiu. Bet aš čia neatsiprašinėju (šypsena). Kokiu stiliumi informacija bus pateikiama knygoje? Turiu omeny, ar tai labiau mokslinė, ar, pavadinkim, pramoginė, platesnei auditorijai skirta knyga? Knyga publicistinė – sudaryta iš mano darytų pokalbių ištraukų, senos spaudos iškarpų, nuotraukų ir mano pačios rašyto teksto. Pagrindinis adresatas, matyt, yra tas roko kultūros dalyvis, kuris vaikšto į sausakimšus kabakus klausyt grupių, grojančių ant 2x2 m pakylos. Jam įdomesnė turėtų būti pirmoji knygos dalis apie praeitį. Norėčiau tikėtis, kad dabartinės situacijos pristatymas pritrauks į tuos kabakus ir vieną kitą Sąjūdžio laikų muzikantą, kurie, mano kalbinami, burbėjo, kad visas mūsų jaunimas parsidavęs ir nieko gero grot nemoka... Deja, mūsų roko kultūra neturi galimybių viešintis, todėl vyresnioji televizoriaus žiūrėtojų karta niekad ir nesužinos apie geras grupes. Kodėl nusprendei parašyti šią knygą? Kas labiausiai motyvavo? Gavau galimybę rašyti apie tai, kas man įdomu. Prieš metus mano požiūris buvo maždaug toks: muzika man viskas, bet Lietuvoje geros muzikos beveik nėra. Tai reikia parašyti apie tai, kaip buvo gerai prieš 20 metų, kai apie puikų lietuvišką roką rašė visi laikraščiai. Bet kaip visada nutinka, knyga sukūrė autorių. Teko prilipdyti antrą knygos dalį ir pripažinti – nepaisant to, kad roką ignoruoja visa be išimties žiniasklaida, jis gyvas ir įdomus. Trumpai apibūdink knygos kūrimą: nuo idėjos iki galutinio rezultato. Kaip rinkai informaciją, kiek laiko iš viso užtrukai? Informacija buvo renkama gaudant po Lietuvą (ir net Amerikoje) kažkada grojusius žmones, kurie dabar dirba kokiais nors šaltkalviais ar policininkais ir anaiptol ne visada nori prisiminti, ką pridirbo prieš 20 metų. Su žymiausiais iš principo nekalbėjau – jie ir taip dažnai girdimi. Keista, bet turbūt įdomiausia buvo sėdėti bibliotekoje ir skaityti seną spaudą. Sunku patikėti, kiek daug vietos ten buvo skiriama kultūrai, jaunimo muzikai, ir tai buvo ne šiaip blevyzgos, o rimti kritiniai straipsniai ir diskusijos. Knyga buvo pagaminta labai greitai, gal per keturis mėnesius aktyvaus darbo (o dirbau visiškai viena). Tai lėmė gautas valstybės finansavimas, kuris yra ir sėkmė, ir baisus įsipareigojimas. Kaip tavo aplinkos žmonės reagavo į knygos išleidimą – manė, kad tokia knyga reikalinga, o galbūt nesuprato, kodėl tuo užsiimi? Nežinau, keista ar ne, bet visi iki vieno sakė tą patį: „Oi, kaip gerai, kaip seniai tokios knygos reikėjo!“ Tai irgi daug sako apie lietuviškąją roko kultūrą – ji labai daug kam rūpi, kažkas tik turi žengti tą žingsnį ir padaryti kažką, ir visi tada subėgs iš paskos. Knygos išleidimas – visų pirma duoklė sau (kaip rašytojai) ar duoklė muzikai? Šioje knygoje manęs bus mažai – aš tik žmogus, surinkęs informaciją, daręs pokalbius ir viską užrašęs. Net tai, kas galbūt atrodys kaip subjektyvi nuomonė, daugiau yra logiška išvada iš to, ką mačiau vaikščiodama po koncertus ir festivalius. Svarbiausia duoklė tam, ką gero turime Lietuvoje ir ką dažnai pamirštame užsiėmę burbėjimu apie popsą.

liverpool.lt

II dalis: Emilijos požiūris Tavo požiūris į LIVERPOOL bendruomenės veiklą. Ji prasminga/neprasminga, tinkama ar galėtų būti geresnė? Gerai tai, kad LIVERPOOL bendruomenė turi savo veidą, aiškią kryptį. Visai nesvarbu, kad aš galbūt norėčiau, kad tai būtų „Vilniaus“ ar „Anykščių“, o ne „Liverpool“ bendruomenė. Svarbu, kad ji aktyvi ir vienija žmones. Šito mūsų kultūrai trūksta labiausiai – mes visi po vieną ir niekas nieko nedarom. O čia kažkas turėjo didelę aistrą, sukūrė apie tą aistrą laikraštį ir pasirodė, kad dar krūva žmonių jaučiasi taip pat. Manau, tai labai gerai. Dabartinė muzikantų karta vs senoji karta. Pliusai, minusai? Nemanau, kad galima taip lyginti. Kiekviena karta kuria savo kultūriniame kontekste, su savo muzikos išmanymu ir madomis. Tai, kad dabar prieinama nepalyginamai daugiau užsienio muzikos, nebūtinai yra geras dalykas – atsirinkti ne visi sugeba ir klasika, svarbiausi roko muzikos pamatai, pasimeta tarp krūvos šių dienų atlikėjų. Gerai tai, kad dabar prieinama daugybė informacijos, išmokti groti gitara tereikia valios. Senoji karta, be abejonės, pranašesnė tuo, kad sugebėjo dainuoti lietuviškai. Dabartinė mada grupes vadinti angliškai ir rašyti angliškus tekstus man kelia juoką ir aš esu įsitikinus, kad ji greitai praeis. Paradoksalu, bet dabar blogai ir tai, kad viskas galima: nežinau, kas turėtų nutikti (ir nemanau, kad mes norėtume, jog tai nutiktų), kad rokas vėl įgytų tokios jėgos, kokią turėjo prieš 20 metų. Tačiau Vakaruose tas pats – Vietnamo karas seniai baigėsi ir 1967-ieji nepasikartos. Bet atsiras kas nors kita. Apie Lietuvos alternatyvią muziką dabar turi labai daug informacijos. Kokias bendras išvadas gali pateikti? Kokia ta mūsų alternatyvi scena? Mūsų alternatyvi scena yra nedidelė, bet kokybiška ir aktyvi. Per paskutinį pusmetį Vilniuje atsirado bent trys naujos vietos, kur galima pasiklausyti roko. Kaip pastebėjau, apie žlugusį mūsų roką daugiausia burba tie, kurių domėjimasis muzika ribojasi TV ir radiju ar netgi ir internetu, kur surasti lietuviškos grupės įrašų taip pat reikia pastangų. Bet jei išeini iš namų, galų gale pamatai, kad net nespėji nueiti visur, kur norėtum, – jau ne vieną kartą yra buvę, kad tą patį vakarą plėšausi tarp dviejų koncertų. Kai aš sakau „rokas“, aš turiu galvoje platų stilių spektrą – ir pankroką „Musėje“, ir metalą „Mulen ruže“, ir indie LIVERPOOL. Labai svarbu, kad žmonės netupėtų viename stalčiuke, manydami, kad kitų stalčiukų nėra. Mūsų ne tiek daug, kad galėtume vieni kitus ignoruoti. Nesu tikra, kiek originali yra mūsų indie scena, bet galiu garantuoti už ekstremalų black, death ir pan. metalą, kuris sėdi gūdžioje provincijoje ir išlenda porą kartų per metus, kad išvestų savo senuosius gerbėjus iš proto. Pagrindinė problema yra tai, kad alternatyva pasireklamuoti gali internete (svetainėse, kurias lanko tie patys žmonės), nelegaliais skelbimais gatvėse ar kokio didesnio festivalio anonsu delfyje. Didžiausi dienraščiai per visus savo kriminalus muzikai neskiria nė trupinėlio vietos. Tai, kad numirusi MTV ar „Pravda“ per metus iškeldavo po vieną savo protežė (kad ir gerą), yra lašas jūroje. Visiems tiems jauniems žmonėms, kurie gerai groja, kuria dainas, įrašinėja albumus (!), tarsi lubos uždėtos – groji ir grosi tame „Poge“ tiems patiems 50-100200 žmonių. Ar čia toks muzikanto gyvenimas? Kiek laiko gali tuo užsiimti? Kol tau 22–25 metai, dar gali, o paskui? Kokias matai Lietuvos muzikos perspektyvas? Manau, viskas bus gerai. Pasaulyje dabar sprendžiama, kaip gyventi su nelegaliai parsisiunčiama muzika, o Lietuvoje – kas išvis yra muzika. Aš net neabejoju, kad laukinio kapitalizmo bumas, visas tas išprotėjęs vartojimas, olialia mergaitės praeis. Jau praeina. Kiek žmonių dabar perka ekologišką, nors ir brangesnį maistą, kiek žmonių vinilus blusų turguose. Baigs šimtai vadybininkų studijas, gal bent trys iš jų padės jaunoms grupėms. Sukurs kas nors meninį filmą apie lietuvišką roką, „Relax FM“ paskirs nebe tris minutes, o tris valandas klasikiniam rokui, gal koks blogeris gaus skiltį didesniame laikraštyje... Dabar jau visi esam Nepriklausomybės vaikai, užaugę laisvai, niekam kaltės nebesuversim. Gal jau mūsų, o gal dar kitos kartos pedagogai, nuėję į mokyklas mokys nebe vien „Plaukė žąselė per ežerėlį“, o ir apie kokius ledzepus. Švietimo, tik švietimo daugiau.

p. 9


#23

NAUJIENOS THE DOORS – į didįjį ekraną

THE LIBERTINES grįžta

menininkas susitiko dar pačioje jų karjeros pradžioje, greitai įgavo pasitikėjimą, todėl turėjo puikią galimybę muzikantus lydėti, stebėti ir fiksuoti jų gyvenimą daugiau nei 10 metų. Anksčiau nematyti fotojuostose įamžinti U2 momentai, tikimasi, pritrauks minias prisiekusių grupės gerbėjų.

JOY DIVISION suskambės vėl

Balandžio 9 d. į kino sales atkeliavo jau puikiai kritikų vertinamas dokumentinis filmas apie THE DOORS. „When You’re Strange“ suteikia progą naujai pažvelgti ir įvertinti legendinių rokerių kūrybą bei palikimą. Juostą režisavęs Tom DiCillo įspūdingos grupės istorijos dar įspūdingesniam atskleidimui į komandą pasikvietė Johnny Deppą, kuriam teko pasakotojo vaidmuo. Aktorius prisipažįsta, kad ši užduotis, kaip, beje, ir rezultatas, jį itin sužavėjo. Filme panaudota daug anksčiau nepublikuotos vaizdo medžiagos apie legendinę grupę. Juostos garso takelis, kuriame ne tik studijiniai, bet ir „gyvi“ įrašai, prekyboje pasirodė kovo pabaigoje.

Iš skandalų ir narkotikų neišbrendantis Pete Doherty vėl gros su THE LIBERTINES. Grupės nariai vėl pasirodys kartu, tačiau naujų dainų kol kas nežada. Garbė išleisti THE LIBERTINES ant scenos teks Reading ir Leeds festivaliams šį rugpjūtį. Viename Londono bare muzikantai žurnalistams teigė per suplanuotus pasirodymus norintys visų pirma puikiai praleisti laiką ir viliasi, kad po jų gros toliau. Tačiau pabrėžė, kad net ir du mėnesiai grupei yra daug. „Bus kaip bus“, – teigė atlikėjai.

Nematytos U2 akimirkos

Naujas OASIS singlų rinkinys

Šią vasarą OASIS ruošia dar vieną duoklę gerbėjams. „Time Flies“ – taip vadinsis į vieną vietą surinkti per 15 metų Jungtinėje Karalystėje išleisti grupės singlai. Jų rinkinyje bus 26: įskaitant „Supersonic“, „Cigarettes and Alcohol“, „Wonderwall“, „Falling Down“ ir „Don’t Look Back in Anger“. Beje, tarp parengtų kūrinių neišgirsime „Sunday Morning Call“. Bus galima įsigyti ir ypatingą rinkinio leidimą su papildoma vaizdo medžiaga.

p. 10

Šių metų gegužę sukanka 30-osios JOY DIVISION vokalisto Ian’o Curtis’o mirties metinės. Ketverius metus gyvavusio kolektyvo bosistas Peter Hook šią datą rengiasi paminėti pergrodamas debiutinį grupės albumą „Unknown Pleasures“. Jam turėtų talkinti keletas bičiulių, ir kol kas neaišku, ar prie jų prisijungs likę I. Curtis’o kolegos.

Jack White: NE internetui!

Iki birželio pradžios „Proud Galleries“ lankytojai Londone gali pasimėgauti iki šiol niekur neviešintais kadrais iš U2 gyvenimo. Parodą, pavadintą „U2: The Early Years“ parengė plačiai pripažintas ir apdovanotas, ypač į Airijos muzikos scenos gyvenimą besiorientuojantis Colm Henry. Su grupe foto-

Neseniai viename interviu Jack White išreiškė itin nešiuolaikišką, tačiau menine prasme pateisinamą požiūrį į visagalį internetą, jį išvadindamas pagrindiniu muzikos priešu. Atlikėjas teigė, kad vis dar gyvena iš esmės ignoruodamas pasaulinį žiniatinklį, nes jame nėra vietos muzikai kaip pagarbos vertam menui. Ir nors neneigia kartkartėmis pasinaudojantis internetu, greitai susierzina dėl kitų lankytojų ir jų aršių komentarų.

INDIE scena


#23

yeasayer

Tekstas: GAILĖ Visa diena buvo gana keista. Neradau sau vietos, bet neaišku, kodėl buvo taip neramu. Buvau įsitikinus, kad išvers iš koto, gal dėl to ir jaudinausi. Dieną prieš (penktadienį) maniau, kad jis sekmadienį, bet susitikus su draugais SPS paaiškėjo, kad rytoj. Beje, ten koncertavo itin prastos grupės. KLAUS – kam patinka siaubingai dirbtinas glamelectro-rock ir modelių kūnai. Bet tai greit pasimiršo. Atėjo šeštadienis ir apie aštuntą jau stovėjom eilėj prie „Paradiso“. Tai buvusi bažnyčia, labai graži. Apšildė toks vienas dainininkas. Keista, kaip vienas ant scenos galėjo taip visus uždegti, tik neatsimenu jo vardo. Bet šiek tiek panašus iš išvaizdos į Chrisą Keatingą, dėl to įėjus net išsigandau, kad jau prasidėjo

INDIE scena

pagrindinis koncertas ir jis kažkodėl ten vienas. Bet dabar atrodo bergždžiai visi šitie žodžiai. Tikrai labai sunku nusakyti tokį koncertą. Tiesiog buvo labai gražu ir profesionalu, ir šokti norėjosi visą laiką be sustojimo. O beje, buvau pačiam pačiam prieky! Tik truputį nervino dvi tokios olandės, nuolat vaipėsi staipėsi, bet čia tik tarp kitko. Ir, aišku, išėjo ir sugrįžo. Ir klausė, dvi ar tris? Ir, aišku, tris, ir, aišku, „Sunrise“ ir 2080. Likau apsvaigus ir kai važiavom per lietų su dviračiais, nesijautė jokio lietaus, tik norėjosi dainuoti: UUuuu uuu UUuuu („Madder Red“). Bet žodžiai tikrai užknisa šiuo atveju.

p. 11


#23

PATS TU TOKS – NEBLOGAS ANTIBLOGAS Tekstai: MANTAS IR ALBERTAS

MGMT – „Congratulations“ 

elelmentas. Tiesiog reikia pripažinti, kad MGMT yra užkietėję studijiniai perfekcionistai ir sąskambių filosofai, o kepurę jiems kelia ir senasis studisėda Polas Makartnis.

FOREST SWORDS – „Dagger Paths“

Kai pirmą kartą pamačiau ir išgirdau MGMT, pamaniau, kad Marcas Bolanas kažkuria prasme yra vėl gyvas. Fantaziją pranokstantis grupės įvaizdis ir drąsios aštunto dešimtmečio pop kultūros interpretacijos buvo dueto kelias į didelę sėkmę jau debiutiniu albumu „Oracular Spectacular“ 2008-ųjų pradžioje. Siela ir kūnu pelnyta sėkmė antrąjį grupės albumą pavertė vienu laukiamiausių šių metų muzikinių įvykių su visais iš to išplaukiančiais pašaliniais poveikiais. „Congratulations“ nėra tas albumas, kurio reikėtų labai nekantriai laukti – tuomet pats perdegsi, o diską beliks paridenti į kambario kampą. Nors spalvingas, kaip ir „įspėta“ viršelyje, šis 9 naujų kūrinių rinkinys MGMT stilistiką paslenka vos vienu kitu centimetru nuo pirmtako. Mažiau 70’s, daugiau 60’s. Vietoje disko byto čia karaliauja sodrios klasikinio roko bosinės partijos, labiau „aptrintas“ ir „Congratulations“ jonikų ir sintezatorių arsenalas. Yra ir 12 minučių kelionė „Siberian Breaks“ ir šiurpoka lopšinė „Lady Dada’s Nightmare“ – aliuzija į Lady Gagą ar į Velvet’ų „Lady Godiva’s Operation“? Žymiai aiškesnė dedikacija yra „Brian Eno“. Man šis kūrinėlis patiko labiausiai, toks senov(b)iškai sukaltas gabaliukas apie kadaise baisiai madingą muzikos dievybę, vėliau persikūnijusią į Microsoft programinių produktų garso efektus. Potencialiais hitais gali būti „Someone’s Missing“ ar „Flash Delirium“, tačiau tokių kaip „Time to Pretend“, „Kids“ ar „Electric Feel“ čia nėra. Galima ginčytis, ar tai yra minusas. Aš MGMT nelaikau grupe, kurios kūrybos svarbiausias aspektas būtų „song of the year“. Jie įdomūs kiekviena puikiai įsegta keistenybe ir ekstravagantišku jos derėjimu prie naftalininio lietpalčio. Jeigu rimtai, visa tai yra fake, surogatas, išsiliejęs antspaudas. Kažkur „Congratulations“ keistenybių krūvoje skamba tokios kreivos kreivos piemenėlio švilpynės. O mes tikime, kad tai derantis hipiškas p. 12

„Olde English Spelling Bee“  yra vienas iš tų tikrai nepriklausomų leiblų (ne kokių nors dukterinių „Sony BMG“ ar „Warner Music“ padalinių), kurie leidžia šviežiausius muzikos projektus, dažniausiai mažabiudžečius ar visai bebiudžečius, tačiau pačius nuoširdžiausius ir kūrybiškiausius ar inovatyviausius. Toks yra ir FOREST SWORDS projektas. Muzika neapribota žanrų rėmų ar vyraujančių tendencijų. Na, bent jau iš dalies. Jau kuris laikas dalis nepriklausomos muzikos žengia lo-fi keliu ir FOREST SWORDS iš jo neišklysta, tačiau atrasti panašiai grojančių nebūtų labai lengva. FOREST SWORDS nepriskirsi nei Bruklino, nei San Francisko ar kokio nors Ostino lo-fi scenai visų pirma dėl to, kad žmogus, atsakingas už šį projektą, ne tik kad nėra iš anksčiau minėtų miestų, bet ir apskritai nėra amerikietis. FOREST SWORDS yra iš Liverpulio, ir šiuolaikinės britų muzikos įtaka jaučiama. Turiu omenyje UK didmiesčiuose užgimusią, dub ritmu ir sodriom boso linijom prisotintą elektroninę muziką (dubstepo terminas, manau, jau nebeaprėpia visko, kas iš šios muzikos išsirutuliojo). Todėl ir BURIAL tarp FOREST SWORDS myspace’o draugų visai nestebina. Tačiau tarp tų draugų yra ir SUN RA, ir HEALTH (pastarųjų įtaka aiškiausiai jaučiama „If Your Girl“ dainos antroje pusėje), todėl tikėtis tiesiog dar vieno tamsaus urbanistinio dubstep peizažo neverta. Greičiau jau prerijų ar stepių peizažai iškyla mintyse. Be to, FOREST SWORDS muziką galima drąsiai vadinti psichodeline (todėl mėgstantiems kategorizuoti norisi lipdyti visokias psichodelic dub etiketes). „Dagger Paths“ dainose jaučiama keista įtampa – tribal perkusija dažnai primena kokios nors indėnų genties karo giesmes,

gitaros reverbuose ir elektroniniuose efektuose besiblaškančios sempluoto vokalo atplaišos kuria paslaptingą, vaiduoklišką atmosferą. Bet jei vaiduoklių nebijote, siūlau paklausyti, nes FOREST SWORDS tikrai šviežia.

TITUS ANDRONICUS – „The Monitor“

Kas yra nuoširdumas? Kai tave pažemina, išmeta ir atstumia, bet tu dar turi pakankamai jėgų visiems parodyti, kiek atsarginių katapultų ir parašiutų tavyje glūdi ir kaip garsiai gali apie tai išrėkti pasauliui. O dabar apie šią būseną detaliau. Prieš dvejus metus pasirodęs debiutinis grupės TITUS ANDRONICUS albumas sulaukė visuotinai pozityvios kritikų ir publikos reakcijos. Pavadinimą nusidžiovę nuo kruviniausia laikomos Šekspyro tragedijos, niu-džersiečiai geba derinti striksintį indie su garažinėm gitarom, punk’ovu vokalu ir savo žemiečio Briuso Springsteeno intonacijomis – bent dėl įdomumo. Beveik tas pats ir grupės antrajame – „The Monitor“. Tekstai, kurie galėtų kviesti ir literatūrinei diskusijai prie arbatos puodelio, čia sprogdinami taip, kad tu suprastum, kaip iš tiesų skauda. Tokia skaudi patirtis  „No Future Part III“  netrukus perauga į tikrą maratoną su kliūtimis – „Richard II“. „The Monitor“  turi ir kitą istorinį refreną – JAV pilietinį karą, bet tai daugiau metaforiškas priminimas, kuo gali labai greitai virsti kiekvieno amerikietiškoji svajonė. TITUS ANDRONICUS dainuoja žmogiškai, t. y. savanaudiškai. Todėl minėtu nuoširdumu jie lenkia ir Kanados žvaigždūnus ARCADE FIRE („A More Perfect Union“). Vos iš mirties taško pajudantis reikalas „A Plot in which to Piss“ išsivysto į 8 minučių post-punk maršą. Tai kaip PIXIES, bet greičiau kaip GUN CLUB. Vėliau dar prisideda pianinas iš E-STREET BAND skambesio. Albume sužiba daug atlikėjų iš Amerikos muzikos šauniausiųjų rato: WYE OAK,VIVIAN GIRLS, PONYTAIL ir kiti. Man patiko TITUS ANDRONICUS, nes INDIE scena


#23

PATS TU TOKS – NEBLOGAS ANTIBLOGAS Visada daugiau: PATSTUTOKS.LT jie savąsias tragedijas ir simfonijas (su gera doze pompastikos) kuria žvelgdami į turiningą amerikietiško grunge ir punk palikimą. Žinant jų geografinę padėtį, panašu, kad vaikinai ilgai negalvojo, ko imtis. Kai „For Score Seven“ pasigirsta Neilo Youngo lūpinė armonikėlė, pritariamas priedainis „You won’t be laughing...“ ir kareiviškas ragas, supranti, kad ir Amerikoj yra šaknys. Ir autoritetai.

SURFER Coast“

BLOOD

„Astro

Nesakau, kad jie vieninteliai muzikos avangardo kariai, tikrai ne, tačiau tokius albumus kaip antrasis grupės „Odd Blood“ malonu klausyti dėl išlaisvinto skambesio. Jie teikiasi kurti kiekvieną dainos momentą, jiems neužtenka post-punk pusfabrikačių, kuriais, pripažinkime, minta daugybė indie projektų. Jau anksčiau klausytojų ausis pasieku-

THE RUBY SUNS – „Fight Softly“

Puikiai pamenu vieno-žmogaus-orkestrėlio THE RUBY SUNS albumą „Sea Lion“, pasirodžiusį 2008-aisiais. Tuomet linksmos vaikų darželio melodijos su spalvotu albumo viršeliu plaukė kartu su daugybe kitų indie naujienų ir užkliuvo. Yra kažkas. Kad tai jaunuolio Sun Ryan McPhun talentas, suprantu tik dabar, klausydamas šviežieną „Fight Softly“. Nebėra jokio besišypsančio indie – apsisukimas jei ne 180, tai 90 laipsnių tikrai. Elektronika, primenanti ANIMAL COLLECTIVE praėjusių metų šedevrą ir atitinkamai aidintis atlikėjo balsas. Keista, bet faktas – kelių žmonių kombinacija yra žymiai pastovesnis darinys nei košė vieno ir to paties asmens makaulėje. Kai susiburiama, gimsta taisyklės, o THE RUBY SUNS leidžia sau tai, už ką šiuolaikinės muzikos klausytojai turėtų šį vardą tiesiog palikti šalikelėje. Pretenzingas grūvas „Cinco“ švelniai pajuokia pernykščius debiutantus PASSION PIT, netrukus į mūsų dienas perkeliamas chaotiškas paradas „Cranberry“, o dar vėliau surengiama šizo-diskoteka „How Kids Fail“. Tai nėra indie, tačiau nuotaika tikrai nesubjurs – pozityvo pakankamai. Atrodo, kad autorius paklausė, kaip šauniai įvairūs remiksuotojai pasidarbavo  su kolegų HEADLIGHTS kūriniais, ir nusprendė imtis darbo pats.

INDIE scena

Kurį laiką  SURFER BLOOD  debiutą  „Astro Coast“  ignoravau. Tačiau pagyros perspektyviems jaunuoliams sklido iš visų kampų, tad neatsilaikiau. Prisipažinsiu, kad tikėjausi daugiau. Groja ketvertukas iš Floridos kokybiškai. Groja surf indie roką, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieką fuzzy gitaros, ir ‘sing along’ priedainiai, tačiau kažko ypatingo ar labai įdomaus nepateikia. Žinoma, dainos kaip „Swim“ ar „Twin Peaks“ yra tikri hitai, tiesiog spinduliuoja gera nuotaika ir į galvą krenta iš pirmo karto, bet yra ir tokių kaip „Anchorage“, kurias norisi tiesiog prasukti. „Take It Easy“ bandoma žaisti tropical motyvais, pati pradžia netgi skamba kaip ABE VIGODA, tačiau galutinis rezultatas vis tiek kažkas panašaus į VAMPIRE WEEKEND. Kad SURFER BLOOD stengiasi skambėti įdomiau, rodo „Slow Jabroni“ su užuominomis į psichodeliką, bet tarsi bijoma išeiti už gitarinio indie roko ribų. Tam tikrame kontekste (pavyzdžiui, kokiam nors pube ar open air’e gyvai) turėtų būti tikrai linksma, tokios dainos kaip „Floating Vibes“ ar jau minėta „Swim“ tam ir sukurtos, o kur dar „Catholic Pagans“ priedainis... Dar norėjau paminėti „Harmonix“, vieną labiausiai patikusių iš viso albumo. „Astro Coast“ nėra blogas albumas, daug kam jis turbūt netgi labai geras, tačiau išlepintiems klausytojams norisi kažko daugiau.

si  „Ambling Alp“ yra tikras hitas, daina, kurią norėtųsi girdėti per radiją – nuotaikai nuskaidrinti. Šiek tiek sumišęs prisiminimas „I Remember“ yra gana drąsus sprendimas, kurį klausytojai su gera atmintimi gali išjuokti kaip ELO ar A-ha stilistikos baladę, tačiau ši skamba žymiai šiurkščiau ir asketiškiau, ta prasme, yra tikra. Jungle indie tipo ritmukas O.N.E. gerokai spiria į užpakalį Passion Pitams ir MGMT, o nukrypimas į Marco Almondo kabaretinį synth-pop „Rome“ stebina atlikėjų sintezatoriaus ir „kompiuterio“ išmanymu. Robotas irgi žmogus, tikrąja to žodžio prasme. „Odd Blood“ šiuolaikinei ausiai yra per riebus. Per daug įmantrių muzikinių išvedžiojimų, kurie iš pradžių žavi, o skambant finalui „Grizelda“ kažkur ištirpsta. Iš vienos pusės, tai suaugusių žmonių muzika, kurios autoriai linkę diktuoti, o ne prisitaikyti, iš kitos – tai vis dar indie.

YEASAYER – „Odd Blood“ Sąvoka „progresyvus rokas“ liko kažkur toli, aštuntame dešimtmetyje drauge su EMERSON, LAKE & PALMER, JETHRO TULL ir GENTLE GIANT. Tai, kuo mus geba nustebinti ir sudirginti šiuolaikinė roko muzika, yra stilizuotas praeities atkartojimas, komiškas mėgdžiojimas – lyg Če portretas ant sienos be jokių piktų intencijų. Ir dar šiandien yra YEASAYER. p. 13


PRARASTOJI KURYBA

#23

Tekstas, iliustracija: TOMAS

Ne paslaptis, kad XVIII–XIX a. laikomi išradimų amžiais. Na, bent jau kiekybiškai žvelgiant, labiausiai pakeitę žmogaus mąstyseną ir sulaužę visus įmanomus stereotipus, ko žmogus pasiekti negali ar ką išmąstyti jam draudžiama, ar tai, kad žmogaus protas yra absoliučiai ribotas. Fantazijos ir praktikos konjunkcijos rezultatas – garo varikliai, traukiniai, automobiliai, lėktuvai, tankai, naujos susisiekimo technologijos, masinio naikinimo ginklai ir visa kita, ko Dievas nesukūrė. Gal ir kvailai skambės, tačiau iš šalies žvelgiant išradimų bumas savo epogėjų pasiekė ne žmonijos vartotojiškų poreikių tenkinimo tikslais, o žmonijos naikinimo. Nuo brolių Raitų svajonės skristi iki B-52 bombonešio paleidimo praėjo palyginti labai mažai laiko – 40 metų. Kažin ar aviacija būtų taip patobulėjus per tokį trumpą laiką, jei ne pasauliniai karai ir siekis bet kokia kaina užvaldyti pasaulį – žudant, kankinant ir trypiant savo brolių orumą. Antrosios bangos technologijos tobulėjimą galima būtų laikyti bandymą įtikti vartotojiškai visuomenei. Skaudžiai pasimokiusios iš savų klaidų valstybės suprato, kad galima gerai uždirbti ir negrobstant sau nepriklausančių teritorijų, nežudant žmonių, bent jau fiziškai, o ugdant egocentriškumą kiekviename iš jų. Vis dėlto didžiausias pelnas gaunamas įtikus kiek įmanoma didesniam vartotojų ratui, o pastariesiems reikia prieinamų, paprastų, tik jiems tinkančių ir praktiškų naujovių. Pasiūla XX a. augo kaip ant mielių. Globali kompiuterizacija, internetas ir nebemokėjimas valdyti savo finansinių išteklių pakeitė ir muzikos industriją. Jei praeitą muzikos produkcijos amžių būtų galima laikyti plokštelių, juostų ir kompaktinių diskų era, tuomet šis amžius priklauso mp3 ir ausinukams, į kuriuos kasdien pumpuojamas masinis atsitiktinai atrinktų sau patinkančių dainų kiekis. Ir tikrai išdrįsčiau šį naują fono-epochos skyrių pavadinti ,,aipodializmu“. 1948-ieji. Pasirodo pirmoji vinilinė plokštelė, gal kiek nekokybiška, bet Franko Sinatros balsą nesunku pažinti. Nuo 1962 m. pradeda populiarėti muzikinės kasetės, vėliau, po 20-ies metų, juostą iš rinkos pradeda stumti kompaktiniai diskai. Dabar kompaktai tėra paprasti nudėvėti ir nepraktiški žaislai. Nepraktiškumas pasireiškia tuo, kad jie labiau naudojami kaip interjero detalė, krūvomis dulkanti lentynose, o ne namų fonas. Pastarasis paliko streamu ar mp3 garsu iš stacionaro kolonėlių. Kaipgi čia taip atsitiko? Kol Josh Harris nesiėmė veiklos, viskas tekėjo ramia vaga: grupė išleidžia albumą, žmonės jį perka, skolinasi iš draugo, ar, jei tai p. 14

populiaresnė muzika, klausosi radijo imtuvo. Kad ir kokio formato tų laikų muzikinis įrašas bebūtų buvęs, egzistavo ganėtinai stiprus emocinis ryšys tarp atlikėjo ir klausytojo. Žmogus perklausydavo įrašą dešimtis kartų, įsigilindavo į žodžių prasmę, suvokdavo, kodėl po greitos dainos seka lėta arba atvirkščiai, vartydavo plokštelės dėklą, išuostinėdavo akimis kiekvieną kasetės ar kompakto knygutės kraštelį, net nuvalydavo dulkes tvarkydamasis, nes į muziką žiūrėdavo kaip į meną, nes muzikos ne tik klausydavosi, bet ir gerbdavo. Todėl kiekviena nata nelikdavo neišgirsta, kad ir kokia niūri nuotaika įraše tvyrodavo, kad ir kaip keistai jis skambėdavo. Nuo A iki Z ir atgal, ir taip begalybę kartų, kadangi pasiūla nebuvo tokia didelė. Toks tvirtas ryšys, prasidedantis mikrofonu studijoje ir ištirpstantis gerbėjo būgnelių virpesiuose, dabar tėra praeities idilė, nostalgija, dūmas, o būsimoms kartoms iš viso tik mitas. Mums įprastą bendravimą ,,akis į akį“ ir emocijas jau pakeitė internetas savo socialiniuose portaluose, pokalbių programose, pažinčių svetainėse, veidukuose ,,linksmas“, ,,liūdnas“, ,,bučiuoju“, ,,noriu vemti“ ir pan., kiti net mylisi virtualioje erdvėje. Nesakau, kad pats tinklas yra šventvagiškas ar nereikalingas (minėtas Josh Harris buvo protingas jaunuolis), tačiau jo sukelti padariniai kraupūs – nebepažįstame nei draugų, nei savęs paties. Galimybė jame šakėmis krauti tonas muzikos, P2P mainai bei torentų pompastika padėjo jau net nebe ranka pasiekti ir gauti to, ko širdis geidžia, o smiliaus nago krašteliu. Ši ,,atvirų durų diena“ tęsiasi ilgiau nei 24 valandas per parą. Lygiai kaip mažas vaikas jam paliepus išsirinkti vieną saldainį iš dešimties nori paragauti visų, taip ir muzikos klausytojai nori turėti viską, kas telpa jų mėgstamo stiliaus stalčiuje. Kai turi viską, tampi fanfaronu, tačiau nebesupranti, kas iš tikrųjų iš viso muzikinio turto teikia džiaugsmą. O ir perklausyti nėra laiko, nes, matyt, dabartinė terabaitinė atminties skaičiuoklė jau prikaupusi tiek minučių, kad dar kokį pusamžį aplink tavo antkapį turėtų suktis nedylanti mp3 plokštelė. Tad ką darai? Ogi persuki dainą iki vidurio, paklausai 3 sekundes, ir jei netyčia jos tavęs nesužavi, spaudi ,,kitas“. Taip 60-ies minučių albumas, įrašinėtas šešis mėnesius, šiais laikais įvertinamas vos per pusę minutės. Ir duok Dieve, tai buvo albumas, nes dar populiaresnis trečio brolio Jono sindromas yra skirtingų atlikėjų pavienių dainų graibstymas. Tuomet dyla ,,Shuffle“ mygtukas. Tokiu būdu iš viso palieti tik kokį tūkstantadalį autoriaus kūrybos. Be abejo, internetas suteikė galimybę atlikėjams parodyti savo kūrybą šimtų šimtams žmonių. To nė iš tolo nebūtų pavykę pasiekti tradiciniais būdais. Argi ne ARCTIC MONKEYS išgarsėjo per myspace? Galima rasti argumentų už ir prieš dabartinę situaciją muzikos rinkoje, tačiau visa ši tirada ne apie tai. Jau susiformavo ,,Skip“, ,,Shuffle“, ,,Forward“ ar dar velnias žino kokio pavadinimo kultūra, kuri akivaizdžiai griauna muzikos, kaip meno, suvokimą. Griauna ir jos dvasiškumą, net autorių pastangas kurti. Sunku net įsivaizduoti, kiek daug kūrybos dabar nuleidžiama tiesiai į kanalizaciją, nebandant pratęsti tų trijų sekundžių bent jau iki 50-ies procentų kūrinio. Apie kokį nors ryšį tarp atlikėjo ir klausytojo išvis vargu ar galima kalbėti. Tai nebe sistemingas ir malonus pojūtis, o maišatis ir prarastosios kūrybos liekana. Ne tik garsų idėja, bet ir moralė degraduoja. Ir nieko nepakeisi, nebent protingai suplanavęs laiką skirsi naujai muzikai daugiau dėmesio nei dantų krapštymui prieš televizorių, įsiklausysi, o gal ir suprasi, ką atlikėjas turėjo galvoje sakydamas ,,No Culture Icons“. Beveik menas, beveik šiukšlė. Greičiau nei tas, nei anas.

INDIE scena


#23

IŠ SHOUT OUT LOUDS KONCERTO CIURICHE

Tekstas: EVALDAS Grįžinėju Velykoms iš Ciuricho per Rygą į Šiaulius. Kaip tik pabaigiau „Aukštujų Šimonių likimą“ ir pasinaudodamas tuo, kad „Eurolines“ autobuse tiekiamas belaidis internetas, nutariau visiems papasakoti (su nedideliais pagrybavimais į šonus) savo įspūdžius iš SHOUT OUT LOUDS koncerto praėjusią savaitę Ciuriche. Taigi sekmadienis. Na ir šaltas savaitgalis buvo! Ir vis tebelyja. Užtat šeštadienis sveikuoliškas gavosi, kadangi nesinorėjo lauk nė nosies kišti. Kopiam su keletu draugų į „Alte Boerse“ klubą pačiam Ciuricho centre. Anksčiau čia buvo akcijų birža, o dabar klubelis su savotišku „kantu“, nes gan alternatyvus, o įsikūręs tarp bankų; kad patektum į jį, reikia lipt spiraliniais laiptais į viršutinį aukštą tarsi į Gedimino pilį. Kopiam ir šnekučiuojamės. Jaunimėlis apsirengęs labai pažįstamai: aptemptomis kelnėmis, Converse batais. O dar nerimavau, kai sužinojau apie tą senąją akcijų biržą, maniau, kad teks trintis tarp bankininkų, gurkšnojančių kokteiliukus. Pagaliau įsmukom į vidų. Scenelė ne per didžiausia, o ir liaudies ne per tirščiausia.  Apšildo švedukai NERVOUS NELLIE. Nelabai patiko – nei dainuoja aiškiai, nei groja aistringai. Galbūt pavargę buvo. Nors gerokai įkaušus gal jie ir galėtų būti tas foninis rokelis kokioj knaipėj, kur niekas nežino, kas groja, svarbu tik kad džeržgia gitaros. Šveicarai, žinoma, publika irgi ne per lengviausia. Nenoriu apibendrinti, bet pabuvojau ne vienam koncerte šitoj šaly, tad šiokiom tokiom pastabom pasidalinti galiu. Pavyzdžiui, Ženevoj užklydau į didžiulį DEPECHE MODE pasirodymą. Minia šėlo, plojo ir šaukė, tačiau kartu su grupe nedainavo. Prieš porą savaičių pavyko savo paauglystės grupę THE CRANBERRIES pamatyti – tas pats. Net gaila pasidaro dainininko, kai jis vis iš įpratimo atkiša mikrofoną į auditoriją ir tikisi, kad publika sudainuos kitą posmo eilutę. Kur tau – visi tik akis pastato ir deda viltis į kaimyną, o tas kaimynas į savo kaimyną, kol galiausiai pirmoj eilėj gal kas ir žino žodžius, bet tos saujelės melomanų net nesigirdi. Tokioj situacijoj jau mačiau kaip Depeche’as rankomis skėsčiojo, Spanguolė bandė šypsotis, INDIE scena

Stereophonics’as stengėsi nekreipti dėmesio ramindamasis savyje, o Cure’as nusprendė nekaišioti to mikrofono bereikalingai kas antram posme. Pasikankino ir NERVOUS NELLIE, nesuprasdami, ar jų pasirodymas buvo vykęs, ar ne; iš publikos šitai buvo tikrai sunku suprasti… nes nuo scenos turėjo atsiverti savotiškas vaizdelis: niekas nesistumdo ir išlaiko po nemažą tarpelį tarp savęs ir kitų, salės gale dar skysčiau, kas antras siurbčioja alutį, o likęs kas antras peša cigaretę. Nellie tikrai turėjo galimybę pabūti Nervous. O kai dar prastai sureguliuotos lempos nuo scenos tiesiog akinte akino, tai žiūrovai net pradėjo vengti į muzikantų pusę suktis. Turbūt ne kartą vokalistas savęs klausė, kaip čia su tais šveicarais elgtis, kaip juos sušildyti, užvesti. Pagaliau ant pakylos užšoko lauktieji SHOUT OUT LOUDS ir nuo pirmųjų akordų pasimatė skirtumas tiek scenoje, tiek publikoje. Visi metė cigaretes ant grindų ir pribaigė alų. Tada rankas į viršų ir šokti! Labai išjudinanti muzika, o težinojau jų tik 3 dainas. Vokalas primena CURE, o gitaros ARCADE FIRE. Neblogas mišinukas, kai pagalvoji, tik tikiuosi, kad jiems tai natūraliai gaunasi, nekopijuojant nei pirmų, nei antrų. Škotas vokalistas, rodės, ir pats nustebo, kad visi tokie linksmi. Matyt, po NERVOUS NELLIE patys mažumėlę jų nervingumu buvo užsikrėtę. O dabar vis aikčiojo ir dėkojo, kad net lietingą sekmadienį tiek žmonių susirinko. Ir išties, apsižvalgau, ogi tiršta; iš kiekvieno kampo jaunimas stojosi ir jei nešokinėjo, tai bent kraipė kaulus nedidele amplitude į kairę, dešinę, kairę dešinę… Taip ir praėjo koncertas. Likau įkvėptas ir pasikrovęs. Po standartinės pertraukėlės į pabaigą, kai grupė išeina ir plojimų skatinama grįžta bei supliekia savo 3 geriausias, net man žinomas, dainas, iš viso gera paliko. „Vykęs koncertas“, – vis kartojau bekrypuojant spiraliniais laiptais žemyn. Ir kažin kodėl išėję patraukėm į mėgstamą barą, kur ausys raitėsi nuo karaokės; tuomet net NERVOUS NELLIE pradėjau labiau vertinti, o SHOUT OUT LOUDS stačiai ilgėtis. p. 15


#23

-

GRIZLIS PAJURIO NAMELY Iš BLOGO: Mėlyna beveik žalia

Tekstas: ROSLAS Miniatiūriniam tarpely tarp disertacijos pastraipų ištrūkom į ilgai lauktą kovo mėnesio koncertą – GRIZZLY BEAR ir BEACH HOUSE (pastarieji apšildė pirmuosius). Viskas vyko Edinburgo „The Queen’s Hall“ – iš karto į akis krito kiek nušiurus ir apleista aplinka, bet nepastebėti jaukumo buvo neįmanoma. Mažytė scena, prie pat žiūrovų. Pirmieji į pūkuotukais dekoruotą sceną išėjo BEACH HOUSE. Duetas plius būgnininkas atliko daugumą naujojo albumo dainų, bet, kaip ir lemta apšildančiai grupei, pernelyg nepersistengė. Užtat Victorijos balsas gyvai dar nuostabesnis! Vis padėkodami publikai, kuri priėmė vangokai, perbėgo 50 minučių setą ir vis primindami, kad jau tuoj tuoj GRIZZLY BEAR, greitai užleido sceną techniniam personalui, kur pūkuotukus pakeitė lemputės stiklainiuose. Ir, kiek vėluodami, į sceną įžengė GRIZZLY BEAR. Čia turbūt būtų tinkamiausias momentas pažymėti, kad BEACH HOUSE vis dėlto man žymiai labiau patiko prieš koncertą. Grizzlių laukiau dėl liaupsinančių atsiliepimų apie jų gyvus pasirodymus, tačiau albumų kovoje nesunkiai laimi BH. Vos tik įžengus GB galima pajusti, kiek didesnis šios grupės svoris. Ne pirmą kartą jau tą pastebiu, kad nors ir apšildanti grupė labai patinka, prasidėjus pagrindinei daliai negali nepastebėti pokyčių scenoje. Ir užvirė jie tokį gerą pasirodymą, kad kažin ar ką geresnio esu matęs (o

p. 16

matęs esu nedaug). Visa salė tarsi atgijo ir taip aistringai palaikė Grizzlius, kad šie nenustojo šypsotis, juokauti ir dėkoti per visą koncertą. Tokią gerą garso kokybę seniai jau bebuvau radęs pasirodymo metu. Žinoma, daugiau kūrinių skambėjo iš paskutiniojo jų  „Veckatimest“, tačiau buvo labai malonu išgirsti ir senesniųjų – tai priminė, kad kažkada aktyviai klausiausi „Yellow House“– kaip galėjau pamiršti šį ankstesnį susidūrimą su GRIZZLY BEAR, lieka neaišku. Skambėjo net „Colorado“, kurią pirmąkart išgirdau pirmam kurse per Manfredo sekmadieninę laidą, kurios jau turbūt net nebėra. Net pačios trankiausios pasirodymo vietos skambėjo taip harmoningai, kad vertė mėgautis viskuo viskuo, ką tik jie siūlė. Bisui – acapella „Two Weeks“ (atrodo). Ir viskas. Įelektrinti patraukėm į giedrai žvaigždėtą Edinburgo naktį.


#23

KETVIRTADIENIS SU

Tekstas, iliustracija: TOMAS Ir vėl Niu Jorkas, tik ne vien apie muziką, bet ir seksą. Gal tiksliau seksą su muzika. Bent jau panašus minties dūmas išrūksta iš perkaitusio smegenų variklio nuo keliolikos nekaltų ASOBI SEKSU natų, išraižytų jų plokštelėje. Įprastas intro Dviese. Mergina – Yuki, vaikinas – James. Anksčiau vadinosi SPORTFUCK, tačiau dėl perdėto krikščioniško kuklumo, puritoniškai tvarkingo ir švaraus pasaulinės kritikės žiniasklaidos liežuvio ir, svarbiausia, pasiektos brandos, persivadino ASOBI SEKSU. Išties ,,seksas“ skamba kur kas romantiškiau nei ,,fuck“, o ,,Asobi Seksu“ japonų (ne rusų!) kalboje reiškia linksmą seksą. Trys albumai, keletas šmėstelėjimų televizijoje, krūvos gerbėjų, rodos, labai vidutiniška grupė. Kol neįsiklausai. Balsas Mišinys. Nancy Sinatra giesmingumas, Sia akcentas, Debbie Ball iš ELECTRELANE vienas už kitą aukštesnių sopranų kaita, Karen O minoras lyrinėse YEAH YEAH YEAHS  dainose, Lisa Mitchell paprastumas ir NOISETTES aidai. Neretai asocijuojasi su idealistiniais tarybiniais moterų chorais. Skambesys Panašu į BROKEN SOCIAL SCENE, tik savotiška pop versija. Galima įžvelgt bendrumo ir su VHS OR BETA, BLOC PARTY, COCTEAU TWINS, broliukais latviais BASTA. Šiaip ASOBI SEKSU labai nesunkiai tilptų į dream pop stalčių, dar net liktų vietos kokiam shoegaze’ui įsprausti. Tiesa, kritikams labai nepatiko šio dueto pavojingas priartėjimas prie pop garsų su albumu ,,Hush“, mat ,,Citrus“ skambėjo taip postpankiškai, kartais net agresyviai ir per garsiai, o dabar – lyg ir per daug dera. Kadangi nesu profesionalus kritikas – ta savotiška degradacija nuo shoegaze iki dream pop kulto man nieko nereiškia. Juo labiau jei ir šmėsteli pop šešėlis kuriam nors takte, tai dar neįrodo, kad godūs undergrounderiai šerdami smiliais nugalėjo. Nereikia bijoti populiarumą trumpinančių trijų raidžių vien dėl to, kad tie garsai daugelį traukia ir, neduok Die, atsiras peroksidinio rožinio

priešo ausinuke. Asmeniškai, ,,Hush“ yra puikus sekmadieninės nuotaikos garso takelis. Ir vis dar toli nuo klasikinio indie pop. Ketvirtadienis ,,Thursday“ iš jau kiek atgyvenusio 2007 m. ,,Citrus“ yra ASOBI SEKSU koziris. Pasigirdo net britų paauglių numylėtajame ,,Skins“ seriale. Žodžiai ne iš filosofiškiausių, apie pasibaigusios meilės prisiminimus. Tačiau apvynioti tinkamų epitetų tinkamoje vietoje šniūrais, ganėtinai poetiškai atspindi moters dvasinius išgyvenimus. Taip ir įsipainioji patalų voratinklyje, išvien linksėdamas galvą į lyrinį taktą, kartkartėmis sulaikydamas orą. Jautresnių nervų žmonėms siūlome akustinę ,,Ketvirtadienio“ versiją. Žodžiai Didžiąją dalį rašo Yuki (palieka vietos ir James’o saviraiškai). Kadangi pastarosios protėvių šaknys įaugusios Japonijoje, galime išgirsti ir anglų, ir japonų kalbas. Yuki teigia, kad dauguma anglakalbių gerbėjų išsivertę japoniškus tekstus būtų šokiruoti. Kad ir kaip ten, jei jau kukliąsias ausytes šokiruoja grupės pavadinimas, gal geriau užverskite žodyną ir tiesiog pasimėgaukite nesuprantamos kalbos ir suprantamos melodijos harmonija. Bylai nereikšmingi faktai Yuki buvo klasikinės muzikos pianistė. Prodiuseris – Chris Zane. Jei jo vardas nieko nesako, tuomet grupės, kurias jis prodiusavo, pasakys daugiau nei reikia: PASSION PIT, MUMFORD & SONS, HARLEM SHAKES, THE RAKES, THE WALKMEN, TOKYO POLICE CLUB, AMBULANCE LTD, HOLY GHOST!, SHY CHILD… Nors Yuki Chikudate tėvai kilę iš Japonijos, pati paauglystę leido L.A., vėliau persikėlė į NY. Save laiko niujorkiete. Įrašinėdami remiksų albumą ,,Rewolf“ ASOBU SEKSU dalinosi įrašų studijos ,,Olympic Records“ laiku su U2. Outro Grįžkime prie meilės, glamonių, bučinių ir intymumo. Ilgesingas, nuogas, aistringas, lengvas, karštas, švelnus, gyvuliškas ir kartu estetiškai padorus laiko praleidimas lovoje su ausinuku. Ausys patenkintos.

p. 17


#23

Tekstas: SIMONA

eating snow flakes with plastic forks pasakė man Izaokas ir dėl kažkokių priežasčių man iškilo klausimas kodėl operos ir baleto teatro didžioji auditorijos dalis yra pensinio amžiaus 3 metai praleisti toje pačioje vietoje aha iškyla daug įvairių prisiminimų ir sunku jau viską sudėlioti į savas vietas daugybę metų tie patys 3 draugai todėl kartais jau būna ir sunku suprasti kodėl viskas taip yra ir ar tikrai turi būti taip tik kad niekas man pasakyti negali o pati nesuprantu kas tikra ir kas ne buvo 3 atsisveikinimui skirtos dienos o užsimerkusi vis regiu tą patį sapną kur lėtai įvažiuoju į puikiausios vietos visoje žemėje kiemą ankstyvą pavasarį bet jau diena vakarop nes saulė vakarų pusėje dar šiek tiek apšviečia kiemą ir sodą ir matau kaip jie abu sėdi ant suoliuko po obelim abu šypsosi ir moja ranka lengvai prisimerkę nes saulės spinduliai šviečia tiesiai į veidą sveikindami atvykėlę ir širdį taip stipriai stipriai suspaudžia kai suprantu kad to niekada nebebus o gerklėj kažkas užstringa tada ir rodos kad norėčiau rėkti tik kad niekaip negaliu visada būna taip sunku ištarti tuos tris paprastus žodžius net tada kai suprantu jog tai gali būti paskutinis kartas kai galiu tai padaryti pažiūrėk „Похитители Книг“ ir galbūt tau pavyks pakeisti savo šį įprotį jeigu jį irgi turi tik kad man tai nepadėjo Izaokas man sako You’ve changed your mind so much I can’t even trust it your mind changed you so much that you can’t even trust yourself o tada šypteliu nes jis taip dažnai sako tiesą juk kartais tam kad galėtum daryti tai kas patinka ir pagaliau galėtum būti kuo esi turi kažką paaukoti gal net per daug bet juk niekas negali pasakyti ar tai per didelė auka tiesiog svarbu ką jauti ir net jeigu sąžinė graužia dar nereiškia kad padarei kažką ne taip gal tiesiog sunku skirtis o gal kartais tai yra tiesiog pripratimas ir viskas buvo netikra čia ir vėl Izaokas skuba į pagalbą pasakydamas I’m trying to understand myself and pinpoint where i am

p. 18

liverpool.lt


#23

Gali pamiršti apie roko muziką

Tekstas: LAURYNAS Keliaudamas Centrinėje Amerikoje gali pamiršti apie roko muziką, ypač jei mėnesiui išeidamas iš namų Vilniuje ant skalbimo mašinos palieki ką tik energijos ir indie roko dainų naujai prikrautą ausinuką. Tikiuosi, kad bent lygintuvas išjungtas... Hondūre ir Gvatemaloje gali slėptis nuo aplinkinių garsų, bet regetonas ir Lotynų Amerikos romantiškos pop dainos tave vis tiek persmelks iki paskutinio siūlo. Čia kažkaip atrodo, kad ispanų kalba nelabai ir tinka rokui ir atvirkščiai, labai gerai skamba vietinių pūko radijų transliuojami  Cicino ir Valinskienės lygio perliukai. Norėdamas prisiminti,  ar kelionės metu girdėjau  gitaras skambant taip kaip man patinka, turiu atsiriboti. Lendu į vienintelį Gvatemaloje airišką barą ir su pasitenkinimu priimu DURAN DURAN, THE DOORS, THE ROLLING STONES ir kitų skleidžiamą terapiją. Tie keli gitariniai įspūdžiai, kurie prasimuša per regetoninį triukšmą, žinoma, nėra susiję su Hondūro ar Gvatemalos atlikėjais. Dar kelionės pradžioje draugo patartas apsilankiau Londono bare „Dublin Castle“, kuriame bet kada gali išvysti kokią grupelę, besitikinčią ateityje įsiveržti į Didžiosios Britanijos muzikos elitą. Tą vakarą ten pasirodė THE SHIVA –  jauna indie roko grupė, kurioje vienu metu dainuoja vaikinas ir mergina. Šaižios gitaros, daug energijos, gana sudėtingos dainų kompozicijos. Nežinau, ar jie prasimuš kur nors toliau nei Camden Townas, kuriame tą vakarą grojo, bet ir grupė, ir jų vadyba paliko gerą įspūdį. Koncerto metu visiems klausytojams išdalinti CD su 4 debiutinėmis dainomis, ant kurio nurodyta, kad pirliverpool.lt

masis grupės singlas išeis rytoj – t. y. kitą dieną po koncerto. Ten pat skaitai, kada išeis antrasis ir trečiasis singlas. Taigi, kai eilinį kartą pildysit savo ausinukus, galit pasiieškoti ir Londone startuojančių THE SHIVA.  Antrasis iš atminties išnyrantis momentas susijęs su visiškai netikėta šalimi. Po dviejų savaičių pertraukos Hondūre vėl įsijungęs televizorių nustebau per CNN pamatęs reportažą iš Afganistano, kuris nebuvo apie karą. Jame pristatyta 3 vaikinų Kabule sukurta roko grupė KABUL DREAMS. Groja panašiai kaip kokie mūsų THE COLOURS OF BUBBLES, nors iki pastarųjų afganistaniečiams dar reikia gerokai pasitempti. Matyt, šioje šalyje išties jau daugiau pokyčių. Roko grupės koncertas Kabule turbūt rodo, kad situacija ten pamažu normalizuojasi bent jau į tą pusę, kurią mes suprantame. Žinant, kad nuo šiol būtent V. Ušackas atstovauja Europos Sąjungai Afganistane, po reportažo man kilo mintis kada nors pasikviesti KABUL DREAMS į Lietuvą. Aišku, jeigu tie 3 bičai nesugalvos paprašyti politinio prieglobsčio... Kol kas stebėkim juos ir jei jie išliks įdomūs – nusiųsim V. Ušackui pirmąjį LIVERPOOL pavedimą iš Vilniaus, susijusį su roko muzika. Ko gero, tai beveik geriau nei siųsti dar vieną karių misiją. Išeinu iš airiškojo „Raileys“ ir mane gatvė nusineša kartu su vakarine didžiojo penktadienio velykine tūkstančių žmonių procesija. Mintys šokinėja ir jau tik miglotai prisimenu ausinuką, likusį ant skalbyklės Vilniuje.     p. 19


liverpool.lt

p. 20

#23


Edition 23