Page 1

www.muzikusajunga.lt

2018 BIRŽELIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui – 20

2 p.

Muzikuojantis Maknickų penketas

4 p.

Andrius Krevnevičius

10 p.

Šiame numeryje:

BVMA 2018 Numeris su CD


1. W. A. Mozart Menuetas 3'32 2. L. Van Beethoven Polonezas 2'16 3. J. Haydn Rondo 2'03 4. A. Dvořak Humoreska 2'35 5. W. A. Mozart Turkų maršas 2'47 6. F. Chopin Ruduo 4'17 7. C. Cui Perpetuum mobile 1'35 8. M. K. Čiurlionis Preliudas 2'54 9. St. Šimkus Kur bakūžė samanota 3'46 10. V. Kudirka Varpelis 3'42 11. T. Borzo-Bihari Čardašas 3'25 12. J. Brahms Vengrų šokis Nr.8 2'45 13. G. Dorožal Muzikos siela 3'00 14. G. Diniku Pavasarinė chora 3'32 15. J. Kern Dūmai 2'56 16. G. Redi Aš mylėjau tave 3'47 17. R. Racevičius Atsiliepk dainoje 3'47 18. N. Brodsky Myliu tave 3'48 5'42 19. Sc. Joplin Koncertinis valsas 20. Sc. Joplin Originalus regtaimas 3'03 21. Sc. Joplin Regtaimas Svyruojantis gluosnis 2'19 22. Sc. Joplin Meksikietiška serenada. Paguoda 2'28

TT 70'52

Solistai Virgilijus Noreika 15,16; Judita Leitaitė 9,10 Andrius Krevnevičius 11,12 Aranžavo Valentinas Bagdonas 1,3,5,6,8,9,10,15,16 Andrius Krevnevičius 4,7,13,14,17-20 Masteringas Vilniaus plokštelių studija, 2017 m. Garso režisierius Rimantas Motiejūnas Nuotraukos Algimanto Žižiūno, Algirdo Rakausko Dizainerė V. Naumavičienė Redaktorius Andrius Krevnevičius

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.


2018 BIRŽELIS Nr. 5–6 (484–485) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m. Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje MB archyvo Michailo Raškovskio nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Viršelio ir CD tema „Malonios akimirkos“

Turinys CD TEMA

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Kaip bėga metai... / 10 p. Smuikininko Andriaus Krevnevičiaus 70-mečiui

SUKAKTIS

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė S. Karoso labdaros ir paramos fondui – 20 / 2 p.

PAŽINTIS

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Muzikuojantis penketas / 4 p. Maknickų šeima

Audronė Ruzgienė „Miško šventė“ – fortepijono pjesių ir pasakų albumas / 31 p. Austė Nakienė „Ritingo“ ir Vilniaus folkloro judėjimo tradicija / 32 p.

PANORAMA

Marija Kaubrienė Baigiamasis projekto „Muzika Šiaurės Lietuvos dvaruose“ renginys / 34 p. Romualda Butkevičienė Senosios muzikos meistriškumo kursai / 34 p.

Agnė Sabulytė Milda Tubelytė: „Ir gyvenime, ir karjeroje esu ten, kur noriu būti“ / 26 p.

Vera Badjanova Prasmingas renginys, skirtas valstybės atkūrimo šimtmečiui / 34 p.

KRONIKA

Julita Puidokė Seminaras pūtikams ir jų mokytojams / 35 p.

Aldona Eleonora Radvilaitė Talentingos arfininkės rečitalis / 14 p. Aldona Eleonora Radvilaitė Paliesiaus dvaro stebuklai / 14 p. Tomas Bakučionis Alytaus „Svajonė“ griežė Vilniuje / 15 p. Petras Kunca Pedagogai susitiko Varšuvoje / 16 p.

Asta Vaičiūnienė Baltijos šalių jaunųjų atlikėjų koncertas / 36 p. Vaclovas Juodpusis Užbaigus 20-ąjį Vainiūno namų sezoną / 36 p.

TAI ĮDOMU...

Paulina Nalivaikaitė Skambantis Hanzos kelias / 17 p.

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė „Metropolitan Opera“ vadovas žino, kaip reikia mylėti operą / 38 p.

Vaclovas Juodpusis Dvidešimtieji „Sugrįžimai“ / 18 p.

FESTIVALIAI

Jaunasis violončelės virtuozas Augustas Gocentas / 19 p.

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

NAUJI LEIDINIAI

Tomas Bakučionis Platesnė geografija ir espreso puodelis geriausiam / 42 p.

Agnė Vadlūgaitė-Navareckė Jurgita Murauskaitė: „Kristupo festivalio idėja – nėra blogos muzikos“ / 20 p.

PAMĄSTYMAI

DIDŽIOJI SALĖ

BVMA 2018

Edita Grudzinskaitė „Vox juventutis 2018“ / 21 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė LVSO pabaigos koncerte – Gustavo Mahlerio „Titanas“ / 22 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Filharmonija baigė 77-ąjį koncertų sezoną / 23 p.

PAVELDAS

Aleksandras Šidlauskas Antroji dainų šventė / 24 p.

„Kaunas Jazz 2018“

Daiva Tamošaitytė Kristus prieš Marksą / 46 p. Edita Grudzinskaitė Viktoras Riabčikovas: „Klasikinė muzika – šviesa, kurią norima išjungti“ / 50 p. Edita Grudzinskaitė Birštono vasaros menų akademija – skambančios atostogos ir jos dalyviams, ir praeiviams / 52 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Netekome Valento Leimonto / 56 p.

Varsa Zakarienė, Virginija Baranauskienė, Žaneta Svobonaitė Akademijai perduoti Balio Dvariono užrašytų liaudies dainų rankraščiai / 33 p.

IŠ ARTI

Agnė Sabulytė Teatro magija / 28 p. Žilvinas Vingelis ir jo pastatymai

Muzikos barai / 1


SUKAKTIS

Sauliaus Karoso E labdaros ir paramos fondui –

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

Vaidoto GRIGO nuotraukos

20

Saulius Karosas, Birutė Karosienė, fondo valdybos narės Birutė Leišienė ir Ramunė Kryžauskienė (dešinėje) ir finansininkė Renata Stasiulevičiūtė (pirma iš kairės)

Muzikos barai / 2

same unikalaus fakto liudininkai – per dvidešimt veiklos metų Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas tapo neatsiejama Lietuvos muzikos plėtros dalimi. Skvarbus fondo valdybos pirmininkės Birutės Karosienės žvilgsnis visada pastebėdavo tuos, kuriems tuo metu labiausiai reikėdavo paramos, kurie labiausiai jos buvo verti. Šiandien fondo globotiniai garsina Lietuvą žymiausiose pasaulio salėse, aktyviai koncertuoja savame krašte. Iškilią sukaktį kovo 28 d. fondas paminėjo koncertu Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. „Visada prisiminsiu malonią, netikėtą pažintį su p. Birute Karosiene, – koncerto dieną sakė bene jauniausias S. Karoso labdaros ir paramos fondo globotinis, tarptautinių konkursų laureatas pianistas Ignas Maknickas. – Man pagrojus „Lisztofonijos“ konkurso laureatų koncerte Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje, priėjo p. Birutė ir nepaprastai šiltai pasveikino su pergale konkurse, sakė, kad ją labai sužavėjo mano pasirodymas. Kartu paskatino kreiptis į jos vadovaujamą Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondą. Esu labai dėkingas už suteiktą dalinę paramą mano pirmiesiems studijų metams Karališkojoje muzikos akademijoje Londone. Man ji labai svarbi. O nuoširdus p. Birutės palaikymas, mano kūrybinių ieškojimų įvertinimas ir drąsina, ir įkvepia dar daugiau dirbti, siekti aukščiausių tikslų muzikoje, garbingai atstovauti mūsų Tėvynei Lietuvai ir ją garsinti pasaulyje.“ LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas prof. Robertas Beinaris taip pat negailėjo komplimentų fondui ir jo darbuotojams: „Man Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas pirmiausia siejasi su nuostabių žmonių kolektyvu. Niekada nepatiriu jokio streso kreipdamasis paramos. O juk, žinom, prašyti anaiptol nėra malonu. Fondo indėlis


ugdant Lietuvos menininkus ir formuojant muzikinę kultūrą neįkainojamas. Kai muzikas turi finansinių rūpesčių, drąsiai kreipiasi į p. Birutę Karosienę. Sumanymą apsvarsčius fondo kolektyve, paskelbiama, ar gavai finansavimą. Gavai – vadinasi, tavimi tikima, turi perspektyvą. O jeigu atsakymas neigiamas, privalai tobulėti pats ir tobulinti projektą, kuriam prašai paramos. Fondas ir jo darbuotojai – mūsų draugai, visuomet geranoriškai nusiteikę padėti. Didžiuojamės fondo misija ir džiaugiamės, kad tokį jį turime.“ Verslininkas Saulius Karosas, kompozitoriaus Juozo Karoso vaikaitis, – bene aktyviausias mecenatas ir filantropas Lietuvoje. 1998 m. jis įkūrė savo labdaros ir paramos fondą, kurio nuostata – remti įvairių kartų menininkus, meno kolektyvus, meno švietimo darbuotojus ir kitus menų atstovus, vykstančius į Lietuvos, tarptautinius konkursus, meistriškumo kursus, seminarus bei mokslines konferencijas. Fondas taip pat remia kultūros projektus, konkursus, išliekamąją vertę turinčius leidinius, skiria paramą kultūros vertybių, paveldo įamžinimo bei restauravimo darbams, mokslo, kultūros, švietimo, religinių bendruomenių veiklai, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos plėtojimo programoms, teikia labdarą invalidams, ligoniams, našlaičiams, daugiavaikėms šeimoms, senjorams. 2014 m. „Metų kultūros mecenato“ ženklu apdovanotas Saulius Karosas įsitikinęs, kad norint remti kultūrą nereikia būti milijonieriumi – reikia noro ir supratimo, kad labiausiai verta remti būtent kultūrą. „Šiandien, kai žavimės Mūzos Rubackytės skambinimu ar Eglės Špokaitės šokiu, pagalvokime: kuo užaugę grožėsis mūsų vaikai? Ar dar iškils Lietuvoje tokio lygio žvaigždžių? Jeigu menininkų rengimo sistema žlugs, ją sukurti iš naujo reikės milžiniškų pastangų, investicijų ir laiko“, – yra sakęs S.  Karosas. Jis neabejoja, kad pirmiausia klasikinis menas, klasikinės vertybės kuria šalies istoriją, tad norėdamas paskatinti profesionaliojo meno raidą gimtajame krašte ir prisi-

dėti prie jo įvaizdžio kūrimo užsienyje ir įkūrė Labdaros ir paramos fondą. Visus dvidešimt metų fondui vadovauja ilgametė fortepijono pedagogė, rūpestinga ir jautri jaunų talentų globėja Birutė Karosienė. Be jos dėmesio ir rūpesčio šiandien neturėtume būrio išgarsėjusių muzikantų – pianistų, dirigentų, stygininkų, pūtikų. Fondas suteikė jiems galimybę tobulinti meistriškumą, gilinti savo žinias pas žymiausius pasaulio pedagogus, studijuoti garsiose užsienio mokyklose. Dešimtys fondo paremtų solistų, instrumentininkų, ansamblių, chorų ir orkestrų tapo aukščiausio lygio tarptautinių konkursų laureatais bei diplomantais. Fondas yra padėjęs jauniems talentams nusipirkti muzikos instrumentų – arfą, smuikų, violončelių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai padovanoti austriški vargonai. Daugelis fondo globotinių, pradėję nuo moksleiviškų konkursų ar išvykų pasitobulinti, vėlesniais savo pasiekimais pateisino rėmėjų įžvalgas. Tarp tokių pirmiausia minėtini pianistai Edvinas Minkštimas, Sonata Alšauskaitė, violončelininkas Edvardas Armonas, dainininkai Nomeda Kazlauskaitė, Jekaterina Tretjakova, Milda Smalakytė, Julija Stupnianek, Liudas Mikalauskas, talentinga arfininkė Joana Daunytė, klarnetininkas Ąžuolas Paulauskas, fortepijoniniai duetai Vilma Rindzevičiūtė ir Irina Venckus, Giedrė ir Rimvydas Kisevičiai bei daugelis kitų. Pianistė Sonata Alšauskaitė laimėjo pirmąsias vietas tarptautiniuose pianistų konkursuose Prancūzijoje ir Graikijoje, vėliau – pirmąją premiją IV tarptautiniame M. K.  Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse, stažavosi Anglijoje. Sparčiai išgarsėjusi jaunoji dirigentė Mirga Gražinytė – taip pat įžvalgiai ir laiku pastebėta p. Birutės Karosienės. M. Gražinytei buvo skirta lėšų studijoms Grace ir Zalcburge, dalyvavimui keliuose tarptautiniuose dirigentų konkursuose. Neseniai išleisti fondo paremti albumai „Lietuvių folkloro teatras“ ir „Paslaptingas būties švytėjimas“ (apie dailininkę Birutę Žilytę), dokumentiniai filmai „Nėra laiko gerumui“ (apie Arūną Žebriūną ir Gied-

Šventinio koncerto akimirkos: dainuoja Nomeda Kazlaus, prie fortepijono Linas Dužinskas

Dainuoja Viktorija Miškūnaitė, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos orkestrui diriguoja Modestas Barkauskas

Dainuoja Liudas Mikalauskas

Obojininko Roberto Beinario pasirodymas

Skambina Mūza Rubackytė

Muzikos barai / 3


SUKAKTIS Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

1998 Griežia Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos orkestras, diriguoja Modestas Barkauskas

Vaidoto GRIGO nuotraukos

rę Kaukaitę, rež. Aloyzas Jančoras), „Kūrybos mįslė“ (apie skulptorę Dalią Matulaitę, rež. Algirdas Tarvydas). Fondas jau dvidešimt metų padeda įgyvendinti gausius Muzikų sąjungos projektus. Ypač svarbi kasmetinė parama žurnalui „Muzikos barai“, „Muzikų parado“ koncertams, paskaitoms ir renginiams regionuose. Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas buvo pagrindinis rėmėjas 2013 m. Budapešto Europos parke statant skulptorės Dalios Matulaitės monumentą Lietuvos kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai bei jo žmonai Vengrijos karalaitei ir Lenkijos karalienei Jadvygai. Taikomosios dailės muziejuje vykusio iškilmingo vakaro metu Sauliui Karosui skulptorė įteikė unikalią dovaną – miniatiūrinę monumento kopiją. Muzikinę vakaro dalį pradėjo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos simfoninis orkestras (dirigentas ir meno vadovas Modestas Barkauskas, vadovas Artūras Alenskas, grupių vadovai Jonas Armonas, Dalius Jovaiša, Vilius Pocius, Ernestas Ramelis ir Egidijus Stanelis).

Skambina Ignas Maknickas

Muzikos barai / 4

Skambėjo Eduardo Balsio fragmentas „Liaudis linksminasi“ iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, du šokiai iš Charles´io Gounod operos „Faustas“ (Valpurgijų nakties muzika). Su orkestru pasirodė ir keli solistai: Viktorija Miškūnaitė itin subtiliai padainavo Balio Dvariono „Žvaigždutę“ ir „Ave Maria“ iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“, Liudas Mikalauskas – Vytauto Klovos Ūdrio dainą iš operos „Pilėnai“ ir Algimanto Raudonikio „Kur balti keliai“. Nepaprastai žavią Ennio Morricone pjesę „Gabrieliaus obojus“ atliko Robertas Beinaris, su dukra Gabriele, skambinančia arfa, – Rolfo Lovlando Vilties himną iš kino filmo „Paslaptingas sodas“. Puokštę populiarių dainų ir arijų padainavo Nomeda Kazlaus, akompanavo pianistas Linas Dužinskas. Tradiciškai nuotaikingą kompoziciją fondo sukakčiai dedikavo džiazo improvizatorius Egidijus Buožis. Jaunasis pianistas Ignas Maknickas paskambino Frédérico Chopino Sonatos Nr. 2 b-moll II d. Scherzo. Ypač aukšta nata vakarą užbaigė specialiai į koncertą iš Paryžiaus atskridusi pianistė Mūza Rubackytė. Ji paskambino dvi Franzo Schuberto dainų Franzo Liszto transkripcijas – „Tu esi ramybė“ ir „Girių karalius“. Daug nuoširdžių padėkos žodžių Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui tarė atlikėjai, kiti vakaro svečiai, tarp kurių buvo nemažai esamų ir buvusių fondo globotinių. n

metais, kai Lietuvoje daugybė šeimų vakarais stebėdavo garsiajame JAV seriale „Santa Barbara“ vykstančias intrigas, toje pačioje Santa Barbaroje jaunoje Dalios ir Tomo Maknickų šeimoje gimė pirmasis sūnus Ignas. Iš serialo pažįstama nuostabi Kalifornijos gamta, puikūs namai ir jų interjerai bei žmonių žavesys sunkiai leidžia suprasti, kas galėjo nutikti, kad pirmųjų metukų sukaktį mažasis Ignas šventė jau Lietuvoje. Netrukus čia gimė dar penki Igno broliai ir sesuo. Šiais metais jaunieji Maknickai Vilniuje jau šeštą kartą surengė šeimos pavasario koncertą. Balandžio 12 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje klausėmės muzikuojančio penketo parengtos programos skambiu pavadinimu „Tau, Lietuva!“ Būtent šis koncertas ir paskatino pasidomėti unikalia muzikuojančia šeima. Nors ne, ne visai šeima – nė vienas iš tėvų nemuzikuoja. Na, nebent tėtis Tomas, kuris Nacionalinėje M.  K.  Čiurlionio menų mokykloje mokėsi dailės, aplink girdėdamas tiek daug muzikos nevalingai pradėjo svajoti, kad ji nuolatos skambėtų ir būsimos gausios šeimos namuose. Svajonės išsipildė su kaupu: šeimoje šeši vaikai, ir nemuzikuoja kol kas tik jaunėlis, penkerių Matas. Visi kiti – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Dešimtmetis Jonas griežia smuiku, kaip ir vienintelė tarp berniukų auganti šešiolikmetė sesė Greta. Du vyriausi – devyniolikos Ignas ir septyniolikos Justas – pasirinko fortepijoną, keturiolikmetis Julius – violončelę. Koncertą pradėjo Jonukas, stropiai pagrieždamas Charles´io Dancla Koncertinį solo. Jam akompanavo vyriausias brolis Ignas, ką tik trumpam grįžęs iš Londono, kur studijuoja Karališkojoje muzikos akademijoje, profesorės Joannos MacGregor fortepijono klasėje. Jonas šiemet tapo


Aleksandro Livonto jaunųjų smuikininkų konkurso diplomantu, smuikuoti jį moko Ugnė Jauniškytė. Violončelininkės Ramutės Kalnėnaitės ugdytinis Julius pagriežė Gabrielio Fauré Elegiją. Jam taip pat globėjiškai talkino brolis Ignas. Koncerto vedėjas Rimas Šapauskas atskleidė pianisto Justo Maknicko aistrą džiazui. Pedagogės doc. Albinos Šikšniūtės auklėtinis lanko ir Egidijaus Buožio džiazo improvizacijos fakultatyvą, tad jo pasirodymo programoje buvo ne tik F. Chopino preliudai (op. 28 Nr. 4, Nr. 9, Nr. 20) ir S. Rachmaninovo Etiudas-paveikslas, op. 33 Nr. 7, bet ir Nikolajaus Kapustino preliudas džiazo stiliumi, op. 53 Nr. 23. Greta visus nustebino virtuoziškai atlikusi Heinricho Wilhelmo Ernsto Fantaziją Rossini operos „Otelas“ temomis (akompanavo Emilija Budžemaitė). Griežti smuiku Gretą iki šių metų mokė legendinė pedagogė Beata Šmidtienė, dabar ji mokosi pas prof. Ingridą Armonaitę.

Šeimos archyvo nuotraukos

Muzikuojantis penketas

PAŽINTIS

Maknickų vaikai: Ignas (prie fortepijono), smuikininkas Jonukas, pianistas Justas, smuikininkė Greta ir violončelininkas Julius

Muzikos barai / 5


PAŽINTIS

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Ignas MAKNICKAS gimė 1998 m. Santa Barbaroje, Kalifornijoje. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi Neringos Puišytės, Violetos Lipniagovienės, prof. Veronikos Vitaitės ir doc. Albinos Šikšniūtės fortepijono klasėse. Brandos atestatą su padėka už mokyklos vardo garsinimą bei konkursinius nuopelnus 2017 m. jam įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šiuo metu mokosi Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, prof. Joannos MacGregor klasėje, jam paskirta stipendija 4 metų bakalauro studijoms. Ignas Maknickas 2010 m. laimėjo I vietą XVI nacionaliniame B. Dvariono pianistų ir stygininkų konkurse Vilniuje, 2011 m. – I vietą XIX tarptautiniame F. Chopino jaunųjų pianistų konkurse Šafarnėje (Lenkija), 2014 m. – I vietą XX tarptautiniame konkurse „Young Virtuoso“ Zagrebe (Kroatija) ir III vietą bei publikos prizą tarptautiniame konkurse Enschedėje (Olandija), 2017 m. tapo I nacionalinio konkurso „Lisztofonija“ laureatu. Remiamas M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo 2009–2017 m. Ignas dalyvavo prof. Mūzos Rubackytės meistriškumo pamokose Vilniuje, „Music Fest Perugia“ festivalyje Italijoje bei G. Seböko akademijoje „Piano Pic“, Bagnères-de-Bigorre Prancūzijoje, grojo prestižiniuose renginiuose – Luvro koncertų salėje ir „Cercle de l´Union interalliée“ rūmuose Paryžiuje, Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, I, II bei V Vilniaus fortepijono festivaliuose, 2018 m. šio festivalio baigiamajame koncerte „Į plačius vandenis“ su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko F. Chopino Antrąjį fortepijoninį koncertą. Ignas, būdamas 9 metų, pasirodė su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, yra grojęs su Alikantės universiteto filharmonijos, Browno universiteto ir Kauno simfoniniais, Lietuvos, Šv. Kristoforo ir Klaipėdos kameriniais orkestrais. Kartu su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos jaunaisiais muzikantais grojo Ermitaže, Sankt Peterburge. Pirmuosius rečitalius Ignas Maknickas skambino 2014 ir 2016 m. „Kristupo vasaros“ festivalyje Šv. Kotrynos bažnyčioje. 2017 m. pianistas surengė rečitalį „Vaidilos“ teatre Vilniuje. Ignas dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Piano Texas“ ir Fort Vorto akademijoje, „Mozarteumo“ tarptautinėje vasaros akademijoje Zalcburge, tobulinosi garsių pianistų ir pedagogų J. Achucarro, D. Bashkirovo, D. Cabassi, B. Douglaso, C. Eltono, A. Grynyuko, V. Kholodenko, J. Lowenthalio, J. Perry, N. Serioginos, T. Ungáro, I. Vered ir kitų meistriškumo pamokose, lanko dirigento G. Simono pamokas. 2013–2015 m. Igną rėmė G. Kuprevičiaus fondas „Gerasis ruonis“, 2015–2016 m. – Vilniaus Šv. Kristoforo Rotary klubas, 2017 m. – Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas. Nuo 2016 m. jaunąjį pianistą globoja fondas „Arts Global“, nuo 2017 m. – Vilniaus klubas. 2012 ir 2015 m. Ignas Maknickas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštais. 2016 m. atlikėjui Vilniaus meras Remigijus Šimašius įteikė Mažąjį Šv. Kristoforą už muzikos pasiekimus ir Vilniaus miesto garsinimą.

Muzikos barai / 6

Justas, Greta ir Julius – tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureatai, jau ketverius metus iš eilės savo atliekamą muziką dovanoja „Caritas“ paramos koncerte „Degu kaip žvakė“. Pirmąja koncerto kulminacija tapo visai publikai ir Maknickų šeimos gerbėjams pateikta staigmena: pirmą kartą Ignas, Greta ir Julius griežė trise – skambėjo Wolfgango Amadeaus Mozarto fortepijoninio trio Nr.1 , K.254, pirmoji dalis. Vis dėlto tikrąja koncerto kulminacija tapo kol kas tvirtai muzikuojančio penketo lyderio pozicijas užimančio, didžiausią artistinę patirtį turinčio Igno solinis pasirodymas. Pasirinkta koncerto programa ir jos atlikimas stebino nejaunatviška branda, muzikos dramaturgijos suvokimu, žavėjo artistiškumu, jautriais garso atspalviais. Igno skambinimas pasižymi įspūdingu virtuoziškumu ir technika, o kartu – puikia stiliaus pajauta bei emocingumu. Ką tik broliams akompanavęs ir darniame trio grojęs Ignas savo solo pasirodymą pradėjo Debussy „Pagodes“ iš ciklo „Estampai“, tarsi patikrindamas fortepijono jautrumą spalvoms. Tada drąsiai metė iššūkį sau ir publikai garsiąja F. Chopino Sonata Nr. 2 b-moll, op. 35. Iki skausmo pažįstama, kaip ir kiti Chopino kūriniai „nugrota“ sonata, atlikėjui kelianti pagundą demonstruoti tariamą muzikalumą neskoningomis rubato ir ritardando „pūslėmis“, iš tiesų tik iškraipančiomis natūralią muzikos tėkmę. Tokio Chopino baugu... O dar garsusis Laidotuvių maršas, trečioji sonatos dalis, nuo vaikystės „išmoktas“ tam tikra proga jį atliekant įvairių sudėčių ir dar įvairesnių kvalifikacijų pučiamųjų orkestrams... Taigi – F. Chopino Antroji sonata. Jau nuo pirmų garsų aišku – Ignas šiuo kūriniu neketina nieko demonstruoti. Juo labiau – muzikalumo. Melodijos ir harmonijos santykis, raiškus kontrapunktas, unikalus ritmo pojūtis ir santūrūs rubato, ne stabdantys mintį, o, priešingai, ją artikuliuojantys ir dėl to tik dar įtaigiau prabylantys į klausytoją. Ignas Chopino stilių kildina ne iš sentimentalių saloninės muzikos imitacijų, bet iš muzikos,


*** Žavus muzikuojančio penketo vakaras pasibaigė, tačiau liko daugybė klausimų, kilusių greičiau iš nuostabos, kad tokia dažnai ne itin malonių kasdienybės peripetijų lyg ir nepaliesta, absoliučiai „ekologiška“ meniškos šeimos oazė gali egzistuoti visai šalia mūsų. Smalsumas atvedė į Vilniaus priemiestį, kur dideliame name tarp miš-

Šeimos archyvo nuotraukos

Ignas Niujorke

kų įsikūrusi Maknickų šeima. Mane labai domino, ką apie šeimą ir muziką savo gyvenime, dabartinėje aplinkoje mano patys vaikai. Noriai atviravo visi – Jonukas, Julius, Greta, Justas ir, žinoma, daugiausia turintis ką papasakoti Ignas. Net mažasis Matukas savaip mėgino įsiterpti į pokalbį nenustygdamas vietoje ir bent kelioms akimirkoms jaukiai įsitaisydamas tai ant kurio brolio, tai ant sesės kelių. Tėveliai Dalia ir Tomas tik kartais pratęsdavo vaikų mintį arba atsakydavo paklausti. Pirmiausia kreipiuosi į mažąjį Jonuką, kuris Valdovų rūmuose smuikavo labai stropiai, stengėsi atlikti visas mokytojos užduotis, tačiau mintimis akivaizdžiai klaidžiojo kažkur kitur... – Jonuk, apie ką galvojai vakar grieždamas koncerte?

Netikėtai užkluptas mažasis smuikininkas sutrinka. – Apie ką? – vienas per kitą su šypsena į talką broliukui mėgina ateiti vyresnieji. Nors taip ir nesužinojome, apie ką grieždamas mąstė Jonukas, tarsi savaime iškilo pirmoji pokalbio tema: muzika reikalauja visiško atsidavimo, žinių ir supratimo. O į antrą mano klausimą, ar smagu buvo groti su broliu, vieningu „taip“ atsako ir Jonas, ir Julius. Ignas taip pat patvirtina, kad buvimas scenoje su broliais ir seserimi – retas, bet labai didelis džiaugsmas. Klausiu, kas vaikams parinko instrumentus. Kodėl šeimoje net du pianistai ir du smuikininkai, bet tik vienas violončelininkas? Visi penki sužiūra į mamą. – Man labai patiko fortepijonas, – sako ponia Dalia, – todėl Igną nė nesvarstydami nuvedėme į Nacionalinę M. K.  Čiurlionio mokyklą ir paprašėme, kad paskirtų į fortepijono specialybę. Po metų tuo pačiu keliu nuėjo ir Justas. – Ir aš labai norėjau groti fortepijonu, – įsiterpia Greta, – bet man teko smuikas. – Pamanėme, kad dviejų pianistų namuose pakanka, – tęsia mintį p. Dalia, – tad Gretai pasiūlėme smuiką, o Juliui – violončelę. Jonukas mokytis

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

ugdžiusios patį kompozitorių, – klasicizmo ir ypač Beethoveno. Tai Igno interpretacija Chopinui suteikė išskirtinę minties gelmę ir padėjo atskleisti vientisą kūrinio dramaturgiją nuo pirmos iki paskutinės dalies. Net Laidotuvių maršas skambėjo santūriai, lyg ir neatliepdamas pavadinime nurodytos paskirties ir tarsi keldamas klausimą, ar dėl jaunystės, ar dėl noro išlaikyti sonatos dramaturgijos vientisumą jaunasis pianistas atsisakė gundančio ašaringumo ir tragizmo. Akivaizdu, kad Ignui labai artima romantizmo epochos muzika – jam puikiai sekėsi perteikti Chopino dvasią pasitelkiant tam laikotarpiui būdingą ekspresiją ir kartu lyrizmą. Nuo pat pirmųjų taktų po truputį kurdamas emocinę įtampą, jis sugebėjo išlaikyti įtaigą iki pat paskutinių taktų. Techniniai iššūkiai buvo nepriekaištingai suvaldyti, negirdėjome nė vienos šiurkščios ar nenušlifuotos detalės, kiekviena kūrinio frazė buvo labai išraiškingai nuspalvinta. Daugybė forte ir piano atspalvių, virtuoziškų pasažų kaskados ir juos sujungianti legato kantilena neleido abejoti – prieš mus ne tik talentingas, bet ir brandus muzikas. Gausių publikos ovacijų paragintas Ignas Maknickas savo pasirodymą užbaigė spalvingu F. Chopino Andante spianato. „Muzikos barų“ kritikai Daiva Tamošaitytė ir Tomas Bakučionis savo dispute apie M. Rubackytės rengiamus Vilniaus fortepijono muzikos festivalius Igną Maknicką yra pavadinę daug žadančia lietuvių fortepijono meno asmenybe, atkreipdami dėmesį į jo įgimtą muzikalumą, gražų garsą, tikslingą ir skoningą techninių priemonių pasirinkimą. Regis, taip ir yra!

V Vilniaus fortepijono festivalio baigiamasis koncertas. Ignas skambino su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dirigavo Martynas Staškus

Muzikos barai / 7


PAŽINTIS muzikos pradėjo penkerių. Iš pradžių ir jam, ir mums patiko, kad jis skambina fortepijonu. Bet kai stojo į pirmą klasę, komisija, įvertinusi jo gabumus ir rankas, pasiūlė pereiti į smuiko specialybę. Taigi dabar jau turime du smuikininkus. – Kai penki groja, ar netrūksta muzikos kūrėjo – kompozitoriaus?

– Regis, ir kompozitorių turėsime, – džiaugsmingai praneša Justas. – Jonas mėgsta kurti, tik dar užrašyti, ką sukūręs, nemoka. – Jau kreipėmės į puikią kompozicijos mokytoją Nailią Galiamovą, tikimės, netrukus prasidės ir kompozicijos pamokėlės, – pasakojimą užbaigia p. Dalia. – Nors ir toje pačioje mokykloje mokotės, gyvenate gana toli nuo jos. Kaip pavyksta suderinti pamokų laiką? Kaip spėjate paruošti pamokas, pagroti?

– Mūsų dienotvarkė labai griežta ir intensyvi, – sako Justas. – Važiuodamas į darbą mus visus į mokyklą nuveža tėtis. Grįžtame savarankiškai miesto transportu. Ką jau ką, o transporto kamščius patiriame ir ryte, ir vakare grįždami namo. Ypač būna apmaudu, kai net pėstieji važiuojančius lenkia. – Labiausiai trūksta laiko groti, – tęsia Greta. – Jau įpratau išnaudoti bet kokią pertraukėlę ar langą tarp pamokų. Jeigu nepavyksta rasti klasės, net ir koridoriuje ramesnę vietelę susiradusi galiu pagroti. Smuiku griežiant tai paprasčiau, nei fortepijonu skambinant. O Justas dabar na-

muose vienas skambina fortepijonu, Ignas savo atgroja Londone. – Greta, sakai, kad norėjai skambinti fortepijonu kaip ir vyresnieji broliai. Bet vakar koncerto vedėjas mums papasakojo, kad tu būdama šešerių jam įteikei vizitinę kortelę ir prisistatei: Greta – smuikas.

Ignas prapliumpa juoktis prisiminęs smagią istoriją: – Būdamas trečioje klasėje Kongresų rūmuose grojau su Valstybiniu simfoniniu orkestru. Koncertas man padarė labai didelį įspūdį ir, sulaukęs sveikintojų, pasigedau vizitinių kortelių. Tuomet iš savo santaupų nusipirkau spausdintuvą ir, įvaldęs „Wordo“ programą, padariau vizitines korteles ne tik sau, bet ir sesei su broliais. Kadangi sesė jau buvo pradėjusi griežti smuiku, ant jos vizitinės kortelės jis ir puikavosi. – Man smagu augti tarp brolių, – sako Greta. – Pavyzdžiui, net nežinau, kodėl mėgstu futbolą ir motociklus. Galimi du variantai: arba aš juos mėgstu, ir man pasisekė, kad broliai taip pat aistringi futbolo ir motociklų fanai, o gal dėl to ir mėgstu, kad broliams tai patinka. Ignas turi motociklą, kuriuo mielai su mumis dalinasi. – Tai ne motociklas – tai mažas motoroleris, – seserį pataiso Ignas. – Iš pradžių aš išmokau juo važiuoti, paskui Justas ir Julius. Žinoma, užsimanė važiuoti ir Greta – ir jai puikiai sekėsi. – Augi tarytum princesė tarp brolių, – neslėpdama susižavėjimo sakau komplimentą visai šeimai.

Smuikuoja Greta

– Greičiau kaip pelenė, – nusijuokia Greta. – Mamai tai aš turiu padėti, kokia gi tada princesė? – Bet grįžkime prie muzikos. Ignai, ar nesunku buvo vakar, tiek akompanavus broliams ir sesei, užbaigti koncertą sudėtingais Chopino kūriniais?

– Vakar skambindamas kaip niekad jaučiau didelį malonumą. Matyt, pirmiausia todėl, kad Valdovų rūmuose yra mano mėgstamiausias instrumentas –„Fazioli“ 308 modelis. Jis ilgesnis už patį didžiausią firmos „Steinway“ instrumentą, todėl jo garsas ypatingas. O garsas man ypač svarbus. Sonatos pirmoje dalyje labai daug akordinės faktūros ir forte fortissimo dinamikos. Kaip išgauti šopenišką, ne rachmaninovišką fortissimo?.. Negaliu sakyti, kad vakarykščiu pasirodymu esu nepatenkintas, bet dirbti ir ieškoti garso kokybės dar teks ilgai. – Kuo skiriasi muzikos mokymo metodika Londone ir Čiurlionio mokykloje?

– Londone turiu tik vieną savaitinę 45 minučių pamoką. Ir tai nėra per mažai – privalau labai gerai pasiruošti, ir tuomet pamoka būna labai intensyvi. Technika – mano reikalas, o su profesore Joanna MacGregor didžiausią dėmesį skiriame interpretacijai. Patekau į aukščiausio lygio muzikos įstaigą, ji antroji pasaulyje po Juilliardo mokyklos. Labai tuo džiaugiuosi. Akademijos aplinka nuostabi. Matydamas, kaip ir kiti šalia tavęs siekia to paties, stengiesi nepasiduoti, net jei kas ir nesiseka. Aplinka nėra konkurencinga – visi draugiškai siekiame muzikos aukštumų. Londone labai nuoširdūs ir pedagogai, ir administracija, visi stengiasi padėti, išaiškinti, kas neaišku. 2018 metai, koncertas Valdovų rūmuose. Iš kairės: Tomas, Dalia, Jonas, Julius, Greta, Justas ir Ignas Maknickai

Muzikos barai / 8


Be to, dabar turiu nemažai renginių ir susitikimų aukštuomenės klubuose – skambinu įvairių renginių metu. Po jų tenka pabendrauti su Londono aukštuomene. Ir čia praverčia vaikystės aistra – domėjimasis automobiliais. Su damomis kalbu apie muziką, o su ponais – apie automobilius.

Justas, būsimasis abiturientas. – O man patinka geografija, – įsiterpia Julius. – Nors ir violončelę labai mėgstu, bet įdomiausia knyga – geografijos atlasas. Tėtis anksčiau net pykdavo, kad daugiausia laisvo laiko praleidžiu su atlasu rankose. Tik dabar suprato, kad ir tai ne veltui. Bet net ir nepasirinkęs muziko profesijos, violončelės tikrai nemesčiau – tai nuostabus instrumentas. Mano mokytoja sako, kad jis vienintelis labiausiai atitinka žmogaus širdies plakimą. – Muzika – tarsi magija, – brolių mintis apibendrina Greta. – Žinoma, sunku numatyti savo ateitį, įvertinti, ar apsimoka muzikuoti. Bet gal tai verta palyginti su alpinizmu. Juk vieną kartą įkopę į kalnus žmonės vėl į juos kyla. Lyg užhipnotizuoti... Mums pasisekė – tėvai iš mūsų niekada nereikalavo rezultatų. Jie tik nuvedė į mokyklą ir leido viską atrasti patiems. Pamenu, pirmuosius trejus ar net ketverius metus man buvo be galo nuobodu. Smuiko pradžiamokslis labai sunkus: dėlioji pirštus, išgauni kažkokias gergždžiančias nateles – neįdomu... Tačiau vėliau man pavyko prasilaužti, o kai pradeda sektis, darosi gražu, įdomu. Tada ir dirbti smagu, ir laikas nepastebimai pralekia ieškant geriausio rezultato.

– Ko mokykloje trūksta ir ko per daug? Ar svarbiau žinoti faktus, ar gebėti juos susieti? – negaliu nurimti nesu-

žinojusi, kaip švietimo sistemą vertina

Kažin, kas labiau mėgsta futbolą – broliai ar jų sesė Greta?

patys moksleiviai. – Dažniausiai turime iškalti faktus ir atsiskaityti. Retas mokytojas vertina, ar mąstai, ar darai išvadas ir bandai sieti faktus ne tik vieno dalyko, bet ir kitų dalykų ribose, – pirmasis mokymo procesą apibūdina Julius. Greta jam šiek tiek prieštarauja: – Mūsų istorijos mokytoja reikalauja mąstyti ir užduoda tokius klausimus, į kuriuos negalime atsakyti vien tik iškalę vadovėlio tekstą. Viskas priklauso nuo mokytojų, o jų mokykloje yra ir reikalaujančių iškalti, ir skatinančių mąstyti. Kartais net juokas suima – kam tiek informacijos kalti, kai rankose turime išmaniuosius telefonus ir akimirksniu galime sužinoti faktus.

– Jurijus Bašmetas yra pasakęs: „Man nereikia talentingų vaikų, man reikia talentingų mamų“, – mano žvilgsnis

krypsta į atidžiai vaikų kalbas sekančią jų mamą Dalią Maknickienę. – Nesu muzikė, tačiau norėjau padėti vaikams, – sako p. Dalia, – tad

teko ir fortepijono, ir violončelės, ir smuiko pradines pamokas išklausyti. Dabar Jonas savarankiškesnis, pats mokosi, o ir Greta jau kur kas profesionaliau nei aš gali jam padėti. O kai Greta pradėjo... Būdavo, čirpina čirpina, ir jai, ir man nejauku. Kiek reikia laiko, kol suskamba tas smuikelis... Esu moteris, kurios karjera – tiesiog būti mama. Kas gali būti prasmingiau, nei užauginti pasauliui žmogų? Suskaičiavusi, kiek galiu nuveikti įvairių darbų, supratau, kad sugebu būti vaikų vadybininke, psichologe, virtuvės meistre, vairuotoja, sodininke... Viskuo, kuo reikia. Argi tai – ne laimė? Visada juokauju, kad mes vaikus auklėjame kaip prieš šimtą metų. Mano mylima teta sakydavo: jei nori daug duoti savo vaikui – neduok nieko. Sudarydamas sąlygas vaikams gyvenime rinktis tai, kas vertingiau, jiems padedi užaugti laisvais žmonėmis. Mums labai pasisekė, kad visi vaikai turi puikius muzikinius duomenis. Nacionalinėje M. K.  Čiurlionio menų mokykloje vaikai išmoksta patys daug dirbti siekdami rezultato, išsiugdo stiprų atsakomybės jausmą, be to, kasdien prisiliečia prie nepaprastai gražių dalykų – pasaulinio muzikos lobyno. Pagaliau išdrįstu labiausiai man rūpimą klausimą užduoti tėčiui Tomui Maknickui: – Visiems mums Amerika – svajonių, gerovės šalis. O dar Santa Barbara! Kokios galimybės turėjo vertis baigus prestižinius mokslus viename geriausių JAV universitetų! Tačiau iš karto po mokslų

– Man tai paaiškėjo gal tik pastaraisiais metais, – sako Ignas. – Nors ir dabar nežinia, kas gali nutikti. Bet aš pats tikrai noriu likti muzikoje. – Aš nežinau, ar liksiu muzikoje, bet ir nežinau, kokią kitą specialybę galėčiau rinktis, – brolio mintį tęsia Gražiausioje pasaulio vietoje – sodyboje kaime. Iš kairės: Tomas, Ignas, Matas, Jonas, Justas, Greta, Julius ir Dalia Maknickai

Šeimos archyvo nuotraukos

– Ar iš karto buvo aišku, kad visi, pradėję mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tapsite muzikais?

Muzikos barai / 9


CD TEMA baigimo jauna šeima grįžta į, mūsų akimis žiūrint, varganą Lietuvą.

– Kad grįšiu, supratau po trijų savaičių, kai 1988 metais nuvažiavau į Ameriką. Tik išvykęs supranti, ką palikai. Čia, regis, ir žolė žalesnė, ir saulė skaistesnė. Kai su Dalia grįždavome atostogų, atrodė, galėtume apkabinti, išbučiuoti kiekvieną sutiktą gimtinės žmogų, visi buvo savi, visi – viena šeima. Žinoma, Jūs teisi, studijos Kalifornijos universitete Santa Barbaroje prestižinės, universitetas įtrauktas į geriausių pasaulyje aukštųjų mokyklų sąrašą. Turėjau kvietimų dirbti, JAV pilietybę turiu ne tik aš, bet ir visa šeima. Ignas, kadangi net ir gimęs JAV, galėtų į JAV prezidentus kandidatuoti! Tačiau man didžiausias turtas – mūsų vaikai. Jie kaip stebuklas, padedantis išsigelbėti nuo sustabarėjimo, ištižimo, egoizmo. Jie moko žvelgti į gyvenimą tyru, atviru žvilgsniu. Be to, dar vienas dalykas, neleidžiantis išvykti iš Lietuvos: turime galimybę gyventi ir dirbti civilizacijos nepaliestoje gamtoje! Tankiais miškais apsupta mūsų senelių sodyba Ignalinos rajone – tylos ir grožio oazė. Šioje sodyboje nekyla noro naršyti po internetą, naudotis mobiliuoju telefonu. Norisi stebėti pievoje žaidžiančius stirniukus, briedžius, ežere braidančias baltąsias gerves, sugauti žvilgantį sterką ar grožėtis į ežerą už salos skęstančia saule. Vaikai neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip – kad neturėtume šios pasakiškos buveinės. Čia galime matyti grožį to, kas paprasta, leisti laiką tokioje aplinkoje, kurią kasdien vartai kaip Dievo knygą... Matyt, ir muzikavimui tas natūralus grožis padeda – jaučiamės visi laimingi.

*** Šešis vaikus auginančią šeimą palieku praturtėjusi. Visų pirma džiaugsmu, kad tokia šeima – tokie tėvai ir šeši jų vaikai – yra visai čia pat, šalia. Kad sutiksime juos jeigu ne muzikuojančius scenoje, tai besimėgaujančius muzika salėje tarp publikos. Ir kad mus visus jungs supratimas, jog nebūtina muzikos rinktis profesija, kad su muzika tiesiog būtum laimingas. n

Muzikos barai / 10

Kaip bėga metai... Smuikininko Andriaus Krevnevičiaus 70-mečiui

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

A

trodo, dar visai neseniai konservatorijos (dabar – LMTA) auditorijose pagrodavome su Aleksandro Livonto studentu Andriumi Krevnevičiumi. Tai daryti inspiruodavo mano studijos Olgos Šteinberg fortepijono klasėje, pamuzikuodavome ir šiandien šypsnį keliančiame studentų kameriniame

orkestre. Andrius buvo orkestro koncertmeisteris, aš... diriguodavau. Vėliau mus sujungė dešimtys Lietuvos filharmonijos rengiamų edukacinių koncertų. Žavūs laikai! Bėgo metai. A. Krevnevičius daug metų vadovavo Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansambliui, nors niekada smuiko nebuvo padėjęs į šalį, reiškėsi ir kaip solistas. Kūrybingas mokytojas suprato, koks svarbus vaikui ansamblinis mu-

Repeticija. Jaunųjų smuikininkų ansambliui vadovauja Andrius Krevnevičius,1985 m.


Algimanto ŽIŽIŪNO nuotr.

Ansambliečiai keitėsi – ansamblis liko

zikavimas – grojant būryje pajuntama nuobodžių pratybų prasmė, kartu sukuriamos muzikos grožis. Jaunieji smuikininkai savo meistrystę, muziSu ansambliu muzikuoja pianistas Sergejus Okruško (pirmoje eilėje dešinėje)

Algimanto ŽIŽIŪNO nuotr.

Po koncerto Vokietijoje, 1997 m. Prezidento Valdo Adamkaus padėka Andriui Krevnevičiui

Muzikos barai / 11


Algimanto RAKAUSKO nuotr.

CD TEMA

Pasirodymas „Didžiajame muzikų parade“, 2001 m.

kavimo džiaugsmą turėjo galimybę užfiksuoti ne vienoje kompaktinėje plokštelėje. Tokių gilių vaikų ansamblinio smuikavimo tradicijų neteko pastebėti jokioje kitoje valstybėje. 1948-aisiais mokytojas Vincas Arnastauskas, jį pakeitęs Viktoras Radovičius vadovavo mokinių ansambliui, kuris buvo tik mokymo dalis. Visuomenėje ansamblis tapo žinomas ir ėmėsi svarbios švietėjiškos misijos septintajame XX a. dešimtmetyje, kai jam vadovauti pradėjo šviesaus atminimo pedagogas Tadas Šernas. Jo darbo su paaugliais tradicijas tęsė aštuntajame dešimtmetyje ansamblio vadovu tapęs Andrius Krevnevičius. Jam meilę smuikui įskiepijo tėtis Adomas, grojęs tarpukario ir pokario orkestruose, kameriniuose ansambliuose. Vėliau buvo A. Livonto pamokos, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje smuikininkas stažavosi pas profesorius I. Bezrodną ir V. Broną. Pats būdamas geras smuikininkas, koncertuojantis solistas, A. Krevnevičius siekė, kad ansamblis grūdintųsi scenoje. Tai pareikalavo ne tik kasdienio pažangia metodika grindžiamo darbo klasėje, bet ir papildomo pasiruošimo. A.  Krevne-

Muzikos barai / 12

Ansamblio koncertas Vilniaus rotušėje su maestro Virgilijumi Noreika, 2003 m.

„Malonios akimirkos“... Naujos plokštelės pavadinimas tinka prie šio įsidėmėtino įrašo – kitaip būtų sunku apibūdinti jaunystės nuoširdumu alsuojantį muzikavimą, džiuginantį ir pačius atlikėjus, ir klausytojus. Atlikėjai yra to amžiaus, kai juos pristatant dažnai priduriama – šeštos, septintos, aštuntos klasės mokiniai. Trylikamečiai, keturiolikmečiai, penkiolikmečiai muzikantai. Iš to sprendžiama apie galimus jų gebėjimus. Apgaulingas skaičiavimas! Ši jaunųjų smuikininkų plokštelė jau ketvirtoji, o tai – nuveiktų darbų ir brandos ženklas. Plokštelėje įrašyta dvidešimt miniatiūrų – ištisas nuotaikų, charakteringų vaizdelių kaleidoskopas. Puikiai perteiktas kiekvienos jų koloritas. Atlikėjai demonstruoja stiliaus pojūtį, griežia laisvai. 1974–2007 m. ansambliui vadovavęs Andrius Krevnevičius, kaupdamas repertuarą, sau ir auklėtiniams kėlė ambicingą uždavinį: suprasti, kad tai – ne pradedančiųjų muzika. Priešingai, jos atlikimas reikalauja rimto pasirengimo ir techninių įgūdžių. Klausantis įrašo sunku patikėti, kad atlikėjai – dar tik mokiniai. Tokie yra „čiurlioniukai“, tik tokiu keliu einant galima siekti aukštumų! Prof. Leonidas MELNIKAS


vičius kaupė ansamblio repertuarą, pats aranžuodavo vis naujus kūrinius. Klausytojus žavėdavo lietuvių autorių, kompozitorių klasikų, romantikų, XX a. kūrėjų miniatiūros, S. Joplino regtaimai, malonios J. Kerno, N. Brodszky melodijos. Smuikininkų ansamblis pasirodydavo Lietuvos koncertų salėse, mokyklose, šalies kultūrą reprezentavo Rusijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Vengrijoje, Italijoje. Reikšmingi buvo koncertai, vykę Lietuvos integracijos į Europos Sąjungos struktūras laikotarpiu. 2001 m. ansamblis garbingai atstovavo Lietuvai tarptautiniame festivalyje Milane, G. Strellerio teatre, kitais metais Vengrijoje vykusiame kamerinių orkestrų festivalyje-konkurse „Pro archi“ laimėjo Grand Prix. Maskviškiai klausytojai negailėdavo pagyrų lygindami M. K. Čiurlionio mokyklos ansamblį su garsiuoju Didžiojo teatro smuikininkų ansambliu. Buvo vertinama muzikali čiurlioniukų frazuotė, raiškus garsas, intonavimo tikslumas, jautrus ansambliškumas, nuotaikingas muzikavimas, grojamų kūrinių stilistikos pajauta. 1997 m. išleistos pirmosios Smuikininkų ansamblio garso kasetės, vėliau ir kompaktinės plokštelės. Ansamblis būdavo dažnas Lietuvos

Jūsų rankose – dar viena Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblio kompaktinė plokštelė „Malonios akimirkos Nr. 4“. Skamba 2006–2007 m. ansamblio įrašyti net trijų epochų ir stilių – klasicizmo, romantizmo ir modernaus amžiaus – kūriniai. Klausytojams pateikiama žavi muzikos įvairovė – menuetas ir regtaimas, polonezas ir čardašas, populiari XX a. muzika, net šlageris... Skamba ir Virgilijaus Noreikos, Juditos Leitaitės balsai. Tai vis mielos ausiai ir sielai, besiilsinčioms nuo gyvenimo gaudesio ir gatvių triukšmo, miniatiūros. Jas ansambliui aranžavo kompozitorius Valentinas Bagdonas ir tuometinis ansamblio vadovas A. Krevnevičius (jis ir kūrinių ansambliui redaktorius). Ansambliui talkina pianistai Povilas Jaraminas ir Dainius Jozėnas. Jaunieji muzikantai stilingai griežia W. A. Mozarto Menuetą, oriai – L. van Beethoveno Polonezą, subtiliai žaisdami tempais ir pirštų miklumu – J. Haydno Rondo. Kaip savitai atlieka A. Dvořáko Humoreską ir nesubanalina W. A. Mozarto vadinamojo Turkų maršo! Ansamblis pamalonina Vilniuje gimusio C. Kiuji saloniniu „Amžinu judėjimu“ ir mūsų moderniosios muzikos klasiko M. K. Čiurlionio Preliudu. Skamba kiti lengvesnio žanro kūriniai – G. Kerno, G. Redi muzika. Rumunų virtuozo G. Diniku pašėlusį „Pavasarinį chorą“ minkštu smuiko tembru nuspalvina pats ansamblio vadovas A. Krevnevičius. Ir kiti kūriniai atskleidžia smuikininkų techniką ar muzikalumą pritariant solistams – Virgilijui Noreikai ir Juditai Leitaitei. Kasdienybės rūpesčius „nupučia“ džiazo muzikos ataidai. Ir kai nuskamba paskutiniai smuikų garsai, suvoki, kad nekreipei dėmesio į tai, jog ne viskas buvo tolygiai meistriška, bet tvirtai žinai: turėdamas šią kompaktinę plokštelę, visada galėsi nuskaidrinti savo miesčionišką ar prakilnų gyvenimą Smuikininkų ansamblio grojama muzika. Viktoras GERULAITIS

radijo ir televizijos studijų svečias. Žymus olandų pedagogas Pjeras van Hauve po jo garbei skirto ansamblio pasirodymo Delfte (Olandija) nešykštėjo epitetų, plodamas šūkčiojo „Perfekt!“ Olandų kompozitorė Ingrida Dam Smuikininkų ansambliui dedikavo savo naują kūrinį „Exspression“. Ansamblio koncertuose ir įrašuose instrumentinę muziką paįvairindavo pianistai Povilas Jaraminas, Dainius

Jozėnas, Justinas Brūzga, kiti muzikantai (Zigmas Žukas, Jaroslavas Cechanovičius), vokalistai Virgilijus Noreika, Judita Leitaitė. Nuostabus V. Noreikos tenoras, lydimas jautriai muzikuojančių jaunučių smuikininkų, skamba ir žurnale pridedamoje kompaktinėje plokštelėje. n

Koncertas Vilniaus rotušėje

Muzikos barai / 13


KRONIKA Talentingos arfininkės rečitalis

Mielą, džiaugsmo bangą dovanojusį koncertą balandžio 29 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje surengė jauna talentinga arfininkė Joana Daunytė. Jai talkino 2015 m. rudenį atsinaujinęs Vilniaus kvartetas – nuo pat šio ansamblio susikūrimo prieš 50 metų pirmuoju smuiku griežusi prof. Audronė Vainiūnaitė daugiau kaip 3500 koncertų muzikinį kraitį perdavė buvusiai savo kvarteto klasės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokinei Daliai Kuznecovaitei, talentingai jaunai smuikininkei, puikiai derinančiai primarijos vaidmenį su soline veikla. Jos partneriai kvartete – Artūras Šilalė (II smuikas), Girdutis Jakaitis (altas) ir Augustinas Vasiliauskas (violončelė). Antroje koncerto dalyje prie atlikėjų prisidėjo kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius, o Maurice´o Ravelio Introdukcijos ir allegro arfai, fleitai, klarnetui ir styginių kvartetui fleitos partiją grojo Vita Marija Daunytė, klarneto – Vytautas Giedraitis. Koncertas buvo išskirtinis pirmiausia tuo, kad arfininkai retai groja rečitalius, paprastai gražų šio instrumento skambesį girdime orkestro fone. Profesionalų klausą glostė labai kokybiškai, nuoširdžiai atliekama arfos muzika, jaunatviškai pakilus ir darnus Vilniaus kvarteto griežimas. Į gražią muziejaus salę vos tilpusius klausytojus viliojo ne tik mėgstami atlikėjai, bet ir koncerto, pavadinto „Prancūzų muzikos spalvos“, programa. Joana Daunytė sakė: „Kilus idėjai surengti koncertą su styginių kvartetu neišvengiamai atsirėmiau į prancūzišką repertuarą, nes ši šalis yra bene labiausiai prisidėjusi prie arfos meno tradicijos kūrimo ir puoselėjimo“ (7 meno dienos, 2018, Nr. 16(1253), toliau – 7MD). Daunytės pavardė pirmiausia asocijuojasi su publikos mėgstamu šeimos ansambliu „Regnum musicale“ (Muzikos karalystė). Įvairiapusišku repertuaru, profesionalumu ir muzikavimo nuoširdumu išsiskiriančiame ansamblyje groja šviesaus atminimo poeto Vaidoto Daunio dukros

Muzikos barai / 14

Joana (arfa), Vita Marija (fleita), Elena (violončelė), Kotryna Ugnė (smuikas), koncertuose dažnai dalyvauja ir jų mama smuikininkė Raimonda Daunienė. Visos keturios seserys yra tarptautinių konkursų laureatės, 2013 m. jos surengė koncertų ciklą JAV, griežė klasikinės muzikos festivalyje Ženevoje (Šveicarija ). 2014 m. IV tarptautiniame kamerinių ansamblių su arfa konkurse Madride (Ispanija ) „Regnum musicale“ pelnė I vietą, 2017 m. liepą koncertavo Pasauliniame arfininkų kongrese Honkonge. Arfininkė Joana Daunytė 2008 m. baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą (D. Šlyžienės kl.), 2007 m. mokėsi prof. F. Sitruk specialiojoje Talentų klasėje. Dar būdama septintokė sėkmingai pasirodė žymios amerikiečių arfininkės Susann MacDonald meistriškumo kursuose Šveicarijoje, po metų pelnytas pirmas laimėjimas konkurse Prancūzijoje. Vėliau Joana tapo Mstislavo Rostropovičiaus fondo stipendininke. Muzikas 2004 m. po perklausos viešai pasakė, kad Lietuva turi nuostabią arfininkę, kurią būtinai reikia remti. „Niekada nepamiršiu, kaip toks Maestro patikėjo mano, mokinės, muzikinėmis istorijomis ir stipriai apkabinęs suteikė tikėjimo ir pasitikėjimo savo pasirinktu keliu, kad ir koks dygliuotas tas kelias kartais atrodytų“, – prisimena J. Daunytė (7MD). Joana studijavo Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje ir Amsterdamo konservatorijoje (prof. E. Waardenburg kl.), 2016 m. baigė studijas Norvegijos muzikos akademijoje (prof. I. Perrin kl.), tobulinosi daugelio žymių muzikų meistriškumo kursuose, yra daugelio tarptautinių konkursų laureatė. Nuo 2016 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje arfos atlikimo meną, nuo 2017 m. – LMTA meno doktorantė (prof. Isabelle Perrin ir doc. dr. Audros Versekėnaitės kl.). Kalbėdama apie menininko misiją, J. Daunytė sako: „Niekada nepamiršiu M. Rostropovičiaus minties, kad svarbiausia atlikėjo užduotis yra per muziką nematomu siūlu susijungti su klausytoju, ir palaimintas tas, kurio siūlas suspindi to ryšio ugnimi.“ (7MD) Galima drąsiai tvirtinti, kad Joanai

sekasi savo nuoširdumu, giliu muzikos esmės supratimu ir pajauta, pasitelkus profesionalumą, asmenybės charizmą, tuo nuostabiu siūlu susisieti su klausytojais. Tai Joanai pavyko ir aptariamajame rečitalyje. Nuostabu, kad pirmos koncerto dalies kūrinius su patyrusiais kvarteto stygininkais ji griežė atmintinai. Trapiai, grakščiai nuskambėjo Claude´o Debussy „Danse sacrée et danse profane“ (Tres modere, Modere ). Šie Sakraliniai ir pasaulietiniai šokiai buvo sukurti 1904 m. pagal garsios Paryžiaus instrumentų gamintojos „Pleyel“ užsakymą siekiant atskleisti Gustave´o Lyono ištobulintos chromatinės arfos privalumus. Césaro Francko ir Julles´io Massenet mokinio bei sekėjo Gabrielio Pierné „Concertstuck“ arfai ir orkestrui, op. 39 (arfai ir kvartetui aranžavo Bobas D. Litterellis ), traktuotėje žavėjo Joanos Daunytės virtuozinis brandumas, gebėjimas perteikti šios muzikos spindesį, kūrinio tembrinį spalvingumą. Efektingai, užburiamai nuskambėjo Marcelio Tournier „Fejerija: preliudas ir šokis“ – ypatinga muzikos kalba, kurioje jaučiami impresionizmo ir vėlyvojo romantizmo atspindžiai. Arfos partijoje žavėjo meistriški flažoletai, įspūdingi glissando, enharmoniškai alteruoti garsai, suteikiantys garso erdvės pojūtį. Be to, buvo gražu stebėti grakščius ir plastiškus Joanos rankų judesius. Kuo toliau, tuo daugiau arfos partijoje buvo specifinių, netikėtų efektų. Kompozitoriaus ir dirigento André Caplet kūrinys „Conte fantastique“ (Fantastiniai pasakojimai), įkvėptas Edgaro Poe apsakymų rinktinės „Raudonosios mirties kaukė“, 1909 m. buvo parašytas chromatinei arfai su orkestru, vėliau kompozitorius parengė versiją styginių kvartetui su arfa arba fortepijonu. Kaip ir buvo galima tikėtis žinant kraupų literatūrinio pagrindo siužetą, muzikoje apstu gąsdinančių skambesių, švilpesių, arfos glissando, flažoletų. Atliekant šį kūrinį visi ansamblio dalyviai vienodai svarbūs, tad šiurpią nuotaiką padėjo kurti ir prie Joanos ir styginių kvarteto prisijungęs kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius. Koncerto pabaigoje girdėjome

spalvingą, lyrišką, kiek nostalgišką Maurice´o Ravelio Introdukciją ir allegro arfai, fleitai, klarnetui ir styginių kvartetui. Raveliui, panašiai kaip ir Debussy, kūrinys buvo užsakytas norint pademonstruoti Sébastieno Érardo pagamintos arfos su dvigubo veikimo pedalais galimybes. Fleitos partiją nuotaikingai atliko Vita Marija Daunytė, klarnetą meistriškai pūtė Vytautas Giedraitis. Joana apdovanota ne tik muzikiniu talentu – ji moka įdomiai reikšti mintis. Kalbėdama apie šio Ravelio kūrinio interpretaciją, ji sakė: „Norime atskleisti visą pavasarišką jausmų paletę – trapų muzikos grožį, švelniai paliesti jautrias sielos stygas, užburti melancholiška ramybe ar sukelti audringą pavasarinių šaltinių išsiveržimą.“ (7MD) Nekantriai lauksime kitų Joanos Daunytės rečitalių. Ji visada mums pateikia nuostabių žinomų kūrinių traktuočių ir pluoštą arfai skirtų negirdėtų muzikos šedevrų. Aldona Eleonora RADVILAITĖ

Paliesiaus dvaro stebuklai

Nuostabi gamta, skoninga architektūra, įspūdinga puikios akustikos kamerinė salė – visa tai pamatai atvykęs į Ignalinos rajono Mielagėnų kaimo Paliesiaus dvarą, įtrauktą į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Benykstantį dvarą, kurio aplinkoje kadaise vyko Lietuvai svarbūs įvykiai, restauravo ir nuolat tobulina biomedicinos mokslų daktaras Julius Ptašekas. Jis, nuolat keliaudamas po Europą, iš įvairių sričių profesionalų semiasi žinių ir jas pritaiko savo fizinio krūvio terapijos klinikoje, kurią supa gražus parkas su šiuolaikinio suomių skulptoriaus Jari Mannisto skulptūriniu fontanėliu, šalia esančioje miško teritorijoje – specialia danga padengti vaikščiojimo ir bėgiojimo takai. Klinikos pacientams siūloma ne tik medikų priežiūra, bet ir išskirtinai sveikai ruošiamas maistas iš vietinių produktų. Paliesiaus dvare rengiami ir aukščiausio lygio koncertai, kuriuose mielai sutinka dalyvauti pasaulinės žvaigždės. Bent kartą ten apsilankiusius menininkus


Algio JAKŠTO nuotr.

Alytaus „Svajonė“ griežė Vilniuje

Prancūzų pianistas Jeanas Marcas Luisada (centre)

sužavi ypatingos formos salė, išskirtinė natūrali akustika, puikus kabinetinis kaštonų spalvos rankų darbo „Steinway and Sons“ fortepijonas. Pasirodo, čia rengti koncertus paskatino nuostabus JAV gyvenantis mūsų pianistas Andrius Žlabys, pastebėjęs nuo akmeninių sienų atsimušančio garso efektą. Buvusių arklidžių fragmentai apgaubti didžiule stiklo ir metalo konstrukcija, akmeninės sienų liekanos sudaro keletą erdvių. Centrinėje patalpoje, kurioje telpa per 100 klausytojų, stovi fortepijonas, už jo pro stiklinę sieną matyti gamtos vaizdai. Šoninėse erdvėse įrengta moderni garso ir vaizdo aparatūra. Paliesiuje yra koncertavę Virgilijus Noreika, žymi suomių dainininkė Riikka Hakola, kiti puikūs atlikėjai, solinę plokštelę čia įrašinėjo Gidonas Kremeris. Koncertų meno vadovas pianistas ir dailininkas Viktoras Paukštelis, Juliaus Ptašeko sūnėnas, pats mielai čia skambina ir eksponuoja savo paveikslus. Prieš koncertus arba po jų klausytojai vedžiojami po dvaro parko teritoriją, jiems pasakojama apie pastatų paskirtį, istorinius aspektus, atliktus ir numatomus darbus. Gegužės 26 d. Paliesiuje koncertavo Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas puikaus violončelininko Mindaugo Bačkaus. Skambėjo J. S. Bacho Brandenburgo koncerto Nr. 1 G-dur 2 dalys, M. K. Čiurlionio styginių kvartetas (3 dalys) ir Hugo Wolfo Itališka serenada styginių kvartetui, aranžuota kameriniam orkestrui. Atliekamą programą įdomiai komentavo pats Mindaugas Bačkus, jis kompozitorių gyvenimo ar kūrinių datas šmaikščiai susiejo su Paliesiaus apylinkių istorija. Daugumą įvairių Lietuvos miestų ar miestelių melomanų čia atvyk-

ti paskatino ir puikus prancūzų pianistas Jeanas Marcas Luisada, skambinęs solo ir su orkestru F. Chopino kūrinius. Klaipėdos kameriniame orkestre pirmuoju smuiku gyvybingai, labai nuoširdžiai griežė iš Dublino specialiai į koncertą atvykusi graži jauna britė, patyrusi ansamblistė Mia Cooper, jau ne kartą Lietuvoje pasirodžiusi su įvairiais ansambliais. J. M. Luisados talentu besižavinti smuikininkė jam mielai talkina, kai šis skambina su orkestru. M. Cooper griežė ir visoje pirmoje koncerto dalyje, drauge su M. Bačkumi prisidėdama prie jautrių, stilingų kūrinių traktuočių. Po energingai nuskambėjusios Bacho muzikos, nuostabiai gražiai toje ypatingoje erdvėje sklandė orkestro atliekamo Čiurlionio kvarteto garsai. Maloniai nustebino trečioje kūrinio dalyje, menuete, pasigirdęs styginių kvartetas. Įspūdingai nuskambėjo ir vieno ryškiausių Lied kūrėjų, Austrijos kompozitoriaus Hugo Wolfo, išplėtojusio F. Schuberto ir R. Schumanno tradicijas, smagi Itališka serenada. Malonu buvo klausytis J. M. Luisados puikių, įkvėptų F. Chopino kūrinių traktuočių. Prieš Koncertą fortepijonui ir orkestrui e-moll, op. 11, pianistas jautriai, išraiškingai ir labai natūraliai paskambino Keturias mazurkas, op. 24, Noktiurną, op. 62, Nr. 1, virtuoziškai – Grande valse brillante, op. 18. Pasak Juliaus Ptašeko, maestro J. M. Luisada Paliesiuje turi giminingą sielą – buvusį savo ugdytinį Paryžiaus aukštojoje muzikos mokykloje Viktorą Paukštelį. Po jaudinančio koncerto daugelis klausytojų neskubėjo skirstytis, vaikščiojo po parką, juolab kad alinantis dienos karštis jau buvo atslūgęs. Aldona Eleonora RADVILAITĖ

Tradiciniuose antradienio koncertuose Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, be vargonininkų, pasirodo įvairūs muzikos kolektyvai, tačiau labai retai galima išgirsti tokį gausų jaunųjų muzikų orkestrą, koks yra gegužės 15 d. čia griežęs Alytaus muzikos mokyklos orkestras „Svajonė“. Pripažinkime, kad toli gražu ne visose Lietuvos muzikos mokyklose susiburia simfoniniai orkestrai. „Svajonės“ istorija prasidėjo 2012 m., kai ilgametis (dabar jau šviesaus atminimo) Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestro vadovas Pranas Stepanovas paskatino alytiškius žengti į profesionaliąją sceną ir surengti koncertą Šv. Kazimiero bažnyčioje. Dabar Alytaus „simfukams“ vadovauja aštuoni vadovai – Daiva Martikonytė, Justina Jočytė-Orintienė, Ingrida Krikščiūnienė, Antanina Pasaravičienė, Ričardas Matulevičius, Saulius Bučinskas, Arūnas Ščetilnikovas ir Gintautas Rakauskas. Intensyvus Prano Stepanovo darbas su orkestru paliko ryškų pėdsaką. Net 2015 m. pavasarį, kai maestro netekome, orkestras bažnyčioje grojo jo paruoštą programą. Bet kuriam dideliam orkestrui griežti Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur reverberacija trunka apie 6 sekundes, yra nemenkas iššūkis. Alytiškių orkestras nusipelno pagiriamojo žodžio, nes su šia užduotimi palyginti sėkmingai susitvarkė – buvo pasirinkti tinkami tempai, pakankamai aiški garso artikuliacija, ganėtinai švarus intonavimas. Gero žodžio vertas ir jaunasis orkestro dirigentas Karolis Variakojis. Jis yra Nacionalinės M. K. Čiurlinio menų mokyklos auklėtinis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė dirigavimo studijas prof. Juozo Domarko klasėje. Karolis puikiai jaučia ir valdo orkestrą, jo dirigavimo technika ir kinetika labai aiškiai suvokiama. Regis, ir pats maestro Domarkas, įdėmiai klausęsis alytiškių koncerto, savo mokiniu liko patenkintas, o detalių tobulinimas yra kiekvieno muzikos atlikėjo, kiekvieno dirigento profesinės kasdienybės dalis. Orkestras parengė įvairiapusę, įdomią programą, į ją įtraukė įvairių epochų ir stilių muzikos – nuo Antonio Vivaldi iki šiuolaikinių autorių Johno Williamso ir Johno Cage´o, kurio „Svaja“ („Dream“) savaip įprasmino visą koncertą. Labai gaiviai nuskambėjo Kristinos Vasiliauskaitės Trys lietuvių liaudies dainos. Sėkmingai pasirodė solistai – alytiškiai smuikininkai Erika ir Gabija Krikščiūnaitės, Izabelė Gervelytė, Edvardas Vinerskas, violončelininkė Barbora Gailiūtė (iš J. Tallat-Kelpšos konservatorijos), kurie atliko A. Vivaldi Koncertą keturiems smuikams (I d.). Ypač išskirčiau violončelininką iš Marijampolės Kasparą Šerpytį (mokyt. Irenos Valiulienės auklėtinis), atlikusį Maxo Brucho „Kol Nydrei“. Tad solidaus pasirodymo sostinėje proga galime pasveikinti visą Alytaus muzikos mokyklos bendruomenę ir pasidžiaugti, kad „Svajonės“ koncertas pavasariniame Vilniuje jau tapo tradicija. Tomas BAKUČIONIS

Alytaus muzikos mokyklos orkestras „Svajonė“

Muzikos barai / 15


KRONIKA Pedagogai susitiko Varšuvoje Pirmasis šių metų Europos kamerinės muzikos mokytojų asociacijos (ECMTA) suvažiavimas įvyko balandžio pabaigoje Varšuvoje, F. Chopino muzikos universitete. Universitetas pakvietė ECMTA narius į pirmaisiais pavasario žiedais pasipuošusią Varšuvą drauge paminėti Kamerinio ansamblio katedros 40-metį. Sukakties proga katedros vadovę prof. K. JankowskąBorzykowską ir jos kolegas šiltai pasveikino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kamerinio ansamblio katedros vedėja prof. D. Balsytė, taip pat visi mūsų delegacijos nariai. Buvo perduotas ir Lietuvos muzikų sąjungos sveikinimas. F. Chopino universitetas yra kamerinės muzikos specialistų rengimo flagmanas, Lenkijos kamerinės muzikos kūrėjai ir atlikėjai gerai žinomi ir aukštai vertinami visame pasaulyje. Šventinė nuotaika lydėjo ir visus ECMTA suvažiavimo renginius. Suvažiavime buvo pastebėta ir palankiai įvertinta aktyvi lietuvių veikla asociacijoje. Lietuvos delegacija buvo viena didesnių – 8 asmenys. Narių forume (Members Forum) iš 11 pranešimų tris skaitė Lietuvos atstovai. I. Milašiūtė, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja, pristatė savo rengtą II tarptautinį kamerinės muzikos konkursą „Musica brillante“, prof. D. Balsytė kalbėjo apie LMTA kamerinio ansamblio studijų programas ir konkursus, šių eilučių autorius – apie neseniai įvykusio VIII tarptautinio S. Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursą. Pranešimų įtaigą sustiprino pasitelkta konkreti vaizdinė medžiaga – apie tai kalbėjo kitų šalių pedagogai, pareiškę norą savo studentus ruošti Lietuvoje rengiamiems konkursams. Vertinga informacija apie kamerinės muzikos atlikėjų ugdymą savo šalyse pasidalino kolegos iš Talino, Krokuvos, Var-

Muzikos barai / 16

Koncerto akimirka Baltojoje Vilanovo rūmų salėje

šuvos, Londono, Maskvos, Nikosijos, Helsinkio, Turino. Ypač atkreipė dėmesį Talino G. Otso muzikos koledžo dėstytojos P. Väinmaa pranešimas apie kartu su Estijos kamerinės muzikos asociacija „In Corpore“ ir F. Chopino universitetu šiais metais surengtą Lenkijos kom-

ECMTA valdybos pirmininkė, Talino muzikos akademijos profesorė M. Lohuaru

pozitorių kamerinės muzikos festivalį Estijoje „Warsaw Spring Festival“. Šią idėją paskatino abiejų šalių narystė ECMTA, renginys turėjo platų atgarsį kultūrinėje visuomenėje. Mes Lietuvoje taip pat realizuojame ECMTA teikiamas galimybes, asociacijos narius kviečiame dalyvauti mūsų renginiuose. Verta prisiminti LMS Ir Biržų V. Jakubėno muzikos mokyklos kartu su kolegoms iš ECMTA surengtas tarptautines kūrybines-edukacines stovyklas „Muzikuokime drauge“, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos

Prof. P. Kunca, S. Vainiūno konkurso laureatai K. Levickis (smuikas) ir L. Lankutytė (fortepijonas) bei prof. D. Balsytė

iniciatyvas, prof. D. Balsytė, I. Milašiūtė, D. Stulgytė-Povilaitienė, I. Klusaitė, I. Baikštytė, N. Karaškaitė ir kiti pedagogai užsienio kolegas kviečia į savo mokyklų kamerinio ansamblio meistriškumo klases ir konkursus, pačios dalyvauja jų renginiuose. Neseniai ECMTA valdybos pirmininkė, Talino muzikos akademijos profesorė M. Lohuaru buvo VIII tarptautinio S. Vainiūno konkurso vertinimo komisijos narė. Jos parengtas ansamblis, mūsų konkurse laimėjęs III premiją, dalyvavo ECMTA Varšuvos suvažiavimo meistriškumo klasėse ir koncertuose. Prof. M. Lohuaru, kalbėdama suvažiavime, teigiamai įvertino Lietuvos kultūrinės asociacijos „Musica vitale“(vadovės N. D. Beniušytė, N. Karaškaitė) veiklą – jos tarptautiniai renginiai telkia Lietuvos, Italijos, Estijos ir kitų šalių kamerinės muzikos pedagogus ir jaunuosius atlikėjus. Profesorė atkreipė dėmesį, kad ECMTA narių kontaktai skatina tarptautinį pedagogų ir jų mokinių bendradarbiavimą, stiprina kamerinės muzikos ugdymo procesą. Trys intensyvios suvažiavimo dienos Varšuvoje pralėkė lyg pavasario vėjas. Kiekvieną vakarą klausėmės kamerinės muzikos koncertų, vykusių su skambiu pavadinimu „200 metų Lenkijos kamerinei muzikai“. F. Chopino muziejaus koncertų salėje, Baltojoje Vilanovo rūmų salėje girdėjome gerai paruoštus Lenkijos, Anglijos, Portugalijos, Estijos universitetinių muzikos mokyklų studentų ansamblius. Maloniu baigiamuoju suvažiavimo akordu tapo Lietuvos ir Latvijos muzikos akademijų studentų duetų koncertas. F. Chopino muzikos universiteto Koncertų salėje šių metų Tarptautinio S. Vainiūno konkurso laureatai K. Levickis (smuikas) ir L. Lankutytė (fortepijonas) tiesiog puikiai atliko S. Vainiūno ir J. Corigliano sonatas. Juos parengė doc. I. Baikštytė. Kitą ECMTA suvažiavimą valdyba numatė surengti Nikosijoje šių metų lapkričio 2–4 d. Petras KUNCA

Skambantis Hanzos kelias

2018-aisiais Lietuva švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį, kartu su visa Europa – ir kultūros paveldo metus, tik šiuos natūraliai kiek užgožė daugybė valstybinei sukakčiai skirtų renginių. Vis dėlto abu minėjimai savaip susisiekia: juk vien per šimtmetį Lietuva prikaupė tiek kultūrinio paveldo! Apie jį žinome daugiausia, o ankstesnį palikimą neretai užklojusios dulkės – realios (archyvuose) ar simbolinės, nulemtos mūsų atminties, politinių, techninių ir kitokių veiksnių. Palyginti visai menkai pažįstame viduramžių, renesanso paveldą, daugelis tikriausiai paminėtų tik keletą gotikinės architektūros objektų ar Martyno Mažvydo „Katekizmą“... Bent jau Vilniuje gausu baroko architektūros palikimo, tačiau to laikotarpio muzika mažai pažįstama, tik profesionalai ar specialiai besidomintieji žino, kad LDK Valdovų rūmuose kadaise kūrė ir dirbo ne vienas užsienio šalių kompozitorius, o 1636 m., praėjus ne tiek daug laiko nuo operos žanro gimimo, buvo pastatyta opera „Elenos pagrobimas“. Gegužės 17 d. gotikinėje Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje turėjome galimybę išgirsti nedažnai gyvai atliekamą renesanso ir ankstyvojo baroko muziką, sukurtą ir Lietuvoje, ir kitose Europos šalyse. Projekto „Hanzos kelias: muzikinė kelionė po bendrą praeitį“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) koncerte senosios muzikos šventę sukūrė ansambliai „Canto Fiorito“ (Lietuva) ir „Musica Antiqua Salzburg“ (Austrija). Šis tarptautinis muzikos ir edukacijos projektas, kurį abu ansambliai įgyvendina kartu su kompanija „ERP Music“ (Estija), yra programos „2018-ieji – Europos kultūros paveldo metai“ dalis, jį remia Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ (Creative Europe). Gegužę atlikėjai surengė koncertus Vilniuje ir Kaune, o vasarą ir rudenį muzikinį Hanzos kelią tęs Rostoke (Vokietija), Tartu (Estija), Braitone (Jungtinė Karalystė), Rygoje (Latvija) ir Vienoje (Austrija).


Pasirinkta Europos paveldo niša – Hanzos kelias. Nors prekybinė ir politinė Hanzos sąjunga apėmė gana siaurą geografinį regioną (Šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestus), jos erdvė nusidriekė gerokai plačiau: 1300–1700 m. sąjungos prekyba vyko Šiaurės ir Baltijos jūromis nuo Londono iki Talino, o tai sudarė puikias sąlygas komerciniams ir kultūriniams mainams tarp daugybės Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą. Taigi projektas atveria dideles tarptautinio bendradarbiavimo galimybes, taip pat ir paties kultūrinio paveldo pasirinkimo įvairovę, kuo koncerte buvo puikiai pasinaudota. Be to, Hanzos sąjungos klestėjimo laikų muzikinis paveldas – viduramžių, renseanso, ankstyvojo baroko kūryba, – kaip minėta, yra nepelnytai primirštas, o kartais net neįsigilinant „nurašomas“ kaip neva neįdomus, pernelyg susietas su religija ar pan. Ypač toks požiūris aktualus kalbant apie jaunesnes kartas, kurias šiandien lengva sudominti rėksmingu turiniu, nublankinančiu subtilesnįjį, todėl nenuostabu, kad projektas ne tik meninis, bet ir edukacinis. Ypatingas dėmesys skiriamas vaikams ir jaunimui, nes prasminga būsimų klausytojų ugdymą pradėti nuo labai jauno amžiaus (pvz., pradinių klasių), kol vaikas yra pats imliausias, tačiau siekiama paskatinti ir visos visuomenės domėjimąsi senąja kultūra, plėsti senosios muzikos klausytojų auditoriją. Projekto programa gana įvairi: gegužę keliose mokyklose vyko interaktyvus supažindinimas su Hanzos sąjunga, senosios muzikos meistriškumo kursai bei atviros repeticijos muzikos mokyklų mokiniams ir jų mokytojams, netikėti pasirodymai viešose erdvėse (flash-mob). Gerokai didesnę nei bažnyčių auditoriją pasiekti padėjo (ir ateityje padės) tiesioginė koncertų garso transliacija per specialią programėlę išmaniesiems telefonams. Taigi akivaizdu, kad projekto dalyviai apgalvojo įvairius būdus, kaip pritraukti klausytojų – nuo vaikų, jaunimo, įvairaus amžiaus telefonų naudotojų iki atsitiktinių praeivių gatvėse. Dar vienas svarbus šio projekto

aspektas – jo tarpdalykiškumas. Gegužės 17 d. koncerte muziką papildė videoprojekcijos – XVI– XVII a. Hanzos miestų vaizdai (paveikslai, graviūros, žemėlapiai), taip pat jų inspiruoti vaikų darbai. Domėtis ir kūrybiškai pažvelgti į Hanzos reiškinį skatino konkursas, koncerte buvo parodyti geriausi vaikų piešiniai, apdovanoti keli išskirtinių darbų autoriai. Minėtame koncerte ansambliai „Canto Fiorito“ ir „Musica Antiqua Salzburg“ (jiems vadovavo Rodrigo Calveyra) pristatė kompozitorius iš kiekvienos Hanzos šalies: Anglijos (Anthony Holborne, William Byrd, Thomas Tallis), Belgijos (Orlando di Lasso), Nyderlandų (Jan Pieterszoon Sweelinck), Vokietijos (Hyeronimus Praetorius, Johann Hermann Schein, Heinrich Schütz), Švedijos (Andreas Düben), Lenkijos (Bartłomiej Pękiel, Tarquinio Merula), Estijos (Johann Valentin Meder), Lietuvos (Giovanni Battista Cocciola). Girdėjome keturiolika miniatiūrų. Skirtingas renesanso ir baroko muzikos pobūdis leido įvairiopai atsiskleisti muzikantams. Atliekant polifoninę renesanso muziką (pvz., Williamo Byrdo „Miserere“, Thomaso Talliso „If ye love me“ ar Orlando di Lasso „Ad te levavi oculos meos“, Jano Pieterszoono Sweelincko „De profundis“) svarbu kūrinio tėkmėje išryškinti skirtingus balsus. Renesanso polifonija – lyg daugiasluoksnis audinys, į kurį įaudžiamas vis kitoks siūlas: reikia, kad jis išryškėtų tinkamoje vietoje ir nesudarkytų bendros darnos. Klausantis muzikantų, ausis glostė švari intonacija, kuri ypač svarbi atskleidžiant harmoninę vertikalę, ansambliškumo pojūtis, leidęs girdėti tai vieno, tai kito atlikėjo melodinę liniją. Daugiabalsis kūrinys skambėjo sodriai ir kartu taip darniai, kad kartais priminė krištolo skaidrumą. Tuo ypač džiugino koncerto vokalistai: sopranas Ieva Gaidamavičiūtė-Barkauskė, mecosopranai Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė, tenoras Algirdas Bagdonavičius ir bosas Nerijus Masevičius. Kiek vėlesniam – perėjimo iš renesanso į baroką – laikotarpiui atstovavo Venecijos polichorine tradicija grindžiamos kom-

pozicijos, pavyzdžiui, vokiečio Hyeronimo Praetorijaus „Quam pulchra es“ ar Lietuvoje dirbusio Giovanni Battistos Cocciolos „Ave Sanctissima“ bei „Jubilate Deo“. Venecijos polifoninės mokyklos ištakos – įspūdingoje Šv. Morkaus bazilikoje. Jos didžiulėje erdvėje vienas nuo kito nutolusiuose balkonuose giedantiems chorams dėl vėluojančio garso būdavo sunku muziką atlikti kartu, bet kompozitoriai šį trūkumą pavertė privalumu rašydami antifoniškai: skirtingi chorai dažnai kontrastingas muzikos frazes dainuodavo paeiliui, lyg atliepdami vienas kitam ir taip sukurdami stereoefektą. Tokia maniera išplito ir į kitas Italijos bažnyčias, rado atgarsį kitų šalių kompozitorių kūryboje. Šiuose kūriniuose vėlgi itin svarbus tarpusavio pajautimas, tik čia girdėti ne balsų polilogas, o aktyvus dialogas. Koncerte atlikėjų perteikta muzikos tėkmė buvo sklandi, gyvybinga. Taip pat girdėjome baroko vokalinę muziką, tarp kurios pavyzdžių – Heinricho Schützo „Ich bin eine rufende Stimme“, Bartłomiejaus Pękielio „Dulcis amor Jesu“ ar Tarquinio Merulos „Folle è ben che si crede“. Šie kūriniai atstovauja seconda pratica (antrosios praktikos) tradicijai, kuri, skirtingai nei prima pratica (pirmoji praktika), muziką praturtino ypatinga ekspresija: aštriais netikėtais disonansais, dėmesiu teksto raiškai, atskleidžiant jame slypinčias prasmes, kurios nere-

tai būdavo įsimbolinamos muzikinėmis retorinėmis figūromis. Ši muzika kur kas laisvesnė nuo griežtų taisyklių, kurios saistė renesanso kūrinius, ir, tinkamai atliekama, yra ne mažiau išraiškinga nei, tarkim, romantinė arija. Koncerte imponavo stilingas tokios muzikos atlikimas – lygūs, subtilūs, tarsi „sulaikyti“, bet skambūs (baroko kontrastai!) solistų balsai, nestokojantys užkoduotų prasmių išraiškos niuansų ir puikiai išlavinti, kad įveiktų smulkiausias melizmas ir pasažus. Apskritai visa koncerto programa buvo labai paveiki – ko gero, tokį stiprų ir sielą virpinantį įspūdį lemia atlikėjų jautrumas, subtilumas ir dėmesys detalėms, nuolat tobulinama meistrystė ir senosios muzikos studijos. Ypatingą skambesio autentiką, be abejo, kūrė ir senoviniai instrumentai. Kornetininkų Rodrigo Calveyros ir Matthijso Lunenburgo, barokiniu trombonu grojusių Dušano Kranjco, Stefano Konzetto ir Valerio Mazzucconi bei vargonininko Davide´o Pozzi meistriškumu ypač grožėjomės klausydamiesi ir kelių instrumentinių kompozicijų (pvz., Johanno Valentino Mederio Čakonos), ir kartu su vokalistais atliekamų kūrinių. Smagu, kad siekiama auginti senosios muzikos mylėtojų būrį, juolab kad tai daroma rengiant tokius kokybiškus koncertus. Paulina NALIVAIKAITĖ

Po koncerto

Muzikos barai / 17


KRONIKA Dvidešimtieji „Sugrįžimai“

Koncerto Taikomosios dailės muziejuje dalyviai su prof. Raminta Lampsatyte (antra iš kairės)

Muzikos barai / 18

Pianistė Irena Friedland

Kogan grojo Lazdijuose gimusio kompozitoriaus Josepho Achrono Hebrajų melodiją. Lietuvoje gyvenusių, kūrusių ir muzikavusių žydų tautybės menininkų tema buvo gvildenama ir konferencijoje „Lietuvos muzikinis šimtmetis. Litvakų muzikai Lietuvoje ir pasaulyje“ (balandžio 9 d.). Joje pranešimus skaitė URM Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, dr. Lara Lempert, dr. Kamilė Ru-

Vaclovo JUODPUSIO nuotraukos

Du dešimtmečiai mus skiria nuo Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorės Liucijos Stulgienės sumanymo rengti užsienio šalyse studijuojančių ar dirbančių mūsų muzikų koncertus gimtinėje. Tada, pamenu, išsiaiškinusi galimų rūpesčių naštą, ji puolė lyg į gaisrą. O tas „gaisras“ kasmet vis plėtėsi, aprėpti ar bent pažvelgti į tas šalis, kuriose darbuojasi tėvynainiai, darėsi vis sunkiau, juolab kad išvykstančiųjų į užsienį vos ne kasdien daugėjo. Bet trokštančių sugrįžti ir muzikuoti gimtinėje taip pat nemažėjo. Taigi, Lietuvos muzikų rėmimo fondas pasijuto kaip jūroje bangų mėtomas laivelis. Bet malonu, kad kasmet buvo galima pamatyti vis iš naujų valstybių atvykstančius muzikus, kurie ten rado palankias sąlygas savo kūrybiniams sumanymams plėtoti. Per šiuos du dešimtmečius jau aprėpti visi mūsų planetos žemynai. Dvidešimtasis „Sugrįžimų“ festivalis akcentavo svarbiausią šių metų reiškinį – atkurtos Lietuvos 100-metį, tad koncertuose buvo atliktas nemažas pluoštas M. K. Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio, J. Žilevičiaus, S. Šimkaus, J. Gruodžio, B. Dvariono, V. Klovos, G. Kuprevičiaus, F. Latėno, A. Bražinsko ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinių. Kadangi festivalis buvo skirtas ir Izraelio valstybės 70-mečiui, jis rengtas bendradarbiaujant su Lietuvos žydų bendruomene, programas puošė nemažai žydų tautybės kompozitorių – E. Blocho, J. Stutschewskio, M. Veinbergo, M. Bronnerio – kūrinių. Į programas gražiai įsiaudė ir A. Šenderovo, V. Ganelino opusai. Žavėjomės, kai iš Kanados atvykę smuiko virtuozas, plačiai pasaulyje koncertuojantis Atis Hiacetonas Bankas kartu su pianiste Victoria Korchinskaja-

peikaitė ir muzikologas Vaclovas Juodpusis. Po diskusijų buvo parodytas scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Sauliaus Sondeckio dokumentinis filmas „...mūsiškiai žydai muzikai“. Dvidešimtieji „Sugrįžimai“ vyko ne tik įvairiose Vilniaus koncertinėse erdvėse (Arkikatedroje bazilikoje, Vyriausybės rūmuose, Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje, Stasio Vainiūno namuose, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Šv. Jonų bažnyčioje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir kitur), bet ir Kaune, Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje, Šalčininkuose, Linkuvos socialinės globos namuose, Pakruojo sinagogoje... Tai dar kartą primena, kad į „Sugrįžimus“ atvykę atlikėjai turėjo progą pasidžiaugti Lietuva, pajusti klausytojų dėmesį ir jų nuoširdumą, juolab kad tai nebuvo tik mūsų tėvynainiai, bet ir jų kolegos iš įvairių šalių. Šiuokart mus savo muzikavimu džiugino atlikėjai iš Izraelio, Vokietijos, Brazilijos, Prancūzijos, Latvijos, Nyderlandų, Naujosios Zelandijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, JAV, Čilės, Kanados, Rusijos, Šveicarijos, Norvegijos, Austrijos. Tokia plati sandrauga leido mūsų klausytojams pajusti ir muzikinio paveldo plotų įvairovę, jų atspalvius. Tikrai

įdomu buvo pažinti fagoto virtuozą Žilviną Smalį, sugrįžusį iš Čilės, kur jis sėkmingai darbuojasi ir kaip kompozitorius, ir kaip pedagogas. Galėjome pasidžiaugti A. H. Banko smuikavimu, jo kūrybiniais įvertinimais įvairiose pasaulio platumose. „Sugrįžimų“ viešnia buvo ir iš Izraelio atvykusi pianistė Irena Friedlend, ne kartą koncertavusi tarptautiniame menų festivalyje „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“, jos repertuarą puošia ir M. K. Čiurlionis, ir G. Kuprevičius. Kūrybos vakarą surengusi Stasio Vainiūno namuose, domėjosi ir šio, ir kitų

Pakruojo sinagogoje dainuoja Judita Leitaitė


lietuvių autorių kūryba, iš Vilniaus išsivežė ne vieno Lietuvos kompozitoriaus opusą. Galime tikėtis, kad muzikiniai kontaktai

Fagotininkas Žilvinas Smalys

su šia pianiste ateityje nenutrūks. Atmintiną koncertą J. Heifetzo salėje surengė trys muzikos riteriai – prieš 25-erius metus susibūręs, dabar jau plačiai žinomas fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica“ („Lietuvos Jeruzalė“): Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas. Jie pažėrė spalvingų žydų kompozitorių melodijų, po kurių įspūdingai suskambo sinagogos kantoriaus Shmuelio Yatomo giesmės. „Sugrįžimų“ viešnia buvo dainininkė Judita Leitaitė, ji Pakruojo rajone surengė du koncertus. Juos galima suvokti kaip monospektaklius, nes įtaigų dainavimą lydi raiškus, prasmingas žodinis komentaras, padedantis ryškiau atskleisti muzikinio-poetinio sumanymo prasmę. Ir šiame festivalyje jutome, kad po sėkmingų studijų užsienio šalyse muzikinę tarnystę Lietuvoje pradeda vis nauji atlikėjai. Kiek anksčiau į Lietuvą grįžo smuikininkas Dainius Puodžiukas, pianistas Aidas Puodžiukas, smuikininkė Dalia Kuznecovaitė tapo Vilniaus kvarteto primarija, o šių metų „Sugrįžimai“ patvirtino, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras pasipildė aukštos kategorijos atlikėjais – arfininke Aiste Baliunyte ir fleitininku Vyteniu Gursčiu. Jie savo nepriekaištingu muzikavimu pradėjo festivalį. Šiųmečiai „Sugrįžimai“ pademonstravo, kad į muzikinį gyvenimą greitai visu pajėgumu įsijungs dabar tai Lietuvos muzikos

ir teatro akademijoje, tai užsienio šalių aukštosiose muzikos mokyklose studijuojantys violončelininkė Žana Miniotaitė, dainininkės Charlotte Kilch ir Elena Sverdiolaitė, pianistės Ieva ir Augustė Petkūnaitės, vargonininkė Liana Dolgopolova, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docento A. Januto dainavimo klasėje „auginamas“ tenoras Juris Jopė ateityje bus ne tik Latvijos muzikinio gyvenimo pažiba, bet ir Lietuvoje mėgstamas solistas. Tenka pasidžiaugti dar ir tuo, kad „Sugrįžimus“ prasmingai papildė plačiai žinomi ansambliai, chorai: Čiurlionio kvartetas (J. Tankevičius, D. Dikšaitis, G. Dačinskas, S. Lipčius), leidęs pažinti talentingą trimitininką Dovą Lietuvninką iš JAV, po pasaulį plačiai koncertuojantis R. Adomaičio vadovaujamas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, A. Steponavičiūtės-Zupkauskienės vadovaujamas Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, praturtinęs vargonininkės L. Dolgopolovos muzikos valandą Arkikatedroje bazilikoje. Klausytojai įsiminė ir dainininkų G. Ramanos, D. Kudrino, smuikininkės L. M. Domarkaitės ir pianistės A. Vaitkutės, violončelininko A. Gocento, smuikininko B. Gocento ir pianistės R. Gocentienės, „Edson Ensemble“ su fleitininku R. Kažukausku, ansamblio „Regnum musicale“ koncertus. Nuo antrojo „Sugrįžimų“ festivalio programose primenamas kuris nors vyresniosios kartos muzikas, savo gyvenimą susiejęs su išeivija. 2000-aisiais Stasio Vainiūno namų klausytojai susipažino su kompozitore Giedra Gudauskiene, kuri tada paskambino vakaro vedėjui ir visą jų pokalbį girdėjo klausytojai. Šiųmetiniame „Sugrįžimų“ festivalyje buvo nusilenkta kompozitoriaus, muzikologo, dirigento Juozo Žilevičiaus atminimui. Pluoštą jo solinių dainų parengė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos (mokytoja ekspertė Laima Domikaitė) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (profesorė Asta Krikščiūnaitė) ugdytiniai: Rugilė Klimaitytė, Julija Vaitoškaitė, Rūta Birutytė, Jekaterina Tretjakova, Vėjūnė Vidžiūnaitė, Salvijus Povilaitis ir Emilė

Jaunasis violončelės virtuozas Augustas Gocentas

Gegužės 24 dieną Užutrakio dvare violončelės virtuozas Augustas Gocentas koncerte ,,Deganti čelė“ atliko energijos, ugnies ir rafinuotumo kupiną programą, kurioje skambėjo Bacho, Cassado, Ligeti, Pendereckio ir kitų kompozitorių kūriniai. Augustas Gocentas studijuoja profesoriaus Martti Rousi klasėje Sibeliaus akademijoje, kuri 2018 m. pasaulio muzikos akademijų reitinge užima šeštą vietą. Šiais studijų metais Augustas griežė jungtiniame Juilliardo mokyklos ir Sibeliaus akademijos studentų orkestre, su juo koncertavo Helsinkyje, Stokholme ir Niujorke. Vėliau dalyvavo perklausoje ,,Louis Vuitton masterclass d´excellence“ pas vieną žymiausių pasaulio violončelininkų Gautier Capuçoną, praeitais metais grojusį Vilniaus festivalio uždarymo koncerte. Lapkritį iš daugybės aukščiausio lygio violončelininkų A. Gocentas buvo atrinktas į prestižinius meistriškumo kursus Ruteshaime pas prof. Wen-Sinn Yangą, mėnesio pabaigoje A. Dombrovskio konkurse pelnė pirmą vietą ir specialųjį prizą už latviško kūrinio interpretaciją, kurį vėliau įrašė Latvijos nacionaliniame radijuje. Laureatų koncerte atliko J. Haydno koncertą su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Antroji metų pusė prasidėjo kvietimu į festivalį ,,Super cello“ Pekine, ten Augustas koncertavo su Rumunijos jaunimo orkestru ir turėjo meistriškumo pamokų su prof. Martti Rousi. Taip pat sulaukė kvietimo į festivalį Vokietijoje ,,European music trails“ ir ,,Encuentro de Santander“ Ispanijoje, į kurį muzikantai kviečiami iš prestižiškiausių Europos akademijų. Na, o mokslo metus dvidešimt vienų metų muzikantas užbaigė dar viena pergale – K. Davydovo konkurso C katgorijoje (nuo 21 iki 29 metų) pelnė trečią vietą. Augustas Gocentas baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, joje specialybės mokėsi pas žymią violončelės pedagogę Ramutę Kalnėnaitę. MB inf.

Dačinskaitė (koncertmeisteriai Vaiva Blažienė, Ūla Paliokaitė ir Joris Sodeika). Na, ir nepaprastai ryški buvo „Sugrįžimų“ pabaiga Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur ypatingą meistriškumą demonstravo operos solistė Milda Tubelytė ir jos kolegos Anna Traub-Gulbrandsøy ir Thorbjørnas Gulbrandsøy. Tai buvo tikra muzikos šventė, į kurią operos solistas Edgaras Davidovičius įaudė festivalio simboliu tapusią G. Kuprevičiaus ir S. Gedos dainą „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ iš miuziklo „Devynbėdžiai“ (koncertmeisterė G. Muralytė-Eriksonė).

Baigėsi dvidešimtieji „Sugrįžimai“, kiekvieno dalyvio, svečio, o ir klausytojo jausmus sušildę tauriais meilės Lietuvai jausmais. Šio festivalio istorijoje – jau daugiau kaip 350 koncertų, kuriuose dalyvavo per 300 mūsų tėvynainių. Lietuvoje išugdytais muzikos talentais didžiuojasi ir tos užsienio valstybės, kuriose jie darbuojasi. Prasmingų ateities susitikimų būsimuose „Sugrįžimuose“! Vaclovas JUODPUSIS

Muzikos barai / 19


KRONIKA kralinių muzikos valandų“ atlikėjais rūpinasi Renata MarcinkutėLesieur. Tiek jai, tiek buvusiam ilgamečiam ciklo meno vadovui maestro Leopoldui Digriui esu labai dėkinga už tai, kad festivalio programą praturtina stipriausių vargonininkų pasirodymai. Tai, kad praėjusiais metais Vilniuje koncertavo pats Tonas Koopmanas ar pagrindinis Vatikano vargonininkas Juanas Paradellis Solé, tiesiog gniaužia kvapą... – Ar sunku prisikviesti užsienio žvaigždes?

– Tai daryti reikia labai iš anksto, daug kas priklauso ir nuo biudžeto. Vis dėlto tai nėra ypač sunku, nes festivalis tarptautinėje erdvėje turi savo svorį, ką įrodė ir EFFE Label įvertinimas.

Jurgita Murauskienė: „Kristupo festivalio idėja – nėra blogos muzikos“ Dvidešimt ketvirtasis Kristupo vasaros festivalis ir vėl visą vasarą džiugins sostinės gyventojus ir svečius, kviesdamas į netikėtus susitikimus su įdomiausiais pasaulio muzikais, vyksiančius ir po bažnyčių skliautais, ir po vasaros dangumi. Apie artėjantį festivalį kalbėjomės su jo meno vadove Jurgita MURAUSKIENE. – Kada prasidėjo Tavo kelias muzikos link?

– Darželyje. Nieko nebuvo gražiau už pianino klaviatūra bėgiojančius pirštus. Per muzikos pamokėles grojančios muzikos vadovės vaizdas mane tiesiog hipnotizuodavo. Grįžusi namo ant stalo padėdavau vazą, į ją atremdavau knygą ir pirštais barbendavau į stalą įsivaizduodama, kad tai – pianinas. Po tokių kasdieninių koncertų Kalėdų Senis atnešė dovanų žaislinį pianiną. Miegodavau jį pasidėjusi šalia pagalvės. O į muzikos mokyklą tėvus nutempiau aš, o ne jie mane (šypsosi). – Su kuo Tau asocijuojasi Kristupo festivalis? Ir kokia jo pagrindinė idėja?

– Man pirmiausia jis asocijuojasi su tam tikra emocija – džiaugsmingu šurmuliu, žmonėmis, kurių akys spindi, kai po koncertų dalijasi įspūdžiais. Fes-

Muzikos barai / 20

– Gal jau aiškūs artėjančio festivalio kontūrai?

tivalis man – žmonės. Žmonės salėje ir žmonės scenoje. Nuo jų priklauso festivalio nuotaika. Pagrindinė festivalio idėja – nėra blogos muzikos. Kaip kad nėra netinkamų jai erdvių, kad nereikia aukštojo muzikinio išsilavinimo norint ją suprasti. Yra tik nuostatos ir rėmai mūsų galvose, kuriuos festivalyje mes stengiamės griauti. – Kuo išsiskiria festivalio renginiai?

– Pavyzdžiui, rimtas šiuolaikinės muzikos koncertas vyksta Velnio duobėje. Jei turime puikų roko gitaristą, prie jo prijungiame orkestrą, ir štai šalia „Nirvanos“ dainų skamba Carlas Philippas Emanuelis Bachas. Viename koncerte gali susitikti Haris Poteris ir Spragtukas, o šį susitikimą vainikuoja įspūdingi šviesos efektai. Trumpiau tariant, žaidžiame tiek su turiniu, tiek su forma. Taip atsiveria naujos vietos, gimsta nauji ciklai (pvz., „Kristupo piknikai“) ir pan. – Kas rūpinasi atlikėjų paieška?

– Anksčiau tuo rūpindavosi maestro Donatas Katkus, vėliau atlikėjų paieška tapo mano užduotimi. Aišku, paieškų kelias visuomet skirtingas: kartais tai kolegų ar pačių muzikantų rekomendacijos, kartais ką nors labai įdomaus išgristi renginiuose, o kartais interneto platybėse. „Sa-

– Šių metų programa skirta klausytojų atradimams. „Latin Grammy“ laureatas kubiečių ansamblis „Son Del Nene“ pažadėjo visus išmokyti šokti. Jiems buvo labai juokinga, kai pasakėme, kad koncerte bus kėdžių. Čigoniškojo džiazo virtuozas gitaristas Joscho Stephanas groja tokiu greičiu ir taip aistringai, kad, kaip sako kritikai, reikia atsisėsti ir prisisegti diržus. Išskirtinis „Deutsche Grammophon“ artistas, fenomenalus trimitininkas Pacho Floresas  (Venesuela, Vokietija) viename koncerte gros net dešimčia (!) trimitų, savo balsu ir kūryba priblokš Mercury prizo nominantė charizmatiškoji dainininkė Eska  (Didžioji Britanija). Labai noriu išskirti jaunas lietuvių grupes „Okata“ ir „Basi“, modernia forma puoselėjančias lietuviškumą. – Šiemet koncertai vyks VGTU „LinkMenų fabrike“. Ar ši nauja erdvė tinkama koncertuoti?

– Ji tinkama tiek pat, kiek oro balionas, VU botanikos sodas, Velnio duobė ar apgriuvusi Šv. Kotrynos bažnyčia, iš kurios kadaise vaikydavome laukinius šunis ir prieš koncertus degindavome smilkalus... – Ar tikiesi, kad per visus koncertus bus pilnos salės?

– Mūsų auditorija paskutiniais metais augo. Tačiau dabar

žmonių fiziškai mažėja, o konkurencija vasarą tarp festivalių ir atskirų renginių milžiniška. Vis dėlto renkuosi optimistinį variantą, nes turime gausų ištikimų klausytojų ratą ir daug užklausų dėl renginių gauname iš užsienio svečių. – Ar prisimeni savo pirmąjį festivalį? Palygink jį su dabar vykstančiu.

– Pirmąkart festivalyje dalyvavau 2004-aisiais kaip savanorė. 2006 m. tapau jo direktore. Pirmajame buvau atsakinga už labai konkrečius dalykus, o dabar festivalis – ne tik didžiulė atsakomybė publikai, atlikėjams, bet ir rūpinimasis savo šalies įvaizdžiu. Kai dabar pagalvoju, nežinau, iš kur turėjau tiek drąsos imtis direktorės pareigų. Gal kad buvau labai jauna... – Ar per tuos metus, kai organizuoji festivalį, buvo kokių nors kuriozų ar nelauktų situacijų?

– Jų nuolatos pasitaiko. Tik kiekvieną kartą prisidedi vis daugiau saugiklių ir turi planą B, todėl jos retėja. Žinoma, debesų nenupūsi, lietaus neatšauksi. – Ar sunku suderinti šeimą ir darbą?

– Man, kaip ir daugeliui organizatorių, darbas nesibaigia uždarius įstaigos duris. Galvoje verda daugybė dalykų, kuriems nenustatytos tam tikros valandos. Be to, norint jausti rinką, būtina domėtis viskuo, kas vyksta aplink. O tai daryti, kai namuose laukia maži vaikai, nemeluosiu, sudėtinga. Bet vaikų pasaulis labai įdomus, jame randu daugybę įžvalgų, idėjų bei kūrybinių sprendimų, kuriuos pritaikau festivalyje. – Ko palinkėtum festivalio lankytojams?

– Būkite smalsūs. Drąsiai išbandykite naujus dalykus. Tik taip sužinosite, kas jums iš tiesų tinka ir patinka. – Ačiū už pokalbį. Agnė VADLŪGAITĖ-NARAVECKĖ


DIDŽIOJI SALĖ „Vox juventutis 2018“

Konkurso baigiamajame koncerte taip pat skambėjo Vyginto Kisevičiaus „Gyvybės ilgesys“ (R. Tagorės tekstas), Jurgio Kubiliaus „Sofijos sapnas“, Agnės Mažulienės „O luce eterna“, Adomo Morkūno-Budrio „Saulėtekis“, Mato Šablauskio „V.Y.D.Ū.N.A.S“ ir Mykolo Treščenkino „Pater noster“. Šių metų konkurse varžėsi 16 Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos, Olborgo universiteto (Danija) ir Luisvilio universiteto (Kentukis, JAV) atstovai. Šiemet konkurso „Vox juventutis“ koncertas surengtas ne tik Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, bet ir Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje. „Labai džiugu, kad koncertai sulaukia susidomėjimo. Kaunas taip pat maloniai nustebino, pasitikęs mus sausakimša Šv. Jurgio bažnyčia“, – sakė V. Augustinas. Beje, šiais metais Kompozitorių sąjungos iniciatyva pirmą kartą išleisti aštuoni praėjusių konkursų kūriniai. Planuojama kiekvienais metais po konkurso išleisti bent po du jaunųjų kompozitorių opusus. Konkurso „Vox Juventutis“ idėja gimė „ant ratų“, V. Augustinui keliaujant su choru. „Važiuoji autobusu, bildi nuo ryto iki vakaro ir kalbiesi. Su kolega kompozitoriumi Donatu Zakaru pastebėjome, kad instrumentinius bakalaurų kompozitorių kūrinius groja Šv. Kristoforo orkestras, magistrų – Nacionalinis simfoni-

Tomo TEREKO nuotr.

Birželio 6 dieną jau dvylika metų rengiamo jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurso „Vox juventutis“ koncerte Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Vaclovas Augustinas) atliko 12 konkursui pateiktų kūrinių. Tą patį vakarą buvo apdovanoti ir konkurso nugalėtojai. Jaunųjų kompozitorių kūrinius vertino muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli (komisijos pirmininkė), kompozitorės Vaida Striaupaitė-Beinarienė, Jurgita Mieželytė, kompozitorius ir dirigentas Gediminas Gelgotas, dirigentas Egidijus Kaveckas. Savo favoritus rinko choro „Jauna muzika“ dainininkai ir publika. Komisija pirmos vietos nusprendė neskirti, tačiau įteikė premijas net penkiems jauniesiems kompozitoriams. „Nujaučiau, kad taip bus. Jau per repeticijas buvo matyti, kad didelė dalis konkursui pateiktų kūrinių yra sėkmingi, bet vieno ypač ryškaus nebuvo, aš net pats sau negalėjau atsakyti į klausimą, kuris yra stipriausias. Komisija priėmė labai gerą sprendimą – kai kūrinius skiria vos dvi dešimtosios balo, pirmąja premija apdovanoti vieną autorių būtų ne visai teisinga“, – sakė „Vox juventutis“ iniciatorius Vaclovas Augustinas. Konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Lina NavickaitėMartinelli pritarė V. Augustinui: „Klausantis jaunųjų kompozitorių kūrinių, nė sykio nekilo mintis, kad štai šios ar anos kompozicijos daugiau koncertuose nenorėčiau išgirsti. Tai buvo visavertis, estetiškai pagavus choro muzikos vakaras. Paradoksalu, tačiau dėl to konkurse nebuvo skirta pirmoji vieta. Neišgirdome nė vieno tikrai blogo kūrinio, bet nebuvo ir tokio, kuris išsiskirtų iš bendro, tegu ir labai malonaus, skambesio. Galbūt šiuo atžvilgiu jauniesiems kompozitoriams norėtųsi palinkėti drąsiau ieškoti savitų estetinių, o

gal ir techninių sprendimų, kurie padėtų išsiskirti iš vienodokos chorinės muzikos tėkmės.“ Antroji vieta atiteko amerikiečių kompozitoriui Blake´ui Wilsonui už kūrinį „Recordare, Virgo Mater Dei“ ir Beatai Juchnevič už kompoziciją pagal Gintaro Patacko eiles „Miegančiojo alsavimas“. Trečiosios vietos diplomais apdovanoti autoriai, savo kūrinius parašę įkvėpti Vydūno asmenybės: Danielius Tuita už kompoziciją chorui ir didžiajam būgnui pagal Vydūno eiles „Sparneliais skrisčiau Lietuvon“, Ieva Parnarauskaitė už kūrinį „Ateiki“, inspiruotą patriotinių Vydūno tekstų, bei Jolanta Grinevič už kompoziciją „Lauda anima“, dedikuotą Vydūnui. Choro „Jauna muzika“ dainininkai savo simpatijas skyrė Ievai Parnarauskaitei, o publikos palankumą pelnė Patrikas Balsys už kompoziciją „In Paradisum“. P. Balsys Kopenhagoje, Olborgo universitete, studijuoja su muzika mažai tesusijusį dalyką – programavimą. „Ąžuoliuko“ chore dainavęs vaikinas nėra mokęsis nei muzikologijos, nei kompozicijos. „Visi bando vieni kitus pralenkti pamiršdami paprastumo grožį“, – sakė P. Balsys. – Kūrinio idėja kilo prieš metus, kai atvykau į „Vox Juventutis“ konkursą kaip žiūrovas. Grįžtant namo po koncerto galvoje buvo tik viena mintis – reikia ir man pabandyti. Šis konkursas – puiki galimybė save patikrinti. Turbūt kiekvienas žmogus savyje turi kūrinį, tik klausimas, ar kada nors jį parašys.“

nis orkestras, o chorinė muzika nepatikrinama gyvais balsais. Pasvarstėme, kodėl gi „Jauna muzika“ negalėtų pasiaukoti ir imtis misijos padainuoti jaunųjų kompozitorių kūrinius chorui“, – prisiminė V. Augustinas. Pirmuosius kvietimus dalyvauti konkurse V. Augustinas kabindavo ant sienos. Kasmet sulaukdavo devynių dešimties paraiškų. Šių metų konkurso būta išskirtinio – pateikta net šešiolika paraiškų. Jau dvylika metų konkursą lydintis V. Augustinas čia mato savo asmeninę misiją: „Matyt, taip reiškiasi mano tėvystės instinktas – po savęs ką nors palikti. Mano karjera juda link pabaigos, tad labai norisi tąsos.“ Gegužės mėnesį „Jaunos muzikos“ choristai į rankas paima jaunųjų autorių natas ir pradeda intensyviai repetuoti. „Vox Juventutis“ – smagus vasaros įvykis, choristams įdomu spėlioti, kuris kūrinys kokią premiją gaus, repeticijas lydi savotiškas azartas, – pasakojo V. Augustinas. – Jaunieji kompozitoriai kviečiami dalyvauti repeticijose. Tai puiki galimybė jiems matyti, kas veikia, kas neveikia, kaip reaguoja choristai. Viskas vyksta anonimiškai, todėl choristai yra laisvi komentuoti, laidyti juokelius. Jaunimas girdi, kaip choras reaguoja į tuos jų „išraitymus“. Sveika juk kartais kaip kačiukus pamurkdyti į balutę“, – su šypsena kalbėjo V. Augustinas. Kalbėdamas apie konkurso principus, „Jaunos muzikos“ vadovs atkreipė dėmesį, kad tai ne eksperimentinė laboratorija, o mokykla, kuri jaunam žmogui turėtų padėti išmokti valdyti chorinę faktūrą. „Reikia rašyti taip, kad būtų patogu dainuoti, kad akordai būtų taisyklingai išdėstyti, kad balsovada būtų logiška ir nuosekli, be nesuintonuojamų šuolių, – įsitikinęs V. Augustinas. – Žinoma, geram kūriniui reikia ir temos aktualumo, ir kūrybinės fantazijos, bet fundamentiniai dalykai – būtini.“ Edita GRUDZINSKAITĖ

Choras „Jauna muzika“ ir jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurso „Vox juventutis“ laureatai

Muzikos barai / 21


LVSO sezono pabaigos koncerte – Gustavo Mahlerio „Titanas“

Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras gegužės 11 d. baigė ilgąjį koncertų sezoną. Vasaros festivalio koncertai vyks atvirose miesto erdvėse, pirmasis – Vidaus reikalų ministerijos kieme, skambės Carlo Orffo „Carmina burana“. Sezono pabaigos koncertas prasidėjo europietiškai – be banalius tekstus beriančios pranešėjos. Atliekamų kūrinių pavadinimai galėtų būti skelbiami švieslentėje. Koncerto pažiba – pasaulinio garso violončelininkas Mischa Maisky. Rygoje gimęs muzikantas buvo vadinamas vunderkindu, ateities Rostropovičiumi. Jo klasėje ir pradėjo studijas, tačiau sovietinių represijų rezultatas – talentingo jauno žydo emigracija į Izraelį. Išsprūdęs į laisvąjį pasaulį, 1973 m. Florencijoje laimėjo Gasparo Cassado konkursą. Tais pačiais metais debiutavo Niujorko „Carnegie Hall“, griežė su Williamo Steinbergo diriguojamu simfoniniu orkestru. Buvo pakviestas į Gregoro Piatigorsky klasę. Šiandien klausomės puikių violončelininko įrašų su Martha Argerich, Ivry Giltisu, Radu Lupu, Malcolmu Frageriu, simfoniniais orkestrais. Savo talentą ir instrumento privalumus Mischa Maisky puikiai atskleidė Vilniaus kongresų rūmuose atlikdamas Ottorino Respighio Adagio ir variacijas violončelei su orkestru. Puiki, emocionali kantilena, nenuslystanti į sentimentalumą. Ypač pagirtinas labai jautriai solistui akompanavęs orkestras. M. Maisky atliko ir populiarias Piotro Čaikovskio Variacijas rokoko tema, op. 33. Solistas nesiekė eksponuoti savo virtuoziškumo, neforsavo nei garso, nei tempo, jautriai atskleidė temą ir klausytojus nuvedė į temperamentingą virtuozinį kūrinio finalą. Ar verta prisidėti prie recenzentų choro, kuriame skamba priekaištai dėl ne visuomet idealaus violončeli-

Muzikos barai / 22

ninko intonavimo? Bisui M. Maisky pateikė ausiai malonų perdirbinį violončelei ir orkestrui: raiškiai, tarsi vokalizuojant, buvo atliktas Lenskio ariozo iš P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“. Kūriniui pristigo gero orkestro intonavimo. Dar jaunas G. Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras buvo prisilietęs prie stambių Gustavo Mahlerio drobių, vėliau pagrojo visas jo simfonijas. Ir ne kartą: koncertuose, festivaliuose, Baltijos šalių orkestrų forumuose. Ir ne kartą G. Rinkevičius apgailestavo, kad jo mėgstamo G. Mahlerio muzikai atlikti Lietuvoje vis nėra erdvesnės, geresnės akustikos salės. Lietuva gali didžiuotis metai iš metų brandinamais profesionaliais meno kolektyvais, tačiau pas mus per mažai mąstoma apie meno svarbą valstybės įvaizdžiui, piliečių ir pirmiausia jaunosios kartos kultūrinės brandos ugdymui. Politikai, skaitydami Europos Sąjungos dokumentus, kažkodėl praleidžia tuos, kurie skirti meninės kultūros srities stiprinimui ir puoselėjimui. Ir šįsyk G. Mahlerio simfonijos Nr. 1 D-dur („Titano“) interpretacija rodė orkestro, baigiančio jau 29-ąjį sezoną, brandą. G. Mahleris, pats buvęs puikus dirigentas, suteikė galimybę prie pulto stovinčiam net ir nepatyrusiam dirigentui bent jau padoriai perskaityti simfonijos partitūrą. O jis arba atskleidžia savo sielą ir uždega orkestrą, arba taip ir lieka tik muzikinio veiksmo koordinatoriumi. G. Rinkevičius visa savo esybe pasinėrė į plačią G. Mahlerio muzikinių vaizdinių pievą. Kompozitorius savo grandiozinėse simfonijose kėlė amžinuosius klausimus, kalbėjo apie gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, chaosą ir harmoniją. Dirigentas gebėjo aprėpti visą ciklo statinį, neskaidydamas jo (ir... nepertraukiamas aplodismentų!) į atskiras dalis. Nuo pat pirmojo akordo skleidėsi nenutrūkstama mintis, inspiruojama G. Mahlerio siekio „nenustoti degti kūrybos aistra...“. „Šešias savaites prieš save mačiau tik rašomąjį stalą. Visi tikriausiai nustebs! Taip išsprūdo man visa: nevaldomai, tarsi vienu

Anrijso POŽARSKIO nuotr.

DIDŽIOJI SALĖ

Griežia Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Diriguoja Gintaras Rinkevičius

momentu manyje atsivėrė visos užtvankos!“ – rašė G. Mahleris 1888 metais. Puiki dirigento ir orkestro sukurta pradžia – unisono fone besivystantis gamtos nubudimas. Nusitęsiančios unisonų linijos, raiškios moduliacijos. Klarnetų duetas, valtornos, tolumoje girdimų trimitų atgarsiai – nesibaigiantis pavasaris, šviesos apoteozė. Puikiai subalansuotas orkestras, išryškintos tik solinių instrumentų, duetų remarkos. Valtornos sugebėjo pagroti net kelis kantileninius piano atspalvius! Antroji dalis – skerco ir lendlerio junginys. Dainos „Hansas ir Gretė“ motyvas. Valtornų ir trimitų pasažai, labai minkšto tembro trio. Reljefiški smuikų ir obojų perėjimai, elegantiškas valsas. Puikus trečiosios dalies (gedulingas maršas pagal Vokietijoje paplitusį vaikišką paveikslėlį „Medžiotojo laidotuvės“) pradžios kontraboso solo. Ironija, klezmerių muzikos atgarsiai, kontrastai. Vidurinėje dalyje skambėjo puikūs medinių pučiamųjų ansambliai ir dialogai su styginių grupe. „Medžiotojo laidotuvių“ tema susipynusi su gatvės karnavalo intonacijomis. Pagirtini trimitai, savo soliniais epizodais nesirungę su visu orkestru, bet gebėję perteikti visus dinami-

nius atspalvius. Tiksli artikuliacija. Finalas – savita kompozitoriaus reakcija į žmogiškąją tragediją, kuri „kaip žaibas iš juodų debesų“ persmelkia erdvę. Ypač paveiki orkestro ekspresija, kaip ir labai ekspresyviai atlikta kantileninė tema. Daugiabalsiame fugatto kiekvienas balsas dirigento buvo išryškintas ir reikšmingas. Grįžtama į gamtą, dar kartą įtvirtinama panteizmo idėja. G. Mahlerio Pirmosios simfonijos interpretacija išsiskyrė ryškiu kūrinio turinio perteikimu, ekspresija, subalansuotu dirigento įkvėpto orkestro muzikavimu, geru grupių susiklausymu, spalvinga raiška ir tikslinga artikuliacija. Besikeičiančios atlikimo sąlygos visada turi įtakos siekiant idealaus intonacinio tikslumo, tačiau juk už pulto – kaitros veikiami gyvi žmonės... Po koncerto Prezidentas Valdas Adamkus pasidžiaugė, kad metai iš metų G. Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras veda jaunimą į aukštosios kultūros sferą, geba suburti didelę auditoriją klausytojų, skleidžia šviesą žmonių širdyse, vienija tautą. „Didžiuojuosi tuo, ką mačiau ir ką girdėjau. Norėčiau, kad šiandien visa tauta galėtų patirti tai, ką mes išgyvenome šioje salėje. Tai dvasiškai pakylėjanti, įkvepianti dovana. Linkiu, kad ir toliau keltumėte lietuvių tautos dvasią ir tvirtai žengtumėte į ketvirtą dešimtmetį, išliktumėte tautos įkvėpėjai ir puoselėtojai“, – sakė Prezidentas. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ


Filharmonija baigė 77-ąjį koncertų sezoną

ir labai sudėtingi akordiniai pasažai, dinaminiai fortissimo proveržiai turi savo spalvą. Tirštoje XV variacijos (Più vivo scherzando) faktūroje, kaip ir XIX–XXI variacijose, buvo girdėti neforsuoti pobalsiai, artikuliuotos melodinės atramos. Raiški skirtinga artikuliacija – skambus staccato mf VIII ar XXI variacijose, ten pat bėglūs legato pasažai, oktavinės bravūros... Sėkmės jam koncertų salėse! Aleksandras Skriabinas, Sidabro amžiaus dainius, muzikoje ieškojo šviesos. „Skrydyje į Saulę nugalėti užmarštį!“ – toks buvo A. Skriabino šūkis. Bendraudamas su poetais, susibūrusiais prie „Apolono“ žurnalo, yra sakęs, kad muzika – daugiau nei menas,

simfoniniam orkestrui (koncerte atlikta Niklauso Aeschbacherio redakcija mažesniam orkestrui) atveria platų panteistinį peizažą ir veržimąsi į saulėtas erdves. Kūrinys buvo atliktas labai lanksčiai interpretuojant melodikos proveržius, girdėjome dirigento M. Pitrėno įkvėptą orkestrą. Styginiai buvo paslankūs įžangoje kurdami virpantį foną smuikui solo, raiškūs lento epizode (dolce espr.). Ypač pagirtinas trimitas – negriaudėjo (pagal seną orkestro tradiciją), bet raiškiai niuansavo vadinamąsias nerimo ir pergalingo savęs įtvirtinimo temas. Ir baigiamosios dalies varinių grupės skambėjimas buvo muzikalus, tembriškai įdomus. Pagirtini klarneto, obojaus, anglų rago,

Luko Geniušo ir Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikavimas – aukščiausios prabos Tobulai valdantis garsą ir mintį Lukas Geniušas Tėvo Petro Geniušo... komplimentai ar pastabos?

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Gegužės 12 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos sezono pabaigos koncerte „Ekstazės poema“ skambėjo čekų kompozitoriaus Leošo Janáčeko operos „Jenufa“ orkestrinė siuita, Sergejaus Rachmaninovo Rapsodija Paganini tema fortepijonui ir orkestrui, op. 43, Jacques´o Ibert´o Divertismentas orkestrui ir Aleksandro Skriabino „Ekstazės poema“. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Nacionalinės premijos laureatas Modestas Pitrėnas, koncerto solistas – mūsų publikos mėgstamas tarptautinių konkursų laureatas pianistas Lukas Geniušas. 2017–2018 m. sezonas jam buvo turiningas – rečitaliai Tokijuje ir Makao (Kinija), koncertai La Rok d´Anterono (Prancūzija), Verbjė (Šveicarija), Elmau pilies (Bavarija) festivaliuose, Niujorko muziejuje „The Frick Collection“. L. Janáčeko kūryba Lietuvoje mažai žinoma. Operos „Jenufa“ orkestrinė siuita klausytojams suteikė galimybę išgirsti Moravijos tautinės muzikos intonacijomis nuspalvintą muziką, perteikiančią šio krašto kaimo žmonių dramą. Keitėsi nuotaikingi siuitos epizodai, ieškota raiškių dinaminių niuansų, neforsuotai skambėjo charakteringi ritminiai dariniai. Orkestras griežė lygiai, kur kas tikslesnės nei ankstesniuose koncertuose buvo frazių pradžios. Reprezentacinėje programoje atsidūrė ir Jacques´o Ibert´o Divertismentas orkestrui (1930 m.) – fragmentiškas pastišas, kompozitoriaus sudėliotas iš muzikinių numerių, parašytų žaviai Eugène´o Labiche´o komedijai „Šiaudinė skrybėlaitė“ (1959 m. Panevėžio dramos teatre ją buvo pastatęs Juozas Miltinis, muziką sukūrė Antanas Belazaras). Simfoninio sezono pabaigos koncerte labiausiai laukiama buvo Sergejaus Rachmaninovo Rapsodija Paganini tema fortepijonui su orkestru. 1917 m. įvykiai Rusijoje S. Rachmaninovą, kaip ir ne vieną inteligentą, paskatino emigruoti.

Tėvynės praradimas stipriai veikė emociškai, dešimt metų kompozitorius nieko nerašė. Paskutiniu gyvenimo periodu sukurta Rapsodija Paganini tema persmelkta skausmo, į ją įsiveržia viduramžių sekvencijos „Dies irae“ (rūsčią dieną) lemties, mirties motyvas. Lukas Geniušas įtaigiai, meistriškai atskleidė kūrinio dramatiškumą (VII, X variacijose, išlaikydamas įtampą ir reprizinėje Rapsodijos dalyje), perteikė platų rusiško kolorito alsavimą (ypač išraiškinga buvo XVIII variacija), skoningai improvizavo (XI ir kitose manualinės technikos reikalaujančiose variacijose). Žaviuosi pianisto gebėjimu valdyti garso koloritą, niuansus. Technikos demonstravimas nėra jo tikslas, net

ji yra „kartos likimo pranašas“. Osipas Maldelštamas rašė: „Jo muzika kupina mūsų būties atomų.“ A. Skriabino mirtis šiems rusų intelektualams buvo simbolika ir tragizmu pažymėtas įvykis: užtekėjo „juodoji saulė“. „Ekstazės poema“ dideliam

valtornų solo. Paslanki dinamika, emocionaliai virpanti tempų kaita padėjo atskleisti epochą ir A. Skriabino idėjas. Simfoninės muzikos sezonas baigėsi dviem ryškiais koncertais. Kaip palyginti su Nacionaliniu simfoniniu orkestru įdomias programas parengusius du dirigentus? Tung-Chieh Chuangas (gegužės 5 d. dirigavęs koncertą „Dviem“) girdi ir veda orkestrą jausdamas kūrinio visumą, nuo pirmų taktų siekdamas rezultatyvios visumos. M. Pitrėnas muziką kuria čia ir dabar. Bet abu atskleidė orkestro brandą. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Muzikos barai / 23


PAVELDAS Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Ž

ymus kultūrologas profesorius Vytautas Jakelaitis, analizuodamas dainų švenčių istoriją, rašė: „Pirmoji Dainų diena davė pradžią dainų švenčių tradicijai, parodė subrendusias jėgas ir galimybes toliau ugdyti chorinį dainavimą plačiu mastu. Šventės pasisekimas Lietuvos muzikams davė gražių vilčių ateičiai, pakėlė jų ryžtą atkakliai kovoti, kad ši graži tradicija būtų toliau visokeriopai vystoma ir puoselėjama“ (Lietuvos dainų šventės. Vaga, 1970, p. 48). Po pirmosios šventės spaudoje pasigirdo įvairiausių balsų. Vieni gyrė liaudies dainų atlikimą, pabrėžė dirigentų individualybes ir jų pastangas siekti ryškesnio choro skambesio. Kiti pastebėjo balsų lygumo spragas, nepakankamą pavasarininkų ir ateitininkų chorų pasirengimą. Tačiau bendroji išvada skambėjo optimistiškai, nes per palyginti trumpą laiką buvo pasiektas geras rezultatas. Beje, pirmajai Dainų šventės dienai buvo parduota 11 842 bilietai, antrajai – 7895 bilietai.

Muzikos barai / 24

Antroji dainų šventė

Po pirmosios šventės jos dalyvių įspūdžiai paskatino net 50 naujų chorų atsiradimą Daugų, Dotnuvos, Duokiškio, Ežerėnų, Graužėnų, Kruopių, Krikštonių, Kurtuvėnų, Luokės, Sidabravo, Šeštokų, Krosnos, Žygaičių ir kituose miesteliuose. Kompozitorius Stasys Šimkus ataskaitoje Švietimo ministerijai pabrėžė, kad pastebimas jaunimo veržimasis prie muzikos meno, tik atkreipė dėmesį į gerų orkestrų stoką, nepakankamą bažnytinių chorų lygį. Prasidėjo parengiamieji antrosios Dainų šventės darbai. Tiesa, Vyriausybė didelio entuziazmo nerodė, bet vis dėlto rado lėšų organizacinei veiklai. 1926 m. rugpjūtį Klaipėdoje susirinkę chorvedžiai vieningai pasiūlė būsimojo jungtinio choro dirigentų pareigų imtis J. Gruodžiui, J. Naujaliui, M. Petrauskui, S. Šimkui ir J. Tallat-Kelpšai. Chorvedžių užmojai buvo nemaži: į repertuarą, be tradicinių liaudies dainų, jie siūlė (netgi reikalavo!) įtraukti sudėtingesnių kūrinių – taip būtų keliamas chorų meninis lygis. 1928 m. Dainų šventei, kaip ir pirmajai, buvo išspausdintas gausiai

iliustruotas leidinys. Čia matome Kauno burmistro J. Vileišio, švietimo ministro Z.  Šakenio, garbės dirigento J. Naujalio, Klaipėdos konservatorijos direktoriaus J.  Žilevičiaus portretines nuotraukas. Fotografai nepamiršo ir J.  Gruodžio, S.  Šimkaus, D.  Martinonio, A.  Vaičiūno, J.  Tallat-Kelpšos, J.  Štarkos, A.  Kačanausko, T.  Brazio. Chorų vadovas Antanas Vaičiūnas straipsnyje „Mažosios Lietuvos giedojimai ir dainavimai“ trumpai apibūdina M. Mažvydo, J. Bretkūno, L. Rėzos, A. Šleicherio, J. Neselmano nuopelnus renkant, verčiant ir leidžiant lietuvių dainas, pasakoja apie ypatingus rašytojo ir švietėjo Vydūno nuopelnus, Klaipėdos krašto jaunimo organizacijas, rengusias lietuviškomis šventėmis vadintus vakarus. A. Vaičiūnas ragina antrosios šventės dalyvius pasižadėti surengti dar didesnę, dar gražesnę trečią Dainų šventę. Leidybos išlaidoms padengti spausdinta įvairi reklama – knygų, laikraščių, muzikos instrumentų, Pieno centro produkcijos ir kt. Dauguma moksleivių pirmą kartą lankėsi Kaune, todėl leidinyje detaliai supažin-


dinama su miesto transportu, žymesnėmis valdžios, kultūros ir švietimo įstaigomis, svarbiausiomis bažnyčiomis, bankais ir kooperatyvais, laikraščiais ir žurnalais. Tarp lankytinų Laikinosios sostinės vietų nurodoma rotušė, Vytauto bažnyčia, Bazilika, Perkūno šventykla, netgi K. Jauniaus, K. Būgos ir P. Vileišio kapai. Dainų šventės komiteto pirmininkas, Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis leidinyje rašė: „Kai tos dainos klausosi ir gėrisi tos dainos aidais ištisi tūkstančiai klausytojų, visa tauta, tada visų mūsų žmonių, visos tautos širdys vienodai plaka, jų sielos vienaip atjaučia. Mūsų tautos daina – tas neišsemiamas tos stiprybės šaltinis. Tad mokėkime tuo šaltiniu naudotis, pripratinkime ko plačiausias minias gėrėtis jos garsais!“ Dalyvauti 1928 m. šventėje užsiregistravo 193 chorai, atvyko 173. Kiek padidintoje senojoje Žaliakalnio estradoje vos tilpo 51 bažnytinis, 20 įvairių draugijų, 19 organizacijų, 22 gimnazijų ir mokyklų chorai. Mažiausias buvo Sintautų bažnytinis choras (dvylika dainininkų), Akmenės, Antaza-

vės, Giedraičių, Kalnujų, Kurtuvėnų, Luokės, Merkinės, Panemunės, Šumskų miestelių choruose dainavo nuo 20 iki 30 dainos mėgėjų. Kur kas didesni buvo didmiesčių ir apskričių centrų chorai. Štai Klaipėdos konservatorija parengė 102 choristus (vadovas J. Žilevičius), Panevėžio gimnazijos chore dainavo 119 mokinių, į Telšių vyskupijos M. Valančiaus liaudies universiteto chorą buvo susibūrę 120 asmenų. Į šventę iš Pasvalio atvažiavo šimtas moterų ir vyrų, iš Prienų – 121 dainininkas, jungtiniame Tauragės chore dainavo 240 žmonių. Gausiausias per visą dainų švenčių istoriją buvo Marijampolės mokytojų seminarijos ir gimnazijos jungtinis choras – chorvedys J.  Kamaitis sugebėjo sutelkti net 340 dainininkų. Šventės organizatorių prašymu choristės dėvėjo tautinius drabužius arba baltus apdarus, vyrai – tamsius kostiumus. Šventės programa buvo paįvairinta sportinės gimnastikos pratimais, tuo metu sparčiai populiarėjančiais gimnazijose. Iš anksto nuogąstauta, kaip žiūrovai įvertins antrąją Dainų šventę, ku-

rios repertuaras buvo gerokai mažesnis nei pirmosios – tiktai dvidešimt kūrinių. Tačiau, kaip tvirtino vyriausieji dirigentai, chorų pasiruošimo lygis buvo šiek tiek aukštesnis, ir tai publiką nuteikė pakiliai, kai kurias dainas ji prašė pakartoti. Apie 6000 dainos mylėtojų, diriguojami J. Naujalio, Č.  Sasnausko, J.  Tallat-Kelpšos, T.  Brazio, A.  Kačanausko, J. Bendoriaus, N. Martinonio, S.  Šimkaus, M.  Petrausko, J.  Štarkos, dainavo šių kompozitorių kūrinius (šešios dainos buvo iš pirmosios šventės programos). Šis dešimtukas vadintas naująja chorinio dirigavimo mokykla, padėjusia pagrindą vėlesnei mėgėjų chorinei veiklai. Iš Rygos vėl atvyko lietuvių „Šviesos“ choras, vadovaujamas J.  Karoso. Bene didžiausio pasisekimo sulaukė Klaipėdos krašto jungtinis choras, kuriam dirigavo A.  Vaičiūnas. Jis atliko J.  Žilevičiaus harmonizuotas liaudies dainas „Anoj pusėj ežero“ ir „Joninių dainą“, J.  Gruodžio „Žvejus“ ir liaudies choralą „Pranašai didis“. Tautos entuziazmą minint atkurtos valstybės dešimtmetį atspindėjo, kaip rašyta tuometėje spaudoje, ir dainininkų, ir žiūrovų nuotaika. Paskutinis Dainų šventės kūrinys buvo Juozo Naujalio „Jaunimo daina“ (Maironio ž.) – tarsi kreipimasis į būsimos Lietuvos kūrėjus, juk didžiausią choristų dalį sudarė moksleiviai, studentai, jaunimo organizacijų atstovai. Pasibaigus antrajai Dainų šventei, pagal kaimynų latvių ir estų pavyzdį Kaune suskantama burti grupę žmonių, kuri nuolat rūpintųsi dainų švenčių organizaciniais ir meniniais reikalais, pradėtų ruoštis 1930 metų šventei, skirtai Vytauto Didžiojo 500ųjų mirties metinių paminėjimui. Komisija, kurioje buvo žymūs chorvedžiai J.  Bendorius, N.  Martinonis, J.  Štarka, netrukus pasiūlė naujojo repertuaro projektą, buvo paskelbtas kantatos Vytauto Didžiojo garbei konkursas. Trečiajai lietuvių Dainų šventei pradėta rengtis su nemažėjančiu entuziazmu. Kas kartą tokioje šventėje dalyvavo, tas visuomet norės dainuoti ir kitoje. Taip yra iki pat šių dienų. n

Muzikos barai / 25


PAŽINTIS Agnė SABULYTĖ MECOSOPRANAS MILDA TUBELYTĖ – BRAUNŠVEIGO VALSTYBINIO TEATRO (STAATSTHEATER BRAUNSCHWEIG, VOKIETIJA) SOLISTĖ. PIRMIEJI DAINININKĖS ŽINGSNELIAI Į MUZIKINĮ PASAULĮ PRASIDĖJO VAIKYSTĖJE, PANEVĖŽIO VYTAUTO MIKALAUSKO MENŲ GIMNAZIJOS SMUIKO KLASĖJE. VĖLIAU JĄ AUGINO IR PASIRINKTU KELIU IŠLYDĖJO PANEVĖŽIO JUOZO MILTINIO GIMNAZIJA. 2005 METŲ PAVASARĮ MILDA BUVO PRIIMTA Į LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJĄ, PROF. SIGUTĖS STONYTĖS DAINAVIMO KLASĘ. SPECIALIAI „MUZIKOS BARAMS“ – JAUNOSIOS KARTOS OPEROS SOLISTĖS MINTYS APIE PROFESINIO KELIO PRADŽIĄ, YPATUMUS, SVAJONES.

Milda Tubelytė: „Ir gyvenime, ir karjeroje esu ten, kur noriu būti“ Studijų metai

Milda Tubelytė

Muzikos barai / 26

Labai džiaugiuosi, kad turėjau nuostabią vokalo pedagogę prof. Sigutę Stonytę, sceninės kalbos dėstytoją Meilę Kudarauskaitę, muzikos istorijos dėstytoją doc. Juditą Žukienę ir daugelį kitų puikių pedagogų. Tai buvo intensyvios studijos, visko turėjau išmokti, nes nebuvau talentas iš gamtos. Vokalo pedagogės prof. S. Stonytės padedama suradau save ir savo balsą, studijų pabaigoje jaučiausi pakankamai stipri. Niekada nesistengiau kitiems ką nors įrodyti. Svarbiausia man buvo atkakliai dirbti ir įtvirtinti kiekvieną pasiekimą. Nesivaikiau madų ir nebandžiau tilpti į jokius stereotipinius rėmus. Ieškojau savęs, ko nors unikalaus, ką galėčiau pasiūlyti būsimiems darbdaviams. Didžiausia būtinybė man – laisvė ir atvirumas naujoms idėjoms, patirtims. Taip pat labai svarbu būti kukliam, maloniam, darbščiam, greitam, atviram ir paslaugiam. Mano manymu, tai svarbiausi bruožai norint sėkmingai dirbti ansamblyje. Ir

dar – nereikia pastabų ir kritikos priimti asmeniškai. Juk visi nori geriausio rezultato, todėl pastabos – noras padėti, o ne sumenkinti ar įžeisti. Šiandien galiu pasakyti, kad studijuojant LMTA trūko šiuolaikinio teatro reikalavimus ir tendencijas atitinkančių disciplinų, sceninės ir darbo su skirtingais režisieriais patirties, užsienio kalbų lavinimo, skirtingų epochų muzikos interpretavimo pagrindų, tačiau gavau puikius vaidybos, muzikos analizės, natų skaitymo ir vokalo pagrindus. Darbas teatre reikalauja begalės naujų įgūdžių, tai – gyvenimo universitetas. Nuo studijų baigimo laikų manimi rūpinasi agentė Therese Renick, esu jai labai dėkinga.

Intensyvus kūrybinis laikotarpis

Šis sezonas intensyviausias, kokį esu turėjusi: 7 premjeros ir 1 spektaklis iš praėjusio sezono. Visos partijos buvo pagrindinės arba vienos svarbiausių. Braunšveigo teatras turi


Savidisciplina

Repetuoju kasdien nuo 10 iki 14 val. ir nuo 18 iki 22 val., šeštadienį – nuo 10 iki 14 val., o dar ir spektakliai. Jei norėčiau turėti socialinį gyvenimą už teatro ribų, džiaugtis draugų kompanija penktadienio vakare ar spontaniškai išlėkti savaitgaliui prie jūros, tektų rinktis kitą profesiją. Esu laiminga turėdama vyrą, kuris puikiai supranta teatro užkulisius. Raphaelis Traubas – šveicaras, teatro ir kino aktorius, aktorinio meistriškumo, kalbos ir iškalbos dėstytojas. Auginame mano išsvajotą šunį Zorro iš Kretos – jis pats geriausias vaistas nuo streso. Ir gyvenime, ir karjeroje esu ten, kur noriu būti.

3 skyrius: muzikinį, šokio ir dramos, repertuaras labai įvairus. Jau pradėjome rugpjūčio mėnesį startuosiančios „Karmen“ repeticijas scenoje. Kitą sezoną numatytos 5 premjeros ir 3 spektakliai iš šio sezono, dar nėra sprendimų dėl koncertų. Šį sezoną į teatrą atėjo nauji vadovai, kaip Vokietijoje įprasta, pasikeitė ir visi padalinių vadovai. Naujieji vadovai lankosi spektakliuose, kviečia į pokalbius ir nusprendžia, kiek ansamblio narių lieka dirbti teatre. Iš mano buvusių dvylikos kolegų likome tik trys. Praeitą savaitę kalbėjau su operos direktore apie besitęsiantį ir ateinantį sezonus. Ji džiaugėsi mano darbu.

Lietuva

Mylimiausi ir svajonių vaidmenys

Įsimyliu kiekvieną kartą: muziką, personažą, režisieriaus darbą arba iššūkį parengti vaidmenį. Šiuo metu širdį ir balsą užkariavusi Anijaus partija iš W. A. Mozarto operos „Tito gailestingumas“ – tarsi man parašyta. Daug emocijų suteikė ir Romeo vaidmuo V.  Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“ – debiutas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vaidmenį paruošiau per 5 savaites, deja, nebuvo laiko subrandinti, bet turėjau galimybę kiek vėliau kelias arijas ir duetus padainuoti savo teatre. Generalinis muzikos direktorius

Srba Dinićius liko labai patenkintas mano pasirodymu ir jau planuoja šį spektaklį įtraukti į naujo sezono repertuarą. Kadaise išgirdau pasaulinio garso latvių dainininkę Elīna Garančą, dainuojančią Šarlotės ariją iš J. Massenet operos „Verteris“. Pasvajojau – gal ir aš kada ją dainuosiu. Ir praėjusį sezoną mano noras išsipildė!

Mano tėvai, taip pat kurso draugai Romanas Kudriašovas (baritonas), Ernesta Juškaitė (sopranas) – tarsi nematomas tiltas tarp Vokietijos, kur dabar gyvenu, dirbu, ir Lietuvos, į kurią visada labai noriu grįžti. Bendraujame labai dažnai, susitinkame tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje. Nuolatinį ryšį palaikau su prof. S. Stonyte. Ji mane labai palaikė ir padėjo rengti Romeo vaidmenį, konsultavo per „WhatsApp“ programėlę. Aš jai siunčiu naujos arijos įrašą, ji man – pastabas. Esu labai jai dėkinga. Vis gaunu pasiūlymų dainuoti Lietuvoje, tik, deja, daugumos turiu atsisakyti dėl įtempto repeticijų ir spektaklių grafiko. Labai tikiuosi, kad ateityje pavyks dažniau grįžti. n

Muzikos barai / 27


IŠ ARTI Agnė SABULYTĖ

B

irželis. Išleidžiama dar viena Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų karta. Egzaminai, diplomų įteikimas, naujų projektų gairės. Kiekvienas absolventas išeina į gyvenimą ieškoti savo vietos po saule. Šis interviu – su teatro režisūros absolventu Žilvinu Vingeliu. Jį pasirinkau lyg išduodama savo silpnybę teatrui, o galbūt tiesiog įžvelgdama naują pradžią teatro pasaulyje. Kiekvienas dramos režisierius turi savitą požiūrį į teatrą, savitą santykį su muzika ir dar daug kitų savitumų... Vieni spektakliai žiūrovų nepalieka abejingų, kiti, keletą kartų parodyti, pranyksta horizonte. Kur slypi sėkmės magija, galima tik spėlioti, taip pat kaip mėginti įžvelgti, kuris jaunosios kartos režisierius užims dabartinių teatro lyderių pozicijas. Skaitysiančių šį interviu vis dėlto

Žilvinas VINGELIS – VšĮ Baltijos kamerinio operos teatro meno vadovas. 2016 m. Kauno nacionaliniame dramos teatre režisavo spektaklį ,,Skaičius“ (pagal Caryl Churchill pjesę). 2017 m. pastatė spektaklius ,,Ebinas ir Abė“ (pagal E. O´Neillo pjesę ,,Meilė po guobomis“, Vytauto Didžiojo universiteto teatras), ,,Sonio bliuzas“ (pagal J. Baldwino novelę, Baltijos kamerinio operos teatro ir kultūros baro ,,Kablys“ koprodukcija), ,,Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ (Vilniaus teatro „Lėlė“ ir Baltijos kamerinio operos teatro koprodukcija). Parašė „Ebino ir Abės“, ,,Sonio bliuzo“ ir ,,Lilos...“ scenarijus, sukūrė pirmų dviejų spektaklių scenografiją. 2017 m. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrinį debiutą (spektaklis ,,Lila: slaptas demiurgo žaidimas“).

Muzikos barai / 28

Teatro magija prašau nemąstyti, kaip susiklostys Žilvino kūrybinis kelias. Tiesiog pasimėgaukime įdomiomis įžvalgomis ir pasižadėkime kitą sezoną pamatyti jaunosios teatro kūrėjų kartos darbų. – Žilvinai, kas Jums yra muzika?

– Su muzika mane sieja anksti pasireiškęs ryšys. Domėjimasis menais ir teatru visų pirma atėjo per muziką. Paauglystėje mokiausi skambin-

ti klasikine gitara, rašiau dainas, su draugų grupe koncertuodavome įvairiuose renginiuose, tačiau skonis ir susidomėjimas vis kitais žanrais vystėsi greičiau nei patys muzikiniai gebėjimai, todėl ištikus šiam disonansui padėjau gitarą į šalį. Būtent dėl tokios patirties gerbiu muzikanto profesiją, todėl, neatitikdamas jos standartų, nustojau groti. Laikau muziką vienu iš „matematiškiausių“ menų, kurio


poveikis paradoksaliai turbūt yra pats didžiausias ir sunkiausiai paaiškinamas, todėl fenomenalus kitų meno rūšių kontekste. – Kiek muzika svarbi Jums kaip režisieriui?

– Man muzika svarbi dėl jos gebėjimo keisti suvokimo kontekstą. Būdamas režisierius ir suprasdamas teatrą kaip audiovizualinį meną, o ne vien aktorinių darbų spalvinimą muzikiniais skirtukais bei šviesa, muzikai suteikiu ypatingą vaidmenį. Dialogas tarp vaizdo ir garso gali būti dramaturgiškai išvystytas, gali kurti absurdo atmosferą, gali kontrastuoti, gali komentuoti... Todėl muzika man yra kaip įrankis, vienas svarbiausių spektaklio komponentų. Stengiuosi rinktis gyvą muziką. Spektaklyje ,,Lila“ su akordeonistu Tadu Motiečiumi panirome į akordeono muziką, ,,Sonio bliuze“ – į gyvą džiazą. ,,Juokingo žmogaus sapne“, kuris turėtų būti statomas kitą sezoną, ketinu sukurti kelias muzikines koncepcijas, jos atsitiktinumo būdu, žiūrovui pasukus ruletę, būtų parenkamos vienai ar kitai scenai spektaklio metu. Šį atsitiktinumo žaidimą pasiūlė teksto analizė, o įkvėpė Johno Cage´o kūryba. Pradedant mąstyti apie spektaklį man labai svarbu pajausti jo stilių. Pradžioje turiu pasirinkti estetinį ir garsinį pavidalą, nustatyti jų sąveiką ir sąsają su, kaip rašo Jungas, pagrindinio personažo sielos gyvenimu. Tuomet jau galiu improvizuoti. Padarius šiuos namų darbus, repeticijų metu aiškiai matyti, kas tinka, o kas ne. Taigi kol nepamatau vaizdo, minties ir muzikos santykio, tol negaliu pradėti repeticijų. Manau, svarbu, kad muzika teatre taptų lygiaverčiu personažu, turinčiu savą dramaturgiją, o ne vien spalvintų ir iliustruotų veikėjų dialogus. Naujausiais savo spektakliais stengiuosi tai įrodyti. Taip pat man svarbu, kad žiūrovai ne tik stebėtų vaidmenis ar scenografiją, bet ir išgirstų gyvos profesionalios muzikos. Mano spektakliuose muzika veikia patį dramaturgijos vystymąsi. Ji dažnai man yra lyg akceleratorius, padedantis plėtotis personažų emo-

cijoms, ar veiksmo komentuotoja (bet ne iliustruotoja). Muzika turi turėti savo žanrinę bei dramaturginę logiką ir reaguoti į veiksmą: piktintis, pritarti, disonuoti, kontrastuoti, ironizuoti, užgožti. Visa tai reikalinga, kad žiūrovams liktų harmoningo, bet ne nuobodžiai vienodo spektaklio įspūdis. Tokį vaidmenį antikos laikais atlikdavo choras. – Kurie muzikos žanrai Jums artimesni?

– Yra dalykų, kurių laisvu laiku klausyčiausi itin retai, bet teatras priverčia. Ir man tai patinka. Statydamas spektaklį neturiu jokių žanrinių tabu, stengiuosi rasti personažo vidinį pasaulį geriausiai išreiškiantį muzikos žanrą. Net jei Žilvinas Vingelis nelabai mėgsta japonų noise, Ričardą III jis gal ramina. Teatras man padeda nevertinti dalykų vien pagal savo asmeninę patirtį. – Jūsų spektakliuose muzikos atlikėjas dažniausiai užkeliamas ant scenos, įtraukiamas į veiksmą kartu su profesionaliais aktoriais. Kokie Jūsų reikalavimai muzikantams, dainininkams, kokie jų atrankos kriterijai?

– Kriterijus būtų sunku objektyviai apibūdinti, juk nėra jokio menininko tinkamumo kūrybiniam procesui, naudos spektakliui apskaičiavimo aparato, todėl pasirinkimą daugiau lemia intuicija. Šiaip ar taip, žmogus neturėtų būti tik profesionalas. Jis turi būti menininkas, kuris žiūrėtų į pasaulį man artimu žvilgsniu. Turėtų bandyti rasti tinkamą požiūrio kampą į muziką ir tik vėliau išgirsti pačią muziką. Išankstinės profesinės klišės, kurias mes susikuriame kaip savigynos ir savo profesinio reprezentavimo rinkinį, tinka vakare gurkšnojant vyną, bet netinka kūrybiškam spektaklio procesui organizuoti. Statant spektaklį labai svarbus kūrybinės grupės suderinamumas, jos vidinis skonis, o ne kiekvieno menininko individuali kūryba bei požiūris į pasaulį. Tai primena dialogą: geresnis pašnekovas yra ne tas, kuris puikiai sako monologus, turi nepajudinamą pasaulio suvokimo pagrindą, bet tas, kuris klausosi ir logiškai atsako. Su kiekvienu spektakliu reikia ryžtis

pradėti šią mozaiką dėlioti iš naujo. Reikia kurti kontekste ir neapsiriboti vien savo išankstinėmis meninėmis preferencijomis, kurios, nors galbūt ir nuostabios, nepritampa prie spektaklio atmosferos. Apie šią magiją kalbėti sunku. Tai kartais įvyksta, o kartais ne. – Kaip atsitiko, kad pasirinkote režisieriaus profesiją?

– Pasirinkimas buvo intuityvus, bet dėsningas. Dabar suprantu, kad paauglystėje mane aplankiusi meilė teatrui vis dėlto buvo nulemta tam tikrų aplinkybių. Tai susiję su mano vaikyste – problemos mokykloje, šeimoje mane įstūmė į vaizduotės pasaulį. Kaip ir dauguma vaikų, gyvenau savo vaizduotėje, kurios taisykles bei fantomus žaismės būdu perkeldavome į aplinką: aplinkiniams priskirdavome protagonistų ar antagonistų vaidmenis, lapus versdavome pinigais, smėlį – maistu. Socializuodamasis vaikas išmoksta visuomenės taisyklių, vis labiau atsiriboja nuo savo vaizduotės pasaulio ir yra įtraukiamas į išorinio pasaulio pareigų, teisių, priežasčių ir pasekmių verpetą. Vis dėlto aš buvau pernelyg giliai pasinėręs į vaizduotės pasaulį, todėl kai žaidimus žaisti jau buvo gėda, aš juos perkėliau į rašymą, pradėjau rengti pirmuosius teatro ir muzikos projektus, burti aplink esančius žmones, kurti naujas realybės taisykles. Mėgdavau daug skaityti, analizuoti savo sapnus. Man kūryba nėra gelbėjimasis nuo realybės, tai greičiau problemos išplėtimas, jos įkūnijimas, analizavimas, gyvenimiškų patirčių reflektavimas, netgi sutirštinimas. Dažnai mūsų gyvenimo patirtys nusėda atmintyje nepermąstytos – mums reikia eiti toliau, veikti, nesisieloti, nes turime naujų pareigų, užduočių. Netgi atsisveikinimo ir iniciacijos ritualai nebeturi prasmės. Dėl šių priežasčių man, pačiam to nesuvokiant, labai anksti pasidarė neįdomus realistinis ar natūralistinis menas. Stengiausi kiekvieną jausmą suvokti sugalvodamas jam naujas gyvavimo taisykles, priežastis ir pavidalus. Kadangi šiuos išdidintus ir aplinkos jau nebeveikiamus (gyvenančius vaizduotėje) jausmus

Muzikos barai / 29


IŠ ARTI buvo sunku iškomunikuoti, dar būdamas paauglys supratau, kad iš tiesų visi esame uždaryti savo galvose ir naują aplinką priimame ne pagal tai, kokia ji mums reiškiasi, o pagal tai, kaip patys ją vertiname: naujas žmogus mums gali nepatikti ne dėl savo elgesio, bet vien dėl to, kad išoriškai mums primena kokį kitą mus įskaudinusį žmogų. Taigi mes negyvename čia ir dabar. Kiekviena patirtis dedasi kaip kaladėlė ir dar labiau mus uždaro savyje, tų patirčių poveikis mums stiprėja. Ilgainiui mus suerzinęs žmogus gali įgauti netgi demono, kurio vengsime, pavidalą. Tik vėliau susipažinau su K. Jungo analitine psichologija ir pervertinimo idėjomis, kai viduje esančius archetipinius mitologinės tikrovės įvaizdžius projekcijos būdu priskiriame aplinkiniams. Tai mus paverčia vienas kito sapno personažais, o realybėje, deja, beveik niekada nesusitinkame. Vaikystėje tai neatrodė liūdnai, priešingai, skatino susikoncentruoti į šių išorinių problemų apmąstymą, suteikiant joms tuos archetipinius mitologinius įvaizdžius. Labai pamėgau ,,Harį Poterį“, ,,Žiedų valdovą“, o perskaitęs J. W. Geothe´s ,,Faustą“ bei P. Calderóno pjeses, galutinai nusprendžiau pasirinkti teatro režisieriaus profesiją. – Kaip pradėjus mokytis režisūros keitėsi Jūsų santykis su aplinka, su kolegomis, požiūris į jau nusipelniusius scenos menininkus?

– Dažnai sakau, kad teatro studijavimas – lyg nauja vaikystė, nes privalomai išgyveni visas socializacijos stadijas. Iš pradžių kaip vaikas viskuo žaviesi, visko bijai, tai verki, tai juokiesi... Netrukus ateina ego laikotarpis, kuris pedagogų greitai „nugesinamas“, kartais ir skaudžiais būdais. Bet tai būtina. Nuo tada pradedi žingsniuoti profesijos link pats sau pernelyg netrukdydamas – nuolankiai mokaisi, gerbi visus ir visur. Ilgainiui pradedi jausti disonansą tarp savo paties žvilgsnio į pasaulį ir to, ką mokydamasis iš dėstytojų pradėjai vertinti kaip gerą arba blogą teatrą. Supranti, kad norėtum pabandyti kitaip, bet dar bijai pirmosios kritikos. Po truputį bandai išmoktas ,,gerai–blogai“ pamokas pakreipti kita

Muzikos barai / 30

linkme, jas panaudoti koncepcijoms, kurios yra šiek tiek pavojingesnės, tavo dėstytojams kiek svetimos, bet vis dar bijai. Tam ryžtis sunku, todėl dauguma renkasi drastišką paauglystės kelią. Tai prieštaravimo ir neigimo laikotarpis, kada bandai daug ką savyje sugriauti ir pasąmonėje ruošiesi naujiems bandymams. Šis laikotarpis dažnai sutampa su akademijoje visiems suprantamu terminu ,,trečio kurso krizė“. Tik baigus bakalauro studijas, išsilaisvinus nuo baimių ateina suvokimas, kad dėstytojai šiuos laikotarpius ne tik numatė, bet ir patys jiems ruošėsi. Pradedi suprasti dėstytojų atsidavimą ir profesionalumą. Ši nauja ir iš natūralios pagarbos kilusi meilė nebėra aklas įsimylėjimas, kaip pirmame kurse, todėl ramesnė, su lengvu ironijos prieskoniu. Savo mokytojui Gintarui Varnui norėčiau padėkoti už tokią daugybę dalykų, kad čia pritrūktų vietos. Net ir nesutikdamas su juo, tam, kad pasipriešinčiau, semdavausi stiprybės iš jo paties. G. Varnas išmokė atsidavimo darbui, pagarbos profesijai ir sugebėjimo rinktis sunkesnį kelią vietoj lengvesnio. Dabar suprantu, kad menininkai yra dviejų rūšių. Vieniems užtenka žiūrovui perteikti kūrinio idėją, mintį, istoriją; tai profesionalai, galintys imtis bet kokio žanro. Kiti šalia viso to dar turi nepaaiškinamą troškimą perteikti savo paties žvilgsnį. Tai užmigti neduodantis noras rasti savo stilių, požiūrio į pasaulį kampą. Man labiau patinka antrieji, nes jų kelias sunkesnis. – Kaip keitėsi Jūsų santykis su muzika?

– Studijuojant teko mokytis muzikos istorijos, operos dramaturgijos ir interpretacijos, dailės, filosofijos istorijos. Šie mokslai sujungė daug galvoje buvusių nuotrupų į bendrą vaizdą, leido laisviau ir atviriau pažvelgti į grynuosius žanrus, suvokti jų atsiradimo aplinkybes. Mokykla iki šiol nesugeba suprasti, kad visų disciplinų sujungimas į bendrą paveikslą ir yra bendrasis išsilavinimas. Ilgainiui pamatai, kurie dalykai labiau dera su kitais, o kurie skaniausi gryni. Ši meno kulinarija yra ne tik intuicijos, bet ir

išsilavinimo reikalas, todėl ir atsietas, suasmenintas santykis su muzika tapo platesnis, profesionalesnis. Kūrybiškas režisierius turėtų mokėti net ir prastą kūrinį padėti tokiu laiku ir tokiame kontekste, kad jis suskambėtų ypatingai. Ar visada verta taip daryti? Ne. Bet mintyse visuomet būtina praktikuotis išgirdus ar pamačius ką nors nauja. – Ar norėtumėte statyti operą, operetę, miuziklą?

– Grynieji žanrai man įdomūs, nes galiu juos jungti, ieškoti naujos kokybės. Net ir griežti muzikos rėmai gali leisti įdomią ir nedeklaratyvią koncepciją, jei istorijos ir muzikos santykis nėra pernelyg iliustratyvus, o pačioje formoje yra bent šioks toks konfliktas. Romantinėje operoje tokių dalykų nedaug, bet ryškūs muzikos kontrastai režisieriui padeda išryškinti norimus akcentus. Tiek baroko, tiek klasicizmo epochose, tiek XX a. matau labai įdomių operų. Dažniau nei tyla mano namuose skamba Händelis, Bachas, Monteverdi, Vivaldi, ypač atliekami Phillipe´o Jaroussky. Vieną labai gražią anglų baroko ariją (kompozitoriaus H. Purcellio) panaudojau spektaklio „Lila“ finale. Siužeto plėtotės prasme man itin patinka XX a. pradžios ekspresionizmas, R.  Strausso ,,Salomėja“ ir ,,Elektra“. Žinoma, vienas geriausių dramaturgų operos istorijoje yra G.  Verdi, nors gali atrodyti, kad jį statyti nuobodoka dėl finalų nuspėjamumo ir menkų interpretacijos galimybių. Iš tiesų G.  Verdi yra milžiniškas skonio išbandymas, jokie išsišokimai ir efektai čia nepadės. Mozartas yra Mozartas, prie jo operų grįžtu nepaisydamas kartais žaidybiškai primityvaus siužeto. Vis dėlto daugiau mąstau apie daugiažanrius spektaklius. Noriu statyti O.  Wilde´o ,,Doriano Grėjaus portretą“, ,,Divine Proportion“, G.  Orwelo ,,1984-uosius“, J.  P. Sartre´o ,,Nepalaidotus mirusiuosius“, F. Dostojevskio ,,Juokingo žmogaus sapną“ – visuose juose operų ištraukos vaidina savo vaidmenį. Man, kaip mėgstančiam žanrų jungtis, būtų įdomu pastatyti lėlių operą. – Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?


– Oras. Visur, kur yra oro. Įkvėpimo šaltinis gali būti gamta, gero bičiulio skambutis, nutraukiantis nejaukią tylą savo paties draugijoje, didelį triukšmą nugalinti knyga, vienodas dienas nukonkuruojanti įvairiaspalvė muzika, labai dažnai kinas, kuris perkerta teatro salėje kelis mėnesius patiriamą vizualinę monotoniją. Viskas, kas padaro vietos ten, kur jos nebuvo ir kur galima įkvėpti. – Kokių turite fobijų, prietarų?

– Teatre neturiu prietarų. Stengiuosi gerbti tekstą, vyresnių kolegų tradicijas, bet pats prieš premjerą nesistengiu nekirpti nagų, nesiprausti, teksto nekeliu užpakaliu, priešingai – išsklaidau ant grindų nukritusius lapus, atsitūpęs susirandu reikiamą vietą ir tęsiu repeticiją, kol nenuslūgo scenos karštis, kol nedingo vaizduotė. Vis dėlto ne kartą esu patyręs nemalonią tylą tuščioje teatro salėje. Tai susiję su tuo, ką patys toje vietoje veikiame, ko šaukiamės. Manau, turėtume nesistebėti, kad senuose teatruose vaidenasi... Prieš kiekvieną premjerą sapnuoju tą patį košmarą. Tai tradicinis, kiek girdėjau, ir mano kolegas aplankantis isteriškas sapnas: premjeros dieną visi viską pamiršo, o prasidėjus spektakliui pamatai, kad scenoje ne ta scenografija, aktoriai apsikeitę vaidmenimis, tada pats turi šokti į sceną ir gelbėti spektaklį... Tie sapnai baisūs, todėl premjeros dieną, nors ir esu pakilios nuotaikos, visada jaučiuosi neišsimiegojęs, neurotiškas, o prieš pat spektaklį beveik visada ima pykinti.

„Miško šventė“ – fortepijono pjesių ir pasakų albumas

Fortepijono pedagogų bendruomenei kiekvienas naujas, repertuarą papildantis lietuvių kompozitorių leidinys yra reikšmingas įvykis. Vienas tokių – Vilniaus „Lyros“ muzikos mokyklos mokytojos Tatjanos Šlaustienės pjesių fortepijonui ir pasakų albumas „Miško šventė“. T. Šlaustienė fortepijono specialybės mokėsi pas prof. A. Juozapėnaitę-Eesmaa ir prof. A. E. Radvilaitę. Baigusi studijas dirbo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto fortepijono skyriuje. Grįžusi į Vilnių iki šių dienų dėsto muzikos mokykloje „Lyra“. Parašyti fortepijoninių pjesių ir pasakų rinkinį inspiravo mylimi anūkai Rimas ir Steponas. Albumą sudaro 12 pjesių fortepijonui ir jas papildančios originalios literatūrinės pasakos. Muzikines ir literatūrines miniatiūras vienija bendri programiniai pavadinimai ir siužetas. Pjesės tinkamos įvairaus amžiaus ir skirtingus muzikos įgūdžius turintiems vaikams. Be solo pjesių, albume yra du duetai keturioms rankoms ir du trio, skirti atlikti šešiomis rankomis vienu fortepijonu. Dauguma rinkinio kūrinių parašyti 3 dalių forma, jiems būdingas spalvingumas ir išraiškingumas, dažnai besikeičiantis metras, štrichų, dinamikos, faktūrų įvairovė, romantinės, džiazo ir šiuolaikinės muzikos intonacijos. Albumą redagavo Vilniaus „Lyros“ muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Agnė Ragauskienė – įvairių fortepijono festivalių, konkursų sumanytoja ir organizatorė. Albumas „Miško šventė“ jauniesiems atlikėjams padės lavinti skambinimo įgūdžius, estetinį skonį ir pajusti muzikavimo džiaugsmą. Audronė RUZGIENĖ

– O tabu?

– Scenoje tyčiotis iš žmogaus vidinio gyvenimo, supratimo, kad kiekvieno iš mūsų viduje – kosmosas. Vienas iš minėtų priešpremjerinių košmarų buvo toks: pakyla mano pastatyto spektaklio uždanga ir scenoje išvystu vyrą su moterimi, kurie kvailai su patosu pykstasi dėl to, kaip reikia naudoti tualetinį popierių. Atsibudęs supratau, kad tai buvo ženklas – geriau nepavykęs bandymas prasiskverbti už buitinio pasaulio ribų negu žiūrovų liaupsinamas paviršutiniškas mūsų kasdienybės vaizdavimas. n

Muzikos barai / 31


NAUJI LEIDINIAI RITINGO. Anksti rytą kėliau

„Ritingo“ ir Vilniaus folkloro judėjimo tradicija Folkloro judėjimas Lietuvos sostinėje prasidėjo praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, ir ne kur kitur, o senajame Vilniaus universitete. 1968 m. čia ėmė repetuoti studentų ansamblis, kurio dalyviai buvo atvykę iš kaimų bei nedidelių miestelių ir sostinėje pasigesdavo lietuviškumo, paprasto bendravimo, dvasios atgaivą teikiančio ryšio su gamta. Šio ansamblio, vėliau pavadinto „Ratilio“, vadovė Aldona Ragevičienė prisimena abejojusi, ar pavyks kaimo kultūrą perkelti į miesto aplinką, į sceną. Bet pavyko: „Kai pamačiau, kad jie puikiai kalba savąja tarme ir kad jiems čia kažko trūksta – oro, vietos, iš kur jie patys buvo, – tada tikrai supratau, kad jiems šito reikia, ir jų akys ėmė blizgėti, mes atsipalaidavome ir buvome laimingi.“ Šiais laikais į folkloro ansamblius buriasi ne vien išeiviai iš kaimo, bet ir mieste gimęs, augęs jaunimas, tačiau jų išgyvenimai panašūs. Turbūt panašiai apie savo studentus galėtų tarti ir XXI a. įkurto ansamblio „Ritingo“ vadovas Arvydas Kirda. 2010 m. susibūręs Vilniaus jaunimo folkloro ansamblis „Ritingo“ tiesiog nenustygo vietoje – repetavo, keliavo, koncertavo folkloro festivaliuose „O kieno žali sodai“, „Skamba skamba kankliai“, „Griežynė“, „Suklegos“, „Mėnuo juodaragis“ ir kt. 2015 m. įrašė savo pirmąjį albumą „Anksti rytą kėliau“ (išleistas 2018 m.), kurį sudaro net dvi plokštelės: pirmoje skamba senosios lietuvių liaudies dainos, antrojoje – šiuolaikiškos jų interpretacijos. Pasiklausius „Ritingo“ dainavimo ir muzikavimo, galima pasidžiaugti, kad studentai su pagarba ir meile atlieka senąsias vienbalses dainas ir polifonines sutartines, bet nevengia ir naujovių. Taip jau yra – kiekviena nauja Vilniaus folkloro judėjimo karta tarsi sako: „Dabar mūsų laikas, ir mes norime, kad tradicija būtų tęsiama štai taip!“ Kokią lietuvių folkloro tradiciją tęsia „Ritingo“? Jie dainuoja, tiksliau tariant, gieda senąsias sutartines, skudučiais atlieka polifoninius kūrinius. Senojo sluoksnio muzika jiems neatrodo atėjusi iš neatmenamų, beveik neįsivaizduojamų šimtmečių. Ji artima, sava, ansamblio merginos gieda drąsiai, tvirtais balsais – galima tik grožėtis sutartinių garsažodžiais, o skudutininkai lygiai ir ramiai tūtuoja, tarsi muzikuotų kur nors kaimo aplinkoje, vakaro tyloje. Ansamblio dalyviai labai pamėgę pirmojo lietuvių tautosakos rinkėjo Liudviko Rėzos paskelbtą rinkinį (1825) – dainuoja beveik prieš du šimtmečius Kintuose, Pilupėnuose, Ragainėje, Kalnininkuose ir kitose Mažosios Lietuvos vietovėse skambėjusias dainas, o tam taip pat reikia išmanymo ir įsijautimo. Ypač daug dėmesio šioms dainoms skiria gražiabalsiai Alberta Sabakonytė ir Žygimantas Matusevičius. Jie įtai-

giai perteikia ilgus ir graudžius karinių dainų pasakojimus ar švelnius jaunimo bei meilės dainų pokalbius, išvingiuoja šiems laikams gana neįprastas melodijas. Meilė ir pagarba Mažajai Lietuvai, Liudviko Rėzos užrašytoms dainoms atsispindi ir dvigubo „Ritingo“ albumo viršelyje. Ansamblis „Ritingo“ tęsia ne tik folkloro judėjimo, bet ir XX a. antrojoje pusėje užgimusią folkroko ir folkdžiazo tradiciją. Dainos, kurių skambesys primena akustinį folkroką arba kurių pritarimui pritaikyta džiazo harmonija, įrašytos antrojoje albumo plokštelėje. Klausantis jos, kyla klausimas, kaip ansamblio vadovui ir dainų aranžuotojui Arvydui Kirdai pavyko įtikinti studentus įsidrąsinti paimti į rankas vieną ar kitą instrumentą ir darniai muzikuoti. Greičiausiai vadovas subūrė iš įvairiausių instrumentų sudarytą ansamblį panašiai kaip skudučiuotojų grupę, kurioje kiekvienam dalyviui duodamas skudutis ir paskiriama partija. Nors viena nesudėtinga skudučių (o šiuo atveju – kanklių, būgno ar gitaros) partija skamba ir neįspūdingai, tačiau iš visų jų susidaro graži visuma. Turbūt savičiausios, „Ritingo“ iš kitų folkloro ansamblių išskiriančios yra sutartinių „Tu žilviteli, dobilia“, „Trijula sesiula, tatato“ ir baladės „Vai, joja joja ponas karalis“ interpretacijos, čia instrumentinis pritarimas pasižymi partijų derinimu, būdingu senajai skudučiais ir ragais atliekamai polifonijai. Klausantis šio poliritmiško pritarimo, kyla vandens raibuliavimo ar tautinių juostų, audinių raštų mirgėjimo įspūdis. Taigi muzikavimo būdas tradicinis, tačiau ansamblio sudėtis neįprasta – vietoj pučiamųjų pasirinkti studentams labiau įprasti styginiai, klavišiniai ir mušamieji instrumentai. Tad neatrodo, kad gražiais juostų ar muzikos raštais gėrėtumeisi Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, panašiau, lyg vaikščiotum po Vilnių, kai ten vyksta Gatvės muzikos diena. XXI a. liaudies muzikos tradicija nebūtinai perduodama iš kartos į kartą, bet kurį laiką pamiršta gali ir vėl atgyti. Taip yra todėl, kad sakytinį jos perdavimo būdą jau ne vieną šimtmetį papildo rašytinis, tad šiandieninis atlikėjas gali perimti jam artimą muzikavimo būdą ne vien iš savo tėvų ar senelių, bet ir iš daug ankstesniais laikais gyvenusių žmonių. Paėmęs į rankas XIX a. išleistą dainų rinkinį ar pasiklausęs XX a. pradžioje įrašytos fonogramos, jis gali pajusti, kad praeityje gyvenusių žmonių jausmai ir mintys jam artimi ir brangūs. Senovinė daina ar kompozicija gali ilgai dūlėti, tačiau po kiek laiko atsiranda, kas nori ją atgaivinti, kitaip atlikti, savaip interpretuoti. Austė NAKIENĖ

Muzikos barai / 32


PAVELDAS Akademijai perduoti Balio Dvariono užrašytų liaudies dainų rankraščiai

© LMTA nuotraukos

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) kviečia susipažinti su kompozitoriaus Balio Dvariono rankraščiais, kuriuose – lietuvių liaudies dainos, užrašytos praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Žymaus lietuvių kompozitoriaus, dirigento, pianisto, pedagogo Balio Dvariono (1904–1972) rankraščius LMTA Mokslo centro Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvui perdavė kompozitoriaus sūnus profesorius Jurgis Dvarionas. Rankraščiuose – lietuvių liaudies dainos, rinktos beveik visoje Lietuvos teritorijoje: Zarasų, Kretingos, Raseinių, Utenos, Kauno, Šakių apskrityse. Dėl istorinių aplinkybių užrašyta tik viena daina iš Dzūkijos. Datos (tikėtina, užrašymo) nurodytos nuo 1932 iki 1933 metų. 124 dainos pateiktos su visa melodija ir tekstu, 15 melodijų – be tekstų (tik pirma eilutė po natomis), yra keletas dainų tekstų fragmentų. Dainos tvarkingai sunumeruotos greičiausiai vėliau, jau darant sąrašą, bet jo numeracija (iš viso 128 dainų pavadinimai) neatitinka skaičių, pažymėtų prie atskirų dainų. Dauguma užrašytų dainų atspindi regioninės tradicijos bruožus. Galima manyti, kad ketinta sudaryti rinkinį, bet planams nebuvo lemta išsipildyti. Taip pat rankraštyje galime rasti užuominų, kad dainos rinktos galvojant apie kūrybines idėjas: šalia dainų kai kur perrašyta keletas taktų ir pastaba „geriau be to“; yra nuorodų, kuriose tonacijose daina skambėtų geriau. Melodijos užrašytos ranka. Kaip minėta, yra melodijų be tekstų, prie jų parašyta „žodžiai bus“. Neaišku, kokiomis aplinkybėmis kompozitorius tikėjosi jį atsirasiant. Gal tuo metu tai buvo pakankamai populiarios melodijos ir tekstai gerai žinomi, todėl neskubėta jų užrašyti. Yra labai retai pasitaikančių tekstų, kai kurie, tikėtina, autorinės kūrybos tekstai kompozitorių patraukė originaliais siužetais. Yra sunkiai išaiškinamų pažymėjimų, pavyzdžiui, ką galėtų reikšti dažnai pabraukta raidė P? Dalis dainų užrašytos dviem balsais, bet nurodyta tik viena dainininkė. Neaišku, ar antrą balsą padainavo ta pati pateikėja, ar B. Dvarionas, jausdamas dainos prigimtį, iš karto prirašė antrą balsą. Taip pat sunku spręsti, ar vienbalsėje melodijoje žymimas retsykiais pasirodantis antras balsas, ar natos po melodija reiškia variantus posmuose. Rinkinyje yra ne viena įdomi dermė sena melodine struktūra. Kai kuriose dainose galima įžvelgti regione dar neįsivyravusį daugiabalsumą. Užrašytojas, matyt, nekreipė dėmesio į intonavimo netolygumus. Folkloro dainininkai dažnai sistemingai nukrypsta nuo Vakarų Europos klasikinėje muzikos kultūroje įprasto deri-

nimo, žemiau ar aukščiau intonuoja dermių laipsnius. Dvarionas derminės kaitos nežymi. Pastebėtą nuokrypį nuo temperuoto derinimo sistemos randame labai retai, jis pažymėtas kaip moduliacija. Užrašymuose atsispindi ypatingas jautrumas tradicinei metroritmikai. Kruopščiai įvertinta melodijos artikuliacija ir pasirinkta užrašymo schema. Fiksuojamas kintamas metras, tiksliai sužymėta metroritminės kaitos sistema kiekviename dainų posme. Tai sunku būtu padaryti vėliau, todėl greičiausiai B. Dvarionas užrašymo metu iš karto analizuodavo melodijas ir žymėdavosi esmines jų savybes. Kai kur užrašuose išskirti melodijų variantai, jie užrašyti atskiroje penklinėje. Ypač įdomūs dainų vertinimai: „Pavyzdys niekam tikęs“ – apie jaunimo meilės dainą „Auga kieme pušelė“ (Žemaičių Kalvarija). Šiandien etnomuzikologams ši daina – tikra vertybė. Melodija gana tipiška regionui (mažorinio atspalvio A-B/A1-B1 forma), bet originalus, gražiai išplėtotas tekstas pasitaiko retai, labiau paplitę kiti to paties siužeto variantai. Tokia pat pastaba – „Pavyzdys niekam tikęs“ – prie tipiškos gražios žemaitiškos dainos iš Naumiesčio apylinkių. Ką tuo norėjo pasakyti kompozitorius, lieka mįslė. Iš neišbaigto užrašymo galima spėti buvus itin sudėtingos metroritminės struktūros, melizmų gausa pasižyminčią tradicinę žemaitišką dainą, kurios skambesiui užfiksuoti natomis, rodos, taip ir nepavyko rasti rakto. Rinkinyje yra įrašų, atskleidžiančių ne tik muziko profesionalo talentą, bet ir paryškinančių pačios asmenybės bruožus. Štai prie Zarasų (Ežerėnų) apylinkių dainos, kurios siužetas pasakoja, kaip mergelė neįsileidžia bernelio į klėtelę, pieštuku parašyta: „tai yra brudas“. Su B. Dvariono rinkiniu galima susipažinti Muzikinio folkloro archyve. Etnomuzikologijos studijoms šis rinkinys yra neįkainojama vertybė. Varsa ZAKARIENĖ, Virginija BARANAUSKIENĖ, Žaneta SVOBONAITĖ

Balio Dvariono rankraščiai

Muzikos barai / 33


PANORAMA

Baigiamasis projekto „Muzika Šiaurės Lietuvos dvaruose“ renginys

ir architektūriniu paveldu – dvarais ir jų veikla, skatinti mokinių domėjimąsi savo krašto kultūriniu palikimu, kartu puoselėti regiono muzikos bei meno mokyklų bendruomenių kūrybinį bendradarbiavimą, dalintis pedagogine-metodine patirtimi. Nuo 2014 metų rudens kartą per pusmetį Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokiniai vykdavo į vis kitą dvaro vietovę, surengė septynis koncertus kartu su lankomo krašto jaunaisiais atlikėjais. Pažintinės ekskursijos po dvarus ir jų apylinkes praplėtė visų akiratį, paskatino labiau domėtis mūsų šalies istoriniu bei kultūriniu paveldu. Chaimo Frenkelio viloje vykusio dviejų dalių koncerto metu buvo prisimintos įdomiausios susitikimų akimirkos, padėkota atlikėjams ir dvaruose bei Biržų pilyje įsikūrusių muziejų darbuotojams, taip pat mokytojams, tėveliams, padėjusiems įgyvendinti šį visais požiūriais jauniesiems muzikams naudingą ir reikšmingą projektą. Marija KAUBRIENĖ

Renginio dalyviai prie Chaimo Frenkelio vilos

Gegužės 11 d. Šiauliuose, Chaimo Frenkelio viloje, buvo susirinkę Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos vykdyto edukacinio projekto „Muzika Šiaurės Lietuvos dvaruose“ partneriai – mokiniai ir jų mokytojai iš Biržų, Joniškio, Kelmės, Mažeikių, Pakruojo, Plungės ir Radviliškio muzikos bei meno mokyklų. Lietuvoje yra išlikę nemažai kadaise turiningą kultūrinį gyvenimą gyvenusių dvarų, dvaro sodybų. Svarbiausi projekto tikslai buvo supažindinti Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos bendruomenę su Šiaurės Lietuvos istoriniu

Muzikos barai / 34

Senosios muzikos meistriškumo kursai Tarptautinis senosios muzikos festivalis „Baroko pavasaris Biržuose“ kiekvienais metais jaunuosius muzikantus pakviečia į meistriškumo pamokas, kuriose jie turi galimybę kartu su senosios muzikos meistrais gilintis į istoriškai pagrįstas interpretacijas, įgyti atlikimo patirties. Šiais metais kursai buvo dviejų dalių. Pirmoji dalis (kovo 12–13 d.) buvo skirta instrumentinei muzikai, su mokiniais dirbo barokiniu smuiku griežianti Vera Otasek iš Austri-

Tarptautinio senosios muzikos festivalio „Baroko pavasaris Biržuose“ organizatoriai ir meistriškumo pamokų dalyviai

jos ir klavesinininkas Vilimas Norkūnas. Biržų pilies menes užpildė smuiko, fleitos, fortepijono, klavesino garsai. Veros Otasek pamokose buvo galima daug sužinoti apie barokinį smuiką, to meto grojimo tendencijas ir kartu muzikuoti. Vilimo Norkūno užsiėmimų dalyviai lygino interpretacijas klavesinu ir fortepijonu, ieškojo įtaigių išraiškos priemonių grodami kameriniuose ansambliuose. Antrą meistriškumo kursų dalį (balandžio 4–5) jų rengėjai skyrė barokiniam vokalui. Kursų vadovė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo specialybės doktorantė Rūta Vosyliūtė skaitė paskaitą „Arija da capo baroko operos kontekste“. Per kelias dienas koncertui buvo paruoštos G. Bononcini operos „Griselda“ ištraukos. Dalyviai tobulino ne tik vokalinius įgūdžius, bet ir mokėsi baroko laikų gestų ir kūno kalbos, kad žiūrovams galėtų perteikti savo personažų išgyvenimus. Senosios muzikos atlikimo kursuose mokėsi Biržų V. Jakubėno ir Pasvalio muzikos mokyklų, Panevėžio V. Mikalausko menų gimnazijos auklėtiniai. Per tas kelias dienas jie siekė įgyti kuo daugiau žinių ir pasiruošti koncertui. Meistriškumo kursų dalyvių koncertas nuskambėjo balandžio 6 dienos vakare. Pradžioje skambėjo instrumentinė muzika. Griežė fleitininkė Elzė Kęstaitytė iš Panevėžio muzikos mokyklos, smuikininkė Ieva Vanagaitė iš Vytauto Mikalausko menų gimnazijos. Daug karštų plojimų sulaukė jaunieji biržiečiai Viktorija Dicytė (klavesinas), Agnė Flenderytė (smuikas), Gabrielė Čeponytė (kornetas, klavesinas), Pijus Valotka (klavesinas), groję solo ir kameriniuose ansambliuose. Koncerto tęsinys – G. Bononcini operos „Griselda“ ištraukos. Visos jaunosios atlikėjos spindėjo ne tik technika, bet ir artistiškumu. Bir-

žų V. Jakubėno muzikos mokyklos solistes Vitą Džiulną ir Godą Čirvinskaitę paruošė mokytoja Ieva Morkūnaitė, operos „Griselda“ finalui choristes parengė mokytoja metodininkė Viktorija Morkūnienė. Operoje dainavo Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokytojos Editos Sargautytės mokiniai Eglė Pauliūtė, Gabrielė Blažytė, Ovidijus Astrauskas. Mokytoja džiaugėsi savo mokiniais, kurie, augdami su klasikine muzika, labai susidomėjo baroku. Solistams ir chorui akompanavo kursų vadovas klavesinininkas Vilimas Norkūnas ir smuikininkės Viltė Vasiliauskytė ir Abigailė Kazulytė (mokytojos D. Razguvienė ir I. Ūsienė). Romualda BUTKEVIČIENĖ

Prasmingas renginys, skirtas valstybės atkūrimo šimtmečiui

Aleksandras Livontas (1920– 1974) – vienas žymiausių smuikininkų, gyvenusių Lietuvoje. Didelė meistrystė, išugdyta P. Stoliarskio ir D. Oistracho smuiko klasėse, lėmė nepaprastas šio menininko interpretacines galimybes. Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventas A. Livontas, 1945 m. atvykęs į Lietuvą, daug dėmesio skyrė lietuvių kompozitorių kūriniams, skatino jų atsiradimą. Kai kurie opusai gimė bendradarbiaujant su S. Vainiūnu, B. Dvarionu, E. Balsiu, R. Žigaičiu, M. Šenderovu ir kitais. Iš viso A. Livonto repertuare būta daugiau kaip 80 lietuvių kompozitorių kūrinių, kai kuriuos jis parengė spaudai. Vasario 2–3 d. Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje vyko II respublikinis Aleksandro Livonto jaunųjų stygininkų konkursasfestivalis, šiemet skirtas Lietuvos


Konkurso organizatoriai ir vertinimo komisijos nariai: B. VasiliauskaitėŠmidtienė, R. Sviackevičius, T. Kuc, S. Kuncienė, V. Pilkauskienė, A. Kijevič

valstybės atkūrimo šimtmečiui. Sulaukta 90 smuikininkų, altininkų, violončelininkų ir kontrabosininkų iš visos Lietuvos. Prasminga, kad renginio organizatoriai siekia puoselėti lietuviškos muzikos palikimą (privalomas kūrinys – lietuvių kompozitoriaus pjesė), skleisti A. Livonto, kuris išugdė didelį būrį garsių smuikininkų ir pedagogų, mokymo principus. Konkurso atidaryme dalyvavo A. Livonto mokinės Beata Marija Vasiliauskaitė-Šmidtienė ir Edita Vasiliauskaitė. Konkurso dalyviai, suskirstyti į keturias amžiaus grupes (A, B, C, D), varžėsi profesinio ugdymo ir saviraiškos kategorijose. Jų pasirodymus vertino kompetentinga komisija: Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė (pirmininkė), mokytoja ekspertė Gintvilė Vitėnaitė, mokytojas metodininkas, Styginių instrumentų skyriaus vedėjas Tomas Savickas, Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos mokytoja metodininkė, Naujosios Vilnios muzikos mokyklos Styginių instrumentų skyriaus vedėja Stasė Kuncienė, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Tatjana Kuc. Profesinio ugdymo kategorijos A grupėje laureatėmis tapo Ugnė Urbutytė ir Deimantė Laurinaitytė (Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazija), Laura Sofija Buzaitė Pereira ir Veronika Šiekštelytė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), B grupėje – Liepa Jurgutavičiūtė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), C grupėje – Ula Jankauskaitė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), Aleksas Filipenkovas (Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija) ir Lėja Viktorija Voronovaitė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). D grupėje nugalėjo Ugnė Liepa Žuklytė (Naujosios

Vilnios muzikos mokykla), Joana Žukovska, Rapolas Tamuliūnas (Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija), Vidmantas Saulius Aleksiūnas (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Profesinio ugdymo kategorijoje diplomus pelnė jauniausia dalyvė Ana Fedorcovaitė iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir tos pačios mokyklos mokinė Veronika Šiekštelytė (už aukštą profesinį lygį), Nojus Gudeliauskas (Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija), taip pat B grupės dalyviai – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai Jonas Maknickas, Beatričė Novikevičiūtė, už virtuoziškumą – Liepa Jurgutavičiūtė. C grupėje diplomu apdovanota Saulė Asevičiūtė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), D grupėje – Laima Ritikytė (Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija). Saviraiškos ugdymo kategorijoje paskelbta 18 laureatų: Almina Trakšelytė (Tauragės muzikos mokykla), Gabrielė Zabulytė (ji pelnė ir diplomą už muzikalumą; Ignalinos M. Petrausko muzikos mokykla), Vilniaus r. Rudaminos meno mokyklos mokiniai Augustas Bernadickas ir Kristina Bernadickaitė (ir diplomas už muzikalumą), Rokas Skarulskis (Vilniaus Algirdo muzikos mokykla), Antuaneta Barbora Jusevičiūtė ir Justina Korsun (Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), Nikita Smirnovas (ir diplomas už brandų muzikavimą; Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokykla), Normantas Macas (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla), Matas Mockus (Kauno M. Petrausko muzikos mokykla), Dina Novikova, Laura Norkūnaitė, Liudvikas Silickas (ir diplomas už muzikalumą; Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), Davidas Kijevičius (ir diplomas už geriausią lietuviško kūrinio atlikimą), Monika Li-

senkova, Emilijus Pilkauskas, Sylvia Syrnicka ir Patrikas Babičius (Naujosios Vilnios muzikos mokykla). Toje pačioje kategorijoje diplomus pelnė Luknė Jurevičiūtė (Jonavos J. Miščiukaitės meno mokykla), Vega Kavaliauskaitė (Klaipėdos J. Karoso muzikos mokykla), Dominykas Venskevičius (Kauno M. Petrausko muzikos mokykla), Gerda Valkiūnaitė, Viltė Adakauskaitė ir Kornelija Sakalauskaitė (Panevėžio muzikos mokykla), Justina Savickaitė (Utenos meno mokykla), Ana Baranovska (Trakų meno mokykla), Uršulė Lukošaitytė, Agata Bogdanovič, Barbora Seiliūtė, Barbora Aukštolytė, Danielė Kezytė (Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), Živilė Žiūkaitė, Maria Roscon, Gabrielė Vysockytė (Vilniaus Algirdo muzikos mokykla), Džiugas Mažylis Navickas (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla), Feodora Drakšė, Rafalas Pavelas Markevičius (Vilniaus r. Rudaminos meno mokykla), jauniausia dalyvė Joneta Čibiraitė, Elijus Ponomariovas, Izabela Zujevič (Naujosios Vilnios muzikos mokykla). Aleksandro Livonto jaunųjų stygininkų festivalio dalyvius vertino Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Tatjana Kuc (pirmininkė), Naujosios Vilnios muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Tatjana Bliškevičienė, mokytojas Mykolas Rutkauskas. Jų sprendimu 22 festivalio dalyviai buvo apdovanoti diplomais. Tai jauniausia dalyvė Angelina Evelina Rynkevič, Ugnė Gagaitė, Gytė Liaudanskaitė, Ieva Budrytė, Miriam Stepanenko, Mantas Jakimavičius, Augustas Teodoras Rochas, Emilija Siroit, Saulė Traubaitė, Anastasija Zykovič, Aisė Kietytė, Emilija Iliuk, Dominika Petrulevič, Antanas Arlauskas, Dominykas Gancevičius, Morta Budrytė, Auksė Aleknavičiūtė, Lukrecija Kovalevska, Ūla Rakickaitė, Sabina Kamoliubio, Eneli Klumbytė, Saulė Kazlauskaitė. II respublikinis A. Livonto konkursas-festivalis neabejotinai prisidėjo prie gerosios patirties sklaidos styginių instrumentų atlikimo ir mokymo srityse. Pasak konkurso komisijos pirmininkės Beatos Marijos Vailiauskaitės-Šmidtienės, šis renginys įkvėpė jaunimą kruopščiai dirbti ir sustiprino meilę muzikai. Organizatoriai nuoširdžiai dėkoja visiems dalyviams už deramą pasiruošimą ir jautrų, profesionalų muzikavimą.

Seminaras pūtikams ir jų mokytojams

Balandžio 18 d. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje vyko seminaras „Pučiamųjų instrumentų atlikėjų ugdymas: iššūkiai ir galimybės“, skirtas šalies muzikos ir meno mokyklų, konservatorijų mokytojams ir mokiniams. Seminaro teorinėje dalyje pranešimus skaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas prof. Robertas Beinaris, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vyresnysis mokytojas Viktoras Bakys, aktorius Sakalas Uždavinys, sveikatos psichologijos specialistė Inesa Kraujutienė. Praktinėje dalyje savo patirtimi dalijosi ir atviras pamokas vedė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros dėstytojai. Kaip sakė viena iš organizatorių, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų metodinės grupės pirmininkė Viktorija Zabrodaitė, šiandien net ir jaunam atlikėjui

Profesoriaus Valentino Gelgoto atvira meistriškumo pamoka

Profesoriaus Petro Vyšniausko atvira meistriškumo pamoka

Vera BADJANOVA Aktoriaus Sakalo Uždavinio pranešimas

Muzikos barai / 35


Profesoriaus Roberto Beinario atvira meistriškumo pamoka

keliami reikalavimai ne tik raiškiai atlikti muzikos kūrinį, bet ir laisvai jaustis scenoje, gebėti pasirodymui suteikti naujų spalvų. Apie naujoves kalbėjo mokytojas Viktoras Bakys: „Nesvarbu, ar mokytojas moko groti pučiamuoju, mušamuoju instrumentu, muzikos teorijos ar net biologijos, visus vienija tas pats klausimas – kaip suspėti su greičiausia žmonijos istorijoje technologine pažanga, dar vadinama ketvirtąja pramonės revoliucija? Kaip sukurti švietimo sistemą, orientuotą ne į šiandienos, o į ateities problemų sprendimą, kad mokinys, baigęs mokyklą, pavyzdžiui, 2025-aisiais, būtų pasiruošęs to meto, o ne praeities iššūkiams?“ Pranešėjo nuomone, lieka tikėtis, kad ateities technologijos neužgoš subtilaus muzikos pasaulio, o atlikimo profesionalumas, kokybė visada bus deramai vertinami. Didelio susidomėjimo sulaukė teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektoriaus Sakalo Uždavinio pranešimas „Personažas scenoje“. Pranešėjas kalbėjo apie muzikinio personažo kūrimą, scenos baimės įveikimą ir pan. Sveikatos psichologijos specialistė Inesa Kraujutienė pranešime „Tikrasis meistriškumas mokinystėje“ atskleidė vaiko vidinę jauseną, atsakomybės ir svetimų lūkesčių svorį, kaltės, nepasitikėjimo savimi kilmės priežastis, pabrėžė, kokį svarbų ir dažnai lemiamą vaidmenį asmenybės formavimosi procese atlieka tėvai. Neretai profesija ne pasirenkama pagal tikrąjį pašaukimą, o parenkama tėvų: „Būsi laimingas tada, kai turėsi valdžią, garbę ir pinigų“. Mokytojas visų pirma turėtų padėti mokiniui suprasti, ko jis nori, pastebėti jo polinkius ir gabumus, skatinti drąsiai ieškoti savo pašaukimo. Apie mokytojo kaip įkvėpėjo ir vadovo svarbą pranešime „Pučiamųjų instrumentų atlikėjų ugdymo procesas“ kalbėjo ir prof. Robertas Beinaris. Jis įvardijo kelias jaunųjų

Muzikos barai / 36

atlikėjų ugdymo problemas: ryškių asmenybių trūkumas, mokytojų negebėjimas nubrėžti mokiniams aiškių reikalavimų ir tobulėjimo krypties, nesupažindinimas su kūrinio kontekstu. R. Beinaris ragino mokytojus siekti pamokų įtraukumo, skatinti mokinius domėtis instrumentu, muzika, kalbėjo apie pučiamųjų instrumentų atlikėjų ir mokytojų glaudesnio bendradarbiavimo būtinybę. Seminare atviras pamokas vedė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros profesoriai Robertas Beinaris, Valentinas Gelgotas, Adomas Kontautas, Petras Vyšniauskas, docentai Rimantas Valančius, Laimonas Masevičius, asistentas Antanas Taločka. Meistriškumo pamokose tobulinosi gabiausi pučiamųjų instrumentų specialybių mokiniai iš M. K. Čiurlionio menų gimnazijos, J. TallatKelpšos konservatorijos, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos, Alytaus, Panevėžio, Grigiškių, Rudaminos, Kelmės muzikos ir menų mokyklų, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos. Pamokas stebėjo ne tik pučiamųjų instrumentų, bet ir kitų dalykų mokytojai. Prof. R. Beinaris džiaugėsi renginiu ir pabrėžė atlikėjų, mokytojų ir mokinių bendradarbiavimo, dalijimosi žiniomis svarbą. Seminaro organizatoriai tikisi surengti dar ne vieną tokį renginį, kuris burtų pučiamųjų instrumentų specialybės mokytojus ir mokinius, sudarytų galimybę mokytis iš geriausių profesionalų. Julita PUIDOKĖ

Baltijos šalių jaunųjų atlikėjų koncertas

Birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija „Auš-

ros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje surengė talentingų jaunųjų Lietuvos, Latvijos ir Estijos smuikininkų koncertą. Koncerto dalyvius ir žiūrovus tarptautinės vaikų gynimo dienos proga pasveikino Šiaulių miesto meras Artūras Visockas. Renginį vedė fortepijono mokytoja ekspertė Raimonda Sližienė. Šiuo koncertu buvo pradėta profesoriaus Sauliaus Sondeckio 90-osioms gimimo metinėms skirto projekto „Su muzika širdyje“ sklaida. Projektą parengusi miesto garbės pilietė, smuiko mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė į Šiaulius pakvietė kolegas iš Latvijos ir Estijos, kad trijų Baltijos valstybių, šiemet mininčių šimtmečio sukaktis, talentingi jaunieji smuikininkai pasidalytų savo atliekama muzika. Koncerte skambėjo tarptautiniuose konkursuose įvertintų atlikėjų iš Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos, Šiaulių 1-osios, Rygos, Tartu muzikos mokyklų griežiami kūriniai: M. Ravelio „Čigonė“, J. Sibeliaus Romansas, H. Wieniawskio Lenkų daina, op. 12, Nr. 2, B. Dvariono „Prie ežerėlio“ ir kt. Lietuvai koncerte atstovavo šiauliečiai Agnius Juška, Morta Milašauskaitė, Ugnė Krikščiūnaitė, smuikininkų ansamblis „Fiori musicali“, Estijai – perspektyvus smuikininkas Uku Tootsas, Latvijai – dažnai pas mus koncertuojantys smuikininkai Olga Fokina, Anastasija Svirina, Danielis Bulajevas. Žiūrovus ypač sužavėjo Danielis Bulajevas, trylikametis smuiko vunderkindas, jau koncertavęs su „Kremerata Baltica“, „Rusijos virtuozais“, Maskvos jaunimo kameriniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Latvijos nacionaliniu operos simfoniniu orkestrais. Projektas „Su muzika širdyje“ tęsiamas, Šiauliuose liepos 6 d. ir spalio 12 d. rengiami klasikinės muzikos koncertai. Asta VAIČIŪNIENĖ

Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunieji smuikininkai po koncerto

Užbaigus 20-ąjį Vainiūno namų sezoną

Nepaprastai greitai bėgantis laikas priminė, kad Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namams – jau 20 metų. Namams, kurie dėl čia organizuojamų koncertų, parodų, literatūros vakarų yra reikalingi Lietuvos visuomenei, vilniečiams, miesto svečiams, ir ne tik sveikiems, bet ir neįgaliems. Malonu, kad dėmesį renginiams yra parodęs Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo nariai, kiti aukšti pareigūnai, taip pat Latvijos, Japonijos ambasadoriai Lietuvoje. Kasmet Stasio Vainiūno namuose surengiama apie 70 koncertų, per 10 parodų. Šių metų gegužės renginių srautas buvo nepaprastai didelis, o priešpaskutinę savaitę čia įvyko net 8 koncertai. 15 metų sėkmingai vyksta tradiciniai trečiadienio vakarai-koncertai, juose šį sezoną svečiavosi pianistai Leonas Livshinas iš JAV ir Irena Friedland iš Izraelio, įspūdingą kūrybos vakarą surengė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė ir poetė Bernarda Petravičiūtė, Sauliaus Sondeckio atminimo vakarą – Šiaulių garbės pilietės Nijolės Prascevičienės mokiniai smuikininkai, solidžią lietuviškos muzikos programą pateikė jauni kauniečiai Martynas Beinaris (baritonas) ir Skaistė Beinarienė (fortepijonas). Kitomis savaitės dienomis įsipynė Vilniaus muzikinio atžalyno koncertai, kiekvieną šeštadienį čia rinkosi tėvelių lydimi negalią turintys vaikai. Ir visa tai vyko nesulaukus nė cento paramos iš Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės. Iš muzikinio sezono margumyno norisi išskirti du renginius, liudijančius, kad Lietuvos regionuose vyksta turtingas muzikinis gyvenimas, kad ten dirba muzikos pedagogikai atsidavę specialistai. *** Gegužės 9 d. vilniečiai sulaukė gausaus Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos mokytojų ir mokinių būrio. Šiam atsakingam vizitui į Vilnių ruošėsi visa mokyklos bendruomenė, vadovaujama direktorės Nijolės Pupinienės. Tarp klausytojų buvo laukiami Lietuvos Respublikos Seimo nariai Antanas Matulas ir Stasys Tumėnas, iš Pakruojo atvyko rajono savivaldybės administracijos direktorė Erika Kižienė, Švietimo skyriaus vedėja Irena Mažulienė. Mokinių ir mokytojų delegacija pirmiausia pasuko prie Signatarų namų, nes visi norėjo


Biržiečiai prie 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto

Pakruojo J. Pakalnio muzikos mokyklos mokytojų ir mokinių koncerto dalyvius Stasio Vainiūno namuose įžanginiu žodžiu pasveikino Seimo narys Antanas Matulas

pamatyti 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Pakruojiečiai Stasio Vainiūno namuose muzikavo nebe pirmą kartą. Tą gegužės dieną tai buvo tarsi Juozo Pakalnio viešnagė pas Stasį Vainiūną. Juk jie buvo pažįstami, abu – Lietuvos kompozitorių sąjungos nariai, dar 1948 metais Stasys Vainiūnas buvo tarp J. Pakalnio Fortepijoninio trio atlikėjų, vėliau prisidėjo prie J. Pakalnio baleto „Sužadėtinė“ redagavimo. Taigi, prasminga, kad koncerto pradžioje nuskambėjo J. Pakalnio „Svajonė“, kurią įtaigiai atliko Vakarė Vasiliauskaitė (mokytojas Vytautas Lukošiūnas), fortepijonu pritariant S. Geležėlienei. Fleitininkė puikiai pasirodė ir kaip dainininkė (mokytoja Ingrida Tuomienė), atlikdama T.  Leiburo „Skrydį“. Klausantis jaunųjų atlikėjų malonų įspūdį darė tai, kad pakruojiečiai mokomi groti įvairiais instrumentais – ne tik fortepijonu ar akordeonu, bet ir pučiamaisiais, kanklėmis. Jei praėjusio šimtmečio trečiąjį dešimtmetį Pakruojyje būtų buvusi tokia mokykla, J. Pakalnis nebūtų turėjęs vykti į S. Šimkaus Klaipėdoje įkurtąją muzikos mokyklą.

vimas. Solidžią programą užbaigė R. Varvuolio parengtas instrumentinis ansamblis, atlikdamas M. Mordasovos ir A. Piazzollos kūrinius. Pakruojo J. Pakalnio muzikos mokyklos mokytojų ir mokinių koncertą įžanginiu žodžiu pradėjo mokyklos direktorė Nijonė Pupinienė, susirinkusiuosious pasveikino Seimo nariai Antanas Matulas ir Stasys Tumėnas, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė, Pakruojo rajono garbės pilietė Liucija Stulgienė. Malonu, kad Pakruojo kraštas turi aukšto meninio lygio siekiančią muzikos mokyklą.

Vaclovo JUODPUSIO nuotraukos

Klausytojus džiugino kiekvieno solisto ir ansamblio muzikavimas. Istoriniu fortepijonu, kuris kadaise priklausė J. Gruodžiui, o vėliau S. Vainiūnui, jaunosios pianistės Greta Gudaitė (mokytoja Svajonė Geležėlienė) ir Ema Stakutytė (mokytoja Natalija Chrapačienė) sėkmingai atliko gana nelengvus M. Glinkos ir B. Dvariono kūrinius. Jaunieji pakruojiečiai sėkmingai mokosi valdyti ir trimitą (Gerardas Mugnano, mokytojas Redas Varvuolis), ir saksofoną (Rokas Zakarka, mokytojas Dainius Tomkus), ir smuiką (Ugnė Urbonaitė, mokytoja Ligita Stravinskienė), puikiai muzikuoja jungdamiesi į įvairius ansamblius. Tai pasakytina apie smuikininkės Ugnės Urbonaitės ir akordeonininko Kajaus Zaičenkos duetą, gitaristų Dovydo Vidzikausko, Žanetos Vaidžiulytės, Edvino Pliūros bei Arno Liukpetrio (mokytojas Romualdas Klupšas) kvartetą. Puikų įspūdį paliko ir mokytojos L. Stravinskienės išugdytas smuikininkų ansamblis, džiugino kanklininkės Linos Povilionytės (mokytoja Palmira Jasilionienė), 5–7 klasių mišraus vokalinio ansamblio (vadovė Sandra Gegieckienė) muzika-

Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos mokytojai ir mokiniai prie Signatarų namų Vilniuje

* ** Gegužės 26 dieną vilniečius, o ir buvusius biržiečius, kurie dabar gyvena ir darbuojasi sostinėje, į Stasio Vainiūno namus pakvietė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokytojai ir mokiniai, kuriuos atlydėjo direktorės Rimos Zuozienės pavaduotoja Ramutė Petronytė. Į sostinę atvykę biržiečiai pirmiausia aplankė Signatarų namus, susipažino su jų aplinka ir vertybėmis. Stasio Vainiūno namuose šių eilučių autorius, pradėdamas renginį, tęsė istorijos pamoką, susirinkusiems primindamas Biržų rajone gimusį signatarą Jokūbą Šerną ir jo prasmingus darbus. Biržiečių koncertas buvo tarsi dviejų buvusių kolegų, pianistų ir kompozitorių Vlado Jakubėno ir Stasio Vainiūno susitikimas. Abu muzikai nuo studijų Rygos konservatorijoje laikų stengėsi būti naudingi Lietuvos muzikinei kultūrai, V. Jakubėnas, likimo nublokštas į JAV, visą likusį gyvenimą tarnavo lietuvybei. Koncerte skambėjo fragmentai iš V. Jakubėno baleto „Vaivos juosta“, juos fortepijonu atliko mokytojos Ieva Morkūnaitė ir Romualda Butkevičienė, taip pat mokytojos Inos Valotkienės ugdytinis Pijus Valotka. Neabejoju, kad klausytojus džiu-

gino tai, jog didesnę programos dalį sudarė fortepijoniniai ir vokaliniai lietuvių kompozitorių kūriniai. Puikiai nuskambėjo M. K. Čiurlionis (Laura Zemlickaitė, mokytoja I. Valotkienė, Viktorija Dicytė, mokytoja R. Butkevičienė), A. Bražinskas (Lauryna Šukevičiūtė, mokytoja I. Valotkienė), N. Sinkevičiūtė (Lauryna Bukytė, mokytoja Dalia Bukienė), M. Novikas (althornu grojo Augustas Zonys, fortepijonu – P. Valotka). Biržuose rengiami jau tarptautiniais tapę V. Jakubėno pianistų ir A. Ločerio akordeonininkų konkursai. Susirinkusiųjų maloniai buvo sutiktas Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos moksleivis Jaunius Čibiras, II tarptautiniame A. Ločerio akordeonininkų konkurse pelnęs Didįjį prizą. Jis grojo ir su kanklininke Judita Čibiraite, kurią moko buvusi Biržų muzikos mokyklos auklėtinė Eglė Stuokaitė. Dar skambėjo buvusios biržietės fleitininkės Indrės Kučinskaitės su Adele Mariniuk iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos (mokytojas V. Giknius) ir Agotos Patašiūtės (B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojo M. Pupkovo kl.) išilgine fleita atliekami kūriniai. Nuotaikingai dainavo mokytojos Jūratės Dauderienės suburtas III–IV klasių mergaičių ansamblis. Nuolatinį dėmesį biržiečiams rodantis Seimo narys Viktoras Rinkevičius ir šiuokart žavėjosi įspūdingu renginiu. Žodį tarė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas, Vilniaus biržiečių klubo „Krivulė“ vadovas Arvydas Kregždė. Visi nuoširdžiai džiaugėsi tvirtais Biržų V. Jakubėno muzikos mokyklos žingsniais, jautriu dėmesiu ugdant jaunąją kartą. Biržų krašto žmonės gali didžiuotis turėdami aukštą kultūrą puoselėjančią įstaigą. Vaclovas JUODPUSIS

Muzikos barai / 37


TAI ĮDOMU...

„Metropolitan Opera“ vadovas žino, kaip reikia mylėti operą

– Ką reiškia dvylika sezonų būti geriausio pasaulyje operos teatro direktoriumi – tai malonumas ar atsakomybė?

– Dabar Amerikos ir Europos operos teatrai gyvena sudėtingesnėmis nei kada nors istorijoje sąlygomis. Ir aš, be abejo, jaučiu titanišką atsakomybę, nes nenoriu, kad kuris nors „Metropolitano“ spektaklis patirtų nesėkmę, ypač mano direktoriavimo metu. Ir vis dėlto man darbas iki šiol teikia didelį džiaugsmą. Pavyzdžiui, dėl jau išgarsėjųsių mūsų teisioginių transliacijų. Statistikai apskaičiavo, kad Bellini operos „Norma“ pastatymą, kuriuo mes atidarėme šį transliacijų sezoną, pasaulio kino teatruose pamatė per 300 tūkstančių žiūrovų. Ir visi jie turėjo galimybę tiesioginiame eteryje išvysti pagrindinį vaidmenį atliekančią neįtikėtiną Sondrą Radvanovsky.

Muzikos barai / 38

Peteris Gelbas yra vienas įtakingiausių žmonių šiuolaikinės operos pasaulyje, jis laikomas daugybės klasikinį meną populiarinančių ir darančių prieinamą plačiajai publikai idėjų pionieriumi. Nuo 2006 metų P. Gelbas vadovauja „Metropolitan Opera“ – teatrui, įsikūrusiam Brodvėjuje, Lincolno centre, esančiame Aukštutiniame Vestsaide, viename iš Manhatano kvartalų Niujorke. P. Gelbas pirmasis sumanė tiesiogines spektaklių transliacijas pasaulio kino teatruose ir pasiekė, kad „Metropolitanas“, ko gero, tapo labiausiai atpažįstamu teatru mūsų planetoje. Pastaraisiais metais ponas Gelbas vis dažniau prabyla apie tuos, kurie kalti dėl žanro krizės, ir apie tai, kur yra riba tarp sėkmės ir žlugimo. Peteris Gelbas gimė 1953 metais. Septyniolikos pradėjo savo karjerą, pirmasis jo mokytojas ir vadovas buvo legendinis impresarijus Solas Hurokas. 1979 metais P. Gelbas jau vadovavo Bostono simfoninio orkestro gastrolėms Kinijoje, 1980 metais tapo Vladimiro Horowitzo vadybininku ir padėjo tuo metu veiklą jau sustabdžiusiam pianistui kuriam laikui grįžti į sceną, 1986 m. surengdamas įspūdingas gastroles Rusijoje. 1982 metais Gelbas įkūrė kompaniją „Cami Video“, buvo projekto „Metropolitan Opera pristato“ vykdomasis prodiuseris (25 spektaklių televizijos transliacijos, daugiau nei 50 programų televizijai dalyvaujant Herbertui von Karajanui, Mstislavui Rostropovičiui ir kt.). Nuo 1995 m. Gelbas buvo „Sony Music“ prezidentas, 2006 m. tapo šešioliktuoju generaliniu „Metropolitano“ direktoriumi. 2008 metais žurnalas „Time“ Gelbą įtraukė į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. © Associated Press nuotr.

TEATRO „METROPOLITAN OPERA“ GENERALINIS DIREKTORIUS PETERIS GELBAS DALIJASI MINTIMIS, KAIP GRĄŽINTI ŽIŪROVUS Į OPERĄ IR KAIP SIEKIANT KOMERCINĖS SĖKMĖS NEPASIEKTI PASTATYMŲ ABSURDO RIBOS. SPAUSDINAME POKALBĮ SU PETERIU GELBU.

Dirbti su didžiais artistais, tokiais kaip Sondra Radvanovsky arba Anna Netrebko, matyti jų aukščiausio lygio meistriškumą man yra unikali

privilegija. Labiausiai žavi galimybė stebėti, kaip įžymus artistas išgyvena savo vaidmenį, kai lūkesčiai tokie dideli, kai viską, kas vyksta scenoje,


mato ne tik 3800 žmonių salėje, bet ir kino auditorija, o dar girdi 2 ar 3 milijonai radijo klausytojų. Tada milžinišką įtampą jaučia ne tik artistai, bet ir visi, kas tarnauja teatre už kulisų. Manau, ji daug kartų viršija kosmines perkrovas ar tai, ką patiria sportininkai olimpinėse žaidynėse. Aš labai didžiuojuosi tuo, kad šiame sezone pasauliui mes pristatysime 11 pastatymų transliacijas. – Išeina, kad visos kalbos apie operos elitiškumą, nepopuliarumą yra neaktualios, jei vieno transliuojamo spektaklio auditorija gali būti milijoninė?

– Vis dėlto klausimas aktualus. Kaip žinome, opera nėra nauja meno forma. Skirtingai nei teatras ar net kinas, šiuolaikiškesnės formos, opera labiau remiasi senais meno pavyzdžiais, jų pakartojimais, o ne naujais kūriniais. Ir

ką ignoravęs kompozitorių požiūris. Pierre´as Boulezas ir kiti žinomi meistrai demonstratyviai nepaisė žiūrovų susidomėjimo. Tai buvo ilgas laikotarpis, gal kokie 30 ar net 50 metų, kai nauji muzikos kūriniai būdavo kuriami nepaisant klausytojų galimybių juos suvokti. Rašyti kūrinius, kurie patiktų publikai, buvo laikoma šiek tiek gėdingu dalyku. Mano manymu, tai buvo neigiamas klasikinės muzikos, ir ypač operos žanro, raidos laikotarpis. Būtent tada buvo sunaikintas naujos muzikos įtraukimo į didelių operos teatrų repertuarą algoritmas, ir publika prarado įprotį operos teatre ieškoti naujovių. Dabar, man atrodo, kompozitoriai pageidauja atkurti ryšius su žiūrovais. Šiuo metu Amerikoje yra daugybė jaunų kompozitorių, pagaliau tikinčių savo darbų sėkme. – Kurgi tada problema?

ilgalaikėje perspektyvoje ši aplinkybė sunkina jos egzistavimo galimybes. Žmonių kultūriniai pasirinkimai šiuolaikiniame pasaulyje greitai ir pastebimai keičiasi. Muzika dabar labiau suvokiama trumpų garso failų, o ne 3 ar 4 valandų operos pavidalu. Todėl opera susiduria su sunkiausia užduotimi – pritraukti į spektaklius visiškai naują publiką. Juk vyresnių žiūrovų karta, ankščiau lankydavusi operą, deja, retėja. – Jūsų žodžiuose girdėti priekaištas kompozitoriams…

– Ir Amerikoje, ir Europoje antroje ХХ amžiaus pusėje vyravo publi-

– Problema, kad operos teatruose dažniausiai didelės salės, o atlikti naujus kūrinius tokiose erdvėse pavyksta ypač retai. Manau, naujus darbus geriausia būtų pristatyti labiau kamerinėje aplinkoje, todėl turiu idėjų bendradarbiauti su kitomis Niujorko kultūros institucijomis, turinčiomis mažesnes scenas. Savo planus sieju su mūsų naujuoju meno vadovu, puikiu Kanados dirigentu Yanniku Nezet-Seguinu, atvyksiančiu 2020 metais. Tikiu, kad jis taip pat rimtai suinteresuotas pritraukti tiek naują auditoriją, tiek plačią artistų bendruomenę, dar nebuvusias mūsų operos teatre. Tačiau „Metropolitanas“ jau šiandien stengiasi pasiūlyti klausytojams bent po vieną naują kūrinį. Šiame sezone tai yra Thomaso Adeso operos „Keršto angelas“ premjera. Ši Luiso Buñuelio filmo įkvėpta opera pasakoja apie vieną rinktinių svečių vakarėlį, iš kurio niekam nepavyksta išeiti. – Bet čia kyla sunkus klausimas: kiek reikia paisyti publikos valios?

– Bet kuris teatras privalo įsiteikti žiūrovui. Pagrindinis klausimas – kaip tai daryti. Prieš daug metų, kai dirbau „Sony Music“, kartą Holivude

susitikau su „Sony Pictures“ vadovu. Prieš tai jie buvo patyrę keletą nesėkmių iš eilės, ir tada jis man pasakė, kad nauja įmonės politika – daugiau nekurti filmų su liūdna pabaiga. Mano manymu, tai pavyzdys, kokio absurdo galima pasiekti vaikantis komercinės sekmės. Man atrodo, teatras privalo ne tik stebinti publiką, bet ir stimuliuoti jos norą pažinti. Svarbiausia žiūrovui duoti ne tai, ką jis įsivaizduoja norintis gauti, bet, dar jam nesuvokiant poreikio, pasiūlyti tai, kas galų gale jam patiks. Tačiau šiame sunkiame kelyje žiūrovo pažeminimo metodas niekada nebus veiksmingas. Atlikimo menas neegzistuoja be žiūrovų. Kai dirbau Vladimiro Horowitzo vadybininku, jis per pertraukas visada manęs prašydavo: „Nueik į salę ir pasiklausyk, ką apie mane šneka“. Net būdamas nuostabus artistas jis norėjo patikti publikai. Ir ne vien jis – taip pat Karajanas, Rostropovičius ir Višnevskaja, apie kuriuos sukūriau dokumentinį filmą. Darbas su Slava ir Galina man – viena įdomiausių gyvenimo patirčių. Aš visada stengiuosi su artistais dirbti absoliučiai sąžiningai. Filmus apie didžius muzikantus, kurtus dar iki darbo „Metropolitane“, savo personažams visada parodydavau juodraštiniu variantu. Parodžiau filmą ir Galinai su Slava. Galina nesitvėrė piktumu. Ji sakė: „Slava šiame filme muzikuoja, o aš – ne“. Todėl nusprendžiau kaip leitmotyvą įtraukti Rachmaninovo Vokalizę ir suteikti jai galimybę pasirodyti kaip atlikėjai. Galina tokį filmą priėmė. Abu jie, Slava ir Galina, buvo fantastiškos asmenybės. Seniai pastebėjau – įžymiais artistais gali tapti tik galingos asmenybės, vien didelio talento neužtenka. – Kuo Jums svarbus teatrų koprodukcijos principas?

– Kontaktai kultūros srityje – pirmi žingsniai kuriant santykius tarp šalių. Mes labai suinteresuoti darbu ir su Didžiuoju teatru. G. Verdi „Aidą“ statys „Tony“ premijos laimėtojas amerikietis Michaelas Myersas, žymus vokiečių režisierius Klausas Guthas imsis R. Strausso operos „Salomėja“, anglas Phelimas

Muzikos barai / 39


TAI ĮDOMU... McDermottas – R. Wagnerio „Lohengrino“. Ir svarbiausia – visose premjerose pagrindinį soprano vaidmenį atliks Anna Netrebko. Manau, tai bus tikra laimė visiems. Anksčiau buvo manoma, kad kiekvienas teatras privalo statyti ką nors sava, kas taptų jo ypatingo pasididžiavimo objektu. Dabar toks požiūris pasenęs. Bendri pastatymai turi daug kūrybinių ir finansinių pranašumų. Režisieriai patenkinti, kad jų darbai gyvuoja ilgiau, kaupdami meninę galią. O ekonominė nauda ta, kad mes dalijamės pastatymo išlaidomis. Pavyzdžiui, Didysis teatras, puikiai darantis dekoracijas ir siuvantis kostiumus, gamins juos abiem teatrams. – Ar „Metropolitanui“ šiandien įdomu ieškoti naujų artistų, ar Jūs renkatės tik žvaigždes?

– Mūsų afišose dažnai atsiranda naujų solistų vardų. Bet dauguma režisierių, kuriuos kvečiu į „Metropolitaną“, jau turi darbo mažesniuose teatruose patirties. Priešingu atveju bendradarbiavimo rizika būtų per didelė. Tačiau daug puikių režisierių bijo eiti pas mus, pagrįstai manydami, kad bus per maža repeticijų scenoje dėl teatro repertuarinio režimo. Pavyzdžiui, režisierių Richardą Jonesą, kuriuo nepaprastai žaviuosi, teko ilgai įkalbinėti „Metropolitane“ pastatyti Humperdincko operą „Jonas ir Greta“ („Hansel and Gretel“), kuri pas mus yra toks pat naujametinių švenčių simbolis kaip Rusijoje baletas „Spragtukas“. Aš visada ieškau naujų talentingų režisierių. Vienas tų, kurių talentas mane tikrai žavi, – olandas Ivo van Hove. Deja, „Metropolitane“ jis dar nedirbo. Taigi aš stebiu, kas pristato įdomius darbus, ir didžiuojuosi, kad „Metropolitane“ statė tokie genijai, kaip Robert´as Lepage´as ar Dmitrijus Černiakovas. Nors kartais atrodo, kad man dar reikia būti ir psichologu, nes tikra kūryba išvargina, verčia patirti didžiulį stresą, todėl nieko nuostabaus, jog visi dainininkai, režisieriai truputį išprotėję. – Kaip mėginate spręsti laiko repeticijoms trūkumo klausimą?

– Pavyzdžiui, aš kategoriškai nenoriu, kad „Metropolitanas“ būtų

Muzikos barai / 40

pirmasis teatras, kuriame bus pristatyta nauja opera. Dėl to, kad opera formuojasi dar ir spektakliuose. Štai dabar užsakiau dvi operas vienam talentingiausių Amerikos kompozitorių Nico Muhly, bet mes iškart susitarėme, kad premjera pirmiausia įvyks Londone, kur, skirtingai nuo „Metropolitano“, gyvuoja išankstinių rodymų praktika. Visą mėnesį iki premjeros vyksta viešos peržiūros, bet spektaklio autoriai turi teisę ir galimybę ką nors keisti. Tokiu būdu spektaklis toliau tobulinamas. Mes tam laiko neturime, dažnai tik per generalinę repeticiją spektaklis pirmą kartą atliekamas nuo pradžios iki galo. Taigi meno atžvilgiu prasminga pastatyti naują spektaklį kitur, kad liktų galimybė ką nors svarbaus jame pakeisti iki premjeros „Metropolitane“. – JAV teatrai egzistuoja išskirtinai iš privačių aukų. Kaip bendradarbiaujate su „Metropolitano“ Globėjų taryba?

– Taip, Amerikos vyriausybė neįtraukta į kultūros gyvenimą, yra nutolusi nuo jo. Mes visiškai priklausome nuo privačių mecenatų valios. Bet kai tapau „Metropolitano“ generaliniu direktoriumi, Globėjų tarybai iškart pareiškiau, kad nevykdysių jų užsakymų spektakliams. Ir iki šiol nė karto nesu jų vykdęs. Taryba turi teisę palaikyti mano veiklą arba mane atleisti, bet kūrybinių instrukcijų aš nepriimu. Kalbant apie teatro finansines ataskaitas – be abejo, aš privalau įrodyti tarybai, kad būsiu finansiškai atsakingas. Bet „Metropolitanui“, mano manymu, būtų daug pavojingiau, jei taryba turėtų teisę priimti meninius sprendimus. Jeigu prisimintume teatro istoriją, mano pareigas einantis žmogus visada būdavo stiprus meno lyderis. Nors pasitaikė ir liūdnų, pamokomų išimčių. Kai Rudolphas Bingas 1972 metais išėjo į pensiją, į jo vietą turėjo ateiti Švedijos operos teatro vadovas Goranas Gentele, tačiau prieš pat paskyrimą jis žuvo avarijoje. Ir tuomet dirbo keli direktoriai, kurie buvo ne meno vadovai, o labiau verslo vadybininkai. Mano atėjimas į teatrą, tikiuosi, reiškia grįžimą prie tos tvarkos, kuri buvo prie Bingo ir iki jo, – teatrui vadovauti turi menininkas.

– Užaugote žinomoje kultūros veikėjų šeimoje: tėvas Arthuras Gelbas, buvęs laikraščio „The New York Times“ direktorius, išleido Eugene´o O´Neillo biografiją kartu su Jūsų motina rašytoja Barbara Stone, garsaus smuikininko Jaschos Heifetzo dukterėčia. Ar turėjote galimybių nesusieti savo gyvenimo su menu?

– Vargu. Jau septyniolikos buvau legendinio impresarijaus Solo Huroko pasiuntinukas. Ir tada aš dievinau savo darbą, ir dabar. Esu laimingas dėl savo likimo.

– Kai atsistatydinsite iš „Metropolitano“ direktoriaus pareigų, ar parašysite prisiminimus?

– Nežinau. Vieninteliai turimi užrašai apie „Metropolitano“ gyvenimą – mano kalendorius. Kitų nedarau. Manau, norint parašyti knygą, reikėtų atlikti milžinišką darbą, o ją perskaitytų, deja, ne tiek daug žmonių, kaip norėtųsi. Tačiau visai neseniai sukūriau dokumentinį filmą „Operos teatras“ (režisierė Susan Froemke, aš esu prodiuseris), jo premjera įvyko Niujorko kino festivalyje. Tai ne mano asmeniniai memuarai, bet labai emocingas filmas apie šeštojo ir septintojo dešimtmečių Niujorką. Filme gausu archyvinių įrašų. Svarbus personažas – garsioji Leontyne Price. Filmas pasakoja ir apie politiką, ir apie meną, ir apie tai, kaip senasis „Metropolitanas“ persikrausto į Lincolno centrą. Kai „Metropolitanas“ persikėlė į Lincolno centrą, man buvo 13. Vienas pirmųjų prisiminimų – aš su tėvais sėdžiu Rudolpho Bingo ložėje, tai buvo pirmas ar antras teatro sezonas naujoje scenoje. Bingas padarė man neįtikėtinai didelį įspūdį. Ypač tai, kaip susitvarkė su tais, kurie sėdėjo per keletą ložių nuo mūsų. Grace Bambry atliko Karmen vaidmenį, ir kažkas bandė ją nušvilpti vos jai pradėjus dainuoti. Bingas įsiuto. Pašoko iš vietos, išbėgo ir įlėkė į tą ložę. Ten jis užpuolė tuos žmones ir privertė užsičiaupti. Šis atvejis – nepamirštamas prisiminimas, nors jis ir netapo mano vadovavimo teatrui stiliaus pagrindu. n Parengta pagal užsienio spaudą


Muzikos barai / 41


FESTIVALIAI

Platesnė geografija ir espreso puodelis geriausiam

Tomas BAKUČIONIS

askutinį balandžio savaitgalį Kauno gatves ir renginių sales užpildė džiazo muzika ir šurmuliuojantys klausytojai, šiaip žioplinėtojai ir gausus būrys fotografų, fiksuojančių jau dvidešimt aštunto festivalio įvykius. Tačiau šiųmetis „Kaunas Jazz“, palyginti su ankstesniais, dar prasiplėtė laike ir erdvėje – juk festivalio organizatoriai niekada nestokojo fantazijos renginiams ieškodami naujų vietų. Šių metų atradimas – prieš metus rekonstruota Kauno autobusų stotis, kurios keleivių salėje buvo pastatyta laikina scena. Čia balandžio 19 d. neoficialią festivalio pradžią paskelbė Kotryna Juodzevičiūtė ir jos grupė: Karolis Šarkus (saksofonas), Artūras Daunys (klavišiniai), Ernestas Germanovičius (bosas) ir Jonas Filmanavičius (mušamieji). Jauniausios kartos atlikėjų pristatytos džiazo standartų programos autobusų stoties keleiviai

Muzikos barai / 42

Tomo BAKUČIONIO nuotraukos

P


(ir ne tik jie) mielai klausėsi, gyvai reagavo, žmonių veidai švytėjo. Ar Kauno autobusų stotis (o gal ir Geležinkelio?) taps dar viena tradicine festivalio erdve, parodys ateitis. Bent man ši idėja atrodo patraukli – atvykai į Kauną autobusu ar traukiniu ir „miesto vartuose“ tave pasitinka džiazas. Dar viena nauja koncertų erdvė – studija „Volfas Engelman“ prie žymiosios alaus daryklos Kaunakiemio gatvėje. Čia balandžio 21-ąją po daugelio metu susitiko seni scenos bičiuliai – Nacionalinės premijos laureatas Petras Vyšniauskas ir Lietuvos bliuzo gitaros patriarchas Vladimiras Kaplanas. Šiemet festivalis vėl pasiekė Panevėžį, Palangą, Jurbarką, Raudondvarį, Elektrėnus. Panevėžyje, Palangoje ir Raudondvaryje pasirodė britų smooth džiazo ambasadoriumi tituluojamas pianistas Oli Silkas su grupe, o Jurbarke ir Elektrėnuose – vienas įdomiausių džiazo muzikantų, perkusininkas ir vokalistas Zoharas Fresco su savo trio iš Izraelio. Balandžio 22 d. festivalio pradžios iškilmėse Kauno rotušėje koncertavo „V4 quartet“, kuriame groja visų keturių Višegrado politinio aljanso šalių (Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, nuo to kildinamas ir kvarteto pavadinimas) atstovai Tamásas Zsári (saksofonas), Tomášas Liška (kontrabosas), Marianas Sevcikas (mušamieji), Kuba Stankiewiczius (fortepijonas). Kiekvienas jų – ryški asmenybė džiazo pasaulyje, kartu – įdomus ir kūrybingas kolektyvas. Jis, suburtas

Vengrijos Bálinto Balassi kultūros instituto iniciatyva pristatant Vengrijos pirmininkavimą Europos Tarybai, nuo pernykščio debiuto Briuselyje jau sulaukė didelio pasisekimo. Kvarteto viešnagė „Kaunas Jazz“ festivalyje praminga kaip įkvepiantis Višegrado šalių pavyzdys saugant savo regioninį savitumą, tad džiazas išties vienija kaimynus ir įkvepia bendrystei. Panašų pavyzdį šiemet stebėjome ir parodoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ Paryžiuje, kur grojo „Baltic Jazz Trio“ – Dainius Pulauskas, Māris Briežkalns ir Toivo Untas. Šiųmetis „Kaunas Jazz“ išsiskyrė aukščiausios kokybės ir tikrai pirmo ryškumo žvaigždžių pasirodymais. Balandžio 24 d. Vilniaus kongresų rūmuose koncertavo vienas iš tokių išskirtinių svečių – amerikietis gitaristas ir vokalistas Raulis Midonas, nors tiksliau jį būtų apibūdinti kaip žmogų-orkestrą. Kūdikystėje likimas jį nuskriaudė (neišnešiotas kūdikis inkubatoriuje apako), tačiau Dievulis ar gamta jam dovanojo unikalaus tembro balsą, nepaprastą muzikalumą ir multiinstrumentininko talentą. Vilniaus džiazo gurmanams atlikėjas jau pažįstamas, prieš ketverius metus jis koncertavo klube „Tamsta“. Šių metų sausį naujausias R. Midono albumas „Bad Ass and Blind“ buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, jį po Vilniaus koncerto publika tiesiog graibstė. Koncerte kaip tik ir išgirdome daug dainų iš naujausio albumo. Kartu su atlikėju pasirodė jo puikūs scenos partneriai bosistas Romeiras Mendezas ir būgnininkas Gotzas Kujackas. R.  Midono stilių būtų sudėtinga įsprausti į aiškesnius rėmus, kiekvienoje dainoje apčiuopiami vis kiti įkvėpimo šaltiniai ir stiliai – R&B, soulas, fusion, flamenkas, Lotynų Amerikos ritmai. Visais atvejais jo gitaros technika stulbinanti, vokalas – šiltas, emocingas ir labai paveikus, o jei nematytume jo scenoje, manytume, kad groja trimitininkas minkštu fliugelhorno tembru (taip tobulai balsu dainininkas imituoja šį instrumentą). Po R. Midono koncerto Vilniuje festivalis jau persikėlė į tradicines Kauno scenas, gatves ir aikštes.

Varpų džiazo koncertas „didįjį penktadienį“ – tiesiog šventa tradicija. Ir vėl į Vytauto Didžiojo karo muziejaus  bokštą kopė Giedrius Kuprevičius – kompozitorius, varpininkas, profesorius ir tiesiog ryškiausias Kauno visuomenininkas, vienas iš „Kaunas Jazz“ ir apskritai Kauno kultūros ir visuomeninio lauko ikonų (kito žodžio nerandu, teatleidžia man Maestro). Ten, kur prisiliečia G.  Kuprevičius, meninė kokybė ir kūrybiškumas garantuoti. Šįsyk Maestro valdomas Kauno karilionas aidėjo nuo populiarių džiazo standartų ir Brodvėjaus miuziklų melodijų: G.  Gershwino ir C. Porterio dainų, S. Joplino regtaimo „Entertainer“, spiričiuelio „When the Saints Go Marching“. Tik su kolegomis svarstėme, ar kauniečiai pabūgo žvarbaus penktadienio oro, ar visi emigravo... Vakare pagrindinė festivalio scena Vytauto Didžiojo universitete sutraukė gausią publiką, ir tam buvo bent kelios svarios priežastys. Petras Vyšniauskas, viename iš pirmųjų festivalio koncertų jau grojęs su Vladimiru Kaplanu, penktadienio vakarą daugiau nei po 20 metų scenoje susitiko su savo senais partneriais – prancūzų kvarteto „Mezcal Jazz Unit“ muzikantais: Christophe´u Azema (saksofonas), Jeanu-Marie Fredericu (gitara), Emmanueliu de Gouvello (bosas), Danieliu Solia (mušamieji). Su kvartetu Petras Vyšniauskas „Kaunas Jazz“ scenoje grojo dar 1995-aisiais, klausytojams prancūzai taip pat gerai pažįstami, nes festivalyje jie pirmąkart pasirodė 1994 m., tada dar ir 2002 m. Nuo susikūrimo 1986-aisiais kvartetas apkeliavo turbūt jau visa Žemės rutulį. Šiemet Kauno festivalyje su garbinga veteranų kompanija muzikavo ir Petro Vyšniausko sūnus trimitininkas Dominykas Vyšniauskas. Po ilgesnės pertraukos išgirdęs Dominyką, turiu pastebėti, kad jis subrendo, jo grojime atsirado daugiau spalvų ir gilesnių emocijų, tad veteranų draugijoje atrodė solidžiai ir kartu gaiviai. O veteranai – viską galintys, viską žinantys, viską atliekantys tiksliai ir ryškiai, tačiau tam tikros rutinos atspalvį vis dėlto pajutau... Jei būtų reikėję kurį nors šiųmečio

Muzikos barai / 43


FESTIVALIAI

festivalio koncertą ir atlikėją apdovanoti Grand Prix, neabejotinai jis būtų tekęs amerikiečiui pianistui, kompozitoriui ir prodiuseriui Bobui Jamesui. Na, bet jis, panašu, apsidžiaugė Jono Jučo įteiktu suvenyriniu espreso puodeliu – mat yra aistringas kolekcionierius. Pagal visus parametrus 78-erių Bobas Jamesas su savo fantastišku trio (Michaelis Palazzolo – kontrabosas, Patrickas Williamsas – mušamieji) yra ta superžvaigždė ir gyva legenda, dėl kurios jokiais būdais negalima buvo praleisti antrojo penktadienio koncerto. Šis galbūt laikinas trio išskirtinis tuo, kad jame groja trys muzikantų kartos, tačiau jų susiklausymas stulbinamas. Praėjusiais metais legendinę Bobo Jameso įkurtą grupę „Fourplay“ sukrėtė gitaristo Chucko Loebo mirtis, todėl šiemet grupė nekoncertavo, tačiau B. Jamesas dar nemano, kad tai jos biografijos pabaiga.

Muzikos barai / 44

B. Jamesas kaip pianistas pasižymi elegantiška maniera, jo valdomas instrumentas (net ir senutėlis VDU salės rojalis „Estonia“) skamba tauriai ir spalvingai, orkestriškai – galbūt todėl, kad ankstyvoje jaunystėje muzikantas grojo ir kitais instrumentais. Jo klasikinė precizika ir subtilus tušė likę tokie patys nuo tada, kai B. Jamesas įrašė vienuolika baroko grando Domenico Scarlatti sonatų albumui „The Scarlatti Dialogues“. Nepaprastai puikūs ir įdomus kiti du trio muzikantai – jauniausios kartos kontrabosininkas virtuozas Michaelis Palazzolo ir nenustygstantis vidurinės kartos būgnininkas Patrickas Williamsas. Trio koncerte išgirdome visą pluoštą puikaus džiazo, tiek paties Bobo Jameso, tiek kitų autorių kūrybos. Na, o legendinė Eugene´o McDanielso daina „Feel Like Makin´ Love“ nė vieno nepaliko abejingo. Penktadienį Lauko scenoje pasirodė vokalistė Laura Poldvere ir saksofonininkas Villu Veski, kuriuos pristatė „Kaunas Jazz“ partneris Estijos festivalis „Jazz Kaar“, tikrą balkaniškos ir žydiškos muzikos šėlsmą užkūrė lietuvių grupė „Rakija klezmer orkestar“, jai tai buvo debiutas „Kaunas Jazz“ scenoje. Šeštadienį džiazas išsiliejo į miesto gatves. Trijose scenose (Vilniaus g.  9, Vilniaus g. ir Mapų g. kampas, prie restorano „Miesto sodas“) įvyko net 9 įvairūs pasirodymai – nuo pirmuosius žingsnius šiame žanre žengiančių jauniausių muzikantų iki salsos šokėjų. Vakare klausėmės dar dviejų puikių koncertų. Bosistas ir kompozitorius, Neringos miesto garbės pilietis Leonidas Šinkarenka bent man visada asocijuojasi su kokybės ženklu. Pernai muzikantas pažymėjo kelias svarbias gyvenimo datas – jam sukako 60 metų, taip pat lyderiavimo grupėse 20-metis. L. Šinkarenka išleido albumą, kuriame įrašytos ryškiausios jo pastarųjų 20 metų kompozicijos. Beje, nuo 2001-ųjų L. Šinkarenka organizuoja festivalį „Nidos džiazo maratonas“, kuris jau ryškiai įsirėžė į Lietuvos džiazo žemėlapį. Jo suburtas kvartetas „Jazz 4N“ su Janu Maksimovičiumi, Vytautu Labučiu ir

Linu Būda šiemet jau pasirodė Birštono džiazo festivalyje, tad ir Kaune jų melodingų kompozicijų vėl klausiausi su pasimėgavimu. L. Šinkarenkos bosą atskirsi iš daugelio kitų... Antrajame šeštadienio vakaro koncerte vėl klausėmės džiazo trio. Švedų pianistas ir kompozitorius Jacobas Karlzonas išsiskiria savitu braižu, nors laikomas gana tipišku skandinaviškojo džiazo atstovu, vieno garsiausių švedų džiazo pianisto Esbjörno Svenssono (žuvusio prieš dešimtmetį) stiliaus tęsėju. Džiazo mėgėjai J.  Karlzoną pažįsta ir kaip daugelio pirmo ryškumo žvaigždžių scenos partnerį, ir kaip solistą. 2016  m. pianistas išleido albumą „Now“, kuriame pinasi akustika ir elektronika, džiazas ir rokas, folkloras ir net akademinės muzikos tradicijos. Daugelį šio albumo kompozicijų girdėjome ir koncerte Kaune. Bent man susidarė įspūdis, kad Jacobas Karlzonas savo kompozicijose rado tobulą balansą tarp agresyvios roko energetikos, klasikos tradicijų ir improvizacijos laisvės, saikingai ir subtiliai naudojamo elektroninio skambesio. Ypač paveikios jo ramiosios kompozicijos – tarsi lyrinės poezijos ir gilios filosofijos samplaika. Gerą ansamblį kūrė puikūs jo trio partneriai bosistas Mortenas Ramsbølas ir būgnininkas Rasmusas Kihlbergas; pastarasis ypač pasižymėjo tiesiog poetiška šluotelių technika. Pats Jacobas Karlzonas yra sakęs, kad jo niekada nedomino džiazo tradicija, bet džiazas domina kaip bendravimo forma. Neabejoju, kad šeštadienio vakarą klausytojai VDU salėje tai labai ryškiai pajuto, jie sukėlė tikras ovacijas Jacobui Karlzonui ir jo trio. Manau, kad labai svarbi festivalio tradicija yra koncertai Kauno choralinėje sinagogoje, šiemet čia sekmadienio popietę pasirodė kvartetas „Naissblue“. „Kaunas Jazz“ jau ne vienus metus bičiuliaujasi su tarptautiniu džiazo festivaliu „Nišville“, kasmet rengiamu Serbijos Nišo mieste. Pernai „Nišville“ pristatė labai savitą serbų grupę „Eyot“, šiemet atvežė kvartetą „Naissblue“, susibūrusį prieš šešerius metus. Kvartete groja Marijanas Cvetanovićius (trimitas),


oazėje ir Lauko scenoje, ir abu kartus juos lydėjo tikras furoras. 28-ajame „Kaunas Jazz“ būta dar bent kelių įdomių atradimų. Norvegų grupė „Rohey“ džiazo padangėje pasirodė prieš keletą metų, tačiau jos centrinė figūra – afrikiečių kilmės vokalistė Rohey Taalah – yra neabejotinai kylanti naujo soulo ir fanko žvaigždė. Didysis festivalio koncertas „Žalgirio“ arenoje vėl vyko Tarptautinę džiazo dieną – balandžio 30-ąją. Laura Mvula iš Didžiosios Britanijos (kilusi iš Karibų) yra viena ryškiausių šiandienos britų soulo, R&B žvaigždė, jos debiutinis albumas „Sing to the Moon“ pasirodė 2013 m. ir iš karto sulaukė kritikų ir klausytojų dėmesio. 2016 m. buvo išleistas antrasis jos albumas „The Dreaming Room“. Abu albumai buvo nominuoti prestižiniam britų muzikos apdovanojimui „Mercury Prize“. Faktas, kad tarp Lauros Mvulos gerbėjų yra tokios garsenybės, kaip Prince´as, Eltonas Johnas ir Stevie Wonderis, byloja, kad ji yra neeilinė asmenybė muzikos pasaulyje. „Žalgirio“ arenoje buvo surengtas tikrai įspūdingas šou su puikiu apšvietimu ir geru įgarsinimu. Turiu pastebėti, kad dainininkės klausantis

gyvai, įspūdis yra kur kas gilesnis nei iš jos įrašų. Kai kuriuose įrašuose galima išgirsti komercinės klubinės elektronikos atspalvį, o jos gyvas pasirodymas atrodė kur kas nuoširdesnis ir natūralesnis. Gyva ir entuziastinga publikos reakcija į kai kurias dainas (pavyzdžiui, „Sing to the Moon“) byloja, kad ir Lietuvoje ji turi daug gerbėjų, susipažinusių su jos kūrybą. O ji tikrai savita, spalvinga, jos taip paprastai nesudėliosi į stilių lentynėles, nors formaliai dominuoja ritmenbliuzas. Taigi, Tarptautinę džiazo dieną festivalio publika atšventė kartu su Laura Mvula, atsipalaidavusi ir šokdama – taip, kaip reikia. Pavasarinė „Kaunas Jazz“ banga jau nuvilnijo, palikdama pačius geriausius įspūdžius. Bet festivalio rengėjai Lietuvos džiazo gerbėjams turi paruošę dar du išskirtinius įvykius: liepos 8 d. atvyksta Gregory Porteris, lapkričio 30 d. – Stanley Clarke´as. n

Tomo BAKUČIONIO nuotraukos

Vojislavas Ilićius (klavišiniai), Luanas Osmani (bosas), Ivanas Cvetkovićius (būgnai). Pernai grupė išleido trečią albumą, kuriame įrašė žymaus serbų kompozitoriaus Zorano Simjanovićiaus kūrybą, pažvelgdami į ją per instrumentinio džiazo prizmę. Albumas iškart sulaukė didelio džiazo gerbėjų dėmesio. Sinagogoje išgirdome kompozicijų iš pastarojo albumo, taip pat nemažai kūrinių iš 2013 metų debiutinio albumo „Radio Sessions“. Išskirtinai instrumentinį džiazą grojantis kvartetas sukūrė savitą skambesį ir stilių, kur susipina melodingas svingas su postbopo ir avangardinio džiazo elementais, atskirose kompozicijose girdimi ir folko atgarsiai. Koncertui grupė taikliai parinko ramaus filosofinio charakterio kompozicijas, tinkančias choralinės sinagogos aplinkai. Klausytojų vėl susirinko labai gausiai. Šiemet festivalyje svečiavosi unikali grupė „Helsinki-Cotonou ensemble“. Kotonu yra didžiausias Vakarų Afrikos pakrantėje plytinčio Benino miestas, kurį nuo Helsinkio skiria per 6000 kilometrų. Grupės istorija prasidėjo dar 2009 metais, kai suomių gitaristas Janne Halonenas išgirdo Herbie Hancocko grupės gitaristą Lionelį Loueke, kuris, kaip paaiškėjo, buvo kilęs iš Benino. Tuomet J. Halonenas nuvyko į Beniną, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie šią šalį. Čia jis susipažino su vokalistu ir perkusininku Noeliu Saizonou. Netrukus pažintis virto kūrybine bičiulyste, Noelis apsilankė Suomijoje. 2012  m. J.  Halonenas su dar keliais suomių muzikantais nuvyko į Beniną, ten apie mėnesį repetavo, kartu kūrė muziką ir surengė keletą koncertų. Taip gimė grupė „Helsinki-Cotonou Ensemble“. 2013-aisiais grupė išleido debiutinį albumą „Beaucoup de Piment“, 2014-aisiais pasirodė ir antras jų albumas „Fire, Sweat & Pastis”, kuris Suomijoje buvo paskelbtas geriausiu etninės muzikos albumu. Muziką grupei kuria abu jos lyderiai Janne ir Noelis, ir tai yra įstabus fanko, džiazo, hiphopo, repo, Afrikos ritmų lydinys, kuris šiemet neabejotinai užvaldė „Kaunas Jazz“ publiką. Kaune grupė pasirodė du kartus – Renginių

Muzikos barai / 45


PAMĄSTYMAI Kristus prieš Marksą

Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

Šią filosofinę esė paskatino imtis rašyti pastaruoju metu nežinia kodėl eskaluojama antisemitizmo tema. Per bemaž trisdešimt atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų šalis padarė viską, kad būtų ištirtas jos teritorijoje nacių okupacijos metu vykdytas Holokaustas, priimti įstatymai, atlyginantys žalą, išleista ir leidžiama daug mokslinės ir grožinės literatūros, nuosekliai dirbama, kad žmonės būtų supažindinti su žydų kultūra. Viskam, kas susiję su žydais, uždegta žalia neblėstanti šviesa. Ne tik aukščiausiu valstybiniu, bet ir kitais lygmenimis. Tuo džiaugiuosi. Tačiau stebina vis dar egzistuojanti praraja, kuri neleidžia suvokti problemos esmės. Kaip atsirado nesusikalbėjimas? Kodėl veši paviršutiniškas požiūris į lietuvių ir žydų santykius? Trauminės patirtys gyja ilgai, bet reikia rasti naują, šiuolaikišką dimensiją, kuri padėtų kurti tai, kas tautas vienija, o ne skiria. Manau, kad mano, kaip lietuvės, asmeninė ir kultūrologinė patirtis leis pateikti dar vieną, tegu ir milijonąją, bet autentišką pajautą ir moralinę poziciją. Kas mane auklėjo nuo vaikystės klostantis natūraliems žmogiškiems santykiams? Be abejo, tėvų patirtis ir pavyzdys. Mano pačios patirtis. Visada remiuosi autentišku gyvenimu, o ne sukonstruotomis dogmomis, kurias moksliniu požiūriu taip pat stengiuosi verifikuoti iš humanistinės pozicijos. Niekada savo namuose negirdėjau nė vieno blogo žodžio apie žydus. Nė vieno. O kai rengiau monografiją apie savo Tėvą Praną Tamošaitį, profesorių, nusipelniusį artistą ir ilgametį dainų švenčių dirigentą, visą gyvenimą dirbusį liaudies kultūros baruose, jo atsiminimuose radau iškalbingą pastraipą, atspindinčią situaciją baisiais nacių okupacijos metais Jurbarke. „<...> vieną dieną matom: eina pro šalį žydai, tarp jų keletas lietuvių ir skulptorius Vincas Grybas. Daugelis nešėsi kastuvus, o iš šonų juos lydėjo vokiečių žandarmerijos kareiviai su skrandomis ant krūtinės bei vienas kitas lietuvis su šautuvais, ant rankų užsirišę baltus raiščius. Mama sako, gal juos varo į kokius darbus? O tėvas, nujausdamas kažką negera, atrėmė, kad negali būt. Ir tikrai: praėjus kokiai valandai, Kauno pusėje pasigirdo kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimas. Pasirodo, juos visus ten sušaudė. Netoli Jurbarko buvo senos žydų kapinės. Ten jiems liepė išsikast duobes... Kad ir keista, žydai nebėgo, o du lietuviai vis dėlto sugebėjo ištrūkti. Jie pabėgo Nemuno šlaitu, į juos šaudė, bet pridengė krūmai. Jie viską papasakojo, ką matė. Tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų. Trečią karo dieną jie padėjo galvas; kartu su jais ir Vincas Grybas. Tai buvo šiurpu. Paskui vokiečiai sugalvojo, kad reikia sudeginti sinagogą. Tuomet Jurbarke gyveno labai daug žydų. Jie turėjo dvi sinagogas. Viena buvo labai sena, dar caro laikais statyta, kelių šimtų metų, o greta naujesnė, mūrinė. Nutarė sudeginti senąją. Vokiečiai suvarė didelę grupę žydų, liepė išnešti visus šventus raštus, surašytus ant odelių ir susuktus į rulonus, visas knygas, sukrovė didžiulį laužą ir liepė padegt. Paskui liepė padegt sinagogą ir saugoti, kad ugnis nepersimestų į gretimus namus. Medinė sinagoga sudegė greitai kaip degtukų dėžutė. O vargšai žydai – murzini suodini. Nutarė, kad juos reikia praust. Sustatė į rikiuotę, paėmė tokius morus, su kuriais mirusiuosius neša, padėjo priekyje, ant jų paguldė mūsų kirpėją, jauną vaikiną, ir į rankas įdavė kažkokią knygą. Jį turėjo nešt keturi žydai. Ir visi patraukė į Nemuno pusę atseit nusipraust. Suprantama, nė vienas M. K. Čiurlionio meno mokyklos iš suaugusiųjų, išskyrus porą girdešimtokų, operos „Orfėjas ir Euridikė“ kūrėjų, grupė. D. Tatuoklių, nėjo artyn, tik vaikai. Ir aš mošaitytė – pirmoje eilėje antra tarp jų. Ir aš lydžiu procesiją, žiūriu, iš kairės, Leonidas Dorfmanas – kas čia bus. Vokiečiai sukomandatrečioje eilėje ketvirtas iš kairės, vo dainuot tarybinę dainą – „KaAmosas Traubas – trečias iš viršaus dešinėje, 1979 m. tiušą“. Žydai verkia, dainuoja, kas

Muzikos barai / 46

moka, kas nemoka. Kraupu žiūrėti. Vargšą mūsų kirpėją nunešė prie upės, į prieplauką. Prieplauka aukšta, ten garlaiviai sustodavo. Smarkiai įsūpavę, įmetė vandenin. Gerai, kad kirpėjas mokėjo plaukt, tai išplaukė. Visus kitus išrengė, nors nenuogai, ir liepė praustis. Kai grįžau namo ir pradėjau pasakoti tėveliui, ką mačiau, jis jau buvo nusijuosęs diržą, kuriuo man prigrasino, kad daugiau nelįsčiau, kur nereikia. Daiva Tamošaitytė su Leonidu Kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į Dorfmanu jo namuose Frankfurte tokius pasityčiojimus, esą, gali tik prie Maino, 1995 m. visai smukę lietuviai. Paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo. Gavęs nuo tėtės bart, daugiau nebėgdavau žiūrėt. Paskui kitus žydus išvežė į Smalininkų pusę ir taip pat visus sušaudė. Kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose. Bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo. Tokie buvo pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai.“ (Vyžintas A., Tamošaitytė D. Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2011, p. 53–54.) Dešimtmečio vaiko akimis paSu Stanislovu Rubinovu Rašytomatyti įvykiai pirmiausia liudija jų sąjungoje po knygos „Miške ir tai, kad gausi žydų bendruomenė scenoje“ pristatymo, 2013-10-08 Jurbarke buvo gerbiama, o absoliuti dauguma padorių žmonių baisėjosi tuo, kas pradėjo dėtis vokiečių kariuomenei įžengus į miestą. Lakoniškai įvardijamas ir faktas, kad, nepaisydami gresiančios mirties, patys jurbarkiečiai kiek galėdami žydus gelbėjo. Pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai vaikui davė neišdildomą pamoką dėl principingos tėvų pozicijos – tėvas uždraudė stebėti vykdomas egzekucijas ir iškaršė sūnui kailį („Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai“). Monografijoje galima rasti vaiko prisiminimų ir apie lietuvių patirtas žudynes, sunkmetį atėjus sovietų armijai. Tėvo šeima išgyveno per stebuklą, nes mano senelis, tėvas ir dėdė buvo garsūs miesto muzikantai, o muzikos visais laikais reikėjo... Tėvas išgelbėjo daugybę knygų iš siaubiamos Jurbarko bibliotekos, drebančiais pirštais spaudė akordeono klavišus švilpiant kulkoms ir velkant nušautus miškinius į aikštes, o stribams laidoti kalant vis neužtenkamus karstus (viename pjautynių metu ir pats turėjo pasislėpti). Ne tik mano, bet ir daugelio kitų padorių žmonių šeimose žydšaudžių (kurie aklai vykdė nacių nurodymus) nebuvo, o asmeniškai išgyventas Holokausto metas arba vėlesnės žinios apie tuos laikus tik sustiprino humanistinę nuostatą ir atjautą. Sovietiniais metais žydų tragedijos tema buvo kone uždrausta, tad į ją ir į skaudžius antisemitizmo aspektus teko gilintis jau vėliau, maždaug su nepriklausomybės atkūrimu. Pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų buvau supama draugų žydų; žinojimas apie buitinį antisemitizmą gyvavo lygia greta su kitomis rasistinėmis apraiškomis, kurių patys patyrėme sovietmečiu, ir sąmonėje buvo atskirtas kaip iš principo neprideramas reiškinys, todėl neturintis vietos asmeninėje erdvėje. Geriausias mano vaikystės ir klasės draugas buvo pianistas Leonidas Dorfmanas. Su juo kaip su broliu važinėta iš mokyklos ir į ją, švęsti gimtadieniai, žaistas badmintonas Lazdynų mikrorajono miške, būta daugybės pasivaikščiojimų su rimtais pokalbiais. Liova visada tryško sąmoju, būtent iš jo sužinojau daug žydiškų chochmų, taip pat ir tai, kad žydai turi nuostabų humoro jausmą ir moka iš savęs pasišaipyti. Kiti draugai M. K. Čiurlionio mokykloje buvo pianistės Aviva Aronaitė (po trijų klasių emigravusi į Izraelį ir tapusi garsia atlikėja) ir Estera Agranovskaja (šiuo metu gyvenanti Olandijoje), smuikininkas Amosas Traubas tapo bendraminčiu, kai pagal tradiciją dešimtoje klasėje kūrėme „čiurlioniukų“ operą: jis pagal mano libretą komponavo muziką. Daug valandų prasėdė-


jome prie pianino jo namuose Antakalnyje. Beje, toje operoje – pasirinkau „Orfėjo ir Euridikės“ temą – Liova dainavo pagrindinę Orfėjo ariją... Kostiumus kūrė „dekų“ klasė, kurioje mokėsi Giedrius Jonaitis, Kristoforas Valaitis, Marius Grušas, Laisvūnas Kavaliauskas ir kiti šiuo metu žinomi menininkai. Opera turėjo didžiulį pasisekimą. Dar iš mokyklos laikų atmintyje ir fotografijose, įrašuose išliko retas tais laikais projektas su Vladimiru Tarasovu – mūsų klasė, vadovaujama šviesaus atminimo Mokytojos Vidos Krakauskaitės, dirbo pagal eksperimentinę Carlo Orffo programą su unikaliais mušamaisiais instrumentais ir Lietuvos televizijoje padarė improvizacijų studiją, kur dirigavau mokinių ir Tarasovo „orkestrui“. Vėliau, studijuodama Valstybinėje konservatorijoje, draugavau su pianistu, intelektualu Valiumi Zaikinu, šiuo metu taip pat gyvenančiu Izraelyje. Turėjau laimės studijuoti Veronikos Vitaitės fortepijono klasėje (mokykloje ir konservatorijoje) ir gauti pamokų iš garsios pedagogės Olgos Šteinbergaitės. Visada pamokos būdavo ne tik profesionalios, bet ir didžiai gyvenimiškos. Dar vėliau gyvenimas ir kūryba suvedė su daugybe nuostabių žydų tautybės žmonių. Kaip muzikos kritikė dariau interviu su žymiais muzikantais ir recenzavau jų kūrybą: Davido Geringo, Gidono Kremerio kamerinio orkestro, kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo ir daugelio kitų. Su Vladu Zalatoriumi kūrėme pirmą Lietuvoje orientalistikos konferenciją ir festivalį. Bet ypač jaudinanti draugystė mano šeimą siejo su Tėtuko bendrakursio dainininko Stanislovo Rubinovo šeima. Daug metų mes kartu atostogaudavome prie Sartų ežero, mano Tėtukas (kilęs iš garsios Skirsnemunės žvejų dinastijos) jaunąjį Aleksandrą išmokė gaudyti lydekas Nuo tada matydavome senojo ir jaunojo Rubinovų duetą plaukiantį valtimi per ežerą: išplaukia anksti ryte ir grįžta tik vakare; toks entuziazmas, atsidavimas žūklei... Būdavo, matai jau parplaukiančią valtį ir raudonuojantį megztinį: „Kiek pagavot?“ – „Ai, blogai kimba, bet kokia dešimt yra...“ Tada ant lieptelio žuvis išdarinėdavo, visus draugus apdalindavo. Ilgametė draugystė su Rubinovais buvo vasariška, nors nestokojanti intelektualių pokalbių, o vėliau visada lankydavausi Stanislovo įkurto Kauno kamerinio teatro gastrolėse Vilniuje. Stanislovas, kiek pamenu, būdavo labai mąslus, išmintingas, dažnai griaudėdavo jo sodrus vokalisto juokas, kai žaisdavome biliardą vasarvietės kavinėje. Ir visai nežinojau, ką jam teko patirti karo metais. Tik kai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo išspausdinti jo atsiminimai apie siaubingus trejus metus, paauglio su motina praleistus miškuose išsikastose žeminėse, tada suvokiau, kad viskas pasikeis. Iš tų atsiminimų didžiausią įspūdį padarė du dalykai: Vilniaus lenkės, šeimos draugės, išdavystė atėjus naciams ir badu mirštančio keturiolikmečio vidinė inteligencija: jam teko eiti į sodybą maisto, bet tik dešrą nukniaukė, nieko daugiau... Kamerinis teatras skyrė didelį dėmesį Holokausto temai (spektaklis „Koba“ ir kt.). Buvo skaudu matyti atsivėrusias žaizdas. Stanislovas dar spėjo parašyti biografinę knygą – vieną iš įspūdingiausių liudijimų apie žydo (karaimo) likimą ir atrastą vietą Lietuvoje pervartų laikotarpiais. Jo garbei parašiau ir nekrologą į „Literatūrą ir meną“. Norėjau, kad būtų paminėtas didžiulis mūsų kraštiečio žmogiškumas – pamokomas visų tautų žmonėms. Ir vėl likimas draugyste susiejo su ypatingu žmogumi – poetu Alfonsu Bukontu. Jis visą gyvenimą kūrė poeziją, į lietuvių kalbą išvertė indų „Bhagavadgytą“. Tik vėliau sužinojau, kad jį, dar kūdikį, išgelbėjo lietuvių šeima ir augino kaip savo vaiką. Pagal gimimą pavarde Mordechajus, Alfonsas

liko toje šeimoje ir lietuvių šviesuolių garbei pasiliko gelbėtojų pavardę – Bukontas. Jis visą gyvenimą širdimi ir gyvenimo būdu buvo lietuvis. Draugysčių sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Tačiau svarbiausia patirtis lieka: lietuviai ir žydai nuo senų senovės gyveno santarvėje, tam tikru bendruomenių susitarimu, ir net XX a., nepaisant pasaulinių karų, sąsajos aukštojoje kultūroje, versle buvo išlaikytos. Kaip kitaip – jei šimtmečiais gyveni priėmusioje žemėje, tai turi būti lojalus valstybei ir jos santvarkai. Kiek dabar rašydama galiu apžvelgti, buvome natūraliai suaugę. Kitais atvejais savastys galėjo taikiai koegzistuoti. Šią simbiozę trikdė tik išorinės grėsmės, kai tekdavo rinktis. Ne visada pasirinkimai būdavo išganingi. Prieš pereidama į lakonišką filosofinę mintį dar pratęsiu diskursą, kuris sako, kad ir šiandien lietuviai turi natūralų atvirą žvilgsnį į žydų klausimą. Štai mano sūnus savarankiškai pasirinko žydų temą baigiamosioms magistro studijoms Vilniaus dailės akademijoje. Klaidžiodamas po Vilnių jis patyrė savotišką nušvitimą, kai pamatė žydų antkapiais išgrįstus liuteronų bažnyčios laiptus. Jį sudomino tų antkapių likimas ir apskritai žydų laidojimo tradicijos Vilniuje. Parašė ir puikiai apgynė teorinį magistro darbą, sukūrė praktinį darbą „Chronotipija“. Gynimas buvo labai sunkus, bet per diplomų teikimą sulaukė katučių audros. Studijuodama žydų istoriją supratau, kad, viena vertus, po pasaulį išsklaidyta tauta išgyveno kurdama tam tikrus religijos, kultūros ir sociumo modelius, kita vertus, nėra atviresnės tautos pasaulio atžvilgiu. Užsiangažavę dirbti kurios nors valstybės labui, perėmę įvairių kultūrų savastį, jie ne tik išrutuliojo pačias skirtingiausias ir įvairiausias savimonės formas, bet ir nuveikė milžiniškus pasaulinio masto darbus. Pasauliui jie davė Kristų, davė ir Marksą. Pasirinkau šias figūras kaip simbolines, atspindinčias žydams būdingą pažiūrų amplitudę. Nuo Mesijo iki materializmo filosofijos genijaus – tai liudija milžiniškas pastangas kurti savą diskursą, pažiūras ir ideologijas, kurios išvaduotų iš egzistuojančių konservatyvių visuomenių stereotipų. Jie aistringai diskutuoja ir turi ką pasiūlyti. Kalbant apie žydus Lietuvoje, neabejotina, kad jeigu mūsų šalis nebūtų patyrusi 200 metų svetimųjų tironijos, būtų susiformavusi kur kas galingesnė valstybei ir lietuvių kultūrai lojali žydų diaspora. Sudėtingas ir dažnai žiaurus likimas lėmė atsargumą ir tapatinimąsi su stipresniuoju. Todėl ir carizmo metais, ir vėliau, sovietmečiu, net ir puikiai mokėdami lietuvių kalbą, žydai tarp savęs kalbėdavosi rusiškai arba jidiš. Vis dėlto man imponuoja LDK laikotarpiu žydams suteiktos privilegijos ir ypač Vilniaus Gaono veikla, kuri litvakų kultūrą garsina pasaulyje, laikoma prestižine. Litvakai savo Šiaurės Jeruzalę išlaikė išeivijoje, ypač JAV. XXI a. mums būtina suvokti tą nacionalinio charakterio prieštaringumą, spalvingumą ir jautrumą, kuriuos lėmė tiek istoriškai priverstinis tapatinimasis su galios diskursais, tiek savų naratyvų kūrimas, tiek Holokaustas. Iš asmeninės patirties ir studijų padariau išvadą, kad nėra neperžengiamų krantų ar pagrindo nuolat eskaluoti nepasitikėjimą ir neapykantą, išskyrus jau ne tautos, bet asmeninio pasirinkimo būdu vykdomus santarvės idėjai nepalankius kažkokios trečiosios šalies interesus. Tačiau nuo to kenčia pirmiausia patys litvakai. Aš juos laikau kaip reta galinga ir protinga žmonijos dalimi, todėl galinčia deramai priimti visus iššūkius ir tiesą. Juk neliečiami, nekritikuojami tik silpnieji ir neįgalūs. Taip manyti apie žydus, sutikime, būtų baisus įžeidimas. Kartu niekada nepamirškime, su kokiais išbandymais ir skriaudomis jiems teko susidurti XX a., iš kokios juodos tamsos vaduotis! Šis pasakojimas – vienas iš daugelio. Tokia pozicija ne visiems patiks: vaizdingai tariant, jei įtiksi Kristui, neįtiksi Marksui. Bet aš rizikuoju savo intymius įspūdžius viešinti vedama vienintelio tikslo: kiek galima amortizuoti antisemitizmo, faktinio ir menamo, smūgius. Nes taip gyventi tiesiog nusikalstama. Stiprinkime šviesiąją sugyvenimo pusę. Juk Lietuvoje daugėja mišrių šeimų, kurių vaikai ieško savo tapatybės. Dažnai mišrios šeimos vengia pripažinti žydišką kilmę iš kurios nors pusės. Tai – asmeninio apsisprendimo reikalas, bet kartu rodo (visai pagrįstą) nepasitikėjimą ir baimę, sudėtingą savimonės tapsmo procesą. Gravituojama į kosmopolitinius ir todėl ne tokius skausmingus modelius. Kitais atvejais savęs įvardijimas lietuviu suprastinas kaip lietuvių politinės tautos pripažinimas ir pagarba. Baigdama akcentuočiau kuo geresnių santykių su Izraelio valstybe kūrimą ir dabartinės JAV politikos Izraelio atžvilgiu palaikymą. Neabejoju, kad tai – vienas greičiausių būdų ištaisyti istorijos klaidas ir kurti naujus taikaus sambūvio modelius. Daiva TAMOŠAITYTĖ

Jeronimo Mantvydo Seibučio grafikos magistro darbo gynimas VDA, 2017-06-09

Muzikos barai / 47


XVI tarptautinis menų festivalis DRUSKININKŲ VASARA SU M. K. ČIURLIONIU FESTIVALIO PROGRAMA „Čiurlionio kelias“ atkurtoje 100-mečio Lietuvoje Birželio 17 – spalio 1 d. FESTIVALIO PRADŽIOS RENGINIAI Birželio 17 d., sekmadienį, 14 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Festivalio atidarymas Fortepijono muzikos koncertas LR kultūros ministerijos 2018 metų jaunojo muzikos atlikėjo premijos laureatė Gabija Maknavičiūtė Druskininkų miesto bendrijos Bočiai moterų vokalinis ansamblis Druskelė Meno vadovė Nijolė Vindbergienė Fotografijų parodos Senieji mielieji Druskininkai atidarymas Parodoje pristatomi fotografo L. Baranovskio XX a. pr. darbai 18 val. Ceremonija prie paminklo M. K. Čiurlioniui Nusilenkime Čiurlioniui Gėlių padėjimas Tarptautinių konkursų laureatas mišrus choras Druskininkai Vadovė Inga Vagnoriūtė 19.30 val. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Skamba kariliono muzika Sakralinės muzikos ciklo Čiurlioniškąją stygą palietus ir programos Musica sacra, skirtos Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 25-mečiui ir Popiežiaus Pranciškaus šių metų vizitui Lietuvoje Pradžios koncertas Lietuvos valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras Trimitas Vadovas Deividas Staponkus Vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Birželio 24 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Silvija Beatričė (sopranas) Matas Samulionis (saksofonas) Dalia Jatautaitė (vargonai)

Muzikos barai / 48

Birželio 30 d., šeštadienį, 11 val. Demeniškiuose (Lazdijų rajonas) Muzikinė literatūrinė popietė Tautinės muzikos atlikėjai Liepos 1 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Aušra Cicėnaitė (sopranas) Daiva Gudelevičiūtė (altas) Živilė Survilaitė (vargonai) Liepos 8 d., sekmadienį, Programos Musica sacra sakralinės muzikos valanda 12 val. Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Ieva Skorubskaitė (sopranas) Vaidas Bartušas (kontratenoras) Milda Atminaitė (vargonai) 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Kauno mišrus choras Leliumai Meno vadovas ir dirigentas Dainius Druskis Aurelija Stasiulytė (mecosopranas) Evelina Pilipavičiūtė-Juraškienė (vargonai) Liepos 15 d., sekmadienį, 13 val. Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Programos Musica sacra sakralinės muzikos valanda 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Mindaugas Žemaitis (baritonas) Marija Viktorija Zabrodaitė (fleita) Jarūnė Barkauskaitė (vargonai) Liepos 22–29 dienomis M. K. ČIURLIONIO STUDIJŲ SAVAITĖ Konferencija Čiurlionio kelias Pranešimai, pokalbiai, seminarai, koncertai, parodos, literatūrinės-muzikinės popietės, naujausių leidinių apie M. K. Čiurlionį ir jo amžininkus pristatymai, susitikimai, ekskursijos, edukaciniai renginiai Dalyvauja M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai ir muzikos atlikėjai iš Lietuvos, JAV, Šveicarijos,

Vokietijos, Rusijos, meistriškumo mokyklos smuikininkai ir jų pedagogai Smuiko muzikos šventė Smuikininkų meistriškumo mokykla Pedagogės: Profesorė Dalia Richter (Vokietija) Mokytoja ekspertė Gintvilė Vitėnaitė Koncertmeisterės Jūratė Kaminskienė ir Aušrinė Garsonaitė Liepos 22 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Gema Šimkevičienė (sopranas) Rimvydas Mitkus (vargonai) Liepos 23 d., pirmadienį, 17 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje Druskininkų savivaldybės mokyklų moksleivių dailės (diptikų), rašinių (miniatiūrų) ir muzikinės viktorinos konkursų Fantastinis M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulis laureatų darbų parodos atidarymas, rašinių konkurso ir muzikinės viktorinos laimėtojų pristatymas Groja meistriškumo mokyklos smuikininkai Liepos 24 d., antradienį, 10 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje M. K. Čiurlionio studijų savaitės atidarymas Kamerinės muzikos koncertas VIII tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso laureatas kamerinis ansamblis CoLore Duo Konrad Levicki (smuikas) Lauryna Lankutytė (fortepijonas) Groja jaunieji smuikininkai Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje 14 – 17 val. Konferencija Čiurlionio kelias Pranešimai, diskusijos Adelberto Nedzelskio knygos Pokalbis V. K. Jonyno galerijoje Druskininkuose 1992 metų rugpjūčio 6 dieną pristatymas Dalyvauja autorius 17 val. Poezijos ir muzikos popietė Per šaknis – tiesiog į kamieną, skirta 150-osioms Vydūno gimimo metinėms LR Vyriausybės kultūros ir meno, Kalbos premijų laureatė aktorė Gražina Urbonaitė Eglė Miknytė (kanklės) Groja jaunieji smuikininkai


Liepos 25 d., trečiadienį, 17 val. centre „Dainava“ prie Justino Marcinkevičiaus ąžuolo Literatūriniai skaitymai, skirti Justino Marcinkevičiaus dramos Mindaugas sukūrimo 50-mečiui Aktorė Gražina Urbonaitė Groja jaunieji smuikininkai 21 val. Viešbučio Europa Royale Druskininkai Žiemos sodo salėje Smuiko muzikos vakaras Julia Geiling (smuikas, Vokietija) Meistriškumo mokyklos smuikininkai Liepos 26 d., ketvirtadienį, 15.30 val. Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje Programos Musica sacra sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai Edukacinė programa Čiurlionio šaknų link Ekskursija smuikininkų meistriškumo mokyklos dalyviams po Liškiavos XVIII a. architektūrinį sakralinį ansamblį ir Liškiavos piliakalnį Vadovė menotyrininkė Aušra Česnulevičienė 20 val. Druskininkų miesto muziejuje Kamerinės muzikos koncertas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Čiurlionio kvartetas Jonas Tankevičius (I smuikas) Darius Dikšaitis (II smuikas) Gediminas Dačinskas (altas) Saulius Lipčius (violončelė) Dovas Lietuvninkas (trimitas, JAV) Julia Geiling (smuikas, Vokietija) Groja jaunieji smuikininkai Liepos 27 d., penktadienį, 16 val. Druskininkų Saulutėje, Vaikų reabilitacijos centre Smuiko muzikos koncertas Esame drauge Dalyvauja meistriškumo mokyklos smuikininkai SPA Vilnius Druskininkai 19.30 val. Dailininko, Druskininkų garbės piliečio Adelberto Nedzelskio tapybos darbų parodos atidarymas. Pristato autorius Groja jaunieji smuikininkai 20 val. Kamerinės muzikos koncertas Gražiausios dainos 100-mečio Lietuvai Tėvynei Viktorija Bedalytė (sopranas) Marius Balsys (tenoras) Edgaras Davidovičius (tenoras) Martynas Kindurys (baritonas) Erikas Klincevičius (baritonas) Deividas Staponkus (baritonas) Kšištofas Bondarenko (bosas) Koncertmeisterė Tatjana Burlakova Liepos 28 d., šeštadienį, 14 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje Lietuvos kompozitorių smuiko muzikos koncertaspokalbis Šimtametės Lietuvos muzikos kelias. Muzikologo Vaclovo Juodpusio žodis Skambės M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, J. Naujalio ir kitų Lietuvos kompozitorių muzika Gros meistriškumo mokyklos smuikininkai 18 val. Druskininkų bažnyčioje Sakralinės muzikos valanda Meistriškumo mokyklos smuikininkai Ansambliai, solistai

Liepos 29 d., sekmadienį, Smuiko muzikos šventės ir smuikininkų meistriškumo mokyklos Pabaigos koncertai 11 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje 15 val. UAB Draugystės sanatorija Raudonojoje salėje Tapybos darbų paroda Dailininką Alfonsą Šuliauską prisiminus Parodą pristato žurnalistė Ramunė Žilienė ir muzikologas Vaclovas Juodpusis Smuiko muzikos šventės ir smuikininkų meistriškumo mokyklos Pabaigos koncertas Dalia Richter (smuikas, Vokietija) Julia Geiling (smuikas, Vokietija) Meistriškumo mokyklos smuikininkai 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Verena Steffen (fleita, Šveicarija) Olivier Eisenmann (vargonai, Šveicarija) Rugpjūčio 5 d., sekmadienį, 12 val. Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Ilona Pliavgo (sopranas) Karolina Juodelytė (vargonai) Rugpjūčio 12 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Regina Šilinskaitė (sopranas) Andrius Pleškūnas (altas) Diana Encienė (vargonai) Rugpjūčio 15 d., trečiadienį, 11.30 val. Merkinės Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje Programos Musica sacra sakralinės muzikos valanda Rugpjūčio 19 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Monika Kučinska (sopranas) Vytenis Gurstis (fleita) Virginija Survilaitė (vargonai) Rugpjūčio 26 d., sekmadienį, 19.30 val. Druskininkų bažnyčioje Simona Liamo (sopranas) Gabrielė Beinarytė (arfa) Brigita Beinarytė (fleita) Robertas Beinaris (obojus) Gediminas Kviklys (vargonai) Rugsėjo 8 d., šeštadienį, 18 val. Druskininkų miesto muziejaus terasoje Lietuvos kariuomenės orkestras Solistas Egidijus Ališauskas (birbynė) Vadovas ir vyriausiasis dirigentas majoras Egidijus Ališauskas

Rugsėjo 16 d., sekmadienį, 12 val. Senosios Varėnos bažnyčioje Programos Musica sacra, skirtos Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 25-mečiui ir Popiežiaus Pranciškaus vizitui Lietuvoje, Pabaigos koncertas Julia Stupnianek (sopranas) Vytautas Oškinis (fleita) Jūratė Landsbergytė (vargonai)

FESTIVALIO PABAIGOS RENGINIAI Rugsėjo 28 d., penktadienį, 12 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Muzikos popietė Svečiuose pas Čiurlionį Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos meno kolektyvai – solistai, ansambliai 14 val. Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje Druskininkų savivaldybės mokyklų moksleivių rašinių (miniatiūrų), dailės (diptikų) ir muzikinės viktorinos konkursų Fantastinis M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulis laureatų darbų paroda, laureatų apdovanojimas Koncertas Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleiviai ir mokytojai 19 val. Grand SPA Lietuva salėje Nemunas Druskininkų moksleivių dailės konkursų čiurlioniškąja tema laureatų darbų paroda Festivalio pabaigos koncertas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras Dagilėlis Meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis Koncertmeisterė Daiva Šulcaitė Solistai Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos pučiamųjų orkestras Vadovas Juozas Mikolainis Spalio 1 d., pirmadienį, 14 val. Senosios Varėnos bažnyčioje Ansamblis Regnum musicale: Joana Daunytė (arfa) Vita Marija Daunytė (fleita) Elena Daunytė (violončelė) Kotryna Ugnė Daunytė (smuikas) Raimonda Daunienė (smuikas)

Festivalio koncertų vedėjas muzikologas Vaclovas Juodpusis Kiekvieną penktadienį (liepos–rugpjūčio mėnesiais) 17 val. M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, lankytojams pageidaujant ir iš anksto suderinus su muziejumi, rodomi filmai apie M. K. Čiurlionį, festivalį (2004–2014 m.), galima pasiklausyti M. K. Čiurlionio muzikos įrašų

Rugsėjo 15 d., šeštadienį, 18 val. UAB Draugystės sanatorijos Raudonojoje salėje Kamerinės muzikos koncertas VI tarptautinio kamerinių ansamblių konkurso Muzikinė akvarelė 2018 laureatai Koncerto vedėja kompozitorė Vaida StriaupaitėBeinarienė

Muzikos barai / 49


BVMA 2018 Viktoras RIABČIKOVAS (Victor Ryabchikov) baigė Taškento valstybinę Ašrafi konservatoriją, A. Goldenveizerio ir J. Zako auklėtinės prof. A. Danilovos klasę, ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą, vadovaujamas prof. T. Nikolajevos, taip pat A. Goldenveizerio mokinės. Pianistas koncertavo beveik visose Europos šalyse, JAV, Indijoje, Argentinoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Zimbabvėje. Kviečiamas į festivalius Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lietuvoje. Pats organizavo rusų muzikos festivalius Rusijoje, Švedijoje, Italijoje ir Šveicarijoje. Meistriškumo kursus vedė Stokholmo muzikos akademijoje, Didžiosios Britanijos Kolčesterio muzikos institute, JAV Kolorado Springso muzikos koledže, Klaipėdos universitete Lietuvoje ir kt. Daugelio tarptautinių konkursų organizatorius ir žiuri narys. Labai gausi V. Riabčikovo diskografija – įrašyta 15 kompaktinių plokštelių: „Visi M. Glinkos kūriniai fortepijonui“ (3 CD; BIS, Šveicarija), „Brolių Rubinšteinų ir A. Borodino muzika“ (2 CD; „Olympia“, Didžioji Britanija), „P. Čaikovskio, F. Schuberto ir S. Rachmaninovo kūriniai fortepijonui“ (2 CD; „Intim Music“, Švedija), „F. Chopino muzika fortepijonui“ (2 CD iš koncertų Stokholme; „TVProm“, Švedija), „Rusų kompozitorių muzika“ (5 CD komplektas; „Bomba-Piter“, Rusija), „Rusų dvarų muzika“ („Melodija“, Rusija). Apie V. Riabčikovo virtuoziškumą iškalbingiausiai byloja muzikologų nuomonė, kad, išgirdęs šį pianistą, būtų priblokštas pats Michailas Glinka. Tai visus standartus laužantis aukščiausio lygio atlikėjas, kurio rankose fortepijonas atgyja, šaukia, verkia, dainuoja. Jam sėdint prie instrumento gali pajusti, kas yra magija. Po pirmojo pasirodymo Vakaruose praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje V. Riabčikovas akimirksniu užsitarnavo nepaprasto jautrumo ir žavesio pianisto vardą. Michailo Glinkos kūrinių atlikimas ir įrašai, kuriuos išleido firma BIS, sulaukė apžvalgų lavinos visame pasaulyje. Rusijoje ir Vakaruose į jo programas būdavo įtraukiami negirdėti ar pamiršti fortepijoniniai kūriniai, taip pat mažiau žinomų rusų kompozitorių romantikų opusai. Jo repertuaras itin platus, apimantis tiek vokalinę, tiek fortepijoninę muziką bei kūrinius su orkestru. 1992 metais UNESCO siūlymu Viktoras Riabčikovas buvo pripažintas metų pianistu. Savo misiją ir veiklos prasmę pianistas mato supažindindamas užsienio klausytojus su retai atliekamų rusų kompozitorių muzika – jo repertuare atsirado monografinės M. Glinkos, C. Kiuji, J. Fieldo kūrinių programos. Išskirtinį dėmesį V. Riabčikovas skiria Michailo Glinkos kūrybai: organizavo didžiojo rusų kompozitoriaus atminimui skirtą festivalį, įkūrė Glinkos muzikos draugiją. V. Riabčikovas – dažnas veidas Rusijos televizijose, radijo stotyje „Orfėjas“ rengia laidas apie rusų kompozitorius. 14 laidų apie jų muziką fortepijonui įtraukta į mokymų programas, jos viešinamos švietimo portaluose. Koncertus Rusijoje bei užsienyje atlikėjas derina ir su pedagogine veikla – dėsto Valstybinėje chorinės muzikos akademijoje Maskvoje.

Muzikos barai / 50

ŠIAIS METAIS V. RIABČIKOVAS VES FORTEPIJONO MEISTRIŠKUMO PAMOKAS BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJOJE. „MUZIKOS BARŲ“ SKAITYTOJAMS SIŪLOME POKALBĮ SU ŽYMIU RUSŲ PIANISTU IR PEDAGOGU. – Užaugote Taškente. Kaip klostėsi Jūsų santykiai su muzika?

– Sesuo privačiai mokėsi skambinti fortepijonu, sykį ji mane nusivedė į pamoką. Mokytoja, pamačiusi mano susidomėjimą, nutarė mane pa-


Viktoras Riabčikovas: „Klasikinė muzika – šviesa, kurią norima išjungti“ tikrinti. Pasakė, kad atidaroma nauja muzikos mokykla talentingiems vaikams ir pasiūlė ten mokytis. Buvau priimtas į smuiko specialybę, nes visos kitos vietos jau buvo užimtos. Pirmaisiais metais mokiausi pas puikų pedagogą ir smuikas man patiko, bet antraisiais, pasikeitus mokytojui, rezultatai ėmė ryškiai prastėti. Ketvirtoje klasėje mane jau norėta išmesti kaip profesiškai netinkamą. Tik ritmikos mokytoja Zoja Bojarova, kuri mane labai mylėjo, vis sakė, kad būsiu pianistas. Keista, nes aš juk griežiau smuiku. Ji kartodavo, kad būsiu pianistas, koncertuosiu visame pasaulyje, Paryžiuje, Londone. Tuo metu, septintajame dešimtmetyje, tai buvo sunku net įsivaizduoti. Bet greičiausiai ji man visa tai ir įkalė į galvą. Aš manau, tėvai savo vaikams turi nuolat kartoti, kad jiems prieš akis – puiki ateitis, kad jie talentingi, užuot priekaištingai niurnėję, jog esi nevykėlis. Kai mane norėjo išmesti, mokytoja patarė pervesti į fortepijono klasę. Ten, regis, reikalai pajudėjo ir mokyklą baigiau kaip vietinė žvaigždė. Tačiau įstojęs į konservatoriją pamačiau, kad tokių žvaigždžių daug. Baigėsi visas mano pasipūtimas. – Jūsų kūrybinis likimas susiklostė taip, kad kaip pianistas, rengiantis solinius koncertus, esate labiau žinomas

Europoje negu Rusijoje. Kaip manote, kodėl?

– Rusijoje dabar esu daugiau žinomas kaip radijo stoties „Orfėjas“ laidų vedėjas, vedu programą apie rusų kompozitorius. Pataikiau gyventi tuo metu, kai Rusijoje buvo perdėm sureikšminti konkursai – koncertų scenose matėme tik daugybės konkursų laureatus. O juk konkursai – ne kiekvienam menininkui tinkanti forma atsiskleisti. Aš – ne konkursinis. Vakarų auditorijai ne taip svarbu, ar esi laureatas. – Kas paskatino vesti radijo laidas?

– Kažkaip atsitiktinai viskas susiklostė. 1997 metais organizavau Michailo Glinkos kamerinės muzikos festivalį ir mane pakvietė į radijo stotį „Orfėjas“. Laida buvo labai sėkminga, pasakė, kad aš puikiai kalbu. Pirmą kartą į savo laidą ėjau be galo pasitikėdamas, žinojau, apie ką kalbėsiu, buvau nusiteikęs improvizuoti numatytomis temomis. Pasirodo, nė velnio, mikrofonas – rimtas dalykas, reikia labai gerai pasiruošti, kad laida sudomintų klausytoją ir būtų vertinga. – Kaip Jums atrodo, ar šiandien pakanka dėmesio klasikinei muzikai?

– Atėjo galingas popmuzikos, roko desantas. Vyksta stiprus klasikinės muzikos puolimas. Žinomas posakis: „Muzika – kalba, kuria Dievas kalba-

si su žmonėmis.“ Čia turimos mintyje liaudies dainos ir klasika. Ką mes patiriame roko grupių koncertuose? Beprotišką, net fiziškai veikiantį garsą, stebime įmantrius reginius – šviesas, ugnį... Bet juk šviesa iš principo visuomet nugali tamsą, nes ji apšviečia. Reikia ją išjungti, kad tamsa laimėtų. Tai ir vyksta – norima išjungti šviesą. Betgi visada atsiras riteris ant balto žirgo, kuris išgelbės princesę. Menas – amžinas. – Užsiminėte apie prestižinius tarptautinius konkursus. Kiek svarbu jaunam pianistui juose dalyvauti?

– Norint dalyvauti konkurse ir jį laimėti, reikia geležinių nervų. Jaunystėje tai lengviau, nes tiki esąs genialiausias. Iš esmės kiekvienas muzikantas tuo tiki, kitaip neįmanoma. Jaunystėje lengva groti konkursuose, nes tavyje natūraliai rusena konkurencijos, lenktyniavimo dvasia. Su amžiumi viskas keičiasi. Kaip tame garsiame J. Brahmso posakyje. Jaunystėje jis sakydavo: „Aš. Aš ir Mozartas.“ Vėliau – „Mozartas ir aš.“ Pagaliau, gyvenimo saulėlydyje, liko tik „Mozartas“... Į konkursą susirenka tie, kurie sugeba tenkinti (t. y., apie juos žino) visus vertinimo komisijoje sėdinčiųjų poreikius. Statistinį vidurkį. Pamenu, kartą P. Čaikovskio pianistų konkurse išgirdau japonų atlikėją, skambinantį J.  S.  Bachą. Jis pasiūlė visiškai kitokią traktuotę, ji mane sukrėtė, sužavėjo. Tačiau jis neperėjo net į antrą turą – būtent dėl to, kad Bachą interpretavo kitaip. Pasirodo, grūdai išmetami, pelai paliekami. Tačiau to negalima taikyti visiems laureatams, tikrai ne. Bet dažnai konkursinę karjerą baigę atlikėjai arba pradingsta, arba pradeda groti visai kitaip, sakyčiau – turiningai. O konkursai šiandien perdėm sureikšminami, jau virto tarsi kokia manija. – Yra tokia sparnuota frazė, kad talentą reikia remti, o vidutinybės pačios prasimuša. Ar šis posakis tinka ir pianistams?

– Na, manau, retai nutinka, kad talentas liktų nepastebėtas. Nors dešimt žmonių tave pastebės ir įvertins, nors dešimt tavęs klausysis, tave gerbs ir mylės.

Muzikos barai / 51


BVMA 2018 – Kaip Jus veikia publika salėje? Ar jaučiate skirtumą skambindamas kelioms dešimtims žmonių ir dešimttūkstantinei auditorijai?

– Priklauso nuo nuotaikos. Kartais koncertai būna labai sėkmingi sėdint kelioms dešimtims klausytojų. Tokia atmosfera susikuria... Nors iš principo aš labiau mėgstu dideles sales, kai tarp publikos ir manęs yra distancija. – Į savo programas įtraukiate ne tik retai atliekamus kompozitorius, bet ir apskritai neskambintus. Koks Jūsų požiūris į klasikinės muzikos komercializaciją, kai koncertuose skamba šlageriai, kad tik publika suprastų? Nebesiekiama auklėti publikos, o jai pataikaujama, kad tik ji ateitų į koncertus.

– Viskas būtent taip. Kaip tik turiu ryškų pavyzdį. Stokholme į koncerto programą norėjau įtraukti M. Balakirevą, A.  Glazunovą. Mano vadybininkas pasakė: „Niekas neateis. Grok Chopiną.“ Buvau priverstas sutikti ir, patikėkit, niekada nemačiau tokio antplūdžio. Nes į fortepijono koncertus žmonės apskritai retai vaikšto. Komercine prasme tai buvo neįtikėtinai sėkmingas koncertas. Žmonės eina paklausyti didelių vardų, kad galėtų prieš draugus pasipuikuoti. Lyg duodami suprasti, kad priklauso išrinktiesiems, nes buvo koncerte, į kurį neįmanoma gauti bilietų. Tokių, kurie eina klausyti muzikos dėl muzikos, maža. Dabar susidomėjimas retomis programomis išblėso. Pamenate legenda tapusią istoriją apie Maskvoje kelis koncertus (1957 m. – Red. past.) grojusį garsųjį Glenną Gouldą? Pirmajame koncerte buvo vos dešimt klausytojų. O antrajame – apgultis, nes tie dešimt žmonių paskambino pažįstamiems ir pasakė, kad buvo kažkas nepaprasta. Dabar einama į tam tikrus vadybininkų išviešintus vardus. Ir sukasi karuselė: tie patys veidai, tie patys žmonės... Išsiveržti iš šios rutinos nėra lengva. Arba turi sugebėti įšokti į tą karuselę, arba sukurti kažką sava. Pagal Tatjanos Valovič pokalbį su V. Riabčikovu parengė Edita GRUDZINSKAITĖ

Muzikos barai / 52

Birštono vasaros menų akademija – skambančios atostogos ir jos dalyviams, ir praeiviams BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA – UNIKALUS REIŠKINYS LIETUVOS KULTŪROS KONTEKSTE. LIEPOS 28 – RUGPJŪČIO 6 DIENOMIS MUZIKUOJANTYS MOKSLEIVIAI, STUDENTAI, MUZIKOS PROFESIONALAI IR MOKYTOJAI TURĖS GALIMYBĘ LEISTIS Į DEŠIMTIES DIENŲ MEISTRIŠKUMO KELIONĘ NE TIK SU GARSIAUSIAIS LIETUVOS MUZIKOS PEDAGOGAIS, BET IR BŪRIU PASAULINĮ PRIPAŽINIMĄ PELNIUSIŲ SAVO SRITIES MEISTRŲ. Birštono vasaros menų akademija – plačios aprėpties meistriškumo tobulinimo dirbtuvės. Jose dalyvaujantiems atlikėjams sudaromos sąlygos susitikti ne tik su savo instrumento aukščiausio lygio profesionalais, bet

ir gauti kitų taip reikalingų pamokų – sceninio judesio, kalbos ar net viešųjų ryšių. O dar neformalūs susitikimai, diskusijos ir bendri koncertai. „Kiekvienas profesorius tau individualiai skiria laiko. Asmeniški susitikimai su tokio lygio žmonėmis – tiesiog dovana. O kur dar patys dalyviai – muzikuojantys bendraminčiai, draugiški žmonės ir viską vainikuojantys koncertai, sceninės patirties galimybės. Ši akademija – vienas saldžiausių vasaros kąsnių“, – sakė ne pirmą kartą akademijoje dalyvaujanti pianistė Roberta Daugėlaitė.

Vokalistams talkins viešnia iš Norvegijos

Su unikaliu muzikos instrumentu – balsu – šią vasarą dirbs net penki pedagogai. Viena jų – charizmatiš-


Barbro Marklund

ka dainininkė ir vokalo pedagogė iš Norvegijos Barbro Marklund. Norvegijos muzikos akademijos profesorė, Oslo ir Stokholmo operos akademijų dėstytoja turi studentų iš įvairiausių pasaulio kraštų: Azerbaidžano, Belgijos, Baltarusijos, Kanados, Kinijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos, Latvijos, Norvegijos, Lenkijos, Rumunijos, Rusijos, Pietų Afrikos Respublikos, Švedijos, Šveicarijos, Ukrainos, JAV ir, be abejo, Lietuvos. Per pusantro šimto jos mokinių buvo apdovanoti daugiau nei šešiasdešimtyje prestižinių konkursų įvairiausiose šalyse. Sutikite, skaičiai iškalbingi.

Pasaulio scenų žvaigždė

Vokalo meistriškumo paslaptimis taip pat dalinsis lietuvių kilmės pasaulinio garso vokalo žvaigždė Lilija Šukytė (Lilian Sukis), šiuo metu gyvenanti Vokietijoje. Dainininkė po ankstyvos tėvo mirties prieš II pasaulinio karo pabaigą paliko Lietuvą ir su motina išvyko į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Atlikėjos karjeroje – garsiausios

Lilija Šukytė

pasaulio scenos, tokios kaip Niujorko „Metropolitan Opera“, Bavarijos valstybinė opera, Karališkoji opera Londono Kovent Gardene, ar pagrindinis vaidmuo 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių proga Korėjos kompozitoriaus Isang Yuno sukurtos operos „Sim Tjong“ pasaulinėje premjeroje. Lilija Šukytė sudainavo didžiąsias soprano partijas – Violetos, Nedos, Paminos, Mikaelos, Euridikės. Tiek publiką, tiek muzikos kritikus ji žavi nepaprasta balso kokybe ir raiškia vaidyba. Solistė yra pagarsėjusi kaip W. A.  Mozarto ir R.  Strausso interpretatorė. Ypatingą dėmesį ir meilę ji skiria dainos (Lied) menui. Kritikai yra palankiai įvertinę jos šiltą, lyrinį balsą, kuris ir aukštame diapazone niekuomet neskamba aštriai, santūriai jausmingą interpretaciją, stiliaus pojūtį, gerą tartį.

Lietuvos vokalo meistrai

Trečius metus iš eilės Birštono vasaros menų akademijoje dirbs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė dainininkė Asta Krikščiūnaitė. „Labai laukiu tų dienų, nes jau po pirmųjų metų supratau, kad nepaprastai miela būti ten, kur esi laukiamas miesto šeimininkų, nepriekaištingai užsiėmimus planuojančių kursų rengėjų. Mane visada labai užkrečia jaunų žmonių entuziazmas, su kuriuo jie ateina, klausosi, nori sužinoti. Atrodo, kad kiekvieną tavo žodį jie tiesiog galėtų suvalgyti“, – sakė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė A. Krikščiūnaitė. Vasaros menų akademijoje sutiksime ir Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto lektorę, Vytauto Juozapaičio edukacinio kultūros ir meno centro dainavimo mokyklos „Bel canto“ vadovę Eglę Juozapaitienę. „Akademija – tai susitikimas su profesionalais, profesoriais, garbingais žmonėmis, kurie nusimano, ką daro, kurie išmano savo darbą. Maža to, viskas vyksta Birštone, nuostabiame mieste, kuriame dainuoja viskas – ir miškas, ir gėlės, ir žolė, ir ateinantys žmonės, ir

Vladimiras Prudnikovas

vaikai, su kuriais turiu užsiėmimus“, – įspūdžiais iš praėjusių metų dalijosi E. Juozapaitienė. Žinoma, neapsieisime ir be Vladimiro Prudnikovo – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato. V. Prudnikovas įsitikinęs, kad dainininkui svarbu dirbti kiekvieną dieną: „Ar ruduo, ar vasara, ar žiema, reikia dirbti, dirbti ir dirbti“. Kasmet Birštono akademijoje dalyvaujantis profesorius sako matąs studentų, jaunų atlikėjų augimą. „Kursai būna nepaprastai intensyvūs – labai daug pedagogų, labai daug koncertų, individualių techninių repeticijų, pratimų, ir tai padeda žmogui save atrasti. Rudenį jie būna visa galva aukščiau už savo „konkurentus“, – sakė V. Prudnikovas.

Asta Krikščiūnaitė

Muzikos barai / 53


BVMA 2018 Fortepijono mago pamokos

Pianistai turės galimybę bendrauti su Viktoru Riabčikovu – muzikantu, kurio vardas žinomas daugelyje pasaulio salių. Jis koncertavo beveik visose Europos šalyse, JAV, Indijoje, Argentinoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Zimbabvėje. Apie V. Riabčikovo virtuoziškumą iškalbingiausiai byloja muzikologų nuomonė, kad, išgirdęs šį pianistą, būtų priblokštas pats Michailas Kristianas Attila

Nicholas Jones

Koncertuojantis su garsenybėmis

Kad rankose pražystų violončelė

Stygininkų laukia neužmirštama patirtis su violončelininku Nicholasu Jonesu. Jis – vienas garsiausių styginių instrumentų pedagogų Jungtinėje Karalystėje. N. Jonesas apdovanotas ypatingu gebėjimu įžvelgti studentų meninį potencialą ir jį atverti. Nesvarbu, ar sunkumų kyla dėl atlikėjo technikos, ar dėl jo asmenybės problemų – pedagogas randa išeitį ir visuomet pateikia vertingų įžvalgų. Pedagogas bendrauja šiltai ir su humoru, stengiasi suprasti mokinius ir priimti juos tokius, kokie jie yra, o ne kokius jis norėtų matyti. Pamokose jis kalba apie viską: techniką, garsą, muziką ir interpretaciją, studentams suteikia muzikavimo laisvę, užuot primygtinai piršęs savo nuomonę. Būti N. Joneso mokiniu reiškia leistis į nuostabią kelionę, prisiliečiant prie pirmapradžio muzikos grožio, įkvepiančių idėjų ir pajaučiant, kaip tavo rankose pražysta violončelė. Pozityvumas, kuris veržte veržiasi iš mokytojo, užkrečia ir jo mokinius. N. Jonesas yra didžiausios Jungtinėje Karalystėje Chethamo muzikos mokyklos dėstytojas ir Karališkojo Šiaurės muzikos koledžo (Royal Northern Music College) Mančesteryje violončelės profesorius, veda meistriškumo kursus Europos muzikos akademijose ir konservatorijose, be jo neapsieina garsiausių konkursų žiuri. Violončelininkas intensyviai koncertuoja, griežia tiek solo, tiek su orkestrais.

Muzikos barai / 54

Viktoras Riabčikovas

Glinka. Tai visus standartus laužantis aukščiausio lygio atlikėjas, kurio rankose fortepijonas atgyja, šaukia, verkia, dainuoja. Jam sėdint prie instrumento gali pajusti, kas yra magija. Po pirmojo pasirodymo Vakaruose praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje V. Riabčikovas akimirksniu užsitarnavo nepaprasto jautrumo ir žavesio pianisto vardą. Michailo Glinkos kūrinių atlikimas ir įrašai, kuriuos išleido firma BIS, sulaukė apžvalgų lavinos visame pasaulyje. Rusijoje ir Vakaruose į jo programas būdavo įtraukiami negirdėti ar pamiršti fortepijoniniai kūriniai, taip pat mažiau žinomų rusų kompozitorių romantikų opusai. Jo repertuaras itin platus, apimantis tiek vokalinę, tiek fortepijoninę muziką bei kūrinius su orkestru. 1992 metais UNESCO siūlymu Viktoras Riabčikovas buvo pripažintas metų pianistu. Koncertus Rusijoje bei užsienyje atlikėjas derina ir su pedagogine veikla – dėsto Valstybinėje chorinės muzikos akademijoje Maskvoje.

Dar vienas menų akademijos svečias – Kristianas Attila, vienas ryškiausių Suomijos pianistų ir pedagogų, ugdomojo vadovavimo (angl. coaching) specialistas, daugiausia dėmesio skiriantis vokalinės muzikos žanrams – operai ir Lied. Jis studijavo Sibeliaus akademijoje Helsinkyje (Suomija) ir Malmės aukštojoje muzikos mokykloje (Musikhögskolan i Malmö, Švedija), stažavosi Suomijos nacionalinės operos studijoje, dirbo lektoriumi ir vokalo repetitoriumi Sibeliaus akademijoje su Operos programos studentais. Pianistas yra koncertavęs Europos, JAV, Kanados, Šiaurės Afrikos ir Japonijos koncertų salėse. Daug kartų kaip kviestinis pianistas yra dalyvavęs tarptautiniuose Mirjam Helin vokalistų konkursuose. Jam teko bendradarbiauti su pasaulinio garso dainininkais – prof. Jamesu Kingu, Tomu Krause, Barbara Bonney, prof. Dorothy Irving (Švedija) ir kitais. Nuolatinis pianisto scenos partneris – baritonas Tommi Hakala, su juo dalyvavo BBC Kardife rengiamame konkurse „Pasaulio dainininkas“ (BBC Cardiff Singer of the World), ten solistas pelnė pagrindinį prizą. Kristianas Attila nuolat koncertuoja ir su kitais išskirtiniais dainininkais – baritonu Juha Uusitalo, sopranu Pia Freund. Kristianas Attila kuria muziką fortepijonui ir kameriniams ansambliams, domisi improvizacija, kartu su Sibeliaus akademijos dėstytoja Martina Roos vedė improvizacijos operoje meistriškumo kursus.


technikos Katri mokys visus Birštono vasaros menų akademijos dalyvius. Pasaulį išmaišiusi K. Tikka, kuri Birštone viešės nebe pirmą kartą, tikina, kad ši menų akademiją yra išskirtinė, ji leidžia patirti tai, ko niekur kitur nepatirsi, kad niekur nerasi ir tokios gamtos, ir tokios auros.

Pirmą kartą – arfa

Katri Tikka

Aleksanderio technikos mokys viešnia iš Suomijos

Suomių arfininkė Katri Tikka yra žinoma kaip klasikinės muzikos atlikėja, tačiau jai nesvetimi ir kiti žanrai – nuo folkloro iki baroko. Ji dirba kartu su keliais Suomijos orkestrais. Baigusi arfos specialybę Norvegijos muzikos akademijoje bei pedagogikos studijas Helsinkio taikomųjų mokslų universitete „Metropolia“, K. Tikka metus mokėsi Eriko Waardenburgo arfos klasėje Nyderlanduose. Šiuo metu studijuoja Helsinkio J.  Sibeliaus akademijos magistrantūroje (Isabelle Perrin klasėje). Muzikė aktyviai dalyvaus Joanos Daunytės arfos užsiėmimų programoje. K. Tikka – vadinamosios Aleksanderio technikos (Alexander Technique) ekspertė, trejus metus ji lankė paskaitas Norvegijos muzikos akademijoje, taip pat mokėsi privačiai. Aleksanderio technika, kaip ir Feldenkreiso metodas, padedantys sąmoningai valdyti judesius, tapo svarbia Katri kasdienės praktikos ir mokymų dalimi. Aleksanderio

Daugelio tarptautinių konkursų laureatė Joana Daunytė džiaugiasi ir didžiuojasi tapusi pirmąja arfos dėstytoja Birštono vasaros menų akademijoje – čia šiemet galės tobulintis ir karališkuoju instrumentu grojantys Lietuvos bei užsienio muzikantai. J. Daunytė vadinama lietuvių arfos ambasadore, jos preciziškai atliekama muzika skambėjo Šveicarijos, Prancūzijos, Norvegijos, Airijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Rusijos, Nyderlandų, Ispanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų koncertų salėse. Platų atlikėjos kūrybos akiratį liudija įvairių epochų arfos muziką apimantis repertuaras,

Menų akademijos dalyvius sceninio judesio mokys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Neli Beliakaitė. Koncertmeisterio patirtimi dalinsis žymiausiems Lietuvos solistams akompanuojanti LMTA Koncertmeisterio katedros profesorė Nijolė Ralytė ir šiemet magistro studijas Paryžiaus konservatorijoje baigęs pianistas Justas Čeponis. Kompozicijos meno labirintais kaip visuomet kūrybingai ir profesionaliai vedžios Birštono vasaros menų akademijos iniciatorė ir organizatorė profesorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Meno, kultūros ir meilės šventė

Neli Beliakaitė

raiškos įvairovės paieškos, dalyvavimas šiuolaikinės muzikos projektuose, muzikavimas unikaliame šeimyniniame ansamblyje „Regnum musicale“. Joana dėsto VDU Muzikos akademijoje, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Svarbu ne tik atlikimo meistriškumas

Joana Daunytė

Justas Čeponis

Šiandien muzikantui neužtenka vien muzikos – reikia orientuotis rinkoje, išmanyti vadybos principus, pateikti save taip, kad būtum girdimas ir matomas. Profesionalus atlikėjas turi rūpintis ir savo scenine išvaizda, laikysena, iškalba.

Birštono vasaros menų akademijos organizatorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė sakė: „Šios dešimt dienų – ypatingos. Muzika užrašoma natomis, bet būnant čia galima išmokti perskaityti tai, kas slypi tarp natų, kas padeda atskleisti kompozitoriaus mintis ir idėjas. To mokomasi paskaitose ir pamokose, neformaliuose pokalbiuose ir susitikimuose, pagaliau patikrinant save koncertuose.“ Ilgametis akademijos pedagogas profesorius Vytautas Juozapaitis pabrėžia akademijos vertę: „Aš didžiuojuosi, kad esu to darinio dalis, esu Lietuvos muzikų sąjungos narys, kuri ir organizuoja šitą fantastišką renginį. Išduosiu paslaptį – šiais metais į Birštoną vyksiu pats pasimokyti. Pasimokyti iš savo jaunesnių ir vyresnių kolegų, iš publikos. Čia žmonės susirenka švęsti – meno, kultūros, meilės, čia visus vienija muzika.“ Parengė Edita GRUDZINSKAITĖ

Muzikos barai / 55


MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Tomas PAVILIONIS Dainininkas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas (rugpjūčio 6 d.) Liuda KURAITIENĖ Altininkė (rugpjūčio 7 d.) Dalia KUŽMARSKYTĖ Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė (rugpjūčio 26 d.) Sabina MARTINAITYTĖ Dainininkė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedros profesorė (rugpjūčio 29 d.) Virginija KATINIENĖ Choro dirigentė, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunių choro vadovė (rugsėjo 22 d.) Leokadija Stefanija JANUŠKIENĖ Choro dirigentė, J. Gruodžio konservatorijos dėstytoja, Lietuvos chorų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė (rugsėjo 27 d.)

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 23 000 Eurų

Muzikos barai / 56

Netekome Valento Leimonto 2018 m. birželio 19 dieną, eidamas 92 metus, mirė dirigentas, birbynininkas, tautodailininkas prof. Valentas Leimontas. Valentas Leimontas gimė 1926 m. rugpjūčio 10 d. Vaškuose, Biržų apskrityje. 1952–1957 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studijavo dirigavimą ir liaudies instrumentus. 1955–1965 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje dėstė dirigavimą, birbynę, 1956 m. čia įkūrė liaudies instrumentų orkestrą ir iki 1964 m. jam vadovavo. 1956 m. įkūrė Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblį (dabar – „Ugnelė“). Grojo ansamblyje „Sutartinė“. 1958–1962 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, 1962–2001 m. – Lietuvos muzikos akademijoje (iki 1992 m. – Lietuvos valstybinė konservatorija), 1965–1990 m. buvo Orkestrinio fakulteto dekanas. V. Leimonto pedagoginė veikla truko 47 metus. 1978 m. jam suteiktas docento, 1991 m. – profesoriaus vardas. V. Leimonto klasėje dirigavimo kursą baigė 38 studentai, paruošiamąjį – 60 studentų. 1968–1988 m. V. Leimontas vadovavo Lietuvos konservatorijos studentų liaudies instrumentų orkestrui (su juo įrašė 2 plokšteles), 1982 m. įkūrė kamerinį liaudies instrumentų ansamblį ir iki 1998 m. jam vadovavo. Koncertavo Lietuvoje, Rygos, Talino, Leningrado, Minsko, Kijevo, Jerevano, Kišiniovo, Baku konservatorijose, Maskvos Gnesinų institute ir kitur. Dirigavo dainų šventėse. Parašė mokslinių metodinių darbų, mokslinių ir publicistinių straipsnių. Aranžavo kūrinių liaudies instrumentų orkestrui ir ansambliui. Kita Valento Leimonto kūrybinės veiklos sritis buvo dailė. Pirmieji rimtesni akvarelės darbai sukurti 1969 m. Paveikslus pradėjo eksponuoti 1975 m. Respublikinėje liaudies meno parodoje. 1976 m. V. Leimontas buvo priimtas į Tautodailininkų sąjungą. Surengė 49 personalines akvarelių parodas, aktyviai dalyvavo bendrose ekspozicijose. Po Lietuvą yra pasklidę per du šimtus, užsienyje – kelios dešimtys jo akvarelių. V. Leimonto akvarelėse vyrauja šviesus koloritas. Jo peizažai savitai apibendrinti, abstraktesniuose darbuose nevengiama simboliškumo. Naudojo ir gana retą akvarelių liejimo tušu techniką, tapė figūrines kompozicijas. Paskutinę savo 90-mečiui skirtą autorinę parodą V. Leimontas surengė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. „Kiek daug dar gyvenime galime patirti! Kai kojos sunkiai juda, muzikinis gyvenimas pas tave gali pats ateiti... Mėgstu stebėti „Mezzo“ programose rodomus dirigentus: nepaliauju stebėtis, kaip rankos paklūsta vidinei muzikos tėkmei. Bet juk ir akvarelė yra savotiška muzika. Muzika ir akvarelė buvo ir liko mano dvasios prieglobstis. Gaila, kad nesugebėjau gyvenimo skirti tik vienai iš jų. Jei mano gyvenimo ruduo būtų be didesnių darganų ir šalnų, skolą norėčiau grąžinti akvarelei, – jaukiuose savo namuose 90-mečio išvakarėse kalbėjo profesorius Valentas Leimontas. – Rašau mintį apie juoką: kad juoktis sveika, daug kas sako, aš savo kailiu tai patyriau, šypsausi daug, leipstu iš juoko, kvatoju, kol įskausta pilvas, juokiuosi iš kvailių, iš apsimetėlių kalbų, iš netikėtų nutikimų, iš senatvės negandų, juokiuosi visą dieną. Na, tokia juoko terapija. Todėl 90 metų ištempiau, niekada negalvojau, kad taip bus.“ Nuoširdžią užuojauta netekus mylimo tėvo ir senelio reiškiame šeimai. Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenės vardu prezidentė Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ


Bilietus galite ÄŻsigyti www.bilietai.lt Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt


BIRŠTONO „TULPĖS“ SANATORIJA – VIETA JŪSŲ ATOSTOGOMS! • • • •

Sanatorinio gydymo ir specialios sveikatingumo programos (VIENOS PAROS KAINA NUO 40 EUR VIENAM ASMENIUI) Savaitgalio poilsio programos Naujos veido ir kūno puoselėjimo procedūros Baseino ir pirčių kompleksas

NAUJOJI ,,BALTOJI VILA” NEMUNO PAKRANTĖJE LAUKIA JŪSŲ!

B. Sruogos g. 1, Birštonas Gyvenamojo korpuso registratūra 8 319 65525 Gydyklos registratūra 8 319 65532, 8 319 61336 www.tulpe.lt, el. paštas registratura@tulpe.lt

Atvykite ir patirkite tobuliausių gamtos šaltinių jėgą!

LMS  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

LMS  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Advertisement