Muzikos barai

www.muzikusajunga.lt ISSNKaina1392-496615Eur 2022 Nr. 1-8 Muzikos meno ir mokslo ž urnalas Alexander Paley 40 p. Kamilė Bonté 143 p. SkripkauskasVytautas 182 p.

papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Nuskenavę kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį

IŠ

IŠ JuditaPRAEITIESŽukienė

AntanasLEIDINIAIFokas

APLINK DŽIAZĄ

Inauguruota LMTA rektorė Judita Žukienė / 31 p.

Audronė Žigaitytė Ištrūkęs iš pragaro / 4 p.

AudronėPAŽINTISNekrošienė

Saulė Pinkevičienė Netikėti susitikimai. Davidas Geringas Alytuje / 87 p.

Tomas Bakučionis Džiazas sugrįžo į Birštoną / 174 p.

Lukrecija Stonkutė Smuikininkas Džeraldas Bidva: „Muzika yra mano tikrieji namai“ / 96 p.

Kazys Daugėla Panevėžio rajono jaunimo orkestras „Aukštyn“ – čempionai Kazys Daugėla Panevėžio rajono kornetininkių kvartetas Nyderlanduose / 188 p.

Romualdas Apanavičius Asmenybė kuria tradiciją / 104 p.

„Muzikinė akvarelė-2022“ / 186 p.

Judita Žukienė: „Profesionalumas ir kūrybingumas –svarbiausia“ / 28 p.

Witold Gombrowicz Operetė / 152 p.

Ieva Kananavičiūtė Lietuviškasis Stanislavo Moniuškos muzikos atgimimas arbatvakaryje „Namų dainos“ / 94 p.

Filharmonijos muzikai Dmitrijaus Matvejevo parodoje „Laukimas“ / 26 p.

2022 SAUSIS-RUGPJŪTISNR.1–4(523–527) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m. Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė RedakcinėPalionytėtaryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva DailininkasMindaugasTamošaitytė,UrbaitisArvydasNekrošius Viršelyje Gretos Skaraitienės nuotraukos Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 2, LT 01104 Vilnius Telefonai: 263 62 30, +370 68614066; +370 614 34094 Elektroninis zurnalas@muzikosbarai.ltpaštas:SL203A.OFSETINĖSPAUDA.24SP.L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

Rita Aleknaitė Bieliausk ienė Talentingos neregės dainininkės atminimui / 90 p.

QR

Lukrecija Stonkutė Simonos Smirnovos albumo „Bird language“ premjera / 126 p.

Rita Aleknaitė Bieliausk ienė Paskutinis valstybinio simfoninio orkestro koncertų sezono akordas / 109 p.

ŽanetaTEATRASSkersytė Scenografė Sigita Šimkūnaitė: „Visada įdomu prisitaikyti prie žaidimo taisyklių“ / 138 p.

Inga Maknavičienė IV tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Impresijos“ / 134 p.

JūratėBALETASTerleckaitė Žilvinas Dautartas. Lietuvos baleto pakeleivio pamąstymai / 166 p.

Saulius Raudys Knyga apie Nijolę Ambrazaitytę / 131 p.

Įsteigta Lietuvos specializuoto muzikinio ugdymo asociacija / 37 p.

Rita Aleknaitė Bieliausk ienė Olga Peretyatko dainavo Lietuvoje / 150 p.

Rūta Mikelaitytė Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną / 133 p.

Aldona Juodelienė Biržų pilies menėje – muzikuojantys mokytojai / 133 p.

KULTŪROS POLITIKA

Tomas Bakučionis Švietimo sistemos ir mokyklos centras turi būti mokytojas / 180 p.

Vytautas Skripkauskas: „Esu laimingas žmogus!“ / 162 p.

Lionginas Abarius / 190 p.

Laima Sugintienė Nėra blogų instrumentų, yra tik blogi atlikėjai / 45 p.

Taip atrodo vaikų laimė / 36 p

Renata Dubinskaitė „ La voce sola“: unikalus kompozitorės Barbaros Strozzi balsas / 128 p.

Žaneta Skersytė Baleto artistė Daria Verovka: „Dabar aš noriu tik vieno...“

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

„Impresijų naktis“ Muzikos svetainėje / 192 p.

ATEINAME

PARODA

DIDŽIOJI SALĖ

Gražina Daunoravičienė Kaip radosi fundamentali kategorija muzikos žanras arba muzikos genotipas / 110 p.

Ksenija Kazakevič Fortepijono garsais – į klausytojo sielą / 64 p.

VI tarptautiniame Sauliaus Sondeckio konkurse – naujų talentų gausa

Vaiva Jucevičiūtė Bar tkevičienė „Dainų dainelės“ atrankos etapuose – Vilniaus rajono moksleiviai / 132 p.

Ieva Rasimaitė Kad senoji muzika taptų savastimi / 60 p

IN RitaMEMORIAMAleknaitėBieliausk

Kristupas Antanaitis „Vilniaus arsenalo“ koncertas – atvelykiui ir jubiliejui / 62 p.

MOKSLO ORBITOJE

ienė Bernardas Vasiliauskas / 189 p.

Agnė Dūkštaitė Akordeono savasties paieškos Sofijos Gubaidulinos kūryboje / 117 p.

SUKAKTISAudronėŽigaitytė

Laurynas Butkauskas Burtininkas išėjo, bet burtai liko. Kutavičius, paskutiČiurlionis / p. Marozienė /

Žaneta Skersytė Judita Butkytė-Komovienė: „Kiek vaidmenų sukūriau – tiek gyvenimų nugyvenau“ / 140 p.

Virginija Kochanskytė Jubiliejinio Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio aidai / 56 p.

120

Vitoldas Rimkus Simfoninės muzikos vakarai su Kai Bumanu / 65 p.

Turinys

Ala Bendoraitienė Virtuozų pokalbyje – atradimų muzika, skirta Vilniui / 63 p.

NAUJI

52 p. Petras Kunca IX tarptautinis Stasio Vainiūno konkursas / 70 p. Petras Kunca Apie Stasio Vainiūno dalyvavimą 1933 m. Vienos pianistų konkurse / 74 p. IX tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų kamerinių ansamblių konkursas / 75 p. Ieva Kananavičiūtė „Cuore Piano Trio“: nežinoma muzika dažnai yra įdomesnė / 76 p. Dalia Balsytė Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkursas / 80 p.

IrudaKONKURSAIMotekaitienė, Regina

Rūta Jasionienė Kai duodama pradžia dideliam ėjimui per didelę žemę / 82 p.

Antanas Fokas „Ar bus šiemet Užgavėnės?“ / 130 p.

Ieva Kananavičiūtė Jauno dainininko sėkmės formulė / 148 p.

KRONIKA

Dramatiški, solidarumą išreiškiantys kultūros mainai / 2 p.

Vincenzo De Martino: „Atvykęs į Lietuvą subrendau kaip muzikantas ir kaip žmogus“ / 66 p.

Ansamblio „Pamesta klumpė“ CD „Pasidarė žvirblis alų“ / 124 p.

Ieva Kananavičiūtė „Sugrįžimai“ Elektrėnuose / 135 p.

Renata Baltrušaitytė Operą „Lietuviai“ dirigavo žymus Ukrainos dirigentas Mykola Diadiura / 10 p.

KARO AudronėATGARSIAIŽigaitytė

IevaARTIKananavičiūtė

Povilas Mataitis / 191 p.

Dmitrijaus Matvejevo fotoreportažas iš Thomo Hampsono meistriškumo kursų / 25 p.

RitaFESTIVALIAIAleknaitė

Bieliausk ienė 2022-ųjų Vilniaus festivalis / 18 p.

Tomas Bakučionis 2022-ųjų „Kaunas Jazz“ / 170 p.

niai pagonys ir

DŪDŲ

Ieva Kananavičiūtė Kamilė Bonté: „Manau, kad reikšmingiausi darbai dar ateityje / 144 p.

VidaPANORAMABrogytėVaivorykštės palaimintas muzikinis protestas / 132 p.

Ypatingas kultūros įvykis Šiauliuose – maestro Davido Geringo koncertas / 50 Bažnyčiosep. skamba senoji LDK muzika / 59 p.

Audronė Nekrošienė Alexanderiui Paley´ui galimybė kurti svarbesnė nei gyvenimo vieta / 40 p.

Nijolė Prascevičienė: „Dėl kito žmogaus atiduočiau viską“ / 46 p.

Lina Petrošienė Jaunatviškos energijos šaltinis – senovinis muzikos instrumentas / 100 p.

Valstybės muzikos mokyklos pradžia: istorijos atvertys / 34 p.

AudronėKAMPASŽigaitytė

Uždarykime dangų Rusijos kultūrai ir menui Ukrainos muzikologų kreipimasis

Muzikos barai / 2

solidarumąDramatiški, išreiškiantys kultūros mainai

Darius Mažintas Irpinėje priešais sugriautus kultūros namus skambino F. Chopino noktiurnus

nuotr.TYMCHENKOMykolos KARO ATGARSIAI

teatras nuotr.PITALEVOI. nuotr.MATVEJEVODmitrijaus Mūsų Filharmonijos laiptai. Tokie panašūs į Mariupolio teatro...

nuo Vilniaus ir Kauno – iki Klaipėdos, nuo Šiaulių ir Panevėžio – iki Alytaus ir Druski ninkų. Matydami ukrainiečių ryžtą nugalėti, stipresni tampame ir mes... Audronė ŽIGAITYTĖ

Mariupolio dramos

Muzikos barai / 3

„Jaučiau spengiančią tylą, – vėliau pasa kos pianistas. – Žinoma, bijojau... O kas ne bijotų? Bet turėjau ką nors daryti, norėjau parodyti pasauliui, kad muzika gali kur kas daugiau, nei tik gražiai skambėti, kad ji gali pasitarnauti žmonėms. Rusai muzikantai, menininkai turėtų tą daryti. Bet jie bijo! Jie renkasi tylą. Menininkai neturi teisės tylėti. Ypač – tokiais sudėtingais laikais. Man klasi kinė muzika nėra vien pramoga: tradicijos, salės, operos teatras. Nuo pat vaikystės ieš kojau būdų, kaip ją atlikti, kad ji pasitarnau tų, kad būtų koks nors tikslas, kalbėjimas, žinia klausytojui. Esu įsitikinęs. kad mums

Šių

rūpi ne tik maistas, vanduo, saugumas. Yra ir dvasiniai dalykai, kurie leidžia tą tragedi ją kaip nors išgyventi ir gyventi toliau... Šį kartą skambinau Fryderyko Chopino nok tiurnus ir jutau, kad dabar kiekvieno sąmo nę kur kas stipriau nei žodžiai veikia karo nuniokotos Irpinės nuotraukos, nufilmuoti vaizdai...“Lietuvoje tebevyksta gausybė renginių, koncertų, operos ir baleto spektaklių, skir tų Ukrainai, rengiamų su ukrainiečių meni ninkais visuose miestuose ir miesteliuose

metų vasario 24 d. Vladimiro Putino nurodymu pradėta Rusijos ginkluotųjų pa jėgų karinė invazija į Ukrainą. Tai didžiau sias karinis konfliktas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.

Per vieną naktį pasikeitė viskas. Tai, ko negalėjome nujausti, nė baisiausiame sa pne susapnuoti, įvyko. XXI a. išmintis, tech nologijos, kultūros pasiekimai – ir brutalus žudymas, griovimas, niekinimas. Kas suskaičiuos, kiek ašarų išlieta tomis (ir ne tik tomis) dienomis? Raudojo Ukrai na, raudojo su ja ir dėl jos, ir dėl mūsų visų Europa, pasaulis. Ir kiekvienas klausia savęs, ką galėčiau padaryti, kad tai kuo greičiau pasibaigtų...Nuotraukoje – prie sugriauto Irpinės kul tūros centro fortepijonu skambinantis Da rius Mažintas. Netradicinio koncerto įrašai ir suniokoto miesto nuotraukos žaibiškai apskriejo socialinius tinklus, virtualios ži niasklaidos puslapius.

KARO ATGARSIAI

Akordeonistas Oleksandras Soroka prieglobstį rado Vilniuje

– Kaip sekėsi profesinė karjera bai gus konservatoriją?

– Baigęs studijas dėsčiau dirigavi

„MUZIKOS BARŲ“ SVEČIAS –UKRAINOS NUSIPELNĘS KULTŪ ROS DARBUOTOJAS, UKRAINOS MUZIKŲ SĄJUNGOS NARYS, TARP TAUTINIŲ KONKURSŲ LAUREA TAS OLEKSANDRAS SOROKA.

– Gerbiamasis Oleksandrai, papasakokite apie save ir apie muzikos vietą savo gyvenime.

– Man 68-eri. Dabar manau, kad būtent gana solidus amžius padėjo iš trūkti iš ManoMariupolio.gimtinė– mažas miestelis Časiv Jaras Donecko srityje. Vėliau šeima persikėlė į Jasinuvatą. Kai man buvo dešimt metų, muzikos mokyklo je pradėjau mokytis groti akordeonu. Su malonumu prisimenu savo ano meto mokytojus. Pirmasis buvo Olek sandras Dolynskis, kadaise mokęsis Taganrogo muzikos koledže. Jis patarė ir man eiti jo keliais, tad 1969–1973 m. mokiausi tame pačiame koledže. Čia Liaudies instrumentų skyriui vadova vo Vasilis Aninas, puikiai prisimenu jo orkestro klasę. Jis mokėjo savo mo kinių širdyse įžiebti meilę klasikinei muzikai. Tarp mano mėgstamiausių

išIštrūkęspragaro

kūrinių iki šiol yra Bacho Pasakalija, C. Saint-Saënso Antrojo fortepijoni nio koncerto finalas, kurį grodavome jo vadovaujamame akordeonų orkes tre.Boriso Roganovo klasėje įvyko profesionali pažintis su pasirinktu instrumentu. Domėjausi akordeono, kuris tuo metu sparčiai tobulėjo, gali mybėmis, instrumentas ėmė populia rėti tarp atlikėjų. Mokytojas palaikė mano norą kuo greičiau jį įvaldyti, tad entuziastingai pasinėriau į klasi kinio repertuaro studijas.

Didžiąją baigiamojo koncerto pro gramą sudarė kūriniai fortepijonui, juos pats aranžavau akordeonui. Tai buvo R. Ščedrino Pirmojo koncerto fortepijonui finalas, Preliudas ir fuga D-dur iš J. S. Bacho „Gerai temperuo to klavyro“ pirmojo tomo, ukrainie čio M. Lysenkos ekspromtas. Pame nu, kad grojau ir garsiąją V. Podhirny Fantaziją ukrainiečių liaudies dainos „Papūsk, vėjau, į Ukrainą“ (Повій, вітре, на Вкраїну) tema. Šiuos kūrinius atlikau ir stodamas į Kijivo konservatoriją.Kijivovalstybinėje konservatori joje mokiausi 1973–1978 metais. Čia dėstė Mykola Rizolis, vienas autori tetingiausių muzikantų tarp akordeonininkų.Studijų metai sostinėje buvo lai mingiausi mano gyvenime. Ben dravimas su nacionalinės kultūros korifėjais M. Geliu, V Kudinu, G. Ta ranovu, J. Tarnopolskiu, I. Jaškevičiu mi, iškilių atlikėjų E. Gilelso, S. Rich terio, K. Mazuro ir kitų koncertai, apsilankymai muziejuose, teatruose, paskaitos ir žinomų muzikantų meis triškumo kursai – visa tai įkvėpė.

Liaudies instrumentų katedroje mokėsi nemažai šiandien garsių me nininkų. Su vienu iš jų – Anatoliu Bilošickiu (Anatoli Biloschizki) – gy venome tame pačiame bendrabučio kambaryje, kartu lankydavome kon certus, operos spektaklius, dalydavo mės būsimų darbų idėjomis. Anatolis buvo nepaprastas, neįtikėtinai talen tingas žmogus. Kai jis mirė, praradau vieną artimiausių draugų...

Audronė ŽIGAITYTĖ

Muzikos barai / 4

– O Mariupolis? Kaip apsigyvenote šiame dabar jau visam pasauliui žino mame mieste?

telefono ryšio. Nuolatinis apšaudy mas ir bombardavimas neleido išeiti iš namų. Tačiau privalėjome eiti – rei kėjo vandens, maisto... Būtiniausi da lykai tapo sunkiai pasiekiami. Kadan gi nebebuvo dujų, maistą gaminome ant laužo. Vandenį atveždavo didžiu liame bake, stovėdavome eilėje, kad galėtume jo prisipilti. Tačiau sulig kiekviena diena viskas darėsi sudė tingiau, du mūsų namo kaimynai, iš ėję vandens, negrįžo. Nežinome, kas jiems atsitiko. Apšaudymas intensy vėjo kiekvieną dieną, fronto linija ar tėjo prie mūsų rajono. Užsiliepsnojo kaimyninis namas, į mūsų namą pa taikė du sviediniai. Jis drebėjo nuo smūgių, bet per stebuklą išliko. Kilo gaisras, nors mums, namo gyvento jams, pavyko jį užgesinti. Lėktuvai, atskrendantys nuo Taganrogo, mėtė bombas, skriejo raketos. Išmokome atskirti bombonešius, kurie skrenda dideliame aukštyje, ir naikintuvus.

profesijos pagrindus. Tačiau kai 2014 m. čia pasirodė Rusijos okupan tai, turėjome palikti tėvų namus ir persikėlėme į Mariupolį. Čia gyveno ir muzikos mokykloje dirbo mano žmona Iryna. Pastaraisiais metais miestas buvo labai pasikeitęs: gražūs parkai, centre – fontanai, tvarkingos vejos, atnaujinti namai. Mariupolis tapo jaukiu ir gražiu – tikru Europos miestu. Tačiau rašistai viską – pasta tus ir parkus – pavertė akmenų ir me talo krūvomis.

– Vasario 24 d. mane pažadino te lefono skambutis, išgirdau dukters Paulinos balsą. „Jis mus užpuolė“, –verkdama papasakojo apie Kijivo, kur gyveno jos šeima, bombardavimą. Pokalbis buvo trumpas – Paulina, jos motina, vyras ir dukra ruošėsi palik ti miestą. Jie pasiekė Vilnių, čia prie globstį suteikė broliška Lietuva. Sa vanoriai padėjo išspręsti didžiąją dalį buitinių problemų, susirasti būstą. Paulina gavo darbą, jos dukra Marta, mano anūkė, mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

mą ir bajaną (tai mygtukinis akorde onas) Čerkasų muzikos koledže. Vė liau teko dirbti mokyklose, institute, vadovauti saviveiklos kolektyvams, pasirodyti profesionaliojoje scenoje –groti akordeonu solo ir įvairios sudė ties ansambliuose. Galų gale po ilgų profesinių eksperimentų apsistojau tiesPastaruosiuspedagogika. 20 metų dėsčiau akordeoną Avdijivkos mokykloje. Va dovavau įvairiems instrumentiniams ansambliams, įskaitant bajanų duetą, bajanų duetą su domra, mokytojų or kestrą ir kt. Man atrodė, kad visam laikui, visam likusiam gyvenimui ra dau mėgstamą darbą, mano mokiniai laimėdavo prizines vietas Ukrainos ir tarptautiniuose konkursuose, jų tėvai buvo patenkinti vaikų sėkme, o aš bu vau tiesiog Lygiagrečiailaimingas.supedagogine vei kla rinkau medžiagą Anatolio Bilo šickio biografijai – jaučiau, kad turiu įprasminti savo bičiulio atminimą. Kai kurie straipsniai 2015-aisiais jau buvo paskelbti Ukrainos mokslinės ir praktinės konferencijos, skirtos šio iškilaus kompozitoriaus ir pedagogo 65-osioms gimimo metinėms, prane šimų rinkinyje.

O mes apsistojome Mariupolyje. Tikėjome, kad mūsų gynėjai neleis rusų okupantams užimti miesto. Bet priešas pasirodė esąs klastingas, pa tyrėme tikrą pragarą. Per pirmąsias tris ar keturias dienas miestas liko be vandens, šilumos, elektros, nebuvo

– Kaip sužinojote apie Rusijos invazi jos pradžią?

Oleksandras Soroka

– Bėgau nuo rusų... Dirbdamas Avdijivkoje gyvenau Jasinuvatoje. Tai buvo mano vaikystės miestas, čia mokiausi mokykloje, gavau būsimos

– Kaip pabėgote iš to pragaro?

Muzikos barai / 6

vakare Nastia nuvežė mus į autobusų stotį – vaikai buvo nu

mis, o bombonešiai ramybės neduo davo naktį. Baisūs bombų sprogimai neleisdavo mums užmigti. Bombar davimas sulig kiekviena diena sti prėjo, artilerija „dirbo“ visą laiką. Po vieno apšaudymo visi mūsų namo langai išbyrėjo, kambariuose tem peratūra siekė vos keturis laipsnius. Persikėlėme į rūsį. Žmonės ten jau gy veno, dauguma buvo šeimos su ma žais vaikais. Rūsyje buvo šilčiau – iki 8 laipsnių. Mums atrodė, kad čia ga lime būti saugūs nuo sviedinių, bom bų, minų ir raketų. Tačiau mirtis ir čia buvo šalia. Mūsų akyse per sprogimą buvo sunkiai sužalota moteris, o kitą dieną vienas iš namo gyventojų čia pat, rūsyje, Skaniausiasmirė.maistas tomis die nomis buvo šaltu vandeniu užpiltos kruopos... Problema tapo viskas: ne galėjai gulėti, sėdėti, tualetu virtęs rūsio kampas skleidė siaubingą dvo ką...Mėnesį taip išgyvenę, nusprendė me bėgti, kad ir nežinodami kur, tie siog tolyn nuo šito siaubo. Vieną dieną pasklido gandas, kad susitarta dėl žaliojo koridoriaus. Mudu su žmona nedvejodami grie bėme rankinę, į kurią jau buvome susidėję dokumentus, vaistus, pasiė mėme šiek tiek vandens, džiūvėsių ir tiesiog išbėgome... Drauge su kitais pabėgėliais. Nesustodami bėgome iki Sopinės kaimo – apie 10 kilome

Oleksandras Soroka su kolegomis

Mokinys laimėjo konkurse

KARO ATGARSIAI

trų. Tai buvo vienintelis įmanomas būdas ištrūkti iš Mariupolio. Mano galvoje skambėjo vienintelė malda: „Viešpatie, Jėzau Kristau, pasigailėk mūsų!“ Bėgdami matėme sugriautus pastatus, sudaužytus automobilius, apdegusius mirusiųjų kūnus... Kai kurie buvo sumušti, kitus nužudė sprogmenų skeveldros... Tai buvo apokaliptiškas reginys...

Paskui atkeliavome į Liapino kai mą. Ten lengviau atsikvėpėme. Vis dėlto žaliasis koridorius ir kontaktinė linija buvo palikta ir mes pasiekėme rusų kontrolės punktą Bezomenės kaime – iš čia žmonės buvo vežami į Donecką. Kiekvieną ilgai tikrino, „filtravo“. Eilė susidarė milžiniška, ir tada rusai nusprendė pensininkų ne tikrinti. Buvome tiesiog „pakrauti“ į autobusą, kuris važiavo iki sienos su Rusija. Taip atsidūrėme Taganroge, o tada jau per Rostovą pasiekėme Kras nodarą. Čia mūsų laukė mano sesuo – pagaliau pirmą kartą po daugelio dienų nusiprausėme, persirengėme, normaliai pavalgėme ir išsimiegojo me. Keturias dienas pasisvečiavę, tę sėme kelionę. Maršrutą mums sudarė mūsų vaikai – Olia, Polina ir jos vy ras Ruslanas. Jų rūpesčiu atgavome ramybę. Net per atstumą jie sugebėjo suorganizuoti mums patogią kelionę

– O kaip atsidūrėte Vilniuje?

– užsakė puikiausias vietas autobu suose ir traukiniuose.

Mano akordeonas, biblioteka, vis kas, kas asocijuojasi su ramiu gyveni mu, liko Mariupolyje, mūsų bute...

– Iš Krasnodaro į Sankt Peterbur gą važiavome traukiniu. Stotyje mus pasitiko iki tol nepažinta Nastia (dėl gerai žinomų priežasčių jos pavardės neminiu). Nuoširdus jos dėmesys ir užuojauta jaudina kaskart prisimi nus... Mums buvo suteikta galimybė pailsėti ir atsipalaiduoti. Pagalvojau, kad Putino propaganda nėra visaga lė – ne visi rusai, kad ir kaip jis norė tų, įsivelia į tą skarabėjų-lakštingalų mėšlą. Tarp jų yra, gal tiksliau, išliko ir sąžiningų žmonių... Tačiau jų labai mažai.Vėlai

Lietuva mus pasitiko su Ukrai nos vėliavomis. Lietuvių pagalba ir užuojauta buvo jaučiama kiekviena me žingsnyje. Įsikūrėme inteligen tiškos šeimos bute – mus priglaudė Vidmantas ir Alma Žygai. Aprūpino viskuo, ko reikėjo – nuo drabužių iki kompiuterio ir išmaniojo telefono. Iš karto pasijutome šios nuostabios šeimos dalimi. Vidmantas ir Alma mus supažindino su lietuviškais ska nėstais – puiki lietuvių virtuvė. Iš jų sužinojome daug įdomių dalykų apie lietuvių kultūrą, jie padeda mums mokytis lietuvių kalbos.

P. S . Su Oleksandru Soroka susi tikome prof. Eduardo Gabnio dėka. Tuo metu buvo paskelbtas Lietuvos kultūros tarybos kvietimas ukrainie čių menininkams teikti paraiškas kū rybinėms stipendijoms. Džiaugiamės, kad bendromis pastangomis parengta paraiška pelnė trijų mėnesių finan savimą tolesniam darbui prie kom pozitoriui ir muzikologui Anatoliui Bilošickiui (1950–1994) skirtos mono grafijos. „Muzikos barai“ įsipareigo jo publikuoti išsamų straipsnį apie šį O. Sorokos bičiulį. n

pirkę bilietus į Taliną. Čia dar kartą pamatėme rašistų nužmogėjimą: pa sienyje su Estija rusai sulaikė tris berniukus ir vieną pagyvenusį vyrą – mūsų bendrakeleivius. Jie nusivedė juos ir daugiau jų nematėme. Mums su žmona pasisekė labiau – tikriausiai vėl dėl mūsų amžiaus...

Esu labai dėkingas ir profesoriui Eduardui Gabniui. Tarp Ukrainos muzikantų mudu turime daug ben drų draugų, ypač akordeonistų ir bajanistų. Mus vienija meilė savo ins trumentui, pedagogikai, taip pat nea pykanta tam, ką neša „rusų pasaulis“. Eduardas, giliai sujaudintas mano problemų, skiria savo brangų laiką, kad padėtų man visame kame. Labai ačiū, mielas Džiaugiamėsdrauge!mums neįprastais šalies kraštovaizdžiais, architektū ra, muzika. Čia sutikome nuostabių žmonių, susiradome naujų draugų! Lietuva amžinai išliks mūsų širdyse.

Muzikos barai / 7

Charkove paminklas poetui Tarasui Ševčenkai apkrautas smėlio maišais

Fortūnos ratas sukasi. Ukrainiečių šokio spektaklis pagal Carlo Orffo „Carmina burana“

UŽDARYKIME DANGŲ RUSIJOS KULTŪRAI IR MENUI

Primindami jau išsakytą siūlymą, pabrėžiame: šis kultūrinis embargas nėra nukreiptas į konkrečius asmenis, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ragina iš skirtinai karo metu nusisukti nuo agresoriaus – kvie čiame paskelbti embargą Rusijos kultūrai ir menui iki tol, kol bus visiškai atkurtas 1994 m. Budapešto memorandumu numatytas Ukrainos žemių vientisu mas, išvestas paskutinis agresoriaus kareivis su visa ginkluote ir tarptautinio tribunolo bus nustatyta, o agresoriaus prisiimta atsakomybė; iki tol, kol Rusija pradės mokėti reparacijas Ukrainai, kol realiai įsi galios ir bus pradėtos taikyti bausmės šio genocido organizatoriams ir vykdytojams. Ir tik tada, kai bus atlikti šie veiksmai, galėtume svarstyti embargo Rusi jos kultūrai ir menui atšaukimą.

Antrojo pasaulinio karo metai buvo ne visai tin kamas laikas sąjungininkų užnugaryje rengti Beet hoveno koncertus, o dabartinis karas – ne pats tin kamiausias laikas statyti Čechovo pjeses. Visa tai prisiminsime, kai valstybė teroristė bus sutramdyta ir tikroji jos kultūra bus išmušta diktatoriams iš rankų kaip minkštosios galios įrankis.

L ietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencija, reaguodama į pirmomis š. m. balandžio dienomis visą pasaulį apskriejusias žinias apie Rusijos karių įvykdytas civilių žudynes Ukrainoje, kviečia šalies vadovybę uždaryti dangų – paskelbti embargą Ru sijos kultūrai ir menui Lietuvoje iki karo Ukrainoje pabaigos.Nužmogėję padarai, kurie Rusijos akumuliuota agresija niekino bei žiauriai išžudė Bučos, Borodiankos, Mariupolio ir kitų Ukrainos miestų nekaltus gy ventojus, pasauliui prisistato esą didžių Rusijos me nininkų palikuoniai bei nacijos, kūrusios pasaulines meno vertybes, atstovai. Jie didžiuodamiesi savinasi ir Rusijos humanistų kūrinius, mėgina jais užmas kuoti savo nužmogėjimą bei šovinizmą. Kultūrą ir meną Rusija amžiais naudodavo savo imperialisti nėms galioms įtvirtinti, net jei patys kūrėjai oficia liajai valdžios ideologijai nepritardavo. Tam tikdavo įvairūs simboliai ar žodžiai, net tie, kuriuos bandyda vo perinterpretuoti maištaujantys menininkai. Taip žmonių pasąmonėje būdavo įtvirtinama agresoriaus galia ir keliama baimė. Embargo metu kviečiame pa mąstyti, kiek Rusijos kultūra ir menas tiesiogiai ar netiesiogiai skleidė bei įtvirtino kolonializmo idėjas. Suprasdami, kad tai politinis žingsnis, kviečiame Lietuvos vadovus iš tikrųjų veikti, o ne „reikšti su sirūpinimą“, kaip daro dauguma Europos politikų. Paskelbdami embargą Rusijos kultūrai ir menui, pa rodytume, kad nežabota ir nesuvokiama agresija gali būti stabdoma ne tik ekonominiais svertais, bet ir bent jau laikinai atmetant agresoriaus kultūrinį pasi didžiavimą ir tuo aiškiai pasakant, jog humanistines idėjas skleidžiančiu menu ir kultūra neįmanoma už maskuoti nei Ukrainoje rusų karių vykdomo genoci do, nei vaikų prievartavimo tėvų akivaizdoje. Mano me, kad už žudikų ir jiems vadovaujančių karo vadų veiksmus privalo atsakyti valstybė bei tauta, nes tie žudikai – jos dalis.

Muzikos barai / 8

Kviečiame mūsų šalies institucijas, paskelbus šį embargą, suburti forumą, kurio metu įvairioms vi suomenės grupėms, tarp jų ir tautinėms bendrijoms, atstovaujančios organizacijos sutartų dėl embargo įgyvendinimo plano ir formų. Nesiūlome daryti in dividualių išimčių, kad nekiltų cenzūros įspūdžio. Kviečiame embargą įgyvendinti sisteminiais sprendi mais. Pritariame bendravimui su tais kūrėjais, kurie aiškiai ir nedviprasmiškai bei iškart pasmerkė Rusi jos karą prieš Ukrainą, tačiau be jų kūrybos sklaidos Lietuvoje, iki bus atšauktas šis embargas. Palaikome sumanymą pervadinti Vilniuje esantį Rusų dramos teatrą. Kviestume jį pavadinti Tautų teatru.

KARO ATGARSIAI

Lietuvos Respublikos Prezidentui Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų Ministrui Lietuvos Respublikos kultūros Ministrui Lietuvos kultūros ir meno bendruomenei Šalies žiniasklaidai

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencija 2022 m. balandžio 12 d.

UKRAINOS MUZIKOLOGŲ BENDRUOMENĖS KREIPIMASIS Į PASAULIO MUZIKUS, MUZIKOLOGUS, KULTŪROS ĮSTAIGAS IR VISUOMENINES ORGANIZACIJAS

2. Tęsti bendravimą su Rusijos kompozitoriais, atlikėjais ir mokslininkais, kurie atstovavo ir ats tovauja Rusijai tarptautinėje meno bendruomenė je, tik tuo atveju, jeigu jie oficialiai ir viešai smer kia Rusijos politiką Ukrainos ir karo atžvilgiu.

mokslininkų bendruomenę, veikiančią aukštosio se mokyklose ir už jų ribų, kad prisijungtų prie šių mums be išlygų esminių veiksmų:

1. Pristabdyti bet kokius ryšius su Rusijos kul tūra ir jos artefaktais iki karo, kurį Rusija kariauja prieš Ukrainą ir jos civilius gyventojus, pabaigos.

Manome, kad visi, kurie šiandien propaguo ja rusų meną, sąmoningai ar nesąmoningai teisina Rusijos valstybės veiksmus. Kritiškai neįvertinus Rusijos kultūrinio paveldo, politinės ir ekonominės sankcijos bus bevaisės. Suprantame, kad bet kokio reiškinio daugiamatė kritinė analizė ir rekonceptua lizavimas užtrunka. Tačiau atsidūrėme nepaprastose aplinkybėse, reikalaujančiose skubių svarstymų ir neatidėliotinų veiksmų.

Mes blaiviai vertiname Rusijos autoritarinio reži mo galią ir jėgą, taikomą savo piliečių atžvilgiu, bei jo keliamą baimę, tačiau kaina, kurią dėl prasidėju sios agresijos Ukraina moka kiekvieną akimirką, yra žmonių, tarp jų ir menininkų, gyvybės. Į tautiečius kreipiamės atskirai; į tuos, kurie ir toliau propaguoja rusų kultūrą Ukrainoje ir visame pasaulyje, atlieka rusų kompozitorių kūrinius ar dalyvauja programose, į kurias įtraukti šie kūriniai. Kaip niekas kitas jūs turite suvokti, kokia netinka ma yra tokia tolerancija, nes vienas iš jos padarinių yra rusiškos kultūros kaip aukos, taigi ir tokios pat valstybės, įvaizdžio kūrimas. Primygtinai reikalauja me pristabdyti visą savo veiklą, susijusią su Rusijos kultūrosTeiginys,paveldu.kaddėl karo kaltas tik Putinas, turi būti išbrauktas iš bet kurio pasakojimo, nes jo valdžia re miasi tvirtu pagrindu, o menas ir kultūra yra svarbūs to pagrindo komponentai. Todėl bendradarbiavimas su rusais visose srityse, įskaitant kultūrą, turi nu trūkti iki karo Ukrainoje pabaigos.

Muzikos barai / 9

K ultūra visada buvo neatsiejama visuomenės dalis, kartu su ekonomika ir politika. Kultūros pavel das yra svarbus valstybės vidaus ir užsienio kultūros politikos instrumentas, parodantis, kaip formuoja mos ir propaguojamos jos vertybės, kaip toleruojami skirtingi požiūriai, kaip diskutuojama dėl prieštarin gų pozicijų. Kultūros paveldas visada funkcionuoja dėl jo aktualizavimo per nenutrūkstamus meninius ir kritiniusDabartinėdiskursus.situacija nėra išimtis. Šiandien visi meno ir mokslo kūriniai suvokiami ir interpretuoja mi atsižvelgiant į situaciją, kurią regime prieš akis. Rusijos karas prieš Ukrainą, prasidėjęs 2014 m., o vasario 24 d. įžengęs į plataus masto invazijos fazę, jau pakeitė pasaulį, o tai lėmė esminį vertybių ir dar botvarkių perkainojimą. Šiuo metu didžiausias dė mesys skiriamas rusų kultūrai, ilgą laiką su kolonia listiniu „mažųjų tautų“ „gelbėtojų“ ir „išvaduotojų“ patosu kuriančiai pasakojimą apie imperinę „didy bę“ ir „unikalią misiją“. Daugybė mokslinių darbų ir projektų, persmelktų šio pasakojimo, buvo nuolat pristatomi pasaulio intelektualinei bendruomenei. Jų a priori nekritišką Rusijos kultūros paveldo suvoki mą jau seniai reikėjo peržiūrėti.

Taigi kreipiamės į pasaulinę muzikų ir muzikos

Muzikos barai / 10 Renata BALTRUŠAITYTĖ LIEPOS 6-OSIOS VAKARĄ ANTRASIS TARPTAUTINIS FESTIVALIS „LNOBT OPEN“ SU PUBLIKA VĖL (TRADICIŠKAI?) ATSISVEIKINO KON CERTINIU AMILCARE´S PONCHIELLI OPEROS „LIETUVIAI“ VARIANTU. DIRIGAVO UKRAINIETIS MYKOLA DIADIURA, PAGRINDINES PARTIJAS VALDOVŲ RŪMŲ DIDŽIOJO KIEMO SCENOJE ATLIKO SOLISTAI SANDRA JANUŠAITĖ (ALDONA), VYTAUTAS JUOZAPAITIS (ARNOLDAS), ARŪNAS MALIKĖNAS (VITOLDAS), LIUDAS NORVAIŠAS (ALBANIS) IR MICKAELIS SPADACCINI (VALTERIS, KONRADAS). ITALŲ KOMPOZITORIAUS A. PONCHIELLI KŪRINIO, PARAŠYTO PA GAL ADOMO MICKEVIČIAUS POEMĄ „KONRADAS VALENRODAS“, PA SAULINĖ PREMJERA 1874 M. ĮVYKO GARSIAJAME MILANO TEATRE „LA SCALA“. OPERA, PASAKOJANTI APIE LIETUVIŲ DIDVYRIŠKUMĄ KARŲ SU KRYŽIUOČIAIS LAIKAIS, SULAUKĖ NEPAPRASTO PASISEKIMO: ITA LIJA TUO METU DAR BUVO OKUPUOTA AUSTRIJOS, TAD ITALAMS „LIETUVIAI“ NETIKĖTAI TAPO NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ SIMBOLIU. SIMBOLIŠKA, KAD ŠIEMET „LIETUVIUS“ DIRIGAVO UKRAINOS NACI ONALINĖS OPEROS VYRIAUSIASIS DIRIGENTAS MYKOLA DIADIURA. SU JUO KALBĖJOMĖS APIE NAUJĄ PATIRTĮ DIRIGUOJANT PONCHIELLI OPERĄ, APIE ĮSPŪDINGĄ DIRIGENTO KARJERĄ IR, ŽINOMA, APIE RUSI JOS SUKELTO KARO SIAUBĄ. – Ar tai pirmasis Jūsų susitikimas su opera „Lietuviai“? Operą „Lietuviai“ dirigavo žymus Ukrainos dirigentas Mykola Diadiura Mykola Diadiura nuotr.ALEKSOSMartyno KARO ATGARSIAI

– Apie šią operą sužinojau tik su laukęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kvietimo. Anksčiau jos nebuvau girdėjęs, nes ji retai atlieka ma. Man pavyko rasti vos keletą įra šų, ir kone visi jie – iš Lietuvos. Todėl dar labiau jaudinausi suprasdamas, kad čia šią operą žmonės žino. Bet

Vytautas Juozapaitis (Arnoldas)

11

Amilcare´s Ponchielli operai „Lietuviai“ dirigavo ukrainietis Mykola Diadiura

Sandra Janušaitė (Aldona) ir Mickaelis Spadaccini (Valteris, Konradas)

nuotraukosALEKSOSMartyno

A. Ponchielli, nors ir neturėdamas ry šių su Lietuva, kažkokiu paslaptingu būdu sugebėjo savo operoje perteikti lietuvišką charakterį. Kūrinyje, ypač pirmajame jo chore, girdžiu intona tijos šalis su Ukraina, mano manymu, sieja ypatingas dėmesys chorinei kul tūrai. Ir jūs, ir mes garsėjame stipriais chorais.Labiausiai mane nustebino, kad

kartu didžiuojuosi man suteikta gar be, nes matau, kaip stipriai Lietuva palaiko Ukrainą. Nuostabu, kad to kioje mažoje šalyje gyvena tokios di delės dvasios žmonės.

– Jei reikėtų keliais sakiniais apibū dinti šią A. Ponchielli operą... Sakyčiau, kad ji paremta klasiki nės operos kanonais, taigi – aiškiai suvokiama muzikine kalba, būdinga visiems tradicinės italų operos kūrė jams. Labai gražūs „Lietuvių“ chorai. Pridurčiau, kad Lietuvą bei kitas Bal

– Pomeranijos filharmonija, vei kianti Bydgoščiaus mieste, jau seno kai kvietė mane pasirašyti sutartį ir tapti jų simfoninio orkestro vyriau siuoju dirigentu. Bet vis atidėliojau, nes turėjau daug darbo Kyjive ir tie siog nespėdavau. Tada lenkai man pasiūlė bendradarbiavimo sąlygas, leidžiančias pasilikti daugiau laiko sau. Negalėjau atsisakyti, nes padir bėti su tokio profesionalumo orkes tru, koks yra Bydgoščiuje, kiekvie nam dirigentui būtų malonu.

– Ar buvo muzikantų, kurie apsi sprendė bent kol kas negrįžti į Ukrainą?

riui J. KaiHaydnui.rengėme programą, skirtą li teratūros klasiko Nikolajaus Gogolio jubiliejui, užsakėme kūrinį O. Rodi nui. Jis mums parašė siuitą „Baubas“ pagal žymiąją Gogolio apysaką. Ši siuita vėliau, autoriaus papildyta, virto šalyje žinomu baletu.

Atiduodamas pagarbos duoklę mi nėtiems Ukrainos kompozitoriams, jokiu būdu nenorėčiau nuvertinti ir mūsų muzikos korifėjų – Myroslavo Skoryko, Valentyno Sylvestrovo, Jev heno Stankovyčiaus (Yevhen Stanko vych).

– Jaunystėje porą metų teko vado vauti Rusijos miesto Omsko filharmo nijos simfoniniam orkestrui, vėliau – Seulo ir Kvangdžu simfoniniams or kestrams Pietų Korėjoje. Azijoje pra leisti metai man, tada dar jaunuoliui, suteikė išgyvenimo patirties atsidū rus tolimoje žemėje ir nepažįstamoje kultūroje, kai esi vienui vienas ir ne turi su kuo pasitarti.

– Tą dieną, kai Rusija užpuolė Ukrai ną, Jūs viešėjote Lenkijoje. Kokiu tikslu?

– O, tai man pačiam buvo netikėta. Kai 1987 m. Tokijuje vykusiame tarp tautiniame dirigentų konkurse „MinOn“ buvau apdovanotas Japonijos dirigentų asociacijos specialiuoju pri zu, parašiau laišką šio konkurso žiuri pirmininkui S. Ozawai prašydamas leisti padirbėti jo asistentu. Keista, bet Ozawa į mano laišką atsiliepė jau po savaitės ir aš atsidūriau Bostono simfoninio orkestro vasaros būstinėje Tanglvude, apie kurį iki tol nieko ne buvau girdėjęs.

– Ar tai bus pirmas Jūsų grįžimas namo?

– Ten rengiamas tarptautinis mu zikos festivalis „Varnos vasara“, į kurio atidarymą buvau pakviestas. Dirigavau Varnos valstybinės operos simfoniniam orkestrui. Be to, šis fes tivalis turi savo tarptautinį simfoninį orkestrą, jame šiemet grojo muzikan tai iš 16 pasaulio šalių. Tarp jų buvo ir aštuoni ukrainiečiai – tiksliau, ukrai nietės, nes mūsų vyrai neturi leidimo išvykti. Festivalio „Varnos vasara“ užsakymu ukrainiečių kompozitorius Oleksandras Rodinas šiam orkestrui parašė nedidelę, bet labai gražią mu zikinę pjesę „Laimink, Dieve“, kuriai panaudojo stačiatikių giesmės mo tyvus. Man labai patiko šis kūrinys, todėl ateityje pasistengsiu jį įtraukti į koncertų programas.

– Jūs ir pats į Lietuvą atskridote iš Bulgarijos, iš Varnos...

Taigi nuvykau pasirašyti kontrak to ir kartu padiriguoti pirmojo kon certo jau būnant naujuoju orkestro vadovu. Koncertas buvo numatytas vasario 25-ąją, o vasario 24-ąją Ukrai noje prasidėjo karas. Išvykęs iš Kyji vo kelioms dienoms, negrįžau keturis mėnesius... Likau Bydgoščiuje, vėliau ten kartu su karo pabėgėlių srautu at vyko ir mano žmona Ivana – Ukrai nos nacionalinės filharmonijos sim foninio orkestro smuikininkė. Lenkai maloniai priėmė ją į savo orkestrą. Bet Kyjive liko mano serganti mama, kuri guli ant patalo, ir aš neturiu kaip jos atsivežti į Lenkiją. Todėl po pasirody mo Vilniuje važiuosiu tiesiai į Kyjivą.

– Taip, bet nedaug, koks dešimt ar penkiolika žmonių. Dauguma jų –moterys, pasitraukusios nuo karo su savo mažais vaikais. O vyrai beveik visi liko Ukrainoje, dabar jie grįžta į darbą.Tiesa, nemaža dalis mūsų teatro kolektyvo – 20 choristų ir 20 baleto šokėjų – dirigento Riccardo Muti va dovaujamo Giovanile Luigi Cherubi ni orkestro kvietimu iki liepos pabai gos viešės festivalyje Ravenoje. Italai suteikė mūsiškiams visą išlaikymą ir sudarė sąlygas koncertuoti: pavyz džiui, choristai dažnai gieda vietos bažnyčiose, o baleto šokėjai šiuo metu su koncertais lankosi Slovėnijoje.

– Užsienyje esate dirbęs ir anksčiau, iki tapdamas Pomeranijos filharmonijos simfoninio orkestro vyriausiuoju diri gentu. Kokios tai buvo patirtys?

Todėl kai 1996 m. po rekonstruk cijos buvo atidaroma Ukrainos nacionalinė filharmonija ir mane pakvietė suburti jai naują simfoninį orkestrą, nė nesvarstydamas grįžau. Darbas buvo sunkus, trūko lėšų, kiti miesto orkestrai tokiai idėjai stipriai prieši nosi. Tačiau dabar, po 25 metų, anuo met iš jaunų muzikantų suburtas Na cionalinės filharmonijos simfoninis orkestras laikomas vienu pajėgiausių Ukrainoje. Jam aš paskyriau didelę savo gyvenimo dalį.

KARO ATGARSIAI

Muzikos barai / 12

– Ne, jau antras. Pirmąkart buvau ten prieš kelias savaites. Visų pirma dėl mamos, bet taip pat ir dėl darbų – juk Ukrainos nacionalinė opera Ky jive jau veikia. Buvo nuspręsta šią va sarą rodyti spektaklius, o atostogauti slenkančiu grafiku, nes teatro kolek tyvas didelis ir galime sau tai leisti. Kadangi muzikantai sugrįžo, aš turiu būti kartu su jais.

– Žaviuosi vidurinės kartos ukrai niečių kompozitoriais – O. Rodinu, Oleksandru Ščetinskiu (Shchetyns ky), Serhijumi Piliutikovu (Serhiy Pilyutikov). Jie pasižymi naujovišku kompoziciniu mąstymu, bet nepa klūsta kraštutiniam modernizmui ir savo idėjas reiškia klasikinės muzi kos kalba. Todėl jų kūriniai man labai įdomūs.Tarkim, kai su Ukrainos nacionali nės filharmonijos simfoniniu orkestru rengėme Josepho Haydno simfonijų ciklą, užsakėme kūrinėlį S. Piliutiko vui. Ir jis atnešė mums „Frau Haydn“ – puikų humoristinį etiudą apie tai, kaip žmona trukdė dirbti kompozito

cijų, kurios būdingesnės lietuviams, o ne italams – iškart tai pajutau. Kita vertus, turbūt todėl A. Ponchielli ir vadinamas genialiu kompozitoriumi.

– Dar prieš tai turėjote neeilinę sta žuotę su dirigento Seiji Ozawos vado vaujamu Bostono simfoniniu orkestru...

– Kuriems Ukrainos kompozitoriams teikiate pirmenybę?

– Ne, man asmeniškai neteko, nors Ukrainos nacionalinės operos repertuare yra A. Ponchielli opera „Džokonda“. Bet tai nebuvo mano pastatymas, todėl ir spektaklių aš ne dirigavau.

– Ar anksčiau Jums nėra tekę diriguo ti kitų šio kompozitoriaus kūrinių?

– Minėjote, kad prieš keletą savaičių jau lankėtės karo nuniokotame Kyjive. Ką ten patyrėte, koks įspūdis liko?

– Yra ir pozityvi šio proceso pusė: pradėjęs vadovauti, turėjote galimybę pats atsirinkti naujus kolektyvo narius.

– Ne iš karto, nes turėjau tam pri bręsti. Juk užaugau Sovietų Sąjungo je, kur dirigento diktatas buvo savai me suprantamas dalykas. Ypač tuo pasižymėdavo (ir iki šiol pasižymi) Rusijos orkestrai: jų pasiklausęs ga liu lengvai atspėti, kokios ten darbo sąlygos.Pokyčių verkiant reikėjo. Muzi kantai turėjo suprasti, kad orkestre dirbama vadovaujantis sąžine, o ne iš baimės. Žinoma, kai visi orkestro nariai yra aukštos klasės profesiona lai, tai įgyvendinti paprasčiau. Jei or kestre groja skirtingo lygio žmonės –daug sudėtingiau. Iš pradžių būdavo sunku laviruoti, nes kartais atsipalai davimas tapdavo beribis. Vis dėlto tai vienintelis teisingas kelias, nes Artu ro Toscanini laikai seniai nugrimzdo į praeitį. O ir patys muzikantai nebesi taiksto, jei dirigento diktatas nuodija jiems gyvenimą. Tik sukūręs švelnią,

Taigi parašiau laišką Claudio Abba do ir perdaviau jį ukrainiečių operos bosui Anatolijui Kočergai, kad įteiktų dirigentui tiesiai į rankas. Daininin kas taip ir padarė. Abbado laišką per skaitė ir pasakė, kad norėtų mane kur nors pakviesti, tačiau tuo neužsiima ir asistentų jam tiesiog nereikia. Todėl perdavė man linkėjimus, ir tuo viskas baigėsi. Daugiau niekam neberašiau.

malonią atmosferą gali tikėtis jų nuo širdžios kūrybos. Priversti nebeįma noma – bent jau aš tuo netikiu.

– Parašiau dar vieną – savo tuome čiam dirigento idealui Claudio Abba do. Nieko jo neprašiau, tiesiog išreiš kiau savo susižavėjimą tuo, kaip jis pakeitė dirigento ir orkestro santykių psichologiją. Būtent Abbado šiems santykiams pritaikė demokratiškumo sampratą ir stengėsi, kad muzikantai orkestre grotų atsipalaidavę, o ne įsi tempę. Aš tuo žavėjausi.

– Kokią atmosferą radote 2013 m. pradėjęs vadovauti Ukrainos nacionali nės operos orkestrui?

– Taip, ir konkursai buvo tikrai la bai griežti. Man pavyko pasiekti, kad muzikantų atranka vyktų sąžiningai, be korupcijos ir protekcijų. Spėju, kad anksčiau pasitaikydavo visko.

– Simfoninės muzikos programų rengimas, ko anksčiau mūsų teatre praktiškai nebūdavo. Kai muzikantai iš orkestro ložės išlipa į sceną, jie at siduria naujoje situacijoje. Tai gelbsti juos nuo rutinos, jie tampa artistais. Todėl dabar kasmet vykdami savo tradicinių gastrolių į Japoniją, visada ten atliekame ir Ludwigo van Beetho veno Devintąją simfoniją.

– Turbūt vėliau esate parašęs ir dau giau panašių laiškų?

– Be Japonijos, dažnai vykstame į gastrolių turus Europoje – po Daniją, Nyderlandus, Italiją. Pernai mūsų ba letas gastroliavo Paryžiuje, tačiau ten grojo vietinis, prancūzų, orkestras. Šįmet taip pat ruošėmės gastrolėms Paryžiuje, jau su savo orkestru, tačiau nebevažiuosime, nes prancūzai pri mygtinai reikalavo Piotro Čaikovskio muzikos. O kol vyksta karas, rusiško repertuaro mes negrosime.

Muzikos barai / 13

– Tuomet teatro orkestre vyko in tensyvi kartų kaita – ir dėl muzikantų amžiaus, ir dėl jų profesinių gebėji mų. Taigi atėjo daug jaunų muzikan tų, o tai ne tik jaunas kraujas ir naujas požiūris, bet ir visiškai kitokio auklė jimo atspindžiai. Patirties perdavimas ir skirtingų kartų suderinimas orkes tre yra labai sudėtingas procesas. Jis vis dar tęsiasi, bet eina į pabaigą, nes 80–90 proc. orkestro jau sudaro poso vietinė karta.

– Iš teatro repertuaro turbūt pašali note visus rusų kompozitorių kūrinius?

– O pats ar sekėte Abbado puoselė tais demokratiškumo principais?

– O kas padėjo sulipdyti skirtingas muzikantų kartas?

– Kokios kitos Ukrainos nacionalinės operos gastrolių kryptys?

vas gali laikytis savo pozicijos. Prie šingai negu Lenkijoje, kur visiems te atrams atsisakyti rusiško repertuaro bei rusų atlikėjų buvo griežtai nuro dyta „iš Nesakau,viršaus“.kad rusų klasikai staiga tapo blogi ir neverti scenos, tačiau kol vyksta karas – tiesiog negaliu atversti tokios partitūros. Netgi kaip papras tas žmogus, o ne kaip Ukrainos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas – negaliu, man neišeina. Nežinau, kaip tai racionaliai paaiškinti.

– Pamačiau baisius vaizdus. Ypa tingą įspūdį padarė naujas šešiolikos aukštų namas, raketos pusiau su griautas dar pirmosiomis karo dieno mis. Išvydau jį važiuodamas iš stoties ir iš naujo patyriau šoką, nors jau bu vau matęs tą vaizdą per televiziją.

Mūsų namas, ačiū Dievui, kol kas sveikas. Prasidėjus karui, mano žmo na keturias naktis praleido to namo rūsyje įrengtoje automobilių stovė jimo aikštelėje. Tada suprato, kad il giau taip neištvers, ir ryžosi trauktis.

Sveikas liko ir Nacionalinės ope ros pastatas Kyjive: jis labai tvirtas, dviejų metrų storio sienomis. Todėl kai kurie muzikantai karo pradžioje susinešė ten savo daiktus ir apsigy veno po orkestrine esančiame teatro rūsyje, nes taip saugiau, nei kiekvie nąkart, išgirdus kaukiančią sireną, iš namų bėgioti į slėptuvę.

Kai sugrįžom į Kyjivą, jau kitą va karą išgirdau kaukiant sirenas. Anks čiau tokiu atveju žmonės skubėdavo į slėptuves, o dabar beveik niekas to nebedaro, nes priprato gyventi girdė dami aplink sproginėjančias bombas.

Aš tik paklausiau žmonos: „Ką da rysime?“ Ji atsakė: „Nieko. Gulsimės miegoti“. Ir mudu likome nakvoti savo bute devintame aukšte. Jeigu tą naktį į mūsų namą būtų pataikiusi ra keta – operą „Lietuviai“ Vilniuje būtų turėjęs diriguoti kas nors kitas. n

– Taip, viską išbraukėme. Nors tokio nurodymo iš savo vyriausybės ir negavome: mūsų kultūros minis tras pasakė, kad esame demokratiška valstybė, kurioje kiekvienas kolekty

Dirigento ir orkestro santykis vi sada truputį antagonistinis: iš vienos pusės, didelis kolektyvas reikalauja stiprios rankos, iš kitos – muzikantai negali pakęsti prievartos. O išlaikyti auksinį viduriuką labai sunku. Bet Abbado tai darė virtuoziškai ir dėl jo orkestras buvo pasiryžęs viskam. Jo muzikantai grodavo be baimės ir su didžiuliu užsidegimu.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

Ukrainos laisvė nuotr.albumoAsmeninio KARO ATGARSIAI

Darios svajonė

– Šokis – universali kūno kalba, suprantama visiems žemės gyven tojams, nesvarbu, kokia jų tautybė. Save išreikšti šokiu sunku, tačiau tai, ką mes darome, užgniaužia kvapą ne tik publikai, bet ir mums patiems. Jei baleto artistas gali perteikti persona žo charakterį vien choreografija, be aktorinės technikos – tai brangakme nis. Baleto artisto profesija sudėtinga, nes čia nėra lengvų dalykų, bet mes ją labai mylime.

Didžiausia –

– Ar sunku save išreikšti šokiu?

– Buvau maža, energija trykštanti mergaitė. Tokia guvi, kad visus ap linkinius nukamuodavau ( juokiasi ). Tėvai nusprendė mano energiją nu

Baleto artistė Daria tik„DabarVerovka:ašnoriuvieno...“

Muzikos barai / 14 Žaneta SKERSYTĖ „MES, BALETO ARTISTAI, ŽIŪ ROVAMS ATIDUODAME VISKĄ, KĄ TURIME, IR UŽ TAI BRANGIAI MO KAME. ŠOKĖJAS – TARSI INDAS, KURĮ REIKIA NUOLAT PAPILDYTI, KAD BŪTŲ KUO DALINTIS. BUVO PLANŲ. BUVO DAUG SVAJONIŲ... IKI RUSIJOS ĮSIVERŽIMO Į UKRAI NĄ, IKI KARO. DABAR AŠ NORIU TIK VIENO: KAD KARAS BAIGTŲSI UKRAINOS PERGALE, IR KAIP GA LIMA GREIČIAU“, – SAKO TREJUS METUS KLAIPĖDOS VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO BALETO TRU PĖJE ŠOKANTI UKRAINIETĖ DA RIADRAUGEVEROVKA.SU KOLEGOMIS BA LETO ARTISTĖ DŽIAUGIASI AUKŠ ČIAUSIU ĮVERTINIMU: KVMT BA LETO TRUPĖ ŠIEMET TITULUOTA GERIAUSIA METŲ TEATRO MENO KŪRYBINE KOMANDA KLAIPĖ DOJE IR APDOVANOTA „PADĖ KOS KAUKE“ UŽ VIENAVEIKS MIŲ ŠOKIO SPEKTAKLIŲ DIPTIKĄ „STABAT MATER“ IR „ŠVENTASIS PAVASARIS“ (2021). SPEKTAKLYJE „ŠVENTASIS PAVASARIS“ D. VE ROVKA ATLIEKA PAGRINDINĮ VAIDMENĮ.

– Kas sunkiausia profesionalaus šo kėjo kelyje?

– Renkantis šią profesiją reikia suprasti, kad turėsi nemažai dėl jos paaukoti – savo sveikatą, laisvalaikį, asmeninį gyvenimą. Nesakau, kad šo kėjai gyvena atsiskyrę lyg vienuoliai kalnuose. Bet tenka susitaikyti, kad jei tądien tau spektaklis, negali švęsti nei mamos, nei geriausio draugo gim

Marina šokio spektaklyje „Graikas Zorba“

Aleksandras Nesterovas ir pakvietė studijuoti savo katedroje. Pasitarusi su tėvais sutikau, nes pamaniau, kad šis pasirinkimas man atneš sėkmę.

fijos koledže apie bendradarbiavimą su jais galėjau tik pasvajoti. Žinoma, kaip ir visi, vienus dalykus labiau mėgstu šokti, kitus mažiau, ir tai nor malu.

prastai laiminga, kad į jį patekau! Iki šiol draugauju su savo grupės mer gaitėmis, myliu kiekvieną iš mūsų septynetuko. Pedagogės Tatjana Ka pacina ir Olga Zacepina ne tik mokė mus šokti, bet ir diegė grožio supra timą, mokė kantrybės ir kitų puikių dalykų, kurie formavo mane kaip as menybę.Baigusi aštuonias klases, rinkausi tarp teatro mokyklos ir Serge´o Lifa rio choreografijos koledžo. Per stoja muosius mane pamatė koledžo Liau dies choreografijos katedros vadovas

nuotr.albumoAsmeninionuotr.albumoAsmeninio

– Kaip naujokai įsilieja į teatro reper tuarą? – Žiūrėdami vaizdo įrašus moko mės vaidmens teksto – judesių. Tada su mumis dirba repetitorius, šlifuoja mi jau išmokti judesiai. Tobulėjimas niekada nesibaigia: net kai vaidmuo gerai žinomas, po spektaklio dažnai pergalvoji, ar viskas gerai pavyko. Dažnai peržiūriu vaizdo medžiagą: domiuosi, kaip šoko kitos atlikėjų su dėtys, kaip šokau aš, svarstau, ką ga lėčiau pakeisti, kad būtų dar geriau, kur turėčiau kitaip reaguoti, kad dar tiksliau įsiliečiau į spektaklio siužeti nę liniją ne tik šokiu, bet ir veido mi mika.

Į Klaipėdą atvykau svajodama to bulėti kaip šiuolaikinio šokio atlikėja, nes Serge´o Lifario koledže Kyjive baigiau liaudies choreografiją. Dar bas KVMT man nuo pat pradžių buvo iššūkis, tad džiaugiuosi, kad nu sprendžiau rizikuoti ir man pavyko.

Baleto artistės Darios šokio karjera prasidėjo dar vaikystėje – nuo choreografijos kolektyvo vaikams „Šokių pasaulis“

kreipti į šokius ir nuvedė į kolektyvą „Šokių pasaulis“, veikusį mano ben drojo lavinimo mokykloje. Esu nepa

Teatro baleto trupėje mane supa nuostabūs žmonės. Gaila, kad kasmet kas nors išvažiuoja, nes aš greitai pri sirišu prie žmonių. Bet toks gyveni mas.Mano manymu, teatro vadovams iki naujojo pastato atidarymo pavyks suformuoti puikų spektaklių reper tuarą. Kokie choreografai čia stato spektaklius ir kokie dar planuoja at važiuoti – tiesiog sunku išreikšti žo džiais! Čia dirbančiais choreografais gali pasigirti ne kiekvienas Europos teatras, o studijuodama Choreogra

Muzikos barai / 15

– Klaipėdos muzikiniame teatre dirbu jau trejus metus. Kaip greitai ir nepastebimai prabėgo laikas. Net ne sitiki, kad tiek visko galėjo nutikti per tokią trumpą laiko atkarpą...

– Kaip kūrybinis kelias Jus atvedė į Klaipėdą?

– Baleto trupei gavus „Padėkos kau kės“ apdovanojimą, gal bent trumpam pajutote laimės žybsnį?

– Esu labai dėkinga ir laiminga, kad būtent Klaipėdos muzikinio te atro baleto trupė buvo pastebėta ir įvertinta. Man, kaip jos narei, tai di džiulė garbė. Dėkoju visiems, skyru siems apdovanojimą! Kuriant viena veiksmius baleto spektaklius elinge buvo atliktas didžiulis darbas, sutelk tos maksimalios ne tik baleto artistų, bet ir viso teatro darbuotojų pajėgos. Žinoma, man sunku džiaugtis ži nant, kas šiuo metu vyksta mano gim tojoje Ukrainoje. Dabar dažnai pasi taiko, kad nudžiungu, o paskui save kaltinu už tokias emocijas... Gal kas nors sakys, kad nedera savęs kaltin ti... Bet taip dabar jaučiasi kone kie kvienas Ukrainoje nesantis ukrainie tis, mano kolegos baleto trupėje. Mes būsime laimingi tik tada, kai Ukraina laimės šį beprasmį karą ir įsivyraus taika. Iki tol net matydami besišyp sančius ukrainiečius žinokite, kad tai tik viršelis. Mūsų sielos verkia...

– Myliu šokio spektaklį „Šventasis pavasaris“, o ypač man patikėtą solis tės partiją. Esu labai dėkinga choreo grafo Edwardo Clugo asistentui Gajui Žmavcui, kuris pirmasis mane paste bėjo ir leido tapti viena iš šio spekta klio solisčių. Dirbdamas su visomis kandidatėmis jis ilgą laiką nesakė, ne komentavo, kaip šią partiją atlikėjos šokdavo statant spektaklį kitose šaly se. G. Žmavcas mums suteikė visišką laisvę ir galimybę E. Clugo sukurtoje choreografijoje atrasti save, pateikti savo viziją. Tai buvo nepaprasta! Pa menu, kaip mes visos paeiliui šokome solo: keturios baleto artistės – keturi skirtingi to paties šokio, tos pačios choreografijos perteikimai. Argi tai ne tikrojo gyvenimo magija? Žiūrovus kviečiu ateiti ir vis naujai pamatyti šokio spektaklį „Šventasis pavasaris“.

– Svajonės, planai?

Mums, artistams, patinka sudėtin gos sceninės užduotys, tada augi kaip profesionalas. Tad šokti šiame spekta klyje man buvo labai naudinga. Man

Daria Verovka šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“

Gal žmonėms atrodo, kad lengva tiksliai įsiminti dvi valandas trunkan čio baleto šokio žingsnelius ir juos at likti idealiai, muzikaliai, išraiškingai? Gaila, kad įsivaizdavimas, jog šokėjai tik gražūs neišmanėliai, pagrįstas re tais, nors ir tikrais pavyzdžiais ( juo kiasi ). Taip būna, bet labai retai. Mes, baleto artistai, žiūrovams ati duodame viską, ką turime, ir už tai mokame brangiai. Šokėjas tarsi indas, kurį reikia nuolat papildyti, kad būtų kuo dalintis. Knygos, filmai, baletai –iš to mes semiamės įkvėpimo ir naujų kūrybinių idėjų.

– Palaikome... Jūsų sukurtas pagrin dinis vaidmuo šokio spektaklyje „Šven tasis pavasaris“ buvo sudėtingas ne tik gilia jausmine gama, bet ir reikalavo at sargumo, mat teko šokti vandeniu užlie toje scenoje.

vidumi. Kuo domitės laisvalaikiu?

– Smagu girdėti, kad balerinos ver tinamos ne tik už gražią išorę. Pokal biuose dažnai išgirstu: „Oi, šokiai –tai ne profesija.“ Nejaugi? Ar žmonės žino, kad studijuodami koledže mes ne tik šokame, bet ir mokomės pran cūzų kalbos, nes šios kalbos pagrindu sukurta visa klasikinio šokio termi nija, taip pat baleto, teatro, muzikos, kostiumo istorijos, studijuojame mu ziką ir jos istoriją, kultūrologiją, sce nografiją, pedagogiką, etnografiją ir kitus sudėtingus dalykus – taigi ne tik tai, kas susiję su judesių tobulinimu.

tadienių, tenka praleisti šeimos šven tes... Arba – po vakarykštės repetici jos ryte skauda visą kūną, tačiau vėl eini į repeticiją ir šoki užgniauždamas skausmą. Gali pasitaikyti, kad tave kviečia į romantišką pasimatymą su pasivaikščiojimu po naktinį miestą, tačiau negali eiti, nes rytoj suplanuo ta generalinė repeticija su orkestru... Tad keliauji namo miegoti, o draugai šauniai leidžia savaitgalį ir nesupran ta, kad tau laisvadienis būna pirma dienį ( juokiasi ). Ir nesitreniruoti gali tik tą vienintelį pirmadienį, antraip nebūsi geros formos, taigi repetuoji, šoki, treniruojiesi ir savaitgaliais. Ži noma, negalima priaugti svorio, nes šokis – pirmiausia estetika, grožis. Jei sustambėsi, atrodysi neestetiškai, o svarbiausia – gali traumuoti šokio partnerį. Taigi, lieka tik disciplina.

– Balerinos gražios ne tik išore, bet ir

Bijau patirti traumą, nes ji gali su kliudyti šokti, įgyvendinti savo svajo nes, atskleisti savo potencialą.

KARO ATGARSIAI

– Buvo planų. Buvo daug svajo nių... Iki Rusijos įsiveržimo į Ukrai ną, iki karo. Dabar aš noriu tik vieno: kad karas baigtųsi Ukrainos pergale ir kaip galima greičiau. Tegyvuoja Ukraina!

Nesutinku su dažnai girdimu tei giniu, kad šokėjų karjerą gadina vai kai. Mano manymu, susilaukti vaiko – planuotas dviejų žmonių spren dimas. Jei pora nusprendė, kad nori vaikų, vadinasi jiems tai svarbu. Bale to pasaulyje gausu pavyzdžių, kai ba lerinos susilaukia vieno, dviejų ar net trijų vaikų, o paskui greitai atgauna reikiamą fizinę formą. Ir jos būna ne tik garsiausių pasaulio scenų prima balerinos, bet ir nuostabios mamos.

Muzikos barai / 16

nuotr.ALEKSOSMartyno

atsiskaitinėti, ką aš darau dėl savo šalies. Esu tikra, kad kiekvienas ukrainietis, nors ir būda mas toli, daro viską, kas įmanoma, kas jo jėgoms: nuo tikros ir teisingos informacijos platinimo socialiniuose tinkluose iki pinigų aukojimo Ukrai nos gynėjams ar ukrainiečiams pabė gėliams. Ar aš tai darau? Žinoma. Ar to pakanka? Nežinau. Jausmas, kad gal darau per mažai, manęs neaplei džia kiekvieną dieną. n „Šventasis pavasaris“

– Sudėtingas personažas, kaip ir anksčiau minėtos nelaimingai my lėjusios spektaklių herojės. Liucė, kaip ir Margarita, išgyvena merginos virsmą moterimi. Emociškai tai labai sunki šokio partija. Finale visada ver kiu, o po spektaklio jaučiu tam tikrą tuštumą, nes tarsi būnu atidavusi vis

ką, ką turėjau. Jei žiūrovai mano, kad atlikėjams lengva persikūnyti ir vėl grįžti į save, noriu paprieštarauti. At likėjai už išgyvenimus scenoje moka iš savo jausmų, sielos rezervų.

– Labai patinka šokti Eglės sesę. Lengva, nerūpestinga mergina. Labai šviesus vaidmuo.

– Dramatiška ir Jūsų Marinos iš šokio spektaklio „Graikas Zorba“ istorija.

nuotr.ALEKSOSMartyno

– Neseniai tapote šokio spektaklio „Faustas“ pagrindine heroje Margarita. Neeilinė patirtis?

Jei choreografas paprašytų dėl vaidmens nusikirpti, paklausčiau, kodėl negaliu užsidėti peruko (juokiasi). Jei tas prašymas virstų ultimatumu – negau siu vaidmens, jei nenusikirpsiu plaukų, – tada gal sutikčiau jų atsisakyti... Be to, kaip baleto artistė mėgstu iššūkius, kai tik galiu, palieku savo komforto zoną. O jei aš nesutiksiu nusikirpti plaukų, tai padarys kita artistė...

Jei netikite, paklauskite baleto trupės meno vadovės Jelenos Lebedevos. Ji man labai padėjo paruošti šią partiją, kaip, beje, ir Margaritą „Fauste“.

– Kiekvienas baleto artistas turi savo sceninį tipažą. Vienam lengviau atskleisti dramatiškus herojų išgyve nimus, kitam – komiškus, retai kam vienodai gerai sekasi skirtingi am plua. Aš stengiuosi gerai įkūnyti abiejų tipų personažus ir tai darysiu visą savo baleto artistės karjerą.

taklyje „Faustas“ puikiai atskleidė visus veikėjus, o ypač Margaritą. Choreografija, mizanscenos – viskas apgalvota iki menkiausių detalių. Man labai įdomu perteikti Margaritos asmenybės metamorfozę. Juk spekta klio pradžioje ji nekalta mergaitė, o fi nale – išprotėjusi mergina, nužudžiu si savo kūdikį. Suprantama, nežinau, ką reiškia toks baisus poelgis, bet man ir nereikia žinoti. Aš, kaip baleto artistė, savyje turiu rasti stiprybės ir stengtis patikėti, kad tai tikrai įvyko. Ir tuo įtikinti žiūrovą.

Įsigilinti į personažą – mėgsta miausia mano darbo dalis. Choreo grafas Robertas Bondara šokio spek

O jei koks choreografas pareikalautų dėl vaidmens nusikirpti trumpai? – Kai buvau maža, mane ir kirpda vo labai trumpai ( juokiasi ). Buvau pa naši į berniuką. Kai pradėjau lankyti pirmą klasę, tėvų prašiau, kad nebe kirptų – norėjau ilgų plaukų. Ilgai jų nekirpau, plaukai buvo pasiekę kelius, tad tai, ką matote dabar, nėra maksi mumas. Būdama aštuntokė plaukus ėmiau trumpinti iki juosmens. Nėra sunku juos prižiūrėti, net nepastebiu. Gal dėl to, kad kone visą sąmoningą gyvenimą vaikštau su kasa.

– Marina – pirmas man Klaipėdos teatre patikėtas pagrindinis vaidmuo. Pamenu, labai jaudinausi. Juk „Grai kas Zorba“ – ne šiuolaikinis baletas. Šokdama šiame spektaklyje turėjau įdėmiai sekti, ar taisyklingai atlieku klasikinio baleto judesius, o tai man pati sunkiausia užduotis ( juokiasi ).

– Kitokia Eglės sesuo šokio spekta klyje „Eglė žalčių karalienė“.

– Kiekviena nauja diena dabar pra sideda nuo tokios rutinos: nepakylu iš lovos, kol nepasilabinu su tėvais ir seserimi, neperskaitau jų žinučių tele fone. Ir mano diena baigiasi panašiu ritualu – vieni kitiems trumposiomis žinutėmis palinkime ramios nakties. Pastaroji frazė man šiuo metu reiš kia tiek daug! Socialiniuose tinkluose su Ukrainoje likusiais šeimos nariais esame susikūrę pokalbių svetainę, per ją nuolat susirašinėjame, kartoja me, kad vienas kitą mylime ir laukia me Manosusitikimo...vyresnė sesuo Anna, mama Tamara ir tėvas Aleksandras – Kyji ve, močiutė išvyko pas seserį į Vini cą, nes ten ramiau. Mama nepalieka Kyjivo, nes palaiko mano tėtį, sesuo liko dėl savo vyro. Dauguma mamos giminaičių gyvena Odesoje. Situacija sudėtinga. Man net sunku kalbėtis telefonu su artimaisiais, nes visada apsiašaroju vien jau dėl to, kad jie –ten, o aš – čia... Aš jais visais didžiuo juosi. Jie stengiasi išlikti pozityvūs, padėti savanoriams, kariškiams ir... šypsotis. Aš taip norėčiau apkabinti savo artimuosius... Man labai dėl jų baisu, kaip ir dėl visos Ukrainos. Ta neteisybė mane drasko iš vidaus, bet aš tikiu, kad Ukraina nugalės. Tai tik laiko

Muzikos barai / 17 niekas nesakė, kaip turiu jaustis vie noje ar kitoje scenoje, kas ir kaip vyks ta siužete. Choreografija tarsi pati nešė žinią, o su kiekviena repeticija pati rasdavau naujų potėpių: žvilgs nis, kūno padėtis, kvėpavimas – visa tai nuolat pildė mano herojės portretą. Šokti vandens užpiltoje scenoje, kai slidu? Ar bijojau? Visa baleto tru pė iš pradžių to labai bijojo, bet išmo ko teisingai elgtis. Lyg maži vaikai džiaugėmės pirmomis repeticijomis vandenyje, būdamas scenoje negalvoji apie pavojus. Tiesiog gyveni ir kaip ti krame gyvenime tikiesi paties geriau sio, maksimaliai stengdamasis pada ryti viską, kas nuo tavęs priklauso. – „Šventajame pavasaryje“ išsisky rėte ilga kasa – retai kas tokią turi. Ar sunku prižiūrėti šitokius ilgus plaukus?

Nesmaguklausimas!tarsi

– O kokia Liucė šokio spektaklyje „Altorių šešėly“?

– Šiuo metu Jūsų mintys turbūt ne tik Klaipėdoje, bet ir Ukrainoje?

Pirmasis koncertas buvo pavadin tas „Muzikos viršūnių susitikimas Vilniuje“, o ryškiausias jo akcentas –Lietuvos nacionalinio simfoninio or kestro (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), Oslo filharmonijos choro (meno vadovas Øysteinas Fevangas) ir solistų – so prano Veros Talerko, mecosoprano

Vilniaus festivalis jau yra užėmęs prestižinio renginio poziciją. Ateity je jo datas siūlyčiau derinti su kokiu nors svarbiu tarptautiniu politiniu renginiu: efektyviau būtų sprendžia mos finansavimo, ryškiausių meni ninkų pritraukimo problemos. Da bar turime tai, ką turime. Į koncertą atbėga buvusi amerikietė , plaukimo federacijos vadovas, advokatūros, verslo personos, net vienas kitas Sei mo narys ar M. Romerio universiteto profesorius... Pasitaiko ir šalia įsitai sančių atsitiktinių piliečių, kuriems popso neprimenanti muzika greitai pabosta ir jie, nepaisydami kaimynų, įninka spaudyti telefonus. Nepaste bėjau švietimo sistemos vedlių. Jie ti kriausiai tebemano, kad visa tai – tik laisvalaikio muzikėlė...

Tačiau birželio 4-ąją Nacionalinė je filharmonijoje prasidėjęs Vilniaus festivalis siekė „atkurti sutrūkinėjusį mūsų bendrabūvio audinį, muzika pasipriešinti pasaulio griovimui“, drauge tarsi kurti dvasine harmonija, gerais jausmais trykštančią simfoniją, suburti šviesią, taikią, kūrybingą ben druomenę. Puikus festivalio devizas –„Muzika kuria pasaulį“. Pavadinimas,

Muzikos barai / 18

skelbiantis apie galimybę klausytojui pajusti pasaulio įvairovę, skirtingas epochas, susitikti su įvairaus amžiaus menininkais. Koncertų organizatoriai greta nenuspėjamų, intriguojančių už sienio svečių (pasaulinę šlovę pelnęs amerikietis baritonas Thomas Hamp sonas ne tik dainavo, bet ir ėmėsi diri gento vaidmens!) visada kviečia tėvy nėje laukiamus ryškius mūsų atlikėjus – Andrių Žlabį, šiemet skambinusį Jo hanno Sebastiano Bacho muziką, kuo nors vis nustebinančią Mūzą Rubac kytę. Išgirdome bręstantį regionų bal są – Klaipėdos ir Šiaulių kamerinius orkestrus, Norvegijos, Čekijos scenose dainuojančią konkursų laureatę, bu vusią prof. Astos Krikščiūnaitės au klėtinę Verą Talerko.

FESTIVALIAI

V

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

ienas reikšmingiausių Naciona linės filharmonijos, sakyčiau, ir Lie tuvos intelektinio gyvenimo reiškinių – Vilniaus festivalis – baigėsi. Nesii mu svarstyti nei jo biudžeto, nei kom panionų – VšĮ „Vilniaus festivaliai“, Vilniaus miesto savivaldybės – indė lio. Tai būtų įdomus, bet sudėtingas procesas. O tiesos ir nesužinotume. Šiandien aišku, kad pagrindinė dar bininkė yra Filharmonija, renginiai vyksta sklandžiai ir kitai organizaci jai neleidžiama veiklos suvelti.

Ar festivaliui turėjo įtakos pan demija? Aišku, kad turėjo. Nemažai klausytojų prarado poreikį eiti į kon certų sales. Nugalėjo tingumas. Ta čiau jie tobulėjo naudodamiesi XXI amžiaus pranašumais (suprask, geba naudotis IT!). Kai kas sėkmingai iš klausė visą MET repertuarą, kitas kolekcijas! Tai tapo reikšminga verti nant ir atsivėrusiose salėse vykstan čius koncertus.

2022-ųjų festivalisVilniaus

***

Birželio 7 d. Vilniaus festivalį tęsė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylo vas). Šį kartą programą parengė grai kų dirigentas Vassilis Christopoulos. Skambėjo Gioacchino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ uvertiūra, vokiečių kompozitoriaus romantiko Felixo Men delssohno-Bartholdy Simfonija Nr. 4 A-dur, op. 90 („Itališkoji“), ir Ludwigo van Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 c-moll, op. 37, jį skam bino suomis Antti Siirala.

ryškiais temų charakteriais, tempo santykių logika, savitu filosofiniu požiūriu. Puiki pianisto mokykla lei do atskleisti garso gelmę, net ir tech niški pasažai liudijo kiekvienu garsu perteikiamą mintijimo svarbą. Kad ir pirmasis pasažas, skambėjęs ne kaip bravūrinis pagražinimas, bet kaip prasminga įžanga į tolesnį pasakoji mą. Kaip ir antrosios dalies gilus ir poetiškas dainingumas ar vis labiau šėlstantisDirigentasrondo.ypač jautriai sekė solis tą, perimdamas pradėtas frazes, mu zikos mintį. Puikūs buvo fortepijono ansambliai su pūtikais, styginių arti

***

Atrodo, kad į koncertą gausiai su sirinkę klausytojai pajuto Modesto Pitrėno kartu su orkestru, choru ir solistais kuriamą šio monumentalaus kūrinio gelmę. Jame įprasminti trys žmogaus būties etapai: gimimas, mir tis ir Klausąprisikėlimas.glostė jaunos dainininkės V. Talerko lyrinio soprano tembras, gražiai skambėjo ansambliai su pui kiai muzikavusiais mediniais pučia maisiais. Gerai intonuodamas giedojo Oslo choras: gražus, neforsuotas vo kalas, paslankūs moterų balsai.

Fryderyko Chopino Koncertą for tepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21, atliko jaunas solistas iš Pietų Korėjos Yekwonas Sunwoo – kadaise furorą kėlusio amerikiečių pianisto Vano Cliburno konkurso laureatas. Pianistas, pasirinkęs kamerinę virtu ozinio kūrinio traktuotę, nedemons travo perlinio blizgesio, tačiau forte pijono klaviatūra dainavo, skambėjo puikus tušė, švelniai liečiami klavišai tarsi skleidė rūką, melancholiją. Ža vėjo antroji koncerto dalis Lerghetto Skambėjo subtilus rubato, elegantiška mazurka. Jautriais pirštais pianistas kūrė nuostabų elegiškos koloristikos pasaulį. Puiki patirtis klausytojui. Ypač pagirtinas orkestras ir dirigen tas Modestas Pitrėnas, subtiliai per skaitę Chopino partitūrą, labai jau triai, stilingai akompanavę pianistui.

Muzikos barai / 19

Jaunas pianistas A. Siirala prisi lietė prie sudėtingo Beethoveno pa

Lietuvos kameriniam orkestrui diriguoja Vassilis Christopoulos (Graikija)

Solistas Antti Siirala (fortepijonas, Suomija)

saulio: besikeičiančio, atspindinčio laikmetį ir kompozitoriaus asmeny bės raidą. Solisto ir dirigento sukurta vientisa opuso struktūra pasižymėjo

Marianne Beate Kielland, tenoro Juo zo Janužo ir boso-baritono Håvar do Stensvoldo – atliktos Wolfgango Amadeaus Mozarto Mišios c-moll, KV 427. Dirigavo M. Pitrėnas.

nuotraukosMATVEJEVODmitrijaus

FESTIVALIAI

tvirtoji simfonija įprasmino kompo zitoriaus kelionės po Italiją įspūdžių įvairovę. Pučiamaisiais instrumentais papildytas preciziškai valdomas Lie tuvos kamerinis orkestras tiko tokiai žaismei atkurti.

Mūza Rubackytė festivalio dienomis pristatė autobiografinę knygą

kuliacijos, paslanki dinamika, tikslūs orkestro garsiniai kontrastai.

bei Karolio Szymanowski´o kūrinius smuikui ir fortepijonui. Muzika jau įrašyta kompaktinėje plokštelėje, po koncerto ją įsigijusius klausytojus at likėjai apdalino autografais.

***

Muzikos barai / 20

nuotr.MATVEJEVODmitrijaus

pristatytoje M.

Dmitri Makhtin (Olandija)

Rubackytės knygoje „Gimusi po for tepijonu“ (Tyto alba, 2022) pianis tė rašo: „Kartais vaizduojuosi save it kokią heroję, kuri privalo įveikti išbandymus, kad pasiektų sėkmę –scenoje gautų „Gralį“ ir išgyventų pakylėto jaudulio akimirką.“ Tokia ji atrodė ir šį kartą, su smuikininku atlikdama Leopoldo Godowsky´o

Rubackytė gali leisti save va dinti heroje. Juk Lietuvoje gimusio, bet čia primiršto pianisto Leopoldo Godowsky´o (1870–1938) kūriniai fortepijonui yra neišpasakyto sunku mo. Būdamas penkerių mažasis Le opoldas jau komponavo, devynerių pasirodė kaip atlikėjas. Paneigdamas įprastą praktiką, nebaigė jokios mo kyklos, buvo autodidaktas. Jis rašė: „Būčiau laimingas, galėdamas pasa kyti, kad esu Liszto ar kito didžiojo menininko mokinys – bet nesu. Ilgiau kaip tris mėnesius nesu mokęsis.“ Vis dėlto net didieji muzikai jį vadino pi anistų pianistu, Godowsky buvo vie nas labiausiai vertinamų savo laiko

V. Christopoulos – vienas labiau siai pasaulyje žinomų Graikijos diri gentų. Jis daug koncertuoja Europoje, Kinijoje, Japonijoje. Dirigavo Lon done, Miunchene, kituose Europos miestuose. Reikšmingi ir jo darbai tėvynėje.F.Mendelssohno-Bartholdy Ke

Birželio 10 d. klausytojų mėgsta ma artistiškoji pianistė Mūza Rubac kytė pasirodė su smuikininku Dmitri Makhtinu. Sankt Peterburge užaugęs Anatolijaus Šenderovo sūnėnas ten ir pradėjo solisto karjerą, 1997-aisiais Paryžiuje debiutavo su Jevgenijaus Svetlanovo diriguojamu orkestru. Koncertuoja žinomose pasaulio sce nose, yra vairių tarptautinių konkur sų nugalėtojas, prestižinio Niccolò Paganini konkurso trečios vietos lau reatas (1994). Bene geriausiai smui kininkas žinomas kaip Boriso Bere

zovskio trio Festivalionarys.metu

Muzikos barai / 21

Originalią smuikui skirtą kapričų temą papildo sudėtingos faktūros for tepijono partija. Žaižaravo neįtikėtini kontrapunktai, harmonijos, sudėtin giausi akordų vėriniai, chromatizmai. Atlikėjai bisui nuotaikingai pagrojo „Mažąjį Vienos maršą“.

su Lietuvos kameriniu orkestru gro jęs S. Krylovas – italų kompozito riaus Nicola Campogrande Koncertas smuikui ir styginiams „kūną“ įgavo tik talentingo solisto dėka. Krylovas „muzikantiškai“ perskaitė ir popu liariąją Georges´o Bizet–Rodiono Šče drino „Karmen siuitą“ styginiams ir mušamiesiems (su orkestru grojo an samblis „Giunter Percussion“).

Baroko muzikos ansamblis „I Gemelli“

atlikėjų, išsiugdė ypatingą manualinę techniką. Puikus pianistas romanti kas Artūras Rubinšteinas sakė, kad jam prireiktų penkių šimtų metų no rint sukurti tokį paslankų pirštų me chanizmą kaip Godowsky´o, o Fer ruccio Busoni Godowsky ir save laikė vieninteliais kompozitoriais, reikš mingai prisidėjusiais prie fortepijono meno plėtotės nuo Liszto laikų. M. Rubackytė tarsi nušluostė dul kes nuo užmirštų Godowsky‘o kom pozicijų. Jas rinko, analizavo ir įveikė. Jau girdėjome jos parengtą gigantišką Sonatą fortepijonui e-moll, kuri drau ge su K. Szymanowski´o kūriniais buvo įrašyta kompaktinėje plokšte lėje, pasaulyje sulaukusioje sėkmės, apdovanotoje „Diapason d´Or“ prizu. L. Godowsky kūriniai smuikui nėra populiarūs. „Dvylika įspūdžių“ („Twelve Impressions“) smuikui ir fortepijonui, Valsai-poemos ir dvie jų Sonatos dalių aranžuotės sukur tos savo draugams Fritzui ir Harriet Kreisleriams „kaip nykstančio pasau lio ženklas“. Valsas „Senoji Viena“ – Vilniuje gimusio Jaschos Heifetzo rankos palytėta transkripcija. Koncer te dar buvo atlikta Johanneso Brah mso Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 1 G-dur, op. 78 (Lietaus sonata).

Felixo Mendelssohno populiarų Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll, op. 64, buvome girdėję senokai, nors kadaise Lietuvos filharmonijos sce noje jis skambėdavo dažnai. Solistė – jauna ispanų smuikininkė María Dueñas, Yehudi Menuhino konkurso laureatė. Buvo juntama atlikėjos po tencija, tačiau sceninė jaunystė lėmė nekoncentruotą stilistinę koncerto

***

Koncertas buvo prasmingas, nes atvertė dar negirdėtos muzikos pus lapius. Pianistė nesistengė klausytojų stebinti bravūromis, sudėtingiausias tekstas orientavo į jo turinį: epochos atmosferą, nostalgiją, muzikos eks presiją, dviejų atlikėjų dialogų pras mingumą. Taip, ir šį kartą Rubackytė buvo vedlė į retai girdimų kompo zitorių meno pasaulį. Smuikininkas liko jos šešėlyje...

*** Birželio 28 d. vienas ryškiausių Lietuvos nacionalinės filharmoni jos metų renginių baigėsi koncertu „Kelias į žvaigždes. Charles Dutoit, María Dueñas ir LNSO“. Baigėsi gal ir tradiciškai – Nacionalinio simfoninio orkestro parengta programa, raiškiai, netgi efektingai. Skelbiami kūriniai ir ryški dirigento Charles´io Dutoit asmenybė jau liudijo būsiant gerą emocinių išgyvenimų krūvį. Ottorino Respighi „Romos fontanai“, Claude´o Debussy „Fauno popietė“ ir Igorio Stravinskio baleto „Ugnies paukštė“ siuita – kūriniai, rodantys simfoninio orkestro, jo solistų muzikinę brandą.

švietimui. Tik klausimas, ar mokyklos tuo pasinau doja, ar pakankamai muzikai ben dradarbiauja su jaunimo ugdytojais? Įdomu, kaip profesionalai muzikai dirba Alytuje, Panevėžyje? Talentin gas smuikininkas Vilhelmas Čepins kis pasišventė Šiauliams, violončeli ninkas Mindaugas Bačkus jau senokai įdomius projektus kuria Klaipėdoje. Vilniaus festivalio koncerte jung tinis Klaipėdos ir Šiaulių stygininkų orkestras atliko Vilhelmo Čepinskio Siuitą violončelei ir orkestrui „Infini tum“ (dedikuota Mindaugui Bačkui), ją autorius ir dirigavo. 45 minučių britų kompozitoriaus Johno Tavene rio kūrinį „Apsaugančioji skraistė“ („The Protecting Veil“) su orkestru atliko M. ProfesionalaiBačkus. neiškrito iš festi valio svečių konteksto, Čepinskio kompozicija muzikine prasme skam bėjo įdomiau nei birželio 19 dienos koncerte girdėtas Žibuoklės Marti naitytės kūrinys „Ex tenebris lux“ styginių orkestrui (2021 m. Vilniaus festivalio užsakymas; grojo Lietuvos kamerinis orkestras, dirigavo Serge jus Krylovas). Tikriausiai reikia klau syti savo ausimis, negalvoti apie ge ografines platumas, kuriose gyvena menininkai. Ne nuo to meno kokybė priklauso. Talentingas žmogus, nors ir lieka savo pamėgtos, naujo mąsty mo neatspindinčios stilistikos žemė je, bet visada jaučia muzikos dėsnių gyvybingumo esmę. Tai patvirtino

Solaris“ (meno va dovas Vilhelmas Če pinskis).Puikus pasitelktitokiusbiausia,kūrybinepasinaudotizitoriamsgogams),vietiniamskiančiusmeninęturtinančiussiusliuosetisumanymasfestivalioparody-KlaipėdojeirŠiau-susiformavu-kolektyvus,pra-miestųerdvę,teigalimybęatlikėjamsneapkerpėti(pedaokompoorkestraiskaipbaze.Svarmanyčiau,kolektyvusmuzikiniam

Birželio 12 d. Nacionalinėje filhar monijoje vykusiame koncerte grojo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir Šiau lių kamerinis orkestras „Camerata

Šiandien orkestre daug kas pa sikeitė. Puikiais instrumentais gro ja išprusę muzikantai: tarptautinių konkursų laureatai, baigę stažuotes prestižinėse aukštosiose muzikos mo kyklose, ne vienas grojęs puikiuose

Tomas Hampsonas ne tik dainavo – pats ir dirigavo orkestrui

Muzikos barai / 22

FESTIVALIAI

idėjos sampratą. Groti kartu su orkes tru – reiškia mąstyti kartu, o to ir pri stigo (ypač III dalyje), matyt, dėl pa tirties stokos. Tačiau vartai į didžiąją sceną Maríai Dueñas jau atsivėrę. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro istorija akivaizdžiais pa vyzdžiais tvirtina, kad kadaise greta organizacinių vyriausiojo dirigento Juozo Domarko rūpesčių orkestrą at jauninti, sutelkti geriausius Lietuvos muzikantus ir kviestinius atlikėjus iš Rusijos buvo ir kitas uždavinys –plėsti kolektyvo meninės raiškos ga limybes, interpretacijos įvairovę, pri artėti prie Vakarų Europos orkestrų standartų. Viso to padėjo siekti daž nokai gastroliavę puikūs dirigentai iš Prancūzijos, Vokietijos. Būtent jie ugdė orkestro muzikantų meistrystę

ir kompozitorių klasikų, impresionis tų kūrinių suvokimo, interpretacijos principus.Tačiau orkestre problemų buvo daug, pirmiausia – gauti gerų instru mentų. Muzikantai patys ieškodavo galimybių, patys gamindavosi liežu vėlius klarnetams, obojams... (Šian dien jaunimas net neįsivaizduoja, kad taip gali būti!). Vėliau daugiau padėti galėjo ir Filharmonija. Pamirštame, kokį esminį proveržį medinių pučia mųjų kultūrai padarė Paryžiuje studi javę klarnetininkas Algirdas Budrys ir fleitininkas Algirdas Vizgirda! Kokį vaidmenį tam tikru laiku suvaidino obojininko Juozo Rimo individualy bė.

nuotraukosMATVEJEVODmitrijaus

niu simfoniniu orkestru užbaigęs Charles´is Dutoit yra tas muzikas, kurio pasaulio koncertų salėse su puikiais orkestrais (Monrealio, Pran cūzijos nacionaliniu, Metropolitano, Londono, Berlyno, Romos, Tokijo ir kt.) parengtos kompozitorių klasikų, impresionistų, aktualios muzikos in terpretacijos žinomos ir žavi savo gel me bei Orkestras,įtaiga.

nuotraukosMATVEJEVODmitrijaus

pasaulyje gastroliuojančiuose kolek tyvuose. Bet dabar reikia kalbėti apie tai, kad išaugęs muzikantų meistriš kumas sukūrė sąlygas Lietuvoje tu rėti ne vieną, bet būrį vis aukštesnio lygio siekiančių simfoninių orkestrų. Labiausiai žaviuosi pastaraisiais me tais patobulėjusiu Lietuvos nacionali nio operos ir baleto teatro kolektyvu (teatleidžia kauniečiai, klaipėdiečiai, Panevėžio muzikinio teatro orkestras, kurių Vilniuje Akcentuosiunegirdime).trisklausimus, kurie gyvenimui skubant lieka neatsakyti. Pirmas – kaip gali tobulėti orkestras (kalbu apie visus – simfoninius ir ka merinius), jei su juo nuolat nedirba kolektyvo meno vadovas? Ne viena programa būna paruošta kaip mė sainis greito maisto restorane. Kol kas pasiseka, tačiau... Nepamirški me gerų muzikantų, kurie nori kurti ir, nesant rimtos kūrybingos rutinos, pradeda dairytis į šalis.

Dauguma Vilniaus festivalio kon certų buvo europinio lygio, taip pat ir šioje apžvalgoje neaptartas baroko muzikos ansamblio „I Gemelli“, te noro Emiliano Gonzalezo Toro pa sirodymas, leidęs klausytojams su vokti baroko esmę. Kaip ir pianisto Andriaus Žlabio paskambintos J. S. Bacho Prancūziškos siuitos klavyrui, suteikusios galimybę patirti Bacho muzikos esmę. Taip pat ir daininin ko Thomo Hampsono interpretuotos Gustavo Mahlerio dainos – proga su prasti vokalinio meno esmę. n

pianatlietis

Igorio Stravinskio muzikos terpė nebuvo prastesnė. Tai žaižaruojanti drobė. Puikiai dirigento kuriamų so noristinių paveikslų esmę juto jautriai groję (ypač raiškiai piano epizodus) valtornininkai ir kiti orkestro solistai, styginių, mušamųjų grupės. Šis puikus koncertas tapo tikru Vilniaus festivalio finaliniu akordu. Dirigento magnetizmas, meninė įtai ga orkestrui, solistų meistrystė...

***

fleitos ir anglų rago duetas, lydimas spindinčių arfų pasažų. Ilgesingas paskutinis fleitos solo klausytojus pa liko prie Medičių rūmų saulės švieso je grožėtis fontanu.

Buvo pasiekta puiki sonoristika! Ji skyrė ir vieną kūrinį nuo kito. C. De bussy simfoninis preliudas dirigen to ir orkestro pastangomis nuvedė mus į raiškią impresionistų epochą. Pagaliau išgirdome alsuojantį orkes trą! Piano, pianissimo liejamą rūką ir ilgesingus fleitos, klarneto, kitų pu čiamųjų išdainavimus, persmelktus spalvingos nostalgijos.

Antras klausimas – kaip, kokiomis programomis orkestrai klausytojams atveria naujas patirtis, ugdo kūrybin gą mąslumą? Ar pakanka atsitiktinių klasikų, romantikų ekspresionistų kūrinių? Ar orkestras turi nuolat to bulinamą ir jį brandinantį repertuaro auksoTrečiasfondą?dalykas – kaip orkestrui tapti moderniam, šiuolaikiškam, ge bančiam perskaityti aktualios muzi kos partitūras, jeigu prie pulto nepri eina šią muziką išmanantys dirigentai (ne „atidiriguojantys“ sunkiai suvo kiamą ir nelabai mėgstamą muziką, bet ją interpretuojantys)? Ar numano ma, kokius dirigentus reikia kviesti norint patobulinti vieną ar kitą orkes tro „baltą dėmę“? Joks nuopelnas leisti savasties neturintiems pradi nukams prie nacionalinių kolekty vų pasitikrinti frako dydį ar šiaip užkimšti koncerto skylę... Vilniaus festivalį su Nacionali

Muzikos barai / 23

jo solistai atsivėrė visa savoO.galia.Respighi simfoninė poema „Romos fontanai“, C. Debussy sim foninis preliudas „Fauno popietė“, I. Stravinskio baleto „Ugnies paukš tė“ siuita kelia didžiulius reikalavi mus visam kolektyvui, jo artistų so liniai numeriai reikalauja aukščiausio meistriškumo (mane visada žavi or kestro koncertmeisterės Rasos Vosy liūtės raiškūs, įprasminti, emociona lūs „Romossolo). fontanų“ vandens fejeri ja prasidėjo nuo styginių fone „žai džiančių“ obojaus, klarneto, vėliau įsijungiančios fleitos išdainuojamų melodinių linijų, kvintolių vingry bių. „Tritono fontanas ryte“ vivo tem pu skambėjo kaip pirmaisiais saulės spinduliais apšviesti vandens purslai. Trevi fontano nuotaiką kūrė medinių pučiamųjų unisonai, spindinčios sty ginių sekos, kiti efektingi epizodai. Calmo taktuose raiškus styginių pia no pianissimo sukūrė terpę muzikuoti klarnetui ir anglų ragui. Puikus buvo ir Medičių rūmų fontano grožį

Muzikos barai / 24 FESTIVALIAI

Thomo Hampsono viešnagė Vilniuje nesibaigė koncertu – kitą dieną Lietuvos nacionalinės filhar monijos Mažojoje salėje jis surengė meistriškumo kursus.

Muzikos barai / 25

IŠ THOMO HAMPSONO MEISTRIŠKUMO KURSŲ

Vilniaus publika dainininko laukė ne vienus metus. Net du kartus pasaulinio garso amerikiečių baritono koncertas buvo atšauktas dėl pandemijos, trečią kartą jam sutrukdė asmeniniai reikalai. Pagaliau į Lietuvą atvykęs Hampsonas turėjo ypatingą misiją – pasidalinti savo žavėjimusi Gustavo Mahlerio kūryba, dievinama nuo studijų metų.

Pasisemti didžio menininko meistrystės susirinko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vokalo pedagogai ir studentai. Svečias dirbo su baritonais – pirmiausia su tais, kurių repertuare yra Gustavo Mahlerio dainų, o paskui ir su operų arijas dainuojančiaisiais.

DMITRIJAUS MATVEJEVO FOTOREPORTAŽAS

MB inf.

Visi kursų dalyviai buvo sužavėti T. Hampsono paprastumo, jautrumo, nepaprasto nuoširdumo. Dainininkui artima filosofija – ją specialiai studijavo, yra Heidelbergo universiteto Filosofijos fakul teto garbės profesorius. Tad dainininko muzikos suvokimo gelmės žavėjo ir kursų dalyvius, visi su tartinai įvardijo jį kaip vokalo ir vokalinės muzikos filosofą.

FILHARMONIJOS MUZIKAI DMITRIJAUS

Ši savita fotografinė įžanga publiką subtiliai atlydėjo į Filharmonijos Didžiojoje salėje vykusius gyvus sceninius monologus, dialogus ar disputus, į muziką, atliekamą prieš tai ją savo viduje išgirdusių žmonių.

PARODA

Šį kartą Dmitrijus Matvejevas pakvietė pasivaikščioti ir įsižiūrėti į parodos „Laukimas“ fotografijas. Visos jos sukurtos per kelerius fotografavimo Filharmonijoje metus, visas jas sieja netrukus suskambėsiančios muzikos laukimas.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos fojė eksponuota nauja fotografo Dmitrijaus Matve jevo darbų paroda „Laukimas“. Kad pažintum muzikantą, neužtenka tik pažiūrėti į nuotrauką – reikia išgirsti, ką ir kaip jis groja, interpretuoja. Ir tik per gyvą garsą, per gyvą santykį daroma ar jau padaryta nuotrau ka prabyla visai kitaip. Tokio santykio prisodrinami muzikiniai vakarai Filharmonijoje, kai koncertus lydi čia pat fojė eksponuojamos nuotraukos – muzikantų portretai, koncertų aki mirkos, taikliai pagautos kone efemeriškos muzikos nuotaikos, primenančios ankstesnes patirtis ir pažintis su įvairiausiais atlikėjais. Tokia pagava būdinga ištikimam Filharmonijos fotografui Dmitrijui Matvejevui, reguliariai surengiančiam savo fotografijų parodas.

Muzikos barai / 26

„Nuotraukose – Filharmonijos muzikantai, atlikėjai, dirigentai laukia muzikos pradžios. Šios nuotraukos apie tuos tylos momentus, kai garsai skamba dar tik viduje. Apie laukimą, muzikos ilgesį ir viltį“, – sako fotografas.

FOTOPARODOJEMATVEJEVO„LAUKIMAS“

Muzikos barai / 27

„Profesionalumas

Judita Žukienė: ir kūrybingumas –svarbiausia“

Muzikos barai / 28

PAŽINTIS

nuotr.MATVEJEVODmitrijaus

LMTA rektorė doc. dr. Judita Žukienė

kau visus istorijos faktus ir ramu, nes dabar jau viską žinau. Ne! Juk nuolat atsiranda naujų dalykų, išei na nauji leidiniai, net apie tą patį lyg ir visiems jau gerai žinomą baroką. Atvirumas – tai ir išmintis, ir toleran cija, nes be šių savybių antrakursyje neįžvelgsi būsimo genijaus, nes daž niausiai genijai yra labai nepatogūs ir sunkiai suprantami. Taigi, egzistuoja tradicija arba tai, ką labai gerai api būdina žodis „tvarumas“, ir kita pusė – atvirumas naujovėms.

– LMTA užimta aukšta 45 vieta rodo, kad aukštoji mokykla yra ži noma tarptautiniu mastu tiek tarp kolegų, akademinių darbuotojų, tiek tarp darbdavių. Darbdavių apklauso je gautas aukštas balas (86,2) liudija, kad LMTA absolventai randa darbą ir yra konkurencingi ne tik Lietuvoje. Taigi, šis įvertinimas sustiprina mūsų pozicijas tarptautinėje studijų, meno ir tyrimų erdvėje, suteikia daugiau galimybių bendradarbiauti. Kartu tai yra Lietuvos meno studijų kokybės įvertinimas, stiprinantis šalies prestižą kultūros srityje. Akademiją toks pripa žinimas įpareigoja dar labiau susitelkti ir tobulėti, ieškoti studijoms ir kūrybai aktualių sprendimų, įsiklausyti į stu dentų poreikius, visuomenės lūkes čius, skatinti ir motyvuoti dėstytojus ir kitus darbuotojus, užtikrinti meno studijoms tinkamą modernią infras truktūrą.Išgyvenome labai sudėtingus me tus. Visą visuomenę slėgė pandemijos sukeltos negandos, o mums dar teko atlaikyti ir įvairiausius tarptautinius studijų kokybės ir veiklos vertinimus. Bet dabar galime džiaugtis ir didžiuo tis, kad visuose vertinimuose gavome labai aukštus balus.

Motyvacija mokytis muzikos ti krai nemažėja. Nežinau, ar didėja, bet visiškai neabejoju, kad nemažėja. Ži noma, kartais galime apsigauti, ypač vertindami studentus vien tik per savo supratimo prizmę. Turime pripažinti, kad kartos pasikeitė. Pasikeitė moty vacijos formos. Privalome tai įvertinti, kiekvieną kartą atsinaujinti, atnaujinti požiūrius, prieitį ir t. t.

– Idėja man visuomet buvo labai svarbi. Kuo skiriasi dabartinis mano požiūris nuo studijų laikų? Matyt, šiandien geriau suprantu, kad rimtesni pokyčiai negali įvykti greitai, o juk ir laikai pasikeitė. Bet metai užgrūdino, ir jeigu žinau, kur einu, jeigu tikiu tuo, ką darau, tai laikas tarytum praranda tą savo ilgąją distanciją. Tikiu rezultatu ir kantriai laukiu, kol jis bus pasiektas.

Muzikos barai / 29

– O kaip keičiasi požiūris į dėstyto jus? Ar kinta jų darbo kokybės vertinimo kriterijai?

Bet yra ir kita pusė – atvirumas naujovėms. Nebūna taip, kad išmo

Tad akademijoje profesionalų atlikėjų gal šiek tiek ir mažėja, bet šiandien labai populiarios tokios spe cialybės, kaip garso režisūra, elektro ninė kompozicija. Kompiuteris ir su juo susijusios technologijos greitina ir kūrybinį, ir įgyvendinimo tempus. Žinoma, kartais atrodo paradoksalu, kai skaitmeninę kūrybą studijuojantis būsimas kompozitorius gali net natų

ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖAUDRONĖ

– Tikiuosi, kad taip, kūrybišku mo prireikia kasdien. Yra idėjų ir ko manda, kuri turi programą, planų, ką norėtų nuveikti. Bet netrūksta ir kas dienių rūpesčių, kartais pakoreguo jančių kūrybiškumą.

Tik klausimas, kaip mokome mu zikos. O gal tiksliau – kaip šiuolaikinį jaunuolį reikėtų mokyti muzikos. Ar tie metodai, kurie buvo tinkami prieš kelis dešimtmečius, taikytini ir šian dien? Nes dabartinei kartai, atrodo, reikalingas daug greitesnis rezulta tas, gal net kitoks nei mūsų pačių bū davo trokštamas. Dabar sėdėjimas po šešias valandas prie instrumento vis mažiau vilioja.

– Mėgstu juokauti, kad didžiausi po kyčiai įvyksta tuomet, kai atsiranda ne pasitenkinimas tuo, kas ir kaip vyksta. Gal ir Jūsų šiandienos vizijos susiforma vo iš studijų metų patirčių?

– Neseniai sulaukėme pranešimo, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademi ja naujausiame QS pasaulio universite tų reitinge scenos menų srityje (Perfor ming Arts) užėmė itin aukštą 45 vietą. Mūsų akademija atsidūrė tarp Berlyno menų universiteto (44 vieta) ir Toronto universiteto (46 vieta). Reitingavimas atliekamas kasmet, pagrindiniai verti nimo kriterijai – akademinė reputacija, darbdavių nuomonė ir vykdomų tyrimų poveikis.

NAUJOJI LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS REKTO RĖ JUDITA ŽUKIENĖ SAVO PENKE RIŲ METŲ LMTA VIZIJOS IR VEI KLOS GAIRĖSE AKCENTAVO SIEKĮ ĮTVIRTINTI AKADEMIJĄ KAIP PA TRAUKLIĄ TARPTAUTINĘ AUKŠ TĄJĄ MENŲ MOKYKLĄ, REGIONO LYDERĘ, PABRĖŽĖ STUDIJŲ KOKY BĖS STIPRINIMO, BENDRUOME NĖS TELKIMO, ŽUKIENERUOTAVASATROLINIAISBENDRADARBIAVIMOINTENSYVESNIOSUSOCIAPARTNERIAISSVARBĄ.APIELIETUVOSMUZIKOSIRTEAKADEMIJOSPERSPEKTYSUŠIŲMETŲKOVĄINAUGUREKTOREDOC.DR.JUDITAKALBĖJOSI

Tiesą sakant, dažnai būnu dėkinga savo studentams, nes kiekvienais me tais iš jų vis dar ko nors išmokstu, jie skatina kurti, tobulėti (ypač technolo gijų srityje) ir pačiai siekti tos koky bės, kurios reikalauju iš jų. Vadinasi, jie ir pedagogus motyvuoja keistis, ieškoti naujų metodų, kad greičiau būtų pasiektas norimas rezultatas.

Menų studijos yra tarsi tarp dviejų polių, ir jie abu vienodai svarbūs. Iš vienos pusės – tradicija, šiame žodyje telpa ir profesionalumas, ir skonis, ir kokybė. Tai yra tam tikras žinių, ge bėjimų, įgūdžių lygmuo, juk mene iš karto matai, kas profesionalu, o kas ne.

Ir dar – kaip gali žinoti, ką nori įdiegti, jei nesi matęs gerųjų pavyz džių. Tad reikia važiuoti, žiūrėti, par sivežti, ieškoti savų sprendimų. Todėl tikiu, kad visa įgyta patirtis panau dojama, bet naujai įkontekstinama atsižvelgiant į pakitusias aplinkybes, realius poreikius ir lūkesčius, išreiš kiama nauja rezultatyvia kokybe.

– Buvote kūrybinga, iš bendra mokslių išsiskirdavusi studentė, atvi ra nestandartiniams sumanymams ir veikloms. Ar rektorės taip pat galime tikėtis kūrybingos?

– Ar stebėdama kartų kaitą galėtu mėte pasakyti, kad motyvacija mokytis muzikos didėja. O gal domėjimasis menais vis dėlto mažėja?

nepažinti... Bet džiugina tai, kad vis dėlto dauguma studentų – intelektua lūs, išsilavinę ir labai motyvuoti.

Muzikos barai / 30

Taip pat nuo 1998 iki 2003 m. su pertrau komis dirbo Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto moksline redaktore, 1999–2000 m. – Vilniaus J. Tallat Kelpšos konser vatorijos, 2004–2011 m. – Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“, 2011 m. – Nacionalinės M. K . Čiurlionio menų mokyklos muzikos istorijos mokytoja.

– Visos trys aukštosios mokyklos „kovodavome“ už tuos pačius krep šelius. Vykdavo bendri stojamieji eg zaminai, kuriuose dalyvaudavo trijų miestų atstovai ir dalydavosi tų pačių specialybių studentus: čia tavo – čia mano. Bet norint palaikyti aukštą meno studijų kokybę reikia ir išma nymo, ir specifinės infrastruktūros.

Vienareikšmio atsakymo nėra, o gal ir negali būti.

– Vienu metu mūsų tokioje nedidelėje valstybėje gyvavo trys scenos menų akademijos. Neseniai Klaipėdos fakulte tas grįžo į LMTA sudėtį. Kas nutiko, kad klaipėdiečiai atsisakė Klaipėdos univer siteto prieglobsčio? O gal ir kauniečiai planuoja prisijungti?

– Per daugelį metų smarkiai kito programų ir auditorinių valandų apimtys. Iš patirties žinau, kad ne visuomet paliekant studentą savarankiškai studijuoti įmanoma pasiekti norimą rezultatą. Esu iš labai daug su dėstytojais bendravu sios kartos. Ir pati, dėstydama sudėtin giausias programas, norėčiau kur kas daugiau bendrauti su studentais, nes tiesioginis aiškinimas gali smarkiai pa lengvinti suvokimo procesą.

Mokslinių interesų kryptys – Lietuvos muzi kos istorija, muzikos estetika, meninių tyrimų metodologija, muzikos edukologija. J. Žukie nė yra paskelbusi mokslinių straipsnių ir moks lo populiarinimo publikacijų, parašiusi knygų skyrių, vykdė mokslo projektus, dalyvavo įvai rių darbo grupių ir komisijų darbe. Stažavosi Latvijoje, Belgijoje, Danijoje, Norvegijoje.

Šiuo metu stebime, kas ir kaip vyksta, nes yra sričių, kuriose jau daug metų nieko nekeitėme ir gal rei kėtų ryžtis permainoms. Bet siekiant pokyčių būtina detali, nuodugni analizė, ir dažniausiai tai ne vienos dienos darbas. Ne visi sprendimai gali būti patogūs, populiarūs, nors ir gyvybiškai svarbūs, todėl priim dama sprendimus visuomet tariuosi, išklausau suinteresuotų pusių, mėgi name kartu pasiekti geriausią rezul tatą. Be to, nepamirškime, kad esame glaudžiai susiję su visos Lietuvos švietimo sistema. Esame ir universite tas, ir muzikinio ugdymo „estafetės“, profesionalių menininkų rengimo sis temos, galutinė grandis. Čia jau rei kalingas bendras mokyklų požiūris ir sutarimas, ko, kaip ir kuriame etape būsimasis muzikas turėtų išmokti.

LMTA centriniai rūmai nuotr.MATVEJEVODmitrijaus PAŽINTIS

Nuolat siekiame, kad visose spe cialybėse turėtume geriausius savo srities profesionalus, nes jų patirtis išskirtinė. Be to, žymių kūrėjų vardai žavi ir Tačiaustojančiuosius.yrairkita medalio pusė – nebūtinai garsus atlikėjas skirs pa kankamai laiko studentui, nebūtinai bus ir geras pedagogas. Idealus dės tytojas, matyt, yra kažkur per vidurį – žinantis, kas yra scena, atlaikęs jos išbandymus, gebantis pažinti studen tą, jį motyvuoti ir skatinti kurti. La bai svarbu, kad dėstytojai dalyvautų tarptautinių mainų programose, iš manytų, kaip dėstoma svetur ir dalin tųsi savo patirtimi. Dabar randasi dar viena, mano galva, puiki tendencija – formuojasi užsienyje studijavusių dėstytojų karta, jie parsiveža naujų patirčių. Grįždama prie Jūsų klausi mo norėčiau pasakyti, kad visose aka deminėse bendruomenėse pokyčiai yra natūralus reiškinys, liudijantis tos bendruomenės gyvybingumą.

Klaipėdoje sparčiai mažėjo studi

Judita ŽUKIENĖ 1997 m. baigė muziko logijos studijas Lietuvos muzikos akademijoje. 2001 m. apgynė humanitarinių mokslų dakta ro disertaciją „Nespecifinės muzikos prasmės“. Nuo 2001 m. – Muzikos istorijos katedros dės tytoja, nuo 2006 m. – docentė. 2005–2011 m. buvo Muzikos istorijos katedros vedėja, 2011–2021 m. – LMTA mokslo prorektorė. 2021 m. rudenį išrinkta LMTA rektore.

Naująją LMTA rektorę sveikina prof. Vytau tas Landsbergis

Kalbėdama apie LMTA veiklos perspektyvas, Judita Žukienė neslėpė, kad dabartinė netikrumo situacija kelia papildomų iššūkių. Tačiau su bendruomenės palaikymu ketina ma imtis ryškios lyderystės kultūros ir meno ugdymo lauke: „Akademijai šiandien, ypač muzikos, teatro, kino ir šokio srityse, tenka atsakomybė vienu metu užimti sergėtojos ir vizionierės pozicijas kultūros ir menininkų ugdymo lauke, kylančiose grėsmėse įžvelgti stimulą ir atsiveriančias galimybes. Reikia ne tik tinkamai įsivertinti rytdienos poreikius, bet ir matyti, kur link judės meno pasaulis ateinančiais dešimtmečiais.“

Inauguracijos ceremonija surengta baroko muzikinio teatro dvasia. Renginio vedėjo aktoriaus Irmanto Jankaičio balsas skambėjo ne nuo scenos – tarsi kokio deus ex machi na. Iš ekrano nuaidėjo ir LMTA mišraus choro atliekamas himnas „Gaudeamus“ (dirigen tas doc. Gintautas Venislovas). Tauraus iškilmingumo suteikė Claudio Monteverdi operos „Orfėjas“ fragmentai ir madrigalas „Zefiro torna“, juos atliko LMTA studentai ir absolventai Viltė Darvydaitė (sopranas), Vaidas Bartušas (kontratenoras), Salomėja Kalvelytė (fleita), Gregory Horonenko ir Kornelijus Pukinskis (saksofonai), Povilas Jurkša (trombonas), Da nielius Daubaras (eufonija), Mikas Kurtinaitis (tūba), Lora Kmieliauskaitė (smuikas) ir LMTA lektorius Arnas Mikalkėnas (perkusija). Jautriais programos akcentais tapo dueto a cap pella padainuota ukrainiečių liaudies daina bei instrumentininkų atlikta parafrazė lietuvių muzikos patriarcho Juozo Naujalio „Svajonės“ tema.

Muzikos barai / 31

INAUGURUOTA LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS REKTORĖ JUDITA ŽUKIENĖ

Naująją rektorę inauguracijos proga scenoje sveikino Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas, Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, LMTA garbės daktaras prof. Vytautas Landsbergis, taip pat nuskambėjo Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės, švietimo, mokslo ir sporto mi nistrės dr. Jurgitos Šiugždinienės ir Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sveikini mai.Judita Žukienė savo inauguracinėje kalboje pabrėžė Lietuvos muzikos ir teatro akade mijos reikšmę šalies kultūros raidai: „Per beveik devyniasdešimt gyvavimo metų akade mija tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi, jos plėtros ir atsinaujinimo garantu, o akademijos bendruomenės nariai garbingai garsina šalies vardą pasaulyje ir kuria mūsų muzikos, teatro, kino ir šokio meno ateitį.“

MB inf.

LMTA rektorės inauguracija

Rektorės inauguracijos ceremonijoje grojo LMTA studentai ir absolventai

LMTA tarybos pirmininkas Robertas Dargis

Naujoji rektorė pasidžiaugė, kad akademija pelnė gerą vardą šalyje ir tarptautinėje meno studijų erdvėje, už tai J. Žukienė dėkojo buvusiems rektoriams ir bendruomenei.

Kovo 25 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje iškilmingai inauguruota rekto rė doc. dr. Judita Žukienė. LMTA Didžiojoje salėje ji prisiekė akademijai ir jos ben druomenei, akademijos tarybos pirmininkas Robertas Dargis ir senato pirmininkė prof. dr. Lina Navickaitė-Martinelli naujajai rektorei įteikė simbolinius valdžios žen klus – grandinę, įkūnijančią akademijos bendruomenės visuotinį ryšį ir sąjungą, bei kepurę – išminties ir sėkmės ženklą. Savo priesaiką rektorė skaitė laikydama ranką ant LMTA statuto – bendruomenės sanklodos pamato ir garanto. Judita Žukienė yra pirma moteris LMTA istorijoje, einanti rektoriaus pareigas.

– O kaip pavyksta bendrauti su archi tektais? Ar jie supranta menininkų, ypač muzikų, veiklos specifiką?

Turime puikų architektą, Lie tuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Rolandą Paleką –jis ir jo komanda supranta! Mes daug kalbamės, aptarinėjame, įsiklausome ir būname išgirsti. Yra meniniai inte resai, yra praktiniai ir buitiniai spren dimai, kai kur varžo lėšos... Bet pasi tikiu jų skoniu – bus visiškai kitokia, moderni akademija.

Visas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelio projek tas prilygsta stebuklui – juk mūsų šalyje dar niekada nebuvo pastatyta muzikos akademija. Projektų buvo ne vienas – tiek tarpukariu Kaune, tiek devintajame dešimtmetyje Vil niuje, – bet viskas ir liko tik planuo se, o dabartinės patalpos labai riboja šiuolaikinių meno studijų galimybes. Džiaugiamės, kad pamažu judame užsibrėžto tikslo link. Jau surengėme pirmąsias iškilmes – 2021 metų rug pjūčio 31 d. būsimojo akademijos stu dijų miestelio sklype Olandų gatvėje įvyko statybų pradžios ir simbolinės kapsulės ateities kartoms įkasimo ce remonija.Vyresnieji kolegos pasakodavo, kaip būdavo gera, kai dar Lietuvos konservatorijos (LMTA pirmtakės)

– Matyt metas užduoti vadovei mote riai gal sunkiausią klausimą: kaip sekasi naujųjų LMTA rūmų statyba? Ir gal dar labiau rūpi sužinoti, kas gi bus su istori niais centriniais Lietuvos muzikos ir tea tro akademijos rūmais.

valgykloje susitikdavo ir teatralai, ir muzikai, vieni kitus pažinojo, vieni kitų vaikus krikštydavo... Akademija išsiplėtė, dabar kino ar teatro dėsty tojai ir studentai nepažįsta muzikų. Tad svajojame, kad daug kūrybingų žmonių pietautų toje pačioje valgy kloje, prie gretimų stalų, o paskui ir prie to paties stalo gertų kavą ar ar batą ir taip bendraujant gimtų kūry binės idėjos, projektai. Tikiu, kad taip ir bus. Bet vėlgi, reikia kantrybės. Ir labai daug. O kaip pavyks įgyvendin ti tai, kas sumanyta, kas jau sugulė į projektus – niekas nežino... Vakar pandemija, šiandien labai arti mūsų vykstantis karas... Šiuo metu su kolegomis tiriame Kauno muzikos mokyklos istoriją –matau, kas ir kaip buvo prieš šimtą metų. Latvija nuo 1919 metų turėjo konservatoriją, estai – mokyklą, kurią labai greitai perorganizavo į konser vatoriją, o mums Lietuvoje, anuome tiniame Kaune, labai trūko patalpų, nes miestui netikėtai tapus laikinąja sostine kiekvienas kambarys, kie kvienas pastatas buvo aukso vertės. Visi žinojo, kad tai, kas vadinama mokykla (įkurta 1920 m.), iš tiesų yra konservatorija. Tačiau turimuo se penkiuose kambariuose aukštajai muzikos mokyklai buvo per ankšta. Tik 1933 m. mokykla reorganizuota į konservatoriją. Latviai konservato rijai iš karto gavo buvusį berniukų gimnazijos pastatą, jie iki šiol ten dir ba.

Dėl centrinių rūmų klausimas kol kas visiškai nesvarstomas, nes

Muzikos barai / 32

– Tai aplenksim latvius, nes turėsime modernią akademiją?

Infrastruktūra – galbūt. Bet yra sričių, kuriose tikriausiai dar turime juos pasivyti. Yra kur tobulėti, stiprė ti, bendradarbiauti.

darbo stalo PAŽINTIS

Prie

mes juos suprantame kaip LMTA ta patybės dalį. Čia mūsų istorija, pa grindinės koncertų ir teatro salės, mokymo bazė. Vadinamieji Sluškų rūmai netinkami mokymo procesui, todėl pirmieji į naujuosius rūmus įsi kels teatro ir kino kūrėjai.

juojančiųjų skaičius, tad ryžomės vėl dirbti drauge, koordinuoti procesus, nebe konkuruoti, o papildyti vieni kitų stipriąsias puses. Kai kurios stu dijų programos dar dubliuojasi, bet klaipėdiečiai ieško savo tapatybės ir –neabejoju – ras. Tuo tikslu konsultuo jamės su partneriais, būsimais mūsų absolventų darbdaviais. Pavyzdžiui, Klaipėdos valstybinis muzikinis tea tras aiškiai pasakė, ko tikisi iš mies te esančios aukštosios mokyklos, tad kartu ieškome sprendimų, naudingų visam regionui. Vilniuje sulaukėme Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro iniciatyvos, pasiūlymo inten syviau bendradarbiauti. Tariamės, ką norėtume drauge nuveikti ir kur matome „degančius“ taškus. Taigi prisvajojome, žiūrėsime, ką pavyks įgyvendinti.

Muzikos barai / 33

– Ir patogi?

studijų ir kūrybinių procesų, kad stu dentai ir dėstytojai jaustųsi patogiai. – Kada laukti įkurtuvių?

ta likusi projekto dalis, dar nežino me. Visko reikia, visko norisi kuo greičiau. Džiaugiamės, kad naujieji LMTA rūmai suprojektuoti iš tam tikrų segmentų, todėl galima po tru putį įgyvendinti viską, kas sumanyta: pastatyti Muzikos fakultetą, adminis tracinį bloką, kuriame numatyta įkur dinti ne tik administraciją, bet ir kitus infrastruktūros skyrius, visas aukštas bus skirtas teorinėms paskaitoms, galėsime patogiai organizuoti konfe rencijas. Ir salių blokas numatytas, ir atskiras bibliotekos pastatas. Tenka apsišarvuoti kantrybe ir nuosekliai, susitelkus siekti mums visiems labai svarbaus rezultato.

n

– Tai ir norisi palinkėti Jums kuo di džiausios sėkmės, kad viskas būtų taip, kaip turi būti, kaip numatyta.

Prie būsimo LMTA miestelio maketo: G. Žaidytė, J. Žukienė, Z. Ibelgauptas, R. Šimašius, S. Kairys ir A.

Naujasis Teatro ir kino fakulte to pastatas turėtų atverti duris kitą rudenį, tačiau kada bus įgyvendin

Tam, kad būtų patogi, reikalinga kiekvienos srities žmonių iniciatyva. Žaviuosi kolegomis – negaili laiko, eina, aiškinasi viską iki menkiausių detalių, kad vėliau niekas netrikdytų

LMTABlotnysstudijų

miestelio kapsulės įleidimas

Valstybės muzikosmokyklos pradžia:istorijos atvertys

Tačiau tiek šiame pasakojime, tiek kituose tekstuose esama neaiškumų, kurie kelia klausimų ir reikalauja pa tikslinimų. Pats pirmas iš jų: „Ką ir kas 1918 m. bandė įsteigti Vilniuje?“

Muzikos barai / 34

Pačią įkūrimo istoriją J. Gruodis apibūdino taip: „Jau 1918 m., įsikūrus Lietuvos Tarybai, buvo daroma pa stangų įsteigti muzikos mokyklą Vil niuje, bet vėlybesni politiniai įvykiai tą darbą sutrukdė. Tik persikėlus val džiai į Kauną, tas klausimas iš naujo buvo atgaivintas. Susibūrus Kaune daugumui pasireiškusių Lietuvos muzikų, J. Naujalis, vyriausybei pa

V

1 Gruodis Juozas. Valstybės muzikos mokyklos darbų apž valga, 1920–1930. – Valstybės muzikos mokykla , 1920–1930. Kaunas: 1930, p. 17–18.

dedant, 1919 m. atidaro platesnę pri vačią muzikos mokyklą, kuri 1920 m. ir buvo suvalstybinta.“ 1

IŠ PRAEITIES Mokyklos steigėjai

alstybės muzikos mokykla visai Lietuvos muzikų bendruomenei ne abejotinai svarbi: prieš daugiau kaip šimtmetį įkurta valstybinė mokymo įstaiga yra dabartinių muzikos moky klų pramotė, jos istorijoje glūdi ir Lie tuvos konservatorijos, vėliau – Lie tuvos muzikos ir teatro akademijos ištakos. Taigi, dauguma su ja esame tiesiogiai susiję.

Dėl įvairių istorinių priežasčių ir aplinkybių mokyklos įkūrimo istorija iki šiol nebuvo nuodugniai nagrinėta. Nemažai medžiagos tyrimams gali ma aptikti mokyklos įkūrėjui Juozui Naujaliui skirtoje Onos Narbutienės monografijoje. Įstaigos dešimtmečio proga (1931 m.) pasirodžiusiame lei dinyje publikuojama gan plati Juozo Gruodžio pateikta veiklos apžvalga, o Lietuvos muzikos istorijos tomuose, parengtuose Juozo Gaudrimo (1964) ar Algirdo Ambrazo (2009), mokykla reprezentuojama gana glaustai – pa teikiant tik pagrindinius faktus. Ta čiau specialiai sutelkus dėmesį į tai, kaip viskas prasidėjo, naujai atsiveria istoriniai faktai ir aplinkybės.

Judita ŽUKIENĖ

Muzikos barai / 35

Atkūrus Nepriklausomybę, stei giantis valstybės institucijoms, kul tūros ir meno reikalai buvo priskirti Švietimo ministerijos veiklos sritims. Ministerija ketino įsteigti Meno de partamentą, tačiau tai nebuvo pada ryta, kultūra teko rūpintis patiems menininkams. 1920 m. sausio 29 d. įkurta Lietuvių meno kūrėjų drau

Muzikos mokykla Kaune, Maironio g. 3 (dabar Maironio g. 11), 1920 m.

XX a. pradžioje, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, kaimyninėse šalyse viena po kitos atidaromos konser vatorijos. 1919 m. įkuriama konser vatorija Rygoje, sėkmingai procesui vadovaujant Jāzepui Vītolui. Vadina mosios liaudies konservatorijos stei giamos Baltarusijoje: Vitebske (1918), Gomelyje (1919) ir Minske (1920). 1919 m. įkuriama Talino muzikos mokykla, 1923-iaisiais ji pavadinama Talino konservatorija. Analogiškas siekis kilo ir Lietuvoje, tačiau dėl itin sudėtingų istorinių ir ekonominių są lygų tai Konservatorijosužtruko. įkūrimo Lietuvoje viltį aptinkame dar XX amžiaus pra džioje rašytuose Mikalojaus Kons tantino Čiurlionio laiškuose (1907, 1909 m.), iš jų sužinome apie Čiurlio nio ir Česlovo Sasnausko svarstymus dėl Tautinės konservatorijos įkūrimo. Atkūrus Nepriklausomybę, 1918 m. birželį, Juozas Naujalis, Juozas TallatKelpša ir Teodoras Brazys Lietuvos ta rybai pateikė prašymą įsteigti Vilniuje ne mokyklą, bet konservatoriją ir pri pažinti ją valstybine. Tačiau dėl lėšų trūkumo paraiška buvo atmesta. Ti kėtina, kad tą pačią (tik pakoreguotą) paraišką dėl konservatorijos steigimo Kaune, parengtą kartu su Tallat-Kelp ša, Naujalis rudenį įteikė vokiečių val džiai (ji realiai valdė iki 1918 m. lapkri čio vidurio). Leidimas buvo gautas, bet neturint finansinės paramos bei tam tinkamų patalpų juo nepasinaudota. Vėliau pasirinktas nuosaikesnis mu zikos mokyklos kūrimo kelias, tačiau tikslas turėti konservatoriją nebuvo pamirštas, amžininkams atrodė, kad jis netrukus bus pasiektas.

instrumentais, bet ir suteikiamos mu zikos teorijos, solfedžio, harmonijos, muzikos istorijos žinios. Jau balan džio 2 d. visi užsirašiusieji buvo kvie čiami ateiti į Lietuvių gimnazijos salę Laisvės alėjoje, 55. Kas buvo tie pir mieji mokiniai, duomenų neišliko, bet tiksliai žinome pirmuosius pedago gus – tai buvo Juozas Naujalis, Julius Štarka (fortepijonas) ir Petras Oleka (dainavimas).Beje,1919 m. vasarą laikraščiuose pasirodė žinutė apie įkurtą dramos ir muzikos mokyklą, kurios vadovu būsiąs režisierius Antanas Sutkus, o muzikos skyriaus – Tallat-Kelp ša. Pagal paskelbtą mokytojų sąrašą suprantame, kad tai nebuvo naujas darinys – matyt, ketinta sujungti jau veikiančias Sutkaus ir Naujalio vado vaujamas meninio ugdymo įstaigas. 1919 m. rudens semestras muzikos mokykloje pradėtas viltingai: išaugo mokinių skaičius – apie 60; keitėsi ir plėtėsi pedagogų ratas, buvo patvir tinta mokymo programa ir įstatai, gautos naujos, erdvesnės ir suremon tuotos, patalpos Vyrų gimnazijoje (Didžioji Vilniaus g. 2). Lapkritį su rengtos įkurtuvių iškilmės, turėjusios atgarsių ir spaudoje: „Kviestos vietos šviesuomenės prisirinko nemažai. Mokiniai paskambino ir pagriežė. <…> Naujalis, Muzikos mokyklos ve dėjas, paskaitė keletą bruožų iš Lietu vių muzikos istorijos. Po Naujų metų tikimasi turėti per 60 mokinių. Reikia

Gana greitai J. Naujalio muzikos mokykla pelnė pripažinimą ir visuo menės pasitikėjimą, su ja buvo sie jamos muzikos meno plėtros viltys. Tuo metu, dar iki operos teatro įkūri mo, mokykla buvo pagrindinis Kau no muzikinio gyvenimo centras, joje vyko ne tik pamokos, bet ir J. Štarkos vadovaujamo choro repeticijos (1920 m. Deja,pavasarį).1920 m. vasarį rūmus pasky rus Steigiamajam seimui, o Muzikos mokyklos patalpas – Seimo bibliote kai, iškilo grėsmė, kad mokyklą teks uždaryti. Gegužės mėnesį pamokos persikėlė į privačius mokytojų bu tus, taip buvo užbaigti mokslo metai. Naujalis, nematydamas galimybės toliau tęsti veiklą, nes praradus pa talpas buvo nutrauktas ir papildomas finansavimas, mokyklą perdavė Lie tuvių meno kūrėjų draugijos žinion ir atsisakė direktoriaus pareigų.

Privati Juozo Naujalio muzikos mokykla

Okupavus Vilnių ir Lietuvos val džiai persikrausčius į Kauną, Nauja lis gavo leidimą steigti muzikos mo kyklą ir tam skirtą dalinę valstybės paramą (20 000 auksinų). 1919 m. va sario 28 d. laikraštyje „Lietuva“ pasi rodė skelbimas apie Kaune atidaromą muzikos mokyklą, kurioje bus ne tik mokoma dainuoti ar groti muzikos

Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos mokykla

Konservatorijos idėja

linkėti, kad tas darbas neužgestų“ ( Lietuva , Nr. 251, 1919-11-20).

Nr. 194, 1920-09-10). Darbas pradė tas turint stiprų, daugiausia studijas Peterburgo konservatorijoje baigusių mokytojų kolektyvą: J. Tallat-Kelpša (kompozicijos teorija), Elena Bilmi niūtė-Čiurlienė (fortepijonas), Alek sandras Kačanauskas (dainavimas), Lidija Kirchner (smuikas), J. Štarka (vargonai), J. Žilevičius (kompozicija ir muzikos teorija). Bet po mėnesio mokyklos statusas vėl pakito.

gija (LMKD), o balandžio 16 d. jos valdyba nusprendė įsteigti Muzi kos sekciją, kurios pagrindą sudarė J. Naujalis, J. Tallat-Kelpša, J. Štarka ir Juozas Žilevičius (vėliau prisijungė Stasys Šimkus). Konservatorijos idėja nuo pat pradžių figūravo LMKD mu zikų planuose. Kaip buvo pristatoma spaudoje, „Žilevičiaus projektu Mu zikos sekcija visų pirma turi rūpintis įkurti kaip ir Liaudies konservatoriją, kuri duotų ir praktikos žmonių (mo kytojų mokykloms), ir šiaip muzikų“ ( Lietuva , Nr. 92 (374), 1920-04-27).

IŠ

Kaunas, dabar Maironio

g. 11

Ką draugija realiai perėmė iš pri vačios J. Naujalio mokyklos? Galime išskirti keletą bendrų aspektų: patirtį ir suformuotą mokytojų branduolį, pirmus mokslo metus baigusius mo kinius, turtą (muzikos instrumentai), kurį mokykla įsigijo valstybės lėšo mis. Mokyklos reikalais buvo pavesta rūpintis J. Tallat-Kelpšai. Darbuotasi trimis kryptimis: finansavimo užti krinimo, mokymo programos rengi mo, mokytojų kolektyvo formavimo. Vis dėlto lėšų trūkumas stabdė mo kyklos plėtrą ir tapsmą konservato rija. Valstybės institucijos sakydavo palaikančios šią idėją, bet nerasdavo tam lėšų. Patalpas mokyklai Kaune suteikė LMKD, nors tai tebuvo keturi kambariai Maironio g. 3 (dabar Mai ronio g. 1920–192111).

mokslo metus moky kla pradėjo neturėdama garantuo to finansavimo, bet, nepaisant visų sunkumų, rugsėjo pradžioje laikraš čiuose pasirodė skelbimas apie stoja muosius egzaminus į LMKD Muzikos sekcijos muzikos mokyklą ( Lietuva ,

Vilnius, K. Sir vydo g. 9

Muzikos barai / 36

Nors kaip LMKD muzikos moky kla įstaiga veikė vos kelis mėnesius, nuo gegužės iki rugsėjo pabaigos, draugija užtikrino Naujalio įkurtos mokyklos veiklos tęstinumą. J. Nau jalis atsisakė direktoriaus pareigų, jas patikėdamas J. Tallat-Kelpšai.

Valstybės muzikos mokyklos įsteigimas Muzikos mokyklos suvalstybini mas – reikšmingas įvykis Lietuvos kultūros politikos kontekste, žymin tis valstybės apsisprendimą aktyviai dalyvauti meno procesuose ir pri siimti atsakomybę už profesionalių muzikų ugdymą. Šiame įvykyje svar bų vaidmenį suvaidino Juozas TallatKelpša, kuris ne tik aktyviai dalyvavo mėgindamas atidaryti konservatoriją Lietuvoje, bet ir turėjo patirties dirb damas tuometės valdžios įstaigose. Jam vadovaujant, spalio 1 d. buvo pasirašytas švietimo ministro įsaky mas Nr. 546: „Meno Kūrėjų Draugi jos muzikos Mokyklą nuo š. m. spalio m. 1 d. paimti Švietimo Ministerijos žinion ir laikyti Valstybės lėšomis“ ( Švietimo darbas , 1920 m. lapkritis, Nr. 11). Tai garantavo valstybės globą ir mokymoTačiauplėtrą.1920m. spalį suvalstybini mo momentas nebuvo viešai pažymė tas ar švenčiamas. Apie tai neranda me pranešimų Kauno spaudoje, netgi priešingai – iš laikraščių sužinome, kad mokykloje tą dieną pamokos ne vyko: „Dėl kėlimosi į Vilnių Muzikos mokykloj mokslas nutrauktas nuo š. m. spalio 1 d. Kada vėl prasidės mokslas Vilniuje (centre) ir Kaune PRAEITIES

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos iniciatyva specializuoto muzikinio ug dymo programas vykdančios muzikos, meno gimnazijos ir mokyklos, konser vatorijos ir pati akademija suvienijo pajėgas ir įsteigė asociaciją. Birželio 29 d. LMTA įvyko steigiamasis Lietuvos specializuoto muzikinio ugdymo asociacijos (LSMUA) susirinkimas, buvo pasirašyta organizacijos steigimo sutartis, patvirtin ti įstatai ir išrinkti valdymo organai. Asociacijos prezidente dvejų metų kadenci jai išrinkta LMTA rektorė dr. Judita Žukienė, viceprezidentu vienų metų kadenci jai – Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktorius Kęstutis Bliujus.

Mažai kam žinomas faktas, kad LMKD muzikos mokyklą ketinta perkelti į Vilnių. 1920 m. liepą–spa lį Vilnius buvo „atvaduotas“: len kams trumpam atsitraukus, vėl buvo ruošiamasi sostinę grąžinti į Vilnių. Muzikos sekcijos vadovas S. Šimkus buvo sutaręs LMKD ir jos mokyklų veiklai Vilniuje išnuomoti Oginskie nės namus (prie Šv. Jurgio bažnyčios, dabar K. Sirvydo g. 9), kuriuose vė liau įsikūrė Lietuvos rašytojų sąjunga (ten veikia iki dabar). Tačiau lenkams sulaužius Suvalkų sutartį, planai taip ir liko neįgyvendinti. Muzikos moky kla liko Kaune, laikinojoje sostinėje, tad vėl buvo ieškoma mokymuisi tin kamųSpaudojepatalpų.netrukus buvo praneš ta, kad mokykla toliau veiks LMKD valdomame pastate, lapkričio 9–12 d. mokiniai buvo kviečiami rinktis į mo kytojų L. Kirchner, A. Kačanausko ir E. Bilminiūtės-Čiurlienės klases. Mo kymo procesas vėl prasidėjo – vyko tiek specialiųjų, tiek teorinių dalykų pamokos. Daugėjant administracinio darbo, kartu aktyviai dalyvaujant pirmame Kaune steigiamo lietuviš ko operos teatro pastatyme, J. TallatKelpšai buvo per sunku suderinti šias dvi veiklas, todėl, artinantis „Travia tos“ premjerai, gruodžio 1 d. TallatKelpša atsisakė mokyklos direkto riaus pareigų ir liko vien mokytoju. Švietimo ministro kvietimu vėl eiti direktoriaus pareigas sutiko Juozas Naujalis. Prasidėjo naujas Valstybės muzikos mokyklos tapsmo konserva torija etapas. n

LSMUA steigėjai

Straipsnis yra Lietuvos mokslo tarybos finansuo jamo mokslo projekto (reg. Nr. S-LIP-21-10) ,,Vals tybės muzikos mokykla (1920–1933): Lietuvos konservatorija „de facto“ dalis.

LSMUA prezidentė Judita Žukienė sakė: „Muzikos profesionalus rengiančių institu cijų bendradarbiavimas yra senas tradicijas turintis pro cesas, kurį nutarta dar labiau sustiprinti ir įgalinti. Asocia cijos įsteigimas ženklina ben drą norą kryptingai rūpintis specializuoto muzikinio (me ninio) ugdymo problemomis, dalintis patirtimi, rengti ben drus projektus ir teikti siū lymus, kaip gerinti ugdymo kokybę.“

Muzikos barai / 37

Naujosios asociacijos tikslai – plėtoti profesionalių muzikų rengimą Lietuvoje, užti krinti aukštą specializuoto muzikinio (meninio) ugdymo kokybę, teikti metodinę pagal bą ir skleisti muzikinio ugdymo inovacijas. Svarbus aspektas – stiprinti mokyklų bendra darbiavimą ir dalinimąsi gerąja patirtimi, palaikyti ryšį su valdžios institucijomis.

Iš skelbimo matyti, kad LKMD pavadinimas mokyklai nebepriski riamas, pirmą kartą vedėju prisista to J. Tallat-Kelpša. Taip pat išryškėja paradoksas, kad savo gyvavimą vals tybinė muzikos mokykla pradėjo ne iškilmėmis, bet pamokų nutraukimu.

LSMUA steigiamasis susirinkimas

Lietuvos specializuoto muzikinio ugdymo asociacijos steigimo sutartį pasirašė de vynių mokyklų vadovai: Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktorius Kęstutis Bliujus, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktorius Raimundas Simanavi čius, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos direktorius Gintautas Misiukevičius, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos direktorė Renata Krikščiūnaitė Barcevičienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorė dr. Judita Žukienė, Nacionalinės Mikalo jaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktorius Dainius Numgaudis, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos direktorė Emilija Kriščiūnaitė, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos direktorė dr. Regina Marozienė ir Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konservatorijos direktorė Vita Sasnauskienė.

ĮSTEIGTA LIETUVOS SPECIALIZUOTO MUZIKINIO UGDYMO ASOCIACIJA

MB inf. (skyriuje), bus pranešta vėliau“ ( Lie tuva , Nr. 215, 1920-10-05).

Liepos 5 d. rekonstruotoje vaikų poilsio stovykloje Kunigiškėse atidarytas Nacio nalinės M. K Čiurlionio menų mokyklos Menų edukacijos centras. Numatoma, kad iš pagrindų atnaujintuose pastatuose cen tras veiks ištisus metus.

bet ir kitose šalies specializuoto ugdymo įstaigose besimokantiems vaikams, taip pat pedagogams kvalifikacijai kelti.

Centras pritaikytas ir neįgaliems vai kams, jiems bus pasiūlyta daugiau ko kybiškų erdvių mokytis bei aktyviai leisti laisvalaikį, taip užtikrinant geresnį švietimo paslaugų prieinamumą.

ATEINAME

TAIP VAIKŲATRODOLAIMĖ!

į veiklą įtraukiant ir pedagogus, ir moksli ninkus. Planuojamos kūrybinės, meninės, akademinės stovyklos, edukacinės, nefor maliojo švietimo programos, meistriškumo pamokos, seminarai ne tik Nacionalinės M. K Čiurlionio menų mokyklos mokiniams, Menų edukacijos centro siekis – derinti gabių ir talentingų vaikų formalųjį ir nefor malųjį švietimą, ugdyti juos sistemingai, su daryti sąlygas turimoms kompetencijoms gilinti, naujoms įgyti bei užtikrinti ugdymo proceso tęstinumą mokinių atostogų metu,

Veiklą pradėjo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Menų edukacijos centras

vų erdve. Nauji technologiniai sprendiniai koncertų salę leidžia pertvarkyti į baleto spektaklių kūrimo vietą. Trys pastatai skir ti trijų mūzų – muzikos, dailės ar baleto – kūrybiniams užsiėmimams. Dviejuose gyvenamuosiuose pastatuose įrengti 28 kambariai, dalis jų pritaikyta neįgaliesiems. Valgykloje vienu metu galės maitintis iki 100Atliekantmokinių.rekonstrukcijos darbus buvo išsaugota pajūrio teritorijos gamta, me džiai, anksčiau griuvėsiais užteršta stovy klavietė tapo tvarumo ir ilgalaikės investi cijosPriešpavyzdžiu.Menųedukacijos centro atidarymą kaimynai ir svečiai buvo pakviesti apžiūrėti teritoriją, susipažinti su tuo metu stovykla vusio čiurlioniukų simfoninio orkestro gy venimu ir Atidarymorepeticijomis.ceremonija prasidėjo fanfaromis, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vėliavos įnešimu ir orkes tro griežiama Čiurlionio simfonine poema „Miške“.Henriko Radausko žodžiais kalbą pradė jęs mokyklos direktorius Dainius Numgau

200 vietų koncertų salė, atidarius sti klinę sieną, gali būti sujungiama su tera sa ir prie jos įrengta amfiteatrine žiūro

Mokyklos direktorius Dainius Numgaudis, buvęs direktorius Romualdas Kondrotas, Palangos meras Šarūnas Vaitkus ir UAB „HSC Baltic“ valdybos pirmininkas Jonas Dumašius perkirpo sim bolinę centro atidarymo juostą

PAŽINTIS

Alexanderiui

SAVĄ GERBĖJŲ RATĄ LIETU VOJE JAU SENIAI SUBŪRĘS PIA NISTAS ALEXANDERIS PALEY´US NUO 2021 METŲ RUDENS TVIRTAI APSISPRENDĖ AKTYVIĄ VEIKLĄ TĘSTI IR DAR VIENUS NAMUS KURTI LIETUVOJE – JAU ĮSIGYTAS BUTAS VILNIAUS SENAMIESTYJE, PLANUOJAMI NE TIK SOLINIAI KONCERTAI, BET IR BURIAMI ĮVAIRIAUSIOS SUDĖTIES ANSAM BLIAI SU LIETUVOS ATLIKĖJAIS, O KONCERTŲ MARŠRUTAI DRIE KIASI IR PER DIDŽIUOSIUS, IR PER MAŽESNIUS LIETUVOS MIESTUS. TAD SUSIPAŽINTI SU PIANIS TO VEIKLA BEI PLANAIS SIŪLO IR „MUZIKOS BARAI“.

– Ne, bet visi mano protėviai iš mamos pusės kilę iš šių vietų – Balta rusijos, Lietuvos, Latvijos. Aš gimiau Moldovoje, Kišiniove. Taigi aš molda vas, čigonas, net nežinau, kas esu.

– Gimėte ne Vilniuje?

Muzikos barai / 40

Paley´uigalimybė kurti svarbesnė nei gyvenimo vieta

– Tai mano pirmas interviu Lietu voje po to, kai čia apsigyvenau.

Sprendimas persikelti į Vilnių susi jęs su keliais dalykais. Pirma, aš dau gelį metų čia groju ir visą tą laiką jau čiu vien žmonių meilę ir pagarbą. Man

Su jaunaisiais kolegomis: Ugnius Dičiūnas, Karolis Kolakauskas ir Alexanderis Paley´us

Pradėjome rimtai repetuoti. Man svarbu, kad jie pajustų esantys ne tiesiog orkestrantai ir kad kamerinę muziką groja ne todėl, kad nesugebė tų groti solo. Matau, kad kolegos jau ima suprasti, jog tai šis tas nauja, nes Lietuvoje niekas nieko panašaus nėra daręs. Be to, čia yra daug mažų mies telių, kur galima groti kamerinę mu ziką, juose dėkinga publika. Gal ji ne tokia išprususi kaip Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet vis vien su malonu mu klauso. Todėl mes daug grosime tokiuose miesteliuose. Mūsų debiutas Vilniuje įvyks 2022 metų pabaigoje, ir tai gerai, nes jau būsime susigroję, gerai suprantantys vienas kitą. Pir miausia gegužę norėtume prisistatyti ir jaukioje Muzikų sąjungos Muzikos svetainėje – man patinka nuoširdūs pokalbiai tokių susitikimų metu, kai muzikai skambant kyla naujų minčių, klausimų ir temų.

– Jūs Lietuvoje dar ir kamerinį an samblį subūrėte...

– Moterų nėra. Kol kas...

Lengvai bendrauju su pašneko vais, tikrai nėra žmonių, kurių nekęs čiau. Kai kurių nelabai mėgstu, bet su jais ir nebendrauju. Tačiau yra daly kų, kuriems jaučiu baisią neapykantą, ir tai – popkultūra. Ji man kaip raudo na spalva buliui (gaila, dabar ir jūsų šalis renkasi ne geriausią muzikos kryptį). Popsas mane žudo. Aš nieka da nesuksiu iš savo kelio, tarnausiu tam, kam tarnavau iki šiol. Visa tai ir pasakiau ansambliui.

– Organizuodama Birštono vasaros menų akademiją, propaguodama medi

Gediminas Abaris, Karolis Kolakauskas ir Alexanderis Paley´us

visada čia gera. Be to, man pasiūlyta profesūra Vytauto Didžiojo universi teto Muzikos akademijoje. Matau, kad ten dirbama rimtai ir organizuotai, Fortepijono katedroje puiki atmosfera. Nuostabus katedros vedėjas Donaldas Račys, labai geri studentai.

– Ar tai vien vyrų kolektyvas?

jų operą stengiuosi ieškoti alternatyvų – akademinę muziką pateikti taip, kad ji patiktų jaunimui. Juokauju, kad akade miniame atlikime per daug juodos spal vos, tad apšvietimas, teatrališkumas gali pagyvinti minėtą muziką, ja sudo minti popso besiklausantį jaunimą. Juk neišvengiamai senstanti kamerinės mu zikos auditorija dabar, per pandemiją, dažniau lieka namuose. O ką akademi niame koncerte mato jaunimas?

– Atsakysiu nuoširdžiai: niekada, net jaunystėje, negalvojau, kaip būti įdomiam publikai. Ji turi dirbti, o jei nenori, tai tegu eina sau. Kartais ma tote, kaip dirigentas neriasi iš kailio, plačiai mosuoja rankomis, šūkauja, o orkestras ramiai sėdi ir groja. Kito dirigento judesiai santūrūs, bet labai tikslūs, ir akivaizdu, kad visas orkes tras su juo. Tas pat ir su publika. Aš niekada nemėginsiu „eiti į publiką“. Manau, kad muzika yra šventovė, į kurią žmogus turi gauti teisę įžengti. Tai kaip ėjimas į bažnyčią, juk tikin tieji į ją eina ne todėl, kad taip reikia, – jie į protestantų, katalikų bažnyčią ar sinagogą ateina pasikalbėti su Die vu ir kunigu. Nereikia manyti, kad kunigas turi patikti – jis turi padė ti kalbėtis su Dievu. Tokią matau ir savoŽinoma,misiją. kai sulaukiu pasisekimo, esu laimingas. Daug metų mąsčiau, kas sukelia jaudulį prieš koncertą. Ir supratau, kad visada bijau neperteik ti to, ką noriu pasakyti. Tai labai svar bu padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl

Alexanderis Paley´us

Mąsčiau, kaip pavadinti ansam blį. Kamerinės muzikos ansamblis –skamba labai sovietiškai ir oficialiai. Pamaniau, paprastai – „Paleasis“. Galima būtų „Paleasis Lithuania“, bet tai kvepia Ansamblioakademizmu.debiutas numatytas birželio 26 d. Pažaislio muzikos fes tivalyje, liepos 1 d. atidarysime Kin tų festivalį, vėliau grosime Nidoje, Druskininkuose. Tikiuosi, mūsų va dybininkai Lina Krėpštaitė ir Karolis Kolakauskas organizuos ir daugiau koncertinių kelionių.

– Tai buvo mano daugelio metų svajonė, visada norėjau turėti grupę žmonių, taip kaip aš mylinčių muziką, sceną, meną. Yra gausybė nuostabios muzikos, kurią mažai kas groja, o čia ji visai neatliekama. Taigi sukūriau ansamblį „Paleasis“. Mūsų dešimt: penki pūtikai, keturi stygininkai ir aš. Prireikus sudėtį keisime, ji priklausys nuo atliekamų kūrinių. Grosime ir po du, ir po tris. Muzikantus atidžiai rin kausi, buvau laimingas, kad nė vienas nepasakė „ne“, tarp jų ir nuostabus kontrabosininkas Dainius Rudvalis. Jūsų labai geri pūtikai, jie visada pa siruošę. Visi nuostabūs.

Muzikos barai / 41

– Grįžkime prie Jūsų ansamblio rei kalų. Kaip tikitės gauti lėšų? Juk ansam blį išlaikyti, koncertuojant keliauti – ti krai labai brangu...

/ 42

Žmones ne šiaip sau reikia atves ti, juos reikia sudominti. Prisimenu, vaikystėje mano pirma matyta opera buvo „Eugenijus Oneginas“, paskui „Faustas“, baletas „Miegančioji gra žuolė“. Prieš spektaklius mums pasa kodavo, apie ką jie.

– Mėgstate fortepijoninės muzikos maratonus. Iš kur ši aistra?

visų, kurie sėdi salėje.

– Kur šiemet vyks maratonas?

Muzikos barai

– Kokia „Paleasis“ koncepcija? Koks Jūsų tikslas? Demonstruoti, kad tokiai kolektyvo sudėčiai yra labai daug gra žios muzikos?

PAŽINTIS

Vaikams reikia viską aiškinti, tai la bai svarbu. Mozartas nebuvo pats nega biausias žmogus, bet ir jį reikėjo mokyti.

Esu įsitikinęs, kad muzika – labai elitinis reiškinys, ji ne visiems. Nors labai žaviuosi Bernsteinu, aš niekada su juo nesutiksiu, kad muzika skirta visiems (taip pavadinta jo knyga). Ji nėra visiems – kaip chirurgija, kaip lėktuvo pilotavimas. Žinoma, yra skirtingų programų. Su „Paleasis“ mažesniuose miestuose grosime kito kius kūrinius, kad žmonės suprastų, ką mes norime pasakyti.

– Jūs būnate Amerikoje, Prancūzijo je, Lietuvoje. Kodėl Prancūzija, o ne Vo kietija, JAV, o ne Meksika?

– Bent jau kontrabosininko Dainiaus Rudvalio gal nereikia žadinti, jis labai temperamentingas...

– Vaikystėje turėjau dvi svajones: norėjau mokytis tik Maskvos konser vatorijoje ir gyventi Paryžiuje.

– Paliesiuje. Paliesių aš įsimylėjau, kaip ir visi, kurie ten grojo. Nuostabi salės akustika teikią malonumą ne tik publikai.

– Bet „Kremerata“ – kamerinis orkes tras, jam lengviau.

– Žinoma, Kremeris – smuikinin kas, jo orkestre groja tik stygininkai, todėl lengviau, nors taip pat yra viso kiųManoniuansų.pirmas pasirodymas Kaune buvo su „Maskvos virtuozais“, gro jome Haydno koncertą. Aš, tada dar berniūkštis, su jais daug gastroliuo davau, todėl gerai prisimenu, kaip jie dirbdavo. Įlipę į traukinį ar lėktuvą išsitraukdavo instrumentus ir imda

– Ir ne tik akustika žavi Paliesiuje. Ten du nuostabūs fortepijonai, puiki aplinka ir malonus šeimininkų dėmesys.

– Kaip aistringa maratonų gerbėja mėgstu sakyti, kad geros muzikos nieka da nebus per daug.

– Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur tokia akustika.

– Jei kiekvieną vakarą galėčiau būti scenoje, man daugiau nieko ne reikėtų. Tai vienintelė vieta, kurioje jaučiuosi šimtu procentų laimingas. Maratonas, kurį pradedame 10 val. ryte ir baigiame 10 val. vakare, o aš visą laiką scenoje, man – laimė. Tai absoliučiai egoistiška priežastis. Aš nieko nenoriu priblokšti, tai ne olim pinės žaidynės. Maratonuose mane supa žmonės, kuriuos myliu, galiu pasirinkti norimą programą. Šiemet bus prancūziškos muzikos programa.

vo „švarinti“ intonaciją. Taigi aš taip buvau ugdomas ir nematau priežas čių elgtis kitaip. Labai noriu pažadin ti muzikantus, ir tai kol kas pavyksta. Kaip seksis toliau, matysim, bet esu nusiteikęs optimistiškai.

vienas labai gerai žino mas violončelininkas su žmona ren gia festivalį vaikams. Festivalis geras, bet per pertrauką jie leidžia vaikams apžiūrėti instrumentus – kad vaikas priartėtų prie muzikos. Aš manau, kad tai amoralu, nes jūs nesodinsite vaikų į piloto kabiną, kai lėktuvas skrenda, nevesite vaikų į operacinę, kad jie pačiupinėtų instrumentus, nes tai pavojinga. Ir kai vaikams suteikia te tokią galimybę, tarsi sakote, kad tai nesvarbu, štai patampysite stygą, papūsite dūdelę... Taip neugdoma pa garba tam, ką jūs darote.

– Deja, Amerikojene.

– Žinoma, kad turiu tikslą. Būsiu atviras – kaip pianistas baisiuosi: da bar norima groti greičiau ir garsiau negu kaimynas, o juk skambinimas fortepijonu yra klavišų lietimo me nas, frazių, garsų įvairovės menas. Dabar niekas to nemoko. Manau, kad mūsų programos augins mus. Grosi me ir senąją, ir nūdienos muziką, ir pasaulinių, ir lietuvių kompozitorių muziką. Anaiptol ne visuomet grosi me visa ansamblio sudėtimi, būsime lankstūs – bus ir trio, kvartetai, seks tetai... Deja, privalome ir apie pini gus galvoti. Tačiau repertuaras labai svarbu, negali vienos pjesės groti visą gyvenimą ar šiaip pridėti kokį kūri nį. Repertuaru reikia atskleisti tam tikrus dalykus, nepamiršti ir pedago ginių elementų. Derinsiu nežinomą, beveik nežinomą ir labai gerai žino mą muziką. Be viso kitko, numatytas didelis Brahmso kamerinės muzikos ciklas Vilniuje ir Kaune, Vilniuje gro sime puikiame Dainiaus Sverdiolo fortepijonų salone „Organum“. Taigi turiu rimtų tikslų, nes noriu, kad at rodytume kaip tikras ansamblis, kad padarytume tai, kas pavyko Gidonui Kremeriui su „Kremerata Baltica“.

Buvau liudininkas, kai labai talen tingi žmonės pakildavo ant karjeros bangos ir labai greitai išnykdavo, nes jie nieko kito nenorėdavo, kaip tik pa tikti publikai.

– Sąžiningai sakau, aš vadybinin kams nepavydžiu. Padėk, Dieve, tai nelengva šiais laikais.

– Jie visi nuostabūs. Ir Dainius, kurį jau seniai pažįstu, ir fagotininkas Andrius Puplauskis, ir valtornininkas Gediminas Abaris, Vytenis Gurstis, grojantis fleita, ir obojininkas Ugnius Dičiūnas. Jau minėtas Karolis Kola kauskas ne tik vadyba užsiims – jis ir puikus klarnetininkas. Solidi ir an samblio styginių grupė: smuiku grie žia Linas Valickas, altu – Tomas Pe trikis, violončele – Povilas Jacunskas.

– Ar tai nesuderinama?

Opera – mano aistra, žinoma, po fortepijono. Kai buvau mažas, for tepijono mokytoja po mano pirmų rimtų ir sėkmingų koncertų dovano davo didžių dainininkų įrašus. Aš iš jų daug ko mokydavausi, pavyzdžiui, legato, kvėpavimo, nes žmogaus bal sas yra tobuliausias instrumentas.

– Bet vadybininkas turi į koncertą at vesti žmonių...

– Pritariu! Paliesiaus maratone bus labai daug grožio – bus daug SaintSaёnso, Poulenco. Sudarinėti gražias programas – mano hobis.

– Dabar pinigų niekur nėra. Užsie nyje tuo rūpinsiuosi pats, čia – Lina ir Karolis. Noriu, kad ansamblis būtų aukšto profesinio lygio, todėl gerokai iš anksto pradėjome repetuoti. Tai ne kokia chaltūra – susitikome, pagrojo me, bus gerai.

– Kaip ten patekote?

(tada Kongresų rūmų dar nebuvo), paskui Antrąjį Brahmso koncertą. Su Rinkevičiumi juokaujame, kad reikia išsiaiškinti, ko mes dar nesame groję. Žinoma, dar daug ką galėtume atlikti, pavyzdžiui, mano dievinamo Bartó ko koncertus, Prokofjevo koncertus (esame groję tik Antrąjį koncertą), Schumanną. Šį sezoną su jais baigiu Griego koncertu.

niekuo neįmanoma palyginti. Diri gentu reikia gimti, kaip ir pianistu.

– Ten baigiau tokią mokyklą kaip jūsų Čiurlionio menų mokykla. Joje man dėstė nuostabi mokytoja, gimusi Paryžiuje, studijavusi Milane, Verdi konservatorijoje. Mane ji ugdė pran cūzų literatūros pagrindu. Ir viskas išsipildė – baigiau Maskvos konser vatoriją, gyvenu Paryžiuje.

– Ir aš. Čia kalta mano meilė ope rai. Bet savęs nevertinu kaip tikro dirigento. Klaipėdoje grojau ir diriga vau visus 28 Mozarto koncertus. Bet diriguoti sėdint prie fortepijono – tai ne tas. Žinot, apie ką svajoja mano kolegos? Jie mano, kad jeigu grieži smuiku ar skambini fortepijonu, tai mostelėti rankomis visai lengva. Taip nėra, aš supratau, kad turiu kurti rea lų garsą, o dirigavimas yra pagunda.

– Mane atsivežė Gintaras Rinke vičius. Kartą pakeičiau susirgusį so listą Bazelyje, mes kartu pagrojome Lisztą. Tada jis mane ir pakvietė į Lietuvą. Pirmiausia grojome Pirmą jį Brahmso koncertą Filharmonijoje

Rinkevičiaus talentas nuo Dievo. Esu grojęs su tokia daugybe dirigen tų, tarp jų ir su didžiaisiais. Bet nė su vienu nėra taip, kaip su Gintaru – jau čiuosi tarsi sėdėčiau namuose su šle petėmis. Jis kartu su manimi kvėpuo ja, jis mane jaučia. Žinau, kad man akompanuoti nėra lengva, bet kaip tai daro Rinkevičius, yra nuostabu.

– Esu didelis Stasio Vainiūno mu zikos gerbėjas.

Aš labai žaviuosi Lietuva, bet gaila, kad jūs nelabai vertinate tai, ką turite. Pavyzdžiui, lietuviškos ta pybos darbai iki Antrojo pasaulinio karo – tikri brangakmeniai. Ten tiek visko! Bet niekam nerūpi. Visi žiūri į popkultūrą, į Ameriką, tarsi iš ten sklistų šviesa. Tas pat ir su lietuvių muzika. Buvo labai didelių kompo zitorių, kurių jau nebėra. Jų muzika kartais atliekama, bet tik todėl, kad reikia. Tai stebina, nes tikra kultūra remiasi ištakomis ir istorija. Ir prie to reikia grįžti. Ir pasakyti, kad tai, kas dabar rašoma, yra daug geriau, negu buvo parašyta anksčiau, aš negaliu.

– O gimėte Kišiniove...

– Provokuoju: juk fortepijonas yra mušamasis instrumentas.

– Esu įrašęs visą Rameau. Tai buvo mano svajonė nuo paauglystės, jis man didžiausias prancūzų kompo zitorius. Bet prancūzai ypatingi, jie perdėm kartezininkai 1. Jiems artimes nis vaizdų menas – teatras, literatūra, kinas, architektūra, tapyba, o muzika gana nerealus dalykas ir todėl melo dijos pojūtis nėra jų stiprybė. 19 a. pa baigos ir 20 a. pradžios kompozitoriai Thomas, Auberas, Massenet, Gounod, Offenbachas (na, jis ne prancūzas, bet juo tapo) nuostabiai jautė melodiją, Fauré jau kiek kitoks, tačiau jiems bū dingas neįtikėtinas spalvos pojūtis. Ir ne vien impresionistams. Nė vienas prancūzų kompozitorius nesukūrė melodijos, kuri prilygtų austrų, rusų, italų kūriniams. Tai ne jų. Jiems vis kas eina nuo proto, bet ne iš širdies. Kai Rachmaninovas ir Skriabinas de biutavo Paryžiuje, didelio pasisekimo nesulaukė, prancūzams rusiška mu zika buvo „visko per daug“. Jie pri 1 Kartezianizmo – René Descartes´o (pavardės lot. forma Cartesius) doktrinos ir jos pagrindu atsiradusių XVII–XVIII a. filo sofijos ir gamtos mokslų krypčių – sekėjai.

– Kaip susidomėjote Lietuva?

– Ar teko groti su Lietuvos nacionali niu simfoniniu orkestru?

– Pagal faktūrą – taip, bet mane mokė, kad šitas medžio gabalas turi skambėti kaip žmogaus balsas, o jei to nepadarysi, jis ir bus, deja, mušama sis instrumentas.

– Nuo vaikystės mėgstate prancūzų muziką. Ką pasakytumėte apie spalvos ir muzikos santykį?

– Kai dalyvavau Bacho konkurse Leipcige (1984), viena moteris iš Kanų susižavėjo mano grojimu. Ji mėgino mane ištraukti iš Sovietų Sąjungos, kad galėčiau atvykti į Prancūziją. Bet juk tai buvo Sovietų Sąjunga – į jos prašymus būdavo atsakoma, kad aš turiu darbo Kalugoje arba kad sergu. Nelegaliai atsidūręs Romoje, pa skambinau savo profesorei Verai Davidovič, jau 10 metų gyvenusiai Niujorke. Klausiu, kur važiuoti –Amerikoje manęs niekas nepažįsta, išskyrus ją, o Prancūzijoje esu pagei daujamas. Ji neabejojo: „Vaikeli (taip mane vadindavo), grynai praktiniais sumetimais tau sakau – važiuok čia, nes pradėti reikia būtent čia, Europą tu ir taip turėsi.“ Taip ir atsitiko. Nu skridau į Niujorką, o po mėnesio jau grojau pirmuosius koncertus Pran cūzijoje. Minėta moteris mano kasetę (tada kompaktų dar nebuvo) nusiun tė į Paryžių, į Šatlė teatrą. Iš ten man tuoj pat paskambino ir netrukus de biutavau Paryžiuje.

– Ne, neteko. Tai susiję su kai ku riais dalykais, bet apie juos nenoriu kalbėti, aš nelendu į politiką. Tačiau labai myliu Modestą Pitrėną, jis žavus žmogus ir labai geras dirigentas. Jei pakviestų, kodėl gi ne.

– Atrodo, Jūs neblogai susipažinęs su lietuvių autorių muzika.

– Aš turiu reikalų su juodais ir bal tais klavišais, o orkestre esi susietas su 75 žmogiškomis būtybėmis. Tuo momentu jų gyvenimas priklauso nuo tavo batutos, ir tai yra neįtikė tina pagunda. Bet protingas žmogus supranta, kad jeigu esi ant pakylos, o jie ten, žemiau, tai nereiškia, kad jie blogesni muzikantai. Tiesiog su jais reikia mokėti kurti muziką. Taip, aš diriguoju, bet save vertinu gana skep tiškai. Visko išmokti ne taip sunku, bet dirigavimas yra kažkas kita, ir tai ne mano. Mano – atsisėsti ir paliesti klavišus. Ir tada, kai juos liečiu, pa juntu mane užpildančią laimę. Jos su

– Visi atlikėjai svajoja tapti dirigen tais...

Be Paryžiaus negaliu gyventi, tai mano mylimiausias miestas pasauly je, man ten viskas pažįstama. O da bar štai ir Vilnius, jį dievinu. Gyvenu pačioje Senamiesčio širdyje. Atsikeliu anksti ryte, pusryčiauju ir einu repe tuoti į Kongresų rūmus. Ir mane api ma toks džiaugsmas! Aš čia darau tai, ką noriu daryti. Amerikoje neturiu ko veikti, ten menas, muzika nieko ne bedomina. Anksčiau tai buvo didelio prestižo ir didelių pinigų klausimas, bet dabar pinigų nėra, prestižas išny ko. Amerikoje vyrauja popkultūra.

– Dirigento instrumentas yra orkes tras.

Muzikos barai / 43

Kalbėjosi Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

– Iki Claros Schumann visi skam bindavo iš natų, ji pirmoji pradėjo groti atmintinai. Mano nuomone, jei kamerinę muziką grojate iš natų, vis vien ją turite mokėti atmintinai. Bet kai groju koncerte su kitais muzikan tais ir diriguoju, pasidedu natas, ne galiu leisti, kad partneriai atsidurtų nepatogioje padėtyje. Taigi groju vi saip, kai reikia, iš natų, bet tada nela bai gerai jaučiuosi. Be to, amžina pro blema su natų vartytojais, apie juos galėčiau knygą parašyti.

PAŽINTIS

man Dievas, bet COVID´o pandemija padeda daug ką įvertinti iš naujo. Tik tie, kurie iš tikrųjų myli muziką ir myli ją la biau už save ir savo gyvybę, išgy vens. O žmonės, kurie tik siekė kar jeros, atkris. Mano žmona mano, kad COVID´as yra kaip žemės drebėjimas ir cunamis – Dievo bausmė žmonėms už visą blogį, kurį darome kitiems, nes Dievas taip nekūrė pasaulio. Jis rūstauja, nesvarbu, apie kokią religiją kalbėtume. Su ta Dievo rūstybe reikia gyventi, ją suprasti ir daryti tai, kas tau skirta likimo. n

Vis dėlto svarbiausia ne tai, ar gro ji atmintinai, ar iš natų, o kaip groji. Richteris paskutiniais metais grodavo iš natų, bet jis buvo Richteris.

O dabar – čia greičiau, čia gar siau... Prancūzijoje įsijungi „France Musique“ ar „Radio Classique“ ir jau iškart girdi – čia Rachmaninovas, čia Gouldas, čia Rubinsteinas, o čia Ho rowitzas.Teatleidžia

Muzikos barai / 44

pratę, kad viskas būtų comme il faut , kad ramiai būtų galima virškinti va karienę po koncerto. Bet ten yra kiti dalykai – nuostabus koncepcijos, for mos ir spalvos pojūtis. Galima daug kuo žavėtis. Aš, pavyzdžiui, žaviuo si Boulezu ir Messiaenu. Bet pamilti negaliu. Groju labai daug Messiaeno, Rusijoje buvau vienas pirmųjų jo atli kėjų. Tai didžiulis pasaulis, didžiulė asmenybė, bet pamilti jo taip, kaip myliu Mozartą ar Schubertą, negaliu. Meilė – ypatingas jausmas, čia nepa liepsi. Žiūriu į Boulezo partitūrą –kaip nuostabiai parašyta, neįtikėtina! Ir kas iš to, jei širdies nepaliečia.

– Kam teikiate pirmenybę – grojimui iš natų ar atmintinai?

KRONIKA

Anot A. Paley´aus, derintojo vaidmuo labai svarbus, tam pia nistas skiria iki 30% koncerto sėkmės. Čia pat labai šiltai atsilie

NĖRA BLOGŲ INSTRUMENTŲ, YRATIK BLOGI ATLIKĖJAI

Muzikos istorijoje randame daugybę pavyzdžių, kaip atlikė jai susisaisto su viena ar kita firma, ir tai, kad jie ima skambinti konkurentų instrumentais, neretai palaikoma išdavyste. Visiems plačiai žinomas faktas, kad Vladimiras Horowitzas į visas gastroles veždavosi savo instrumentą. Tačiau jo derintojo F. Mohro teigimu, nė vienas iš penkių per visą pianisto karjerą naudotų instrumentų nebuvo kuo nors ypatingas, tiesiog jie būdavo gerai prižiūrimi ir suderinami pagal atlikėjo pageidavimus.

Muzikos barai / 45

Toliau koncerte skambėjusį J. Haydno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 D dur su svečiu atliko S. Šimk aus konservatorijos, J. K aroso ir J. K ačinsko muzikos mokyklų orkestras, diriguojamas Egidijaus Miknio. Jaunųjų atlikėjų laukė rimtas iššūkis: ne kartą be dirigentų grojęs solistas ir šįsyk ėmėsi lyderio vaidmens. Jaunimas garbingai atsilaikė, paklusdamas pianisto diktuojamai interpreta cijai, tempams. A. Paley´us gyrė vaikus: „Jie šaunuoliai, aš juk daug ką per repeticiją pakeičiau.“ Ir čia pat prisiminė, kad pats šį Haydno koncertą išmoko būdamas ketvirtoje klasėje, o Liszto dešimtąją rapsodiją – dešimtoje... Ir, kaip ir kaskart, neužmiršta padėko ti: „Gerus pedagogus turėjau.“ Beje, skaitant Moldovoje išleistą Liudmilos Riabošapkos knygą apie atlikėją „Aleksandras Palejus. Kūrybos romantika“ ( http://alexanderpaley.net/site/book/ ) iš sep tynių skyrių net du skirti pianisto pedagogams. Nuo šių metų jis pats yra VDU Muzikos akademijos profesorius, turi keturis studen tus: du kinus, meksikietį ir lietuvaitę, šimkiukę. Apgailestauja, kad dėl dažnų gastrolių negali turėti daugiau studentų. Niujorko, Paryžiaus, o dabar ir Vilniaus gyventojas Aleksanderis Paley´us savo namais (vis dar?) vadina Niujorką. Ten jis turi du –kabinetinį ir koncertinį – instrumentus, abu „Mason & Hamlin“ fir mos. Tai taip pat senas, praėjus vos metams po „Steinway & Sons“ įsteigimo, 1854 m., įkurtas fortepijonų gamintojas. Ypač įdomi an trojo – koncertinio – fortepijono atsiradimo A. Paley´aus namuose istorija. Jį, vieną iš penkių V. Horowitzo instrumentų, po legendi nio pianisto mirties padovanojo rėmėjai. Simboliška... Naujojo fortepijono inauguracijos renginyje juostelę perkirpo dvi direktorės: buvusioji L. Jonavičienė ir jos idėją įgyvendinusi dabartinė mokymo įstaigos vadovė Renata Krikščiūnaitė Barcevi čienė. Prasidėjo instrumento gyvenimas greitai šimtmetį švęsian čioje konservatorijoje.

Panašiai kaip ir „Blüthner“, 95–98 % koncertinių salių rinkos uži mantis „Steinway & Sons“ savo vardą garsina ne tik į daugiau kaip 1700 pavardžių apimantį menininkų sąrašą įtraukdamas garsiau sius pasaulio pianistus, pavyzdžiui, Danielį Barenboimą ar Lang Langą (beje, sąraše yra ir lietuvis Edvinas Minkštimas), bet ir staty damas koncertų sales, organizuodamas įspūdingus atlikėjų turus. A. Paley´us, paprašytas palyginti „Steinway“ ir „Blüthner“ forte pijonus, ilgokai galvojęs pastarojo toną apibūdina kaip labai kilnų, aristokratišką, o „Steinway“, jo nuomone, pasižymi ypač galingu skambesiu. Ir čia pat pabrėžia, kad renkantis repertuarą būtina atsižvelgti, kokios firmos instrumentu grosi. Tai, matyt, ir turėda mas mintyje, koncertui Klaipėdoje virtuozas pasirinko tris F. Liszto rapsodijas (Nr. 10 E dur (Preludio), Nr. 11 a moll ir N r. 12 cis moll). Kaip visada demonstruodamas nepriekaištingą techniką, pianis tas vėl stulbino energija ir uraganiniu temperamentu, didžiule di namine amplitude, faktūrų kaleidoskopais ir neįtikėtinai subtilia kantilena. Visus šiuos niuansus jautriai atliepė bene jauniausias Lietuvoje „Steinway´us“.

pia apie Adolfą Kundrotą, Klaipėdoje instrumentus prižiūrintį jau pusę amžiaus. Kaip tik rašant šias eilutes į auditoriją nešinas van dens kibiru ir įeina, „šimkiečių“ Adoliu vadinamas derintojas. Prita riu A. Paley´ui – jis myli instrumentus. Apie fortepijonus dažnai kalbama kaip apie žmones, kartais jie net turi vardus, antai Klaipėdos koncertų salės „Steinway & Sons“ instrumentas meiliai vadinamas Petriuku, mat jį išrinko Petras Ge niušas. Būna ir hibridų: ilgus metus LMTA Menų fakultete stovin tys balti „Steinway“, pasirodo, turi „Estonia“ „vidurius“... Iš 12 000 fortepijoną sudarančių detalių, be abejo, viena svarbiausių yra klaviatūra. Klaviatūros apibūdinamos kaip lengvos arba sunkios, minkštos arba kietos, o tembras gali būti nuo šaižaus ar prikimu sio iki švelnaus, aksominio (toks pasirodė esąs ir mūsiškio naujojo instrumento „balsas“).

Laima SUGINTIENĖ

Tuo įsitikinęs pianistas Aleksanderis Paley´us, praėjusių metų gruodžio 16 d. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje inau guravęs naująjį B 211 k lasės koncertinį fortepijoną „Steinway & Sons“. Tai buvo tikras kalėdinis stebuklas, kad atlikėjas savo įtemp tame darbo grafike (gruodžio 8 d., sugrojęs rečitalį Klaipėdos kon certų salėje, nuskrido į Paryžių, kur po dviejų dienų karališkojoje Kompjeno pilyje (Château de Compiègne) atliko kitą programą) rado laiko, kaip jis pats sako, savo seniems draugams. Ir iš tiesų, Alexanderis Paley´us, gerai žinomas Vilniaus, Kauno, Paliesiaus, kitų Lietuvos scenų publikai, uostamiestyje yra dažnas svečias, čia turi savo ištikimų gerbėjų ratą, būtent čia realizavo didžiulį projektą – su Klaipėdos kameriniu orkestru atliko visus Mozarto koncertus fortepijonui, ne kartą konservatorijoje vedė meistriš kumo kursus. Tad įsigijus naująjį fortepijoną nė akimirkos nebuvo sudvejota, kas pirmas prisilies prie jo klaviatūros. Nuo idėjos apie „Steinway & Sons“ instrumentą, dar 2013 m. ki lusios tuometei konservatorijos direktorei Loretai Jonavičienei, iki pirmojo koncerto nueitas ilgas ir komplikuotas kelias: atkakliai ieš kota rėmėjų (jie paaukojo 9 000 eurų; iš viso instrumentas kainavo 118 tūkst. Eur.), buvo parengtas finansavimo iš ES struktūrinių fon dų projektas, o paties instrumento ieškojimus apsunkino prasidė jusi pandemija – dėl karantino teko atsisakyti suplanuotos kelionės į Hamburgą. Spaudė ES projekto terminai, bet, laimė, fortepijonas buvo rastas Rygoje. Įdomu, kad beveik po šimto metų pasikarto jo instrumento įsigijimo istorija. Kai 1923 m. S. Šimk us įkuria kon servatoriją, jai visko trūksta, o labiausiai – instrumentų. 1924 m. gegužę specialiai į Klaipėdą atvykęs švietimo ministras nutaria S. Šimkaus sumanymą paremti ir, vyriausybės pritarimu, pavyksta gauti papildomą 70 000 Lt dotaciją instrumentams įsigyti. Didžioji jos dalis skiriama firmų „Blüthner“ ir „Grotrian Steinweg“ fortepijo nams. Po metų S. Šimk aus vadovaujama konservatorija jau turi 5 fortepijonus. Palyginimui: dabar konservatorija turi 17 fortepijonų. Po inauguracinio koncerto buvo puiki proga pasikalbėti su A. Paley´umi, paklausti, ar jam, aukščiausio lygio atlikėjui, svarbu, kokios firmos instrumentu tenka groti. Štai tada nuskambėjo neti kėta frazė: „Reikia groti visais instrumentais!“ Žinojau, kad A. Paley´us yra „Blüthner“ fortepijonų gerbėjas. Pi anisto dovanotame DVD „Blüthner soirée with Alexander Paley“, kuriame įrašytos F. Liszto ir F. S chuberto dainų transkripcijos, jis skambina „Blüthner“ instrumentu, be to, ši firma išleido minimą įrašą. Paklaustas, koks jo statusas firmoje, jis atsako: „Joks. Aš tie siog daug groju šiais instrumentais. Štai gastroliuodamas Kinijoje ir Japonijoje skambinu tik „Blüthner“. Vis dėlto iš 22 šios firmos išleistų diskų net trečdalį įgrojo A. Paley´us – įrašyta daug rusų kompozitorių muzikos, Bachas, Beethovenas, Mozartas. Atlikėjas neslepia: jam labai imponuoja, kad tai vienintelė sena kompani ja, tebepriklausanti šeimai. Tad neatsitiktinai kiti du prieš keletą metų S. Šimk aus konservatorijos įsigyti fortepijonai yra būtent „Blüthner“ firmos. Ir būtent garsusis pianistas tarpininkavo juos perkant, net nuolaidą išsiderėjo...

Audronė ŽIGAITYTĖ

Prascevičienė:Nijolė

„Dėl kito viską“atiduočiaužmogaus

SUKAKTIS

Daug jaunųjų talentų į pasaulį išleidusi žinoma smuiko pedagogė, mokytoja ekspertė Nijolė Prascevi čienė balandžio 5-ąją pasitiko gražią gyvenimo sukaktį. Ją puikiai žino tiek pradedantieji smuikininkai, tiek profesionalai, o jos mokiniai gali pa grįstai didžiuotis mokytojos išug dytu meistriškumu ir aukščiausiais pasiekimais. Už pastangas garsinti Šiaulius muzikos srityje ir kitas inici atyvas 2012 metais N. Prascevičienei suteiktas Šiaulių miesto garbės pilie čio vardas. Prieš keletą metų aktyvi pedagogė nusprendė išbandyti jėgas ir visuomeninėje veikloje: vietos savi valdos rinkimuose sulaukusi šiaulie čių pasitikėjimo, ji tapo Šiaulių mies to tarybos nare.

Daugiau nei prieš dešimtį metų nuostabią šventę Vilniaus rotušėje Nijolei Prascevičienei surengė bičiuliai – Rimvydas Žigaitis ir Saulius Sondeckis

Gimė 1951 m. balandžio 5 d. Šiauliuose. 1978 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijo dėstytojo ir orkestro solisto kvalifikaciją.Nuo1971 m. – Šiaulių 1 osios muzikos mo kyk los 1992–2008mokytoja.m.grojo Šiaulių miesto simfoni niame orkestre, vėliau kameriniame orkestre. Europos styginių pedagogų asociacijos (ESTA) Lietuvos skyriaus tarybos narė. Šiaulių miesto profesionaliosios muzikos komisijosDirbdamanarė.Šiaulių 1 ojoje muzikos moky k loje, inicijuoja daugelį renginių, konkursų ir seminarų arba prisideda prie jų organiza vimo.N.Prascevičienės iniciatyva gimė Tarptau tinis S. S ondeckio jaunųjų smuikininkų, vio lončelininkų ir pianistų festivalis konk ursas, Tarptautinis kamerinių ansamblių festivalis

NIJOLĖ PRASCEVIČIENĖ

Jubiliejaus proga Šiaulių miesto garbės pilietę pasveikino Šiaulių miesto meras Artūras Visockas

2012 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštas už pa galbą ruošiantis tarptautiniams konkursams; Šiaulių garbės piliečio vardas už vienodą dė mesį profesiniam mokinių rengimui ir žmo giškųjų savybių bei asmenybės formavimui.

Man sekasi susidraugauti su vaikais, ir jie padaro didžiausius dalykus. Juk kie kvienas vaikas yra tartum mažas molio gabalėlis. Iš kiekvieno galima daryti ste buklus. Darbas kartu yra ir mano hobis, juk tai, ką kasdien darai su meile, nevar

Pedagoginiame darbe daug dėmesio skiria ne tik programos reikalavimams ir mokinio individualiems gebėjimams bei interesams, bet ir žmogiškosioms mokinių savybėms ug dyti.Sukūrė savitą vaikų muzikinio ugdymo sis temą, kuri stebina ne tik Lietuvos, bet ir užsie nio muzikus. Ši sistema padėjo jos mokiniams iškovoti per 70 įvairių laimėjimų konkursuose Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Ita lijoje,BendradarbiaiČekijoje. charakterizuoja: Nijolė Pras cevičienė – dalykiška, jaunatviška, kūrybinga, turinti vis naujų idėjų ir sumanymų. Jai pa vyksta viskas, ko imasi. Iš jos sklinda didelė meilė mokiniams ir muzikai. Pačios didžiau sios jos vertybės – žmogus ir tautos kultūra.

2007 m. – Lietuvos Respublikos Preziden to Valdo Adamkaus padėkos raštas už darbą puoselėjant jaunuosius Lietuvos talentus.

Apdovanojimai: 2003 m. – Lietuvos kultūros fondo prizas už jaunųjų talentų ugdymą.

2010 m. – Lietuvos Respublikos Preziden tės Dalios Grybauskaitės padėkos raštas už prasmingą darbą ugdant jaunuosius Lietuvos muzikos talentus ir Lietuvos muzikinės kultū ros2011puoselėjimą.m.–Mstislavo Rostropovičiaus labda ros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vai kams“ padėka už pedagoginį profesionalumą ugdant talentingus Lietuvos vaikus.

2004 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausy bės ir Lietuvos Respublikos švietimo ministe rijos apdovanojimas „2003 metų mokytojas“; Karalienės Mortos premija.

Nijolė Prascevičienė 1978 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademi ją. Šiaulių 1-ojoje muzikos mokyklo je mokytojauti pradėjo 1971 metais, tad šiemet mini ir 50 metų profesinio darbo sukaktį. Per tą pusšimtį metų suorganizuota ir inicijuota nemažai renginių, konkursų ir seminarų, tarp kurių garsiausi – tarptautiniai Sau liaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkursai ir tarptautiniai kamerinių ansamblių festivaliai-konkursai „Fiori musicali“. Jau garsiai kalbama apie N. Prascevi čienės sukurtą savitą vaikų muzikinio ugdymo sistemą, kuri stebina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muzikus.

konkursas „Fiori musicali“ (nuo 2005 m.).

Muzikos barai / 47

Neatrodo, nors kalbamės po ką tik įvykusio Sauliaus Sondeckio konkurso, kuriame ir organizacinių, ir pedagoginių, ir meninių rūpesčių netrūko.

Paklausta, kaip jai pavyksta paža dinti vaikams norą dirbti, Nijolė sako, kad pagrindinė sąlyga viena: vaikui turi būti įdomu visas keturiasdešimt penkias minutes. Anot jos, jokios ben dros metodikos nėra, prie kiekvieno prieiti reikia skirtingai.

Pasitaiko, kad mažasis muzikantas į pamoką ateina pavargęs ar be nuo taikos. Tada mokytoja skaito pasaką arba eina abu į kavinę. Pasėdi, grįžta į klasę ir, žiūrėk, atėjo įkvėpimas.

Kartais mokytoja mato – vaikas neatsiskleidžia, nors galėtų. Tada griebiasi avantiūros. Kartą iš pirmo žvilgsnio droviai, lėtai ir nepasitikin čiai savimi mergaitei liepė parengti solinį koncertą klasės bendrojo ugdy mo mokykloje draugams. Ši iš nuos tabos net akis išpūtė.

Jei reikia rinktis, ar kur nors smėlyje rūgti, ar su įdomiais žmonėmis ben drauti, visada renkasi antrąjį varian tą.

Kai Nijolei pasiūlė važiuoti į Vil nių dirbti Čiurlionio menų gimnazijo je, ji atsisakė. Jos nuomone, nesvarbu, kur dirbi, vaikai visur vienodi. Vaikų psichologiją puikiai perpratusi mo kytoja savo mokiniams kartu yra ir draugė, ir mama. Vaikai taip pasitiki savo mokytoja, kad kartais ši nori ne nori leidžiasi įtraukiama į vaikiškus sąmokslus. Susipykusios su tėvais paauglės klausia mokytojos patari mo. Tėvai taip pat kartais prašo mo kytojos pagalbos: nebesusikalbame, ką nors Šypsodamasidarykit. Nijolė pasakoja, kaip kartą mokinė atbėgo skųstis, jog mama neišleidžia į pasimatymą. „Mokytoja, paskambinkit, kad turime repetuoti.“

Viskas priklauso tik nuo mokytojo. Yra visokiausių gabumų vaikų, yra visiš kai vidutinių, bet meilę muzikai galima pažadinti kiekviename. Niekada nesakiau tėvams, kad jų vaikas negabus, negali mokytis muzikos mokykloje, pasiimkite. Ir tinginiaujančių aš neturiu. Pagal tvar karaštį nustatytų pamokų mums nepa kanka, mano mokinukai įpratę, kad reikia ateiti ir šeštadieniais.

Muzikos barai / 48

Aš jokių taisyklių nesilaikau, patikė kit. Nes vienas ramiai visą pamoką gros gamą ir jam – nieko, o kitam užduok tą patį ir po dešimties minučių nebenustygs vietoje. Privalai ieškoti, kas kiekvienam įdomu. Nuolatinė kūryba. Mums tos ke turiasdešimt penkios minutės pralekia, kad nė nepajuntam.

Taip, sakau, savo klasei koncertuosi. Visi žino, kad mokaisi groti, o dar nėra girdėję.

Nijolės Prascevičienės smuikininkai

Kartu buvo pasirengta rimtam kon certui su koncertmeistere. Efektas prano ko visus lūkesčius, bendramoksliai buvo nustebinti draugės koncerto.

Kiek per penkiasdešimt metų jos mokiniai laimėjo įvairiausių kon kursų, mokytoja nebesuskaičiuoja. Anksčiau kolegos buvo įsitikinę, kad ji susirenka talentingiausius vaikus, bepigu iš tokių daryti žvaigždutes. Dabar taip nebesako. Talentingiausių būtų gerokai per daug...

Ir skambinau. Prigrasiau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, bet išleidau žmogų į pasimatymą...

Su jauniausia Karalienės Mortos premijos lau reate Auguste Emilija Janonyte

SUKAKTIS

Bet svarbiausia, kaip po to ji pradėjo groti. Atsiskleidė, pražydo, baigė mokyklą dešimtuku.

Nijolė įsitikinusi, kad nėra nė vie no nemuzikalaus vaiko.

Mokytojos kabinete visa siena nusagstyta nuotraukomis. Jose už fiksuotos akimirkos iš konkursų, festivalių, koncertų. „O čia mūsų va saros“, – rodo vaizdus su savo mažai siais smuikininkais. Kiekvieną vasarą vyksta repeticijos ir koncertai įvairio se Lietuvos Paklausta,vietose.kada atostogauja, sako nepripažįstanti žodžio „atostogos“.

Po seminarų ar konkursų aš kaip tik visada grįžtu pailsėjusi, atsigavusi, pa sikrovusi, daug naujo sužinojusi. Nau jų ryšių, draugų susiradusi. Pažiūrėkit, argi atrodau išvargusi?

gina, vadinasi, ir nėra darbas.

Šiaulių miesto meras Artūras Visockas sveiki na po koncerto

žinojo vardus, sekė jų grojimą, dalyvau davo renginiuose, net pažinojo kai kurių mokinių tėvelius. Kartu su profesoriumi įgyvendinome daugybę projektų, kuriais ir dabar galiu didžiuotis. Seminarai „Skambančios stygos“, kuriuose vaikai stovyklaudavo, grodavo, mokydavosi ir diriguojant profesoriui atlikdavo sudė tingas programas. Profesoriaus Zakharo Brono pamokos ir koncertas Šiauliuose. Buvo susirinkę ne tik smuikininkai, bet ir muzikos mokytojai iš visos Lietuvos, Latvijos, kiek įdomių pokalbių, diskusijų vyko su abiem profesoriais. Saulius Son deckis nesiliovė mūsų mokęs, jo priesaką ir šiandien jaučiu – mylėti savo profesiją, vaikus mokyti pamilti Lietuvą, o juk su muzika ir mylėti lengviau.

davystes...Susitikę su Lietuvos muzikos moky tojais dažnai pasiguodžiame, kad prara dome užuovėją, atramą, žmogų, kuriam

Vėliau S. Sondeckis globojo Šiaulių kamerinį orkestrą, kuriame N. Prasce vičienė grojo apie 40 metų, dirbo jo administratore, organizuodavo kon certus su žymiais atlikėjais. S. Sondec kis ir pats yra dirigavęs Šiaulių orkes trui, ir rekomendavęs savo pažįstamų dirigentų.S.Sondeckis bent kartą per mėne sį nesulaukdavęs N. Prascevičienės skambučio, su jam būdingu humoru priekaištaudavo, kad Nijolė susira dusi „kitą simpatiją“. N. Prascevičie nė suprato, kad pasitraukus iš akty vaus muzikinio darbo „kasdienybė pensijoje nėra tokia didelė šventė“.

Apie Saulių Sondeckį su Nijole galima kalbėtis net ne valandomis, o ištisomis paromis. Įspūdžių iš dešimtmečiais trukusio bendravimo tikrai nepritrūktų. Ji neatsistebi, kaip tas pats žmogus gali kurti pasaulinio lygio kultūros įvykius ir rūpintis kas dienybės smulkmenomis, bendrauti su žymiausiais pasaulio muzikais ir išgyventi dėl to, kas kiekvieną dieną rodoma per televiziją. Ne kartą Ni jolei teko kreipti kalbą prie muzikos, koncertų, repertuaro nuo kokio nors

Svarbiausias Maestro bruožas – pa garba kiekvienam sutiktam žmogui. Ir ypatinga pagarba muzikos besimokan tiems vaikams, net jeigu jie ne genijai... Šį bruožą stengiuosi ugdyti ir savyje. Jis labai rimtai vaikams sakydavo, kad reikia dirbti. Daug dirbti! Kiekvieną dieną! Net tada, kai kiti vaikai lauke spardo kamuolį ar kuičiasi smėlio dėžėje. Jis sugebėdavo vaikams išaiškinti, kad tik dirbdamas mu zikantas gali tobulėti!

Muzikos barai / 49

Pirmą kartą Saulių Sondeckį N. Prascevičienė pamatė apie 1960-uo sius metus, kai pati dar buvo 1-osios Šiaulių muzikos mokyklos mokinė. Ji mokėsi smuiko klasėje pas Viktorą Jauniškį, pas kurį vaikystėje mokėsi ir Saulius Sondeckis. N. Prascevičie nė ryškiai prisimena, kaip į choro (jis buvo privalomas visiems) pamo ką įėjo aukštas, dailus vyras tamsiu kostiumu ir baltais marškiniais. Toks įspūdingas, kad ta akimirka įsirėžė visamVėliau,gyvenimui.kaistudijavo Lietuvos muzikos akademijoje, S. Sondeckis vadovavo Styginių instrumentų kate drai. Nijolė mokėsi neakivaizdiniame skyriuje, todėl sėkmingai pradėjo pe dagoginį darbą ir Šiauliuose subūrė vaikų orkestrą, su juo labai rimtai pa siruošė moksleivių orkestrų konkur sui.

Kai nuvažiuodavau į Vilnių, neduok Dieve, neužeisiu! Kokias tris valandas jo bute ataskaita: ar miesto meras rūpina si muzikais, ar juos palaiko? Kas vyksta miesto kultūros skyriuje? Kokiuose kon certuose, festivaliuose groja šiauliečiai vaikai? Ką jie atlieka?

Per daugybę bendravimo metų pro fesorius pažino visus mano klasės mo kinius. Nuo mažiausių iki vyriausių

Jo pasakojimai būdavo tokie žaismin gi, kupini sveiko humoro, jis taip vaiz dingai perteikdavo nutikimus gastrolių metu, kad mokytojai nepaleisdavo profe soriaus iki vėlumos. O kiek susitikimų ir pokalbių vykdavo per tarptautinius Sau liaus Sondeckio konkursus Šiauliuose! Profesoriaus gyvenime nemažai buvo ir labai skaudžių išgyvenimų – ir apie tai kalbėdavomės. Apie draugų ir kolegų iš

2022-ųjų pavasarį koncertuota Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Mokytojos Raimonda Sli žienė ir Nijolė Prascevičienė su mokiniais

Nugalėjome visus pripažintus orkes trus iš Klaipėdos ir Vilniaus, mūsų vaikų atliekamus kūrinius įrašė ir transliavo radijas. Jaučiausi kaip Pelenė, papuolusi į puotą! S. Sondeckiui tai padarė įspūdį.

profesoriaus pamatyto ar išgirsto ab surdiško fakto. Jis jaudindavosi, kad vaikai, pamatę tą absurdą, gali pa manyti, jog taip ir reikėtų gyventi, to siekti.Kai 2010 metais buvo pasiūlyta Šiaulių menų mokyklai suteikti Sau liaus Sondeckio vardą, jis laiške pa rašė: „Jūsų pasiūlymas labai garbin gas ir brangus, apvainikuojantis visą mano kūrybinę veiklą. Priimu jį.“

„Nepaprastai džiaugiausi gavęs tokį „pa aukštinimą“, nes groti pas Sondeckį buvo labai didelė garbė. Jis buvo nepaprastas pedagogas, mokęs ne tik gerai ir kartu gro ti – mokė būti artistais, apsirengti scenai tinkančiais drabužiais, išeiti į sceną... Pa vyzdžiui, jei kas nors būdavo nelabai susi kaupęs, Sondeckis liepdavo visiems grįžti ir dar kartą pakilti į sceną – kad jaustume, jog esame artistai ir turime būti dėmesingi, pasitempę.“„BirželįįŠiaulius turėtų atvykti ir garsusis smuikininkas Zacharas Bronas. Iš Sauliaus Sondeckio mes visi esame gavę tiek neį kainojamų vertybių, tad net tokie žmonės kaip Davidas Geringas ar Zacharas Bronas atvažiuoja atiduoti pagarbos Šiauliams kaip Sondeckio gimtinei“, – teigė Lietuvos muzi

labai rūpėjo muzikinis Lietuvos vaikų la vinimas. Turbūt nėra muzikos mokyklos, kurioje jis nebūtų nors kartą apsilankęs, nes jam rūpėjo muzikos ateitis šalyje.

YPATINGAS KULTŪROS ĮVYKIS ŠIAULIUOSE –MAESTRO DAVIDO GERINGO KONCERTAS

Pirmajam konkursui nebuvo skir ta jokio finansavimo. Tada Nijolė pra dėjo savotišką tradiciją, kurios iki šiol laikosi, – aplankė turbūt visas Šiaulių parduotuves ir pririnko daugybę pri zų jauniesiems atlikėjams – džinsų, sijonukų, kepuraičių, žaislų, saldai nių...Apie ateities planus su Nijole ne verta kalbėti – ir be kalbų jie aiškūs. Ar gali kilti kokių nors klausimų, kai, pavyzdžiui, vos metus griežianti ma žoji Bernadeta žavi ne tik muzikalu mu ir technika – ji jau asmenybė! Ne raginama anksčiausiai keliasi ir dar prieš pamokas spėja pagroti... Pirmą kartą ją išgirdus buvo aišku – jai skir ta tapti muzike. Bernadetai kompli mentų negailėjo ir Šiauliuose viešėjęs Davidas Geringas, tad visai nestebina ir mergaitės pelnyti laurai S. Sondec kioTaigikonkurse.mokytojos Prascevičienės ir vėl laukia įspūdingas dešimtmetis – auginti, padėti bręsti gabiai moki nei. O juk Bernadeta ne viena – gal į ją suskubs lygiuotis ir kiti bendraam žiai. O ir vyresnėliai daug džiaugsmo teikia – Agnius, Ugnė, nenuorama Paulius, neatpažįstamai surimtėjan tis scenoje... Laimės dirbti tikrai pa kaks!.. n

Muzikos barai / 50

Muzikosmuzikantaissvetainėje

Saulius Sondeckis mėgo bendrauti su mažai siais

publiką sužavėjo mažoji Bernadeta

SUKAKTIS

„Su didžiausiu malonumu važiavau į Šiau lius, nes čia išaugo daug garsių Lietuvos muzikų, tarp jų ir Saulius Sondeckis. Vakaro koncertui turiu labai gražių solo kūrinių –baroko muzikos meistro J. S. Bacho siuitų, atliksiu ir šiuolaikinių autorių muzikos. Kon certe šiauliečiams norėčiau pristatyti Pablo Casalso aranžuotą dainą „Paukščio giesmė“, tapusią tarsi violončelininkų himnu. Šian dien kūrinys aktualus ir tuo, kad paukščiai yra laisvės simbolis, o taika ir laisvė – di džiausios vertybės šių dienų pasaulyje“, –sakė Davidas Geringas.

Tai buvo pirmas Lietuvoje jaunųjų atlikėjų konkursas, kuriam buvo su teiktas žymaus menininko vardas dar jam gyvam esant. Po pirmojo konkur so N. Prascevičienė surengė ir dviejų savaičių stovyklą, kurioje buvo apie 200 dalyvių, drauge – ir S. Sondeckis. Suorganizuotam stovyklos orkestrui dirigavo pats Maestro.

Balandžio 21-ąją Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčio je vyko pasaulyje garsaus violončelinin ko, dirigento, pedagogo Davido Geringo ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gim nazijos jaunųjų atlikėjų koncertas. Jame apsilankę žmonės kalbėjo dar negirdėję taip skamban čios violončelės, o Šiaulių meras D. Geringo koncertą pavadino dešimtmečio kultūros įvykiu mieste.

Taip gimė Tarptautinis Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, vio lončelininkų ir pianistų konkursas.

Kai baigėsi aktyvi S. Sondeckio kar jera Lietuvoje, kaip įmanydama sten giausi parodyti, kad jis labai reikalingas muzikai, yra vienas svarbiausių Lietuvos muzikinio pasaulio autoritetų, mokyto jų. Užsiminiau, kad reikia organizuoti jo vardo konkursą jauniesiems muzikams. „Man gyvam esant mano vardo konkur sas?!“ – tąsyk nustebo Maestro. Ilgai kalbėjomės apie tai, kodėl žmogus imamas garbinti dažniausiai tik po mirties. Ir įro džiau, kad pagarbą jausti reikia ir tada, kai jis gyvas!

Maestro prisiminė pažintį su Šiaulių mies to garbės piliečiu Sauliumi Sondeckiu, tai, kaip jo orkestre pradėjo atlikėjo kelią. Pasak D. G eringo, Sondeckis buvo ne tik muzikos paslapčių, bet ir gyvenimo mokytojas. Jis mažąjį Davidą pakvietė į orkestrą, kai ben draklasiai tebedainavo chore.

Į Šiaulius atvykęs žymusis muzikas pir miausia susitiko su Šiaulių meru Artūru Vi socku. Garbingą svečią į miesto savivaldybę atlydėjo Lietuvos muzikų sąjungos prezi dentė prof. Audronė Žigaitytė, Šiaulių Sau liaus Sondeckio menų gimnazijos direktorė dr. Regina Marozienė ir smuiko mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė. Po susitikimo savivaldybės spaudos konferencijoje buvo pristatytas vakaro koncertas.

A. Žigaitytė priminė, kad Lietuvos miestai ir miesteliai su maestro Geringu intensy viai „vizituojami“ nuo 2020 metų. Praėjusių metų rudenį lankytasi Kazlų Rūdoje, Ute noje. Iš Utenos yra kilusi D. G eringo mama, uteniškių pastangomis pavyko rasti maes tro protėvių kapus.

Griežia Davidas Geringas

Maestro Davido Geringo muzika šiaulie čius užbūrė jau pirmaisiais akordais. Tobulai perteikęs Johanno Sebastiano Bacho kūri nius, atlikėjas ėmėsi sunkesnės užduoties – pristatyti publikai moderniąją muziką. Įspūdingi A. Šenderovo, P. Vasko ir P. Ca salso kūriniai leido klausytojams įvertinti virtuozišką Davido Geringo techniką, išgirs ti tokius violončelės garsus, kokių daugelis dar nebuvo girdėję. Šiauliečiai atsistoję plo jo net nesulaukę finalinių koncerto kūrinių.

KRONIKA

Susitikimas Šiaulių miesto mero Artūro Vi socko kabinete. Iš kairės: N. Prascevičienė, D. Geringas, A. Žigaitytė-Nekrošienė, meras A. Visockas, S. Sondeckio menų gimnazijos di rektorė R. Marozienė

Koncerto dalyviai ir Šiaulių miesto meras A. Visockas po koncerto su D. Geringu

Muzikos barai / 51

liaus Sondeckio menų gimnazijos atlikėjai: šešiametė smuikininkė Bernadeta Januškai tė, kiek vyresni smuikininkai Paulius Ubartas ir Ugnė Krikščiūnaitė, pianistas Povilas Ušins kis. Juos koncertui paruošė mokytojos Nijolė Prascevičienė ir Raimonda Sližienė. Jaunieji talentai iškart nuteikė publiką, kad koncerte skambės tik aukščiausios prabos kūriniai.

Davido Geringo koncertą vedė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė.

Parengta pagal Šiaulių krašto spaudą kų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė. Ji sakė norinti Davidą Geringą pristatyti ne tik kaip puikų muziką – maestro yra Lietuvos muzikų sąjungos garbės narys, šalia Viole tos Urmanos, Juozo Domarko, Birutės Karo sienės, šviesaus atminimo Sauliaus Sondec kio, Sauliaus Karoso. Nepaprastai malonu, kad kiekvienas garbės narys neraginamas stengiasi garsinti muzikos meną, savo veikla skatina susimąstyti, ką reiškia kultūra krašto bendruomenei. Davido Geringo, gimusio ir augusio Vilniuje, vizitą ji pavadino prasmin gu kultūros politikos įvykiu.

zikos mokyklos direktorius Juozas Karosas (1890–1981), 1939 metais atvykęs iš Klaipė dos į Šiaulius, kultūrininkų, o ir burmistro vaikus kvietė į muzikos mokyklą. J. K arosas buvo įsitikinęs, kad kiekvienas inteligentas turi turėti tiesioginį ryšį su muzika. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos direktorė dr. Regina Marozienė ir mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė pasi džiaugė, kad maestro Davido Geringo vieš nagė neapsiribojo koncertu miesto publikai – numatytas ir susitikimas su menų gimna zijos bendruomene, kelią į muzikos pasaulį pradedančiais jaunaisiais talentais. Gimna zijos direktorė ne tik dėkojo D. Geringui už vizitą, bet ir akcentavo kultūros politikos problemas. Jos teigimu, susiduriama su atli kimo meno pedagogų stygiumi, po 5 metų ši problema bus labai ryški ne tik Šiaulių mieste, bet ir regione bei visoje Lietuvoje. Kita problema – kokybiškos akustikos kon certų salių trūkumas. „Maestro vizitas galbūt paskatins atkreipti ir Vyriausybės dėmesį“, –žiniasklaidos atstovams sakė R. Marozienė. Smuiko mokytoja N. Prascevičienė da lijosi prisiminimais: kokie svarbūs S. Son deckiui buvo Šiauliai, kaip jis džiaugdavo si, kad turi nuoširdžių draugų – profesorių Mstislavą Rostropovičių, Davidą Geringą, Zacharą Broną. „Manau, kad profesorius Saulius Sondeckis šiandien yra labai laimin gas, jaučia, jog esame čia kartu su svečiais, ir tai yra kultūros aukso fondas“, – sakė N. DienąPrascevičienė.D.Geringas Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos koncertų salėje susitiko su jaunąja karta, pedagogais. Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje vykusiame Davido Geringo koncerte pirmiausia pasirodė Sau

Šiaulius A. Žigaitytė laiko ypatinga vie ta: iš čia kilęs ne tik S. Sondeckis, bet ir daugybė kitų muzikų, talentingų kultūros žmonių. Iš S. S ondeckio profesorė sužino jo apie „fantastišką misiją, iš kurios turime mokytis ir panašiai elgtis visi“: kompozito rius, dirigentas ir pedagogas, anuomet mu nuotraukosSTAPONKAUSArtūro

„Perduodamas Šiaulių miesto garbės pi liečio Prezidento Valdo Adamkaus linkėji mus ir visų šiauliečių širdžių šilumą, dėkoju už nuostabų koncertą. Toks įvykis nutinka kartą per dešimtmetį. Davidas Geringas specialiai iš Vokietijos, iš salių, kur groja tūkstančiams, atvyko į Šiaulius. Tai lėmė, kad Saulius Sondeckis kilęs iš Šiaulių, kad mes stengiamės puoselėti kultūrą. Visi žmo nės, kurie dalyvavo šiame koncerte, širdyje išsineš neišmatuojamo gylio jausmą, su tuo jausmu mes toliau kursime ir auginsime savo miestą“, – po išskirtinio renginio kal bėjo Šiaulių meras A. Visock as.

Muzikos barai / 52

Š

ių metų birželio 14–22 d. Šiauliuose vyko VI tarptau tinis Sauliaus Sondeckio jaunųjų stygininkų ir pianistų konkursas, jį organizavo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija. Šiais metais konkursas įtrauktas į miestą repre zentuojančių renginių sąrašą.

KONKURSAI VI

Irida ReginaMOTEKAITIENĖMAROZIENĖ

Konkurso tikslai – skatinti talentingų Lietuvos ir užsie nio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų, pianistų muzi kinę veiklą, puoselėti jaunųjų talentų ugdymo tradicijas, garsinti Lietuvą ir Šiaulius tarptautinėje erdvėje, įamžinti pasaulyje pripažinto Šiaulių garbės piliečio, dirigento, pe dagogo profesoriaus Sauliaus Sondeckio atminimą. 2003 metais pradėjusį gyvuoti konkursą palaikė ir rėmė pats prof. Saulius Sondeckis. Deja, pastarųjų dvie jų konkursų dalyviams tiesiogiai susitikti su Maestro jau nebeteko... Tačiau šio pasaulyje žinomo muziko dvasia, inteligencija, pagarba menui, jauniems atlikėjams nuolat

Konkurso atidarymas

naujųkonkurseSauliaustarptautiniameSondeckio–talentųgausa

Meistriškumo pamokas vedė prof. Zakharas Bronas

Ne tik klausytojus, bet ir komisijos narius sužavėjo iš

Griežia Patriks Klaviņš (Latvija)

Stygininkųvičiūtė

vertinimo komisija

Muzikos barai / 53

Laureatų koncerte su Šiaulių kameriniu orkestru griežia Liepa Jurguta

40 atlikėjų iš Lietuvos, Estijos, Latvijos, Prancūzijos, Armėnijos, Jungtinės Karalystės ir Italijos vertino dvi tarptautinės komisijos, jose dirbo žymūs pedagogai, savo instrumento virtuozai. Stygininkų žiuri dalyvavo Zak haras Bronas (pirmininkas; Vokietija, Šveicarija), Blagoja Dimcevskis (Prancūzija), Kaido Välja (Estija), Dace ZālīteZilberte (Latvija). Pianistus vertino Ventis Zilberts (pirmi ninkas; Latvija), Ivetta Dimcevski (Prancūzija), Audronė Žigaitytė-Nekrošienė (Lietuva).

nuotraukosJUŠKAITĖSAidosirLESAUSKIENĖSVilijos

jaučiama tiek tarp organizatorių, tiek tarp dalyvių ir klau sytojų.Projekto vadovė, visų renginių iniciatorė ir organiza torė, smuiko mokytoja Nijolė Prascevičienė siekė, kad ir šių metų konkursas išlaikytų aukštą meninį ir kultūrinį lygį. Jaunieji atlikėjai (iki 17 metų) dviem turams turėjo paruošti skirtingas programas. Projektu siekiama propa guoti lietuvišką muziką, todėl antrajame ture buvo priva lomas lietuvių kompozitoriaus kūrinys. Muzikantai var žėsi dviejose grupėse, trijose amžiaus kategorijose.

Bernadeta Januškaitė ir Theresa-Sylvia Sondeckis (Lietuva, Prancūzija)

skirtiniai dalyvių pasirodymai, todėl buvo įteikti net du Grand Prix: juos pelnė smuikininkė Sofia Elena Demetriades iš Jungtinės Karalystės ir Nacionalinės Mikalojaus Konstan tino Čiurlionio menų mokyklos pianistas Povilas Norkūnas. Visi į antrąjį turą patekę atlikėjai apdovanoti diplomais.

Sveikinimo žodį tarė N. Prascevičienė ir S. Sondeckio menų gimnazijos direktorė R. Marozienė

Muzikos barai / 54 KONKURSAI

Grand Prix laureatė Sofia Elena Demetriades iš Jungtinės Karalystės

Sofia Trotskaja iš Estijos

Violončelininkė

Pirmosios vietos trijose amžiaus kategorijose atiteko Bernadetai Januškaitei (smuikas, mokyt. Nijolė Prasce vičienė, Lietuva), Aleksandrai Mariai Trallai (violončelė, mokyt. Martas Laasas, Estija), Eduardui Dayanui (smui kas, mokyt. Arthuras Ter-Hovanisianas, Armėnija), Lie pai Jurgutavičiūtei (smuikas, mokyt. Rusnė Mataitytė, Lietuva), Medai Siliūtei (fortepijonas, mokyt. Liudmila Sandra Tunaitienė, Lietuva). Antrąsias vietas pasidalijo Sofia Troitskaja (smuikas, mokyt. Tereza Shmerling, Esti ja), Theresa-Sylvia Sondeckis (smuikas, mokyt. Gennadi jus Hoffmanas, Prancūzija), Anastasija Svirina (smuikas,

Aleksandra Maria Tralla iš Latvijos

Publiką sužavėjo Zakharo Brono pasirodymas

nuotraukosJUŠKAITĖSAidosirLESAUSKIENĖSVilijos

Laureatų koncertas. Grand Prix laimėjęs vilnietis Povilas Norkūnas Meda Siliūtė iš Šilutės

Vilhelmas Čepinskis). Laureatų koncerto kulminacija tapo smuiko virtuozo Zakharo Brono ir geriausia koncertmeis tere pripažintos pianistės Irinos Vinogradovos pasirody mas. Paskutinį kūrinį svečiai sugrojo kartu su orkestru „Camerata Solaris“. Renginį vedė Raimonda Sližienė.

Laureatus sveikino Sauliaus Sondeckio sūnus Saulius, gimnazijai per davęs mažąjį šeimos smuikelį

nuotraukosJUŠKAITĖSAidosirLESAUSKIENĖSVilijos

mokyt. Olga Isakova, Latvija), Ąžuolas Lukošius (forte pijonas, mokyt. Liudmila Sandra Tunaitienė, Lietuva). Trečiosios vietos atiteko Marijai Sokolovai (violončelė, mokyt. Jonas Armonas, Lietuva), Olgai Fokinai (smuikas, mokyt. Olga Isakova, Latvija), Antoninai Tarasovai (smui kas, mokyt. Kristina Kupšienė, Lietuva), Tomui Augustui Gobai (violončelė, mokyt. Dace Pūce, Latvija), Daumantui Gudaičiui (fortepijonas, mokyt. Lina Rinkevičienė, Lietu va), Rokui Skurvydui (fortepijonas, mokyt. Kilnutė Skrip kauskienė, Lietuva), Povilui Ušinskiui, mokyt. Raimonda Sližienė, Lietuva). Konkurso diplomantais tapo Anna Ka tarina Tralla (smuikas, mokyt. Pille Tralla, Estija), Patriks Kļaviņš (smuikas, mokyt. Nellija Sarkisjana, Latvija), Pau lius Ubartas (smuikas, mokyt. Nijolė Prascevičienė, Lie tuva), Rokas Diržys (smuikas, mokyt. Diana Galdikienė, Lietuva), Emma Elisabeth Toom (violončelė, mokyt. Ardo Västrikas, Estija), Loviise Marie Laht (smuikas, mokyt. Kristel Eeroja-Põldoja, Estija), Sofija Gorbaņova (violon čelė, mokyt. Diana Ozoliņa, Latvija), Martyna Vedeckytė (fortepijonas, mokyt. Marija Kaubrienė, Lietuva).

Muzikos barai / 55

Konkursą vainikavo birželio 18-ąją Valstybiniame Šiau lių dramos teatre surengta nugalėtojų apdovanojimo šven tė ir laureatų koncertas. Baigiamajame renginyje netrūko emocijų, dovanų, dėmesio, padėkų ir, žinoma, muzikos. Jauniesiems atlikėjams akompanavo Šiaulių kamerinis or kestras „Camerata Solaris“ (meno vadovas ir dirigentas

Birželio 20–22 dienomis Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos koncertų salėje vyko V tarptautinis Zak haro Brono seminaras ,,Skambančios stygos“, dalyvauti atvirose profesoriaus pamokose buvo atvykę smuikinin kai iš Latvijos, Estijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Profesinė mis žiniomis dalijosi profesorius Blagoja Dimcevski ir kiti lektoriai. Paskaitą „Viskas apie smuiką“ surengė styginių instrumentų restauratorius ir gamintojas, meistrystės mo kytojas Gerardas Rūkas.

Specialiuosius prizus įteikė LMS prezidentė A. Žigaitytė-Nekrošienė, už puikiai surengtą muzikos šventę dėkojo Šiaulių miesto meras Artūras Visockas

Birželio 19-ąją konkurso dalyviai Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje koncertavo šiauliečiams.

Jaunieji talentai savo jėgas vėl galės išmėginti VII tarp tautiniame Sauliaus Sondeckio jaunųjų stygininkų ir pia nistų konkurse 2024 metais. n

Praėjusių metų rugsėjį vykęs XXV Aukštaitijos vargo nų muzikos festivalis buvo dedikuotas Utenos miestui, šventusiam 760 metų sukaktį. Festivalio globėjas Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, pristatyda mas jubiliejinį festivalį, apibendrino: ,,Ketvirtis amžiaus – tai neįkainojamas laikas kartu su didinga vargonų mu zika, garsiais muzikantais, dainininkais ir aktoriais, jaudi nančiomis ir įsimenančiomis melodijomis, paguoda sielai, džiaugsmu ir bendryste. Šiandien Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis – tikra muzikinės kultūros ugdymo, vargonų muzikos populiarinimo, klasikinių muzikos kū rinių pažinimo ir sklaidos akademija.“

Festivalio atidarymo koncerte (rugsėjo 3 d.) ,,Dovana mūsų miestui“ Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje žaiža ruojančiomis muzikos interpretacijomis žavėjo klasikinės muzikos žvaigždynas – vargonininkė prof. Renata Mar cinkutė-Lesieur, dainininkai Aistė Pilibavičiūtė ir Euge nijus Chrebtovas, smuikininkas Zbignevas Levickis ir tri mitininkas Ugnius Vaiginis. Muzikinius numerius lydėjo aktorės Virginijos Kochanskytės žodis.

FESTIVALIAI

Festivalio atidarymas

Virginija KOCHANSKYTĖ

Jubiliejinio Aukštaitijos vargonų festivaliomuzikosaidai

asmet rugsėjį į Utenos kraštą lyg smarkus vėjo gū sis įsiveržia Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis, ku ris per dvidešimt penkerius gyvavimo metus tapo Utenos miesto reprezentaciniu renginiu ir įsitvirtino Aukštaitijos kultūriniame žemėlapyje. Šis mėnesį trunkantis vargonų muzikos forumas yra vienas seniausių ir unikaliausių fes tivalių regione, jis paskatino ir kitų panašių festivalių Ro kiškyje, Molėtuose, Anykščiuose atsiradimą.

K

Utena – ne tik gražių parkų, grojančių fontanų ir pra monės miestas. Tai ir vargonininkų miestas, jo bažnyčiose griežia diplomuoti muzikai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai. Daugelio kelias prasidėjo Ute nos meno mokykloje – čia vargonų meno paslapčių moko vargonininkė ir pianistė Zita Lukošiūnienė. Tikriausiai kiekvienas pritartų, kad laimė yra sutikti žmogų, kurio pamokos, atsidavimas savajam pašaukimui tampa pavyz džiu ir įkvepia kūrybingam gyvenimui. 1995 metų pabaigoje Utenos rajono savivaldybė Utenos muzikos mokyklai nupirko kompiuterinius firmos „Al len“ vargonus. Legendinis vargonininkas prof. Leopoldas Digrys, lankydamasis mokykloje, pasiūlė Zitai Lukošiū nienei surengti vargonų muzikos festivalį. Taip profeso rius tapo festivalio krikštatėviu, jo globa ir palaikymas renginį lydi iki šiol. 1997 metų pavasarį, balandžio 25-ąją, Utenos muzikos mokyklos salėje nuskambėjo pirmojo var gonų muzikos festivalio akordai. Nuo trijų dienų renginio iki mėnesį trunkančio tarptautinio muzikos forumo – taip per dvidešimt penkerius metus išsiplėtė Aukštaitijos var gonų muzikos festivalis, per tą ketvirtį amžiaus surengta daugiau kaip pusantro šimto koncertų. Originalumu, kon ceptualumu pasižyminčias festivalio programas atlieka žymiausi šalies ir krašto muzikai, svečiai iš užsienio.

Muzikos barai / 56

kad ji būtų svarbi kon krečiai vietai, atlieptų progą ar temą. Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčioje vykusiame koncerte ,,Dedikacija Vyžuonoms – mažajai kultūros sostinei“ dalyvavo festivalio senbu viai. Vargonų maestro Bernardas Vasiliauskas klausytojus džiugino italų, prancūzų, vokiečių kompozitorių kūri niais, ypatingų spalvų koncertui suteikė daug kam negir dėtas vargonų ir saksofono dialogas. Petras Vyšniauskas, vienas savičiausių Lietuvos džiazo kūrėjų, klausytojams dovanojo malonumą pajusti praeities ir šiuolaikinės muzi kos dermę, subtiliai atskleistą saksofono improvizacijose. Sudeikių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje koncerte ,,Prie to didelio Alaušo ežero“ muzikavo garsi Ališauskų šeima: tėtis Egidijus Ališauskas – birbynininkas, Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteris, mama – kanklinin kė, LMTA docentė Aistė Bružaitė, mažoji dainininkė Akvi lė ir jos brolis Lukas (mušamieji). Nors Aukštaitijoje kan

Smuikininkas Zbignevas Levickis, vargoninkė Renata MarcinkutėLesieur ir Eugenijus Chrebtovas

Muzikos barai / 57 klių skambėjimu, regis, nieko nenustebinsi, Aistė Bružaitė klausytojus sužavėjo virtuoziškumu, o šešiametė solistė Akvilė savo nuoširdumu pakerėjo visų žmonių širdis. Užpalių Švč. Trejybės bažnyčioje koncerte romantiš ku pavadinimu ,,Krokulės šventam vandeny“ dalyvavo iš Utenos krašto kilęs vargonininkas, LMTA docentas Ge diminas Kviklys, operos solistas, LMTA profesorius Vla dimiras Prudnikovas ir pirmą kartą festivalyje muzika vęs Lietuvos obojaus pažiba LMTA profesorius Robertas Beinaris. Koncerte puikiai derėjo klasikinė rimtis ir gilus jausmingumas.Vienasišfestivalio koncertų tradiciškai skiriamas M. K. Čiurlionio gimtadieniui, jis visada vyksta Utenos meno mokyklos kamerinėje salėje. Šį kartą talentinga jau nosios kartos dailininkė ir violončelininkė Žana Miniotaitė sukūrė programą ,,Muzikos ir dailės sąskambiai“, kurioje atliko J. S. Bacho kūrinius violončelei. Menininkė pri statė ir savo dailės darbų parodą „Prisiminimai apie žemę“, įvilktą į elektroni nės muzikos „drabužį“, sukurtą jos tėvo kompozi toriaus Viktoro Minioto. Koncerte ,,Trijų drau gų suokalbis“ (Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčioje) var gonavo rist-Gelgota.Norvegijojebeitietis,nelis,valtornaVitalijusmuzikantas,kompozitorius,dainininkasNeugasimovas,grojoEgidijusStaaltu–uteniškiųkrašlietuviškosmuzikoskultūrosambasadoriusPovilasSyr

Utenos Kristaus žengimo į Dangų bažnyčioje koncertavo Judita Leitaitė (mecosopranas), jaunoji smuikininkė Paulina Daukšytė-Šereckienė ir vargonininkė bei pianistė Zita Lukošiūnienė

Išskirtinis festivalio bruožas – atidarymo ir už darymo koncertai rengiami Utenos mieste, o visi kiti koncertai vyksta rajono miestelių ir kaimų bažny čiose sekmadieniais po šv. Mišių. Kai pasaulyje tvy ro sumaištis, ateiti į baž nyčią, pasinerti į muziką žmonėms yra lyg deguo nies kaukė – harmonizuo janti, padedanti išlaikyti pusiausvyrą sudėtingomis laikmečio chųgramosFestivalioaplinkybėmis.koncertųproaprėpiaįvairiųepobeižanrųmuziką,siekiama,

Utenos Dievo Apvaizdos bažny čioje Z. Lukošiūnienei buvo įteiktas popiežiaus Pranciškaus apaš tališkąjį palaiminimą liudijantis raštas

Muzikos barai / 58

Sudeikių Švč. Mergelės Marijos baž nyčioje muzikavo Ališauskų šeima: tėtis birbynininkas Egidijus Ališauskas, mama kanklininkė Aistė Bru žaitė, mažoji dainininkė Akvilė ir jos brolis būgnininkas Lukas

Pagrindinė festivalio rėmėja – Lietuvos kultūros tary ba, rėmėjai – Utenos rajono savivaldybė, Grožio ir SPA centras „Tilia“, vyninė-restoranas ,,Burgundija“, partne riai – Utenos kultūros centras, Utenos meno mokykla, Utenos miesto ir rajono parapijos. n

Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje

Viltingai nuteikia tai, kad valstybėje yra pilietiškų žmonių, suvokiančių kultūros svarbą.

čiui. Tostas „Pakelkim mes taurę linksmybių“ tarsi vai nikavo Aukštaitijos vargo nų muzikos festivalio nuei tą dvidešimt penkerių metų kelią gyvenimo džiaugsmą šlovinančia nata – žiūrovai audringais plojimais paliu dijo, kad tą vakarą laimingi kėlė širdžių taures už meilę artimui, menui, kūrybai!

dradarbiavimą su Utenos rajono bažnyčiomis ir žmogaus dvasinio pasaulio taurinimą menu. Dainininkai Ona Kolo bovaitė (sopranas), Egidijus Bavikinas (tenoras) ir Liudas Mikalauskas (bosas) kartu su Beata Vingraite-Andiuškevi čiene (fortepijonas) šventei sukūrė unikalią Verdi operos ,,Traviata“ interpretaciją, skirtą Lietuvos operos šimtme

FESTIVALIAI

Koncertas „Tegyvuoja Muzika“ Utenos Kristaus žengimo į Dangų bažnyčio je buvo skirtas Pasaulinei muzikos dienai. Muziką šlovino tarptautinių kon kursų laureatės – viena ryš kiausių kamerinės muzikos atlikėjų Judita Leitaitė (me cosopranas), jaunoji smui kininkė Paulina DaukšytėŠereckienė ir vargonininkė bei pianistė Zita Lukošiū nienė.Utenos kultūros centre festivalį vainikavo renginys ,,Gerų žodžių vainikas“. Jame buvo pristatyta paroda „Aukštaitijos vargonų muzikos festivaliui –25“, festivalio iniciato rei, organizatorei, meno vadovei Zitai Lukošiū nienei įteikta Kultūros ministro padėka už dar bus Utenai, Aukštaiti jai ir Lietuvai. Utenos Dievo Apvaizdos baž nyčios kunigas dekanas Remigijus Kavaliauskas Z. Lukošiūnienei įteikė popiežiaus mą,apaštališkąjįPranciškauspalaiminipadėkojoužben

Užpalių Švč. Trejybės bažnyčioje koncerte dalyvavo iš Utenos krašto ki lęs vargonininkas Gediminas Kviklys, Vladimiras Prudnikovas ir oboji ninkas Robertas Beinaris

Utenos rajono savival dybės administracijos di rektoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė festi valio uždarymo šventę užbaigė padėkos žodžiais: ,,Prieš ketvirtį amžiaus Utenoje gimęs renginys, šiandien jau prasiskverbęs į tolimiausius Aukštaitijos kampelius, sklei džia tauriąją muziką. Uteniškiai gali didžiuotis festivalio sumanytoja, puikia vargonininke Zita Lukošiūniene. Ji, didžiojo Lietuvos vargonininkų ir vargonų muzikos meno ugdytojo prof. Leopoldo Digrio mokinė, netausodama sa vęs, vykdo kilnų darbą – menu, kultūra plečia žmogaus dvasios pasaulį. Dėkui visiems festivalio dalyviams, do vanojusiems atgaivą sielai šiame sudėtingų aplinkybių talžomame pasaulyje. Padėka Utenai, jos bendruomenės elitui, suvokiančiam tradicijų reikšmę ir pasiryžusiam puoselėti laiko patikrintas vertybes.“

Lietuvos regionų vaikams skirtas projektas „Spindinti Lietuva“ supažindina su LDK muzika, griežiama istoriniais bažnyčių vargo nais.Praėjusių metų lapkričio 10–11 d. Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią pripildė netikėti garsai: skambėjo Lietuvos Di džiosios Kunigaikštystės laikų muzika, atliekama dainininkų ir instrumentininkų, griežiančių autentiškais istoriniais bažnyčios vargonais ir senaisiais pučiamaisiais bei styginiais instrumentais – kornetais, barokiniais trombonais ir viola da gamba. Ir visa tai buvo skirta gausiam Varnių gimnazijos ir Telšių profesinio rengimo centro moksleivių būriui, kuriam buvo pasiūlyta tokia nepapras ta edukacinė veikla. Tačiau nebuvo nuvilta ir suaugusioji publika – jos lapkričio 11 d. pavakarę taip pat laukė koncertas.

Pirmiausia vaikams mokykloje pravedama projekto meno vado vo parengta multimedijų pamoka – jie supažindinami su senosios muzikos sąvoka ir principais, sužino, kuo skiriasi istoriniai ir mo dernieji instrumentai, originalai ir kopijos, kuo svarbūs istoriniai vargonai. Antras edukacinis renginys – gyva pažintis su miesto bažnyčios vargonais. Vaikams pasakojama, kuo jie ypatingi, de monstruojamas vargonų veikimo principas, registrai, derinimas, leidžiama prie instrumento prisiliesti, pažvelgti į jo vidų. Trečia jame renginyje, interaktyviame edukaciniame koncerte su pasa kojimais ir klausimais, vaikai supažindinami su kitais svarbiausiais Baroko epochos instrumentais: kornetais ir barokiniais trombo nais, taip pat su to laikotarpio muzikos stilistinėmis ypatybėmis. Taip trimis etapais vaikai nuo sekliai parengiami klausytis baigiamojo LDK muzikos kon certo, kuriame du ansambliai (10 atlikėjų) atlieka svarbiau sių Abiejų Tautų Respubli koje dirbusių kompozitorių Giovanni Battistos Cocciolos, Asprilio Pacelli, Tarquinio Me rulos, Marco Scacchi ir kitų autorių kūrinius. Taip vaikams suteikiama galimybė priartėti prie savo pačių istorijos, per muziką nusikelti į praeitį. Bai giamasis vakarinis koncertas atviras vietos bendruome nėms, jas norima paraginti naudoti istorinius vargonus ne tik liturgijoje, bet ir kultū rinėjeŠiuoveikloje.projektu taip pat sie kiama paskatinti muzikos mo kyklų mokytojus bei mokinius domėtis istoriškai pagrįstu se nosios muzikos atlikimu, todėl Varnių ir Kretingos muzikos mokyklų fortepijono specia lybės mokiniams parengtos vargonų ir senosios muzikos meistriškumo pamokos su norvegų vargonininku Nikolai Endresenu Dahlu iš ansamblio „Silva Norvegica“. Vargoni ninkas ir kiti ansamblio na riai dega entuziazmu pažinti vertingus Lietuvos istorinius vargonus ir džiaugiasi galimy be jais muzikuoti. Tokie origi nalūs istoriniai instrumentai senosios muzikos atlikėjams atveria praeities epochų skam besį, padeda siekti autentiško atlikimo.

Norvegų ansamblis „Silva Norvegica“

Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vargonai

nuotr.TULBERGPianuotr.Rengėjųnuotr.Rengėjų KRONIKA

MB inf. nai-21363167tu-vaikus-dziugins-senoji-ldk-muzika-ir-istoriniai-vargo

Tokia buvo didelio tarptau tinio LDK muzikinį paveldą pri statančio edukacinio projekto „Spindinti Lietuva“ pradžia. Varniuose startavęs senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ inicijuotas projektas 2021–2022 metais įgyvendi namas penkiuose regioniniuo se Lietuvos miestuose, ben dradarbiaujant su norvegų ansambliu „Silva Norvegica“. Projekto sumanytojas ir meno vadovas, brazilų kilmės muzi kantas Rodrigo Calveyra sako, kad kai būdamas 17 metų pradėjo organizuoti senosios muzikos koncertinius turus po Brazilijos regioninius miestus, suprato, kaip svarbu ugdyti publiką, suteikti jai žinių. Nuo tada visą laiką svajojęs įgyven dinti tokį projektą, kuris leistų nuosekliai rengti klausytojus, ypač vaikus ir jaunimą, se nosios muzikos koncertams, padėtų jiems geriau išgirsti, suprasti šią muziką. „Europos Ekonominės Erdvės fondo dėka pagaliau galime tai įgy vendinti šiame projekte! –džiaugiasi R. EdukacinioCalveyra.projekto centras – vertingi barokiniai bažnyčių vargonai Varniuose, Kretin goje, Kartenoje ir Adakave, projektas bus vykdomas ir Tauragėje. Praėjusių metų va sarą instrumentus remontavo, atnaujino, suderino istorinių vargonų meistras iš Belgijos Etienne´as Debaisieux. Dabar šie puikūs istoriniai vargonai visiškai parengti profesionaliai muzikinei veiklai, nors papras tai naudojami tik liturgijoje. Dažnai šių miestų bendruo

Ansamblis „Canto Fiorito“

BAŽNYČIOSE SKAMBA SENOJI LDK MUZIKA

menės ir ypač jaunimas nė nenutuokia, koks turtas saugomas jų bažnyčioje, todėl kiekvieno miesto mokiniams parengtos net trys edukacinės veiklos, atskleidžiančioms jų istorinių vargonų vertę.

Muzikos barai / 59

– Valdovų rūmų muziejaus ben druomenė kasmetinius apdovanoji mus skiria, jos nuomone, daugiausia prie muziejaus veiklos prisidėjusiam darbuotojui. Man turbūt pasisekė, nes dėl pandemijos metu taikytų veiklos apribojimų daug dirbau prie muzie jaus įveiklinimo elektroninėje erdvėje – naujų paslaugų kūrimo, muziejaus prieinamumo didinimo, filmavimų, montavimų ir daug visokių kitokių dalykų. Dabar ir sunku pasakyti, ar čia įprasta muziejininko, ar muzikan to veikla. Tada mąstėme, kad reikia skubiai suktis iš padėties, kartu tam tikra prasme ir modernizavomės.

– Svarbūs tiek, kiek įkvepia, kiek padeda vystytis naujoms idėjoms. Kartais tai yra paskatinimas, padėka, kartais – postūmis judėti į priekį.

– Prie Valdovų rūmų idėjos vei kiausiai dirbu daug ilgiau nei Filhar monijoje. Kai tik rūmuose prasidėjo aktyvesni veiksmai (2004–2006 m.), mane ėmė kviesti į konsultacines gru pes, kurios jau aktyviai diskutavo ir kūrė koncepcijas – kokia turėtų būti Valdovų rūmų veikla, kaip jie galėtų funkcionuoti platesniame kultūrinia me lauke. Tuo metu jau buvau susido mėjęs ir senąja muzika, taip patekau į Valdovų rūmų akiratį. Filharmonijoje buvo šiek tiek kitaip – mano veikla labiau siejosi su rinkodara, visuome nės informavimu, taigi dirbau ne „su muzika“, o „apie muziką“. O Valdo vų rūmuose jau daugiau dirbu „su muzika“.

– Kodėl ir iš kur gimė aistra senajai muzikai?

Ji atliekama visai kitaip, ne mums įprasta akademine maniera. Tame seminare daugiau buvo kalbama ne

Muzikos barai / 60

– Senąją muziką atradau gal 1998 m., kai įstojau į konservatoriją. Pradė jau dainuoti chore, o kai kurie choris tai ja jau domėjosi, buvo lankęsi se minaruose, važinėjo į Lenkiją. Kartą ir mane pasiėmė į tokį seminarą, tada senoji muzika mane labai patraukė.

Kad mūsųmuzikasenojitaptųsavastimi

PAŽINTIS

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMAI KAS MET RENKA METŲ MUZIEJININKĄ. UŽ INICIATYVAS IR ĮGYVENDIN TAS IDĖJAS 2021 M. GERIAUSIU MUZIEJININKU PASKELBTAS RENGINIŲ SKYRIAUS VYRESNYSIS KULTŪRINIŲ RENGINIŲ KOORDINATORIUS VY TAUTAS GAILEVIČIUS . SU JUO KALBĖJOSI IEVA RASIMAITĖ .

– Tave labiau pažįstu kaip muzikos pasaulio žmogų, tad buvau maloniai nu stebinta, kad esi įvertintas kaip muzieji ninkas.

Vytautas Gailevičius

– Nemažai metų dirbai Lietuvos naci onalinėje filharmonijoje.

– Įdomu, kiek Tau svarbūs apdovano jimai.

apie techniką ir vokalizavimą, bet apie grynas kvintas ir obertonus. Ne pamirškime – dabartinis akademinis derinimas yra lygių pustonių, tam ti kra prasme kompromisinis, kad mak simaliai tiktų visiems instrumentams. Ankstesniais laikotarpiais derinimų būta daug ir įvairių, tada remtasi gry nąja kvinta.

– Bet tai ir sukuria tą stebuklą, kito nišką skambėjimą.

– Kalbant apie bendrą situaciją, neabejotinai daugiausia yra nuveikęs festivalis „Banchetto musicale“, gy vuojantis jau daugiau kaip tris dešim tmečius. Nuolatinis Valdovų rūmų partneris, rengiantis ir pristatantis programas. Kai tik buvo atverti Val dovų rūmai, didesnė festivalio rengi nių dalis persikėlė būtent čia.

Muzikos barai / 61

– Muzika Lietuvoje skambėjo, tik klausimas, kiek mes apie tai žinome. Pavyzdžiui, žinome apie kryžiuo čių magistro padovanotus organe tą ( vargonėlius ) ir klavikordą Onai Vytautienei Nesame visai tikri, kad jais buvo grojama, nes tuo metu tarp didikų buvo įprasta tokias dovanas dovanoti – šie instrumentai buvo itin prabangūs, ištapyti. Tikrai žinome, kad jau vėliau Bona Sforca atsivežė visą italų muzikantų kapelą ir jau ne abejotinai nuo tada prasidėjo muzi kinis gyvenimas karaliaus dvare. Bet nereiškia, kad iki tol nieko nebuvo. Aišku, kad buvo vietinių muzikantų, muzikinis gyvenimas Lietuvoje vyko, tik žinių apie tai išlikę labai mažai. Kita vertus, lietuviškas muzikinis ke lias XVII a., įvertinant to meto tempą, labai greitai įsiliejo į Europos kultūri nį gyvenimą.Beje,opera į Lietuvą atkeliavo pir

Senosios muzikos festivalis

nuotr.ABRAMAUSKOV.

Su vokaliniu ansambliu (V. Gailevičius – viduryje)

– Būtent. Skambesys! Štai kodėl dauguma senovinių instrumentų yra gerokai jautresni, šiltesni. Suprantu, kad tai skonio dalykas, bet man tas skambesys labai mielas širdžiai ir au siai.

– Kalbėdami apie senąją muziką norom nenorom nusikeliame į Vakarų Europą, paprastai įsivaizduojame, kad kultūros židiniai liepsnojo ten, bet ne Lietuvoje. O kaip iš tiesų buvo? Ar ta Lie tuvos kultūros dalis yra primiršta ir ją reikia atkurti, o gal jos net nebuvo?

Italų kompozitoriaus Marco Scacchi (1600–1662) festivalio Valdovų rūmuose idėją parsivežėme iš kelionės į kompozitoriaus miestą Galezę. Fes tivalis rengiamas nuo 2015 metų, jau yra pripažintas ir tarptautiniu mastu. O Marco Scacchi pasirinktas neatsitik tinai: jis tarnavo valdovo dvare Vil niuje, vadovavo Vazų kapelai. Maestro de capella – tokias pareigas jis turėjo, buvo ir kompozitorius, ir kapelmeis teris, kūrė muziką, rengdavo operų pastatymus. Tikėtina, kad sukompo navo pirmąsias operas. Teisybės dė lei reikia pasakyti, kad autorių teisės tuo metu nebuvo tokios svarbios kaip mūsų laikais, todėl jei kompozitorius ko nors nespėdavo, lengvai skolinda vosi kolegų darbus arba paskirstyda vo, kas ką turi parašyti ar prirašyti. Vazų teatro kapela buvo rimtas eu ropietiškas orkestras, jame grojo ne mažai to meto žvaigždžių, dauguma turėjo labai gerą išsilavinimą. Ne vie nas gebėjo ne tik puikiai atlikti, bet ir komponuoti muziką, net ir vadovauti kapelai, tačiau būtent Marco Scacchi buvo paskirtas Maestro.

miau nei į kitus didžiuosius Vakarų Europos kultūros centrus. Mes pagrįs tai didžiuojamės, kad opera Vilnių pa siekė anksčiau nei Londoną ar Paryžių. Aišku, tuo metu ir Londonas, ir Pary žius turėjo unikalių muzikinių scenos kūrinių, tačiau Florencijoje gimusi kla sikinė opera, tokia, kaip ją suprantame dabar, į Vilnių atkeliavo anksčiau dėl asmeninio valdovo intereso. Vladislo vas Vaza, keliaudamas po Europą, Ita lijoje pamatęs operą, ja labai susižavėjo ir atsivežė į Lietuvą. Vilniuje muziki nio gyvenimo kulminacija buvo XVII a. vidurys, kai klestėjo keliaujantis Vazų teatras. Jame buvo pastatyta net dešimt operų, iš jų trys – Vilniuje. To kie tad istoriniai faktai.

– O kaip yra dabar? Ar Lietuvoje plėtojama senosios muzikos tradicija?

Rolandas Romoslauskas (altas), kompozitorius Teisutis Makačinas, Laima Šulskutė (fleita), ir Sergejus Okruško (fortepijonas)

Koncertą ansamblis pradėjo Franzo Schuberto Trio fleitai, altui ir fortepijonui B dur, D. 28, toliau skambėjo Roberto Schumanno Adagio ir Allegro altui ir fortepijonui, op. 70, Felixo Mendelssohno Trio fleitai, altui ir fortepijonui c moll, MWV Q3.

Profesinės intencijos – įsteigti se nosios muzikos centrą Lietuvoje, ku ris klausytojams padėtų atrasti šią muziką, o atlikėjams leistų tobulėti. Jame senosios muzikos tyrinėtojai ir atlikėjai galėtų bendrauti, įgyvendin ti naujus projektus, eksperimentuoti, kurti savo instrumentarijų. Ir labai norėtųsi, kad šioje srityje Lietuva pa sivytų ir Latviją, ir Estiją, ir Lenkiją. n

Kristupas ANTANAITIS

Antroje koncerto dalyje publika pirmiausia išgirdo specialiai „Vilniaus arsenalui“ pa rašytą Teisučio Makačino kūrinį „Iš paraštės II“, siuitą džiazuojantiems fleitai, altui ir for tepijonui. Kompozitorius sakė: „Siuita tęsia anksčiau pradėtą daugiau ar mažiau žinomų mano dainų intonacijų įpynimą į aktualų kontekstą išplėtotomis parafrazėmis. Džiugu, kad puikusis ansamblis „Vilniaus arsenalas“, skatindamas naujo repertuaro kūrimą, savo koncertų programose randa vietos ir tokiems, sakyčiau, pramoginės, lengvai džiazinės faktūrosNedaugkūriniams.“Lietuvoje tokių meistrų, kaip maestro Teisutis Makačinas, – taip tobulai val dančių instrumentuotę, harmoniją ir dinamiką. Tad publika gavo didelę dovaną klausy damasi pirmojo šios siuitos atlikimo. Žaisminga kompozicija, sukėlusi nemenkas ovaci jas, buvo tarsi vartai į kitų dviejų kompozitorių džiazinius ritmus – George´o Gershwino fragmentus iš operos „Porgis ir Besė“ bei koncerto pabaigoje nuskambėjusius Astoro Piazzollos tango „Angelo mirtis“, „Oblivion“ ir „Libertango“. Neramiu metu muzika yra labai reikalingas ir atpalaiduojantis, kartu verčiantis susi mąstyti dalykas, tad džiugu, kad ilgai planuotas ir per pandemiją nukeltas koncertas pagaliau sulaukė savo valandos ir publikos įvertinimo.

Valdovų rūmai nemažai energijos ir resursų yra investavę į edukacines veiklas. Dar anksčiau pradėta švęsti Šv. Cecilijos diena, iš kurios išsivys tė visas festivalis, orientuotas į jau nimą, vaikų muzikos mokyklas, jie supažindinami su senosios muzikos subtilybėmis. Ir tai jau duoda vaisių –kai kurie jaunuoliai pradeda senosios muzikos studijas Lietuvoje, kiti grįž ta pasimokę Europoje. Tai labai ilgas procesas, bet jis pamažu įsibėgėja. Ir tai labai džiugina. Svarbiausia čia –kantrybė ir nuoseklus darbas.

– Iš tiesų taip. Kalbant apie lietu vybę plačiąja prasme, reikia atmesti tą vis dar pasitaikantį vidinį nusis tatymą, kad Lietuva prasidėjo 1918 ar net 1990 metais. Juk ne taip seniai atšventėme Lietuvos vardo paminėji mo tūkstantmetį. Visa Valdovų rūmų veikla stengiamės, kad šiuolaikinis žmogus rastų savo santykį su tūks tantmete Lietuvos istorija, kad pajus tų Lietuvos kaip Europos dalies kul tūrinį kontekstą.

– Visi suprantame, kad ir seno ji muzika, ir apskritai visi koncertai, pastatymai, ar atliekami gyvai, ar per medijas, iš esmės nepakinta, nors elek troninėje erdvėje netenka dalies žave sio. Manau, kad nuotoliniai koncertai neprilygsta gyvam atlikimui, vis dėlto naujosios technologijos padeda plės ti klausytojų ratą, padidina sklaidos galimybes. Kartu gausėja klausytojų „gyvuose“ koncertuose, tad visas tas modernizavimas naudingas ir propa guojant senąją muziką.

„VILNIAUS ARSENALO“ KONCERTAS –ATVELYKIUI IR JUBILIEJUI

– Pokalbio pradžioje užsiminei apie veiklos modernizavimą, kurį paskatino pandemija. Daug renginių, projektų persikėlė į elektroninę erdvę. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Nepakartojamas, kerintis, nuostabus! Tokiais epitetais galima apibūdinti Atvelykiui skir tą tradicinį kamerinio ansamblio „Vilniaus arsenalas“ koncertą, įvykusį balandžio 24 osios popietę Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Ansamblio nariai Laima Šulskutė (fleita), Rolandas Romoslauskas (altas) ir Sergejus Okruško (fortepijonas) jau daugybę metų džiu gina vilniečius ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių klausytojus unikaliais koncertais, mat sugeba derinti baroką, klasicizmą ir romantizmą su šiuolaikine lietuvių muzika. Susibūręs 1986 m., aktyvią koncertinę veiklą ansamblis pradėjo po metų, 1998 m. įrašė pirmą CD „Muzika Lietuvos dailės muziejaus galerijose“. Kolektyvas – daugelio tęstinių projektų, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos festivalių dalyvis: net 11 kartų yra pasirodęs Pažaislio festivalio scenoje, koncertavęs Thomo Manno, Medvėgalio festiva liuose, Rheinsbergo naujosios muzikos festivalyje („Rheinsberger Pfingstwerkstatt Neue Musik“, Vokietija), taip pat festivaliuose „Muzikos ruduo“, „Marių klavyrai“, „Permainų mu zika“, „Iš arti“, „Jauna muzika“ ir kituose. Ansamblis surengė per 1000 koncertų Lietuvoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Dalyvavo Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo laidų įrašuose. Nuo 1998 m. „Vilniaus arsenalas“ įgyvendino nemažai kultūrinių projek tų, skirtų muzikos ir kitų menų sąveikoms. Ansamblis inicijavo ir atliko daugiau kaip 90 lietuvių kompozitorių premjerų, išleido 4 kompaktines plokšteles iš ciklo „Erdvės ir laiko atspindžiai“, skirto šiuolaikinei lietuvių muzikai.

Muzikos barai / 62 PAŽINTIS

2021 ųjų gruodį „Vilniaus arsenalui“ sukako trisdešimt penkeri, bet Atvelykio koncer tas buvo pirmasis po šio solidaus jubiliejaus, tad sukaktis paminėta drauge su publika, vos tilpusia muziejaus salėje.

– Galima sakyti, kad senoji muzika yra ir mūsų savastis?

Du žymūs Lietuvos menininkai – sakso fono grandas, Lietuvos nacionalinės kultū ros ir meno premijos laureatas profesorius Petras Vyšniauskas ir pianistė, tarptautinių konkursų laureatė profesorė Aleksandra Žvirblytė 2021 metų gruodžio 16 d. Val dovų rūmų Renesansinėje menėje pristatė naują audiovizualinį projektą „Dedikaci ja Vilniui“, skirtą artėjančiam miesto 700 metų jubiliejui. Tai buvo tikra fortepijono ir saksofono fantazijos fiesta, lydima Kor nelijaus Jaroševičiaus vizualizacijų pagal Petro Vyšniausko fotografijas. Tą vakarą su sijungė trys mūzos – muzikos, vizualinio ir žodžioKoncertomenų.pradžioje simboliškai nuskam bėjo valdovų dvare Vilniuje tarnavusio kompozitoriaus ir kapelmeisterio Marco Scacchi chorinio kūrinio „Laudate pueri Dominum“ tema su variacijomis.

Dviejų ryškių menininkų pasirodymas paliko monumentalų, iškilų įspūdį. Atrodė, tarsi žengtum rausvu Vilniaus senamies čio grindiniu, pro gotiškus ir barokinius

Tą vakarą girdėjome improvizacijas ir pagal kitų su Vilniumi susijusių kompozi torių – S. M oniuškos, Z. Fibicho, C. K iuji, L. Godowsky, taip pat F. Glasso (jo tėvai –emigrantai iš Lietuvos), F. Chopino, visiems minėtiems autoriams padariusio didžiulę įtaką, kūrinius. Nepaprastai įtaigiai skam bėjo jau išėjusių kompozitorių, gyvenusių ir kūrusių Vilniuje, – B. D variono, F. Latėno, A. Š enderovo – opusai, J. S. Bacho –A. B o rovsky „Jesu bleibet meine Freude“ iš 147 osios Koncertokantatos.programos idėja – pristatyti Vilnių istoriniame kontekste nuo 17 a. ik i šių dienų. Muzikinę programą turiningai papildė įdomūs Aleksandros Žvirblytės pa sakojimai apie kompozitorius, jų kūrybą, sąsajas su Vilniumi.

VIRTUOZŲ POKALBYJE –ATRADIMŲ MUZIKA, SKIRTA VILNIUI

Projektą puikiai įvertino žymus Čiur lionio kūrybos tyrinėtojas prof. Vytautas Landsbergis, jis rekomendavo programą rodyti visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Da lis jos buvo atlikta bendrame koncerte su V. Landsbergiu Palangos kurhauze 2019 m. (transliavo LRT). Siekdami platesnės Čiurlionio muzikos sklaidos šalyje bei už sienyje, A. Žvirblytė ir P. Vyšniauskas 2020 metais įrašė albumą „Kosminis Čiurlionis“, išleido kompaktinį diską ir jį pristatė visuo menei. 2020–2021 m. su „Kosminiu Čiurlio niu“ galėjo susipažinti ir Vokietijos, Lenki jos, Latvijos melomanai. Petras Vyšniauskas ir Aleksandra Žvir blytė drauge yra sukūrę ir daugiau įdomių projektų. „Provokacijos“ buvo atliekamos duetu, taip pat ir su Klaipėdos kameriniu orkestru. Didelio susidomėjimo sulaukė ka lėdinės programos „Noёl à Paris“ (prancūzų muzikos programa), „Improvisations in the Candlelight“. 2021 metais sukurtos naujos ciklo „Dedikacijos“ programos – „Dedikaci ja Palangai“ (drauge su A. G otesmanu atlik ta Tarptautiniame M. K Čiur lionio muzikos festivalyje Palangoje), „Dedikacija Druski ninkams“.Naujausias menininkų projektas – roko fantazija „Čiurlionis REX“, kurią pagal kom pozitoriaus muziką sukūrė Jonas Jur kūnas. Premjera įvyko tarptautiniame M. K Čiur lionio muzikos festivalyje praėjusių metų lapkričio 11 d. Tikrą čiurlionišką misteriją Šv. Kotr ynos bažnyčioje įspūdingai kūrė Šv. Kr istoforo kamerinis orkestras, diriguo jamas M. Bar kausko, solistai P. Vyšniauskas, A. Žvirblytė, roko muzikantai R. S emeniu kas, T. Žukauskas, J. Lengvinas, „Robotic Folk“.Aleksandros Žvirblytės ir Petro Vyšniaus ko dueto koncertai – ne tik aukštojo scenos meno apraiška, jie turi ir didelę pažintinę vertę: beveik visada galima išgirsti naują ar retai atliekamą kūrinį, susipažinti su plačia muzikinių stilių panorama.

Muzikos barai / 63

šešėlius, įkūnytus saksofono ir fortepijono skambesyje.„Paslaptingai romantiškas ir kraupus yra miestas Vilnius, – rašė tarpukario Lietuvos intelektualas, dailės kritikas ir istorikas Mi kalojus Vorobjovas knygoje „Vilniaus me nas“. – „<...> jo išviršiniame tapybiškame žavesyje glūdi neišaiškinami mįslingi slėpi niai. Jame tarytum pasineriame į kažkokią legendą ar sapną, kur visa alsuoja praeiti mi, bet ne muziejine, o paslaptingai gyva. Taip, tai miestas, turįs istorinę atmintį ir gyvenąs ne vien plokščiu šios dienos gyve nimu; tai miestas, kur laikas yra daugialypis ir daugiamatis, nes praeitis čia yra įaugu si į dabartį. Ir kadangi mes sulig pirmuoju žvilgsniu pajuntame šios istorinės praei ties didybę, tai Vilnius niekuomet negalės pavirsti provincijos užkampio miestu, kaip nepavirto ligi šiol, nors jau ne kartą jį buvo mėginęs parblokšti toks likimas. Vilnius vi sada išlaikys savo amžinąją reikšmę tikro miesto ir tikros sostinės, pergyvenusios didelį istorinį kelią ir amžių tąsoje įgijusios neišdildomą dvasinio kilnumo atspaudą...“. Šiuos žodžius atliepė ir muzika, ir Kor nelijaus Jaroševičiaus vizualizacija pagal Petro Vyšniausko kruopščiai surinktas Vil niaus fotografijas. Todėl visa koncerto dva sia alsavo vaizdo tapybiškumu, turinio dva singumu, organiška vaizdo ir garso derme. P. Vyšniausko ir A. Žvirblytės kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo 2016 metais. Tuomet Lietuvos publikai pristatytas VšĮ „Klasika LT“, Aleksandros Žvirblytės, Petro Vyšniausko ir Olego Molokojedovo koncer tinis projektas „Kosminis Čiurlionis“ sulau kė didžiulio susidomėjimo ir puikių vertini mų. Projekto idėja – naujoviškas Čiurlionio kūrybos pateikimas amžininkų, taip pat jam įtaką dariusių kompozitorių kūrybos kontekste, sujungiant originalius kūrinius fortepijonui su improvizacijomis. Lietuvos scenose skambėjo kelios šio projekto ver sijos (saksofonas ir sintezatorius; fortepijo nas, saksofonas ir elektrinė gitara).

Ala BENDORAITIENĖ nuotraukosŠOPOSJono KRONIKA

Koncerto programoje buvo trijų skirtingais laikotarpiais kūrusių kompozitorių pavardės: Muzio Clementi (1752–1832), Gabrielio Fauré (1845–1924)

Scherzo Nr. 1 h moll, op. 20, –tarsi romantikų meno himnas. Atlikėjo interpretacija išsiskyrė labai profesionaliai ir brandžiai perteikta kūrinio forma. Pirmoji dalis pralėkė kaip užburiantis vėjo gūsis, vos stabtelėjus sus kambo romantiškai žavi viduri nės dalies melodija, kurią netru kus vėl pakeitė galingi protesto, pragariško šėlsmo garsai.

Scherzo Nr. 2 b moll, op. 31, dėl savo netradicinės struktū ros dažnai vadinamas Šopeniš kuoju scherzo . Tai muzika apie jausmų audras, meilę, džiaugs mą ir ašaras. Atlikėjo interpre tacija buvo iki smulkmenų ap galvota, visi niuansai ir išraiškos priemonės meistriškai supintos į bendrą nuostabios muzikos audinį. Šį kūrinį galima laikyti viso koncerto kulminacija.

minti maištinga dvasia. Aštrus, neramus kraštinių dalių skam bėjimas priešinamas su šviesia ir harmoninga vidurine dalimi. Jurgis Aleknavičius savo moks lo darbe analizuodamas Cho pino kūrybinį stilių pastebėjo, kad kiekviena tauta ir kiekviena mokykla šio genialaus kompo zitoriaus kūryboje gali rasti tai, kas jai artimiausia.

Muzikos barai / 64

SIELĄĮGARSAISFORTEPIJONO–KLAUSYTOJO

Jurgis yra keleto tarptautinių konkursų laureatas, koncertavo Lenkijoje, Latvijoje, Norvegi joje, Belgijoje, Italijoje, Rusijo je, Maltoje ir net Kinijoje. Šiuo metu pianistas užsiima peda gogine veikla Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konser vatorijoje, Nacionalinėje M. K. Čiur lionio menų mokykloje, Lietuvos mu zikos ir teatro akademijoje.

Fortepijonų salone „Orga num“ spalio 23 d. įvyko Jurgio Aleknavičiaus koncertas „Iš pi anisto gyvenimo“. Gana retai koncertuojantis jaunas pianis tas kaip visada, taip ir šį kartą žavėjo pasirinktu repertuaru, intrigavo ypač apgalvotomis, meistriškomis atliekamų kūri nių

Jurgisinterpretacijomis.Aleknavičius magistro laipsnį įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi Briuselio karališkojoje konser vatorijoje, studijavo E. Griego muzikos akademijoje Norvegi joje, 2015 m. Sankt Peterburgo valstybinėje N. R imskio Kor sakovo konservatorijoje baigė aspirantūros studijas. 2019 m. LMTA už tiriamąjį darbą „For tepijono mokyklos samprata, raida ir įtaka nūdienos atlikimo meno paradigmoms“ jam su teiktas meno daktaro laipsnis.

ir Fryderyko Chopino (1810–1849). Nejučia nusidriekė sąsa ja su pianisto tiriamuoju darbu apie fortepijono mokyklas, ku rios, jo nuomone, šiais laikais įkūnija tam tikrus atlikimo, technikos ir interpretacijos po žymius kaip paradigmas.

Scherzo Nr. 3 cis moll, op. 39, ir Nr. 4 E dur, op. 54, pasiž ymi paprastesne, labiau tradicine struktūra. Juose ne tokie ryškūs kontrastai, tačiau kur kas pla čiau išplėtotos temos. Atlikėjo interpretacijoje buvo gausu subtilių, elegantiškų niuansų, puikiai derančių su Chopino stilistika.Skambant nesibaigiančioms ovacijoms, bisui Jurgis atliko du etiudus – Moritzo Moszkows ki „Liepsneles“, Nr. 6, op 36, ir Aleksandro Skriabino Etiudą Nr. 12, op.

Nepamirštamas8. koncertas „Iš pianisto gyvenimo“ dar ilgai išliks atmintyje. Jurgio Alekna vičiaus muzikinis skonis, reper tuaras, atlikimo maniera, ge bėjimas įsiskverbti į klausytojo sielą – šiandien ne toks dažnas reiškinys. Jo koncertai, nors ir reti, visada sušildo, praturtina, giliai paliečia kiekvieną.

Ksenija KAZAKEVIČ

niais dramatiškais elementais. Atlikėjas tarsi mėgavosi fortepi jono technikos elementų gausa, padėjusia kurti ne šiaip sonatos, bet didelio koncerto įspūdį. An troji dalis Adagio (non troppo) e cantabile, con espressione nukėlė klausytoją į ramybės ir filosofinių apmąstymų erdves. Meistriškai atliekama, subtiliai skambanti tema užbūrė nuoširdžiu pozi tyvumu. Neįtikėtinas garso val dymas kuriant meninį paveikslą pasiekė kiekvieno klausytojo širdį. Trečioji dalis Presto, pasi žyminti subtilaus humoro ir di dingų akordų kaita, buvo atlikta virtuoziškai, stulbinamu tempu. Prancūzų kompozitorius Ga brielis Fauré, Camille´io Saint Saënso mokinys, – ryškus Paryžiaus mokyklos atstovas. Koncerte skambėjo noktiurnai Nr. 2 ir Nr. 3, op. 33. Noktiurnai, kaip ir barkarolės, laikomi ryš kiausiais Fauré fortepijoninės kūrybos pavyzdžiais. Kurdamas juos (iš viso parašė 21) kompo zitorius sekė Chopino, kuriuo visą gyvenimą žavėjosi, mode liu: ramios, lyrinės kraštinės da lys ir audringas centrinis epizo das. Fouré noktiurnai – lyrinės, dažniausiai aistringos pjesės su energingais, emocionaliais ele mentais.Noktiurnas Nr. 2 H dur, op. 33, prasideda labai švelniu an dantino espressivo , kuris kiek primena varpelių skambėjimą. Atlikėjas privertė publiką su klusti išgirdus lyg per vandenį ar debesis plaukiančius harmo nijos atšvaitus. Visi pasažai, me lodinės linijos buvo kuriamos tarsi impresionistinis paveiks las. Noktiurnas Nr. 3 As dur, op. 33, sinkopuotu ritmu nukelia į nostalgišką pasakų parką, vi durinės dalies tema dolcissimo suskamba kaip pliūpsnis švel nios, slepiamos aistros. Atlikėjo meistriškai valdoma besikei čianti harmonija vedė į subtiliai jautrią kodą. Įvairove stebino atlikėjo pasirinkta išraiškos priemoniųKoncertogausa.programoje maty damas visus keturis Frydery ko Chopino scherzo , supranti, kaip atlikėjas atsidavęs savo profesijai. Tai itin rimta muzi ka – užburianti, dramatiška, dažnai tragiška ir niūri, pasižy

KRONIKA

J. Aleknavičius savo darbe pastebėjo, kad XVIII a. klestint fortepijonų pramonei, kurios pagrindinės gamyklos susitelkė Londone, Paryžiuje ir Vienoje, dėl ten gaminamų fortepijonų mechanikos skirtumų kūrėsi skirtingos atlikimo metodikos, grindžiamos skirtingomis tradi cijomis. Apie koncerte skambė jusio Londono mokyklos įkūrė jo kompozitoriaus M. Clementi pedagogines nuostatas Jurgis rašo: „Šio muziko bei jo sekėjų atlikimo maniera pasižymėjo iš skirtine pirštų technika. <...> Tai buvo pasiekiama daug valan dų trunkančiomis pratybomis, „plaktukiniu principu“ besire miančia pedagogika. Grojimui buvo būdingas griežtas ritmas ir kontrastinga dinamika“ (13Atlikėjop.). pateikta Muzio Cle menti Sonata quasi Concerto Nr. 3 C dur, op. 33, interpretacija akivaizdžiai patvirtino tiriama jame darbe išsakytas mintis. Pirmoji dalis Allegro con spirito labai priminė Domenico Scarlat ti virtuoziškus pasažus, vietomis – žaismingas Mozarto intonaci jas su lyriniais, šiek tiek minori

– Gal prieš dešimtmetį pirmą kart ą Vilnių aplankiau per atos togas. Tada nesitikėjau, kad di riguosiu jūsų orkestrui. Netrukus Lenkijoje susitikome su maes tro Juozu Domarku. Jis stebėjo mano repeticijas ir koncertus, labai vertinau išsakytas pasta bas. (Ir vakar buvome susitikę, šiltai pasikalbėjome.) Tuomet buvau pakviestas diriguoti Lie tuvos nacionaliniam simfoni niam orkestrui, atlikome Adagio iš Gustavo Mahlerio Dešimtosios simfonijos, Maurice´o Ravelio Valsą ir Sergejaus Rachmanino vo Trečiąjį koncertą fortepijonui d-moll. J. Domarkas vėl klausėsi visų repeticijų ir koncertų.

G. Rosinni uvertiūrai nau jų spalvų suteikė netikėtas ir drąsus styginių saltando ir sul ponticello . Maestro ypatingą dėmesį skyrė kontrabosams, nes „styginių garso pradžia turi prasidėti kontrabosų gru pėje. Tik vėliau, po mažytės milisekundės, gali pasigirsti violončelės, altai, kitos stygi nių grupės ir pučiamieji. Jokiu būdu ne prieš kontrabosus, nes tuomet subyra visas didelis an samblis...“Prieškoncertą

Dabar Vilniuje lankausi ke tvirtą kartą. Man šis miestas –ypatinga, mistiška vieta. Gal dėl greta šviečiančių Aušros vartų, gal dėl Czesławo Miłoszo, gal dėl daugybės įvairiausių konfesijų bažnyčių ir tragiškos žydų tautos praeities. Esu sužavėtas šio mies to ypatingumo. Net neskaičius istorijos apie jį, miesto dvasia aiškiai juntama. Vilniaus baž nyčios nėra tokios grandiozinės kaip Lenkijoje, jos labai jaukios.

Na, o orkestras žavi imlumu ir gražiu kontaktu su dirigentu, šiltai priima pasiūlymus. Kartais kolektyvuose jaučiu orkestro ir dirigento „kovą“. Čia – harmoni ja ir tarpusavio supratimas.VitoldasRIMKUS

Kaune diri gentas rado keletą minučių po kalbiui.

gentas tarė: „Gerai, galbūt po sa vaitės pradėsi diriguoti.“ Tipiška vokiečių mokyklai – spektakliui dirigavau be repeticijų. Tiesa, orkestras ir dainininkai kūrinius išmanė puikiai. Paskui išvykau į Freiburgą, ten fortepijonu grojau R. Strausso „Rožės kavalierių“, kitus grandiozinius kūrinius. O pirmasis diriguotas spektaklis –Mozarto „Stebuklingoji fleita“ – ir vėl buvo be repeticijų... Vėliau karjerą tęsiau Detmol do operos teatre, ten buvau pirmasis dirigentas. Prabėgo reikšmingas 7–8 metų gyveni mo laikotarpis, kai be repeticijų diriguodavau labai daug su dėtingiausių spektaklių. Vėliau pradėjau eiti pirmojo dirigento pareigas Vysbadeno operoje, prieš tai laimėjęs antrąją premi ją Ženevos dirigentų konkurse. 1998–2003 m. dirigavau Berlyno Vokiečių operoje (Deuche Oper). Per pirmą repeticiją orkestro koncertmeisteris įspėjo: „Maes tro, nelaukite orkestro. Jis pagal mostą visada stipriai vėluoja.“ Tai didelių orkestrų specifika, ta čiau ypač ryški Berlyno operoje. Vėliau dėl asmeninių priežas čių atsidūriau Lenkijoje, ten pra dėjau diriguoti simfonijas. Klos tėsi puikūs santykiai su Gdansko filharmonija, dirigavau ir Kroku vos operoje. Kurį laiką vadovavau Šveicarijos jaunimo orkestrui. Tai labai talentingas, savo darbą mylintis kolektyvas. Dirigavau Gdanske, Varšuvoje, Šveicarijoje, pradėjau dėstyti. Mokymas teikė naujų patirčių, davė labai daug naudos ne tik studentams, bet ir man kaip Manau,dirigentui.kaddabar diriguoju per daug. Šiandien – Schubertas, rytoj – Šostakovičius, poryt – Ba chas ir, aišku, operos. Kartais su simastau, kad gyvenimas bėga labai greitai... Žinoma, muzika man – daugiau nei pirmoje vie toje, nors yra ir kitų dalykų. Šian dien diriguoju puikią muziką su geru orkestru, bet rūpi ir namuo se palikti darbai.

Repetuojant išryškėjo diri gento bendravimo su kolek tyvu kultūra, aiškus, subtilus muzikinis skonis, reiklumas sau ir orkestrui. K. Bumannas ne kartą pabrėžė atstovaujantis tipiškai vokiečių interpretacijos mokyklai, tačiau vokiškos mu zikos nemėgstantis. Jo nuomo

– Ne pirmą kartą lankotės Vilniuje. Kokius įspūdžius Jums palieka mūsų sostinė?

– Gal prisimintumėte savo mokytojus, dirigavimo autori tetus?

– Sunku kalbėti... Tiek daug įvykių pasaulyje, bet turime gro ti. Tai mūsų misija. Stebiu Vokie tijos poziciją, dirbdamas Lenki joje (mano žmona lenkė) matau ir šios šalies požiūrį. Visi laukia, kas bus toliau, nes padėtis ne prognozuojama.Esutipiškasvokiečių dirigen tas. Dirigavimo studijos prasi dėjo skambinimu fortepijonu, pirmieji egzaminai buvo ne tiek dirigavimas, kiek grojimas forte pijonu. Dabar mano dirigavimo klasėje studentams groja pia nistas. Po studijų pradėjau dirb ti mažo Vokietijos miesto Tryro operos teatre. Metus laiko tik grojau fortepijonu, nebuvo jokio dirigavimo. Skambinau Richardo Strausso „Salomę“, Giuseppe Ver di „Falstafą“... Tikrai sudėtingos partitūros. Po metų, praleistų prie fortepijono, vyriausiasis diri

Orkestras džiaugėsi galimy be atlikti klasikinę ir ankstyvąją romantinę muziką diriguojant puikiam jos atlikimo tradicijų žinovui K. Bumannui. Maestro atvežtose kiekvieno pulto na tose orkestro artistai rado daug remarkų, redakcinių pataisymų, tačiau jau pirmosios repeticijos pradžioje be sustojimų buvo pagrota visa Schuberto sim fonija! Toks metodas dirigen tui suteikia galimybę įvertinti orkestro pasirengimą, savo ruožtu muzikantai perpranta dirigentą, jo pasirinktą kūrinio atlikimo koncepciją, dirigavi mo savitumą, požiūrį į orkestro grupių ir solistų skambesį.

Mano buvusi žmona – smui kininkė. Ji ugdė supratimą apie grojimą styginiais instrumentais, ypatingą dėmesį skirdama garso formavimui, atvėrė man ausis ir mintis. Esu tikras vokietis, tačiau žaviuosi lenkų mąstytojų minti mis, ir tai daro didžiulę įtaką ne vien muzikiniam tobulėjimui. Čia, Lietuvoje, žmonės realybę suvokia vienaip, o vakaruose, Berlyne – visai kitaip. Šis suprati mas padeda suvokti muziką tarp natų ir eilučių. Šiandien man tai galbūt svarbiausias dalykas.

Prieš Vilniaus koncertą or kestro pokalbių programėlėje pasklido žinia apie agresoriaus užpultos Ukrainos palaikymą. Žaibiškai buvo pasirūpinta scenos vargonų apšvietimu Ukrainos vėliavos spalvomis, gautos Ukrainos himno natos, sukviesti jam atlikti reikalingi artistai. Salė Ukrainą pagerbė stovėdama. Pasiekė žinios apie transliaciją stebėjusių ukrainie čių padėkos ašaras...

KAIVAKARAIMUZIKOSSIMFONINĖSSUBUMANNU

– Mano pirmasis mokytojas pasižymėjo nepriekaištinga diri gavimo technika, tačiau, gaila, jis nebuvo labai geras meninin kas. Esu dirbęs su puikiu baritonu Dietrichu Fischeriu-Dieskau ir jo mokiniais, tačiau man tai buvo per anksti. Mokytojas – per daug didis, mokinys – per mažas...

Muzikos barai / 65

Kai Bumann

ne, austrų ir vokiečių muzika labai skiriasi.

Vasario 25 dieną Kauno fil harmonijoje ir 26 dieną Vil niaus filharmonijoje skambėjo Wolfgango Amadeaus Mozarto koncertas fortepijonui ir orkes trui Nr. 9 Es dur, K V271 („Jeu nehomme“), Franzo Schuberto simfonija Nr. 6 C dur, D 589, ir Gioacchino Rosinni uvertiūra iš operos „Italė Alžyre“. Juos atliko Lietuvos nacionalinis simfoni nis orkestras, solistas iš Kinijos Liaudies Respublikos Haiou Zhangas ir jau ne pirmą kartą mūsų orkestrui diriguojantis maestro Kai Bumannas.

„Atvykęs į irsubrendauLietuvąkaipmuzikantaskaipžmogus“ IŠ ARTI

Vincenzo De Martino:

Muzikos barai / 66 DOSIMBOLIŠKAIABIEMLIJOJE.JEŠALYSESIIMANESAVODEVINCENZOPIANISTASMARTINOPROFESIVEIKLAUŽDVIEJOSE–LIETUVOIRGIMTOJOJEITADUOKLĘJOMSATIDAVĖLABAI–2021M.IŠLEIKOMPAKTINĘPLOKŠTELĘ „LIE TUVOS IR ITALIJOS PORTRETAI“, KURIOJE ĮRAŠYTA LIETUVOS IR ITALIJOS KOMPOZI TORIŲVINCENZOMUZIKA.DE MARTINO 2021 M. LIETU VOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOJE ĮGIJO DAKTARO LAIPSNĮ. YRA DAUGYBĖS KONKURSŲ NUGALĖTOJAS IR PRIZININ KAS, TARP JŲ MINĖTINI „LISZTOFONIJA“ (VILNIUS, 2017, PIRMOJI VIETA), TARP TAUTINIS STASIO VAINIŪNO PIANISTŲ KONKURSAS (VILNIUS, 2018, FINALISTAS, PUBLIKOS SIMPATIJOS PRIZAS), VITTORIA CAFFA RIGHETTI AWARD (CORTEMILIA,

ciklai. Patirtis įrašų studijoje buvo visai maloni, pasijutau tarsi nauja me amplua. Socialiniais tinklais savo grojimo netransliuoju, nors studijuo jant doktorantūroje teko įrašyti keletą paskaitų-koncertų (toks buvo LMTA reikalavimas). Jei tektų rinktis, virtu alių transliacijų atsisakyčiau, nes man svarbus gyvas atlikimas, klausytojo ir atlikėjo santykis.

Finansiniu požiūriu per abu griežtus karantinus man sekėsi gana neblogai, nes dirbau chore ir buvau Lietuvos muzikos ir teatro akade mijos doktorantas. Tačiau kūrybine prasme šis laikas buvo gana tragiš kas – negalėjau atlikti savo rečita lio programos, ją pristačiau tik visai neseniai. Reikėjo surasti naujų būdų savo kūrybiškumui išreikšti. Vienas jų – įrašai. Karantino metu įrašiau savo pirmąjį CD „Lietuvos ir Italijos portretai“ (jį galima išgirsti ir „Spo tify“ platformoje). Albumą sudaro keturi italų ir lietuvių kompozitorių

Dar viena nauja patirtis buvo kon certai lauke, nestandartinėse vietose – Bernardinų sode, prie Liubarto tilto ir kitur. Žinoma, tokiose neįprasto se vietose visko nutinka, gali lyti ar pūsti vėjas, dėl to sunku kalbėti apie garso kokybę ir kitus niuansus, tačiau supratau, kad galima laisviau žiūrė

– Nuo 2017 m. esu choro „Vilnius“ koncertmeisteris, neseniai koncer tmeisteriu pradėjau dirbti ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Be to, daug koncertuoju, šiuo metu ruošiu naują programą –2022 m. įvairiuose Lietuvos miestuose pasirodysiu su scenos partnere vio lončelininke Žana Miniotaite.

– Kaip sekėsi dirbti pandemijos sąly gomis?

2018, PIRMOJI VIETA), TARPTAU TINIS ALDONOS DVARIONAITĖS PIANISTŲ KONKURSAS (ZARASAI, 2018, GRAND PRIX ), PREMIO SCAR LATTI (VILNIUS, 2020, ANTROJI VIETA).PIANISTĄ KALBINO IEVA KA NANAVIČIŪTĖ.

– Kokiais darbais šiuo metu užsiimate?

– Kodėl vertingos skirtingų pedagogų meistriškumo pamokos? Gal geriau būtų perimti vieno pedagogo mokyklą?

– Kodėl nusprendėte siekti daktaro laipsnio?

– Ją sudaro du italų ir du lietuvių kompozitorių ciklai: Giano Frances co Malipiero „Maschere che passa no“ (Praeinančios kaukės), Alfredo Casellos „A la maniere de...“ (Taip, kaip...), op. 17, Stasio Vainiūno „Aš tuonios nuotaikos fortepijonui“, op. 43, ir Anatolijaus Šenderovo „Čiur lionio eskizai“. Tai italo, gyvenančio Lietuvoje, albumas. Man patiko idėja įprasminti Lietuvoje įgytas žinias ir galimybė jai duoti ką nors unikalaus.

Mano darbo pavadinimas – „Pri mityvizmo XX a. muzikoje fortepijo nui interpretacija“, darbo vadovė –prof. dr. Lina Navickaitė-Martinelli. Pimityvizmas geriau žinomas vizua liųjų menų srityje, bet aš mėginau jo bruožų rasti tiek apskritai muzikoje, tiek kūriniuose fortepijonui. Tokios žinios pianistui naudingos ieškant naujų intepretacijos rakursų. Kalbant apie tokios muzikos autorius, galima išskirti Igorį Stravinskį, Bélą Bartóką, Alberto Ginasterą, Federico Mom pou, Manuelį de Fallą.

Labai gerbiu žmones, kuriems ypač sekasi vienoje srityje, bet man patinka skirtingi vaidmenys.

2011-aisiais, įstojau į Kal jario valstybinę G. P. Da Palestrinos konservatoriją, Marios Lucios Costos klasę. Ten išmokau laisviau žiūrėti į repertuaro pasirinkimą, gilintis į ki tas atlikimo sritis. M. L. Costa skatin davo koncertuoti, groti su kitais mu zikantais, kameriniais ansambliais.

ti į savo profesiją ir neapsiriboti vien koncertų salėmis.

– Turėti vieną pedagogą gerai, bet taip pat svarbu išgirsti skirtingų nuo monių.

– Prašyčiau plačiau pristatyti plokš telę „Lietuvos ir Italijos portretai“.

Kaip koncertuojantis pianistas daugiausia dėmesio skiriu XX am žiaus muzikai, jau esu susikūręs šio repertuaro atlikėjo įvaizdį. Pabrėž čiau, kad turiu galimybę koncertuoti dviejose šalyse ir Lietuvoje pristatyti itališką muziką, o Italijoje – lietuviš ką. Beje, Lietuvos publikai patinka itališka muzika, o Italijoje, atlikdamas Stasio Vainiūno ar Mikalojaus Kons tantino Čiurlionio kūrinius, taip pat sulaukiu daug teigiamų reakcijų.

– Kokią temą nagrinėjote savo moks lo darbe?

Muzikos barai / 68

– Kokias svarbiausias pamokas perėmėte iš savo pedagogų?

biu, kad ateina akimirka, kai norisi tik groti ir groti, nes pianistų reper tuaras gana sunkus. Vis dėlto kar tais pamirštame, kad svarbu ir kitaip pažvelgti į muziką, galvoti apie ją, domėtis dalykais, susijusiais būtent su ta muzika, kurią atliekame. Tad studijuojant doktorantūroje išryškė ja balansas tarp grojimo ir tiriamojo darbo, pastarasis suteikia galimybę į atlikimą pažiūrėti iš kitų perspekty vų. Šios studijos suteikia gilesnį atli kėjo darbo supratimą.

Man labiausiai patiko lietuvių pianistų meistriškumo kursai. Pirmas iš jų buvo Andrius Žlabys, ne tik ge ras, inspiruojantis pedagogas, bet ir žmogus. Grodamas su juo jaučiau, kad man viskas yra gerai, nors atvykus studijuoti į Lietuvą mano grojimo lygis buvo tik pusėtinas. Po A. Žlabio meis triškumo kursų pajutau, kad mano atlikimas smarkiai pagerėjo. Kitas pe dagogas – Gintaras Januševičius. Jame įžvelgiu sporto trenerio bruožų, jis la bai konkretus, žinantis, kaip, jo nuo mone, turi skambėti kūrinys. Trečioji – Mūza Rubackytė, puiki pedagogė ir labai autoritetinga asmenybė.

Iš pradžių Lietuvoje norėjau įgy ti magistro laipsnį. Atvykau iš gražios vietos – Sardinijos, tačiau tiek muzi kų rengimui, tiek koncertinei veiklai ten stinga profesionalumo. Vėliau supratau, kad man neužtenka dvejų metų magistrantūros studijų, todėl nusprendžiau siekti daktaro laipsnio. Lankiau paskaitas, dalyvavau konfe rencijose ir konkursuose. Tiriamasis darbas sekėsi neblogai, nors muziko loginiuose dalykuose dar jaučiuosi kaip mėgėjas. Vis dėlto, kiek leidžia pandemija, vėl koncentruojuosi į gro jimą, tad tyrėjo pusė lieka nuošalyje.

– Manau, kad domėjimasis naujais kūriniais.

– Kuris vaidmuo Jums mielesnis: kon certuojančio pianisto, pedagogo, kon certmeisterio ar mokslininko?

– Mano pirmoji mokytoja buvo Elisabetta Steri. Pas ją privačiai pra dėjau mokytis, kai man buvo šešeri. Pamokos nebuvo aukšto lygio, bet ji iš karto suprato, kad esu gabus ir nie

Kalbant apie akompaniatoriaus veiklą, sakyčiau, kad atlieku kore petitoriaus funkciją, nes choras „Vil nius“ dažniausiai koncertuoja su orkestru arba a cappella . Šis darbas leidžia tobulinti savo meistriškumą, nes jam reikalingas greitas mąstymas ir reakcija į įvairias situacijas. Tai vė liau padeda ruošiant solo arba kame rines koncertines programas, kadangi jas labai greitai išmokstu ir daugiau laiko galiu skirti interpretacijos tobu linimui. Ir, žinoma, dirbant su voka listais labai praverčia mano gimtoji italų kalba. Tad noriu pasakyti, kad skirtingose veiklose visada bandau rasti savo stipriąją pusę.

– O kokia Jūsų stiprioji pusė?

kada manęs nevertė pasilikti mokytis pas ją, nuoširdžiai sakė: kai atsiras galimybė, tęsti mokslų turėsiu išva žiuoti kur nors kitur. Iš jos išmokau, kad tiek geras pedagogas, tiek muzi kantas turi būti ne tik profesionalas, bet ir geras žmogus, gebantis kurti atvirus ir nuoširdžius santykius su savo muzikine aplinka. Tą tikrai ban dauVėliau,daryti.

– Kuo doktorantūros studijos nau dingos koncertuojančiam pianistui?

IŠ ARTI

2017 m. atvykęs į Lietuvos muzi kos ir teatro akademiją, turėjau ma žai žinių, bet didžiulį norą mokytis, tai man padėjo neprarasti entuziaz mo. Atrodė, kad Sardinijoje mokslas buvo tarsi žaidimas, o pradėjęs stu dijuoti prof. Jurgio Karnavičiaus kla sėje ėmiau geriau suprasti, ką reiškia technika, interpretacija, spalvų ieš kojimas, muzikos suvokimas. Taigi apibendrindamas sakyčiau, kad man kiek nepasisekė, nes gimiau Sardini joje – dėl tenykščio muzikos atlikimo lygio, tačiau atvykęs į Lietuvą subren dau kaip muzikantas ir kaip žmogus. – Dažnai lankote meistriškumo kursus. Kokios pamokos ir kokie pedagogai labiausiai įsiminė?

Galiu pasakyti, kad pianistui la bai naudingas buvimas akademinėje bendruomenėje, paskaitos, galimybė groti auditorijose. Tai padeda ruoš ti programas, kurias vėliau galima atlikti koncertuose ar konkursuose. Kalbėdamas iš tyrėjo pozicijos, paste

Galbūt. Grodamas jaučiu atsako mybę, nesvarbu, ar manęs pasiklau syti atėję žmonės už tai moka pini gus. Juos reikia gerbti, jie turi jaustis patogiai ir jiems turi būti liūdna, kai koncertas baigiasi.

– Koks Jūsų repertuaras, kokie kom pozitoriai artimiausi?

Nežinau. Norėčiau grįžti į Italiją, bet ten prastos galimybės. Lietuvoje aš jau turiu susikūręs šiokį tokį vardą, atidaviau šiai šaliai daug laiko, užmez giau daug ryšių, tad tikriausiai kol kas liksiu čia. Bet niekada negali žinoti, kokios galimybės atsivers ateityje.

– Kokios Jūsų kaip pianisto savybės lemia sėkmę konkursuose?

Noriu juos sudominti ne tik savo grojimu, bet ir pasakojimais apie kū rinius. Pastebėjau, kad tai žmonėms labai patinka. Žinoma, jiems patinka manęs klausytis ir dėl to, kad esu už sienietis, kalbantis lietuviškai. Kartais jiems įdomiau klausytis, ką sakau, o ne kaip groju.

Ne. Manau, kad meistriškumo pamokas turėtų vesti žymus pianis tas, įgijęs daug ne tik pedagoginės, bet ir koncertinės patirties. Tik pianistas, kuris į kūrinio atlikimą gilinosi dvide šimt, trisdešimt ar daugiau metų, gali perteikti savo meistrystę. Kol kas to kios didelės patirties neturiu.

Pačiam save įvertinti sunku. Ne vieno konkurso žiuri man yra sakiusi, kad scenoje aš tiesiog linksminuosi. Tai ir minusas, ir pliusas. Linksmini masis šiek tiek trukdo, nes kai kam atrodo, kad nerimtai žiūriu į grojimą, kad jam stinga herojiškumo, ypač at liekant romantinę muziką. Tikriausiai dėl to man labiausiai tinka dvidešim tojo amžiaus muzika: joje mažai ka nonų, galima labiau išreikšti save. Vis dėlto daug žiuri narių tai vertino kaip pliusą, girdėjau, kad jiems pati ko. Nors mėgstu scenoje linksmintis, ruošdamas kūrinius įdedu daug dar bo, stengiuosi juos atlikti kokybiškai.

– Turbūt jau ne kartą esate klaustas apie Lietuvos ir Italijos muzikinių kultū rų panašumus ir skirtumus...

– Kokiai fortepijono mokyklai pri skirtumėte save?

rašė daugiau instrumentinės muzikos. Daug žmonių čia mėgėjiškai groja ins trumentais, tėvai leidžia vaikus į muzi kos mokyklą tiesiog tam, kad jie, nors ir neprofesionaliai, išmoktų groti bent vienu instrumentu.

– Esate daugybės konkursų laurea tas. Ką Jums reiškia šie laimėjimai?

Atvykau studijuoti pagal „Era smus“ mainų programą. Pasilikau, nes supratau, kad čia galėsiu tobulėti. Vėliau atsirado ir darbų, kuriuos vis dar turiu, ir koncertų su scenos par tneriais. Lietuvoje iš pradžių mane ti krai nustebino bendradarbiavimo ga limybės. Man patinka, kad dažnai kas nors pasiūlo koncertuoti arba pats ga liu nesunkiai rasti žmonių, su kuriais įgyvendinu savo kūrybines idėjas.

– Ar pats vedate meistriškumo pamo kas?

Koncertuoti tenka mažai, ypač paskutiniais metais dėl pandemijos. Dažniausiai į Italiją važiuoju vasarą atostogauti. Tačiau kvietimų atvykti niekada neatsisakau, kartais koncer tuoju ir atostogų metu.

Dalyvavimas konkursuose sutei kia daug galimybių, po jų esi dažniau kviečiamas koncertuoti. Tiesą sakant, aš vėliau pradėjau profesionaliai gro ti ir dalyvauti konkursuose, todėl ir mano požiūris į juos yra kitoks negu jaunų atlikėjų. Dalyvaudamas kon kursuose aš tiesiog noriu suprasti, ar tikrai galiu groti tam tikru lygiu. Kai 2018 m. Tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų konkurse patekau į finalą, supratau, kad noriu išbandyti save, tiesiog suprasti, koks yra ir koks gali būti mano potencialas, nes iki tol buvo nelabai aišku. Nors konkurse neužėmiau prizinės vietos, tačiau lai mėjau publikos simpatijos prizą. Tai man buvo labai svarbu, nes pajutau, kad galiu patikti publikai. Aktyviai reiškiuosi socialiniuose tinkluose, ir žmonėms tai patinka. Jie mane mato ne tik kaip menininką, bet ir kaip pa prastą žmogų, kuris nori bendrauti.

– Papasakokite, kaip atradote Lietu vą ir kas skatina joje pasilikti?

Muzikos barai / 69

– Gal esate perfekcionistas?

Dalyvaudamas konkursuose esu grojęs daug įvairių kūrinių. Manau, kad konkursai atlikėjo karjerai yra svarbūs ir dėl plečiamo repertuaro. Tai leidžia suprasti, kokia muzika ar timiausia. Man tokia tapo XX a. muzi ka, ką liudija ir mano tyrimų tema. Vis dėlto nesinori pamiršti ir kitų epochų. Su violončelininke Žana Miniotaite ruošiame klasikinį ir romantinį reper tuarą, Lied ir romansų ciklus.

Atsakymo neturiu. Italijoje forte pijono mokykla neegzistuoja, nes tie, kurie nori gerai groti, išvažiuoja. Aš skambinti pradėjau tarytum žaisda mas, tik vėliau prasidėjo profesiona lios studijos. Turbūt žmogui svarbu suprasti, kad dėl tam tikrų priežasčių jis daug ko nežino ir todėl jam verta labai atidžiai klausytis pedagogų pa tarimų, nors pats labai gerai suvokia, ko nori iš muzikos, koks yra jo mu zikinis skonis. Aš visada žinodavau, kad man kažko trūksta. Tad turbūt ir esu tas žmogus, kuris viską suprato ir tiesiog intensyviai dirbo, klausė nuo širdžių patarimų.

– Ar dažnai vykstate į Italiją ar kitas užsienio šalis koncertuoti?

Italijoje vis dar dominuoja ope ra, instrumentinės muzikos koncertų rengiama mažokai. Be abejo, į Italiją atvyksta žymių atlikėjų, bet koncertų tikrai mažiau nei Lietuvoje. Sakyčiau, kad Lietuvos muzikinis gyvenimas la bai turtingas: nuolatos skamba chori nė, instrumentinė muzika, labai daug šiuolaikinės muzikos koncertų. Kartais net sunku pasirinkti, į kokį koncertą eiti. Galbūt Lietuvoje mažiau dėmesio skiriama operai, kiek man žinoma, nuo pat Lietuvos profesionaliosios muzi kos pradžios lietuvių kompozitoriai

– Kur matote save ateityje?

– Dėkoju už pokalbį. n

programas, tarp jų ir netikėtai ori ginalias Vainiūno kūrinių interpreta cijas. Prisilietus talentingiems įvairių tautų atstovams, Vainiūno kūryba konkurse sužėrėjo naujomis spalvo mis. Galima teigti, kad IX konkurse ryškiai atsiskleidė rimtas atlikėjų po žiūris į Stasio Vainiūno kūrybą, kuris, tikėtina, kilo iš jų susidomėjimo visa lietuviška muzikine kultūra. Reikia pripažinti, kad kai kurios interpreta cijos buvo labai meniškos, todėl su daro prielaidas tolesnei tarptautinei Vainiūno kūrybos sklaidai ir mūsų kultūrosToliaupripažinimui.pateikiamos IX Stasio Vai niūno pianistų ir kamerinių ansam blių konkurso organizatorių, vertini mo komisijų narių mintys.

IX

konkursasStasiotarptautinisVainiūno

Petras KUNCA

informuoti, sudominti pianistus ir kamerinės muzikos atlikėjus iš Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos. Neįtikėtina, bet paraiškas pateikė ir atrankos ture dalyvavo 20 pianistų ir 30 kamerinių ansamblių. Tai, kad po atrankos I ture liko tik 10 pianistų ir 19 ansamblių, nesumenki no renginio prasmės: šie skaičiai yra reikšmingi prisimenant tarptautinę padėtį ir įvykius, ribojusius dalyvių atvykimo galimybes.

Šių metų konkurse dėmesį pir miausia atkreipė išaugusi koncertinė jaunų atlikėjų patirtis, abejonių neke lianti jų meninė branda, solidžių pro gramų atlikimo kokybė ir, kas ypač vertinga, daug gerai išstudijuotų ir paruoštų atlikti Vainiūno kūrinių. Tu

Muzikos barai / 70

K

ovo pabaigoje prasidėjus IX tarp tautiniam Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursui pa saulio visuomenę slėgė besitęsianti pandemija, liepsnojantis karas Ukrai noje, stipriai kintantis socialinis gyve nimas. Pasiruošimas konkursui buvo pakibęs ore, organizatoriams kilo ne ramių minčių apie galimą renginio datų nukėlimą. Tai, kad tokiomis ne lengvomis aplinkybėmis konkursas įvyko, galėtume pavadinti tiesiog ste buklu, atsitikusiu dėl viso būrio jį ren gusių atkaklių, kultūrai pasišventusių žmonių veiklos. Manau, tam pagrindą sudarė ir valstybės kultūros politika, tų dramatiškų išbandymų metu pa dėjusi išlaikyti stabilią kultūros raidą, principingai vykdyti įsipareigojimai remti Lietuvoje rengiamus tarptauti nius profesionalaus meno konkursus. S. Vainiūno konkursas iš esmės yra du vienu metu vykstantys skir tingų žanrų tarptautiniai renginiai, kiekvienas su savo programa ir atski romis vertinimo komisijomis (kame

KONKURSAI

Kiekvienas tarptautinis konkursas, kuriame minima Lietuva ir mūsų kū rėjų vardai, yra viena iš priemonių lietuviškai kultūrinei žiniai skleisti pasaulyje ir pačioje Lietuvoje. Kaip gražų pavyzdį norėčiau paminėti šio konkurso atidarymo koncertą, kuria me ankstesnio S. Vainiūno konk urso diplomantas italų pianistas Vincenzo De Martino atliko šio kompozitoriaus Ketvirtą koncertą fortepijonui su Vil niaus universiteto kameriniu orkes tru. Vienas iš pianistų žiuri narių,

Aptardami tarpukario tarptauti nius lietuvių kultūros ryšius, nepa mirštame S. Vainiūno asmenybės. Tai jis, studijuodamas Rygoje kartu su kitais lietuvių menininkais, plėtojo lietuvių ir latvių kūrėjų ryšius, buvo pirmasis lietuvių atstovas Europos konkursuose, plėtė lietuvių ir latvių muzikų kontaktus su Austrijos meni ninkais, Vienos muzikos akademija. Šiandien Lietuvoje tęsiame Vainiūno puoselėtas tradicijas rengdami jo var du pavadintus konkursus, stiprinda mi LMTA ir Austrijos muzikos uni versitetų – Vienos, Zalcburgo, Graco – bendradarbiavimą. S. Vainiūno konkursas pasiekė platų pripažinimą, tapo „Alink-Argerich Foundation“ nariu.Šiandieninius mūsų meninius ry šius savo laiške mini prof. Avedisas Kouyoumdjianas (Kujumdžianas), 6-ojo Ludwigo van Beethoveno pia nistų konkurso Vienoje nugalėtojas, dabartinis Vienos muzikos ir scenos menų universiteto Instrumentinės muzikos fakulteto dekanas, vienas iš universiteto Josepho Haydno ka merinės muzikos instituto ir Tarp tautinio Josepho Haydno kamerinės muzikos konkurso įkūrėjų, Belgijos muzikos instituto „Chapelle Musica le Reine Élisabeth“ profesorius. 2006 m. jis buvo pakviestas vadovauti V tarptautinio Stasio Vainiūno pianis tų ir kamerinių ansamblių konkurso abiem vertinimo komisijoms, kituose vadovavo kamerinių ansamblių žiuri. Pas mus jis yra vertinamas ir kaip Eu ropos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) dėstytojas, globojantis ir lie tuvių studentus.

Profesoriaus studentai ir absol ventai sėkmingai dalyvavo šių metų S. Vainiūno konkurse: čekų „Trio Bohémo“ laimėjo I premiją, specialų pizą už geriausią Vainiūno kūrinio atlikimą ir koncertinį prizą; „Cuore Piano Trio“ iš Lenkijos buvo įvertin tas asmeniniu prof. A. Vainiūnaitės prizu.

LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėjas, S. Vainiūno konkurso organi

Mane apima pasididžiavimo jaus mas prisiminus, kad nuo 2006 m. esu nuolat susijęs su šiuo konkursu, ma čiau teigiamus jo žingsnius ir galėjau prisidėti prie jo tolesnės raidos. Man atrodo, kad per šį laikotarpį konkur sas visiškai įsitvirtino tarptautinėje arenoje ir tapo ypač svarbiu Baltijos šalių kamerinės muzikos įvykiu. Tokio pobūdžio renginiai, apskritai kaip ir kiekviena tautas per meną vienijanti idėja, turėtų būti visur ir visada propa guojami, ypač šiandieniniais painiais laikais, siekiant paskatinti taikaus tautų sambūvio supratimą ir pagarbą skirtingų kultūrų įvairovei. Linkiu, kad Tarptautinis S. Vainiūno konk ursas gyvuotų ilgus metus ir tikiuosi, kad kitame konkurse vėl galėsime ben dradarbiauti. Dėkoju visiems už pasi tikėjimą ir nuoširdžią draugystę.

Rašau pirmiausia norėdamas iš reikšti asmeninę padėką visiems jums, mano kolegoms, už sėkmingą 9 ojo tarptautinio Vainiūno konkurso įgyvendinimą. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems organizatoriams. Labai apgailestauju, kad šiais metais dėl ligos galėjau tik iš tolo domėtis varžybų eiga.

Tarptautinių kultūros projektų cen tro vadovas Eugenijus Butvydas :

Programos požiūriu konkursas iš skirtinis tuo, kad jame atliekama dau giausia XX ir XXI amžiaus muzika ir, be abejo, daug Vainiūno kūrinių, nes jo kūrybos sklaida yra vienas svarbiau sių konkurso tikslų.

Simonas Miknius

Jonas Šopa

Mes kuriame ir tobuliname speciali zuotą profesionalių muzikinių konkur sų organizavimo programą „artistDB“, ji padeda visuose etapuose. Vainiūno konkurse susiduriame su nestandar tine užduotimi, kai konkurso dalyvis yra kamerinis ansamblis, susidedantis iš kelių atlikėjų. Ši kategorija mūsų programai buvo iššūkis, bet su juo sė kmingai tvarkėmės įdiegdami keletą naujovių ir patobulinimų. Sulaukiame įvairių sudėčių ansamblių, todėl ini cijavome transkripcijų ir aranžuočių su kitokiais instrumentais atsiradimą, taip praplėsdami kamerinių žanrų programą. Verta paminėti ir detalę, kurios nėra kituose konkursuose, –pagalbininko, natų vartytojo, poreikį.

Profesorius Avedisas Kouyoumdjia nas tokiais žodžiais kreipėsi į šių metų konkurso vertinimo komisiją:

Cason Kang

C. Sanecki, pasibaigus renginiui sakė, kad jam kilo idėja panašų konkursą organizuoti Lodzėje, kur jis pats ir jo mokiniai atliktų Vainiūno kūrinius.

Organizuodami šį konkursą visada sulaukiame didelio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono ir Ka merinio ansamblio katedrų dėmesio, taip pat abiejų maestro S. Vainiūno dukrų profesorių Audronės ir Birutės Vainiūnaičių pagalbos. Tai leidžia kar tu su visu organizaciniu komitetu re alizuoti naujas idėjas siekiant ansam blinių žanrų įvairovės ir dar platesnės Vainiūno kūrybinio palikimo sklaidos.

Visų pirma noriu pasveikinti kon kurso organizatorius su sėkme: kon kursas buvo ypatingas interpretacijų lygiu, dalyvių skaičiumi ir geografinės dimensijos plėtra. Apie S. Vainiūno konkursą šiandien kalbame kaip apie

Tai, kad LMTA 2007 m. tapo Eu ropos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) nare, šiandien teigiamai veikia akademijos katedrų tarptautinius renginius, dėstytojų ir studentų kūrybinius ryšius. Ypač akivaizdi buvo ECMTA parama šiais metais, informuojant ir kviečiant atli kėjus dalyvauti S. Vainiūno konkurso kamerinių ansamblių kategorijoje.

KONKURSAI

Antrą kartą konkurso vertinimo komisijoje dirbusi ECMTA valdybos pirmininkė, Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorė Marje Lohuaru taip įvertino renginį:

Lietuvių ansambliai buvo labai so lidaus lygio. Norėčiau išskirti „Meta Piano Trio“, neseniai pelniusio III pre miją Pirmame fortepijoninių kameri nių ansamblių konkurse Taline, „Duo Silenzio“, Ivanovaitės ir Anderssono duetoYpačpasirodymus.norėčiaupabrėžti labai gerą konkurso organizavimą. Atlikėjai var žybose patiria didelę įtampą, todėl sklandus organizavimas ir geranoriš kas požiūris yra būtini konkurso sė kmei.Sumaniai organizuojamuose Čiur lionio, Vainiū no, susijusiopatNoreikos,Dvariono,taipsuLietuvaHei

Elžbieta Liepa Dvarionaitė

Dalyvavo gausus būrys lietuvių –pasirodė trys lietuviški ansambliai, buvo ir muzikantų, savo kūrybinį kelią pradėjusių Lietuvoje, o šiuo metu gy venančių kitose Europos šalyse ir su būrusių kamerinius ansamblius. Taip pat labai džiaugiuosi, kad nuskam bėjus paskutinėms perklausoms, ne tenka girtis vien tik ansamblių gausa – konkurso dalyvių meninė branda, interpretacijų įvairovė ir atlikimo ko kybė buvo labai aukšto lygio. Pavyz džiui, mūsų konkurso nugalėtojai –„Trio Bohémo“ – Veimare buvo antri (I vieta neskirta). Šis faktas dar kartą patvirtina IX tarptautinio S. Vainiūno kamerinių ansamblių konkurso lygį, svarbą ir aktualumą.

Ji nebuvo optimistiška. Dažniausiai pradedant rengti meno ir kultūros renginį, organizatoriai išgirsta: pini gų nėra. Arba kiek švelniau – jeigu ko nors nepadarysime ir situacija nege rės, pinigų gali nebūti. Šį sykį (iš)liki mo leitmotyvas taip pat suskambo, bet jis paskatino veikti. Kamerinių an samblių konkurso organizatoriai buvo paraginti ieškoti galimybių padaryti renginį patrauklesnį, kad pritrauktų daugiau dalyvių. Kibome į darbus: aranžavus S. Vainiūno S onatą smuikui ir fortepijonui (aranžuotės autorius Rimantas Armonas), duetų kategori joje galėjo varžytis ir violončelės bei fortepijono duetai. Kompozitoriaus klasikinės sudėties fortepijoninį trio pritaikius fortepijonui ir pučiamie siems (fleitai ar obojui ir klarnetui; aranžuotės autoriai Caroline Savic kienė ir Rimvydas Savickas), išsiplėtė ir trio kategorijos dalyvių spektras. Ir nors šiame konkurse pūtikai dar ne dalyvavo, tačiau tokia galimybė jau numatyta ateinančiame konkurse.

Veimare (Vokietijoje) startavusį IX tarptautinį Josepho Joachimo kame rinės muzikos konkursą.

Optimizmo nepridėjo ir prieš dve jus metus prasidėjusi koronaviruso ataka. Artėjant konkursui nebuvome tikri, ar dalyviai ir komisijos nariai ga lės atvykti, o apie virtualų varžymąsi galvoti nesinorėjo. Tačiau, nepaisant vis dar nesibaigiančios pandemijos ir prasidėjusio karo Ukrainoje, atvykti į konkursą pareiškė norą gausus būrys kamerinės muzikos atlikėjų iš 21 ša lies. Tai iš tiesų džiuginantis skaičius, mūsiškis konkursas dalyvių gausa ir geografija pralenkė balandžio 4 d.

rimtas tarptautines mūsų Baltijos re gione rengiamas varžybas. Nors da lyvių pasiruošimas buvo skirtingas, tačiau bendras lygis – labai aukštas. Ypač pasižymėjo ansambliai, jau tu rintys tarptautinių konkursų patirtį, pavyzdžiui, „Trio Bohémo“, tačiau ir prancūzų „Duo Arborescence“ pa sirodymas taip pat buvo unikalus ir įtikinamas. „De Beauvoir Piano Trio“ iš Londono pademonstravo savitą interpretaciją ir specifinį repertuarą. Šis konkursas suteikė įkvepiančios in formacijos apie naujų interpretacijų kryptis, praturtino mūsų regiono ka merinės muzikos kultūrą.

zacinio komiteto narys ir kamerinių an samblių vertinimo komisijos pirminin kas profesorius Rimantas Armonas :

Jonas Šopa nuotraukosMIKULĖNOMindaugo

nuotraukosOrganizatorių

Konkursui tapus istorija, nurimus emocijoms ir nuslūgus įspūdžių karš čiui, džiaugiantis rezultatais, norisi prisiminti pasirengimo pradžią.

Simonas Poška

Nepamiršdami, kad Stasys Vainiū nas gimė, augo, mokėsi ir studijavo Rygoje, konkurso organizatoriai vi suomet į vertinimo komisijas kviečia latvių atlikėjų ir pedagogų.

tovavimu. Gaila, kad dėl pandemijos Latvijos atlikėjai negalėjo atvykti.

Tėvas irgi jaustųsi laimingas būda mas kartu, klausydamas jaunų žmo nių, susirinkusių iš tolimiausių pasau lio kampelių, puikiausio savo muzikos atlikimo.

fetzo konkursuose jaunieji atlikėjai ne tik patys susipažįsta su lietuviška muzika, bet ir pristato ją platesniam pasauliui. Kamerinių ansamblių kon kursų, palyginti su milžinišku pianis tų varžybų skaičiumi (apie 900), nėra tiek daug, tačiau jie populiarėja ir lau reatams atsiveria platesnės galimybės koncertuoti pasaulio salėse. Kameri nė muzika – pati jautriausia muzikos rūšis, tai tarsi atlikėjų pokalbis, atlikė jų ir klausytojų abipusio muzikinio (ir ne tik jo) supratimo pagrindas.

Galiu pasidžiaugti aukštu jaunų jų muzikantų profesiniu ir meniniu lygiu, jų giliu domėjimusi komisijos nuomonėmis ir vertinimais. Tą patį galiu pasakyti ir apie savo kolegas žiuri narius. Jų vertinimai buvo nea bejotinai profesionalūs, kompeten tingi,Savoobjektyvūs.praktikoje pirmą kartą susipa žinau su organizatorių pasiūlyta šio konkurso atlikėjų vertinimo sistema. Ji pasirodė originali ir objektyvi.

Muzikos barai / 73

Labai džiaugiuosi gausiu dalyvių skaičiumi ir plačiu tarptautiniu ats

Patraukli buvo ir tarptautinė kon kurso kryptis: tiek atlikėjai, tiek žiuri nariai sudarė platų dalyvaujančių ša lių ratą. Manau, verta toliau stiprinti ir plėtoti Europos, ir ypač Baltijos šalių, kultūrinį bendradarbiavimą. Lietuva šioje srityje jau žingsniu lenkia Latvi ją. Tikiuosi, kad Lietuvos valstybė ir toliau skatins S. Vainiūno konk ursus, kad jie bus tęsiami kaip pažangūs tarptautinio atgarsio sulaukę rengi niai.“

Tėvas jaustųsi laimingas būdamas kartu.Manau, kad šis tarptautinis įvykis buvo jaudinantis ir išskirtinai reikš mingas – tiek aukščiausiu profesiniu, tiek dvasiniu lygiu. Atrodo tiesiog neįtikėtina, kad pavyko surengti kon kursą lyg taurią muzikos šventę tokiu

Šių metų kamerinių ansamblių žiuri dalyvavo Latvijos Jāzepo Vīto lo muzikos akademijos alto klasės profesorius, Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro altų grupės kon certmeisteris Arigo Štrāls . Laiške or ganizatoriams jis rašė:

Smuikininkė, konkurso organiza cinės grupės ir kamerinių ansamblių vertinimo komisijos narė profesorė Audronė Vainiūnaitė:

Groja IX tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų konkurso laureatė Elžbieta Liepa Dvarionaitė

IX Stasio Vainiūno pianistų ir ka merinių ansamblių konkursas baigėsi balandžio 2 d., minint 113-ąsias kom pozitoriaus ir pianisto gimimo meti nes. Dešimtasis konkursas numato mas 2026 m. n

Dėkoju už man suteiktą garbę ir kvietimą dalyvauti S. Vainiūno kon kurso žiuri darbe. Tai buvo nuostabi ir įspūdinga savaitė. Labai vertinu tobu lą organizatorių darbą, atliekamą su meile. Esu įsitikinęs – buvo investuo ta milžiniška energija, kad tokiomis sudėtingomis pasaulio aplinkybėmis būtų realizuotas šis projektas. Buvo sudarytos visos sąlygos, kad žiuri ga lėtų sklandžiai atlikti savo pareigas.

siaubingu pasauliui karo ir nužmo gėjimo laiku. Konkursu susidomėjo ansambliai iš viso pasaulio: Austrijos, Estijos, Rumunijos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Ispanijos, Kinijos, Taivano, Kanados, Malaizijos, Junginės Kara lystės, Prancūzijos, Japonijos, Lietu vos ir Būtinakt. pasakyti, kad buvo įdomu klausytis daug skirtingų ir įtikinamų kūrinių interpretacijų. Daugelis an samblių jau turėjo koncertinės patir ties, tad jų dalyvavimas labai pakėlė šio konkurso meninį lygį. Muzika skel bė dvasinį gėrį ir jo kovą prieš visišką siaubą – nesuprantamas protui žudy nes, sadizmą Ukrainoje, košmarišką veidmainiavimą, ji siuntė gėrio žinią pasauliui. Būtent tai ir buvo svarbiau sia šiame renginyje.

APIE STASIO VAINIŪNO DALYVAVIMĄ 1933 M. VIENOS PIANISTŲ KONKURSE

Stasys Vainiūnas televizijos studijoje

Muzikos barai / 74

1933 m. Stasys Vainiūnas dalyvavo dainininkų ir pianistų konkurse Vienoje ir tapo pirmuoju lietuviu, pelniusiu tarptautinio konkurso apdovanojimą. Šis laimėjimas Vainiūnui atvėrė platesnių europinių ryšių galimybes, subran dino mintį inicijuoti pianistų konkursus Lietuvoje.

Nors kai kurie Orandi minimi faktai reikalauja patikslinimo, vis dėlto šiandien mums svarbu turėti liudijimą, kad jaunasis Sta sys Vainiūnas, dalyvaudamas Vienos konkurse, buvo pastebėtas ir priimtas į puikių to meto pianistų ratą. Konkurso dalyvių kon certai buvo tiesiogiai transliuojami per Vienos radiją, tad klausy tojų auditorija buvo plati. Tarp S. Vainiūno skambinimo vertintojų buvo įžymieji pianistai Alfredas Cortot, Wilhelmas Backhausas, taip pat ir būsimi S. Vainiūno mokytojai Vienos muzikos akade mijoje (1935–1936 m.) Eduardas Steuermannas, Emilis von Saueris.

Kai S. Vainiūnas atvyko į Vieną tęsti fortepijono studijų, jis vėl buvo pakviestas dalyvauti tame pačiame pianistų konkurse, tačiau apsisprendė pasiūlymo nepriimti. Kelionės įvykius, tuometes nuo taikas ir studijas S. Vainiūnas aprašė laiškuose savo artimiesiems, dienoraštyje, taip pat straipsnyje „Menininkų širdis – Viena“. 3

Petras KUNCA

1 Prieiga internetu: musicologytoday.ro/30/MT30studiesOrendi.pdf 2 Gaudrimas, Yu.K/1970–1979, StasisAndriausVainiunas in The Great Soviet Encyclopedia (3rd edition). http:// encyclopedia2.thefreedictionary.com/Stasis+Andriaus+Vainiunas, accessed on January 2018. 3 Žr. O. Narbutienės monografiją „Stasys Vainiūnas...“.

Apie Vainiūną Ona Narbutienė parašė monografiją „Stasys Vainiūnas. Kūrybinės veiklos apžvalga. Dienoraš čio puslapiai ir laiškai. Amžininkų atsiminimai“ (Vilnius: Vaga, 1991), publikacijų yra paskelbę Kazys Jasinskas, Vytautė Markeliūnienė ir kt. Man buvo įdomu paieškoti (taip pat ir interneto platybėse) daugiau duomenų apie tą konkursą Vienoje, sugretinti juos su jau turimais faktais.

KONKURSAI

Orendi pateikia tokių faktų: „Prancūzų pianistė Ida Perin – vie na iš apdovanotųjų trečiąja premija – studijavo Paryžiaus konser vatorijoje pas Isidorą Philippą; Julianas Karolyi (Vengrija) ir Gina Bachauer (Graikija) studijavo taip pat Paryžiuje pas Alfredą Cortot ir abu laimėjo sidabro medalius. Julius Chajesas (Austrija) studija vo Vienoje pas Julijų Isserlisą, amerikiečių pianistas Johnas Rober tas Crownas – pas Morizą Rosentalį. Emilio von Sauerio studentai – olandas Marinusas Flipse ir latvis Stasis Andriaus Vainiunas –abu buvo apdovanoti diplomais; pastarasis pagal kai kuriuos šal tinius (Gaudrimas 1970–1979) apdovanotas pirmąja premija, kuri buvo klaidingai priskirta ir vokiečių pianistui Karlrobertui Kreite nui.“ Gaudrimo pavardė minima ir išnašose, kuriose randame jo straipsnio šaltinį. 2

Kai kurie duomenys publikacijose nesutampa, pavyzdžiui, skirtingai nurodoma dalyvių skaičius, vertinimo komisijos sudėtis, net laureatai. Bet mus labiau domina kontekstas ir aplinka, į kurią tada pateko jaunasis S. Vai niūnas. Tuo aspektu atkreipia dėmesį publikacija Bukarešto nacionalinio muzikos universiteto leidinyje „Musico logy today. Journal of National University of Music Bucharest. Issue 2(30). April–June 2017“. Skelbiamame tyrime „Lipatti´s Generation: A Rediscovery“ 1 (Lipačio karta: nauji atradimai) jo autorė Ana-Maria Orendi gana plačiai api būdina konkursą, lygina tuo metu visai jauno rumunų pianisto Dinu Lipatti (1917–1950) ir kitų atlikėjų vertinimus. Pasirodo, tarp S. Vainiūno konkurentų buvo ir šis, ir kiti vėliau plačiai pripažinti pianistai, kurių biografijos vertos atskirų studijų. A.-M. Orendi rašo, kad vienas iš žiuri narių, garsus prancūzų pianistas Alfredas Cortot, pasitraukė iš komisijos protestuodamas prieš kitų kolegų Lipačiui skirtą antrąją premiją (pirmąja apdovanotas lenkų pianistas BoleslawasStudijojeKonis).sakoma, kad pirmame konkurso ture dalyvavo 173 pianistai (nurodoma, kad kitose publikacijose patei kiami ir didesni skaičiai – 252, 220). Tarp žiuri narių buvo tuomečių ar buvusių konkursantų mokytojų.

nuotr.MIKULĖNOMindaugonuotr.ARTS“„Kilimasnuotr.ARTS“„Kilimas

„Duo Arborescence“ (Prancūzija) Bohémo“ (Čekija)

„De Beauvoir Piano Trio“ (Prancūzija, Didžioji Britanija, Kanada)

Muzikos barai / 75

Pianistus vertino Kevinas Kenneris (komisijos pirmininkas, JAV), Zbignevas Ibelgauptas, Jurgis Karnavičius (Lietuva), Ewa Kupiec (Vokietija), Tomas Ostrovskis (Latvija), Mihkelas Pollas (Estija), Cezary Saneckis (Lenkija). Kamerinių ansamblių žiuri dirbo Rimantas Armonas (pirmininkas), Petras Geniušas, Petras Kunca, Audronė Vainiūnaitė (Lietuva), Grzegorzas Kurzynskis (Lenkija), Marje Lohuaru (Estija), Arigo Štrālsas (Latvija).

Pirmąją pianistų konkurso premiją (3000 eurų) laimėjo Elžbie ta Liepa Dvarionaitė, antrąją (2000 eurų) – Jonas Šopa, trečiąją (1000 eurų) – Simonas Poška. Diplomus ir po 500 eurų gavo Ca sonas Kangas (Didžioji Britanija), Anastasija Šumskaitė ir Simo nas Miknius. Birutės Vainiūnaitės prizu už įtaigiausią S. Vainiūno kūrinių atlikimą ir specialiuoju prizu už geriausią S. Vainiūno fortepijoninio koncerto atlikimą finale apdovanotas Simonas Miknius, publikos prizą pelnė Casonas Kangas, koncertinius pri zus – Elžbieta Liepa Dvarionaitė ir Jonas Šopa. Kamerinių ansamblių konkurso pirmosios premijos (4000 eurų) laureatai – „Trio Bohémo“ (Čekija), antrosios (3000 eurų) – „Duo Arborescence“ (Prancūzija), dviem trečiosiomis premijo mis (po 1500 eurų) apdovanoti ansambliai „De Beauvoir Piano Trio“ (Prancūzija, Didžioji Britanija, Kanada) ir „Duo Sarasvathi Nowak“ (Indonezija, Lenkija). Diplomais (po 500 eurų) įvertinti „Duo Andersson I vanovaite“ (Lietuva), „DuoArte“ (Austrija) ir „Meta Piano Trio“ (Lietuva). Specialusis prizas už geriausią S. Vai niūno kūrinių atlikimą I ture paskirtas „Trio Bohémo“, specialu sis Birutės Vainiūnaitės prizas už puikų Stasio Vainiūno Sonatos smuikui ir fortepijonui atlikimą – „Duo Ormaza“ (Ekvadoras), Au dronės Vainiūnaitės prizas – „Cuore Piano Trio“, publikos prizas –„Duo Andersson I vanovaite“, koncertinis prizas – „Trio Bohémo“.

Žiuri narys Petras Kunca su konkurso diplomantais Julija Ivanovaite ir Pauliumi Anderssonu

nuotr.ARTS“„Kilimas

IX TARPTAUTINIS STASIO VAINIŪNO PIANISTŲ IR KAMERINIŲ ANSAMBLIŲ KONKURSAS

„DuoArte“ (Austrija)

Šių metų kovo 26 – balandžio 2 dienomis Vilniuje ir Kaune vyko IX tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas. Jis sulaukė didelio tarptautinio susidomėjimo –dalyvavo 10 pianistų iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos ir Kinijos, 19 kamerinių ansamblių iš Lenkijos, Prancūzijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Malaizijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Belgijos, Ekvadoro, Indonezijos, Taivano, Rumunijos, Estijos, Austrijos, Šveicarijos ir Čekijos.

„Trio

klą „Magistrato dienos“, į jį įsiliejo ir svečių iš Lenkijos koncertas. Koncerto pradžioje tylos minute buvo pagerbtas karo Ukrainoje aukų atminimas. „Viliuosi, kad muzika, kurią išgirsime, suteiks mums vilties, kad Europoje netrukus įsivyraus tai ka“, – sakė Lenkijos ambasadorė Lie tuvoje Urszula Doroszewska. Apie Lenkijos ir Lietuvos ryšius bei mu zikos reikšmę šian dienos politiniame kontekste kalbėjo Lenkijos instituto direktorė dr. Małgorzata Stefano wicz-Pecela.„CuorePiano Trio“ – Zuzanna Bu dzyńska (smuikas), Jadwiga Roguska (violončelė) ir Szymonas Ogryzekas (fortepijonas) – koncerte atliko dviejų XX a. akademinės muzikos klasikų, lietuvio Stasio Vainiūno ir lenko Ar„Cuore Piano Trio“ – Zuzanna Budzyńska (smuikas), Jadwiga Roguska (violončelė) ir Szymonas Ogryzekas (fortepijonas)

Audronės Vainiūnaitės prizas atiteko „Cuore Piano Trio“

KONKURSAI

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Š

Muzikos barai / 76

ių metų kovo 27 dieną Vilniaus ro tušėje įvyko jaunosios kartos lenkų ka merinio ansamblio „ Cuore Piano Trio“ koncertas, skirtas Lenkijos pirminin kavimui Europos saugumo ir bendra darbiavimo organizacijai. Tai buvo

„Cuore Piano Trio“:nežinoma muzika dažnai yra įdomesnė

ne vienintelė koncerto proga – šiais metais minima 635 metų Magdebur go teisės, kurią 1387 m. Lietuvos di dysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui, sukaktis, tad Vilniaus rotušė paruošė renginių ci

nuotr.MIKULĖNOMindaugo

– Itališkai cuore reiškia „širdis“. Ko dėl pasirinkote tokį pavadinimą?

Z. B.: Dar pridurčiau ir mūsų san tykių su Szymonu (esame susižadėję) bei mūsų visų draugystės ir meilės muzikai prasmę.

tiano Altenburgerio klasėje, o Jadwi ga – violončelininkės Marios Sellner klasėje.

Buvę Varšuvos Fryderyko Cho pino muzikos universiteto, dabar –Vienos muzikos ir scenos meno uni versiteto studentai, susibūrę prieš penkerius metus, skina laurus tarp tautiniuose konkursuose. Vien praė jusiais metais „Cuore Piano Trio“ lai mėjo pirm ąsias vietas tarptautiniuose konkursuose „Nouvelles Etoiles“, „Music of Eastern Europe“, „Rising Talents of Europe“, „Music of Ger many and Austria“, ankstesniais me tais – II tarptautiniame Prancūzijos muzikos konkurse, taip pat Lenkijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Bosnijoje ir Hercegovi noje, Kanadoje, Danijoje, Graikijoje, Singapūre vykusiuose konkursuose. Vienas naujausių pelnytų apdovano jimų – Audronės Vainiūnaitės prizas šių metų kovo 26 – balandžio 2 die nomis vykusiame IX tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų ir kameri nių ansamblių konkurse. Ansamblio nariai yra gavę Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universiteto rekto riaus, Lenkijos kultūros ir nacionali nio paveldo ministro bei programos „Młoda Polska“ stipendijas. Šiuo metu trio yra remiamas Lenkijos Liu blino vaivadijos programos „Lubels kie – Taste Life!“

Z. B.: Szymono dėstytojas yra Ave dis Kouyoumdjianas, jis dėsto ir mūsų trio. Aš studijuoju smuikininko Chris

nuotr.MIKULĖNOMindaugo

turo Malawskio, fortepijoninius trio, taip pabrėždami Lietuvos ir Lenkijos kultūrinę bei politinę bendrystę, taip pat siekį populiarinti mažai žinomą lenkų (šiuo atveju – ir lietuvių) kame rinę muziką. Trio muzikavimas pasi žymėjo jaunatvišku veržlumu, emo cine ir estetine branda, būtina abiem kompozicijoms atlikti.

„Cuore Piano Trio“ IX tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse

J. R.: Ieškodami pavadinimo, tei ravomės savo draugų, ir vienas pa siūlė šį. Taip, pirmoji itališko žodžio reikšmė yra „ širdis “, tačiau juo galima įvardyti ir šerdį, o Szymono pavar dė Ogryzek lenkiškai reiškia obuolio graužtuką, t. y. šerdį, taigi mūsų pa vadinimas apima abi reikšmes...

Labai profesionalus, įtikinamas „Cuore Piano Trio“ pasirodymas Vil niaus rotušėje paskatino atlikėjus pa sikviesti pokalbio apie jų istoriją, lai mėjimus, muzikanto sėkmės reikšmę, atrastą lietuvių muziką ir šiandien svarbų muzikos (a)politiškumą.

J. R.: Manau, kad mūsų debiutas Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje 2019 metų spalį.

Jadwiga Roguska: Su Zuzanna Budzyńska esame pažįstamos jau 12 metų, kartu mokėmės vidurinėje mo kykloje. Toliau tęsėme studijas Varšu vos Fryderyko Chopino muzikos uni versitete, ten 2016 m. Zuzanna sutiko

Muzikos barai / 77

– Kaip susipažinote ir nusprendėte tapti fortepijoniniu trio?

– Koks svarbiausias jūsų trio pasieki mas?

Szymoną Ogryzeką ir pradėjo groti duetu. 2017-aisiais, antraisiais studijų metais, Szymonui kamerinės muzikos paskaitoje reikėjo groti trio. Zuzanna susisiekė su manimi ir pakvietė susi burti į trio tik vienam semestrui ir vie nam koncertui. Žinoma, sutikau, juo lab kad to reikalavo ir mano studijos. Po pirmo mūsų koncerto sulaukėme kvietimo groti antrame, trečiame, o po pusės metų, 2018-ųjų gegužę, buvome pakviesti į festival į užsienyje. Būtent po šio festivalio pajutome, kaip malo nu muzikuoti drauge ir kad tai daryti norėtume dažniau. Tad aną pasirody mą galima laikyti mūsų trio pradžia. Zuzanna Budzyńska: Įdomu tai, kad viena festivalio organizatorių yra lenkų pianistė Ligija Triakina. Ji yra gimusi Vilniuje, studijavo kartu su kompozitoriumi Stasiu Vainiūnu. Baigę mokslus Lenkijoje, pernai visi kartu pradėjome studijas Vienoje. – Kas jūsų specialybės dėstytojai?

Z. B.: Tai ir keli drauge įrašyti kom paktiniai diskai . Vienas jų – mūsų trio pasirodymo konkurse įrašai, kuriuos galima rasti ir „Spotify“ platformoje. Kartu su Szymonu įrašėme kompakti

J. R.: Manau, kad problema ta, jog žmonės bijo nežinomybės. Bet jei yra galimybė juos supažindinti su klasiki ne muzika, jiems ji patinka ir jie sugrįž ta į koncertus. Mano nuomone, Lenkija yra gerame kelyje, joje daugėja muzi kos festivalių, koncertų. Tai procesas, vedantis į muzikinę Lenkijos brandą.

– Ar stengiatės su akademine muzika supažindinti kuo platesnę auditoriją?

KONKURSAI

J. R.: Žinoma, mums rūpi ir publi kos nuomonė, atsiliepimai, bet taip pat svarbu, kaip jaučiamės patys. Esame trys skirtingi žmonės, tačiau grojame kartu, todėl turime būti labai vieningi.

S. O.: Turiu pridurti, kad, jei koks kūrinys nėra populiarius, tai dar ne reiškia, kad jis blogas. Tas pat galioja ir kompozitoriams. Galbūt jų kūryba pradingo kare (prisiminkime Lenki jos istoriją), gal dėl kitų priežasčių nebuvo publikuota. Mes tikime, kad yra daug vertų atlikti kūrinių ir sten giamės juos sugrąžinti į koncertinį gyvenimą. Muzikai reikia atsinaujini mo, kitaip ji taps neįdomi.

– Gal galėtumėte palyginti kameri nės muzikos padėtį Lenkijoje ir Austri joje? Ar jauni žmonės lankosi klasikinės muzikos koncertuose?

Z. B.: Agentūros „Le Dimore del Quartetto“ veikla pagrįsta reziden cijomis, kurių per metus gali būti ir kelios. Džiugu, kad agentūra remia ir kitų įstaigų organizuojamus koncer tus – atlikėjams suteikia apgyvendini mą mainais į koncertą, tad tokiu būdu mums tenka koncertuoti kelis kartus tos pačios išvykos metu. Pavyzdžiui, praėjusių metų rugpjūtį keliavome į Bergamo miestą šalia Milano, apsi stojome didžiulėje XVI a. Tassų viloje (Villa dei Tasso). Ji buvo skirta vien tik mums, ten radome puikų fortepi joną ir surengėme papildomą koncer tą, publika jį priėmė labai šiltai.

– Kas jums yra sėkmė? Apdovanoji mai, palanki kritika ar tiesiog gerai pa grotas koncertas?

Muzikos barai / 78

Z. B.: Antrindama Szymonui ga liu pridurti, kad mes iš tiesų augame

kartu. Kiekvienas turime savų pro blemų tiek asmenine, tiek grojimo prasme, o sėkmė mus aplanko tada, kai grodami koncerte mes jas drauge įveikiame.

– Tad koncertuojate ir Italijoje?

Z. B.: Prisimenant Malawskį, verta paminėti vieną nedidelį mūsų kon certą Varšuvoje, po kurio publika, visiškai nesusijusi su muzika, mums sakė: „Šis paskutinis kūrinys buvo toks nuostabus! Mes net nenumanė me, kad klasikinės muzikos koncertas gali būti toks pats smagus kaip roko muzikos!“ Mus šis pasakymas paska tino susimąstyti apie klasikinės ir po puliariosios muzikos ryšį.

J. R.: Manau, kad dabarties kultū roje yra užtektinai erdvės įvairiai mu zikai. Mes nesakome, kad negrojame Mozarto – dieviname jo muziką! Ta čiau yra daug daugiau vertos atlikti muzikos ir mes neprivalome būti pri rišti prie didžiųjų vardų. Publika nu siteikusi išgirsti daugiau.

– Savo tikslu laikote nežinomų Lenki jos kompozitorių muzikos sklaidą?

J. R.: Tai buvo unikali ir įkvepian ti galimybė pažinti istoriją. Vila pri klausė labai senai Tassų šeimai, kelis amžius dirbusiai popiežiui. Vilos sie nos išpuoštos freskomis, kambariuo se gausu istorinių relikvijų. Tai buvo nuostabi aplinka mūsų koncertui.

nį diską „Polonaises“, kurį laikyčiau didžiausiu mūsų dueto pasiekimu. 2019 m. už šį diską pelnėme prestižinį apdovanojimą „Lenkų muzikos kori fėjus“ „Metų atradimo“ kategorijoje. Taip pat minėtina, kad priklausome ne tik nacionalinei Lenkijos muzikos agentūrai „Polish Artist Agency“, bet ir Italijos kamerinės muzikos agentū rai „Le Dimore del Quartetto“.

Szymon Ogryzek: Manau, kad mu zikantai sėkmę jaučia tada, kai ją po mūsų koncerto jaučia publika. Mums svarbiausia klausytojams suteikti viltį, šviesą ir gilias emocijas. Tai kiekvieno menininko tikslas. Kasdien drauge re petuodami ir koncertuodami tobulėja me: geriau grojame, geriau perpranta me muziką, tampame brandesni, tad antrasis sėkmės dėmuo būtų pojūtis, kad kartu augame ir kad esame verti to, ką darome. Tai filosofiškas klausi mas, bet muzika ir yra filosofiška. Jos ne įmanoma paliesti, ją gali tik suprasti, girdėti, galvoti apie ją. Su muzika ga lime augti, vystytis ir tapti geresniais žmonėmis. Žinoma, mus labai džiugi na ir laimėti konkursai.

J. R.: Lenkų muzikos atlikimą lai kome savo misija. Visi groja Chopino trio, tačiau yra begalė kitų dar neat rastų lenkų kompozitorių kūrinių, savo repertuare jų turime apie dešimt. Juos stengiamės atlikti kuo dažniau.

S. O.: Krystianas Zimermanas gro ja daug Grażynos Bacewicz muzikos, jo pastangomis kompozitorė tapo po puliari visame pasaulyje. Martha Ar gerich skambin Witoldo Lutosławs kio, Juliuszo Zarębskio kūrinius, o tai reiškia, kad lenkų kompozitoriai yra to kie pat geri kaip ir visiems žinomi Va karų autoriai, pavyzdžiui, Brahmsas, Mozartas ar Haydnas...

– Ar jūsų dėstytojai Vienoje skatina atlikti lenkų muziką?

Z. B.: Labai. Prieš kelis mėnesius gavome kvietimą dalyvauti festivaly je Vienoje. Pamanėme, kad čia turėtu me groti Brahmsą, tačiau mūsų dės tytojas pasakė: „Negrokite Brahmso Vienoje, visi Vienoje groja Brahmsą –grokite Malawskį!“ Iš tiesų, žmonėm s nežinoma muzika dažnai yra įdomes nė.

Z. B.: Manau, kad kamerinė muzika tampa vis populiaresnė, Vienoje yra daugybė puikių galimybių jauniems kamerinės muzikos ansambliams (beje, čia gausu styginių kvartetų, bet trio nėra daug). Mūsų dėstytojai reko menduoja mums daug festivalių, dažnai esame kviečiami koncertuoti. Kalbant apie publiką, Austrijoje nuo pat mažų dienų iki senyvo amžiaus įprasta lan kytis koncertuose . Viena tiesiog gyvena muzika. O Lenkijoje kamerinė muzi ka nėra tokia populiari.

– Daug kas mano, kad klasikinė mu zika skirta tik elitui. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu?

S. O.: Žmonėms, nesusijusiems su muzika, patarčiau nebūtinai stengtis suprasti muziką, o tiesiog ją jausti.

J. R.: Tokie kompozitoriai kaip Malawskis, Różyckis ir kiti yra Lenki jos kultūros dalis – mes turime ne tik Chopiną. Svarbu tai, kad šių kūrėjų muzika publikai labai patinka, tiesiog ji nėra prie jos pratusi.

Z. B.: Visi mes esame kilę ne iš muzikantų šeimų, tačiau mūsų tėvai myli muziką, klausosi ne tik mūsų, bet ir kitų atlikėjų. Jie neturi nei teo rinių, nei istorinių žinių apie muziką, tiesiog ją myli.

Muzikos barai / 79

– Kaip jums labiau patinka groti –solo ar ansamblyje?

– Kaip vertinate koncertą Vilniaus rotušėje? Kokia buvo publika, salė, for tepijonas?

S. O.: Aš manau taip pat. Mes esa me muzikantai, mes kuriame muziką. Visiškai nesvarbu, ar kuriame ją vie

– Ar, jūsų nuomone, muzika gali būti politiška? Kokia jūsų pozicija šiuo kriti niu laiku?

– Kokie jūsų ateities planai? Ar po studijų planuojate likti Vienoje, ar nori te grįžti į Lenkiją?

S. O.: Norime pasirodyti kaip ga lima geriau, o kaip tai bus įvertinta, nuo mūsų nepriklauso, kiekvienas konkursas turi specifinę atmosferą. Kodėl muzikantai važiuoja į konkur sus? Todėl, kad juose dalyvaujant kyla atlikimo lygis, atrandami nauji kūriniai.

J. R.: Tai paprasta rinkodaros pro blema – žmonės nežino, kur jie galėtų eiti, o sužinoję mėgaujasi koncertais. Tiesiog klasikinė muzika nėra taip re klamuojama kaip populiarioji.

Z. B.: Žinoma, kamerinėje muzikoje atsakomybė yra paskirstyta. Bet aš pa žįstu daugybę žmonių, kuriems tai nepa tinka, nes jie negali kontroliuoti visos atlikimo kokybės. Bet net grodamas solo atlikėjas turi dvi rankas ir dešimt pirštų, kurie, jei kalbame apie pianistą, išgauna dešimt skirtingų balsų, turin čių derėti. Ir grodamas su orkestru so listas nėra vienas, jam pritaria šimtas orkestrantų, tarp jų mezgasi dialogas. Taigi, sakyčiau, visa muzika yra kame rinė, nesvarbu, kiek žmonių ją atlieka.

– Iš kur sužinojote apie IX tarptautinį Stasio Vainiūno konkursą?

– Ar koncertas Vilniaus rotušėje buvo pirmas jūsų pasirodymas Lietuvoje?

S. O.: „Blüthner“ fortepijonas labai geras, salė didelė, jauki, puiki akus tika. Esu labai laimingas, nes pasiro dėme gerai, publika liko patenkinta, sulaukėme daug šiltų atsiliepimų.

Z. B.: Jei kas nors niekada nėra buvęs klasikinės muzikos koncerte, pradėti nuo Schönbergo būtų prasta idėja. Manau, mokyklose turėtų būti skiriama daugiau dėmes io muzikos disciplinai, kad žmonės galėtų laisvai rinktis norimus muzikinius stilius.

J. R.: Man jau yra tekę lankytis Vil niuje prieš prasidedant pandemijai, tada su orkestru grojome M. K. Čiur lionio simfoninę poemą „Miške“. Tačiau mūsų ansambliui Stasio Vainiūno Fortepijoninis trio buvo pirmasis lie tuviškas kūrinys. Rengdami jį klausė mės ir daugiau jo kūrybos.

J. R.: Manau, kad tai atvira tema.

J. R.: Susipažįstame su kalba – juk ji visuomet veikia muziką, nes ir pati tam tikra prasme yra muzika. Gatvė je klausydamiesi lietuvių kalbos, joje

Z. B.: Vienoje praleisime dar dau giau kaip ketverius metus, o tai labai ilgas laiko tarpsnis, ypač dabar, kai viskas taip greitai kinta. Austrijoje yra vietos kiekvienam muzikantui, tačiau Lenkijos muzikos scena auga ir suteikia vis daugiau galimybių saviraiškai. Geriausia būtų gyventi tarp abiejų šalių. Viena aišku – mes tikrai norėtume keliauti po pasaulį, tai mums labai patinka. Jau koncerta vome Austrijoje, Italijoje, Lietuvoje, š į vasarį turėjome vykti į Prancūzij ą , ta čiau mūsų pasirodymas buvo atšauk tas dėl pandemijos.

– Dėkoju už pokalbį! n

J. R.: Atsakymas toks: muzika yra vienis. Galima groti solo, galima or kestre, atlikti kamerinę muziką, ta čiau muzika yra viena. Sakyčiau, net nėra svarbu, kokiu instrumentu gro jama – jis tik įrankis muzikai įgalinti.

Z. B.: Muzika visuomet buvo poli tiška, daug kompozitorių savo kūry boje yra išreiškę politines nuostatas. Bet mes nesame kompozitoriai – mes atlikėjai, todėl mūsų politinė raiška kiek kitokia. Manome, kad atlikimo menas turi būti virš politikos ir tautybės Muzika yra transcendentinė kalba, ir mes, atlikėjai, laikome save privile gijuotais galėdami įvairių tautybių žmonėms suteikti universalių dalykų.

Z. B.: Apie jį buvo paskelbta uni versitete Vienoje. Mes visuomet norė jome apsilankyti Lietuvoje, nes mūsų gimtoji šalis yra kaim ynystėje, tad šis konkursas yra puiki proga įgyven dinti svajonę.

– Bet groti trio gal drąsiau nei vie nam...

J. R.: Mes visi tikime, kad muzika turi jungti žmones, o ne juos skirti. Muzika privalo skleisti taiką net ir sunkiausiais žmonijai momentais.

Z. B.: Tiek salė, tiek pastatas, tiek Vilniaus rotušės aikštė buvo įkve pianti aplinka. Publika – labai dėme singa, po koncerto prie mūsų priėjo daug žmonių. Dažniausiai žmonės bijo prieiti prie atlikėjų, bet tai netei singa nuostata – mes visuomet džiau giamės rodomu dėmesiu ir komentarais apie pasirodymą.

J. R.: Kaip trio Lietuvoje koncer tavome pirmą kartą, tačiau tikimės, kad ne paskutinį. Koncertą organi zavo Lenkijos institutas Vilniuje, jis mus ir pakvietė. Būtent dėl to grojo me Lenkijos ir Lietuvos kompozitorių kūrinius, nes koncerto tikslas buvo atspindėti Lietuvos ir Lenkijos ben drystę ir ryšius.

Z. B.: M ėgstu groti tiek solo, tiek su trio. Šiuo metu daugiausia groju kameri nę muziką, bet prieš įsikuriant mūsų trio dažniau grodavau solo.

Z. B.: Klausydamiesi jo muzikos radome daug panašumų tarp kūri nių, tai padėjo geriau suprasti kom pozitoriaus stilių ir jo muzikin ę kalb ą. Esame dėkingi Ligijai Triakinai, kuri mums rengiant Vainiūno Fortepijo ninį trio davė puikių patarimų, nes ji mokėsi kartu su šiuo nuostabiu kom pozitoriumi. O šiandien mes esame čia, susipažįstame su Lietuvos kul tūra, maistu, žmonėmis ir, žinoma, muzika...

ni, ar su kitais žmonėmis. Svarbiau sia, kad grojant tiek solo, tiek trio, salės šviesa apšviečia visus vienodai. D ėmesys turi būti kreipiamas tik į muzi ką, o ne į atlikėjų skaičių.

Z. B.: Taip. Daugiausia koncer tuojame Lenkijoje ir į savo koncer tus kviečiame kuo daugiau žmonių: šeimos narius, draugus, draugų draugus. Po kiekvieno pasirodymo sulaukiame teigiamų atsiliepimų ir prašymų pranešti, kada bus kitas koncertas. Pagaliau imame rekomen duoti ne tik savo, bet ir kitus klasi kinės muzikos koncertus, kuriuose būtų verta apsilankyti.

išgirdome daug sąsajų su Vainiūno muzika.

– Liko kelios dienos iki jūsų pasirody mo konkurse. Ko tikitės?

– Kokį įspūdį paliko Stasio Vainiūno muzika? Ar pirmą kartą atlikote Lietu vos kompozitoriaus kūrinį?

40-metis (2004) ir 50-metis (2014), Ka merinio ansamblio katedros įkūrėjo, pirmojo vedėjo, Lietuvos kvarteto nario profesoriaus Jurgio Fledžinsko (1924–1988) 80-osios gimimo metinės (2004), o 2024 m. konkursas bus de dikuojamas šio iškilaus menininko ir dvasios aristokrato, nepaprastai daug nusipelniusio Lietuvos kame rinės muzikos pedagogikai, gimimo 100-mečiui. Konkursai buvo gera pro ga prisiminti katedros pedagogo bei jos vedėjo profesoriaus Domo Svirs kio (1917–1996) 90 ir 100 metų sukak tis, smuikininko Izidoriaus Vasiliūno (1906–1982), kompozitorių Juliaus Juzeliūno (1916–2001) ir Eduardo Bal sio (1919–1984) 100-mečio jubiliejus, Valstybinės konservatorijos profeso rių ir kamerinės muzikos puoselėto jų smuikininko Aleksandro Livonto (1920–1974) ir pianistės Olgos Štein berg (1920–2005) 90-mečius. Prisi mintas Čiurlionio kvarteto primarijus Rimantas Šiugždinis (1947–1996), Ka merinio ansamblio katedros vedėjas prof. Romualduas Kulikauskas, ka

KONKURSAI

raėjusių metų gruodžio 4 d. Lie tuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyko XX tarptautinis Lietuvos kom pozitorių kamerinės muzikos atliki mo konkursas. Jubiliejinis renginys buvo skirtas kompozitoriaus Vytauto Barkausko (1931–2020) 90-osioms gi mimo metinėms. Kuriam nors reiški niui pasiekus brandą, visada norisi atsigręžti į jo pradžią ir aplinkybes, apžvelgti raidą ir įvertinti pasieki mus.Renginio ištakos – Styginių kvar tetų ir kamerinių ansamblių konkur sas, 1999 m. Lietuvos muzikos akade mijos Kamerinio ansamblio katedros surengtas kompozitoriaus, ilgamečio Valstybinės konservatorijos Kompo zicijos katedros vedėjo profesoriaus Eduardo Balsio 80-mečio minėjimo proga. Konkursą pavadinome E. Bal sio vardu prisimindami ir jo paties, ir

visos Kompozicijos katedros absol ventų kamerinę kūrybą. Privalomuo ju kūriniu kvarteto kategorijoje pasi rinkome E. Balsio Styginių kvartetą. Vėliau supratome, kad konkurso ap rėptis yra gerokai platesnė, kad ver ta pristatyti kuo didesnį kamerinių kūrinių autorių lauką, todėl pakito renginio pavadinimas, geriau atspin dintis jo tikslus: propaguoti Lietuvos kompozitorių kamerinę muziką, puo selėti jos atlikimą bei skatinti kame rinių ansamblių dalyvių profesinį to bulėjimą.Pirmieji trys konkursai vyko kas antrus metus. Nuo 2003 m. studentų pageidavimu – kas labai pradžiugi no! – konkursas rengiamas kasmet (2020 m. neįvyko dėl pandemijos). Nuo 2004-ųjų jis skiriamas kurio nors iškilaus mus palikusio kame rinės muzikos atlikėjo, pedagogo, kompozitoriaus atminimui ar svar bių muzikos įvykių sukaktims. Taip buvo pažymėti svarbūs LMTA įvy kiai – jos 80-metis ir 85-metis (2013 ir 2018), Kamerinio ansamblio katedros

P

Lietuvos konkursaskamerinėskompozitoriųmuzikosatlikimo

Muzikos barai / 80

Dalia BALSYTĖ

Kompozitorius Vytautas Barkauskas

(ECMA) ir aktyvus konkurso popu liarinimas lėmė, kad 2012 m. jis tapo tarptautiniu. XII konkurse sulaukėme dalyvių iš Latvijos, vėliau pasirodė ir Estijos, Baltarusijos muzikos akade mijųPlečiantisansambliai.profesiniams

lius kūrinius pritaiko netradicinėms ansamblių sudėtims. Konkursuose skambėjo bemaž pusės šimto Lietu vos kompozitorių – nuo Čiurlionio iki jaunųjų, neseniai LMTA baigusių, taip pat išeivijos autorių – kūriniai. Dažniausiai griežiama F. Latėno, B. Kutavičiaus, S. Vainiūno, J. Juoza paičio, A. Šenderovo, O. Balakausko, Z. Bružaitės kamerinė muzika. Kon kurso žiuri dalyvaujantys pedagogai iš užsienio bei renginyje pasirodantys kitų šalių aukštųjų mokyklų kameri niai ansambliai susipažįsta su Lietu vos kompozitorių muzika, o tai ypač padeda ją propaguoti už šalies ribų. Konkursas pozityviai veikia LMTA kamerinio ansamblio studijų kokybę, skatina studentų kūrybiškumą ir kon kurencingumą. Konkursuose išryškė ja perspektyvūs kamerinės muzikos atlikėjai ir pedagogai. Laureatais tapę fortepijoninio trio „FortVio“ nariai Ingrida Rupaitė ir Povilas Jacunskas, Baltijos gitarų kvarteto narys Saulius Lipčius, styginių kvarteto „Mettis“ narys Rokas Vaitkevičius šiuo metu

Muzikos barai / 81 tedros pedagogas, Lietuvos valstybi nio kvarteto narys violončelininkas Michailas Šenderovas (1917–1984), ilgametis Atlikėjų ir muzikos teorijos fakulteto dekanas, violončelininkas prof. Povilas Berkavičius (1894–1975).

XXI konkursą ketiname skirti kompo zitoriaus, LMTA Kamerinio ansam blio katedros profesoriaus Juliaus Andrejevo (1942–2016) 80-osioms gi mimoLMTAmetinėms.dalyvavimas tarptautinėje mainų programoje „Erasmus“, Kame rinio ansamblio katedros veikla Euro pos kamerinės muzikos akademijoje

jau yra LMTA Kamerinio ansamblio katedros pedagogai. Šis konkursas buvo muzikinio gyvenimo pradžia Lietuvos kameriniams ansambliams, sėkmingai koncertuojantiems iki šiol, – trio „Claviola“, „CoLore Duo“, „Twenty Fingers Duo“, „Meta“.

Džiaugiuosi, kad prieš 22 metus katedros vedėjas prof. Petras Kunca patikėjo dideliu mano noru pradėti šį konkursą, ir esu dėkinga, kad, kiek leido jo užimtumas, padėjo tai daryti. Dabartinis LMTA Kamerinio ansam blio katedros vedėjas prof. Rimantas Armonas noriai tęsia tradicijas ir kar tu su prof. dr. Indre Baikštyte perima konkurso organizavimo rūpesčius. Būdama konkurso iniciatore bei jo organizacinio komiteto pirmininke ar nare, į šį savo projektą žvelgiu ne tik reikliai, bet ir su šiluma – kaip į vaiką. Džiugu, kad jis atsirado, kad augo, iš ėjo į Lietuvą, į tarptautinius vandenis, nešė žinią apie Lietuvos kompozito rių kamerinę muziką. Profesionalią, įvairią, įdomią. Patrauklią tiek atlikė jams, tiek klausytojams. n

ryšiams su užsienio akademijomis, atsirado galimybė jų atstovus kviestis į verti nimo komisijas. Konkurso žiuri yra vadovavę iškilūs kamerinės muzikos atlikėjai ir pedagogai – smuikininkas Wolfgangas Klosas (Vienos muzikos ir scenos menų universitetas, Austri ja), pianistė Gunta Sproge (Latvijos J. Vītolo muzikos akademija), smui kininkas Alexaderis Starkas (Buch manno-Mehtos muzikos mokykla, Izraelis), smuikininkas Evanas Roth steinas (Guildhallo muzikos ir teatro mokykla, Didžioji Britanija), pianistė Liudmila Orlova (Baltarusijos valsty binė muzikos akademija). Daugelio konkursų vertinimo komisijos pirmi ninkė buvo LMTA Muzikos fakulteto dekanė, pianistė prof. Aušra Motuzie nė. Žiuri yra dirbę violončelininkas

Errki Lahesmaa (Suomija), pianistai Natalia Sakkos (Estija), Marje Lohu aru (Estija), Peras Lundbergas (Šve dija, Norvegija), Veronika Kopjova (Austrija), taip pat ir 2008 m. mūsų konkurso laureatė smuikininkė Ieva Mallek (Vokietija). Vertinti konkur santų tradiciškai kviečiame Lietuvos kompozitorius ar muzikologus. Žiu ri nariais buvo muzikologė Vytautė Markeliūnienė, kompozitoriai Julius Andrejevas, Rytis Mažulis, Mindau gas Urbaitis, Anatolijus Šenderovas, Arvydas Malcys, Zita Bružaitė, Vai da Striaupaitė-Beinarienė, Algirdas Martinaitis, Antanas Kučinskas.Konkursas ska tina Lietuvos kom pozitorių kamerinės muzikos studijas, inspiruoja retai skam bančių kūrinių atli kimą ir naujų kame rinės muzikos opusų atsiradimą. muirkursokompozitoriųDaugeliskonorganizatoriųpedagogųprašysavoorigina

Pastaruoju metu paramos sulau kiame vis mažiau, todėl dabar kon kursų laureatai yra apdovanojami LMTA Leidybos centro leidiniais bei visų konkursų rėmėjo ir partnerio Lietuvos muzikos informacijos ir lei dybos centro (LMIC) dovanomis.

Pirmųjų konkursų laureatus ap dovanodavome ir piniginėmis premi jomis, renginio rėmėjais sutiko būti Algirdo Brazausko fondas, Vytauto Lansbergio fondas, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, UAB Me dicinos bankas, Austrijos Respublikos ambasada Lietuvoje, UAB „Medita“, UAB „Sveikata“, Kauno žydų religinė bendruomenė, UAB „Palangos vers mė“, Kompozitoriaus Eduardo Balsio fondas, privatūs asmenys. Bukletų leidybą iki 2008 m. rėmė Santariš kių klinikos Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centras. Konkurso organizavimo rūpesčiais dalinamės su LMTA Meno centro darbuotojais: anksčiau su Ana Ablamonova, Juste Jankauskaite, dabar – su Vaiva Šatku te-Maroziene ir Eriku Klincevičiumi. Vienas iš konkursų organizatorių yra ir ilgametis mūsų katedros koordina torius Renatas Jankevičius.

Labai džiaugsmingos buvo pareigos: išduodavau vaikams knygas, o pati jas galėdavau skaityti be jokių apriboji mų. Mama net bardavosi, kad vakarais taip ilgai skaitau, tad tekdavo tai daryti slapta, pasišviečiant prožektoriumi.

Aldona Vilkelienė

– Sakoma, kad vaikystėje visada būna momentas, kai durys atsiveria ir įleidžia ateitį. Pažintį su Jumis pradėki me nuo vaikystės.

– Gimiau Kaišiadorių rajone, miš kų apsuptame Paberžės kaime. Dar ir dabar prisimenu beržynus, žemuogių pieveles, papievių gėles ir pavasarį patvinstančias upes. Skaityti mokėjau nuo ketverių, todėl mokytis nebuvo sunku, ir tai pastebėjusi mano pirmo ji mokytoja Stasė Gerdvilienė paskyrė mane mokyklos „bibliotekininke“.

ŽURNALISTĖ RŪTA JASIONIE NĖ KALBINA ILGAMETĘ ALYTAUS MUZIKOS MOKYKLOS DIREKTORĘ ALDONĄ VILKELIENĘ.

muzikos mokyklą, grojau obojumi – ypatingai skambančiu pučiamuoju muzikos instrumentu.

Kai duodama pradžiadideliam ėjimuiper didelę žemę

– Muzikos mokykla atvėrė kelią į pe dagogiką?

Muzikos barai / 82

IŠ ARTI

kovosŠeimojebalsais.visi mokėjome groti akor deonu, mandolina, dainuodami iš klausos galėdavome pritarti – pri turavoti . Vėliau, pradėjusi lankyti

Esu jauniausias vaikas šeimoje, todėl daug ko išmokau iš savo vyres niųjų seserų. Buvau tik pradinukė, o jos jau studijavo Vilniuje ir grįžusios savaitgaliais pasakodavo apie nau jus operos spektaklius, parveždavo knygų, plokštelių su tuo metu garsių atlikėjų Jono Stasiūno, Elenos Čiuda

Muzikos barai / 83

nereikėjo galvoti, ar rinksiuosi muzi ko profesiją. Jau daug vėliau, kai bai giau muzikos teorijos ir kompozicijos specialybę, atvykau gyventi ir dirbti į Alytų, o studijas tęsiau tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, įgijau muzi kos mokytojo kvalifikaciją.

Šiandien galiu pasidžiaugti, kad teko dirbti įvairiose Alytaus miesto ir rajono mokyklose: pirmoji darbovietė buvo lopšelis-darželis „Nykštukas“, vėliau Svetlanos Žadeikienės privati pradinė mokykla, dabartinė Piliakal nio progimnazija, Alytaus kolegija ir, žinoma, Alytaus muzikos mokykla.

Nepriklausomybės atgavimo viena aktualiausių buvo neįgalių jų socialinės integracijos tema. Nuo 1997 metų, vadovaujant prof. habil. dr. Albertui Piličiauskui, sukūrėme Lietuvos muzikos terapijos asociaciją, 5 doktorantai pradėjo mokslinius ty rimus specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų (tuomet jie buvo vadi nami neįgaliaisiais) meninio ugdymo srityje, Alytaus muzikos mokykloje įkūrėme „Credo“ klasę, kuri dabar švenčia savo veiklos 25-metį.

mokslinį darbą į viską žiūrėjau per savo praktinio darbo prizmę, turė jau būrį mokinių, kurie padėdavo atsakyti į rūpimus klausimus. Jeigu nepadėdavo vaikai, pagelbėdavo jų tėvai. Teorinius dalykus rankiodavau iš užsienio bibliotekų, asmeninių pa žinčių su iš JAV atvykusiais pedago gais. Švietimo ir mokslo ministerija vadovėlio „Opera“ konkurse atrinko mano kandidatūrą, tad nuo keturių ryto, kai šviesiausia galva, iki pietų rašydavau disertaciją, o vakarinis lai kas būdavo skiriamas mielam širdžiai operos pasauliui. Taip mano knyga „Opera“ ir disertacija gimė tais pa čiais 2000 Knygosmetais.pristatymas Alytaus teatre patraukė daugelio miestiečių dėmesį,

cijose, mano inovatyvūs pranešimai apie muzikos ir spalvos sinergiją pa traukė pedagogų ir mokslininkų dė mesį. Man buvo pasiūlyta studijuoti doktorantūroje, pasirinkti aktualią temą. Prasidėjo akademinės veiklos metai.Po

„Opera“ muzikos pamokose nau dojasi Lietuvos mokyklų mokytojai. 2001-aisiais už operos meno puose lėjimą buvau apdovanota Alytaus miesto savivaldybės kultūros premi ja. Didžiausias mano įvertinimas už darbą su specialiųjų ugdymosi porei kių turinčiais mokiniais – 2006-aisiais

Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Rima Rakauskienė Muzikos mokyklai dova noja rankų darbo miesto herbą, 2010 m.

– Į muzikos mokyklą Kaišiadoryse reikėdavo važiuoti autobusu 15 ki lometrų. Pamilau obojų, nes turėjau labai gerą mokytoją – Ritą Šniukie nę (Hiksaitę), todėl, baigusi muzikos mokyklą, nors dar tebesimokiau pa skutinėje Kaišiadorių vidurinės mo kyklos klasėje, neakivaizdiniu būdu pradėjau studijuoti Juozo Tallat-Kelp šos aukštesniojoje muzikos mokyklo je, buvau priimta tiesiai į II kursą. Baigiamoji vidurinės mokyklos klasė, abitūros egzaminai, studijos Vilniuje ir... pakvietimas dėstyti obo jų muzikos mokykloje, nes ten nebeli ko mokytojo. Taip man, šešiolikmetei, atsivėrė dar vienas kelias – į pedago giką.Buvo nelengva, bet įdomu. Ryte pamokos mokykloje, po pietų darbas muzikos mokykloje, o kai kuriomis dienomis traukinuku iš Kaišiadorių tekdavo vykti į sesiją ar paskaitas Vil niuje. Taigi, gavus brandos atestatą,

Tapau mokytoja metodininke, vė liau mokytoja eksperte. Dalyvauda vau mokslinėse-praktinėse konferen

Viskas buvo nauja, jokios litera tūros, užsienio duomenų bazės be veik neprieinamos... Mano mokslinio darbo vadovas pasakė: „Pamiršk, ko

Ilgametis muzikos mokytojas, vargonininkas Vincas Vinikaitis dalijasi prisiminimais ir savo biblioteka, 2012 m.

buvai mokoma per pedagogikos pas kaitas, ir imk kurti savo pedagogiką.“

Pasakysiu sąžiningai – rašydama

suteiktas Metų mokytojo vardas.

– Muzikos mokykloje labai svarbi mokytojo kvalifikacija – jis turi būti ir geras pedagogas, ir geras muzikantas. Pasiekiau, kad beveik 50 proc. moky tojų šiuo metu turi magistro laips nį, nuolat kelia kvalifikaciją, skaito pranešimus, leidžia metodinius lei dinius, per metus parengia apie 200 tarptautinių ir šalies konkursų laure atų, garsina Alytų užsienyje, o moky klos jaunieji talentai nuolat matomi ir girdimi savo miesto renginiuose, svarbiose

Pasaulio muzikos terapijos kongrese Seule, 2011 m.

– Studijavau jungtinėje Vilniaus universiteto, Šiaulių universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto doktorantūroje. Medicinos ir psicho terapijos dalykus man dėstė prof. dr. Dainius Pūras ir doc. dr. Rasa Bie liauskaitė (VU), psichologiją – prof. habil. dr. Vytautas Gudonis (ŠU), me ninio ugdymo dalykus – prof. habil. dr. Vaidas Matonis ir Albertas Pili čiauskas (VPU).

– Pakalbėkime apie Alytaus muzikos mokyklą.

nę, reikliai ir objektyviai vertinusius mano akademinę veiklą. Jų dėka užsi mezgė bendradarbiavimas su Alytaus miesto savivaldybe ir 2006 metais pasirašius bendradarbiavimo sutartį grupė dėstytojų sutiko važinėti į Aly tų skaityti paskaitų magistrantams, kurių susidarė beveik trys dešimtys. Muzikos mokyklos patalpose buvo tinkamos sąlygos – muzikos instrumentai, kompiuteriai, audito rijos. Beveik visi tos laidos edukolo gijos magistrai dabar dirba Alytaus muzikos mokykloje ir kitose miesto švietimo įstaigose – Jureta Šametienė, Gita Karnilienė, Giedrė Škarnulienė, Renata Ononigvė, tarp jų ir mano magistrantės Violeta Ligeikienė, Asta Daironienė. Magistrantai Eglė Juškaitė, Eglė Kordiukovaitė, Jonas Gaižauskas sėkmingai dirba Alytaus miesto teatre, Ieva Ivanauskienė tapo teatroDvejimokytoja.metai alytiškiams magis trantams buvo atsinaujinimo ir iššū kių laikas – beveik trys dešimtys ty rimų miesto mokyklose, straipsniai, diskusijos ugdymo temomis su dės tytojais paliko neišdildomą pėdsa ką. Ryšiai nenutrūko: doc. dr. Dalia Karatajienė dažnai skaito paskaitas Alytaus mokytojų seminaruose, prof. Vaidas Matonis dalijasi aktualijomis, recenzuoja leidinius, konsultuoja. – Ką Jums reiškia dėstyti aukštojoje mokykloje?

Draugešventėse.sutalentingų mokytojų ir mokinių komanda išgarsinome Aly taus miesto vardą užsienyje. Paminė siu muzikinį tiltą su Ročesteriu, JAV (2014), sėkmingus mokyklos simfoni nio orkestro „Svajonė“ pasirodymus Europos muzikos festivalyje jaunimui

Muzikos barai / 84

Aš jiems sakau, kad negalime ža loti mokinio reikalaudami to, ko jis niekada neatliks, nes nėra pajėgus tai daryti. Turime žinoti vaiko stiprybes, mokėti apeiti kai kuriuos dalykus, su kurti pozityvią aplinką. Turime save parengti susitikimui su vaiku.

kada pradeda nuobodžiauti. Su savo studentais, būsimaisiais mokyto jais, visada randu bendrą kalbą, nors mano dėstomi dalykai specifiniai – specialusis meninis ugdymas, mu zikos terapijos proceso vertinimas, įtraukusis ugdymas, o ir studentai yra meno žmonės.

Latvijoje, Rezeknėje, 2019 m. vykusioje konfe rencijoje „Visuomenė. Integracija. Švietimas“ A. Vilkelienė buvo mokslinio komiteto narė

– Jūsų doktorantūros studijos Alytu je pagausino magistrų būrį...

Būsimieji mokytojai labai atsisklei džia, kai su jais nueiname į mokyklą susitikti su specialiųjų ugdymosi po reikių mokiniais, drauge su jų moky toja bandome pravesti dalį pamokos arba suorganizuoti renginį. Prisime nu vieną atvejį: pamoka prasideda 9 valandą ryto, studentams pasakau at eiti prieš 15 minučių. Visi susirenka, bet vienas vėluoja dešimt minučių. Laukiame. Atbėga išsidraikęs, suši lęs, teisinasi, kad troleibusas pateko į kamštį. Po pamokos kalbamės – ar taip turi pasirodyti mokytojas? Ar kaltas negyvas daiktas troleibusas, ar pats žmogus, nenumatęs, kad gali prireikti daugiau laiko kelionei? Juk piniginės nekaltini, jeigu ji tuščia. Studentai juokiasi. Gal prisimins šį palyginimą ilgam?

Ne kartą teko dėl savęs pakovoti, mokslo pasaulis yra sudėtingas, kar tais ir žiaurus. Bet šviesiausi prisimi nimai liko apie tuometį VPU rektorių akademiką Algirdą Gaižutį, Ugdymo fakulteto prodekaną prof. habil. dr. Vaidą Matonį, Meninio ugdymo kate dros vedėją doc. dr. Jolitą Kudinovie

IŠ ARTI

– „Tu esi gimusi kalbėti prieš au ditoriją“, – kartą po mano pranešimo tarptautinėje konferencijoje Alytaus kolegijoje pasakė tuometis jos direk torius dr. Vytautas Lubauskas. Jaučiu klausytoją, matau, kada jam įdomu,

Alytaus miesto savivaldybei, vyk dėme projektą „Gydančios muzikos gijos“ – su grupe muzikos mokytojų pagal medikų rekomendacijas tei kėme muzikos terapijos paslaugas Alytaus miesto poliklinikoje, Alytaus S. Kudirkos ligoninėje, namuose – po insulto negalintiems judėti ligoniams.

Muzikos terapijos veiklą plėtoju ir akademiniu lygmeniu – dėstau jung tinėje Vilniaus universiteto Medici nos fakulteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos terapijos magistrantūros programoje, vado vauju muzikos terapijos tyrimams, magistrantams. Tarptautinėse konfe rencijoje, muzikos terapijos kongre suose skaitau mokslinius pranešimus, kuriuos grindžiu tyrimais, atliktais Lietuvoje taikant lietuvišką muziką, etnokultūrą.Esusutikusi nuostabių žmonių, mokslininkų, su kuriais dalijomės idėjomis, drauge atlikome tyrimus, vedėme seminarus. Negaliu dar kar tą nepaminėti prof. Gerhardo Tuceko iš Austrijos, kuris į Alytų atvežė savo kolegas muzikos terapeutus, konsul tavo ligoninės medikus, skaitė pas

„Zontos“,atlikėjus.„Rotary“, LIONS klu bams, Oranžiniam chorui, chorui „De Žavu“, UAB „Vita Baltic Internatio nal“ ir asmeniškai Vladislavui Gune vičiui, Antanui Andrulioniui, Česlo vui Daugėlai, Semionui Bondarevui, Marytei Karpavičiūtei-Bagdanavičie nei dėkoju už galimybę įsigyti bran gius muzikos instrumentus, vaikams išvykti į užsienį, už sukurtą mokinių stipendijų

Nuolat esu kviečiama skaityti pranešimų Alytaus apskrities S. Ku dirkos ligoninėje vykstančiose konfe rencijose, seminaruose. Nuo 2017-ųjų iki dabar (su pertraukomis dėl pan demijos) muzikos terapijos paslaugos Alytaus neįgaliesiems ar ligoniams teikiamos savanoriškais pagrindais.

Muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos taryba su prezidente Aldona Vilkeliene Garliavos meno mokykloje, 2016 m.

Šiandienfondą.mokykla švytinti, atnau jinta, miesto vadovų ir administraci jos rūpestis profesionaliąja kultūra

jaučiamas nuolat, o atėjus naujai ener gingai ir reikliai vadovei mokyklos muzikinis kaleidoskopas pasipildys naujomis spalvomis – juk jaunimas mato kitaip.

Muzikos barai / 85

Nerpelte, Belgija (1919, 2021), projek tines veiklas ir aukščiausius konkur sų JAV, Italijoje, Vokietijoje, Švedijoje apdovanojimus.Muzikosmokykla yra muzikinė šeima. Man tai buvo kūrybos ir dvasin go meno oazė. Mokiau dirbti koman doje, išlaikyti balansą ir harmoniją, be kurios muzikavimas nebūtų įmano mas. Muzikoje reikalinga disciplina, švara ir estetika – šito mokome ir savo mokinius. Kaip suskambės muzika, jeigu kuris nors grodamas pavėluos bent dalelę sekundės ar išgaus netin kamo aukščio garsą? Jeigu smuikinin kas paims instrumentą nešvariomis rankomis? Jeigu į sceną bandys užlip ti nevalytais batais? Aukšti rezultatai, konkursų laurai nepasiekiami nei per savaitę, nei per metus.

Mokykloje kiekvienas randa savo vietą – jeigu nemėgsti groti solo, įsi jungi į ansamblį, įvairius projektus, atitinkančius poreikius ir galimybes. Labai daug padėdavo mokinių tėvai, mokyklos taryba ir jos pirmininkas Egidijus Mensevičius. Ačiū jiems, to kio bendradarbiavimo ypač reikėjo mokantis nuotoliniu būdu.

– Alytaus sveikatos sistemos prie žiūros ir globos bei slaugos įstaigose jau 2005 metais pradėjau įgyvendinti muzikos terapijos sveikatinimo pro gramas. Kadangi esu nevyriausybi nių organizacijų „Senoji muzika“ ir Etnomuzikos terapijos asociacijos vadovė, inicijavau tarptautinius mu zikos terapijos projektus, į Alytų pa kviečiau garsius muzikos terapeutus ir medikus – doc. dr. Alfredą Lohnin gerį (Austrija), prof. dr. Gerhardą Tu ceką (Austrija), dr. Izabelą Lunjansky (Ispanija) ir kt.

Drauge su šiais mokslininkais pra dėjome bendradarbiavimą su Alytaus Stasio Kudirkos ligoninės Reabilitaci jos skyriaus personalu, Alytaus me dicininės reabilitacijos ir sporto cen tru. Radome bendraminčių muzikos mokytojų ir teikėme ligoniams bei neįgaliesiems muzikos terapijos svei katinimo paslaugas. Čia labai didelį šviečiamąjį darbą atliko ir mums pa dėjo daktarė Adelė Dimšienė, ligoni nės direktorius Artūras Vasiliauskas, tuometis Medicininės reabilitacijos ir sporto centro direktorius doc. dr. Juo zas2008–2014Jakutis. metais, finansuojant

Sakoma, kad jeigu ne kunigaikščio Mykolo Oginskio parama, mes nebū tume turėję Mikalojaus Konstantino Čiurlionio... Džiugu, kad mūsų jau nieji talentai visada sulaukdavo pa ramos iš Alytaus miesto verslininkų, visuomenininkų. Išskirtinį dėmesį savo buvusiai mokyklai rodo operos primadona Justina Gringytė – ji įkū rė savo labdaros ir paramos fondą, kasmet mokiniams skiria stipendijas, rūpinasi jaunų talentų puoselėjimu, padeda į Alytų pakviesti garsiausius Lietuvos

– Ypatinga Jūsų veiklos dalis – muzi kos terapija.

Įkvėpimo semiuosi iš žmonių, tradicijų, etninės muzikos. Štai Pary žiuje, Amerikos universitete, skaičiau pranešimą „Terapinė etninio meno reikšmė: kas yra bendro tarp Lietuvos ir Turkijos?“ Susidomėjusių buvo tiek daug, kad salėje trūko sėdimų vietų, kelias dienas prieš savo pranešimą universiteto koridoriuose sulaukda vau klausimų: „Tai kas gi bendro tarp tų tokių skirtingų šalių?“ Atsakymas paprastas – žmogaus prigimtis ir kul tūrinė aplinka.

IŠ ARTI

kalbėjome ir apie tai, kad reikia rasti atitikmenį savo tautos kultūroje, mu zikoje, dainoje.

Tai ir yra mokytojo darbo prasmė, laimė.Savo metodiniuose leidiniuose, straipsniuose daug kartų analizavau įvairias mokytojo darbo aktualijas. Jau 2004 metais iškėliau mokytojo pa dėjėjo būtinybę (tuo metu Lietuvoje buvo skirti tik keli etatai), padėjau parengti studijų programas, analiza vau pedagoginės intuicijos ir moky tojo asmenybės dvasingumo prielai das. 2016 metais išleidau mokslinę monografiją „Specialusis ir įtrauku sis meninis ugdymas“. Joje aprašomi specialiųjų ugdymosi poreikių tu rinčių mokinių ugdymo pavyzdžiai. Šių patirčių pagrindu sukūriau naują įtraukiojo meninio ugdymo strategi ją, vadinamą laisvai integralia me ninio ugdymo sąveika (LIMUS). Ji

Muzikos barai / 86

Kai kada tas tarpkultūrinės ben drystės pojūtis kelia nuostabą. 2011 metais Pietų Korėjoje, Seule, Sookmy ung moterų universitete vykusiame Pasaulio muzikos terapijos kongrese po mano pranešimo, kuriame buvo demonstruojama, kaip nesudėtin ga lietuvių liaudies daina, pritaikius tam tikras muzikos terapijos techni kas, veikia sužaloto jaunuolio kalbą, išsirikiavo eilė Japonijos muzikos terapeutų, prašančių užrašyti dai nos melodiją... Žinoma, užrašiau, bet

grindžiama vertybiniais principais, nukreiptais į mokytojo pašaukimo aktualijas: ar mokytojas pakankamai pozityvus, ar jis nori dirbti su kitaip atrodančiu arba mąstančiu mokiniu, ar jis pajėgus suderinti pamokos tvar ką, struktūrą su mokinio laisve kurti ir savarankiškai veikti, ar jis išmano sutrikimų specifiką, pedagogines technikas. 2024 metai netruks ateiti, kai kiekvienas mokinys turės visiš ką teisę atverti sau patrauklios mo kyklos duris. Taigi, mokytojų laukia „aukštojo pilotažo“ laikas.

– Esate ir ne vieno leidinio apie Aly taus kultūros istoriją autorė.

Alytaus miesto savivaldybės meras Jurgis Krasnickas ir Lietuvos edukologijos universi teto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis atnaujina bendradarbiavimo sutartį, 2014 m.

– Kas Jums yra mokytojo laimė?

– Mano rankose mokinės, turin čios klausos sutrikimą, laiškas, ra šytas prieš dvidešimt metų: „Jeigu šiandien aš šypsausi ir tikiu, kad yra nuostabus muzikos pasaulis, ačiū Jums. Tai Jūs man nutiesėte tiltus į nepažįstamą, pilną virpesių muzikos šalį. Jūsų žodis mane išmokė suprasti, kas aš ir kokia, davė pradžią dideliam ėjimui per didelę žemę“...

kaitas Muzikos mokyklos mokyto jams. Drauge su juo išleidome knygą „Kai kurie kultūriniai muzikos tera pijosAtskirąaspektai“.istoriją galima būtų papa sakoti apie Ronnie Gardinerį, ame rikiečių kilmės perkusininką ir mu zikos terapeutą, – jis sukūrė metodą (RGM), padedantį atkurti po smege nų insulto pažeistą kalbą ir raumenų darbą. Šį unikalų muzikos terapeutą pavyko pasikviesti į Lietuvos edu kologijos universitetą, jo paskaitose studentai ir dėstytojai susipažino su daugybe būdų, padedančių koordi nuoti kalbos, judesio ir mąstymo pro cesus pasitelkiant muziką.

– Paaiškėjus, kad po Nepriklauso mybės atgavimo alytiškiai pasigen da istorinių žinių apie savo miesto kultūrą, 1995–1996 metais aplankiau dešimtis senųjų gyventojų, menančių tarpukario Alytų, tarp jų Petrą Baka nauską, Aldoną Likerauskaitę, Zofiją Balkauskienę, Nijolę Jasinskaitę, Pra ną Kuncevičių. Surinkau nemažai me džiagos apie Alytaus miesto muzikinį gyvenimą. „Alytaus naujienų“ redak torius Romas Burba pasiūlė padėti, ir 1996 metais buvo išleista knyga „Mu zikinis tarpukario Alytus“. Papildyta Alytaus kultūros vėlesnių dešimtme čių istorija paskelbta 2001 m. leidinyje „Alytaus miesto istorijos fragmentai“. 2004 metais, vadovaujant profesorei

Simfoninės muzikos tiltas Alytus–Ročesteris

– Kaip manote, kodėl taip susiklostė, kad Jums teko tiek daug svarbių parei gų, atsakomybės?

– Kai gyveni toli nuo didžių jų miestų, visada šalia norisi turėti bendraminčių būrį, panaudoti savo žinias miestui. Su tokia intencija Alytuje 2004 metais drauge su čia gyvenančiais ir dirbančiais moksli ninkais – Kazimieru Sventicku, Juozu Jakučiu, Vytautu Lubausku ir kitais –įsteigėme Alytaus mokslininkų drau giją „Vizija“, subūrėme per 100 iš Aly taus kilusių ar kitaip su juo susijusių mokslininkų. Užsimezgė bendradar biavimas su akademikais Antanu Tyla, Antanu Buraču, Zenonu Rudzi ku, Algirdu Gaižučiu, jie 2004 me tais per Mokslo dienas Alytuje skaitė paskaitas, konsultavo verslininkus, bendravo su gabiais gimnazijų mo kiniais. Vadovaudama draugijai, su organizavau Alytuje kraštiečių moks lininkų konferencijas „Kad Alytus neišsivaikščiotų“, „Mokslinė veikla ir regiono siekimai“ ir kt. 2021 metais buvau išrinkta atnaujintos „Vizijos“ viceprezidente.

– Jaučiau, kad žmonės manimi pasitiki. Pasiūlydavo, pakviesdavo dirbti drauge. Gal todėl, kad darbą padarau iki galo, kad nebijau, jeigu bus sunku.

– Kas toliau, gerbiamoji profesore?

– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima Alytaus krašto mokslininkų draugija „Vizija“?

Muzikos barai / 87

Reginai Žepkaitei, drauge su doc. dr. Juozu Jakučiu išleidome monografiją „Alytaus istorinė raida“. Alytaus mu zikinis gyvenimas detaliai aprašytas ir mano knygoje „Skambantys metai“ (2017).

– Labai norėčiau pakviesti mokytis muzikos, dalyvauti muzikos terapijos užsiėmimuose tuos vaikus, kuriems ypač sunku. Turiu įsipareigojimų magistrantams, esu kviečiama skai tyti pranešimų užsienyje rengiamose konferencijose, vesti mokymus apie įtraukųjį švietimą, muzikos terapiją. O ir labai mielas mano laisvalaikis –knygos, muzika, tyla ir šalia mylimas žmo gus, kuris man visą gyvenimą leido būti savimi. n

susitikimaiNetikėti

Davidas Geringas Alytuje

Saulė PINKEVIČIENĖ BIRŽELIO 11 D. ALYTUJE VIEŠĖJO LIETUVOS IR VOKIETIJOS VIOLON ČELININKAS, PEDAGOGAS, DIRIGENTAS PROF. DAVIDAS GERINGAS. SVEČIAS SURENGĖ KONCERTĄ MIESTO VISUOMENEI, MEISTRIŠKUMO PAMOKĄ ALYTAUS MUZIKOS MOKYKLOS SIMFONINIAM ORKESTRUI „SVAJONĖ“, SUSITIKO SU ALYTAUS MERU NERIJUMI CESIULIU.

Maestro Davidas Geringas Alytuje muzikavo su jaunimo simfoniniu orkestru „Svajonė“

Pūkinukai Modis ir Karolis viską stebi, viską girdi

nuotraukosSTANKEVIČIENĖSZitos

ATEINAME

Renginį filmavo Alytaus televizija. Kalba „Sva jonės“ dirigentas Vytautas Kiminius ir Davidą Geringą pakvietusi jaunoji Alytaus muzikos mokyklos direktorė Gabrielė Dambauskaitė

neliko be pėdsako: ne tik mintimis, bet ir darbais, menine veikla Davidas Geringas nuolat grįžta į Lietuvą. Už lietuvių muzikos populiarinimą jis yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Kari ninko kryžiumi, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Ir Lietuvos muzikų sąjungos iniciatyva D. Gerin go koncertai Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje vyksta neatsitiktinai – jam rūpi, koks Lietuvos miestų ir mieste lių kultūrinis kontekstas, kokie mu zikos, meno mokyklų džiaugsmai ar

„Tiesiog pribloškianti staigmena, vienas svarbiausių „Svajonės“ 20-ies metų kūrybinės veiklos įvykių“, –taip koncertą su maestro Geringu api būdino orkestro vadovė Daiva Marti konytė. Orkestras gal kiek nedrąsiai, bet didžiavosi, kad jau gali pagroti koncerte su vienu žymiausių pasaulio violončelininkų.D.Martikonytė

Neįkainojama dovana „Svajonei“

2012 metų pavasarį violončelės virtuozas Davidas Geringas Alytaus miesto teatre griežė Johanno Sebas tiano Bacho siuitas violončelei solo, papildydamas jas šiuolaikinės muzi kos kūriniais, šoko garsi japonų bale rina Emi Hariyama. Kaip prisimena Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, tai buvo unikalus muzikos ir šokio projektas „Bach Plus“, kuriuo D. Ge ringas kvietė klausytojus naujai pa žvelgti į J. S. Bacho muziką. Spekta klis anuomet buvo parodytas ne tik keliuose Lietuvos miestuose, bet ir Vokietijoje, Japonijoje.

Po dešimties metų, 2022-ųjų pa vasarį, maestro Geringas vėl pasiro dė Alytaus teatro scenoje, šį kartą su Muzikos mokyklos simfoniniu orkes tru „Svajonė“. Dėkodama už muziko viešnagę, mokyklos direktorė Gabrielė Dambauskaitė pasidžiaugė šia neįkai nojama dovana jauniesiems orkestro muzikantams ir jų mokytojams, nes viena yra klausytis įrašo, o visai kas kita girdėti pasaulinio garso atlikėją Alytuje, drauge su juo groti ir kalbėtis.

pasakoja: „Kai pasakėme maestro, kad norėtume su juo pagroti vieną iš violončelės aukso fondo kūrinių – vokiečių kompozito riaus Maxo Brucho „Kol Nidrei“, jis nudžiugo: „O iš kur jie žino, kad šiuo metu šį kūrinį aš labai dažnai groju?“ Šiandienos kontekste variacijos vio lončelei „Kol Nidrei“ giliai atliepia karo Ukrainoje siaubą ir skausmą.

rūpesčiai, kaip miesto vadovai žiūri į jaunimo meninį Koncertą-susitikimąugdymą.miesto tea tre vedusi prof. Audronė ŽigaitytėNekrošienė sukūrė nedidelę intrigą – pakvietė Alytaus merą Nerijų Ce siulį į sceną ir pasiūlė atsisėsti tarp simfoninio orkestro muzikantų, kad pajustų vidinį orkestro skambėjimą, atlikėjų jaudulį sekant dirigento batu tos mostą. Jaunimo simfoninis orkes tras „Svajonė“, diriguojamas Davido Geringo, atliko Ludwigo van Beetho veno VII simfonijos II dalį Allegretto .

Vidinį orkestro skambėjimą pajuto ir Alytaus meras Nors 1975 metais garsusis violon čelininkas ir dirigentas pasitraukė su šeima į Vakarus ir dabar jaučiasi esąs tikras hamburgietis, trys pirmieji jo gyvenimo dešimtmečiai Lietuvoje

Muzikos barai / 88

Sveikinimo žodį taria Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis

Jaunieji orkestrantai turi ir talis manus – pūkinukus Modį ir Karolį, lydinčius orkestrą visuose koncer tuose ir konkursuose. Modis „Svajo nėje“ – nuo 2007 m., jis primena pir mąjį orkestro pasirodymą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyku siame „Didžiajame muzikų parade“, kai alytiškius bičiulius, dovanodami minkštučiuką peliuką, pasveikino „Simfukai“, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos sim foninis orkestras, kuriam anuomet vadovavo Modestas Pitrėnas. Žino ma, kad talismano vardo ilgai svars tyti neteko. O antrasis pūkinukas – Karolis, atsiradęs kartu su 2019 me tais konkurse Belgijoje laimėta 1-ąja vieta. Kadangi orkestrui tuo metu vadovavo Karolis Variakojis, tai ir dėl vardo nekilo abejonių. Abu pūkinu kai atidžiai sekė maestro Geringo ir „Svajonės“Renginiomuzikavimą...pabaigojegarbusis sve čias gavo ne tik gėlių, bet ir naujau sią „Svajonės“ kompaktinę plokšte lę. O Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis pakvietė svečius ir Muzikos mokyklos atstovus pokalbio apie miesto kultūrą ir galimybes ją puoselėti. n

gentas Juozas Domarkas su orkestru susipažino 2009 metais, nuo tada jau nieji muzikantai nuolat jaučia profe soriaus globą ir tuo labai didžiuojasi. Kažin ar yra Lietuvoje kitas vaikų orkestras, kuriam maestro būtų do vanojęs pintines saldainių ir glėbius nuoširdžiausių linkėjimų? Bet visų didžiausia dovana „Svajonei“ – or kestro dirigentai iš garsiosios J. Do marko dirigavimo mokyklos. Su or kestru dirbo Karolis Variakojis, dabar – Vytautas Kiminius. Vytautas pradė jo birželio 11-osios koncertą, diriguo damas įspūdingus Edvardo Griego ir Leroy Andersono kūrinius.

Šiuos žodžius gerai suprato jaunieji „Svajonės“ muzikantai, jiems susitikimas su D. Geringu paliko di džiulį įspūdį. Apie tai papasakojo orkestro vadovė D. Martikonytė: „Ir štai repeticija teatro Didžiojoje salėje. Maestro violončelė rauda, aimanuo ja, skundžiasi, pasiekdama giliausias sielos kerteles. Orkestras susikaupęs atliepia violončelei. Grojome tikrai kitaip nei paprastai – giliau, įsiklau sydami į kiekvieną virptelėjimą. Tikriausiai rezultatas nebuvo pri bloškiantis pats savaime, bet juk svar biausia, sakė maestro, kad „jūs susi

ModisPūkinukaiirKarolis

Kad orkestras skambėtų taip, kaip skamba šiandien, prisidėjo savo darbo fanatikai – Alytaus muzikos mokyklos pedagogai ir rūpestinga bei dalykiška administracija. Orkes tro vadovė Daiva Martikonytė rū pinasi ne tik muzikavimo kokybe, bet ir orkestro vadyba, organizuoja koncertines keliones, pasirodymus konkursuose. Jai talkina puikūs pe dagogai – Paulina Bakšaitė, Ingrida Krikščiūnienė, Edita Radvilavičienė, Lina Abromavičienė, Monika Ryšku tė, Eglė Čeponaitė, Dainius Platūkis, Saulius Bučinskas, Gintautas Rakaus kas, Ričardas Matulevičius.

Kartais daugiau džiaugsmo suteikia ne tikslas, bet jo siekis

Koncerto formatas nebuvo tradici nis – prieš nuskambant paskutiniam kūriniui D. Geringas su A. ŽigaityteNekrošiene diskutavo apie muziką, atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Įsimintinas ir pamokomas buvo ma estro atsakymas į tai, kiek laiko jis skiria repeticijoms. „Aš nepasakysiu, – nusišypsojo violončelės virtuozas, –nes išgirdę jūs nusiminsite, apalpsite ir nuspręsite verčiau eiti paplaukioti ar pažaisti... Nereikia iš karto už sibrėžti labai daug – kartais ne pats tikslas, bet jo siekis suteikia daugiau džiaugsmo. Todėl kasdien susipla nuokite atlikti nors vieną procentą to, ką ketinate pasiekti. Ir kiekvieną die ną eikite pirmyn.“

renkate muzikuoti ir grojate kas kartą vis geriau, giliau. Ir šiandien koncerte bus geriau negu repeticijoje.“ D. Ge ringas kalbėjo apie niekada nesibai giantį kelią į tobulumą, nuolatinį ėji mą pirmyn – po mažulytį žingsniuką, bet būtinai kasdien.

Kai 2002 metais pirmoje styginin kų ir pūtikų repeticijoje vienas iš joje dalyvavusių mokytojų pranašiškai visus pasveikino simfoninio orkes tro gimimo Alytuje proga, beveik vi siems tai pasirodė tarytum lengvas pašmaikštavimas. Bet, sulaukusi miesto ir visuomenės paramos, pro fesionalių muzikų globos, „Svajonė“ sėkmingai gyvuoja. Štai prof. Rober to Beinario pastangomis mokykloje atidaryta obojaus klasė, jam talkinant įsigyti kokybiški instrumentai. Diri

Muzikos barai / 89

NUOPELNAIDAINININKĖSLIETUVAI IR

Už kokius nuopelnus aklai daini ninkei buvo suteikta Lietuvos vals tybinė premija? 2011 metus Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, bendruomenė paskelbė Beatričės metais. Inicijavo didelį ir ilgalaikį projektą „Susiti kimas su Beatriče po 100 metų“. Jos vaikystę menančiame Ilguvos dvare, Šakių, Kriūkų, Prienų, Kauno muzie juose, mokyklose rengtos parodos, su sitikimai su dainininkę pažinojusiais žmonėmis. 1994 m. Vilniuje pradėjo veikti Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus. Jame lankėsi daug būsimųjų mokytojų, mokinių. Čia iki šiol rengiamos vis reikšmingesnėmis tampančios edukacinės valandos, vyksta susitikimai su menininkais, prie Beatričės pianino pristatomi nau ji kompozitorių vaikams sukurti kū riniai. Apie B. Grincevičiūtę sukurti televizijos filmai „Beatričė“ (1968 m., režisierė – iki gyvenimo pabaigos su dainininke draugavusi J. Z. Janule

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

IŠ PRAEITIES

atminimuidainininkėsneregėsTalentingos

vičiūtė) ir „Ji kaip daina“ (rež. R. Si pavičiaus, 1979 m.). Nuo 1991 m. kas penkeri metai rengiami Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursai.B.Grincevičiūtė visą gyvenimą siekė įrodyti, kad negalia niekam ne suteikia teisės žmogaus izoliuoti nuo visuomenės. Tai labai atkaklios moters įvertinimas. Dainuodama Filharmo nijos, regionų kultūros įstaigų salėse, radijo studijoje (televizijos tada dar net nebuvo) ji pradėjo propaguoti intymų jį, kamerinį klasikinės muzikos daina vimą. 1944–1946 m. ji buvo Lietuvos filharmonijos, 1956–1965 m. – Lietuvos radijo solistė. Skambėjo romansai, dai nos lietuvių, lenkų, vokiečių, italų kal bomis. Dainininkė skatino kompozito rius kurti vaikams, pati buvo pirmoji naujų dainų atlikėja. Turėdama nuos tabią, absoliučią klausą ji gebėdavo su kompozitoriais konsultuotis telefonu. Siekdavo pajusti vaikų poreikio muzi kai motyvus, o dainelėse sukurti gyvus mažiesiems pažįstamo gyvenimo mu zikiniusBūdamapaveikslus.ypač gerbiama meni

DAUG DEŠIMTMEČIŲ MUZI KINĖ RADIJO LAIDELĖ VAIKUS LYDĖDAVO Į „MIEGIŠKIUS“. DAI NELIŲ TEKSTAI PRIMINDAVO DIE NOS ĮVYKIUS, O RAMŪS RITMAI LINKĖDAVO LABANAKČIO. TIKIU, KAD YRA MOČIUČIŲ, MAMŲ, KU RIAS MIGDĖ ŠVELNUS NEREGĖS DAINININKĖS BEATRIČĖS GRIN CEVIČIŪTĖS BALSAS. POKARYJE MIESTUOSE IR MIESTELIUOSE JI LANKYDAVOSI SU KOMPOZITO RIUMI BALIU DVARIONU. Į SCENĄ ABU IŠEIDAVO SUSIKIBĘ UŽ PA RANKIŲ. DAINININKĖ STODAVO Į JAI SKIRTĄ VIETĄ, O DVARIONAS SĖSDAVO PRIE DAŽNIAUSIAI MO KYKLOS SALĖJE STOVĖDAVUSIO PIANINO. SEPTINTAJAME DEŠIM TMETYJE GRINCEVIČIŪTĖ DAI NUODAVO MUZIKOS MOKYKLO SE IR SU KITAIS PIANISTAIS. BAIGIANTIS METAMS LIETUVO JE BUVO MINIMAS DAINININKĖS 110-ASIS GIMTADIENIS. KUO YPA TINGA DAINININKĖS ISTORIJA?

Muzikos barai / 90

Pažymėtas 110 asis Beatričės Grincevičiūtės gimtadienis

BENDRUOMENEI

tėvas Andrius Grin

ninkė, B. Grincevičiūtė daug talkino akliesiems bendradarbiaujant su vy riausybe, kai reikėdavo spręsti įvai rias socialines problemas. Dainininkė mirė 1988 m. lapkričio 17 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.

ILGA IR PAINI GRINCEVIČIŲ GIMINĖS ISTORIJA

Giminės dvaras buvo Ilguvoje (Ša kių r.) – aukštai ant Nemuno kranto, iš kur atsiveria puikus didelės Lietuvos upės gamtovaizdis. Grincevičiai čia apsigyveno XVIII a. viduryje, kai dai nininkės protėvis V. Talko-Grincevi čius-Ilgauskas įsigijo dvarą Panykių kaime, prie Nemuno ir Nykos upių. Vėliau Panykiai buvo pavadinti že mių šeimininko vardu ir tapo Ilguva. Ten gyveno kelios Grincevičių kartos. Senelis Henrikas dalyvavo 1863 m. sukilime, kartu su broliu buvo ištrem tas į Tobolsko guberniją. Po penkerių metų grįžęs į Ilguvą vedė, augino dvi dukras – Oną ir Vandą. Jauniausioji, Henrika, gimė 1878 m., jau po tėvo mirties.Dainininkės

Gegužinės dvaras kadaise pri klausė Bialozarams (Belozarams). Tai buvo 1963 metų sukilėlių lankoma vieta. Čia augo būsimasis Vilniaus vyskupas Nikodemas Puzinas, baž nyčios teisių gynėjas, apdovanotas Baltojo erelio, Šv. Stanislovo ordinais. Daug visko sunaikinta. Nugriauta koplyčia, jos duris kažkas matęs įtai sytas klojimo sienoje. Dvaro medžius

išniekino melioracija. Sunaikintas ir dvaroVandabravoras.irAndrius Grincevičiai, gavę palikimą ir kraitį, nusipirko Di dvyžių dvarą. Tėvas buvo griežtas,

Su aktoriumi Laimonu Noreika nuot.PAJEDAITĖSOnos

B. Grincevičiūtė dirba su vaikų darželio auklė tiniais archyvoJankutėsE.išNuotr.

B. Grincevičiūtė su M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokiniais archyvoautorėsišNuotr.

cevičius yra kilęs iš tos giminės at šakos, kuri prieš kelis šimtmečius įsi kūrė ir paplito Smolensko, Ukrainos žemėse, o motina Vanda Grincevi čiūtė – iš bajorų Grincevičių giminės, gyvenusios Ilguvoje, kurią valdė daugiau kaip 180 metų. Andriui ir Vandai Grincevičiams gimė šeši vai kai. Jų silpnaregystė buvo artimos tėvų giminystės (pusbroliai) lemtis.

BEATRIČĖ

GEGUŽINĖS DVARE

Gegužinės dvare ir Ilguvoje Beatričės pažintis su muzika išaugo į didžiulę meilę jai. Medžių alėja ka daise skyrė Gegužinės ir Paįstrio dva rų ribas. Prie judraus kelio likęs Kny gnešių ąžuolas vėliau tapo Panevėžio ir Joniškėlio rajonų riba.

Muzikos barai / 91

Beatričė gimė Vilkaviškio rajone, Stolaukėlyje, 1911 metų lapkričio 28 dieną. Daug vaikystės dienų pralei do prie Paįstrio, Gegužinės dvare. Apie tai rašoma mažiausiai. Dvarelį nuomojo tėvas Andrius Grincevičius. Kaimas glaudžiasi su Paįstriu, ilgai priklausė Joniškėlio rajonui. Beatričė visada prisimindavo Gegužinės dva ro liepų alėją, vadinamąjį Knygnešių ąžuolą, iš pagrindinio pastato skam bėdavusius fortepijono garsus. Vie ta didžiavosi, nes čia gimė ir augo vėliau Vilniuje vyskupu tapęs Niko demas Puzinas (1753–1819). Kadaise stovėjusi ir Puzinų laidojimo vieta –koplyčia. Vietiniai kraštotyrininkai, minėdami iškilias čia gyvenusias as menybes, „pamiršta“ gal net žymiau sią dvare gyvenusią personą – daini ninkę B. Grincevičiūtę.

bet teisingas, turėjo ambicijų pratur tėti. Siekdamas greitų pinigų pradėjo kortuoti, dažnai prasilošdavo, todėl dvarą turėjo parduoti, tapo dvarų nuomotoju, jų administratoriumi. Neturėdami savo dvaro Grincevičiai keliavo iš vienos vietos į kitą, todėl vaikai gimė skirtingose vietovėse: Henrikas – Ilguvoje (1901 m.), Liudvi kas – Didvyžiuose (1904), Vaitiekus –Pracapolėje (1910), Beatričė – Stolau kėlyje (1911), Stasys – Musninkuose (1915), Kristina – Gegužinės dvare (1918).Gegužinės

1917 m. mirus tėvui, Beatričės, Bė jos, metai bėgo Ilguvos dvare, kuris palikimo keliu atiteko tetai Onai ir jos vyrui, žymiam muzikui, vadintam Varšuvos muzikos karaliumi, smui

kininkui, dirigen tui, Filharmonijos ir Didžiojo operos teatro kėšuvoječiūtėsBeatričėsStasiožmogui.Geram,liuiprofesoriuidirektoriuiEmiMlynarskiui.jautriamJistapoŠimkausirGrincevistudijųVarrėmėju,siepagelbėtiirM.K.Čiurlioniui.PerPirmąjįpasaulinįkarąmotinasusilpnaregiaisvaikaisgyvenoVilniujepasgimines.Povyro

nusilpo. Kiek sustiprėjusi pradėjo mokytis Varšuvos aklųjų ir nebylių institute. Instituto direktorius vado vavosi šūkiu „Nėra aklųjų!“ Mokyto jai ir auklėtojai siekė, kad auklėtiniai nebūtų izoliuoti pasaulyje, ugdė jų savarankiškumą. Čia ji išmoko nesi jausti neįgali, išsiugdė pasitikėjimą, gebėjimus tvarkytis ir pati viena iš gyventi. Savaitgalius Beatričė pra leisdavo Mlynarskių namuose. Juose mergaitę užgriuvo muzika: vykdavo orkestro repeticijos, muzikiniai va karai, įvairiais instrumentais groda vo šeimininkai ir svečiai. Beatričę dainavimo mokė profesorius Z. Bi linskis, atkreipęs dėmesį į jos išskir tinį balsą ir absoliučią klausą. Jis „pa sėjo“ pasitikėjimą ir Beatričė pradėjo auginti savo dainavimą kaip spindin tį kristalą.

Vilniuje, Filharmonijos salėje, akompanuoja Balys Dvarionas

Muzikos barai / 92

archyvonamų“„BeatričėsišNuotr. PRAEITIES

VAIKYSTĖS ATSIMINIMAI

Dėdės dovanojami saldainiai, mu zika ir atsiminimai padėjo ištverti ilgą gydymą. Ligoninėje praleido pusę metų, patyrė kelias operacijas, labai

Laikas Mlynarskių namuose pada rė lemtingą įtaką Beatričės gyvenimui – mergaitė pamilo muziką, susipažino su turtingu Varšuvos muzikiniu gy venimu, namuose besilankančiais ar tistais. Būdama dešimties metų pirmą kartą išgirdo operą – S. Moniuszkos „Halką“. Nuo tada operos galėdavo klausytis ištisomis dienomis.

ILGUVOS VAKARAI

IŠ

namai dideli. Priešais pagrindinį namą – didelė erdvė, gėlių kliomba . Seni sodo medžiai ir obuolių gausa. Difteritas Bėją atskyrė nuo vaikų ir „įkalino“ galiniame kamba ryje. Bet pro langą sklindanti sodo vėsa jai teikė didelę palaimą. Vėliau visi vaikai čia persirgo šiltine... Die ve, kiek išbandymų! O vakcina te buvo svajonė... Šiaip taip išsikapstė. Nusilpę vaikai klūpodami meldėsi: 1917-aisiais dėmėtosios šiltinės epi demijos pakirstas tėvas karste, kaip sakiusi motina, „gulėjo gražus, tik la bai išblyškęs“... Jį priglaudė Paįstrio kapinaitės.

DĖDĖS NAMUOSE

mirties ji liko su šešiais mažame čiais vaikais be pragyvenimo šaltinio, be išlaikymo. 1921 m. savo „akliu kus“ išvežė į Varšuvą pas okulistą. Broliams operavo įgimtą kataraktą ir jie netrukus grįžo į Ilguvą, o Beatričė liko pas PastebėjęsMlynarskius.neeilinius Beatričės muzikinius gabumus dėdė Emilis nusprendė remti jos tolesnes studi jas Varšuvoje. 1921 metais ji mokėsi Varšuvos aklųjų mokykloje, o 1924 m. tęsė mokslus Varšuvos aklųjų ir nebylių institute, kur po bendrojo lavinimo pamokų vaikai galėdavo mokytis muzikos. Čia mergaitė smui kavo, tačiau širdžiai artimesnė buvo fortepijoninė muzika, todėl vėliau pe rėjo į fortepijono specialybę. Dainavo instituto chore, kurio vadovas atkrei pė dėmesį į gražų Beatričės balsą, jai skirdavo solines partijas.

Gražiausi Beatričės vaikystės pri siminimai siejasi su gyvenimu moti nos tėviškėje Ilguvoje ir Mlynarskių namuose Varšuvoje. Jos atmintyje įstrigo tylūs vakarai sode, prie Nykos ir Nemuno, lydimi ramių pokalbių, muzikos. Muziką Beatričė atsimena nuo ankstyvos kūdikystės – sodo ir laukų augalų šiurenimas, paukštelių giesmės, artimųjų ir svečių muzika vimas, kaimo žmonių iš širdies trau kiamos dainos. Šiuos garsus, tokius įvairius, Beatričė įsiminė, jie lydėjo visą gyvenimą. Pasaulis Beatričei – tai garsai ir kvapai. Sesuo Kristina kve pia pienu, Mlynarskių namai – švara ir muilu, teatras – rožėmis, šieno pa kratų kvapas primena motiną, kai ji šunvotes gydydavo šieno pakratų vo niomis, anglys – keliones traukiniu. Kiekvienas žmogus turi savo kvapą, pagal kurį galima jį atpažinti. Vai kystėje praradusi regėjimą, Beatričė aplinkiniame pasaulyje orientavosi pagal garsus ir kvapus. „Šiuose na muose yra gerųjų dvasių pasaulis“, – sakydavo iš Kauno atvykdavęs Juo zas Albinas Herbačiauskas. Namuose kvepėjo švara ir laukų vėju. Šilumą skleidė žydrų olandiškų plytų kros nys. Bėja pasakojusi apie paveikslą, kuriame pavaizduotas milžinas Il gius. Kita brangenybė – Grincevičių šeimos herbas.

Muzikos barai / 93

Deja, likimas jų laimei skyrė ne daug laiko – 1988 m. lapkričio 17 d. B. Grincevičiūtė netikėtai ligoninėje mirė. Lietuvos menas neteko ypač jautrios interpretatorės, savito tem bro dainininkės. Vaikai – žmogaus, mokiusio pajusti muzikos grožį.

B. Grincevičiūtė savuoju pavyz džiu siekdavo įtikinti pašnekovą, kad aklasis – toks pat žmogus, turin tis visas kūrybos, gyvenimo bendruo menėje teises ir daug galimybių. Te reikia jam padėti atskleisti jo galias. n

LIETUVIŠKA GAIDA IŠ FILHARMONIJOS SCENOS

stipriausiai veikia, turi galimybę ža vėti, kaip antai mūsų tikros seniau siosTačiaudainos.“Beatričė ne tik pirmoji Lie tuvoje klasikinės muzikos scenoje dainavo liaudies dainas be pritari mo. Klausytojams primindavo 18 a. palikimą, nevengdavo naujų lietu vių kompozitorių dainų. „Paklausyk, kokį baravyką surado kompozitorius Valentinas Bagdonas: „Ei, pavyko, tai pavyko: suradau aš baravyką ne matytą! Nematytą!“ – dainuoja šel mišku balsu atkartodama vaikigalio džiaugsmą. „Bėja! Ir Jums 70 metų?“ Oho!

KONSERVATORIJOJELIAUDIES

Ši publikacija gruodį laimėjo Beatričės Grincevi čiūtės memorialinio buto-muziejaus „Beatričės namai“ paskelbtą konkursą

GRĮŽUSI Į LIETUVĄ

Dvarionas, aktoriai Monika Mironai tė, Laimonas Noreika, ilgametė jos partnerė pianistė Halina Znaidzi lauskaitė, dainininkė, režisierė Vlada Mikštaitė ir kiti.

MŪSŲ BĖJA...

1944 m. B. Grincevičiūtė tapo Lie tuvos valstybinės filharmonijos Kau no skyriaus soliste. 1946 m. persikėlu si į Vilnių iki 1959 m. dirbo Lietuvos radijo soliste. Dainininkės aktyvi muzikinė veikla neliko nepastebėta. Ji koncertuodavo kaip Filharmoni jos solistė. Aplink ją, linksmo būdo, mėgstančią bendrauti intelektualę sukdavosi įdomūs žmonės. Artimas tapo kompozitorius, pianistas Balys

Dainavimo ją mokė A. Blinkevi čiūtė. Po trejų metų mokytoja ryžosi B. Grincevičiūtę išvesti į muzikos vi suomenę – susitarė dėl jos dainavimo per radiją. 1937 m. lapkričio 24 d. Bea tričė Kauno Radiofone padainavo tris dainas. Jos tapo dainininkės šviesos spinduliu tamsoje. Svajonė išsipildė – per 15 minučių Beatričė tapo žino ma visai Lietuvai. Dar ilgai radijo stu dijoje (net ir sovietmečiu) koncertai nebūdavo įrašomi: dainuoti reikėda vo prie mikrofono gyvai. Pirmą visą viešą koncertą Kauno konservatorijos salėje B. Grincevičiūtė parengė 1943 m. kovo 6 dieną. Tai buvo labai neti piškos dainininkės – neregės – karje ros pradžia.

1928 metais, baigusi instituto še šias klases, Beatričė grįžo į Lietuvą. Motina Beatričę nuvežė į Kauną pas gydytoją J. Nemeikšą. Jis jau nebe galėjo padėti. Jai surado auklėtojos darbą Aklųjų institute, mergina tapo devyniolikos auklėtinių globėja, au klėtoja. Beatričei vėl atsinaujino akių liga, ją operavo gydytojas P. Avižo nis. Tačiau operacija nepasisekė ir Bėja galutinai prarado regėjimą. Ji atsisakė auklėtojos darbo, ėmė dirb ti bibliotekoje, pragyvenimui mezgė. Visa viltis liko dainavimas. Bandė tęsti dainavimo studijas J. Gruodžio vadovaujamoje konservatorijoje, ta čiau akliesiems ten mokytis neleista. Mergina nepasidavė ir 1933–1940 m. lankė privačią pianistės, kompozito rės E. Laumenskienės Liaudies kon servatoriją. Mokėsi dainuoti.

Taip dainininkę vadindavo visi su ja draugavę žmonės. B. Grincevi čiūtė buvo šiltas ir malonus žmogus, visuomet stengdavosi kitiems padė ti, visiems buvo jautri ir dėmesinga. Didesnę gyvenimo dalį ji nugyveno viena, tačiau vieniša niekada nesijau tė – mokėjo bendrauti su įvairaus am žiaus ir skirtingos padėties žmonė mis, turėjo daug draugų. Nors buvo akla, mėgo svečiuotis ir pati maloniai priimdavo svečius. Kepdavo įsimin tiną pyragą. Įkopusi į aštuntąjį gy venimo dešimtmetį ištekėjo už žmo nos netekusio profesoriaus Henriko Horodničiaus. Savo vyru didžiavosi. Kitiems buvo gražu žiūrėti, kaip du senyvi žmonės meiliai bendrauja, vie nas kitą globoja. Nuolat lankydavosi koncertuose Filharmonijoje, Operos ir baleto teatre, dramos teatruose, įvai rių menininkų vakaruose.

Teko dainininkei fortepijonu akompanuoti koncertuose. Beatričė uždainuodavo tai, ką buvo girdėjusi laukuose mergaitėms po linų lauką braidant. Dainoje atgimdavo rugia gėlių mėlis, aguonų raudonis ir svy rių geltonas lopas. Jos pasąmonėje paprastų žmonių dainų melodijos įstrigo kaip tos aukštesnės civiliza cijos neapdorota gyvybinė ląstelė, iš kurios turėjo gimti lietuviška muzika. Bėja galėjo plačiai ir skambiai, tar si negebamu valdyti balsu užtraukti: „Lek gervė, lek gervelė, lek gervelė per girią. O-o-o lek gervelė per gi rią...“ Toji melodija ir tapo jos pačia mylimiausia. Kažin kodėl? Gal tas uždainis – „O-o-o“ – atverdavo Lietu vos miško platumas? Gal žavėjo vin gri melodija? Tačiau nebuvo koncer to, kuriame tos gervės neprisimintų. „Čia mano himnas“, – sakydavo. Menasi Čiurlionio mintis: į meno kūrinius „sodietis klauso ir žiūri ty liai, niekas jo nemokina: žiūrėk, kaip tai gražu! Jis patsai žino. Ir gėrisi gamta, bet taip pat saviškai sufor muoja dainas, o jose yra viskas, visi gamtos grožybių turtai! <...> Melodi jos, kurios užgimė žmogaus sieloje,

KONCERTŲ PRAKTIKA

Su pianistais, prof. Sauliaus Son deckio vadovaujamu Lietuvos ka meriniu orkestru B. Grincevičiūtė parengė, įrašė plokštelėms, radijo fonotekai per 1000 kūrinių. Daug vo kiečių kompozitorių, E. Griego, italų, prancūzų kompozitorių šedevrų. Jai B. Dvarionas sukūrė iki šiol daugelio dainuojamą „Žvaigždutę“ (ž. L. Ste panausko).Šaliaplačios koncertinės veiklos dainininkė dirbo pedagoginį darbą vaikų lopšeliuose-darželiuose, nuo 1974 m. – M. K. Čiurlionio meno mokyklojeBeatričėiliustratore.visuometbuvo jautri gar sui, kalbos intonavimui. Įvairios mu zikos vertinimo komisijos ją kviesda vo ekspertuoti naujų kūrinių.

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

slaptus susibūrimus, vadintus arba tvakariais, kuriuose būdavo dainuo jamos lietuviškos dainos, šokami tau tiniai šokiai, bendraujama. Minėtuose namuose veikiančiame Marijos ir Jur gio Šlapelių muziejuje 2013 m. buvo surengtas arbatvakaris „Lig Tave sulauksim“ – gyvosios istorinės do kumentikos spektaklis, grįstas ir M. Šlapelienės atsiminimais apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Vilnių bei iškilius to meto Arbatvakariovilniečius.sumanytoja Eglė

Tulevičiūtė su talkininkais vėliau pa rengė dar ne vieną originalaus žanro programą, Vilniaus ir visos Lietuvos

Kepėjas Antekas (Dainius Puišys)

Muzikos barai / 94

P

Smuklininkė Mirandolina (Vilhelma Mončytė)

metų (1840–1858) praleido Vilniu je. 1840–1842 m. jis buvo Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, kelerius metus dirbo Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentu, aktyviai dalyva vo muzikiniame gyvenime – būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo 1854 m. savo įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba. Vilniuje parašė pirmąją iki šiol statomos operos „Halka“ re dakciją, čia pradėjo rengti ir 12-os sąsiuvinių dainų rinkinį „Namų dainynas“, apimantį kelis šimtus jo kūrinių pagal Adomo Mickevičiaus, Jono Čečioto, Aleksandro Chodzkos, Antonio Odyneco, Tomo Zano ir kitų poetųPrasminga,eiles. kad Vilniui daug nu sipelniusio muziko kūriniai iš jo „Namų dainyno“ sąsiuvinių skambė jo birželio 5-ąją, kitos garsios vilnie tės Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės gimimo dieną, ir tai vyko jos buvu siuose namuose, kuriuose kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu 1906 m. įkūrė knygyną, keturis dešimtmečius sklei dusįXXlietuvybę.a.pradžioje vilniečiai lietuviai gausiai lankydavo slaptus ar pusiau

„Namų dainos“

DIDŽIOJI SALĖ

rieš trejus metus minėjome žymaus romantizmo epochos mu zikos kūrėjo Stanislavo Moniuškos (1819–1872) 200-ąsias gimimo meti nes, šią sukaktį UNESCO buvo įtrau kusi į 2019-aisiais minėtinų datų są rašą. Šiemet sukanka 150 metų nuo Moniuškos mirties, tad vėl turime progą prisiminti iškilų kompozitorių, kuris aštuoniolika kūrybingiausių

Lietuviškasis Stanislavo Moniuškos muzikos atgimimas arbatvakaryje

Jaukioje Šlapelių namo-muzie jaus salėje vos tilpo visi norintieji pasigrožėti „Namų dainomis“. Šiltai pasitinkami svečiai buvo sodinami prie staliukų, vaišinami gaivia žolelių arbata iš prašmatnių puodelių, vėliau ir kitais skanėstais.

Muzikos barai / 95

Tarnaitė Zlata (Odeta Pocevičiūtė) ir kamerdi neris Karuzo (Nerijus Račkaitis)

S. Moniuškos dainos skambėjo lietuviškai – tekstus iš lenkų kalbos vertė Nida Timinskaitė, adaptavo Nida Timinskaitė, Eglė Tulevičiūtė ir Kristijonas Siparis. Buvo skaitomos ir Julijaus Slovackio, kompozitoriaus bičiulio Vladislavo Sirokomlės eilės apie 1863–1864 m. sukilimą. Arbatva karis sumanytas tarsi XIX a. pabaigos Vilniaus miestelėnų gyvenimo epizo das, kuriame dalyvauja kilmingi po

nai, jų kaimynai ir tarnai, čia rimtus apmąstymus keičia kasdienės, kar tais komiškos situacijos. Pasigėrėjimą kėlė aktorių ir dainininkų profesiona lumas, savo personažų charakterius įtaigiai perteikė Kristijonas Siparis (antrepreneris Fortūnatas), Dainius Puišys (kepėjas Antekas), Vilhelma Mončytė (smuklininkė Mirandolina), Eglė Perkumaitė (pianino mokytoja madmuazel Žužu), Nerijus Račkai tis (kamerdineris Karuzo). Komiškas naivios, nuoširdžios tarnaitės Zla

Šio renginio idėją inspiravo prem jeroje svečiavęsis prof. Vytautas Landsbergis. Jis, kaip sakė Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevi čienė ir „Namų dainų“ režisierė Eglė Tulevičiūtė, prieš kelerius metus išsakė mintį, kad būtų reikšminga originalia teatralizuota forma įprasminti S. Mo niuškos dainas, buvusias ir M. Piasec kaitės-Šlapelienės bibliotekoje.

tos vaidmuo buvo ką tik Vilniaus kolegijoje muzikinio teatro specia lybę įgijusios Odetos Pocevičiūtės debiutas. Šiltų žodžių ji sulaukė ir iš prof. V. Landsbergio, ir iš publikos.

Pagirtinas arbatvakario režisierės E. Tulevičiūtės dėmesingumas isto rinėms detalėms, laikmečio pajauta, atsispindėjusi tiek siužeto plėtotėje, tiek vizualinėse scenos detalėse bei herojų kostiumuose ir grime (grimo dailininkė Dalia Jovaišienė).

Antrepreneris Fortūnatas (Kristijonas Siparis), Karuzo, Mirandolina, Antekas, Zlata ir pianino mokytoja madmuazel Žužu (Eglė Perkumaitė)

Nuotaikinga kepėjo Anteko daina

istorinis ir kultūrinis paveldas gyvai skleidėsi keliolikoje spektaklių, rody tų dvaruose, bažnyčiose, muziejuose. Naujasis arbatvakaris „Namų dai nos“ grįžo į Šlapelių namus.

Pačioje Senamiesčio širdyje įsikū ręs Šlapelių namas-muziejus ligi šiol alsuoja senojo Vilniaus dvasia, jame rengiami stilizuoti arbatvakariai bu ria miesto istorijos žinovus, intelektu alus. Tokie vakarai, nors ir orientuoti į brandų lankytoją, puikiai tinka ir edukacinei misijai – patrauklus, hu moristinis, lydimas muzikos, bet ir pakankamai istoriškas siužetas turė tų būti įdomus ir moksleiviams, ryš kūs istoriniai personažai neabejotinai įstrigtų atmintyje. Šie arbatvakariai yra ir tam tikra reprezentacinė miesto istorijos atodanga, todėl tikiu, kad ne vienas svečias iš užsienio su malonu mu tokiu būdu iš arčiau susipažintų su Vilniaus kultūra. Gal organizato riams laikas orientuotis ne tik į vie tinį klausytoją? Į šį klausimą turbūt atsakys būsimi arbatvakariai. n

– Į muzikos mokyklą mane atvedė tėveliai. Man buvo pasiūlyta mokytis griežti smuiku, nes tuo metu moky kloje dirbo daug smuiko pedagogų, o mokinių trūko. Niekada negalvojau apie šį instrumentą, nes man labai patiko akordeonas. Gimiau ne muzi kų šeimoje, tad niekas nesitikėjo, kad muzika bus mano profesija.

Muzikos barai / 96 PAŽINTIS

SMUIKININKAS DŽERALDAS BIDVA – LIETUVOS KAMERINIO ORKESTRO BEI KAMERINIO OR KESTRO ,,KREMERATA BALTICA“ PRIMARIJUS, KONCERTUOJA SOLO IR SU ĮVAIRIAIS ANSAMBLIAIS. NUO 2016 METŲ IŠ PROF. SAU LIAUS SONDECKIO PERĖMĖ TARPTAUTINIO MAŽEIKIŲ MENO FESTIVALIO VADOVO PAREIGAS. 2002 METAIS DRAUGE SU GIDONU KREMERIU IR KOLEGOMIS ĮRA ŠĖ RUMUNŲ KOMPOZITORIAUS GEORGE ENESCU FORTEPIJONINĮ KVINTETĄ, OP. 29, KURIS BUVO NOMINUOTAS ,,GRAMMY“ MUZI KOSMUZIKAAPDOVANOJIMUI.DŽERALDUI BIDVAI YRA LYG PARALELINIS PASAULIS, OAZĖ, KURIOJE JIS RANDA UŽUO VĖJĄ NUO GYVENIMO NEGANDŲ. SU SMUIKO VIRTUOZU KALBA SI LUKRECIJA STONKUTĖ

– Kokie vaizdiniai kyla prisimenant vaikystę?

Smuikininkas BidvaDžeraldas : ,,Muzika yra mano tikrieji namai“

– Mano nuomone, vaikystė kupina atsitiktinumų. Niekas nėra pajėgus užprogramuoti, suplanuoti, kaip vai kas turi augti ir bręsti. Niekada dėl nieko nejaučiau prievartos, tad savo vaikyste tikrai nesiskundžiu. Yra toks mitas, kad atlikėjai, daug pasiekę mu zikos srityje, neturėjo vaikystės. Tai ne mano atvejis. Aš turėjau kaimą, kuria me leisdavau vasaras, Mažeikiuose su kiemo draugais smagiai žaisdavome futbolą. Vienas lemtingiausių atsitik tinumų, kad būdamas 13-os išvykau mokytis į M. K. Čiurlionio menų gim naziją Vilniuje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla).

– Muzikinio kelio pradžia – Mažei kių muzikos mokykla (dabar – Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykla). Pats pareiškei norą muzikuoti?

– Ar ta svetima kultūra Tave žavėjo, traukė?

– Vis dėlto išvažiavai studijuoti į Paryžiaus nacionalinę aukštąją muzikos ir šokio konservatoriją pas prof. Borisą Garlickį (Garlitsky).

– Kokie buvo santykiai su smuiko mo kytoju prof. Jurgiu Dvarionu?

Muzikos barai / 97

– Smarkiai prirūkyta auditorija. Ją visuomet prisimenu kaip didelį dūmų kamuolį. Profesorius traukdavo vieną cigaretę po kitos, net stalviršiai buvo apdegę. Labai bijodavau, kad į mano smuiko vidų neimtų kristi žiežirbos, kai su cigarete burnoje R. Katilius demonstruodavo kokį nors atlikimo niuansą. Vis dėlto profesoriaus pas tabos skambėdavo lyg poezija. Jis ne duodavo konkrečių nurodymų, mėg davo viską paaiškinti per muzikinius vaizdinius. Atmintyje jų išliko labai daug, dar ir šiandien turiu apie ką pagalvoti. R. Katilius – Muzikantas iš didžiosios raidės, jis man atvėrė su pratimą apie muziką.

– B. Garlickis – rusų smuiko mokyklos atstovas, o mokeisi pas jį Paryžiuje. Tai kokia buvo Tavo studijų metodika – ru siška ar prancūziška?

Katilių. Ar pats norėjai būti jo klasėje?

– Kuo skyrėsi abiejų Tavo profesorių dėstymo metodika?

– Absoliučiai bohemiška, be dide lių suvaržymų: nori – eini į pamokas, nenori – neini. Galėdavai groti nuo ryto iki vakaro ir tik vėliau paaiškinti auklėtojai, kodėl nebuvai bendrojo la vinimo pamokose. Mokytojai neprie kaištaudavo, nes suvokė, kad menai mums yra prioritetas. Žinoma, jeigu neturi motyvacijos ir tikslo, laisvė gali žmogų stipriai sugadinti. Mano nuo mone, laisvė yra atsakomybė, ją turė damas vis dėlto privalai ką nors veikti.

– Taip, pats įsiprašiau. R. Katilius man buvo tikro menininko, muzikai visiškai atsidavusio žmogaus pavyz dys. Tokių asmenybių yra nedaug.

– Stipriai žavėjo. Ypač sulaukus pasisekimo ir emocinės grąžos. Pasta roji mane stipriai skatino tobulėti.

– Ne itin artimi. Aš buvau berniu kas iš provincijos, kuris mokėsi pas žymaus kompozitoriaus Balio Dva riono sūnų. Bet toji distancija tarp mūsų taip pat buvo savotiška moky toja. Jausdamas atstumą labiau gerbi žmogų, stipriau trokšti sekti jo pėdo mis, pasitempti, įtikti. Tiesą pasakius, pamokose kartais trūkdavo artimes nio ryšio, bet muzikos pajautą, emo cijas jis gebėdavo pateikti įtikinamai. Labai draugiški santykiai, manau, būtų silpninę mano pastangas.

– Kas Tave paskatino išvažiuoti į Vil nių?

– Ar tada jau norėjai tapti profesio naliu smuikininku?

– Kokia atmosfera buvo mokykloje praėjusio amžiaus 10-ą dešimtmetį?

– Tuo metu nelabai supratau, kas bus toliau, bet labai tikėjau tuo, ką da riau. Kaip ir sporte – negali užsibrėžti tikslo, kad po kelerių metų pasieksi tam tikrą rezultatą. Brėžti tikslus tikriausiai būtų padėję profesionalūs muzikantai artimoje aplinkoje, deja, aš tokių netu rėjau, menas man buvo visiškai svetima kultūra. Viena vertus, gerai, kad nebu vo tokių žmonių, iš jų gal būčiau jautęs spaudimą, kitą vertus, muzikos srityje man niekas nepadėjo.

Po netikėtos profesoriaus mirties nebenorėjau mokytis pas kitą dės tytoją, nemaniau, kad dveji magis tro studijų metai akademijoje man suteiks ką nors nauja. Labai gerbiau prof. R. Katilių, iš jo gautos motyvaci jos turėjo užtekti ilgam.

– Taip, bet ten buvo visiškai kita aplinka, supratau, kas yra aukštas bendras kultūrinis lygis. Nuėjęs į bet kokį muziejų ar renginį Paryžiuje, gaudavau didžiulę kultūros dozę, o šito Vilniuje anuo metu mes neturė jome. Konservatorijoje patyriau neį tikėtinai didelę konkurenciją, tačiau Prancūzija manęs nesužlugdė, tik pa jutau, kad ten esu svetimkūnis.

– Rusiška mokykla su prancūzišku etiketu. Viską, ką Maskvos muziki nė kultūra turėjo geriausia, Garlickis atvežė į Paryžių, bet pritaikė pran cūzams. Jis, pavyzdžiui, negalėdavo trenkti kumščiu į stalą. Profesoriui reikėjo prisitaikyti, ir jis tai darė labai išmintingai.

– Lietuvos muzikos ir teatro akade mijoje studijavai pas prof. Raimundą

– Smuiko mokytoja Virginija Dau girdaitė matė, kad man gerai sekasi, greitai viską išmokstu, tad pasiū lė mėginti stoti į geresnę mokyklą. M. K. Čiurlionio menų mokykloje man labai patiko.

– Kaip atrodė specialybės paskaita?

PAŽINTIS

– B. Garlickis daugiau aiškindavo, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Profesorius turėjo didžiulę pedagogi nę ir atlikėjo patirtį, daug metų buvo Londono simfoninio orkestro ir kame rinio orkestro „Maskvos virtuozai“ koncertmeisteris. Taigi, jis man per davė daug savo asmeninės patirties. Prof. R. Katiliaus paskaitose būdavo daugiau neapibrėžtumo, jis papasa kodavo kokią nors istoriją ir pagal ją turėdavai pats susidėlioti muzikinį piešinį. Tai du labai skirtingi žmonės, suteikę man skirtingų žinių.

– Įvertinus nueitą kelią iš dabar ties perspektyvos, galiu pasakyti, kad šiam orkestrui paaukojau gyve nimą. Ne šeimai, ne artimiesiems, ne draugams – jie liko antrame plane. Žinoma, gaila, nors nelabai. Groda mas orkestre jutau didžiulę prasmę, gyvenimas tapo unikalus, aš reali zavau save. Esu laimingas, kad ga liu kurti meną ir žmonės tai vertina. Buvimas ,,Kremeratoje“ man yra lyg narkotikas – norisi koncertų, įsiminti nų akimirkų dozės. Žinoma, pavargs tu, būna sunkių momentų, tačiau tai trunka tol, kol gaunu naują laimės dozę, tada pasimiršta nuovargis, emocinė

Muzikos barai / 98

– Kokie buvo Tavo pirmieji įsimintini pasirodymai scenoje?

Dažnaiįtampa.pamąstau, kad tai tam ti kra tarnystė, esu lyg samdomas karei vis armijoje, kuri galėtų apsieiti ir be manęs. Tačiau inspiruoja faktas, kad aš galiu kurti meną drauge su kitais. Panašiai ir sporte, pavyzdžiui, fut bole: tu nežaidi vienas – žaidžia visa komanda. Turi savo vietą aikštėje, kurioje realizuoji save, bet visų tiks las vienas.

– Šiek tiek daugiau nei po dešimtme čio, 2010-aisiais, tapai ir Lietuvos kame rinio orkestro primarijumi. Kartkartė mis Tau tenka ir dirigento funkcija.

– (Šypsosi) . Buvome trumpam su kūrę tokį ansamblį – styginių kvinte tą. Jame grojome kartu su kolegomis iš ,,Kremerata Baltica“, nes gyvavo graži tradicija atlikti daug kamerinės muzikos su įvairios sudėties ansam bliais. ,,Kremeratini“ gyvavo tiek, kad nespėjome vieni kitiems nusibos ti, – apie dvejus metus. Pavyko pa rengti keletą šaunių programų, pas kui gražiai išsiskyrėme. Šiuo metu buvusi ,,Kremeratini“ smuikininkė Marija Nemanytė gyvena ir dirba Ispanijoje, altininkė Ūla Ulijona Že briūnaitė – Italijoje, kontrabosininkas Danielius Rubinas – Japonijoje, o mes su violončelininke Giedre Dirvanaus kaite likome Lietuvoje. Dažniausiai tokie satelitiniai orkestrų ansambliai užgęsta, mat planeta (orkestras) ,,su valgo“ savo palydovus. Pandemijos

– Ar nuo pat pradžios Tavo santykis su G. Kremeriu buvo toks šiltas kaip da bar?

– Toks požiūris nėra dažnas. Šiandien daugelis taip skuba …

– Pirmiausia norėjai patikti pats sau, o tik tada pasirodyti publikai?

– Tuo metu ryškių pasirodymų neturėjau. Nebuvau koncertuojantis smuikininkas, mat nesijaučiau tam pasiruošęs. Taip pat nebuvau ir iš tų, kurie dar studijų metais aktyviai dalyvauja konkursuose ar net rengia rečitalius. Apskritai aš viską pradėjau suvokti vėliau nei kiti.

– Stengdavausi susitapatinti su atliekama muzika tiek, kad nebejaus čiau jaudulio. Galų gale įvyko lūžis ir aš supratau, kad manęs nėra – esu tik muzikos laidininkas. Nuo tada išlais vėjau, dingo kompleksai, atsirado pa sitikėjimas savimi, pradėjau drąsiai ir aktyviai koncertuoti.

– Dar studijuodamas patekai į kame rinį orkestrą ,,Kremerata Baltica“ (meno vadovas Gidonas Kremeris). Kaip tai at sitiko?

– Aš perėjau visas įmanomas san tykių su G. Kremeriu fazes nuo abso liutaus susižavėjimo tuo, ką jis daro, iki visiško nusivylimo, nuo tėviškos šilumos iki išdavystės ir t. t. Bet kai visa tai patiri, imi visai kitaip vertin ti santykius su žmonėmis, supranti, kas yra tikras gyvenimas. Nemažai kolegų pasitraukė iš orkestro, nes nu sivylė, įsižeidė, palūžo. Gidonas ne visada draugiškas ir malonus, šalia jo ištveria tik stipriausi. Bet jis – genijus, labai daug iš jo išmokau. Dabar mūsų santykiai puikūs.

– Kaip „Kremerata Baltica“ pakeitė Tavo gyvenimą?

– Taip, atsakomybė didžiulė. Bū damas lyderiu orkestre atlieki labai daug funkcijų: turi jausti atmosferą, gebėti organizuoti darbą, įvaldyti kūno kalbą, judesius, išsyk reaguoti į bet kokią situaciją, inspiruoti kolegas.

– Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Sergejus Kry lovas) – kokia tai bendruomenė?

– Tai kolektyvas, kuriame jaučia ma nepaprastai gera aura ir pagar ba vienas kitam. Čia nebūna intrigų, įtampų, ir dėl to jaučiuosi pasakiškai. Jeigu lyginčiau ,,Kremerata Baltica“ su Lietuvos kameriniu orkestru, pa sakyčiau štai ką: ,,Kremerata Baltica“ – tarsi gyvsidabris: nieko pastovaus, nuolatinis judėjimas. Orkestrantai dažnai keičiasi, repertuaras labai įvai rus. Lietuvos kamerinis orkestras yra aukštos kultūros, senas tradicijas tu rintis ir jas puoselėjantis kolektyvas, jo muzikantai geba atlikti labai platų repertuarą. Reikėtų paminėti prof. Sauliaus Sondeckio nuopelnus, nes būtent jis sukūrė ir užaugino šį kolek tyvą, įskiepijo pagarbą tradicijoms.

– Kaip atrodė Tavo muzikinio brendi mo laikotarpis?

– Dabar jaunimas visko nori labai greitai, čia ir dabar. Tačiau reikia su vokti, kad viskas įvyksta savo laiku. Pirmiausia reikia subręsti ir pasiruoš ti. Žinoma, motyvaciniai momentai labai reikalingi, tačiau didžiosios sė kmės reikia siekti pamažu.

– Jo didenybė atsitiktinumas... Kai vyko konkursas į besikuriančio or kestro smuikininko vietą, aš nebega lėjau dalyvauti, nes susilaužiau ran ką. Maniau, kad toks mano likimas,

– Tavo pečius užgulė didelė atsako mybė tapus orkestro primarijumi...

– 2005-aisiais debiutavo styginių an samblis ,,Kremeratini“.

traukinys nuvažiavo. Tačiau kiek vė liau kolegos mane vėl rekomendavo Gidonui Kremeriui ir aš 1997-aisiais pradėjau dirbti orkestre.

– Į Lietuvos kamerinį orkestrą at ėjau jau turėdamas patirties. Su kole gomis labai greitai susidraugavome. Kartais mums tenka koncertuoti be dirigento, tačiau aš galiu panašiai at kartoti dirigento parodymus, mostus savo smuiku, galva ir stryku. Taigi esu berankis dirigentas, bet kartais pasiseka geriau negu blogam orkes tro vedliui (juokiasi)

– Taip. Nuėjau ilgą kelią, kol pats save įtikinau, kad neblogai atlieku muziką. Tik tada galėjau žengti į di džiąją sceną.

– Pabaik mintį: Jei ne muzika…

– Visada stengsiuosi išlaikyti jo tra dicijas. Nemanau, kad koks nors kitas modelis tiktų Mažeikiams. Dar visai neseniai buvo svarstoma parengti in tensyvų dešimties dienų festivalį, po keletą koncertų per dieną. Tačiau ne manau, kad Mažeikių publika yra tam pasiruošusi. Labai džiaugiuosi būda mas festivalio vadovas, nes tai man suteikia daug gerų patirčių, emocijų. Sėdėdamas klausytojo vietoje galiu jausti pasitenkinimą, kad prisidėjau prie vykstančio renginio.

– Koks buvo Tavo pirmasis smuikas ir kokiu groji dabar?

– Aktyviai koncertuoji ne tik su dviem orkestrais, bet ir kaip solistas. Kuris am plua Tau mielesnis?

– Kas Tau svarbu be muzikos?

– ...ką nors veikčiau, bet tai būtų

– Man jie vienodai svarbūs. Ko mandinis darbas dinamiškesnis, ne reikia ruošti programų vienam už sidarius kambaryje. Tačiau solinis atlikimas taip pat labai malonus.

– Kokia muzikos paskirtis?

– 2015 metais aplankiau profeso rių namuose, jis jau sunkiai sirgo. Tą kart man pasakė, kad nebepajėgsiąs nuvažiuoti į Mažeikius ir norįs nuo kitų metų perduoti festivalio vado vavimą man. Maestro man leido su daryti festivalio programą, tvarkyti organizacinius reikalus, o pats iš ša lies stebėjo, kaip man sekasi. Gyrė už gerą darbą ir labai mane palaikė. Per duodamas festivalio vadžias į mano rankas, S. Sondeckis man suteikė ne paprastai daug žinių, įspėjo apie ga limus sunkumus ir paprašė išlaikyti aukštą meninį lygį.

– Žaisti žmonių jausmais. Ji yra pati geriausia manipuliacijos priemo nė. Kompozitorius yra arčiau Dievo, nes kūryba – dieviškasis pradas. O atlikėjas manipuliuoja žmonių emoci jomis ir jausmais. Nėra paprasta pa aiškinti, kodėl vieniems artistams tai sekasi geriau, kitiems prasčiau. Tai lyg gebėjimas užčiuopti ore tvyran čias vibracijas ir tinkamai nukreipti jas klausytojui.

– Kokių turi svajonių?

– Kokio festivalio norėtum ateityje?

Sakyčiau, kad mano muzikinis gy venimas yra lyg skanus sluoksniuotas tortas. Labai mėgstu muzikinių am plua kaitą, taip pat ir skirtingus žan rus. Neapsiriboju vien tik klasika, esu neabejingas džiazui. Tačiau su laiku džiazinius įgūdžius prarandu, nes šiuo metu nelabai dažnai tenka atlikti tokio pobūdžio muziką.

– Sakei, kad Tavo gyvenime daug kas įvyksta vėliau. Gal ir pedagoginei vei klai ateis metas?

– Mano artimieji. Tačiau muzi ka yra mano tikrieji namai, kuriuose jaučiuosi geriausiai. Kaskart, paty ręs kokį nors sukrėtimą, aš pabėgu į muzikos oazę, ir mintys savaime susidėlioja. Muzika man yra paralelinis pasaulis, kuriame mažiau melo ir išda vysčių. n

– Pirmasis mano smuikas buvo ,,No name“, o dabar groju stradivari jumi. Už tai esu labai dėkingas Gido nui Kremeriui. Bet aną bevardį smui ką saugau kaip relikviją.

atlikėjo užduotis – suteikti tam kū nui dvasią, kad šis taptų gyvas. Ne paprastai smagu bendradarbiauti su kompozitoriais, maudytis ieškojimų jūroje.

– Nuo 2016-ųjų esi tarptautinio Ma žeikių meno festivalio vadovas. Ar len gva buvo jį perimti iš prof. S. Sondeckio?

– Nuoširdžiai sveikinu prieš porą mėnesių papildžius suomių muzikos lei dyklos ,,Ondine“ katalogą kompaktine plokštele, kurioje įrašei Eduardo Balsio Pirmąjį koncertą smuikui ir orkestrui. Aktyviai bendradarbiauji ir su jaunai siais Lietuvos kompozitoriais. Smalsu atlikti dar neskambėjusią muziką?

laikotarpiu dėl kelionių suvaržymų orkestrą ,,Kremerata Baltica“ teko padalyti į dvi dalis ir suburti naujus ansamblius – ,,Kremerata Lituanica“ ir ,,Kremerata Letonika“. Iš pavadini mų aišku, kad pirmajame groja lietu viai, antrajame – latviai.

darbas. O muzika man nėra darbas.

Muzikos barai / 99

– Man atrodo, kad yra geresnių pedagogų už mane. Nejaučiu, kad galėčiau tai daryti nuolat, nesu tikras, ar pajėgčiau vesti mokinį, studentą ilgu muzikos keliu. Man paprasčiau, pavyzdžiui, meistriškumo kursuo se duoti patarimų, išsakyti pastabas, sudėlioti akcentus. Būti pedagogu –pašaukimas, čia reikalingas pasiau kojimas, atsidavimas ir kantrybė, tad labai gerbiu tuos, kuriems pavyksta dirbti pedagoginį darbą. Aš visada bi jojau pedagogų, sakančių: ,,Aš viską žinau, kaip reikia daryti, tu tik klau syk manęs.“ Nesuprantu, kaip įma noma viską žinoti. Aš nuolat abejoju.

– Turėti svajonių pavojinga, nes jei drąsiai svajoji, jos gali išsipildyti. Dabar nenoriu svajoti ar ko nors tikė tis, nes tai nėra svarbiausia. Reikia iš mokti gyventi šia diena, nors ir labai sunku. Nebespėju pasidžiaugti da barties akimirka ir dėl to dažnai jau čiu diskomfortą. Pastebiu, kad verčiu save galvoti, ką reikės nuveikti rytoj ar dar vėliau. Noriu atsikratyti šios įtampos.

– Galimybė įrašyti legendinio lie tuvių kompozitoriaus E. Balsio mu ziką kartu su jo anūke pianiste Indre Baikštyte ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) buvo didžiulė garbė bei įvertinimas. O atlikti kūrinius pirmam yra privile gija, nes tada turi teisę laisvai mąstyti, kaip pateiksi kūrinį. Tačiau tai yra ir iššūkis, nes nesi tikras, kas iš to išeis. Manau, kad smalsumas dar neatlik tai muzikai yra G. Kremerio nuopel nas. Jis genialiai geba ką tik parašytą kūrinį sudėlioti ir perteikti taip, kad dažnai vėliau jo niekas geriau neat lieka. Pavyzdžiui, kai su ,,Kremerata Baltica“ įrašėme estų kompozitoriaus Arvo Pärto opusus ,,Tabula rasa“ ir ,,Fratres“ arba argentiniečių kompo zitoriaus Astoro Piazzollos ,,Keturis metų laikus Buenos Airėse“, šių kūri nių po mūsų niekas geriau dar nepa grojo. Su didžiuliu smalsumu mokau si naujus arba dar neatliktus kūrinius, nes kompozitorius parašo tik kūną, o

m. prie Lietuvos valstybinės konservatorijos prijung tuose Klaipėdos muzikos fakultetuose (iki tol jie priklausė Šiaulių pedagogi niam institutui) buvo įkurta Liaudies muzikos katedra. Joje profesoriaus Algirdo Vyžinto pakviestas drauge su kitais jaunais muzikais pradėjo dirbti talentingas birbynininkas Vytautas Tetenskas, į Klaipėdą atsivežęs ne tik pamiltą ir gerai įvaldytą instrumentą, bet ir vadovavimo liaudies instru mentų orkestrui patirtį. Dešimtmečių pedagoginiu, kūrybiniu, administra ciniu, visuomeniniu darbu jis pelnė

Muzikos barai / 100

Lina PETROŠIENĖ

energijosJaunatviškosšaltinis –senovinis intrumentasmuzikos

SUKAKTIS

Šiuo iškilmingu koncertu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipė dos fakulteto salėje buvo paminėtas 70-asis Mokytojo jubiliejus. Koncerto klausytojai ir profesorių sveikinusieji gėrėjosi jo energija, darbštumu, ge bėjimu degti meile muzikai ir įkvėpti kitus.Nepakartojamą įspūdį klausyto jams, tarp kurių buvo ir šios muzikos žinovų, ir pirmą kartą ją girdinčių, paliko pilna scena tautiniais kostiu mais pasidabinusių muzikantų ir lie tuviškų muzikos instrumentų įvairo vė. Dešimtmečius trukęs autentiško pavyzdžio muzikos instrumentų ir grojimo jais tobulinimas davė puikų rezultatą: daugeliu instrumentų gali

1975

autoritetą ir daugybę garbingų titulų: tapo profesoriumi, Liaudies muzikos katedros vedėju ir fakulteto dekanu, Lietuvos dainų švenčių dirigentu, respublikos nusipelniusiu artistu, Klaipėdos kultūros magistru. V. Te tenskas reikšmingai prisidėjo prie to, kad daugiataučio pramoninio, jūrei viško Klaipėdos miesto kultūra bei menas įgautų ir lietuvišką turinį. Praėjusių metų lapkričio 13-ąją profesorius Vytautas Tetenskas dar kartą stojo prie dirigento pulto ir ryžtingais mostais vedė liaudies mu zikos specialybės absolventų, dėsty tojų, studentų ir moksleivių tautinių muzikos instrumentų orkestrą „Tri mitatis“ lietuviškos muzikos keliais.

Birbynininkui Vytautui Tetenskui – 70

ma atlikti paprasčiausią, kadaise pie menėlių bilsnotą ritmą, niūniuotą me lodiją ir sudėtingą, kompozitoriaus sukurtą opusą. Koncerto programa buvo sudaryta taip, kad kiekviena instrumentų grupė galėjo atskleisti savo galimybes ir savitumą.

Muzikos barai / 101

V. Tetenskas diriguoja jungtinam tautinių instrumentų orkestrui XVI tautinės muzikos ansam blių ir orkestrų festivalyje Ylakiuose, 2016 m.

Su vargonininke Laura Matuzaite-Kairiene

Vytautas Tetenskas su dukra Rasa Tetenskai te-Kulikauskiene

Vytautas Tetenskas (birbynė), Dainora Tetens kienė (smuikas), Irena Pečiūrienė (fortepijonas)

pabaigoje, dėkodamas klausytojams ir atlikėjams, V. Tetenskas pabrėžė, kad tautinių muzikos instrumentų orkestro egzistavimas šiuolaikinėmis sąlygomis jam yra pati brangiausia gimtadienio dovana. Ir tai supranta ma, nes orkestre groja skirtingų kartų profesoriaus ugdytiniai, savo dalyva vimu jame patvirtinantys, kad tautinė muzika, kurios puoselėjimui paskirti dešimtmečiai, yra gyva ir reikalinga. Tai pasiekti pavyko per įspūdingą V. Tetensko kūrybinę ir pedagogi nę karjerą, kurios didelę dalį suda rė vadovavimas įvairiems liaudies muzikos instrumentų kolektyvams. 1970–1975 m. studijuodamas Lie tuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), V. Tetenskas vadova vo Respublikinių moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblio „Ugnelė“

Su profesoriumi Algirdu Vyžintu, 2019 m.

Vakarų Lietuvos krašto jubiliejinėje dainų šventėje, 2012 m.

Pasirodymą pradėjo kanklininkė Martyna Lidžiutė ir birbynininkas Ai varas Lidžius, jie pagrojo iš folkloro kilusį ir lietuviškos muzikos klasika tapusį Juozo Gruodžio ir Jono Švedo „Raliavimą“. Ilgesingą ir lyrišką nuo taiką tęsė kanklininkių ansamblis, skambinęs J. Švedo „Svajonėlę“ ir su valkiečių dainos aranžuotę „Šaly ke lio jovaras stovėjo“. Skudučiai siaudė „Ridiką“ – vieną iš autentiško sku dučių repertuaro kūrinių. Žaismin gai skambėjo pramoginės muzikos kompozitoriaus Vygando Telksnio „Pavasarėlis“, grojamas birbynininkų ansamblio.Orkestro atliekami kūriniai ža vėjo sodrumu, įtaigumu ir stilistine vienove: tai programinė muzika, ku rioje lietuviškomis intonacijomis pie šiamas idiliškas Tėvynės paveikslas. Bene romantiškiausiai jis skambėjo J. Švedo „Klonių aiduose“, santūri ir savita Klaipėdos krašto dvasia garsais išsiliejo Alvydo Remesos „Kuršiuo se“. Sodžiaus žmonių darbus ir links mybes perteikė Valentino Bagdono „Ei griežle, griežlele“, „Piršlys mela gis“, Algimanto Bražinsko „Piemenė lių dienos“, „Pabaigtuvės“. Visus kū rinius dirigavo jubiliatas, o koncerto

Profesoriaus V. Tetensko vadovau jamas birbynininkų trio – tarptauti nių konkursų Barletoje ir Paoloje (Ita lija), Sozopolyje (Bulgarija), Niujorke (JAV) laureatas. 2014 m. įžymiajame „American Protege“ konkurse birby ninkų trio teko garbė dalyvauti laure atų koncerte vienoje prestižiškiausių Niujorko koncertų salių „Carnegie

Muzikos barai / 102

Hall“. Birbynininkų kvintetas net dvylika kartų laimėjo Grand Prix arba pirmąsias vietas tarptautiniuose ka merinių ansamblių konkursuose už sienyje ir Lietuvoje, įrašė kompaktinę plokštelę „Klaipėdos birbynių kvinte tas“Pagrindinis(2020). bet kurio muziko tiks las – scena. V. Tetenskas yra vienas aktyviausiai koncertuojančių birby nininkų, surengė per tris šimtus soli nių koncertų, dalyvavo daugiau kaip dviejuose tūkstančiuose koncertų šalyje ir užsienyje. Lietuvos radijuje įrašyta du šimtai lietuvių kompozi torių kūrinių, po keletą – JAV, Ka nados, Italijos, Vokietijos ir Švedijos radijo studijose. Išleista keturiolika solinių kompaktinių plokštelių, trys garso kasetės, viena birbynių kvinte to, dvi tautinių muzikos instrumentų orkestro kompaktinės plokštelės. Pas taraisiais metais V. Tetenskas grojo solinius koncertus su Lenkijos simfo niniu ir Ukrainos liaudies instrumen tų orkestrais. Visa tai yra išskirtinio profesoriaus kūrybingumo ir darbš tumo rezultatas, kartu ir lietuviškos muzikos įamžinimas, propagavimas bei pavyzdys ateinančioms muzikų kartoms.Tačiau ne tik lietuviška muzika grojama birbyne. V. Tetenskas ja drą siai interpretuoja klasikinę, baroko, šiuolaikinę muziką: W. A. Mozarto,

L. van Beethoveno, A. Arutiuniano, T Albinoni, Ch. W. Glucko, A. Mar cello, J. S. Bacho, A. Vivaldi, H. Pur cello kūrinius. Šią muziką atlieka įvairiausių instrumentų sudėtimis: nuo įprasto birbynės ansamblio su kanklėmis, balsu, fortepijonu iki smuiko, mušamųjų ar net vargonų. Įgyvendinti tokius sumanymus lei džia aukštas muziko profesionalu mas ir plačios birbynės galimybės.

Profesionalumas ir nuoširdus V. Tetensko atsidavimas muzikai yra pastebėtas ir tinkamai įvertintas tarptautiniu ir nacionaliniu mastu. Jis yra Lietuvos nusipelnęs artistas, M. K. Čiurlionio rėmimo fondo pri zo „Lietuvos šviesuoliai“ laimėtojas, tarptautinių konkursų laureatas. Ap dovanotas Lietuvos prezidentų, kul tūros bei švietimo ir mokslo minis trų, Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Žemaitijos savivaldybių merų padėkos raštais. Bet turbūt didžiau sias pasiekimas – būti pripažintam savoje aplinkoje Klaipėdoje. 2008 m. V Tetenskui suteiktas Klaipėdos kul tūros magistro titulas, tais pačiais metais jam skirta KLASCO (Klaipė dos jūrų krovinių kompanija) premija už mokslo ir meno pasiekimus. Daug kartų buvo apdovanotas Klaipėdos savivaldybės mero, Klaipėdos uni versiteto rektorių padėkos raštais ir premijomis.V.Tetenskas yra reikšmingai prisi dėjęs prie birbynės grojimo metodikos tobulinimo, repertuaro tautiniams muzikos instrumentams plėtros ir mokslinių tyrimų, juos yra paskel bęs pusšimtyje straipsnių, mokslinių konferencijų pranešimuose, išleistose knygose.1991m. užsimezgė ir ilgus metus

SUKAKTIS

Jubiliejiniame 70-mečio koncerte, 2021 m. lapkričio 13 d.

Birbynininkų trio ir Vytautas Tetenskas – kon kurso „American Protege“ (Niujorkas) I vietos laimėtojai, 2014 m.

nuotr.MACEVIČIAUSAido

liaudies instrumentų orkestrui. Klai pėdoje šis baras buvo dar platesnis: 1975–2012 m. vadovauta fakultete veikusiam Liaudies muzikos kate dros lietuvių liaudies instrumentų or kestrui, 2009–2015 m. – birbynininkų trio, 2016–2021 m. – birbynininkų kvintetui. Klaipėdos meno savivei kloje V. Tetenskas taip pat paliko ryš kų pėdsaką, 1987–1999 m. vadovavo dainų ir šokių ansamblio „Žilvinas“ liaudies instrumentų orkestrui. Visi kolektyvai yra Pasaulio lietuvių, ša lies ir Klaipėdos miesto dainų šven čių dalyviai, studentiškas tautinių muzikos instrumentų orkestras – ne atsiejama visų Baltijos šalių studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ dalis. Ir visuose minėtuose renginiuose pro fesorius – vienas iš vyriausiųjų diri gentų, švenčių idėjų generatorių, o pagalbininkai ir savarankiški darbų tęsėjai yra jo mokiniai birbynininkai, kurių parengė per šešias dešimtis. Jie kantriai dirba pedagoginį darbą, taip pat yra pasiekę kūrybinių aukštumų.

Koncertas su Dnipro (buv. Dniepropetrovskas) M. Glinkos muzikos akademijos ukrainiečių liau dies instrumentų orkestru (diriguoja Viktorija Kikas)

Padėką savo birbynės ir gyveni mo mokytojams V. Tetenskas išreiškė knygose „Birbynininkas Pranas Ta mošaitis“ (1996), „Algirdas Vyžintas. Gyvenimas liaudies muzikai“ (2010). Šie žymūs savo laiko muzikai ir pe dagogai vedė jaunuolį per birbynės ir dirigavimo studijas Vilniaus J. TallatKelpšos aukštesniojoje muzikos mo kykloje (1966–1970), Lietuvos valsty binėje konservatorijoje (1970–1975). Brandą suteikė dirigavimo aspirantū

nuotr.JANKAUSKONerijaus

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto taryba ir administracija

Su Liaudies muzikos katedros studentais

Vytautas Tetenskas diriguoja tautinių instru mentų orkestrui „Trimitatis“, 2021 m.

tęsėsi ypatinga kūrybinė draugystė su išeivijos dainininku baritonu An tanu Kebliu. Jo vadovaujamas Kana dos Monrealio Aušros Vartų parapi jos choras buvo atvykęs į Lietuvą ir daugelyje Lietuvos bažnyčių kartu su V. Tetensko vadovaujamu liaudies instrumentų ansambliu atliko Alek sandro Stankevičiaus kantatą „Kry žių ir rūpintojėlių Lietuva“, profeso riaus aranžuotą liaudies instrumentų orkestrui ir chorui. Vėliau V. Tetens kas aranžavo visą pluoštą lietuvių ir išeivijos kompozitorių kūrinių balsui (baritonui) ir liaudies instrumentų ansambliui, studijoje buvo įrašyta solinė A. Keblio dainų kasetė. Gastro lėse Kanadoje su dukra pianiste Rasa Tetenskaite-Kulikauskiene ir A. Ke bliu surengė keletą didelį pasisekimą turėjusių koncertų. Išeivio iš Kretin gos rajono asmenybės patrauklumas ir kūryba V. Tetenską įkvėpė parašyti knygą „Antano Keblio daina Lietu vai“Studijuojantiems(1998). grojimą birbyne vertingos profesoriaus mokomosios knygos ir vadovėliai „Charakteringi lietuvių liaudies instrumentų bruo žai“ (1987), „Tradicinės birbynės“ (1991), „Lietuvių birbynės“ (1995) bei lietuviškos muzikos natų leidiniai, kūrinių intrumentuotės orkestrui.

Muzikos barai / 103

ra pas profesorių J. Bogdanovą Sankt Peterburgo kultūros ir menų univer sitete (1981–1984). Vis dėlto prigim tas ir tėvelių Damino ir Kazimieros Tetenskų bei visos genties jaunėliam sūnui perduotas muzikalumas, gim toji Krušonių kaimo Kaišiadorių ra jone aplinka yra tas talento užtaisas, kuris išsiskleidė ir išsipildė su kaupu. Jis dovanoja džiaugsmą bei pilnatvę pačiam V. Tetenskui ir jo aplinkai. Paklaustas, kas teikė didžiausią kūrybinį džiaugsmą pastaraisiais me tais, jubiliatas išvardijo daugybę da lykų, bet svarbiausias – 2019 m. savo veiklą pradėjęs tautinių muzikos ins trumentų orkestras „Trimitatis“ bei galimybė būti orkestro vyriausiuoju dirigentu. Dėl šio mėgėjų meno žan ro ir širdį labiausiai skauda: profe sorius pasigenda tautinių muzikos instrumentų skambėjimo televizijoje, radijuje, koncertų salėse. „Norėtųsi, – sakė V. Tetenskas, – kad mes patys didžiuotumės unikaliais savo tautos instrumentais, o kartu ir pasauliui ga lėtume parodyti tą neįkainojamą tur tą. Grįžkime prie šaknų, mylėkime, branginkime ir populiarinkime savo instrumentus, nes tauta be jų, be liau dies dainos, šokio yra pasmerkta žūti.“ n

Lietuvos moksleivių dainų šventėje, 2012 m.

Etnin ė muzika pradėta gaivin ti XIX a. tautinio atgimimo sąjūdžio metais, plačiau – Lietuvos Respubli kos laikais. Miesteliuose nuo 1893 m. rengiamuose slaptuose klojimo teatrų spektakliuose skambėdavo ir liaudies dainos, būdavo šokami tautiniai šo kiai. Po vaidinimų dažnai pasirody davo nedideli mėgėjų chorai (Gudelis 2003: 58), būdavo rengiami pasilinks minimai, šokiai. Iš klojimo teatro va karų išaugo etnografiniai spektakliai, miestuose statomi nuo 1923 m., o iš po vaidinimų pasirodančių chorų re pertuaro – dainų šventės, rengiamos nuo 1924 m. Tautiniai šokiai masi niuose renginiuose pradėti šokti nuo 1937 m., dainų šventėse – nuo 1950 m.

ros veikėjas, išlaikė visus išbandy mus ir sėkmingai gyvuoja ir šiandien. Įspūdingas ir žiūrovų mėgstamas dainų švenčių Ansamblių vakaras savo meniškumu ir įtaigumu nenusi leidžia Dainų ir Šokių dienoms (Apa navičius ir kt. 2015: 56), ir tai yra bene didžiausias asmenybės, nuo XX a. 4-o dešimtmečio kūrusios naują tradiciją, veiklos įvertinimas.

ono Švedo (1908–1971) veikla va dovaujant „Lietuvos“ ansambliui, Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų katedrai, tobu linant etninius muzikos instrumentus, perteikiant folklorą, kuriant repertua rą jau išnagrinėta. Knygose (Vyžintas 1978; Vyžintas 2008), straipsniuose, prisiminimuose atskleistas neeilinio žmogaus gyvenimo ir kūrybos kelias, indėlis į mūsų tautos kultūrą, tačiau kaip Švedo pažiūros, pastangos jas įgyvendinti veikė folkloro stiliza vimą, kokia buvo asmenybės įtaka kuriamai tradicijai, jos gyvavimui ir plėtrai, – šie klausimai gvildenti men kai. Kad asmenybės įtaka buvo dide lė, byloja J. Švedo sukurtos tradicijos gyvybingumas – stilizuotas lietuvių folkloras, kurio sceninius perteikimo pagrindus paklojo šis įžymus kultū

Muzikos barai / 104

STILIZAVIMO PRADŽIA

Jonas Švedas ir lietuvių etninės muzikos stilizavimas

IŠ

Etnografiniai spektakliai „Lietu viškos vestuvės“ išlaikė kaimo dva sią, juose skambėjo tik autentiška etninė muzika. Dainos, šokiai, rateliai ir žaidimai būdavo pateikiami kaip tikrose sodžiaus vestuvėse. Auten tiška muzika gaivinta ir 1935–1938 m. provincijos miesteliuose rengto se Senovės dienose (Skrodenis 1996: 259–262).Kitas etninės muzikos gaivinimo žingsnis sietinas su etninių muzikos instrumentų rekonstrukcija, naujais jų modeliais ir repertuaru. Nuo XX a. pradžios tobulinamos kanklės, 1930–1932 m. kuriami nauji jų pavyzdžiai. Kaimuose, miesteliuose, tarpukariu ir miestuose steigėsi kanklininkų ra teliai, atliekantys stilizuotas liaudies melodijų išdailas ir nesudėtingas pje ses.Kitaip buvo su skudučiais, kurie dėl savo repertuaro – instrumentinių polifoninių kūrinėlių ir pučiamų jų sutartinių balsų – iš šiaurės rytų Aukštaitijos plačiau paplisti negalė jo. Nepadėjo ir jų propaguotojo Sta sio Paliulio pastangos nuo 1925 m. šiuos instrumentus diegti mokykloJonas Švedas PRAEITIES

(Barkauskaitė 2010: 85–94).

kuriaAsmenybėtradiciją

J

Romualdas APANAVIČIUS

J. Švedas, 1938 m. atsakydamas

se. Moksleiviams, girdėdavusiems tuo metu skambėjusią europietišką smuikų, armonikų ir kanklių muziką, skudučių repertuaras neatrodė pa trauklus. Paliulis pasitelkė tradicinį skudučių rinkinį, jis partijas užrašy davo ne natomis, bet skaitmenimis, sukomponavo naujoviškų kūrinėlių, tačiau ir tai nepadėjo – šitoks skudu čiavimas Lietuvoje neprigijo.

Nenuostabu, kad J. Švedo požiūris buvo naujas, todėl ginčijamas.

dučius kaip senovės lietuvių muzikos instrumentą, nors joje beveik visai nėra tų brangiųjų liaudies kūrinių, ta čiau ji kai kuriais atžvilgiais gali būti naudinga“ (Paliulis 1936: 603–604).

Paskelbtose publikacijose Švedas teigė, kad etninė muzika gaivintina atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Etniniai muzikos instrumentai turi būti pritaikyti ir naujai muzikai atlik ti, groti tuo laikotarpiu mėgstamoms melodijoms. Būtina plėsti tokių ins trumentų galimybes, sukurti naują, folkloro tradicijomis pagrįstą reper tuarą. Atlikimas privalo būti sceniš kas, koncertams tinkamo lygio.

Griežtesnis buvo žymus tautosaki ninkas, sutartinių rinkėjas ir skelbėjas kanauninkas Adolfas Sabaliauskas. Jo 1937 m. pareikšta nuomone, „<...> skudučiai ir kanklės pateko į diletan tų rankas, ir šie juos ėmė vartoti ne tai muzikai, kuriai vartojo juos sukū rusieji liaudies dainiai. Jie niekuomet nei kankliuoja, nei skudučiuoja dai nelių, kaip kad dabar tenka girdėti net pastarųjų metų dainų šventėse, bet kitoniškos sistemos muziką ir keturines giesmes, tam tikro kontra punkto stiliuje.“ Labai neigiamai Sa baliauskas vertino ne tik autorinius skudučių kūrinėlius, bet ir liaudies dainų pritaikymą skudučiams („Dai nelių skudučiavimas yra ne kas kita kaip skudučių falsifikavimas“), taip pat reikalavo šitokios naujos muzikos negroti išvykose į užsienį. Jo many mu, skudučiams ir kanklėms neverta kurti nieko nauja, užtenka ir išlikusio bei užrašyto senoviško šių instrumen tų repertuaro (Sabaliauskas 1937).

Liaudies instrumentų ansamblis

Muzikos barai / 105

Tradicinio skudučiavimo nepers pektyvumą gerai suvokė J. Švedas, 1930–1935 m. Valstybės teatro ir Kauno radiofono orkestruose pūtęs tromboną, nuo 1936 m. dėstęs Kauno konservatorijoje, nuo 1930 m. moky tojavęs ir „Aušros“ berniukų gimna zijoje. Jam skudučiai mokykloje atro dė pats parankiausias instrumentas, tik reikėjo mokinius sudominti naujo višku repertuaru. Būtent šito Švedas ir ėmėsi, stilizavimui paskyrė visą li kusį savo Diegdamasgyvenimą.naujovišką skudučia vimą, jis sudarė 3 skudučių rinkinius ir kūrė jaunimui patrauklų repertua rą. Vadinamąjį mažąjį žygio komplek tą sudarė 14, praplėstą žygio kom plektą – 19, choro komplektą – net 30 skudučių. Pūsdavo 6 ir daugiau atlikėjų.

JONO ŠVEDO POŽIŪRIS IR GINČAI SPAUDOJE

J. Švedas savo požiūrį į skudučius išdėstė straipsniuose „Skudučių mu zika“, „Skudučių dirbimas“, „Skudu čiavimas“ (1934), „Skudučių muzi kos pritaikymas“ (1935) ir knygelėje „Skudučiuok!“ (1936).

Pirmasis spaudoje iš karto atsiliepė skudučiavimo gaivinimo pradininkas S. Paliulis. 1936 m. recenzuodamas knygelę „Skudučiuok!“ jis suabejoja Švedo pateikiamos skudučių muzikos tikrumu ir jos tinkamumu atlikti, ta čiau recenziją baigia gana teigiamai: „Nors knygutėje maža žinių apie sku

Muzikos barai / 106

Iš šių priešingų nuomonių aišku, kad Sabaliauskui, kaip ir Paliuliui, rūpėjo senojo reiškinio perteikimas pirminiu pavidalu, ko etninės muzi kos gaivinimo veikloje nei anuomet, nei dabar pasiekti neįmanoma. Se novinis reiškinys, perteikiamas kitu metu ir kitokiomis sąlygomis, ne tenka savo autentiškumo. Švedas tai gerai suvokė ir aiškiai pasisakė už senovinių reiškinių gaivinimą paki tusiomis sąlygomis. Ši Švedo nuosta ta visiškai pasiteisino ir naujoviškas skudučiavimas greitai prasiskynė ke lią ne tik į Lietuvos mokyklas, bet ir į įvairiausius renginius, o po Antrojo pasaulinio karo – ir į dainų šventes.

IŠ

nebūtų paneigiama ir kad, remiantis liaudies medžiaga, būtų kuriamos su dėtingesnės kompozicijos“ (Slavins kas 1939: 34–38).

Švedas įžvalgius Slavinsko, poka rio metais pasirašinėjusio Slaviūno pavarde ir tapusio įžymiu folklori ninku, pasiūlymus įgyvendino, 1940–1962 m. vadovaudamas valstybiniam akademiniam dainų ir šokių liaudies ansambliui „Lietuva“.

Spaudoje kilusį ginčą 1939 m. apibendrino tautosakininkas Ze nonas Slavinskas. Jis pabrėžė, kad „naujesnieji arba daugiau tobulesni instrumentai neturi tiek ryškaus sa vaimingumo, kurį randame senesnės kultūrinės stadijos instrumentuose arba muzikoje“, todėl „populiarinant ir atgaivinant skudučius pageidauti na, kad autentiškoji skudučių muzika

J. Švedas gerai pažino lietuvių folklorą. 1924–1929 m. mokydamasis Klaipėdos muzikos mokykloje, klau sydamas Juozo Žilevičiaus (1891–1985) paskaitų ir dirbdamas jo archy

S. Slavinskas, kaip ir J. Švedas, suvokė senojo reiškinio gaivinimo naujomis sąlygomis pokyčius ir, pa pildydamas Švedo nuostatas, siūlė naują kelią susieti su senuoju paliki mu: „Šiuo keliu eidami galėtume iš laikyti skudučių muzikos charakterį, kartu, žinoma, ir vertingą savo krašto tradiciją.“ Galop Slavinskas apiben drino: „Iš to, kas čia buvo pasakyta, turi būti aišku, kad tobulinant instru mentus arba organizuojant tautinių instrumentų pasirodymus reikia atsi žvelgti ir į etninę pusę, kaip čia pava dinta, tautinę instrumentų pusę, rei kia su atsidėjimu pažinti savo krašto kūrybą ir ją nuodugniau patyrinėti“ (Slavinskas 1939).

LSSR Liaudies komisarų tarybos 1940 m. spalio 21 d. nutarimu lapkri čio 1 d. įsteigiamas LSSR filharmoni jos Liaudies ansamblis, Jonas Švedas paskiriamas meno vadovu. Jam nu rodyta sekti panašių SSRS kolektyvų, ypač Igorio Moisejevo vadovaujamo liaudies šokių ansamblio, pavyzdžiu. Dėl ansamblio darbo Švedas tarėsi su folklorininke Jadvyga Čiurliony te, kompozitoriais Stasiu Šimkumi, Juozu Tallat-Kelpša, Jurgiu Karnavi čiumi, rašytojais Petru Cvirka, Baliu Sruoga, domėjosi Mitrofano Piatnic kio rusų liaudies choro bei Aleksan dro Aleksandrovo Raudonosios ar mijos dainų ir šokių ansamblio veikla (Vyžintas 1978).

„LIETUVOS“ ANSAMBLIS –FOLKLORO STILIZAVIMO KALVĖ

ve, užrašinėjo dainas, rinko muzikos instrumentus, gilinosi į muzikavimo papročius.Savopožiūrį į ansamblio kryp tį Švedas 1940 m. išdėstė spaudoje: „<…> ansamblio muzikos instru mentai turėtų būti kultivuojami ne nukrypstant nuo paties instrumen to principo, techniškai tobulinami. Patobulinus liaudies muzikos ins trumentus, išplėtus jų technines ga lias, paruošus atlikėjus, iškultivuoti naują liaudiško stiliaus muziką. <...> Liaudies dainininkų ansamblio už daviniai iš esmės bus panašūs... <...> Lygia greta su liaudiškuoju dainos ir dainavimo būdų praktikavimu <...> reikėtų įtraukti repertuaran ir speci aliai subalsuotas liaudiškas dainas ir liaudies muzikinius vaidinimus (pvz., papročių, vestuvių, talkų ir pan.). Tautinių liaudies šokių kolek tyvo laukia nė kiek ne menkesni už daviniai. Prieš kelerius metus skep tiškai sutikti pirmieji užsimojimai restauruoti mūsų liaudies šokius davė gražių rezultatų“ (Švedas 1940). Ansamblio grupių vadovais Švedas pakvietė folkloro gaivinimo veikloje jau pasižymėjusius menininkus: nau jojo kankliavimo propaguotoją Jus tiną Strimaitį (1895–1960) ir tautinių šokių stilizavimo pradininkę Mariją BaronaitęŽengiant(1908–1998).folkloro sceninio per teikimo keliu, pirmajame ansamblio koncerte 1941 m. vasario 22 d., be privalomos tarybinės dainos 1, skam bėjo keturios J. Švedo harmonizuotos liaudies dainos, sutartinė, buvo atlik ti trys liaudies šokiai. Jau prasidėjus karui parengtoje antrojoje montažo pobūdžio programoje „Kaimo vestu vės“ buvo oracijų, dialogų, parodytas piršlio korimas, veikė persirengėliai, skambėjo dainos, sutartinės, skudu čių muzika. Pirmą kartą pagrotas ir Švedo kūrinys orkestrui – rapsodija „Klonių aidai“. 1942 m. birželio 23 d. ansamblis parodė dviejų dalių pro gramą „Joninės“: ją sudarė koncertas ir pagal Kazio Inčiūros (1906–1974) scenarijų liaudies papročių pagrin du Gasparo Veličkos (1907–1962) pa rengtas vaidinimas.

Kaip 1978 m. rašė Algirdas Vyžin tas, „Vadovaujantis J. Švedo mintimis, jo praktiškais patarimais išplėtota veikla tuo metu buvo iš tikrųjų įžval gus, perspektyvus reiškinys. Atgai vinti prigijo, išsikovojo savo teises muzikinėje kultūroje senoviniai liau dies instrumentai – jų muzika skamba ir dainų šventėse, ir koncertų salėse, jie yra puoselėjami, tobulinami, suda ro reikšmingą šiandieninės muzikos dalį (Vyžintas 1978: 5–42).

1 Tai buvo Alfonso Mikulskio daina „Lietuva, šalis gražioji“, ž. Liudo Giros. PRAEITIES

garbiam tautosakininkui, priminė, kad senoviniai muzikos instrumen tai buvo primiršti „kaip ir kiti nau dojimui nebetinką padargai, pateko į palėpes ir pas palėpėse užmirštų nie kniekių besigraibančius piemenėlius arba į savo jaunas dieneles prisime nančių senelių rankas dėl to, kad jie nebetiko savo paskirčiai, kad pakito žmonių estetinis skonis ir gyvenimo reikalai, kad atsirado praktiškesnių, labiau naujas laiko madas atitinkančių instrumentų. <...> Kad savo metodais palyginti ne per daugiausia tesukly dome, rodo mūsų darbo vaisiai – sku dučius ir kankles jaunuomenė pamilo ir jie jau plačiai Lietuvoje skamba“ (Švedas 1938; išretinta str. autoriaus).

Tą procesą įdėmiai stebėjo ir jau triai išgyveno J. Švedas: „Dabartinis liaudies ansamblis <...> skiriasi nuo mano vadovautojo tuo, kad mano kultivuotieji etnografiniai elementai daug kur suoperinti – sustiprintas išorinis blizgesys, ir tai liečia ne vien optinę pusę, kostiumus, šokėjų žings nius, bet ir dainų harmonizaciją, nau jų šokių sumodernintą muziką ir t. t.“ (Švedas 1970: 243–245).

Muzikos barai / 107

Stasio Skrodenio vertinimu, tai buvo „<...> nepaprasta pagarba mūsų senajam tradiciniam liaudies menui – dainoms, muzikai

Pirmųjų programų kūriniai „Lie tuvos“ ansamblio ir kitų kolektyvų repertuare išliko iki šių dienų, sudaro jo aukso fondą, yra tinkami reprezen tacijai, atliekami užsienio išvykose. Pagal Antano Tamošaičio (1896–2005) tautinių drabužių pagrindu pareng tus eskizus pasiūti drabužiai tapo koncertinės aprangos etalonu.

Nuo 1970 m. ansamblio „Lietuva“ repertuaras tapo dainų švenčių an samblių vakarų programų pagrindu.

AKADEMINISINSTRUMENTINISSTILIZAVIMAS

Tai, kad Lietuvoje atlikimas liau dies instrumentais yra aukšto lygio, – taip pat Jono Švedo nuopelnas. Būtent jo asmenybės indėlis yra pats didžiausias. Lėmė Švedo nuostata, kad tautos muzikinį palikimą geriau siai galima perteikti ir plėtoti savais etniniais instrumentais. Švedas šiuo klausimu buvo nuoseklus, jis nuo pat pradžių į ansamblio instrumentinę grupę telkė tik tautinius instrumen tus, partitūroje juos išdėstydamas ne liaudies šokių muzikos „kompanijų“, bet simfoninio orkestro instrumentų tvarka.Lietuvos „kompanijų“, „kapelijų“ instrumentai įprastai skirstomi į tris grupes: melodinę, pritariančiąją ir bo sinę. Melodinėje grupėje būna vienas arba du smuikai, rečiau – ir klarnetas arba kornetas, pritariančiojoje – ar monika arba cimbolai, retsykiais kan klės, bosinėje – basetlė.

Programose buvo išsaugotas fol kloro sinkretiškumas. Ansamblio da lyviai, nesiskirstydami pagal veiklą, dalyvavo inscenizacijose, dainavo, grojo, šoko kaip tradicinėse vestuvė se ir Joninių šventėje. Stilizuotas lie tuvių folkloras buvo tinkamai pritai kytas scenai, išlaikytas autentiškumo ir koncertinio atlikimo santykis.

ir muzikos instrumentams <...> fol klorizmas, kurį Lietuvos dainų ir šo kių (liaudies) ansamblis propagavo J. Švedo laikais, buvo labai aukšto kul tūros lygio“ (Skrodenis 2008: 40–62). 1962 m. ansamblio vairą perėmus Vladui Bartusevičiui (1927–1982), kolektyvas pasuko kita kryptimi. Švedo plėtotas atsargus folkloro sti lizavimas kreipiamas išorinių efektų linkme. Ansamblio „Lietuva“ atliki mas ėmė daug kuo panašėti į varjetė (Skrodenis 2008: 40–62). Atsisakyta Švedo puoselėto autentiško pagrindo ir liaudies muzikos aranžavimo – įsi galėjo kompozitorių autorinė kūryba, buvo sukurta naujų sceninių šokių, kurie be atodairos vadinti liaudies šo kiais (Apanavičius ir kt. 2015: 49–50).

J. Švedo partitūroje fleitas atitiko

Vokiečių okupacinei valdžiai 1943 m. kovo 17 d. uždarius Filharmoniją, nutrūko ir ansamblio veikla. Ji buvo at naujinta 1944 m. J. Švedas tęsė pradėtą stilizavimo kelią, plėtodamas ansam blio kaip folkloro sinkretiško perteikė jo įvaizdį. Bemaž visos naujos progra mos buvo papročiais grįsti montažai: „Piršlio teismas“ (1946), „Ei, į darbą“, „Naktigonė“ (1949), „Prabilo žemė“, „Kur teka Nemunas“ (1950), „Žirgeliai pakinkyti“ (1955), „Kviečiame viešna gėn“ (1962). Ir tik 1961 m. premjera, skirta kolektyvo 20-mečiui, buvo dvie jų daliųVisosekoncertas.programose, nepaisant pri valomų ideologinių kūrinių ir „bro liškų“ tautų dainų ir šokių, svarbiau sią vietą užėmė rūpestingos lietuvių folkloro išdailos (išskyrus programą „Kviečiame viešnagėn“, kurioje vyra vo SSRS tautų dainos ir šokiai), o au toriniai Švedo ir keleto kitų kompo zitorių kūriniai pulsavo tikra liaudies meno dvasia. J. Švedas nepaprastai meistriškai ir išradingai orkestruoda vo liaudies šokių muziką – kanklės, birbynės, lamzdeliai ir skudučiai pra bildavo nuostabiais tembrų deriniais, žėrėdavo ryškiomis garsų virtinėmis. Nepakartojamoje „Blezdingėlėje“ ku kuoja skudučiai, čirena lamzdeliai, suokia birbynės, o kanklės plasnoja kartu su išskrendančiomis šokėjomis kregždutėmis.Folklorininko

Ansamblių vakaras

Ansamblių vakare, įteisintame 2007 m. Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatyme, dalyvauja dainų ir šokių ansambliai, liaudies instrumen tų orkestrai ir liaudiškos kapelos.

LITERATŪRAVyžintasAlgirdas 1978. Jonas Švedas (Te oriniai-metodiniai darbai, straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai). Sudarė ir parengė Algirdas Vyžintas. Vilnius: Vaga.

skudučiai – lietuviški instrumentai, paplitę visoje šalyje, 62,8 proc. patei kėjų su skudučiais pirmąkart susidūrė mokykloje (Aleknaitė 2013: 111–112).

STILIZAVIMAS ŠIANDIEN

IŠ

Tai ir yra Jono Švedo veiklos, as menybės sukurtos tradicijos valstybi nis įvertinimas. n

Gudelis Regimantas 2003. Chorinis menas lietuvių tautos kultūroje. Chorinio meno atspin džiai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios publicis tikoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidy kla.

Apanavičius ir kt. 2015. Apanavičius Romualdas, Aleknaitė Eglė, Savickaitė-Ka čerauskienė Eglė, Apanavičiūtė-Sulikienė Kristina, Šlepavičiūtė Ingrida. Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje: XX a. 7 dešimtme tis – XXI a. pradžia. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Vilnius: Versus aureus.

lamzdeliai, obojus, klarnetus ir fago tus – birbynės, varinius instrumentus – daudytės, mušamuosius – skrabalai ir kelmas, styginius – kanklės. Pučia mųjų grupę papildė skudučiai. 1941 m. instrumentai buvo diatoniniai, tik kanklės turėjo dar tarpukariu pritai kytus stygų aukščio keitiklius, pa aukštinančius kiekvieną stygą puse tono. Tarpukariu jau buvo sudaryta ir šių instrumentų šeima. Diatoninis orkestras tiko šokių muzikai ir dai noms pritarti, tačiau rapsodija „Klo nių aidai“ parodė, kad kanklės būti vedančiąja grupe negali, o diatoni nes birbynes būtina tobulinti. Todėl pokario metais Švedo dėmesys buvo sutelktas į orkestro instrumentų gali mybiųBirbynėsplėtrą.ir kiti orkestro instru mentai 1950–1955 m. buvo modifi kuojami į koncertinius, Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) 1945 m. įsteigiama Liaudies instrumentų ka tedra. Plečiant akademinį muzika vimą, liaudies instrumentų skyriai 1953–1955 m. buvo įsteigti Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos aukštesniosiose, 1960–1965 m. – Lie tuvos vaikų muzikos mokyklose. J. Švedas pradeda kurti šių ins trumentų repertuarą, pasitelkia ir kitus kompozitorius, atlikėjai laimi tarptautinius konkursus. Maskvos VI tarptautiniame jaunimo ir studentų festivalyje 1957 m. aukso medalį iš kovojo „Lietuvos“ ansamblio atlikėjų pagrindu sudaryta Liaudies instru mentų katedros absolventų grupė, to kiame pat Vienos festivalyje 1959 m. auksą pelnė Vilniaus jaunimo grupė – taip pat šios katedros studentai ir absolventai.Stilizuoto folkloro plėtrą Lietuvoje Švedas su bendražygiais ir mokiniais prižiūri tiesiogiai: jis – dainų švenčių dirigentas, dainų ir šokių ansamblių konsultantas, apžiūrų ir konkursų komisijų pirmininkas, metodinių renginių organizatorius. Valstybinio ansamblio meno vadovo darbą Šve das derina su Liaudies instrumentų katedros vedėjo pareigomis, kom pozitoriaus ir įvairių visuomeninių organizacijų dalyvio veikla. Plačios erudicijos, mokantis užsienio kalbų,

Stasys 2008. Jonas Švedas ir Dainų ir šokių ansamblis. – Ateities kartoms. Naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą. Sudarė ir parengė Algirdas Vyžintas Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Švedas Jonas 1970. Laiškas Juozui Žilevi čiui (1970-12-09). – Jonas Švedas (Teoriniai-me todiniai darbai, straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai). Sudarė ir parengė Algirdas Vy žintas. Vilnius: Vaga. Aleknaitė Eglė 2013. Etninės kultūros veikė jų interpretacijos XXI a. pr. Lietuvos folkloro an samblių judėjime. Daktaro disertacija. Humani tariniai mokslai, etnologija (07 H). Rankraštis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. PRAEITIES

Muzikos barai / 108

lengvai bendraujantis su įvairiau sių sluoksnių žmonėmis menininkas pelnė didelį autoritetą ne tik tarp pa valdinių ir bendradarbių, bet ir tarp valdžios pareigūnų. Būtent Švedo au toritetas, 1950 m. gauta Stalino pre mija (kartu su ansamblio choreografu Juozu Lingiu, kanklių grupės vadovu Pranu Stepuliu), 1954 m. – SSRS liau dies artisto vardas, ansambliui suteik tas nusipelniusio kolektyvo vardas lėmė, kad 1962 m. mažinant valsty binių kolektyvų Baltijos respublikose skaičių, Lietuvos valstybinis dainų ir šokių liaudies ansamblis panaikintas nebuvo, išsaugota ir Liaudies instru mentų katedra. Latvijos valstybinį ansamblį „Sakta“ ir konservatorijos Liaudies instrumentų katedrą ištiko kitoks likimas – jie buvo panaikinti.

Vyžintas Algirdas 2008. Ateities kartoms. Naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą. Sudarė ir parengė Algirdas Vyžintas. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

Barkauskaitė Giedrė 2010. Šokis dainų šventėse. – Gimtasai kraštas, t. 3. Skrodenis Stasys 1996. Senovės dienos. –Tautosakos darbai , V (XXI). Paliulis Stasys 1936. Skudučiuok! Pamo kymai ir natos mažam (skautiškam) skudučių komplektui. Parengė J. Švedas. Kaunas, 1936. Autoriaus leidinys. 48 p. Recenzija. – Tautos mokykla, Nr. Sabaliauskas24. Adolfas 1937. Dėl skudučių ir kanklių. – Lietuvos aidas, Nr. 492. Švedas Jonas 1938. Kodėl skudučiuojamos ir kankliuojamos dainos. – Lietuvos aidas, Nr. 1. Slavinskas Zenonas 1939. Lietuvių liau dies muzikos instrumentų tautiškumo klausi mu. – Naujoji Romuva, Nr. 2. Švedas Jonas 1940. Filharmonijos liaudies ansamblio klausimu. – Tarybų Lietuva, 194011-25.Skrodenis

Vytauto Didžiojo universitete 2011–2015 m. vykdant ES struktūri nių fondų projektą „Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje: XX a. 7 dešimtmetis – XXI a. pradžia“, buvo apklausiami renginių organiza toriai, kultūros centrų, folkloro, dai nų ir šokių ansamblių, liaudies šokių kolektyvų, kaimo kapelų vadovai ir dalyviai, etninės muzikos tyrinėto jai, žiūrovai. Pagal apklausos išvadas stilizavimas – natūralus ir pavykęs folkloro raidos šiuolaikinėje visuo menėje kelias, folkloro perteikimas naujomis sąlygomis (Apanavičius ir kt. 2015: Lietuvoje278–282).Jono Švedo pagrįstą sti lizuoto folkloro veiklą 2012 m. duo menimis plėtojo 12 dainų ir šokių, 8 liaudies instrumentų ansambliai, 108 liaudies šokių kolektyvai. Aka deminis stilizavimas buvo tęsiamas 2 aukštųjų mokyklų katedrose (Lie tuvos muzikos ir teatro akademijos, nuo 1975 m. – ir Klaipėdos fakulteto Liaudies muzikos katedroje), 5 kon servatorijų ir 64 muzikos bei meno mokyklų liaudies instrumentų sky riuose (Apanavičius ir kt. 2015: 32, 42–45).Eglės Aleknaitės 2009–2012 m. at likta apklausa parodė, kad J. Švedo diegtas skudučiavimas mokyklose gyvuoja ir šiandien: net 50 proc. fol kloro ansamblių dalyvių atsakė, kad

Muzikos barai / 109 PASKUTINIS

KRONIKA

Būna dilemų. Atlikėjas tarptautiškai ži nomas, tačiau tenka nesutikti su kūrinio interpretacija. Taip atsitiko šį kartą, Alexan deriui Paley´ui skambinant Edvardo Griego Koncertą fortepijonui a moll

sis neturi žinių, savo nuomonės, gal kartais drąsos ar savigarbos. Tačiau šiais laikais Lietuvoje abu poliai recenzijose pasirodo jau ypač retai. Puiku, nes tokie „vertinimai“ – tik meškos paslauga atlikėjui.

G. Rinkevičius išryškino keturių dalių ciklo savitumą, sukaupdamas dėmesį į dramatinį kūrinio centrą – trečiąją dalį, Rondo bur leską, vedančią į skausmingą Adagio finalą. Dirigento dėmesys buvo skirtas esminiam simfonijoje transforma cijas patiriančiam žemyn slenkančios se kundės atodūsio motyvui. Kartais tai ilgas tembrinis morendo, o antrojoje dalyje raiš kūs atodūsiai. Dainingasis simfonijos pra das kėlė ypatingus uždavinius atlikėjams. Pateisinama, logiška tempo ritmo kaita nebuvo kliūtis raiškiai muzikuoti solistams: trimitui, valtornoms, tūbai, smuikui, altui, fagotui, violončelei. Prasmingai skambėjo ansambliai. Kaip ir charakteringas trom bonų trio su surdinomis, bosinio klarneto figūracijos, kontrafagoto ir violončelės ok tavos. Pasiekta muzikos charakterių raiška – buvo ir šėlsmo, ir gražios elegancijos, ir lendlerio plastikos („nesibaigiančio gyve nimo menueto“), ir ekspresijos, savotiško kaimo smuikininko čirpinimo charakterio. Trečiosios dalies kulminacinė dviguba fuga kiek susijaukė, tačiau reikšmės muzikos vyksmeTeisusneprarado.G.Rinkevičius sakydamas, kad „Geriausia šią muziką išgirsti patiems. Skaityti apie muziką, o ne jos klausytis, manau, ne visada būna teisinga. Devintoji simfonija – ypatinga muzika. Tai – be galo daug aprėpianti simfonija, kuri baigiasi vi siškai genialiu finalu. Jeigu Mahleris per savo gyvenimą būtų sukūręs tik šį finalą, jau būtų įėjęs į istoriją kaip genialiausias kompozitorius, tai – aukščiausias kūry binis pasiekimas. Devintosios simfonijos muzikoje telpa labai daug – atsisveikini mas su visais, kuriuos jis myli ir kuriuos mylėjo, bet kartu ir neapsakoma meilė pa sauliui. Tai yra aukščiausia patetinė lyrika. Atsisveikinimas ir mirtis turbūt yra labai skirtingi dalykai. Kai žmogus atsisveikina tokia genialia ir tokia pakylėta muzika, manau, kad mirtis kažkur slepiasi. Slepiasi nuo muzikos grožio ir jos didybės.“

nuotr.MATVEJEVODmitrijaus

Orkestrui dirigavo Gintaras Rinkevičius

„Daina apie žemę“, Devintoji, Dešimto ji simfonijos turėjo tapti atsisveikinančio žmogaus gyvenimo trilogija.

AKORDASKONCERTŲSIMFONINIOVALSTYBINIOORKESTROSEZONO

Gal tai tokia savita interpretacija? Solis tas visada į ją pretenduoja. Tačiau ji turi at liepti muzikalumo, muzikos kalbos logikos ir konkretaus autoriaus, epochos stilistikos dėsnius.

Valstybinis simfoninis orkestras baigia majam sezono koncertui programėlių ne parengė, tačiau kaip visada elegantiškai, gražia kalba į susirinkusiuosius kreipėsi Laūra Karnavičiūtė. Orkestrui dirigavo Gin tarasKoncertoRinkevičius.recenziją rašantysis sėdasi konstruoti teksto vedamas kelių tikslų. Mano svarbiausias – paakinti klausytoją. Juk kvailai atrodo, kai prasta interpretacija sukelia klausytojų džiugesį, pasireiškian tį spontaniška aplodismentų jūra stovint. Būna tarsi ir gėda už auditoriją... Taigi, tiks las – ugdyti klausytoją (jeigu jis bent jau paskaito kultūrinę spaudą...). Kitas tikslas –padėti koncertus organizuojančiai institu cijai pastebėti per darbų apimtis praleistas klaidas, kurių nesunku išvengti. Atlikėjus gerbiančiam recenzijos rašyto jui sunkiausia – vertinti interpretaciją. Be konkretaus pagrindimo blogai yra ir liaup sės, ir kritika. Ką reiškia tokie pasakymai re cenzijoje: „Groja kaip galvą pametęs“ arba „Genialu, nuostabu!“? Reiškia, kad rašanty

Skambėjusi Gustavo Mahlerio Devintoji simfonija patvirtino, kad orkestro audinys yra muzikinės idėjos raiškos esmė. Orkes tro faktūra kompozitorius įprasmina savo mintis, idealų garsinį paveikslą. Kaip apie simfoniją yra sakęs dirigentas Bruno Walte ris, „pasaulis prieš jo akis tyvuliavo jaukioje atsisveikinimo su gyvenimu prietemoje.“

Pianisto dosjė puiki. Kaip sakė jis pats, JAV gyvena ilgiau nei Rusijoje. Dabar gyve na dar ir Vilniuje. Ir visada norėjo būti pary žietis. Juo tapo. Ar gyvenamąja teritorija, ar gyvenimo būdu, vertybėmis? Jis kalba apie kultūrą kaip tradicijų įprasminimą, pagar bą joms. „O dabar yra kitaip: grojama šva riai, greitai ir suprantamai.“ Gal protestuo damas prieš tokį principą šį kartą pasirodė savotiškai: Koncertą pradėjo mąsliai, nelo giškai ir neatliepdamas orkestro pasiūlytos nuotaikos. Pabrėžtinai pirmosios dalies Al legro molto moderato (metronomo nuoro da – ketvirtinė lygi 84) po orkestro epizodo tarsi sustojo. Savita pirštų technika buvo paranki animato e molto leggiero epizodui, kuris skambėjo lengvai ir grakščiai. Tačiau dainingieji cantabile epizodai buvo „ištam pyti“ ir ypač sunkino dirigento pastangas siekiant ansambliškumo. O Tranquillo epi zode fortepijonas, turėjęs skambėti kaip tylus, čiurlenantis, dainingas fleitos, valtor nos solo fonas, viską užgožė grubiu forte Nors antrojoje dalyje buvo ir gražių epi zodų, klausytojus žavinčios manieringos ekspresijos, tačiau stebino fortissimo gro jami greitų gaidų ar oktavų pasažai laikant griaudėjantį pedalą (!). Ir t. t.

„Kiekviename Lietuvos valstybinio sim foninio orkestro sezone būna keletas labai reikšmingų momentų – sezono pradžia, orkestro gimtadienis ir sezono pabaigos koncertas. Šiemet pastarasis koncertas la bai svarbus dar ir dėl to, kad mes vėl grįž tame prie Gustavo Mahlerio. Ir ne šiaip sau Mahlerio, o jo Devintosios simfonijos. Visų didžiųjų kompozitorių – L. van Beethove no, A. D vořáko, A. Bruck nerio, taip pat ir G. M ahlerio – devintosios simfonijos žymi kūrybinio gyvenimo pasiekimų viršūnę“, –prieš koncertą kalbėjo orkestro įkūrėjas, jo meno vadovas Gintaras Rinkevičius.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Pagirtina, kad orkestras suteikė galimy bių muzikuoti ir ukrainiečiams. Simfonijos visuma sezonui baigiantis buvo šlovės gy venimui giesmė, pelnytai puikiai priimta klausytojų.

K

nėti“, nes jų tvarką ardo nestandar tiniai, hibridiniai artefaktai, kūriniai mikstai. Taigi, tipologiniai fenomenai leidžia jautriai ir integraliai reflektuo ti bendrąją meno proceso būklę.

Gražina DAUNORAVIČIENĖ

1 Prof. G. Daunoravičienė yra šio termino autorė, jį pirmą kart pavartojo ir teoriškai pagrindė daktaro disertacijoje „Muzikos žanro ir žanrų sąveikos šiuolaikinėje muzikoje problema“ (1990).

– Red.2 Čia ir toliau graikų kalbos žodžiai teikiami vartojant loty niškąją perrašą.

Terminų „rūšis“ ir „žanras“ – pas tarąjį straipsnio autorė vadina sino nimu „muzikos genotipas“1 – turinio samprata išryškėja apžvelgiant, kaip istoriškai muzikos epistemologijoje susiformavo abi kategorijos, kilusios iš graikų muzikos rūšių ( genos – „ti pas, rūšis“, dgs. gene 2 ) sampratos. Platono aplinkoje suformuotų grai kų muzikos rūšių garsaeiliai (tetra chordai 3) tapo vienu centrinių įvairių estetikos mokyklų bei pačių muzikų ginčų objektu. Kadangi intervalai buvo eksperimentiškai matuojami

albėdami apie muzikos tipologi nių fenomenų (rūšis, žanras) univer salumo bei ilgaamžiškumo paslaptį, turime nurodyti jų ontinę paskirtį integraliai apibendrinti pamatinius muzikos kūrinių kilmės, kompo zicinės organizacijos ir funkciona vimo aspektus. Kita fundamentinė šių fenomenų ypatybė – jų vidinės struktūros bei funkcijų plastiškumas, gebėjimas atspindėti kūrinio trans formacijas jo genetiniame kode. Taip tipologiniai fenomenai išsaugo savo aktualumą reflektuojant tiek nuosai kaus, tolygaus meno proceso, tiek krizinio, trauminio virsmo muzikos kūrybos bei recepcijos indikacijas. Be abejo, nuoseklaus meno proceso kūri niai be didesnio priešinimosi sugula į išbaigtas, nugludintas muzikos rūšių ar žanrų sistematikas. Ir atvirkščiai, naujų muzikos žanrų arba rūšių taps mo, taip pat ir jų deformacijos laikais tvarkingos klasifikacijos ima „trūki

Muzikos barai / 110 MOKSLO ORBITOJE

3 Tetrachordas (gr. τετράχορδoν lot. tetrachordum ) – keturių paeiliui einančių garsų seka; kvartos apimties garsaeilis.

Kaip fundamentaliradosi kategorijamuzikos žanras arba muzikos genotipas

riuos mušama, 8 – ir štai iš čia randasi visokie garsai. Kaip tik instrumentinę muziką mūsų darbe reikia apsvarsty ti pirmiausia“ [I, 2.7]. Neatsitiktinai toliau Boecijus ir užsiima jos tyrimu ([I, 2.8]). Moderniu požiūriu, tai būtų muzikos tipologinių lygmenų forma liosios struktūros arba tonų aukščius lemiančių klausimų svarstymas.

Antrosios rūšies ( musica humana –žmogaus muzika, žmogaus harmoni ja) esmę Boecijus nusako filosofuoda mas: „ją suvokia tas, kuris įsigilina į save patį <...> Kas gi sujungia bekū nį proto judrumą su kūnu, jei ne sa vosios rūšies harmonija (aukščių) ir bendramatiškumas. <...> Ir kas dau giau (jei ne harmonija) tarpusavyje sujungia dalis dvasios, kuri pagal Aristotelį sudaryta iš racionaliosios ir iracionalių dalių“ [I, 2.6]. Labiau

vėje [I, Pirmąją2.1]. rūšį – pasaulio muziką ( musica mundana ) – Boecijus skirsto į tris abstrakčias atmainas: dangaus mašiną ( machina coeli ), stichijų vie nybę ( compages elementorum ) ir laiko įvairovę ( varietas temporum ) [I, 2.2].

6 Boecijaus veikalo „Apie muzikos mokymą“ citatos šiame tyrime teikiamos iš bilingvistinio leidinio: A. M. Boethii. Institu tio musica / А. М. Боэций. Основы музыки . Подготовка

текста, перевод и комментарий С. Н. Лебедева, Москва: Московская консерватория, 2012.

7 Boecijus čia kalba apie hidraulinius vargonus.

Musica mundana samprata apėmė tris abstrakčias muzikos atmainas ( varietas temporum, compages elemen torum , machina coeli ), o musica instru mentalis taksonomija ( motum percus sione, motum ad aquam, tibia , nervus ) kilo iš empirinio stebėjimo. Ji buvo grindžiama vėliau muzikos genotipo teorijoje įsitvirtinusių reikšmingų as pektų bei kriterijų, tokių kaip atlikėjų

„žemišką“ trečiąją muzikos rūšį ( mu sica instrumentalis ) Boecijus apibrė žė išsamiausiai: „Ji yra ta, kuri kyla iš muzikos instrumentų. Ji valdoma arba įtempimo, kaip styginiuose ins trumentuose, arba kvėpavimo, kaip aulose, arba vandens judėjimo 7, arba iš tam tikro sutrenkimo, kaip instru mentuose iš išlenktos bronzos, į ku

sudėtis ar atlikimo būdas, požymiais.

8 Antikos laikas tai galėjo būti cimbolai arba lėkštės. Iš išlenkto vario dar buvo paulis, baueris, marcis, mejeris.

1. Anicijaus Manlijaus Torkvato Severino Boecijaus spekuliatyvios muzikos rūšių sampratos sche ma (pagal traktatą „Apie muzikos mokymą“, apie 500 m. po Kr., [I, 2. 2–7]). G. Daunoravičienės dizainas DAUNORAVIČIŪTĖElžbietaMarijaparengėSchemas

žinomoje muzikos rūšių klasifikacijoje – Anicijaus Manlijaus Torkvato Severino Boecijaus (Bo ethius) veikale „Apie muzikos moky mą“ ( De institutione musica , Venecija, 491–492) [I, 2] 6 – aprašyta spekuliatyvi hierarchiškai organizuota trinarė mu zikos rūšių ( musicae genera ) tipologija. Joje atsispindėjo muzikos skaitmeni niai kodai, pitagoriečių kosmologijos tradicija bei abstrakčių muzikos rūšių santarvės idėja. Universalią pasaulio, kosmo harmoniją (Pitagoro sferų har monijos idėja buvo išdėstyta Platono „Valstybėje“ kaip Eroso mitas ir Ci cerono traktate „Valstybė“) Boecijus pataria įžvelgti paties dangaus reiški niuose, 4 stichijų ir metų laikų vieno

4 Plačiau žr. Johann Friedrich Bellermann. Tonleitern und Musiknoten der Griechen (German Edition), Wentworth Press, 2018, 61–65.

Muzikos barai / 111

5 Kvartą ( diatesaron ) užpildžius 1 tonu susidaro dviejų rūšių trichordai: anhemitoniniai (be pustonių) ir hemitoniniai (su pus toniais). Kvartą užpildžius 2 tonais, susidaro 3 rūšių tetrachordai.

Boecijaus trijų muzikos rūšių ti pologija bei deduktyvios ir indukty vios logikos sankirta ilgainiui įsitvir tino vėlesnėse muzikos sistematikose. Baroko muzikos kaip matematikos mokslo šakos (skambančių skaičių – numerus sonorus, pagal Lodovico

Antikos Graikijoje kūrinių tak sonominis bendrumas (genotipo lygmuo) tam tikru lygiu buvo susi klostęs literatūros, ypač tragedijos, tiriamuosiuose veikaluose, tačiau fi losofų ir muzikos teoretikų darbuose netapo specialaus svarstymo objektu. Tai, kas Matthesono traktate „Tobu las kapelmeisteris“ ( Der vollkommme ne Capellmeister , 1739) bus pavadinta muzikos žanru (vok. Gattung ), Grai kijoje empiriškai figūravo kalbant apie tragediją ir kitus literatūros žanrus. Tai svarstydamas, Aristotelis paliko įžvalgą: [žanras] išvedamas „iš daugelio skirtingų prielaidų, nu rodant Kas arba Pobūdį“ (Danuser 1995:Pirmojoje1042).

tiek prietaisu stygos tono aukščiui nustatyti monochordu, tiek klausa, Platonas „Valstybėje“ pastebėjo, kad, jo požiūriu, tie, kurie pasikliaudavo klausa, dirbo veltui „iškeldami au sis aukščiau intelekto.“ 4 Aristokseno iš Tarento traktate „Harmonijos ele mentai“ ( Elementa harmonica , apie 300 m. pr. Kr.) išskirti trys baziniai tetra chordai: diatoninis , chromatinis ir en harmoninis (Christensen 2002: 123), pastarieji du vėlgi buvo diatoninio tetrachordo tonų užpildymo kombi natoriniai variantai 5.

Spekuliatyvią Boecijaus muzikos tipologiją ilgainiui pakeitė Ars nova muzikos klasifikacija, kurioje jau pa sirodė to meto muzikos žanrai (geno tipai), nors jie taip nebuvo vadinami. Motetas, hoketas, mišios, alemanda, galiarda, madrigalas, arija, vilanela ir kiti genotipai buvo įrašyti Paryžiuje dirbusio kunigo Johanneso de Gro cheo traktate „Muzikos menas“. Nors ir ši sistematika išsaugojo principinę trinarę muzikos dalybą į musica vulga ris ( simplex , civilis ), musica mensuralis ( composita ) ir musica ecclesiastica, ta čiau buvo akivaizdus autoriaus posū kis į socialinės krypties muzikos tipų sampratą dedukciškai „leidžiantis“ žemyn tipologijų hierarchijos pako pomis ir vardijant tipus iliustruojan čius kūrinių pavyzdžius. De Grocheo muzikos sistematikoje pirmą kartą iš kilo socialinių grupių ir skambėjimo vietos faktoriai, kurie XX a. bus inte gruoti į muzikos genotipo teoriją kaip jo struktūrą kuriantys elementai. Į de Grocheo sistematiką kaip organizuo jantis principas prasiskverbia ir Boe cijaus bei vėlesnių teoretikų perimtas kūrinių tipą (žanrą, genotipą) lemian tis opuso skambėsenos kriterijus – vo calis ( cum textu – su tekstu) arba ins

Muzikos barai / 112

trumentalis ( sine textu – be teksto): Labai svarbu įžvelgti, kaip de Grocheo muzikos rūšių sistematikoje pateiktuose tipologizavimo princi puose iškyla rūšių bei genotipų struk tūrai reikšmingas atlikimo vietos kri terijus, kaip ir pažymėtos muzikos funkcionavimo sritys. Išryškėjus pa saulietinės muzikos ( musica civilis ) ir bažnytinės muzikos ( musica eccle siastica ) funkciniams skirtumams, Grocheo bando apibrėžti dar vieno svarbaus rūšies (genotipo) struktū ros elemento – formaliųjų principų – požymius. Pavyzdžiui, pasaulietinę muziką de Grocheo apibūdina kaip unisono muziką ( musica simplex ), be siskiriančią nuo to meto profesionalų kuriamos polifoninės muzikos ( musi ca composita ). Nors Danuseris teigia,

kad de Grocheo muzikos rūšių siste matika neatitinka griežtų klasifika vimo pagal žanro modelį kriterijų ir diferenciacijai prireikia papildomo grupavimo, tačiau iškelia muzikos genotipų epistemologijai reikšmin gas de Grocheo sistematikos naujoves (Danuser 1995). Toje sistematikoje at sispindi šie muzikos genotipų požy miai (kriterijai):

- kuriančiųjų muzikos žinių ir išsila vinimo skirtumas ( musica vulgaris, sim plex (liaudiška muzikos kalba) prieš profesionalų sukomponuotus lotyniš kus motetus);

- atlikimo vietos skirtumai ;

Fogliano „Teorinę muziką“ (Musica theorica, 1529) samprata pamažu di ferencijavosi į naujas sampratas. Pir miausia tai buvo muzikos kaip afek tų meno (René Descartes´o „Musicae compendium“, 1650; „Les passions de l‘âme“, 1649) samprata, taip pat mu zikos kaip retorinės kalbos ( musikalis che Sprache , Tonsprache arba KlangRe de (garsų kalba), Johanno Matthesono „Tobulas kapelmeisteris“) koncepcija. Pagaliau muzikos kaip kombinato rikos meno ir mokslo samprata ( ars combinatorica ) buvo išdėstyta Marino Mersenne´o traktate „Universali har monija“ ( Harmonie Universelle , 1636). Ryškūs muzikos klasifikacijos poslin kiai užfiksuoti tik Johanneso de Gro cheo traktate „Muzikos menas“ ( Ars musicae, apie 1300 m.), o beveik 800 metų muzikos filosofija bei teorinė epistemologija rėmėsi Boecijaus trijų muzikos rūšių samprata, ja muzikos tipologijos buvo grindžiamos iki pat Johanneso von Liège (1370–1412) dar bų.

2. Johanneso de Grocheo muzikos sistematikos schema traktate „Muzikos menas“ (apie 1300 m.)

- socialinės aplinkos ir atlikimo vie tos poveikis ( musica civilis prieš musica ecclesiastica );

- muzikos struktūra ( musica simplex prieš musica composita );

MOKSLO ORBITOJE

- teologinė paskirtis ir liturginės funkcijos ( musica ecclesiastica ).

3. Johanneso de Grocheo muzikos sistematikos schema (pagal traktatą „Muzikos menas“). G. Daunoravičienės dizainas

Muzikos barai / 113

šis veiksnys buvo svarbus visais lai kais, neatsitiktinai jis dominuoja XXI a. pradžioje populiariosios muzikos žanrų tyrimuose, nustelbdamas netgi meninių kriterijų Apibendrinantreikšmę.apie1300 m. de Grocheo sukurtą muzikos rūšių sis tematiką, būtina pasakyti, kad joje jau buvo pamatiniai muzikos žanrų struktūros elementai (kriterijai) – so cialinio užsakymo, atlikimo vietos, atlikimo būdo (atlikėjų sudėties) ypatybės. Buvo diferencijuota žanrų grupė remiantis sociokultūriniais po žymiais ( musica simplex , musica civilis , musica vulgaris ), jie lėmė skambėjimo vietos ypatybes ( musica ecclesiastica, musica simplex, civilis, vulgaris ), atlikė jų sudėtis (vokalinė muzika ir instru mentinė muzika), netgi saistė kūrėjų profesionalumą ( musica composita ) ir kt. (2 schema). Sistematikoje buvo galima įžvelgti muzikos rūšių (žanrų) formaliosios struktūros skirtumų, pa vyzdžiui, unisono kultūros muzikos ( musica simplex ) ir profesionalų ku riamos polifoninės muzikos ( musica composita ). Kūrinių poetikos (turinio) skirtumus reprezentavo vardijamų žanrų (šios sąvokos de Grocheo ne vartojo) cijossonominio–nevartoja.mai,tuometėsniamepirmąsumenas“taliasSvarbucharakteringumas.pabrėžtidvifundamendeGrocheoveikale„Muzikospateiktasįžvalgas,siejamasšiotyrimotikslu.Pirma,deGrocheosistematikojekartąžemiausiametaksonomisluoksnyjepasirodokonkrečiųmuzikosžanrųpavadininorssąvokos„žanras“autoriusAntra,hierarchinėmuzikosžanrųmuzikosporūšiųbeiaukštesniotaklygmensrūšių–klasifikastruktūragrindžiamafundamentaliaiveikiančiaismuzikostipologiniųsluoksniųkriterijais,kurieįteisinamikaipmuzikosgenotipostruktūroselementai.Vėlesnėseistorinėsemuzikostipologijosemuzikosžanramsbusskiriamavisdaugiaudėmesio.Dviejųfundamentaliųmuzikoskategorijų–genotipoirstiliaus–tipologizavimoproblematikaįteorinįakiratįpatekoXVIIIa.autoriųJohannoMatthesonoirAthanasiausKircheriodarbuose.Juosebuvointegruotikonkretūslaikmečiožanraiirvykovisaiškesnisstiliausiržanrofenomenųsinkretizmoardymas.Paraleliaiiš

- etinis-politinis tikslas ;

Lyginant su Boecijaus traktato „Apie muzikos mokymą“ sistemati ka, apie 1300 m. Paryžiuje skambėju sios muzikos sistematika de Grocheo veikale „Muzikos menas“ artėjo prie muzikos klasifikacijos pagal žanrus, ką pripažįsta ir Hermannas Danuse ris (Danuser 1995). Daugeliu požiū rių de Grocheo sistematika yra vienas ankstyvų ir reprezentatyvių muzikos genotipo sisteminės struktūros in tegralumo liudijimų: muzikos rūšių determinantai (kriterijai) integraliai atspindi Grocheo laikmečio sociokul tūrinę tikrovę. Tarp genotipo struk tūros elementų ypač išryškinti socio kultūrinio determinavimo faktoriai. De Grocheo sistematika akivaizdžiai deklaravo, kad instrumentinė mu zika ( musica simplex, civilis , vulgaris ) priklauso žemesnei socialinei gru pei nei musica mensuralis ( composita ). Taigi, socialinė muzikos paskirtis, svarbus žanrų radimosi veiksnys, iš ryškėjo jau nuo XIV a. pradžios. Beje,

- kompozicinio teksto struktūra ( mo tetus prieš organum );

Muzikos barai / 114

MOKSLO ORBITOJE

mis.Svarbus

kilo naujos muzikos žanrų sąsajos su retorikos mokslu (menu), bažnyčios, teatro ir kamerine aplinka, išryškėjo pasaulietinės muzikos ir bažnytinės muzikos skyra. Žanrologijai svarbiau sias faktas yra muzikos žanro (genoti po) sąvokos atsiradimas. Matthesono traktate „Naujai atrastas orkestras“ ( Neuerōffnete Orchester , 1713) bažny tinės, teatro ir kamerinės muzikos rūšys apėmė 37 žanrus, tačiau pati „žanro“ ( Gattung ) sąvoka dar nebu vo vartojama. Kaip minėta, Baroko epochoje muzikos žanro (genotipo) kategorija dar buvo siejama su reto rikos bei stiliaus reiškiniais. Retorinė muzikos kūrinio tipo ( genos, Gattung ) samprata dar apibrėžė tam tikrą afek tų ratą, muzikos retorinių figūrų rin kinius, komponavimo techniką ir šios muzikos funkcionavimo vietą. Re torinis muzikos kūrinio aspektas vis stipriau išryškino konkrečių muzikos žanrų meninių determinantų (žanro poetikos bei jos raiškos priemonių rinkinio) specifiškumą.

Minėta, kad konkrečių muzikos genotipų pavadinimai ( motetus , or ganum , hoquetus , conductus , messe ir kt.) muzikos sistematikose jau buvo pasirodę de Grocheo veikale „Muzi kos menas“. Kaitaliodamas muzikos rūšių išskyrimo prielaidas, Grocheo bene pirmasis atskleidė tik XX a. an troje pusėje muzikos žanrų episte mologijose (W. Wiora, C. Dahlhauso, V Zuckermano, H. Danuserio, taip pat šio straipsnio autorės) įsitvirti nusių muzikos genotipo struktūros elementų visumą. Vis dėlto C. Palis ca, F. Krummacheris, C. Dahlhausas ir kiti muzikologai muzikos genotipo teorijos pradžią įžvelgia Matthesono veikale „Tobulas kapelmeisteris“, ku riame pasirodė pati teorinė muzikos žanro (genotipo) (vok. die Gattung , lot. genus ) sąvoka. Dahlhausas ne kartą akcentavo, kad terminas „mu zikos žanras“ teoriniu požiūriu buvo įteisintas būtent Matthesono veika lo „Apie melodijų žanrus, turinčius ypatingų skirtumų“ ( Von den Gattun

gen den Melodien und ihren besondern Abzeichen trägt , 1739) antrojoje dalyje, 13-ame skyriuje (Dahlhaus 1978: 452). Pamažu tampanti terminu, vėliau kategorija žanro sąvoka Matthesono buvo pradėta atskirti nuo sinkretiškai suaugusios muzikos stiliaus sąvokos. Gilinant muzikos genotipo prie šistorę reikia pripažinti ne tik funda mentalią de Grocheo traktato „Mu zikos menas“ reikšmę, bet ir paties Matthesono 1737 m. teorinio teksto „Melodijos mokslo grūdas“ ( Kern me lodischer Wisseschafft ) svarbą, kadangi pastarasis buvo integruotas į „Tobulo kapelmeisterio“ antrosios dalies 13-ą skyrių. Išplėtus jis buvo pervadintas į „Melodijų žanrai ir jų ypatingi skir tumai“ ( Die Gattungen der Melodien und ihre sondern Abzeichen ). Čia buvo nurodyti 38 (16 vokalinės ir 22 ins trumentinės) muzikos melodijų žan rai ( Gattungen ), o detaliau aprašyta 30-ies melodijų žanrai, kurių, pasak Matthesono , „dar niekas anksčiau nebuvo sudėjęs reikiama tvarka, o juo labiau pagal rūšis, ypatybių skir tumus ir afektus“ (Mattheson 1739: 210). Melodijų tipus (žanrus) susiejęs su afektų bei stilių teorijomis, Matt hesonas konkrečius žanrus susiejo su dominuojančiu afektu, papildydamas stiliaus, teksto bei funkcijos ypatybė

termino „žanras“ kris talizavimosi požymis – pliuralisti nė sąvokinė terpė. Šią problematiką gvildenusi Alla Korobova liudija, kad šalia sąvokos „žanras“ Matthesonas vartojo kitas sinonimiškas sąvokas, tokias kaip „rūšys“ ir „atmainos“ ( Arten und Sorten ), „giminė“, „pader mė“, „veislė“ ( Stamm ), „nuoplaišos“ ( Abkömmlinge ), stilius ( Styl ), „rašyse nos būdas“ ( Schreib-Ar t) (Коробова 2007: 52). Konkrečių stilių pavyz džius Matthesonas siejo su žanrais: moteto stiliaus ( Motetten-Styl ) pa vyzdžius įžvelgė Orlando di Lasso ir Andreaso Hammerschmidto kūrybo je, nurodė ir madrigalo stilių ( Madri gal-Styl ), o instrumentinės muzikos stiliaus pavyzdys buvo siejamas su būsimos simfonijos ištakomis ( Stylus symphoniacus ). Kaip fantastinio sti liaus ( fantastischen Styl ) pavyzdžius nurodė fugos archetipus: fantaziją,

4. Johanno Matthesono muzikos sistematikos schema (pagal traktatą „Naujai atrastas orkestras“, 1713 m.)

Musik , 1788), poskyryje „Apie mu zikos žanrus“ ( Von den Musikgattun gen ). Forkelio muzikos sistematikos išeities tašku tapo baroko muzikos stiliai (bažnytinis, teatro, kamerinis), atitinkami genotipai tapo šių stilių reprezentantais. Matthesono ir For kelio veikalai suformavo nuo XVIII a. pabaigos vokiečių muzikologijoje vartojamų terminų tradiciją, buvo at skirtos stiliaus ir žanro sąvokos, kūri nių tipai arba jų taksonominės grupės pavadintos žanrais ( Gattungen ), aukš tesnio lygmens „rūšis“ įvardyta ter minais Art , Spezies ir kt. Tai įsivirtino žanrologijos tradicijoje.

Iki šiol empiriniam sprendimui palikta muzikos tipologijos lygme nų aprėpties problema opiai iškyla muzikos kritikos tekstuose, muzi kantų bendravimo situacijose, nere tai ir edukacijos procese. Vis dar ne suformuotas požiūris bei kriterijai atskiriant skirtingų hierarchinių, taksonominių lygių (pvz., požanrio ir porūšio, rūšies ir pan.) muzikos fenomenus. Kaip matysime, sistemi

5. Johanno Matthesono muzikos sistematikos schema (pagal traktatus „Melodijos moks lo grūdas“, 1737 m., ir „Tobulas kapelmeisteris“, 1739 m.)

Muzikos rūšių ir žanrų morfolo ginių ribų takoskyra yra empirinio pobūdžio konvencija. Vis dėlto nuo Boecijaus laikų sudaromose muzi kos taksonomijos hierarchijose buvo logiškai išrikiuojami aukštesnio ir žemesnio tipologinio lygmens mu zikos objektai. Būtina pabrėžti, kad sistematizavimo bei klasifikavimo operacijos apibendrina skirtingas lo ginio sprendimo kryptis. Fraktalinis sisteminių objektų struktūros princi pas, kurį akcentuoja bendroji sistemų teorija (BST) bei sistemų sinergetikos teorija, atsispindi jau muzikos genoti po ontiniame statuse: muzikos geno tipas jungia kūrinius į grupes ir kartu juos atskiria nuo kitų kūrinių grupių. Sistematikos ir taksonomijos integra liai taiko skirtingų loginių operaci jų instrumentus – dedukcinį loginį ir indukcinį mąstymą. Dedukcinės kilmės garsų meno sistematikas pri stato VI–XX a. muzikologijoje sufor muluotos populiariausios dvinarės, trinarės, rečiau keturnarės muzikos rūšių koncepcijos. Straipsnyje buvo aptartas muzikos genotipo formavi mosi kelias žvelgiant sąvokos atsira dimo, jos atsiskyrimo nuo muzikos stiliaus sąvokos, taip pat jos kaip pa matinės muzikos kūrinių tipologiza vimo priemonės įsitvirtinimo muzi kos epistemologijoje požiūriu. Buvo pabrėžtas išskirtinis de Grocheo trak tato „Muzikos menas“ vaidmuo mu

nių objektų hierarchijos formuojamos remiantis panašiais principais, tačiau išlieka diferencijuotų objektų fizinės „apimties“ (dydžio) reglamentavi mo problema. Šį klausimą į teorinio diskurso akiratį iškėlė vokiečių mu zikologas Stefanas Kunze, tvirtinda mas, kad „kompozicija pristatoma skirtingu metu skirtingose grupėse, klasėse, šeimose, generacijose, ku rias lemia bendros savybės ir vardai, žmonių paprastai vadinami žanrais“ (Kunze 1982: 5). Todėl Kunze abejoja galimybe griežtai apibrėžti muzikos tipologinių fenomenų taksonominius „dydžius“. Wolfgangas Marxas savo komentaru patikslino Kunze´s mintį: „praktiškai terminas „žanras“ mu zikos teorijoje ir muzikologijoje yra vartojamas kiekviename tipologijos lygmenyje“ (Marx 2004: 84).

Muzikos barai / 115 kapričą, tokatą, ričerkarą ir muzika vimą ex tempore (t. y., momentinę im provizaciją).Panašiai kaip bendrinę sąvoką Matthesonas apmąstė „melodiją“, ją laisvai kaitaliojo su kitomis sąvo komis, tokiomis kaip „kompozici ja“, „kūrinys“ ( Composition , Stück , Werck ). Korobova pabrėžia: „svarbu, kad žodžiais „Arten und Sorten“ Matthesonas apibendrina ne šiaip „melodijas“ ar „kompozicijas“, o bū tent jų žanrus“ (Коробова 2007: 50). Claude´o V. Palisca´os bei Friedhel mo Krummacherio požiūriu, svar biausias Matthesono nuopelnas buvo hibridinės sąvokos „žanro stilius“ ( Gattungsstil ) diferencijavimas į du savarankiškus fenomenus, iš kurių vėliau išaugo muzikos stiliaus teori ja ( Stillehre ) ir muzikos žanro teori ja ( Gattungstheorie ) (Marx 2004: 330; Krummacher 1986: 90). Nors terminą „muzikos žanras“ įvedė Mattheso nas, vėliau jį įtvirtino Johannas Niko lausas Forkelis „Visuotinėje muzikos istorijoje“ ( Allgemeine Geschichte der

135/1974.Dahlhaus Carl. Zur Problematik der mu sikalischen Gattungen im 19 Jahrhundert. Musik in Einzeldarstellung , hrsg. von Wulf Arlt u. a. Bern und München, 1973.

LITERATŪRAChristensenThomas (editor) 2002. The Cambridge History of Western Music Theory. Cambridge University Press. Dahlhaus Carl. Die Neue Musik und das Problem der musikalischen Gattungen. – Carl Dahlhaus. Schönberg und andere. Gesammel te Aufsätze zur Neuen Musik . Mainz: Schott´s Söhne,Dahlhaus1978. Carl 1978. Gattungen. – Brogk haus Riemann Musiklexikon in 2 Bänden , hrsg. von C. Dahlhaus und H.H. Eggebrecht, Bd. 1. Wiesbaden,DahlhausMainz.Carl. Was ist eine musikalis che Gattung? – Neue Zeitschrift für Musik ,

Marx Wolfgang 2004. Klassifikation und Gattungsbegriff in der Musikwissenschaft . Hil desheim, Zürich, New York: Olms. Marx Wolfgang. Kunstwissenschaftliche Gattungsforschung. – Handbuch Gattungstheo

Mehner Klaus. Ästhetische Aspekte einer Gattungstheorie der Musik. – Handbuch der Musikästhetik , hrsg. von Leipzig, 1979.

Mauser Siegfried. Theorie der Gattungen – Handbuch der musikalischen Gattungen, Bd. 15. Laaber: Laaber-Verlag, 2005.

rie , hrsg. von Rüdiger Zimner. Stuttgart, Wei mar: J. B. Metzler Verlag, 2010.

6. Johanno Nikolauso Forkelio muzikos sistematika (pagal veikalą „Visuotinė muzikos istorija“, 1788 m.). G. Daunoravičienės dizainas

Muzikos barai / 116 MOKSLO ORBITOJE

Mattheson Johann 1739. Der Vollkommene Capellmeister. Hamburg.

Коробова Алла 2007. Теория жанров в музыкальной науке: история и современность. Москва: Московская государственная консерватория им. П. И. Чайковского.

Danuser Hermann 1995. Art Gattung. –Musik in Geschichte und Gegenwart , 2, Sachteil, Bd. 3, hrsg. von Laurenz Lütteken. Laaber: Laaber-Verlag. Online publication 2016. Krummacher Friedhelm 1986. Stylus ver sus Genus: zum systematischen Denken Jo hann Matthesons. – Festschrift Arno Forcht zum 60. Geburtstag, hrsg. von Gerhard Allroggen und Detlef Altenburg. Kassel, Basel, London, NewKunzeYork. Stefan 1982. Überlegungen zum Begriff der „Gattung“ in der Musik. – Gattun gen und Werk in der Musikgeschichte Nord deutschlands und Skandinaviens . Hrsg. von Friedhelm Krummacher und Heinrich W. Schwab, Kassel u. a.

zikos genotipus įterpiant į aktualųjį tipologijų kontekstą. Buvo nurodytos datos (1737, 1739) bei kūrinys – trak tatas „Tobulasis koncertmeisteris“ , kurio autorius J. Matthesonas į teori nę apyvartą įvedė muzikos genotipo ( Gattung ) sąvoką . n

ar visai neseniai, 2021 metų spalio 24-ąją, visas muzikos pasau lis sveikino Sofiją Gubaiduliną de vyniasdešimtojo gimtadienio proga. Unikalaus braižo kompozitorės mu zika atliekama žymiausiose įvairių šalių koncertų salėse, ji bendradar biauja su garsiausiais atlikėjais, įrašų ir natųGubaidulinosleidyklomis. muzikos klodai neišsemiami, juos sunku aprėpti, nors kompozitorės muzika nagrinė ta daugybėje mokslinių straipsnių, disertacijų, interviu. Neabejotinai reikšminga ir Gubaidulinos kūryba akordeonui, XX amžiaus pabaigoje padėjusi atskleisti šio instrumento gelmes ir kartu su kitų to meto kom pozitorių darbais jam atvėrusi kelią iš muzikinių paribių į modernios akade minės muzikos lauką. Kompozitorės kūriniai akordeonui nėra vien istori nis palikimas, jie ir šiandien dažnai įtraukiami į atlikėjų repertuarą kaip aukštos meninės kokybės ženklas. Tad gražios sukakties proga patyrinėkime, kuo ypatingas Sofijos Gu baidulinos žvilgsnis į akordeoną.

„PRASISKVERBTI Į MONSTRO SLĖPTUVĘ IR PAŽVELGTI Į JĮ IŠ VIDAUS“

D

Sofija Gubaidulina gimė 1931 me tais Čistopolyje, Totorijoje (Sovietų Sąjunga). Studijavo fortepijoną ir kompoziciją Kazanės konservatorijo je, vėliau kompoziciją Maskvos kon servatorijoje. Nuo 1992 m. gyvena Vokietijoje netoli Hamburgo.

Su kolegomis 1975 m. įkurtas im provizacijų ansamblis „Astreia“ Gu baiduliną paskatino tyrinėti įvairius liaudies ir ritualinius instrumentus. Dirbdama su šiuo ansambliu ji spar čiai perprato ir personalizavo šiuo laikines vakarietiškas komponavi mo technikas (būdingas ir kitiems jos kartos kompozitoriams, tarp jų Edisonui Denisovui ir Alfredui Schnittkei). Sujungusi šias technikas su giliu tikėjimu mistinėmis muzi kos savybėmis, Gubaidulina sukūrė savitą stilių, grindžiamą modernia muzikos kalba, transcendencija ir dvasingumu, įvairiais simboliais. Savo idėjas kompozitorė įprasmino kūriniuose simfoniniam orkestrui, chorui, styginiams instrumentams, perkusijos ansambliams, taip pat ne tradicinėms instrumentų, tarp jų ir neklasikinių, sudėtims.

POŽIŪRIO Į

1 Daugelis Gubaidulinos kūrinių parašyta Rusi joje populiariam instrumentui bajanui. Jo sandara iš esmės nesiskiria nuo mygtukinio akordeono, todėl šiame straipsnyje vartojamas universalus akordeono terminas, išskyrus cituojamus rusų autorių tekstus.

Muzikos barai

Agnė DŪKŠTAITĖ

Glaudesnės Gubaidulinos pa žinties su akordeonu kelias prasi dėjo 1975 metais, kai ji išgirdo

SofijospaieškossavastiesGubaidulinoskūryboje

PERVERSMASAKORDEONĄ

Akordeono

KŪRYBINIS KELIAS

Iki Gubaidulinai „atrandant“ akordeoną 1 , šis instrumentas jau buvo seniai įsitvirtinęs įvairių tautų liaudies muzikoje, bet retai patek davo į profesionalių kompozitorių akiratį. Akordeono kelias į klasiki nę muziką prasidėjo nuo tembrinio atspalvio orkestriniuose kūriniuo se – šis instrumentas neretai būdavo naudojamas kaip ironiškas buities įvaizdis. XX amžiuje populiariojoje virtuozinėje muzikoje klestėjusį akor deoną mėginta prilyginti klasikiniam instrumentui, kuriuo galima atlikti sudėtingą vargonų ar fortepijono re pertuarą, tačiau požiūris į jį menkai tepasikeitė.Visdėlto maždaug nuo amžiaus vidurio, gerokai patobulinus akordeono konstrukciją, imta ieškoti būdų, kaip plačiau atskleisti instru mento potencialą. XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose vykę naujo instrumentų skambesio ieško jimo procesai paskatino profesiona lius akordeonistus plėsti instrumen to techninių galimybių ribas ir jam kurti originalų, modernų repertuarą. Tai ypač svarbus akordeono meno is torijos laikotarpis, padėjęs pamatus naujam jo įvaizdžiui. Dažnai muziką akordeonui rašydavo patys atlikėjai, siekdami atskleisti kaip įmanoma daugiau instrumento galimybių, ta čiau tenka pripažinti, kad jų kūriniai paprastai nebūdavo didelės meninės vertės. Profesionalių kompozitorių susidomėjimas akordeonu ir jo reper tuaro plėtra stipriai kilstelėjo šio ins trumento reputaciją. Įdomu tai, jog būtent šiuo, galima sakyti, požiūrio į akordeoną perversmo laikotarpiu (ko gero, pačiu tinkamiausiu metu) ins trumentu susidomėjo ir Gubaidulina.

uzikos barai / 118

2 Friedrich Lips (*1948) – vienas žymiausių akordeonistų pasaulyje, prisidėjęs prie daugybės naujų kūrinių gimimo, garsių atlikėjų ugdymo bei mokslinės veiklos.3Džinovićius cituoja Kurtzą: Kurtz Michael. Sofia Gubaidulina , translated by Christoph K. Lohmann. Indiana University, 2007, p. 134.

estetikos ir gilesnės prasmės“ (Džino vić 2017: 24). Gubaidulina sugebėjo išplėsti ekspresijos skalę iki natūralių garsų – dejavimo, kvėpavimo – išga vimo (Холопова 2008: 220). Viena to kių idėjų – žmogaus kvėpavimą per teikti tiesioginiais dumplių garsais. 6 U. Mironova pastebi, kad oro mygtu ką kaip savarankišką tematinį vienetą Gubaidulina įveda į visus kūrinius bajanui (Миронова 2008: 18). Savitą spalvą suteikia ir akordeono prilygi nimas mikrovargonams (Миронова 2008: 220), kompozicijose naudojant daugybę choralinių citatų.

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad „De profundis“ yra dažniausiai atlie kamas Sofijos Gubaidulinos kūrinys, jį galima vadinti etaloniniu, klasikiniu modernaus akordeono repertuaro pa vyzdžiu. Nuo 1981 m., kai pasirodė pir masis „De profundis“ įrašas (atlikėjas – Friedrichas Lipsas), iki 2020 visame pasaulyje išleista daugiau kaip 20 šio kūrinio variantų, 42 įrašus galima rasti „YouTube“ kanale. Dažnai „De profun dis“ įtraukiamas į debiutines atlikėjų plokšteles, kai kurios jų pavadintos šio kūrinio vardu, taip pabrėžiant jo ypa tingą vertę. Taip pat verta pasakyti, kad „De profundis“ jau kelis dešimtmečius yra Klingentalio (Vokietija), „Arrasate Hiria” (Ispanija) ir daugelio kitų presti žinių konkursų privalomas kūrinys. Tai liudija jo išskirtinumą, reikšmę ugdant vis naujas klasikinio akordeono muzi kų kartas.

Pati Gubaidulina ypač pabrėžia se mantinį aspektą: „Šis instrumentas turi visus svarbius egzistencijos ir aktualumo bruožus, <...> įcentrinę ir išcentrinę jėgas. <...> joks kitas ins trumentas pasaulyje nesudaro tokios galimybės vienu mygtuko paspau dimu pereiti nuo konstrukcijos prie

4 Pirmoji kūrinio versija skirta vargonams ir violončelei.

Dar viena svarbi kūrybos sritis –kūriniai akordeonui su orkestru: „Po Skorpiono ženklu“ akordeo nui ir kameriniam orkestrui (2003) 5 , „Fachwerk“ akordeonui, perkusijai ir kameriniam orkestrui (2009), „Seven Words“ akordeonui, violončelei ir kameriniam orkestrui (1982), Trigu bas koncertas smuikui, violončelei, akordeonui ir simfoniniam orkestrui (2017). Tokia vieno kompozitoriaus kūrinių akordeonui su orkestru gau sa iki šiol yra beprecedentė ir liudija ypatingą Gubaidulinos indėlį į akor deono emancipaciją, ir ne tik kieky biniu aspektu: jie nuolat skamba di džiausiose pasaulio scenose, kas rodo ypatingą Gubaidulinos gebėjimą at skleisti instrumentą ir juo perteikti giliausias idėjas. Verta paminėti, kad didesnės apimties kūriniuose kompo zitorė meistriškai valdo orkestruotę, eksponuoja tembrinius ir techninius styginių instrumentų ir akordeono bruožus, ieško būdų, kaip prisitaikyti prie akustinių akordeono niuansų or kestro kontekste.

Vienas svarbiųjų Gubaidulinos kūrybos akordeonui bruožų – išskir tinė instrumento traktuotė, būdin ga visai jos instrumentinei muzikai. Kaip teigia Valentina Cholopova, kompozitorė iš esmės pakeitė požiū rį į akordeoną (Холопова 2008: 219).

KŪRYBOS AKORDEONUI KRAITIS

Friedricho Lipso2 atliekamą Vladimiro Zolotoriovo Sonatą bajanui Nr. 3 (Lips 2010: 23) – vieną reikšmingiausių ir progresyviausių to meto kūrinių šiam instrumentui. Lipsas prisimena, kaip į pasiūlymą parašyti kūrinį akordeo nui Gubaidulina sureagavo pozityviai: „Privalau susipažinti su šiuo instru mentu, nes, tiesą sakant, nieko apie jį neišmanau. Man atrodo, kad jis turi milžinišką potencialą“ (Lips 2019). Toliau Lipsas rašo: „Aš buvau nu stebęs, kaip pedantiškai ji klausinėjo visokių smulkmenų, kaip kruopščiai įsigilindavo į kiekvieną detalę, kuri mums, bajano atlikėjams, atrodė ne labai svarbi. Ji stengėsi prasiskverbti į šio „monstro“ (taip vėliau pavadino bajaną) slėptuvę ir pažvelgti į jį iš vi daus.“ (Lips 2019). Neilgai trukus pa sirodė ir pirmieji rezultatai: 1978 me tais Gubaidulina pristatė kūrinio „De profundis“ rankraštį, o 1980 metų ba landžio 8 dieną Maskvos muzikiniame jaunimo klube įvyko oficiali premjera. Lipsas prisipažįsta buvęs sužavėtas ne tik muzikos, bet ir Gubaidulinos gebė jimo atskleisti instrumento potencialą (Džinović 2017: 39, 43)3

5 Modifikavusi šio kūrinio kadenciją, 2010 metais kompozitorė pristatė ją kaip savarankišką kūrinį akordeonui solo (Džinović 2017: 27).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kai Gu baidulina pradėjo kurti akordeonui, jos požiūris į instrumentą buvo drąsus ir kokybiškai naujas. Nuo pat pradžių buvo gryninamas ne tik pačios kom pozitorės kūrybos akordeonui brai žas, bet ir įtvirtinamas savotiškai glo balus modernaus akordeono raiškos priemonių žodynas. Tad remdamasi dviem Gubaidulinos kūriniais akor deonui solo – „De profundis“ (1978) ir „Et expecto“ (1985), pamėginsiu bent iš dalies aprėpti juose naudojamų mu zikos raiškos priemonių visumą.

nui ir violončelei (1979, 1991) 4 , Toto rių šokis akordeonui ir dviem kon trabosams (1994) bei dar keli kūriniai mažesnei instrumentinei sudėčiai (Džinović 2017: 27).

Gubaidulina daugiausia opusų yra parašiusi įvairiems akordeono ir styginių instrumentų deriniams. Tai –„Silenzio“ smuikui, violončelei ir akordeonui (1991), „In croce“ akordeo-

Vėliau Gubaidulinos bendradar biavimas tęsėsi su šiuo ir kitais atli kėjais – Elsbeth Moser, Geiru Draugs vollu, Iñaki Alberdi, iš jų sulaukdavo ir kompozicinių pasiūlymų. Branko Džinovićius, savo disertacijoje gi lindamasis į kūrybinį kompozitorės bendradarbiavimo su muzikantais procesą, patvirtina, kad Gubaidulina būdavo atvira pokyčiams, nevengda vo pakeisti savo sumanymų atsižvelg dama į akordeonistų pasiūlymus. Kitaip tariant, toks dialogas svariai prisidėjo prie kūrinių kokybės.

6 Galimos dvi oro garso rūšys: išskleidžiant dumples –„įkvėpimas“, suskleidžiant – „iškvėpimas“, tačiau paprastai oro myg tukas skirtas dumplėse susikaupusiam orui išleisti arba – atvirkščiai – vakuumui (dumplėms esant suskleistoms) pripildyti oro.

MOKSLO ORBITOJE

„VIENO PASPAUDIMUMYGTUKOPEREITI NUO KONSTRUKCIJOS PRIE ESTETIKOS IR GILESNĖS PRASMĖS“

„DE PROFUNDIS“ –NEPAVALDUS LAIKUI

SONATA „ET EXPECTO“: SUBTILYBĖS IR NIUANSAI

DžinovićLITERATŪRABranko 2017. The Composer-Per former Interrelationship in the Bayan and Accor dion Compositions of Sofia Gubaidulina. Daktaro disertacija. Torontas.

The Art of Bayan Playing: Technique, Interpretation, and Perfor mance of Playing the Accordion Artistically. Ka men: Intermusik Schmülling. Липс Фридрих, Имханицкий Михаил 2010. Новые тенденции в отечественной музыке для баяна на рубеже XX–XXI веков. – Вопросы современного баяанного и аккордеонного искусства. Москва, РАМ им. Гнесиных.Миронова Ульяна 2008. Произведения Софии Гувайдулиной для баяна. Автореферат на соискание ученой степени кандидата искусствоведения. Mосква. Холопова Валентина 2008. София Губайдулинa. Москва: Композитор.

Palyginti su interpretacijos laisve pasižyminčiu „De profundis“, šio kū rinio tekstas konstruojamas itin pre ciziškai, laviruojant tarp subtiliausių niuansų ir rodant dar didesnį įsigili nimą į akordeono subtilybes. Gubai dulina didžiojoje sonatos natų dalyje kruopščiai žymi artikuliacijos, dinami kos nuorodas, gausiai naudoja tempo, atsikvėpimo ženklus, kurie iš atlikėjo reikalauja didžiulio preciziškumo.

Rašydama sonatą „Et expecto“ Gubaidulina neapsiribojo pirmajame kūrinyje išbandytomis priemonėmis, žengė gilyn į akordeono niuansus ir subtilybes. Šis siekis vis labiau pažin ti instrumentą suteikia autentiškumo ir visiems kitiems Gubaidulinos kūri niamsKaipakordeonui.rodoGubaidulinos kūri nių akordeonui gausa ir atlikėjų dė mesys jiems, kompozitorei pavyko visapusiškai atskleisti instrumento universalumą ir savo kūryba palik ti neišdildomą pėdsaką akordeono meno istorijoje. Jos muzikos vertė, neabejoju, ateityje nemažės. Autentiš ka muzikinė kalba, gilios semantinės idėjos, techninės naujovės, interpreta cijos laisvė – tai tik dalis pagrindinių bruožų, nusakančių, kodėl Gubai dulinos kūryba akordeono pasaulyje taip mėgstama ir vertinama. n

Gerai perpratusi akordeono gali mybes, Gubaidulina jau į pirmą savo kūrinį įtraukė naujovių. Pirmą kartą rusų akordeono repertuare buvo pa naudotas netemperuotas glissando 7 (Миронова 2008: 18), taip pat gausiai visame „De profundis“ eksploatuoja mos ir kitos tuo metu dar gana naujos instrumentinės technikos: dumplių tremolo , klasteriai, glissando , vibrato . Įtaigos kūriniui suteikia ir seman tinių kodų gausa. „De profundis“ – giesmė pagal 130-osios psalmės pradžios tekstą „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie!“ Šis žmo gaus pakilimo iš kančios vaizdinys pereina iš chaoso į tvarką: faktūra plėtojama iš apatinių registrų į viršu tinius, „De profundis“ pradedamas neįprastu klasteriu apatiniame re gistre, laisvo ritmo dumplių tremolo , sukuriant drebėjimo efektą. Pirmame epizode plėtojamas pakilimo iš kan čios vaizdinys su nuoseklią faktūrą pertraukiančiais klasteriais ir šviesos vaizdinys – choralas, kurio pagrin dą sudaro mažoriniai trigarsiai. An trajame epizode pasigirstantys nauji sielojimaisi atskleidžiami per glissan , krūpčiojantį vibrato bei įtampą keliančius tritonius. Trečiasis epizo das prasideda oro mygtuko efektu: spaudžiant mygtuką, akordeonas „įkvepia“ kaip žmogus; toliau glis vibrato , non vibrato sukuriama žmogaus dejonių imitacija. Gubaidu lina, meistriškai naudodama plačią akordeono raiškos priemonių skalę, sukuria klausytojui lengvai atpažįs tamus simbolius, suteikiančius šiam kūriniui didelę meninę vertę.

Šalia semantinių prasmių ir pre ciziškai tiksliai atskleidžiamų idėjų, svarbus aspektas yra interpretacijos laisvė, glūdinti kūrinio struktūroje, kuri itin palanki tiek tempo, tiek di namikos kaitai. Akivaizdu, kad atsi verianti interpretacijos erdvė lemia tokį kūrinio populiarumą tarp atlikė jų. Taigi, „De profundis“ galima api būdinti kaip atlikimo požiūriu pato gų ir laikui nepavaldų kūrinį.

sukuria tam tikrą šiomis dumplių technikomis grįs tą ritminę liniją, kurią tai pogi galima traktuoti kaip savarankišką tematinį viene tą, kas šiaip nėra įprasta. Nors atlikimo požiūriu šios kom binacijos gana komplikuotos, tačiau, kita vertus, taip gimsta interpretacijų įvairovė. Lyginant su „De profundis“, sonatoje „Et expec to“ oro mygtukas įgauna dar daugiau savarankiškumo – jo pagrindu kons truojama visa frazė.

Lips Friedrich 2019. It seems like yesterday... Prieiga per internetą: 12-29].cd.co.at/it-seems-like-yesterday/https://www.accordion-[žiūrėta2021-LipsFriedrich2000.

Muzikos barai / 119

Gubaidulina meistriškai išnaudo ja esminę akordeono dumplių funk ciją – daryti poveikį dinamikai. Čia sukuriamas itin platus dinamikos formų spektras, tarp kurių – meis triškas dinamikos ir artikuliacijos gretinimas, taip pat dinaminis lanks tumas choralinėje faktūroje. Naujas požiūris į akordeoną atsiskleidžia ir per tradicinės faktūros įprasminimą – choralinius motyvus bei linearias vieno–dviejų balsų monodijas, ku riuos (kartu su oro mygtuko efektu) Mironova įvardija kaip šios sonatos makrotematikos bruožus (Миронова 2008:Kaip18).pagrindinę sonatos naujovę galima įvardinti rikošetą, nes šiame kūrinyje pirmą kartą akordeono is torijoje panaudojamas kvintolinis ri košetas. Derindama jį su trioliniu ir kvartoliniu rikošetais, kompozitorė

Antrasis Sofijos Gubaidulinos kū rinys akordeonui solo „Et expecto“ (1985) taip pat pasižymi semantinė mis prasmėmis. Lotynišku pavadini mu kompozitorė pateikia nuorodą į vieną iš krikščioniškojo tikėjimo išpa žinimo frazių et expecto resurrectionem mortuorum (laukiu mirusiųjų prisikė limo). Kaip ir daugelyje savo kūrinių, kompozitorė čia plėtoja liniją, kuri „atspindi žmogaus pasaulio pers pektyvą nuo Dievo valios apreiškimo iki jos nukreipimo į kiekvieno krikš čionio svarbiausią momentą – antrąjį Kristaus atėjimą ir paskutinį teismą“ (Миронова 2008: 13). Anot Cholopo vos, „gebėjimas „kvėpuoti“ tapo pa grindine sonatos „Et expecto“ idėja. Per visas penkias dalis eina įvairios kvėpavimu grindžiamos variacijos: dinaminės, ritminės, tembrinės ir re gistrinės.“ (Холопова 2008: 220).

7 1967 metais pirmą kartą panaudotas Pero Nørgårdo kūrinyje „Anatomic Safari“. Akordeono netemperuotas glissando susijęs su tam tikra tono deformacija – akustiškai garsas vibruoja tarp nežymiai aukštesnio ir nežymiai žemesnio tono priklausomai nuo dumplių kompresijos intensyvumo bei greičio, kai klavišas yra atleidžiamas (Lips 2000: 47).

Burtininkas išėjo, bet burtai liko. Kutavičius, paskutiniai pagonysir Čiurlionis

Muzikos barai / 120

Laurynas BUTKAUSKAS Nors tradicija paskutinę metų die ną kurioje nors Vilniaus bažnyčioje ar kultūrinėje erdvėje atlikti Broniaus Kutavičiaus „Paskutines pagonių ap eigas“ jau senokai nutrūkusi, o praė jusių metų rugsėjo pabaigoje nutrūko ir paties 90-uosius ėjusio kompozito riaus gyvenimo kelias, prisiminimai apie vieną ryškiausių Lietuvos muzi kos pasaulio asmenybių – gyvi ir spal vingi, kaip gyva ir įvairių užsienio ša lių salėse nuolat pristatoma jo kūryba. 2021-ųjų spalis, Brno. Būtent šio Če kijos miesto Raudonojoje bažnyčio je gyvai nuskambėjo Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“. Su vieniję vietines pajėgas, Čekijos mu zikai atsisveikino su rugsėjo pabai goje mus palikusiu kompozitoriumi. 2021-ųjų gruodis, Vilnius. Besiblaš kant po „YouTube“ platformą, „Pa skutinės pagonių apeigos“ netikėtai „iššoko“ šių eilučių autoriaus kom piuteryje – keistai simboliška, tačiau oratorijos skambesį po ilgos pau zės išgirdau paieškos laukelyje įve

SUKAKTIS

„Ko ten tik nebuvo – visokių mo dernybių, dodekafonija, atonalumai, visiškai netradicinė muzikinė kalba. Kūrybinio kelio pradžioje Kutavičius tikrai buvo itin modernus, ir tą stilių, kokį pažinome vėliau per „Dzūkiš kas variacijas“ ar „Pagonių apeigas“,

dęs bičiulio Mindaugo Budzinausko vardą ir pavardę. Lapkritį mus pa likęs krepšininkas dar 1996-aisiais buvo tarp tuomečių „paskutinių pagonių“, dalyvavusių Kutavi čiaus oratorijos garso įrašuose Vil niaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Ir muziko, ir sportininko kelią nuėjęs Mindaugas tuomet grojo valtorna. 2021-ųjų spalis, Kopenhaga. Romo Gražinio vadovaujamas „Aidijos“ kamerinis choras Danijos sostinė je surengtame koncerte atliko kitą Kutavičiaus oratoriją – „Iš jotvingių akmens“. Tai pasikartojo lapkričio pabaigoje, kai oratorija nuskambėjo modernioje Blaibacho koncertų sa lėje Vokietijoje, kur „Aidija“ buvo pakviesta dalyvauti Lietuvos kul tūros dienų Bavarijoje projekte „Be atstumo“. Kadangi šiuose renginiuo se teko dalyvauti asmeniškai – kaip „Aidijos“ nariui, nieko negirdamas konstatuosiu: „jotvingiai“ akmenimis beldė ir publiką hipnotizavo iš dū šios , energingai. Reakcijos sulaukta, Broniaus Kutavičiaus muzika – gyva.

Bet jau palaikė Donatas Katkus, padėti prisijungė režisierius Jonas Vaitkus, per repeticijas mus tiesiog gręždavęs. Pamenu, susirinkdavome į mokomąjį teatrą tuometėje konser vatorijoje, Vaitkus ateidavo po savo darbų ir repetuodavome iki 3–4 val. ryto. Išeidavome suprakaitavę, iš sunkti aktorine prasme. Ir galų gale buvo gautas leidimas atlikti orato riją dabartinėje Prezidentūroje, kuri tuomet vadinta Menininkų rūmais. Lengviau atsikvėpėme, tačiau išvaka rėse sužinojome, kad neįleidžia į pa grindinę – Baltąją – salę. Nors kultū rinė situacija pamažu laisvėjo, matyt, valdžia vis tiek bijojo, kad prisirinks per daug žmonių. Ką gi, prisirinko, ir mažesnėje patalpoje, pamenu, atlikė jai su publika alkūnėmis trynėsi. Įspū dis buvo labai stiprus, žmonės verkė.“ Kiek vėliau ansambliui Kutavičius dedikavo ir oratoriją „Iš jotvingių akmens.“ Nors pastarajam kūriniui jau beveik 40 metų, jis ir toliau dažnai įtraukiamas į „Aidijos“ choro progra mą. Šioje oratorijoje skamba gerkli niai šūkčiojimai, naudojami akmenys, buteliai, dambreliai, kiti primityvūs instrumentai, o vienas iš atlikėjų groja lanku, kuriame tarp medžio ir virvės konstrukcijos įtaisomas „krio kiantį“ garsą skleidžiantis balionas. „Apie 1983-iuosius šį kūrinį su Nau josios muzikos ansambliu teko atlikti šiuolaikinės muzikos festivalyje Ka nadoje. Klausytojams ir rengėjams buvo labai keista – matyt todėl, kad šiuolaikinė muzika tuo metu ėjo sudė

Ilgus metus M. K. Čiurlionio menų mokykloje dirbantis ir „Aidijos“ cho rui vadovaujantis R. Gražinis beveik visą savo kūrybinį kelią yra lydimas Kutavičiaus muzikos. „Kutavičius –žmogus, kažkokiu savo impulsu pa daręs įtaką, kad aš pasirinkau muziko gyvenimą. Jo padedamas supratau, ką reiškia būti muzikoje čia ir dabar – visa tai didesne dalimi tapatinu būtent su Broniaus kūryba. Manau, kad suprasdavau, ką jis nori pasaky ti, – gal nevisiškai taip, kaip jis pats, bet įsitraukdavau į tai visa savo esy be. Ir tokios akimirkos, kai tu gali būti atviras, nuoširdus ir pats savimi prieš save, žmogui yra labai brangios. Ku tavičiaus muzika man ir siejasi būtent su tokiomis patirtimis“, – pasakojo R. Gražinis, metams bėgant jautęs Kutavičiaus kūrybinės krypties po kyčius. Jis buvo ir tarp Šarūno Nako įkurto Naujosios muzikos ansamblio narių, 1982 m. pirmą kartą atliku sių iki tol uždraustą kompozitoriaus „Panteistinę oratoriją“ pagal Sigito Gedos tekstus. Dar 1970-aisiais sukur ta oratorija posovietiniais laikais per privalomą Kompozitorių sąjungos va dovų ir partinių šulų perklausą buvo atmesta kaip „pernelyg moderni“ mu zika, vienam iš įtakingiausių asmenų pareiškus, kad toks kūrinys gali būti atliekamas „tik per mano lavoną“.

jis atrado tik kokiais 1978–1979 m., – sakė R. Gražinis. – Tačiau tuomet mes tvirtai buvome užsispyrę atlikti būtent tą modernią „Panteistinę ora toriją“, kuri net ir po keliolikos metų turėjo priešininkų.

Čiurlioniu, kalbėjomės su „Aidijos“ vadovu R. Gražiniu ir Čekijoje Kuta vičiaus kūrybą išpopuliarinusiu mu zikologu Vitezslavu Mikešu.

„Kodėl burtininkas veikia? Jis praktiškai nieko nedaro, tik apsi gaubia visas paslaptimi. O praeitis ir yra didžiausia paslaptis. Ir savo kū riniuose aš ieškau paslapties. Jeigu nėra paslapties – nėra ir muzikos“, – elektroniniame žurnale „Lietuvos muzikos link“ labai vaizdingą šiaip jau mažakalbio Kutavičiaus frazę yra pacitavęs Linas Paulauskis. Kokią įtaką aplinkiniams darė šis „ramu sis burtininkas“, kuo unikali buvo jo kūryba ir asmenybė bei kokios jos sąsajos su Mikalojumi Konstantinu

NUO UŽDRAUDIMO IKI PUBLIKOS AŠARŲ

gonių apeigos“, kurios yra laikomos vienu reikšmingiausių lietuviškos vokalinės-instrumentinės muzikos kūrinių, skamba vis rečiau, Gražinis svarstė: „Manau, kad situacija pasi keitė dėl muzikos vadybininkų po žiūrio. Ilgainiui jiems tapo kur kas patogiau, paprasčiau ir ekonomiškiau pasikviesti keletą solistų ar kamerinį ansamblį, nei organizuoti 40–50 žmo nių reikalaujantį atlikimą.“ Anot Gra žinio, kūrybiniame procese bendrauti su Kutavičiumi būdavo itin paprasta – neadekvačių reikalavimų iš kompo zitoriaus lūpų atlikėjai niekada nėra išgirdę.„Prisimenu, kai nusprendžiau pir mą kartą į choro repeticiją pasikviesti patį Kutavičių. Tuo metu repetavome jo dainą „Karakumų asilėlis“, tikėjau si kokio nors patarimo intepretacijai. Tačiau reakcija nustebino: „Viskas ge rai.“ Ir jis išėjo, – nusijuokė Gražinis. – Tačiau tiesioginis ryšys užsimezgė – jis ėmė „Aidiją“ kviesti atlikti kū rinius, nors bendravimo stilius per repeticijas nepasikeitė. Atėjęs prašy davo: „Parodykite šitą vietą.“ Mes laukiame patarimų, o jis tik klauso ir bando suprasti, „ar čia yra muzika“, kokia jos forma. Ir net jeigu ji nebūda vo tobulai atlikta, jam to užtekdavo. Manau, jis suprasdavo, ar atlikėjas įveiks kūrinį, ir tiesiog klausydavo si, laukdavo. Elgdavosi kitaip nei kai kurie kiti kompozitoriai, repeticijose bandantys atrasti ką nors, ko muziko je gal ir nėra, – kibdami prie spalvos ar atlikimo.“

Muzikos barai / 122

pergalvodavo milijonus kartų. Todėl kartais ir pats ėmė suteikti formą ori ginaliems savo kūrinių užrašymams – iš čia ir gimė ta specifinė stilistika, partitūrų užrašymas įvairiomis geo metrinėmis figūromis, ratais ar kry žiais. Kodėl jis tai pradėjo daryti? No rėdamas atgaivinti gilias mitologines ar istorines tematikas, bet kalbėti kaž kaip naujai. Nors aš pats jo kūriniuo se matau daug erdvės improvizacijai. Pavyzdžiui, „Pagonių apeigas“ būtų galima ištęsti iki begalybės“.

KULMINACIJŲ MEISTRAS

M. K. Čiurlionio menų mokykloje B. Kutavičius kompoziciją dėstė 25 metus, nuo 1975-ųjų. Šios mokyklos kolektyvams jis skyrė daug smulkes nio ir stambesnio žanro kūrinių, tarp kurių buvo ir opera-pasaka „Kaulo Senis ant geležinio kalno“, ir jau mi nėtoji oratorija – 1978 m. sukurtos „Paskutinės pagonių apeigos“, kurio se išryškėja minimalistinės tenden cijos: slėpiningą atmosferą kuria ir įtampą augina ratu publiką apstojęs choras, o kulminacijoje tiesiog griau di vargonai.„Pirmąsykį kūrinį atlikome Šv. Kryžiaus (bonifratrų) bažnyčioje, tuomet vadintoje Mažąja baroko sale – žmonės iki šiol atsimena tą šiurpą, purčiusį visų apeigų metu. Vėliau netgi įsigalėjo tradicija, kad kiekvie nų metų paskutinę dieną 2–3 kartus iš eilės oratorija skambėdavo toje pa čioje bažnyčioje, ji sulaukdavo labai didelio populiarumo. Vertinant šį ir kitus kūrinius, ilgainiui tapo aišku, kad Kutavičius subrendo kaip kul minacijų meistras. Visas pabaigoje skambantis choralas su vargonais su kuria itin stiprų įspūdį, be jo nebūtų tokio efekto. Kaip ir „Dzūkiškose va riacijose“, kai pasigirsta „Beauštan čios aušrelės“ melodija. Kutavičius visada augina kulminaciją ir žmogų tarsi numeta į nirvaną“, – pasakojo choroPaklaustas,dirigentas.kodėl „Paskutinės pa

1995-aisiais Kutavičius už stambų ciklą „Jeruzalės vartai“ buvo apdova notas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Gražinis prisiminė trumpą pasisėdėjime po šio kūrinio premjeros įvykusį pokalbį. „Išgirdęs pasiūlymą, kad vieną vietą kūrinyje buvo galima sukomponuoti kiek ki taip, Kutavičius tvirtai atsakė: „Jokių kitų variantų. Aš apie šitą vietą tris mėnesius galvojau, šimtus variantų apsvarsčiau, tik šitas vienas yra ge ras.“ Štai kokia jam svarbi buvo for ma, netgi išskirtinai svarbi. Jis ją su sa vimi nešiodavosi ir gludindavo ilgai,

SUKAKTIS

„Apskritai Broniui patikdavo mi tologiniai, istoriniai dalykai – opera „Lokys“ susijusi su Lietuvos pami nėjimu Prospero Mérimée tekstuose, opera „Ugnis ir tikėjimas“ – su Lie tuvos krikštu, kūrinys vargonams „Prutena“ pasakoja apie užpustytą Karvaičių kaimą. Būta ir tam tikrų aktualijų. Pavyzdžiui, „Dribsniai re krūtams“ – tam tikra sovietinio gy venimo parodija. Manau, daug įtakos dėl tematikos pasirinkimų jam darė ir draugai – Stasys Eidrigevičius, Sigi tas Geda, kurio tekstus Bronius aps kritai daug kur naudojo“, – pridūrė R. Gražinis.Kutavičius dažnai įvardijamas kaip vienas iš minimalizmo stiliaus Lietuvoje pradininkų. Anot Graži nio, tai unikali minimalistinio žanro muzikos transformacija į lietuvišką erdvę.„Bronius gerai žaidė šachmatais, turėjo analitinį protą. Tais laikais, kai Kutavičius pasirinko savo stilių, visi Lietuvoje buvo pakrypę į simfonizmą – Balsys, Juzeliūnas ir kiti. Bronius viską tarsi apkapojo ir įvilko į kame rinį mitologinį rūbą. Tai netgi sunku pavadinti muzika – tai tam tikras mu zikinis vyksmas. Išgirdęs amerikietiš kąjį minimalizmą, jis savitai jį susiejo su Lietuvos liaudies muzika. Juk lie tuviškos sutartinės – irgi tam tikras minimalizmas, liaudies dainos taip pat minimalistinės. Ir valstiečio gy venime milijonas minimalizmo. Taigi, Kutavičius sugebėjo sukurti unikalų ir savitą stilių su lietuviškomis into nacijomis, visada ieškojo tradicijos, aktualumo ir naujumo derinio. Nie kada nebuvo rėksmingas ir reakcin gas. Nei asmeniniame gyvenime, nei kūryboje. Visada ieškojo tokių terpių,

IŠSISKYRĖ RAMYBE

MITOLOGIJA, ISTORIJA IR ČIURLIONIS

tingumo, įmantrumo kryptimi, o mes atvažiavome ir kažką primityvaus grojome primityviais instrumentais. Vis dėlto po koncerto rengėjai viską persvarstė ir konstatavo, kad pats reikšmingiausias koncertas festivaly je buvo tas, kur nuskambėjo būtent „jotvingiai“. Tie, kurie dabar pažįsta Kutavičiaus muziką, priima ją kaip tam tikrą rituališkumą ar lietuvišką apeigiškumą. Galbūt tas modernu mas ir netikėtumas per tiek metų iš sivadėjo, tačiau ne šiaip sau. Kadangi buvo pasirinkta apgalvota tematika ir ją lydėjo kūrybinė meistrystė, efektas išlieka iki šiol – muzika tiesiog pavei kia, ji tarsi akumuliavosi į kitą dimen siją“, – svarstė R. Gražinis.

PER KUTAVIČIAUS MUZIKĄ –GILYN Į LIETUVĄ

Muzikos barai / 123

Su lietuviška kultūra V. Mikešas pirmą kartą susidūrė daugiau nei prieš 20 metų, autostopu keliauda mas po Baltijos šalis. Anot paties pa šnekovo, jis tiesiog susižavėjo Lietuva ir visa Čiurlionio kūryba – muzika ir daile, o netrukus jo dėmesį patraukė ir Kutavičiaus kūrybinė veikla. Įkvėp tas naujos aistros, Prahoje V. Mikešas pradėjo studijuoti lietuvių kalbą, o 2012-aisiais Karlo universitete apsi gynė daktaro disertaciją apie muzi kos ir tekstų ryšius B. Kutavičiaus ir S. Gedos„Kutavičiauskūriniuose.muzika buvo tarsi viso mano gyvenimo meilė. Kadan gi norėjau kuo giliau susipažinti su Lietuvos kultūra, sužinoti, kas dai nuojama kūriniuose, laisvai bendrau ti gimtąja kompozitoriaus kalba, aš ir pradėjau studijuoti lietuvių kalbą. Žinote, nors nuo tų laikų prabėgo jau dvidešimtmetis, man Kutavičiaus

kur slypėjo tam tikros paslaptys“, –teigia„Muzikologėpašnekovas. Rūta Stanevičiūtė yra pasakiusi man labai įstrigusią mintį, kad Lietuva turi du pačius iški liausius kompozitorius – Čiurlionį ir Kutavičių. Aš manau, kad sąsajų tarp jų yra, bet jos ne visai tiesioginės –pagal dvasią ir interesų kryptį, pagal pasirinkimą, ką jie darė. Atrodo, kad abu turėjo kokybės pojūtį, žinojo, kuo turi užsiimti. Čiurlionio dainose –nuostabios istorijos, bet jis jas savaip pakreipė ne tam, kad pigiu ir senti mentaliu stiliumi priartėtų prie žmo nių, o kad kalbėtų prasmingus daly kus. Man atrodo, kad būtent pagal tam tikrą vertybinę skalę – ko imtis ir ką kurti – jiems buvo tarsi „įdėta“ pa naši jausena“, – pabrėžė R. Gražinis.

muzika iki šiol labai arti, tikrai nenu sibodo. Netgi atvirkščiai – visada joje randu ką nors nauja, galiu klausytis jos visą laiką. O kai asmeniškai susi pažinome su Broniumi, tai buvo tie siog mano sapno išsipildymas“, – pa sakojo V. Mikešas, jau daugelį metų į savo rengiamų koncertų programas įtraukiantis lietuviškos muzikos ir besistengiantis ją kuo plačiau prista tyti Čekijos Pasiteirautas,auditorijai.arįvairių archajiš kų niuansų kupina Kutavičiaus mu zika užsienio publikai nėra sunkiai suvokiama, V. Mikešas teigė kartais pasistengiantis pagilinti jos daroma efektą.„Mano nuomone, Kutavičiaus mu zika suvokiama ir be lietuvių kultū ros bei kalbos pažinimo. Aišku, jeigu supranti tekstą ir pažįsti lietuvišką kultūrą, įspūdis dar stipresnis. Dėl šios priežasties, organizuodamas koncertus su Kutavičiaus muzika, vi sada stengiuosi į programėlę įtraukti detalesnės informacijos, išversti teks tus. Arba pasikalbėti su atlikėjais, o vėliau – ir su klausytojais, paaiškinti jiems“, – sakė V. Mikešas.

Straipsniai, recenzijos, netgi laidų ciklas apie Kutavičių – lietuvių kom pozitoriaus kūrybos nagrinėjimas ir pristatymas tapo viena pagrindinių V. Mikešo veiklos sferų, o 2018-aisiais Prezidentė Dalia Grybauskaitė muzi kologą apdovanojo ordino „Už nuo pelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

„Negalėčiau pasakyti, kad su Bro niumi bendraudavome kiekvieną sa vaitę. Tačiau bendravome nemažai, susirašinėjome elektroniniu paštu, o į laiškus dažniausiai atsakydavo jo žmona Dalia. Gyvai susitikdavome gana retai, bet tie susitikimai būda vo nepamirštami. 2010-aisiais jie su žmona atvyko į Prahą muzikos filmui „Žanos d´Ark aistra“ atlikimo proga. Visada prisiminsiu 2012 m. Vilniuje vykusią konferenciją, skirtą B. Kuta vičiaus 80-mečiui, o paskutinį kartą gyvai pasimatėme 2018-aisiais. Kaip paprastai, šių metų rugsėjo 13-ąją pa

skambinau Broniui telefonu, tada ir išgirdau, kad jis ligoninėje. Prabėgo dvi savaitės, pasiteiravau, ar kompo zitorius jau namuose, kaip jis laikosi. Kitą rytą Dalia man parašė, kad Bro niaus netekom... Tai buvo netikėta. Tiesa sakant, net nežinojau, kaip de ramai atsisveikinti. Nusprendžiau į Brno neseniai prasidėjusio festivalio programą įtraukti neeilinį koncertą. Pilnoje bažnyčioje nuskambėjusi so nata „Ad patres“ ir oratorija „Pasku tinės pagonių apeigos“ buvo mano ir čekų atsisveikinimas su Broniumi“, –pasakojo V. Mikešas.

Su Kutavičiaus kūryba tiesiogiai susijusi ir Čekijos muzikologo Vi tezslavo Mikešo gyvenimo istorija. Neatsitiktinai Brno filharmonijos programų direktorius visiškai laisvai bendrauja lietuviškai, aktyviai prisi deda prie lietuvių kūrėjų muzikos po puliarinimo, o laisvu nuo tiesioginio darbo metu netgi verčia lietuviškas knygas į čekų kalbą.

Prieš keletą metų per interviu žur nalui „Czech Music Quarterly“ mu zikologas buvo paklaustas, kokius kompozitorius rekomenduotų norin tiems susipažinti su lietuviška mu zika. Nors išvardijo nemažai ryškių kūrėjų, tarp jų M. K. Čiurlionį, Julių Juzeliūną, Osvaldą Balakauską, Fe liksą Bajorą, Onutę Narbutaitę, Justę Janulytę, Mikešas liko ištikimas sau: „Nė kiek nedvejodamas pasakysiu, kad B. Kutavičiaus oratorija „Paskuti nės pagonių apeigos“ yra kertinis lie tuviškos muzikos kūrinys. Kai pirmą kartą susidūriau su šios oratorijos gra fine partitūra, atsitraukti buvo sunku. Kaip viskas paprasta, tačiau kartu – ir kruopščiai apgalvota, stipru, įspūdin ga. Svajojau, kad ji nuskambėtų Čeki joje, tačiau kažkodėl maniau, kad to atlikti gyvai praktiškai neįmanoma. Vis dėlto 2012-aisiais, atvykus „Ai dijos” chorui, tai buvo įgyvendinta. Tačiau, be abejo, dėmesio verta visa Kutavičiaus kūryba.“

delfi.lt, 2022 m. sausio 1 d.

REKOMENDACIJAČEKIJOJEATSISVEIKINIMASIRNUOŠIRDI

Dabar, pratęsdamas R. Gražinio įgarsintą mintį, pašnekovas apiben drino: „Lietuva turėjo ir turi daug puikų kompozitorių, tačiau Čiur lionis ir Kutavičius tikrai patys iški liausi. Aš, kaip Lietuvą mylintis už sienietis, ten jaučiu Lietuvos šaknis, savo laiku susipynusias su modernia muzika. Visiems visada sakau – jeigu nori susipažinti su lietuvių muzika, pradėk nuo šių dviejų kompozitorių. Man atrodo, kad Kutavičius pradėjo ten, kur Čiurlionis baigė.“ n

“THE LOST CLOG“ “THE SPARROW MADE SOME BEER“

2022 m., Melburnas, Australija. Privatus leidimas, be numerių.

Gėrėdamasis tais spalvingais linksmais paukščiukais, arkliukais, ožiukais, tuoj prisiminiau visą vaišių dainų grupę – linksmas kaip paukštelis (kuriam niekas nerūpi, išskyrus katiną). Įrašytas reper tuaras artimas, bet žymiai platesnis ir vaizdingesnis nei vaišės ir vaišinimasis. Randu ir kalendorinių, karinių istorinių, mitologinių temų, netgi sutartinių, šienpjovių valiavimų.

„PAMESTAANSAMBLIOKLUMPĖ“ CD

tingiausių mūsų tautiečių menininkių, gyvenančių ir kuriančių Melburne: „Lazda, Australijoje vadinama lagerfonu (lagerphone ) , nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos buvo pagrindinis Australijos folkloro grupių instrumentas. Paprastai tai būdavo šluotos kotas su prikaltais alaus butelių kamšteliais ir kai kuriais papuošimais. Lagerfonus grupei „Pamesta klumpė“ gaminu nuo pat mūsų susi kūrimo 2010 metais. Pirmoji lazda buvo gana paprasta ir atrodė kaip standartinis lagerfonas, bet tada man kilo mintis, kad ins trumentas galėtų būti ir vizualinis mūsų pasirodymų rekvizitas. Kitas pavyzdys buvo žirgas (kurį vadiname Žirgatunku), o tada prasidėjo. Per daugelį metų sukūriau daugiau kaip 50 lagerfonų

„PASIDARĖ ŽVIRBLIS ALŲ“

Bet kam čia tie alaus butelių kamšteliai? Tokius kamštelius dar karalienės Viktorijos laikais prie lazdų prisikaldavo Anglijos, dar Italijos, Ispanijos, Prancūzijos gatvių muzikantai, žonglieriai ir kiti marginalai, bandydami iš praeivių išprašyti pinigų. Kad atrodytų įspūdingiau, prie lazdos būdavo pritvirtinama kokio gyvūno, dažniausiai bež džionės, lėlė, dėl ko lazda tapo žinoma kaip „beždžionės laz da“, dar – mendoza, mendoze ris, barškutis, zob lazda ir labai paplito tarp liaudies muzikan tų. Lazdos apačioje pritvirtintą sudėvėtą batą mušant, pavyz džiui, į aludės grindis, būda vo girdimas bosinio būgno su tambūrino barškučiais garsas. Be to, žaidžiant minėtais kamš teliais, tarp stipriųjų takto dalių būdavo išgaunamos įvairios ritminės formulės. Instrumen tas Anglijoje labai paplito, bet Australija – toli... Viskas aiškėja, jeigu bent kiek pasidomi jos is torija.Paslaptį atskleisti padeda Australijos lietuvių ansamblio „Pamesta klumpė“ narė Jazmi na Cininas, viena pačių talen

NAUJI LEIDINIAI

Retai, bet kartais būna, kad tik užmetus akį kas nors iškart patraukia. Paprastai kompaktinės plokštelės klausausi keletą kartų ir tik tada sprendžiu, kur ją dėti – į lentyną ar į šiukšlyną. Žinau, kad kelių labai rimtų leidybinių kompanijų vadai tiesiog už lango laiko tokias šiukšlines ir nuolat turi ką ten įmesti. Bet štai pamačiau ansamblio „Pamesta klumpė“ CD „Pasidarė žvirblis alų“ ir įstrigo... toks šviesus, linksmas, žaismingas viršelis su paslaptingomis figū romis, spalvinga ornamentika ir kažkaip dar artimu pavadinimu...

Muzikos barai / 124

su baltiškais gamtos motyvais. Idėja buvo tokia, kad instrumentai pasitarnautų kaip mūsų hibridinės Australijos ir Lietuvos tapaty bės simbolis. Instrumentai tapo sudėtingesni ir ambicingesni, kilo mintis surengti lagerfonų parodą. Parodos stendai taip pat buvo papuošti alaus kamšteliais, instrumentams ir jų kompozicijoms buvo sukurtos vizualinės buveinės. Paroda „Pasidarė žvirblis alų“ įvyko šių metų pradžioje. Iš 50 lagerfonų sukomponavome mišką, o stovai buvo sugrupuoti taip, kad būtų galima parodyti visus ke turis metų laikus. Norėjau sukurti spektaklį, kuriame būtų atkarto jamas metų laikų dainų ciklas ir parodyta kuo daugiau skulptūrų. Stengiausi, kad jis skirtųsi nuo mums įprasto akademinio formato, kad būtų labiau muzikinis spektaklis, misterija, o ne koncertas. Mums padėjo mušamųjų instrumentų ekspertas Benas Smartas, atskleidęs naujas ritmines ir choreografines lagerfonų galimybes.

Spektaklio ištraukas, nufilmuotas publikos mobiliaisiais telefonais, sumontavome į vientisą klipą, taip pat turėjome galimybę užsakyti tris Marko Bakaičio filmų klipus, kuriuose vaizduojami veikiantys lagerfonai. Norėjome, kad iš klipų žiūrovai suprastų, jog lagerfonai yra ir instrumentai, ir meno skulptūros. Jie buvo sąmoningai nufil muoti Australijos miške, siekiant pabrėžti mūsų hibridinį kultūrinį tapatumą.“Čiagrįžtu į „savo kanalą“ ir daug neišvedžiodamas pridedu: ti kiu nepaprastai jautriu ir subtiliu, mūsų mitologiją perteikiančiu Jazminos vaizduotės pasauliu, kurį ji įkūnijo visame cikle darbų apie vilkolakius ir vilkais pavirstančias merginas. Beje, prieš porą metų šie darbai buvo eksponuojami Kaune. Dar daugiau – visas šitas figūrinis ornamentikos juvelyriškumas, spalvų ir raštų dermė man primena Australijos aborigenų taškinės tapybos ant medžio žievės ir primityvių instrumentų tradicijas. Visi „Klumpės“ dalyviai, pradedant vadove Gabriele Staugaitis, kuri parinko repertuarą ir kruopščiai derino balsus, komponavo sąskambius ir struktūrą, iki lagerfono virtuozų, išgaunančių magiškos poliritmikos derinius, lamzdeliais ir švilpukais imituojančių miško paukščius, nusipelno didžiausios pagarbos ir dėkingumo. Puikiai skamba soluojantys ir burdoninį pritarimą pamėgę energetika pulsuojantys balsai, tradi cinės kanklės, ratukinė lyra. Nesismulkindamas dėl tarmių subtily bių ir kai kurių žodžių prasmių, noriu pasidžiaugti, kad „Pamesta klumpė“ kuria, ieško savo interpretacijos, kūrybinio sprendimo, o ne aklai kopijuoja pasitaikiusią medžiagą (kas, deja, vyrauja tarp mūsų folkloro kolektyvų). O ir šiaip, stebėdamas mūsų dienų mu zikos pasaulio bangavimą, turiu pripažinti, kad kūrybiškumu mes gerokai atsiliekame nuo savo kaimynų (pavyzdžiui, labai įdomus 2019 m. lenk ų muzikantės Olos Bilińskos su lietuvių folkloristėmis išleistas albumas „Babadag/Šulinys“) ar net emigravusių mūsų tau tiečių išmonės ir išradingumo.

nuotr.LIPŠIOAndriaus

Antanas FOKAS

Muzikos barai / 125

„Pamesta klumpė“ Vilniaus Rotušės aikštėje, 2019 m.

nuotr.FOKOAntano

Kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius Simona Smirnova su kanklėmis rankose skubėdavo į pamokas Jonavos menų mokyklo je, vėliau – Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje. Baigusi Ignalinos Česlovo Kudabos gimnaziją, studijavo džiazo vokalą Lie tuvos muzikos ir teatro akademijoje. Beveik iškart po bakalauro studijų gilinti muzikinių žinių ji išvyko į Berklio muzikos koledžą Bostone (JAV). Šiuo metu S. Smir nova, jau dešimtmetį gyvenanti Niujorke, aktyviai koncertuoja, yra gerai žinoma džiazo vokalistė, kompozitorė ir kanklininkė.

Per intensyvų veiklos dešimtmetį už Atlanto Simona išleido du muzikinius albumus – „A Hunger Artist“ (Bado Meistras, 2017) ir „Joan of Arc“ for String Quartet“ („Žana d´Ark“ styginių kvartetui, 2020). Dabar kūrėja pasauliui yra pasiruošusi pristatyti savo trečią jį albumą „Bird Language“ (Paukščio kalba). Pasak autorės, jame esantys kūriniai jau skambėjo įvairiuose Niujorko džiazo klubuose bei gastrolėse Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Havajuose. Kon certuose Simona stebėdavo klausytojų reakciją ir grįžusi koreguo davo kūrinius. Oficialus albumo pristatymas numatytas balandžio 14 d. koncertų salėje „Rockwood Music Hall“ Manhatane.

Harini „Rini“ Raghavan ir Takuma Matsui, Niujorko styginių ansam blis „Desdemona“ (Adrianne Munden Dixon, pirmas smuikas, Caro line Drexler, antras smuikas, Carrie Frey, altas, bei Julia Henderson, violončelė). Albumo kūrinius įrašė keliskart „Grammy“ apdovanoji mą pelnę garso inžinieriai Mike´as Marciano ir Dave´as Darlingtonas. Albumas įrašytas vienoje profesionaliausių ir geriausią įran gą turinčių Niujorko studijų „Samurai Hotel Recording Studio“. Klausydamasi S. Smirnovos albumo „Bird Language“ kompozicijų ir turė dama omenyje, kad autorė neabejin ga C. G. Jungo raštams, prisiminiau ištrauką iš jo „Raudonosios kny gos“ (2009): „Kiekvieno žmogaus sieloje yra rami vieta, kur viskas savaime suprantama ir lengvai paaiškinama, vieta, į kurią jis mielai pasitraukia nuo gluminančių gy venimo galimybių, nes ten viskas paprasta, aišku ir turi neabejotiną ri botą tikslą.“ Paprastumą ir lengvumą žmogus dažniausiai randa gamtos prieglobsty je, kuriame niekas nesuvaidinta, natūralu. Albumo kūri niuose jaučiamas in tymus ir atviraskartuSi

SIMONOS SMIRNOVOS ALBUMO „BIRD LANGUAGE“

NAUJI LEIDINIAI

nuotr.MIKONYTĖSDalios

Muzikos barai / 126

PREMJERA

Šiandienos kompozitorių kūrybinis procesas paprastai trunka gana ilgai, per metus klausytojus pasiekia vos viena dvi naujos kompozicijos, todėl stebina Simonos Smirnovos aistra ir atsidavi mas muzikos menui, kurio vaisiai – jau trečias albumas per penke riusAlbumąmetus.„Bird Language“ sudaro aštuonios kompozicijos. Mano subjektyvia nuomone, toks skaičius prilygintinas auksinei propor cijai – nenuvargina klausytojo muzikos apimtimi ir kursto smalsu mą sekti tolesnę menininkės veiklą.

Patį albumą pavadinčiau džiazo ir pasaulio etninės muzikos (world music) stilių sinteze. Kompozicijose jaučiami ryškūs Artimųjų bei Tolimųjų

Kadras iš vaizdo įrašo

Lukrecija STONKUTĖ

Muzikos barai / 127

nuotr.LIMINOVICDianos nuotr.MIKONYTĖSDalios

monos ryšys su gamta – ji geba būti paukščiu, gėle, tai pabrėžia ir kompozicijų pavadinimai: 1. „Bird Language“; 2. „Volcano Dreams“ (Ugnikalnio svajonė); 3. „Out of the Ashes“ (Iš pelenų); 4. „Dandelion Time“ (Kiaulpie nių metas); 5. „Solstice“ (Saulė grįža); 6. „Intuition“ (Intuicija); 7. „Secrets“ (Paslaptys); 8. Rūta žalioji.Neapsakomai malonu klau sytis Simonos balso. Skaidrus, švelnus lyg aksomas, netikėtai nustebinantis tvirtumu, stipru mu. Tiksli intonacija, puiki der minė, harmoninė, stilistinė pajauta. Albume autorė daug dėmesio skiria koncertinėms kanklėms, kurios kartkartėmis skamba kaip arfa, gitara ar sarodas ir puikiai koreliuoja su džiazo sąskambiais. Žvelgiant struktūriškai, kiekvienas albumo kūrinys turi savo išskirtinį akcentą, intriguojatį klausytoją. Pirmoji kompozicija yra viso albumo vizitinė kortelė, apibendrinanti būsimus įvykius („YouTube“ platformoje jau yra pasirodęs oficialus šio kūrinio vaizdo įrašas). Antrojoje greta instrumentų ir Simonos vokalo pa sigirsta choras, suteikiantis kūriniui vulkaniškos jėgos. Trečiajame kūrinyje autorė palieka daug laisvės pianistei C. O´D oherty, ap dovanotai improvizacijos talentu, kuris klausytoją veikia kaip gy domoji hipnozė. Ketvirtoji kompozicija suteikia atokvėpį, įtraukia į lengvai pulsuojantį bliuzo sūkurį. Toliau S. Smirnova nustebina lietuviška Joninių sutartine „Kupolio rožė“. Žavu, kad ilgai svetur gyvenanti atlikėja kūryboje išlaiko savo tautinį identitetą.

Šeštajame kūrinyje pasigirsta pirmoje kompozicijoje girdėtas paukščio leitmotyvas. Čia daugiausia dėmesio skiriama tenorinio saksofono improvizacijai ir Simonos specifinės džiazo artikuliaci jos bei kalbos elementų mėgdžiojimo technikoms. Septintojoje, ilgiausioje, kompozicijoje ryškios Tolimųjų ir Artimųjų Rytų muzi kos dermės – lyg pagarbos ir padėkos išraiška lietuviškai dainuo jantiems japonui T. M atsui ir indei H. „R ini“ Raghavan. Netikėta, kad pritariančiųjų vokalistų dainavime beveik negirdėti kalbinio akcento. Beje, norėjosi gal kiek ryškesnės styginių kvarteto par tijos.Paskutinio kūrinio pagrindas – lietuvių liaudies daina „Rūta ža lioji“. Šiuolaikinių jos interpretacijų yra nemažai, bet čia įsiminė ramus, gilus Simonos vokalas, kokio dar neteko girdėti. Regis, šia daina S. Smir nova pasakoja apie save. Apie kaime ir miškuose praleistą vaikystę, ryšį su paukščiais, gyvūnais, medžiais, gėlėmis. Kaip sako pati kompozitorė, „visada jaučiau, kad suprantu gyvū

nų ir augalų kalbą, ir jie mane supranta.“Dėmesį atkreipia albumo viršelis bei vidinis apipavidali nimas, jie kalba patys už save. Spalvingi aprangos (stilistė Dovilė Cibulskaitė), makiažo, plaukų (autorė Alina Vaitkevi čiūtė) akcentai tarsi siejasi su albume skambančių muzikos instrumentų gausa, stilių įvai rove, gėlių motyvai byloja apie autorės ryšį su gamta. Ir, žino ma, pagrindinis akcentas – kon certinės kanklės. Albumo foto grafė – Dalia Mikonytė, grafikos dizaineris – Peteris Kangas. Atsivertus albumą, galima pasigrožėti pačios Simonos akvareliniais piešiniais ir perskaityti jos kūrinių tekstus.Esuįsitikinusi, kad albumas turės didelį pasi sekimą, nes jo muzika skirta ir suprantama ne vien muzikos profesionalams, be to, ji tinkama atlikti bet kokioje koncertinėje (ir ne tik) erdvė je. Tikiuosi netolimoje ateityje albumo prista tymo koncertą išgirsti ir Lietuvoje!

Barbara Strozzi gimė Venecijoje 1619 metais, buvo nesantuokinė kilmingojo Giulio Strozzi ir jo tarnaitės Isabellos Griegos duktė. Giu

Kompaktinės plokštelės pavadinimas „La voce sola“ (lot. vienas, vienišas, vienintelis balsas) ne tik nurodo į tai, kad didžioji Barbaros Strozzi muzikos dalis sukurta vienam balsui, dažniausiai jos pačios (iš čia ypatingas muzikos intymumas, asmeniškumas), bet ir pabrė žia kompozitorės išskirtinumą, jos muzikinės kalbos unikalumą.

lio buvo įtakingas poetas ir dramaturgas, priklausęs intelektualų draugijai „Accademia degli Incogniti“, glaudžiai susijusiai su naujo operos žanro raida. Pagal jo libretus sukurtomis operomis buvo inauguruoti net keli nauji Venecijos teatrai, jis dirbo su garsiais kompozitoriais Claudio Monteverdi, Tarquinio Merula ir Benedetto Ferrari (Rosand 1978: 243). Pats būdamas pavainikis, Giulio rūpinosi Barbara, nuo mažens jai samdė geriausią muzikos mokytoją – patį Francesco Cavalli, Monteverdi mokinį ir po jo garsiausią Venecijos operų kūrėją. Apie penkiolikmetę Barbarą jau buvo rašoma: la vir tuosissima cantatrice (pati virtuoziškiausia dainininkė). Kad padėtų skleistis dukters talentui, Giulio įsteigė atskirą muzikai skirtą „Acca demia degli Incogniti“ atšaką, pavadintą „Academia degli Unisoni“, kuriai vadovavo Barbara. Čia ji siūlydavo susitikimų temas, mode ruodavo diskusijas ir dainuodavo, prisistatydama kaip dainininkė ir kompozitorė. Tuomet moterys nedalyvaudavo jokiuose intelektua lų sambūriuose, tad Babara buvo absoliuti išimtis ir tai kėlė aplinki nių pasipiktinimą. Anuomet paskleisti gandai, kad „Unisoni“ susiti kimuose ji teikdavo ir kurtizanės paslaugas, iki šiol juodina kūrėją, istorikams nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto.

Renata DUBINSKAITĖ

NAUJI LEIDINIAI

Mecosopranas Renata Dubinskaitė, prisiliesdama prie puošnios ir stilingos Barbaros Strozzi muzikos, nėra tas lengvas, orinis sopranas, kokius esame įpratę girdėti Strozzi muzikoje, bet tai jokia blogy bė. Naujas diskas, įrašytas su Vilniaus senosios muzikos ansambliu „Canto Fiorito“, yra tikrai reikalingas Strozzi albumų katalogo papil dymas, perteikiantis šios muzikos puošnumą ir teatrališkumą, bet at veriantis ir naujas gelmes, įtikinamai perteikiantis Strozzi amato meistrystę.

XVII a. moterys iš esmės galėdavo rinktis tik du gyvenimo kelius –ištekėti arba įstoti į vienuolyną. Nors Giulio Strozzi lydėjo kūrybinė sėkmė, jo finansinė padėtis buvo nekokia, tad jis nepajėgė Barbarai parūpinti vedybų kraičio ar įnašo norint įstoti į vienuolyną. Barba ra pasirinko (ar turėjo pasirinkti) trečią kelią, patį sudėtingiausią –būti nepriklausoma moterimi ir nepriklausoma kūrėja. Ji niekada neištekėjo, bet užaugino keturis vaikus, iš kurių bent trys (gimę

BBC radijo laida „Record Review“, 2021 m. rugsėjo 18 d. https://artmusiclounge.wordpress.com/2021/09/13/renate-dubinskaite-sings-barbara-strozzi/

Muzikos barai / 128

„LA VOCE SOLA“. UNIKALUS KOMPOZITORĖS BARBAROS STROZZI BALSAS

ŽINOMA SENOSIOS MUZIKOS ATLIKĖJA IR PRO PAGUOTOJA MECOSOPRANAS RENATA DUBINSKAI TĖ KARTU SU ANSAMBLIU „CANTO FIORITO“ (VA DOVAS RODRIGO CALVEYRA) ĮRAŠĖ KOMPAKTINĘ PLOKŠTELĘ „LA VOCE SOLA“ (IŠLEIDO KOMPANIJA „BRILLIANT CLASICS“), SKIRTĄ BAROKO EPOCHOS DAINININKEI IR KOMPOZITOREI BARBARAI STROZZI (1619–1677), VIENAI IŠKILIAUSIŲ XVII A. ITALŲ MUZI KOS KŪRĖJŲ BEI VIENAI PIRMŲJŲ PROFESIONALIŲ MOTERŲ KOMPOZITORIŲ.

Barbara Strozzi buvo itin produktyvi kamerinės pasaulietinės mu zikos autorė, į muzikos istoriją ji tvirtai įžengė išleisdama net aštuo nis natų rinkinius, prisidėdama prie naujo kantatos žanro sukūrimo. Praėjus beveik 400 metų Strozzi kūryba vis dar nėra sulaukusi ade kvataus pripažinimo – nors ją jau gerai pažįsta senosios muzikos pasaulis, tačiau labai menkai išmano klasikinį muzikinį išsilavinimą turintys atlikėjai ir klausytojai, kartais apeina didieji muzikos istori jos pasakojimai, tradiciškai grindžiami vien vyriškais vardais.

Muzikos barai / 129

CD „La voce sola“ išlaikoma Barbaros Strozzi natų rinkinių chro nologija, pristatant po vieną ar du kūrinius iš kiekvieno jos opuso, išskyrus pirmąjį, kadangi jame nebuvo nė vieno kūrinio balsui solo.

Bernardo Strozzi. Barbaros Strozzi portretas

Nepaisydama visų sunkumų, atkaklioji Barbara Strozzi vienu aspektu sugebėjo pralenkti daugumą sėkmingiausių to laiko ita lų kompozitorių: ji išleido daugiau savo kūrybos rinkinių nei kiti kompozitoriai vyrai (neskaitant publikacijų po mirties) ir taip užsi tikrino, kad jos kūryba išliktų, pasiektų mus po beveik keturių šim tmečių. Pavyzdžiui, Giacomo Carissimi, parašęs net 135 kantatas,

išspausdino tik penkias iš jų, o garsusis Cavalli, Barbaros mokytojas, išleido vos du rinkinius (Beer 2016). Šia prasme Venecija, labiausiai klestintis spaudos ir leidybos miestas visoje Europoje, buvo tobula vieta Barbaros ambicijoms įgyvendinti. Iš 8 Strozzi rinkinių neišliko tik vienas, Opus 4. Kiti 7 rinkiniai suteikia išsamų vaizdą, kaip evo liucionavo jos kūryba.

Lynn René BAYLEY, 2021 https://www.clicmusique.com/barbara-strozzi-voce-sola-dubinskaite-canto-fiorito-p-107672.html

Ar šiandien vis dar reikia pažindinti melomanus su Barbara Strozzi (Venecija, 1619 m. – Venecija, 1677 m.)? Pastaraisiais metais nepa sitaikė nė vieno mėnesio, kad nebūtų pasirodęs kompaktinis diskas su jos k ūr iniais, interpretuojamais garsiausių baroko sopranų. <…> Tad ar reikėjo dar vieno kompaktinio disko, kuriame būtų ištraukos iš jos kantatų, ariječių ir sakralinės muzikos? Be to, atliekamos me cosoprano „balsu solo“, o Barbara Strozzi pirmiausia rašė sopranui solo, nes k aip moteriai opera jai buvo draudžiama. Atsakymas – taip, nes šis „balsas solo“ priklauso puikiajam Lietuvos mecosopranui Re natai Dubinskaitei, giliai išmanančiai Renesanso ir Baroko muzikos reper tuarą, ištobulintą dirbant su didžiausiais dabarties meistrais; kuri dainuoja patogiai visuose registruose; kurios gilus ir kūniškas balsas savo dramatiniais gebėjimais mus tiesiog neša ir įtikina, o tai yra svarbiausia šioje aistrų muzikoje. O jeigu Barbara Strozzi būtų buvusi mecosopranas?

Marc GALAND

Lietuvos mecosopranas Renata Dubinskaitė, laimė, turi turtingą, tvirtą, spindintį balsą ir puikią dikciją, taip pat interpretacijos gebėjimų, būtinų šiai muzikai atlikti.

1641, 1642 ir 1644 m.) buvo įtakingo bankininko Giovanni Paolo Vidmano. Tačiau Vidmanas buvo vedęs vyras... Ketvirtojo Barbaros vaiko Massimo tėvystė nėra iki galo aiški, tačiau išėjęs į vienuolyną jis pasikeitė vardą į Giovanni Paolo, tokiu būdu tarsi nurodydamas, kad yra Vidmano sūnus. Nėra išlikę jokių laiškų, kurie mums paliu dytų, kokie buvo Barbaros ir Vidmano santykiai, nors žinoma, kad jie tęsėsi iki Vidmano mirties. Deja, kad ir būdamas bankininkas, jis nesuteikė Barbarai taip reikalingo finansinio stabilumo – išliko dokumentų, liudijančių, kad tai ji skolindavo pinigus Vidmanui, o ne atvirkščiai (Glixon 1997: 316)... Sunku ir įsivaizduoti, kaip Barbarai pavyko tapti kompozitore. Vieniša keturių vaikų motina, lydima paskalų, neturinti nei gerbti no socialinio statuso, nei reikiamos finansinės paramos, negalinti tikėtis nei kapelmeisterio vietos bažnyčioje, nei operų užsakymų vien dėl savo lyties... Bet Strozzi buvo tikra kovotoja. 1644 metais, besilaukdama jau trečio vaiko, ji išspausdino savo pirmąjį natų rin kinį, tačiau tikrasis persilaužimas įvyko po jos trisdešimtmečio. Tarp 1651 ir 1664 metų ji išspausdino dar septynis natų rinkinius, įsitvir tindama kaip kompozitorė. Ji nenustojo kurti net ir po skaudžiausių netekčių: 1648 m. netikėtai mirė Vidmanas; 1652 metais ji neteko savo tėvo, dar po metų – ir motinos; 1656 metais abi jos dukterys iš ėjo į vienuolyną, kur viena iš jų, Isabella, netrukus mirė būdama vos penkiolikos (Beer 2016). Kiekvieną iš savo rinkinių Strozzi dedikavo vis kitam galingam kilmingam asmeniui, tikėdamasi rasti nuolatinį mecenatą, suteiksiantį jai finansinį pagrindą, tačiau nesėkmingai. Mes visiškai neturime žinių apie Strozzi nuo paskutinio jos rinki nio Opus 8, išspausdinto 1664 metais, iki vienišos mirties Padujoje 1677 metais. Ar ji pasidavė ir visiškai liovėsi kurti? Ar tiesiog nebe spausdino savo kūrybos?

Vienintelis išlikęs Barbaros Strozzi portretas (apie 1640) pra šosi komentaro. Daugybė tyrinėtojų remiasi juo kaip patvirti nimu, kad Barbara buvo kurtizanė, nes paveiksle ji pavaizduota beveik apnuoginta krūtimi. Tačiau reikėtų pastebėti, kad Ber nardo Strozzi apnuogintas moteris panašiai tapydavo savo ale gorijose (pvz., „Menų alegorija“, 1640, „Tapybos alegorija“, 1635, „Tuštybė“, 1637), vaizduodamas mitologines dievybes (pvz., Minervą) ar kurdamas anoniminius portretus (pvz., „Fleitinin kę“). Tikėtina, kad tapytojas Barbarą norėjo pavaizduoti kaip pačios muzikos alegoriją, pakylėti ją iki mitologinio lygmens, o ne sukurti socialinį statusą perteikiantį portretą.

[CD] rečitaliui tęsiantis, klausytojas ne tik vis geriau supranta ypač platų Strozzi muzikinių ir dramatinių talentų spektrą, bet ir pastebi ne paprastas Dubinskaitės balso savybes. Jos ne tik platus diapazonas ir puikus vokalas, ji geba viena nata dainuoti fioritūras ir barokinius trilius <…>, garsams suteikti ypatingų tembrinių spalvų – yra įvaldžiusi meną, kurį maniau esant prarastą šioje modernioje epochoje. Akivaizdu, kad ji yra dainavimo meistrė, kurios ateities pasirodymų aš lauksiu.

https://www.charlottesvilleclassical.org/posts/renata-dubinskaite-sings-barbara-strozzi

Tai nuostabus Strozzi muzikos albumas.

Jūs galite važinėtis po pasaulį kada tik norite ir kur tik nori te. Kiekvieno lietuvio kraujyje užkoduota Kolumbo kelionių aistra ir noras pažinti, pamatyti, pabandyti, paragauti. Ne šiaip sau paplitęs posakis – lietuvių, kaip ir žvirblių, rasi bet kuriame pasaulio kampelyje. Bet nu važiuokite jūs į UŽGAVĖNES, į Užgavėnių respubliką, savo dy džiu prilygstančią vienai dienai, turinčiai savo sandarą, tvarką, reglamentą, gyventojus ir netgi savoNežinaumeniu....dinamiškesnės ir įspūdingesnės šventės kaip Už gavėnės, atmintyje išliekančios nuo mažų dienų. Nėra nieko panašaus, kur susipintų tea tras, šokiai, papročiai, dainos, būrimai, magija – aktyvios pa stangos sinkretiniu judėjimu paveikti gamtos jėgas, kurios skatintų „pavasario polaidžius, paukščių parskridimą, žolės prasikalimą, javo augimą ir t. t.“ (D. Sauk a. Lietuvių tautosaka, Vilnius: Mokslas, 1982, 98).

Magner 2008. Magner Candace A. Barbara Strozzi. La virtuosissima cantatrice. Prieiga inter nete:Rosandhttp://barbarastrozzi.blogspot.com/2008/06/history-barbara-strozzi-composer-1619.html1978.RosandEllen.BarbaraStrozzi, virtuosissima cantatrice. – The Composer´s Voice, Vol. 3, No 2 (summer, 1978).

BeerLITERATŪRA2016.BeerAnna.

Solinėje muzikoje atsiskleidžia Strozzi stiprybė ir unikalumas, nes joje susijungia dainininkė ir kom pozitorė, pasitelkianti instrumentą, kurį geriausiai pažįsta, esantį jos pačios kūne. Sprendžiant iš Strozzi kūrinių, jos balsas buvo labai plataus diapazono, lengvai judantis dviejų oktavų intervalu (kas artimiau operinei, o ne kamerinei muzikai) ir tinkamas greitoms natoms virtuoziškai išdainuoti. Jis taip pat tu rėjo turėti puikią atramą, kad perteiktų begalinio ilgumo frazes (vienas žodis gali tęstis melizmomis daugybę taktų). Be abejonės, puikūs Strozzi dainavimo gebėjimai padėjo jai ištyrinėti baroko afektų kraštutinumus ir savo muzikinėse kompozicijose atskleisti visas retorines solinio dainavimo galimybes. Kai kurios jos kantatos yra didelės apimties soliniai kūriniai su daug kontrastingų dalių ir įspūdinga dramaturgine plėtote, kas leidžia manyti, kad Strozzi, jei ne apribojimai dėl lyties, būtų galėjusi tapti puikia operos kompozitore. Strozzi muzikoje galima jausti jos mokytojo, puikaus operos meistro Cavalli (ir net pastarojo mokytojo Monteverdi) mokyklą. Ji girdima dramatiškuose rečitatyvuose ir nuostabiose arijų melodijose, įspūdingoje muzikinėje teksto tapyboje, ryškiuose nuotaikų kontrastuose, dinamiškoje

Ralph GRAVES http://operacritiques.free.fr/css/index.php?Representations

ritmo ir metro kaitoje, drąsiuose disonansų ir harmonijos eksperimentuose, netikėtuose melodijų posū kiuose, intervalų šuoliuose, chromatizmuose, sinkopėse ir t. t. B et gali būti, kad jos tikrasis pasirinkimas buvo kamerinė muzika – neribojama operos siužeto, ji turėjo didesnę laisvę tyrinėti grynuosius afektus ir emocijas, pakylant virš konkretaus personažo iki abstrakčių žmogiškų jausmų, nepriklausančių nuo lyties, kultūros, laiko ir vietos. Tiesą sakant, jos muzika tikrai peržengia lyties ribas: ji daugiausia kurta pa gal vyrų poetų eiles, kur beveik visada lyrinis herojus yra vyras, bet skirta moters balsui, atliekama pačios kompozitorės (Schulenberg 1997). Tačiau Strozzi kūriniai yra tokie emociškai paveikūs, kad klausytojas gali lengvai identifikuotis su bet kokiu lyriniu herojumi.

Pirmame rinkinyje ji pateikė madrigalus dviem–penkiems balsams, tarsi norėdama pabrėžti savo kaip kompozitorės vaidmenį ir atsiriboti nuo savęs kaip dainininkės. Tačiau po pauzės pasipylę kiti opusai, nuo antrojo iki paskutinio, yra skirti beveik vien sopranui solo, jos pačios balsui, – tai arijos, arijetės, kantatos, kanconetės, motetai.

Apie Užgavėnes prirašyta daug. Ir nufilmuota daug. Ta čiau, matydamas konkrečią situaciją, nepaleisi savo fanta zijos, nenukrypsi nuo vaizduo jamo siužeto linijos. Klausan tis „Sutaro“ plokštelės „Ar bus šiemet Užgavėnės?“ palikta galimybė pačiam, kaip dabar sakoma, virtualiai pabūti SAVO Užgavėnėse, mintyse susikurti vieną ar kitą personažą, vaizdi nį,Reikėtųsituaciją.ilgai vardyti pavadini mus dainų, kuriomis apdainuo jami Užgavėnių respublikos gy ventojai, įkūnijantys atgimimą žadinančius totemus – ožius, meškas, gandrus, arklius, įvairių socialinių, profesinių ir tautinių sluoksnių atstovus – ubagus, kareivius, jaunavedžius, dak tarus, vengrus, čigonus, žydus, vokiečius... O kur dar būrimai, žaidimai, pasivaržymai, Laši ninis, Kanapinis, Morė su savo filosofijomis ir kariaunomis...

Muzikos barai / 130

Colin CLARKE https://www.classicalexplorer.com/la-voce-sola-the-music-of-barbara-strozzi/

NAUJI LEIDINIAI

Sounds and Sweet Airs: The Forgotten Women of Classical Music. London: Oneworld Publications. Glixon 1997. Glixon Beth L. New Light on the Life and Career of Barbara Strozzi. – The Musical Quarterly, Vol. 81, No 2 (summer, 1997).

Mecosopranas Renata Dubinskaitė, kuri yra ir šio projekto meno vadovė, turi stebuklingai tyrą balsą, kuriuo geba perteikti didžiulę emocijų įvairovę. <...>

Tik čia gali gauti stiklą vandens už apykaklės (kad greičiau po

Sutaras, Kukū records SMF 061 2022 58:13

Renata Dubinskaitė pateikia nuostabių atlikimo pavyzdžių. Ji dainuoja švariu, grynu garsu, kuris yra tiesiogBarbaraigražus.Strozzi skirtų įrašų vis daugėja. Šį aš priskirčiau prie pačių geriausių. Dubinskaitė ir „Canto Fiorito“ šią muziką atlieka gerai. Ir jie taikliai perteikia Barbaros Strozzi – ir kompozitorės, ir atlikėjos –asmenybę.

Išspausdinusi 125 kūrinius (Magner 2008), Barbara Strozzi tapo vertinama kompozitore. Jos darbai at sidūrė muzikos rinkiniuose, pristatančiuose „pačius puikiausius šiuolaikinius autorius“ ( diversi eccelentis simi autori moderni ), tarp jų Francesco Cavalli, Horatio Tarditi ar Maurizio Cazzati, jos natų leidiniai buvo žinomi Anglijoje ir kitose Europos šalyse. Šiandien ji laikoma viena produktyviausių XVII a. pasaulietinės kamerinės muzikos kūrėjų greta Carissimi, Rossi ir Cesti (Rosand 1978: 256, 261). Bet dar svarbiau, kad jos muzika peržengė laiką ir net šiuolaikiniam klausytojui gali sukelti katarsį. Kompaktinė plokštelė „La voce sola“ galbūt pasitarnaus kaip Barbaros Strozzi kūrybinio kelio apžvalga, atskleidžianti jos kūrybos įvairovę ir spalvingumą, unikalų šios kompozitorės stilių.

Schulenberg 1997. Schulenberg David. Partes feminarum: Gender Representations in Baroque Music. – Feminine Endings: Music, Gender and Sexuality

„AR BUS UŽGAVĖNĖS?“ŠIEMET

Instrumentų grupės iškalbingumas dera prie lankstaus Dubinskaitės frazavimo ir jos kuriamos dramos. <...> Išties puikus didžios kompozitorės neišmatuojamo gylio ir emocionalumo kupinos muzikos atliki mas. Pats įrašas labai gražus, taip pat ir CD bukleto iliustracijos. < ...> Ši naujokė mažų mažiausiai atsidurs mano lauk iamiausių įrašų autorių sąraše.

pavardės ir solidžios knygos apieKasją.kelerius metus Mokslų akademijos salėje Mokslinin kų rūmų vadovė Aldona Dau čiūnienė pristato vis naują R. Aleknaitės Bieliausk ienės monografiją. Greta mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsie nio spaudoje, dokumentinių apybraižų apie menininkus, kiekviena autorės knyga, kaip sakė V. Juodpusis, yra būsimoms kartoms atverčia mas mūsų kultūros istorijos puslapis. Tarp profesorės dar bų – leidiniai apie tėvą, Pane vėžio dramos teatro aktorių ir režisierių Joną Alekną, pia nistą, kultūros vadybininką, buvusį M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Filharmonijos di rektorių, kultūros ministro pavaduotoją Dainių Trinkūną, dainininkus Ireną Laurušie nę, Joną Jocį, Leoną Baltrų, kompozitorius Vytautą Lau rušą, Algimantą Raudonikį, pokario muzikinę kultūrą kū rusių menininkų Jono Urbos, Aleksandro Livonto, Olgos Šteinberg gyvenimus. Kiek mažesnės apimties darbai skirti Lionginui Abariui, Va clovui Juodpusiui, Gediminui Narijauskui, Irenai Aleknienei, gimtajam miestui Panevė žiui ir kt. Knygelės vaikams skirtos muzikinio švietimo problematikai. R. Alek naitė Bieliauskienė neapleidžia ir muzikos kritikos, beveik kas savaitę vertindama muzikinius įvykius.

ar šiaip pasisveikina, aplinkui šokama, grojama, skamba bal sai ir instrumentai. Ir tai penkis tūkstančius kartų įspūdingiau, linksmiau ir svarbiau, negu dūsauti tarp moliūgų, kiniškų šviesos žibintų skulptūrų ar mums svetimą dieną verčiant upės vandenį žaliu.... Niekaip nesuprantu, kodėl iki šiol dar niekas neparašė pasaulinio „Už gavėnių detektyvo“, nepastatė spektaklio, nesukūrė baleto ir kino filmo?.. Bet gera pradžia padaryta – kompaktinis diskas jau skamba! Ir tai ypač svarbu šiandien, kai mus ištinka karan tinai po karantinų, ribojimai, draudimai ir patarimai, abejo nės, ar dar kada nors valdžia leis susirinkti 15–18 tūkstančių žmonių į savo Užgavėnių respu blikosIšleidžiantšventę...kompaktinę plokš telę prisidėjo AGATA, Lietuvos liaudies buities muziejus, Vil niaus etninės kultūros centras.

Plokštelėje tarsi parodomos gyvos Užgavėnės, gyvosios tradicijos reliktas natūralioje aplinkoje, kur po kojomis žlegsi tirpstantis sniegas, praeinantis Užgavėnių respublikos pilietis tau pasako sentenciją, oraciją

Sausio 20 d. Lietuvos moks lų akademijos salėje buvo pristatyta Lietuvos operos solistės Nijolės Ambrazaity tės (1939–2016) gyvenimui ir kūrybai skirta knyga „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“. Kny gą apie Sibiro tremtinę, Lietu vos Respublikos Seimo narę, Kovo 11 osios akto signatarę, vieną žymiausių Lietuvos me cosopranų parašė pianistė, muzikos kritikė, V. Kudirkos premijos laureatė prof. Rita Aleknaitė Bieliausk ienė. Tą vakarą ne tik prisiminė me mūsų operos primadoną, klausėmės ją artimai pažinoju sių žmonių pasakojimų, bet ir išgirdome jos balsą įamžinusių įrašų. Skambėjo A. Ponchielli operos „Lietuviai“ fragmentas (Aldonos arija), lietuvių liau diesKnygądainos.pristatė Lietuvos lite ratūros ir meno archyvo direk torius dr. Juozapas Blažiūnas. Remiamas Kultūros tarybos ar chyvas ją ir išleido. Apie savo ir Ambrazaitytės šeimos ryšius kalbėjo akad. prof. habil. dr. Grasilda Blažienė. Muzikolo gas Vaclovas Juodpusis prisi minė susitikimus su daininin ke Stasio Vainiūno namuose, išvykose su kompozitoriais. Dainininkė Sofija Jonaitytė pasidalijo prisiminimais apie valandas, kartu praleistas sce noje. Režisierius, žurnalistas Raimondas Polis papasakojo apie kadaise vestą Ambrazai tytės kūrybos vakarą. Profesorius Vladimiras Prud nikovas kalbėjo apie fenome nalų N. Ambrazaitytės balsą, kurį girdėjo greta jos dainuo damas scenoje. Vakare pasi rodė ir būrelis profesoriaus studentų, rengiamų kartu su žmona pianiste prof. Nijole Ralyte. Klausytojus sužavėjo jų jaunatviškas nuoširdumas, muzikalumas, gražūs balsų tembrai. Visus maloniai nu stebino ir bosas, fizikas prof. Antanas Kiveris, nuo studen tiškos jaunystės nepalikęs dainavimo. Puikus koncertas tiko greta teatro primadonos

Antanas FOKAS Užgavėnių draugas

Muzikos barai / 131

žiemos atsigautum), gali būti išvoliotas sniege (kad atbudin tum žemę), nemokamai gauti receptą ir netgi blyną... Jungtinės Užgavėnių pajėgos – folkloro ansambliai „Aidija“ (vad. D. Stak vilevičius, Radvi liškio kultūros centras), „Gadu la“ (vad. A. M orkūnas, Kauno kultūros centras), „Insula“ (vad. M. R ičkutė, Telšiai), „Jorė“ (vad. R. Aleksiūnienė, Vilniaus m. kultūros centras), „Salduvė“ (vad. D. Dak nys, Šiaulių m. kul tūros centras „Laiptų galerija“), „Raskila“ (vad. Lina Vilienė, Pa nevėžys), „Šaltinis“ (vad. L. Sun gailienė, LR VRM Medicinos centras, Vilnius), „Vilnelė“ (vad. L. Purlienė, Lietuvos kariuome nės Vilniaus įgulos karininkų ramovė) ir tautiška kapelija „Su taras“ – žiemai smogia vienin gai, negailestingai ir išradingai pagarsindami savo repertuarą ir balsus. Jie sukuria ypatinga šiluma ir nuoširdumu dvelkiantį gyvo garso vaizdelį iš Užgavė nių, vykusių 1993–2013 metais Lietuvos liaudies buities mu ziejuje Rumšiškėse, Telšiuose, Šiauliuose, Vilniuje ir kitur.

KNYGA APIE AMBRAZAITYTĘNIJOLĘ

Šarūnas RAUDYS

Konkurso dalyvius teko ste bėti abiejuose etapuose, todėl drąsiai galiu teigti, kad nebuvo nė vieno nepasisekusio pasirody mo. Džiugino dalyvių repertuaro

etapą išsiųsti ir vienuoliktą dalyvį. Sausio 19 d. įvyko zoninis kon kurso „Dainų dainelė“ etapas. Jį suorganizavo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija, dalyva vo 39 jaunieji dainininkai iš Tra kų, Širvintų, Vilniaus, Šalčininkų rajonų savivaldybių, taip pat iš Elektrėnų savivaldybės ir Vilniaus miesto. Pasirodymus vertino ko misija, vadovaujama prof. I. Milke vičiūtės. Atrankos koncertas buvo netrumpas, todėl jo pabaigoje kai kurie dainorėliai, ypač mažiausie ji, jau buvo pavargę, tačiau labai stengėsi parodyti viską, ko buvo išmokę. Per pasirodymų aptari mą buvo pasakyta daug kons truktyvių pastabų, smagu buvo girdėti pagiriamuosius žodžius muzikaliosios koncertmeisterės J. Umaraitės (Pagirių meno moky kla), nuolatinio konkursų dalyvio, puikaus muzikos pedagogo R. Ju knevičiaus (Nemenčinės muzi kos mokykla) adresu. Trečiajame etape Vilniaus rajonui atstovaus ir į LRT studiją vyks trys solistės iš Pagirių meno mokyklos: Urtė Klebauskaitė (mokyt. J. A. Ušins kaitė), Gintarė Mameniškytė (mokyt. N. Čičinskienė), Karina Milevskaja (mokyt. A. Pikšrys) bei Nemenčinės muzikos mokyklos vokalinis ansamblis (mokyt. R. Ju knevičius). Nepaprastai maloniai nuteikė Gintarės Mameniškytės pasirodymas, kai į sceną žengė visa šeima: solistei pritarė tėtis Gintaras (akordeonas), mama Viktorija (smuikas) ir sesė Gabi ja (perkusija). Tokie pasirodymai nepaprastai įkvepia, parodo, kad visos šeimos gyvenimas muzikoje duoda gražių rezultatų.

„Dainų moksleiviai–atrankosdainelės“etapuoseVilniausrajono

muzikinispalaimintasVaivorykštėsprotestas

Jei prancūzų ir lietuvių poeto simbolisto Oskaro Milašiaus pra našystė apie holokaustą – ,,hitle rinė Vokietija išžudys daug žydų, bet ir iš jų pačių bus pareikalau ta lygiai tiek pat aukų“ – nebūtų virtusi realybe, Kalvarijoje, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, ir šiandien šurmuliuotų gyvybingo štetlo gyventojai, švęsdami išva davimą iš Egipto vergijos, Toros įteikimą ant Sinajaus kalno, ves tuves ar kūdikio gimimą. Deja, čia išlikę tik žydų bendruomenei priklausę senamiesčio pastatai, kapinėse laiko naštos neatlaikiu sios macevos ir unikalios Žieminė bei Vasarinė sinagogos su Talmu do mokykla. Ir kad šis palikimas netaptų negyvu lobiu, o nuolat primintų žydų tautos tragediją, drauge būtų aktyvus dabarties vi suomeninio, kultūrinio gyvenimo dalyvis, jau keletą metų aktyviai rūpinasi sakralinės profesiona liosios muzikos sklaidą vykdanti nevyriausybinė organizacija (aso ciacija) ,,Skambėjimas“ ir jos pir mininkė Ausma Sakalauskaitė. Jų iniciatyva sinagogų komplekso sienas, o drauge ir profesionalios kultūros trokštančių kalvarijiečių širdis virpino ansamblis „Vocal Varshe“ ( Lenkija), Alpago savival dybės (Italija) vyrų choras ,,Monte Dolada“ (vad. A. Lavina), akorde onistas Laimonas Salijus, Klaipė dos universiteto mišrus choras ,,Pajūrio aidos“ (vad. Algirdas Šumskis). Asociacija ir jai priklau

Vilniaus rajono muzikos mo kytojams ir jų ugdytiniams šie metai prasidėjo labai darbingai – jau sausio 12 d. buvo įvertinti Lietuvos vaikų ir moksleivių tele vizijos konkurso „Dainų dainelė“ Vilniaus r. savivaldybės atrankos etapo dalyviai. Nors sklandų pasi ruošimo darbą trikdė pandemija, konkursantų sulaukta nemažai – 29. Daugiausia buvo solistų –net 24, po vieną duetą ir trio bei 3 vokaliniai ansambliai. Vertini mo komisija, vadovaujama doc. dr. V. Jucevičiūtės Bar tkevičienės (Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus r. Muzikos mokytojų me todinis būrelis), savo darbą atliko nuotoliniu būdu – stebėdama fil muotąVilniausmedžiagą.rajonas pagrįstai gali didžiuotis Pagirių meno moky kla, kurios muzikos mokytojai J. A. Ušinsk aitė, A. Pikšr ys ir N. Či činsk ienė parengė daugiausia sė kmingai pasirodžiusių vaikų. Pui kiai pasirodė ir Riešės gimnazijos (mokyt. J. Stasiūnienė), Nemen činės muzikos mokyklos (mokyt. N. S osnovskaitė, R. Juk nevičius), Juodšilių šv. U. Leduchovskos gimnazijos (mokyt. M. K aspero vič), Paberžės šv. S. Kostkos gim nazijos (mokyt. I. I ljina) atstovai. Su „Dainų dainelės“ konkursu užaugo net kelios Lietuvos vaikų kartos, kai kurie kadaise patys jame pelnėme apdovanojimus, jaudinomės filmuojami televizi jos kamerų, todėl dabar, būdami vertinimo komisijoje, skaudama širdimi atrinkome dešimt laimin gųjų, kuriems tądien mūzos buvo palankiausios, ir visi džiaugėmės, kai papildomai buvo leista į kitą

santis choras ,,Sonantem“, suvok dami, kad ,,atmintis – mūsų siela. Praradę atmintį, prarandame ir sielą“ (Umberto Eco), gyvena šios ypatingos erdvės atgaivinimo, per ją visų kartų žiūrovų ir klau sytojų suvienijimo, kultūrinės re voliucijos provincijoje idėjomis, savo lėšomis tvarko ir prižiūri sinagogų kompleksą, perka mu zikos instrumentus, įgyvendina projektus.Deja,ši prasminga ir aktyvi veikla, sujaudinusi ne vieną kal varijietį ar miesto svečią, kol kas nepasiekė svarbiausių miesto sa vivaldos asmenų. Jie, prisideng dami argumentais, kad sinagogų kompleksas yra avarinės būklės (nors pastatas 2004 m. iš dalies rekonstruotas: atlikti išorės fasa dų, stogo, pamatų restauravimo darbai, sutvarkytos konstrukci jos) ir statinys neįvertintas staty bos inspekcijos, jame paslapčio mis pakeitė spyną. Abejingumu, sprendimų priėmimo ir kliūčių šalinimo vilkinimu dusinama kul tūra, o kartu dilinama istorinė at mintis.Laimė, spynomis galima užra kinti tik duris. Ir tai buvo akivaiz du praėjusių metų rugpjūčio 4 d., kai sinagogų kieme susirinko nemenkas žiūrovų būrys, pasi rinkęs kultūringą ir taikią pro testo formą – muziką. Bičiuliai muzikantai, dovanodami skirtin gų žanrų ir nuotaikų programą, ,,įgarsino“ koncerto pavadinime įprasmintą siekį ,,Atrakink kul tūrą“. Gintarės Baltuškaitės ir Ar noldo Jasevičiaus fortepijoninio dueto paskambintą P. Čaikovs kio valsą iš baleto ,,Miegančioji gražuolė“ keitė dainuojamoji poezija, atliekama Jovitos Kula kauskienės ir kontrabosininko Nerijaus Ardzevičiaus, taip pat šio muzikanto improvizacija ,,Dvynių monologas“. Net nuolat prapliup ti grasinęs dangus nuščiuvo į sceną užlipus Nidai Ardzevičiūtei (fortepijonas), Laurynui Preikšai (smuikas), Žygimantui Baltrūnui (akordeonas), Motiejui Bazarui (fortepijonas) ir tenorui Laurynui Viliušiui.Koncerto pabaigoje choro ,,So nantem“ (vadovė Ausma Saka lauskaitė, koncertmeisteris Ar noldas Jasevičius) hebrajų kalba atliekamą Maxo Janowsky giesmę ,,Avinu Malkeinu“ tarsi palaimino kaip biblinės sandoros ženklas danguje nušvitusi vaivorykštė. Lieka viltis, kad muzikinis prašy mas atrakinti kultūrą bus išgirstas.

Vida BROGYTĖ

Ansamblio pasirodymas

Muzikos barai / 132 PANORAMA

Skambių balsų ir džiaugsmingų susitikimų su televizijos žiūrovais! Vaiva JUCEVIČIŪTĖ-BARTKEVIČIENĖ

įvairovė, jautrus lietuviškų dainų atlikimas, muzikalumas, dėme sys įvaizdžiui ir sceninė kultūra. Visi pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos vertinami atlikėjai, – in tonavimas, vokaliniai duomenys, ansambliškumas ir akompanavi mas, interpretacija, repertuaro pasirinkimas, artistiškumas –buvo tenkinami, o žiūrovų lūkes čiai kartais net viršijami. Muzikos

pedagogų ir jaunųjų ugdytinių sutelktas darbas negailint laiko ir jėgų parodė, kad net ekstrema lios pandemijos sąlygos negali sutrukdyti, jei širdyje dega meilė muzikai, o akyse – noras laimėti. Tolesnį dalyvių muzikinį kelią jau stebėsime per kanalą „LTR plius“.

Birželio 1 ąją viešoji įstaiga „Muzikos galerija“ ir koncertų salė „Organum“ pakvietė vilnie čius bei miesto svečius drauge paminėti Tarptautinę vaikų gyni mo dieną. Šiemet ši diena kitokia, karo kontekste įgavusi visiškai naują prasmę. Lietuva šiltai pri ėmė daugiau kaip 20 000 moks leivių iš Ukrainos, tarp kurių yra ir muzikantų, balerinų, sportininkų, dailininkų, turėjusių pasitraukti iš savo gimtos šalies dėl Rusijos agresijos ir brutalaus karo. Jiems Lietuva sudarė sąlygas ne tik tęsti bendrąjį lavinimą, bet ir visapu siškai toliau ugdyti savo talentus. Taigi renginyje kartu su lietuviais buvo pakviesti dalyvauti ir vaikai iš Ukrainos.

Biržų pilies menėje – muzikuojantys mokytojai

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną

Aldona JUODELIENĖ

Vertinimo

Klausytojus sužavėjo dvi nuos tabios mergaitės Kateryna Kly menko ir Maria Fedorenko, atliku sios dainas ukrainiečių kalba. Jų žinia, išreikšta dainomis „Stipry bė“, „Karui ne“, „Vaikystės pasau lis“, labai aiški – būtina sustabdyti karą, leisti vaikams savo šalies, savo miestų mokyklose susitikti su draugais, augti ir mokytis, pa daryti viską, kad jie galėtų saugiai išgyventi savo vaikystę... Atlik dama „Ekohimną“, Kateryna tarsi antrino pasaulyje išgarsėjusiai Gretai iš Švedijos: „Suaugusieji, iš saugokite Žemę mūsų vaikams!“

JaunojiKoncertuojantikomisijašeimasolistė

Birželio 18 d. Biržų pilies menėje vyko Muzikuojančių šeimų fes tivalio „Gaidų pynė 2022“ Muzikuojančių šeimų vasaros mokyklos pedagogų koncertas „Muzikuojantys mokytojai“. Jame dalyvavo Lie tuvoje ir užsienyje žinomi atlikėjai: pianistė doc. dr. Giedrė Gabnytė, choro dirigentas doc. Rolandas Aidukas (baritonas), dainininkė Auš ra Liutkutė (sopranas), kanklininkė Kristina Kuprytė, pianistė dr. Pau lė Gudinaitė Lask auskienė, koncerto dalyvius pristatė smuikininkas prof. Petras Kunca. Koncerte skambėjo Alfredo Catalani, Giacomo Puccini, Balio Dvariono, Jono Švedo, Jacques´o Offenbacho, Astoro Piazzollos ir kitų kompozitorių kūriniai.

Festivalio „Gaidų pynė“ Muzikuojančių šeimų vasaros mokykla, jau trečią kartą vykusi Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje, skirta padėti muzikuojančioms šeimoms giliau pažinti ansamblinio atlikimo paslaptis, ugdyti kūrybiškumą, puoselėti šeimų kultūrines tradicijas, kaupti muzikinę patirtį. Mokyklos programoje – žinomų muzikų ir pedagogų pamokos, paskaitos ir susitikimai, kvalifikacijos tobulinimo seminarai, ekskursijos, koncertai. Jau tradicinis Vasaros mokyklos pedagogų koncertas „Muzikuojantys mokytojai“ – išskirti nio meninio lygio renginys, skirtas ir Vasaros mokyklos dalyviams, ir plačiajai visuomenei, dar kartą primenantis apie Mokytojo – kūrėjo, įkvėpėjo – reikšmę ir svarbą mūsų gyvenime.

Be galo jautriai koncerte nu skambėjo dvi dainos, atliekamos Vilniaus dešimtmetės Balio Dva riono muzikos mokyklos choro „Viva voce“ (vadovai Raimondas Katinas ir Virginija Katinienė).

Muzikos barai / 133

Muzikos barai / 134

„Impresijos“muzikoskamerinėstarptautinisfestivalis

Renginio „rimtąją“, klasikinę programą atliko pianistės seserys Kaja ir Klėja Kašubaitės, pastaruo sius ketverius metus gyvenusios Ukrainoje, Kijeve, bet dėl karo grėsmės turėjusios sugrįžti į Lie tuvą, kur galimybę tęsti muzikos pamokas suteikė Balio Dvariono muzikos mokykla. Kaja, skambin dama F. Chopino Mazurką a moll, ir Klėja, atlikdama du S. Rach maninovo preliudus, pakvietė klausytojus ne trumpa tylos mi nute, bet dešimčia susikaupimo, įsiklausymo minučių paminėti per karą žuvusius Ukrainos vai kus, kurių jau apie 600... Kaja ir Klėja duetu pagrojo garsiąją M. Skoriko „Melodiją“, jau beveik ta pusią antruoju Ukrainos himnu, bei O. Naumenko „Kolomyiką“. Seserys dar atliko tris gražiausias pjeses iš G. Fauré Lėlės siuitos – Lopšinę, „Mi ao u“ bei „Ispa nišką žingsnį“. Grodamos kartu seserys puikiai jaučia viena kitą, tad neatsitiktinai jų muzikavi mas jau yra pastebėtas ir net 25 pasaulio šalyse įvertintas daugy be tarptautinių konkursų Grand Prix bei pirmųjų vietų. Ukrainoje joms dvejus metus iš eilės buvo skiriama Kijevo mero V. Klyčko stipendija, o šiemet ir Lietuvoje nusišypsojo laimė – seserys tapo Vilniaus miesto „Mažųjų Kristofo rų“Vakarąlaimėtojomis.vainikavo visų koncer to dalyvių net keliomis kalbomis kartu atliekama giesmė „Aleliu ja“. Po renginio „Organum“ sa lės šeimininkė Dalia Tarailaitė sakė, kad šis Tarptautinės vaikų gynimo dienos renginys virto spalvingu festivaliu. Puiku, kad „Organum“ birželio 1 ąją suteikė sceną vaikams – kaipgi be vaikų, jų ugdymo per grožį ir menus galime tikėtis taikios, darnios Že mės ateities... Tikimės, kad scenos suteikimas vaikams taps tvirta tradicija bent kartą metuose –birželio 1 ąją.

E. Balsio menų gimnazijos kamerinis orkestras, vadovas Aidas Strimaitis

„Musica sacra“ Šių metų festivalis klaipėdie čiams, miesto svečiams ir Klai pėdos krašto, Žemaitijos regiono klausytojams padovanojo 19 ne mokamų koncertų. Renginio or ganizatoriai, nuolat atnaujindami jo turinį, ketvirtąsias „Impresijas“ papildė nauja sakralinės muzikos tema.Festivalio programoje buvo 9 koncertų ciklas „Širdies dan gus“, skirtas Ukrainai palaikyti.

metų Eurovizijos nugalėtojų „Ka lush Orchestra“ daina „Stefanija“. Kitą kolekciją – „Ukrainos įkvėpti“ – pristatė klubas „Miks“ iš Jonavos. Ši dizainerio ir choreo grafo Česlovo Časo vadovaujama vaikų mados studija yra žinoma ir pasaulyje. Kolekcijoje dizaineris kaip įkvėpimo šaltinį panaudojo ukrainietiškas skaras, jų motyvus įkomponuodamas į šiuolaikinę tekstilę. Kaip ir rimtose mados kolekcijose, čia buvo maža nuota ka puošnia balta suknele. Tiesiog džiaugsmas akims...

Ukrainiečių kalba atliekamą dai ną „Platusis Dniepras šniokščia, ūžia“ (muzika Danilos Kryža novskio, eilės Taraso Ševčenkos) dirigavo Ugnė Montvilaitė, o „Dėl tos dainos“ (muzika Laimio Vilkončiaus, eilės Justino Mar cinkevičiaus) – Neringa Ročkaitė (akompanavo Dainius Jozėnas). Abi mergaitės yra Balio Dvariono muzikos mokyklos moksleivės.

„Miracula musicae“

IV

Rūta MIKELAITYTĖ

PANORAMA

Juose dalyvavo Klaipėdos vals tybinio muzikinio teatro solistai M. R ojus, V. Stanelė, O. Auškal nytė, L. R amelienė, J. Butk ytė, R. Štemanetian, F Abbasabadi, V. Tr inkė ir kiti, akompanavo pia nistė I. M aknavičienė. Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos, Plun gės, Nidos bažnyčiose klausytojai galėjo išgirsti ne tik 10 skirtingų autorių sukurtų Švč. Mergelę Mariją šlovinančių giesmių, arijų, bet ir Klaipėdos dramos teatro aktorės N. Sabulytės skaitomų R. M. R ilke´s, H. Nagio, J. M arcin kevičiausKompozitorius,eilių. dirigentas, var gonininkas, pedagogas prof. Ge diminas Purlys – viena iš ryškių Klaipėdos krašto kultūrą kūrusių asmenybių. Festivaliui buvo pa rengta jo parašytų giesmių pro grama „Gražesnei dienai tu mane prikėlei“, ją atliko G. Zeicaitė (so pranas) ir A. Juozauskaitė (forte pijonas).

Jubiliejiniam Klaipėdos gimta dieniui jaunieji miesto talentai, tarptautinių konkursų laureatai, Ukrainai palaikyti skirtame kon certe Plungės bažnyčioje dalyva vo solistai M. Rojus, L. Ramelienė, pianistė I. Maknavičienė ir aktorė N. Sabulytė

Iš ekrano nuskambėjo eilėraš tis, balsas, lydimas nuo oro atakų slėptuvėse priverstų slėptis vaikų piešinių...Gražia renginio staigmena tapo dvi vaikų mados kolekcijos. Pirmąją – „Mergaitiškas grožis“ –pristatė ukrainietės, gyvenančios čia, Lietuvoje. Jos į Lietuvą kartu su mados centru „Age of Beauty“ atvyko iš Poltavos jau įsibėgė jus karui. Mados centro vadovės Olgos Agejevos iniciatyva dar po beveik mėnesio buvo atvežti ukrainietiški tautiniai kostiumai su nuostabiais mergaičių, mergi nų galvos papuošalais, būdingais Poltavos kraštui. Šiuos išgelbėtus kostiumus žiūrovai išvydo rengi nio metu. Beje, muzikiniu fonu neatsitiktinai buvo pasirinkta šių

Klaipėdos miesto savivaldybės, Klaipėdos universiteto, labdaros ir paramos fondo „Baltijos im presijos“ ketvirtą kartą surengtas Tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Impresijos“ šiemet buvo skirtas Klaipėdos 770 ajam gimtadieniui. Festivalio rengi niuose pasirodo tik tarptauti nių konkursų laureatai jaunieji klaipėdiečiai, taip pat pripažinti miesto menininkai bei šio projek to svečiai iš kitų Lietuvos vietovių ir užsienio, kilme ar studijomis susiję su mūsų uostamiesčiu, Klaipėdos kraštu. Festivalio pro gramose akcentuojamas Klaipė dos daugiakultūriškumas, pager biamos miesto kultūrą kūrusios ir šiuo metu kuriančios asmenybės. IV tarptautinį festivalį „Impre sijos“ globojo Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas (jis buvo ir ankstesnių festivalių glo bėjas), taip pat Klaipėdos uni versiteto rektorius Artūras Raz badauskas, nuolatiniai projekto partneriai jau daugelį metų yra visos Klaipėdos muzikos įstaigos.

festivalio partnerių Lietuvos mu zikos ir teatro akademijos rekto rės doc. dr. Juditos Žukienės ir Klaipėdos koncertų salės direk toriaus Tado Grabio dėka suren gė koncertus geriausiose uosta miesčio salėse. Programos dalį, pavadintą „Miracula musicae“, vainikavo gausaus Klaipėdos jau nųjų atlikėjų būrio pasirodymas taip pat festivalio partnerės Lie tuvos muzikų sąjungos birželio 17 d. Vilniuje, sąjungos Muzikos svetainėje, surengtame koncerte „Impresijų naktis“.

Smuikininkė Rima Gritienė dar ir dainuoja, tad jai gimė unikali idėja lietuvių folklorą susieti su baroko muzika. Koncerte girdė jome įdomias Johanno Sebas tiano Bacho Partitos Nr. 2 d moll pirmosios dalies „Alemanda“, lietuvių liaudies dainos „Bėginė jo povelė“ ir Antonio Vivaldi Trio sonatos Nr. 2 d moll pir mosios dalies „Adagio“, taip pat dainos „Oi, rūta rūta“ ir Tomaso Albinoni „Adagio“ g moll jungtis. Šias įdo miai skambėjusias kompozicijas atliko E. K asperavičiūtė, J. Kujaly tė, R. Gr itienė ir R. Hopenienė

tivalio partnerio Palangos gintaro muziejaus rūmuose, ten klausė mės specialiai iš Milano atvyku sios klaipėdietės, tarptautinių konkursų laureatės O. Mamonen ko (sopranas) ir jai talkinusių Min daugo Rojaus (baritonas) ir Ingos Maknavičienės (fortepijonas). Festivalį rugpjūčio 1 d. užbaigė videokoncertas maratonas „Mus užaugino Klaipėda“ Jaunųjų Klaipėdos talentų ir jau patyru sių scenos meistrų – 2021–2022 m. tarptautinių ir šalies konkursų laureatų – vaizdo įrašų iš įvairių

Imre‘s Kálmáno, Franzo Leháro operečių fragmentai. Rosana Štemane tian (sopranas), Farshadas Abbasabadi (baritonas), Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Mindaugas Rojus (baritonas) ir fortepijoninis kvintetas. Va karą vedė dirigentas Stasys Domarkas

Po koncerto Klaipėdos Šv. Pran ciškaus Asyžiečio vienuolyno kie melyje

„Lietuvos didieji“ inspiravo Vals tybės (Lietuvos karaliaus Min daugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena . Liepos 4–6 die nomis vykusiuose koncertuose dalyvavo Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Mindaugas Rojus (ba ritonas) ir pianistė Inga Maknavi čienė (šių metų tarptautinio kon kurso Vokietijoje I vietos laureatai kamerinių ansamblių kategorijo je), aktorė Virginija Kochanskytė, istorikas prof. Jonas Genys, diri gentas Stasys Domarkas, Klaipė dos miesto garbės pilietis brolis Sigitas Benediktas Jurčys.

nuotr.NAVICKORimanto

Inga MAKNAVIČIENĖ

Dar viena trečiosios festiva lio dalies tema – „Naujoji Vienos operetė – F. Lehar as ir I. K alma nas“. Klaipėdiečiai myli operetę, todėl nenuostabu, kad liepos 19 osios vak arą Klaipėdos kon certų salėje netilpo visi, norėję pasiklausyti ne tik muzikos, bet ir operetės maestro Stasio Do marko minčių apie populiarųjį žanrą ir jo kūrėjus. Koncertavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai B. Ignatavičiūtė (sopranas), M. R ojus (barito nas), R. Štemanetian (sopranas), F. Abbasabadi (bar itonas) ir forte pijoninisKetvirtosioskvintetas.temos – „Gintari niai balsai“ – koncertas vyko fes

Muzikos barai / 135

Pamačiusi Elektrėnų Švč. Mer gelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje šių metų rugpjūčio 6 dieną vyksiančio koncerto afišą, pamaniau, kad geografinę am plitudę išplėtė daugiau kaip du dešimtmečius rengiamas Tarp tautinis muzikos festivalis „Su grįžimai“. Vis dėlto klydau, nes Elektrėnuose gimė naujas reiš kinys – Tarptautinis sakralinės muzikos festivalis „Sugrįžimai“. Pirmajame (ir kol kas vienintelia me) festivalio koncerte pasirodė buvę Elektrėnų meno mokyklos mokiniai – Škotijos karališkosios konservatorijos absolventas te noras Deirūnas Jasiulionis, šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti pianis tė Fausta Hopenaitė, Vilniaus uni versiteto studentė ir universiteto kamerinio orkestro smuikininkė Emilija Kasperavičiūtė bei Jurgi ta Kujalytė, kuri jau penkti metai mokosi Elektrėnų meno moky kloje pagal suaugusiųjų mėgėjų smuiko programą. Atlikėjų gretas papildė ir jų pirmosios pedago gės – festivalio idėjos sumanytoja smuikininkė Rima Gritienė ir pia nistė Rasa KoncertoHopenienė.programa buvo ge rai apgalvota, sudaryta iš įvairios tematikos kūrinių. Muzikinę po pietę skaidria harmonija ir melo dingumu pasižyminčia Reynaldo Hahno daina „A Chloris“ pradėjo D. Jasiulionis, jam akompanavo F. Hopenaitė. Toliau skambėjo sakralinė muzika: E. K asperavi čiūtė, J. Kujalytė, R. Gritienė ir R. Hopenienė atliko Marcy Pyrtle kompoziciją „Pie Jesu“, taip pat Mary Lynn Lightfoot „Dona Nobis Pacem“, R. Gr itienė ir R. Hopenie nė – R olfo Løvlando „Song from a Secret Garden“, Deirūnas su Faus ta – Franzo Schuberto „Ave Ma ria“, Césaro Francko ir Sylvesterio Wagerio „Panis Angelicus“, Hugo Wolfo „Auf ein altes Bild“.

Dainuoja Rosana Štemanetian

Po koncerto Gintaro muziejuje

koncertų salių ir konkursų galima pasiklausyti visiems patogiu lai ku, net ir pasibaigus gausiems IV tarptautinio kamerinės muzikos festivalio „Impresijos“ renginiams ( konservatorijoskosuniversiteto,vosKoncertųzikoslt/ivhttps://www.baltijosimpresijos.tarptautiniskamerinesmufestivalisimpresijos/#prev).įrašųrasiteirLietumuzikųsąjungos,KlaipėdosKlaipėdosmuzimokyklų,menųgimnazijos,svetainėse.

Elektrėnuose„Sugrįžimai“

„Gaudeat impressiones“ Šeši trečiosios festivalio dalies „Gaudeat impressiones“ koncer tai prasidėjo dar gegužės mėnesį „Impresijų“ sumanytojos ir meno vadovės Gabijos Maknavičiūtės rečitaliu. Kitų 4 renginių temą

– Taip, mokyklos bendrabuty je gyvenau nuo 6 klasės. Pradžia buvo labai sunki, bet palaikė tė vai ir aplinkiniai žmonės, tad kas mėnesį darėsi vis lengviau ir sa varankiškas gyvenimas pagaliau nebeatrodė jau toks blogas. – Kas buvo Jūsų pedagogai M. K. Čiurlionio mokykloje?

Griežimą smuiku ir dainavimą pedagoginėje veikloje derinanti R. Gr itienė sugeba atskleisti skir tingus savo mokinių talentus. Deirūnas Jasiulionis – perspekty vus tenoras, Evelina Pliskauskai tė tapo džiazo dainininke ir šiuo metu dirba džiazo muzikos dės tytoja Didžiojoje Britanijoje, Ga bija Blažonytė, gyvenanti Vokie tijoje, vadovauja kantri muzikos ansambliui, dainuoja, smuikuoja, populiarina lietuviškąjį folklorą. Galima tikėtis, kad šie atlikėjai –būsimų „Sugrįžimų“ dalyviai.

Fortepijonas mane sužavėjo įvairiapusiškumu. Tai solo instru mentas, bet jis tam tikra prasme prilygsta orkestrui, juo galima iš gauti daug skirtingų spalvų, tem brų, registrų.

Norėjau studijuoti Lietuvoje, čia tikrai turime puikių, kompe tentingųMokyklojedėstytojų.paskutinius metus mokiausi pas prof. A. Žvirblytę, tad jau turėjau galimybę susipa žinti su jos dėstymo metodika ir bendravimo būdu. Man tai labai tiko ir patiko, tad nusprendžiau, kad studijas noriu tęsti būtent pas šią profesorę.

Fausta įvairiapusiškumu“mane„FortepijonasHopenaitė:sužavėjo

Deirūnas detalė“kiekviena„DainininkuiJasiulionis:svarbikūrinio

– Miela Fausta, kada pirmą kartą pajutote, kad norite tapti pianiste? Kuo Jus sužavėjo šis instrumentas?

– Šeštadienio koncerte buvote koncertmeisterė. Ar tai Jūsų pro fesinis pasirinkimas?

Po koncerto pakalbinau Faustą Hopenaitę ir Deirūną Jasiulionį.

Tikriausiai tam įtakos turėjo mama, nes nuo pat mažumės ją mačiau prie fortepijono, dirban čią su vaikais. Žinoma, pradžioje skambinimas fortepijonu man buvo tik smagus užsiėmimas, jo nesiejau su būsima profesija. Ta

čiau labai mėgdavau koncertuoti, dalyvauti įvairiuose konkursuose, ir kai buvau 14 ar15 metų, įvyko lūžis, pradėjau rimtai galvoti apie pianistės kelią. Buvo nukrypimų, svarstymų ir apie kitas profesijas, tačiau džiaugiuosi, kad vis dėlto nusprendžiau tapti pianiste.

Koncertmeisterėbažnyčioje

Tenoras Deirūnas Jasiulionis

Tarptautinis sakralinės muzikos festivalis „Sugrįžimai“ Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės

Visada, kai pagalvoju apie Elektrėnus, pirmas žodis, ku ris ateina į galvą, yra namai. Tai miestas, kuriame tikrai norėčiau gyventi.

– Pirmoji fortepijono mokytoja buvo Violeta Lipniagovienė, vė liau perėjau pas mokytoją Ingą Vyšniauskaitę, o mokyklą baigiau pas prof. Aleksandrą Žvirblytę. – Šiandien Jūs – Lietuvos mu zikos ir teatro akademijos stu dentė. Ar nesvarstėte apie kitas

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės

PANORAMA

– Kol kas svarbiausia sėkmingai baigti studijas.

Koncerte nebuvo pamiršta ir romantizmo klasika – Deirūnas kartu su Fausta atliko keturias Ro berto Schumanno dainas iš ciklo „Mirtos“ bei italų vėlyvojo roman tizmo atstovo Francesco Paolo Tosti dainas „Ideale“ ir „La Sere nata“. Koncertui baigiantis klau sytojai išgirdo dar du kūrinius: Meilės temą iš Andrea Morricone muzikos filmui „Naujasis „Paradi so“ kino teatras“ (rež. Giuseppe Tornatore) pagrojo R. Gr itienė ir R. Hopenienė, Algimanto Rau donikio dainą „Švelnumas“ atliko D. Jasiulionis ir F Hopenaitė. A. Raudonikio „Švelnumas“ Dei rūnui Jasiulioniui – ypatingas kū rinys, nes vienu didžiausių vokalo autoritetų jam yra legendinis šios dainos atlikėjas Virgilijus Noreika. Beje, D. Jasiulionio balso tembras ir dainavimo maniera kiek prime na a. a. maestro Noreiką. Švarus ir tolygus garsas, atidumas deta lėms, patraukli išvaizda ir santūri, bet įtikinama sceninė laikysena teikia gražių vilčių dėl jaunojo solisto ateities. D. Jasiulionio ir F. Hopenaitės duetas pasižymėjo darna, vienodu atliekamų kūrinių interpretacijos suvokimu.

– Kokie Jūsų ateities planai?

– Koncertmeisterės darbas man labai artimas, juo susido mėjau dar mokykloje, lankydama Gyčio Cinausko koncertmeiste rio klasę. Esu labai dėkinga šiam mokytojui, kad mane palaikė ir skatino dirbti, jis padėjo puikius akompanavimo tiek vokalistams, tiek instrumentininkams pagrin dus. Dabar gilinu akompanavimo žinias prof. Nijolės Ralytės kon certmeisterio klasėje LMTA. Taigi, akompanavimą tikrai matau kaip savo ateities profesiją, šalia peda gogikos.

– Ką Jums šiandien reiškia Elektrėnai?

– Jūsų pirmoji mokytoja buvo mama Rasa Hopenienė. Kaip sekėsi laviruoti tarp šeiminių ir pedagoginių santykių? Kokias svarbiausias pamokas iš jos ga vote?

Muzikos barai / 136

ypatingą padėką reiškia Daivai Jasiulionienei, Jonui Rasiukevi čiui, Reginai Lukšienei. O aš, šių eilučių autorė, esu be galo dėkin ga Rimai Gritienei už pakvietimą dalyvauti koncerte, juolab kad visuomet smagu sugrįžti į savo gimtąjį kraštą ir stebėti jo aktyvų muzikinį gyvenimą.

Festivalis „Sugrįžimai“ nebūtų įvykęs be rėmėjų – organizatoriai

Fausta Hopenaitė

– Baigiant šios mokyklos pa rengiamąją grupę „Minimūza“, mokytojai siūlė stoti į pirmą klasę, tačiau tėveliai manęs, dar tokios mažos, nenorėjo išleisti gyventi bendrabutyje, tad pasirinkome neakivaizdinį skyrių, jame mo kiausi 5 metus. Prieš pat 6 klasės pradžią netikėtai sužinojome, kad neakivaizdinis skyrius uždaro mas, tad tiek man, tiek tėveliams teko greitai apsispręsti dėl moks lų Vilniuje ir aš jau po kelių dienų tapau čiurlioniuke. – Ir teko gyventi mokyklos bendrabutyje?

aukštąsias mokyklas?

– Manau, išlaviravome tikrai gerai ( šypsosi ). Mano mama buvo labai kantri, dėmesinga ir reikli mokytoja. Žinoma, būdavo dienų, kai nenorėdavau groti, tačiau vi sada žinojau, kad jei noriu ko nors pasiekti, turiu atkakliai ir nuose kliai dirbti, to mane išmokė tėvai. Nebuvau verčiama muzikuoti, ju tau tik pasitikėjimą bei laisvę, tad ir santykiai, tiek šeiminiai, tiek pe dagoginiai, buvo puikūs. Svarbiausia, ko išmokau iš ma mos, – mylėti viską, ką darau, tu rėti kantrybės ir nebijoti klysti. – Kaip patekote į Nacionalinę M. K . Čiurlionio menų mokyklą?

Man labai pasisekė, kad gy venau gana netoli Glaindebono (Glyndebourne) operos teatro ir turėjau galimybę dalyvauti jau nių operos atrankose. Įveikęs atranką, patekau į pirmąją savo operą – kompozitoriaus Davido Bruce´o „Nothing“, joje turėjau ir solo partijų. Tada aš, septynioli kmetis, jau galėjau semtis žinių iš profesionalų, tokių kaip sopra nas Nardus Williams, kuri atliko vieną pagrindinių vaidmenų, ar

– Aš nuo vaikystės domėjausi muzika ir dažnai pamėgdžioda vau įvairius dainininkus ir muzi kantus, matytus per televiziją... Būtent per televiziją pirmą kartą pamačiau, kaip grojama smuiku, ir negalėjau atitraukti akių... Tas švelnus smuiko garsas užbūrė, ir mama, pamačiusi mano žvilgsnį, nusprendė mane nuvesti į Elek trėnų meno mokyklą.

– Ką Jums šiandien reiškia Elektrėnai?

– Koks buvo Jūsų kelias po Elektrėnų meno mokyklos? Kada ir kaip atsidūrėte Škotijoje?

(J. Strausso operetė „Šikšnospar nis“), Idamantę (W. A. M ozarto opera „Idomenėjas“) ir Monostatą (W. A. M ozarto opera „Užburtoji fleita“).

– Jūsų mokytoja Rima Gritienė sakė, kad jau grieždamas smui ku žinojote tapsiąs dainininku...

Muzikos barai / 137

– Tenorai Franco Corelli, Fritzas Wunderlichas, Luciano Pavarotti, Nicolai Gedda, Carlo Bergonzi, Gianfranco Cecchele ir Virgilijus Noreika.

– Studentai mėgsta leisti laiką vaikščiodami po parkus, kalnus, grožėdamiesi ypatingais Škotijos kalnų ir ežerų vaizdais, valgydami tradicinį škotišką maistą ir klausy damasi tradicinės škotų muzikos kokiame nors autentiškame bare.

– Ar lankote meistriškumo kursus? Jei taip, pas kokius pe dagogus teko tobulintis ?

– Taip, domiuosi, kaip sekasi Merūnui Vitulskiui, Edgarui Mon tvidui, Kristianui Benediktui, As mik Grigorian, Justinai Gringytei, Kostui Smoriginui.

– Teko skaityti, kad nuo vai kystės grojote įvairiais instrumentais.

– Vaikystėje labiausiai mėgau groti būgnais ir dainuoti. Smui kas taip pat patiko, tačiau kartais pritrūkdavau kantrybės, nes tai gana sudėtingas instrumentas, ypač keturmečiui, kuris tikisi grei tų rezultatų.

– Konservatorija multikultūriš ka, visi turi galimybę būti išgirsti ir visi yra lygūs, nepaisant naci onalinių skirtumų... Tokio lygio institucijoje dėstytojai labai pro fesionalūs, tad studijų kokybė priklauso nuo studento tikslo. Kaip sakoma, nesvarbu kur, svar bu su kuo. Dėstytojai Lietuvoje taip pat puikūs, Petras Geniušas dėsto ir Škotijos karališkojoje konservatorijoje.

– Koks studentų gyvenimo bū das, ką veikiate laisvalaikiu?

– Turėjau galimybių tobulintis pas mecosopranus Karen Car gill, Mary King, sopraną Rachel Nicholls, taip pat dalyvavau pi anisto Nico de Villierso, tenoro Richardo Berkeley Steele´o kon sultacijose.

– Mėgstamiausias kūrinys –Don Chosė arija „La fleur que tu m´avais jetée“ iš Georges´o Bizet operos „Karmen“. Svajonių vai dmenų turiu daug, tačiau dauge liui dar esu per jaunas.

– Kas buvo Jūsų pedagogas? Kokias svarbiausias pamokas iš jo gavote?

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

– Prisiminkite akimirką, kai pirmą kartą įžengėte į Škotijos karališkąją konservatoriją.

– Kur mane ves muzikos keliai, ten ir eisiu.

– Kokia konservatorijos atmos fera? Multikultūriška, o gal la biau nacionalinė? Kuo skiriasi Lietuvos ir Škotijos studentai, dėstytojai?

Koncerto atlikėjai Jurgita Kujalytė, Rima Gritienė, Deirūnas Jasiulionis, Fausta Hopenaitė, Rasa Hopenienė, Emilija Kasperavičiūtė

– Kokie Jūsų profesiniai sie kiai? Ar norite tapti koncertuo jančiu dainininku, ar kurti vai dmenis operos scenose?

dirigentė Sian Edwards. Su Gla indebono operos teatru turėjau ir daugiau projektų, teko dirbti su gerai žinoma balso specialis te mecosopranu Mary King. Iš jos daug ko išmokau, pirmiausia profesionalumo ir kantrybės. Tai man ir padėjo įstoti į pasaulyje puikiai vertinamą Škotijos kara liškąją konservatoriją. Norėčiau pridurti, kad ruošiantis atrankai padėjo ir buvęs mano mokytojas baritonas Marcusas van den Ak keris. Galimybių įstoti buvo gana mažai, iš daugiau kaip tūkstančio atrankoje dalyvavusių dainininkų pateko tik 10.

– Mano pedagogas buvo teno ras prof. Stephenas Robertsonas. Viena svarbiausių jo pamokų –patarimas pažinti savo kūrinius „kaip nuluptus“. Tai ne vien natos – privalai matyti kiekvieną kom pozitoriaus pažymėtą dinaminę ar harmoninę detalę, suvokti, ką ji tau reiškia kaip atlikėjui, mo kėti ne tik anglišką tekstą, bet ir suprasti jį lietuviškai, o jeigu tai senesnis tekstas – išsiversti jį į modernesnę kalbą, kad tau būtų aiškios kompozitoriaus ir poeto mintys. Jis netgi sakydavo, kad dainininkai dažnai bijo pasiro dymų, nes jie iki galo neišmokę savo repertuaro. Norint būti dai nininku, reikia būti ir aktoriumi, bet vaidyba padeda tik tada, kai visos detalės yra žinomos.

– Koncertuoju dažnai ir įvairio se salėse. Nuostabiausi šių metų koncertai buvo su mecosopranu Karen Cargill ir penkiais studen tais, kuriuos pati dainininkė atrin ko į savo programą „Young Artist“. Pagal šią programą mes turėjo me galimybę gyventi ir dainuoti Drumlanrigo pilyje, buvome iš vykę į turą po Škotiją – atlikome Ludwigo van Beethoveno Škotų dainas. Konservatorijos ir operos scenose teko dainuoti Alfredą

– Pirmieji instrumentai buvo smuikas ir būgnai, taip pat dai navau, vėliau pradėjau mokytis skambinti pianinu.

– Ar daug koncertuojate? Ko kiose koncertų salėse ir su ko kiais kolektyvais jau teko pasi rodyti?

– Kam jautėte didžiausią sim patiją?

– Ar po studijų norėtumėte grįžti į Lietuvą?

– Norėčiau derinti abi šias vei klas.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu dažniau grįžti į Lietuvą.

– Kaip smuikas ir būgnai, taip ir dainavimas visada buvo šalia. Vai kystėje dainavau ir chore, tačiau vis tekdavo grįžti prie būgnų, nes mokytojai sakydavo, kad mano balsas per skardus chorui, išba lansuoja visą jo balsų struktūrą. Dainuodavau visur ir visada, la biausiai patikdavo dainuoti solo.

– Gavau Londono karališkosios muzikos akademijos ir organiza cijos „Help Musicians“ stipendi jas. Kitu atveju būčiau pasilikęs Škotijos karališkojoje konserva torijoje, ten taip pat būčiau gavęs stipendiją. Londone studijuosiu pas sopraną prof. Susan Waters.

– Koks Jūsų mėgstamiausias kūrinys? Galbūt turite svajonių vaidmenį?

– Kas yra Jūsų autoritetai?

– Jau gavote stipendiją ma gistrantūros studijoms Londono karališkojoje muzikos akademi joje. Kas lėmė šį pasirinkimą? Pas ką studijuosite?

– Buvo nuostabu, pasijutau kaip antruosiuose namuose. Ne kantravau kibti į darbus, norėjau tobulėti tarp tokių rimtų ir ta lentingų dėstytojų bei muzikan tų! Sunk us darbas pagaliau pra deda atsipirkti.

– Kas Jus atvedė į Elektrėnų meno mokyklą, kaip rinkotės specialybę?

– Elektrėnai – gimtinė. Malonu matyti miestą besikeičiantį, sma gu, kad jame gausėja gyventojų.

– Iš pradžių išvykau į Didžiąją Britaniją, mokiausi vidurinėje su stiprinto muzikinio ugdymo mo kykloje, lankiau privačias vokalo, smuiko, pianino ir būgnų pamo kas. Po kiek laiko tapau mokyklos orkestro lyderiu, berniukų roko grupės būgnininku ir vokalistu. Tačiau, išlaikęs paskutinius smui ko ir vokalo egzaminus, nuspren džiau tęsti muzikinį kelią klasiki nio vokalo srityje.

– Ar domitės Lietuvos muziki niu gyvenimu ir mūsų daininin kais?

Muzikos barai / 138 TEATRAS TEATRO IR KINO DAILININKĖS SIGITOS ŠIMKŪ NAITĖS SUKURTA SCENOGRAFIJA PAPUOŠĖ NE VIE NĄ KLAIPĖDOS VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO SPEKTAKLĮ. NUO 2017-ŲJŲ JI SUKŪRĖ SCENOVAIZDĮ ŠOKIO SPEKTAKLIUI „KARMEN“ PAGAL GEORGES´O BIZET IR RODIONO ŠČEDRINO MUZIKĄ, GIEDRIAUS KUPREVIČIAUS OPERAI „PRŪSAI“, MIKIO THEO DORAKIO BALETUI „GRAIKAS ZORBA“ IR YPATIN GO DĖMESIO SULAUKUSIAI RICHARDO WAGNERIO OPERAI „SKRAJOJANTIS OLANDAS“. 2021 M. RUDENĮ MENININKĖ PUBLIKAI PARUOŠĖ DAR VIENĄ STAIGMENĄ: AFRIKOS KARŠČIU TVIESKIANČIĄ BEI PARYŽIAUS PRABANGA DVELKIANČIĄ SCENOGRAFIJĄ KOMIŠKAI GAETANO DONIZETTI OPERAI „PULKO DUKTĖ“.SUSCENOGRAFE KALBĖJOSI ŽANETA SKERSYTĖ Scenografė ŠimkūnaitėSigita: taisyklių“prieprisitaikytiįdomu„Visadažaidimo Lina Dambrauskaitė (Mari) ir Liudas Mikalauskas (Sulpicijus) komiškoje operoje „Pulko duktė“ Lina Dambrauskaitė (Mari) ir Viktorija Galvanauskienė (Šokių mokyto ja) komiškoje operoje „Pulko duktė“ Martyno ALEKSOS nuotr. Sigita Šimkūnaitė Asmeninio albumo nuotr.

– Puikiai sutariu su dirbančiomis komandomis. Pa stebiu, kad vis rečiau tenka skirstyti darbus į vyriškus ir moteriškus. Manau, ribos tarp vyriškų ir moteriškų profe sijų beveik išnykusios. Aišku, pagarbą reikia užsitarnauti. Norėčiau, kad mane vertintų už mano darbus, už tai, ką moku ir darau gerai (arba blogai), o ne lyties pagrindu.

– „Pulko dukters“ pirmo ir antro veiksmo scenografija la bai skirtinga.

– Kas, Jūsų manymu, labiausiai lemia statomo spektaklio sėkmę ir kiek tam įtakos turi scenografija?

– Scenografus turbūt reikėtų vertinti pagal tai, kaip giliai jie suvokia dramaturgiją ir geba atliepti režisieriaus sumany mą?

Komiška opera „Pulko duktė“ nuotraukosALEKSOSMartyno

– Scenografija – tai dažniausiai didžiulės konstrukcijos, vienaip atrodančios scenoje, kitaip užkulisiuose, o ten jas daž niausiai gamina ir surenka vyriškos komandos. Ar noriai vyrai paklūsta moteriai?

– Reikėtų vertinti visą kūrinį, neišskiriant atskirų jo da lių. O girdėti vienam kitą yra būtina.

– Nežinau, ar reikia lyginti. Juk skiriasi kiekvieno pa statymo muzikinė medžiaga, operos istorija, komanda. Su režisiere J. Sodyte dirbau pirmą kartą. Man tai labai įdomi ir vertinga patirtis.

– Papasakoti apie įkvėpimą sunkiausia. Jis dažniausiai ateina tiesiog ilgai mąstant ir dirbant. Operos „Pulko duk tė“ atveju atramą radau pažiūrėjusi filmą „Alžyro mūšis“ („The Battle of Algiers“), kurį rekomendavo draugas isto rikas, o antro veiksmo stilių įkvėpė mada ir Coco Chanel kūryba. Skirtingos patirtys, sutikti žmonės, kartais trum pa straipsnio ištrauka sukelia smalsumą ir paskatina kū rybinį mąstymą.

– Mano svajonės jau pildosi: anksčiau tik pasvajodavau apie darbą operų pastatymuose, o šiandien viskas vyksta iš tikrųjų. Dėl to esu be galo laiminga. n

– Ar galėtumėte operos „Pulko duktė“ scenografiją palyginti su savo ankstesniais darbais?

sakykite, kuris operos gerbėjas nenorėtų pamatyti Doni zetti operos? Manau, kad daugiausia sėkmės taškų suren ka muzika, jos puikus atlikimas, aukščiausio lygio solistai ir įdomūs, besikeičiantys paveikslai scenoje. Scenovaizdis labai svarbus spektaklio dėmuo, jis turėtų papildyti ir pa brėžti muzikos grožį, bet jokiu būdu jai netrukdyti. Vis dėlto manau, kad spektaklio sėkmė yra kompleksinis da lykas.

– Sėkmė, manau, yra nenuspėjama. Tačiau jūs man pa

– Jau per pirmą susitikimą režisierė Jūratė Sodytė iš dėstė gana aiškią viziją: kokią šalį vaizduosime, į kokį lai kotarpį nukelsime operos veiksmą. Tad man buvo skirta labai įdomi užduotis – pavaizduoti Alžyro nepriklauso mybės karo laikotarpį bei septintojo dešimtmečio Paryžių.

– Kas jus įkvepia?

Komiška opera „Pulko duktė“

– Nuo ko prasidėjo operos „Pulko duktė“ scenografijos kū rimas?

– Sakoma, kad spektaklio kūrimas prasideda tada, kai re žisierius paskambina scenografui. Ar taip ir būna?

Muzikos barai / 139

– Kieno žodis būna paskutinis – režisieriaus ar scenografo? O gal ieškoma bendro matymo?

– Būna įvairiai. Iki pirmo susitikimo su režisieriumi stengiuosi nuodugniai susipažinti su kūriniu: perklau sau muzikinę medžiagą, perskaitau libretą, žiūriu filmus, skaitau knygas, susijusias su būsimo spektaklio tema ar laikotarpiu. Dažnai pirmiems susitikimams būnu paruo šusi eskizus. O kartais režisierius jau turi savo įsivaizda vimą apie veiksmo laiką ir vietą. Visada įdomu prisitaikyti prie žaidimo taisyklių.

– Man režisierius yra viso pastatymo ašis, todėl galė čiau pasakyti, kad jo žodis paskutinis, bet visada svarbu rasti bendrų taškų.

– Kokia Jūsų scenografinė svajonė?

Apie pasikartojimus labai negalvoju, sau visada keliu klausimą, kas konkrečiai medžiagai tinka labiausiai. Kita vertus, nebuvo tiek daug spektaklių, kad nesugalvočiau ko nors naujo.

– Du operos veiksmai vienas nuo kito skiriasi kaip diena ir naktis: Alžyre kepina saulė, oro temperatūra to kia aukšta, kad prancūzės alpsta nuo karščio, Prancūzi jos kariai ir vietiniai gyventojai nespėja braukti prakaito nuo veidų. Na, o antras veiksmas gerokai rafinuotesnis, niūrokas ir šaltas. Tai atsispindi ir scenografijoje, ir kos tiumuose.

Butkytė-Komovienė:Judita „Kiek vaidmenų sukūriau –tiek nugyvenau“gyvenimų

– 2000 metais, dar būdama mokslei vė, konkurse „Dainų dainelė“ atlikote Barbarinos ariją iš Mozarto operos „Fi garo vedybos“. Ar tada prasidėjo Jūsų kelias iš Rokiškio į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną? Gal apie solistės karjerą svajojote nuo pat vaikystės?

TEATRAS

uolankioji Veronika Giedriaus Kuprevičiaus to paties pavadini mo miuzikle, ryžtingoji Boni Parker Franko Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“, pašėlusi Franciska Kaljari Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“... Tai Klaipėdos valstybi nio muzikinio teatro solistės Juditos Butkytės-Komovienės herojės, kurių likimus scenoje ji išgyvena visa savo esybe – balsu, judesiu, žvilgsniu. „Kartais būna sunku „nusimesti“ vai dmenis. Kartais ne aš į vaidmenį, bet vaidmuo įsikimba į sielą, jausmus, protą. Ta raudona linija būna labai arti ir ją peržengti pavojinga... Sunku tai nusakyti žodžiais, bet scenos žmo nės supras, ką turiu galvoje“, – sako solistė.

Žaneta SKERSYTĖ

N

– Taip, esu 1996, 1998 ir 2000 metų „Dainų dainelės“ laureatė. Manau,nuotr.SabaliauskaitėsEglės

retas iš dainininkų savo kelio nepra dėjo šiame Muzikiniaikonkurse.gabumai pradėjo skleis tis dar ankstyvoje vaikystėje, darželyje. Vėliau buvo muzikos mokykla, paskui Klaipėdos universiteto Menų fakulte tas (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas). Vi sada žinojau, kad noriu dainuoti, tad baigusi vidurinę mokyklą stojau į Lie tuvos muzikos akademiją. Konkursas buvo milžiniškas, patekau tik į moka mą vietą. Mano šeimai tai buvo neįma nomi pinigai, todėl lėkiau į stojamuo sius Klaipėdos universitete, ten įstojau į valstybės finansuojamą vietą. Taip ir likau Klaipėdoje, čia tęsiasi mano pro fesinis bei gyvenimo kelias.

Judita Butkytė ir Aurelija Dovydaitienė F. Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“

Judita Butkytė ir Jeronimas Milius miuzikle „Boni ir Klaidas“ nuotr.SabaliauskaitėsEglės

Muzikos barai / 141

2005 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigė solinio dainavimo baka lauro studijas, 2007 m. – muzikos ma gistrantūros studijas.

Judita Butkytė – Virėjukas operoje „Undinė“

JUDITA KOMOVIENĖBUTKYTĖ-

2001 m. tarptautiniame A. Kučingio jaunųjų dainininkų konkurse laimėjo II laipsnio diplomą ir Lietuvos muzikų są jungos specialųjį prizą bei raštą už žiūro vų simpatijas. Tais pačiais metais B. Grin cevičiūtės jaunųjų dainininkų konkurse pelnė II premiją ir Lietuvos muzikų sąjun gos specialųjį prizą už geriausią lietuvių kompozitoriaus kūrinio atlikimą. Triskart laimėjo E. Kardelienės dainininkų kon kurso II premiją (2004, 2005 ir 2006). 2009 m. jaunųjų dainininkų konkurse „Vox Ro tary“ iškovojo antrą vietą. 2006–2007 m. dirbo Klaipėdos Verde nės progimnazijoje neformalaus ugdy moNuopedagoge.2009m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė. Šiame teatre sukurti vaidmenys: Rozina (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Buratinas (J. Gai žausko „Buratinas“), Kerė (R. Pau lo „Sesuo Kerė“), Amūras, Damigela (C. Monteverdi „Popėjos karūnavimas“), Mergina (A. Žigaitytės „Frank´Einstainas –XXI amžius“), Traškutis su paprika (A. Kučinsko „Bulvinė pasaka“), Veronika (G. Kuprevičiaus „Veronika“), Senelė Cei telė (J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“), Belinda (H. Purcello „Didonė ir Enėjas“), Sesuo Dženovjefa (G. Puccini „Sesuo Andželika“), Laureta (G. Puccini „Dža nis Skikis“), Violeta (G. Verdi „Traviata“), Jurga (V. Ganelino „Velnio nuotaka“), Krista (Z. Liepinio „Adata“), Rozalinda (J. Strausso „Šikšnosparnis“), Ana (vo devilyje „Sveikas, Čarli!“ pagal V. Mna cakanovo siuitą „Čapliniana“), Franciska Kaljari (J. Strausso „Vienos kraujas“), Fe dora Verdjė (I. Kálmáno „Misteris X“), La zanija (A. Kučinsko „Makaronų opera“), Rouzmerė (F. Loesserio „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Boni Parker (F. Wildhorno „Boni ir Klaidas“), Bevar dis-Mergelė (N. Sinkevičiūtės „Pasaka be pavadinimo“), Brigita (P. Čaikovskio „Jo lanta“), Lilė (R. Mačiliūnaitės „Į švyturį“), Mari Sanšain (J. Kanderio „Čikaga“), Ve nera (J. Offenbacho „Orfėjas pragare“), Virėjukas (A. Dvořáko „Undinė“) ir kiti. 2016 m. nominuota „Padėkos kau kei“ Metų vaidmens kategorijoje už Rouzmerės vaidmenį F. Loesserio miu zikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“.

nuotr.KASABOVOSOlesios

kirpėjas“. Šiuo vaidmeniu būdama studentė debiutavau ir Klaipėdos muzikinio teatro scenoje. Dabar jau esu sukūrusi apie 30 vaidmenų – nuo mažyčių iki pagrindinių. Kiek vai dmenų sukūriau, tiek gyvenimų nu gyvenau. Vieni pavyko, kiti gal ma žiau, bet kiekvienam esu dėkinga už naują patirtį, auginimą ir tobulėjimą. Su kiekvienu nauju vaidmeniu labiau pažįsti pasaulį ir žmones. Dabar ruo šiu nediduką, bet labai smagų Virė juko vaidmenį Gyčio Padegimo reži suojamoje Antoníno Dvořáko operoje

„Undinė“.Statant naują spektaklį, įdomus yra pats procesas, ieškojimas vai dmens pajautos, darbas su režisie riais, dirigentais, scenos partneriais. Tas paslapties šydas labai saldus, nes niekada nežinai, kas tavęs laukia.

– Būdama muzikinio teatro solistė išbandote įvairius amplua, atrodo, kad vienodai mėgaujatės dainavimu ir vai dyba.

– Tai buvo trumpas mano gyveni mo epizodas, nelabai spėjau suprasti, kas yra pedagoginis darbas, nes teko išeiti motinystės atostogų. Bet nieka da nesakyk „niekada“, o tos šventos mokytojui reikalingos kantrybės man taip trūksta...

Judita Butkytė ir Vaidas Baumila F. Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“

– Vaidmuo dažnai kelia vokalinių ir vaidybinių iššūkių, reikalauja daug pasiruošimo. Tačiau neįgyvendina

Muzikos barai / 142

TEATRAS

– Kokia buvo Jūsų pirmoji solinė par tija? Kuo įsiminė vėlesni vaidmenys?

– Ar jaudinatės prieš žengdama į sceną? Ar sunku paleisti personažą po spektaklio?

– Jūs teisi, iš tiesų, mėgaujuosi tuo, ką darau. Muzikinio teatro scenoje vaidyba ir dainavimas neatskiriami, privalai profesionaliai juos derinti ir stengtis įgyvendinti vokalinius bei režisūrinius uždavinius vienu metu.

– 2006–2007 m. Klaipėdos Verdenės progimnazijoje dirbote neformalaus ug dymo pedagoge. Kas lengviau – pačiam dainuoti ar mokyti kitus?

– Kokias netikėčiausias režisūrines užduotis yra tekę įveikti?

mų uždavinių režisieriai dar nekė lė... Visada stengiuosi kaip galėdama geriausiai išpildyti visus režisieriaus sumanymus, nepamiršdama vokali nės partijos. Šiais laikais vaidmenys reikalauja vis daugiau lankstumo, geros fizinės formos, šokio įgūdžių, puikios vaidybos. Scenoje turi nebi joti būti negražus, nusimesti visus suvaržymus ir nepatogias scenas pa versti patogiomis. Tik tada rezultatu bus patenkintos visos pusės.

– Pas prof. Vadoklienę dainavimo subtilybių mokiausi šešerius metus. Dėstytoja davė visa, kas geriausia, tačiau karjeros kelią galime pakreipti tik mes patys: jį lemia žmogaus as meniniai pasirinkimai, daugelis kitų aplinkybių.Esudėkinga

visiems savo pedago gams, kurie daugiau ar mažiau pri sidėjo prie mano tobulėjimo. Visus prisimenu su pagarba ir šiluma. O šiandien daugiausia mokausi iš savo pačios klaidų, įsirašau, analizuoju. Žinoma, tam tikrų dalykų mokomės ir iš kolegų. Didžiulį darbą ruošiant partijas įdeda mūsų koncertmeiste riai, dirigentai. Solisto profesija neat siejama nuo nuolatinio mokymosi.

– Pirmoji solinė partija – Rozina Gioachino Rossini operoje „Sevilijos

– Nesvarbu, ar spektaklis, ar kon certas, kiekvieną kartą eidama į sce ną jaudinuosi. Tik daugėjant patirties išmokau jaudulį valdyti, tarsi užmas kuoti. Tikrąją jaudulio, pasiruošimo scenai kainą žinau tik aš ir mano na miškiai.Kartais būna sunku „nusimesti“ vaidmenį. Pavyzdžiui, Krista „Ada toje“, Veronika „Veronikoje“, Boni miuzikle „Boni ir Klaidas“, Lilė spek taklyje „Į švyturį“ – šie vaidmenys buvo sudėtingi, gilūs ir žeidžiantys. Kartais ne aš į vaidmenį, bet vaidmuo įsikimba į sielą, jausmus, protą. Ta raudona linija būna labai arti ir ją per žengti pavojinga... Sunku tai nusaky ti žodžiais, bet scenos žmonės supras, ką turiu galvoje.

– Koks tas solistų gyvenimas: nuolat ruošiate naujas partijas, kartojatės jau žinomas, daug dirbate ir saugote balsą? Ar Jus, kaip scenos žmogų, atpažįsta gatvėje?

Judita Butkytė – Amūras C. Monteverdi opero je „Popėjos karūnavimas“

– LMTA Klaipėdos fakultete solinio dainavimo mokėtės pas prof. Valentiną Vadoklienę. Gal ir žinoma pedagogė pa kreipė Jūsų karjerą?

– Kiek įmanoma, savo laisvą lai ką skiriu bendravimui, pasišnekėji mams, pasivaikščiojimams su šeima, o kartais vienu iš jos narių. Labai mėgstu skaityti, šis malonumas daž nai sutrumpina miego valandas. Re tai, bet su dideliu pasigardžiavimu nueinu į spektaklį, koncertą ar paro dą. Mėgstu filmus ir, žinoma, kelio nes! Na, kas jų nemėgsta?!

Kad ir kaip myliu savo profesiją, jos nesureikšminu, nelaikau ypatinga. Manau, kad profesijos, tausojančios gyvybę, pasaulį, daug ypatingesnės. Aš savo profesijos išskirtinumą pa juntu tada, kai tai, ką darau scenoje, pasiekia žiūrovą, suvirpina jį, kai jis verkia ar juokiasi, kai net praėjus ku riam laikui, žiūrovas prisimena ir tau dėkoja... Kartais scenos kolegų akys, bežodis apkabinimas paliudija apie ką tik įvykusį stebuklą. Tokie mo mentai neįkainojami ir ilgam nugula prisiminimuose. Bet tikrai nesijaučiu žinoma, gyvenime ir gatvėje susilieju su visais...

– Spektakliai vaikams – atskiras žanras ir ne toks lengvas, kaip gali atrodyti. Šie spektakliai dažnai rei kalauja daug fizinių jėgų, nes juose nemažai judesio, lakstymo. Čia ryš ki emocijų kaita, reikia daug įtaigos, nuoširdumo, bet kartu viskas turi vykti tarsi natūraliai, paprastai.

– Šalia dainavimo dar ir vargonuojate Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Kuo ypatinga ši veikla?

Su savo vyru Mariumi susipaži nau dar būdama studentė, gyvenome

tame pačiame bendrabutyje. Daugiau kaip 16 metų esame kartu ir augina me du sūnus.

– Ar sunku solistės karjerą derinti su motinyste?

Kartą spektaklio, kuriame vaidi nau Buratiną, atėjo pasižiūrėti mano vyresnėlis, kuriam buvo beveik treji

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad len gva. Tikrai taip nėra. Svarbiausias pagalbininkas – vyras. Vyresnysis sū nus taip pat labai padeda, pabūna su broliu. Esame šeima, tad vienas kitą gelbstime. Tik retais atvejais tenka šauktis pagalbos iš šalies.

– Scenoje kone kas savaitę – nauja gyvenimiška audra, dažniausiai susiju si su meile. O gyvenime? Papasakokite apie savo šeimą.

– Scenoje leidžiama beveik viskas, ko gyvenime sau tikrai neleistum – tai esminis skirtumas. O mano asmeninis gyvenimas nesiskiria nuo kitų žmo nių: rūpinuosi sūnumis, vyru, buiti mi, gaminu valgį. Mėgaujuosi papras čiausiais kasdienės rutinos ritualais. Patinka, kai viskas sustyguota, sužiū rėta. Gyvenime ir santykiuose mėgstu pastovumą bei vidinę ramybę.

– Svajonės?

– Balsas yra mūsų maitintojas, o tą, kas tave maitina, turi saugoti ir gerb ti. Laikui bėgant kiekvienas randame būdų, kaip balsą patausoti, supranti, kas jam tinka, o kas ne. Aš nerūkau, nepiktnaudžiauju alkoholiu, šaltuoju sezonu galvą ir kaklą laikau šiltai.

– Labai labai sva joju suvaidinti kine! Ir dar aplankyti ne lankytas šalis. n

Muzikos barai / 143

Naujausioje premjeroje – Alvido Remesos oratorijoje „Sakmė apie Mėmelburgą“ – Judita atliko Mėmelės partiją

metai. Per pertrauką sūnus, pamatęs mane nugrimuotą, su kostiumu, ne prisileido. Aš kažką pasakoju, einu artyn, o jis traukiasi, glaudžiasi prie tėčio ir sako: balsas mamos, bet čia ne mama. Klausė tėčio, ar ta nosis tokia ir liks. Prisipažinsiu, nebuvo jauku ( juokiasiApskritai,). kai tėveliai susiruošia į spektaklį su savo vaikais, turėtų įver tinti, ar jau laikas, pasidomėti, kokio amžiaus vaikams spektaklis skirtas, nes kartais didelis garsas, spalvos, ryškūs efektai gali mažylį ir išgąsdin ti.

– Dainuojate ir spektakliuose vai kams. Ar Jums tai artima? Ar Jus atpa žįsta savi vaikai?

– Jau turbūt 18 metų esu viena iš šios bažnyčios vargonininkų. Į žodį „vargonininkas“ telpa daug kompe tencijų ir gebėjimų, ne visus juos tu riu. Bažnyčioje yra tikrų šios srities meistrų, o save laikau pameistre. Tu riu Dievo duotą balsą, tad giesmėmis jį šlovinu, dovanoju jas žmonėms. Ši veikla turtina, stiprina, apvalo dva sią, leidžia pabūti vienai su savimi, pasimelsti (nes sakoma, kad tas, kuris gieda, meldžiasi dvigubai). O jei po mišių sulaukiu padėkos, taip gera pa sidaro... Ir vėl už viską dėkoju Aukš čiausiajam.

Mūsų profesijoje motinystė turi savo kainą. Turinčios vaikų kolegės supras, ką turiu galvoje: kaip greitai tave pakeičia kita solistė, kaip ilgai užtrunka, kol vėl įsivažiuoji. Nėra lengva grįžti į sceną. Bet tai kaina, ku rią mokėčiau ir mokėčiau, nes mano istorija scenoje kada nors pasibaigs, o istorija vaikuose tęsis ir po manęs. Perjungti scenos ir gyvenimo myg tukus per laiką išmoksta visi scenos žmonės ( juokiasi ).

– Gyvenime svarbiausia...

– ...darna su pačiu savimi, savo kūnu bei mintimis, sąžine. Tik gerai jausdamiesi mes į žmones ir aplinką paleidžiame gerų dalykų.

– Laisvalaikis?

ATEINAME Kamilė Bonté: „Manau, ateityje“darbaireikšmingiausikaddar nuotr.ALEKSOSMartynoKamilė Bonté – Zara operetėje „Sarsuela“

Su Vladimiru Prudnikovu

P

Pažaislio festivaliui buvo pareng tas koncertinis G. Puccini operos „Vi lisės“ variantas, o jis, mano manymu, turi tiek pliusų, tiek minusų. Tokiame pastatyme galima labiau koncentruo tis į dainavimą, nereikia galvoti apie vaidybą, tačiau kartu tai gana sunku, nes visą laiką turi būti scenoje, ir net tada, kai pats nedainuoji, girdi orkes trą, chorą, kitus solistus, o tai veikia, dirgina tavo balsą.

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

– Kaip atrodo eilinė jaunos operos solistės diena?

– Ar nebuvo sunku grįžti į sceną po ilgokos pertraukos?

Muzikos barai / 145

– Atrodo, kad pastaruoju metu gyve nate tik premjeromis?

Teko pasirodyti operetės „Sar suela“ ir operos „Vilisės“ premjerose, tad diena iš dienos nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro vyko repeticijos. Birželio mėnesį taip pat dalyva vau Kauno valstybinio muzikinio teatro kartu su tarptautiniu estų ope ros festivaliu „PromFest“ statomos Gioacchino Rossini operos „Turkas Italijoje“ repeticijose. Galimybę pasi rodyti šioje operoje (atliksiu Zaidos vaidmenį) gavau 2019 m. laimėjusi trečią vietą Tarptautiniame Klaudios Taev jaunųjų operos dainininkų kon kurse Pernu. Operos premjera įvyks rugsėjį Kauno valstybiniame muziki niame teatre ir Pernu teatre „Endla“.

Per karantiną stengiausi išnau doti laiką partijoms ruošti, privalėjau dainuoti, palaikyti formą. Iš tiesų vis kas buvo sudėtinga, nes dainavimas namuose ir dainavimas scenoje ge rokai skiriasi. Namuose mažiau vie tos, todėl kūnas dirba visiškai kitaip. Grįžusi į repeticijas teatro scenoje pa

– Grįžkime prie „Sarsuelos“ ir „Vili sės“ premjerų.

alaisvėjus karantinui Lietuvos koncertų sales vėl užpildė gyvai atlie kama muzika – ilgai lauktas džiaugs mas ir klausytojams, ir atlikėjams. Lietuvos nacionalinio operos ir bale to teatro stažuotojai 25-erių sopranui Kamilei Bonté birželį teko dalyvau ti net dviejose premjerose: LNOBT operetėje „Sarsuela“ ji sukūrė Zaros Breton vaidmenį, Giacomo Puccini operoje „Vilisės“, pastatytoje Pažais lio muzikos festivalio atidarymo kon certui, dainavo Anos partiją. „Vilises“ atliko Kauno valstybinis choras, Lie tuvos valstybinis simfoninis orkes tras, solistai Kamilė Bonté, Edgaras Montvidas ir Vytautas Juozapaitis. Ši opera buvo parodyta ir Vilniaus kon gresųPalankūsrūmuose.kritikų įvertinimai pa skatino jaunąją operos solistę pa kviesti pokalbio.

re į namus grįžti tik apie 22 valandą, griūni į lovą ir kitą dieną pradedi vėl taip pat. Kartais darbo būna ir ma

Operetės „Sarsuela“ premjera buvo gana didelis iššūkis – virtuo zines arijas turėjome išmokti atlikti tiesiog automatiškai, nes dar reikėjo šokti flamenką, sinchroniškai judėti su kolegomis.Mantaibuvo pirmas išėjimas į LNOBT teatro sceną, visiškai nauja patirtis, todėl jutau didelę atsako mybę. Studijuojant tekdavo daly vauti operos studijos pastatymuose, bet dažnai tai būdavo ištraukos iš skirtingų operų. „Sarsueloje“ ypač sunku derinti dainavimą ir šokį, nes dainuoti reikia vienu ritmu, rankas judinti kitu, o kojas – trečiu, tad abiem smegenų pusrutuliams ten ka didžiulis darbas ( šypsosi ). O pats pastatymas, mano nuomone, šiltas ir gaivus, jis labai tiko po karantino laikotarpio.

stebėjau pakitusį kvėpavimą, pakitę buvo ir judesiai. Beveik metus pralei dus be jokių pasirodymų, sugrįžimas į koncertinį gyvenimą – it nauja viso ko pradžia, atrodė, kad pirmą kartą žengiu į sceną.

Pasirodymas Birštono vasaros menų akademi jos koncerte

Ilgai visi buvome įstrigę namuose, todėl laikas po karantino atrodė ypa tingas, pagaliau galėjome susitikti su kolegomis, susipažinti su naujais žmonėmis.

Teatruose įprasta rengti rytines ir vakarines repeticijas. Rytinės daž niausiai vyksta nuo dešimtos iki pir mos ar antros valandos, vakarinės –nuo šeštos iki devintos. Norėdama, kad ryte balsas tinkamai skambėtų, keliuosi bent prieš 2 3 valandas iki repeticijos. Laiką tarp repeticijų ga lima skirti poilsiui arba sudėtinges nėms partijų vietoms tobulinti. Vaka

Muzikos barai / 146

Kelerius metus dalyvavau Lie tuvos muzikų sąjungos rengiamoje Birštono vasaros menų akademijo

aš visada žavėjausi jos atsidavimu ir kruopštumu, kai po natą mane moky davo liaudies dainų ar arijų.

Abiejose mokslo įstaigose sten giausi kiek įmanoma daugiau išmok ti, sužinoti. Galbūt daugiau praktikos įgijau magistrantūros studijų metu Vilniuje, tačiau negalėčiau pasakyti, kad jos nebūčiau gavusi Kaune.

žiau, priklauso nuo to, kaip paskirs tau savo Ruošdamasikrūvį. net kelioms premje roms, namuose nusistatydavau tylos režimą, su artimaisiais bendraudavau tik žinutėmis, kad leisčiau balsui pa ilsėti.

Žinoma,svajonę. pradžia buvo sunki, žiū rint pirmųjų dainavimo metų įrašus šiandien ima juokas, nors tada atro dė, kad viskas yra gerai. Iš mokyklos laikų atsimenu ir stresą, kuris kildavo nepavykus atlikti tam tikrų kūrinių, jiems dar buvau per jauna.

O apie maestro Prudnikovą galė čiau kalbėti nors ir visą dieną ( šypsosi ). Nuo ateinančio rugsėjo skaičiuosiu aštuntus metus, kai mokausi profeso riaus klasėje, ir galiu apie jį atsiliepti tik pačiais gražiausiais žodžiais, nes šiame profesiniame taške, kuriame esu dabar, esu būtent jo dėka.

Dubajuje su LIna Dambrauskaite

Dainuoti pradėjau 10-oje klasė je, įstojusi į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, bet muzikos mokiausi nuo antros klasės – Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje aštuo nerius metus griežiau smuiku. Sekėsi gerai, tačiau mano veidas nušvisdavo einant į choro ir vokalinio ansamblio pamokas. Tad grojau dėl to, kad rei kėjo, o dainavau dėl to, kad norėjau.

– Baigusi konservatoriją įstojote į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją, prof. Vladimiro Prudnikovo klasę, bet magistrantūros studijas pas tą patį pedagogą tęsėte Lietuvos muzi kos ir teatro akademijoje. Kodėl išvykote į Vilnių?

Tėvai man suteikė laisvę pasirinkti pačiai, kur širdis linksta, tad papildo mai lankiau bendrojo lavinimo pamo kų modulius, taip pat žaidžiau tinkli nį, netgi lankiau karatė.

Tarptautiniame Klaudios Taev jaunųjų operos dainininkų konkurse Pernu

– Kauno Juozo Gruodžio konservato rijoje dainavimo mokėtės pas Gerutę Sa lomėją Stračkaitytę. Ką iš jos perėmėte? Šioje profesijoje pedagogas ypač svarbus, didžioji dalis atlikėjo sėkmės, mano nuomone, priklauso nuo moky tojo. Balsas – toks trapus instrumen tas, ir būtent pedagogo padedami mes ieškome tikrojo jo tembro, laviname dainavimo techniką. Gerutė Salomėja Stračkaitytė buvo mano pirmoji dai navimo mokytoja, jai visada būsiu dė kinga už tikėjimą manimi ir kiekvieną padrąsinimą, paskatinimą nenuleisti rankų, sunkiai dirbti siekiant geriau sių rezultatų. Ji išmokė mane atsa kingumo, dėmesingumo, tikslumo, o

– Ar galėtumėte palyginti studijas Kaune ir Vilniuje?

– Kiek laiko būsite LNOBT stažuoto ja?

Vilniuje visada yra daug kultū ros, tad kur kas daugiau įvairių savi realizacijos vietų.

Stažuotė trunka metus. Ją pradė jau birželio mėnesį ir baigsiu kitąmet.

Profesorius V. Prudnikovas yra puikus pedagogas, nuoširdus žmo gus. Siekdamas geriausio rezultato kiekvienam studentui jis atiduoda visą save neskaičiuodamas laiko. Vi sada žinojau ir žinau, kad galiu juo pasitikėti ir prašyti pagalbos. Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga likimui, kad patekau būtent į prof. V. Prudni kovo dainavimo klasę.

– Prašyčiau prisiminti savo pirmuo sius žingsnius muzikoje.

– Ar esate dalyvavusi meistriškumo kursuose?

ATEINAME

Baigus meno mokyklą, atsirado didelis noras dainuoti, ir ne populia riąją muziką, bet operą. Kodėl būtent ją, iki šiol nežinau; galbūt iš ekskur sijų ar išvykų likę įspūdžiai pagimdė šią

Beje, muzikavimas nebuvo vienin telis mano laisvalaikio užsiėmimas.

Tokios muzikos nėra. Bet aš tie siog negaliu dainuoti kitokios muzi kos kaip opera. Net ir populiariosios dainos man atliekant tampa operinė mis... O mėgstu įvairių stilių muziką ir jos klausausi.

Manau, kad kiekviena partija savaip sudėtinga, jeigu nori ją atlikti maksimaliai gerai. Jei operą „Vilisės“ lygintume su operete „Sarsuela“, šio je man turbūt sunkiau – nors dainuo ju tik porą arijų, duetą ir tercetą, dar reikia ir šokti. Tad negalėčiau pasa kyti, kas yra sunkiausia, svarbiausia vaidmenį parengti taip, kad žiūrovas juo patikėtų. Siekdama šio tikslo pati sau esu didžiausia kritikė.

nuotraukosLIIGUSAnts

– Ir paskutinis mūsų pokalbio klausi mas: ko palinkėtumėte sau po dešimties metų?

Žinoma, dainuoti. Nesustoti, tobulėti, norėti. Manau, kad likimas yra mūsų pačių rankose: kuo daugiau įdėsi darbo, tuo labiau džiugins re zultatai.

Muzikos barai / 147

Dabar esu operos solistės karje ros pradžioje, tad manau, kad reikš mingiausi darbai dar ateityje.

– Dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad visi norai išsipildytų. n

– Ar turite nemuzikinių pomėgių?

– Kaip manote, kur klostysis Jūsų karjera – Lietuvoje ar užsienyje?

– Koks Jūsų požiūris į pedagogiką? Ar turite mokinių?

Mėgstu leisti laiką gamtoje, su sitikti su artimais draugais. Bet daž niausiai, jeigu turiu laisvo laiko, vykstu aplankyti savo šeimos. Ji –mano didžiausia palaikymo koman da, visada padeda, padrąsina, kartu džiaugiasi ir visada tiki manimi.

Charles Gounod opera „Faustas“, Margarita

je, taip pat esu buvusi meistriškumo kursuose Vokietijoje.

– Kuri iš jau paruoštų partijų yra pati sudėtingiausia?

– Taip, Ciuriche dalyvavau operos studijos perklausoje. Šiuo metu dėl pandeminės situacijos smarkiai pa didėjusi konkurencija tarp vokalistų, tad pereiti atranką tapo dar sunkiau. Iš daugiau kaip tūkstančio daininin kų patekau į antrą turą. Neseniai da lyvavau ir Štutgarto operos studijos perklausoje, ten patekau į dvidešim tuką.Šiuo metu, kaip minėjau, stažuo juosi LNOBT ir tikiuosi, kad per šiuos metus teks pasirodyti ne viename operos pastatyme.

Šiandien noriu būti Lietuvoje, o kaip susiklostys mano karjera, dabar atsakyti negaliu. Gyvenu šia diena.

– Kokiuose koncertuose lankotės? Ar einate pasiklausyti savo kolegų?

Einu, reikia palaikyti savus. O dabar, po karantino, norisi lankytis visur, kur tik įmanoma ( šypsosi ).

– Žinau, kad šią žiemą vykote į per klausą Šveicarijoje...

– Kokie iki šiol sukurti vaidmenys ar koncertai yra svarbiausi?

– Ar yra kūrinių, kuriuos svajojate padainuoti?

Mokinių neturiu, tačiau neabe joju, kad ateityje jų bus. Man labai patinka mokyti. Akademijoje, stebė dama prof. Vladimiro Prudnikovo ir prof. Nijolės Ralytės darbą su studen tais, sėmiausi iš jų ne tik vokalinių, bet ir pedagoginių žinių. Jas pritaikau sau, o ateityje norėčiau dalintis su ki tais.

Konkrečių kūrinių neišskirčiau, tačiau man be galo artimos Giacomo Puccini operos.

– Kokios muzikos nė už ką neatliktu mėte?

ŠIŲ METŲ BIRŽELIO 23 D., KAI LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS ABSOLVENTAMS BUVO ĮTEIKTI BAKALAURO IR MA GISTRO DIPLOMAI, JAUNAS OPE ROS SOLISTAS KAROLIS KAŠIUBA GAVO JAU ANTRĄ DIPLOMĄ: 2020 M. PROF. IRENOS MILKEVIČIŪTĖS KLASĖJE JIS BAIGĖ BAKALAURO STUDIJAS, O DABAR ĮGIJO MAGIS TRO LAIPSNĮ. NORS MOKSLAMS REIKĖJO SKIRTI DIDŽIĄJĄ LAIKO DALĮ, KAROLIS TUO PAT METU AKTYVIAI REIŠKĖSI LIETUVOS MUZIKOS SCENOSE, LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE DIRBO MIMANSO ARTISTU, SĖKMINGAI BAIGĖ ŠIO TEATRO OPEROS STAŽUOTOJŲ PROGRAMĄ.ŽINANT,KAD TIK VIENETAMS TOKIAME JAUNAME AMŽIUJE PA VYKSTA PRASISKVERBTI Į DIDŽIĄ SIAS SCENAS, SMALSU IŠ ARČIAU SUSIPAŽINTI SU KAROLIU KAŠIU BA, ATSKLEISTI JO SĖKMĖS FOR MULĘ. Tu ir muzika. Kokie pirmieji prisiminimai kyla mąstant apie šį santykį?

ATEINAME Jauno sėkmėsdainininkoformulė Maršalienės liokajus R. Strausso operoje „Rožės kavalierius“, LNOBT Karolis Kašiuba vaikystėje

–

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

– G. Verdi „Traviatoje“ dainavau Gastoną, G. Puccini operoje „Bohe ma“ atlikau Parpinjolio vaidmenį. Teko pasirodyti ir R. Strausso ope roje „Rožės kavalierius“ – joje buvau Maršalienės ir Faninalio liokajus. P. Čaikovskio operoje „Eugenijus One ginas“ sukūriau Trikė vaidmenį, ope retėje „Sarsuela“ – Migelio.

– Be savo profesorės Irenos Mil kevičiūtės, būtinai turiu paminėti a. a. prof. Virgilijų Noreiką, a. a. ope ros solistą Valentiną Adamkevičių. Minėtini italų tenorai Franco Corelli, Luciano Pavarotti ir švedų tenoras Nicolai Gedda dėl jų išskirtinės balso technikos. Taip pat labai dideli autoGastonas G. Verdi operoje „Traviata“, LNOBT

– Kokiose koncertų salėse yra tekę dainuoti? Ar jau turi mėgstamiausią?

– Apie kitus stilius nemąsčiau.

– Pirmojo neprisimenu, nes jis buvo ankstyvoje vaikystėje. Turbūt labiausiai atmintyje išliko koncertai su choru Kauno valstybinėje filhar monijoje. Giedojome Mozarto Mišias Nr. 15, C-dur, dar vadinamas Karū navimo mišiomis. Tai buvo neblogas išbandymas mums visiems.

operos ir baleto teatro stažuotojų pro gramoje. Kokius vaidmenis sukūrei?

– Ar visada galvojai tik apie klasiką? O džiazas, populiarioji muzika?

– Dalyvavai Lietuvos nacionalinio

– Būdamas mimanso artistu įgaunu papildomos sceninės, vaidy binės, komandinio darbo patirties, o visa tai labai svarbu ir operos solistui.

– Visus iššūkius, su kuriais iki šiol teko susidurti, manau, įveikiau, o svar biausias ir didžiausias darbas vyksta repeticijose. Jose visapusiškai sten giuosi nusiteikti darbui, todėl pasiro dymai scenoje būna tarsi viso „gamy binio“ proceso finišas ir vidinė šventė. Per šitą trumpą laiką dirbdamas LNO BT supratau, kad teatras pirmiausia yra labai darbščių, save aukojančių, geranoriškų ir visuomet pagalbą sutei kiančių žmonių kolektyvas.

– Kokius svarbiausius konkursus esi laimėjęs?

– Kada pajutai norą ir gebėjimą dai nuoti?

– Viskas prasidėjo nuo tėvų noro kur nors nukreipti vaiko hiperak tyvumą. Muzika, kaip meno forma, man darė išskirtinį įspūdį nuo labai ankstyvos vaikystės, tad tai ir tapo natūralia laiko, skiriamo bendrajam lavinimui, alternatyva.

– Ar prisimeni savo pirmąjį koncertą?

– 2022 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijai atlikimo meno (dai navimo) magistro laipsnį. Koks buvo Tavo kurso baigiamasis darbas?

– Atlikome P. Čaikovskio operą

– Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre esi ir mimanso artistas. Ką duoda šis darbas?

– Su kokiais iššūkiais susiduri sceno je, kurios teatro asmenybės Tave labiau siai įkvepia?

– Sausio 16 d. teko nuostabi gali mybė dainuoti su pasaulinio garso operos soliste Olga Peretyatko jos gala koncerte LNOBT scenoje. Itin reikšminga patirtimi laikau dalyva vimą prof. Irenos Milkevičiūtės gim tadienio koncerte, vykusiame Val dovų rūmuose balandžio 14 d. Ten dainavome su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu jo meno vadovo Gintaro Rinkevičiaus. Įsimintinas ir festivalis „LNOBT Open“ – pernai pasirodžiau operoje „Bohema“, o šių metų birželį – „Tra viatoje“.

– Kol kas labiausiai patinka mūsų LNOBT scena – joje būta daugiausia pasirodymų. Taip pat mėgstu Lie tuvos nacionalinės filharmonijos ir Kauno valstybinės filharmonijos sa les, pastarojoje teko dainuoti ne kar tą. Vis dėlto turiu pripažinti, kad kaip klausytojas jose galėčiau apsilankyti ir dažniau ( šypsosi ).

Muzikos barai / 149

„Eugenijus Oneginas“, joje sukūriau Lenskio vaidmenį. Dirigavo Marty nas Staškus, režisavo Jūratė Sodytė. – Kokie kiti įsimintini pastarojo meto Tavo pasirodymai?

– Pakalbėkime apie pedagogus. Kurie dėstytojai Tau padarė didžiausią įtaką?

ALEKSOSMartynonuotr.

– Anot giminių, dar nuo tada, kai pats savęs neatmenu. Įstojęs į Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklą „Varpelis“, gana greitai pritapau prie kolektyvo, kuriame buvo ugdomas rimtas vaikų požiūris į muziką kaip profesiją. Nuo to laiko apie jokį kitą profesinį pasirinkimą nesvarsčiau.

– Su didesne scena supažindino, pirmą rimtą postūmį žengti operos so listo keliu padarė puikus Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos pedagogas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Giedrius Prunskus. O pagrin dines, svarbiausias vokalinio meno žinias gavau iš Lietuvos operos pri madonos prof. Irenos Milkevičiūtės. Be jos didelių pastangų ir kantrybės ti kriausiai nebūčiau ten, kur esu dabar. Ji man suteikė pasitikėjimo savimi ir vidinės ramybės, būtinos scenoje. – Kokias asmenybes laikai didžiau siais autoritetais?

– 2021 m. Stasio Baro dainininkų konkurse pelniau II vietą, 2017 m. V tarptautiniame klasikinės muzikos atlikėjų konkurse „Kaunas sonorum“ laimėjau I vietą.

– Daugelis jaunų dainininkų svajoja apie studijas užsienyje, tarptautinę kar jerą. Ar Tau tai aktualu?

– Dainininko specialybė pagal studentų skaičių yra viena populiariausių LMTA. Kaip sekėsi įveikti konkurenciją?

– Kokie Tavo ateities planai?

ATEINAME

Olgos Peretyatko gala koncertas

– Kokie vaidmenys ir kūriniai yra Tavo siekiamybė?

2001 metai Olgai buvo lemtingi – išvažia vo į Berlyną, jai atsivėrė Vakarų pasaulis. Ki tais metais mergina jau dalyvavo atrankoje į Berlyno Hannso Eislerio aukštąją muzikos mokyklą (Hochschule für Musik Hanns Eis

– Kaip manai, ar Lietuvos muzikos rinkoje pakanka vietos visiems, pasirin kusiems dainininko kelią?

– Šiuo metu turbūt būtų Alfredas Verdi ,,Traviatoje“, ateityje norėčiau ir dramatiškesnių vaidmenų – Kava radosio Puccini operoje „Toska“, Ger mano Čaikovskio „Pikų damoje“, Don Karlo Verdi operoje „Don Karlas“.

Muzikos barai / 150

– Manau, kad rinkoje konkuren cija yra tik į naudą, visada įmanoma ieškoti alternatyvių kelių ir rasti savo nišą. Visiems vietos užteks, o ypač Lietuvoje.

– Kas bus ateityje – pamatysime, tačiau dabar turiu koncentruotis į netolimas užduotis. Neatmetu jokios galimybės, bet kol kas konkrečių pla nų neturiu.

– Kokia, Tavo požiūriu, jauno dai nininko sėkmės formulė? Ko reikia siekiant įsitvirtinti muzikos pasaulyje?

Migelis „Sarsueloje“

ALEKSOSMartynonuotr.

Sausio 16 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre operos meno vadovas Sesto Quatrini surengė žymiausių pasaulio teatrų scenose dainuojančios Olgos Peretyatko gala koncertą. Sausio 19 ąją jos laukė vai kystės miestas – Visaginas. LNOBT pareng tame buklete rašoma: „Nepaprastai didelė garbė priimti tokią išskirtinę solistę – vie ną geriausių šiandienos sopranų. <...> Šis gala koncertas – tai bel canto pašlovini mas.“ „Girdėjusiems operas „Kapulečiai ir Montekiai“ bei „Ana Bolena“ šis vakaras bus kaip vyšnia ant torto“, – džiaugėsi S. Quatri ni.Visa programa buvo sudaryta iš Gaeta no Donizetti ir Gioachino Rossini kūrinių. Publikai prašant dainininkė su orkestru dar atliko Džuljetos valsą iš Char les´io Gounod operos „Romeo ir Džuljeta“ ir Luigi Arditi valsą „Bučinys“.

ritetai yra režisieriai ir dirigentai, be kurių dainininkas negalėtų orientuo tis scenoje.

– Reikia nesiblaškyti ir tikėti sa vimi, nepasiduoti susidūrus su pir mais išbandymais – taip mane mokė ir moko profesorė Irena Milkevičiūtė. Būtina rasti laiko sustoti ir apsidai ryti, įvertinti, kokioje darbo stadijoje esi, ir laikytis pasirinktos krypties.

– Tiesą sakant, per visus šešerius studijų metus konkurencijos taip ir

nepajutau. Galbūt konkurencija gali ma būtų vadinti norą kasdien pasiro dyti vis geriau.

– Dalyvauti įvairiuose pastaty muose Vilniuje, jei atsiras galimybė –ir užsienio teatruose. Negaliu atsaky ti išsamiau, nes planai dažnai čia pat sugriūva, bet ir vėl atsiranda naujų galimybių.

– Dėkoju už pokalbį! n

ALEKSOSMartynonuotr.

OLGA DAINAVOPERETYATKOLIETUVOJE

Iki 14 metų Olga gyveno pas senelius Vi sagine. Mokėsi muzikos mokykloje, gražiai užsirekomendavo „Dainų dainelės“ konkur se. Ūgtelėjusi mergaitė išvažiavo į Sankt Peterburgą, pas tėvą, Marijos operos ir ba leto teatro choristą. Olga ne tik stebėdavo spektaklius, bet ir pati altu dainavo vaikų chore, todėl nuo vaikystės pajuto teatro ža vesį. Vėliau muzikos mokykloje prie Sankt Peterburgo konservatorijos studijavo cho rinį dirigavimą. Taigi būsima solistė gavo puikius profesinius pagrindus.

I. Stravinskio „Lakštingaloje“ (2009), solistė pasirodė Kanadoje, Provanso Ekso festiva lyje, Liono operoje, Brukline. Dainininkė pradėta vertinti ne tik už Rossini, bet ir už Mozarto muzikos atlikimą. Bendradarbiau ta su dirigentais Marcu Minkowski, Danie liu Barenboimu, su režisieriumi Dmitriju mi Černiakovu Valstybės operoje Berlyne, vėliau Milano „La Scaloje“ sukurtas Marfos vaidmuo N. R imskio Korsakovo „Caro suža dėtinėje“.Niujorko „Metropolitan Opera“ Olga de biutavo 2014 metais (epizodinis vaidmuo R. Strausso „Arabeloje“), Milano „La Sca la“ ją angažavo Dezdemonos vaidmeniui Rossini operoje „Otelo“. Netrukus atsivėrė didžiųjų Hamburgo, Vienos, Miuncheno, Ciuricho, Madrido, Monrealio, Paryžiaus, Briuselio, Tokijo, Buenos Airių, Londono, Sankt Peterburgo, Maskvos teatrų, Zalcbur go, Ekso, Bremeno ir kitų festivalių scenos. 2018 m. kartu su Vittorio Grigolo triumfavo Donizetti „Lučijos di Lamermur“ pastatyme „Metropolitan Opera“.

Olga Peretyatko ir Sesto Quatrini

Rossini, Bellini, Donizetti, Mozartas, Ri chardas Straussas – tai kompozitoriai, ku riais remiasi Peretyatko karjera. Kaip teigia muzikos kritikai, jos balsas pasikeitė, tapo

ler Berlin) ir buvo priimta. Prasidėjo daina vimo studijos. Mokėdama tik anglų kalbą, specialybės dėstytoją Brendą Mitchell pa sirinko atsitiktinai. „Brenda man buvo kaip tik tinkamas žmogus, – prisimena Olga Pe retyatko. – Ji man suteikė stabilų dainavimo pagrindą, entuziazmą, nepriklausomybę. Ji parodė man būdus, kaip pažinti ir lavinti savo balsą bei kūną.“ Matyt, abi rado ben drą kalbą ir netrukus paruošė Nakties ka ralienės (W. A. M ozarto „Užburtoji fleita“), vėliau – Zerbinetos (R. Strausso „Ariadnė iš Nakso“), Belindos (H. Purcellio „Didonė ir Enėjas“), Konstancos (W. A. M ozarto „Pagro bimas iš seralio“) partijas. Studijų metais ji ieškodavo universiteto studentų, norinčių išmokti rusų kalbą, kad uždarbį galėtų skirti vokiečių kalbos dėstytojams. Kalbos barje ras mažėjo ir su styginių kvartetu koncer tuojant ligoninėse, senelių namuose. „Sim patiška Olga Peretyatko lengvai įsitraukia į pokalbį. Kalba su švelniu rusišku akcentu, kuris elegantiškai tarsi tamsus aksomas apgaubia jos vokiškus žodžius“, – „Berliner Morgenpost“ rašė vokiečių žurnalistas. Dainininkė sėkmingai pasirodė Ferruccio Tagliavini konkurse, bel canto operos fes tivalyje „Rossini in Wildbad“ (Tarptautinis bel canto prizas), Plácido Domingo globo jamame konkurse „Operalia“, pelnė Italijos muzikos kritikų asociacijos skiriamą Franco AbbiatiĮgydamaapdovanojimą.žiniųirsceninės patirties, Olga studijas baigė tik 2009 metais. Pirmieji debiutai buvo įvairūs. 2004 m. ji dainavo Teofanę Reinsbergo pilyje Harry Kupferio pastatytoje kamerinėje Händelio operoje „Otonas“. Karjerą kūrė dainuodama daug Rossini muzikos. 2006 m., dalyvaudama Al berto Zeddos Rossini akademijoje, parengė grafienės de Folvil vaidmenį operoje „Ke lionė į Reimsą“, pastatytoje Rossini operos festivalyje. Vėliau Zedda ją kviesdavo dai nuoti Koriną įvairiuose šios operos pastaty muose. Pradėjo atsiskleisti turtingas Olgos koloratūrinio soprano potencialas. Ji tapo dažna Rossini festivalio kviestine soliste, atliko ne vieną pagrindinę partiją, pasirodė keliuose muzikiniuose filmuose. 2007 m. O. Peretyatko debiutavo Valstybės operoje Berlyne – R. Wagnerio „Parsifalio“ pastaty me dainavo Gėlių mergaitę, Berlyno komiš kosios operos teatro spektaklyje „Hofmano pasakos“ ji buvo Olimpija.

turtingesnis ir brandesnis, sodresnis. Labai didelį poveikį balso plėtotei, raiškos įvairo vei padarė Strausso muzika.

Muzikos barai / 151

Vilniuje su Siesto Quatrini parengtas Ol gos Peretyatko pasirodymas buvo labai pa trauklus. Pirmoje dalyje skambėjo puikiai dainininkės balso specifiką ir jos amplua atliepiantys bel canto šedevrai – Gaetano Donizetti arijos. Solistė demonstravo pri gimtinį muzikalumą, profesionalumą, pui kiai valdomą koloratūrinį sopraną ir akto rinius įgūdžius. Antroje dalyje viešpatavo Rossini muzikos, Olgos ir Quatrini charizma. Opera seria reformatoriaus kūrybos žaismė buvo organiška, kerinti, pagavi. Įspūdingai, intonaciškai tiksliai dainininkė atliko Arditi valso „Bučinys“ (Il bacio) koloratūrų impro vizacijas.Sužavėjo

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

ALEKSOSMartynonuotr.

Su vyru Grigorijumi Škarupa (Grigory Shkarupa), Rusijos bosu, praėjusiais metais susilaukusi dukrelės, kiekvieną retai pasi taikančią laisvalaikio dieną Olga Peretyat ko stengiasi atsipalaiduoti, pabūti tyloje, pavartyti gerą knygą ir jausti tik mamos rū pestį. Minimaliai kalba, nedainuoja, nebent kokią lopšinę. Beje, 16 lopšinių įrašė į kom paktinę plokštelę, sugebėdama atskleisti platų emocijų spektrą ir gražaus balso meli ką. Plokštelė sulaukė apdovanojimų.

Prasidėjo intensyvus kūrybos metas, sce ninę biografiją spalvino vis nauji vaidme nys: Džildos („Rigoletas“, 2008), Siuzanos („Figaro vedybos“, 2009), Džuljetos („Ka pulečiai ir Montekiai“, 2011), Elvyros („Pu ritonai“, 2012); koncertai Vokietijos, Italijos teatruose ir koncertų salėse. Olgai buvo svarbu kaupti repertuarą, visada būti pasi ruošusiai išeiti į sceną. Parengusi pagrindi nį vaidmenį Roberto Lepage´o pastatytoje

abiejose dalyse orkestro pa griežtos Donizetti ir Rossini operų uver tiūros. Puikiai buvo pritariama arijoms: galantiškai, ažūriškai, išlaikant subalan suotų orkestro grupių harmoniją ir subtilią dinamiką. Ramios, „kvėpuojančios“ pauzės, šiems kompozitoriams būdingi instrumen tų solo. Orkestro solistams dirigentas leido parodyti savo muzikalumą ir meistrystę. Sveikinimai bosiniu klarnetu grojusiam or kestro artistui! Netikėta ir Lietuvoje negir dėta. Solisto pavardę vertėjo parašyti pro gramėlėje.Operosmeno vadovas S. Quatrini parodė savo stilių, muzikos supratimą. Klausytojai lauks ir kitų pasaulio operos meistrų – bus į ką lygiuotis jauniesiems.

Witold AUTORIAUSGOMBROWICZKOMENTARAS

Tačiau...susigundžiau...Kaipoperetinę tuštumą užpildyti tikru dra matiškumu? Žinia, menininko darbas – amžinai sieti prie šingybes ir prieštaravimus, tad ir aš, jeigu susidomėjau šia

Didingas operetės idiotiškumas drauge su didingu is torijos patosu – operetės kaukė, po kuria kraujuoja juokin go skausmo iškreipti žmonių veidai – štai, ko gero, tokia „Operetė“ geriausiai atrodytų scenoje. Taip pat ir žmonių vaizduotėje

OPE R E TĖ

Muzikos barai / 152 TEATRAS

Šiuolaikinės pjesės tekstai vis mažiau tinka skaityti. Vis dažniau jie būna partitūra, kuri ima gyventi tik sceno je, vaidinant, spektaklyje. O šią „Operetę“ sunku skaityti dėl dar vienos priežas ties. Mane visada žavėjo operetės forma, mano manymu, tai vienas labiausiai vykusių teatro žanrų. Opera man at rodo suglebusi, beviltiškai pretenzinga, o operetė, kupina dieviško idiotizmo, dangiškos silpnaprotystės, sparnuota dainomis, šokiais, gestais, kaukėmis, man atrodo esanti tobulas teatras, tobulai teatriška. Tad ko čia stebėtis, kad galiausiai

lengvabūdiška forma, tai tam, kad užpildyčiau ją rimtumu ir skausmu. Viena vertus, operetė nuo pradžios iki pabai gos turi būti tik operetė, išlaikanti visus savo operetinius elementus, kita vertus, ji vis dėlto turi būti ir patetiška drama. Niekas nepatikėtų, kiek pastangų kainavo dra maturginis šito niekelio organizavimas. Išsaugant šventą operetės kvailumą, praturtinti ją aistra, dramatiškumu, patosu – nemenkas uždavinys!

Bet kas gi čia?! Ak, kas čia?! Įeina Šarmas ir Firuletas, gaudydami dru gelius, jiems iš paskos du duobkasiai neša karstą. Ir liūdnai pasakoja savo istoriją: anuomet, baliuje, Albertin ka dingo, buvo rastas tik gausus jos garderobas! Vagišiai irgi dingo. Nu sprendę, kad Albertinka buvo išreng ta, išprievartauta ir nužudyta, jie su šiuo karstu keliauja po pasaulį, kad palaidotų nuogą Albertinkos kūną.

Antras veiksmas

Trečias veiksmas. Himalajų rūmų griuvėsiai IstorijosRevoliucija.vėjai...

Nesuvokdami mieguisto Alber tinkos kvietimo, Šarmas ir Firuletas tyčiojasi vienas iš kito, ir tragiškas susinaikinimo troškimas priveda juos prie dvikovos. Galiausiai, kai Balius suspindi visa tualetų ir kaukių praš matnybe, praradę viltį varžovai-im potentai paleidžia savo vagišius: tegu daro, ką nori, tegu vagia, tegu grai bo!..Sąmyšis. Panika. Vagišiai griebia, kas pasitaiko po ranka, o svečiai, ne suvokdami, kas juos kutena ir glosto, tik aikčioja, galop visai pašėlsta! Ge ros manieros ir drabužiai išlaisvėja, o Uknolijus-arklininkas-teroristas su kursto liokajus ir ima jiems vadovau ti... Revoliucija.

Nutekėjo daug lai ko – abu pasauliniai karai ir revoliu cija.Žmonių apdarai išsikraustė iš pro to... Šniokščiant vėjui ir blyksint žai bams rodosi keisčiausi persirengėliai: kunigaikštis-lempa, klebonas-mote ris, hitlerininko munduras, dujokau kė... Visi slapstosi ir niekas nežino, kasUknolijus-Raitelisesąs... šuoliuoja Lio kajų būrio priešaky vydamasis fašis tus ir buržujus.

Tačiaumodistes...kasgiatvyksta iš Paryžiaus į Himalajų rūmus? Garsusis Fioras, pasaulinio garso madų diktatorius ir maestro! Tad rūmuose rengiamas di džiulis pokylis su madų reviu, kuria me maestro parodys savo naujausius kūrinius. Ir kai Albertinka svajoja apie nuogumą, Fioro atvesti ima vieš patauti Drabužis, Mada, Prabanga!..

Apsigaubę maišais į rūmus plūsta svečiai, Naujosios mados konkurso dalyviai.Šarmas atsiveda Albertinką. Apkrauta garderobu (nes Šarmas, užuot nurengęs, aprengia ją) ir nie kaip negalėdama pamiršti vagišiaus prisilietimo, ji vis užmiega... ir sapnuoja nuogumą... sapne šaukiasi nuogybės...ŠitaiŠarmą ir jo varžovą Firuletą tiesiog varo iš proto. Šarmas į balių atsivedė aną vagišių... gal todėl, kad galėtų nenuleisti nuo jo akių?.. kad vagišius ko nors neiškrėstų?.. O gal jis pavydi to nusikaltėliško, laisvo prisi lietimo, gal jį trikdo ir žavi tai, kad vagišius savo nusikaltėliškais pirštais gali pasiekti viską?.. Varžovas Firule tas irgi atsivedė savo vagišių.

Muzikos barai / 153

Plevėsa, lėbautojas ir išlaidau tojas grafas Šarmas, kunigaikščio Himalajaus sūnus, ketina suvilioti Albertinką, nuostabią merginą. Ta čiau kaip užmegzti su ja pažintį, jei nesi jai pristatytas? Šarmas sugalvoja taip: pasamdytas vagišius, jaunas nu trūktgalvis ir išdykėlis, prisėlins prie miegančios ant parko suolelio Alber tinkos ir ką nors pavogs... piniginę, medalioną... Tada Šarmas sugaus vagį ir, nepažeisdamas gero tono tai syklių, galės prisistatyti nuostabiajai merginai.Betkas gi čia?! Albertinka per mie gus pajuto vagišiaus ranką, siekiančią medaliono, bet šį palytėjimą palaikė ne piktavališku, o geidulingu... sie kiančiu ne medaliono, o kūno... Nuo tol toji apžavėta, sužadinta mergina svajos tik apie nuogumą... ji nuolat užmiega, kad dar kartą patirtų ap nuoginantįPrakeikimas!prisilietimą...JukŠarmas, frakuo tas grafas, gėdijasi nuogumo, dievina drabužius! Jis Albertinką stengiasi suvilioti ne nuogumu, o savo manie rų ir drabužių rafinuotumu! Ir nori ją ne nurengti, o aprengti... brangiau siose parduotuvėse, pas aukščiausios klasės

nusimeta kaukes: tai vagišiai! Tai jie išvogė Albertinką iš baliaus, išrengė ir paslėpė karste... Amžinai jauna nuogybė – amžinai nuoga jaunystė – amžinai jauna nuo gybė – amžinai nuoga jaunystė...

jus – nei grafas, nei arklių mylėtojas! Ne, tai Juzefas, buvęs kunigaikščio kamerdineris, andai išvarytas iš tar nybos, o dabar agitatorius ir revoliu cijos veikėjas. Cha cha cha! Jį, prisi dengusį svetima pavarde, į rūmus įvedė profesorius marksistas, ir tasai užsimaskavęs teroristas, pasislėpęs po Kaukių baliaus kauke, trokšta į rūmus atvesti kruvinesnę Madą, siau bingesnį Apdarą... trokšta sukurstyti batus prižiūrinčius ir blizginančius liokajus... trokšta Revoliucijos!..

Prasideda sugautų fašistų teismas. Bergždžiai Fioras reikalauja įprastų teismo procedūrų. Audra! Audra! Vė jas dusina, neša...

o maestro Fioras, prisigraibęs naujų idėjų, paskelbs, kokia mada karaliaus artimiausiasPrakeikimas!metais.Pasirodo, Uknoli

Pirmas veiksmas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, maždaug apie 1910 m.

Tada visi ima mesti į karstą savo nesėkmes ir kančias. Bet kas gi čia?! Ak, kas čia?! Kai galiausiai maestro Fioras, prakeikdamas Žmonių ap darus, Madą ir Kaukes, didžiausio sielvartu kupinu gestu deda į karstą šventą, paprastą, dabar nepasiekiamą žmogaus Nuogybę... iš karsto pakyla nuogaKaipAlbertinka!..jiatsidūrė karste? Kas ją ten paslėpė?Abuduobkasiai

Tačiau maestro sutrikęs, apimtas nerimo: kokią madą skelbti, kokį silu etą demonstruoti, kai Laikai tokie ne aiškūs, dekadentiški, pikta lemiantys, ir nežinia, kurlink eina Istorija?..

Uknolijus, grafas ir arklių mylėto jas, duoda jam patarimą. Pasiūlyki me, sako, svečiams bendradarbiauti. Tegu tai būna maskaradas, o tie, ku rie norės dalyvauti mados turnė, tegu sugalvoja ir apsirengia ateities dra bužiu, o ant jo užsimeta maišą. Da vus ženklą jie maišus nusimes, žiuri apdovanos geriausius sumanymus,

O persigandęs ir nustėręs maestro Fioras bando susivokti šiame naujo viškame Madų reviu.

Muzika, kupletai, šokiai, kos tiumai – klasikinio senosios Vienos operetės stiliaus. Melodijos lengvos, senos...Betpamažu „Operetė“ įsisuka į Is torijos verpetus, darosi pamišėliška. Audros, vėjo gūsių, griausmo efektai labiau retoriniai, bet antrame, o ypač trečiame veiksme pereina į ti krą audrą. Šekspyrinės trečio veiks mo scenos tegu būna patetiškos ir tragiškos.Svarbiausia „Operetės“ tema – ap daro ir nuogumo antagonizmas, žmo gaus, įkalinto keisčiausiuose apda ruose, sapnas apie nuogybę...

VEIKIANTIEJI ASMENYS Maestro Fioras Kunigaikštis KunigaikštienėHimalajusHimalajGrafasŠarmasBaronasFiruletasAlbertinkaAlbertinkostėvaiVagišiaiKlebonasPirmininkasGenerolasMarkizėProfesoriusGrafasUknolijusLiokajusVladislovasLiokajai,svečiai

Muzikos barai / 154 TEATRAS

PASTABOS APIE VAIDYBĄ IR REŽISŪRĄ

PONŲ GRUPĖ ( nubunda ). Ak, grafas, grafas, grafas Šarmas, Ak, ak, baronas Firuletas!

Ak, ghafas, ghafas, ghafas Šahmas, Ak, ghafas Šahmas!

VLADISLOVAS . Su šia diena turite 257, o ponas baronas Firuletas turi 256.

ŠARMAS. Tas ghoteskiškas bahonas! Duok man saldai niuką buhnos kvapui. Kamuoja hėmuo. Vakahykštės

PONŲ GRUPĖ ( dainuoja, piano ):

VLADISLOVAS. Turiu jį čia krūmuose, ponuli... ŠARMAS. Pahodyk, nohiu jį pamatyti. ( Vladislovas iš krūmų atveda Vagišių – 18 metų, basą, liesą gatvės vaiką, išdaigi ninką, nenaudėlį. ) Hm, neblogas vagišius, tikiuosi, išma no savo dahbą...

Sustingsta mandagia poza, Vladislovui. Vladislovai, pataisyk man kaihę klešnę ir pakasyk deši nę mentę. Ah gheitai išeis?

Muzikos

PIRMAS VEIKSMAS

Ak, grafas, grafas, grafas Šarmas, Ak, grafas Šarmas! ŠARMAS.

Iš už bažnyčios išeina grafas Šarmas Himalajus, aukštuome nės žmogus, kokių 35 metų, plevėsa ir lėbautojas: frakas, plokš čia skrybėlė, pirštinės, lazdelė, monoklis. Jam iš paskos jo lioka jus Vladislovas.

barai / 155

Aikštė priešais bažnyčią. Medžiai, suoleliai, takai. Pirmame plane, šone, ponų grupė: Generolas, Profesorius, Markizė. Vilki drabužiais, kurie buvo madingi po 1914 m.: mundurai, dvieiliai švarkai, plokščios skrybėlės, žandenos, apykaklės, lazdelės ir t. t. Geros manieros: nusilenkimai, šypsenos, mandagybės ir pan. Gilumoje iš kairės – Liokajų grupė.

VLADISLOVAS. Buvo teistas, pone... Profas. ŠARMAS. Paslėpk jį khūmuose, tegu palaukia. Be jo nieko nebus. ( Vladislovas paslepia Vagišių . ) Kiek motehų mano sąhaše?

VLADISLOVAS ( 50 metų, žandenos, livrėja ). Jūsų paslau goms, grafe. ( Kaso ir pataiso klešnę . ) Ne, ponuli, dar ne dartės, mišios dar nesibaigė, bet jau tuoj baigsis, tada ir išeis, pone grafe... ŠARMAS. O tas vagišius?

STANISLOVAS. Jūs turite 256, o ponas grafas Šarmas 257.

Fju fju fju fju, Šarmas, Tiu tiu tiu tiu, Šarmas!

Juokinga – cha cha cha! Tas grafas – na ir ką? Aš baronas Firuletas!

FIRULETAS. Dvi odaliskos ir viena stenografistė! ŠARMAS. Viena neghė, trys telefonistės!

FIRULETAS. Dubliuoju! ŠARMAS. Dublis į dublį! FIRULETAS. Anfas! ŠARMAS. Anfas! FIRULETAS. Pas! ŠARMAS. Pas!

ŠARMAS. Mielasis bahone Fihuletai, matau, jei tik akys manęs neapgauna, kad palikote mūsų stulbinančios kakadu kokoko la Thés Belle žavius ohchidėjų tanku mynus, kad paieškotumėte medžiotojo laimės labiau… hm… hm… mehgiškose tehitorijose… cha cha cha! Thys be kozihių! ( Įžūliai vaikštinėja priešais baroną . )

Piktai ) Bahonas! ( nusilenkia grupei Ponų, kurie ceremonin gai nusilenkia jam ) ( Dainuoja ) Ak, ką čia man bahonas! Cha, bahonas, cha cha cha! Ak, bahonas – na ih ką? Esu aš ghafas Šahmas, Ih mano visos damos! Aš plevėsa Šahmas, Aš lepahdas Šahmas, Salonuose enfant gâté , Ei, ūseliai, ei, monoklis, Lazdelė mano, skhybėlė, mano maniehos! ( žiovauja )

Su juo šaulys Stanislovas su medžioklės krepšiu.

Įeina baronas Firuletas, 35 metų, vilkintis medžiokliniu kos tiumu, su dvivamzdžiu, monokliu, šmaikščiu, nedidele skrybėle su plunksna. Manieros akiplėšiškos.

Ok, ok, ok, ok, grafas Šarmas!

FIIRULETAS. Tiu, tiu, nuo kada nusišėrę leopardai imasi ginti nekaltas stirneles?! Wagons lits ! Moulin Rouge ! Ko, grafe, rieti nosį? Septynios bakchantės!

ŠARMAS ( abejingai ). Nuobodu. FIRULETAS ( abejingai ). Įkyru.

Tiu tiu tiu tiu, Šarmas, O aš baronas Firuletas! O jei kas riečia nosį, Tam taukšt – tuomet žinosi!

Aš medžiotojas, atletas, Medžiodamas damas sugaunu, Traukšt braukšt, ir jos jau mano, Cha cha cha, jau mano glėbyje, myliuosi, ak ak, l´amour ! ( Sako ) Stanislovai, kiek jų mano sąskaitoje?

FIULETAS. Keturi kryžiai ir valetas! ŠARMAS. Pas! FIRULETAS. Pas! ŠARMAS. Dubliuoju. FIRULETAS. Dublis į dublį! ŠARMAS. Pas! PONŲ GRUPĖ ( piano ). Ak, ak, ak, ak, grafas Šarmas! Ak, ak, ak, baronas Firuletas! ŠARMAS. Hohs, d´oeuvhes et sauce Belmontó ! Leiskite pasa kyti, bahone, jei akys manęs neapgauna, kad išsihuošė te su tuo šautuvu medžioti stihnaitės, saphisti ! Stihnai tės nešaudomos! O bhakoniehiauti svetimose valdose ihgi nepatahčiau, saphisti Cambhidge, thain de luxe, ko niak Mahtel, Hitz ir Cahlton!

austhės, šampanas, vištiena, cha cha, Leoncija, cette enchantehesse , mimozos ir ohchidėjos, bižutehija ir ka kadu, tik kad paskui nesmagumai, parole d´honneur , ta bakaha klube, 13 575 plius 12 830, kahtu kažkuh apie 26 tūkstančius, cha cha, phasilošiau, užtat naktelė... Čigo nai... snustelėčiau... ( Žiovauja ) Ak, ak! ( Pagyvėja ) Pha keiktas bahonas! Baigia mane pasivyti. 257 ir 256. Ei, pakasyk man batą, ten, kur kaihės kojos anthas pihštas. ( Vladislovas kaso . ) Ei, ei! Bahonas! Phasilošiau. O tai pa nelei heikės nupihkti ką nors iš gahdehobo. Cha! ( Žiovauja ) Juk jas (Aphengtivisasheikia!

FIRULETAS. Mielasis Šarmas! Jei jus apimtų nuostabių mūsų kakadu kokoko la Trés Belle kvepalų nostalgija, tai pauostykite mane, esu jais kiaurai persisunkęs. Cha cha cha! Karūna į širdis! ( Vaikštinėja priešais Šarmą )

ŠARMAS . Vynų dama!

FIRULETAS ( dainuoja ).

ŠARMAS. Keturios huhijos!

PONŲ GRUPĖ ( piano ).

PONŲ GRUPĖ ( piano ). Ok, ok, ok, ok, grafas Šarmas! Ok, ok, ok, baronas Firuletas!

Muzikos barai / 156

Fju fju fju fju, Šarmas,

TEATRAS

O, siuvėjos, neghės ir ghafienės, Miesčionės ir kunigaikštienės... Ak, ak, bhangus, ak, neathemiamas, ak, elegantiškas, ak, žavingas, ak, quel chic, quel charme et quelles maniéhes !

Ok, ok, ok, baronas Firuletas!

Cha cha cha cha, Šarmas, Tai iš tikrųjų Šarmas!

FIRULETAS.

Nes Šahmas aš esu! Nes Šahmas aš esu! Ak, ghafas Šahmas! Vienintelis ir išsvajotas… Nes Šahmas aš esu! Mano skhybėlė, bateliai, Liemenė ir lazdelė, Nes Šahmas aš esu, Ir štai koks gestas mano!

FIORAS. Brangusis grafe Šarmai, būnant Paryžiuje mane pasiekė žinia, kad niekas elegantiškiau už jus nenešioja septyniaspindės skrybėlės.

ŠARMAS. O phašom pažvelgti į mano liemenę. PONŲ GRUPĖ.

Lordo Blotono kėdutės...

PONŲ GRUPĖ.

Lordo Blotono kėdutės...

Nes aš esu Fioras! Visos mados maestro! Aš apdarų maestro! Ak, ak, ak, élégance , ak, ak, Distincion , ak, ak, ak, ir fashion ! Ak, tas stiliaus prašmatnumas... ( sarkastiškai ) Rembrandtas ir Mikelandželas, cha cha cha!Dantė ir Getė, cha cha cha! Beethovenas ir Bachas, cha cha cha! Juk aš esu maestro! Tasai, kurs kuria siluetą, Kurs keičia skonį Messieurs, mesdames , Kurs paliepia pražysti žandenoms, Suapvalėti iškirptėms, Nurausti kojinėms

FIRULETAS. Pas. ( Išeina su savo liokajumi ) ŠARMAS. Fazanai ir sthazdai. Phovokacija. Įžūlumas. Nebetuhiu jėgų. Vladislovai, injekcija! ( Vladislovas suleidžia jam vaistų .) Albehtinka – ta panelė man patinka. 257. 256. Velnias, vėl galiu phalošti. Corso Colombo . Fhikasė ir delikasė. Nuobodybė fuuuuuu... ( scenos gilumoje atsi sėda ant skėčio, kuris kartu yra ir kėdė .) PONŲ GRUPĖ ( pamažu pokalbis darosi vis gyvesnis ). Lordo Blotono kėdutės... lordo Blotono kėdutės... lordo Bloto no kėdutės... lordo Blotono kėdutės... ( vis gyviau ) lordo Blotono kėdutės...

KUNIGAIKŠTIENĖ. Aleliuja aukštybėse! Enchantée ! ( Sveiki nasi su Ponų grupe ) O čia, phašom mylėti ir gehbti, mūsų bhangus svečias, atvykęs tiesiai iš avenue des Champs Elysées , patsai maestho Fiohas, su vyhu jaučiamės neiš pasakytai pagehbti...

KUNIGAIKŠTIS. Iš tiesų mes abu su žmona nepaphastai džiaugiamės, kad mūsų bhangus meisthas Fiohas ma lonėjo atvykti...

KUNIGAIKŠTIENĖ. Maestho Fiohas, ponai, malonėjo phi imti mano vyho kvietimą ir atvyko į Himalajų pilį, kad suhengtų savo kasmetinį naujausios mados heviu, ma dos tiek vyhiškos, tiek ir motehiškos. Osana! Aleliuja aukštybėse!

Ak, ak, ak, maestro Fioras! Ak, ak, ak, ak, madų reviu! O, kaip nuostabu! O, kaip puiku!

GENEROLAS. Lordo Blotono liemenė. PIRMININKAS. Lordo Blotono liemenė? MARKIZĖ. Taip, būtent, lordo Blotono liemenė! GENEROLAS. Dvigubo atspalvio... PROFESORIUS. Užlenktu kampu. PIRMININKAS. Ką jūs sakote? Liemenė užlenktu kampu?!. Vargonų akordai. Iš bažnyčios išeina kunigaikštis su kuni gaikštiene maestro Fioro draugijoje.

Nes aš esu maestro! Nes aš esu Fioras! ŠARMAS ( prieidamas ).

KUNIGAIKŠTIS. Neabejoju, kad Šahmo padedamas jūs padahysite didžių dalykų. Šiais laikais, laikais tokiais, kaip dabah, socialistiškai demokhatiškais ir ateistiškai socialistiškais, dhabužiai tapo stiphiausiu aukštesnio sios klasės bastionu. Būtų phastai, jei ne visi tie niu ansai, pasakyčiau, subtilumai, atspalviai, tas misti

FIORAS ir ŠARMAS. Nes aš esu Fioras Šarmas, Aš vyrų ir damų maestro!

ŠARMAS. Devena. FIRULETAS. Migrena. ŠARMAS. Anfas. FIRULETAS. Anfas. ŠARMAS. Pas.

Muzikos barai / 157

KUNIGAIKŠTIS. Įvykis nepaphastai simptominis, šį kahtą vyksiantis mūsų Himalajų hezidencijoje, bylosiančioje Euhopos madų diktatohiaus balsu.

KUNIGAIKŠTIS. Ak, kokį puikų pamokslą mūsų bhangus kunigas klebonas pasakė mūsų bhangaus Viešpaties Dievo gahbei, kaip puiku, kad mūsų bhangus Dievas buvo mūsų bhangaus kunigo klebono pagehbtas. Osa na!

FIORAS ( dainuoja ).

KUNIGAIKŠTIENĖ. Maestho Fiohas yra tikhas Euhopos mados diktatohius.

Ir sublizgėt bateliams lako!

KUNIGAIKŠTIS. Mados tiek vyhiškos, tiek ir motehiškos. Tai jis kasmet nustato phivalomą siluetą...

KUNIGAIKŠTIENĖ . Kokį pamokslą pasakė mūsų bhangus kunigas klebonas mūsų bhangaus Viešpaties Dievo gahbei! Phašom, kunige klebone, tai maestho Fiohas!

KUNIGAIKŠTIS. Tuhbūt nieko negihdėjo... Tsss...

MARKIZĖ. Piti, piti.

PONŲ GRUPĖ. Lordo Blotono kėdutės... Lordo Blotono

KLEBONAS. Tebūnie pagarbintas!

PROFESORIUS ( tarytum vemia ). Pardon! Grafas Uknolijus dar bažnyčioje, atsiduoda maldai, netrukus ateis.

PROFESORIUS. Atsiprašau!

FIORAS. Atsiprašau?!

GENEROLAS. Gera mintis, dievaži, čia tiek dulkių! Lute kai! ( Ordonansas Lutekas pribėga ) Nublizgink man batų nosis, kad spindėtų kaip veidrodis!

KUNIGAIKŠTIS. Man patinka, kai kiekvienas yha savo vie toje!

KUNIGAIKŠTIENĖ. Tikhas ghoteskas, nė valandėlės hamy bės, tikhos lenktynės, vos spėjau įsitaisyti peniuaho apykaklę à la hevehbbehe , o jau tokią pačią apykaklę ma tau pas savo kihpėją. O blogiausia su tahnais, ar galite įsivaizduoti, vakah pagavau savo kamehistę, besima tuojančią mano tualetą...

Gombrowicz

KUNIGAIKŠTIENĖ. Maestho labai malonus! Fhancišekai! Phašom ir man... ( Markizei ) Eulalija, matau, kad ih tavo bateliai nupilkę nuo dulkių... Fhancišekai, pihmiau po niai mahkghafienei.

KUNIGAIKŠTIS. Mūsų bhangaus phofesohiaus vėmimas yra spazminio, konvulsinio pobūdžio ir neabejotinai chhoniškas ( Profesorius tarytum vemia ant Markizės . ) Štai, phašom!

TEATRAS

nis šifhas, nesuphantamas nepašvęstiesiems, kuhiuo aukštesnioji sfeha atsiriboja nuo žemesniosios sfehos. Dhabužiai ih maniehos – štai mūsų didysis bastionas! Osana! Žemesnioji klasė, aiškus dalykas, daho ką gali, kad pehimtų tiek mūsų madą, tiek maniehas, ir kaip tik todėl heikia nuolat įvesti inovacijų, kad jie būtų su klaidinti...

Witold

KUNIGAIKŠTIS. O štai ir mūsų bhangus kunigas klebonas. ( Klebonas išeina iš bažnyčios, prieina . )

KUNIGAIKŠTIENĖ ( Fiorui ). Mūsų vahgšą bhangųjį phofe sohių kamuoja lėtinė neišgydoma vėmligė. Chhonišką phiepuolinį phofesohiaus vėmimą be hezultatų gydė gahsiausi tahptautiniai vahdai. Iš tiesų phofesohius ap vėmė gahsiausius specialistus, taip pat įvaihius padėjė jus, slaugytojus, qie sais-je , taip pat mano vyhą ir mane, apskhitai būtų sunku hasti kokį daiktą ah asmenį, ant kuhio mūsų bhangus phofesohius nebūtų vėmęs. Va sahą mūsų bhangus phofesohius vemia ant klombų, gėlių, žolynų, kihmėliukų ah šuniukų, taip pat, pavyz džiui, ant insektų ah medžių, ar dahžo kahučių.

PONŲ GRUPĖ. Turbūt negirdėjo... Tsss...

KLEBONAS. Valentiene! O ir man nuo sandalų nubrauk dulkes! ( Valentienė, klebono gaspadinė, imasi valyti )

KUNIGAIKŠTIS ir KUNIGAIKŠTIENĖ. Tsss... Tahnai!

BANKININKAS. Tsss... ( tyliau ) O mano kamerdineris, ar galite įsivaizduoti, mėgdžioja mano kaklaryšio užsiri šimo būdą!

MARKIZĖ. Piti, piti.

FIORAS. Na ką jūs!

FIORAS. Enchanté absolument !

PROFESORIUS ( Šarmui ). Būsiu be galo dėkingas. ( T arsi ve mia ant Fioro. )

KUNIGAIKŠTIS. Betgi, Fehnanda... phašau... ( diskretiškai rodo į liokajus gilumoje ) phašau... Tahnai!

KUNIGAIKŠTIENĖ. Tahnai!.. ( nutyla )

GENEROLAS. Tsss... Mano ordonansas naudoja mano batų tepalą.

MARKIZĖ. Piti, piti!

KUNIGAIKŠTIS. Ir jei ih gihdėjo!.. O jei ih gihdėjo!.. (Šau kia) Konstantai! ( Liokajus pribėga. ) Phašom nuvalyti man batelius!

PIRMININKAS. Šiandien tvanku, tai dulkės ir limpa prie batų. Valekai! Ir tu imkis šepečių, ypač iš šonų... ( Liokajus imasi valyti batus ) Po Pary žiaus, maestro, mūsų apylinkės jums turbūt atrodo nuobodžios.

ŠARMAS. Vladislovai! Pihmiausia maestho, paskui ponui phofesohiui ih man! ( Liokajai valo batus apačioje, ponai kalbasi viršuje )

VISI. Tsss... Tarnai!

KLEBONAS. Tebūnie pagarbintas!

KUNIGAIKŠTIS. Apie ką aš čia?.. A, mūsų bhangus pho fesohius vemia ir ant lapelių, žolelių, kanapų, lėkščių ir lėkštelių, tvohų, aptvėhimų, guvehnančių ar skhy bėlių. Tai, kaip tvihtina daktahai, yra chhoniškai alpi, šleikštulinga, vėminga, pasakyčiau, ohganiškai hepul syvi būklė. A phopos ! O kuh, phofesohiau, jūsų dhau gas, tas gahsus ahklių mylėtojas ir spohtsman , ghafas Uknolijus, kuhį žadėjote mums phistatyti?

KUNIGAIKŠTIS ( dainuoja ). O, Dehby , o, Longchamps , o, Phix Ghand Phix !

I LIOKAJUS. Ei, tu, kur lendi?

I LIOKAJUS ( laižydamas kunigaikštienės batelį ). Kokį pavil kinį dartės aukštos damos vilki, su raukiniais, reiks Kasei pasakyti.

kėdutės... Lordo Blotono kėdutės... ( Pianissimo ) Lordo Blotono kėdutės... ( Nutyla )

II LIOKAJUS. Laižyk, chame, po sijonais nežvilgčiojęs!

III LIOKAJUS. Aš irgi blizgio neturiu, bet turiu liežuvį.

džium džium, ei džium!

II LIOKAJUS. Tai mano koja!

KLEBONO GASPADINĖ. Dievo bausmė su tais driskiais!

KLEBONAS. O štai ir ponas grafas Uknolijus! Pagirtinai doras katalikas, rekomenduoju maloningiesiems fun datoriams, paskutinis išeina iš Dievo namų, pagirtina, labai pagirtina...

PONŲ GRUPĖ ( nubunda ). Lordo Blotomo kėdutės...

VLADISLOVAS. Ateis, būtinai ateis!

ŠARMAS. Ih visada sėdasi ant šito suolo?

II LIOKAJUS. Pritrūko vakso. Išlaižysiu liežuviu.

GASPADINĖ. Dievo bausmė su tais chamais.

EiLiežuviu!Liežuviu!džium,

PONAI ( dainuoja ). Ei, galopas, ei, galop, ei, galopuojam, ei, galop, galopas galopuoja ir pasileidžia šuoliais! ( su stingsta )

III LIOKAJUS. Dartės kojinės dryžuotos.

KUNIGAIKŠTIENĖ ( dainuoja ). O, ghafe, šampionas nephi lygstamas!

KUNIGAIKŠTIS. Mes thokštame, kad balius būtų vehtas maestho, o maestho būtų vehtas baliaus aukštybėse, osana, osana!

III LIOKAJUS. Dartės batelių galai pasidarė tokie smaili... ORDONANSAS. Šalin, driskiau, ar nematai, kad poną ge nerolą blizginu?

Oi, vaksu iki blizgio!

KUNIGAIKŠTIENĖ. Tikiuosi, kad visi ponai jau gavote kvietimus į balių, kuhis, neabejoju, aukštai pašventins tą tokį neįphastą madų heviu, kuhį mums padovanos maestho aukštybėse, osana, osana! aleliuja, aleliuja!

Oi, blizgiu iki vakso!

GENEROLAS ( ordonansui ). Išlaižyk ir čia, padą.

KLEBONAS. Nėra nieko geriau už dorybingas pramogas.

KUNIGAIKŠTIS. Ahklių mylėtojai visada pamaldūs, įdo mus dalykas, kiek gyvenime esu sutikęs ahklių mylė

VLADISLOVAS. Visada. ŠARMAS. Na, tai duokš man tą vagišių. ( Vladislovas iš už

PONAI. Lordo Blotomo kėdutės!

ŠARMAS ( pamažu eidamas gilumon, Vladislovas paskui jį ). Nuobodybė. Hėmuo. Devena. Vladislovai, suleiskite man. ( Vladislovas suleidžia injekciją ) Kodėl ji taip ilgai neateina?

tojų, tie visada būna pamaldūs.

III LIOKAJUS. Valekai, išlaižyk čia, po kulnu. LIOKAJAI ( laižydami ).

UKNOLIJUS ( dainuoja ). Nes tai galopas, ir galop, galop, Tiktai galopas man tuščioj galvoj... Galopas, ei, galop, ką ten risčia! Galopu aš galop tai ten, tai čia, Šmaikščiu galop jį viens, šmaikščiu jį du, Ir aš jau galopuoju ru du du, Ei, galopuoju, čia galop tai bent! Galopas – čia tau ne nuo arklio vemt!

PROFESORIUS. Malonėkite,Šliaukt!Šliaukt! kunigaikšti, Malonėkite, kunigaikštiene, Malonėkite, ponai, Grafas Uknolijus, Mano bičiulis ir bendras, šliaukt, šliaukt, šliaukt!

VLADISLOVAS. Nelįsk, bate!

MOTINA. Šiais metais garbanėlės truputį krenta ant kak tos, su nėriniais virš ausies. Matei, Tinka?

TĖVAS. Eime, motin, eime, nes dar pavėluosime... Tėvai išeina. Albertinka su rankdarbiu sėdasi ant suolo.

ALBERTINKA. Musės, O, musė. Jadzė. Medis. Karšta. Karš ta. ( Žiovauja .)

VLADISLOVAS. O kad jis teismo baustas. Dėl tikrumo.

krūmo ant pavadėlio atsiveda vagišių. ) Kodėl tu jį su pa vadžiu?

Vargonų akordas. Iš bažnyčios išeina Albertinka su tėvais.

MOTINA. Kunigo klebono pamokslas, ak, koks pamokslas kunigo klebono, tai bent pamokslas, tai pamokslas... ( Albertinkai ) Nesikūprink!

MOTINA ( Albertinkai ). Ko tu taip kojom makaluoji, ko taip makaluoji... Tinka! Dievo bausmė! Žmonės žiūri!

TĖVAS. Saulė taigi ten, nors ir lietaus neee...

TĖVAS. Su fraku! Matyt, tiesiai nuo lošimo stalo, turbūt ne į bažnyčią, chi chi!

MOTINA. Šarmas? Šarmas? Šarmukas? Šarmelis? Pažvelk, Tinka, ne, ne, nežiūrėk, tau jis nerūpi, žiūrėk tiesiai prieš save, Dievo bausmė!

VLADISLOVAS. Jau, jau tuojau! Aha, eina! ( Su Vagišiumi sle piasi už krūmo. )

ŠARMAS ( tarsi susigėdęs ). Žinai, Vladislovai, tu tuhi suphasti, turi suvokti, nesmehk manęs, žinoma, būčiau linkęs nesiimti tokios afehos, bet nematau, išties ne matau kito būdo, juk žinai, Vladislovai, kaip galėčiau aš, asmuo su tokiomis maniehomis, iš aukštuomenės, tokios išvaizdos, kaip galėčiau paphasčiausiai užkal binti kokią nohs ožkelę ant suolo phie bažnyčios... Jei

TĖVAS. Kad mane kur! Tai Šarmas!

Šarmas su skrybėle galantiškai praeina priešais ją. Albertinka žiūri, vogčiom nusižiovauja. Šarmas grįžta, praeina. Albertinka žiūri. Šarmas vėl praeina. Albertinka žiūri. Šarmas praeina dar kartą. Albertinka žiūri.

VLADISLOVAS. Jau, tuojau pat, maloningasis pone...

TĖVAS. Ei, motin, pažvelk! Ar matai tą ten?..

ALBERTINKA. Ojej!.. Ko čia jis?.. Miegas lenkia... ( Užmie ga )

Šarmas duoda ženklą Vladislovui, kuris su Vagišiumi išeina iš

ALBERTINKA. Turiu palaukti Jadzės. MOTINA. Dievo bausmė. Tik nepavėluok pietų. Ir nesi žvalgyk, kur nereikia. Pasitaisyk plaukus palei ausį. Kur tavo rankdarbis? Išsiimk rankdarbį, nesižvalgyk...

TEATRAS

ŠARMAS. Na, gehai. Ah įkalei jam į galvą, ką tuhi dahyti? Pakahtosiu dah kahtą. Ji, kaip paphastai, atsisės ant to suolo laukti dhaugės. Davus ženklą, tas vagišius phieis jai iš nugahos ih čiupt... ką nohs pavogs, hankinę ah nosinę... Tada aš pagausiu nusikaltėlį ir phisistatysiu jai... na, na, aiškus dalykas, žinoma, tokioje situacijoje aš ne tik tuhiu teisę, aš tiesiog phivalau phisistatyti... O paskui pakviesiu ją vakahienės, ir tada žiūhėsim, cha cha cha, ką pasakys Fihuletas! Nupihksiu jai movą.

MOTINA. Su fraku?

TĖVAS. Lietaus nebus, bet ir saulė tarsi kažkaip ne itin ten...

Muzikos barai / 160

tai būtų une cocotte ahba comtesse , ahba duchesse , ahba iš baleto, ahba ištekėjusi motehis, ahba aktohė, tada kitas dalykas. Bet juk ne tokią ožką! Ant suolo! Phie bažnyčios! Nė neįsivaizduoju, kaip galėčiau nusilenk ti jai peh dešimties žingsnių atstumą! Ce n´est pas mon genhe , suphanti, Vladislovai? O toks vagišius ih valkata gali, jam tas pat, jis gali ne tik phieiti nebūdamas phi statytas, bet ih ištiesti hanką į jos piniginę ah ką nohs iš gahdehobo! Phašom! O aš negaliu! Jis gali. Iš tikhųjų, kažkaip keistai suhėdyta gamtoje: aš negaliu, jis gali. Tai suphanti, Vladislovai, kai jis padahys phadžią, aš tuhėsiu phetekstą užmegzti pažintį. O paskui nupihk siu jai movą ir vėhinį. Suphanti, Vladislovai?

MOTINA. Tu ką, Tinka? Pasilieki?

ALBERTINKA. O! ŠARMAS. Jeigu jau sėdime čia pavėsyje ant suolo, nema tau kitos išeities, kaip tik pakviesti jus „Pas Maksimą“. Jeigu dah pakenčiu motehis, tai tik phikimštas – phi kimštas geho maisto gehame hestohane. Motehis su gehu bhoileriu viduje vis dėlto skanesnė nei ta pati motehis, užpildyta, tahkim, paphastomis bulvėmis ar ghikių koše. Kviečiu jus „Pas Maksimą“. Tahkime: aus thės, įdahytos langustais, sthučio kiaušiniai à la cocotte, fleush de saumon, mayonnaise , sthazdai...

ŠARMAS. Betgi ne! Ne nuhenginėti! Aphenginėti! Mova iš kuhmių uodegyčių pas Vohtą!

ŠARMAS. Gal vis dėlto galėčiau pasiūlyti jums kažką pa našaus į lengvą flihtą à la papillon ? Tiesą sakant, les fem mes tai kaip sauce Belmontó ! Vehčiau nepiktnaudžiauti. Sunkiai vihškinamos. Vladislovai, kiek mano sąraše?

ŠARMAS. Niekše!

ALBERTINKA. Ooo! ŠARMAS. Abschmak !

VLADISLOVAS. Jūsų sąraše 257, barono Firuleto – 256. ŠARMAS. Būtent. Hėmuo. Nuobodybė.

ALBERTINKA. O!

Vagišius jai nuo kaklo nusega medalioną ir nubėga pas Šar mą, kuris jį pargriauna. Perkūnas. Audra, bet viskas tuojau pat baigiasi.

ALBERTINKA. Prašom!.. Jūs toks malonus! Kas gi čia? Aš miegojau? Kažką sapnavau... tarytum ranka... ( Susidro vėjusi ) Oo... Toks sapnas. Ranka tarytum kažkaip taip... ( Vogčiomis žvilgteli į Šarmą, įtariai, paliečia iškirptę . )

ALBERTINKA. Ką? Karšta. Musės. Užsnūdau ir susapna vau tokį sapną... Ranka. ( Įtariai žvilgteli į Šarmą ) Bet ko ponas grafas čia sėdi, kas ponui grafui iš to, kodėl po nas grafas šalia tokios kaip aš?

ŠARMAS . Ko jis taip ilgai!

ALBERTINKA. Ojei!

ALBERTINKA. Vagišius?

Muzikos

ŠARMAS. Kojinės iš Pahyžiaus miglos!

ALBERTINKA. O! ŠARMAS. Pehsisotinimas. Pehsivalgymas. Statistika ir mighena. Didžiųjų skaičių dėsnis.

ALBERTINKA ( per miegus ). Ooo...

ŠARMAS ( sutrikęs ). Tai tasai vagišius...

ŠARMAS ( dainuoja ir šoka ). Nes aš esu Šahmas! Mano visos damos! Esu pašėlęs Šahmas, Lepahdas Šahmas. O, siuvėjos, neghės ir ghafienės, Miesčionės ir kunigaikštienės! Ak, aš šahmingas, Ak, žavingas, Tie ūsiukai, ta liemenė, Tas monoklis ir lazdelė! Juk aš esu Šahmas, Mano visos damos!

ŠARMAS ( prieidamas prie Albertinkos su medalionu, kurį atėmė iš Vagišiaus ). Atleiskite, panele, kad dhįstu jus užkalbin ti, nohs nesu jums phistatytas, bet štai tasai vagišius, pasinaudojęs jūsų nekaltu snauduliu, išdhįso pavogti štai šį medalioną. Laikiau savo paheiga tučtuojau imtis veiksmų. Bet phisiminiau, kad kalbu su jumis nephisi statęs. Ghafas Himalajus.

už krūmo. Dar vienas Šarmo ženklas. Vladislovas paleidžia Vagi šių nuo pavadžio, ir tasai, po kelių piruetų laisvėje, prisėlina prie Albertinkos ir gana ilgai ją čiupčioja.

VLADISLOVAS. Begėdi, begėdi!

ALBERTINKA ( dainuoja ir šoka ). O aš tai Albertinka, Kuri visiems patinka! Tai mano rankytė, Tai mano kojytė, Tai ausytė ir dantukai, Tai nosytė mano, o ne tavo! Ir lūpytės mano, o ne tavo! Ak, tas mano sapnas, Ak, tie kerintys sapnai... Ak, dantukai mano, Liežuvis ir lūpytės mano, Ak, ausytės mano, ak, ne, ne tavo, Ak, kojytės mano, akytės mano, Ne, ne, ne tavo, ir ak, ak, mano dekoltė, O ne, ne tavo, rankutės mano, O tu, mano sapne, mano sapne... Ak, tie kerintys sapnai!..

ŠARMAS. Ak, kehintis mano sapne! Jau tuhėjau gahbės

ŠARMAS. Tai jūs nieko nežinote?

ALBERTINKA. O!

barai / 161

ALBERTINKA. O! ŠARMAS. Vladislovai, piliulę! Bet, tuhėkime vilties, po phitemdytu khuvinu abažūhu, skambant svaigiems čigonų kapelos gahsams, ok, ok, hohs-d´oeuvhy ir bak chantės, khaujas putoja kaip šampanas, čigonų thelės, tavo kvapas sužadina jausmus, aš phisislenku, tu thau kiesi, aš phisislenku, evoe , evoe , tu thaukiesi, aš phisi slenku, evoe, evoe , tu thaukiesi, cha, čigonai, austhės, aš phadedu tave...

būti jums phistatytas, tad ah galėčiau dabah valandė lę pailsėti ant to suolo šalia jūsų peh kuo padohiausią atstumą?..

ALBERTINKA. Oi! Nurenginėti?

Cha cha cha cha – cha cha cha cha!

Cha cha cha cha cha cha cha cha!

ŠARMAS ( pats sau, priblokštas ). Peh miegus ji pajuto hanką savo iškihptėje... bet pagalvojo, jog tai mano hanka... Kad tai aš!

PONŲ GRUPĖ ( nubudusi, piano, crescendo, dramatiškai ). Lor do Blotono kėdutės, lordo Blotono kėdutės, lordo Blo tono kėdutės... ( Sustingsta )

FIRULETAS. Atsiprašau?! Kad jūs, grafe, pats įkišote jai ranką į iškirptę, ant suolo, po medžiu, prie bažnyčios –ir dar nebūdamas jai pristatytas?! Kokia pasibaisėtina mintis!

ŠARMAS ( sutrikęs ). Peniuahas su nėhiniais, apsiūtas anks tyvo hudens lapės kailiuku, sidabhiniu, ahba šilkinis naktisiaustis su škotiškomis klostelėmis...

Įeina Firuletas su Šauliu.

FIRULETAS. Nuogybės? ŠARMAS. Nuogybės. Tout couht . FIRULETAS. Atsiprašau, grafe, ar norite pasakyti, kad vie toj peniuaro, marškinių, naktisiausčio, dessous ... kaž kokios strėnos, šlaunys, čiurnikauliai, raktikauliai?.. Nieko daugiau?

TEATRAS

ŠARMAS. Pahdon? Pahdon? Pahdon?

VLADISLOVAS. O ką daryti su begėdžiu? Paleisti, atiduoti policijai ar kaip?

FIRULETAS. Atsiprašau, atsiprašau, nuogybės, nuogybės su jumis, grafe? Tai kaip čia – jūs be lazdelės, be mono klio, be skrybėlės, be kelnių ir be apatinių?

ŠARMAS ( ginasi ).

FIRULETAS. Pabėgo! Ką? Sveikinu! Nieko sau pralaimėji mas, cha cha! Trys be tūzo!

ŠARMAS. Skhybėlaitė su panaché de légumes ! ( Sutemsta, vė jas, audra, griaustinis )

ALBERTINKA. Argi nematai? Aš po suknele Esu nuoga! Griaustinis .

ŠARMAS. Jupe bombée, chème abhicot ! ALBERTINKA. O!

PONŲ GRUPĖ ( sielvartingas piano ). Lordo Blotono kėdutės, lordo Blotono kėdutės, lordo Blotono kėdutės... ( Su stingsta )

FIRULETAS. Tai ko čia, grafe, nesuprasti? ( prieš Šarmą .) Cha cha cha!

PONŲ GRUPĖ ( fortissimo, padūkusiai ). Lordo Blotono kėdu tės, lordo Blotono kėdutės!

ŠARMAS ( labai sutrikęs ). Pihmą kahtą matau, kad motehis labiau nohi būti nuhengta nei aphengta...

ŠARMAS. Hožiniai apatiniai su nėhiniais! ALBERTINKA. O!

VLADISLOVAS. Cho cho cho! Cho cho cho!

ŠARMAS. Palaidinukė su ghybukais phovençale padaže... ALBERTYNKA. O!

LIOKAJAI ( padūkusiai ). Uuuuuuuu! ( Vėjas, Albertinka pabė ga )

Iš už kėdės išeina Vladislovas su Vagišiumi ant pavadžio. VLADISLOVAS. Maloningasis pone... ŠARMAS. Ką?

Vėjas, bet nesmarkus, suglebęs.

Muzikos barai / 162

ŠARMAS ( prieš Firuletą ). Cha cha cha!.. Nesuphantu, ma tote, bahone, keistas dalykas, aš flihtavau ih leidau suphasti, kad pahūpinsiu jai tą ir aną gahdehobo dalį. O ji – kad nohi nuogybės!

ALBERTINKA. Grafe! Tu mane aprengi Užuot nurengęs?

ŠARMAS. Nieko. Kūnas. Kūnas ih nieko daugiau... ( Vėjas . ) FIRULETAS. O, kokia sumaištis gamtoje! ŠARMAS. O, kokia sumaištis gamtoje! ABU. O, sumaištis, o, sumaištis, o sumaištis! ŠARMAS ( susimąstęs ). Kūnas. FIRULETAS ( susimąstęs ). Kūnas. ŠARMAS. Nuogas. FIRULETAS. Nuogas. ŠARMAS. Ih nieko daugiau. FIRULETAS. Ir nieko daugiau. ABU . Ir sumaištis, sumaištis, sumaištis!

FIRULETAS ( griebiasi už pilvo ).

PONŲ GRUPĖ ( dramatiškai ) . Lordo Blotono kėdutės! ŠARMAS. Ji pagalvojo, kad tai aš! Kad tai aš jai ghaibau! Todėl ji užsimanė nuogybės. Nuogybės su manimi! Di dis Dieve!

Cha cha cha cha – cha cha cha! Cha cha cha cha – cha cha cha!

FIRULETAS. Ką supratote? Sakykite gi!

ŠARMAS ( sutrikęs ). Nesuphantu... Nesuphantu... Ne suphantu... ( Mašinaliai, prieš Firuletą ) Cha cha cha!

Cha cha cha cha – cha cha cha cha! Cha cha cha cha cha cha cha cha!

FIRULETAS ( juoku užpuldamas Šarmą ).

FIRULETAS. Šuo ar išdykėlis? Iš kur jį ištraukėte? ŠARMAS. Stok, bahone! Palaukš, bahone! Hegis, supra tau... aaa... aaa... aaa... Juk ji ant suolo užsnūdo. Aš pa leidau tą vagišių, kad tasai jai ką nohs pavogtų, tada aš jį sugausiu ir jai phisistatysiu... Tokia inthiga! Bet... Cha! Suphatau!

ALBERTINKA. Nuogybė... Nuogybės noriu! ( Griaustinis )

ŠARMAS. Nuogybės nohi su manim.

FIRULETAS. Pas! Mielas grafe Šarmai, kai išsirengsite nuo gai, nepamirškite pakviesti manęs, kad galėčiau pasi gėrėti, cha cha cha cha cha cha! ( Išeina su Šauliu ) ŠARMAS ( palūžęs ). Įžūlėlis. Ahogantas! ( sėdasi ant kėdėsskėčio ) Phalošiau...

PONŲ GRUPĖ. Istorija neturi veido!

FIRULETAS. Dublio dublis! ŠARMAS. Thys be tūzo!

suolas. Tarsi stovi nejudėdamas, o kaip lekia! Lekia ir lekia... tačiau kur lekia?.. Ką? Kur? Kokia kryptimi, ko link? Viskas lekia ir lekia, didis Dieve!

PROFESORIUS. Šliaukt...

O tai galopas, tai galop! Šmaikščiu jį viens, šmaikščiu jį du! Ir tik galopas ru du du... Galopas, ką jau ten risčia! Galopu aš tai ten, tai čia, Ir jau galopu viens du trys, Galopu – nieks nepasivys! Ei, ei, tai mano judesys!

PONŲ GRUPĖ. Cha cha cha cha cha cha! LIOKAJŲ GRUPĖ. Cha cha cha cha cha cha! ŠARMAS ( dainuoj a ). Ką, bahone, ką bahonas vėl? Malonėkit, kas čia ir kodėl? Ko jūs nohit? Koks čia juokas? Įžūlumas! Aš ne nuogas! FIRULETAS ( dainuoja ). Nuogas Šarmas, nuogas Šarmas! Cha cha cha cha, tai bent juokas! Cha cha cha cha, visai nuogas! Šarmas nuogas, nuogas Šarmas! Arogantiškai vaikštinėja vienas priešais kitą. ŠARMAS. Nėhiniai į vynus!

FIORAS. Ateitis, slypinti mano dabartyje... Neatspėjamas pavidale! Rusija... Anglija.... Jūrinė politika... Delcassé Balkanai... socializmas... Kronprincas... Kur? Kaip? Ko kia kryptimi? Ko link? Kokią kelnių kišką turiu pasiū lyti, jei nežinau, ar po dešimties metų kelnių kiškos dar bus dėvimos? O gal ateities apdarai bus iš plunksnų ar metalinų žiedelių? Ateitis... Ateitis – tai juoda skylė, laikas – nežinomas. Istorija neturi veido!

FIRULETAS. Kirtis į būgnus! ŠARMAS. Dublis į spalvą!

FIRULETAS. Didysis kirtis į vynus! ŠARMAS. Pas!

FIORAS. Kaip tas laikas lekia! Prašom, pavyzdžiui, šitas

KUNIGAIKŠTIENĖ. Ponios ih ponai, pagehbkime aukštu moje mūsų gilaus kūhėjo kūhybinę kančią...

PIRMININKAS. Rėmuo. Padidėjęs rūgštingumas. Persival gymas...

PONŲ GRUPĖ ( pianissimo, crescendo ). Lordo Blotono kėdu tės, lordo Blotono kėdutės, lordo Blotono kėdutės...

UKNOLIJUS ( dainuoja ).

Aš Fioras! Aš maestro! Aš Fioras! Žmonėms suteikti naują išvaizdą! Tik kokią? O, meistrams seniesiems buvo lengva kurti! O šiandien man sunku... Kas bus po penkerių, dešimties, penkiolikos metų? Ką atneš laikas? Kaip laikas lekia... O, kaip mane kamuoja laikas, kurio nežinau! FIORAS ( s au ).

Lai madų reviu, tas balius Tampa kaukių balium! Užmaskuotas lai bus balius –Kaip laikai tie mūsų! Varom! PONŲ GRUPĖ . Ir ką? Ir ką? Ir ką? UKNOLIJUS.

Sukurkit modelius naujus! Naujus? Tačiau kokius? Mada... Mada negali eit prieš laiką, Mada pati – tai laikas. Mada – istorija!

KUNIGAIKŠTIS ( truputį nustebęs ). Na matai! Galopas? Bū tent! Thinktelėk peh stalą, kaip sakoma, žihklės ir at sišauks!

PROFESORIUS. Šliaukt...

IrMoteriškąAtšviežintisiluetąvyrišką?..

Lengva pasakyti!

Maskuotės balius, paslaptingas balius Toj anfiladoj prašmatniausių salių Ir pilnas apdarų keistų Visų epochų ir visų laikų! PONŲ GRUPĖ. Ir ką? Ir ką? Ir ką? UKNOLIJUS.

KUNIGAIKŠTIENĖ ( profesoriui ). Phašom nethugdyti!

Lengva pasakyt: įveskit naują madą!

KUNIGAIKŠTIENĖ. Mūsų bhangus ghafas į mūsų pesi mistinį pokalbį įliejo išties spohtinio optimizmo natą! Mehci ! Mehci !

UKNOLIJUS. Kai kumelė pernelyg įsišuoliuoja, geriausia nekreipti dėmesio, tegu lekia, kur nori, kad tik nenu kristum... Štai ką aš pasiūlyčiau.

Bet apdarų tų vandenuos Vien tik maišai matysis –Visi bus apsigaubę jais! Tuose maišuos skylė bus galvai, Toji kyšos, bet užmaskuota, Ir nežinia, kas slypi ten!

KUNIGAIKŠTIS. Ak, jeigu jums kilo nohs viena mintis, tai phašom, nes mums jau seniai jokios minties... ką aš čia?.. Taip, taip, ponai, šventi žodžiai, aš pats jau čiu aukštybėse, mano žmona ihgi, kažką tokio kaip pehsisotinimas, pehsipildymas, pehsivalgymas, kad šito, kaip čia pasakius, peh daug, peh daug saldainiu kų, khemų, kailinukų, pyhagaičių, modisčių, kompo tų, apykaklių, desehtų, ghietinėlės. Que sais-je , liokajų, sagų, kahietų...

Tamsa,KokiaMintis.mintis?naktis.

PONŲ GRUPĖ. Ir ką? Ir ką? Ir ką?

PONŲ GRUPĖ ( nustebusi ). Lordo Blotono kėdutės...

UKNOLIJUS. Paskui maestro Fioras duos ženklą, visi nusi mes maišus. Ir pasirodys ateities mada... Ar aišku? Ko dėl maestro turi pats vienas išgalvoti naują madą? Ar ne geriau, kaip čia pasakius, pirmiau išzonduoti opini ją? Sužinoti kitų nuomonę? Koks naujas skonis, nauji pomėgiai, naujas požiūris? Kviečiame dalyvauti nau

PONŲ GRUPĖ. O, taip, o, taip, o, taip! FIORAS.

PROFESORIUS. Šliaukt....

Gal aš klystu sakydamas, Kad bet kokia mada – istorija? KUNIGAIKŠTIS. Mada istohija! PIRMININKAS. Istorija mada kad! GENEROLAS. Taip, istorija! UKNOLIJUS. Istorija! KUNIGAIKŠTIENĖ ( kunigaikščiui ). Ahgi mada – tai istohija? KUNIGAIKŠTIS. Taip, mada – tai istohija!

UKNOLIJUS. Nesu pratęs kristi iš balno. Ne, tikrai nesu pratęs kristi iš balno. Galopas – tai mano specializaci ja! Malonėkite, maestro, bet nejaučiu tokio nerimo kaip jūs. Tas suolas? Lekia? Galopuoja? Nežinia kur? Na ir kas? Sėdu į balną, lekiu, galopuoju! Istorija? Lekia? Galopuoja? Na ir kas? Sėdu į balną, lekiu, galopuoju! Nesu pratęs kristi iš balno!

UKNOLIJUS. Reikalas tas, kad reikia stipriai suspausti ke liais ir šlaunimis, pavadžius truputį atleisti ir šmaikš čiu! Man netgi kilo viena mintis dėl to madų reviu...

KUNIGAIKŠTIS. Būtent! Tiesiog iš buhnos man išthaukėte, phofesohiau!

PONŲ GRUPĖ ( iškeldami rankas aukštyn ). Istorija... mada... kad! ( Tyla ) FIORAS. Istorija...

TEATRAS

KUNIGAIKŠTIENĖ. Ohe tvyho kažkoks nevihškinimas. GENEROLAS. Persipildymas. PIRMININKAS. Persivalgymas. MARKIZĖ. Piti, piti. KLEBONAS. Oi, tai laikai dabar! Tik Viešpačiui paaukoti! KUNIGAIKŠTIENĖ. Visas viltis dedame į maestho! Maes tho, phašom atšviežinti mūsų madą! Atšviežinti vyhiš ką ir motehišką siluetą! FIORAS ( susimąstęs ).

Muzikos barai / 164

Muzikos

PROFESORIUS ( į šoną ). Šliaukt, šliaukt, šliaukt!

Kas tai per šuoliai, kur nejuda, bet neša? O suole, kur leki tarsi patrakęs? ( paliečia suolą )

Va medžiai, akmenys – pirmyn tik lekia!

barai / 165

Bet aš nelėksiu, ne! Stovėsiu vietoj! ( stovi nejudėdamas ) Galbūt lėkimą šitai sustabdys? Na štai – aš nejudanti statula... ( patetiškai, iškėlęs rankas į viršų )

Tegu lekia, tegu neša, lai akyse mirga! Kad tik nenukristų nuo ristūno žirgo!

Bet viskas veltui! Koks gi aš kvailys! Juk aš taip pat lekiu, lekiu galopu! Tarsi galopu lekiantis arklys! Griaustinis. Fioras išeina. LIOKAJAI ( padūkusiai ).

KUNIGAIKŠTIS. Ei, ne taip smahkiai! Ne tokiais šuoliais... UKNOLIJUS.

IrPjauti!Smaugti!Žudyti!Išmušti!Išpjauti!Papjauti!galopgalopas, hopsasa! Ir galop galopas, hopsasa!

KUNIGAIKŠTIS. Galopas! KUNIGAIKŠTIENĖ. Šuoliais!

KUNIGAIKŠTIENĖ. Ką sakėte, nenugihdau? PROFESORIUS. Šliaukt!

jos mados konkurse. Tegu kiekvienas apgalvoja savo kostiumą, o ant jo užsimeta maišą. Kai maišai nukris ir pasirodys apdarai, maestro apdovanos geriausius ir, pasisėmęs įkvėpimo, suimprovizuos galutinį vyriškos ir moteriškos mados siluetą ateinantiems metams. O ką? Pirmyn! Ir tik galopu! Ei, galop galopas! Lekiu ir ViensŠmaikščiugalopuoju,mojuoju!irdu,rududu!

FIORAS ( susimąstęs ). Maišai... Tas sumanymas gal ir ne pernelyg... bet neblogas... Taip... taip... UKNOLIJUS. Tad galopuojam!

Kur tau skubėti? Kam, kodėl, dėl ko? Pas ką?

Ir viskas, viskas, netgi žemė ir dangus Tarsi galopu lekiantis nartus arklys.

Tegu lekia, tegu neša, lai akyse mirga! Kad tik nenukrisčiau nuo ristūno žirgo!

Ponai išeina, palikę klūpančius liokajus. Fioras delsia, neišei na drauge su jais, žiūrinėja suolą. FIORAS. Galopas... taip, taip... galopas...

Kaip lengva šokt ar arklio, lėkt su vėju... Bet už jojimą daug blogesnis toks lėkimas. Ar lėkė kas, ar vietoj tik stovėjo?

Iš lenkų kalbos vertė Irena ALEKSAITĖ

PIRMININKAS. Tad pirmyn, lekiame! GENEROLAS. Šmaikščiu jį, viens!

PONŲ GRUPĖ ( šaukia ). Lordo Blotono kėdutės! KUNIGAIKŠTIENĖ. Phašom į hūmus!

KUNIGAIKŠTIS. Ih kaip?

UKNOLIJUS. Ir galop galopas! KLEBONAS. Lekiame šuoliais!

PONŲ GRUPĖ.

Witoldas ir Rita Gombrowicziai Vence, 1967 m.

PROFESORIUS. Šliaukt! PIRMININKAS. Ir ką? PROFESORIUS. Šliaukt!

PROFESORIUS ( netikėtai ). Šliaukt!

ŽILVINASBALETOSULAUKĘSAŠTUONIASDEŠIMTMEČIOŽINOMASLIETUVOSISTORIKASIRKRITIKASDAUTARTAS.JĮKALBI

– Net nežinau. Gal tai, kad po Stalino mirties tėvui atsirado gali mybė grįžti į Operos ir baleto teatrą, persikėlusį į Vilnių. Mano pažintį su Lietuvos baletu sunku įsivaizduoti kaip šuolį – veikiau tai buvo klipatos mindžikavimas. Ar galėjo „šuoliuoti“ pokario vaikis, vos ne chroniškai ser gantis plaučių uždegimu ir „apdova notas“ įvairiais kitais negalavimais, nuolat siurbčiojantis žuvų taukus ir kramsnojantis hematogeną? Bet Salo mėjos Nėries mokyklą iškeitus į cho reografijos skyrių prie Dešimtmetės muzikos mokyklos (dabar – Naciona linė Mikalojaus Konstantino Čiurlio nio menų mokykla) po truputį dingo visi negalavimai.

– Kokius prisiminimus išsaugojote apie M. K. Č iurlionio menų mokyklą, jos pedagogus?

– Kiek metų šokote Lietuvos operos ir baleto teatre?

Žilvinas Dautartas. pamąstymaipakeleiviobaletoLietuvos

Gyvenime sovietinis, filme – vermachto karei vis

Žilvinas Dautartas

– Nors mano choreografinis tobu lėjimas buvo ganėtinai trumpas, vis

NA JŪRATĖ TERLECKAITĖ.

dėlto prisiminimai apie mokyklą ir šiandien kirbina širdį. Ir sąžinę. Jei būtų įmanoma, atsiprašyčiau auklė tojos ir mokytojos Galinienės, jai nuo širdžiai padėkočiau, kaip ir fortepi jono mokytojai Lidijai Dorfman, visų prasižengėlių siaubui istorijos moky tojui Budėnui, ir, žinoma, specialybės mokytojai Jadvygai Jovaišaitei-Ole kienei bei duetinio ir charakterinio šokio dėstytojui Vytautui Grivickui. Jų dėka, nors ir nebuvau geriausias mokinys – netgi atvirkščiai, išliko ry šys ir su mokykla, ir su jos choreogra fijosŽmonėsskyriumi.sako, kad nėra nieko agre syvesnio už ekskunigą, eksrūkalių ir eksgirtuoklį. Aš ir dabar save laikau eksčiurlioniuku, gal todėl visą laiką priekabiai žiūriu į nepagrįstai neigia mus atsiliepimus apie Baleto skyriaus veiklą ir jo poveikį Lietuvos baletui.

Muzikos barai / 166

– Kokie buvo Jūsų vaidmenys?

– Į Operos ir baleto teatro baleto

trupę buvau priimtas stažuotoju už 250 rublių atlyginimą. Tikrai ne dėl gabumų. Pagrindinė priežastis, ko dėl Fortūna atsisuko į mane, – tru pėje tragiškai trūko vyrų, todėl tikau paskutinei kordebaleto eilei. Tad ne nuostabu, kad mūsų kordebaletas labiau buvo panašus į folksšturmo bū relį, pasiklydusį tarp apkasų, negu į klasikinio baleto spektaklių masinių scenų dalyvius.

BALETAS

– Kas lėmė, kad „įšuoliavote“ į bale tą?

„ESU LIETUVOS BALETO PAKE LEIVIS. KARTAIS NUTOLSTU NUO JO ILGESNIAM AR TRUMPESNIAM LAIKOTARPIUI, TAČIAU NIEKA DA JO NEIŠSIŽADU, – SAKO NESE NIAI

tuvę plauti indų arba, jei pasisekda vo, skusti bulvių. Būčiau iškentęs dar tris savaites, bet vieną rytą, einant į tą lažą, per garnizono garsiakalbius nuskambėjo... Rožių valsas iš Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“. Ir to užteko. Pasakiau sau: „Žilvinai, išmokai daug ko, ne tik indus plauti. To pakaks!“ Net su kaupu. Kadangi tapau drausmingas, įsisavinau tarny bos reikalavimus, neblogai perkan dau karybos mokslus, susilaukiau pulko politruko Sokolovo primygti nio pasiūlymo: „Tu gerai lakstai su slidėmis ir šaudai, todėl turi būti ko munistas!“ Karinės drausmės pamo kas jau buvau išmokęs, tad netrukus buvauArmijoje„įšventintas“.atpylęs trejus metus ir tris mėnesius, vėl pravėriau teatro tarnybinio įėjimo duris. Deja, trys me tai tarnybos, kai apie šokėjo formos palaikymą negalima buvo net pasva joti, nepraėjo be pėdsakų. Supratau, kad vėl reikia atsisveikinti su teatro scena. Skaudus atsisveikinimas, bet vis ne toks, koks būtų buvęs išdirbus dešimtmečius.

Po tokio pasiūlymo tris savaites kas antrą dieną kulniuodavau į pulko vir

– Ką Jums davė baletas per tuos kele rius metus su pertraukomis?

A. Adamo „Žizel“. Žizel – Gražina Sakalauskai tė, Albertas – V. Sasnauskas, 1972 m. nuotr.KERNAGIOJono

Masinių šokių personažas gladiatorius „Spartake“

– Masinių šokių personažas gla diatorius „Spartake“, valkata „Pary žiaus katedroje“, čiabuvis „Rigondo je“, žodžiu, žmonės iš gatvės ir pan. Mano ambicijos buvo atvirkščiai pro porcingos kūrybiniam potencialui, tad nieko nuostabaus, kad ambicijų raiškos įrankis liežuvis tapo mano priešu. Pasiuntęs vieną iš teatro vado vų eiti..., pats trejiems metams išėjau į sovietinę armiją atlikti „garbingos pareigos“.Atlikinėdamas tą pareigą gavau gerą pamoką – niekada savo vadui nesakyk, ką apie jį galvoji. Kartą, kai nesugebėjau ant skersinio atlikti vieno privalomo pratimo (per mė nesį buvau priaugęs 8 kilogramus), kuopos vado buvau išvadintas „Tože mnie – balerun!“ (Irgi mat – balerū nas!). Kadangi su tokia panieka buvo atsiliepta apie mano buvusią profesi ją, pasiūliau kapitonui praplėsti savo akiratį, kad atskirtų cirką nuo baleto.

– Jam esu dėkingas už galimybę iš arčiau pažinti šios unikalios profesi jos subtilybes, spektakliuose šokti su meistrais ir eiliniais šokėjais. Dar kar

tą grižus į teatrą tuometė baleto meno vadovė Genovaitė Sabaliauskaitė sua bejojo mano gebėjimais po trejų metų pertraukos tapti tikrai profesionaliu baleto artistu. Esu jai dėkingas, kad paklausė: „Kodėl grįžtat? Juk vis vien stosite į kokią aukštąją.“

– O sukurti ne mūsų teatre?

– Kuriuos spektaklius įrašytumėte į

– Manau, kad visos mūsų baleto kartos turėjo savo aukso amžių. Tie siog vieni turėjo geresnes sąlygas, kiti prastesnes, treti išvis jų neturė jo, tačiau mūsų baletas buvo, kovojo, kartais iš paskutiniųjų, ir tų praėju sių arba praeinančių kartų pastango mis mes šiandien turime tokį baletą, kuriuo teisėtai galime didžiuotis ir didžiuojamės. Tuos kūrybinius pro cesus, kurie šiandien vyksta LNOBT, trupės formavimo politiką objekty viau galėsime įvertinti tik tada, kai įveiksime visas negandas ir sugebė sime kompensuoti tuos praradimus, kuriuos patyrėme.

nors vąbėjusiamventąGITIS´opriimtisutikusiamChadzevičiui,riuisiajamtiesos“„Komjaunimotipuoliauužtas.būsiuLietuvoje,įstaigoskadįdarbinPadėkojęsinformacijąieškoišeities.AčiūvyriauredaktoVilhelmuiįdarbąabsolirišgelLietunuogalimai

Ar ne per daug užsieniečių? O kada jų buvo mažai? Jie tik vadinti kitaip – broliškų respublikų pasiunti niais, padedančiais mums įgyvendin ti iškeltus uždavinius.

– Kompozitoriaus Juozo Pakalnio ir baletmeisterio Broniaus Kelbausko „Sužadėtinė“ (dar teko laimė pama tyti), Piotro Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“ (Eldoro Renterio scenogra fija), Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ (Nikolajaus Bojarčikovo choreografija), Viačeslavo Ganelino „Baltaragio malūnas“, Léo Delibes´o „Kopelija“ (Eldoro Renterio scenogra fija, Vytauto Brazdylio choreografija), Piotro Čaikovskio „Frančeska Da Ri mini“ (Genovaitės Sabaliauskaitės choreografija), Marijos Paškevičiūtės „Dienos, minutės“ ir Mindaugo Ur baičio „Procesas“ (abiejų choreogra fas Martynas Rimeikis).

– Studijuodamas dirbau kiemsar giu priešais Valstybinę Lenino bi blioteką, buvau vienos Serpuchovo mokyklos šokių ratelio vadovu, per atostogas Lietuvoje dirbau statybose, Vilniaus plastmasių gamyklos ekstru zijos ceche operatoriumi (po kelių va landų instruktažo).

– Nemanau, kad nuėjęs į „Valstybės žinias“ dirbti vyriausiuoju redakto riumi išdaviau baletą. Juk žurnalisti nį darbą dirbau ne tik „Komjaunimo tiesoje“, bet ir „Kultūros baruose“, bendradarbiavau su LTR, kartu su ba letmeisteriais rašiau libretus arba jų naujas redakcijas (Benjamino Gorbuls kio „Mikės nuotykiams“, Juozo Gruo džio „Jūratei ir Kastyčiui“, Viačeslavo Ganelino „Baltaragio malūnui“), re cenzuodavau naujus pastatymus.

Žilvinas Dautartas kalbina Loretą Bartusevičiūtę

– Ką veikėte baigęs baleto artisto karjerą?

BALETAS

lietuviško Alksnio ar, geriausiu atve ju, Burbulio.

– Kurį Lietuvos baleto istorijos laiko tarpį būtų galima laikyti aukso amžiu mi?

– Kokie Jūsų mėgstamiausi pastaty mai per visą Lietuvos baleto gyvavimo laikotarpį?

– Ne, tikrai ne. Tam reikia kan trybės, o aš ja pasigirti negaliu. Jau stojant į institutą manęs klausė, ko dėl renkuosi teatrologiją, o ne ba letmeisterio ar pedagogo specialybes. Atsakiau: jei būsiu blogas pedagogas, kentės vaikai, jei blogas baletmeiste ris – kentės baleto artistai ir žiūrovai, jei blogas žurnalistas – tiesiog niekas nespausdins. Kol kas dar spausdina. Kartais.

1968 metų rugsėjį aš jau buvau Valstybinio teatro meno instituto (GI TIS) Maskvoje Teatrologijos fakulteto pirmo kurso studentas. Man pasise kė: iš 154 pretendentų patekti į de šimtuką – ne toks jau menkas laimėji mas. Manau, kad įtakos turėjo ne tiek mano išprusimas ar gerai pakabintas liežuvis, kiek tai, kad buvau atitarna vęs armijoje, turėjau darbo stažą tea tre ir, svarbiausia, buvau TSKP narys. Džiaugiuosi, kad kurso vadovas buvo vienas ryškiausių to meto Maskvos baleto kritikų Nikolajus Elijašas, kad rusų ir Vakarų teatro istorijas dėstė Maskvos akademinio ir teatrinio pa saulio elitas: Kagarlickis, Diušenas, Borisas Asejevas ir kiti šviesuliai.

– Pirmiausia tai būtų Igorio Stra vinskio ir Maurice´o Béjart´o „Šven tasis pavasaris“, Maurice´o Ravelio ir to paties Béjart´o „Bolero“, parodyti per trupės „XX amžiaus baletas“ gas troles Maskvoje ir Vilniuje, Aramo Chačaturiano „Spartakas“ Maskvos Didžiajame teatre (Jurijaus Grigo rovičiaus choreografija), Romualdo Grinblato „Rigonda“ (Helenos Tangi jevos-Birznieces choreografija) Rygos teatre.

Studijoms artėjant į pabaigą buvau iškviestas pas fakulteto dekanę Tatja ną Prozorovą. Kadangi visas fakulte tas žinojo, kad po studijų su džiaugs mu atsisveikinsiu su Maskva, ji tiesiai paklausė, ar aš susirasiu darbą Lietu voje. Jei ne, tai ji turi mane supažin dinti su Rusijos Federacijos kultūros ministerijos paraiška – Jakutijos au tonominei respublikai reikia kultūros ministro pavaduotojo, kuris turi būti ne rusas, partijos narys ir su darbo stažu. Tad jeigu tai manęs netenkina, turiu gauti garantinį raštą iš kokios

Muzikos barai / 168

– Ar nebuvo minčių pasukti pedago go keliu?

– Kokiomis aplinkybėmis išdavėte baletą – tapote „Valstybės žinių“ redak toriumi?

– Kokią įtaką Jums darė tėvai?

– Jų buvo du. Svarbiausia tai, kad gimiau tokioje šeimoje, kad turėjau tokius brolius ir seseris. Ir tai, kad prieš pusę amžiaus savo likimą (ir vargus) su manimi susiejo Gražina Sakalauskaitė, baleto solistė, nepa kartojama Žizel, Kastė, Kopelija, Kla ričė ir t. t. Ji tapo ne tik mano gyve nimo palydove, bet ir žaibolaidžiu, surinkdavusiu visas neigiamas iškro vas, kurias sukeldavo mano liežuvis ar plunksna. Kadangi turiu pakanka mai storą odą, mano oponentai visą ugnį nukreipdavo į mano silpniausią vietą – antrąją pusę. Bet ji atlaikė. Ir dabar dar laiko.

– Jeigu sakyčiau, kad milžinišką, vadinasi, nieko nepasakyčiau. Tėvas Stasys Dautartas – pirmasis mūsų Kopelijus, paskui operos solistas, re žisierius – išmokė ne tik mylėti, bet ir gerbti teatrą, sceną (artistams ji tas pat kas kunigams altorius). Jo credo buvo: „Kovok net netekęs vilties, iš tverk nesulaukęs sėkmės.“ Ir ištvėrė. Ištvėrė visas okupacijas, bastymąsi po bažnytkaimius, bet neprarado ti kėjimo Teatro menu, jo galia. Tą tikė jimą įskiepijo ir man – aš tikiu mūsų baleto ateitimi. Tikėjimas Teatru, no ras jam tarnauti padėjo Tėvui išlikti nepataisomu optimistu, „geriečiu“, padedančiu visiems, kas paprašo pagalbos (sugebėjo Čikagos lietuvių operai nusiųsti Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ partitūrą). Be abejo, jis juto didžiulį mūsų Mamos Kotry nos Dautartienės palaikymą. Ji buvo

– Ką Jums asmeniškai reiškia tautos laisvė?

– Aš laisvas tiek, kiek laisva tauta. Kaip gyvenu nepriklausomoje Lietu voje? Kiek investavau, tiek ir gaunu. Kartais pagalvoju, kad mes kaip maži vaikai, norintys kokio nors žaislo. Kol jo neturim, tol svajojam apie jį, o gavę greitai apsiprantame. Gauti norimą žaislą nepakanka, reikia bent jau ne mėtyti jo, kur pakliūva. Iškovoti lais vę maža, svarbu ją dar ir išsaugoti. Niekas kitas be mūsų to nepadarys.

Muzikos barai / 169

– Kovo 11-oji. Ar įsivaizduojame savo gyvenimą be šios datos? Gaila, kad tokio ryžto dalis mūsų neturėjo 1940 metų birželį.

Lietuvos baleto aukso fondą?

– Tragiškiausias įvykis mūsų valsty bės gyvenime?

– Su mūsų baleto aukso fondu kiek kebliau. Gal klystu, bet didesnę to fondo dalį sudaro baletai, statyti tais laikais, kai jų dar buvo tik vienas kitas. Tai Juozo Pakalnio „Sužadė tinė“, Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“ (baletmeisteris Vytautas Gri vickas), privertęs daugumą sovietinio baleto elito kitaip pažvelgti į augantį Lietuvos baletą, taip pat Vytauto Klo vos „Audronė“ (baletmeisteris V. Gri vickas), puikiai iliustruojantis tautos kovą su priešais, prisidengiančiais lo zungais apie meilę tikėjimui. Manau, kad vietos aukso fonde nusipelno ir Léo Delibes´o „Kopelijos“ 1983 metų pastatymas – puikus pavyzdys, įro dantis, kad galima naujai pažvelgti į klasikos paveldą, nežalojant jo pa grindinės minties.

G. Sakalauskaitė ir R. Minderis šoka „Romeo ir Džuljetą“ (koncertas televizijoje)

– Sveikinu Jus gražaus jubiliejaus proga ir dėkoju už pokalbį.

neoficiali šeimos galva, sugebėdavusi suvaldyti ne tik impulsyvų gyvenimo palydovą, bet ir būrį ne mažiau im pulsyvių neklaužadų.

– Koks svarbiausias Jūsų gyvenimo įvykis?

– Be abejo, 1940 metai, pirmoji okupacija, nors ir pridengta „minkš tąja galia“. Lietuva po paskutinio Vy riausybės posėdžio į ringą išmetė bal tą rankšluostį, net nebandydama bent simboliškai pasipriešinti. Nė vieno šūvio iš Lietuvos pusės! Gal dabar ir bepigu postringauti, tada visi stengė si išvengti galimų aukų. Šiandien ži nome, kiek tai kainavo ir tebekainuo ja Lietuvai.

– O šviesiausias įvykis?

n

iųmetis „Kaunas Jazz“ po ilgo laiko pakeitė savo pagrindinės scenos vietą, Vytauto Didžiojo universiteto salę „iškeisdamas“ į Nacionalinį Kau no dramos teatrą, kuris po ketverių metų statybos darbų dulkių vėl atsi vėrė lankytojams. Festivalio įkūrėjas, siela ir vadovas Jonas Jučas papasako jo, kad tokį pasirinkimą lėmė (nepai sant tam tikrų ekonominių nuostolių dėl mažesnio vietų salėje skaičiaus) ypatinga teatro aura. Be to, per džia zo koncerto pertrauką su bičiuliais kartais norisi ir vyno taurę išlenkti, o valdžios prohibicinės nuostatos, prispaudusios universitetą, su demo kratine džiazo kultūra ir laisve yra tiesiog nesuderinamos. Tiesa, atei tyje bilietai į džiazo koncertus teatre neišvengiamai brangs, nes „Kaunas Jazz“ siūlo ir daug nemokamų geros kokybės koncertų viešosiose miesto erdvėse.Festivalio logistika ir lokacijos –nemenkas iššūkis džiazo meloma nams: visko daug, visur gerai! Kaip suspėti?

APLINK DŽIAZĄ

Didysis festivalio savaitgalis ir šie met tradiciškai prasidėjo penktadie nį, balandžio 29-ąją, Kauno kariliono varpų skambesiu. Švelnus pavasario oras ir pagaliau sutvarkyta Vienybės aikštė traukė klausytojus pasiklausyti maestro Giedriaus Kuprevičiaus im provizacijų – šįkart operų temomis. Penktadienio vakaras džiazuojan

Jamison Ross

2022-ųjų „Kaunas Jazz“. Nuo „Dirty Loops“ iki Kurto sumuštiniųEllingo

Tomas BAKUČIONIS Š

Pirmasis pasirodė saksofonininko ir kompozitoriaus Kęstučio Vaiginio kvintetas – Kęstutis Vaiginis, Min daugas Stumbras (gitara), latvis Kas pars Kurdeko (būgnai), lenkų pianis tas Pawełas Tomaszewskis, ispanas kontrabosininkas Miquelis Alvare zas. Neseniai Birštono džiazo festiva lyje Vaiginis grojo su šiek tiek kitos sudėties kvartetu (suomiais pianistu Joonu Haavisto ir kontrabosininku Juuso Rinta bei tuo pačiu Kasparu Kurdeko). Kaune skambėjo ir panaši programa – pastarųjų metų origina lios Vaiginio kompozicijos, dauguma kurių įrašytos su Niujorko muzikan tais jo autoriniame 2008 metų albume „Unexpected Choices“, sulaukusiame aukštų įvertinimų Niujorke. Kau no scenoje prie Vaiginio prisijungęs Mindaugas Stumbras meistryste ir savitais tembrais papildė kvinteto skambesį. Vaiginis ir Stumbras an samblyje puikiai derėjo tiek tembrais, tiek intelektu, tiek improvizacijomis. Manau, kad džiazo scena turi naują

Leonardas Bėkša ir Vytenis Danielius

čiame dramteatryje žadėjo gerų įspū džių. Konferansjė vaidmens ėmėsi pats teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas, ir tarp publikos ir scenos užsimezgė šiltas kontaktas.

Muzikos barai / 170

tūriškumas transformuojasi į kažko kią kosminę energiją, darančią tiesiog hipnotinį poveikį. Tuoj po koncerto Kaune A. Cohenas išvyko į didelį koncertinįŠeštadienioturą.

tikrų meistrų duetą.

Muzikos barai / 171

mo ir precizikos iki meditatyvių bala džiųAntrajamelyriškumo. šeštadienio vakaro koncerte skambėjo šiame džiazo fes tivalyje dar negirdėtas instrumentas bandolima ir grojo toks pat unikalus kvartetas, kurio lyderis Hamiltonas

Izraelyje gimęs, dabar niujorkie tis trimitininkas Avishai Cohenas su savo kvintetu antrojoje koncerto da lyje pristatė programą, įrašytą viena me naujausių jo albumų – 2020-aisiais išleistame „Big Vicious“. Kartu su juo pasirodė gitaristas Uzi Feinermanas, bosistas Jonathanas Albalakas ir net du būgnininkai – Avivas Cohenas ir Zivas Ravitsas (išties nedažnas atve jis). Stambiausio JAV džiazo žurnalo „Jazz Time“ autorius Thomas Conra das Avishai Coheną apibūdino kaip multikultūrinį džiazo muzikantą, Mi leso Daviso pasekėją, kurio trimitas, panašiai kaip ir Daviso, gali raudoti žmogaus balsu. A. Cohenas kaip gru pių lyderis įrašė 11 solinių albumų. Būtent T. Conrado užuomina apie Coheno multikultūriškumą yra bene tiksliausia, nes jei peržvelgtume visus 11 albumų, suprastume, kad įkvė pimo jis semiasi iš pačių įvairiausių, sunkiai nuspėjamų šaltinių. Galbūt taip minėtame albume „Big Vicious“ atsirado labai jaudinanti L. Beetho veno fortepijoninės sonatos Nr. 14 („Mėnesienos“ sonatos) versija, kurią išgirdome ir Kaune. Klausantis A. Co heno galima pajusti, kad jo multikul

_Artūro Noviko „Jazz Island“

Kurt Elling

Artūras Novikas

vakarą po ilgesnės pertraukos pagrindinėje „Kaunas Jazz“ scenoje pasirodė pianisto Ar tūro Anusausko trio su puikiais mu zikantais – kontrabosininku Vyčiu Nivinsku ir būgnininku Dariumi Rudžiu. Koncerte skambėjo origina lios Artūro Anusausko kompozicijos, kurių stilistikoje, atlikimo manieroje atsispindi jo klasikinio fortepijono studijų patirtis – minkšta tušė, graži kantilena, ką džiazo scenoje iš pianis tų toli gražu ne visada išgirsi. Kom pozicijos paprastos, aiškios formos, nuo gerai subalansuoto virtuozišku

prancūzų džiazo vargonininko Eddy Louisso ir italų akordeonisto Richar do Galliano įrašytas ir dar 2001 me tais išleistas albumas „Face to Face“. Programos pagrindą sudaro džiazo spalvomis nutapyti prancūziški šla

Kęstutis Vaiginis Mindaugas

Visa vakaro programa buvo skirta de Holandos garsiojo tėvynainio, le gendinio bosanovos kompozitoriaus ir džiazo atlikėjo Antonio Carloso Jobimo (1927–1994) kūrybai. Kai pa mačiau koncerto anonsą, intriga su sipynė su abejone – kaipgi skambės švelnios Jobimo melodijos vien tik mandolinos giminaitės stygomis? Ta čiau ne tik de Holanda yra išskirtinis savo instrumento virtuozas, bet ir abu jo trio partneriai – Salomao Soaresas

de Holanda yra išskirtinis šio ins trumento virtuozas. Bandolima savo konstrukcija primena mandoliną, bet instrumentas turi 10 stygų, todėl jo diapazonas yra gerokai platesnis, o žemutinis registras labiau primena gitaros skambesį.

MiquelStumbrasAlvarez

muzikanto Leonardo Bėkšos

Henrik Linder

festivalio pozicija – sekmadieniniai koncertai Kauno chorali nėje sinagogoje. Šiemet čia išgirdome jaunosios kartos atstovo Vytenio Da nieliaus (akordeonas) ir vyresnės kar tos (kla višiniai) įkvėpė geriai

APLINK DŽIAZĄ

ir žinomi džiazo standartai bei originalios Eddy Louisso kompozici jos.L. Bėkša ir V. Danielius neatsitik

ir Thiago Rabello. Ypač ryškų įspūdį paliko klavišininkas Salomao Soare sas, išskirtinio muzikalumo ir virtu oziškumo atlikėjas, savo neįtikėtina energija užpildęs visą salę. Manau, kad gerą koncerto garsą užtikrino ir kolektyvo garso režisieriaus Ricardo da Silvos Hamiltonomeistrystė.deHolandos kūrybi niame archyve – ne viena dešimtis albumų, įrašytų su garsiausiais pa saulio džiazo muzikantais. Tarp jo scenos partnerių – tokios garsenybės, kaip Wyntonas Marsalis ar Brazilijos dainininkas João Bosco. Bent keletas įrašų buvo nominuoti Lotynų Ame rikos „Grammy“ apdovanojimams, taip pat ir vienas naujausių albumų „Ao Vivo“, pristatytas geriausio ins

duetą, kurį susiburti

Hamilton de Holanda

trumentinės muzikos albumo katego rijoje.Nuolatinė

Muzikos barai / 172

Trakuose pristatytą naujausią al bumą „SuperBlue“ K. Ellingas įrašė su gitaristu Charlie Hunteriu, kuris atvyko ir į Trakus, taip pat būgni ninku Corey Fonville´u bei bosistu ir klavišininku DJ Harrisonu (iš grupės „ButcherLieposBrown“).8-osiosorų prognozės neža dėjo nieko gero – „žalia žiema“, kaip rašė vienas afrikietis laiške gimtinėn. Likus pusvalandžiui iki koncerto Tra kų dangus, regis, ketino išverkti visas pasaulio ašaras, tad „Kaunas Jazz“ ir pats Kurtas Ellingas pasirūpino klau sytojais – jie akimirksniu buvo apda lyti neperšlampamais apsiaustais ir specialiais paties Kurto parūpintais sumuštiniais. Bet, kaip dažniausiai nutinka, išvydęs lietpalčius ir skėčius lietus kaip mat liaujasi, juolab kai skamba šiltas Kurto Ellingo balsas ir jo virtuoziškasis instrumentinis trio. Visus apgaubia labai jauki atmosfera, tarsi džiazo klube būtų susitikusi di delė senų bičiulių kompanija... Peržiūrint festivalio „Kaunas Jazz“ metines programas, kartais susida ro įspūdis, kad sunku suvokti, kada festivalis prasidėjo ir kada jis baigėsi. Panašiai ir šiemet – „Kaunas Jazz“ tę siasi.... n

Muzikos barai / 173

Trio „Dirty loops“ – dainininkas ir pianistas Jonahas Nilssonas, bo sistas Henrikas Linderis ir būgninin kas Aronas Mellergårdas – debiutavo 2008 m., tačiau jie pažįstami nuo mo kyklos laikų, vėliau kartu studijavo Stokholmo karališkajame muzikos koledže. Pirmuosius žingsnius mu zikoje žengė dar vaikystėje: dabar bosinės gitaros virtuozas Henrikas Linderis nuo ketverių grojo fortepi jonu, pianistas Jonahas Nilssonas bū damas paaugliu pradėjo koncertuoti su švedų popžvaigžde Danny Sauce do. Nilssono repertuare – kone visos populiariausios Michaelo Jacksono dainos, tačiau rasime ir daugybės kitų populiarių atlikėjų, tarp jų Stevie Wonderio, Adeles, Britney Spears, grupės „Alphaville“, dainų koverių. Labai greitai J. Nilssono koveriai tapo populiarūs, aranžuočių eksperimen tai sulaukė klausytojų ir kritikų dė mesio. „YuoTube“ kanale rasime visą tokių koverių aruodą, vien Jacksono „Thriller“ dėl tobulos aranžuotės ir tokio pat tobulo J. Nilssono voka lo pralenkė patį originalą... Kauno „Žalgirio“ arenoje prie trio prisijungė klavišininkas ir vokalistas Kristianas Kraftlingas.Jauper pirmąją kelionę anapus Atlanto 2012 m. grupė sužavėjo soulo ir r´n´b žvaigždę Brianą McKnightą,

Įgijęs istoriko diplomą Kurtas El lingas vis dėlto pasuko džiazo keliu. Jo įkvėpimo šaltiniais tapo Cheto Ba kerio ir Marko Murphy kūryba. El lingo išskirtinumas – šiltas baritonas, lengvai „pamaišytas“ su paplūdimio smėliuku, nesunkiai atpažįstamas tarp šimtų balsų. Jį valdo taip len gvai ir tobulai, kad imasi „suvoka linti“ žinomus instrumentinio džiazo kūrinius – rašo tekstus ir paverčia juos dainomis. Taip atsitiko su Johno Coltrane´o, Keitho Jarretto, Pato Met heny, Wayne´o Shorterio kūryba.

siausios džiazo leidyklos „Blue Note“ išleistas jo debiutinis albumas „Close Your Eyes“ iš karto tapo tikra sensaci ja ir buvo nominuotas „Grammy“. Šį prestižinį apdovanojimą dainininkas laimėjo du kartus – už geriausią džia zo vokalo albumą „Dedicated to You“ 2009-aisiais ir už albumą „Secrets Are the Best Stories“ 2021-aisiais.

pasirašė sutartį su džiazo leidykla „Verve“ ir vienu žymiausių visų lai kų pasaulio prodiuserių Davidu Fos teriu. Su juo „Dirty Loops“ išvyko į Azijos turą, ten vokalistas Jonahas Nilssonas dainavo kartu su Chaka Khan. Vėliau buvo įspūdingi grupės lyderio pasirodymai su įvairių kartų džiazo įžymybėmis – Jacobu Collier Montrė festivalyje 2017-aisiais, Cory Wongu, Marcusu Milleriu ir Richardu Bona 2019-aisiais Paryžiuje, ir tai ti krai negali stebinti, nes tokių unikalių balsų pasaulyje yra vienetai. Tai nea bejotinai įgimti dalykai, bet ir nepa prastai ištobulinta vokalinė technika, nes Nilssono balsas vienodai švariai ir stipriai skamba 5–6 oktavų diapa zone ir jo nereikia „laužti“ į falcetą... Grupės kūrybinis stilius sukasi aplink džiazą, užklysta į soulą, jazz fu sion, gospelą, fanką, elektroniką, popir disko muziką Visi „Dirty Loops“ nariai yra virtuozai multiinstrumenti ninkai, nardantys po sudėtingas kom pozicijas, laisvai valdantys įvairius improvizacinius stilius. Atrodo neįti kėtina, kad keturių muzikantų grupė scenoje gali sukurti tokį turtingą ri tminį, harmoninį, melodinį ir tembrinį audinį. Įspūdis iš koncerto liko visam laikui, o tie, kas nebuvote „Žalgirio“ arenoje, bent įsijunkite „YouTube“ ar

Gegužės 1-ąją jau įprastu laiku (po dvejų metų pandeminių tvarkaraščio perstumdymų) festivalis vėl žengė į „Žalgirio“ arenos sceną, pristatyda mas pirmą kartą Lietuvoje viešinčią švedų grupę „Dirty Loops“.

„Spotify“.Darviena daugiametė festivalio tradicija – didysis metų koncertas, paprastai rengiamas vidurvasarį. To kiame koncerte Trakų salos pilyje lie pos 8 d. išgirdome vieną ryškiausių džiazo superžvaigždžių – amerikietį vokalistą Kurtą Ellingą, kuris festiva lio „Kaunas Jazz“ kvietimu Lietuvoje lankėsi lygiai prieš 20 metų. Taigi –jubiliejinis koncertas, nes tokio lygio žvaigždės pasirodymai gali būti mini mi kaip jubiliejai. Šiemet Ellingas su rengė didelį koncertų turą po JAV ir Europą, pristatydamas pernai išleis tą albumą „SuperBlue“ , o „Kaunas Jazz“ ir Trakai tapo šio turo dalimi. Per daugiau kaip 25 metus trun kančią scenos ir įrašų karjerą Kurtas Ellingas tris kartus laimėjo Prancūzi jos „Prix du Jazz Vocal“ , po du kartus Vokietijos „Echo“ ir Olandijos „Edi son“, penkiolika kartų buvo nomi nuotas „Grammy“. 1995 m. bene gar

tinai susibūrė į duetą, nes abu yra ne tik multiinstrumentininkai, puikiai grojantys bent trimis-keturiais instru mentais, bet ir įvaldę įvairius stilius ir atlikimo manieras, kuriantys ir savo originalias kompozicijas. Leonardas Bėkša vadovauja VDU Muzikos akade mijos Džiazo katedrai. Vytenis Danie lius, grieždamas akordeonu, 2021 m. pelnė nugalėtojo laurus Kastelfidardo konkurse suaugusiųjų pramoginio žanro kategorijoje. Tad nenuostabu, kad R. Galliano ir E. Louissui dedikuo ta programa sinagogoje skambėjo la bai organiškai, su gera improvizacine energija, tarsi abu atlikėjai būtų groję savo originalius kūrinius.

į Birštoną

Jievaras Jasinskis iš karto tapo Birštono scenos favoritu, kai 2016 metų festivalyje pasirodė su savo gru

er visą 42 metų Birštono džiazo festivalio istoriją tik 2020-aisiais su planuotas ir visiškai parengtas festi valis neįvyko dėl pasaulį užklupusios COVID-19 pandemijos. 2022-aisiais, kai rusų fašistai bando sutrypti de mokratinę Ukrainą ir kai ukrainiečiai lieja kraują ne tik už savo laisvę ir de mokratiją, bet ir už visą Europą bei ateities pasaulio demokratines ver tybes, Birštone vėl skambėjo džiazas. Taip ir turi būti net karo akivaizdoje, nes džiazas visais laikais buvo laisvės ir demokratijos simbolis, o Birštono festivalis gimė pačiais gūdžiausiais, jau pradėjusios irti sovietinės imperi jos Pasaklaikais.festivalio vadovo ir orga nizatoriaus Zigmo Vileikio, į šiųme tį renginį persikėlė apie 80 procentų 2020 metų programos.

Birštonui Nicole parengė puikią klasikinių džiazo standartų, prade dant ikonine G. Gershwino daina „But Not for Me“, ir savo kompozicijų programą, išsiskyrusią turtingomis ir labai skoningomis aranžuotėmis (vo kalistei talkina jos sutuoktinis Danas Pugachas). Nedažnai scenoje pamaty si ir išgirsi tokį fantastišką charizmos,

Tomas BAKUČIONIS

Festivalį atidarė Klaipėdos džiazo orkestras, kurį 2013 m. įkūrė klaipė dietis saksofonininkas Kęstutis Sova ir su kuriuo dabar groja visas būrys talentingų jaunesnės kartos muzikan tų (klaipėdiečių ir buvusių klaipė diečių). Kartu su orkestru pasirodė lietuvių kilmės amerikietė vokalistė ir kompozitorė Nicole Zuraitis. Ją jau drąsiai galima vadinti naująją kylan čia Amerikos džiazo ir popmuzikos žvaigžde: buvo nominuota „Gram my“ apdovanojimui, 2016 m. laimėjo kompozicijos konkursą Niujorke, iš leido tris autorinius albumus, 2018 m. albumas „Hive Mind“ pripažintas ge riausiu metų džiazo albumu.

žmogiškos šilumos ir išskirtinio vo kalo derinį. Tokia yra Nicole Zuraitis, kurios protėviai dar apie 1909-uosius emigravo į JAV. Lygiai tokį pat ryškų įspūdį paliko Klaipėdos džiazo orkes tras – viską atliko darniai, tvarkingai, drausmingai ir su įkvepiančia jauna tviška energija, jame groja puikūs jau nosios kartos instrumentininkai.

P

APLINK DŽIAZĄ

Pirmąjį festivalio vakarą su savo kvartetu pasirodė ir viena žymiausių šiandienos etnodžiazo atstovių kroa tų vokalistė Tamara Obrovac. Su šiuo kvartetu (pianistas Matija Dedićius, kontrabosininkas Žiga Golobas, bū gnininkas Krunoslavas Levačićius) ji kuria jau beveik 30 metų. Obrovac kūryboje dera jos gimtojo Istrijos regi ono folkloras ir world džiazo bruožai. Tai atspindėjo Birštono scenoje skam bėjusi muzika – joje dominuojančios balkaniškos spalvos, nostalgiška nuo taika pynėsi su religinėmis temomis.

Džiazas sugrįžo

Muzikos barai / 174

Birštono festivalio įkūrėjas ir jo nepakeičiamas vadovas Zigmas Vileikis

Didžiausias festivalio atradimas man buvo gitaristas Mindaugas Stum bras ir jo kvartetas. Tiesa, turėjo būti kvintetas, tačiau dėl man nežinomų priežasčių nedalyvaujant trimitinin kui Mindaugui Vadokliui, liko kvarte tas (su Gediminu Strupinsku, Denisu Murašovu ir Tuomasu J. Räsänenu). Vis dėlto neabejoju, kad pasirodymo turinys ir kokybė nuo to nenukentė jo, nebent kam pritrūko minkštos ba ladinės Mindaugo Vadoklio trimito spalvos, nors visi jo scenos kolegos yra puikūs instrumentininkai. Prie Stumbro grupės vėliausiai prisijun gęs pianistas Gediminas Strupinskas tik prieš metus baigė studijas LMTA, šiuo metu groja ir Kauno bigbende. Interneto platybėse galima rasti įdo mių jo elektroninės muzikos opusų. G. Strupinskas pasižymi išskirtiniu muzikalumu, puikia technika ir išla vintu muzikiniu skoniu, šis universa lus muzikantas turi geras kūrybines perspektyvas. Grupės lyderis Min daugas Stumbras dar iki pandemijos sukaupė solidžią patirtį koncertuoda mas įvairiuose festivaliuose Europo je su aukšto lygio atlikėjais, subūrė keletą ansamblių. 2019 m. su grupe pasirodė „Vilnius Jazz“ naktiniame koncerte, 2021 m. rudenį su panašios sudėties kvintetu (D. Golovanovas, M. Vadoklis, D. Murašov, D. Razmus) dalyvavo festivalyje „Vilnius Mama Jazz“. Birštone išgirdome originalias M. Stumbro kompozicijas, kurios ne gali nežavėti vidine darna ir subtiliu skoniu, sklandžiai suderinta stilis tine įvairove. Manau, kad Birštonui parengta grupės programa buvo dar geresnė ir įvairiapusiškesnė negu „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje. Tad

jus Rančys Birštone yra pasirodęs jau ne kartą, jis publikai pažįstamas kaip nuolat ieškantis ir sugebantis nuste binti muzikantas. Šiųmečiame festi valyje skambėjusi jo kūryba nukelia vo į dar platesnius eksperimentinius laukus ir kartkartėmis imdavo atro

nuotr.SKARAITIENĖSGretos

Tad palieku šį klausimą atvirą, nes atsakymo nežinau, tik pasakiau tai, ką išgirdau, o klausa, dėkui Dievui, dar nesiskundžiu... Šiaip ar taip, tiek Rančio, tiek Purono projektai buvo įdomūs atradimai šiųmečio Birštono įvairovės kontekste, tad nepraleisiu progos darsyk jų išklausyti, kai „LRT plius“ transliuos įrašus.

Muzikos barai / 175

pat ir vokalo (Paulina Skrabytė, Si monas Krukonis) atžvilgiu. Čia man ir kilo grynai estetinis akustinis klau simas: jei jau pasitelkiamas žmogaus balsas, kuris laikomas tobuliausiu instrumentu estetine ir dvasine pra sme, kodėl jį reikia slėpti po kitų

dyti, kad šįkart projektas gali iškris ti net ir iš įvairiapusio Birštono kon teksto. Tam tikrų stilistinių ir idėjinių sąsajų su Rančio projektu išgirdau ir šeštadienio 12 val. koncerte – Vil niaus kolegijos projekte „The Oscil lattion Orchestra“. Maestro Vladimi ro Čekasino vadovaujamų gausių šios kolegijos kolektyvų pasirodymai per daugelį metų tapo neatskiriama Birš tono festivalio dalimi, scenoje vykda vo tikras laisvos improvizacijos šėls mas, sujungiantis skirtingus muzikos žanrus ir kelias meno rūšis. Šiųmečio projekto autorius ir vadovas – kino garso režisierius, kompozitorius, gar so menininkas Vytis Puronas. Jis teigė mėginęs apibendrinti ir savaip įam žinti ankstesnių metų Birštono fes tivalio palikimą (supratau, kad kal bama būtent apie Vilniaus kolegijos kolektyvų pasirodymus). Pagrindinis Vyčio Purono valdomas instrumentas yra analoginis modulinis sintezato rius, tad natūralu, kad elektronika dominavo akustinių instrumentų (Kazimieras Krulikovskis, Adomas Silevičius, Vainius Indriūnas), taip

pe „Reinless“ ir Kauno bigbendu, o po kelerių metų sėkmingai savo jėgas išbandė kaip šiam bigbendui kurian tis kompozitorius. Netrukus tapo jo vyriausiuoju dirigentu, įkūrė „Lithu anian JJazz Ensemble“, rašė aranžuo tes popmuzikos atlikėjams, sukūrė ir akademinės muzikos – „Simfoniją iš Šiaurės Jeruzalės“, skirtą holokausto atminimui, prieš metus Lietuvos mu zikos ir teatro akademijoje baigė kom pozicijos magistrantūrą. Šiųmečiame Birštono festivalyje J. Jasinskis prista tė savo naują projektą „JJA Chamber Project“, į kurį pasikvietė Mindaugą Vadoklį, Petrą Kentrą, Paulių Vol kovą, Domantą Razmų, akademinį kontrabosininką Dainių Rudvalį, ma rimbininkus Sigitą Gailių ir Andrių Rekašių bei dar vieną akademinės muzikos atstovę arfininkę Aistę Ba liunytę. Naująjį Jasinskio projektą ga lima apibūdinti kaip tam tikrą etapinį darbą, apibendrinantį pastarųjų metų jo veiklą ir kūrybą, jungiančią įvairius stilius, tiesiančią tiltus tarp akademi nės ir improvizacinės Multiinstrumentininkasmuzikos.Remigi

skambesių sluoksniu (net jei yra su vokiamas kaip tam tikra garsinė spal va), juolab kad Paulinos ir Simono vo kalas man skambėjo įdomiai, atlikėjai pasirodė turintys nemažai potencialo.

Šiųmečio Birštono Grand Prix laureatu (21-uoju) tapo pianistas ir kompozitorius Dmitrijus Golovano vas, kuris, kaip ir jo scenos partne ris Janas Maksimovičius, šio festi valio klausytojų visada laukiamas. Duetas 2019 m. pristatė savo pirmą albumą „Thousand Seconds of Our Life“, 2020-aisiais pasirodė antrasis albumas „Beyond“, išleistas CD ir LP formatais. 2018 m. Golovanovo nuopelnai buvo įvertinti Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“. Šiųmečio festivalio scenoje išgirdome bene naujausią dueto kūrybą, kurio je susijungė akustika su elektronika, klausytojai galėjo dar kartą įsitikinti dueto preciziškumu ir intelektu, kū rybiniu veržlumu ir drąsiais eksperi mentais.Šeštadienio popietę pasirodė ir nuolat festivalyje laukiamas kolekty vas – Dainiaus Pulausko „Acoustic Group“. Ši grupė susibūrė 2018 m., kai specialiai festivaliui „Vilnius Jazz“ paruošė tarptautinį tarpdisciplininį projektą „The 3 Sounds of Komeda“,

APLINK DŽIAZĄ

Lietuvos džiazo padangė turi naują ryškią žvaigždę Mindaugą Stumbrą, sakyčiau, lietuviškąjį Al Di Meolą ir Patą Metheny viename.

nuotraukosSKARAITIENĖSGretos

Jos balso spalva yra aiškiai atpažįs tama, labai estetiška, dainininkė išsi skiria nepriekaištinga scat technika. Scenos partneriai ispanai yra puikūs improvizatoriai ir ansamblio meis trai. Apskritai visas kvarteto pasiro dymas pasižymėjo išskirtine kokybe. Nuolatinis ir laukiamas Birštono festivalio dalyvis yra saksofonininkas ir kompozitorius Kęstutis Vaiginis, ir ne veltui, nes pastarųjų metų jo kūry ba sulaukia vis didesnio pripažinimo džiazo mekoje Niujorke. Tarp tokių darbų – su Niujorko muzikantais įra šytas autorinis albumas „Unexpected Coices“. Šeštadienio vakarą Birštone Kęstutis Vaiginis pasirodė su suo miais pianistu Joonu Haavisto ir kon trabosininku Juuso Rinta bei latvių būgnininku Kasparu Kurdeko. Neži nau, ar kiti klausytojai ir vertintojai atkreipė dėmesį į klasikinius kvarte to narių kostiumus, nes džiazo sce noje tai jau tapo retenybe... Koncerte išgirdome beveik visas naujas Kęs tučio Vaiginio kompozicijas, kurios spinduliavo meistryste, intelektu ir šalia to giliomis emocijomis. Vaiginio scenos partneriai – kiekvienas savo jo instrumento guru ir kartu puikus ansamblistas. J. Haavisto skambini mo maniera man kiek priminė Joe Sample´ą, būgnininkas K. Kurdeko ir kontrabosininkas J. Rinta išsiskyrė virtuoziškumu ir instrumentų skam besioŠeštadieniominkštumu.nakties jam session buvo dar vienas įsimintinas Biršto no įvykis, kai tiesiogine, bet gerąja prasme siautėjo Kauno bigbendo vy riausiasis dirigentas Jievaras Jasinskis su galinga pūtikų kompanija. Turbūt jamo nuotaiką taikliausiai ir lakoniš kiausiai apibūdino festivalio „Vil nius Jazz“ vadovas Antanas Gustys: „Kompanija griauna kurhauzą“. O sekmadienio vidudienį po audringos nakties ir tradiciškai nespėdami su persuktais laikrodžiais skubėjome į Kauno bigbendo pasirodymą. 1991 m. Romualdo Grabšto įkurtas kolektyvas nuo pat pradžių pelnytai laikomas Lietuvos džiazo flagmanu. Birštono festivalio scenoje kolektyvas regulia riai pasirodo nuo 1994-ųjų. Pastarąjį dešimtmetį prie bigbendo vairo sto jus jaunesnės kartos muzikams To

skirtą legendinio lenkų džiazo pianis to ir kino kompozitoriaus Krzysztofo Komedos atminimui. Jau pats grupės pavadinimas byloja apie grįžimą prie labiau tradicinio, akustinių instru mentų, skambesio. Su Dainiumi Pu lausku grojo nepakeičiamas jo sce nos partneris trimitininkas Valerijus Ramoška, saksofonininkas Liutauras Janulaitis, kontrabosininkas Armanas Isojanas, būgnininkas Augustas Baro nas. Ir vėl turėjome progą žavėtis visų muzikantų virtuoziškumu ir impro vizacine meistryste, nepriekaištingu ansamblio pojūčiu, puikiais instru mentų tembrais, o paskutinė baladė su Valerijaus Ramoškos fliugelhorno solo buvo tikras šedevras.

Šiemet į Birštoną Kauno bigbendas atvyko su danų smuikininke, kompo zitore ir aranžuotoja Lina Kruse, pri statė jos originalių kompozicijų pro jektą „Hidden Stone“ pagal to paties pavadinimo kūrėjos albumą, kuris ryškiai suspindėjo džiazo padangėje originaliu skambesiu ir netradicinė mis įvairių stilių ir žanrų samplai komis. Koncerte išgirdome septynias originalias Linos Kruse kompozicijas ir aranžuotes orkestrui. Elektrizuotą džiazo smuiką su Kauno bigbendu teko girdėti bene pirmą kartą, ir tai yra specifinė užduotis orkestrui, nes reikia „perkrauti“ tradicinę bigbendo sampratą. Manau, kad kauniečiams tai puikiai pavyko, labai organiškai, vienas kitą papildydami susiliejo orkestro ir smuiko tembrai, puikūs buvo orkestro solistų solo, ypač iš skirčiau neseniai prie bigbendo prisi jungusį gitaristą Mindaugą Stumbrą. Trumpai apie šį koncertą pasakyčiau taip: kol džiazo scenoje bus tokie mu zikantai kaip Lina Kruse, Jievaras Ja sinskis ir Kauno bigbendas, džiazas gyvuos ir per karą, ir per marą.

APLINK DŽIAZĄ

Tą patį vakarą klausėmės klaipė dietės džiazo vokalistės ir kompo zitorės Viktorijos Pilatovič kvarteto (Viktorija Pilatovič, ispanai pianis tas Alberto Palau, kontrabosininkas Miquelis Alvarezas ir Argentinoje gimęs būgnininkas Mariano Steim bergas). Viktorija jau gerą dešimtme tį aktyviai reiškiasi džiazo scenose, Lietuvos klausytojams ji pažįstama dar nuo 2012 metų festivalio „Vilnius Mama Jazz“. Savo muzikinį kelią ji pradėjo nuo klasikinio fortepijono studijų, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo džiazo vokalą, nuo 2010-ųjų tęsė mokslus Princo Klauso konservatorijoje Gro ningene (Nyderlandai). 2011 m. buvo apdovanota Nyderlandų džiazo vo kalistų konkurso prizu už originalią džiazo standarto aranžuotę, netrukus debiutavo ir garsiajame Montrė džia zo festivalyje su Johno Claytono diri guojamu simfodžiazo orkestru. Gavu si stipendiją dainininkė tęsė studijas Berklio muzikos koledže Bostone. Su dabartinio kvarteto muzikantais is panais Viktorija kuria jau keleri me tai, pasirodo įvairiuose festivaliuose. Šiųmečio Birštono scenoje išgirdome originalias Viktorijos kompozicijas, dauguma jų įrašytos jos naujausiame CD „The Only Light“. Kaip muzikos ir dainų tekstų autorė Viktorija išsi skiria savitu subtiliu stiliumi, meis triškai nardo po įvairias džiazo sti listikas. Ypač pabrėžtina intonaciškai sudėtinga jos dainų melodinė linija, Viktorija viską atlieka tobulai tiksliai.

mui Botyriui, Liutaurui Janušaičiui, o dabar Jievarui Jasinskiui, keitėsi ir kolektyvo stilistika, pastaruoju metu repertuare daug vadovo kūrybos.

Grupė „CinAmono“ savo kūrybinį kelią pradėjo 2013-aisiais kaip biršto nietės džiazo vokalistės Lauros Bu dreckytės ir kontrabosininko Vyčio Nivinsko duetas, vėliau prisijungė gitaristas Paulius Volkovas, saksofo nininkas Janas Maksimovičius ir Tuo masas J. Räsänenas. Kvinteto lyderė Laura Budreckytė aktyviai reiškiasi džiazo scenose, laimėjo džiazo voka listų konkursus Rygoje (Grand Prix) ir Klaipėdoje, ir tai jai atvėrė duris į daugelį džiazo festivalių. Koncerte daugiausia kūrinių girdėjome iš per nai išleisto antrojo grupės albumo „Music is the Ocean“. Birštono fes tivalio kontekste „CinAmono“ pasi rodymą apibūdinčiau kaip tam tikrą eksperimentinį žanrą, aprėpiantį skirtingus stilius nuo world iki bala džių (skambėjo ir turkų muzikinis folkloras, ir V. Mačernio eilės), spal vinius ieškojimus, tad ansamblis įdo miai papildė ir taip nemenką šiųme čio Birštono įvairovę.

Muzikos barai / 178

Trečiajame dieniniame sekma dienio koncerte pasirodė tarptautinė grupė „Claudio Jr. De Rosa Quartet“, kuriame, be lyderio saksofonininko ir kompozitoriaus Claudio Jr. De Rosos, groja pianistas Xavi Torresas Vincente (Biršone jį pakeitė tunisietis pianistas Wajdi Riahi), italas kontrabosininkas Mauro Cottone ir lietuvių būgninin kas Augustas Baronas. Grupės lyderis yra pelnęs ne vieną prestižinių tarp tautinių konkursų ir festivalių prizą. 2016 metais kvarteto narius į vieną kolektyvą subūrė studijos Nyderlan duose. Birštone skambėjo stilistiškai vientisa šiuolaikinio main-streamo programa, visos kompozicijos harmo ningos, jų smagu klausytis.

Festivalio finišo tiesiojoje ir vėl išgirdome visišką įvairovę, tris labai skirtingus„Improdimensijos“projektus. orkestrą spe cialiai Birštono 2020 metų festivaliui subūrė du laisvojo džiazo ir impro vizacijos guru – Liudas Mockūnas ir Arnas Mikalkėnas. Šis kolekty vas kiek didesne sudėtimi pasirodė festivalyje „Vilnius Jazz 2021“, kur atlikdamas orkestro lyderių Liudo Mockūno ir Arno Mikalkėno kūry bą sukėlė tikrą furorą. Birštone prie orkestro prisijungė Lietuvos džiazo festivalių klausytojams puikiai pa žįstamas prancūzų gitaristas Marcas Ducret, čia skambėjo jo kompozicijos, tačiau tokios pat improdimensiškos dvasios. Tai muzika, kuri prasideda nuo bet kurio taško X visatos erdvė laikyje ir tęsiasi be pabaigos. Orkestre į darnią visumą susijungia įvai

rių kartų muzikantai, pats orkestras sukonstruotas tarsi pagal klasikinį concerto grosso principą, ir tai buvo dar vienas nepamirštamas ir stiprus BirštonoJaunosiosįspūdis.džiazo kartos atstovai, grupė „Castor Stetson“, 2018 m. lai mėjo konkursą „Vilnius Jazz Young Power“. Kolektyvo lyderis – gita ristas Deimantas Balys, kartu groja pianistas Kazimieras Krulikovskis, saksofonininkas Kazimieras Jušins kas, boso gitaristas Vainius Indriū nas, būgnininkas Domantas Razmus. 2019-aisiais kvintetas surengė turą po Baltijos šalis ir išleido pirmą albumą „Captured Music“, kuriame įrašyta D. Balio kūryba. Grupė ir jos lyderis pasižymi savita kompozicine kalba, besiremiančia free jazz stilistika, ku rioje drąsiai pinasi ir kiti stiliai. Be jokios abejonės tai labai perspektyvūs jaunosios kartos džiazo muzikantai, apie kuriuos dar ne kartą išgirsime. Šiemet grupė jau planuoja išleisti ir vinilo plokštelę, jai kaip tik paruoštas koncerte skambėjęs paskutinis kūri nysBūgnininkas„Mokša“. Arvydas Joffė į Birš tono sceną sugrįžo po 14 metų per traukos, suburdamas didelį kolektyvą projektui „Af roKayffee“, kuris tiesiogine pra sme drebinosu

nuotraukosSKARAITIENĖSGretos

ApdovanojamasDmitrijusGolo-vanovas

Birštono sceną afrikietiškais ritmais. Projekto šerdimi tapo A. Joffės moki nio afrikiečio iš Ganos bosisto Keno Cassie kūryba, kurioje susipynė Afri kos ir Karibų ritmai. Festivalio finišui geriau ir nesugalvosi – kai klausytojai jau kiek pavargę, tokia muzika veikia kaip lengvas šotas su geru brendžiu, atpalaiduojantis ir tonizuojantis. Juolab kad visos kompozicijos buvo trumpos ir lengvai klausomos, visi atsigavo ir vėl linksminosi panašiai kaip naktiniame jame Apibendrinant galima pasakyti, kad šių metų Birštono džiazo festiva lis pasižymėjo ne tik įvairove, bet ir išskirtine visų projektų kokybe. Fes tivalio įkūrėjo ir vadovo Zigmo Vilei kio tradicinis pažadas susitikti lygiai po dvejų metų jau dabar mums, Birš tono džiazuomenei, žadins nekan traus laukimo jausmą.

DmitrijusGolovanovas

Iki kito Birštono festivalio! n

Tomas BAKUČIONIS

N

ros atostogų įkarštyje ir be esminės diskusijos su švietimo bendruomene? Natūralu, kad ir mokyklų vadovai tokiai pertvarkai neturėjo galimybių tinkamai pasiruošti. Valdžiai bandant kažkiek gelbėti padėtį, 2018-ųjų gruo dį Seimas puolė chaotiškai priiminėti tuometinės Prezidentės pasiūlytas to kias pat chaotiškas įstatymo pataisas, visiškai nereaguodamas į esmines kritines teisės ekspertų išvadas. Nors tuo metu ir buvo atsisakyta „trijų ki šenių“ etato formavimui ir paliktos „dvi kišenės“, tačiau dėl to jos pil nesnės nepasidarė. Mokytojams tik padaugėjo biurokratinio krūvio, atas kaitų ir visokių planų rašymo. O juk švietimo profsąjungos siūlė paprastą ir sąžiningą būdą – padidinti moky

Jau daugiau kaip dešimtmetį val džia skalambija apie mokyklos skai tmenizavimą, tačiau net ir Vilniuje šiandien rasime tokių mokyklų, kur klasėse nėra belaidžio inteneto ryšio, o ką jau kalbėti, kad mokytojai būtų aprūpinti moderniais ir kokybiškais kompiuteriais. Yra ir tokia mokykla, kur maždaug 30 mokytojų tenka vie nas senas kompiuteris, juo pildomas elektroninis dienynas. Beje, elektro niniai dienynai – dar viena valdžios apgavystė, nes jų įsigijimas ir palai

Muzikos barai / 180 KULTŪROS POLITIKA

uo 2018-ųjų rudens įvedus va dinamąjį etatinį mokytojų darbo ap mokėjimo modelį, jau tų pačių metų pabaigoje driokstelėjo pedagogų streikai, nes iš karto buvo akivaizdu, kad toks apmokėjimas yra fikcija, nes apie 80–90 procentų dirbančių moky tojų neturi viso etato – net ir tie, kurių savaitės krūvis didesnis nei 24 kon taktinės valandos. Nepaisant to, kai kurių politikų reakcija tuo metu buvo visiškai neadekvati, pavyzdžiui, pats premjeras Saulius Skvernelis pagal senas konservatoriškas tradicijas su skubo tarp mokytojų ieškoti priešiš kų valstybių agentų. Tačiau ar galėjo mokytojų bendruomenė kitaip rea guoti, kai etatinis darbo apmokėjimas buvo įvestas skubotai, pačiame vasa

***

tojo darbo valandinį įkainį, ir tuomet nereikėtų tiek laiko, jėgų ir pinigų švaistyti „kišenėms“ administruoti ir su tuo susijusiai biurokratinei naštai.

***

atstovai šiuo susiskaldymu manipu liuoja ir naudojasi jau seniai. Mano giliu įsitikinimu, prie profsąjungų su siskaldymo politikai kadaise ir prisi dėjo, bet tai jau atskira tema.

Nežinau, ar sprendimus priiman tys valdžios vyrai ir moterys supran ta, kad mokykla yra daugeliui išori nių veiksnių labai jautrus socialinis organizmas, ir šie veiksniai daro vis didesnį spaudimą mokyklai ir joje diegiamų ugdymo vertybių sampra tai. Ar jie bent nutuokia, su kokiomis psichologinėmis įtampomis kasdien savo darbe susiduria mokytojai? Mokykla patiria išties didelį spaudi mą iš viešosios informacijos lauko ir žiniasklaidos, kurios kanalais sklei džiamos tokios vertybės, kaip konku rencingumas, verslumas, ekonominis efektyvumas. Tačiau tokios vertybės, kaip visuomenės solidarumas, krikš čioniška meilė ir atjauta, pastaruosius kelis dešimtmečius buvo stumiamos į paraštes arba geriausiu atveju atsiras davo tik biurokratinių ekvilibristikų lauke, kokių nors proginių mokymų ar specialių programų iš serijos „die na be patyčių“ darbotvarkėse. Kai taip sudėliojami vertybiniai priori tetai, atsiveria tiesus kelias popkul tūrai, o paskui ir patyčių „kultūrai“, įvardijant tai „saviraiškos laisve“. Plačiąja prasme mokykla patiria mil žinišką vartotojiškos visuomenės spaudimą, visuomenės, kuriai masi nės medijos jau daugelį metų diegia „dirbk, pirk, mirk“ vertybes ir kultū rą. Juolab mokykla negali būti vieta neatsakingiems socialiniams eksperi mentams, kaip antai vadinamasis ly tinis švietimas, po kuriuo pakišamos ir brukamos genderistinė filosofija ir hedonistinė kultūra.

***

Mokykla nėra ta institucija, ant kurios pečių beatodairiškai galima krauti visą ugdymo naštą. Juk vai kai esmines vertybines nuostatas į mokyklą atsinešą iš savo šeimų, ste bėdami tėvų elgseną ir perimdami jų vertybes. Jei šeimos tėtis ar mama, kokios stambios įmonės vadovai, leidžia engti tos įmonės darbuotojus ir iš jų tyčiotis, tai tikėtina, kad ir jų atžala, atėjusi į mokyklą ir matyda ma socialiai ir ekonomiškai labiau pažeidžiamus mokytojus, ne tik kad jų negerbs, bet ir tyčiosis iš visų, ku riuos manys esant silpnesnius. Bet ko norėti iš šeimų, jei į Lietuvos teisuo lius pretenduojanti viena didžiausių politinių partijų savo politinę kampa niją grindžia būtent patyčių kultūra, platindama politinius oponentus pa šiepiančius primityvius memus , kurie orientuoti būtent į jaunimą.

***

kymas tapo našta mokykloms, mat mokyklų steigėjai (nei ministerija, nei savivaldybės) pakankamai tam lėšų neskirdavo ir neskiria. Šiame fone val džios šūkis apie „prestižinę“ mokyto jo profesiją 2025-aisiais atrodo tik kaip dar viena fikcija. Apie kokią prestiži nę profesiją galima kalbėti, kai per tris dešimtmečius, sekant liberalia doktri na, mokytojas tapo viso labo paslaugų teikėju, kai iš švietimo sistemos buvo iš esmės ištrinti vertybiniai pamatai, suformuoti Meilės Lukšienės kurtoje tautinės mokyklos koncepcijoje, kai mokyklos vertybiniu ir dalykiniu cen tru tapo mokinio krepšelis?

Švietimo įstatymo 49 straipsnyje labai sklandžiai išdėstytos mokytojo teisės, taip pat ir teisė dirbti savitar pio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplin koje, būti apsaugotam nuo bet kokio smurto, tačiau realybėje tai toli gražu ne visada veikia. Šioje vietoje didelė atsakomybė tenka mokyklų vado vams. Iš tiesų jie turi labai daug galių mokytojų atžvilgiu. Gerai, jei vadovas yra principingas, sąžiningas, moraliai tvirtas ir teisingas, gali atsispirti su permamyčių bei supertėvelių spau dimui, nes šie linkę postringauti tik apie vaikų teises, bet pamiršta savo ir savo vaikų pareigas. O jei mokyklos vadovas tokių savybių neturi, tai to kia mokykla gali virsti tikru pragaru mokytojams, ilgesnėje perspektyvoje ji tampa nuodingu šaltiniu visai vi suomenei. Todėl mokyklų vadovų skyrimo procedūros, jų darbo kaden cijos turi būti iš esmės peržiūrėtos. Šiuose procesuose svarbiausias turi būti konkrečios mokyklos mokytojų balsas.Švietimo sistemoje, kaip ir visame viešajame ir ne tik viešajame sekto riuose, opi problema yra darbuotojų profsąjungos. Jos, susiskaldžiusios į penkias ar šešias nacionalinio lygio organizacijas, vis dar nėra pakanka mai įtakingos. Politikai ir valdžios

Straipsnio autorius yra Lietuvos kultūros tarybos stipendininkas (stipendija publicistinei veiklai)

Muzikos barai / 181

Mokytojo profesija taps prestiži ne ir patrauklia tada, kai pradedantis jaunas mokytojas, turintis magistro kvalifikaciją, gaus tokias pajamas, kurios jam leis bent jau paimti pasko lą padoriam būstui, kai jo darbo vieta bus aprūpinta kokybiška ir modernia įranga, kai jo darbo sąlygos rūpės mokyklos vadovui ir steigėjui, kai už kvalifikacijos kėlimo seminarus iš jo nebus lupami pinigai, kai vaikai ir jų tėvai supras, kad mokyklos bendruo menės centras ir ašis yra mokytojas. Ir visiškai nesvarbu, kaip bus vadina ma mokytojo darbo apmokėjimo sis tema – etatine ar kaip kitaip. Išvertus į skaičių kalbą, pagal šių dienų kainų lygį pradedančio mokytojo valandi nis įkainis turėtų sudaryti ne mažiau kaip 20 Eur po mokesčių. Vadinama sis darbas bendruomenei ir kiti papil domi darbai ar nekontaktinės veiklos turi būti planuojami tik mokytojo sutikimu, kaip papildoma galimybė jam užsidirbti per projektinį finan savimą šalia tiesioginio darbo. Kokia galėtų būti mokytojo mėnesio alga, esant minėtam valandiniam atlygiui, nesunku apskaičiuoti ir be kalkuliato riaus. Jei valstybės finansų ministras ir jo ministerijos valdininkai nežino ir nesupranta, iš kur paimti pinigų, kad mokytojo valandinis atlygis būtų 20 Eur, tai valstybei toks ministras ne reikalingas, kaip ir nereikalingi tokie valdininkai. Nepakeičiamų nėra! O kol kas kolegoms mokytojams galiu tik palinkėti įsijungti stipresnį kritinį mąstymą einant prie balsa dėžių, išmesti į šiukšlyną baimes ir būti vieningesniems, taip pat jungtis į profsąjungas, ir tada mus pradės gerbti, tada mes nebebūsime stumdo mos šaškės ar šachmatų figūros soci alinėse paraštėse. n

Vytautas Skripkauskas

Muzikos barai / 182 DŪDŲ KAMPAS

Audronė ŽIGAITYTĖ

ilniaus rotušė vasario 19-ąją gaudė ir aidėjo, šurmuliavo ir kle gėjo: televizijos kameros, fotografų blykstės, būriai įvairiaamžės publi kos. Čia, žiūrėk, garbus senolis, laz dele pasiramsčiuodamas, sunkiai kopia prašmatniais rotušės laiptais, o čia – vaikščioti vos pramokęs pir mametis žengia įsikibęs tėvų rankos. Gimnazistai ir senjorai, žinomi val džios žmonės ir verslininkai... Iš šio margaspalvio būrio ir energija, ir ap linkinių rodomu dėmesiu išsiskiria visus subūręs sukaktuvininkas Vy tautasPrisipažinsiu,Skripkauskas.kelis kartus tiksli nausi datą – gal suklydome, gal 80metį švenčiame?

V

Vytautas Skripkauskas: „Esu žmogus!“laimingas

Klarnetininkui, iškiliam pedagogui, pučiamųjų orkestrų dirigentui Vytautui Skripkauskui – 95-eri, o jo vadovaujamam Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestrui „Septima“ – 55-eri.

buvo rusakalbė mokykla, joje mokėsi karininkų, tarnautojų iš „didžiosios sąjungos“ vaikai. Sunkiai valdomi... Lietuviškos mokyklos atrodė pasaka: ramybė, muzikos pamokoje – tyla, visi klausosi... O čia aš supratau: nori, kad mokiniai dirbtų, turi juos užim ti. Jei tik pauzė, iškart prasideda fo kusai – tai dujas paleidžia, tai vėl ką iškrečia. Užuot sakę „Ivan Susanin“, pasako „Ivan s usami“, pasijuokiame visi kartu. Juos mokydamas gerai iš mokau rusiškai. Juk rusų kalba rei

Sportas ir muzika – du dalykai, kurie Panevėžyje augusį V. Skrip kauską lydėjo nuo vaikystės. Jam puikiai sekėsi įvairiose sporto šakose – nuo futbolo iki fechtavimo, jis buvo pripažintas geriausiu Panevėžio len gvaatlečiu, vėliau buvo pakviestas prisidėti prie futbolo meistrų koman dos. Vis dėlto pasirinko muziką ir dėl šio sprendimo šiandien jaučiasi lai mingas.„Kai baigiau Valstybinę konser vatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kolega daini ninkas, kuris ruošėsi palikti muzikos mokytojo darbą vidurinėje mokyklo je, pasiūlė jį pakeisti. Bijojau ten eiti, nes muzikos mokytojas mokiniams dainuoja, o aš – ne dainininkas, ma niau, tai trūkumas. Tačiau nuėjau. Tai

Vytautas Skripkauskas yra apdo vanotas Lietuvos didžiojo kunigaikš čio Gedimino ordino medaliu (2008) ir to paties ordino Karininko kryžiumi (2022), Šv. Kristoforo statulėle už lai mėjimus švietimo srityje ir nuopelnus Vilniui (1999), Lietuvos nacionalinis kultūros centras „Aukso paukštę“ yra skyręs orkestrui „Septima“ (nominacija „Ryškiausia Lietuvos žvaigždė“, 1999) ir jo vadovui V. Skripkauskui (nominacija „Už nuopelnus tautinei kultūrai“, 2015). Apie Vytautą Skripkauską išleista knyga „Maestro pamoka arba gyvasis kultūros metraštis“ (2007, parengė Ro mas Gurklys).

Muzikos barai / 183

„Aukso paukštę“ įteikė kultūros ministras Ša rūnas Birutis

vu Vytautu Skripkausku. Kiekvieną akimirką gyvybingumu stebinantis maestro iki šiol dirba su jaunimu ir geba rasti bendrą kalbą su kiekvienu mokiniu. „Aš esu laimingas žmogus“, – sako žvitrių akių Vytautas.

Su „Septimos“ orkestru nuotaika visuomet gera

Į rotušę įžengėme drauge. Instru mentų išdėstymui scenoje vadovauja Vytautas, repetuoja – Vytautas, prieš pirmąjį kūrinį persirengti iš salės į pirmąjį aukštą bėgte bėga Vytau tas... N. Galino „Greitasis traukinys“ šmaikščiai teatralizuotas – mašinisto uniformą vilkinčio dirigento švil pukas ir orkestrą uždegantis mostas suteikia pjesei fanfariškumo, taip tin kančio jubiliejinio koncerto pradžiai. R. Szentapali Variacijos vengrų vaikiškos dainelės tema tūbai solo, atlikta puikaus muzikanto Laimono Masevičiaus, kiek apramino koncerto pradžios aistras ir paruošė dar vienai stebinančiai akimirkai: dirigentas ir vėl persirengė (taigi pirmajame aukš te!) – dabar jau iškilmes pabrėžiančiu baltuKlaidingakostiumu.spręsti apie žmogaus gebėjimus vien iš jo amžiaus – tuo įsitikintų kiekvienas, pabendravęs su 95-erių klarnetininku, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų ins trumentų orkestro „Septima“ vado

DŪDŲ KAMPAS

Šventinis vakaras Vilniaus rotušėje

mas – negali nei groti, nei kalbėti... Bet pripratau. Už gęsta šviesa –žvakę užsidegam. Kokia romantika!“ būtaPrancūzijojesuose.riuoselyvautaEuropoje,Lietuvojekoncertuotamatyta,keliauta,ma“V.šmaikštauja–Skripkauskas.Su„Septidaugappapatirta,irdaįvaikonkurVien19kartų.

metinių proga „Septima“ surengė įspūdingą koncertą. Šventė buvo dvi guba – gausybė buvusių bei esamų orkestrantų 95-ojo gimtadienio proga sveikino kolektyvo vadovą V. Skrip kauską.„Pamenu, kai man sukako 70 metų, vienas iš mokinių pasakė: „Sveikina me jus su nesuvokiamai dideliu jubi liejumi.“ O dabar man 95-eri... Pats stebiuosi, kad tiek metų prisirinko, klausiu savęs, ar man gali tiek būti. Laiptais galiu užlipti nesilaikydamas turėklų ir atsimenu, ką kalbu. Mūsų direktorius sako, kad jeigu dėstytojas pradeda nebeprisiminti, ką kalbėjo, jam jau reikia namuose televizorių žiūrėti, o ne su vaikais dirbti. Man taip nėra ir direktorius ragina neišei ti“, – su šypsena kalba V. Skripkaus kas.Kokia šio pedagogo sėkmės pa slaptis? Kaip jam pavyksta rasti suta rimą su įvairaus drausmingumo mo kiniais?Anot pašnekovo, svarbiausia vai kams parodyti, kad jie yra vertinami. „Su vaikais reikia mokėti draugauti, nusileisti į jų pasaulį. Man sekėsi tai daryti. Ir dabar po kiekvienos repe ticijos jiems padėkoju, kad atėjo. Juk galėjo ir neateiti, tai neprivaloma. Reikia pagirti vaiką, pasakyti, kad jis labai geras, talentingas ir reikalin gas. Sakau vaikams, kad būtent dėl jų gaunu apdovanojimus, – pasakoja V. Skripkauskas. – Pamokos negali būti viena į kitą panašios, kaskart turiu sugalvoti vis ką nors nauja.“

Maestro prisimena, kad nuo 1970 iki 1980 m. „Septimos“ orkestre treč dalis buvo mergaičių, jos grodavo mušamaisiais – tomtomais, lėkštė mis, ir berniukams labai patikdavo kartu muzikuoti. Buvo kartą toks at sitikimas: mergina, grojanti didžiuo ju būgnu, pamiršo mušeklį. Vadovas pamatė, kad jos batukų aukšti gumi niai pakulniai, tad būgną liepė mušti batu. Taip ir išgrojo visą koncertą. V. Skripkauskas su mokiniais dir ba pagal savo sukurtą pagreitinto mokymo groti pučiamaisiais progra mą. Šia tema jis dažnai vesdavo pūti kų Vienasseminarus.pirmųjų

Muzikos barai / 184

kėjo pasakoti apie Čaikovskį ir visus kitus, net ne rusų, kompozitorius. Ne visiems mokytojams buvo lengva. Lietuvių kalbos mokytoja verkdavo, kad negali vesti pamokos. Aš jai saky davau: „Tik neikit skųstis direktoriui, susitvarkykim, kad to nereikėtų.“ Ten sėkmingai dirbau trejus metus, įgijau dėstymo pagrindus, išmokau nuo širdžiai draugauti su vaikais. Vėliau mane pakvietė dirbti ir kitos moky klos“, – pedagoginio kelio pradžią prisimena V. Skripkauskas.

O kur dar kelionės į Austriją, Čekiją, Vokietiją, Vengriją, Ispaniją, Italiją ir kitas šalis... Taigi, V. Skripkauskas vaikams ne tik ugdo meilę muzikai, lavina jų muzikinius gebėjimus, bet ir sudaro sąlygas plėstis geografiniam akiračiui.Perdaugiau kaip pusę amžiaus jo vadovaujamame orkestre ilgiau ar trumpiau grojo apie 1000 mokinių, gausybė jų tapo muzikos profesio nalais. „Septimos“ pučiamųjų orkes tras dalyvavo daugelyje Lietuvos ir Europos koncertinių projektų, pelnė nemažai apdovanojimų. Visur apie šį moksleivių kolektyvą ir jo vadovą V. Skripkauską atsiliepiama su pagar ba. Orkestras groja ir yra įrašęs nema žai lietuvių autorių muzikos, su dau geliu kompozitorių V. Skripkauskas artimai bendradarbiavo, tarp jų su Baliu Dvarionu, Benjaminu Gorbuls kiu, Vygandu Telksniu, Miku Vait kevičiumi, Rimvydu Žigaičiu, Jurgiu Gaižausku, Algimantu Raudonikiu, Giedriumi Kuprevičiumi, Algimantu Bražinsku.Vadovas labai dėmesingas orkestro repertuarui. Kūriniai turi būti smagūs groti, atitikti muzikantų pajėgumą, teikti malonumą pasirodant solo epi zoduose. Tenka daug padirbėti ne tik atsirenkant repertuarą, bet ir instru mentuojant, aranžuojant kūrinius.

Ilgą laiką jis vienu metu dirbo net trijose darbovietėse ir visur jam pui kiai sekėsi. 40 metų grojo klarnetu Lietuvos nacionaliniame operos ir ba leto teatre, taip pat dirbo Nacionali nėje M. K. Čiurlionio menų mokyklo je ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje. Pastarojoje jau daugiau kaip 5 dešim tmečius vadovauja pučiamųjų ins trumentų orkestrui „Septima“. Buvo metas, kai orkestre grojo net 80 vaikų.

Šiemet 55-ųjų koncertinės veiklos

Lietuvoje V. Skrip kauskas parengė orkestro priekyje

Moksleivių orkestro istorija prasi dėjo tuometėje Vilniaus 7-ojoje vidu rinėje mokykloje. Pastato jau nelikę nė kvapo – toje vietoje Konstitucijos prospekte dabar stovi didelis preky bos„Sąlygoscentras. buvo nesvietiškai roman tiškos. Mūsų „dūdų kampas“ – po laiptais. Sena mokykla, laiptai medi niai, jais į antrą aukštą lipdavo visa mokykla. Įsivaizduokite, koks triukš

žygiuojančias būgnininkes, prie mo kyklos orkestro subūrė ir grupę vo kalistų. Tarp V. Skripkausko mokinių – Nepriklausomybės akto signatarai, profesionalūs muzikantai, orkestrų ir chorų vadovai, režisieriai, žurnalis tai, sportininkai, vienas filosofas. Ju biliatui sveikinimo laišką atsiuntė ir premjerė Ingrida Šimonytė – pasiro do, taip pat buvusi Vytauto mokinė...

Sukaktuvių vakaro metu Vytau tas atviraudamas pasakojo, kaip jau nystėje susitikimas su Jonu Švedu paskatino rinktis muziką, o meistrų komandoje žaistas futbolas padėjo užmegzti ryšį su pirmaisiais orkestro muzikantais.„1948-aisiais studijuoti į Vilnių iš Panevėžio išvažiavau labai drąsus, nes ten mano gabumus muzikai buvo patikrinęs pats liaudies dainų ir šokių ansamblio vadovas Jonas Švedas. O buvo taip. Laikraštyje pasirodė žinu tė, kad atvažiuos Jonas Švedas. Nu sprendžiau jam pasirodyti, nes grojau rageliu... Buvau bebaigiąs ekonominę mokyklą, neturinčią nieko bendra su muzika, o aš svajojau būtent apie muziką. Net ansambliuką buvau su organizavęs. Taigi tąsyk Švedui tokią smagią polkutę paraičiau. Jis pasi žiūrėjo ir sako: „Atvažiuok į liaudies ansamblį, mes priimsim tave – labai trūksta instrumentalistų.“ Atvykstu į Vilnių, o Švedas, pasirodo, neturi etato. Jis mane ramina, kad tuoj bus, bet laikas bėga... Aš ambicingas, tė vams nesakau, kad man labai striuka su pinigais. Nuėjau pas Švedą, sakau, pasakykit, ar tikrai priimsit. Jis labai susijaudino, duoda man šimtą rublių. Aš jokiu būdu nenoriu imti, o jis: čia ne kyšis, aš kaltas. Ir dar. Buvau jam laišką parašęs, kad domiuosi skudu čiais, turiu būrelį, tik kūrinių nėra. Jis man tuoj pat atrašė, pamokydamas,

Taigi teko kelis kartus sulakstyti į de vintą aukštą, kol visas gėles su sūnu mi sunešėme“, – kaip visuomet žva liu balsu pasakojo Vytautas Skripkaus kas... n

nų gimnazijos pučiamųjų orkestras „Septima“ net patyrusius muzikantus nustebino muzikalumu, raiškiu, spal vingu, niuansų kupinu neforsuotu garsu. Vaikams išugdytas muzikavi mo pojūtis, jie jaučia frazuotės raišką, muzikos prasmingumą, grodami su geba ja Stebinogėrėtis.irpats maestro – repetici ja, ne vienas interviu, koncertas ir dar solo armonikėle griežta! O kur dar pokalbiai tarp kūrinių. Orkestras ne atsisakė tradicijos – visi esami, buvę ir (gal) būsimi orkestrantai po kon certo valgė šventinį tortą. Tai net ir tą jau lyg ir laisvesnę akimirką niekaip negalėjome prikalbinti vadovo atsi sėsti į paruoštą fotelį...

Tradicinis tortas skirtas sukaktuvininkams –V. Skripkauskui ir „Septimai“

kaip skudučiais groti, kaip juos ver tinti.Dažnai esu klausiamas, kaip su sitvarkau su mokiniais. Dirbdamas su jais panaudoju viską, ko išmokau. Pradžioje su choru dirbau, paskui pu čiamųjų orkestras atsirado. Neturė jau metodikos, kaip vaikus pasirink ti, – priėmiau visus, kurie norėjo. Aš apie futbolą papasakoju – jiems akys atsiveria. Lietuvos jaunių rinktinės uniformą atsinešiau, parodžiau. Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, jau bu vau Lietuvos futbolo rinktinės kandi datas, kviečiamas į meistrų komandą net su atlyginimu. Į pirmą orkestro repeticiją atėjo visi, kurie žaidė fut bolą, prisidėjo kiti, merginų atėjo. Parodžiau, kaip stabdyti kamuolį, tai tokią pagarbą pelniau! Tada sakau: pažaidėm, o dabar truputį padai nuosim. Taip ir dirbom: pusvalandį pagrojam, tada einame į kiemą fut boliuko pažaisti, aš – treneris. Ge riausia disciplina, kai su kiekvienu padraugauji atskirai. Į orkestrą moki nius atsirinkdavau paprastai. Žiūriu, gabus moksleivis, muzikantas. Sakau jam: jei žaidi futbolą, eime paspor tuoti prieš repeticiją. Išsivesdavau penkiolika tokių mokinių į kiemą ir žaisdavome. Vėliau direktorius man pasakojo, kad ten patys pasiučiausi, nesuprasdavo, kaip aš su jais susi tvarkau. Bet jie manęs klausė. Daž niausiai sunkiai valdomi vaikai yra gabūs. Kas svarbiausia mokytojui? Kad mokinys jį girdėtų. Reikia kartais ne 10, o 100 kartų pasakyti tą patį, kol pasieksi, ko nori. Reikia užsispyrimo, kantrybės. O tada pagiri, pasakai, kad gerai, pažangą padarei, bet dar geriau gali padaryti“, – prisiminimais dalija si V.IšmokytiSkripkauskas.muzikos pagrindų netu rintį vaiką – juodas darbas. „Pasidarai ir ūkvedys, ir technikas, nes reikia tai syti instrumentus, kai jie sugenda. Be to, reikia gerai išmanyti savo dalyką. Kompozitorius R. Schumannas yra sakęs, kad esi labai laimingas, jeigu išmanai savo dalyką. Studijuodamas mačiau visokių pedagogų, bet mo kiausi iš išmanančiųjų, norėjau būti tokie kaip jie“, – pasakoja V. Skrip kauskas.Vilniaus rotušėje pasirodęs Žirmū

Didžiausias V. Skripkausko vei klos įvertinimas – buvusių gimnazis tų aplodismentai mokyklos orkestro koncertuose, pavydūs žvilgsniai į grojančius, koncertuojančius, žygiuo jančius miesto gatvėmis ir bendrau jančius kaip viena šeima orkestrantus. Įkurtas ir „Septimos“ bičiulių klubas. Visa tai – ypač reikšmingas darbas ne tik muzikinio švietimo prasme, bet ir ugdant žmogiškąjį potencialą.

Kitą dieną skambinu pasiteirau ti, kaip Vytautas jaučiasi po šventės. Išgirstu apie neplanuotą šventinės dienos pabaigą: „Parsivežėme visas dovanas, gėles. Sudėjome viską prie durų ir dėkodamas atsisveikinau su pavėžėjusiu bičiuliu – liftas čia pat, sūnus ir žmona padės sunešti viską į devintą aukštą. Tačiau pirmą kartą per daugiau kaip du gyvenimo šiame name dešimtmečius liftas neveikė...

Amelija Lapinskaitė sužavėjo ir klausytojus, ir vertinimo komisiją

IšklausęSaksons.visuskonkurso ansamblius, žiuri nariai pabrėžė labai aukštą jaunųjų pūtikų meninį lygį ir virtuoziškumą. Anksčiau iš skirtine technika vadintą nenutrūkstamą kvėpavimą šiandien valdo beveik visi kon kurse pasirodę vyresnieji pūtikai. Žinantys, kaip dar visai neseniai Lietuvoje trūko obo jininkų, nustebtų, kiek jų konkursui paren gė vien Robertas Beinaris. Taigi akivaizdu, kad pūtikų nepritrūks nei simfoniniai, nei pučia mųjųPirmąsiasorkestrai.vietas lai mėjo: A5 kategorijoje –ansamblis „Basobiano“ (Kristupas Kačionas, obo

Anykščiai – ypatingą kultūrinę aurą tu rintis, daugybę rašytojų ir kitų sričių meno kūrėjų išugdęs kraštas, tad nenuostabu, kad kas antrus metus čia rengiamas vienas didžiausių ir populiariausių Lietuvoje tarp tautinių konkursų „Muzikinė akvarelė“, ku riame varžosi kameriniai ansambliai.

Butkus, eufonija, ir Augustė Pauliūtė, forte pijonas, Nacionalinės M. K. Čiur lionio menų mokyklos mokyt. K. Daukšienės k lasė); A2 kategorijoje – duetas (Amelija Lapinskaitė, klarnetas, ir Kamilė Palekauskaitė, fortepi jonas, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazi jos mokyt. B. Kumpikienės kl.); A1 katego rijoje – duetas (Laurynas Beinaris, obojus, ir Vytautas Pocius, fortepijonas, Nacionalinės M. K . Čiur lionio menų mokyklos mokyt. R. G erasimovo ir A. Puodžiuko kl.); B4 kate gorijoje – saksofonų kvartetas (Urtė Raiše lytė, Andrius Dolmantas, Justinas Milašius ir Visvaldas Jonušas, Anykščių meno moky klos mokyt. V. Jonušo k l.); B3 kategorijoje – trio (Viltė Andriukaitytė ir Meda Vitkaus kaitė, fleitos, Viltė Kuliešiūtė, fortepijonas, Garliavos meno mokyklos mokyt. B. Ber k monienės ir J. Ur bonavičienės kl.); B2 ka tegorijoje – du duetai (Livijus Šulčys, obo

DŪDŲ

„MUZIKINĖAKVARELĖ-2022“

Prof. Robertas Beinaris – konkurso sumanytojas ir organizatorius

jus, Tomas Rubinas, fagotas, ir Arminas Su chovas, fortepijonas, LMTA prof. R. B einario kl.), kvartetas (Eglė Gudaitytė, fleita, Agnė Ivanauskaitė, obojus, Erikas Šlakaitis, klar netas, ir Paula Bagotyriūtė, fortepijonas, LMTA prof. I. Baikšt ytės kl.) ir kvintetas (Eglė Gudaitytė, fleita, Kristupas Kačionas, obo jus, Kęstutis Abaris, klarnetas, Ieva Taujans kaitė, fagotas, ir Albinas Stonys, valtorna, LMTA prof. R. B einario kl.); A4 kategorijoje – kvartetas (Viltė Bagdžiūtė, fleita, Varva ra Yagodnitskaya, obojus, Simonas Šable vičius, klarnetas, ir Ema Silvija Bojadžian, fortepijonas, Kauno J. Gruodžio konser va torijos prof. R. B einario kl.); A3 kategorijoje – trio „Pajūrio dvelksmas“ (Indrė Karbaus kaitė ir Žemyna Kirtiklytė, fleitos, Viktorija Okulevičiūtė fortepijonas, Klaipėdos E. Bal sio menų gimnazijos mokyt. R. B ezubenko ir G. Kochansk aitės kl.) ir duetas (Bernardas KAMPAS

Anykščių meno mokyklos direktorė Kris tina Vičinienė, sveikindama konkurso daly vius, pabrėžė jo svarbą Anykščiams ir viltį, kad visi dalyviai pajus išskirtinį kurorto grožį ir meninę aurą. Iškilmingame renginio pradžios koncerte pasirodė Lietuvos nacio nalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „MusicaAnsambliusHumana“.(jie pagal amžių buvo su skirstyti į 5 grupes) vertino kompetentinga komisija: Lietuvos muzikos ir teatro akade mijos Kamerinio ansamblio katedros ve dėjas prof. Rimantas Armonas, LMTA Kon certmeisterio katedros vedėja prof. Irena Uss Armonienė, LMTA profesorė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Ži gaitytė Nek rošienė, LMTA Pučiamųjų ir mu šamųjų instrumentų katedros vedėjas, Vil niaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos, Kauno Juozo Gruodžio konser vatorijos mokytojas, Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansamblio „Musica Humana“ meno vadovas ir dirigentas prof. Rober tas Beinaris, Anykščių muzikos mokyklos direktorė Kristina Vičinienė, Rygos Jāzepo Mediņš´o I muzikos mokyklos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumenų skyriaus metodinės grupės pirmininkė Inga Grīnvalde, Anykš čių muzikos mokyklos direktoriaus pava duotoja Sigita Urbonavičienė, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Vaida Beinarienė ir Latvijos nacionalinio švietimo centro Pro fesinio mokymo departamento direktorius Ronalds

Gegužės 5–7 dienomis vykęs VIII tarptau tinis kamerinių ansamblių konkursas „Muzi kinė akvarelė 2022“ suk vietė per 140 jaunų atlikėjų, susibūrusių į 40 ansamblių.

Konkursą sveikina Anykščių rajono savivaldy bės meras Sigutis Obelevičius

Laureatai su dovanomis

MB inf.

jus, ir Kristijonas Bernatonis, fortepijonas, Vilniaus B. D variono dešimtmetės muzikos mokyklos mokyt. R. B einario ir R. Jur konie nės kl., ir Mantas Berkmonas, fleita, ir Lukas Goss, fortepijonas, Garliavos meno moky klos mokyt. B. B erkmonienės ir G. R. Leckie nės kl.); B1 kategorijoje – duetas (Katrīna Eihentāle, fleita, ir Rasa Sila, fortepijonas, Jaunpiebalgos muzikos ir meno mokyklos mokyt. S. Eihentāles kl.).

VIII tarptautinio kamerinių ansamblių konkurso „Muzikinė akvarelė 2022“ glo bėjas Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius nuoširdžiai džiaugėsi, kad laureatų muzikavimas pateisino rėmė jų globą ir linkėjo sulaukti devintojo rengi nio. Ir dalyviai, ir jų pedagogai, ir vertinimo komisijos nariai Anykščius paliko puikiai nusiteikę, sužavėti miesto Meno mokyklos aplinkos ir anykštėnų dėmesio.

Auga konkurentas – mažasis Laurynas Beinaris pasiruošęs pranokti tėtį

Laureatai ir vertinimo komisija

se, salėse, jie visą mėnesį vyks ne tik Kerkradės mieste, bet ir visame Limburgo kraš te, virtusiame milžinišku tautų katilu. Tai tikras iššūkis ir kon kurso senbuviams, ir naujiems kolektyvams, ir pasaulio sava noriams, atvykstantiems pa dėti renginio organizatoriams. Dalyvauti šiame konkurse yra kiekvieno pajėgaus pučiamųjų orkestro tikslas, o laimėta pri zinė vieta prilygsta sportininko parsivežtam olimpiniam meda liui, kuris vėliau atveria plačias perspektyvas.

stadionuose,įvairiausiųolimpinėmismetus.perkeltaspandemijosčempionatasPernykštisdėlbuvoįšiuosNeoficialiaipučiamųjųmuzikosžaidynėmisvadinamamerenginyjeklausytojaiturikąrinktis.Numatytaper100renginiųaikštė

Kazys DAUGĖLA

Muzikos barai / 188

džiuojuosi savo muzikantais, kurie tvirtai atlaikė ne tik pasi rengimo konkursui ir repeticijų maratoną, prasidėjusį tuoj po karantino, bet ir visus konkurso turus bei baigiamuosius kon certus po perga lės.“Varinių pučia mųjų liuoseLenkijoječiausiantrąsiasonatuosesiuose(Montreux;derlandai)(Belgija).cūzija),tija),čempionatevariniųkolektyvastanija)irstiprinakestrantųEstijoje,nijoje,džiojojeOlandijoje,koncertuosetivaliuosekursuose,kursuose,setarptautiniuočempionatuose,šventėse,dalyvaujametais.tyn“orkestrasinstrumentų,,Aukšįkurtas2007JisnuolatdainųorkestrųmeistriškumokonfesbeiDiBritaItalijoje,Latvijoje.OrmeistriškumądirigentųPietoVisserioStevenoLegge´o(DidžiojiBripamokos.2015metaisdalyvavoEuropospučiamųjųinstrumentųFreiburge(Vokie2016aisiais–Lilyje(Pran2017aisiais–Ostendėje2018m.Utrechte(Nyir2019m.MontrėŠveicarija)vykuEuroposorkestrųčempišiskolektyvaslaimėjovietas.Pelnytiaukšapdovanojimaidviejuosevykusiuosefestivakonkursuose–„Zblewo2015“beiXXIVtarptautiniame„Złotalira–Rybnik2015“.

Kazys DAUGĖLA

ČEMPIONAI„AUKŠTYN“ORKESTRASRAJONOPANEVĖŽIOJAUNIMO–

NYDERLANDUOSEKVARTETASKORNETININKIŲ

Neseniai susikūręs žavus Pa nevėžio rajono kornetininkių kvartetas – Indrė Jonaitytė, Ugnė Tamošietytė, Amanda Vapsvaitė ir Džiugita Bilevičiū tė – koncertavo su garsiuoju „London Brass“ ansambliu birželio 9–12 dienomis Gro ningeno mieste vykusio Ny derlandų atvirojo pučiamųjų instrumentų orkestrų čempio nato renginiuose.

2017 m. „Aukštyn“ Lietuvos jau nimo orkestrams atvėrė kelius į pasaulinio lygio konkursus ir buvo pirmasis orkestras iš Lie tuvos, dalyvavęs Pasaulio muzi kos čempionateŠiemetKerkradėje.jau 70 metų sulaukęs fes tivalis „World Mu sic Contest“ vyksta kas ketveri metai ir trunka net 24 dienas.

Panevėžio rajono muzikan tės Indrė Jonaitytė, Džiugita Bi levičiūtė ir Amanda Vapsvaitė neseniai baigė Lietuvos muzi kos ir teatro akademijos Pučia mųjų ir mušamųjų instrumen tų katedroje naujai įsteigtos korneto specialybės magistro studijas, o Ugnė Tamošietytė yra LMTA antro kurso korne to specialybės studentė. Prieš išvykdamas į festivalį korneti ninkių kvartetas per Sekminių atlaidus koncertavo gimtaja me Panevėžio rajone, Smilgių Šv. Jurgio Nyderlandųbažnyčioje.atvirasis pučia mųjų instrumentų orkestrų čempionatas (DOBC) – labai populiarus renginys, jis yra keturias dienas trunkančio fes tivalio „Groningen Brass Expe rience“ dalis. Festivalio metu, k aip įprasta, vyksta konferen cijos, seminarai, mokymai, ku riuos veda garsiausi Europos šalių pučiamųjų instrumentų muzikos specialistai.

PANEVĖŽIO RAJONO

Džiugi žinia atskriejo iš Kerkradės (Nyderlandai). Čia vykstančiame 19-ajame Pa saulio muzikos čempionate „World Music Contest“ (WMC) dalyvavęs Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros cen tro-dailės galerijos varinių pučiamųjų orkestras „Aukš tyn“, vadovaujamas meno va dovo ir dirigento Remigijaus Vilio, įvertintas aukso meda liu ir pelnė čempiono titulą. Keturiose skirtingose konkur so grupėse savo meistriškumą demonstravo per 30 orkestrų. Dalyviai į grupes skirstomi pa gal kūrinių sudėtingumą ir at likimo kokybę, neatsižvelgiant į muzikantų amžių. Varinių pu čiamųjų orkestras „Aukštyn“ (Up), diriguojamas puikaus Lietuvos orkestrų bičiulio Pie to Visserio iš Nyderlandų, savo konkursinę programą pristatė 3 iojoje grupėje. Tarptautinė vertinimo komisija, kurią su darė pasaulinę šlovę pelnę kompozitoriai ir dirigentai Ja nas Van der Roostas (Belgija), Florent´as Didier (Prancūzija) ir Robertas Childsas (Jungtinė Ka ralystė), lietuviams skyrė labai aukštus balus (95,33 iš 100) už privalomo visiems šios katego rijos orkestrams šveicarų kom pozitoriaus Etienne´o Crausazo kūrinio „Albinus Variations“ atlikimą. Meistriškai solines partijas pagrojo Ugnė Tamošie tytė (kornetas), Augustas Gudas (baritonas), broliai Bernardas (eufonija) ir Leonardas Butkai (trombonas).„Aukštyn“yra pirmas jauniau sias Lietuvos orkestras, pelnęs tokį aukštą apdovanojimą per visą čempionato istoriją. Jame groja 13–30 metų muzikantai, dauguma – iki 17 metų. Didžio ji dalis orkestrantų – mėgėjai, nemažai jų nėra lankę muzikos mokyklų. Meno vadovas Re migijus Vilys džiaugiasi, kad jo kvietimu prie orkestro „Aukš tyn“ mielai prisijungė vieni ge riausių ir kitų Lietuvos jaunimo pučiamųjų orkestrų nariai: „Di

Ansamblis „London Brass“ įkurtas 1986 m. visame pasau lyje žinomo trimitininko Phili po Joneso varinių pučiamųjų ansamblio (Philip Jones Brass Ensemble) pagrindu, jame groja geriausi Londono muzi kantai.Birželio 11 d. rytą merginų kvartetas koncertavo istorinė je Groningeno traukinių stoty je, o vakare grojo Nyderlandų atvirojo pučiamųjų instrumen tų orkestrų čempionato apdo vanojimų ceremonijoje.

DŪDŲ KAMPAS

Vasiliauskas – pianistas, vargo nininkas, pirmasis M. K. Čiur lionio vargonininkų konkurso laureatas, pirmosios Nacionali nės M. K. Čiurlionio menų mo kyklos (tuosyk Vilniaus dešim tmetės muzikos mokyklos) laidos absolventas. Vargonų kultūros gaivintojas ir saugoto jas. Nuo mažens darbštus, jau trus, valingas, sugebėjęs nepa lūžti įvairiose situacijose. Netgi dar bo pr ie Skaudvilės vargonų metu netekęs pusės piršto ne sutriko, o išmintingų chirurgų K Vitk aus, K. Olekos, R. Stuokos pastangomis atgimusi ranka vėl palietė klavišus. Dar 1960 metais prie dviejų fortepijonų grojome Mozarto Koncertą. Buvo labai dėme singas tekstui, garso spalvai, frazavimui, kartais, atrodė, ir smulkmenoms. Tačiau man pradėjus kalbėti apie kažkokias gyvenime atsiradusias problemėles, pasakė tai, ko nepamirštu ir šiandien: „Neleisk mažmožiams užgožti tavo minčių ramybės. Gyvenimas perdaug brangus, kad jį švaistytum dėl neesminių ir trumpalaikių dalykų... Gal galima nematyti to, kas ne reikšminga?“BVasiliauskui reikšmingiausia buvo muzika. Su labai skirtin go braižo, temperamento atlikėjais rengdavo programas, kuriose sk ambėdavo ir įvairių epochų muzika. Tačiau jį žavėjo kompozitoriai klasikai, romantikai. Gal todėl, kad jautė juos esant arti žmogaus? Nebuvo ekstravertas. Mokėjo susikaupti, pajusti partnerį. Turbūt todėl ryškiausiai, jautriausiai atsiskleisdavo muzikoje. Dideles kon certų programas buvo parengęs su smuikininkais Aleksandru Livon tu, Raimundu Katiliumi, Pauliumi Juodišiumi, radijo studijoje grojo su Kor nelija K alinauskaite, Jurgiu Fledžinsku. Pradėjęs vargonuoti tapo svarbiu dainininkų Elenos Čiudakovos, Nijolės Ambrazaitytės, Valentino Adamkevičiaus, Virgilijaus Noreikos, Birutės Almonaity tės, Irenos Milkevičiūtės, Giedrės Kaukaitės, Vladimiro Prudnikovo, pūtik ų Algirdo Vizgirdos, Petro Vyšniausko koncertinio gyvenimo partneriu.Bernardas Vasiliauskas gimė Kaune. Tėvas Leonardas buvo Vals tybės operos orkestro trombonininkas, mama Ona mėgo dainuoti choruose Tėvai visus septynis vaikus pratino prie muzikos. Bernar das nuo mažens skambino fortepijonu, mokslus pradėjo pas žino mą pedagogę Mariją Alšlebėnaitę. Teatrą perkėlus į Vilnių, čia atsi kraustė ir Vasiliauskų šeima, Bernardas buvo priimtas į šeštą Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos klasę. Pianistė, puiki pedagogė Olga Šteinberg atvedė jaunuolį į pianisto kelią ir liko viso gyvenimo šviesulys. Ir Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) „profesorė Olga Šteinbergaitė, taip ją vadinome, man buvo ir liko autoritetų autoritetas. Tad net pradėjęs muzikuoti vargonais likau ištikimas profesorės linijai, laikiausi jos nurodymų, intuityviai vadovavausi jos klasėje įgyta patirtimi“, – yra sakęs B. Va siliausk as.

mirė Bernardas

dev ynių registrų fisharmoniją. Leopoldui Digriui, Maskvos P. Čai kovskio konservatorijoje baigusiam fortepijono ir vargonų studijas, taip pat ir aspirantūrą, buvo leista mūsų konservatorijoje įkurti vargonų klasę. Su sąly ga: vargonininkai neturi teisės groti bažnyčiose. Prof. L. Digrio nuopelnai prikeliant iš esmės mirusią Lietuvos vargonų kul tūrą – didžiuliai. Atsirado ins trumentai konservatorijoje, Valst ybinėje filharmonijoje, pradėti rengti koncertai ir Vil niaus arkikatedroje bazilikoje (tuomet vadintoje Paveikslų galerija), 1968 m. įvyko pirma sis Vilniaus vargonų muzikos festivalis. L. Digr ys kartu su B. Vasiliausk u buvo ryškiausi šios veiklos dalyviai. B. Vasiliauskas prisiminė tą laikotarpį – įtemptus repetici jų grafikus, kai instrumentas k ar tais gausdavo net po pu siaunakčio, pirmuosius įmo nės „Alexander Schuke Orgel bau Potsdam“ atstovų vizitus Lietuvoje, derybas dėl Filharmonijos vargonų, pirmąjį L. Digr io koncertą konservatorijos Didžiojoje salėje suremontuotais W. Bier nacki vargonais: „Klausytojų buvo tiek daug, kad vėliausiai atėjusieji vargonų klausėsi stovėdami net ant laiptų!“ Vargonavimo technika kitokia nei skambinant fortepijonu. Ka daise Bernardas yra dūsavęs: „Pirmos iš Digrio gautos užduotys buvo nepaprastai sunkios. Vargau ruošdamas tokius kūrinius, kaip J. S. Bacho Tokatą ir Fugą d moll, Preliudą ir Fugą h moll. Sudėtinga pasirodė judesių koordinacija, grojimas rankomis ir kojomis vienu metu... K itaip reikėjo pajusti klavišus, perprasti registrų kaitos reikš mę. Ėmiau studijuoti tų senųjų epochų muziką.“ 1966 m. B. Vasiliausk as baigė L. Digrio Vargonų klasę, o 1968 m. tapo pirmojo tarprespublikinio pianistų ir vargonininkų konkurso (jis išaugo į Tarptautinį M. K . Čiur lionio konkursą) laureatu. Prof. L. Digr ys Bernardo vargonavimą įvertino kaip lietuviškos bažnytinės muzikos tradicijos tęsėjo misiją. Vargonuoti į Arkika tedrą B. Vasiliauską pakvietė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Teko pastudijuoti šv. Mišių specifiką, liturgijos ypatumus, giesmes, rečitacijas. Dirbo su Arkikatedros Didžiajam chorui vadovavusiu puikiu, reikliu chorvedžiu Pranu Sližiu. Vėliau kartu su Arkikatedros Didžiuoju, Jaunimo ir Parapiniu chorais B. Vasiliausk as dalyvaudavo reikšmingiausiuose ekumeniniuose renginiuose Lietuvoje ir Euro poje. B. Vasiliauskas daug koncertuodavo ir su kitais, ryškiausiais, Lietuvos chorais.

IN MEMORIAM

Tais dešimtmečiais ypač reikšmingi buvo B. Vasiliausko parengti teminiai koncertų ciklai „XX amžiaus vargonų muzika“, „Koncertai vargonams ir orkestrui“, „Lietuvių vargonų muzika“, pasirodymai su prof. S. S ondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, Vals tybinės filharmonijos simfoniniu orkestru (dirigentas J. Domarkas). Tai buvo netikėta, nauja. Ypač populiarūs būdavo vargonų muzikos koncertai Arkikatedroje. Vartau gastrolių, kurias rengdavo Sovietų Sąjungos koncertinės organizacijos („Goskoncert“, „Sojuzkoncert“), maršrutus: B. Vasiliausk as grojo Sibiro, Kaukazo, Vidurinės Azijos didžiosiose salėse. Nepriklausomos Lietuvos laikas leido jam gerai jaustis Europos, Skandinavijos valstybių meninio gyvenimo kon tekstuose.1961m. Filhar monija įsigijo pozityvą – vežiojamus „Alexander

Muzikos barai / 189

BERNARDAS VASILIAUSKAS

Pr ie vargonų Bernardą nuvedė smalsumas, kai pamatė per pir mojo konservatorijos aukšto langą keliamą didžiulę dviejų manualų

Vasario(1938–2022)21d.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Studijuodamas vadovavo Pavil nio kultūros namų chorui, buvo Vilniaus medicinos darbuotojų

IN MEMORIAM

B er nardai, tebūna rami Tavo siela: darbai vis primins giliai įmin tas pėdas Lietuvos kultūroje ir džiaugsmą, kuris buvo tylus, kuklus, romantiškas. O ne tik muzikos pasaulio bendruomenės atjautos supamą mamą guos trys dukros ir vaikaičiai.

„B er nardo Vasiliausko vargoninė veikla, kaip niekieno kito, sklei dėsi visomis įmanomomis kryptimis: koncertuojantis solistas, kon kursų laureatas, patyręs bažnyčios muzikas, vargonų meistras in tonuotojas. Net ir mažiausio miestelio gyventojai žino šią pavardę: didžiausia šventė jiems – sulaukti svečiuose Arkikatedros choristų ir vargonininko Vasiliausko“, – taip muziką įvertino Balys Vaitkus. Bernardo Vasiliausko palikimas – ne tik klausytojų atmintyje li kęs vargonų skambesys, bet ir jo įžvalgos, garso ir vaizdo įrašai: per tr isdešimt vinilinių plokštelių, juostinių kasečių, CD ir DVD. Įam žinta pasaulinė klasika – J. P. Sweelincko, J. Pachelbelio, J. Kuhnau, F. M anfredini, G. P. Telemanno, J. S. Bacho, A. Vivaldi, G. F. Händelio, J. G. Albrechtsbergerio, L. Cherubini, J. Brahmso, P. Ebeno kūriniai, lietuvių autorių J. Naujalio, Č. Sasnausko, S. Vainiūno, K. Brundzai tės, V. Barkausko, T. Makačino, R. Žigaičio ir kitų opusai.

Schuke“ vargonėlius, su jais L. Digrys ir B. Vasiliausk as, pasitel kę dainininkus, keliaudavo po Lietuvą. Susidomėjimas koncer tais buvo didelis, vargonų muzika tapo šalies meninio gyvenimo dalimi. Kur į laiką pozityvas stovėjo Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje, pirmasis jais čia vargonavo Bernardas Vasiliauskas. Su sirinko tiek žmonių, kad jie beveik griuvo ant atlikėjo. Vargonininko koncertiniame repertuare buvo apie 450 įvairių epochų kūrinių. Labai svarbią vietą užėmė lietuvių autorių kūryba, jis suredagavo ir pirmasis atliko V. Bagdono, A. Bražinsko, J. Juoza paičio, T. Makačino, A. Račiūno, R. Žigaičio, S. Vainiūno ir k itų kom pozitorių kūrinius vargonams. K. Brundzaitė B. Vasiliauskui dedika vo kūrinį vargonams ir orkestrui „Dialogai“ (1970), G. Kuprevičius – Pir mąją sonatą vargonams (1968), Trečiąją sonatą vargonams „Borobudur“ (1976), Pirmąjį koncertą smuikui ir vargonams (1971, dedikacija A. Livontui ir B. Vasiliauskui), K. Vasiliausk aitė broliui Bernardui ir jo žmonai Vidai Prekerytei paskyrė Sonatą dvejiems vargonams (1988).

Trečioji Bernardo Vasiliausko veiklos sritis – vargonų restauracija ir intonavimas. Bendradarbiavimas su Rimantu Guču, įkūrusiu var gonų restauravimo dirbtuves, paskatino studijuoti vokiečių, čekų meistrų instrumentus, perprasti jų sandarą, galimybes išgauti pla čią, savitą garso amplitudę. Buvo pastatyti nauji instrumentai Vil niuje, Kaune, Kernavėje, Nidoje ir kitur. B. Vasiliausk as restauravo ir intonavo vargonus ne tik Lietuvoje, buvo pakviestas į Maskvą, Peterhofą.„Vienasiš „užutėkių“, kur mane nunešė srovė – vargonų restau ravimas, jam atidaviau 25 metus. Tai nepakartojami metai. Darbas be galo romantiškas: vasaros, praleistos tolimose kaimiškose pa rapijose, dieną ir naktį taisant vargonus, vis nauja pažintis su ins trumentu. Neapleisdavo mintis, kad dirbu prie instrumento, kurį girdėjo ir mano protėviai. Tarsi užsimezga ryšys tarp kartų. Res tauracija – tai dar viena mano profesija, apimanti staliaus, medžio apdir bimo, elektros, intonavimo, derinimo ir daugelį kitų darbų. Iš tylinčio metalo ir medžio prikelti didingą instrumentą, įkvėpti jam gyvybę ir suteikti norimą skambesį – tai nuostabus, nepakartoja mas jausmas“, – pokalbyje su Egle Šeduikyte prisipažino B. Vasi liauskas („7 meno dienos“, 2013, Nr. 47).

Muzikos barai / 190

ABARIUSLIONGINAS

„Kai Bernardas vargonuoja, atrodo, kad jis meldžiasi“, – yra pasa kiusi viena jautriausių muzikių Beatričė Grincevičiūtė.

Daug(1929–2022)Lietuvos dainų švenčių dalyvių kartų prisimena išraiš kingą dirigento Liongino Aba riaus mostą – Maestro daugelį metų buvo dainų švenčių siela. Profesorius sukūrė nemažai pasaulietinės ir religinės muzi kos, harmonizavo daug lietu vių liaudies dainų. Minėtinos dainos „Sedula“, „Beržas“, „Eglė“, stambūs vokaliniai kūriniai „Pa vasario sonata“, „Trys spalvos“ (stalinizmo aukų atminimui; atlikta 1989 m. spalio 21 d. au toriaus 60 mečio proga), „Pava saris“, mišios „Dieve, globok Lie tuvą“, giesmės „O salutaris“, „De profundis“, „Sveika, Marija“, „Iš skausmo gelmių“, „Tėve mūsų“, „Kruvinojo sekmadienio malda“, „O Dieve šventas“. 1994 m. baž nytinės muzikos konkurse už mišias „Dieve, globok jaunimą“ pelnė pirmąją premiją,1996 m. konkurse pirmąją premiją gavo už giesmę „Atleisk man, Viešpa tie“. 1996 m. išleido bažnytinės muzikos rinktinę „Iš Tavo rankos, Dieve“. Sudarė dainų rinkinių chorams, parašė straipsnių ir koncertųLionginasrecenzijų.Abarius gyveni mo ir muziko kelią pradėjo Zarasų krašte. Gimė 1929 m. rugpjūčio 8 d. Maniuliškėse, pirmasis jo muzikos mokyto jas buvo Antazavės parapijos vargonininkas Juozas Dugnas. Jau 1944–1945 m. per pamal das penkiolikmetis Lionginas pavaduodavo savo mokytoją, o 1946–1948 m. savarankiškai vargonininkavo Avilių parapijo je (Zarasų r.). Baigęs Antazavės progimnaziją, 1948–1953 m. Vil niaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokykloje pas A. K ačanauską mokėsi solinio dainavimo, pas A. I lčiuką – choro dirigavimo. Mokydamasis dainavo ir sku dučiavo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansam blyje. 1953–1958 m. choro diri gavimo studijas tęsė tuometėje Lietuvos valstybinėje konserva torijoje (doc. A. Budr iūno klasė).

dainų ir šokių ansamblio chor meisteris. Konservatoriją baigė su pagyrimu. 1956–1962 m. dėstė choro dirigavimą Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mok y kloje, mokomąsias programas papildė lietuvių ir užsienio kom pozitorių kūriniais. L. Abar iaus vadovaujamas moksleivių cho ras dalyvavo 1960 m. respubli kinėje dainų šventėje. Nuo 1961 m. buvo vienas iš Respubliki nio muzikos mokytojų mišraus choro dirigentų, nuo 1966 m. –meno vadovas ir vyriausiasis di rigentas. Choras Lietuvos muzi kos mokytojams chorvedžiams padėjo kelti kvalifikaciją, suren gė daug koncertų ir išpopuliari no nemažai 1963–1981kūrinių.m.L. Abarius va

„Dar didesnis reiklumas sau ir „išmintis“ pirštuose, garsinių vaiz dų troškulys susipynė su spindinčiu muzikavimo džiaugsmu“, – po vieno B. Vasiliausko koncerto rašė pianistas ir vargonininkas Gedi minas Kviklys.

dovavo Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos chorui, ku rio repertuare buvo apie 1000 įvairių epochų ir stilių kūrinių. Surengta per 700 koncertų Lie tuvos miestuose ir miesteliuo se, kitose šalyse. LRT fonduose išsaugota nemažai choro kūry bos. Dirigentas daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, tačiau propagavo ir užsienio klasikų bei šiuolaikinių kompozito rių kantatų ir oratorijų žanro kūrinius. Choro koncertuose skambėjo G. Verdi „Requiem“, S. Moniuszkos „Krymo sone tai“, J. S. Bacho M išios h moll, L. van Beethoveno Devinto ji simfonija, F. M endelssohno kantata baladė „Pirmoji Valpur gijų naktis“, G. Vivaldi „Gloria“, I. Stravinskio Psalmių simfonija, G. Svir idovo Patetinė oratorija, P. Ebeno k antata „Karčioji žemė“ ir kt. Iš lietuvių kompozitorių kūrinių minėtini: J. Naujalio mišios „Švenčiausių Kristaus Žaizdų garbei“, Č. Sasnausko „Requiem“, S. Šimk aus kanta ta „Atsisveikinimas su tėvyne“, E. Balsio k antata „Saulę nešan tis“, J. Juzeliūno simfonija „Žmo

Nuo 1981 m. L. Abar ius dėstė Lietuvos valstybinės konserva torijos (dabar – Lietuvos muzi kos ir teatro akademija) Choro dirigavimo katedroje, 1991 m. jam suteiktas profesoriaus var das. 1988–1995 m. vadovauda mas Choro dirigavimo katedrai pertvarkė choro dirigentų ren gimo planus, įvedė bažnytinių chorų vadovų specializaciją ir kt. 1989 aisiais, J. Naujalio gi mimo 120 ųjų metinių proga, surengė pirmąjį jaunųjų choro dirigentų konkursą ir mokslinę konferenciją, 1990 m. – pirmąjį tarptautinį J. Naujalio jaunų jų choro dirigentų konkursą. 1989 m. dir igavo Baltijos mu zikos akademijos studentų jungtiniam chorui Vilniuje, Le ningrade, Maskvoje, Rygoje ir Taline. Išugdė didelį būrį choro dirigentų.Nuo1965 m. L. Abar ius va dovavo respublikinėms dainų šventėms ir chorų sąskrydžiams, 1977 m. buvo 3 iosios respubli kinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyriausiasis di rigentas, 1990 m. – Lietuvos tau tinės dainų šventės, 1991 m. –Baltijos studentų dainų šventės „Gaudeamus“, 1994 ir 1998 m. –Pasaulio lietuvių dainų švenčių Kaune ir Vilniuje, moterų chorų festivalių Kretingoje ir rajoni nių dainų švenčių dirigentas. Maestro buvo ilgametis dainų švenčių konsultantas, chorų ap žiūrų ir konkursų žiuri narys ir pirmininkas, choro dirigavimo valstybinių egzaminų komisijų narys ir pirmininkas, 1994, 1996 ir 1998 m. suorganizavo J. Nau jalio bažnytinės muzikos kon kursus.Prieš kelerius metus švęs damas savo 90 metų jubiliejų, niekada humoro nestokodavęs Maestro juokavo prisimindamas savo gimtąjį kalvotą ir ežerin gą Zarasų kraštą: „Jau taip man nuo vaikystės – lygiai nepavyks ta. Draugai gyvena lygumose, o man – arba aukštyn eini, arba žemyn.“

2022(1933–2022)m.gegužės

Muzikos barai / 191

Lietuvos muzikų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Povilo Mataičio žmoną Dalią, dukrą Rusnę, gimines ir artimuosius. gaus lyra“ ir simfonija oratorija „Cantus magnificat“, V. Jurgučio oratorija „Donelaitis“ ir kt. 1974 m. L. Abariaus vadovaujamam chorui buvo suteiktas nusipel niusio kolektyvo vardas.

Povilas Mataitis buvo Lietuvos kultūros fondo prezidiumo, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bi čiulių klubo valdybos, Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos teatro sąjungos, Lietuvos laisvės kovotojų są jungos narys.

POVILAS MATAITIS

P. M ataitis kartu su žmona scenografe Dalia Mataitiene užaugino dukrą Rusnę Mataitytę – smuikininkę, tarptautinių konkursų laureatę.

31 dieną, eidamas aštuoniasdešimt devintuo sius metus, mirė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Povilas Mataitis. Kūrybingai sujungęs visas studijų metais įgytas specialybes – choro dirigento, folklorininko, režisieriaus, pe dagogo – jis įkūrė unikaliu reiškiniu tapusį Lietuvių folkloro teatrą. Povilas Mataitis gimė 1933 m. birželio 26 d. Joniškio rajone, Drąsutaičių kaime. Baigęs Joniškio 1 ąją vidur inę mokyklą, 1952–1957 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo ekonomiką, 1952–1958 m. Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos technikume (dabar – Vilniaus J. Tallat Kelpšos konservatorija) mokėsi dainuoti (dėst. A. K arosas) ir diriguoti (dėst. B. Piekarskis), dainavo Lietuvos vals tybinio radijo komiteto vokaliniame ansamblyje. 1958–1963 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studijavo choro dirigavimą (vyr. dėst. A. Ar mino klasė), 1966–1968 m. stažavosi Sankt Peterburgo (tuomečio Leningrado) valstybinėje N. R imskio Korsakovo konservatorijoje (prof. E. Kudriavcevos choro dirigavimo kl.). 1958–1962 m. buvo Vilniaus kultūros ir švietimo technikumo ir J. Tallat Kelpšos muzikos technikumo koncertmeisteris, 1960–1962 m. vadovavo Respublikinių mokytojų namų mišriam chorui, 1962–1966 m. dirbo J. Tallat Kelpšos muzikos technikumo choro dirigavimo dėstytoju, kurį laiką – neakivaizdinio sky riaus choro studijos vadovu. 1968–1973 m. buvo „Vagos“ leidyklos Muzikos leidinių redakcijos vedėjas, sudarė ir išleido vokalinės muzikos rinkinių. 1973–1974 m. dėstė J. Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1985–1989 m. – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1990–1993 m. – Vilniaus universitete. Parašė straipsnių apie tautosaką ir teatrą. 1967 m. P. Mataitis iš Vilniaus aktorių ir muzikantų subūrė Lietuvių etnografinį ansamblį, pirmasis jo koncer tas įvyko 1968 m. balandžio 13 d. Vilniuje. 1974–1990 m. ansamblis veikė kaip Liaudies buities muziejaus Liau dies muzikos teatro trupė. Nuo 1992 m. P. Mataitis buvo Lietuvių folkloro teatro meno vadovas ir režisierius. Gerai pažindamas savo šalies istoriją, tautosaką ir mitologiją, išstudijavęs folkloro šaltinius ir šių dienų teatro meną, P. M ataitis sukūrė originalų folkloro teatro žanrą. Pirmo plataus pripažinimo už Lietuvos ribų Lietuvių etnografinis ansamblis sulaukė 1971 m. koncertuodamas VII Tarptautinės muzikinio ugdy mo draugijos (ISME) kongrese Maskvoje ir 1974 m. tarptautiniame liaudies muzikos festivalyje Suomijoje (Kaustinene). 1974 m. ansambliui įgijus folkloro teatro statusą, buvo pradėti rengti reguliarūs spektakliai Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje. Teatras apkeliavo ir visą Lietuvą, dalyvavo meno festiva liuose Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Moldavijoje, su dideliu pasisekimu gastroliavo Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, M oldavijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Sibiro miestuose, taip pat Suomijoje, Lenki joje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. P. M ataitis užrašinėjo tautosaką, rašė scenarijus, režisavo spektaklius. Per 30 kūrybinės veiklos metų su kūrė daug originalių ir įsimintinų meninių programų: „Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ (1968), „XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos etnografinių rajonų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Klaipėdos kr.) dainos, šokiai, instrumentinė muzika“ (1971), „Baudžiavos amžininkų pasakojimai, dainos, žaidimai iš įvairių Lietuvos vietų“ (1977), „Scenos vaizdeliai“ (1978), „Naujoji gadynė jau švinta“ (1981), „Lietuvių gaidos“ (1982), „Mano kanklės paauksuotos“ (1985), „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (1987), „Mįslė“ (1987), „Ant tėvulio dvaro“ (1988), „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1989), „Didžiam kiematy“ (1992), „Purvy nai rūdynai“ (1994), „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ (1997), „Ko palinko žilvičiai prie kelio“ (2004). Visų programų ir spektaklių scenografiją sukūrė dailininkė Dalia Mataitienė. Pagal P. Mataičio scenarijus, rašy tus su kitais autoriais, sukurtas dokumentinis filmas „Lietuvių etnografinis – tai mes“ (1973) ir vaidybinė juosta „Vakar ir visados“ (1984 m., rež. Gytis Lukšas). 1983 m. P M ataičiui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 1988 m. jis apdovanotas Lie tuvos valstybine premija ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu, 2010 m. – Lietuvos k ultūros ir meno nacionaline premija už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pa sauliui. 1999 m. Kembridžo (Didžioji Britanija) tarptautinio biografijų centro pripažintas iškiliausiu XX a. žmogumi, 2006 m. paskelbtas Joniškio gar bės piliečiu už lietuvių tautinio meno puoselėjimą, Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

„Kultūros nakties“ maratono metu at vėrėme svetainės langus, pastatėme ant palangių kolonėles ir užmuzikavome Ge dimino prospektą nuo Vasario 16 osios ik i A. Stulginskio gatvės. Muzikos publika klausėsi ir Žemaitės skverelyje.

Ir atlikėjams, ir organizatoriams didžiau sia padėka buvo pu blikos ovacijos ir nuo širdūs žodžiai, lydėję kiekvieną pasirodymą. MB inf. MUZIKŲ SĄJUNGOS veiklą remia

Šis koncertas maratonas įv yko didžiau siomis Šviesės Čepliauskaitės bei jai tal kinusių Ingos Maknavičienės ir Ramunės Kryžauskienės pastangomis.

Rūta Kurlianskaitė (fortepijonas)

Birželio 17 d. Vilniuje šurmuliavo „Kultū ros naktis“, vienas iš jos renginių vyko Lie tuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje. Dar 1997 metais Lietuvos muzikų są junga surengė pirmąjį Lietuvoje akademi nės muzikos atlikėjų koncertą maratoną „Didysis muzikų paradas“, trukusį 10 va landų. Jį kaip ilgiausią koncertą agentūra „Factum“ tąsyk užregistravo Lietuvos re kordų knygoje. Nors metams bėgant mūsų koncertai maratonai trumpėjo, pagrindi nis tikslas – patrauklia forma supažindinti klausytojus su Lietuvos atlikėjais – išliko. Taigi ir šiųmetė „Impresijų naktis“ viliojo klausytojus atvertais Muzikos svetainės langais, pro kuriuos į Gedimino prospek tą liejosi muzika, kviečianti užsukti vidun. Arfos, violončelės, smuiko, alto, fleitos ir, žinoma, Sauliaus Sondeckio memorialinio fortepijono garsai spalvino žmogaus balsą ar kontrastavo su juo – greta instrumen tinės muzikos virtuozų dalyvavo nemažas būrys dainininkų. Įvairaus amžiaus atlikė jai iš Klaipėdos, Kauno, Panevėžio, Alytaus ir Vilniaus kūrė įspūdingą, nors ir kame riškai jaukią „Impresijų naktį“. Aktyviausių Lietuvos muzikų sąjungos narių Muzikos svetainėje surengtas koncertas marato nas šį kartą truko šešias valandas. Netradicinio koncerto tikslas – mūsų esamiems ir būsimiems nariams parodyti, kad galime savo erdvėje, nors ir nedide lėje, bet jaukioje svetainėje rengti nuos tabias kamerinės muzikos valandas, kurti įvairiausias programas ir eksperimentuoti jas pristatydami publikai, pagaliau – pati krinti (ir pasitikrinti) jų poveikį klausyto jams. Tokių koncertų Muzikos svetainėje pranašumas – jie gali tapti repertuariniais, t. y.Nekartojamais.mažiausvarbu atkreipti visuomenės dėmesį, kad kuriame jaukią erdvę išskirti niams renginiams, kurių laiką galime de rinti su klausytojų poreikiais.

disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ –6 000 Eurų

SRTRF

Renginį pradėjo jaunieji klaipėdiečiai, mokytojų Ingos ir Aliaus Maknavičių ugdy tiniai iš Juozo Karoso muzikos mokyklos: pianistės pirmokės Alivija Mazurkevič (for tepijonas), antrokė Gabrielė Normantaitė, ketvirtokė Rūta Kurlianskaitė ir trimitinin kas antrokas Justinas Budreckis. Tos pa čios mokyklos aštuntokas akordeoninin kas Jokūbas Kulevičius programą paruošė su mokytoju Robertu Užgaliu. Jaunųjų at likėjų pasirodymo dalį vainikavo profesio nalus rengiančių gimnazijų moksleiviai –penktokas Aronas Ruminas (mokytoja

Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorės Sabinos Martinaity tės ir Audronės Eitmanavičiūtės studentai pasirodė su itin kūrybinga programa – at liko V. Herberto operos „Išdykusi Marieta“ minimaliai teatralizuotą koncertinį varian tą. Dainavo tarptautinių konkursų laure atai Ugnė Matukaitytė, Gytis Murauskas, Rokas Jasikas, Vita Džiulna, Paulius Katilia vas, Ieva Vaivadaitė, Kristupas Bauža, Ma rius Bytautas, Emilija Bagdonaitė, Violeta Šimoliūnaitė, Vasarė Gritėnaitė Bytautienė, jiems akompanavo Kotryna Kaklauskaitė. Nuo 20 valandos į sceną žengė jau ne mažą scenos patirtį turintys muzikai – dai nininkai Rita Preikšaitė (mecosopranas, Kauno valstybinio muzikinio teatro so listė) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas), Karolina Činikaitė (sopra nas), Martynas Stankevičius (baritonas), instrumentininkai Girdutis Jakaitis (altas), Ramutė Kalnėnaitė, Marius Dominykas Sa kavičius ir Kasparas Šerpytis (violončelės), Miglė Kristina Sakavičiūtė (arfa), Monika Ryškutė (fleita), Nerijus Jakštonis (trimi tas), pianistai Šviesė Čepliauskaitė, Daiva Stulgytė, Goda Palskytė M ineikienė, Agnė Petraitytė, Dainius Kepežinskas, Petro Bondar ir Zlata Oliinyk iš Ukrainos.

„Lokaliaiprojektąremia:irglobaliai –

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Muzikos barai / 192

„IMPRESIJŲ NAKTIS“MUZIKOS SVETAINĖJE

Maratoną maratone į savo atlikėjos biografiją įsirašė Šviesė Čepliauskaitė. Ji pasirodė ir su kameriniu ansambliu, ir akompanavo dainininkams, o svarbiausia – atliko solidžią solinę programą.

LIETUVOS

Valdonė Kučinskienė) iš Klaipėdos Eduar do Balsio menų gimnazijos, Nacionalinės M. K Čiur lionio menų mokyklos penkto kas Vytautas Pocius (mokytoja doc. Albi na Šikšniūtė) ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos trečios klasės mokinės, Virginijos Ruzgienės ugdytinės Saulė Nor vaišaitė ir Livei Sun.

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ –28 000 Eurų

www.muzikusajunga.lt galima:PrenumeruotiPrenumerata.ltpaštasLietuvosABinfo@muzikusajunga.ltEur30–metamskainaPrenumeratosp.:el.užsakytigalitenumerįleidiniokurįBetinfo@muzikusajunga.ltleidiniai:Visiwww.muzikusajunga.lt/leidiniai