Issuu on Google+

- liverpool laikraštis #12 -

Hard Rock Cafe INDIE scena: Franz Ferdinand koncertas, Stateless, interviu su Židrūns

Futbolas

LIVERPOOL laikraštis #12 lapkritis 2008 tiražas 250 liverpool.lt 1


- liverpool laikraštis #12 -

Koncertai

Keli žodžiai Na štai ir prisiminė mus žiema, ir sugrįžo su visais savo sniegais, šalčiais ir šiltais batais. Bet nepasiduokime baltajai šaltinei, verčiau pamąstykime, ką gero mums gali duoti klimato atšilimo dar neįveiktas laikotarpis. Kai kurie prisiminimai verčia pasiilgti šaltų snieguotų žiemų su pūgomis ir šiaurės vėjais, kai pažvelgę į termometrą pamatote keistai žemai atsidūrusį gyvsidabrio takelį. Tada bandote niūniuoti +28, bet apsiverkiate, nes išgirstate, kad rytoj žadamas šalčio rekordas. Kai nuo sniego pabalusios akys, o kūnas ieško šiltos vietos pasislėpti nuo šalčio, kojos pačios susiranda Konarskio kavinę. Kokią kokią? KO – NARS – KIO. Čia redaktorės, prisipirkusios alaus po 99 ct, pradeda tave įkalbinėti parašyti redakcinį žodį. Kodėl aš? Redaktorės – tai jūs. Redaktorius yra nuo žodžio redaguoti, paaiškina man jos. O štai redakcinis reiškia, kad parašytas redakcijoje. Eee, kokioje redakcijoje? Ne redakcijoje, o Konarskio kavinėje. KO – NARS – KIO. Na, aš ir vėl nieko nesupratau, bet kitą dieną darbe man nuobodu, tad atsiverčiu naują Wordo lapą ir rašau, kas į galvą ateina. Į GAL – VĄ. Ne ne, tikrai nesiūlau jums į galvą, atsiprašau, jei klaidingai mane supratote. Bet ką aš čia, tokiems dalykams nereikia laukti minusinės temperatūros ar sniego, bendraukite su savo draugais visur ir visada, nesvarbu, kur gyvenate – kavinėje, gmaile, skype, o gal tiesiog namuose. LIVERPOOL vakarėlis – dar viena vieta visiems susitikti ir sušilti. Tai ką, laukime Kalėdų ir vasaros. Kol sulauksime, pabūkime LI–VER–POOL.

The Kooks

Gruodžio 1 d., Roundhous, Londonas, Didžioji Britanija.

Lapko, The Hit Fakers

Gruodžio 8 d., Tarantino, Vilnius.

Babyshambles

Gruodžio 9 d., Alsterdorffer Sporthalle, Hamburgas, Vokietija.

James

Gruodžio 10 d. Brighton Dome, Braitonas, Didžioji Britanija.

Coldplay

Gruodžio 15 d., Arena, Londonas, Didžioji Britanija. Logika

Akustinis rokenrolas kitaip

Gruodžio 19 d., Siena, Laisvės al. 93, Kaunas. ∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆

Stereophonics

Gruodžio 21 d., Arena, Londonas, Didžioji Britanija. Redakcija: kalbos redaktorės: Jurga, Gintarė news@liverpool.lt

Kings of leon

Gruodžio 23 d., Wembley Arena, Londonas, Didžioji Britanija.

straipsniai: Ingrida, Laurynas, Evaldas, Logika, Nerijus, Almantas, Tomas

Flamingo

foto: Nerijus, Aistė, Valentinas media@liverpool.lt

Gruodžio 27 d., Havana Social Club, Šermukšnių g. 4a, Vilnius.

dizainas: Gailė design@liverpool.lt muzika: music@liverpool.lt Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d. tiražas 250 Visos teisės saugomos.

LIVERPOOL dienos lapkričio 28–29 d.

2


- liverpool laikraštis #12 -

APIE APIE HARD HARD ROCK ROCK CAFE CAFE

„Hard Rock Cafe“ – populiariausias restoranų tinklas pasaulyje, nuo pat įkūrimo iki šiol skleidžiantis rokenrolo dvasią, primindamas tiek senus gitarų solo laikus, tiek naujuosius neo-rock su nepriklausomos muzikos kultūros ir meno gvardija priešakyje. Tai ne tik restoranas ar baras, tai muziejus, atrakcija ir gera nuotaika viename. 2008 m. vasarą man pavyko įtikinti „Hard Rock Cafe“ vadybininkus, kad esu tinkamas skleisti roko idėjas dirbdamas padavėju, todėl vos tik gavęs teigiamą atsakymą susikroviau daiktus ir iškeliavau už Atlanto, į Myrtle Beach miestą Pietų Karolinoje, kur manęs laukė daugybė išbandymų. „Hard Rock Cafe“ įkūrėjai yra du amerikiečiai draugai Peter Morton ir Isaac Tigrett. Peterio tėvai visą gyvenimą vertėsi restoranų verslu, todėl jam nebuvo svetima ši sritis, jis mėgo linksmintis, o Isaac buvo paprasto būdo vyrukas, kuris tiesiog dievino Amerikos Vakarų pakrantę ir mokėsi Kalifornijoje verslo pagrindų. Po tragiškos jo brolių mirties Isaaco tėvai išsiskyrė, tėtis su sūnumi persikėlė gyventi į Londoną. Isaac pasinėrė į Rytų misticizmą, nuolat ieškojo inspiracijos iš guru Sai Babos. Prieš išsikeldamas į Londoną, Isaac pažadėjo mamai kada nors padovanoti automobilį „Rolls Royce“. Vos tik radęs seną „Rolls Royce“, Isaac ėmėsi jį taisyti. Kai karališkasis automobilis buvo sutvarkytas, vienas vaikinas už jį pasiūlė krūvą pinigų. Tačiau Isaac savo pažadą tesėjo – padovanojo jį mamai, o vėliau ėmėsi automobilių „Rolls Royce“ rekonstravimo verslo. Šis verslas padėjo sukurti tvirtą finansinį pagrindą restorano pradžiai. Kaip žinia, Anglijoje dvidešimtajame amžiuje buvo stiprus visuomenės klasių susiskaldymas. Vienose vietose galėjo lankytis tik turtuoliai, o kitose – paprasti darbininkai. Isaac ir Peter nusprendė šią problemą išspręsti: atidaryti restoraną, kuriame mėgtų lankytis turtuoliai ir kuris būtų ne per brangus darbininkų klasei. Britai buvo tiesiog pašėlę dėl amerikietiško maisto. Viską sudėjus buvo aišku, kad restoranas bus paremtas klasių kompromiso principu, o į meniu bus įtraukti mėsainiai, keptos bulvytės, pieno ir ledų kokteiliai bei obuolių pyragas. Viena svarbiausių restorano detalių visuomet yra interjeras. Tad tam, kad restorane lankytųsi abiejų klasių žmonės, reikėjo atitinkamai sumodeliuoti jo vidų. Blizgantys žalvariniai turėklai ir daugybė veidrodžių patraukia turtuolių akį, o raudonai ir baltai šachmatinės staltiesės tarsi skelbia, kad darbininkai čia visada laukiami. Londono „Hard Rock Cafe“ atsidarė 1971 m. birželio 14 d. Amerikietiško maisto ir rokenrolo kombinacija leido reitinguoti šį restoraną nr. 1 visoje Didžiojoje Britanijoje. Vėliau du draugai atidarė dar vieną „Hard Rock Cafe“ Niujorke. Nuo tada kilo mintis sukurti Hard Rock Cafe tinklą visame pasaulyje. Suklestėjus verslui, Isaac ir Peter pardavė HRC teises verslo gigantams ir užsidirbę pinigų, kurių būtų užtekę iki gyvenimo galo, tiesiog leido sau tapti hedonistais. Iki šiol nėra žinoma, kodėl šis restoranas vadinasi „Hard Rock Cafe“. Yra trys pagrindinės teorijos: pirmoji teorija mus perkelia į Isaaco ir Peterio vieną mėgstamiausių animacinių filmų „Flinstones“, kuriame buvo kavinė ,,Bedrock Cafe“. Antroji teorija skelbia, kad „Hard Rock Cafe“ yra vardas kavinės, nupieštos The Doors

► 3

liverpool.lt


- liverpool laikraštis #12 -

Franz Ferdinand koncertas Warszavoje arba „Burn This City“

albumo ,,Morrison Hotel“ vidinėje viršelio dalyje. Treti mano, kad tai vienoje iš Isaaco mėgstamiausių frazių paminėtas kietas akmuo: „Each of us is born into this world with a big boulder on our shoulder. Every day you chip at it until, at the end of your life, all that is left is a small hard rock that is the true essence of who you are.“ Nesuklystume sakydami, kad „Hard Rock Cafe“ vadyba absoliučiai skiriasi nuo kitų Amerikos restoranų vadybos. Tai iš esmės yra geriau nei labai gerai. Darbo santykiai HRC yra perkeliami į šeimos sferą, nesijaučia pavaldumo tarp skirtingų pareigybių darbuotojų. Tačiau išlieka kooperavimasis, aukštas bendro darbo lygis. Mokymų metu yra kur kas daugiau reikalaujama nei kitose kavinėse. Tarkim, norint įsidarbinti virėju, padavėju ar vadybininku, reikia išmokti ne tik visą meniu, tačiau žinoti ir sudedamąsias patiekalų ir kokteilių dalis bei jų svorį ar talpą. Atrodo juokinga, kad padavėjai turi žinoti, kiek gramų ir kokių krapų reikia barstyti ant skirtingų patiekalų. Bet visa tai yra tik maža dalelė vadybos. Pavyzdžiui, kasdien prieš kiekvieną pamainą yra daromi darbuotojų susitikimai, per kuriuos diskutuojama, kokius taktinius aptarnavimo metodus naudoti konkrečią dieną, užbrėžiami tikslai, išdėstoma dalis roko istorijos (kiekvieną savaitę pasirenkama viena roko grupė, apie kurią kalbama nuo A iki Z), aptariama „Hard Rock Cafe“ bendra metodika ir principai. Tai prilygsta visam seminarui ar bent jau trumpai paskaitai. Labiausiai akcentuojama tarpusavio pagalba ir linksmas bei laisvas darbo būdas. Siekiama, kad kiekvienas darbuotojas būtų savimi, pasirinktų savo darbo metodiką pats. Turbūt nė viename kitame tokio tipo restorane nepamatytume tokių padavėjų, kurie darbo metu svečiams šoktų Y.M.C.A., psichodeliškai rėktų be priežasties, vietoj to, kad pasisveikintų su atėjusiais klientais, mestų pilną saują šiaudelių tiesiai jiems į veidus, sėdėtų su jais prie to paties stalo ir šnekėtų tol, kol jie paprašys sąskaitos, dėvėtų juokingas savadarbes kepures, pagamintas iš folijos, flirtuotų, diskutuotų, tyčiotųsi, šaipytųsi, meilikautų, juokautų, džiaugtųsi, linksmintų, padėtų. Galima tęsti tol, kol galų gale žodyne nebeliks žodžių, nes tai darbas be rėmų – saviraiška ir laisvė čia yra aukščiausios vertybės. Viena iš svarbiausių „Hard Rock Cafe“ stiliaus detalių yra memorabilia – tai žymių atlikėjų daiktai, kurie yra kabinami ar kitaip tvirtinami ant sienų. Kiekviena „Hard Rock Cafe“ pasaulyje yra tarsi mažas muziejus. Po kiekvienu instrumentu, drabužiu ar kitu atlikėjui priklausiusiu daiktu dažnai yra trumpas aprašymas. Kyla klausimas, kaip įmanoma kiekvieną kavinę taip užgrūsti kolekciniais daiktais, kad neliktų vietos net mažai įrėmintai nuotraukytei? Kokio dydžio yra visa kolekcija? Viskas prasidėjo dar aštuntajame dešimtmetyje, kuomet vienas iš nuolatinių „Hard Rock Cafe“ London lankytojų Eric Clapton paprašė savo gitarą pakabinti ant sienos. Kitą savaitę Isaac iš Peterio Townshendo (The Who) gavo siuntinį, ant kurio buvo parašyta: „Mano gitara yra tokia pat gera kaip ir jo.“ Tad Isaac pakabino ir šią. Nuo to laiko atlikėjai patys kabina savo instrumentus ant sienų, kolekcininkai dovanoja neįkainojamus daiktus. Taip gimė ši tradicija, kuri dabar yra neatskiriama „Hard Rock Cafe“ dalis. Į klausimą, kiek daiktų sudaro memorabilia, atsakyti yra labai sunku. HRC priklauso keli milžiniški sandėliai skirtinguose JAV miestuose, kurie tiesiog perpildyti žvaigždžių daiktų. Kas keletą metų kiekvieno restorano interjeras yra atnaujinamas naujais įžymybių daiktais. Šiuo metu „Hard Rock“ prekės ženklas apima ne tik restoranus, bet ir viešbučius, kazino, barus su koncertinėmis patalpomis. Kuomet muzikos rinka yra perkimšta new rave, neo-pop, electro, hip-hop ir kitų muzikos stilių, o senasis rokas po truputį dyla mūsų galvose, yra be galo gera apsilankyti „Hard Rock Cafe“, kur galima ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir pajusti po truputį į nebūtį masių visuomenės stumiamą klasikinio roko dvasią.

Visas kelionės planavimas prasidėjo dar rugsėjo mėnesį mūsų Vilniuje. Benaršydami internete užtikome tada dar mažai žinomos grupės Franz Ferdinand būsimo koncerto reklamą kaimyninėje valstybėje. Ilgai nedvejoję nutarėme paremti pradedančiuosius atlikėjus. Bilietas kainavo tik 95 vietinės valiutos vienetus. Nusipirkę bilietus, paslėpėme juos garaže tarp obuolių. Tikėjomės, kad šalia stovintis dviratis nukreips galimų vagių dėmesį ir bilietai liks saugūs. Prasidėjo ilgas dviejų mėnesių laukimas... Lėtai stumiant dienas, netikėtai sutikome Naglį Šuliją su raudonu, it kaimyninės valstybės apatinė vėliavos spalva, šaliku. Supratome, kad sparčiai artėja žiema, taip pat ir Franz Ferdinand koncertas. Nukulniavome iki garažo ieškoti savo bilietų. Apstulbome, kai atrodom išlaužtas garažo duris – nei dviračio, nei obuolių ten nebebuvo. Tačiau ant žemės pamatėme besimėtančius bilietus. Greičiausiai, vagims benešant obuolius, jie iškrito. Apsidžiaugėme kaip zlotą radę. Atėjo kelionės diena. Per du mėnesius išmokome net 4 lenkiškas frazes – „Cześć“ (Labas), „Jak się nazywasz?“ (Kuo tu vardu?), „Co to k*rva jest?“ (Kaip sekasi?) ir atsakyti: „Jaki problemi“ (Puikiai. Gyvenu gerai.). Visi keliauninkai susitarė tiktis prestižiniame mūsų Vilniaus

Tomas

LIVERPOOL dienos lapkričio 28–29 d.

4


- liverpool laikraštis #12 Stoties mikrorajone, vieno iš kultūros centrų, McDonald’s „restorano“, prieigose. Netrukus pasirodė lenkiškas autobusas. Sulipom į autobusą, susiradom savo vietas ir pradėjom laukti pirmosios stotelės – Kauno. AiPuodui begrojant „Nekviestos meilės“ garso takelį, išvydome akinančias šviesas. Šįkart „neprasimetėme“ ir iškart supratome, kad tai „Elektrėnai, Elektrėėėėėnai...“ Toliau – Kaunas. Kaunas. Na, rimtai – Kaunas. Trys piliečiai, bemiegantys prie kebabo kiosko. Trys piliečiai sportine apranga, besivedantys kažką panašaus į komisarą Reksą. Važiuojam toliau. Marijampolė. Majamis. Toliau. Privažiavome Lietuvos–Lenkijos pasienį, kur mus pasitiko žiema. Trumpos pertraukėlės metu, skirtos kojų mankštai, azijietiškos išvaizdos lenkaitis spėjo užimti vieno iš straipsnio autorių vietą. Vietos užpildytojas spėjo ne tik okupuoti vietą, bet ir pradėti knarkti. Teko ieškotis kitos vietos. Lenkija. Na rimtai – Lenkija. Pradėjom švęsti. Mūsų autobuso galas sveikina jūsų autobuso galą. Apsikeitėm sveikinimais ir laukėm nenumaldomai artėjančios Warszavos. Šeštą ryto vietos laiku pasiekėme kelionės tikslą. Centrinėje miesto stotyje susiradom patogiausius laiptelius ir ant jų pradėjome pusryčiauti. Pasisotinę patraukėme „hostelio“ link. Po gero pusvalandžio atradome būsimą nakvynės vietą. Kadangi buvo dar ankstoka, tai nakvynės namų administracija į durų spardymą nereagavo, ir mums teko galvoti, kaip prastumti dar keletą valandų. Netyčia Lenkijoj aptikome argentinietiško stiliaus kavinukę, kurioje gėrėme anglišką žalią jazminų arbatą iš puodelių, kurie buvo pagaminti Kinijoj. Grįždami į nakvynės namus pamatėme pilietį, važiuojantį dviračiu. Tiesiog dviračiu. Be jokių aliuzijų. Pagaliau buvome įleisti, išsirinkome savo lovas ir nuėjome pasistiprinti. Pavalgę patraukėmė miegoti. Tame pačiame kambaryje miegojo ir Franz Ferdinand būgnininkas arba bent jau taip manė panelės. Prabudome laikrodžiui mušant trečią lenkišką valandą po pietų. LIVERPOOL laikraščio redaktorės pasiliko tykoti būgnininko autografo, o ne tokie aistringi Franzų gerbėjai patraukė į lenkišką akriopelį. Beeidami šalikelėje išvydome hadronų greitintuvo dalį ir skelbimą, kviečiantį ją apžiūrėti. Paskutinėmis mūsų žiniomis, jis turėtų būti kažkur Šveicarijoj, todėl tikriausiai ten dabar yra 30 km ilgio duobė. Pasiekėme lenkišką akriopelį. Supratom, kad jo „neapeitume net per 3 dienas“ (citatos autorius žinomas – aut. past.). Taigi lietuviško akriopelio savininkai dar turi kur pasitempti. Kuprines užpildę alumi patraukėme prie išėjimo ir grįžome pas redaktores, kurios jau buvo puikiai susibendravusios su Franzų būgnininku. Atėjo laikas nuspręsti, kaip vyksim į koncertą – pėsčiomis, ar

tramvajum. Ryžiausia iš mūsų plojo katučių ir rėkė: „Tramvajus, tramvajus!“ Tačiau ryžų žmonių balsas į dangų neina – nusprendėm eiti pėsčiomis. Palikome „Jump inn“ (čia nakvynės namai tokie – aut. past.) ir patraukėme studentų klubo „Stodola“ link. Prie „Stodolos“ nebuvo didelio sujudimo, todėl šiek tiek išsigandom, kad čia tik nebūtų spektaklis apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Parodę savo bilietėlius su magiškais žodžiais „Franz Ferdinand“, lengvai patekome į vidų. Patekę į vidų nusiraminome, nes iš publikos buvo galima nuspręsti, kad patekome ne į spektaklį, o į koncertą. Nuėjome į salę, kur turėjo vykti pasirodymas, ant scenos buvo sustatyti Franz Ferdinand logotipais išraižyti būgnai. Pradėjome laukti apšildančios grupės pasirodymo. Kai scenoje pasirodė „Kissogram“, net neįsivaizdavome, ko tikėtis, tačiau jų pasirodymui svečiai iš Lietuvos abejingi neliko. Visos jų dainos buvo palydėtos plojimų ir nekilo noro jų nušvilpti skanduojant „Franz Ferdinand“. Taip daina po dainos bėgo laikas ir jie paliko sceną. Beliko laukti, kol bus suderinta aparatūra ir į sceną įžengs šio vakaro kaltininkai. Pirma daina buvo lengva it Atlanto brizas – „Bite Hard“, tačiau jau su antrąja Franzai smogė visa jėga ir visa publika rėkė „lucky lucky, you’re so lucky“. „Do you want to“ taip išjudino liaudį, jog ši nemažino apsukų ir per kitas dainas – „Walk away“, „Take me out“, „Michael“… Vos kelių minučių pertrauką padarę muzikantai paklausė: „Would you like to hear another song?“ Mūsų šūksniai „The Fallen!!!!!“ nebuvo neišgirsti ir gana greitai išgirdome prašytą dainą. Grupė atsisveikindama sugrojo dainą „This fire“, kurios metu visi sutartinai skandavo „Burn this city“. Prasidėjo linksmiausia dalis – mėginimas prasibrauti prie rūbinės. Šaukdami „Vilnius mūsų“, pasileidome atsiimti striukių ir paltų. Galiausiai po gero pusvalandžio grumtynių jau buvome pasiruošę palikti klubą. Paskutinis alaus bokalas bei cigaretės dūmas – ir mes jau lauke. Beliko pasiekti nakvynės vietą. Ten sutikome Franzų būgnininką, kurį supažindinome su Adomo Mickevičiaus kūryba. Jis liko sužavėtas mūsų nupasakotomis istorijomis apie Adomo bandymus įkurti mūsų Vilniaus universitetą. Koncertas taip išvargino, kad patogios metalinės lovos leido miegoti iki penktos valandos ryto. Atsikėlę patraukėme į centrinę Warszawos stotį. Bandymas papusryčiauti lenkiškame McDonald’s nebuvo toks sklandus kaip tikėjomės. Pasakius „How much“, pardavėja tik gūžtelėjo pečiais, pakvietė vadybininkę, kuri, išgirdusi tą patį klausimą, teatsakė lenkiškai. Vis dėlto įsigijome sveiko ir greičiausiai ne iš polietileno pagaminto lenkiško greito maisto. Pagaliau sulaukėme traukinio į Šeštokus. Be jokio gailesčio palikom Warszawą dainuodami „This fire“, ypač pabrėždami žodžius „Burn this city“. Manėme, kad kelionė praeis be didesnių nesklandumų, tačiau viską sumaišė kontrolierė-poliglotė, į visus mūsų klausimus atsakiusi lenkiškai. Jos dėka vos neišlipome kažkokiam visų užmirštam lenkiškam kaime. Gerai, kad linksmas apsaugos darbuotojas mokėjo ne tik savo gimtąją kalbą. Matyt, kad mokykloje nebėgdavo iš užsienio kalbos pamokų, todėl sugebėjo mums paaiškinti, kad vis dėlto šiuo traukiniu nuvyksime į Lietuvą. Šeštokuose pabučiavome lietuvišką žemę ir persėdome į mums reikalingą traukinį. Kadangi mūsų gretose buvo net du berniokai iš Suvalkijos lygumų, negalėjome nesižavėti šiuo etnografiniu Lietuvos kampeliu. Net nesupratome, kad privažiavome Vilnių, nes neišgirdome jokių „Ruskoje radijo“ akordų. Išlipę iš traukinio pasijautėm tarsi kažkokiame laiko ir erdvės kontiniume. Tikriausiai mus vis dar veikė laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Išsiblaškymą išsklaidė iškilmingos sutiktuvės. Baltos rožės ir šampanas praskaidrino pavargusiųjų nuotaikas. Atsisveikinome, išsiskirstėme kas sau, bet dovanotos baltos rožės, pamerktos alaus bokaluose, vis primena gerą laiką, praleistą Lenkijoje. „Burn this city!!!“ Yeah!!! 1, 2, 3, 4, Canada deserves more… money! Yeah!! P.S. Franzams belieka palinkėti, kad niekas nepavogtų jų dviračių ir jie sėkmingai pasiektų visus likusius turo kocertus. „I love the sound of you walking away, you walking away...“

Almantas, Nerijus

5

INDIE scena


- liverpool laikraštis #12 -

Naujienos: nauji džiaugsmai jūsų ausims ir fonotekai ∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆

Šį rudenį neturėtų kankinti depresija, nes grupės nepašykštėjo naujų albumų.

Arctic Monkeys

Belle And Sebastian

Tuo tarpu Arctic Monkeys nufilmavo savo koncertą (be abejo, ne patys, operatoriai filmavo) Mančesteryje, todėl dabar visi jį galime pamatyti. Čia grupė sugrojo net 21 dainą. Tad įsigiję CD/ DVD „Arctic Monkeys At The Apollo“ galime trumpam sugrįžti į 2007-uosius ir visi kartu pašėlti Apollo stadione Anglijoje. Jei patiks, galėsime sugrįžti tiek kartų, kiek norėsime. Tuo ir geri koncertiniai įrašai – įamžina tai, kas neįamžinama. Tad dėk jį į savo kolekciją.

Škotai Belle And Sebastian lapkritį išleidžia dvigubą albumą „BBC Sessions“. Į jį įtrauktos keturios dar niekur nepublikuotos dainos, įrašytos Johno Peelo BBC Radio 1 laidai. Kitos dainos jau girdėtos, tačiau atliktos gyvai Marko Radcliffe’o ir Steve’o Lamacqo laidoms skamba kitaip. Kad nepasirodytų per mažai, antrame diske rasite koncerto Belfaste įrašą.

The Killers

The Cure

Neabejoju, kad daugelis jau šypsosi pamatę The Killers albumo paveikslėlį šalia. Taip taip, lauktasis albumas jau išleistas! Jau vasarą gerbėjai pradėjo nekantrauti, kai Brandonas Flowersas staiga paskelbė, kad albumas bus įrašytas jau rugpjūtį. Deja, tada mes gavom tik kelias užuominas: pavadinimas – „Day & Age“, o pirmoji daina – „Human“. Pavadinimas gal ir įkvepiantis, bet rugsėjį išgirdę šią dainą daug kas nutilo ir susimąstė, o kritikai pradėjo dainuoti, kad The Killers šlovingos dienos jau praeityje. Tačiau tu ir aš laukėm to trečiojo stebuklo. Ir negali teigti, kad skambesys nepasikeitęs: atsirado daugiau electro pop bangų. Tik viena aišku, kad The Killers keičiasi ir to nebijo pripažinti – atiduoda savo darbą mums. Kita vertus, pati grupė išsakė, kad jiems padarė įspūdį grupė MGMT, juos įkvėpė Eltonas Johnas, Davidas Bowie bei Lou Reedas. Tikrai įdomūs eksperimentai. Todėl nebijok, griebk albumą ir tikrai atrasi dainą, kurią įsidėsi širdies skyriuje, pavadinimu The Killers.

Jau galite oficialiai klausytis ir The Cure albumo „4:13 Dream“. Tryliktame studijiniame albume yra trylika dainų, jis pasirodė tryliktą dieną, taigi albumo tema jau aiški. Dainų temos tikrai nešokiruos, Robertas ištikimas savo pamėgtoms, bet muzika skamba naujai, todėl galite nebijoti – ši prieš 32 metus susikūrusi grupė sugeba išlikti aktuali ir šiais laikais. Kitaip tariant, tai senieji gerieji The Cure su naujomis dainomis.

Kaiser Chiefs Kiek anksčiau Kaiser Chiefs išleido trečiąjį albumą „Off With Their Heads“. Šiame albume išgirsite Lilly Allen vokalą, trijų The New Young Ponny Club narių balsus, taip pat repuojantį Sway Da Safo ir „James Bond“ kompozitorių Davidą Arnoldą. Beje, galite įsigyti specialų albumo leidimą ir gausite dar keturias dainas, įrašytas koncerto Elland Road metu.

Vatikanas atleido Džonui Lenonui Vienas iš Vatikano laikraščių „L`Osservatore Romano“ paskelbė straipsnį, kurį galima suprasti kaip atleidimą Džonui Lenonui už jo kontraversiškus 1966 m. teiginius apie didesnį The Beatles populiarumą už Jėzų. Tiesa, nežinia, kaip tai paveiks buvusio The Beatles nario amžinąjį poilsį, tačiau pamaldesni šios grupės gerbėjai tikrai lengviau atsipūs. Minėtas laikraštis reziumavo, jog šios Džono Lenono mintys buvo jauno Anglijos darbininkų šeimoje užaugusio vaikino noras pasirodyti, pašlovinti savo grupę, sulaukusią netikėtos sėkmės. Be palyginimo su Jėzumi, Džonas Lenonas tuo metu taip pat pareiškė, kad „krikščionybė pamažu trauksis, jos svarba mažės“. Jis sake: „Nežinau, kas pasitrauks pirmesnis – rokenrolas ar krikščionybė.“ Po 40 metų nuo šių žodžių matome, kad abu išliko. Ir tai į gera.

Razorlight Dar vieni britai, šįkart Razorlight, pristato taip pat trečiąjį studijinį albumą „Slipway Fires“ po 2 metų tylos. Kaip ir Kaiser Chiefs, albumą sudaro 11 naujų dainų. Pirmuoju singlu „Wire To Wire“ bando klausytoją pasiekti lyriškais akordais ir šiltu romantišku vaizdo klipu. Šio albumo visas dainas sukūrė pats atlikėjas Johnny Borrell. Kritikai, rodos, nelabai pamilo šį darbą: kalba apie žodžių silpnumą ir banalumą. Bet negi tie 2 metai nieko nedavė? Geriau paklausyk pats ir susidaryk savo nuomonę. INDIE scena

6


- liverpool laikraštis #12 -

interviu: Židrūns

ir dviejų demonstracinių versijų pavadinimai yra visad apie Žydrūną G.: „Židrūns pļesko“ (Žydrūnas šoka bugį) ir „Židrūna pierūdiens“ (Žydrūno nauja rutina). Tai iš kur jūs esate? Ryga, Bauskė, Mažeikiai..? Klasikinis klausimas! Matot, Žydrūnas Girdauskas (Židrūns Girdausks latviškai) yra gimęs Mažeikiuose, bet kai jam buvo aštuoneri metai jis išsikraustė į Pilsrundāle apylinkes netoli Bauskės, Latvijoje. Jis rašė muziką ir dainas, o 2003 m. nusprendė surengti savo pirmą pasirodymą. Tuo metu Latvijoje vyko kantri muzikos festivalis (Lietuvoje jūs turite panašų kantri festivalį). Kai viena iš festivalio grupių padarė pertrauką, prie jų priėjo Žydrūnas ir paprašė, kad jam leistų pagroti ant scenos, kol jie rūkys. Muzikantai sutiko net nežinodami, ar jis gali groti ar dainuoti. Taigi Žydrūnas užlipo ant scenos, kuri buvo tiesiog palapinė, ir surengė tikrai prastą pasirodymą latviškai. Tikriausiai tik mums patiko šis pasirodymas, mes po jo priėjome prie Žydrūno ir pasakėm: „Tavo dainos yra geros, bet tu dainuoji kaip suvytusi daržovė. Leisk mums groti tavo muziką, o tu gali ją kurti.“ Žydrūnas sutiko su sąlyga, kad grupė turės vadintis Židrūns. Taigi tokia yra istorija. Kuo užsiėmėte iki tol? Ar tiesiog buvo grupė, kuriai trūko pavadinimo? Iš tikro tai ne. Prieš Židrūns visi grupės nariai užsiėmėm skirtingais projektais. Taigi Žydrūnas Girdauskas (latviškai Židrūns) suvedė mus į bendrą grupę ir davė savo idėjas ir dainas. Girdėjau, kad nemėgstat duoti interviu... Tai, ką mes tikrai mėgstam daryti, yra grojimas mūsų repeticijų kambary ir per koncertus. Kad ir kaip būtų, yra kitas dalykas, kai reikia užsidirbti pragyvenimui ir instrumentams bei duoti interviu. Tiesiog turi tai padaryti ir daugiau nebegalvoti. Nėra blogai, jei interviu nevyksta per dažnai ir klausimai būna skirtingi. Kas pasiuvo jums kostiumus? Ar jie reiškia ką nors? Ilka yra mūsų liemenių dizaineris, o visa kita yra tai, ką mes patys radome dėvėtų drabužių parduotuvėje. Visa idėja buvo atrodyti kaip autobusų vairuotojams Latvijoje. Dažnai kalbate apie D.I.Y. Koks jūsų požiūris į šią kultūrą? Iš tiesų mes apie ją nešnekam – mes darome muziką „pasidaryk pats“ keliu (D.I.Y.). Nemažai išmokome groti ir įrašinėti, taigi viskas, ką investavome į muziką, buvo iš mūsų kišenės. Bet viskas yra gerai, nes mes nesiekiame užsidirbti pinigų, mes grojame dėl malonumo ir greitu metu nesiruošiam sustoti, nes jei pradėsim groti dėl muzikos, viskas taps š****. Ir mes niekam nepriklausysim. Palyginkite lietuvišką ir latvišką publiką. Mes tik tris kartus koncertavom Lietuvoje, taigi sunku pasakyti. Mes turime tam tikrą publiką, kurią esame užkariavę ir tie žmonės, kuriems mes patinkam, ateina į mūsų koncertus ir džiaugiasi jais. Bet kuo toliau, tuo labiau mes manome, kad Lietuva laukia Židrūns. Mes manom, reiks dažniau atvykti į Lietuvą ir susipažinti geriau. Kuo užsiimate, kai negrojate? Kai negrojam, mes dirbam, mokomės ir panašiai, kaip ir visi, kaunamės dėl vietos pasaulyje! Lietuvos ar Latvijos alus skanesnis? Mes pripratome prie latviško alaus kaip ir jūs turbūt pripratę prie lietuviško, todėl visas kitas alus mūsų netenkina. Iš tiesų mes (Latvija ir Lietuva) turime alaus, kurio gamintojas yra tas pats, tik pavadinimas skiriasi. Pasakykite ką nors lietuviškai. Taip. Mes galim pasakyti. Gerai bralukas! Dar žinome „žuvis“ (labai populiarus žodis salose), „parduotuvė“ (vieta, kur galima nusipirkti alaus) ir daug kitų. Kai kurie lietuviški žodžiai yra labai panašūs į latviškus.

∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆

Židrūns – dar viena grupė iš Latvijos, nors gal galime sakyti, kad jie iš Mažeikių. Grupė groja nuo 2003 m., per tą laiką išleido albumą, kurio dainų galite pasiklausyti myspace.com/zidruuns. Neseniai grupė surengė porą savo koncertų su šiauliečiais „Colours of Bubbles“. Pamačius grupės pasirodymą, mums iškilo daugiau klausimų, į kuriuos atsakė patys Židrūns. Lietuvoje grojote jau ne vieną kartą. Ir kaip jums čia patiko? Iš tiesų mes mėgstam atrasti naujas vietas ir Lietuva tam puikiai tinka. Ir, žinoma, lietuviška publika... Ji super! Mums vis dar įdomu, kas yra Židrūns. Jis yra išprotėjęs bičas (tikras vardas Žydrūnas Girdauskas), kuris ankstyvoj jaunystėj atvyko iš Mažeikių į Pilsrundāle. Vėliau jis sukūrė grupę Židrūns. Žydrūnas yra autorius visų dainų, kurias atlieka grupė Židrūns. Jis yra visos Židrūns grupės galva. Girdėjau, svajojate sugroti Mažeikiuose? Ech, Mažeikiai. Kai kurie žmonės Latvijoje dar tiki, kad Mažeikiai yra žodžio „dangus“ sinonimas. Mes – vieni iš jų. Kaip apibūdintumėte savo muzikos stilių? Tai socialinis įžeidžiantis seksualinis savęs pamaloninimo miksas ir gera dozė psichodelinio indie punk’n’rollcore. Jūsų elgesys scenoje primena The Hives vyrukus. O kas yra jūsų

dievukai? The Hives? Keista asociacija. Gal dėl tų superherojų tarpmiestinių vairuotojų kostiumų, kuriuos mes vilkime ant scenos per savo pasirodymus? Kad ir kaip būtų, mes turime tiek daug favoritų, kad būtų nuodėmė tik kai kuriuos iš jų paminėti. Tad mes nedarysim nuodėmės!!! Sveikiname, esate jauna grupė, o savo kolekcijoje jau turite albumą, kuris tikrai gerai vertinamas. Koks jausmas išleidus pirmąjį albumą? Mes didžiuojamės. Tai nėra blogas albumas. Bet kas padaryta, tas padaryta. Kitas bus geresnis. Tai kas skauda Židrūnui? Ar albumą taip pat pavadino Žydrūnas? Pavadinimą sukūrė grupė. Be Žydrūno. Tai pokštas dėl to, kad jis kuria mums dainų žodžius. Jo dainos yra visada liūdnais pavadinimais, tokiais kaip „Visuomenė naudojasi manimi“, „Jie dėvi mane kaip megztinį“, „Jie pavers mane dulkėmis, kai aš pasensiu“ ir panašiai. Ir mes labai juokiamės, kad visi skriaudžia Žydrūną G. Jam patiko ta ironija ir mes taip pavadinome albumą. Mūsų albumo

Kalbino Ingrida

7

INDIE scena


- liverpool laikraštis #12 -

Rokenrolo popiežius ir 14 minučių „Carnival of Light“

Stateless – kokybiškos muzikos dozė iš Leeds ∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆

Stateless atradimas yra tarsi pajautimas paties artimiausio artumo, kurio ieškoma bijant uždegti šviesą kambariuose, nes nematant norisi tikėti, jog jis tikrai ten yra, tarsi artimiausio artumo apsireiškimas garsais. Vėluoju visus metus jau, bet neįmanoma neprabilti apie tokią muziką, net taip vėluojant. 2007 m. penki vyrukai iš Leeds – Chris James, Kidkanevil, Justin Percival, David Levin ir Rod Buchhanan Dunlop – išleido debiutinį albumą tokiu pat pavadinimu kaip pavadino ir savo grupę – „Stateless“. Albumą prodiusavo Jim Abbiss (Arctic Monkeys, Kasabian), grupe susidomėjo ir Dj Shadow, kuris vėliau grupės vokalistą Chrisą Jamesą pakvietė įrašyti kelias dainas savo albumui „Outsider“. Chris puikiai atlieka savo vokalines partijas, ir net jei jums nusibodo švelnus ir jautrus berniuko dainavimas, šis vis tik pavilios savuoju nepriekaištingu atlikimu, profesionaliu balso valdymu. Klavišinių partijos, kartais taip primenančios Coldplay, puikiai dera su Kidkanevil bei Dunlop kuriama elektronika, kartu visi sukuria jau visiškai savitą „Stateless“ skambesį. Kartais vienoje dainoje gali

∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆

Jau kas kas, bet Bono, atrodo, yra susirinkęs visus įmanomus apdovanojimus muzikos pasaulyje, išklausęs šimtus jį garbinančių žodžių ir nieko daugiau nuveikusio už jį lyg ir nesugalvotum. Bet, pasak Bono, tokių žmonių yra. Taip mano ir MTV, 2008 m. apdovanojimuose Liverpulyje suteikusi išskirtinį legendos titulą Paului McCartney’ui ir supratusi, kad jį pristatyti scenoje turi teisę ne kas kitas, o U2 lyderis. Paprašytas pasveikinti ir pakviesti ant scenos buvusį The Beatles narį, Bono pažėrė nemažai pagyrų. Tiesa, pradėjo jis linksmai, pavadindamas Liverpulio miestą Rytų Airijos sostine, kurioje, pasak Bono, sveikinti Paulą McCartney’į – tai tas pats, kaip katalikų kunigui apsilankyti Romoje ir įteikti apdovanojimą šv. Petrui. „Tai šio miesto mylimiausias sūnus, tai žmogus, kuris išrado mano darbą. Važiuodamas per Liverpulį vairuojant Paului, jaučiausi tarsi būčiau popiežiaus automobilyje kartu su popiežiumi.“ Tęsdamas jau rimtesne gaida, Bono netrukus pareiškė (turbūt šokiruodamas ne vieną jaunesnio amžiaus MTV žvaigždutę), jog po keleto šimtų metų neliks šios arenos, daugelio iš mūsų ir vardų niekas neatsimins, bet šioje salėje tikrai yra vienas žmogus, kurio kūrinius dainuos, gros, klausys tol, kol žmonėms rūpės grožis, ilgesys, jų sudaužytos širdys, tikėjimas. „Yra tik vienas žmogus šioje arenoje, kurio darbai nemirtingi, – tęsė Bono. – Yra tik vienas Paul McCartney!“ Įdomu, kad praūžus MTV apdovanojimams ir sveikinimo kalboms, išgirtasis Paul McCartney nusprendė tarsi patvirtinti savo išskirtinumą, pareiškęs, kad ketina išleisti 1967 m. 14 minučių eksperimentinį The Beatles įrašą, kurį jie tuo metu įrašė elektroninės muzikos festivaliui, tačiau taip niekada ir neišleido. Pasak Paulo McCartney’o, šis įrašas jam patinka, nes „yra laisvas, jame be jokios tvarkos ir tarsi be prasmės visi improvizuoja instrumentais, tiesiog dūksta“. Matyt, Paulas nusprendė, kad pasaulis jau subrendo šiam paslaptingajam „Carnival of Light“ įrašui. Na, o jeigu šiam žingsniui jį pastūmėjo MTV apdovanojimuose Liverpulyje parodytas dėmesys, turėtume jį dievinti, sveikinti dar labiau ir tikėtis, kad tai padės išgirsti daugiau iki šiol neatskleistų The Beatles kompozicijų, kurių ne viena turbūt dar guli Paulo McCartney’o asmeniniuose stalčiuose.

atpažinti Portishead, Dj Shadow, Radiohead ir netgi Mum, bet visi elementai taip apjungti, jog kompozicijos pasirodo originaliai ir profesionaliai sugalvotos, juolab kad tai pirmasis Stateless darbas. Jie padengia sienas labai savita ir ypatinga atmosfera, kurioje su kiekviena daina vis labiau ima ryškėti roko, elektronikos, alternative susipynimas, sužiba trip-hop detalės. Ritmu kambariuose pakabinamos nuotraukos, kuriose įspausti naktiniai atsiminimai, balsui slystant per paviršių užrašomos slaptos mintys, skambėjusios prieš užmiegant arba tik atmerkus akis. Kiekviena daina turi savo vietą ir veda vis tolyn, albumas išbaigtas lyg uždaras kambarys, kuriame kiekviena detalė yra nuoroda į kitą. Taip gali suktis aplink nuo pirmosios dainos „Prism“ iki paskutiniosios „Inscape“ ir vėl iš pradžių galima mėgautis vientisu artumo pojūčiu. Jie pakužda, kuriame kambaryje laukia virpėjimas, tikras, šalia esantis abipusis virpėjimas, prasiskverbiantis po oda ir dar giliau. Net jei uždegęs šviesą nerandi, ko ieškojęs, „Stateless“ perklausa užpildo tamsius kambarius griežta ir kartu švelnia muzika, tiesiog kokybišku skambesiu sukeldama kokybišką būseną.

Laurynas

Mantė

INDIE scena

8


- liverpool laikraštis #12 -

Alternative/indie/rock/britpop muzikos gerbėjų bendruomenė susitinka naujajame www.liverpool.lt ∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆∆

Kaip ir planavome, įgyvendinome savo planus su naujuoju liverpool.lt. Alternative/indie/rock/britpop muzikos gerbėjų bendruomenė nuo šiol turi puikias sąlygas bendrauti, klausytis muzikos, susipažinti, pranešti savo ir sužinoti kitų naujienas. Tobuliname liverpool.lt būtent šia kryptimi, nes draugai ir gera roko muzika yra tai, kodėl viskas ir prasidėjo. Muzika Muzikos klausytis naujajame puslapyje galite pasileidę last.fm radijukę. Tai tie keturi gražūs mygtukai viršuje. Jau įsijungei? Tai tada belieka gražios muzikos fone susirašyti su kuo nors. Žmonės Bendravimas liverpool.lt paremtas labai paprastu principu: rašyk tai, kas užplaukė. Nepatikėsi, kad daug kam tai įdomu. Ir nesvarbu, ar pasigirsi, kad turi bilietus į The Kooks, ar kad verdi sriubą, ar kad girdi gerą dainą, ar kad ką nors myli. Žinoma, kad parašytum, tau reiks užsiregistruoti, nes anonimai linkę keiktis ir visaip kitaip gadinti nuotaiką. Taigi užsiregistravai? Na, tai sveikinam ir visi laukiam iš tavęs žinių. Pamažu, tikriausiai, patirsi, kad skaityti visų žinučių nebespėji. Tad labai paprastas sprendimas yra sekti tik tas žinutes, kurios tau įdomios. Užeik pas draugą į profilį, ir paspausk mygtuką „Stebėti“. Viskas. O linksmiausia, kad tas, kurį tu stebi, net nežinos apie tai! Beje, jeigu nori parašyti ką nors asmeniško, tai užeik pas tą žmogų ir visa, ką jam parašysi, matys tik tas žmogus ir tu. Žinoma, tas žmogus gali tave ir užblokuoti, tad geriau nesąmonių nepliurpti. Visos kitos gėrybės Žinoma, mėgsti keliauti, žinoma, vaikštai į koncertus, žinoma, turi ką pasakyti, o gal tiesiog esi žurnalistas(-ė). Tai parašyk straipsnį! Mes su pasimėgavimu jį peržiūrėsim ir įdėsim į pirmą liverpool.lt puslapį ar į laikraštį, kurį dabar skaitai. Negi viskas? O, ne. Šalia nuotraukos gali įsidėti ir vaizdo medžiagą, kuri kartas nuo karto bus rodoma pirmame puslapyje. Taigi jei užtikai kokį gerą klipą ar pats jį susukai, mes visi būtinai pasižiūrėsim. Nepamiršk peržiūrėti ir roko renginius anonsuojantį kalendorių, pasklaidyti ar parsisiųsti ankstesnius LIVERPOOL laikraščius, peržiūrėti ankstesnių LIVERPOOL vakarėlių nuotraukas ir video filmukus. Muzikantams Grupėms, grojančioms roką (ar, tiksliau, alternative/indie/rock/britpop), mes pasiryžę duoti daugiau. Tad visiems muzikuojantiems siūlome užsiregistruoti savo vardu ir uždėti varnelę, kad „groju grupėje“. Tada jau mes pasišnekėsim, kaip galime padėti jūsų grupei išpopuliarėti. Evaldas

9

siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com


- liverpool laikraštis #12 -

LIVERPOOL vakarėlis spalį bare „Tarantino“

10


- liverpool laikraštis #12 ant sniego. Tuo kalbas apie klimatą ir draugiškas rungtynes su Azerbaidžanu, Moldova, Estija rezervine sudėtimi reikėtų ir baigti, kadangi sezono viduryje vyko svarbesni, įdomesni ir tiesiog neįtikėtini dalykai. Oficialiose Pasaulio čempionato rungtynėse sutryptos Rumunija ir Austrija, apžaistos Farerų salos. Surinkti devyni taškai, o serbams atiduoti trys. Na, bet jie dar pas mus atvyks kartą. Paradoksas: Pietų Afrika ir 2010 m. Pasaulio čempionatas dar labai toli, tačiau niekada nesame buvę arčiau jų. Tokių tarpinių rezultatų nesitikėjo niekas ir turėtume džiaugtis, kad Lietuvos futbolininkai sugebejo mus taip nustebinti. Tiesa, jiems bent šiek tiek padėjo prie komandos vairo stojęs portugalas Jose Couceiro. Perfrazuojant dešiniųjų radikalų šūkį „Lietuva lietuviams“, norisi parašyti „portugalas lietuviams“.

FUTBOLAS Futbolo miestas vėl švenčia Kažkada labai seniai, panašiu metu, kai LIVERPOOL vienerių metų gimtadienyje laisvai laistėsi alus, o gal net šiek tiek anksčiau, prasidėjo Lietuvos futbolo A lygos čempionatas. Dabar jis jau pasibaigęs, bet tada, net jam neprasidėjus, buvo galima išgirsti ne vieną tūlo piliečio kežmano prognozę apie ekipų pajėgumą. Žinoma, pirmąją vietą jau beveik užsitikrinusi turėjo Kauno ekipa. Toliau – „Sūduva“, „Vėtra“ ir dabar finansinės krizės krečiamas „Žalgiris“. O kur „Ekranas“, sakyčiau. Na, tie specialistai, puikiai išmanantys Lietuvos futbolą, „Ekranui“ prognozavo penktą vietą. Geriausiu atveju – trečią, nes komanda patyrė didžiausią žaidėjų rokiruotę per pastarąjį dešimtmetį – neteko pagrindinių futbolininkų. Ir kas? Tai jau priklauso nuo pačios komandos nusiteikimo. Tačiau, kaip vieniems bebūtų gaila, o kitiems džiugu, įpusėjus sezonui ekspertų balsai buvo pritildyti. Taigi 2008 m. čempionatas prasidėjo pergale. Futbole labai svarbūs trys taškai. Po to buvo lygiosios, tada – pergalė prieš FBK, pralaimėjimas „Sūduvai“, vėl pergalė. Ir taip rungtynės po rungtynių ėmė aiškėti realiausi pretendentai į medalius. Įpusėjus sezonui „Ekranas“ laikėsi 2–3 vietoje, neleisdamas lyderiams pabėgti toli į priekį. Atėjus rudeniui vieni skaičiavo runkelių derlių, kiti ruošėsi svarbiausioms sezono kovoms. Geras žaidimas ir pergalės į kiekvienas rungtynes Aukštaitijos stadione pritraukdavo vis daugiau vietų užpildytojų. Šiais laikais, kai į didesnių miestų stadionus susirenka „net“ 300 sirgalių, Panevėžyje susirinkdavo 3000 ar daugiau. Puiki atmosfera stadione ir... pergalingas finišas. Paskutiniosios rungtynės su Kaunu viską sudėliojo į savo vietas. „Ekranas“ parodė, kad yra stipresnis. Žinau, kad tikrai yra visai kitaip manančių. Galvokit, ką tik norit! Turtingi rėmėjai nežaidžia futbolo. Na, o į Panevėžį atėjo šventė. Praeis savaitė po čempionato ir viskas nurims, bet iki pat 2009 m. lapkričio čempionas bus vienas – „Ekranas“. Ekspertai taip pat atsargiau rinks žodžius... Pažiūrėsim, kas bus po metų.

Įveiktas Glazgo „Rangers“ klubas Lietuvos klubinio futbolo apžvalgą dera pradėti Panevėžio „Ekrano“ pergale Lietuvos čempionate. Stabiliai, susikaupę ir pasitikėdami savo jėgomis žaidę „Ekrano“ futbolininkai šiemet tapo stipriausi šalyje. Trečią kartą savo klubo istorijoje. Tai iš dalies netikėta, tačiau tikra sensacija tapo šalies čempionate sidabrą iškovojusio „FBK Kauno“ žygis UEFA Čempionų lygoje, kurioje įveiktas Glazgo „Rangers“ klubas. Į grupės varžybas Kaunas nepapuolė, tačiau įveikti Škotijos futbolo legendą ar panašaus lygio klubą dar niekam ir niekada Lietuvoje nėra pavykę. Tačiau ne visiems klubams šiemet sekėsi A lygoje. Savo žiūrovus nuvylė su finansiniais sunkumais susidūręs Vilniaus „Žalgiris“ (ar, tikriau, jo neatsakingi savininkai) ir nestabiliai rungtyniavusi Marijampolės „Sūduva“. Reikia tikėtis, kad kitam sezonui šie klubai pasirengs geriau. Baltijos lygoje šiemet geriausiai sekėsi tam pačiam Kaunui – net ir eksperimentuodami savo sudėtimi kauniečiai finale įveikė latvių Rygos „Skonto“.

Futbolas grįžo į televiziją Geresni nei bet kada rezultatai futbolo aikštėse grąžino tiek nacionalinės rinktinės, tiek klubinį Lietuvos futbolą į tradicinių ir naujų sporto televizijų ekranus. Po rumunų sutriuškinimo rungtynes su austrais transliavo net dvi televizijos, o televizijų vadovai pagaliau suprato, kad už gerą, nors ir lietuvišką futbolą reikia mokėti.

Nerijus

2008 m. Lietuvos futbolo sezono apžvalga

Stadionai pajudėjo į priekį

Lietuvos futbolo federacija šių metų pabaigoje nusprendė nerengti tradicinio futbolo sezono pabaigtuvių pokylio ir daug kas pasakytų, jog be reikalo. Nes 2008-ieji Lietuvos futbolui tapo vienais įsimintiniausių šio sporto istorijoje. Kita vertus, už pokylio pinigus vaikams nupirkti 1000 naujų kamuolių galbūt užtikrins, kad ateityje tokių sėkmingų futbolo sezonų dar turėsime. Prisiminkime šiuos futbolo metus, nes išties yra dalykų, kurių nereikėtų pamiršti.

Visiems verkšlenantiems dėl mūsų apleistų stadionų reikia priminti, kad šiemet pradėta rimčiau darbuotis Nacionaliniame stadione Vilniuje, pastatytas Marijampolės naujasis stadionas, tęsiami darbai naujai statomuose stadionuose Kėdainiuose, Alytuje, Kaune. Nors jie nėra ir nebus (net ir Nacionalinis) meno kūriniai, geresnes sąlygas mėgautis futbolu tikrai turėsime.

Nacionalinės rinktinės siurprizai

Laurynas

Lietuvos nacionalinė fubolo rinktinė metus pradėjo ir baigė

11

liverpool.lt


- liverpool laikraštis #12 -

12


Edition 12