__MAIN_TEXT__

Page 1

www.muzikusajunga.lt

2016 RUGPJŪTIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Rūta Lipinaitytė 37 p. Juozui Karosui atminti 48 p.

Cyrilas Diederichas 56 p.

Šiame numeryje:

XX VILNIAUS FESTIVALIS Numeris su CD


Visi „ MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.


2016 RUGPJŪTIS Nr. 7–8 (462–463) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m. Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Martyno Aleksos nuotr. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8,5 sp. l. Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys FESTIVALIAI

KRONIKA

Vilniaus festivalis 2016

Rasa Aukštuolytė Solistės Jomantės Šležaitės sėkmė Pietų Afrikoje / 29 p.

Laima Jonušienė Dvidešimtoji muzikos šventė po birželio dangumi / 2 p. Tomas Bakučionis Atidarymas / 5 p.

Jūratė Petrikaitė Du koncertai Vilniaus rotušėje / 30 p.

Tomas Bakučionis Fausto Latėno teatras muzikoje / 6 p.

Daiva Tamošaitytė Kinų išmintis byloja: „Aš tik perduodu, o pats nieko neturiu“ / 30 p.

Tomas Bakučionis Vengriškas pasveikinimas / 8 p. Tomas Bakučionis Kitoks Mozartas pagal „B´Rock“ / 9 p.

Vilniaus festivalis 2016 H. Berlioz. „Requiem“

SUKAKTIS

Paulina Nalivaikaitė Romantizmo palytėti / 11 p.

Eduardas Gabnys Lietuvos akordeonistų asociacijai – 30 metų / 35 p.

Paulina Nalivaikaitė Jausminga elegancija / 16 p.

SVETUR

Tomas Bakučionis Džiazuojantis uždarymas / 17 p.

Rasa Aukštuolytė Su muzika vis grįžtantis į gimtąją šalį / 40 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Naujausios operų premjeros kasdienybės ir festivalio šviesoje / 18 p. Kintų muzikos festivalis

Viršelio tema

Pianistės Alos Bendoraitienės kūrybinė išvyka į Kiniją

JAV vargonininko Virginijaus Barkausko kūrybinis portretas

Aldona Eleonora Radvilaitė Sugrįžimai / 42 p.

Paulina Nalivaikaitė Taikos ir ramybės spinduliai / 43 p.

Audronė Žigaitytė Cyrilas Diederichas: „Dirigentui svarbiausia jausti muzikos prigimtį“ / 56 p.

Paulina Nalivaikaitė Didūs stebuklai kuklume / 45 p.

Miglė Miliūnaitė, Imantas Šimkus Kas šiandien skamba legendinėse scenose / 62 p.

Paulina Nalivaikaitė Kultūrų dialogai / 46 p.

NAUJI LEIDINIAI

IŠ ARTI Rūta Gaidamavičiūtė Menas turi mus išbaigti – viduje ir išorėje / 24 p. Pokalbis su profesore Gražina Daunoravičiene

Juozui Karosui atminti / 48 p. CD ir DVD, skirtas 125-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms

IN MEMORIAM

PAŽINTIS

Algirdas Ambrazas / 50 p.

Paulina Nalivaikaitė Smuikininkė Rūta Lipinaitytė: „Jaučiuosi šiuolaikinis vaikas...“ / 37 p.

BALETAS

ALMA MATER STUDIORUM Žaneta Skersytė Pirmasis tarptautinis konkursas-festivalis „Baltijos perlai“ / 32 p. Estija šimtmetį pasitiks naujų muzikos instrumentų skambesiu / 47 p.

Janina Stankevičienė Apie baletą maksimalisto akimis / 53 p. Pokalbis su baletmeisteriu Elegijumi Bukaičiu

MUZIKŲ SĄJUNGOJE Sukaktys, renginiai / 64 p.

Laimutė Raugevičienė Birštono meno mokyklos vasara / 47 p.

Muzikos barai / 1


FESTIVALIAI

Dvidešimtoji muzikos šventė po birželio dangumi

Laima JONUŠIENĖ

V

ilniaus festivalio sukaktuvinis ženklas – saulės spalvos teleskopo vamzdis, drauge su variniais pučiamaisiais nukreiptas į dangų. Vasaros naktys tokios trumpos ir šviesios, tad norint dangaus skliaute pasirinkti žvaigždę, reikia labiau įtempti žvilgsnį. Kaip ir interneto visatoje – nelengva susirasti lobį kasdien mus vis labiau apraizgančiuose informacijos tinkluose. Šiemetinio festivalio pasirinkimas – megažvaigždė Angela Gheorghiu, gerai atpažįstamas sopranas su švytinčiomis viršutinėmis natomis ir tamsiu kontraltiniu žemutiniu registru, primenančiu Marios Callas balsą. Kas Jūs? Retorinis klausimas spaudoje siūlė šimtus atsakymų

Muzikos barai / 2


apie garsenybės polinkius, stiprų charakterį, nepaprastą savikontrolę, įgimtą artistiškumą. Festivalis visų pirma – šventė. O kokia jos įspūdžių išliekamoji vertė, čia ir dabar iš taip arti pamačius, išgirdus gerai žinomą meno žmogų? Deja, koncertas turi savo rėmus, repertuaro standartus. Šiuokart jis buvo beveik toks pat kaip ne per seniausiai Turkijoje, Bodrume, ar Maskvos estradoje ties Rubliovo plento aštuntuoju kilometru – Barvicha Luxury Village. Tai visur vežiojami „klasikos perlai“, „gražiausi kada nors sukurti kūriniai“, per ilga nugroti, nudainuoti ar kitaip nukankinti eteryje, stadionų dydžio erdvėse. Kaip pasakytų Normanas Lebrechtas – klonuoti raritetai... Tegu. Prie Angelos puolame todėl, kad kiekvienas, net populiariausias, kūrinys išplaukia iš jos pačios esybės, iš sceninio veiksmo metafizikos, kuria ji užburia aplinkinius ir partnerius. Tai jautėme ir jos duetuose su rumunų tenoru M. Brenciu nuo pat pirmojo G. Verdi „Parigi o Sveikinimo žodį taria kultūros micara“ iš operos „Traviata“. nistras Šarūnas Birutis ir LNOBT direktorius Gintautas Savo begalinį jautrumą generalinis Kėvišas

© Martyno ALEKSOS nuotr.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrui diriguoja Ciprianas Teodorascu

artistė suderino ir su dirigento C. Teodoraşcu temperamentu, ir su mūsų operos orkestro styginiais... Interneto erdvėje paplitusi Francesco Cileos „Adriana Lekuvrer“ Lietuvos scenose skamba retai, labai fragmentiškai, kaip ir A. Boito „Mefistofelis“. Taip pat savotiškas atradimas vilniečiams buvo (prieš privalomąją šventišką „Lippen schweigen“ porciją) arija „Ebben, ne andro lontana“ iš A. Catalani operos „La Wally“. Koncerte neskambėjo jos „prigimtinė“ Toskos arija, tačiau iškart po festivalio atidarymo šeštadienio operos vakare per „LRT klasiką“ girdėjome „Toskos“ įrašą iš Vienos operos. A. Gheorghiu dainavo su J. Kaufmannu. Du operos genijai ir siautėjanti laiminga publika... Turėdami galvoje Vilniaus festivalio organizatorių – operos entuziastų – polėkius, gebėjimą įveikti sunkumus, ko gero, nenustebtume, jei ir Jonas Kaufmannas kada nors pasirodytų Vilniaus scenoje... O mūsų pagaliau sulaukta garsenybė savo neklystama intuicija pajuto koncerto metu tolydžio didėjantį publikos dėmesį, tad, nepaisydama tam tikro nuovargio dar nebūtoje vietoje prisijaukinant ir nugalint kai kurias akustines problemas, šildė žiūrovus šventine nuotaika, žvalumu, tegu slapčia ir pasiremdama į dirigento pakylos aptvarą. Savo paskutine a cappella atliekama rumunų daina ji metė savotišką Ariadnės siūlą tebeieškantiems jos talento ištakų – ypač tiems, kuriems interneto galaktikoje pasitaikė rasti dar artistės triumfo pradžioje BBC televizijos su-

Muzikos barai / 3


FESTIVALIAI Festivalio pradžios koncerto viešnia Angela Gheorghiu

kurtą septynių dalių dokumentinį filmą „A. Gheorghiu´s Romanian Journey“. „Čia mano sielos tėvynė“, – ištars ji baigiantis filmui. Tai išties jaudinančios Angelos muzikinės prigimties paieškos apsistojant ties gana intravertiškomis rumunų ortodoksų giesmėmis kelionėje po pradėjusius atgyti šalies vienuolynus su „Madrigalo“ choru, kuriam vadovavo garsus Rumunijoje maestro Marinas Constantinas. M. Constantinas, subtiliai meną, istoriją ir muziką suvokiantis žmogus, filme kalbasi su Angela apie tai, kad Rumunijos krikščionių ortodoksų giesmių raida ne tokia sparti kaip Vakarų Europoje, kur tikėjimo apeigoms jau buvo kuriamos kantatos, psalmės, oratorijos. „Mūsų giedojimai ir liko tarsi skaidrios upės tėkmė“, – sako jis Angelai, lyg ir primindamas jai taip tinkančią gamtos duotą

Muzikos barai / 4

Martyno ALEKSOS nuotraukos

balso spalvą. Tikrai, lankstus skaidrumas yra būdingiausia ir šio mišraus choro balsų spalva. Toje kelionėje po vienuolynus drauge su choru ji giedodavo ir „paprastumo genijaus“ Antono Panno „Tėve mūsų“. Gal ir ši giesmė turėjo įtakos nejučiomis formuojantis paslaptingiausiai jos tembro spalvai – lacrima. Ašara balse. Taip pučiniškojo soprano tembrą apibūdina pati Angela. Apskritai Rumunija – sopranų tėvynė, primena viename pokalbyje Angela. Jos pasakojimo siūlas vyniojosi iki Virginijos Zeani, taip pat iš Rumunijos kaimo kilusios operos žvaigždės, kurią Angela vadina ir savo mokytoja, ir mama. Tai ta pati Zeani – buvusi Virgilijaus Noreikos partnerė „La Scaloje“. Jie kartu kadaise vilniečiams padovanojo nepamirštamą „Madam Baterflai“. O mūsų viešnia Angela Gheorghiu 1994 m. savo artistine įtaiga pavergė operos mylėtojus „Traviatoje“ („Covent Garden“). Nuo tada ji sužibo kaip ryškiausia menų visatos žvaigždė. Panašiai nutiko ir 2000-aisiais muzikiniam filmui „Toska“. Benoit Jacquot filmas turėjo didžiulį pasisekimą tuomet dar nesubanalėjusioje Europoje, jis buvo įvertintas kaip rafinuotas kompromisas tarp kino ir operos. Angela Gheorghiu vadinama vokalinio stiliaus ikona. Ji jaučia savo išgyvenamų vaidmenų herojes kaip niekas kitas ir „nesileidžia į kompromisus dėl kupiūrų“. Jos sukurta Violeta buvo lyginama su Gretos Garbo ir Marios Callas darbais. „Nihil sine Deo“ – įrašyta viename iš jos gausių apdovanojimų. Karališki žodžiai – iš paties karaliaus. Ar šių metų Angelos Gheorghiu koncertas buvo pats įspūdingiausias Vilniaus festivalio istorijoje, negalėčiau pasakyti. Čia svarbiausi ir liko gausūs dainininkės šlovės kontekstai, o mes turėjome džiaugsmo pajusti tą nepalyginamą ir vis labiau vertinamą „gyvą garsą“, kuris, deja, tėra tik akimirka...


Atidarymas Kiekvienos vasaros pradžia ir Lietuvos sostinės kultūros laukas jau būtų sunkiai įsivaizduojamas be Vilniaus festivalio. Per du dešimtmečius jo orbitoje sukosi ne viena didžiausio ryškumo klasikos ir džiazo žvaigždė – Mstislavas Rostropovičius, Chickas Corea, Justusas Franzas, Yehudi Menuhinas, Herbie Hancockas, Violeta Urmana, Al Jarreau, Vladimiras Fedosejevas, Al di Meola... Sąrašas būtų ilgas. XX Vilniaus festivalis startavo birželio 3-iąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre gala koncertu, kuriame su teatro orkestru pasirodė viena ryškiausių nūdienos operos žvaigždžių rumunų dainininkė Angela Gheorghiu. Ji dar 1992–1994 metais suspindėjo vaidmenimis teatrų „Covent Garden“, „Metropolitan Opera“, „Staatsoper“ (Viena) scenose. Išskirtiniai Angelos Gheorghiu vokaliniai gebėjimai, meistrystė ir ypatingas sceninis žavesys greitai patraukė ne tik operų, bet ir kino prodiuserių dėmesį, primadona nusifilmavo ne viename muzikiniame filmeoperoje. Triumfo A. Gheorghiu sulaukė 2006 metais „Traviatoje“ („Metropolitan Opera“) ir 2011 metais „Toskoje“ („Covent Garden“). Nuo 1995 metų dainininkės įrašus leidžia kompanija „Decca“, jie yra pelnę daugybę prestižinių apdovanojimų („Gramophone“, „Diapason d´Or“, „Cecilia“, „Deutsche Schalplattenkritik-Preis“ ir kt.) Šiųmečio Vilniaus festivalio atidarymo koncerto programos pagrindą sudarė populiariausių operų arijos, duetai, uvertiūros, išgirdome ir ne operos žanro kūrinį – J. S. Brahmso Vengrų šokio Nr. 5 orkestrinę versiją. Net ir prastokos akustikos LNOBT salėje turėjome progą įsitikinti išskirtiniu Angelos

Gheorghiu vokaliniu talentu. Jos balsas vienodai subtiliai ir galingai skamba bet kurioje tesitūroje, jos vaidybinė plastika tiesiog liejasi per kraštus. Gal nuskambės banaliai, bet kiekviena solistės atliekama arija yra mažas spektaklis. Labai artistiškas ir jos partneris tenoras Marius Brenciu, tačiau jo vokalo galimybės gerokai silpnesnės, kas ypač buvo juntama populiariojoje Lenskio arijoje iš P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ 2-ojo veiksmo. Manau, kad šis numeris buvo silpniausias – vokalo technikos problemos, iki pabaigos neišlaikyta dramatinė įtampa, netaisyklinga tartis. Daug užtikrinčiau atrodė duetai – G. Verdi „Parigi o cara“ iš „Traviatos“, G. Puccini „O soave fanciulla“ iš „Bohemos“, G. Donizetti „Caro elisir“ iš „Meilės eliksyro“, F. Leharo „Lippen schweigen“ iš „Linksmosios našlės“. Teatro orkestrui dirigavo taip pat svečias iš Rumunijos – Ciprianas Teodoraşcu. Nuo pirmųjų taktų buvo labai geras dirigento ir orkestro kontaktas. Apskritai galima pasidžiaugti išaugusia LNOBT orkestro kokybe, apie tai bylojo gerai skambėję orkestriniai numeriai – „Karmen“ uvertiūra, Polonezas iš „Eugenijaus Onegino“, Antraktas iš „Karmen“ IV veiksmo, J. Brahmso Vengrų šokis Nr. 5, tad linkėtina orkestrui dažniau išlipti iš duobės... Koncepcijos požiūriu programa sudarė šiupinio įspūdį, ypač „neskaniai“ po savo jaunas dienas apraudojusio Lenskio arijos nuskambėjo „Vengrų šokis“, nors orkestras, kaip minėta, grojo puikiai. Na, ir paskutinis pastebėjimas iš kultūros politikos srities. 200 eurų kainuojantis bilietas pakankamai mokesčių mokėtojų remiamame festivalyje (tegu ir atidarymo koncerte) niekaip neatitinka valdžios deklaruojamų kultūros sklaidos prioritetų. Jei šiupinys skirtas liaudžiai, tai gal ir kaina turėtų būti „liaudiška“, bet jei koncertas taiko į elitinę kultūrą, tai ar mūsų elitas toks, kad tenkinasi tik šiupiniu?.. Tomas BAKUČIONIS

M

ąstantiems apie festivalio išliekamąją vertę skirtas daugiau kaip šimto puslapių Lietuvos nacionalinės filharmonijos leidinys „Vilniaus festivaliui 20“ su jau pažįstamu šios šventės ženklu viršelyje. Atsivertę patogų paimti į rankas iliustruotą leidinį rasime festivalio programų sąvadą, liudijantį ir šio kultūros reiškinio atsiradimo nuoseklumą, ir jo tęstinumo būtinybę. Šioji statistika savaime primena, kad muzika – tai ir galimybė giliau pažvelgti į pasaulį, artimiau su juo bendrauti. Kūrybinė draugystė su didžiaisiais mūsų laikų humanistais – lordu Yehudi Menuhinu, ištikimu Lietuvos bičiuliu Mstislavu Rostropovičiumi – suteikė pasitikėjimo savo jėgomis ir muzikos galia. Prisimename pirmąjį festivalio renginį – S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“. Tai visų pirma buvo muzika, pagarba jos dramaturgijai, dėmesys pačiam jos skambesiui, spalvoms, vidinei gyvybei. Šis baletas – tai ir Eglės Špokaitės žvaigždės gimimas, kurį širdingiausiai inicijavo ir sveikino maestro Rostropovičius, dirigavęs orkestrui, grojančiam scenoje, pačiame spektaklio įvykių centre. Dar vienas muzikos dvasią akcentuojantis baletas – Anatolijaus Šenderovo „Dezdemona“, vėlgi įtvirtinęs E.  Špokaitės talentą ir pripažįstamas kaip reikšmingas muzikos įvykis. Taigi, kas nuolatiniam festivalio lankytojui labiausiai įsiminė? Manau, kad būtų galima iš dalies atsakyti tuo madrigališkuoju principu – prisirišimas prie stabilios renginio formos, kuri ir padėjo pajusti pasirinkimų laisvę. Iš didžiųjų žanrų kūrinių nepamirštama buvo H. Berliozo oratorija „Fausto pasmerkimas“ 2000-aisiais. Nuo tada C.  Diederichas – vienas mylimiausių dirigentų; nesvarbu, kad šiemet jo diriguotas  H. Berliozo „Requiem“ nebuvo atlikimo darnos viršūnė, nors šiaip reginys labai įspūdingas tiek variniais pučiamaisiais balkonuose, tiek išraiškingais, su muzikos tėkme derančiais reginiais ekrane. Taip buvo išlaikyta festivalio tradicija pažymėti birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną, tokią svarbią mūsų jaunai valstybei. J. S. Bacho „Pasija pagal Joną“ 2007-aisiais – bendras Paryžiaus „Châtelet“, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatrų ir Vilniaus festivalio pastatymas, kurio premjera Lietuvoje buvo skirta maestro M.  Rostropovičiaus atminimui. Įspūdingiausia – režisieriaus, scenografo ir šviesų dailininko Roberto Wilsono absoliutus muzikinis mąstymas, kas nėra taip dažna šiais visur dominuojančių režisierių laikais. 2008-aisiais dar kartą patys sau atradome Onutę Narbutaitę Trijose Dievo Motinos simfonijose pagal „Giesmių giesmę“, „Ave Maria“, „Gloria“, „Stabat Mater“ ir Hildegardos Bingenietės tekstus. Festivalis pačia savo prigimtimi skatina veiksmo vietos pasirinkimą. Tarsi jam sukurti puikiausios akustikos senamiesčio, ypač Universiteto rūmų, muziejų kiemai, bažnyčios. Įsiminė dar 1998 metais Vilniaus festivalio užsakymu

Muzikos barai / 5


Fausto Latėno teatras muzikoje

Fausto Latėno kūryba mūsų kultūroje užima ypatingą nišą. Sakyčiau, Lietuva jo asmenyje turi savąjį Philippą Glassą (o gal atvirkščiai?), tačiau bent man Latėno muzika, be jai būdingo kalbos paprastumo ir atpažįstamumo, visados dvelkia žmogiška šiluma. Dar kūrybinio kelio pradžioje F. Latėnui greičiausiai kultūros nomenklatūrininkai prikabino muzikos chuligano etiketę, kuri nesutrukdė kompozitoriui vėliau atsiskleisti ir politiko amplua – jis du kartus dirbo kultūros viceministru, Premjero patarėju, vadovavo teatrui, bet, kaip sakoma, daina ne apie tai... Fausto Latėno kūrybos laukas pirmiausia apima teatrą, jo kamerinėje muzikoje taip pat gausu teatrališkumo, todėl ir jubiliejinis kompozitoriaus koncertas buvo pavadintas „Muzika kaip teatras“. Ypatingas F. Latėno santykis ir su Vilniaus festivaliu, nes 1998-aisiais čia jau skambėjo jo kūryba. Taigi – sugrįžimas beveik po 20 metų. Šįsyk išgirdome visą pluoštą kamerinių F. Latėno kūrinių. Tada, 1998-aisiais, jo kūrybą atliko šviesaus atminimo maestro Raimundas Katilius su pianiste Dalia Balsyte, kuri yra tikra Fausto Latėno kūrybos puoselėtoja. Šiemet prof. D. Balsytės iniciatyva F. Latėno kūrinių ėmėsi jaunesnioji karta – pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkės Rūta Lipinaitytė ir Ingrida Rupaitė-Petrikienė, violončelininkas Povilas Jacunskas, fleitininkas Giedrius Gelgotas, altininkas Tomas

Muzikos barai / 6

Petrikis, fortepijoninis trio „FortVio“ ir styginių kvartetas „Art Vio“. Visi žinomi kaip puikūs atlikėjai, tačiau prisipažinsiu, kad jų interpretacijos kokybė pranoko mano lūkesčius, o programos kūrinių išdėstymas pasižymėjo ir įvairove, ir vidine logika – Pjesė styginių kvartetui, Sonata smuikui ir fortepijonui, Fortepijoninis trio, Sonata fleitai ir fortepijonui bei dar viena Sonata smuikui ir fortepijonui. Tokia buvo pirmoji koncerto dalis, trukusi daugiau nei valandą, o antroji dalis prasidėjo dar vienu puikiu atradimu – Pasadoblio altui ir fortepijonui autoriaus orkestrine versija. Bet tikrasis atradimas buvo solistas Tomas Petrikis, nes taip tiksliai, stabiliai ir virtuoziškai griežiančių altininkų tikrai nėra daug, tad nežinau, ką sau galvoja Nacionalinė filharmonija ir kiti koncertų organizatoriai... Gražu ir prasminga, kad prie jaunesniosios kartos prisijungė maestro Davidas Geringas, jis kartu su LNSO atliko Sonatą violončelei ir fortepijonui (Rimanto Giedraičio aranžuotė orkestrui). Visi skambėję kūriniai sukurti tarp 1978-ųjų ir 1990-ųjų, tad šiuo aspektu jubiliejinis koncertas buvo grynai retrospektyvinis. Vėliausias opusas „Agnus Dei“ chorui, vargonams ir orkestrui (su LNSO pasirodė choras „Vilnius“ ir vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur) dramaturgiškai tapo koncerto viršūne, į kurią buvo nuosekliai einama, nors pagal sumanymą kulminacija turėjo būti koncerto pabaigoje nuskambėjęs Styginių kvartetas „Šviesiam atminimui“. Šis kūrinys buvo aranžuotas net du kartus, pirmąsyk orkestrui, antrąsyk dviem styginių kvartetams ir orkestrui, ir tai man sukėlė abejonių – ar prasminga kvarteto partitūrą perkelti dviem kvartetams ir orkestrui? Nebent sąmoningai siekiant atskleisti F. Latėno muzikos teatrališkumą. Tomas BAKUČIONIS

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

FESTIVALIAI

Fausto Latėno kūrinius atliko choras „Vilnius“

parašytos Algirdo Martinaičio „Pietos“ sopranui, baritonui, dviem chorams ir simfoniniam orkestrui premjera. Trys kūrinio dalys buvo atliekamos skirtingose erdvėse. Filharmonijos didžiojoje salėje pasiklausę tekstų iš Mato evangelijos, psalmių, Antano Baranausko, liaudies kūrinių, klausytojai leidosi į muzikinės aukos procesiją Bernardinų bažnyčios link. Procesija buvo unikali ir originali, sinkopuotas jos šurmulys plaukė Didžiąja gatve. Trečioji kūrinio dalis „Laudate Deum“ sukurta pagal Izaijo, šv. Pranciškaus tekstus, kurie gal ir lėmė kaimišką iškilmių paprastumą.

M

uzikos teatriškumas – amžinoji jos esmė, elementari kaip pasaulis ir kintanti drauge su gyvenimu. Apie tai prieš kurį laiką privertė susimąstyti Vakaruose gerai žinomo lietuvio kompozitoriaus Vykinto Baltako kūrybos netikėčiausios digresijos – nuo antikos iki šiuolaikinių ritmų ar durų girgždesio. Vienam garsiausių ir kategoriškiausių jau išėjusios kartos režisierių Borisui Pokrovskiui operos veiksmą lemia ne tiek psichologiškumo motyvacijos, kiek pačios muzikos dramaturgija. Mūsų dramos režisierių meninė mąstysena taip pat labai „muzikali“ – ir O. Koršunovo, ir G.  Varno, ir R.  Tumino, ir E.  Nekrošiaus. O pastarieji esą sunkiai įsivaizduoja dažną savo kūrinį be Fausto Latėno. Kokios vidinės jėgos pastatymui suteikia, kokią dvasinę energiją pažadina keli Fausto Latėno garsai tarp pauzių, į kokias erdves jie nukelia, manau, esame ne kartą patyrę visi. Šių metų birželio 5-osios kompozitoriaus autorinis koncertas, prasidėjęs styginių kvartetu „... in extremis“, nuo pirmųjų taktų, kuriuos taip raiškiai sustiprino pauzės, iš karto priminė teatro erdves, dar aname šimtmetyje Vienoje matytą E. Nekrošiaus „Mocartą ir Saljerį. Don Chuaną. Marą“. Spektaklis vyko karštą dieną ne itin pilnos Menų kvartalo salės scenoje. Iki šiol prisimenu tuos aidinčius garsus, kurie vėsoką ne per didžiausios salės


Kompozitorius Faustas Latėnas“. Joje minėta Vilniaus festivalyje skambėjusi vienos dalies intymios nuotaikos pjesė „... in extremis“ styginių kvartetui, parašyta dar 1982-aisiais, pristatoma V. Gerulaičio žodžiais: „<...> miniatiūriniai įžangos epizodai – bethoveniška choralinė kadencija, vagneriška smuiko grupeto figūra, čaikovskiška akordinė sekvencija – gali būti suvokiami kaip neišvengiamo atsisveikinimo pradžios išraiška. Pagrindinė pjesės dalis – jaudinamai paprastas <...> valsas <...> gležnas, nuolat nutraukiamas pauzių, atvirai naivios melodikos ir kupinas vidinio dramatizmo <...> valsas vis stabteli, stabteli <...> kol instrumentų stygomis nubyra tik pagrindinių motyvų atgarsiai. Dar aukštyn skaudžiai kylanti nata, dar choralinė kadencija. O paskui tik valso ritmo ir melodijos nuotrupos. Ir vidury žodžio užtrenktos durys“. Apibendrindamas kompozitorių kaip „jausmingumo, natūralumo „ekstremistą“, V. Gerulaitis nejučiomis atranda F. Latėno teatriškumą. Jubiliejiniame Vilniaus festivalyje tai buvo antrasis, dabar jo 60-mečiui skirtas autorinis koncertas. Atsivertus 1998-ųjų programą matyti, kad antrajame festivalyje F. Latėnas savo „Muzikos sodą“ taip pat pradeda kvartetu „...in extremis“. Taigi, kas per tą laiką pasikeitė? Nelabai kas... Tiesiog, jau sakiau, mes Fausto muzikos nepamiršome. Jos teatriškos esmės, išreikštos, pateiktos scenoje kartais tik keliais taktais...

D

ažnas solidus muzikos festivalis turi savo orkestrą. 2003-aisiais jis buvo sukurtas ir Vilniuje, prisimenu pirmąjį jo koncertą. Meno vadovas – Jurijus Bašmetas, jo altas dominavo programoje. Atmintyje išliko B. Britteno kūrinys altui ir orkestrui – J. Dowlando dainos apmąstymas. Ir, be abejo, tik virtuozams įveikiama W. A. Mozarto Sinfonia concertante... Deja, ilgainiui nebesusiklostė santykiai

Su LNSO griežia Davidas Geringas, diriguoja Robertas Šervenikas

prietemą tarsi iškvietė akistatai su visata prieš Don Chuanui ištarian „Jei būčiau aš beprotis“... Nemažos įtaigos reikėjo, kad nebepaliktų tavęs tas iš garso suformuotas begalybės pojūtis. Fausto muzikos prisiminimų svarbą liudija ir A. Paknio leidykloje nelabai seniai išėjusi D. Šabasevičienės ir R. Vasinauskaitės parengta knyga „Muzika kaip teatras.

Indrė Baikštytė (fortepijonas), Rūta Lipinaitytė (smuikas)

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Fausto Latėno 60-mečio autorinio koncerto kulminacija – ovacijos kompozitoriui

Muzikos barai / 7


FESTIVALIAI

Vengriškas pasveikinimas

Birželio 7-ąją festivalis vėl žengė į LNOBT sceną. Tarp pasaulio geriausiųjų nominuojamas Budapešto festivalio orkestras Vilniuje pasirodė pirmą kartą, prie dirigento pulto išvydome ir patį orkestro įkūrėją bei ilgametį vadovą Iváną Fischerį. Koncerte skambėjo du monumentalūs kūriniai – F. Liszto 2-asis koncertas fortepijonui ir orkestrui bei A. Dvořáko Simfonija Nr. 8 G-dur. Pradžioje dar girdėjome I. Stravinskio baleto „Kortų

žaidimas“ muziką, kuri šiek tiek iškrito iš stilistinio konteksto kaip nebūtinas chronometražo papildymas. Tačiau bendras koncerto įspūdis pritrenkiantis visų pirma orkestro darnos ir skambėjimo prasme (net ir LNOBT scenoje!), taigi nominacija tarp pasaulio geriausiųjų yra pagrįsta. F. Liszto 2-asis fortepijono koncertas užima ypatingą vietą pasaulio pianistų repertuare. Vilniaus festivalyje jį skambinęs vengrų pianistas Dénesas Várjonas laikomas labai universaliu atlikėju, kuriam pavaldūs įvairūs žanrai. Ar Liszto antrasis koncertas yra tikrai „tas“ kūrinys jo repertuare, atsakyti būtų sunku, tačiau D. Várjonas su pasitikėjimu ir ekspresyviai atskleidė visus didingus kūrinio klodus.

Dirigentas Ivánas Fischeris ir solistas Dénesas Várjonas (fortepijonas)

įrašų firmos, operų pastatymai, edukaciniai projektai. Orkestras nepritrenkė, nepanardino į ekstazę F. Liszto Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, net Allegro moderato dalies jausmingumas. Nepasinėriau į „simfoninio pasakojimo jūrą“ klausydamasi A. Dvořáko Aštuntosios simfonijos G-dur, nors apie šį koncertą ir buvo dalintasi pompastiškais įspūdžiais. Beje, puikus pianistas D. Várjonas grojo mano mylimiausiu „Böösendorfer“ firmos fortepijonu. Bet čia jau kita istorija. Labiausiai koncerte sudomino I.  Stravinskio kūrinys „Kortų žaidimas“, kuriame įvairiais ironijos atspalviais šaipomasi iš polinkio į aukštąjį stilių, perdėto teatrališkumo. Neprisimenu, kad šis kūrinys būtų skambėjęs mūsų koncertų salėse. Iš tiesų „Jeu de cartes“ – baletas, sukurtas George´o Balanchine´o užsakymu, statytas dar prieškariu Niujorko „Metropolitan Opera“ diriguojant autoriui. Kaip pristatoma programėlėje, trys baleto veiksmai – trys lošimo kortomis partijos. Sprendžiant iš ironiško muzikos žaismingumo, ryškių kontrastingų spalvų, svarbu ne tiek lošimas kortomis, kiek apskritai žaismė, nes meno kūrinys ir yra jos stebuklas. Orkestras ir jo vadovas čia, ko gero, labiausiai ir atskleidė savo intelektą. Beje, maestro Ivánas Fischeris pasirodė turįs ir tobulą lingvistinę klausą, kai du koncerto bisus paskelbė lietuviškai be jokio akcento. Vienas jų – dar mūsų negirdėta A. Dvořáko daina „Skausmas“. Orkestro stygininkės rodė nepriekaištingus vokalo gebėjimus.

Tomas BAKUČIONIS

su šiuo garsiu menininku, kurio kiekvieno atlikimo potekstėje jautėsi muzikos teatriškumas pačia geriausia prasme. Dėl materialinių sunkumų nunyko ir festivalio orkestras. Šiemet birželio 7-ąją turėjome progą išgirsti Budapešto festivalio orkestrą, kuriam jau daugiau kaip 30 metų. Vilniaus festivalio programoje orkestras pristatytas labai solidžiai: išvardintos garsiausios pasaulio koncertų salės, žymiausi dirigentai, Budapešto festivalio orkestras sveikina Vilnių

Martyno ALEKSOS nuotraukos

T Muzikos barai / 8

eatriškumo poreikis... Ar ne per daug jo kitąkart reikalaujama iš G. Mahlerio? Su jo vardu susijęs noras skrosti salių erdvę ekspresyviausiais kirčiais, stengiantis išspausti avangardą ir postmodernizmą, akcentuoti ir taip kadaise jo kūrybai prikaišiotą „sunkųjį svorį“. Tai, ką girdėjome Filharmonijos salėje birželio 9-osios koncerte Mstislavo Rostropovičiaus atminimui, galėtume pavadinti ilgai laukto G.  Mahlerio atėjimu. Mahlerio, kurio nenorėdavo prisiimti mūsų nedidukių salių erdvės,


Kitoks Mozartas pagal „B´Rock“

Jau daugelį metų kiekviename Vilniaus festivalyje pasirodo bent vienas kolektyvas, grojantis ar dainuojantis senąją muziką istorinio laikotarpio instrumentais ir istorine maniera. Per du dešimtmečius šioje festivalio rubrikoje išgirdome viduramžių, renesanso ir daugiausia baroko epochos muzikos. Vakarų Europoje Mozarto muzika jo laikotarpio instrumentais grojama jau daugelį metų. Prisiminkime kad ir kitą didį austrų muziką, šiemet kovo pradžioje anapilin išėjusį Nikolausą Harnoncourt´ą, kurio dėka šių dienų muzikos kultūroje turime tokį reiškinį kaip istoriniai instrumentai ir istorinė interpretacija. Tačiau istorinės Mozarto interpretacijos Vilniaus festivalyje kaip ir nėra buvę. Galbūt todėl, kad Mozarto kūryba labai ryškią ir svarbią vietą užėmė Lietuvos

kamerinio orkestro repertuare ir šio orkestro interpretacija buvo aukštai vertinama tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, jau nekalbant apie LKO ilgamečio vadovo, taip pat šiemet, mėnesiu anksčiau nei N. Harnoncourt´as, išėjusio maestro Sauliaus Sondeckio įdirbį interpretuojant Mozartą. Tad klausimas esminis: ar gali Mozartas būti „kitoks“, nei esame įpratę girdėti? Tai įrodyti ėmėsi pirmą kartą Vilniuje viešėjęs baroko orkestras „B´Rock“ iš Belgijos bei istoriniu fortepijonu skambinęs rusas Aleksandras Melnikovas. Tiesa, grojančio istorinio fortepijono Lietuvoje nerasta, todėl jį teko atsivežti net iš Estijos. Ir vėl tie estai mums nosis nušluostė... Iš istorijos žinome, kad savo pirmuosius klavyrinius įgūdžius mažasis Volfis (taip vaikystėje buvo vadinamas W. A. Mozartas) įgijo grodamas klavesinu. Mozarto laikų fortepijonas koncertų salėse įsitvirtino tik apie 1760–1770 metus, nors patį plaktukinį mechanizmą dar apie 1710 metus sukūrė italas Bartolomeo Cristofori. Taigi, netrumpas buvo istorinio fortepijono kelias iki rampos šviesų, naujasis instrumentas vadintas labai įvairiai – grande cembalo col piano e forte, Hammerklavier,

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

nes ten, atrodė, per ankšta jo kūriniams. Nebent pastatytume naują kelių tūkstančių vietų salę... Tą vakarą tokius išankstinius įsitikinimus paneigė dirigentė iš Kanados Keri-Lynn Wilson drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Tauriai skambėjo G. Mahlerio Penktoji simfonija. Taip sulydyti dinaminius kontrastus kartu juos akcentuojant, subtiliai išlyginti pučiamųjų garsus, regis, tebuvo galima tik tobulos akustikos antikos laikų amfiteatre... Tai buvo santūrus ir gilus G.  Mahlerio dramatizmo ir karčios ironijos apibendrinimas. Savo vietoje atsidūrė ir populiarusis, kitąkart jau ašarų pakalnėmis paverstas Adagietto. Kaip ir Scherzo, tapęs ramiai ironišku žvilgsniu į begalines amžiaus prieštaras, chaosą. Nutrintos banalybių ribos. Taip susigyventa su

Baroko orkestras „B´Rock“. Solistas Alexanderis Melnikovas (istorinis fortepijonas)

Hammerflügel, tik vėliau įsitvirtino fortepiano. Mozarto laikais populiariausias šio instrumento gamintojas buvo Johannas Andreasas Steinas, kuris ypač ištobulino fortepijono mechaniką, nors apie dvigubos repeticijos mechanizmą ar špižinį rėmą tada dar niekas net negalvojo, tam nebuvo estetinio poreikio. Iš koncertui atvežto instrumento išvaizdos spėju, kad tai buvo vieno iš Steino modelių kopija. Kai kurie muzikai klaidingai mano, kad grojimo hamerklavyru technika artimesnė klavesino technikai. Taip nėra. Nesigilinant į detales galima pasakyti, kad skambinimas abiem instrumentais panašus tik tiek, kad nereikalingos jokios fizinės pastangos iš pečių ir iš alkūnių, visa jėga koncentruojama plaštakoje ir pirštuose. Gaila, kad iš Estijos atgabentas instrumentas, mano ausimis, nebuvo pačios geriausios kokybės. Ir nors Filharmonijos salė akustiškai idealiai tinka Mozarto muzikai ir šiam instrumentui, fortepijono skambesio man pritrūko. Manau, kad statyti instrumentą be dangčio (kuris taip pat yra rezonatorius) scenos gilumoje nereikėjo. Tačiau visa kita buvo aukščiausio lygio. Puikiai parinkti kūriniai – Serenada

Nr. 6 D-dur, Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 17 G-dur ir Simfonija Nr. 36 („Linco“). Belgų orkestras yra tiesiog puikus, tokią tobulą darną grojant istoriniais instrumentais be dirigento, daug improvizuojant ir šiaip šmaikštaujant tiesiog sunku įsivaizduoti. O juk kolektyvas palyginti jaunas, įkurtas tik 2005 metais. Rusų pianistas Aleksandras Melnikovas taip pat parodė puikų skonį ir stilių bei techniką. Beje, domėtis istorine interpretacija jį paskatino kitas žymus rusų pianistas Aleksejus Liubimovas, kuris savo istoriniu fortepijonu ne kartą yra skambinęs ir Vilniuje. Tad ar gali Mozartą groti baroko orkestras? Manau, kad taip, nes juk Mozartas taip arti baroko, jis įdėmiai studijavo didžiojo baroko genijaus J. S. Bacho kūrybą. Jei paklausytume senesnių minėto N. Harnoncourt´o įrašų, išgirstume, kad tiek grynai baroko epochoje, tiek Mozarto laikais styginių garsas būdavo formuojamas remiantis panašiais estetiniais principais, apie ką savo traktate „Versuch einer gründlichen Violinschule“ rašė Leopoldas Mozartas. Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 9


FESTIVALIAI

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Solistas Žilvinas Brazauskas (klarnetas), dirigentė Keri-Lynn Wilson

puikia mūsų Filharmonijos salės akustika, jog tikrai nebesinori, kad ją kas nors suardytų „teatrališka tos muzikos didybe“. Tegu ir toliau žavi jos universalumas, pozos nebuvimas. Labai svarbus pagarbos ženklas maestro M. Rostropovičiaus atminimui – jo fondui dosniai remiant išaugęs, sutvirtėjęs, tikru virtuozu tapęs Žilvinas Brazauskas. Jis atliko solo partiją Jeano Françaix Koncerte klarnetui ir orkestrui. Tai šventinis, mažorinis skaidrių spalvų kūrinys. Orkestras, jo grupės kartoja nesudėtingus motyvus, o jauno solisto greiti pasažai – pavydėtinos vidinės laisvės ir drauge brandos. Kad tik kuo dažniau girdėtume Lietuvoje šį atlikėją, savo muzikos kelią pradėjusį Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, išugdžiusioje jau ne vieną minėto fondo stipendininką.

S

u Vilniaus festivalio istorija susijęs lordo Yehudi Menuhino atminimas. Jau vien apie jo repeticijas Nacionalinės filharmonijos salėje galima prirašyti šimtus puslapių – vėlgi apie tą nepamirštamą vidinės laisvės pojūtį muzikuojant, kurį drausmina įprasti koncerto rėmai. Daug galima kalbėti ir apie jo dėmesį jauniesiems talentams,

Muzikos barai / 10

jo geranoriškumą ir šilumą. Turbūt tauriausias genialaus žmogaus bruožas ir yra jo paprastumas bendraujant. Šiame Vilniaus festivalyje Yehudi Menuhino atminimui birželio 13 d. Filharmonijos salėje Lietuvos kamerinis orkestras surengė koncertą, kurį pradėjo festivalio užsakymu parašyto kūrinio pasauline premjera. Tai buvo Loretos Narvilaitės opusas styginių orkestrui „Į krantą jūra krenta“. Tokio pobūdžio premjeros ar tik ir nebus ryškiausias festivalio įnašas į Lietuvos kultūrą. Per 20 metų – 21 kūrinys, pasaulinė premjera festivalyje – galimybė jam kuo plačiau skambėti. Nuo Mindaugo Urbaičio „BrucknerGemälde“ simfoniniam orkestrui pirmajame Vilniaus festivalyje iki šiemetinio L. Narvilaitės opuso. Kūrinys, kaip jau minėta, parašytas „tarsi audžiant bangas jūros vandenyje“. Tas polifoniškas audinys jungia skirtingiausias būsenas, iš pačios visatos statikos ir dinamikos prieštarų randasi nauji pavidalai. L. Narvilaitė apskritai savo kūrinių pavadinimus supoetina, gerąja prasme kiek suliteratūrina vidines būsenas, savaip tęsia V. Bartulio, O. Balakausko tradicijas. L. Narvilaitės šiuokart pasirinktas pavadinimas – iš poeto A. Jonyno teksto. Antroje dalyje skambėjo Antonio Vivaldi „Metų laikai“ – keturi koncertai smuikui ir styginių orkestrui. Į muzikavimo startą stojo virtuozas Sergejus Krylovas. Kritikai rašė, kad orkestrui teko gerokai paplušėti besivejant solistą, tačiau jis vis vien buvo nepralenkiamas. Kas gali būti tinkamiau šventinėms lenktynėms?.. Juolab kad šis atlikimas įrašytas net pačiame „Deutsche Grammophon“! Gražiai papildyta kolekcija, žinant, kad A.  Vivaldžio „Metų laikų“ garso įrašų – vos ne puspenkto šimto variantų... Kad ši prestižiškiausia įrašų kompanija imasi įrašyti jau į popso valdas įžengusią klasiką, liudija ne per geriausius rimtosios kompanijos gyvavimo laikus. Grįžtant prie Lietuvos kamerinio orkestro birželio 13-osios koncerto, didelio dėmesio buvo vertas pirmasis smuikas Rūta Lipinaitytė. O kad ją Dievas sukūrė būtent smuikui, jau pastebėjome ir F. Latėno autoriniame koncerte, ir dar daug anksčiau.


Romantizmo palytėti

Dažnas daugybės festivalių svečias, po visą pasaulį gastroliuojantis Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) tradiciškai pasirodė ir Vilniaus festivalyje. Birželio 13 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs LKO koncertas buvo skirtas lordo Yehudi Menuhino 100-mečiui. Tik gaila, kad Y. Menuhino atminimas koncerte taip ir nebuvo giliau įprasmintas, išskyrus paminėjimą vakaro pradžioje. Savaime suprantama, nebyli dedikacija buvo paties LKO muzikavimas – kolektyvą su lordu siejo nuoširdi muzikinė bičiulystė. Koncertas stilistiškai tarsi judėjo laiku atgal – prasidėjęs ką tik parašytu kūriniu, baigėsi prieš beveik tris šimtmečius sukurtu baroko šedevru. Kasmetinė Vilniaus festivalio tradicija pristatyti naują lietuvių kompozitoriaus kūrinį šiemet buvo pratęsta Loretos Narvilaitės (g. 1965), jos opusas „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui (2016) poetiškai pradėjo vakarą. Kompozitorę ilgą laiką lydėjo racionalios kūrėjos įvaizdis, kurį,

Kaip švelniai, delikačiai suskambo orkestras! Ypač tai buvo justi lėtesnėse dalyse (Moderato, Larghtetto) ar valse, atliktuose grakščiai, glotniai, be aštrių garso atakų. Skerco ir finalas skambėjo aktyviau, aštrėliau, bet saikingai, išsaugant optimistinę, kiek nerūpestingą Serenados nuotaiką. Antroji dalis buvo skirta garsiajam Antonio Vivaldi koncertų ciklui, baroko koncertų pažibai „Metų laikai“ (1723). Solistas ir dirigentas, be abejo, buvo LKO meno vadovas smuikininkas Sergejus Krylovas. Atliekant tokius žymius, turbūt atmintinai išmoktus, kartais kone klasikos popsu laikomus kūrinius kyla keletas grėsmių. Viena jų techninė – gali būti pastebėta kiekviena klaida. Kita, meniškai rimtesnė, – interpretacijos naujumas, įdomumas. Atrodytų, kai kūrinys yra skambėjęs tūkstančius kartų, ką gi nauja galima pasakyti? Vis dėlto S. Krylovo ir LKO atlikimas nebuvo tipiška šio koncertų ciklo ar apskritai baroko muzikos interpretacija. Pirmiausia ausys užfiksavo tempo laisvę, gerokai priartėjant, o gal ir įžengiant į romantinės muzikos atlikimo tradiciją: tempas staigiai sulėtinamas ar pagreitinamas pagal solisto poreikį. Tai neabejotinai suteikia dinamikos, tačiau nesu tikra, ar skoningumo riba nebuvo peržengta; kita vertus, skonis – individualus dalykas. Šalia aktyvios tempų kaitos visai nestatiška buvo ir dinamika. Ryškūs forte ir piano kontrastai,

be kita ko, veikiausiai stiprina ir L. Narvilaitės organizacinė, vadybinė veikla – moteris yra Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja ir šios įstaigos rengiamų muzikos festivalių meno vadovė. Tačiau, anot kompozitorės, jau kuris laikas ji kuria „būsenų muziką“, kurią neretai atspindi poetiški pavadinimai, pavyzdžiui: „Žaibai ir vėjai (pamačius vakarą dangaus dugne)“ (2009), „Banga palydi paukščio skrydį“ (2012), „Lakštingalos lietuje“ (2015) ir kt. Kartais pavadinimai būna įkvėpti konkrečių eilių, kaip ir „Į krantą jūra krenta“ pagal Antano A. Jonyno eilėraštį. Premjerinį kūrinį inspiravo ir Olando kepurės vaizdas. Beje, jūros įvaizdis L. Narvilaitės kompozicijose nėra retas: „Ilgesio jūra“ (2012), jau minėta „Banga palydi paukščio skrydį“, „Pamatyk jūrą tolumoje“ (2015). „Į krantą jūra krenta“ – skirtingo charakterio fragmentų vėrinys: energingus, aštresnio, sinkopuoto ritmo epizodus keičia lyriškesni, švelnesni fragmentai. Kontrastingai juos dėliojant, naudojantis muzikos tėkmę gyvinančia polifonija – tarsi audžiant bangas jūros audinyje – sukuriama dinamiška, maloni klausyti kompozicija, įtraukianti į aktyvios, vitališkos jūros ir ramaus kranto dermę. Po L. Narvilaitės kūrinio premjeros skambėjusi 1875 m. Antoníno Dvořáko Serenada styginiams E-dur, op. 22, pratęsė romantišką koncerto giją.

kartais ir netikėtose vietose, vėlgi gerokai gyvino ir taip vaizdingą kūrinį. Kai kurie dinamikos sprendimai nustebino, tačiau gerąja prasme, jie suteikė muzikai naujų atspalvių. Akivaizdu, kad originalumo paieškų būta nemažai. Dar vienas nustebinęs dalykas – „Pavasario“ II d. Largo S. Krylovo improvizuotos melizmos (daugiausia foršlagai), kurių paprastai netenka girdėti; solistas šitaip atliepė baroko improvizacijos tradiciją. Nėra abejonių, kad S. Krylovas – puikią techniką turintis charizmatiškas smuikininkas, ir klausydamiesi „Metų laikų“ galėjome tuo dar kartą įsitikinti. Kai kuriuos epizodus atlikėjas griežė žvėriškai greitai, virtuoziškumas žėrėjo, tačiau kilo abejonių, ar tai išties buvo reikalinga. Ar pasažų kupinam fragmentui pagreitintas tempas yra savita išraiškos priemonė, ar ne visada pagrįstas technikos demonstravimas? Šiaip ar taip, koncerte girdėta „Metų laikų“ interpretacija buvo išskirtinė kiek romantine traktuote. Apskritai visas koncertas buvo tarsi palytėtas romantizmo. A. Dvořáko Serenada vienintelė atstovavo grynajam romantizmui pagal sukūrimo laikotarpį, tačiau naujasis L. Narvilaitės opusas buvo skirtingų poetiškų įvaizdžių, kylančių iš romantiškos gamtos, dėlionė, o A. Vivaldi „Metų laikų“ romantinė dvasia kilo iš atlikimo. Paulina NALIVAIKAITĖ

ilniaus festivalio negalėtume įsivaizduoti be Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Šiemet, birželio 12-ąją, parodytas bendras LNOBT, San Francisko operos ir Izraelio operos pastatymas – Jules´io Massenet „Manon“. Spektaklis pirmiausia nudžiugino kaip bandymas ieškoti laikmečio stiliaus ir išvengti teatrus apėmusios nūdieniškumo manijos, rodos, aršesnės nei proletkulto laikais; esą žiūrovui autentiško laiko užuominos bus nuobodžios, muziejinės, nebesuprantamos. „Manon“ režisierius bei kostiumų dailininkas Vincent`as Boussard`as iš anksto apsidraudė žadėdamas „sukelti publikos pojūtį, kad opera parašyta šiandien“. Laimei, bendromis pastangomis, drauge su C. Diederichu, veikalą, sukurtą 19 amžiuje pa-

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

V

Jules´io Massenet opera „Manon“. Muzikos vadovas ir dirigentas Cyrilas Diederichas. Dainuoja Viktorija Miškūnaitė ir Michaelis Spadaccini

Muzikos barai / 11


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

FESTIVALIAI

„Metų laikai“ lordo Yehudi Menuhino 100-mečiui. Lietuvos kamerinis orkestras ir jo meno vadovas, dirigentas ir solistas Sergejus Krylovas

gal 18 šimtmečio romaną, pasistengta pristatyti su belle époque žavesiu. Sunku pasakyti, kiek buvo tos gražiosios epochos spektaklyje, išskyrus pačią Manon (V. Miškūnaitė) pirmame veiksme: žavus lankstus balsas, tarsi iš senos graviūros apdaro siluetas, žaismingumas nostalgiškai nuteikė to prabėgusio laikmečio atžvilgiu. Kažin ar prancūzų kultūros žinovams statytojams viso spektaklio metu pavyko išlaikyti stilistinį vientisumą, tačiau C.  Diederichas jautriai saugojo šio veikalo gyvybės pagrindą. Tai buvo savotišką eklektiką vienijusios melodinės linijos ir kartu veikėjų charakteristika. Subtiliausias valso punktyras – Manon emocinė dominantė. Spektaklyje besikeičiančiai Manon reikia dainuoti ir 18 amžiaus prancūzų operine maniera, ir nepamiršti 19 šimtmečio dainingumo, įprasminant labai nepastovų herojės charakterį. Ji tai vaikiškai laiminga grožio karalienės pažadais, tai beviltiškai kamuojama nykumos pojūčio. Charakteris, gimęs iš talentingiausio melodisto, lyriko muzikos. Matyt, sunkiausia ieškant stiliaus – atleiskite už pasikartojimą – rasti stilistinį lankstumą. Ypač atsidūrus šaltoje abstrakčioje scenos erdvėje su didžiule akla siena, be kurios dabar nebeapsieina dažna opera. Lyg popieriaus karpiniai virš tos sienos kyšo menami Paryžiaus stogai ir bokštai. Užstotame horizonte nebėra vietos dangui. Siena tampa vieta Manon skrydžiui su balionėliais jos triumfo akimirką. Netrukus tarytum blogio nuojauta čia pakibs neaiškus ketinančio nušokti žmogaus siluetas, toje pat trajektorijoje iškils Šv. Sulpicijaus bažnyčios Nukryžiuotasis. Siena pa-

Muzikos barai / 12

virsta veiksmo vieta ir ekranu – šešėliams, atspindžiams, kurie ilgėja ar trumpėja, aukštėja ar leidžiasi. Jie kartais išraiškingesni ir už statistų minią – ji spektaklyje taip pat „šešėlinė“, nespalvota. Šioje operoje (opera comique) solistams tenka nemažai kalbėti, nes „jų vaidybos variklis yra prancūziškas tekstas, o dainuojant jis turi išplaukti iš muzikos“. Šauniai su tais tekstais susidorojo visi artistai, ypač R. Karpis, kurio jau pats vaidmuo turi pavojų nuklysti į operetę... O šią gražiosios epochos paiešką tarp visų eklektikos pagundų valdė dirigentas C.  Diederichas. Subtiliai ryškėjo meninė valia, galbūt jo dirigavime esantis ir karajaniškas magnetizmas, leidžiantis jautriau pastebėti net tai, kas parašyta už natų.

P

ratęsti G. Verdi „Don Karlo“ gyvavimą Vilniaus festivalyje – argumentuota intencija, sukaupus rimtą jo pastatymų Lietuvoje patirtį. Birželio 18-ąją skambėjusio „Don Karlo“ režisierius – Günteris Krämeris, scenografas ir dramaturgas – Herbertas Schäferis, kostiumų dailininkė – Isabel Ines Glathar. Dar gerokai prieš premjerą buvo kalbama apie režisieriaus užmojus apvalyti operą nuo „istorijos šiukšlių“. ... Pats Günteris Krämeris man labai priminė... Faustą iš A. Sokurovo vokiškojo filmo, jame šis herojus pjaustinė-


© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotr.

Giuseppe Verdi opera „Don Karlas“. Muzikos vadovas ir dirigentas Pierre´as Vallet

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

jo negyvėlį atkakliai ieškodamas – kur čia tavo siela, žmogau? Mūsų „Don Karlo“ režisierius pjausto tą milžinišką, gyvą, anot A. Pappano, muzikinį gobeleną. Ramiai ignoruoja tolydžio didėjančią muzikos įtampą ir pasakojimą apie vienatvę, apie žmogų, nebetenkantį meilės. Ir veltui lauktume to dažnai aprašyto ketvirtojo veiksmo su Elizabetės beveik nežemišku aukščiausios natos pianissimo. Paprasčiausiai ketvirtojo veiksmo nebėra, nes opera perpjauta į dvi dalis. Režisierius tramdo Don Karlo blaškymąsi tarp įsipareigojimų Flandrijos laisvei ir vis beviltiškesnės meilės Eliza-

betei, kuri iš sužadėtinės yra pavirtusi jo pamote. Jis užriša šiam herojui akis, apvelka tramdomaisiais marškiniais ir, vaduodamasis iš istorinių klišių, kitaip apvalydamas pastatymą, pradeda jį tarsi iš priklausomybės raudonai dėvinčių nebeįgalių inkvizitorių darbų statistikos, pasirodančios sienoje. Labai patogu ją paversti ekranu ir prabilti medijų kalba. Be to, siena priartina chorą kiek arčiau salės, dėl to taip džiūgavo mūsų intelektualai optimistai, negalėdami atsigėrėti – kaip gerai girdėti net parterio akustinėse duobėse ties 9 ar 11 eilėmis! Gal džiaugtasi ir ne be reikalo: siena link salės pastūmėjo ir chorą, ir solistus, išrikiavo juos muzikaliomis linijomis, virš kurių lyg gyvos gedulingos natos ant sienos sukabintose kėdėse ilgam sustingo pasmerktųjų kūnai su juodais gobtuvais ant galvų. Plastiškai išrikiuotas choras, kai netgi vienodai laikomų rankų linija visiems atsisėdus sudaro grafišką piešinį. Skamba mūsų operos choras kaip visada nepriekaištingai ir ne tik avanscenoje. Už tai kasmet ir norisi padėkoti jo vadovui Č. Radžiūnui. Minkštas, paslankus, pakankamai stiprus V. Miškūnaitės balsas liudija atėjusią jos brandą. Tik gaila, kad režisierius G. Krämeris, regis, daugiau įkvėptas D.  Bowie negu G. Verdi, kiek apleido šią kenčiančią heroję, ją ignoruoja atsitiktinėmis smulkmenomis. Ji lyg neprižiūrėtas vaikas baltomis kojinėmis, nepatogiais sunkiais baltais batais, aptarnavimo sferos darbuotojos siauru chalatėliu su kišenėmis ne kartą turėjo ropštis iš viršutinės muzikaliai išrikiuotos choristų eilės į avansce-

Muzikos barai / 13


Hectoro Berliozo „Requiem“ atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras, Lietuvos kariuomenės orkestro grupė, solistas Gustavo Porta, dirigavo Cyrilas Diederichas Vaizdo projekcijas kūrė Rimas Sakalauskas

Muzikos barai / 14

Martyno ALEKSOS nuotraukos

nos apatinę liniją paprasčiausiai perlipdama per atlošą suolo, ištiesto per visą scenos plotį. Ši tariama smulkmena erzina žiūrovą, ardo veiksmo linijos muzikalumą. Apskritai ta D. Bowie idėja blukina parinktos Don Karlo versijos muzikines spalvas, užsmaugia operos emocinę potekstę, o scenografija, gaila, nebėra pati jautriausia partitūros partnerė, pateisinanti operos kaip menų sintezės idėją. Pačios įspūdingiausios Pilypo arijos metu scenoje nemirkteli nei šviesa, nei šešėlis. Karalių gelbsti tik nepriekaištingas A. Abdrazakovo atlikimas. G. Krämeris – muzikalus žmogus, būtų idomiau sulaukti jo spektaklio, gimusio iš paties D. Bowie prisiminimų dvasios. O šis supjaustytas Don Karlas teikia užuominų į koncertinį atlikimą, tik, žinoma, neatimant iš G. Verdi to, kas jam priklauso.


V

Martyno ALEKSOS nuotraukos

ilniaus festivalis yra suteikęs daugybę progų susipažinti su pasaulio senosios muzikos ansambliais. Šiemet birželio 10-ąją Filharmonijos salėje girdėjome Belgijos baroko orkestrą „B´Rock“. Solistas ir meno vadovas – Alexanderis Melnikovas. Visa beveik spontaniška pasirodymo intriga – skirtingų muzikavimo tradicijų bei stilių bandymas susikalbėti įsiklausant vieniems į kitus ir į Mozartą. Turiu galvoje Mozarto koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 17 G-dur, Kv 453. Ansamblio artistai, matyt, nestokojantys sąmojo, susigyvenę, puikiai muzikuojantys, iš abiejų pusių apsupo centre senoviniu fortepijonu grojantį savo vadovą A. Melnikovą, tarsi kviesdami pokalbio apie įvairius to paties kūrinio atlikimo būdus. Beje, taip draugiškai kreipdamiesi į solistą, jie turbūt ir atjautė jį dėl kiek silpnoko atsigabento instrumento garso. Jo, kaip ir koncerto vedėjos balso, reikėjo klausytis labai įsitempus. Nors tai turbūt pataisomi dalykai. Tačiau gal šį kartą toks instrumento skambesys buvo ir į naudą: mažiau buvo girdėti slaviškų intonacijų, kurių ir taip jau esame sočiai prisiklausę vakarų klasikos interpretacijose.

Muzikos barai / 15


FESTIVALIAI ianistė Mūza Rubackytė – viena laukiamiausių festivalyje rečitalius rengusių solistų instrumentininkų, jos koncertai visada būna ypač svarbūs ir dėl pasirinktos programos konceptualumo. Apie tokį lūkestį liudija muzikologės Laimutės Ligeikaitės straipsnis „Septyniose meno dienose“ (2016 -06 -24, Nr.25), kur šis įvykis pristatytas iš susirūpinimo mūsų profesionaliosios akademinės kultūros likimu ir jos savigarba pozicijų. Autorė pabrėžia ir apgalvotą, programą grindžiančią idėją, kurioje rasta proga vėl skambėti Čiurlioniui ir R. Šumanno „Karnavalo“ gyvybingumui – vienam svarbiausių pačios pianistės kūrybinės biografijos akcentų. Recenzijos autorė drauge su atlikėja atskleidė netikėčiausius S. Prokofjevo Sonatos fortepijonui Nr. 6 A-dur, op. 82, pirmosios iš jo vadinamųjų karo sonatų, akcentus. „Kad ir koks būtų kontekstas, ar lyrika nėra svarbiausia ir giliausia šios muzikos jėga? Ne ta, didžiausią dalį apimanti „plieninė“ industrinė retorika, o nors ir palyginti reti šviesios lyrikos plotai – tylus

Jausminga elegancija

Daugiausia laiko Prancūzijoje praleidžiančios Mūzos Rubackytės koncertiniai apsilankymai Lietuvoje visuomet laukiami fortepijono muzikos mėgėjų. Viena ryškiausių lietuvių pianisčių savo koncertus paverčia jausmingos elegancijos švente. Mūsų publika koncertų dažnumu skųstis neturėtų – atlikėją Lietuvos scenose galima išvysti (ir išgirsti) pakankamai dažnai. Be to, M. Rubackytė gimtinėje užsiima ir organizacine veikla – praėjusį rudenį nuskambėjo jau ketvirtasis jos surengtas Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalis. Birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusio atlikėjos rečitalio pabaigoje už indėlį į Vilniaus kultūrinį gyvenimą, ištikimybę šiam miestui bei jo garsinimą svetur M. Rubackytei buvo suteiktas Vilniaus klubo

Muzikos barai / 16

garbės nario vardas. Beje, pianistė ištikima ir Vilniaus festivaliui – su juo bendradarbiauja nuo pat pirmųjų metų (1997 m.) ir koncertavo jame jau penktą kartą. Aptariamam vakarui įvardinti M. Rubackytė pasirinko kodinį žodį „Dvilypumas“, nurodantį koncerte skambėjusių kūrinių autorių – Roberto Schumanno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sergejaus Prokofjevo – asmenybių dualumą. Pirmoji koncerto dalis buvo skirta R. Schumanno opusams – skambėjo Arabeska, op. 18 (1839), ir ciklas „Karnavalas“, op. 9 (1835). Abu kūriniai atspindėjo koncerto temą – juose užkoduota dvilypė kompozitoriaus prigimtis, du jo alter ego – Florestanas ir Euzebijus. Rondo forma parašytoje Arabeskoje lyrinį asmenybės pradą – Euzebijų – atspindi refrenas, o aktyvųjį – Florestaną – epizodai. Ypač pasigėrėtinas buvo refrenas, kurio dekoratyvi lyrika skambėjo trapiai, kartais kone perregimai, puikiai atspindėdama paties arabeskos žanro esmę – ornamentuotą, vingrią, bet grakščią. Kur kas gausesnis charakterių „Karnavalas“, tarp kurių vėlgi skamba Florestano ir Euzebijaus temos, žavėjo

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

P

Mūzos Rubackytės rečitalis „Dvilypumas“

protestas, kurio niekas negali uždrausti.“ Taigi, dvilypumas pristatytas „kaip vienas kertinių muzikinės dramaturgijos aspektų“, kurį kiekviena epocha, o juolab atlikėjas mato savaip. skoningais rubato, įsijautimu į kiekvieną skirtingo charakterio dalį ir visame cikle jaučiama elegancija. Net iškilminga Preambulė ar Davidsbiundlerių maršas prieš filistinus nebuvo patosiškai sunkūs, nors ir skambėjo iškilmingai. Tiesa, Pjero trijų garsų es-c-b motyvas kartotas pabrėžtinai sunkiai, akcentuojant komišką vaizduojamo commedia dell´arte veikėjo būdą. Antrosios koncerto dalies pradžia – duoklė atlikėjos mėgstamam M. K. Čiurlioniui, laviravusiam tarp dviejų, muzikos ir dailės, pasaulių. M. Rubackytė paskambino preliudus d-moll, VL 294, f-moll, VL 197, ir c-moll, VL 189, bei noktiurnus fis-moll, VL 178, ir cis-moll, VL 183, atskleisdama plačią emocijų skalę nuo melancholijos, svajingumo iki dramatizmo, aistros. Miniatiūrų atlikimui nestigo rubato ir apskritai romantinio įsigyvenimo į trumpus, bet charakteringus kūrinius. Grodama tiek Schumanną, tiek Čiurlionį, M. Rubackytė turėjo galimybę demonstruoti savo interpretacijas mėgstamų romantinių kūrinių kontekste, o koncerto pabaigoje skambėjusi S. Prokofjevo Sonata Nr. 6, A-dur, op. 82 (1940), – jau kitokios, XX a., stilistikos kompozicija. Sonata

yra pirmoji iš trijų vadinamųjų karo sonatų, parašyta prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir savaip atspindinti karo nulemtas permainas ir destrukciją, perteikiamus, pavyzdžiui, permainingu tonaciniu nestabilumu: nors pavadinimas byloja apie mažorinį skambesį, iš tiesų kūrinyje gausiau dramatiškų nuotaikų. Būtent klausantis šio kūrinio buvo galima išgirsti galingą M. Rubackytės jėgą – šalia atlikėjos grakščių ir elegantiškų manierų gyvuojantį šėlsmą, kurio augimas nuosekliai nuvedė į finalinės dalies kulminaciją. Po audringų emocijų pianistę mylinti publika sulaukė dviejų bisų – atlikėja paskambino F. Chopino Mazurką a-moll, op. 68 Nr. 2, ir F. Liszto „Liebesträum“ Nr. 3, As-dur, S.541. Ypač žaviai, skoningai ir grakščiai skambėjo Mazurka – kerinčiai išgrota kiekviena melizma. Gražus Vilniaus festivalio ir M. Rubackytės bendravimas, tikėkimės, tęsis ir toliau, juk Lietuvos publika taip vertina ir gerbia šią prancūziškos kultūros persmelktą, bet Vilniui ištikimą atlikėją. Paulina NALIVAIKAITĖ


P

asaulis stengiasi surasti ir populiariosios muzikos, džiazo mėgėjų bendrą kalbą su akademine muzika. Vilniaus festivalis – ne išimtis, ir daugeliu atvejų jam tai pavyksta. Jo dvidešimtmečio veiklos apžvalgoje – net 25 tokio pobūdžio koncertai. Atlikėjai – iš viso pasaulio ir tik vienas jų Petro Vyšniausko kvintetas (2002). Net didžiausias ambicijas turintys profesionaliosios muzikos gerbėjai neabejotinai džiaugiasi prisiminę festivalyje girdėtus Dave´o Brubecko džiazo kvartetą (JAV, 1977), pianistą Chicką Coreą ir grupę „Tonchstone“ (JAV, 2007), dar kartą į Vilnių grižusį Chicką Coreą su grupe „Return to Forever“ (2008), Gregory Privat kvintetą (Prancūzija, 2015)... Šiemet Vilniaus festivalio gimtadienio pabaigai – žaismingi kubietiški šokių ritmai, temperamentingojo Maracos ir jo džiazo žvaigždžių septeto koncertas „Compensos“ salėje. Buvo ypač smagu klausytis šio koncerto nebegalvojant apie atlikėjų meistrystės subtilumus, o tiesiog žavėtis natūralia muzikuojančiųjų linksmybe kaip egzistenciniu būtinumu, ritmais, be kurių, regis, nešviestų saulė ir nesisuktų mūsų planeta... n

Džiazuojantis uždarymas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Trumpoji džiazo naktis su Maraca ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septetu

Džiazo rubrika Vilniaus festivalyje svarbi, nes kasmet sulaukiame bent vienos ryškios džiazo pasaulio žvaigždės, nors būta metų, kai tokių būdavo net po kelias. Šiųmečio festivalio baigiamajame koncerte birželio 21-ąją, pavadintame „Trumpoji džiazo naktis“, susitikome su iš Kubos kilusiu fleitininku, pianistu, kompozitoriumi ir aranžuotoju Orlando Valle Maraca ir jo grupe „Maraca & his Latin Jazz All Stars Septet“. Fleitininkas Vilniaus festivalyje viešėjo jau 2003-iaisiais, tada su grupe „Otra Vision“. Beje, tais pačiais metais Vilniaus festivalyje klausėmės dar vienos džiazo legendos – gitaristo Al Di Meolos, vieno iš gausaus būrio Orlando Valle scenos partnerių. Šįsyk Orlando atvyko su septynių muzikantų grupe – trombonininku Steve´u Turre, saksofonininku Timu Mayeriu, pianistu Mario Canonge, būgnininku Robby Ameenu, kontrabosininku Felipe Cabrera, perkusininku Orlando Poleo. Visas koncertas atspindėjo Orlando Valle Maracos muzikinę filosofiją, jungiančią Lotynų Amerikos, afrikiečių muzikos, amerikietiškojo džiazo bruožus. Jis pats teigia, kad džiazą ir kubiečių muziką jungia iš Afrikos kilę ritmai ir intonacijos, kubietiškoje muzikoje įžvelgia trijų kultūrų – Afrikos, Ispanijos ir Prancūzijos – elementų. Koncerto pagrindą sudarė Maracos ir jo ansamblio 2011 metais Havanos teatre gyvai įrašytas DVD. Beje, šis įrašas pelnė Metų įrašo nominaciją. Fleita džiaze bent man pirmiausia asocijuojasi būtent su latino, kubiečių ir brazilų, muzika. Fleita Maracai yra ne tik instrumentas, kurį jis

virtuoziškai valdo (beje, koncerte vienodai puikiai grojo ir standartine, ir altine, ir mažąja fleitomis), bet ir – o gal net labiau – bendravimo priemonė, leidžianti papasakoti kokią nors įdomią istoriją. Iš ansamblio visų pirma išskirčiau pianistą Mario Canonge, kuris yra kilęs iš prancūzakalbės Martinikos, studijavo Paryžiuje, jo kūrybinei brandai įtakos turėjo Karibų pianistai Marius Cultier ir Alainas JeanMarie. Jo grojimo maniera universali, besiremianti klasikine tradicija, tačiau ir labai sodri, su ugningais calypso proveržiais. Apmaudu tik tai, kad TOKIAM pianistui teko skambinti absoliučiai klaikiu, nežinia iš kur į „Compensos“ koncertų salę atgabentu fortepijonu. Sakyčiau, lietuviškas požiūris – marmuriniams ir granitiniams fojė laiptams pinigų nepagailėta, o štai padoresniam fortepijonui pritrūko... Kontrabosininkas Felipe Cabrera yra ir fagotininkas, baigęs klasikinio fagoto studijas Havanoje ir grojęs Kubos nacionaliniame orkestre, kas taip pat atsispindi jo manieroje. Įsiminė virtuoziškos perkusininko Orlando Poleo improvizacijos ir sodrus jo kongų tembras. Trombonininkas Steve´as Turre yra absoliutus novatorius, darantis tokius triukus, jog kartkartėmis pagalvoji, kad girdi ne tromboną, o trimitą ar fliugelhorną. Būgnininkas Robby Ameenas savo energija užkrėtė visą grupę, gal mažiau pastebimas buvo saksofonininkas Timas Mayeris, tačiau tokio jo tembrinio „lydinio“ su fleita dar neteko girdėti. Apskritai, jie visi buvo fantastiški. Trumpojoje džiazo naktyje dvi valandos grynos muzikos su Orlando Valle Maracos lotynų džiazo ritmais ir melodijomis prašvilpė kaip viena akimirka. Tomas BAKUČIONIS

Muzikos barai / 17


FESTIVALIAI Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ ŠIŲ METŲ PIRMĄ PUSMETĮ LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE ŽYMĖJO TRIJŲ OPERŲ PREMJEROS. VISOS LIUDIJA SKIRTINGUS MUZIKOS ISTORIJOS LAIKOTARPIUS, SKIRTINGĄ STILISTIKĄ. DU NAUJAUSI SPEKTAKLIAI – „MANON“ IR „DON KARLAS“ – PARODYTI VILNIAUS FESTIVALIO PUBLIKAI.

„Manon“ sėkmė

Jules´io Massenet (Žiulio Masnė) „Manon“ – ryškių emocijų prisodrinta prancūzų lyrinė opera, įkūnijanti Gražiosios epochos (La Belle Époque) stilių. Teatras pasistengė, kad birželio 12 d. rodant spektaklį jubiliejiniame Vilniaus festivalyje dar būtų pažerta ir blizgučių. Su kuo Jums asocijuojasi prancūziška dvasia? Greičiausiai su kvepalais, mada ir muzika. Spektaklio publika turėjo galimybę ne tik pasigėrėti vienu naujausių ir gražiausių pastarojo sezono LNOBT pastatymų, kurio pagrindinė solistė Viktorija Miškūnaitė už Manon vaidmenį pelnė geriausios metų solistės ir „Auksi-

Naujausios operų premjeros kasdienybės ir festivalio šviesoje

Viktorija Miškūnaitė

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

Jules´io Massenet opera „Manon“. Muzikos vadovas ir dirigentas Cyrilas Diederichas. Joana Stanelytė, Šarūnas Šapalas, Rafailas Karpis, Rita Petrauskaitė,Vilhelma Mončytė

Muzikos barai / 18

nio scenos kryžiaus“ apdovanojimus. Vos įėję į teatrą lankytojai pasinėrė į lengvabūdišką šventės atmosferą ir galėjo tiesiogine to žodžio prasme įkvėpti prancūziško aromato. Po didingais operos sietynais sklido rafinuotas prabangių prancūziškų kvepalų dvelksmas, kuris pynėsi su šokolado kvapu, mat žiūrovai galėjo


© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

pasivaišinti karališko skonio saldumynais. Saulės nutviekstoje LNOBT fojė sklido prancūziškos šansonos iš antikvarinių gramofonų ir plokštelių, vienam vakarui į teatrą atkeliavusių iš privačios kolekcijos. Spektaklį remiantis Prancūzų institutas Lietuvoje tą vakarą teatre surengė loteriją, kurioje buvo galima laimėti prancūzų kalbos kursus. Tačiau susitikti su ryškiu meno kūriniu einančiam klausytojui visa tai nebuvo būtina. Opera sukurta 1884 m., 1939-aisiais pastatyta Kaune, 1964-aisiais Vilniuje. Šis pastatymas – trečiasis. Muzikiniam įgyvendinimui vadovavo Lietuvoje pamėgtas prancūzų dirigentas

Jules´io Massenet opera „Manon“, centre Viktorija Miškūnaitė

Cyrilas Diederichas. Temperamentingas, emocingas. Jis įkvėpė ir raiškiai, aistringai muzikavusį teatro orkestrą. Būtina pasakyti, kad šiais metais įvairiomis progomis girdėtas kolektyvas paliko labai gerą įspūdį: grupės surado savo spalvą, gerai intonavo, nebebijojo pasirodyti solistai. Operos dirigentas orkestro netraktavo kaip pritariančio dainuojantiesiems, muzika buvo tarsi ryškiomis spalvomis ir jautriais pustoniais nutapyta drobė, perteikianti visų atlikėjų jauseną. Gražiai liejosi muzikiniai charakteriai, nuotaikos, žaismė, choro reakcijos. Solistams prancūziškai atliekama opera tapo iššūkiu: svarbu ne tik teisingai ištarti žodžius, bet ir perpras-

ti muzika tampančią kalbos foniką. Visų pastangos pagirtinos. Šis pastatymas buvo kuriamas kaip bendras LNOBT, San Francisko ir Izraelio operos teatrų darbas, gal todėl jame dalyvavo daugiau užsieniečių. Girdėjome dvi Manon – prancūzę Fabienne Conrad ir Viktoriją Miškūnaitę. Ne visada „tautiška dvasia“ yra pranašumas. Aišku, Fabienne nevaržė kalbos problemos, gal daugiau buvo sceninės elegancijos, tačiau visada džiaugiamės operoje girdėdami balsą, gyvybingą charakterį. Tuo V. Miškūnaitė buvo pranašesnė. De Grijė dainavo Pietų Korėjos dainininkas Ho-Yoon Chungas. Rodos, jo mentalitetas sunkiai adapta-

vosi lengvabūdiškame paryžietiškame peizaže. O ir balsine medžiaga, ryškesniu charakteriu buvo pranašesnis tenoras iš Belgijos Machaelis Spadaccini. Džiaugiuosi vis dažniau girdėdama Eugenijų Chrebtovą, nesusigundžiusį likti pramoginės muzikos lauke. Gražus balsas, pastangos kurti charakterį (Manon pusbrolis) buvo girdėti ir operoje „Manon“. Ir Rafailas Karpis randa prasmingą vietą scenoje, siekia sukurti įdomius charakterius, tvarkingai dainuoja ir organiškai vaidina. Būtent tos organikos, tembrinio ansambliškumo, kalbos raiškos trūko daugumai kitų spektaklyje dalyvavusių solistų (Liudui Mikalauskui, Mindaugui Jankauskui, Liudui Norvaišui). Siekiant gerai pasirodyti kitų kraštų teatruose, visomis prasmėmis dar reikia tobulinti ir moterų (Ritos Petrauskaitės, Vilhelmos Mončytės, Joanos Stanelytės, Julijos Karaliūnaitės, Kristinos Zmailaitės, Laimos Jonutytės) scenas. Nepakeičiamas operos choras (vadovas Česlovas Radžiūnas) – jautrus, tiksliai reaguojantis. Režisierius Vincent´as Boussard´as visavertiškai įkūnijo gyvenimą scenoje (jis kūrė ir kostiumus). Spektaklio atmosfera buvo nuotaikinga, emocijų kontrastai išryškino dramaturginius akcentus. Neperkrauta butaforija, meniškai atlikta apšvietimo partitūra, išradingi kostiumai kūrė scenos atmosferą, kurioje galėjo gerai jaustis atlikėjai (nors balionų scena tikriausiai kėlė rūpesčių dainuojančioms solistėms).

Muzikos barai / 19


FESTIVALIAI Giacomo Puccini „Bohema“ – verizmo viršūnė, opera, kurioje gali atsiskleisti visų balso tesitūrų solistai, ji visais laikais jaudino publiką (premjerą dirigavo Arturo Toscanini, pasisekimas buvo didžiulis). Operos charakteriai tokie spalvingi ir gyvybingi, jos tokia turtinga, įvairi raiška – lyrinės, dramatinės, satyrinės, linksmos scenos. Deja, iš Italijos studentiškos

mis technologijomis“. Tačiau tai nėra nauja. Bet blogiausia, kad neskoningos gėlėmis margintos sienelės ir kiti atributai (pvz., ugniakuras) nepadėjo solistams kurti siekiamos atmosferos. Rodolfo arija („Kokia šalta rankelė...“), intymiausias herojų dialogas prasideda kažkur scenos gilumoje, diduma žiūrovų jo net nemato, blogai girdi, pagrindinę arijos dalį solistai dainuoja nebendraudami, tarsi tradicinėje „didžiojoje operoje“, kai

Giacomo Puccini „Bohemoje“ dainavo Merūnas Vitulskis (Rudolfas) ir Julija Stupnianek (Mimi)

studijos į profesionalų teatrą perkelta viena gražiausių, populiariausių Puccini operų nuliūdino. Pastatymas neleido scenoje atsiskleisti herojams, nesukūrė reikiamos atmosferos. Muzikiniam pastatymui vadovavo Robertas Šervenikas, dirigavo ir Julius Geniušas, ir Nicola Paszkowskis. Režisierė ir spektaklio koncepcijos autorė – Cristina Mazzavillani Muti, Ravenos festivalio direktorė, siela ir Lietuvoje pažįstamo, laukiamo dirigento Riccardo Muti žmona. Projekcijų dailininkas Davidas Loomas, šviesų dailininkas Vincentas Longuemare, kostiumų dailininkas Alessandro Lai. Režisierius statytojas Gediminas Šeduikis. Visa itališka pastatymo komanda į Vilnių perkėlė studentišką spektaklį. Pati režisierė didžiavosi gebėjusi „poetinę romantiką sujungti su naujo-

Muzikos barai / 20

herojus specialiai būdavo išvedamas į avansceną, apšviečiamas. Bet „Bohema“ – veristinė opera! Arba atsitiktiniai pasikraipymai vyrų šėlsmo scenoje. Kaip kruopščiai ją yra statęs Franco Zeffirelli! Žinoma, jo vedlė buvo muzika, kaip ir kitų didžiųjų operų režisierių. Šokiravo scena šurmuliuojančiame Lotynų kvartale. Sustumta į mažą erdvę, su nežinia ko avanscenoje sėdinčiais vaikais, negyvais personažais ir uniformiškai pirštiniuotomis moteriškėmis. Nei žaismės, nei linksmybių, nei erdvės Miuzetės paveikslui. Tamsu ir nejauku. Gal tamsus spektaklis buvo ir dėl blogos jo priežiūros (premjeros nemačiau)? Internete rastame itališkame variante scena apšviesta logiškiau. Pirmajame spektaklyje, tikėtina, tvarkingu vokalu dainavo jauni Muti

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotr.

Iš Ravenos atkeliavusi „Bohema“ nuliūdino

šeimos įkurtų meistriškumo kursų dalyviai italai. Tačiau R. Šervenikas ruošė dvi atlikėjų sudėtis. Tai galimybė solistams savo scenoje padainuoti geidžiamas partijas. Manau, nėra rentabilu repertuariniam teatrui brangiai kainuojančius veikalus rodyti 9 ar 15 kartų, juolab kad puikią muziką turėtų išgirsti kuo daugiau klausytojų. Ir ne kartą. O ir besikeičiantiems pagrindinių partijų solistams prabanga padainuoti kad ir penkis kartus. Mimi naujajame sezone numatomos kelios: jau dainavusi Joana Gedmintaitė, debiutuosiančios Viktorija Miškūnaitė, Sandra Janušaitė. O kur daugiau nei 20 vaidmenų teatro scenoje sukūrusi ir puikiai Mimi vaidmeniu pasirodžiusi Julija Stupnianek? Gražus balsas, tvirtai parengta partija. Vienam kartui? Duetuose su Merūnu Vitulskiu labai gerai derėjo tembrai ir emocinė raiška. Miuzetę ruošiasi dainuoti Aistė Pilibavičiūtė, tačiau matytas spektaklis parodė, kad jai dar reikia įgyti elementarių dainavimo ir vaidybos įgūdžių. Malonu buvo klausyti Merūno Vitulskio, neperkėlusio į operos sceną estradoje susiformavusių dainavimo štampų. Išskirčiau žavią Miuzetę – V.  Miškūnaitę, gerai įvairiomis prasmėmis ansamblius jautusius Eugenijų Chrebtovą, Tadą Girininką, Egidijų Dauskurdį, Dainių Stumbrą. Tomui Pavilioniui Rodolfo vaidmuo sekėsi dar sunkokai. R. Šervenikas deklaravo, kad ragina solistus kreipti dėmesį į partitūroje pažymėtas smulkmenas. Tačiau antrasis veiksmas buvo labai nelygiavertis tempo požiūriu. G. Puccini siekė nuosaikaus tempo visoje didelėje miestelėnų, Miuzetės išėjimo scenose, o spektaklyje šis veiksmas visomis prasmėmis atrodė silpniausias. Aistringas G. Pucccini orkestras pažadina dirigento emocijas, gal todėl kartais orkestras goždavo jau ir taip garsą forsuojančius solistus.

„Don Karlo“ praeitis pranoksta nūdieną

Didžiausia šių metų intriga buvo Giuseppe Verdi opera „Don Karlas“, parodyta ir Vilniaus festivalyje. Gražu, kad prisimintas Liudas


Truikys. Savito, talentingo scenografo L. Truikio ir žymiojo režisieriaus Boriso Pokrovskio mokinės Nijolės Krotkutės „Don Karlas“ Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną paliko 2003-iaisiais. Paskutiniame spektaklyje pagrindines partijas atliko garsūs svečiai – amerikietis Simonas Estesas ir Lietuvoje dainininko karjerą pradėjęs šviesaus atminimo armėnų tenoras Gehamas Grigorianas. Seno ir naujo akistata – taip būtų galima pavadinti paskutinį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šio sezono spektaklį „Don Karlas“. Birželio 18 d. rodytas spektaklis sykiu buvo ir vienas iš Vilniaus festivalio renginių, tad ta ypatinga proga vieną vienintelį vakarą teatro fojė buvo eksponuojama legendinio scenografo Liudo Truikio kostiumų, jo sukurtų ankstesniam šios operos pastatymui, paroda. LNOBT raudonojoje fojė į spektaklį atėjusią publiką pasitiko šeši nebylūs manekenai su Pilypo II, karalienės Elizabetės, markizo Pozos

ir kitų personažų kostiumais. Juos paskolino Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Pilypo II kostiumą vilkėjo Vincentas Kuprys, vėliau – Liudas Norvaišas, ištaigingą karalienės Elizabetės suknelę, apsiaustą, papuošalus scenoje dėvėjo puikus sopranas Sofija Jonaitytė. Vytauto Juozapaičio – Rodrigo, markizo Pozos, švarkas, apsiaustas, pirštinės... Į 1981 m. pastatymui sukurtus ir daugiau nei 20 metų naudotus kostiumus įsigėrusi juos dėvėjusių atlikėjų dvasia... Istoriniai kostiumai teatro fojė ir šiuolaikiniai scenoje itin kontrastavo, o dar turint minty naujajame pastatyme šešias inkvizicijos aukas įkūnijančius pusnuogius artistus tokia seno ir naujo akistata gal net ir rizikinga. Nors „Don Karlas“ – opera, į kurios genetinį kodą rizika, provokacija įrašyta kaip neatsiejama sąvoka. Šiandien kažkodėl neprisimenama, kad kai L. Truikys teatrui pasiūlė operos scenografiją, buvo daug abejonių:

scenografas – piešėjas, keistas avangardišką raišką scenoje mėgstantis dailininkas. Jo idėjoms nepritarė nei dirigentas Jonas Aleksa, nei režisierė Vlada Mikštaitė. Direktorius Virgilijus Noreika pasiūlė į naujojo teatro sceną perkelti seną Juozo Grybausko pastatymą, režisierius Rimantas Siparis siūlėsi jį realizuoti „iš atminties“. Statyti operą dar norėjo kažkas iš Latvijos. Tačiau kultūros ministro pavaduotojas Dainius Trinkūnas (išmanęs profesionalųjį meną ir rūpinęsis jo plėtra) siekė pagerbti ką tik Valstybine premija apdovanotą L. Truikį ir ieškojo geranoriško režisieriaus. Kaip rašo menotyrininkai, Liudo Truikio spektakliai – galinga regėjimo ir klausos įspūdžio manifestacija, teikianti žiūrovui tikrą ir gilų dvasinį katarsį. Bet „Don Karlo“ dekoracijų eskizai galėjo taip ir likti albumų puslapiuose, jei pasiūlymas nebūtų sudominęs Filharmonijos režisierės N. Krotkutės. Tai buvo sudėtingas darbas. Dekoracijų sąlygiškumas, jose skambantis

© LNOBT, Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

Nepamirštamas G. Verdi „Don Karlo“ pastatymas su Liudo Truikio sukurtais kostiumais ir dekoracijomis

Muzikos barai / 21


Giuseppe Verdi „Don Karlas“ ?

šviesas. Šviesų partitūroje išryškėjančias klaidas taisydavo užuolaida. Kruopšti ir atsakinga režisierė ne tik parengė pagrindinę atlikėjų sudėtį, bet ir rūpindavosi kiekvieno naujo solisto įvedimu. Premjera įvyko 1987 m. Pilypą II dainavo Vaclovas Daunoras, vėliau Vladimiras Prudnikovas, Elizabetę – Gražina Apanavičiūtė, vėliau lyriškesnė Irena Milkevičiūtė, Eboli – Nijolė Ambrazaitytė, Don Karlą – Gehamas Grigorianas, Didįjį

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

ir regimas vientisas simfoniškumas, darna, emocijų ir logikos sankirtos, stilizuoti drabužiai įpareigojo ieškoti savitos sceninės traktuotės. Ji režisierės buvo rasta. Derėjo judesys, plastika, tikslingos mizanscenos, apšvietimo partitūra. Pagaminti dekoracijas buvo sunku, nes L. Truikys į šį procesą visai nesikišo. Iš Kauno atvykstantis dailininkas būdavo apgyvendinamas partijos Centro komiteto viešbutyje ir reikliai dalyvaudavo montuojant

Muzikos barai / 22

inkvizitorių – Jonas Jocys, dirigavo J. Aleksa. Įsimintinas, ekspresyvus spektaklis scenoje išliko 21 metus, su pasisekimu keliavo po įvairias pasaulio šalis – Vokietiją, Olandiją, Rusiją. Naujasis žymaus režisieriaus Günterio Krämerio spektaklis iškėlė nemažai klausimų. Kokią koncepciją režisierius bando įgyvendinti? Jis piktas ant krikščionybės: Didysis inkvizitorius tiesiog užsikoręs visiems ant sprando, diktuoja, prievartauja, palaimina pistoletą, o vienuolis eina šaudyti! Ką režisierius siūlo? Scenos kampe kabantį pusmėnulį kaip išeitį iš visų pasaulio bėdų? Ar Poza yra laisvės šauklys, kaip jį pavaizdavo ryškiausias Sturm und Drang atstovas Friedrichas Schilleris, ar sąmokslininkas, pasinaudojantis psichiškai nesveiku (kalbama, kad taip buvo iš tiesų, bet ne Schillerio dramoje) Don Karlu? Pastarasis – į tramdomuosius marškinius įkištas ligonis, bet ne įsimylėjęs kenčiantis lyrikas, romantikas. Tad ko verta aistringa jam skirta Verdi muzika? Elizabetė ir Eboli, kaip sakė režisierius, taip pat spręstos netradiAskaras Abdrazakovas (Pilypas), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė), Eglė Šidlauskaitė (Eboli)


© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

ciškai. Keistos, besiblaškančios, tai scenoje, tai avanscenoje ropinėjančios moterys. Neestetiška. Elizabetės (dingstančios juodoje skylėje) duetas su gal narkotikais, gal vaistais bandančiu nusigalabyti ant horizontalios sienos pakabintu Don Karlu beprasmis: kokia ten meilė su pasmerktu psichikos ligoniu... Autodafė Schillerio dramoje nėra, tačiau operoje tai miestelėnams žadama pramoga. Miestelėnams? Prieš mus išsirikiavę vienuoliai, vienuolės. Viena kažkodėl išsirengia... Regime ant sienos kabėjusių plikų žmonių žudynes. Pilypo II išpažintis skirta nežinia kam, tai ne sąžinės graužatis ar apmąstymas. Šviesų partitūroje tikriausiai nebuvo nuorodos apšviesti dainuojančiųjų veidus. Juoda tamsa. Rodrigo ir Karlo duetas sukurtas revoliucinių himnų dvasia. Lyg ir prašo laisvės, lyg ir ne, nes Don Karlui jos jau kaip ir nereikia. Jeigu režisieriaus idėja buvo prieštara romantinei jausenai, idealistiškai laisvės idėjai, plevenusiai Sturm und Drang epochoje, tokią idėją jis įgyvendino efektingai. O gal tai Rodrigo žodžių dramoje išraiška: „Šis šimtmetis dar nesubrendo mano idealų išraiškai. Gyvenu jau ateities laike...“ Visi personažai vieniši. Tačiau muzikoje, nors nekupiūruojamoje, bet darkomoje be autoriaus valios, vystoma ne ši idėja. n

Muzikos barai / 23


IŠ ARTI

Menas turi mus išbaigti – viduje ir išorėje Pokalbis su profesore Gražina Daunoravičiene

SU LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS PROFESORE MUZIKOLOGE GRAŽINA DAUNORAVIČIENE KALBASI RŪTA GAIDAMAVIČIŪTĖ – „Menas turi mus išbaigti – viduje ir išorėje“, – teigia estų juvelyras Tanelis Veerne1. Kaip manai, ar dalykinis gilinimasis į meno reiškinius taip pat prie to prisideda?

– Turbūt mums vis dar paslaptis, kas iš tiesų yra menas. Ne lengviau suvokti ir nusakyti, ką sukuria į meną besigilinančiojo darbas. Ypač šiais laikais, kai nustoja veikti daugybė pozityvistinių atsakymų ir išblunka plunksna ar taukšinčia kompiuterio klaviatūra parašyti įsigalėję žinojimai. „Meno“ nuo „ne meno“ atskyrimas šiandien sukelia tokius sopulius, kad neapsikentęs George´as Dickie pasiūlė paprastą testą. Šiek tiek nusiminsi išgirdusi, koks jis elementarus. Taigi, meno kūrino pripažinimą jis apibūdino kaip procesą, kai savo kūrybos produktą jo autorius siekia 1 Dovydas Kiauleikis. Karoliai kaip estiška melodija / N Wind, 2014 spalis, p. 7.

Gražina Daunoravičienė

Gražina Daunoravičienė – habilituota daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. 1998–2003 m. vadovavo LMTA Muzikos teorijos katedrai, buvo Lietuvos mokslo tarybos narė (2008–2013), LRT tarybos narė (2011–2014). Stažavosi ir dirbo mokslinį darbą Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje, Zalcburgo „Mozarteume“. Gavo Saksonijos žemių kultūros ir mokslo ministerijos stipendiją moksliniam darbui Vokietijoje, DAAD (Vokietijos akademinių mainų tarnybos) stipendiją, pagal programą „Oxford Colleges Hospitality“ buvo pakviesta į Oksfordo universitetą. Skaitė pranešimus ir paskelbė darbų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Serbijoje, Suomijoje, JAV, Kinijoje ir kt. Išleido monografiją (2016) ir sudarė tris monografijas (2002, 2007, 2013), taip pat leidžia studijų vadovą „Muzikos kalba“ (pirmieji 2 tomai išleisti 2003 ir 2006 m.). 2000 m. įsteigė ir leidžia tęstinį mokslo žurnalą „Lietuvos muzikologija“ (išleista 16 tomų).

Muzikos barai / 24


įkurdinti meno lauke ir pristatyti publikai. Pastarajai pripažinus, artefaktas tampa meno kūriniu2. Šiuo požiūriu muzikologas, ypač kritikas, tampa reikšmingu meno pasaulio dalyviu, nes jis indikuoja ir nustato kūrinių vertybinį statusą. Bet man svarbesnis atrodo kitas pastebėjimas, ir tai būtų mano tikrasis atsakymas Tau ir Taneliui Veerne: tik kuriantis žmogus (pats kūrinys) pajėgia atsiplėšti nuo savo biologinės prigimties ir krypsta savo Kūrėjo pusėn. Jei kalbėsime plačiau, kūryba vadinu ir muzikologiją, menotyrą, todėl mano atsakymas Veerne būtų teigiamas, tačiau greičiau kaip modalumas, o ne kaip prievolė. – Dabartinėms kartoms sunku suvokti, kad kadaise kultūrinė spauda buvo vos ne vieninteliai skaitomi tekstai. Ar nepastebi, kad šiandien, užvaikyti gyvenimo tempo, ją išduoda ir dalis kultūrininkų? Ar ji Tave dar maitina?

– Pamaitina. Man juk svarbu dairytis, kas dedasi įvairiose platybėse ir giminingose menų terpėse. Ką mąsto ir kaip reiškiasi virš fizinės egzistencijos pakilusi kuriančioji bendruomenė. Tai net nelabai priklauso nuo pačios meno medžiagos, kurią ji „minko“, jos reikšmė antrinė. Universalus, galingas kūrybiškumas, neįtikėtinos energijos pliūpsnių realizacijos ir jų refleksijos menotyroje ar filosofijoje man niekada nepraranda savo pamatinės vertės. Aktuali ir kontekstualizacija, ir naujos idėjos šios brolijos informaciniame lauke, pastebėjimų, žinių, konceptų, hipotezių ir utopijų mainai. Pastebėjimai, ateinantys iš artimiausios garsų meno aplinkos, nuolat primena apie jauną mūsų muzikinės kultūros amžių. Juk lietuvių kompozitorių mokykla yra mano tėčio amžiaus. Į švenčiamą Juliaus Juzeliūno šimtmetį sutelpa kultūrai ypač reikšmingas Juozo Gruodžio grįžimas iš Leipcigo (1924), Vytauto Bacevičiaus bei Jeronimo Kačinsko sugrįžimai. Kartais beišsprūstanti euforija nepridengia realybės, fakto, kad vaisingasis nacionalinės muzikinės kultūros humuso sluoksnis dar plonas ir visų mūsų laukia daug neatliktų žygių. Šiaip ar taip, lietuvių kultūros plėto2 George Dickie. The Institutional Theory of Art, In: Theories of art Today. Ed. By N. Carroll, Madisson, Visconsin, 2000, p. 96.

tės ir brendimo procesas iš tiesų gerokai skiriasi nuo daugelio Vakarų Europos šalių. Bet būtų neteisinga vien tik skųstis istorinių įvykių „karma“ ir „vėluojančios kultūros“ dalia. Juk, pavyzdžiui, JAV profesionalioji muzika formavosi panašiu metu: jos pagrindėjas Charles´as Ivesas buvo Čiurlionio amžininkas, George´as Gershwinas, Aaronas Coplandas gimė Čiurlioniui bebaigiant Varšuvos muzikos institutą. Taigi profesionalioji JAV ir Lietuvos muzika pradėjo vystytis beveik kartu... – Kokias ribas nubrėžtum tarp konservatyvumo, akademizmo ir tradiciškumo?

– Jei atsakyme netoleruosi empirijos pliūpsnio, turėtum leisti atsiversti graikų ir lotynų kalbų žodynus, aiškintis etimologijas, įvairias vartosenas ir konkrečius atvejus. Akivaizdu, kad vienos sąvokos turinys persmelkia kitą, mainosi atspalviai ir pamatiniai akcentai, susikaupę terminų šaknyse. Vis dėlto jungia stingdanti konservatyvi kanonizuojanti dvasia. Visų trijų šerdyse slypi priešinimasis modernybės maištingumui. Bet, iš kitos pusės, visos trys būsenos pačios savaime yra tikroji meno procesų gyvybė, nes erzinamai provokuoja kūrybinius maištus. Jos yra tikroji būsimų modernizmų prielaida, inspiracija ir priežastis. Opozicija, postūmis visam tam, kas randasi per prieštaravimus. Akistatoje su muzikos akademizmu, konservatyvumu nedvejodama mesčiausi į griaunančiųjų maištininkų gretas. – Prieš metus kalbindama mane akcentavai, kad muzikologai kartais nepelnytai iškelia kokį kompozitorių. Ar esi kada panašiai pasielgusi, ką nors pergyrusi?

– Nemanau, kad viešame diskurse esu apskritai ką nors pergiriantis personažas, o kalbant apie kūrybą toks veiksmažodis pernelyg elementarus. Kūryba yra sudėtingas veiksmas, kuris bodisi paprastų gyvenimiškų situacijų ir apibūdinimų. Dažniau įsidėmiu kūrinius, kurie gerokai „stukteli“, įsėlina į dvasią. Tais kompozitoriais imu (pasi)tikėti, akylai stebiu jų kūrybą, kartais užsimoju analizuoti. Apie viską norisi žinoti vis daugiau, taip pat ir apie pačius kompozitorius

– ką jie mąsto ir kaip kuria. It detektyvas įsitaisau kurioje nors jų kūrybinės virtuvės kertėje ir stebiu kūrybinį procesą iš vidaus. Bandau atkoduoti kūrybinius sprendimus, įminti jų slaptąją motyvaciją, logiką, taikomas technikas ir sekti komponavimo judesius. Pastaruoju metu nuklydau į kompozitorių mokyklų tyrimus ir tam tikrais atvejais radau įtikinamų paaiškinimų, kodėl vienaip ar kitaip komponuoja tas ar kitas kompozitorius, kur slypi jo sėkmės ar nesėkmės priežastis. Daugeliu atveju labai reikšmingas mokytojo vaidmuo. Na, pavyzdžiui, daug pasako paprastas pavyzdys, kad radikalaus anarchisto Johno Cage´o mokytojai buvo Schönbergas ir Cowellas. Ir kad daugelis Račiūno mokinių susidurdavo su temų plėtojimo keblumais. Beje, mokyklų tyrimai paaiškina, kodėl Balsio mokiniai krypo į intuityvų, spontanišką komponavimą ir kodėl Juzeliūno mokyklą apnikusi savųjų sistemų kūrimo idėja. Taigi, grįžtant prie kompozitorių gyrimo temos galiu pripažinti, kad analitinis partitūros tyrinėjimas neretai išryškina rutininių „ištryptų“ sprendimų tinklą. Atrodo, atlikai šventvagišką darbą – nuplėšei kūrybos magijos skraistę, nes, pripažink, kūrybą – kaip idealą – mes įpratę mistifikuoti ir idealizuoti. Kompozicinio proceso dekodavimas yra savotiškas to idealo išbandymas, tačiau kartu tyko išbandymas pačiai menotyrai ir ja užsiimančiam subjektui. Juk meno gyvybingumas slypi tame persikeitimo stebukle, kai kompozicinių elementų dėlionėje įsikuria jau kitos rūšies energija ir artefaktas užgimsta tikrojo meno pusėje. Taip persimainė Machaut, Bacho, Beethoveno, Weberno rankraščiai. – Esi giliai panirusi į analizes, bet, atrodo, ne itin pasitiki asociatyviu mąstymu. Kodėl?

– Kaip minėjau, analizuodama dažniausiai siekiu atskleisti kūrybinio proceso labirintus, dekoduoti ir konceptualizuoti sprendimus, motyvaciją. Mano atsakymas būtų artimas tiems sprendimams ir išvadoms, kurie kadaise dar H. Schenkerį privedė prie grafinių analizių, H. Kellerį pastūmė-

Muzikos barai / 25


IŠ ARTI jo prie jo postuluotų analitinių partitūrų arba Alleną Forte´ą priartino prie formalizuotų superseto koherencijų vaizdo. Visų tų atsakymų „geluonį“ yra sugėrusi kažkada O. Balakausko sviesta taikli replika, kad bet kuris žmogus (o mes juk kalbame apie muzikologus ir kompozitorius), interpretuodamas partitūrą asociatyviai, mažiausiai pasako apie patį kūrinį: jis daugiausia byloja apie save patį. Iš tiesų, asociatyvios mąstysenos muzikologo tekstas pirmiausia kalba apie jį rašiusį asmenį. Jį atskleidžia gana išsamiai – ką jis pats žino, ką įžvelgia, kaip supranta, su kuo asocijuoja, kokio lygmens kontekstuose apmąsto ir t.  t. Neretai asociatyvus verbalinis srautas tiesiog pridengia negebėjimą suprasti fundamentalesnę medžiaginę opuso sandarą. Mano atsakymas į Tavo klausimą būtų klausimas, apie ką mes savo tekstuose turime kalbėti – ar apie muzikologą, ar apie kūrinį – ir ką mes norime kitiems pranešti. Taip, požiūriai į muzikologiją, jos idealo sampratos vėlgi yra asmeninis sprendimas. Vieniems muzikologija yra fundamentalus mokslas, turintis gilią tradiciją ir šakotą struktūrą nuo Antikos laikų, kitiems – žaismingas verbalinis priedas prie skambančios muzikos. Daug kam įstrigęs prieš kokį dešimtmetį akademijos senato posėdyje tuometinio rektoriaus ar prorektoriaus impulsyviai pasiūlytas muzikologo vertės nustatymo koeficientas 1 G. Be abejo, idealu pripažintas Viktoras Gerulaitis ir jo veikla. Onos Narbutienės veikla tuomet buvo įvertinta 0,5 G(erulaičio), o analitinės muzikologijos atstovui profesoriui Algirdui Ambrazui, matyt, tektų 0 G... Akivaizdu, pagal šią skalę muzikologijai skiriama švietėjiška, populiarinamoji misija. Bet man jos negana. Betarpiška impulsyvi pagava savaime yra didelė vertybė, ir kiekvienas turi teisę išreikšti savąjį susidūrimo su menu įspūdį. Bet menas, panašiai kaip filosofija, nėra elementarus, „bet kurios virėjos“ suvokiamas, objektas. Samprata gilėja, komplikuojasi ir dar labiau išsiplečia patekus į filosofinio apmąstymo akiratį. Kaip matai, aš pripažįstu kelis

Muzikos barai / 26

šimtmečius gyvuojantį klasikinės vokiečių filosofijos požiūrį, kad teorinis mąstymas pranoksta jutimus ir kad taip abstrahuojant galima labiau priartėti prie tokių objektų, prie kurių kitaip sunku prieiti. Beje, teorinio ir asociatyvaus mintijimo dilemos neišsprendė jokie autoritetai, netgi tokių metafizinių dalykų kaip menas ar filosofija. Profesionalus santykis su muzika įgalioja siekti gilesnio savojo objekto pažinimo, tad ir asociatyvios mąstysenos struktūroje būtini analitinio pažinimo komponentai. Kuris iš mūsų esame asociatyvaus, o kuris analitinio mąstymo šalininkas, koks minėtų komponentų prioritetas ir santykis mūsų sąmonėje, matyt, jau ne mūsų pačių valioje. Juk iš prigimties visi esame arba šiek tiek poetai, arba labiau inžinieriai (kaip šią mentalinę takoskyrą apibendrino R. Mažulis). – Mene nuobodulys neatleidžiamas, o kaip muzikologijoje? Kaip bandai tam, į ką įdomu gilintis pačiai, suteikti atraktyvumo?

– Viskas priklauso nuo požiūrio į Lietuvoje staiga išpopuliarėjusį konceptą – nuobodulį. Panašiai kaip ką tik kalbėjome, prasmės ir beprasmybės pajauta, interesų bei lūkesčių diagnozė yra dar viena be galo individuali mūsų psichologinė reakcija. Argi perfrazuodami negalėtume paklausti: „Sakyk, kas tau kelia nuobodulį, ir aš pasakysiu, kas esi.“ Prasmės ištuštėjimo diagnozė – per menkas arba per didelis dvasinis krūvis muzikologijos tekstuose, ir Tavo užmojis konceptualizuoti nuobodulio sampratą muzikologijos akiratyje išties įdomus, ypač intensyvumo persunktoje mūsų gyvenimo aplinkoje. Tačiau, kadangi šį klausimą užduodi po ankstesnio, bandau įspėti, kad juos sieji priežasties ir pasekmės santykiu. Taigi, artikuliuoju numanomą teiginį, kad analitinės muzikologijos tekstai yra nuobodūs ir neatraktyvūs. Pirmiausia turiu pasakyti, kad nei muzikos, nei muzikologijos nesieju su prievole linksminti, šviesti ir privalomai visiems patikti. Tikroji muzikologijos tekstų paskirtis nėra gyvuoti verbalizuojamų aksesuarų pasaulyje. Pasakoti atraktyvias didžiųjų kompozitorių ar kūrinių istorijas yra pramo-

ginių scenų suformuotas įprotis. Aš muzikologijai skiriu daug svarbesnes užduotis. Prašau man atsakyti, kodėl rašyti apie muziką prievole laikė daugelis Antikos filosofų? Jiems visiškai nerūpėjo švietėjiška muzikos misija, muziką jie pirmiausia apmąstydavo kaip gražiausią meną-mokslą, skambančią kosmo harmoniją, ir pasakyk man, kodėl muzikos žinovams buvo skiriamos garbingiausios vietos filosofų ložėse? Į klausimą apie nuobodulį atsakysiu labai abejotino dalyko (gyvenimo) apmąstymams pasiaukojusio A. Schopenhauerio įžvalga, kuri iškilo jo svarstymuose apie filisterius (taip jis (ir Schumannas) vadino butaforiškų malonumų siekiančias personas): „bukas protas ir yra tikrasis nuobodulio šaltinis, jis vis ieško išorinių paskatų, kad bent kuo nors išjudintų dvasią ir jausmus“3. Jokie dirbtiniai bandymai tekstams suteikti atraktyvumo nieko neduoda, jei jis nekyla iš pačios esmės. Bet kuria forma egzistuojantys svetimkūniai puikiai atpažįstami. Tai būtų paviršinis, surežisuotas netikrumas, kuris kausto autoriaus tapatybę blizgučių priemaišomis. Visiškai nepasigendu jokio atraktyvumo nei Schenkerio, Naomi Cummning, nei Cholopovo ar Algirdo Ambrazo tekstuose. Matyt, esu labiau atsiskyrėlė, kurios nereikia linksminti ir kuri nešioja buvimo savyje geną. Beje, neįtikėtinai puikių patarimų, kaip išsivaduoti iš nuobodulio gniaužtų netgi muzikologui, esu aptikusi... žurnale „Panelė“. Nustebsi, kaip jie puikiai pritaikomi: išmok ko nors naujo, išsiaiškink neaiškius dalykus ir gilinkis, kol sušuksi eureka!, skaityk knygas ir susitvarkyk kambarį. Tuos, kuriuos skaitant muzikologijos tekstus apima chroniškas ir patologinis nuobodulys, artimas depresijai, reikėtų įspėti nesiartinti prie analitinių knygų ir išbandyti bent kelis minėtus patarimus. – Ar Tau svarbu mylėti žmones, apie kuriuos rašai ir kuriems rašai?

– Na, žinai, kadangi žodis „meilė“ turi daugybę atspalvių, jam tarsi spąstams iškilus Tavo klausimyne tu-

3 Arthur Schopenhauer. Gyvenimo išminties aforizmai (Aphorismen zur Lebensweisheit, 1851), vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 31.


riu nutilti. Bet prisipažinsiu, kad man svarbiausia kalbėtis su tais žmonėmis, kurie panašiai arba dar labiau myli ir muziką, ir muzikologiją. Tada diskursas gali išskaidrėti, galime kalbėtis be jokių „papuošalų“, be visokio balasto, apie esmę ir mūsų visų meilę. Mes galime vieni kitiems šnabždėti savo paslaptis, savus žinojimus ir susižavėjimus be pašalinių, svetimų pramogų pasiilgusių piktų žvilgsnių įtarumo. Mums nereikia to atraktyvumo ir kvapą gniaužiančio išorinio blizgesio. Taigi, rašydama bandau kalbėtis su bendraminčiais, tikrai ne filisterių aplinkos žmonėmis. Ir, žinoma, tuos nefilisterius myliu. – Esi gimusi beveik per patį gamtos kupėjimą, matyt, todėl turi tiek energijos daugybei veiklų. Jos užtenka ir kitiems paraginti. Kaip atsirenki, ką daryti?

– Ką daryti? Atsakyme į pasaulio proletariato vado knygos pavadinimo klausimą susikerta daugybė dalykų – kas tau svarbu ir ką išgali pats, kur matai gelbstintį kolegos petį, kaip įžvelgi būdą visa tai padaryti geriau, ko reikia mums visiems. Kaip žinai, retsykiais būnu apsinuodijusi tam tikru galimybes pranokstančių utopijų ir savotiško kritinio patriotizmo mišiniu... Bet juk be viso šio dopingo nevyktų jokios perturbacijos ir revoliucijos, nebūtų neįtikėtinų utopijų įsikūnijimų. Nemėgstu fatališko atsipalaidavimo, dūsavimo, suglebimo, tiesą sakant, man niekada nebūna nuobodu. Juk nuobodulys, tikra nuodėmė – accedia, kaip jį suvokė Viduramžiais, įsikuria abejingumo ir tinginystės centre. Atvirkščiai, užmojams įvykdyti man nuolat trūksta laiko. Galimybė siekti dar nepasiektų dalykų yra visada, ir jokie pasiekimai nepateisina atsisakymo daryti ką nors nauja. Be abejo, viskas priklauso tik nuo mūsų atkaklumo ir tikėjimo tuo, ką darai. – Ar yra kas gyvenime Tave nuginčijęs?

– Taip, žinau šį dar vieną Tavo įžvelgiamą savo charakterio defektą, nors man neatrodo, kad tai dvasinė negalia. Žinoma, yra nuginčiję ne kartą, ypač kai akivaizdžiai įrodo, kad aš klystu, kai pasiūlo išmintingesnį sprendimą. Būtų visiškai kvaila neabejoti savo pranašiška tiesa. Kiekvie-

na diskusija su kitu požiūriu vertinga ir pamokanti. Manau, kad bet kuris žmogus, ką nors deklaruojantis ar išreiškiantis savo požiūrį, pasąmoningai jos trokšta. Nemažai laiko pastarąjį dešimtmetį praleidusi skausmingai pažįstamoje susirinkusiųjų būsenoje – taip vadinu ilgą, kartais beviltišką atsėdėjimą susirinkimuose, senatuose, tarybose, – negaliu atsikratyti minties, kad idėjų, radikalių siūlymų, vizijų pritvinkęs diskurso dalyvis yra daug didesnė vertybė nei susirūpinusia mina tylintis personažas. Brandžiose susirinkusiųjų bendruomenėse žodingas utopistas visuomet labiau vertinamas nei mumija. Gerbiu dar ir pačią žmogaus drąsą viešai prabilti ir deklaruoti savo idėjas susirinkusiųjų scenose. O juk scenos baimė – antroji po mirties baimės, kaip yra pastebėjęs kažkuris įžvalgus išminčius. – Pastaruoju metu daug dėmesio skiri modernizmo problematikai. Kas Tau aktualu jame? Kiek mes nutolome nuo modernizmo suvokimo, buvusio prieš šimtmetį?

– Į šį klausimą jau beveik atsakiau, nebent patikslinčiau laiko dimensiją Tavo klausime. Modernybe domėjausi seniai, gal tik pačią sąvoką pastaruoju metu iškėliau į savo tekstų antraštes. Tai atėjo kartu su darbais apie Čiurlionio, Balakausko kompozicinius metodus, apmąstant įvykius lietuvių muzikoje prieš ir po Naujosios Vienos modernybės atsiradimo. Natūrali meno gyvybė, maištingi atsinaujinimai, manifestų tezės ir jas skelbiančiųjų būsenos mane domina labiau nei sustingusi, net ir tobula garsų meno esmė. Modernėjimo gyvastis, matyt, turi savo metafizinę paskirtį, ir nelabai svarbu, kuriais laikais ir kur ji prasiveržė – de Vitry, Lasso, Gesualdo, Schönbergo ar Cage´o. Apibrėžtys menotyroje, be abejo, nuolat perrašomos ir pildomos kitais akcentais. Kad neišsisklaidytų mūsų pokalbyje tvyranti teorinės muzikologijos „nukryžiavimo“ atmosfera, kintančią sampratos būseną apibūdinsiu kaip duplex negatio affirmat. Neigimas ir sintezė užkoduota pačioje žmogaus mąstysenos struktūroje ir pažinimo procese. Gaivų modernybės dvelksmą anarchistas Schönbergas yra nusakęs fraze ich fühle Luft von anderem Plane-

ten – jaučių kitų planetų orą. Jam prireikė asociacijos, nes sausi teoriniai postulatai nuvargusiai, persisotinusiai žmogaus sąmonei kartais negeba nieko svarbaus pasakyti. Kaip matai, asociatyvus ir teorinis mintijimas muzikologijoje tarsi įsiskverbę vienas į kitą. Bet muzikos, vieno nuostabiųjų menų, neišsemia nei asociatyvus, nei teorinis mąstymas, daug kas priklauso nuo požiūrio ir situacijos. Kaip tik šiomis dienomis darbuojuosi reaguodama į Peterio Lango leidyklos redaktoriaus pastabas. Skaitydamas mano tekstą jis iškart pastebėjo tuos fragmentus, kurie slystelėjo asociatyvumo link ir paprašė juos formalizuoti. Taigi, sausesniu, moksliškesniu stiliumi išlyginau asociatyvines „duobes“... – Esi plačių užmojų – Tau sunku sutilpti į pranešimo formatą. Tavo knygos taip pat turi būti įspūdingų apimčių. Turbūt apskritai įtartinai žiūri į lakoniškas formas?

– Taip, mažu neretai pasakoma daugiau. Tą ribinę koncentraciją, beveik metafizišką redukciją iki verbalinės ar garsinės formos tobulybės yra įrodę tapybos, grafikos ar poezijos miniatiūros, aforistiški Weberno opusai. Tačiau nebūtinai viena pozicija neigia kitą ir viena forma pranašesnė už kitą, visiškai įmanoma taiki jų koegzistencija. Tasai „mažai“ nėra panacėja, nes daugeliu atveju tai tėra paprastas „striukai“, nes pasiekti milžiniškos redukcijos ir koncentracijos ne kiekvienam pavyksta: turi susikryžiuoti giluminis pačių pagrindų apmąstymas ir apibendrinamosios įžvalgos genialumas. Matyt, man natūraliau įsikurti ten, kur tos materijos yra apsčiau. Teksto gausa dažnai randasi iš pojūčio, kad tyrime neįmanoma pasiekti „dugno“ arba idealaus išsamumo. Tas grimzdimo procesas virto tekstais kuriam laikui „apsigyvenus“ tikrose bibliotekose, pavyzdžiui, Berlyno Potsdamo aikštėje veikusioje Königlich Preußische Staatsbibliothek, Oksfordo universiteto Muzikos fakulteto ar Bodlio (Bodleian) bibliotekose. Vos ne kasdien kompiuterio langų principu atsiverdavo vis nauji nežinomi pasauliai. Jausdavusi kaip pasiekusi nesvarumo būseną,

Muzikos barai / 27


IŠ ARTI

tad tyrimų finalą dažnai priartindavo tik susitarimų, fizinių ar finansinių galimybių, terminų ar kitų priežasčių nulemta realybė. Tų atsivėrusių pasaulių koncentratą kažin ar būtina skelbti haiku forma. – Kiek Tave stebiu, kartais atrodo, kad teorijos apie muziką Tau yra gražesnės už pačią muziką...

– Savo meilės sisteminei muzikologijai aš neišsižadėsiu. Teorijos man įdomios tuo aspektu, kuriuo jos pasitarnauja atskleidžiant garsų meną. Požiūriai, idėjos, įvairios analitinės metodologijos, sistematikos, sąvokų rinkiniai tuo ir žavūs, kad kartais padeda pasiekti brandesnio ir kompleksiškesnio muzikos suvokimo. Sąvokos sukuria ir mums parodo naujus muzikos tyrinėjimo objektus. Kadangi meno paslaptis, kaip sakiau, dar nėra iki galo perprastas sfinksas, kiekvienas naujas požiūris priartina prie jo esmės. Santykio su kūriniu apmąstymas teorinėje plotmėje gana dažnai padovanoja anksčiau neįžvelgtų jo suvokimo perspektyvų. Kartu tai naujos konceptualizavimo galimybės, atskleistos neįtikėtinos netgi senųjų šedevrų prasmės, nauji požiūriai ir mintijimo maršrutai. Apstu ir visai netyrinėtų fenomenų, pagaliau juk mūsų akivaizdoje nuolat randasi ir gimsta nauji. Viskas priklauso nuo paties žvelgiančiojo sugebėjimo atsiriboti nuo apgaulingo aiškumo arba žinojimo ir pažvelgti nestandartiškai, pastebint neįmintas mįsles ir jose slypinčias hipotezes. Žvilgsnio skaidrėjimas kaip kokioje tiradoje vyksta slenkant nuo paprasto, elementaraus aiškumo, sudėtingo neaiškumo iki paprasto, bet jau sudėtingo aiškumo. Panaši ir naujų muzikos fenomenų tyrinėjimo schema. Tačiau ir patys kūriniai ne menkiau tiriamai žvelgia į mus, egza-

Muzikos barai / 28

minuoja mus pačius ir mūsų teorijas. Šie dvasiniai konstruktai išbando teorijų patikimumą ir veiksmingai marina nusidėvėjusius požiūrius. Teorijos mainosi ir turtėja, keičiasi jų analitinis instrumentarijus. Profesionalui gana pavojinga pasitikėti vien savimi, atsainiai ignoruoti kitų patirtį, manyti, kad esi pajėgus pats vienas, niekuo nesidomėdamas, įsiskverbti į meno esmę. Tad santykyje su kūryba pasitelkiu bendrininkus arba daugelio kolegų, bendraminčių patirtį. Nemanau, kad racionalu atstumti tuos, kurių darbai padeda atskleisti nauja. Kadangi Tavo klausimo esmė intriguoja, priminsiu, kad dabarties kūryba išsiskiria pačių kūrėjų mąstysenos ir taikomų technologijų konceptualėjimo tendencija. Neįsivaizduoju, ar įmanoma vien tik kontempliuoti mūsų festivaliuose skambančių opusų akustinį įspūdį. Juk muzikos klausymas yra intensyvaus apmąstymo, klausytojo intelektinio įsitraukimo reikalaujantis veiksmas. Muzikologai tarpusavyje taip pat bendrauja pasitelkdami daugybę komponentų, pradedant teorijomis, sąvokomis bei kognityviniais diskursais. Mes mąstome ir savo terpėje dalijamės sutartiniais ženklais. Tad muzikologijoje garsų menas atsiskleidžia kaip sąvokose, idėjose įsikūrusi tikrovė, muzikologas konstruoja įvairių konceptų konfigūracijas ir modeliuoja jų sąsajas. Muzikologijoje daug erdvės užima žinių ir intelekto raiška. Savo įspaudus palieka ir rašančiojo individualybė. – Iš Tavo žmogiškų savybių išsiskiria gebėjimas visus nuolat „purtyti“ dėl nepakankamos spartos, mokslo keliu ginti ir ne itin juo besižavinčius studentus. Iš kur semiesi energijos ne tik savo darbams?

– Taip, ši mano iniciatyva vėlgi yra priešinga Tavo dažnai užduodamo klausimo „Ar tai būtina?“ esmei. Beprasmybės atvejais jis labai racionalus. Deja, prie mokslo kartais tenka ginti ne tik studentus, bet ir tikrąja to žodžio prasme kovoti už muzikologiją kaip humanitarinį mokslą tiek įvairiose institucijose, tiek mūsų Alma mater. „Neperspektyvios“ specialybės mitas kertasi su daugelio mūsų tikėjimu ar meile, smukdo mūsų mokslo prestižą, mažina produkciją. Neslepiu savo

troškimo, kad mūsų akademija būtų universitetas de facto. Per tuos kelis dešimtmečius esu įžvelgusi ir keistą požiūrio į mokslą transformaciją: net ir „purtomi“ studentai, doktorantai, parašę savo tiriamuosius darbus, juos įsimyli ir susižavi tyrimais. Apsilankyk meno doktorantūros tiriamųjų darbų gynimuose ir pamatysi natūralių ir jaudinančių praregėjimo scenų. Nemeilė mokslui panaši į nemylėjimą to, ko dar nepažįsti arba esi apleidęs. Kadangi šiame diskurse neišnyksta „meilės“ ir „nemeilės“ sandūros, pasakysiu, ko Lietuvos muzikologijoje pasigendu. Atrodo, kad mūsų mažoje bendruomenėje dar esame nepribrendę iki tikro vienas kito palaikymo, paskatinimo ir profesionalios diskusijos. Suvažiavimų ar susirinkimų aplinkoje jas imituoja smulkūs organizaciniai klausimai, faktų sankaupos. Kiekvienas judame kažkur pagal savo supratimą. Šiandien labai pasigendu Juliaus Juzeliūno, kuris, kiek pamenu, visuomet bene ugningiausiai rūpinosi lietuvių muzikologija ir jos vystymosi strategija. – Mes taip gerai žinome, kaip patobulinti kitą... O ar žinai, ką norėtum įveikti ar patobulinti savyje?

– Iš Tavo klausimų smaigalių jau susidėliojau gražų komplektėlį gairių (šypsosi). Dėkui, Tu puikiai ištraukei tas „vinis“, ir nė vienos negaliu pavadinti visiškai neteisinga. Tačiau iš karto prisipažįstu abejojanti savo galimybėmis. Matyt, susigyveni su savimi tokiu, koks esi. Nepretenduoju į tobulumą, ko gero, patirčiau tikrą nuobodį tūnodama hermetiškame tobulumo vakuume, panašiai kaip ir gyva muzika dūsta akademiškose tradicionalistinėse formose. Aš veržčiausi iš jo, man trūktų revoliucijų tvaiko. Juk prasminga gali būti egzistencija ir netobulu pavidalu, jeigu ji leidžia realizuoti savąją laisvę. n


KRONIKA Solistės Jomantės Šležaitės sėkmė Pietų Afrikoje Birželio 25 – liepos 2 dienomis Pietų Afrikos Respublikos mieste Keiptaune vyko operos solistų bendruomenei itin reikšmingas renginys – 35-asis tarptautinis Hanso Gaboro Belvederio dainininkų konkursas. Jubiliejinis

konkursas paliko ryškų pėdsaką soprano Jomantės Šležaitės karjeroje: patekusi į finalą kartu su Pietų Afrikos, Pietų Korėjos, Italijos, Vokietijos, Šveicarijos, Amerikos ir Rusijos atstovais, ji atsidūrė šeštoje pozicijoje ir gavo puikų prizą – pasiūlymą dirbti Barselonos didžiajame licėjaus teatre. Pirmasis Belvederio dainininkų konkursas buvo surengtas Vienoje 1982 m. ir per keletą dešimtmečių tapo vienu prestižiškiausių pasaulyje. Iš pradžių jame varžėsi tik operos solistai, 1988-aisiais buvo pakviesti operetės dainininkai, 2000 m. – ir akompaniatoriai. 31 metus Tarptautinis Hanso Gaboro Belvederio dainininkų konkursas vykdavo Austrijos sotinėje, o nuo 2013 m. rengiamas vis kitose vietose: 2013 ir 2015 m. vyko Amsterdame, 2014-aisiais – Diuseldorfe, šiemet pirmą kartą peržengė Europos ribas ir nukeliavo į Pietų Afrikos Respubliką. Apie konkursą J. Šležaitė sužinojo iš savo kolegų Erfurto teatre, kur šiuo metu dirba. Čia ji perėjo ir konkurso atranką. „Tačiau iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar vyksiu į konkursą“, – pasakojo solistė. – Kad galėčiau patekti į Pietų Afriką, reikėjo vizos, ją gavau tik kelionės išvakarėse,

jau sėdėdama ant sukrauto lagamino ir laukdama, kaip viskas išsispręs. Kitas svarbus dalykas buvo finansavimas. Kadangi kelionė labai brangi, daug kur kreipiausi prašydama paramos. Sekėsi gana sunkiai ir jau buvau benuleidžianti rankas, bet gavau laišką iš LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra“, kuriame buvo patvirtinta, kad fondas skiria lėšų mano kelionei. Ši pagalba man buvo labai svarbi, nes tik dėl jos aš išvažiavau ir grįžau su laimėjimu.“ Pasak J. Šležaitės, atranka į konkursą vyko pusę metų net 60-yje šalių. Pretendentų būta tūkstančio, į konkursą pateko 120, iš jų į Keiptauną atvyko 100. Kiekvienas dalyvis turėjo nusiųsti po penkias arijas, pats galėjo rinktis, ką dainuos. Pusfinalyje ir finale atliekamus kūrinius parinko konkurso komisija. Pusfinalyje liko lygiai pusė – 50 dainininkų, finalą pasiekė 16 geriausių, o laimėtojais buvo paskelbti trys – bosas-baritonas Nicholas Brownlee (JAV, I vieta), sopranas Noluvuyiso Mpofu (Pietų Afrika, II vieta), mecosopranas Raehann Bryce-Davis (JAV, III vieta). Konkurso komisiją sudarė garsiausių teatrų – Tel Avivo operos, Gautengo operos (Pietų Afrika),

Keiptauno operos, „La Scalos“, Erfurto teatro, „Metropolitano“ operos, Hjustono didžiosios operos ir kt. – atstovai. Anot J. Šležaitės, galutiniai konkurso rezultatai sulaukė diskusijų, tačiau dainininkė įsitikinusi, jog beveik po kiekvieno konkurso jų būna, nes laimėtojai išrenkami subjektyviu komisijos sprendimu. Solistė mano, kad, kaip ir daugelyje konkursų, taip ir šiame buvo galima pastebėti ir tam tikrų politinių atspalvių. Tarp šių metų konkurso finalininkų J. Šležaitė buvo vienintelė, atstovavusi tokiai mažai valstybei. Solistės nuomone, dalyvavimas konkurse jai buvo puiki praktika, didelė garbė ir džiaugsmas. Ją sužavėjo Keiptauno filharmonijos orkestras, su kuriuo finale pasirodė visi 16 išrinktųjų. J. Šležaitė sako, kad jautė didžiulį malonumą dainuodama diriguojant Kamaliui Khanui: „Jis taip valdė orkestrą, ėjo kartu su dainininku, kad galėjai būti atsipalaidavęs ir tiesiog daryti tai, ką moki.“ J. Šležaitė sako konkurse užmezgusi gausybę įdomių ir vertingų pažinčių. „Manimi iš karto susidomėjo agentas iš Portugalijos, kuriam jau siunčiami mano įrašai, CV ir visa kita. Taip pat užmezgiau pažintį su agentu iš Amerikos. Taigi manau, kad šis konkursas suteiks daug galimybių judėti į priekį“, – pasakoja solistė. Dainininkė save vadina muzikine sportininke, nes siekia dalyvauti kuo daugiau įvairių konkursų, šiuo metu yra užsibrėžusi patekti į dar dvejas pasaulinio lygio dainininkų varžytuves. J. Šležaitė nėra vienintelė lietuvių dainininkė, išbandžiusi sėkmę Tarptautiniame Hanso Gaboro

Belvederio dainininkų konkurse. 2006 m. Vienoje operetės kategorijoje II vietą laimėjo sopranas Aušrinė Stundytė, 2008-aisiais II vietą pelnė ir 5 specialiuosius prizus susižėrė tuometinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas, KU Menų fakulteto bakalauras bosas-baritonas Igoris Bakanas. Konkurse taip pat yra dalyvavusios Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė ir Raminta Vaicekauskaitė. J. Šležaitė 2013 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją, 2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo magistro laipsnį. 2011–2012 m. solistė pagal Erasmus mainų programą stažavosi Štutgarto muzikos ir teatro akademijoje (Vokietija). Tarptautiniame balso konkurse Suomijoje ji laimėjo Grand prix (2009), tarptautiniame romansų atlikėjų konkurse Lietuvoje – II vietą (2013), VIII Klaudios Taev jaunųjų operos dainininkų konkurse Estijoje pelnė I vietą ir žiūrovų simpatijų prizą, 2014 m. dalyvavo Karalienės Elizabetės konkurse Belgijoje bei kituose tarptautiniuose konkursuose, kur taip pat pelnė prizines vietas. 2009 metais J. Šležaitė debiutavo spektaklyje „Stotys“ (rež. Lois Taylor), Kauno valstybiniame muzikiniame teatre sukūrė Duniašos vaidmenį spektaklyje „Caro sužadėtinė“. Dirbo su geriausiais Lietuvos dirigentais, koncertavo Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje, Suomijoje. Rasa AUKŠTUOLYTĖ

Hanso Gaboro Belvederio dainininkų konkurso akimirkos

Muzikos barai / 29


KRONIKA Du koncertai Vilniaus rotušėje

Po koncerto

kalbos atašė Nicolas Torresas. Gegužės 16 d. koncerte skambėjo kompozitorės Onutės Narbutaitės choriniai ir fortepijoniniai kūriniai vaikams, juos atliko Vilniaus chorinio dainavimo

© Ludo SEGERS nuotraukos

Koncertų gausa yra tapusi tokia įprasta ir kasdieniška, kad nebestebina, tačiau iš gegužės mėnesio muzikinių renginių norėtųsi išskirti du koncertus Vilniaus rotušėje. Gegužės 12 d. buvo pristatyta Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninio dueto įgrota kompaktinė plokštelė „Prancūziški žaidimai“. Joje – prancūzų kompozitorių George´o Bizet, Ga-

Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninis duetas

brielio Fauré, Maurice´o Ravelio ir Eriko Satie siuitos fortepijonui keturioms rankoms. Nors Sonata ir Rokas Zubovai aktyviai koncertuoja beveik dvidešimt metų, šis CD – pirmas atlikėjų kūrybinėje biografijoje. Sumanymo būta dvejopo: įrašyti tai, kas grota festivaliuose ir koncertuose, ir padaryti šiuos kūrinius prieinamus jauniesiems pianistams – plokštelėje PDF formatu pateikiamos įrašytų kūrinių natos. Koncerte rotušėje skambėjo Sonatos ir Roko Zubovų atliekami G. Bizet „Vaikų žaidimai“, G. Fauré „Dolly“, M. Ravelio „Mano motutė žąsis“ ir E. Satie „Ekscentriška gražuolė“. Pianistai pademonstravo ne tik gerą ansambliškumą, bet ir kiekvienas atskleidė savo individualumą. Kūrinius publikai pristatė Rokas Zubovas. Prancūzų fortepijono muzikos vakaras sulaukė didelio publikos susidomėjimo, koncerte apsilankė ir padėkos žodį tarė Prancūzų instituto Lietuvoje

Muzikos barai / 30

mokyklos „Liepaitės“ 2-os klasės (vadovė Jurgita Dirgėlaitė), jaunučių (vadovė Edita Jaraminienė) ir jaunių (vadovė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė) chorai, muzikavo jaunosios pianistės ir jų pedagogės. Šis renginys buvo ankstesnių „Liepaičių“ mokyklos koncertų tąsa, kurių sumanymas – įsilieti į „Poezijos pavasario“ renginius per lietuvių poetų eiles muzikoje. Tokie kon-

certai pradėti rengti prieš kelerius metus, viena svarbiausių jų organizatorių yra mokytoja metodininkė Jurgita Dirgėlaitė. Birželį 60-mečio jubiliejų paminėjusios O. Narbutaitės kūriniai mokyklos pedagoginiame repertuare yra jau nuo seno. Šios autorės dainos originalios, tiek pedagogams, tiek mokiniams priimtina jų muzikinė kalba, emocionalumas, vaikams patogios išraiškos priemonės. Kompozitorės pasirinktos mėgstamų poetų (pirmiausia Sigito Gedos) eilės, o neretai ir pačios autorės sukurti poetiniai tekstai įveda mažuosius atlikėjus į jiems pažįstamą pasaulį. Koncerte girdėjome dainas „Laumės“ (L. Gutausko ž.), „Pelėda“ (lietuvių liaudies dainos išdaila), „Riešutų žydėjimas“ (S. Gedos ž.), „Vasara“ (O. Narbutaitės ž.) ir kitas, taip pat Tris pjeses dviem mažiems pianistams ir Pjeses fortepijonui keturioms rankoms. Skambėjo ir ankstyvoji O. Narbutaitės kūryba, dainos chorams, parašytos autorei dar besimokant M. K. Čiurlionio meno mokykloje: „Vaikai po lelijom“ (S. Gedos ž.), „Jūrų veršiukėlis“ (S. Gedos ž.; pirmas atlikimas), „Aš verpčiau ploną“ (lietuvių liaudies ž.). Dera pastebėti, kad iš minėtų O. Narbutaitės chorinių kūrinių ypač populiari „Vasara“ – ją atlieka moterų choras „Liepos“, kamerinis choras „Aidija“, Nacionalinio radijo ir televizijos vaikų choras ir kt. Beje, netrukus po aptariamo koncerto VI tarptautiniame chorų konkurse „Šiauliai cantat“ „Liepaičių“ mokyklos jaunučių choras, padainavęs „Vaikai po lelijom“, buvo apdovanotas specialiuoju prizu „Už meistrišką šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinio atlikimą“. Onutė Narbutaitė labiau žinoma kaip stambių formų ir žanrų kūrėja, tad šis koncertas buvo maloni staigmena muzikinei visuomenei, suteikė progą pažinti mažiau žinomą kompozitorės kūrybos barą. Jūratė PETRIKAITĖ

Onutė Narbutaitė

Kinų išmintis byloja: „Aš tik perduodu, o pats nieko neturiu“ Pianistę, pedagogę Alą BENDORAITIENĘ kalbina Daiva TAMOŠAITYTĖ – Jūsų kryptingas pedagoginis darbas yra sulaukęs pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, ir Kosta Rikoje, o dabar pasiekė paslaptingąją Kiniją. Kokiomis aplinkybėmis, kieno kvietimu neseniai lankėtės šioje šalyje?

– Iš tiesų buvau labai maloniai nustebinta, kai Vilniuje gyvenantis žinomas kinų pianistas Jin Tao Liu, ne kartą stebėjęs mano koncertinius pasirodymus Lietuvoje (tiek kaip solistės, tiek kaip koncertmeisterės), pakvietė dalyvauti prestižiniame festivalyje Anjango ir Luojango miestuose. Man tai buvo labai atsakinga išvyka, džiugu, kad viskas praėjo labai sklandžiai. – Kaip sekėsi vesti meistriškumo pamokas?

– Meistriškumo kursus pianistams vedžiau Anjango ir Luojango miestuose, kuriuose gyvena apie septynis milijonus žmonių. Susidomėjimas buvo didžiulis. Sprendžiu pagal tai, kad mokiniai ir jų tėveliai, kurie ryte dalyvaudavo meistriškumo pamokose, pasilikdavo iki pat vakaro – viską filmuodavo, konspektuodavo pastabas. Pačių pianistų pasiruošimas bylojo apie nepaprastą atsakingumą. Mane sužavėjo kinų vaikų ir studentų dėmesys pastaboms, jų itin greita reakcija, paklusnumas ir pagarba dėstytojui, mandagumas ir motyvacija, pastangos suvokti europietiškos pianizmo kultūros tradicijas. Yra žinoma, kad kinų pianistai garsėja ypatingu pirštų bėglumu, labai greitai įsimena tekstą. Mano tikslas buvo muzikos atlikimą traktuoti kaip veiksmą, turintį tam tikrą struktūrą ir dramaturgiją, fiksuojantį emocinę žmogaus patirtį. Daug buvo kalbama apie stilių kaip muzikos prasmės pagrindą,


Ala Bendoraitienė tarp mokinių

Ala Bendoraitienė su kinų pianistu Jin Tao Liu

dalies ir visumos darnos santykį, gramatinį konstruktą. Ypač daug dėmesio skyriau vaizduotei, emocinėms asociacijoms, temperamento raiškai. Senuosiuose kinų raštuose galima rasti mintį, kad pasaulis – virpesių organizmas, o senovės kinų mąstytojas Liu Pu Wei teigė, kad „suskambėjęs vienas garsas rezonuoja kitą, lietaus drakonas sukelia lietų“, tad galima sakyti, jog iš garso gimsta visos reikšmės. Man ši įžvalga artima, o mano pedagoginis tikslas – sužadinti ir išauginti mokinio smalsumą visiems procesams, skatinti mąstymą, išraiškos priemonių ieškojimą, kas padėtų atskleisti pagrindines kūrinio temas, perteikti kompozitoriaus idėjas. – Esate lietuvių muzikos

propaguotoja. Kaip kinų melomanai įvertino Jūsų koncertuose skambėjusius lietuvių kompozitorių kūrinius? Žinome, kad Azijos šalys labai vertina Europos pasiekimus fortepijono meno srityje. Kaip Jūsų pasirodymai atsispindėjo kinų spaudoje, viešojoje erdvėje?

– Mano koncertinę programą sudarė solinis repertuaras ir kūriniai dviem fortepijonams. Atlikau Frédérico Chopino Scherzo b-moll, op. 31, ir „Fantaisie-Impromptu“ cis-moll, op. 66, Balio Dvariono pjeses „Impromptu“, „Apsnigtas miškas“ ir „Pirmosios snaigės“, Juliaus Andrejevo „Lemtį“. Su kinų pianistu Jin Tao Liu skambinome Piotro Čaikovskio 4 šokius iš baleto „Spragtukas“, Claude´o Debussy „Mažąją

siuitą“, George´o Gershwino 3 pjeses. Ypač dėmesingai kinai klausėsi lietuvių kompozitorių kūrinių. Itin gausių aplodismentų sulaukė poetiškasis Balys Dvarionas. Kinams būdinga atkreipti dėmesį į tai, kas teigia pozityvią kūrybos galią, kas harmoninga, dvasinga, kas byloja apie tiesą ir grožį. Kinijos profesūra susidomėjo Juliaus Andrejevo kūriniu „Lemtis“, taip pat kitais šio kompozitoriaus darbais. Po koncerto muzikos kritikai pabrėžė „Lemties“ unikalią dramaturginę liniją, intelekto ir jausmo, konstrukcijos ir emocijos pusiausvyrą. Buvau prašoma natų, kad kinų pianistai galėtų susipažinti su lietuvių kompozitorių kūriniais, įtraukti juos į savo repertuarą. Visa mano veikla Kinijoje – koncertai, meistriškumo kursai – buvo filmuojama, iš karto aprašoma kinų internetinėje svetainėje. – Kokius įspūdžius parsivežėte iš Kinijos apie jos žmones, kultūrą, gamtą, pasaulėžiūrą?

Autografai

– Esu labai sužavėta Kinijos žmonių santykių harmonija, pagarba tėvams, mokytojams, vyresnio amžiaus žmonėms. Konfucionizmo apraiškos tiesiog tvyro ore. Net turtingų žmonių išvaizda, manieros, elgesys itin kuklus, tarsi jie gyventų pagal Konfucijaus išsakytą mintį: „Aš tik perduodu, o pats nieko neturiu“. Nuolankumas, išmintis, pareiga ir atsidavimas – tai pagrindiniai žmogaus bruožai, be kurių kinai neįsivaizduoja savo egzistencijos šioje žemėje. Konfucionizmas

skirtas ne žmogui asmeniškai, bet gyvenančiam tarp kitų žmonių. Kinijos gamta išsiskiria savo unikalumu, bet aš, kad ir kur būčiau, visada sakau, jog pati gražiausia, kvapniausia, subtiliausia yra Lietuvos gamta. – Kokie tolesni Jūsų planai garsinant Lietuvos fortepijono mokyklą užsienyje?

– Jau aštuonerius metus vedu meistriškumo kursus pianistams, koncertuoju Kosta Rikoje (repertuare – daugiausia lietuvių kompozitorių kūryba), iš to gimė sumanymas Vilniuje surengti tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį ir pianistų konkursą „Šimtmečio muzika“. Dabar ruošiame antrąjį konkursą „Šimtmečio muzika“ Kosta Rikoje, San Chozė miesto Nacionaliniame operos teatre. Viena iš konkurso nuostatų – privalomi Kosta Rikos ir lietuvių kompozitorių kūriniai, jie atrenkami konkurso būdu. Džiaugiuosi, kad šių metų atrankoje dalyvavo dar daugiau lietuvių kompozitorių. Šiuo metu mokausi man dedikuotos Kosta Rikos kompozitoriaus Mario Alfaguello Sonatos fortepijonui, op. 348 (kairei rankai), tekstą. Tai kūrinys, reikalaujantis iš atlikėjo precizikos, romantinės pajautos, puikios pianistinės technikos, lakios fantazijos. Jis man labai įdomus, nes šiuolaikinė muzika turi tiek egzistavimo erdvių, idėjų, ji jau tampa reikšminga dabarties dalimi. n

Muzikos barai / 31


ALMA MATER STUDIORUM

Birželio 20–23 dienomis Klaipėdoje, Juodkrantėje ir Nidoje vyko I tarptautinis konkursas-festivalis „Baltijos perlai“, išskirtinis atsiveriančiomis muzikos sklaidos galimybėmis. Festivalyje dalyvavo iš 9 Baltijos valstybių atvykę pianistai, stygininkai, pūtikai, fortepijoniniai duetai ir kameriniai ansambliai. Renginį organizavo Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institutas, Juozo Karoso muzikos mokykla, Stasio Šimkaus konservatorija, labdaros ir paramos fondas „Baltijos impresijos“, Neringos meno mokykla, prisidėjo devynių Baltijos jūrą supančių šalių muzikos institucijos. Konkurso-festivalio „Baltijos perlai“ sumanytoja ir meno vadovė Lietuvoje – Klaipėdos universiteto docentė pianistė Inga Maknavičienė, renginio globėjai – Lietuvos Respublikos Seimo narė Irena Šiaulienė, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis. Konkurso-festivalio atidarymo koncerte birželio 20 d. Klaipėdos koncertų salėje grojo pirmieji Baltijos perliukai – šių metų tarptautinių konkursų laureatai Domantas Kairys, Narajanas Laurinavičius, Anna Shchukina, Saulė Pukinskaitė, Karolina Jurkutė, Anastasija Miškevič, Natalija Polovko, Ugnė Liepa Žuklytė, Kotryna Baltrimaitė, Sebastianas Iivonenas. Koncertą tęsė pasaulinės muzikos žvaigždės – tarptautinės vertinimo komisijos nariai. Malonu buvo klausytis daugelio Klaipėdos projektų svečio, tarptautinių konkursų diplomanto, Kaliningrado filharmonijos solisto Vladimiro Slobodiano. Pirmą kartą Klaipėdoje girdėjome vieną talentingiausių Šiaurės Europos muzikantų pianistą Emilį Gryesteną Jenseną, tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų konkurso Vilniuje trečiosios vietos laimėtoją (2011 m.). Subtilumu, elegancija ir begaline šiluma sužavėjo geriausiose pasaulio salėse koncertuojanti pianistė iš Amerikos Tamara Poddubnaya – Long Ailendo konservatorijos Niujorke Fortepijono katedros vedėja, daugelio tarptautinių konkursų vertinimo komisijų pirmininkė ir narė. Jaunieji atlikėjai birželio 21–22 d. varžėsi Klaipėdos koncertų salėje ir naujoje Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos salėje. Pianistų A grupėje pirma vieta atiteko Arinai Popovai (Rusija, mokyt. L. Boruchzon), Alionai Aliochinai (Rusija, mokyt. I. Tarnovskaja) ir Nataliai Kutc (Rusija, mokyt. I. Murovskaja). Antrą vietą pasidalino Gabrielius Žiubrys (Lietuva, mokyt. K. Skripkauskienė), Domantas Kairys (Lietuva, mokyt. I. Maknavičienė) ir Dana Kravcovaitė (Lietuva, mokyt. J. Aleknavičienė), trečią vietą – Daria Khannanova (Rusija, mokyt. I. Ivachovič) ir Meda Siliūtė (Lietuva, mokyt. S. Tunaitienė). Diplomantais tapo Anna Tsareva (Rusija, mokyt. L. Panikashvilli), Lėja Ponomariova (Lietuva, mokyt. I. Maknavičienė), Meira Metelica (Lietuva, mokyt. K. Skripkauskienė) ir Tonis Eskelinenas (Suomija, mokyt. T. Halpnen). B grupėje pirma vieta paskirta Gabrielei Zinkutei (Lietuva, mokyt. I. Maknavičienė), antra vieta – Matui Normantui (Lietuva, mokyt. V. Dubinskienė), trečia vieta – Jekaterinai Michmel (Rusija, mokyt. V. Ščiukina) ir Ianai Bobkovai (Rusija, mokyt. I. Murovskaja). Diplomantėmis tapo Eva Rimkutė (Lietuva, mokyt. L. Vainorienė) ir Elina Ievleva (Latvija, mokyt. T. Petrova). C grupėje nugalėtojais pripažinti Anna Ščiukina (Rusija, mokyt. V. Slobodian) ir Vilius Boimistrukas (Lietuva, mokyt. T. Romaškina), antra vieta paskirta Narajanui Laurinavičiui (Lietuva, mokyt. A. Brazienė), trečios vietos laureatėmis tapo Anastasia Khannanova (Rusija, mokyt. I. Ivachovič), Anželika Kotryna Buividaitė (Lietuva, mokyt. A. Šikšniūtė) ir Gustė Galuškinaitė (Lietuva, mokyt. V. Vaičaitytė), diplomantėmis – Karolina Stonytė (Lietuva, mokyt. S. Tunaitienė), Olga Leontiner (Švedija, mokyt. G. Ehrngren) ir Beatričė Žiubrytė (Lietuva, mokyt. K. Skripkauskienė). D grupėje pirma vieta atiteko Kotrynai Baltrimaitei (Lietuva, mokyt. M. Vizgaudienė) ir Saulei Pukinskaitei (Lietuva, mokyt. B. Buinevičie-

Muzikos barai / 32

Dianos JAGĖLAITĖS-ČEGINSKIENĖS nuotraukos

Pirmasis tarptautinis konkursas-festivalis „Baltijos perlai“

Sveikina festivalio meno vadovė Inga Maknavičienė, globėja Lietuvos Respublikos Seimo narė Irena Šiaulienė, VĮ Klaipėdos jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Skambina Sebastianas Iivonenas, Anna Schukina, Saulė Pukinskaitė


Dianos JAGĖLAITĖS-ČEGINSKIENĖS nuotraukos

Skambina Emilija Šoriūtė, Domantas Kairys, griežia Toni Eskelinenas, Ugnė Liepa Žuklytė, skambina Kotryna Baltrimaitė, duetas Anastasija Miškevič ir Karolina Jurkutė

nė), antra vieta – Antonui Cifirovui (Lietuva, mokyt. T. Romaškina) ir Natalijai Polovko (Rusija, mokyt. L. Boruchzon), trečia vieta – Renatai Ibrahimovai (Rusija, mokyt. V. Slobodian). E grupėje pirmą vietą laimėjo Snežana Ziborova (Rusija, mokyt. T. Tiškina), antrąją – Kristupas Augustas Suslavičius (Lietuva, mokyt. A. Šikšniūtė) ir Henry Larsas Wilhelmas Marmolinas (Švedija, mokyt. G. Ehrngren). Fortepijoninių duetų grupėje nugalėjo Anastasija Miškevič ir Karolina Jurkutė (Lietuva, mokyt. V. Purlytė). Nugalėtojų laukė dar viena netikėta ir vertinga dovana – T. Poddubnaya jiems įteikė kvietimus į tarptautinius konkursus Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Vokietijoje. Juose „Baltijos perlų“ laureatai varžysis iš karto antrame ture, nes konkursas-festivalis Klaipėdoje įvertintas kaip laimėtas pirmasis turas. Pianistų konkurso A, B, C, D, E grupių vertinimo komisijoms pirmininkavo doc. Albina Šikšniūtė (LMTA), prof. Tamara Poddubnaya (JAV) ir prof. Normunds Viksne (Latvija), jiems talkino Liubov Borukhzon (Rusija), Mariuszas Ciolko (Lenkija), Galina Ehrngren (Švedija), E. G. Jensenas, Antra Viksne, V. Slobodianas (Rusija). Stygininkų konkurso A grupėje pirmos vietos laimėtoju tapo Tonis Eskelinenas (Suomija, mokyt. A. Kulikov), diplomante – Milana Vasiliauskaitė (Lietuva, mokyt. A. Čiuberkienė). B grupėje antra vieta teko Marijai Kontrimaitei (Lietuva, mokyt. N. Ovsiukienė). D grupėje pirmoji vieta ir konkurso Grand prix paskirtas Ugnei Liepai Žuklytei – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinei (mokyt. R. Mataitytė). Trečia vieta pripažinta Ancei Paulai Poprockai (Latvija, mokyt. B. Zariņa-Blaščinska). F grupėje antrą vietą užėmė Jovilė Mikuckaitė (Lietuva, mokyt. E. Grigonienė). Stygininkų vertinimo komisijai pirmininkavo prof. Rusnė Mataitytė (LMTA), komisijos nariai – prof. Petras Kunca (LMTA), prof. Vadimas Voileris (Vokietija), prof. Olavis Kasemaa (Estija), E. G. Jensenas ir Natalia Kazimirovskaia (Švedija). Pūtikų A grupėje trečia vieta paskirta Martynui Kurlianskui (Lietuva, mokyt. A. Maknavičius), B grupėje antra vieta – Justinui Valioniui (Lietuva, mokyt. A. Daukšys). C grupėje pirmą vietą laimėjo Tadas Ruzveltas (Lietuva, mokyt. G. Puskunigis), trečią vietą – Ieva Mažeikaitė (Lietuva, mokyt. E. Musteikienė). D grupėje trečia vieta pripažinta Dovydui Girskiui (Lietuva, mokyt. A. Daukšys). E grupėje pirmą vietą laimėjo Gintarė Valionytė (Lietuva, mokyt. L. Lisauskaitė). Pūtikus vertino prof. O. Kasemaa (komisijos pirmininkas), prof. Vilmantas Bružas (Lietuva), prof. P. Kunca, prof. V. Voileris (Vokietija), M. Ciolko (Lenkija), N. Kazimirovskaia (Švedija). Kamerinių ansamblių konkurso nugalėtojai – Emilija Joana Šoriūtė ir Jokūbas Kulevičius (Lietuva, mokytojai V. Purlytė ir R. Užgalis). Šio konkurso vertinimo komisijai vadovavo prof. P. Kunca. Svarbiausią festivalio apdovanojimą, Grand prix, sukūrė klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas, specialiuosius prizus skyrė Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, Centrinis Klaipėdos terminalas, VšĮ Muzikos informacijos ir leidybos centras, Lietuvos muzikų sąjunga, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, Klaipėdos J. Karoso muzikos mokykla ir kt. Birželio 23-iąją Nidoje į konferenciją buvo susirinkę projekto „Baltijos perlai“ partneriai iš devynių Baltijos šalių. Aptarti organizaciniai klausimai, patikslintos konkursų 2017–2026 m. datos, vietos. Bene reikšmingiausias konferencijos darbas – sudaryta festivalio-konkurso „Baltijos perlai“ šalių ambasadorių koordinacinė taryba. Sutarta, kad renginys keliaus aplink Baltiją, kitais metais jis numatomas Vokietijoje, 2018 m. – Estijoje, 2019 m. – Rusijoje, Sankt Peterburge. Žaneta SKERSYTĖ

Muzikos barai / 33


SUKAKTIS

Lietuvos akordeonistų asociaci Eduardas GABNYS

Š

iemet švenčiame Lietuvos akordeonistų asociacijos 30 metų sukaktį. Tie trys dešimtmečiai – nepaprastai svarbus gyvenimo laikotarpis visiems, kurie rūpinosi asociacijos steigimu, akordeono meno raida ir instrumento populiarinimu Lietuvoje. Pasakysiu dar daugiau – daugelis šių nuostabių žmonių su akordeonu susiejo visą savo gyvenimą. Manyčiau, kad jubiliejinė Akordeonistų asociacijos sukaktis svarbi ir visai Lietuvos muzikinei kultūrai, į kurios istoriją akordeono meistrai įrašė ne vieną prasmingą puslapį. Poreikį kurti profesinę akordeonistų organizaciją jautėme jau gana seniai. Dar 1959 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Liaudies instrumentų katedroje, buvo atidaryta akordeono klasė. Šalyje buvo jaučiamas akordeono specialistų stygius, ypač vaikų muzikos mokyklose ir muzikos technikumuose.

Muzikos barai / 34

Konservatorijoje parengti akordeonistai netruko pasklisti po visą šalį ir už jos ribų. Tuo metu kitose Sovietų Sąjungos konservatorijose akordeonistai nebuvo rengiami, tad į Vilnių studijuoti gabūs jaunuoliai atvykdavo ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Rusijos ir kitur. Pirmieji akordeono pedagogai buvo žymūs muzikantai fleitininkas Liudas Survila ir birbynininkas Vaclovas Furmanavičius. L. Survila puikiai grojo akordeonu, tad padėjo naujai specialybei ir studentams žengti labai svarbius pirmuosius žingsnius. Pirmasis L. Survilos akordeono klasę 1965 m. baigė Vytautas Albertas Baika. Naujos specialybės pradžia buvo visai nebloga. Šalia dieninių studijų labai išpopuliarėjo ir neakivaizdinės, tad per gana trumpą laiką buvo parengtos kelios dešimtys specialistų. Tačiau tenka pripažinti, kad profesionalus akordeono atlikimo menas

vystėsi gana vangiai. Tam buvo daug objektyvių ir subjektyvių priežasčių: trūko kokybiškų koncertinių instrumentų, originalaus repertuaro, silpnai funkcionavo edukacinė sistema. Gerokai trukdė ir požiūris į akordeoną kaip į netinkamą profesionaliam muzikavimui, tik buitinius poreikius tenkinantį instrumentą. Lietuvos koncertinių organizacijų vadovų nuomonė, deja, irgi buvo panaši: akordeonas skirtas tik pramogai – iškylai, užstalei, šokiams... Tuo metu spindėjo legendinio akordeonisto Algirdo Ločerio (beje, savamokslio), lengvosios muzikos atlikėjo, talentas. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jokie kūrybiniai ryšiai su Vakarų Europa dėl žinomų priežasčių buvo neįmanomi, o Sovietų Sąjungoje mūsų atlikėjai neatlaikydavo labai aukšto lygio bajanistų konkurencijos. Daugiausia darbo vietų, į kurias galėjo pretenduoti konservatorijos absolventai, buvo muzikos


jai – 30 metų mokyklose. Zitos Abromavičiūtės, Rūtos Daubarytės, Stasio Stasiulio ir kitų pastangos prasiveržti į profesionaliąją sceną buvo nelengvos, Filharmonijos salė atrodė labai tolima perspektyva... Susiklosčiusios aplinkybės privertė ieškoti būdų iš esmės pakeisti situaciją, siekti aukštesnio profesinio akordeonistų lygio, inspiruoti kryptingą ir koordinuotą akordeono meno raidą. Buvo nutarta įkurti organizaciją, suburti aktyvesnius akordeono meno propaguotojus – atlikėjus ir pedagogus – į bendraminčių sambūrį, kuris inicijuotų daugelio meninių, edukacinių, organizacinių ir kitų problemų sprendimą. 1986 m. su miesto Kultūros skyriaus pagalba buvo įkurta Vilniaus akordeonistų draugija, po 2 metų ji reorganizuota į Lietuvos akordeonistų asociaciją (LAA). LAA branduolį sudarė atlikėjai, aktyviausi Vilniaus miesto muzikos mokyklų ir tuometinės konservatorijos akordeono klasės pedagogai.

Asociacijos vadovais tapo Ričardas Sviackevičius ir šių eilučių autorius. Pagrindinis LLA veiklos baras buvo akordeono muzikos festivalių bei kitų meninių ir edukacinių renginių organizavimas. Festivaliai (pirmasis tarptautinis akordeono muzikos festivalis surengtas 1986 m. lapkritį) buvo nepaprastai svarbūs geros akordeono muzikos išsiilgusiai publikai, gausiam jaunųjų atlikėjų būriui – mokiniams ir studentams, taip pat ir jau gana aukštą profesinį lygį pasiekusiems muzikantams. Devintojo dešimtmečio viduryje susikūrė keletas aktyviai koncertuojančių kamerinių ansamblių, išaugo solistų meistriškumas. Valstybinė filharmonija ryžosi į koncertines programas įtraukti ir akordeonistų, suplanavo akordeono ir liaudies muzikos abonementus. Į Vilniaus festivalius atvykdavo garsūs Sovietų Sąjungos atlikėjai, legendiniai muzikantai, kuriuos mūsiškė publika pažinojo tiktai

iš įrašų: Kijevo filharmonijos N. Rizolio kvartetas, A.  Skliarovas, N.  Sevriukovas, F.  Lipsas, V.  Semionovas ir daugelis kitų. Vėliau sulaukdavome muzikantų ir iš Vakarų Europos, Amerikos, Kinijos, Naujosios Zelandijos. Svarbiausia, kad koncertuodami šalia užsienio akordeono korifėjų pasitikėjimo įgavo ir mūsų šalies muzikantai, jie pradėjo gauti kvietimų pasirodyti pripažintose akordeono meno šalyse, į žinomus akordeonistų sambūrius. Tad Vilniaus festivaliai mūsų publikai leido susipažinti su svarbiausiomis pasaulinėmis akordeono muzikos naujienomis, o daugeliui mūsų atlikėjų jie tapo tam tikru tramplinu į tarptautinius muzikos vandenis. Šiandien festivaliai yra viena svarbiausių akordeono muzikos populiarinimo formų daugelyje šalies regionų. Kita labai svarbi LAA veiklos kryptis – akordeonistų konkursai. Pirmieji vyko dar sovietmečiu, asoci-

Muzikos barai / 35


SUKAKTIS acijos pastangomis jie vėl atgaivinti ir reguliariai rengiami nuo 1994 m. Pradžia buvo sunki, ilgą laiką konkursai gyvavo tik entuziastų pastangomis, jiems nebūdavo skiriama lėšų. Nors finansavimo trūksta ir šiandien, Vilniaus konkursas per du gyvavimo dešimtmečius subrendo ir išaugo į prestižinį tarptautinį renginį, apimantį visas amžiaus grupes ir atlikimo žanrus (solistai, ansambliai, orkestrai). Džiaugiamės dalyvių iš Lietuvos ir užsienio šalių gausa, solidžia tarptautine žiuri, kuri garantuoja aukštus vertinimo kriterijus, ypač turint galvoje, kad pastaruoju metu daugelis įvairių žanrų tarptautinių konkursų virsta komerciniais, juose visi dalyviai tampa laureatais. Tokie renginiai iškraipo konkurso sampratą, diskredituoja laureato vardą, skatina konkursinį „turizmą“, į kurį įtraukiami net vaikai. Atsakingai rengiami konkursai vaidina svarbų vaidmenį jaunųjų muzikantų ugdymo procese, mūsų asociacijos narių iniciatyva šalyje jų organizuojama daug ir įvairių. Šių metų kovo mėnesį Klaipėdoje įvyko Nacionalinis akordeonistų konkursas, kurį pirmą kartą kartu organizavo LAA ir Lietuvos nacionalinė akordeonistų sąjunga. Nuolatos rengiami konkursai Šiauliuose, Kaune, Kupiškyje ir kitur, tad jaunieji šalies muzikantai turi iš ko pasirinkti. Labai aktyviai LAA veikloje dalyvauja jaunimas, studentai ir mokiniai susibūrė į jaunimo sekciją (vad. R. Morkūnas). Populiarus jaunimo projektas „Nauji vėjai. Akordeono

Muzikos barai / 36

tiltai“, paeiliui keliaujantis per šalies miestus, prasmingos jungtinio jaunimo orkestro repeticijos, suburiančios studentus ir moksleivius iš įvairių regionų, originalūs ir šiuolaikiški nuotolinio mokymo seminarai, kuriuos veda žymūs užsienio pedagogai. Linkiu jaunimui neprarasti entuziazmo ir iniciatyvos. Pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo vasaros seminarai. Jų tikslas – suburti moksleivius ir studentus vasaros atostogų metu, atnaujinti grojimo įgūdžius, mokytojams pasidalinti pedagogine patirtimi, metodinėmis naujovėmis, papildyti mokinių repertuarą. Palangoje jau daugiau nei du dešimtmečius (nuo 1995 m.) LAA organizuojamuose vasaros seminaruose dėsto žinomi pedagogai iš Lietuvos ir užsienio, koncertuoja garsūs atlikėjai, o tai neįkainojama pagalba studentams ir mokiniams, gera patirtis mokytojams. Nesuklysiu sakydamas, kad ne vienas gabus moksleivis Palangoje apsisprendė pasirinkti profesionalaus akordeonisto kelią. Seminaras tradiciškai vyksta S. Vainiūno muzikos mokykloje, bet nuolatos „ištrūksta“ į svarbias Palangos koncertų sales, praturtina kurorto muzikinį gyvenimą. Renginio pobūdis, jo esmė atsispindi pavadinime „Tarptautinis Palangos vasaros festivalis. Seminaras-praktikumas“. Dauguma asociacijos renginių yra tarptautiniai, Vilniaus festivalis ir konkursas priskiriami prie prestižinių akordeono muzikos fiestų Europoje. LAA palaiko nuolatinius ryšius su Europos akordeonistų organizaci-

jomis, yra Tarptautinės akordeonistų konfederacijos (Confederation Internationale des Accordeonistes, CIA) tikroji narė. Turime puikių pasiekimų prestižiniuose tarptautiniuose konkursuose, dalyvaujame tarptautinių žiuri darbe. LAA pagal išgales remia studentų dalyvavimą tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Svarbus asociacijos veiklos baras – originalaus nacionalinio repertuaro kūrimas. Vis glaudesni ryšiai su lietuviškos muzikos kūrėjais, ypač jaunaisiais kompozitoriais, stengiamasi rasti lėšų, nors dažnai jos tik simbolinės. Aktyvėja studentų bendradarbiavimas su būsimaisiais kompozitoriais. Ypač pastebimos dabartinio LAA prezidento Raimondo Sviackevičiaus pastangos, jo iniciatyva rengiami modernios šiuolaikinės akordeono muzikos koncertai. Didelę koncertinio bei pedagoginio repertuaro dalį jau sudaro specialiai akordeonui parašyta muzika, studentai ir mokiniai stengiasi įvaldyti moderniausias išraiškos priemones, gilintis į naujausias šiuolaikinės muzikos interpretacijas. Per tris savo gyvavimo dešimtmečius LAA nuveikė daug reikalingų ir prasmingų darbų. Bet dar daugiau jų laukia ateityje... Esu įsitikinęs, kad asociacijos veikla ir toliau padės šalies akordeonistams spręsti svarbiausius meninius uždavinius, koordinuos festivalių ir konkursų organizavimą, pastebimai prisidės prie akordeono meno sklaidos. Ypač linkiu sėkmės jauniesiems akordeonistams, būsimiems profesionalams, juk akordeonas – nuostabus instrumentas, gebantis perteikti subtiliausius niuansus, turintis plačias technines, akustines ir spalvines galimybes, atsiliepiantis į naujausias modernios muzikos tendencijas. Tik yra viena svarbi sąlyga: AKORDEONAS reikalauja tikro meistro, tikro profesionalo rankų... Tad visiems muzikantams linkiu aukščiausio meistriškumo, atsidavimo ir ištikimybės pasirinktam instrumentui. n


PAŽINTIS

S

muikininkė Rūta Lipinaitytė gerai žinoma besidomintiems lietuvių muzika: muzikantė yra aktyvi nacionalinės kūrybos propaguotoja, linkusi pasinerti į rečiau (ar išvis retai) atverčiamus XX ir XXI a. muzikos klodus. Smuikininkės repertuare – nemažai mūsiškių kūrėjų opusų: nuo lietuvių muzikos modernizuotojų Eduardo Balsio ir Juliaus Juzeliūno kompozicijų, lietuviško repertuaro smuikui klasika tapusių Osvaldo Balakausko, Vytauto Barkausko kūrinių iki naujausių dabarties autorių darbų, pavyzdžiui, Algirdo Martinaičio Koncerto smuikui ir styginių orkestrui „Trijų m´art komedijų sezonas“ (2014). Atlikėja baigė magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi Paryžiuje ir Malmėje, Estijos muzikos ir teatro akademijoje Taline baigė doktorantūrą. Gyvenimo svetur būta ir daugiau – R. Lipinaitytė 1998–2014 m. buvo kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ narė. Smuikininkė ne Lietuvoje praleido 14 metų, iš kurių penkerius gyveno Vienoje, likusią dalį – Estijoje, nors turbūt pusė laiko iš tų keliolikos metų prabėgo kitose šalyse, nes po pusę metų „Kremerata Baltica“ gastroliuoja. Gyvenimas svetur, teigia R. Lipinaitytė, yra viena iš priežasčių, kodėl dabar dažnai girdime ją griežiančią lietuvių kompozitorių muziką. Smuikininkė sako, kad daugiau patriotizmo įgyja tie, kurie ilgą laiką gyvena ne Lietuvoje. „Aš 14 metų gyvenau svetur ir būtent tada pamilau lietuvių muziką labiau nei tuomet, kai dar buvau čia, – pasakoja smuikininkė. – Labai sunku, kai neturi galimybės kalbėti savo kalba, o mums, menininkams, muzika irgi yra tam tikra kalba, ir jos labai pasiilgsti. Svarbios yra savos šaknys, bent aš jas labai jaučiu grodama būtent lietuvišką muziką. Man atrodo, joje atsiskleidžiu gerokai labiau nei kitoje muzikoje – lyg tos lietuviškos intonacijos gyventų kažkur viduje...“

Smuikininkė Rūta Lipinaitytė: „Jaučiuosi šiuolaikinis vaikas...“

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Paulina NALIVAIKAITĖ


Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

PAŽINTIS

Rūta Lipinaitytė

Tačiau ne visi muzikantai turi noro ar progų pagyventi svetur ir pajausti Tėvynės, savos kultūros, savos kalbos ilgesį. Pagaliau ne visi išvažiavusieji tampa didesniais patriotais, ne visi turi nacionalinio tapatumo jausmą. Kodėl muzikantams turėtų būti svarbu atlikti lietuvišką muziką? „Visi didieji kūriniai pirmiausia būdavo atliekami tautiečių. Tai ypač aktualu mažesnėms šalims, svarbu, kad mes atliktume savo muziką, ją propaguotume, kad ji būtų kuo plačiau žinoma. Turime lietuviškus kūrinius iškelti į viešumą, parodyti publikai. Būdama užsienyje pagal galimybes juos stengdavausi groti kuo dažniau“, – teigia R. Lipinaitytė. Smuikininkės teiraujuosi, kaip po jos koncertų mūsų kūrėjų muziką vertindavo užsieniečiai. Ko apskritai reikia norint sėkmingai atlikti nacionalinę, globaliai nežinomą muziką? Indrė Baikštytė ir Rūta Lipinaitytė atlieka Juozo Karoso sonatą smuikui ir fortepijonui „Jūros legenda“

Muzikos barai / 38

Moteris sako, kad „daug kas priklauso nuo atlikėjo. Reikia labai mylėti muziką, kad klausytojas ją tinkamai priimtų. Meilė lietuviškai muzikai, manau, padeda ją atlikti įtikinamai, po koncertų visuomet sulaukdavau labai pozityvios reakcijos. Netgi būdavo nustebusių klausytojų, kurie sakydavo – o, kokia puiki muzika iš Lietuvos!“ Vis dėlto pagrindinė R. Lipinaitytės repertuaro dalis yra šiuolaikinė įvairių užsienio kompozitorių muzika – būtent ją, o ne įprastus smuiko repertuaro kūrinius dažniausiai išgirsime griežiant R. Lipinaitytę. Smuikininkė teigia nesiekianti būti universali ir aprėpti viso įmanomo repertuaro – anot jos, geriau siauriau, tačiau kokybiškiau. Atlikėja sako girdėjusi kaltinimų dėl to, kad nusigręžė nuo tradicinio repertuaro. Tačiau jos pozicija šiuo klausimu tvirta: „Atlikdama šiuolaikinę muziką, taip pat ir lietuvišką, galiu pasakyti gerokai daugiau. Jaučiuosi šiuolaikinis vaikas, šiuolaikinę muziką labiau suprantu ir grodama patiriu didesnį malonumą. O tasai universalumas – kaip gyvenime: kartais žmonės įsivaizduoja, kad gali viską, bet rezultatas būna prastas.“ Be to, atlikėja turi aiškų požiūrį ir argumentų, kodėl nūdienos muziką groti prasmingiau ir patraukliau. Gyvas ryšys su kompozitoriais dažniausiai lemia autentiškesnį, kokybiškesnį ir visoms pusėms (kūrėjui, atlikėjui, klausytojui) malonesnį rezultatą.

„Klausytojas ne visada pasiruošęs rizikuoti ir išgirsti nežinomus kūrinius – jam mielesnės pažįstamos, ausiai malonios melodijos, – sako smuikininkė. – Bet atlikdami šiuolaikinę muziką mes ištiesiame ranką dabarties kompozitoriams, pažindinamės su jais, kuriame pasakojimą. Tai įdomiau: mėginame atrasti ką nors nauja, ką nors sukurti. O kai atlikėjas groja visiems tūkstančius kartų girdėtus kūrinius, man visada kyla klausimas, ką jis nori pasakyti. Kompozitoriams tai jau neaktualu, kūriniai žinomi – jų populiarinti nebereikia, yra milijonai įrašų... Vadinasi, klausytoją galima nustebinti nebent labai originalia interpretacija. Bet jau yra Oistracho, Heifetzo, Menuhino, milijonai kitų interpretacijų – ar tu su jais konkuruoji? Atsiduri ties slidžia imitacijos, kartojimo riba.“ Kita vertus, atlikėjams, priešingai nei R. Lipinaitytei, dažnai trūksta drąsos atlikti naująją muziką – juk tradicinio repertuaro kūrinius galima groti vadovaujantis kanonais, neeksperimentuojant, pateikiant tvarkingą,

Prieškoncertiniai pašnekesiai: Rūta Lipinaitytė apie J. Achrono koncertą smuikui


„Passione amorosa“

„teisingą“ interpretaciją. O šiuolaikinėje muzikoje aiškių rėmų nėra – tenka kliautis savo išprusimu, kūrybingumu, fantazija, intuicija ir, ypač kūrinį atliekant pirmą kartą, imtis atsakomybės, nes nuo atlikėjo nemažai priklauso kūrinio sėkmė, o galbūt ir būsimų jo atlikėjų interpretacijos aspektai. Panašu, kad R. Lipinaitytės nuostatą žengti į mažiau kultivuojamus muzikos plotus išugdė keliolikos metų patirtis griežiant prestižiniame orkestre „Kremerata Baltica“. Smuikininkė pasakoja, kokią įtaką jos kaip menininkės formavimuisi padarė darbas šiame kolektyve, bendravimas su orkestro vadovu maestro Gidonu Kremeriu: „Orkestre groti pradėjau būdama aštuoniolikos, vos baigusi mokyklą. Tai buvo unikalus reiškinys, ypač anais laikais. Dabar galimybių išvykti svetur gerokai daugiau, o kai aš baigiau mokyklą, išvažiuoti į užsienį jaunimui buvo kažkas nepaprasta. Tačiau esmė buvo darbas su G. Kremeriu, fantastišku smuikininku, fantastišku menininku. Tai, ką jis mums perdavė, vertinga žvelgiant ne vien smuiko technikos, bet ir filosofiniu požiūriu. Jis visada stengdavosi – ir, man atrodo, jam tai pavyko – išmokyti mus atskirti, kas mene, muzikoje yra tikra, o kas dirbtina. Kur dirbtinis atlikėjo teatrališkumas, o kur – nuoširdūs jausmai; kuris muzikantas nori

pasakyti ką nors sava, o kuris imituoja. Dar vienas jo įskiepytas įgūdis – gebėjimas atskirti muzikai tarnaujančius atlikėjus nuo tų, kurie tarnauja sau, savo ego, demonstruoja tik save. Tai be galo svarbios žinios ir svarbūs pojūčiai, sąmoningai ugdyti visus tuos metus. G. Kremeris mokė mus neiti kitų pramintais keliais, ieškoti savojo. Be to, tai buvo ir gyvenimo mokykla: gastrolėse mėnesių mėnesius, nuo ryto iki ryto praleisdamas laiką su tais pačiais žmonėmis išmoksti tolerancijos, bendravimo meno.“ „Kremeratoje“ įgyta patirtis lėmė ir R. Lipinaitytės daktaro disertacijos temą – atlikėja rašė apie orkestrinį muzikavimą ir interpretaciją, kaip pati juokauja, rašė apie tai, koks nereikalingas yra dirigentas. Nagrinėjant kamerinio orkestro funkcionavimą, ilgametis grojimas minėtame kolektyve padėjo suvokti jo veikimo mechanizmą, dėsnius, taigi „Kremerata Baltica“ pasitarnavo kaip pagrindinis pavyzdys smuikininkės darbe, apgintame 2008 m. Taline. „Rėmiausi „Kremeratos“ fenomenu, nes mes beveik visada grodavome be dirigento. Nagrinėjau, kaip orkestras funkcionuoja: kas jam vadovauja, kokios sąveikos vyksta, kokia yra koncertmeisterio funkcija (jis tampa ir pedagogu, ir solistu, tam tikra prasme – ir dirigentu); kas nutinka, kai dirigento

nėra, o orkestras groja su solistu ir su juo išsiskiria; kaip koncertmeisteris sąveikauja su kitais atlikėjais, o orkestro atlikėjai – su kitų grupių koncertmeisteriais ir pan. Bandžiau įrodyti, kad kamerinis orkestras dažniau vis dėlto groja geriau, kai nėra dirigento (atsiprašau dirigentų), tada, kai kolektyvui nėra primetama kieno nors valia, kai ji kyla iš visų bendro muzikavimo“, – sako R. Lipinaitytė. Doktorantūroje pradėtą mokslinę veiklą R. Lipinaitytė tęsė grįžusi į Lietuvą. Atlikėja kartu su kolegėmis Lina Navickaite-Martinelli ir Egle Šeduikyte-Koriene keletą metų kuravo atlikimo meno tyrinėjimui skirtą projektą, kuriuo buvo siekiama ištirti įvairių specializacijų muzikos atlikėjams priskiriamas muzikines, kultūrines ir socialines funkcijas, pagrįsti polifunkcionalumo svarbą šiuolaikinio atlikėjo veiklai: „Vadovaudama projektui „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, socialiniuose ir kultūriniuose procesuose“ plėtojau temą, kaip orkestras funkcionuoja be dirigento. Pagal projektą suorganizavome daugybę renginių, kursų, aš rašiau straipsnius, važiavau į užsienio konferencijas skaityti pranešimų, bet vadovavimas katedrai pristabdė visas mano veiklas.“ Nuo 2015 m. R. Lipinaitytė tapo LMTA Styginių instrumentų katedros vedėja. Šios pareigos atima daug laiko, be to, ji turi ir kitų užsiėmimų – pirmiausia tai mėgstamas pedagoginis darbas (R.  Lipinaitytė yra LMTA docentė), taip pat visuomeninė veikla. „Organizacinį darbą labai mėgstu, – sako muzikantė. – „Kremeratoje“ daug metų dirbau gastrolių ir biuro vadybininke, vykdydamos minėtą projektą Lietuvoje surengėme daugybę renginių, o dabar tam tikra organizacinė veikla yra vadovavimas katedrai. Neseniai tapau senato nare, priklausau Muzikų sąjungos tarybai, be to, vis dar noriu groti. Šiuo metu kenčia mokslinis darbas.“ Atlikėjai lieka palinkėti neprarasti energijos ir toliau vaisingai brandinti kūrybines ir mokslines mintis. n

Muzikos barai / 39


SVETUR

Su muzika vis V grįžtantis į gimtąją šalį

Rasa AUKŠTUOLYTĖ

JAV vargonininko Virginijaus Barkausko kūrybinis portretas

argonų virtuozu tituluojamas vargonininkas, pianistas, chorvedys ir pedagogas Virginijus Barkauskas, nors jau daugiau kaip dvi dešimtis metų gyvena JAV, prisipažįsta neretai mintimis esantis kartu su Lietuva ir dabar bene kasmet grįžta aplankyti gimtosios šalies. Anot paties atlikėjo, anksčiau grįždavo susitikti su artimaisiais bei skaniai lietuviškai pavalgyti, dabar nuo sugrįžimų neatsiejama ir muzika. Šiųmetę V. Barkausko viešnagę Lietuvoje įprasmina šešių koncertų turas su scenos partneriu, bičiuliu bei muzikiniu bendraminčiu obojininku Robertu Beinariu. Dažnesnės muzikinės V. Barkausko viešnagės Lietuvoje prasidėjo nuo 2010 m. vykusio XII tarptautinio muzikos festivalio „Sugrįžimai“, kuris ne tik paskatino koncertus tėvynėje, bet ir įžiebė bičiulystės su obojininku R. Beinariu kibirkštį. „Mano ir Roberto draugystė prasidėjo nuo labai mažo kūrinio – Bernardo Wayne´o Sanderso „Malonės ornamento“ („Ornament of Grace“) vargonams ir obojui“, – pasakoja V. Barkauskas. – Kai pirmą kartą atvykau į „Sugrįžimų“ festivalį, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė mane supažindino su dviem svarbiomis sąlygomis: reikia atlikti vieną lietuvių autoriaus kūrinį ir vieną kūrinį iš ten, iš kur atvykai. Kompoziciją „Ornament of Grace“ žinojau seniai, tačiau tam, kad ją pagročiau festivalyje, man reikėjo obojininko. Kreipiausi į kolegas muzikus, visi nė nedvejodami rekomendavo Robertą Beinarį.“ Vis dėlto pažinties pradžia muzikams nebuvo sklandi. „Atsitiko taip, kad ir aš, ir Robertas gavome klaidingus vienas kito kontaktinius duomenis ir iki pat mano atvykimo negalėjome susisiekti. Robertas nebuvo matęs „Malonės ornamento“ natų, ir kai atsisėdau prie vargonų ir jam padaviau lapą su obojaus partija, nustebęs pasakė: čia nesą ko groti, galime kūrinį atlikti tuojau pat. Sutarėme jį pagroti Virginijus Barkauskas

Muzikos barai / 40


rytojaus dieną, ir nuo to karto Roberto nusiteikimas pasikeitė – jis pripažino, kad tai puikus kūrinys. Kur tik šį kūrinį esu grojęs, visi tvirtino, kad jis nepaprastas. Robertas vėliau išleido kompaktinį diską, kurį, įkvėptas Sanderso „Malonės ornamento“, pavadino „Obojaus ornamentai“, – prisimena vargonininkas. Muzikas teigia meilę vargonams pajutęs nuo vaikystės. Kai mokėsi Varėnos muzikos mokykloje, joje apsilankęs vargonininkas Leopoldas Digrys ne tik papasakojo apie šį instrumentą, bet ir pakvietė pedagogus su mokiniais atvykti į Vilnių. Maestro slapčiausiais keliais nuvedė vaikus „ant vargonų“. Čia, Vilniaus arkikatedroje (tuometinėje Paveikslų galerijoje), vienuolikmetis Virginijus ne tik išgirdo vargonuojantį L. Digrį, bet ir pamatė užburiantį griežimo procesą. Ir nuo tos akimirkos suprato, kad visi muzikos mokykloje esantys instrumentai net kartu sudėti yra niekas, palyginti su šiais didingais vargonais. Magiškas įspūdis neišblėso iki pat studijų dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios 1988 m., kur V. Barkauskas prof. L. Digrio klasėje mokėsi vargonuoti, o Lijanos Baronaitės klasėje – skambinti fortepijonu. Ketvirtame kurse V.  Barkauskas gavo JAV vyskupų konferencijos stipendiją studijuoti Šv. Juozapo koledže Indianos valstijoje, JAV. Čia jis mokėsi pas gerai žinomą vargonininką ir kompozitorių profesorių Philipą Gehringą, įgijo magistro laipsnį ir tapo vargonų bei bažnytinės muzikos specialistu. Lygindamas vargonų studijas, V.  Barkauskas pastebi, kad Lietuvoje stipri vokiškoji vargonavimo tradicija, o JAV plėtojama prancūziškoji linija, dažnai atliekama prancūzų romantinė muzika. Amerikoje bažnyčiose daugiausia pagal prancūzų meistro Aristide´o Cavaille-Collio modelį sukurtų vargonų, todėl jie puikiai tinka prancūzų muzikai atlikti. Vilniaus arkikatedros bazilikos ar Nacionalinės filharmonijos vargonai yra vokiško stiliaus, taigi Lietuvoje labiau puoselėjama vokiškoji tradicija. Pasak V.  Barkausko, vargonininko repertu-

aras turėtų būti derinamas prie instrumento, nes būtent vargonų stilius visais laikais diktavo jiems rašomos muzikos pobūdį. Kaip J. S Bacho kūrinį neparanku atlikti prancūziškais vargonais, taip ir prancūziškojo repertuaro spalvos sunkiai atskleidžiamos vokiškų vargonų skambesiu. „Kai nuvykau studijuoti į JAV, man buvo pasakyta, kad Bachą groju gerai, tačiau dabar imsimės kitų kompozitorių“, – šypsodamasis prisimena V. Barkauskas. Nuo 1992-ųjų V. Barkauskas su šeima gyvena Niujorke. Per tuos metus surengė daug koncertų Amerikoje ir Kanadoje: Vašingtono, Čikagos, San Francisko, Bostono, Baltimorės, Niujorko didžiausiose katedrose, Niujorko Lincolno centre, Valparaiso universitete ir kitur. Tačiau net ir sulaukęs sėkmės JAV, vargonininkas neišsižada savo šaknų, kiek galėdamas puoselėja lietuvišką kultūrą, Amerikos klausytojus supažindina su lietuvių kompozitorių kūriniais. Vienuolika metų muzikas dirbo lietuvių įsteigtoje Viešpaties atsimainymo parapijoje Long Ailende, kur vykdavo lietuviškos mišios, šiuo metu yra Šv. Elžbietos bažnyčios muzikos direktorius Melvilyje, Niujorko valstijoje, intensyviai darbuojasi savo privačioje fortepijono studijoje. Kokia yra JAV dirbančio vargonininko kasdienybė? „Mano darbas – paruošti visas liturgijas ir šventes. Vargonininkui labai svarbu išmanyti liturginius metus, jų pokyčius bei bažnyčios istoriją. Lietuvoje labiau paisoma nusistovėjusių tradicijų, o ten kone dukart per metus su chorais ir kantoriais reikia daug ką atnaujinti. Taip pat ruošiu Kalėdų, Velykų ir kitų švenčių iškilmes, kuriose man talkina varinių pučiamųjų ansamblis. Bažnyčioje dar vadovauju chorui, kas man buvo nauja ir ko turėjau išmokti“, – pasakoja V.  Barkauskas. Vargonininkas pripažįsta, kad parapijos biudžetas didelis, todėl bažnyčioje muzikuoja profesionalūs atlikėjai, baigę net Juilliardo aukštąją muzikos mokyklą, meninis lygis labai aukštas.

Su kolegomis Lietuvoje

Skirtingai nei Lietuvoje, Amerikoje, pasak V. Barkausko, kuriama gausybė bažnytinės muzikos, todėl repertuarą galima nuolat atnaujinti. Atlikėjas pastebi, kad Lietuvoje kompozitoriai nėra skatinami kurti tokią muziką. Be to, jie mano, jog tai inicijuoti turėtų šalies Vyskupų Konferencija. „Jeigu kuriama muzika būtų įveikiamo lygio, ne per sudėtinga, ji rastų kelią į šalies bažnyčias, o per jas

Prie Šv. Elžbietos bažnyčios vargonų Long Ailande

Muzikos barai / 41


SVETUR – ir į Lietuvos žmones“, – įsitikinęs muzikas. Jo manymu, nuo dvasinių ir muzikos vadovų priklauso, kokia muzika skamba bažnyčiose. Kita vertus, bažnyčiose nereikėtų ieškoti elitinės muzikos. „Tam skirta filharmonija ar operos teatras. Bažnyčioje nereikia tikėtis koncerto – tai maldos namai, kur vyksta tikėjimo išpažinimas“, – sako vargonininkas. V. Barkauskas pastebi, kad Lietuvoje Katalikų bažnyčia gana konservatyvi. Ji turėtų ne tik laisviau žvelgti į bažnytinį repertuarą, bet ir glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ruošiančia būsimuosius vargonininkus. „Vargonininkų pragyvenimo šaltinis yra ne koncertinė veikla, o kasdienis darbas bažnyčiose. LMTA turėtų glaudžiai ir geranoriškai bendradarbiauti su šalies vyskupijomis, tarp jų turėtų vykti dialogas“, – įsitikinęs vargonininkas. Pasakodamas apie savo pedagoginį darbą, V. Barkauskas sako turintis daug ir gabių mokinių. Vargonininkas įsikūręs Long Ailende, elitinėje vietoje, kur daug labai gerų mokyklų ir aukštas pajamas gaunančių žmonių. „Čia gyvena labai aukštos kultūros ir išsilavinę žmonės – teisininkai, medikai, verslininkai ir pan. Jiems itin svarbus jų vaikų išsilavinimas, tam negailima lėšų. Nemažai mokinių paskui renkasi kitas specialybes, o į muziką žiūrima kaip į svarbią bendro išsilavinimo dalį, tam tikrą krūvį smegenims“, – pasakoja V. Barkauskas. Dalindamasis įspūdžiais apie gyvenimą Amerikoje, V. Barkauskas sako, jog tokią valstybę sunku aprėpti. „Valstybė gyvena po viena vėliava, tačiau žmonių gyvenimo stiliai ir interesai labai skirtingi. Patekus į JAV, V. Barkauskui teko nemažai bendrauti su vietos lietuvių bendruomene, kuri muzikui labai daug padėjo. „Lietuviai ten išdidūs ir ambicingi“, – teigia vargonininkas. Virginijus Barkauskas jausmą, užplūstantį grojant vargonais, lygina su galimybe diriguoti geriausiam pasaulio orkestrui ar net beribėse erdvėse valdyti kosminį laivą. Prisipažįsta laukiantis, kada galės mažiau dirbti, o daugiau tiesiog muzikuoti. n

Muzikos barai / 42

„SUGRĮŽIMAI“

Jau 25 metus šalies kultūrai svarbią veiklą plėtoja Lietuvos muzikų rėmimo fondas. Nedidelio kolektyvo, kuriam puikiai vadovauja fondo sumanytoja Liucija Stulgienė, narės – ne muzikės, bet dirba entuziastingai, aktyviai dalyvauja visuose renginiuose. Tai – direktorės pavaduotoja Eglė Ugianskienė, programų vadovės Irta Šimkienė ir Genovaitė Šaltenienė, finansininkė Laima Jurgelevičiūtė, tarptautinio muzikos festivalio „Sugrįžimai“ vadovė Aušra Duobienė. Festivalio meninis konsultantas, tekstų redaktorius – muzikologas Vaclovas Juodpusis. Vien 2016 metais vykdomų programų sąrašas rodo, kokia plati ir reikšminga šio fondo veikla: XVIII tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ (kovo 23 – gegužės 10 d. Vilniuje ir Lietuvos regionuose) XIV tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ (liepos 17 – rugsėjo 22 d. įvairiose Druskininkų erdvėse, Senojoje Varėnoje, Liškiavoje, Perlojoje, Merkinėje, Valkininkuose) Koncertų ciklas „Alma mater musicalis“ (sausio–balandžio, spalio–gruodžio mėn. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje) Koncertų ciklas „Mūsų miesteliai“ (sausio– gruodžio mėn.) Sakralinės muzikos valandų ciklas „Sekmadienio muzika“ (sausio–gegužės, spalio–gruodžio mėn. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje) „Žvaigždžių ir žvaigždučių“ šventė (lapkričio mėn. Pakruojo regione) Bendrijos „Atgaiva“ rengiami koncertų ciklai neįgaliesiems, pagyvenusiems žmonėms (Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse) Tarptautinės neįgaliųjų žmonių dienos paminėjimo šventė „Esame drauge“ (gruodžio mėn. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje) Mokslo ir žinių bei Laisvės dienai skirtas iškilmingas koncertas „Dainuojame Tėvynei ir Laisvei“ („Beauštanti aušrelė“; rugsėjo 1 d. S. Daukanto aikštėje) „Trečiadienio vakarai“ Stasio Vainiūno namuose Negalią turinčių vaikų ir jaunuolių – Menų svetainės lankytojų – koncertai, piešinių parodos (sausio–birželio, rugsėjo–gruodžio mėn.) Didžiulio klausytojų susidomėjimo visuomet sulaukia Tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“. Jo gražiai išleistame informatyviame leidinyje Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis, sveikindamas XVIII festivalio rengėjus, atlikėjus ir klausytojus, rašė: „Šįmet jaunatvišką pilnametystės sukaktį švenčiantys „Sugrįžimai“ žada nudžiuginti ir nustebinti savo puikių koncertų lankytojus, pristatydami Vakarų Europos šalyse studijuojančius, tobulėjančius tautiečius. Į gimtinę iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Austrijos, Suomijos, Danijos sugrįžtančių lietuvių muzikų būryje matome ir naujų vardų – keičiasi talentų kartos, bet Tėvynės meilė ir ilgesys išlieka. Festivalis nuosekliai puoselėja tradiciją kartu su

mūsų tėvynainiais pristatyti ir užsienio atlikėjus – lietuvių muzikų scenos partnerius.“ Dauguma festivalio koncertų vyko įspūdingais gobelenais papuoštoje Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus salėje, muzikuota ir jaukioje Vilniaus paveikslų galerijos Laikrodžių menėje, Vilniaus rotušėje, Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Mykolo Romerio universitete, Stasio Vainiūno namuose. Paskutiniai koncertai įvyko Kauno valstybinėje filharmonijoje ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Kartu su užsienyje dar studijuojančiais ar jau dirbančiais lietuvių muzikais bei jų kolegomis iš kitų šalių koncertuose dalyvavo ir nemažai puikių atlikėjų, gyvenančių Lietuvoje. Pasirodė publikos mėgstami dainininkai Sabina Martinaitytė (sopranas), Liudas Mikalauskas (bosas). Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos fakulteto Dainavimo katedros docentas Deividas Staponkus, pats padainavęs vieną dainą, publikai pristatė visą būrį savo klasės studentų, iš kurių išsiskyrė kylanti pasaulinė žvaigždė – baritonas Modestas Sedlevičius, 2015 metais laimėjęs stipendiją ir priimtas į Milano teatro „La Scala“ akademiją (Italija). Šių metų kovo 1 dieną jis atliko Tarno partiją G. Verdi operoje „Du Foskariai“, kurioje pagrindinį Dodžo vaidmenį sukūrė Placido Domingo. Puikų profesinį pasirengimą ir išskirtinius gabumus pademonstravo Didžiojoje Britanijoje dainavimo meną studijuojantys Laura Zigmantaitė (mecosopranas), Romanas Kudriašovas (baritonas), LMTA studentė Morta Kačionaitė (klarnetas), prieš šias studijas tobulinusi savo meistriškumą Didžiojoje Britanijoje, Čitemo (Chetham) muzikos mokykloje. Dėmesio sulaukė ir Mančesterio karališkajame šiaurės muzikos koledže besitobulinantys pianistė Birutė Stundžiaitė ir saksofonininkas Vykintas Čivas, atlikdami šiuolaikinių autorių kūrinius, kuriuose svarbiausia – modernūs elementai, keista ritmika, metro pokyčiai, azartiškas garsus sinchroninis grojimas, vis pertraukiamas netikėtų pauzių. Retu balsu – kontraltu – stebino Italijoje besimokanti Jonė Babelytė, kuriai reikia palinkėti kruopščiai lavinti Dievo dovaną. Iš lietuvių draugų užsieniečių ryškiais gebėjimais išsiskyrė du Liuksemburgo muzikai, studijuojantys Londone, – jautrus smuikininkas Constantinas Riccardi, griežiantis nuostabiu 1775 metais pagamintu Landolfi smuiku, ir puiki violončelininkė Nora Braun. Profesionaliai ir patraukliai vargonavo 2015 metų VII tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso Vilniuje pirmos vietos laimėtoja Mona Roždestvenskytė. Salės buvo perpildytos, visi festivalio dalyviai suteikė daug džiaugsmo klausytojams. Lieka padėkoti Lietuvos muzikų rėmimo fondo darbuotojams už jų pasiaukojamą taurų darbą. Aldona Eleonora RADVILAITĖ


FESTIVALIAI Taikos ir ramybės spinduliai

Pastarosiomis savaitėmis vis dažniau tenka susimąstyti, koks trapus yra žmogaus gyvenimas, ir su liūdesiu suvokti, kad ne visi pasaulyje trokšta ramybės ir taikos. Viena iš tylaus pasipriešinimo smurtui formų neabejotinai buvo ir tebėra menas – ar religinės prigimties, ar tiesiogiai nesusietas su tikėjimu, tačiau jo emocinė įkrova, jei atlikėjo paveikiai ištransliuojama, turi galią pažadinti ir auginti mumyse gražesnės ateities viltį. Apie tai, kad savo kuriama muzika siekia klausytojui dovanoti malonią patirtį ir taikos idėją, kalbėjo latvių kompozitorius Pēteris Vasks, lankęsis Kintų muzikos festivalyje (KMF). Šiais metais penktą kartą vykusį festivalį pradėjo programa beveik vien iš P. Vasko kūrinių, taip paminint šio vieno garsiausių baltų kompozitorių 70-metį. Liepos 15 d. startavusio festivalio įžanga tapo prieš minėtą koncertą Kintų Vydūno kultūros centre vykęs Pēterio Vasko ir muzikologės Jūratės Katinaitės pokalbis. Kompozitorius, kalbantis lietuviškai (1964–1970 m. jis studijavo kontrabosą tuometėje Lietuvos konservatorijoje), sužavėjo nuoširdumu. Pasakodamas apie savo kūrybines nuostatas, inspiracijas, patirtis pabrėžė, kad jį visuomet įkvepia gamta, o kūryba neabejotinai esanti dieviškumo atspindys, tad nenuostabu, kodėl penktadienio koncertas alsavo tokia pozityvia ir taikia energija. Koncerto pradžioje skambėjo vienintelis ne P. Vasko opusas – festivalį atidarė jo meno vado-

vo Gedimino Gelgoto vientisa kūrinių „Sanctifaction“, „Sacred Unreligious Soul“, „Mountains. Water. (Freedom) kompozicija, kurią atliko paties G. Gelgoto vadovaujamas Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO). Kaip įprasta klausantis šio kolektyvo, išgirdome artistišką, profesionalų, jaunatvišką grojimą ir išties entuzi-

Gediminas Gelgotas ir Pēteris Vasks

astingą muzikavimą, kai atlikėjai mėgaujasi tuo, ką jie daro. Entuziazmo kolektyvui (ypač jo vadovui) netrūksta ne tik grojant – neatsitiktinai NIKO yra lyg Kintų muzikos festivalio veidas, kasmet surengiantis čia ne vieną pasirodymą. Kintuose kolektyvas praleidžia ir daugiau laiko – tai tarsi jų kūrybinė rezidencija, be to, būtent Audros Juodeškienės (dabar ji festivalio direktorė) ir G. Gelgoto iniciatyva gimė KMF, šiuo metu jau pripažintas tarp-

Vytenio PAPIEVIO nuotraukos

Pēterio Vasko ir muzikologės Jūratės Katinaitės pokalbis

Muzikos barai / 43


FESTIVALIAI Kaip ir pernai, pirmajame koncerte girdėjome chorą – į KMF buvo atvykęs Liepojos jaunimo choras „Intis“ (Latvija). Kolektyvas kartu su Vytautu Sondeckiu (violončelė) ir NIKO artiste Augusta Jusionyte (smuikas) pradėjo P. Vasko kūrinių programą, atlikdami „Plainscapes“ smuikui, violončelei ir chorui (2002). Daugumoje kompozitoriaus opusų ryškus minimalizmo elementas čia perteiktas lygiu garsovaizdžiu (angl. plainscapes – lygumos) su keletu kulminacinių „kalvų“. Choro partijoje nėra žodžių, tik abstraktūs garsai, kuriantys harmoninį foną solistams. Svečiai iš chorine kultūra garsėjančios Latvijos ypač maloniai nuteikė puikiu ansambliškumu, intonacijos grynumu bei skambumu ir buvo profesionalūs solistų partneriai. Ir A. Jusionytė, ir V. Sondeckis griežė pagaviai ir susikaupę. Dar daugiau jautraus grožio ir susimąstymo buvo kituose kūriniuose. V. Sondeckis „Book“ (Knyga; 1978) violončelei solo atliko stulbinamai jautriai, atidžiai įsiklausydamas į pačią muziką. Skirtingos nuotaikos dalių Fortissimo ir Pianissimo kontrastas leido atlikėjui pademonstruoti ir puikią techniką, ir lyrikos įtaigu-

Vytautas Sondeckis

Vytenio PAPIEVIO nuotraukos

tautiniu mastu, įgijęs platformos „Europa festivaliams – festivaliai Europai“ (EFFE) narystę, liudijančią aukštą renginio meninę kokybę ir poveikį regionui. Iš privačios iniciatyvos radęsis festivalis nesukomerciškėjo, jis žavi šilta ir jaukia atmosfera, stebinančiu vietinių gyventojų (žinoma, publikos atvyksta ir iš gerokai toliau) susidomėjimu – na ir kas, kad provincija, na ir kas, kad Kintuose vos apie pusė tūkstančio gyventojų, tačiau kokybiškam rezultatui ir publikos dėmesiui tai ne kliūtis. Kintų didžiojoje bažnyčioje, kur vyko pirmasis šiųmečio festivalio koncertas, vargiai buvo galima rasti laisvą vietą; ne mažiau maloniai stebina ir publikos šiluma bei neabejingumas menui. Kadangi KMF teko lankytis ir prieš metus, tai nėra vienkartinis įspūdis, o akivaizdi tendencija – tasai atvirumas dažniausiai nepažįstamiems naujosios muzikos kūriniams ir pozityvi energija. Festivalis jau ne pirmus metus siekia plačiau pristatyti kurio nors vieno kompozitoriaus kūrybą. Be abejo, kasmet skamba G. Gelgoto kūriniai, tačiau ryškesni akcentai buvo dedikacijos Peteriui Michaeliui Hameliui, Arvo Pärtui, šiemet – P. Vaskui.

Vytautas Sondeckis (violončelė) ir NIKO artistė Augusta Jusionytė (smuikas)

mą. Atlikimo sėkmę liudija ir tai, kad pats P. Vasks po kūrinio plojo atsistojęs ir dėkojo violončelininkui už tokį muzikavimą. Darniai nuskambėjo ir „Castillo Interior“ (Vidinė pilis; 2013) smuikui ir violončelei (atliko A. Jusionytė ir V. Sondeckis). Kontrastingos kompozicijos padalos ir panardindavo į romią meditacinę būseną, ir įsukdavo į ugningą siautulį – lyg dviejų žmogaus pradų kovą. Vakaro kulminacija tapo „Dona Nobis Pacem“ (1996) chorui ir styginiams. „Intis“ ir NIKO kūrinį atliko su tokia stipria emocine įtaiga, gražiais dinaminiais niuansais ir taip tiksliai, kad šios muzikinės maldos didingumas buvo kone sukrečiantis ir, ko gero, daugelį apdovanojo ramybės ir taikos viltimi. Kaip ir visa tą vakarą Kintų didžiojoje bažnyčioje skambėjusi muzika. Paulina NALIVAIKAITĖ Liepojos jaunimo choras „Intis“

Muzikos barai / 44


Fleitininkas Giedrius Gelgotas, smuikininkė Dalia Simaška ir fagotininkas Martinas Kuuskmannas

Žinia, kad „Grammy“ nominantas gros, sakykim, Nacionalinės filharmonijoje, veikiausiai nesukeltų didžiulės nuostabos – Lietuvos pagrindinėse akademinės muzikos scenose pasaulinio lygio muzikantų retkarčiais pasirodo. Tačiau gerokai nustembi, kai tokia įžymybė surengia koncertą provincijoje, bažnyčioje, kurioje telpa vos keli šimtai klausytojų. Liepos 20 d. vakarą Kintų didžiojoje bažnyčioje girdėjome „Grammy“ nominantą fagotininką Martiną Kuuskmanną, su juo griežė fleitininkas Giedrius Gelgotas ir smuikininkė Dalia Simaška. Aukščiausio lygio meistriškumas, kuriuo gėrėtis turime galimybę atokiame Lietuvos kampelyje? Taip, tai realybė, ne fantazija. Estų kilmės M. Kuuskmannas, šiuo metu gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2007 m. buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui už Davido Chesky Koncerto fagotui atlikimą šiuolaikinio kūrinio kategorijoje. Atlikėjas aktyviai atlieka naujas kompozicijas – kai kurios jų parašytos specialiai jam, pavyzdžiui, aštuoni koncertai fagotui. Bet dar įstabiau yra tai, kad M. Kuuskmannas solinį grojimą fagotu paverčia žaviu, įtraukiančiu potyriu, kuris leidžia pamiršti stereotipą apie šį instrumentą kaip apie orkestro varžtelį, retai gaunantį ryškesnę partiją. Išties, fagotas nėra populiarus instrumentas, o juo griežiantys solistai – retenybė, todėl dar įdomiau buvo Kintuose išgirsti muzikantą, išraiškingai grojantį techniškai su-

dėtingus kūrinius solo ar kartu su fleita ir smuiku. Koncerto „J. S. Bachas ir naujoji muzika“ programa buvo sudaryta kontrasto principu – iš XX ir XXI a. kompozicijų bei baroko genijaus J. S. Bacho kūrinių, daugiausia siuitų ir partitų (jų dalių) instrumentams solo. Pastarosios, lyg lakmuso popierėlis parodančios atlikėjo meistriškumą, neabejotinai atskleidė aukštą visų muzikantų lygį. Koncertą pradėjo G. Gelgotas J. S. Bacho Čakona iš Partitos smuikui solo Nr. 2 d-moll. Nepaprastai sudėtingo kūrinio aranžuotė fleitai kelia daugybę iššūkių atlikėjui – juk smuiko ir fleitos galimybės gerokai skiriasi, pavyzdžiui, smuiko grojami akordai fleita atliekami kaip foršlagai, o vidurinėje Čakonos dalyje besitęsiantis arpeggio epizodas iš fleitininko reikalauja ypatingo pirštų miklumo, kelia kvėpavimo sunkumų (dėl nuolatinės šešioliktinių tėkmės nėra kada nepastebimai įkvėpti). Įspūdingai nuskambėjęs pirmasis kūrinys iš karto nuteikė klausytojus itin aukštos prabos koncertui. Po Čakonos skambėję penki M. Kuuskmanno atliekami kūriniai buvo tarsi šiuolaikinio ir baroko meno priešprieša: tarp esto Tõnu Kõrvitso ir šveicaro Danielio Schnyderio kompozicijų buvo įterptos dalys iš Bacho Partitos fleitai solo a-moll – Alemanda ir Kurantė. Beje, tokiu pat kontrasto principu fagotininkas antroje koncerto dalyje suderino Sarabandą ir Burę iš tos pačios Partitos ir Roberto Martino kūrinį „Arcturus“. Atliktos kompozicijos atsklei-

Paulina NALIVAIKAITĖ

Kintų didžiojoje bažnyčioje grojo „Grammy“ nominantas fagotininkas Martinas Kuuskmannas

Vytenio PAPIEVIO nuotraukos

Didūs stebuklai kuklume

dė daugeliui nepažįstamą fagoto „veidą“ – artistas parodė, kiek daug šiame instrumente slypi ekspresijos, spalvų niuansų, ir neleido suabejoti, kodėl yra liaupsinamas spaudoje: „<...> M. Kuuskmannas grojo probloškiamai“, „<...> M. Kuuskmannas pademonstravo virtuozišką techniką ir superžmogaus kvėpavimo kontrolę <...>“ („The New York Times“). Grandininio kvėpavimo technika leidžia atlikėjui vientisai išgroti ilgas frazes, muzikos tėkmės nepertraukiant girdimomis įkvėpimo pauzelėmis. Pirmąją koncerto dalį baigė fagotininko ir fleitininko duetas, Heitoro Villa-Loboso „Braziliškos Bachianos“ Nr. 6 dalys Ária (Chôro) ir Fantasia žavėjo muzikantų ansambliškumo pojūčiu, emociniu įtaigumu. Antrąją vakaro dalį pradėjo smuiko garsai – D. Simaška griežė Adagio iš Sonatos smuikui solo Nr. 1 g-moll. Tai buvo puikios garso estetikos, itin švarios intonacijos ir mąslaus jautrumo derinys. Smuikininkė muzikavo ir kartu su fagotininku – jie atliko Bacho Fugetę c-moll ir Sergejaus Prokofjevo ir Danielio Schnyderio „Romeo ir Džuljetą“ (pagal Montekių ir Kapulečių epizodą iš S. Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“), o prie dueto prisijungus G. Gelgo-

tui nuskambėjo Astoro Piazzollos „Oblivion“. Skirtingos stilistikos kūriniai – nuo baroko polifonijos iki aštrių S. Prokofjevo baleto garsų ir melancholiškų stilizuoto tango aimanų – leido gėrėtis atlikėjų meistriškumu, susiklausymu. Iš antrosios koncerto dalies dar labai norisi išskirti G. Gelgoto pagriežtą Jano Clarke´o „The Great Train Race“ fleitai solo – kūrinio atlikimas privertė nustebti, kodėl tokio lygio muzikantas, iš esmės prilygstantis M. Kuuskmannui, nesulaukia tiek pat dėmesio ir sėkmės. Nuoširdžiai viliuosi, kad tai netrukus pasikeis. Tai buvo vakaras, skatinęs pamąstyti apie reiškinius periferijoje. Inertiškai vyrauja nuomonė, kad svarbiausios sostinės koncertinės erdvės garantuoja kokybę, o į rajonuose vykstančius renginius žiūrima gerokai įtariau. Tačiau iš tiesų didžiulės, modernios koncertų salės nebūtinos tam, kad įvyktų didis muzikinis įvykis. Ne mažiau svarbu žmogiškasis faktorius – asmeniniai ryšiai, kad aukščiausio rango atlikėjai atvyktų koncertuoti pas pažįstamus mielus žmones, lygiai kaip ir atkaklumas bei nuoširdžios pastangos realizuoti susikurtą festivalio viziją. Klausantis tokio lygio koncertų tiesiog tampa be galo smalsu – kokios bus šio festivalio viršūnės?

Muzikos barai / 45


FESTIVALIAI Kultūrų dialogai

je – finalinio koncerto programoje skambėjo islandų kompozitoriaus Danielio Bjarnasono kūrinys. Ta pati programa liepos 28 d. buvo atlikta Klaipėdos koncertų salėje, liepos 27 d. atviros orkestro repeticijos bažnyčioje klausėsi mažo Saugų miestelio (Šilutės r.) gyventojai. Kintų muzikos festivalyje, regis, mezgasi tradicija baigiamajam koncertui suburti simfoninį orkestrą – ir pernai, ir šiemet girdėjome orkestrą, kuriame grojo jauni muzikantai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Lenkijos, Norvegijos, Islandijos; tai dar vienas festivalio tarpkultūrinių ryšių pavyzdys. Orkestras kartu su NIKO atliko minėto projekto muzikinę kompoziciją iš Gedimino Gelgoto, Danielio Bjarnsono ir Wolfo Ebanno kūrinių (šią kompoziciją „Skark“ ir NIKO įrašė į kompaktinę plokštelę, kuri buvo dalinama kai kuriuose projekto koncertuose). Lietuvos kultūrai atstovavo trys G. Gelgoto darbai – „Mountains. Waters. (Freedom)“, „Unknown 21, Free“ ir What´s Unrobotizable“, Islandijos – D. Bjarnasono „Air to Breath“. XIX a. Vilniuje gyvenusio žydo kompozitoriaus W. Ebanno „Lopšinė“ (aranž. G. Gelgotas) šioje kompiliacijoje atsidūrė kaip tiltas, jungiantis praeitį ir ateitį – dainingos melodijos harmoninis akompanimentas aranžuotėje švelniai sumodernintas, kad kūrinys šiek tiek priartėtų prie šiuolaikinio skambesio. Perėjimas iš melancholiškos, graudokos „Lopšinės“ į D. Bjarnasono „Air to Breath“ buvo itin organiškas, nes kūrinius vienija lėtas tempas bei panaši faktūra, tik islando kompozicija alsuoja gaivesne harmonija, joje juntamas

tam tikras šiaurietiškumo dvelksmas, šviesa. Kompoziciją įrėmino G. Gelgoto kūriniai: pradžioje skambėjo gamtos didybę ir laisvę perteikiantis „Mountains. Waters. (Freedom)“ ir „Unknown 21, Free“, finale – „What‘s Unrobotizable“. Pats kompozitorius, būdamas scenoje, atrodė pasinėręs į transą, ekspresyviai ir tarytum intuityviai NIKO muzikantams nurodydavo vis dažnėjančius klasterių kirčius, pertraukiančius konsonansišką harmoniją. Teatrališkumas – neatskiriamas šio ansamblio pasirodymų elementas, tačiau neverta skubėti jo vadinti pigių efektų vaikymusi, galbūt tai parodo nuoširdų atlikėjų įsijautimą ir tikėjimą atliekama muzika. Itin energingai ir ekspresyviai, kaip ir pernai, KMF simfoniniam orkestrui dirigavo Martynas Stakionis (scenoje vienu metu buvo du dirigentai). Kol kas nesinori jo lyginti su sėkmingai prestižinėse užsienio įstaigose dirbančia Mirga Gražinyte, tačiau paralelių matyti – abu sieja scenoje demonstruojamas ugningas temperamentas, abu baigę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą išvyko studijuoti pas tą patį profesorių Ulrichą Windfuhrą (M. Stakionis jį pasirinko būtent M. Gražinytės patarimu). Akivaizdu, kad talentinga dirigentė rūpinasi jaunuoju kolega: 2015–2016 m. sezoną M. Stakionis dirbo M. Gražinytės asistentu statant keletą operų Zalcburgo teatre (turėkime omenyje, kad vaikinas tik 2015 m. baigė mokyklą). Talento ir charizmos jaunajam dirigentui netrūksta – tuo įsitikinti galėjome stebėdami, kaip M. Stakionis vadovauja KMF simfoniniam orkestrui.

Vytenio PAPIEVIO nuotr.

Megzti ir plėtoti kultūrinį bendradarbiavimą visuomet naudinga ir įdomu – taip atrandami nauji kūrybos, vertybių ir požiūrio horizontai, nekalbant apie žmogiškojo ir politinio tokių ryšių aspekto reikšmę šiais neramiais laikais. Penktojo Kintų muzikos festivalio (KMF) uždarymo koncerte, kuris vyko liepos 29 d. Kintų katalikų bažnyčioje, buvo pristatytas dviejų šalių kultūros atstovų bendradarbiavimo rezultatas, projekto „Praeities ir dabarties muzika Islandijos ir Lietuvos dialoge“ dalis. Projektas turėjo keletą tikslų. Vienas jų, veikiau diplomatinis, – siekis atgaivinti ir sustiprinti Islandijos ir Lietuvos santykius, kurie mūsų valstybei istoriškai tokie reikšmingi (juk būtent islandai 1991 m. pirmieji pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę). Kitas tikslas – kultūrinė edukacija: Šilutėje ir Kėdainiuose surengti koncertai su profesionaliąja modernia muzika supažindino klausytojus, nutolusius nuo sostinės ir neturinčius daug galimybių plėsti kultūrinį akiratį. Koncertuose griežė islandai ir lietuviai – styginių kvartetas „Skark“ ir Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO). Beje, „Skark“ praėjusių metų Kintų festivalyje atliko šiuolaikinę ir tradicinę islandų muziką, šių metų vasarį Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga kartu su NIKO griežė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo ruožtu lietuvių kolektyvas pernai lankėsi Islandijoje. Projektas „Praeities ir dabarties muzika Islandijos ir Lietuvos dialoge“ finišavo šiųmečiame Kintų festivaly-

Muzikos barai / 46

Penktojo Kintų muzikos festivalio uždarymo koncertas

Muzika skambėjo tiksliai, gyvybingai, jaunieji orkestro artistai (daugiausia studentai) grojo entuziastingai ir kokybiškai. Sužavėta publika išprašė net penkių bisų. Toks grįžtamasis ryšys vaizdžiai parodo kultūros poreikį ir poveikį periferijoje ir, neabejoju, inspiruos kitus ambicingus projektus. Dar trumpai norėtųsi grįžti prie pačios kompozicijos. Projekto iniciatoriai ir autoriai yra lietuviai, tad visai natūralu, kad kūrinyje dominuoja lietuvių autoriaus muzika, tačiau, manau, dialogas būtų visavertiškesnis, jei būtų buvusi įtraukta dar viena islandų kompoziciją, nes dabar D. Bjarnasono ir W. Ebanno kūriniai atrodo tik kaip interliudas tarp G. Gelgoto kūrinių. Ir vis dėlto kompozicija skambėjo dramaturgiškai pagrįstai, įdomiai, efektingai. Kiek trumpesnė ir kameriškesnė, ramesnė buvo pirmoji koncerto dalis – lyg emocinė įžanga į energingesnę antrąją vakaro pusę. NIKO pagriežė Antonio Vivaldi ir Maxo Richterio „Žiemą“ iš „Metų laikų“ (tai M. Richterio rekomponuotas A. Vivaldi koncertų ciklas), G. Gelgoto „Transitory“ ir esto Kristjano Järvi „Nebula“. Visus tris kūrinius vienija minimalistinis stilius ir meditacinė nuotaika, kurią ansamblis paveikiai perteikė sukauptu ir precizišku muzikavimu. Ypač įdomu buvo klausytis K. Järvi kūrinio, beje, sulaukusio didžiulės sėkmės prieš savaitę vykusiame KMF Naktiniame koncerte. Festivalio finalas buvo tikra tarpkultūrinė patirtis – girdėjome grojančius iš skirtingų šalių kilusius muzikantus, susipažinome, nors ir fragmentiškai, su šiuolaikine islandų ir estų kūryba, savo lėta, romia nuotaika atliepiančia Šiaurės kraštų įvaizdį. Ne mažiau svarbu, kad KMF suteikia sceną jauniems talentingiems muzikantams: festivalio simfoninio orkestro nariai, neabejoju, įgijo labai naudingos patirties, vos per keletą dienų turėdami „susigroti“ ir pademonstruoti kokybišką rezultatą, M. Stakioniui sudaryta galimybė diriguoti simfoniniam orkestrui ir interpretuoti šiuolaikinę muziką taip pat buvo puiki proga tobulėti. Na, o ansambliui NIKO ir kompozitoriui G. Gelgotui KMF yra kasmetinė kūrybinės rezidencijos vieta. Ir vis dėlto bene didžiausias festivalio stebuklas yra poveikis bendruomenei, žmonių sieloms, kurios per koncertus prisipildo meno skleidžiamos šviesos. Paulina NALIVAIKAITĖ


ALMA MATER STUDIORUM Estija šimtmetį pasitiks naujų muzikos instrumentų skambesiu

Estija, kaip ir Latvija bei Lietuva, 2018 m. minės savo šimtmetį. Kol mes skaičiuojame, kiek paminklų ta proga derėtų pastatyti, estai nusprendė, kad valstybės gimtadienį reikia paversti švente kiekvienam gyventojui ir sumanė projektą „Muzikos instrumentas kiekvienam vaikui“. Jo esmė ta, kad muzikos mokykloms ir bendrojo ugdymo įstaigoms bus padovanota per 1000 naujų muzikos instrumentų. Naujos gitaros, būgnai, kanklės, trimitai ir kiti instrumentai mokyklas ir darželius pasieks jau šį rudenį. Estai apie šimtmetį pradėjo galvoti dar švęsdami 95-metį. Tuomet buvo sukurtas specialus organizacinis komitetas, kuris turėjo išsiaiškinti, kaip jubiliejų norėtų paminėti patys šalies gyventojai. Taip vienu pagrindinių šimtmečio minėjimo projektų tapo „Muzikos instrumentas kiekvienam vaikui“. Pernai muzikos mokyklos ir bendrojo ugdymo įstaigos galėjo įsigyti beveik 300 naujų instrumentų, o šį rudenį jų atkeliaus dar 700. Pasak šimtmečio programos vadovės Maarjos-Liisos Soe, „Muzikos instrumentas kiekvienam vaikui“ buvo vienas pirmųjų programos projektų. „Šio projekto istorija parodo, kaip atsirado visa Estijos šimtmečio programa. Rengėme susitikimus su skirtingų sričių atstovais ir taip susitikome su žmonėmis, kurie dirba muzikos srityje. Jų paklausėme, ką jie norėtų nuveikti Estijos šimtmečio proga. Atsakė, kad įvairūs koncertai, muzikiniai projektai ir taip bus organizuojami, nesvarbu, ar tai Estijos šimtmetis, ar ne. Jie norėjo padaryti ką nors, kuo galėtų didžiuotis ir tuomet, kai šimtmečio renginiai baigsis“, – sakė programos vadovė. Anot M.-L. Soe, muzikai paskatino pasidomėti, kokios būklės yra muzikos instrumentai, kuriais groja šalies vaikai. „O padėtis iš tiesų buvo kritinė – instrumentai pasenę, jų mažai. Jei vaikai nori groti tam tikru instrumentu, gali būti, kad jo mokykloje net nėra. Mūsų organizaciniam komitetui ši idėja pasirodė tinkama, nes pasižymėjo visomis vertybėmis, kurias mes laikome svarbiau-

siomis gimtadienio šventėje. Taigi norime paskatinti žmones nuveikti ką nors dėl geresnės ateities“, – pasakojo M.-L. Soe. Projekto administratorius Allanas Tamme pabrėžia, kad projekto tikslas – remti ne tik profesionalius muzikantus ar jaunus talentus, bet ir visus šalies vaikus. Projektas vyksta antrus metus, iš viso truks ketverius. „Kiekvienais metais mokyklas kviečiame teikti paraiškas, kuriose jos gali nurodyti iki keturių joms reikalingų instrumentų. Tuomet komisija svarsto, ar skirti finansavimą. Jei įstaiga finansavimą gauna, sudarome sutartį, kad ji pirks būtent tuos instrumentus, kuriuos nurodė paraiškoje“, – aiškina A. Tamme. Projekto administratorius priduria, kad instrumentų poreikis kur kas didesnis nei galimybės, todėl komisija pirmiausia atsižvelgianti į tai, kiek vaikų naudosis instrumentu, kokia finansinė įstaigos situacija, ar ji gali įsigyti instrumentą be paramos ir pan. Pirmenybė teikiama tiems instrumentams, kurie yra reti ir kuriuos mokykloms įsigyti sudėtinga (pvz., fagotas, valtorna, obojus). „Tiesą sakant, nėra instrumento, kurio mokyklos nebūtų prašiusios. Dažnai reikia tradicinio estų instrumento kanklių, pučiamųjų, klavišinių instrumentų, ypač pianinų, kurie yra patys brangiausi. Gitarų paprastai prašo bendrojo lavinimo mokyklos, kurių mokiniai groja roko ar popmuzikos grupėse“, – apie projekto detales pasakojo A. Tamme. Jis pabrėžė, kad netaikomi jokie apribojimai, kokio žanro muziką ir kokiais instrumentais reikėtų groti. Nuo šių metų į projektą įtraukti ir vaikų darželiai. Anot projekto administratoriaus, svarbu, kad prie muzikos ir instrumentų vaikai prisiliestų dar ankstyvo amžiaus, taigi darželiai yra svarbi institucija. „Darželinukams skirti instrumentai gana pigūs, todėl jų galime nupirkti daug. Dažniausiai tai instrumentai, kuriais groti paprasta – ksilofonai, metalofonai, įvairūs būgnai, kanklės“, – sakė A. Tamme. Idėjos atnaujinti muzikos instrumentus mokyklose autorius – dirigentas Tenu Kaljuste. Akivaizdu, kad 1000 naujų muzikos instrumentų vaikams – vertinga dovana šaliai bei išmintinga investicija į ateitį.

Birštono meno mokyklos vasara

Birželio pradžioje Birštono meno mokyklos Bendruomenės dienos „Pasidžiaukime kartu“ organizatoriai visus pakvietė į pačią gražiausią ir giliausias kultūrinio gyvenimo tradicijas turinčią kurorto erdvę – kurhauzą. Kurgi kitur, jeigu ne šioje salėje labiausiai pritiko padėkoti mokyklos ir Birštono vardą tarptautiniuose bei šalies konkursuose garsinusiems jauniesiems atlikėjams, įteikti pažymėjimus šiemet mokyklą baigiantiems auklėtiniams. Pianistams, smuikininkams ir kitiems muzikantams, dainininkams buvo įteikti ir pažymėjimai, ir padėkos už sėkmingus pasirodymus konkursuose. Padėkota ir jauniesiems dainorėliams, dalyvavusiems „Dainų dainelės“ konkurse. Moksleivių laukė malonios staigmenos – šiemet pirmą kartą įsteigtos net septynios nominacijos, skirtos aktyviems ir gražių rezultatų pasiekusiems auklėtiniams. Metų ansamblio nominacijos laureatais tapo Emilija Žentelytė ir Matas Mecelis, metų dainininkėmis buvo pripažintos sesutės Adrija ir Austėja Suchockaitės, metų atlikėju išrinktas Rokas Zdanavičius. Metų dailininkės titulas suteiktas Justei Adomaitytei, už metų iniciatyvas buvo apdovanota Ustina Kočiūnaitė. Du šaunūs vyrukai – Ąžuolas ir Laimis – pripažinti metų atradimu, o metų šeimos titulą be konkurencijos pelnė labai muzikali Didlų šeima, mokykloje surengusi daugiau kaip valandą trukusį koncertą. Ir pretendentams, ir laureatams buvo įteiktos padėkos, mokyklos simbolio – sraigės – skulptūrėlės, o Emilija Žentelytė, Matas Mecelis ir Rokas Zdanavičius dar buvo apdovanoti Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės padėkomis už miesto vardo garsinimą. Bendruomenės dienos šventę vainikavo jaunųjų dainininkų pasirodymas. *** Birželio pabaigoje Birštono savivaldybėje lankėsi svečiai iš Prancūzijos miesto La Krua an Tureno (La Croix en Touraine). Aštuoni mokiniai, 2 mokytojai ir vienas tėvelis kartu su Birštono meno mokyklos mokiniais ir mokytojais visą savaitę repetavo, rengėsi bendram koncertui Birštono kurhauze. Merė Nijolė Dirginčienė pasidžiaugė prancūzų delegacijos viešnage, priminė, kad Birštono savivaldybės ir La Krua an Tureno draugystė tęsiasi jau daugiau kaip 20 metų. Prancūzijos miesto merė Jocelyne Cochin Birštone lankėsi jau 3 kartą, džiaugėsi sutikusi pažįstamų. Dviejų miestų vadovės aptarė tolesnį bendradarbiavimą, jaunimo mainų galimybes. Svečiai iš Prancūzijos susipažino su Birštonu, Vilniumi, Trakais, Kaunu, Kernave, lankėsi Stakliškių lietuviško midaus gamykloje, Nemajūnų amatų centre, svetingoje Elvyros ir Kazimiero Lapinskų sodyboje. Kitąmet į Prancūziją keliaus birštoniškiai. Liepos 1 dieną įvyko muzikinis dviejų šalių, dviejų savivaldybių, dviejų muzikos bendruomenių vakaras. Koncertas buvo nuoširdus, dainavome lietuviškai ir prancūziškai. Tiesiamas bendradarbiavimo tiltas leidžia tikėtis bendrų muzikinių projektų. Laimutė RAUGEVIČIENĖ

Inga JANIULYTĖ

Muzikos barai / 47


NAUJI LEIDINIAI

Juozui Karosui atminti CD ir DVD, skirtas 125-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms Leliūnuose

P

raeitais, 2015 metais plačiai paminėtos Juozo KAROSO 125-osios gimimo metinės. Gegužės 29 d. kompozitoriaus marčios Birutės ir anūko Sauliaus pastangomis atstatytoje Juozo Karoso gimtinėje Spraguičio vienkiemyje įvyko iškiliai sukakčiai skirtas renginys, jame pirmą kartą buvo parodyti unikalūs filmuoti kadrai, užfiksavę kai kuriuos Juozo Karoso veiklos ir gyvenimo momentus. Juozas Karosas labai mylėjo savo tėviškę. Jis visada pabrėždavo, kad kilęs iš Spraguičio vienkiemio ir yra tikras leliūniškis, nes būtent Leliūnuose prasidėjo ilgas kompozitoriaus kelias į slėpiningąjį muzikos pasaulį. Liepos 16-ąją, Juozo Karoso gimimo dieną, kompozitoriaus atminimą įamžino Palanga – Birutės al. 5 esantis namas, kuriame daugiau nei 20 vasarų (nuo 1958 m. iki 1981 m.) gyveno ir kūrė J. Karosas, buvo paženklintas atminimo lenta. Čia ramioje vasaros vienumoje gimė nemažas pluoštas kompozitoriaus kūrinių: sonatos, kvartetai, solo dainos ir gausybė dainų chorui. Kai kompozitoriaus anūkas Saulius Karosas Lietuvos muzikos ir teatro akademijai padovanojo vargonus, buvo nuspręsta įrengti Juozo Karoso memorialinę salę. Ją puošia skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtas kompozitoriaus biustas, J. Karoso nuotraukos. Spalio 8 d. LMTA Didžiojoje salėje įvyko kompozitoriaus 125-osioms gimimo metinėms skirtas atminimo vakaras. Dalyvavo Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Rūta Lipinaitytė (smuikas), Ramutė Kalnėnaitė (violončelė), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Audronė Kisieliūtė (fortepijonas), Birutė Vainiūnaitė (fortepijonas), Eugenijus Žarskus (fortepijonas), kamerinis choras „Aidija“ (meno vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis). Prisiminimais pasidalijo Saulius Sondeckis. Vakarą vedė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Šio vakaro vaizdo įrašas įamžintas skaitmeniniame vaizdo diske. Gruodžio 18 d. 125-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms skirtas koncertas surengtas Kauno valstybinės filharmonijos salėje. Koncerto metu skambėję kūriniai įrašyti kompaktinėje plokštelėje.

Muzikos barai / 48

Kompozitorių būrys (iš kairės): Juozas Karosas, Povilas Tamuliūnas, Stasys Vainiūnas, Antanas Račiūnas ir Julius Juzeliūnas

Koncertas, 1973 m.

Gėlės 80-mečio proga


1 CD Dainos, kameriniai ir choriniai kūriniai Du preliudai fortepijonui 1. Preliudas Nr. 1 2’38 2. Preliudas Nr. 2 2’39 3. Andante iš Sonatos fortepijonui 5’22 Atlieka Birutė Vainiūnaitė (fortepijonas) 4. „Putinėli raudonasai“, harmonizuota lietuvių liaudies daina 1’50 5. „Žibuoklės“, žodžiai Kazio Binkio 1’25 6. „Dalybos“, žodžiai Algimanto Baltakio 2’02 Atlieka Asta Krikščiūnaitė (vokalas) ir Audronė Kisieliūtė (fortepijonas) Sonata violončelei ir fortepijonui 7. Allegro molto 7’27 8. Andante 4’30 9. Allegro moderato 6’46 Atlieka Ramutė Kalnėnaitė (violončelė) ir Eugenijus Žarskus (fortepijonas) 10. „Meilė“, žodžiai Eugenijaus Matuzevičiaus 1’55 Du romansai iš ciklo „Diemedžiu žydėsiu“, žodžiai Salomėjos Nėries 11. „Vakaras jūroj“ 1’18 12. „Vėjas“ 1’17 Atlieka Nomeda Kazlaus (vokalas) ir Linas Dužinskas (fortepijonas) Sonata „Jūros legenda“ smuikui ir fortepijonui 13. Allegro 5’01 14. Intermezzo (andante) 3’30 15. Scherzo (molto vivace) 2’58 16. Finale (allegro maestoso) 3’23 Atlieka Rūta Lipinaitytė (smuikas) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas) Trys lietuvių liaudies dainos, harmonizuotos chorui 17. „Pasvarcyk, antele“ 3’44 18. „Sesute mano“ 1’45 19. „O kas ten?“ 1’44 Atlieka Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras (vadovas Romualdas Gražinis), diriguoja Gitana Trimirkaitė 20. „Tėvyne mano“, žodžiai Pauliaus Preikšo 2’25 Atlieka choro „Aidija“ vyrų grupė, veda Vilius Grušnius 21. „Obelėlė“, išplėtota lietuvių liaudies daina 3’09 Atlieka Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras ir choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis), diriguoja 11 klasės moksleivis Mantas Jarašūnas Bendra trukmė 66’50

Kompozitorius, vargonininkas, dirigentas Juozas KAROSAS gimė 1890 m. liepos 16 d. Spraguityje (Anykščių r.), mirė 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje. Muzikos mokė tėvas, vargonininkai K. Treinys ir A. Tamošiūnas, vėliau kompozitorius J. Gruodis. 1915–1921 m. J. Karosas vargonininkavo, dirbo mokytoju, koncertmeisteriu ir chorų vadovu Jarceve (Rusija). 1921–1927 m. Rygos konservatorijoje studijavo vargonavimą pas prof. Paulį Jozuus´ą, kompoziciją pas prof. Jāzepą Vītolą, dirigavimą pas Paulį Jozuus´ą ir Emilį Kuperį. Studijuodamas dėstė muziką ir dainavimą Rygos lietuvių gimnazijoje, vadovavo lietuvių ir latvių chorams, rengė koncertus. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1930 m. dėstė muziką ir vadovavo įvairiems chorams, dirigavo Kauno radiofono simfoniniam orkestrui. Aktyviai dalyvavo Filharmonijos draugijos veikloje, nemažai rašė „Muzikos baruose“. 1937–1939 m. ir 1945–1956 m. – Klaipėdos muzikos Juozas Karosas, 1962 m. mokyklos, 1939–1945 m. – Šiaulių muzikos mokyklos direktorius, choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytojas bei chorų vadovas. Nuo 1956 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) choro dirigavimo ir kitų muzikos disciplinų pedagogas (nuo 1977 m. – profesorius). Lietuvos dainų švenčių konsultantas ir vyr. dirigentas. Parašė muzikos vadovėlį „Garsų keliais“ (1937), atsiminimų knygą „Nueitas kelias“ (1976, 2001 m.). Sukūrė dainų chorams, solistams ir vaikams, stambių vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Harmonizavo lietuvių liaudies dainų, parašė muzikos fortepijonui ir kitiems instrumentams bei ansambliams. Surengė daug savo kūrybos koncertų. 1954 m. kompozitoriui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, o 1960 m. – liaudies artisto garbės vardas, 1972 m. jis apdovanotas Lietuvos valstybine premija.

Juozas Karosas tarp Dainų šventės dalyvių

Dainų šventės vyr. dirigentas Juozas Karosas

*** 2015 m. spalio 8-osios renginyje bene paskutinį kartą visuomenėje pasirodęs Saulius Sondeckis (1928–2016) dalinosi prisiminimais apie Juozą Karosą: Juozą Karosą pažinojau nuo ankstyvos savo vaikystės. Kai Klaipėdos muzikos mokykla buvo priversta kraustytis į Šiaulius, tuometinis jos direktorius J. Karosas turėjo organizuoti mokyklos darbą. Pirmiausia jis sudarė visų Šiaulių inteligentų sąrašą ir pats asmeniškai aplankė tuos, kurie turėjo vaikų. Niekada nepamiršiu jo vizito į mūsų namus. Nuo pirmos akimirkos Juozas Karosas padarė nepamirštamą įspūdį. Jis mokėjo bendrauti ne tik su svarbiais žmonėmis, bet ir su vaikais. Būtent Juozo Karoso pastangomis buvo suformuotas muzikos mokyklos įvaizdis, patekti į ją kiekvienam šiauliečiui buvo garbės reikalas. Mes eidavome į mokyklą su didžiausiu džiaugsmu. Ypač man patiko orkestras, kuriam dirigavo pats direktorius Juozas Karosas. Jo pamokos būdavo linksmos – mokėdavo ir pakalbėti, ir pajuokauti, ir nepiktai pastabą padaryti. Juozas Karosas – didžiulė asmenybė Lietuvos muzikiniame gyvenime. Į muziką jis pastūmėjo labai daug žymių muzikų. n Šeima (iš kairės): žmona Emilija Vainiūnaitė-Karosienė, vaikai – Jūratė, Algirdas, Rima ir Juozas Karosas

Muzikos barai / 49


IN MEMORIAM 2016 M. LIEPOS 20 D. EIDAMAS 83-IUOSIUS METUS MIRĖ MUZIKOLOGAS, LIETUVOS NACIONALINĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJOS LAUREATAS, PROFESORIUS HABILITUOTAS DAKTARAS ALGIRDAS JONAS AMBRAZAS.

M

uzikologo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas: 12 knygų, daugiau kaip 200 straipsnių Lietuvos periodiniuose ir mokslo leidiniuose, Lietuvos, Rusijos, Suomijos enciklopedijose, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos muzikos leidiniuose, moksliniai pranešimai tarptautinėse konferencijose Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse. A. J.  Ambrazas ėjo atsakingas pareigas mokslo ir kitose įstaigose, buvo daugybės redakcinių kolegijų, komisijų, tarybų ir senatų narys. Algirdo Jono Ambrazo nuveikti darbai įvertinti Lietuvos valstybine premija (1979 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2007 m.), Vyriausy-

Algirdas Ambrazas bės kultūros ir meno premija (2008 m.), kitais apdovanojimais. Greta bendrųjų muzikos teorijos ir XX a. Lietuvos muzikos istorijos klausimų Algirdas Jonas Ambrazas ypač daug dėmesio skyrė mūsų klasikų Juozo Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno kūrybai, nenuilsdamas skleidė apie ją žinią tiek mokslo darbais, knygomis ir straipsniais, tiek gyvu žodžiu bei kitomis iniciatyvomis. Nacionalinė kultūros ir meno premija 2015 m. jam suteikta už monumentalią monografiją „Julius Juzeliūnas. Gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“. Profesoriaus pastangomis 2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Juliaus Juzeliūno metais. „Tai muzikologas, aprėpęs mūsų

moderniosios valstybės šimto metų muzikos raidą, jos tyrimus ir suvokimą, kokia buvo lietuvių muzikos kultūra, plėtra, trajektorijos, formos“, – paskelbdamas A. J. Ambrazą 2015 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu sakė premijų komisijos pirmininkas Leonidas Donskis. Išeidamas Algirdas Jonas Ambrazas su savimi išsinešė nedaug – jo tyrinėjimai, atradimai sukaupti kultūros podėliuose: skaityklose, bibliotekose, žmonių, gebančių klausytis, atmintyje. Didžiulės studijos, atveriančios modernumo painumą lietuviškos muzikos istorijoje, laisvalaikio skaitiniai, perrašyti iš pasiskolintų knygų, laiškai, daugybė straipsnių. Didžiuojamės, kad nemaža jų dalis rašyta ir specialiai „Muzikos barams“. Visi, studijavę pas A. Ambrazą, vadinome jo knygas, ypač „Muzikos kūrinių analizės pagrindus“, lietuviškuoju muzikologijos katekizmu: sudėtingiausias teorijas, svariausius tyrimus muzikologas pateikdavo lengvai ir suprantamai. Algirdas Ambrazas gimė 1934 m. Kaune. Baigė M.  Alšlebėnaitės fortepijono klasę Kauno J.  Gruodžio muzikos mokykloje, 1952–1958 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, S.  Vainiūno fortepijono ir E.  Balsio muzikos teorijos klasėse. 1969 m. apgynė daktaro disertaciją „Juozo Gruodžio kūrybinio palikimo klausimai“, 1991 m. – habilituoto daktaro disertaciją „Juozas Gruodis ir lietuvių kompozitorių mokyklos formavimasis“. 1955–1957 m. dirbo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje koncertmeisteriu, 1957–1959 m. Lietuvos

Muzikos barai / 50


radijo ir televizijos komitetо muzikos redaktoriumi, 1959–1964 m. dėstė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), 1964 m. buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos muzikos redaktorius. Nuo 1964 m. A. J. Ambrazas dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (nuo 1992 m. – Lietuvos muzikos akademija, nuo 2004  m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija): buvo Muzikos teorijos laboratorijos vedėjas, Muzikos teorijos katedros pedagogas (nuo 1968 m.; nuo 1982 m. – profesorius, 1987–1998 m. – vedėjas), Muzikologijos instituto mokslinis vadovas (1993– 2005), 1993–2011 m. LMTA senato narys, nuo 1994 m. Doktorantūros ir habilitacijos komisijos narys, 2003– 2011 m. LMTA ir Kultūros filosofijos ir meno instituto Jungtinės doktorantūros komisijos pirmininkas. 1998– 2005 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno instituto (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 2005 m. – LMTA profesorius emeritas. Dėstyti dalykai: muzikos kūrinių analizės metodai (doktorantams, meno aspirantams), muzikos teorinės sistemos, šiuolaikinės muzikologijos teorijos. Nuo 1960 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, 1991–1999 m. Lietuvos mokslo tarybos narys, 1997–2004 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto tarybos narys, nuo 1967 m. „Menotyros“ redakcinės kolegijos narys, 1962–1977 m. almanacho „Muzika ir teatras“ redakcinės komisijos narys, 1979–1992 m. almanacho „Muzika“ redakcinės komisijos pirmininkas, 1998–2007 m. „Muzikos enciklopedijos“ vyriausiasis redaktorius, 2000–2011 m. „Lietuvos muzikologijos“ redakcinės komisijos pirmininkas. n

IŠ VITOS GRUODYTĖS LAUDACIJOS „PROFESORIAUS ALGIRDO AMBRAZO SANDAROS KLAUSIMU“, SKAITYTOS LIETUVOS KOMPOZITORIŲ SĄJUNGOS MUZIKOLOGŲ SEKCIJOS SURENGTOSE GERIAUSIŲ 2015 M. MUZIKOLOGIJOS DARBŲ AUTORIŲ APDOVANOJIMO IŠKILMĖSE 2016 M. BALANDŽIO 29 D. VILNIUJE, RAŠYTOJŲ KLUBE. ... Nuoširdus prielankumas tam, apie kurį rašote, ir tam, kuriam rašote. Jūs vertinate pirmiausia ne kritiškai ir analitiškai, bet iš nuoširdaus prielankumo pozicijos. Kokia tai muzikologija? Išgrynintos kalbos, aiškios minties, meilės detalėms ir atsargumo faktams muzikologija. Todėl pernelyg dirbtinio moksliškumo kontekste – ypač kalbant apie tokią trapią medžiagą kaip muzika ir apie tokias jautrias būtybes kaip kompozitoriai – ji žavi. Jūsų formuluočių paprastumas (ne prastumas) slepia ne tiek norą sužinoti tiesą, kiek atsidavimą tiesai. Turbūt tai ir vadinate pašaukimu. Jūs nutiesėte pagrindinę XX amžiaus lietuvių muzikologijos giją, intensyviausiai sprendusią teorijų istoriškumo, tautinio modernumo ir kitas dialektinės sandaros temas. Šios priešybių vienybės – epochos antspaudas! – paieškos lėmė Jūsų vertinimus ir analizės kryptis. Esate jungties ir dinamiškų kategorijų mąstytojas. Jūs gynėte muzikologiją, „tyrinėjančią dvasinio pasaulio reiškinius“, nuo „mechaniškai taikomų formulių ir eksperimentų“. Jūsų muzikologija yra europinės minties tradicijos tąsa, apibendrinimas ir įprasminimas savojoje terpėje ir savajame laike. Pradėdamas nuo detalės visuomet baigiate universalijomis ir kontekstais. Sudarydamas muzikinių nacionalumo kategorijų hierarchiją apibendrinate nacionaline kultūra. Pradėdamas teorija, užbaigiate jos istorine etimologija. Jums svarbios šaknys ir ištakos, todėl į kultūrą žvelgiate kaip į gyvą organizmą, kuris turi savo genezę, sąlygas, priklausomybę ir aplinką. Jūsų pašaukimas yra tautiškumas, peržengiantis muzikos ribas, todėl muzikologija Jums yra priemonė tautiniam pradui teigti, matant jį ne kaip praeitį, bet kaip ateitį. Turbūt neklysiu sakydama, kad tokiu būdu išauginote solidžiausią lietuvišką muzikologinį medį, nuo kurio kamieno atsišakos – tikėkimės, gausiai, – ne mažiau lietuviškos ir ne mažiau muzikologinės šakos. ... Sugebėjote iš poezijos į savo kasdienę, veikiausiai alinančią prozą perkelti lengvumą, aiškumą, glaustumą ir nuoširdumą. Kaip sakė vienas prancūzų filosofas, techninė muzikos analizė yra priemonė, padedanti nuo savęs atstumti spontanišką atsidavimą palaimai, kurios reikalauja žavesys. Jums kažkokiu būdu pavyko suderinti abu arba bent jau nepamesti iš akių šio antrojo muzikos sando. Kita vertus, Jūsų asmenybės integralumas, padėjęs išvengti ideologinių štampų ir dirbtinės gestikuliacijos epochų kryžkelėje, ir neleistų kitaip kalbėti apie muziką, kai tokia gyva tradicija, pririšanti prie savųjų šaknų. Aproksimatyvaus žinojimo ir intelektinių pusfabrikačių epochoje Jūsų muzikologiniai opusai paguodžia. Juose atrandame bent jau kryptį, kokie turėtume būti, jei nenorime savęs prarasti. Jūsų pedagoginis diskretiškumas yra kilęs, spėju, iš prielankumo ne tiek studentams, kiek dėstomajam objektui. Nebuvote oratorius, siekiantis pavergti auditoriją ir įtikinti savo teisumu. Kas norėjo, tas Jūsų perlus susirinko. Viena mano kurso draugė, pavarčiusi Jūsų paskaitų užrašus jau po studijų, prasitarė: „Tik dabar supratau, kaip ten buvo įdomu.“ Esu tikra, tokių buvo ir daugiau. Esu tikra, kad daugelis jau post factum gailėjosi praleidę puikią progą patylėti... ... Buvote ištikimas ne tik savo epistoliniams amžininkams – Žibuntui Mikšiui, Claude´ui Ballifui, – bet ir analizuojamiems subjektams. Juozas Gruodis ir Julius Juzeliūnas yra du pagrindiniai Jūsų muzikologiniai akordai, išsitęsę į kelių dešimtmečių fermatas. Mes visi be išimties privalėjome išstudijuoti Gruodį bent jau tam, kad galėtume atsakyti į Jūsų neišvengiamą finalinį klausimą, užbaigiantį bet kokio lygio, bet kokios muzikinės disciplinos egzaminą. Ir Muzikos akademijoje, ir Kompozitorių sąjungoje buvote ilgametis Gruodžio ir Juzeliūno ambasadorius. Tapote neatsiejama jų kūrybos dalimi ir tąsa. Ši ištikimybė atsiskleidžia Jūsų hagiografiniuose veikaluose. Ji atskleidžia ir tai, kas esate Jūs pats: plataus akiračio nuosaikus modernistas, niekuomet nepamirštantis jautriausios – lietuviškos – gaidos.

Muzikos barai / 51


BALETAS

Elegijus Bukaitis, 1991 m.

Muzikos barai / 52

Nuotr. iĹĄ asmeninio archyvo

Apie baletÄ&#x2026; maksimalisto akimis


Janina STANKEVIČIENĖ ELEGIJUS BUKAITIS – NEEILINĖ ASMENYBĖ LIETUVOS BALETO ISTORIJOJE, SU JO VARDU SIEJAMAS XX A. AŠTUNTOJO DEŠIMTMEČIO BALETO MENINIS IR IDĖJINIS ATSINAUJINIMAS. BAIGĘS GARSIĄJĄ LENINGRADO (DABAR – SANKT PETERBURGAS) A. VAGANOVOS BALETO AKADEMIJĄ (1955–1962), LENINGRADO KONSERVATORIJOJE GAVĘS BALETMEISTERIO IR REŽISIERIAUS DIPLOMĄ (1971 M.), LIETUVOS VALSTYBINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE 1973–1978 DIRBO VYRIAUSIUOJU BALETMEISTERIU, PASTATĖ KLASIKINIŲ IR NACIONALINIŲ SPEKTAKLIŲ – P.  ČAIKOVSKIO „SPRAGTUKĄ“, „GULBIŲ EŽERĄ“, A.  ADAMO „ŽIZEL“, A.  REKAŠIAUS „AISTRAS“ IR „AURĄ“, E.  BALSIO „EGLĘ ŽALČIŲ KARALIENĘ“. ENERGINGAS, EKSCENTRIŠKAS CHOREOGRAFAS, VADINTAS LIEPSNOJANČIU ŽMOGUMI, VEZUVIJUMI, SIURPRIZU, TIK KĄ PRAŪŽUS LIETUVOS BALETO 90-MEČIUI IR ASMENINIAM JUBILIEJUI, PASIDALINO MINTIMIS APIE BALETO ISTORIJĄ IR DABARTĮ.

Kas gi tas Eolas? Tai vėjelis, nesvarumo būklė. Šiandieniniame balete nebėra to dvasinio vėjelio, o kai nebėra vėjelio, tai nekalbam apie baletą, kalbam apie šokį. O dar tiksliau, apie kūno konvulsijas – gimdymo konvulsijas, mirties konvulsijas... Deja, dažnai linkstame į brutalų nihilizmą. Kai klausomės simfoninės muzikos, mus žavi garsai, jų nesvarumas, kuris žadina vaizduotę. Judesio nesva-

– Kodėl mažai kultūros? Knygos „Liepsnojantis Maestro“ pradžioje rašote: „Niekinu kompromisus ir sąšlavyną choreografijoje – jau ir taip esame baleto vergetos...“4

– Tai turbūt lemta pačios istorijos. Galima pradėti ir nuo to, kad italai visame pasaulyje žinomi kaip apsigimę dainininkai, rusai – šokėjai. Lietuviai vadinami dainų tauta, o šokiai pas mus tik tarp kitko. Kai po revoliucijos didžioji dalis Peterburgo imperatoriškojo baleto bėgo į Paryžių per Kauną, bėgančiųjų ir vietinių entuziastų pastangomis įkūrėme pirmąsias savo baleto studijas (O. Dubeneckienė, G. Kiakštas) ir pirmąją baleto trupę 1925 m. Visus tuos 90 Lietuvos baleto istorijos metų bandėme būti Vakarų Europos baleto kultūros dalimi. Karas ir pokaris kai kuriuos pasiekimus vėl ištrynė, kūrėjai žuvo, buvo ištremti, emigravo. Baletas brutaliai naikintas, nes tokia buvo pozicija. Pasakojama, kad Leninas paklausė Lunačiarskio, kaip darbininkų ir valstiečių klasės sąmonėje išnaikinti įsišaknijusią ištvirkusio Imperatoriš-

A. Rekašiaus baletas „Aura“, 1986 m. Ji – Rūta Railaitė, Jis – Aleksandras Molodovas

Teatras pilnas; ložės dega, Jau verda parteris, krėslai; Palubėje nekantriai klega, Bet šlama uždanga antai. Grakšti, nušvitusi, lengvutė Ir smuiko pavergta, tur būti, Sustojo nimfų štai būry Istomina1; kojyte ji Grindis palietus, pasisupo, Tuo tarpu kitą sukdama, Pašoko ji, nuskrisdama Lyg pūkas nuo Eolo2 lūpų; Suvijo liemenį vyte, Greit stuksi koją kojute.3 1 Avdotja Istomina, (1799–1848) – įžymi balerina, gražuolė, dariusi stiprų įspūdį Puškinui. 2

Eolas – graikų mitologijoje vėjo dievas.

A. Puškinas. Eugenijus Oneginas (iš rusų kalbos vertė Antanas Venclova). ­– Raštai, t. 3, Vilnius: Valstybinė grožinės 3

literatūros leidykla, 1955.

4 Liepsnojantis Maestro. Apie choreografą Elegijų Bukaitį. Krantų redakcija, 2012, p. 5.

Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

B

aleto menas atrodo visad jaunas, nors jau daugiau kaip 400 metų jaudina žmonijos protus, fantaziją ir jausmus. Vis dėlto žvelgdami atgal tikrojo baleto apraiškas galime suskaičiuoti ant pirštų: italų baletas (D. da Piacenza), prancūzų baletas ir Jeanas-Baptiste´as Lully, danas Augustas Bournonville, Marie Taglioni ir tik vėliau Petipa ir Rusijos baletas. Galima būtų labai daug pasakoti, bet trumpai tariant dabar pasaulis nusigręžė nuo esminių baleto prigimties dalykų, tiesiog neigia pagrindines šio meno taisykles. Baletas – ne buitinis žanras. Baletas, anot S. Puškino:

rumas veikia taip pat, kuria mūsų sąmonėje vaizdus ir asociacijas. Deja, mes nuo to sąmoningai bėgam atsisakydami tikrosios baleto esmės. O bėgam dėl to, kad mažai mumyse kultūros.

Muzikos barai / 53


BALETAS kojo baleto dvasią? Pastarasis atsakęs, kad reikia tik apauti baleto šokėjus ilgaauliais batais, ir bus jau ne Imperatoriškasis, o proletariškas baletas. Deja, proletariškas baletas pas mus vis dar populiarus ir yra palaikomas. Žinoma, kitaip vadinamas... – Turite mintyse pokarį ir sovietmečio laikotarpį?

brandžių rezultatų bet kuria šio scenos meno forma. Tokie baletai kaip H. Løvenskjoldo „Silfidė“, A.  Minkuso „Don Kichotas“, A.  Glazunovo „Raimonda“, P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“, A. Adamo „Žizel“ ne tik demonstruoja trupės lygį, bet ir gali auginti nacionalinį baletą. – Knygoje sakote: „Mano koncepcija tokia: klasikinis baletas – tai bazė, nacionalinis struktūra, šiuolaikinis – žaidimai“. Gal galite plačiau pakomentuoti?

Rimo VILAVIČIAUS nuotr.

– Ir po karo Lietuvos baletas stengėsi išlaikyti europietišką dvasią. Ačiū Dievui, šokėjas ir choreografas Bronius Kelbauskas neemigravo, nors su Lietuvos baleto trupe gastroliuodamas Monte Karle, Londone gavo gerų pasiūlymų, kai kuriais ir pasinaudojo (1935 m. sta-

žavosi M. Kšesinskajos baleto studijoje Paryžiuje, N. Legato Londone, 1937  m. šoko R. Blumo trupėje „Ballet russe“). Jis gavo ir įsisavino rusų perimtą europinę baleto kultūrą. Pakartosiu, bet tai labai svarbu – baletas sukurtas italų, vėliau tobulintas prancūzų, romantizuotas danų ir tik paskui perimtas rusų. Taigi, rusiško baleto nėra, yra tik rusiška baleto dvasia. Visa kita – technika, struktūra, kombinacijos yra europinės, todėl negalima atsisakyti klasikinio baleto repertuaro teigiant, kad per ilgai užsižaidėme rytų baleto tendencijomis. Neteisingas mąstymas! Tik įvaldę klasikinio baleto pagrindus turėsime

Muzikos barai / 54

– Klasikinio baleto gramatiką sudaro 1285 elementai, tai kaip natos muzikantui. Jas reikia tiesiog išmokti atmintinai, išmokti savo kūnu. Skaitydamas neišmoksi. Ir nereikia manyti, kad choreografija susideda iš poros arabeskų ir paėjimų ant pirštukų... Ne. Tai yra bazė, be jos, mano nuomone, gali būti šokėjas, bet ne baleto artistas. Yra 7 pagrindinės spektro spalvos, 7 pagrindinės natos. Tai naudokite jas, bet kiekvienai iš tų spalvų (ar natų) pridėkite dar po 7 choreografinius elementus ir turėsite 49 tam tikrų elementų kombinaciją, kurią jau gali atiduoti vienam ar kitam spektaklio personažui ar jų grupei. Taip sukursi išskirtinę charakteristiką, pavyzdžiui, Eglės arba Drebulytės (E. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“) ar aplinkos, kuri supa personažus. Tai tiesiog baleto gramatikos galimybės, leidžiančios nepažeidžiant taisyklių sukurti ką nors originalaus. Bet dabar populiaru porą elementų sugalvoti vienam personažui, porą kitam ir manyti, kad tai išskirtinai originalu. O paskui tie elementai dar keliauja iš vieno choreografo spektaklio į kitą. Baletų partitūrose visi personažai dažniausiai turi muzikines juos charakterizuojančias temas. Muzikos neišmanymas trukdo choreografams sukurti nuoseklią, vientisą, įdomią choreografiją. Baletmeisteris turi būti toks pat muzikos žinovas ir interpretatorius kaip ir spektaklio dirigentas. Sukūrus originalius judesius atskiriems personažams ir jų grupėms, atsiskleidžia ir kūrinio dramaturgija. Nacionalinis baletas yra struktūra. E. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“, 1976 m. Eglė – Nina Antonova, Žilvinas – Jonas Katakinas, Drebulytė – Rūta Krugiškytė, Beržas – Aleksandras Semionovas, Ąžuolas – Danielius Kiršys


– Peterburgo architektūra, F. B.  Rastrelli ir A. Puškinas. Taip pat A.  Vaganovos baleto akademijos dėstytojai Nina Stukolkina, Aleksejus Andrejevas, Leonidas Jakobsonas, Igoris Belskis, Nikolajus Ivanovskis, Michailas Ter-Stepanovas ir kiti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

– Ką pavadintumėte savo mokiniu?

Elegijus Bukaitis – M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriaus dėstytojas, 1963 m.

Tai, kas kūrybos procese užauginama ant vadinamosios bazės. O tai yra tema, idėja ir muzika. Gali būti panaudojami liaudies muzikos ar šokio elementai, bet nebūtinai ir juolab tiesiogiai. Svarbu sukurti visumą, kuri pažadintų, suaktyvintų tą žmogaus išprusimo, išsilavinimo ar jausmų dalį, kuri susijusi su jo žiniomis apie savo tautą, apie jos kultūrą. Štai tokią struktūrą turiu mintyse, bet ji turi remtis klasikinio baleto baze. Šiuolaikinis šokis – tai žaidimas, įmanomas tik valdant bazę ir sukūrus stuktūrą. Koks mūsų šiuolaikinis šokis? Visi baletai vieno stiliaus ir visuose „voliojamasi“. Išskirčiau tik vieną spektaklį – K. Pastoro „Tristaną ir Izoldą“. Jis, mano nuomone, atitinka aukštojo meno reikalavimą, kai baletas yra ne fizinis, bet dvasinis veiksmas. Tikiuosi, kad dabar LNOBT vykstantis projektas „Impulsas“ atras naujų kūrėjų. Nors visada sakau: šokis omeny, o ne reginy – tai nėra baletas ir net nėra šokis. – Grįžkime prie muzikos. Teigiate, kad visada remiatės partitūra, kad svarbu mokėti ją skaityti. Jūs to mokėtės?

– A. Vaganovos baleto mokykloje buvo privalomas fortepijono kursas. Tai buvo vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. Turėjau gerus mokytojus, M. Šostakovič paskatintas fortepijono mokiausi ir dešimtmetėje muzikos mokykloje. Kai 1960 m. išgyvenau

tam tikrą kūrybinę krizę, fortepijonas gelbėjo mane, kasdien grodavau nuo 6 iki 9 val. ryto. Baigdamas mokyklą skambinau F. Liszto „Vengrišką rapsodiją“, sugrojau visai neblogai, man siūlė studijas tęsti. Tačiau savo tikslą mačiau choreografijoje, režisūroje. Buvo ir partitūrų skaitymas. Viena yra groti kuriuo nors instrumentu, o visai kas kita skaityti partitūras. Kai 1971 m. atėjau į teatrą, statėme A. Rekašiaus „Aistras“. Maniau, jei partitūra yra simfonija, tai kodėl scenoje negalėtų būti choreografinė jos versija. Siekiau sukurti choreografinę simfoniją. Po šešiolikos metų pakartojau to baleto versiją (1986 m. „Aura“). Kritikai koneveikė: Bukaitis prilipęs prie natų, kad net koktu. Bet visada maniau, kad baletas nėra literatūrinio teksto dublikatas, jo perpasakojimas plastine kalba. Baleto išeities taškas – muzika. Ir mano „Eglė Žalčių karalienė“ buvo simfoninis baletas. Aš su „Eglės“ partitūra gyvenau 14 metų, nuo 1964 iki 1976 m. Šio spektaklio dailininkas Rimtautas Gibavičius buvo išskirtinis žmogus. Aš pasakoju jam apie partitūrą, apie savo mintis, o jis piešia. Paskui rodo man. Labai gerai jam tai pavykdavo, tik vėliau sužinojau, kad jis buvęs smuikininkas. Vis klausdavo, o kaip šita tema, kaip šita, o kokia čia spalva... – Kas Jūsų mokytojai?

– Nors dirbau M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje ir vienas mano pirmųjų mokinių buvo Jonas Katakinas, šiandien išskirčiau tik vieną – Andželiką Choliną. Ji po pamokų kartu su Egle Špokaite atbėgdavo pas mane į Ritmo plastinės improvizacijos studiją Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmuose. Stengiausi suteikti joms tai, ko trūko mokykloje. Andželika surado save ne klasikoje – surado režisūroje, šokio teatre. Jos tėvai architektai, o tai taip pat režisūra. Bet joje viskas žemiška. – Jus garsina ugningas charakteris...

– Aš ne chamas, aš šmaikštuolis. Mano konfliktai ne piktybiniai, momentiniai. Tai labiau temperamento problema. Kai išėjau iš teatro, visi balerūnai buvo pavargę, nusivažiavę, neturėjo kur gyventi, uždarbiaudavo naktiniuose klubuose. O man reikėjo pailsėjusių, stovinčių ant puantų, fiziškai tvirtų šokėjų. Negalėjau žiūrėti į neišsimiegojusias, girtas gulbes. Jaučiau prieš artistus asmeninę atsakomybę, juk aš išviliojau šiuos vaikus iš tėvų namų kviesdamas mokytis baleto. Neradom sutarimo su vadovais, teko išeiti. Aš nebedirbu balete jau daugiau kaip 30 metų. Rašau prisiminimus, pasidalinsiu kada nors su skaitytojais savo išgyvenimais ir kovomis... Kasdien nuo 1959 m. rašau dienoraštį, turiu 64 „knygas“ – dabar jau labai įdomu paskaityti, kai ką dar prisiminti. Turiu daug fotodokumentų (apie 10 000 vnt.) iš kūrybinio laikotarpio. Parašysiu apie savo sukurtą ritmo plastinės improvizacijos sistemą. Tai bus tikrai didelis teorinis darbas. – Ko palinkėtumėte baleto žmonėms?

– Balete nesvarbu nei rasė, nei tautybė. Svarbu tik tobulybės siekis ir maksimali tarnystė Terpsichorei. n

– Pati svarbiausia mano mokytoja

Muzikos barai / 55


SVETUR Audronė ŽIGAITYTĖ PRANCŪZŲ DIRIGENTAS CYRILAS DIEDERICHAS, 2015 METŲ RUGSĖJĮ LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE STATYDAMAS JULES´IO MASSENET OPERĄ „MANON“, VILNIUJE BENE PIRMĄ KARTĄ PABUVO KIEK ILGIAU – NE TRIS KETURIAS DIENAS, KAIP PER ANKSTESNES SAVO VIEŠNAGES. TAD PAGALIAU IŠSIPILDĖ NUO PIRMOJO DIRIGENTO ATVYKIMO 1991-AISIAIS MANE LYDĖJUSI SVAJONĖ PABENDRAUTI SU MUZIKU. DIRIGENTAS, NORS IR NEMINIMAS TARP GARSIAUSIŲ PASAULYJE AR BENT EUROPOJE, ATVYKDAMAS Į LIETUVĄ KASKART NE TIK ATVERČIA NEPAŽINTUS MUZIKOS PUSLAPIUS, BET IR GERAI ŽINOMUS GEBA PRISTATYTI KAIP NĖ KARTO NEGIRDĖTUS, NAUJUS, NEPAMIRŠTAMUS.

Cyrilas Diederichas: „Dirigentui svarbiausia jausti muzikos prigimtį“

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotr.

1991 m.

Muzikos barai / 56

gruodį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre klausėmės Cyrilo Diedericho diriguojamo J. Haydno „Pasaulio sutvėrimo“, 1992 m. gegužę Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – G. Mahlerio Devintosios simfonijos, 1996 m. kovą pirmą kartą Lietuvoje skambėjo H. Berliozo „Fausto pasmerkimas“ (LNF), 2000 ir 2010-aisiais – Messiaeno simfonija „Turangalila“. 2012 metų koncerte neapsieita be vienintelės mūsų mokymo programose esančios Berliozo „Fantastinės simfonijos“, o štai 2016 m. Vilniaus festivalyje maestro ir vėl atvertė nepažintus Berliozo puslapius – paties kompozitoriaus labiausiai vertintą didingąjį „Requiem“. Neabejoju, manančių, kad C. Diederichas vertas garbingos vietos pasaulio dirigentų olimCyrilas Diederichas


pe, Lietuvoje yra ne vienas. Ir jeigu vis dar negirdim, kad jis tą vietą yra pelnęs, tai arba informacija mūsų tiesiog nepasiekusi, arba dirigentas dar nepasiekė tos garbingos amžiaus ribos, nuo kurios prasideda tikroji šio amato šlovė. Iki šiol C. Diedericho veikla daugiausia susijusi su Prancūzijos orkestrais, jis dirigavo Liono, Lilio, Monpeljė, Avinjono, Ruano, Tulūzos, Paryžiaus scenose. Bet geografija sparčiai plečiasi – prancūzų operos klasika statyta Romos, Ženevos, Ciuricho, Monte Karlo, Flandrijos, Majamio, Tel Avivo operos teatruose. Akivaizdu, kad vokalinė-simfoninė drama – mėgstamiausias dirigento žanras. O ir apdovanotas jis visomis nuostabiausiomis savybėmis, būtinomis šiam elitiniam muzikos žanrui perteikti. Jis puikus režisierius, aktorius ir, žinoma, Muzikas! „Jei reikėtų nurodyti spektaklio herojų, tai būtų nuoširdų pritarimą pelnęs muzikos vadovas Cyrilas Diederichas, paženklinęs neeilinį atlikimą savo asmeninio stiliaus žyme“, – čia eilutės iš J. Bonnaud recenzijos, po kuria drąsiai galima pasirašyti kalbant ir apie lietuviškąsias „Fausto pasmerkimo“, „Turangalilos“ ar „Requiem“ premjeras. Lygiai kaip ir po G. Mannoni mintimi: „Cyrilas Diederichas išgauna iš orkestro viską, ką geriausia jis gali, – ne tik sodrų, labai tikslų garsą, bet ir rišlų bei aiškų kūrinio suvokimą.“ Galingoji prancūzų genijaus Hectoro Berliozo muzika mums kažkodėl vis dar per menkai pažįstama. Su „Fausto pasmerkimu“ šiemet skambėjęs „Requiem“ siejasi ir partitūros sudėtingumu, ir atlikėjų sudėties gausa, ir, svarbiausia, meilę, dangų ir pragarą aukštinančia dvasia. Klausantis šios muzikos vis kyla klausimas, kaip ji galėjo būti anksčiau parašyta už sudėtingumu ir užmojais panašias Wagnerio, Mahlerio, Schönbergo partitūras... Tie kompozitoriai nė neslėpė Berliozo įtakos savo kūrybai, tačiau vokiškasis ordnung (tvarka), matyt, neleido prancūzų genijaus aplenkti mąstymo spontaniškumu ir orkestro spalvų koloritu. Kad sukrėstų, pasiektų pačią klau-

sytojo širdį, Berliozas nepaisė jokių įprastų formų. Tai tiesiog – GENIJAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ. „Visa, kas praktiška, apskaičiuota, egoistiška, yra svetima šiam žmogui Jupiterio galva“, – 1846-aisiais po draminės legendos „Fausto pasmerkimas“ premjeros turėjo pripažinti netgi aršiausias kompozitoriaus priešininkas Eduardas Hanslickas, specialiai iš Vienos atvykęs į premjerą Prahoje. O nežinomas čekų kritikas akcentuoja, kad „Berliozas – ne tik genijus, jis dar ir prancūzas! Taigi jausmų gyvumas, būdingas šiai tautai, veržte veržiasi iš jo kūrybos!“ Cyrilas Diederichas gimė Provanso Ekse muzikų šeimoje. Jo tėvas Raymond´as Diederichas buvo kompozitorius ir dirigentas, tad nenuostabu, kad į muziką sūnus pasinėrė nuo ankstyvos vaikystės, būdamas penkerių pradėjo mokytis skambinti fortepijonu. Ypač jį viliojo kerintis operos pasaulis, ir tai vėliau, kaip žinome, taps didžiąja jo gyvenimo aistra. Kartu su tėvu Cyrilas vasaras leisdavo ką tik įsteigtame (1948) Provanso Ekso festivalyje. Maestro visada pabrėžia, kad tai ir buvo profesijos pasirinkimą lėmusi svarbiausia vaikystės patirtis. 1968 m. C. Diederichas su pagyrimu baigė studijas Paryžiuje, Nacionalinėje aukštojoje muzikos konservatorijoje (Conservatoire national supérieur de musique). Čia jis studijavo pas Jeaną Devemy ir Georges´ą Barboteu fortepijoną ir ... valtorną. Tolesnius mokslo metus jau siejo su nuo vaikystės jį dominusia dirigento profesija, studijavo dirigavimą pas Louis Fourestier (tuometinį Paryžiaus operos dirigentą) ir Jeaną Sébastieną Berreau. Paryžiaus konservatorijos orkestre C. Diederichas pūtė valtorną, buvo aistringas orkestro dirigento Manuelio Rosenthalio gerbėjas. Baigęs konservatoriją pelnė daugelį prizų tarptautiniuose konkursuose, tarp kurių – konkurso Florencijoje premija ir žiuri premija Katovicuose, Lenkijoje. 1970 m. su keletu draugų įkūrė kamerinį orkestrą ir organizavo festivalį Provanse „Semaines musicales du Luberon“. Tai buvo tikroji C. Diedericho karjeros pradžia, o kaimyniniuose festivaliuose (pvz., Carpentras

ir Vaison-la-Romaine) jis pirmą kartą pasirodė kaip operos dirigentas. 1974 m. C. Diederichas asistavo Serge´ui Baudo Liono nacionaliniame orkestre, vėliau Jeanui Claude´ui Casadesusui Lilio nacionaliniame orkestre. 1984 m. tapo Monpeljė simfoninio ir operos orkestrų muzikos ir meno vadovu. 1996 m. užėmė tą pačią vietą Miulūzo simfoniniame orkestre, taip pat tapo Reino nacionalinės operos muzikos vadovu. Didelę įtaką C. Diederichui padarė Herbertas fon Karajanas – 9-ajame dešimtmetyje jis ėmė lankytis Karajano repeticijose ir koncertuose. Vėliau C. Diedericho muzikinį mąstymą paveikė kitas didis menininkas ir dirigentas Georges´as Prêtre. C. Diedericho dirigavimas apibūdinamas kaip itin dinamiškas, skleidžiantis magnetizmą, demonstruojantis įsigilinimą į atliekamą muziką ir darantis stiprų poveikį kiekvienam, kas išgirsta jį muzikuojant. ***

– Gerbiamas maestro, Prancūziją žinome kaip nepaprastai kultūringą, daug dėmesio meninei edukacijai skiriančią šalį. Tačiau nuo tada, kai pirmuosius kartus viešėjote Vilniuje ir itin įspūdingai atlikote Haydno „Pasaulio sutvėrimą“, Mahlerio Devintąją simfoniją, Berliozo „Fausto pasmerkimą“, Messiaeno „Turangalilą“, man niekaip nepavyko apie Jus paskaityti ko nors daugiau nei biografiją. Ar noriai bendraujate su spauda, kalbate apie muziką?

– Manęs iš tiesų nerasite tinkluose, nenoriu būti „Google´e“, „Twitter´yje“ ar „Facebook´e“... O kalbant apie spaudą... Esu jaunystėje davęs daug interviu prancūzų spaudai. Dabar jau gerokai mažiau mane kalbina. Apskritai Prancūzijos spaudoje smarkiai sumažėjęs domėjimasis klasikinės muzikos atlikėjais, vis mažiau dėmesio operai, koncertams, kamerinei muzikai, taigi mažiau ir progų duoti interviu. Be to, dabar muzikos kritika panašesnė į santraukų pateikimą, informaciją, o ne į tikrą analizę. Prancūzijoje nebėra tikros muzikinės spaudos. Taigi mažai ir interviu. – O specializuoti meno žurnalai?

– Tokių žurnalų nedaug ir jų tira-

Muzikos barai / 57


APLINK DŽIAZĄ

žas gana mažas, todėl jie nėra labai įtakingi. Dažniausiai juos skaito tik profesionalai. O didžioji žiniasklaida labiau domisi repu nei operomis ar simfonijomis. – Ką Jūs manote apie kritiką? Ar ji reikalinga? O gal straipsniai apie muzikos atlikimą tik erzina? Ypač nekvalifikuotai parašyti.

Hectoro Berliozo „Requiem“, dirigentas Cyrilas Diederichas

koncertą, nes tiesiog nemėgstu paties muziko.

– Ar esate sulaukęs neigiamų vertinimų?

– Taip, be abejo. Kartais kritika būna labai teisinga, reikia ją perskaityti, suprasti, į ją įsigilinti ir atsižvelgti. Bet kartais ji susijusi su asmeniniais santykiais: šito nemėgstu, o šitą – mėgstu. Blogai atsiliepiu apie

– Kaip matote, prisimenu kiekvieną Jūsų vizitą Vilniuje, man naujai atvėrėte dirigavimo esmę. Ir ne tik todėl, kad gyvai „Fausto pasmerkimą“ ar „Turangalilą“ Lietuvoje išgirdome vos ne pirmą kartą. Ar turite muzikos „skaitymo“ ir suvokimo paslapčių?

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

– Kritika būtina. Žinoma, jeigu tai yra tikra kritika, jeigu ją rašo asmenybės, išmanančios muzikinę kultūrą ir galinčios pateikti išties kompetentingų pastabų. Muzikos kritika yra lygiai toks pat amatas kaip bet kuri kita muzikos, meno sritis. Tai labai tiksli profesija, reikalaujanti gero kultūros pažinimo ir plataus akiračio. Tokiu atveju kritika yra svarbi ir netgi reikalinga, į ją būtina atsižvelgti,

ją perskaityti. Svarbi tiek teigiama, tiek neigiama kritika, bet ypač verta skaityti neigiamą. Šiandien didžiausia bėda – kompetencijos stoka. Rasti tikrų, profesionalių kritikų, regis, nebeįmanoma, bent jau Prancūzijoje kritikų darbo vietos dingsta, kritika tampa tik laisvalaikio užsiėmimu. Iš čia, matyt, ir kyla problemos dėl publikuojamų tekstų ir jų autorių kompetencijos. Ir geriau jokios kritikos negu blogas straipsnis.

Muzikos barai / 58

– Paslaptis yra muzikoje. Aš tai vadinu naratyviniu impulsu. Naratyvinis impulsas yra žodžio impulsas, frazės impulsas, impulsas kalbos, kuria pasakojama muzikinė istorija. Operoje muzikinė istorija eina kartu su literatūrine istorija. Koncerte pasakojama tik muzikinė istorija. Muziką atliekantis asmuo yra kompozitoriaus įsikūnijimas, tai jis pateikia kūrinį publikai. Kompozitorius dažniausiai jau miręs, bet net jeigu jis ir yra mūsų amžininkas, at-


likėjas (dažniausiai dirigentas) bus tarytum kompozitoriaus įsikūnijimas. Jis sukuria kūrinį fiziškai. Kompozitorius rašo kūrinį naudodamasis smegenimis, atlikėjas „įdarbina“ ne tik savo smegenis, bet ir širdį, jausmus, klausytojui perduoda emociją. O emocija veikia tik tuo atveju, jeigu ji laisva nuo techninių apribojimų. Ir nuo muzikinio griežtumo. Muzikinis griežtumas yra pamatas, bet ant šio pamato visiškai laisvai bus sukuriamas skambesys neišduodant kūrinio, nieko jame nekeičiant, tobulai gerbiant kompozitorių, tačiau ir papildant savo asmenybe, savo jausmais ir pan. Ir kartais kūriniui suteikiama tokia esmė, kurios kompozitorius gal nė neįsivaizdavo. Taigi toks yra atlikėjo vaidmuo. Jei kompozitorius sukūrė šedevrą, jį nesunku „išversti“ publikai.

seku impulsais, seku dinamiką, atokvėpius. Absoliuti ritmo agogika. Ir viskas, kas „duodama“, čia pat „atsiimama“, ir vėl „duodama“, ir vėl „atsiimama“... Toks judėjimas atliekant muziką leidžia perskaityti kūri-

metu tėtis mane nusivedė į Provanso Ekso festivalį. Stebėdavau repeticijas, susipažinau su to meto iškiliais dirigentais. Man buvo įdomu, kiekvienais metais nekantriai laukdavau festivalio. Būdamas vienuolikos jau tvirtai nusprendžiau tapti dirigentu. Išmokau pūsti valtorną, kad galėčiau groti orkestre, t. y. suprasčiau dirigento amatą iš vidaus. Tuo pačiu metu studijavau dirigavimą, dalyvavau tarptautiniuose konkursuose, paskui tapau dirigento asistentu, tada antruoju dirigentu ir pagaliau pirmuoju... Tokia štai istorija ir vieno

Jules´io Massenet opera „Manon“, muzikos vadovas ir dirigentas Cyrilas Diederichas

nį emocinėmis bangomis. Tik supratę kompozitoriaus emocijų kaitą galime tikėtis poveikio publikai. – Jūsų tėvas buvo kompozitorius. Tačiau Jūs pradėjote nuo valtornos. Beje, ne tiek daug dirigentų yra rinkęsi šį instrumentą... Kodėl būtent valtorna? Vaikystė, namai, šeima – kokią įtaką Jums turėjo ankstyvoji aplinka?

– Namų aplinka mane yra labai paveikusi. Būdamas penkerių pradėjau skambinti fortepijonu, maždaug tuo

© LNOBT, Martyno ALEKSOS nuotraukos

O jei tai vidutinis kūrinys, bet labai gerai atlikėjo pajaustas ir perteiktas, tai vis tiek bus vykęs kūrinys. Bet labai prastai atliktas Mozartas nebus Mozartas, nė neįtartume jį buvus genijų. Gali nutikti, kad publika išgirs tik muzikinėms pratyboms artimą interpretaciją. Tai didžioji paslaptis. O jai įminti man pagrindas ir yra minėtas naratyvinis impulsas. Išskyrus labai aiškias atkarpas, beveik niekad nesilaikau tikslaus metro – visą laiką

Muzikos barai / 59


SVETUR festivalio įtaka mažam berniukui. Iš savo šeimos ir ypač iš tėčio paveldėjau tam tikrų gabumų. Tėvas buvo kilęs iš paprastos aplinkos, gyveno Ardėnuose. Jis buvo labai drąsus pradėdamas groti, nes jo šeimoje muzikų nebuvo. O man jau buvo pakankamai lengva, nes žengiau tėčio pramintais takais ir jo globojamas. Vaikystėje pamilęs opera galėjau ir toliau ja žavėtis, ją studijuoti, susieti su ja savo gyvenimą. – Recenzuodama Jūsų koncertus esu išskyrusi ypatingą interpretuojamo kūrinio formos pojūtį: koloristinį chaosą (Berliozo) Jūs gebate sutelkti į aiškias, logiškas mintis, būtent forma Jums reikalinga (mano suvokimu) emocijai ir turiniui perteikti. Ar tai muzikalios aplinkos, ar pedagogų įtaka?

– Jos abi sumišusios. Pirmiausia pajuntame, o paskui jau žinios, studijos. Tai, ką įgijau iš kitų dirigentų, nepaprastai svarbu. Labiausiai mane paveikė du dirigentai. Pirmiausia minėčiau Herbertą von Karajaną, nes turėjau galimybę vykti į Berlyną jo klausytis ir su juo dirbti. Antrasis – jau daug metų man artimas prancūzų dirigentas Georges´as Prêtre, dirigavęs ir Mariai Callas. Kokią įtaką jie man padarė? Padrąsino išsilaisvinti, atsipalaiduoti ir daryti tai, ką jaučiau esant reikalinga daryti. Leisti sau pojūčių valdomą atlikimo laisvę menininkams yra labai sunku. Lygiai kaip ir svarbu. Orkestras, choras, solistai – tai nuolat judanti visuma, privalai ir pats lanksčiai reaguoti, kad suvaldytum tą be paliovos kintančią, pulsuojančią muzikos drobę. Būtina labai didelė visų muzikantų koncentracija, susitelkimas. Kad emocinės bangos vis dėlto nepažeistų struktūros, kad viskas būtų tobulai organizuota laiku ir vietoje. Tačiau išliktų pirmapradis laisvės pojūtis. Iš atlikėjų tai reikalauja nepaprastai didelių pastangų. Atrodytų, diriguoti būtų lengviau laikantis metro, ritmiškai. Bet tada prarasčiau muzikos gyvybę, emocionalumą. Žinios, bendras kultūrinis išprusimas gali padėti pelnyti autoritetą – dirbant su dideliais kolektyvais tai labai svarbu. Bet man kur kas svarbiau pajusti savo prigimtį, intuityviai suvokti atliekamą muziką. Kita vertus, racionalusis

Muzikos barai / 60

ir intuityvusis pradai privalo derėti ir išlaikyti pusiausvyrą. – Lietuvoje visuomet dažniau nei prancūzų skambėdavo italų ir vokiečių muzika. Vokiečius charakterizuojame kaip racionalius, net aistringiausiose scenose puikiai jausmus valdančius kūrėjus. Prancūzų muzikai paprastai sunkiai randu apibūdinimą. Spalva... Bet tai ne viskas – man ta muzika dažnai skamba kaip tarsi nė nevaldomos fantazijos antplūdis. Kaip Jūs apibūdintumėte prancūzų muziką?

– Be abejo, spalva – išskirtinis prancūzų muzikos bruožas. Prancūzų muzika dažnai panėšėja į impresionistų tapybą. Spalvingumu, ypač operos orkestro, pirmasis išsiskyrė G. Meyerberis. Tai, galima sakyti, prancūziško impresionizmo ištakos. Nuo Meyerbeerio žingsnis po žingsnio atkeliavome iki Debussy ir Ravelio. Tačiau vienas kompozitorius visą laiką buvo išskirtinis, nepaklūstantis jokiai epochai – tai Berliozas. Jis pasirodė tarytum marsietis – iš niekur. Berliozui nėra jokio atitikmens, jo negalima priskirti prie jokios mokyklos. Jis netgi šiandien modernus! Prancūzų muzikai būdingas rašymo aiškumas ir gebėjimas derinti orkestro tembrus, išgaunant (tarsi dailėje) garsų atspalvius. Susidaro begalinė instrumentinių ir vokalinių spalvų paletė su labai gražiomis melodijomis. Prancūzų muzikos melodika tiesiogiai susijusi su žodžiu. Prancūzų kalba sunkiausia dainuoti – turime nelengvai ištariamų garsų, ypač „r“. Būtent prancūziškas tekstas mus veda ir mums diktuoja ir ritmo, ir viso muzikinio audinio pulsavimą. Taigi žodis duoda impulsą muzikai. Tuo prancūzų muzika labiausiai skiriasi nuo vokiečių ir italų muzikos. Italų ir vokiečių muzikoje visuomet pirma muzika (melodija), ji duoda impulsą žodžiui.

– Jūsų diriguojamų kūrinių repertuare pasigedau Debussy operos „Pelėjas ir Melisanda“, Ravelio baleto „Dafnis ir Chloja“. Kodėl?

– Žinoma, aš juos esu dirigavęs ir labai mėgstu. Tačiau ne viskas įtraukta į sąrašus, yra dalykų, kuriuos tiesiog pamiršau. Pripažįstu, kad tam skiriu nedaug dėmesio, esu tos kartos, kuriai virtualūs dalykai dar neeg-

zistavo, be to, rūpintis svetaine reikia nemažai pastangų. Aš tiesiog diriguoju, ir viskas. – O kaip Tėvo muzika? Ar daug jos atliekate?

– Mano tėvas buvo klasikas, jis tęsė prancūzų melodistų, iš dalies Gabrielio Fauré, liniją. Jo muzika tikrai neprimintų nei Pierre´o Boulezo, nei Luciano Beri. Ne kartą esu dirigavęs tėvo kūrinius – man jie brangūs. Tai labai jausminga, subtili muzika. Pakankamai aiški, nesistengianti priblokšti garsų gausa. Sakyčiau, labai paryžietiška, prancūziška, paprasta, sklidina gražiausių melodijų. Tai – širdies muzika. Mano tėvas gal ir neprilygsta G. Fauré ar M. Raveliui, bet jis tikrai buvo talentingas. Žinoma, dažniausiai tėvo kūrinius diriguoju aš, ir kiekvienas jų sulaukia sėkmės. Bet kompozitorių tiek daug, kad sunku tikėtis populiarumo ir dažno atlikimo. Juo labiau kad publika neina į šiuolaikinės muzikos koncertus. Publikai svarbu garsūs vardai, pripažinti klasikai. – Ką dar norėtumėte ateityje diriguoti?

– Ilgiuosi vokiečių operų – Richardo Strausso, Wagnerio... Dirigavau nemažai simfoninių Strausso kūrinių, bet operų neteko. Esu prancūzas ir sulaukiu kvietimų diriguoti prancūzų operas. Dabar madinga klijuoti etiketes: prancūzų dirigentas – prancūzų opera. Panaši padėtis ir su simfonijomis. Žinoma, aš nesiskundžiu, tikrai malonu tuos kūrinius atlikti. Bet klausėte, ko norėčiau – norėčiau ir veristų, ir vokiečių... Nors gali būti ir taip, kad geriausiai diriguoju būtent prancūzų operas, nes puikiai jas išmanau. Yra dirigentų, kurie puikiai atlieka Wagnerį ir todėl, matyt, manęs nėra prašoma jų diriguoti. – Negaliu užmiršti įspūdžio, patirto Jums diriguojant H. Berliozo „Fausto pasmerkimą“. Tąsyk Jūsų interpretacija įtikino, kad būtent Berliozas tiksliausiai bus pajutęs Goethe´s filosofiją. O Mahlerio Aštuntąją simfoniją su Goethe´s „Fausto“ finalo tekstais ar diriguojate?

– Ne, neteko. Žinoma, norėčiau ją diriguoti. Bet labiausiai mėgstu Mahlerio Antrąją simfoniją – nuostabus kūrinys. Iš faustiškojo repertuaro


domintų Liszto simfonija „Faustas“, jos taip pat dar nesu dirigavęs. – Kuri „Fausto“ interpretacija Jums, prancūzui, įtikinamesnė – Boito ar Gounod?

Žinoma, Gounod. Boito „Mefistofelis“ – įspūdinga, grandiozinė opera, joje yra nuostabių, pritrenkiančių scenų, bet man atrodo, kad Boito nevaldo formos ir dėl to kūriniui trūksta nuoseklumo, išbaigtumo, net, manyčiau, tikrojo įkvėpimo, apie kurio svarbą kalbėjau pradžioje.

– Dar vaikystėje girdėjau, kad opera miršta. Šiandien žinome, kad operos teatrai uždaromi, bankrutuoja. Kaip manote, ar opera dar ilgai gyvuos?

– Labai skaudi tema. Norėčiau kalbėti ne tik apie operą, man atrodo, kad pavojus gresia visai klasikinei muzikai. Nes ji brangiai kainuoja. Gyvename labai daug sunkumų patiriančiame pasaulyje. Sumaterialėjusiame pasaulyje. Ir remiama tik tai, kas neša pelną, pinigus. Kultūra niekada neatneš pinigų. Jos pridėtinė vertė ne materiali, dvasinė. O klasikinė muzika – simfonija, opera – be galo brangus ir prabangus menas. Nuo pastato iki žmogaus – viskas kainuoja. Taigi problema reali. Dar vienas labai svarbus šios problemos aspektas: dabartinė politikų karta nebesidomi klasikine muzika. Jeigu investicijos didelės, o pelno nėra – bankrotas. Neverta į tokius reiškinius nei investuoti, nei jais rūpintis. Išskirčiau nebent ponią Angelą Merkel, kuri viešai išpažįsta meilę Wagnerio muzikai ir lankosi jo operų pastatymuose. Politikams kiek įdomesnė nebent dailė, nes dailės darbai dalyvauja rinkoje – juos galima parduoti. Muzika, mano galva, jau antrame plane. Visame pasaulyje mažinama jai skiriama kultūros biudžeto dalis arba išvis nebeskiriama pinigų. Tam tikra prasme iš Amerikos atkeliauja kultūros finansavimo modelis – sponsorystė, nepavaldi valstybės kultūros politikai. Jeigu verslas sėkmingas, yra iš ko remti, palaikoma ir kultūra. O kai atsiranda problemų, ištinka krizės, parama nutraukiama. Betgi operos teatro ar orkestro, jį likvidavus dėl lėšų stygiaus, lengvai neatkursi. Iki šiol Europoje vyravo kitas finansavimo modelis – valstybės para-

ma. Tačiau ji vis mažinama ir mažinama. Valstybėms parankiau perimti amerikietiškus modelius, o jiems nepasiteisinus likviduojami teatrai, išvaikomi orkestrai. Taigi situacija vis sudėtingesnė. Manau, netrukus bus daug mažiau orkestrų ir operos teatrų. Liks tik prestižiniai, atstovaujantys nacionaliniams interesams. Pavyzdžiui, Lietuvoje liks operos teatras Vilniuje, Prancūzijoje – Paryžiaus nacionalinė opera. Visi kiti teatrai, tokie kaip Tulūzos ar Nicos, pamažu išnyks. Panašiai bus ir su simfoniniais orkestrais. Kolektyvų mažinimo metodika paprasta: žmonės išeina į pensiją ir niekas jų nepakeičia. Nes nėra kuo pakeisti. Muzika nėra prestižinė studijų sritis, jaunimas nebesirenka muziko profesijos... Jau kurį laiką vyrauja tokia politika. Ir ji niekam nekelia nerimo. Visi darniai sutaria, kad yra daug svarbesnių dalykų negu kultūra, ypač muzika. O iš tiesų situacija dramatiška. Nebus muzikos, meno, kultūros – neliks svajonių, fantazijos, emocijų, kurias suteikia kultūra... Mes dar neišmokome saugoti menų ir kultūros. Ir ypač – muzikos ir šokio. Kitaip sakant, scenos menų. Nesugebame apsaugoti jų nuo pasaulinių grėsmių ir liekame priklausomi nuo nekultūringų valstybių vadovų. Tai labai rimta problema. Kaip matote, nesu didelis optimistas galvodamas apie nacionalinių operos teatrų ir orkestrų ateitį. Man tai kelia nerimą. Bet reikia neprarasti vilties, kad situacija gali pasikeisti, kad atsiras valstybių vadovų, kurie domėsis klasikine muzika. Ir skirs jai finansavimą, kaip kad skiriama lėšų sportui ar kitiems dalykams. – Šiandien operoje karaliauja režisierius. Ar pritariate tokiam dirigento „nušalinimui“?

– Viskas gerai, jeigu dirigentas supranta, kad diriguodamas operą jis taip pat kuria teatrą. Ir čia reikia iš anksto laikytis nuostatos padėti režisieriui. Jeigu iš tiesų neišeina sutarti, reikia keisti asmenis arba rasti kitokių sprendimų. Problema ta, kad dažnai dirigentai anksčiau būna dirigavę

tik koncertus ir neturi patirties su operomis. Į operą einama dėl karjeros, nes tai prestižiškesnė sritis. Tokie dirigentai nemoka prisitaikyti prie režisieriaus, suprasti jo ir jam padėti. Tokiems dirigentams režisierius trukdąs muzikuoti. Žinoma, taip gali atsitikti, bet dažniausiai režisierius tokio tikslo neturi. Jis siekia, kad dainininkai vaidintų įtikinamai atsižvelgdami į teatrinę kūrinio esmę. Ir jeigu režisierius nepiktnaudžiauja, nėra jokios priežasties sakyti „ne“. Iš esmės aš su visais režisieriais labai gerai sutariu, neprisimenu jokio susikirtimo. Manau, jie pajunta, kad aš labai myliu operą, kad man patinka jos teatriškumas, būtent aš dažnai prašau dainininkų, kad jie ryškiau vaidintų. Netgi režisieriai nedrįsta dainininkų prašyti tiek, kiek prašau aš. Kuo geriau jie vaidins, tuo ir muzika bus geresnė, nes juk operoje viskas susiję. Taigi man režisieriai rūpesčių nekelia. – Kokių pastatymų šalininkas esate: epochinių, perkrautų butaforijos detalėmis, ar naujųjų technologijų teatro? (Juk Paryžiaus nacionalinė opera – modernių pastatymų lyderė). Kas muzikai labiau tinka – buitinis realizmas ar reginio sąlygiškumas, skatinantis fantaziją ir netramdantis interpretacijos?

– Viskas priklauso nuo to, kaip padaryta. Ar viskas protingai sujungta, ar bendra kūrinio vizija susieta su muzika. Jeigu ryšys labai aiškus ir jeigu režisieriaus kūrybiškumas, grindžiamas kad ir naujausiomis technologijomis, yra pateisinamas, susijęs su muzika, man viskas atrodo priimtina. Man trukdytų režisieriaus kalbos neatitiktis kompozitoriaus sumanymui. Bet kai režisierius yra visiškai perpratęs kompozitoriaus viziją, kaip jis ją perteiks – ar kinu, ar klasikiniu pastatymu, ar šviesos efektais, – nėra taip svarbu. Svarbiausia, kad tai tiktų prie muzikos.

– Desertui paskutinis klausimas: dirigentu gimstama ar tampama?

– Tampama. Nes būtina labai daug ko išmokti. Žinoma, yra ir tam tikrų prigimtinių dalykų, pavyzdžiui, labai droviam asmeniui bus per sunku diriguoti. Įspūdį kitiems daro profe-

Muzikos barai / 61


SVETUR siniai gebėjimai, asmenybė ir, žinoma, žinios. Jos labiausiai. Kuo daugiau žinai, tuo labiau būsi gerbiamas menininkų, su kuriais dirbi. Aišku, svarbūs ir bendravimo gebėjimai, mokėjimas klausytis, dėmesingumas. Reikia gerai jaustis pačiam su savimi, kad galėtum maloniai jaustis su kitais. Jeigu turi per daug asmeninių problemų, per daug stresuoji, jauti daug nerimo, tada sunku bendrauti ir su aplinkiniais. Sunku pasiekti, kad kiti tave mylėtų, jei pats savęs nemyli. Kiekvienam lyderiui, asmeniui, prisiimančiam atsakomybę už kitus (nesvarbu, kokioje srityje), privalu pasiekti tam tikrą brandą ir pusiausvyrą, dėl kurios asmenybė ir tampa patraukli, žmonės nori ja tikėti ir sekti. Todėl labai svarbu sąmoningumas. Manau, kad kuo daugiau dirbi su savimi, tuo geriau dirbi ir su kitais. Dirigento profesija – ilgalaikė. Bėgant metams įgyjama begalė dalykų: pažįstamas gyvenimas, padaroma daug klaidų, jos taisomos, tobulėjama. Dažna bėda ta, kad iš jauno dirigento tikimasi tobulumo, norima, kad jis taptų išskirtinis būdamas 25-erių. O tai neįmanoma. 25-erių galima būti gabiam, daug žadančiam, bet dar tikrai nebūsi didis. Anksčiau būdavo sakoma, kad didis dirigentas, sulaukęs 50-ies, yra dar visai jaunas, brandžiausias jo karjeros laikotarpis – tarp 50 ir 80 metų. O šiandien keturiasdešimtmetis dirigentas jau senas... Geru dirigentu padaro bėgantys metai, nesėkmės, sunkumai. Žinoma, asmenybė – labai svarbus dalykas, bet per stipri asmenybė šiandien irgi yra nekas. Stipri asmenybė vis dėlto turi būti prieinama visiems, ne per daug temperamentinga, vengianti išsišokimų, nes to žmonės nelabai mėgsta. Šiandien esame labai netolerantiški, nepakantūs. Dirigento profesija tikrai ne kiekvienam. Tačiau ir ne kiekvienas gali būti astronautas ar olimpinis čempionas. n

Muzikos barai / 62

Kas šiandien skamba legendinėse scenose

Dažnam postmodernios mąstysenos žmogui nebeatrodo, kad menas, pagrįstas XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje susiformavusiais estetiniais principais, politinio ir socialinio gyvenimo nuostatomis, šiandien gali padėti spręsti žmogiškosios būties klausimus. Dabarties pasaulyje egzistuojanti begalinė gyvenimo būdų bei formų įvairovė yra didelis iššūkis ir romantizmo epochoje atsiradusioms, jo estetines ir moralines vertybes išpažįstančioms meno įstaigoms. Lankydamiesi Italijoje ieškojome atsakymų, kaip su tokiu iššūkiu susidoroja garsieji teatrai – Milano „La Scala“ (Teatro alla Scala) ir Venecijos „La Fenice“. Simfoniniame koncerte Richardo Strausso muziką atliko „La Scalos“ orkestras, diriguojamas legendinio Zubino Mehtos, Izraelio simfoninio orkestro meno vadovo. Skambėjo trys kontrastingų nuotaikų kūriniai. Simfoninė poema „Tilio Ulenšpygelio linksmosios išdaigos“ (1895) tviskėjo įvairiausiomis orkestro paletės spalvomis, Z. Mehtos dirigavimo patirtis, rafinuotas partitūros suvokimas leido išgirsti tokį kūrinį, kokį veikiausiai įsivaizdavo pats kompozitorius. Romantinio, melancholiško turinio „Keturias paskutines dainas“ (1948), subtiliai pritariant orkestrui, jautriai atliko žymi bulgarų dainininkė Krassimira Stoyanova. Nebuvo jokio forsavimo, ką dažnokai girdi lietuviška ausis. Kiek silpniau skambėjo simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, kurią R. Straussas 1896 m. parašė įkvėptas genialiojo F. Nietzsche´s kūrinio. Ne visur buvo išlaikyta įtampa, orkestras neišvengė dramaturginių duobių.

Diriguoja Zubinas Mehta

Solistų ir orkestro, šįkart diriguojamo Marco Minkowski, darna maloniai nuteikė Morice´o Ravelio operos ,,Vaikas ir burtai“ („L´enfant et les sortilèges“, 1926) premjeroje. Žavi ir lyrinės fantazijos žanrui tinkama buvo scenografija ir kostiumai (Laurent Pelly). Tą patį vakarą skambėjo ir kita kompozitoriaus vienaveiksmė komiška opera „Ispaniškoji valanda“ (L´heure espagnole“,


1907). Jos atlikimui kiek pritrūko subtilumo, scena buvo užgriozdinta visokiausiais daiktais. Tačiau vulgaroko siužeto operos komiškumas, rodos, klausytojų buvo suprastas ir įvertintas. „La Scala“ pradžiugino puikaus dirigento vizitu, galimybe išvysti retai statomas operas. Venecijos teatras „La Fenice“ pateikė dvi garsiąsias itališkas operas – Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėją“ ir Giuseppe Verdi „Traviatą“. Deja, atrodė, kad charizmatiškajam dirigentui Stefano Montanari provokuojamas įvaizdis bei laikysena buvo kur kas svarbiau nei muzikinis operos „Sevilijos kirpėjas“ (1816) vyksmas. Dirigentas dėvėjo odines kelnes, nors visas orkestras vilkėjo frakus. Galbūt apranga nėra vien tuščia tradicija, ją būtų delikatu gerbti. Ekstravagantiškas mojavimas rankomis, trukdęs geriems orkestro muzikantams, žavėjo publiką, tačiau neturėjo nieko bendra su atliekamu kūriniu tiek technine (savavališkas tempų traktavimas, ritminių verčių trumpinimas ar ilginimas, keistoki dinaminiai niuansai), tiek dramaturgine prasme. Stebino orkestro gebėjimas „išlikti“ tokiomis sąlygomis. „Traviata“ buvo nepakartojamas įvykis. Tas kartas, kai išėjęs iš teatro nebeturi ko pridurti, verčiau patylėti... Vis dėlto šiokį tokį vaizdą skaitytojui privalome nupiešti. Pirmiausia įspūdį daro istorinis kontekstas: „La Fenice“ yra „Traviatos“ lopšys – 1853 m. kovo 6 d. čia įvyko jos premjera. Tiesa, tąkart G. Verdi opera patyrė visišką fiasko, publiką veikiausiai papiktino, kad ant pjedestalo keliama nusidėjėlė, prastos reputacijos moteris. Tačiau netrukus „Traviata“, panašiai kaip G.  Bizet „Karmen“, skynė laurus visame pasaulyje bylodama apie amžinąsias žmogiškas vertybes. Pagrindinio vaidmens atlikėja Jessica Nuccio verta primos vardo, brava brava. Subtiliausias vaidmens suvokimas, nepaprastas jautrumas, o antros oktavos la, atliekama pianissimo pasiekiant raudos efektą, – tikras meistrystės pavyzdys. Minėtinas dramaturgiškai nepriekaištingas antro veiksmo Violetos ir Žermono (Luca Grassi) duetas. Ir visa opera, epizodas po epizodo, buvo vis nuostabesnė dovana klausytojui. Dirigentas Francesco Ivanas Ciampa puikiai valdė spektaklį, neteko išgirsti nė menkiausios duobutės. Galbūt ilgametė bel canto tradicija, gal Italijoje užgimęs humanizmas ir jo suformuotos vertybės daugumai šio krašto menininkų dovanojo ypatingą skonio nuovoką ir jautrumą. Miglė MILIŪNAITĖ Imantas ŠIMKUS Scenos iš operos „Vaikas ir burtai“ Scenos iš komiškos operos „Ispaniškoji valanda“

Muzikos barai / 63


MUZIKŲ SĄJUNGOJE JU B I L I E JIN E S SUKAKTIS ŠVENČIA

Arūnas PEČIULIS Dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, 5 kolektyvų Zalcburge meno vadovas ir vyr. dirigentas (rugsėjo 7 d.) Vaiva PURLYTĖ Pianistė (rugsėjo 9 d.) Pranas DAPŠAUSKAS Trombonininkas (rugsėjo 19 d.) Giedrius PRUNSKUS Dainininkas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedros lektorius, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mokytojas (spalio 10 d.) Artūras ŠILALĖ Smuikininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (spalio 14 d.) Kristina ŽEBRAUSKAITĖ-ŠILEIKIENĖ Akordeonistė, ansamblio „4Tango“ vadovė (spalio 25 d.) Albina ŠIKŠNIŪTĖ Pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA Fortepijono katedros docentė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė (spalio 26 d.)

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 3 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 17 000 Eurų

ŽURNALĄ „MUZIKOS BARAI“ REMIA

Muzikos barai / 64


Rugsėjo 12 d. (pirmadienį) 18 – 22 val. Lietuvos nacionalinė filharmonija

Lietuvos muzikų sąjungai – 80 Žurnalui „Muzikos barai“ – 85 LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA

Profile for Lietuvos muzikų sąjunga

Mb 2016 7 8issu  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Mb 2016 7 8issu  

Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Advertisement