Page 1

Nr. 4 (2442)

2014 balandis

Š IESA Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis leidžiamas nuo 1952 metų

www.leu.lt

UŽ VISO GYVENIMO MOKSLINĘ VEIKLĄ Juozas Skomskis

> Prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė

2014 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Meilės Lukšienės premija paskirta LEU Edukologijos katedros prof. Marijonai Barkauskaitei. Komisijos nutarime rašoma: Įspūdingas prof. M. Barkauskaitės dėmesys pedagogiškai ir psichologiškai itin sudėtingam paauglystės amžiaus tarpsniui, jos pateikiamos įžvalgos ir išvados yra universalios ir gali padėti sprendžiant šiuolaikines mokymo turinio bei metodikos problemas. Pastarųjų metų straipsniuose prof. M. Barkauskaitė subtiliai tyrinėjo Meilės Lukšienės humanistinės laikysenos kilmę, prielaidas, atskleidė jos tvariųjų vertybių ištakas. Prof. Marijona Barkauskaitė: „Visą gyvenimą aukoju švietimui ir vaikų ugdymui“ Pašnekovė prisimena, kad tos problemos tapo svarbios todėl, jog pedagoginio darbo pradžia yra mokyklose-internatuose, kuriuose tik nedaugelis turėjo meilės, dėmesio šeimose. Jiems mokytojai turėjo atstoti šeimą, rūpestį, matyti juos kaip augančius žmones. Ir tada Kulautuvoje, Kaune, ypač daug dėmesio skirta probleminiams vaikams. Tas darbas padiktavo ir tolimesnę pedagogės mokslinę paauglių tarpusavio santykių tyrimų problematiką, jų svarbą visais lygmenimis.

> Auditorijos ženklas. Skulptoriai – Leonas ir Gediminas Žukliai

Centre stovėjo Meilė Lukšienė Pirmieji iš sovietinio sąstingio pajudėjo Lietuvos mokytojai. Dar prieš dvidešimt penkerius metus, Meilės Lukšienės paraginti, jie pirmieji pradėjo kurti Lietuvos švietimo – ikimokyklinio, pradinio, vidurinio ugdymo, mokytojų rengimo – koncepcijas. Iškilo daug aktyvių žmonių, galvojusių, ką ir kaip reikia keisti. Ir visi buvo su M. Lukšiene. Profesorė mena, jog likimas lėmė taip, kad ir vėliau jai teko uždavinys-pareiga, širdies alkis realizuoti M. Lukšienės idėjas, rūpintis jų įgyvendinimu. Universitete buvo aptarinėjamos ir pirmosios ugdymo programos, steigta jaunimo mokyklų nemotyvuotiems mokytis. Ryšys su M. Lukšiene, kaip anksčiau su prof. Jonu Laužiku, išliko tvirtas ir ištikimas. Jų idėjomis bendražygiai gyveno. Iki paskutinio atodūsio liko bendradarbiais: keitėsi mintimis, projektais, svarstė, ką reikia daryti, ko siekti. Buvo nuolat raginami dirbti, veikti.

Toks buvo M. Lukšienės gyvenimas. Toks liko ir visų su ja dirbusiųjų. Švietimas turi eiti pirma ir keisti visuomenę Taip teigė M. Lukšienė. To ji siekė. Tam visus ir kvietė. Pagrindinis jos siekių veikėjas – mokytojas. Švietimo reforma – tai virsmas žmoguje, mokytojo kaita, nuostatų, vertybių permąstymas, – M. Lukšienės credo. Ir gyvenimas paliko svarbiausią rūpestį, kaip įprasminti idėjas čia, Lietuvos edukologijos universitete. Taip atsirado M. Lukšienės vardo auditorija, surengta pirmoji mokslinė konferencija. Visa tai įprasmina lietuvių literatūros tyrinėtojos ir jos šeimos dovanota bibliotekos kolekcija, paskirta mokytojui, jo rengimo šventovei, kuri visa susitelkusi tautos švietimo labui, jo kaitai, kad idėjos būtų perduotos būsimoms kartoms, – pasakoja M. Lukšienės premijos laureatė prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė.

> Su M. Lukšienės dukra prof. Inge Lukšaite (antra iš kairės)

> Dr. Meilės Lukšienės auditorijos atidarymo iškilmės 2011 m.

Aušrinė Dambrauskaitė – UMF pradinio ugdymo III kurso studentė, LEU folkloro ansamblio „Poringė“ narė. Kaip suprantu ansamblį... Poringė – pora, porina + ringė, ringuoja. Pora – du susiję žmonės, priešprieša vienišas. Porina – seka, pasakoja, „pina“ savo istoriją. Ringė – vingis, persipynimas. Ringuoja – sukasi persipindami, dainuoja sutardami. Būnant Poringėje... Savam kaily netverianti nei mergytė, nei pana. Tūravoja ir vienam, ir antram, o su trečiu sutiko... Užves būriui dainą – taikykis pats sau vienas nelikt. Dobilėlius pievoj tik žaliausius išsirinks. Eis, darys, o kas prašė? Norės šokt – šoks, nenorės – kitąkart nekvies. Trūks plyš išlįs, bet pasisakys. Ė! Suriks, kad net bernai nutils.

ALMA MATER KRONIKA DISERTACIJOS. Mokslų daktaro disertacijas apgynė UMF mokslininkės Agnė Saylik („Pradinių klasių mokinių kūrybinio rašymo gebėjimų ugdymas naudojant interaktyvią lentą“, mokslinė vadovė prof. P. Pečiliauskienė), Vilija Lukošiūnienė („Kvalifi kaciją tobulinančių suaugusiųjų mokėjimo mokytis kompetencijos raiška ir ugdymas(is)“, mokslinės vadovės dr. M. Gaigalienė ir prof. M. Barkauskaitė). LIETUVA PASAULYJE. Profesorius Libertas Klimka dalyvavo Panevėžio kolegijos (mūsų partnerio) renginyje, skirtame Kovo 11-ajai paminėti. Studentams ir miesto visuomenei perskaityta paskaita „Kuo įdomi mūsų Lietuva pasauliui?“ VARDAS. Vilniaus S. Daukanto gimnazija kartu su kitomis šio vardo Lietuvos mokyklomis Simono Daukanto 220-osioms ir savo dvidešimtmečiui paminėti susirinko į LEU moksleivių tarpdalykinę tiriamąją, kūrybinę konferenciją, pavadintą „Mus garsina mūsų vardas, mes garsiname mūsų vardą“. MOKYMASIS ŽALIOSIOSE APLINKOSE. GMTF surengta gamtos mokslų mokytojų diskusija, kaip efektyviau realizuoti gamtamokslinį turinį mokyklose, aptartos mokymosi Žaliosiose aplinkose plėtros galimybės, pristatytas specialus grupės mokslininkų parengtas leidinys. KAZIUKO MUGĖ. Ansamblis „Poringė“ šio pavasario Vilniaus amatų „Kaziuko mugėje“ koncertavo ir linksmino tradicinės šventės svečius. ERASMUS. LEU Tarptautinių ryšių skyriaus specialistė Sigita Remeikienė, Plėtros ir ryšių direkcijos direktorius Kęstutis Šalavėjus dalyvavo susitikime su DOREA (Kipras) organizacijos vadovu Efstratios Georgoudis ir projektų vadybininke Jolanta Banelyte. Aptartos Erasmus programos mokslo ir studijų akademinio mobilumo galimybės. OLIMPIADOS. Technologijų ir technologinio ugdymo katedroje surengta Vilniaus miesto bendrojo lavinimo mokyklų 7–12 klasių mokinių technologijų olimpiada „Metų laikai“. GMTF surengta ir 9–12 klasių jaunųjų matematikų olimpiada. JAUNOJO PEDAGOGO AKADEMIJA. 11–12 klasių moksleiviai pakviesti į  „Jaunojo pedagogo akademiją“ susipažinti su pedagogo profesija, įgauti daugiau lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizavimo įgūdžių. PARODA. Humanitarų bibliotekoje atidaryta paroda „Knygnešių keliai“. MUZIKOS IR DAILĖS MOKYTOJAMS. Surengtas Muzikos ir Meninio ugdymo katedrų teorinis-praktinis seminaras muzikinių žaidimų, improvizacijų, šiuolaikinio meno, muzikos ir dailės raiškos ugdymui pamokose aptarti.


2

Š IESA

Mokslas

2014 balandis

VIEŠNAGĖ KAZACHIJOS UNIVERSITETE Prof. dr. Benediktas Šetkus

Istorijos didaktikos centro direktorius Almatoje, Kazachijos nacionalinio pedagoginio Abajaus (Abajus – žymus kazachų poetas) universiteto Istorijos ir kultūros katedroje, teko dirbti dvi savaites. Pirmiausia mane nustebino tai, kad šiame universitete prieš trejus metus įsteigtas Magistrantūros ir doktorantūros (PhD) institutas. Lietuvoje įprasta, kad magistro studijų programos yra fakultetuose, kurie įgyvendina ir bakalauro studijų programas. O ten – atskiras universiteto padalinys, kuriame yra įsteigtos katedros. Minimame institute šiais mokslo metais studijuoja apie 1200 magistrantų ir 67 doktorantai. Yra trys istorijos studijų krypties programos, iš kurių vieni studijuoja regioninę istoriją, antri – pedagoginės krypties istoriją (istorijos mokytojai), treti yra pasirinkę mokslinę istorijos kryptį. Kolegos iš Kazachstano Istorijos ir kultūros katedros ne kartą prasisitarė, kad jiems yra prestižas ir geresnės sąlygos dirbti minėtame institute, lyginant su Istorijos fakultetu, kuriame studijuoja bakalaurantai. Tuo turėjau progos asmeniškai įsitikinti, kai, švenčiant Kazachijos Nepriklausomybės dieną (gruodžio 16  d.), minėtos katedros vedėjas, istorijos mokslų daktaras prof. Mambetas K.  Kaigeldiyevas buvo apdovanotas ordinu. Jį įteikė valstybės prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Prof. M. K. Kaigeldiyevas – žinomas istorikas, tarptautinės Sokrato premijos (Jungtinė Karalystė) laureatas, Vienos (Austrija) tarptautinių santykių universiteto garbės daktaras, Kazachstano istorikų asociacijos prezidentas. Dirbti drauge su įžymiais profesoriais – yra svarbi aplinkybė. Atsiveria tarptautinio bendradarbiavimo galimybės, studentai labiau motyvuoti, geresnės finansinės galimybės. Apie istorijos tyrimų galimybes Ar Kazachstano istorikai turi laisvę rinktis tyrinėjimo kryptis, ar jie gali viešai skelbti savo tyrinėjimus? Toks klausimas kilo todėl, kad kai kuriose valstybėse taip nėra. Tą faktą patvirtino kolegė istorikė iš Sankt Peterburgo, kuri tuo metu dirbo minėtame institute. Man paaiškino, kad Kazachijos istorikai turi akademinę laisvę skelbti savo tyrimus, tačiau kai kurių darbų apie kazachų nacionalinį judėjimą nesiryžtama spausdinti dėl

> Su Kazachstano Istorijos ir kultūros katedros vedėju prof. dr. Mambetu K. Kaigeldiyevu

kaimyninės valstybės – nenorima gadinti su ja gerų santykių. Beje, viena doktorantė istorikė rengia disertaciją apie politinius kalinius lietuvius, kurie stalinizmo metais atsidūrė Kazachstane. Tai byloja, kad nevengiama tyrinėti ir gana sudėtingas temas. Tarptautiniai ryšiai Kiekvienais metais magistrantams skaityti paskaitų yra kviečiama dėstytojų iš užsienio. Visi studentai moka rusų kalbą, todėl stengiamasi kviesti tuos dėstytojus, kurie gali dėstyti rusų kalba (Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos). Noriai kviečiami dėstytojai iš Turkijos – turkų ir kazachų kalbos panašios, susikalbama be vertėjo. Taip pat atvyksta profesorių iš JAV, Kinijos, Pietų Korėjos ir kt. valstybių. Nustebino tai, kad visi magistrantai dviems savaitėms yra siunčiami į kurią nors valstybę, kur trumpai studijuoja užsienio universitete ir

PUBLIKACIJOS PATIKSLINIMAS Kovo pradžioje „Versmės“ ir „Diemedžio“ leidyklos išleido antrąją papildytą prof. Romualdo Grigo knygą „Lietuvių tautos išlikimo drama“. „Šviesos“ Nr. 3, 2 psl. esančiame straipsnyje „Tautos drama: jos lemtis laiko skersvėjuose“, pristatant knygą „už gryną pinigą“, prasprūdo profesoriaus pašmaikštavimas, kad tokią knygą geriausia rašyti gyvenant vienuolyne, atsitvėrus nuo kasdienybės šurmulio... R. Grigas dirba toliau ir vienuolyne tikrai nesirengia apsigyventi. Be to, jis patikslina, kad ant viršelio parodytas žemėlapis iš tiesų sudarytas XX a. pradžioje, nurodant tuomet dar gyvavusios lietuvių (baltų) etnokultūros ribas. Aišku, jos nesutampa su „mindaugine“ Lietuva, bet žemėlapis praplečia mūsų suvokimą, kokiais tempais vyko lietuvių tautos nykimas. Tiems, kurie domisi lietuvių tautos istorija, jos dramatiškais vingiais, prof. R. Grigo knyga tikrai pasi-

tokiu būdu įgyja „kitokios patirties“. Galima tik įsivaizduoti, kiek valstybei kiekvienais metais kainuoja maždaug 600 studentų (tik iš minėto instituto) išsiųsti į Lenkiją, Lietuvą, JAV, Turkiją ar Kiniją. Vien kelionės išlaidos labai didelės. Analogiška situacija doktorantams: kiekvienas jų turi mokslinį vadovą iš savo universiteto ir konsultantą iš užsienio universiteto, pas kurį vyksta trims mėnesiams. Vėliau konsultantas kviečiamas atvykti į jų universitetą. Pastangos stiprinti tautinį tapatumą ir pasididžiavimą savo šalimi Tai matyti iš valstybinės atributikos miesto gatvėse ir valstybinėse įstaigose, iš televizijos laidų, neseniai pervadintų miestų ir gatvių (revoliucionierių ir sovietmečio veikėjų vardais kitados pavadintos gatvės pervadintos kazachų iškilių asmenybių vardais), iš daugėjančių mokyklų, kuriose mokoma ne rusų, o kazachų kalba ir kt. Anot pašnekovų, visa tai panaikina emigracijos problemas. Tūkstančiai kazachų imigruoja iš kaimyninės Kinijos. Kartą per paskaitą užsiminiau, kad žemesniųjų klasių mokiniai Lietuvoje dažnai pildo giminės medį, kuriame turi surašyti savo šeimos trijų kartų atstovus. Magistrantai kiek nustebo. Pasiteiravau, ar jiems tai atrodo sudėtinga užduotis (Vakarų šalyse vyrauja nuomonė, kad tokia užduotis nėra korektiška, nes daug vaikų gyvena su mama ir apie tėvą (ir

jo tėvus) galbūt visai nieko nežino). Paaiškėjo, kad priežastis kita. Jie nustebo, kodėl tiek mažai reikalaujama iš vaikų, nes Kazachijoje dažniausiai žinoma apie šeimos septynių kartų atstovus. Taip pat įsiminė ir reikalavimai magistro darbams iš istorijos srities (apie kitus girdėti neteko). Norint ginti magistro darbą, reikia pateikti dvi recenzijas, iš kurių viena turi būti iš kitos institucijos. Taip pat reikia pateikti tris mokslo publikacijas, iš kurių bent viena turi būti paskelbta mokslo žurnale (yra patvirtintas tokių leidinių sąrašas). Didaktikos savitumai Dėstant istorijos didaktikos kursą ir pateikiant pavyzdžių, kaip istorijos mokoma Europos valstybėse ir Lietuvoje, susidariau įspūdį, kad istorijos mokymas Kazachstane išlieka tradicinis: vyrauja vienpusiškas praeities įvykių vertinimas, dominuoja politinė istorija, istorijos vadovėliuose labai daug tekstų, mažai iliustracijų, kūrybinių užduočių ir kritinį mąstymą ugdančių užduočių taip pat nėra daug. Kelia nuostabą, kad istorijos vadovėliuose politinio turinio karikatūrų iš viso nėra pateikta. Pateikus pavyzdžių iš mūsų darbo praktikos, kaip naudojamos karikatūros apie sovietmečio ir Šaltojo karo laikotarpį, kilo toks entuziazmas ir varžybos jas bandant paaiškinti, kad atskubėjo iš greta esančios auditorijos dėstytoja, prašydama jiems netrukdyti.

LEU JUNGIASI PRIE KONSORCIUMO

tarnaus gilesniam savo tapatybės, jos tęstinumo suvokimui. „Šviesos“ redakcija

Lietuvos edukologijos universiteto Taryba priėmė sprendimą LEU prijungti prie Vilniaus aukštųjų mokyklų konsorciumo (UNIKON). Konsorciumo tikslas – gerinti mokslo ir meno tyrimų, kūrybinės veiklos ir studijų kokybę, kultūros plėtros ir mokslinių tyrimų rezultatų taikymo idėjų sąveiką praktikoje, didinti narių konkurencingumą Lietuvos ir Europos Sąjungos erdvėje.

Rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio nuomone, sutartis su kitų Vilniaus aukštųjų mokyklų konsorciumu leistų būti ir savarankiškais, ir gerinti studijų, mokslo ir meno dalykus, dalytis naujaisiais pasiekimais ir laimėjimais. Šia sutartimi siekiama rengti jungtines studijų programas, organizuoti bendras doktorantūros studijas, bendradarbiauti leidybos ir kitose akademinio gyvenimo srityse.

Žodinės istorijos centras Jis įsteigtas prie Kazachstano Istorijos ir kultūros katedros. Galutinis sprendimas dėl jo buvo priimtas tik gruodžio mėnesį. Tačiau tokia veikla prasidėjo kiek anksčiau – pradėta fiksuoti Almatoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių atsiminimus, rinkti atsiminimai apie vieną iš Almatos miesto rajonų. Kazachstanas žinomas kaip sovietinių lagerių vieta. Čia ne savo valia atsidūrė apie 20 tūkst. Lietuvos gyventojų, todėl kilo idėja rinkti lietuvių atsiminimus apie lagerius ir tremties vietas Kazachstane. Kolegos iš Kazachijos nacionalinio pedagoginio Abajaus universiteto ketina surasti ir užrašyti lietuvių, iki šiol gyvenančių Kazachstane, atsiminimus. Jie prašo mūsų surasti amžininkus Lietuvoje, kurie sutiktų pasidalyti savo atsiminimais apie išgyventus metus Kazachstano lageriuose ir juos užrašyti. Surinktus atsiminimus ketinama paskelbti knygoje, kuri galėtų sudominti ne tik Lietuvos ir Kazachijos gyventojus. Jeigu žinote asmenų, kurie kalėjo ar buvo tremtyje Kazachstane stalinizmo metais ir sutiktų pasidalyti savo atsiminimais, prašyčiau pranešti el. pašto adresu benediktas.setkus@ leu.lt.

PROJEKTAI Fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslo sričių grupėje laimėtas LEU Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto  tyrėjų teiktas projektas „Ultragarsinio augalinių bioląstelių skaidymo įrenginio reaktoriaus kūrimas ir tyrimas“ (projekto vadovas prof. habil. dr. Piotr Vasiljev). Humanitarinių ir socialinių mokslo sričių grupėje laimėjo Istorijos fakulteto tyrėjų teiktos projektų paraiškos „Gilles’is Deleuze’as: filosofija ir menas“ (projekto vadovė prof. habil. dr. Jūratė Rubavičienė) ir „Filonas Aleksandrietis ir filosofinė graikų kultūra“ (projekto vadovė prof. habil. dr. Tatjana Aleknienė). „Šviesos“ informacija


Kūryba

Š IESA

2014 balandis

3

POETO IR ESEISTO ĮVERTINIMAS Istorijos fakulteto Filosofijos katedros vedėjui doc. dr. Liutaurui Degėsiui paskirta 2014 m. Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija. Monografijų, mokslo straipsnių, etikos, pilietinio ugdymo vadovėlių studentams ir moksleiviams, esė rinkinių, aštuonių poezijos knygų autorius „Šviesai“ įteikė naują savo kūrinį.

Liutauras Degėsys

Tas, kuris turi save Pradėkime nuo metafizikos. Žmogus yra vienintelė gerai žinoma būtybė, turinti galimybę „pasidaryti“, susikurti save. Tiesiog vieną dieną reikia suprasti, kad tu esi „tas, kuris“: veikia, kelia tikslus, renkasi priemones, planuoja, kuria, modeliuoja ne tik pasaulį, bet ir save. Taigi kiekvienas yra dar ir „tas, kurį“: galima išmokyti, paveikti, nukreipti, perdaryti ir pakeisti. Tu esi tas, kuris turi save – teiginys, kurį geriausia aptikti pačiam, ir geriausia – kaip galima ankstyvesniame amžiuje. Tada supranti, kad gali sugalvoti, kuo nori būti, kokiu nori būti, ką norėtum savyje pakeisti, pagerinti ar patobulinti. Vieną dieną gali suprasti, kad turi kūną ir gali suprasti, kad tas kūnas tau nepatinka. Tada gali susikurti programą, ką norėtum pakeisti, kaip norėtum atrodyti ir pradėti: sportuoti, laikytis dietos ar tiesiog nuspręsti nekreipti dėmesio, nieko nedaryti ir žiūrėti, kas bus. Svarbu su-

svarbu, kaip atrodai, o svarbu, koks esi. Tik bėda, kad tavo siela, protas ar dvasia, kaip ten bepavadintum, didele dalimi irgi yra tavo pastangų rezultatas. Lygiai, kaip ir savo kūnu, vieną dieną turėtum nusivilti savo dvasiniais sugebėjimais: pastebėti, kad silpsta atmintis, ir ją reikia specialiai treniruoti, kad jau seniai nebetobulėji, nes beveik neskaitai arba skaitai mažai, arba kažkokius lengvus dalykėlius. Gali pastebėti, kad lygiai taip, kaip ir fizinis kūnas, tavo dvasinis kūnas irgi reikalauja nepaliaujamos treniruotės ir įtampos, nes beveik jokios dvasinės savybės neatsiranda ir neišsilaiko savaime. Kad viskas, kas nenaudojama ir netreniruojama, nyksta, silpnėja, gęsta. Daugelį dalykų, ką galėdavai pasiekti lengvai, žaisdamas, be įtampos, dabar tenka daryti prisiverčiant, su įtampa ir su pastanga. Gerai, jeigu jaunystėje įsigijai fizinės ir dvasinės kultūros įpročių, jeigu mėgsti skaityti ir tau nesun-

metai, ir čia kaltas tiesiog laikas arba žmonių neįveikiamos silpnybės. Pagal šią teoriją tos žmogiškosios silpnybės kaip kokie virusai tūno viduje ir tik laukia palankaus momento išsivystyti, išsikeroti jumyse ir įveikti jus iš vidaus. Manoma, kad tiesiog žmonių silpnybės yra tokios stiprios, kad jų neįmanoma įveikti. Žmogus silpnas, o silpnybės – stiprios, – sako šis parankus žmogiškųjų silpnybių paaiškinimas. Kitas kelias yra daug sunkesnis, nes reikalauja visų pirma ne veiksmo, o refleksijos. Kaip suprantama, sveiko, veiklaus ir veikiančio proto požiūriu refleksija yra nenatūrali, kadangi būtina refleksijos sąlyga yra veiksmo sustabdymas. Reikia ne lėkti, bruzdėti, veikti, skubėti, o sustoti ir pagalvoti. Ką daryti su savimi? Su savimi tokiu, kurio vienintelė simpatiška savybė dar yra noras pasikeisti, nes gali būti, kad po akimirkos jau bus vėlu, nes, kaip

pasikeitimuose, svetimose šalyse, neįmanomose veiklose. Visada tokiuose savęs atradimo atrakcionuose yra pavojus atrasti ne save, o kažką kitą – kažkokį kitokį, specialų, antžmogišką save. Save – kopiantį į kalnų viršūnes, skrendantį parasparniu, šokantį į nežinią, atsisakiusį visko, kas žmogiška, save – peržengusį kažkokį tau vienam matomą ir svarbų slenkstį, ir tuo pat metu – nustebusį ir netikintį savo galimybėmis, save – juokinantį visus savo beviltiškomis pastangomis. Save – išmokusį, kaip įsigyti draugų, save – tapusį draugišku, energingu, nugalinčiu, kartojančiu: aš nugalėsiu, viskas gerai, aš laimingas, man sekasi, tuoj, jau tuoj pasiseks. Ir nepastebintį savęs – tapusio pajuokos objektu. Savęs – nebeįmanomo, apgailėtino, beviltiško. Nebematančio savęs – persitempusio, persistengusio, savęs – nugalėjusio save. Iš tikrųjų – savęs, pabėgusio nuo savęs.

mokys tave prieš tavo valią. Visa tai yra dar vienas būdas: patikėti, kad kiti gali už tave ir vietoj tavęs kažką padaryti, ir nusiraminti, vėl išvengiant susitikimo su savimi. Tada mokytis, pamirštant save ir nė nesusidomint savimi, mokytis mintinai, bet nebandant nieko suprasti, nes mokytis ir suprasti – tai suprasti, kas tu, ko tau reikia, ką tu pats darai su savimi, o ne leidi kitiems su savimi kažką daryti. Ir todėl mokymasis yra rizika sutikti save, tai yra rizika pamatyti save nuogą ir ne pačiu geriausiu dvasiniu pavidalu. Tai yra rizika išsigąsti, pasibaisėti, nusivilti savimi. Ir todėl mokymasis nėra toks jau malonus užsiėmimas. Ir todėl taip daug žmonių su baime ir neapykanta prisimena mokymosi situaciją. Nekenčia egzaminų, kuriuose iš tiesų jie sužinojo kažką ne apie pasaulį, ne apie kažkokius mokslus, o apie save. Ir susipažino su savimi tokiu, kokio jie dar nebuvo pažinę. Suprato, kad mokydamasis iš esmės stu-

vokti, kad nieko nedarymas, vadinamasis „tiesiog gyvenimas nieko nekeičiant“, irgi yra pasirinkimas ir irgi yra sprendimas, kurio pasekmės netruks pasirodyti. Nieko neveikiantis – veikia: jis atlieka Didįjį Nieko Su Savimi Nedarymo Eksperimentą. Ir to eksperimento rezultatus netruks pamatyti. Toliau, tokiu atveju, teks rečiau žiūrėti į veidrodį, nesirodyti viešose vietose, pliažuose ar baseinuose neapsirengus arba kurti teorijas, įtikinėjant save, kad kūniškoji išvaizda – visai nesvarbi, mat svarbesnis yra dvasinis pasaulis ir dvasinis žmogaus pavidalas. Teks beveik išsižadėti savo kūno, aiškinant, kad pats nežinai, kaip jis čia toks atsirado, kada jis pavirto tokia beforme mėsa, ir kad tu čia niekuo dėtas. Iš tiesų – lyg tas kūnas būtų ne tavo arba, tavo terminologija tariant, ne taip jau

ku mokytis ir malonu suprasti ką nors naujo. O jeigu ne? Nusivylimas fiziniu kūnu ir pasididžiavimas tariamais savo dvasiniais privalumais gali pasirodyti iliuzija, ir tada jau vieną dieną suprasi, kad ne tik fizinio kūno nebegali rodyti viešumoje, bet ir dvasinių grožybių nebeįstengi pademonstruoti, nes jų nebėra. Nebegali apsinuoginti nei fiziškai, nei dvasiškai, bijodamas išgąsdinti jautresnį žiūrovą. Ir tuomet jau ne tik pliaže esi priverstas vaikščioti apsirengęs – savo subjaurotą dvasinį kūną irgi tenka slėpti nuo viešumos ir vynioti į visokiausių banalybių, svetimų minčių ir beviltiškų teorijų rūką. Nors, gerai pagalvojus, visada yra dar du keliai: vienas kelias, pats lengviausias ir paprasčiausias, apsimesti, kad nieko čia ypatingo neįvyko, kad tai tiesiog natūralus procesas, kad bėga

minėta, pradėsi patikti sau toks, koks esi, ir tada jau rasi tūkstančius būdų, kaip pateisinti viską: save, likimą, nieko neveikimą, bet ką, kad tik nereikėtų nieko daryti. Bėgsi nuo savęs bet kur: į gretimą eilę transporto kamštyje, kuri, kaip žinia, visada juda greičiau nei ta eilė, kurioje tu esi, į užsienį, kuriame visada geriau nei ten, kur tu gyveni. Gali bėgti į TV serialų pastovumą ir paprastumą, į malonumų prieglobstį, į kasdieninę alinančią veiklą nuo tamsos iki tamsos, į begalines, prasidedančias ir pasibaigiančias, draugystes ir meiles, kad tik nereikėtų pasilikti su savimi akis į akį. Išvengti akistatos su savimi – tai gali tapti gyvenimo tikslu. Visada truputį įtartini atrodo tie, kurie bando surasti save kažkur kitur: ypatingose sąlygose, kelionėse, ekstremaliose situacijose, radikaliuose

Tuo tarpu savęs suradimas yra daug paprastesnė, bet daug rizikingesnė procedūra. Iš tiesų ne taip rizikinga kopti į kalnus ar šokinėti su guma nuo olos. Visuose šituose ekstremaliuose užsiėmimuose visada yra galimybė išvengti akistatos su savimi ir šitaip surasti save – ne save: padidintą, išgražintą ar sukarikatūrintą. Ne taip rizikinga yra lėkti įvairiausiomis skraidymo priemonėmis. Baisiausia yra susitikti save tokį, koks esi. Tai yra rizika, kurią ne kiekvienas pajėgus išlaikyti. Ir tada vienu iš rizikingiausių užsiėmimų tampa mokymasis. Mokymasis kaip nuolatinė akistata. Mokymasis kaip situacija, kurioje niekas negali tavęs nieko išmokyti. Tik tu pats ir tik patį save. Kiti tau gali tik trukdyti arba padėti. Kiti tau gali žadėti, kad išmokys tave, net jei tu pats nesimokysi, kad iš-

dijuoji ne pasaulį, o save. Daug saugiau yra žiūrėti į mokymąsi kaip pasaulio, o ne savęs pažinimą, nes tuomet ir nežinoti yra saugiau. Gana saugu yra žinoti, kad nežinai ko nors apie pasaulį. O sužinoti, kad nieko nežinai apie save? Kad taip ir nugyvenai tiek metų, o užgyvenai tik nepasitenkinimą, kad gimei ne ten, tapai ne tuo, o ir iš viso – bandei pakeisti daugybę dalykų pasaulyje, o tuo metu praleidai unikaliausią galimybę ką nors padaryti iš paties savęs. Taip ir nepasinaudojai tau tekusiu šansu pasidaryti save tokį, kokį norėtum turėti. Ir todėl dabar belieka tik ieškoti kaltų: kaži kas čia iš manęs ką padarė? Istorija? Likimas? Valdžia? Aplinkybės? Kiti? Arba: tu esi tas, kuris turi save. Tai yra taip banalu, kad beveik neįmanoma tuo patikėti…


4

Š IESA

Kampas saviems

Mieli skaitytojai, gamta – tai motina, kuri yra neatsiejama mūsų dalis. Dabar toks laikas, kai ji atsargiai bunda iš po ilgos žiemos. Saulės spinduliai vis dažniau lepina žemę, o ji, savo ruožtu, atsako: žadina anksčiausiai pabusti pasiryžusias snieguoles ir žibutes, medžiai krauna žalsvus pumpurus, gyvūnai išlenda iš gūžtų... Gera džiaugtis tokia tyra, tik ką užsimezgusia gyvybe. Neatitrūkime nuo gamtos, būkime kuo artimesni jai. Ir tegul atgimimas paskatina naujiems darbams, kūrybiškumui, o svarbiausia yra nepamiršti nuolat budinti savo sielą naujais pažinimais. Laikraščio „Šviesa“ korespondentė savanorė Indrė

Ryšių su visuomene skyriaus vyresniajai specialistei ir laikraščio „Šviesa“ korespondentei Gintarei Mikėnaitei – 25-eri. Lietuvos laisvės aušroje gimusiems sėkmės ir laimės brandos kely. Linkime nešti išminties, gerumo dovaną jų reikalingiems. „Šviesos“ redakcija

Sėdėdama prie pietų stalo ilgai žiūrėdavau į savo senelį. Sustingdavau, nes buvo įdomu stebėti, kaip jis išvirusius kiaulių kaulus ritmingai daužydavo į medinę lentelę tam, kad iš kaulų ertmių iškristų vadinamosios smegenys. Pasibarstydavo druska ir godžiai valgydavo, karts nuo karto vis garsiau atsikosėdamas. Labai greitai jis atsigulė į ligoninę, vis klausė, ar atvežėme čia jį numirti? Ir tikrai pirmame šios ligoninės aukšte vieną po kito vežė mirusius senolius. Keista, kad net ir mirę jie buvo priversti laukti, kol kažkas atvažiuos iš giminaičių ir jų kūnus pasiims. Galvojau, kad galima priprasti prie mirties, kai nuolat matai šiuos vaizdus. Pas senelį ateidavau kiekvieną dieną. Štai vienas senolis, gulėjęs greta mano senelio, buvo miręs jau beveik valandą laiko. Jo protezai lengvai plūduriavo rusiško stiklo stiklinėje, kurios vanduo, rodėsi, lyg sirupas ar kisielius – toks tirštas ir labai glitnus. Ant kojos kybojo kažkoks numeris, beveik atidengtas, rankos nesunertos, matyt, laužys jas, kai norės rožančių perpinti. Senelis gulėjo pasipiktinęs ir murmėjo, kad čia jam viskas panašu į povandeninį laivą arba kosmosą – ligoninės langai buvo apvalūs ir labai maži. Galbūt buvo pabijota ligoninės sergėtojų, kad kažkuris iš čia merdėjančių pasidarys sau galą. „Nereikia čia galo niekam darytis“, –  pasakojo senelis, čia visi kaip per marą miršta. Sakėsi, kad jis dar nenori, nes nesusitaupęs pinigų, kad galėtų padoriai būti pa-

2014 balandis

RODOS, VAKAR Kristina Bidočiūtė

laidotas, o skrumnesnes (paprastesnes) laidotuves įvardindavo taip: „lyg palaidojimas kokiam pakelės griovy“. Dabar keista, nes būtent ten, griovyje, vingiuodamas namo ir mėgindamas taikyti į savo atėjusiojo pirmyn pėdas nebeišlaikė pusiausvyros, paslydo, atsitrenkė, kaip buvo manyta, į metalinį strypą, prasiskėlė galvą ir sušalo tame griovyje, kuriame niekada nenorėjo būti palaidotas. Palaidotas buvo gražiai – tik įšalusi žemė jo kūno nenorėjo įsileisti. Laidotuvių metu ne viena bobutė kalbėjo, kad tokią šaltą žiemą nevalia pasimirti, reikia sulaukti pavasario. Kita bėdavojo, kad ir pavasarį dumblynai, dažniausiai karstą kiša į duobę, kurioje pilna vandens. Ruduo blogai: vėjai, liūtys, nuolat užgesinamos žvakės. Dar kažkuri bobulytė sakė, kad rudenį jai reikia derlių nusiimti, uogas sode nusiskint, nes jos vaikai šių darbų nepadarys, paliks visus vaisius vargt

ant šąlančių krūmų šakų. Tai kada mirt geriausia? Mirė senelis, matyt, visada nujautė, kad mirs žiemą, nes kiekvieną žiemą kartodavo, jog turbūt pavasario jau nebesulauks. Dabar žiūriu į vieną nuotrauką, galvodama, kaip senelis mus su broliu galėjo taip aukštai iškelti ant rankų. Tikriausiai tada jis buvo labai jaunas, o mums jis visada atrodydavo senas senelis, kuris džiaugdavosi sulaukęs kiekvieno pavasario tam, kad ir vėl pasiryžtų taupyti. Sutaupyti savom laidotuvėm, rudenį nuskinti obuolius, juos supjaustyti, sudėlioti metalinėje skardoje ir džiovinti rudeninėje saulėje. Dabar tik ypatingom progom mama įmeta į sriubą bent keletą tų jo sudžiovintų obuolių skiltelių. Dar jų turime, bet kitą rudenį jau nebeturėsime... Visi senelio drabužiai buvo atiduoti kažkokiose landynėse gyvenančiam žmogui. Sako mama: „Tegul žmogus bent kurį laiką švariau apsirengia, tegul padoriau atrodo kitų akyse“. Vieną megztinį pasiėmė mamos brolis – naujas, gera siūlų sudėtis, vilnos yra, akrilo. Man nieko neleido pasilikti, sako, kam tau tie jo nosiniai, kam visi jo medaliai. Gerai, kad bent senelio girtą gargaliavimą kažkada juokaudama maža įsirašiau į seną kasetę. Kartais paklausau, kartais atrodo, kad gyvas, kad jis čia, kad jo čia atsidusimai ir garsus knarkimas. O kartais baugiai klausau ir jaučiu, kad čia ne jis, čia gal tas, kuris su jo švarkais ir purvinom kelnėm savo landynėse miega...

AIRIDAS ŠEŠETAS: „LEU MANO SVAJONĖS IŠSIPILDYMUI TIKO PUIKIAI“ Indrė Žymančiūtė Airidas Šešetas yra LEU II kurso šokio pedagogikos studentas, kilęs iš Panevėžio. Atvykęs į sostinę ir įstojęs į mūsų universitetą, jaunuolis atrado puikios karjeros kelius. Jam plačiai atsivėrė durys į įvairius televizijos projektus kaip dalyviui ir kaip choreografui. Nepaisant visos šokio veiklos, Airidas tapo dar ir kirpėju. Sėkmingai suderindamas visas savo veiklas, dabar šokėjas džiaugiasi, kad jo gyvenimas susiklostė būtent taip. Nuo kada pradėjai sieti savo gyvenimą su šokiais? Kai man buvo šešeri metai, tėvai nuvedė į lietuvių liaudies šokių būrelį. Tada tikrai nemaniau, kad ateityje tai bus mano pragyvenimo šaltinis. Kai buvau mažas, nuolat rodžiau ,,didelius ožius“, labai nenorėjau šokti, buvo net ašarų. Tačiau po kurio laiko viskas pasikeitė. Tuo labai džiaugiuosi, nes dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be šokių.

Kada susimąstei apie pedagogo darbą? Tiesą sakant, apie šį darbą galvojau labai seniai. Viena iš mano didžiausių svajonių – nuosava šokių studija, kurioje galėčiau dirbti su norinčiais šokti žmonėmis. Ypač su vaikais. Labai gera matyti, koks autoritetas mokiniui yra mokytojas. Noriu ir aš toks būti. LEU mano svajonės išsipildymui tiko puikiai, o studijų programa man atrodė priimtiniausia. Jeigu jau prakalbome apie šokio pedagogikos studijų programą, tai papasakok, ką tau suteikė šios studijos? Šokio pedagogika Lietuvos edukologijos universitete man suteikė daug naujų žinių. Labai smagu, kad galime per tokį trumpą laiką išmokti daugybę šokių stilių. Džiaugiuosi, kad mūsų specialybės dėstytojai yra labai kompetentingi, su jais galima rasti bendrą kalbą, kuri bus naudinga

> A. Šešetui (pirmam iš kairės) teko galimybė dalyvauti ir „Eurovizijos“ finale

tiek studentui, tiek dėstytojui. Tik norėtųsi, kad mūsų šokių salė būtų daug didesnė. Ir veidrodžių galėtų būtų daugiau, bet, žinoma, suprantu, kad visa tai kainuoja. Tau teko dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose. Kokią svarbą jie turėjo tavo gyvenime? Man dar tik 20 metų, bet patirties televizijoje turiu nemažai. Viskas prasidėjo nuo projekto „Tu gali šokti“. Jame buvau pats jauniausias dalyvis. Man buvo 18 metų. Turėjau mažiausiai patirties. Bet užėmiau garbingą IV-ąją vietą. Nuo tada apie šokį pradėjau galvoti kitaip. Po šios laidos gavau kvietimų šokti kituose renginiuose: TV3 sezono atidarymai, „Lietuvos talentai“, „Mano miestas“, „Lietuvos balsas“, „Auksinis balsas“, „Eurovizija“, „X faktorius“, M.A.M.A apdovanojimai, „Romeo ir Džuljeta“, išsipildymo akcijos ir daugybė kitų. Būna labai pikta, kai žmonės, žiūrėdami įvairius projektus, sako, kad šokėjas blogai šoko, kažko nepadarė ir pan. O jie net neįsivaizduoja, kad pasirengimui turime dvi dienas. Lietuvoje šokėjai yra ne taip aukštai vertinami, kaip kai kuriose užsienio šalyse. Mus laiko „medžiais“, dekoracijomis, nes prodiuseriai dažniausiai prašo labai paprastų choreografijų arba tik pastovėti šalia atlikėjo. Labai džiaugiuosi, kad teko galimybė dvejus metus iš eilės dirbti viename geriausių Lietuvos renginių, t. y. M.A.M.A apdovanojimuose. Šis renginys lėmė tai, kad pradėjau dirbti su Donatu Montvidu. Dirbai Ibizoje. Kokie gyvenimo vingiai tave ten nuvedė? Koks gyvenimas ten buvo? Viskas įvyko netikėtai. Dalyvavau šokėjų atrankoje į geriausią pasaulio klubą ,,Amnesia“. Kviečiamos buvo merginos, bet pamaniau, kad gal prireiks ir vaikinų. Po kurio laiko sulaukiau skambučio ir žinios, kad esu kviečiamas keliauti į Ibizą. Tačiau tais metais vyko stojimai į LEU, todėl atsisakiau išvykti. Po metų pabandžiau dar kartą. Man vėl pavyko. Ir šį kartą pasiūlymo jau neatsisakiau.

Aš visiems kartoju, kad gyvenimo Ibizoje žodžiais apsakyti negaliu. Reikia nuvykti patiems ir viską patirti. Ten buvau tris mėnesius. Teko ragauti prabangiausio pasaulio šampano „Cristal“, plaukioti jachta, kuri prilygo vienam penkių aukštų bendrabučiui, vakarieniauti viename iš prabangiausių restoranų pasaulyje. Smagiausia būdavo tuomet, kai į klubą ateidavo apie 5000 žmonių, o pats klubas plotu prilygo visam mūsų universitetui. Susipažinau su tokiais žmonėmis kaip Afrojack, Avicii, Steve Aoki, Pitbull, Inna, Leonardo DiCaprio,

> A. Šešetas kartu su P. Hilton

Paris Hilton. Dabar žinau, kad jie visiškai paprasti žmonės. Beje, buvau asmeninis P. Hilton plaukų stilistas. Susipažinau su labai turtingais žmonėmis, kurie yra įtakingi visame pasaulyje. Gavau pakvietimą vykti į Ameriką ir dirbti šokėju. Jau pradėjau tvarkytis dokumentus dėl vizos ir, jeigu pavyks, vasarą iškeliausiu. Kokios asmens savybės reikalingos geram šokėjui? Aš manau, kad žmogus turi pasitikėti savimi, tikėti tuo, ką daro, ir svarbiausia mylėti savo darbą. Jei turėsi šias savybes, būsi vienas iš geriausių šokėjų.


Mokykla

Š IESA

2014 balandis

5

Trečiakursių pedagoginė praktika po padidinamuoju stiklu Trečio kurso studentės šiais metais turėjo galimybę pritaikyti savo pedagogines žinias, įgytas per trejus studijų metus. Tai daug laiko, jėgų ir stiprybės reikalaujanti veikla, kurios metu studentai galėjo pasiimti kuo daugiau praktinių įgūdžių, turėjo galimybę susieti teoriją ir praktiką, įsilieti į mokyklos darbuotojų veiklos sūkurį. Savo įspūdžius mums pasakoja III kurso LF studentės Daiva Jokūbaitytė ir Indrė Žymančiūtė. Daiva Jokūbaitytė: Trečias kursas – etapas, kai įveikta daugiau nei pusė studijų kelio. Studentės šešias savaites, nuo vasario 4-osios iki kovo 14-osios, jau trečią kartą atliko pedagoginę praktiką įvairiose mokyklose. Kuo ši praktika skiriasi nuo ankstesniųjų? Pirmosios praktikos metu studentės daugiausia turėjo stebėti mokytojų pamokas, bet, žinoma, privalėjo prisidėti prie veiklos organizuojant klasės valandėles ar išvykas. Antrosios praktikos metu studentės jau šiek tiek galėjo įsijausti į mokytojos vaidmenį, kai tekdavo vesti įvairius pamokų fragmentus. Trečiosios (atsakingosios) praktikos metu buvo visko: lengvų pagalbinių darbų organizuojant išvykas, atsakingų planų rašymo, pamokų vedimo. Prieš mums išeinant į šią praktiką, dėstytojai nuolat kartodavo: „Kiekviena praktikos diena jums bus kaip egzaminas, todėl jūsų laukia sunkus darbas. Nusiteikite jam!“ Dėstytojai taip pat pabrėždavo, kad po šios praktikos mes suprasime, ar tikrai norime būti mokytojomis. Bet pridurdavo ir tokį faktą, kad dažniausiai tie, kurie sako, kad mokytojais tikrai nebus, po praktikos pakeičia savo nuomonę. Taigi ar dėstytojų mintys buvo teisingos? Ši praktika pareikalavo ne tik dalykinių žinių. Buvo mokytojų, kurios sakė: „Vos pamačiusi šią studentę negalėjau patikėti, kad ji gebės susitvarkyti su užduotimi vesti pamoką“. Visgi po kurio laiko ta mokytoja pamatė, kad šiai studentei, apie kurią ji buvo susidariusi išankstinę nuomonę, pa-

vyko įrodyti, jog užduotis vesti pamoką įveikiama. Todėl daug kartų studentėms teko „perlipti per save“. Dėstytojai neklydo sakydami, kad tai praktika, kurios kiekviena diena bus lyg egzaminas! Kaip sudominti vaikus, jeigu tema ir nėra labai įdomi? Kaip pelnyti vaikų palankumą? Kaip užmegzti su vaikais draugiškus santykius? Kaip sukurti tokias pamokas, kad mokiniai jų (pamokų) tiesiog pasiilgtų? Kaip suformuoti vaikų nuomonę, kad namų darbai tėra linksmas žaidimas ir galimybė atskleisti visus savo gebėjimus, o ne prievartinis darbas? Gal ne į visus klausimus studentės gebėjo rasti atsakymus, bet bent kelis tikrai pavyko aprėpti. Ne viskas šioje praktikoje buvo taip rimta. Vedėme klasės valandėles sveikatingumo temomis. Tokia užduotis leido patobulinti ir savo asmenines žinias (apie kurių svarbą jau minėjau). Organizavome išvykas į muziejus, debatus. Prisidėjome prie įvairių dalykinių renginių vedimo. Teko kalbėtis su kitomis studentėmis ir teirautis, ar pasikeitė jų nuomonė apie galimybę dirbti mokykloje. Ir atsakymo sulaukiau teigiamo. Dėstytojų žodžiai buvo teisingi. Atsirado tokių, kurios jau po pirmos vestos pamokos sakė: „Aš noriu būti mokytoja!“ Apibendrindama galiu pasakyti, kad kiekviena praktika duoda vis daugiau ir daugiau... Pabaigti norėčiau Alberto Einšteino žodžiais: „Diena be mokslo – tuščiai praleista diena. Tiek daug yra ko mokytis ir tiek mažai turime tam laiko“. Taigi stenkimės kiekvieną dieną ko nors išmokti! Indrė Žymančiūtė: Aš esu būsima mokytoja. Būsima vaikų ugdytoja. Lietuvių kalba yra tik vienas iš daugelio dalykų, kurių vaikai dabar mokosi. Tačiau tai yra tokios pamokos, kurių metu mokytojas gali belstis į mokinių širdis, nešdamas meilės ugnelę kalbai, tėvynei ir jos žmonėms. Žymių rašytojų ir visuomenės veikėjų biografijos – pavyzdžiai jaunimui, keliantys patriotinę

> Bibliotekos akcija – sienlaikraštis

> Ekskursija į Vilniaus katedros požemius su Martyno Mažvydo progimnazijos šeštos klasės mokiniais

dvasią, ugdantys pilietinę savimonę atliktais darbais. Tačiau tai yra kitų žmonių nuopelnai. O kokie turi būti mūsų, mokytojų, nuopelnai? Atsakyti nesunku. Pirmiausia pačiam reikia mylėti savo gimtąją žemę, darbą ir, žinoma, vaikus. Šiais metais atlikau jau trečiąją pedagoginę praktiką. Kasmet ji vis kitokia – labiau naudinga ir išskirtinė. Galimybė savo jėgomis suprasti, „kas ir su kuo valgoma“ šiame darbe, yra neįkainojama. Kai tu stovi prieš beveik trisdešimt jaunų asmenybių ir suvoki, kad tai yra jėga, branduolys, mūsų šalies viltis ir ateitis, užplūsta beprotiškai didelis noras kuo daugiau visko kartu nuveikti, kuo daugiau ir tvirčiau žengti pirmyn. Ir šalia nuostabaus džiaugsmo prisišlieja baimė. Baimė ir suvokimas, kad prieš visus juos stovi visiškai vienas. Esi sekamas, stebimas, analizuojamas, slapčia apie tave yra kalbama... Tokia baimė gali pakišti koją. Dažniausiai utopinių minčių ir gerų norų kupini būna jauniausi mokytojai ir studentai. Kartais tenka šiek tiek nusivilti, nes suvoki, kad ne visiems lūkesčiams lemta išpildyti. Šios praktikos metu suvokiau, kokia yra pedagoginio darbo specifika: vieną dieną, po pamokų, keliaudamas namo, gali jaustis lyg sparnų nešamas, nes mokiniai, atrodo, buvo tiesiog nuostabūs! Patys protingiausi, nuoširdžiausi, įvertinantys mokytojos sunkų darbą! Tačiau būna ir taip, kad norisi pykti, kalbėti taip, kad žodžiai smigtų tiesiai į mokinių sąžinę, nes matai jų akyse vaikišką nerūpestingumą. O dar tas nesupratingumas, kad viskas daroma tik dėl jų! Pripažinsiu, tokios dienos praktikos metu vedė mane iš proto. O tada dar labiau supratau, kokios stiprios asmenybės reikia šiam darbui. Meilė ir pyktis nuolat mainosi, keičia vienas kitą. Ir galiausiai vis tiek supranti, jog myli tuos vaikus, kad ir kokie jie skirtingi būtų... Paskutinioji praktikos diena privertė pamiršti visus iškilusius sunkumus. Pasibaigus pamokoms, keletą akimirkų stovėjau prie tuščių suolų, o mintyse bėgo ištisų savaičių įvykiai. Stovėjau ir mąsčiau, kad iš dalies jie tapo ir mano mokiniais. Sentimentus paskatino prieš tai įvykęs gražus atsisveikinimas ir stropus mokinių darbas pastarąsias pamokas. Tą dieną iš mokyklos išėjau labai vėlai ir lėtai. Tuščiais koridoriais skambėjo studentės praktikantės, būsimos mokytojos, batų kaukšėjimas ir širdies dūžiai krūtinėje. Liūdna buvo atsisveikinti ir paskutinį kartą užverti šios mokyklos duris. Mano praktika buvo naudinga ne tik dėl emocinių suvokimų, asmeninių pamąstymų, bet ir todėl, kad išmokau greičiau pasiruošti pamokoms, pritaikyti teorines žinias, kurias suteikė mano universitetas, atradau ryšį su mokiniais, teko pabendrauti su skirtingai dirbančiais mokytojais ir su kitais mokyklos darbuotojais. Kad ir kaip tai buvo nelengva, bet, dievaži, tikrai naudinga. Man dar liko studijuoti pusantrų metų. Dar tiek laiko praleisiu savo universitete. Žinau, ko dar privalau išmokti, kad kitais metais, paskutiniosios praktikos metu, būčiau dar geresnė mokytoja. Taigi visiems linkiu per savo pedagogines praktikas nebijoti būti savimi, eksperimentuoti, ieškoti ir pabandyti pritaikyti kuo daugiau mokymo metodų. Taip pat bendrauti su mokiniais, mokytojais, mokyklos darbuotojais, analizuoti ne tik mokinių elgesį, mokymąsi, bet ir savo tobulėjimą ir suvokimą.

> Klasės valandėlė apie sveikatingumo temas

> Vilniaus arkikatedros požemiai

Kryžiažodis

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Buvęs tuometinio Fizikos ir matematikos fakulteto absolventas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras generolas Jurgis .... Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, LEU Filosofijos katedros poetas ir eseistas doc. dr. L. .... LEU vykdomo projekto „Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plėtra“ vadovė dr. ... Trimonytė Bikelienė. LEU ir Všį „RV Agentūros“ renginys „3R …“. Operos „Gripino klasta arba kas taps karaliumi“ autorius. Laikraščio „Šviesa“ rubrika „... saviems“. Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos išleistos knygos „Laiškai“ autorė.

Atsakymus siųskite el. paštu gintare.mikenaite@leu.lt iki balandžio 14 d. Nugalėtojo, kuris bus išrinktas burtų keliu, laukia prizai su LEU simbolika!


Sportas

6

Š IESA

2014 balandis

TRENERIS SUGRĮŽO NAMO

LEU KOMANDŲ REZULTATŲ APŽVALGA

Agnė Miliškevičiūtė

Šarūnas Beivydas, Simona Arlauskaitė, Tautvydas Babravičius, Diana Salnikova

Antano Taraskevičiaus pedagoginis ir profesionalaus rankinio stažas yra 46 metai. Treneris baigė Kauno kūno kultūros institutą. 12 metų Lietuvos švietimo ministerijoje vadovavo Lietuvos moksleivių rankinio sportui. 19 metų dirbo su Vilniaus „Eglės“ moterų rankinio komanda. Tuo laikotarpiu (1988 m.) „Eglės“ komanda iškovojo IHF Europos šalių taurę. „Eglės“, „EglėsŠviesos“ komandos 15 kartų tapo Lietuvos čempionėmis. 16 metų A. Taraskevičius buvo Lietuvos moterų rankinio rinktinės vyr. treneris. Prieš išvykstant iš Lietuvos, paskutinius 3 metus VPU dėstė rankinio ir krepšinio disciplinas. A. Taraskevičius yra SSRS rankinio sporto meistras, nusipelnęs Lietuvos rankinio treneris ir Lietuvos kūno kultūros ir sporto darbuotojas. Paskutinius 16 metų dirbo ir tobulinosi Vokietijoje. Šioje šalyje galėjo tobulintis metodologiškai. Treneris parengė dvi knygas: vieną išleido Kauno kūno

kultūros akademija, o antros knygos nepavyko išleisti. Jis yra parašęs 26 straipsnius, išspausdintus „Trenerio“ žurnale. Taip pat rašė daug straipsnių Vokietijos treneriams. O dabar A. Taraskevičius sugrįžo pas mus, į Lietuvos edukologijos universitetą, treniruoti ir suteikti žinių mūsų vyrų rankinio komandai LEU „VHC Šviesa“. Papasakokite trumpai apie save. Gimiau 1942 m. Druskininkėliuose, Druskininkų vlsč., Alytaus apskr. 1968 m. baigiau LVKKI. Kodėl išvykote dirbti į Vokietiją? Kas paskatino Jus grįžti? Buvau pakviestas kaip geras rankinio specialistas. O grįžti paskatino amžius. Kodėl pasirinkote šią specialybę? Rankinį pradėjau žaisti tarnaudamas sovietinėje armijoje Sibire, Omsko, Novasibirsko miestuose. Sportuojant buvo daug privilegijų. Grįžęs iš armijos pasirinkinau rankinio sporto šakos trenerio specializa-

ciją. Studijos sekėsi puikiai, jas pabaigiau su pagyrimu. Už gerą mokymąsi gaudavau Lenino vardo stipendiją. Ar prisimenate savo pirmąsias varžybas kaip treneris? Taip, tai buvo 1968 m. su Vilniaus „Statybos“ moterų rankinio komanda. Kaip manote, kokios žmogaus savybės yra svarbiausios žaidžiant rankinį? Besąlygiškas, profesionalus atsidavimas, atkaklumas treniruočių metu. Gal atsimenate kokį linksmą įvykį treniruočių metu? Dirbdamas „Eglės“ moterų rankinio komandoje, kai ištekėjo daugelis pagrindinių žaidėjų, sudariau joms gimdymų grafiką. Kuo domitės, kuo užsiimate be sporto? Laisvu laiku žvejoju ir grybauju. Ko palinkėtumėte sau sporte ir gyvenime? Geresnių treniravimosi sąlygų, metodologinio tobulėjimo, o gyvenime – sveikatos.

„LAIMA“ TINKLINIO TURNYRAS MOTERS DIENOS PROGA Simona Arlauskaitė Kiekvienais metais žurnalo „Laima“ redakcija moterims organizuoja tinklinio turnyrą Kovo 8-osios proga. Turnyre dalyvauja profesionalios kelių kartų tinklininkės – žurnalo „Laima“ atstovės ir trys kviestinės moterų komandos. Šiais metais kartu su „Laima“ komanda dalyvavo ir LEU „Šviesos“ moterų tinklinio komanda, kuri užėmė IV-ąją vietą. Visos komandos buvo apdovanotos gėlėmis ir „Laima“ įsteigtais prizais. Dovanas įteikė turnyro teisėjai, gerai žinomi tinklininkai. Taip pat moterų pasveikinti atvyko profesionalus treneris Jeanas Claude‘as Edorh‘as. Visos dalyvavusios moterys dėkoja už nuostabų turnyrą ir palaikymą!

FUTBOLAS LEU komanda I lygos sezono metu iškovojo vienintelę pergalę, namuose įveikdami VGTU futbolininkus 6:3. LEU komanda Lietuvos salės futbolo I lygos čempionate liko paskutinėje vietoje (VIII), surinkusi 3 taškus. I lygos salės futbolo čempione tapo Vilniaus kolegijos komanda (37 taškai). LEU komandos geriausiu žaidėju tapo Tautvydas Svidras (SSF, II k.), pelnęs 12 įvarčių. TINKLINIS RSTL (Respublikos studentų tinklinio lyga) šiais metais dalyvauja po 9 Lietuvos universitetų vyrų ir moterų komandas. Čempionate žaidžiama dviejų ratų sistema. Komandos skirstomos į dvi zonas, dažniausiai į „Vilniaus“ ir „Kauno“. Po pirmojo rato abi LEU komandos yra IV vietoje. Šiuo metu yra prasidėjęs antrasis ratas. KREPŠINIS Vasario mėnesį LEU krepšinio komanda užbaigė išvykoje susitikdama su KU komanda. LEU atstovai pasipriešinti Klaipėdos universitetui nesugebėjo ir patyrė pralaimėjimą 69:84. Kovo mėnesį LEU komanda pradėjo su KTU komanda. LEU šventė užtikrintą pergalę rezultatu 100:76. RANKINIS „VHC Šviesa“ Kovo pradžioje „VHC Šviesa“ padovanojo savo sirgaliams įdomią dvikovą. Vilniaus sporto mokykloje „Tauras“ susitiko dvi viena kitos ver-

tos komandos – Vilniaus „VHC Šviesa“ ir Varėnos „Ūla“. Rungtynės buvo kovingos. Netrūko nei emocijų, nei pykčių, nei gražaus žaidimo. Sirgaliai mėgavosi. Mūsų komanda įveikė svečius iš Varėnos rezultatu 29:26 (11:13). Reguliaraus čempionato nugalėtojais tapo Klaipėdos „Dragūno“ komanda. Mūsų universiteto komanda pretenduoja į II-ąją vietą. „Šviesa VHC“ Mūsų universiteto komanda II etape užsitikrino vietą stipriausių komandų aštuntunke, nors tai buvo sunku padaryti. Kovo mėnesį prasidėjo Lietuvos vyrų rankinio pirmenybių III etapas. Klaipėdoje susitiko vietos „Universitetas/Dragūnas“ su antrąja Vilniaus rankinio komanda. Po atkaklios kovos „Šviesa VHC“ turėjo pripažinti pajūrio ekipos pranašumą 29:33 (16:15). Šis etapas vyks iki dviejų pergalių. LEU „Šviesa-Eglė“ Paskutiniosiose reguliariojo čempionato rungtynėse mūsų universiteto komanda susitiko su Šiaulių SM „Dubysa-HC Urtvida“. Šių ekipų susitikime pranašesnės buvo mūsiškės rankininkės (38:36; 17:16). Mūsų universiteto komanda reguliariajame čempionate užėmė IV-ąją vietą ir pateko į Lietuvos moterų rankinio čempionato pusfinalį. Pusfinalyje iki trijų pergalių susitiks Kauno „ACME-Žalgiris“ su Vilniaus LEU „Šviesa-Eglė“ komanda.

> „Laima“ turnyro dalyvės ir organizatoriai

NENUGALĖTI, BET IR NE PIRMI Šarūnas Beivydas Nacionalinėje futbolo akademijoje esančiuose futbolo aikštynuose (Kaunas) vyko Lietuvos aukštųjų mokyklų mažojo futbolo 7x7 kovos. Be mūsų universiteto mažojo futbolo turnyre taip pat dalyvavo 7 komandos: ASU, KU, LSU, VGTU, KTU, VU, VDU. Joms teko taikytis prie ypač nemalonių ir sudėtingų oro permainų. LEU futbolo komandai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtas turnyras pareikalavo daug jėgų, sveikatos ir nervų. Tačiau sudėtingos oro sąlygos, turnyro metu slėgęs nuovargis ir traumos nesumažino komandos ryžto siekti pačių aukščiausių apdovanojimų. LEU futbolininkai vieningai kovėsi dėl aukštųjų mokyklų mažojo fut-

bolo turnyro nugalėtojų vardo. Deja, LEU komanda turėjo tenkintis II-ąja vieta, į priekį praleisdama turnyro atidarymo rungtynėse 2:0 įveiktą VU komandą, kuri po patirtų dviejų iš eilės pralaimėjimų iškovojo penkias pergales ir tapo turnyro nugalėtoja. LEU futbolininkai turnyre taip pat įveikė VDU (2:1) ir VGTU (1:0) komandas. Net keturis kartus sužaidė lygiosiomis su LSU (0:0), KTU (0:0), KU (1:1), ASU (1:1). Mūsų universiteto komanda surinko 13 taškų ir nuo jau minėtos VU komandos atsiliko tik 2 taškais. Ypač apmaudžiai buvo paleista pergalė rungtynėse prieš KU komandą, kuomet paskutinės rungtynių atakos metu po kampinio buvo praleistas įvartis. Komandos, pasibaigus šioms rungtynėms, pasidalijo

po tašką turnyrinėje lentelėje. Šios rungtynės, pasak komandos trenerio, buvo lemiamos kovoje dėl nugalėtojų vardo. Geriausiu LEU komandos žaidėju tapo kapitonas Marius Linkevičius (SSF, IV k.). O rezultatyviausiu viso turnyro žaidėju tapo iš LEU komandos pergalę „atėmęs“ KU komandos lyderis Audrius Tolis, pelnęs net 8 įvarčius. LEU komandoje žaidė Laurynas Šimkus, Matas Kocimas, Edgaras Gėglis, Daniel Gunevič, Tautvydas Svidras, Marius Linkevičius (komandos kapitonas), Egidijus Žagaras, Remigijus Semėnas, Andžej Čaplin, Šarūnas Beivydas, Robertas Bovševič, Laimonas Sakalauskas, Andrius Prunckus.

MŪSŲ UNIVERSITETE NUAIDĖJO BOKSAS

> LEU futbolo komanda

LEU didžiojoje sporto salėje devintą kartą vyko Tarptautinis jaunimo bokso turnyras, skirtas pirmojo Lietuvos olimpinio čempiono Dano Pozniako atminimui, kuriame dalyvavo net 125 boksininkai iš 19 šalių. Į Europos bokso konfederacijos (EUBC) kalendorių įtrauktame turnyre kovojo Italijos, Slovakijos, Norvegijos, Gruzijos, Švedijos, Čekijos, Bulgarijos, Ispanijos, Kipro, Rusijos, Austrijos, Vengrijos, Moldovos, Azerbaidžano, Suomijos, Turkijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos boksininkai. Ant nugalėtojų pakylos lipo ir trys lietuviai: Tadas Šakočius (75 kg), Tomas Olberkis (91 kg) ir Dovydas Šernas (+91 kg).

> Kova dėl kamuolio tinklinio aikštelėje

> Dovana sirgaliams – įnirtingos rungtynės tarp Vilniaus LEU „VHC Šviesa“ ir Klaipėdos „Dragūno“ komandų

> Į vartus smūgiuoja LEU absolventas Nerijus Budraitis

Puslapį rengia LEU Sporto centras


Vertybės

Š IESA

2014 balandis

7

MATO PASAULĮ KITAIP Jurga Sidabrienė

Dailės katedros keramikos studijoje kartu kūrė, vaišinosi arbata ir nuoširdžiai bendravo projekto „Matau pasaulį kitaip“ dalyviai, t. y. III kurso dailės edukologijos studentai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centro auklėtiniai, jų mokytojos S. Butnoriūtė, J. Jakonė ir Dailės katedros dėstytojos J. Sidabrienė, D. Jazgevičiūtė. Renginys paliko neišdildomą įspūdį ir vieniems, ir kitiems. Tarpusavio bendravimas tapo svarbia pamoka pažinti, jausti šalia esantį, „matantį pasaulį kitaip“. Studentai paruošė po dovanėlę – reljefinius atvirukus – savo naujiems draugams. Projekto dalyviai aplankė LEU parodas, studentų kūrybines erdves, derino bendrus ateities kūrybinius planus. Labai laukė tos kelionės „Įdomu buvo sužinoti, kaip tie studentai gyvena. Labiausiai patiko linksmos merginos, kurios visą laiką juokavo ir labai norėjo padėti lipdyti“, – teigia Andrej Konorev, besimokanti IV I g klasėje. „Lipdžiau grybą. Mano padėjėja buvo labiau patyrusi ir man padėjo, kad tas grybas būtų į grybą panašus“,  – pasakojo Jovita Stasiūtė iš III g klasės.

kaip jie jaučiasi šalia sveikųjų, negalios neturinčių žmonių. Galbūt tik mes į juos žvelgiame baimės ir nežinomybės kupinomis akimis... Todėl, bendraudama su vaikais, stengiausi sukurti šiltą, betarpišką ryšį, norėjosi visu turimu gerumu pasidalyti su šiais vaikais. Ir labai džiugu, kad mūsų svečiai įsijautė į darbą, šnekučiavosi su mumis, studentais taip, kaip su draugais. Įdomu buvo pamatyti, kaip vaikai pažindinasi su aplinka tik pojūčių vedini. Juos išlavinę gali pajusti daugiau nei matantieji. Turime dar daug išmokti, kad galėtumėme dar daugiau patirti. Už šią patirtį esa-

me dėkingos organizatoriams, kurių dėka galėjome pažvelgti į pedagogiką ir dailę kitu kampu“, – sako III kurso studentės Eglė Genutytė, Julija Lečaitė, Mažena Kaminska, Martyna Čeikauskaitė, Kamilė Tautkevičiūtė. Karolina Jakimavičiūtė: „Jie atveria mums akis dėl savo didelių širdžių. Įdomu stebėti, kaip nematantis žmogus pasiima molio gabalą ir ima iš jo formuoti fantastiškus dalykus. Tas  procesas, kai jie šildė molį savo rankose, užbūrė. Molio gabalas virsta automobiliu, ežiu, grybu, širdimi, puodeliu... Ir galvojau, kaip tai įmanoma“.

Arkivyskupo M. Reinio 130-osios gimimo metinės. Konferencija Lietuvos mokslų akademijoje

Pranešimus apie Mečislovą Reinį skaitė rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, vyskupas Arūnas Poniškaitis, prelatas, profesorius, teologijos daktaras, pranciškonų pasauliečių ordino (OFS) narys Vytautas Steponas Vaičiūnas, kunigas Gediminas Jankūnas, diakonas Nerijus Pipiras

ir M. Reinio gyvenimo, veiklos ir atminimo tyrėja dr. Aldona Vasiliauskienė. Renginyje meninę programą atliko solistas prof. Antanas Kiveris, studentės pianistės Giedrė Buivaitė, Greta Mockaitytė. Griežė LEU kamerinės muzikos ansamblis „Credo“.

Tai buvo draugiškas susitikimas „Pamoka su sunkiai matančiaisiais sukėlė ne tik užuojautą, bet kartu ir malonių jausmų. Neįsivaizduoju,

> Visi linksmai lipdė molį...

VAKARAS, SKIRTAS LIETUVOS PARTIZANAMS ATMINTI Indrė Šadvilaitė LF III kurso studentė LEU Lituanistikos fakultete vyko renginys, skirtas paminėti Adolfo Ramanausko-Vanago 96-osioms gimimo metinėms ir 1944–1953 metais už Lietuvos laisvę kovojusiems žmonėms – Lietuvos partizanams. Renginį organizavo LEU Lituanistikos fakulteto Studentų atstovybė, bendradarbiaudama su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Renginio metu buvo dainuojamos partizanų, patriotinės ir liaudies dainos, skaitomi pranešimai, partizanų kūryba. Renginį pradėjo LEU LF III kurso studentė Indrė Šadvilaitė, skaitydama ištrauką iš Adolfo RamanauskoVanago atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų“. Po to sveikinimo žodį tarė dekanė doc. dr. Žydronė Kolevinskienė. II kurso studentė Rūta Činčytė atliko dvi dainas: „Jei ne auksinės vasaros“ ir „Vargo sūnelis“. Vėliau buvo pristatytas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos III kurso krn. Andrius Kubilius, kuris perskaitė savo parengtą pranešimą apie generolą Joną Žemaitį. Po pranešimo skambėjo LEU LF II kurso studentės Editos Mikėnaitės atliktos dainos: „Sakalėli, margas paukšteli“ ir „Mažam kambarėly“, o iš karto po dainų buvo pristatytas Generolo Jono

Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui plk. ltn. Valerijus Šerelis, kuris pristatė susirinkusiems pranešimą apie karo taktiką. Valerijus Šerelis žiūrovams padovanojo ir porą savo kūrybos dainų. Pulkininką scenoje pakeitė mūsų universiteto LF II kurso studentė Austėja Šlivinskaitė, skaičiusi partizanų kurtas maldas iš Nijolės Gaškaitės knygos „Pasipriešinimo istorija 1944–1953“. Toliau programą tęsė LF I kurso studentė Greta Šadeikytė, skaičiusi partizanų kurtas eiles savo motinoms iš knygos „Sušaudytos dainos“. O III kurso lituanistė Vytautė Kubiliūtė ir VU Chemijos fakulteto IV kurso studentas Paulius Mielinis atliko dainą „Broliai aitvarai“. Nutilus muzikos akordams buvo pakviestas LEU Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros asist. Mindaugas Nefas, kuris pristatė specialiai renginiui savo paruoštą pranešimą ,,Juozas Urbonas-Lakštutis: trys viename“. Dėstytojas pristatė savo kraštietį partizaną Juozą Urboną-Lakštutį. Kalbėjo apie jį kaip apie mokytoją, kūrėją ir laisvės gynėją. Dėstytojas kalbėjo energingai, nes, anot jo, vyrai į karą nėjo verkšlendami ir apsiverkę, todėl siūlė į šitą temą žiūrėti ne vien kaip į

> Priesaika tėvynei. Adolfas Ramanauskas-Vanagas

> Studentų ir kariūnų auditorija

tragišką mūsų šalies istorijos atkarpą. Paskutinę partizanų kūrybos ištrauką skaityti buvo pakviesta LEU Ugdymo mokslų fakulteto III kurso studentė Vilmantė Lukauskaitė. Ji perskaitė jaudinantį Balio Vaičėno pogrindinei spaudai parašytą nekrologą, 1945 m. rugsėjo mėn. žuvus Alfonsui Smalinskui. Vakarą užbaigė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos muzikinė roko grupė, neseniai išsirinkusi pavadinimą „Vytis“. Kariūnai vakarą pabaigė trankiai ir išsklaidė susidariusią rimties atmosferą.

> Konferencijos pranešėjai

> Griežia „Credo“. Vad. dr. R. Vitkauskas

> Pulk. leit. Valerijus Šerelis

> Dainuoja prof. A. Kiveris

„Šviesos“ reportažas


Kultūra

8

Š IESA

TECHNOLOGINĖS KŪRYBOS ŽIDINYS

SCENOJE SKAMBĖJO TRUMPOSIOS DRAMOS

Juozas Skomskis

Kristina Noreikienė

Penktuosius veiklos metus skaičiuoja Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto Technologijų ir technologinio ugdymo katedros kūrybinių darbų galerija „Verdenė“, iškėlusi tikslą stiprinti technologinio ugdymo studijas, plėtoti ryšius su mokyklomis ir visuomene, puoselėti savo absolventų ir jų mokinių kūrybą, siekti jų grįžtamojo ryšio su universitetu. Patirtis apžvelgia katedros vedėja doc. dr. Birutė Žygaitienė ir parodų kuratorė lekt. dr. Inga Kepalienė. Šaltinio traukos jėga Prie reikšmingiausių, išskirtinių parodų galime priskirti Vilniaus miesto technologijų mokytojų metodinės tarybos rengiamas kasmetines kūrybinių darbų parodas pagal spalvas. Atidarius „Verdenę“, jos prisijungė prie mūsų. 2012 m. spalį eksponuoti mokytojų ir jų mokinių darbai parodoje RUDA, o 2013-ieji palydėti ekspozicija BALTA. Kita LEU viešnia – Lietuvos tautodailininkų sąjungos vadovės Ramutės Kraujelienės kuruojamas mokinių liaudies dailės konkursas „Sidabrinis vainikėlis“ – tradiciniai amatai: rankdarbiai, karpiniai, drožiniai, audimas, pynimas, vėrimas. „Verdenės“ autorių sąraše – ilga technologijų mokytojų iš Vilniaus, kitų Lietuvos miestų ir užsienio svečių eilė. Atskirą sritį sudaro personalinės parodos – turtingiausias mūsų veiklos kraitis. Jo pradžia – mūsų katedros dėstytojų Arianos Numgaudienės, Dalios Marijos Šaulauskaitės, Aldonos Vaitkevičiūtės kūrybinių darbų ekspozicija. Po to išvydome įspūdingą kaleidoskopą: tai ir Lietuvos mokinių informavimo techninės kūrybos centro fotografijos studijos, ir dėstytojos Linos Ringelienės, ir darbuotojos Danutės Kurkulionienės-Raistinės paveikslai ir Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio mokymo centro dailiųjų rankdarbių specialybės moksleivių, kuriems vadovavo mokytoja metodininkė Irena Seniūnienė, kūryba, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro, Vilniaus technologijų moky-

2014 balandis

mo ir reabilitacijos centro paroda „Ar mes kitokie?“, kurią organizavo mūsų absolventė Giedrė Rečiūnienė. Žiūrovus žavėjo LEU absolventės, vaikų lopšelio-darželio „Žilvitis“ direktorės Ingos Bielinienės ir jos darbuotojų siuvinėjimų, karpinių vaivorykštė „Ką gali darbščios rankos?“, Gretos Magalinskos „Atmerkta erdvė“, studenčių Brigitos Geringaitės tapyba ant šilko, Nijolės Kutkienės ir Austės Lazickaitės autorinės, Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakulteto Dizaino katedros studentų rankdarbių parodos. Nustebino tautodailininkės Onos Petronaitienės audiniai, absolventės Henrietos Stachovskienės kūrybiniai veltinio darbai, Vilniaus Salininkų gimnazijos mokytojo Tado Švilpos mokinių medžio drožyba. Mus aplankė ir kitų kultūrų pavyzdžiai, t. y. Jeleco valstybinio universiteto iš Rusijos ir Paragvajaus Respublikos konsulato Rusijoje nėrinių, tekstilės ekspozicija. Atskirai reikia paminėti darželinukų ekologinių piešinukų „Apsaugokime pasaulį“ parodas. Jos subtiliai papildo katedros studijų prioritetą – ekologinės tematikos, vartojimo kultūros ugdymo, ekologinės kultūros studijas. Ateitis kuriama šiandien Jau baigiamas rengti ir šių metų „Sidabrinio vainikėlio“ konkursas, kurio paroda bus atidaryta kovo mėnesį. Balandį sulauksime Žirmūnų gimnazijos technologijų mokytojos Vaidos Gailiūnienės. Gegužę studentės Brigita Vainorytė ir Miglė Pilvelytė „Verdenėje“ eksponuos savo sukurtų suknelių ir aksesuarų kolekcijas. Mūsų absolventės Jūratė Sinkevičienė ir Alina Lukšėnienė, dirbančios Vilniaus vaikų ir jaunimo klube, atsiveš mokinių darbų birželio mėnesį. Rugsėjį Jaunimo mokyklos mokytoja Rūta Dičmonienė pristatys savo mokinių darbus. Taigi atidarius pastarojo penkmečio „Verdenės“ skrynią matome, kad technologijų pedagogai yra labai aktyvūs grožio kūrėjai ir jaunosios kartos ugdytojai.

AKVARELĖS  MEDŽIAI. ŽEMĖ. VANDUO...

Galerijoje „2003“ atidaryta Socialinės edukacijos fakulteto Socialinės pedagogikos katedros doc. Tomo Raimundo Jovaišos paveikslų paroda. Mokslininkas ir tapytojas čia eksponuoja 23 subtilaus kolorito akvareles iš savo pamėgtos tėviškės gamtos lobyno.

> Mokslininką ir dailininką doc. T. R. Jovaišą sveikino kolegos ir meno mėgėjai

Valstybinio jaunimo teatro Mažojoje salėje pristatyta Tomo Dirgėlos trumpųjų dramų ir pasakėčių knyga „O tempora!“. Renginyje dalyvavo knygos autorius, leidyklos atstovai, Valstybinio jaunimo teatro aktoriai Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Jonė Dambrauskaitė ir Giedrė Giedraitytė, taip pat LEU Lituanistikos fakulteto prodekanas doc. dr. Dainius Vaitiekūnas, poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Benediktas Januševičius, Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė ir kiti. „O tempora!“ – pirmoji LEU studento Tomo Dirgėlos knyga, savaip praturtinanti ir papildanti LEU leidyklos leidžiamą JAUNŲJŲ RAŠYTOJŲ KŪRYBOS seriją. T. Dirgėlos kūrybos žanrai – draminės miniatiūros ir pasakėčios, kurias autorius kuria savitai, žaismingai perdirbdamas, parodijuodamas mūsų iškilių literatūros klasikų – Kristijono Donelaičio, Vinco Krėvės, Maironio, Jono Biliūno, Simono Stanevičiaus, Antano Vilkutaičio-Keturakio, Kazio Binkio – kūrybą. Iš tiesų šios knygelės skaitytojas turi būti „pasikaustęs“, apsiskaitęs, turi žinoti, kas buvo Kostas Ostrauskas, kokia jam būdinga rašymo maniera, nes būtent šis avangardinio stiliaus atstovas, kūręs nuotaikingas dramas, ir tapo pagrindiniu

įkvėpimo šaltiniu autoriui ir priežastimi šiai knygai atsirasti. T. Dirgėlos eilėraščiai, proza publikuoti „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kitur. 2012 m. pavasarį Lituanistikos fakultete vykusio „Literatūrinio pavasario“ metu Tomas apvilktas Poeto paltu, bet prisipažįsta, kad juo šildosi retai, daugiau dėmesio skirdamas dramoms. „Pirmąjį trumposios prozos kūrinėlį parašiau Kosto Ostrausko skaitymams, įkvėptas pastarojo. Taip ir neiškvėptas, rašau iki šiol“, – sako T. Dirgėla. Šiuo pasirinktu keliu eiti jaunąjį rašytoją skatina ne tik Lituanistikos fakulteto doc. dr. Dainius Vaitiekūnas, parašęs knygai įžangos žodį, bet ir poetas Gytis Norvilas, poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Benediktas Januševičius, literatūrologė Loreta Mačianskaitė. Pasak doc. dr. Dainiaus Vaitiekūno, T. Dirgėlos „O tempora!“ yra pavyzdys, kaip ir ką galima aktualizuoti šiuolaikiniam jaunam žmogui, kaip kalbėtis su praeitimi mūsų dienomis. Komiškiausia T. Dirgėlos dramose, kai tie „aukšto“ ir „žemo“ stiliaus sluoksniai susiduria to paties personažo kalboje. Susidurdami jie beveik kaip žemės drebėjimas apnuogina ir stipriai išklibina abiem būdingų klišių ir stereotipų pamatus. Kaip teigia B. Januševičius, vertingiausia T. Dirgėlos savybė yra „gebėjimas juoktis iki ašarų arba liūdėti taip, kad nors mirk iš juoko“.

> Akvarelės parodoje

UŽUOJAUTOS Socialinės edukacijos fakulteto kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Socialinio ugdymo katedros lektorę dr. Renatą Katinaitę-Lodh dėl brangios dukrytės mirties. Brangus mūsų profesoriau, Lietuvos edukologijos universiteto Tarybos nary Antanai Kiveri, nuoširdi užuojauta ir dvasinė stiprybė telydi Jus šią sunkią valandą, staiga netekus mylimos sesers. LEU Akademinės sielovados savanoriai

Š IESA Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis leidžiamas nuo 1952 metų

Registracijos numeris: SL 749 „Šviesos“ redakcija. Studentų g. 39, LEU centriniai rūmai, 129 kab., tel. 852 736 967, el.paštas: rysiai@leu.lt Redaktorius Juozas Skomskis mob.: 86 98 33 971, el.paštas: juozas.skomskis@leu.lt Korespondentė Gintarė Mikėnaitė mob.: 86 54 03 553, el. paštas: gintare.mikenaite@leu.lt Dizainas Tomas Razmus Maketas Laura Petrauskienė Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, LT-76291 Šiauliai, Lietuva www.titnagas.lt Tiražas 1500 egz.

> Valstybinio jaunimo teatro aktoriai Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Jonė Dambrauskaitė

> Studentų technologinės kūrybos ekspozicijoje

DINGO SSF IV KURSO STUDENTO JUSTINO MULIUOLIO STUDIJŲ KNYGELĖ.

„Šviesa“ 2014 m. balandžio mėn.  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you