Page 1

20 #20

LIVERPOOL laikraštis

Geteborgo Pop THENEWNO2 Narkotikai INDIE scena: Pats Tu Toks Jason Webley

Futbolas

LIVERPOOL laikraštis 20# spalis 2009 tiražas 700 liverpool.lt P. 1


#20

LIVERPOOL laikraštis

LIVERPOOL renginiai Kaunas B.O. spalio 22, 21:00 Klaipėda Roxy club spalio 23, 22:00 Šiauliai Teatro bufetas spalio 24, 21:00 REDAKCIJOS ŽODIS „Aš laukiu rudens, aš noriu pamatyt kaip lapai kris“ – tai buvo A. Mamontovo žodžiai. Tikriausiai yra dar milijonas dainų apie rudenį, tačiau, kai tik apniunka dangus ir pradeda lukštentis kaštonai, šitie žodžiai vis sušmėžuoja galvoj ir vaizduotė nupiešia šiltų spalvų paveikslą, pilną geltonų klevo lapų. Prieš porą metų pasėjom LIVERPOOL. Derlius nemenkas, matosi ir neskaičiuojant. Įdomiau pažvelgti į naujus sodinukus. Vienas iš naujų džiuginančių užsiėmimų yra LIVERPOOL Live. Jis atsirado natūraliai ir vyksta labai natūraliai. Trumpai tariant, kadangi muzikantai nori groti (būtų keista, jeigu nenorėtų), jiems tereikia susiorganizuoti, susitikrinti garsą ir ateiti pagroti. Žinoma, kažkiek vadybos ir priežiūros šitam procesui reikia, bet, viską susumavus, kaip vakarėlį daro lankytojai siūlydami muziką, pasikviesdami draugų ir šokdami, taip koncertus daro muzikantai, pasisiūlydami groti, susitvarkantys garsinius reikalus ir t. t. Džiugu, kad yra LIVERPOOL, kur žinai, kad ir šokėjų, ir klausytojų bus daug. Tikimės, kad tai pastūmės daugiau jaunimo griebtis gitaros. Kitas bręstantis dalykas yra baras. Mintys apie LIVERPOOL barą sukiojasi jau seniai. Vieni siūlo atidaryti, kiti prašo, kad atidarytume, treti peikia, kad neatidarome. Atrodo, kad jis iš tiesų gana reikalingas. Daugelis įsivaizduoja barą kaip vietą, mes jį įsivaizduojame kaip erdvę. Taigi atversime erdvę, o ne atidarysime barą... Beje, visi, kas turite idėjų ar norite prisidėti praktiškai, rašykite mums. El. paštas: liverpool.music@gmail.com Namai: liverpool.lt Facebook: facebook.com/pages/LIVERPOOL-music/153302805288

Redakcija: redaktorės: Jurga, Gintarė news@liverpool.lt straipsniai: Albertas, Dovilė, Evaldas, Karolis, Laurynas, Lisa, Logika, Mantas, Miles, Tomas, Vaiginta, Valentinas dizainas: Gailė design@liverpool.lt muzika: music@liverpool.lt Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d. tiražas 700 Visos teisės saugomos. P. 2

Daugiau: liverpool.lt Siųsk gerą dainą: liverpool. music@gmail.com Muzika: u2, oasis, franz ferdinand, the killers, muse, arctic monkeys, the maccabees, the doors, kaiser chiefs, dirty pretty things, green day, radiohead, pearl jam, red hot chili peppers, blur, interpol, the white stripes, the libertines, coldplay, klaxons, the strokes, good shoes, babyshambles, arcade fire, editors, yeah yeah yeahs, kasabian, the cure, the clash, the kills, the pigeon detectives, tokyo police club, razorlight, the kooks, the wombats, kings of leon, modest mouse, born ruffians, keane, the cure, mgmt, the futureheads, velvet underground, foals, blood red shoes, cold war kids, we are scientists, yeah yeah yeahs, coconut records, vampire weekend, sonic youth, joy division, new order ir kt.


#20

LIVERPOOL laikraštis

Geteborgo Pop

Tekstas: LISA Įsikūręs Švedijos vakarinėje pakrantėje, Geteborgas yra tipiškas industrinis miestas. Kaip Sietlas ir Liverpulis, tai populiariosios muzikos lopšys. Pasaulyje Geteborgas žinomas dėl metalo grupių, bet vietiniai miesto gyventojai daug mieliau renkasi indie sceną. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Bruce J. A. Emms iš Londono atvyko į Geteborgą koncertiniui turui su savo grupe PATCH. Jis pasiliko čia gyventi ir atidarė žymią muzikos parduotuvę MUG. Dirbdamas šioje sferoje, Bruce matė, kaip muzikiniai projektai vystosi nuo pat pradžių. Pasak jo, Geteborgas visada turėjo stiprią muzikinę sceną. Bruce mano, kad daugiausia nuopelnų priklauso Styrbjörnui Collianderiui, kuriam šešiasdešimtaisiais priklausė legendinis „Cue Club“. Jame groti jis samdydavo kitų šalių grupes, taip užtikrindamas jų gastroles Geteborge. Taigi nenuostabu, kad jaunąją kartą įkvėpė jo susikoncentravimas į populiariąją muziką. Geteborgas visada buvo Stokholmo dirbančiosios klasės nevykėlis. Linksmybės, kurių netrūksta sostinėje, šiame mieste neegzistuoja. Taigi visą tai tenka susikurti patiems. Geteborgo pastatai pilni nelegalių klubų, kuriuose grupės dažnai rengia pasirodymus, taip siekdamos paskleisti savo muziką kuo platesniam klausytojų ratui. Pasak Karlo Bergströmo, dirbančio klubui „Minimal Effort“, tam tereikia muzikinės sistemos ir vietos viduje bei lauke. Geteborgo policija paprastai užsuka patikrinti, ar viskas gerai. Tačiau su legaliais klubais tvarkos sergėtojai elgiasi priešingai. Jonas „Jonk“ Haglund, klubų „Showdown“ ir „Club Slacker“ atstovas, pasakoja apie sunkumus, su kuriais susiduria klubų savininkai, iš policijos dažniau sulaukiantys priešiškumo, o ne pagalbos. Šiomis dienomis muzika, būdinga Geteborgui, žargonu vadinama „Göteborg pop“. Didžioji jos dalis į paviršių išniro devintame dešimtmetyje ar 2000-ųjų pradžioje. Dauguma miesto žymių muzikantų tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, Håkan Hellström buvo BRODER DANIEL, HONEY ir COOL narys. Dainininkė Karin Dreijer iš HONEY grojo COOL. Be to, kartu su broliu Olofu jie grojo garsiuosiuose THE KNIFE. Gonzaleso daina „Heartbeats“, įgijusi pasaulinį pasisekimą, buvo THE KNIFE dainos koveris. Andreas Nilsson buvo SILVERBULLIT gitaristas, o tuo pačiu kūrė THE siųsk dainą:liverpool.music@gmail.com

KNIFE scenografiją. Björn Olsson, SILVERBULLIT narys, prodiusavo daugelį Håkano Hellströmo dainų. Håkano gitaristas Timo Räisänen paliko grupę ir tapo populiariu solo atlikėju. Visų šių atlikėjų muzika svyruoja nuo euforijos iki tamsos. Tautinė švedų muzika nepaprastai melancholiška, dažnai apibūdinama kaip „sezoninė dviprasmiška būklė“ – dėl tamsos žiemos metu ir šviesos vasaros metu. Geteborge tai dažnai minima, kadangi žiema čia egzistuoja kaip nesibaigianti seka: sniegas, lietus, sniegas virsta pliurza, ir vėl sniegas ir taip toliau. Tarptautiniu mastu žinomos švedų grupės, tokios kaip THE HIVES ar MANDO DIAO, populiarios ir gimtinėje, bet retai garbinamos tiek, kiek vietinės, pasaulyje negirdėtos grupės. Vienas toks pavyzdys būtų BRODER DANIEL fenomenas – grupės gerbėjai sukūrė visą subkultūrą. Tipiškas šios grupės gerbėjas – vien juodos ir baltos spalvų drabužiai, makiažas ir plaukai; tai šešto dešimtmečio įkvėptas įvaizdis. Taip pat jie dėvi privalomas blizgias žvaigždutes ant paakių, tai grupės dainininko Henriko Berggreno bruožas. Dėl juodos ir baltos spalvų naudojimo juos ėmė vadinti „pandomis“. Kalbant apie SILVERBULLIT, jie niekada nepasiekė komercinės sėkmės, nepaisant visų gautų apdovanojimų ir žurnalistų, kurie suteikė jiems vienos geriausių pasaulio grupių vardą. 2004 m., kai jie išleido savo albumą „Arclight“, dauguma apžvalgininkų ne tik gyrė juos, bet ir reiškė susirūpinimą jų nenuginčijamai prastėjančia psichine būkle. SILVERBULLIT galbūt nelabai tinkami didesnei auditorijai, bet tiems, kurie mėgsta įsiklausyti – jie idealūs pranašai. Kuriuo keliu Geteborgas pasuks toliau? „Bye, Bye Bicycle“ dainininkas ir „Bonjour Recordings“ savininkas André Vikingsson deda viltis į kartų kaitą, naujus atlikėjus ir naujas įrašų kompanijas. Tikisi, kad šios atsineš naujų idėjų, kurios sieks plačiau išvystyti tai, kas pateikta.

P. 3


#20

LIVERPOOL laikraštis

THENEWNO2

OASIS Išsiskyrimas iš arčiau Tekstas: VALENTINAS Visi geri dalykai kažkada baigiasi. Štai baigėsi ir OASIS. Su giliu liūdesiu išlydžiu Noelį Gallagherį į „pensiją“. Noelis pasakė: „O dabar atleiskite, bet aš noriu pasidžiaugti savo šeima ir futbolo komanda.“ Apsisuko ir išėjo, daugeliui mūsų tikriausiai sukeldamas liūdesį ir nusivylimą. Tačiau nepulkime kaltinti ar gailėtis. Galbūt dar kažko sulauksime. Gal Noelis pradės solinę karjerą, galbūt OASIS vėl susijungs, o gal iš tikro laikas užleisti vietą kažkam kitam. Tik kam? Laikas parodys. Per daug nekišdamas savo nuomonės, kuri šiuo atveju tikriausiai yra pernelyg subjektyvi, norėčiau tiesiog atpasakoti rugpjūčio pabaigos įvykius. O buvo taip: OASIS koncertas V Festival neįvyko. Oficiali versija: Liamas susirgo laringitu. Jų vietą užpildė kitos grupės, grojusios OASIS dainas. Nors gerbėjai ir buvo nusivylę, o spaudoje ir internete pradėjo sklisti gandai, jog OASIS skirstosi, jų atstovas spaudai teigė, kad kitas koncertas Paryžiuje vyks kaip ir planuota. Tai buvo pirmas kartas per visus metus trunkančias gastroles, kai koncertas buvo atšauktas dėl vieno iš grupės narių ligos. Šiek tiek vėliau ir pats Liamas paneigė gandus apie išsiskyrimą: „Finally reports in smartarses column about Oasis last british gig ever. The kids talking out his arse, I mean rkids, bware of darkness.“ Manau, daugeliui žmonių vertimo nereikia, tačiau, jei kas nors visai neturite supratimo apie ką čia, tai Liamo žodžiai skambėjo maždaug taip: „Ir galų gale gudručių skyrelis laikraštyje apie paskutinį OASIS koncertą Didžiojoje Britanijoje. Tie vaikiščiai kalba savo šiknomis, o ne burnomis. Jie yra debilai. Saugokitės tamsos.“ Reikia pastebėti, kad dauguma Liamo pranešimų twitter tarnyboje yra tokio paties stiliaus. Jis negaili nei keiksmažodžių, nei kritikos. Rugpjūčio 28 d. 30 tūkst. žmonių susirinko pasiklausyti OASIS Paryžiuje vykstančiame festivalyje „Rock en Seine“. Pasak ten buvusiųjų, prieš pat koncertą didžiajame festivalio ekrane pasirodė žinutė, jog pasirodymas atšauktas dėl „nesutarimų“. Tame pačiame festivalyje grojusi dainininkė iš Škotijos Amy MacDonald savo twitter puslapyje rašė: „Oasis vėl atšaukė savo pasirodymą likus vos minutei iki išėjimo į sceną. Liamas sudaužė Noelio gitarą, įvyko didelis konfliktas.“ Tą pačią dieną oficialiame OASIS tinklalapyje oasisinet.com pasirodė Noelio pranešimas: „Tai yra iš dalies liūdna, bet kartu ir didis palengvėjimas pranešti jums, jog šįvakar aš palieku

Oasis. Žmonės gali rašyti ar sakyti ką tik nori, bet aš tiesiog daugiau nė dienos nebegaliu dirbti su Liamu.“ Taip pat Noelis apgailestavo dėl koncertų, kurie neįvyko Paryžiuje, Konstance ir Milane. Kitą rytą toje pačioje svetainėje pasirodė antras Noelio pranešimas. Šiame pranešime Noelis teigė, kad buvo priverstas palikti grupę. Kaip pagrindinę priežastį jis įvardijo tai, jog grupės vadybininkų ir narių elgesys su juo, jo šeima ir artimaisiais tapo nebepakenčiamas, taip pat grupės narių ir vadybininkų nenoras suprasti ir palaikyti. Tą rytą Noelis dar kartą atsiprašė OASIS gerbėjų, kurie nesulaukė koncerto V Festivalyje, kartu pastebėdamas, kad tai ne jo kaltė, nes jis buvo pasiruošęs groti, tačiau kiti grupės nariai nebuvo pasiruošę. Maždaug čia istorija ir baigiasi. Vieni žmonės kaltina Liamą, jog jis vartojo per daug narkotikų ir dabar tapo labai piktas. Žinoma, su piktais žmonėmis sunkiau. Kiti pastebi, kad dirbti su savo broliu apskritai turėtų būti sudėtinga. Gallagheriai to ir neslėpė, konfliktų tarp jų tikrai buvo. Šiandien vieni gerbėjai tikisi, kad šis, kaip ir visi mažesni konfliktai, po kurio laiko bus pamirštas ir OASIS sugrįš. Kiti gi ragina Noelį nežiūrėti atgal su pykčiu: „Noel, don’t look back in anger“, treti išreiškia liūdesį, jog išsiskyrė toks puikus kolektyvas. Reikia pasakyti, kad OASIS turėjo viską: gerus muzikantus, nuostabius dainų tekstus, kurių daugumą rašė Noelis, puikų Liamo (o taip pat ir Noelio) balsą, ir tą cinkelį, kai Liamas mušdavo gerbėjus ar Robbie Williamsą. Pabaigai, kadangi mes visi esam šiek tiek OASIS gerbėjai (o kiti netgi labai labai), noriu jums perduoti Noelio žodžius tiesiog tokius, kokie jie yra:

Tekstas: DOVILĖ

Jei kada nors prabudus ryte šaus į galvą mintis, kad „visa XXI a. muzika per daug susiniveliavus, kad nebeegzistuoja įkvepianti muzika arba unikalios muzikinės asmenybės, kaip Jimi Hendrix, Jim Morrison ir kt.“, pats metas išgirsti šviežią, sparčiai kylančią britų grupę, įdomiu pavadinimu THENEWNO2. Tai − alternatyvaus indie roko grupė, pagardinta intelektualiais tekstais ir psichodeliniu skambesiu, savo įkvėpimo šaltiniu laikantys THE BEATLES, Bobą Dylaną, Jimį Hendrixą, LED ZEPPELIN, MASSIVE ATTACK, TRICKY ir kt. Idėja įkurti grupę kilo Dhaniui Harrisonui, „ramiojo“ THE BEATLES nario George’o Harrisono sūnui, ir jo vaikystės draugui Oliverui Hecksui. Kaip tarė, taip ir padarė. 2006-ieji laikomi THENEWNO2 gimimo metais. Grupės pavadinimas kilo iš 7-ojo dešimtmečio britų televizijos serialo „Kalinys“ („The Prisoner“), kuriame vienas iš veikėjų vadinamas „Thenewno2“ („Naujasis antrasis numeris“). Dabar šią grupę sudaro Dhani Harrison (pagrindinis vokalas, gitara, sintezatorius), Oliver Hecks (būgnai, sintezatorius), Jon Sadoff (klavišiniai, gitara, vokalas), Jeremy Faccone (gitara, vokalas), Jason Hiller (bosinė gitara). Tačiau pagrindiniai nariai yra Dhani ir Oliver. Pats D. Harrison nuo paauglystės grojo gitara tėvo koncertuose. Augo apsuptas itin įkvepiančios muzikinės aplinkos ir atlikėjų, tokių kaip Ringo Starr, Paul McCartney, Eric Clapton bei kitų George’o Harrisono draugų, kuriuos iki šiol vadina dėdėmis. Dhani, kartą paklaustas, ar tėvo draugai palaiko jį muzikiniame kelyje, atsakė: „Tėvo draugai yra mano draugai.“ 2002 m. Dhani baigė įrašinėti G. Harrisono pradėtą paskutinįjį albumą „Brainwashed“, to nespėjus padaryti pačiam eksbitlui, mirusiam nuo plaučių vėžio 2001 m. O visai neseniai bendradarbiavo kuriant naują vaizdo žaidimą „Rock Band“, kuris remiasi THE BEATLES muzika. Oliver Hecks kuria THENEWNO2 muzikinius klipus ir neslepia kūrybinių ambicijų kada nors sukurti pilnametražį filmą. 2008 m. šviesą išvydo pirmasis grupės albumas „You Are Here“. Šiuo metu grupė sėkmingai koncertuoja JAV, jų gerbėjų ratas sparčiai plečiasi. Taigi laukiame THENEWNO2 koncertinio turo Europoje tikėdami, kad įkvepianti muzika vis dar egzistuoja!

I’ll see you somewhere down the road. It’s been a fuckin’ pleasure. Thanks very much. Goodbye. NG. P. 4

liverpool.lt


#20

LIVERPOOL laikraštis

Narkotikai

Tekstas: VAIGINTA Narkotikai yra vartojami nuo priešistorinių laikų − remiantis archeologiniais tyrimais, apie psichiką stimuliuojančias medžiagas buvo žinoma dar prieš 10 tūkst. metų. Žmonijos istorijoje narkotikai buvo ne tik dvasinių kelionių, kurios pasibaigdavo ekstaze, palydovai, ar visuomenės nuodas, skatinęs didesnį nusikalstamumą ir tapęs mirties priežastimi jo perdozavusiems žmonėms. Psichiką stimuliuojančios medžiagos, praplečiančios vaizduotės ribas ir suteikiančios galimybę pažvelgti į pasaulį kitaip realybę matančiomis akimis, praturtino naujomis idėjomis kultūrą, meną ir netgi mokslą. O be vieno „įtakingiausių“ narkotikų − kanapės − tiek šiuolaikinė muzika, tiek praeito amžiaus prisiminimai būtų skurdesni. Nors kanapė dėl jos psichiką stimuliuojančių efektų buvo naudojama nuo antikinių laikų, žinoma ji tapo JAV, per juodaodžių imigrantų rengiamus džiazo muzikos pasirodymus 3−4 dešimtmetyje. Louis Armstrong, džiazo trimitininkas ir dainininkas, turėjęs nenuginčijamos įtakos muzikos istorijai, vartojo marihuaną dideliais kiekiais nuo ankstyvos jaunystės iki mirties. Kanapė džiazo industrijoje buvo vadinama „špinatu“. Galbūt tam turėjo įtakos JAV narkotikų federalinio biuro viršininkas Harry J. Anslinger, kuris buvo įsitikinęs, kad Vienaakis jūreivis (Popeye the Sailor) iš tiesų yra narkomanas, įgydavęs antžmogiškos jėgos per savo pypkę prisirijęs ne špinatų, o marihuanos. Vienaakis buvo jūreivis, o būtent jūreiviai išplatino kanapę tokiose šalyse kaip Anglija ir JAV, atvežę ją iš Rytų. Šie kliedesiai įkvėpė tokį kūrinį kaip „The Spinach Song“, kurį 1938 m. Niujorko džiazo klubuose atlikdavo Julia Lee And Her Boyfriends. Šlovingiausiais šiuolaikinės kanapės tradicijos metais galima būtų laikyti septintojo dešimtmečio pabaigą Amerikoje. Jauni vyrai buvo šaukiami į kariuomenę ir siunčiami į Vietnamą kariauti, o iš ten jie grįždavo lavonų maišuose. Tai lėmė naujos − išsižadėtosios − kartos, neturinčios iliuzijų ir sentimentų gyventi pagal visai Amerikai būdingą, juos išdavusį tvarkingo gyvenimo idealą, atsiradimą. Prasidėjo hipių judėjimas, kurio narkotiku tapo kanapė, taip pat išpopuliarėjo rokas, o muzikantų įkvėpimo šaltiniu ir neatsiejama gyvenimo stiliaus dalimi irgi buvo marihuanos vartojimas. Mick Jagger ir Keith Richards iš THE ROLLING STONES sukėlė tikrą audrą, kai policija 1967 m. atliko kratą Richardso namuose. Policijos teigimu, abu buvo apsvaigę

siųsk dainą:liverpool.music@gmail.com

nuo marihuanos. Jie buvo nuteisti vienerius metus kalėti, bet nuosprendis dėl įrodymų trūkumo buvo panaikintas. Marihuaną labai išpopuliarino Bob Marley − gerai žinomas regio muzikos atlikėjas, taip pat išpopuliarinęs jamaikietišką muziką ir rastafarių judėjimą. Jis laikė save aukščiausios kanapės vartojimo kultūros atstovu. Marley tvirtino, kad jam įtaką padarė pats Dievas. Kaip rastafaris, jis tikėjo, kad nurodymas rūkyti žolę atėjo iš pačios Biblijos. Rastafario išpažinėjai tiki, kad išganyti bus tik sugrįžę į Afriką arba su Afrika dvasiškai susitapatinę juodaodžiai. Rastafariams gandžos (taip žolė vadinama Karibų jūros salose) rūkymas yra vienas aspektas proceso, kuriuo jie siekia gerai pažinti pagrindines savo tikėjimo dogmas. Kanapė paliko savo pėdsaką kultūroje ir mene, kurie suformavo daugelio mūsų asmenybes, taip pat ir tų, kurie laiko kanapę, kaip ir visi kiti narkotikus, vien blogio įsikūnijimu.

PRISIJUNK! liverpool.lt

P. 5


#20

LIVERPOOL laikraštis

Lengvas skaitalas fone skambant

THE BEATLES

Tekstas: KAROLIS Sąvokos „lietuvių kalba“ ir „užsienio grupių/atlikėjų biografijos“ yra sunkiai suderinami dalykai. Niekas neverčia muzikantų biografijų į mūsų kalbą ir nebando jų išleisti, nes tai būtų komerciškai nepelningas sprendimas. Dėl to labai nustebau Marijampolės knygyne keistu pavadinimu „Ei, Pelėda“ radęs „The Beatles istoriją“. Remigijaus Mikalausko (pavardė mums nesako nieko, bet ačiū jam už neabejingumą bitlams) sudarytą ir dar 1998-aisiais išleistą knygą nusipirkau už juokingus 6 litus. Skaičiau ir juokiausi, stebėjausi, domėjausi. Dalinuosi tuo su jumis – labiausiai įstrigusios knygos citatos, pasakojančios apie THE BEATLES tai, ko dar nežinojau. Galbūt nežinojote ir jūs.

* Mimi (Johno Lennono teta, auginusi jį vaikystėje) užtikdavo Johną stovintį stikliniame priebutyje, grojantį ir dainuojantį sau pačiam ir dešimt kartų per dieną kartodavo: „Gitara – tai gerai, bet ji tau niekada nepadės užsidirbti pragyvenimui.“

* Visiems bitlams didžiausias autoritetas buvo Elvis Presley. „Niekas taip stipriai nebuvo manęs paveikęs kaip Elvis“, – John Lennon.

* „Vadindavome vokiečius naciais ir siųsdavome juos velniop. Auditorijai tai sukeldavo dar daugiau džiaugsmo“, – John Lennon apie ankstyvuosius THE BEATLES pasirodymus Vokietijoje.

* „Kliedėjau Johnu. Visą laiką jį sapnavau. Mokykloje mes su

draugėmis lygindavome savo sapnus. Pasakojome viena kitai, ką krėtėme sapne su savo išrinktaisiais grupės nariais. Kai būdavo bloga nuotaika, mokėdavau iššaukti sapną su Džonu, – tiesiog atsigulusi galvodavau apie jį ir užmigdavau“, – Sandy Stewart, THE BEATLES gerbėja.

* Nuo 1961 m. sausio iki 1962 m. vasario THE BEATLES

pasirodė Kavernoje („The Cavern Club“ – klubas Liverpulyje) 292 kartus. Už savo pirmąjį pasirodymą pietų pertraukos metu jie gavo 5 svarus, už paskutinį – 300 svarų.

* Pagalvės, ant kurių miegojo THE BEATLES Kanzase,

* „Viskas, ko aš norėjau gyvenime, buvo merginos, pinigai ir rūbai“, – Paul McCartney apie vidurinės mokyklos laikus.

vėliau buvo parduotos dviem verslininkams po 325 dolerius už kiekvieną. Jie sukarpė jas į šimtą šešiašdešimt tūkstančių gabaliukų ir pardavė po dolerį už kiekvieną.

* Johnas pradėjo lankyti meno koledžą 1957 m. rudenį. Ta pro-

* „Mūsų dainos geros, tačiau nieko išskirtinio jose nėra.

ga apsirengė pačius siauriausius savo džinsus ir patį ilgiausią švarką. Kad prasmuktų pro Mimi, jam reikėdavo užsitempti ant džinsų normalaus pločio kelnes, kurias jis vėliau nusimaudavo autobusų stotelėje.

* „Per visą mokyklos laikotarpį neatsirado žmogus, kuris būtų

paaiškinęs man, kokia visų tų mokslų prasmė ir kodėl aš mokausi“, – Paul McCartney.

* Johnas buvo visiškai pamišęs ir kalbėdavo žmonėms nepakenčiamus dalykus. Jei pamatydavo invalidą ar žmogų su įgimta yda, galėdavo garsiai pasakyti: „Kai kas pasidarys sau bet ką, kad tik nepatektų į armiją.“

Galbūt aš toks abejingas mūsų muzikai todėl, kad kiti ją per daug sureikšmina. Kai kam gal tai ir patiktų, tačiau mane tai erzina. Malonu, kad žmonėms patinka mūsų dainos, bet kai kritikai pradeda ieškoti jose neegzistuojančios gilios prasmės, tai darosi nebepakeliama. Ir mes, kiek beįstengdami, juos kvailiname. Mes darome tai todėl, kad esame įsitikinę, jog jie to nori. Mes galime suskelti ką tik norit, ir tegu jie laužo sau galvas. Aš įsitikinęs, kad taip elgiasi daugelis artistų. Pasiruošęs lažintis, kad taip elgėsi ir Pikaso“, – John Lennon. Tokie tad tie bitlai – tiesmukai šmaikštūs, bet beprotiškai talentingi ir privertę pasaulį suktis aplink juos. Sulig šia mintimi įsijungiu „Please Please Me“ ir dar kartą pasidžiaugiu, kad muzikantų biografijų lietuviškai visgi pavyksta rasti.

* „Kartą man atėjo mintis apie vabalus (beetles). Aš

nusprendžiau rašyti „Beatles“, kad būtų pabrėžtas ryšys su „beat“ („bitnikų“) muzika“, – John Lennon apie grupės pavadinimo kilmę. P. 6

liverpool.lt


LIVERPOOL laikraštis

#20

interviu Jasono Webley stebuklai

Kalbino: LOGIKA A Jei pasiilgote stebuklų ar šiaip pavargote nuo monotonijos, tiesiog privalėjote apsilankyti „Baltuose drambliuose“ koncertavusio Jasono Webley koncerte. Jis iš savo nedidelės skrybėlaitės pažėrė daugybę staigmenų. Nežinau, kaip jos tenai ir sutilpo. Susirinkę iš amerikiečio lūpų išgirdo lietuviškai dainuojamą „Kaip gražu miške“, turėjo progą pasijusti smuikais ar trombonais, galėjo pabūti girtais, neišgėrę nė lašo alkoholio, pasiklausyti tikrai gražios muzikos. Pažiūrėti į Jasoną, kurio energija buvo tiesiog apčiuopiama – atrodė, kad tuoj paliks dainininko kūną ir pati ims groti akordeonu, buteliu, pilnu metalinių pinigėlių, kojomis, nė sekundei nesustojančiomis vietoje. Publika, atsidėkodama už nepaprastą reginį, iššlavė atlikėjo albumus, beveik nepaliko jų kitą dieną Latvijoje vykusiam koncertui. Nemačiusieji nepulkit graužtis pirštų, Jason sakė, kad jam patiko Lietuvoje ir žadėjo čia dar ne kartą grįžti. O kad laukti būtų lengviau – trumpas interviu. Kas įkvėpė Jus parašyti „Last song“? Tai buvo tamsus periodas mano gyvenime ir aš jaučiau, lyg magija toltų nuo manęs, gal net visam laikui. Tuo metu, vieną dieną, trys skirtingi draugai papasakojo savo sapnus apie pasaulio pabaigą – tris skirtingas istorijas. Tuomet man iškildavo gimdančios moters vaizdas, tad parašiau dainą, kurios posmus sudaro trys skirtingos apokaliptinės vizijos iš mano draugų sapnų, o priedainis: „Galbūt pasaulis nemiršta, galbūt ji laukiasi vaiko.“ Organizuojate „Camp Tomato“. Jūs mėgstate ar nekenčiate pomidorų? Man patinka pomidorai, labiau pagaminti... su makaronais ar kaip aštrus padažas. Bet „Camp Tomato“ nesisieja su pomidorų pomėgiu. Tai tik daug džiaugsmo! Galbūt vieną dieną suorganizuosiu Europos „Camp Tomato“.

INDIE scena

Kaip supratote, kad įprastas darbas neskirtas Jums? Na, tai labai ilga istorija. Iš tikrųjų aš turėjau tokį darbą ir galėjau gyventi taip toliau. Tačiau aš esu labai laimingas, kad kai kurios aplinkybės privertė mane pasikeisti. Dabar aš turiu labai įdomų ir gražų gyvenimą. Kokį įspūdį Jums paliko Lietuva? Manau, kad tai labai graži šalis. Tai buvo mano pirmasis apsilankymas Lietuvoje, visuomet norėjau čia atvykti. Per šį laiką šiek tiek apžiūrėjau tik Vilnių, bet šis miestas, rodos, turi magijos. Taip pat ir žmonės, kuriuos sutikau, yra labai mieli. Gal ką nors keisto ar įdomaus atradote mūsų šalyje? Vieną naktį mes planavome keliauti namo, tačiau mano draugai iš Lietuvos paminėjo vakarėlį, vykstantį prie upės, organizuojamą menininkų. Mačiau ten susibūrimą ir girdėjau Michaelo Jacksono dainą. Todėl mes patraukėme ten, gėrėme vyną, žiūrėjome į šokančius žmones, daug kalbėjomės. Tai buvo tikrai puiku. Tolumoje dangus budo nuo patekančios saulės spalvų ir nedideli dangaus žibintai skrido virš miesto. Aš myliu šiuos žibintus ir kartais juos pats darau. JAV jie yra pakankamai reti, mačiau tik kelis kartus gyvenime. Tad matydamas žibintus šiek tiek pamilau Vilnių. Apibūdinkite savo muziką keturiais žodžiais. Argh! shhh... Stomp! pray. Keli žodžiai mūsų skaitytojams. Linkiu malonios popietės, ryto ir vakaro su kokiu nors siurprizu... gal net dangaus žibintais.

P. 7


#20

LIVERPOOL laikraštis

Pats Tu Toks – neblogas antiblogas Tekstai: MANTAS ir ALBERTAS

THE CLEAN – „Mister Pop“

Kiekvienas kaimas turi savo legendą. Taip pat shoegaze turi mitinius SLOWDIVE ir MY BLOODY VALENTINE, o lo-fi (jei jau pripažįstame tai kaip muzikinę pakraipą) – THE CLEAN, kurie ima ir sugrįžta su nauju albumu „Mister Pop“. Paskutinį kartą trijulė iš Naujosios Zelandijos buvo matyta prieš gerus aštuonerius metus, tačiau geresnio meto sugrįžti nei dabar turbūt nebuvo, todėl „Mister Pop“ skamba šmaikščiai ir pasiutėliškai, o kartu – lyg mandras bakstelėjimas per petį: „matote, mes juk visą tą laiką buvome teisūs.“ Tai, už ką lo-fi „senukai“ ėjo šitiek metų, dabar yra priimta kaip alternatyviosios muzikos konstanta: dievinate WOODS ar THEE OH SEES? Tuomet „Mister Pop“ jums turėtų tapti Naujuoju Testamentu. Kad THE CLEAN nori savo užpakalius padėti ant svarstyklių kartu su jaunaisiais kolegomis, tampa aišku nuo pirmųjų albumo garsų, tačiau kažkokia hierarchija ar stiliaus evoliucija – tikrai ne „pasidaryk pats“ reikalams. Pavyzdžiui, CRYSTAL STILTS skolinosi devinto dešimtmečio grupės THE GUN CLUB skambesį ne tam, kad grotų kaip prasigėrę surf-rokeriai – tiesiog „Mother of Earth“ tinkamu laiku tinkamoje aplinkoje nuskambėjo kaip niekas kitas. Atsirado seniai pamesta 1000-oji dėlionės detalė. Kai klausai dieviškos ekstazės „Are You Really on Drugs?“, suvoki dar vieną THE CLEAN skirtybę – jie nepriklauso nei britų „alternatyvčikam“, nei Bruklino šutvei. Tai atsakymas į klausimą, ką klauso Naujojoje Zelandijoje. Dar geresnius atsakymus galėtume kurti į „ką klauso Lietuvoje?“ – nes vien paminklas FZ atsibodo. P. S.: Kažkas bendro su PIXIES.

P. 8

NEON INDIAN Chasms“

„Psychic

gai papuošiama. Tai, ką daro NEON INDIAN, yra synth pop, o kartais netgi disco. Kai kurios dainos laisvai tiktų ir šokių aikštelei, pavyzdžiui, tas pats „Should Have Taken Acid with You“ su CRYSTAL CASTLES primenančiais 8 bit motyvais ar groovy boso linija „Local joke“. „Ephemeral Artery“ gali pasivaidenti ir DAFT PUNK ar JUSTICE. Manau, panašiai kaip NEON INDIAN galėtų skambėti kokie nors CUT COPY, jei įrašytų lo-fi albumą. Žodžiu, dvylika lengvų ir įsimenančių dainų. Galbūt po kokio mėnesio taip ir neatrodys, bet šiandien man patinka NEON INDIAN.

VIVIAN GIRLS – „Everything Goes Wrong“ Retkarčiais vis pasirodo koks nors labai geras pop albumas, tačiau šiais metais kažko tokio dar nebuvo, bent jau aš negirdėjau (PASSION PIT viso albumo neištempė). O štai spalį pasirodysiantis NEON INDIAN „Psychic Chasms“ į šią poziciją, manau, gali pretenduoti. NEON INDIAN jau kurį laiką atakavo internetą singlais, todėl dalis dainų jau gali būti girdėtos, pavyzdžiui, kokį milijoną kartų klausytas vasaros hitas „Deadbeat Summer“, nostalgiškas „6669 (I Don’t Know if You Know)“, „Terminally Chill“ ar „Should Have Taken Acid with You“. Bet tai tikrai neerzina, o priešingai – sustiprina albumo visumą (na, žinote, panašiai, kai didžėjus tarp daugelio nežinomų dainų įterpia visiems gerai žinomą). Jei niekada neteko girdėti, tai žinokite, kad NEON INDIAN muzika yra labai paprasta ir nepretenzinga, atrodo, kad ji įrašyta šiaip sau, kai vienintelis grupės narys Alan Palomo neturėjo ką veikti. Tokia ji yra ir „Psychic Chasms“ albume. Kokiu nors Fruity loops programuojamas ritmas, „ant viršaus“ klijuojami semplai, vokalas, sintezatorius ir visokie kompiuteriniai efektai – visas NEON INDIAN arsenalas. Ir aišku, kaip ir pridera vieno dėdės projektui iš Bruklino – lo-fi skambesys. Tik čia jis kuriamas ne džeržgiančiomis gitaromis, o sukuriant senos demo kasetės (toks plastmasinis daikčiukas su juostele viduje) garso įspūdį. Ištemptos kasetės garsas, specialiai paliktos įrašinėjimo klaidos sukuria nostalgišką vintage skambesį, tarsi žiūrėtum senų polaroidinių nuotraukų albumą ar seną VHS kasetę (panašiai kaip klausant Ariel Pink). Tačiau reikėtų perspėti tuos, kurie jaučia didelę antipatiją ryškioms aštuoniasdešimtųjų šviesoms – neon čia tikrai daugiau negu indian. Kažkokios didelės psichodelikos nereikėtų tikėtis, albumo pavadinime minimu psychic nepiktnaudžiaujama, tačiau kai kur skonin-

Kaip pasakytų Čeburaška, laukėme, laukėme ir pagaliau sulaukėme. Antrasis pilnos trukmės VIVIAN GIRLS albumas „Everything Goes Wrong“ yra tiesiog gera porcija lo-fi, surf-punk muzikos su firminiu merginų skambesiu. Taip, taip. Nors kai kas prognozavo, kad VIVIAN GIRLS ima suktis nuo punk, antrajame albume jo apstu kaip ir debiutiniame „Vivian Girls“. Manau, yra trys pagrindiniai dalykai, susiję su šia grupe. Pirmiausia, tai gyva grupė. Jos žino, kaip nori groti ir klausytis, todėl vyksta šiokia tokia evoliucija, tačiau joks prodiuseris neprivers išsižadėti to, kas teikia didžiausią malonumą. Antra, tai dainos, kurios yra paprastos kaip 2x2, puikiai gulančios į atminties grotuvą jūsų galvoje. Man jau įkrito „I’m Not Asleep“, o nuo praėjusių metų neiškrenta „Where Do You Run To“. Na ir trečia – moteriškas subtilumas, kurio joks apšepęs Niujorko šitgeizeris neturi. Jeigu Andy Warholas būtų gyvas, turbūt išprotėtų klausydamas „Tension“ (na, parduotų Nico atgal suteneriui tai tikrai). Ko gero ilgiausia VIVIAN GIRLS daina ever – 4 min. 20 sek. „Double vision“. Ši daina ypatinga tuo, kad išlipa iš studijinio įrašo rėmų ir demonstruoja gyvo grupės pasirodymo jėgą. Negali sakyti, kad panelėms ne-

INDIE scena


#20

LIVERPOOL laikraštis

Daugiau: PATSTUTOKS.LT

tinka ir šiek tiek saldumo – „Can’t Get Over You“ skamba lyg parašyta specialiai grupei THE PAINS OF BEING PURE AT HEART, tačiau puikus surf gitaros solo sugrąžina kūrinėlį teisėtoms šeimininkėms. Iš karto po to – sėdėti vietoje beveik neįmanoma klausant energingos „The Desert“. Daugelis kritikų aptarę albumą pažymi VIVIAN GIRLS unikalumą ir svarbą visoje lo-fi ir shoegaze sugrįžimo bangoje, bet statyti paminklus ir piešti laiko ženklus dar anksti. Mano komplimentai tokie: tyra, paprasta, originalu.

DUCKTAILS – „Landscapes“

Nežinia, kodėl naujas one-man-band pavadinimu DUCKTAILS save pozicionuoja kaip pop. Veikiausiai tai koncepcijos dalis, galbūt dėl to, kad negroja noise arba no-fi jovalo. Tai gana melodinga lo-fi gitaros muzika, tiesa, daugiausia be vokalo. Instrumentinė kompozicija „Roses“ šiek tiek primena mančesteriečius THE DURUTTI COLUMN, praturtintus juodais firminių lo-fi vargonų klavišais – tai suteikia egzotišką rytietišką prieskonį, atsikartojantį dar keliuose kūriniuose. Muzika dažnai melancholiška, tačiau įrašo gyvumas ir asketizmas (juk nėra jokių spec. efektų) neduoda klausytojui „išsijungti“. Geras to pavyzdys – „Deck Observatory“ – meditacinis kūrinėlis, tačiau tiek perkusija, tiek vargonų sąskambiai turi aiškią kompoziciją, nedrįstančią driektis 20 minučių, kaip būna su elektroniniais ar ambient pasažais, ir sutelpančią į kiek daugiau nei 5. Energingesni debiutinio „Landscapes“ kūrinėliai kaip „Wishes“ nori nenori primena Ariel Pink skambesį, nors gitara, ypač akustinė, dažnai gimininga grupei WOODS („Spring“), o ir jų myspace liudija apie giminingą įkvėpimą – folkroko prosenelį Stephen Stills. Vokalas atsiranda – vos girdimas ir be didelių pretenzijų, lyg galėtų jo čia ir nebūti. Nuskamba tada, kai albumas jus jau pavergęs savo originaliu skambesiu ir įdomiais kūrybiniais sprendimais. O supraINDIE scena

sti, kas veblenama tekstuose, įmanoma tik pačioje „Landscapes“ pabaigoje „House of Mirrors“, bet tada jau niekas nebesvarbu.

THEE OH SEES – „Help“

Klausydamas šiuolaikinių atlikėjų instrumentinių kompozicijų, daugiausia susiduri su ambient genijaus Brian Eno išmokytu klausytojo „marinimu“, o štai čia ambient muzika įgauna lo-fi versiją. Visi į aukštą jūsų stiprintuvo kokybę apeliuojantys sintezuoti garsai negailestingai nupjaunami „Seagull’s Flight“. Šis projektas iš Niudžersio labai stipriai spiria kažkam į subinę. Aš turiu versijų kam – tačiau paklausykit ir nuspręskite patys.

BLIND MAN’S COLOUR – „Season Dreaming“

Amerika – miražų šalis. Yra ten ir netikras Sankt Peterburgas, o jame – netikri ANIMAL COLLECTIVE. Tiesa, vadinasi jie BLIND MAN’S COLOUR ir neseniai išleido albumą „Season Dreaming“. Albumas dar tik pirmas, todėl ir šio sezono sapnuose pasitaikė žymiųjų nūdienos avangardistų skambesys. Bus kitas sezonas, bus kiti sapnai. Be to, juk ir ANIMAL COLLECTIVE kažkada skambėjo visai kitaip. Ne, kopijavimu niekas nekaltina, o albumas iš tiesų patinka. Tai žaismingų balsų susičiulbėjimas absoliučios akustikos miške. Jei pajausite, kad jau jau atsiranda ritmas, o pagal jį seka ir vokalas – neapsigaukite, tai tik motinos gamtos pokštas. Įspūdinga ir graudi „Jimmy Dove“ istorija, ryškiau nei paprastai skambantis vokalas ir vienkartinis priedainis „Help... Help... Help“. Vėliau vokalas vėl panyra į žudantį triukšmą, kol galiausiai nuskamba nežinomos šalies himnas (be vokalo), o čia pat sumiksuojama transinė jo versija. Žodžiu, jokių taisyklių, jokios struktūros. Kūryba itself. Davido Lyncho filmams tiktų „Anxious Place“ – tai nostalgiška jaunystė. Nostalgiška dėl to, kad jau kvepia įvykdyta žmogžudyste ir nuspalvinta naivia viltimi, kad „yra vieta, kur...“

Neseniai rašiau apie vieną kompiliaciją, kurioje buvo ir THEE OH SEES daina. Tuomet ją apibūdinau kaip „tiesmuką punk“. O štai dabar mano grotuve naujas THEE OH SEES albumas „Help“. Ir jokio čia punk. THEE OH SEES nenori skambėti šiuolaikiškai ar tapti ateities skambesiu, jie nori būti old school ir retro. Ir jiems tai pavyksta – nežinodamas laisvai galėtum pagalvoti, kad albumas įrašytas šešiasdešimtaisiais. Sugalvokite šešiasdešimtųjų amerikietiško garage roko grupę ir „Help“ albume rasite ką nors panašaus. Pirma man kylanti asociacija – THE TROGGS, tik tokie labiau freaky. Taip pat galima rasti užuominų į to paties laikotarpio britišką pub roką – THE KINKS ar THE WHO. Ir vis dėlto THEE OH SEES turi kai ką, ko jų įkvepėjai iš praeities neturėjo – tai efektų pedalai, kurie padeda kai kuriuos gitarų rifus aplipdyti noise apvalkalu, bet visai nepiktu ir nepavojingu. Kaip ir pridera garage muzikai, „Help“ albume ji yra energinga, garsi, triukšminga. Dainos kaip „Ruby Go Home“ ar „I Can’t Get No“ galėtų būti tikri hitai roko vakarėliuose. Yra čia ir rūgštesnių nukrypimų – „Can You See“, „Peanut Butter Oven“ ar „Soda St. #1“ su Jefferson airplane’išku back vokalu laisvai tiktų ir 69-ųjų Vudstoko publikai. Įdomus yra Johno Dwyerio vokalas, dažnai skambantis kaip kokio nors animacinio filmo personažo (blogiečio) – aiškiausi pavyzdžiai „Meat Step Lively“ ar „I Can’t Get No“. Visas „Help“ albumas yra nesudėtingas ir paprastas (na, gal tik „Destroyed Fortress Reappears“ kiek kreivesnis), tačiau dėl to kokybė tikrai nenukenčia (turiu omenyje ne garso kokybę – visgi lo-fi). Anglakalbiai vartoja žodį catchy, kuris, manau, puikiai apibūdina albumą. Ir vis dėlto iki pilnos laimės kažko trūksta, bet čia gal tik man, nes šiaip albumas tikrai stiprus.

P. 9


#20

LIVERPOOL laikraštis

citramonas, muzika ir Jėzus

Tekstas, iliustracija: TOMAS Norit, užduosiu neįmenamą mįslę? Acetilsalicilo rūgštis, fenacetinas, kofeinas, kakavos milteliai, citrinos rūgštis ir litras H2O, kas? Ne, neatspėjai, tai ne ,,tusofčikės“ močiutės rankinės turinys. Anaiptol. Tai šio ryto citramono tabletė mano skrandyje, dar vadinama tūkstančio dramblių karavano galvoje brakoniere. Kitų metų spalį vėl važiuosiu į Smolenską, nusipirksių toną šių tablečių tiesiai iš Stanislavos Fiodarovos slapto rūsio, krauliu nuplauksiu iki Laisvės statulos ir kelias valandas pastovėjęs eilėje prie High baro, pateksiu į pirmąjį CMJ gitarų griežesį. Kadangi jau kaip ir ruduo, festivalių mažamečiams galiu pasakyti: Heinekenas – tai dar ne viskas. CMJ – muzikos naujokų fono-paroda, kiekvienų metų rudenį rengiama Niujorke, nuo pat Manheteno iki Bruklino besidriekianti per beveik šimtą barų ir naktinių klubų, per penkias dienas šimtui dvidešimčiai tūkstančių melomanų leidžianti išgirsti tūkstantį dviejų šimtų atlikėjų atrastų ir neatrastų garsų. Jei įsivaizduotumėte devyniasdešimt kartų didesnę muzikos dieną Vilniuje, tuomet suprastumėte, apie kokias pagirias kalbu. Šiuometinis CMJ yra ne tik gigantiškas muzikos festivalis viename iš didžiausių mados metropolių pasaulyje, menotyrininkai taip pat gali stebeilytis ir varvinti seilę žiūrėdami šimtus nematytų filmų, dalyvauti seminaruose, meno mentorių posėdžiuose, dienos metu rengiamų parodų arenose ir taip toliau, kol vokai savaime sulaužys įspraustus degtukus. Nuostabiausia yra tai, kad būsimas line-up tau nieko nepasakys, nes daugumos atlikėjų, menininkų bei įvairių socialinių grupių atstovų google smegeninėje kol kas nėra. Spėkit, ar daug žmonių iš P. 10

Rytų Europos 2006 m. buvo girdėję RA RA RIOT? Šįkart atspėjote, nė vieno. O ką google sako dabar? Tikriausiai rastumėte tikslų laiką, kada paskutinį kartą Alexandra Lawn keitė violončelės stygas. Esmė paprasta: „XL recordings“, „Epic“ ir „Barsuk Records“ skautai jau dabar trina rankas, nes po rugsėjo eina spalis, o po spalio devynioliktos – CMJ 2009 pradžia, o dar po kelių dienų – naujų kontraktų su įrašų kompanijomis pasirašymo metas. Visa ši CMJ egzacerbacija atneš ne vieną toną bendžaminų franklinų leidėjams, tik jausk, ko muzikos rinkai reikia, ir protingai investuok, tapsi nepieštiniu Makdaku. Nė viena gyva būtybė žemėje nesugebėtų išsiurbti visko iš „College Music Festival“. Pasiūla paprastai ląstelienai tiesiog per didelė, o tai ir traukia. Bent jau yra iš ko rinktis, o ne leisti antrą tokią pačią dalį festivalio bilieto kainos metro bilietams – Manhetenas–Bruklinas ir atgal. Tačiau jei turi New York University studento pažymėjimą, manyk, kad tavo mama priėmė labai teisingą sprendimą nesidarydama aborto – patekti į festivalį galėsi beveik dviem šimtais dolerių pigiau nei antrarūšis jankis. Kadangi istoriškai taip susiklostė, kad menas ir svaigalai, o kartais ir netgi religija yra tiesiogiai vienas kitą papildantys elementai, nenustebk, jei išliedamas Budweiserį į pisuarą ar kreivai dažydamasi lūpas prieš veidrodį klube, šalimais pamatysi pranašą Jėzų, mojuojantį CMJ bilietais bei nemokamai dalinantį citramono tabletes. Po CMJ maratono pagaliau lūžus degtukams ir trečią dieną ragenoms kėlusis iš numirusių, tų tablečių tikrai prireiks.

INDIE scena


#20

LIVERPOOL laikraštis

NAUJIENOS

FLAMING LIPS

Spalį tikimasi sulaukti naujo FLAMING LIPS albumo. Šį kartą jis bus dvigubas, pilnas siurprizų ir vadinsis „Embryonic“. Kas per siurprizai? Albume rasime dainą, sukurtą kartu su MGMT. Taip pat net kelias dainas grupė sukūrė bendradarbiaudama su paskutiniu metu nenustygstančia YEAH YEAH YEAHS vokaliste Karen O. Ir tai dar ne viskas – įraše išgirsime ir „to keisto matematiko iš Vokietijos“ balsą, kaip teigia FL lyderis Wayne Coyne.

Julian Casablancas

Seniai girdėjome naujienų iš THE STROKES stovyklos. Pagaliau sulaukėme, tiesa, ne iš pačios grupės, bet iš jų vokalisto Julian Casablankas. Pasirodo, jis vasarą netinginiavo, o įrašinėjo solo albumą. Naujasis darbas vadinasi „Phrazes For The Young“, pačiupinėti jį (diską, ne Julianą) galėsime jau lapkričio 19 d.

„Grinderman“

„Where the Wild Things Are“

Spalio 16 d. kino teatruose startuoja ilgai lauktas Spike Jonze filmas „Where the Wild Things Are“. Prie filmo garso takelio sukūrimo nagus prikišo Karen O ir Bradford Cox, o reklaminiame anonse išgirsite ARCADE FIRE „Wake Up“. Filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Maurice Sendak vaikišką knygą. Lietuvoje žiūrėsime nuo gruodžio 11 d., keistokai „išverstu“ pavadinimu – „Maksas ir maksimonstrai“. Gerai, kad pakeistas pavadinimas nepakeičia paties filmo. wherethewildthingsare.com

Miuziklas apie Vudstoką

Nicko Cave’o ir jo draugų iš THE BAD SEEDS grupė pabaigė naują, antrąjį albumą. Beliko uždėti paskutinius štrichus. Kaip teigia grupės nariai, šis darbas gerokai skirsis nuo pirmojo jų darbo, kuris vadinosi taip pat, kaip ir grupė, „Grinderman“. Taip pat labai skirsis ir nuo paskutiniojo Nick Cave And The Bad Seeds albumo „Dig, Lazarus, Dig“. Na, po tokių kalbų visiškai nebeaišku, ko tikėtis, belieka laukti, kol viską išgirsime patys.

INDIE scena

Vienas Vudstoko festivalio organizatorių Michael Lang planuoja pastatyti Brodvėjuje miuziklą apie žymųjį festivalį ir planuoja tai padaryti 2009–2010 m. sezoną. Tačiau nereikia tikėtis, kad jame bus perdainuojamos ten skambėjusios dainos ar atkurta Menų mugė. Kaip sakė pats M. Lang: „O dieve, tikrai ne.“ Pasak idėjos autoriaus, šiuo metu įvairūs atlikėjai kuria naujas dainas būsimam miuziklui. Tačiau tai toli gražu nebus tik apie muziką: „Žmonės ir jų pasakojamos bei kuriamos istorijos veikia kitų žmonių gyvenimus, taip pat kaip ir patirtis, kurią įgijome tą (Vudstoko) savaitgalį.“

P. 11


LIVERPOOL laikraštis

#20

interviu

Trumpas pasakojimas apie ne rudenį

P. 12

siųsk dainą:liverpool.music@gmail.com


LIVERPOOL laikraštis

#20

Kalbino: LOGIKA MARIJA Spoksau į balas mašinų stovėjimo aikštelėje ir džiaugiuosi matydama ten nedideles vaivorykštes. Jas, aišku, padarė benzinas, bet dėl to man tik dar gražiau. Reiškia, turiu bent vieną priežastį mėgti benziną. Balos, visur daugybė balų. Jos man primena, kad vasara jau nusileido vakarop ir gražios saulėtos dienos (ar jos tikrai buvo?) su visais džiaugsmais liko kažkur toli toli už nugaros. Einu toliau ir netikėtai pamatau vyriškį, sėdintį po skėčiu nuo saulės. Jis klausosi Patsy Cline per mažą raudoną radijuką. Ant kelių laiko... aaa... kas tai, šuo? Tigras? Milžiniškas katinas? Ai, nesvarbu, nes toliau sutinku mergaitę, žaidžiančią su trim katinais. Pakeliu akis į viršų, o ten, medyje, sėdi vaikinukas, apsikabinęs akordeoną. Medyje tikriausiai nesijaučia vienišas, nes šakose aplink jį įstrigę įvairiausi daiktai – laistytuvas, kamuolys, gitara, katė… Kokia aš kvaiša, juk čia jo namai. Nuo medžio žvilgsnis nevalingai krypsta į raudonų čerpių stogą. Kas ten? Oi, reikia pasitrinti akis, nes, atrodo, pamačiau Robertą Smithą! Ai, graužia, pamiršau, kad prieš tai rankas mirkiau benzino balutėse. Dar kartą pažiūriu – taip! Ant stogo sėdi Robertas Smithas!!! Su rože plaukuose!!! Skubiai pasidarau realybės testą, ir ne, aš nesapnuoju. Bet kažkokie balsai atitraukia mano dėmesį nuo THE CURE vokalisto ir varnos ima tampyti man plaukus. Varnos, balandžiai, žvirbliai, ar kas čia dar per paukštpalaikiai, bet jų visur pilna, jie apspitę ir išsirikiavusių berniukų chorą, kuris traukia kažkokias dainas. Susinervinu ir bėgte nubėgu toliau, vaikydama paukščius ir visai pamiršusi Robertą ant stogo. Bėgu pro vaikų darželį, Marselio prostitutes, raganas, dar kažką ir sutinku Jerry. Pala, o kas jis toks? Čia toks vaikinas, kuris turi obuolių, kartais geria arbatą ir nešioja dryžuotus jūreiviškus marškinėlius. Griebiu gražiausią obuolį, bet ranka atsitrenkia į šiltą monitorių. Pasirodo, buvau internete ir užsimiršau bespoksodama į Zefyrų paveiksliukus flickr. Nieko nebus, šito aš taip nepaliksiu, turiu sužinoti ką nors daugiau apie žmogų, kurio pasaulis taip staiga įtraukė, kad net artėjantį rudenį užmiršau. Kadangi esu geros širdies, tai dalinuosi su jumis viskuo, ką sužinojau. Taigi trumpas interviu su Adele, arba Zefyrais, kaip ji pasivadino internete. Viskas, ką žinau apie tave, apsiriboja nuotraukomis ir piešiniais, kuriuos mačiau flickr. Būtų įdomu sužinoti apie tave daugiau – kur mokeisi piešimo, kodėl pradėjai piešti? Ar savo ateitį sieji su menais? Piešti išmokė mama. Pamenu, neduodavo saldainių, kol nenupiešdavau žmogui normalios galvos. Vaikystėje labiau mėgau popierines lėles nei liverpool.lt

plastmasines, tad tekdavo pieštis jas pačiai. Vaikų darželyje kažkodėl piešdavau nuogus žmones, o visi vaikai apstoję mane ratu žiūrėdavo. Piešiau, ir tiek. Baigiau dailės mokyklą su pagyrimu, tačiau savo aliejiniais dažais tapytu darbu ne itin didžiuojuosi. Ateities kol kas neplanuoju, bet nepiešti turbūt neišeis. Ar grafika – vienintelė dailės šaka, kurią praktikuoji? Susidariau įspūdį, kad mėgsti fotografuoti. Jei turėčiau daugiau pinigų, tapyčiau aliejiniais dažais, tačiau jei ir tapyčiau, tas procesas užtruktų per ilgai, kadangi tapant aliejum, galiu ištaisyti tai, ką jau nutapiau. O taisau tol, kol man patinka, o patinka man retai. O fotografuoti dabar mėgsta visi, taigi nieko nėra tame ypatingo. Kodėl internete pasivadinai Zefyrais? Ar mėgsti juos valgyti? Daug kas zefyrų nemėgsta, nes jie saldūs iki šlykštumo. O aš gyvenime mėgstu viską persaldinti. Man labai patiko tavo darbas, kuriame pavaizduotas Robertas Smithas ant stogo. Kokios muzikos mėgsti klausytis (jei mėgsti), ar ji padeda tau kurti? Sunku pasakyti, kokios būtent klausausi. Jau nuklydau nuo post-punk ir Riot Grrrl. Labiausiai mane žavi Teddy Boy judėjimas ir 50-ųjų muzika – Buddy Holly, Johnny Burnette, Little Richard, Gene Vincent, Wanda Jackson, Frankie Lymon, Billie Holiday, Jacques Brel ir panašiai. Kur ieškai įkvėpimo? Ar tu iš tų žmonių, kuriems nereikia laukti įkvėpimo, kad sukurtų kažką gražaus? Aš iš tų žmonių, kurie be įkvėpimo ir namų darbų negali padaryti. O įkvėpia įvairios kasdienybės smulkmenos, prisiminimai. Maži murzini čigonų vaikai, mano senelis armonikierius, močiutė – buvusi lėktuvų dažytoja, tėtis – buvęs lakūnas, mama – buvusi džiazo dainininkė, jaunų liūdnų berniukų veidai, tai, ką randų palėpėse, žodžiu, viskas, kas mane paliečia, kas paprasta, nesudėtinga ir dėl to gražu. Ką veiki laisvalaikiu? Ieškau kažkur kažko gražaus. Kur dar be flickr galima pamatyti tavo darbų? Daug kur esu buvusi, bet retai kada užsibūnu ilgam. Tad šiuo metu esu tik flickr. Gal norėtum ko nors palinkėti mūsų skaitytojams? Niekada negailėkit cukraus į savo kavą. Tai va kiek sužinojau apie Adelę. Jei norite pamatyti zefyrų pasaulį ir jūs, užsukite: flickr.com/photos/zefyr-/

P. 13


#20

LIVERPOOL laikraštis

U2 Tekstas: MILES

Penktadienį, rugpjūčio 15 d., patyriau tai, ko greičiausiai daugiau niekada gyvenime nepatirsiu. Tokio dydžio, tokio neaprėpiamo įspūdžio renginys beveik nepasiekiamas jokiai kitai grupei, išskyrus U2. Eiti į koncertą buvo paskutinės minutės sprendimas – mane nelabai sudomino jų pastarasis albumas „No Line on The Horizon“. Bet kai man pasiūlė pigius bilietus, pagriebiau tikėdamasis įdomaus reginio. Aš buvau U2 koncerte „Vertigo“ turo metu 2006 m. Oklande, Naujojoje Zelandijoje, ir tai buvo neįtikėtina. Girdėjau, kad naująjį šou planuojama pakelti į aukštesnį lygį, ir jie nejuokavo. Mūsų vietos buvo aukštai virš centrinės aikštės „Wembley“ stadione, Londone; scena apačioje buvo tikras inžinerijos stebuklas. „Letena“ – keturkojė struktūra, dengianti rombo formos centrinę sceną su išoriniu žiedo formos podiumu. 360 colių ekranas kabėjo „letenos“ centre, jame matėsi mažytės Bono, Edge, Larry ir Adam figūros, šmirinėjančios didžiuliame scenos plote. Vaizdo instaliacijos ir apšvietimas buvo nepriekaištingo dizaino ir idealiai sinchronizuoti; pradedant „pakilimo tako“ šviesomis, baigiant didžiausiais disko kamuoliais, kokius kada esate regėję. Žiūrint iš mano nuošalios vietos, grupė atrodė ne tokia įspūdinga, prie to prisidėjo ir mano nusivylimas jų pastaruoju albumu. Taigi kai kuriais momentais buvo sunku pajusti ryšį su grupe. Bet, laimei, jie grojo daugelį savo hitų, privertusių visus esančius atsistoti iš savo sėdimų vietų. Jausmas, apėmęs, kai 88 tūkst. žmonių dainavo „Where the Streets Have No Name“, manęs dar ilgai nepaliks. P. 14

„Sunday Bloody Sunday“ buvo šiurpinančiai gyva, kai ekranuose pasirodė nuotraukos iš pastarųjų Irano rinkimų chaoso ir visa scena paskendo žalioje šviesoje. Bono taip pat siekė atkreipti dėmesį į Birmos politinę lyderę Aung San Suu Kyi, kuri gyvena pagal namų arešto suvaržymus jau 20 metų. U2 kertinės dainos pralenkė amžių, rasę ir istorinius įvykius. Jie patvirtino savo sugebėjimą muzikoje įkūnyti tikrąją pastarųjų laikų pasaulio dvasią ir priminti, kodėl jau beveik 30 metų gyvuoja muzikos viršūnėje. Tyra šio epinio šou apimtis ir tikimybė, kad niekada nebepamatysite tokio lygio renginio (na, bent jau iki kito jų turo) verčia mane paraginti kiekvieną jūsų nepraleisti galimybės pamatyti jo, net jei pritariate man dėl „No Line on the Horizon“.

siųsk dainą:liverpool.music@gmail.com


#20

LIVERPOOL laikraštis

futbolo kampas Tik prasidėjusios C. Ronaldo katino dienos artėja prie pabaigos?

Tekstas: LAURYNAS Atostogaudamas Pietų Europoje mėgstu permesti akimis kasdieninį „La Gazzetta dello Sport“. Visą šį rugsėjį jis pranašavo ne tik gerą itališką futbolą, tačiau ir įdomius įvykius Ispanijoje, Madride. Madrido „Real“ klubas, vedinas savo turtingojo prezidento F. Perezo prieš naująjį sezoną už šimtamilijonines sumas įsigijo portugalą C. Ronaldo, brazilą Kaka, prancūzą K. Benzema, iškreipė sunkmečio kamuojamą futbolo rinką ir, atrodo, priartino Europos futbolo gravitacijos centrą arčiau Madrido. Žinoma, ir iki šiol jis buvo netoli – Barselonoje. Kaip rašė kažkuris futbolo apžvalgininkas, „galime nemėgti Madrido „Real“, tačiau šį sezoną stebėsime juos atidžiau“. Juk daugelį domina, kaip treneriui seksis lipdyti sėkmingą komandą iš bene geriausių pasaulio futbolininkų. Tiesa, tokios gana paviršutiniškos diskusijos šiuo metu aktualesnės patiems futbolo gerbėjams. Europos futbolo politikos formuotojai (UEFA), daugelis futbolo klubų, Europos Komisija, profesionalios futbolo lygos pastaruoju metu pasinėrė į kur kas įdomesnę diskusiją, kurios rezultatai po kelerių metų gali iš esmės pakeisti ir Madrido „Real“ žvaigždžių gyvenimą. Ekonominė krizė ir kelių išskirtinių klubų leidžiamos astronominės (dažniausiai skolintos) sumos žaidėjams įsigyti daugelį suinteresuotų pusių paskatino sustoti ir pakreipti Europos futbolą tvarios plėtros link – t. y. vis geriau girdimas skatinimas klubams gyventi pagal savo realiai surenkamas pajamas. Lyderės vaidmenį sprendžiant šį klausimą ėmėsi Šveicarijoje reziduojanti ir Europos futbolui vadovaujanti UEFA, paskelbusi, kad iki 2012–2013 m. sezono futbolo klubai turės sureguliuoti savo finansus taip, kad vykdant klubo veiklą nebūtų išleidžiama daugiau nei uždirbama. Siekiant šio tikslo bus ribojamas besaikis skolinimasis žaidėjams pirkti ir jų algoms, ribojamas žaidėjų skaičius komandose, galbūt net atlyginimų dydis, jeigu dėl to pavyktų susitarti. UEFA pavadino šią naują Europos klubinio futbolo koncepciją „Garbingo žaidimo“ modeliu, kurios tikslas – užtikrinti vienodas sąlygas visiems Europos futbolo klubams tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Manoma, kad nauja sistema padidins futbolo lygų finansinį stabilumą, sumažins klubų skolas, padidins investicijas į jaunimą ar stadionų infrastruktūrą, tuo pačiu sumažins jas šiuo metu stipriai išpūstoms žaidėjų algoms. Kol kas viešai diskutuodami visi pripažįsta, kad UEFA patvirtinti būsimo finansinio reguliavimo principai yra reikalingi, tačiau kokią konkrečią formą įgis visa reguliavimo sistema, dabar sunku pasakyti. Šioje vietoje susikerta daug interesų: futbolo klubų, žaidėjų, nacionalinių federacijų, žaidėjų agentų, futbolo lygų investuotojų, komandų savininkų, todėl bendrą sprendimą atrasti bus labai sunku. Žiūrėsime, kur link viskas pakryps, tačiau visa tai skatina dar atidžiau pažvelgti į Madrido „Real“ žaidimą šį sezoną. Bent jau dėl to, kad netrukus komandos su tiek brangių ir gerų futbolininkų niekas tiesiog nesurinks. Net turtingiausiam pasaulyje Madrido „Real“ nebus leidžiama pirkti skolon.

liverpool.lt

P. 15


LIVERPOOL laikraštis

LIVERPOOL Party rugpjūtį Havana Social Club, Vilniuje

Artėjantys LIVERPOOL vakarėliai: Kaunas B.O. spalio 22, 21:00 Klaipėda Roxy club spalio 23, 22:00 Šiauliai Teatro bufetas spalio 24, 21:00 Daugiau: liverpool.lt P. 16

#20

Edition 20  

LIVERPOOL newspaper edition 20 (in Lithuanian)

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you