Page 1



www.muzikosbarai.lt

2004 RUGSËJIS Vyriausioji redaktorë Audronë NEKROÐIENË Vyr. redaktorës pavaduotoja Lina NAVICKAITË Numerá parengë redaktorë Lina NAVICKAITË Redaktorius Rimtautas GARNELIS

barai

2004 RUGSËJIS NR. 9 (320)

Lietuvos muzikø sàjungos leidinys, leidþiamas nuo 1931m.

Redakcinë taryba: R.Þigaitis (vadovas), V.Gerulaitis, G.Kuprevièius, L.Navickaitë, M.Urbaitis, A.Nekroðienë Dailininkas Arvydas NEKROÐIUS Virðelyje Michailo Raðkovskio nuotr. Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su straipsniø autoriø nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, 2001 Vilnius Telefonai: 262 30 43, 212 16 15, 263 62 30. Faksas: 2120302 Elektroninis paðtas: zurnalas@muzikosbarai.lt, lina@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 8 SP. L. SPAUSDINO PETRO KALIBATO ÁI "PETRO OFSETAS", ÞALGIRIO G. 90, VILNIUS. UÞS. NR.139. TIRAÞAS 2000 EGZ. INDEKSAS 5216.

ISSN 1392-4966

Kaina 5 Lt

Turinys Jûratë Kuèinskaitë „Geriausia puota – tyla” - sako pianistas Artûras Anusauskas 1 p. Eglë Grigaliûnaitë Ið arèiau: „Ðv. Kristupo vasaros muzika” 6 p. Asta Pakarklytë Penki gitaros pavidalai 7 p. Balys Vaitkus Vario trimitai margosios paukðtës negàsdina 9 p. Algis Klova Flamenkas – kaskart vis kitaip 10 p. Muzikos garsai virð Pirënø kalnø 10 p. Rita Boèiulytë Praðmatni premjera vasaros kaitroje 11 p. Lina Navickaitë Kas slypi po XIV „Gaidos” grimu? 12 p. Rima Povilionienë Ðiømetës „Gaidos” sveèias Michaelas Gordonas 14 p. Eglë Grigaliûnaitë XIV „Gaidoje” ir muzika, ir teatras 17 p. 19 p. Justë Januðytë Kà bendra turi XIV „Gaida” ir jos saldþiarûgðtis fringe? Rimantas Astrauskas Palydëjus „Druskininkø vasarà su M. K. Èiurlioniu 2004” 20 p. Darius Kuèinskas M. K. Èiurlionis ir pasaulis 21 p. Darius Kuèinskas Pianistas N. Lahusenas tæsia M. K. Èiurlionio muzikos áraðø serijà 22 p. Kæstutis Kvaraciejus Antrojo tomo sulaukus 23 p. Rolandas Aidukas Tarptautinis Kristinos Vasiliauskaitës kûrybinës veiklos pripaþinimas 24 p. Eglë Gudþinskaitë Jubiliejinio festivalio „Klangspuren Schwaz” pëdsakais 26 p. Lina Stankevièiûtë Kauno muzikinio gastrolës Estijoje 26 p. Sigutë Imbrasaitë „Viltis ir nakties praregëjimas” 27 p. Milda Augulytë „Dainø dainelë”: kartà padainavæs – negali sustoti 28 p. Liucija Armonaitë Pianistë þavisi ir þavi Chopinu bei lietuviø autoriais 33 p. Panorama 34 p. Rokas Zubovas Vasaros etiudai 36 p. Audronë Jasinevièiûtë-Ivanauskienë Moulin d‘Ande – neiðmatuojamo laiko dimensija 39 p. Algirdas Ambrazas Prisimenant Claude‘à Ballifà 42 p. Jûratë Terleckaitë Dirbti Londono karaliðkajame balete didelë privilegija 44 p. Rima Povilionienë Ið muzikinio Leipcigo dienoraðèio 2004 m. balandis – liepa 47 p. Neringa Ðakinienë Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vieðëjo Notingame 52 p. Kryþiaþodis 55 p. Muzikø sàjungoje 56 p.

Prenumeratoriams su CD 10 Lt

Kas slypi po XIV „Gaidos” grimu?

12 p.

„Dainø dainelës” tradicija

28 p.

Prisimenant Claude‘à Ballifà

42 p.



Paþintis

“Geriausia puota - tyla”, sako pianistas Artûras Anusauskas Jûratë KUÈINSKAITË

A

rtûras Anusauskas, vienas ryðkiausiø Lietuvos dþiazo pianistø solistø, rugsëjo pabaigoje ðvenèiantis keturiasdeðimtmetá, sukaktuves nutarë paþymëti prabangiai – ðia proga jis pristato savo lëðomis iðleistà albumà, taip surengdamas ðventæ tiek sau, tiek muzikos mëgëjams. Kompaktinë plokðtelë „Tylos puota” – jau treèias autorinis pianisto

Artûras Anusauskas, one of Lithuania’s most prominent solo jazz pianists, decided to celebrate his 40th birthday by releasing his third album called „Feast of Silence”, which was recorded at the Lithuanian National Philharmonic Hall together with the saxophonist Aleksandras Fedotovas, the double bassist Eugenijus Kanevièius and the percussionist Darius Rudis. Dividing his time between concert stage and pedagogy and devoted equally to jazz and academic music, Anusauskas is a unique personality in jazz and highly individual composer, who elegantly combines elements of both jazz and classical music in his compositions and improvisations. He has won many prestigious prizes, including the Birðtonas Jazz Grand Prix (1994) and a special prize for polyphonic improvisation at the International Improvisation Competition in Leipzig (1997). In his interview he talks about Lithuanian jazz, his partners on stage and his career in music. Jûratë KUÈINSKAITË

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

“Silence is the best feast,” claims the pianist Artûras Anusauskas

Artûras Anusauskas

Muzikos barai /1


Paþintis Nors tarnauja ir klasikai, ir dþiazui, pirmenybæ Anusauskas teikia dþiazui. Tarp pianisto ávertinimø – lietuviðkuoju dþiazo „Oskaru” pramintas Birðtono dþiazo festivalio Didysis prizas, pelnytas 1994 m., specialus prizas uþ polifoninæ improvizacijà, gautas 1997 m. tarptautiniame improvizacijø konkurse Leipcige. Jo kvartetas pelnë „Brodvëjaus” muzikos klubo apdovanojimà kaip geriausia 2004 m. dþiazo grupë. Visi Anusausko studijø metai paþymëti Lietuvos muzikos akademijoje vykusiø tarptautiniø dþiazo improvizacijos konkursø laureato diplomais – treèioji vieta 1983 m., antroji – 1984 m. ir pirmoji dar dviejuose kituose festivaliuose. Bûtent ðiuose festivaliuose pirmà syká iðgirdau improvizuojant Artûrà Anusauskà. Tad pokalbá ir pradëjome nuo tø laikø.

- Dalis klausytojø tave paþásta nuo improvizacijø festivalio Lietuvos muzikos akademijoje laikø. Tuomet improvizavai pagal „Þaliojo agurkëlio dainelæ” ið populiaraus animacinio filmuko. Prisimeni tuos laikus? Koká vaidmená tas anuomet labai populiarus konkursas suvaidino tavo gyvenime?

- „Þaliojo agurkëlio dainelæ” pasirinkau ið trijø burtais iðtrauktø temø. Ji man pasirodë labai graþi, ir ið tos temos að sukûriau bliuzà – senoviná, 6/8, archajiðkà, su ðmaikðèiais elementais. Að já labai gerai atsimenu iki ðiol. Kaip ir patá konkursà. Tai buvo sàjunginis studentø improvizacijø konkursas. Dalyvavimas jame buvo labai reikðmingas mano gyvenime. Po jo daug kas pasikeitë, galima sakyti, tai buvo lûþio metai. Buvau kà tik baigæs mokyklà ir pradëjæs studijuoti. Tuo metu gerai në neþinojau, kas yra dþiazas. Taip, mes „chaltûrinome” ir ásivaizdavome, kad grojame dþiazà, ir tai man labai gerai sekësi. Ið pradþiø në neketinau tame konkurse dalyvauti. Maèiau, kad panaðiuose konkursuose dalyvauja geri, taèiau techniðkai ne itin stiprûs improvizatoriai. O mano klasikinis pianistinis pasirengimas buvo labai geras, todël nusprendþiau iðmëginti jëgas. Tai, kad laimëjau konkursà, matyt, lëmë ne mano technika ar dþiazo suvokimas, kiek toji nuotaika. Juk visa to improvizacijø konkurso dvasia buvo savotiðkas pasiprieðinimas, pati improvizacija buvo tarsi pasiprieðinimas akademizmui. Nes akademinis pasaulis á dþiazà tuo metu þiûrëjo labai nepalankiai. - Sakai, pasiprieðinimas akademizmui, bet juk ðis renginys buvo organizuojamas paèioje Muzikos akademijoje?

- Be abejo, bet organizavo já studentai. Paskui að pats gal septynerius metus padëjau rengti ðá konkursà, rûpinausi jo menine programa. - Kiek prisimenu, tuo metu grojai duetu su pianistu Egidijumi Buoþiu. Ko gero, ir jûsø gyvenimai klostosi lygiagreèiai. Varþovai ar draugai? Papasakok apie jûsø kûrybinius ryðius.

Vytauto SUSLAVIÈIAUS nuotr.

albumas. Jis áraðytas Filharmonijos salëje su kvartetu, kuriame, be lyderio, groja saksofonininkas Aleksandras Fedotovas, kontrabosininkas Eugenijus Kanevièius ir bûgnininkas Darius Rudis. Savo laikà Artûras Anusauskas dalija scenai ir pedagogikai, o simpatijas – dþiazui ir akademinei muzikai. Baigæs M. K. Èiurlionio menø mokyklà ir Lietuvos muzikos akademijà kaip klasikinis pianistas, dar studijø metais Anusauskas susidomëjo dþiazu. Ðiandien jis – iðskirtinë dþiazo asmenybë, savitas kûrëjas, elegantiðkai siejantis klasikos ir dþiazo raiðkos priemones. Pianistas iðsiskiria skambesio estetika, artinanèia já prie romantikos ir impresionizmo versmiø, á jo mëgstamà polifoniná melodiniø linijø plëtojimà skverbiasi akademinë logika, jam paklûsta klasikinë forma, virð kurios sklando ir á kurià nuolat vël ásirëmina jo átaigios improvizacijos.

- Mes su Egidijumi bendraamþiai, mokëmës paraleliose klasëse. Oficialiai mudu tarsi ir konkurentai, bet buvome vienas kitam labai tolerantiðki, tarp mûsø niekad nebuvo jokiø varþybø. Tokie draugiðki kolegos iðlikome iki ðiol. Su juo grojome kartu, buvome paruoðæ keletà temø – Ch. Coreos „Spain”, D. Brubecko „Take Five” ir „Blue Rondo à la Turk”, H. Hancocko „Maiden Voyage”, ir èia idëjø autorius buvo Egidijus. Tiesa, Egidijus mane tuo metu pergudra-


vo (tai supratau daug vëliau). Pasirodo, jis turëjo natas, o að net neþinojau, kad tø kûriniø natos yra, ir viskà grodavau ið klausos. Laimë, neturëjau jokiø klausos problemø ir labai lengvai ðifruodavau muzikinius tekstus. Mes buvome fanatikai tikràja to þodþio prasme. Grodavome per naktis, ne kartà teko „nakvoti” Muzikos akademijos Didþiojoje salëje. Tokie laikai buvo, kaþin ar dabartiniai studentai taip dirba? Gal... Bet mûsø laikais taip buvo, ir grojimas naktimis davë rezultatø. Tai turbût svarbiausia, kà davë draugystë su juo. Dar studijø metais buvo puikios gastrolës Bulgarijoje: buvome labai naudingi, nes akompanavome vokalistams, o kitu metu pasirodydavome kaip duetas. Vëliau kartu dalyvavome Rygoje, atrankoje á kursus Danijoje. Buvome labai laimingi, kai atrinko mus abu. Tuose kursuose að pirmà kartà profesionaliai mokiausi dþiazo kalbos. - Gimei Ðiauliuose, atrodytø, visai nedþiaziniame mieste.

Taip, bet bûtent Ðiauliuose buvo mano pirmas dþiazinis pasirodymas. Su broliu, kuris tuo metu mokësi Klaipëdoje pas S. Ðiauèiulá, grojau duetu sàjunginiame studentø festivalyje. Man buvo keturiolika metø, tai buvo pirmas toks mano pasirodymas, ir tiksliai atsimenu, kà grojau: kompozicijà ið tuo metu labai populiaraus lenkø pianistø Mareko ir Waceko dueto repertuaro ir A. Cfasmano temà ið rusø pianisto L. Èiþiko repertuaro „Nevykæs pasimatymas”. - Kaip pradëjai mokytis muzikos?

- Abu mano tëvai – muzikantai: tëvas – smuikininkas ir smuikø meistras, mama – chorvedë. Tëvas visà gyvenimà mokytojavo muzikos mokykloje, grojo mokytojø orkestre, vyresnysis brolis taip pat mokësi muzikos. Taigi mano kelias á muzikos mokyklà buvo savaime suprantamas dalykas. Ðiauliuose baigiau keturias vaikø muzikos mokyklos klases pas mokytojà E. Narmontienæ. Ketvirtoje klasëje dalyvavau B. Dvariono pianistø konkurse, po kurio gavau asmeniná M. K. Èiurlionio mokyklos direktoriaus Sereikos raðtà, kvieèiantá atvykti á Vilniø ir stoti mokytis á ðià mokyklà. Labai ástrigo, kad laiðkas buvo raðytas ranka. Buvau suþavëtas, kad man parodytas toks dëmesys. Tik dël to vaþiavau á stojamuosius, taèiau ástoti nesitikëjau, be to, labai nenorëjau palikti Ðiauliø, kiemo ir savo draugø. Taèiau ástojau. Ástojau, ir prasidëjo visiðkai kitas vaikystës etapas. Specialybës mokiausi pas mokytojà Juodelienæ. Gerai

Kæstièio PONIÐKAIÈIO nuotr.

Koncertas Birðtone, 2004 m.

prisimenu ávyká, paskatinusá mane labai rimtai mokytis. Mokykloje laimëjome klasiø krepðinio varþybas. Tuomet vienas berniukas ið pralaimëjusios komandos pasakë: „Bet að uþ tave geriau groju”. Mane tai taip áþeidë, kad ið pradþiø norëjau já uþ tuos þodþius primuðti, bet supratau, kad tuo nieko neárodyèiau, ir tada pradëjau labai daug groti. Kokioje ðeðtoje ar septintoje klasëje pradëjau groti rokà – tada þavëjomës „Led Zeppelin”, „The Purple”. Nors ir kaip keista, tuo metu klasëje pildydamas anketà, á klausimà, ko labiausiai nemëgstu, atsakiau, kad dþiazo. Nors dþiazo ne tiek daug ir buvau girdëjæs, ypaè fortepijoninio.

bût nëra graþesnio albumo uþ jo „Memory in the Night”. Taèiau negaliu sakyti, kad jis pats mëgstamiausias... Man jis – kaip Bachas akademinëje muzikoje, Hancockas – kaip dþiazo muzikantas, A. Tatumo ir E. Garnerio kûrybà galima prilyginti etiudams – tarsi A. Gedike klasikiniame repertuare, O. Petersonas – kaip C. Czerny. Coreos kûryboje jau prasideda ðiuolaikinës muzikos sritis, folkdþiazas. O klausant jaunøjø pianistø, tokiø kaip B. Mehldau, man ádomiausia, kaip jie aranþuoja vienà ar kità kûriná, o ne jø grojimas. Tiesa, labai mëgstu Gonzalesà Rubalcabo. Patinka daugybë pianistø. Bet negalëèiau kurio nors vieno nurodyti kaip mëgstamiausio – labiausiai ieðkau to, ko neþinau.

- Koks buvo tavo pirmasis dþiazo bandymas?

- Vardiji tik akustinius pianistus. O kaip þiûri á elektroninius klaviðinius?

- Kartà iðgirdau, kaip toks pianistas Vladas Zalatoris (dabar muzikologas) skambina kaþkoká dþiazo kûrinëlá. Man labai patiko ta visiðkai kitokia harmonija, septakordai, bliuzo dermë. Iðgirdau ir iðmokau ðá kûrinëlá ið klausos. Antras mano kûrinys buvo S. Joplino „Klevo lapo regtaimas”, kurá grojo brolis, – já taip pat iðmokau ið klausos.

- Nemëgstu elektronikos. Man elektroniniai klaviðiniai pirmiausia siejasi su taupumu – kai vienas groja uþ visus. Turiu labai gerà elektroniná instrumentà „Korg Triton”, bet kurti juo nematau prasmës. Rojalis suteikia daug daugiau estetinës iðraiðkos galimybiø. Be to, nuo pat vaikystës labai nemëgau tokio free dþiazo, kai instrumentas dauþomas, atsisëdama ant klaviatûros, plaktukais dauþomos stygos ir pan. Mane tai piktino. Visada maniau, kad áspûdá klausytojui turi padaryti grodamas. Sintezatorius tam tikra prasme irgi yra tas pat. Reikia skirti labai daug laiko, kad rastum tinkamà tembrà, kad já tinkamoje vietoje panaudotum. Manau, kad ðimtà kartø maloniau tà laikà skirti kam nors sukurti ir pagroti fortepijonu.

- Ástojæs á Muzikos akademijà, jau þinojai, kad pasirinksi dþiazo muzikà?

- Ið esmës, baigæs M. K. Èiurlionio mokyklà, nustojau rimtai uþsiimti klasika, nes nemaèiau perspektyvos. Ir nors studijuodamas skambinau akademiná repertuarà, supratau, kad klasikoje daug nepasieksiu. O að norëjau, jei daryti, tai labai gerai. Studijavau pas prof. Veronikà Vitaitæ. Ji ðaunuolë – þinojo mano ketinimus ir þiûrëjo á juos labai palankiai. Aèiû jai uþ tai. - Nuo to laiko esi girdëjæs daugybæ áraðø ir pianistø. Koks pianistas tau padarë didþiausià átakà, koks mëgstamiausias?

- Gráþkime á praeitá. Iki 1990 m. tavo veiklà galima laikyti labiau studentiðka ir soline. Nuo 1990 m. iðëjai á tarptautinæ festivalio scenà – su V. Ramoðkos kvintetu pirmàsyk pasirodei Birðtono dþiazo festivalyje.

- Þinau visà Keitho Jarreto kûrybà. Tur-

- Tai didþiulë klaida. Jokio Ramoðkos

Muzikos barai /3


Paþintis kvinteto nebuvo, èia buvo mano kolektyvas. Tuo metu grojau „Nendrës” restorane Trakuose. Èia reikia paminëti vienà svarbø dalykà: amþinatilsá L. Ðaltenis norëjo plësti Birðtono geografijà ir á festivalá mus pakvietë dël to, kad buvome ið Trakø. O kad galëtume dalyvauti, privertë mane groti Mokytojø namø dþiazo klube. Tada tikrai pasijutau nejaukiai: buvau tik pradedantysis, o manæs klausë pripaþinti dþiazo muzikantai. Po to pasirodymo buvo visokiø komentarø, neva èia ne dþiazas, o klasika. Man tada tikrai buvo skaudu. Taèiau Ðaltenis mane palaikë, uþ kà að jam labai dëkingas. Pradëjæs ruoðti festivalio programà, ið pradþiø galvojau apie trio, bet muzikantai neturëjo patirties, neimprovizavo. Todël prieð pat Birðtonà átraukëme Ramoðkà ir kartu parengëme bibopo programà. Beje, tame festivalyje Ramoðka buvo pripaþintas geriausiu trimitininku. Atrodo, tapo tradicija, kad daugelis muzikantø, bendradarbiavusiø su manimi, iðgarsëjo.

festivaliuose Rumunijoje. Paskui buvome pakviesti á Bukareðto dþiazo festivalá, beje, patys rumunai jame nedalyvavo.

- Nuo ðio kvinteto tavo soliná muzikavimà pakeitë darbas su grupëmis. Kitame tavo kvintete grojo dar visai jauni Neda, Mockûnas.

- O kas dabar man duotø prizà? O kas ðiuo metu profesionaliai stebi dþiazo muzikantø veiklà, rûpinasi jø vadyba, atranka á konkursus ar festivalius? Að nemanau, kad Ðaltenis buvo þmogus, kurá galima ákalbëti ar nupirkti, tiesiog jis stebëjo visas mûsø gastroles. Jis matë, kaip dirbome ir kaip mus priimdavo. Reikëtø pasidomëti, kokie kiti muzikantai tuo metu labiau garsino Lietuvà. Juk Bukareðte, viename garsiausiø to meto festivaliø, grojome toje paèioje scenoje kaip Bobas Bergas, Steve’as Colemanas, Johnas McLaughlinas, ir salë mus sutiko stovëdama. O juk mes buvome pats

- Tuo metu pradëjau dirbti Moksleiviø rûmuose, turëjau parengti instrumentinæ grupæ akompanuoti A. Noviko vokaliniam ansambliui. Sykiu ruoðëme ir savo kvarteto programà. Jame dar grojo Afinogenovas, Kazakevièius, Liudas Mockûnas, vëliau prisidëjo Neda. Neda buvo ne kaip dainininkë, o kaip instrumentininkë. Parengëme ádomià programà. Ir tada Ðaltenis suteikë mums galimybæ koncertuoti dviejuose dþiazo

- 1994 m. su minëtuoju kvintetu pelnei Birðtono festivalio Didájá prizà. Toks ávertinimas buvo sutiktas nevienareikðmiðkai. Atrodytø, ðá prizà ið dausø tau atsiuntë amþinatilsá Ðaltenis Pakeliui á Rio de Þaneirà – tai buvo jo, iðëjusio likus trims jauniausias kolektyvas ir savotiðkas fessavaitëms iki festivalio, sprendimas, tivalio atradimas. Iki ðiol dþiaugiuosi to ir festivalio rengëjai pagerbë velionio festivalio áraðu, pasiþyminèiu iðskirtine valià. Kaip pats vertini ðá istoriná moenergija, puikiu ansambliðkumu. Ðis etamentà?

pas mano kûrybinëje veikloje yra labai reikðmingas. Kalbu apie tai, kaip garsinau Lietuvà svetur. Be Bukareðto festivalio, kvintetas su dideliu pasisekimu grojo Austrijoje, Minske. Be to, grojau tarptautiniuose projektuose su vokaliste Ane Kierulf ir bûgnininku Aru Biskisu. Netvirtinu, kad buvau vertingesnis uþ kitus, taèiau man labai malonu, kad ðá prizà gavau, ir jauèiu, kad jis uþtarnautas. - Tame aistrø sukëlusiame kvintete grojai su jaunesniais ir maþiau patyrusiais muzikantais, taigi buvai ne tik lyderis, bet ir mokytojas. Jau penkiolika metø dirbi Muzikos akademijoje. Þodþiu, esi atlikëjas ir pedagogas. Kà ið to gauni ir kà prarandi?

- Turiu gal ðeðiolika studentø, kuriems dëstau dþiazo improvizacijà. Mokau ne tik pianistus, saksofonininkai L. Mockûnas ir J. Maksimovièius – taip pat mano studentai. - Taip, pedagogika suryja labai daug laiko ir energijos. Jei to darbo nedirbèiau, bûtø gerokai daugiau autorinës muzikos ir koncertø. Bet dëstydamas ir gauni. Mokydamas kitus, tobulëji ir pats. Be to, bendraudamas su studentais, jauèiu ðiandieniniø jaunuoliø pomëgius. Man labai ádomu su jais bendrauti. - Kokià matai Lietuvos dþiazo ateitá?

- Pastaràjá deðimtmetá padëtis tikrai pagerëjo – atsirado jaunø, talentingø muzikantø. Pavyzdþiui, Darius Rudis (A. Anusausko kvarteto bûgnininkas. – J. K.). Að juo labai patenkintas. Ið savo Sveèiuose pas Kataro ðeichà Anus Bin Adenà

Muzikos barai /4


studentø iðskirèiau Dimà Golovanovà – labai darbðtus þmogus. Pastebiu ir toká jo entuziazmà, kokiu anais laikais degëme mes. - Lygiai prieð deðimt metø, kai buvai ávertintas Birðtono festivalio Didþiuoju prizu, tau ëjo trisdeðimtieji. Nuo to laiko Lietuvoje pasikeitë dþiazo karta, pasikeitë ir pati Lietuva. Ar galëtum palyginti Lietuvos dþiazo padëtá tada ir dabar – kada, tavo manymu, dþiazo muzikantams buvo lengviau?

- Labai sunkus klausimas. Pirmiausia ir að pats jau kitoks. Gal vienodai sunku, tik problemos kitos. Tuo metu tikrai buvo daugiau entuziazmo, dabar – daugiau darbo. Dabartiniams studentams daug lengviau iðmokti dþiazo – jie turi profesionalius dëstytojus, laisvai prieinama informacija. Reikia tik noro groti. Bet dabar turi groti labai gerai, nes informacija pasiekia ir klausytojus. Kad prasimuðtum, neuþtenka bûti tik atlikëju, – reikia bûti ir kompozitoriumi, ir aranþuotoju. Þodþiu, reikia originalumo. - Ar tavo sûnus taip pat muzikuoja? Ar iðbandai savo pedagoginá talentà ir su juo?

Sûnus mokosi skambinti gitara, domisi dþiazu. Esu pastebëjæs, kad jis turi labai gerà poetiná pradà ir labai gerai repuoja, esame áraðæ vienà dainà. Norëèiau bûti ir jo pedagogas, bet... - Savo simpatijas nuolat dalijai dþiazui ir akademinei muzikai...

- Nesu nutraukæs ryðiø su klasika. Ir nenoriu. Galiu prisipaþinti, turiu toká „talmudà” – kasdien groju po vienà dvi fugas. Be to, su klasika nuolat susiduriu akademijoje ir ávairiuose projektuose: su Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniais orkestrais, su Lietuvos kameriniu bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrais. - Kiek akademinis muzikavimas padeda ar trukdo dþiazui ir atvirkðèiai?

Pastebëjau keistà dalykà – grodamas klasikà, pasigendu akademizmo. To, kà anksèiau darydavau natûraliai, dabar turiu mokytis. Pasikeitë artikuliacija ar gal tiesiog skonis. O grojant dþiazà labai padeda klasikinë mokykla. Net stengiuosi iðlaikyti akademines paties koncerto formos tradicijas – solinëje programoje kûrinius taip ir dëlioju: polifonija, stambioji forma, 2 etiudai, pjesë. - Tarptautiniame konkurse Leipcige netgi gavai specialø prizà uþ polifoninæ improvizacijà. Kas tai – duoklë klasikai ar áprastas muzikinio màstymo bûdas? Ar ir klasikoje mëgsti polifonijà?

- Labai mëgstu polifoniná plëtojimà ir átraukiu polifonijà kaip vienà ið faktûrø. Dël jos atsiranda bene paèios áspûdin-

giausios kompozicijos. Polifonijà visuomet keldavau á pirmàjà vietà, ir ji man visada siejosi su Bachu. Manæs neþavi Hindemithas ar Ðèedrinas, nemëgstu Händelio, nors jo ypaè daug grojau. Jo muzika man atrodo dirbtinë, tarsi jis bûtø raðæs kompiuteriu. O Bachas man – mistinis kompozitorius. Negaliu atsistebëti, kaip ámanoma sukurti tiek skirtingø preliudø ir fugø. Ir kiekviena jø – aukso fondas. - Grojai ávairiausios sudëties kolektyvuose – poroje kvintetø, trio, poroje kvartetø, ansamblyje „Dþiazo nublokðti”; tarp gausiø tavo partneriø – V. Labutis, G. Laurinavièius, L. Ðinkarenka, E. Kanevièius, A. Fedotovas, V. Ramoðka, J. Maksimovièius, L. Mockûnas, Neda, danø vokalistë A. Kierulf, amerikieèiø bûgnininkas A. Biskisas. Kodël taip blaðkaisi? Ieðkai idealios sudëties?

- Taip, bet, matyt, pats gyvenimas ðitaip sureþisuoja – tà blaðkymàsi daþniausiai lemia aplinkybës. Þinoma, labai norëèiau stabilios ansamblio sudëties, nes dþiaze bûtina susigroti. Kartais tam prireikia keleto metø. Kita vertus, groti su naujais muzikantais visada ádomu. - Kokia forma tau atrodo ideali?

- Visada buvau linkæs prie kvarteto arba trio. Þinoma, akustinio, su kontrabosu. Nors galimi keli variantai. Vienas jø – tikrai solo. Ið tiesø labai mëgstu fortepijono solo muzikà. Dar vaikystëje man labai patiko, kad pianistas gali groti tarsi visas orkestras. O svarbiausia – grodamas solo pats kuriu ir pats esu uþ save atsakingas. Todël bet koks ansamblis – kvartetas, trio, sekstetas, – viena vertus, labai gerai, kita vertus, blogai. Mat daþniausiai þmonës skirtingai supranta muzikà. Gal tai ir puiku – vienas kità papildo. Bet man daþnai norisi, kad partneriai grotø kitaip. Ypaè jaunystëje sunkiai galëdavau suvokti, kodël jie negali pagroti taip, kaip að noriu, kaip jie neþino, kas yra dinaminiai niuansai ar rittenuto, kaip jie negali natûraliai sulëtinti kûrinio. Tiesiog grojant su partneriais trûkdavo ir daþnai trûksta akademinës mokyklos, dinamikos, formos suvokimo ir pan. - Jei turëtum galimybæ suformuoti idealø ansamblá ir partnerius rinktis ið viso pasaulio muzikantø, nevarþomas nei erdvës, nei laiko, su kuo norëtum pagroti?

- Jei tai bûtø ámanoma, tikrai norëèiau pabandyti dirbti su Bobby’u McFerrinu ir Yo Yo Ma. Toks trio mane labai tenkintø. Yra daug gerø muzikantø, þaviuosi bûgnininku E. Thigpenu, norëèiau muzikuoti su geru kontrabosininku, tokiu kaip N. Pedersenas. Bet iðmëginti save minëtame trio bûtø ádomiausia.

Gal ir dukra tylos ieðkos dþiaze?

- Norisi pakalbëti apie dar vienà tavo veiklos dalá – komponavimà. Ne viena tavo kompozicija jau gyvena savarankiðkai. Kaip jos gimsta, kas tau yra kûrybos impulsas? Ar tai þodinë inspiracija (visos jos turi pavadinimus), ar muzikinë?

- Bûna ávairiai. Taèiau labai retai atsitinka, kad kompozicija gimtø ið þodinës inspiracijos, kaip programinë pjesë. Taip atsirado „Pavasario ðokis”. Greièiau kartais pavadinimas ið esmës pakeièia paèià kompozicijà. Tarkim, grojant Rusijoje teko jau uþkulisiuose iðversti kompozicijos „Atgaiva” pavadinimà. Neradæs tinkamo þodþio, pavadinau „Otchodniak”, ir pati kompozicija pasikeitë ið esmës. Bet daþniausiai kyla ne þodinë, net ne intonacinë, o ritminë idëja. Vienai kompozicijai inspiracijà suteikë grupës „River Dance” ðokis, kitai – tiesiog penkiø daliø ritmas. Tik vëliau uþfiksuojama tema. O dar vëliau ateina pavadinimas. - O kaip ta tema uþfiksuojama? Susapnuoji?

- Èia tu pataikei. Daþniausiai tai bûna paryèiais, prieð prabundant. Per miegus kuriu ir eiles, tiesiog rimuoju. Matyt, tai iðlikæ dar ið studijø laikø – tuomet per paskaitas þaisdavome panaðø þaidimà raðteliais. Ádomiausia, kad atsibundu tada, kai nesurandu rimo ir negaliu sueiliuoti. Panaðiai atsiranda ir temos. - Naujasis tavo albumas vadinasi „Tylos puota”. Kodël?

- Atsibodo triukðmas. Man vis labiau patinka klausytis maþesniø ansambliø, mëgautis tyla. Tai nereiðkia tylëti, tai reiðkia nerëkti. - Ar ir gyvenime puotauji tyliai?

- Gyvenime esu tiek prisipuotavæs, kad dabar geriausia puota – tyla. P. S. Esu labai laimingas, kad sulaukæs keturiasdeðimties turiu abu tëvus, kurie mane skatina ir palaiko, turiu sûnø, puikius giminaièius, draugø, namus ir galimybæ kurti. n

Muzikos barai /5


Festivalis Ið arèiau: „Ðv. Kristupo vasaros muzika”

Lietuvoje nepaisyti „vasaros dësnio” bûtø maþø maþiausiai neprotinga, tad jam visuotinai ir paklûstama: miestai tuðtëja, o ðalies kurortai vos bepajëgia atlaikyti gausø vasarotojø antplûdá. Tas pats „vasaros sezono dësnis” panaðiai veikia ir muzikinius reiðkinius: iðryðkëja decentralizacijos procesai, kuriø dëka muzika pradeda skambëti po giedro dangaus skliautu, arèiau vandens, smëlio ir puðø. O tuo metu... Vilnius tampa patrauklus tik turistams. Simptomiðka, kad èia ásigali visiðkas (ar beveik visiðkas) meno renginiø ðtilis, tad esi priverstas tenkintis tuo, kà turi. Taip iðnyksta ir galimybë rinktis. Laimë, kad vyksta bent kas nors. Tuo „kuo nors” visiðkai nesinorëtø vadinti „Ðv. Kristupo vasaros muzikos” festivalio, nes, realiai suvokdamas jo biudþeto menkumà, gali tik stebëtis galutiniu rezultatu. Nors, deja, jau be lietuviðkø premjerø... Dar prieð metus bûtent jos buvo traukos veiksnys. Ðiemet festivalio akcentais tapo kiek neáprasti áprastam koncertiniam reþimui projektai ir koncertai: grigaliðkasis choralas, tarptautinës studentø komandos parengta britø operos premjera, jungtinis Europos Sàjungos jaunimo simfoninis orkestras, baikeriø simfonija, oro „baletas” ir t. t. Tolygià festivalio tëkmæ palaikë kameriniai koncertai, kuriø taip pat buvo paèiø ávairiausiø, susigrupavusiø á atskirus ciklus: fortepijono, vargonø, gitaros muzikos (anot maestro Donato Katkaus, tai mini festivaliai festivalyje). Lietuviðkø festivaliø spektre „Ðv. Kristupo vasaros muzika” turi savo vietà ir veidà, nors reikia paþymëti, kad ðalia atlikëjø þvaigþdþiø festivalio (“Vilniaus festivalis”), aktualiosios muzikos (“Gaida”) ir elektroninës muzikos (“Jauna muzika”) fiestø jis atrodo gana kukliai (galvoje turiu minëtøjø festivaliø afiðose mirganèias garsiausiø pasaulio muzikø pavardes). Vis dëlto perpratus „Ðv. Kristupo vasaros muzikos” rengëjø uþmojus ir priedermes, aiðkëja ir programø strategija, ir ið to susiformuojantis festivalio ávaizdis. Jei pamëgintume já nusakyti keliais pagrindiniais þodþiais, tai vaizdas bûtø maþdaug toks: didþiausias (koncertai vyksta du mënesius kone kas antrà dienà), ávairiausias ir prieinamiausias (pigiausi bilietai ir plaèiajai visuomenei suprantamiausia, populiariàja klasika vadinama muzika) etc. Pastaràjá veiksná galima laikyti esminiu, todël faktas, kad festivalio publika – ne muzikos pasaulio gurmanai, – taip pat dësningas. Viskas savo vietose: festivalá globoja Kultûros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybë, tad galima numanyti apie renginio organizatoriams tenkanèius edukacinius uþdavinius. Tikriausiai tai viena ið prieþasèiø, lemianèiø festivalio programø turiná. Þinoma, prie to dar reikëtø pridëti maestro D. Katkaus ir dalyvaujanèiø atlikëjø muzikinio skonio ypatumus: „Ðv. Kristupo vasaros muzikoje” vyrauja klasicizmas ir romantizmas. Kita akivaizdi tendencija – lengvesni þanrai, prie kuriø jau kelinti metai ðliejasi ir popdþiazo projektai. Jie daþniausiai sprendþiami taip: dþiazo atlikëjai pasirodo kartu su jiems „akompanuojanèiais” muzikais akademikais. Iðvada: nuspëjamas ir ramus „dþiazas”, nors pilnos salës liudija, kad tokia muzika taip pat turi mëgëjø. Matyt, ðá tekstà turëjau pradëti ne nuo vasaros, o nuo to, kad festivalis ðiemet ðvenèia 10 metø jubiliejø ir skirtas paþymëti Lietuvos ástojimui

At Close Quarters: The St. Christopher Summer Music Festival The author of the article considers the role and place of the St. Christopher Summer Music Festival in Lithuanian musical life and reviews in detail five concerts of this one of the biggest festivals in Lithuania: a concert of Gregorian Chant by the Trecanum vocal ensemble from France, and four concerts of symphonic music – the opening concert given by the St. Christopher Chamber Orchestra (Britten, Nielsen and Martinaitis); one of the festival’s most impressive concerts, by the European Union Youth Orchestra under the baton of the Estonian conductor Paavo Järvi (Barkauskas and Bruckner); Haydn’s The Creation performed by the St. Christopher Chamber Orchestra, the Aurelius Boy’s Choir from Germany and Lithuanian soloists, under the direction of Johannes Sorg; and the closing concert which featured the French cellist Dominique de Williencourt and the St. Christopher Camber Orchestra conducted by Donatas Katkus. Eglë GRIGALIÛNAITË

Muzikos barai /6

á Europos Sàjungà. Su tuo susijæs ir Marko Antony’o Turnage’o operos „Graikas” pastatymas, kuruotas Lietuvos muzikos akademijos Tarptautiniø ryðiø skyriaus, ir ES jaunimo simfoninio orkestro koncertas, ir itin plati dalyviø geografija.

ORCHEO I. ATIDARYTUVËS IR SERENADA PANELEI EUROPAI Akivaizdu, kad Ðv. Kristoforo orkestras ir jo meno vadovas prof. D. Katkus turi savo mëgstamø autoriø sàraðà. Pirmojoje jo pozicijoje áraðyèiau Josephà Haydnà. Be abejo, galima atsekti ir kitus paèius mëgstamiausius, daþniausiai bei entuziastingiausiai kolektyvo grieþiamus kûrinius. Vienas tokiø bûtø Benjamino Britteno „Variacijos Franko Bridge’o tema”, skambëjusios liepos 1 d. Ðv. Kotrynos baþnyèioje. Jos parankios patiems atlikëjams, o kartu – ir plaèiam klausytojø ratui. Jau pati variacijø þanro specifika uþtikrina tai, kad salëje nebus nuobodþiaujama: miniatiûrinës pjesës, turinèios þanrinius ir programinius pavadinimus (gaila, kad jie nebuvo iðspausdinti programëlëje), keitë viena kità, tarsi vesdamos trumpà muzikos istorijos kursà. Arija, valsas, noktiurnas, regtaimas ir t. t. – visos ámanomos nuotaikos viename kûrinyje, kuris buvo atliktas uþtikrintai, ðmaikðèiai ir lengvai. Mano poþiûriu, ðie bruoþai – Ðv. Kristoforo kolektyvo savastis. Matyt, turint galvoje siuitinio kûrinio pranaðumus, buvo pasirinktas ir kitas koncerto kûrinys – danø kompozitoriaus Carlo Nielseno „Maþoji siuita styginiams”. Pirmuoju opusu paþymëta kompozicija dar stipriai dvelkia XIX a. romantizmu – tik kur kas vëliau kûrëjas pasuks modernesniu keliu. Atsiþvelgiant á tà „op. 1”, galima toliau plëtoti pamàstymus apie tai, su kokia meile ir aistra maestro D. Katkus „atkasa” visø uþmirðtus ir itin retai atliekamus kûrinius, daþniausiai sukurtus ankstyvaisiais kompozitoriø kûrybos metais (dvelkia tikra archeologija!). Taèiau èia galima paþvelgti ir á kità medalio pusæ – atliekami pirmieji kûrybos vaisiai retai kada kelia didesniø problemø, tad parengiami neskausmingai ir greitai. Þinant Ðv. Kristoforo kamerinio orkestro uþimtumà, tai iðties svarbu. Norint Algirdo Martinaièio „Serenadà panelei Europai” (1999) taip pat galima susieti su senienø kasinëjimu, mat èia susiduriame su klasikine europietiðkosios muzikos retorika ir kliðëmis bei jø eksponavimu. Autorius, þinoma, visas ðias priemones naudoja tyèiomis, sàmoningai patraukdamas per dantá, pasiðaipydamas: tai ir magiðkasis T-S-D-T, maleriðki pakilimai á aukðèiausià registrà, melodinës nuotrupos ið romantiðkosios epochos, taip pat popmuzikos, dþiazo ritmas ir harmonija, þodþiu, krûva stereotipiniø formuliø. Mëginimas tiksliai ir iki galo sugroti Ludwigo van Beethoveno „Odës dþiaugsmui” (ið Devintosios) melodijà, kurios „Serenadoje” tebuvo ritmointonacinës nuoplaiðos, dabar jau irgi tapæs stereotipiniu – tereikia prisiminti orkestro 10 metø jubiliejui sukurtà Giedriaus Svilainio „Euro-LT”. Lietuviø ðiuolaikinës muzikos opusas bendroje festivalio panoramoje iðkart atkreipia dëmesá, tik gaila, kad tø opusø prisimenama vos vienas kitas.

ÐVIESOS GIESMËS IÐ VIDURAMÞIØ Grigaliðkasis choralas, kurá taip garbino didieji kompozitoriai, pas mus skamba nedaþnai. O jeigu ir skamba, tai tik jam skirtuose festivaliuose ar vasaros mokyklose bei kursuose. Vokalinio ansamblio „Trecanum” (Prancûzija, Strasbûras; vadovas Etienne’as Stoffelis) pasirodymas liepos 21 d. Vilniaus bernardinø baþnyèioje ðiuo poþiûriu atrodë nekasdienis. Juoba kad atlikëjai nesitenkino vien plain-chant – koncerto metu skambëjo ir tribalsiai motetai, konduktai. Beje, uþuomina á ansamblio atliekamà muzikà uþkoduota jo pavadinime „Trecanum”, kuris, kaip spëjama, yra viduramþiðkas graikiðko þodþio trishagion vertimas á lotynø kalbà. Grupës paruoðta programa „Ðviesos giesmës” aprëpë V–XV a. Vakarø baþnyèios tradicijà, pasklidusià ávairiose ðalyse: Prancûzijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Ispanijoje. Esu ðalininkë tø, kurie „lygøjá giedojimà”, kaip ir kitas baþnytines giesmes, tapatina su malda, meditacija, krikðèioniðka priederme religinei ekstazei pasiekti. Taèiau, savaime suprantama, ðià baþnytinæ praktikà galima vertinti ir grynai muzikologiðkai, atsietai nuo kokiø nors religiniø paskatø, pavyzdþiui, susitelkti á unisono precizikos, frazuotës dinamikos, kitø interpretaciniø niuansø stebëjimà, itin glaudø muzikos ir teksto ryðá, prisiminti,


kad tai buvo profesionaliosios muzikos pradþia. Tokiais momentais iðgirsti, kad grigaliðkasis choralas artimesnis reèituojamai maldai, o ne vokalizuotai, melodijos groþiu kerinèiai giesmei. Gal kaip tik ðiame potyryje ir slypi choralo paslaptis?

ORCHEO II. EUROPOS JAUNIMAS IR „PASAULIO SUKÛRIMAS” „Ðv. Kristupo vasaros muzikos” stuburkaulis sudarytas ið orkestriniø koncertø, kuriø ðiemet buvo keturi. Tai festivalio pradþios ir pabaigos vakarai bei kiti du bene ryðkiausi jo koncertai – Europos jaunimo simfoninio orkestro gastrolës ir monumentaliosios J. Haydno oratorijos „Pasaulio sukûrimas” atlikimas. Po „Kristupo vasaros” galima pamanyti, kad orkestriniai koncertai daþniausiai bûna susijæ su viena ar kita proga, mat, jei atidþiau paþvelgtume á programà, ásitikintume, kad taip ir yra. Festivalio pradþia ir pabaiga – proga; Lietuvos ástojimas á ES – proga (nors ir ne visiems); Vilniaus universiteto 425-osios ákûrimo metinës – taip pat proga. Tokie faktai perða mintá apie utilitaristiná poþiûrá á muzikà, bet jokiu bûdu negali teigti, kad tai menkina atliekamø kûriniø vertæ, – uþgrojus muzikai, visos progos iðgaruoja it dûmas. Jei tik, þinoma, apie tai neprimena koks nors iðmoningai parinktas dirgiklis, kà galëjome patirti rugpjûèio 9 d. koncerte, kai Lietuvos nacionalinëje filharmonijoje koncertavo Europos Sàjungos jaunimo orkestras. Impozantiðkos vëliavos mëlynumo orkestro muzikanèiø suknios ir þvaigþdëti ðalikai nuolat priminë, kieno garbei susirinkta. Taèiau pripaþinsiu, kad muzikavimo kokybe tai buvo vienas ásimintiniausiø vasaros sezono vakarø Vilniuje. 140 muzikø ið visø ES ðaliø vienijantis 1976 m. ákurtas kolektyvas, kurio biografijà puoðia paèiø garsiausiø dirigentø pavardës (per visà gyvavimo laikotarpá orkestrui ne kartà yra dirigavæ Claudio Abbado, Herbertas von Karajanas, Danielis Barenboimas, Leonardas Bernsteinas, Zubinas Mehta, Mstislavas Rostropovièius, Lorinas Maazelis ir gausybë kitø), tà vakarà atliko Vytauto Barkausko „Konzertstück” Nr. 2 ir Antono Brucknerio Simfonijà Nr. 5. Precizika, pavergianti nuo pat pirmøjø taktø, iðlaikyta iki paskutinës koncerto natos. Ypaè tobula garso kokybë, ðtrichai, nepriekaiðtingai suvaldytas sudëtingas ritmo mechanizmas prisidëjo, kad suðvytëtø efektingo trumpametraþio Barkausko opuso spalvos. Tuo tarpu atlikdamas Brucknerio simfonijà orkestras árodë savo gebëjimà dirbti ne vien su kompaktiðkomis, bet ir su itin masyviomis simfoninëmis formomis. Visais atvejais, suprantama, nuopelnus po lygiai dalijasi muzikantai ir dirigentas. Dabartinis orkestro meno vadovas Vladimiras Ashkenazis vasaros gastrolëms po ES ðalis orkestrà patikëjo dirigentams prancûzui Yanui Pascaliui Tortelier ir estui Paavo Järviui – jo parengtà programà girdëjome Vilniuje ir Kaune, „Paþaislio muzikos festivalyje”. Imponavo P. Järvio gebëjimas itin santûriais, tiesiog minimalistiðkai lakoniðkais mostais suvaldyti dramatiðkà Brucknerio jëgos proverþá. Mano galva, atliekant romantizmo gigantus, tokia kieta ranka ir ðaltakraujiðkumas kaip tik ir bûtini. Kaip ir kiekvienà vasarà, didþiausias krûvis tradiciðkai gulë ant festivalio ðeimininko – Ðv. Kristoforo kamerinio orkestro – peèiø. Ásimintinas jo projektas – J. Haydno oratorijos „Pasaulio sukûrimas” (1796–1798) atlikimas, kuriuo buvo paþymëtas Vilniaus universiteto 425 m. jubiliejus, áamþintas dviguboje kompaktinëje plokðtelëje (ji dienos ðviesà iðvydo drauge su vasariniu „Muzikos barø” numeriu). Koncerto metu pasiþymëtos impresijos, dar kartà palyginimui perklausytas oratorijos áraðas bendrà skambesá skatina apibûdinti akvarelës sàvoka. Jau áþanga (“Chaosas”), pasiþyminti kiek neáprasta tam metui chromatizmø gausa, darë gan neartikuliuotos, neapibrëþtos kalbos áspûdá (orkestrui èia kiek pritrûko ryðkesniø ðtrichø), kurá baþnyèios akustika tik stiprino. Sodresniu tonu suskambo tenoro Audriaus Rubeþiaus Urielis, tarsi pilkokø Rafaelio – boso Igno MisiûrosTumanovo – ir Gabrielio – soprano Astos Krikðèiûnaitës (á finaliná ansamblá ásitraukë mecosopranas Laima Jonutytë) – atsvara. Nieko nelaukdamas, Urielis uþmezgë ryðá su publika, o teatraliðkumas, su kuriuo buvo atlikta jo partija, liudijo vokalisto pasirengimà, leidþiantá laisvai ásigyventi á vaidmená. Oratorija vis dëlto yra tam tikra istorija, tuo tarpu Rafaelio ir Gabrielio vaidmenys ðioje interpretacijoje labiau priminë nepersonifikuotas vokalines simfonijø partijas. Balsas jose daþniau traktuojamas kaip dar vienas orkestro tembras, o oratorijoje jis turëtø reikðti jau konkretø veikëjà,

padedantá klausytojui sekti siuþetà. Ðiame koncerte, vykusiame liepos 30 d. Ðv. Jonø baþnyèioje, lietuviø atlikëjams talkino Vokietijos berniukø choras „Aurelius” ir jo meno vadovas dirig. Johannesas Sorgas. Daugiau nei pusantros valandos kûrinys ið jø pareikalavo anaiptol ne vaikiðkos iðtvermës ir profesionalumo, kurio nepastebëti buvo tiesiog neámanoma.

ORCHEO III. KAI KALBOS UÞGOÞIA MUZIKÀ... O taip kartais irgi nutinka... „Ðv. Kristupo vasaros muzikos” festivalá rugpjûèio 30 d. pabaigë Ðv. Kristoforo orkestras ir violonèelininkas ið Prancûzijos Dominique’as de Williencourt’as, bendradarbiaujantys ne pirmàkart ir ne pirmàkart drauge grojantys J. Haydnà. Du Vienos klasiko koncertai (D-dur; Hob. VII b : 2 ir C-dur; Hob. VII b : 1) ir simfonija „La Roxelane” (Nr. 63, Cdur) sudarë visà koncerto programà, paversdami jà tiesiog vienu daugiadaliu Haydno kûriniu: artimos kûriniø tonacijos, þanrai, nesikeièiantis tembrinis skambesys. Negaliu tvirtinti, bet galiu numanyti, kad organizatoriai bûtø kur kas daugiau laimëjæ klasicizmà paávairindami dar kuo nors ar bent jau surasdami „tëtuðiui Haydnui” deramà kaimynà klasicistà. Kartojimasis slopina klausytojø dëmesá. Uþtat de Williencourt’o bisas – Johanno Sebastiano Bacho „Sarabanda” ið II Siuitos violonèelei – suskambo taip gaiviai, kad vien dël to vertëjo pasinerti á tvyrojusià iki tol monotonijà. Ði, teisybës dëlei, Ðv. Kotrynos baþnyèios erdvæ buvo uþvaldþiusi jau nuo pirmos akimirkos, kai 45 minutes uþtruko reveransas visiems festivalio rëmëjams (padëkos þodþiai ir raðtø teikimas). Tie, kurie tiesiog atëjo pasiklausyti muzikos, tikriausiai pajuto kartëlá – lazda èia tikrai buvo perlenkta. Na, bet toks festivalio uþdarymas bent jau tikrai ásiminë... Eglë GRIGALIÛNAITË

Penki gitaros pavidalai

Kam reikia tos ásikarðèiavusios vasaros saulës, gaivinanèios jûros bangos, lauþo dûmø kvapo ar sàlyginës tylos gamtoje, kai po intensyvaus koncertø sezono gali nueiti á dar porà koncertø ar net á visà jø ciklà, toká kaip „Karðta vasaros gitara”, ir vël pasiklausyti 300 metø senumo ar vakar dienos muzikos?.. „Kristupo vasaros festivalio” organizatoriai greièiausiai nujautë galimà standartiniø atostogavimo bûdø konkurencijà. Tad gitaros muzikos ciklo sëkmës laidu tapo itin prabangûs atlikëjai, kuriuos dar labiau iðryðkino visi kiti gitaros meistrai bei kerinti Ðv. Kotrynos baþnyèios atmosfera, kurià suformavo XVIII a. architektas ir XXI a. ðviesø dailininkas. Ir, patikëkite, organizatoriø pastangø rugpjûèio vëjas nenupûtë: „Karðta vasaros gitara” tapo vienu paklausiausiø uþsienieèiø ir miesto sveèiø bei, þinoma, koncertø lankytojø veteranø atostogø leidimo bûdø. Koncertø ciklo metu (rugpjûèio 2–10 d.) visai prie pat Apvaizdos koplyèios, matomiausiame baþnyèios plote, kas antrà dienà vienas po kito pasirodë ir atsiskleidë penki gitaros pavidalai.

MALÐINANÈIOJI GITARA Prisnûdusi barokinë ðventovë ir ðvento ramumo Johanno Sebastiano Bacho muzika man atrodo tobula sintezë. Muzikiná ðio junginio komponentà ágyvendino vokieèiø gitaristas Reinbertas Eversas. Delikaèiai gnaibydamas gitaros stygas, jis leido mëgautis polifonijos genijaus lyriðkumu. Taèiau yra ir kitoks Bacho muzikos veidas – grieþtas, verþlus ir kategoriðkas, kurá R. Eversas daþniausiai irgi interpretavo kaip lyriðkà. Uþsitæsæs ðventasis ramumas nustojo traukti dëmesá ir tapo malðinantis. Vis dëlto atsipalaidavimas nevirto atsainumu – netrukus pastebëjau, kad gitaristas suspëja skirti dëmesio kiekvienai, net greièiausiai prabëganèiai arpeggio natelei. Ávaldyta technika ir meistriðkumas vël suaktyvino atidumà. Labiausiai suþavëjo, kaip buvo pateiktas Alexanderio Knaifelio „Postliudijos” muzikinis vaizdas, be atlikëjo pastangø galëjæs pasirodyti pasiklydusiø garsø erdve. R. Eversas mintimis palydëdavo nutilusius garsus ir pasitikdavo dar nenuskambëjusius. Apie antrosios koncerto dalies kûrinius, kurie, beje, savotiðkai pristatë trumpà ispanø muzikos istorijà (de Narvaezas, Soras, de Falla, Turina, Albénizas ir kt.), mano atsiliepimai irgi dvejopi. Viduramþiðka ir nuosaiki

Muzikos barai /7


Festivalis ispanø muzika labai tiko prie R. Everso gitaros ávaizdþio, vos girdimas piano skleidë dvasiná pasitenkinimà. Vis dëlto, iðgirdusi techniðkai kvalifikuotà Isaaco Albénizo „Asturias” atlikimà, galutinai ásitikinau, kad temperamentingieji ir karðtieji gitaristo bruoþai uþslëpti. Kà gi, kol kas lieka malðinantis ramumas ir pirðtø miklumo ádirbis. Tiesa, man pasirodë, kad atlikimas buvo prislopintas. Gal baþnyèios plytø kiekis buvo neproporcingas stygø galingumui? Kitas koncertas ðià hipotezæ paneigë.

MAGIÐKOJI GITARA Tik magiðkos energijos turinti gitara, ákrauta Shin-ichi Fukudos prisilietimo, galëjo priversti altoriaus statulas nuo muzikos garsø tirpti, o þmones – akmenëti á statulas. Ðá procesà pajutau vos iðgirdusi pirmuosius J. S. Bacho preliudo garsus, o galutinë reakcija ávyko skambant „Alemandai” (ið siuitos D-dur, BWV 1012). Klausiausi ir gërëjausi kiekviena sudvasinta gaida, minimaliu forðlagu, pavyzdingu garso nutildymu fraziø pabaigoje. Kad ir kaip buvo nuostabu, vis dëlto Bacho stiliaus, grieþtø jo muzikos formø preliude pritrûko. Abstrakèiø kontûrø, lyg plaukianti romantinë interpretacija privertë þvilgtelëti á programëlæ – apniko abejonës, ar tai iðties Bacho muzika. Vis dëlto iðklausiusi „Alemandà” mintyse gitaristà iðsyk apdovanojau geriausio „Karðtos vasaros gitaros” ciklo atlikëjo titulu, þinoma, në nenumanydama, kad vëliau apdovanojimà reikës dalyti pusiau. Shin-ichi Fukudos koncerto programoje vyravo ðiuolaikinës japonø kûrëjø kompozicijos. Toru Takemitsu „Folios” – ekstremaliai sunkus kûrinys, bet atrodë, kad gitaristui jis nekà tesudëtingesnis uþ elementariausià valsà ar gamà. Gitara neturëjo në menkiausio metalo skambesio, garsas buvo ðvarus it unguriams gyventi tinkamo upelio vanduo. Dëmesá traukë ir rafinuotas polifonijos perteikimas atliekant Leo Brouwero „HIKA – in memoriam Takemitsu”. Individuali ir mylima tapo kiekviena linija, akompanuojantis sluoksnis virto graþiausia melodija. Atlikdamas Keigo Fujii kompozicijà „Raudona juodosios Madonos knyga”, Fukuda gitaros stygomis baþnyèios erdvæ pripildë plevenanèiø muzikos garsø, kurie, rodës, tuoj iðkels já á orà. Átempta ramybë skatino gaudyti kiekvienà skrendantá garsà, skatino mëginti pajusti, kà jauèia muzikas. Apie dar kitø kûriniø atlikimà nieko konkretaus tikrai nebepasakysiu... Pasitaikius tokiai nepaprastai progai, leidau sau nekontroliuoti, kas, kur ir kaip dedasi, o paprasèiausiai nugrimzdau á magiðkosios gitaros garsø jûrà, visiðkai nesiprieðindama akmenëjimui.

ATVANGIOJI GITARA Po minëtojo koncerto akmeninëmis statulomis virtusius klausytojus á pradinæ bûsenà gràþino estas Heiki Mätlikas. Programa buvo pasirinkta solidi: J. S. Bacho Siuita D-dur, Nr. 1, BWV 1007 ir Es-dur, Nr. 4, BWV 1010 bei Maxo Regerio 131 opuso Siuita d-moll, Nr. 2 ir A-dur, Nr. 1. Rimtis èia vël virto atsipalaidavimu, nors ið pradþiø pajutau daug þadantá intensyvø ðvelnumà. Pirmoji Bacho siuita buvo stilingai iðdidinta. Vertë suklusti gilûs atokvëpiai, vos perlaikytas sulaikymas, daþnas mini ritenuto. Taèiau nuo Regerio ciklo ëmë vis labiau vyrauti atvangusis gitaros pavidalas, o kartu su juo – ir atvangi publikos savijauta. Atidumo likuèius tirpdë ir vis pasitaikantys kliuviniai. Klausydamasi antrosios Bacho siuitos, ëmiau save barti. Juk buvo aiðkiai juntami grieþti ir racionalûs Bacho muzikos matmenys – tiek ciklo ðokiø, tiek melodiniø dariniø. Pastarieji, kuriems teko vienoda rûpesèio ir jausmø dozë, atskleidë teisingà polifonijos koncepcijà. Ir lyriðkumo bei grieþtumo santykis, rodës, visai proporcingas. Tai kas gi ne taip, kodël ðio pavidalo gitarai suteikiau atvangiosios vardà? Galiausiai susipratau, kad pernelyg susiþavëjau japonø gitaristu, jis tiesiog susiurbë visus galimus ir negalimus iðteklius

Five Facets of the Guitar This year’s St. Christopher Summer Festival presented a series of concerts of guitar music, entitled „Hot Summer’s Guitar”. The five concerts that took place at St. Catherine’s Church and featured guitar players from Germany, Estonia, Spain, Japan, South Korea and Lithuania are reviewed in the article. Asta PAKARKLYTË

Muzikos barai /8

(ypaè dëmesio), atidëtus ðiam koncertui. Taip jau bûna: kai gauni kà nors gera, ateityje nori gauti tik gera arba dar geriau...

LIEPSNOJANÈIOJI GITARA Panoræ karðtos muzikos gitaros, festivalio organizatoriai neapsiriko pasikviesdami ispanà Pepe Justicià – atrodë, kad jo gitara tuoj tuoj uþsidegs. Be abejo, kibirkðèiavo aistringa flamenko muzika, taèiau tikrà liepsnà uþdegë pats muzikantas savo grojimu. Nors flamenko pagrindas yra improvizacijos ir grieþtø ritminiø struktûrø kombinacijos, man ði muzika visuomet atrodë tarsi beformë, laukinë ir nevaldoma. Muzika, grojama be proto, tik jausmais. Pepe Justicia tos beformës flamenko ugnies nesugavo, jis tiesiog gimë jà turëdamas, jis pats tà ugná ir ákûnija. Rodës, gitara tapo organiðka kûno dalimi – net ne treèiàja ranka, o siela. Pavyko átaigiai iðreikðti ne tik vitaliðkàjà, bet ir ilgesingàjà flamenko prigimtá. Net atlikëjo veide atsispindëjo atitinkama iðraiðka. Ir ðiaip gitaristas buvo labai temperamentingas, artistiðkas. Tradiciniai flamenko atlikimo ðtrichai (kibirkðtis primenantys glissando, þaiþaruojantys tremolo), kurie dar labiau kaitino atmosferà ir teikë gitaristui galimybæ pademonstruoti techniná ádirbá, turbût ir buvo paprasèiausias bûdas, kuriantis beformiðkumà ir laisvæ. Na, o sudëtingasis bûdas, matyt, slypi kaþkur Andalûzijoje...

JAUNA KETURGUBA GITARA Keturgubas jaunystës pavidalas blykstelëjo aktyvumu ir gajumu bei sëkmingos plëtros ateityje árodymais. Tiesa, blyksnis nebuvo trumpas ir vienkartinis: ilgos jo serijos truko tris valandas. Ne veltui ðis koncertas vadinosi „Ilga gitaros naktis”. Kodël jauna ir keturguba gitara? Elementaru. Koncerte dalyvavo keturi jaunieji gitaristai (amþiaus vidurkis – 26 metai): Saulius S. Lipèius, Valdemaras Mikuckis, Jelena Osipova ir Sung-Jin Kim. Kiekvienam jø pavyko iðgauti dailiø dinaminiø niuansø, veiksmingai atlikti techniðkus kûrinius, átaigiai ir prasmingai perteikti ðiuolaikinæ muzikà. Ypaè sekësi groti lengvojo þanro kûrinius, tokius kaip Nikitos Koðkino „Pabrolio valsas” (atliko V. Mikuckis) arba Francisco Tarregos „Polka” (S. S. Lipèius). Kalbant konkreèiau, á atmintá ástrigo savotiðkas S. S. Lipèiaus muzikavimo ðvelnumas ir saldumas, rinktinis ir ekspresyvus V. Mikuckio prisilietimas prie stygos, liaunas ir smulkus J. Osipovos garsas bei Sung-Jin Kim grojimas, neretai primenàs jau minëtas magiðkàsias Shin-ichi Fukudos galias. Asta PAKARKLYTË

Vario trimitai margosios paukðtës negàsdina

Gæsta ðtai vasara, ir su Vilniumi, vilnieèiais bei miesto sveèiais savo baigiamøjø koncertø garsais atsisveikina deðimtasis „Kristupo vasaros festivalis”. Jubiliejiná sezonà þymintis renginys du vasaros mënesius lepino ir sotino, anot festivalio meno vadovo Donato Katkaus, „muzikos teikiamais malonumais” visus, kurie norëjo bûti pasotinti ar palepinti. Ði po visas ámanomas Vilniaus koncertines erdves iðsibarsèiusi muzikos ðventë kartu yra ne tik savotiðkas miesto sveèiø gidas – ji ir patiems vilnieèiams padeda palandþioti po pastoliais apstatytas baþnyèias, senamiesèio kiemus ar kvieèia pavaikðtinëti po Vilnios skardþius ir ðlaitus. Ne veltui „Kristupo vasaros festivalio” paantraðtë – „giedanti vasaros paukðtë”, norëtøsi dar pridurti – marga paukðtë. Tokios þanrø, stiliø, sumanymø ávairovës tikriausiai nerastume në viename kitame Lietuvoje vykstanèiame festivalyje. Ko gero, neatsiras ir þmogaus, pasiryþusio visà vasarà „maudytis” tame margumyne – kiekvienas juk renkamës tai, kas arèiau ðirdies. Bet, manau, neapsiriksiu sakydamas, kad ðio festivalio koncertus lankë ypaè daug klausytojø, kuriuos vienokios ar kitokios aplinkybës buvo privertusios likti mieste. Jau tradicinis „Kristupo vasarai” vargonø muzikos ciklas iðsidëstë tolygiai – kas sekmadiená per visà festivalio perimetrà. Tiesa, bûta poros ávairiaprasmiø iðimèiø, kai koncertai vyko eilinëmis savaitës dienomis. Bet apie viskà ið eilës… Nors Ðv. Kazimiero baþnyèioje iðtisus metus po sekmadienio vidurdienio miðiø vyksta „Muzikos ir susikaupimo pusvalandþiai” (orams atðilus pailgëjan-


tys iki valandos), vasaros vargonø muzikos festivalis po Kristupo paukðtës sparnu vis vien yra ypatingas reiðkinys. Tai pirmiausia liudija pilna, o kai kada net sausakimða Ðv. Kazimiero baþnyèia: á ðeðiavieèius suolus susëda septyniese ar aðtuoniese, o kur dar bûriai palei visas sienas ir po balkonu. Viename ið koncertø þmonës ásidràsinæ susëdo net aplink altoriaus laiptelius… Ko gero, tik ðioje ðventovëje miðias aukojantis kunigas bûna priverstas praðyti besirenkanèiø klausytis koncerto þmoniø neuþimti vietø tøjø, kurie pakilo norëdami priimti Ðvè. Komunijà! (Labai norëtøsi tikëti, kad tai ne argumentas vargonø koncertø nenaudai!) Kita vertus, tai, kad Ðv. Kazimiero baþnyèioje buvo „prisijaukinti” vamzdiniai vargonai, – vienas didþiausiø profesoriaus Leopoldo Digrio pastarojo penkmeèio rûpesèiø – jau duoda ir kitokiø vaisiø: Vilniuje atsirado instrumentas, kurio techninë bûklë ir kiti parametrai leidþia tæsti kadaise nutrûkusià Vilniaus vargonø festivaliø tradicijà, neraudonuoti kvieèiantis þymesnius atlikëjus ið uþsieniø. Atsirado galimybë klausytis, vertinti, lyginti. Ir tai yra klausytojø ugdymas, suteikiant jø patirèiai naujà matmená: festivalio sveèiai kiekvienas turi savo mokyklà, savà poþiûrá ir patirtá, galø gale – gabumus. Nuo viso to priklauso, ar klausytojai bus maloningi, dëmesingi, ar, prieðingai, nuobodþiaus stengdamiesi nuo aplinkiniø nuslëpti þiovulá, o kità kartà neiðtvëræ ir pasuks durø link… Iðklausius aðtuonis ið vienuolikos vargonø ciklo koncertø, reikia pripaþinti, kad áspûdþiai kuo ávairiausi ir tikrai nepriklausantys nuo to, ar grojo saviðkiai, ar kviestiniai festivalio sveèiai. (Pats tegaliu apgailestauti, kad neteko iðgirsti pernykðèio M. K. Èiurlionio vargonininkø konkurso nugalëtojos Els Biesemans ið Belgijos, – visada smalsu pasitikrinti susiformavusius vaizdinius praëjus kiek laiko bei kitomis, koncertinio pasirodymo, sàlygomis.) Tarp didþiøjø festivalio sëkmiø norëtøsi paminëti du koncertus – intelektualø „Mozarteum” profesoriaus Heriberto Metzgerio pasirodymà (07 18) bei finaliná ciklo akordà – profesoriaus Leopoldo Digrio ir choro „Jauna muzika” atliktà programà. Einant ðvieþiausiø áspûdþiø pëdsakais, akivaizdu, kad baigiamajame koncerte (08 29) susitiko du vienas kito verti savo instrumento meistrai: L. Digrys – vargonø ir Vaclovas Augustinas – choro. Ne pirmà kartà klausant L. Digrio atliekamo èekø kompozitoriaus P. Ebeno keturiø daliø ciklo „Laudes”, þavëjo laisvë, ðviesa, fantazijos þaismë – dalykai, puikiai tinkà ðviesiai sekmadienio popietei ir varinëms festivalio atsisveikinimo fanfaroms. Lyg patvirtindama tai, „Jauna muzika” prisidëjo Bo Holteno kûriniu „Viskam yra laikas” ir N. Gomberto „Credo”, kuriuos dirigentas taip pat meistriðkai „registravo” ávairiais choro tembrais. Neabejotinai profesionalus buvo ir minëtasis H. Metzgerio koncertas, kuriame atlikëjas pateikë retrospektyvià vargonø muzikos panoramà ir pasirodë puikiai valdàs skirtingà stilistikà. Tai buvo vienas retø koncertø, kai nekilo jokiø klausimø, o buvo tiesiog smagu klausytis. Kiekvienas kûrinys, kiekvienas naujas autorius (J. S. Bachas, F. Mendelssohnas, J. Rheinbergeris ir J. N. Davidas) pateikti jiems bûdinga maniera, registrais, artikuliacija, iðraiðkos jëga – nieko nebuvo atsitiktinio, taèiau nebuvo ir sausa ar akademiðka. Po koncerto miniai slenkant durø link, buvo galima nugirsti, kad ðiuolaikinës muzikinës kalbos vokieèiø kompozitoriaus J. N. Davido Partita ne visiems klausytojams buvo lengvai suvokiama, bet tai, regis, nemaþino bendro solidaus áspûdþio. Ið tiesø publika mielai leidþiasi vedþiojama po ávairiausius vargonø muzikos labirintus, jei vedlys bûna toks iðmoningas ir pasitikintis kaip sveèias ið Austrijos. Ne maþiau iðradingas buvo ir latviø vargonininkas Aivaras Kalçjas, koncertavæs kartu su dainininke (sopranas) ið Vokietijos Martina Doehring (07 11). Jau ne pirmàsyk teko klausytis ðio ansamblio, kurio nariai, mano akimis, deja, ðiek tiek nedera vienas su kitu. Vargonai, net besitaikydami prie vokalistës, po A. Kalçjo pirðtais tiesiog þërëjo spalvomis, o M. Doehring balso ypatybës ir netikslus intonavimas neleido jai bûti lygiaverte partnere. Ðiame

Brass Trumpets do not Scare the Speckled Bird Away The article reviews the St. Christopher Summer Festival’s series of organ music. The eleven concerts were held every summer Sunday at St. Casimir’s Church and featured an array of performers, including singers, one violinist and two choirs, from Austria, Germany, Italy, France, Belgium, Ukraine, Latvia and Lithuania. Eight concerts in the series are reviewed in the article. Balys VAITKUS

kontekste norëtøsi priminti Edmundo Gedgaudo þodþius: „Yra dalykø, kuriø nesuvaidinsi, ir dainininkø pasaulyje jie bûna ypaè negailestingi”. Ir tikriausiai nenuostabu, kad jau po treèiojo Martinos atlikto kûrinio, O. Messiaeno Vokalizës, dalis klausytojø subruzdo durø link. Vis dëlto vëliau atlikta senoji italø muzika – A. Vivaldi ir A. Scarlatti – skambëjo daug átikinamiau, o vargonininko solo atliktos kelios prancûziðko stiliaus tokatos ir klavyrinë D. Scarlatti Sonata C-dur liudijo grojant tikrà virtuozà. Ádomu buvo ðá koncertà lyginti su kito panaðios sudëties dueto, rodos, ilgam ásikûrusio Vokietijoje, – Irenos Bespalovaitës (sopranas) ir Irenos Budrytës-Kummer (vargonai), – muzikavimu (08 01). Tiesa, jø programoje, sudarytoje ið ávairiø autoriø sakraliø giesmiø ir arijø, vis dëlto nusvërë vargonø muzika: I. Budrytë-Kummer centriniu programos akcentu pasirinko monumentaliàjà F. Liszto Fantazijà choralo „Ad nos ad salutarem undam” tema. Klausytojø baþnyèioje susirinko tiek, kad rodësi, jog vargonai neteko bûdingos jëgos ir garso blizgesio. Ko gero, tai nustebino ir paèias atlikëjas, bent jau pirmosiomis pasirodymo akimirkomis. Neneigiant viso koncerto gero ir pakylëjanèio áspûdþio, profesionalesnei ausiai kiek trûko detaliø, kaip antai subtilesnës iðraiðkos netikëtiems chromatizmams J. S. Bacho Arijoje ar tvirèiau sustyguoto karkaso, registruote paremto temø eksponavimo, pagrástesniø agogikos niuansø Liszto Fantazijoje. Ambicingu sumanymu – Vivaldi koncertø ciklu „Metø laikai” – ansamblinio muzikavimo linijà festivalyje pratæsë ir smuikininkë Lina Uinskytë kartu su vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur (08 22). Nori nenori, bet á tokià programà, matyt, kiekvienas eina su tam tikra iðankstine nuomone – vargu ar daug þmoniø dar nepaþásta ðio genialaus kûrinio. Deja, lauktosios garsø ðventës nebuvo: instrumentai tarsi priverstinai slopino vienas kità, visam koncertui prarandant raiðkumà ir skambumà. Be abejonës, bûta ryðkesniø momentø, ypaè greitosiose dalyse, nors ir èia galëjai justi savotiðkas varþytuves, „kas greièiau”, o ne precizikà perduodant kolegei vienà ar kità pasaþà. Prisipaþinsiu neþinàs, kas toji programëlëje nurodyta transkripcijos autorë A. Fiorini, taèiau susidarë áspûdis, jog vargonininkei derëjo tà transkripcijà dar transkribuoti siekiant, kad vargonai neiðbluktø, o bûtø bent kiek panaðûs á akompanuojantá orkestrà. Panaðus kiek neapibrëþtas áspûdis susidarë ir po vokieèio Samuelio Kummerio koncerto (08 08), skirto vien J. S. Bacho kûrybai. Galimas daiktas, tai nebuvo geriausias ðio vargonininko pasirodymas: pasitaikë nuklydimø nuo teksto, këlë abejoniø kai kurie registruotës sprendimai (vienas Trio nekontrastingas, kitas, prieðingai, superkontrastingas; keistas registrø jungimas atliekant pedalø arpeggio Tokatoje F-dur ir pan.), buvo jauèiama kiek nenatûrali agogika. Manyèiau, kad buvau ne vienas taip manantis, nes, vos ápusëjus koncertui, po antrojo Trio, per baþnyèià nuoðë triukðmingos ovacijos, tarsi rodanèios, kad „jau gana” (publikà greièiausiai klaidino programëlë, kurioje nebuvo þymu, kad Trio sonata sudaryta ið Allegro-Adagio-Allegro). Galbût „politiðkai” ir svarbûs, bet meniðkai ne itin vertingi buvo á sekmadienius netilpæ festivalio koncertai. Ypaè kontroversiðkas buvo vargonininko ið Romos Marco Lo Muscio muzikavimas (08 10). Glumino tai, kad jaunajam italui, rodës, viskas leistina ir atleistina: ir koncertinio repertuaro neturëjimas, ir ne kaþin kokia mokykla, ir ne pati didþiausia iðmonë naudojant vargonø balsus, – kaip skiriamasis Lo Muscio bruoþas buvo pabrëþtas jo „nuoðirdus noras koncertuoti”! Nekà ádomesnis buvo ir prancûzo Pierre’o Guillot baþnytiniø pjesiø koncertas (07 22), kurá lietuviø autoriø kûriniais bandë paávairinti maestro L. Digrys. Ko gero, sàskambis, kai M. K. Èiurlionio „Kyrie” Fugos c-moll lipte uþlipo ant dar nenuaidëjusio paskutinio Fugos fis-moll akordo, ir buvo pats ryðkiausias vakaro akcentas!.. Klausantis tokiø koncertø, kilo kiek niûresniø minèiø dël lietuviðkø vargonø ateities. Akivaizdu, kad, nekeliant dideliø reikalavimø sau, neámanoma tobulëti, nesvarbu, kas ir ið kur esi. Bûtø smagu, jei ir kasmet mus aplankanèio „Kristupo vasaros festivalio”, taip pat ir jo vargonø muzikos ciklo, kûrybinë kartelë iðliktø aukðtai iðkelta, nepaisant bendro ðviesaus, tarsi nerûpestingo kolorito. Juk tiek profesionalams, tiek muzikos mëgëjams turëtø bûti ne vis vien, kas ir kaip grojama. O muzikos vadybininkø ar tø, kurie priversti dirbti ðá darbà, uþduotis ir yra atskirti pelus nuo grûdø ir nevadinti pelø „mana ið dangaus”… Sëkmës „Kristupui”, sëkmës vargonø festivaliui! Balys VAITKUS

Muzikos barai /9


FLAMENKAS – KASKART VIS KITAIP

Na, ir keista toji lietuviø klausytojø iðtikimybë anksèiau girdëtai muzikai. Iðgirdæ þodá „flamenkas”, jie visi skuba á koncertø sales kaip musës prie medaus ar maðaliukai á lempos ðviesà. Jau ápratome visada matyti pilnas sales, kai á Lietuvà atvyksta flamenko stiliaus propaguotojai. Panaðiai atsitiko ir „Kristupo vasaros festivalyje”. Vos paskelbus gitaristo ið Ispanijos Pepe’s Justicios flamenko stiliaus melodijø koncertà, bilietai buvo iðpirkti, ir prireikë papildomo koncerto. Tik ar gavo klausytojai tai, ko tikëjosi? Pepe Justicia – profesionalus muzikantas, gitaristas, visà savo kûrybiná gyvenimà skyræs flamenko studijoms. Tik tas flamenkas jau nebe tas liepsnojantis, spontaniðkas, kvapà gniauþiantis, netikëtas, koká kaþkada kûrë liaudies talentai. Ið jo teliko melodijos ir bûdingi harmoniniai, ritminiai posûkiai. Ðis flamenkas panaðus á paþabotà mustangà, supanèiotà ir suvaldytà. Taip, tai iðties flamenko stiliaus muzika, tik paveikta klasikinës muzikos „civilizacijos” ir tvarkos. Èia viskas taisyklingai sudëta á formos rëmus, surikiuota ritmiðkai ir ávilkta á klasikiná frakà. Taip, yra ir toks profesionaliø kompozitoriø kuriamas à la flamenkas. Pepe Justicia – labai techniðkas, jautrus menininkas, gimæs Andalûzijoje, vëliau persikëlæs á Madridà, grojæs su daugybe autentiðkojo flamenko þvaigþdþiø. Gal dël to koncerto metu kelis kartus prasiverþë tikras ispaniðkas flamenko gitaristo temperamentas. Tik gaila, kad neilgam. Ið tikrøjø klausydamasis ðio gitaristo patiki, kad jis daug dirba su kitø þanrø – klasikos, folkloro, popmuzikos, dþiazo – atlikëjais. Ir labai norëtøsi iðgirsti ðiuos eksperimentus, kurie, manau, bûtø labai puikûs. Ðiaip ar taip, ði gitara buvo karðta, vasariðka ir neprarado þavesio net dulkinoje, apgriuvusioje Ðv. Kotrynos baþnyèioje. Algirdas KLOVA

Muzikos barai /10

SEPTINTIEJI PIANISTËS MÛZOS RUBACKYTËS KARALIAVIMO METAI

dalimi. Lyg jie buvo sugyvinti, kad taptø meninës minties perteikimo laidytojais.

Barokinis altorius. Karaliðkai atsiveriantis dangus. Sutelktos jëgos nukreiptos aukðtyn. Pakilimas. Ir moters idealas, atpirkimas. Trûksta tik árëminti ðá paveikslà ir ðià þvaigþdæ, „star”, kaip jà pristato festivalio rengëjai. Mûza Rubackytë ðá vakarà èia ne viena, nes groja su Laurent’u Verney ir Vilniaus kvartetu. Ji èia yra su vienu ið geriausiø prancûzø altininkø ir su savo asmens sargyba – vienu ið graþiausiø tarptautiniø kameriniø ansambliø. Su menininkais, kurie ne tik muzikavo, bet ir savo muzika iðreiðkë pasiprieðinimà sovietinei okupacijai. Pamirðkime virtuoziðkumà. Pradedant pirmaisiais Beethoveno Ketvirtojo koncerto taktais, po tos jaudinanèios Laurent’o Verney alto gilumos ðá vakarà erdvë prisipildë to nenusakomo garso, tos harmonijos, tos jausmø tiesos, kuria pasiþymi tik reti susitikimai, kai pasiekiama programos, atlikëjø ir auditorijos santarvë. Ir tai – anapus kûrinio, gaidø. Ar tai dël to, kad atradimo jausmas malonus, kad yra unikali proga iðgirsti kamerinæ Beethoveno Ketvirtojo koncerto versijà, kurià 1996 m. rado Beethoveno archyvø tyrëjas dr. H. W. Küthenas? Be abejonës. Bet taip pat dël to, kad tuojau kai kas ávyksta... Strykø garbës uþtvara, pianistës profilis tarsi medalione, stebëtinas garso planø iðdëstymas, muzikinës kalbos akivaizdumas ir paprastumas, nepalyginamas ansamblio vientisumas, aiðkumas... Tarsi patys muzikantai akimirksniu bûtø tapæ sudedamàja meninio skulptûrinio ansamblio

Vis dëlto stipriausios emocijos dar prieðakyje... D. Ðostakovièiaus Kvintetas fortepijonui ir styginiø kvartetui. D. Ðostakovièius – oficialus senojo reþimo kompozitorius? Taip manë tik neiðprusæ biurokratai, o ne muzikai, kurie já groja... Mûza Rubackytë sako: „Þinote, kai mes grojome D. Ðostakovièiø, neskaitëme vien tik partitûros, mums pakako apsidairyti, – ðis sovietinis pilkumas, sienos, tvankumas, – kad pajustume visa, kà jis iðreiðkë muzika, jo paties pasiprieðinimà, jo paties skausmo ðûká ir tà pasiutusià ironijà, kai jis kuria dþiaugsmo dirbant priverstiná darbà vaizdus.” D. Ðostakovièiaus genialumas ir yra tai, kad jis, pateikdamas þaismingà, nuoðirdø scherzo kaip oficialià versijà, ið tiesø iðreiðkia tas penkmeèio plano uþprogramuotas ðypsenas, tà lieptà laimæ. D. Ðostakovièius, tas jo smuikas, kuris, iki pat garsas iðnyksta, lieka vienas, taèiau niekuomet nepasiduoda... Ir net paèioje tamsiausioje naktyje nepalieka vilties, ðviesos. Pianistë ir kvartetas net neinterpretuoja – juk jie dar kartà iðgyvena ankstesná savo gyvenimà... Tai tiesa, kuri juos ir iðskiria ið kitø. Pierre Challier, La Nouvelle Republique des Pyrénées, 2004 07 26

SOVIETINË PILKYBË

MUZIKOS GARSAI VIRÐ PIRËNØ KALNØ Ðià vasarà (liepos 16–30 d.) turëjau puikià galimybæ dalyvauti festivalyje ir meistriðkumo kursuose „Pianos aux Pyrenèes” Prancûzijoje. Prancûzija nustebino nepapras-

Pirënø kalnuose muzikavo Mûza Rubackytë ir Valstybinis Vilniaus kvartetas

tai intensyviu muzikiniu gyvenimu, domëjimusi menu, o ypaè muzika. Bene kiekviename regione vyksta maþiausiai po vienà tikrai aukðto meninio lygio ir profesionalumo vasaros festivalá. Ne iðimtis ir Pirënø regionas, pakvietæs á kasmetá festivalá (ðiemet jau aðtuntàjá) ir tarptautinæ Gyorgy Sebök vasaros akademijà bei meistriðkumo kursus. Festivalio centru tapæs Barèges miestas ðiemet sulaukë didþiulio jaunø muzikø ið Prancûzijos, Japonijos, Korëjos, Ispanijos, Olandijos antplûdþio. Toká susidomëjimà, be abejo, lëmë ir organizatoriø sukviestas solidus pasaulyje garsiø muzikø, prestiþiniø tarptautiniø konkursø laureatø, þymiø pedagogø bûrys. Tai pianistai M. Rubackytë, D. Baðkirov, D. Pascal, P. Reach, L. Sinsev, D. Cayuelas, T. Sonoda, B. Bouthinon-Dumas, T. Huillet, C. Hugonnard-Roche, smuikininkë C. Cernat, violonèelininkë M. P. Milone, klarnetininkas F. Paci ir fleitininkas F. Laurent’as. Beje, analogiðkas festivalis – „Pireneos Clasicos” – vyksta ir kitapus Pirënø, Ispanijoje. Tai europinis projektas, finansiðkai palaikomas ES. Kiekvienà kartà festivalyje ir vienoje, ir kitoje pusëje skamba specialiai jam paraðyti prancûzø ir ispanø kompozitoriø kûriniai. Festivalis Ispanijoje visuomet sulaukia profesoriø ið Prancûzijos, o festivalis Prancûzijoje – Ispanijos pedagogø: Diego Cayuelaso (Saragosa) ir Leonido Sincevo (Barselona, Sankt Peterburgas). Man teko didelë garbë tobulinti meistriðkumà ir þinias pas þymià Lietuvos pianistæ, puikià pedagogæ Mûzà Rubackytæ. Buvau tikrai nustebinta, kad per dvi savaites galiu gauti tiek daug ir tokios ávairios profesinës informacijos, svarbiø patarimø. Suþinojau daugiau ir apie prancûzø kompozitoriø muzikos interpretavimà. Nepaprastai smagu, kad darbas kartu buvo toks produktyvus, galëjau iðsiaiðkinti rûpimus klausimus. Visø á meistriðkumo kursus atvykusiø pedagogø pamokos buvo atviros, todël galëjau semtis patirties ir klausydama kitø. Vyraujanti kursø kalba vis dëlto buvo prancûzø, todël vykdama baiminausi, ar dël kalbos barjero galësiu suprasti kitø pamokas. Taèiau dþiugu, kad mano pedagogës M. Rubackytës pastangomis taip neatsitiko, nes, man klausant pamokø, su prancûzais studentais ji bendraudavo angliðkai. Kas vakarà festivalis pakviesdavo á koncertà vis kitame Pirënø kalnø


Festivalis

mieste. Koncertavo daug pasaulyje pripaþintø atlikëjø, dalis jø – meistriðkumo kursø pedagogai. Visi koncertai sulaukdavo daugybës klausytojø. Malonu, kad ir liepos 24 d. vykæs garsiø lietuviø muzikø – pianistës M. Rubackytës ir Vilniaus kvarteto – pasirodymas sulaukë didþiulio susidomëjimo ir pasisekimo. Kiekvienas koncertas mums, meistriðkumo kursø dalyviams, bûdavo tarsi pamoka, skatindavo siekti tobulumo ir profesionalumo. Taigi nenuostabu, kad specialiai iðnuomotas autobusas studentams á koncertus gabenti kas vakarà tapdavo savotiðka vieta, kur buvo diskutuojama, dalijamasi nuomonëmis ir áspûdþiais. Meistriðkumo kursuose tvyrojo ypatinga atmosfera, nelikome abejingi ir kai kur dar vis sniegu pasipuoðusioms Pirënø kalnø virðukalnëms. Ákvepianti aplinka, nuostabi gamta ir organizatoriø sudarytos puikios sàlygos intensyviai dirbti leido pasinerti á visai kità pasaulá, gyventi tik muzika. Kursø pabaigoje teko groti dviejuose koncertuose, taigi viskà, kà suþinojau nauja, galëjau parodyti ir scenoje. Labai smagu, kad turëjau galimybæ dalyvauti tokio lygio renginyje, artimiau susipaþinti su Prancûzijos kultûriniu gyvenimu, muzikavimo tradicijomis. Uþ tai pirmiausia esu dëkinga savo mokytojai Jûratei Karosaitei, padëjusiai ðiems kursams gerai pasirengti. Ne tik uþ nuostabias ir ásimintinas pamokas, bet ir uþ nuolatinæ globà bei rûpinimàsi ypaè dëkoju pianistei M. Rubackytei, o uþ finansinæ paramà – poniai Aldonai Echaniz, taip pat M. Rostropovièiaus labdaros ir paramos fondui „Pagalba Lietuvos vaikams” bei jo vadovëms Rasai Kubilienei ir Rûtai Këviðienei, organizavusioms kelionæ. Rasa VITKAUSKAITË, Nacionalinës M. K. Èiurlionio menø mokyklos 12 kl. mokinë

PRAÐMATNI PREMJERA VASAROS KAITROJE VII-asis „Muzikinis rugpjûtis pajûryje„ rugpjûèio 7-àjà publikai pristatë praðmatniàsias W. A. Mozarto „Figaro vedybas„. Karðtà ðeðtadienio popietæ á Klaipëdos muzikiná teatrà susirinko prisiekæ operos gerbëjai, neiðmainæ jos premjeros á pliaþà ir kitus vasaros savaitgalio malonumus. Nors Klaipëdos muzikinis teatras dar negali pasigirti kondicionieriais, tie, kurie tàvakar tris valandas praleido teatre, nesiskundë nei tvankuma, nei spektaklio kûrëjais. Gyvos, skaidrios kaip kriðtolas W. A. Mozarto muzikos ir barokiðkai puoðnaus, vasaros þydëjimu alsuojanèio scenovaizdþio derinys gaivino ir glostë operos klasikai neabejingos publikos ðirdis. Spektaklio kûrëjai, kaip sakoma, neiðradinëjo dviraèio. Daugiau nei prieð du ðimtus metø W. A. Mozarto paraðytos „Figaro vedybos„ Klaipëdos muzikinio teatro pastatyme ið esmës nepasikeitusios. Akivaizdu, jog operos statytojai apeliavo á melomanø atmintá. Juk XVIII amþius – baroko ir operos lopðys... Ar ne todël spektaklio reþisierius Eligijus Domarkas labiau pasikliovë klasikos kanonais, o ne improvizacija?.. Jis liko iðtikimas savo „kietai„

Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Rasa Vitkauskaitë dþiaugiasi iðgirdusi daug vertingø muzikos atlikimo paslapèiø profesorës Mûzos Rubackytës

VII „MUZIKINIS RUGPJÛTIS PAJÛRYJE” STEBINO NE TIK PENKIOMIS KLAIPËDOS MUZIKINIO TEATRO SPEKTAKLIØ BEI KONCERTINIØ PROJEKTØ PREMJEROMIS, BET IR ÞANRØ ÁVAIROVE: MUZIKINIS REVIU, KOMIÐKA OPERA, OPERETË, SAKRALINËS MUZIKOS PROJEKTAS SU W. A. MOZARTO „KARÛNAVIMO” MIÐIOMIS, PAGALIAU, ORIGINALUS SAVO SUMANYMU VOKALINIS–CHOREOGRAFINIS DIPTIKAS „VILTIS IR NAKTIES PRAREGËJIMAS” PAGAL A. SCHÖNBERGO KÛRINIUS.

ir peripetijas ar tiesiog atsipalaidavus pamediduoti, skambant tobulai sukomponuotai muzikai, jai á taktà scenoje ðlamant puoðniausiems krinolinams... Gal tik tobulai premjerinei meditacijai su ðia opera kartais stigo reþisûrinio lankstumo ir grakðtumo, kai kurios ðios komiðkos operos mizanscenos atrodë gana statiðkos (ypaè ant to kailiu dengto keisto daikto scenos centre), netgi, pasakyèiau, finale pernelyg patetiðkos. Bet bendrà áspûdá vëlgi gelbëjo artistø ákvëpta vaidyba ir visu groþiu atsiMozarto „Figaro vedybos” Mindaugas Gylys (grafas Almavi- skleidæs, iðties susiþavëjimo vertas va) meilinasi Ritai Petrauskai- vokalinis profesionalumas, tiesiog tei (Siuzana) virtuoziðkas gana sudëtingos W. A. reþisûrinei manierai, sukonstravo Mozarto muzikos atlikimas. Tai pasakytina ir apie orkestrà bei sklandø, lakoniðkà, pakankamai dinamiðkà, vientisà ir didingà ope- ðios operos dirigentà statytojà Stasá Domarkà. Jie pademonstravo toká ros spektaklá. Reþisierius, neþarstydamas savo W. A. Mozarto muzikos aþûrà, kad profesinës iðmonës perlø, tiesiog kaþin ar galima benorëti geriau. „davë kelià„ muzikai ir artistams – Maestro taip subtiliai valdë orkestrà, operos solistams, pats likdamas tarsi kad jo ir scenos muzikinis balansas ðeðëlyje. Sakytume, pasielgë labai buvo kaip reta geras. Salëje buvo iðmintingai. Nes ði W. A. Mozarto girdëti ir muzika, ir kiekvienas opera paraðyta bûtent jiems. Cho- dainuojanèio solisto þodis. Bravo! ras, baletas „Figaro vedybose„ Vis dëlto ámanoma pasiekti, kad kaip ir nereikalingi. Tai solo partijø, publika girdëtø ne tik orkestrà, kad duetø ir ansambliø opera. Ir ji tapo ðis negoþtø solistø, o ðie taip iðtobutikra þvaigþdþiø valanda Klaipëdos lintø savo dikcijà. Akis paganyti irgi yra á kà - dailininmuzikinio teatro solistams Artûrui Kozlovskiui (Figaro), Ritai Petraus- kës Sofijos Kanaverskytës sukurtos kaitei (Siuzana), Mindaugui Gyliui dekoracijos bei kostiumai vël tarsi (grafas Almaviva), Valerijai Balsytei sugràþino operai jos barokiná puoð(grafienë Rozina), nebe pirmà kartà numà ir spindesá; ne kopijuojantá, ðioje scenoje pasirodanèiam popu- o stilistiðkai apeliuojantá á tà, kuris liariosios muzikos atlikëjui Deividui supo W. A. Mozartà. Scenografë Norvilui (Kerubinas) ir kitiems. Po pasistengë ne tik prisiminti baroko tokios premjeros galima tikëtis, kad laikus, bet, kaip ir anuomet, sukurti rudená á ðá spektaklá publika verðis pir- operai itin praðmatnø, iðraiðkingà, miausia pasiklausyti jø... Be abejo, þaismingà, charakteringà rûbà. ir pamatyti praðmatniàsias „Figaro Juk barokinës scenografijos paskirtis buvo puoðybinë, ji sujungë vedybas„. Tai tipiðka klasikinë opera, nenu- didingumà, prabangà, dinamikà, sileidþianti iki ðiuolaikinio gyvenimo rafinuotumo ir grubumo, abstrakaktualijø, neperðanti jokiø realijø èios simbolikos ir natûralistiniø su mûsø laikmeèiu. Nuostabi oazë elementø derinius. Viso to apstu ir pailsëti protui ir sielai nuo ásiëdusiø premjerinëse klaipëdieèiø „Figaro kasdienio gyvenimo smulkmenø, vedybose„. Panaðu, kad galà su pasinerti á amþinàsias meilës aistras galu vos suduriantis teatras ðio festivalinio spektaklio scenovaizdþiui Valerija ið paskutiniøjø sukrapðtë gana soliBalsytë dþià sumelæ... Suprantama, statant (grafienë Rozina) ir W. A. Mozartà, tai vëlgi prestiþo, Rita Petraus- skonio, ambicijø dalykas. O kiek kaitë (Siuzatai pagrásta ir finansiðkai apsimokës, na) klauso parodys artimiausias teatro sezoKerubino (Deividas nas, kai „Figaro vedybos„ atsidurs Norvilas) „iðrepertuare. Kaip ten bebûtø, kad ir paþinties” dël aþûrinës W. A. Mozarto muzikos ir gero jos atlikimo lygio á ðià operà verta nueiti. Rita BOÈIULYTË

Muzikos barai /11


Anonsas Lina NAVICKAITË

S

palio 14–lapkrièio 3 dienomis jau keturioliktàjà savo programà ávairiose Vilniaus koncertø salëse pristatys aktualios muzikos festivalis „Gaida”. Kasmet sulaukdamas vis didesnio klausytojø dëmesio, ðiømetis festivalis pleèia savo apimtis – tampa didþiausia ir aktualiausia koncertinio sezono metu Lietuvoje vykstanèia muzikos fiesta. Ðiemet „Gaida” net trylikoje koncertø þada klausytojams ryðkius simfoninës, dþiazo, chorinës bei kamerinës muzikos pasirodymus, keturias kameriniø operø premjeras, 18-os opusø premjeras Lietuvoje bei 24 pasaulines, visiðkai naujø festivalio uþsakymu sukurtø kûriniø premjeras. Pagrindine ðiø metø festivalio tema „Gaidos” organizatoriai pasirinko „muzikos ir teatro” junginá. Ði sintezë festivalyje bus ákûnyta ne tik keturiø kameriniø operø premjeromis Lietuvoje. Ðalia jø girdësime ir tokias vokaliná teatrà reprezentuojanèias kompozicijas kaip György Ligeti „Aventures” (1962) ir „Nouvelles aventures” (1965) bei Tan Duno „Orchestral Theatre II: Re” (1993) – simfoniná kûriná, kuriame „aktoriais” tampa orkestro muzikantai bei du dirigentai. Vis dëlto pagrindinis „muzikos ir teatro” akcentas – lietuviø bei uþsienio autoriø kamerinës operos. Nauja, „Gaidos” uþsakymu sukurta kamerinë opera – kompozitoriaus Antano Kuèinsko bei teksto autorës, aktorës ir reþisierës Birutës Mar kûrinys „Grimo opera”. Kiti du lietuviø autoriø teatriniai veikalai – Vykinto Baltako „Cantio” (2004) bei Gintaro Sodeikos „Vienatvë dviems” (2003) – jau atlaikë pirmøjø pastatymø iðbandymus Miuncheno bienalëje bei Prancûzijos festivalyje „Les Boréales”, taèiau Lietuvos publika su jais pirmàkart susipaþins tik „Gaidoje”. Beje, visos trys lietuviðkos kamerinës operos kuriamos bendradarbiaujant su Oskaro Korðunovo (kuris yra ir dviejø pastarøjø reþisierius) teatru. Amerikietiðkajam muzikos teatrui ðiø metø „Gaidoje” atstovauja Robertas Ashley – ryðki amerikieèiø ðiuolaikinës muzikos figûra, tarptautinëje arenoje þinomas minimalistas, naujø operos formø ir multidisciplininiø projektø kûrëjas. Ashley – „televizinës operos” pradininkas – Lietuvoje pristatys savo naujausià operà „Celestial Excursions”, 2003 m. sukurtà „MaerzMusik” festivalio Berlyne uþsakymu. 2003 m. „Gaida” pirmàkart turëjo savo kviestiná kompozitoriø – italà Luca Francesconi. Ðiemet festivalio

Muzikos barai /12

Kas slypi po xiv “Gaidos” grimu? programose Lietuvos klausytojams bus pristatoma þymaus amerikieèiø kompozitoriaus Michaelo Gordono kûryba – skambës trys ðio autoriaus kûriniai. Vieno ið þymiosios amerikieèiø „Bang On A Can” trijulës Michaelo Gordono kûryba – kupina roko muzikai bûdingos energijos, „veþanèiø” ritmø ir nepaprastai teatraliðka (þinoma – juk „Gaidoje” ðiemet karaliauja muzika ir teatras!). Gordono kompozicijoje styginiø orkestrui „Weather” (1997), sukurtoje bendradarbiaujant su þymiu videomenininku Elliotu Caplanu, muzikantai, apsupti videoprojekcijø bei juos dengianèiø ðydø, tarytum plûduriuoja tarp aplink nuolat besikeièianèiø vaizdiniø. Kitas Gordono kûrinys – „Gotham”, kurio premjera ðiemet ávyko „Carnegie Hall”, – pasitelkdamas filmà, projekcijas, ðviesø þaismà ir orkestrà, tyrinëja „kitoká” Niujorkà, su kuriuo susipaþinti galës ir „Gaidos” klausytojai. Dar vienà Michaelo Gordono kompozicijà – „XVI” (1993) ðeðiolikai dainininkø atliks kamerinis choras „Jauna muzika”, kuris festivalyje pateiks savàjà naujosios muzikos programà. Ðiømetëje „Gaidoje” skambës net trys simfoninës muzikos koncertai. Dvi programas festivaliui parengë Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Ðerveniko, vienà – Gintaro Rinkevièiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, beje, dalyvaujantis „Gaidoje” po

ilgesnës pertraukos. Iðskirtinis simfoninës muzikos koncertas „Gaidoje” – Onutës Narbutaitës kûrinio „Tres Dei Matris Symphoniae” atlikimas Nacionalinëje filharmonijoje, spalio 14 d. atidarysiantis festivalá. Trijø simfonijø ciklo pasaulinë premjera ðiø metø kovo 5 d. jau pradëjo vienà festivalá – Frankfurte prie Oderio vykusias „Musikfesttage an der Oder”, kur jà atliko dirigento Roberto Ðerveniko vadovaujamos jungtinës Frankfurto dainavimo akademijos didþiojo choro, kamerinio choro „Aidija” bei Brandenburgo valstybinio orkestro pajëgos. XIV „Gaidoje” ðá monumentalø Narbutaitës opusà atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras bei „Aidija”, vadovaujami R. Ðerveniko. Natûralu, kad Lietuvos kompozitoriø sàjungos organizuojama „Gaida” ir toliau iðlieka renginiu, aktyviausiai propaguojanèiu lietuviø autoriø kûrybà ir gausiai uþsakanèiu lietuviðkas premjeras. Tarp naujausiø lietuviø kompozitoriø opusø, skambësianèiø XIV „Gaidoje”, – simfoniniai bei kameriniai Broniaus Kutavièiaus, Algirdo Martinaièio, Vidmanto Bartulio, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Ryèio Maþulio, Ðarûno Nako, Anatolijaus Ðenderovo, Ramintos Ðerkðnytës ir kitø autoriø kûriniai. Festivalio uþsakymas – ir naujausias Lino Rimðos bei Lino


Paulauskio fringe projektas „Die Welt is die Traum(a)”, kuriame autoriai ir atlikëjai, atstovaujantys, regis, labai kontrastingoms muzikos sferoms, mëgins suderinti skirtingus pasaulius: romantinæ ir dþiazo muzikà. Bûtent „Gaidoje” Lietuvos klausytojai jau nekart turëjo progà susipaþinti su iðkiliausiais pasaulio atlikëjais. Ne iðimtis ir ðiø metø festivalis, kurio sveèiai – kultinio Arditti kvarteto primarijus bei iðskirtinis solistas-smuikininkas Irvine’as Arditti, þymus trombono virtuozas Mike’as Svoboda, stulbinanèiø karjeros aukðtumø pasiekæs jaunas perkusininkas Pedro Carneiro bei olandø dþiazo þvaigþdë, trimitininkë Saskia Laroo – koncertuos su pripaþintais lietuviø atlikëjais, tokiais kaip pianistas Petras Geniuðas, Rûtos ir Zbignevo Ibelhauptø fortepijoninis duetas, perkusininkas Pavelas Giunteris, „Chordos” styginiø kvartetas, „Gaidos” festivalio ansamblis ir kt. Tad ar norite patirti ðá tà naujo? n

What Is Behind Make-Up of the 14th „Gaida”? From October 14 to November 3 Gaida Festival delivers its 14th edition of famed orchestral, jazz, choral, and chamber performances, along with four music theatre premieres. 13 performances promise 18 Lithuanian premieres, 24 world premieres of commissioned by the festival brand new work.

Main features: Gaida excels in presenting musical theatre beyond traditional opera space – four chamber operas premieres in one festival * Gives four orchestra music concerts with mostly new work that is intriguing, challenging, rocky, and boundary-blasting * Introduces Guest composer Michael Gordon (USA), the man who infuses composition with the intensity and power of rock music and adds dimensionality to the concert experience * Inveigles masters of contemporary performance Irvine Arditti, Mike Svoboda, Pedro Carneiro, and Saskia Laroo into net of Lithuanian composers, improvisers, and performers * Brings figures of international repute together with emerging creativity and young talent

Saskia Laroo

Do you want to experience something new?

Arditti kvartetas

Bang on a Can

Muzikos barai /13


Anonsas

Ðiømetës “Gaidos” sveèias kompozitorius Michaelas Gordonas „Að neþinau, kur link krypsta mano muzika. Visà laikà eksperimentuoju su naujais dalykais, mëginu sujungti skirtingus pasaulius.” Michaelas Gordonas

„Kûryba man – meditacija. Keturioms penkioms valandoms iðjungiu telefonà, uþrakinu duris, pereinu á kità erdvæ. Bet paskui telefonas vël skamba, namie triukðmauja vaikai, reikia apmokëti sàskaitas, atsakyti á el. paðto þinutes, – tikras pamiðimas.”

Rima POVILIONIENË

„Norëdamas, kad jo muzikos klausytøsi, kompozitorius turi pats sukurti sau auditorijà.” Michaelas Gordonas

Guest Composer of This Year’s Gaida Festival: Michael Gordon This article introduces the American composer Michael Gordon, the author of four operas, many orchestral and chamber compositions and solo and electro-acoustic works, whose music has been played by internationally renowned performers and ensembles, such as the Ensemble Modern, Icebreaker Ensemble and Kronos Quartet, at the world’s most prestigious concert halls and music festivals. Rima POVILIONIENË

Muzikos barai /14

Ð

iandien amerikietis Michaelas Gordonas laikomas agresyviosios muzikos, kurioje bekompromisiðkai vyrauja ritmo stichija, kûrëju. „New York Times” muzikos kritikas Alexas Rossas Gordono muzikà yra apibûdinæs kaip „pankroko ásiûtá, jaudinantá dþiazo spindëjimà ir nesuderinamumà su klasikiniu modernu”. Pasak Gordono, jo muzikos inspiracijos yra visa aplinkui – nuo alternatyviojo roko iki Indijos muzikos, nuo dþiazo artistø iki tokiø autoriø kaip Reichas, Glassas ar Cage’as. Ðiam kompozitoriui Stravinskio ar Bartóko muzikos intensyvumas ir aðtrûs ritmai asocijuojasi su sunkiojo metalo energija ir jëga, nes jis visada siekë kurti muzikà, kuri verstø þmones ðokti. Vienas ið kone garsiausio Amerikos naujosios muzikos festivalio „Bang on a Can” ákûrëjø ir meno vadovø trijulës JAV kompozitorius Gordonas gimë Amerikoje, Majami Bièe, 1956 m. Iki aðtuoneriø metø gyveno laukinëse Managvos (Nikaragva)

dþiunglëse, nuo kuriø jo maþà kaimelá teskyrë aukðta siena, o paèiuose namuose daþnai pasitaikydavo pamatyti ropojantá tarantulà ar áslinkusià iguanà. Èia Michaelas pradëjo lankyti fortepijono pamokas, o savo pirmàjà mokytojà, kuri jam per rankas pliaukðëdavo liniuote, vadino „la bruja” (ragana). Pirmieji kompozicijos bandymai buvo deðimtmeèio berniuko gudravimas, kai, atsineðæs savo paraðytus kûrinëlius, bandydavo atitraukti mokytojos dëmesá nuo to, kad atëjo nepasirengæs. Persikëlæs á Majamá, kur gyveno iki septyniolikos metø, Gordonas ásitraukë á roko grupës veiklà ir raðë jai dainas. Taèiau iki 24–25 metø visus komponavimo bandymus jis daþniausiai iðmesdavo. Vëliau prasidëjo profesionalios kompozicijos meno studijos. Akademiná iðsilavinimà Gordonas ágijo Niujorko universitete (menø bakalauro diplomas) ir Jeilio muzikos mokykloje (muzikos magistro diplomas). Siekdamas susipaþinti su moderniàja muzika, 1980 m. Gordonas ástojo á Jeilio universitetà, kur greta kompozicijos lankë Indijos ir Afrikos muzikos paskaitas, grojo japoniðka fleita shakahuchi bei tuo pat metu su roko grupëmis koncertuodavo Niujorko klubuose. Jo studijø kolegos buvo kompozitoriai Davidas Langas ir Julia Wolfe, su kuriais vëliau ákûrë „Bang on a Can”, taip pat garsûs amerikie-


èiø kompozitoriai Aaronas Jay Kernis ir Michaelas Daugherty. Gordonas buvo ið tø studentø, kurie mëgo þaisti amerikietiðkàjá biliardà, gerti alø, ðnekuèiuotis apie muzikà, jos klausytis, vykti á koncertus Niujorke... Studijø metais Gordonas kûrë maþai – tai abejoniø laikotarpis. Jam nepatiko, kad jo muzika lyginama su kitø kompozitoriø kûryba. Gordonui nebuvo priimtina raðyti orkestriniø opusø, kaip tai sëkmingai darë, pavyzdþiui, A. J. Kernis ar M. Daugherty. Taip pat Gordonas nenorëjo, kad jo kûrinius grotø kiti ansambliai. Baigæs studijas, kompozitorius rado ðios problemos sprendimà sukurdamas ansamblá, kuriame bûtø grojama jo paties muzika. Gordono sieká tiesiogiai dirbti su muzikantais vainikavo 1983 m. suburta grupë „Michael Gordon Philharmonic”. Ði grupë, 1996 m. pertvarkyta ir pervadinta „Michael Gordon Band”, ligi ðiol visame pasaulyje atlieka Gordono muzikà. Su ðiuo ansambliu kompozitorius ëmë eksperimentuoti ieðkodamas ritmo ir intensyvaus garso. Siekdamas formaliø kompozicijos studijø ir nepakartojamos patirties pogrindinio niujorkietiðko roko grupëse sintezës, Gordonas visa tai panaudojo savo kûryboje, kurià atlikdavo su ansambliu „Michael Gordon Philharmonic”. Pirmasis koncertas su ansambliu ávyko meno galerijoje Niujorke – kompozitorius sakë, jog ið pradþiø paprasèiausiai reikëjo eiti á meno galerijà ir groti, kad jo muzikà iðgirstø kiti. Tai buvo labai panaðu á Harry Partchà, kuris, savo kompozicijoms atlikti sukûræs originalius instrumentus, nepabijojo stoti prieð publikà, nepabijojo bûti palaikytas keistuoliu, – paprasèiausiai jis pradëjo groti, o þmonës ëmë jo klausytis. O tada atsivërë koncertiniø turø po Europà galimybës. Nuo 1990 m. Gordonui pasipylë uþsakymai ávairiems ansambliams, ir kompozitoriaus fantazija apëmë ne tik natûralø garsà, – atsirado galimybë eksperimentuoti mikrotonais, naudoti semplus, juostà, garsø apdorojimo ir modifikavimo maðinas. „Kartu su kolega programuotoju kompiuteriu kûrëme naujus garsus: pasiskoliname kitø jau sukurtus garsus, sukuriame savo, sujungiame juos. Rezultatà paleidþiame ið galo, vertikaliai. Tada su penkiais smuikininkais áraðome, darome áraðø kombinacijas. Vël paklausæs, galvoju, kad dar kaþko trûksta, tada kvieèiuosi dar kà nors. Jauèiuosi, tarytum þengèiau á neþinomà teritorijà, bet tai be galo ádomu.” Dar studijuodami Jeilio universitete, kompozitoriai Michaelas Gordonas, Davidas Langas ir Julia Wolfe susitikæ 1987 m. ákûrë „Bang on a Can” festivalá Niujorke – vienà autoritetingiausiø moderniosios

muzikos renginiø Amerikoje. Pirmasis festivalis „Bang on a Can maratonas” buvo surengtas ne kokioje nors koncertø salëje, bet Niujorko meno galerijoje. Jis buvo sumanytas kaip dvylikos valandø koncertas, turëjæs tapti linksmu ðokius mëgstanèios publikos renginiu. Nuo 1993 m. prie festivalio suburtas orkestras „Bang on a Can All Stars”, kuriam nemaþà dalá kûriniø raðo visi trys kompozitoriai. Kompozitoriaus veiklos akiratis prasiplëtë 1991 m., pradëjus rengti bendrus projektus su videomenininku Elliotu Caplanu: kartu jie kuria muzikiná teatrà, kartais pravardþiuojamà „vaizdo opera”. Bendras Gordono ir Caplano darbas „Van Gogh Video Opera” 1991 m. Niujorke sulaukë audringo pripaþinimo, o po metø ávyko europinë ðio kûrinio premjera Vienoje. Kiti bendri ðiø menininkø projektai – „Grand Dairy” (Didþioji pieninë, 1996), „Weather” (Oras, 1999), „Chaos” (mokslinës fikcijos opera Matthew Maguie ir Bobo McGratho libretu, 2000). Gordono kûriniø sàraðe – keturios operos (bendri projektai su E. Caplanu, D. Langu ir J. Wolfe), orkestrinës kompozicijos („Decasia”, 2001; „Weather”, 1997; „Romeo”, 1992; projektas su D. Langu ir J. Wolfe „Haircut”, 2000), kûriniai dideliam ir kameriniam ansambliui (“Yo Shakespeare”, 1992; „Trance”, 1995; „Kronos kvarteto” uþsakymu paraðytas „Potassium”, 2000), soliniai, elektroakustiniai kûriniai. Þymus ðiuolaikinës muzikos interpretuotojas „Ensemble Modern”, diriguojamas Johno Adamso, 1997 m. Londono „Royal Albert Hall” atliko specialiu uþsakymu Gordono paraðytà kompozicijà „Love Bead” (Meilës rutulys). Kompozicijos „Sunshine of Your Love” (1999) premjera, kurià atliko Gordono ansamblis, Europoje sukëlë tikrà furorà. 2001 m. Dresdeno muzikos festivalyje ávyko oratorijos-dramos „Lost Objects”, bendro projekto su D. Langu ir J. Wolfe, premjera. Gordono muzika yra skambëjusi Lincolno ir Kennedy’o centruose, Kelno filharmonijoje, „Royal Albert Hall”, Bonos operos teatre, Vienos þydø muziejuje, Sidnëjaus olimpiniame menø festivalyje 2000 m., Roterdamo, Edinburgo, Sankt Peterburgo, Adelaidës, Hudersfildo, Dresdeno muzikos festivaliuose, þymaus choreografo Elioto Feldo pastatymuose, „Royal Ballet” projektuose; kompozitoriaus kûryba uþima svarbià vietà profesionaliø ansambliø „Ensemble Modern”, Londono „Icebreaker Ensemble”, „Kronos kvarteto” repertuare. Savo ankstyvosiose kompozicijose Gordonas skverbiasi á ritmo prigimtá ir ávairovæ, eksperimentuoja su daugiasluoksniais ritmais, sukurdamas nuostabià maiðatá. J.

Adamsas ðià skambesiø masæ pavadino „iracionaliais ritmais”. Ritmas, suteikiantis energijos, priverèiantis judëti, iki ðiol yra vienas svarbiausiø Gordono muzikos varikliø, ásitvirtinusiø dar nuo grojimo roko grupëse laikø. Pavyzdþiui, kompleksine ritmø sankloda paremta kompiuteriu sukomponuota „Yo Shakespeare” – èia vienu metu skamba trys ðokiø ritmai, tarsi vienu metu trijose ðokiø salëse grotø skirtingos grupës. Tai buvo pirmoji kompozicija, sukurta kompiuteriu: „Turëjau elementarià muzikos raðymo programà, kurioje nebuvo nieko, net takto brûkðniø. Tad paprasèiausiai pradëjau raðyti muzikà be taktø, dëliojau sudëtingas ritmø serijas, kuriose aðtuntinës su triolëmis skamba vienu metu. „Yo Shakespeare” – tai, kaip yra grojamas ritmas.” Diskutuojant apie muzikos istorijà ir tradicijà, Michaelo Gordono pasaulëþiûroje neretai kaip du visiðkai skirtingi pasauliai konfrontuoja du poliai – Europa ir Amerika. Europa – tai tradicijø, istorijos sinonimas. Amerika – naujasis pasaulis, galimybiø ir eksperimentø laisvë. Pavyzdþiui, vienoje naujausiø kompozicijø „Decasia” (sustiprintam orkestrui, keturiems iðderintiems fortepijonams, aðtuntatoniais paþemintoms ir paaukðtintoms fleitoms, 2001) gigantiðku maleriðku skambesiu, kur stratosferinës harmonijos suyra viena á kità, iliustruojamas melodijos, derinimo ir paèios klasikinës muzikos suirimas, kurá klausytojai girdi sëdëdami ant sukinëjamø këdþiø, ratu apsupti orkestro ir didþiuliø projekciniø ekranø. „Europieèiams klasikinë muzika – tai, kas nuolat plëtojama. Mums [amerikieèiams] klasikinë muzika – tai kaþkas atëjæs ið Europos. Klasikinës muzikos publika pati konservatyviausia – muziejø publika, nes ji nuolat klausosi tø paèiø kûriniø”, – sako kompozitorius. Akivaizdu, kad Gordonà þavi ðiuolaikiniø kompozitoriø muzikinës kalbos ávairovë, individualios atlikimo praktikos kûrimas ar eksperimentai su naujomis temperavimo sistemomis. „Amerikietiðko garso identifikavimas yra tai, kà að laikau „tradicija uþ ástatymo ribø”. Tai nenuðlifuotas, neapdorotas ir nepagraþintas, visiðkai kitoks skambesys. Manau, Europoje tai vadinama „laukiniais Vakarais”, Amerikos barbarais, kurie atëjo sugriauti didingos klasikinës muzikos istorijos. Bet tai veikiau tikrosios laisvës iðraiðka.” n

Muzikos barai /15


Anonsas

xiv “Gaidoje” – ir muzika, ir teatras Eglë GRIGALIÛNAITË

N

aujosios muzikos forumas „Gaida”, regis, turëtø skatinti pamàstymus apie muzikà ir teatrà, mat ðiømeèio festivalio branduolys – net keturios kamerinës operos. Be to, koncertø programas papildys ir kitos su teatru susijusios kompozicijos, tokios kaip György Ligeti „Nuotykiai” ir „Naujieji nuotykiai” („Aventures”, 1962; „Nouvelles aventures”, 1965), kurias galima laikyti klasikiniu vokalinio teatro pavyzdþiu, ar Tan Duno „Orkestrinis teatras II: Re” („Orchestral Theatre II: Re”, 1993), kur „aktoriais” tampa ne tik orkestro muzikantai (pusë jø sëdi klausytojø salëje), bet ir du dirigentai. Ankstesniøjø metø „Gaidos” (o ir kitø festivaliø) patirtis rodo, kad net koncerti-

The 14th Gaida Festival Features Both Music and Theatre This year’s Gaida Festival is especially rich in theatrical genres: four chamber operas and some other theatrical works, such as György Ligeti’s Aventures (1962) and Nouvelles Aventures (1965) and Tan Dun’s Orchestral Theatre II: Re (1993). This article presents the four operas: Antanas Kuèinskas and Birutë Mar-Marcinkevièiûtë’s Make-up Opera, commissioned by the Gaida Festival (24 October); Gintaras Sodeika and Sigitas Parulskis’ Solitude for Two (23 October); Vykintas Baltakas and Sharon Lynn Joyce’s Cantio (28 October); and Robert Ashley’s Celestial Excursions (3 November). Eglë GRIGALIÛNAITË

Muzikos barai /16

niai operos atlikimai akivaizdþiai pagyvina festivaliø rutinà ir sulaukia didelio publikos susidomëjimo, tad ðiuo poþiûriu XIV „Gaida” yra ypatinga. Ðalia trijø operiniø kompozicijø, sëkmingai atlaikiusiø premjerinius spektaklius ávairiuose ðiuolaikinës muzikos festivaliuose Vakarø Europoje, spalio 24 d. numatoma „Gaidos” uþsakymu sukurtos naujos kamerinës operos premjera. Lietuviø kûrëjai – kompozitorius Antanas Kuèinskas ir teksto autorë, aktorë bei reþisierë Birutë Mar (Marcinkevièiûtë) – bendru projektu „Grimo opera” mëgina skverbtis ne tik á teatro esmæ – vaidybos ir grimo menà, bet tuo pat metu metaforiðkai pasakoja þmogaus gyvenimo istorijà ir jo kelionæ „grimo nuëmimo” link. Formaliai operos struktûrà pasufleravo maþa knygelë apie grimà, kurios turinys suskambëjo savitai egzistenciðkai, – pagal jà ir buvo paraðytas libretas. Viena vertus, tai yra supoetintas grimo instruktaþas, kita vertus, jis prikaiðiotas dokumentiniø interviu, reklamø ir pan. (kuriant libretà, pasitelkti autentiðki dabarties „þvaigþdþiø” interviu ið populiariø komerciniø þurnalø). „Grimo operos” veiksmo vieta – grimo kambarys. Trys aktoriai – Balerina, Aktorë ir Dainininkas – pasakoja savo gyvenimo fragmentus skirtingais gyvenimo tarps-

niais, lyg duodami interviu televizijos kamerai ar þurnalistams. Kaskart keièiasi grimas, balso tembras ir ritmas, kuriantys savità þodþiø, intonacijø muzikà. Maþdaug valandos trukmës kompozicijoje svarbiausia iðraiðkos priemonë yra balsas. Á já ir turëtø bûti sutelktas visas dëmesys: operoje neakcentuojamas klasikinis vokalas ir ketinama apsieiti be instrumentiniø partijø (iðskyrus balsus transformuojantá semplerá). Anot autoriø, „Grimo opera” – tai ekstrakoncertinis teatro kûrinys, susisiejantis su ávairiomis operos kaip idëjos traktuotëmis – muilo opera, à la opera, antiopera ir pan. Kompozitorius Antanas Kuèinskas, libreto autorë Birutë Mar, scenografë Jûratë Paulëkaitë, vaizdas – Andriaus Jakuèionio, grimas – Jolantos Rimkutës; vaidina: Birutë Mar, Rasa Samuolytë ir kt. „Grimo nuëmimas” (koda): Grimà nuimti reikëtø lëtai, neskubant, nesuþeidþiant odos, ypaè klijuotose vietose pirmiausia nuimamas perukas, po to ûsai, barzda, þandenos, krepe, gumoze klijuotos vietos, suvilgyta kosmetine servetële – lûpos, nosis, akys, skruostai, akiø ir nosies tempimà grimo laku nuplëðiam pavilgæ odekolonu, visas grimuotas vietas nuvalome ligninu, pavilgydami vazelinu, losjonu, kremais, pieneliais nuëmus grimà veidas lieka pavargæs ákaitus oda Visi: Grimo kambarys (-iai) – pati pradþia veidas be grimo veidas be grimo veidrodþiø ðviesoje

Viena stipriausiø lietuviø teatro komandø – reþisierius Oskaras Korðunovas, kompozitorius Gintaras Sodeika ir raðytojas, poetas bei dramaturgas Sigitas Parulskis – prisistato muzikinei visuomenei: spalio 23 d. „Gaidos” festivalyje bus parodytas jø spektaklis „Vienatvë dviems” (2003). Jau prieð kelerius metus G. Sodeika


pasakojo apie tai, kad jis ir O. Korðunovas, kartu bendradarbiaujantys nuo 1990 m., artëja prie naujø darbø, kuriø þanrà sunku apibrëþti. Spektakliai „Roberto Zucco” ar „Oidipas karalius” yra labai arti to, bet vis dëlto juos dar suvokiame kaip áprastus dramos teatro pastatymus. Tuo tarpu „Vienatvë dviems” – tradiciniais terminais neapibûdinama, tarp teatrinio ir muzikinio spektaklio þanrø balansuojanti, teatro sferoje gimusi, taèiau muzikinës aplinkos ir muzikiniø idëjø labai stipriai paveikta. Tai vyksmas, paremtas muzikos ir judesio teatru. Pradþioje tai gimë kaip Avinjono festivalio inicijuoto projekto „Theorema 2000” beþodis keliolikos minuèiø spektaklis, vëliau – po nemenko pasisekimo ir gastroliø – Prancûzijos festivalio „Les Boréales” uþsakymu jis buvo iðplëstas ir tapo „pilnametraþis”. Remdamasis jau matytu ðeðiolikos minuèiø kûriniu, S. Parulskis sukûrë siuþeto tæsiná, kurio atspirties taðkas – pirmasis lietuviðkas vedybø skelbimas. Moteris ir vyras pasakoja savo (jø) istorijà (-as). Dialogai, poezija ir drama atsitiktiniame vieðbuèio kambaryje, miesto parke, traukinyje... (Ne)galimybë mylëti ir meilës trûkumas persmelkia pasakojimà apie pirmàjà meilæ, apie jaunystës meilæ, apie brandþià meilæ. Iðsiskyrimai ir susitikimai. Nepakeliamà vienatvæ nuskaidrina tik keletas polëkio ir geismo momentø. Kompozitorius Gintaras Sodeika, teksto autorius Sigitas Parulskis, reþisierius ir scenografas Oskaras Korðunovas, kostiumø autorë Agnë Kuzmickaitë; vaidina: Dalia Michelevièiûtë, Vaidotas Martinaitis ir kt.; groja „Gaida Ensemble”, diriguoja Julius Geniuðas; DJ Vainius Sodeika. Kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako (Bieliausko) muzika seniai paþástama svetur, taèiau mums vis dar tebëra terra incognita. Trejetà metø studijavæs Lietuvos muzikos akademijoje, 1993 m. savo muzikinæ veiklà jis susiejo su Vokietija, o netrukus – ir su kitomis Vakarø Europos ðalimis. Nuo tol dvilypæ lietuvio veiklà þymi garsûs vardai, gausûs uþsakymai ir apdovanojimai (paskiausias – Claudio Abbado kompozicijos premija). Daþnai diriguodamas, jis jau spëjo iðgarsëti kaip naujosios muzikos atlikëjas, kuriam savo partitûras patiki net reiklusis Karlheinzas Stockhausenas. Ðioje veiklos srityje muzikas prisistato tikràja – Bieliausko – pavarde. Tuo tarpu Baltako pseudonimas þymi ið savo kûrybos pragy-

venanèio kompozitoriaus veiklà. Miuncheno bienalës uþsakymà sukurti kamerinæ operà V. Baltakas gavo prieð keletà metø gerai uþsirekomendavæs ðiame renginyje savo muzika. Kompozitoriui tai ne pirmas prisilietimas prie muzikinio teatro – ðioje srityje jis jau yra nemaþai dirbæs kaip dirigentas. Projekto „Cantio”, kurá „Gaidoje” matysime spalio 28 d., bendraautoris – Oskaro Korðunovo teatras, jis sukurtas amerikieèiø raðytojos Sharon Lynn Joyce libretu. Ðios operos idëja iðsirutuliojo ið retokai pasitaikanèiø antikiniø atsisveikinimo himnø, giedotø norint kuo ilgiau sulaikyti miestà paliekanèius dievus. Tokio pobûdþio oracija turëjo atkreipti jø dëmesá intonacija, judesiu, átaigia raiðka. Ðioje operoje tradicinis himno pavidalas transformuojamas á „nesibaigiantá” himnà, savotiðkà amþino kontinuumo iðtraukà. Operoje dainuojama graikø kalba, o tai, anot kompozitoriaus, auditorijai leis atidþiau ásiklausyti á patá kalbos skambesá. Be to, klausytojai, kiek atriboti nuo tiesioginio pasakojimo, bus priversti pasitelkti vaizduotæ – taip jie patys ásitrauks á teatriná ir muzikiná aktà. Taigi pats dainavimas tampa svarbesnis negu juo reiðkiamas turinys. „Cantio” partitûroje viskas grupuojama aplink pagrindiná balsà, kuriam oponuoja, kurá lydi arba papildo trijø solistø balsai, penkiolikos atlikëjø ansamblis ir gyva elektronika. Kompozitorius Vykintas Baltakas, libretistë Sharon Lynn Joyce, reþisierius Oskaras Korðunovas, scenografas ir vaizdo instaliatorius Gintaras Makarevièius, kostiumø dailininkë Agnë Kuzmickaitë; dainuoja: Rita Balta (sopranas), Audrius Rubeþius (tenoras), Randal Turner (baritonas); groja „Gaida Ensemble”; vaidina: Eglë Mikulionytë, Vesta Grabðtaitë, Egidijus Bakas ir kt. „Gaidos” festivalio pabaigos akcentas lapkrièio 3 d. – vieno þymiausiø Amerikos kompozitoriø eksperimentuotojø, raðytojo, aktoriaus, videomenininko Roberto Ashley (g. 1930) operos „Celestial excursions” („Dangiðkosios ekskursijos”, 2002) premjera. Iðgarsëjæs naujø formø operomis, Ashley dar studijø metais ëmë domëtis tarpdisciplininës ir multiterpës kûrybos galimybëmis: raðë elektroninæ muzikà eksperimentiniam ðviesø teatrui, 1961–1969 m. An Arbore organizavo legendiná ðiuolaikinio meno festivalá „ONCE”, subûrë to paties pavadinimo kûrybinæ grupæ, kurios pastangos

sieti elektroninæ muzikà ir teatrà tapo svarbiu, avangardui bei popkultûrai átakos turinèiu veiksniu. Vëliau jo iniciatyva buvo ásteigta „Sonic Arts Union”, á kurià áëjo „pokeidþinës kartos” kompozitoriai Alvinas Lucieras, Gordonas Mumma, Davidas Berhmanas, atsidavæ gyvajai eksperimentinei elektronikai. Septintajame deðimtmetyje Ashley sukûrë pirmàsias intermedia operas – „In memoriam... Kit Carson” (1963), „That morning thing” (1967), o 1975 m. parengë televizinës operos koncepcijà, virtusià „Music with roots in the aether” – 14 valandø trukmës 7 JAV kompozitoriø ir jø muzikos videoportretais. Savo uþmoju Ashley operos lyginamos su Richardo Wagnerio „Nibelungø þiedu” ar K. Stockhauseno 7 operø ciklu „Ðviesa”. Pavyzdþiui, jo didþiulæ trilogijà „Now Eleanor’s idea” („Dabartinë Eleonoros idëja”, 1989–1993) sudaro 39 epizodai, kuriø kiekvienas trunka po pusvalandá. Ashley operos apibûdinamos kaip itin savitos ir atstovaujanèios tikram amerikietiðkam stiliui. Jo muzikai bûdingas konceptualizmas, grieþta struktûrinë logika, ji sunkiai kategorizuojama, o vaizdiniai elementai joje tokie pat svarbûs kaip ir muzikiniai. „Gaidoje” pristatoma „Celestial excursions” – naujausia Roberto Ashley opera, paraðyta Berlyno „MaerzMusik” festivalio uþsakymu. Scenoje – keturi vokalistai ir pats kompozitorius, sëdintys prie nedideliø staleliø veidu á publikà. Tai senyvi, visuomenës ir ðeimos atstumti þmonës, gyvenantys globos namuose. Apie juos ir yra spektaklio siuþetas, nesekantis jokios nuoseklios istorijos ir neápainiojantis á operines intrigø pinkles, – reflektuojama turëtø bûti pati ðneka ir jos skambesys. Ashley teigia, kad svarbiausia jam buvo Amerikos anglø kalbà pavartoti panaðiai, kaip kad italø kalba vartojama „Toskoje”, – kad ji skambëtø kaip ðnekamoji kalba. Taigi „Dangiðkosios ekskursijos”, kaip ir „Cantio”, „Grimo opera” ar „Vienatvë dviems” nesiriboja vien maloniai skambanèios atmosferos kûrimu – be ðito, minëtøjø spektakliø kûrëjai tiria operos þanro teikiamas ir kol kas dar neiðsemtas tarpdisciplininio meno galimybes. Kompozitorius ir libretistas Robertas Ashley; dainuoja: Samas Ashley, Thomas Buckneris, Jacqueline Humbert, Joan La Barbara, Robertas Ashley; gyvoji elektronika – Tomo Hamiltono, ðviesø dailininkas Davidas Moodey. n

Muzikos barai /17


Anonsas Justë JANULYTË

A

trodytø, kad fringe (angl. „ðalutinis”) terminu apibûdinamø renginiø pasitaiko tik itin dideliø festivaliø programose, kai pagrindinëse scenose nebesutelpantys artistai priglaudþiami garsiuose festivaliuose, o jø pasirodymai lieka solidþiø ávykiø periferijoje ir ágyja savotiðkai nevisavertá statusà. Tuo tarpu ðiuolaikinës muzikos festivalyje „Gaida” ðiuo terminu vadinamas reiðkinys turi savo prasmæ ir istorijà. Pirmà kartà ðis ámantrokas þodis festivalio programose pasirodë 2000 m., ir juo buvo pavadintas Lietuvos muzikos akademijos Kompozicijos katedros studentø koncertas – kaip dar nesiekiantis festivalio kartelës, nors ir neperþengiantis tos paèios „Gaidoje” pristatomos akademinës ðiuolaikinës muzikos rëmø. Taèiau jau kitais metais fringe monopolija atiteko crossover stiliaus Lietuvoje pradininkams Linui Rimðai ir Linui Paulauskiui, jungiantiems tai, kas, atrodytø, nesujungiama, ir ne taip jau retai iðgaunantiems tai, ko net nesitikima. „Dþiazas + elektronika + kaþkas” – toks galëtø bûti receptas Linø maiðomo kokteilio, kurá namie vargu ar pavyktø pasigaminti. Pirmà kartà scenoje kartu Linai pasirodë 2001 m., pristatydami savo projektà „Linas Rimða & Acid Jazz Co.”, arba „Parafrazës ðiuolaikiniø lietuviø kom-

What does the 14th Gaida Festival have to do with its sweetand-sour fringe ? This article introduces the work of two Lithuanian composers of the younger generation, Linas Rimða and Linas Paulauskis. Since 2001, when they first appeared together with a project called „Linas Rimða & Acid Jazz Co.”, or „Paraphrases on Themes by Contemporary Lithuanian Composers”, the two musicians have been working in tandem extremely successfully and fruitfully. Their two grand projects – Opera in da House (2002) and Sutartinës Party (2003) – were enthusiastically received by audiences and critics alike. This year’s Gaida Festival presents their new composition entitled Die Welt ist Traum(a), which will be performed on 15 October at the Contemporary Art Centre. The performers include Saskia Laroo, the world-famous trumpet player, nicknamed „Lady Miles Davis”; two performers of classical music, Petras Geniuðas (piano) and Dainius Palðauskas (cello); two singers, Hasmik Grigorian (soprano) and Lina Navakaitë (mezzo-soprano); and two international jazz stars, Kæstutis Vaiginis (saxophone and flute, Holland) and Vytis Nivinskas (double bass, USA). Justë JANULYTË

Muzikos barai /18

Kà bendra turi xiv “Gaida” ir jos saldþiarûgðtis fringe? pozitoriø kûriniø temomis”. Minëtuoju „kaþkuo” tàsyk tapo ryðkiausi Ryèio Maþulio, Algirdo Martinaièio, Nomedos Valanèiûtës ir kitø autoriø fragmentai. Lygiai po metø buvo pastatyta kultinë „Opera in da House”, suplakta ið Mozarto, Puccini ir kitø autoriø operø, dþiazo improvizacijø, elektroniniø ritmø, „vaizdo dekoracijø” ir choreografiniø elementø. Nieko, ko reikëtø tikrai operai, nestinganti „Opera in da House” nestokojo ir publikos numylëtajam þanrui deramos milþiniðkos sëkmës – vëliau ji ne kartà buvo rodoma ir kitur. 2003 m. pasirodæs pavasariniame „Jaunos muzikos” festivalyje su „Sutartinës Party”, po pusantrø metø pertraukos á keturioliktàjà „Gaidà” Linø tandemas gráþta su nauju savo kûriniu „Die Welt ist Traum(a)” (“Pasaulis yra sapnas (trauma)”), kuris bus parodytas ð. m. spalio 15 d. Ðiuolaikinio meno centre. Neabejotinai ten bus kaþkas seno, kaþkas ir naujo. Taèiau kas tas „kaþkas”, kurá ðákart Linai maiðys su dþiazu ir elektronika? Ankstesniuosiuose savo projektuose jungæ dþiazà ir ðiuolaikinæ lietuviø muzikà, dþiazà ir operà, dþiazà ir sutartines, Linai ðákart klausia: kà gi bendra

turi dþiazas ir romantizmas? „Sutartiniø vakarëlyje” skirtingas medþiagas siejo energingas ritmas, bûdingas tiek house, acid, drum’n’bass ir kitiems stiliams, tiek ðokiø muzikos pirmtakëms sutartinëms, o koká bendrà romantizmo, dþiazo ir klubinës ðokiø muzikos vardiklá Linai surado ðákart? Bet gal tokio vardiklio nebuvimas (?) ir taps bendruoju „Die Welt ist Traum(a)” vardikliu? Juolab kad projekto anotacija intriguoja gal tik kinø virtuvei suvokiamais paradoksais: „Tai romantinë muzika, romantiðki sapnai ir jausmai, nors saldus, persirpæs romantizmo vaisius èia apðlakstomas lengvai toksiðku rûgðèiu padaþu”. Tad jei garsus gebëtume pajusti skonio receptoriais, regis, naujasis Linø patiekalas turëtø bûti saldþiarûgðtis it koks kiniðkas „Guobao” padaþas. Projekto pavadinimas, regis, nugirstas ið poeto Novalio, raðiusio, kad „pasaulis gali virsti sapnu, o sapnas – tikrove”. Gal ir Linai, kaip ir ðis romantizmo genijus, átikëjæs, kad apimtas kûrybinio ákarðèio gali patirti beiðnykstanèià ribà tarp sapno ir realybës, taip pat tikisi, jog ámanoma bent jau suðvelninti ribà tarp dþiazo ir romantizmo? To, kas saldu, ir


to, kas gerokai rûgðtëliau? To, kas melodinga ir lengvai atpaþástama, kaip koks Schubertas ar Èiurlionis, ir to, kas gaivaliðkai ritminga, nesureþisuota, gimsta „èia ir dabar”? Improvizacijos autoriai þada kur kas daugiau, nei jos bûta ankstesniuose jø darbuose, kur nemaþai naudotasi ið anksto pasiruoðta elektronine medþiaga. Kad ir kaip bûtø, visa ko pagrindas èia vël tas pats – Linø pamëgtasis acid dþiazas, maiðomas su kitomis dþiazo pakraipomis jungiant kontrastingas medþiagas, mëgaujantis saikinga doze eksperimentø ir gaunant iðties spalvingà gaminá. Juo labiau kad ir patys atlikëjai þada bûti nekà blankesni. Jø prieðakyje stovi trimitininkë Saskia Laroo – olandø dþiazo ir ðokiø muzikos dievaitë, vadinama Lady Miles Davis ir pasiþyminti ypatingos kokybës garsu bei ekstravagantiðku sceniniu ávaizdþiu. Toliau – visø po du. Du klasikinës muzikos atlikëjai – pianistas Petras Geniuðas ir violonèelininkas Dainius Palðauskas. (Pastarasis, Lietuvos kamerinio orkestro artistas, aktyviai dalyvaujantis ir ávairiuose klasikinës muzikos projektuose, ðià vasarà perþengë jos ribas ir „Kristupo vasaros festivalyje” dþiazavo Vytauto Mikeliûno dþiazo projekte. Renginyje „Die Welt ist Traum(a)” Palðauskas þada stebinti tam tikrais violonèelës tembrà keièianèiais aparatais, kuriuos mëgsta ir garsioji trimitininkë.) Dvi vokalistës – tarp operos, dþiazo bei popstiliaus migruojanèios Hasmik Grigorian (sopranas) ir Lina Navakaitë (mecosopranas). Dvi ir tarptautinës dþiazo scenos þvaigþdës: neseniai á Olandijà persikëlæs Kæstutis Vaiginis (saksofonas, fleita) ir kontrabosininkas Vytis Nivinskas, jau kurá laikà gyvenantis JAV. Ko gero, savotiðkas dvejinimo principas (atlikëjai poruoti ir „Parafrazëse”, ir „Operoje in da House”) tapo neiðvengiamu konstrukciniu Linø kompozicijø kodu. Nieko nuostabaus – Linai (elektronika, klaviðiniai) juk irgi du. Anksèiau projektø struktûra buvo kruopðèiai apgalvojama, specialiai reþisuojama iðradingai modeliuojant numerinës struktûros kompozicijø eigà, o ðákart galima tikëtis kai ko laisvesnio ir galbût net paèiø projekto autoriø Lino Rimðos bei Lino Paulauskio sunkiau prognozuojamo. Ne be pagrindo bus kliaujamasi paèiø atlikëjø – it kokiø romantiniø herojø – þavesiu bei rûpinamasi erdve, padësianèia jam atsiskleisti. O publikai kol kas telieka spëlioti: nejaugi dþiazo ir romantizmo ið tiesø niekas nesieja? n

EU Music Projects SKELBIA TARPTAUTINÁ KONKURSÀ XXI am. MUZIKOS RAIDOS ESTETINËMS TENDENCIJOMS NUMATYTI

MODERNAUS MUZIKOS KÛRINIO KONCEPCIJA Preambulë Muzikologai (ir muzikos kritikai) iki ðiol negalëjo átakoti muzikos raidos – tai kûrëjø prerogatyva. Ðiandien muzikos mokslas pasiekë iðskirtinæ brandà, EU Music Projects siûlo muzikos mokslininkams (ir kritikams) numatyti muzikos raidos estetines tendencijas ir sukurti idealaus muzikinio kûrinio koncepcijà. Pageidautina stambios formos (simfonija, opera, baletas). Atrinktos geriausios koncepcijos bus pateiktos kompozitoriams (ðiuo atveju, teoretikø bendraautoriams) ir patikrintos praktiðkai pagal pateiktas koncepcijas kuriant kûrinius. PREMIJOS I premija – 10 000 EU II premija – 7 000 EU III premija – 3 000 EU Vertinimas vyks 3 turais Baigiamasis pagal teorines koncepcijas sukurtø kûriniø koncertas ávyks 2006 m. sausio mënesá Berlyne Muzikos kûrinio koncepcijos (lietuviø arba vokieèiø kalba), pasiraðytos slapyvardþiu turi bûti pateiktos iki 2005 m. sausio 1 d. Kartu bûtina ádëti uþklijuotà vokà su koncepcijos autoriaus duomenimis: vardu, pavarde, trumpu veiklos apraðymu Siøsti adresu: TARPTAUTINIAM KONKURSUI MODERNAUS MUZIKOS KÛRINIO KONCEPCIJA EU Music Projects Gedimino pr. 32 – 2 LT – 01104 Vilnius, Lietuva I turo atstovas Lietuvoje – þurnalas „Muzikos barai”

Muzikos barai /19


Kronika Palydëjus „Druskininkø vasarà su M. K. Èiurlioniu 2004”

„2004 m. Druskininkai ðvenèia kurorto paskelbimo gydomàja vietove 210-àsias metines, todël tarptautinis menø festivalis „Druskininkø vasara su M. K. Èiurlioniu 2004” – graþi dovana kurorto sveèiams ir gyventojams”, – teigia Druskininkø savivaldybës mero pavaduotoja ir viena festivalio globëjø Kristina Miðkinienë. „Miestas nebegali gyventi be ðio festivalio”, – jai antrina Druskininkø savivaldybës administracijos direktorë Aldona Vièiulienë, o mes savo ruoþtu papildysime: ir festivalis – be Druskininkø. Vienas surado kità, vienas yra kitam reikalingas, bûtinas. „Sunku sugalvoti kultûros reiðkiná, natûralesná uþ muzikos festivalá Druskininkuose, papuoðtà M. K. Èiurlionio vardu, nuðviestà jo dvasios”, – sako þymiausias nûdienos èiurlionianos tyrëjas prof. Vytautas Landsbergis. Kai neseniai festivalis gyvavo dar tik rengëjø mintyse, niekas turbût negalëjo ásivaizduoti, kad po keleto metø Druskininkai be ðio festivalio nebegalës gyventi. Kaip ir be taurios muzikos, dailës, be M. K. Èiurlionio vardo. Ði trumpa, tebesitæsianti festivalio tapsmo istorija yra savaip pamokoma ir iðimtinë – ji atspindi padëtá, kurià ðiandienà iðgyvena daugelis menininkø, ieðkodami egzistencinës terpës, bandydami visuomenæ sudominti laiko iðbandytomis vertybëmis. Vis iðkyla ir ið naujo áprasminama ta pati amþinoji menininko ir visuomenës santykio dilema, kuri neretai skaudþiai atsiliepia paèiø iðkiliausiø menininkø likimams. Ir M. K. Èiurlionis èia nëra iðimtis – jo trumpas ir ryðkus gyvenimas suþibo ir sudegë Lietuvos padangëje tarsi meteoras, palikdamas neiðdildomà pëdsakà ir manifestà ainiams, bet to meto visuomenës nesujaudindamas. Taèiau kà iðties daryti, jeigu to, kuo gyvena visas kultûringas pasaulis, kas pasiekiama per deðimtmeèius ir subrandinama ilgu, sunkiu ir pasiaukojamu darbu, didþiajai visuomenës daliai nereikia, o darydamas tai, ko ji pageidauja, niekada nieko vertingo taip ir nesukursi. Tuomet iðties liûdna ir menininkui, nes jis negali atlikti savo misijos, skaudu dël visuomenës, nes ji neteko galimybës áprasminti savo gyvenimà, prarado unikalià vertybinës komuni-

Muzikos barai /20

kacijos galimybæ. Antra vertus, laimingai susiklosèius aplinkybëms, tiesiog tuomet, kai menininkas ir visuomenë darniai sugyvena, formuojasi harmoningas þmogus ir laiminga visuomenë. Juk tokia jau menininko prigimtis – pagauti silpniausius þmogaus sielos virpesius ir, juos sustiprinus, áforminus, gràþinti tam paèiam klausytojui. Dar senovës graikai þinojo katarsio sàvokà, kuri pripaþásta meno jëgà patirtu emociniu iðgyvenimu gydyti sielà. Tad visiðkai dësninga, kad ieðkantieji kûno sveikatos suranda ir ávertina meno galià. DruskininDainininkë Skaidra Janèaitë, violonèelininkë Rûta Tamutytë, fleitininkas Andrius Raziukynas ir Audra Telksnytë parengë unikalià kompozicijà Èiurlioniui

Èiurlionio namelyje skambino Vytautas Landsbergis – tai visuomet unikali dovana klausytojams

kuose menininkai ir klausytojai jau seniai surado stebëtinà dermæ. Kas jà palaiko, sunku vienu þodþiu apibûdinti. Gal „kalta” áspûdinga gamta, iðkiliø menininkø vardai, gal tai, kad èia susirenka subrendæ, inteligentiðki þmonës, ieðkantys atokvëpio nuo miestø triukðmo. Matyt, ir viena, ir kita. O didþiojo menininko gyvenimas ir kûryba – iðties nesenkantis festivalio gyvybës ðaltinis. Èiurlionio ir jo gimtøjø Druskininkø, menininko ir gamtos ryðys – visada aktuali nûdienos apmàstymø tema. Ji buvo plaèiai gvildenama praeitø metø renginiuose. Taèiau Èiurlionio asmenybë – unikalus, daugialypis meno reiðkinys, atveriantis neaprëpiamà erdvæ nûdienos þmogui, jo gyvenimui ir kûrybai. Viena tokiø Èiurlionio ypaè pamëgtø temø – menø sintezës idëja – tarsi raudonu siûlu suvërë daugelá festivalio renginiø. O jø per beveik keturis mënesius ið tiesø buvo daug – net per 70 (!). Tad „Druskininkø vasara” teisëtai gali vadintis ilgiausiai trunkanèiu ir didþiausiu Lietuvos meno festivaliu. Birþelio–rugsëjo mënesiais druskininkieèiams ir kurorto sveèiams buvo suorganizuota per 70 renginiø, ið jø 44 koncertai, trys literatûros vakarai, penkios par-

odos, teatralizuota eisena, baleto spektaklis, mokslinë konferencija, dveji smuiko meistriðkumo kursai, du pieðiniø ir vienas raðiniø konkursas, dvi ekskursijos á Èiurlionio pamëgtas vietoves, tradicinës muzikos vakaronë. Keturi koncertai ávyko Senosios Varënos baþnyèioje. Koncertavo gerai þinomi Lietuvos meno kolektyvai – Valstybinis puèiamøjø orkestras „Trimitas”, Nacionalinës premijos laureatas M. K. Èiurlionio kvartetas, fortepijoninis trio „Kaskados”, Vilniaus universiteto kamerinës muzikos ansamblis, Dailës muziejaus kankliø trio, Taurakalnio moterø choras „Liepos”, Teisës universiteto studentø choras, Þemës ûkio ministerijos miðrus choras „Dobilas”, baþnytinës muzikos choras „Skliautai”, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vaikø choras. Kolektyvams talkino ir solo bei su kitais atlikëjais koncertavo þinomi Lietuvos ir uþsienio ðaliø menininkai, ásimintinus kûrybos vakarus surengë aktorës Virginija Kochanskytë, Regina Paliukaitytë ir Doloresa Kazragytë. Menine branda maloniai nustebino aukðèiausius ávertinimus prestiþiniuose JAV konkursuose pelnæ broliai smuikininkas Dainius ir pianistas Aidas Puodþiukai, smuikininkas Aleksandras Snytkinas (JAV) ir pianistë Melanie Hadley (JAV), ðeimyninis duetas ið Norvegijos Toril Syrrist-Gelgota (violonèelë) ir Paulius Syrrist-Gelgota (altas), ðeimyninis pianistø trio Veronika Vitaitë, Aleksandra Þvirblytë ir Paulius Anderssonas, vieðnia ið tolimosios Japonijos pianistë Tomona Mijazaki. Visø atlikëjø koncertai buvo gerai apmàstyti ir profesionaliai atlikti, todël sulaukë jautraus ir

ðilto klausytojø ávertinimo. Festivalio rengëjø devizas – per didelë prabanga koncertuoti tuðèiose salëse. Todël negailëta pastangø klausytojus sudominti, sukviesti, gràþinti á koncertø sales. O jos visada bûdavo pilnos, ir klausytojø kaskart vis daugëjo. Atlikëjai pajuto, kad kurorte nebëra provincijos sindromo, susiformavo muzikà jauèianti ir suvokianti klausytojø auditorija, reikalaujanti atsakingo poþiûrio, bet drauge ir mokanti ávertinti, paskatinti. Sulaukta labai ðiltø ir padràsinanèiø atsiliepimø ið Druskininkuose poilsiavusiø sveèiø, atvykusiø ið Rusijos, Vokietijos, Didþiosios Britanijos, Suomijos, Lenkijos, Izraelio. Jie buvo maloniai nustebinti ne tik kurorto ir Lietuvos gamtos groþio, bet atrado M. K. Èiurlioná, ádomià ir savità Lietuvos muzikinæ kultûrà, puikius atlikëjus. Rengiant pirmàjá menø festivalá, buvo iðgyvenamos lyg ir ákurtuviø nuotaikos, nedràsûs bandymai ásitvirtinti, o ðiømeèiame buvo jauèiamas siekis iðplësti renginiø apimtá, þanrinæ ávairovæ, pateikti daugiau moderniø renginiø vaikams ir jaunuoliams, kviesti daugiau uþsienyje studijuojanèiø jaunøjø menininkø ir sveèiø. Festivalio skiriamasis bruoþas – dëmesys ir pagarba Èiurlionio kûrybai. Ðiame festivalyje greta vargonø ir fortepijoninës kûrybos bene daugiausia dëmesio sulaukë gausus chorinis kompozitoriaus palikimas. Kiekvienas menininkas savaip suvokë ir pabandë atskleisti tà ryðá, pasirinkdamas repertuarà, atlikdamas vienà ar kità Èiurlionio arba jo amþininkø kûriná. Ðtai J. Landsbergytë ir fleitininkas C. Hustedt’as savo programà skyrë tiesio-


giniams ir netiesioginiams Èiurlionio mokytojams – greta baroko meistrø, Vienos klasikø ir vokieèiø romantikø buvo atlikti reèiau skambantys S. Jadassohno ir C. Reinecke’s kûriniai. Originalià sakralinës muzikos programà „Bièiulystë”, panaudodama Èiurlionio muzikà, laiðkø fragmentus, tikslingai gretinamus su ðiuolaikiniø kompozitoriø kûriniais ir net specialiai sukurtomis naujomis kompozicijomis, pasitelkdama specialias vaizdines priemones ir kostiumus, parengë ir áspûdingai atliko S. Janèaitë su muzikos atlikëjø grupe. Savitas, neretai labai modernus kûrybinis braiþas ar originali kûriniø interpretacija liudija, kad didþiojo menininko gyvenimas ir kûryba nepriklauso vien praeièiai. Iðgirdome nemaþai originaliø Èiurlionio kûriniø aranþuoèiø, jo fortepijoniniai preliudai suskambo vargonø, kankliø, fortepijoninio trio ar puèiamøjø orkestro garsais. Matyt, teigiamu festivalio bruoþu laikytinas ir gerokai prasiplëtæs skambanèiø kûriniø bei jø autoriø ratas, ir tai, kad gerokai daugiau buvo atlikta ðiuolaikiniø lietuviø ir uþsienio autoriø kûriniø. Naujas, ryðkus festivalio akcentas – M. K. Èiurlionio studijø savaitë, kurios metu klausytojams ir þiûrovams suteikta unikali proga susipaþinti su naujausiais þymiausiø Èiurlionio tyrëjø – muzikologø, dailëtyrininkø, literatûrologø ir nûdienos menininkø – kûrybos darbais. Mokslinëje konferencijoje daugiausia dëmesio buvo skirta menø sintezës idëjai, kurios pradininku Lietuvoje teisëtai laikomas Èiurlionis. Naujø galimybiø kûrëjams ðiandienà suteikia moderni kompiuterinë garso ir vaizdo technika, leidþianti siekti vaizdø ir garsø sintezës. Kûrybinei M. K. Èiurlionio studijø savaitës daliai atstovavo Lietuvos nacionalinës kultûros ir meno premijos laureato kompozitoriaus Vytauto Barkausko kûrybos Èiurlionio kûriniø motyvais vakaras, Giedriaus Kuprevièiaus (muzika) ir Egidijaus Vaðkevièiaus (animacija) garso ir vaizdo projektai „Pasaulio sukûrimas XX a. pabaigai” ir „Trys natiurmortai su Lietuva”, Pauliaus Sluðkonio ir Emanuelio Ryklio vaizdo ir garso kompozicija „Chaosmos”, Mantauto Krukausko „Karalaièio kelionë”, Antano Kuèinsko „Èiurlionio jûra” ir kiti. Ðie ádomûs kûriniai yra tik nedidelë dalis nûdienos menininkø darbø, kuriuos ákvëpë genialaus kompozitoriaus ir

dailininko kûryba ir kurie neabejotinai papuoð bûsimø festivalio koncertø programas. Á Èiurlionio studijø savaitæ prasmingai ásiliejo kitas daugiasluoksnis renginys – Smuiko muzikos ðventë ir devintus metus vykstanèios dvi smuikininkø meistriðkumo mokyklos. Jø dalyviai ne tik tobulino meistriðkumà pedagogø prof. Petru Munteanu ið Vokietijos ir mokytojos Gintvilës Vitënaitës pamokose, bet ir muzikavo vakaro koncertuose, rengë sakralinës muzikos valandas Druskininkø ir Liðkiavos baþnyèiose bei M. K. Èiurlionio memorialiniame muziejuje, domëjosi Èiurlionio kûryba. Svarbi festivalio dalis – Èiurlionio dailës kûriniø reprodukcijø ir kitø darbø parodos bei konkursai. Dëmesio sulaukë moksleiviø raðiniø ir pieðiniø konkursas „M. K. Èiurlionis ir pasaulis”, prie „Nemuno” sanatorijos surengtas vaikø ir moksleiviø pieðiniø ant asfalto konkursas „M. K. Èiurlionis ir Druskininkai”, kurio laureatai buvo pagerbti rugsëjo 22-àjà – didþiojo menininko gimimo dienà. Originalià parodà „Po bëganèiu dangum Dzûkijos” M. K. Èiurlionio memorialiniame muziejuje suruoðë tapytoja Viktorija Daniliauskaitë, originalià stendinæ ekspozicijà „M. K. Èiurlionio, A. J. Greimo ir J. Kubiliaus idëjø keliu” „Lietuvos” sanatorijoje surengë prof. K. R. Kaðponis, o Druskininkø miesto muziejuje – Oksforde gyvenanti ir dirbanti smuikininkë Rusnë Mataitytë drauge su dukrele Austëja Juðkaityte. Nauja dailininkës Irenos Geniuðienës ekspozicija pakvietë þiûrovus á „Lietuvos” sanatorijà. Festivalio sveèiø, dalyviø ir þiûrovø susidomëjimo sulaukë ekskursijos á Èiurlionio pamëgtas ir kûryboje áamþintas vietas, kino filmai apie þymøjá menininkà. Lietuvos muzikø rëmimo fondas nuoðirdþiai dëkoja Druskininkø savivaldybës, laisvalaikio centro, ðvietimo skyriaus, M. K. Èiurlionio memorialinio muziejaus, Druskininkø miesto muziejaus, M. K. Èiurlionio muzikos mokyklos, Druskininkø, Liðkiavos ir Senosios Varënos baþnyèiø, Druskininkø vieðosios bibliotekos, „Lietuvos”, „Draugystës”, „Nemuno” sanatorijø, „Vilniaus” sveikatos ir poilsio centro, „Dainavos” mokymo centro, Lietuvos banko poilsio namø vadovams ir darbuotojams, gausiam bûriui rëmëjø ir talkininkø uþ supratimà ir pagalbà. Rimantas ASTRAUSKAS

M. K. Èiurlionis ir pasaulis TARPTAUTINË MOKSLINË KONFERENCIJA DRUSKININKUOSE Ðià vasarà Lietuvos muzikø rëmimo fondas vël sujudino kultûriná Druskininkø gyvenimà. Nuo birþelio iki rugsëjo vyksta menø festivalis „Druskininkø vasara su M. K. Èiurlioniu”, kurio metu rengiami geriausiø Lietuvos

Konferencijos dalyviai

atlikëjø koncertai, pristatomi naujausi dailininkø darbai, vyksta jaunøjø muzikø meistriðkumo kursai, literatûriniai vakarai, studijø savaitës, vaikø pieðiniø konkursai, baleto spektakliai, – viskà sunku ir beaprëpti. Vienas svarbiausiø ðiø metø festivalio akcentø – tarptautinë mokslinë konferencija „M. K. Èiurlionis ir pasaulis”. Konferencija Druskininkuose organizuojama antrà kartà. Pernai joje praneðimus skaitë þymiausi Lietuvos èiurlionistai, o ðiemet dalyviø ratas smarkiai iðsiplëtë – greta mûsø menotyrininkø ir muzikologø konferencijoje dalyvavo mokslininkai ið Suomijos, Jungtinës Karalystës, Lenkijos ir Rusijos. Tai vienas þymiausiø Algirdo Juliaus Greimo mokiniø, pasaulyje pripaþintas muzikos semiotikas Helsinkio universiteto profesorius Eero Tarasti, kuris liepos mënesá buvo iðrinktas Tarptautinës semiotiniø tyrimø asociacijos (International Association for Semiotic Studies, IASS) prezidentu, muzikologas, violonèelininkas ir dirigentas ið Jungtinës Karalystës George’as Kennaway’us, Poznanës lenkø filologijos instituto mokslinis bendradarbis Radosùawas Okuliczius-Kozarynas, Lodzës universiteto magistrantë Zita Sawicka ir Maskvos medicinos centro Mokslinio techninio skyriaus vadovas chemijos mokslø daktaras Leonidas Fleidermanas. Èiurlionio studijø savaitæ ir tarptautinæ konferencijà savo apsilankymu pagerbë Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Þodá tarë Seimo narys Druskininkø garbës pilietis prof. Justinas Karosas, Kultûros ministerijos valstybës sekretorë Diana Paknytë, l. e. Druskininkø mero pareigas mero pavaduotoja Kristina Miðkinienë, Lietuvos muzikos ir

Èiurlionis and the World International Scholarly Conference in Druskininkai This summer the Lithuanian Musicians Support Fund enlivened the cultural life of the spa town of Druskininkai once again by putting on an arts festival „Druskininkai Summer with M. K. Èiurlionis”. The festival included concerts by renowned Lithuanian musicians, exhibitions of the newest works by Lithuanian painters, masterclasses for young musicians, literature evenings, studies weeks, ballet productions, and children’s drawing competitions. One of the highlights of the festival was the International Conference „M. K. Èiurlionis and the World”, which is summarised in the article. Darius KUÈINSKAS

Muzikos barai /21


Nauji leidiniai teatro akademijos rektorius prof. Juozas Antanavièius, ilgametis M. K. Èiurlionio memorialinio muziejaus vedëjas Druskininkø garbës pilietis Adelbertas Nedzelskis. Atidarymo iðkilmes vainikavo M. K. Èiurlionio konkurso nugalëtojos druskininkietës pianistës Guodos Gedvilaitës skambinimas. Konferencijos grafikas buvo gana intensyvus, tad reikëjo maksimaliai sutelkti dëmesá: iki pietø skaitomi 5–6 praneðimai, po pietø – þymiø uþsienio mokslininkø paskaitos, vakare vyko koncertai, kuriuose taip pat driekësi èiurlionianos gijos – skambëjo M. K. Èiurlioniui skirti kûriniai. Pirmàjá praneðimà tradiciðkai skaitë Druskininkø miesto savivaldybës atstovai. Kristina Miðkinienë aptarë kultûros ir meno tradicijø puoselëjimà ðiame M. K. Èiurlionio mieste. Kitø praneðimø tiek tyrimø metodologija, tiek pats analizës gylis gana smarkiai ávairavo. Aiðkiai iðsiskyrë moksliniai teoriniai ir praktiniai konferencijos dalyviø praneðimai. Pavyzdþiui, doc. dr. Jonas Bruveris, prof. G. Kennaway’us ar doc. Rimantas Janeliauskas gvildeno specifinius muzikinës kalbos elementus ar jø darinius, o ðtai M. K. Èiurlionio draugijos atstovai (Graþina Jaronienë, A. Nedzelskis) këlë aktualius kompozitoriaus ir dailininko kûrybinio palikimo áamþinimo ir biografijos tikslinimo klausimus. Ðiømetëje konferencijoje taip pat akivaizdþiai daug lyginamøjø praneðimø: prof. E. Tarasti skaitë praneðimà „M. K. Èiurlionis, F. Nietzsche ir J. Sibelius”, dr. Svetlana Barkauskas – „Mikalojus Konstantinas Èiurlionis ir Vytautas Barkauskas: paralelës ir meridianai”, dr. Inga Jasinskaitë-Jankauskienë lygino M. K. Èiurlioná ir B. Kutavièiø, prof. Karolis Kaðponis – M. K. Èiurlioná, A. J. Greimà ir J. Kubiliø, ðiø eiluèiø autorius – M. K. Èiurlioná ir A. Schönbergà. Konferencijoje taip pat pristatytas prof. Rimtauto Kaðponio pasaulinio garso semiotiko A. J. Greimo vaikystei skirtas stendinis (17 stendø) praneðimas, kuris spalio mënesá bus perkeltas á Paryþiø ir rodomas tarptautiniame semiotikø kongrese. Druskininkø konferencijoje buvo toliau plëtojama tradicinë menø sintezës tema. Ðiuo klausimu iðsiskyrë menotyrininkës doc. Rasos Andriuðytës-Þukienës praneðimas „Tapybos muzikalumo paieðkos M. K. Èiurlionio ir rusø dailininkø kûryboje”. Dr. L. Fleidermanas ieðkojo idëjiniø paraleliø tarp M. K. Èiurlionio dailës ir 1923 m. susikûrusios Maskvos dailininkø grupës „Amaravella”, tarp M. K. Èiurlionio muzikos ir pianisto Samuilo Feinbergo kûrybos (S. Feinbergo kûrinius skambino Robertas Ðiurys). Doc. Rita Aleknaitë-Bieliauskienë supaþindino su nerimà kelianèia socialine M. K. Èiurlionio muzikos sklaidos padëtimi (deja, iðsamesniais tyrimais ji nepagrásta). Ðiemet net du praneðëjai atvyko ið Lenkijos. Z. Sawicka këlë labai svarbø klausimà – apie tradicines advento dainas Lietuvoje ir Lenkijoje ir kaip jos susijusios su M. K. Èiurlionio kûryba. R. Okuliczius-Kozarynas kalbëjo apie ypatingà paros metà, ypaè reikðmingà M. K. Èiurlionio kûryboje, sàlygiðkai vadinamà „pilkàja valanda”. Tai laikas, kai dienà keièia naktis, iðtirpsta realaus pasaulio kontûrai ir atsiskleidþia neaprëpiamos fantazijos galia. Konferencija, trukusi vos kelias dienas, parodë, kad M. K. Èiurlionio kûrybos tyrimai ágauna naujà pagreitá. Tyrëjø ratas taip pat smarkiai iðsiplëtë ir atsinaujino. Konferencijà uþdarant, diskutuota apie kitø, jubiliejiniø, M. K. Èiurlionio metø projektus. Kaip vienas svarbiausiø uþdaviniø buvo pabrëþta bûtinybë pradëti leisti specializuotà èiurlionistikos tyrimø þurnalà, gal net irgi vadintinà taip, kaip pati konferencija, – „Èiurlionis ir pasaulis”. Bet siekiant plaèiau tirti M. K. Èiurlioná, jo kûrybà ir epochà to maþa. Nuodugniau tai galëtø atlikti nuolat funkcionuojantis mokslinis padalinys – mokslo institutas, kuris ne tik telktø ir koordinuotø visame pasaulyje iðsibarsèiusiø èiurlionistø veiklà, bet ir skatintø mus naujiems tyrimams bei atradimams. Panaðûs mokslo institutai veikia Lenkijoje (F. Chopino institutas), Austrijoje (A. Schönbergo institutas), Vokietijoje (J. S. Bacho institutas) ir daugelyje kitø ðaliø. Daþniausiai jie dirba iðvien su tuose miestuose ásikûrusiais universitetais. M. K. Èiurlionio kûrybinis palikimas saugomas Kaune. Kitoje K. Donelaièio gatvës, kur ásikûræs M. K. Èiurlionio muziejus, pusëje yra net du pasaulyje gerai þinomi universitetai – Vytauto Didþiojo ir Kauno technologijos. Taigi, atrodytø, viskas yra, telieka áregistruoti teisiðkai. Bet ar tai – vien Muzikø rëmimo fondo rûpestis? Darius KUÈINSKAS

Muzikos barai /22

PIANISTAS N. LAHUSENAS TÆSIA M. K. ÈIURLIONIO MUZIKOS ÁRAÐØ SERIJÀ Ðià vasarà pasirodë jau treèioji vokieèiø pianisto Nikolauso Lahuseno ágrota kompaktinë plokðtelë, skirta Mikalojaus Konstantino Èiurlionio fortepijoninei muzikai (Celestial Harmonies 13222-2). Joje áraðytos variacijos „Sefaa Esec”, liaudies dainø harmonizacijos, keletas fugø, kanonø ir fugeèiø, preliudai op. 26 (pagal J. Èiurlionytæ) ir op. 29, taip pat ankstyvojo laikotarpio kûriniai – preliudai op. 7, keturios mazurkos ir penkios pjesës. Prie kompaktinës plokðtelës pridëtas lankstinukas anglø ir vokieèiø kalbomis, kurio tekstà paraðë ðiø eiluèiø autorius (á anglø k. iðvertë Sonata ir Rokas Zubovai, á vokieèiø k. – Rolandas Storkas). Lankstinuke reprodukuojamos visos þinomos M. K. Èiurlionio fotografijos, tad jis savaip papildo ir praturtina kompozitoriaus asmenybës ir kûrybos paþinimà. N. Lahusenas gimë Brëmene, Vokietijoje. Vaikystæ praleido Meksikoje, o keturiolikos metø gráþo á Europà ir pasirinko muziko kelià. Mokësi pas þymius fortepijono pedagogus: Edith Picht-Axenfeld, Christophà Eschenbachà ir Bruno Leonardo Gelberá. Ðiuo metu N. Lahusenas yra Brëmeno filharmonijos solistas, daug koncertuojantis geriausiose Europos ir pasaulio salëse. Ypaè aukðtai kritikai ávertino jo koncertus Bonoje (1996), Hamburge (1997), Miunchene (2000). N. Lahuseno interpretacija pasiþymi nuostabiu instrumento valdymu, laisva ir dràsia muzikiniø minèiø raiðka, nepriklausomu màstymu ir ypatingu muzikalumu. Neatsitiktinai jis priskiriamas prie ryðkiausiø ðiø dienø Vokietijos muzikø. Ðis menininkas – unikalus atvejis Lietuvos muzikinëje kultûroje. Iðties nedaug sulaukiame uþsienio muzikø, taip nuosekliai ir rimtai besidominèiø, aktyviai propaguojanèiø lietuviø muzikà pasaulyje. N. Lahusenas – vienas ið jø. Pirmà kartà apie M. K. Èiurlioná N. Lahusenas suþinojo 1999 m., kai jo prodiuseris papasakojo apie M. K. Èiurlionio tapybos darbø parodà Japonijoje (1992) ir Kelne (1998) bei lyg tarp kitko uþsiminë, kad Èiurlionis yra ir kompozitorius, – ar nenorëtø N. Lahusenas paskambinti keleto jo kûriniø. Susidomëjimas mûsø kompozitoriumi peraugo á didelá darbà – pianistas pasiryþo ágroti visus (!) fortepijoninius M. K. Èiurlionio kûrinius. Ðiandien galime dþiaugtis, kad ðis ryþtas atvedë pianistà prie jau treèiosios M. K. Èiurlionio kompaktinës plokðtelës. Neabejoju, kad po kiek laiko ið tiesø turësime visus vokieèiø pianisto N. Lahuseno ágrotus M. K. Èiurlionio fortepijoninius kûrinius. Darius KUÈINSKAS

The Pianist Nikolaus Lahusen Continues the Series of Recordings of Èiurlionis’ Music This article presents a new CD by the German pianist Nikolaus Lahusen. As one of very few foreign musicians seriously interested in Lithuanian music and popularising it in the whole of the world, Lahusen is a unique personality in Lithuanian musical life. This summer, his third CD devoted to Mikalojus Konstantinas Èiurlionis’ piano music was released on the Celestial Harmonies label. One of Germany’s most outstanding musicians, Lahusen intends to record all piano compositions by Èiurlionis. Darius KUÈINSKAS


Antrojo tomo sulaukus Po trejø metø pertraukos sulaukëme antrojo „Muzikos enciklopedijos” tomo. Tai didelë dovana Lietuvos muzikinei visuomenei ir muzikos mëgëjams. Kaip kiekvienas leidinys, taip ir ði enciklopedija turi pranaðumø ir trûkumø. Didþiausias „Muzikos enciklopedijos” pranaðumas tas, kad ji jau iðleista ir pateikia gausybæ (beveik 600 psl.) informacijos apie muzikà. Informacijos, þinoma, niekada nebûna per daug, taèiau kartais ji ne visai tiksli ar iðsami. Apie tai ir norëèiau paraðyti. Daugiausia apsistosiu prie lietuviðkos muzikos ir Lietuvos muzikinio gyvenimo, su kuriais esu susipaþinæs. Enciklopedijos straipsnyje apie J. Indrà pateikti netikslûs jo baleto „Audronë” premjeros metai (1956; t. m. (èia ir toliau „t. m.” – tikrieji metai; „t. d.” – tikroji data; „t. b.” – turi bûti) 1957). Nepaþymëta, kad Z. Kelmickaitë nuo 2002 m. veda Lietuvos radijo laidà „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite”. Straipsnyje apie Klaipëdos muzikinës komedijos teatrà netikslios Þ. Ofenbacho operetës „Perikola” (1947 04; t. d. 1947 06 14) ir I. Dunajevskio operetës „Laisvasis vëjas” (1948 04; t. d. 1948 06 22) pastatymø datos. Visø ðio teatro spektakliø premjerø datos neiðsamios: nenurodyta diena (tik metai ir mënuo). Neparaðyta, kad Klaipëdos muzikiniame teatre dainavo N. Grigalavièiûtë. Nepaþymëta, kad Ðv. Kristoforo kamerinis orkestras grieþia ir pramoginæ muzikà, kad jis áraðë kompaktiniø plokðteliø. Ið „Tarybø Lietuvos enciklopedijos” kartojami klaidingi tenoro A. Kutkaus gimimo metai (1899; t. m. 1889), neparaðyta ir pirmoji jo pavardë Rutkauskas. Nepaþymëta, kelintais metais E. Kudabaitë mokësi dainuoti Vilniaus muzikos mokykloje (1941–1944). Neparaðyta, kad kompozitorius G. Kuprevièius vedë Lietuvos televizijos laidà „Kontrapunktas”, kad jo vadovaujama elektroninës muzikos grupë „Argo” áraðë plokðteliø. Straipsnyje apie italø kompozitoriø R. Leonkavalà nenurodyti jo operos „Kaimo garbë” pastatymo Lietuvoje metai (1925). Nepaþymëta, kad J. Kurauskas vedë Lietuvos radijo laidà „Su gitara”. Neparaðyta, kelintais metais pianistë G. Ruèytë-Landsbergienë po tremties gráþo á Lietuvà. Nenurodyta, kad „La Scala” teatre dainavo

S. Larinas, I. Milkevièiûtë (1998). Neparaðyta, kad pirmasis Lietuvoje 1899 m. surengtas vieðas vakaras buvo A. Vilkutaièio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje”. Straipsnyje apie Lietuvos nacionaliná simfoniná orkestrà pateikta netiksli A. Klenickio dirigavimo data (1953–1963; t. d. 1958–1963). Ðiame straipsnyje yra ir korektûros klaida („A. Aleksa”; t. b. „J. Aleksa”). Nepaþymëta, kad buvo rengiami Lietuvos kompozitoriø sàjungos plenumai. Neparaðyta, kas Lietuvos menininkø rûmams vadovavo 1979–1982 m. Neiðsamus straipsnis apie R. Marijoðiø: nepaþymëta, kad ðis atlikëjas 1942–1944 m. dainavo LTSR meno ansambliuose TSRS gilumoje, kad jis buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau LNOBT) solistas. Nenurodyta solisto ir dainavimo pedagogo O. Marinio mirties data. Neparaðyta, kad baritonas J. Maþeika filme „Julius Janonis” (1959) sukûrë Karkliaus vaidmená. Straipsnyje „Metropolitan Opera” nepaþymëta, kad ðiame teatre dainavo S. Larinas. Netiksli V. Mikðtaitës reþisavimo LNOBT data (1964–1969; t. d. 1962–1969). Straipsnyje apie ðià solistæ ir reþisieræ prie jos LNOBT pastatytø operø priskiriamos ir reþisuotosios Kauno muzikiniame teatre. Neparaðyta, kad lietuviø iðeiviø operos solistë I. BlauzdþiûnaitëMotekaitienë apie 1980 m. vieðëjo Lietuvoje. Nepaþymëta, kad festivalyje „Muzikos ruduo” buvo apdovanojami Lietuvos kompozitoriai. Straipsnyje apie kompozitoriø, vargonininkà, chorø dirigentà J. Naujalá yra atsiradæs neaiðkumas. Ið pradþiø raðoma, kad J. Naujalis 1892–1934 m. vargonininkavo Kauno arkikatedroje, o toliau – kad 1894 m. staþavo Rëgensburgo aukðtojoje baþnytinës muzikos mokykloje ir, jà baigæs, buvo paskirtas Kauno katedros vargonininku. Netiksli I. Nauragio dainavimo Valstybës teatre data (1933–1944; t. d. 1928–1944), neparaðyta, kad ðis solistas buvo Lietuvos kariuomenës kapitonas. Nepaþymëta, kad È. Nausëda dainavo su Lietuvos muzikos akademijos liaudies instrumentø ansambliu „Sutartinë”. Straipsnyje apie scenografà F. Navickà klaidingi V. Baumilo operos „Paskenduolë” pastatymo Kauno muzikiniame teatre metai (1959; t. m. 1958). Neparaðyta, kad neapolieèiø dainas

dainavo ir V. Adamkevièius, G. Grigorianas, G. Kaukaitë. Straipsnyje apie muzikos draugijas nepaminëta Lietuvos operos bièiuliø draugija. Straipsnyje „Lietuvos muzika” visai neuþsiminta apie tarpukario pramoginæ muzikà, pateikti netikslûs A. Raèiûno operos „Marytë” pastatymo (1952; t. m. 1953), Lietuvos kamerinio orkestro ákûrimo (1966; t. m. 1960), Televizijos ir radijo choro (1958–1993; t. m. 1963–1993), taip pat Lietuvos kvarteto (nuo 1964; t. m. nuo 1945) veiklos metai. Ðiame straipsnyje neparaðyta, kad Lietuvos nacionalinë filharmonija 1958–1966 m. turëjo Lietuvos estradiná orkestrà (LEO), klaidingai paþymëta, kad nuo 1980 m. Vilniuje rengiamas dþiazo muzikos festivalis. Enciklopedijos straipsniuose ávairuoja Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dabartinio pavadinimo suteikimo metai (1992, 1990). Skirtingos ir V. Noreikos vadovavimo LNOBT datos (1975–1990; 1975–1991). Neparaðyta, kad muzikologas J. Bruveris parengë spaudai knygà apie LNOBT. Straipsnyje apie Kauno muzikiná teatrà netikslûs vyriausiosios reþisierës ir meno vadovës V. Mikðtaitës veiklos ðiame teatre metai (1969–1975; t. m. 1969–1974). Neparaðyti solistës V. Kudabaitës mirties metai (1973). Korektûros klaidø yra straipsniuose apie G. Jautakaitæ, I. Linaburgytæ, V. Mykolaitá-Putinà, I. Mikðytæ, Misiûraitæ, F. K. V. Mocartà, J. Naujalá, Lietuvos kvartetà. Pirmajame „Muzikos enciklopedijos” tome nenurodyta, kad J. Vyliûtë paraðë knygà apie solistæ ir vienà þymiausiø Lietuvos vokalo pedagogiø E. Maþrimaitæ-Dirsienæ. Á ðià „Muzikos enciklopedijà” kaþkodël neátrauktas reþisierius, aktorius, Rygos „Kankliø” draugijos ákûrëjas muzikas Jurgis Linartas, áraðæs pirmàsias lietuviðkas plokðteles (kaip A. Kaèanausko vadovaujamo vokalinio kvarteto solistas). Taip pat nëra straipsniø apie chorø vadovà, pedagogà, solistà A. Norvaiðà, 1924–1925 m. dainavusá Valstybës teatre, apie Operos vaidyklos pirmajame „Traviatos” spektaklyje dainavusá solistà Marcinkø. Á enciklopedijà neátraukti solistai K. Alèiauskis (I t.), V. Bagdonas (I t.), G. Bergorulko (I t.), V. Bièkutë (I t.), J. Èepulis (I t.), S. Dirsë (I t.), L. Jakevièiûtë, J. Januðaitis, R. Juzukonytë-Jonikienë, E. Kalesevièienë, J. Kepenienë, M.

Kevalaitienë, L. Kinderytë, V. Kirstukaitë, G. Kraskauskaitë, N. Krotkutë, N. Krukauskaitë, S. Laurinaitytë, G. Liaugminas, A. Liutkutë, E. Mackevièiûtë, D. Milkevièius, vokalo pedagogai A. Karosas-Karosevièius, O. Kavaliauskienë, A. Klau, L. Menabeni, dirigentai V. Dudarova (I t.), M. Ermleris (I t.), V. Lukoèius ir kt. Dabar norëèiau paraðyti apie savo „pirmàjà meilæ” – lietuviðkà pramoginæ muzikà, kitø ðaliø pramoginæ muzikà ir informacijos apie ðià muzikà atsispindëjimà „Muzikos enciklopedijoje”. Apie dþiazà, rokà informacijos ðioje enciklopedijoje gana daug, taèiau straipsniø apie pramoginæ muzikà, anksèiau vadintà estradine, arba lengvàja, á jà átraukta labai maþai. Lietuvos kompozitoriai, kuriantys pramoginæ muzikà, á „Muzikos enciklopedijà” átraukti beveik visi, o Lietuvos pramoginës muzikos atlikëjø – vos keletas. Ðioje enciklopedijoje nerasime tarptautiniø festivaliø ir konkursø laureatø D. Maþeikaitës, A. ir V. Frankoniø, daugelio „Vilniaus bokðtø” konkurso laureatø, A. Ðabaniausko premijos laureatø V. Malinausko, E. Kuèinsko, A. Lemano, A. Jarulio, E. Ivanausko, solistø, dainavusiø vienà ir daugiau deðimtmeèiø (V. Antanavièius (I t.), I. Aðakaitë (I t.), S. Bagdonaitë (I t.), T. Balèytis (I t.), T. Bigota (I t.), R. Cicinas (I t.), A. Èapas (I t.), V. Daugintis (I t.), R. Dieninis (I t.), B. Gadeikis (I t.), J. Garbenis (I t.), Z. Jurgutytë, O. Karkauskaitë, V. Keliauskas, D. Neimontaitë ir kt.). Á „Tarybø Lietuvos enciklopedijà” buvo átrauktas solistas, „Armonikos” ansamblio vadovas, televizijos ir radijo laidø reþisierius, Lietuvos radijo muzikos vadybininkas S. Liupkevièius. „Muzikos enciklopedijoje” jo nëra, nors S. Liupkevièius dainavo ne tik pramogines dainas (1972–1975 m. buvo LNOBT solistas). Neátraukti ir pramoginës muzikos kolektyvai „Estradinës melodijos”, „Ekranas” (I t.), „Nemuno þiburiai”, Lietuvos estradinis orkestras, „Kopø balsai”. Nerasime ir uþsienio pramoginës muzikos atlikëjø: ansamblio „ABC” (I t.), A. German (I t.), K. Goto (I t.), L. Ivanovos, T. Dþonso, R. Karos, A. Lier, Mitèelo, N. Muskuri, K. Normano ir kt. Á enciklopedijà neátrauktas ir R. Loretis, nors straipsnyje apie neapolieèiø dainas paþymëta, kad jis buvo vienas þymiausiø ðiø dainø atlikëjø. Nëra straipsniø apie pramoginës muzikos

Muzikos barai /23


Nauji leidiniai konkursus „Gintarinë triûba” (I t.) ir „Liepojos gintaras”. Dabar apsistosiu prie „Muzikos enciklopedijos” straipsniø apie pramoginæ muzikà netikslumø ir trûkumø. Neparaðyta, kad V. Noreikà praeito amþiaus ðeðtojo deðimtmeèio pabaigoje „Jaunimo gretø” þurnalo skaitytojai kelerius metus ið eilës buvo iðrinkæ geriausiu Lietuvos pramoginës muzikos solistu. Nepaþymëta, kad G. Jautakaitë dainavo M. Surauèiaus vadovaujamame filharmonijos ansamblyje, kad Palangos pramoginës muzikos festivalyje „Baltijos jaunystë ‘80” ji buvo apdovanota geriausios jaunosios dainininkës prizu. Straipsnyje apie V. Kernagá netikslûs A. Aramino filmo „Maþa iðpaþintis” pastatymo metai (1972; t. m. 1971). Klaidingi T. Leiburo dainos „Iðsiskyrimas” sukûrimo metai (1982; daina sukurta keleriais metais anksèiau). Straipsniuose „Lengvoji muzika” ir „Lietuvos muzika” netiksli „Vilniaus bokðtø” konkurso data (1967–1987; t. d. 1968–1987). Straipsniuose apie Latvijos ir Moldavijos muzikà visai nepaminëti pramoginës muzikos ansambliai ir solistai (neminimas netgi Latvijos pramoginës muzikos grandas ir visuomenës veikëjas R. Paulas). Straipsnyje „Lietuvos nacionalinë filharmonija” nepaminëti pramoginiai ansambliai „Nemuno þiburiai”, „Vilniaus aidai”, „Saulës laikrodis”, „Oktava”. Neparaðyta, kad kompozitorius R. Racevièius 1991–1992 m. vadovavo Nacionaliniam radijo ir televizijos orkestrui. Kompozitorius J. Cechanovièius ðiam orkestrui vadovauja nuo 1992 m. Pavardytos kelios T. Leiburo ir M. Noviko sukurtos pramoginës dainos, taèiau straipsniuose apie kompozitorius B. Gorbulská (I t.), G. Jautakaitæ, A. Jegelevièiø, V. Kernagá, V. Loèerá, L. V. Lopà, T. Makaèinà, A. Malcá jau nebevardijama. Nepaþymëta, kad K. Luðas sukûrë pramoginiø dainø. Neparaðyta, kad N. Malûnavièiûtë yra ir pramoginës muzikos vokalistë. Nenurodyta, kad J. Miðèiukaitë dainavo Kauno naktiniø barø „Orbita” ir „Þalias kalnas” koncertinëse programose, Jungtiniø Arabø Emyratø ir Japonijos varjetë. Be to, netikslûs ðios solistës Jaltoje laimëto konkurso metai (1980; t. m. 1981). Neparaðyta, kad J. Miðèiukaitë átraukta á Lietuvos Gineso rekordø knygà kaip dainininkë, laimëjusi daugiausia festivaliø ir konkursø („Gintarinës triû-

Muzikos barai /24

bos”, „Liepojos gintaro”, „Baltijos jaunystës”). Straipsniuose apie muzikos festivalius nepaminëtas Palangos pramoginës muzikos festivalis „Baltijos jaunystë” (vëliau „Palanga”), reguliariai vykæs 1972–1996 m. Straipsnyje „Neofolklorizmas” nepaþymëta, kad Lietuvoje folkloras buvo plaèiai naudojamas vokaliniø instrumentiniø ansambliø muzikoje (keletà metø „Gintarinës triûbos” konkurso dalyviams buvo privalu atlikti aranþuotø lietuviø liaudies dainø). Ðiame kûrybos bare pëdsakø paliko ir ansambliai „Nerija”, „Plius minus”, kompozitoriai B. Gorbulskis, M. Vaitkevièius. Recenzijos pabaigoje – daug pastabø dël „Muzikos enciklopedijos” straipsnio apie legendiná Lietuvos pramoginës muzikos ansamblá „Nerija”. Pirmiausia enciklopedijoje nëra ðio ansamblio nuotraukos, nors dauguma straipsniø apie lietuviðko roko ir dþiazo atlikëjus („Katedra”, P. Meðkëla, A. Mamontovas, N. Malûnavièiûtë, Arina (I t.) ir kt.) – su nuotraukomis. Ðiame straipsnyje pateikta 2003 m. „Nerijos” sudëtis, nors ðiuo metu ðis ansamblis niekuo nesiskiria nuo eiliniø Lietuvos popmuzikos grupiø. Neparaðyta, kad vienas ið „Nerijos” vadovø buvo kompozitorius, aranþuotojas, instrumentininkas R. Bieliauskas, kurio veiklos ir pasiaukojimo dëka ðis ansamblis suklestëjo (pirmajame „Muzikos enciklopedijos” tome straipsnio apie R. Bieliauskà kaþkodël nëra). Á ðá straipsná átraukta solistë R. Maèiulytë „Nerijoje” dainavo vienerius metus, o solistai, joje dainavæ keletà metø (N. Tallat-Kelpðaitë, B. Gadeikis, L. Þemaitytë), neátraukti. Nepaminëti ir kiti „Nerijos” vadovai (P. Jakubauskas, S. Èiapas, S. Donskovas), ir ðiame ansamblyje dalyvavæ konferansjë A. Kuzmickas, L. Zavaliauskas, K. Rasickas. Straipsnyje nurodytas netikslus „Nerijos” iðleistø plokðteliø skaièius (15; iðleido 11 plokðteliø). Kæstutis KVARACIEJUS

Pastaba. Redakcija neatsako uþ recenzijoje minimø faktø tikslumà ir uþsienio muzikø pavardþiø raðybà.

TREÈIOJI KOMPAKTINË KLAIPËDOS KOMPOZITORIØ PLOKÐTELË Kûriniams, áeinantiems á ðià vasarà iðleistà treèiàjá Klaipëdos kompozitoriø kompaktiná diskà, bendra ne tik tai, kad jø autoriai gyvena Klaipëdoje. Ávairiais metais sukurtus, ávairiems instrumentams ir jø sudëtims skirtus, ávairiomis sàlygomis áraðytus kûrinius sieja ir gana akademiðka, konservatyvi muzikos raiðka. Tam tikra iðimtis – konstruktyvus Antano Budriûno „grynuolis” – kûrinys „Eskizai” saksofonui solo, puikiai ágrotas þymaus ðiuolaikinës muzikos atlikëjo prancûzø saksofonininko Danielio Kientzy. Atlikimo ir áraðo kokybe iðsiskiria ir viena naujausiø Loretos Narvilaitës kompozicijø „Visbybike” – dinamiðka, ekspresyvi, meistriðkai sukomponuota pjesë klarnetui, smuikui, altui, violonèelei ir fortepijonui, atspindinti teigiamas kompozitorës nuotaikas lankantis Visbiaus (Ðvedija) tarptautiniame kompozitoriø centre. Prie efektingøjø kompaktinio disko opusø galima bûtø priskirti ir Jono Pauliko Siuità kanklëms, kurioje ðiuo instrumentu iðgaunami ávairûs ádomûs garsai, efektai, kûrinyje susiklostantys á ádomø pasakojimà su ryðkiais tautiniais, patriotiniais motyvais. Kompaktiniame diske taip pat áraðytas emocingas, teatriðkas, gal net kiek patetiðkas Alvido Remesos vokalinis ciklas „Prarastam laikui” (Sigito Poðkaus þodþiai), kelios dalys ið Natalijos Eager ciklo „Sielos sezonai” trimitui ir fortepijonui bei keli fortepijoniniai opusai, neperþengiantys normatyvinës akademinës stilistikos ribø, – Remigijaus Ðileikos Sonata fortepijonui ir Jono Domarko Preliudas ir fuga dviem fortepijonams. Treèiàjà Klaipëdos kompozitoriø kompaktinæ plokðtelæ parëmë Klaipëdos miesto savivaldybës Kultûros skyrius, Lietuvos radijas, Lietuvos kompozitoriø sàjunga, Muzikos informacijos ir leidybos centras, Klaipëdos „Meja Travel”. Muzikos informacijos ir leidybos centro inf.

TARPTAUTINIS KRISTINOS VASILIAUSKAITËS KÛRYBINËS VEIKLOS PRIPAÞINIMAS Lietuviø religinë muzika vis labiau domina ávairiø ðaliø atlikëjus ir klausytojus. Svarbià vietà tarp ðiuolaikiniø religinës muzikos kûrëjø uþima Kristina Vasiliauskaitë, ðiuo metu viena produktyviausiø ir ádomiausiø lietuviø chorinës muzikos kompozitoriø moterø. Baigusi kompozicijos studijas Lietuvos muzikos akademijoje pas prof. Eduardà Balsá, ji intensyviai kuria vokalinæ ir instrumentinæ muzikà, puoselëdama geriausias lietuviø muzikos tradicijas. Ryðkiausia K. Vasiliauskaitës kûrybos kryptis – baþnytinë liturginë muzika. Tai lemia ir svarbiausius kompozitorës kûrybos bruoþus: baþnytinei muzikai bûdingà faktûros skaidrumà, diatoniðkas dermes, romantiðko emocingumo kupinà melodikà. Atskirà vietà uþima K. Vasiliauskaitës muzika vargonams, o nuolatinis kompozitorës opusø vargonams atlikëjas yra jos brolis Bernardas Vasiliauskas, Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas. K. Vasiliauskaitë studijavo Lietuvos muzikos akademijoje: 1974–1975 m. – Jadvygos Èiurlionytës muzikos istorijos klasëje, 1975–1980 m. – Eduardo Balsio kompozicijos klasëje. 1980–1983 m. ji buvo Lietuvos televizijos ir radijo muzikos laidø redaktorë. Nuo 1983 m. mokytojauja ir dirba koncertmeistere M. K. Èiurlionio menø mokykloje. 1988 m. ji tapo Lietuvos kompozitoriø sàjungos nare. Nuo 1993 m. dësto kompozicijà, fortepijonà ir dirba koncertmeistere Vilniaus „Àþuoliuko” muzikos mokykloje. Darbas su vaikais ir muzikos vaikams kûrimas yra svarbûs kompozitorei. 2002 m. ji iðleido rinkiná vaikams „Peteliðkës lopðinë” (R. Skuèaitës eilës). Ðis leidinys papildë viduriniø ir muzikos mokyklø chorø, solistø ir ansambliø repertuarà. Lietuvos baþnyèiø vaikø chorai nuolat gieda kompozitorës giesmes, kurios iðleistos ávairiuose rinkiniuose ir skirtos ávairiems liturginiø metø laikams. Ðiuo metu spaudai rengiamas K. Vasiliauskaitës devyniø motetø ciklas „In Passione et morte Domini” („Kristaus Kanèia ir mirtis”) miðriam chorui a cappella. Motetai skirti Katalikø baþnyèios liturgijai – Didþiojo penktadienio pamaldoms, kai neleidþiama grieþti vargonais ar groti kitais muzikos instrumentais. Kûriniai


Marian Dolan, Kristina Vasiliauskaitë ir baþnyèios choro dalyvë (Atlanta)

perteikia gilius filosofinius Iðganytojo kanèios ir mirties apmàstymus. Tokio pobûdþio motetø ciklus yra sukûræ tik du lietuviø kompozitoriai – Juozas Naujalis (1869–1934) ir Teodoras Brazys (1870–1930). K. Vasiliauskaitës ciklas yra dràsus ir vykæs bandymas po beveik ðimtmetá trukusios pertraukos toliau plëtoti senàsias baþnytinës muzikos tradicijas, jas susiejant su ðiuolaikinës muzikos iðraiðkos priemonëmis. Naujasis K. Vasiliauskaitës motetø ciklas „In Passione et morte Domini” nepraranda svarbos ir ðiandien, Lietuvai tapus Europos Sàjungos nare bei siekiant iðsaugoti dvasines, moralines ir estetines vertybes. Ðiame motetø cikle jauèiamas XXI amþiui bûdingas senøjø tradiciniø vertybiø ir naujø iðraiðkos priemoniø susijungimas. Ðis natø leidinys svarbus Lietuvos ir uþsienio baþnytiniams bei pasaulietiniams choro kolektyvams ne tik liturginiu, bet ir koncertiniu poþiûriu. K. Vasiliauskaitës muzikà uþsienieèiai paþásta jau nuo 1997 m.: giesmë „Tikiu” (B. Brazdþionio tekstas, á anglø kalbà vertë V. Suþiedëlis) buvo atlikta per popieþiaus Jono Pauliaus II vizità Lietuvoje (1996); harmonizuota lietuviø liaudies daina „Ein bernelis per laukelá” („The Young Man Goes Through the Field”) bei daina „Varpas” (R. Skuèaitës eilës; „The Bell”) buvo iðverstos á anglø kalbà ir 1997 m. iðleistos Santa Barbaros muzikos leidykloje. Ðios dvi dainos skirtos moterø arba vaikø chorui. 1999 m. ten pat pasirodë dvejos lotyniðkos miðios (vien tik atskirai Agnus Dei dalis ið Missa Brevis iðleista 6000 egz. tiraþu). 2003 m. Augsburgo leidykla iðleido K. Vasiliauskaitës giesmes „Tikiu”, „Ryto maldoj” ir „Agnus Dei” ið Ðv. Cecilijos miðiø. Kompozitorës kûryba jau daugelá metø daþnai skamba ávairiose Europos ðalyse. Pastaraisiais metais jauèiamas vis didesnis susidomëjimas

ja ne tik Europoje. Didelá pasisekimà jos kûriniai turi Jungtinëse Amerikos Valstijose, kur nuolat spausdinami ir atliekami. Tai liudija jau ávykusios kompozitorës kelionës ir koncertø turai po JAV, ávairiø leidyklø laiðkai ir informaciniai biuleteniai. 2003 m. balandþio 25–27 d. amerikieèiai turëjo progà susipaþinti su Lietuvos, Latvijos ir Estijos chorine muzika. Atlantos miesto Emorio universitete surengti du sakralinës chorinës muzikos koncertai „Baltijos gintaras” ir pirmosios lietuviðkos miðios ðio miesto istorijoje. Visa tai ávyko entuziastingos amerikieèiø choro dirigentës Marian E. Dolan dëka. Atlantos mieste vykusiø Baltijos sakralinës chorinës muzikos koncertø programoje lietuviø muzikai atstovavo K. Vasiliauskaitës kûriniai: giesmës „Tikiu”, „Ryto maldoj”, Kyrie ið Missa Brevis, Miðios ðv. Cecilijos garbei, taip pat dvi Kalëdø giesmës vargonams „Gul ðiandienà” ir „Tyliàjà naktá”. Á koncertø programà buvo átraukta ir lietuviø choro dirigento Vytauto Miðkinio Gloria in excelsis ið Missa Brevis. Ádomu, kad koncertams pateikta lietuviø muzika yra iðimtinai ðiuolaikinë, latviø – tik klasikinë, o estø – ir tokia, ir tokia. Baltijos ðaliø muzikos kûrinius atliko garsaus Emorio universiteto Teologijos fakulteto miðrus choras „The Candler Choraliers”, kuriam vadovauja minëtoji M. E. Dolan. Chorui pritarë kompozitorë ir tenykðtës Ðv. Onos baþnyèios vargonininkë Linda Cable Shute. Prieð iðvykdama ið Lietuvos, K. Vasiliauskaitë netikëtai gavo „The Candler Choraliers” choristø uþsakymà sukurti „Jeremijo giesmæ”. Teko skubiai imtis darbo. Netikëtai gimë puikus, ðviesaus liûdesio ir susikaupimo kupinas kûrinys, kuris pirmà kartà su dideliu pasisekimu atliktas jau Amerikoje, Emorio universitete. Tai buvo choristø siurprizas choro vadovei M. E. Dolan. Iðleistas koncerte skambëjusiø kûriniø natø rinkinys „Let the

Peoples Sing”, kuriame pateiktos trumpos kompozitoriø biografijos, informacija apie Baltijos ðalis ir jø muzikinæ kultûrà. Renginius Atlantoje gerai ávertino amerikieèiø ir lietuviø bendruomeniø nariai. Susidomëjimas religine Baltijos ðaliø muzika vis didëjo. 2004 m. kovo 9–19 d. Floridoje (JAV) vykusiame penkiø dienø simpoziume vël buvo pristatytos krikðèioniðkos Baltijos ðaliø tradicijos, skambëjo religinë muzika. Renginá organizavo Naples miesto Emanuelio liuteronø baþnyèia, o renginio variklis vël buvo entuziastingoji chorinës muzikos profesionalë, religinës muzikos propaguotoja M. E. Dolan. Tuo metu ji jau buvo Emanuelio liuteronø baþnyèios bendruomenës choro vadovë. Nuolat domëdamasi ávairiø kraðtø religine muzika, M. E. Dolan vis randa naujø ðedevrø. Ávairiose JAV vietose jos vadovaujami chorai atlieka giesmes ir angliðkai, ir kitomis kalbomis. Ji rûpinasi giesmiø tekstø vertimais ir leidyba. 2003 m. vyko Pasaulio lietuviø dainø ðventë. Á ðá áspûdingà renginá atvyko ir M. E. Dolan. Vieðëdama Lietuvoje, ji aktyviai dalyvavo ávairiuose susitikimuose ne tik su lietuviø chorvedþiais, bet ir su kompozitoriais. Bendraujant su jau ið anksèiau paþástama K. Vasiliauskaite, ir kilo mintis pristatyti muzikos ir istorijos programà Floridoje. Vienas ðios programos tikslø – supaþindinti visuomenæ su Baltijos ðaliø krikðèionybës pagrindais, kuriais remiasi ir religinio þanro muzika. Programà sudarë paskaitos, koncertai, susitikimai. Vienà ið paskaitø skaitë dr. Saulius Suþiedëlis – Milersvilio universiteto profesorius, èia dëstantis Rytø Europos ir Rusijos istorijà. Jis aptarë Baltijos tautø vaidmená Vakarø Europos krikðèionybës kontekste. Savaitës programa baigësi kovo 14 d., sekmadiená, giesmiø koncertu „Muzika ið prislëgtos Baþnyèios”, kuriame dalyvavo Emanuelio liuteronø baþnyèios bendruomenës choras, vadovaujamas M. E. Dolan. Instrumentinæ muzikà atliko vargonininkë Joyce Finlay ir fleitininkë Sharon Denisen. Greta ávairiø kitø kûriniø ðiame koncerte skambëjo K. Vasiliauskaitës giesmës, atliekamos anglø kalba, ir kûriniai vargonams. Kai kurios giesmës buvo paraðytos specialiai ðiam koncertø ciklui. Skambëjo psalmë „O God, eagerly I seek you”, „Vieðpatie, pasigailëk” („Hear Our Cry, Lord”) ið Miðiø ðv. Cecilijos garbei, „Tikiu” („By Faith”). Pati autorë tris savo kûrinius akom-

panavo fortepijonu. Skambëjo M. K. Èiurlionio, J. Naujalio ir kitø kompozitoriø kûriniai. Prisiminimais apie Baþnyèios persekiojimà sovietø okupacijos metais pasidalijo kunigas Vytas Memënas. JAV, kur religijos laisvë niekada nebuvo varþoma, tokia priespauda sunkiai suprantama. Pasak Vytauto Suþiedëlio, ypaè graþiai skambëjo poeto B. Brazdþionio þodþiams pritaikytos K. Vasiliauskaitës giesmës „Tikiu” ir „Ið Tavo rankos, Dieve”. Ðiø giesmiø tekstus á anglø kalbà vertë V. Suþiedëlis. K. Vasiliauskaitæ klausytojams pristatë visiems lietuviams gerai þinoma choro dirigentë Rita Èyvaitë-Kliorienë ið Klivlando, daug prisidëjusi organizuojant ðià programà. Emanuelio liuteronø baþnyèia þinoma savo apylinkëje kaip nuolat rengianti meno parodas ir sakralinës muzikos koncertus. Baþnyèiai vadovaujantis kunigas Stevenas Wigdahlis yra þinomas kultûros rëmëjas, nuolat ieðkantis naujø ir ádomiø programø. Pagrindinis pen-

Lietuviø bendruomenë Atlantoje

kiø dienø simpoziumo tikslas buvo supaþindinti JAV visuomenæ su Baltijos ðaliø, ypaè Lietuvos, religine muzika ir istorija. Dvi mûsø kompozitorës K. Vasiliauskaitës kelionës á JAV yra labai svarbios skleidþiant uþ Atlanto informacijà apie Lietuvà ir jos kultûrà. Bendradarbiaudami su vietos lietuviø bendruomene, amerikieèiai sukûrë puikius religinës muzikos projektus, kuriø pagrindinë iniciatorë yra amerikietë M. E. Dolan. Nuolat girdime, kad Amerikos lietuviai kvieèia atvykti á savo ðalá Lietuvos atlikëjus ir kompozitorius. Ðá kartà nustebino paèiø amerikieèiø iniciatyva, jø gebëjimas suvienyti jëgas ir organizuoti svarbius renginius. Tad ar jau galime sakyti, kad K. Vasiliauskaitës muzika pavergë amerikieèiø ðirdis? O gal tai jau yra pasaulinis ðios autorës pripaþinimas? Vis dëlto gaila, kad Lietuvoje ðios lietuviø kompozitorës kûryba kol kas dar nëra tinkamai ávertinta ir pagerbta. Rolandas AIDUKAS

Muzikos barai /25


Lietuvos muzikos link JUBILIEJINIO FESTIVALIO „KLANGSPUREN SCHWAZ” PËDSAKAI VEDA Á LIETUVÀ Nuo pat 1994 m. rugsëjo, kai Tirolyje buvo pirmà kartà surengtas tarptautinis ðiuolaikinës muzikos festivalis „Klangspuren Schwaz”, jo rengëjai kasmet bando atsekti, kur link veda naujojo garso pëdsakai (vok. Klangspuren). Deðimt intensyviø paieðkø metø nenuëjo perniek – „Klangspuren Schwaz” tapo vienu reikðmingiausiø Austrijoje ðiuolaikinës muzikos festivaliø, kurio siekis – pristatyti viso pasaulio naujàjà muzikà, iðtraukti jà ið visokiø egzotiðkø pakampiø ir suteikti galimybæ á jà ásiklausyti. Atsiþvelgdami á besipleèianèios Europos bendrijos iððûkius (ypaè ðiemet, kai á ES ástojo deðimt naujø nariø), „Klangspuren” programos sudarytojai nutarë ið Europos ðiaurës, kuri keletà pastarøjø metø buvo festivalio programø dëmesio centre, patraukti á rytus. Ðiemet pristatant ryðkiausius kûrëjus bei kvieèiantis þymiausius atlikëjus ypatingas dëmesys skiriamas Lietuvai, Vengrijai ir Slovënijai. Vengrijai atstovaus pripaþintas dirigentas ir kompozitorius Peteris Eötvösas bei viena reikðmingiausiø dabarties muzikos asmenybiø György Kurtagas. Ryðkiausias slovënø programos akcentas – trombonininko ir kompozitoriaus Vinko Globokaro kûryba. Lietuviðkas skambesys bus girdëti visà pirmàjà festivalio savaitæ. Dëmesio centre atsidurs vienas aktyviausiø lietuviø naujosios kartos kompozitoriø Vykintas Baltakas. Scenoje jis atsiskleis ne vien kaip ávairiapusis kûrëjas, bet ir kaip „Gaidos” ansamblio dirigentas. Taip pat numatytas Vykinto Baltako pokalbis su buvusiu Lietuvos valstybës vadovu, muzikologu ir pianistu Vytautu Landsbergiu. Net ir ne itin ádëmûs „Klangspuren” festivalio klausytojai pëdsekiai neabejotinai turëtø pastebëti jaunosios Ramintos Ðerkðnytës kûrybà, kuriai bûdinga psichiniø bûsenø sugestija, ypatingas dëmesys muzikos dramaturgijai. Greta naujos, specialiai festivaliui rengiamos kompozicijos smuikui ir ansambliui, kurià atliks Irvine’as Arditti ir „Gaidos” ansamblis, skambës Ðerkðnytës „Rytø elegija” styginiø kvartetui, 2003 m. lietuviø kompozitoriø kûriniø rinkimuose pelniusi geriausio kamerinio kûrinio apdovanojimà. Pasak autorës, ðià muzikà inspiravo Aleksandro Sokurovo to paties pavadinimo filmas, jo veriantis liûdesys, ásiklausymas á nostalgiðkà gamtos groþá. Pirminiai kûrinio garsinës medþiagos impulsai kilo ið vëjo ûþesio, lapø ðnarëjimo, vandens èiurlenimo ir elegiðko tylos alsavimo. Tokios romantikos sunku bûtø tikëtis ið Vytauto V. Jurguèio, kurio „Elipses” po sëkmingos premjeros 2003 m. „Gaidos” festivalyje á savo programà átraukë þymusis Arditti kvartetas. Regis, specialiai ðiems ðiuolaikinës muzikos virtuozams ir skirta stulbinanti aukðèiausio lygio ekvilibristika, manipuliavimas neátikimiausiais styginiø ðtrichais. Dar vienà kompozicijà specialiai Arditti kvartetui kuria Onutë Narbutaitë. Kovo pradþioje jos grandiozinio opuso „Tres Dei Matris Symphoniae” simfoniniam orkestrui ir chorams premjera skambëjo „Musikfesttage am Oder” atidaryme, sukeldama audringà kritikø ir klausytojø susiþavëjimo bangà. Keletas ðiame kûrinyje epizodiðkai ðmëkðtelëjusiø idëjø „nubyrëjo” ir á naujàjá kvartetà, kurá pati kompozitorë vadina savotiðku intymiu atokvëpiu prieð imantis naujø simfoniniø partitûrø. Kurdama tokiam rafinuotam kamerinës styginiø muzikos atlikëjui kaip Arditti kvartetas, kompozitorë pripaþásta nesistengianti specialiai taikytis prie jo stiliaus ir laisvai atsiduodanti intuityviam raðymui ið anksto apsibrëþtoje bei itin vientisoje erdvëje. Kartu su lietuviø muzikos kûrëjais „Klangspuren Schwaz” festivalyje dalyvaus geriausi Lietuvos ðiuolaikinës muzikos atlikëjai – vos prieð trejus metus susikûræs, taèiau jau áspûdingø programø parengæs „Gaida Ensemble” bei ambicingø jaunø muzikantø suburtas styginiø kvartetas „Chordos”. 2004 m. „Klangspuren Schwaz” festivalis vyko rugsëjo 10–26 d. ðvaco, Vatenso, Insbruko, Rotholco ir kituose Tirolio regiono miestuose. Eglë GUDÞINSKAITË www.mic.lt

Muzikos barai /26

KAUNO MUZIKINIO GASTROLËS ESTIJOJE Estijoje, Saremos salos kurortiniame miestelyje Kuresarëje, paskutinëmis liepos dienomis jau ðeðtus metus ið eilës vykstanèiame „Kuressaare operadays” festivalyje pirmà kartà buvo pakviesti dalyvauti lietuviai. Mûsø ðaliai atstovavo Kauno valstybinis muzikinis teatras. Festivalio istorija prasidëjo 1999 m., kai vietos operos meno entuziastei Liudmilai Toon kilo mintis panaudoti puikià Kuresarës senovinës pilies erdvæ. Pirmieji gynybiniai statiniai èia atsirado dar XIII a. Gynybine siena apjuostame ðios pilies kieme, pasiþyminèiame puikia akustika, spektaklius rodë, koncertavo garsiausi Baltijos regiono operos teatrai ir atlikëjai. Pagrindinæ meninës festivalio programos dalá sudaro operø spektakliai. Daugelis jø atliekami su dekoracijomis, aiðku, pritaikytomis lauko scenai. Reèiau festivalyje operos atliekamos koncertiniu bûdu, rengiami ir koncertai, kuriø programoje skamba populiariausia operinë literatûra. Ðiemet pagrindiniai festivalio sveèiai buvo Kauno valstybinio muzikinio teatro artistai ir mielai su teatru bendradarbiaujantys Vilniaus dainininkai. Pirmàjá festivalio vakarà þiûrovai klausësi W. A. Mozarto operos „Uþburtoji fleita” koncertinio varianto, kurá atliko latviø, estø, rusø ir vokieèiø menininkai. Operos dienø baigiamajame koncerte dainavo Suomijos, Prancûzijos, Rusijos, JAV ir Estijos solistai. Taip pat èia puoselëjama tradicija rodyti operà ir jauniesiems þiûrovams – festivalio savaitës sekmadienio rytà skambëjo estø menininkø specialiai ðiam renginiui paraðyta opera vaikams „Santa Klauso vasaros nuotykiai Kuresarëje”. Kuresarës festivalio organizatoriai, susipaþinæ su Kauno muzikinio teatro repertuaru, pasirinko dvi operas – Ch. Gounod „Romeo ir Dþuljeta” ir G. Verdi „Traviata”, kurios, beje, yra kaunieèiø repertuaro puoðmena. Operoje „Romeo ir Dþuljeta” pagrindines partijas dainavo Joana Gedmintaitë, Edmundas Seilius, Lai-

monas Pautienius, Kæstutis Alèauskis, Tomas Ladiga, Giedrius Prunskus, Rita Preikðaitë, Ieva Vaznelytë, Benjaminas Þelvys, Raimondas Baranauskas; operoje „Traviata” Violetos, Alfredo ir Þermono partijas atliko Sabina Martinaitytë, Algirdas Janutas ir specialiai ðiam festivaliui partijà spëjæs paruoðti lietuviðkai Laimonas Pautienius. Abiejø spektakliø reþisierius – Gintas Þilys, operas dirigavo Julius Geniuðas. Dþiugu, kad solistai J. Gedmintaitë ir L. Pautienius sutiko dalyvauti festivalyje vos prieð dienà gráþæ ið Notingamo miesto Anglijoje,

Joana Gedmintaitë (Dþuljeta) ir Edmundas Seilius (Romeo)

kur dalyvavo gastroliniuose spektakliuose su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Á Saremos salà kartu su minëtaisiais solistais vyko 142 teatro þmonës. Gastroliø iðlaidas padengë festivalio organizatoriai. Nors ðis renginys buvo nekomercinis ir teatras pajamø neturëjo, taèiau tai pirma tokia didelë iðvyka uþ Lietuvos per nepriklausomybës laikotarpá, kai garbingai atstovauta savo ðaliai. Didþiàjà dalá Kuresarës tarptautinio operos festivalio þiûrovø sudaro suomiø ir ðvedø turistai – daugelis netgi savo atostogas planuoja derindami su jo renginiais, be abejo, atvyksta ir estø operos mëgëjø, teatro, operos impresarijø, kitø koncertiniø organizacijø vadovø, vildamiesi pamatyti ir iðgirsti naujø veidø, naujø balsø. Ypatingo festivalio organizatoriø ir melomanø dëmesio sulaukë opera


Visi, dalyvavæ spektaklyje, pripaþino natûralios aplinkos romantikà ir puikià akustikà – spektakliai rodyti be ágarsinimo

„Romeo ir Dþuljeta”, kuri Estijoje statyta tik prieð karà. Spektaklá stebëjæ kitø ðaliø muzikai profesionalai gerai ávertino modernià pastatymo traktuotæ, þavëjosi ne tik puikiai dainuojanèia, bet ir itin dinamiðka teatro choro trupe, emocinga ir profesionalia baleto trupe (ji atliko èigoniø ir ispanø ðokius „Traviatoje”), aukðtu meniniu spektaklio lygiu, puikiais visø, net ir antraeiliø, partijø atlikëjais. Aukðèiausio ávertinimo sulaukë Dþuljetos vaidmens atlikëja Joana Gedmintaitë. Plaèiau þinoma opera „Traviata” sutraukë dar daugiau þiûrovø, pasak festivalio rengëjø, ir dël to, kad pasklido gandas apie puikø iðvakarëse vykusá spektaklá „Romeo ir Dþuljeta”. Atsiliepimai apie operà „Traviata” buvo kupini dar didesnio susiþavëjimo. Kauno valstybinis muzikinis teatras uþ dalyvavimà reikðmingame tarptautiniame operos festivalyje labiausiai dëkingas ðiø gastroliø iniciatoriui Lietuvos ambasadoriui Estijoje Antanui Vinkui. Festivalio svarbà ir meniná lygá puikiausiai nusako tai, kad jo globëjas yra Estijos Respublikos prezidentas Arnoldas Rüütelis. Savo dalyvavimu Ekscelencija pagerbë bûtent Kauno valstybinio muzikinio teatro pasirodymà – þiûrëjo spektaklá „Romeo ir Dþuljeta”, dalyvavo priëmime, kurá lietuviø menininkø garbei surengë mûsø ambasadorius Antanas Vinkus. Didelá áspûdá kaunieèiams padarë puikus gastroliø organizavimas, nepriekaiðtingos gyvenimo sàlygos. Sëkmingas kaunieèiø pasirodymas nuteikë festivalio organizatorius ir toliau bendradarbiauti su lietuviø menininkais, supaþindinti ðio puikaus vasaros renginio þiûrovus su kitø Lietuvos operos trupiø ir atlikëjø meninëmis programomis. Lina STANKEVIÈIÛTË Scena ið Gounod operos „Romeo ir Dþuljeta”. Diriguoja Julius Geniuðas

Jau tapæs tradiciniu septintasis festivalis „Muzikinis rugpjûtis pajûryje” ðiemet rugpjûèio 15 d. klausytojams pateikë tikrà staigmenà - dviejø veiksmø vokaliná-choreografiná diptikà „Viltis ir nakties praregëjimas” pagal austrø kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo kûrinius. Sudëtinga ðio kompozitoriaus muzika sunkiai „ákandama” atlikëjams bei klausytojams, retai skamba Lietuvoje. O Klaipëdoje Schönbergas skambëjo pirmàkart. Festivalio organizatoriai klausytojams padovanojo premjerà . Kvietimai buvo iðgraibstyti þaibiðkai. Pilnutëlë Klaipëdos muzikinio teatro salë nesutalpino visø norinèiø patekti á jà tà vakarà. Rengiant toká sudëtingà projektà buvo pasitelktas pats stipriausias meniniø pajëgø desantas. Klaipëdos muzikinio teatro orkestrui dirigavo Ilmars Lapinð (Latvija, Austrija), o Moters balso vaidmuo patikëtas Kauno muzikinio teatro solistei Sabinai Martinaitytei (sopranas). Pakvieèiant ðiuos du iðskirtinius menininkus, tikrai neapsirikta. Dar syká pasitvirtino tai, koks svarbus dirigento vaidmuo vedant orkestrà. Klaipëdos muzikinio teatro orkestras grojo iðties puikiai. Stebëtinai lengvai Schönbergo muzika pasidavë ir solistei S. Martinaitytei. Choreografinæ dalá, kurios autorius Aleksandras Jankauskas, atliko Klaipëdos baleto artistai. Pirmojoje diptiko dalyje skambëjo A. Schönbergo monodrama solistei ir orkestrui „Laukimas” (Erwartung, 1909 m.), priskiriama atonaliajam kompozitoriaus kûrybos laikotarpiui. A. Schönbergas muzikoje ir tapyboje - ryðkus ekspresionistas, siekæs perteikti vidinæ patirtá, tirti paslëptà sielos pasaulá, fataliðkumà, bûdingà visam vokieèiø ekspresionizmui. Monodramos

credo – vidinis moters monologas. Tai kenèianèios þmogaus sielos, pilnos nerimo, baimës, bejëgiðkumo apnuog i n i m a s – kritinë þmogaus bûsena, pagimdyta bûties tra- Pirmoji diptiko dalis. Solistë Sabina Martinaityg i z m o , të, baleto solistë - Beata Molytë pasaulio prieðiðkumo. vëlyvojo romantizmo. Merginos Visa tai subtiliai tiksliai ir raiðkiai perir vaikino vaidmenis atliko baleto teikë solistë S. Martinaitytë, turinti solistai Inga Briazkalovaitë ir Aureiðskirtiná gebëjimà balsu sukurti lijus Liðkauskas. dvasinæ erdvæ, vidinius jausmus ir Viena silpniausiø ðio teatrinio bûsenas paversti tiesiog matomais. projekto dalis – scenografija. Balsas pavergiantis, svaiginantis, Þemoje teatro dëþutëje, virð spindintis ávairiausiomis spalvomis, orkestro pakibæs didþiulis raudoprikaustantis dëmesá. Jis galingai nas mënulio blynas, papuoðtas prasiverþdavo pro pirmame plane, realistine medþio ðakele, finalinëje prieðais orkestrà, ásikûrusià choreoscenoje dar praþystantis raudonos grafinæ kompozicijà, kurià atliko roþës videoprojekcija. Toks perdëm Klaipëdos baleto artistai. Tarp jø romantiðkas vaizdelis, primenantis Merginos vaidmená ákûnijo Beata lietuviðkà XX a. pradþios saloniná Molytë. Deja, bandymas vizualiai neoromantizmà, visiðkai prieðinðokiu iliustruoti tai, kas ir be to gas paties A. Schönbergo kaip pilnai atsiverë solistës S. Martinaikompozitoriaus ir tapytojo plastitytës balse, nebuvo átaigus. A. nei raiðkai. Garsus A. Schönbergo Schönbergo monodrama, skirta paveikslas „Raudonasis þvilgsnis”, vidiniam monologui, sunkiai persukurtas 1910 m. bûtø labiau tikteikiama kûno judesio plastika. Tik tæs ðiai scenografijai. harmoninga orkestro ir soprano Neþiûrint trûkumø, ðio projekto dermë atskleidë ðios monodramos kûrëjai tikrai nusipelno pagarbos. muzikinës minties, architekonikos Nedaug kas drástø ryþtis tokiai savitumus, orkestruotës pobûdá menø sintezei - A. Schönbergo – orkestro instrumentø traktavimà muzikà perkelti á teatrinæ erdvæ. kaip solistø; iðryðkëjo ðvelni spalvø Tikëtina, kad ðis pavyzdys padës kaita, sudëtingas ritmas ir kontrarastis naujiems teatro projektams punktas, bendra kompozicija konbei paskatins atsigræþti á ðá vienà centruota, kompaktiðka. sudëtingiausiø XX a. kompozitoAntrojoje ðio teatralizuoto riaus kûrybà. Taigi, tikrai graþiø koncerto dalyje skambëjo vienas komplimentø pelno „Muzikinio rugankstyviausiø Schönbergo kûriniø pjûèio pajûryje” sumanytojø siekis – styginis sekstetas „Pragiedrëjusi á W. A. Mozarto „Figaro vedybø” naktis” (Verklärte Nacht, 1899 m.). ir I. Kalmano „Èardaðo karalienës” Orkestrinë redakcija Ilmars Lapinð. premjerø tarpà átraukti ne tik KlaiÐio laikotarpio A. Schönbergo pëdos, bet ir Lietuvos scenose retai muzika tonali, kilusi ið vokieèiø eksploatuojamus A. Schönbergo kûrinius. Sigutë IMBRASAITË Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

„VILTIS IR NAKTIES PRAREGËJIMAS”

Muzikos barai /27


Tradicijos Milda AUGULYTË GYVUOJA TRISDEÐIMT METØ „Gargþduose mes tapome tokios þvaigþdës, kad gatvëje nepaþástami þmonës stabdydavo ir þerdavo komplimentus apie tai, kaip nuostabiai dainavome”, – net dabar, nuo „þvaigþdþiø” meto praëjus trims deðimtmeèiams, neslëpë dþiaugsmo ir pasididþiavimo buvusios Gargþdø 2-osios vidurinës mokyklos moksleivës Alina Stelingytë, Alma Kuneikaitë ir Irena Jucytë. Visos jos 1974-aisiais tapo pirmojo Lietuvos televizijos konkurso „Dainø daine-

“Dainø dainelë”: kartà padainavæs - negali sustoti Pirmasis „Dainø dainelës” konkursas vyko TV studijoje (1974)

LRT archyvo nuotraukos

Ið kairës: Ðvietimo m-jos inspektorius Antanas Gradeckas, reþisierë Dalia Bièiûnaitë, redaktorë Aldona Ðimaitytë ir profesorius Zenonas Paulauskas

Muzikos barai /28

lë” laureatëmis. Panaðiai kalbëjo ir dabar jau profesionaliu dainininku tapæs buvæs marijampolietis Edmundas Seilius, 1986øjø „Dainø dainelës” laureatas. „Kai tapau laureatu, në vienas koncertas Marijampolëje be manæs neapsieidavo. Jei tik koks renginys – mane kvieèia dainuoti. Scenoje ëmiau jaustis tarsi namie – pastato ir uþdainuoju kaip uþvedama maðinëlë. Man tai labai patiko, o ði patirtis daug davë”, – po beveik dviejø deðimtmeèiø prisiminë dainininkas savo, tuomet dar tik ketvirtaklasio, pirmuosius þingsnius scenoje. Lietuvos televizijos ir Ðvietimo ministerijos prieð tris deðimtmeèius inicijuotas renginys anuomet lyg ðvieþio oro gûsis ásiverþë á mokyklas, vaikø darþelius, iðjudino kûrybingus pedagogus ir balsingus mokinius. Tokio entuziazmo, kaip dabar prisipaþásta patys iniciatoriai, jie nesitikëjæ. Juolab nepuoselëjæ vilèiø savo projektà iðtæsti iki trijø deðimtmeèiø. Taèiau bent jau ðiuo metu yra taip: kas antri metai tûkstanèiai vaikø ir jaunuoliø, vadovaujami pedagogø, ruoðia programas „Dainø dainelës” konkursui. Perëjusieji keliø pakopø perþiûras mokyklose, miestuose, zonose, pasirodo Vilniuje, ið kur koncertus transliuoja Lietuvos televizija. Baigiamasis akordas – fina-


V. Noreika, E. Kaniava, V. Prudnikovas tarp jaunøjø atlikëjø, 2000 m.

linë festivalio-konkurso „Dainø dainelë” laureatø ðventë Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, dainininkams akompanuojant LTV lengvosios muzikos orkestrui. Per tris deðimtmeèius, rengëjø duomenimis, laureatais tapo per tris tûkstanèius vaikø ir moksleiviø. Visus trisdeðimt metø laureatus atrenka kompetentinga komisija. Ilgai jai vadovavo vokalo pedagogas profesorius Zenonas Paulauskas, vëliau já pakeitë chorvedys Arvydas Girdzijauskas, pastaraisiais metais komisijai vadovauja Muzikos akademijos Dainavimo katedros vedëjas profesorius Vladimiras Prudnikovas. „Dainø dainelë” nëra konkursas, kurio tikslas – ugdyti profesionalius dainininkus. Kaip skelbia nuostatai, juo siekiama ugdyti vaikø ir moksleiviø meno ir kûrybos poreiká, puoselëti akademinio dainavimo tradicijas. Vis dëlto konkurso rengëjai nepraleidþia progos pasidþiaugti, kad ávairiais metais „Dainø dainelës” dalyviais ir laureatais yra tapæ Judita Leitaitë, Sigutë Trimakaitë, Vytautas Juozapaitis, Gintarë Skerytë, Deividas Staponkus, Audrius Rubeþius, Vida Taurinskaitë, Kristina Zmailaitë, E.Seilius, Nerijus Petrokas, Martynas Puchovièius, Vaida Genytë, Daiva Urbanavièiûtë, þinoma Rugiaveidës vardu, ir kiti su dainavimo menu savo gyvenimà susiejæ þmonës. Iðkilmiø progomis „Dainø dainelë” vadinama unikaliu renginiu, muzikinës kultûros vienu kertiniø akmenø. Bet iðkilmës ir lieka iðkilmëmis – jos neapsieina be pompastikos. Taèiau, kaip tvirtina rimti muzikinës kultûros tyrinëtojai, analogiðko konkursofestivalio kitose pasaulio ðalyse jie iðties nëra uþfiksavæ. Tad gal iðties ðiuo poþiûriu esame naujø þemiø atradëjai? „Muzikos barai” nutarë paþvelgti á ðio konkurso prasmæ keliø jo laureatø akimis.

SUÞADINO KÛRYBINÆ INICIATYVÀ „Mûsø visa klasë per atostogas vaþiavo á Karpatø kalnus, o mes – á „Dainø dainelæ”, – juokdamosi prisiminë buvusios gargþdiðkës A.Stelingytë, A.Kuneikaitë ir I.Jucytë, pirmojo „Dainø dainelës” konkurso laureatës. Visos jos, tuomet deðimtokës, bendraklasës, jau buvo baigusios muzikos mokyklà – fortepijono ir smuiko klases. „Konkurso idëja, vos pasklidusi, labai uþdegë. Tuo metu nebuvo nieko, kas skatintø mokiniø kûrybiðkumà. Paèios nutarëme dalyvauti, paèios pasirinkome repertuarà – „Prisiminimø valsà”, ukrainietiðkà dainà ir lietuviø liaudies dainà. Kaip kokioje olimpiadoje perëjome visus etapus iki finalo ir tapome tikromis laureatëmis. Nesigailime, kad tuo metu skyrëme tiek laiko ir energijos programai parengti – tai mums ákvëpë entuziazmo ir Laureatë Gintarë Skerytë (1974)

vëliau imtis ávairiausiø iniciatyvø”, – uþ save ir drauges kalbëjo Alma. Ðiais metais „Dainø dainelës” laureate jau tapo Alinos dukra Vaiva Dzedulionytë, Kauno Aleksandro Kaèanausko muzikos mokyklos ansamblio narë. Muzikiø profesionaliø kelio merginos nepasirinko. Kiek ilgiau aktyviai dainavo tik Irena – ávairiuose saviveikliniuose vokaliniuose instrumentiniuose ansambliuose, dainuojamosios poezijos grupëje ir netgi Panevëþio dþiazo chore „Jazz Singers Band”, sëkmingai dalyvavusiame Birðtono dþiazo festivalyje, o tuometiniame sàjunginiame dþiazo festivalyje Jaroslavlyje netgi uþëmusiame pirmàjà vietà. O ar tapo jos klausytojomis? „Be abejo! – vienu balsu atsiliepë moterys. – Daina, muzika tapo neatskiriama mûsø gyvenimo dalimi ir niekur nuo jos nepabëgsi. Vaikus irgi lenkiame ta linkme”. Alina dar pridûrë: „Turëdamas bent ðioká toká supratimà apie muzikà, gali atsirinkti, kas vertinga, kas niekalas, gali vertinti, pasakyti savo nuomonæ. Net su jaunimu gali pasiginèyti. Viskas tik á gera”.

LIKO UOLIOS KLAUSYTOJOS 1988 metais „Dainø dainelës” laurus pelnë 6–8 klasiø mergaièiø ansamblis ið Kazlø Rûdos vidurinës mokyklos, kuriame dainavo ir Ramutë Bieliûnaitë, Dalia Klimaitë, Asta Bulvièiûtë. Jos visos tuomet lankë muzikos Laureatas Vytautas Juozapaitis (1980)

Muzikos barai /29


Tradicijos

LRT archyvo nuotraukos

Laureatë Judita Leitaitë

Pirmojo konkurso reþisierë Judita Uðinskaitë

mokyklà ir konkursui jas sutelkë tos mokyklos pedagogai. Pagal anuometinius nuostatus meno mokyklø moksleiviai konkurse negalëjo dalyvauti, tad oficialiai ðios merginos gynë vidurinës mokyklos garbæ. „Tais laikais tai buvo prestiþinis konkursas. Mes labai norëjome jame dalyvauti, stengëmës ir mums pavyko. Programa tuo metu buvo grieþta: viena liaudies daina, viena – atitinkanti politinæ dvasià, treèia – pasirinktina. Per zoniná turà geriausiai padainavome liaudies dainà, jà ir atrinko á baigiamàjá konkursà. Mes labiau norëjome dainuoti vadinamàjà patriotinæ – „Pamaskvio vakarus”. Tuomet mums bûtø akomponavæs orkestras. Bet teko dainuoti a capella Sporto rûmø scenoje”, – prisiminimais dalijosi Dalia. Paklaustos, ar po konkurso dainavimas paliko koká nors pëdsakà jø gyvenime, visos trys moterys patvirtino: „Liko begalinis noras dainuoti, ir kuo toliau tuo labiau jis stiprëja. Profesijas pasirinkome nesusijusias su muzika – gydytoja stomatologë, ekonomistë, inþinierë – bet dainavimo aistros sëkla buvo pasëta”. Studijuodamos merginos dainavo aukðtøjø mokyklø ansambliuose, o dabar liko uolios klausytojos. „Dainø dainelës” – tiesiog fanës, – prisipaþino jos. – Tebeþiûrime konkurso transliacijas per televizijà ir kartais susigraudiname iki aðarø – atrodo, kad vaikai tokie patys kaip mes”. „Dainø dainelës” laureatës iðsaugojo 1988 metø baigiamojo koncerto programà su autografais. Ypaè ðiltai jos rodë ten nupieðtà saulæ – taip „pasiraðë” tais metais laureate tapusi trimetë Rûtelë Rinkevièiûtë.

APSISPRENDË TAPTI MUZIKE „Dainø dainelë” lëmë mano gyvenimo kelià. Jei ne ðis konkursas, bûèiau buvusi

Muzikos barai /30

Ið kairës: redaktorë A. Ðimaitytë ir pirmieji „Dainø dainelës” vedëjai – R. Marcinkevièiûtë ir A. Medonis, reþisierë J. Uðinskaitë (1974)

tyli pirmûnë ir pasirinkusi studijuoti, ko gero, matematikà, chemijà, o gal anglø kalbà. Man viskas gerai sekësi. Bet kai atëjo laikas rinktis, pirmenybæ atidaviau muzikai – ástojau á tuometinius Konservatorijos Klaipëdos fakultetus, muzikos mokytojo-choro dirigento specialybæ”, – kalbëjo Audronë Stepankevièiûtë, dar viena 1974 metø laureatë, tuomet buvusi trylikametë septintos klasës mokinë ið Vievio. Po studijø turbût nebuvo në vienos „Dainø dainelës”, kuriai ji nebûtø ruoðusi mokiniø. Vieniems sekësi geriau, kitiems prasèiau, daug kas dainavo finaliniuose koncertuose, o laureatu kol kas tapo vienas kolektyvas – 1998 metais Elektrënø „Àþuolyno” vidurinës mokyklos ir „Versmës” gimnazijos jungtinis miðrus ansamblis, atlikæs Nijolës Sinkevièiûtës „Bildukà”. Pati Audronë á „Dainø dainelæ” pateko paraginta savo amþinatilsá muzikos mokytojos Aldonos Pulauskienës. Kolegos pedagogai jà atkalbinëjo: „Kam tu tà

mergaitæ ruoði, kas jos per balselis”, taèiau A. Pulauskienë, patyrusi chorvedë, atkirsdavo: „Pamatysit, kas ið jos bus”. Mokytoja neapsiriko – Audronë tapo pirmojo konkurso laureate. Beje, jai tuomet akomponavo bendraklasi mokytojos sûnus, dabar pagarsëjæs dþiazo muzikantas Dainius Pulauskas. Kaip ðis laimëjimas paveikë moksleivæ? „Klasëje buvau labai tyli mergaitë, o ðis konkursas leido man atsipalaiduoti, iðeiti á scenà. Keletà metø buvau miestelio þvaigþdë – kalbindavo þmonës, klausdavo, kaip sekasi. Në vienas renginys neapsieidavo be manæs ir kitø laureatø”, – prisiminë Audronë. Dabar, jau bûdama pedagogë, pati rengianti dainininkus, A. Stepankevièiûtë sako neþinanti, ar þmonës taip pat azartiðkai stebi ðá konkursà kaip anksèiau, bet ji pati þiûri nuo pradþios iki galo, raðo balus, pastabas. Jos nuomone, lygis kyla ne dienomis, o valandomis. Tà patá pastebi ir kiti buvæ laureatai – kartais jie suabejoja, ar jiems, anuometiniams vaikams, patekusiems á dabartinæ „Dainø dainelæ”, pavyktø laimëti. A. Stepankevièiûtei, kaip vadovei, didþiausias vargas rasti repertuarà. Jeigu daina „uþkimba” – jau 50 procentø pergalës. Pastarosiose „Dainø dainelëse” ji pastebi dþiazinæ tendencijà, vis labiau ásigalinèià anglø kalba. Norintieji bûti originalûs dainas perka tiesiai ið kompozitoriø. Kas neiðgali – ieðko senø. „Negaliu sakyti, kas geriau – ir senà dainà galima puikiai pateikti, ir su nauja laimëti.„ Jau pagarsëjusios mokytojos ið Visagino Vitos Pimpienës visi solistai, kuriø daþnas tampa laureatu, atlieka seniai uþmirðtas dainas. Ji moka jas atgaivinti”, – savo pastebëjimais dalijosi pirmojo „Dainø dainelës” konkurso laureatë, dabar pati ruoðianti pretendentus á laimëtojus.

ATVËRË KELIÀ Á AKADEMIJÀ „Að tà „Dainø dainelæ” ne kartà ir prakeikiau, ir jai dëkojau, nes ji lëmë mano apsisprendimà tapti tuo, kuo dabar esu”, – prisipaþino operos dainininkë Kristina Zmailaitë. Konkurso laureate ji tapo 1992 metais, bûdama dvyliktokë. Tuomet buvo sunkusis apsisprendomo metas: kur stoti, kà veikti ðiame gyvenime. „Mokiausi Ðiauliø 12-ojoje vidurinëje mokykloje, kurioje buvo sustiprintas muzikos mokymas, – pasakojo Kristina. – Puikiai þinojau, kà reiðkia dainininko kelias – visi muzikos mokytojai áspëdavo: tik nesugalvok eiti á dainavimà, nes tai þiauri profesija. Að galvojau: sunku, blogai – vis tiek eisiu. Bet kai atvaþiavau á Vilniø, pareiðkimus pada-


viau á Vilniaus universitetà, þurnalistikà, ir Muzikos akademijà. Jeigu nei vienur, nei kitur nepavyktø, ketinau vaþiuoti á Klaipëdà ir mëginti stoti á choreografijà”. Taèiau blaðkytis nereikëjo – Kristina buvo priimta á Muzikos akademijos parengiamàjá kursà. Èia ji pateko padainavusi tà paèià dainà, kuri jai pelnë 1992 metø „Dainø dainelës” laurus.

IDËJA BRENDO ILGAI „Dainø dainelë” pradëta rengti 1974 metais, taèiau tokio renginio idëja TV redaktorei Aldonai Ðimaitytei buvo kilusi gerokai anksèiau. Teatriná ir muzikiná iðsilavinimà turinti moteris, dirbusi Kauno dramos teatre, praëjusio amþiaus septintojo deðimtmeèio pradþioje atsidûrë Lietuvos televizijoje, tapo muzikos redaktore Vaikø ir jaunimo redakcijoje. „Muzikos barams” A. Ðimaitytë papasakojo: „Tuo metu Vilniuje tebuvo du profesionalûs vaikø kolektyvai – chorai „Àþuoliukas” ir „Liepaitës”. Mus, televizininkus, jie gelbëdavo – ávairioms laidoms paruoðdavo ir solo numerius, ir duetus, ir kvartetus. Bet visa tai vis tiek buvo labai maþai. Tuomet ir sugalvojau – reikia surengti TV dainø konkursà vaikams ir moksleiviams, atrasti naujø veidø ir balsø, kurie galëtø pagyvinti ekranà. Nuëjau pas tuometiná Televizijos ir radijo komiteto vyriausiàjá redaktoriø Feliksà Maèianskà, pasiguodþiau, kad ávairiems ðventiniams koncertams neturiu ið ko sudaryti programos, ir pasakiau jam apie savo sumanymà. Apie toká mas-

kur á respublikiná turà atrinkau vienà vaikinà, – prisiminë Ina. – Deja, Vilniuje jam nepavyko padainuoti. Gavau daugybæ pylos ið komisijos nariø, kad pasiûliau nemuzikalø, nesceniðkà ir apskritai nei ðioká, nei toká kandidatà. Tuomet baisiausiai susikrimtau, kad ðitaip nenusimanau apie muzikà ir pasiûliau toká nevykusá kandidatà. Dabar tik juokas ima ið tø priekaiðtø ir anuometinio mano susikrimtimo, nes mano atrinktasis kandidatas buvo Nerijus Petrokas, vëlesniais metais tapæs netgi „Dainø dainelës” laureatu, o dabar – vienas ádomiausiø Lietuvoje operos bei kitø muzikiniø spektakliø reþisieriø”. Pasak I. Dràsutienës, jeigu tada, 1974aisiais, kas nors bûtø paprognozavæs, jog „Dainø dainelë” gyvuos trisdeðimt metø, tai bûtø prilygæ pasakymui, kad Lietuvoje kada nors bus Turkijos ambasada. Bet vis dëlto ji atlaikë visus perversmus, pervartas, sukrëtimus. „Tai todël, kad visi jos rengëjai dirba su didþiule meile, – ásitikinusi þurnalistë. – Nuomoniø apie konkursà yra visokiø: vieniems tai ðou, kitiems – pernelyg tradicinis, atgyvenusios formos renginys. Man atrodo, kad svarbiausia dainuoti geras dainas ir jos visada palaikys ðio konkurso gyvybæ”.

KELERI METAI – KRIZEI ÁVEIKTI „Dainø dainelës” konkursas, atsiradæs á stagnacijos apogëjø kylanèiais sovie-

PAVADINIMAS IÐSPRÛDO ATSITIKTINAI 1974 metais LTV Muzikos redakcijoje dirbusi þurnalistë Ina Dràsutienë pelnë „Dainø dainelës” krikðtamotës vardà. Kaip tai atsitiko? Prisimindama pavadinimo rinkimo peripetijas, Ina buvo lakoniðka: „Visi susëdæ galvojome, kaip pavadinti naujàjá renginá – ar „padainuosiu”, ar „nudainuosiu”, ar „dainelë”... Kankinomës ilgai, kol man iðsprûdo þodis „dainø...” ir visi tuo metu kartu buvæ Muzikos redakcijos þmonës staiga vienu balsu suðuko: „dainelë”. Tiek ir tereikëjo, kad tapèiau krikðtamote”. „Dainø dainelë” I. Dràsutienei asocijuojasi ir su kurioziðkais ávykiais. Per pirmàjá konkursà, kaip ir dabar, televizijos darbuotojai vaþinëjo po ávairias Lietuvos vietas atrinkdami dainininkus. „Man teko vykti á Anykðèiø rajonà, Jaunasis dainininkas (2004)

Michailo RAÐKOVSKIO nuotr.

Jaunoji dainininkë (1982)

tà, koká vëliau ágavo „Dainø dainelë”, tuomet net nesvajojau, taèiau idëja net ir apie maþesnio uþmojo talentø paieðkà tada liko tik idëja. „Ádomu, bet gal vëliau”, – atsakë F. Maèianskas. Praëjo keleri metai. Ið Vaikø ir jaunimo redakcijos að buvau perkelta á Muzikos redakcijà ir aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje jau „ið virðaus buvo nuleistas” siûlymas kartu su Ðvietimo ministerija rengti vaikø ir jaunimo dainø konkursà. Taip ir prasidëjo – að buvau ir organizatorë, ir redaktorë, ir kariautoja su Ðvietimo ministerija. Jie tempë á savo pusæ, að – á savo. Iðauginta klasikos, geros muzikos, norëjau, kad toks repertuaras vyrautø ir „Dainø dainelëje”. Kovodama kartu ir ragindavau partnerius – Ðvietimo ministerijos atstovà Antanà Gradeckà: „Antanai, nenumarinkime ðio renginio”. Nuo treèios „Dainø dainelës” pajutome – ji gali turëti ateitá”. Su A. Ðimaityte kalbëjomës konkurso 30-meèio dienomis, kai á Lietuvos televizijà buvo susirinkæs graþus bûrys ávairiø metø „Dainø dainelës” laureatø ir daugelis jai spaudë rankas, dovanojo gëles, dëkojo. Jau solidaus amþiaus sulaukusi, „Dainø dainelës” vadþias bent á treèias rankas perdavusi A. Ðimaitytë vos sulaikë aðaras. „Ðiandien man didþiulë ðventë – esu laimingiausias þmogus pasaulyje”, – susigraudinusi kartojo moteris, kurios kadaise sumanytas renginys ne vienam Lietuvos moksleiviui nutiesë kelià jei ne á profesionalià scenà, muzikinæ pedagoginæ veiklà, tai bent jau visam laikui padarë juos muzikai neabejingais þmonëmis.

Muzikos barai /31


Tradicijos apskritai lietuviðkas repertuaras, – prisiminimais dalijosi I. Didþiulienë. – Konkurso dalyviai, pedagogø padedami, scenoje traukë angliðkà bei amerikietiðkà repertuarà, iðverstà á lietuviø kalbà. Visa tai atrodë varganai, nes kokios nors Whitney Houston repertuaro vaikai nepajëgia iðtempti. Pastebëjome ir pedagogø apatijà – parengæ vienà gabø dainininkà, já toliau ðlifuodavo, neieðkodami naujø talentø. Imta tarsi trypèioti vienoje vietoje. Kas antri

tiniais laikais, taèiau tapæs viena ðviesiø kûrybiniø to meto iniciatyvø, atgimimo metais atsiëmë savo dozæ uþ tai, kad „gimë per anksti”. Jokiø talentø jokiais laikais nesugebëjusiø parodyti ir tik didþiulá patriotizmà nuo 1988-øjø ëmusiø demonstruoti veikëjø pastangomis „Dainø dainelæ” bandyta apðaukti sovietiniu padaru, kuriam ne vieta naujojoje Lietuvoje. Kovotojai su praeities ðmëklomis nesivargino gilintis á esmæ – jiems uþteko vien to, kad konkurse buvo privalomos sovietiniø kompozitoriø dainos, o jo pabaigoje visi stodavosi traukti „Te visad ðvieèia saulë”. Antra vertus, patys konkurso rengëjai pripaþásta, jog „Dainø dainelë” praëjusio amþiaus deðimtajame deðimtmetyje iðgyveno krizæ. Dabartinë „Dainø dainelës” projekto vadovë TV redaktorë Irena Didþiulienë, prisimindama 1992, 1994 ir net 1996 metø konkursus, konstatavo tuomet vyravusá pasimetimà, orientyrø praradimà. „Praëjusio deðimtmeèio pradþioje pasikeitë ir muzikinis skonis, ir repertuaras, ir net aprangos tendencijos. Imta smarkiai orientuotis á Vakarus, visø pirma – á popsinæ kultûrà, tradicines mokyklines uniformas pakeitë anaiptol ne visada stilinga scenos apranga. Atmestos ne tik vadinamosios sovietiniø kompozitoriø dainos, tarp kuriø bûta iðties puikiø kûriniø; neádomios tapo ir lietuviø liaudies dainos, Dþiugûs ðventës uþbaigimo akordai

Jaunoji dainininkë (2004)

metai tie patys veidai: kas gerai dainuoja, savo lygá iðlaiko, o kartø kaitos nëra. 1996 metais pamanëmë, kad „Dainø dainelë” numirë, juolab kad vis labiau stiprëjo nuostata – tai sovietinë atlieka, turi prasidëti naujø festivaliø ir konkursø era. Taèiau 1998 metais – ar dël to, kad Ðvietimo ministerijos buvo gerai padirbëta, ar dël kitø prieþasèiø – staiga atsirado naujø balsø, naujos vokalinës kultûros, naujø pedagogø. Tais metais buvome priversti rengti trijø daliø baigiamàjá koncertà – nebuvo ko atmesti. Tai buvo iðties „superinis” koncertas, „superiniø” naujø þvaigþduèiø paradas”.

Michailo RAÐKOVSKIO nuotraukos

Á ATEITÁ ÞVELGIA SU OPTIMIZMU

Muzikos barai /32

„Atrasti senas geras dainas, jas atnaujinti. Kiek ámanoma – turtinti repertuarà naujais kûriniais”, – taip „Dainø dainelës” ateities tikslus apibûdino konkurso projekto vadovë I. Didþiulienë. Niekas nebeabejoja, kad „Dainø dainelë” reikalingas konkursas, taèiau jam gyvuoti reikia ne vieno þmogaus pastangø ir iniciatyvos I. Didþiulienë dþiaugësi, kad Visoje Lietuvoje yra pedagogø, kuriais

Daina visus apjungë

galima remtis. Pavyzdþiui, Auðra Raðickaitë, visada surandanti perliukø, Vita Pimpienë, visai Lietuvai árodþiusi, kad visaginieèiai yra balsingi dainininkai, kaunietë Jûratë Tadarienë, turinti savo studijà ir dirbanti A.Kaèanausko mokykloje, Puèkoriø ðeima ið Salantø, vilnietë Stasë Skurulskienë, kaunietë Nijolë Jautakienë. Kartais galima iðgirsti priekaiðtø, kad daug dalyviø dainuoja nelietuviðkai. Kà apie tai mano konkurso rengëjai? „Taip, dainavo italiðkai, ispaniðkai, prancûziðkai, angliðkai, lietuviðkai – visomis kalbomis, bet tai buvo tas repertuaras, kurá vaikai gali padainuoti, todël skambëjo patraukliai. „Kol kas „Dainø dainelë” jauèiasi puikiai”, – ásitikinusi viena konkurso rengëjø I. Didþiulienë. Ði frazë bûtø baisiai tinkamas baigiamasis publikacijos akcentas, bet negaliu nesusilaikyti nuo dar vieno klausimo. Per 30 metø vien „Dainø dainelës” laureatais paskelbta daugiau kaip 3 tûkstanèiai jaunøjø dainininkø. Apie pora deðimèiø jø tapo dainininkais profesionalais (þr. pradþioje), kaþkiek – muzikos pedagogais. Bet kodël në vienas ið balsingøjø „Dainø dainelës” laureatø taip ir netapo Lietuvos popscenos þvaigþde? Kodël èia karaliauja net klausos neturintys berniukai ir mergaitës, tesugebantys paþiopèioti pagal studijoje áraðytà ir garso operatoriø iððvarintà fonogramà? Þurnalistas ir dainininkas Marijonas Mikutavièius, ðia tema jau samprotavæs spaudoje, sako: balsas – nesvarbu, svarbu – atlikëjo charizma, scenos ávaizdis, pagaliau prodiuseris, padedantis susikurti ðias neapèiuopiamas, bet populiariojoje scenoje tokias svarbias substancijas. „Dainø dainelës” projekto viena vadoviø I. Didþiulienë mano taip: „Ðio konkurso dalyviai – protingi vaikai, savo darbu iðsikovojantys vietà scenoje, vienokià ar kitokià laureatûrà. Jie gabûs ne tik muzikai, bet ir ávairiems mokslams. Jie pasirenka tokià specialybæ, kuri gyvenime jiems duoda daugiau negu popselis. Jie patys nulemia savo likimà”. n


Pianistë þavisi ir þavi Chopinu bei lietuviø autoriais

TARPTAUTINIAME FESTIVALYJE „VASARA SU CHOPINU” ÐVIESË ÈEPLIAUSKAITË ATLIKO CHOPINO IR JAM DEDIKUOTO JONO TAMULIONIO KÛRINIO PASAULINÆ PREMJERÀ „FANTAISIE À LA FRÉDÉRIC”. Dvi liepos savaites Lenkijos kurortiniame Busko Zdrujaus miestelyje netoli Krokuvos deðimtà kartà vyko tarptautinis festivalis „Vasara su Chopinu”. Devintà kartà jame dalyvavo lietuviø pianistë Ðviesë Èepliauskaitë, atlikusi ne tik Chopino kûriniø, bet ir lenkø kompozitoriui dedikuoto J. Tamulionio „Fantaisie à la Frédéric” pasaulinæ premjerà. – Tai, kad nuolat dalyvaujate festivalyje „Vasara su Chopinu”, rodo itin palankø lenkø poþiûrá á jûsø atliekamus Chopino kûrinius. Kaip prasidëjo jûsø draugystë su Chopino muzika ir ðiuo festivaliu? – 1992 m. baigiau studijas, 1994 m. – asistentûrà ir staþuotæ Lietuvos muzikos akademijos doc. Jurgio Karnavièiaus klasëje. 1994–1995 m. m. staþavausi Varðuvos Fryderyko Chopino muzikos akademijoje pas profesoræ Barbarà Hesse-Bukowskà. Baigiantis staþuotei, profesorë, pasaulinio garso Chopino kûriniø atlikëja, surengë pirmàjá festivalá „Vasara su Chopinu”, kuriame turëjau garbës dalyvauti ir að. Festivalis jau deðimt metø vyksta miestelyje, nuo senø laikø garsëjanèiame sieros bei jodo ir bromo ðaltiniais. Dar 1836 m. pagal italø architekto H. Marconi’o projektà pastatyta gydykla iki ðiø dienø yra vienas ryðkesniø Busko Zdrujaus akcentø. Kai unikalioje gydykloje ið didþiulio laukiamojo buvo árengta koncertø salë ir èia ëmë lankytis garsûs atlikëjai ne tik ið Europos valstybiø, bet ir ið Kanados, Brazilijos, Japonijos, Tailando, miestelis tapo viena mëgstamiausiø Lenkijos kultûros þmoniø vasaros poilsio vietø. Ten man teko susitikti ir bendrauti su garsiàja Marija Foltyn, jau daug metø puikiai rengianèia tarptautinius Stanislawo Moniuszkos festivalius, dainininke Janina Stano, ðiuo metu savo koloratûriniu sopranu þavinèia Miuncheno ir Diuseldorfo (Vokietija) klausytojus, garsia aktore Alina Janowska. Aktorë net papasakojo, kad gyveno Vilniuje, lankë mergaièiø gimnazijà, veikusià

Ðviesë Èepliauskaitë

tame paèiame pastate, kur ðiandien yra Lietuvos muzikos ir teatro akademija... Po ðiø metø koncertø Busko Zdrujaus kurorte liko ne tik puikûs bendravimo prisiminimai – parsiveþiau ir profesorës Hesse’s-Bukowskos dovanà – visø laikø Lenkijos pianistø þodynà. Tai áspûdinga, uþ ðirdies griebianti dovana. – Chopinas ir Hesse-Bukowska – dvi neatsiejamos muzikos pasaulio figûros. – Man labai svarbi staþuotë ir kasmeèiai susitikimai su legendine Hesse-Bukowska. Dar 1949 m., bûdama devyniolikos, ji pelnë pripaþinimà tarptautiniame Chopino konkurse Varðuvoje, o 1953 m. – antràjà vietà tarptautiniame M. Long ir J. Thibaud konkurse Paryþiuje, ten staþavosi pas vienà þymiausiø XX a. pianistø Arthurà Rubinsteinà. Hesse-Bukowska sëkmingai pasirodë ir kituose konkursuose, daug koncertavo. Ji garsëja kaip geriausiai pasaulyje atliekanti Chopino mazurkas. Profesorë rengia meistriðkumo kursus visame pasaulyje, jau penkerius metus á kursus, vykstanèius festivalio „Vasara su Chopinu” metu, atvaþiuoja Rytø kraðtø pianistø, ypaè daug – ið Japonijos ir Tailando. Ten lenkø kompozitorius ypaè vertinamas, rengiami Chopino festivaliai. Beje, Japonijoje yra net paminklas Chopinui – Varðuvoje esanèios skulptûros kopija. Juk japonai nori turëti viskà, kas geriausia pasaulyje... – Gráþusi ið Varðuvos, baigëte Muzikos akademijos meno aspirantûrà, sëkmingai dalyvaujate konkursuose ir koncertuojate garsëdama kaip daugiausia Chopinà skambinanti lietuviø pianistë. – Dar dalyvavau tarptautiniuose

Chopino konkursuose Vokietijoje: Getingene 1995 m. ir Darmðtate 1996 m. Po pastarojo Vokietijos Chopino draugija pakvietë surengti keturis solinius koncertus. Taigi skambinau Ðvecingeno pilies teatre, kuriame koncertavo W. A. Mozartas, Vormse, garsëjanèiame M. Lutherio veikla, kituose miestuose. Dalyvavau ir kituose tarptautiniuose konkursuose bei festivaliuose. Tarp jø – K. Szymanowskio pianistø konkursas Lodzëje (Lenkija), „Lake District Summer Music” Didþiojoje Britanijoje, Kunigaikðèio Antano Radvilos ir „Chopin w barwach jesieni” Antonine (Lenkija). Ádomu, kad Radvilos pilyje netoli Antonino miestelio Chopinas lankësi 1827 ir 1829 m., kunigaikðèio dukrà Vandà mokë skambinti pianinu... Koncertuodama daugiausia dëmesio skiriu Chopinui. Praeitais metais Tokijuje Chopinà skambinau ðeðiuose koncertuose. Gastroliø rengëjai praðë pagroti ir M. K. Èiurlionio kûriniø. Paskambinau ne tik já, bet ir Stasio Vainiûno „Maþàjà vabzdþiø siuità”. Vainiûnas, garsus lietuviø kompozitorius ir pianistas, vertas pasaulinio dëmesio, daþnesnio pristatymo. Juolab kad mûsø klasiko kûriniai visada sulaukia puikiø atsiliepimø uþsienyje. – Nors Chopinas populiarus visame pasaulyje, regis, prieð penkerius metus Vilniuje vykæs Chopino muzikos festivalis neákvëpë didesniems koncertams. Kodël mûsø atlikëjai já retokai skambina? – Gal dël to, kad já sunku groti. Kartais manoma, kad Chopinas, sukûræs noktiurnø ir valsø, yra saloninis kompozitorius. Neásigilinus atrodo, kad silpnas, tuberkulioze sergantis þmogus gali kurti tik sentimentaliai. Chopinas paliko visokios muzikos. Atliekant jo etiudus, bûtina aukðèiausio lygio technika, o sonatos ir polonezai – herojiðki kûriniai, trykðte trykðtantys energija. Neþinau, kaip Chopinas skambino savo kûrinius, ar jam uþtekdavo fiziniø jëgø, taèiau jo dvasia tikrai nebuvo paliegusi. Juk silpnas þmogus nebûtø dominæs tokios neeilinës moters kaip George Sand. Chopinas – visapusë asmenybë, net jo amþininkas Franzas Lisztas lenkësi prieð já, vertino kaip subtilø ir prasmingà kûrëjà. – Atliekate ne tik daugiausia Chopino reèitaliø, bet ir parengëte programà „Muzika ir laiðkai”.

– Koncertuoti su skaitovais mane paskatino profesorë Hesse-Bukowska, kuri net dalyvavo premjeroje Kaune, kai „Muzikà ir laiðkus” atlikome su aktoriais Virginija Kochanskyte ir Ramûnu Abukevièiumi. Lenkijoje ðià programà pristaèiau su lenkø aktoriais. Pastaruoju metu – su Kochanskyte; jau surengëme apie trisdeðimt „Muzikos ir laiðkø” koncertø visoje Lietuvoje. Chopino ir jo bièiuliø Roberto Schumanno, Felixo Mendelssohno, Franzo Liszto, jau minëtosios Sand, Liszto bièiulës Marie, kitø asmenybiø laiðkai – dëkinga medþiaga, padedanti atskleisti to laiko dvasià, þmoniø santykius. Ðtai Marie, kviesdama Chopinà á vieðnagæ, skundþiasi, kad prastai jauèiasi, taèiau raðo: „Vienas jûsø noktiurnø mane visiðkai iðgy-

Autografas festivalio „Vasara su Chopinu” albume

dytø...” Mane þavi didþiulis lenkø dëmesys ir meilë savo kompozitoriui. Kartà, kai staþavausi Varðuvoje, vienoje parduotuvëliø jau garbaus amþiaus moteris prasitarë, kad tik kartà vyras neatëjo jos pasitikti po darbo – kai ëjo á Chopino konkursà... – Kaip savo planus siejate su þymiojo kompozitoriaus kûryba? – Baigiu áraðyti visus Chopino valsus, dar ðiemet norëèiau iðleisti kompaktinæ plokðtelæ. Tikiuosi, rudená bus progø koncertuoti ir rodyti programà „Muzika ir laiðkai”, nes spalá sukaks 155 metai nuo Chopino mirties. Vienas atsakingiausiø koncertø laukia kitø metø vasará, kai mano profesorë minës 75-àjá gimtadiená. Ðià vasarà Hesse-Bukowska, iðgirdusi Tamulionio kûriná, dedikuotà Chopinui, taip susiþavëjo, kad pareikalavo, jog jos jubiliejaus iðkilmëse bûtinai skambinèiau tris Chopino valsus ir Tamulionio „Fantaisie à la Frédéric”. Liucija ARMONAITË

Muzikos barai /33


Panorama alø koordinacijos tikslumà, gerà baþnytinës akustikos pajautimà. Norisi iðskirti J. S. Bacho Choraliniø preliudø interpretacijà, kurià atlikëjas pateikë puikiu barokinio vargonavimo stiliumi. Girdëjome preciziðkà ornamentikà, tikslius, choraliniø preliudø charakterius atitinkanèius tempus. Doc. Marija Èepinskienë, turëdama ilgametæ atlikëjos bei pedagogës patirtá, sugebëjo savo mokiniui perteikti vargonavimo technikos ir atlikimo paslaptis. Registruotës menas, stiliaus supratimas, artikuliaciniai aspektai, kûriniø formos pojûtis – tai daugelio metø kruopðtaus darbo rezultatai, kuriuos kantriai ir átaigiai pedagogë perdavë savo mokiniui. Juozas GRIGAS

XIV Þemaitijos muzikos ir meno mokyklø festivalis „Vaikai ir muzika” Jaunojo vargonininko reèitalis

Graþia tradicija tapo kasmet rengiami LMA Kauno fakulteto Bendrojo fortepijono ir vargonø katedros vedëjos docentës Marijos Èepinskienës mokiniø – jaunøjø vargonininkø koncertai. Ðiø metø birþelio 27 dienà Kauno ðv. Pranciðkaus Ksavero jëzuitø baþnyèioje klausëmës „Varpelio” chorinio dainavimo mokyklos ir Jëzuitø gimnazijos moksleivio Tado Dailydos reèitalio. Programoje skambëjo

Jaunasis vargonininkas Tadas Dailyda su savo pedagoge – doc. Marija Èepinskiene J. S. Bacho Trys choraliniai preliudai, populiarioji Tokata ir fuga d-moll. Taip pat iðgirdome J. Naujalio, È. Sasnausko, M. Regerio kûrinius bei paties Tado Dailydos sukurtà kompozicijà vargonams. Girdëjome aiðkià ir átikinamà kûriniø interpretacijà, nepriekaiðtingà vargonø technikà, pedalø ir manu-

Muzikos barai /34

Ðiø metø pavasará, geguþës 7 dienà, Palangoje vyko kompozitoriaus Balio Dvariono atminimui skirtas XIV Þemaitijos muzikos ir meno mokyklø festivalis „Vaikai ir muzika”, kurá surengë Palangos miesto savivaldybës administracija ir Palangos S. Vainiûno muzikos mokykla. Tà dienà Palangos S. Vainiûno muzikos mokykloje buvo pilna jaunøjø atlikëjø ið visos Þemaitijos. Netrûko jaunatviðko klegesio, gerø emocijø ir, be abejo, puikios muzikos. Kompozitoriaus B. Dvariono (1904–1972) 100-osioms gimimo metinëms skirtà koncertà vedusi mokytoja Loreta Þulkuvienë papasakojo apie B. Dvariono gyvenimà, kûrybà ir nuveiktus darbus, o kompozitoriaus kûrinius atliko B. Dvariono respublikinio jaunøjø pianistø ir smuikininkø konkurso dalyviai. Nepaprastai iðraiðkingai atlikdami kompozitoriaus B. Dvariono muzikà, koncertà vainikavo Þemaitijos smuikininkai, susibûræ á vieningà ir darnø orkestrà, kuriam vadovavo S. Vainiûno muzikos mokyklos mokytoja Liucija Gadeikytë. Ir vis dëlto pagrindiniai festivalio akordai buvo Þemaitijos puèiamøjø orkestrø lydima visø XIV Þemaitijos muzikos ir meno mokyklø festivalio „Vaikai ir muzika” dalyviø eisena centrine Palangos miesto Vytauto gatve, atrodytø, taip prasmingai ir simboliðkai jungianèia S. Vainiûno muzikos mokyklà ir Vasaros estradà, bei baigiamasis koncertas Palangos vasaros estradoje, kuriame pasirodë visi Þemaitijos muzikos ir meno mokyklø kolektyvai: lietuviø liaudies instrumentø ansambliai (dirig. S. Vainiûno muzikos mokyklos mokytojas Jurgis Þalimas), jauniø ir jaunuèiø chorai (dirig. S. Vainiûno muzikos

Vaikø festivalio akimirka mokyklos mokytoja Janina Alûzienë), akordeonininkø orkestrai (dirig. S. Vainiûno muzikos mokyklos mokytoja Nijolë Daukðienë, Kretingos meno mokyklos mokytoja Silvija Garbaliauskienë, Gargþdø muzikos mokyklos mokytojas Vaidas Steponavièius) ir puèiamøjø orkestrai (dirig. S. Vainiûno muzikos mokyklos mokytojas Jonas Einas, Kretingos meno mokyklos mokytojas Alvydas Bruþas). Visà dienà labai iðkilmingai, o kartu paprastai ir jaudinamai skambëjusi muzika áprasmino gyvà mûsø ðirdyse B. Dvariono kûrybà. Palangos S. Vainiûno muzikos mokyklos direktorë Virginija Marozaitë sveikino visus XIV Þemaitijos muzikos ir meno mokyklø festivalio „Vaikai ir muzika” dalyvius, sveèius ir rengëjus, atvykusius á ðá jau graþia tradicija tapusá kasmetá renginá: „Prieð 14 metø tuometinio Palangos muzikos mokyklos direktoriaus Jurgio Þalimo sumanytas ir surengtas festivalis „Vaikai ir muzika” vël Palangoje. „Ne konkuruoti, o dþiaugtis, bendradarbiauti ir muzikuoti” (B. Dvarionas) – tai idëja, tapusi visø festivaliø, suvienijusiø keturiolika Þemaitijos miestø muzikos ir meno mokyklø, leitmotyvu. Kasmet vis kitame Þemaitijos miestelyje rengiamas festivalis tapo tradiciniu ir visø – tiek rengëjø, tiek dalyviø – laukiamu kultûros ávykiu. Prasminga, kad festivalis vyksta Palangoje, kurià profesorius B. Dvarionas mylëjo, kuria þavëjosi ir kurioje atgulë amþino poilsio. Bûtent á Palangà, Birutës alëjà, skubëdavo profesorius, norëdamas pabëgti nuo sostinës átampos, pajusti jûros ir gamtos darnà, pasisemti ákvëpimo, nuoðirdþiai padirbëti prie instrumento ágyvendinant naujas kûrybines idëjas. „Kûrybai að galiu susikaupti tik Palangoje. Palanga – tai erdvë, kuri leidþia pabëgti nuo sostinës ðurmulio”, – sakydavo kompozitorius. Viename pokalbyje jis yra pavadinæs save „jûros vaiku”: „Jûra – tai ûmumas, greitis, kaita, saulë – debesys, vëjas – ramybë. Bekraðtë platuma, o ðalia – maþytës kopos...”

Prasmingas kompozitoriaus B. Dvariono vardas ir jauniesiems Palangos muzikantams – jo pastangø dëka jau 46 metus savo mieste turime muzikos mokyklà – jaunøjø talentø kalvæ. Á jaunuosius muzikus profesorius þvelgë ypatingai – matë juose Lietuvos kultûros ateitá. Prasminga ir tai, kad senojoje Palangos estradoje 1955 m. B. Dvarionas pradëjo vasaros sezono simfoniniø koncertø tradicijà. Tik naujojoje estradoje jau nesuspëjo pakelti batutos, taèiau ðiandien dainuoja, groja, muzikuoja jaunieji Þemaitijos talentai, ir ði muzikos jûra skirta kompozitoriui B. Dvarionui. Mus visus èia susirinkusiuosius sieja muzika. Gal ne kiekvienas ið èia esanèiøjø tapsime muzikais, bet kartu su profesoriumi B. Dvarionu norëtume pasakyti: „Muzika – mûsø likimas”. Ir nors profesorius neparaðë mûsø kartai skirto testamento, juo tapo ðiø þodþiø prasmæ ákûnijantis jo gyvenimas ir kûryba. „Nuo ðilumos ir medþiai auga”, – tai mëgstamas kompozitoriaus posakis. Tesklinda gintarø ðiluma kaip mûsø bendrumo, atminimo, meilës muzikai ðaltinis.” Loreta ÞULKUVIENË

„Visagino Country 2004”

Vienas didþiausiø Europoje kantri muzikos festivaliø „Visagino Country” ðiemet vyko jau vienuoliktàjá kartà. Be muzikantø ið deðimties valstybiø, ðiemet jis sulaukë ir nemaþo bûrio nepriklausomø vadybininkø, prodiuseriø, þurnalistø ið Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, Olandijos, JAV ir kitø ðaliø bei kantri muzikos mëgëjø klubø ið Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos. Be dviejø didþiøjø koncertø miesto stadione, vyko fotografijø paroda, koncertai miesto gatvëse, paradas, vaikø ir jaunimo ðventë „Country viltys”. Taèiau prasidëjo festivalis Vilniuje, kantri muzikos klube „Country Saloon” rugpjûèio 20 d. Tai buvo savotiðka renginiø, vëliau vykusiø Visagine, uvertiûra. Tiesiai ið lëktuvø


ir autobusø muzikantai ið JAV, Kanados, Lenkijos ir Vokietijos rinkosi á klubà, derino instrumentus ir grojo, vaiðinosi, bendravo. Dvi grupës ið JAV ir buvo visas kantri muzikos tëvynës desantas ðiø metø festivalyje. Jas pamatë ir vilnieèiai. Abi grupës yra labai skirtingos, groja kitokios pakraipos kantri muzikà, taèiau jø stilius ir technika buvo labai stiprûs. Vokalistë Tracy Lynn turi tvirtà balsà, dainuoja kiek grubokai, taèiau labai stilingai. Gyvendama ir dainuodama Portlande, Teksase, Neðvilyje, ji ávaldë ðioms skirtingoms kantri muzikos mokykloms bûdingus dainavimo bruoþus. Vyriðkosios „The Ranchhands” grupës pagrindas – du puikûs muzikai ir vokalistai Chrisas Tedesco ir Mickey Kenedy. Ði grupë groja naujàjà kantri muzikà, besiremianèià á tvirtus tradicinës kantri pamatus. Per vienuolika metø festivalyje yra dalyvavæ daugybë gerø muzikantø ið Lenkijos, taèiau ðiemet pagaliau suspindo tikra þvaigþdë. Tai þmogus, kuris stovëjo prie Lenkijos kantri muzikos lopðio, kurio dainas atmintinai moka visa jo ðalis, kantri muzikos veteranas, gyva legenda Lonstaras su savo grupe. Ðiømeèiame festivalyje ir ðiø eiluèiø autoriui teko didelë garbë groti ðioje grupëje. Dainininkë ið Kanados Lisa Hewitt nepaliko abejingø nei savo talentui, nei asmeniui. Ði þavi, trapi, simpatiðka mergina pakerëjo visus ne tik balsu, gebëjimu já valdyti, dainomis, bet ir mokëjimu bendrauti su þmonëmis. Vokietijai ðiemet atstovavo dvi labai skirtingos grupës: „Cripple Creek Band”, spëjusi iðgarsëti JAV, ir 2003 m. konkurso „Country Europa” nugalëtoja „Silverwood” su áspûdinga vokaliste Miruna. Festivalio naujovë – pirmà kartà dalyvavo grupës ið Liuksemburgo ir Prancûzijos. Áspûdingas, tvirtas Buffalo C. Wayne’as ið Liuksemburgo, garsaus JAV kantri dainininko Lylle’o Loveto bendraþygis, jau tris kartus ketino atvykti á Lietuvà ir ðtai... Malonus þavios prancûzës Matis balsas kartais primindavo legendinæ Joan Baes. Jos dainavime ir muzikos stiliuje labai puikiai susipina amerikietiðkos folk, kantri muzikos ir prancûziðkos ðansonos elementai. Savotiðkai þavi grupë „Tom Brathen and Treadgill” ið Norvegijos, malonu buvo klausytis virtuoziðkai grojanèios vaikø grupës „The Cheerful diligence” ið Rusijos. Kasmet vis kylanèiu lygiu dþiugina vaikø ir jaunuoliø grupë „Viksva” ið Klaipëdos. Senomis ir naujomis autorinëmis dainomis publikà kaip visuomet dþiugino „Jonis”, padainuodamas savo senesniuosius ðlagerius, nueità kelià apþvelgë Virgis Stakënas. Gal dar kà ir pamirðau, bet negi viskà prisiminsi?.. Lietuvos kantri muzikantai ðiemet

turëjo puikià vietà, kur galëjo susitikti, pailsëti, autografus dalyti. Jie rinkosi prie specialiai árengtos LCMA palapinës, kur galëjo sveèiams parodyti savo koncertø vaizdo áraðus, pasiraðyti plokðteles, dalytis áspûdþiais. Èia ðeimininkavo Jûnë, visà laikà buvo klubo „Country Saloon” nariai, daþnai lankësi Latvijos CMA prezidentas U. Ozolinis, prodiuseriai ir vadybininkai ið Maskvos, Vokietijos, JAV, Lenkijos, „Jonis” kepë ðaðlykus, kuriais vaiðinosi beveik visi festivalio dalyviai. Ir að ten buvau, alø midø gëriau... Algirdas KLOVA

Lietuviø stygininkai pelnë konkurso Prancûzijoje laurus

Prancûzijos Þerarmero mieste vykusiame XV tarptautiniame klasikinës muzikos festivalyje sëkmë lydëjo jaunuosius lietuviø muzikus. Festivalio metu vykusiame III tarptautiniame styginiø instrumentø muzikos konkurse pirmàsias vietas laimëjo Lietuvos muzikos akademijos dëstytojo Martyno Ðvëgþdos von Bekkerio smuiko klasës antro kurso studentas Domas Juðkys ir magistrantë Miglë Serapinaitë. Prestiþinio tarptautinio festivalio konkurso vertinimo komisijà sudarë þymûs Armënijos, Belgijos, Prancûzijos ir Rusijos muzikos ekspertai. Renginyje taip pat dalyvavo violonèelininkas Mindaugas Baèkus ir smuikininkas M. Ðvëgþda von Bekkeris, jau septintus metus kvieèiamas dalyvauti kaip nuolatinis sveèias. Festivalio koncertinëje dalyje M. Baèkus ir M. Ðvëgþda von Bekkeris atliko Josepho Haydno, Ludwigo van Beethoveno, Maurice’o Ravelio, Ernesto Chaussono, Fryderyko Chopino, Johanno Sebastiano Bacho ir Johanneso Brahmso kûrinius. Rita ALEKNAITË-BIELIAUSKIENË

Tylos monologai A. Þvirblytës reèitalyje

Ðiø metø balandþio 15 dienà Lietuvos muzikos akademijos Didþiojoje salëje reèitalá surengë þymi pianistë, tarptautiniø konkursø laureatë, LMA docentë Aleksandra Þvirblytë. Pianistës koncertai visada sulaukia didelio bûrio jos talento gerbëjø, ir ðá vakarà salë buvo pilnutëlë. Prisiminus jos ankstesnes programas, kuriose paprastai dominuoja stambios formos kûriniai, ðá vakarà prioritetas buvo teikiamas miniatiûroms. A. Þvirblytë árodë esanti puiki jø meistrë. Átaigu, kai muzikà lydi gyvas þodis. Puikià atmosferà kûrë artistø bei publikos mëgstamas maestro prof. Eugenijus Ignatonis, kuris ákvëptai,

artistiðkai pristatë pianistæ bei atliekamus kûrinius. Pirmoji koncerto dalis buvo skirta F. Chopino muzikai. Èia A. Þvirblytë atsiskleidë kaip tikra romantinës krypties atlikëja. Jautësi natûralios muzikos tëkmës ieðkojimai, gebëjimas ilgai bûti vienos bûsenos atskleidþiant ávairius jos niuansus, graþi kantilena, puikus formos valdymas. Trys valsai As-dur, cis-moll, Des-dur, op. 64 subtilios niuansuotës, agogikos, vibruojanèios tuðë dëka nuskambëjo lyg maþi spektakliai. Vienu kvëpavimu, elegantiðkai, temperamentingai vedë pianistë klausytojus á liepsningà kulminacijà Baladëje As-dur, op. 47. Ið retai iðtisai atliekamo keturiø mazurkø, op. 13 ciklo vidine nostalgika, prisiminimø átaiga, trapiu rubato, iðkalbingomis pauzëmis pasiþymëjo Mazurka a-moll. Dramatine pirmosios koncerto dalies kulminacija tapo Fantazija f-moll, op. 49, reikalaujanti aukðto dvasinio pilotaþo, puikaus pianizmo, „iðsunkianti” ið atlikëjo daug emocijø. Artistei pasisekë atskleisti platø emociná kûrinio diapazonà – nuo marshe funebre iki triumfo marðo, pereinant per dramatinius lûþius, lyriná polëká ir meditacijà. Sveikintina, kad pianistë, pateikusi kraðtutines emocijø bûsenas, neperþengë stiliaus ribø, iðlaikë skambëjimo, iðraiðkos ir formos pusiausvyrà. Antrojoje koncerto dalyje skambëjo prancûzø bei ispanø muzika. C. Debussy „Fejerverke”, „Þingsniuose sniegu”, „Dþiaugsmo saloje” pianistë demonstravo didelæ fantazijà, lengvà, ávairø pianizmà, spalvingà tuðë. Ypaè pavyko preliudo „Þingsniai sniege” interpretacija. „Tokiø „Þingsniø” niekada neteko girdëti”, – po koncerto komentavo þymi maskviðkë profesorë Vera Nosina. Tyla, tuðtuma, gniauþianti kvapà vienatvës atmosfera, gebëjimas keliomis natomis pasakyti daug... Ispanai – naujas A. Þvirblytës atrastas kontinentas. Èia atsiskleidë didelis jos temperamentas, virtuoziðkumas, gebëjimas panirti á skirtingø ðokiø stichijà (Albénizo „Cordoba”, „Seguidillas”, svaigiu erotiðkumu uþburianti E. Halffterio Habanera; po ðiø pjesiø atlikimo Prancûzijoje buvo paþymëta, kad atlikëja ne tik groja, bet lyg kartu su muzika ðoka visu kûnu). Blizgantis E. Granados „Allegro de concerto” pakiliai uþbaigë ðá puikø vakarà. Publikos iðpraðyta biso, pianistë paskambino J. S. Bacho, A. Zilotti, W. A. Mozarto „perliukø”. Menininkë, nepaisant didelio pianistinio masto, temperamento, vis dëlto labiausiai keri atlikdama subtilià, daug natø neturinèià muzikà, iðkalbingomis pauzëmis, virpanèia intonacija gebëdama sukrësti, prisiliesti prie vos apèiuopiamø sielos gelmiø. MB inf.

Sekmadieninë muzikos popietë Ðv.Kazimiero baþnyèioje su Tomu Bakuèioniu ir Rita Novikaite

Atrodo, dar tik prieð savaitæ, paskutiná vasaros sekmadiená Vilniaus Ðv. Kazimiero baþnyèioje nuskambëjo baigiamasis Vargonø muzikos ciklo koncertas - jau kelinti metai vasaros sàstingá sostinëje iðjudina Ðv. Kristupo festivalis, „priglaudæs” ir vargonø muzikà. Taèiau ðiømetis baþnyèios muzikos sezonas netruko prasidëti tuoj pat, gerokai aplenkæs Filharmonijos, Kongresø rûmø ar Operos teatro sezono atidarymo datas: pirmàjá rugsëjo sekmadiená po sumos miðiø tradiciðkai sukvietæs vargonø muzikos klausytojus á vargonininko (taip pat klavesinisto, pianisto) Tomo Bakuèionio ir dainininkës Ritos Novikaitës (mecosopranas) popietæ. Koncerto programoje nuskambëjæ barokiniai ir ankstyvojo klasicizmo opusai apsijungë á vieningà turinio poþiûriu programà. Galbût tai, jog Toma Bakuèionis greta koncertinës ir pedagoginës veiklos itin daþnai reiðkiasi kaip muzikos kritikas, ðio muziko grojime visø pirma dominavo ásigilinimas ne á virtuozerijà, bet á kûrinio stiliaus ypatybes, á prasminá kûrinio pradà, dëmesys barokinës retorikos iðraiðkingumui Nicolauso Bruhnso Preliude ir fugoje e-moll ar Johanno Sebastiano Bacho Choraliniame preliude, stilistinio lengvumo paieškos klasicizmo pradþià þyminèio Bacho sûnaus Carlo Philippo Emanuelio Sonatoje F-dur. Soliná Tomo Bakuèionio pasirodymà papildë Schützo sakraliniø koncertø ir Bacho arijø intarpai su dainininke Rita Novikaite, po studijø Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje iðvykusia ir ðiuo metu gyvenanèia Austrijoje. Pasirodymà uþbaigæ ramia, kupina susimàstymo Agnus Dei arija ið Bacho Miðiø h-moll, muzikai tarsi teigë ðio koncerto paskirtá – susikaupimo akimirkà muzikos dvasioje. Pirmasis rudens koncertas Ðv.Kazimiero baþnyèioje paliudijo, jog ir ðiemet bus tæsiami Religinës muzikos centro organizuojami koncertai – Religinës muzikos ir susikaupimo valandos ðioje Vilniaus baþnyèioje, kaskart gausiai aplankomos ávairiausiø klausytojø – kuriø tarpe ne tik akademinës muzikos publika, bet ir po miðiø pasiliekantys tikintieji ar ðiaip netikëtai á baþnyèià uþsukæ praeiviai. Svarbu ir tai, jog muzikiniø valandø organizatoriai ir toliau laikosi vieno esminio principo – rengti nemokamus koncertus. Rima POVILIONIENË

Muzikos barai /35


Ið pianisto varpinës Rokas ZUBOVAS

P

rieð dvideðimt metø, po stojamøjø egzaminø á Lietuvos valstybinæ konservatorijà (dabar Muzikos ir teatro akademija), ðiø eiluèiø autorius ilsëjosi Palangoje. O tiksliau, ten praleistos trys savaitës buvo apylygiai padalytos dviem dalykams: rytà – grojimas tuometiniuose Palangos kultûros namuose (dabar „Anapilio” klubas), kur stovëjo puikiai darbui tinkamas fortepijonas „Roenish”, o po pietø – krepðinio ir futbolo kamuolio gainiojimas medinëje aikðtelëje (dabar vieðbutis „Po puðimis”). Rytai buvo skirti pirðtø atletikai – Chopino etiudams. Tà vasarà – op. 10 Nr. 1, 2, 3, 4 ir 7. Nieko ypatingo èia nebuvo: kiekvienas pianistas anksèiau ar vëliau savo kelyje turi pats iðbandyti ðio kompozitoriaus etiudø galià. Ta vasara dar neatskleidë visø Chopino etiudø lobiø, taèiau aiðkiai parodë, kokiø olimpiniø pastangø dar reikës ðiems kûriniams áveikti. Kità vasarà greta dviejø Rachmaninovo ir vieno Liszto etiudo prie to paties fortepijono buvo iðmokti Chopino op. 25 Nr. 1, 2, 10 ir 11. Paskui repertuarà papildë keli Skriabino, Rachmaninovo, Liszto, Stravinskio, keturi Debussy etiudai, taèiau bëgant metams, po kiekvienos ilgesnës ar trumpesnës pertraukos gráþus prie instrumento, prieð kiekvienà svarbesná koncertà bûtinai reikia prasigroti bûtent jais – Chopino etiudais. Ta akivaizdi Chopino etiudø magija verèia nuolat prie jø gráþti bandant atsakyti á tokius klausimus: kas juos iðskiria ið kitø virtuoziniø kûriniø; ar turi ðis ciklas

Summer Études This first part of the article, which is to be continued in the next issue, provides a comprehensive survey of the genre of piano étude, focussing on Chopin’s 24 masterpieces of this genre, Études Op. 10 and 25, and analysing them within the context of technical and instructive pieces by Chopin’s great predecessors, including Bach, Scarlatti, Mozart, Clementi, Cramer, Moscheles and Czerny, and virtuoso compositions by some of his contemporaries, such as Liszt and Schumann. Rokas ZUBOVAS

Muzikos barai /36

Vasaros etiudai „Nëra ir niekada nebus tokio pianisto, kuris galëtø vienodai gerai pagroti visus Chopino etiudus. Að pats gerai groju gal tik pustuziná.” Josefas Hofmannas

platesniø implikacijø ir prasmiø fortepijono meno istorijoje; kada, jei ne vasarà, kaip tik po dvideðimties metø, verta leistis á ðià svarstymø ir atsiminimø kelionæ? Þiûrint ið daugiau nei 170 metø perspektyvos, Chopino etiudai, kaip ir visa kita jo kûryba, ryðkiai iðsiskiria to meto kontekste – ir naujais þanrais, ir nepakartojama nuotaika, ir savo su jokiu kitu kompozitoriumi nesupainiojama melodika, ir labai novatoriðka harmonine logika. Greta rondo, koncertø ir sonatø etiudai veikiausiai atrodytø pats tradiciðkiausias þanras visoje Chopino kûryboje. Taèiau daugelis muzikologø sutaria, kad bûtent Etiudai, op. 10 buvo pirmasis brandus Chopino opusas, kûrinys, kuriuo jis prisistatë Paryþiaus publikai kaip brandus kompozitorius: „Nors kai kurie pirmojo rinkinio, op. 10, etiudai buvo sukurti, kai Chopinas dar neturëjo ir dvideðimties, bûtent ðiuose kûriniuose jo stilius atsiskleidë visa jëga ir subtilumu. Kai kurie vëlesni kompozitoriaus kûriniai yra ambicingesni ir tam tikrais atvejais áþûlesni, taèiau po etiudø neávyko jokio esminio stiliaus lûþio, nieko, kà galëtume sulyginti su vëlesnëmis Haydno ir Beethoveno kûrybos revoliucijomis ar net su trumpiau gyvenusiø Mozarto ir Schuberto pavyzdþiais. Chopino meistriðkumas

buvo árodytas dvylikoje etiudø, op. 10. Kitas tuzinas etiudø, op. 25, ið dalies dar áspûdingesni dël to, kad jø poetika dar intensyvesnë, chromatizmai dar labiau iðryðkinti, taip pat dar ir dël to, kad Chopinas taip sudëjo ðá opusà, kad jis taptø visuma: kiekvienas etiudas, atrodo, tarsi iððoka ið ankstesniojo. Kiekvieno ðio opuso etiudo tonacija glaudþiai susijusi su po jo einanèiuoju, iðskyrus du paskutinius, kuriuose ðis ryðys nutrûksta. Kai kuriø etiudø pabaiga stulbinamai paruoðia tolesná etiudà. Pavyzdþiui, pasikartojanèios C natos etiudo, op. 25 Nr. 2 pabaigoje tiesiogiai veda á Nr. 3. Pianistai labai suprantamai viliojami grojant visà opusà nedaryti tarp ðiø dviejø kûriniø jokios pauzës. Penktasis, ðeðtasis ir septintasis junginys – ekstraordinarûs. Gis natos trelë (penktajame etiude) pranaðauja kità etiudà, o sotto voce trelë, pradedanti ðeðtàjá, atsiranda tarsi aidas prieð tai buvusio pasaþo fff skambesio, kuris turëtø bûti iðlaikytas pedalu iki visiðkai uþgæsta. Akivaizdu, kad Chopinas siekë sukurti vientisà skirtingø kûriniø ciklà, o kad tai nebuvo planuota ið anksto, bet gimë jau dirbant, rodo sekos sulauþymas pabaigoje – vieninteliø trijø paskutiniø etiudø nesieja glaudûs tonaciniai ryðiai. Visas opusas neturi vientisos tonacijø sistemos, o tik vietinæ darnà: jis prasideda maþoro ir minoro derinimu, tada eina tonacijos, iðdëstytos dominantës ir tonikos santykiu, ir viskà pabaigia bravûros protrûkis – galingas finalas... Dramatinë struktûra ir virtuozinës bravûros progresija, pasiekta etiuduose, op. 25 yra nuostabus vientisumo ir ávairovës derinys” (Rosen, p. 369–371).


Ðis puikus etiudø apibûdinimas, suformuluotas pianisto ir muzikologo Charleso Roseno, aiðkiai rodo jø iðskirtinumà ir didelæ istorinæ svarbà. Taèiau kai Chopino 12 grandes études, op. 10 1833 m. pasirodë Paryþiuje, daugeliui to meto muzikos pasaulio þmoniø tai tebuvo dar vienas kûrinys, tæsiantis tradiciná, seniai kultivuojamà ir susiformavusá instrukciniø kûriniø fortepijonui þanrà. Net toks áþvalgus màstytojas kaip Robertas Schumannas nesugebëjo ið sykio áþvelgti viso esminio jø novatoriðkumo. 1836 m. vasario 6 d. þurnale „Neue Zeitschrift für Musik” pasirodæs jo straipsnis „Kai kurie fortepijoniniai etiudai, suskirstyti pagal techninius tikslus” apþvelgia þanro apimtá ir svarbà. Didþiojo vokieèiø romantiko apsisprendimas raðyti iðsamø lyginamàjá straipsná apie etiudus tarsi ir pagrindþia ðio þanro reikðmæ to meto muzikiniame gyvenime, o áspûdingà etiudo þanro mastelá ir raidos kompleksiðkumà iliustruoja straipsnio apimtis ir turinys: jame ne tik suskirstytos ir apibûdintos ávairios to meto pianistams svarbios techninës problemos (nuo kiekvienam pianistui áprastø ir ðimtmeèiais nesikeièianèiø, tokiø kaip repeticijos, ðuoliai, oktavos, trelës, rankø kryþiavimas, greitis ir lengvumas, greitis ir jëga, legato, staccato, iki tokiø, kurias net ir ðiandien kartais ne visi skuba laikyti problemomis, spræstinomis pasitelkus etiudus: melodija ir akompanimentas ta paèia ranka, tylus pirðtø keitimas grojant tà paèià natà, artikuliacija ir pan.), bet ir individualiai bei gana tiksliai suklasifikuoti apie 350 instrukcinio pobûdþio kûriniø. Beje, etiudo þanro gausà straipsnyje puikiai iliustruoja ir tai, kad Czerny etiudai, kuriø tuo metu buvo paraðyta jau keli ðimtai, neklasifikuojami individualiai, o tokiø dar neseniai labai svarbiø virtuozø kaip Johnas Fieldas (1782–1837) ir Danielius Steibeltas (1764–1823) neminimos net pavardës. Liszto sàraðe taip pat nëra – jo indëlá á etiudo þanrà Schumannas pirmà kartà ávertino tik 1838 m.1 Tiesa, èia randame nemaþai pavardþiø ðiandien visiðkai uþmirðtø kompozitoriø, kuriø kiekvienà straipsnio áþangoje Schumannas ávertina atskirai, atkreipdamas dëmesá á Cipriani (Hambley) Potterio (1792–1871) „romantiná ákvëpimà”, Marijos Szymanowskos (1790–1831) „ðvelnumà”, Ludwigo Bergerio (1777–1839) „originalumà”, o Frederikas Kalkbrenneris, Carlas Czerny ir Henry Herzas iðskirti kaip puikiai instrumentà valdantys kûrëjai. Penki kompozitoriai, tarp jø ir Chopinas, Schumanno poþiûriu, yra „aiðkiai svarbiausi” etiudo þanro kûrëjai. Kiti keturi – tai J. S. Bachas, M. Clementi, J. B. Crameris ir I.

Moschelesas, o ið jø, pasak Schumanno, „Moscheleso ir ypaè Chopino kûryboje vaizduotë ir technika vyrauja abi2 “ (Finlow, p. 51–52). Nenuostabu, kad tarp pagrindiniø etiudø (Klavierübung) autoriø Schumannas átraukia ir Bachà, nes, pasak pianisto ir muzikologo Charleso Roseno, „pirmojoje XVIII a. pusëje daugelis klavyrinës muzikos ðedevrø, atrodo, daugiausia buvo lavinamojo pobûdþio kûriniai: Leçons, Klavierübung ar Essercizi. Beveik visi spausdinti Bacho kûriniai – partitos, Italiðkasis koncertas, keturi duetai, miðiø eigos seka iðdëstyti choraliniai preliudai, taip pat ir Goldbergo variacijos – buvo leidþiami Klavierübung pavadinimu. Tai „instrukcinio pobûdþio kûriniai tiek kompozitoriams, tiek atlikëjams (skirtumas tarp jø tuo metu nebuvo ryðkus)”. Prie ðiø publikuotø kûriniø dar reikëtø pridurti dvibalses ir tribalses invencijas, „Fugos menà” ir „Gerai temperuotà klavyrà” – visus klavyrui skirtus ir ið esmës visus aukðèiausio virtuoziðkumo reikalingus kûrinius. Ne maþiau virtuoziðkumas svarbus ir atliekant Scarlatti sonatas. Publikuotos paties kompozitoriaus, jos buvo pavadintos „Essercizi”. Vëlesniais XVIII a. deðimtmeèiais „ðis ekstravagantiðkas virtuoziðkumas ið esmës visiðkai iðnyko: vienintelis jo reiðkimosi laukas – fortepijoniniai koncertai (taèiau net patys virtuoziðkiausi Mozarto puslapiai techniðkai gerokai paprastesni ir reikalingi maþiau pastangø negu Goldbergo variacijos ar Scarlatti sonatos)” (Rosen, p. 362). Po baroko ásivyravæs klasikinis stilius gerokai pakeitë socialinæ muzikos sklaidos padëtá – kadangi dauguma kûriniø dabar buvo skirti „pasiturintiems mëgëjams” ir jø leidyba turëjo bûti komerciðkai naudinga, didaktinio pobûdþio kûriniai pasidarë lyg ir nebemadingi – naujieji miestelënai nenorëjo bûti mokomi kaþkokiø ten „dvaro tarnø”. Tiesa, nei Haydnas, nei juo labiau Mozartas taip ir nesugebëjo raðyti gana paprastø kûriniø: Mozarto leidëjas netgi nutraukë ðeðiø fortepijoniniø kvartetø uþsakymà po to, kai pirmieji du pasirodë esà gerokai per sunkûs pianistams mëgëjams. Virtuoziðkumas vël atsiranda paskutiniame XVIII a. ketvirtyje kartu su Muzio Clementi, kuris iðgarsëjo grodamas dvigubas tercijas viena ranka, o vëliau sukûrë vienà svarbiausiø etiudø rinkiniø – instrukciná „Gradus ad Parnassum”. Clementi ir po jo atëjusios kartos virtuozai J. N. Hummelis, J. B. Crameris, I. Moschelesas, J. Fieldas, C. Czerny bei daugelis kitø pirmaisiais XIX a. deðimtmeèiais ne tik ligi neregëtø iki tol aukðtumø

iðplëtojo virtuoziðkumà, bet ir iðryðkino technines fortepijoninio grojimo problemas bei susistemino pagrindines fortepijono technikos formules. Ðis techniniø problemø grupavimas pagimdë ir naujà þanrà – etiudà. „Etiudas – tai romantikø idëja. Tai naujas XIX a. pradþios þanras – trumpas kûrinys, kurio muzikinë intriga kuriama paprastai vienos techninës problemos pagrindu. Techninis sudëtingumas tiesiogiai kuria muzikà – jos þavesá ir patosà. Groþis ir technika èia susijæ, taèiau kûrybos stimulas yra ranka, jos raumenø ir sausgysliø sandara, jos ypatinga forma” (Rosen, p. 363). Kad aiðkiau suprastume Chopino etiudø vietà ðiame þanre ir lengviau orientuotumës plaèioje etiudø jûroje, muzikologas Simonas Finlowas siûlo iðskirti tris etiudø grupes: „1) pratimus, kuriø tikslas didaktinis – iðskirti ir kartoti specifinæ techninæ formulæ, o muzikinis ávaizdis ar charakteringumas yra vien atsitiktinis reiðkinys; 2) etiudus, kuriø viena kità papildanèios muzikinë ir didaktinë funkcijos sudaro vienovæ; 3) koncertinius etiudus, kur didaktinis tikslas greta pagrindinës charakterinës medþiagos yra labiau atsitiktinis (tiesa, èia muzikoje bûtinai pasitelkiamos ir demonstruojamos vienokios ar kitokios virtuozinës technikos galimybës)”. Pasak klasifikacijos autoriaus, daugelio XIX a. kompozitoriø kûryboje vyravo vienos ar kitos rûðies etiudai. Pavyzdþiui, „Czerny ir Bertini raðë daugiausia pratimus”; Lisztas ir Schumannas minimi kaip beveik vien koncertinius etiudus kûræ kompozitoriai; kiti, tarp jø „Crameris, Bergeris, Moschelesas ir Chopinas, susitelkë á patá problemiðkiausià ið ðiø þanrø, stengdamiesi kurti etiudus, kuriuose susipintø esminiai fortepijono kaip instrumento ir atlikimo technikos aspektai” (Finlow, p. 53–54). Chopinas 12 grandes études, op. 10 kûrë apie trejus metus savo intensyviausio meninio augimo ir naujos patirties kaupimo laikotarpiu. Etiudai jo laiðkuose pradedami minëti jau 1829 m., dar jam gyvenant Varðuvoje, studijuojant Varðuvos konservatorijoje pas vienintelá savo kompozicijos mokytojà Josephà Elsnerá (spalio 29 d. laiðke vaikystës draugui Tytui Wojciechowskiui kompozitorius raðo: „Sukûriau didelá exercise, parodysiu, kai susitiksime”, o lapkrièio mënesá jau sako: „Paraðiau kelis exercises; galësiu tau juos pagroti”; èia turimi omenyje etiudai, vëliau tapæ op. 10 Nr. 8, 9, 10 ir 11). Po metø, jau iðvykus ið Varðuvos á Vienà, kur kompozitorius praleido aðtuonis nelabai sëkmingus mënesius, – Austrijoje-Vengrijoje tuo metu vyravo

Muzikos barai /37


Ið pianisto varpinës antilenkiðkos nuotaikos – gimsta dar keturi exercises, 1831 m., pakeliui á Paryþiø apsistojus Ðtutgarte, – dar vienas (garsusis „Revoliucinis”, kaip teigiama, gimæs Chopinui iðgirdus, jog Varðuvos sukilimas numalðintas), paskutiniai trys (Nr. 3 E-dur, Nr. 4 cis-moll ir Nr. 7 C-dur) – jau Paryþiuje 1882 m. rugsëjá. Vertinant átakas, kurios galëjo padëti Chopinui pasiekti Etiudø, op. 10 muzikalumo lygá, sunku iðvengti pojûèio, kad kompozitorius tarsi „viskà pasiekë pats”, kad „ðie etiudai – tai kûriniai, kuriuose keliamos specifinës techninës problemos, sunkia naðta slëgusios daugelá jo pirmtakø. Chopinas ðias problemas gliaudo, atrodo, visiðkai intuityviai, jo sprendimai pasiekti tarsi be jokiø pastangø, muzikiniai konceptai – nepaprastai ðvieþi ir spontaniðki, tad keblu visa tai paaiðkinti vien pirmtakø pavyzdþiais”. Labai áþvalgiai skamba Geraldo Abrahamo þodþiai, kad „nesvarbu, kiek Chopinas buvo skolingas [Hummeliui, Spohrui, Moschelesui], kai dar tebuvo vikðras ir lëliukë, nes kada dvideðimt vieneriø metø iðsiskleidë þërinèiu margaspalviu drugeliu, mums paþástamu Chopino vardu, jis buvo laisvesnis nuo skolø savo pirmtakams uþ bet kurá kità kompozitoriø visoje muzikos istorijoje. (...) Etiudais, op. 10 Chopinas áprasmino ne tik savo, bet ir etiudo þanro muzikiná potencialà, ir bûdui, kuriuo jis tai atliko, pirmtakai turëjo labai nedaug átakos” (Finlow, p. 50–51). Vis dëlto taip pat nesunku pastebëti, kaip puikiai Chopinas paþino iki jo kûrusiø kompozitoriø kûrinius – savo etiudams jis naudoja jau esanèias technines formuluotes, lengvai randamas anksèiau sukurtuose tiek didaktinio, tiek ir koncertinio pobûdþio Hummelio, Moscheleso, Szymanowskos kûriniuose. Ðtai, pavyzdþiui, ketvirtojo etiudo (op. 10 Nr. 4 cis-moll) figûracija pastebima Hummelio fortepijoniniame koncerte, op. 85: Hummelis, Koncertas fortepijonui ir orkestrui, op. 85, III d., t. 434-6 Etiudas, op. 10, Nr. 4, cis-moll, t. 71-3

Muzikos barai /38

Akivaizdu, kad Chopino etiudø naujoviðkumas slypi ne kompozitoriaus bandyme atrasti ir pademonstruoti naujas technines formuluotes (tai daþno koncertiniø etiudø autoriaus siekis), bet jo „konceptualiai novatoriðkame poþiûryje á pagrindinæ etiudo problemà, jo etiudo vizijoje”. Pateikti pavyzdþiai atskleidþia ðias koncepcijos skirtybes: Hummelio figûracijos pagrindinë funkcija – dekoratyvinë, o ðtai Chopino „figûra ákûnija motyvo struktûrà”, prisodrina visà kûrinio faktûrà, tampa varomàja etiudo dramatizmo jëga. Chopinas etiude, op. 10 Nr. 4 iðplëtoja technines Hummelio pereinamosios figûracijos implikacijas, distiliuodamas jos motyvo esmæ, ir muzikinëmis priemonëmis iðpuoselëja technines pianistinës idëjos galimybes (Finlow, p. 54–55). Muzikinis Chopino etiudø brandumas slypi jo gebëjime pasitelkus figûracijà kurti prasmingas muzikines mintis, randant pusiausvyrà tarp baroko epochos virtuozø kûriniams bûdingo muzikinës idëjos, o ne techniniø priemoniø vyravimo ir naujojo romantizmo epochos reikalavimo atletiðkumo. Pasak Roseno, „joks kitas romantinës muzikos þanras nerodo tokio intymaus muzikinës idëjos ir jos realizavimo ryðio kaip etiudas”. Nors Chopinas ir neleidþia rankai „diktuoti muzikinës minties plëtojimo eigos, kuri jo kûriniuose visada turi savo logikà”, vis tiek pagrindinis kiekvieno etiudo ákvëpimo ðaltinis yra „rankos ir plaðtakos konfigûracija: tai lemia pirmuosius taktus, o jie sukuria viso kûrinio nuotaikà. Niekas geriau uþ Chopinà nesuvokë etiudo konstravimo vieno techninio uþdavinio pagrindu naudos: fortepijoninë technika ir muzikinë mintis etiude taip tiksliai susietos, kad tai tampa vieninteliu keliu á stiliaus vienovæ”. Vienalytë faktûra, kurioje pradinë figûracija paprastai nenutrûkstamai plëtojama iki kûrinio pabaigos, lemia, kad „etiudas tampa paèiu ryðkiausiu XIX a. baroko atgaivinimo produktu”. Taèiau èia slypi ir esminiai abiejø stiliø skirtumai: „Scarlatti ir Bacho pratimai klavyrui daþnai tokie

pat sudëtingi kaip Chopino ir reikalingi ne maþiau darbo, bet èia pianisto darbas nesiskiria nuo kiekvieno kito sudëtingo kûrinio mokymosi. Darbas su Chopino ar Liszto etiudais – tai atletiðkas uþsiëmimas: jis pleèia rankà, vysto raumenis, didina lankstumà, ugdo fiziná rankos pajëgumà” (Rosen, p. 364–365). Figûracijos svarba Chopino etiuduose – tikrai ne naujovë: visas XIX a. pr. fortepijoninis stilius nuolat rutuliojosi viena linkme, eidamas vadinamojo „kosmopolitinio instrumentinio stiliaus” link. Polinkis á virtuoziðkumà ir etiudø gausa þengë koja á kojà su ðia tendencija. Kiek vëliau apie ðià tendencijà ir jos padarinius raðë Adolphas Kullakas: „Seniau pasaþas buvo naudojamas kaip kantilenos kontrastas, kaip instrumentinis principas – vokalui, judëjimas – atokvëpiui. Dabar beveik viskas tampa judëjimu; kontrastai atsiranda tik tarp ávairiø figûracijø kûrinio padaloje. Visur tobulinama technika… Tai, kas anksèiau rasdavo savo vietà kaip ornamentas, vos pastebimas tarp muzikinës minties kolonø, dabar yra griebiamas ir imituojamas etiudo forma, tarsi gaminant fabrikines kopijas, kûrëjo meistriðkumo problema darosi vaikø þaidimas. Etiudo forma vyrauja visur. Jos principai taip persmelkia visø formø raiðkà, kad jos taisyklës vyrauja visoje laisvoje kûryboje, ir beveik nieko nebelieka ið buvusio idealaus komponavimo metodo.”3

Analizuojant Chopino etiudus, susidaro áspûdis, kad kompozitorius nesiekë bûti novatorius, o norëjo iðplëtoti savo pirmtakø iðkeltus techninius ir kompozicinius klausimus (iðlikæ nemaþai jaunojo Chopino atsiliepimø apie idealø Kalkbrennerio ir Hummelio, „spindinèiojo” stiliaus virtuozø, pianizmo stiliø). Taèiau jaunatviðkai maksimalistinis tobulumo siekis ir nepriklausomas màstymas lëmë, kad buvo sukurta dvylika fortepijoninës muzikos perlø (po trejø metø jø dar padvigubëjo), visiems laikams pakeitusiø fortepijoninës technikos, instrumento galimybiø ir jø ribø suvokimà ir net atvërusiø kelius á naujas kompozicines, harmonines ir ciklo struktûros formavimo erdves. Prieð ðimtà metø Bachas kûrë „Gerai temperuotà klavyrà” – intelektiniu (laikmeèio stiliø ir þanrø ontologija), techniniu (naujas derinimas), muzikiniu ir praktiniu (vienas pagrindiniø pianistinio ugdymo árankiø, visø grojimo priemoniø enciklopedija) poþiûriu epochà apibendrinantá veikalà, o ðtai Chopinas savo etiudais, apibendrindamas laikmeèio praktikà, suformulavo naujà muzikinæ kalbà, padëjo moderniosios pianizmo mokyklos pamatus. Be Chopino etiudø suformuotø techniniø principø sunku ási-


Festivaliai svetur vaizduoti Liszto, Brahmso, Èaikovskio, Skriabino, Rachmaninovo fortepijoninæ kûrybà. Galima tvirtinti, kad iki XX a. kûrusiø Debussy ir Prokofjevo fortepijoninës technikos raida buvo Chopino atvertø erdviø ásisavinimas. n (Tæsinys kitame numeryje)

Ðaltin i a i

Finlow, Simon (1992). „The Twenty-seven Etudes and Their Antecedents”, in Jim Samson (red.), The Cambridge Companion to Chopin. Cambridge, UK: Cambridge University Press, p. 50–77. Gerig, Ronald (1974). Famous Pianists & Their Technique. Washington, D. C.: Robert B. Luce, Inc. Malindi, Donald. „Chopin’s Etudes on Record”, International Piano Quarterly. Summer 1999. Pleasants, Henry (vert. ir red.) (1965). Schumann on Music. A Selection from the Writings. Mineola, N. Y.: Dover Publications. Rosen, Charles (1995). The Romantic Generation. Cambridge, MA: Harvard University Press. Samson, Jim (red.) (1992). The Cambridge Companion to Chopin. Cambridge, UK: Cambridge University Press. Voynich, E. L. (vert.) (1988). Chopin’s Letters. Mineola, N. Y.: Dover Publications. Walker, Alan (1984). Franz Liszt. The Virtuoso years, 1811–1847. London: Faber and Faber. 1 1839 m. tame pat þurnale Schumannas lygino pasirodþiusius Liszto 12 Grand Etudes (vëliau þinomus Transcendentiniø etiudø vardu) ir jo daugiau nei prieð deðimtmetá sukurtus dvylika etiudø, op. 1. Áþvalgiai paþymëjæs, kad naujasis opusas – tai ankstesniojo darbo transformacija, Schumannas raðë, jog „palyginus ðiuos du etiudø rinkinius atsiskleidþia skirtumas tarp to, koks grojimas fortepijonu buvo tada, ir to, koks yra dabar. Naujojoje versijoje daug daugiau naujø techniniø iðtekliø, virtuoziðkumo ir faktûros pilnumo, antra vertus, èia beveik visiðkai uþslopintas pirmàjà jaunatviðkà versijà ádvasinæs gaivaliðkasis naïveté. Taigi naujoji versija sykiu yra ir matas ðiandieninëms daug brandesnëms Liszto mintims ir jausmams ávertinti ir leidþia paþvelgti á jo intymøjá dvasiná pasaulá. O jis, turime pripaþinti, skatina mus spëlioti, ar nevertëtø labiau pavydëti vaikui, o ne vyrui, kuris, regis, niekaip nesugeba rasti ramybës”. 2 Áspûdingai atrodo vien istorine seka iðvardyti kai kurie svarbesni didaktinio pobûdþio XIX a. pr. kûriniai fortepijonui: 1804 m. – J. B. Cramer, Studio per il pianoforte, op. 39; 1805 m. – D. G. Steibelt, Etudepour le pianoforte contenant 50 exercises de differents genres, op. 78; 1810 m. – J. B. Cramer, Studio pour le piano forte, op. 40; 1816 m. – John Field, Exercise module dans tous les tons majeurs et mineurs; 1817–1826 m. – M. Clementi, Gradus ad Parnassum; 1817 m. – H. Müller, Preludes et exercises; 1819 m. – L. Berger, 12 Etüden, op. 12; 1820 m. – F. Kalkbrenner, 24 études ir M. Szymanowska, 20 exercises et préludes; 1826 m. – C. Potter, 24 études ir I. Moscheles, 24 Studien zur höheren Vollendung bereits ausgebildeter Clavierspieler, op. 70; 1833 m. – C. Czerny, Schule der Gelaüfigkeit, op. 299; 1832 m. – H. Bertini, 25 études caractéristique, op. 66 ir R. Schumann, 6 études d’aprés caprises de Paganini, op. 3; 1833 m. – J. N. Hummel, 24 Etüden, op. 125 ir F. Chopin, 12 grandes études, op. 10. 3 Kullak, Adolph. The Aesthetics of Pianoforte-Playing. New York, 1893. Cituojama ið Finlow.

Moulin d’Ande neiðmatuojamo laiko dimensija (Prisimenant XIII festivalá „Alexandre Paley et ses Amis”)

Audronë JASINEVIÈIÛTË-IVANAUSKIENË

P

avaþiavæ apie 100 kilometrø nuo Paryþiaus ðiaurës vakarø kryptimi, pateksime á nuostabaus groþio gamtos kampelá istorinëje Normandijos þemëje. Èia, ant Senos upës kilpos, nuo pat XII a. stovi architektûros paminklas Andë malûnas (Moulin d’Andé) – paskutinis ir vienintelis kabantysis malûnas. Já supa 15 ha parkas, kuriame yra teatras (buvæs þiemos sodas), arklidë ir kiti viduramþiø statiniai. Tai privati nuosavybë, priklausanti poniai Siuzanai Lipinskai – ávairiø èia vykstanèiø meniniø projektø globëjai ir puoselëtojai. Netoliese – Anglijos karaliaus Rièardo Liûtaðirdþio pilis, istorinis Ruano miestas, menantis Jeanne’à d’Arc ir hugenotø laikus, dailininko Claude’o Monet namas-muziejus, sodas ir kiti istoriniai architektûros paminklai. Prieð trejetà deðimtmeèiø Moulin d’Andé tapo jaukiu raðytojø, intelektualø, dailininkø, muzikantø ir kino kûrëjø prieglobsèiu. Èia vienà pirmøjø savo filmø susuko François Truffaut, èia gimsta filmø scenarijai, kuriama muzika, vyksta festivaliai, koncertai, konferencijos, organizuojami dalykiniai susitikimai. Nuo 1991 m. Moulin d’Andé kasmet rengiami amerikieèiø pianisto virtuozo Alexandre’o Paley’aus festivaliai, á kuriuos atvyksta geriausi atlikëjai ið ávairiø pasaulio ðaliø. Jie dalyvauja intensyvioje koncertø maratono savaitëje, be perstojo trunkan-

èiose atvirose repeticijose. Èia nuolat sugráþtama siekiant patirti nepaprastà kûrybinæ atmosferà, uþdeganèià ir publikà, ir muzikantus, suþadinanèià karðtas diskusijas. Unikalûs reèitaliø ir kamerinës muzikos festivaliai „Alexandre Paley et ses Amis” tapo puikia muzikinës interpretacijos, kamerinio muzikavimo meistriðkumo mokykla, skatinanèia atlikëjus imtis ambicingø projektø. Kaip mëgsta sakyti Ruano nacionalinës konservatorijos profesorius Michaelis Applemanas, puikus pedagogas ir aktyviai koncertuojantis muzikantas, vienas artimiausiø Alexandre’o Paley’aus draugø, „pastaruosius trylika metø paskutinë balandþio savaitë ágavo specialaus laiko sàvokà”. Amerikietá pianistà virtuozà A. Paley’ø, daugiau nei tris deðimtmeèius grojantá garsiausiose pasaulio koncertø salëse, sausakimðose koncertinëse auditorijose, kuriose telpa iki 18 tûkst. klausytojø, puikiai paþásta ir Lietuvos publika. Ðá pavasará LVSO ir jo vadovo maestro Gintaro Rinkevièiaus kvietimu Vilniaus kongresø rûmø lankytojai jau ðeðtà kartà galëjo iðgirsti tai, kuo gali pasigirti paèios garsiausios pasaulio koncertø salës. Tàkart nemaþà diskusijà sukëlë pirmoji koncerto dalis, kurioje kartu su þmona kine pianiste Pei Wen Chen A. Paley’us atliko W. A. Mozarto ir F. Mendelssohno Koncertus dviem fortepijonams. Reiklûs klausytojai ðá duetà ávertino kaip „nelygiaverèiø atlikëjø

Muzikos barai /39


Festivaliai svetur

Nuotraukoje (ið kairës) smuikininkë M. Appelman, aktorius A. Anderson, pianistas, festivalio ðeimininkas A. Paley, pianistas Pei-Wen Chen, dainininkas A. Lebeda, fleitininkë L. Ðulskutë, violonèelininkas E. Armonas ir altininkas R. Romoslauskas

kompromisà”, taèiau antrojoje dalyje A. Paley’aus atliekama S. Rachmaninovo Rapsodija Paganini tema viskà gràþino á áprastas vëþes: jo pirðtai judëjo tarsi 24 kadrus per sekundæ – visai kaip kine. Nepaprastai tiksliai skambëjo sudëtingiausi aþûriniai pasaþai, verèià klausytojus ið nuostabos akimirkà sustingti. Jis kaip visuomet stebino savo preciziðkumu, griausmingais arpeggio ir netikëtais piano, pianissimo kontrastais… Ðtai ko – kvapà gniauþianèio muzikinio spektaklio – laukë publika! Kaip tik ðie A. Paley’aus pianisto virtuozo bruoþai, platus koncertø ir reèitaliø repertuaras, stulbinama grojimo technika, meistriðkos interpretacijos nuolat pavergia ávairiø pasaulio ðaliø klausytojus. Garsioji „New York Times” recenzijos frazë „Pianistas grojo kaip apsëstas”, apibûdinanti jo debiutà „Carnegie Hall” salëje su „American Composers Orchestra”, – iðkiliausià 1996–1997 m. sezono akcentà, – tapo vizitine A. Paley’aus kortele. Èia vertëtø prisiminti gausybæ jo sëkmingø pasirodymø su tokiais kolektyvais kaip „Los Angeles Philharmonic”, „Boston Pops”, „Aspen Festival Orchestra”, „Minnesota Orchestra”, Sent Lujo, San Diego, Jutos, Kolorado, Milvokio, Sietlo, Sirakûzø simfoniniai orkestrai ir þavëtis jo gausiø reèitaliø geografija, apimanèia didþiausias pasaulio koncertø sales. Nugalëtojo laurai, prizai, laureato vardai ávairiuose tarptautiniuose festivaliuose etc. Kaipgi viskas prasidëjo? A. Paley’us pianinu pradëjo groti, kai jam buvo ðeðeri, pirmasis reèitalis ávyko, kai jam sukako trylika, o ðeðiolikos laimëjo Moldavijos muzikos konkursà. Vëliau studijos Maskvos P. Èaikovskio konservatorijoje pas prof. Bellà Davidovich ir prof. Verà Gornostajevà. Net ir ðiandien A. Paley’us su didþiausia pagarba mini savo mokytojø vardus. Jis mëgsta sakyti, kad „geriausia pasaulyje

Muzikos barai /40

mokykla yra Maskvos. Taip buvo, yra ir bus. Taèiau Maskvos mokykla turi savo pranaðumø ir trûkumø. Blogas dalykas tas, kad visus mus auklëjo kaip solistus. Net ir dabar, stebëdamas savo kolegas ið Rusijos – puikius muzikantus, – matau, kad ta tradicija tæsiama. Kartu pagroti, pasimëgauti muzika ir bendru muzikavimu – tuo, kas ir yra kamerinës muzikos esmë, – to Rusijoje nebuvo. Þinoma, buvo ir yra nuostabiø kvartetø, bet tokios muzikavimo kultûros – ne. Baigiau konservatorijà savo repertuare neturëdamas në vieno fortepijono trio ar kvarteto, su violonèele taip pat neteko kartu groti. Kamerinio muzikavimo iðmokau Vakaruose. Dabar, klausydamas rusø atlikëjus, matau ir girdþiu nuostabius muzikantus, ið kuriø kiekvienas bando árodyti savo pranaðumà. Tai ne ansamblis, o atskirø ambicijø susidûrimas – tipiðkas maskvietiðkas poþiûris. Að to nekenèiu ir nesuprantu, nors ir pats toks buvau – tipiðkas Maskvos mokyklos produktas – ir, tikiuosi, pasiëmiau visa, kas geriausia. Kai atvaþiavau á Vakarus, mano solo karjera sekësi puikiai, vadybininkai labai atsargiai mane suvedë su „Fine Arts Quartet”, Vejermejerio, Linco, A. Ysaÿe kvartetais. Að mokiausi ir mokausi iki ðiol. Festivalá „Alexandre Paley et ses Amis” ákûriau grynai egoistiniais sumetimais – jame mes mokomës muzikuoti kartu. Visuomet stengiuosi groti muzikà, kuri yra geresnë, nei mes jà galime sugroti.” Kiekvienas festivalis skirtas konkreèiai temai. Jis sumanytas taip, kad kiekvienas kûrinys bûtinai bûtø grojamas kartu su fortepijonu, o kai A. Paley’us pradëjo diriguoti, – tai su juo kaip su dirigentu. Pirmas koncertas visuomet bûna solinis. „Programa – be proto didelë!” – paþymi pats A. Paley’us. Pavyzdþiui, festivalyje, skirtame W. A. Mozartui, su savo draugais pagrojo visus jo Trio per vienà vakarà. Prieð trejetà metø festivalis buvo skirtas J. S. Bachui. Jame A. Paley’us grojo ir dirigavo visus J. S. Bacho koncertus – visus dvigubus, visus trigubus ir netgi keturgubus, visas smuiko sonatas su fortepijonu, visas fleitos sonatas, dirigavo kantatà „Ich hab’ genug”. Interpretacines subtilybes dievinantis atlikëjas daþnai pateikia kelias tø paèiø kûriniø redakcijas, kaip antai minëtame festivalyje pirmojoje koncerto dalyje skambëjusios Goldbergo variacijos antrojoje dalyje buvo grojamos dar kartà, tik ðákart jau dviem fortepijonais (Reindbergerio redakcija). „Ðis festivalis – tai pamiðëliø namai, nes mes vakare grojame koncertà, po koncerto pavakarieniaujame ir repetuojame ið esmës visà naktá. Miegame keletà valandø, rytà atsikëlæ vël repetuojame, vakare – jau kita programa… Ir taip visas ðeðias dienas.

Ir jûs þinote – visiems tai patinka! – kupinas valiûkiðko entuziazmo pasakoja A. Paley’us ir tæsia: – Tai milþiniðka mokykla. Vyksta nepaprastai intensyvus darbas, niekur kitur to neteko patirti.” Ðiø festivaliø metu susikûrë A. Paley’aus fortepijoninis kvartetas ir kamerinis orkestras. 1997 m. festivalyje „Alexandre Paley et ses Amis” A. Paley’us dirigavo G. B. Pergolesi’o 2 veiksmø intermezzo „La serva padrona” ir G. Ph. Telemanno „Pimpinonæ”, vëliau su ðiuo veikalu pasirodë Normandijos miesto Evrë Nacionalinio teatro scenoje, o Moldavijos nacionaliniame operos teatre dirigavo „Traviatà”. A. Paley’us prisipaþásta, kad, „be grojimo fortepijonu, jo didþiausia meilë yra scenos þanras. Tai pagrindinë prieþastis, dël kurios jis pradëjo diriguoti.” Kadangi visi draugai, su kuriais jis groja kamerinæ muzikà, yra aukðèiausios klasës muzikantai, jis nutarë su jais sukurti kameriná orkestrà. „Mes repetavome po aðtuoniolika valandø per parà, – pasakoja A. Paley’us. – Bet pasirodymas buvo sëkmingas. Gerai þinau, kà reiðkia geras dirigentas. Að mokausi ið kiekvieno, su kuriuo groju.” 1998 m. ávyko neáprastas pianisto virtuozo debiutas Vaðingtono operos teatre. Jis atliko lenkø pianisto B. Lazinskio vaidmená Umberto Giordano operoje „Fedora”. Ðiame spektaklyje taip pat dalyvavo tenoras Placido Domingo ir lyrinis sopranas Mirella Freni. 1998-ieji ásimintini ne vien tuo. Tais metais A. Paley’us tapo dar ir festivalio Rièmonde (JAV, Virdþinijos valstija) steigëju. 2000 m. Moulin d’Andé vykusiame muzikos festivalyje „Alexandre Paley et ses Amis” A. Paley’us su savo draugais atliko ekscentriðku temperamentu alsuojantá Hanso Christiano Bartelio kûriná „Dovydas ir Galijotas”, kurio choreografija buvo sukurta „Gewandhaus” uþsakymu. 2002 m. festivalis Moulin d’Andé tapo prancûzø muzikos sezono virðûne. Rusijos televizija apie já sukûrë valandos trukmës filmà, kuris buvo rodomas Rytø Europoje ir Izraelyje. Nepaprastà kûrybiná A. Paley’aus produktyvumà rodo ir tai, kad 1992 m. leidybos kompanijoje ESS.A.Y. jis áraðë visus M. Balakirevo kûrinius fortepijonui, o firmoje NAXOS – visus A. Skriabino ir C. M. Weberio kûrinius. Ðiemet Moulin d’Andé vyko XIII festivalis „Alexandre Paley et ses Amis”, kaip ir kaskart atvëræs daugybæ ádomiø sàsajø. Skambëjo XVII–XX a. muzika, vyravo duetai ir trio. Vienas svarbiausiø akcentø – paties A. Paley’aus reèitalis. Jo atliekama Franzo Liszto muzika suteikë dieviðkai ðëtoniðkà impulsà visam ðiam ðeðiø dienø kûrybiniam maratonui, kurá vainikavo A.


Schönbergo melodrama „Mënulio Pjero”. Festivalyje dalyvavo minëtasis Ruano nacionalinës konservatorijos smuiko profesorius M. Applemanas, fleitininkas, Monpeljë Paulio Valéry universiteto profesorius, nuolatinis „Radio France” festivalio dalyvis, daþnai kaip solistas koncertuojantis kartu su „L’Orchestre National de France”, Michaelis Raynie, taip pat klarnetininkas Charlesas Westas, Virdþinijos universiteto profesorius, tarptautinës klarnetininkø asociacijos prezidentas, Rièmondo jaunøjø atlikëjø orkestro vadovas ir dirigentas, bosas ir baritonas Andreas Lebeda – Zalcburgo „Mozarteum” absolventas, baigæs specialius E. Schwarzkopf, R. Jacobso, K. Widmer vokalo kursus, pastaruoju metu aktyviai koncertuojantis kartu su „Orchestra of the Gallery National of Washington” (dirig. G. Manosas), smuikininkas Amiramas Ganzas ið Urugvajaus, M. Long ir J. Thibaud konkurso (1977) laureatas, Strasbûro filharmonijos solistas, Vienos „Altenburger Trio” narys, festivalyje grieþæs su Gioffredo Cappos XVII a. pabaigoje pagamintu smuiku, malonaus ir tvirto tembro mecosopranas Michaela Selinger – Belvedere’o Hanso Gaboro tarptautinio konkurso laureatë, 2001 m. vasarà pas Kurtà Widmerá „L’Academie Musicale de Bale” apgynusi solistës diplomà. Kartu su A. Paley’umi grojantys kolegos pripaþásta já esant aukðèiausio lygio atlikëjà virtuozà. Þavi jo fizinis lankstumas, nuolat puiki fizinë forma, virtuozinë technika, nepriekaiðtingas skaitymas ið lapo. A. Paley’aus festivalis – aukðèiausio virtuozinio meistriðkumo kursai, kuriuose vyrauja profesionalus poþiûris – rinktiniams muzikantams pakanka surepetuoti esminius momentus. Sceniná þanrà pamëgæs A. Paley’us ir ðá kartà neapsiëjo be mini spektakliø. Ypaè iðraiðkingai skambëjo aktoriaus Aarono Andersono kartu su M. Applemanu (smuikas), Ch. Westu (klarnetas) ir A. Paley’umi (fortepijonas) atliekama I. Stravinskio „Kareivio istorija” bei F. Mendelssohno „Vasarvidþio nakties sapnas” – originali Shakespeare’o versija skaitovui ir fortepijonui keturiomis rankomis (P. W. Chen, A. Paley’us). Aktoriaus ir Virdþinijos (JAV) universiteto aktorinio meistriðkumo studijø profesoriaus A. Andersono átaigus balsas ir judesiø dinamika rodë jo ilgametæ sceninës raiðkos patirtá ir gebëjimà eksperimentuoti didele þanrø palete (pradedant vaidmenimis kino filmuose, baigiant teatro personaþais Shakespeare’o ir kitø Vakarø autoriø dramose, Gogolio ir jo tëvynainiø klasikø pjesëse, pagaliau vaidmenimis rytietiðkø tradicijø kabukio teatre). Kintantys ávairiø laikø ir epochø idea-

lai turi átakos nuolat besikeièiantiems vertinimo kriterijams. Vienaip savo idealus traktuojame dabar, gal kiek kitaip po daugelio metø jie atrodys tyrëjams ið bûsimo laiko perspektyvos. Viena aiðku, kad, net ir remdamiesi savo ið studijø ar gyvenimo patirties ágytomis „neginèijamomis” tiesomis, turime nepamirðti, jog ðiame þaibiðkos informacinës sklaidos amþiuje vis daþniau atsiduriame skirtingø mokyklø, paþiûrø ir kultûrø sandûroje. Trumpam gráþkime prie ðiø metø pavasará Vilniaus kongresø rûmuose vykusio koncerto, sukëlusio audringas diskusijas. Pirmà kartà Lietuvoje pasirodæs P. W. Chen ir A. Paley’aus fortepijoninis duetas, kaip matome, buvo dësningas bendro muzikavimo tradicijø rezultatas, nuo 1991 m. Moulin d’Andé rengiamø festivaliø atgarsis. Reikia pripaþinti, kad ne tik Maskvoje, kaip sakë A. Paley’us, bet ir Lietuvoje nëra bendro muzikavimo tradicijø, kuriø prasmë kiek kitokia. Gal dël to ir kilo diskusijos. Rytø ir Vakarø kultûrø suartëjimas – mûsø laikø reiðkinys. Kinø pianistës, Taibëjaus menø akademijos absolventës ir A. Paley’aus þmonos P. W. Chen 1990 m. nacionaliniame konkurse atliktas L. van Beethoveno IV fortepijoninis koncertas sulaukë aukðèiausio ávertinimo. Rytø mentalitetas ir Vakarø kultûros studijos – jau senokai tarptautiniu mastu áveiktas barjeras, interpretacijos meno mëgëjams nuolat duodantis peno apmàstymams. Visuose penkiuose ðio festivalio koncertuose dalyvavusi Manneso (JAV) muzikos koledþo dëstytoja P. W. Chen, kuri pastaruoju metu savo reèitalius „Carnegie Hall” grojo kartu su Manneso orkestru ir aktyviai koncertavo su þymiomis dainininkëmis Licia Albanese, Jon Vickers, Elly Ameling, Regina Resnik ðákart pirmenybæ teikë savo pamëgtajam fortepijoninio dueto þanrui (E. McDowelas, A. Dvořákas, C. Saint-Saënsas, F. Busoni). Festivalyje dalyvavo ir garsiosios muzikø Armonø ðeimos atstovas violonèelininkas Edvardas Armonas – Lietuvos muzikos akademijos (2002) ir Kelno aukðtosios muzikos mokyklos (2003) magistrantas, ðiuo metu Kelne tæsiantis aspiranto studijas pas pasaulinio garso violonèelininkà prof. Fransà Helmersonà. E. Armonas – keturiø nacionaliniø ir tarptautiniø konkursø Èekijoje ir Austrijoje, taip pat Karaliðkosios didenybës Heseno landgrafo premijos laureatas bei M. Rostropovièiaus violonèelës fondo stipendininkas – dalyvavo daugelyje violonèelës meistriðkumo kursø, kuriuose jo profesionalumà ir meniná individualumà aukðtai ávertino þymiausi pasaulio violonèelës meistrai. Kalbëdamas apie A. Schönbergo „Mënulio Pjero” atlikimà ðiame festivalyje, jis nurodë vaizdingà

„pasaulio sukûrimo” paralelæ: „Kûrinys gimë tarsi ið nieko… Atsitiktiniai garsai savaime sugulë, sudarydami vientisà kûrinio architektonikà. Ir tai ávyko labai greitai – tik jo, A. Paley’aus, dëka. Èia nuolat vyksta intuityvûs þaidimai.” Didelæ kamerinio, solinio ir orkestrinio muzikavimo patirtá turintis altininkas R. Romoslauskas, Lietuvos publikai þinomas dar ir kaip populiaraus kamerinës muzikos ansamblio „Vilniaus arsenalas” ákûrëjas ir vadovas, taip pat noriai dalijosi festivalio áspûdþiais. Jis pasakojo: „Kaskart grieþdamas kartu su A. Paley’umi, jauèiu didelæ laisvæ. Visas menas – gebëti ja tinkamai pasinaudoti. Kad ir kaip kûrinys surepetuotas, visuomet reikia laukti netikëtumø: A. Paley’us kaip vulkanas – spontaniðkas ir nenuspëjamas.” Jo þmona fleitininkë, Vilniaus konservatorijos dëstytoja Laima Ðulskutë ðá repeticijø ir koncertø maratonà linkusi laikyti kûrybinio transo bûsena, kada net ir kietas rieðutëlis Schönbergas vos po poros repeticijø tampa itin patrauklus ir savas. Moulin d’Andé – neiðmatuojamo laiko dimensija… Èia esanèiuosius nuolat lydi skirtingo laiko tëkmës paralelës: paukðèiai giesmininkai ðimtameèiø medþiø ðakose, aplinkui bûreliais taikingai krypuojanèios antytës, èia pat upës saloje besiganantys oþiukai – ðiuos þemiðka idile dvelkianèius vaizdus papildo ðniokðèiantys ið po malûno rato Senos vandenys, kuriuos gali stebëti ir pro stiklines grindis sëdëdamas prie rojalio viduramþiðko stiliaus sveèiø namuose. Ið ávairiø kampø sklinda muzika, apima ramybë ir dvasios palaima. Taèiau negali nepajusti ir tos istorinës auros, kuri primena apie tebeklaidþiojanèià sudegintosios Jeanne’os d’Arc vëlæ, neiðdildomà þymæ palikusià þiauriàjà Baltramiejaus naktá, nuolatiniams persekiojimams pasmerktus hugenotus, – tos neapsakomos dieviðkos ir demoniðkos dvasios, kuria alsavo ir ðis tryliktasis A. Paley’aus festivalis, visà savaitæ virtæs kasdienëmis tokio pobûdþio apeigomis. „Pagaliau supratau, kad esu labai laimingas þmogus, – sako A. Paley’us. – Visko maèiau, kaip ir mes visi, nesvarbu, kur gyvename. Muzikanto gyvenimas nelengvas net ir tada, kai viskas yra gerai. Maèiau ir kvailø vadybininkø, ir kvailø kritikø, ir kvailø organizatoriø, taèiau jie visi ateina ir iðeina, o að visà laikà groju. Kas rytà atvoþæs savo rojalá suprantu, kad man nieko daugiau nereikia.” Dar ðá sezonà A. Paley’us þada savo koncertais jau septintà kartà pradþiuginti reiklià Lietuvos publikà, o 2005 m. pavasará Moulin d’Andé rengia jau XIV savo festivalá „Alexandre Paley et ses Amis”, kuris bus skirtas romantizmo epochai. n

Muzikos barai /41


Pasaulio garsieji Algirdas AMBRAZAS

L

akoniðka informacija, rasta internete, Vokietijos kultûros naujienø svetainëje, kad „liepos 28 d. mirë prancûzø kompozitorius Claude’as Ballifas”, nebuvo staigmena. Þinojau, kad garbusis Metras sunkiai serga, kad dël ligos negalëjo dalyvauti geguþës mënesá jo 80 metø jubiliejaus proga surengtuose koncertuose. Ir vis dëlto sunku ásisàmoninti, kad jo jau nebëra. Jo, kuris buvo tarsi gyvybingumo, optimizmo, galiðko temperamento ásikûnijimas, kuris laiðkuose neretai pasigirdavo stipria sveikata... Mano pirmoji paþintis su Claude’u Ballifu buvo neakivaizdinë. Prieð gerà trisdeðimtmetá Maskvos moksliniø bibliotekø fonduose aptikau solidø teoriná man tada dar neþinomo autoriaus Claude’o Ballifo traktatà „Metatonalumo ávadas” („Introduction à la métatonalité”, 1956). Sudomino savita autoriaus koncepcija,

Claude Ballif (1924-2OO4) atskleidþianti galimybæ kurti moderniàjà muzikà iðlaikant ryðius su tonalumu. Perskaièiau gana iðsamius straipsnius apie Claude’à Ballifà uþsienio muzikos enciklopedijose, susipaþinau su jam skirtais specialiais pagrindinio Prancûzijos muzikos þurnalo „Revue musicale” 1968, 1984 m. numeriais. Ið atskirø biografijos faktø, glaustø kûrybos charakteristikø ëmë ryðkëti ðios neeilinës muzikos pasaulio asmenybës ávaizdis. ...Kompozicijos studijos Paryþiaus nacionalinës konservatorijos Tony’o Aubino ir Olivier Messiaeno klasëse. ...Tobulinimasis Vakarø Berlyne (pas Borisà Blacherá ir Arnoldo Schönbergo mokinius – kompozitoriø Josephà Ruferá bei muzikologà Hansà Heinzà Stuckenschmidtà) ir Darmðtate (pas Aloisà Hábà

Muzikos barai /42

Prisimenant Claude’à Ballifà Liepos 28 d., eidamas 81 metus, mirë áþymus prancûzø kompozitorius ir muzikologas Claude‘as Ballifas.

ir dirigentà Hermannà Scherchenà). Bendravimas su Bruno Maderna, Luciano Berio, Luigi Nono, Karlheinzu Stockhausenu. Bièiulystë su Johnu Cage’u ir Ivanu Vyðnegradskiu (beje, ið jo paveldës ketvirtatoniø muzikai sukonstruotà fortepijonà). ...Darbas Pierre’o Schaeffero vadovaujamoje eksperimentinëje muzikos tyrimø grupëje (Groupe de Recherches Musicales). ...Muzikos analizës profesorius Paryþiaus nacionalinëje konservatorijoje. Pastarasis faktas ir lëmë asmeninæ mano paþintá su Claude’u Ballifu. 1987 m. iðsirûpinæs mënesio staþuotæ Paryþiuje, pasiryþau bûtinai patekti á Ballifo muzikos analizës klasæ, perimtà ið paties Messiaeno. Áspûdþius apie pirmuosius susitikimus su Metru esu apraðæs savo staþuotës apþvalgoje (“Paryþiaus muzikologinë mozaika”, Gaida, 1989, Nr. 1, p. 27–32): „Ásivaizdavau Ballifà kaip muzikos patriarchà, grieþtà, akademiðkai sausà, neprieinamà. Bet ðtai á auditorijà, kur jau lûkuriavo tuzinas jaunuoliø – bûsimø kompozitoriø, dirigentø, atlikëjø, – beveik tekinas atskubëjo profesorius. Vos tik pamaèius jo gyvø, ðelmiðkai spindinèiø akiø þvilgsná, iðankstinis ávaizdis bematant dingo. Ballifas mielai apsiëmë bûti mano staþuotës vadovu, nuoðirdþiai domëjosi Lietuva, apie kurià ðá tà suþinojo turistinës kelionës á Tarybø Sàjungà metu. Ballifo darbo su studentais nesiryþtu pavadinti áprastiniu „paskaitos” vardu. Tai buvo ne tiek metodiðkai nuoseklus naujos „medþiagos” dëstymas, kiek tiesioginis bendravimas; analizuojamas kû-

rinys (ðiuo atveju – Bartóko IV styginiø kvartetas) neretai tapdavo ávairiø stilistiniø analogijø pretekstu, prieþastimi nukrypti á bendresnes muzikos problemas. Pedagogo monologà kartkartëmis pakeisdavo dialogas su vienu ar kitu studentu. Klasëje tvyrojo draugiðka, ðeimyniðka atmosfera. (...) Trumpa pertrauka (jos metu Ballifas gretimame bistro pavaiðino „savo vaikus” kava) – ir jau studentai patys analizavo jiems prieð ketvirtá valandos iðdalytus kûrinius. (...) Beje, kità uþsiëmimà Ballifo muzikinës analizës klasëje teko vesti man. Iðklausæs mano skaitytà vieðà paskaità apie lietuviø muzikà, Ballifas pasiûlë jà pakartoti konservatorijoje. Pakvietë kolegø, taip pat kitø klasiø studentø. Prieð suteikdamas man þodá, su Europos þemëlapiu rankose apvaikðèiojo auditorijà, rodydamas Lietuvà, aiðkindamas, kuo ji skiriasi nuo gretimø respublikø. O po to sëdo prie kasetinio magnetofono ir apie trejetà valandø padëjo demonstruoti lietuviø muzikos

Remembering Claude Ballif This article is dedicated to the memory of the French composer Claude Ballif, who died on 28 June, aged 80. A student of the late Maestro, the author of the article recalls his acquaintance and long-lasting friendship with this outstanding musician, presents his work as a composer and professor of music analysis at the Paris Conservatoire and reveals his warm and charismatic personality and his keen interest in Lithuania and Lithuanian music by quoting some excerpts from their personal correspondence. Algirdas AMBRAZAS


pavyzdþius – nuo senovinio folkloro iki naujausiø mûsø kompozitoriø opusø”. Netrukus Metras pakvietë atsilankyti savo namuose. Neuþmirðtamas vakaras besiðnekuèiuojant prie grogo taurës jaukiame, senoviniais baldais apstatytame bute. Supaþindino su þmona Elisabeth. Pasirodo, ir jai Lietuva nesvetima – jos teta baronienë Renée de Brimont buvo artima Oskaro Milaðiaus bièiulë... Artimiau bendrauti su Ballifu dar teko ankstyvà 1991 m. rudená, kai Paryþiuje dalyvavau tarptautinëje muzikologø ir teatrologø konferencijoje. Metras jau buvo pasitraukæs á pensijà, bet nepabendravæs su jaunimu negalëjo nustygti: kartà per savaitæ vykdavo á netoli nuo Paryþiaus þalumoje skendintá Sevrano miestà vietos konservatorijoje vesti kompozicijos fakultatyvo ávairaus amþiaus ir tautybiø studentams. Mëgëjiðkose nuotraukose liko uþfiksuotos susitikimo su Ballifu Sevrane akimirkos. Mûsø ryðiai nenutrûko ir vëliau. Keitëmis knygomis, muzikos áraðais, raðëme laiðkus. Mano papraðytas, Metras á magnetofono juostelæ áraðë bûdingiausiø savo kûriniø fragmentus. Taip atsirado galimybë áþengti á Ballifo muzikos pasaulá. Jis stebina savo turtingumu ir ávairove. Pirmiausia – jau þanrø ir instrumentarijaus atþvilgiu. Ðtai monumentalumu imponuojantis „Requiem” (mistinë simfonija „Ateinanèio pasaulio gyvenimas”) 8 solistams, 5 chorams ir orkestrui, nekà kuklesnio uþmojo oratorija „Patarnautojo knyga” Ðv. Pauliaus tekstais. Kamerinës operos „Drakula” („Dracoula” - „naktinë tragedija”) ir „Uþtenka trupuèio oro” („Il suffit d’un peu d’air” - „lyrinis farsas”). Keturi simfoniniai koncertai – klarnetui, smuikui, obojui, fleitai. 17 pjesiø ciklas „Solfeggietto” ávairiems instrumentams solo. Daugybë kûriniø tradicinës ir netradicinës sudëties ansambliams, tarp jø – ir vien muðamiesiems. Elektroninës muzikos opusai. Puikiai ávaldæs moderniàsias komponavimo technologijas, Ballifas siekë jø organiðko ryðio, apdairiai iðvengdamas eklektikos pavojaus. Serijinës technikos metodus papildo mikrotonikos iðtekliai. Jauèiama ir senosios modalinës muzikos tradicija. (Buvo puikus grigaliðkojo choralo þinovas, o vienà pirmøjø muzikologijos darbø skyrë Guillaume’o de Machaut kûrybai). Muzika pasiþymi didþiule ekspresija, dvasingumu, o tuo pat metu – subtiliu, net rafinuotu koloritu, atspindinèiu puikø instrumentiniø tembrø pojûtá. Ballifo kûrybà nuolatos lydëjo jos apmàstymai, atsispindintys ir man dova-

notose knygose: „Mano ausies kelionëje” („Voyage de mon oreille”, 1979), paskaitø, skaitytø Monrealio universitete, cikle „Muzikinë ekonomija” („Economie musicale”, 1988), monografijoje „Hector Berlioz” (1968). Ballifo esë „Liûdnas egzotizmas” („Triste exotisme”) paskelbta lietuviø spaudoje (Krantai, 1991, Nr. 3; vertë Laimutë Ligeikaitë). Mintimis apie muzikà ir gyvenimà Metras dosniai dalijosi savo laiðkuose (jø susikaupë apie trisdeðimt), raðytuose smulkia, nelengvai áskaitoma raðysena. „Noriu Jums pasakyti, kad Prancûzijoje mane laiko „klasifikacijai nesiduodanèiu kompozitoriumi”. Tai reikðtø, kad nepriklausau nei oficialiesiems, nei madingiesiems kompozitoriams. (...) Að esu didelis skeptikas tiek muzikos, ieðkanèios ákvëpimo gamtoje (paukðèiai...) ir norinèios tiesiogiai jà iðreikðti, tiek muzikos, kurià ákvepia mokslo reiðkiniai. Jie, þinoma, padeda, taèiau neturëtø bûti nuolatos primenami kaip kokia meniðkumo garantija. Að labai aukðtai iðkeliu paèià muzikà. Ji nëra imitavimo bûdas, bet taip pat nëra tuðèias akustikos objektas” (1994 01 04). „Tikiuosi, kad, nepaisydamas jaunystës metais ágytø paþinèiø, galiu gana ramiai atsiriboti tiek nuo Europos ir Prancûzijos avangardistø, tiek nuo lepiø, bet uþkietëjusiø akademikø. (...) Taip pat tikiuosi, kad mano darbas yra garbingas, nors jo ir nepriimtø mûsø visuomenëje viskà tvarkantis aukso verðis” (1995 05 20). Nuo pastabø apie savo kûrybà Ballifas neretai pereidavo prie samprotavimø bendraisiais muzikos ir jos teorijos klausimais. „Muzikos veikalas neegzistuoja atsietai nuo laiko, kaip kad tapybos ar skulptûros kûriniai. (...) Judëjimas, kintanèiø garsø aukðèiø ir instrumentø tembrø seka yra tikroji muzikos substancija ir animus, visø gyvybiniø polëkiø iðraiðka. Ðis (garsø) gyvenimas mus átraukia, tampa mûsø savastimi, nes jaudina, þadina, sûpuoja, apðvieèia mus savo kerinèiame kelyje. (...) Kaip ir Jûs, að þinau, kad kiekviena teorija yra efemeriðka, kad ji galioja konkreèioje epochoje ir kad visi ryþtingø vyrø sukurtieji jos „katekizmai” negali amþinai skatinti mylëti savo artimo, sykiu – gerojo Dievo” (1994 01 08). Pasidþiaugæs Berliozo sceninës oratorijos „Fausto pasmerkimas” premjera Lietuvoje („Ðis ðedevras patyrë daug sunkumø, kol ásitvirtino Prancûzijoje”, 1996 04 07), kiek vëliau Ballifas paaiðkino: „Jo ðlovë metams slenkant tik didës. Tai – muzikas fantazuotojas, kuris viskà

numatë. Visada buvo kalbama apie jo orkestrà, aiðku, bet kokia melodisto dovana! O kokia jo religinës muzikos jëga, koks iðradingumas parenkant tekstus ir koks ðvelnumas, kuris mus tarsi priverèia suvokti dieviðkosios paslapties vaizdus” (2000 02 02). Gilus ir nuoðirdus religingumas persmelkë visà Ballifo dvasinæ bûtá, atsispindëjo tiek daugelio jo paties kûriniø tematikoje bei muzikinës kalbos ypatumuose (kaip èia neáþvelgsi analogijø su mokytojo Messiaeno kûryba!), tiek ir asmeniniø iðgyvenimø iðraiðkoje: „Mûsø vaikaitis Paulius sugráþo pas Dievà. Dabar jis didis ðventø Nekaltøjø bûryje” (1996 12 22). Ið dviejø sûnø ir dviejø dukterø Ballifas susilaukë dar ðeðiø vaikaièiø. Metras nuoðirdþiai pasidþiaugdavo savo atþalomis, taèiau neteko girdëti, kad kuris nors bûtø pasirinkæs muziko profesijà. Savo laiðkuose Ballifas dþiaugësi Lietuvos ir visos Rytø Europos iðsivadavimu ið „barbarø ordø”, radijo perduota þinia apie paskutiniø Sovietø armijos daliniø iðvedimà ið Vilniaus. Domëjosi visomis Lietuvos visuomeninio gyvenimo aktualijomis: „Labai atidþiai sekiau Ðventojo Tëvo apsilankymà Lietuvoje; esu toks laimingas, kad jûsø ðalis atgauna identitetà” (1994 01 08). Aiðku, neatslûgo domëjimasis lietuviø muzika. Mano nusiøstus lietuviø kompozitoriø kûrybos áraðus Metras daþnai perklausydavo drauge su savo studentais. Mane ypaè sujaudino entuziastingas Ballifo atsiliepimas apie Jono Aleksos diriguotà Juozo Gruodþio simfoninës muzikos programà, apie kai kuriuos kitus jo kûrinius: „Koks graþus jûsø darbas, susijæs su Juozu Gruodþiu! Að þaviuosi jo kûriniais, ypaè puikiu choro dainø rinkiniu. Kaip gerai, kad Jûs já publikavote. Pagaliau radau laiko iðklausyti lietuviø kompozitoriø, neþinomø Prancûzijoje, muzikos kasetes. Gruodis yra visiðkas savo amato meistras. Sodrus orkestras. Graþus baletas. Graþi opera (t. y. „Ðarûno” muzika. – A. A.) – lyriðka ir stipri. Labiausiai patiko jo muzika liaudies dainoms. Aèiû, kad parûpinote jø vertimus. Solinës dainos. Nuostabios „Oi, ant kalno” vokalizës. Tiek humoro dainoje „Að anyta”; betgi tektø viskà iðvardyti. Koks dþiaugsmas per muzikà ásiskverbti á jûsø ástabià ðalá. Vytauto Bacevièiaus muzika priklauso kitai kartai; jauèiama labai originaliai perteikta neoklasikinë estetika. Man tai truputá per aðtru (tarsi pipirai ar garstyèios, atsipraðau); taèiau koks puikus amatas. Esu patenkintas iðklausæs ðá naujà,

Muzikos barai /43


Baletas neþinomà pasaulá. Aèiû” (1996 01 10). Pastaràjá gyvenimo deðimtmetá, atrodo, iðsipildë sena Ballifo svajonë atsidëti vien kûrybai. Jis paliko triukðmingà Paryþiø ir ásikûrë provincijoje, Marnos aukðtupyje (Prancûzijos rytuose), ûksmingo parko supamoje Poissons pilaitëje. „O mano pavasarinis atsinaujinimas èionai yra gyvenimas kaime, ðioje nedidelëje XVII a. pabaigos pilyje, kurià paveldëjome ið savo protëviø ir kurià teko iðpirkti ið devyniø broliø ir seserø. Gyvenu visiðkoje ramybëje, kadangi dienotvarkë priklauso tik nuo manæs paties” (1994 01 08). Ið ðios oazës Metras kartais iðvykdavo á savo kûriniø atlikimà Berlyne, Tokijuje, Karakase. O Paryþiuje 1991, 1994, 1999 m. jis priëmë aukðtus vyriausybinius apdovanojimus. „Mano ðalis skyrë man Didþiàjà nacionalinæ muzikos premijà; birþelio 14 d. man jà áteiks Kultûros reikalø ministras. Tada atrodysiu tarsi kokia Egipto ðventojo krokodilo iðkamða” (1999 05 30). Ið spaudos yra iðëjusios reikðmingos muzikologës Michèle Tosi studijos, skirtos Ballifo kûrybai ir teorinëms idëjoms („L’ouverture métatonale”, 1992; „Claude Ballif”, 1996). Ypaè didelá atgarsá Ballifo kûryba ir muzikologinës paþiûros sulaukë tolimojoje Venesueloje. Karakaso muzikinës bendruomenës uþsakymu jis sukûrë vienà paskutiniø savo veikalø – simfoniná koncertà fleitai ir orkestrui „Dedalø ðëlsmas” („Un délire de dédales”), tais paèiais 2000 m. atliktà ir iðleistà kompaktine plokðtele. 2000 ir 2001 m. skaitë paskaitø ciklus Venesuelos muzikams. O namuose ant darbo stalo jau laukë nauja partitûra: „Turiu milþiniðkà darbà „Mëlynoje mënesienoje” („Au clair de la lune bleue”) – tai tarsi simfoninë ekstazë” (2000 12 18). Pradëtà darbà bandë tæsti jau sunkiai sirgdamas 2002 m. pavasará. Deja, tradiciná kalëdiná tø metø sveikinimà jau paraðë ponia Elisabeth, o Metras tik drebanèia ranka pasiraðë: „Claude’as Ballifas – su visa savo meile” (2002 12 23). Neiðsipildë laiðkuose ne kartà iðreikðtas Ballifo troðkimas aplankyti Lietuvà, susipaþinti su mûsø kompozitoriais, atlikëjais, muzikologais. O ir jo paties savita, vertinga kûryba Lietuvoje dar ið esmës neþinoma, neatrasta. Ji tebëra viena ið tø daugelio „baltøjø dëmiø” mûsø dar neásisavintame Europos muzikiniame þemëlapyje. Belieka tikëtis, kad, bent kûrëjo gyvybei uþgesus, jo muzika tarsi feniksas atgims, pagaliau pradës koncertiná gyvenimà ir Lietuvoje. Tuo mes ir áþymøjá prancûzø muzikos grandà pagerbsime, ir patys dvasiðkai praturtësime. n

Muzikos barai /44

Dirbti Londono karaliðkajame balete – didelë privilegija Specialiai „Muzikos barams”: pokalbis su Londono karaliðkojo baleto meno vadove Monica Mason

L

ondono karaliðkasis baletas (The Royal Ballet) priklauso pasaulio trupiø deðimtukui. Pirmuosius þingsnius jis þengë 1926 m., kai ðokëja, choreografë, pedagogë, meno vadovë Ninette de Valois ákûrë Choreografijos meno akademijà. 1931 m. vadovavimà akademijai perëmus Lilian Baylis, N. de Valois „Sadler’s Wells Theatre” patalpose atidarë baleto mokyklà ir ákûrë nedidelæ trupæ. Tai laikoma Londono karaliðkojo baleto pradþia. Trupës formavimàsi veikë rusø, prancûzø, italø, danø ðokio mokyklos. Iki Antrojo pasaulinio karo trupë jau turëjo gana turtingà repertuarà: Ninette de Valois, Antonas Dolinas, Frederickas Ashtonas statë vienaveiksmius baletus, buvo rodomi Nikolajaus Sergejevo redakcijos „Gulbiø eþeras”, „Þizel”, „Spragtukas” ir kt. 1946 m. N. de Valois, siekdama ugdyti jaunus ðokëjus ir choreografus, „Sadler’s Wells Theatre” ákûrë kità, jaunimo, trupæ. Joje kurti pradëjo bûsimi þymûs choreografai Johnas Cranko ir Kennethas MacMillanas, ðokëjø karjerà – Svetlana Beriozova, Nadia Nerina, Davidas Blairas, Donaldas MacLeary. Pirmà kartà uþsienyje baletas gastroliavo 1937 m. Paryþiuje. Karo metais gastroliø uþsienyje pagausëjo, nors daugelis vyrø ðokëjø ir buvo paimti á kariuomenæ. Po karo Karaliðkasis baletas ásikûrë Karaliðkojoje operoje „Covent Garden”.

Londono karaliðkojo baleto meno vadove Monica Mason

Iðkilmingas atidarymas ávyko 1946 m. vasario 20 d. prabangiu „Mieganèiosios graþuolës” pastatymu. Londono karaliðkajam baletui spektaklius kûrë XX a. pasaulinio garso choreografai: Antony Tudoras, Kenethas MacMillanas, Frederickas Ashtonas, Lor-


ca Massine’as, George’as Balanchine’as, Roland’as Petit, Johnas Cranko, Glenas Tetley, Jeromas Robbinsas, Hansas van Manenas, Michailas Baryðkinkovas, Ashley Page, Williamas Forsythe’as. Trupei vadovavo Frederickas Ashtonas, Peteris Wrightas, Normanas Morrice’as, Anthony Dowellas. Joje ðoko þymieji Antonas Dolinas, Alicia Markova, Margo Fonteyn, Rudolfas Nurejevas, Lietuvoje vieðëjæs Irekas Muchamedovas. Pastaraisiais metais jame ðoka Sylvie Guillem, Darcey Bussell, Alina Cojocaru, buvæs Rûtos Jezerskytës partneris Federico Bonelli ir kt. Karaliðkojo baleto veidà formavo senas ir turtingas teatro tradicijas turinti ðalies kultûra. Klasikiniai baletai grindþiami aukðto lygio technika, puikia atlikëjø vaidyba, daug dëmesio skiriama naratyvui. Trupës repertuarà sudaro ne tik aukso fondui priklausantys MacMillano, Tudoro, Ashtono sukurti ar perkurti baletai „Romeo ir Dþuljeta”, „Mieganèioji graþuolë”, „Þizel”, „Bajaderë”, bet ir gausûs vienaveiksmiai Balanchine’o, MacMillano bei kitø choreografø baletai „Manon”, „Keturi temperamentai”, „Sûnus palaidûnas”, „Marguerite ir Armand” ir kt. Pastaraisiais metais ypaè suintensyvëjo Karaliðkojo baleto trupës bendradarbiavimas su ðiuolaikinio ðokio choreografais. 2003–2004 m. sezonà Wayne’as McGregoras trupei pastatë didþiulio pasisekimo susilaukusá baletà „Qualia”, Russellas Maliphant’as – „Broken Fall”. 2004–2005 m. sezono repertuarà papildys atnaujintas „Gulbiø eþeras” (Dowello redakcija), „Ðventasis pavasaris” (MacMillano redakcija), „Simfonija C” (Balanchine’o redakcija). Meno vadovà, atsiþvelgiant á baleto artistø pageidavimus, renka vykdomasis komitetas, kurá sudaro ne menininkai, bet profesionalûs finansininkai, bankininkai, verslo atstovai. Dabartinë Londono karaliðkojo baleto meno vadovë Monica Mason gimë Pietø Afrikoje, bûdama 14 metø, atvyko á Anglijà. Ðokti mokësi Nesta Brooking baleto ir Karaliðkojoje baleto mokyklose. 1958 m., bûdama 16 metø, tapo jauniausia Karaliðkojo baleto trupës kordebaleto ðokëja. Netrukus choreografas Kenethas McMillanas jai patikëjo sudëtingà Mergelës-Aukos vaidmená spektaklyje „Ðventasis pavasaris” (premjera ávyko 1962 m.). Po metø ji paskirta soliste, 1968 m. tituluota pagrindine atlikëja. Monica Mason þinoma kaip puiki spektakliø „Þemës daina” (chor. Kenethas McMillanas), „Vedybos” (chor. Bronislava Niþinska), „Bajaderë” (chor.

Rudolfas Nurejevas) pagrindiniø vaidmenø atlikëja. Kaip pagrindinës sudëties artistë ji taip pat ðoko Hanso van Maneno „Adagio Hammerklavier”, Jeromo Robbinso „Dances at a Gathering” ir „In the Night”, George’o Balanchine’o „Liebeslieder Waller” ir Frederiko Tudoro „Dark Elegies” bei pati atliko daug kitø pagrindiniø repertuaro vaidmenø. 1980 m. baigusi ðokëjos karjerà, Monica Mason buvo paskirta choreografo Kenetho MacMillano repetitore, 1984 m. – pagrindine Karaliðkojo baleto trupës repetitore, ketverius metus dirbo meno vadovo Anthony Dowello asistente, padëjëja. 2002 m. gruodá Monica Mason paskirta Karaliðkojo baleto trupës meno vadove. 1996 m. Monicai Mason buvo suteiktas Surrey universiteto garbës daktarës vardas. 2002 m. apdovanota Britø imperijos ordinu. Po dideliø pastangø pavyko gauti jos interviu. – Kiek ir kaip jûsø asmenybë veikia Karaliðkojo baleto trupës repertuarà?

– Nemanau, kad já nulemia mano asmenybë. Greièiau mano 45 metø darbo trupëje patirtis daro átakà repertuaro pasirinkimui. Ðokëjus trupei parenku að, bet atsiþvelgdama á kolegø nuomonæ. Taèiau ir ðie sprendimai taip pat priklauso nuo mano kolegø, nes mes dalijamës nuomonëmis. Nebandau trupei vadovauti autokratiðkai, man patinka dirbti su komanda, kuria pasitikiu, vertinu kiekvieno nuomonæ. Taigi repertuaro ir ðokëjø pasirinkimà lemia ne tik mano nuomonë, bet ávairiø aspektø derinys ir trupës reikalø paþinimas. – Jûsø atsakomybë didþiulë. Ið kur semiatës tvirtumo?

– Ið trupës istorijos, patirties, susikurtos idëjø, trupës ateities vizijos. Reikia turëti omenyje, kad tai tarptautinë trupë, ið kurios þiûrovai, vadovai, kûrëjai tikisi aukðto lygio. Vadovavimas didelei, siekianèiai bûti geriausia pasaulyje baleto trupei reiðkia didelæ atsakomybæ. Stengiuosi subalansuoti savo, ðokëjø ir personalo darbo su ðokëjais patirtis. – Ðokote Karaliðkajame balete, po to jame dirbote choreografo MacMillano asistente. Taigi visà gyvenimà praleidote èia. Ar bûtumëte norëjusi dirbti kitoje ar kitose trupëse?

– Ið tiesø niekur kitur dirbti nenorëjau, nes jauèiau, jog buvau drauge su geriausiais pasaulyje ðokio meno þmonëmis. Ið pat pradþiø turëjau galimybæ dirbti su Ninette De Valois ir Robert’u Helpmanu, Johnu Cranko, Kennethu MacMillanu, Fredericku Ashtonu, Geor-

ge’u Balanchine’u, Jerome’u Robbinsu, Bronislava Niþinska. Në vienas baletas neturëjo tokio plataus spektro choreografø. Laikiau ir laikau save ypaè privilegijuota, pagerbta, kad pasisekë bûti èia. Nuolat jauèiu, jog trupës tradicijos ir repertuaras – jos stuburas, kad ðokëjai paðaukti tarnauti ðiam idealui. Mëginu áprasminti ðokëjø buvimà trupëje: skiepyti suvokimà, kad jie èia ne tik dël Karaliðkojo baleto, bet taip pat ir dël savæs. Atsiþvelgiu á tai, jog ðokëjo karjera trumpalaikë, kad ðokëjai atvykæ ið ávairiø ðaliø, gavæ iðsilavinimà ávairiose mokyklose, turi kitoká poþiûrá á Karaliðkàjá baletà. Jauèiu, jog ðokëjai, apsisprendæ dirbti ðioje trupëje, nori bûti neatskiriama jos dalimi. Jie siekia patirti buvimo Karaliðkojo baleto trupës nariu svarbà, jos ypatingumà. – Kaip renkatës ðokëjus? Ieðkote individualybiø ar pirmumà teikiate techniðkiems ðokëjams?

– Ieðkau tokiø, kokiø tuomet reikia. Trupës sudëtis nuolat keièiasi, vieni ðokëjai iðeina á pensijà, kiti susilaukia vaikø. Be to, neretai dalies solistø viduje kaþkas atsitinka, ir staiga pamatai, kad jie nebe tokie stiprûs kaip anksèiau. Kai ieðkau tarp atvykusiø á konkursà ðokëjø, stengiuosi pasirinkti sugebësianèius gerai prisitaikyti prie didelës trupës. Labai noriu juos paþinti, jais domiuosi. Man reikia ðokëjø, kurie sugebëtø atsisakyti patirties kitose trupëse ir ástengtø panirti á Karaliðkojo baleto tradicijas. Taigi ðokëjø pasirinkimà lemia daug kas: asmenybë, technika ir ávairûs kiti dalykai. – Jûsø ðokëjai atvykæ ið ávairiø pasaulio ðaliø ir skirtingø mokyklø. O kaip sekasi suderinti ávairiø mokyklø auklëtiniø ðokio stiliø?

– Kai kas sako: yra geras baletas ir blogas baletas. Þinoma, stiliai skiriasi, bet jeigu ðokëjai talentingi, jie gali prisiderinti prie kitø stiliø. Nebûtinai turime keisti pagrindiniø atlikëjø stiliø, nes jie jau pripaþinti dël to, kokie jie yra, kaip ðoka. Nesirenku tø ðokëjø, kuriø stilius radikaliai skirtingas. Renkuosi tik tuos, kurie ið tiesø gali dirbti Karaliðkojo baleto naudai. Nedideli stiliaus skirtumai – ne problema. – Ar galima sakyti, kad jûsø trupës stilius – angliðkas?

– Nëra angliðko stiliaus. Anglø baletas visuomet buvo eklektiðkas. Kai N. de Valois kûrë trupæ, ji ir jos mokytojai buvo smarkiai veikiami rusø, italø, prancûzø ir danø ðokio mokyklø. Ið viso to ji padarë savotiðkà „sriubà”. Tiesa, Ashtonas ið ðokëjø reikalavo tam tikro stiliaus. Bet tai nereiðkia, kad trupëje buvo vien tokie ðokëjai. Að buvau netipiðka Ashto-

Muzikos barai /45


Svetur no ðokëja, todël jis retai rinkdavosi mane savo pastatymams. Buvau aukðta, o jis labiau mëgo þemaûges ðokëjas. Ðokau kai kuriuose jo baletuose, bet nebuvau „iðrinktoji”. Apskritai trupëje buvo labai maþai ðokëjø, ðokusiø tiek MacMillano, tiek Ashtono repertuarà. Jø statytø spektakliø stilius aiðkiai skyrësi. Tam tikri iðvaizdos, technikos reikalavimai keliami Karaliðkojo baleto ðokëjams, taèiau jø galima iðmokti (to mokoma per pamokas ir repeticijas). Be to, profesionalûs ðokëjai gali lengvai prisitaikyti prie kitokio stiliaus. – Ðokio kritikai sunerimæ, kad mirus MacMillanui, Tudorui, Ashtonui, Cranko á jø vietà niekas neatëjo. Ar galime sakyti, kad egzistuoja choreografø krizë?

– Kai didieji iðeina, lieka didþiulë spraga. Iki 1992 m., t. y. iki MacMillano mirties, buvome be galo laimingi, juolab kad su juo kûrybiðkai nuolat bendradarbiavo Ashtonas, Tudoras ir Cranko. Be to, atvykdavo kurti baletø Jerome Robbinsas, George’as Balanchine’as, Glenas Tetley ir kt. Jø dëka turëjome puikø, turtingà repertuarà. Ðiandien jauèiama choreografø stokos problema, nes dar niekada pasaulyje nebuvo tiek baleto trupiø, kiek jø yra dabar. Be to, niekuomet nebuvo tiek daug ðokëjø, kuriø parengimo lygis iðaugæs. Jiems þûtbût reikia naujø pastatymø. Deja, labai maþai choreografø, kurie stato keliaveiksmius baletus, tai problema. Nëra bûdø akimirksniu pasikviesti kità Balanchine’à, Ashtonà ar MacMillanà, neámanoma jø klonuoti. Manau, jog svarbu gerbti ir vertinti tradicijas, bûtina panaudoti tai, kas sukurta praeityje. Nuostabu, kad daug pastatymø áraðyti vaizdajuostëse. Bet, þinoma, vienas nuostabiausiø dalykø ðokëjui – tai dalyvauti naujame pastatyme, kai spektaklis kuriamas jam. Ðokëjai turi patirti ðá kûrybiná procesà, nes tai juos moko geriau paþinti ðià meno formà ir padeda labiau vertinti praeityje sukurtus pastatymus. – Kai kurios baleto trupës neásileidþia ðiuolaikinio ðokio choreografø. Koks jûsø poþiûris á juos?

– Diagilevo átaka de Valois (ðokusiai jo trupëje) kûrybai mus ðiandien veikia. Vaclavo Niþinskio sukurtame spektaklyje „Fauno popietë” ðokëjai scenoje perëjo „tiesiomis”, ne „iðverstomis” kojomis, ir tai buvo to meto ðiuolaikinis ðokis. Bronislavos Niþinskos baletas „Vedybos” taip pat labai skyrësi nuo kitø repertuaro pastatymø. Tai unikalus ir puikus darbas. Be to, Niþinska statë kitus baletus, vadovavo savo paèios trupei, buvo

Muzikos barai /46

puiki pedagogë. Jos baletas „Stirnaitës” tuo metu buvo laikomas neoklasikiniu. Jis puikuojasi mûsø repertuare, nors ið ðokëjø reikalauja daug pastangø. Niþinskis savo spektakliais „Ðventasis pavasaris”, „Þaidimai” eksperimentavo su visai kitu ðokio stiliumi, visiðkai ignoruodamas XIX a. klasikinio baleto reikalavimus. Mes augome klasikinio ir eksperimentinio ðokio stiliø sandûroje. Daugelio ðiuolaikinio ðokio choreografø visai nedomina darbas su klasikinio baleto trupëmis. Tie, kurie stato baletus, suteikia galimybes gabiems ðokëjams, turintiems gerà technikà, puikià iðvaizdà ir vaizduotæ bei troðkimà dirbti su jaunais choreografais. Manau, jog visi ðiuolaikinio ðokio choreografai, kurie nori taip dirbti, jauèiasi privilegijuoti galëdami dirbti su puikiais ðokëjais, jiems garbë bûti pakviestiems tokios trupës kaip ði ir pristatyti savo kûrybà tokioje didelëje erdvëje kaip Karaliðkosios operos teatras. – O kokia, jûsø manymu, klasikinio ðokio ateitis?

– Esu ásitikinusi, kad jis ir toliau gyvuos: XIX a. klasikà, reikalaujanèià didþiulës drausmës, atlikëjai vertina. Choreografams patinka dirbti su atlikëjais, ðokanèiais „ant pirðtø”. Iðliks didinga ðokio klasika kaip ir klasikinës muzikos kûriniai. Kita vertus, neiðvengiama, jog þmonës nori eksperimentuoti. – Ir tradicinis klausimas – ko palinkëtumëte savo ðokëjams?

– Savo ðokëjams linkiu turtingos (ne pinigø prasme) karjeros, sveikatos, kiek ámanoma maþiau traumø ir dþiaugsmo ðokant. – Aèiû, kad pasidalijote savo mintimis. n Kalbino Jûratë TERLECKAITË

Rima POVILIONIENË

G

aliu dràsiai pasakyti – esu viena ið tø, kuriems nepaprastai pasisekë: turëjau galimybæ daugiau nei keturis mënesius studijuoti istoriniame muzikos lopðyje Leipcige. Pasisekë jau vien todël, kad kone kasdien beslampinëdamas po senamiestá gali tarsi ðiaip sau uþeiti á Ðv. Tomo baþnyèià ir prie plokðtës altoriaus grindinyje pajusti keliø ðimtmeèiø akistatà ar kartais net po kelis kartus per savaitæ tapti á garsøjá „Gewandhaus” plaukianèios minios dalimi. Arba apsilankyti vis dar stipriame muzikos atlikëjø traukos centre – Mendelssohno muzikos ir teatro mokykloje (Hochschule für Musik und Theater), kurios treèiame aukðte tarp þymiausiø studentø kabo ir M. K. Èiurlionio portretas. Arba dalyvauti garsiausiame J. S. Bacho muzikos festivalyje, kasmet rengiamame ðiame mieste, per trumpà laiko atkarpà iðgirsti ne vienà ir ne dvi pasaulinio lygio þvaigþdes. Tad kaip ilgesingø vakarø, itin populiariø studentiðkø paplepëjimø prie alaus Leipcigo „knaipëse” ar jaunimo vakarëliø degustuojant ávairiausiø tautø patiekalus (atvykusiems á Leipcigà studijuoti pagal studentø mainø programas tiesiog nëra kada liûdëti) alternatyvà pasirinkau bûtent aktyvø koncertø lankymà, intensyvø susipaþinimà ir pasinërimà á muzikiná miesto gyvenimà. Sportinio azarto dëlei pamëginau pasitelkti statistikà, kad pasiremdama skaièiais drásèiau teigti, jog iðties gerai ásiþiûrëjau á akademiná muzikiná ðio miesto portretà: daugiau nei septyniasdeðimt koncertø per beveik tris koncertinio sezono mënesius! Bet tuomet, bûnant Leipcige, mëginimas nors ðiek tiek suspëti gyventi pagal sausakimðà koncertinio gyvenimo tvarkaraðtá ar, pavyzdþiui, paklausyti kuo daugiau koncertø trijuose vienu metu vykstanèiuose festivaliuose neatrodë tarsi avantiûristinis puolimas staèia galva á muzikos lavinà, gàsdinantis perkrauti atmintá ir patirtá. O kà kita tuomet bûèiau veikusi? Galbût sëdusi á tramvajø ar dviraèiu bûèiau dar daugiau iðþvalgiusi miesto apylinkiø, dar daugiau iðlandþiojusi slaptø kiemø (kuriø, deja, kone 80 procentø per karà sugriautame ir sovietinëmis „dëþutëmis” apstatytame Leipcige ne tiek ir telikæ, palyginti su maþu, vis dar savo sukiuþusiomis medinëmis lûðnomis bei kaskart ið naujo atrandamais uþslëptais vidiniø kiemø perëjimais atraktyviu Vilniaus senamiesèiu) – miesto graþios tik maþutës salelës, kur nepraëjo sprogdinimø audra, èia labai daug sovietiniø pastatø ir baisiai ðiukðlina (kas, man atrodë, vo-


Ið muzikinio Leipcigo dienoraðèio 2004 m. balandis-liepa

Paminklas Johanui Sebastianui Bachui

sonijos karaliaus iðkart susiduri su riniu akibrokðtu, su, – atsirëmus á kieèiams visiðkai nebûdinga!), erzina ant kiekvieno kampo siûlomi nehigieniðkai atrodantys karðti sumuðtiniai su pabalusia deðrele. Prisipaþinsiu, iki Schumanno namo nenuëjau; kasdien lankydamasi ketvirtajame Mendelssohno namø aukðte ásikûrusiame Muzikologø institute, neuþsukau á kompozitoriaus kambarëlá dviem aukðtais þemiau, kaip ir á Bacho archyvà-muziejø greta Ðv. Tomo baþnyèios. Tiesà sakant, iðvykstant ið Leipcigo norëjosi duris palikti neuþdarytas. Tad ðákart þvilgsnis á Leipcigà ið koncertinio gyvenimo varpinës, pradedant centrine mieste Augusto aikðte, pavadinta Sak-

Augusto garbei. Èia pirmuoju architektûkokiø Leipcige gaupaþaliavusiomis nuo

Garsiojo Gewandhauzo salë

From Leipzig’s Musical Diary, April – July 2004 The author of the article, who spent over four months studying in Leipzig, vividly describes her impressions of musical life in this historical cradle of music. She writes about concerts at the famous Gewandhaus concert hall, some of the city’s music festivals and performers in them, the Opera Theatre and its productions, one concert by the legendary pianist Daniel Barenboim, and about Leipzig concertgoers. Rima POVILIONIENË

Muzikos barai /47


Svetur Gewandhauzo pastatas

vandens figûromis iðpuoðtà fontanà, prieðais iðdygsta modernus dangoraiþis iðsiðiepusia stogo virðûne, ið deðinës besiðliejantis á apvarvëjusá sovietiná barakà primenantá pagrindiná Leipcigo universiteto pastatà (Taip, universitetas tiesiog baisus – grynai tarybinis blokinis pastatas. Bet muzikologai turi atgaivà – tai jø rezidencija Mendelssohno namuose su autentiðkais girgþdanèiais mediniais laiptais, nuostabiu vidiniu kiemeliu su gëlynais, krûmeliais ir baltais suoliukais.), o jo sienà remia trikampis meno „ðedevras” su masyviu idëjiniø bolðevizmo vadø bareljefu kaip tik toje vietoje, kur anksèiau stovëjo nuostabi Ðv. Pauliaus baþnyèia (èia, beje, buvo palaidotas J. S. Bachas, á Ðv. Tomo baþnyèià jo palaikai perkelti po Antrojo pasaulinio karo). Ðá architektûros „ansamblá” kairëje uþbaigia stikliniu koridoriumi su dangoraiþiu sujungtas garsusis „Gewandhaus”, suræstas pagal tà patá gremëzdiðkø staèiakampiø konstrukcijø ir stikliniø sienø kurpaliø kaip ir Vilniaus operos ir baleto teatras. Bet aèiû Dievui – ðià siaubingà architektûrinæ kakofonijà akimirksniu pamirðti vos áþengæs „Gewandhaus” vidun, nes visa tai nustelbia èia rengiami koncertai ir patiriami aukðèiausio muzikinio meistriðkumo áspûdþiai.

GARSUSIS „GEWANDHAUS” IR JO ÞMONËS Ketvirtadieniais ir penktadieniais „Gewandhaus” koncertø salëje skamba bene ryðkiausi muzikiniai ávykiai – Didþiøjø koncertø ciklo vakarai su

Muzikos barai /48

pasaulinio garso dirigentø, solistø pavardëmis. Ir nesvarbu, kad du vakarus ið eilës kartojama ta pati programa, nes minios klausytojø tiek ketvirtadienio, tiek penktadienio vakarà kone visiðkai pripildo 1900 vietø turinèià Didþiàjà salæ. (Palyginimui pasakysiu, kad kamerinë „Gewandhaus” salë savo erdvumu – 500 vietø – nekà tenusileidþia Nacionalinës filharmonijos Didþiajai salei Vilniuje, kurioje per 700 vietø.) Á ðios didþiausios Leipcigo salës koncertø maratonà ásitraukti teko dar në neapðilus kojø, nes jau antràjá vakarà sëdëjau Didþiosios salës parteryje ir klausiausi simfoninio orkestro grieþiamø Sibeliuso ir Èaikovskio simfonijø (þinoma, pirmiausia Leipcige tiesiog bûtina aplankyti Ðv. Tomo baþnyèià – tam ir að paskyriau pirmàjà popietæ). Manau, tai buvo vienas ryðkiausiø „Gewandhausorchester” koncertø, diriguojamø dabartinio kapelmeisterio Herberto Blomstedto, nors, tiesà pasakius, visi klausyti koncertai su maestro darydavo nepaprastà áspûdá. Bet bûtent pirmajame koncerte mane, Lietuvoje ilgainiui pripratusià prie neatsiejamo nuo orkestrø sceninio grieþimo falðo, preciziðkà atlikimà tapatinusià tik su pedantiðkais studijiniais áraðais, pribloðkë, kad èia pat gyvai orkestras skambëjo puikiausiai techniðkai, tarsi be vargo susidorodamas su virtuoziðkomis kliûtimis. Pavyzdþiui, vien ko verta buvo tobulai atlikta, prasmës atþvilgiu pasiekianti paèias gelmes, sudëtinga techniniu poþiûriu valtornos partija P. Èaikovskio Ketvirtojoje. Arba stulbinamas lengvumo áspûdis, pizzicato precizi-

ka, Scherzo interpretacijos ðmaikðtumas ir minimalûs dirigento mostai tik pirðtø galiukais, po treèiosios dalies natûraliai sukëlæs visuotiná publikos pasigërëjimo pritarimà „ak”. Ar siaubingu tempu (ir vis dëlto preciziðkai), pretenduojanèiu á greièio rezultatus, lyg vienu pompastiðku pûstelëjimu nuskambëjæs simfonijos finalas. Visa tai – nepriekaiðtinga orkestro technika, ne tik dirigento, bet ir paèiø muzikantø iki smulkmenø perprasta kûrinio interpretacija – ðià, atrodytø, atmintinai þinomà Èaikovskio simfonijà pakeitë neatpaþástamai – chrestomatinis klausymasis sekant fataliniø temø, melodijø rusø liaudies dainø motyvais vingius susijungë á vientisà grandioziná ciklà, pakilusá virð tiesmukai eksponuojamo intonacinio kolorito. Bet dar labiau neginèijamas „Gewandhaus” orkestro profesionalumas atsivërë koncerte, kuriame skambëjo dvi Strausso simfoninës poemos bei Dvořáko simfonija „Ið naujojo pasaulio”. Pasigërëjimà muzikos verþlumo ir svajingumo deriniu „Don Þuano” poemoje, tobulu velniðkai sunkaus ir pretenzingo „Tilio Ulenðpigelio” opuso atlikimu visapusiðkai átvirtino didþiulë nuostaba – neátikëtina, maestro Blomstedtas visà vakarà dirigavo be partitûros! Ðis þmogus, tæsiantis nepakartojamà „Gewandhaus” dirigentø tradicijà, 1998 m. ið Kurto Masuro perëmæs „Gewandhaus” kapelmeisterio ágaliojimus, kità 2004–2005 m. koncertø sezonà atsisveikins su Leipcigu, orkestro vadovo batutà perleisdamas Riccardui Chailly’ui, savo portretu pratæsdamas istorinæ kapelmeisteriø portretø galerijà „Gewandhaus” pirmojo aukðto fojë, kurioje puikuojasi Felixas MendelssohnasBartholdy, Carlas Reinecke bei tokios asmenybës kaip Arthuras Nikischas, Wilhelmas Furtwängleris ar Bruno Walteris. Kiekvienas ðiø dirigentø áspaudë vienokià ar kitokià þymæ garsiojo Leipcigo orkestro istorijoje, ir esu laiminga, kad turëjau galimybæ tris mënesius stebëti vieno ið jø – Herberto Blomstedto – pasirodymus bei jais gërëtis. Stebint maestro povyzà diriguojant, nuo pirmojo koncerto pavergë judesiø taupumas ir konkretumas, o kartu – ir originali interpretacija. Ypaè stebino ir þavëjo maestro elgesys po kiekvieno koncerto, kai aplodismentø audrà jis èia pat tarsi „atiduodavo” orkestrantams, pirmiausia ið vietø iðkilnojæs, á orkestro uþkulisius prasibrovæs ir karðtai paspaudæs rankà kiekvienam medinukø ar variniø solistui, o pats likdamas kukliai ásispraudæs uþ stygininkø. Atskirai ir daug galima kalbëti apie pasaulinio lygio solistus, iðgirstus didþio-


joje „Gewandhaus” scenoje. Tai smuikininkai Julianas Rachlinas (po pasirodymo Leipcige su „Gewandhaus” orkestru iðvykæs á koncertinæ turnë) ir Frankas Peteris Zimmermannas (ypaè ásiminë jo ánoringi treptelëjimai lakiniais bateliais grieþiant Camille’io Saint-Saënso Koncertà smuikui Nr. 3), „Gewandhaus” orkestre grojanti ir vis dëlto nepakartojama solistë fleitininkë Cornelia Grohmann (tai tik liudija, kokio lygio artistai priimami dirbti á ðá kolektyvà), á Vokietijà emigravusi rusø pianizmo atstovë Lilya Zilberstein (neretai koncertuojanti duetu su Martha Argerich) ar JAV pianistas Richardas Goode’as, pas kurá mokosi Ieva Jokûbavièiûtë. Beje, pasirodymas Leipcige su neefektingu L. van Beethoveno Koncertu smuikui, op. 61 menkai teatskleidë smuikininko J. Rachlino menines galimybes, palyginti su vëliau skaitytais susiþavëjimo kupinais atsiliepimais apie ðá muzikà ið koncerto Vilniaus festivalyje. Ir vis dëlto kone toks pat neefektingas, kai kas pasakytø – netgi neádomus Pirmasis fortepijoninis Beethoveno koncertas, atliekamas Richardo Goode’o, suskambo taip ádomiai ir prikaustydamas dëmesá, kartu taip aiðkiai ir paprastai, kaip niekad iki ðiol nebuvo tekæ girdëti Beethoveno (beje, ðis pianistas yra ágrojæs visas Beethoveno sonatas). Taèiau iki ðiol ausyse skamba Brahmso Koncertas smuikui D-dur, pagrieþtas graikø smuikininko Leonidaso Kavakoso – mano pirmàkart iðgirstos, bet pasaulyje itin þinomos pavardës. Tai smuikininkas, kurio grojimà Stradivarijaus smuiku þenklina kerintis impulsyvumas, ekspresija (dël ko kiek kenèia technika) ir tokia stipri átaiga, kad klausydamas jo interpretacijà imi tapatinti su vieninteliu etaloniniu atlikimu, jog tik taip ir ásivaizdavai ðá koncertà, kurá moki veik atmintinai. Galbût pirmà kartà gyvenime klausantis norëjosi verkti, o po koncerto – puolus á internetà kuo daugiau suþinoti apie ðá menininkà. Tada tik dar stipriau suvokiau, kad „Gewandhaus”, bet kokiomis sàlygomis iðlaikæs savo ðimtametæ istorijà, ásikûræs Leipcige, daugeliu kitø miesto plëtros ir raidos poþiûriø iðtirpstanèiame milijoninëje Vokietijoje (Leipcige gyventojø yra panaðiai kaip ir Vilniuje, tuo tarpu visoje Vokietijoje – 80 mln.), vis dëlto iðlieka aukðèiausia praba vertinamas kultûros centras, á kurio scenà iðeiti iki ðiol yra garbë garsiausioms þvaigþdëms. Suvokiau ir tai, kad ðiame kontekste Lietuvos muzikinis gyvenimas – tarsi trupiniai, palyginti su didþiuoju stalu (kad ir jau kelinti metai á Lietuvà kvieèiamas ekscentriðkasis Alexanderis Paley’us, ðákart atsiveþdamas savo kolegæ sukëlæs tiesiog

ðokà, èia, Leipcige, kunkuliuojant Bacho festivaliui, visiðkai neafiðuojamai kuklioje Senosios Birþos (Alte Börse) scenoje atliko Bacho Goldbergo variacijas; kad ir tai, jog Filharmonijoje retai kada galima iðgirsti kità fortepijoniná koncertà nei Chopino, Beethoveno ar Èaikovskio), tarsi galimybë iðgirsti ir paþinti daugiau atlikëjø, ávairesnæ kûriniø programà bûtø palikta festivaliø iniciatyvai. O muzikiniø festivaliø pavasariniame Leipcige buvo surengta net trys kone vienu metu – paskutiná balandþio vakarà „Gewandhaus” kamerinëje Mendelssohno salëje suskambo penktojo „A cappella” festivalio balsai, po penkiø dienø prasidëjo visoje Vokietijoje naujàsias ES nares ir jø muzikà pristatantis treèiasis festivalis „Europamusicale”, su kuriuo susipynë geguþës viduryje duris atvërusi ðiømetë Bacho ðventë (Bachfest).

FESTIVALIAI, FESTIVALIAI... “A CAPPELLA” Kai gráþusi patekau á Vilniuje ápusëjusá Ðv. Kristupo vasaros festivalá, nejuèia vël atsigræþiau á vokalinës muzikos renginá, Leipcige sutraukusá pilnas sales klausytojø. Galbût bûtent vilniðkio renginio visapusiðkumas, originalus akrobatiniø lëktuvø baletas, baikeriø simfonija, dþiazo improvizacijos ar gitaros muzikos fiesta ir yra tie atraktyvumo taðkai, galintys pritraukti ir sudominti gausesná nei akademinës muzikos klausytojø bûrá. Panaðiai ir „A cappella” festivalio rengëjas – pasauliná pripaþinimà pelnæs vokalistø kvintetas „ensemble amarcord” ið Leipcigo – á deðimties koncertø maratonà pasikvietë ne tik profesionalius vokalinës muzikos meistrus („The Clerks’ Group”, „Calmus Ensemble”), bet ir tikrà bei stilizuotà folklorà („Cuncordu e Tenore de Orosei”, „Aquabella”), dþiazà, akapeliná popsà ar specialiai ansambliams kuriamas kompozicijas dainuojanèias grupes („The Real Group”, „maybepop”, „Rajaton”). Rezultatas – patenkinti ávairiø grupiø klausytojø norai, átikta ávairiems ðio siauro specifinio vokalinio þanro mëgëjø skoniams, o uþdarymo koncertas virto tikru vokalinës muzikos ðëlsmu. Pasakojant apie Leipcigo muzikus, tiesiog bûtina tarp ryðkiausiøjø paminëti penkis „ensemble amarcord” jaunuolius. Neretai ðis ansamblis, kaip ir „Gewandhaus” orkestras ar „Thomanerchor” (garsusis berniukø ir jaunuoliø choras), lygiavertiðkai atstovauja ðiam miestui. Visi penki vokalistai, karjerà pradëjæ bûtent kà tik minëtame chore, dabar, susibûræ á ansamblá, jau daugiau nei deðimt metø savo meno mëgëjus stebina

Ðv. Tomo baþnyèià þino kiekvienas muzikas – èia paskutiniuosius metus vargonavo J. S. Bachas. Èia jis ir palaidotas

balsais, kurie, galiu pasakyti, – tikra gamtos dovana. Tai balsø grynumas, vokalo kokybë, kurià lengvai gali supainioti su pasaulyje pripaþinto „Hilliard Ensemble” (ðio ansamblio dangiðko lengvumo skambesá prieð keletà metø Nacionalinës filharmonijos scenoje turëjo progà iðgirsti ir „Gaidos” klausytojai) skambesiu. Ir vis dëlto, apsilankiusi trijuose „ensemble amarcord” koncertuose, galiu pasakyti, kad ðie jaunuoliai suburia begales klausytojø ne vien tobulai ávaldytais balsais – jø pasirodymai kaskart tampa savotiðku reginiu, iki pat koncerto pabaigos iðlieka teminë intriga, patys atlikëjai tiesiogiai bendrauja su klausytojais.

“EUROPAMUSICALE” Prieðingai nei gausiai reklamuotas „A cappella” koncertø ciklas, vos keliø deðimèiø klausytojø (penkiø ðimtø vietø

Muzikos barai /49


Svetur Mendelssohno salëje!) dëmesio kaskart sulaukdavo jau treèiojo (atrodytø, renginys jau turëjo ásibëgëti, tapti þinomas, gal net populiarus ir t. t.) Europos ðaliø festivalio vakarai, ðákart pristatæ á ES ástojusiø ðaliø muzikinæ kultûrà. Festivalyje skambëjo itin marga muzika, atrodo, galëjusi átikti visiems. Èekai á festivalá atveþë neretai „katalikø Bachu” vadinamo Jano Dismaso Zelenkos operos koncertiná variantà, atliekamà ne maþiau garsiø solistø ar pasaulinio garso barokiniø instrumentø ansamblio „Musica Florea”. Vengrija greta þinomø klasikinës muzikos opusø – Liszto pirmojo Koncerto fortepijonui ir Bartóko „Vengriðkø paveikslø” – buvo atstovaujama ðiuolaikiniais kûriniais. Lietuviø programa (Èiurlionio, Balakausko, Bajoro ir Kutavièiaus kûriniai) margame festivalio kontekste iðsiskyrë vientisumu. Estijà ðios ðalies muzikai – „NYYD Ensemble” – pristatë atskleisdami modernø veidà iðkalbingomis Sumeros, Pärto, Tulve’s, Tüüro kompozicijomis, sukëlusiomis nemaþas nors ir kuklaus klausytojø bûrio ovacijas (beje, ðis ansamblis prieð keletà metø koncertavo „Gaidos” festivalyje). Bet ðalies reprezentavimas ðiuolaikiniais opusais anaiptol nepasitvirtino, pavyzdþiui, iðklausius Cyprieno Katsariso (beje, viename Leipcigo antikvariate netyèia uþtikau ðio pianisto ágrotas visø Beethoveno simfonijø transkripcijas fortepijonu) atliekamus ðiuolaikiniø Kipro salos kompozitoriø kûrinius, nes áspûdis tikrai buvo slogus. Ir nemanau, kad klausytojus galëjo atbaidyti neþinomø ðiuolaikiniø kompozitoriø pavardës, – ðiame mieste trokðtanèiø naujos muzikos tikrai netrûksta – tai patvirtino, pavyzdþiui, publika, gausiai susirinkusi á Leipcigo kvarteto („Leipziger Streichquartett”) vienà birþelio vakarà surengtà Bartóko, Ligeti ir Kurtágo opusø retrospektyvà. Taip pat nemanau, kad klausytojø pritrûko lygiagreèiai vykstant kitiems koncertams (Leipcige visuomet tuo paèiu metu bûna po kelis koncertus, ir visuose juose klausytojø nestokojama!). Pavyzdþiui, nors Lietuvai ðiame festivalyje atstovavusiø Ðv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo prof. Donato Katkaus, bei smuikininkës Rusnës Mataitytës vakaras „Gewandhaus” Mendelssohno salëje sutapo su kone pilnoje gretimoje dviejø tûkstanèiø vietø salëje vykstanèiu ketvirtadieniniu Didþiuoju koncertu, taèiau ir á rytdienà kartojamà Didþiojo koncerto programà suplaukë tokia pat gausi minia. Galima sakyti, jokios reklamos, jokiø anonsø ar paprasèiausio lankstinukø mëtymo gatvëse (o ðtai „A cappella” ðaukinius galëdavai iðgirsti kone kas valan-

Muzikos barai /50

dà vien per radijo programà), ir Leipcigo publika, turbût kaip ir visur, taupydama laikà ir daugiausia priklausoma nuo reklamos, neatkreipë dëmesio á jos tikrai vertà renginá.

BACHO FESTIVALIS Neatkreipti dëmesio á Bacho festivalá tiesiog neámanoma. Kaip ir neámanoma visapusiðkai paþinti ðio milþiniðko renginio, nes paprasèiausiai negali fiziðkai suspëti á visus deðimt dienø vykstanèius per septyniasdeðimt koncertø, praneðimø ar spektakliø. Nors dukart surizikavau ir iðdrásau sudëlioti tvarkaraðtá: kamerinës muzikos valanda prieðpiet, popietinë iðvyka á Leipcigo apylinkes bei du koncertai istoriniais Bacho laikø vargonais, simfoninës muzikos vakaras „Gewandhaus” scenoje ir naktinis koncertas senojoje Rotuðëje. Ir tai jokiu bûdu nepanaðu á varginantá maratonà, o apetitas paþinti muzikà tik didëja. Bet netgi tokiu tempu tesugebëjau aplankyti maþiau nei treèdalá visø renginiø. Ir vis dëlto pamëginsiu apraðyti, kas tai yra Bacho festivalis. Tai didþiulë ðeima, ið viso pasaulio suplaukianti klausytojø minia: japonai planuoja atostogas, kad galëtø atvykti á Bacho festivalá Leipcige; australai dëlioja turistiná marðrutà taip, kad keli vakarai ðiame mieste bûtø praleisti festivalio metu. Senovinës muzikos mëgëjams – gausus koncertø autentiðkais instrumentais pasirinkimas, barokinës operos pastatymas. Specialiai á ðá festivalá atvykusiam dirigentui ið Maskvos – galimybë pamatyti ir vaizdo kamera áamþinti koncertø su legendiniais batutos meistrais fragmentus. Kiekvienam klausytojui – galimybë iðgirsti prieð daugiau nei pusantro ðimto metø vykusio vargonø koncerto – paties Mendelssohno 1840 m. pasirodymo Ðv. Tomo baþnyèioje – programos atkartojimà po tais paèiais skliautais. Bacho festivalis – tai þvaigþdþiø paradas, svajoniø iðgirsti, pamatyti vienà ar kità garsø atlikëjà, dirigentà iðsipildymas su kaupu. Ericas Ericsonas, Helmuthas Rillingas – pavardës, girdëtos ið áraðø, net nedrástant pagalvoti, kad teks kada nors ðiuos muzikus iðvysti ir iðgirsti gyvai (Rillingo, tikro batutos genijaus, diriguota J. S. Bacho Jono pasija iki ðiol bekompromisiðkai ásitaisiusi mëgstamiausiø áraðø virðûnëje). O dabar nedrástu prisiminti vidinio virpulio, kai, pasirëmusi á baltà Ðv. Mikalojaus baþnyèios kolonà, prieðais save stebëjau þilà maestro Rillingo galvà ir taurius rankø mostus skambant chorui su angeliðkai plasnojanèiu orkestriniu pritarimu ið Bacho kantatos BWV 147 ar klausiausi festivalio uþda-

rymo – pakylëto Bacho Miðiø h-moll atlikimo, ataidinèio ið Ðv. Tomo baþnyèios vargonø choro, kuriam dirigavo „Bacho legenda” vadinamas Ericsonas. Greta koncertø Bacho festivalyje ypatinga vieta tenka savotiðku þavesiu paþenklintoms, neatskiriama jo dalimi tapusioms kelionëms á Leipcigo apylinkes ir tolimesnius miestus – vietoves, kuriose lankësi Bachas. Ðiemet surengtos penkios koncertinës kelionës á Këtenà, Halæ, Dresdenà, Rëtà, Vitenbergà. Trijuose pastaruosiuose miestuose vyko koncertai vargonais, kuriais, manoma, yra grojæs patsai Bachas. Ir man tikrai pasisekë, kad paþinau ðià festivalio dalá, dalyvavau dviejose iðkylose á Dresdenà ir Rëtà, pamaèiau ir iðgirdau puoðnius meistro Gottfriedo Silbermanno vargonus, besipuikuojanèius didingoje Dresdeno katedroje, apsilankiau vos uþ penkiolikos kilometrø nuo Leipcigo esanèio Rëtos miestelio dviejose barokinëse baþnytëlëse, kuriose abiejose stovi to paties meistro maþdaug tuo pat metu statyti unikalûs ir vertingi istoriniai vargonai. (Neátikëtina! Ðiuolaikinës rinkos sàlygomis pamanytumei: „Perki du – moki pigiau.”) Ir vis dëlto pats nuostabiausias nuotykis ið kelionës á Rëtà, dël kurio irgi verta gráþti á Bacho festivalá kitàmet, – tai vietos ðeimininkiø iðkepti nepakartojamo gardumo ir skonio pyragai...

OPEROS TEATRAS „Lietuva – daininga ðalis”, – iðdidþiai atsiloðiau parterio krësle pirmojo Leipcigo operos teatro spektaklio metu: Amneris mecosoprano Lidijos Tirendi nepalyginsi su mûsø teatro primadonomis Sigute Stonyte ar Irena Milkevièiûte. Minimalistiniø formø, asketiðkos dekoracijos ir spalvos, nuo modernios scenografijos sklindantis ðaltis, jau chrestomatiniu reþisûros pavyzdþiu tapæs stalo transformacijø (ðiuo atveju – á papilkëjusiø vergø narvus) panaudojimas, iðbalusius ufonautus primenantys egiptieèiai perdëm aukðtais pakauðiais, labiau pigûs nei efektingi pergalës prieð Etiopijà epizodai operoje (popieriniø blizguèiø lietus ant þiûrovø ar naujametiniø fejerverkø ugnelës nuo salës balkono), – visà ðià „Aidos” kritikà atsvërë vokalo grynumo, ansambliðkumo pojûèiu kvapà gniauþiantis finalinis Radameso (Piero Giuliacci) ir Aidos (Hasmik Papian) duetas. Ir tikrai nesitikëjau, kad kità vakarà ávyksianèios „Figaro vedybos” visiðkai paneigs Verdi operoje vyravusià statikà ir „fantazijos stokà”. Mozarto operos pradþioje buvau ðokiruota – kitame kontekste iðgirstas dþerþgiantis Marcelinos vokalas bûtø privertæs pasibaisëti (kaip á scenà áleido


tokià dainininkæ!). Bet kodël gi ne? Ðiame pastatyme ðiam vaidmeniui niekas kitas labiau ir netiktø kaip senmergiðku vibrato ir isterija paskanintas mecosopranas. Kaip niekad neteko anksèiau, pasijutau tarsi þiûrinti senà gerà prancûziðkà komedijà, kur iki smulkmenø apgalvota vaidyba, kur veiksmo turiná gali numanyti ið iðraiðkingø, nors nebûtinai vokaliðkai tobulø intonacijø ir mimikos, kur net scenos uþdanga (sulig kiekvienu veiksmu vis kita!) átraukiama á vaidybos procesà. Jei kas papraðytø sudaryti lankytinø vietø sàraðà, á já neabejotinai áraðyèiau leipcigiðkes „Figaro vedybas” – puikø vakarà su gero humoro doze. Ir nors Leipcigo operos teatro repertuare vyrauja chrestomatinës XVIII–XIX a. sceninës kompozicijos („Karmen”, „Bohema”, „Aida”, „Figaro vedybos”, „Uþburtoji fleita”, „Trojënai”), èia nebijoma ir eksperimentø – greta kasmeèiø bel canto ar opera buffa þanro premjerø ðiame sezone su kviestiniais solistais buvo pastatyta techniðkai kaprizinga minimalistinë anglø kompozitoriaus Jonathano Dove’o opera „Skrydis” („Flight”). Galiu pasakyti, kad Leipcigo publika gana konservatyviai reaguoja á tokius projektus, kad panaðûs spektakliai nëra átraukiami á nuolatiná teatro repertuarà, kad taip labiau parodomas dëmesys teatro artistø galimybëms, formuojamas ávairiapusis operos þanro akiratis (todël ir kitàmet teatro trupës laukia naujas sudëtingumo iðbandymas – reta operinës scenos partitûra Beethoveno „Fidelio”).

tas daro, nesvarbu, ar panaðiai kur nors girdëta, ar ne, yra unikalu. Pradþioje dar mëginau analizuoti grojimo technikà, surikiuoti naudojamus ðtrichus, ásigilinti á visa liejanèio deðiniojo pedalo groþio paslaptis, bet sulig kiekviena fuga ëmë skleistis viso ciklo erdvë, tarsi patsai Bacho sumanymas. Ir kai iðgirsti tokias fugas kaip cis-moll, es-moll ar b-moll, tarsi suvoki, kas yra fuga, – tai ne aukðèiausia polifonijos meistriðkumo iðraiðka, tai ne gerai temperuotø tonacijø spalvø ar charakteriø atskleidimas. Fuga – tai formø forma, tai minties iðraiðkos virðûnë muzikos pasaulyje. Fuga – tai paties gyvenimo ir jau neþinia kurio – kompozitoriaus ar atlikëjo – iðraiðka. Ir sykiu paaiðkëjo, kad neteisinga ðá grandioziná kûriná plëðyti á atskirø tonacijø skiautes, nes kitaip neámanoma ðá milþiniðkà 24 preliudø ir fugø ciklà atlikti kaip vientisà kûriná. Barenboimas pasirinko (o gal prikëlë, atkûrë?) visus 24 kûrinëlius siejanèià gijà, jo mintis-pasakojimas, mistiðkai kaustydama dëmesá, ëjo ið vienos tonacijos á kità. Jokio perdëto virtuoziðkumo, ðtampø, pozos (Bachas to neatleistø). Tik nepakartojamas besiliejantis garsas. Ir pagarba bei dëkingumas visiems salëje susirinkusiesiems – daugkartinis ðiltas ir elegantiðkas nusilenkimas kone kiekvienam ið scenà apjuosusiø klausytojø, autografø dalijimas iðkart po koncerto (ir tai sakau be jokios ávaizdá sureikðminanèios paðaipos – tai atrodë taip natûraliai po kà tik nuskambëjusio GTK).

LEIPCIGO KLAUSYTOJAI LEGENDINIS BARENBOIMAS IR FUGOS MENAS Viena didþiausiø Leipcigo dovanø man – kad ne tik buvau legendinio pianisto Danieliaus Barenboimo reèitalyje (dviejø daliø koncerte atliktas visas pirmasis Bacho „Gerai temperuoto klavyro” tomas), bet ir turiu jo autografà. Tai buvo koncertas, apie kurá galvojau nuo pirmos dienos, kai iðlipau ið autobuso Leipcige ir atsitrenkiau á afiðà, ir á kurá nenueiti bûtø reiðkæ nepasinaudoti iðskirtiniu Fortûnos geranoriðkumu. (Á já, beje, vos per plaukà suspëjau ástrigusi tikrame vokiðkame autostrados kamðtyje, kai apie 15 km á abi puses, kiek akys uþmato, visose trijose vienpusio kelio juostose sutrombuoti automobiliai net nejuda ir apima neámanomo beviltiðkumo jausmas.) Ir nors, klausydamasi pirmøjø GTK I tomo preliudø ir fugø, dar mëginau su kuo nors lyginti, ieðkoti analogijø su jau girdëtais áraðais ir atlikimais, labai greitai teko pajusti gyvo koncerto, vykstanèio èia ir dabar, hipnozæ – kad tai, kà pianis-

Ak, tas nepakeièiamas mobilusis telefonas! Be juokø manau, kad jis dar ilgai bus neatsiejamas mûsø koncertø saliø atributas. Visiðkai neturiu supratimo apie „mobiliosios” publikos kultûrà kitose ðalyse, bet ðtai Leipcige, „Gewandhaus” salëje, visos moderniosios komunikacijos priemonës kaþkur „dingsta”, uþsimirðusiems pakanka elementariausio prieraðo programëlëje ar fojë ðvieslentëje. Prisipaþinsiu, porà kartø su ironija pamaniau, kad ir èia publika ne be nuodëmës, deja, ausá prigavo stebëtinai tikslûs, aukðtais obertonais ðvilpiantys smuikø flaþoletai. Bet tenykðtë publika smarkiai skiriasi nuo Vilniaus koncertø saliø klausytojø. Ir ne tik dël mobiliøjø telefonø. Nors Operos teatras ar Ðv. Tomo baþnyèios koncertai sulaukia ávairaus amþiaus muzikos mëgëjø, „Gewandhaus” koncertuose, galiu sakyti, priklausiau jauniausiøjø grupei ir niekaip nesugebëjau suvokti jaunimo abejingumo tam, kas vyksta ðioje scenoje, prieþasties (studentø ðiuose koncertuose tektø ieðkoti su þiburiu, o mûsø

èiurlioniukai èia bûtø tarsi albinosai), ypaè kad prieð kiekvienà ið ðiø koncertø studentams sudaroma galimybë pasinaudoti „paskutinës minutës” – ið tikrøjø nedidele – bilieto kaina.

IR PABAIGOJE... Na, o paskutinis Leipcige ir, deja, probëgðmais aplankytas muzikos renginys – kasmetis tarptautinis Bacho festivalis, ðiemet varþytis sukvietæs vargonininkus, dainininkus ir violonèelininkus. Plaèiau nekomentuodama tikrai aukðto lygio konkurso (kiek apie já galiu spræsti ið vargonininkø ir violonèelininkø laureatø pozicijos), reikalaujanèio absoliutaus atlikëjø savarankiðkumo, draudþianèio bet koká kartu atvaþiavusiø dëstytojø sufleravimà, noriu paþymëti netikëtai iðryðkëjusià jo ir prieð metus vykusio IV M. K. Èiurlionio konkurso paralelæ: mûsiðkiame konkurse diplomuotas vargonininkas Tarasas Baginecas ið Ukrainos èia, Leipcige, á finaliná turà nepateko, o Èiurlionio konkurso treèiosios vietos laureatë ið Latvijos Inese Ozola-Ozoliòa iðkrito jau po pirmojo turo. Ið tiesø bûtø stebuklas dar kada ateityje iðgyventi toká intensyvø ir gausø muzikos antplûdá ar per trumpà laikà iðgirsti begalæ ryðkiø menininkø. Stebuklu laikau ir galimybæ, atrodytø, paprastà ðeðtadiená nuvykti á kaimyniná Dresdenà, vadinamàjà Saksonijos sostinæ, ir po turiningos ekskursijos po istoriná karaliø rûmø ansamblá praleisti nuostabø vakarà su Mozarto „Don Þuanu” rafinuoto interjero operos teatre „Semperoper”, iðgirsti puikius dainininkus (nors kai kuriø pavardës ir nieko nesako) ar garsøjá orkestrà „Staatskapelle Dresden” (beje, ðiam orkestrui net deðimtmetá nuo 1975 m., dar prieð paskiriamas „Gewandhaus” kapelmeisteriu, vadovavo Herbertas Blomstedtas), o po spektaklio iðëjus á naktiná miestà èia pat, operos teatro prieangyje, iðgirsti „Open Air” koncerte dainuojantá patá Jose Carerasà. Bet galimybiø yra, ir jos ranka pasiekiamos: antai rudeniop á „Gewandhaus” koncertà pakviestas maestro Kurtas Masuras diriguos Beethoveno ir Ðostakovièiaus simfonijas, rugsëjo pabaigoje pianistas Garrickas Ohlssonas skambins Pirmàjá Brahmso koncertà, bûsimo Bacho festivalio paþiba – seras Johnas Eliotas Gardineris. O juk po ðiømetës geguþës pirmosios perlëkti per sienas iki Leipcigo – daugiau nei paprasta... n

Muzikos barai /51


Gastrolës

Michailo RAÐKOVSKIO nuotraukos

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vieðëjo Notingame

L

Senojo Notingamo bokðtai

ietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 2004 m. liepos 19–31 d. vieðëjo Didþiojoje Britanijoje, Notingamo karaliðkajame centre. Dviejø savaièiø gastrolës, kuriø metu parodyti devyni spektakliai – penkios operos ir keturi baletai, – gausa bei ávairumu yra vienos didþiausiø per visà teatro gyvavimo istorijà. Gastroliø idëja kilo gana netikëtai, taèiau brendo gana sistemingai. Notingamo karaliðkasis centras jau kelerius metus planavo surengti operos ir baleto festivalá. Idëja buvo – teliko jà ágyvendinti. Tuo pat metu Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kryptingai siekë patekti á Didþiosios Britanijos rinkà. Vienos ið Londone ásikûrusiø menus kuruojanèiø agentûrø „Artsworld Presentations Ltd.” vadovë Patricia Murray Bett 2002 m. rudená patvirtino, kad mûsø teatras, jo operos ir baleto trupës bei mûsø pastatymai yra ádomûs, – telieka rasti teatrà, koncertø salæ ar kità vietà, kur galëtume pasirodyti. 2003 m. pavasará Notingamo karaliðkojo centro direktoriaus pavaduotojas Philas Burgessas

Patriciai, su kurios agentûra jau seniai bendradarbiauja, iðsakë savo mintis apie operos ir baleto festivalá Notingame. Èia Patricia ir prisiminë LNOBT pasiûlymà bendradarbiauti. Ðtai tokia pradþia. Vëliau vyko ilgas ir detalus darbas. Paaiðkëjo, kad mes kvieèiami rodyti spektakliø ne Notingamo karaliðkajame teatre, kuris yra Karaliðkojo centro dalis, o modernioje koncertø salëje, kuri taip pat yra ðio centro dalis. Tai buvo iððûkis visiems – tiek paèiam centrui, kuris turëjo salæ árengti taip, kad bûtø techniðkai ámanoma rodyti mûsø spektaklius, tiek mûsiðkiam kolektyvui, kuris turëjo parodyti kokybiðkus,

neiðkarpytus ir neiðkraipytus pastatymus esant tokioms techninëms sàlygoms. Bûtent salës techninës galimybës ir centro vadovybës noras parodyti labiau klasikinius pastatymus lëmë repertuarà. Liepos 19 d. darbà pradëjo pirmieji deðimt LNOBT darbuotojø – techninis personalas ir gastroliø vadovë. Liepos 20 d. atvyko dalis meniniø kolektyvø, 21 d. – kita dalis, o 26 d. atvyko baleto trupë. Ið viso – 242 þmonës. Trijø avialinijø lëktuvais. Ðeðiais skirtingais reisais. Liepos 21–25 d. Notingamo publika pamatë W. A. Mozarto operà „Don Þuanas” bei G. Verdi operas „Nabukas” ir „Aida”. Liepos 27–30 d. Karaliðkojo centro koncertø salës scenoje karaliavo baletas su spektakliais „Romeo ir Dþuljeta”, „Karmen” bei baigiamuoju koncertu ið „Don Kichoto” III veiksmo. Jau seniai negirdëjome tokiø graþiø atsiliepimø apie savo pastatymus ir atlikëjus. Pagirti buvo visi – solistai, choras, orkestras, baleto trupë, techninis personalas. Mus lygino su „Teatro alla Scala” bei ten matytais pastatymais. Choro, geresnio uþ mûsiðká, girdëtàjá „Nabuke”, ten tikrai nerasite, sakë viena moteris ið publikos. Ne vienas jautë pareigà prieiti po spektaklio ir padëkoti tiek koncertø salës vadovybei, tiek mums uþ tai, kad atvykome á Notingamà. Sulaukëme krûvos padëkos laiðkø – net centro darbuotojams tai padarë áspûdá. Santûrûs anglai retai kada iki ðiol buvo parodæ toká dëmesá atvykëliams. Malonu buvo pamatyti ir brolius lietuvius, gyvenanèius Anglijoje, kurie apsilankë mûsø spektakliuose. Paèià pirmàjà dienà sulaukëme Lietuvos ambasados Londone atstovø – ministrës patarëjos Skaistës Aniulienës ir pirmosios sekretorës Rasos Bubelienës su sveèiais, kuriø vienas buvo Adrianas Jonesas, Britanijos uþsienio reikalø ministerijos padalinio, atsakingo uþ Baltijos ðalis, vadovas. Visuose spektakliuose mus audringai palaikë „Lietuvos aido” koresponden-

LNOBT gastroliø plakatas Dekoracijos atkeliavo laiku

Muzikos barai /52


tas Darius Furmonavièius su ðeima, gyvenantis Notingame jau bene deðimt metø. Nepamirðo mûsø ir Didþiosios Britanijos lietuviø sàjunga, kurios pirmininkë Vida Gasperienë gyvena taip pat bûtent Notingame. Jø dovanotos gëlës dvi savaites puoðë mûsø vieðbuèio vestibiulá. Visas dvi savaites Karaliðkosios koncertø salës vestibiulyje galima buvo pasigroþëti ir LNOBT fotografo Michailo Raðkovskio paroda, kurioje rodëme nuotraukas ið visø naujausiø mûsø pastatymø. „Kada pamatysime ðiuos pastatymus Notingame?” – taip ir skamba ðis klausimas mûsø ausyse. Liepos 28 d. miesto Rotuðë surengë visam kolektyvui priëmimà. Plaktuko dûþis – papraðoma tylos – ir kalba miesto meras lordas Johnas Hartshorne’as. Nors vienokie ar kitokie priëmimai mûsø teatro kolektyvui gastroliø metu yra áprastas dalykas, ðiurpuliukas tikriausiai sudrebino ne vienà tautietá, nepratusá prie tokio iðkilmingumo ir oficialumo. Ypaè keista buvo matyti miesto ðerifà Derekà Cresswellà ir kalbëtis su juo. Jauteisi lyg

áþengæs á kino ekranà. Tik kaþkoks labai jau teigiamas jis pasirodë. Labai malonu buvo iðgirsti ið jo lûpø, kad ið penkiø jo matytø „Don Þuano” pastatymø mûsiðkis yra pats áspûdingiausias. Þinoma, turëjome laiko ir ðiokioms tokioms pramogoms. Iki ðiol neiðdyla atsiminimai ið Notingamo pilies, Robino Hoodo muziejaus ir seniausios Anglijoje smuklës. D. Furmonavièiaus dëka grupelë mûsø kolektyvo apsilankë Ðervudo

Karaliðkojo centro pastatas – èia rodyti LNOBT spektakliai Pas miesto merà Grimas prieð spektaklá Po pirmojo „Aidos” spektaklio

miðke, nuvyko á Byrono gimtinæ Niustedo abatijoje, aplankytos ir kitos áþymios Notingamo apylinkiø vietos – Ramstedo abatija ir Ketsvortas. Gastroliø metu vyko ir kitoks darbas – susitikimai su ávairiø teatrø, koncertiniø saliø ir menus kuruojanèiø agentûrø atstovais. Mûsø spektaklius aplankë bene didþiausios Londono salës „Royal Albert Hall” atstovai Davidas Elliottas ir Heatheris Walkeris, taip pat „Raymond and Gubbay Ltd.” atstovas Sergei’us Selivanovas. Ið Vokietijos atvyko baleto gastroles organizuojanèios agentûros vadovas Walteris Palmas. Ta pati P. Murray Bett stebëjo beveik visus mûsø pasirodymus. Visi be iðimties patvirtino, kad norëtø ateityje dirbti su mûsø teatru. Taigi pagrindinis tikslas pasiektas – Didþiosios Britanijos publikai ir kritikams árodëme, kad esame tolygûs visø profesionaliø operos ir baleto trupiø, kokias jie iki tol buvo matæ, konkurentai. Sykiu árodëme, kad Kultûros ir sporto rëmimo fondo ðioms gastrolëms skirta parama buvo labai tikslinga. Kitàmet mûsø laukia tolesni iððûkiai, ypaè turint galvoje gastroles Londone. Taèiau jei netikësi savo sëkme, vadinasi, negyvensi. Neringa ÐAKINIENË

Muzikos barai /53


Gastrolës Robinas Hudas – Notingamo simbolis Modernioji Karmen Notingamo apylinkëse lankësi dainininkas Deividas Staponkus, dirigentas Jonas Aleksa, „Respublikos” dienraðèio apþvalgininkë Agnë Þemaitytë ir lietuviø draugijos Notingame „Þiburys” pirmininkas Darius Furmanavièius Chassworth rûmai

Michailo RAÐKOVSKIO nuotraukos

Newstead Abbey - Bairono gimtinë

RECENZIJOS IÐ NOTINGAMO „Herojiniø dekoracijø fone deramai pasirodë lietuviø choras. Bet áspûdingiausias buvo jo dainavimas a cappella – nuostabiai minkðtas ir lygus, prikaustantis dëmesá kiekviena nauja fraze.” „Abu instrumentus (fleitas ir trimitus. – Red.) pûtæ muzikantai vakar þërëte þërëjo, o obojaus solo skambëjo tarsi sklistø ne ið ðio pasaulio.” “Finale, sukurtame „neþemiðku” Verdi stiliumi, toká pat áspûdá darë skardþiabalsis tenoras Vytautas Kurnickas, vaidinàs egiptieèiø sargybos kapitonà, ir Irena Milkevièiûtë, atliekanti pagrindiná jo mylimosios vaidmená. Ðá amþinàjá trikampá papildë karaliðkumu tviskantis mecosopranas Inesa Linaburgytë. Trupëje taip pat netrûksta jaudinanèiø þemo tembro balsø, pavyzdþiui, baritonas Eugenijus Vasilevskis, vaidinàs patriotiðkàjá Aidos tëvà. Pastatymas nenuvilia. (…) Ir dekoracijos, ir kos-

Muzikos barai /54

tiumai atitinka siuþetà. Librete þyniai vaizduojami kaip kraujo atnaðautojai – spektaklyje jie atrodo kaip kuopelë chirurgø.” Peter Palmer, „Stulbinamas pasirodymas ir keli jaudinantys balsai. „Aida” Karaliðkojoje koncertø salëje”, Evening Post

„Ðiame pastatyme („Don þuane”. – Red.) istorija pasakojama publikai suprantamu bûdu, daugiausia dëmesio skiriant komiðkajam operos aspektui, o didþiausias krûvis tenka ðelmiðkai þaviam Vytautui Juozapaièiui, vaidinanèiam pagrindiná vaidmená. Tiesà sakant, tai toks dekadentiðkai smagus ir charizmatinis atlikëjas, kad, palyginti su juo, teisuoliðkas pasidygëjimas tø, kuriems jis daro bloga, atrodo tiesiog davatkiðkas.” Nigel Powlson, „Sunku atsispirti svetimoteriautojo kerams”, Derby Evening Telegraph, 2004 07 23

„Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, bent jau Britanijoje, iki ðiol buvo gerai saugoma

paslaptis. Taèiau kalbos sklinda greitai, ir publikos, jeigu ji apskritai vertina puikius balsus, komandiná þaidimà ir didelá atlikëjø dëmesá muzikinei pastatymø daliai, dëmesys didëja. Vakar vakare matytas verianèiø akiø Don Þuanas, dainuojamas Vytauto Juozapaièio, buvo lyg grakðtus, iðbadëjæs grobuonis. Jo bendrà Leporelà su didele energija ákûnijo operos trupës meno vadovas Vladimiras Prudnikovas. Visos trys pagrindinës Mozarto operos herojës – paliktoji Dona Elvyra (Irena Zelenkauskaitë), áskaudintoji Dona Ana (Joana Gedmintaitë) ir naujoji Don Þuano aistra Cerlina (Sigutë Stonytë) – buvo tiesiog nuostabios. Cerlinos jaunikis Mazetas (Arvydas Maskauskas) atrodë vyresnis negu áprastai. Bet kodël gi ne, jeigu jo balsas vis dar jaunatviðkai stiprus? Donà Otavijø vaidinantis tenoras (Audrius Rubeþius) savo vokalu pagyvino ðiaip gana statiðkà vaidmená. Mozarto tragikomedija pastatyta iðties didingai. Ir nors joje aiðkiai jauèiami tragiðki atspalviai, apstu ir juokingø momentø, pavyzdþiui, kai pagrindinis herojus mëgina suvilioti Cerlinà, ásikibusià á augalà, ásodintà didþiulëje puodynëje. (…) Tai tiesiog puikus kàsnelis Karaliðkajam centrui.” Peter Palmer, „Paslaptis atskleista… Tad nepraleiskite progos”, Evening Post, 2004 07 22

Vertë Veronika JANATJEVA


LIETUVOS MUZIKØ SÀJUNGOS VEIKLÀ REMIA LR KULTÛROS MINISTERIJA IR KULTÛROS IR SPORTO RËMIMO FONDAS

KRYÞIAÞODIS KLAUSIMAI:

“Muzikos barus”

galima uþsiprenumeruoti internetu www.prenumerata.lt

1. Kauno filharmonijos direktorius, „Paþaislio muzikos festivalio” koordinatorius. 2. Dþiazo muzikos technikos priemonë, kai melodija plëtojama vartojant ostinatiná ritmà. 3. „Bûgnai” angliðkai. 4. Pjesë ið P. Èaikovskio ciklo „Metø laikai”. 5. Aðtuonioliktoji Dþ. Verdþio opera. 6. Miuziklo „Linksmos skyrybos” autorius. 7. Kurios nors patalpos garso sàlygos. 8. (horizontaliai) Ðiemet Utenos senosios muzikos festivalyje dalyvavo vokalinis ansamblis „Musica ...”. 8. (vertikaliai) Kompozitorius, sukûræs baletà „Þizel”. 9. Dodono titulas N. Rimskio-Korsakovo operoje „Auksinis gaidelis”. 10. Trumpas muzikinis sveikinimas kokio asmens ar ávykio garbei. 11. Televizijos kanalas, transliuojantis muzikà. 12. F. Gruberio „ ... naktis”. 13. Populiari 8-ojo deðimtmeèio popgrupë. 14. Trijø ar daugiau ávairaus aukðtumo garsø sàskambiai. 15. Ranka, kuriai fortepijoniná koncertà paraðë M. Ravelis. 16. Jausmas apelsinams S. Prokofjevo sceniniame kûrinyje. 17. „Kristupo vasaros festivalyje 2004” skambëjusi opera. 18. Á kankles panaðus suomiø liaudies muzikos instrumentas. 19. Lietuviø dainininkas, neseniai ðventæs 80-metá. 20. Klaipëdos kultûros magistrë. 21. Daina mylimosios garbei viduramþiø Ispanijoje. 22. Vargonø átaisas orui pûsti. 23. F. Ðuberto apdainuota þuvis. 24. Strykas, arba klaidingai ... . 25. Opera, kurios scenà matome ankstesnio „Muzikos barø” numerio virðelyje. 26. Merginø choras, dalyvavæs Italijos chorø festivalyje „Alta Pusteria”. 27. E. Balsio muzika kino filmui „ ... nori bûti þmogumi”. 28. Kompozitorius, kurio tëviðkë autentiðkai atkuriama Spraguityje. 29. A. Rekaðiaus ciklas vaikams „ ... spalvos”. 30. Lyrinë epinë ukrainieèiø liaudies daina. 31. J. Murzino 1957 m. sukonstruotas fotoelektroninis sintezatorius. 32. Raidinis garso si dublbemol pavadinimas. 33. Grupës „Space” lyderio D. Maruanio pseudonimas. 34. Þymiausias XIX a. lietuviø liaudies dainø rinkëjas. 35. Lyrinë Þ. Masnë opera. Teisingà atsakymà suþinosite paeiliui suraðæ sunumeruotas raides. Sudarë Viktoras PAULAVIÈIUS ATSAKYMAI á kryþiaþodþio, spausdinto 2004 m. liepos-rugpjûèio numeryje, klausimus: 1. Ensemble. 2. Grabðtas. 3. Minoras. 4. Þmona. 5. Stano. 6. Kamine. 7. Beatus. 8. Trakai. 9. Flauto. 10. Jauna. 11. Orfas. 12. „Studija”. 13. (horizont.) Eversas. 13. (vertik.) Elegija. 14. „Rex”. 15. Sinkopë. 16. „Granada”. 17. Musicale. 18. Niksonas. 19. Gis. 20. Mek. 21. „Gintarai”. 22. Tonika. 23. OBT. 24. Orovesas. 25. Elipsë. 26. Apatinë. 27. Alemanda. 28. Ispanija. 29. Viola. 30. Auðra. 31. (horizont.) Liepa. 31. (vertik.) „Lakmë”. 32. Marija. 33. Neumos. 34. Kodajus. IÐ SUNUMERUOTØ LANGELIØ: KRISTUPO VASARA

Muzikos barai /55


Muzikø sàjungoje LMS renginiai Rugsëjo 20, 22, 23 d. Këdainiø, Marijampolës, Kazlø Rûdos, Alytaus muzikos, Jonavos, Prienø meno mokyklose surengti koncertai-susitikimai su tarptautiniø pianistø konkursø prizininku Gintaru JANUÐEVIÈIUMI. Rugsëjo 26 d. Vilniaus rotuðëje sekmadienio popietë su dþiazo pianistu Artûru ANUSAUSKU. Dalyvauja: prof. Veronika Vitaitë (fortepijonas), Aleksandras Fedotovas (saksofonas), Dimitrijus Golovanovas (fortepijonas), dainininkai EVELINA, EVA, NEDA, Michailas Jablonskis, vokalinë grupë „JAZZ ISLAND” (vadovas Artûras Novikas). Popietëje taip pat bus pristatytas naujas A. Anusausko CD „Tylos puota”. Popietæ veda Viktoras Gerulaitis. Spalio 3 d. Vilniuje, Jashos Heifetzo salëje renginys kompozitoriaus, dirigento, profesoriaus Abelio KLENICKIO 100sioms gimimo metinëms. A. Klenická prisimins muzikai prof. Algirdas Budrys, prof. Donatas Katkus, prof. Chaimas Potaðinskas, prof. Juozas Slankauskas, prof. Rimvydas Þigaitis. Ið áraðø skambës A. Klenickio Simfonijos, baleto „Beðirdis”, siuitos „Vasaros diena”, styginiø kvarteto, kvinteto puèiamiesiems fragmentai, dainos. Vedëjas muzikologas Vaclovas Juodpusis. Spalio 7, 8, 11, 12 d. N. Akmenës, Maþeikiø, Þidikø, Skuodo muzikos, Kurðënø, Salantø, Raseiniø meno mokyklose, Rietavo L.Ivinskio vidurinëje mokykloje koncertai-susitikimai su tarptautiniø ir respublikiniø konkursø laureatais kanklininke Jolanta BABALIAUSKIENE ir birbynininku Egidijum ALIÐAUSKU. Dalyvauja dainininkë Ieva MATULIONYTË. Spalio 11d. Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje koncertas-susitikimas su ansambliu GRAZIOSO – dainininke Auðra LIUTKUTE, fleitininke Viktorija ZABRODAITE, pianiste Vilma RINDZEVIÈIÛTE. Spalio 11 d. Utenos Dauniðkio ir Saulës gimnazijose koncertai-susitikimai su dþiazo atlikëjais trombonininku Skirmantu SASNAUSKU ir pianistu Povilu JARAMINU. LMS skiltis parengë R.Þigaitis

Muzikos barai /56

V-asis tarptautinis vargonø muzikos festivalis, skirtas èekø muziko, pedagogo, vargonininko R. Lymano 100-osioms mirties metinëms Siekiant áprasminti èekø muziko, pedagogo, vargonininko Rudolfo Lymano darbus, Panevëþio kolegijos Rokiðkio filialas ëmësi iniciatyvos rengti vargonø muzikos festivalius, á kuriuos suvaþiuoja Rudolfo Lymano giminës, Rudolfo Lymano draugijos nariai, visi, kuriuos domina ði unikali asmenybë. Ðiais metais, rugsëjo 26 – lapkrièio 26 d. vyks V-asis tarptautinis vargonø muzikos festivalis, skirtas èekø muziko, pedagogo, vargonininko R. Lymano 100-osioms mirties metinëms. Festivalyje dalyvaus Lietuvos ir uþsienio atlikëjai: Lietuvos Muzikos Akademijos, Vilniaus pedagoginio universiteto choras, Vilniaus Arkikatedros bazilikos, Anykðèiø Ðv.Mato baþnyèios, „Schola Gregoriana Vilnensis”, Panevëþio kolegijos Rokiðkio filialo chorai, vargonininkai Renata Marcinkutë, Bernardas Vasiliauskas, Rimantas Èekelis (Èekijos Respublika) ir Kristina Kondratavièienë. Vyks konferencija, knygos apie Rudolfà Lymanà pristatymas, knygø ir èekø dailës kûriniø paroda. Lapkrièio 6-àjà vyks Jaunøjø vargonininkø konkursas. Festivalio renginiuose dalyvaus Èekijos Ambasadorius, Ambasados darbuotojai bei kiti garbingi sveèiai. Festivalyje dalyvaus apie 400 dalyviø. Kadangi festivalio renginiai nemokami, festivalio organizatoriai tikisi 100 kartø daugiau klausytojø. Dauguma renginiø vyks Rokiðkio Ðv.Mato baþnyèioje bei Panevëþio kolegijos Rokiðkio filiale, kuris ir toliau pasiryþæs ne þodþius, o prasmingus darbus skirti èeko Rudolfo Lymano atminimui.

MEISTRIÐKUMO KURSAI KLAIPËDOJE Pianistus, pedagogus ir muzikos mëgëjus maloniai kvieèiame á Klaipëdà, kur ðiø metø lapkrièio 11-14 dienomis (nuo 10.00 iki 18.00 val.) universiteto Menø fakulteto koncertø salëje (K.Donelaièio 4) ketvirtà kartà vyks MEISTRIÐKUMO KURSAI PIANISTAMS Kursus ves profesorë Lindë Grossmann (Berlynas, Vokietija), docentas Jurgis Karnavièius ir profesorius Petras Geniuðas (LMTA) Projekto vadovë doc. Inga Maknavièienë ir seminaro organizacinis komitetas

Klaidø atitaisymai

JUBILIEJINÆ SUKAKTÁ ÐVENÈIA:

1. Pokalbio su kompozitoriumi Teisuèiu Makaèinu „Pasauliui mes ádomûs tiek, kiek esame saviti”, publikuoto „Muzikos barø” Nr. 7–8, autorë yra Viktorija Gurskaitë. Atsipraðome jos dël neteisingai uþraðytos pavardës.

LR vidaus reikalø ministerijos reprezentacinio puèiamøjø orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas, LMA docentas Algirdas Kazimieras RADZEVIÈIUS (spalio 19 d.)

2. Eglës Grigaliûnaitës straipsnyje „Apie Edipà Londone, arba Operos „Graikas” premjera Vilniuje”, publikuotame „Muzikos barø” Nr. 7–8, ásivëlë klaida: neteisingai nurodytos operos prodiuserës Rimos Rimðaitës pareigos Lietuvos muzikos akademijoje. Atsipraðome LMA Tarptautiniø ryðiø skyriaus projektø koordinatorës ir visø, kuriems ði informacija svarbi.





Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Vilniaus g. 41, 2001, tel./faks. 262 24 06

G. Puccini „Bohema", 1927 m. Dirigentas – J. Tallat - Kelpða, reþisierius – N. Vekovas, dailininkas – V. Dubeneckis. Mimi - Julija Dvarionaitë, Ðonaras - Chanonas Ðulginas, Miuzetë - Marijona Rakauskaitë, Marselis - Antanas Sodeika, Kolenas - Stasys Sodeika, Rudolfas - Aleksandras Kutkus.


Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.