Mb 2016 9 10issum

Page 1

www.muzikusajunga.lt

2016 SPALIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Šviesos blyksnis tamsoje

2 p.

Zita Bružaitė 44 p. Muzika ir animacija 54 p.

Šiame numeryje:

JUOZAS DOMARKAS Numeris su CD


Keturi muzikiniai žvilgsniai žydų tema Four Musical Views on a Jewish Theme

LMSMBCD - 120 TT 62’03

Maurice Ravel Dvi hebrajiškos melodijos 1. Kadišas 2. Amžinoji mįslė Atlieka Liora Grodnikaitė (mecosopranas) ir Leonidas Melnikas (fortepijonas) Aaron Copland Vitebskas. Studija žydų tema smuikui, violončelei ir fortepijonui 3. Atlieka fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica“ (Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas)

5’00 1’45

10’47

Darius Milhaud Septynšakė žvakidė, ciklas fortepijonui, op. 315. Nauji metai 1’17 4. 5. Atgailos diena 2’04 Palapinių šventė 1’12 6. 7. Makabėjų sukilimas 1’24 8. Karalienės Esteros šventė 1’41 9. Pesach šventė 1’36 10. Šavuot šventė 2’00 Atlieka Leonidas Melnikas (fortepijonas) Maurice Ravel Žydų daina iš ciklo Keturios liaudies dainos 11. Atlieka Liora Grodnikaitė (mecosopranas) ir Leonidas Melnikas (fortepijonas)

4’08

Dmitrijus Šostakovičius Trio Nr. 2 e moll, op. 67, smuikui, violončelei ir fortepijonui Andante 8’50 12. 13. Allegro non troppo 3’30 14. Largo 5’57 15. Allegretto 10’43 Atlieka fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica“ (Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas) Bendra trukmė 62’03

Masteringas Gedriaus Litvino, dailininkas Arvydas Nekrošius, tekstas Leonido Melniko, redaktorė Jūratė Palionytė, projekto vadovė Audronė Žigaitytė. Viršelyje Izabelės Bindler akvarelė

Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.


2016 SPALIS Nr. 9–10 (464–465) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m. Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Turinys CD TEMA

Leonidas Melnikas Šviesos blyksnis tamsoje. Žydų gelbėtojai / 2 p.

VIRŠELIO TEMA

Audronė Žigaitytė „Ir vėl rinkčiausi tą pačią profesiją...“ / 4 p. Maestro Juozui Domarkui – 80

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Arvydo Nekrošiaus nuotrauka ir Urtės Balčaitės (11 m.) piešinys „Dirigentas Juozas Domarkas“, 2007 m. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Daiva Tamošaitytė Maestro Juozo Domarko pažadas / 16 p.

ATEINAME

Rasa Aukštuolytė Ugnimi besiveržiantis talentas / 18 p. Jauniausią savo globotinę smuikininkę Ugnę Liepą Žuklytę maestro J. Domarkas švelniai vadina: „mano draugė“

FESTIVALIAI

Gabrielius Simas Sapiega Grožėkitės, palieskite, supraskite... / 28 p. Šeštasis Šv. Jokūbo festivalis

VIRŠELIO TEMA Juozas Domarkas

CD tema Keturi muzikiniai žvilgsniai žydų tema

Paulina Nalivaikaitė Sakralu, nuoširdu, darnu / 30 p. Rasa Murauskaitė Į dangų kylantys balsai / 31 p.

Daiva Tamošaitytė Aistros jėga / 25 p. Daiva Tamošaitytė Europos saulėlydis muzikoje / 25 p. Jolita Jankuvienė „Vaidilos klasikos“ sezono ati- darymas: Petro Geniušo muzika atvėrė duris į amžinybę“ / 26 p. Paulina Nalivaikaitė Miuziklas „Rent“: ar tai jaunojo Vilniaus atspindys? / 27 p.

SUKAKTIS

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Tas ilgas gyvenimas... / 34 p. Valentui Leimontui – 90

JULIAUS JUZELIŪNO METAI

Audronė Žiūraitytė Baleto „Ant marių kranto“ sovietizacijos ir simfonizacijos prielaidos / 38 p.

NAUJI LEIDINIAI

Daiva Tamošaitytė „Jazz Island“ kompaktinė plokštelė / 43 p. Daiva Tamošaitytė Zitos Bružaitės kompaktinėje plokštelėje – kantorija „Lumen fidei“ / 47 p.

Danguolė Vilidaitė „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ kartu su „Bohema“ / 32 p.

IŠ ARTI

KRONIKA

SVETUR

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Jaunųjų muzikų forumas Druskininkuose / 20 p. Gabrielė Sližytė „Vivace Vilnius 2016“ / 17 p. Paulina Nalivaikaitė „Varšuvos ruduo“ – ir drąsus, ir konservatyvus / 24 p.

Rasa Murauskaitė Tiesiog – bružaitiška / 44 p. Gabrielė Sližytė Pakeista pabaiga arba kaip pašalinti heroję nuo scenos / 48 p. Dar viena Toskos istorija Bastilijos operos teatre

ALMA MATER STUDIORUM

Paulina Nalivaikaitė Tamara Levitz: „Muzikologija yra tokia, koks esi pats“ / 51 p.

TAI ĮDOMU...

Natalja Lukinych Muzika ir animacija. Apie didžiąją bendraautorystės istoriją (I) / 54 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 64 p.

Muzikos barai / 1


CD TEMA Leonidas MELNIKAS

D

u šimtai tūkstančių žmonių, daugiau kaip devyni iš dešimties Lietuvos žydų, buvo nužudyti holokausto metais. Žudynių Lietuvoje mastai buvo didžiausi Europoje, jos prasidėjo nuo pat pirmųjų karo dienų. Paradoksalu, bet prieš pat karą vykusios stalininės Lietuvos piliečių deportacijos žydams tapo išsigelbėjimu – nemažai į Sibirą išvežtų žydų liko gyvi. Žydų muzikus ištiko visos tautos likimas – jie patyrė smurtą, patyčias, kančias. Kauno ir Vilniaus konservatorijų dėstytojai ir studentai, Valstybės teatro ir kitų kolektyvų muzikai per vieną dieną atsidūrė už įstatymo ribų, neteko galimybės savo šalyje ne tik kurti, bet ir likti gyvi. Ir ne tik jie – bendrapiliečiai nežydai, kurie tragišku laiku nepanoro taikstytis su neteisybe, bandė išlikti žmonėmis, nepabūgo padėti aukoms, jų gelbėti, patys susidūrė su mirtinu pavojumi. Šiandien jie vadinami Pasaulio tautų teisuoliais. Tarp žydų gelbėtojų buvo ir lietuvių muzikų bei jų artimųjų. Būsimą pianistę Esterą Elinaitę, tuomet mažą mergytę, išgelbėjo M. K. Čiurlionio šeima. Jos globojama Estera vėliau baigė Maskvos konservatoriją pas rusiškojo pianizmo guru Heinrichą Neuhauzą, dalyvavo 1965 metų Chopino konkurse Varšuvoje, Šveicarijoje įsteigė savo mokytojo vardu pavadintą fondą. Muzikos mokytoja D. Elinienė rašė apie tuos tragiškus įvykius ir žmones, nepabūgusius padėti: „Su brangia našta ant rankų Žemaičių gatve nusileidau nuo kalno ir pasukau Čiurlionio namų link. Prieš mane žengė savimi patenkintas hitlerininkas kariškis, skardžiai kaukšėdamas vinimis kaustytų batų padais. Virpančia ranka paspaudžiau durų skambutį. Kas gali apsakyti tą nuoširdumą ir šilumą, kurią mums parodė Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė, žentas Vladys Zubovas. Seniai matyta šilta vakarienė, užuojautos, paguodos ir padrąsinimo žodžiai.

Muzikos barai / 2

Šviesos blyksnis tamsoje. Žydų gelbėtojai O nuo sienų žvelgė į mus didžiojo lietuvių dailininko M. K. Čiurlionio, šios šeimos vyro ir tėvo, kūriniai. Prisiminiau išvykas su klase į Čiurlionio galeriją, apsilankymus joje studijų metais. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad teks sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu pajusti emocijas ir mintis, kurias tada sukėlė vanagas, plevenantis viršum kūdikio su piene? Kaip aštriai aš pajutau šią tragizmo kupiną simboliką, kuri dabar tarytum išreiškė mano kūdikio likimą. Bet mus globojo rašytoja ir jos artimieji. Mes radom saugų prieglobstį nuostabios šeimos pastogėje“1. Kipras Petrauskas išgelbėjo Danieliaus Pomeranco, žinomo tarpukario Kauno muziko, dukterį, vėliau pagarsėjusią smuikininkę, legendinio Davido Oistracho mokinę, Bostono universiteto profesorę Danutę (Siuzi) Pomerancaitę. Prisimindama išsigelbėjimo epopėją, ji pasakojo: „Aš buvau niekada neverkiantis geto kūdikis. Kai tėveliai sužinojo, kad Kipro Petrausko šeima sutiko mane priglausti, jie gete surado daktarą, kuris suleido man migdančių vaistų. Vaistų dozė buvo tokia didelė, kad visi svarstė, ar aš užmigsiu, ar nu1 D. Elinienė. Gelbstint dukrelę. – Ir be ginklo kariai, 1967, Vilnius, p. 79.

Smuikininkas Vladas Varčikas

mirsiu. Aš užmigau, bet nujausdama, kad manęs laukia išsiskyrimas su tėvais, vis atsibusdavau. Mane įkišo į maišą su bulvėmis ir nešė iš geto. Būtent tuo momentu, kai vokiečių karininkas paklausė: „Kas čia yra?“, aš atsibudau; man turbūt trūko oro ir aš pradėjau inkšti. Ponas Simonavičius, kuris mane nešė, atsakė: „Maža kiauliukė“. Taip aš išsigelbėjau iš geto – kaip maža kiauliukė bulvių maiše. O Petrauskai mane mylėjo taip, kad aš niekad nepagalvojau, jog turiu kitus tėvus. Kai aprašiau savo gyvenimą, prašydama suteikti Elenai Žalinkevičaitei-Petrauskienei Pasaulio tautų teisuolio vardą, parašiau, kad jos meilė man buvo karštesnė už saulę“2. 2 V. Sakaitė. Žydų gelbėjimas. – Genocidas ir rezistencija, 1998 Nr. 2 (4), p. 82.


Bostono universiteto profesorė Danutė (Siuzi) Pomerancaitė

Sofija Čiurlionienė su globotine Estera Elinaite

Kipras Petrauskas su dukra Aušra (stovi) ir Danute savo namuose Kaune, 1948 m.

siekdavo žinios apie galimas naujas akcijas (žudynes), reikėdavo skubiai pranešti geto gyventojams. Aš turėjau geltoną žvaigždę, prisikabindavau ją prie palto arba švarko, įsijungdavau į nesaugomą koloną ir įspėdavau

Laurynas, Jackus ir Saulius Sondeckiai, 1938 m.

Juliaus KALINSKO nuotr.

Daug žydų išgelbėjo smuikininkas Vladas Varčikas, šioje didvyriškoje veikloje talkinęs savo uošvio rašytojo Kazio Binkio šeimai. Pačioje karo pradžioje parsigavęs į Kauną iš Vilniaus, kur dirbo simfoniniame orkestre, V. Varčikas iš karto susirūpino savo draugų žydų likimu: „<…> ankstyvą saulėtą rytą išėjau iš Panemunės į senamiestį susirasti kai kurių žydų tautybės draugų, su kuriais studijavome konservatorijoje. Nieko neradau. Vieni buvo uždaryti Kauno gete, kiti išžudyti pirmosiomis karo dienomis vien dėl to, kad juos pagimdė žydų tautybės motinos. Sunku buvo visa tai suprasti“3. V. Varčikas neliko nuošalyje tą

<…> surinkau išsklaidytus kratos metu kūrinių lapus, surišau ir sudėjau į lagaminą“5. Fagotininkas Kazys Paulauskas nepaliko bėdoje savo kolegos violončelininko Povilo Berkavičiaus – parūpino tinkamus dokumentus, padėjo išgyventi. Saulius Sondeckis, artimai draugavęs su Berkavičiumi, pasakojo, su kokiu dėkingumu šis prisimindavo savo gelbėtoją. Žmonės, rūpinęsi žydais, patys rizikavo viskuo. Gelbėdamas žydus gyvybę paaukojo Vytautas Juodka (1884–1942), Vilniaus teisininkas, turėjęs didelį pomėgį citrai ir garsėjęs kaip šio instrumento virtuozas. Savo bute jis slėpė iš Vilniaus geto pabėgusias žydes Mirjam ir Izabelą, už tai 1941 m. gruodžio 12 d. buvo suimtas, uždarytas į Vilniaus sunkiųjų darbų

Saulius Sondeckis (sūnus) prie Garbės sienos Jeruzalėje, kur akmenyje iškalti Teisuolių iš įvairių šalių vardai

Markas Petuchauskas

nelaimės ir skausmo akimirką. Būdamas beatodairiškai drąsus žmogus, jis ėmėsi aktyvių veiksmų, nedvejodamas vykdė pavojingiausias užduotis – padėdavo išvesti žydus iš geto, ieškodavo jiems slėptuvių, o prireikus pats nepabūgdavo apsimesti žydu. Vėliau jis rašė: „Kai mus pa-

kalėjimą, o 1942 m. sausio 31 d. sušaudytas Paneriuose6. Pavojus nesulaikydavo taurių, garbingų žmonių. Žydus gelbėjo dirigento Sauliaus Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis, žymus socialdemokratų partijos veikėjas, Šiaulių mies-

V. Varčikas. Žmonės prieš vandalus. – Ir be ginklo kariai, 1967, Vilnius, p. 231.

nelaiminguosius“4. Sužinojęs apie tragišką savo kaimynų žydų kilmės vokiečių kompozitoriaus Edwino Geisto ir jo žmonos Lydos žūtį, Varčikas nusprendė išsaugoti bent kompozitoriaus rankraščius: „Anksti, vos saulei patekėjus, įlipau pro langą į užantspauduotą kompozitoriaus kambarį,

3

5

Ten pat, p. 236.

V. Sakaitė. Žydų gelbėjimas. – Genocidas ir rezistencija, 1998 Nr. 2 (4), p. 95. 6

4

Ten pat, p. 237.

Muzikos barai / 3


CD TEMA to burmistras. Jis išgelbėjo savo kolegos Šiaulių viceburmistro Samuelio Petuchausko šeimą – jo žmoną Mariją (MichRašytojas Icchokas Melę) ir sūnų ras Marką, vėliau garsų teatrologą, profesorių (Samuelis Petuchauskas buvo nužudytas Vilniuje dar pirmosiomis karo dienomis). Saulius Sondeckis prisimena tuos kraupius įvykius: „Mažąjį Marką Petuchauską ir jo motiną pas mus atvedė vėlų vakarą. Jiems buvo padėję ištrūkti iš geto ir dabar buvo ieškoma žmonių, sutiksiančių juos priglausti ir paslėpti. Ką daryti? Tokiais atvejais nepasakysi: „Ateikite rytoj“. Spręsti reikėjo tuoj pat. Žinoma, galima buvo duoti pinigų, pavalgydinti, aprengti ir taip nuraminti savo sąžinę. Tačiau persekiojamam žmogui būtų menka pagalba. Priglausti? Tai didžiulė atsakomybė, pavojus artimiesiems, juk sužinoję apie slepiamus iš geto pabėgusius žydus vokiečiai sušaudydavo ne tik pabėgėlius, bet ir gelbėtojus. Trumpai pasitarę, tėvai nusprendė gelbėti. Kurį laiką Petuchauskai gyveno pas mus, vėliau, apsižiūrėję, tėvai nusprendė, kad bus ramiau ir saugiau, jei bėglius slėpsime toliau nuo miesto, kokioje atokioje vietoje. Nuvežė juos į tėvo gimtinę pas dėdę. Vasarą ten pat į kaimą persikėlėme ir mes: mama, sesuo ir aš. Tačiau pavojus atsivijo mus ir ten. Vieną dieną pažįstamas vietos policininkas pašnibždėjo dėdei, esą kažkas įskundė, kad jo sodyboje slepiami žydai, todėl naktį ateis ieškoti. Jo žodžiais, nieko pikto nenorėdamas dėdei, slapta įspėja, nes suradus žydus jau niekuo padėti nebegalės. Marką ir jo mamą dėdė tučtuojau išvežė į tolimą sodybą. Patys laukiame, kas bus. Naktį atvažiuoja policininkai, girti, pikti. Mus išvaro į kiemą, nutaiko automatus. Viską apverčia, ieško. Paryčiui, nieko neradę, įtūžę išvažiuoja. Vienu momentu atrodė, tuoj viską padegs, mus sušaudys. Iki šiol visa tai stovi prieš akis. Galvodamas apie tuos įvykius,

Muzikos barai / 4

didžiuojuosi tėvų ir giminių elgesiu. Jie pasirodė verti Lietuvos patrioto, inteligento ir tiesiog padoraus žmogaus vardo. Mane likimas apsaugojo nuo tokių dramatiškų sprendimų, neturėjau rinktis žinodamas, kad nuo mano pasirinkimo priklausys gyventi ar mirti kitam žmogui. Nežinau, ar man užtektų ryžto, stiprybės pasielgti taip, kaip pasielgė mano tėvai. Norėčiau tikėti tuo, kad ir aš, ir mano vaikai panašioje situacijoje būtume verti savo tėvų ir senelių. O tais baisiais laikais kiek buvo tokių, kurie dėjosi nieko nematą ir negirdį arba, dar blogiau, tiesiog apgaudavo, įskųsdavo…“7 Kultūros ir civilizacijos nebūtų, jei nebūtų tokių garbingų, sąžiningų, drąsių žmonių. Jie – mūsų gyvenimo atrama, mūsų švyturiai, parodantys, kokie turime būti, kaip turime gyventi. 1967-aisiais, tolimais sovietinio „atlydžio“ metais, rašytojas Icchokas Meras kalbėjo apie juos: „Aš kaip maldą tariu vardus tų žmonių, pažįstamų ar nepažįstamų, kada nors matytų ar niekada neregėtų, kurie visoje Lietuvoje, miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir bažnytkaimiuose, nepaisydami žiauraus teroro, gelbėjo pasmerktuosius mirti. Aš kaip maldą kartoju vardus tų žmonių, kurie įvairiose Europos šalyse, apimtose rudojo maro, tiesė pagalbos ir draugystės ranką, gyvybę ir duoną nešančią ranką tiems, kuriuos norėta sunaikinti dvasiškai ir fiziškai. Mes neužmirštame ir niekados neužmiršime. Nei vieni, nei kiti. Ne tik iš dėkingumo ir ne iš pasitenkinimo, atlikus taurią žmogišką pareigą. Dar ir dėl atsakomybės. Istorija lieka istorija. Jos lapų, išmirkusių ašarose ir kraujyje, paženklintų kančiomis ir pasiaukojimu, žudynėmis ir didvyriškumu, niekam nevalia išplėšti, niekas neturi tokios teisės ir galios tokios. Mes negalime užmiršti. Ir ne tik negalime – neturime teisės, nes šiandiena yra vakardienos, o rytojus – šios dienos tęsinys“8. n

7

Interviu su Sauliumi Sondeckiu. Autoriaus archyvas.

I. Meras. Apie didvyriškumą. – Ir be ginklo kariai, 1967, Vilnius, p. 282. 8

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

I

škilios aštuoniasdešimtmečio sukakties dieną – 2016 metų liepos 28ąją – dirigentas Juozas Domarkas nespėjo priiminėti sveikinimų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė maestro pavadino Lietuvos muzikos kultūros legenda. „Jūsų darbo ir kūrybos laikotarpis – ištisa epocha šalies muzikos kultūros istorijoje. Lietuvos meno ir muzikos pasaulis augo kartu su Jūsų asmeniniais ir profesiniais laimėjimais“, – rašoma Prezidentės sveikinime. Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius savo sveikinime J. Domarkui dėkojo už tai, kad jis išugdė Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, plačiajame pasaulyje pristatė lietuvių kompozitorių kūrybą. „Šie reikšmingi Jūsų darbai įvertinti įvairiais garbingais apdovanojimais. Bet svarbiausias įvertinimas yra Lietuvos žmonių, klasikinės muzikos mylėtojų, meilė ir pagarba Jūsų talentui“, – pabrėžė premjeras. Liepos 30-ąją, šeštadienį, džiugi šventė tęsėsi prie Nemuno: Birštono vasaros menų akademija garbingą jubiliejų švenčiančiam dirigentui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Juozui Domarkui skyrė pirmąją meistriškumo kursų dieną. Simfoninės muzikos žanro puoselėtojas Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui vadovavo net 51 metus! Šis faktas unikalus ir pasaulio muzikos istorijoje. Nuo tada, kai dirigavimas tapo profesija, žinomi tik trys dirigentai, penkis dešimtmečius vadovavę savo kolektyvams: šveicaras Ernestas Ansermetas, Romaniškosios Šveicarijos simfoninio orkestro vadovas (1918–1968), Jevgenijus Mravinskis, Sankt Peterburgo (Leningrado) filharmonijos valstybinio simfoninio orkestro vadovas (1938– 1988), ir Juozas Domarkas, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO) vadovavęs nuo 1964 m. iki 2015 metų rudens. Maestro yra ir il-


„Ir vėl rinkčiausi tą pačią profesiją...“

SUKAKTIS

giausiai šalyje tam pačiam kolektyvui vadovavęs dirigentas, tad šis faktas užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje. Dabar Juozas Domarkas yra LNSO garbės dirigentas. Birštono savivaldybės aikštėje vykusiame koncerte „Su gimtadieniu, Maestro!“ griežė Lietuvos kariuomenės orkestras (vadovas mjr. Egidijus Ališauskas), dainavo solistai Asta Krikščiūnaitė ir Vytautas Juozapaitis. Prie dirigento pulto buvo pakviestas ir pats J. Domarkas – nuskambėjo Broniaus Jonušo maršas, vienas pirmųjų maestro kūrybinio kelio pradžioje diriguotų kūrinių. Jubiliatą pasveikino Birštono merė Nijolė Dirginčienė ir Alytaus miesto meras Vytautas Grigaravičius. Po šventinio koncerto savivaldybės aikštėje birštoniškiai ir miesto svečiai turėjo galimybę su J. Domarku pabendrauti „Eglės“ sanatorijoje vykusiame susitikime, o iškilaus muziko jubiliejui skirtos dienos programą baigė ugningas ansamblio „Giunter Percussion“ koncertas „Ritmo užburti“. Nieko atsitiktinio renginių programoje nebuvo. Pučiamųjų orkestras pasirinktas dėl to, kad maestro dirigento kelią pradėjo vadovaudamas Juozas Domarkas

Martyno ALEKSOS nuotr.

Maestro Juozui Domarkui – 80

Muzikos barai / 5


SUKAKTIS techniką, įvairių epochų stilius, išraiškos priemones, sutartinius ženklus ir instrumentavimo paslaptis. Jis – ne tik muzikantų kolega, bet ir kompozitorių patarėjas, kai ruošiamos jų kūrinių premjeros. Be to, jis turi būti geras pedagogas, psichologas, ryžtingas vadovas. Pagaliau dirigentas yra ir savo tautos muzikinės kultūros autoritetas, jo nuomonė labai svarbi formuojant kultūros politiką. Lietuvos dirigavimo meno istorijoje nemažai ryškių askaip tik tokiam orkestrui. Be to, Lietuvos kariuomenės orkestrui vadovauja net du J. Domarko dirigavimo klasės absolventai – Egidijus Ališauskas ir Dainius Pavilionis. Vakariniame koncerte grojo perkusininkai, nes ir simfoniniame orkestre labai svarbus dirigento bei mušamųjų instrumentų ryšys, būtent J. Domarko pastangomis Muzikos ir teatro akademijoje atsirado mušamųjų specialybė. Solistai A. Krikščiūnaitė ir V. Juozapaitis taip pat save vadina Juozo Domarko mokiniais, nes pradėdami kelią į didžiąją sceną juto jo dėmesį ir globą. Maestro džiaugėsi Birštone praleista diena. „Jaučiuosi čia kaip namuose, nors esu tik antrą kartą. Žavi ir nuostabi gamta, ir išpuoselėtas miesto grožis. Puiku, kad Birštone vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas: kuo daugiau mažesniuose Lietuvos kampeliuose bus profesionalios muzikos, intelektualaus, gyvo judėjimo, tuo būsime laimingesnė, gražesnė ir brandesnė tauta“, – po jubiliejui skirtų renginių kalbėjo Juozas Domarkas, žadėdamas į kurortą atvykti dažniau...

Kas stovi prieš orkestrą

Kodėl tas pats orkestras diriguojant vienam skamba sodriai, užtikrintai, o stojus prie pulto kitam – nerišliai, kietai? Kodėl vienas diriguoja išraiškingai, beveik šokdamas, o kitas – santūriai, vos mosteldamas paslaptingąja batuta, bet kaip tik tada klausytoją užlieja aistringiausios muzikos garsai? Tokia ta dirigento specialybė – efektinga, visiems matoma ir kartu nepaprastai paslaptinga. Dirigentas turi išmanyti viską: orkestro instrumentus ir griežimo jais

Muzikos barai / 6

pripažintu daugelyje užsienio kraštų ir, kas svarbiausia, kuriančiu savo šalies – Lietuvos – muzikos istoriją. Unikaliu faktu laikyčiau daugiau nei 100 (!) lietuviškų premjerų sąrašą gausiame J. Domarko diriguotų kūrinių repertuare. Daugelis tų kūrinių ne tik pirmą sykį diriguoti, įrašyti, bet, kas dar svarbiau, inspiruoti kolegiškų santykių. Šiandien niekas neabejoja, kad J. Domarkas sukūrė puikų kolektyvą,

Su legendiniu pedagogu Ilja Musinu

menybių – M. Bukša, N. Martinonis, J. Tallat-Kelpša, S. Šimkus, J. Karosas, V. Marijošius, K. Kaveckas, B. Dvarionas, A. Kalinauskas, Ch. Potašinskas, M. Dvarionaitė, R. Geniušas, V. Viržonis, J. Aleksa, S. Sondeckis... Ir, žinoma, J. Domarkas. Būtent Juozui Domarkui tenka išskirtinė vieta Lietuvos muzikos istorijoje: jeigu Lietuvos simfoninio orkestro gimimo data laikysime 1919 metus (K. Galkausko diriguoti koncertai), tai daugiau nei pusė jo gyvavimo laiko – 51 metai iš 97 – susiję su maestro veikla... Bet Juozas Domarkas ne tik dirigentas. Jis – orkestro vadovas. Nuo 1964 metų vadovaudamas LNSO jis pasiekė, kad orkestras taptų sistemingai ir kryptingai dirbančiu kolektyvu,

pajėgų atlikti bet kokio sudėtingumo bet kurio stiliaus muziką. Kartu išugdytos ne tik kelios orkestro muzikantų, jaunųjų dirigentų, bet ir klausytojų kartos. Pasak dirigento, per 51 jo vadovavimo orkestrui metus teko pereiti visą Dantės pragarą: nuo pirmų vartų iki pirmo debesėlio. Buvo sunku, kartais beviltiška, tačiau nuolatinis ir intensyvus darbas leido pasiekti norimų rezultatų, laimėjimai ir pripažinimas atpirko visus vargus.

Į pragarą – savo noru

Menininkai į pasaulį atkeliauja tarsi pažymėti – kažin ar be įgimtų dalykų jie bus pastebėti, klausomi, skaitomi, – teigia J. Domarkas. – Žinoma, šalia žengia ir gebėjimas moky-


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

XX Lietuvos muzikų šventę „Didysis muzikų paradas 2016“ pradėjo Juozas Domarkas ir Lietuvos kariuomenės orkestras Pirmasis J. Domarko 80-mečiui skirtas renginys įvyko Birštone. Lietuvos kariuomenės orkestras ir J. Domarko dirigavimo klasės absolventas majoras Egidijus Ališauskas

Dar ankstyvoje vaikystėje, mokydamasis Plungėje, būsimasis dirigentas patyrė gal pirmą gyvenime rimtą nuoskaudą, kuri, matyt, lėmė vėlesnių metų aistrą didžiosioms vokalinėms formoms – mišioms, oratorijoms, vokalinėms simfonijoms. Gyvo būdo sunkiai mokyklos suole nusėdintį vaiką traukė labiau ap-

Martyno ALEKSOS nuotr.

tis ir išmokti, charakterio stiprybė, tobulėti tinkama gyvenimo terpė. Man pačiam teko įdėti nepaprastai daug pastangų, skirti laiko, daug ko atsisakyti, kad būčiau ten, kur dabar esu.

Muzikos barai / 7


SUKAKTIS

Martyno ALEKSOS nuotr.

lonumą. Tėvai, žinoma, nebuvo labai patenkinti sūnaus pasirinkimu, bet vis dėlto džiaugėsi, kad jis pagaliau kuo nors susidomėjo ir panoro kuo nors tapti... Be to, gal šis padauža nebeturės laiko šlaistytis gatvėmis. Juozas Domarkas pravėrė Klaipėdos muzikos mokyklos duris. Manęs kažkoks rimtas ponas paklausė: – Tai ką, vyruti, norėtum čia veikti? – Muzikos mokytis, – atsakiau. Man keturiolika metų, pradėti mokytis groti fortepijonu ar smuiku jau per vėlu. Bet, matyt, kokiam mokytojui trūko valandų, tad man pasiūlė griež-

čiuopiami, o ne kažin kokiais abstrakčiais ženklais knygose surašyti dalykai. Nemėgstamiausia buvo matematika, o štai prie gamtos mokslų, geografijos, užsienio kalbų raginti nereikėdavo. Dar patiko dainuoti, tad ilgai nelaukęs Juozukas pasiprašė priimamas į gimnazijos chorą. Tačiau rimti gimnazijos žmonės nutarė, kad visi vaikai gali dainuoti chore, tik vienintelis Domarkų Juozas tam visiškai netinka. Laimė, vyresniajam Domarkų sūnui užsispyrimo ir ambicijų netrūko: nepriėmė į gimnazijos chorą, giedos bažnyčioje. O ten laukiamas buvo kiekvienas. Giedojimas dar sustiprino neapykantą mokslui: užuot ruošęs pamokas, Juozas kiekvieną vakarą praleisdavo bažnyčioje. Vėliau, praėjus dešimtmečiams, šitoji pirma rimta mano pažintis su muzika – beje, liturgine muzika! – neabejotinai atsiliepė statant stambios formos kūrinius. Diriguodamas Verdi „Requiem“, Mozarto, Brahmso ar Bacho mišias remdavausi tomis neišdildomą įspūdį palikusiomis vaikystės asociacijomis. O dar Plungės bažnyčios grožis... Negalėčiau pamiršti, kad bažnyčioje radau prieglobstį po pirmojo nusivylimo... Smalsu, kodėl maestro nebuvo priimtas į Plungės gimnazijos chorą. Nejaugi Plungėje buvo negabus, o vė-

Muzikos barai / 8

liau, Klaipėdoje, jau galėjo mokytis muzikos? Vaikystėje buvau persirgęs labai sunkia difterito forma. Man buvo pranašauta, kad iš viso neturėsiu balso, visą gyvenimą šnekėsiu pašnibždomis. Laimė, gydytojai klydo. Bet tuo metu, kai atėjau į gimnazijos chorą, balsas galėjo būti dar nepaklusnus, o gal ir mutacija jau buvo prasidėjusi, tai dėl to mokytojai manęs ir nepriėmė. Tais laikais niekas nesigilindavo, kodėl vaikas negali dainuoti. Vėliau, kai su H. Perelšteino vadovaujamu „Ąžuoliuku“ statėme Eduardo Balsio oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“, su nuostaba stebėjau, kaip choro vadovas dėmesingai ir subtiliai prižiūri vaiko balso raidą! Nuo mažumės įpratęs pirmiausia daryti tai, kas tikrai patinka, Juozas Domarkas, baigęs septynias gimnazijos klases, tvirtai apsisprendė tęsti mokslus muzikos mokykloje. Kodėl toliau turėtų kęsti nuolatinius priekaištus, kad nenori mokytis jam visai neįdomių dalykų? Kalbos, geografija, istorija sekėsi puikiai, bet tai buvo tik nedidelė gimnazijos programos dalis. O dar tas lyginimas su broliais penketukininkais: mažesni, o, žiūrėk, kokie protingi, kaip viską sugeba! Taigi, sulaukęs keturiolikos, tvirtai pasiryžo ateityje mokytis tik to, kas teikia ma-

Martyno ALEKSOS nuotr.

Liudvika (pirmoji iš kairės) ir Juozas Domarkai – su maestro sveikinusiais kolegomis ir bičiuliais: Birštono savivaldybės mere Nijole Dirginčiene, Alytaus miesto savivaldybės meru Vytautu Grigaravičiumi (abu viduryje), vicemere Vale Gibiene (antroji iš kairės), Muzikų sąjungos prezidente Audrone Žigaityte-Nekrošiene, dainininkais Vladimiru Prudnikovu, Egle ir Vytautu Juozapaičiais

„Su gimtadieniu, Maestro“ – susitikimo Eglės sanatorijoje metu J. Domarkas dalinosi svarbiausiomis gyvenimo patirtimis ir prisiminimais

ti violončele. Tai bent saliamoniškas sprendimas – keturiolikos metų vaiką mokyti griežti violončele! Šiandien keturiolikmečiai laimi tarptautinius konkursus. Na, bet nieko – mokausi griežti violončele. Gal tris mėnesius kankinausi, kol vis dėlto ryžausi: šitas instrumentas man netinka! Aš jau žinojau, koks malonumas gali būti patiriamas muzikuojant! Man reikėjo greito rezultato, negalėjau laukti. O čia mokytojas mano stryką vedžioja savo ranka ir aš išgaunu kažkokius nežmoniškus garsus. Tuomet mokyklos direktorius buvo Juozas Karosas, jo pavaduotojas – Klemensas Griauzdė. Neatsimenu, pas kurį nuėjau, bet drąsiai paprašiau, kad man duotų kitą instrumentą. Paklaustas, kokio norėčiau, atsakiau: – Kad daug guzikiukų turėtų... Jau buvau matęs saksofoną, klarnetą. Man tie „guzikiukai“ darė įspūdį. Taigi šį kartą pasiūlytą instrumentą į rankas paėmiau kur kas geriau nusiteikęs. Klarnetas kaip tik tiko mano amžiui, tuomet pučiamaisiais griežti


anksčiau niekas nė nepradėdavo mokyti, manyta, kad per ankstyvas griežimas gali kenkti nesusiformavusiems vaiko plaučiams. Ir šiandien maestro susijaudina prisiminęs, kaip tais nepaprastai sunkiais laikais jo tėvai rado galimybę nupirkti, rodos, 75 rublius kainavusį klarnetą. Pats išsirinko – vitrinoje buvo matęs... Muzikos mokykloje padauža nurimo ne iš karto. Bet mokymas čia buvo visai kitoks. Pirmasis mokytojas Adomas Kužmarskis, senosios inteligentų kartos atstovas, buvo nepaprastai ramus, Juozo jis niekados nebardavo, stengdavosi suprasti ir, jam pačiam nė nepastebint, apraminti sunkiai valdomą temperamentą. Individualiose specialybės pamokose mokytojo galėdavai klausti, ko nori (net ir pasiginčyti su juo), nes jam, atrodo, niekas daugiau nerūpėjo, tik mokinys. Pagaliau būsimasis dirigentas pajuto radęs tai, ko ieškojo. Mokykloje buvo ir daugiau puikių pedagogų, kūrusių jaukią atmosferą. Direktorius Juozas Karosas mėgdavo visus mokytojus ir jau galinčius griežti mokinius suburti į orkestrą. Koks nepaprastas būdavo kolektyvinio griežimo džiaugsmas! Tada Juozas Domarkas susirado dar vieną pomėgį – fortepijonui skirtas pjesiukes mėgindavo pritaikyti orkestrui. Tembrus gretindavo taip, kaip jam atrodydavo, kaip girdėdavo viduje. Valandų valandas skirdavo įdomiam užsiėmimui nesusimąstydamas, kad jau nemažai instrumentavimo vadovėlių parašyta, kad galima ir partitūras pavartyti. Bet gal kaip tik dėl nežinojimo savarankiškai priartėjo prie to, kas turėjo įvykti ir kiek vėliau tapo gyvenimo esme. Tarp bendramokslių buvo nemažai šiandien žinomų muzikų. Artimiau bendrauta su Romu Balčiūnu, vėliau ilgamečiu pučiamųjų orkestro „Trimitas“ vadovu, chorvedžiu Robertu Varnu, su dainininke Laima Šalčiūte ir būsimu kompozitoriumi Osvaldu Balakausku. Su Osvaldu kartu mokėmės ir gimnazijoje, jis buvo nepaprastai ramus,

gabus vaikas. Jam viskas sekėsi, jis puikiai piešė, braižė, puikiai tvarkėsi su visomis matematikomis. Visuomet buvo tas, nuo kurio nusirašinėjama. Mokykloje buvusi mūsų grupelė visa išėjo į muzikos mokyklą. Osvaldas dar liko gimnazijoje, bet per tuos metus ir jį prikalbinome pūsti trimitą. O būtent tai jam labai nesisekė. Kiek metų mane graužė sąžinė dėl pakoreguoto bičiulio likimo! Į Vilniaus konservatorijos trimito klasę jo nepriėmė, tada jis įstojo į Pedagoginį institutą, vėliau mokėsi Kijeve. Dabar jau galiu svarstyti – ar aš jam padėjau tapti įžymiu muziku, ar meškos paslaugą padariau. Bet didelę savo jaunystės dalį graužiausi, kad atitraukiau jį nuo tikrųjų mokslų ir nusiunčiau į pragarą... O argi muzika – pragaras? Manau, kad kiekvienam muzikantui, kol jis atsistoja ant tam tikros savo profesijos pakopos, tai kur kas didesnis pragaras nei, tarkim, studijuojančiam tiksliuosius mokslus, mediciną ar teisę. Tas pragaras slypi nuolatinėse abejonėse, nežinioje. Ir visą laiką turi nežmoniškai daug dirbti. Bet net be galo daug dirbdamas nežinai, kas iš viso to tavo darbo išeis. Net ir tada, kai šis tas lyg ir išeina, kiekvieną muzikantą lydi įsitikinimas, kad galėjo padaryti daugiau. Pragaras – tai ne sprogstančios bombos, potvyniai, nevaldoma stichija. Pragare pasijunti tada, kai ir keliesi, ir guliesi su baisiomis dvejonėmis. Tiksliuosius, konkrečius mokslus baigę žmonės, jeigu neignoruoja darbo, tai anksčiau ar vėliau vis tiek sugeba susikurti dvasinę ramybę. Bet raskite muzikantą, kuriam būtų gana pasiektų dalykų. Visuomet atrodo, kad dar nieko doro nenuveikei...

Klarnetą nugalėjo partitūros

Į Vilnių, į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – LMTA), Juozas Domarkas atvyko 1955 metais. Mokėsi Juozo Jasenkos klarneto klasėje. Bet Klaipėdoje patirtas malonumas pažinti orkestro partitūras, pačiam instrumentuoti neišblėso. Dabar atėjo metas ir spausdintas partitūras pavartyti, pastudijuoti, kas ir kaip

ten užrašyta. Tais laikais natų trūkumu konservatorijos biblioteka skųstis negalėjo, kapeiką sutaupęs pradėjo kaupti ir nuosavą bibliotekėlę. Pamažu, diena iš dienos, stiprėjo vidinis poreikis diriguoti. Aplinkybės tam buvo palankios, nors iki dirigento pulto likimas vedė ne tiesiausiu keliu. 1957 m. Vitas Žilius įkūrė pučiamųjų orkestrą, šiandien „Trimitu“ vadinamą. Vilniaus miesto centrinio kultūros ir poilsio parko orkestre grojo 25 muzikantai, instrumentų pagrindą sudarė variniai pučiamieji. Juozui Domarkui šiame orkestre pavyko įsidarbinti klarnetininku. Maestro archyve tarp senų laikraščių iškarpų radau pageltusią skiautę, ant jos užrašyta data: 1965, rugpjūtis. J. Bagdanskio straipsnis „Jo mostas lengvas, raiškus...“ – apie jauną pirmuosius žingsnius su Lietuvos filharmonijos simfoniniu orkestru žengiantį Juozą Domarką, bet prisimenamas ir metas, kai Palangoje griežta su pučiamųjų orkestru. J. Domarkas puikiai užsirekomendavo V. Žiliaus pučiamųjų orkestre, kuris vasaros metu grodavo Palangos estradose. Kai jauni muzikantai (o tokių buvo dauguma) po koncerto išnykdavo kurorto margumyne, niekas ir nepastebėdavo, kur leidžia laiką Domarkas. – Įsimylėjo, – nusprendė muzikantai. Vėlyvą vakarą prie namo Jūratės gatvėje, kur buvo apsigyvenęs Juozas, atsėlino būrelis orkestro draugų. Smalsios bičiulių akys stebėjo, kas dedasi „įsimylėjusio“ kambaryje: čia, ant palangės, gulėjo atversta partitūra, o Juozas, pasiėmęs pieštuką, dirigavo įsivaizduojamam orkestrui... O už pusmečio Juozas Domarkas jau pavadavo orkestro vadovą. Ir dabar jis prisimena tą vakarą prieš aštuonetą metų sostinės profsąjungų klube, kai, jo diriguojama, nuskambėjo F. Schuberto Nebaigtoji simfonija, aranžuota dūdų orkestrui. Tai buvo jaunojo dirigento debiutas, o jis tada galutinai suprato suradęs save. Dirigavimas – labai sunki specia-

Muzikos barai / 9


SUKAKTIS Musino klasėje mokslus baigusi Margarita Dvarionaitė. Ji buvo pirmoji Lietuvos dirigentė, turinti operinio ir simfoninio dirigavimo specialybės diplomą.

Trys broliai Domarkai: Juozas, Eligijus ir Stanislovas

lybė. Kodėl ją pasirinko? Šį klausimą aš pats dažnai užduodu panūdusiems studijuoti dirigavimą, – sako maestro. – Labai sunku paaiškinti, bet manau, kad visa esmė glūdi charakteryje. Vieni žmonės gimę vadovauti, kiti gimę būti vadovaujami. Net neabejoju, kad aš gimiau vadovauti – dėl to ir vadovauju. Negalėjau tapti generolu ar kokiu politiniu veikėju, tai man neįdomu. O čia – įdomu. Vadovauti ne dėl to, kad vadovautum, o kad išreikštum save per tam tikras menines idėjas. Pradėjęs griežti orkestre, dar Klaipėdoje, aš jau žinojau, kad noriu diriguoti. Visa kita man buvo tam tikra praktika, kuri gerokai gelbėjo stojant į dirigavimo specialybę Sankt Peterburge. Beje, vėliau dirbdamas su orkestru visuomet lengvai bendraudavau su pučiamųjų grupe. Nuo pirmųjų dienų. O styginius teko išmokti. Bet jeigu darai, vis vien kada nors padarai. Nusprendęs tapti dirigentu žemaitis nuo Plungės ne tik studijavo klarnetą konservatorijoje, ne tik griežė pučiamųjų orkestre, bet ir intensyviai ruošėsi studijoms Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) konservatorijoje. Be dominančių partitūrų ir muzikos istorijos, reikėjo savarankiškai išmokti ir muzikos „matematikos“ – harmonijos, solfedžio. Savamoksliui greitai ėmė trūkti žinių, nebepakako vien vaikščioti į koncertus ir stebėti kitus dirigentus. Mėgino kreiptis konsultacijos į B. Dvarioną, bet santykiai neužsimezgė. 1957 metais į Lietuvą grįžo Sankt Peterburgo konservatorijoje legendinio dirigavimo profesoriaus Iljos

Muzikos barai / 10

Margarita tuo metu man nepaprastai padėjo, – sako J. Domarkas. – Ką aš išmaniau apie dirigavimą iki susitikimo su ja? Žinojau, kad turi mostelėti tai į dešinę, tai į kairę. Svarbiausia, kad būtų gražu. Iškart ji man atskleidė nuostabią tiesą: makaluoti rankomis galima išmokti labai greitai, bet tai visai nereikš, kad jau tapai dirigentu. Kur kas sunkiau išmokti vesti muzikinę mintį, ją numatyti, išmokti mąstyti muzika! Tam reikia turėti įgimtų savybių, bet svarbu ir žinoti, kad tai privalai pats ugdyti savyje. Iš kur aš galėjau sužinoti? Mokytis pradėjau vėlai ir dar provincijoje. Savarankiškai studijuodamas partitūras daug ką suprasdavau labai sunkiai ir gerokai ilgiau užtrukdavau, nei būtų buvę gavus pradžiamokslį, kitaip sakant, išmokus abėcėlę. Margarita pirmoji man tą abėcėlę paaiškino. Ji gebėjo paaiškinti muzikos kompozicijos logiką, jos plėtotę, dramaturgijos pagrindus. Aš pirmą kartą gyvenime išgirdau KALBĄ APIE MUZIKĄ. Ji mane net išmokė klausytis muzikos. Juk kaip dažnai klausytojas išgirsta pirmojo smuiko vedamą melodiją ir jam gražu, to pakanka. Jis net nemėgina suvokti, kad esama dar ir giluminių muzikos stebuklų: harmonijos, polifonijos, orkestruotės grožio! Tad štai koks buvo mano pirmasis dirigavimo mokytojas. Porą metų prieš stojamuosius į Sank Peterburgo konservatoriją aš jau mokiausi taip, kaip buvo mokoma mano išsvajotoje mokykloje. Margarita ateidavo į mano diriguojamus pučiamųjų orkestro koncertus. Ir čia jos patarimai būdavo labai svarbūs. Kritišku žvilgsniu iš šalies ji koreguodavo mano idėjų realizavimą per fizinę išraišką – per rankas. Pučiamųjų orkestro muzika suteikia labai daug galimybių pasireikšti išoriškai: ji triukšminga, pagavi, juk net subtilųjį Mahlerio Adagietto grieždavom! Tokioje muzikoje labai greitai galėdavai nuslysti į visišką beskonybę, nieko

bendra su didžiąja muzika neturinčia. Mūsų programoje net Schuberto Nebaigtoji simfonija buvo! Turėjom vokiškų natų su tikrai neblogomis klasikos aranžuotėmis. Margarita man padėjo žiūrėti į dūdų orkestro muziką taip, kaip būtina žiūrėti į simfoninę partitūrą. Juk aš, prisiklausęs simfoninio orkestro įrašų, kartais klykdamas iš pūtiko reikalaudavau to, ką girdėjau styginius griežiant. Ir šiandien dar prisimenu, kaip prisispyręs reikalavau violončelės ir kontraboso tembro toje pačioje Nebaigtojoje simfonijoje, nors griežė iš prigimties to negalintys padaryti baritonai, bosai ir tūbos. Vis dėlto, nors kartais neišvengdavau nesąmonių, mano tobulėjimas jau vyko kryptingai. Ir už tai aš visą gyvenimą lieku dėkingas Margaritai Dvarionaitei.

Musinas, Markevičius, Mravinskis...

Ir iki N. Paganini buvo griežiama smuiku, bet tik jis sukūrė griežimo mokymo sistemą. Ir iki F. Chopino buvo skambinama fortepijonu, bet tik Chopinas sukūrė mokymo groti šiuo instrumentu sistemą. Nors mes žinome daugybę pavardžių dirigentų, ne tik dirigavusių, bet ir mokiusių dirigavimo, mokymo sistemą sukūrė Ilja Musinas. Jo knygos „Dirigavimo technika“ ir „Apie dirigavimo ugdymą“ sulaukė ne vieno leidimo. Dažnas pedagogas siekia, kad mokinys diriguotų taip, kaip diriguoja jis pats. Kad taip pat jaustų stilių, naudotų tokius pat manualinius ženklus. Jis neabejoja, kad vienintelė teisinga yra jo pozicija. I. Musinas ieškodavo meninės tiesos, artimos ne jam, pedagogui, bet mokiniui. Dėl to po visą pasaulį išsibarstę I. Musino mokiniai visiškai nepanašūs vienas į kitą. Ruošdamas šios sunkiausios profesijos specialistus jis visų pirma mokė požiūrio į muziką, ugdė profesijos supratimą, visišką pasiaukojimą pasirinktam darbui. Ilja Musinas (1904–1998) dar gyvas būdamas tapo legenda, apie jį žinojo visas pasaulis. I. Musino klasę baigė 90 simfoninio dirigavimo specialybės studentų, per 20 kapelmeisterių ir tiek


„Sužinosite, kaip nereikia dirbti su orkestru... O šito išmokti taip pat verta.“ Taigi į J. Domarko mokytojų gretą stoja ir tie dirigentai, kurie studijų metais dirbo su Sankt Peterburgo filharmonijos orkestru. Iš jų ryškiai išsiskyrė Jevgenijus Mravinskis.

Gimtojoje Plungėje kiekvienais metais vyksta Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis, tarp kurio aktyvių rengėjų ir dalyvių yra ir Juozas Domarkas

pat chorvedžių bei liaudies instrumentų orkestro dirigentų. Tarp jų yra apie 15 tarptautinių konkursų laureatų. Buvę jo studentai diriguoja Anglijoje, Prancūzijoje, JAV, Ispanijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Suomijoje, Pietų Amerikoje, beveik visose NVS šalyse. Jo klasę yra baigę ir keturi lietuviai: Margarita Dvarionaitė (1957), Juozas Domarkas (1965), Stasys Domarkas (1967) ir Liutauras Balčiūnas (1997). Tuo metu, kai atvažiavau į Sankt Peterburgo konservatoriją, – prisimena J. Domarkas, – apie Ilją Musiną jau sklandė legendos, ir aš, galima sakyti, žinojau, ko galiu išmokti jo klasėje. Konservatorijoje tvyrojo ypatinga atmosfera, mes gyvenome tarsi viena šeima. Buvo organizuojami susitikimai su žymiausiais dirigentais, pedagogais, vykdavo įvairiausi pokalbiai. Pirmas Musino metodikos aspektas – konkretūs techniniai dirigavimo principai. Antras aspektas – orkestro valdymo technika yra tik technika iki tos akimirkos, kol nesusilieja su pačia muzika, jos turiniu. Kitaip tariant, tada prasideda interpretacija. I. Musinas leisdavo mokiniui kurti savą interpretaciją ir padėdavo rasti jai išreikšti būtinas technines galimybes, leidžiančias orkestrui aiškiai suprasti, ko nori dirigentas. Įdomu, kad technika ir interpre-

tacija I. Musino mokymo procese visuomet išlaikydavo pusiausvyrą. Tais momentais, kai mokiniui kas nors nesisekdavo, profesorius pirmiausia kreipdavo dėmesį ne į techniką, o į pačią muziką. Jis kalbėdavo apie frazę, faktūrą, tekstą ir net apie tos muzikos charakterį. Ir tik tada, kai mokinys susidarydavo visiškai individualų, savą požiūrį į diriguojamą fragmentą, jis rodydavo techninius būdus sunkumams nugalėti. Musinas nuolatos kartodavo mums, kad orkestrui nereikalingos kalbos apie muziką. Diena iš dienos tarsi poterių mokė: „Nekalbėkite, neaiškinkite orkestrui, ko jūs iš jo norite! Rodykite viską rankomis! Tiktai rankomis! Kam pamokslai, jeigu negali parodyti? Kas iš to, kad kalbų prisiklausęs orkestrantas pats turi galvoti, kaip groti sunkias vietas. Beje, stojęs prie orkestro Musinas nebūdavo įdomus dirigentas. Matyt dėl to jis ir nepadarė dirigento karjeros. O štai kaip mokytojas į dirigavimo istoriją didžiosiomis raidėmis įrašytas. I. Musino mokymo metodikoje nepaprastai svarbus kitų dirigentų darbo su orkestru stebėjimas. Jis savo mokinius vos ne varu varydavo į filharmonijoje vykstančias repeticijas. Jei kas atsikalbinėdavo, kad repetuoja neįdomus dirigentas, Musinas sakydavo:

Stebėdami J. Mravinskio repeticijas mes visų pirma išmokom darbo su orkestru kruopštumo. Na, tiesiog dirigento darbo technologijos: į ką svarbu pirmiausia atkreipti dėmesį, kaip išlyginti skambesį, kokiu būdu išreikalauti, kad muzika suskambėtų taip, kaip ją girdi pats dirigentas. Kitas labai svarbus dalykas – visumos atsiradimas. Nuo darbo prie atskirų fragmentų sistemingai būdavo einama prie vis stambesnių formos padalų, kol išryškėdavo kompozicijos visuma. Mravinskiui kruopštumu ir repeticijų gausa vargu ar kas galėjo prilygti. Jis labai ilgai repetuodavo, kol leisdavo kūriniui suskambėti koncerte. Buvo ir dar viena Mravinskio paslaptis – išskirtinis, nepaprastai gražus orkestro garsas, dirigentų žodžiais tariant, bon ton. Ir dar vienas pedagogas paliko ryškų pėdsaką maestro gyvenime – tai buvo garsus prancūzų dirigentas Igoris Markevičius. 1963 metais Maskvoje vyko I. Markevičiaus vadovaujami dirigavimo kursai. Sankt Peterburgo konservatorijai buvo skirtos dvi vietos. I. Musinas iš savo gausaus mokinių būrio matė vienintelį kandidatą, tinkamą šioms studijoms, – trečiakursį Juozą Domarką. Tai buvo mylimiausias jo mokinys, ekspresyvus, temperamentingas ir jau galintis, profesoriaus manymu, savarankiškai dirbti, turintis

Juozas Domarkas su dirigavimo klasės absolventais. Iš kairės: Virgilijus Visockis, Modestas Pitrėnas, Dainius Pavilionis ir Egidijus Ališauskas

Muzikos barai / 11


SUKAKTIS savo pažiūras ir individualų braižą. Iš I. Musino, kurį ne aš vienas pagrįstai laikau visų pirma pedagogu, o tik paskui menininku, patekau į labai didelio menininko rankas. Jis turėjo savą mokymo supratimą ir netgi tam tikrą sistemą. Ta sistema aprėpė ne itin daug, bet labai vertingų dirigavimo amato paslapčių. Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, vykdavo po du užsiėmimus, taigi kasdien intensyviai dirbdavome septynias ar aštuonias valandas. Laisvu laiku taip pat mokydavomės, nes turėjome nemažai partitūrų išmokti atmintinai. Tarp daugybės įvairių pratybų vienos buvo ypatingos: visi sustodavome ratu, kuriam nors studentui I. Markevičius liepdavo pradėti diriguoti nurodytą kūrinį, tarkim, Beethoveno Trečiąją simfoniją. Pagal diriguojančiojo judesius – įsivaizduokit, kokie jie privalėjo būti iškalbingi! – mes turėdavome sekti tik savo galvose skambantį muzikinį tekstą ir, maestro nurodžius, nedvejodami pratęsti dirigavimą tiksliai nuo ten (galėjo būti ir nuo frazės vidurio), kur buvo nutrauktas prieš tai dirigavęs. Nepamirškime – jokios muzikos mes negirdėdavome! Taigi pamėginkite įsivaizduoti, kaip reikėdavo atmintinai mokėti partitūrą, kiekvieną jos balsą… Kartais tai primindavo savotišką egzekuciją, nes kam nors nepataikius pradėti I. Markevičius labai užsirūstindavo. Įtampa būdavo milžiniška, turėdavai būti pasiruošęs kiekvieną sekundę ir fiziškai, ir psichologiškai. Iš Markevičiaus išmokau neįkainojamo dalyko – disciplinos. Visomis šio žodžio prasmėmis. Muzika – nepaprastai disciplinuotas menas jau pačia savo prigimtimi, čia negali būti jokios anarchijos. I. Markevičius mus mokė valdyti kūną: kategoriškai reikalaudavo, kad nuo to momento, kai atsistoji ant pakylos, kojos iki pat kūrinio pabaigos neturi pajudėti iš pradinės pozicijos! Ir veidas turi būti nukreiptas į priekį, pasukti jį galima tik tiek, kiek būtina, kad pamatytum šone išsidėsčiusias grupes. O kaip jis keldavo balsą, kai kuris nors iš mūsų pasukdavo veidą, tarkim, violončelių pusėn, visa kita

Muzikos barai / 12

nevalingai atsukdamas smuikams... Veido, akių ramybė, viso kūno ramybė. Jo žodžiais tariant, dirigentas yra viešpats dievas tarp orkestrantų ir tą savo mikrovisatą privalai valdyti nesiblaškydamas, nesidraikydamas. Privalai dirbti tik rankomis. Jokios panikos, jokių šokinėjimų, jokio tampymosi! Žinoma, galima ginčytis, ar visu šimtu procentų I. Markevičius buvo teisus reikalaudamas tokios ramybės. Bet jam pačiam šitai labai tiko. Nežmoniška disciplina, kurią rodydavo visa jo povyza, ir ugnis, kuri verždavosi per kiekvieną mažiausią rankos virptelėjimą, – tai aš ir vadinu absoliučia disciplina. Ir tai buvo patrauklu, labai norėjau viso šito išmokti… Pustrečių metų mokydamasis Musino klasėje tapau improvizacinio tipo dirigentu. Buvau labai impulsyvus, pasitikėjau savimi ir ypač savo nuomone. Labai daug ką darydavau tiesiog taip, kaip man atrodė, – laisvai, impulsyviai, temperamentingai… Nors Musinas mane savotiškai tramdydavo, vis dėlto dirigento „vietą“ iš tiesų suprasti padėjo I. Markevičius. Pasak Markevičiaus, dirigentas nėra pasaulio centras. Jis – tarpininkas tarp muzikos autoriaus ir tam tikros grupės atlikėjų; tarp atlikėjų ir klausytojų... Yra kompozitorius ir yra muzika. Yra klausytojas ir yra kompozitorius. O aš, dirigentas, tarp jų visų. Ir aš negaliu būti svarbesnis už kompozitorių. Ir negaliu būti svarbesnis už publiką... Gražūs pamąstymai, padėję man iš esmės pakeisti supratimą apie dirigento funkciją muzikoje. Mes išmokom (bent jau supratom, kad to reikia siekti) būti taktiški, jautriai reaguoti į supančią aplinką. Išmokom protingai išmokti partitūrą, dirbti su orkestru ir išvengti įvairiausių netikėtumų. Vis dėlto mano mokymo pagrindas – I. Musino sistema. To, ką jis sukūrė, pakartoti nebeįmanoma, o ir nereikia – visas mano mylimo profesoriaus gyvenimas, ilgų metų praktinio darbo ir stebėjimų rezultatai sudėti į gerai apmąstytas, išgyventas knygas. Tose knygose rasim tiesiog tūkstančius receptų, kaip ir ką reikia daryti norint geriau išreikšti orkestrui savą muzikos supratimą ir techniškai jį suvaldyti.

„Berniokas toli nužengs!“

50 metų – visa istorija, kurią galima ilgai pasakoti... Iš tiesų visko patyriau labai daug: ir pakilimų, ir netekčių, ir išgyvenimų. Kol pavyko suformuoti tokį orkestrą, koks yra dabar, nutekėjo labai daug vandens – ir ne visada švaraus ar pasidabruoto, – sako maestro J. Domarkas.

Iki 1940 m. gruodžio 25-osios Lietuvoje nebuvo sistemingai dirbančio koncertinio orkestro. Tą dieną Filharmonijos atidarymo iškilmėse pasirodė jos simfoninis orkestras, diriguojamas Balio Dvariono. Orkestras atliko J. S. Bacho Tokatą, J. Naujalio „Svajonę“ ir P. Čaikovskio Ketvirtosios simfonijos ketvirtąją dalį. Gruodžio 26 d. įvyko pirmasis oficialus orkestro koncertas. Vėl diriguojant B. Dvarionui skambėjo Bacho Tokata, Beethoveno Septintoji simfonija, Gruodžio Simfoninis prologas, keletą kūrinių padainavo Kipras Petrauskas. Kaip pagrindinė orkestro problema įvairiuose to meto dokumentuose ir negausiose recenzijose įvardijamas kvalifikuotų muzikantų ir gerų instrumentų stygius. Karo metais orkestro veikla nenutrūko. Koncertuose grodavo jungtinis Radiofono ir Filharmonijos orkestras. 1945 m. orkestro veiklą sutrikdė pirmoji emigracijos banga – dauguma lenkų tautybės muzikantų išvyko į tėvynę. 1945–1958 m. laikotarpiu orkestras nepaliko jokio ryškesnio pėdsako lietuvių muzikinėje kultūroje. 1961 m. prof. B. Dvarionas atsisakė vyriausiojo dirigento pareigų, jas laikinai perėmė Margarita Dvarionaitė. Įžvalgaus ir ryžtingo kultūros ministro Juozo Banaičio dėka 1963 m. į atsakingas vadovaujamas pareigas Lietuvoje buvo pradėti skirti jauni muzikai, baigę mokslus prestižinėse Maskvos ir Sankt Peterburgo aukštosiose mokyklose. Simfoninio orkestro problemas ir jaunojo Juozo Domarko paskyrimą vyriausiuoju dirigentu 1998 m. birželio mėn. vykusiame pokalbyje prisiminė Rimvydas Žigaitis, kuris 1963–1986 metais vadovavo Lietuvos filharmonijai: 1963 metais paskirtas Filharmoni-


jos meno vadovu, supratau, kad svarbiausia rasti būdų, kaip sutvarkyti be disciplinos, be jokios aiškios meninės krypties dirbantį simfoninį orkestrą. Tuo metu dauguma orkestro muzikantų buvo žydai, tik apie trečdalį sudarė lietuviai. Į orkestro vadovo postą mačiau keletą kandidatų, jie buvo „užsieniečiai“ – Vitalijus Katajevas iš Minsko, maskvietis Viktoras Dubrovskis ir estas Romanas Matsovas... Tačiau tuometinis kultūros ministras Juozas Banaitis pasiūlė rizikuoti – kviesti Sankt Peterburgo konservatoriją bebaigiantį Juozą Domarką. Jaunas žmogus – didžiulė rizika. Orkestras buvo pakrikęs: daug išgeriančių, pratusių pažeidinėti drausmę, nemažai vyresniosios kartos muzikantų praradę kvalifikaciją. Jie negalėjo pakęsti jauno dirigento reiklumo, pasiaukojimo darbui. Keisti reikėjo daug ką. Pirmiausia – suformuoti repertuarą. Pradėjome kurti abonementinius ciklus, galvoti apie nuoseklų profesinį orkestro ugdymą. Palaipsniui stengėmės atsisakyti žemos kvalifikacijos muzikantų ir keisti juos profesionaliais orkestrantais. Skausminga atleisti žmogų iš darbo, mėginome tai daryti kiek įmanoma švelniau. Kolektyvas po truputį keitėsi. O čia užgriuvo dar viena bėda – labai daug kvalifikuočiausių muzikantų išvyko į Izraelį. Lietuvoje tuo metu labai trūko profesionalų, ir J. Domarkas savo orkestrui nuolatos ieškojo gerų muzikantų netgi svetur. Nors Lietuvoje jie neužsibūdavo, įtaką kolektyvui spėdavo padaryti, kai kurie net ir auklėtinių išugdydavo. Be gero muzikanto neturėsi gero kolektyvo! Pamenu pirmuosius repertuaro „daigelius“, publikos sutiktus su išskirtiniu pritarimu. G. Mahlerio Pirmosios simfonijos atlikimas Vilniaus koncertiniame gyvenime buvo didžiulis įvykis. Netrukus repertuare atsirado ir I. Stravinskio „Petruška“, M. Ravelio antroji baleto „Dafnis ir Chlojė“ siuita, R. Ščedrino „Išdaigiškos častuškos“, E. Balsio „Dramatinės freskos“ (premjera)... 1968 metais surengėme kantatų ir oratorijų festivalį, manau, būtent tada J. Domarkas atrado save mo-

numentaliuose žanruose. Netrukus Vilniuje ir Maskvoje buvo atliktas G. Verdi „Requiem“ su puikiais solistais Gražina Apanavičiūte, Nijole Ambrazaityte, Virgilijumi Noreika ir Vaclovu Daunoru (pastarajam susirgus Maskvoje dainavo Jonas Stasiūnas). Tais pačiais metais įvyko ir sėkminga Eduardo Balsio oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ premjera Lenkijoje ir Vilniuje. Kokį mūsų orkestrą radau baigusi studijas Leningrade? Silpną, – 1997 m. spalį vykusiame pokalbyje prisiminimais dalijosi M. Dvarionaitė. – Tuometiniams jo vadovams A. Klenickiui ir B. Dvarionui sunku buvo sutelkti kvalifikuotus orkestrantus. Konservatorijoje tada dar nespėta užsiauginti perspektyvių instrumentininkų, pasirinkimas buvo menkas. Tuomet iš Rusijos užkampių subėgo žemo lygio ir tokios pat kultūros geresnės duonos ieškantys pusiau profesionalai. Nors buvo vienas kitas šviesesnis muzikantas, bet jie negalėjo išgelbėti orkestro. Domarkas kaip arkangelas iš dangaus pačiu laiku nusileido į mūsų Filharmoniją. Tada ir atsivėrė jo organizacinis, komercinis išradingumas, karjeros talentas. Padėjo ir tai, kad konservatorijoje jau telkėsi gerokai daugiau gabesnių studentų nei Dvariono ar Klenickio laikais. Domarkas juos sumaniai medžiojo. Medžiojo ir specialistus iš Rusijos, tik jau aukštos kvalifikacijos. Juozapas – ne pirmas mūsų simfoninio orkestro kūrėjas. Pirmasis buvo Balys Dvarionas, jam talkino architektas prof. Vytautas LandsbergisŽemkalnis, menų entuziastas, kuris geranoriškai padėjo sutelkti būsimojo sambūrio branduolį. Bet jaunasis vadovas J. Domarkas buvo pirmasis atkaklus, nenuilstantis orkestro puoselėtojas. Visomis įmanomomis priemonėmis jis kaip bitė medų į savo avilį rinko profesionalius muzikantus. Pirmasis sugebėjo išvežti orkestrą gastrolių į užsienį. Tuo metu (1969) gastrolės net Lenkijoje bet kuriam vadovui buvo ganėtinai kebli idėja. Juozapui tai buvo tik pirmas langas į Europą, paskui vienas po kito nusidriekė takai takeliai į žymiausius Vakarų muzikos miestus.

Siekti dirigento profesijos Juozapas buvo apsisprendęs dar mums nesusipažinus. Ir tvirtai. Nežinau, kas pirmas išmokė jį elementarios manualinės technikos. Jis buvo neblogai ją įvaldęs, todėl dirigavimo pas mane mokėsi tik apie mėnesį. Kas kita jam rūpėjo – lavinti savo klausą, ir mes jo ausis „krapštėm“ dvejus metus. O įspūdžiai apie vaikinuką iš Žemaičių provincijos buvo tokie. Mūsų pirmas pokalbis su dvidešimt vienų metų Juozapu įvyko telefonu. Jis neprašė jam padėti, intonacijoje greičiau slypėjo įsakymas, ir aš jam nevalingai paklusau. Tikroji prašytoja už jį buvo Akvelina Kontautaitė, šauni žemaitė, šviesaus atminimo visų gerbiama asmenybė, konservatorijos raštininkė. Ji papasakojo man apie jo nelaimę (kojos amputaciją), tai kaip čia nepadėsi? Juozapas Vilniaus konservatorijoje tuo metu mokėsi klarneto specialybės. Grojo blogai, atmestinai, prisiversdamas, pats ant savęs pykdamas. Taip pat ir fortepijoną vos graibė savo Petro Kurmelio letenomis. Vienintelį B. Dvariono „Apsnigtą mišką“ tada įgalėjo, ir tą patį sunkiai. Troško jis tik vieno: diriguoti. Buvo apkerėtas tos idėjos. Įstojęs į Sankt Peterburgo konservatoriją puolė prie dirigavimo kaip prie tyro vandens versmės ir, dar nebaigęs mokslo, buvo paskirtas vadovauti mūsų orkestrui. Buvo jau stipriai pasikaustęs. Atmintyje liko jo pirmoji repeticija ruošiant debiutinį koncertą. Stebino ryški vadovo asmenybė, valios įtaiga. Vienas įžvalgus senas muzikantas iš karto pastebėjo: „Berniokas toli nužengs!“ Ir nužengė. Mano rankose – dar viena pageltusi laikraščio skiautė. Dirigentas, ko gero, jaunatviško entuziazmo apakintas, pamiršo net pažymėti, kelintais metais recenzija rašyta. Iš kūrinių programos aišku, kad tai jau aštuntojo dešimtmečio pradžia, o įspūdingus toliau cituojamus žodžius rašo kritiškiausias šiandienos kritikas Donatas Katkus. Tokį sezono atidarymą vargu ar kada turėjome. Tad gaila tų muzikos mėgėjų, kurie liko „lauke už durų“, nes patekti į Filharmonijos salę tą

Muzikos barai / 13


SUKAKTIS dieną buvo tikrai verta... Pirmiausia tai sakytina apie Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ atlikimą... „Šventasis pavasaris“ – viena sunkiausiai įkūnijamų partitūrų. Atlikėjams (ir klausytojams), pratusiems prie nuoseklaus melodijos ir harmonijos vystymo, ta nesibaigianti ritmo polifonija atrodo sunkiai įkandamas riešutas. Bet užtat po „Pavasario” išbandymų orkestras gali kur kas laisviau žvelgti į daugelį sudėtingų mūsų amžiaus partitūrų. Šį bandymą puikiai išlaikė ir mūsų simfoninis orkestras, ir jo vadovas – Juozas Domarkas. Džiugu, kad mūsų orkestro techninis meistriškumas nuolatos auga. Prasiplėtė jo sudėtis, kolektyvas šiandien sugebėtų pagroti bet kurį simfoninį kūrinį. Tai didelis vadovo nuopelnas. Kartu su orkestru gerokai ūgtelėjo ir pats dirigentas J. Domarkas. Išdrįsčiau tvirtinti, kad šiandien tai ryškios individualybės menininkas su savitu meniniu skoniu... J. Domarko stichija – ritmas. Dirigento pulsas „Pavasaryje“ tiesiog užhipnotizavo salę. Kiek

geležinės valios reikia turėti dirigentui norint išlaikyti aštuoniasdešimt muzikų nuostabioje ritminėje muzikos tėkmėje! Kitas dirigento stiprybės polius – kūrinio forma. Čia J. Domarkas labiausiai įtikinamas ir konkretus. Pateikiau tokią ilgą D. Katkaus citatą, nes lygiai tuos pačius dirigento bruožus, taip seniai pastebėtus, labiausiai vertinu ir šiandien. Tokia tat buvo pradžia ir užsibrėžta veiklos programa – sukurti pajėgų, gastroliuojantį orkestrą. O, tas žemaičio būdas! Ryžtas, ištvermė, realybės suvokimas – pačiame Žemaitijos centre įgimti ir įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis

Muzikos barai / 14

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Juozo Domarko dirigavimo maniera – tiksli, elegantiška

įgauti, negandų išbandyti, patikrinti bruožai. Būtent realios padėties pojūtis suformavo ne tik vadovo, bet ir dirigento stilių, kuris leido gana greitai išugdyti visos sudėties kolektyvą, pajėgų griežti sudėtingiausią įvairių stilių muziką, pasiekti pripažinimą koncertinėse kelionėse Lenkijoje, didžiuosiuose Rusijos miestuose, pirmosiose gastrolėse Prancūzijoje. Nuosekliai, žingsnis po žingsnio, buvo pagrota orkestro literatūros klasika – J. Haydnas, W. A. Mozartas, L. van Beethovenas. Po truputį – S. Prokofjevas, D. Šostakovičius, C. Debussy, B. Brittenas. Ir tik vėliau – G. Mahleris, R. Straussas, M. Ravelis, I. Stravinskis, A. Honeggeris, K. Pendereckis, W. Lutosławskis... Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – nuostabus! Jam tereikia daugiau galimybių pasirodyti pasaulyje! Kad ir save parodytų, ir kitų meistrų orkestrų pasiklausytų, – sakė Mstislavas Rostropovičius, kalbintas Vilniuje 2000 m. birželį. – Žinoma, orkestras turi ir rūpesčių. Šiandien silpniausia jo vieta – greita orientacija nepažįstamoje muzikoje. Dabar dar reikia skirti nemažai laiko partitūrai išmokti. Bet pastaraisiais metais nemažai su juo bendraudamas matau, kad kolektyvas tobulėja, nesustoja ties pasiektais kokybės kriterijais. Tai labai svarbu. O tai, ką jis jau moka, yra atli-

kęs, groja puikiai! Štai, pavyzdžiui, D. Šostakovičiaus Dešimtoji simfonija. Seniai nebuvau patyręs tokio malonumo, kaip diriguodamas ją Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui... – Prieš kelerius metus teko girdėti, esą Jūs, kaip violončelininkas, solo galite groti ir su vidutiniu orkestru, o diriguoti – tik labai geram... – Tikrai, esu taip kalbėjęs. – Ir šiandien Jūs ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje „ramiai“ diriguojate mūsų orkestrui? – Maža to, aš labai gerai suprantu, kad kai mes važiuojame drauge į Vysbadeno festivalį, tai metam sau (čia neišskiriu nė savęs) iššūkį. Juk Vysbadeno salėse yra griežę puikūs pasaulio orkestrai, net ir tokie kaip Pitsburgo ar Niujorko. Vadinasi, grieždamas toje pačioje salėje ir Lietuvos nacionalinis orkestras, ir aš, pasirinkdamas jūsiškius, rizikuojame, siekiame lygiavertės konkurencijos nesitikėdami nei publikos, nei kritikų ar juo labiau festivalio rengėjų nuolaidų. Visą gyvenimą ištikimas vienam orkestrui... Po studijų Sankt Peterburgo konservatorijoje galėjau ten likti ir mano gyvenimo kelias būtų nuvingiavęs kita vaga, – sako maestro J. Domarkas. – Tačiau mano pasirinkimą lėmė kultūros ministro Juozo Banaičio pa-

Dešimt R. Strausso auksinių taisyklių, kadaise įrašytų į jaunojo dirigento albumą 1. Atmink: muzikuoji ne savo malonumui, o publikos – savo klausytojų – džiaugsmui. 2. Diriguodamas neturi prakaituoti – tesušyla publika. 3. Diriguok „Salomėją“ arba „Elektrą“ taip, tarsi tai būtų Mendelssohno nykštukai iš muzikos „Vasarvidžio nakties sapnui“. 4. Niekados neragink varinių instrumentų. Jeigu reikia parodyti jiems svarbų įstojimą, mestelk atsainų žvilgsnį, jiems to pakaks. 5. Tačiau visą laiką savo dėmesio centre turėk valtornas ir medinius pučiamuosius. Jeigu tu juos girdi, vadinasi, jie groja per garsiai. 6. Jeigu tau atrodo, kad varis skamba nepakankamai garsiai, liepk šiai grupei groti dar dviem dinamikos ženklais tyliau. 7. Nepakanka, kad tu girdi dainininkų atliekamą tekstą – tu jį moki atmintinai! Svarbu, kad publika nesivargindama sektų teksto mintį. Jeigu klausytojas negirdi žodžių, jis užmiega. 8. Visuomet akompanuok dainininkams taip, kad jie dainuotų laisvai, nejausdami įtampos. 9. Jeigu jauti, kad jau pasiekėte tempo prestissimo ribas, grokite dar dvigubai greičiau. 10. Jeigu dabar viską, kas aukščiau išdėstyta, gerai apmąstysi, tai, turėdamas pakankamų gabumų ir puikių žinių, pelnysi niekuo netemdomą savo klausytojų susižavėjimą. Pagal F. Herzfeldo knygą Magie des Taktstocks, 1959


siūlymas grįžti į Lietuvą vadovauti Lietuvos filharmonijos simfoniniam orkestrui. O jeigu nusprendžiau, tai ir nebesiblaškiau – juo labiau kad kiekviena diena, kiekvieni metai iškeldavo man vis naujų iššūkių. Sprendimo būdų ir ryžto man nestigo, dažnai ir ambicijos sužaisdavo – na, kaip čia dabar, negi nepadarysiu? Padarysiu! Reikėjo palaikyti gerus santykius su valdžios atstovais, ieškoti kompromisų. Gerai sugyvenau su Maskvos kultūrine valdžia – ten su orkestru būdavau labai laukiamas ir mėgstamas. Dažniausiai atvažiuodavome su tam tikra vokaline simfonine muzika: oratorijomis, koncertinėmis mišiomis, ko Maskvoje dėl ideologinių priežasčių būdavo nedaug. Muzikinė bendruomenė tiesiog eidavo iš proto!

saulio kolektyvai – internacionaliniai. Konkursuose į 1 orkestranto vietą dalyvauja po 50–60 muzikantų. JAV, Britanijoje ar Vokietijoje visiškai nesvarbu, iš kur tu atvykai – svarbiausia, ką tu gali ir kiek yra pinigų. Bet ir dirigentai ten nekviečiami vadovauti – kviečiami diriguoti. Pasauliniams orkestrams vadovauja komitetai, tarybos, vadybininkai. Ir jeigu tu pasiskundei muzikantu – neliks muzikanto, o jei pats neįtikai orkestrantams, greitai ir tavęs gali nelikti. Tai visiškai kitokie, nežinau, ar Lietuvai kaip mažai valstybei tinkantys santykiai. Pamėginkime paskelbti tarptautinį konkursą – tuoj turėsime ne Lietuvos nacionalinį, o Korėjos ar Kinijos orkestrą... Mažos valstybės orkestras turi turėti vadovą, o ne tik dirigentą.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Juozas Domarkas tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – LMTA) simfoninio orkestro vadovu, ėmė ugdyti jaunąją pamainą.

Perėmęs galingų dirigavimo mokyklų tradiciją, įgijęs neįkainojamos vadovavimo patirties, J. Domarkas inicijavo orkestrinio dirigavimo katedros steigimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pedagogas pagrįstai didžiuojasi savo auklėtinių Modesto Pitrėno, Dainiaus Pavilionio, Modesto Barkausko, Manto Jauniškio, Virgilijaus Visockio veikla ir pasiekimais. Paklaustas, ar šiandien patikėtų jauniems, studijas baigiantiems dirigentams vyriausiojo dirigento pareigas, kaip kad jam buvo, Domarkas nė akimirkos nesvyruodamas atsako „taip“. Tačiau, nors turime savų profesionalių dirigentų, ne viename šalies orkestre šiandien matoma keista tendencija – diriguoja ir vadovauja atvykėliai. Ar J. Domarkas anais, 1964 metais, būtų likęs Lietuvoje, jeigu būtų žinojęs, kad orkestrui vadovaus trejus ar ketverius metus?

Tai nebuvo karjera, tai buvo tikslas: stebėjau kiekvieną savo studentą – kaip jis dirba, kaip auga, reikalingiausius kviesdavausi į Filharmonijos orkestrą. Mano auklėtinių branduolys jame išliko iki šių dienų. Orkestras pamažu subrendo, jau nebūdavo gėda pasikviesti žinomą solistą, garsų dirigentą. Antrasis mano darbo dešimtmetis iki 1984-ųjų buvo lemiamas. Orkestras buvo suformuotas, visos spragos užpildytos išaugintais muzikantais. Apie 1984–86 metus atėjo kolektyvo brandos metas. Vyko sėkmingos gastrolės, jas lydėjo palankūs atgarsiai. 1986 metais orkestras pirmą kartą išvažiavo į Vakarus – sėkmingai koncertavo Prancūzijoje. Lietuva – maža valstybė. Mums „anais“ laikais buvo svarbu ugdyti savus muzikus, dirigentus, pedagogus. Nors konkursai, galimybė įdarbinti ir tuomet buvo tarptautiniai – galėjo važiuoti žmonės iš visų respublikų. Šiandien Vakaruose nėra poreikio kurti nacionalinių orkestrų, garsiausi pa-

¸

Tikrai ne. Galėjau likti Peterburge, dirbti simfoniniuose arba teatrų orkestruose, vėliau galbūt išvykti į Vakarus. Šiuo keliu nuėjo ne vienas mano kurso kolega. Bet pasirinkau Lietuvos simfoninį orkestrą, nes man rūpėjo nacionalinis orkestras. Neplėčiau geografijos, nepadariau rimtos tarptautinės karjeros, nes pakankamai

http://www.muzikusajunga.lt/u/domarkas-juozas#profile-user

´

anksti suvokiau savo vietą ir misiją. Aukšto lygio kolektyvą turi kurti vienas žmogus ir ne vienus ar dvejus metus... O LNSO ateitį matau tik šviesią. Orkestro sėkmė priklauso nuo to, kas dirbs, kaip ir kiek dirbs, kiek turės sveikatos, gudrumo, išminties, profesionalumo. Modestu Pitrėnu pasitikiu – juk apie savo mokinio vadovavimą orkestrui kalbėjau bemaž nuo 2003 metų... Galima sakyti, ir ilgaamžio vadovavimo rekordą pasiekiau todėl, kad vis buvo neaišku, ar bus skelbiamas tarptautinis konkursas, ar tiesiog kviečiamas Modestas. Man keista, kad Lietuvoje jau kaip užsienyje sutarys su dirigentu sudaromos 2–3 metams. Ką tu per juos padarysi? Jei norime, kad kolektyvas būtų aukšto lygio, reikia, kad jį kurtų vienas profesionalus, kūrybingas, iniciatyvus, vedantis į priekį, atsidavęs žmogus. Aš nežinau, kaip išdirbau 51 metus. Nesitaiksčiau su nenorinčiais ir negalinčiais dirbti – tiesiog siųsdavau žmogų ten, kur jam sektųsi geriau nei Nacionaliniame simfoniniame orkestre. Bet kartu ir rūpinausi dirbančiais: vaikščiojau į valdžios kabinetus ir dėl butų, ir dėl darbo, ir dėl atlyginimų. Kas, jei ne vadovas, jais pasirūpins? Dabar turime istorinę galimybę kurti nacionalinį meną. Jei tam pasitelktume ypač talentingus užsieniečius, būtų ir naudos, ir prasmės. Deja, dažnokai kviečiame atsitiktinius žmones: kitur nepritapusius, norinčius naudotis Europos Sąjungos viza, prisipūtusius reklaminių šūkių. Jei kai kuriems iš mūsų taip yra gerai – nieko nepadarysi. O kultūrai vadovaujantys asmenys į šią problemą nemato reikalo

2014 m. spalio 4 d., minint J. Domarko vadovavimo LNSO 50-metį, visos visuomenės ir valstybės vardu už Lietuvos vardo garsinimą ir nuopelnus kultūrai, menui ir švietimui Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo J. Domarką ordino „Už nuopelnus“ Didžiuoju kryžiumi

Muzikos barai / 15


SUKAKTIS reaguoti. Vadinasi, tiek jiems ir terūpi. Šiandien ilgiuosi tokių kultūros vadovų, kokius turėjome mano jaunystės laikais. Mano siekius steigti mušamųjų ir orkestrinio dirigavimo katedras suprato ne tik tuometinis konservatorijos rektorius Vytautas Laurušas, bet ir švietimo ir mokslo ministras Henrikas Zabulis. Kiek myniau Kultūros ministerijos slenksčius ir varsčiau duris – nuo ministro Juozo Banaičio ir jo pavaduotojo Vytauto Jakelaičio, vėliau Liongino Šepečio, Dainiaus Trinkūno iki finansų ministro Romualdo Sikorskio. Sprendėme problemas, formavome kultūros politikos procesus ir su Rimvydu Žigaičiu, Sauliumi Sondeckiu. Viską matėme plačiai – ugdymo sistemą, abonementinius koncertus, profesinį meistriškumą auginantį repertuarą. Dirbome sistemiškai. Kaip anų dienų atgarsis liko mano pomėgis globoti talentingus vaikus. Ne vieną dešimtį metų turėjome puikų koncertų ciklą „Atžalynas“ būsimiems muzikantams. Nebereikia. Neliko. Deja, dabar tokį platų akiratį ir mąstymą turinčių vadovų, kokie buvo mano minėtieji, sunkiai rasime. Todėl ir tūpčiojame vietoje, greičiau viską naikindami (tiesa, vadindami tai reformomis), nei kurdami. Jei būtų leista viską pradėti iš pradžių... Profesiją tikrai rinkčiausi tą pačią, – neabejoja maestro. – Nebent aplinkybių norėčiau kitokių. Kai kam gal ir sunku įsivaizduoti, bet trėmimai į Sibirą, slapstymaisi, nuolatinis bėgimas ir nerimas... Aš buvau vyriausias iš keturių vaikų, sesei tebuvo dveji. Tądien tėvai pamišusiomis akimis griebė pagalves, dar kokį apdangalėlį ir lėkėm į mišką. Mus, vaikus, greitai išdalino po giminę. Buvo baisus, grėsmingas laikas. Tie patyrimai gyvi ir šiandien, jie nepamirštami... To pakartoti nenorėčiau. Bet klaiki praeitis užgrūdino. Jaunimas turi tai žinoti, mėginti suprasti. O aš, aišku, rinkčiausi tą patį gyvenimą, tik kitas aplinkybes... n

Muzikos barai / 16

Maestro Juozo Domarko pažadas

Nacionalinė filharmonija 76-tą koncertų sezoną pradėjo iškilmingu renginiu, skirtu dirigentui Juozui Domarkui. 80-metį švenčian-

kamerinių kolektyvų – brolis ir sesuo Håkonas Samuelsenas (violončelė) ir Mari Samuelsen (smuikas), jie atliko Johanneso Brahmso Koncertą smuikui, violončelei ir orkestrui e-moll, op. 102. Paskutinis kompozitoriaus simfoninis veikalas skambėjo pakiliai, solistai jau-

Pagriežti Domarko jubiliejaus garbei iš Norvegijos atvyko vienas stipriausių šalies kamerinių kolektyvų – brolis ir sesuo Håkonas Samuelsenas (violončelė) ir Mari Samuelsen (smuikas)

tis maestro – nepailstantis pasaulio ir daugelio lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjerų rengėjas bei įkvėpėjas, žymus pedagogas (LMTA Dirigavimo katedros įkūrėjas ir ilgametis profesorius), Plungės festivalio ir daugelio kitų nacionalinės ir tarptautinės reikšmės projektų autorius. Maestro nuopelnai muzikinei kultūrai įvertinti aukščiausiais Lietuvos ir užsienio apdovanojimais, tarp jų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi ir Karininko kryžiumi, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Lenkijos Respublikos Kavalieriaus kryžiaus ordinu. 2014 metais, švenčiant J. Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50-metį, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo jį ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi. Pusė amžiaus, skirtas kolektyvui, kurį maestro išugdė ir į kurį subūrė daug puikių aukščiausios klasės atlikėjų, – rekordinis laikas net pasaulio mastu. Tačiau J. Domarkas yra fenomenas ir kitu aspektu – kaip asmenybė, tėviškai globojanti jaunesniuosius ir mėgstama vyresniųjų kolegų. Lietuvoje jis neginčytinas autoritetas, kuriuo galima be išlygų pasitikėti visais profesionaliosios muzikos klausimais. Ir jubiliejinį vakarą maestro pasirinkimai nenuvylė ir tapo tikra švente jo ir apskritai klasikinės muzikos gerbėjams. Pagriežti jo garbei iš Norvegijos atvyko vienas stipriausių šalies

triai perteikė ramų, didingą pirmosios dalies peizažą, antrosios lyriką ir žaismingą finalo charakterį. Santūrus, bet įspūdingai valdingas maestro mostas vedė orkestrą per sudėtingą J. Brahmso partitūrą, leisdamas smuiko ir violončelės duetui plėtoti intriguojantį dialogą, pasibaigusį iškilmingu tutti. Bisui norvegų muzikantai atliko puikią tėvynainio Johano Halvorseno sukomponuotą G. F. Händelio Pasakalijos parafrazę. Stulbino virtuoziška labai populiaraus kūrinio plėtotė

ir atlikimo kokybė: idealus ansamblis, uždegantis ir iki kūrinio pabaigos įtampą auginantis ritminis nervas, gracingai ir lengvai įveikiamos nutrūktgalviškos virtuozinės vietos. Duetas šiais metais išleido debiutinį albumą, prodiusuotą kompanijos „Mercury Classics (Universal)“, jame įrašė jiems sukurtą Jameso Homerio, filmų „Titanikas“ ir „Įsikūnijimas“ garso takelių autoriaus, dvigubą kon-


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

certą. Dar labai jaunų garsenybių pasirodymas papuošė vakarą ryškiomis spalvomis. Antroje dalyje skambėjo Camille´o SaintSaënso simfonija Nr. 3 c-moll, op. 78 („Vargonų simfonija“), sukurta F. Liszto atminimui. Vargonų partiją atliko Renata MarcinkutėLesieur. Nuotaikingas, spalvingas ir pakylėtas kūrinys, kuriame girdėjome fortepijonui būdingus perlinius pasažus, daug mažorinių akordų ir žaižaruojančius muzikinius paveikslus, puikiai tiko šventės kulminacijai. J. Domarko mokinio Modesto Pitrėno vadovaujamas LNSO kolektyvas pagerbė savo ilgametį meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą profesionaliu griežimu ir ore juntama pagarba. Beje, maestro prasitarė, kad šio kūrinio paprašė patys muzikantai. Po koncerto maestro laukė Ministro Pirmininko Audriaus Butkevičiaus, Nacionalinės filharmonijos vadovybės, renginį remiančio Bronislovo Lubio fondo ir plungiškių atstovų puokštės ir sveikinimai. Į ovacijas maestro, nuo dirigento pakylos pamojavęs ranka, atsakė trumpai: „Susitiksime po dešimties metų.“ Prieš koncertą J. Domarkas, kaip visada, atėjo į simfoninio orkestro klubo direktoriaus Eugenijaus Janutėno surengtą susitikimą su muzikos mylėtojais. Čia jį kalbino kompozitorė, Muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, atversdama ne vieną jaudinantį maestro biografijos puslapį. Nuolat atnaujinamą LNSO repertuarą J. Domarkas su sau būdingu humoru palygino su sezoniniais pomidorais, kuriuos turi pirkti iš Ispanijos. Repertuaras priklauso nuo daugelio veiksnių. „Dirigentas neturi kalbėti apie tai, ką jis mėgsta, – teigė maestro. – Jis turi daryti tai, kas priklauso. Aš, žinoma, stengiuosi daryti tai, ką labiausiai mėgstu, kur ugnelės daugiau ir arčiau prie širdies.“ Į A. Žigaitytės repliką, kad jis iki šiol dirba visu pajėgumu (vien birželį dirigavo penkis koncertus), o Lietuvos publika dažnai ir nežino apie kitokį repertuarą, pavyzdžiui, apie Sankt Peterburge jo diriguojamus Schuberto ir Mozarto kūrinius, atsakė: „Didysis Leningrado orkestras, kuriam kadaise vadovavo legendinis Igoris Mravinskis, pakvietė mane atlikti Vienos klasiką: Mozarto „Nakties serenadą“ (švilpauja motyvus), Haydno „Atsisveikinimo simfoniją“, Beethoveno „Egmonto“ uvertiūrą ir dar kažką. Mąstau: 130 žmonių orkestras, vienas didžiausių

pasaulyje, kaip čia bus? Kažkas per pasitarimą pasakęs: „Domarkas – iš Vakarų, tegu diriguoja“. Tokiu būdu įvyko barokinės muzikos koncertai, sulaukę didžiulio pasisekimo. Štai atliekant Haydno simfoniją su tikromis žvakėmis buvo pakviesta gaisrinė, pareigūnai budėjo su paslėptomis vandens žarnomis, kad tik ko neatsitiktų... Į mūsų Oginskio žirgyną per koncertus susigrūda iki pusantro tūkstančio žmonių, ir aš dažnai pagalvoju: „Neduok, Dieve, kas nors atsitiktų“, – rūpinosi maestro. J. Domarkui išėjus rengtis jubiliejiniam koncertui, A. Žigaitytė-Nekrošienė papasakojo apie savo kadaise pradėtą rašyti biografinę knygą ir maestro jaunystės egzistencines patirtis. Klausytojus sujaudino intymios, dažnai

tragiškos detalės iš J. Domarko gyvenimo (talentingo devyniolikos metų jaunuolio patirta fatališka automobilio avarija, pusę metų trukusi kova už gyvybę), kurios galėtų tapti intriguojančio filmo scenarijumi. Vis dėlto labiausiai imponuoja viešai nedemonstruojamas maestro pasiaukojimas didžiajam menui nepaisant skaudžiausių likimo išbandymų. Niekada nepasiduoti – turbūt tai vienas svarbiausių mūsų gerbiamo maestro Juozo Domarko gyvenimo šūkių. Jeigu jį papildo talentas ir palankios aplinkybės – tai laimė. Daiva TAMOŠAITYTĖ

Į ovacijas maestro atsakė trumpai: „Susitiksime po dešimties metų“

Muzikos barai / 17


ATEINAME

Ugnimi besiveržiantis talentas Rasa AUKŠTUOLYTĖ

U

gnė Liepa Žuklytė – jaunąja virtuoze tituluojama keturiolikmetė smuikininkė, kurios talentu žavisi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muzikai. Ugnė Liepa yra gausybės tarptautinių ir šalies konkursų, Karalienės Mortos premijos laureatė. 2012 metais smuikininkę pradėjo globoti Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“. Smuiko skambesio grožį Ugnė Liepa sakosi atradusi balete. „Vaikystėje teta mane vesdavo į baletą, o ten solo partijas dažniausiai grieždavo smuikas. Man labai patiko šis švelnus instrumentas, todėl nusprendžiau juo groti. Klausydamasi geriausių smuiko meistrų įrašų, žiūrėdama vaizdo įrašus manydavau, kad iškart imsiu groti labai gerai, koncertuosiu su garsiausiais orkestrais. Iš pradžių atrodė, kad smuiku groti visai paprasta, tik vėliau supratau, kaip tai sunku“, – pasakoja Ugnė Liepa Žuklytė. Jaunoji smuikininkė prisipažįsta daug dirbanti, ypač kai tenka ruoštis koncertams ar konkursams. „Net vienam kūriniui parengti reikia daug laiko, kantrybės, darbo. Reikia turėti gerą klausą, kad galėtum pats dirbti namuose. Mokykloje mokytojas pasako, kas skamba nešvariai, tačiau namuose turi pats tai girdėti“, – teigia smuikininkė.

¸

Ugnė Liepa Žuklytė

2008 metais Ugnė Liepa įstojo į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mokėsi Vaivos Vaškevičiūtės smuiko klasėje. „Mokytojai esu labai dėkinga už gerą pradžią, teisingą rankų poziciją. Be jos nebūčiau išmokusi taip gerai groti“, – įsitikinusi jaunoji atlikėja. Šiuo metu Ugnės Liepos talentą puoselėja prof. Rusnė Mataitytė. Smuikininkė sako, kad ši mokytoja ją paskatino drąsiau jaustis scenoje, daugiau dėmesio skirti ne vien technikai, bet ir pačiai muzikos visumai. „Anksčiau scenoje būdavau susikausčiusi, jausdavau didelę baimę. Galvodavau, kaip švariai sugroti natą ar atlikti tam tikrą štrichą, bet dabar

http://www.muzikusajunga.lt/u/%C5%BEuklyt%C4%97-ugn%C4%97-liepa#profile-user

Muzikos barai / 18

´


Ugnės Liepos Žuklytės pasiekimai Gimė 2001 metų gruodžio 5 dieną. Smuiku griežti pradėjo 2008 metų rugsėjį (įstojusi į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos I klasę). 2009 metai Kovą koncertavo LMTA Didžiojoje salėje. Gegužę grojo LMTA Vargonų salėje. 2010 metai Kovą tapo Nacionalinio B. Dvariono konkurso laureate, apdovanota B. Dvariono mokyklos specialiu prizu už muzikinę perspektyvą. Kovą laimėjo pirmą vietą I respublikiniame J. Urbos konkurse. Balandį griežė Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru (dir. M. Pitrėnas). Birželį laimėjo pirmą vietą III tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“. Lapkritį tapo tarptautinio V. Radovičiaus konkurso laureate. Lapkritį griežė Nacionalinėje filharmonijoje „Didžiajame muzikų parade“ (jauniausia dalyvė). Gruodį griežė Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru jo 70-mečio koncerte (dir. J. Domarkas). Griežė S. Vainiūno namuose, M. K. Čiurlionio namuose, LMTA Mažojoje salėje, Šv. Kazimiero bažnyčioje (varg. R. Marcinkutė-Lesieur). Gavo M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus padėką už mokyklos vardo garsinimą. 2011 metai Birželį griežė su LNSO (dir. J. Domarkas) Alytuje Dainavos festivalio atidarymo koncerte. Spalį grojo „Litexpo“ parodų rūmuose su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dir. D. Katkus). Spalį laimėjo pirmą vietą II respublikiniame J. Urbos stygininkų konkurse. Gruodį du kartus grojo su LNSO (dir. J. Domarkas) Nacionalinėje filharmonijoje – LPK metinės konferencijos ir naujametiniame koncertuose. 2012 metai Gegužę tapo IX tarptautinio B. Dvariono konkurso laureate, buvo apdovanota specialiu prizu už kūrybingą šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinio interpretaciją. Gegužę koncertavo Šv. Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dir. D. Katkus). Birželį apdovanota M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus padėka už mokyklos vardo garsinimą. Nuo 2012 metų globojama Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“. 2013 metai Birželį grojo su LNSO (dir. J. Domarkas) Alytuje Dainavos festivalio atidarymo koncerte. Liepą apdovanota Karalienės Mortos premija. Lapkritį laimėjo pirmą vietą III respublikiniame J. Urbos stygininkų konkurse, pripažinta geriausia konkurso atlikėja ir apdovanota specialiu prof. J. Urbos šeimos įsteigtu prizu. Lapkritį laimėjo pirmą vietą IV tarptautiniame V. Radovičiaus konkurse. 2014 metai Vasario pradžioje Lietuvos radijas transliavo specialiai Ugnei skirtą laidą. Balandį tapo XVIII respublikinio B. Dvariono konkurso laureate. Birželį grojo su Šv. Kristoforo orkestru. Spalio 19 d. grojo F. Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll su LNSO (dir. D. Pavilionis). Lapkričio 7 d. tą patį koncertą atliko su Kauno miesto simfoniniu orkestru Kauno filharmonijoje (dir. J. Domarkas). 2015 metai Kovo 27 d. grojo su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Balandžio 30 d. grojo su LNSO (dir. D. Pavilionis) Rumšiškėse. Lapkričio 12 d. 2 koncertai su Klaipėdos kameriniu orkestru (vad. M. Bačkus). Dirigavo pati. Gruodžio 11 d. koncertavo su Kauno miesto simfoniniu orkestru (dir. M. Staškus). 2016 metais Vasarį tapo XIX respublikinio B. Dvariono konkurso laureate, apdovanota specialiu prizu už geriausią virtuozinio kūrinio atlikimą. Birželį dalyvavo tarptautiniame kamerinės muzikos projekte su Diuseldorfo R. Shumanno muzikos mokyklos auklėtiniais, spalį projektas buvo tęsiamas. Birželį laimėjo pirmą vietą tarptautiniame konkurse „Gradus ad parnassum“. Birželį tarptautiniame konkurse „Pearls of Baltic“ laimėjo pirmą vietą styginių kategorijoje, konkurso Grand Prix ir pripažinta talentingiausia viso konkurso dalyve. Pakviesta į tarptautinių konkursų Ispanijoje (2016 m.) ir Vokietijoje (2017 m.) antruosius turus, Badeno-Viurtembergo žemės festivalį (2017 metais).

jaučiuosi drąsiau – susitelkiu ne tik ties technika, kuri jau išmokta, daugiau dėmesio skiriu muzikai.“ Vos aštuonerių metų Ugnė Liepa tapo Nacionalinio B. Dvariono konkurso laureate, buvo apdovanota specialiu prizu už muzikinę perspektyvą, laimėjo I vietą Respublikiniame J. Urbos konkurse. Gerą pradžią lydėjo tolesni pasiekimai. Jaunoji smuikininkė sėkmingai pasirodė Tarptautiniame muzikos festivalyje-konkurse „Reneissance“, Tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“, Tarptautiniame Viktoro Radovičiaus jaunųjų stygininkų konkurse ir kt. Ugnė Liepa kaip solistė jau yra griežusi su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Šv. Kristoforo kameriniu, Lietuvos kameriniu, Kauno miesto simfoniniu bei Klaipėdos kameriniu orkestrais diriguojant Juozui Domarkui, Donatui Katkui, Modestui Pitrėnui, Dainiui Pavilioniui, Martynui Staškui. „Matau, kokia ji reikli sau repeticijos metu, taip pat ir būdama scenoje, už nugaros jausdama simfoninio orkestro alsavimą, – sako prof. J. Domarkas. – Mergaitė turi smuikininkui būtinas savybes – sparčiai tobulėjančią smuikavimo techniką, puikią klausą, muzikinį jautrumą, muzikinės frazės prasmės pojūtį ir, kas ypač svarbu, stengiasi giliai suprasti atliekamą kūrinį ir tą supratimą čia pat parodyti.“ Paklausta, kokios muzikos klausosi, Ugnė Liepa atsako – klasikinės. Jos mėgstamiausi atlikėjai –

Muzikos barai / 19


ATEINAME Jaunųjų muzikų forumas Druskininkuose

smuikininkai Anne-Sophie Mutter, Itzhakas Perlmanas, Joshua Bellis, Hilary Hahn ir kiti. Jaunoji solistė prisipažįsta norinti tapti išskirtine muzikante, tokia, kurią išgirdus iškart būtų galima atpažinti. Ji sako pastebinti, kad dauguma žmonių klasikinę muziką laiko nuobodžia, senamadiška, tačiau tikisi ateityje ją padaryti priimtinesnę. Dar pirmoje klasėje svajojusi įkurti privačią ligoninę, kurioje ne tik viskas būtų nemokama, bet ir pacientai būtų gydomi smuiko garsais. Ugnė Liepa dalyvavo meistriškumo kursuose bei peržiūrose pas prof. P. Munteanu, prof. B. Garlitskį, baroko smuiko prof. D. Rossi ir kt. Visi labai gerai įvertino smuikininkės grojimą ir išreiškė viltį dirbti su ja ateityje. Smuikininkės mama Rūta pripažįsta, kad muzikuojančių vaikų tėvai gyvena intensyvų gyvenimą. Ji teigia nežinanti receptų, kaip teisingiausiai auginti talentingą vaiką, tačiau kartu su vyru nuolat mokosi suprasti sėkmės paslaptis, nes nė vienas jų nėra muzikas. „Pastebėjome, kad būtinos trys sąlygos – vaiko talentas, geras pedagogas ir tėvų rūpestis. Svarbu, kad pedagogas būtų patyręs, mėgtų darbą su vaikais, talentingam mokiniui skirtų papildomo laiko. Muzikos pamokos vyksta ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais, per atostogas ar netgi šventes, ypač prieš koncertus ar konkursus“, – pasakoja Ugnės Liepos mama. Anot jos, tėvams derėtų žinoti, kad talentingam vaikui jie privalės skirti daug laiko, finansų, psichologiškai jį palaikyti. „Labai svarbu lankytis koncertuose, ypač į Lietuvą atvykus garsesniems muzikams. Kartu su vaikais reikia analizuoti girdėtą grojimą, aptarti, kas patiko, galbūt įkvėpė, – mano Ugnės Liepos mama. „Mūsų giminėje gausu menininkų – skulptorių, tapytojų, dizainerių, poetų, dirigentų, – tęsia p. Rūta, – manau, kad tai vienaip ar kitaip susigėrė į Ugnės kraują. Ji ne tik talentinga smuikininkė, labai gražiai dainuoja (turi unikalaus tembro balsą), bet ir puikiai piešia, savo piešiniais jau atkreipė specialistų dėmesį. Ji taip pat labai greitai plaukia krūtine ir net yra juokavusi, kad baseine norėtų palenktyniauti su Rūta Meilutyte.“ Smuikininkės mama – gydytoja, todėl ragina nepamiršti intensyviai muzikuojančių vaikų sveikatos. Jiems būtina reguliariai tikrintis sveikatą, tėvai turėtų kreipti dėmesį į jų laikyseną, užtikrinti reikiamą darbo ir poilsio režimą, sveiką mitybą. n

Muzikos barai / 20

Rugpjūčio 14–23 d. Druskininkuose vyko XVI tarptautinis konkursas-festivalis „Muzika be sienų“. Renginys jau žinomas tarptautiniu mastu, jis įtrauktas į Olandijoje įsteigto Alinko ir Argerich fondo (AAF) prestižinių forumų katalogą. Fondas įvertino pianistės profesorės Veronikos Vitaitės inicijuoto ir jos vadovaujamo renginio auštą meninį ir organizacinį lygį. Vienas iš AAF steigėjų, autoritetingas pianistų konkursų organizatorius ir ekspertas Gustavas Alinkas yra puikiai susipažinęs su konkursu-festivaliu „Muzika be sienų“, jame dalyvavęs. Ką reiškia konkursui būti AAF pastebėtam? Jaunieji atlikėjai iš viso pasaulio gali kreiptis informacijos apie konkursą, konsultuotis, rasti repertuarą, užmegzti ryšius. Ši informacija pasiekia ir pasaulio bibliotekas, meno institutus, mokymo įstaigas. Konkursas kitų šalių muzikantams įdomus plačia apimtimi – jame gali varžytis solistai instrumentininkai, fortepijoniniai duetai, kameriniai ansambliai, vokalistai. Neribojamas dalyvių amžius, dalyvauja net mėgėjai. Šiais metais į konkursą-festivalį atvyko apie šimtas muzikų iš Baltarusijos, Kosta Rikos, Danijos, Gruzijos, Italijos, Japonijos, Kazachstano, Kinijos, Korėjos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir kt. Konkurso dalyviams talkino Lietuvos nacionalinės premijos laureato Roberto Šerveniko vadovaujamas „Muzikos be sienų“ kamerinis orkestras, jam dirigavo Laurynas Sadauskas. Grand Prix laimėjo jaunieji pianistai Domas Žeromskas (Lietuva), Janas Bieniaszas (Lenkija), Buba Chkhirvadze (Gruzija), Timofejus Ivanovas (Rusija) ir Alisa Golovko (Rusija). Laureatams įteikti ir piniginiai prizai, vardinė mecenato Gedimino Kuprevičiaus premija paskirta klarnetininkų duetui – broliams Stasiui ir Antanui Makštučiams. Vienas iš konkurso apdovanojimų – galimybė koncertuoti su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Be to, konkurso laureatai kviečiami ir į koncertus, festivalius Lenkijoje, Ukrainoje, Danijoje, Korėjoje ir kt. Ten bus girdimas „Muzikos be sienų“ pavadinimas ir Lietuvos vardas. Greta įtampos reikalaujančio konkurso šiemet daug dėmesio skirta edukacinėms programoms: vyko seminarai, meistriškumo pamokos, disputai, surengta mokslinė-metodinė konferencija. Su renginio dalyviais dirbo puikūs pedagogai: Vera Nosina ( Rusija), Arturas Jaronas, Jaroslawas Drzewiecki (Lenkija), Marianne Jacobs (Švedija), Martinas Jepsenas (Danija), Jekaterina Starodubrovskaja (Rusija), Vytautas Landsbergis, Aleksandra Žvirblytė, Guoda Gedvilaitė, Algirdas Budrys, Valentinas Kaplūnas ir kiti. Seminaruose, konferencijoje aptartos įvairios temos. Profesorius Vytautas Landsbergis nagrinėjo M. K. Čiurlionio kūrinių interpretacijos subtilybes, Martinas Jepsenas kalbėjo apie jaunų atlikėjų technikos tobulinimą, Vera Nosina – apie klasikinės sonatos interpretaciją. Kaip ir kasmet, Rimantas Janeliauskas pristatė dar neatpažintus M. K. Čiurlionio kūrinius, improvizacijos meno mokė Olegas Molokojedovas. Su įdomių įrašų klausytojais bendravo Viktoras Januškevičius. Konkurso žiuri skyrė laiko ir darbui su neįgaliaisiais. Sanatorijose „Draugystė“, „Belorus“, „Eglė“, „Grand SPA Lietuva“, SPA „Vilnius“, M. K. Čiurlionio muziejuje, miesto pramogų aikštėje buvo laukiami forumo dalyvių ir pedagogų pasirodymai. Bendradarbiaujant su Lietuvos kompozitorių sąjunga surengtas ypatingas koncertas, kuriame konkurso žiuri nariai atliko šalių, iš kurių buvo atvykę konkurso dalyviai, kompozitorių kūrinius, dar neskambėjusius Lietuvoje. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ


KRONIKA „Vivace Vilnius 2016“

Muzika – būtinybė, o ne privilegija. Tokios misijos ėmusis tarptautinio vasaros muzikos festivalio „Vivace Vilnius“ įkūrėja ir meno vadovė Eglė Jarkova džiaugėsi dar vienu puikiai pavykusiu festivaliu. Norėtųsi sakyti: misija įvykdyta, tačiau tam gali prireikti dar šiek tiek laiko. Vis dėlto nuostabu stebėti, kaip šis festivalis tampa Vilniaus savastimi ir daro meną prieinamą visiems, neskurdindamas savo turinio. Kas yra sudėtinga ir ne visuomet pavyksta įgyvendinti baltiškame kontekste. „Vivace Vilnius“ jau seniai būtų galėjęs laimėti kultūros iniciatyvos prizą, jei tik toks egzistuotų. Idėja gal ir nėra labai ekstravagantiška (meistriškumo kursai ir nemokami klasikinės muzikos koncertai), bet Vilniuje vasaros metu nieko panašaus nebūdavo. Dar smagiau matyti jauno žmogaus kultūrinės idėjos įsikūnijimą. Vienas prieš visuomenę? Gal ne taip dramatiškai, tačiau taip pat atkakliai. Pasaulyje nemažai kompanijų ir bankų remia jaunus žmones, turinčius idėjų ir pradedančius savo verslą. Imtis ko nors panašaus, o dar su kultūros prieskoniu, Lietuvoje dažnai taip sudėtinga. Bet apie tai šiek tiek vėliau. Prancūzija garsėja savo gausiais vasaros festivaliais, jų surengiama bene daugiausia pasaulyje. Sakytume, neverta lyginti tokių skirtingų šalių, tačiau festivalio „Vivace Vilnius“ atidaryme buvo pasakyta, kad būtent kultūra ir švietimas daro miestą patrauklų. Su tuo mažai kas galėtų ginčytis, tik kultūra kaip magnetas, galintis pritraukti ne tik miestiečius, bet ir užsienio turistus, Lietuvoje vis dar menkai naudojama. Eglės Jarkovos pastangomis garsūs JAV ir Europos pedagogai jau penktą vasarą buvo atvykę į Lietuvą ir taip prisidėjo ne tik prie jaunųjų muzikų, bet ir prie klausytojų lavinimo. Festivalio „Vivace Vilnius“ įkūrėja ir organizatorė Eglė JARKOVA papasakojo apie idėjas, gimusias kelionių ir studijų užsienyje metu, bei savo įkurtą festivalį „Vivace Vilnius“. – Prašyčiau trumpai papasakoti apie festivalį, jo atsiradimą ir pokyčius. – Tarptautinis vasaros muzikos festivalis „Vivace Vilnius“ šiais metais švenčia jau penktąjį gimtadienį. Kasmet festivalis pakviečia garsių dėstytojų iš JAV ir Europos, pritraukia moksleivių ir studentų iš Lietuvos bei kitų užsienio šalių, nemokamuose koncertuose sulaukia nemažai publikos. Šiais metais jau ne pirmą kartą dėstė profesorius Lynn Changas (smuikas), Aristides Rivasas (violončelė), Ona Jonaitytė (fleita) bei pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs pianistas Roberto Plano iš Italijos, kuris surengė ir rečitalį festivalio atidarymo koncerte. Festivalyje gausėja dėstytojų bei dalyvių, studentų atvyksta iš vis daugiau šalių. Nuo pirmojo 2012 m. vykusio festivalio jame jau dalyvavo 115 muzikantų, 15 dėstytojų ir 13 svečių iš Albanijos, Japonijos, Italijos, Mongolijos, Rumunijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Venesuelos, Rusijos, Turkijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Iš viso surengti 28 nemokami koncertai, taip pat ir Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje. Per penkerius metus nemokamuose koncertuose pasirodė fortepijono, smuiko, violončelės, fleitos, klarneto virtuozai, o nuo praėjusių metų – ir vokalistai. – Kaip gimė festivalio idėja? – 2009 metais išvažiavau į JAV tęsti smuiko studijų Bostone. Kasmet vasaras praleisdavau Europoje keliaudama, tobulindamasi kursuose pas įvarius smuiko profesorius, koncertuodama. 2011 metų vasarą Italijos miestelyje Portogruare dalyvaujant muzikos festivalyje „A Tempo“, gimė „Vivace Vilnius“ idėja. Norėjau rengti meistriškumo kursus mokiniams bei studentams ir pasiūlyti nemokamus koncertus Vilniaus publikai, pakviesti savo profesorius ir kolegas į Lietuvą, kur jie savaitę laiko intensyviai dirbtų su jaunais muzikantais. Buvau maloniai nustebinta, kad profesoriai mielai sutiko atvykti į Vilnių dėstyti ir koncertuoti. Festivalis „Vivace Vilnius“ suteikia progą miesto gyventojams bei svečiams apsilankyti nemokamuose koncertuose gražiose Vilniaus salėse, leidžia žiūrovams susipažinti su aukšto lygio muzikantais iš Lietuvos, Europos ir JAV. „Vivace Vilnius“ suteikia unikalią galimybę mokiniams ir studentams mokytis pas garsius profesorius, užmegzti profe-

sinių kontaktų. Trys studentai, kurie dalyvavo festivalyje, pakviesti į Bostono konservatoriją, iš jų du smuikininkai ten mokosi jau antrus metus. – Daugelis jaunų žmonių gyvendami ir studijuodami užsienyje nori dalintis įgyta patirtimi ir atvežti ką nors nauja į Lietuvą. – Taip, be abejo. Mokydamasi Bostone supratau, kad jei turi svajonių, reikia jų siekti. Bostone susipažinau su žmonėmis, kurie patikėjo mano idėja ir nusprendė remti pirmąjį „Vivace Vilnius“ festivalį. Jau penkti metai, kaip jie investuoja į muzikos sklaidą Lietuvoje, ir aš jiems esu be galo dėkinga. Bostone mane supa labai geri draugai, kolegos, be kurių pagalbos šio festivalio tiesiog negalėčiau surengti. Šiame mieste išmokau daugybę su festivalio organizavimu susijusių dalykų. Kol dar mokiausi Bostono konservatorijoje, mes daug koncertuodavome ligoninėse, gydymo įstaigose. JAV labai įprasta dovanoti muziką sergantiems. Šią idėją plėtojame ir Vilniaus festivalyje, jau trečius metus bendradarbiaujame su Santariškių klinikų Vaikų ligonine, ten mūsų dėstytojai ir dalyviai rengia koncertą. – Rengiant festivalį užgriūna didelė atsakomybė ir stresas, tačiau viską paprastai atperka pavykę koncertai, palanki žiūrovų reakcija. Kokie Jūsų maloniausi prisiminimai? – Smagiausia, kad koncertų salės perpildytos. Vadinasi, Vilniaus publikai reikia tokių klasikinių koncertų. Praėjusiais metais po vieno koncerto Taikomosios dailės muziejuje susipažinome su turistais iš Bostono, kurie kaip tik lankėsi Vilniuje ir pamatę festivalio plakatą atėjo pasiklausyti muzikos. Dar įdomiau buvo tai, kad jų sūnus mokosi Bruklino muzikos mokykloje, kurioje aš dėstau smuiką bei esu kamerinės muzikos departamento vadovė. Labai malonu matyti moksleivius ir studentus grįžtančius į festivalį, turime mokinių, kurie meistriškumo kursuose dalyvauja nuo pat pirmojo festivalio. Džiugu stebėti jų pažangą. Sunku išrinkti maloniausias akimirkas, nes jų tiek daug. Viskas labai smagu – pats organizavimo procesas, koncertų planavimas, programų dėliojimas... – Šiais metais buvo atvykę profesoriai iš JAV, Venesuelos, Italijos... Kokia pedagogų ir atlikėjų nuomonė apie Vilnių, Lietuvą ir mūsų atlikėjus? Juk daugelis jau ne pirmą kartą grįžta į Lietuvą. – Vienas smagiausių dalykų man – aprodyti Vilnių svečiams. Visi atvykstantys tuoj pat pamilsta mūsų maistą, gamtą, architektūrą. Mano buvęs smuiko dėstytojas Bostono konservatorijos profesorius Lynn Changas į festivalį atvyko jau trečią kartą. Jam labai patinka lietuvių kultūra ir menas, jo nuomone, Vilnius pilnas menus ir muziką mylinčių žmonių. Prof. Changas susižavėjęs lietuvių mokiniais ir studentais, jų pasiruošimo lygiu. Violončelininkui Aristidžiui Rivasui, kuris taip pat trečią kartą viešėjo Vilniuje, įsimintiniausias festivalio dalykas – klausytojų pilnos salės. – Kokią planuojate festivalio „Vivace Vilnius“ ateitį? – Aš vis dar kartais netikiu, kad įvyko jau penktasis festivalis. Kaskart, kai visi iškeliauja savais keliais, aš pradedu planuoti kitų metų festivalį, datas, programas ir pan. Deja, kadangi festivalis nėra remiamas jokios Lietuvos institucijos ar komercinės įmonės, labai sunku ką nors planuoti, pasikliaujant tik keletu rėmėjų iš JAV. Net ir gražiausios idėjos atsitrenkia į realybę, finansinę sieną, stokojant lėšų daug ko neįmanoma įgyvendinti. Svajoju apie ilgesnį festivalį, daugiau koncertų, taip pat ir skirtų tam tikrai auditorijai (pavyzdžiui, vaikams). Norėtųsi mokiniams sudaryti sąlygas kartu groti kamerinę muziką, galbūt ateityje bendradarbiauti su vienu iš Lietuvos orkestrų, kad dalyviai galėtų su juo koncertuoti. Jaučiu didelę atsakomybę rengdama „Vivace Vilnius“ ir esu labai laiminga, galėdama bendrauti su nuostabiais muzikantais. Nors jau devinti metai esu išvykusi iš Lietuvos, palaikau glaudžius ryšius su gimtąja šalimi – čia mano namai. Labai džiaugiuosi, kad galiu suteikti galimybę įvairiausių šalių muzikantams susitikti čia, Vilniuje.

Būtų nuostabu, jei šiuos festivalio organizatorės Eglės Jarkovos žodžius išgirstų jos misijos svarbą suprantantys žmonės. Juk kai valstybėje nėra nei karo, nei bado, pats laikas rūpintis kultūriniu gyvenimu. Gabrielė SLIŽYTĖ

Muzikos barai / 21


FESTIVALIAI „MUZIKINIS RUGPJŪTIS PAJŪRYJE“ KARTU SU „BOHEMA“

Rugpjūčio 5–14 dienomis Klaipėdos krašte vyko tradicinis, jau devynioliktasis, operinės ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Kaip visada įvairiapusis tiek žanrų, tiek renginių geografijos (Klaipėda, Palanga, Nida) prasme, nors ir mažesnių apimčių (renginių liko perpus mažiau), jis ir šįkart intrigavo netikėtomis premjeromis, aistringais muzikos proveržiais. Negausioje festivalio programoje buvo neapolietiškų dainų vakaras, kelios repeticijos po atviru dangumi, pavadintos „Ore“, simfoninės muzikos ir šokio projektas „Ugningos sielos“, Alvido Remesos kūrybos vakaras bei Giacomo Puccini operos „Bohema“ premjera. Ja prasidėjo oficialioji festivalio dalis, tai buvo svarbiausias, nors, sakyčiau, kiek pretenzingas akcentas. Opera pastatyta Klaipėdos muzikiniam teatrui bendradarbiaujant kartu su „Vilnius City Opera“ kūrybine grupe (meno vadovė ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė, kostiumai – Juozo Statkevičiaus, scenografija – Dicko Birdo, režisierius statytojas – Gediminas Šeduikis).

Kodėl „Bohema“?

Atsakymas turbūt labai paprastas, pasirinkimą greičiausiai lėmė autoriaus pavardė. G. Puccini turėjo ne tik įgimtą dovaną kurti nuostabaus grožio melodijas, bet ir neprastą dramaturgo talentą, gebėjimą pajusti literatūros kūrinio esmę, tinkamai sudėlioti kulminacinius momentus ir juos atskleisti per muziką. Režisieriui tereikia tuos ženklus teisingai perskaityti. Be kita ko, šioje operoje žavi žmogiškosios aistros, visada aktuali nelaimingos meilės tema, ypatingas vėlyvojo romantizmo jausmingumas, nuspalvintas realistiniais (veristiniais) bruožais, personažams suteikiančiais gyvumo, atpažįstamumo. Kad ir kiek kadaise meno kritikai operą peikė, vadino ją apgailėtina, patarinėjo autoriui grįžti į „tiesų meno kelią“, ji labai greitai pelnė visuotinį pripažinimą. Ir mūsų dienomis „Bohema“ šalia G. Verdi „Traviatos“ ir G. Bizet „Karmen“ yra viena iš trijų pasaulyje dažniausiai statomų operų. Praėjusių metų pačioje pabaigoje „Bohema“ atsirado Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare, o dabar ir Klaipėdos muzikiniame teatre. Beje, šiais metais kaip tik pažymimos 120-osios „Bohemos“ premjeros metinės.

Kai skurde tarpsta gražiausios gėlės

savo talentu nenuslopina kasdienybės skurdas. Toks gyvenimas buvo gerai pažįstamas ir pačiam G. Puccini – mokydamasis Milano konservatorijoje ne kartą nuo kreditorių slėpėsi drabužių spintoje, kartu su bendražygiais kompozitoriais P. Mascagni ir R. Leoncavallo svajojo apie būsimą sėkmę. Gal dėl to „Bohemoje“ pasakojama istorija tokia tikroviška ir jaudinanti. Klaipėdiečių pastatyme veiksmas iš XIX a. pirmosios pusės perkeltas į XX a. šeštąjį dešimtmetį. Romantine dvasia vis dar alsuojančiame Paryžiaus Monmartre palėpę nuomojasi keturi studentai: poetas Rudolfas (Merūnas Vitulskis), dailininkas Marčelas (Mindaugas Rojus), muzikantas Šonaras (Šarūnas Šapalas) ir filosofas Kolenas (Rokas Spalinskas). Laikas vyriškoje draugijoje leidžiamas pokštaujant ir pramogaujant, jaučiant ypatingą bendrystės dvasią. Kai kambaryje šalta, be graužaties galima sudeginti pradėtą dailės kūrinį ar literatūrinį bandymą... Personažai nepaprastai gyvi, dinamiški, jų energijos, atrodo, užtektų dar keliems kitiems pastatymams.

Gyva gaida

Mimi (Viktorija Miškūnaitė) – subtiliausia ir trapiausia operos veikėja. Kiekvienas jos ištartas žodis dvelkia paprastumu ir kuklumu. Merginai pasirodžius pirmo veiksmo pabaigoje pasigirsta lyrinė meilės tema, muzika tampa romantiška, suskamba patys gražiausi solo numeriai – Rudolfo arija „Che gelida manina“ („Kokia šalta rankelė“) ir Mimi „Sì, mi chiamano Mimi“ („Taip, jie mane Mimi vadina“). Nuostabi kantilena, jausminis atvirumas – abi arijos interpretuotos labai įtaigiai, tik alpulio scena man pasirodė nenatūrali. Dramatinis V. Miškūnaitės talentas ypač atsiskleidžia trečio veiksmo duete (sunku patikėti, kad LNOBT „Bohemoje“ dainininkė atlieka visiškai kitokio plano Miuzetės vaidmenį). Rudolfo pavydas, Mimi liga, stiprėjanti nuojauta, kad artėja įsimylėjėlių išsiskyrimas. V. Miškūnaitės ir M. Vitulskio duetas toks įtaigus, kad nebematai aplink vykstančio veiksmo, nebegirdi nesklandumų orkestre, gaudai kiekvieną jų žodį. Tragiška nuotaika persmelktas ketvirtas veiksmas, jo atomazga patvirtina H. Murger mintį, kad gyvenimas ne tik džiaugsmingas, bet ir žiaurus. Finalinė scena, kai sukaupusi paskutines jėgas Mimi grįžta į mansardą pas savo buvusį mylimąjį, atliekama meistriškai, tikroviškai, kaip pasakytų pats G. Puccini, iš širdies į širdį.

Kaleidoskopiškas margumas

Siužetas operoje plėtojamas keliais sluoksniais, lyriniai epizodai keičiami linksmais ir spalvingais. Ypač šurmulingas antrasis veiksmas (Lotynų kvartalas), kuriame įvykiai plėtojami gatvėje šalia „Momo“ kavinės. Scena padalinta į du aukštus, viršutiniame – turtuoliai, Giacomo Puccini opera „Bohema“ pastatyta Klaipėdos muzikiniam teatrui bendradarbiaujant kartu su „Vilnius City Opera“ visuomenės elitas, apačioje – paprasti žmonės, tarp jų ir pagrindiniai personažai. Jie šiame prekeivių ir mugės šurmulyje tarsi turėtų pranykti, bet gelbsti vykę režisūriniai sprendimai: Miuzetė, išsiskirianti prabangiais kailinaičiais, savo ariją dainuoja pavojingai laviruodama ant antro aukšto atbrailos, Rudolfas Mimi dovanoja išsiskiriančios spalvos rausvą šalikėlį (originale – skrybėlaitę). Tik fejerverkas šio veiksmo finale atrodė neskoningai. Muzikinis operos audinys labai gyvas, pasižymintis nuolatine nuotaikų kaita. Gal orkestrui kiek pritrūko stipresnės išraiškos ir muzikavimo laisvės, bet apskritai naujasis orkestro dirigentas To-

Kūrinys parašytas remiantis prancūzų rašytojo Henry Murger autobiografiniu romanu „Scenos iš bohemos gyvenimo“. Jo personažai – jauni Paryžiaus menininkai, kurių gyvenimo džiaugsmo, laisvės ir tikėjimo

Muzikos barai / 22


mas Ambrozaitis su operos pastatymu, manyčiau, susitvarkė puikiai. Spektaklyje daug įdomių ir gyvų mizanscenų, labai dinamiškas choras (vyr. chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), kas Klaipėdos muzikinio teatro pastatymuose nėra retenybė. Tik gaila, kad daugelis režisūrinių, scenografijos ar kostiumų detalių paprasčiausiai buvo neįžiūrimos – premjerai pasirinkta naujoji Palangos koncertų salė, manyčiau, per didelė tokiam spektakliui. Gal padėtų dideli sieniniai ekranai? Vis dėlto G. Puccini „Bohemos“ atsiradimas Klaipėdos muzikinio teatro repertuare yra neeilinis įvykis, pastatymas vertas aukščiausio įvertinimo. O mūsų atlikėjams tai gera bendradarbiavimo su aukščiausio lygio profesionalais patirtis.

Kiti festivalio muzikiniai puslapiai

Labai svarbus šio festivalio įvykis – autorinis kompozitoriaus A. Remesos vakaras, skirtas jo 65-osioms gimimo ir 45-osioms kūrybinės veiklos metinėms. Koncerte išgirdome du jo kūrinius – simfonines variacijas „Melodija“ birbynei (Pranas Narušis) ir simfoniniam orkestrui (dirigentas Stasys Domarkas) ir septynių dalių simfoniją-oratoriją Nr. 7 „Assumptiones“ solistams (sopranas Rita Petrauskaitė, bosas Artūras Kozlovskis), chorui ir orkestrui. Ypač įdomus ir paveikus buvo antrasis kūrinys, kuris savo turiniu atitiko artėjančią Žolinės, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų, šventę (simfonijos pavadinimas ir reiškia ėmimą į Dangų). „Assumptiones“, anot autoriaus, yra tarsi muzikinis pranciškoniško rožinio atitikmuo, kūrinyje panaudoti liturginiai tekstai lotynų, aramėjų ir lietuvių kalbomis. Muzikiniame audinyje nuolat atkartojama autentiška tūkstančio metų senumo grigališkojo choralo tema, ji kaip siūlas, ant kurio veria-

džių muziejaus kiemelyje atsisakyta, sugrįžta į Muzikinio teatro sceną. Nežinau, kiek tai paveikė originalią vakaro koncepciją, bet jo žavesys, ypatinga atmosfera dėl to, manyčiau, nenukentėjo. Koncerte skambėjo prancūzų kompozitorių kūriniai, kupini ispaniškos aistros, – Édouardo Lalo Ispaniškoji simfonija smuikui su orkestru, Maurice´o Ravelio „Bolero“ (choreografija Beatos Molytės-Kulikauskienės) ir Rapsodija smuikui su orkestru „Čigonė“ (choreografija Aušros Krasauskaitės-Berulės), vienas populiariausių smuiko opusų. Ypač įsiminė itin profesionalus ir įtaigus festivalio svečio smuikininko Philippe´o Graffino (Prancūzija) grojimas, žaižaruojantis virtuoziškais pasažais ir temperamentu, pasižymintis giliu muzikos pajautimu. Atlikėjas pasaulyje labiau žinomas kaip šiuolaikinių ar retesnių kompozicijų interpretatorius (mūsų kompozitorius Vytautas Barkauskas jam dedikavo savo „Jeux“, op. 117). Įvairiuose projektuose jis ne kartą dalyvavo kartu su žymiais muzikais Marta Argerich, Yehudi Menuhinu, Sergiu Comissiona ir kitais. Tik gaila, kad „Čigonei“ pritaikyta choreografija dažnai nustelbdavo smuiką. B. Molytei-Kulikauskienei pavyko pasiekti choreografijos ir muzikos darną, rasti ryšį su „Bolero“ ritmu, jo vidine dinamika. Panaudoti flamenko elementai dar labiau paryškino ispanišką opuso koloritą, įspūdį darė nepaprastas artistės plastiškumas. Kalbant apie orkestrą (dirigentas Robertas Šervenikas) reikia pasakyti, kad antroje É. Lalo simfonijos dalyje Scherzando pritrūko grakštumo ir lengvumo. Aistrų nestigo ir Neapolietiškų dainų vakare. Populiariausias italų kompozitoriaus Francesco Paolo Tosti dainas atliko Klaipėdos muzikinio teatro solistai Valerija Balsytė, Rita Petrauskaitė, Artūras Kozlovskis ir Aurimas Raulinavičius, koncertmeisteris – Carmelo Giuseppe Longo (Italija). Skirtingo charakterio vokalinėse miniatiūrose liūdnai ir linksmai, grakščiai ir dramatiškai buvo kalbama apie meilę, svajones, išsiskyrimą. Žavėjo neapolietiškam stiliui būdinga tarsi plaukianti kantilena, melodijų jausmingumas ir lengvumas, banguojantis ritmas su ypač emocionaliomis užlaikytomis viršūnėmis. Geriausiai neapolietiškų dainų stilių pavyko pajusti A. Raulinavičiui. Ypatingą lietuvių meilę šiam žanrui liudijo sausakimša P. Domšaičio galerijos salė, joje netilpo visi norintieji. Beje, anšlagą šiais metais patyrė ir kiti „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ renginiai. To festivaliui linkėčiau ir ateityje. Danguolė VILIDAITĖ Poetas Rudolfas (Merūnas Vitulskis), dailininkas Marčelas (Mindaugas Rojus)

Mimi (Viktorija Miškūnaitė)

mi maldos, paslapčių apmąstymo karoliukai. Kūrinio atlikimas gal ir nebuvo labai tobulas, bet žinia, kurią kompozitorius norėjo mums paskelbti, buvo perteikta gana įtaigiai. Reikia pabrėžti, kad religiniai kūriniai yra reikšmingiausia A. Remesos kūrybos dalis ir kad šiuo metu jis yra vienas iš nedaugelio intensyviai kuriančių Klaipėdos kompozitorių. Tuo ši premjera dar vertingesnė. Daugiau pozicijų „Muzikiniame rugpjūtyje“ teko atviroms repeticijoms „Ore“. Atskiri choro, šokėjų, solistų ir orkestro pasirodymai turėjo tarsi įgarsinti Klaipėdos senamiestį, padaryti jį patrauklesnį, gyvesnį. Projektas įdomus, demokratiškas, bet labai jau priklausomas nuo oro sąlygų, o jos tuo metu buvo ne visai palankios. Pasirinktos erdvės prie „Arkos“ paminklo, burlaivio „Meridianas“ tinkamos, visiems prieinamos, bet, pavyzdžiui, apie orkestro repeticijos perkėlimą į Dramos teatro fojė mažai kas žinojo. Ne vienas, jos laukęs prie „Meridiano“, jautėsi apviltas.

Ir aistringi solo

Lietinga diena privertė pakeisti ir simfoninės muzikos bei šokio projekto „Ugningos sielos“ vietą. Tradicinio festivalio renginio Laikro-

Muzikos barai / 23


KRONIKA „Varšuvos ruduo“ – ir drąsus, ir konservatyvus

Vartais į anapus geležinės uždangos kuriamos muzikos pažinimą lietuvių kompozitoriams kadaise buvęs „Varšuvos ruduo“ ir dabar tebėra laikomas vienu iš svarbiausių regiono šiuolaikinės muzikos festivalių. Šiandien lietuvių skaičius jame gerokai kuklesnis – nebelikus muzikos sklaidos cenzūros, atsiradus „YouTube´ui“, pagaliau turint savus festivalius, kaip antai „Gaida“, lyg ir nebelieka didelio poreikio vykti toliau, kad susipažintum su dabar kuriama muzika. Vis dėlto pats pabuvimas festivalyje, bent poros dienų įsigyvenimas į jo ritmą, smalsumas „o kaip yra svetur?“, taip pat, neslėpkime, aplinkos pasikeitimas ir kelionių ilgesys yra visai neblogi argumentai skirti savaitgalį sau ir muzikai. O pridėjus profesinio tobulėjimo faktorių – didėjantį muzikinių patirčių bagažą, galimybę išgirsti tai, ką vargu ar išgirsi pas mus arba internete (daugybė šiuolaikinės muzikos kūrinių ten dar neapgyvendinti), – abejoti dėl pasirinkimo nebetenka. Tad rugsėjo 16–18 d. jau antrą kartą teko lankytis festivalyje „Varšuvos ruduo“. Šių metų festivalis – 59-asis (pirmas surengtas 1956 m.). Jau dabar smalsu, kokie bus jubiliejinio 60-ojo „Varšuvos rudens“ užmojai, vis dėlto tai prestižinis Rytų Europos renginys, o ir galimybės, atrodo, nėra kuklios. Devynias dienas trunkantis festivalis kasdien pasiūlo bent po keletą koncertų, susitikimų su kūrėjais, diskusijų, vaikams skirtą festivalio atšaką „Mažasis Varšuvos ruduo“ (Mala Warszawska jesień). Beje, įspūdingas ir festivalio bukletas, kone 400 puslapių knyga, kurioje – ne vien kompozitorių biografijos ir išsamios kūrinių anotacijos, bet ir indeksas visų kūrinių, kada nors skambėjusių „Varšuvos rudenyje“ (t. y. nuo pat 1956 m.). Grįžtant prie šių metų renginio, dominuojanti jo tema buvo opera. Anot festivalio direktoriaus Tadeuszo Wieleckio, „nepaisant vyraujančios nuomonės, kad opera yra anachronizmas, šiandien tai bene gyviausias moderniosios muzikos žanras. Kodėl? Galbūt todėl, kad, trūkstant visuomenės reakcijos į modernią muziką, kompozitoriai jaučia, jog opera gali tapti supratimo gija ir komunikacijos kanalu tarp jų kultivuojamo rimtojo meno ir klausytojų.“ Programoje svarbią vietą užėmė italo Salvatore Sciarrino (g. 1947) kūryba – ir operos, ir ne tik jos. Taip pat buvo kviečiama, pavyzdžiui, į „Memų operą“ (Meme Opera), kurią inspiravo memai, ar grupės kompozitorių sukurtą „Aaron S“, kurioje net nedainuojama – raiškos elementas yra balso tembras ir pats balso fenomenas. Vis dėlto pirmąjį vakarą operų neišgirdome (jei neskaičiuosime vienos nuskambėjusios arijos). Rugsėjo 16 d. koncertų įspūdžiai buvo daugialypiai – tiek lyginant du aplankytus renginius, tiek atskirai mąstant apie atidarymo koncertą. Pastarasis vyko Nacionalinėje filharmonijoje, griežė Filharmonijos orkestras (dirigavo Jacekas Kaspszykas), girdėjome ir solistus – Łukaszą Długoszą (fleita), Agatą Kielar-Długosz (fleita) ir Joanną Freszel (sopranas). Keistoka pasirodė, kad atidarymo koncerte nenuskambėjo nė viena premjera (nors galbūt tai tėra prie „Gaidos“ tradicijų pripratusios klausytojos kaprizas). Pirmiausia išgirdome Edgard´o Varèse´o „Derinimą“ (Tuning Up, 1947) – žinoma, labai simboliška festivalį pradėti kūrinio pradžioje girdima orkestro instrumentų derinimo imitacija, tačiau kiek nustebino tai, kad į šiuolaikinės muzikos festivalio programą buvo įtrauktas bene septyniasdešimties metų senumo kūrinys. Nustebino, tik kitaip, ir kitas kūrinys – Graźynos Pstrokońskos-Nawratil (g. 1947) koncertas dviem fleitoms ir orkestrui „Lietaus miškas“ (Rain Forest, 2013), kuris, subjektyviai vertinant, tiesiog prailgo. Anotacijoje žadėta kaleidoskopiška spalvinė garsų žaismė retkarčiais prablaškydavo, tačiau muzikos statiškumas ir neaiškios krypties dramaturginis vyksmas gerokai pabodo. Vis dėlto antroji koncerto dalis sušvelnino po pirmosios lindusį nusivylimą. Philippe´o Hurelio (g. 1955) „Tour à tour II – La rose des vents“ (2015) orkestrui ir elektronikai, anot autoriaus, – grįžimas prie jaunystės interesų, susijusių su tembru ir spektrine sklaida. Kūrinio pradžioje gau-

Muzikos barai / 24

su melodinių linijų, įkomponuotų į muzikos audinį, kurios netipiškai derėjo su akivaizdžiai spektrinės sandaros paveikta garsine visuma. Kompozicijos klausytis buvo įdomu ir malonu dėl itin turtingo garsinio, spalvinio spektro, kurį papildė ir elektronika, apčiuopiamos plėtojimo logikos, o galbūt ir dėl asmeninių autorės simpatijų spektrinei muzikai. Koncerto kulminacija, tikru desertu šiuolaikinės muzikos atlikimo gurmanams tapo György Ligeti (1923–2006) „Mysteries of the Macabre“ sopranui ir orkestrui iš operos „Le Grand Macabre“ (1977). Gepopo slaptosios policijos šefo partiją J. Freszel ir dainavo, ir vaidino įstabiai (beje, scenoje ji pasirodė metalu žvilgančiu kosmonauto stiliaus kostiumu bei ryškiai mėlynu peruku), ekspresyviai intonuodama bei artikuliuodama muzikinę medžiagą ir ją įveikdama neabejotinai virtuoziškai. Penktadienio vakaras tęsėsi industrinėje aplinkoje – lofte „Soho Factory“, kuriame skambėjo britės Julianos Hodkinson, šiuo metu gyvenančios Berlyne, kūrinys „Angel View“ (2014) instrumentų ansambliui ir elektronikai su vaizdo projekcijomis. Po koncerto su kolege kalbėjome, kad tarp nebyliojo kino garso takelio ir instrumentinio teatro balansuojantis kūrinys prie akibrokštų menkai pratusius lietuvius turbūt šokiruotų ir pusė jų išeitų iš salės. Akivaizdu, kad Berlyne gyvenanti J. Hodkinson yra veikiama tenykštės eksperimentams palankios atmosferos, jos „Angel View“ yra nevaržomos išmonės rezultatas, kūrinys su gausybe nekonvencinių, nemuzikinių garsų ir triukšmų bei ekspresyvių vaidybinių elementų – po sceną važinėjama dviračiu, triukšmingai virsta padengtas stalas ir pan. Šeštadienio (rugsėjo 17 d.) vakaras buvo skirtas vien operai – festivalio lankytojai galėjo rinktis net iš trijų variantų; tiesa, į visas tris operas patekti nebūtų pavykę, nes dvi buvo rodomos tuo pačiu metu, tačiau jos pakartotos sekmadienį. Pirmiausia teko išgirsti Martos Śniady „Memų operą“ (2016), parašytą „Varšuvos rudens“ užsakymu. Anotacijoje ambicingai pristatytas kūrinys nuvylė. „Kokia yra mano nykščio ant išmaniojo telefono ir mano „Facebook“ profilio tapatybė <...> Kas aš esu labiau: profilis ar asmuo? „Memų opera“ kalba apie šiandieninio žmogaus tapatybę: nestabilią, įvairiai apibrėžiamą pagal kontekstą...“ – regis, tematika aktuali, ypač jaunai publikai, aprėpianti tiek nūdienos aktualijas, tiek egzistencines problemas. Ir vis dėlto nepasirodė, kad kūrinys paveikiai pasiektų adresatą. Pirmiausia trukdė elementarios techninės problemos – netinkama akustika bei vizualizacijų išdėstymas (vieni klausytojai per kitų galvas nematė apatinės projekcijų dalies, tad ne visus parašytus žodžius pavyko perskaityti). Kitas dalykas – vizualizacija buvo primityvoka, tiesiog projektuojant memus (ženklus, žodžius, sakinius) ant didelio peršviečiamo kubo, pastatyto ant grindų, ir ant galinės sienos, o muzika taip pat stokojo savitesnės raiškos, įdomesnio skambesio ar įtraukiančios plėtotės. Tačiau vakarą ir vėl „pagerino“ antrasis matytas kūrinys – argentiniečio Fabiáno Panisello kamerinė opera „Nesusipratimas“ („Le malentendu“, 2016) pagal Albert´o Camus to paties pavadinimo pjesę. Anot anotacijos, „kompozitorius žodinį tekstą su elektroakustine muzika sujungia ambicingu, išties inovatyviu būdu. <...> Net interliuduose kalba vaidina esminį vaidmenį: charakteriai, gestai ir muzikiniai motyvai tiesiogiai išvedami iš žodžių ir posakių, jie priklauso nuo skiemenų skaičiaus, kirčių, ritmo, galūnių ir t. t.“ Ko gero, tai buvo viena iš esminių operos paveikumo priežasčių – tam tikra racionali sistema, įprasminanti garsą per žodį, ir net jei prancūziškai supranti ne visai laisvai, tai netrukdė mėgautis. Mėgautis racionaliai išgaunama, bet taip natūraliai skambančia garsų tėkme, žavėtis įtaigių ir techniškų atlikėjų ryškiai ir artistiškai įkūnytais personažais. Abu vakarai, praleisti Varšuvoje, dovanojo gerų įspūdžių, net ir turint galvoje visus minėtus trūkumus. Šiaip ar taip, susitikimai su šiuolaikine muzika tuo ir žavūs, kad kaskart plečia patirties ribas, o neretai atveria ir naujų minties plotmių. Paulina NALIVAIKAITĖ


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Sergejus Krylovas

muzikos (mielas paklausyti G. Finzi Romansas styginiams Esdur, op. 11), vyravo stilius, kuris, praūžus I pasauliniam karui, sudaužė į šipulius praėjusios epochos rožines svajas ir viltis: gimė ekspresionizmas, dadaizmas, buvo pradėti kurti siaubo filmai, suklestėjo natūralistinė industrija bei psichoanalizės skatinamos keistos, neįprastos meno ir gyvenimo formos. Iš didžiųjų vardų, kurie į ano amžiaus publiką prabilo aistringa ir gaivališka arba, priešingai, perdėm sofistikuota, niūria muzikos kalba, tą vakarą klausėmės I. Stravinskio baleto „Apolonas Musagetas“ versijos styginiams. Asketiškas tobulos dramaturgijos kūrinys patraukia gerai atpažįstamu kampuotu rimtu, „taškuotomis“ melodijomis, o jo lyrizmas dvelkia giedru liūdesiu. Visada gaila, kad per koncertinį baleto muzikos atlikimą scenoje nematai baleto personažų, šiuo atveju Apolono, tris mūzas vedančio į Parnasą... Galėtų ir šokėjai rengti pasirodymus be muzikos. Būtų tikras avangardas... Į panašią srovę taiko A. Panufniko Koncertas smuikui ir orkestrui. Yehudi Menuhinui skirtą efektingą, lenkiškų intonacijų sklidiną trijų dalių kūrinį griežęs S. Krylovas teigia, kad šį kompozitorių pasaulis atranda

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Europos saulėlydis muzikoje

Tarptautinei muzikos dienai skirtame Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte spalio 1 dieną vyravo spalvingos ir šventiškos nuotaikos: kolektyvas, paklusdamas griežtam, tiksliam dirigento Modesto Barkausko mostui, perteikė artistišką Antonino Dvořáko koncertinės uvertiūros „Karnavalas“, op. 92/B. 169, bei Arturo Márquezo Šokio Nr. 2 interpretaciją. Meksikiečių kompozitoriaus danzón stiliaus kontrastingas, uždegantis kūrinys tapomų vaizdų monumentalumu artimas čekų folkloro motyvais grįstam nacionalinės muzikos korifėjaus kūriniui. Įdomi, naujoves siūlanti programa liudijo augantį orkestro meistriškumą ir profesinį pajėgumą. Tarptautinių konkursų, taip pat ir VII M. K. Čiurlionio konkurso I premijos laureatas, Škotijos karališkosios konservatorijos magistras pianistas Robertas Lozinskis skambino Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui c-moll, op. 18. Tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje kaip vienas perspektyviausių jaunųjų virtuozų vertinamas atlikėjas sudėtingą fortepijono partiją perteikė lengvai, techniškai ir muzikaliai. Bisui R. Lozinskis pagrojo Vokietijoje gyvenančio populiaraus turkų pianisto ir kompozitoriaus

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas) naująjį koncertinį sezoną pradėjo XX a. kompozitorių Geraldo Finzi (1901–1956), Igorio Stravinskio (1882–1971), Andrzejaus Panufniko (1914–1991) ir Bélos Bartóko (1881–1945) kūriniais. Nors koncertas buvo pavadintas „Romansas styginiams“ ir jame girdėjome gražios romantinės arba tiesiog melodingos

vis dažniau. Panufnikas rašo nuoširdžiai, muzika persmelkta nostalgijos ir emocionalaus patoso. Tačiau visa jėga, tono ir meistriškumo spindesiu S. Krylovas atsiskleidė bisui pagrieždamas Camille´io Saint-Saënso (1835–1921) „Introdukciją ir rondo capriccioso“ a-moll, op. 28. Nemirtinga klasika kiekvienąkart sujaudina širdį lygiai kaip ir beatodairiškas maestro atsidavimas didžiajam menui. B. Bartóko siuita „Rumunų liaudies šokiai“ smuikui ir orkestrui, Sz. 68, BB 68, – visada puiki vizitinė kortelė ir kamerinio orkestro, įvaldančio vis daugiau šiuolaikinės muzikos, ir jo vadovo, kurio vaidmuo – dirigento ir solisto – ypač stilingai atsiskleidžia interpretuojant šį spalvingą šedevrą, žaižaruojantį Balkanų kraštų liaudies muzikai būdingais veržliais ir improvizaciniais elementais. Tad vokiečių ekspresionisto Ernsto Barlacho žodžiai apie epochos jėgą, slypinčią ne grožyje ir malonume, o bjaurastyje ir demoniškoje aistroje, atsispindėjo tik iš dalies, nes ne Stravinskio „Šventasis pavasaris“ ar Bartóko „Allegro barbaro“, bet šių kompozitorių „šviesioji pusė“ tapo vakaro idėja. Kita vertus, XX ir XXI amžių sandūra ir postmodernizmas jau pateikė kur kas drastiškesnių, visus tabu peržengiančių muzikos modelių, kurių fone modernistai atrodo gražūs ir švelnūs. „Su LKO stengiamės publikai pasiūlyti įdomią kurios nors epochos programą, – sakė Sergejus Krylovas. – Šiuo metu galvojame apie gruodžio mėnesio kalėdinės turnė programą, ir esu tikras, kad ji bus labai įdomi, bet kol kas tai paslaptis. Būtent įdomiomis programomis siekiame, kad klausytojo vidus būtų sklidinas klasikinės muzikos. Todėl norėčiau padėkoti publikai, kuri ateina į mūsų koncertus ir nuoširdžiai ploja.“ LKO repertuare atsiranda ir šiuolaikinių lietuvių autorių kompozicijų – kol kas tai Arvydas Malcys ir Loreta Narvilaitė.

Dirigentas Modestas Barkauskas ir premjerinio kūrinio „Europos saulėlydis“ autorius kompozitorius Arvydas Malcys

Fazilo Say improvizacinę pjesę „Kara Toprak“. Liepos mėnesį magistro studijas baigęs pianistas toliau tobulinsis Škotijoje, jau yra suplanavęs koncertus Olandijoje, Škotijoje, Kosta Rikoje, o Lietuvoje kitas koncertas numatomas gruodžio 19 d. „Vaidilos“ teatre. Romantinės, jausmingos muzikos kaimynystėje atsidūrė kompozitoriaus Arvydo Malcio premjerinis kūrinys „Europos saulėlydis“, kuris tapo vakaro intriga. Be pertraukų atliekama trijų dalių simfonija, pasak jo, „tarsi romanas, turintis siužetą ir herojus.“ I dalyje „Misterioso. Migla“ perteikiamas Europos žemyno vaizdas, kurį palengva užpusto smiltelės, vėjo nešamos iš Arabijos ir Afrikos. Programinis kūrinys garsų kalba mėgina perteikti žemynui

Pianistas Robertas Lozinskis skambino Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui c-moll

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Aistros jėga

Muzikos barai / 25


KRONIKA gresiantį skilimo pavojų: chromatinės pučiamųjų slinktys žemyn iki žemiausių registrų, treliai, pilni tonai neramiame styginių šaižių skambesių fone, varpai, mušamieji ir ritminis neapibrėžtumas kuria nerimo kupiną atmosferą ir pakimba tarsi niūrus debesis. Greiti epizodai piešia „skėrių antplūdžio“ vaizdą. Dalis baigiasi nedarnaus, groteskiško maršo motyvu. II dalis „Dialogai“ prasideda bosinio klarneto ir mažosios fleitos pokalbiu, senelio pasakojimu anūkėliui apie buvusią Europos didybę. Tai – programinė autoriaus užuomina klausytojui. Tyliame disonansiniame styginių fone pasigirsta fortepijono, paskui solinės violončelės ir smuiko partijos, susiliejančios į ansamblį. Saulėtą kultūros oazę sugriauna staiga pasigirdęs timpanų tremolo. Ne sykį publiką staigiais mušamųjų sforzando gąsdinęs humoro ir teatrinės vaizduotės nestokojantis kompozitorius trečiąją dalį pradeda greito tempo veržliu bėgimu, išsiliejančiu į nedarnius akordus, vėl pasigirstančią chromatinę pučiamųjų slinktį, desperatiškus pasažus. Finalas, pavadintas „Allegro con brio. Visa apimantis gaisras“ perteikia apokaliptinį vaizdą, kuriame išsiskiria mažosios fleitos atliekamas rytietiškas epizodas, veikiausiai charakterizuojantis kol kas mažą, bet grėsmingą emigracijos sprogimą Vakaruose. Kūrinys baigiamas laipsnišku diminuendo ir minoriniu piano akordu – į tūbos registro žemumas „nusileidusia saule“. Po kūrinio stojusi tyla liudijo, kad efektingas kūrinys, kuriuo siekta sukurti spalvingą garsų audinį, tikrą skambesių audrą, tikslą pasiekė. Meistriška savaip šokiruojanti partitūra, sukurta iki Brexito, parodė, kad literatūrinės idėjos vis dar galingai ir emocionaliai veikia žmogų ir atlieka vieną svarbiausių muzikos meno paskirčių. Tai leido Filharmonijos direktorei Rūtai Prūsevičienei po koncerto pasakyti, kad „muzika išgelbės ir mus, ir Europą“, o kompozitoriui kūrinį reziumuoti sentencija: „Labiau vertinsime, kur esame“. Simfoniją A. Malcys dedikavo LNSO 75-mečiui. Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 26

„Vaidilos klasikos“ sezono atidarymas: Petro Geniušo muzika atvėrė duris į amžinybę

„Muzika nuplauna nuo sielos kasdienio gyvenimo dulkes“, – yra sakęs danų rašytojas Peteris Høegas. Rugsėjo 21 d. Vilniaus „Vaidilos“ teatre vykusio naujo klasikinės muzikos projekto „Vaidilos klasika“ atidarymo koncerte maestro Petro Geniušo ypač jautriai ir subtiliai atliekama fortepijoninė muzika ne vieną klausytoją nukėlė į kitą erdvę, kurioje išnyko visi rūpesčiai, įtampa ir net laiko matmuo… „Kartais gyvenime viskas vyksta ne taip, kaip norėtume, džiugias akimirkas aptemdo didžiulis liūdesys“, – vakarą pradėjo projekto meno vadovas Darius Mažintas. Tylos minute buvo pagerbtas tą rytą netikėtai išėjęs didis žmogus – filosofas, eseistas, kultūros kritikas Leonidas Donskis. D. Mažintas sakė, kad „Vaidilos klasika“ – ilgalaikis projektas, skirtas solistams, kamerinės, chorinės muzikos atlikėjams. „Vaidilos“ teatro salėje kadaise yra grojęs žymus belgų smuikininkas, kompozitorius Eugène´as Ysaÿe, be kurio kūrinių neįsivaiz-

„Vaidilos“ teatro salė

duojamas nė vieno smuikininko repertuaras, čia koncertavo ir Vilniuje gimęs vienas geriausių visų laikų smuikininkų Jascha Heifetzas, taigi tokia istorija projekto sumanytojus įpareigoja siekti kokybės. Kiekvieną trečiadienį ir sekmadienį miesto centre esanti salė, turinti tobulą akustiką, gerą fortepijoną, virs klasikos namais. P. Geniušas viename interviu „Vaidilos“ teatro salę net yra palyginęs su prestižine Londono „Wigmore Hall“ kamerine sale. Jakšto g. devintuoju numeriu pažymėtame name vykdavo įvairūs meno, kultūriniai, politiniai renginiai, 1905 m. suvaidintas spektaklis „Amerika pirtyje“, 1931–1941 m. buvo įsikūrusi Vytauto Didžiojo gimnazija, veikė

aktoriaus, režisieriaus, dramaturgo Juozo Kanopkos 1930 m. su kitais studentais įkurta Vilniaus lietuvių sąjungos dramos sekcija, kuri vėliau išaugo į mėgėjų teatrą, o 1939 m. tapo „Vaidilos“ teatru (veikė iki 1944 m.). „Prieš 120 metų čia pradėtos įgyvendinti aktorių, muzikantų ir kitų menininkų svajonės, šis pastatas pilnas idėjų, todėl nebijokime svajoti ir drąsiai eikime savo pasirinktu keliu!“, – su įkvėpimu garbius vakaro svečius sveikino „Vaidilos“ teatro direktorius Gediminas Jankus. „Vaidilos klasikos“ sezono atidarymo šventėje prie P. Geniušo prisijungė geras pianisto bičiulis Vytenis Lingys – teatro fojė atidaryta jo tapybos darbų


ryškindamas disonansus, mezgė neįtikėtinai stiprų kūrinio ryšį su klausytoju. Tai buvo neabejotinai vienas jautriausių P. Geniušo koncertų, jis kiekvienam tarsi padovanojo simbolinį amžinojo gyvenimo paveikslą. Jolita JANKUVIENĖ „Vaidilos klasikos“ sezono atidarymo šventėje skambino Petras Geniušas

paroda. Pasak menotyrininko prof. Antano Andrijausko, V. Lingys yra vienas intelektualiausių ekspresyvaus spontaniško braižo lietuvių šiuolaikinių tapytojų. Praėjusių metų rugpjūtį abu artimos meninės pasaulėžiūros menininkai dalyvavo galerijos „Menų tiltas“ vadovo Edvido Žuko surengtame plenere Prancūzijos pietuose, Provanse. Plenerą vainikavo lietuvių menininkų parodos „Švytėjimas“ atidarymo šventė, kurioje kartu su prancūzų smuikininke Stéphanie Boutonnier de Malefette ir violončelininku François Ragot P. Geniušas atliko įspūdingą įvairių pasaulio kompozitorių programą. Kaip sakė tapytojas Vytenis Lingys, kurti Prancūzijos pilyje skambant Petro Geniušo muzikai – akimirkos, dėl kurių verta gyventi. Fortepijoninio rečitalio vakarą „Vaidilos“ salėje kiekvienas klausytojas išgyveno intymų dialogą su pianisto perduodamomis mintimis, jausmais ir nuotaikomis. Skambėjo L. van Beethoveno, S. Prokofjevo, F. Chopino, J. S. Bacho, R. Schumanno kūriniai. P. Geniušo muzikinės interpretacijos laužė klasikinės muzikos atlikimo stereotipus, jis, žaisdamas obertonais ir iš-

Miuziklas „Rent“: ar tai – jaunojo Vilniaus atspindys?

1896 m. Turino „Teatro Regio“ žiūrovai pirmą kartą išvydo Giacomo Puccini „Bohemą“ – veristinę operą, kurios realų gyvenimą siekiantis atspindėti siužetas pasakojo apie Paryžiaus menininkų meilę, kūrybą, skurdą ir mirtį. Po šimto metų, 1996-aisiais, Niujorko teatre „Off-Broadway“ įvyko miuziklo „Rent“ (Nuoma) premjera, publika pamatė kūrinį, pagrįstą „Bohemos“ fabula, tačiau šalia meilės, kūrybos ir skurdo temų čia atsirado narkotikų, AIDS ir seksualinių mažumų problemos. O dar po dvidešimties metų, 2016 m. rugsėjo pradžioje, Jaunimo miuziklo teatras (JMT ) pristatė „Rent“ Lietuvos žiūrovams, išreklamuodamas miuziklą kaip vieną populiariausių šio žanro kūrinių pasaulyje, įvertintą prestižine Pulitzerio premija ir kitais apdovanojimais už libretą, muziką etc., be to, tebeaktualų savo gvildenamomis temomis. „Nereikia manyti, jog „Rent“ kalba Lietuvai neaktualia tema <...> „Rent“ aplinka – tai ir daugiakultūrio, įvairialypio, meniško bei kūrybingo Vilniaus kasdieny-

bė“, skelbiama viename portale publikuotame pranešime spaudai. Taip, Vilnius tam tikra prasme multikultūriškas (reikšmingo dydžio tautinės mažumos, keletas skirtingų konfesijų), tačiau minėtame miuzikle skirtingų tautybių sandūra nėra išryškinama. Meniškas ir kūrybiškas – galbūt, tačiau taip apibūdinti galima kone kiekvienos valstybės sostinę ar net didmiestį, kuriuose įsikūrusios svarbiausios kultūros įstaigos, menų akademijos, yra didžiausios profesinės veiklos ir įsidarbinimo galimybės. Vis dėlto miuzikle ryškiausiai eskaluojamos „bohemiško“ (palaido?) gyvenimo būdo, narkotikų, ŽIV, šiek tiek – seksualinių mažumų temos. Smarkiai abejotina, kiek tai aktualu mūsų šalies jaunimui – vargu ar visa mūsiškė jaunuomenė gyvena taip palaidai ir ar dauguma susiduria su minėtomis problemomis, nebent omenyje turėtume Kirtimų taborą. Miuzikle veikia skirtingo charakterio personažai, kiekvienas su savo problemomis ir savo istorija, lyg ir tinkančia įdomiai dramaturginei plėtotei, tačiau pasirodė, kad statytojams nelabai pavyko paveikiai išryškinti dramą. Net atmetus pastatymo niuansus, kūrinyje sunkoka įžvelgti aiškią dramaturginę ašį: ar tai Mimi ir Rodžerio meilė, ar socialinės problemos, ar dar kas nors kita? Jei tai meilė, kodėl miuziklas pavadintas „Nuoma“ – finansiniai sunkumai iš esmės figūruoja tik kūrinio pradžioje. Meilės linija plėtojama nenuosekliai, ypač lyginant lėtesnio vyksmo pirmąją dalį su antrąja, kurioje per keliolika minučių probėgšmais nupasakojami metų trukmės įvykiai ir dėl to nelengva susigaudyti siužeto peripetijose. Kelia nuostabą faktas, kad „Rent“

apdovanotas Pulitzerio ir kitomis reikšmingomis premijomis. Kalbant apie muzikinę spektaklio pusę, vėlgi sunkoka rasti argumentų, pateisinančių miuziklo pasaulinį populiarumą. Nors muzikiniai numeriai skamba visai maloniai, jie savitumu nepasižymi, po kurio laiko nieko ryškesnio atmintyje neiškyla. Be to, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje miuziklo žanras iš esmės neturi atlikimo tradicijų. „Rent“ yra roko miuziklas, norint tinkamai dainuoti šį žanrą reikia specifinių gebėjimų. Vilniečių pastatyme išsiskyrė nemažai tokios muzikos atlikimo patirties turintis Jeronimas Milius – tiek stipriu, tačiau suvaldytu vokalu, tiek ekspresyvia, įtaigia menine išraiška. Labiausiai atlikimo kokybė kentėjo ansambliuose – trūko balsų darnos, raiškesnės artikuliacijos. Pabaigoje norėčiau pateikti dar vieną citatą iš pranešimo spaudai: „Vilnius nuo seno garsėjo savo etnokonfesiniu margumu ir neoficialiai buvo tituluojamas bene tolerantiškiausiu Europos miestu. <...> Įdomu, jog nūdienoje dažnai kalbama, kad Lietuva sparčiai orientuojasi į Vakarus, modernėja, tampa atviresnė įvairioms pažiūroms.“ Pirmiausia suabejočiau antrojo teiginio pagrįstumu, nes Europoje vargu ar garsėjame kaip tolerantiška tauta, turint omenyje požiūrį į migrantus ir ypač – į seksualines mažumas. O ir prisimenant miuzikle keliamas problemas, nežinia, kiek vertėtų toleruoti, pavyzdžiui, narkomaniją. Todėl esminis klausimas žiūrovui: koks jo santykis su miuziklo problematika, kuri skambiai įvardinta kaip atspindinti didmiesčio jaunimo aktualijas? Paulina NALIVAIKAITĖ

Muzikos barai / 27


FESTIVALIAI

ŠEŠTASIS ŠV. JOKŪBO FESTIVALIS V

eržlus, profesionalus, gaubiamas ypatingos dvasingumo auros – toks buvo į rudenėjančio Vilniaus padangę jau šeštą kartą sugrįžęs Tarptautinis šv. jokūbo sakralinės muzikos festivalis, šiais metais skirtas Dominikonų ordino 800 metų jubiliejui. „Dedikuodami festivalį šiam jubiliejui džiaugiamės galėdami prisidėti prie visus metus trunkančių iškilmių. Nuo pirmojo festivalio augame kartu, o mūsų augimą ir draugystę su broliais dominikonais simbolizuoja varpeliai, per šešerius metus išaugę į Vilniaus pasididžiavimą – Šv. Jokūbo karilioną“, – kalbėjo festivalio meno vadovas, choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas. Nuo rugsėjo pradžios iki spalio vidurio sostinės Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje vykęs festivalis vilniečiams ir sostinės svečiams dovanojo net aštuonis nemokamus koncertus, kuriuose naujausias programas pristatė Lietuvos ir užsienio kolektyvai. Vienas festivalio koncertas buvo surengtas Kaune, Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje. „Kompozitorių Olivier Messiaeno, Alfredo Schnittke´s opusai, Vytauto Miškinio kūrinio premjera – tai tik kelios festivalio viršūnės. Renginyje pirmą kartą dalyvavo Lietuvos kariuomenės orkestras, Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos studentų choras. Tarp festivalio svečių buvo ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, ir Vilniaus universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“, jau ne pirmus metus praturtinantys festivalio programą“, – sakė A. Dambrauskas, kurio vadovaujamas choras „Vilnius“ renginyje pristatė net tris naujas programas. Festivalio atidarymo koncerte pirmą kartą Lietuvoje skambėjo Vytauto Miškinio kūrinys „Pastoral Mass“. Prieš metus šio kūrinio premjera įvyko Taivane, Taipėjaus nacionalinėje koncertų salėje. Lietuvoje kūrinį atliko autoriaus diriguojamas choras „Vilnius“, multiinstrumentininkas Saulius Petreikis, perkusininkas Saulius Auglys ir pianistas Dainius Jozėnas. „Pastoral Mass“ – kūrinys, gimęs iš vaikiškos dainelės apie piemenėlius pagal poetės R. Skučaitės eiles. Šios Piemenėlių mišios alsuoja šviesia, lengva harmonija, kuriai ypatingo prieskonio suteikia gausybę autentiškų etnoinstrumentų valdančio Sauliaus Petreikio atliekamos melodijos, susipinančios su mušamųjų ir fortepijono garsais“, – mintimis apie kūrinį dalinosi kompozitorius Vytautas Miškinis. Šv. Jokūbo festivalio rengėjai – KĮ valstybinis choras „Vilnius“ ir broliai dominikonai. Festivalį globojo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Muzikos barai / 28

GROŽĖKITĖS, PALIESKITE, SUPRASKITE...

Rugsėjo 18 d. Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio koncerte „Broliai krikščionys“ skambėjo rusų ortodoksų bažnytinio liturgijos lobyno muzikiniai perlai. Juos publikai atvėrė choras „Vilnius“, diriguojamas Roberto Šerveniko, solistai Nora Petročenko (mecosopranas), Edgaras Davidovičius (tenoras) ir Vladas Bagdonas (bosas). Išgirdome XVIII a. – XX a. pradžios kompozitorių D. Bortnianskio, P. Česnakovo, A. Archangelskio, D. Christovo, P. Turčianinovo, A. Kopylovo, P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo kūrinius. Po koncerto kompozitorius GABRIELIUS SIMAS SAPIEGA pakalbino Šv. Paraskevės parapijos kleboną, Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos kurijos kanclerį tėvą VITALIJŲ MOCKŲ ir maestro ROBERTĄ ŠERVENIKĄ. Robertas Šervenikas: Idėja festivalyje sujungti įvairių konfesijų muziką gimė labai netikėtai, po Popiežiaus Pranciškaus ir Patriarcho Kirilo susitikimo. Paskata buvo ir Tytuvėnų miestelio gyventojų domėjimasis trijų ikonų ekspozicija (iš Andrejaus Balyko kolekcijos), kurią buvome nuvežę į Tytuvėnų festivalį. Mintys apie ortodoksų muzikos programą man brendo jau seniai, dar studijuojant Peterburge. Tuo metu didelėje šalyje vyko permainos, atsirado galimybė viešai atlikti dvasinę muziką, kurios natos iki tol dūlėjo stalčiuose. Aš pats gana aktyviai įsitraukiau į tokią veiklą, turėjau porą kolektyvų (vyrų ir mišrų ansamblius), buvo padaryta ir įrašų. Giedodavome ne tik apeigose, bet ir koncertuose, kurie dažniausiai vykdavo svečiose šalyse. Paskutinį kartą, ko gero, tai buvo 1995 metais. Labai pasiilgstu


buvo kritikuojama, draudžiama, nors ne dėl to, kad buvo bloga, o kad tuo metu jai skambant žmonės nebūtų gebėję melstis. G. S. S.: Psalmininkas, pagautas džiaugsmo, sušunka, kad jo dvasia, protas ir kūnas gieda. Liturginė muzika – žodžio muzika, pirmiausia paliečianti

ne atvirkščiai. R. Š.: Viena yra dainuoti D. Bortnianskį, kita – S. Rachmaninovą ar P. Turčianinovą, kurio kūryba pasižymi tam tikru archajiškumu, rusų ortodoksų senojo bažnytinio giedojimo tradicija. Labai svarbu, kad kiekvienas choristas pasinertų į tą muziką, kurią atlieka, kad savo

Deimantės RUDŽINSKAITĖS nuotraukos

šios muzikos. Muzika, kurią girdėjote koncerte, nėra senoji rusų sakralinė muzika, nors ši programa aprėpia beveik dviejų šimtmečių laikotarpį. Sudarydamas programą stengiausi rinktis tik tai, ką gana gerai išmanau, kas man pačiam teikia dvasinį malonumą. Koncertą paįvairino kūriniai solistams. Beje, vienas iš autorių nėra rusas, bet tai neglumino – jis čia labai tiko. Tėvas Vitalijus Mockus: Visi koncerte skambėję kūriniai naudojami ortodoksų apeigų metu. Juos giedame su vienuolių, kunigų choru. Tai bene populiariausios, mūsų liturgijoje dažniausiai girdimos kompozicijos, jos tiesiog įaugusios į kraują. Tokie koncertai nedažni, ypač Romos katalikų bažnyčioje. Be to, jų mišiose rusiška muzika neskamba. O stačiatikių bendruomenė nevengia kartais pagiedoti J. Naujalio harmonizacijų... Tad tokio koncerto idėja, sujungianti skirtingas konfesijas, nėra kasdienė. Gabrielius Simas Sapiega: Šiandien sekuliarizaciją galime įžvelgti daugelyje sričių. Kalbėdamas apie sakralinės muzikos sekuliarizaciją turiu omenyje, kad pati bažnytinė muzika įgyja pasaulietiškumo aspektų, o ne vien, kaip jau įprasta, gali būti „nusavinama“ pasaulietinei panaudai. Koncerte buvo ryški ekumeniškumo dvasia, kurią puoselėja bažnyčia. Beveik visus kūrinių tekstus rastume tiek Romos katalikų apeigynuose, mišioluose, liturginėse knygose, tiek Rytų rite. Koncerte prieš kūrinius skaitomi giesmių tekstai padėjo geriau atskleisti liturginės muzikos dvasią. T. V. M.: Šiandien akivaizdu, kad tik tokia liturginė muzika, kokia skambėjo koncerte, yra gyva. Žmonės jau seniai atprato nuo senovinių giedojimo formų. Užgiedojus archajiškiau, tuoj pat išgirsti komentarą: „Kaip turkai ar žydai giedat“. Taigi, jie jau pripratę prie vėlyvesnės giedojimo tradicijos. Visi šie kūriniai – pasaulietinės muzikos vystymosi, naujovių, atradimų poveikio rezultatas. Žinoma, kadaise tokia muzika

VI tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio atidarymo koncertas

mūsų materialius kūnus, jausmus ir galiausiai suvirpinanti dvasią. Ją atliekant svarbu viskas, kiekvienas choro dainininko judesys įsilieja į liturginės muzikos dvasią. T. V. M.: Ortodoksų liturgija kitokia nei Romos katalikų ar protestantų. Kompozitorius, rašydamas muziką, turėjo atsižvelgti į bendruomenės apeigų, giedojimo formą, paisyti to, ką vadiname tradicija. Reikia suprasti, kad mes nuo žodžių pereiname prie muzikos,

jausmais, o ne tik vokalu suteiktų kūriniui prasmę, suvoktų žodį ir perteiktų jį klausytojui. Tada ir vokaliniai skirtumai šiek tiek lengviau įveikiami. Maldos gelmė slypi paprastume. Chorui nėra lengva persiorientuoti į kitą dainavimo manierą, jam kur kas sunkiau nei solistams. Nors esame tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, mums artimesnis vakarietiškas dainavimo stilius, tad šie kūriniai chorui yra ne pati lengviausia užduotis. G. S. S.: Į liturgiją ateiname daly-

vauti, o į koncertą – klausytis. Šiame liturginės muzikos koncerte žmonės buvo kviečiami priartėti prie tūkstantmetes tradicijas saugojusios Bažnyčios. R. Š.: Tai buvo puiki proga susipažinti su ortodoksų bažnytine muzika, juk nedaugelis išdrįsta užeiti į cerkvę. Labai džiaugiuosi, kad yra kolektyvų, kurie imasi tokių kūrinių, neapsiriboja savo įprastu repertuaru. Šv. Jokūbo festivalis tapo vieta, kur gali skambėti įvairi religinė muzika. O juk tai plečia ir atlikėjų, ir klausytojų akiratį. T. V. M.: Klausydamiesi tokios muzikos žmonės sužinos, kad ji egzistuoja čia, Lietuvoje. Su šia muzika meldžiamasi, vadinasi, ji gyva. Tai mūsų muzika, tai vienas iš Lietuvos perlų. Grožėkitės juo, palieskite jį ir supraskite, kad ši religinė muzika – nuo Vilniaus neatsiejama tautinė puokštė, lygiai kaip ir architektūra. Žinoma, koncerte skambėjusių kūrinių autoriai gyveno ne mūsų šalyje, bet žmonės puoselėja, myli, atlieka šią muziką čia. Ji niekada nepaliaus skambėjusi, kol čia gyvens bent vienas ortodoksas. R. Š.: Tikiu, kad tokie koncertai – tik pradžia. Yra labai daug muzikos, kuri turi būti atliekama Lietuvoje. Viliuosi, kad mes tai tęsime. Būtų labai įdomu atlikti ką nors iš rusų kompozitoriaus A. Grečianinovo kūrinių, jis yra sukūręs nemažai ortodoksų religinės muzikos. 1925 m. emigravo į Prancūziją, 1939 m. – į JAV, o prasidėjus sunkumams net ryžosi rašyti katalikiškas mišias. Tad dar bus kuo nustebinti klausytoją...

Brolis dominikonas Pijus Eglinas OP

Muzikos barai / 29


FESTIVALIAI SAKRALU, NUOŠIRDU, DARNU

Rudeniui įsibėgėjant, kai šviesias dienas pamažu slopina vis ilgėjantys vakarai, dvasinės šilumos ir ramybės kviečia semtis Tarptautinis šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis. Kasmet gražioje ir dvasingoje aplinkoje, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, nemokamai galima pasiklausyti religinės muzikos – nuo gilias tradicijas turinčio grigališkojo giedojimo iki nūdienos kūrėjų opusų. Rugsėjo 24 d. koncertą surengė kolektyvas iš kaimyninės šalies – Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos studentų choras. Prieš daugiau nei pusę amžiaus įsteigtas choras yra dainavęs prestižinėse Maskvos, Krokuvos, Rygos ir kitose koncertų salėse, pelnęs laurus tarptautiniuose chorų konkursuose Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Didžiuliai nuopelnai auginant kolektyvo profesionalumą, be abejo, tenka 40 metų chorui vadovavusiam Viktorui Rovdo, kurį 2007 m. pakeitė buvusi jo studentė Inessa Bodyako; ji chorui dirigavo ir Vilniuje. Tą vakarą skambėjo keliolika kūrinių, jų autoriai – kompozitoriai, gyvenę XIX ir XX a. sandūroje, XX a. ar tebegyvenantys mūsų dienomis. Girdėjome ir keletą aranžuotų baltarusių liaudies dainų, tačiau absoliuti didžiuma koncerto buvo skirta slavų – baltarusių, rusų, lenkų – kūrėjų sakralinei muzikai. Daugiau nei pusė kūrinių buvo baltarusių autorių, beje, net tris parašė vienas choro artistas. Koncerto programa, nepaisant kompozicijų chronologinių skirtumų, atrodė gana vientisa – gal dėl to, kad sakralinę muziką mažai palietė XX a. sparčiai vykęs muzikos modernėjimas, ji yra neįtikėtinai konservatyvi. Įvairūs eksperimentiniai ekstremumai bei nekonvenciniai sąskambiai vargu ar būtų priimtini turint omenyje aiškią šios muzikos funkciją – garbinti Dievą ir išreikšti kitus religinius jausmus, su kuriais disharmonija ir triukšmai kažin ar derėtų. Be abejo, yra ir itin modernia muzikine kalba parašytų XX a. kūrinių, tačiau skambėjusios kompozicijos modernumu nepasižymėjo. Koncerto pradžioje atliktas baltarusio Viktoro Voitiko (g. 1947) „Tėve mūsų“, vos paspalvintas gaivesniais sąskambiais, akustiškai skambėjo bene geriausiai iš visų koncerto kūrinių – puslankiu sustojusio choro balsai, artikuliacija bei dinaminiai niuansai buvo girdėti itin raiškiai. Lenko Konstantino Gorskio (1859–1924), rusų Georgijaus Sviridovo (1915–1998), Pavelo Česnokovo (1877–1944) ir Sergejaus Rachmaninovo (1873–1943) opusai dvelkė aiškiu romantizmu ir jausmingu religingumu, kurį choras perteikė nuoširdžiai ir profesionaliai: kolektyvo balsai derėjo, sąskambiai buvo švarūs ir malonūs, solistai dainavo su deramu santūrumu. Vis dėlto buvo gaila, kad choro meistriškumui geriau atsiskleisti trukdo akustikos problemos – reverberacija pasirodė kiek intensyvoka, dėl to sutirštėjo bendras skambesys ir buvo sunkoka išgirsti teksto artikuliaciją, pasigėrėti smulkesnio ritmo vingrybėmis.

LR kultūros ministras Šarūnas Birutis ir KĮ valstybinio choro „Vilnius“ vadovas Vladas Bagdonas

Muzikos barai / 30

Deimantės RUDŽINSKAITĖS nuotraukos

Dirigentas Vytautas Miškinis ir choras „Vilnius“

Kaip jau minėta, į koncerto programą buvo įtrauktos ir trys choro nario Andrejaus Savrickio (g. 1982) kompozicijos – Mišių C-dur dalys „Kyrie“, „Benedictus“ ir „Agnus Dei“, kūrinys „Svečiai“ ir baltarusių liaudies dainos „Ciače vada u jarok“ aranžuotė. Nors keistoka, kai šiandien kūrinys rašomas C-dur tonacijoje, tai buvo švelnių sąskambių kupina muzika, pro lyrikos skraistę prasiveržė emociškai intensyvios kulminacijos. Mišių įtaigumą siekta padidinti apšvietimo efektais – bažnyčios prietemą sklaidė mėlyna šviesa altoriaus pusėje. Lyriškai choras atliko ir minėtos liaudies dainos aranžuotę, bet kita baltarusių liaudies daina „Oi, rana na Ivana“ (aranž. Jekaterina Levčenko) iš visos sakralios programos kiek išsiskyrė gyva ritmika ir nuotaikingumu. Koncerte buvo galima pasidžiaugti išties aukštu kolektyvo profesionalumu ir menine įtaiga – atlikėjai visus kūrinius dainavo nuoširdžiai, su juntamu pagarba, balsų visuma skambėjo darniai, švariai, dinamiškai. Be kita ko, klausytojams tai buvo reta proga susidurti su baltarusių muzika. Baltarusijos muzikos akademijos choro koncertas padovanojo gražų vakarą išsiilgusiems nuoširdumo, paprastumo ir harmoningo skambesio. *** Šeštus metus rengiamas Tarptautinis šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis neįsivaizduojamas be choro „Vilnius“ – kolektyvas yra ir festivalio organizatorius, ir aktyvus dalyvis (šiemet pasirodė net keturiuose koncertuose). Pastaruoju metu ypač ryškėja choro siekis turėti įvairiapusį repertuarą – šalia užsienio ir lietuvių kompozitorių akademinės muzikos puoselėjama ir lengvesnio žanro kryptis (estradinės dainos, džiazas). Turintis ilgamečiu nuosekliu darbu paklotą tvirtą profesionalumo pamatą, choras akivaizdžiai siekia bendrauti su skirtingomis auditorijomis – ir akademinės, ir populiariosios muzikos mėgėjais, o Šv. Jokūbo festivalyje galima išskirti ir dar vieną auditoriją – sakralinės muzikos gerbėjų. Žinoma, religinės muzikos niekas nedraudžia klausytis ir netikintiems, tačiau vargu ar tokiu atveju asmeninis santykis su kūriniu būtų toks pat stiprus. Sakralinė muzika, savo muzikine kalba kone atskiras pasaulis palyginti su šiuolaikinės kūrybos leksika, konservatyvesniam klausytojui užtikrina disonansais neperkrauto, estetiško skambesio dovaną. Ir net tada, kai kūrinyje disonuojama gana gausiai, bendras pojūtis dažniausiai lieka šviesus. Spalio 2 d. Šv. apaštalų Pilypo ir Jo-


kūbo bažnyčioje skambėjęs Alfredo Schnittke´s Koncertas mišriam chorui (1985) paliko būtent tokį įspūdį. Šis opusas išties buvo vertas festivalio kulminacijos titulo (taip koncertą įvardino organizatoriai). Turime būti dėkingi „Vilniaus“ chorui ir jo vadovui Artūrui Dambrauskui, festivaliui parengusiems Schnittke´s Koncertą, kuris Lietuvoje atliktas pirmą kartą. Stambus keturių dalių kūrinys, parašytas XX a. pabaigoje, nors ir nepasižymi muzikinės kalbos aštrumu ar antikonvencionalumu, vis dėlto kupinas disonansų, harmonijos eiga dažnai kampuota, nenuspėjama, taigi aiškiai jaučiama, kad tai moderniųjų laikų kūrinys. Vis dėlto Koncerto muzikinėje medžiagoje yra nuorodų į tradicinę rusų stačiatikių muziką – tai besikartojančios siauro diapazono melodijos, paralelinės tercijos, antifoninis giedojimas. Kūriniui archaikos dvelksmo suteikia pasirinktas tekstas – X a. armėnų vienuolio, filosofo ir poeto Gregoro Narekiečio „Raudų knygos“ (1003 m.) ištraukos. Klausantis choro a capella atliekamo Koncerto buvo galima gėrėtis darnia balsų visuma, švariu ir aiškiu intonavimu; išraiškingai nuskambėjo antroje dalyje dominavęs iš mažųjų sekundų sudarytas banguojantis motyvas. Malonu buvo klausytis aiškiai girdimų sąskambių. Be abejo, žavėjo choro emocinis įsigilinimas į kūrinį, gebėjimas klausytojui perduoti įvairių būsenų bangas. Stiprus emocinis poveikis, išraiškinga muzika ir neabejingas jos atlikimas pravalė dvasines kasdienybės dulkes ir dar labiau nušvietė giedrą sekmadienį. Paulina NALIVAIKAITĖ

Solistė Nora Petročenko, koncertas „Broliai Krikščionys“ Multiinstrumentininkas Saulius Petreikis Perkusininkas Saulius Auglys Festivalio akimirkos

Į DANGŲ KYLANTYS BALSAI

Tarptautinis šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis – iš koncertinės įstaigos valstybinio choro „Vilnius“ ir brolių dominikonų draugystės gimusi dovana klausytojams, pasiilgusiems dvasingos ir profesionalios chorinės muzikos. Festivalis kasmet pristato įdomias programas, kurias atlieka tiek stipriausi Lietuvos kolektyvai, tiek svečiai iš užsienio. Valstybinio choro „Vilnius“ vyr. dirigentas ir Šv. Jokūbo festivalio meno vadovas ARTŪRAS DAMBRAUSKAS teigia, kad kasmet festivalio publikai siekia pasiūlyti naujos ir įdomios sakralinės muzikos. – Prašyčiau priminti Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio istoriją. Kaip gimė jo idėja?

– Ji gimė čia, chore „Vilnius“. Priežasčių turbūt buvo kelios. Visų pirma, „Vilnius“ neturi savo kocertinės salės, o Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia pasirodė patraukli erdvė. Antra, pasidalinus idėja su broliais dominikonais, jie labai pozityviai į tai pažiūrėjo, tad mintys tapo darbais. Esminis festivalio tikslas buvo ir

yra sakralinės muzikos, tiek lietuviškos, tiek užsienio, propagavimas. Be abejo, mums svarbu ir pačių geriausių Lietuvos kolektyvų bei svečių iš svetur pristatymas. Pamažu festivalis įsibėgėjo. – Kas per tuos šešerius metus pasikeitė?

– Atsiranda naujų formų, įtraukiami ne tik chorai, bet ir instrumentiniai kolektyvai. Praėjusiais metais uždarymo koncerte dainavome kartu su valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“. Tai buvo naujas akcentas, kadangi iki tol dažniausiai akompanuodavo tik vargonai ar atskiri instrumentai. Šiemet, pavyzdžiui, sakralinę muziką atliko ir Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestras (vadovas mjr. Egidijus Ališauskas). Aišku, toks kolektyvas bažnyčioje skamba galingai. Praėjusiais metais Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje atsirado karilionas, šiemet pirmą kartą pamėginta juo akompanuoti chorui. Eksperimentas, manau, visai neblogai pavyko. Tikiu, kad ateityje galės vykti ir daugiau tokių koncertų, reikia išnaudoti išskirtinį instrumentą. Aišku, dar yra techninių klausimų: reikia, kad karilionas girdėtųsi pačioje bažnyčioje, ne tik už jos sienų. Bet viską galima sutvarkyti. Festivalyje skambėjo ir grigališkasis choralas – labai įdomią programą parodė Romualdo Gražinio vadovaujama „Schola Cantorum Vilnensis“. Jie choralą sujungė su Olivier Messiaeno

Koncertas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje

Muzikos barai / 31


FESTIVALIAI Miškinio „Pastoral Mass“, tai buvo kūrinio premjera Lietuvoje. Įdomus opusas, juo labiau kad šio kompozitoriaus muzika ne taip dažnai girdima šalyje – ji dažniau atliekama užsienyje. Kaip jau minėjau, turėjome įdomų projektą „Choras ir karilionas“, mano galva, jis pavyko – apie tai galima spręsti ir iš publikos reakcijos. Svarbiausia iš šiam festivaliui parengtų choro „Vilnius“ programų – Alfredo Schnittke´s Koncertas chorui. Iki šiol Lietuvoje jis dar nebuvo atliktas. Tik gavęs partitūrą supratau priežastį: tai be galo sudėtingas kūrinys, reikalaujantis nepaprastai daug atlikėjų pastangų. Lietuvoje tokie kūriniai atliekami ypač retai. A. Schnittke yra vienas iškiliausių XX a. pabaigos ne tik rusų, bet ir Europos ar net pasaulio kompozitorių. Gal labiau žino-

Gėlės festivalio meno vadovui Artūrui Dambrauskui

Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos studentų choras (vadovė ir dirigentė Inessa Bodyako)

Karilionininkas Kęstutis Kačinskas

kūriniais. Iš pradžių atrodė keista, kaip galima suderinti šiuos du, rodos, nesuderinamus dalykus, bet skambėjo labai gerai. Mūsų publikai tai buvo nauja, ir man labai patiko. – Šiais metais švenčiama išskirtinė data – Dominikonų ordino 800 metų jubiliejus. Ar tai kaip nors atsispindėjo festivalio programoje?

sąsajų festivalyje nėra, nors šią sukaktį renginiuose minime. – Choras „Vilnius“ festivaliui parengė net tris naujas programas.

– Atidaryme skambėjo Vytauto

Deimantės RUDŽINSKAITĖS nuotraukos

– Dominikonai – labai kuklūs žmonės, jubiliejaus nesureikšmina, tad ir festivalio su šia data sieti lyg ir nenorėjo. Taigi konkrečių

Violončelininkas Gediminas Derus

Muzikos barai / 32

mi jo instrumentiniai kūriniai, tačiau kompozitoriaus muzika chorui yra fantastiško grožio. Labai svarbus yra Koncerto chorui tekstas – ištrauka iš X a. gyvenusio armėnų vienuolio Gregoro Narekiečio „Raudų knygos“, kurią į lietuvių kalbą yra išvertęs poetas Sigitas Geda. A. Schnittke rašydamas šį kūrinį prisipažino rėmęsis į tekstą. Armėnai „Raudų knygą“ laiko kone šventa, ją net dėdavę ligoniams po galva vildamiesi, kad tai padės jiems pasveikti. Gregoras Narekietis yra ne tik šventasis, Bažnyčios mokytojas, bet ir laikomas genialiu poetu. A cappella atliekamas Koncertas


Choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas Vilniaus universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“ (vadovas Romualdas Gražinis)

chorui – 45 min. ir techniškai, ir emociškai sudėtingos muzikos. Tik aukščiausio lygio kolektyvai gali įveikti tokius kūrinius. Mes bandysime tai padaryti (pokalbis vyko iki koncerto. – R. M.), dirbame labai intensyviai. Dainuosime rusų kalba, nes A. Schnittke Koncertą rašė pagal vertimą į rusų kalbą. – Ką galėtumėte papasakoti apie šeštojo festivalio svečius?

– Pirmieji svečiai buvo jau minėti vilniečiai, „Schola Cantorum Vilnensis“, savo programą pristatė Lietuvos kariuomenės orkestras, šiemet apdovanotas Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“. Į festivalį atvyko Baltarusijos muzikos akademijos studentų choras. Choras „Vilnius“ kartu su mecosopranu Nora Petročenko, tenoru Edgaru Davidovičiumi ir bosu Vladu Bagdonu atlieka stačiatikių sakralinės muzikos programą, tad bus labai įdomu palyginti, kaip šią muziką interpretuojame mes, o kaip baltarusiai. Paskutiniame festivalio koncerte dainuos mūsų seni draugai – Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas Egidijus Kaveckas). – Ar festivalis turi tradicinių tam tikros tematikos koncertų?

– Tematikos požiūriu kai kas sutampa, tačiau nevirsta tradicijomis, nenorėtume per daug į jas įklimpti.

Iš kolektyvų, kurie nuolat koncertuoja šiame festivalyje, turbūt galėčiau paminėti tik „Polifoniją“. Stengiamės, kad kasmet dainuotų vis kiti atlikėjai. Yra pasirodęs ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis), ir vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas), ir berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (vadovas Remigijus Adomaitis), kiti kolektyvai.

atvyks belgų choras, atliksiantis Erico Whitacre´o kūrinį. Jie jau prieš porą metų pažadėjo atvykti būtent su šia kompozicija. Aišku, turint lėšų, būtų galima labai daug ką padaryti – ir „Eric Whitacre Singers“ su pačiu E. Whitacre´u atsivežti. Norai dideli, bet turime suvokti, ką galime sau leisti.

– Kuo Jūs, kaip festivalio meno vadovas, remiatės sudarydamas programą?

– Paskutinius trejus metus džiaugiuosi, kad festivalio auditorija labai geranoriška. Šiemet bažnyčia pilnutėlė, o ypač daug klausytojų sekmadieniais. Negalėčiau pasakyti, kas labiausiai publikai patinka. Kol kas sulaukiame gerų atsiliepimų apie koncertus, kaip bus toliau – matysime.

– Be abejonės, muzika privalo būti sakralinė. Taip pat stengiamės, kad kiekviename festivalyje skambėtų bent vienas naujas kūrinys – nebūtinai ką tik sukurtas, bet Lietuvoje dar negirdėtas. Šiemet pasisekė surengti net dvi premjeras. Kartais užsienio partneriai mums patys pasiūlo įdomių programų. Kelis metus iš eilės festivalyje lankėsi švedų ir norvegų kolektyvai, kurie atliko savo sakralinę muziką – buvo labai įdomu, nes tokią muziką Lietuvoje retai išgirsi. – Galbūt yra kolektyvų, kuriuos dar norėtumėte atvežti į Lietuvą?

– Nuolatos bendraujame su užsienio chorais, bet dažnai duris užveria finansai. Kitąmet, jeigu niekas nepasikeis, į festivalį

– Ar tenka pastebėti, kad vieni koncertai publiką domina labiau nei kiti?

– Kokia, Jūsų nuomone, Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio reikšmė šalies kultūros kontekste?

– Nemažai chorinės muzikos konkursų ir festivalių vyksta Kaune – ir „Cantate Domino“, ir „Kaunas musica religiosa“, Šiauliai turi „Šiauliai cantat“. Tai taip pat buvo viena priežasčių, kodėl jis atsirado – sostinėje festivalių gausu, bet skirto chorinei muzikai nebuvo. – Kokia chorinės sakralinės muzikos padėtis Lietuvoje, ar tai nėra apleista sritis?

– Kad ir kaip būtų liūdna, viskas susiję su finansais. Kompozitorius gali parašyti kūrinį, bet iškart kyla du klausimai: kas jį dainuos ir kas sumokės už atliktą darbą. Štai V. Miškinis rašo labai daug sakralinės muzikos, tačiau užsakymus gauna iš užsienio. Lietuvoje – sudėtinga. Negaliu sakyti, kad lietuviškos sakralinės muzikos chorui visai nėra. Vienas kitas kompozitorius parašo, jauni autoriai taip pat mėgsta šiame žanre save išbandyti. Tačiau susiduriame su problema, kad dažnai to, kas parašyta, ypač jaunimo, nelabai galima atlikti, nebent vieną kartą kokiame „Gaidos“ festivalyje. Radikaliomis šiuolaikinėmis priemonėmis parašytos muzikos paprastos bažnytėlės klausytojai nepriims. Taigi sakralinės muzikos kaip ir yra, bet galėtų būti gerokai daugiau. Naujų kūrinių atsiradimą šiek tiek inicijuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos liaudies kultūros centras kasmet skelbia naujų chorinės muzikos kūrinių konkursą. Mes juos vertiname, premijuojame (dalyvauju komisijoje), tačiau, reikia pripažinti, vertų dėmesio kompozicijų pasitaiko vos viena kita. Ir dažniausiai geriausių kūrinių autorių pavardės metai iš metų kartojasi. – Dėkoju už pokalbį. Rasa MURAUSKAITĖ

Muzikos barai / 33


SUKAKTIS

Tas ilgas gyvenimas... Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

L

ietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus salėje patekau į 90-metį pažyminčio muziko ir tapytojo Valento Leimonto gyvenimo sūkurį. Jis – lietose akvarelėse. Žvakės liepsnelė, ugnis, langas, vėjo ekspresija, paukščio skrydis – tai vis neįprastu būdu kuriamų, „suvaldyto atsitiktinumo estetika“ įprasmintų spalvotų ar tušo akvarelių simboliniai ženklai. „Vienatvė“. Dvejų metukų Valentas prie lango. Stiklu teka lietaus čiurkšlės ir mažylio ašaros... Tėvo jis nebepamatys. Vėliau suaugusieji iš-

Valentas Leimontas

Muzikos barai / 34

„Vienatvė“


„Nepažįstamoji“

sitars: jis Brazilijoje laimės ieško. Tik neseniai sužinojo ten turįs brolį, dvi seseris, giminaičių. Dar vienišesnis pasijuto sulaukęs ketverių – paliko ir mama, išrūko į Kauną laimės ieškoti. Mažąjį priglaudė ir užaugino dėdė, šventas žmogus. Basomis tekdavo bristi per patvinusias pievas į kaimo mokyklėlę, vėliau į Vaškų miestelio mokyklą. Kelyje sutikdavo šviesulių, toks buvo Ipolitas Cieška. Penktoje ir šeštoje klasėse mokė gimtosios kalbos ir literatūros, griežė smuiku, mėgo fotografuoti, piešė, Čiurlionio motyvais išdekoravo niūrias mokyklėlės sienas. Vaikus būrė į chorą, rengdavo koncertus miestelėnams. (Daina įkrito į Valento širdį – choruose dainavo visą jaunystę, studijuodamas muzikavo Liaudies dainų ir šokių ansamblyje). Iš mokytojo atsinešto radijo aparato skambanti muzika vaikams atrodydavo kaip stebuklas. Per vieną piešimo

pamoką mokytojas paėmė teptuką ir sušlapino Valento popieriaus lapą. „Dabar piešk“, – pasakė. „Nustebau. Juk išsilies!“ – „Tai gerai. Te liejasi...“ Gal tada prasidėjo kelias į meną? „Amžina gyvybės liepsna“. Liepsnelės vaikui, jaunuoliui apšviečia kelią. Viliojanti geltona šviesa. Ir optimistiška jaunuolio natūra neleidžia dejuoti, verkšlenti. Keliauja per miestelius siekdamas šviesos. Žeimelio progimnazija. „Reikėjo išmokti pačiam verstis. Turguje nusipirkti galima buvo visko, ko išaugindavo derlinga Žiemgalos žemė, pagamindavo jos darbštūs žmonės. Mus, paauglius, labiausiai domindavo virš vežimo iškabintos riestainių virtinės. Dideli, traškūs, skanūs. Gyvenau kambarėlyje pas senyvą latvę. Ak tu, vela gars (velino dvasia), bardavo senoji vaikaitę...“ Linkuva. Dėdė nusamdė jaukų kambarėlį. „Gimnazijoje kūno kul-

tūros pamokas vesdavo augalotas plačiapetis mokytojas Karolis Dineika. Mane jis nustebino, kai atėjęs į choro repeticiją taisėsi prie mokinių dainuoti. Aukštu skambiu tenoru užtraukė Česlovo Sasnausko „Karvelėli mėlynasai“. Bet Valentas ilgėdavosi dėdės namų. Šeštadieniais keturias valandas pėdindavo aštuoniolika kilometrų (kartais koks vežimaitis paveždavo) iki dėdės sodybos Butniūnų kaime, prie aukštų žilvičių ir girgždančios šulinio svirties. Ten – palaima. Vilnius. Dėdei atrodė, kad vaikui reikia įgyti specialybę. Jau vokiečių okupacijos metais nuvežė į Vilniaus politechnikumą. Bendrabutis Filaretų gatvėje. Vienaukštis namiūkštis, dviem aukštais pristatytas lovų. Skystas rūgščių kopūstų sriubos nuoviras, pamėlynavusios bulvės ir arklienos kaulai. Norėjosi kitokių mokslų. Kaunas. Aukštesnioji technikos mokykla, architektūros pamokos. Po dvylikos metų įsikūrė pas mamą. Be jos šilumos ir sentimentų. Tačiau miesto gyvenimas glaisto skriaudą. Čia kinas, teatrai, užrašuose gimsta poezijos posmai. Per karą norėdamas išvengti tremties, darbo Vokietijoje, Valentas įsidarbina gaisrininkų savanorių komandoje. „Vokiečiams uždarius aukštąsias mokyklas, užsivėrė ir mūsų mokyklos durys. Tebaigiau du kursus. Lietuvoje nauja santvarka. Man aštuoniolika. Šaukiamas į Raudonąją armiją. O mokslai? Ieškojau išsigelbėjimo, įsidarbinau geležinkelio tarnyboje.“ 1944-ųjų ruduo, karas artėjo prie pabaigos. Valentas, aštuoniolikmetis Vaikystėje su dėde jo sodyboje

Muzikos barai / 35


SUKAKTIS kelio darbininkas, paskiriamas sąskaitininku – pradinis techniko išsilavinimas, graži rašysena pamėtėjo sotesnį kąsnį. Dieną už stalo prie popierių, braižybos lentos, o naktį ant stalo, pasidėjus po galva krūvelę knygų... „Nevėžio pakrantė“. „Upės pakrančių žilvičiai tarsi patys puolė į mano eskizų lakštus. Gal poetiški vandenų vingiai paskatino daugiau piešti?“

Valentas gaunamus varganus pinigėlius pradėjo taupyti reprodukcijų albumams. Kad galėtų ne tik žiūrėti, bet ir kopijuoti, mokytis. „Panevėžys – mano jaunystės miestas. Pusalkanė kasdienybė ir noras mokytis“. Kartą darbo reikalais nuvažiavęs į Vilnių universalinėje parduotuvėje pamatė puikiame futliare parduodamą vokišką, gal trofėjinį, smuiką. Kodėl jis taip suintrigavo? „Dabar neprisimenu,

„Žaibo strėlės“

kodėl sukrapštęs paskutinius dešimt rublių tą smuiką nusipirkau. Intuicija – Dievo dovana. Mano gyvenime šis jausmas buvo ir yra lemtinga atspirtis“. Jau baigiantis rugsėjui nuėjo į Panevėžio muzikos mokyklą. Miesto muzikos patriarchas Mykolas Karka paklausinėjo, paprašė padainuoti. Smuikuoti nemokėjo. Nieko nemokėjo. Tačiau priėmė. Į pamokas ateidavo tik vakare, po darbo. Smuikuoti mokėsi Vytauto Klygio klasėje. Keista, kad baigus mokyklą paskyrė ne į kokį nors gretimą miestelį mokytojauti, bet į Vilnių. Įsidarbino Liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Jonas Švedas, Povilas Samuitis pamokė pūsti birbynėlę, pastūmėjo link konservatorijos. Priėmė. Ir vėl darbas, koncertai, ansamblio repeticijos, įdomios, bet varginančios kelionės sunkvežimiais į koncertus, šiandien neįsivaizduojamos nakvynės be patogumų, lovų... Nemiegotos naktys ir studijų užduotys. „Prisiminimų gijos“. Konservatoriją Valentas Leimontas baigė 26-erių. Iki tol nugyvenęs tiek gyvenimo, kad būtų užtekę ne vienam. Matyt darbo buvo įdėta daug, nes dėstytojai 1955 m. vos tris kursus baigusiam jaunam vyrukui patikėjo pedagogo vietą Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. „Į šią veiklą puoliau užsidegęs. Rinkau mokinius, sukūriau pirmąjį mokyklos liaudies „Panas“

Muzikos barai / 36


Atidaroma pirmoji akvarelių paroda konservatorijoje. Greta – kolega Vaclovas Paketūras, rektorius Jurgis Karnavičius, 1975 m.

V. Leimonto vadovaujamas Vilniaus J. TallatKelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos Liaudies instrumentų orkestras, 1960 m.

Dirigavimo pamokoje. Studentė L. Krocaitė, koncertmeisterė L. Adomavičiūtė, 1975 m.

Konservatorijos salėje, 1982 m.

instrumentų orkestrą. Kasdien su malonumu vedžiau birbynės, dirigavimo pamokas, orkestro repeticijas, koncertus“. Išvykos į Minską, Užgorodą, Kijevą. Mokykloje V. Leimontas dirbo septynerius metus (1962–1969), parengė 18 birbynininkų, tarp jų žinomus muzikantus ir ansamblių vadovus J. Jauniškį, A. Vidugirį, P. Vaičių. Dirigavimą baigė per dvidešimt moksleivių. Valento neapleido ir daina. Vadovavo chorams, pradėjo steigti mėgėjiškus liaudies ansamblius. Pirmasis jų – Vilniaus geležinkelio transporto technikumo kolektyvas, vėliau Vilniaus moksleivių rūmų ansamblis (dabar – „Ugnelė“). 1963 m. nulieta pirmoji akvarelė. „Gražiai draugavome su dailininku Alfonsu Motiejūnu. Dailininkas pasidomėdavo mano darbais, skatino dirbti. Kartą jis mano triūsą įvertino: štai šitą gali jau rodyti. Darbelį pavadinau „Pirmoji akvarelė“, saugau jį iki šiol.“ „Šviesa“. Kiekvienas sutiktas doras žmogus skleidžia šviesą. Tikriausiai tuo tikėdamas V. Leimontas dirbo su savo studentais. Sunki vaikystė išmokė pamatyti kito nelaimę, nepriteklių ir stengtis padėti bėdoje. J. Tallat-Kelpšos mokykloje, vėliau konservatorijoje (dabar – LMTA) dėstė dirigavimą, dirigavimo dėstymo metodiką, birbynės specialybę, vadovavo liaudies instrumentų, kameriniam ansambliams. Pareigų būta visokių: katedros vedėjas, konservatorijos Orkestro fakulteto dekanas (1964–1990), valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas. Nuo 1991 m. – profesorius. Pats grojo prof. Prano Stepulio vadovaujamame kanklių ansamblyje. Valandų valandas praleisdavo radijo įrašų studijoje, koncertinėse kelionėse. Įsijungė į kamerinio ansamblio „Sutartinė“, Povilo Mataičio ansamblio veiklą. Nepailsdamas organizavo muzikinius kolektyvus. Dvidešimt metų

¸

Po parodos atidarymo Karoliniškių muzikos mokykloje, 2010 m.

vadovavo Valstybinės konservatorijos liaudies instrumentų katedros studentų orkestrui, kiek trumpiau – katedros kameriniam ansambliui. Spaudoje V. Leimontas analizuodavo muzikinio gyvenimo problemas, rašė apie liaudies muziką. V. Leimonto darbai buvo matomi, jam suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas (1974). Surengė 49 akvarelių parodas (pirmoji – 1975 m.), 1976 m. priimtas į Tautodailininkų sąjungą. Nepasakyčiau, kad nuo mano studentiškų metų dekanas būtų pasikeitęs: neprarastas optimizmas, žvalus žvilgsnis, šmaikštus ir poetiškas žodis... „Kiek daug dar gyvenime galime patirti! Kai kojos sunkiai juda, muzikinis gyvenimas pas tave gali pats ateiti... Mėgstu stebėti „Mezzo“ programose rodomus dirigentus: nepaliauju stebėtis, kaip rankos paklūsta vidinei muzikos tėkmei. Bet juk ir akvarelė yra savotiška muzika. Muzika ir akvarelė buvo ir liko mano dvasios prieglobstis. Gaila, kad nesugebėjau gyvenimo skirti tik vienai iš jų. Jei mano gyvenimo ruduo būtų be didesnių darganų ir šalnų, skolą norėčiau grąžinti akvarelei,“ – jaukiuose savo namuose kalbėjo profesorius Valentas Leimontas. n

http://www.muzikusajunga.lt/u/leimontas-valentas#profile-user https://www.youtube.com/watch?v=vWFQa_73Tnk Su sūnumi Ugniumi

´

Muzikos barai / 37


JULIAUS JUZELIŪNO 100-METIS

Baleto„Ant marių kranto“ sovietizacijos ir simfonizacijos prielaidos Audronė ŽIŪRAITYTĖ ŠIUO STRAIPSNIU NORĖČIAU PAGERBTI

VIDURVASARĮ

MUS

PALIKUSIO ALGIRDO JONO AMBRAZO ATMINIMĄ, REMDAMASI PRIEŠ PAT PROFESORIAUS MIRTĮ IŠLEISTU

JO

FUNDAMENTALIU

VEIKALU – MONOGRAFIJA „JULIUS JUZELIŪNAS. GYVENIMO IR VEIKLOS PANORAMA. KŪRYBOS ĮŽVALGOS“.

Preambulė

Anot Juliaus Juzeliūno kūrybos tyrinėtojo Algirdo Ambrazo, šio kompozitoriaus savitumas ir individualumas labiausiai atsiskleidė muzikologo sąlyginai išskirto modernistinio periodo kūriniuose, pradedant 1961 m. sukurta siuita orkestrui „Afrikietiški eskizai“ (Ambrazas 2015: 572). Beje, jų atsiradimą inspiravo baleto afrikietiška tema sumanymas. Tačiau drauge A. Ambrazas pastebi, kad „šio periodo muzikos privalumus ir pasiekimus lydėjo ir kai kurie praradimai. Įsivyravęs racionalus, konstruktyvus mąstymas atsiliepė kai kurių kūrinių Julius Juzeliūnas

Muzikos barai / 38

emociniam poveikiui“ (ten pat). O ankstyvoji romantinio periodo J. Juzeliūno kūryba buvo gana aukšto profesinio lygio, pasižymėjo išraiškos jėga. Muzikos emocinis turtingumas bene labiausiai atsiskleidė lyrikoje, jis įkūnytas dainingoje, liaudiškų intonacijų prisodrintoje melodikoje. Neatsitiktinai pagrindiniai pirmojo J. Juzeliūno kūrybos dešimtmečio (1948–1958) kūriniai (taip pat ir baletas „Ant marių kranto“) sulaukė didžiulio pasisekimo tarp eilinių klausytojų ir aukšto muzikų profesionalų įvertinimo. Priminsime, kad 1953–1964 m. įvyko 250 baleto spektaklių Vilniaus operos ir baleto teatre, jis buvo pastatytas Rygos, Talino, Lvovo teatruose, planuotas statyti ir Maskvos Didžiajame teatre. Du kartus (už Antrąją simfoniją ir už baletą) J. Juzeliūnas buvo nominuotas aukščiausiam SSRS muzikiniam įvertinimui – Valstybinei (Stalino) premijai. Kompozitorius nuo savo ankstyvųjų kūrinių niekada nėra atsiribojęs, jis aprobavo atnaujintus ideologiškai sovietų išaukštinto baleto ir, priešingai, ideologiškai pasmerktos operos „Sukilėliai“ pastatymus (Ambrazas 2015: 571–572).


Kultūrinis ir ideologinis baleto atsiradimo kontekstas

Lietuvos kultūros XX a. pokario metų tarpsnio pradžią ženklino pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu užsimezgusių modernių procesų1 pabaiga, kurią lėmė sovietų okupacija ir jų kultūros politika2. Prieštaringoje situacijoje atsidūrė sąlygiškas baleto menas. Profesionalus lietuvių baletas gimė 1925 m., kai Valstybės teatre Kaune buvo parodyta L. Delibes´o „Kopelija“ (pastatė Pavelas Petrovas), tačiau jau po dviejų dešimtmečių natūralus jo raidos procesas buvo sustabdytas. Abejones dėl pokario metais pasirinktos baleto žanro krypties išsako teatrologė A. Ruzgaitė pripažindama, kad „pokario dešimtmečio baletmeisteriai stengėsi atskleisti scenoje gyvenimo tiesą, dažniausiai pamiršdami, kad sąlygiška ir savita šokio kalba turi savus dėsnius, savą meninę psichologinę tiesą“ (Ruzgaitė 1979: 434). Lietuvos menininkų pajėgoms 1 J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, V. Bacevičiaus „Šokių sukūryje“. Prieškario Lietuvoje buvo ir kitų Lietuvos baleto modernėjimo ženklų. Garbingas Lietuvos baleto puslapis sietinas su ankstyvaisiais žymaus choreografo G. Balanchine´o, vėliau įtvirtinusio neoklasicistinį stilių, kūriniais. G. Balanchine´o „Aubade“ (F. Poulenco muzika) Kaune pastatytas 1932 m., netrukus po pasaulinės premjeros Paryžiuje (1930, Ballets Russes de Vera Nemchinova). Tenka tik apgailestauti, kad apsiribota ankstyvais pasaulinio garso choreografo veikalais. 2004 m. mūsų teatre buvo parodytas Balanchine´o „Sūnus palaidūnas“ (statytojas Paulas Boosas, JAV), pagal S. Prokofjevo muziką sukurtas 1929 m., o brandžių, XX a. klasika tapusių choreografo pastatymų LNOBT iki šiol nematėme.

VKP (b) 1948 m. vasario 10 d. nutarime „Apie V. Muradelio operą „Didžioji draugystė“ už formalizmą buvo puolami Šostakovičius, Prokofjevas ir Chačaturjanas. Išteisinti po 10 metų. 2

didelis stimulas buvo pasiruošimas pristatyti savo kūrybą literatūros ir meno dekadoje Maskvoje. Dar 1941 m. rudenį ten ketinta parodyti J. Pakalnio baletą „Sužadėtinė“, tačiau lietuvių meno dekada įvyko tik 1954 m., jai buvo sukurti nauji muzikinio teatro veikalai – A. Račiūno opera „Marytė“ ir J. Juzeliūno baletas „Ant marių kranto“3. Nors ankstesniais metais J. Juzeliūnas buvo pasižadėjęs, kad baletui muzikos niekada nerašys, pats sau nelauktai susidomėjo baletmeisterio V. Grivicko pasiūlymu, sutiko bendradarbiauti (Ambrazas 2015: 74). Grivicko sukurtame librete pasakojama apie sovietinio kolūkio, įsikūrusio ant marių kranto, gyvenimą, čia verdančias aistras4. Atrodytų, ne itin tinkama tema žanrui, tačiau sovietų buvo ypač palaikomas realistinis draminis baletas (rus. drambalet). Be to, kaip taikliai rašė L. Motiejūnaitė, „V. Grivicko kūrybos šaknys (ir režisūros, ir choreografijos, ir jo pamėgtos laisvalaikio tapybos) – realus, sodrus, apčiuopiamas pasaulis. Jis tvirtai stovi ant žemės, ir tai yra jo jėga“ (Grivickas 2005: 364–365). 3 Pirmasis lietuvių baletmeisteris Bronius Kelbauskas pastatė kelias Juozo Pakalnio baleto „Sužadėtinė“ versijas. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą ir ruošiantis pirmajai lietuvių meno dekadai Maskvoje, kurią buvo numatyta surengti 1941 m., kompozitorius ir teatro dirigentas J. Pakalnis kūrė baletą „Sužadėtinė“. Jo premjera įvyko kitos – vokiečių – okupacijos metu, 1943 m. Valstybės teatre Kaune. Šiuo baletu teatras pradėjo sezoną ir 1944 m., sugrįžus sovietams.

Choreografo parašytame librete buvo pasakojama apie Lietuvos pajūrio žvejų gyvenimą ir kolektyvizacijai besipriešinančių „liaudies priešų“ diversiją – užgesintą švyturį, kurį savo gyvybės kaina vėl uždega klaidingus įsitikinimus įveikęs žvejys Jonis. Tokiame fone plėtojama ir iš karo grįžusio Mariaus bei brigadininkės Kastės meilės istorija. 4

Gyvenimo vaga darbštų jaunuolį V. Grivicką nukreipė į Maskvą, kur 1947–1952 m. jis studijavo A. Lunačarskio teatro meno institute. Jo pedagogas, vienas žymiausių sovietinių choreografų ir operos režisierius Rostislavas Zacharovas, buvo ryškus režisūrinio baleto šalininkas ir kūrėjas, daug dėmesio skyręs idėjiškai svarbiems baleto siužetams, dramaturgijai, psichologinėms veikėjų charakteristikoms, veiksmingiems, draminį turinį realistiškai įprasminantiems šokiams. Tokie principai įsivyravo ir imlaus jo mokinio, garsaus lietuvių baletmeisterio bei režisieriaus Vytauto Grivicko kūryboje. Jo pasirinkta D. Klebanovo „Svetlana“ (1951) vaizdavo sovietinį jaunimą, siekdamas gyvenimiškos tiesos jaunas choreografas neišvengė iliustratyvumo, natūralizmo (Ruzgaitė 1979: 334). Drauge tai buvo parengiamasis etapas 1953 m. sceną išvydusiam J. Juzeliūno baletui „Ant marių kranto“5, parodytam 1954 m. Maskvoje lietuvių literatūros ir meno dekados metu. V. Grivickas6 sukūrė šio baleto masinius šokius ir mizanscenas, solo partijas (Kastės ir Mariaus duetus, Jonio numerius) statė Maskvos Didžiojo teatro pedagogas ir baletmeisteris A. Mesereras. J. Juzeliūnui pasiūlytas baleto siu5 Premjera įvyko 1953 m. gegužės 10 d. Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, dirigavo Rimas Geniušas, scenografiją ir kostiumus kūrė Jonas Surkevičius ir Regina Songailaitė. 6 nuo 1954 m. iki 1971 nuo V. Grivickas buvo buvo Operos ir baleto teatro vyr. baletmeisteris, nuo 1972 m. – vyr. režisierius, nuo 1976 – Lietuvos televizijos vyr. režisierius, 1979 m. vėl grįžo į baletą kaip baletmeisteris.

Muzikos barai / 39


JULIAUS JUZELIŪNO 100-METIS žetas, kompozitoriaus supratimu, buvo labai blankus, neorganiškas, dramaturginiu požiūriu nevientisas. Įsitraukęs į darbą su libretu ieškojo prasminės dramaturginės linijos, taip atsirado ryškus Jonio personažas, meilės trikampis (Ambrazas 2015: 74). 1953 m. prieš dekadą vykusiame aptarime, kuriame dalyvavo žinomi rusų muzikos ir teatro veikėjai, libretas nemažai kritikuotas (jo trūkumai neišvengiamai turėjo įtakos ir baleto muzikinei dramaturgijai): atkreiptas dėmesys į ištęstus kai kuriuos epizodus, divertismentinį finalą, blankias neigiamų personažų muzikines charakteristikas. Kritikuota ir baleto muzika – įžvelgtas faktūros kuklumas, polifoniškumo stoka. Vis dėlto aptarime dalyvavęs rusų kompozitorius Vladimiras Jurovskis prognozavo, kad „baletas gali tapti veikalu, įdomiu visai SSRS“ (Ambrazas 2015: 105). Baleto „Ant marių kranto“ turinys, ypač finalas, puikiai atspindėjo sovietų ideologiją, kontroliuojamą tautų draugystės idėją. Paskutiniame veiksme tautų draugystę išreiškė divertismentiniai, su veiksmu nesusiję lietuvių, rusų, estų, latvių šokiai. Dekados Maskvoje dienomis rodytuose spektakliuose Valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio šokėjai balete papildomai atliko lietuvių šokį „Kubilas“, o finale visi dalyviai susiėmę už rankų artėdavo prie rampos. Toks sprendimas sulaukė lietuvių kompozitorių ir net sovietinių baleto žinovų kritikos. S. Vainiūnas nurodė nepakankamą kai kurių temų originalumą, kritikavo ansamblio atliekamų šokių „Kubilas“ ir „Gaidys“ įtraukimą į paskutinį veiksmą (beje, prieš pat baleto premjerą). A. Kalinauskas kaip vieną pagrindinių baleto trūkumų iškėlė paskutinio veiksmo divertismentiškumą (Ambrazas 2015: 104). Recenzentas I. Kurilovas rašė: „Baleto siužeto plėtojimas iš esmės pasibaigia antrajame veiksme. Išskyrus priešų suėmimo sceną, visas trečiasis veiksmas yra paprastas baleto divertismentas, jo šokiai temiškai nesusiję – tai veikiau puikiai pastatyti ir atlikti, bet vis dėlto koncertiniai numeriai“ (Ruzgaitė 1979: 337). Tačiau apskritai baletas, jo choreografija sovietų spau-

Muzikos barai / 40

doje buvo liaupsinami aukštomis frazėmis, jis įvertintas kaip vienas geriausių spektaklių šiuolaikine tema. Teatrologas A. Solodovnikovas teigė: „Čia rastas grūdas (turima omenyje klasikinio ir lietuvių nacionalinio šokio sintezė. – A. Ž.), kuris be abejonės taps baleto tolesnio vystymosi pagrindu <…> Tai ne tik lietuvių, bet ir visos tarybinės choreografinės kultūros laimėjimas <…> J. Juzeliūno baletas, kaip ir azerbaidžaniečio Kara Karajevo „Septynios gražuolės“, – didžiulis ne tik lietuvių, bet ir visos tarybinės muzikinės kultūros pasiekimas“ (Ruzgaitė 1979: 337). J. Juzeliūnas drauge su kitais lietuvių menininkais gavo aukščiausią Sovietų Sąjungos apdovanojimą – Lenino ordiną. Po kelių dienų kompozitoriui buvo suteiktas LSSR nusipelnusio meno veikėjo garbės vardas, Lietuvos kompozitorių sąjunga baletą pateikė valstybinei, tuo metu dar Stalino, premijai. Atkreiptinas dėmesys, kad šis baletas buvo įtrauktas į Maskvos Didžiojo teatro planus, pradėta tartis dėl pastatymo, kompozitoriui buvo pasiūlytas redagavimas. 1954 m. rudenį J. Juzeliūnas partitūrą papildė keliais naujais, pagrindinių veikėjų dramaturginę liniją labiau išryškinančiais šokiais (Mariaus ir vyrų šokis, Kastės ir Onės šokiai III v.), iš esmės perdirbo kai kuriuos kitus epizodus (Jonio šokis I v., finalinis Kastės ir Mariaus Adagio). Tačiau pastatymo idėja užgeso, nes autorius nesileido į kompromisus, atsisakė radikaliau keisti kūrinio dramaturgiją peršamiems ideologiniams akcetams sustiprinti (Ambrazas 2015: 107). Kaip prisimena pats kompozitorius, lietuvišką veikalą globojo garsioji balerina Galina Ulanova, buvo daugybė raštų, kurie tvirtino, kad baletas turi pasirodyti, tačiau kliudė užkulisiniai veiksniai ir dėl to Maskvos Didžiajame teatre baletas nebuvo pastatytas. Priežasčių turbūt stengtasi nedokumentuoti, kad nesimatytų, kas kliudė (Grivickas 2005: 449) 7. Pirmieji lietuvių pokariniai baletai (dar ir J. Indros „Audronė“) įsiliejo į Sovietų Sąjungos šio žanro kūrinių 7 Maskvoje „Ant marių kranto“ dar kartą parodytas 1963 m. Lietuvos teatro gastrolių metu (greta kitų baletų – „Eglės žalčių karalienės“, Delibes´o „Silvijos“).

kontekstą. Jaunų socialistinių respublikų menininkai buvo raginami imtis opių socialinių temų, baletui suteikti aktualumo. Kompozitoriai siekė muzikos demokratiškumo, klasikines tradicijas derino su nacionalinės muzikos bruožais, muzikos turinį sukonkretindavo dainingomis melodijomis, folkloro citatomis. Tai vadinamojo romantinio realizmo kūriniai. Nacionalinį jų koloritą pabrėždavo gausios liaudies šokių siuitos, klasikinė choreografija būdavo derinama su liaudies šokiams būdingais judesiais. „Ant marių kranto“ – pirmasis nacionalinis sovietinės tematikos baletas, pirmasis lietuvių kompozitoriaus sceninis kūrinys, peržengęs respublikos ribas (1954 m. pastatytas Rygos, 1956 m. – Lvovo, 1958 m. – Talino teatruose). Po baleto premjeros Taline pasirodė A. Kukanovo straipsnis „Gyvenimo džiaugsmas“, kuriame šiandien nuostabą keliančiu retoriniu stiliumi buvo rašoma: „<…> ir visiškai dėsningas premjeros finalas, kai audringai žiūrovams pritariant artistų rankų pagautas Lietuvos nusipelnęs artistas V. Grivickas atliko keletą skrydžių į scenos palubę. Baletas „nugalėjo“ dar viename mieste, susibičiuliavom, suartėjom su puikiais lietuvių pajūrio žvejų vaikinais ir merginomis. Jis pagirdė mus pavasariu, šviesiu gyvenimu. Kai eini į priekį, eini ir laimi“ (Grivickas 2005: 181). Tais pačiais 1958 m. Leningrade parodytas baletas sulaukė itin teigiamo anoniminio įvertinimo: „<…> koks „choreografinio gyvenimo“ pojūčių turtingumas, kokia ideali išgyvenimų tiesa <…> Žiūrėdama pirmą veiksmą dar neturėjau libreto, bet viską supratau iš duetų – Kastės ir Jonio, jo viltį ir atsisakymą, maldavimą ir Jonio meilę jai, jos meilę Mariui. Aš net supratau Mariaus grįžimą ir jo meilę gimtajam kraštui, žaviosios Onės juokus. Mačiau žmones, kurie nekentė, mylėjo, juokavo ir gyveno šokyje. Jų šokis karšta banga užliedavo salę naujomis mintimis, gyvybingu gyvenimo pulsu“ (Grivickas 2005: 187). Nors pirmąjį sovietinį baletą lydėjo sėkmė, jo reikšmės priklausomybę nuo konkretaus laikotarpio liudija baleto atgaivinimas 1975 m. – jis ne-


priminė 6-ojo dešimtmečio triumfo. J. Juzeliūno baleto koncepcija, kai muzikos tėkmę kreipia buitinis, detalizuotas, aktualumą visiškai praradęs siužetas, anuomet natūrali romantinio realizmo muzikos kalba, – svarbus, bet praeitas etapas. Ir pats kompozitorius jau nuo 1961 m. buvo pasukęs visai kitu, modernios muzikos keliu – sukūrė individualią kompozicinę (tonacinę-harmoninę) sistemą, nors savo ankstyvojo stiliaus muzikos niekada neišsižadėjo, teigdamas, kad viską darė nuoširdžiai, neapsimetinėdamas (Juzeliūnas 2002: 280). Prisiminkime to meto autoriteto Balio Dvariono nuomonę apie baleto muziką, kuri „<…> nuo pirmųjų akordų pagauna klausytoją ir pavergia jį savo jautriu nuoširdumu, vaizdingumu bei paprastumu“ (Ambrazas 2015: 104). Vis dėlto net Kauno konservatorijos laikotarpio (1947–1948) J. Juzeliūno darbai buvo savarankiškesni, originalesni. Pirmoji sonata fortepijonui, Pirmoji simfonija, anot A. Ambrazo, sukurti palyginti drąsia tam metui muzikos kalba. Baletas patenka į tradiciškiausią, netgi konservatyvų kūrybos laikoptarpį 1949–1954 m. Leningrado konservatorijos aspirantūroje ir ją baigus (be baleto – Herojinė poema, Antroji simfonija). Tuo metu kompozicinę techniką J. Juzeliūnas tobulino akademiniuose rėmuose, įžymiųjų XIX a. rusų kompozitorių romantikų (ypač Čaikovskio) šešėlyje (Ambrazas 2007: 109–110). Tačiau po Antrosios simfonijos, baleto „Ant marių kranto“ premjerų J. Juzeliūnas, kaip teigia J. Viliūtė, buvo tiesiog dievinamas, tapo didžiuliu autoritetu jaunimui (Ambrazas 2015: 87).

Baleto „Ant marių kranto“ muzikinė sandara (simfonizacijos prielaidos)

Dar XIX a. antroje pusėje susiformavo operos ir baleto ištisinio plėtojimo bei leitmotyvinės dramaturgijos principai. Jie dažniausiai simfonizuoja baleto muziką. Simfonizmo sąvoka suponuoja galimybę visapusiškai atskleisti norimą idėją, intensyviai

išplėtoti autentiškas muzikines temas. Tačiau instrumentinių simfoninių žanrų temų plėtotės intensyvumo laipsnį balete lemia lėtesnis šokio, o siužetiniame balete ir specifinis sceninės dramaturgijos tempas. Baletui nuo seno natūralus ekspozicinis muzikinės medžiagos dėstymo tipas, tradicinė divertismento forma. Siuitos taip pat gali kontrastingų, reikiamai artikuliuotų įspūdžių kaita nužymėti dramaturginę liniją, įpinant leitmotyvus įvykiams plėtoti, peraugti į simfonizuotas formas. J. Juzeliūnas muzikinę baleto dramaturgiją grindė beveik vien siuitomis (61 numerio sistema, į kurią įtrauktos ir 24 bendra tvarka numeruojamos pantomimos scenos, neretai taip ir vadinamos – „scena“), naudojo plačiai išsikerojusią leitmotyvų sistemą. Nors siuitos ištęstos, iš dalies divertismentiškos, bet planinga šokių ir pantomimos scenų kaita rutulioja veiksmą, įtampa auga, bręsta konfliktas. Muzikinė dramaturgija kryptinga, į bendrą siuitų tėkmę įsipina ir pagrindinių veikėjų jausmų drama. Tarp dinamiškų įvykių jai skiriamos kelios labiau išplėtotos scenos: Kastės ir Mariaus du Adagio (Nr. 20, 608), kurių antrasis – lyrinė baleto kulminacija; taip pat Kastės ir Jonio duetas (Nr. 9). Kaip svarbi Jonio dramos užuomazga šis duetas neatskiriamas nuo ištisinės veikėjo muzikinio charakterio plėtotės. Toks dinamiškas personažas lietuvių baleto scenoje pasirodė pirmą kartą. Dramatiškos situacijos, prieštaringas Jonio būdas suformuoja naujas jo charakterio savybes. Vienokio pobūdžio muzikiniai vaizdiniai įgauna naujų bruožų: transformuojama Jonio leittema tolsta nuo pirmavaizdžio, priartėja prie neigiamų veikėjų muzikinės charakteristikos – diatoniką keičia chromatizmai, padidinti trigarsiai, būdingas grynosios kvintos intervalas melodikoje virsta sumažintu. Jonio temos dinamiką paryškina priešinama emociškai nekintanti, nors ornamentinį rūbą keičianti Kastės leittema (neatsiliepdama į Jonio išgyvenimus Kastė lieka ištikima Mariui). Leitmotyvai intensyviai skamba dviejuose veiks8 Baleto numeriai peteikiami pagal klavyrą. Москва: Советский композитор, 1959.

muose, bet trečiasis veiksmas neišauga iš ankstesnių muzikinių įvykių. Simfoninis paveikslas „Audra“ (Nr. 40, II veiksmo pabaiga) – dramos kulminacija. Iliustratyvus, muzikinėmis spalvomis tapomas jūros vaizdas – lyg fonas, kuriame išryškėja Mariaus ir neigiamo personažo Krezo leittemos. Veržlus garsų srautas iškelia ir Jonio šokio (Nr. 6) bei leittemos motyvus, kurie grumiasi su žemyn slenkančiomis temų intonacijomis. Jonio mirties scena – lyg simfoninio paveikslo koda, pagrindinės dramaturgijos linijos atomazga. Čia skambanti transformuota žvejų leittema išreiškia jų liūdesį, drauge simbolizuoja Jonio bei kolektyvo interesų bendrumą. Šis simfoninis paveikslas galėtų tapti savotišku baleto simfonizacijos argumentu, nes būtent nuo jo buvo pradėtas šio sceninio veikalo kūrimas. Baletas buvo kuriamas 1951 m. SSRS kompozitorių kūrybos namuose Ivanove. „Darbuojantis Ivanove, – prisimena J. Juzeliūnas, – baleto siužetas, dramaturginis planas dar nebuvo galutinai nusistovėjęs. Tačiau žinojau, kad, kaip ten bebūtų, audra vis vien kils ir aš ją vienaip ar kitaip įkomponuosiu. Taip pirmiausia ir atsirado simfoninis paveikslas „Audra“, kuris pradžioje funkcionavo kaip savarankiškas kūrinys“ (Ambrazas 2015: 75). Po perklausos Vilniaus radiofone (dirigavo R. Geniušas) simfoninis paveikslas sulaukė itin palankaus įvertinimo, išreikšto superlatyvais: vagneriškas užsimojimas, puiki instrumentuotė, harmonija, kūrybinis subrendimas (Ambrazas 2015: 76). 1952 m. „Audra“ net kelis kartus buvo atlikta Leningrade (dirigavo Borisas Chaikinas, latvis Edgaras Tonsas). 1952 m. Vilniuje, Valstybinės filharmonijos salėje, R. Geniušo diriguojamas Lietuvos radijo simfoninis orkestras atliko Herojinę poemą, Antrąją simfoniją, rašomo baleto epizodus – simfoninę poemą „Audra“, Preliudą (I veiksmo Adagio) ir šokį9. Rusų kompozitorius Marianas Kovalis savo recenzijoje 1953 m. pabrėžė 9 Iš rašomo baleto muzikos J. Juzeliūnas parengė ir daugiau fragmentų, skirtų koncertiniam atlikimui. Penketas iš jų sudarė baletinę siuitą (Žvejų grįžimas, Senių šokis, Vaikų šokis, Merginų šokis, Finalas; 1951). Po metų kaip simfoninį preliudą pateikė būsimąjį Mariaus ir Kastės duetą (Adagio) iš baleto I veiksmo pabaigos.

Muzikos barai / 41


JULIAUS JUZELIŪNO 100-METIS J. Juzeliūno gebėjimą simfoniškai išplėtoti muzikines baleto temas, taip pat orkestro priemonėmis tapybiškai atkurti gamtos vaizdų spalvingumą (Ambrazas 2015: 104). Anot A. Ambrazo, baleto instrumentuotė pagrįsta Antroje simfonijoje vyraujančiais principais. Naudojant tą pačią trilypę orkestro sudėtį, išryškėjo kai kurie papildomi bruožai. Atkreiptinas dėmesys į kamerinį, iki rafinuotumo subtilų lyrinių epizodų niuansavimą (Kastės ir Mariaus finalinio Adagio pradžia – smuiko solo kantilena, styginių tremolo, ažūriniai arfos pasažai (Ambrazas 2015: 449). A. Ambrazas rašo: „Tiek daug dainingų, nesunkiai įsimenamų melodijų nerasime jokiame kitame J. Juzeliūno kūrinyje“ (Ambrazas 2015: 448). Tinkama šiuo atveju atrodo B. Asafjevo sentencija apie melodijos traktuotę balete kaip mąstymą dramaturgine forma (Слонимский 1959: 385). Drauge Adagio kaip melodijos buveinė, anot to paties Asafjevo, tampa „sonatine baleto forma“ (Асафьев 1974). Tai ypač būdinga J. Indros baletui „Audronė“. J. Juzeliūno konsultacijos baletą redaguojančiam Indrai paliko pėdsakų. Adagio nužymi baleto žanro specifikai ypač reikšmingus dramaturgijos momentus, atspindi jausmų, proveržį (Nr. 20), jų kulminaciją (Nr. 60), o Andantino (Nr. 9) – psichologinę meilės trikampio dramą. Dainingos lyrinių scenų melodijos primena J. Slonimskio žodžius, kad šokis prasideda melodija ir iš jos išplaukia (Слонимский 1968: 210). Lyrinių scenų plėtotė (kai nuosekliai bangomis pasiekiama kulminacija, dažniausiai sutampanti su reprizos pradžia), taip pat kai kurie instrumentuotės būdai (Adagio – smuiko solo, kulminacijose variniai pučiamieji, supami styginių ir medinių pučiamųjų) liudija P. Čaikovskio muzikos įtaką. Čaikovskio baletų muzikinę dramaturgiją primena ir valso įprasminimas. Valsas J. Juzeliūnui padeda kurti vientisą kompoziciją – jis arkos principu (Nr. 12 ir Nr. 15) sutvirtina formą, sudaro kontrastą gretimiems epizodams (Nr. 24, 49).

Muzikos barai / 42

Nuo tautinių pradmenų link tautinio modernizmo

Anot Ambrazo, kurdamas pabrėžtinai tautinį baletą, J. Juzeliūnas gausiai naudojo folklorinę medžiagą, dėl liaudies melodijų gausos jį netgi būtų galima pavadinti etnografiniu baletu (Ambrazas 2015: 449). Originalios melodijos pasižymi muzikiniam folklorui būdingų intonacinių, derminių, ritminių savybių organišku integravimu (Ambrazas 2015: 452). Tautine dvasia, cituojant folklorą ir jį perintonuojant, alsavo ir Herojinė poema (1950), Antroji simfonija (1951). Operoje „Sukilėliai“ (1957) kaupėsi prielaidos artėjančiam stilistiniam lūžiui (Ambrazas 2015: 435, 466, 468, 550). J. Juzeliūnas kalbėjo: „Mūsų muzikos padėtis pokario laikotarpiu mane privertė susimąstyti. Kompozitoriai pernelyg suvienodėjo, 1948 m. nutarimas, be abejo, daug prisidėjo prie to, kad menininko individualybė nuėjo į antrą planą ir visi pradėjo semti iš vieno katilo. Įsivyravo maždaug tos pačios intonacijos, liaudies dainų nuotrupos, kai kurie derminiai posūkiai. Pavyzdžiui, muzikinės kalbos atžvilgiu visiškai supanašėjo mano baletas arba Antroji simfonija su V. Klovos opera „Pilėnai“, Indros baletu „Audronė“. Nors autoriai labai nevienodi, tačiau net aš klausydamasis per radiją pradėjau nebeatskirti savo ir jų muzikos. Toks individualaus kūrybinio veido praradimas man kėlė didelį rūpestį ir vidinį nepasitenkinimą. Prisiminęs J. Gruodžio teiginius, kad individualumo reikia semtis iš tautinės kultūros klodų, pradėjau giliau studijuoti lietuvių liaudies melodikos struktūrines ypatybes, ieškoti naujų jų įprasminimo būdų. <...> Nuolat prisimindavau Gruodžio žodžius, kad kompozitorius turi kalbėti savo laikotarpio kalba. Tai mane skatino studijuoti Bartóką, Messiaeną, Hindemithą, Schönbergą; daug dėmesio buvo skirta Prokofjevo bei Šostakovičiaus kūrybai“ (Ambrazas 2015: 135–136). Išoriniu muzikos kalbos atsinaujinimo stimulu tapo darbas prie baleto afrikietiška tematika – 1961 m. sukurta simfoninė siuita datuoja individualios, netercinės sistemos akordais,

liaudies muzikos ištakomis grindžiamą harmoninės sistemos pradžią. Anot paties kompozitoriaus, „įsivaizdavau, kad Afrikoje esu, bet pasirodė, kad tebesu lietuviškame kaime – visos melodinės struktūros visiškai atitinka mūsų liaudies dvasią“ (Ambrazas 2015: 145)10. Greta „Afrikietiškų eskizų“ kiti lietuvių kompozitorių kūriniai paženklino naujo periodo lietuvių muzikoje pradžią. 1958 m. suskambėjo S. Vainiūno Simfonija cis-moll, E. Balsio Antrasis koncertas smuikui ir orkestrui, buvo sukurta J. Indros simfonija „Griuvėsių miestas“ (1960). Aptariamo laikotarpio lietuviškų baletų muzikinės dramaturgijos pranašumai – leitmotyvų sistema, dinamiška veikėjų charakteristika, aktyvi dramaturginė siuitų funkcija, raiškios išplėtotos lyrinės scenos – kūrybiškai buvo perimti ir išplėtoti Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ (1960), kuriam būdinga ir labiau apibendrinta folkloro traktuotė. J. Bruverio nuomone, kaip tik „Eglė...“ „savo stilistika, kūrybiškesniu kompozitoriaus požiūriu į baleto prigimtį reiškė, kad mūsų muzikos atsinaujinimo procesas palietė ir baleto žanrą“ (Bruveris 1979).

Ideologinės ir stilistinės sankirtos

Paradoksaliu būdu J. Juzeliūnas skirtingus kūrybos laikotarpius reprezentuojančiais stiliais įtiko oficialiajai sovietų ideologijai, jos propaguojamai tautų draugystės, internacionalizmo idėjai. Supaprastintai ar net primityvokai (kaimo kapelos repertuaras, anot Ambrazo11) ši idėja išreiškiama balete „Ant marių kranto“, kai liaudiškų šokių siuitose kompozitorius naudoja ne vien lietuvių, bet ir latvių, estų, rusų liaudies šokių citatas. Labiau rafinuotu būdu ir savanoriškai ji iškyla „Afrikietiškuose eskizuose“. Ši siuita simfoniniam orkestrui buvo 10 Buvo atkreiptas dėmesys į baletinį muzikos charakterį, po kelerių metų siuita sulaukė choreografinio sprendimo. J. Adamkevičienės iniciatyva Č. Žebrauskas ją pastatė Lietuvos televizijoje, A. Kondratavičius „Afrikietiškų eskizų“ pagrindu 1972 m. Kauno muzikiniame teatre sukūrė vienaveiksmį baletą „Archegono žemė“, vėliau V. Brazdylis siuitą pritaikė M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinių pasirodymui. 11 Iš šokių sudaryti divertismentai skambėjo tarsi simfoniniam orkestrui aranžuotas kaimo kapelų repertuaras. Tarp jų gana išradinga išdaila išsiskiria „Sadutė“ (Ambrazas 2015: 451).


NAUJI LEIDINIAI

LI TER ATŪR A Ambrazas A. J. 2007: Muzikos tradicijos ir dabartis, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga. Ambrazas A. J. 2015: Julius Juzeliūnas. Gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Bruveris J. 1979: Baletas – sau? Poleminės pastabos. – Literatūra ir menas, 1979-04-21. Grivickas V. 2005: Baletmeisterio užrašai (sudarė ir iliustracinę medžiagą parengė Aldona Grivickienė), Vilnius: Tyto alba. Juzeliūnas J. 2002: Straipsniai. Kalbos. Pokalbiai. Amžininkų atsiminimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Ruzgaitė A. 1979: Baletas. – Lietuvių tarybinis teatras, Vilnius: Mintis. Асафьев Б. 1974: О балете: статьи, рецензии, воспоминания, Ленинград. Слонимский Ю. 1959: „Раймонда“. Путь Глазунова к балетному творчеству. – Глазунов, Ленинград.

„Jazz Island“ kompaktinė plokštelė

2014 metų Pasaulio chorų olimpiados aukso medalininkas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunųjų atlikėjų titulu apdovanotas vokalinis ansamblis „Jazz Island“ išleido kompaktinę plokštelę „14 balsų“. Artūro Noviko vadovaujamas (jis taip pat ir aranžuočių autorius) mišrus Ansamblis „Didžiajame muzikų parade 2016“ choras a cappella atlieka įvairaus žanro kūrinius – nuo suta daugiausia ir kurios labiausiai ansambliui tartinių iki džiazo, bliuzo ir klasikos. Jauni, tinka pagal stilių. skaidrūs balsai švariai, techniškai ir muziTačiau taip pat žavingai, savitu stiliumi kaliai keliomis kalbomis perteikia lyrines ir „Jazz Island“ atlieka ir praėjusių amžių muvirtuozines dainas, imituoja: mušamuosius ziką (Giovanni Pierluigi da Palestrinos „Exulinstrumentus (naudoja ir tikrus), gamtos tate Deo“), ir vėlesnių laikų kompozitorių garsus, pasitelkia kitas naujumo suteikiankūrinius. Piotro Čaikovskio „Neapolietiška čias papildomas išraiškos priemones. dainelė“ žavi naujais sąskambiais ir virtuoPlokštelėje įrašyta dvidešimt dainų. Lietuzinėmis išdailomis, Teisučio Makačino „Vėjas vių liaudies dainos „Aplink žilvytėlį, dobile“, man pasakė“ ir Mikalojaus Noviko „Lauk ma„Sėdžiu po langeliu“, „O kab saulukė tekėjo“, nęs“ perkelia į XX a. vadinamojo brandaus „Kas numynė tūs takelius“ aranžuotos profesocializmo laikotarpio giedrų horizontų sionaliai, neperkraunant audinio. Jos „teka“ atmosferą. gana natūraliai, laisvai, tiksliai perteikiama Jaunų dainininkų kolektyvui, kuris, kaip nuotaika. Šios dainos gali būti skoningos rašoma disko anotacijoje, tik įsibėgėja, šiuolaikinės prieigos prie lietuvių liaudies linkėtume išradingiau naudoti dinaminės dainų pavyzdys, maloni išimtis iš daugelio skalės, agogikos ir tempinio lankstumo gakitų, kartais net ir kompozitorių profesiolimybes. nalų dirbtinai sukonstruotų sudėtingesnių, Daiva TAMOŠAITYTĖ tačiau gerokai nuo liaudies dainos dvasios nutolusių kompozicijų. Apgaulingu paprastumu paperka ir džiazinės kompozicijos, populiarios dainos, tarp jų „Bitlų“ ir „ABBA“, italų estrados grupių (Howardo Johnsono, Billy Mollo ir Roberto Kingo „Ice Cream“, Spencerio Williamso „Basin Street Blues“, Fredo E. Ahlerto „Walking My Baby Back Home“, Roy Hawkinso „The Thrill is Gone“, Francko B. Fosterio „Shiny Stockings“, Johno Lennono ir Paulo McCartney „Come Together“, Rogerio Hodgsono „Breakfest in America“, Domenico Modugno „Volare“ ir kt.), kurių įrašyDmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

puikiai įvertinta ir net sudomino Maskvą – buvo atliekama SSRS orkestrų, išleista partitūra. A. Ambrazas, remdamasis pokalbiu su kompozitoriumi, rašo: „<…> kas be ko – Maskva „Afrikietiškus eskizus“ propagavo ir konjunktūriniais sumetimais. Afrikoje vykstant tam tikriems judėjimams, buvo naudinga pademonstruoti, kad Sovietų Sąjunga domisi šiuo kontinentu“ (Ambrazas, 2015: 146). Priminsime, kad sovietų ideologų buvo pasmerkta operos „Sukilėliai“ (1957) „nacionalistinė“, kunigo A. Mackevičiaus vaidmenį 1863 m. sukilime iškelianti, koncepcija. A. Ambrazo liudijimu, „Porą metų po „Sukilėlių“ premjeros uždraudimo aplink J. Juzeliūną tvyrojo gūdi ideologinio ir moralinio slėgimo atmosfera“ (Ambrazas 2015:130)12. Tačiau tarptautinis „Afrikietiškų eskizų“ pripažinimas J. Juzeliūną visiškai reabilitavo prieš Lietuvos muzikinės kultūros ideologus (Ambrazas 2015: 147). J. Juzeliūnas įvairiomis aplinkybėmis sugebėjo išlikti autentiškas Lietuvos ir pasaulio kompozitorius, kuriam svetima ksenofobija. Baletai jo kūrybiniame kelyje buvo sėkmingesni nei operos, nors jų kaip žanro autorius lyg ir buvo išsižadėjęs. n

Слонимский Ю. 1968: В честь танца, Москва: Искусство.

12 Kiek sušvelnėjus situacijai 1977 m. „Sukilėliai“ buvo pastatyti (dirigavo J. Aleksa). Paskutinis spektaklis įvyko 1979 m.

Muzikos barai / 43


IŠ ARTI

Tiesiog – bružaitiška!

Š

maikšti, kupina staigmenų, visur ir visada spėjanti ir beprotiškai produktyvi – tokia yra kompozitorė, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė, šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ meno vadovė Zita Bružaitė. Jai nesvetimas noras stebinti, atsiriboti nuo konvencijų ir kitų nuomonių, kaskart pritrenkiant naujomis idėjomis, temomis ar netikėtu skambesiu. Todėl ir straipsnis apie ką tik menininkės tyliai užpūstas 50 žvakučių ant torto negali būti tradicinis – juk vienoje publikacijoje Z. Bružaitė buvo pavadinta atomine kompozitore, tad apie ją rašyti įprastai tiesiog neįmanoma. Taigi, linksmai ir kiek rimčiau apie kompozitorę pasakoja tie, kurie jos muziką pažįsta iš kitos stebuklingojo trikampio pusės.

„Ji tarsi ugnikalnis veržiasi į visas puses“

Virgilijus Visockis, dirigentas

Virgilijus Visockis Kauno muzikiniame teatre daugelį metų dirigavo du legendinius Z. Bružaitės kūrinius vaikams – operėlę-parodiją „Grybų karas ir taika“ ir operėlę-baletą „Voro vestuvės“, kuriuos, jo nuomone, jau galima laikyti žanro klasika. – Kaip susipažinote su Zita Bružaite ir jos kūryba?

Liutauro PAŠKEVIČIAUS nuotr.

– Pirmasis susitikimas su Z. Bružaite buvo gana netikėtas. Kai Kauno valstybinis muzikinis teatras priėmė jos operėlę „Grybų karas ir taika“ pagal Justino Marcinkevičiaus tekstą, ji atvyko į teatrą ir praktiškai visą kūrinį pagrojo ir padainavo, kad susidarytume įspūdį apie muziką. Tikėjausi, kad tai bus kas nors paprastesnio, vaikiškesnio, tačiau net klavyras man pasirodė kiek keistokas, avangardinis, o instrumentavus atsirado dar daugiau netikėtų spalvų.

Muzikos barai / 44

– Kaip vaikai reaguodavo ir iki šiol reaguoja į kompozitorės muziką? Ne paslaptis – jiems įtikti sunku.

Keisčiausia, kad vaikų ši muzika visiškai nešokiruoja ir puikiai juos veikia. „Grybų karas ir taika“, pasirodęs 2001 m., iki šiol yra teatro repertuare. Tą spektaklį mes jau


ką daro kiti jauni kūrėjai, tad ir man tekdavo paklausyti Zitos kūrinių, juos paanalizuoti.

vadiname klasika. Paprastai spektakliai rodomi trejus, penkerius, septynerius, labai retai – dešimt metų, o šis – jau penkioliką ir niekas net nesiruošia jo šalinti iš repertuaro. „Grybų karas ir taika“ iki šiol yra lankomas, suprantamas, ir vaikų mėgstamas. Išbandytas laiku pastatymas ir pati muzika rodo, kad tai – labai vykęs kūrinys. Mums labai pasisekė, kad statant šį kūrinį bendradarbiavo aukščiausios klasės profesionalai: susijungė Z Bružaitės muzika, Aido Giniočio „keistuoliška“ režisūra, Ramunės Skrebūnaitės dekoracijos ir kostiumai, mano kuklus indėlis. Visi dirbome it kumštis, jausdami, kad rezultatas bus puikus. A. Giniotis įdėjo savo paties parašytus tekstus, nepaprastai žaismingus, puikiai atitikusius Z. Bružaitės muzikos dvasią. Rezultatas buvo įdomus ne tik vaikams, bet ir tėveliams – šie kartais juokdavosi net labiau nei mažieji.

– Kaip apibūdintumėte kompozitorės muzikos stilių?

– Pagal išorinius bruožus jis gali pasirodyti margas. Yra du skirtingi kompozitorių tipai. Vieni labai saugo savo išorinį „drabužį“, jie – savotiški stiliaus grynuoliai. Man toks lietuviškas pavyzdys yra Rytis Mažulis, kurį išgirdęs niekada nesupainiosi su niekuo kitu. Kiti kompozitoriai išoriškai gali būti labai įvairūs, bet jų vidinė šerdis nekinta. Toks buvo Igoris Stravinskis: jo kiekvieno laikotarpio kūriniai atrodo visiškai skirtingi. Man asmeniškai labai imponuoja Franciso Poulenco muzika, kuri išoriškai taip pat labai marga, bet pradėjus gilintis pastebima, kad principai visur tie patys. Manyčiau, kad Zita priklauso pastarajai grupei kūrėjų – jie linkę keistis, žengti kartu su laiku, bet nepamesdami vidinio bendrumo. Ieškant žodžių, kurie apibūdintų Zitos muziką, turbūt tiktų lyrizmas, šmaikštumas, žaismingumas arba kaukė, teatras. Taip pat ryškios populiariosios muzikos įtakos, džiazinės harmonijos, lengvieji ritmai. Matyt, dėl to jaučiamas savotiškas

– Z. Bružaitės muzikos dvasia – kokia ji?

– Sakyčiau – netikėta. Kompozitorės muzika melodinga, įdomi jos harmoninė kalba, man ji kaskart vis nauja. Visuomet Z. Bružaitės kūriniuose girdžiu keistus harmoninius posūkius, o kai statėme „Voro vestuves“, kai kuriuose numeriuose pastebėdavau kokias keturias skirtingas temas. Sakydavau: „Zita, kaip čia taip?“, o ji man šmaikščiai atkirsdavo: „Dabar man toks periodas“. Tačiau tokie netikėtumai, eklektika puikiai veikia. „Grybų karas ir taika“ – kitoks kūrinys, jame daugiau tradiciškų arijų. Pažinti Z. Bružaitę iš „Grybų karo ir taikos“ ir pažinti ją iš „Voro vestuvių“ – du skirtingi dalykai. Tam tikros harmoninės užuomazgos panašios, tačiau stilius tarsi skirtingų kompozitorių. Man Z. Bružaitė apskritai įdomus reiškinys, ji tarsi ugnikalnis veržiasi į visas puses. Jaučiu jos gerą, sveiką požiūrį į kūrybą.

jos muzikos lengvumas, taip pat juzeliūniškas minkštumas, švelnus modernizmas, atvirumas. Jos muzika demokratiška gerąja prasme. – Ar kada teko koncerte klausantis Z. Bružaitės kūrinio išsižioti iš nuostabos?

– Mane nustebino kantorija „Lumen fidei“. Zitos kūryboje anksčiau nebūdavo tokių ryškių religinių motyvų. Ji daugiau slėpdavosi po pastoraliniais, liaudiškais motyvais, gamtos romantika, žaidimu. Labai netikėta buvo ir elektroninė partitūra, ši kompozitorė ir elektronika – tarsi nelabai derantys dalykai. Tai man atrodo įdomiausia: Z. Bružaitė – elektroninės muzikos kūrėja.

***

Į tarptautinę sceną išvilnijusios „Bangos“

Šviesė Čepliauskaitė, pianistė

Pianistė su Z. Bružaitės muzika susipažino rengdama programą „Chopin LT“. Vėliau, paprašyta pačios kompozitorės, ėmėsi kūrinio „Bangos“, kurį pamėgo tiek Lietuvos, tiek užsienio publika.

***

Z. Bružaitė – elektroninės muzikos kūrėja?

Kompozitorė sako, kad kolega Antanas Kučinskas gerai pažįsta jos kūrybą. O pats kompozitorius ir muzikologas tvirtina, jog, atrodytų, labai marga Z. Bružaitės muzika iš tiesų turi ryškų bendrą vardiklį. – Kada pradėjote domėtis Z. Bružaitės kūryba?

– Mes su Zita esame tos pačios kartos žmonės. Studijuojant natūralu domėtis,

Liutauro PAŠKEVIČIAUS nuotr.

Antanas Kučinskas, kompozitorius ir muzikologas

Muzikos barai / 45


IŠ ARTI Abi užaugome Kauno senamiestyje, Nemuno ir Neries santakoje. Atėjusias į dabartinę vyskupijos kuriją, kurioje tada veikė J. Naujalio vidurinė meno mokykla, mus pasitikdavo skambanti muzika. Kaip vėliau išsiaiškinome, išsaugojome panašius įspūdžius. Zita man minėjo, kad girdėdavo F. Chopino Etiudą Nr. 24, kuris ją ir įkvėpė. Kai pradėjau groti „Bangas“, dar nebuvome kalbėjusios, tačiau man gimė tokios pačios asociacijos – sutapo tai, ką kompozitorė norėjo perteikti, ir tai, ką aš pati kūrinyje išgirdau.

Tomo GRIŠKEVIČIAUS nuotr.

– „Bangas“ išplukdėte į tarptautinius vandenis. Kaip šį kūrinį sutiko publika?

– Kokia Jūsų pažinties su Z. Bružaite ir jos muzika istorija?

– Su Zita neakivaizdžiai buvome pažįstamos seniai – abi baigėme tą pačią Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, o mano tėvelis Vytautas Čepliauskas jai dėstė muzikos teoriją ir harmoniją. Vėliau jokio sąlyčio nebuvo, mūsų keliai susikirto tik man ruošiant programą „Chopin LT“. Tuo metu grojau daug Frédérico Chopino muzikos ir ieškojau lietuvių kompozitorių kūrinių, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų šopeniška tematika. Mano akiratyje atsirado Vidmanto Bartulio „Ūkanos“, Jonas Tamulionis sukūrė „Fantaisie à la Frédéric“, radau Leono Povilaičio, Teisučio Makačino kūrinių panašia tematika, pjesę parašė ir Dalia Raudonikytė. Nusprendusi išleisti plokštelę, nuėjau pas Zitą kaip Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkę prašyti paramos, ir ji sutiko padėti. Kadangi anksčiau pažadų buvau girdėjusi labai daug, nieko nesitikėjau, tačiau vėliau, susitikus koncerte Kauno filharmonijoje, Zita man priminė, kad vis dar manęs šiuo klausimu laukia. Tada aš pasiteiravau, ar ji pati nėra ko nors parašiusi F. Chopino tematika – taip šioje programoje atsirado „Dedikacija Frederikui“. – O kaip į Jūsų akiratį pateko fortepijoninė pjesė „Bangos“?

– Ruošiant minėtą programą įrašyti, kaip tik buvo minimi jubiliejiniai F. Chopino metai. Zita man paskambino ir pasakė parašiusi kūrinį ir norėtų, kad jį pagročiau vienos konferencijos metu. Tai buvo „Bangos“. Išgirdusi jas supratau, kad mes tikrai baigėme tą pačią Juozo Naujalio muzikos gimnaziją...

Muzikos barai / 46

– Man labai patinka abu kūriniai – tiek „Dedikacija Frederikui“, tiek „Bangos“. Pastarąsias atlikau tarptautiniame festivalyje „Vasara su Chopinu“, kurį organizavo dabar jau a. a. mano profesorė Varšuvoje Barbara Hesse-Bukowska. Jai „Bangos“ labai patiko. Kitas festivalio organizatorius taip pat atbėgo klausti, koks čia kūrinys. „Bangas“ teko atlikti ir Olandijoje. Kartais šią kompoziciją groju atskirai, kartais – kartu su F. Chopino etiudu. Būdavo, kad žmonės prieina po koncerto ir sako, jog etiudas juos uždegė, bet „Bangos“ tiesiog pagavo ir nebepaleido. Šiais smagiais atsiliepimais, žinoma, pasidalindavau ir su kompozitore. Lietuvoje „Bangos“ šiemet skambėjo per Spaudos pusryčius. Ieškojau kūrinių, kurie tiktų atlikti anksti ryte, pažadintų klausytojus. Pasirinkau „Bangas“ ir Claude´o Debussy „Džiaugsmo salą“. Po koncerto daug kas dėkojo, ypač žavėjosi būtent „Bangomis“. – Šį kūrinį neabejotinai pažįstate visapusiškai. Kaip galėtumėte jį apibūdinti?

– „Bangos“ man siejasi su jūra ar vandenynu, vandens mirguliavimu, judėjimu, šviesos atspindžiais. Labai spalvingas kūrinys. – Kaip iš atlikėjos pozicijos galėtumėte apibūdinti Z. Bružaitės fortepijoninės muzikos stilių?

– „Dedikacija Frederikui“ ir „Bangos“ man atrodo romantinė, impresionistinė muzika. Ji labai vaizdinga, turinti daug erdvės, spalvų, raibuliuojanti. O kūrinys dviem fortepijonams „Lietaus namai“ artimas minimalizmui, jame vyrauja įvairiai mainoma viena formulė. Zitos fortepijoninė muzika nestokoja temperamento, joje daug erdvės vaizduotei. Jos kūrinius galima interpretuoti įvairiai – ir griežčiau, ir laisviau. Kiekvienas juose gali rasti ką nors tinkama savo natūrai, savo spalvą, ir nors kūrinys skambės šiek tiek kitaip, dėl to nepraras žavesio.

***

Tiksliausias apibūdinimas – bružaitiška!

Danguolė Beinarytė, choro dirigentė

Kaunietė chorvedė Danguolė Beinarytė skaičiuoja ilgus bendradarbiavimo su Z. Bružaite metus. Joms teko kartu dirbti rengiant stambius kompozitorės muzikinius projektus „Debesio sesuo“, „Amžių dainos“, „Undinė“, „Nes ilgiuosi tavęs“, tad visai nenuostabu, kad D. Beinarytė randa gausybę žodžių spalvingai Z. Bružaitės kūrybai ir asmenybei apibūdinti. – Esate dirbusi su dideliais kompozitorės muzikiniais projektais. Ką galėtumėte papasakoti apie tuos Z. Bružaitės kūrinius? Kaip vyko kūrybinis procesas, rengiant jų atlikimą?

– Pirmas mūsų susitikimas įvyko 1996 m., rengiant misteriją „Debesio sesuo“. Kūrinio premjera buvo skirta KTU akademinio choro „Jaunystė“ 65 metų jubiliejui. Tada prasidėjo ir iki šiandien tęsiasi išskirtinis kompozitorės ryšys su manimi ir „Jaunyste“. Vėliau, bėgant metams, buvo įvairių progų, kurių aš nenorėjau sutikti tradiciškai sumetant į koncertinę programą „tai, ką mokame ir ką pajėgiame“. Norėjosi iššūkių, kūrybinio adrenalino. Visada maniau, kad reikšmingiausius dalykus reikia pažymėti pasitelkiant nacionalinį kūrėjų potencialą. Bet tas potencialas dažniausiai (bent kol kas) susijęs su Z. Bružaitės pavarde. Kartais net juokaujame, kad autorė gali neparašyti interpretacijai svarbių muzikinių dalykų (agogikos, dinamikos, artikuliacijos), tačiau tiek metų bendradarbiaujame, kad jau beveik drąsiai įsivaizduoju, kokia maniera viską darytų kompozitorė. Grįžtant prie Jūsų klausimo apie stambesnius Z. Bružaitės kūrinius, galiu apibendrintai pasakyti, kad nė vieno jų atlikimas nebuvo lengvas (dažniausiai reikėdavo spręsti ne tik muzikos interpretacijos, bet ir sceninio vaizdo, vaidybos, apšvietimo klausimus), tačiau visais atvejais – įdomus, nenuspėjamas ir ...bohemiškas. – Kuo Jus labiausiai žavi Z. Bružaitės muzika?

– Valiūkiškumu, jaunatviškumu, kūrybiniu avantiūrizmu. Šios savybės ir man nesvetimos, mus, ko gero, sieja tam tikra sielų giminystė. Z. Bružaitės muzikoje galima rasti labai daug spalvų – nuo gilaus liūdesio iki siautulingo šėlsmo, nuo akademiškai „suraitytų“ chorinių vertikalių iki „kreivų“, moderniai ar folkloro, džiazo, pramoginės muzikos ritmais ir melodijomis nuspalvintų epizodų. Ir viena, ir kita


NAUJI LEIDINIAI dažnai emociškai veikia klausytoją, radusį kūrinio „raktą“. Zita yra labai demokratiška autorė: ji rašo rimtų žanrų kūrinius profesionaliems kolektyvams, bet neatsisako ir mėgėjams įveikiamų formatų. Tik čia reikėtų pridurti, kad kiekvienas Z. Bružaitės „lengvas formatas“ gali būti ne taip jau lengvai pasiduodantis ir virsti tikru iššūkiu atlikėjui. Mane žavi kompozitorės kūriniuose matomas galvojimas apie klausytoją, nepasiduodant konstrukcijų paieškoms dėl paties ieškojimo. Be to, kūrinio partitūra ne numetama atlikėjui kaip neišvengiamybė, bet dirbama ir tobulinama kartu. Kažkur skaičiau kompozitorės pasakytą mintį, kad jos muzika – savotiškas asorti ir, ko gero, galima būtų šiam apibūdinimui, nors ir ne visai rimtai, pritarti. Tačiau giliau pažvelgus man peršasi tokie žodžiai: koncertinė, emocionali, nuosekli, melancholiška, sekvenciška, ostinatinė, ritminga, asimetriška, sąveikaujanti su praėjusių amžių muzikos skambesiu, todėl saikingai moderni, dėl šios priežasties atpažįstama. Tai kaip dabar tiek žodžių sutraukti į trumpesnį apibūdinimą? Tiksliausia būtų pasakyti – bružaitiška! – Ko iš atlikėjo reikalauja kompozitorės kūrinių interpretacija?

– Atlikėjas, ypač jei kūrinys didelės apimties, tiesiog privalo pažinti kompozitoriaus asmenybę, pasistengti priartėti prie jo pasaulio. Ačiū Dievui, turime tokią galimybę rengdami dabarties autorių kūrinius. Įsivaizduokite, jei aš rengiu šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinį su choru, atlikėjų skaičius gali būti 20 ir daugiau žmonių, kurie visi iki vieno turi patikėti autoriaus idėjomis, spinduliuoti tam tikrą energiją. Yra daug pavyzdžių, kai kūrinys atliekamas „teisingai“ (tempo, dinamikos atžvilgiu), tačiau lieka negyvas, nes juo netikima. Kalbant apie Z. Bružaitę, reikia pasakyti, kad dažniausiai ji „užmeta“ greitesnius tempus nei įmanoma, „priraito“ sopranų, tenorų viršūnių, tarsi balsą norėtų įtvirtinti kaip instrumentą, tačiau tai atperka kiti dalykai – pasitenkinimas visa tai įveikus ar bent priartėjus prie kompozitorės sumanymo. n Parengė Rasa MURAUSKAITĖ

Zitos Bružaitės kompaktinėje plokštelėje – kantorija „Lumen fidei“

Tai antroji kompozitorės, šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ rengėjos ir Kompozitorių sąjungos pirmininkės autorinė plokštelė, kuri atverčia naują – stambių formų kūrybos – puslapį jos biografijoje. Kantorijos „Lumen fidei“ premjera įvyko 2013 metų rugsėjo 7 dieną tarptautinio sakralinės muzikos ir labdaros projekto „Pax et Bonum“ pradžios koncerte Vilniaus bernardinų bažnyčioje. „Lumen fidei“ („Tikėjimo šviesa“) sujungia oratoriją ir kantatą į kantoriją, susidedančią iš septynių dalių: I intrada, „Ave generosa“, II intrada, „O beata infantia“, III intrada, „O rubor sanguinis“ ir „Spiritus sanctus vivificants vita“. Sakralinį kūrinį įkvėpė šv. Augustino ir popiežiaus Jono Pauliaus II tikėjimo pavyzdžiai, o ypač – vokiečių šventosios Hildegardos Bingenietės gyvenimas (1098–1179). Jos poezija, muzika ir dvasinės idėjos tapo kūrinio atraminiais taškais, tačiau, kaip kompozitorei būdinga, pasitelkdama improvizaciją ji laisvai jungia skirtingas epochas. Choro ir solistų (didžiausia – kontratenoro partija) atliekamose lotyniškose dalyse skamba atpažįstamas estetinis liturginės muzikos pradmuo ir aliuzijos į grigališkąsias giesmes ar veikiau jų varijavimas, gerokai laisviau naudojamasi chromatizmais, melizmais, o intradose solistai (vokalistai, instrumentininkai) plėtoja šiuolaikinės, džiazo, elektroninės, populiariosios ir crossover muzikos stilių linijas. Choras atlieka tarpininko tarp kelių pasaulių vaidmenį. Kūrinyje svarbus ne vien XII a. krikščionių mistikės, teologės, mokslininkės ir kompozitorės tekstas (žodžius ji rašė modifikuota kalba, Lingua Ignota), bet ir solinės partijos principas, būdingas pačios Hildegardos Bingenietės liturginėms giesmėms, kuriose vyrauja monofonija. Jos yra rekonstruotos pagal išlikusias 69 kompozicijas, įgarsintos ir šiuo metu kelia didelį susidomėjimą (pvz., muzikinė drama „Ordo virtuotum“). Giesmes giedodavo vienuolės (ne diskantai ar kastratai) joms patogioje tesitūroje. Klausantis Z. Bružaitės kūrinio vidinį nerimą kelia subtilus skirtumas tarp tembrų; ne moters, o kontratenoro giedama melodija, kuri iš pradžių beveik nesiskiria nuo pasirinktos autentiškos giesmės arba ją primena; žaidimas garsiniais simuliakrais ir pan. Dviprasmiškai atrodo ir intradų vaidmuo: jeigu tai pasaulio įsiveržimas į sakralią erdvę, tai jis muzikiniu požiūriu gana neutralus, netgi priešingai – skaidrus ir dangiškas (daug varpelių, saksofonas, mažorinės tonacijos, pilni tonai, tušti intervalai), tarsi tai būtų jungtys tarp tikro draminio veiksmo paveikslų. O elektronikos lydimuose neramiuose choro judėjimuose, aštrioje intervalikoje, pagrindinių dalių disonansuose galima nesunkiai atpažinti demoniškąjį pradą ar bent jau stilizuotą kovą su blogiu. Taigi šio kūrinio ir autentiškų giesmių poveikis skiriasi. Kaip anotacijoje teigia Antanas Kučinskas, „šiame opuse rasime kriptogramų, „sekretų“ ar tiesiog mažiau ar daugiau pastebimų simbolių, čia įgyjančių sakralines reikšmes“. Tai Dieviškosios trejybės simbolis (triolės pradžioje ir pabaigoje), „dangiškieji trimitai“ (variniai pučiamieji), Pasakalijoje dvylika kartų skambantys keturtakčiai ir pan. Kaip ir kiti Z. Bružaitės kūriniai, „Lumen fidei“ yra savarankiškas ir nesusaistytas specialių kūrybos schemų, jis spalvingas, emocionalus ir kviečia įsiklausyti į muzikos vyksmą, kuriame viduramžių skambesiai perauga į sodrius dabartinių laikų garsus, sudarydami savotiškas arkas ir prasmių akumuliacijas. Galų gale vis tiek nugali tikėjimo šviesa, šlovinama visagalė Šventoji Dvasia, kuri persmelkia ir atgaivina gyvenimą. Kantorijos atlikėjai – Piotras Olechas (kontratenoras), Mindaugas Zimkus (tenoras), Liudas Mikalauskas (bosas), Petras Vyšniauskas (saksofonas), Arkadijus Gotesmanas (perkusija), Agnė Petruškevičiūtė (elektriniai vargonai), Zita Bružaitė (elektronika), Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Protuberus Brass“ (meno vadovas ir dirigentas Egidijus Miknius). Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 47


SVETUR

Pakeista pabaiga arba kaip pašalinti heroję nuo scenos Dar viena Toskos istorija Bastilijos operos teatre šį atstumą ne vien dėl pinigų stygiaus jis įveikdavo pėsčiomis: tai būdavo jo savotiška piligrimystė norint išgirsti taip garbinamo Giuseppe Verdi operas. Miesto aikštėje prie pat Puccini namų dabar stovi kompozitoriaus skulptūra. Gal reikėtų kito žodžio, mat Puccini pavaizduotas išdidžiai

Gabrielė SLIŽYTĖ

Muzikos barai / 48

Elisos HABERER nuotraukos

B

ūtų galima ginčytis, koks Florijos Toskos mirties pavaizdavimas yra geriausias, pamačius daug egzistencinių klausimų keliantį naująjį Giacomo Puccini operos „Toska“ pastatymą Paryžiaus nacionalinės operos Bastilijos teatre (Opéra Bastille). Čia menas vis dar brangus malonumas. Operos teatras Paryžiuje – nesvarbu, Bastilijos ar Garnier, yra ta vieta, kur geriausiai matomi luomų skirtumai. Šampano taurė už dvylika eurų, ilga juoda suknia ir perlai, jei sėdi parteryje, kelnės ir bateliai – jei pirmame balkone. Kaip rengiasi įpirkę tik antrojo balkono vietų bilietus, nežino niekas, jų tiesiog nesimato – taip aukštai jie sėdi. Operos programėlė kainuoja gal net daugiau nei šampanas, tad geriau prieš spektaklį apie kūrinį pasiskaityti namie, juolab kad Paryžiaus nacionalinės operos svetainėje informacija ta pati kaip ir programėlėje. Jaučiuosi jau atlikusi vieną piligriminį žygį, kai prieš keletą metų aplankiau gimtąjį Giacomo Puccini miestą Luką (Lucca), esantį vos už

Toska – Anja Harteros

trisdešimties kilometrų nuo Pizos. Puccini dažnai tekdavo įveikti tuos abu miestus skiriančius kilometrus pėstute. Jis, aštuoniolikos metų pradedantysis kompozitorius, jau tiksliai žinojo, buvo įsitikinęs, kad jo likimas – sceninė muzika. Štai kodėl

sėdintis užsikėlęs vieną koją ant kitos, rankoje smilksta cigaretė, o galvoje tikriausiai knibžda naujų operų idėjos. Pažvelgus į tokio savimi pasitikinčio kompozitoriaus skulptūrą galima pamanyti, kad gyvenime jis niekuomet nėra dvejojęs, viskas


visada būdavę aišku. Na, bet kad ir ką skulptorius norėjo perteikti, kompozitoriaus figūra atrodo neliečiama laiko, kaip, beje, ir jo operos. „Toskos“ kastingas (dainininkų atranka), kaip dažnai nutinka tarptautinėse scenose, nežadėjo daug naujovių. Toską įkūnijo vokiečių sopranas

Anja Harteros, dailininko Kavaradosio vaidmenį atliko Paryžiuje puikiai pažįstamas Marcelo Alvarezas (mano jau minėtas viename „Paryžiaus dienoraščių“ straipsnių kaip Violetos Urmanos scenos partneris 2013 metų „Džokondos“ pastatyme Bastilijos operos teatre), o barono Skarpijos

partiją dainavo Brynas Terfelis. Tokie artistai kaip Luciano Pavarotti ar Maria Callas iš dalies jau yra suformavę mūsų skonį, prisipažįstu, man sunku rasti geresnį atlikimą. Kokia frustracija... Tą vakarą man trūko atlikimo magijos. Gerai, kai solistai neužgo-

Kavaradosis – Marcelo Alvarez

Muzikos barai / 49


Muzikos barai / 50

griozdiška. Milžiniškas kryžius, pirmajame veiksme naudojamas kaip bažnyčios sienos ir kaip pakyla, ant kurios laiptais galima pakilti arba nusileisti, antrame ir trečiame veiksmuose kaba tarsi dramatiško likimo šešėlis virš Toskos, Kavaradosio ir Skarpijos. Dekoracijas sumetus į patį didelės scenos priekį, nebeliko jokio erdvės pojūčio. Kartais atrodė, kad užkulisiuose vyksta daugiau veiksmo nei scenoje. Jei tokį sprendimą būtų lėmęs lėšų trūkumas ar ribota scenos erdvė, būtų galima suprasti. Bet tik ne šį kartą: nei scenos erdvės, nei techninės galimybės nebuvo išnaudotos. Trečias veiksmas vyksta ne, kaip įprasta, ant Šv. Angelo pilies stogo, o, matyt, netoli Romos esančiuose Bryn Terfel (Skarpija) ir Anja Harteros (Toska)

Elisos HABERER nuotraukos

žia muzikos, tačiau šį kartą „Toskoje“ pati magiškiausia vis dėlto buvo Puccini muzika. Kokia nuostabi Toskos arija „Vissi d´arte“ („Vien tik menui“) iš antrojo veiksmo ar „E lucevan le stelle“ („Ir žvaigždės švietė“) – genialioji trečiojo veiksmo Kavaradosio arija. Jau vien dėl šių „Toskos“ šedevrų verta išsiruošti į operą (už bet kokią kainą!). Bet koks apima nusivylimas, jei teatre nepatiri tokio įspūdžio, kai nuo jausmo stiprumo pašiurpsta oda ar nevalingai stoja širdis... Žinoma, visuomet kas nors pasibaigus arijai suriks „bravo“. Bet nieko panašaus į garsiuosius trijų minučių plojimus, privertusius Luciano Pavarotti spektaklyje dar kartą sudainuoti garsiąją trečiojo veiksmo ariją. Nors... Vos tik pasirodžiusi scenoje Anja Harteros kažkodėl buvo sutikta plojimais... Ką gi, kartais jau ir operoje galima pasijusti tarsi džiazo muzikos koncerte – žmonės ploja po solo numerių, o kartais – suklydę? – net jų viduryje, atlikėjui įkvepiant oro. Arba kas nors sėdintis šalia staiga pradeda niūniuoti pažįstamą melodiją, taip rodydamas savąsias operos meno žinias. Pierre´o Audi sukurtą scenografiją galima vadinti kaip nori: primenančia Piero Paolo Pasolini filmus arba didinga kaip ir pati opera. Bet nuo pavadinimo ji nepasikeis, vis tiek liks

laukuose. Šalia butaforinių medžių stovi tarsi niekam nereikalinga palapinė, kurioje dega šviesa. Iš pradžių žvilgsnis vis dar krypsta tos mįslingos švieselės pusėn, bet vėliau supranti, kad ji reikalinga tik raudonai Toskos suknelei apšviesti: jai atsistojus šalia palapinės šviesos gražiai keičia apdaro atspalvius. Kad operos veiksmas vyksta Romoje, galima sužinoti tik iš libreto arba gal dar suvokti iš operos muzikoje įamžinto Romos katedrų varpų skambėjimo. Dar kartą ačiū Puccini muzikai. Juk sakiau, kad operos turiniu visuomet reikia pasidomėti prieš spektaklį. Taigi trečias veiksmas vyksta lygumoje, scenoje jokio pakilimo. Tad kaip pavaizduoti Toskos mirtį, kai ji nušoka nuo pilies stogo – juk scenoje nėra nei pilies, nei stogo? Žaidžiant šviesos atspindžiais ant scenos buvo numesta drobė, ir jei tuo viskas būtų pasibaigę, galbūt būčiau parašiusi kitokią pastraipą. Bet scenografui akivaizdžiai tokios Toskos šuolio į Tibrą metaforos neužteko ir opera baigėsi herojės ėjimu link šviesos scenos gilumoje. Žengimas į Dangų, ėjimas į tolį prieš nukrintant nuo netikėtai atsiradusio skardžio ar tiesiog ne itin subtilus sprendimas, kaip pašalinti Anją Harteros nuo scenos? Tokia netradicinė pabaiga priminė vieną beveik tarptautiniu skandalu virtusią istoriją apie Poulenco operos „Karmelitų dialogai“ pastatymą Bavarijos operoje Miunchene. Dmitrijaus Černiakovo režisuotos operos pabaiga buvo taip pakeista, kad užtraukė visuotinį kūrinio gerbėjų


ALMA MATER STUDIORUM pasipiktinimą. Pagal libretą opera baigiama vienuolių mirties ant ešafoto scena, o minėtame pastatyme vienuolės vedamos į dujų kamerą. Blanša (pagrindinė operos veikėja) jas išgelbsti ir pati grįžta į dujų kamerą mirti. Franciso Poulenco autorinių teisių turėtojai pasiekė, kad toks kūrinio minties iškraipymas būtų uždraustas. Šis kontroversiškas sprendimas sukėlė daug diskusijų dėl nūdienos kūrėjų laisvės ribojimo. Tai buvo ir akstinas pamąstyti, kur yra riba tarp naujų idėjų ir prigimtinės veikalo koncepcijos, kaip elgtis, kad originali interpretacija nepakeistų kūrinio esmės. Žinoma, Paryžiaus „Toska“ visai kitokia. Tačiau „prikabintas“ holivudiškas Toskos žengimas finale į Dangų, į šviesą ar į dar kažką bent jau man sukėlė daug abejonių ir net priešpriešos. Rodos, „Toska“ galėtų būti įrašyta į sąrašą tų operų, kurios pagrįstos modeliu „sopranas ir tenoras myli vienas kitą, o baritonas trukdo jų laimei“. Vis dėlto Toska – vienas stipriausių, dramatiškiausių ir įtaigiausių moterų paveikslų visoje operų portretų galerijoje. Toska – tai ne tik pavydas, moteriška klasta ir gudrumas, siekiant užsibrėžto tikslo, bet ir drąsa, jos pačios pasirinkta mirtis laisvėje. Kaip kad dainuojama garsiojoje antro veiksmo arijoje „Vissi d´arte“: „Aš gyvenau dėl meno, aš gyvenau dėl meilės“. Beje, opera išsiskiria tragiškumu – juk miršta visi pagrindiniai herojai, niekas neras išsigelbėjimo, kai virš galvos kaba likimo kryžius. Victorieno Sardou drama, pagal kurią pastatytame spektaklyje pagrindinį vaidmenį kadaise sukūrė Sarah Bernhardt, įgavusi muzikos formą tapo nemirtinga, ji lieka viena skausmingiausių ir herojiškiausių scenos istorijų. Kaip lengva susirgti operos „Toska“ garbinimo liga! Pirmame veiksme, dar negavę „topinių“ arijų dozės, gal ir manome, kad „Bohema“ įdomesnė, bet toliau vis greičiau besirutuliojantis veiksmas įtraukia, priverčia net ašarą nubraukti, ypač jei klausaisi Luciano Pavarotti... n

Tamara Levitz: „Muzikologija yra tokia, koks esi pats“ Paulina NALIVAIKAITĖ

A

pie muzikos esmę ir kontekstą kvietusi mąstyti tarptautinė muzikologijos konferencija, skirta muzikai ir filosofijai, rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje į Vilnių buvo sukvietusi būrį abiejų sričių pasaulinių garsenybių. Kaip kviestiniai lektoriai pranešimus skaitė žymusis muzikologas, leidinių serijos „Oksfordo Vakarų muzikos istorija“ (The Oxford History of Western Music) autorius Richardas Taruskinas, filosofas, vienas muzikos estetikos autoritetų Jerroldas Levinsonas. Tamara Levitz, Kalifornijos universiteto, Los Andžele profesorė, Amerikos muzikologijos draugijos Muzikos ir filosofijos studijų grupės narė, pristatė pranešimą „Universalijos ir skirtis“ (Universals and Difference), kuriame analizavo muzikologijos ir lyginamosios muzikologijos (vėliau tapusios etnomuzikologijos disciplina) santykį, pasakodama apie 1930 metais kilusį Amerikos muzikologijos draugijos ir

Tamara Levitz

Amerikos lyginamosios muzikologijos draugijos konfliktą. Šiuo metu į imperializmą muzikoje besigilinanti ir apie tai knygą rengianti T. Levitz pokalbyje papasakojo ir apie Amerikoje aktualius, tačiau Lietuvoje mažai tyrinėjamus muzikologijos klodus.

Muzikos barai / 51


ALMA MATER STUDIORUM – Pradėkime nuo Jūsų įspūdžių – kas konferencijoje pasirodė įdomiausia, stipriausia?

– Iš kviestinių lektorių labiausiai sužavėjo Paulas Boghassianas, nes jis iškėlė filosofinę problemą (pranešimas „Muzika ir reikšmė“. – P. N.). Mes apie ją nediskutavome, bet būtų buvę įdomu. Man patinka filosofiniai klausimai, pati esu Amerikos muzikologų draugijos Muzikos ir filosofijos studijų grupės narė. Nuostabų pranešimą „Atlikimas kaip veiksnus suvokimas: permąstant muzikinės patirties idėją“ (Performance as Understanding in Action: Re-thinking the Concept of Musical Experience) perskaitė lenkė Anna Chęćka. Mane žavėjo tie pranešimai, kurie gražiai kūrė jungtis. Labai norėjau sužinoti, ką žmonės veikia čia, Lietuvoje, ką – Baltarusijoje, nes mes, amerikiečiai, apie jus nedaug žinome. Taip pat girdėjau jūsų muzikologės Linos Navickaitės-Martinelli pranešimą „Atskleidžiant muzikos atlikimo prasmes“ (Unveiling the Significtions of Music Performance) – jis buvo fantastiškas. Muzikologė gilinasi į suomių semiotiką, tad buvo įdomu išgirsti apie tai, ko nesu girdėjusi. Manau, kad tokia tema labai sudėtinga. – Koks, Jūsų nuomone, šioje konferencijoje buvo muzikos ir filosofijos santykis?

– Aš žaviuosi Nicku Zangwillu (kviestinis lektorius, skaitęs pranešimą „Neabsoliučioji muzika“ (Nonabsolute Music) – P. N.). Manau, kad tai, ką jis daro, yra labai reikšminga, nes muzikologai ir filosofai aiškiai prieštarauja vieni kitiems. Man buvo įdomu išgirsti tris pranešimus apie muzikos atlikimą, kuriuose koncentruotasi į vieną problemą. Būtų buvusi naudinga sesija, kurioje bendrai būtume analizavę kokią nors siaurą problemą. Trūko dialogo, buvo daug teiginių: muzikologija daro taip, filosofija daro taip. Vis dėlto konferencija man labai patiko. Malonu buvo susipažinti su žmonėmis ir jų darbais, nors tema tokia sudėtinga! Prieš dvejus metus buvau panašioje konferencijoje apie muziką ir filosofiją – ir ten niekas negalėjo sutarti, tema buvo miglota. Specializaciją sunku įveikti, filosofi-

Muzikos barai / 52

ja turi labai specifinius argumentus – kaip ir muzikologija. Beje, šiandien Richardas Taruskinas sakė, kad muzikologai skaito filosofiją – tai netiesa (juokiasi). Amerikiečiai studentai net neturi filosofijos paskaitų. – Kokios yra muzikologijos studijos Amerikoje? Kuo domisi tenykščiai studentai?

– Įdomu tai, kad šioje konferencijoje buvo susitelkta į klasikinę muziką, tačiau ten, kur dėstau aš, viskas sukasi apie populiariąją muziką, mano studentai darbuojasi su hiphopu ar fanku... Konferencijos probleminiai klausimai keistųsi, jei kalbėtume apie hiphopą ar fanką. Man buvo smalsu, nes Amerikoje jaunoji karta sako, kad populiarioji muzika, o ne klasikinė bus muzikologijos centras. Dėstau gana nemažai metų, anksčiau studentai visuomet remdavosi klasikinės muzikos kultūra, o dabar – populiariąja muzika. Kita skirtis – didžiulės diskusijos rasių klausimu, daug dėmesio skiriama rasių santykiams, moterims. Studentai nepaprastai domisi moraliniais klausimais, tuo, kas vyksta valstybėje. Vis svarbesnė tampa ir filosofija. Be to, mano studentai labai domisi tarptautiniais, tarpkultūriniais ryšiais. Anksčiau JAV muzikologija buvo labai nacionalinė, o dabar studentams įdomu, kaip muzika migruoja. Turėjome paskaitas apie muziką Japonijoje, Korėjoje, apie kolonizaciją; vieni domisi soulu, kiti – brazilais. Taip yra ir dėl to, kad daugybė studentų yra migravę. Jauni žmonės trokšta pokyčių, jie mano, kad vyresnioji karta nesupranta, ko jie nori. Manau, vyksta tikra kartų kaita. Siekiu, kad jauniems žmonėms būtų daugiau erdvės, bet senoji karta pokyčių nenori. Prieš metus buvo labai bjaurus konfliktas tarp dviejų kartų rasiniu pagrindu. – Populiarioji muzika šiandien užima nepaneigiamai reikšmingą vietą. Tad, regis, būtų natūralu, jei ji turėtų svarias pozicijas ir muzikologiniuose tyrinėjimuose.

– Pati buvau ugdoma klasikinės muzikos kontekste. Vis dėlto yra gerai išmanyti abu – ir klasikinės, ir populiariosios muzikos – kontekstus. Mėgstu taikyti ir klasikinius, ir nau-

jus metodus. Kai kurie studentai, besidomintys klasikine muzika, jaučiasi blogai, mano esantys nepakankamai kieti. Manau, kad muzikologijoje turėtų tilpti vὶsa. JAV šiuo metu vyksta savotiškas karas tarp klasikinės ir populiariosios muzikos atstovų. Vakar bendravau su amerikiečiais muzikologais – jie kalbėjo būtent apie tai. Nemanau, kad reikia karo, turėtų būti įvairovė. Beje, populiarioji muzika turi labai aiškius savo vertinimo metodus, tai tiesiog visiškai skirtingas muzikologijos laukas. – Lietuvoje girdėti nuomonių, kad muzikologija miršta, trūksta aktyvių profesionalų. Kaip šią mintį pakomentuotumėte amerikiečių muzikologijos kontekste?

– Šiuo metu pastebimas didžiulis minties sodrumas, tačiau finansiškai ši profesija JAV turi bėdų, darbų nėra daug. Prieš porą metų ėmiau nuogąstauti – jei negali studentui suteikti darbo ir pragyvenimo galimybės, tuomet ką tu veiki? Tai skaudina, nes ugdai studentus, o jie iš to išgyventi negali. Studentai labai sunerimę, sunku jiems sakyti „viskas bus gerai“, kai aš pati nesu dėl to tikra. Amerikoje dabar tam tikra krizė, puolami humanitarai, esą viskas turi būti taikomojo pobūdžio, ekonomiška, praktiška. Mes kovojame dėl išgyvenimo. Kanadoje darbų muzikologams labai maža – yra 10 universitetų, kuriuose darbo vieta atsiranda kas dveji metai. Kai mano studentai nueina į darbo biržą, praleidžiame valandų valandas, kol surandame darbą – kur nors pasaulyje. Jie pasirengę vykti labai toli nuo namų, kad ir į Pietryčių Aziją. Taigi žmonės turi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, norėdami būti muzikologai. Daug studentų eina į įrašų industriją, daugybė rašo tinklaraščius, kuriuose bando užsidirbti iš reklamos. Būna ir taip, kad studentai užsiima kuo nors kitu, o muzikologija lieka papildoma veikla. Pesimistiškoji mano pusė mano, kad muzikologija miršta, nes nėra remiama finansiškai, tačiau optimistiškoji sako, kad tuoj nutiks kas nors nuostabaus. Naujoji karta labai


užsidegusi, su jaunimu galime kalbėtis apie muziką, pasirodžiusią ką tik, tarkim, šiąnakt. Jungtinėse valstijose dabar populiari viešoji muzikologija – apie tai vyksta didžiulės diskusijos, konferencijos. Tai rašymas tinklaraščiams, laikraščiams, bet pastarųjų yra labai nedaug, mažai ir muzikos žurnalistų. Apskritai manau, kad visa tai – pereinamasis periodas, kuris siaubingai gąsdina. Bet esu tikra, kad klasikinė muzikologija turėtų kardinaliai pasikeisti, bent jau JAV, nes jaunoji karta nebeklauso klasikinės muzikos, nebeskaito tų pačių tekstų. Muzikologija turi būti lanksti. Man labai patinka ateinantys studentai ir tai, ką jie daro; tavo akiratis keičiasi su kiekviena karta – ir tai yra fantastiška. – Prašyčiau plačiau papasakoti apie tai, ką vadinate viešąja muzikologija.

– Man patinka toji viešoji muzikologija – JAV yra daugybė muzikos tinklaraščių, kasdien išeina daugybė straipsnių. Tai ne mokslo leidiniai, bet juose vyksta rimtos, intensyvios diskusijos. Pasakysiu tokį pavyzdį: kai buvo išleistas Beyoncé albumas „Lemonade“, apie jį buvo parašyta 700 straipsnių per savaitę, o kažkieno sudarytoje bibliografijoje įrašyta a p i e 1000 tekstų! Kartą klasėje studentai entuzias-

tingai pareiškė norą diskutuoti, sakė, kad apie tai perskaitė 40 straipsnių. Įvairių disciplinų plotmėje susiduria moterų studijos, rasių studijos, muzikologija... Žavu, kad su studentais gali kalbėti plačiai ir nuo Beyoncé grįžti prie Beethoveno. Studentų entuziazmas, kai kas nors vyksta tinklaraščių erdvėje ar tviteryje, yra milžiniškas. Man patinka viešosios muzikologijos energija. Tačiau yra ir negatyvioji šio reiškinio pusė. Problema ta, kad straipsniai rašomi labai greitai. Žmonės parengia straipsnį per dieną, o juk negali pasakyti ko nors rišlaus paklausęs muzikos vieną kartą. Galėtų būti viešosios muzikologijos šaka, jungianti kruopštų muzikologinį tyrimą su dėmesiu visuomenei. Beje, tai viena iš priežasčių, dėl ko muzikologija yra duobėje – moksliniam straipsniui išleisti reikia ne vienų metų. – Minėjote, kad populiaru tyrinėti rases, remtis rasių teorija. Lietuvoje tai nėra aktuali tema.

– Įdomu tai, kad kritinę rasių teoriją JAV išplėtojo teisininkai. Universitetuose mažai juodaodžių studentų, bet Los Andželas – labai „juodas“ miestas. Universitetai sutarė priimti tam tikrą skaičių juodaodžių studentų, bet šiam sprendimui buvo pasipriešinta. Teisininkai paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje ėmėsi analizuoti teisės aktus, ieškodami nuostatų, nesąžiningų juodaodžių atžvilgiu. Ir jie pradėjo plėtoti tai, kas vadinama kritine rasių teorija. Sakykim, gali būti nagrinėjama viena institucija, ar joje nevykdoma sisteminė politika, kai juodaodžiai paliekami nuošalėje, ieškoma tokios politikos priežasčių. Arba Amerikos muzikologų draugija – kokios priežastys lėmė nedidelį jos narių moterų skaičių? Kritinė rasių teorija siekia atskleisti struktū-

ras. Tai studentams ypač įdomu, nes jie jaučia, kad rasių santykiuose kažkas negerai, jie šiuo metu įtempti, o juos dar pablogina Donaldas Trumpas. Kalbant apie juodaodžių muzika, už muzikologinę analizę dažnai svarbesnis atrodo klausimas, kodėl ši muzika nefunkcionuoja. Po dviejų mėnesių vyks konferencija, kurios viena sesija bus skirta gėjų, lesbiečių ir transseksualų rasių teorijai. Kritinė rasių teorija kilusi iš teisės ir sociologijos ir tik dabar ateina į muzikologiją; žmonės nori kompleksiškesnio požiūrio į rasę. – Domitės rasių teorija, lyčių studijomis, imperializmo problematika. Kiek teisingas įspūdis, kad Jus traukia reiškiniai, susiję su tam tikrais paribiais, kultūros paraštėmis?

– Paraščių dalykais domiuosi dėl savo kilmės. Mano mamos šeima kilusi iš Airijos – jie buvo karo emigrantai, o mano tėvo šeima – iš Baltarusijos, tuo metu buvusios Lenkijos, kuri kadaise buvo Lietuvos dalis. Būnant žydu sunku save identifikuoti konkrečioje vietoje. Mano seneliai išvyko per pogromą, tuo metu juos, žydus, skriaudė lenkai. Mano šeimoje niekas nenorėjo kalbėti apie mūsų kilmės vietas, aš net neįsivaizdvau, kaip jos atrodo. Būtent šioje kelionėje išvydau vietas, iš kurių jie kilę. Tai buvo nuostabus jausmas – suvokti, kad aš vis dėlto iš kažkur esu! Ne iš juodos skylės, kaip anksčiau maniau... Dėl to visuomet esi paribyje. Manau, kad muzikologija yra tokia, koks esi pats. Jei tavo tėvai imigrantai, niekuomet nebūni nusiteikęs nacionalcentristiškai. Domiuosi ir lyginamąja literatūra – nuo 1930-ųjų ši disciplina plėtojo kultūrų lyginimo metodą gerokai sparčiau nei muzikologija. Net atvykęs čia, į Lietuvą, imi kritiškai mąstyti apie tai, ką veiki savo paties universitete. Studijavau Vokietijoje, ten nebuvo daug kanadiečių. Tokiomis aplinkybėmis jautiesi esąs užsienietis ir kvestionuoji visus savos kultūros dalykus. Man visą laiką patinka statyti save į užsieniečio poziciją. – Dėkoju už pokalbį. n

Muzikos barai / 53


TAI ĮDOMU...

MUZIKA IR ANIMACIJA. Apie didžiąją bendraautorystės istoriją Natalja LUKINYCH

Introdukcija

Animacija – laisviausias ir vaizdingiausias menas iš visų dabartinių plastinių menų. Jos arsenale – visi kūrybinės minties raiškos žanrai ir formos: nuo paprasčiausios vaikiškos pasakos atpasakojimo ar efektingo būdo parašyti kinematografinius titrus iki rafinuotų vaizdų, padedančių „išversti“ į animacijos kalbą sudėtingus filosofinius tekstus ir muzikos kūrinius. Animacijos menas, ypač jo nenaratyvinė forma (t. y. priešinga naratyvinei, pasakojamajai), giminingiausias muzikai ir choreografijai. Menams, kuriems būdinga sąlygiška vaizdų kalba, kurių kūrėjai jausmus ir mintis išreiškia muzikiniais tekstais ar šokio žingsniais, siūlydami juos suvokti ir „perskaityti“ ne tradicine siužetine verbaline forma, o per plastinę garsų harmoniją, ritmą, išraiškingus žmogaus kūno judesius. Garsas į palyginti jauną meną atėjo tik praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir suteikė galimybę animaciniams herojams ekrane šokti ir dainuoti pagal sinchroniškus muzikos garsus, bet pati muzika, vie-

Muzikos barai / 54

Piešiniai praksinoskopui, sukuriantys judėjimo iliuziją

na seniausių kūrybos formų, buvo menininkų įkvėpimo ir kūrybinės refleksijos šaltinis dar gerokai iki kinematografo atsiradimo. Įvairiausių žanrų ir formų muzika, kaip vienas svarbiausių meninių elementų,

padėjo formuotis ir plėtotis unikaliai plastinei animacijos kalbai, kuri geba talpiais judančiais vaizdais perteikti įvairiausias gyvenimo būsenas, išreikšti subtiliausius jausmus, gilias mintis ir neįtikėtinas fantazijas. Ani-


macijos ir muzikos sąveika bei sąskambis visais animacinio kino raidos etapais – labai įdomi ne tik šiuolaikinės muzikologijos, bet ir apskritai šiuolaikinės menotyros tema. Ši intriguojanti tema, kaip man atrodo, gali sujungti įvairių meno sričių specialistų, išsiskirsčiusių į skirtingas, dažnai visiškai uždaras kūrybines bendrijas, estetines pozicijas ir kriterijus.

Pradžia – optinių žaislų, nebyliojo kino ir avangardo epochos muzikinė animacija

Animacijos kaip savarankiško meno formavimasis ir raida ypač glaudžiai susiję su technologijų, sukuriančių judėjimo iliuziją, istorija. Todėl kalbant apie animacinės kūrybos istoriją negalima neprisiminti pasaulinės animacijos pionierių, dar iki brolių Lumière´ų epochos kūrusių vadinamuosius optinius žaislus, iki šiol stulbinančius genialiu technologinių ir meninių atradimų paprastumu. Animacija atsirado kaip žaidimas – fantazijos žaidimas, žaidimas erdve

Charles´io Émile´io Reynaud praksinoskopas

ir plastiniu ritmu, o įvairūs optiniai ir mechaniniai prietaisai, kaip antai magiškasis žibintas, taumatropas, zoetropas ar fenakistoskopas, buvo sugalvoti ir gaminami Europoje nuo XVII amžiaus, gerokai iki broliams Lumière´ams išrandant kino kamerą. Tobuliausias aparatas, iš esmės kino

kameros pirmtakas, buvo prancūzų mokslininko Charles´io Émile´io Reynaud praksinoskopas (patentuotas Prancūzijoje 1877 m.) – optinis veidrodinis daugiakampis, kuriuo buvo galima atkurti vieną po kito judančius paveikslėlius ir projektuoti vaizdą ant ekrano. Nuo 1892 metų Paryžiaus optiniame teatre Ch. É. Reynaud rengdavo viešus seansus – praksinoskopu demonstruodavo trumpučius pieštus filmus daugiausia pagal italų commedia dell´arte siužetus su tradiciniais personažais Arlekinu, Kolombina ir Pjero, su spalvotu vaizdu ir muzikiniu akompanimentu! Atsiradus kino kamerai, menininkai gavo unikalią galimybę ne tik kurti judėjimo iliuziją, bet ir atgaivinti bei juostoje fiksuoti netikėčiausius meAleksandro Širiajevo lėlių filmas-baletas „Arlekino pokštas“ taforinius vaizdus. Anihttps://yandex.ru/video/ macinio kino pionieriai, kartu su kinematografo search?filmId=vAV0gc2NUXI&text= alexander%20shiryaev% pradininkais perprasda20animation%20 mi naujojo ekrano meno dėsnius, tyrinėjo ir tobulino unikalias ti rusų baleto artisto, choreografo, plastines animacijos kalbos ypatybes, kino operatoriaus mėgėjo ir savamokslio animatoriaus Aleksandro Širiajevo (1867–1941) kūrybiniai eksperimentai. Jis kūrė originalius lėlių filmus-baletus su savadarbėmis lėlėmis ir dekoracijomis gerokai anksčiau nei Vladislovas Starevičius1, tradiciškai laikomas lėlinės animacijos išradėju. Unikalus A. Širiajevo kino archyvas, per stebuklą išlikęs po jo mirties blokadiniame Leningrade, visiškai atsitiktinai aptiktas tik praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje! Sankt Peterburgo režisierius Viktoras Bočiarovas naujai atrasto animacijos pionieriaus laimėjimus pristatė net tarptautinių kino festivalių auditorijai – jo sensacingas dokumentinis filmas „Pavėlavusi premjera“ (kino kompanija MIRIS, Sankt Peterburgas, 2003 m.) sintetindami komiksų, fotografijos, delikačiai bandė pakoreguoti anitapybos, teatro ir muzikos elementus. macijos istoriją, parodydamas paO pirmieji animacijos pionierių ban- sauliui nuostabius A. Širiajevo kino dymai pritaikyti muziką pasirodė esą bandymus. Kinotyrininkai ir istorikai efektyviausi ir vaisingiausi animaci- nepuolė perrašinėti akademinės kino Vladislovas Starevičius (Władysław Starewicz) gimė iš nio kino raidai. Lietuvos kilusioje lenkų šeimoje, Kaune baigė pradinę mokyklą, gimnaziją lankė Dorpate (dab. Tartu, Estija). Grįžęs į Kauną dirbo Ko gero, įspūdingiausiu XX a. Kraštotyros muziejuje, sukūrė pirmuosius lėlių filmus. 1911 m. pradžios atradimu dabar pripažin- išvyko į Maskvą. – Red.

¸

´

1

Muzikos barai / 55


TAI ĮDOMU...

A. Širiajevo lėlių multiplikacinis filmas ir paruošiamieji piešiniai

istorijos, tačiau rimtai susimąstė apie animacijos meno šaknis Rusijoje. Šokėjo ir kino režisieriaus A. Širiajevo įvairiapusis kūrybinis palikimas šiandien labiausiai stebina kaip tik aukštos klasės lėline animacija, aplenkusia V. Starevičiaus darbą keleriais metais ir konkuruojančia su juo meistriškumu. Animacinių lėlių judesiai tokie profesionalūs, kad net verčia nuoširdžiai suabejoti – ar tik ne efektinga mistifikacija tie archyviniai lėlių šokiai... A. Širiajevas, kaip ir dauguma pirmosios kartos animatorių, buvo savamokslis ir vienas įgyvendino savo neįtikėtinus sumanymus: jis ir režisierius, ir dailininkas, ir lėlių meistras, ir animatorius, ir operatorius. Kinematografiniai ir animaciniai eksperimentai niekada nebuvo jo siekiamybė – jie tik plėtė tarnystės pagrindinim gyvenimo tikslui – baletui – sferą, galbūt todėl apie juos taip ilgai nežinojo kinematografininkai, jie domino tik baleto istorikus ir tyrinėtojus. Talentingas Marijos imperatoriškojo teatro charakterinis šokėjas

Muzikos barai / 56

A. Širiajevas visą gyvenimą bandė užfiksuoti šokio piešinį ir judesius. Iš pradžių jis detaliai, numeruodamas beveik kiekvieną pa, paišė šokėjų judesius ant vertiklių popierinių juostų, kurios, atkurtos kino juostoje, tapo visaverčiu pieštiniu multiplikatu. Taip Mariuso Petipa bendražygis išsaugojo istorijai savo šokių numerius, tarp jų ir iš pirmojo legendinio baleto „Spragtukas“ pastatymo. Susipažinęs su brolių Lumière´ų kino kamera, jau 1905 metais artistas kreipėsi į Imperatoriškųjų teatrų direkciją su prašymu nupirkti kino kamerą baleto kino archyvui kaupti, bet sulaukė neigiamo atsakymo. Tuomet jis įsigijo nuosavą kamerą ir pradėjo kurti unikalų choreografijos kino metraštį, nuolat atrasdamas vis naujas technologines ir plastines kino mūzos galimybes, be kita ko, eksperimentuodamas su sustabdyto kadro animacija. Kurdamas žinomų baletų miniatiūras, A. Širiajevas gamindavo lėles iš papjė mašė (20–25 cm dydžio) ir filmuodamas kadrą po kadro kūrė su jomis lėlių filmus-baletus – iš pradžių su vienu personažu, vėliau su dviem trimis ir pagaliau su visa lėlių trupe. Taip jau 1909 metais A. Širiajevas sukūrė tikrą kelių veiksmų lėlių filmą-baletą „Arlekino pokštas“, kuriame lėlės virtuoziškai ir tiksliai atliko partijas su vi-

¸

somis šokio ant puantų subtilybėmis, sudėtingais šuoliais ir sukiniais. Žinoma, gerokai pavėlavęs ir mūsų amžininkus nustebinęs A. Širiajevo kūrybos atradimas nė kiek nesumenkina didžiojo V. Starevičiaus – lenkų kilmės režisieriaus ir operatoriaus – laimėjimų. Jam pavyko išgauti išskirtines natūralistines formas ir išraiškingą plastiką atgaivinant lėlinius personažus iš pradžių mėgėjiškuose filmuose, kuriuos jis kūrė nuo 1910 metų Kaune, o nuo 1911–1912 metų filmuose „Gražioji Lukanidė“, „Kino operatoriaus kerštas“, „Žiogas ir skruzdėlė“, sukurtuose profesionalioje Aleksandro Chanžonkovo kino studijoje Maskvoje. Į Prancūziją emigravusio V. Starevičiaus lėlės tapo XX a. pradžios lėlių animacijos galimybių etalonu, o jo geriausi filmai iki šiol rodo pasauliui stulbinamas vaidinančių lėlių galimybes ne tik judėti, bet ir gražiai šokti bei dainuoti pagal to meto muziką. Pakanka prisiminti kad ir nuostabų žiurkių kordebaletą iš filmo „Kaimo žiurkė ir miesto žiurkė“ (1926 m.) arba puikias arijas, kurias atlieka žmogaus ūgio lėlės jo garsiajame ilgametražiame filme „Lapės pasaka“ (1937 m.), sukurtame viduramžių pasakų ir Johanno Wolfgango Goethe poemos apie lapiną Reinekį motyvais.

Vladislavas Starevičius tarp lėlių

https://www.youtube.com/watch?v=ofMF0htRgZk

´


¸ ¸

macinio W. Ruttmanno filmo „Šviesos žaismas. 1-asis opusas“ (Lichtspiel / Opus 1) premjera. Ryškius, ranka nuspalvintus epizodus lydėjo gyva muzika. Kitais metais abstrakčiojo kino meistras W. Ruttmannas pratęsė muzikinių-plastinių „Opusų“ seriją, o dar po metų sukūrė animacinį epizodą „Sapnas apie sakalus“ garsiajam Fritzo Lango, didžiojo vokiečių kino ekspresionisto, filmui „Nibelungai“. Talentingasis W. Ruttmanno sekėjas ir mokinys O. Fischingeris jau apie ketvirtą dešimtmetį pranoko savo garsųjį mokytoją autorinių muzikinių-ritminių kūrinių gausa ir įvairove. Tyrinėdamas naujosios vizualinės kalbos bruožus, pritaikydamas prakVladislavo Starevičiaus ilgametražis filmas „Lapės pasaka“, 1937 m.

https://yandex.ru/video/search?p=2&filmId= OTaNEKAvUXI&text=ladislav%20starevich%20animation &path=wizard

´

Katino serenada

https://www.youtube.com/watch?v=ngpOmHO8Hxo

Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje garsiųjų pirmtakų tradicijas pakartojo sovietinis režisierius Aleksandras Ptuško, jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pradėjęs eksperimentuoti su sinchronišku garsu animacijoje. Kaip tik jis sukūrė visą kolekciją unikalių lėlinių filmų, tarp kurių išskirtinę vietą užima pirmasis animacinis miuziklas „Buities valdovas“ (1931 m.), operos solisto balsu raginęs švarintis ir tvarkytis, taip pat garsusis ilgametražis filmas „Naujasis Guliveris“ (1935 m.) Jonathano Swifto kūrinių motyvais, kuriame atgijo pusantro tūkstančio įvairaus dydžio lėlių. Išraiškingiausios A. Ptuško ilgametražio filmo scenos – muzikiniai numeriai, kai lėlės, artikuliuodamos kiekvieną garsą burna, puikiai šoka ir dainuoja skambant originalioms ketvirtojo dešimtmečio melodijoms. *** Pieštiniame kine išskirtinius muzikinius eksperimentus pradėjo garsieji vokiečių režisieriai ir dailininkai Walteris Ruttmannas ir Oskaras Fischingeris – vokiečių animacijos ir avan-

´

gardinio kino, kurio estetika taip pat užsimezgė XX a. naujojo meno lopšyje, pradininkai. 1921 metais Berlyne įvyko pirmojo abstrakcionistinio ani-

¸

A. Ptuško filmo kordebaleto scena, kai lėlės, artikuliuodamos kiekvieną garsą burna, puikiai šoka ir dainuoja

Aleksandro Ptuško ilgametražis filmas „Naujasis Guliveris“

https://www.youtube.com/watch?v=bi4MmwIj-P8

´

Muzikos barai / 57


TAI ĮDOMU...

¸

W. Ruttmanno filmas „Šviesos žaismas. 1-asis opusas“, 1921 m.

´

https://www.youtube.com/ watch?v=od0MxuD4xxQ

tikoje labiau pažengusio meno – tapybos – laimėjimus, O. Fischingeris ieškojo dialektinio ryšio tarp girdimojo ritminio potencialo ir pieštinių vaizdų. Jo ankstyvieji spalviniai ritminiai epizodai, nufilmuoti be garso, bet pagal muzikos kūrinių temas („Vaškiniai eksperimentai“ (Wax Experiments), 1921–1926 m., „Vilnijančios linijos“ (Stromlinien), 1925 m., „Spiralės“ (Spirals), 1926 m., „Dvasinės konstrukcijos“ (Seelishe Konstruktionen), 1927 m.), iki šiol laikomi ne eksperimentais, o tobulais kūriniais, kupinais prasmės, harmonijos, jausmingumo ir muzikinės įtampos pojūčio. Išskirtinę kūrybinę sėkmę ir pasaulinį pripažinimą O. Fischingeriui pelnė serija garsinių „Etiudų“ (Studies, 1929–19ЗЗ m.), kurie buvo Ferenco Liszto, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Paulio Dukas, Johanneso Brahmso klasikinių kūrinių meninė vizualizacija, o vėliau garsusis filmas „Žydroji rapsodija“ (Rhapsody in Blue, 1934 m.) pagal George´o Gershwino muziką – plastinė kompozicija su trimačiais geometriniais elementais džiazo ritmu. Dirbdamas Holivude, kur atsidūrė emigravęs iš hitlerinės Vokietijos, O. Fischingeris sukūrė dar keletą juostų su muzika ir visai be muzikinio akompanimento, tarp jų – „Optinę poemą“ (An Optical Poem, 1937 m.), „Spalvotą ritmą“ (Color Rhythm, 1940 m.), „Radijo dinamiką“ (Radio Dynamics, 1942 m.). Ir pagaliau 1947 metais pasirodo programinis menininko filmas „Judanti tapyba 1“ (Motion Painting #1) pagal Johanno Sebastiano Bacho Trečiąjį

Muzikos barai / 58

¸

Oskaro Fischingerio„Optinė poema“ pagal Ferenco Liszto „Antrąją vengrų rapsodiją“, 1937 m.

https://www.youtube.com/watch?v=they7m6YePo

Brandenburgo koncertą, sukurtas tapybos ant stiklo technika. Tai buvo ilgų autoriaus eksperimentų spalvoto kino srityje ir teorinių apmąstymų apie muzikos ir animacijos ryšį vaisius. Čia sudėtinga O. Fischingerio abstrakčiosios tapybos judėjimo geometrija tiksliai atitinka beveik aritmetiškai struktūrizuotą J. S. Bacho muzikos harmoniją, kiekvienas muzikos taktas ir kiekvienas rafinuotas ornamentas sukelia naujas šokančių spalvotų linijų, taškų ir figūrų metamorfozes. Tyrinėdamas vaizdo ir garso (be kita ko, ir ant kino juostos pieštos animacijos), linijų, plokštumų, spalvų judėjimo ir dinaminių kompozicijų ritminės struktūros santykius, O. Fischingeris pratęsė XX a. pradžios avangardinių dailės krypčių – kubizmo, abstrakcionizmo, suprematizmo – tradicijas, atrasdamas vis naujas animacijos, maksimaliai priartėjusios prie muzikos meno dėsnių, formas. Tad neatsitiktinai dauguma O. Fischingerio kūrinių pavadinti muzikiniais terminais – etiudai, rapsodija, allegretto, koloratūra, linijų šokis ir t. t. O. Fischingeris savo filmus vadino „absoliučiais kino etiudais“, nes

´

jie perteikdavo jausmų srautą, kurį sukelia muzika, vizualieji efektai ir spalvotos grafinės kompozicijos, susiliejančios į vientisą ritminio judėjimo vaizdą. O. Fischingerio kūryba tapo atspirties tašku tolesnėms ekrano meno paieškoms ir eksperimentams, kuriuos sėkmingai tęsė garsūs animacijos meistrai Normanas McLarenas (Kanada), Johnas ir Faith Hubley (JAV), vėliau praplėtę šiuolaikinės multimedinės kūrybos galimybių diapazoną. Išskirtinis puslapis muzikinės animacijos istorijoje – Lotte‘s Reiniger, puikios vokiečių dailininkės, režisierės ir siluetinės animacijos atradėjos, kūryba. L. Reiniger dar trečiojo dešimtmečio pradžioje pradėjo unika-

O. Fischingeris „Allegretto“


lius animacinius eksperimentus, susiejusius Rytų šešėlių teatro tradicijas su kino ir animacinės technikos plastinėmis galimybėmis. Pavyzdys galėtų būti ilgametražis filmas „Princo Ahmedo nuotykiai“ (1923–1926 m.), kuriame gracingai judėjo ir šoko daugybė Rytų gražuolių ir burtininkų. Jis filmuotas dar nebyliojo kino laikais, o originali muzika pritaikyta vėliau. Bet jau ketvirtajame dešimtmetyje režisierė sukūrė visą kolekciją garsinių autorinių filmų pagal operos klasiką, kuriuose animaciniai herojai judėjo pagal muzikinę partitūrą. Tarp jų – tokie animacijos šedevrai kaip Georges´o Bizet „Karmen“ (1933 m.), kur operos veiksmas pirmą kartą atkurtas kaip baletas, ir, žinoma, „Papagenas“ (1935 m.) pagal W. A. Mozarto operą „Užburtoji fleita“, kuriame siluetinės lėlės ne tik puikiai šoko, bet ir dainavo sudėtingas arijas. Vienas nuostabių XX a. pirmojo trečdalio atradimų – didžiojo Aleksandro Aleksejevo, dar vieno emigranto iš porevoliucinės Rusijos, nugyvenusio ilgą gyvenimą Prancū-

zijoje, bet maitinto ir įkvėpto Rusijos kultūros, meniniai eksperimentai. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis susirgo kinematografu ir 1931 metais kartu su žmona Claire Parker, pasitelkę savo genialų išradimą – adatinį ekraną, kuris leido kurti plastines kompozicijas iš išlendančių adatų, – pradėjo filmuoti unikalius animacinius filmus. Sukūrus adatinį ekraną įsikūnijo menininko svajonė sujungti subtilią graviūros techniką ir magišką kino plastiką. Jau pirmasis kinematografinis darbas suteikė A. Aleksejevui ir C. Parker galimybę iliustruoti rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio muziką ir tapo tikru XX a. meniniu atradimu. Filmas „Naktis ant Plikojo

Adatinis ekranas

Lotte Reiniger „Princo Ahmedo nuotykiai“, 1923–1926 m.

¸

A. Aleksejevo ir C. Parker filmas „Naktis ant Plikojo kalno“, 1933 m.

´

https://www.youtube.com/ watch?v=wYbjW7XrWDo

¸

Lotte Reiniger „Papagenas“ pagal W. A. Mozarto operą „Užburtoji fleita“, 1935 m.

https://www.youtube.com/watch?v=zCR-GFKmMGU

´

kalno“ (1933 m.) ir dabar nuolat patenka į ryškiausių pasaulio animacijos laimėjimų pirmąjį dešimtuką. Vėliau, jau aštuntajame dešimtmetyje, A. Aleksejevas pratęsė savo elegantiškus eksperimentus su muzika filmų-etiudų cikle pagal M. Musorgskio siuitą „Parodos paveikslėliai“, sukurtame jau dviejuose adatiniuose ekranuose. Scenų su atgyjančiais paveikslėliais sukimas ir „vartymas“ sugebėjo perteikti ir išraiškingus kompozitoriaus muzikinius vaizdus, skirtus jo motinai, vaikystei, mokslo metams, ir ilgesingus dailininko prisiminimus apie vaikystę ir jaunystę Rusijoje.

Muzikos barai / 59


TAI ĮDOMU... baigoje, kai populiariausiu pieštiniu kino herojumi tampa pirmasis kalbantis garsinės animacijos personažas Peliukas Mikis (įgarsintas paties režisieriaus), W. Disney´aus filmuose muzika pradeda vaidinti vos ne pagrindinį vaidmenį. Garsieji pieštiniai herojai puikiai dainavo ir šoko skambant klasikinei arba originaliai muzikai daugybėje trumpametražių filmukų iš serijos „Naiviosios simfonijos“ (pavyzdžiui, 1929 metų „Skeletų šokyje“ pagal Camille´io Saint-Saënso ir Edvardo Griego muziką) ir garsiosio-

Klasikinės ir avangardinės muzikos formos Walto Disney´aus animacijos triumfo epochoje

Prisimenant svarbiausius animacijos ir muzikos sąveikos etapus, negalima apeiti išskirtinio Walto Disney´aus ir jo kompanijos vaidmens kuriant ir tvirtinant šią nuostabią sąjungą. Kad ir kaip būtų keista, muzika W. Disney´aus kūryboje atsirado gerokai anksčiau už garsą. Jau pirmuosiuose jo filmuose apie mergaitę Alisą (aktorė bendravo su pieštiniais personažais), sukurtuose 1923–1927 metais, taperio atliekama gyva muzika apipavidalindavo nebylųjį filmą už kadro, bet ji buvo labai įtikinamai „nupiešta“, jai teko išraiškingas vaidmuo siužete. Tarkim, filme „Alice Rattled by Rats“ (1925 m.), kuriame piešti garsiojo Peliuko Mikio pro-

¸

¸

´

https://www.youtube.com/ watch?v=h03QBNVwX8Q

se ilgametražėse juostose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ arba „Bembis“. Tie patys herojai propagavo muzikos klasiką, kultiniame filme „Fantazija“ (1940 m.), susidedančiame iš 9 muzikinių numerių, griežė Filadelfijos orkestras, diriguojamas Leopoldo Stokowskio. O 1954 m. W. Disney´aus studija gavo dar vieną „Oskarą“ už švietėjišką pieštinį filmą apie muzi-

W. Disney´us „Fantazija“

kos istoriją „Trimitavimas, švilpimas, pliaukšėjimas, dundėjimas“ (Toot, Whistle, Plunk and Boom), kuriame būdinga disnėjiška karikatūriškai ironiška maniera pasakojama įvairių muzikos instrumentų ir muzikos garsų istorija. Sudėtingas W. Disney´aus ir hitlerinės Vokietijos simpatijas iki šiol tebegaubia paslaptys. Tačiau tikrai žinoma, kad Adolfas Hitleris ir Josephas Goebbelsas buvo dideli W. Disney´aus gerbėjai, o vokiečių animatoriai stengėsi mėgdžioti amerikiečių genijų. Įdomu, kad net per Antrąjį pasaulinį karą, kai Vokietijoje buvo sukurta daugybė propagandinių militaristinių animacinių filmų, J. Goebbelso raginimu buvo kuriami ir gražūs W. Disney´aus stiliaus animaciniai filmai, kurie turėjo atitraukti publiką nuo karo baisumų. Taip atsirado nuostabus muzikinis filmas „Nugrota melodija“ (1943 m.), kuriame miela disnėjiška maniera dru-

W. Disney´aus filmas „Alice Rattled by Rats“, 1925 m.

https://www.youtube.com/watch? v=yohnIDyOLeg

´

totipai žiurkiukai ir peliukai kovodami su katinu Feliksu rodo muzikinio talento stebuklus. Įsisiautėjusi įžūlių graužikų kompanija išgauna muzikines frazes tai primindama savo bendragenčių uodegas, tai išdarinėdama neįtikėtinus šokio pa ant visų įmanomų ir neįmanomų paviršių. Tačiau net ir nebyliajame šio archyvinio kino variante jūs tarsi girdite siautulingą pelių džiazą, nors muzika ekrane pavaizduota tik grafiškai – nupieštomis šokčiojančiomis natomis arba linijomis, vaizduojančiomis garsus. Užtat jau trečiojo dešimtmečio pa-

Muzikos barai / 60

¸

´

W. Disney´aus filmas apie muzikos istoriją „Trimitavimas, švilpimas, pliaukšėjimas, dundėjimas“, 1954 m.

https://www.youtube.com/watch?v=8iVf0pPHvjc


geliai, vabaliukai ir bitutės tarp gėlių dainavo apie gyvenimo džiaugsmą skambant senos nugrotos plokštelės melodijai. *** Ketvirtojo dešimtmečio vidurio sovietinė animacija tai pat pasuko klasikinės W. Disney´aus animacijos mėgdžiojimo keliu. Bet kiek anksčiau savo bandymus darė animatoriai avangardistai Nikolajus Chodatajevas, Danijilas Čerkesas, Ivanas Ivanovas-Vano, seserys Brumberg. Labiausiai kino plastinės kalbos ir avangardistinės grafikos novatoriškas formas perėmė ir bandė jas perkelti į animaciją puikus sovietinis režisierius ir dailininkas Michailas Cechanovskis. Visos Rusijos dailės ir teatro dirbtuvių auklėtinis, legendinės Leningrado knygų grafikos mokyklos tradicijų tęsėjas (šios mokyklos meistrai kūrė ne tik kanonines garsių literatūros kūrinių iliustracijas, bet ir unikalius eksperimentinės autorinės grafikos pavyzdžius) M. Cechanovskis į animaciją atėjo kaip „dinaminės grafikos“ kūrėjas. Būtent taip pats menininkas apibūdino savo novatoriškus kino bandymus, kuriuose jis siekė sujungti grakščias grafinio vaizdo formas ir jauno kinematografijos meno dinamiką. Pirmiausia prie jų priskirtinas legendinis pieštinis filmas „Paštas“ (1929 m.; pagal Samuilo Maršako eilėraštį, tapęs savotišku trečiojo dešim-

tmečio pieštinio kino avangardistinės estetikos simboliu ir 1930 metais įgarsintas originalia avangardistine kompozitoriaus Vladimiro Deševovo muzika. O dar – jo simfoninė kino poema „Pacific 231“ (1931 m.) pagal Arthuro Honeggerio muziką, grakščiai įkūnijusi grandiozinę režisieriaus idėją sukurti garsinį-plastinį judančio garvežio vaizdą. Eksperimentinis garsinis filmas „Pacific 231“ perteikė M. Cechanovskio troškimą pasiekti visišką garso ir vaizdo sinchroną rafinuotoje vizualinėje ir garsinėje kompozicijoje, kur sudėtingas montažas ir daugiasluoksnė ekspozicija sujungė muzikantų veiksmų kadrus su mechaniniais garvežio dalių judesiais. A. Honegerrio muzika tapo montažine ašimi, sujungiančia įvairiausius vaizdus – detalų natūralistinį garvežį, išraiškingus dirigento portretus, pagaliau stambius grojančio orkestro planus: plastančius strykus, išsipučiančius skruostus, įtemptus pirštus ant stygų ir t. t. Faktiškai tai buvo pirmas bandymas kino priemonėmis iliustruoti simfoninę muziką. Įdomu, kad ketvirtojo dešimtmečio kronika išsaugojo nuostabią diktoriaus skaitomą šio filmo įžangą, kuri, matyt, turėjo kino salėje sėdinčiai publikai paaiškinti sudėtingą ekrano vyksmą. „Garsinis filmas „Pacific“ – pirmasis bandymas sudėtingą muzikos kūrinį išversti į vaizdų kalbą. Filmas originalus tuo, kad autorius

neapsiriboja garvežio vaizdu, jis pateikia ekrane daugiaveidį veikėją – simfoninį orkestrą. Muzikanto instrumentininko darbas, paprastai nepastebimas, staiga tampa akivaizdus ir įtaigus. Garvežio mechaninė energija supriešinama su darbo energija, priverčiančia judėti ne mažiau sudėtingą, gyvą organizmą – simfoninį kolektyvą...“ Šiandien ši 1931 m. garsinė agitacinė-propagandinė anotacija gali pasirodyti ir kaip žaismingas istorinis artefaktas, ir kaip labai rimto požiūrio į avangardines eksperimentines ekrano meno formas pavyzdys. Tačiau pats M. Cechanovskio muzikinis-plastinis etiudas, sujungęs tarsi nesuderinamus elementus – skambančius instrumentus muzikantų rankose ir dirbančias metalines garvežio detales – ir šiuolaikiniame medijų kontekste vertintinas kaip puikus aktualaus meno kūrinys. Tolesni kūrybiniai M. Cechanovskio planai panardino jį į dar rimtesnę novatoriškų muzikinių-plastinių eksperimentų stichiją. Jo ilgametražis pieštinis opera buffa žanro filmas pagal Aleksandro Puškino „Pasaką apie popą ir jo berną Baldą“ pagal originalią Dmitrijaus Šostakovičiaus muziką su ekscentrišku eiliuotu poeto oberiuto (Objedinenije realnogo iskusstva) Aleksandro Vvedenskio prologu pretendavo į tikrą sovietinio ekrano meno įvykį. „Tokio filmo dar nėra sukūręs nė vienas žmogus pasaulyje

M. Cechanovskio pieštinis filmas „Paštas“, 1925 m.

M. Cechanovskio opera buffa žanro filmas pagal Aleksandro Puškino „Pasaką apie popą ir jo berną Baldą“

¸

https://www.youtube.com/watch?v=6fZqVCRhyRI

´

ir nė vienas žmogus tokio filmo nėra matęs. Čia ir slypi šio uždavinio žavesys, intriga, beveik beprotybė – daryti tai, ko niekas niekada nėra daręs“,

Muzikos barai / 61


TAI ĮDOMU... – 1933 metais rašė М. Cechanovskis, pradėjęs gaivinti savo groteskiškus pieštinius personažus. Tačiau sovietinės valstybės ideologinės nuostatos, tarp jų skandalingai pagarsėjęs straipsnis „Sumaišis vietoj muzikos“ („Pravda“, 1936 m. sausio 28 d.) apie D. Šostakovičiaus kūrybą, prasidėjusi kampanija prieš formalizmą mene nutraukė darbą. Nufilmuota kino medžiaga buvo atiduota į studijos „Lenfilm“ archyvą ir vėliau beveik visiškai sunaikinta per bombardavimą 1941 metais. Iš ilgametražio muzikinio animacinio filmo liko tik šešių minučių fragmentas „Turgus“, nebaigta D. Šostakovičiaus partitūra ir puikūs M. Cechanovskio grafiniai eskizai, kuriais iš esmės ir baigėsi menininko plastinių eksperimentų ir atradimų kelias. Dramatiškas M. Cechanovskio, vėliau tapusio ryškiu realistinio pieštinio kino šalininku, likimo lūžis virto ir visos sovietinės animacijos istorijos lūžiu. Visavertė ekrano meno raida, formų ir stilių įvairovės paieškos buvo kategoriškai nutrauktos. 1936 metais vyriausybės įsaku Maskvoje įkurta studija „Sojuzmultfilm“, sekdama W. Disney´aus tradicija, pradėjo kurti šeimyninius filmus plačiajai publikai, vis labiau toldama nuo trečiojo dešimtmečio ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios rusų animatorių avangardinių meninių eksperimentų, kuriuos ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau kategoriškai atmetė sovietinio oficialiojo meno ideologinės dogmos. Ši sunki griežtų ideologinių nuostatų epocha gerokai susiaurino sovietinės animacijos ir apskritai sovietinės kino mokyklos kūrybinę erdvę – nuo šiol čia vyravo ne meninis vaizdas, o ideologinė koncepcija, ne būsena ir ne ekrano reginio emocija, o siužetas, aktualumas, patosas ir moralizavimas. Gaivaus oro animacija įkvėpė tik Chruščiovo „atlydžio“ laikotarpiu, sujudinusiu visą sovietinę kultūrą. Septintojo dešimtmečio pradžioje „Sojuzmultfilm“ pradėjo keisti meninius prioritetus, į ginčą su vyraujančiu W. Disney´aus stiliumi įsitraukė vidurinės ir jaunesniosios kartos režisierių autoriniai darbai ir naujos muzikinės formos.

Muzikos barai / 62

Nuo fabrikinės W. Disney´aus kino produkcijos link laisvų džiazinių eksperimentų su spalva, garsu ir forma

¸ ¸

Tuo metu, kai sovietinėje animacijoje vešėjo „Vištytės šokis“, 1942 m. socialistinio realizmo dohttps://www.youtube.com/ watch?v=UdlVc3JHth0 gmos, „išlyginusios“ ne vienos žiūrovų ir menininkų kartos sąN. McLareno „Horizontalios linijos“, 1962 m. monę, Vakaruose rahttps://www.youtube.com/ dosi visiškai naujos watch?v=TDFWuvhqHo4 eksperimentinio autorinio kino ir plastinio mąstymo tradicijos. Išskirtinį vaimenį čia suvaidino škotas N. McLarenas, novatoriškų O. Fischingerio tradicijų tęsėjas, puikus kino režisierius eksperimentatorius, vienas didžiausių pasaulio animacinio kino reformatorių, naujų animacijos technologijų kūrėjas. Tarp jo atradimų – metodas be kameros (vaizdo piešimas arba braižymas tiesiai ant kino juosN. McLareno „Pa de de“, 1967 m. tos) arba pieštinio garso efektas. Dar mokydamasis Glazgo meno Patys pavadinimai iškalbingai byloja mokykloje N. McLarenas pradėjo apie ekrano vyksmo plastinę prigimeksperimentuoti su abstrakčiąja ani- tį ir vaizdinę kalbą – „Vištytės šokis“ macija ir muzika („Spalvos koktei- (Hen Hop, 1942 m.), „Spalvinga fanlis“, 1935 m.). 1937 metais pradėjęs tazija“/„Šalin, nuobodūs rūpesčiai“ bendradarbiauti su garsiu britų re- (Begone Dull Care, 1949 m.), „Miržisieriumi dokumentininku Johnu guliuojanti tuštuma“ (Blinkity Blank, Griersonu, N. McLarenas iš pradžių 1954 m.), „Ritmetik“ (Rhythmetic, dirbo Londone, vėliau, nuo 1939-ųjų, 1956 m.), „Horizontalios linijos“ (Li– JAV ir Kanadoje. Ketvirtojo ir penk- nes Horizontal, 1962 m. ), „Pa de de“ tojo dešimtmečių sandūroje jis kuria (Pas de deux, 1967 m.) ir pan. išraiškingus dokumentinius filmus, Vienetiniai, eksperimentiniai savo taip pat abstrakčias eksperimentines forma ir dvasia N. McLareno filmai akiautorines juostas įvairiomis kino ir vaizdžiai kirtosi su komercine, indusanimacijos technologijomis, panau- trine pieštine animacija, kurią propadodamas animacijos be kameros ir gavo W. Disney´us ir daugybė jo sekėjų pieštinio garso metodą, – „Аllegro“ visame pasaulyje. Vietoj konvejerinės (Allegro, 1939 m.), „Rumba“ (Rumba, populiarių filmų šeimai gamybos re1939 m.), „Žvaigždės ir juostos“ (Stars žisierius novatorius pasirinko laisvas and Strips, 1939 m.), „Kilpos“ (Loops, plastines improvizacijas ir animacijos 1940 m.), „Taškai“ (Dots, 1940 m.). technikų įvairovę. Jo originalias autoNuo 1943 metų N. McLarenas pradėjo rines idėjas, tarp jų ir publicistines, vadovauti dabar garsiai Kanados na- vienodai ryškiai įkūnijo realaus pacionalinės kino valdybos animacinei saulio daiktai ir gyvi aktoriai, griežstudijai (National Film Board of Cana- tos geometrinės formos ir skaičiai, da, Monrealis). Kanadoje menininkas abstrakčios spalvų kompozicijos ir sukūrė garsiausius savo autorinius fil- muzikos garsai. Kaip tik N. McLareno mus, kurių didelė dalis yra išraiškin- filmuose skambėjo Oscaro Petersono gi muzikinės animacijos pavyzdžiai. trio džiazo kompozicijos („Spalvinga

´ ´


fantazija“) arba Pete´o Seegerio instrumentinė muzika („Horizontalios linijos“) ir įgaudavo jų prigimčiai visiškai organišką vizualinę plastinę formą, kuri neprarado savo avangardinio naujumo ir mūsų laikų ekrano kontekste. Drąsiausias muzikos temas ir virtuoziškiausias džiazo improvizacijas įkūnydavo laisva menininko fantazija – menininko, talentingai ir drąsiai dirbusio su tapyba ant stiklo, daiktine animacija, pikseliacijos ir juostos braižymo technika. Režisieriaus eksperimentatoriaus N. McLareno kūrybiniai laimėjimai ir estetiniai principai ne tik nutiesė garsiosios Kanados animacijos mokyklos, kuri ir šiandien atkakliai palaiko vienetinę autorinę produkciją, raidos kelius, bet ir gerokai paveikė animacinį kiną ir multimedinę kūrybą visame pasaulyje. Savo studijoje Monrealyje N. McLarenas išugdė daug talentingų sekėjų, tarp kurių – garsūs režisieriai animatoriai Caroline Leaf (Kanada), George´as Dunningas (Didžioji Britanija), Ishu Patelis (Indija) ir kiti. Autorinį eksperimentinį kiną ir N. McLareno animacijos tradicijas puoselėjo ir išeiviai iš W. Disney´aus studijos, tarp jų buvo garsus ame-

¸

J. ir F. Hubley „Trečiadienis Harleme“, 1957 m.

https://www.youtube.com/ watch?v=exgwzjdEo80

´

rikiečių režisierius animatorius J. Hubley´us. Kartu su savo žmona ir nuolatine kūrybine partnere Faith Elliot Hubley jie įrašyti į pasaulio kino istoriją kaip originalios animacijos technikos kūrėjai ir menininkai, padarę rimtą įtaką naujiems animacijos žanrams ir vizualinėms plastinėms formoms. J. Hubley´us animatoriaus karjerą pradėjo dar 1935 metais kaip dailininkas W. Disney´aus studijoje, prisidėjo prie tokių hitų kaip „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Fantazija“, „Pinokis“, „Dambis“, „Bembis“ kūrimo. Vėliau, išplaukęs į laisvuosius vandenis, 1952 metais įkūrė savo studiją „Storyboard“ ir visiškai persiorientavo į nepriklausomus trumpametražius filmus. 1955 metais susituokusi animatorių pora įsipareigojo kasmet sukurti bent po vieną animacinį filmą ir išlaikė savo žodį – iki Johno mirties 1977 metais sukūrė 21 autorinį filmą. Likusi be Johno Faith kartu su savo keturiais vaikais sukūrė dar 25 animacines juostas. Pats pirmasis autorinis Hubley poros filmas „Žvaigždutės nuotykiai“ (The adventure of an *, 1956 m.), sukurtas Guggenheimo muziejaus Niujorke užsakymu, plačiai išgarsino menininkus ir padarė įtaką Europos animacijai. Mažo berniuko Žvaigždutės (anglų kalboje žvaigždė – star – vyriškos giminės), kuris mėgo žaisti ir džiaugtis gyvenimu, ir jo tėvo, pamiršusio žaidimus ir kiekvienos dienos džiaugsmus, istorija buvo visiškai naujas amerikietiškos animacijos reiškinys. Skirtingai nuo klasikinės W. Disney´aus technologijos, kai personažai piešiami ant celuloido su griežtu kontūru ir paskui nuspalvinami, J. ir F. Hubley, aiškiai paveikti šiuolaikinės tapybos, piešdavo akvarele tiesiai ant popieriaus ir tyčia peržengdavo personažų kontūrus. Tai suteikė jų animaciniams herojams lengvumo, vaizdams – nesvarumo, jie gyveno ekrane harmoningai derėdami su judančiomis, alsuojančiomis spalvomis. Kaip ir N. McLarenas, J. ir F. Hubley savo nesvarumo būklės filmuose jungė laisvą animacinę plastiką su džiazo kompozicijomis ir garsių mu-

¸

F. E. Hubley „Žvaigždutės nuotykiai...“, 1956 m.

´

https://www.youtube.com/ watch?v=IabK200F3SM

zikantų O. Petersono, Ellos Fitzgerald, Dizzy Gillespie improvizacijomis. Todėl jų gyvenimiški eskizai apie vaikus ir tėvus („Žvaigždutės nuotykiai“), apie įsimylėjėlius („Švelnus žaidimas“ (Tender Game) arba miestiečių gyvenimą („Urbanissimo“) priminė šokių pjeses arba klipus, kuriuose muzika padeda plėtoti ekrano veiksmo dramaturgiją. Vienas efektingiausių, vaizdingiausių, harmoningiausių J. ir F. Hubley filmų, mano manymu, – subtili juosta „Trečiadienis Harleme“ (Harlem Wednesday, 1957 m.), kuriame skamba Benny Carterio muzika, o animacinį judėjimą pakeičia virtuoziškas dailininko Georgio Prestopino statiškų grafikos ir tapybos darbų montažas. Išraiškingos projekcijos ant portretų, dramaturgiškai pagrįstas kameros slinkimas per peizažus ar žanrines scenas, greita trumpų planų kaita arba ramus perėjimas nuo paveikslo prie paveikslo sukuria labai sodrų muzikinį-plastinį tankiai apgyvendinto Harlemo vaizdą su jo kasdieniu ritmu, buities problemomis ir džiaugsmais, gatvių šurmuliu ir namų jaukumu. Šis nuostabus beveik pusės amžiaus senumo darbas ir šiandien atrodo kaip rafinuotos kinematografinės plastikos etalonas, neturintis nė vieno tradicinio bet kurios kino rūšies elemento – nei aktorių, nei kronikos kadrų, nei piešto judesio! Tačiau būtent šį ramų amerikiečių animatorių J. ir F. Hubley muzikinį etiudą siūlyčiau tiesiog kadras po kadro nagrinėti kaip tobulą šiuolaikinio vizualiojo-plastinio meno pavyzdį ir kino režisieriams, ir operatoriams, ir dailininkams, ir muzikantams... n Tęsinys kitame numeryje Vertė Milda AUGULYTĖ

Muzikos barai / 63


MUZIKŲ SĄJUNGOJE Gruodžio 31-oji – Lietuvos profesionaliosios operos gimimo diena Kodėl tuomet jaunai valstybei kultūra buvo labai svarbi? Kodėl, atrodytų, pakankamai neturint nei žmogiškųjų, nei finansinių resursų, buvo ryžtasi steigti savą, lietuvišką operos teatrą, nesitenkinant kviestinių trupių gastrolėmis? Kodėl net 82 metus niekam neverčiant buvo puoselėjama tradicija gruodžio 31 d. švęsti Lietuvos operos gimtadienį kviečiant publiką į operą „Traviata“? Ir kodėl ji nutraukta valstybei atgavus nepriklausomybę? Kas buvo Lietuvos profesionaliosios operos kūrėjai? Kodėl savotišku talismanu Lietuvai tapo 18-oji Giuseppe Verdi opera „Traviata“? Į šiuos ir panašius klausimus mėginama atsakyti nauju žanru – medijų opera „Traviata“. 2016 metų gruodį kviečiame pamatyti medijų operą „Traviata“. Renginių ciklas, skirtas artėjančiam atkurtos Lietuvos 100-mečiui, vyks Lietuvos muzikų sąjungoje (Gedimino pr. 32-2). Renginio programoje: Audronės Žigaitytės įžangos žodis (15 min.) Medijų opera „Traviata“ (45 min., lietuvių kalba) Diskusijos Seanso trukmė apie 1 val. 30 min. Vienu metu spektaklį gali stebėti 20–25 asmenys. Į renginius būtina registruotis telefonais +370 61448314, +370 68614066 arba el. paštu info@muzikusajunga.lt Garso įrašų montaže panaudoti išlikę archyviniai įrašai (Kipras Petrauskas, Elena Kardelienė, Elena Čiudakova, Virgilijus Noreika, Kostas Šilgalis ir kt., 1931, 1953, 1955, 1957, 1958, 1988 metai). Naujesni įrašai daryti 2003 metais: dirigentas Saulius Sondeckis, Virgilijus Noreika (Alfredas), Julija Stupnianek (Violeta), Vytautas Juozapaitis (Žermonas), Lietuvos kamerinis orkestras ir choras „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas). Koncepcijos autorė Audronė Žigaitytė, režisierė Marija Simona Šimulynaitė, vaizdo instaliacijų autorius Rimas Sakalauskas, garso režisierius Giedrius Litvinas, scenografė Vita Eidimtaitė. Numatomi spektakliai: Gruodžio 6 d. (antradienį) 19 val. Gruodžio 7 d. (trečiadienį) 19 val. Gruodžio 8 d. (ketvirtadienį) 19 val. Gruodžio 9 d. (penktadienį) 19 val. Gruodžio 10 d. (šeštadienį) 19 val. Gruodžio 11 d. (sekmadienį) 19 val. Gruodžio 13 d. (antradienį) 19 val. Gruodžio 14 d. (trečiadienį) 19 val. Gruodžio 15 d. (ketvirtadienį) 19 val. Gruodžio 16 d. (penktadienį) 19 val. Gruodžio 17 d. (šeštadienį) 19 val. Gruodžio 18 d. (sekmadienį) 19 val. Priimami užsakymai pasirinktam laikui. Daugiau informacijos: www.muzikusajunga.lt telefonais +370 61448314, +370 68614066, el. paštu info@muzikusajunga.lt

Muzikos barai / 64

J UBI L I E J I N E S SUKAKTI S Š V E N ČI A

Borisas TRAUBAS Smuikininkas, LNSO artistas, fortepijononio trio „Musica camerata Baltica“ dalyvis (spalio 14 d.) Artūras DAMBRAUSKAS Choro dirigentas (lapkričio 21 d.) Saulius ŠIAUČIULIS Pianistas, kompozitorius, džiazo improvizatorius, KU Menų fakulteto docentas (lapkričio 25) Algirdas ŠUMSKIS Choro dirigentas, KU Menų fakulteto docentas (gruodžio 16 d.) Asta KRIKŠČIŪNAITĖ Dainininkė, LMTA profesorė, Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatė (gruodžio 24 d.) Vygantas ŠILINSKAS Trombonininkas (gruodžio 30 d.)

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 3 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 17 000 Eurų



Lietuvos muzikų sąjunga tęsia koncertų ciklą Eglės sanatorijose Birštone ir Druskininkuose. Maloniai kviečiame. Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt

LI E T U V O S MUZ IKŲ SĄ J UNGA