__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

www.muzikusajunga.lt

2018 VASARIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Maestro Petras BINGELIS

8 p.

Vyrų choras „AIDAS“

Šiame numeryje:

LIETUVA BRANGI

18 p.

M. Urbaičio ir M. Rimeikio „Procesas“ Numeris su CD

42 p.


LIETUVA BRANGI Išsirink savo ežerą, mišką, savąją upę, savo slėnį, pilną žalių kadagių, savo smėlio kalvelę – čia gyveno tavo proseniai... šventas jiems buvo šitas kraštas, ąžuolai ir šermukšniai, girios ir vakarinė žvaigždė, mėnuo viršum rasojančių miežių... Sigitas GEDA

Lietuva brangi... Meile gimtinei alsuoja įvairių amžių žodžiai ir giesmės – nuo folkloro iki Maironio ir Naujalio, nuo Maironio iki mūsų dienų giesmininkų. Tai įsisiūbuoja, įsilinguoja mintys ir jausmai, Tėvynės meilę branginti žadindami, tai ir vėl kiek aprimsta. Ši 2000 metais išleista Kauno valstybinio choro kompaktinė plokštelė – ne tik šiandien plačiai pasaulyje Lietuvos vardą garsinančio kolektyvo pirmasis įamžinimas skaitmenine forma. Tai – kiekvienam lietuviui brangiausių, iškalbingiausių kūrinių rinktinė, atspindinti ir tautos šimto metų istoriją. Atgimimo metais Kauno valstybiniam chorui ir jo vadovui Petrui Bingeliui buvo lemta tapti vėliavnešiu: dainos ir giesmės iš profesionalų lūpų sklido po visą Lietuvą, ragindamos tautą susiburti. Šiandien, minėdami atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, kartojame reprezentacinę iškilaus choro plokštelę. Kompaktinę plokštelę simboliškai pradeda Lietuvos valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Gyvenimą nacionalinio išsivadavimo judėjimui paskyręs jaunasis kūrėjas sukūrė giesmę, kartoms perduodamą iš lūpų į lūpas, valdžios draustą ir vis vien gyvavusią, net ir po šimto metų suvienijusią minias lietuvių kovai dėl nepriklausomos savojo krašto ateities. Panašiai Lietuvoje giedotos ir Juozo Naujalio dainos pagal Maironio žodžius – pakanka paminėti lietuviams sakraline tapusią „Lietuva brangi“, Stasio Šimkaus ir Jurgio Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“. Beje, ši giesmė dar ir šiandien Mažojoje Lietuvoje giedama drauge su valstybės himnu. Dabar jau sunku patikėti, kad beveik pusšimtį metų Lietuvoje buvo nepageidaujama bažnytinė muzika. Kauno valstybinis choras pirmasis iš užmaršties prikėlė XX a. pradžios lietuvių kompozitorių M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, J. Gruodžio ir kitų sakralinę muziką. Prasmingai į lietuvių tautinį atgimimą įsiliejo ir bendri Kauno choro koncertai su lordu Yehudi Menuhinu bei Lietuvos kameriniu orkestru, pasaulyje skelbdami ne tik koncertinį, bet ir teatralizuotą Händelio „Mesiją“.

1.

Vincas Kudirka Tautiška giesmė (Lietuvos valstybės himnas) 1‘35“ Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Dirigentas Juozas Domarkas

2.

Juozas Gruodis Tėve mūsų

2‘28“

Juozas Naujalis Motetai: In monte Oliveti 3. 4. Seniores Populi

3‘00“ 2‘37“

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Kyrie 5. Sanctus 6. 7. De Profundis Juozas Grigas (vargonai)

3‘57“ 3‘20“ 8‘42“

Juozas Naujalis Dainos Maironio žodžiais 8. Jaunimo giesmė Už Raseinių ant Dubysos 9. Lietuva brangi 10.

2‘40“ 2‘52“ 5‘31“

Stasys Šimkus harmonizuotos lietuvių liaudies dainos 11. Bijūnėlis žalias

1‘48“

12. Kada noriu – verkiu Ūžia girelė 13. 14. Šermukšnėlė Solistė Aniliora Gedutienė, dirigentas Algimantas Mišeikis 15. Eisim, broleliai, namo Dirigentas Petras Bingelis 16. 17. 18.

2‘14“ 3‘05“ 2‘23“ 2‘22“

Georg Friedrich Händel chorai iš oratorijos „Mesijas“ Nr. 12 For unto us a child is born („Nes kūdikis mums gimė“) 4‘03“ Nr. 51 Worthy is the lamb that was slain („Šventuoju tapo Avinėlis, kuris buvo nužudytas“) Nr. 52 Amen 7‘06“ Nr. 42 Hallelujah („Alleliuja“) 3‘34“ Kauno valstybinis choras, Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Saulius Sondeckis). Dirigentas Lordas Yehudi Menuhinas

19. Stasys Šimkus Lietuviais esame mes gimę (J. Zauerveino žodžiai) 1‘55“ Kauno valstybinis choras. Rimvydas Jagminas (fortepijonas). Dirigentas Petras Bingelis

TT 66‘12“

Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.


2018 VASARIS Nr. 1–2 (480–481) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m. Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje MB archyvo nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Viršelio ir CD tema LIETUVA BRANGI

Turinys GLORIA LIETUVAI

Jūratė Petrikaitė „Žygis į Vilnių“ ir šiandiena / 2 p. Nepaprasta K. V. Banaičio dainos „Žygis į Vilnių“ istorija

Audronė Žigaitytė Pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė / 4 p.

SUKAKTYS

Maestro Petrui Bingeliui – 75-eri / 8 p. Daiva Tamošaitytė Lietuviškas rapsodas / 36 p. Ansamblio „Armonas-Uss duo“ 40-mečio koncertas

Irina Akramavičiūtė Akordeonų orkestras „Consona“ – 20 metų scenoje / 14 p.

KRONIKA

Dvidešimt metų su „Muzikos barais“ / 12 p. Birštono vasaros menų akademijai – „Metų projekto“ apdovanojimas / 13 p. Robertas Žemeckas Bibliotekoje skambėjo istorinės atminties kupina muzika / 11 p. Edita Grudzinskaitė „Cantate Domino“: energijos tvermės dėsnis veikia ir koncertų salėse / 17 p. Remigijus Vitkauskas Ir vėl orkestras iš arti / 22 p. Kai LNSO muzikantai tampa solistais

Daiva Tamošaitytė Sienos netrukdo muzikuoti kartu / 30 p.

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Onutė Kupčiūnienė, Janina Ungurė Tarptautinis akordeono festivalis Palangoje / 17 p.

DIDŽIOJI SALĖ

Kotryna Lukošiūtė „Turangalila“: meilės dovana keliavo per Lietuvą / 24 p. LVSO gimtadienio koncertuose – Olivier Messiaeno simfonija

IŠ ARTI

Giedrė Žarėnaitė Ką veikia antrasis smuikas / 32 p. Paulina Liubarskytė Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“ / 45 p.

PAŽINTIS

Edita Grudzinskaitė Andrė Amiya Pabarčiūtė: „Širdies kelionė“ – nuostabi muzikos provokacija “ / 34 p.

ATEINAME

Sandra Žemaitytė Į operos sceną – nuo vaikystės / 28 p. Pokalbis su Klaipėdos muzikinio teatro Vaikų operos studijos vadovu Vytautu Valiu

KONKURSAS

Artėja VIII tarptautinis Stasio Vainiūno konkursas / 30 p.

NAUJI LEIDINIAI

Vyrų choras „Aidas“. Kūrybinio kelio vingiai / 18 p. Agnė Sabulytė Eduardo Gimenezas: „Scena yra geriausia vieta mano gyvenime“ / 38 p. Žinomas tango mokytojas pristato savo autorinių dainų plokštelę „Užmirštųjų rojus“

Daumantas Kirilauskas Be baimės, pilnas meilės / 41 p. Apie kompozitoriaus ir pianisto Giedriaus Nako Niujorke įrašytą albumą

BALETAS

Audronė Žiūraitytė Europietiškai lietuviškas Urbaičio ir Rimeikio „Procesas“ / 42 p.

TAI ĮDOMU

Darius Kučinskas Muzika pianolai ir lietuviški ritinėliai / 48 p. Lina Navickaitė-Martinelli Sergejaus Malovo teatras / 58 p.

NAUJIENOS

Asociacijos LATGA parama kūrėjams / 57 p.

KOMENTARAS

Leonidas Melnikas Sauliaus Sondeckio Nepriklausomybės kelias / 62 p.

JIE IŠĖJO

Netekome Vidos Marijos Krakauskaitės / 63 p. In memoriam Vaclovas Paketūras / 64 p. Ištrauka iš spaudai rengiamos Laimos Budzinauskienės knygos

In memoriam Zenonas Rinkevičius / 67 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE / 68 p.

ŠOKIS

Edita Grudzinskaitė Naujas šokio teatro „Aura“ spektaklis / 54 p.

Muzikos barai / 1


GLORIA LIETUVAI

„Žygis į Vilnių“ ir šiandiena

Vyrų choras „Aidas“ prie Gedimino pilies bokšto 2013 m. sausio 1 d.

Jūratė PETRIKAITĖ

P

risiminkime ... 1939 m. spalio 27 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į atgautą Vilniaus kraštą. Šio svarbaus įvykio nuošalyje neliko ir muzikai: Kaune leidžiamo žurnalo „Muzikos barai“ lapkričio ir gruodžio mėn. numerių natų prieduose buvo išspausdintos Kazimiero Viktoro Banaičio dainos vyrų chorui „Žygis į Vilnių“ (F. Kiršos ž.) ir „O, didisai Vilniau“ (P. Vaičiūno ž.) iš ciklo „Sugrįžusiam Vilniui“. Šie kūriniai tapo baigiamuoju Lenkijos okupuoto Vilniaus temos akordu lietuvių muzikoje. Ta tema buvo parašyta apie 40 vokalinės, instrumentinės ir scenos žanrų kūrinių, jų autoriai – Lietuvoje ir JAV gyvenę

Muzikos barai / 2

1939 m. lapkričio mėn. „Muzikos barų“ viršelis

kompozitoriai Jonas Žemaitis, Juozas Žilevičius, Juozas Bertulis, Vladas

Paulauskas, Antanas Vanagaitis, Stasys Šimkus, Juozas Gruodis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Juozas Tallat-Kelpša, Domas Andrulis, Juozas Gaubas, Juozas Strolia, Klemensas Griauzdė ir kt. Iš minėtų kompozitorių daugiausia dėmesio Vilniaus išvadavimo temai savo kūryboje skyrė Juozas Bertulis. Iš nemažo pluošto vokalinės muzikos kūrinių dažniau buvo atliekami J. Žilevičiaus „Vilniaus!“ (P. Vaičiūno ž.) chorui a cappella ir A.  Vanagaičio „Vilnius“ (P.  Vaičiūno ž.) mišriam chorui. Meniniu brandumu pasižymėjo K. V. Banaičio chorinis ciklas „Sugrįžusiam Vilniui“ (F. Kiršos, P. Vaičiūno ž.). Tenka pripažinti, kad atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą dauguma tų kūrinių nukeliavo užmarštin, tačiau tokios dainos, kaip K. V. Banaičio „Žygis į Vilnių“, A. Vanagaičio „Vilnius“, J.  Žilevičiaus „Vilniaus!“, J.  Žemaičio


1939 m. lapkričio mėn. „Muzikos barų“ natų priedo viršelis

„Vilniaus kalneliai“, kelios kitos ir vėliau būdavo įtraukiamos į koncertų ir įvairių renginių programas, dainuojamos liaudies dainininkų, folkloro ansamblių ir spausdinamos dainų rinkiniuose. Neabejotinai išskirtinė Banaičio dainos „Žygis į Vilnių“ gyvavimo istorija. Ši daina peržengė su jos sukūrimu susijusio įvykio ir laiko ribas. „Žygis į Vilnių“ skambėjo Lietuvai reikšmingais 1991 metais. Ji įtraukiama į dainų švenčių repertuarą, vyrų choras „Vytis“ (vadovas Tadas Šumskas) ir pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (vadovas Ramutis Balčiūnas) šiuo Banaičio kūriniu pradėdavo šventinius koncertus Prezidentūroje. 2012 m. daina buvo patvirtinta Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės žygio daina. Pagerbiant savanorius, kurie, vadovaujami Vilniaus miesto komen-

K. V. Banaitis. „Žygis į Vilnių“ (F. Kiršos ž.)

ramovės vyrų choras „Aidas“ (vadovas prof. Tadas Šumskas). Pirmąją 2018-ųjų – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metų – dieną K. V. Banaičio „Žygis į Vilnių“ skambėjo Katedros aikštėje. n

Vyrų choras „Aidas“ Katedros aikštėje 2018 m. sausio 1 d.

danto Kazio Škirpos, 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę, minima Lietuvos vėliavos diena, rengiama iškilminga vėliavos iškėlimo ceremonija. Krašto apsaugos ministro įsakymu tvirtinamoje ceremonijos programoje atskiru punktu visada įrašomas K. V.  Banaičio „Žygio į Vilnių“ atlikimas. Nuo 1999 m. prie Gedimino pilies bokšto ją atlieka Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų

Muzikos barai / 3


GLORIA LIETUVAI

Pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė

Audronė ŽIGAITYTĖ

L

AUDO DEUM VERUM. PLEBEM VOCO CONGREGO CLERUM. DEFUNCTOS PLORO. PESTEM FUGO FESTA DECORO (Šlovinu tikrąjį Dievą. Šaukiu liaudį, suburiu dvasininkus. Apraudu mirusius. Marą nuginu, šventes puošiu). Šie žodžiai išrašyti ant Tytuvėnų vienuolyno bažnyčios varpo liemens. Visais laikais varpo dūžiai kvietė į kovą, skelbė taiką, skambėjo Dievo garbei ir žmonių džiaugsmui. „Gloria Lietuvai!“ – vasario 16-ąją skelbė visos Lietuvos varpai. Primindami, kas prieš šimtą metų buvo pradėta, kas nuveikta ir kaip mes atrodom šiandien. Ar mums tebėra svarbu tai, dėl ko dirbo, aukojosi ir

Muzikos barai / 4

kuo anomis dienomis tikėjo mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai? Tą akimirką, skambant visos Lietuvos varpams, matydama jų bokštus, apylinkes, varpines ir jais skambinančių žmonių veidus, o ypač – rankas, galvojau: ... ar ir šiandieninio mūsų Seimo vyrai ir moterys griebtųsi kaip anie jaunoje, nepriteklių kamuojamoje valstybėje steigti teatrus, bibliotekas, mokyklas ir menų ugdymo įstaigas? ... ar radiofono bangomis į atokiausius Lietuvos kampelius skrietų mūsų operos meno talismanas – lietuviškai dainuojama „Traviata“? ... ar šiandien kuris iš garbios tribūnos prabilŠventinės salvės


tų taip, kaip 1934-aisiais Valstybės teatre kalbėjo Prezidentas Antanas Smetona: „Teatras, konservatorija, meno mokykla ne taip sau jos sukurtos, ne prabangai: jos sukurtos tautai auklėti, pirmučiausia gi tiems, kurie siekia jai vadovauti“? „Gloria Lietuvai!“ – vasario 16-ąją aidėjo visos Lietuvos varpai, iš pagrindinio valstybės teatro sklisdami jau ne tik po visą Lietuvą, ne tik radijo, bet ir televizijos, interneto eteriu skriedami per visą pasaulį, skelbdami: atkurtai valstybei – 100! Tai buvo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtas unikalus projektas „Gloria Lietuvai“, pakvietęs prisiminti Lietuvos varpus, šį nepelnytai pamirštą tautos laisvės ir prisikėlimo simbolį. Projekto „Gloria Lietuvai“ komandos ekspedicija po Lietuvą prasidėjo Semeliškėse (Elektrėnų saviv.), nes čia, Šv. Lauryno bažnyčioje, yra vienas seniausių Lietuvos varpų, įamžintas ir miestelio herbe. Vėliau ekspedicijos kelias vedė per visą Lietuvą, nes atrenkant varpus šiam projektui siekta, kad jie reprezentuotų visus mūsų šalies regionus, taip pat primintų apie svarbiausius istorinius įvykius, atspindėtų skirtingas epochas. Tik nedidelė Lietuvos varpų dalis liko toje pat vietoje, kurioje buvo nulieti. Karų ir suiručių metais dažnas varpas būdavo perlydomas į ginklus, išvežamas, kad neperspėtų vietos gyventojų apie besiartinantį priešą. Puiki mintis sukurti kūrinį, kurio pagrindiniai dalyviai būtų Lietuvos varpai, grupei žmonių kilo prieš kelerius metus. Pamažu ji aiškėjo, kristalizavosi, ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-metis pasirodė ideali proga prakalbinti varpus, parodyti juos kaip grandį, susiejančią Lietuvos praeitį su dabartimi. „Gloria Lietuvai“– ne tik muzikos kūrinys, ne tik ver-

tingo paveldo įamžinimas. Tai ir Lietuvos žmonių vienybės, džiaugsmo ir ypatingos šventės aidas, skambėsiantis nuo pajūrio iki autentiškų Aukštaitijos kaimelių, nuo Nemuno slėnių iki didžiųjų miestų bokštų. Diriguoja Mirga Gražinytė Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti ir ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien turime galimybę skambinti rytojui!“ – mintimis dalijosi idėjos iniciatorius ir koncerto režisierius Dalius Abaris. 2018 m. vasario 16 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko nepaprastas koncertas: rekordinės muzikos atlikėjų pajėgos atliko šešių Lietuvos kompozitorių – Vaclovo Augustino, Lino Rimšos, Anatolijaus Šenderovo, Ramintos Šerkšnytės, Mindaugo Urbaičio ir Kipro Mašanausko – specialiai šiai progai parašytus kūrinius. Juos atliko trys orkestrai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno

Muzikos barai / 5


GLORIA LIETUVAI vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras (LNOBT muzikos vadovas Robertas Šervenikas), keturi chorai Modestas Pitrėnas Juozui Domar– Lietuvos nacionalinio kui įteikia Šimtmečio koncerto operos ir baleto teatro chobatutą ras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), Valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), Valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis) ir net septyni dirigentai – Juozas Domarkas, Mirga Gražinytė, Vytautas Miškinis, Modestas Pitrėnas, Gintaras Rinkevičius, Martynas Staškus ir Robertas Šervenikas; dalyvavo mušamųjų ansamblis „Giunter Percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris) ir Sostinės vario kvintetas, dainavo Milda Baronaitė ir Dovilė Kazonaitė, kankliavo Aistė Bružaitė. Valstybę šlovino 100 varpų skambesys, jį lydėjo filmuoti vaizdai, Lietuvos peizažai, atsiveriantys pro varpinių langus. Skambėjusi muzika, vizualiniai sprendimai ir visa į vieną sujungę varpai – tai buvo gilu ir prasminga, tauru ir tiesiog gražu. Visa pradėjo ir pabaigė nenumaldomai tekančio laiko metafora – laikrodžio tiksėjimas. Iškilmingų fanfarų lydima pirmąjį kūrinį – Ramintos Šerkšnytės „Gloria“– dirigavo Mirga Gražinytė. Kompozitorė – orkestro specialistė, tad ir jos kūrinys pasižymėjo spalvingumu, šventišku žėrėjimu. Tirštos orkestruotės fone sodriai skambėjo chorų „Gloria“. „Vasario 16-oji man pirmiausia asocijuojasi su laisve, o su laisve susijusi ir šviesa. Svarbiu įkvėpimo šaltiniu plėtojant užsimezgusią idėją man tapo M. K.  Čiurlionio paveikslas „Karalių pasaka“, kuriame du karaliai žvelgia į delnuose laikomą švytintį pasaulį. Šis paveikslas man siejasi su valstybės gimimu. Labai norėčiau, kad ėjimas šviesos link būtų ir XXI amžiaus Lietuvos vizija“, – apie savo kūrinio idėją kalbėjo Raminta Šerkšnytė. „Mano kūrinyje įvairaus garso tono ir aukščio varpelių balsai lyg simbolizuoja mūsų visuomenę ir valstybę sudarančių žmonių balsus ir likimus – varpeliai yra kiekvieno iš mūsų simbolis. Būdami kartu, atskiri varpeliai susilieja į vieną galingą skambesį. Kita vertus, ne visada paskiri žmonių gyvenimai – varpelių skambesys – susilydo į vieną balsą. Kartais į dangų kyla pavieniai jų balsai... “, – savąjį iškilmių koncerto kūrinį „Omnes simul“ („Mes visi“) pristatė kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Jį dirigavo laikrodžio tiksėjimo leitmotyvo palydėtas ir iš M.  Gražinytės šimtmečio batutą perėmęs Robertas Šervenikas. „Omnes simul“ be tiesmukai tautiško patoso šenderoviškais iliustratyviais instrumentinių tembrų sluoksniais emocionaliai atliepė krašto istorijos išgyvenimus. Ir vėl laikrodžio tiksėjimas, ir vėl šimtmečio batuta perduodama – dabar Gintarui Rinkevičiui, diriguojančiam Mindaugo Urbaičio „Salve“ („Būk pasveikinta“).

Muzikos barai / 6

„Šiek tiek užuominų į varpų skambesį mano kūrinyje bus, bet šiaip orientuojuosi į muziką, atspindinčią šiuo metu gyvenančių žmonių būseną ir vidinę jauseną, be kita ko, džiugesį ir pasididžiavimą. Juk švenčiame valstybės atkūrimo šimto metų sukaktį!“ – apie savo kompoziciją kalbėjo autorius. Urbaitiškai sureikšmintas ritmas, mušamieji instrumentai, minimalizmas ir „mašiniškumas“ kūrė gyvą futuristinės Lietuvos paveikslą. „Savo kūriniu linkiu Tėvynei gerovės, nes mano tikėjimas Lietuvos idėja tebėra tvirtas, – prieš premjerą kalbėjo Vaclovas Augustinas, iškilmingam renginiui parašęs kūrinį „Fiat pax“ („Tebūnie taika“). – Varpo garsas – tai tarytum garsų garsas. Varpas taip pat yra universalus simbolis, leidžiantis galvoti apie Lietuvą pasaulyje. Juk varpą rasime įvairių šalių kultūrose, ir ten jis atlieka labai panašias funkcijas. O kompozitorius varpą naudoja kaip instrumentą. Tiesa, varpų įvairovė leidžia jam rinktis iš daugybės galimybių...“ V. Augustino „Fiat pax“ tapo tyliąja koncerto kulminacija. Kaip ir dera puikiam choro specialistui – nuo chorų paruošimo, dirigavimo iki puikios muzikos kūrimo – V. Augustino kūrinio akcentas buvo ne orkestras, o choras, diriguojamas Vytauto Miškinio. „Mano Dieve, dėkui Tau už Tavo dovanas, / Tik Tu pats man jas išsaugok, / Nes šitaip Tu išsaugosi mane; / Ir tai, ką esi man davęs, ir padaugės, ir patobulės. / Ir pats aš būsiu su Tavim, / Nes ir tai, kad esu, – Tu esi man davęs.“ Tai kūrinio pradžioje skambėjusi citata iš paties V. Augustino sukurtos giesmės pagal Šv. Augustino „Išpažinimus“. Čia žėrėjo ir trys puikios solistės – dainininkės Milda Baronaitė ir Dovilė Kazonaitė bei kanklininkė Aistė Bružaitė. Po varpą kiekvienam Vasario 16-osios akto signatarui skyrė Linas Rimša kompozicijoje „Virginti campanae“ („20 varpų“). Martyno Staškaus diriguojamas kūrinys, matyt, atitiko iliustracinę filmų takelių dvasią ir logiškai atvedė į aukštesnę dinaminę renginio pakopą – Juozo Domarko diriguojamą Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Šiame minėjime bendra renginio dramaturgija buvo pasiekta tai, kas sunkiai pavyksta lietuviškose operose – iš skirtingų segmentų dėliojama kiekvieno epizodo kulminacija logiškai vedė į dar aukštesnę, dar labiau apibendrinančią emocinę viršukalnę. Po Lietuvos himno, po Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos atėjo tai, kas buvo ilgiausiai kurta, netikėčiausia, emocionaliausia ir prasmingiausia – 74 Lietuvos var-


pinių varpai. Visoje šalyje filmuotų varpų vaizdus lydėjo Kipro Mašanausko „Gloria Lietuvai“. Po vieną įsilinguojantys varpų garsai ir vaizdai jungėsi, kilo, augo... ir išsiliejo galinga varpų simfonija... Šimto? O gal ir viso tūkstančio varpų aidėjimas... Skambantis šimtą ar dar daugiau metų... Jis skambėjo mūsų proseneliams, seneliams ir tėvams, skamba ir mums. Skambės ir mūsų vaikams bei anūkams... Kartos keičiasi, o varpų skambėjimas išlieka toks pat... Tai buvo netradicinis koncertas – labai didelės apimties, su vizualizacijomis, matomomis keliuose ekranuose. Chorai buvo išsidėstę ne tik scenoje, bet ir balkonuose. „Gloria Lietuvai“ idėjos autorius – Dalius Abaris, bendraautoriai – Kipras Mašanauskas, Romas Lileikis, Edita Mildažytė. Projekto konsultantai – istorikai Gintautas Žalėnas, Liudas Jovaiša, Aurimas Švedas. Projektą globojo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Dar kartą iš 74 varpinių į mus prabylančius varpus girdėsime Liepos 6-ąją, giedant „Tautinę giesmę“. Galime ir bet kurią akimirką grįžti į brangias iškilmių minutes LRT mediatekoje. n

V

asario 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė valstybės atkūrimo 100-mečio proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė šimtui Lietuvos ir užsienio valstybių piliečių. Tarp apdovanotųjų – ir Lietuvos muzikų bendruomenės atstovai. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti smuikininkas, muzikos kritikas ir pedagogas Jurgis Rimas Dvarionas, etnomuzikologė ir žurnalistė Zita Kelmickaitė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanotas kompozitorius Vaclovas Paketūras. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius įteiktas dirigentei ir Birmingamo simfoninio orkestro muzikos direktorei Mirgai Gražinytei, kompozitoriui Teisučiui Makačinui ir Pauliui Bernardui Koncei – Vilniaus universiteto kamerinio orkestro meno vadovui ir dirigentui. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotas Šiaulių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis, kompozitoriai Andrius Kulikauskas ir Linas Rimša.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Zita Kelmickaite

Su Remigijumi Adomaičiu

Su Teisučiu Makačinu

Su Jurgiu Dvarionu

Su Pauliumi Konce

Su Andriumi Kulikausku

Linas Rimša

Muzikos barai / 7


SUKAKTIS

Edmundo KATINO nuotr.

Maestro Petrui Bingeliui – 75-eri

Muzikos barai / 8


V

isada žvalus, kupinas energijos, tiesus it styga dirigentas Petras Bingelis tvirtu žingsniu eina Laisvės alėja. Norėdamas nepavysi. Atrodo, metrikų klaida, bet ne, tikrai šio rudeniško sausio pradžioje Lietuvos chorvedžių chorvedys sulaukė sidabrinio jubiliejaus. Gyvenimo ir kūrybos pilnatvės amžius. Jis ypač prasmingas, kai šitiek daug nuveikta: ne sau, ne savo gerovei, o gimtinei, savos žemės kultūrai, kai įtaigiu žvilgsniu ir energingais mostais Lietuvos vardas skelbtas visam pasauliui, o to ypač reikėjo 1990-aisiais, kai visi rankomis susikibę stovėjome vardan tos Lietuvos, o dirigavo jis – Petras Bingelis. Sakysite, per skambu? Per didinga? Nė kiek. Juk tų – Atgimimo laikų – liudininkai esame, ir mūsų šimtai tūkstančių. Ir mums giedojo, dainavo Baltijos kelyje galingiausias Kauno valstybinis choras. O priekyje stovėjo maestro. Dažnai kartu su aktoriumi Laimonu Noreika. Prisimenate? Petras Bingelis Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas nuo 1969 m. (tuomet muzikui tebuvo 25eri). Dainų švenčių dirigentas nuo 1970 m. 1993 m. maestro apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Čia tik kelios žymės kūrybinio gyvenimo partitūroje, kurioje šalia gausybės natų, tempų nuorodų, dinaminių ženklų ir pauzių galima pastebėti ir tokį paprastą žodžių junginį: „Kūrinys Lietuvoje atliktas pirmąjį kartą.“ Taip, būtent maestro mostų vedami pirmąsyk Lietuvoje skambėjo Johnno Sebastiano Bacho, Hectoro Berliozo, Johanneso Brahmso, Gabrielio Fauré, Benjamino Britteno, Sergejaus Rachmaninovo, Pēterio Vasko, Alfredo Schnittke´s ir daugybės kitų autorių šedevrai. Ir beveik visi Lietuvos autorių chorinės muzikos opusai. Skambėjo darniai, brandžiai, vokaline prasme nepriekaištingai. Petras Bingelis, Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas nuo 1969 m.

– Dirigentas – daug kam pusiau mistiška profesija...

– Dirigavimo negalima išmokti. Tai pašaukimas. Užtat pasaulyje taip maža labai gerų dirigentų. Beje, kaip ir kunigų. Galima nesunkiai išmokti dirigavimo schemas, tobulai nušlifuoti rankų judesius, netgi turėti gerą vidinį girdėjimą, bet būti prastu dirigentu. Niekas negali įdėti širdies, atsidavimo, nuolankumo, tarnystės muzikai. Kai kūrėsi Kauno valstybinis choras, reikėjo ieškoti dainininkų, organizuoti veiklą. Nuo to laiko štai jau kone penkiasdešimt metų esu čia. Pirmoji choro sudėtis buvo ypatinga – surinkti puikius balsus turintys žmonės, iš kurių gal tik trys pažinojo muzikos raštą. Teko juos mokyti natų, solfedžio, ugdyti vokalą. Tik vėliau chore atsirado vokalo pedagogo pareigybė, kurią reikšmingai įprasmino šviesaus atminimo solistas Jonas Antanavičius. Veiklos pradžioje ši našta teko man, dar neturinčiam patirties jaunam dirigentui. Ėjau ieškojimų keliu ir džiaugiuosi, kad pavyko. Choro istorijoje nepasitaikė, kad dainininkas negrįžtamai prarastų balsą. Vadovas privalo turėti itin gerą vokalinę klausą. Ne absoliučią ar kitokią, o vokalinę. Turi fiziologiškai jausti kito žmogaus balsą, gebėti jam patarti, kaip išspręsti vieną ar kitą vokalinę problemą. Nedrįsčiau teigti, kad tokios savybės yra išugdomos. Jas turi įtraukti dar kūdikystėje, su motinos pienu. Čia reikalinga duotybė. Bet, žinoma, vien talentu ir gabumais toli nenuvažiuosi – juos reikia ugdyti. – Jūs dažnai vertinamas kaip puikus dainų švenčių dirigentas ir organizatorius. Ką Jums reiškia dainų dienos?

– Palietėte skaudžią temą. Chorinė muzika – mūsų tautinio atgimimo ištakos. Skleisti giesmę, dainą... Lietuviškai drauge – toks buvo mūsų kelias į 1918-ųjų nepriklausomybę. Bijau būti blogas pranašas, bet greitai nebebūsime dainų kraštas. Mokyklose muzikos pamokoms dėmesys, švelniai tariant, abejotinas. Vaikai nemoka nė vienos liaudies dainos, jiems pasakos retoje šeimoje sekamos...

Buvau nemaloniai nustebintas, kai neseniai vykusiame televizijos projekte „Dainuoju Lietuvą“ šalia kitų geresnių ar blogesnių dainų, tiesiog lėkštų šlagerių buvo įterpta Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“, galima sakyti, mūsų antrasis himnas, kurio sovietiniais laikais mažiausiai dvi kartos klausydavosi atsistojusios. Juk ši daina mums, lietuviams, yra tapusi giesme. Šventa giesme. Ji negali su niekuo konkuruoti, kaip ir „Tautiška giesmė“ negalėtų. Tie kūriniai yra aukščiau konkursinių kovų. Nežinau, kieno buvo taip sumąstyta, kad gali, bet tai netikęs sumanymas. Sėdėjau prie ekrano ir galvojau: kas bus, jei „Lietuva brangi“ šimtmečio dainos konkurse pralaimės – juk jau daug kam dabar atrodo, kad ji nuobodi... Daina laimėjo, bet nesidžiaugiu ta pergale. – Koks gi tas žmogus, kuris gali dainuoti Kauno valstybiniame chore? Kokias savybes jis privalo turėti?

– Žmogus, ateinantis dainuoti į šį chorą, turi turėti paslaptingo šventumo. Mūsų ugdymo sistema orientuota į „žvaigždžių“ kepimą. Tai neteisinga. Į chorą turi ateiti darbui kolektyve nusiteikęs žmogus, gebantis pritapti ir norintis muzikuoti. Balso savybės labai svarbios, bet jas nuolat tobulinant visada galima pasiekti norimą rezultatą. Daugelio metų patirtis man leidžia pamatyti žmogaus nusiteikimą vos jam įžengus pro duris. – Kokia Jūsų Kauno valstybinio choro ateities vizija?

– Tobulumui ir kokybei ribų nėra. Išlaikyti aukštą kokybę nėra taip paprasta vien dėl muzikantų kaitos. Kai chore pasikeičia nors keletas artistų, iš karto jaučiamas kolektyvinio tembro pokytis. Vadovas naujus žmones privalo tarsi priauginti prie bendro skambesio, ir tai nesibaigiantis procesas. Taigi mano vizija – nuolatinis choro tobulėjimas, aukšti meniniai reikalavimai, kryptingas darbas siekiant aukščiausios kokybės. Nuo pat Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto įkūrimo puoselėjau svajonę apie atskirą specializaciją, kas padėtų rengti profesi-

Muzikos barai / 9


SUKAKTIS

Filharmonijoje

onalaus choro dainininkus. Šią idėją turėjau dar nuo studijų Leipcige – ten dainininkai po dvejų studijų metų kryptingai orientuojami į vieną ar kitą žanrą. Vieni pasuka operos kryptimi, kiti – Lied žanro, dar kiti rengiami kaip choro dainininkai. Jiems tenka daugiau solfedžio, skaitymo iš lapo, ansamblinio dainavimo įgūdžių lavinimo, kryptingai studijuojamas bazinis chorų repertuaras. Taip parengtas dainininkas – kiekvieno choro vadovo svajonė, juk jis ateina į kolektyvą kone atmintinai mokėdamas visą žanro aukso fondą. Vis dėlto man nepavyko pakeisti per ilgus metus Lietuvoje susiformavusių dainininkų rengimo tradicijų, tad ši idėja kol kas lieka tik ateities vizija. Žinoma, puiku, kad jaunas žmogus turi ambicijų ir tikslų tapti operos solistu, bet praktika rodo, jog tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam, tad ankstyvesnis kryptingas orientavimas į kitus žanrus galėtų padėti atlikėjui greičiau įsitvirtinti rinkoje. Linkėčiau to siekti visai Lietuvos dainininkų rengimo mokyklai. – Esate Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, universiteto senato valdybos pirmininko pavaduotojas. Kuo Jums svarbi pedagoginė veikla?

– Šioje srityje darbuojuosi daugiau nei trisdešimt penkerius metus. Iš savo absolventų, dirbančių dirigento darbą, galėčiau paminėti Zalcburge įsikūrusį Arūną Pečiulį, simfoninio dirigavimo keliu pasukusią Adriją Čepaitę, Kauno valstybiniame chore dirbančius Kęstutį Jakeliūną, Mindaugą Radzevičių. Mano buvę studentai profesine veikla užsiima Ispanijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitur. Pedagoginį darbą pradėjau dar

Muzikos barai / 10

tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Vėliau tapau iniciatyvinės grupės, padėjusios įkurti Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetą, nariu ir savo pedagoginę veiklą susiejau su šia įstaiga. Manau, kad tokiam miestui kaip Kaunas būtina turėti aukštąją muzikos mokyklą. Mieste veikia muzikinis teatras, filharmonija, simfoninis orkestras, šiems kolektyvams nuolatos reikia naujų artistų. Didžiulis klausimas, kaip dabar atrodytų šios meno įstaigos, jeigu Kaune nebūtų atkurta aukštoji muzikos mokykla. Žinoma, vis girdime balsų, klausiančių, kam Lietuvai reikalingos kelios aukštosios muzikos mokyklos. Mano manymu, po profesionalius muzikantus rengiančią įstaigą turėtų būti kiekviename iš didžiųjų Lietuvos miestų. Nereikia, kad jose būtų daug studentų, svarbu, kad jos aprūpintų tuos regionus profesionaliais muzikantais. Kaip pavyzdį galėčiau nurodyti Vokietijos Veimaro aukštąją muzikos mokyklą – joje studijuoja iki šimto ugdytinių, bet mokykla išlaiko savo prestižinį statusą. Tokios muzikos mokyklos – kultūriniai židiniai, skatinantys meno plėtrą regionuose. Svarbu išlaikyti muzikavimo tradicijas, kaip tai padarė pokario Vokietija. Dabartinės valdžios noras muzikos ugdymą koncentruoti Vilniuje man kvepia sovietmečiu. Juk tuomet centrinė įstaiga buvo Maskvos konservatorija. Studijuodamas savo mieste dažnas muzikantas čia įleidžia šaknis. Centralizuojant muzikinį ugdymą rizikuojama nuskurdinti visus mažesnių miestų meno kolektyvus. – Jūsų darbų barai labai platūs: Kauno valstybinis choras, pedagoginė, visuomeninė veikla. Iš kur semiatės energijos?

– Neabejodamas galiu pasakyti, kad veiklos turiu per daug. Prisimenant taisyklę, kad muzikantas negali visuose žanruose būti tobulas, ši nuostata galioja ir man – neįmanoma visur suspėti. Jeigu visiškai atsiduodi vienai veiklos sričiai, būtinai nukenčia kita. Kartais pamąstau – kas iš to, kad užsiėmęs visuomenine veikla padedu

gimti vienam ar kitam projektui? Juk tuomet nukenčia mano prioritetinė sritis – Kauno valstybinis choras. Laiko ir energijos visiems veiklos barams toli gražu nepakanka, tenka laviruoti aukojant brangų šeimai ir artimiesiems skirtą laiką. Tiek fizinę, tiek psichologinę formą padeda išsaugoti joga ir pirtis. Jogos pratimus atlieku kiekvieną rytą, šia praktika užsiimu nuo studijų Leipcige, kai tenykščio gydytojo patartas su jogos pagalba įveikiau kamavusias sveikatos problemas. Joga teikia ne tik fizinės energijos, ji teisinga linkme nukreipia mintis, leisdama įtikėti, kad visada esi jaunas, atsiriboti nuo nereikšmingų problemų. Nors aiškiai suvokiu, kad mano amžius solidus, bet nejaučiu metų naštos svorio. Išėjus į sceną snausti nėra kada, ten turi parodyti, ką gali, išjudinti ir uždegti visus atlikėjus. Dar vis svajoju atlikti daug kūrinių. Pačios geriausios muzikos... Pasitikiu žmonėmis. Nevalia žeminti jų orumo. Tiems, kurie daro daug, bet kartais suklumpa, reikia atleisti jų nedideles nuodėmes, užuot ieškojus vis naujų pranašų. – Maestro, jūs neįsivaizduojamas be Kauno valstybinio choro. Ko asmeninio jubiliejaus proga norėtumėte palinkėti dainininkams?

– Savo 65 mieliausiems dainininkams reiškiu pagarbą ir padėką. Tai labai išsilavinusios asmenybės, aukštos vokalinės kultūros dainininkai ir draugiški, geranoriški žmonės. Savo instrumentais, pačiais prabangiausiais instrumentais – balsais – jie skleidžia būties, o ne buities muziką. Dėl jų atsidavimo galiu įkūnyti savo svajones. Tiek, kiek leista, tiek, kiek apšviesta. n Parengta pagal Alinos RAMANAUSKIENĖS ir Giedriaus PRUNSKAUS pokalbius su Kauno valstybinio choro vadovu Petru Bingeliu. „Kauno diena“, 2018 m. sausio 4 ir 7 d.


KRONIKA Bibliotekoje skambėjo istorinės atminties kupina muzika

Skaudūs mūsų istorijos puslapiai gali paskatinti kūrybiškumą, o kūrybiškumas – istorinės atminties formų raidą. Prieš keletą metų kažkas sugalvojo prisisegti iš melsvo popieriaus išsikirptą neužmirštuolės žiedą kaip Sausio įvykių atminimo ženklą, tam tikruose visuomenės sluoksniuose tai prigijo. Šių metų Sausio 13-osios išvakarėse savo kūrybines vizijas ir galias sujungė Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka ir Lietuvos muzikų sąjunga. Patogi Nacionalinės bibliotekos vieta šalia Seimo rūmų, puikios akustikos centrinio vestibiulio erdvė, pirmykščiu puošnumu suspindusi po ilgai trukusios pastato renovacijos, sudaro palankias sąlygas įvairioms kūrybinėms veikloms. Ta įvairovė įprasmina ir platesnę bibliotekų misiją XXI amžiuje. Anksčiau Nacionalinės bibliotekos vestibiulyje įvairiomis progomis taip pat skambėdavo muzika (daugiausia – kamerinė), o sausio 12-osios vakarą, prie Seimo degant laužams, į Nacionalinės bibliotekos vestibiulį Lietuvos muzikų sąjunga pakvietė Egidijaus Ališausko vadovaujamą Lietuvos kariuomenės orkestrą, kuriam dirigavo Dainius Pavilionis. Proginio koncerto mintis ir pavadinimas subrendo tarsi savaime – „Brangiau už gyvenimą“. Paskelbus koncerto programą įvyko stebuklas – Muzikų sąjungos prezidentę Audronę Nekrošienę susirado piešinių knygos „Vaikai piešia laisvę“ leidėjai ir pasiūlė kelis reliktinius šios knygelės egzempliorius padovanoti koncerto solistams. Knygelę galima laikyti bibliografine vertybe ir retenybe – ji buvo išleista 1991 metais netrukus po Sausio įvykių. Knygelėje atsispindi tai, kaip tuometiniai vaikai suprato laisvę ir jos kainą. Vaikų piešinių nuoširdumas paveikė visus koncerto atlikėjus, jie kūrinius, savaip atspindėjusius ir Lietuvos istoriją, ir laisvės kovas, atliko be oficiozinės pompastikos ir saldaus miesčioniško sentimentalumo, taip, kaip tuos baisumus ir nerimą tada jautė mažos širdelės... Koncertas prasidėjo Lietuvos himnu. Kovine dvasia uždegė Jay Bocooko muzika iš K. Costnerio filmo „Šokis su vilkais“. Justino Marcinkevičiaus, Onės Baliukonytės tekstus skaitė koncertą vedusi Muzikų sąjungos prezidentė. Tikras lietuviškosios klasikos „hitas“ – Vytauto Klovos „Pilėnai“, o kur Ūdrio arija, ten ir maestro Vytautas Juozapaitis, atlaikęs ir Seimo etikos sargų „tyrimus“, ir ministerijos kryžeivių atakas. Bet turbūt didžiausias iššūkis, anot paties maestro, buvo dainuoti šią ariją su ne bet kokiu, o su kariuomenės pučiamųjų orkestru. Pasiekti reikiamą orkestro ir solisto dinaminį balansą buvo nelengva, tačiau gerai pavyko, iššūkius atlaikė visi – ir solistas, ir orkestras, ir bibliotekos akustika. Solo birbyne griežė pats orkestro vadovas Egidijus Ališauskas, be kita ko, jis labai stilingai atliko baroko kompozitoriaus A. Marcello Koncerto obojui ir orkestrui d-moll antrąją dalį. Reikia pripažinti, kad lietuviškos birbynės tembras yra artimas barokiniam obojui. Apskritai Lietuvos kariuomenės orkestras per savo kūrybinį kelią yra sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą – nuo baroko ir klasicizmo iki populiaresnių žanrų ir stilių kūrinių. Didingai bibliotekos erdvėse nuskambėjo Kazio Daugėlos „Šv. Kazimiero choralas“ pučiamųjų orkestrui – taip, kaip skambėtų po bažnyčios skliautais. Be paminėtų kūrinių, dar girdėjome Eduardo Balsio Andante cantabile (solo E. Ališauskas) ir „Habanerą“, Miklóso Rózsos „Ben Hurą“ , Richardo Wagnerio „Eisena į katedrą“. Koncerto programos kūriniai buvo labai įvairūs, tačiau juos vienijo kovos ir pasiaukojimo Tėvynei tema, lydėjo nuoširdi muzikų ir gausių klausytojų bendrystė. Koncertą vainikavo Gintauto Abariaus daina pagal B. Brazdžionio eiles „Šaukiu aš tautą“ – tarsi raginimas atsibusti mūsų Valstybei. Šįkart mus šaukė Vytautas Juozapaitis. Lietuvos kariuomenės orkestro koncertas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Diriguoja Dainius Pavilionis, solo birbyne – Egidijus Ališauskas

Robertas ŽEMECKAS „Šaukiu aš tautą“ – Gintauto Abariaus ir Bernardo Brazdžionio daina koncertą užbaigė Vytautas Juozapaitis

Muzikos barai / 11


KRONIKA Dvidešimt metų su „Muzikos barais“

Muzikos meno ir mokslo leidinys „Muzikos barai“ turi tris gimtadienius. Pirmasis – diena, kai 1931 metais pasirodė pirmas naujo muzikos meno ir mokslo leidinio numeris. Lemtingas sutapimas, kad ta diena – spalio 1-oji – jau kur kas vėliau, 1976 metais, pasaulio muzikų iniciatyva tapo Tarptautine muzikos diena. Iškalbingas ir faktas, kad tiek „Muzikos barų“, tiek Tarptautinės muzikos dienos misija – muzikos populiarinimas ir sklaida įvairiausiomis formomis. Antrasis „Muzikos barų“ gimtadienis – 1989 metų birželio 14-oji. Lietuvoje tai – gedulo, bet ir vilties diena... Džiugu, kad tuometiniam Lietuvos muzikų draugijos pirmininkui kompozitoriui Povilui Dikčiui ir muzikologui Vaclovui Juodpusiui pavyko atkurti labai svarbų vėl nepriklausomos Lietuvos muzikinės edukacijos barą, nors leidinio gyvavimą nuolatos temdė kliūtys ir nepritekliai. Eilinis galimos pabaigos „taškas“ sutapo su 1997 metų Kalėdomis – taigi, gimimu, gamtos atbudimu. Ir naujųjų „Muzikos barų“ leidėjų savotišku ultimatumu tuometiniam Lietuvos muzikų draugijos pirmininkui Rimvydui Žigaičiui: dvisavaitinis laikraštis turi tapti mėnesiniu žurnalu. Tad pirmojo žurnalo „Muzikos barai“

numerio pasirodymą 1998 metų sausį vadiname trečiuoju gimtadieniu, kuris šių metų sausio 23 dieną gražiai buvo paminėtas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. „Muzikos barai“ – daugybės žmonių, suvokiančių, kad ir apie muziką ne tik galima, bet ir būtina kalbėti, pastangų vaisius, – pradėdama sukaktuvėms skirtą vakarą kalbėjo Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė ir „Muzikos barų“ leidėja nuo 1998 metų Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. – Jeigu ne tie žmonės, neturėtume muzikos raidos ir įvykių dienoraščio. Niekados neužmiršiu 1997 metų laikotarpio nuo Kalėdų iki Naujųjų metų: kalbinau kiekvieną Gedimino prospekte sutiktą muziką imtis globoti kurią nors jam pačiam artimą rubriką. Ilgiausiai bičiulystė truko su „Baletą“ globojusia Aliodija Ruzgaite. Tarp kalbintųjų buvo ir labai aktyviai į leidinio formavimą įsitraukę, šiandien „Muzikos barams“ tebetalkinantys Mindaugas Urbaitis, Jonas Bruveris, Aušra Motuzienė, Darius Užkuraitis, Giedrius Kuprevičius, fotografai Algirdas Rakauskas, Michailas Raškovskis ir daugybė kitų. 2000-ųjų išvakarėse dovanų gavau pirmojo dešimtmečio „Muzikos barų“ komplektus. Kiekvieną straipsnį skaičiau su virpuliu, vis aiškiau suprasdama, kad ir dabar mąstome apie tą patį, keliame tuos pačius tikslus ir dirbame taip pat, tik plunksnakočius ir rašomąsias mašinėles pakeitė kompiuteriai, atsirado elektroni-

nis paštas, svetainių teikiamos galimybės. Užsibrėžiau tikslą, kad kuo daugiau žmonių patirtų tai, ką patyriau sklaidydama pirmuosius numerius, ir šiandien juos vartyti gali visi: 2014 metais pavyko sukurti interneto svetainę www.muzikusajunga.lt, kurioje turime galimybę labai plačiai paskleisti unikalią, iki šiol tik asmeniniuose ar valstybiniuose archyvuose buvusią informaciją. Džiaugiuosi, kad naujosios technologijos užtikrina mūsų leidinių prieinamumą: svetainėje (www.parduotuve.muzikusajunga.lt) ne tik publikuojamas visas išleistų leidinių katalogas, bet ir galima įsigyti įrašų (mp3 formatu), kurių seniai nebeturi net patys atlikėjai. Tad visomis išgalėmis mėginame pasiekti ir savo skaitytoją, ir klausytoją, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Ir svarbiausia: stengiuosi kuo mažiau reaguoti į tai, ko visus 85-erius „Muzikos barų“ egzistavimo metus jiems labiausiai trūko – pinigus. Kiekvienas „Muzikos barų“ numeris šiandien paruošiamas ir spausdinti (nespalvota versija), ir skelbti svetainėje www.muzikusajunga.lt (spalvota versija). Kai kam atrodo, kad žurnalą viešindami svetainėje mes lyg ir neskatiname jo prenumeruoti, bet juk šiandien kaip niekada svarbu, kad bet koks profesionalus kalbėjimas būtų girdimas kuo plačiau Vakaro metu buvo rodomi archyviniai kadrai iš LRT laidų. Prisiminimais ir mintimis apie leidinio svarbą dalijosi kompozitorius Mindaugas Urbaitis, pia-

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ragina Mindaugą Urbaitį prisiminti rašytų straipsnių temas

Tomas Bakučionis apžvelgia džiazo ir didžiųjų salių muzikinį gyvenimą

Audronė Žiūraitytė nerimauja, kad kruopštus muzikinės žurnalistikos darbas nedomina jaunimo

Vytautas Juozapaitis įsitikinęs, kad žurnalas suteikia galimybę muzikos temomis šviesti net politikus

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Leonido Melniko nuomone, muzikos dienoraštis atskleidžia gyvenimą tokį, koks jis yra

Muzikos barai / 12

nistai Živilė Karkauskaitė, Ramunė Kryževičienė ir Leonidas Melnikas, pūtikai Gerimantas Statinis ir Kazimieras Daugėla, muzikologai Audronė Žiūraitytė ir Vaclovas Juodpusis, fotografas Algirdas Rakauskas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Juozapaitis ir kt. Pirmojo 1998 metų leidinio numerio


Birštono vasaros menų akademijai – „Metų projekto“ apdovanojimas

Vaclovas Juodpusis neabejoja, kad „Muzikos barai“ turi išlikti

Irena ir Antanas Budriūnai tradiciškai tiesia tiltus iš „Muzikos barų“ praeities, kai žurnalo leidybą pradėjo broliai Budriūnai

Algirdui Rakauskui svarbus muzikinio gyvenimo fotodienoraštis

Gerimantas Statinis

įžangos žodyje Lietuvos muzikų draugijos pirmininkas Rimvydas Žigaitis rašė: Šiandien jūsų rankose – pasikeitęs „Muzikos barų“ numeris. Prieš dvejus metus, pradėjus gaivinti draugijos veiklą, pirmasis ir svarbiausias žingsnis buvo prikelti LMD leidžiamą laikraštį. Tai buvo labai sunkus ir atsakingas laikotarpis. Už nuoširdžias pastangas dėkoju buvusiems redaktoriams Vaclovui Juodpusiui ir Mildai Augulytei. Per artimiausius mėnesius norime pereiti į mėnesinio žurnalo statusą ir suformuoti visas naujojo leidinio pagrindines nuostatas.

2018 m. sausio 12 d. vykusi jau dvidešimtoji laikraščio „Gyvenimas“ padėkos šventė buvo neeilinis įvykis ir Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenei – nominacijoje „Metų projektas“ laureate tapo penktoji Birštono vasaros menų akademija (2017). Laikraštyje „Gyvenimas“ akademija buvo pristatyta tokiais žodžiais: „Tai – jau penkerius metus koncertais ir turiningomis paskaitomis bei įdomiais praktiniais užsiėmimais birštoniškius džiuginantis projektas. Ir ne tik birštoniškius, bet ir daugelio Prienų rajono miestelių ir gyvenviečių žmones. Prieš penkerius metus Muzikų sąjungos prezidentės, kompozitorės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės sumanytas projektas jau išaugo savo rūbą, iš salių persikėlė į miesto parką, kitas erdves.“ Tradicinė Prienų rajono ir Birštono savivaldybių žmonių šventė šį kartą padėkos ženklais dalinosi neseniai renovuotoje Prienų kultūros ir laisvalaikio centro salėje. Jaukią nuotaiką kūrė ir profesionalai – Padėkos šventės Prienuose akiįdomaus projekto „Popmuzika su perukais“, sujungusio du, atrodytų, mirkos nesujungiamus muzikos stilius: klasiką ir popsą, atlikėjai, ir „Žiburio“ gimnazijos vaikinų ansamblis. Jų dainos buvo gražiausia, kokia tik gali būti, dovana savo vadovei Romai Ruočkienei, „Gyvenimo“ skaitytojų sprendimu pelniusiai „Metų žmogaus“ apdovanojimą. Renginio pradžioje laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė Ramutė Šimukauskaitė džiaugėsi: „Daugėja iniciatyvų, tampam aktyvesni, daugėja ir nominacijų, už kurias esame dėkingi bendraminčiams – jų steigėjams. Džiugu, kad tarp tų, kuriems teikiame padėkas, atminimo ženklus, gėles, sakome jautrius žodžius, yra ir vyresnių, ir jaunų, tik pradedančių minti pėdas, prasmingų darbų nuveikusių mūsų krašto žmonių, ir savo gebėjimais besidalinančių kraštiečių bei svečių iš Vilniaus, kūrybiniams ieškojimams pasirinkusių Birštoną ir Nemuno apylinkes.“ „Nežinau, kokiais žodžiais išreikšti savo nuostabą ir džiaugsmą, – atsiimdama Birštono vasaros menų akademijai skirtą apdovanojimą kalbėjo Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. – Mes, Birštono merės Nijolės Dirginčienės prieš šešerius metus padrąsinti, vedame prieniškius, birštoniškius ir visos Lietuvos bei užsienio muzikus aukščiausio profesionalumo takais. O tai, kaip žinom, šiandien nemadinga, labai dažnai atmetama sakant, kad ne visiems to reikia. Tai, kad jūs, Birštono ir Prienų krašto žmonės, pripažinote šį renginį, mums yra be galo didelė dovana ir atsidėkoti už ją galėtume nebent tik dar įspūdingesniais renginiais. Bet svarbiausia, kad Birštono vasaros menų akademija – ne tik mūsų iniciatyva. Už bendrystę turime padėkoti daugeliui žmonių: Birštono merei, Meno mokyklos kolektyvui ir direktorei Laimutei Raugevičienei, Kultūros centro kolektyvui ir direktoriui Zigmui Vileikiui, Birštono sanatorijų vadovams ir žmonėms. Juk mūsų projektas visų pirma gyvuoja geros valios žmonių dėka – lėšų, kaip ir daug kam Lietuvoje, trūko ir, matyt, trūks... Bet tikiuosi – kol akademijos reikės jums, Birštono ir Prienų krašto žmonėms, kol reikės merei (merams), tol mes būsime čia, su jumis, ir šis reiškinys gyvuos.“ MB inf.

MB inf.

Muzikos barai / 13


SUKAKTIS

Akordeonų orkestras „Consona“ – 20 metų scenoje Irina AKRAMAVIČIŪTĖ ŠIEMET AKORDEONŲ ORKESTRAS „CONSONA“ ŠVENČIA KŪRYBINĖS VEIKLOS 20-METĮ. JAME MUZIKUOJA IR AKORDEONISTAI PROFESIONALAI, TARPTAUTINIŲ KONKURSŲ LAUREATAI, IR MOKYTOJAI ENTUZIASTAI, PASKYRĘ SAVO GYVENIMĄ AKORDEONO MUZIKAI. TAI VIENINTELIS PROFESIONALUS AKORDEONŲ ORKEST RAS BALTIJOS ŠALYSE, SAVO AKTYVIA VEIKLA PELNĘS PRIPAŽINIMĄ LIETUVOJE IR VISOJE EUROPOJE.

Akordeonų orkestro„Consona“ pasirodymas 2014 metų „Didžiajame muzikų parade“. Orkestro meno vadovas ir dirigentas prof. Ričardas Sviackevičius


Su akordeonų orkestru dainuoja Agnė Stančikaitė

M

intis suburti profesionalų akordeonų orkestrą kilo jo dabartiniam meno vadovui ir dirigentui prof. Ričardui Sviackevičiui – akordeonistas, pedagogas, dirigentas ir visuomenininkas dar jaunystėje puoselėjo mintį turėti savo orkestrą. 1998 metais Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje jis kartu su akordeono pedagogu Česlovu Leonu įkūrė Vilniaus miesto akordeono mokytojų ir vyresniųjų klasių moksleivių akordeonų orkestrą. Pirmosios repeticijos – kupinos entuziazmo. Netrukus parengiamas kelias epochas aprėpiantis repertuaras ir skelbiama pirmojo koncerto data. 1999 metų vasario 11 dieną Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje įvyksta koncertas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai. Didelis pasisekimas ir puikūs atsiliepimai – postūmis toles-

niam aktyviam darbui. Jau 1999-ųjų kovą orkestras išvyksta į pirmą užsienio kelionę. Po metų koncertą Rygos „Ave Sol“ salėje su solistais Gintautu Smolskumi (akordeonas), Zita Grigiene (sopranas) ir Sauliumi Augliu (marimba) įrašė Latvijos radijo fondas. Laikui bėgant orkestras profesionalėjo, moksleivius keitė Vilniaus muzikos mokyklų mokytojai. Buvo nutarta sukurti du kolektyvus – Vilniaus Balio Dvariono mokyklos moksleivių orkestrą, vadovaujamą Česlovo Leono, ir Vilniaus mokytojų akordeonų orkestrą, kuris persikėlė į Karoliniškių muzikos mokyklą. Jo vieninteliu meno vadovu tapo Ričardas Sviackevičius, direktorės pareigos atiteko veikliai akordeono mokytojai Nijolei Vigelienei, kuri sklandžiai organizuodavo orkestro koncertinę veiklą, rūpinosi reklamine medžiaga, informacijos apie gastroles kaupimu. Po penkerių metų šias pareigas perėmė Laimutė Pakalkienė. Orkestro koncertinėje biografijo-

Koncertas Vilniaus rotušėje. Diriguoja Ričardas Sviackevičius

Marimba groja Saulius Auglys

Muzikos barai / 15


SUKAKTIS tras visuomet efektingai atrodo scenoje, klausytojai pastebi ypatingą jo narių ir meno vadovo ir dirigento prof. Ričardo Sviackevičiaus ryšį. „Maestro turi vadovo gyslelę, nenusakomai galingą energiją, kuriai paklūsta kiti. Todėl jo vadovaujamas orkestras skamba įdomiai ir labai spalvin„Consona“ koncertas Vilniaus rotušėje. Dirigentė Rita Auksoriūtė gai“, – sako orkestro narė Nijolė Vigelienė. je ypač svarbūs 2000 metai. GastroOrkestro repertuare yra įvairių lių maršrutai pasiekė Lenkiją, Estiją, Vokietiją, Prancūziją, Suomiją, žanrų ir stilių muzikos: pasaulinės Austriją ir kitas Europos šalis. Kelių klasikos šedevrų, estrados bei džiaintensyvaus kūrybingo darbo metų zo opusų, šiuolaikinių kompozitorių rezultatas – II vieta tarptautinia- kūrinių orkestrui bei simfoninių parme akordeonistų konkurse „Citta di titūrų aranžuočių. „Consona“ atvira ir naujiems sumanymams – gražus Castelfidardo“ Italijoje. 2002 metais, pablogėjus Ričardo orkestro kūrybinis bendradarbiaviSviackevičiaus sveikatai, į orkestrą mas su vokalistėmis Natalija Krauter atėjo dirbti dar du dirigentai – Vil- (sopranas), Zita Martinavičiūte (soniaus Juozo Tallat-Kelpšos konser- pranas), Agne Stančikaite (sopranas), vatorijos dėstytoja Rita Auksoriūtė ir Vida Taurinskaite (sopranas), saksoR. Sviackevičiaus studentas Vladimi- fonininkais Kęstučiu Vaiginiu, Juste ras Voskanas. Ypač daug laiko ir jėgų Sakalyte, marimbininku Sauliumi Aušiam darbui skyrė Rita Auksoriūtė, gliu, birbynininku Kastyčiu Mikiška, jos pastangomis per dešimtmetį akor- ksilofonininku Jonu Filmanavičiumi, deonų orkestras sukaupė didelį re- akordeonistu Raimondu Unguru, kipertuarą, jį pristatė Lietuvos ir užsie- tais Lietuvos ir užsienio solistais. Savo kūrybinės veiklos 20-metį nio publikai. praėjusių metų lapkričio 29 dieną Nemažai akordeonistų grojo fir„Consona“ pažymėjo dideliu koncermos „Weltmeister“ (Vokietija) „Contu Vilniaus rotušėje. Pagerbti jubiliato sona“ modelio instrumentais, ir šis susirinko nepaprastai daug žmonių, žodis (lot. consonans – darniai skamjie vos tilpo didžiojoje salėje. Nuoširbantis) puikiai išreiškė orkestro tikslus ir dvasią. 2004 metais mokytojų džius sveikinimo žodžius tarė ir paakordeonų orkestras buvo oficialiai dėką už Vilniaus bei visos Lietuvos pavadintas „Consona“. 2009-aisiais vardo garsinimą užsienyje reiškė Vilorkestro direktorės Laimutės Pakal- niaus savivaldybės mero pavaduotoja kienės, vadovės Ritos Auksoriūtės ir meno vadovo prof. Ričardo Sviackevičiaus iniciatyva „Consona“ tapo Vilniaus mokytojų namų kolektyvu. Pastarasis „Consonos“ kūrybinės veiklos dešimtmetis pasižymi gastrolių Lietuvoje ir užsienyje gausa. Orkestrui plojo Suomijos, Norvegijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Ispanijos, Graikijos, Vengrijos, Rusijos publika, ją „Consona“ sužavėjo atlikimo ekspresyvumu, ryškia programa. Orkes-

Muzikos barai / 16

Koncertas Sankt Peterburge, 2016 m.

Edita Tamošiūnaitė, monsinjoras Voicechas Gurlickis, Vilniaus mokytojų namų direktorė Zita Žepnickienė ir daugelis kitų garbingų svečių. O „Consona“ klausytojus nustebino įspūdingu koncertu, specialiai jubiliejiniam renginiui buvo parengtos net penkių kūrinių premjeros. Skambėjo Aleksandro Čujevo „Balkanų suvenyras“, Albino Repnikovo simfoninė poema „Salos“, Gorkos Hermosos „Galliano en Santiago“ IV dalis (solistas Raimonds Ungurs), Romano Bažilino „Upė“ ir Walterio Sommerfeldo ispaniškas valsas „Mia bella“. Klausytojus užbūrė Agnės Stančikaitės (sopranas) ir „Consonos“ muzikavimas atliekant Ruggero Leoncavallo „Rytą“, Elenos Bolero iš Giuseppe Verdi operos „Sicilijos mišparai“ bei Luigi Arditi kūrinį „Bučinys“. Gausiomis ovacijomis buvo palydimi orkestro ir solistų virtuozų Raimondo Unguro (akordeonas) ir Jono Filmanavičiaus (ksilofonas) atliekami kūriniai. Daug spalvų koncerto programai suteikė būgnininkai Arvydas Vainius ir jo talentingas absolventas Mindaugas Stundžia. „Nesitikėjome kad turime tiek daug gerbėjų, – po koncerto sakė maestro Ričardas Sviackevičius. – Jeigu Dievas duos sveikatos, sulauksime ir 25-mečiui skirto jubiliejinio vakaro. Turime didelių planų, numatytos gastrolės Lietuvoje ir užsienyje. Norėtųsi, kad orkestrą papildytų jauni muzikantai, su kuriais vieninelis Baltijos šalyse akordeonų orkestras ir toliau puoselėtų akordeono meną ir garsintų Lietuvos vardą.“ n


Tarptautinis akordeono festivalis Palangoje

Jau dvidešimt trečią kartą Palangos S. Vainiūno meno mokykloje praėjusių metų rugpjūčio 1–6 dienomis vyko tarptautinis akordeonistų festivalis ir seminaras-praktikumas „Palanga 2017“, sukvietęs beveik šimtą dalyvių. Šį akordeonistų šeimos židinį, padedant festivalio organizaciniam komitetui bei aktyviausiems mokytojams, nuolat įžiebia nepailstantys renginio sumanytojai ir seminaro vadovai prof. Ričardas Sviackevičius, prof. Eduardas Gabnys, seminaro meno vadovas ir koordinatorius doc. Raimondas Sviackevičius. Grojimas orkestre, meistriškumo kursai, atviros pamokos, metodiniai pranešimai, mokinių, studentų, svečių iš užsienio koncertai – tokia įvairi ir gausi buvo kiekvienos dienos darbotvarkė. Šis festivalis – nuostabi galimybė akordeono muzikos pedagogams ir jų ugdytiniams pasisemti naujų žinių, pasidalinti pedagogine patirtimi bei metodinėmis naujovėmis, įsigyti naujausių leidinių. Dvidešimt trečiajame festivalyje ir seminare-praktikume „Palanga 2017“ dalyvavo jaunosios kartos atlikėjai, gabiausi studentai ir vaikai, tarptautinių konkursų laureatai, iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Mažeikių, Palangos, Kretingos, Gargždų, Šilutės, Biržų, Kupiškio, Šalčininkų, Šiaulių, Pasvalio, Vievio, Garliavos. Buvo atvykusi ir viešnia Karolina Arbuzova (mokyt. Anita Rieksta) iš Latvijos Ulbruokos muzikos ir meno mokyklos. Kasdien nuo rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 6 d. renginio publikai buvo pristatomos išskirtinės muzikinės programos, atliekamos ne tik solistų, bet ir įvairių sudėčių ansamblių bei orkestrų. Kaip ir kasmet, šią vasarą susirinkusius festivalio svečius bei dalyvius džiugino profesionalai iš užsienio: tarptautinių konkursų laureatas, Maskvos Valstybinio A. Šnitkės muzikos instituto docentas Sergejus Osokinas, Sankt Peterburgo akordeonų orkestras, vadovaujamas Vladimiro Iljenkovo. Metodiniuose užsiėmimuose doc. S. Osokinas nagrinėjo aktualią temą „Džiazinė muzika akordeonui. Improvizacijos ir harmonijos pagrindų mokymo metodika“, žinomas Lenkijos kompozitorius Krzysztofas Naklickis skaitė pranešimą „Kūryba akordeonui – neištyrinėtos galimybės“. Lietuvai atstovavo Kaišiadorių meno mokyklos mokytoja Onutė Kupčiūnienė, ji kalbėjo apie emocinio ir socialinio ugdymo svarbą akordeono pamokoje. Festivalio ir seminaro-praktikumo „Palanga 2017“ metu vyko ir tradicinis Lietuvos akordeonistų asociacijos narių susirinkimas. Aktualijomis ir mintimis dalijosi akordeonistų asociacijos prezidentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Raimondas Sviackevičius, seminaro pradininkai prof. Ričardas Sviackevičius ir prof. Eduardas Gabnys, šalies pedagogai. Aptarti tolesnės veiklos klausimai, akordeonistų konkursų problemos. Onutė KUPČIŪNIENĖ Janina UNGURĖ Akordeonistų festivalis „Palanga 2017“. Pirmoje eilėje centre prof. Ričardas Sviackevičius

„Cantate Domino“: energijos tvermės dėsnis veikia ir koncertų salėse

Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“ gruodžio 10-osios popietę kauniečius pakvietė į neeilinį koncertą Kauno įgulos karininkų ramovėje – čia skambėjo choro 25 metų jubiliejui skirta programa. 1992 metais chorą subūrė Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentas Rolandas Daugėla, Lietuvoje ir užsienyje žinomas muzikas, penkių tarptautinių festivalių organizatorius, įvairių festivalių žiuri pirmininkas ir narys. Nors „Cantate Domino“ – bažnytinis choras, tačiau giedojimas sekmadienio šv. Mišiose – tik maža jo veiklos dalelė. Choras aktyviai koncertuoja, yra kviečiamas dainuoti miuzikluose, miesto šventėse, dalyvauja netikėčiausiuose projektuose ir tarptautiniuose konkursuose, iš kurių per 25-erius metus yra parsivežęs daugybę apdovanojimų. Į choro jubiliejinį koncertą Kauno įgulos karininkų ramovėje susirinko tiek klausytojų, kad negelbėjo ir papildomai pastatytos kėdės – kai kuriems teko įsitaisyti ant palangių. Koncertas dar kartą paliudijo, kad chorinė muzika turi savo nišą ir savo klausytoją. Jubiliejinio koncerto programą choras pradėjo adventine giesme „Veni, Veni Emmanuel“. Toliau skambėjo kiti ramybe pulsuojantys liturginės muzikos kūriniai, o kulminacija buvo Gedimino Kalino „Ave Maria“. Iš salės pasigirdo šūksniai „bravo“, kai kurie klausytojai šluostė ašaras. Koncerte netrūko abipusio nuoširdumo, vyko mistiniai energijos mainai tarp atlikėjų ir publikos. „Man šie metai buvo sunkūs, patyriau netekčių, todėl „Cantate Domino“ koncertas – tikra atgaiva sielai“, – sakė klausytojas Zenonas. Į koncertą atėjusi Rasa prisipažino, kad nuo mokyklos laikų chorą prisimena kaip košmarą, tačiau po šio koncerto ji pasakė: „Čia visai kitokia, čia tikra muzika“. Gal todėl neverta stebėtis, kad kaskart po giedojimo šventadienio šv. Mišiose „Cantate Domino“ sulaukia plojimų, kas, pripažinkime, Lietuvos bažnyčiose labai reta. Koncerte prie dabartinio choro prisijungė ir tie, kurie pirmieji 1992 metais Vytauto bažnyčios bokšte „gliaudė“ partitūras, o netrukus skynė laurus prestižiniuose festivaliuose. Rasa Navickienė, Giedrė Venckevičienė, Mindaugas Zimkus drauge su „Cantate Domino“ atliko Elviso Presley dainą „Love Me Tender“. Paklausiau „Cantate Domino“ choristų, kodėl jie, gyvenantys ir taip beprotišku tempu, mažiausiai šešias–aštuonias valandas per savaitę aukoja choro repeticijoms. Nors žodis „aukoja“, panašu, čia visai netinka – jie tiesiog negali nedainuoti. Tai ir būdas atsikratyti darbe susikaupusios įtampos. „Pakeičiau darbą, bet tos įtampos nepaliauju kratytis – vis dainuoju ir dainuoju“, – šmaikštavo choro prezidentas Aurimas Ramoška. Išties, tik dainuodamas chore gali patirti stebuklą, kai atskiri balsai susilieja į galingą darnią visumą. Edita GRUDZINSKAITĖ Choras „Cantate Domino“. Diriguoja Rolandas Daugėla

Muzikos barai / 17


NAUJI LEIDINIAI LIETUVOS KARIUOMENĖS VILNIAUS ĮGULOS KARININKŲ RAMOVĖS VYRŲ CHORAS „AIDAS“ SAVO KŪRYBINĮ KELIĄ PRADĖJO DAUGIAU NEI PRIEŠ ŠEŠIS DEŠIMTMEČIUS – 1955 METAIS. PRAĖJUSIAIS METAIS PASIRODĖ LINOS DUMBLIAUSKAITĖS KNYGA „VYRŲ CHORO „AIDAS“ KŪRYBINIO KELIO VINGIAI“ (IŠLEIDO LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA), KURIOJE APŽVELGIAMA KOLEKTYVO ISTORIJA IR DABARTIS, RYŠKIAUSI KŪRYBINIAI LAIMĖJIMAI. PUBLIKACIJA PARENGTA PAGAL L. DUMBLIAUSKAITĖS KNYGĄ.

Vyrų choras „Aidas“. Kūrybinio kelio vingiai

Su Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite

Muzikos barai / 18


D

augelis choro meno tradicijų, puoselėtų nepriklausomoje Lietuvoje, pokariu buvo numarintos, daug ką reikėjo pradėti iš naujo. Jaunas ir energingas chorvedys Juozas Vanagas, susižavėjęs Gustavo Ernesakso vadovaujamu Estijos valstybiniu akademiniu vyrų choru, sumanė įsteigti panašų kolektyvą, kuris padėtų sutvirtinti mūsų kultūros pamatus, stabdytų Lietuvos nutautinimą. Būdamas neprilygstamas organizatorius, per keletą mėnesių subūrė gausų chorą ir iš karto pradėjo darbą. Jau po metų (1956) surengiamas dviejų dalių koncertas tuometinės Valstybinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Repertuarą sudarė harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, lietuvių bei užsienio kompozitorių kūriniai, chorai iš operų. Per kelerius metus choras pelno pripažinimą, dalyvauja įvairiuose festivaliuose, su koncertais aplanko daugelį Lietuvos vietovių, kiekvieną pavasarį atsiskaito Vilniaus publikai dviejų dalių koncertu Filharmonijos salėje. Pirmasis iš Lietuvos mėgėjų chorų išvyksta už šalies ribų – 1961 m. koncertuoja Armėnijoje ir Gruzijoje. Grįžus iš kelionės, kyla nesutarimų tarp vadovo ir grupės dainininkų, dalis jų palieka chorą. Tačiau J. Vanagas ne tas žmogus, kuris pasiduotų: netrukus scenoje vėl stovi apie šimtas vyrų, planuojama išvyka į „tikrąjį“ užsienį. 1964  m. chorui suteikiamas „Aido“ vardas. Turistinės-koncertinės kelionės metu choras aplanko Čekoslovakiją ir Lenkiją, jam tenka garbė dainuoti 1500 vietų Varšuvos filharmonijos salėje. 1966 metais choras savo kūrybinės veiklos dešimtmetį pažymi koncertu Vilniaus filharmonijos scenoje, dovanodamas publikai naują programą. Kolektyvo meninę brandą ypač atskleidė atlikta G.  F.  Händelio oratorijos „Mesijas“ dalis „Aleliuja“ (vyrų chorui aranžavo L. Dumbliauskaitė). Per dešimt metų choras surengė 360 koncertų, juos aplankė per 300 000 klausytojų. 1966 metų spalį sėkmingai koncertuota Vengrijoje – Bu-

dapešte, Pėče, Segede. Tą patį rudenį J. Vanagas „pramuša“ storas Maskvos kremliaus sienas, „Aidas“ pirmasis iš Lietuvos chorų dainuoja Kremliaus teatre. Minėtina kelionė laivu 1968 m. birželį po Viduržemio jūrą. Choras surengė koncertus Atėnuose, Genujoje, Neapolyje, Marselyje, Sofijoje, Stambule, Varnoje, į juos atkreipė dėmesį užsienio spauda, pabrėžė aukštą mėgėjų choro meninį lygį. Siekdamas choro tobulėjimo, J. Vanagas imasi sudėtingesnių kūrinių, pavyzdžiui, 1973 m. sezonui parengiami Jeronimo Kačinsko kūriniai „Sanctus“ ir „Varnas“. Nuo pat choro gyvavimo pradžios J. Vanagas darbą organizuodavo kaip profesionaliame kolektyve: repeticijos, vokalo pratybos, muzikos rašto mokymas, dainininkų meninės pasaulėjautos ugdymas. Nuo pat pirmųjų veiklos metų choro vadovas labai atsakingai rinkdavo repertuarą, siekė, kad kūriniai būtų ne tik techniškai įveikiami, bet ir meniškai vertingi. Tai buvo lietuvių liaudies dainos ir mūsų autorių kūriniai, pasaulio muzikos lobyno šedevrai. Tačiau ultramodernios muzikos „Aido“ choras nedainuodavo, ji J. Vanagui buvo svetima. Po dvidešimties metų sunkaus ir pasiaukojamo darbo J.  Vanagui teko atsisveikinti su savo įkurtu ir išpuoselėtu kolektyvu, bet jame paliko tokį

emocinį užtaisą, kad ir dabar „Aidas“ neretai pavadinamas Vanago choru, nors jis pats jau ilsisi Amžinybėje (mirė 2017 m. rugpjūčio 26 d.). Išėjus J. Vanagui, vadovavimą „Aidui“ 1976 m. perėmė jo chormeisteris Algimantas Lopas. Gerbdamas choro tradicijas, A. Lopas didelių pakeitimų nedarė. Rengė naujas programas, kartu repertuare išlaikydamas laiko išbandytus kūrinius. „Aidas“ koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Gruzijoje, Bukarešte, Sofijoje, Konstancoje, Varnoje, užmezgė kūrybinius ryšius su Amerikos lietuvių choru „Aidas“ ir jo vadove M. Stensler, bendradarbiavo su Sofijos Christinos Morfovos mokytojų moterų choru ir vyrų choru „Gusla“. 1978 m. dainavo tuometinėje Vilniaus paveikslų galerijoje (dabar – Arkikatedra bazilika) surengtame Viktoro Budrevičiaus autoriniame koncerte, skirtame kompozitoriaus 30 metų kūrybinės veiklos ir gyvenimo 50-mečiui paminėti. 1980 metais dvidešimt penkerių metų jubiliejų „Aidas“ paminėjo Valstybinės filharmonijos salėje. Iš naujų kūrinių skambėjo A. Vivaldi „Gloria“, koncerte dalyvavo dainininkė Regina Maciūtė, vargonininkas Bernardas Vasiliauskas ir simfoninis orkestras „Vilnius“, diriguojamas Povilo Bekerio. Netrukus choras išvyko į VDR, pasirodė Berlyne, Erfurte, Magdeburge, Potsdame. Koncertus teigiamai įvertino vokiečių spauda. Savo trisdešimtmečiui (1985) choras parengė Ch. Gounod kantatą „Prie svetimų krantų“, A.  Vivaldi 12 dalių kantatą „Gloria“. Koncerte skambėjo ir laiko patikrinti, geriausi per visus tris dešimtmečius choro dainuoti kūriniai. Lietuvoje pakilus Sąjūdžio bangai, choras aktyviai dalyvauja dainuojančios revoliucijos renginiuose, 1991 m. sausio 13-ąją „Aido“ vyrai prisideda prie televizijos bokšto ir Spaudos rūmų gynėjų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę „Aidas“ dainuoja Vilniaus aikštėse, koncertuoja Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tačiau kolektyvą ištinka kitos bėdos: jis nebeturi mecenato, patalpų repeticijoms, vadovai dirba be atlyginimo. Vis dėlto atsisakyti

Muzikos barai / 19


NAUJI LEIDINIAI

Mišios Šv. Ignoto bažnyčioje su arkivyskupu Gintaru Grušu

muzikos, per dešimtmečius sukaupto dvasinio turto nei dainininkai, nei choro vadovas A. Lopas neketina. Didžiulėmis viso kolektyvo pastangomis 1993 m. „Aidas“ randa globėją – Lietuvos krašto apsaugos ministeriją. Įsakymą dėl choro perėmimo pasirašo tuometinis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius. Į naujas patalpas choras perkelia savo užgyventą kuklų turtą: du pianinus, choro laiptus, nototeką. Netrukus vyrai aprengiami Lietuvos kariuomenės karininkų uniforma, choras, tapęs žinybiniu kolektyvu, keičia ir repertuarą, tinkantį kariuomenės gyvenimo reikmėms, dalyvauja įvairiuose valstybės ir kariuomenės renginiuose. Po ilgesnės pertraukos, 1997 m. rugsėjį, choras išvyksta į Italiją, Romoje susitinka su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II. Audiencijos metu Popiežius palaimina choro dalyvius, linki siekti taikos ir gerovės savo kraštui, tobulėti dvasiškai. Šį išskirtinį choro gyvenimo įvykį nufilmavo Romos televizija. Tais pačiais metais choras viešėjo ir Lenkijoje, dainavo paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę atidengimo ceremonijoje Seinų kapinėse, per Mišias giedojo Seinų katedroje bazilikoje. 1999 m. A. Lopas dėl garbaus amžiaus ir sveikatos paliko „Aido“ chorą, kuriam vadovavo 23 metus. Jeigu dar pridėsime chormeisterio darbą, tai bus jau visas keturiasdešimtmetis. Vadovaudamas „Aidui“ A. Lopas iš esmės tęsė J.  Vanago suformuotą vokalinės kultūros ir repertuaro

Muzikos barai / 20

Su popiežiumi Jonu Pauliumi II

tradiciją, gal tik choro skambėjimas tapo kiek „atsargesnis“, be didesnių nukrypimų į dinaminės skalės pakraščius. Repertuarą papildė prieškario Lietuvos karių dainos ir vertingi stambios formos kūriniai – Ch. Gounod kantata „Prie svetimų krantų“,

A. Vivaldi „Gloria“. Tadas Šumskas, vadovavimą chorui perėmęs 1999 metais, sėkmingai dirba iki šiol. T. Šumsko mostai paskatino galingesnį, tvirtesnį choro skambėjimą. Repertuaras nuolat papildomas karių ir partizanų bei

Lietuvos Respublikos Seime, Vytauto Landsbergio sveikinimo žodis, 2013 m.


tremtinių dainomis, gal todėl choras skamba vyriškiau, „kariškiau“. Didelę dalį naujų repertuaro kūrinių aranžuoja pats choro vadovas. Ir ne tik aranžuoja – koncertuose pastaruoju metu skamba nemažai T. Šumsko originalių kūrinių. T. Šumskas su choru parengė G.  Fauré „Requiem“, atskiras jo dalis atlieka ne tik koncertuose, bet ir bažnyčiose aukojant šv. Mišias. Choras pastaraisiais metais glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos pučiamųjų orkestru, tai įneša naujų spalvų į abiejų kolektyvų meninį gyvenimą. Kasmet „Aidas“ dalyvauja iškilmingoje krašto apsaugos savanorių priesaikos ceremonijoje, kalėdiniuose labdaros koncertuose Vilniaus bažnyčiose, sausio 1 d. dainuoja keliant trispalvę Gedimino pilies bokšte. Vadovaujant T. Šumskui, choro veikla pagyvėjo, tapo labiau pastebima. „Aido“ vyrai – dažni LRT svečiai, kolektyvas įrašė ir išleido 10 DVD bei CD plokštelių, be to, turi nemažai įrašų su kitais kolektyvais. „Aidas“ išskirtinis ir tuo, kad vienintelis iš Lietuvos chorų leido savo laikraštį. 2012–2015 m. išleisti 38 „Aido“ numeriai, juos redagavo choristai Povilas Šimkavičius, Algiman-

tas Zybartas ir Arnoldas Kulikauskas. Laikraštyje buvo aprašomas choro gyvenimas, trumpai nušviečiami ir svarbesni Lietuvos kultūrinio gyvenimo momentai. Prie „Aido“ meninių laimėjimų svariai prisidėjo ir jo chormeisteriai, koncertmeisteriai. Chormeisteriai ne tik talkindavo meno vadovams ruošiant naują repertuarą, bet ir diriguodavo koncertuose. Pirmasis chormeisteris buvo Vladas Vanagas, dirbęs 1955–1959 m. Savo karjerą „Aido“ chore pradėjo būsimasis muzikologas Jonas Bruveris, jis 1958–1960 m. buvo ir chormeisteris, ir koncertmeisteris. 1964 m., dar būdama Lietuvos valstybinės konservatorijos studentė, į chorą atėjo Lina Dumbliauskaitė, ji su J. Vanagu darbavosi iki 1967 m. Choro chormeisterio ir koncertmeisterio pareigas beveik 20 metų ėjo Algimantas Lopas, vėliau tapęs meno vadovu. Ilgiausiai chormeisteriu dirba Vilius Grušnius – nuo 1990 m. iki šiol, be to, jis ir vargonuoja, ir akompanuoja akordeonu, ir tenoro solines partijas atlieka. Aktyvi choro pagalbininkė yra pianistė Daivalija GenaitytėŠumskienė. Choro meno vadovams yra talkinę Saulė Serapinaitė-Šemeškevičienė, Algis Zaboras, Joana Kervytė-Ja-

Choras „Aidas“ LRT televizijos laidoje „Duokim garo“

Tadas Šumskas

blonskienė, būsimasis profesorius Jurijus Kalcas, Gražina Čiurilaitė, pianistas Dainius Jozėnas, Arvydas Blinstrubas, Janina Černiauskienė. Chore dainuoja įvairių profesijų vyrai: karininkai, inžinieriai, mokslininkai. Inžinierius Juozapas Giedraitis, „Aido“ garbės pirmininkas, muzikos menui atidavė 54 savo gyvenimo metus, daugiau nei pusšimtį metų chore dainuoja inžinierius Arnoldas Kulikauskas. 2017 m. rudenį Amžinybėn išėjo Feliksas Matačinskas, „Aide“ dainavęs nuo pat pirmosios repeticijos. Kiekvienas choristas įnešė po kruopelytę į kolektyvo meninių pasiekimų aruodą. Vienas didžiausių vyrų choro „Aidas“ nuopelnų – lietuvių chorinės muzikos puoselėjimas ir populiarinimas tiek namuose, tiek už valstybės ribų. Pažvelgę į choro repertuarą, turbūt rasime visų Lietuvos kompozitorių pavardes, pradedant J. Gruodžiu, V. Jakubėnu, Č. Sasnausku, J. Naujaliu ir baigiant V. Barkausku, B. Kutavičiumi, V. Augustinu, M. Urbaičiu, L. Vilkončiumi. Reikia tikėtis, kad „Aido“ daina neužges ir žengiant septintojo dešimtmečio keliu. n

Muzikos barai / 21


KRONIKA Iš vėl orkestras iš arti

Maestro Modestas Pitrėnas

– Maestro, štai prasidėjo dar vieni metai, o su jais atskubėjo ir taip lauktas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistų solinių pasirodymų su savo orkestru vakaras. Kuo išsiskiria šis koncertas, gal yra kokių nors paslapčių, staigmenų?

– Jei dabar išduočiau staigmenas, tai jos tokios nebebūtų. Nepaliauju stebėtis mūsų orkestro narių ryžtu ir užsidegimu koncertuoti solo. Su didžiausiu malonumu ir atsakomybe tęsiu šią maestro Juozo Domarko pradėtą tradiciją, orkestrui labai reikalingą veiklą. Šis koncertas išsiskiria stilistinių ir žanrinių spalvų gausa, tačiau toks margumynas turėtų sudominti publiką. Koncertas, kaip įprasta, netrumpas, nes jame dalyvauja daug puikiai grojančių orkestrantų – juk būtų neteisinga kurią nors pavardę išbraukti iš programos. Beje, jau turime sąrašą atlikėjų, išreiškusių norą groti solo su orkestru kitų metų koncerte. Programa ne tik marga, bet ir sudėtinga. Orkestro artistai nebijo sunkumų ir meninės įtampos,

Muzikos barai / 22

Antanas Taločka

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras jau ne vienus metus rengia koncertus „Orkestras iš arti“, kuriuose orkestro muzikantai turi galimybę tapti solistais. Sausio 14 d. vakarą Nacionalinės filharmonijos scenoje pasirodė orkestro stygininkai ir pūtikai. Salės parteryje ir balkone vos tilpo solistų giminės ir artimieji, gausus kolegų iš kitų orkestrų būrys, aukštųjų mokyklų profesūra. Prieš koncertą pakalbinau LNSO meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną.

Koncerto dalyviai

kuri scenoje ir taip gana ryški, o pasirinkus sudėtingą kūrinį padvigubėja ar net patrigubėja. Kad ir kalbant apie žymiąją Ernesto Chaussono Poemą smuikui ir orkestrui, kurią dažnai atlieka didieji pasaulio solistai. Šiandien klausysime orkestro pirmųjų smuikų grupės narės Barboros Domarkaitės interpretacijos. Ilgai diskutavome, ar nevertėtų pasirinkti paprastesnio kūrinio, tačiau supratau, kad muzikantams svarbu didžiojo meno džiaugsmu pasidalinti su orkestru, publika, tad visada remiu ambicingus pasiūlymus. Koncerte skambės dešimt kūrinių, pusė jų pritariant kameriniam orkestrui, kita pusė – simfoniniam. Pažvelgus į koncerto programėlę matyti, kad solo gros beveik ketvirtadalis mūsų orkestro narių. Labai didžiuojuosi jais. Ši iniciatyva man – vienas svarbiausių sezono įvykių, prilygstantis atidarymo, uždarymo, Naujųjų metų koncertams. Orkestro narių veržimasis atlikti sudėtingas programas prasmingai siejasi su troškimu geriau realizuoti savo gebėjimus, atskleisti individualias muzikines ir artistines galias. Kasdien griežiant didelėje grupėje paprastai reikia subtiliai taikytis prie kolegų, įsilieti į bendrą smuikų, kontrabosų, klarnetų ar fleitų skambesį. Ne paslaptis – nuo vaikystės mus rengia būti solistais, bet orkestre, ypač stygininkams, tai pavyksta nedažnai ir ne visiems. Tad atsiradus galimybei pasireikšti solisto amplua atbunda rimtos, ilgai puoselėtos ambicijos, kurioms realizuoti koncerte reikia

Barbora Domarkaitė

ne tik drąsos, didelio darbo, bet ir sėkmės, tvirtų nervų. Nemažai orkestro narių koncertuoja įvairių ansamblių sudėtyse, groja solo, tad stoti prieš publiką jiems nėra naujiena, tačiau kai kuriems, ypač stygininkams, tenka nugalėti baimes, vidinius kompleksus. Vis dėlto kolektyvo, publikos palaikymas, manau, atperka visus jaudulius, suteikia muzikantams galimybę meniškai skleistis, pasirodyti iš geriausios pusės. – Toks šiltas bendradarbiavimas primena Richardo Strausso „Sinfonia Domestica“, kurioje atsiskleidžia muzikinis šeimos gyvenimas su šiltais ir vėsesniais jausmais, mielais pokalbiais ir apsižodžiavimais...

– Teko pažinti daugelio Lietuvos ir užsienio simfoninių, kamerinių, operos kolektyvų kasdienybę. Mūsų Nacionalinis orkestras, dėkui Dievui, turi jaukų, šiltą mikroklimatą, čia tvyro geranoriškumo atmosfera. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasitaiko visko – aštresnių žodžių, piktesnių žvilgsnių, bet, manau, esame tie, kurie eina į muziką kaip į tikslą, ir jis mus suvienija. – Prabėgusių ir naujųjų metų sandūra išsiskyrė įsimintinais muzikiniais įvykiais: spalvinga, stilistiškai vientisa ir puikiai atlikta naujametine programa bei nuo antros metų dienos prasidėjusiais muzikiniais įrašais su tenoru Vaidu Vyšniausku.

– Ypatingą išgyvenimą suteikė naujametiniai koncertai, jie buvo tiesiog geri, orkestras ir solistai

Giedrius Gelgotas

Vilija Peseckienė ir Algimantas Peseckas

pasirodė puikiai. Esu patenkintas bendru kūrybinio darbo rezultatu, tai buvo tinkama senųjų metų palydėjimo šventė. Gera nuotaika spinduliavo ir publika, ir orkestras. Tuoj po Naujųjų kibome į įrašus. Orkestrui tai labai rimtas darbas. Garso režisieriai, solistas ir pirmieji vertintojai pabrėžė, kad orkestro lygis labai aukštas, jis geba padaryti kokybiškus įrašus iš karto, jau pirmuoju bandymu. Labai džiaugiausi rezultatu, kolektyvo lankstumu, motyvacija, nes įrašai buvo daromi ne ryte, kaip orkestrui įprasta, bet po pietų, o kartais dirbdavome iki vėlyvo vakaro. Orkestro geranoriškumas – jaudinantis, bet, matyt, toks ir turi būti kolektyve, kurio nariai vertina savo profesiją ir darbą. Norisi pasveikinti orkestrą


Ramunė Grakauskaitė

Paulius Biveinis, Vytenis Šležas ir Kristina Morozova

Augustinas Treznickas, Dainius Rudvalis

Lina Baublytė ir Sergijus Kirsenka

ir visus įrašo dalyvius, laukiame puikios kokybės kompaktinės plokštelės. Keletas žodžių apie solistą. Planetoje net ir operos klestėjimo laikais skamba penki šeši dramatiniai tenorai. Labai džiugu, kad šiuo metu mūsų Vaido Vyšniausko pavardė figūruoja tarp pen-

kių geriausių pasaulio tenorų, vertų prestižiškiausių „La Scalos“ ir „Metropolitano“ salių. Vaido kūrybiniai keliai kaip tik ten veda, ir man smagu drauge su orkestru dalyvauti šioje kelionėje įrašant aukštos kokybės kompaktinę plokštelę. Šis darbas, tikimės, neliks nepastebėtas ne tik Europos, bet ir pasaulio mastu. Šiais įrašais populiarinamas ne vien solistas, dirigentas ir orkestras – tai lietuviškos simfoninės kultūros pasaulinė sklaida. Man buvo ir garbė, ir malonumas dirbti šioje įrašų sesijoje. *** Koncertą „Orkestras iš arti“ pradėjo LNSO trimitininkas, LMTA dėstytojas Laurynas Lapė. Pirmasis kūrinys buvo dedikuotas Sausio tryliktosios metinėms. Iškilmingi trimito atliekami Vincento Persichetti kūrinio „The follow men“ pradžios intervalai kvietė klausytojus prisiminti mūsų tautai svarbius įvykius. L. Lapė studijavo Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose, dalyvauja šiuolaikinės, džiazo bei populiariosios muzikos projektuose. Beje, jo atliekama „Lietuva brangi“ vakarais skamba po Valdovų rūmų skliautais. Koncertą tęsė antrųjų smuikų grupės narės, žinomos kamerinės muzikos atlikėjos Vilijos Peseckienės ir ilgamečio LNSO ir LNOBT koncertmeisterio Algimanto Pesecko duetas, jis įtaigiai atliko D. Šostakovičiaus Penkias pjeses dviem smuikams ir kameriniam orkestrui. O toliau laukė staigmenos. Kontrabosas – ne tas instrumentas, kurio solinį skambesį dažnai girdime scenoje, o tą vakarą Dainius Rudvalis ir Augustinas Treznickas pasistengė sugriauti „nepaslankaus“ instrumento mitą. Nepaprastai išraiškingai, muzikaliai ir techniškai nepriekaištingai skambėjo jų atliekamas Giovani Botezini kūrinys dviem kontrabosams ir orkestrui „Passione amorose“. Maloniai stebino puikus solistų susiklausymas, surepetuoti solistų ir orkestro epizodai. D. Rudvalis – tarptautinių konkursų laureatas ir diplomantas, ilgametis kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ kontrabosų

grupės koncertmeisteris, kamerinių ansamblių narys, koncertavo daugelyje pasaulio šalių. A. Treznickas kontraboso meną studijavo Lietuvos, Čekijos ir Portugalijos aukštosiose mokyklose, yra pelnęs tarptautinio konkurso laurus. Ketvirtojo kūrinio pradžioje net ir patyrusi ausis ne iškart suprato, kokie instrumentai skamba. Drąsiais, neįprastais smuikų garsais prasidėjo Astoro Piazzollos „Primavera Porteña“ iš siuitos „Metų laikai Buenos Airėse“, ją nepriekaištingai ir ugningai atliko viena iš LNSO antrųjų smuikų grupės koncertmeisterių Ramunė Grakauskaitė. Tarptautinių konkursų nugalėtoja, „Karalienės Mortos“ premijos laureatė beveik kasmet pasirodo „Orkestro iš arti“ renginiuose, koncertuoja Europos šalyse, yra ansamblio „Musica humana“ solistė. Pirmąją koncerto dalį baigė Teddy Boro kompozicija „Bach at the Double“, kurią atliko jauni ir labai perspektyvūs orkestro muzikantai: pirmųjų smuikų grupės narys Paulius Biveinis, viena iš antrųjų smuikų grupės koncertmeisterių, tarptautinių konkursų laureatė Kristina Morozova ir kontrabosininkas, tarptautinių konkursų laureatas Vytenis Šležas. Neįprasti solistų drabužiai, šukuosenos ir sportiniai bateliai puikiai derėjo prie džiazinio kūrinio pobūdžio. Antroje koncerto dalyje pasirodė pučiamaisiais instrumentais griežiantys orkestro muzikantai. Kompozitoriaus ir orkestro violončelininko Arvydo Malcio Koncertą klarnetui ir kameriniam orkestrui, skirtą neseniai anapilin išėjusio žymaus Lietuvos klarnetininko, LNSO grupės koncertmeisterio Algirdo Doveikos atminimui, nepriekaištingai atliko daugelio tarptautinių konkursų laureatas Vytautas Giedraitis. Girdėjome dvigubas natas, raibuliuojančius pasažus, daugiatonius melodinius šuolius, darniai derančius prie sudėtingos kūrinio dramaturgijos. V. Giedraitis studijavo Lietuvoje ir Danijoje, groja solo su Lietuvos ir užsienio kameriniais, simfoniniais orkestrais. Nedažnai matome orkestro artistą, grojantį be natų, atmintinai.

Būtent taip fleitininkas Giedrius Gelgotas atliko Cécile Chaminade Concertino fleitai ir orkestrui D-dur. Šio muziko grojimas klausytojo dėmesį traukia švelniu ir kartu stipriu bei dinamiškai išraiškingu fleitos garsu. G. Gelgotas studijavo Lietuvoje, Anglijoje ir Austrijoje, yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos fleitų kvarteto, Kristupo pučiamųjų kvinteto įkūrėjas ir narys, sėkmingai koncertuoja žymiausiose pasaulio salėse, dėsto Vytauto didžiojo universitete. Didelį įspūdį paliko smuiko virtuozų repertuare žėrintis Ernesto Chaussono kūrinys „Poème“ smuikui ir orkestrui. Smuikininkė Barbora Domarkaitė puikiai susitvarkė su nelengva muzikine užduotimi. B. Domarkaitė griežia solo su Lietuvos kolektyvais, subūrė profesionalų Pavilnio simfoninį orkestrą. Claude´o Debussi Pirmąją rapsodiją klarnetui ir orkestrui atliko didelę koncertinę patirtį turintis LNSO klarnetų grupės koncertmeisteris Antanas Taločka. Lengvai, tarsi be pastangų valdydamas instrumentą, jis raiškiai tapė impresionistinės muzikos paveikslus. Tarptautinių konkursų laureatas A. Taločka yra kamerinių ansamblių dalyvis, dėsto LMTA. Koncertą valiūkiškai užbaigė kontrastingas duetas: Sergijaus Kirsenkos ūgis – 184 cm, Linos Baublytės – 152 cm, vienas groja didžiausiu pučiamuoju instrumentu tūba, kita – pačiu mažiausiu, fleita piccolo. Muzikantai su simfoniniu orkestru nuotaikingai atliko Henry Klingo miniatiūrą „Dramblys ir Musė“. LNSO fleitininkė L. Baublytė yra kelių J. Pakalnio konkursų laureatė, koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, dėsto LMTA. Orkestro tūbų grupės koncertmeisteris, LMTA dėstytojas S. Kirsenka koncertuoja su įvairiais orkestrais, subūrė duetą „Duo Novo“ bei pučiamųjų ansamblį „Bras trio“, šie ansambliai sėkmingai pasirodo Lietuvos ir užsienio šalių muzikiniuose renginiuose. Remigijus VITKAUSKAS

Muzikos barai / 23


DIDŽIOJI SALĖ

„Turangali la“: L

Kotryna LUKOŠIŪTĖ SAUSIO 31 D. KLAIPĖDOS KONCERTŲ SALĖJE, VASARIO 1 D. KAUNO VALSTYBINĖJE FILHARMONIJOJE IR VASARIO 2 D. VILNIAUS KONGRESŲ RŪMUOSE VYKO LIETUVOS VALSTYBINIO SIMFONINIO ORKESTRO 29-OJO GIMTADIENIO KONCERTAI. SAUSAKIMŠOSE NEI DYDŽIU, NEI AKUSTIKA TOKIOS APIMTIES KŪRINIAMS NEPRITAIKYTOSE SALĖSE SKAMBĖJO NE TIK LIETUVOJE, BET IR VISAME PASAULYJE RETAI ATLIEKAMA OLIVIER MESSIAENO SIMFONIJA „TURANGALILA“. DIDŽIULĮ TRIGUBOS SUDĖTIES ORKESTRĄ KOMPOZITORIUS PAPILDĖ DAUGYBE MUŠAMŲJŲ INSTRUMENTŲ, ANO LAIKO NAUJOVE MARTENO BANGOMIS IR FORTEPIJONU, KURIS, PASAK AUTORIAUS, SKIRTAS „PAPUOŠTI ORKESTRUI GIRLIANDOMIS, KADENCIJOMIS IR PAUKŠČIŲ BALSAIS“. ŠIAIS INSTRUMENTAIS ORKESTRO GIMTADIENIO TURE SKAMBINO ALEXANDERIS PALEY´US (FORTEPIJONAS) IR BRUNO PERRAULT (MARTENO BANGOS). LIETUVOS VALSTYBINIAM SIMFONINIAM ORKESTRUI DIRIGAVO GINTARAS RINKEVIČIUS.

Muzikos barai / 24

ietuvoje „Turangalila“ skambėjo jau (o gal dar tik) ketvirtą kartą. G. Rinkevičius – pirmasis mūsų dirigentas, ryžęsis imtis šio vieno sudėtingiausių orkestro literatūroje kūrinio. Pirmą kartą „Turangalila“ Lietuvoje atlikta 1974 m. lapkričio 7 d. Nacionalinės filharmonijos salėje. Tada Strasbūro simfoniniam orkestrui dirigavo Alainas Lombard´as, fortepijono partiją atliko Pierre´as-Laurent´as Aimard´as, o Marteno bangomis grojo Messiaeno žmonos Ivonne Loriod sesuo Jeanne Loriod. Vėliau simfoniją dar du kartus, 2000 ir 2010 m., atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas prancūzų dirigento Cyrilo Diedericho. Fortepijono partiją skambino Živilė Karkauskaitė (2000) ir Gryta Tatorytė (2010), Marteno bangomis abu kartus, kaip ir šiais metais, grojo prancūzas Bruno Perrault. B. Perrault į šio instrumento paslaptis gilinosi Strasbūro ir Paryžiaus nacionalinėje konservatorijose. Menininkas solo partiją simfonijoje „Turangalila“ pirmąkart atliko beveik prieš du dešimtmečius, jo valdomas egzotiškasis instrumentas skamba visuose žemynuose, garsiausiose pasaulio scenose. Atlikėjas drauge su žymiais scenos partneriais rengia ir kamerinės muzikos, parašytos Marteno bangoms, koncertus. „O. Messiaeno kūryba sudaro didžiulę mano gyvenimo dalį, nes jis rašė nuostabią muziką Marteno bangoms, – mintimis apie mylimą kompozitorių dalijosi B. Perrault. – Man O. Messiaeno muzika yra prancūzų kompozitoriaus Claude´o Debussy kūrybos tąsa – ji pagrįsta spalvomis, harmonija, virtuoziškumu. Mane žavi jos tonacijų ypatumai, indiški muzikos ritmai, taip pat paukščių ir religiniai motyvai, ypač būdingi kūriniui „Šventasis Pranciškus Asyžietis“. O. Messiaeno muzika iš tiesų yra Dangaus ir


Žemės muzika. „Turangalila“ – vienas mėgstamiausių mano kūrinių. Simfonijoje nepaprastai svarbus koloritas, kuriamas mušamaisiais – timpanais, cimbolais, varpeliais... Fortepijono partija čia yra viena sunkiausių muzikos literatūroje – tiek ritmiškai, tiek ekspresyvumu ir virtuoziška kadencija. Žinoma, man labai patinka ir Marteno bangų partija – ji orkestrui suteikia naujų spalvų ir neįtikėtinos šviesos. Be to, ši partija nuolat jungia orkestro ir for-

tik nedaugelis orkestrų ir nedaugelis dirigentų ryžtasi atlikti šį sudėtingą Messiaeno opusą. Tad kas gi kelia sunkumų interpretuojant „Turangalilą“? Pradėkime nuo pradžios.

Apie muzikinę aplinką, vyravusią kuriant „Turangalilą“

: meilės dova na keliavo pe r

Pirmieji pokario metai gali būti vadinami muzikos meno stabilizacijos laikotarpiu. Po audringų 3 ir 4 dešimtmečių premjerų bei stulbinamos sėkmės, kurios

AMBRAZ

O nuotr

aukos

Lietuvą M ar tyno

sulaukė „Šetepijono dialogus. Tai tarsi nauja linija orkesšeto“ („Les tre. O. Messiaenas visą savo gyvenimą buvo įsimylėjęs Six“) grupės Marteno bangas ir kurdamas muziką intensyviai bendranariai, 5-asis darbiavo su instrumento konstruotoju. Norint geriau sudešimtmetis prasti Marteno bangas, reikia šį instrumentą tiesiog išgirs– jau tik laiti, apžiūrėti ir susitikti su manimi po pasirodymo scenos mėjimų įtvirpriekyje. Aš dažnai pasakoju apie Marteno bangas jomis tinimas. Tais susidomėjusiems žiūrovams“, – šypsojosi B. Perrault. O metais pasirodo aš galiu tik patvirtinti jo žodžius, nes puikaus muziko panaujos D. Milsakojimus apie unikalų instrumentą jau girdėjau ir 2000, haud simfonijos ir 2010 metais. (3-ioji ir 4-oji), Itin sudėtingą fortepijono partiją, išsiskiriančią kele- M arten F. Poulenco opera tu solinių kadencijų, skambino Lietuvos publikos nuprancū o bangos (On su kito zų muzikanto des Marteno „Teirezijaus krūmylėtinis Alexanderis Paley´us. Moldovoje gimusio ir kūrėju elektroninio Maurice´ Ma t) – 1928 m. tys“ (1947), A. Hobalsis inLevu Teremen prietaiso – terrtenot kartu Maskvos P.  Čaikovskio konservatorijoje studijavusio tū be strumentas su sukurtas įre menvokso – neggerio 1950 meng is u pianisto tarptautinė karjera prasidėjo laimėjus pirmąją Kara irėje iniūlu su žiedu, septynių okta inys, vienv m s tr ų a u k u tais sukurta 5-oji li m la n e a ento viakanti premiją J. S. Bacho konkurse Leipcige, Bösendorferio mu damas s stryko vaid pusėje yra mant smiliaus. iš simfonija („Di Tre y m g g enį. tuk auti prizą ir Grand Prix konkurse Bulgarijoje. Šiuo metu klaviš ą arba garsą, turi p Muzikantas, as, ata įt jo s n e Re“). Aktyviai savo p s o m au rė ir paspa p A.  Paley´us koncertuoja visoje Europoje, Šiaurės ir usti my ti siūlą iki reiksti klaviatūro gtuką k s ia m veiklą tęsia ir viduos pozic Pietų Amerikoje, o namais laiko Niujorką ir Paryžių. airėje irinės kartos komNepaprastu kūrybiniu produktyvumu stulbinantis piapozitoriai A.  Jolivet, nistas klausytojus pakeri virtuoziška grojimo technika ir F.  Lesure, H.  Dutilleux, H.  Sauguet, muzikioriginaliomis interpretacijomis. „Klaviatūra yra pirštų tęsinys. Reikia groti karštu pro- niame pasaulyje pasirodę 4-ąjį dešimtmetį. A. Jolivet sukutu ir šalta širdimi. Neskubėti ir mėgautis kiekviena groji- ria savotišką koncertų seriją: Koncertas Marteno bangoms mo akimirka. Prieš paliesdamas klaviatūrą turi išgirsti tą (1947), Koncertino trimitui, styginių orkestrui ir fortepijonui (1948), Koncertas fleitai (1949), Koncertas fortepijonui garsą savo galvoje“, – sako A. Paley´us. O. Messiaeno simfonija „Turangalila“ – dar vienas ne- (1950–51). Tuo laikotarpiu Prancūzijoje naujos muzikinės tradicinis kompozitoriaus požiūris į muzikos formą, gar- kalbos ieškojimai buvo susiję su pirmaisiais muzikinio są, meilės ir amžinybės temas. Tai kūrinys, sukrečiantis avangardo žingsniais, žymia figūra tapo P. Boulezas. Atsavo išraiškos gelme, monumentalumu ir užmojais. Epo- radimu jauniems kompozitoriams tapo 1947  m. pasirochos šedevras, kurį išgirdęs niekados jo nepamirši, tačiau džiusi R. Leibowitzo knyga „Schönbergas ir jo mokykla“.

Muzikos barai / 25


DIDŽIOJI SALĖ Naujų išraiškos priemonių naudojimą muzikoje skatino ir inžinierius akustikas, kompozitorius, pedagogas P. Schefferis. Jo iniciatyva 1948 m. buvo įkurta Prancūzų radijo ir televizijos muzikinių ieškojimų studija, kuri eksperimentavo konkrečiosios muzikos srityje. Tuo pat metu vyravo prieškario metais įsitvirtinusios tradicijos ir visiškai naujos muzikos stiliaus srovės.

Niekas nelieka O. Messiaeno nepastebėta

1951 metais O. Messiaenas kartu su D.  Milhaud ir H.  Sauguet dalyvavo jau minėto P. Schefferio suburtoje grupėje „Konkrečiosios muzikos tyrimai“. Messiaenas šia technika net parašė pjesę „Timbres-Durees“. Žymiausiuose savo kūriniuose kompozitorius pasirodo kaip novatorius, tačiau kartu išlaiko ryšius su ilgametėmis ne tik prancūzų muzikos, bet ir kultūros tradicijomis. Galima drąsiai teigti, kad Messiaeno kūryba vertinama būtent dėl neeilinio, netipiško gyvenimo grožio pajautimo ir atskleidimo. Ir turbūt niekur kitur kompozitorius nepasiekė tokio tobulumo, grožio sampratos įkvėptos vidinės harmonijos, kaip simfonijoje „Turangalila“. Menininko samprotavimai apie meno problemas ypač vertingi. Ne mažiau svarbūs ir kompozitoriaus apmąstymai bei komentarai, susiję su jo paties kūriniais. Savo kūrybinį credo Messiaenas formuluoja taip: „Menas puikus todėl, kad jo ištakos glūdi gamtoje“. Kompozitoriaus pasaulėjauta orientuojasi į išorinio pasaulio begalybę, į reiškinius, suvokiamus kaip Visatos balsai ir ritmai – paukščių čiulbėjimas, jūros ošimas, vėjo gausmas. Viename interviu Messiaenas teigė: „Miestietis, gyvendamas tokioje garsinėje aplinkoje, nesugeba suprasti gamtos muzikos, jis tiesiog atbukęs tam pribloškiančiam gamtos įspūdžių srautui. Mano muzikos reikia klausytis skaisčia klausa. Tik tuomet publika pajus tą įspūdžių srautą, apie kurį kalbėjau.“ Šį srautą jutome Vilniuje, tikiu, jį galėjo pajusti ir visi, kurie buvo Klaipėdos ir Kauno salėse. „Turangalilos“ garsai klausytojus užgriuvo tarsi gaivališka, nesutramdoma stichija, tačiau po koncerto liko ne tuštumos, o, priešingai, tobulo pasitenkinimo jausmas.

„Turangalilos“ ištakos

Nors akstinas kurti „Turangalilą“ buvo užsakymas (ją Sergejus Kusevickis prašė sukurti Bostono simfoniniam orkestrui), Messiaeno nevaržė žanro, kūrinio trukmės ar rašymo manieros pasirinkimas. Pasak kompozitoriaus, Kusevickis pasakė: „Sukurkite kūrinį kokiu tik norite stiliumi, trukmė – pagal jūsų norus, atlikėjų sudėtis – taip pat pagal jūsų pageidavimą.“ Tokia užsakymo laisvė leido nevaržomai pasireikšti kūrėjo fantazijai, galbūt dėl to „Turangalila“ vadinama tipiškiausiu, monumentaliausiu bei sudėtingiausiu Messiaeno kūriniu, apimančiu ir anksčiau jo opusuose girdėtas, ir naujas muzikos išraiškos priemones. Beveik visi iki 1945 metų parašyti Messiaeno kūriniai yra religiniai. Iš bendro konteksto išsiskiria pirmuoju kūrybos laikotarpiu sukurtos trys poemos apie meilę – „Ha-

Muzikos barai / 26

rawi“ (1945), „Cinq rechants“ (1949) ir simfonija „Turangalila“ (1946-48). Dar studijuodamas konservatorijoje, Paulio Dukas kompozicijos klasėje, Messiaenas susipažino su 13 a. Indijoje sukurtu traktatu „Sangita ratnakara“. Dukas buvo labai plataus filosofinio estetinio akiračio, jį ypač domino senovės civilizacijos. Savo mokinių dėmesį jis nukreipdavo į pačius įvairiausius ir mažai žinomus pasaulinės kultūros reiškinius, taip pat ir į Rytų šalis. Beje, būtent Dukas patarė Messiaenui aplankyti Kolonijų parodą, kurioje kompozitorius susižavėjo Balio salos muzika ir šokiais. Messiaeno muzikos istorijos dėstytojas Morisas Emaniuelis taip pat daug pasakodavo apie senovės graikų, grigališkąją muziką bei Rytų šalių dermes. Reikšmingą vaidmenį susidomint orientalistika suvaidino ir Messiaeno dvasinio mokytojo Debussy kūryba. Potraukis Rytų kultūroms Messiaeno muzikoje juntamas ir iki 1945 metais sukurtuose kūriniuose, nors ten jis ne toks pastebimas. Tokiuose žinomuose kūriniuose, kaip „Kvartetas pasaulio pabaigai“, „Trys mažosios liturgijos“ (pastarojo kūrinio atlikimu Lietuvoje ne kartą džiugino Saulius Sondeckis, Lietuvos kamerinis orkestras ir mergaičių choras „Liepaitės“), Messiaenas nė karto tiesiogiai nepanaudojo Rytų muzikos elementų. Ir štai vienas po kito gimsta „egzotiškojo“ periodo opusai, dar vadinami ir trimis poemomis apie meilę – „Harawi“, „Turangalila“ bei „Cinq rechants“. Pats autorius juos pavadino triptiku apie Tristaną. Muzikinėje literatūroje Messiaenas išskiria du žymiausius Tristanus. Anot jo, tai Wagnerio opera „Tristanas ir Izolda“ ir Debussy opera pagal Maurice´ą Maeterlincką „Pelėjas ir Melisanda“. Kurdamas savo triptiką Messiaenas rėmėsi ne populiariais mitais, bet egzotika. „Harawi“, giesmėje apie meilę ir mirtį, panaudoti viduramžių Peru folkloro elementai. „Cinq rechants“ šlovina meilę, kaip tai daroma legendoje apie Tristaną ir Izoldą, o finale skamba paties Messiaeno sukurta kalba, kuri, pasak autoriaus, „primena sanskritą ir senovės perujiečių kalbą“. „Turangalilą“ Messiaenas apibūdina vienu sakiniu: „Tai „Tristano ir Izoldos“ indiškasis variantas.“ Kaip jau minėta, kompozitorius mėgo pateikti detalius savo kūrinių komentarus, o tai labai palengvina kūrinio suvokimą.

Himnas džiaugsmui, gyvenimui ir mirčiai

„Lila paraidžiui reiškia žaidimą, bet tai dieviškas, kosminis, kūrimo ir griovimo, gyvenimo ir mirties žaismas. Lila taip pat reiškia ir meilę. Turanga – tai bėgantis laikas. Jis lekia kaip šuoliuojantis žirgas, jis yra smėlis, kuris byra lyg smiltelės smėlio laikrodyje. Turanga – tai judėjimas ir ritmas. O visas pavadinimas „Turangalila“ reiškia meilės dainą, himną džiaugsmui, judėjimui, gyvenimui ir mirčiai.“ Visai šiai filosofijai perteikti Messiaenui prireikė dešimties dalių simfonijos, trunkančios beveik pusantros valandos. Negalima nepaminėti kelių svarbių kūrinio kompozicijos detalių, kurias akcentavo ir pats kompozitorius.


Pirmiausia tai įvairiose simfonijos dalyse nuolat pasikarba statulos ir meilės temos, antroji sudaryta iš vienas tojančios keturios temos, kuriose sukoncentruota visa tekitą dengiančių ritminių sluoksnių. minė kūrinio medžiaga. II. Meilės giesmė 1. Messiaenas taip apibūdina pagrindines Pirmoji – statulos tema, ją fortissimo atlieka trombonai ir šios dalies temas: „Čia skamba du nuolat kintantys, žemi pučiamieji instrumentai. Ši tema išsiskiria grėsminkontrastingi elementai. Pirmasis – trimitų atliekamas gumu, tampa blogio simboliu. „Ji man primena statulą, greitas, griežtas ir aistringas motyvas. Antrasis – lėtas kuri savo žiaurumu ir lemtinga simbolika panaši į senąir švelnus, atliekamas Marteno bangų ir styginių.“ sias meksikiečių skulptūras“, – rašė Messiaenas. Antrąją III. Turangalila 1. Čia įmantriai susipina trys temos. temą kompozitorius vadina gėlių tema. Ją groja klarnetų IV. Meilės giesmė 2. Šios dalies struktūrą Messiaenas apibūduetas, kompozitorius teigia, kad jų melodija – tarsi „šveldina kaip skerco su dviem trio. Tačiau nuo klasikinio ni orchidėja, dekoratyvinė fuksija, raudonas kardelis“. skerco jis skiriasi tuo, kad čia vienas po kito eina du Trečioji – meilės tema, sujungianti vyriškąjį ir moteriškąjį trio, kurie vėliau susipina. Gėlių ir statulos temos pasipirmųjų dviejų temų pradus. Ketvirtoji, akordų tema, simrodo dalies pabaigoje. bolinės reikšmės neturi. Ją sudaro grupės septyngarsių V. Žvaigždžių kraujo džiaugsmas. Tai ekstazės protrūkis. akordų, kurie neretai susipina su kitais motyvais. Dalies struktūra – skerco ir trio. Messiaenas sakė: „Simfonija turi keturias pagrindines VI. Meilės sodo sapnas. Messiaenas apie šią dalį rašė: „Du temas, kurios, įvairiausiai modifikuotos, nuskamba visose įsimylėjėliai užmigo meilės miegu. Iš čia kyla ir peizadalyse. Jūs pasakysite, kad aš seku Wagneriu, paversdažas. Jį supantis sodas vadinasi „Tristanas“, o sodas, kumas ciklo temas savotiškais leitmotyvais. O aš sakau, kad ris supa ją, – „Izolda“. Šis sodas pilnas šviesos, augalų ir čia lieku ištikimas gamtai, turinčiai konkrečias temas, ir gėlių šešėlių, melodingų paukščių giesmių. Laikas kurios tam tikromis dienos ir nakties valandomis kartojaslenka, nepamirškime, kad įsimylėjėliams jis neegzissi. Kurdamas „Turangalilą“ negalvojau apie ekspresionistuoja, nežadinkime jų…“ tinius efektus. Aš norėjau tik išplėtoti tembrinę skalę, nau- VII. Turangalila 2. Šis fragmentas perteikia skausmą ir dodamas visas įmanomas priemones ir naujais elementais mirtį. Fortepijono kadencija atveda prie pagrindinės papildydamas šiuolaikinį orkestrą.“ temos, ties kuria susitinka Marteno bangų ir trombo„Turangalila“ sukurta dideliam simfoniniam orkesnų pasažai. Šioje dalyje skamba ir bloga pranašaujanti trui, fortepijonui ir Marteno bangoms. Dalis atlikėjų suakordų tema. daro atskirą orkestrą, imituojantį Balio salos gamelaną. VIII. Meilės plėtotė. Nors čia nuskamba visos pagrindinės Mušamaisiais kuriamas kontrapunktinis ritmas, dažnai temos, tačiau dominuoja vis ilgesnių ekstazės protrūvaidinantis svarbesnį vaidmenį negu kių pertraukiama meilės tema. Messiaenas šią dalį melodija. apibūdina kaip Tristano ir Izoldos transcendentinį Ritminės muzikos kalbos atnauvirsmą į Tristaną-Izoldą, taip pat Koncerto įspūdžiai jinimas, klasikinių metrų atsisakyG alime p simfonin asidžiaugti, k a mas atvedė prie nereguliarios, irad Lietuv is ork es k amai su o tras įve duotį ir bra ik ė tik ra s valstybinis cionalios ritmikos, kuri aptinkama puik iai d ir igento ndinęs. Santūriu i nelengv atlik o M Ypač įtik o mostuo ą už essiaeno ina indiškuose deci-talas. Pats kompomas, žin se buvo se, bet ryžtingu „Turanga atliek am mai sk ambėjo o ose ji ju m nta a s, k o sie pir moji, lilą“. a tromb zitorius apie tai sakė: „Aš daug įdomią, k iama. R mas pasitik ėjistatulos o n ų, b e du k larn s a v , it in i te ą k a , m e e ntr tai pagro v įtik inam a, parodė dirbau aiškindamasis ritmo paą „Turan ičius pateik ė liai. Pag jo šveln oji, gėlių, tema dar vien yrimo v galilos“ . Ją iai, mote ą įmano ta c ij o e slaptis, studijavau jo dėsnius, tyvers rt s rišk ai, su mą simfo jautr iai p variantą a ork estr bti. erteik us nijos inte iją, o muša K la i u m d s rpre rinėjau simbolinę ir net ritualinę ir y ųjų da ig M arteno bangom ento pageidavim grupė, ir žinoda mas tą vak arą ro s is m d k u vienų ar kitų ritminių formulių ė k aip ti ambanč grojęs B as k omp ios muz runo Pe s. k ras šio pasinert n u b u vo rrault pa ik i į nuosta ozitoriaus k ome reikšmę. Daugiausia rėmiausi k lausytis instrumento m s ntarus, g os ib nelengv ų mistin eistras. M pianisto sk ambin a lė a į, i jai ry s u ti v e ok iamą a atkampiausių Indijos rajonų Alexand imo, no raišk iai p M essiae tišk ą mums taip erio Pale lo rs vieto k austęs, e rt e n m ik o y ´a ia is g y mų va pač k ad us arsų, sp liaudies dainų melodijomis. jis grojo O susum encijose alvų ir M aestro k iek sus uodama izdų pasaulį. ir k ulmin iG n in iu Man atrodo, kad indiškus riv ta s is ra u a g cijoje. s 29 ork aliu tik vo pir m s R ink ev ą ka pasidžia e ičius sim riama šv tmus aš nešiojausi savyje nuo ugti – n stro gimtadie foniją d niek as n rtą. G al tai ir bu entė k la uostabu ir igavo galim egalėtų u s iš y k to il , k ad ku ių k ūrinių jams ir m a paneigti vaikystės. Keista, kad pirįsigy ven etai sk a atlik imu , k ad dir justi, tačiau ęs į k ūri ič . n ig iuojami į, jį išstu miau juos panaudojau, o tik dijavęs ir entas seniai sav yje p vėliau išstudijavau.“ ak anFortepij ono par Trumpai peržvelkime vitiją atlik o Alexa sas dešimt simfonijos dalių nderis P aley´us ir Messiaeno komentarus joms. I. Introdukcija. Ją sudaro dvi dalys, kurias jungia fortepijono kadencija. Pirmojoje skam-

Muzikos barai / 27


ATEINAME ir kaip visos simfonijos kulminaciją. IX. Turangalila 3. Ją sudaro variacijos introdukcijos tema. Mušamieji be paliovos kartoja ritminių figūrų kompleksus. X. Finalas. Tai greičiau, tai triumfuojamai lėtu tempu skamba modifikuota meilės tema. Pats autorius suvokė, kad interpretuoti kūrinį sudėtinga, todėl, laisvai perkomponavęs dalių eiliškumą, padarė sutrumpintą „Turangalilos“ variantą (VII, IX, III arba I, VI, II, IV, X dalys), taip pat išleido savo simfonijos siuitą, pavadintą „Trois Talas“. O. Messiaenas – intelektualas, eruditas, vienas originaliausių XX amžiaus kūrėjų, savo meistriškumo kalvėje išauginęs tokius žymius avangardo guru, kaip P. Boulezas, K. Stockhausenas, I.  Xenakis, buvo ir vienas giliausiai tikinčių savo epochos menininkų. Religingumu ir muzikos dvasingumu jis dažnai prilyginamas J. S. Bachui. „Mano muzika visuomet apdainuoja mano tikėjimą. Dalis mano kūrinių skirti teologinėms tiesoms ir katalikų tikėjimui skleisti. Tai tauriausias, be abejo, rimčiausias, natūraliausias ir, ko gero, vienintelis mano kūrybos bruožas, kurio nesigailėsiu net savo mirties valandą“, – teigė kompozitorius. Apie 60 gyvenimo metų jis atidavė vargonininko pareigoms Paryžiaus Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje. Muziko religingumas – dar vienas XX a. fenomenų – toli peržengė dogmatiškai įsivaizduojamo tikėjimo ribas. Simfonija „Turangalila“ – vienas iš tokių netradicinio požiūrio pavyzdžių, savotiška muzikos garsais išreikšta „Giesmių giesmė“. Žinoma, O. Messiaeno kūrybos kulminacija – opera „Šventasis Pranciškus Asyžietis“, kurios Lietuvoje, matyt, dar ilgokai teks palaukti... n

Muzikos barai / 28

Vaikų operos studijos vadovas Vytautas Valys

Į operos sceną – nuo vaikystės

Klaipėdos muzikinis teatras, o ateityje Milano „La Scala“? Pajūrio vaikams ir jaunimui ši svajonė visai reali, jeigu jie lanko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Vaikų operos studiją, vadovaujamą 29erių Vytauto Valio. Didžiajai scenai jaunuosius talentus ugdyti padeda ir geriausi teatro specialistai. Mažieji dainininkai sėkmingai pasirodo spektakliuose, skina laurus muzikos festivaliuose. Mokyti septynerių–penkiolikos metų vaikus... Tokios atsakomybės imtųsi ne kiekvienas. Kalbinu Vaikų operos studijos vadovą Vytautą Valį.

– Kaip gimė mintis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įsteigti Vaikų operos studiją?

– 2016 metais Klaipėdos muzikiniame teatre buvo statoma G. Puccini opera „Bohema“, joje turėjo dalyvauti ir vaikų choras. Tokio choro Klaipėdos teatre nebuvo, tad nutariau jį suburti. Buvau labai nustebęs, kai į atranką atėjo net 40 vaikų. Operos statymas vaikams labai patiko, o ir tėvai buvo suinteresuoti jų muzikiniu ugdymu teatre. Kurdamas privačią Vaikų operos studiją konsultavausi su dešimt metų veikiančios Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vaikų operos studijos bei Austrijos Zalcburgo „Landestheater“, kuriame atlikau praktiką studijuodamas, vadovais. – Ar teatrui naudinga turėti tokią studiją, ar tai įvertina žiūrovai?


– Vaikų operos studija naudinga visiems: vaikai gauna galimybę pasirodyti didžiojoje scenoje kartu su profesionaliais ir net pasaulyje garsiais atlikėjais, o teatrui tai reiškia puikiai dainuojančių ir scenai parengtų vaikų dalyvavimą spektakliuose. Anksčiau operose esančių vaikų partijų arba būdavo atsisakoma, arba jas atlikdavo suaugusieji. Žiūrovai vaikams niekada nebūna abejingi, vaikų pasirodymas suteikia papildomų emocijų. – Kokie buvo pirmieji Vaikų operos studijos gyvavimo metai? Kiek turite auklėtinių?

– 2017-ieji buvo ypač turiningi: dainavome ir operą, ir džiazą, net šiuolaikinę muziką. Kamerinėje R. Mačiliūnaitės operoje „Į švyturį“ Džeimso vaidmenį atliko Paulius Rimeikis (8 m.) ir Jokūbas Kulevičius (9 m.), vaikai dalyvavo spektakliuose „Boni ir Klaidas“, „Smuikininkas ant stogo“, o kur dar pažintis su režisiere Dalia Ibelhauptaite, stačiusia R. Leoncavallo operą „Pajacai“... Turėjome nemažai gastrolių ir koncertų. Šiuo metu studijoje yra apie 30 auklėtinių, jie suskirstyti į dvi grupes. Parengiamosios grupės vaikai mokomi balso technikos, skaityti natas. Pagrindinę grupę lanko jau turintieji muzikinį paruošimą, įgiję sceninės praktikos. Studijoje dar dirba choreografas, šokėjas Taurūnas Baužas, nes vaikams scenoje reikia ne tik dainuoti, bet ir judėti. Taip pat prie komandos prisijungė aktorė ir dainininkė Živilė Subačiūtė, ji moko sceninės kalbos ir aktorinio meistriškumo. – Koks Vaikų operos studijos repertuaras? Ką nauja planuojate?

– Kai nėra spektaklių, ruošiame savo programas. Su parengiamąja grupe atliekame daug lietuviškos muzikos, po truputį mokau daugiabalsiškumo. Vaikai puikiai pasirodė teatre surengtame kalėdiniame koncerte, jie ne tik dainavo, bet ir šoko, vaidino. Su pagrindine grupe net penkiais balsais atlikome chorui aranžuotas legendinės grupės „Queen“ dainas. Tai būtų didelis iššūkis net ir suaugusiems atlikėjams. Didžiuojuosi savo auklėtiniais, jie su šia užduotimi susitvarkė puikiai. Dabar operai „Bohema“ ruošiu joje dar nedalyvavusius vaikus. Su parengiamąja grupe mokysimės kūrinius koncertams, o su pagrindine ketinu tęsti „Queen“ programą. Planuojame ir koncertus užsienyje.

rių konkursų, net tarptautinių, nugalėtojų...

– Vienas iš jų – Kristupas Kerulis, jį jau metus mokau individualiai. Kristupas yra daugelio tarptautinių ir šalies konkursų laureatas (dukart laimėjo „Dainų dainelėje“), o vasarą iškovojo Grand Prix tarptautiniame festivalyje „Eurojurmala“ Latvijoje. Ten savo gabumus rodė vokalistai, šokėjai, instrumentininkai bei cirko atlikėjai nuo 6 iki 25 metų. Vienuolikmetis palangiškis tarptautinės komisijos buvo pripažintas geriausiu solistu tarp daugiau nei 100 dainininkų. – Zalcburgo „Mozarteumo“ universitete esate baigęs chorinio dirigavimo studijas, Klaipėdos muzikiniame teatre dirbate chormeisteriu, vadovaujate Vaikų operos studijai. Bet tai dar ne visa Jūsų veikla?

žmona auginame du vaikus. – Dirbant su vaikais turbūt pasitaiko linksmų istorijų?

– Darbas su vaikais – savaime linksmas nuotykis. Nebūna dviejų panašių pamokų, nes vaikų reakcija visada skirtinga. Pamokoje yra tekę žadinti užmigusius, buvo atvejis, kai vaikas užsisvajojęs žvelgė pro langą nedainuodamas, kitas lyg niekur nieko išsitraukė bandelę... Ilgai kovojau su suktukais, vadinamaisiais spineriais, kol buvo nutarta prieš pamoką juos sudėti ant fortepijono. Tada paaiškėjo, kad suktukų klasėje daugiau nei vaikų (juokiasi). Nors vaikai pašėlę, ačiū Dievui, visi iki šiol gyvi ir sveiki. Kalbėjosi Sandra ŽEMAITYTĖ

– Esu Neringos meno mokyklos muzikos teorijos, solfedžio, fortepijono mokytojas, Nidos moterų choro „Smiltatė“ vadovas. Su

– Kokie darbo su vaikais ypatumai?

– Tiesą pasakius, su vaikais dirbti lengviau nei su suaugusiaisiais: vaikai labai lankstūs, imlūs, greitai išmoksta net sudėtingiausias ritmines figūras ar intonacinius šuolius, turi puikią atmintį. Žinoma, su vaikais reikia auksinės kantrybės, nes jie negali ilgam susikoncentruoti, tad reikia dažnai keisti darbo metodus, juos vis iš naujo sudominti. – Tarp Jūsų auklėtinių nemažai įvai-

Muzikos barai / 29


KRONIKA Sienos netrukdo muzikuoti kartu

Fortepijonų salono „Organum“ koncertų salėje praėjusių metų gruodžio 10 dieną skambino pianistų duetas – Viktoras Liadovas (Rusija) ir Ala Bendoraitienė (Lietuva). Įspūdingos akustikos, instrumentų kokybės ir ne mažiau kerinčio interjero buveinėje, kurioje, manau, norėtų pagroti kiekvienas iškilus mūsų pianistas, skambėjo, sakytum, pedagoginis repertuaras – W. A. Mozarto sonatų E. Griego aranžuotės. Koncertą vedusi Laimutė Ligeikaitė pateikė įdomių įžvalgų apie kūrinius, kuriuos atliko patyrę pedagogai. „E. Griegas labai mėgo ir vertino W. A. Mozartą. 1877ųjų žiemą jis aranžavo keturias iš devyniolikos jo fortepijoninių sonatų, sukurdamas joms antrojo fortepijono partiją. Originalus Mozarto tekstas liko nepakeistas, o susipynęs su Griego akompanuojančia partija įgijo gaivių romantizmo spalvų. Taip susitiko skirtingi kūrėjų pasauliai. E. Griego pridėtoji partija – tai didžiojo norvego pagarbus žėrinčios Mozarto klasikos komentaras“, –

pasakojo muzikologė. Manytina, kad norvegų kompozitorius ne tik pats mėgo skambinti įvairias aranžuotes, bet ir tokiu būdu siekė ankstesnių šimtmečių kūrybą padaryti labiau prieinamą, savą romantizmo epochos atlikėjams ir savo mokiniams. Tą vakarą dviejų dalių koncerte girdėjome sonatas C-dur K. 545, G-dur K. 283, Fdur K. 533/494, c-moll K. 457 ir fantaziją c-moll K. 475. Greičiausiai tai buvo pirmas šių kūrinių atlikimas viešoje Lietuvos scenoje. Įdomus ir visapusiškai naudingas ciklas anais laikais buvo inspiruotas atlikti V. Liadovo pedagogės Tatjanos Nikolajevos. Elegantiškas, muzikalus skambinimas leido natūraliai klausytis neįprasto „romantinio“ Mozarto, stiliaus klausimą atidėjus į šalį tiesiog mėgautis garsų visuma. Pirmasis naujojo dueto koncertas žadėjo gražią perspektyvą, todėl reikėtų jam palinkėti įveikiant atstumą ieškoti naujų repertuaro perlų, galimybių šlifuoti interpretacijas. Daiva TAMOŠAITYTĖ

Viktoras Liadovas (Rusija) ir Ala Bendoraitienė (Lietuva)

Muzikos barai / 30

Artėja VIII tarptautinis Stasio Vainiūno konkursas

Vilniuje netrukus vėl susirinks būrys talentingo jaunimo: kovo 16–25 d. rengiamas VIII tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas. Kas ketverius metus vykstantis renginys ne tik suburia kylančius talentus, bet ir prisideda prie žymaus lietuvių pianisto, pedagogo ir kompozitoriaus Stasio Vainiūno kūrybinio palikimo sklaidos. Konkurso istorija prasidėjo 1965-aisiais, kai tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Fortepijono katedra ėmėsi rengti respublikinius jaunųjų atlikėjų konkursus. Tarp iniciatorių buvo pats Stasys Vainiūnas – vienas ryškiausių visų laikų lietuvių pianistų, pedagogas, kompozitorius, palikęs reikšmingų kūrinių fortepijonui. 1989 m. konkursas „paaugo“ ir pirmą kartą jaunuosius atlikėjus pasitiko jau pavadintas S. Vainiūno vardu. 1993 m. pereita į tarptautinį lygį, konkurso organizavimu ėmė rūpintis tuometė Kultūros ir švietimo ministerija. Ne vienas ryškiausių šalies pianistų yra pelnęs šio solidaus konkurso laurus. Pirmajame tarptautiniame konkurse pirmą vietą laimėjo Andrius Žlabys, antrą – Gabrielius Alekna, abu šiandien gerai žinomi ir visame pasaulyje koncertuojantys atlikėjai. Tarp konkurso laureatų matome ir Kasparą Uinską (I vieta 1996 m.), Aidą Puodžiuką (III vieta 1998 m.), Darių Mažintą (III vieta 2001 m.), Motiejų Bazarą (I vieta 2010 m.), Paulių Rudoką (III vieta 2010 m.). Praėjusiame konkurse (2014) pirma vieta paskirta nebuvo, o antrąją pasidalijo puikūs jaunieji atlikėjai Thibault Lebrunas iš Prancūzijos ir lietuvis Justas Čeponis. Kameriniai ansambliai konkurse varžytis pradėjo 2006 m., tada šios kategorijos I vietos laurai atiteko vienam žymiausių Lietuvos kamerinių ansamblių – fortepijoniniam trio „FortVio“. 2011 m. Tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas buvo priimtas į Alinko ir Argerich fondą, kuris ypač išplėtė renginio informacinės sklaidos lauką ir, be abejo, paliudijo kokybę. VIII konkurso dalyvių geografija labai plati – atvyksta jaunieji atlikėjai iš Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos, Lenkijos, Danijos, Latvijos, Suomijos, Italijos, Vengrijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Estijos, taip pat iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Iš viso šiemet varžysis 30 pianistų ir 15 kamerinių ansamblių. Konkurso dalyvius vertins solidi tarptautinė komisiją, nemažai jos narių Vilniuje tai darys jau ne pirmą kartą. Į pianistų vertinimo komisiją pakviesti Andrius Žlabys (Lietuva, JAV), Sergejus Okruško (Lietuva), Konradas Maria Engelis (Vokietija), Tomas Ostrovskis (Latvija), Jurgis Karnavičius (Lietuva), Antoine´as de Grolée (Prancūzija), komisijos pirmininkas – Erikas Tawaststjerna (Suomija). Kamerinius ansamblius vertins Marje Lohuaru (Estija), Patrickas Judtas (Šveicarija), Ola Karlssonas (Švedija), Dalia Balsytė (Lietuva), Petras Kunca (Lietuva), Audronė Vainiūnaitė (Lietuva), komisijai vadovaus Avedis Kouyoumdjianas (Austrija). Konkurso sąlygos ir balsavimo tvarka šiemet pakeisti taip, kad atitiktų tarptautinius kokybės reikalavimus, taip pat atnaujintas ir konkursinių kūrinių repertuaras. Renginio organizatoriai – VšĮ Natų knygynas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija – tikisi, kad dar šiemet konkursas bus priimtas į Europos jaunimo muzikos konkursų asociaciją (EMCY). Šiųmečio Tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso perklausos vyks Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Į jas kviečiami visi, besidomintys jaunaisiais atlikėjais, įėjimas laisvas. Perklausas bus galima stebėti ir tiesiogiai internetu. „Džiaugiuosi, kad ši 2015 m. Čiurlionio konkurse pradėta praktika tapo norma. Šiemet tiesiogiai internetu bus transliuojamas antrasis pianistų turas ir kamerinių ansamblių finalas. Pianistų konkurso finalą iš Valdovų rūmų tiesiogiai transliuos (www. lrt.lt ) ištikimas akademinės muzikos rėmėjas – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“, – sako vieno iš konkurso organizatorių VšĮ Natų knygyno vadovas ir konkurso direktorius Vygintas Gasparavičius. Pianistų konkurso finalas, taip pat bendra kamerinių ansamblių ir pianistų apdovanojimo ceremonija bei baigiamasis koncertas vyks itin šventiškoje aplinkoje – LDK Valdovų rūmuose. Pianistams finale talkins Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, jam diriguos naujasis meno vadovas Modestas Barkauskas. Šiemet savo favoritą rinks ne tik konkurso publika, bet ir orkestro muzikantai. MB inf.


PROBLEMOS

Ką veikia antrasis smuikas Giedrė ŽARĖNAITĖ

A

r klausydamiesi styginių kvarteto atkreipiate dėmesį į antrąjį smuikininką? Tikiu, kad taip, bet tik tada, kai įvertinate pirmąjį smuikininką, violončelininką ir altininką. Šalutinių melodijų atlikimas, dialogo palaikymas, akompanavimas – pagrindinės antrojo smuikininko funkcijos, gal todėl jis mažiau pastebimas, retai vertinamas jo griežimas. Muzikų bendruomenėje net egzistuoja nuostata, kad kvartete antruoju smuiku griežia tas, kuriam pritrūko gabumų tapti pirmuoju. Bet ar žinote, ką iš tiesų veikia antrasis smuikininkas kvartete? Su kokiais sunkumais – tiek techniniais, tiek emociniais – jis susiduria koncerte? Ar žiūrovas gali tai pamatyti, pajausti? Norėčiau įrodyti, kad antrojo smuiko pozicija kvartete gali būti ne tik patraukli ir siektina – esu įsitikinusi, jog antrasis smuikas yra labai svarbus. Kompoziciniu požiūriu antrojo smuiko partija suteikia kūriniams veržlumo, harmoninio „tirštumo“, taip pat padeda atsiskleisti ir sužibėti pirmajam smuikui. Studijų pradžioje viena dėstytoja iš Austrijos pateikė pavyzdį, kaip galima suvokti styginių kvarteto balsų svarbą ir balansą. Violončelės partiją ji palygino su stikliniu buteliu, etiketė ant jo –

Muzikos barai / 32

Giedrė Žarėnaitė su c/o chamber orchestra Berlyne

pirmasis smuikas, o butelyje esantis vynas, kurį reprezentuoja etiketė, yra antrasis smuikas ir altas. Kokia vyno vertė be etiketės? Kokia nauda iš etiketės, jei butelis tuščias? Taigi šis pavyzdys atskleidžia kiekvieno styginių kvarteto nario svarbą. Šių laikų muzikologijoje gausėja tyrimų apie ansamblių narių tarpusavio santykius. Kalbant konkrečiai apie styginių kvartetą, nemažai dėmesio skiriama lyderio – paprastai kvarteto primarijaus, griežiančio pirmuoju smuiku, – vaidmeniui. Apie antrąjį styginių kvarteto ar didesnių kamerinių ansamblių smuikininką užsimenama retai. Gal taip yra todėl, kad sunku išskirti vieną, pagrindinę, antrojo smuikininko funkciją.

Antrasis smuikininkas privalo turėti daugybę techninių gebėjimų, tam tikrų būdo savybių – pastabumo ir lankstumo. Mano nuomone, jis privalo puikiai išmanyti kūrinio kompozicinius niuansus, partitūrą. Tik tinkamai įsigilinęs į kūrinį, išanalizavęs pagrindines ir šalutines jo melodijas, antrasis smuikininkas gali sklandžiai laviruoti tarp skirtingų muzikinių struktūrų, nepaklysti kompozicinėje visumoje. Johnas Keithas Murnighamas ir Donaldas E. Conlonas knygoje „The Dynamics of Intense Work Groups: A Study of British String Quartets“ (1991) atskleidė, kad antrojo smuiko pozicija iš muzikanto reikalauja aukščiausių prisitaikymo ir prisiderinimo gebėjimų, tam tikro požiūrio ir mąstymo būdo. Jis turi sublimuoti savo ego, gebėti greitai reaguoti. Antrojo smuiko partijos klasikiniuose kvartetuose dažniausiai papildo pirmąjį smuiką, tačiau jo užduotis dvejopa: jis turi susilieti su pirmuoju smuiku ir prie jo derintis, bet ir negali likti vien fone, „ištirpti“. Akivaizdu, kad visa tai iš atlikėjo reikalauja ir tam tikrų asmeninių savybių, gebėjimo priimti „antrojo“ poziciją. Kaip jau minėta, viena pagrindinių antrojo smuiko funkcijų yra akompanavimas, jis palaiko pulsą, sukuria tėkmę, kurioje skleidžiasi ir laisvai juda melodija. Taip pat su vidurinių balsų pagalba dažniausiai kuriama netikėtumo, nerimo nuotaika. Esti momentų, kai antrasis smuikas griežia melodiją (dažnai fugos formos kūriniuose – jų tema pirmiausia eksponuojama antrojo smuiko partijoje), o tai nelengva dėl ne itin patogaus žemesnio nei pirmojo smuiko registro. Tai reikalauja papildomų pastangų perteikiant artikuliacinius niuansus, siekiant būti girdimam. Negana to, kvarteto antrajam smuikui privalu gebėti lengvai keisti vaidmenis: vienoje kūrinio dalyje griežti pagrindinę melodiją, kitoje tapti pagalbiniu ar akompanuojančiu, nepastebimu balsu. Tenka greitai ir tiksliai prisitaikyti prie pirmojo smuiko, taip pat ir derėti su kitais kvarteto instrumentais. Atlikėjui tenka nemenkas tiek


techninis, tiek asmeninis uždavinys – kaip taikantis prie kitų muzikantų grojimo manierų išlikti savimi ir gerai jaustis. Pavyzdžiui, Maurice´o Ravelio Styginių kvarteto I dalies epizode antrasis smuikas, tarsi chameleonas keisdamas spalvas, keičia ir savo funkcijas. 136–137 kūrinio taktuose, pirmajam smuikui griežiant melodiją, antrasis smuikas kartu su violončele, tomis pačiomis ritminėmis vertėmis, tampa harmoninių jungčių „tiltu“ (pirmojo smuiko melodija skamba gana aukštame registre, tad visi kiti balsai išdėstyti platesniu diapazonu). 139–140 taktuose, ką tik nuskambėjus melodijos atkarpai pirmojo smuiko partijoje, staiga ji pasigirsta antrojo smuiko partijoje. 141–142 taktuose melodija tartum sukarpoma po vieną taktą ir padalinama tarp pirmojo ir antrojo smuikų. Būtent ši kūrinio vieta reikalauja didelės precizikos (laiku perimti melodiją) ir intonacinio tikslumo (labai dideli harmoniniai šuoliai tarp melodijos ir akompanimento partijos). Visus šiuos technologinius uždavinius sunkina ir kompozitoriaus dinaminės ir interpretacinės nuorodos (bendra dinamika pp, espressivo, staigūs crescendo ir diminuendo).

Yarono Zilbermano filmas „A Late Quartet“

tį, vis pavydžiau stebi kvarteto lyderį manydamas, kad jis pats būtų tinkamas primarijus. Ši psichologinė problema įsimintinai atskleista Yarono Zilbermano filme „A Late Quartet“ (2012). 25-ąjį jubiliejų švenčiantį kvartetą ištinka krizė: violončelininkui diagnozuojama Parkinsono liga, antruoju smuiku griežiantis muzikantas prisipažįsta visada norėjęs griežti pirmuoju ir tapti ansamblio ly-

deriu. Po tiek bendro darbo metų kvarteto nariams tenka ieškoti emocinės darnos, muzikinės aistros, kas lemia naują kvarteto pradžią. Žinoma, būna ir atvirkščiai – antruoju smuiku griežia muzikantai, nelinkę dominuoti, gebantys derintis prie kitų ir dėl to jausti malonumą, suprantantys, kokia antrojo smuiko paskirtis. „Manau, kad antrasis smuikas styginių kvartete yra pagrindinė rišamoji grandis. Tai žymiai sunkesnis vaidmuo, nei būti lyderiu. Privalai būti virtuozas, antraip pranyksi garso visumoje. Turi susilieti su pirmuoju smuiku, kartu neprarasdamas kontakto su žemesniais balsais. Dėl kvartetų tradicijos tu arba nesi subjektas, arba esi ypač svarbus, vidurio nėra“,– rašė Holivudo styginių kvarteto antrasis smuikas Paulas Shure (8 tips for second violinist. – The Strad). Tradiciškai pagrindinės styginių kvarteto temos sukomponuotos pirmajam smuikui. Juo griežiantis muzikantas yra atsakingas ne tik už nepriekaištingą techninį partijos atlikimą, bet ir už kūrinio interpretaciją. Darsyk pasitelkime Ravelio Kvarteto F-dur pirmąją dalį. 24–27 taktuose melodija skirta pirmajam smuikui, o antrasis smuikas ir altas atlieka

Maurice Ravel. Styginių kvartetas F-dur, I d., 134–145 taktai

Neretai manoma, kad antrasis kvarteto smuikininkas yra silpnesnis muzikantas, pasižymintis ne tokia stipria technika. Toks skirstymas, ypač aukštosiose muzikos mokyklose, turi rimtų pasekmių. Dažnai antruoju smuiku griežiantis muzikantas sunkiai susitaiko su užimama pozicija, jaučia nepasitenkinimą ar net pykJosephas Haydnas atlieka styginius kvartetus. Nežinomas autorius, 1790 m.

Muzikos barai / 33


PROBLEMOS Andrė Amiya Pabarčiūtė: „Širdies kelionė“ – nuostabi muzikos provokacija“

Maurice Ravel. Styginių kvartetas F-dur, I d., 18–29 taktai

akompanimento funkciją. Pabrėžtina, kad antrojo smuiko ir alto partijose dominuoja artikuliacijos atžvilgiu skirtingas šešioliktinių judėjimas. Šis štrichų skirtumas, greitų pasažų atlikimas ritminiu unisonu iš ansamblio narių reikalauja stiprios technikos, nes šešioliktinės natos, nepaisant skirtingo jų išgavimo būdo, turi būti atliekamos kartu. Tačiau ir pirmasis smuikininkas savo solo partiją privalo griežti ritmiškai tiksliai, žinoti, kuriose vietose jo muzikiniai sumanymai turi sutapti su kitų ansamblio muzikantų partijomis, kad lydinčiosios partijos atlikėjams nekiltų klausimų dėl frazavimo, dinamikos ir artikuliacijos. Neteko girdėti, kad muzikos mokymo įstaigose būtų rengiami antrieji smuikininkai – ugdomos asmenybės, mokoma specifinių techninių niuansų. Tas pats pasakytina ir apie simfoninius orkestrus, ir ten dažniausiai juntamas toks pats mąstymas, esą, jei antras, tai menkesnis. Kaip priešingą pavyzdį galėčiau paminėti Los Andželo kamerinio orkestro smuikų grupę, kurioje nuolatiniai tik koncertmeisteriai, o kiti smuikininkai, keičiantis sezonui, rotuoja tarp pirmų ir antrų balsų. Kadangi styginio kvarteto žanrą pirmiausia pažinau iš antrojo smuiko pozicijos, turėjau užtektinai laiko įsigilinti į jos specifiką. Pastaraisiais metais tiek kameriniuose ansambliuose, tiek orkestruose dažniausiai užimu lyderio poziciją, ir turiu prisipažinti, kad turėta galimybė perprasti antrojo smuiko techninius ir interpretacinius uždavinius šiandien man labai naudinga. n

Muzikos barai / 34

„Amiyos vokaliniai sugebėjimai yra už visų žmogiškų ribų. Ji turi stulbinamai platų balso diapazoną, nuo labai jautrios tekstūros, tylių šnabždesių gali pereiti prie galingų gamtinių garsų ar giedojimo. Nežinau, iš kur ji visai tai traukia, iš kur kyla toji jėga“, – taip lietuvės Andrės Amiyos Pabarčiūtės vokalą įvertino Jensas Gadas, vienas grupės „Enigma“ prodiuserių, padėjęs sukurti „Amiya Inspiration“ albumą „The Goddess“. Andrė Amiya Pabarčiūtė Europoje ir Lietuvoje gerai žinoma kaip džiazo, elektroninės, eksperimentinės, akademinės, meditacinės ir etnomuzikos atlikėja, kompozitorė, pianistė ir muzikos prodiuserė, 2010 m. žurnalas www. JazzAlchemist.com ją pripažino viena geriausių improvizacinio džiazo dainininkių pasaulyje. A. A. Pabarčiūtė yra ir dviejų knygų – bestselerių „Moters magijos mokykla“ ir „Amžinas Medaus Mėnuo“ – autorė, asmeninio augimo mokymų centro „Soulaction“ įkūrėja, lektorė. Už Lietuvos vardo garsinimą užsienyje 2005 metais Andrė buvo nominuota apdovanojimui „LT tapatybė“. Andrė nešmėžuoja žurnalų viršeliuose, bet pritraukia tūkstantines auditorijas. Paslaptis glūdi ne vien atlikėjos profesionalume. Ji apdovanota galinga charizma, stovėdama prieš klausytojus spinduliuoja pozityvias emocijas, dalinasi įkvepiančia patirtimi, moteriška energija, skatina kurti gražų harmoningą gyvenimą. Šv. Valentino dienos vakarą Kaune Andrė pakvietė į koncertą „Širdies kelionė“. Pati atlikėja jį pavadino mylinčios muzikos vakaru. „Dainuoti, skleisti teigiamą energiją per meną – tai vienas kelių, kuriuo eidama jaučiu, kad galiu bent lašeliu kam nors praskaidrinti gyvenimo kasdienybę. Pirminis šio projekto impulsas gimė iš noro sukurti labai intymų, tyrą, autentišką ir šviesų prisilietimą prie Meilės. Dėl jos kenčiame, iš jos daug tikimės, mokomės, ja nusiviliame, bet be jos negalime“, – prieš koncertą sakė Andrė. Tai buvo subtilus, kamerinis, jaukus kalbėjimas muzikos garsais iš širdies į širdį apie įvairiausias meilės spalvas. Skambėjo originalios Andrės kompozicijos ir visiems gerai žinomi džiazo bei populiariosios muzikos kūriniai. Dainininkei talkino pianistas Vytis Smolskus ir smuikininkė Agnė Doveikaitė.

Andrė Amiya Pabarčiūtė

– Kas Jums yra šventė?– paklausiau atlikėjos. – Šventė man – gyvenimo būdas, ne data. Kiekvienas žmogus turi potencijos ir energijos jaustis šventiškai ne vieną ar kelias dienas per metus, o kasdien. Liūdna matyti, kaip dauguma laukia tos vienos dienos, kad galėtų pasijausti šventiškai. Vienaip jautiesi tuomet, kai šventę sukuri pats ir joje dalyvauji, kitaip, kai ateini į kitų surengtą šventę. Kai ją kuri pats, džiaugsmas būna labai stiprus, nes įdedi daug kūrybinės energijos. Kai ateini į kitų sukurtą šventę, ji tiek nejaudina. Man šventė yra kiekviena diena. Nesvarbu, ką daryčiau: dainuočiau, vesčiau mokymus, būčiau viena namuose ar vaikščiočiau gamtoje. Gyvenu taip, kaip noriu. O juk būtent norų išpildymas ir kuria šventę. – Kokias mintis Jums sukelia Valentino diena? Yra daug skeptikų, kritikuojančių ją kaip svetimą mūsų kultūrai. – Visai nesvarbu, kokiai kultūrai priklauso šventė, jei ji leidžia žmonėms patirti teigiamus jausmus ir emocijas. Bet kokia šventė yra tinkama švęsti gyvenimą, jeigu ji neskatina destrukcijos. Valentino diena atveria romantiškumą, primena, kad reikia rodyti savo jausmus mylimiesiems. – Gyvenate Meilėje. Ar esate tikra, kad ji niekuomet nesibaigs? – Mes patys save klaidiname manydami, kad meilė gali baigtis pasibaigus santykiams. Mes siejame meilės jausmą su objektu – mylimuoju, šeimos nariais, mums atrodo, kad jei kas nutiks tam objektui, meilė išnyks. Aš esu laiminga, nes suvokiu: visas žemės rutulys pripildytas meilės, tos visa kuriančios gyvybinės jėgos. Meilė yra tai, kas gyvena mūsų viduje. Niekas negali jos atimti. Viską nuspalvina vibracija, kylanti iš meilės. Ir tada nesvarbu, ar aš ką nors atradau, ar praradau. – Daugumos žmonių kasdienybės palydovas – chaosas ir įtampa. Gyvenimas groja tokiu tempu, kad žmonės nebespėja


PAŽINTIS

Aivaro SLIŠĀNS´o nuotraukos

Šv. Valentino dienos vakarą Kaune Andrė Amiya Pabarčiūtė pakvietė į koncertą „Širdies kelionė“

šokti pagal šią muziką. Ką patartumėte? – Chaosas yra susirangęs mūsų viduje, jis tik aplinkos atspindys mumyse. Kai esame harmoningi, kad ir kas vyktų aplink, mūsų tai nepaliečia. Chaosas nėra objektyvi tikrovė, greičiau tai mūsų sąmonės aktas. Kiekvienas laisvas rinktis, kaip reaguoti į konkrečią situaciją. Chaosas prasideda mintyse, kai žmogus nesusigaudo savo viduje. Jis skaito, nuolat naršo internete, žiūri televizijos laidas. Prisirinkus daugybę skirtingos informacijos, galva ima zvimbti. Gyventi su tokiu minčių spiečiumi tikrai nemalonu ir nepatogu. Reikia išmokti nuraminti protą. Siūlau susitvarkyti savyje, kad galvoje gyventų prasmingos mintys, o ne atsitiktiniai reklaminiai pasiūlymai. Chaosas gali būti ir emocinis, ir fizinis. Mūsų kūnas, mintys, emocijos – tarsi susisiekiantys indai, veikiantys vienas kitą. – Ar neįprastu keliu pasukote vengdama chaoso? Talentinga profesionalė, galėjusi tapti scenos ir TV „žvaigžde“, pasirinko būti žvaigžde, kurios nereikia apšviesti? – Žinoma, kai studijavau ir žengiau pirmuosius žingsnius scenoje, norėjosi daryti viską nepriekaištingai, būti geriausiai. Bet netrukus supratau, kad tokia programa kelia įtampą. Pradėjau savo dvasinio tobulėjimo kelionę, man tapo svarbus pats procesas – kaip jaučiuosi, kokias būsenas patiriu. Ar noriu sužibėti, įrodyti, kokia esu talentinga? Ar renkuosi paprastumą, atvirumą, šilumą, meilės, ramybės būseną? Ar tai gali atverti kitus žmones, o ne provokuoti jų egoizmą? Atsisakiau daugybės projektų, kurie man nebūtų padėję išlaikyti skaidrią, ramią kūrybinę būseną. Kai į savo veiklą įdedi glėbį meilės, pripažinimas ateina pats, atsiranda pasekėjų, nors to aš nesureikšminu. – Esate surengusi daugybę nuostabių koncertų. Ką norite pasakyti klausytojams Šv. Valentino dienos vakarą? – Šiuolaikinėje popkultūroje pasigendu paprastumo, nuoširdumo, intymumo, buvimo be kaukės, kuri užsidedama siekiant būti panašiam į žvaigždes, atitikti mados tendencijas. Šiandien įvaizdis – svarbiausias pramogų kultūros atributas. O man norisi sukurti tokią erdvę, kur būtų galima pailsėti nuo kaukių, dešimties sluoksnių, skiriančių mus vienus nuo kitų. „Širdies kelionė“ – nuostabi muzikos provokacija šiltame, tyrame susitikime su savimi ir muzika. Kai ištirpsta melas, distancija, vaidyba ir laukia tiesiog stebuklingas buvimas kartu. Edita GRUDZINSKAITĖ

Muzikos barai / 35


KRONIKA Lietuviškas rapsodas

Praėjusių metų gruodžio 17 d. Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kamerinės muzikos ansamblis „Armonas-Uss duo“ koncertu „Lietuviškas rapsodas“ pažymėjo savo kūrybinės veiklos 40-metį. Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomas duetas – LMTA profesorė, Koncertmeisterio katedros vedėja pianistė Irena Uss ir LMTA bei VDU profesorius violončelininkas Rimantas Armonas – visu savo gyvenimu, profesine veikla, nenuilstamu lietuvių kompozitorių kūrinių įkvėpimu ir populiarinimu, aukščiausiu meistriškumu teigia priklausymą tikrajam muzikos elitui. Jų koncertinė ir pedagoginė veikla ryškiai išsiskiria turiningumu, atsakingumu, didele atlikimo kultūra ir visada įdomiomis, subtiliomis kūrinių traktuotėmis, geriausių Lietuvos muzikinių tradicijų puoselėjimu ir gebėjimu jas perduoti ateinančioms kartoms. Daugelį metų muzikos mylėtojus džiuginanti muzikų šeima koncerte pateikė ir premjerų (Vidmanto Bartulio „Barkarolė“, Zitos Bružaitės „Šimtais kristalų į tavo dangų krisiu...“), ir savo repertuare jau seniai turimų kūrinių, kuriuos atlikdami kaskart vis brandžiau, įspūdingiau atskleidžia jų originalumą, koloritą ir prasmes, kaip antai Broniaus Kutavičiaus 1979 metais sukurtas efektingasis „Perpetuum mobile“ arba koncerto pabaigoje skambėjusi sudėtinga, dramatiška Vytauto Barkausko penkių dalių „Suite de concert“, op. 98, parašyta 1993 metais ir apeliuojanti į svarbius ir dažnai tragiškus

Lietuvos įvykius (paskutinė dalis Affetuoso. Hommage a Stasys Lozoraitis su Vinco Kudirkos citata). Sunku būtų pervertinti Irenos Uss ir Rimanto Armono kamerinio muzikavimo meistrystę, gebėjimą perteikti skirtingus žanrus ir stilius, kiekvieną kūrinį išgyvenant su didele atida. Manau, kad, be paminėtų, vienas gražiausių vakaro momentų buvo lyrinio Bartulio opuso „Barkarolė“ atlikimas, įdomiai skambėjo M. K. Čiurlionio preliudų (VL 169, VL 236) ir noktiurno (178) Juozo Čelkausko aranžuotės, Jurgio Juozapaičio „Nostalgija“ ir Vytauto Germanavičiaus „13 haiku“, „12 haiku“ (su muziką papildančiais R. Armono tariamais poezijos žodžiais), A. Šenderovo keturios miniatiūros, op.18, Dvi Sulamitos giesmės. Atlikėjai vakarą pavadino „Lietuvišku rapsodu“, ir iš tiesų kūrinių pynė dvelkė nostalgiška tautine dvasia, per kiekvieno kompozitoriaus prizmę įžvelgiant ir atskleidžiant įvairias dvasinės raiškos lytis. Net japoniškų haiku tekstai („Kažkodėl pasijutau senas tą rudenį lyg paukštis debesy“) skambėjo sukrečiamai filosofiškai, egzistenciškai, netikėtai apčiuopiant vidinės lietuvių ir japonų estetinės pajautos giminingumą, o kartu žaviai pataikė į Rimantui Armonui būdingą šmaikštumo gyslelę. Grakštus Irenos Uss skambinimas kaip įstabi kanva grindžia ir užpildo violončelės raštus. Karališkas muzikos ir laikysenos derinys! Galbūt todėl šis duetas visada žėri atradimais ir niekada nebūna nuobodus, nepaklūsta „lietuviškumo“ štampams. Nes vesti klausytoją, lyg muzika gimtų čia ir dabar, subtiliai šypsotis, kai širdy – liūdesys, džiaugsmą ir valingumą reikšti ne ką mažiau sublimuotai geba tik brandos, intelekto ir dvasios nestokojantieji. Kiekvienas susitikimas su Irena ir Rimantu tampa nauja patirtimi ir verčia stebėtis, kaip tolygiai ir visavertiškai, talentingai šie žmonės iriasi per sūkuringą pasaulio įvykių tėkmę, kasdienybės triukšmą ir aukštai iškėlę neša kilnaus muzikos meno vėliavą. Nesuklysiu pasakiusi, kad „Armonas-Uss duo“ yra nacionalinio muzikinio paveldo garantas. Prieš naujuosius metus menininkų duetui buvo suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Pagaliau. O vertas jis ir Nacionalinės premijos. Ją jau daug anksčiau yra gavę gerokai jaunesni kūrėjai, kuriuos nepailsdamas garsina „Armonas-Uss duo“, pats kažkodėl likdamas insignijų užkulisiuose. Ar tai lemia ypatingas tokių menininkų požiūris, kad jie kuria ne dėl pasaulio scenų užkariavimo ir pompastiškų kalbų, kurtinančių aplodismentų (tarsi nebūtų jų verti), bet dėl paties muzikavimo ir tų, kuriems jis skiriamas, dėl nuostabaus muzikos, meno tikslo? Tikslo byloti į sielas per genijų ir akistatą tyloje su juo, tikslo tas sielas turtinti ir auklėti. Savo pavyzdžiu jie subtiliai primena, kad įvairios ministerijos privalo atlikti esminį uždavinį – pastebėti ir įvertinti visus, kurie savo gyvenamai vietai, žmogui ir valstybei užtikrina gyvo kultūros reiškinio būtį ir tąsą aukščiausiu lygiu. Daiva TAMOŠAITYTĖ 2017 metų Vyriausybės kultūros ir meno premija paskirta Rimantui Armonui ir Irenai Armonienei – ansamblio „Armonas-Uss duo“ muzikantams. Duetas yra pripažintas lietuvių šiuolaikinės muzikos atlikėjas.  Sveikiname laureatus!

Muzikos barai / 36


Muzikos barai / 37


NAUJI LEIDINIAI

Eduardo Gimenezas: „Scena yra geriausia vieta mano gyvenime“ Agnė SABULYTĖ IDĖJA PADARYTI INTERVIU SU ARGENTINIETIŠKO TANGO PRADININKU LIETUVOJE EDUARDO GIMENEZU GIMĖ PO JO NAUJAUSIO AUTORINIŲ DAINŲ ALBUMO „UŽMIRŠTŲJŲ ROJUS“ PRISTATYMO SAUSIO 27 DIENĄ KONCERTŲ SALĖJE „WHITE PIANO HALL“. NEĮPRASTAS PUBLIKAI, BET PAČIAM ATLIKĖJUI LABAI ARTIMAS AMPLUA UŽMINĖ MĮSLĘ, AR EDUARDO GIMENEZAS YRA VIEN ARGENTINIETIŠKO TANGO AMBASADORIUS LIETUVOJE.

– Kaip pats Eduardo Gimenezas šiandien prisistatytų publikai?

– Man didelė garbė ir atsakomybė atstovauti Argentinos kultūrai Lietuvoje, tačiau tikrasis mano aš – dainininkas ir kompozitorius. Kai atvykau į Europą, pirmiausia mėginau įsitvirtinti Vokietijoje. Stojau į Augsburgo muzikos akademiją, dainavimo specialybę, bet dėl amžiaus cenzo (tuo metu buvau 26-erių) manęs nepriėmė. Tada atvykau į Lietuvą ir įstojau į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Pirmuosius metus gavau stipendiją, vėliau, jos netekęs, buvau priverstas palikti klasikinio dainavimo mokslus, nes neturėjau pinigų susimokėti už studi-

Muzikos barai / 38

jas. Taip mano klasikinio dainavimo karjera buvo „uždaryta šaldytuve“, ir tik prieš keletą metų vėl pradėjau privačiai mokytis klasikinio dainavimo. Tango šokėjo ir mokytojo veikla mano gyvenime atsirado labai organiškai, norint įsitvirtinti Lietuvoje, bendrauti su žmonėmis, pagaliau siekiant užsitikrinti pragyvenimo šaltinį. Čia žmonės manyje visada pirmiausia matė tango šokėją ar Lotynų Amerikos muzikos atlikėją. Tačiau mano asmenybė netelpa į tango muzikos rėmus. Mano autorinė kūryba – be tango etiketės, ji daugiau skirta klausytis. Mano dainos kalba apie vidinį pasaulį, skausmą, nekuriu muzikos cirkui, šventei. Ir žinau, kad


nereikia kiekvieną rytą kurti naujo personažo, patikti kitiems. Esu laimingas, kad išmokau būti savimi, nebijau pralaimėti. Jeigu būčiau išleidęs albumą su tango dainomis, tikriausiai būtų sausakimšos salės, bet aš noriu daryti tai, ką noriu. – „Užmirštųjų rojus“ – trečias Jūsų autorinių dainų albumas. Apie ką jis?

Naujausias Eduardo Gimenezo autorinių dainų albumas „Užmirštųjų rojus“

neturėsiu daug klausytojų, daug koncertų, bet toks mano pasirinkimas. Gyvenu santarvėje su savimi, man

– „Užmirštųjų rojus“ – sakymas neoficialios tiesos, kas vyksta mūsų gyvenime. Į Europą kiekvieną dieną atplaukia pabėgėlių iš Afrikos, kiekvieną dieną dalis jų miršta, tai tapo norma, spauda jau nustojo apie tai rašyti. Man kyla klausimų, į kokį rojų jie patenka, ką jie padarė, kad turėjo gimti Afrikoje, ar jie buvo laisvi, ar

Muzikos barai / 39


NAUJI LEIDINIAI turėjo pasirinkimą gimti kitur? Europiečiai nenori priimti pabėgėlių, nes tai trečios klasės žmonės, musulmonai, pavojingi. Kas atsitiktų, jei dabar eitume į rojų? Tikriausiai ten būtų klasė A baltiesiems, klasė B juodiesiems, klasė C – Afrikos žmonėms, kaip „Titanike“. Ko gero, taip ir bus. „Užmirštųjų rojus“ kalba apie veidmainystę mūsų visuomenėje. Šiandien svarbiau pasirūpinti šunimi ar kate, negu priglausti vieną pabėgėlį, daugiau dėmesio skiriama tavo išvaizdai, o ne koks tu esi. Visa šita tuštybė mane labai erzina ir kartu skatina kurti. – Kuo šis Jūsų albumas skiriasi nuo ankstesnių?

– Pirmąjį albumą „Despues Del Rio“, išleistą 2006 metais, vertinu kaip tuometinės Lietuvos popkultūros atspindį. Albumas „Viento“, pristatytas 2015 metais, – bendras darbas su muzikos prodiuseriu Leonu Somovu. Dainos perteikia sudėtingą asmeninį mano gyvenimo laikotarpį: daug nusivylimo, pykčio, nostalgijos. Labai tamsus albumas, bet ir tamsoje yra grožio. Mes pamiršome, kad muzika atspindi visas būsenas, kad ji skirta sielai, o ne tik reklaminiams TV klipams ar bušido čempionatams. Albumas „Viento“ – penkiasdešimt procentų mano ir penkiasdešimt procentų Leono Somovo kūrybos. Trečiame albume viskas yra mano. Viskas atliekama gyvai. Aš mėgstu klasikinę dainavimo manierą, jai būdingą frazuotę, kvėpavimo techniką, jeigu kurčiau tikrą roką, to nebūtų. Klasikinė muzika, rokas ir tango – tokiais žodžiais apibūdinčiau naujausią savo albumą. – Kaip jaučiatės po albumo pristatymo?

– Jaučiu daug drąsos klausydamas šio albumo. Visada rizikuoju išeiti iš stiliaus rėmų, bijau, kad niekas manęs neklausys ar neleis per radiją. Akademijoje mus moko, kaip kurti muziką pagal taisykles, o paskui gyvenime mokomės tas taisykles laužyti, kad galėtume sukurti ką nors nauja. – Kaip albumą priėmė publika?

– Baiminausi, kad žmonės gali ateiti į albumo pristatymą tikėdamiesi išvysti tango ar operos šou, kur daug

Muzikos barai / 40

emocijų, aistros, laisvės, rožių, ir aš juos nuvilsiu. Juk aš norėjau tikrojo Eduardo Gimenezo akistatos su žiūrovu. Koncerto pradžioje publika buvo šalta, tarsi negalėjo identifikuoti manęs, tik kai sušokau tango ir pradėjau su ja bendrauti, atsipalaidavo atpažinusi mano vizitinę kortelę, kurią iš tikrųjų jau noriu atnaujinti. Man patinka tango, tačiau mano kūryba ir tango muzika yra du skirtingi dalykai. – Kas Jus įkvepia kūrybai ir kaip gimsta dainos?

– Pirmiausia turi įvykti emocinė avarija. Turi būti stipriai jaudinantis kontekstas. Dažniausiai tai būna arba asmeninė patirtis, arba kokia nors situacija iš šalies. Patirta emocija greitai transformuojasi į tekstą, paskui pradedu improvizuoti pianinu ar gitara. Leidžiu muzikai mane intuityviai vesti, būnu kaip transe ir tada atsiranda šis tas originalaus, nesuvaržyto. Mūsų galvoje ir taip daug rėmų, perimtų iš tėvų, senelių, prosenelių, mokytojų, televizijos, politikos, kultūros, tradicijos. Muzika mums duoda galimybę išlaisvinti save, savo mintis, išeiti iš saulės sistemos į visatą. Dar mane stimuliuoja neteisybės. Manyje tarsi užkoduotas noras padėti pastumtiesiems, užmirštiesiems, iš tų žmonių galima daug ko išmokti, jie džiaugiasi gyvenimu. Tango taip pat uždega, jis duoda žmonėms naują šansą gyventi. Jorge Luisas Borgesas yra pasakęs: tango – tai regionas, kur nėra laiko. – Kokie kūrėjai Jums darė ar daro įtaką?

– Didelę įtaką man visada darė žmonės, kurie turėjo daug drąsos ir aistros. Aš matau, kad Lietuvoje žmonės gyvena labai pasyviai, turbūt šalies istorijoje buvę okupacijos epizodai atėmė pagrindinį, gyvybiškai svarbų dalyką – sprendimo laisvę, laisvę garsiai išsakyti savo mintis. Dar gyvename diktatūros aide. Praėjo per mažai laiko, kad žmonės išmoktų sakyti savo nuomonę be jokios baimės. Mano gyvenime daugiau Pietų Amerikos bendravimo kultūros. Man patinka Lotynų Amerikos šalių mentalitetas – iš karto išsiaiškinti, kokia

problema, kas tau nepatinka, o ne žaisti auką. Lietuviams dar sunku priimti kitas kultūras, jie jaučia pavojų, nesaugumą, tačiau yra nuostabių pavyzdžių: Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje kitų rasių, tautybių žmonės integruojasi į svetimas kultūras. Taip atsitiks ir Lietuvoje, skirtingų tautų kultūrų sintezė jai būtų naudinga. Tango yra geriausias kultūrų sintezės pavyzdys. Rašytojai Jorge Luisas Borgesas ir Horacio Ferreris kartu su kompozitoriumi Astoru Piazzolla intelektualizavo tango. Jų dėka tango pasiekė kitus socialinius sluoksnius, teatrus. Tačiau nepamirškime, kad tango yra kilęs iš gatvės, iš viešnamių, ir pirmi tekstai buvo labai primityvūs, mačistiniai, moteris vaizduojama kaip prostitutė, barakuda. Feministės dabar nori cenzūruoti tango tekstus, tačiau jei mėginsime išbraukti iš tango istorijos jo ištakas, tango nebebus tango. Tango moteris ir vyras turi labai ryškų identitetą, jei nėra mačo, tai ne tango. Jeigu nori šokti tango, turi būti gyvas, turi būti pasiruošęs bendrauti, atviras, draugiškas. Vyras turi jausti moterį kaip potencialią meilužę. Tango visada turi maitinti vaizduotę, jausmus. Kiekvienai savo partnerei leidžiu suprasti, kad ji gali būti meilužė, tik taip šokyje atsiranda emocija. Baigiasi pamoka – baigiasi tango romanas. Šiuo metu skaitau portugalų rašytojo José Rodrigueso dos Santoso „Dievo formulę“ („La Formula de Dios“) – knygą apie žmogų, Dievą, meilę, metafiziką. Mane tai įkvepia. – Kas Jums yra scena?

– Scena yra vieta, kur aš esu laimingas, geriausia vieta mano gyvenime. – Ar jaudinatės prieš pasirodymus?

– Jaudinuosi, tačiau jaučiu malonumą lipdamas į sceną. Sumažinu lūkesčius, kad nepatirčiau didelio nusivylimo, ir einu į sceną. – Ar gerbėjai gali tikėtis išgirsti Jus koncerte dainuojantį klasiką?

– Simpatizuoju vokiečių vokalinės muzikos žanrui Lied, kompozitorių R. Schumanno, F. Schuberto kūrybai. Mokausi jų kūrinių. Operos mene man patinka tik kai kurios arijos, nesu operos fanatikas.


Šiame žanre aš matau daug tuštybės, suvaidintų emocijų, manęs tai netenkina. Pasirodymuose noriu jausti šaknis, žinią, turinį, filosofiją arba religiją. Jeigu atlikimas virsta technikos demonstravimu ar lenktynėmis, man tai neįdomu. Kuo toliau mokausi klasikinio dainavimo, tuo aiškiau matau, kad tai labai sudėtinga. Nenoriu turėti daug lūkesčių, kad nepatirčiau didelio nusivylimo. Dažniausiai lūkesčius savo mokiniams sukuria mokytojai. Aš taip pat esu mokytojas ir taip pat kuriu iliuzijas, be jų būtų neįdomu mokytis. Įsivaizduoju, kad nemažai šokėjų svajoja važiuoti į Buenos Aires, šokti kavinėje, kur groja tango muzika. Ir tai gerai, tai uždega. Mano fantazija, svajonė – kada nors koncerte dainuoti Schumanno ar Schuberto dainas. Tačiau aš žinau ir savo galimybių ribas, neplanuoju Lied dainuoti Berlyne ar Štutgarte. – Nuo tada, kai į Lietuvą atnešėte argentinietiško tango bangą, praėjo nemažai laiko, daugiau nei 20 metų. Atsirado ne tik Jūsų tango akademija (1999 m.), bet ir kitų tango mokyklų, kitų šokio mokytojų, tango kultūros propaguotojų. Kokios mintys aplanko?

– Kai atvažiavau į Lietuvą, mokiau jaunesnius žmones, savo bendraamžius. Ta karta užaugo, o nauja neateina. Manau, problema ta, kad kai kurie mokytojai į tango žiūri per lietuvišką prizmę. Negalima tango sulietuvinti. Aš pats daug žiūriu tango pedagogo Pablo Garcios įrašų. Jis yra ir puikus mokytojas, ir puikus šokėjas. – Ko tikitės 2018-aisiais?

– Palinkėčiau sau šiais metais mažiau bijoti ir daugiau daryti, daugiau rizikuoti, labiau pasitikėti intuicija, o ne protu. Tai sudėtinga. Su amžiumi atsiranda baimė, norisi saugumo, bet kartais reikia mesti sau iššūkius, jei turi tikslą pasiekti naują krantą ir eiti tolyn. Manau, šiais metais bus daug naujų sprendimų ir profesijoje, ir gyvenime. Labai norėčiau, kad jie atneštų pokyčių. n

Be baimės, pilnas meilės

Pianistas ir kompozitorius Giedrius Nakas, daugeliui pažįstamas iš koncertinės veiklos su grupe „Saulės kliošas“, Jurga Šeduikyte, Monika Liu, Linu Adomaičiu ir daugeliu kitų, išleido savo pirmą albumą „Be baimės, pilnas meilės“ (No Fear, Full of Love). Naujasis albumas įrašytas 2017 metų spalį Niujorke, jam G. Nakas surinko įspūdingą niujorkiečių kolektyvą, kokio dar niekam nebuvo pavykę sutelkti per visą Lietuvos džiazo istoriją. G. Nakui talkino šiuo metu pasaulyje vieni labiausiai vertinamų džiazo muzikantų: būgnininkas Justinas Brownas (muzikuojantis su A. Akinmusire, Thundercatu), kontrabosininkas Benas Williamsas (grojantis su P. Metheny, R. Hargrove), saksofonininkai Troy Robertsas (pasirodantis su J. DeFrancesco, J. Wattsu) ir Calebas Curtisas (O. Evanso, K. Rosenwinkelio partneris), vokalistės Alina Engibaryan (dainuojanti su Snarky Puppy, C. Potteriu) ir Vanisha Gould. „No Fear, Full of Love“ skamba devynios G. Nako kompozicijos, įkvėptos šiuolaikinio džiazo, neosoulo, hiphopo, klasikos ir roko muzikos. Jos yra daugialypės, stebina netikėtais kontrastais, kiekviena detalė gali būti spalvingai išplėtojama. Muzika nuolat balansuoja tarp užrašytų partijų ir momentinės improvizacijos, palieka daug vietos soliniams intarpams, todėl kiekvieną kartą skamba unikaliai. Patrauklios melodijos pasižymi natūralumu, asmeniškumu. „Kartą viena draugė man pasakė, kad žodžiai, kuriuos susiejame su muzika, mus tiesiogiai paveikia – jei parašysiu „man taip gera (ar bloga)“, tai taip ir jausiuosi. Tada pagalvojau, kaip aš norėčiau jaustis. Daugelis norimų dalykų neįvyksta todėl, kad mus sukausto mūsų pačių baimės ir abejonės, jos neleidžia mums pastebėti, kas vyksta aplinkui, ir mėgautis tuo. Bet aš nenoriu, kad mane valdytų baimė. Man teko įveikti daugybę savo baimių ir įdėti visą širdį, kad atsirastų albumas „Be baimės, pilnas meilės“, todėl tikiuosi, kad jis paskatins jus daryti tai, ko bijote labiausiai, groti, kalbėti ir gyventi nuoširdžiai, atidžiai, su meile“, – sako Giedrius Nakas. „Mano namų fonotekoje – tūkstančiai džiazo CD, nuolat seku pasaulio džiazo naujienas, bet turiu pripažinti, kad tame kontekste Giedrius pranoko mano lūkesčius, – prisipažįsta vienas ryškiausių Lietuvos pianistų Daumantas Kirilauskas, pas kurį Giedrius Nakas studijavo klasikinį fortepijoną. – Iš albumo viršelio įsivaizdavau, kad muzika bus kur kas komerciškesnė, su daugiau soulo elementų, ką Giedrius taip pat yra puikiai įvaldęs. Tačiau turinys maloniai nustebino visiškai nieko bendra su komercija neturinčia mano mėgstama „Criss Cross Jazz“, „Sunnyside“ bei kitų pure jazz leidėjų propaguojamos muzikos kryptimi. Nuo pirmų albumo minučių tapo aišku, kad reikalai rimti. Visų pirma, ši muzika labai organizuota, o to man dažnai trūksta lietuvių džiaze. Stiprus kompozicinis pagrindas, forma, platus modernių harmonijų arsenalas, ritminė disciplina ir kiti elementai – improvizacijų, visų grupės narių solo epizodų pamatas. Pasiektas puikus tradicinės formos ir modernumo, konceptualumo ir spontaniškumo, nenukrypstančio už pasirinktos teritorijos ribų, balansas. Įspūdį daro solidus muzikinės medžiagos plėtojimas, Giedriaus solo muzikinė kalba, pasirinkti garsai, motyvai, ritminės figūros. Neperdozuotas ir ne per taupus jų kiekis. Negroti garsų, kurių nereikia, bet ir nelikti suvaržytam, išlaikyti racionalumo ir emocijos balansą – savybės, kurios byloja apie muzikanto brandą. Be abejo, bendram rezultatui įtakos turėjo ir patyrusių partnerių indėlis, bet akivaizdu, kad Giedrius jų vertas. Puikus „sukibimas“ ir vieni kitų girdėjimas. Be abejo, tokie tarp juodaodžių madingi „šlubo ritmo“ intarpai įmanomi tik su tokiais būgnininkais, koks yra Justinas Brownas. Klausydamasis šio leidinio aš girdžiu tai, ką girdžiu klausydamasis ryškiausių šių dienų jaunesnės kartos pasaulio džiazo pianistų – Giedrius patenka į jų elitą. Albumas žavi aukščiausia įrašymo kokybe, šiltu nerėkiančiu skambesiu, primenančiu vokiečių leidėjo „Pirouet“ estetiką. Įrašyta studijoje Brukline, puikiu fortepijonu ir puikia technine įranga, kokių pas mus Lietuvoje nėra, ir tai iškart girdėti. Įrašas vertas rimtų džiazo leidėjų. Kartais klausau pasaulyje jau pripažintų vardų, turinčių ilgalaikius kontraktus su, pavyzdžiui, „Blue Note“, ir labai jais nusiviliu, perklausytą CD nešu į rūsį, kad neterštų mano namų fonotekos.“ Daumanto Kirilausko nuomone, Giedriaus albumas gali puikuotis vienoje lentynoje su Kenny Werneriu, Billu Carrothersu, Pablo Heldu, Marcu Coplandu, Franku Kimbrough ir kitais. Daumantas KIRILAUSKAS

Muzikos barai / 41


BALETAS

Europietiškai lietuviškas Urbaičio ir Rimeikio „Procesas“

M

indaugo Urbaičio simpatijos amerikietiškajam minimalizmui akivaizdžios nuo seno, jos tapo neatskiriama kompozitoriaus autentiškos raiškos dalimi, kas būdinga ir abiem jo baletams – „Acid City“, pastatytam 2002-aisiais, taip pat naujausiam „Procesui“ (premjera 2017 m. gruodžio 1 d.). Tačiau pastarojo sintetinė visuma, inicijuota choreografo Martyno Rimeikio, pasirodė europietiška ir drauge specifiškai lietuviška. Kompozitorius – grynos struktūralistinės, griežtos konstruktyvinės logikos muzikoje šalininkas. Jo

Muzikos barai / 42

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

Modestas Barkauskas, Martynas Rimeikis ir Mindaugas Urbaitis

subtili muzika nieko nepasakoja. M. Urbaitis yra sakęs, kad baleto muzika skirta judesiui, dinamikai, kūnų, siluetų mirgėjimui (kaip kompiuterio ekrane), o ne giliamintiškam susikaupimui išreikšti (pagal „Acid City“ programėlę). Muzika „Acid City“ balete gerai derėjo su Krzysztofo Pastoro choreografija, grindžiama

sinchroniniais judesiais, vyraujančiu ansambliniu šokiu, klasikiniu judesiu ir intensyvia vidine ekspresija. Tokia choreografija veikalo visumai suteikė estetinės švaros, imponavo ir puiki „Acid City“ scenografija, santūrios spalvos. Vis dėlto 2 veiksmų 8 dalių balete siektai atkurti didmiesčio atmosferai, slepiančiai daug vilionių ir grėsmių, stigo ryškesnių kontrastų, gal net siužetinės linijos, kitaip tariant, veikalo pavadinime minimos „rūgšties, narkotikų“ (acid) tvaiko. Ir nors kiek vargino homogeniška raiškos monotonija, tokį spektaklį žiūrėti buvo labai malonu. „Procesas“ – ir panašus į „Acid City“, ir kitoks. Visų pirma skiriasi baletų sukūrimo istorija. „Acid City“ muziką autorius kūrė gavęs Vilniaus festivalio užsakymą, tik vėliau cho-


reografas K. Pastoras parašė libretą ir jį drauge su dailininku A.  Jacovskiu, kostiumų dailininke A.  Jacovskyte įprasmino scenoje. Baleto „Procesas“ radimosi būdas šiandien gana retas ir ypač vertingas – glaudus visų baletą kuriančiųjų bendradarbiavimas, pirmenybę suteikiant choreografui. Įsiklausydamas į jo svarstymus rašytojas Laurynas Katkus pagal daugiaprasmį Franzo Kafkos romaną, priskirtiną fantastinio realizmo krypčiai, sukūrė lakonišką libretą. M. Rimeikis, spektaklį norėjęs statyti pagal pasirinktą įvairią muziką (įprasta šiuolaikinio baleto praktika), konsultuodamasis su M. Urbaičiu šios idėjos atsisakė ir inspiravo originalią vientisą jo partitūrą. M. Urbaičio partitūra maloniai nustebino minimalistinės, repetityvine technika grindžiamos muzikos gyvybingumu. Laiko struktūravimo prioritetas naujajame balete tarsi akademiškesnis, ne tokių vienaplanių, monotoniškai agresyvių formų kaip pirmame klubinės stilistikos žanro opuse. „Procese“ gerokai daugiau sincro-asincro judėjimo įvairovės, subtilių orkestro spalvų, ryški ne tik ritmo žaismės sąlygota ekspresija (neužmirštas mušamųjų vaidmuo), bet ir lyriniai, „melodingi“ lėtųjų padalų proveržiai (svarbūs styginiai). Gebėjimas iš statiško monotoniškų faktūrų plėtojimo išgauti įvairovės įspūdį liudija brandžią meistrystę. Partitūroje šmėžuoja Bélos Bartóko kūrybos provaizdžiai, F.  Kafkos epochai artimų muzikos reformatorių (ir Igorio Stravinskio) kūrybos dvasia, visa jėga iškylanti veiksmų finaluose. Abiejų baletų taikomąjį ar savarankišką muzikos pobūdį lemia ir klausytojo muzikinis mentalitetas. Šiuo atveju svarbiausia, kad M.  Urbaičio muzika tampa neatskiriama sintetinės visumos „proceso“ dalimi. Erdvinį kompozicijos parametrą natūraliai paįvairina Marijos Paškevičiūtės sukurti „Proceso“ elektroninės muzikos fragmentai, didesni numeriai (pvz., Katedroje). Kontrastingų epizodų seka sudaro muzikinį naratyvą, neatsiejamą nuo scenoje pasakojamos istorijos. Modestas Barkauskas diriguoja jau penktą baletą. Sukaupta patirtis neabejotinai pravertė įvaldant kom-

plikuotą metroritminį partitūros tekstą su elektroninės muzikos intarpais ir, svarbiausia, juos koreliuojant su scenoje vykstančiu judesių „tekstu“. Dirigentui patikėtos ir deklaruotos orkestro kaip fono, paryškinančio choreografinį veiksmą, funkcijos. Atlikdamas jas, M. Barkauskas drauge sugebėjo atskleisti orkestro kaip lygiaverčio sintetinių saitų partnerio meistriškumą, kulminacijose imančio vadžias į savo rankas. Tarsi dirigentas norėtų priminti, kad neseniai pelnė laurus dešimtajame tarptautiniame Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose (Lenkija). Suprantama, kad dviejų dalių kompozicijai teatriškumo elementai būtini. „Acid City“ pasigedome didesnės teatrinės įtaigos, o „Procese“ jos pakako, choreografas sugebėjo daugiaprasmes filosofines mintis judesiu perteikti gana konkrečiai, išraiškingai. Vertingos M.  Rimeikio pastangos rasti realistinės istorijos ir šokio metafizikos balansą, ryškinant savąją daugiabriaunę F. Kafkos fantastinio realizmo interpretacijos versiją (viena jų – „naikinantis primestos kaltės jausmas ir vilties galia“). Nors triumfuoja legitimaus dokumento teisinis nihilizmas, viltis paliekama, nes herojus balete nenužudomas kaip F. Kafkos romane.

Jozefas K. – Jeronimas Krivickas

Balete kai kurie veiksmai ar daiktai tampa raiškiomis metaforomis – rankų plovimą imituojantys Jozefo K. judesiai pradžioje ar popieriaus lapas biurokratų rankose per visą veiksmą, burnos užčiaupimas scenoje su panele Biurstner. Kartais herojaus dvasinės būsenos atskleidžiamos labiau psichologiniam realizmui būdingomis priemonėmis, kurios yra daugiau literatūrinių draminių, o ne baletinių muzikinių principų raiškos komponentas. Tačiau abejonių nekelia baleto žanrui itin svarbus šio pastatymo talentingos, iš klasikos gimusios ir ją už kulisų palikusios choreografinės kalbos prioritetas. Pagrindinio personažo Jozefo K., kitų veikėjų poelgiai, nulemti „melo, kuris paverčiamas pasaulio tvarkos principu“ (kaip sakė K.), choreografiškai ryškiai atkuriami ir visos trupės profesionaliai įprasminami. Nors fantastinį realizmą įprasminančio abstraktaus šokio paveikumo magijos norėjosi daugiau. Scenografas Marijus Jacovskis sukūrė šokiui tinkamą tuščią, abstrakčią erdvę, palankią Kafkos parabolei skleistis. Pilkų betoninių blokų klostės (beje, sveriančios devynias tonas) įvairiai transformuojamos horizontaliai, vertikaliai ir įstrižai judant slankiajai sistemai. Tokiu būdu kuriamos intymesnės kamerinės (II v. monologas) ir didelės oficiozinės abejingumu dvelkiančios klerkų pasaulio erdvės. Skirtingus jų būvius paryškina ir papildo kūrybingas Levo Kleino apšvietimas. Šiltesnių atspalvių tuščia erdvė atrodo perspektyvi, šaltesnių – aklinai uždara, slegianti, nors ir prožektoriais akinanti (tardymo scena). Išsiveržimo į laisvę iliuzija dingsta, kai scenos gilumoje įstrižas luitas (lyg lieptas pabėgimui) ryškiu baltos šviesos sluoksniu performuojamas į „nepakeliamą kryžių“. Sienos išraiškingai atgyja integruodamos juodus šokančiųjų šešėlių akcentus. Pilkų atspalvių erdvę papildo choreografinio piešinio nestelbiantys panašių spalvinių niuansų ir subtilių formų šokėjų kostiumai. Tikslingai jų autorės Jurgitos Jankutės parinktos detalės nuosaikiai „įvietina“ abstrakčią scenografiją. Kontrasto principu pūstus banko darbuotojų sijonėlius

Muzikos barai / 43


BALETAS

„Procesas“

(šviesių ir tamsių spalvų derinys) keičia teisiamųjų homogeninė, nors pilkais niuansais įvairuojanti apranga. Finale lyg veidrodinėje reprizoje juodos kelnės derinamos su šviesiomis palaidinėmis. Pasiuntinių egzekucijos scenoje II v. pradžioje kaltinamieji išrengiami iki apatinių, o įspūdingas

Egzekutorius (Gediminas Švendravičius) „teisingumą“ vykdo pusnuogis. Sargybinių „kariniai“ kostiumai tradicinės chaki spalvos. Skirtinga, bet nepretenzinga moterų apranga atitinka socialinį statusą. Panelę Biurstner charakterizuoja elegantiška ilga suknelė. Lenė greta Advokato

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Jozefas K. – Jeronimas Krivickas, Panelė Biurstner – Olesia Šaitanova

Muzikos barai / 44

Jozefas K. – Jeronimas Krivickas

ir jį lankančiųjų sukiojasi lyg mokinukė juoda suknute balta apykakle. Žemiausiam rangui atstovaujančios Valytojos pilka, lyg apdriskusi pusilgė suknelė atrodė gražiausia. Pagrindinis veikėjas pasirodo kukliu juodu kostiumėliu. Grynai balta spalva charakterizuoja tik Advokatą, kitur ji tu-


IŠ ARTI šuojama atspalviais – nuo smėlinių, rusvų iki gelsvų. Plačiai anonsuotas naujasis baletas „Procesas“, kurio iniciatyva priklauso choreografui M. Rimeikiui, suponavo išankstines pozityvias nuostatas. Dauguma jų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pasižiūrėjus premjerinį spektaklį (gruodžio 1 d.) pasitvirtino. Baletas, sukurtas pagal F.  Kafkos romaną, išskirtinis – pirmiausia pačios temos, šaltinio pasirinkimu. Jo universalumas, pasiekiantis mitologinį lygmenį, nekelia abejonių ir džiugina, nes Lietuvos balete greta Tristano, Medėjos, Hamleto, Romeo ir Džuljetos, Dezdemonos, Karmen pasirodė ir Jozefas  K. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis gvildenti daugiaprasmes egzistencines būties problemas Lietuvos baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Jis pasidžiaugė ir brandžia M. Rimeikio choreografine kalba, kurios ankstyvieji kuklesnių formų proveržiai buvo pastebėti vadovo iniciatyva rengiamose „Kūrybinio impulso“ dirbtuvėse („Belaukiant Godo“, 2012, „Kelionė“, 2013, „Adagio styginiams“, 2014, „Vienas“, 2016). Pabaigai pridurčiau, kad veikalas lietuviškas europinio lygio Lietuvos kūrėjų sudėtimi, paskirtimi LNOBT scenai, santūria vaizdinių sprendinių spalvine gama (vyrauja pilka) ir jos fone išryškinta F.  Kafkos personažų elgsena. Kaip įžvalgiai pastebėjo libreto autorius L. Katkus, veikėjai į ribines situacijas reaguoja asmeniškai, neprievartaudami kitų tapti savosios dramos bendrininkais. „Tuo F.  Kafka, – sako rašytojas, – artimas lietuvių kultūrai, nes nuolatinės savistabos tradicija būdinga ir mūsų literatūrai, ir inteligentijos laikysenai“ (iš susitikimo su „Proceso“ kūrėjais M. Mažvydo bibliotekoje). Internacionali Lietuvos baleto trupė, įvairinanti savo repertuarą, palaipsniui tampa vis universalesnė ir labiau europietiška, demonstruoja gebėjimą šokti sudėtingą, šiuolaikišką choreografiją. n

Mindaugas Urbaitis: „Muzika tave keičia“

Mindaugas Urbaitis

Paulina LIUBARSKYTĖ KOMPOZITORIAUS MINDAUGO URBAIČIO KŪRINIAI ŽINOMI IR MĖGSTAMI LIETUVOJE IR UŽSIENYJE, DIDŽIAUSIĄ SUSIDOMĖJIMĄ KELIA PROFESORIAUS PASKAITOS LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOJE. SU MINDAUGU URBAIČIU KALBĖJOMĖS NE TIK APIE PROFESINĖS SĖKMĖS PASLAPTIS, BET IR APIE POŽIŪRĮ Į STUDENTUS, VAIKYSTĖS SVAJONES IR DAUGYBĘ KITŲ DALYKŲ.

– Pirmąją praėjusios vasaros dieną atšventėte savo 65-ąjį gimtadienį. Kaip per daugelį metų keitėsi Jūsų požiūris į muziką?

– Sakyčiau, kad visai nesikeitė. Nes paauglystėje klausytos muzikos žavesys niekur neišnyko, aš vis dar esu jai ištikimas. Tas požiūris susiformavo man būnant septyniolikos

aštuoniolikos metų, dar prieš studijas konservatorijoje, kai labiau pasinėriau į muzikos kūrybą. Tada dar buvo sunku numanyti, kur link muzika kryps, kas vyks ateityje, kaip keisis tas muzikos pasaulis, į kurį jau esi įsuktas. Tačiau supratau, kad muzika tave keičia, ir tokiomis kryptimis, kurių net nuspėti negalėtum. Taip yra ir dabar.

Muzikos barai / 45


IŠ ARTI ir nežino, man neapsakomai patiko. Tikriausiai tam taip pat turiu polinkį, juk abu mano tėvai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai. Kurį laiką bandžiau būti laisvu menininku, dėstymas nebuvo nuolatinis darbas. Bet toks gyvenimas mane labiau vargino nei dėstymas. Pasiilgdavau žmonių, bendravimo, ko nors pastovesnio. Dirbti su jaunais žmonėmis man ypač smagu. Smagu stebėti, ką jie daro, kaip mąsto, kaip žiūri į vienus ar kitus dalykus. Dėstydamas nuolat atšviežini savo požiūrį ir vertinimą, savo muzikos lauką. © LMTA archyvo nuotr.

– Mokote daug jaunų kūrėjų. Kokia, Jūsų nuomone, Lietuvos kompozicijos ateitis?

M. Urbaitis (stovi pirmas iš kairės) su J. Juzeliuno klasės absolventais sveikina profesorių 70-mečio proga, 1986 m.

– Kas suteikia įkvėpimo dirbti ir kurti?

– Manau, kad viskas. Tiesiog aplinka. O didžiausias įkvėpimas man yra pati muzika. Aš visada sakau, kad esu nuobodus žmogus. Mano ir profesija yra muzika, ir hobis – muzika, ir laisvalaikis – muzika. Aš niekada nuo jos nepabėgu. Tiek mano kūryba, tiek rengiamos radijo laidos, tiek dėstytojo darbas – viskas susiję su šiuolaikine muzika ir ta šiame šimtmetyje labai kintančia jos scena, savotišku susifragmentavimu, skilimu į daugybę srovių ir posrovių. O kadangi tuo gyvenu, tai darbas ir inspiruoja, suteikia naujų idėjų. Telieka reaguoti į gyvenimą, kuris verda aplink mane. – Kaip nusprendėte rinktis kompozitoriaus kelią? Galbūt vaikystėje, jaunystėje svajojote apie visai kitokią veiklą?

– O taip, žinoma. Kai buvau kokių penkerių, svajojau, kad būsiu vairuotojas, vežiosiu daržoves į miestą. Man tai atrodė labai kilnus ir įdomus užsiėmimas. Tuo metu mano mokykla buvo prie turgaus, ir aš visuomet stebėdavau, kaip rytais mano dėdė ten atveža daržoves, kaip jas iškrauna. Kopūstai, bulvės, morkos. Atrodė – va čia tai darbas. Mokytis muzikos pradėjau gana anksti. Tokiais atvejais visada prisideda tėvai. Jie pastebėjo, kad turiu

Muzikos barai / 46

absoliučią klausą, kad mėgstu klausytis muzikos, ir leido mane privačiai mokytis pas Kęstutį Ivaškevičių, vėliau – į vaikų muzikos mokyklą. Ten paskutiniais mokslo metais atsirado toks dalykas kaip roko muzika. Žinoma, aš jos pradėjau klausytis ir, kaip daugeliui, kilo noras įkurti grupę. Ir mes su draugais ją įkūrėm, repetavom, dirbom. Tada grupei prireikė dainų. Ir gimė mintis: jei rašo „The Beatles“, tai kodėl negalėčiau ir aš parašyti? Jie juk paprasti vyrukai, nieko nesimokę, o aš dar ir mokausi. Taip atsidūriau J. Gruodžio muzikos mokykloje. Ten manęs iškart pasiteiravo, ką noriu veikti. Kai pasakiau „kurti dainas“, nusiuntė į kompozicijos klasę. Iš pradžių buvau laisvasis klausytojas, vėliau palikau vidurinę mokyklą ir tapau J.  Gruodžio muzikos mokyklos mokiniu. Matyt, trauka muzikai buvo užkoduota genuose. – Jau daugiau kaip 40 metų dėstote LMTA. Kas paskatino Jus, žinomą kompozitorių, rinktis pedagogo kelią?

– Man patiko skaityti paskaitas. Atsimenu savo pirmąją paskaitą draugams ir kolegoms moksliniame J. Gruodžio muzikos mokyklos būrelyje. Pats ruošimasis, paskaita ir suvokimas, kad galiu papasakoti ką nors įdomaus, ko kiti dar neskaitė

– Mano nuomonė labai pozityvi. Visų pirma dėl to, kad kompoziciją šiuo metu studijuoja labai daug žmonių. Turbūt kaip niekada anksčiau. Mano nuomone, čia ir yra sėkmės esmė, nes tam, kad įvyktų proveržis, reikalinga kūrėjų kritinė masė. Kada dirba vos keli, nebelieka kūrybinės įtampos, visi atsipalaiduoja. O kai daugiau įtampos, dirbti pasidaro įdomiau ir galiausiai atsiranda daugiau gerų kūrinių. Turime puikų šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, kuris šių metų „Gaidos“ festivalyje įrodė, kad yra tarptautinio lygio. Tad pasidžiaugti tikrai turime kuo. – Kokiu principu remiatės mokydamas kompozicijos? Ar studentai kurdami mieliau renkasi Jūsų laiko patikrintas kompozicines technikas, ar siekia išreikšti savo individualumą, ieško savitumo?

– Aš niekuomet neorientuoju studento į kurią nors pusę. Bandau pajausti, kur jį patį traukia. Kur yra jo stiprybės, kuo jis labiausiai domisi. Tad niekada nebūna, kad studentas tiesiog seka mane ar panašiai. Kartais su studentais pasirenkame eiti visai nežinomu keliu, bandom apčiuopti ką nors nauja. Manau, kad mano kaip pedagogo tikslas yra dvejopas. Turiu suteikti profesinius pagrindus, t. y. suvokimą, gebėjimą girdėti, analizuoti savo paties darbą. Antrasis – nukreipti jauno žmogaus kūrybinę individualybę tinkama linkme. Nes dažnai nutinka, kad studentas tos individualybės nejaučia arba jaučia, bet


nedrįsta išreikšti, pradeda blaškytis. Tuomet pasiblaškome kartu. Svarbu atrasti tai, kas žmogui „prilimpa“, ir judėti ten, kur jo stipriausia vieta. Tobulinti tai, kuo jis galės pasireikšti muzikoje. Svarbiausia būti savimi, nes sėkmės garantas yra geros savijautos, pasitenkinimo tuo, ką darai, jausmas. – Kas, Jūsų manymu, yra svarbiau mokantis kompozicijos – darbas ar talentas?

– Nelabai sutikčiau su posakiu „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni procentai darbo“. Kūrinių galima prikurti daug, bet tai bus kiekis, o ne kokybė. O kokybė gimsta iš tam tikrų įgimtų dalykų, kurie arba yra, arba jų nėra. Kaip sakydavo mano dėstytojas Julius Juzeliūnas: „Talento aš jūsų neišmokysiu. Bet aš galiu jus išmokyti profesijos.“ Aš su juo sutinku. Profesinių dalykų, aišku, kiekvienas gali išmokti pats, tą sakau ir savo studentams akademijoje. Bet mes, dėstytojai, esame tam, kad procesą pagreitintume. Mes pastebime klaidas, parodome vietas, kur kažkas neišeina, paspartiname mokymosi eigą. Savamokslis dažnai eina apgraibomis ir per dideles laiko sąnaudas be garantijos, kad pavyks pasiekti sėkmę. Žvilgsnis iš šalies jaunam kompozitoriui yra svarbiausias dalykas. – Pedagogas visuomet atiduoda mokiniams dalį savęs. Ar jaučiate grįžtamąjį ryšį? Ar studentų kūryba turi įtakos Jūsų darbams?

– Nepasakyčiau, kad jų kūryba man turi įtakos. Taip sakau ne dėl arogancijos, veikiau dėl savo amžiaus. Man jau sunku padaryti įtaką. Nors negaliu teigti, kad niekas man jos nebedaro. Matyt, studentai dar nėra tokios stiprios individualybės, galinčios duoti idėją, kuri generuotų kitą, jau savą. Tai normalu. Jie patys dar žvalgosi į pavyzdžius, analizuoja, kuria. Kaip grįžtamąjį ryšį aš gaunu jų vertinimą. Jie yra kita karta, augę su kita muzika, todėl man labai įdomi dabartinių dvidešimtmečių reakcija į muziką, kuri buvo svarbi man būnant tokio pat amžiaus. Įdomu, kaip jie ją mato, kaip girdi. Noriu juos suprasti. – LMTA dėstote ne tik kompoziciją, bet ir muzikos istorijos disciplinas. Jos

labai įvairios – roko muzika, visa XX a. kompozicinių technikų įvairovė ir t. t. Kuriomis paskaitomis studentai domisi labiausiai?

– Negaliu skųstis studentų trūkumu savo paskaitose. Deja, dažnai negaliu priimti visų norinčiųjų, nors labai stengiuosi. Mano dėstomi dalykai keičiasi rotacijos principu, tad yra nutikę, kad studentai laukia eilės patekti ir nesulaukia. Tačiau tai, kad paskaitos nesikartoja kasmet, mane nuteikia kūrybiškiau, skatina vis atnaujinti medžiagą. Žinoma, daugybė studentų veržiasi į paskaitas apie roko muziką. Tikriausiai todėl, kad šis dalykas išsiskiria klasikinės muzikos kontekste. Tačiau nepasakyčiau, kad kitose mano paskaitose studentų būtų pastebimai mažiau. Manau, taip yra todėl, kad XX a. muzika labai aktuali – daug kompozitorių dar tebekuria ar kūrė ne taip seniai. Be to, dauguma kūrinių dar netapę nuolatine muzikantų repertuaro dalimi, tad juos pažinti jauniems atlikėjams labai svarbu. – Kaip Jums kilo idėja klasikinės muzikos kontekste įterpti paskaitų apie roką?

– Idėja kilo seniai ir labai natūraliai. Aš pats užaugau su roko muzika, ji mane praktiškai atvedė į muzikos kūrybą. Pamenu tą laikotarpį, kai dar būdamas paauglys išgirdau „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Who“ – visas tas ankstyvojo britų proveržio grupes, kurios pradėjo daryti didžiulę įtaką visame pasaulyje. Visi klausėsi tik jų, kitkas buvo neįdomu. Tačiau šalia egzistavo avangardas. Iš pradžių išgirdau Igorį Stravinskį ir Bélą Bartóką, netrukus – Olivier Messianą ir Pierre´ą Boulezą, tada Krzysztofą Pendereckį ir Witoldą Lutosławskį. Čia buvo visai kitoks muzikos pasaulis, nei pažinojau iki tol, jis mane nepaprastai sužavėjo. Tai ir įkvėpė dėstyti šį laikotarpį ir jo muzikos stilius. – Ar save laikote griežtu dėstytoju? Ar pasitaiko nesutarimų su studentais?

– Nežinau, gal jie ant manęs ir papyksta. Aš ant jų niekada nepykstu. Tiesiog man atrodo, kad sprendžiant iškilusias problemas labai svarbi dėstytojo ir studento komunikacija. Visada sakau: klauskit, aiškinkitės,

ateikit, kalbėkit, rašykit, skambinkit, ir visas problemas išspręsime. Būna, kad studentai dirba, serga, išvažiuoja, kai kurie šiaip sau neateina. Pastarieji mano, kad muzikos istorija – toks dalykas, į kurį gali ateiti kokį kartą kitą, o paskui – tiesiai į egzaminą. Tai tiems dažniausiai nepavyksta. Bet nemanau, kad dėl to kaltas mano griežtumas, aš tiesiog nustatau tam tikrus minimalius reikalavimus. – Kas labiausiai Jus kaip pedagogą džiugina ir leidžia mėgautis darbu? Ir priešingai – kas nuvilia?

– Labiausiai mane džiugina studentų domėjimasis mano dėstomais dalykais. Smagu, kai atsiranda bendraminčių, kuriems naujoji muzika yra svarbi ir prasminga. Džiaugiuosi, jeigu kokį nelabai smalsų studentą pavyksta užkrėsti tuo, kuo aš sergu, kuo gyvenu. O nusiviliu, jei to padaryti nepavyksta. Vadinasi, kažko pritrūko, jei nesugebėjau įtikinti. Žinoma, visada pasitaiko labai uždarų žmonių, nutolusių, tarsi esančių už neperšaunamo stiklo, ir nieko čia nebepadarysi. – Ar sunku įkvėpti „neužsidegusius“ studentus?

– Į kompozicijos studijas visuomet ateina užsidegę žmonės. Jie jau žino, ko nori. Ypač tie, kurie eina į mano klasę. Atsitiktinių žmonių aš nepriimu, su stojančiaisiais pasišneku iš anksto ir tik tada sutinku arba nesutinku su jais dirbti. Žinoma, yra pasitaikę, kad įstojusieji į kompozicijos klasę po kiek laiko išeidavo. Būdavo gaila, nes, atrodė, žmogus gabus. O muzikos istorijos paskaitose, kaip jau minėjau, svarbiausia yra sudominti, nes faktus galima ir pačiam rasti. Dėstytojo tikslas, mano nuomone, yra įžiebti kibirkštį, sužadinti smalsumą, sudominti pačia muzikos esme. Tada, net jei muzikos istorija ateityje ir netaps svarbia veiklos sritimi, žmogus prisimins klausytas paskaitas, girdėtą muziką ir džiaugsis galimybe pažinti ir suprasti ką nors nauja. – Pabaigoje norėčiau paklausti: jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ar vėl pasirinktumėte kompozitoriaus ir pedagogo kelią?

– Neabejotinai taip. – Dėkoju už pokalbį. n

Muzikos barai / 47


IŠ PRAEITIES

Muzika pianolai ir lietuviški ritinėliai

Darius KUČINSKAS

T

ikriausiai nedaug kas yra girdėjęs apie lietuviškos muzikos įrašus pianolai. Ir apskritai apie muziką tam instrumentui pas mus mažai žinoma. Tradiciškai manoma, kad pianolai skirta muzika neverta rimtesnio dėmesio, ji lyg ir nesusijusi su tikrąja muzika ir tikruoju atlikimo menu. Tačiau toks požiūris mažų mažiausiai yra pasenęs ir visiškai klaidingas, taip manome, matyt, tik dėl to, kad niekada negirdėjome kokybiškai ir profesionaliai pianola atliekamos muzikos. Pianolos, arba mechaniniai patys

Muzikos barai / 48


nant skylutes), o pats instrumento veikimas pagrįstas pneumatiniu principu – panašiai kaip vargonuose yra minamos dumplės. Skirtumas tik tas, kad vargonuose specialiame rezervuare oras yra suspaudžiamas, o pianoloje sukuriamas vakuumas. Atlikėjo interpretacija jam grojant fiksuojama specialiais žymekliais ant besisukančios popieriaus juostos. Po to pažymėtose vietose išpjaunamos ar iškerpamos reikiamo ilgio ir pločio juostelės. Taip paruoštą ritinėlį jau galima „pasigroti“. Ritinėlis įstatomas į specialų laikiklį ir, jam sukantis, pianolistas atkuria užfiksuotą muziką. Pianolisto funkcija ir galimybės labai panašios į

grojantys pianinai, yra kelis šimtmečius trukusio automatinių muzikos instrumentų raidos rezultatas. Pianola tarsi apvainikavo daugelio meistrų ir išradėjų triūsą, nes tai buvo vienas sudėtingiausių ir tobuliausių XX a. pradžios technologinių sprendimų,

leidęs mechaniniu būdu pakankamai tiksliai užfiksuoti ir atkurti atlikėjo interpretaciją. Neatsitiktinai šiuo instrumentu kūrinius įrašė tokios garsenybės kaip Aleksandras Skriabinas, Carlas Reinecke (Čiurlionio mokytojas), Edvardas Griegas, Sergejus Rachmaninovas, Arthuras Rubinsteinas, George´as Gershwinas ir daugelis kitų. Pirmoji pianola, pagaminta 1895 m. Amerikoje, Detroite, dar priminė fisharmoniją ir negalėjo tiesiogiai fiksuoti pianisto atlikimo, o po gero dešimtmečio sukonstruoti instrumentai jau stebino tiek mechaninio įrašo kokybe, tiek atlikimo galimybėmis. Čia reikėtų paaiškinti, kad mechaninis įrašas pianolai yra gaminamas ant ilgos, iki 25 m., popieriaus juostelės ją perforuojant (pramušant ar išpjau-

Muzikos barai / 49


IŠ PRAEITIES

tradicinio pianisto – nuo jo priklauso, kiek atliekama (atkuriama) muzika bus meniška ar mechaniška. Pianolistas, kaip ir pianistas, gali reguliuoti atliekamos muzikos greitį, šrichus, akcentus, dinamiką, pedalizaciją, tai yra visus pagrindinius muzikos atlikimo parametrus, ir taip formuoti reikiamą interpretaciją. Kino filmuose dažniausiai rodomos pianolos su elektriniu varikliu. Tai mechaninis atlikimas, toli nuo bent kiek meniškesnės interpretacijos. Profesionalių pianolistų pasaulyje nėra daug, šiandien koncertuoja tik du – Rexas Lawsonas, gyvenantis Anglijoje, ir Robertas Berkmanas, gyvenantis JAV. Apie žymių muzikų kūrinius ir jų

Muzikos barai / 50

atliekamos muzikos įrašus (ritinėlius) pianolai jau yra parašyta ne viena studija. Tie įrašai rekonstruoti, perrašyti į šiuolaikines laikmenas ir pakankamai gerai ištyrinėti įvairiausiais požiūriais. Etninės muzikos įrašai pianolai dar laukia savo tyrėjų. Taip atsitiko dėl to, kad iki šiol manoma, jog etninės muzikos įrašai pianolai istoriniu, muzikologiniu ar etnografiniu požiūriais nėra tiek vertingi, kiek kiti senieji garso įrašai (plokštelės, vaško voleliai). Iš dalies galima su tuo sutikti, tačiau etninės muzikos įrašų pianolai unikalumas pirmiausia tas, kad kai kurie įrašai egzistuoja tik tokia forma – įrašų kitose laikmenose apskritai nėra. Kita ypatybė: etninės


muzikos ritinėliai pianolai – išimtinai Jungtinėse Amerikos Valstijose pagaminti įrašai, kuriuose tarsi užkonservuotos XX pradžios į JAV iš Europos atsivežtos skirtingų tautų muzikinio gyvenimo tradicijos, repertuaras, net atlikimo maniera. Pačioje Europoje etninis muzikavimas palaipsniui transformavosi dėl kaimynų įtakos, o JAV jis išliko nepakitęs daug ilgiau ir atspindi net XIX a. Europos muzikavimo tradiciją, kai apie garso įrašus apskritai dar nebuvo žinoma. Iniciatyvą gaminti ir leisti etninės muzikos įrašus JAV parodė įrašų kompanijos. Jos, siekdamos išplėsti savo produkcijos rinką, pastebėjo, kad klasikinės muzikos repertuaras nėra populiarus tarp daugelio Europos imigrantų, kurie dažniausiai dirbo fabrikuose ar anglių šachtose. Pradėjusios tiražuoti ritinėlius su skirtingų tautinių bendrijų pažįstamomis liaudies dainomis, šokiais, kompanijos pasiekė savo tikslą, bet kartu (to gal nė nenumanydamos) prisidėjo prie šio unikalaus muzikinio repertuaro išsaugojimo. Ne visos bendruomenės parodė iniciatyvą ir norą turėti savo muzikos įrašų pianolai. Dėl to reklaminiuose kataloguose vyrauja 6–8 tos pačios bendruomenės: italai, vokiečiai, čekai (Bohemija), žydai, lenkai, o greta jų ir lietuviai. Nei latvių, nei estų muzikos įrašų pianolai kol kas nepavyko aptikti. Tad galima teigti, kad šiuo požiūriu lietuvių bendruomenė sugebė-

jo žengti koja kojon su technologiniu progresu ir neatsilikti nuo didžiųjų tautinių bendrijų, sudariusių JAV visuomenės pagrindą. Apie lietuviškus muzikos įrašus pianolai (ritinėlius) mūsų žinynuose, enciklopedijose, vadovėliuose informacijos vis dar nėra. Priežastis labai paprasta – šie ritinėliai atrasti tik 2006 m., o pirmas straipsnis apie juos paskelbtas ir pirmoji kompaktinė plokštelė išleista tik 2010 m., t. y. jau po to, kai buvo išleista ir lietuviška muzikos enciklopedija, ir muzikos istorijos tomas, skirtas XX a. pradžios lietuvių muzikiniam gyvenimui. Įdomiausia, kad ir JAV lietuvių bendruomenė apie šiuos muzikos įrašus beveik nieko nežinojo. Šio straipsnio autoriaus JAV lituanistiniuose archyvuose aptikti ritinėliai buvo sudėti į dėžes ir nustumti į pakampius. Tikriausiai nuo pat patekimo į archyvus ar muziejus taip ir nepaliesti, nepergroti ir galiausiai visiškai pamiršti. Tokia situacija paskatino daugiau pasidomėti šiais unikaliais mūsų muzikos istorijos artefaktais. Dešimtmetį trukusios paieškos ir tyrimai leido išsiaiškinti, kad archyvuose yra tik nežymi dalis to, kas buvo išleista, – per 350 lietuviškų ritinėlių pianolai. Kai kuriuose ritinėliuose įgrota po du kūrinius, tad pačių kūrinių yra beveik 400. Visi šie ritinėliai leisti palyginti labai trumpą laikotarpį – tik apie du dešimtmečius. Pirmasis ritinėlis, spėjama, pasirodė

Muzikos barai / 51


IŠ PRAEITIES

Pirmojo pasaulinio karo metais, apie 1916-uosius, o paskutinis žinomas ritinėlis išleistas 1932 m., jau prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei. Lietuviškos muzikos ritinėliuose didžiąją dalį sudaro tradiciniai liaudies šokiai, dainos, rateliai, net bažnytinės giesmės. Bet čia yra ir pirmieji mūsų besiformuojančios profesionaliosios muzikos pavyzdžiai – J. Naujalio, S. Šimkaus, M. Petrausko, V. Kudirkos kūriniai. Leidžiant lietuvišką muziką pianolai daugiausia nusipelnė Amerikos lietuviai: vargonininkas, chorų dirigentas ir aktyvus visuomenininkas Jonas Žemaitis, kompozitorius ir pučiamųjų orkestrų dirigentas Vincas

Muzikos barai / 52

Nickus, vargonininkas ir kompozitorius Antanas Pocius bei kiek vėliau į JAV atvykęs ir visam laikui pasilikęs muzikas, aktorius, visuomenininkas Antanas Vanagaitis. Apie Joną Žemaitį informacijos galima rasti Juozo Žilevičiaus sudarytame vardyne „Lietuviai muzikai Vakaruose“ (1999). Ten pateikta biografija ir gyvenimo detalės vėliau publikuotos Lietuvoje išleistuose žinynuose ir enciklopedijose. Iš karto reikėtų pasakyti, kad vargonininkas, chorvedys, kompozitorius ir muzikos leidėjas Jonas Žemaitis buvo neeilinė asmenybė. Kuklus, be galo mandagus ir taktiškas žmogus sugebėjo suburti ir pakankamai profesionaliai parengti

ne vieną chorą, su jais koncertuodavo Šenandoa (Shenandoah) apylinkėse ir dalyvaudavo Amerikos lietuvių dainų šventėse. Jonas Žemaitis gimė 1868 m. Lietuvoje (tikslesnė gimimo vieta nėra žinoma). 1893 m. atvykęs į JAV trumpai apsistojo Sagine (Mičigano valstija), o nuo 1894 m. persikėlė į Šenandoa, ten gyveno iki mirties 1932 m. rugpjūčio 26 d. Visą laiką vargonavo lietuvių Šv. Jurgio parapijos bažnyčioje. 1911 m. Baltimorėje (Merilando valstija) kartu su Ksaveru Strumskiu, Jonu Čižausku ir dar keletu aktyvesnių lietuviškų parapijų vargonininkų įsteigė Amerikos lietuvių Romos katalikų vargonininkų sąjungą, buvo nuolatinis jos rėmėjas, kurį laiką – valdybos pirmininkas. J. Žemaitis išgarsėjo savo dainomis. Kai kurios jų net virto liaudies dainomis, pavyzdžiui, „Vilniaus kalneliai“, „Pas darželį trys mergelės“, „Gana, broliai, mums miegoti“. Kurti dainas paskatino lietuviško repertuaro trūkumas. Dainų melodijas J. Žemaitis neretai „pasiskolindavo“ iš liaudies, bet sukurdavo ir savų, kurios būdavo labai artimos liaudies dainoms. Nors muzikiniu požiūriu J.  Žemaičio kūryba stokojo profesionalesnio melodijos ir pritarimo išbaigtumo, savo turiniu ji guodė ir užpildė begalinio tėvynės ilgesio kupinas į JAV atvykusių ir dažniausiai angliakasiais dirbusių lietuvių širdis. 1919–1926 m. J. Žemaitis savo lėšomis išleido 18 natų leidinių su savo dainomis (solo ir duetams). Tai dažniausiai būdavo perlenktas dvigubas lapas, kuriame tilpdavo vienas kūri-


nys. Puošnūs šių leidinių viršeliai ir dabar stebina profesionaliais ir meniškais piešiniais. Iš viso J. Žemaitis publikavo apie 50 kūrinėlių. Pirmieji natų leidiniai buvo greitai išplatinti, tad kompozitorius, vienintelis iš JAV lietuvių, išleido antrą laidą. Dalį savo kūrybos J. Žemaitis išleido įgrotą į ritinėlius pianolai. Jis buvo pirmasis ir, atrodo, vienintelis, ėmęsis šios veiklos, – J. Žemaičiui mirus daugiau lietuviškų ritinėlių nebuvo išleista. J. Žemaičio dainos, iki tol buvusios populiarios daugiausia Šenandoa mieste ir jo apylinkėse, išleistos ritinėliais pianoloms, pradėtos dainuoti daugelyje lietuvių kolonijų visose valstijose. Kaip rašo Juozas Žilevičius, „tų rolelių J. Žemaitis išplatino dešimtis tūkstančių“. Bet J.  Žemaičio sutartyse su ritinėlius gaminusia firma „QRS“ tiražai nėra nurodyti, tad neaišku, kiek jų iš tiesų buvo prigaminta ir išplatinta. Vis dėlto didesnio pelno iš šios veiklos, matyt, negauta, nes sutartyse rašoma, kad už kiekvieną ritinėlį autoriui bus išmokėti tik 2 centai, dar papildomai 2 centai – žodžių autoriui. Tai neabejotinai paskatino J. Žemaitį kurti eiles – daugumos dainų žodžiai parašyti jo paties. Tiesa, prie kai kurių dainų nurodyta, kad žodžiai yra Ašaros ir Džiaugsmo, Meilės, Meilės Tarnaitės. Bet nesunku nuspėti, kad tai paties J. Žemaičio posmai. Šiandien žinomi 57 ritinėliai su J.  Žemaičio kompozicijomis. Kai kuriuose įgrota po du kūrinius, kiti – dar kartą perleisti kitų firmų. Matyt, pirmiausia savo kūrinius pianoloms J. Žemaitis išleido firmoje „US Word Roll“, vėliau – „Connorized Song Words“, perleido firmoje „QRS“, kuri, vykstant negailestingai konkurencinei kovai, supirko ankstesnes firmas. Taigi bendras pianoloms įgrotų J.  Žemaičio kūrinių skaičius yra mažesnis – 37. Dauguma J. Žemaičio kūrinėlių pianoloms įgrota mechaniškai perforuojant popieriaus juostą – nata po natos, akordas po akordo. Sugretinus jo išleistas natas su tokiais įrašais, didesnių skirtumų nematyti. Tik viena kita kompozicija papildomai pagražinta ornamentais, pasažais, tremolo.

Tokius nedidelius pakeitimus tradiciškai siūlydavo įrašų firmose dirbantys aranžuotojai, siekiantys adaptuoti muzikos kūrinius taip, kad labiau atsiskleistų šio instrumento galimybės. Tokių nedidelių pakeitimų autoriai savo įnašo nesureikšmindavo ir ilgainiui jie liko istorijos užmarštyje. Kita vertus, jei aranžuotė labiau nutoldavo nuo pradinio teksto ar tapdavo beveik nauja kompozicija, aranžuotojas būdavo įrašomas ir etiketėje, ir kataloguose. Tik ant vieno J. Žemaičio muzikos ritinėlio – „Connorized Song Words“ firmos išleistos dainos „Ak, liki sveika“ (Conn. 4153) – nurodytas aranžuotojas Samas A. Perry (Samuelis Perelšteinas), iš Odesos kilęs ir didžiuosiuose Europos miestuose koncertavęs pianistas. Kitų J. Žemaičio kūrinių aranžuotes pianolai ir dainų pritarimus fortepijonui, pasak J.  Žilevičiaus, parengė jo dukra, „nebloga pianistė“. Kitas asmuo, palikęs žymų pėdsaką lietuviškų įrašų pianolai istorijoje, buvo lietuvių vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, pučiamųjų orkestrų dirigentas, muzikos leidėjas Vincas Nickus. Jis gimė 1886  m. birželio 24 d. Pinciškių kaime (Marijampolės apskr.), spaudos draudimo metais lankė rusišką pradžios mokyklą, bet namuose motinos buvo išmokytas skaityti lietuviškai. Vos sulaukęs keturiolikos (1900 m.) kartu su vyresniuoju broliu išvyko į JAV. Milvokyje, Viskonsino valstijoje, studijavo muzikos kolegijoje, bet greitai persikėlė į Čikagą ir įstojo į vieną seniausių JAV prestižinę Amerikos konservatoriją. Čia 1918  m. baigė muzikos teorijos ir kompozicijos skyrių (bakalauro laipsniu) ir tapo vienu iš nedaugelio lietuvių muzikų, įgijusių profesionalų išsilavinimą. 1914 m. A. Pociui Čikagoje įkūrus L. van Beethoveno konservatoriją, dar studentas V. Nickus buvo pakviestas dėstyti harmonijos. Tais pačiais metais jis prisijungė prie neseniai įsteigtos Amerikos lietuvių vargonininkų sąjungos, ėmė aktyviai reikštis kaip muzikinio gyvenimo organizatorius – būrė orkestrus, kūrė jiems muziką, nuolat dalyvaudavo vargonininkų sąjungos organizuojamuose renginiuose. Įdomu tai, kad

V. Nickus kelis kartus buvo grįžęs į Lietuvą ir atliko savo simfonines poemas diriguodamas orkestrui Kauno radiofone. Mirė būdamas kūrybinės brandos viršūnėje 1938 m. spalio 29 d. Amsterdame, Niujorko valstijoje. V. Nickaus įnašas į lietuvių profesionaliosios muzikos formavimąsi, ypač į lietuvybės palaikymą ir sklaidą JAV, yra neabejotinas, nors, deja, dar ne iki galo suvoktas ir įvertintas. Jo kūrybinis palikimas gausus ir įvairus: keturios simfoninės poemos („Didžiojo kunigaikščio medžioklė“, „Gegužė“, „Paukščių vaina“, „Trimitas“), kantata mišriam chorui „Vyskupo pasveikinimas“ (1937), fantazija smuikui ir fortepijonui „Kur banguoja Nemunėlis“ (1919), maršai ir šokiai pučiamųjų orkestrui, pjesės fortepijonui, smuikui, dainos chorams, religinės giesmės. Iš chorinių dainų didelio populiarumo sulaukė jo harmonizuotos liaudies dainos „Noriu miego“, „Vai, dariau lyseles“, „Oi, kad aš jojau“. Iš religinių giesmių žinomos „Ave Regina“, „Justus ut palma“, „Regina coeli“ ir kt. V.  Nickus išleido aštuonis savo kūrybos (daugiausia instrumentinės muzikos) rinkinius, juose publikuota per 150 kūrinių. Tačiau kiek iš viso buvo sukurta muzikos, nėra aišku – jo rankraščiai, archyvinis palikimas išblaškytas, nesusistemintas ir iki šiol beveik netyrinėtas. Žinomas 21 ritinėlis pianolai su

Muzikos barai / 53


IŠ PRAEITIES V. Nickaus muzika. Tai tie patys kūriniai iš jo sudarytų ir anksčiau publikuotų lietuviškos muzikos albumų orkestrui. Kai kuriuos jų 1918–1923 m. V. Nickus lygiagrečiai įrašė į šelako plokšteles, išleistas firmų „Victor Records“ ir „Columbia“. Taigi „Vyčių maršo“, „Pony dance“ („Žirgelio“), „Suktinio“, „Aš mergytė“ ir Vinco Kudirkos aranžuotų kūrinių – polkos fortepijonui „Dėdienė“ bei „Tautiško himno“ – galime pasiklausyti tiek įrašytų į plokštelę, tiek grojamų pianola. Apie Antaną Vanagaitį Lietuvoje žinoma kiek daugiau nei apie anksčiau minėtus muzikus. Gal ir dėl to, kad Vanagaitis pirmiausia buvo „linksmintojas“ – nepralenkiamas komiškų pasirodymų, dainų autorius, išradingas ir niekuomet nenusibostantis pokštautojas, puikiai supratęs sunkią emigrantų dalią ir subtiliai palaikydavęs jų dvasią. Tai buvo labai įvairialypė asmenybė – vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, dainininkas, aktorius, visuomenininkas. Mažiausiai iki šiol žinoma A. Vanagaičio veiklos sritis – muzikos įrašai pianolai. Tokių įrašų Vanagaitis išleido per dvi dešimtis. Į ritinėlius pianolai jis perkėlė savo jau populiarias dainas „Stasys“, „Leiskit į Tėvynę“, taip pat naujas dainas „Asilas ir doleris“, „Litai“, „Muzika muzika“. Įdomu tai, kad sutartis su ritinėlių leidėjais pasirašydavo ne pats Vanagaitis, bet Ksaveras Strumskis. Matyt, su K. Strumskiu buvo sudaryta bendradarbiavimo ir atstovavimo sutartis, nes jis jau buvo žinomas lietuviškos muzikos JAV leidėjas, išpirkęs ne vieno kylančio lietuvių muziko autoriaus teises ir joms atstovavęs. Čia paminėti tik keli žymesni veikėjai, pastebimai prisidėję prie lietuviškos muzikos įrašų pianolai. Jų buvo daug daugiau, tik ne apie visus kol kas žinoma, o ir ne visi išlikę archyvai neleidžia detaliau ištirti šios be galo idomios ir ilgą laiką netyrinėtos istorijos. Tačiau jau ir tai, ką pavyko atrasti, išstudijuoti, neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad lietuviški ritinėliai pianolai yra labai reikšmingi ir svarbūs mūsų senosios diskografijos pavyzdžiai. Jie gerokai praplečia ir papildo mūsų supratimą apie lietu-

Muzikos barai / 54

viškos muzikos sklaidą, jos atlikimo tradicijas, reprezentuoja besiformuojančios profesionaliosios muzikos kelią. Nors šiuo metu dauguma ritinėlių saugoma JAV lituanistiniuose archyvuose, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka taip pat gali didžiuotis viena gausiausių lietuviškų ritinėlių pianolai kolekcijų. Ją surinko ir prieš porą metų bibliotekai perdavė šio straipsnio autorius. Neabejotina, kad tai bus pagrindas tolesniems įrašų tyrimams ir gilesniam lietuviškos muzikos istorijos pažinimui. n

LITERATŪRA Antanas Vanagaitis (sud. V. Alantas), Cleveland, 1954, išleido J. Bačiūnas, Sodus, MI, spausdino „Vilties“ spaustuvė. A s t r a u s k a s R. 2011: JAV lietuvių muzikinio gyvenimo refleksija pianolų muzikoje (1920–1930). – Lietuvos muzikologija, t. 12, 89–101. A s t r a u s k a s R. 2012: Muzika pianolai: įvairių tautų muzikinio bendradarbiavimo aspektai išeivijoje. – Tautosakos darbai, t. XLIV, 187–206. A s t r a u s k a s R., K u č i n s k a s D. 2013: Lietuviška muzika pianolai, Kaunas: Technologija. K u č i n s k a s D. 2010: Lietuviška muzika pianolai. Šaltiniai ir katalogas. Lietuvos muzikologija, t. 11, 136–151. K u č i n s k a s D. 2013: Pianolos lietuviškos muzikos įrašai ir jų sklaida JAV. – Kūrybos erdvės 19, 8–21. K u č i n s k a s D. 2014: Lietuviška muzika pianolai. Pilnas katalogas (katalogas ir 7 kompaktinės plokštelės), Kaunas: Technologija. K u č i n s k a s D. 2014: Lietuviška muzika perforuoto popieriaus ritinėliuose. – Ars & Praxis 2, 98–108. K u č i n s k a s D. 2016: Prikelti iš užmaršties: lietuviška muzika pianolai. – Tarp knygų 12, 13–17. Lietuviška muzika pianolai: Katalogas ir kompaktinė plokštelė / Lithuanian Music for Pianola: Catalogue and CD, 2010. Sudarė D. Kučinskas, tekstų autoriai – R. Astrauskas, D. Kučinskas, Kaunas: Technologija. P e t r a u s k a i t ė D. 2015: Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Z u b r i c k a s B. 2004: Lietuvių kompozitoriai, Vilnius: Vaga. Ž i l e v i č i u s J. 1943: Jonas Žemaitis. – Amerikos lietuvių katalikų darbai, 289–292. Ž i l e v i č i u s J. 1996: Jonas Žemaitis. – Lietuviai muzikai Vakaruose, Stickney, IL: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla.

Naujas šokio teatro „Aura“ spektaklis Edita GRUDZINSKAITĖ SAUSIO 26 D. KAUNO ŠOKIO TEATRAS „AURA“ PAKVIETĖ Į PIRMĄJĄ ŠIŲ METŲ PREMJERĄ. PRIE SPEKTAKLIO „SPRENDIMAS“ KŪRYBINĖS KOMANDOS – CHOREOGRAFĖS BIRUTĖS LETUKAITĖS, KOMPOZITORIAUS ANTANO JASENKOS IR ŠVIESŲ DAILININKO VLADIMIRO ŠERSTABOJEVO – PRISIJUNGĖ IR GARSI NYDERLANDŲ MENININKĖ GUDA KOSTER, JI SUKŪRĖ NEĮPRASTUS ŠOKIO SPEKTAKLIUI KOSTIUMUS. APIE SPEKTAKLĮ KALBĖJOMĖS SU BIRUTE LETUKAITE IR ANTANU JASENKA.

Šokio spektaklis „Sprendimas“, choreografė Birutė Letukaitė, kostiumų dailininkė Guda Koster


ŠOKIS grafės Birutės Letukaitės. – Prieš trejetą metų buvusiame „Drobės“ fabrike surengtai Kauno bienalei Guda Koster sukūrė instaliaciją „Pagaminta Kaune“. Prisijungti prie šio projekto buvo pakviesta ir „Aura“. Šokėjai, vilkėdami menininkės sukurtus kostiumus, publikai pristatė įsimintiną performansą. Šį menininkė nepaprastai savita ir įdomi. Žiūrėdama į jos darbus pagalvojau, kad šiuolaikinio šokio spektakliuose scena dažniausiai būna tuščia, tad jos sukurti kostiumai galėtų tapti savotiška scenografija. G. Koster kostiumus ar objektus eksponuoja skirtingose erdvėse, fiksuoja fotografijose. Man kilo idėja jos skulptūras išjudinti pasitelkiant šokį. Gudai ši mintis patiko, taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. – „Sprendimas“ – kas slypi po šiuo spektaklio pavadinimu?

– Kaip visuomet, turėjome keletą idėjų, tačiau apsistojome ties laisvės tema. Laisvės ne tik politine, bet ir žmogiškąja prasme. Spektaklyje kalbame apie laisvę iš esmės. Mane labai nustebino ir įkvėpė netikėta Gudos mintis, kad Vakarų žmones laisvė suvaržė. Lietuvoje – priešingai, mūsų atkovota laisvė virsta anarchija, žodžiu „demokratija“ galima pridengti bet kokius veiksmus. Visi kaip išprotėję puolėme prie to uždrausto „Vakarų vaisiaus“, kurio troškome gyvendami sovietmečiu. Norime būti tokie, kokie nebuvome, nebežinome, ką su laisve daryti. Kartu su gėrybėmis iš Vakarų atplūdo ir purvo, jaučiamės kaip po cunamio, kuris viską sumaišo ir palieka šiukšlių krūvas. Tikiu, kad tas suputojęs paviršinis „gėris“ nusistovės, viskas išskaidrės. Reikia laiko. – Kaip šioms mintims tarnauja kostiumai?

– Jie tapo choreografijos impulsu. Tie didžiuliai kostiumai puikiai atspindi suvaržymą, kurį išgyveno mūsų visuomenė. Jie riboja šokėjų judesius visomis prasmėmis – ir fiziškai, ir mentališkai. Tačiau žmogaus viduje visuomet gyvavo laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš kaustančios sistemos. Spektaklyje šokėjai stengiasi išsilukštenti iš kostiumų. Kuriant spektaklį buvo labai įdomu mąstyti, kaip tas formas galima transformuoti per judesį, kai pradedant nuo išlaisvinto žvilgsnio einama iki visiško išsilaisvinimo. – Suprantu, kad kostiumai koregavo ir choreografinių priemonių arsenalą.

– „Auros“ spektakliams būdingas platus judesys, o čia jį riboja kostiumai, šokėjai negali pakelti kojų, taigi, lieka tik rankos ir judėjimas erdvėje mažais žingsneliais, tarsi plaukiant. Tuomet man kilo asociacija su žuvimis, kurios plaukioja būriais, sekdamos paskui vedlį. Bet kai kurios atsiskiria, pasuka į kitą pusę. Panašiai ir žmonės, jie dvejoja: „O gal ir man sekti paskui tą kitą?“ Jie sutrikę, nežino, prie ko pulti. – Ar spektaklyje vis dėlto išvysime „Auros“ šokėjų prakaitą?

– Spektaklis dviejų dalių, nors ir be pertraukos. Antrojoje dalyje šokėjai išsilaisvina iš kostiumų. „Auroje“ šokantis niujorkietis per vieną repeticiją paleido house stiliaus muziką, ir man netikėtai kilo mintis šį stilių panaudoti spektaklyje. House muzikoje paslėpta tam tikra žinia, tai buvo afroamerikiečių būdas išsikalbėti per judesį. Taigi tai taip pat kalba apie laisvę, dar vieną laisvės spalvą. Be to, ir „Auros“ šokėjai niekada nėra judėję pagal tokio stiliaus muziką. Antroji spektaklio dalis choreografiškai panašios struktūros kaip pirmoji, tačiau energija ir nuotaika jau visai kitokia. – Esate scenos vilkas, dirbantis Europos teatruose, šiuo metu – su Eimuntu Nekrošiumi, taip pat kuriate muziką ir šokio spektakliams. Ar tai labai skirtingos patirtys? – paklausiau kom-

pozitoriaus Antano Jasenkos. – Ir vienu, ir kitu atveju muzika padeda išskleisti spektaklio idėją. Ji nukreipia žiūrovą norima linkme, pastiprina potekstes, paryškina personažo emocines būsenas, kuria nuojautas, atmosferą. Dramos spektaklyje žmogus gali ir negirdėti muzikos, tačiau ji slapčia atlieka didžiulį darbą, žiūrovas ja kvėpuoja tarsi oru, ji veikia jo pasąmonę. Šokyje muzika atlieka aktyvų vaidmenį, žiūrovas ją girdi praktiškai visą laiką. Tyla čia – taip pat muzika. Ji gali būti kaip savarankiškas reiškinys, scenoje egzistuojantis lygiagrečiai su šokiu ir gyvenantis savo gyvenimą. Spektaklyje viskas susipina, sunku pasakyti, kas kam tarnauja. Galbūt muzika padės žiūrovui suvokti kostiumą ar judesį, o gal atvirkščiai? Mene dažnai nutinka, kad žiūrovai pasiima visai kitus dalykus, nei tu manei.

Svetlanos BATŪROS nuotr.

– Kaip šokio spektaklyje atsirado Nyderlandų menininkės Gudos Koster kostiumai – skulptūros, – paklausiau choreo-

Muzikos barai / 55


ŠOKIS kaip šokėjas alsuoja, lankstosi. Užtenka vieno garso, kad žiūrovas sureaguotų. „Sprendime“ šokėja prabyla prancūzų kalba – jau asociacija. Kalba moteris – vėl spalva, kalbos ir kūno žavesys. Tai komponentai, kurie stiprina, papildo šokio raišką. Garsas, judesys, šviesa, kostiumas – mūsų spektaklio įrankiai. – Spektaklyje girdėti ir vyriškas balsas.

– Norėjosi išbandyti, kas dar nebandyta. Spektaklyje dalyvauja grupės „Royce“ vokalistas Ilja Gunas. Jis turi nepaprastai gražų balso tembrą. Tas balsas tarsi įveda į spektaklį ir iš jo išveda. Žodžiai, judesys, balso tembras, mažiausios detalės ir sukuria tą metatikrovę – tą, kur yra Dievas. Žemas vyriškas balsas juk taip pat dramaturgija. Jis – kaip Dievas, kaip velnias, kaip stebėtojas, gundytojas, išteisintojas. Dievas ir velnias, forma ir ne forma, juoda ir balta... – Šokio kritikai itin akcentuoja naujumą kaip pridėtinę spektaklio vertę kuriantį komponentą. Ką apie tai manote?

– Kas yra nauja? Pamiršta sena... Kiekvienas menininkas turi savo braižą. Bachą ir Mozartą mes atpažįsta-

– Man patinka neišbaigti muzikos, palikti erdvės šokėjui. Žinoma, yra karkasas, formulės, bet spektaklio metu gali rastis visokių niuansų. Muziką atlieku pats, todėl galiu reaguoti į šokėjų elgesį. Muzika teatre atlieka ne tik taikomojo pobūdžio funkciją. Joje „sudėti“ spektaklio kodai, per muziką išryškėja pagrindinė spektaklio linija. Šokio spektaklyje idėją verbalizuoju garsais ar muzika. Su garsu šokyje galimi nepaprastai įdomūs žaidimai. Tarkim, po dinamiškos vietos stoja tyla. Ir tai yra muzika, kai girdėti, kaip skamba kūnas,

Muzikos barai / 56

Svetlanos BATŪROS nuotr.

– Spektaklyje grojate gyvai. Ar tai reiškia, kad galima tikėtis improvizacijos?


NAUJIENOS me iš tik jiems būdingo muzikinio stiliaus. Taip pat ir šiame spektaklyje atpažįstamas Birutės Letukaitės braižas. Ir tai yra gerai. Gyvename pasaulyje, kuriame daug dviprasmybių, nesusipratimų, kontrastų. Scenoje reikia tikrumo, o ne naujumo, žiūrovą labiau gali sujaudinti į scenos priekį išeinanti trapi mergaitė nei įmantrus šimto šokėjų choreografinis derinys. – Kokia kalba kalbasi spektaklio choreografė ir kompozitorius?

– Su B. Letukaite dirbame jau daug metų, tad esame kūrybiškai „susistygavę“, suprantame vienas kitą iš pusės žvilgsnio ar žodžio. Labai svarbu dirbant neprarasti savo veido, tačiau būtina matyti ir kitą. Birutė puikiai jaučia ir supranta muziką. Mano kaip kompozitoriaus užduotis teatre – tarsi matyti garsais. Kartais girdėjimas yra svarbiau nei matymas, matome ausimis. Dažnu atveju taip ir kuriamas šokis. Šio spektaklio kūrimą lydėjo tikra kūrybinė partnerystė, kai galima keisti garsyną, jei tai padeda šokiui, ir atvirkščiai. Visi spektaklyje turi būti kūrėjai, tik tada prasideda magija. n

Asociacijos LATGA parama kūrėjams

Autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija LATGA – dvidešimt aštuntus metus veikianti bendrija, vienijanti per 5 tūkstančius įvairių sričių Lietuvos kūrėjų, tarp jų daugiau kaip 2000 muzikos ir dainų tekstų autorių. Asociacija Lietuvoje atstovauja ir daugiau nei 2 milijonams pasaulio muzikos kūrėjų. 2017 metais LATGA iš savo fondų skyrė per 150 tūkst. eurų įvairiems kūrybiniams sumanymams įgyvendinti. Didžioji finansuojamų projektų dalis susijusi su muzikos įrašais – asociacija prisidėjo prie daugiau kaip 50 naujų albumų leidybos. Būtina sąlyga – licencijavimas „Albumų leidimas – didžiausias kiekvieno muzikos kūrėjo galvos skausmas, nes tiek patys įrašai, tiek jų leidyba atsieina nemažus pinigus. Džiaugiamės, kad dalį autorių nuo šių rūpesčių galėjome išvaduoti. Be to, mano žiniomis, nauji įrašai yra būtina sąlyga patekti į „M.A.M.A“ apdovanojimų nominantų sąrašą, taigi galima sakyti, kad iš dalies finansuodami muzikos grupių ir atlikėjų įrašus, mes itin svariai prisidedame ir prie lietuviškos muzikos sklaidos, – teigia asociacijos fondų finansavimą skirstančios tarybos prezidentas kompozitorius Teisutis Makačinas. Dauguma muzikos autorių įrašus stengiasi išleisti prieš Kalėdas. Nespėję to padaryti LATGA nariai savo naujus kūrinius kompaktinių diskų ar vinilinių plokštelių pavidalu pristato per Knygų mugę duris atveriančioje Muzikos salėje. Būtina sąlyga norint gauti asociacijos fondų dalinį finansavimą – albumo licencijavimas. Taip siekiama užkirsti kelią piratiniams albumams ir apsaugoti kūrėjų turtines teises.

Paraiškų skaičius – rekordinis Muzikos ir audiovizualinių kūrinių leidyba finansuojama iš asociacijos LATGA Kūrybinės veiklos fondo. Jo lėšų šaltinis – 10 % atskaitymai nuo kompensacinio atlyginimo, kurį surenka asociacija AGATA už audiovizualinių ir fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asme-

niniais tikslais, dar vadinamo tuščios laikmenos mokesčiu. Dalį kompensacinio atlyginimo įvairiems projektams išdalija Kultūros ministerija pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programą, likusi dalis paskirstoma LATGA ir kitų panašia veikla užsiimančių asociacijų nariams. Pavyzdžiui, 2016 m. kompensacinio atlyginimo buvo surinkta mažiau nei 2015 m., todėl ir asociacijos LATGA Kūrybinės veiklos fondui 2017 m. teko mažesnė pinigų suma – apie 70 tūkst. eurų (jie išdalinti 64 projektams). 2016-aisiais suma buvo didesnė – per 80 tūkst. eurų. Praėjusių metų rudenį Kūrybinės veiklos fondas gavo rekordiškai daug paraiškų – net 125. Lėšų skirta įvairiausių muzikos stilių albumams, pradedant folkloru, baigiant popmuzika. Dalinį finansavimą gavo „Kitava“, „Sutaras“, „Žalvarinis“, Mikalojus Novikas, Paulius Kilbauskas, „Ministry of Echology“, „Garbanotas bosistas“, Marijonas Mikutavičius, Erica Jennings, Monika Linkytė, Arvydas Vilčinskas, „Happyendless“, „Despotin Fam“, „G&G Sindikatas“, Bjelle, „ba.“ ir kt. Vieni atlikėjai apsiribojo skaitmeniniais albumais, kiti prašė finansuoti kompaktinių ar netgi vinilinių plokštelių leidybą.

Skatina įgyvendinti kūrybinius sumanymus Daugelis paramą gavusių atlikėjų teigia, kad LATGA finansavimas dažnai tampa akstinu paskubinti albumo leidybą. „Mano albume „Vienas saloje“ yra dainų, kurias sukūriau per ilgus metus. Tiesą sakant, albumus leidžiu labai retai, ir šis galbūt būtų pasirodęs vėliau, jei ne programa, kuri stipriai motyvuoja dainininkus neapkerpėti. Gerai, kad yra žmonių, kuriems rūpi, jog įrašai nedulkėtų stalčiuose. Ačiū asociacijai LATGA ir jos Kūrybinės veiklos fondui už paramą“, – sako praėjusių metų pabaigoje albumą išleidęs žinomas muzikos autorius ir atlikėjas Mantas Jankavičius. Asociacijos LATGA Socialinio kultūrinio fondo finansavimą gavusi muzikos autorė ir atlikėja Julija Ritčik, su grupe „4 Fun“ 2007-aisiais atstovavusi Lietuvai „Eurovizijoje“, ruošiasi savo naujo projekto „Bambalam“ debiutinio albumo pristatymui. Projekte akcentuojami įvairūs egzotiški mušamieji instrumentai, tad visoms dainoms bus sukurti vaizdo klipai. „Esame labai dėkingi LATGA ir

jos tarybai už ilgametį bendradarbiavimą. Ši asociacija suteikia pagalbą, kai jos labiausiai reikia, pavyzdžiui, ruošiantis „Eurovizijai“. Naujas albumas nėra skirtas plačioms masėms, todėl labai džiaugiamės, kad skirtas finansavimas leido įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus“, – teigia J. Ritčik. Socialinio kultūrinio fondo lėšos kaip ir kasmet buvo dalijamos pavasarį (paraiškas galima teikti iki kovo 31 d.) ir rudenį (iki lapkričio 1 d.). Pavasarį gauta 25, rudenį – 30 paraiškų. Šis fondas skirtas muzikos kūrinių autoriams, kurie yra sutikę su 6 % atskaitymais nuo jiems išmokamo autorinio atlyginimo (honoraro). Paprastai kalbant, jame lėšas kaupia patys muzikantai. „Reikėtų akcentuoti, kad lėšos nuskaitomos ne tik nuo Lietuvos muzikos kūrėjų atlyginimo, į šį fondą atkeliauja ir panašiu principu surinktos lėšos iš užsienio bendrijų“, – aiškina asociacijos LATGA direktorius Jonas Liniauskas. Praėjusiais metais Socialinio kultūrinio fondo lėšomis iš dalies finansuotas 41 projektas, tam skirta per 80 tūkst. eurų. Paramą albumų leidybai gavo žinomi autoriai Domantas Razauskas, Markas Palubenka, Liutauras Janušaitis, Algirdas Klova, grupės „Colours of Bubbles“, „MaNNazz“, „Mano juodoji sesuo“, „Solo ansamblis“, „Omerta“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ ir kt.

Vakarietiškas požiūris LATGA fondų lėšomis finansuojami ne tik muzikos albumai, bet ir lietuviškos muzikos sklaida, remiami kūrybinių sąjungų projektai. „2017 metais, sulaukę LATGA dalinės paramos, įgyvendinome daug įvairių sumanymų: nuo natų leidinių vaikams iki Lietuvos muzikos pristatymo tarptautinėse profesionalų mugėse užsienyje. Papildomos investicijos į lietuviškos autorinės muzikos projektus yra svarbios siekiant greitinti ir gerinti nacionalinės kūrybinės produkcijos prieinamumą ir matomumą. Kiekvienais metais nepaprastai džiaugiamės strateginiu, vakarietišku asociacijos LATGA nusiteikimu skirti paramą kultūros projektams, ką nuosekliai daro ir kitos Europos bei Šiaurės Amerikos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos“, – teigia Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Asta Pakarklytė.

Muzikos barai / 57


TAI ĮDOMU...

Sergejaus Malovo teatras

Lina NAVICKAITĖ-MARTINELLI

N

ors smuikininkas Sergejus Malovas Lietuvos publikai jau gerai pažįstamas – 2009-aisiais jis laimėjo III tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą, o ir vėliau čia nesyk koncertavo – aš iki praėjusių metų nebuvau jo girdėjusi. 2017 m. kovo pradžioje į koncertą „Vaidilos“ teatre visų pirma patraukė nueiti konceptuali 24 Niccolò Paganini kapričų programa: tokia išties nedažnai pasitaiko, nevalia praleisti. Tąsyk, pamenu, grįžau namo nokautuota, ir toli gražu ne vien fenomenalaus smuikininko virtuoziškumo ir ištvermės. Labiausiai sužavėjo idėjų gausa, savotiškas monospektaklio formatas, stilingas anų (Paganini) laikų ir šiuolaikinių techninių galimybių miksas. Tad tų pačių metų lapkritį suplanuoto šio atlikėjo interpretuojamų šešių Eugène´o Ysaÿe sonatų smuikui – meninio krūvio atžvilgiu dar sudėtingesnės programos (beje, abu kartus Malovui scenoje itin profesionaliai talkino pianistė Indrė Baikštytė) – vakaro jau nė už ką nebūčiau praleidusi. O koncerto rytą su Sergejumi kalbėjomės apie jo programų idėjas, keturis instrumentus, kuriais jis griežia, ir tai, ko šiais laikais reikia norint į savo koncertus pritraukti klausytojus. – Negaliu nepaklausti, kas Jums padeda išlaikyti energiją. Vakar taip pat turėjote rečitalį, dabar susitinkame prieš koncertą – kitas atlikėjas mieliau rinktųsi laiką vienumoje. Ar turite kokių nors prieškoncertinių ritualų?

– Nesu tikras, veikiau ne. Kartais gali patekti į tokią situaciją, kai negalėsi to savo ritualo atlikti, ir tuomet koncertas gali nepasisekti, nes esi prie ko nors konkretaus įpratęs… Renkuosi galimybę tokiais dalykais netikėti. O jei turi energijos, tiesiog išnaudok ją – tam, kad pasisemtum naują jos porciją. Gyvenimas trumpas, jaunystė – dar trumpesnė. Energija puiku dalytis ir gauti jos atgal. – Koncertas suteikia naujos energijos?

Muzikos barai / 58


– Bent Vilniuje – tikrai! Mano santykiai su Vilniaus publika trunka jau dešimtmetį – nuo tada, kai Jaschos Heifetzo konkursas suteikė man daugybę teigiamų emocijų, kai su LNSO griežiau Beethoveno Koncertą smuikui. Nuo tol kaskart, kai grįžtu čia koncertuoti, iš klausytojų jaučiu labai, labai teigiamas vibracijas. – Prieš ateidama su Jumis susitikti naršiau Jūsų interneto svetainėje ir ten radau vieną man labai patikusią nuotrauką. Jūs, pasipuošęs tarsi romantinio stiliaus drabužiais, darotės asmenukę... Argi tai nepasako visos esmės? Jūsų dėmesys autentiškumui, seniesiems instrumentams ir kartu buvimas tipišku XXI amžiaus žmogumi...

– Visiškai taip. Man iš tiesų gyvybiškai svarbu išlikti savimi ir kartu sujungti tuos dalykus: XIX amžiaus apdarą ir asmenukę ar bet kurią kitą aukštųjų technologijų priemonę. Pavyzdžiui, paprastai puslapius vartau „iPadu“. Publika nieko nė nepastebi, nes nesiliečiu prie partitūros. Visiškai nepastebimas pedalas, kuriuo verčiu puslapius, man padeda susitelkti į muziką.

– Nejaučiate poreikio liesti partitūros puslapių? Na, vieni skaito elektroninius tekstus, o kiti negalėtų gyventi be spausdintos knygos...

– Man patinka popierinės knygos, tačiau nemėgstu tos netvarkos, kai turi dešimt puslapių ir, nesėkmingai mėgindamas juos perversti, praleidi kokias nors svarbias natas. Šiandien tam nebėra būtinybės. Negana to, mėgstu griežti iš partitūros: tada žinau, ką groja mano partneriai, ir tuo metu galiu taip dažnai, kaip tik man reikia, perversti puslapį.

– Ar dalyvaujate socialiniuose tinkluose? Ar manote, kad svarbu ir tuo būdu skleisti savo žinią?

– Nelabai... Čia esu atvykęs su žmona Anna, su ja ką tik pradėjome naudotis instagramu. Anna daro koncertų nuotraukas ir vaizdo įrašus, juos įkelia į tinklą – jai patinka tuo rūpintis. Suprantu, kad šiais laikais tai būtina. Tai – kaina, kurią reikia mokėti už galimybę gauti geresnių koncertų, susitikti su geresniais muzikais, sulaukti gausesnės publikos, tai yra, daugiau jaunesnės publikos...

Tad jei dėl to kasdien reikia skirti šiek tiek laiko buvimui socialiniuose tinkluose, sutinku. Pasitelkdamas šiuos puikius įrankius, pasistengsiu iš jų išspausti visa, kas geriausia. – Jūsų koncertuose, įrašuose ir reklamoje muzikiniam aspektui nenusileidžia vaizdinis. Ar jis Jums pačiam svarbus, ar manote, kad jo nebeįmanoma išvengti dėl publikos poreikių? Ar šiais laikais dar galima susikoncentruoti vien į garsą?

– Puikus klausimas. Tačiau man įdomu, ar jis buvo svarbus prieš dvidešimt, šimtą ar du šimtus metų. Manau, atsakymas būtų „taip“. Visuomet buvo svarbu, kaip žmonės atrodo scenoje, tad kodėl turėtume ignoruoti vizualinę pusę? Kita vertus, klausydamasis kompaktinės plokštelės girdi vien garsą. Tačiau iki tol, kol imi jos klausytis... Kaip galime žmones pritraukti, kad jie susidomėtų, kad nusipirktų tą CD? Gal tai kvailokas klausimas, bet turime nebijoti savęs paklausti, kas manyje ypatinga. Man patinka teatras. Mėgstu mąstyti, ieškoti, kas dar šalia garso gali padėti išbaigti įspūdį. Taip, mes grojame sudėtingą muziką, man ji įdomi ir aš tuo didžiuojuosi. Tačiau kyla klausimas, kaip galima būtų padėti kiek mažiau šioje srityje patyrusiems žmonėms su ja susipažinti, prie jos priartėti. Manau, vaizdinis aspektas išties padeda (taip pat ir man pačiam) įsitraukti į pasakojimą. Koncertuose siekiu, kad klausytojai pabėgtų nuo kasdienybės, nors ir kokia graži ji būtų. Tai tarsi kitas pasaulis, kurį kiekvienas sau susikuria. Kitokie pojūčiai, kitokia nuotaika. Jei jiems (ar man) tai pavyksta, net jei akimirkai – mano tikslas pasiektas. – Paskutinis Jūsų koncertas Vilniuje mane pirmiausia patraukė savo monotemine programa – mano galva, šiais laikais itin svarbu neapsiriboti standartiniais, nuoseklia epochų seka paremtais rečitaliais. Tačiau tame koncerte šalia netradicinės programos akcentuojamas teatrališkumas, scenoje tarsi pasirodo pats Paganini. Atrodė, lyg atiduotumėte duoklę autentiškumo judėjimui, net jei ir nesame pratę autentiškumo sąvokos sieti su romantizmu.

– Romantizmas jau gana nutolęs nuo šiandienos… – Tad ar patvirtintumėte, kad tame

Sergejus Malovas

Paganini šou siekiate tam tikro autentiškumo. Ar Jums svarbu perteikti tai, ką galbūt būtų daręs pats Paganini?

– Esu visiškai tikras, kad Paganini´ui niekada nebūtų šovę į galvą koncerte sugroti visus 24 kapričus. Norėdamas pritraukti, sudominti klausytojus, jis naudojosi visais įmanomais įrankiais. Paganini buvo vienas didžiųjų pramogos kūrėjų. Paprastai jis pasitelkdavo orkestrą, kuris be jo grodavo visai kitokius kūrinius, taigi jis išnaudodavo netgi savo nebuvimą scenoje. Žmonės susirinkdavo klausytis jo, tačiau girdėdavo Mozarto uvertiūrą ar net Beethoveno simfoniją, o tuomet pasirodydavo Paganini, sugrieždavo viena styga ir… susirinkdavo pinigus. Laikai pasikeitė. Negaliu, o net ir nenoriu samdyti savo koncertui orkestro ir keliu sau iššūkį sugriežti visus 24 kapričus. Taip, tai iššūkis man, tačiau kartu ir iššūkis klausytojams. Turiu sugalvoti, ką padaryti, kad publika tokiame monoteminiame, monoinstrumentiniame koncerte nenuobodžiautų, nepavargtų. Nors aš ir griežiau keliais instrumentais – kaip ir šios dienos Ysaÿe koncerte, be smuiko, griešiu ir altu. Ši programa – taip pat savotiškai monoteminė, tačiau gerokai įvairesnė.

– Taigi, Jūs griežiate keturiais instrumentais… Vėl prisimenu Jūsų svetainę, kurioje matome ne tik instrumentų (beje, daugiau nei keturių) nuotraukas, bet ir strykus, stygas, smuiko futliarą... Kiek Jums svarbus instrumentas?

– Svarbus kaip ir kiekvienam, kuris naudojasi kokiais nors instrumentais – nebūtinai muzikos. Skirtingiems uždaviniams įgyvendinti vartojami skirtingi įrankiai. Kuo daugiau uždavinių

Muzikos barai / 59


TAI ĮDOMU... sau iškeli, tuo daugiau instrumentų prireiks, norint juos tiksliai įgyvendinti. Džiazo muzikantai groja skirtingais instrumentais, ir niekas tuo nesistebi. Žinoma, klasikinėje muzikoje reikia daugiau precizikos, daugiau kokybės – sunku ją pasiekti keletu instrumentų. Manau, man tai pavyksta, ir, be abejo, labai patinka. O interneto svetainės galerijoje instrumentų nuotraukos derinamos su Berlyno – mano mylimo miesto, kuriame gyvenu, – vaizdais. Šiuolaikiniai instrumentai fotografuoti Naujojo muziejaus fone, o už senųjų, be abejo, matyti Senasis muziejus. Strykai, arkos ir tiltai yra susiję, tad štai už strykų fotografijų matome Berlyno tiltus... Visur slypi kokios nors idėjos, o pagrindinė mintis yra pateikti viską smagiai ir atkreipti žmonių dėmesį į multiinstrumentalumą, kuris man suteikia tam tikro išskirtinumo. Vis dėlto įrankiai, ar tai būtų plaktukas, ar kirvis, nėra svarbūs patys savaime. Svarbu tai, kokią programą nori iškomunikuoti savo klausytojui ir kokių instrumentų tam gali prireikti. Man pasisekė, kad turiu juos visus. – Kas Jums patraukliausia instrumentuose, kuriais griežiate, kokie konkretūs iššūkiai susiję su kiekvienu jų? Tradicinį modernųjį smuiką, pavyzdžiui, įsivaizduočiau kaip instrumentą, kuriuo gal lengviausia išgauti norimą garsą.

– Nėra instrumento, kuriuo būtų sunkiau ar lengviau griežti. Žinoma, tarkim, barokiniu smuiku sudėtingiau išgauti tobulą garsą dėl žarninių stygų, jų netolygumo… – O kas yra tobulas garsas? Tobulas iš mūsų šiandieninės perspektyvos?

– Taip, būtent. Tačiau tas instrumentas nėra labai patikimas, kai kurios natos neskamba taip gerai, kaip norėtųsi. Tai – kaina, kurią sumokame už autentiškumo siekį. O kas yra autentiška? Tai pojūtis, kad šis instrumentas su visa jo sandara, tilteliu, šiomis stygomis ir būtent tokiu stryku labiau įtikinamai atliepia tuo laikotarpiu sukurtą muziką. Ir jei būtent tokia struktūra buvo naudojama prieš tris šimtus metų, kai buvo sukurta toji muzika, mums belieka prisitaikyti. Mėginame atrasti, koks tai buvo instrumentas, kurį kompozitorius kurdamas muziką

Muzikos barai / 60

turėjo galvoje ir klausoje. – Kaip ėmėte griežti violoncello da spalla (liet. peties violončele)?

– Visuomet svajojau griežti žemesnio garso instrumentu, ir kartą ta svajonė išsipildė. Taip prasidėjo visiškai nauja istorija! Tačiau turiu pabrėžti, kad nesu muzikos istorikas ir iš tiesų nesiekiu atgaivinti autentikos. Paganini juk nenaudojo kilpų mašinos… – Jei tik būtų galėjęs!..

– Tuomet veikiausiai taip, tačiau tikrai negalėjo. Mėginu įsivaizduoti, ką ir kaip jis – turint omenyje jo siekius pritraukti, sužavėti ir provokuoti savo laiko publiką – būtų daręs šiandien. – Jūsų naudojama kilpų technika, daugiatakelis įrašinėjimas niekam ne naujiena šiuolaikinėje muzikoje, ką jau kalbėti apie populiariąją muziką, tačiau klasikos pasaulyje tai nėra labai paplitę…

– Iš tiesų, man pasisekė, kad galiu būti pionierius šios publikos akyse. Gera dieną pradėti savęs klausiant, kas dar nepadaryta (tačiau turėtų būti padaryta), norint ko nors dar šiek tiek pridėti prie muzikinės raiškos, išbaigti ją. Kitaip kokia gi būtų prasmė kasdien daryti lygiai tą patį, ką kiti žmonės jau yra padarę geriau už tave. – Nors visiškai su Jumis sutinku, norėčiau tęsti kiek provokuodama: kas Jums suteikia laisvę tą „ką nors“ pridėti? Ar tai tam tikras pareiškimas apie improvizacinę muzikos atlikėjo pusę? Toji muzika jau buvo užrašyta, o dabar Jūs ją iš esmės perdarote. Tai tartum koks Paganini kapričų Malovo remiksas.

– Būtent! Norėčiau griežti vien savo muziką. Laimei, esama tiek daug puikiausios muzikos, kurią verta kaskart naujai perdaryti, perkurti. Pasitelkiu fantastiškus prototipus – Paganini, Ysaÿe – ir žiūriu, kas toje muzikoje reikšminga, šiuolaikiška.

– Kalbant apie šiuolaikiškumą ir Jūsų Bacho siuitos įrašą… Yra vienas videoįrašas, kuriame griežiate autentišku instrumentu, tačiau visa tai nufilmuota kažkokioje industrinėje erdvėje su jai būdinga akustika, savita aplinka. Kaip šie pasauliai susilieja – visų pirma Jūsų mintyse?

– Tai buvo fabrikas. Tobula akustika šiai muzikai – manau, Bachas nebūtų prieštaravęs. Tai nebuvo mano idėja, tačiau esu labai laimingas, kad šis vaizdo įrašas, prie kurio dirbo 15 žmonių

komanda, po metų postprodukcijos darbų pagaliau pasirodė. Labai sunku 25 minučių trukmės klasikinės muzikos įrašu, kai groja tik vienas žmogus, pasiekti didelę auditoriją. Tačiau vaizdas puikus, garsas taip pat labai neblogas, esu šiuo darbu patenkintas. – Esame pratę manyti, kad egzistuoja tokia komunikacijos grandinė: kompozitorius, atlikėjas ir klausytojas. Tačiau šiais laikais esama daugybės kitų tos grandinės narių. Štai paminėjote 15 žmonių komandą, o dar pridėkime vadybininkus ir kitą personalą, su kurio pagalba šiandien atlikėjų pranešimai pasiekia klausytojus. Įdedama labai daug pastangų, be kurių atlikimo meno pasaulis vargu ar būtų toks pat.

– Ką gi, pažiūrėkite popmuzikos šou ar net kai kurių kolegų smuikininkų koncertus. Jų veidai yra ant plakatų, tačiau iš tiesų šou sukuriamas aranžuotojų, šviesų ekspertų, fejerverkų, pusnuogių šokėjų ant scenos… Tačiau kodėl mes visa tai vertiname tartum paniekinamai? Ir tie šviesų meistrai yra aukščiausios klasės profesionalai, ir tie pusnuogiai šokėjai kasdien treniruojasi, kad taip gerai atrodytų ir prisidėtų prie puikaus šou. Kodėl taip gerbiame Michaelą Jacksoną? Būtent dėl to: jis buvo grandiozinių vieno atlikėjo šou meistras. Žinoma, jis norėjo kontroliuoti kiekvieną detalę, viskas būdavo repetuojama tūkstančius kartų. Tai buvo popmuzika, tačiau joje girdime perfekcionizmą, tobulumą. Neturėtume bijoti klasikinės muzikos koncertų vadinti šou, jei jie turi išliekamąją vertę. Mūsų publika kitokia, ji gerokai vyresnė. Tikriausiai tam tikrame amžiuje imi pavargti nuo garsios muzikos, nori patirti ką nors sudėtingesnio nei vien tos dvi harmonijos ir nesudėtingi ritmai. Žinoma, norėčiau savo koncertuose matyti daugiau jaunimo, norėčiau, kad jie mestų sau tokį iššūkį, tačiau gal toji didžiulė popkoncertų publika į klasikinius koncertus ateis po trisdešimties metų. O tuo tarpu... medicina vis tobulėja, pagyvenusių žmonių vis daugiau, tad dėl savo publikos man ramu (abu juokiamės). – Šia optimistine gaida jau galėtume ir užbaigti pokalbį, tačiau turiu Jums dar kelis klausimus. Grojate daug įvairaus repertuaro, įvairių epochų ir stilių muzikos.


Ar ką nors vis dėlto laikote ypač sava muzika?

– Mano muzika – klasikinė. Gal kiek daugiau norėčiau pasinerti į laisvą improvizaciją, tačiau nesiekiu užkariauti tradicinės džiazo scenos. Nesu tikras ir dėl didelių popstiliaus arenų. Tektų gerokai nuleisti kartelę, apsiriboti paprasta ir labai garsia muzika, nors ir su daug gražių žmonių aplink. Man patinka susitelkti ties tuo, ką darau aš pats. Skirtingų epochų muzika labai susijusi: jei supranti baroką, galėsi suprasti klasicizmą, romantizmą ir t. t. Norėčiau praleisti savo gyvenimą su visais šiais stiliais – visa ta muzika, kurią galiu pagriežti savo instrumentais ar diriguoti (pastaruoju atveju įmanoma prisiliesti prie dar platesnio repertuaro!). Dėl violončelės da spalla buvau įgijęs baroko eksperto reputaciją, nors tuo pačiu instrumentu griežiu ir Haydno Koncertą. Savo naujajame CD įrašiau ir Ysaÿe sonatos violončelei dalį, galima būtų pamėginti Beethoveno sonatas violončelei. Mano naujausias projektas bus daugelio takelių videoįrašas, griešiu visas Mendelssohno Okteto dalies partijas. – Skaičiau apie tai – skamba puikiai!

– Po vizito Vilniuje praleisiu tik vieną dieną, o tada keliauju į Daniją jo įrašinėti. Žinoma, tai daugiau dėl smagumo... Juk galima būtų tiesiog surinkti draugus ir su jais groti kamerinę muziką. Tačiau tai bus tik viena dalis, su kuria bus galima parodyti, kaip pakankamai gerai galiu griežti visais reikiamais instrumentais. – Ar tuo norite pasakyti: „Turiu labai aiškią viziją, kaip ši muzika turi skambėti, ir pats įgrosiu visas partijas“?

– Suprantama, kad pats sau galiu geriau viską paaiškinti nei kam kitam. Juolab tokiu atveju neturiu su niekuo tartis ar diskutuoti dėl tempo – žinoma, tai viską palengvina. Be to, tai scherzo – labai trumpa kūrinio dalis su virtuoziniu aspektu. Taip, tai truputėlį savanaudiška, bet, manau, gebėsime į šį videoįrašą įpinti ir tam tikrą humoristinį elementą. – Jūs taip pat atliekate ir kamerinę muziką, turite savo styginių kvartetą...

– Taip, ir styginių trio. Mes, trys smuikininkai, atliekame smuiko, alto ir violončelės trio. Ansamblio pava-

dinimas – „La Compagnie Pochette“. Pochette yra prancūzų šokių meistro kišeninis smuikas – labai mažas instrumentas, kurį būdavo galima įsidėti į kišenę. Analogiškai aš galiu vaikščioti grieždamas savo violončele, o du draugai (todėl „la compagnie“) yra smuikininkai, tačiau jie taip pat gali griežti ir altu. Su jais esame įrašę Bacho Goldbergo variacijų styginių trio versiją, taip pat grojame ir įvairiausius kitus trio. Paprastai vasaras leidžiu kamerinės muzikos festivaliuose – tai puiki galimybė sutikti daugybę fantastiškų muzikų. – Goldbergo variacijos – išties ypatingos. Kokias kitas savo kompaktinių plokštelių koncepcijas išskirtumėte kaip ypač rafinuotas?

– Didžiuojuosi savo šio vakaro koncerto programa, kuri įrašyta mano naujausioje kompaktinėje plokštelėje „Hommage à Ysaÿe“ – jos idėją sukūriau pats. Ji priklauso mano „kostiuminių atlikimų“ serijai. CD buklete matome nespalvotas nuotraukas, o kai kuriuose kūriniuose girdėti senų vinilinių plokštelių traškesys. Toji muzika susijusi su įrašų eros atsiradimu. Neįmanoma įsivaizduoti Fritzo Kreislerio ar George Enescu įrašų be to traškesio – atnaujinto garso įrašai neskamba autentiškai. Tad aš „švariai“ įrašiau šešias Ysaÿe sonatas, o prieš jas kompaktinėje plokštelėje įrašyti šeši preliudai – kiekvienas jų susijęs su asmenybe, kuriai toji sonata buvo dedikuota: ten yra Bachas, Enescu, Kreisleris ir kiti. Tai štai tie nedideli preliudai skamba taip, tarsi tai būtų sena vinilinė plokštelė. Taip pasiekiama įvairovė. „Švariuose“ CD įrašuose Ysaÿe sonatos skamba moderniai, o kiekvienas preliudas mus perkelia į trečiąjį dešimtmetį. CD buklete taip pat siekiama panašaus efekto: ten esama šiuolaikinių, spalvotų nuotraukų, o senos, nespalvotos tų didžių muzikų nuotraukos ir jų minčių citatos mus nukelia į jų laikus. – Kas yra Jūsų smuiko guru?

– Tai ir būtų tie paminėtieji – Kreisleris ir Enescu, Szigeti ir Ysaÿe. Taip, ši plokštelė – tarsi duoklė epochai, kai gyveno visi šie žmonės. Atlikdami vienas kito kūrinius jie buvo laisvi juos pertvarkyti pagal savo unikalų stilių – tiems laikams tai buvo visiškai įpras-

ta, tinkama. Negaliu tų laikų ilgėtis, nes nesu jų patyręs, tačiau, man regis, tokiame požiūryje į muziką slypėjo kažkas labai svarbaus. Tad kodėl nepamėginus ten sugrįžti, neatnaujinti to požiūrio? – Ar muzikos pertvarkymo siekiate ir diriguodamas?

– Tikiuosi! Tai lyg siekis atgaivinti. Vokiečių kalboje yra nuostabus žodis mitgestalten – „padėti formuoti“. Tad kūrinį tu tarsi formuoji su kompozitoriumi, be abejo, grįsdamas tai giliu tos muzikos suvokimu, bet kartu ir suvokimu, kas svarbu šiandien. – Ką gi, priartėjome ir prie paskutinio klausimo, kuris paprastai užduodamas pirmas: apie visa ko pradžią, apie mokytojus. Jūs dabar jau ir pats pedagogas, tad kiek svarbi Jums mokyklos idėja, Jūsų mokytojai, ką Jums svarbu perteikti savo mokiniams?

– Prieš pradėdamas galvoti, ką ir kodėl darau, tikriausiai buvau senos geros rusų mokyklos produktas. Tačiau ilgainiui gerokai nuo jos nutolau – mano manymu, šiuo metu toji mokykla mirusi. Turime visus tuos fantastiškus didžiųjų rusų tarybinių atlikėjų įrašus, prisimename juos, tačiau nematau prasmės sekti šiais idealais. Laikai pasikeitė, turi keistis ir interpretacijos menas. Vis dėlto myliu Rusiją, jaučiu jai be galo patriotiškus jausmus, labai norėčiau, kad toji kultūra atgimtų. Apmaudu, kad nesu ten laukiamas. Štai prieš kelias savaites grojau ir dirigavau Krasnojarske, tačiau paradoksalu tai, kad tame austrų ir rusų projekte aš viso labo pakeičiau draugą iš Austrijos, kuris negalėjo atvykti. Buvo puiku, man labai patiko, tačiau liūdna, kad jiems nekyla minčių tomis pačiomis garbingomis sąlygomis pakviesti mane. Tam tikra prasme esu Rusijos kultūros dalis, tačiau labiausiai jaučiuosi priklausantis europietiškajai Apšvietos kultūrai. Siekiu perteikti tuos idealus ir savo studentams Ciuricho aukštojoje muzikos mokykloje, kur šiuo metu dėstau. Labai džiaugiuosi būdamas šios puikios mokyklos dalimi. – Dėkoju už pokalbį. n

Muzikos barai / 61


KOMENTARAS Sauliaus Sondeckio Nepriklausomybės kelias Gyvenimas kupinas netikėtumų – kartais džiugių, kartais liūdnų, kartais pribloškiančių. Toks netikėtas, beprasmis, prasilenkiantis su logika buvo sausio pradžioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtas pranešimas, esą Saulius Sondeckis, Donatas Banionis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius galimai bendradarbiavo su KGB. Šių iškilių Lietuvos žmonių pavardės ranka įrašytos į KGB inventorinį sąrašą – agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalą. Jokių kitų dokumentų, liudijančių bendradarbiavimą, pateikta nebuvo, o pats sąrašas, kaip aiškino istorikai, kelia nemažai klausimų: nėra žinoma, nei kada, nei kas tuos įrašus padarė, neaiškios ir paties sąrašo atsiradimo aplinkybės. Centro darbuotojai pripažino, kad šie iškilūs, Lietuvai nusipelnę žmonės nurodyti pačioje sąrašo pabaigoje, įrašyti kitu rašikliu, kita rašysena, nesilaikant chronologinio eiliškumo, pažeidžiant sąrašo tvarką (žr. Baigtas viešinti KGB agentų registracijos žurnalas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija. Prieiga per internetą http://www.bernardinai. lt/straipsnis/2018-01-08-baigtas-viesinti-kgb-agentu-registracijos-zurnalas/167723). Kas tai? Gal šis sąrašas yra kieno nors provokacija, gal jis buvo paliktas sąmoningai, turint tikslą sumenkinti Lietuvą, sutepti dorą žmonių vardą, įskaudinti, sukiršinti... Pažymoje dėl Sondeckio nurodyta, kad KGB domino jo tėvas Jackus Sondeckis, kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvis, žymus tarpukario politikas, Šiaulių burmistras, vėliau aktyvus išeivijos veikėjas – VLIK´o valdybos narys, Amerikos lietuvių laikraščio „Keleivis“ redaktorius ir leidėjas. Matyt, KGB labai norėjo, kad šis iškilus žmogus nutrauktų savo veiklą JAV, grįžtų į Lietuvą, imtų tarnauti jiems. Iš to nieko neišėjo – Jackus Sondeckis į Lietuvą negrįžo, toliau leido

Muzikos barai / 62

savo laikraštį, kurio šūkis buvo „Rusų okupantai, lauk iš Lietuvos!“, rengė mitingus už Lietuvos laisvę, beldėsi į aukščiausių JAV pareigūnų duris siekdamas, kad apie okupuotą Lietuvą nebūtų pamiršta, o savivalė jos atžvilgiu būtų griežtai smerkiama. Jis net nepriėmė JAV pilietybės motyvuodamas tuo, kad nenori pažeisti priesaikos, duotos Lietuvai. Gerai žinoma, kad ir Saulius Sondeckis darė tą patį, tik kitomis priemonėmis – savo muzikine veikla, plačiai pripažinta pasaulyje, jis garsino Lietuvą, žadino jos atminimą, telkė Lietuvos draugus. Jiedu su tėvu buvo vienodi – tvirti, nepalenkiami, abu tarnavo savo šaliai. Net nuostabu, kiek daug Saulius Sondeckis nuveikė Lietuvos labui. Savo kolektyvą jis pavadino Lietuvos kameriniu orkestru, o tuomet tai buvo iššūkis, nes visų sovietmečio laikų institucijų pavadinimai turėjo privalomą komponentą „LTSR“. Reikėjo drąsos ir sumanumo jo išvengti. Sondeckis turėjo ir vieną, ir kitą savybę. Jis įtvirtino tokį orkestro pavadinimą – Lietuvos kamerinis orkestras, o patį orkestrą išgarsino pasaulyje. Tai buvo jo kelias į Nepriklausomybę – visų gerai matomas, teisingai suprantamas, teikiantis vilties kelias. 1989 m. Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, dalyvaudamas prestižiniame tarptautiniame renginyje – Ivo Pogorelichiaus festivalyje Bad Vėrishofene (Bad Wörishofen) Bavarijoje, – pirmąkart iškėlė trispalvę. Tai buvo labai simboliška. Šis kalnuose esantis miestelis buvo svarbi vieta visiems Europoje gyvenantiems lietuviams – čia veikė Lietuvos sielovados centras, įsteigtas vyskupo dr. Prano Brazio, kuris popiežiaus Pauliaus VI buvo paskirtas tituliniu Zelos vyskupu ir visų Europoje gyvenančių lietuvių katalikų ganytoju. Sondeckiui lankantis Bad Vėrishofene ten vyko paroda „Bolševikų teroras prieš Lietuvos katalikų bažnyčią“. Sondeckis labai su-

sijaudino parodoje radęs savo dėdės, lageriuose nukankinto Vyžuonų klebono Aleksandro Mileikos, nuotrauką. Maestro diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras griežė pamaldose už Lietuvą. Tai buvo pati Atgimimo pradžia. 1991 m. sausio 14 d. gedulo ir vilties kupina muzika pagerbęs Vilniaus sporto rūmuose pašarvotus žuvusius televizijos bokšto gynėjus, kitos dienos rytą Lietuvos kamerinis orkestras išskrido į Ispaniją. Savo lagamine Sondeckis vežė daugybę kruvinus įvykius įamžinusių nuotraukų ir Lietuvos televizijos žurnalistų paruoštą videofilmą. Atvykęs jis tuoj pat sušaukė spaudos konferenciją. Labai skubėjo – norėjo, kad žmonės išgirstų tiesą. Rostropovičius, Sondeckio partneris šiose gastrolėse, geras jo draugas dar nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios, sukrėstas ir sujaudintas, aktyviai įsijungė į šią pasaulio informavimo kampaniją. Į konferenciją susirinko labai daug žmonių, salė buvo sausakimša. Sondeckis pasakojo apie smurtą ir siaubą, patirtą jo beginklių tautiečių, Rostropovičius griežtai pasmerkė nusikalstamą sovietinį režimą. Oficialūs asmenys, žurnalistai, paprasti žmonės, reikšdami užuojautą, kalbėjo, kad dabar visai kitaip ėmė suprasti įvykių Lietuvoje esmę, liovėsi tikėję sovietine propaganda. Sausio įvykių sukrėstas Alfre-

das Schnittke, pasaulio garbę pelnęs kompozitorius ir artimas Sondeckio bičiulis, tomis baisiomis dienomis sukūrė savo genialų kūrinį „Sutartinės“. Sondeckis pirmasis atliko šį muzikos šedevrą. Taip suskambo kūrinys, kuris nuo tada pasauliui primena apie Lietuvą, jos patirtas aukas, jos ryžtą būti laisva. 1991 m. rugpjūtį Sondeckio orkestras koncertavo Zalcburgo festivalyje, kai Sovietų Sąjungoje įvyko pučas ir realiai iškilo smurto grėsmė – niekas negalėjo nuspėti, kas bus toliau. Sondeckiui buvo pasiūlyta likti Vokietijoje, politinis prieglobstis pažadėtas ir visam Lietuvos kameriniam orkestrui. Sondeckį sujaudino toks pasiūlymas, bet jis kategoriškai atsisakė – norėjo būti su savo šalimi. Rugpjūčio 20 d. interviu Austrijos televizijai jis sakė, kad tik bendros pastangos gali visus išgelbėti. Tai vos keli žingsniai Sauliaus Sondeckio kelyje į Nepriklausomybę. Šiuo keliu jis nesustodamas ėjo ilgus dešimtmečius, vedė kitus ir pagaliau pasiekė tikslą – Lietuva tapo laisva. Švęsdami Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, turime prisiminti Jackų ir Saulių Sondeckius, tėvą ir sūnų, Lietuvos patriotus, kovotojus už Nepriklausomybę ir šalies gerovę. Šių žmonių darbai – Lietuvos istorijos dalis, tvirtumo ir tikėjimo savo tėvyne pavyzdys. Leonidas MELNIKAS

Saulius Sondeckis su tėvu Jackumi Sondeckiu Bostone


JIE IŠĖJO... In memoriam Netekome Vidos Marijos Krakauskaitės

Sausio 20 d. mirė Vida Marija Krakauskaitė, legendinė pedagogė, visą savo gyvenimą paskyrusi vaikų muzikiniam ugdymui. V. M. Krakauskaitė gimė 1924 m. Kaune. Ji baigė Kauno mokytojų seminariją, studijavo Vilniaus pedagoginio universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. Nors mokėsi tolimų menui specialybių, visada domėjosi muzika, tad baigė ir Vilniaus muzikos mokyklos E. Laumenskienės fortepijono klasę, vėliau – Kauno konservatorijos prof. B. Dvariono fortepijono klasę. Paraleliai Kauno universitete studijavo lituanistiką. 1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, V. M. Krakauskaitė persikėlė į Vilnių, studijavo Muzikos istorijos katedroje pas akademiką J. Gaudrimą. Platus išsilavinimas labai pravertė pedagoginėje veikloje. V. M. Krakauskaitė, dirbdama Kauno vaikų namuose, organizuodavo meno ratelius, chorą, rengdavo vaidinimus. Čia išryškėjo jos nepaprastas atsidavimas vaikams – mokytoja, pati gyvendama labai kukliai, pasiėmė globoti vaikų namų auklėtines Izabelę Meilytę ir Eugeniją Sutkutę, jos užaugo tvirtos ir darbščios. Vėliau rūpinosi našlaičiu Eduardu Kaniausku, padėjo jam baigti Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau LMTA. Dar studijuodama V. M. Krakauskaitė pradėjo dėstyti M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia, be pedagoginio darbo, ji organizavo fonoteką, vadovavo muzikos teorijos skyriui ir leido sienlaikraštį „Muzikos garsai“, įkūrė tautosakos būrelį, su vaikas vykdavo į etnografines ekspedicijas. Jos iniciatyva būdavo sudaromi mokinių užrašytų liaudies dainų rinkiniai, mokytoja neabejojo, kad vaikų repertuaras turi remtis savo tautos folkloru. Kaip prisimena V. M. Krakauskaitės draugė ir ilgametė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Birutė Minkevičienė, „su Vida būdavo lengva dirbti. Ji padėdavo sudaryti tvarkaraščius, ruošdavo vaikams stendus, rengdavo viktorinas, kviesdavo į mokyklą kompozitorius. Visa tai artindavo vaikus prie muzikos. V. M. Krakauskaitė matė, kad visi vaikai imlūs ir kad su jais galima daug nuveikti. Mokykloje ji ėmė taikyti sistemą, pagal kurią kiekvienai klasei dėstydavo vienas mokytojas – ir solfedžio, ir ritmiką, ir dainavimą, ir muzikos literatūrą. Ir savo vadovėliuose ji siekė sujungti visas disciplinas. V. Krakauskaitė, regis, be didelių pastangų, pasitelkdama žaidimus, sugebėdavo įskiepyti vaikams meilę muzikai.“ Už nuopelnus dirbant su vaikais 1968 m. jai suteiktas nusipelniusios mokytojos vardas. Pedagogė visada domėjosi naujovėmis, vykdavo į konferencijas anuometinės TSRS ir užsienio šalyse, 1969 m. stažavosi Zalcburgo Carlo Orffo institute. Rūpinosi ir kolegų tobulinimu, į Vilnių buvo pakvietusi C. Orffo instituto profesorių Pierre´ą van Hauwe. Jis skaitė paskaitas mokytojams, vedė parodomąsias muzikinio auklėjimo pamokas. Vėliau P. van Hauwe padėjo V. Krakauskaitei atsigabenti į Lietuvą C. Orffo instrumentų rinkinį, kuriuo daug metų naudojosi M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. V. M. Krakauskaitė parengė daug metodinių muzikinio auklėjimo priemonių. Ne viena jaunųjų muzikantų karta skambinimo pradmenų mokėsi iš 1959 m. pasirodžiusio „Jaunojo pianisto“ (pakartotas 1975 m., II d. – 1965 m.), taip pat „Dainorėlio sąsiuvinio“, „Lakštutės“ knygų. Ne visi darbai buvo išspausdinti, plito rankraščiais. V. M. Krakauskaitė rengdavo radijo valandėles vaikams ir jaunimui, dvejus metus vedė radijo muzikos pamokėles pradinių klasių mokiniams. Reiškėsi ir spaudoje, kėlė muzikinio auklėjimo problemas. Būdama „Vagos“ leidyklos meno tarybos narė, stengėsi, kad į leidyklos planus būtų įtraukiama daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių bei muzikos knygų vaikams. V. M. Krakauskaitės vaikų muzikinio estetinio auklėjimo iniciatyvos buvo pavyzdys ir kitoms tuometinėms sąjunginėms respublikoms.

„Jaunojo pianisto“ pavyzdžiu Maskvoje pradėta leisti iliustruotus fortepijono pradžiamokslius, bendrojo lavinimo mokykloms skirtas vadovėlis „Muzika“ taip pat buvo analogiškų vadovėlių pagrindas. Vilniaus pedagoginiame institute V. M. Krakauskaitė būsimus mokytojus mokė muzikos dėstymo metodikos, vadovaudavo pedagoginei praktikai. Kaip prisimena V. M. Krakauskaitės kolegos, ji visada siekė, kad muzikinis lavinimas būtų prieinamas visiems vaikams, pabrėždavo, jog tik įtraukus vaikus į kūrybinę veiklą išugdomas noras aktyviai dalyvauti muzikiniame gyvenime, savarankiškai mąstyti interpretuojant kūrinį, improvizuoti ir džiaugtis muzika. Lietuvos muzikų sąjunga

Muzikos barai / 63


JIE IŠĖJO...

IN MEMORIAM Vaclovas Paketūras

Gruodiškių vienkiemio Broniaus Paketūro namas, kuriame Vaclovas gyveno nuo 1936 iki 1946 metų

Laima BUDZINAUSKIENĖ Vasario 15 d. Lietuvos muzikų bendruomenę paliko kompozitorius, pedagogas Vaclovas Paketūras. Prieš keletą savaičių spėjo atšvęsti garbingą 90 metų jubiliejų, bet atsiimti jam skirto valstybinio apdovanojimo už nuopelnus Lietuvai jau neteko – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius Vaclovui Paketūrui Prezidentūroje turėjo būti įteiktas kaip tik vasario 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl kompozitoriaus mirties. Pasak jos, „profesorių, kaip savo mokytoją, prisimins kelios muzikų kartos, iš V. Paketūro knygų studijavę muzikos teoriją ir harmoniją“. Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis rašė: „Netekome iškilios asmenybės, nusipelVaclovas Pakutūras, 2008 metai niusios Lietuvos muzikai ir kultūrai. Reiškiu gilią užuojautą kompozitoriaus artimiesiems, bičiuliams, kolegoms.“ Vaclovas Paketūras 1958 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Eduardo Balsio kompozicijos klasę. Po studijų iškart pradėjo dėstyti teorines disciplinas, 1973 m. jam suteiktas docento, 1986 m. – profesoriaus vardas. 1966–1971 m. dirbo Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos atsakinguoju sekretoriumi. 1978 m. Vaclovui Paketūrui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas. Kompozitorius yra išleidęs 16 knygų („Harmonijos uždaviniai“, „Laisvoji balsavada“, „Elementarioji muzikos teorija“ ir kt.), paskelbęs per 200 muzikos kūrinių, arti 60 straipsnių, bendradarbiavo su „Muzikos enciklopedija“, dalyvavo rengiant „Visuotinę lietuvių enciklopediją“. Vaclovo Paketūro muzikiniam braižui apibūdinti tiktų folklorinio romantizmo sąvoka. Jo kūrybą veikė ir inspiravo lietuvių folkloras – liaudies dainos ir joms būdingas melosas, ritmas. Kompozitorius parašė apie 170 dainų solistams ir chorams, bene pusė jų – lietuvių liaudies dainų išdailos. Folkloro atspindžių gausu ir stambių formų opusuose, pavyzdžiui, kūrinyje chorui ir orkestrui „Sukilkim, vargdieniai“, simfoninėje poemoje liaudies pasakos motyvais „Sigutė“, kamerinėse kompozicijose „Treptinis“, Lietuviškas skerco. Iki paskutinės gyvenimo dienos V. Paketūrą galėjome sutikti vis kažkur skubantį, kažką dirbantį, planuojantį ir būsimus darbus tvarkingai pasižymintį užrašų knygutėse. Matyt, nerasime nė vieno vyresnės kartos muzikologo ar kompozitoriaus, kuriam nebūtų tekę susidurti su Profesoriumi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijose. Griežtas sau ir kitiems, visada užsiėmęs, tačiau viską spėjantis, pedantiškai tvarkingas ir pareigingas, daugelį žavėjęs ir įkvėpdavęs, dabartiniams dėstytojams ir studentams virtęs puikaus pedagogo, „gerų akių kirvio“, legenda.

Muzikos barai / 64

IŠ SPAUDAI RENGIAMOS KNYGOS APIE KOMPOZITORIŲ VACLOVĄ PAKETŪRĄ – Kaip prasidėjo Jūsų – kompozitoriaus ir pedagogo – kelias?

– Noras studijuoti atsirado anksti, dar karo metais. Augome trys vaikai: aš, brolis ir sesuo, nenorėjome visi pasilikti kaime, tad reikėjo ko nors griebtis. Domėjausi viskuo. Prenumeruodavome „Ūkininko patarėją“, kartą jame radau skelbimą, kad geologijos institutas ieško padėjėjų, kurie įvairiose Lietuvos vietose stebėtų gamtos įvykius: kada pražydo pirmosios žibutės, kada gandras išskrido, kada parskrido ir pan. Sutikau dirbti, tad man pradėjo siųsti daugybę anketų, kuriose žymėdavau gamtos įvykius. Į mane pradėjo kreivai žiūrėti valdžia – ar aš ne koks šnipas. Kai atėjo metas rinktis profesiją, tėvai nusprendė, kad man reikia būti vargonininku. Vietinis vargonininkas man paaiškino natas ir liepė ateiti, kai jas išmoksiu. Kitą dieną aš pasirodau pas jį. Vargonininkas klausia, ar išmokau natas, o aš jam atsakau, kad čia nėra nieko sudėtingo. Įsitikinęs, kad aš iš tikrųjų pažįstu natas, pradėjo mane mokyti. 1946 metais tame pačiame „Ūkininko patarėjuje“ radau skelbimą, kad Vilniaus muzikos mokykla renka mokinius. Kai buvo paskelbtas priėmimas, atvažiavau į Vilnių. Priėmimo komisija paprašė pagroti, ką moku, patikrino balsą ir paklausė: „Ar nori pūsti valtorną?“ Nežinodamas, kas ta valtorna, sutikau. Man tada buvo 18


Antanas Ramanauskas ir Vaclovas Paketūras Vilniaus muzikos mokyklos mokiniai,1947 metai

justi tą atmosferą, patirti iš vidaus, kas yra orkestras. Po kiek laiko pradėjau galvoti, kad jeigu būsiu valtornininkas, tai įgrūs mane į kokią nors teatro duobę ir visą gyvenimą teks pūsti tą patį instrumentą. Man dar besimokant į Vilnių atvažiavo kompozitorius ir teoretikas Povilas Tamuliūnas. Jį paskyrė į Juozo Tallat-Kelpšos mokyklą, kurioje buvo atidarytas teorijos skyrius. Aš teoriniais dalykais labai domėjausi ir gerai juos išmaniau, tad tariausi su tėvais, ar man neperėjus į naująjį skyrių. Jie pritarė. Atėjo apie trisdešimt būsimų kompozitorių ir muzikologų. Su visais susipažinęs Tamuliūnas davė užduotis kitai savaitei ir palinkėjo sėkmingo darbo. Po savaitės paaiškėjo, kad vieni nieko nepadarė, neturėjo laiko, kiti ne iki galo padarė ir pan. Po pamokos jis sako: „Kitą kartą ateina Paketūras, Gorbulskis, Žigaitis ir Čiurlionienė, o visi kiti laisvi.“ Mokyklą baigiau su pagyrimu ir 1953 metais įstojau į tuometę Valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija. – L. B.). Baigęs aspirantūrą iš Leningrado grįžo Eduardas Balsys, mes su Gorbulskiu buvome pirmieji jo studentai. Su Balsiu bendravau ilgai: jis buvo Kompozitorių sąjungos pirmininkas, aš – atsakingasis sekretorius. Abu domėjomės, kas

darosi pasaulyje, kaip muzika skamba kitur, pradėjome kviestis žmones ir patys išvažiuodavome. Sudarėme sąlygas į sąjungą patekti jaunimui: kompozitoriui užtekdavo parašyti stambų kūrinį ir jį atlikti, muzikologui – parašyti ir apginti disertaciją. Kai atėjau į Kompozitorių sąjungą, ji turėjo tik 45 narius, po penkerių metų jų buvo jau 90. – Dar studijų metais pradėjote komponuoti. Ar buvote savikritiškas?

– Pirmas rimtesnis kūrinėlis buvo romansas „O gal?“ Kadangi kartu mokėmės su Virgilijumi Noreika, jis tą kūrinį atliko ir dabar dar jį dainuoja. Į savo kūrinius labai kritiškai nežiūrėdavau, bet rašydamas ieškodavau naujumo. Antrame kurse parašiau Variacijas altui. Jas parodžiau Jurgiui Fledžinskui ir paprašiau pagroti. Kelis kartus perbraukęs per stygas jis pasakė, kad, išskyrus gamas, čia nieko nėra. Nusiminiau, bet Balsys mane nuramino sakydamas, kad ne pirmą kartą jis taip elgiasi. Ir iš tikrųjų – kitą dieną Fledžinskas jau skambina ir sako, kad atneščiau fortepijono partiją. Taip ir padariau. Dar po savaitės jis pakvietė mane į klasę, kurioje su akompaniatore jau grojo tas variacijas, dar pasiūlė pertvarkyti kai kurias vietas. Kūrinys skamba ir šiandien. Kaip ir lietuvių liaudies

1984 metai

metų. Dėstytojas Stasys Baužinskas matė, kad groti man sekasi neblogai. Valstybiniame simfoniniame orkestre nebuvo ketvirtos valtornos, tad gavau pasėdėti valtornininko kėdėje. Pusmetis, kurį išbuvau simfoniniame orkestre, man buvo pati geriausia instrumentuotės ir muzikos pažinimo pamoka. Iki šiol manau, kad kiekvienam kompozitoriui reikėtų bent pusę metų orkestre lėkštes padaužyti, pa-

Po harmonijos egzamino1972 m. gegužės 26 d. Pirmoje eilėje (iš kairės): Gražina Putrimaitė, Zita Kelmickaitė, Vaclovas Paketūras, Alė Kriaucevičiūtė. Antroje eilėje: Mindaugas Urbaitis, Virginija Kligytė-Apanavičienė, Audronė Žiūraitytė, Algirdas Martinaitis, Romualda Kneitienė, Vida Bakutytė

Muzikos barai / 65


JIE IŠĖJO...

daina chorui „Prieš kalną beržai“ – kartais su nuostaba internete pamatau, kad ji dainuojama ir Vengrijoje, ir Olandijoje. – Kūrinius rašydavote vienu įkvėpimu ar priešingai – ilgai dirbdavote?

– Būdavo įvairiai. Jau minėtas romansas „O gal?“ parašytas vienu prisėdimu. Tačiau kartais reikia ir paieškoti. Balsio mokyklos principas buvo toks: norint ką nors parašyti, reikia žinoti, kas jau yra parašyta. Nes kartais gali antrą kartą atrasti Ameriką. – Kaip prasidėjo Jūsų pedagoginė veikla?

– Vertėtų turėti darbą, kuris būtų tavo gyvenimo pagrindas. Kompozicija nebuvo tvirtas pagrindas. Pedagogika sekėsi neblogai, tad pasirinkau ją. Dar mokydamasis trečiame ar ketvirtame Juozo Tallat-Kelpšos mokyklos kurse gavau pamokų septynmetėje muzikos mokykloje. Po antro

Valstybinės konservatorijos kurso buvau pakviestas į J. Tallat-Kelpšos mokyklą dėstyti harmonijos ir solfedžio. Baigęs konservatoriją jau po metų Muzikos teorijos katedroje turėjau specialų harmonijos kursą. Pedagogu dirbau 59 metus – nuo 1959 iki 2012 m. Susitikę su Giedriumi Kuprevičiumi vis dar sveikinamės: „Sveikinu – du“. Tai sena istorija. Jį ir Anatolijų Šenderovą mokiau harmonijos. Mokytis vaikinams nesinorėjo, manė, kad vis tiek trejetą parašysiu, nes Anatolijaus tėvas grojo mano violončelės koncertą, o Giedrius bendradarbiavo su Kompozitorių sąjunga. Per egzaminą, pasitaręs su Tamuliūnu, nusprendžiau abiem parašyti po dvejetą kaip „stuktelėjimą“. Po egzamino pasikvietęs Giedrių ir Anatolijų ištariau tik du žodžius: „Sveikinu – du“. Po metų jie mokslus baigė puikiais pažymiais. Paskaitoms visada ruošdavausi labai rimtai, nes maniau, kad studentas turi gauti visą informaciją, kokią tik aš turiu. Labai domėjausi įvairiausiomis pedagogikos naujovėmis, eksperimentuodavau. Per egzaminus niekada nereikalaudavau daugiau, negu pats išaiškindavau. Sąsiuvinyje susirašydavau, kam kokias užduotis skirdavau, kaip jos būdavo atliktos. Kontroliuojamas žmogus pripranta prie tvarkos. – Ar Jums patiko visuomeninis darbas?

Eugenija Birutė Paketūrienė ir Vaclovas Paketūras, 2009 metai

– Visuomeninė veikla kankino. Ir viena kadencija Kompozitorių sąjungoje atėmė daug energijos, nors turėjo didelį poveikį. Vėliau atsirado Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, bet iki tol viskas buvo labai suvaržyta. O mes leisdavome žmonėms kurti, jeigu kam nors nepatikdavo, galėdavo kritikuoti. Aš visada sakydavau, kad gali kritikuoti, tačiau privalai turėti savo variantą. – Kaip pavykdavo suderinti intensyvų pedagoginį darbą ir kūrybą?

– Ne visada išeina viską tvarkingai suskirstyti. Kartais ką nors būtinai reikia padaryti, tada meti į šalį antraeilius dalykus. Kartais perskaičius eilėraštį atsiranda įkvėpimas, skatinantis ką nors sukurti. Tačiau ypatingo planavimo nebūdavo. – Kurdavote tai, ką norėdavote, ar tai, kas būdavo užsakoma?

– Kartais ką nors tiesiog reikėdavo sukurti. Pavyzdžiui, konservatorijoje kartą mane sustabdo dėstytojas ir sako, kad turi labai gerą studentę kanklininkę, kuri kitais metais baigia mokslus, tačiau nėra ko groti. Paprašė manęs parašyti koncertą ir aš sutikau. Nors jis sukurtas 1964 m., tačiau kasmet jį vis dar kas nors pagroja. Kadaise Lietuvos radijuje ir televizijoje veikė liaudies instrumentų ansamblis, kuriam vadovavo Romualdas Apanavičius. Jiems irgi reikėdavo kūrinių, taigi parašiau ir pjesių, ir dainų. Būdavo, muzikantai važiuoja į JAV ir jiems reikia kūrinių – parašydavau. – Kaip šeimos nariai sugyveno su Jumis – muziku? Ar niekada nesakydavo, kad skraidote padebesiais?

– Ne. Kai rinkausi muziko profesiją, ji buvo viena prestižiškiausių – greta gydytojo ir inžinieriaus, tad šeimos požiūris buvo teigiamas. Mano žmona buvo mokytoja – artimas darbas. Sūnus bandė mokytis muzikos, bet nenorėjo. Anūkų taip pat prie muzikos nepatraukė... n

Muzikos barai / 66


Iš Zenono Rinkevičiaus kalbėjimų Mano didžiausias rūpestis, kad mokytojas suprastų, jog muzika kalba apie žmogų, yra galingas jo dvasios judintuvas, ir mokytų jos taip, kad vaikai priimtų ją širdim ir protu. Nes muzika yra kultūros ir dvasingumo versmė. Man svarbu ir pedagoginis darbas, ir tos aukštosios, gerosios muzikos sklaida.

IN MEMORIAM Zenonas Rinkevičius

Šių metų vasario 17 dieną Lietuva neteko iškilaus bendrojo muzikinio ugdymo pedagogo, keleto monografijų, daugiau nei šimto mokslinių ir publicistinių straipsnių, dainų rinkinių, vadovėlių autoriaus ir mokslinio redaktoriaus Zenono Rinkevičiaus. Zenonas Rinkevičius (g. 1939 m.) studijavo muziką Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), 1973 m. baigė TSRS pedagogikos mokslų akademijos Meninio ugdymo mokslinio tyrimo instituto Maskvoje aspirantūrą ir po metų apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinių polifoninės muzikos suvokimo ugdymas“. Mokslininko interesų ratas buvo platus, jį domino muzikinės kultūros plėtotės, muzikinio mąstymo, muzikos suvokimo klausimai. Ypač didelio populiarumo ir kelių pakartotinių leidimų sulaukė viena pirmųjų Z. Rinkevičiaus publikacijų – monografija „Mokinių muzikinis ugdymas“ (1993), muzikos pedagogai ją vadindavo tiesiog mėlynąja knygute. Giliais filosofiniais apmąstymais išsiskyrė R. Rinkevičienės ir Z. Rinkevičiaus monografija „Žmogaus ugdymas muzika“. Paskutinė Z. Rinkevičiaus monografija – „Muzikinis ugdymas – dvasinių vertybių sklaidos veiksnys“. Savo mokslo darbuose R. Rinkevičius analizavo ir taikė iškilių mąstytojų Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos suformuotą idealistinio realizmo paradigmą. Z. Rinkevičius garsėjo labai lengvu ir suprantamu minčių dėstymo stiliumi. Docentas, nors daugelio iš pagarbos vadintas profesoriumi, buvo daugelio bakalauro, magistro darbų, disertacijų vadovas. Yra vadovavęs mokykloms, chorams ir įvairių sudėčių vokaliniams ansambliams. Z. Rinkevičius mylėjo ir brangino šeimą, savo krašto žmones, gamtą. Ne kartą, aptardami būsimuosius leidinius, skanavome jo prižiūrimų Dituvos bitučių medaus su paties rinktų žolelių arbata. Lietuvos muzikos pedagogams, studentams ir mokiniams labai trūks geranoriškų ir prasmingų Profesoriaus pastabų, jo plačios šypsenos, padrąsinančio žvilgsnio ir tvirto rankos paspaudimo. Remigijus VITKAUSKAS

*** Sunkiais pokario metais tėvelis parsivežė Karaliaučiuje iš rusų už kviečių maišą nusipirktą seną pianiną. Aš grodavau ne tiek klavišais, kiek jo stygomis. Tėvelis tarpukariu vargonininkavo, paskui dirbo paprastu kolūkiečiu, o mama – mokytoja. Mano akiratis prasiplėtė paauglystėje, kai ir aš jau ruošiausi būti mokytoju. Namuose nebuvo radijo, eidavau pas kaimyną paklausyti muzikos, ji mane nudiegdavo ir stebindavo. Tai buvo simfoninė, operinė, kamerinė muzika, ir man atsivėrė akys. Mano mamytė turėjo puikų balsą. Su vyresniais broliais dainuodavome įvairias dainas. Brolis Justinas, Gintaro Rinkevičiaus, kuris yra Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vyr. dirigentas, tėvas, ilgus metus dainavo Trakų „Galvės“ kapeloje, vėliau giedojo Vievio bažnyčioje. Kitas brolis, gyvenantis Kaune, taip pat gieda bažnyčios chore ir dirba intensyvų religinį švietėjišką darbą. Mano abi dukros groja pianinu, baigė muzikos mokyklas, tačiau pasirinko dizainerės ir žurnalistės profesijas. Manau, nesuklydau leisdamas rinktis. *** Muzikos poveikis sunkiai nusakomas – jausmams, fantazijai, minčiai, kūrybai. Muzika daro didelį poveikį idealams, religiniam ir tautiniam jausmui, pilietiškumui, draugiškumui, o svarbiausia – padeda suprasti save ir kitus. Muzika harmonizuoja pojūčius ir ugdo norą visur ieškoti tobulumo, gražumo, tvarkos ir mandagumo. Todėl viena iš paskutinių mano knygų „Žmogaus ugdymas muzika“, kurią parašėme kartu su žmona, yra apie tai, kaip muzika persmelkia visą gyvenimą. *** Visą gyvenimą mano tyrinėjimų sritis buvo muzikos suvokimas. Muzikinis mąstymas nėra tik muzikinių ženklų aritmetika ir algebra – reikia žinoti, ką reiškia suskambėjusi tema, kokia numanoma jos prasmė. Kai skamba muzika, tuomet galvoje vyksta sudėtingi dalykai, įsijungia sąmonė, pasąmonė ir viršsąmonė. Ir tai ne iškart suvokiamas dalykas, jis ateina per ilgą pažinimą, girdėjimą, grojimą ir dainavimą. Muzikos kalba – paslaptingas, galingas, mistiškas reiškinys, ir kol kas jos galimybės menkai tepanaudojamos. O šiais laikais pakanka spustelėti mygtuką, ir išgirsi tobuliausią muziką. *** Mes Lietuvoje turime unikalias dainų šventes. Bet ar daugelis mėgsta chorinę muziką? Nevalia apie chorinę muziką kalbėti atsietai nuo bendros muzikinės kultūros. Mūsų chorvedžiai padarė daug reikšmingų darbų, bet dabarties muzikinis klimatas kaip niekad priešiškas ir nepalankus chorams. Visi nori greito ir linksmo rezultato, „bumčikų“. O norint klausytis chorų, reikia daug ką suprasti. Dainų šventės išspaudžiamos per jėgą, per vargą. Vaikams per prievartą brukamas neįdomus, sudėtingas repertuaras. Jie turėtų dainuoti savo džiaugsmui, paprastesnes, melodingesnes dainas. Neužtenka juos išmokyti skaityti muzikinį raštą, nes iš mokančiųjų nedaugelis eina į koncertą, nenori dainuoti. Juokaujame, kad muzikos mokymo pradžia – devyni mėnesiai iki gimimo. Jeigu besilaukianti motina sukaupia didelę muzikinę patirtį, pasąmoninius įspūdžius, tas jausmas, emocija persiduoda būsimam kūdikiui. Esu teoretikas, nors daug eksperimentavau, keliolika metų dirbau mokykloje, lygiagrečiai dėstytojaudamas. Man vis rūpėjo pamatiniai dalykai, kurių atsirėmus sukurtum kryptingą mokymo metodiką. Visos egzistuojančios muzikos mokymo sistemos turi racionalų grūdą, bet man svarbu, kad vaikas kuo anksčiau patirtų vertingą, pačią geriausią muziką. O ką reiškia mokyti muzikos? Paprasta atrodo, bet tai sudėtingas klausimas: tai psichologija ir filosofija, estetika, muzikos literatūra ir dvasios dalykai. Tai yra, vaiką mokyti muzikos turime taip, kad ją priimtų protu ir širdimi.

Muzikos barai / 67


MUZIKŲ SĄJUNGOJE J U B IL IE JINE S S U K A K T IS ŠV E NČIA

Aistė BRUŽAITĖ Kanklininkė (kovo 8 d.)

Daiva TAMOŠAITYTĖ Muzikologė (kovo 17 d.) Leonardas ULEVIČIUS Tūbininkas (kovo 21 d.) Ramutis LEŽINSKAS Kontrabosininkas, LVSO artistas (kovo 22 d.) Vaclovas JUODPUSIS Muzikologas (kovo 28 d.) Rasa GELGOTIENĖ Choro dirigentė (balandžio 11 d.) Rimantas JURKONIS Pianistas (balandžio 15 d.) Andrius KREVNEVIČIUS Smuikininkas (balandžio 15 d.) Virginija RUZGIENĖ Pianistė, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos Spec. fortepijono skyriaus vedėja, mokytoja ekspertė (balandžio 25 d.) Bernardas Vytuolis VASILIAUSKAS Pianistas, vargonininkas, Vilniaus arkikatedros vargonininkas (balandžio 28 d.) Ugnius VAIGINIS Dirigentas, trimitininkas, pedagogas (balandžio 29 d.)

Lietuvos muzikų sąjungos narių dėmesiui LMS tarybos sprendimu 2018 m. balandžio 21 d. (šeštadienį) Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Konferencijų salėje (IV aukštas), rengiama Lietuvos muzikų sąjungos metinė ataskaitinė rinkimų konferencija (suvažiavimas). KONFERENCIJOS PRADŽIA – 11 val. Dalyviai registruojami nuo 10 val. Darbotvarkė 1. Parodos, skirtos LMS veiklai, peržiūra (pagrindinis holas, centriniai laiptai). 2. LMS prezidentės ataskaita. 3. Revizijos komisijos ataskaita. 4. LMS veiklos gairių pristatymas (pretendentai į prezidentus, LMS tarybos narius). 5. Diskusijos. 6. LMS tarybos, prezidento ir revizijos komisijos rinkimai. 7. LMS pažymėjimų įteikimas naujiems nariams. PIETŲ PERTRAUKA KONFERENCIJOS TĘSINYS – 15 val. 8. Išrinktojo LMS prezidento sveikinimo žodis. 9. „Auksinio disko 2018“ teikimo iškilmės. 10. Baigiamasis „Didžiojo muzikų parado 2018“ koncertas. Prašytume iki balandžio 18 d. pranešti apie dalyvavimą ir registruotis diskusijoms elektroniniu paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. +370 68614066 Informacija NESUMOKĖJUSIEMS NARIO MOKESČIO: Nario mokestį už praėjusius ir (arba) 2018 metus prašom sumokėti iki konferencijos (balandžio 18 d.). Mokėti galima ir internetu. Rekvizitai: Lietuvos muzikų sąjunga, kodas 190749274, atsisk. sąsk. LT51 7300 0100 0245 0037, bankas „Swedbank“ AB, banko kodas 73000. Primename, kad dalyvavimas konferencijoje yra kiekvieno LMS nario pareiga. Lietuvos muzikų sąjungos administracija

„Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų

SRTRF remia: projektą

Muzikos barai / 68

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 23 000 Eurų


Daugiau informacijos http://www.muzikusajunga.lt/nariai/bvma-2018


Profile for Lietuvos muzikų sąjunga

Mb 2018 1 2issu  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Mb 2018 1 2issu  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded