Page 1

SKAUTU AIDAS 2009 m. Ruduo


Broli, sese, kada paskutinį kartą klauseisi aido? Žygyje šūktelėjęs draugą? Anksčiau ataidėjo tavo balsas nei atsiliepė bičiulis? Galbūt baltą birželio naktį ar po žvaigždėtu rugpjūčio dangumi dainavai prie laužo ir nutilus paskutinei gaidai, dainą keletą akimirkų tęsė paslaptingasis aidas? O jeigu šūktelėjo mums mūsų broliai ir sesės skautai prieš daugybę dešimtmečių – ar suaidėjo jų atgarsis mūsų širdyse, ar aiškiai aidi kvietimas laikytis skautų priesakų, daryti geruosius darbus, kurti gražesnį ir geresnį pasaulį? Mes girdime! – norisi tarti. Girdime vieni kitus. Ir save. Kad dar skambiau aidėtų skautybės idėja, kad dar labiau norėtųsi ne tuščiai šūkauti, o dalintis įdomiausiomis mintimis, kūrybingais sumanymais, įvairiaspalviais prisiminimais – atgimsta „Skautų aidas“. Vienoks jis buvo lietuviškosios skautybės pradžioje spausdintas rašomąja mašinėle Šiauliuose, kitoks prieš pora dešimčių atsikūrus Lietuvos skautams. Dar vienas brolis „Skautų aidas“ yra leidžiamas užsienyje gyvenančių lietuvių. Kiek aidų! Tik spėk klausytis! Linkiu šiandienos „Skautų aidui“ gražios ir prasmingos lemties: lai jis būna patrauklus bei naudingas ir mažajam vilkiukui, ir garbaus amžiaus vadovui. Jei skaitysime ir rašysime visi – tapsime dar artimesni, dar draugiškesni, tikra skautiška šeima! ...eima ...eima ...ma ...ma ...a ...a... Vyriausioji skautininkė Rasa Dumčiūtė


TURINYS Skautų įstatai – atbulai pažiūrėti Prieš skilties sueigą... Skautybės įkūrėjas seras Robertas Baden-Powell'is Keli B.-P. charakterio bruožai Specialybės Žemesnieji vyresniškumo laipsniai Jūrinės tradicijos Oro skautai 10 skauto priesakų Skautų įsakymai Pasuk galvą! Užsienio ryšių skyrius kviečia dalyvauti Juokai Apie „Skautų aidą“

„Skautų aidą” leidžia Lietuvos skautijos pirmija. Išeina kartą per ketvirtį. Elektroninį laikraštį galima rasti skautatinklyje (www.skautai.lt). Visais reikalais rašyti press@skautai.lt.


ITĖRUIŽAP IALUBTA – IATATSĮ ŲTUAKS

1. Kai tu pasakoji atsitikimus – gali drąsiai meluoti ir perdėti. Pasakojimas bus įdomesnis, bet niekas nelaikys tavęs garbingu ir tiesiu žmogumi. 2. Dažnai yra linksma pasijuokti iš kitų žmonių papročių ir įsitikinimų. Kartais su pavydu žiūri į kitas tautas, ir savo tėvynę statai į paskutinę vietą. Argi manai, kad taip elgdamasis esi ištikimas Dievui ir Tėvynei? 3. Kai tu būni egoistas, rūpiniesi savo patogumu ir nauda, tu darai „gerą darbelį“ tik sau pačiam, nors aplinkiniai žmonės žino, kad tu esi skautas. Bet jie žino, kad tu nesi tikras skautas, nes tikras skautas visada ieško progos kitiems padėti. 4. Stenkis visur iškelti save aukščiau už draugus, užimti geresnę vietą ir panašiai. Bet tuo tu įrodysi, kad nesi draugiškas. 5. Tu privalai nesisveikinti pirmas kitų, ypač vadų ir skaučių, kad įrodytum, jog esi nei mandagus, nei riteriškas. 6. Miške tikrai garsiai dainuok ir kelk didelį liarmą, kad žvėrys suskubtų nuo tavęs pabėgti. Retai sutinkamus augalus rauk su šaknimis, kad jie pasidarytų dar retesni. Tuo tu visai aiškiai parodysi, kad įstato „būk gamtos draugas“ tu iki šiol dar nesi supratęs. 7. Tu turi neklausyti vadų įsakymų ir skautų įstatų, jeigu nori, kad tave negarbingai išprašytų iš brolijos. Įsidėmėk: skautas yra paklusnus. 8. Jei dėl kurios nors priežasties tu esi susierzinęs, tai pareikšk savo blogą nuotaiką tikrai triukšmingai ir smarkiai, kad visi pažintų tavo smarkų būdą ir žinotų, kad tu negali būti linksmas ir patenkintas. 9. Jeigu turi pinigų, tai išleisk juos lengva širdimi. Juk tu manai, kad kol pats nieko neuždirbi, tol taupumo įstatas tau nėra privalomas. 10. Jei tu blogai galvoji apie savo artimą, jei tau patinka negražios kalbos ir norėtum įkasti dantis į papirosą, kad būtum „vyras“, jei vaikščioji nešvarus ir apsileidęs – tada kiekvienas žino, kad tu esi liurbis ir nesi blaivus ir skaistus mintyse, kalboje ir darbuose. „Skautų aidas“, 1933 metai, Nr. 8 (rugpjūtis)

PRIEŠ SKILTIES SUEIGĄ...

Ruduo – metas, kai po vasaros žygių ir stovyklų visi grįžtame į sueigas. Prieš pirmąją, rudeninę, skilties sueigą pagalvok: Ar tavo skiltis turi pavadinimą, šūkį, dainą, metraštį, gairelę ir kitus atributus? Ar kiekvienas skilties narys turi pareigas ir jas vykdo? Gal vasarą įsigijote bendro skilties inventoriaus? Ar susitvarkėte jį po paskutinės stovyklos? Ar per praėjusius metus kiekvienas skilties narys įgijo po aukštesnį patyrimo laipsnį? Ar jau žinai, kokią specialybę įgysi pirmiausiai? Ar visi tavo skilties nariai jau susimokėjo nario mokestį už 2010 metus?


SKAUTYBĖS ĮKŪRĖJAS SERAS ROBERTAS BADEN POWELL‘IS

Britų generolas R. Baden-Powell'is, tarnaudamas kariuomenėje Pietų Afrikoje, susipažino su praktine skautybe, apmokydamas berniukus orientuotis pagal kompasą bet kurioje vietovėje, stebėti aplinką, sekti pėdsakais, stebėti gamtą, suteikti pagalbą įvairiais galimais atvejais –paklydusiam, susižeidusiam ir kt. „Skautas“ – vardas, kilęs iš lotynų kalbos žodžio „auscuitare“, reiškiančio įsiklausyti, atidžiai stebėti, tyrinėti. Tiesiogine prasme skautas – tai pėdsekys, seklys, stebėtojas. Tarnaudamas kavalerijos pulke Indijoje, R. Baden-Powell'is praktiškai pradėjo jame taikyti patyrimą, kurį įgijo Pietų Afrikoje. Tai buvo savotiškas karinis skautiškas auklėjimas su fizinio pasirengimo pradmenimis, drąsos ugdymu, gebėjimu susiorientuoti bet kurioje padėtyje, rasti tinkamiausią išeitį susidariusioje padėtyje – t. y. būti inteligentišku. 1909 m. Baden-Powell'is parašė tiems pirmiesiems skautams parankinę knygą – vadovėlį. Kai Baden-Powell'is pamatė vaikų susidomėjimą skautybe, jos patrauklia programa, geru įvairiapusišku pasiruošimu gyvenimui, remdamasis savo asmeniška skautiška praktika sukūrė tokios auklėjimo sistemos pagrindus.

Konsultavosi tais klausimais su daugeliu specialistų, palygindamas savo suskurtą sistemą su „vaikų brigadomis“ (W. Smith'o). BadenPowell'is skautybės pagrinduose pateikė savo turtingą praktiką, žmonių charakterių pažinimą, vaikišką drąsą. 1907 metais su dvidešimtimi berniukų išvyko į bandomąją stovyklą Brownsea saloje – Pietinėje Anglijoje. Po tos stovyklos, 1908 m., apibendrinęs įgytą stovykloje patyrimą, parašė vadovėlį „Skautybė berniukams“ („Scouting for boys“). Tokioje sistemingai sudarytoje knygoje be grynai techniškų klausimų aptariama skautiška veikla gamtoje, moralinis auklėjimas pagal viduramžių krikščioniškus riteriškumo principus, kurių pagrindinė vertybė yra garbė. Skautybės dvasia įtvirtinama įstatais, įžodžiu ir šūkiu „Budėk!“ Pagal įgimtus berniukų polinkius būriuotis skautai organizuojasi į skiltis (6–7 skautai), kurios yra skautybės auklėjimo sistemos pagrindinis elementas.

Skautybė auklėja berniukus sąžiningais, pareigingais, drausmingais, kasdien atliekančiais gerąjį darbelį, geros nuotaikos, meilės gamtai, krikščioniško dvasingumo principais. Sukurta praktiška įdomių ir naudingų specialybių įsigijimo egzaminų sistema (sanitaro, mechaniko, artisto, virėjo ir kt.).


Praktiška uniforma ir skauto ženkliukas pagal viduramžių riterių religijos įvaizdį simbolizuoja Baden-Powell'io sukauptą patyrimą kuriant pasaulinį skautų judėjimą. Skautybė kaip auklėjimo sistema ir auklėjimo metodas atliko didelį vaidmenį užmokykliniame jaunuomenės auklėjime, nes ji savanoriškai pagal savo sampratą siūlo naudingų patarimų skautiškoje broliškoje aplinkumoje.

Nėra ko stebėtis, kad skautybė savo visapusiškomis praktiškomis žiniomis ir inteligentiškumo bei charakterio ugdymu, mokėjimu derinti naudingą darbą su žaidimu Anglijoje buvo labai populiari, anglų berniukai skautybę sutiko su dideliu entuziazmu. Bus daugiau. sktn. A. Končius „Laužas“, 1991-04-23 (Nr. 2)


KELI B.-P. CHARAKTERIO BRUOŽAI . B-P. artimi draugai – pulkininkas J. S. Wilsonas, buvęs Gilvelio parko stovyklos viršininkas ir Tarptautinio biuro direktorius, ir ponia Eileen Wade, ilgametė B.-P. asmens sekretorė, – įdomiai nušviečia jo būdą.

Trumpai atsilankęs Gilvelio parke p. Wilsonas nė nenujautė, kad jis už 2,5 metų taps Gilvelio stovyklos viršininku ir išbus juo beveik 20 metų. Per tą laikotarpį ir iš viso per visus likusius metus iki B.-P. mirties p. Wilsonas turėjo be galo daug progų stebėti Pasaulio skautų šefą. B.-P. visuomet pripažindavo kitų pastangas ir mokėdavo padrąsinti žmones, tačiau jis niekuomet nesileisdavo į tuščias pagyras. Jis galėjo nurodyti klaidą ar trūkumą, bet tikėjo, kad patapšnoti per petį šimtą kartų efektingiau kaip skaudžiai įspirti. B.-P. energija buvo didelė. Jis rūpestingai atsakydavo į gautus laiškus: nenuostabu, kad jis keldavosi 5 val. ryte!

Štai ką p. Wilsonas prisimena iš 1922 m., kada jis buvo Kalkutos rajono vadas: „Siūlydamas kokią nors mintį skautiškajam lavinimui pagerinti ar skautybei praktiškai vykdyti B.-P. visuomet laikėsi vieno būdo: iškeldavo mintį, kurią galima būtų išmėginti ir po to priimti arba atmesti. Siūlymai niekuomet nebuvo įsakymai, kuriuos tuojau reikėtų įvykdyti. B.-P. buvo demokratas, ne diktatorius.“ Tais pačiais metais B.-P. pakvietė pulk. Wilsoną atlankyti jį Pax Hill‘e (B.-P. namai Anglijoje) ir, jei įmanoma, paskirti kelias dienas Gilvelio parkui, kuris jį galėtų sudominti. Grįžęs į Angliją po 8 metų praleistų Indijoje p. Wilsonas atsilankė Pax Hill‘e ir pamatė B.-P. šeimoje: jis be galo mėgo būti su savo žmona ir vaikais ir dalyvaudavo visuose jų užsiėmimuose. B.-P. buvo visur žinomo Mencijaus posakio įrodymas: „Tas didis, kas nepraranda savo vaikiškos širdies.“ Taip pat p. Wilsonas patyrė, kad B.-P. nuoširdžiai džiaugėsi gyvenimu provincijoje – daug daugiau už minių garbinimą ir pataikavimą.

Skautybės įkūrėjo kuklumas tikrai stebino. Visus garbės pareiškimus, jam teikiamus visame pasaulyje, B.-P. laikė ne savo, o skautybės ir jai dirbančių žmonių nuopelnu. Kai karalius Jurgis V 1929 metais nutarė pakelti B.-P. į lordus, pastarasis jokiu būdu nenorėjo sutikti. Jo žmona, sekretorė ir p. Wilsonas turėjo su juo gerokai pasiginčyti – jis net pravirko. Bet B.-P. tuojau vėl prisiminė įstatus, ėmė šypsotis ir švilpauti, išsigalvodamas keisčiausius ir net visai netinkamus vardus, kol pagaliau aprimo ir pareiškė: „Vardas teikiamas skautybei, labiausiai – tarptautinei skautybei. Vienintelė tarptautinė skautų vietovė yra Gilvelio parkas. Taigi norėčiau būti žinomas kaip 1st Baron Baden-Powell of Gilwell, bet tegul Tarptautinis komitetas sprendžia.“

Sąskrydžiuose, stovyklose bei konferencijose jausminė įtampa būdavo didelė, bet B.-P. tos įtampos niekuomet neparodydavo ir jai nepasiduodavo. Wilsonas, būdamas 30 metų jaunesnis, po dienos dažnai būdavo išvargęs, bet B.-P. likdavo gyvybingas ir budrus.


Kartais tekdavo versti B.-P. ilsėtis, bet ir ilsėdamasis jis visuomet turėdavo pieštuką ir popieriaus, kad galėtų užsirašyti arba nupiešti, ką matė arba girdėjo. Stovyklos įranga, vartai, papuošimai ir lauželiai jį labai domino, ir jis nusipiešdavo, kas nauja, nors apie jį ir buvo pasakojama, kad 20 metų prieš skautybės sąjūdžio įkūrimą jis mokėjo sukurti ugnį dykumoje bet kokiam orui esant.

B.-P. visuomet stengėsi kuo rūpestingiausiai atlikti savo pareigas. Ponia Eileen Wade, B.-P. asmens sekretorė, po 27 metų savo atsiminimuose smulkiai aprašo, ką patyrė. Šiame straipsnyje tebandysime susipažinti su skautybės Įkūrėjo pažiūra į laimę. Daugelis galvojame, kad būti laimingais yra mūsų teisė, ne pareiga: B.-P. nuomonė buvo kitokia. Jis visuomet dėvėjo „laiminguosius marškinius“: vis vien, ar tai buvo mokinio, karininko ar skauto marškiniai – jie visuomet dengė laimingą žmogų. Buvo daug priežasčių, dėl kurių B.-P. galėjo būti laimingas. Jis pats tvirtino, kad jam „sekėsi“, bet įsigilinus paaiškėja, kad tas „pasisekimas“ buvo didelių pastangų vaisius. B.-P. laimės jausmas nekilo iš turimos kokios nors didelės nuosavybės. Iš neturtingų daugiavaikės šeimos tėvų jis nepaveldėjo jokių turtų, bet taip pat nepaveldėjo ir piniginių rūpesčių. Savo lėšas, kurių didesnę dalį leido skautams ir kelionėms skautų reikalais, B.-P. uždirbo kariuomenėje, gavo išėjęs į pensiją ir vėliau padidino plunksna bei pieštuku. B.-P. laimės jausmas atrodė nesusijęs su išorinėmis sąlygomis. Tai buvo smagus berniukiškas nusiteikimas, einąs iš jo vidaus. „Kas laimingas, tas turtingas, – sakydavo B.-P, – bet nepasakyta, kad tas, kas turtingas, yra laimingas.“ Skautybės Įkūrėjo gyvenimo džiaugsmas reiškėsi visokiais būdais. Jį galėjai įžvelgti besijuokiančiose akyse, elastingoje eisenoje, jo solo šokių žingsniuose, spontaniškai atliktuose Pax Hill‘e; jo žaidimuose su vaikais, jo nepamainomuose kitų asmenų atvaizdavimuose; jo užkrečiamame juoke ir gal labiausiai jo

įprastame būde reikšti džiaugsmą: pamatęs saulę leidžiantis, gavęs gerą laišką arba užbaigęs piešinį, jis džiaugsmingai trindavo rankas. B.-P. neturėjo tokios privačios „pusės“, kurią būtų tekę slėpti nuo kitų. Priešingai, p. Wade, juo artimiau susipažindavo su kasdieniniu B.-P. gyvenimu, tuo dažniau pagalvodavo: „Gaila, kad skautai jo dabar negali pamatyti!“ Nors užrašų knygutė ir buvo perpildyta, o rašomasis stalas apverstas įvairiausiais raštais, B.P. vis dėlto galėdavo atrodyti tartum neturėtų jokių rūpesčių. Ir tai nebuvo joks vaidinimas kitiems akis apdumti arba juos sužavėti, bet nuoširdus laimės jausmas, kurio šaltinio tenka ieškoti jo grynoje sąžinėje Dievo atžvilgiu, jo meilėje artimui ir jo žinojime, kad atliktas naudingas darbas. Skleisti laimę, B.-P. nuomone, yra viena svarbiausių skauto pareigų, ir laimės skleisti kituose negali, jei pats esi niūrus. „Pralinksmėk: netruks, ir tavęs nebebus“, „Jei tavo veidas nori šypsotis, nesipriešink; jei jis nenori šypsotis – priversk jį“ – tai keli iš B.-P. mėgiamiausių posakių. Šie posakiai neturėtų tikros vertės, jei B.-P. nebūtų jų laikęsis gyvenime. B.-P. mankštinosi eiti skautų žingsniu, nuolat lavinosi skautiškai – lygiai taip pat jis nuolat mankštinosi būti laimingu ir paveikti kitus, kad jie jaustųsi laimingi. Tačiau skautybės Įkūrėjas negyveno kvailio rojuje. „Matyk, kas blogiausia, bet žiūrėk į tai, kas geriausia,“ – sakydavo jis. To ir pats laikėsi: matydamas daug ką, kas kvaila arba klaidinga, jis negaišo laiko, kabindamasis prie to, kas bloga, bet koncentruodavosi į tai, kas, kaip jis tikėjo, įgimta gera kiekviename žmoguje. Parengė sk. v. Adas Vyšniauskas pagal v. s. A. Saulaitis, S . J. Skautiškųjų vienetų vadovai ir vadovės. – 1975m.


SPECIALYBĖS Kas tos specialybės? Skautiškos specialybės – tai užsiėmimai, kurių tikslas yra įgyti teorinių ir praktinių pasirinktos srities žinių. Specialybę įgyti, atlikdamas reikalavimuose nurodytas užduotis, gali kiekvienas Lietuvos skautijos jaunimo programos dalyvis. Specialybių pritaikymas skautavime yra labai platus. Viena pagrindinių paskirčių yra padėti skautams išbandyti save įvairiose veiklose, taip suteikiant jiems ne tik gyvenimiškos patirties, įvairių įgūdžių, bet ir padedant apsispręsti dėl ateities profesijos. Kuo įvairesnis specialybių pasirinkimas, tuo lengviau jas pritaikyti kiekvieno skauto individualiems pomėgiams. Palaipsniui laikydamasis vis sudėtingesnes, baigęs jaunimo programą skautas bus išbandęs daug įvairių specialybių, žinos savo stipriąsias ir silpnąsias savybes – galės tęsti savarankišką asmeninį tobulėjimą. Kokias specialybes jau gali įgyti? Astronomo Žygeivio Pelkių žvėries Virėjo Pirmosios pagalbos Folkloristo Laužavedžio Žaliosios energetikos žinovo (tik jei esi patyręs skautas) Ką turi daryti, kad įgytum norimą specialybę? a) Kreipkis į savo vadovą; b) Kartu su vadovu aptark pasirinktos specialybės reikalavimus ir susitark, kaip juos atliksi; c) Pasiraitok rankoves ir kibk į darbą! Iš kur gauti specialybės emblemą? Specialybių emblemas bus galima įsigyti taip pat, kaip ir kitą skautišką atributiką. Ką daryti, jei sąraše nėra tavo norimos specialybės? a) Tam, kad geriau suprastum specialybių sistemą, įgyk vieną iš esamų specialybių. b) Gerai pagalvok, ką reikėtų žinoti ir mokėti norint įgyti susigalvotą specialybę. c) Savo idėjas aptark su vadovu – jis tikrai turės pasiūlymų. d) Pasiraitok rankoves ir atlik visus susigalvotos specialybės reikalavimus. Pala pala... o kaip gi emblema? Kadangi tai tavo sugalvota specialybė, tai ir emblema reikės pasirūpinti pačiam. Pagalvok, kaip išradingai gali ją pasigaminti! e) Jau įgijęs specialybę, dar sykį peržiūrėk visus reikalavimus jai – gal viską išbandęs praktiškai, nori ką nors pakoreguoti? f) Savo sukurtos specialybės reikalavimus bei įspūdžius įgyjant ją siųsk Jaunimo programos skyriui (programa@skautai.lt) ir lauk, kol tavo specialybė taps oficialia. Kur rasti daugiau informacijos apie specialybes? Visi draugininkai, dalyvavę 2009 m. vadovų sąskrydyje, gavo metodines knygeles apie specialybių sistemą. Negavę gali kreiptis el. p. programa@skautai.lt ir gaus elektroninį metodikos variantą. Jau labai greitai reikalavimus specialybėms įgyti bus galima rasti Skautatinklyje.


VYRESNIŠKUMO LAIPSNIAI

ŽEMESNIEJI VYRESNIŠKUMO LAIPSNIAI Kas tie žemesnieji vyresniškumo laipsniai? Paprastai tariant – tai tavo patirties veikiant skiltyje įvertinimas. Jei esi davęs skauto įžodį, jau gali pradėti siekti paskiltininko laipsnio. Prisimink, kad svarbu ne pasidėti pliusiuką ties kiekvienu reikalavimu, bet viską padaryti kuo geriau! Vyresniojo skiltininko laipsnis nėra paskutinis vyresniškumo laipsnis. Po jo, jau tapęs pilnamečiu, gali toliau siekti paskautininko laipsnio, bet apie tai – kitame „Skautų aido“ numeryje. Ištrauka iš Lietuvos skautijos Vyresniškumo laipsnių nuostatų (visas dokumentas www.scout.lt): II. ŽEMESNIEJI VYRESNIŠKUMO LAIPSNAI 6. Žemesnieji vyresniškumo laipsniai suteikiami laikantis 2 punkte išdėstyto nuoseklumo. 7. Žemesniojo vyresniškumo laipsnio suteikimas įsigalioja nuo atitinkamo įsakymo arba nutarimo priėmimo datos. 8. Žemesniuosius vyresniškumo laipsnius suteikia tuntininkas struktūrinių vienetų vadovų raštišku siūlymu. Jei struktūrinis vienetas nepriklauso tuntui, tai žemesniuosius vyresniškumo laipsnius suteikia krašto seniūnas. 9. Paskiltininko laipsnį galima suteikti skautui, kuris: 1) dalyvavo vieneto veikloje ne trumpiau kaip 1 metus; 2) per 1 metus sudalyvavo bent 1 žygyje ir stovykloje; 3) kaupia ir skaito skautišką literatūrą; 4) užima ne žemesnes kaip paskiltininko pareigas ne trumpiau kaip 6 mėnesius; 5) yra išlaikęs II patyrimo laipsnį. 10. Skiltininko laipsnį galima suteikti skautui, kuris: 1) daugiau nei 1 metus turi paskiltininko laipsnį; 2) užima ne žemesnes kaip skiltininko pareigas daugiau nei 1 metus; 3) yra išlaikęs I patyrimo laipsnį. 11. Vyresniojo skiltininko laipsnį galima suteikti skautui, kuris: 1) daugiau nei 1 metus turi skiltininko laipsnį; 2) atlieka skiltininko pareigas ar yra patyrusių skautų tarybos, draugovės, tunto, krašto vadijos narys ne trumpiau kaip 1 metus; 3) yra baigęs LS patvirtintus kursus patyrusiems skautams. 12. Žemesnieji vyresniškumo laipsniai žymimi 7–8 mm mėlynomis juostelėmis ant antpečių: 1) paskiltininkas – 1 juostelė; 2) skiltininkas – 2 juostelės; 3) vyresnysis skiltininkas – 3 juostelės.


JŪRINĖS TRADICIJOS

Jūreivių ir buriuotojų tradicijos susiformavo per šimtmečius, o jų populiarumas išliko iki šių dienų. Įvairios jūrinės tradicijos lengvai plito iš uosto į uostą tarp įvairių kraštų jūreivių ir pasidarė tarptautinėmis. Dalies senųjų jūrinių tradicijų jūreiviai ir šiandien laikosi. Taip pat dalis jūrinių tradicijų buvo pritaikytos jūrų skautų veiklai ir šiandien galite su jomis susipažinti apsilankę jūrų skautų stovyklose ar kituose renginiuose. Tad kokios tos jūrinės tradicijos ir kaip kai kurios iš jų siejasi su jūrų skautų tradicijomis, susipažinsime šioje straipsnių serijoje.

Senosios jūrinės tradicijos Senovėje būta žiaurių ir kruvinų laivo krikštynų. Graikai naujo laivo bortą šlakstydavo avino krauju, vėliau Poseidonas „prašydavęs“ poros jaučių. Romėnai šventindavo belaisvių piratų krauju. Finikiečiai savo dievui Jamui tam reikalui žudydavo gražias belaisves. Tokių papročių būta ir kitose senovės Rytų tautose. Jų laikėsi ir karingieji normanai. Tik ankstyvaisiais viduramžiais laivų statytojai vėl pradėjo aukoti gyvulių kraują, kurį vėliau pakeitė raudonu vynu, jį pildami ant denio iš odinių vynmaišių. IV amžiuje Olandijoje ir Anglijoje vyną pildavo iš sidabrinių indų, kuriuos, saliutuodami iš pabūklų, paaukodavo jūrai. Burlaivio statymas. Statant laivą į jo korpusą dėdavo tam tikro medžio gabaliukų tikėdami, kad burlaivis taps saugesnis ir jo neapsės piktosios dvasios. Taip pat įdėdavo šiek tiek kaštono medžio, kuris turėdavęs priduoti burlaiviui greičio. Nenaudodavo drebulės, nes tikėta, kad iš to medžio buvo padirbtas kryžius Kristui. Būsimo laivo savininkas stebėjo, kad ruošiant kilį meistro

įrankis neskeltų kibirkščių, o jei taip atsitikdavo – darbą pradėdavo iš naujo, nes būsimasis burlaivis sudegs. Renčiant laivo griaučius, pameistriai taip ir dairydavosi keleto „blogai padėtų“ rąstų, nes buvo tikima, kad detalės iš vogtos medienos padidins laivo greitį (laivas lėks iš gėdos). Statant į vietą fokstiebį, po juo pakišdavo auksinį pinigą. Šis turėdavęs atnešti laivui sėkmę, o jo savininkui – padorų pelną. Naujai pastatytas laivas būdavo puošiamas raudona spalva – ji apsaugo nuo raganų bei tamsiųjų jėgų. Pirmoji vinis taip pat būdavo kalama per raudono audeklo skiautę. Burlaivių priekyje, po bušpritu, pritvirtinamas galeonas – pusnuogės moters skulptūra su būtinai atmerktomis akimis. Buvo tikima, kad ji nuramina jūrą. Kita skulptūra (vieno iš dievų arba kokio nors šventojo) buvo tvirtinama prie grotstiebio. Priglaudęs ausį prie baigiamo statyti laivo šono būsimasis savininkas stengdavosi išgirsti tylų poškėjimą. Tai ženklas, kad laive įsikūręs gerasis jūrų gnomas. Tokį laivą lydės sėkmė iki paskutinio uosto, o jei bus lemta laivui nuskęsti – tai gnomas perspės įgulą šokdamas pirmasis nuo bušprito į putojančias bangas ir paskui save nusivesdamas visas laivo žiurkes. Naktimis (kad nemaišytų smalsūs jūreiviai) gnomas išlįsdavo iš po brašpylio (ten jis gyvendavo), įsliūkindavo į dailidės dirbtuvę ir tyliai poškėdavo meistraudamas. Dėl to vėliau jūreiviai gnomą praminė Bilduku arba Kanapium – nes dienomis šis kamšydavo kanapes sunkiai prieinamose vietose tarp lentų. Seni jūreiviai pagąsdindavo naujuosius, kad bildukas labai nemėgsta tinginių bei apsileidėlių ir juos persekiodavęs krėsdamas išdaigas, o jei šie nepaisydavo perspėjimų – ramiu oru „nukrisdavo“ nuo rėjos, be jokios priežasties paslysdavo ant denio ir išsisukdavo koją arba neaiškiu būdu iškrisdavo už borto. Šiandien bildukas yra tapęs laivo dvasia (dūšele), kuri prižiūri, kad išliktų pagarba laivui, įgulai ir pačiam sau.


Butelio daužymas į naujai pastatyto laivo bortą buvo žinomas jau etruskų, šumerų, senovės egiptiečių ir asirų. Dailidėms baigus darbą būdavo kviečiamas dievo (dievų) atstovas žemėje – aukščiausiojo rango žynys, kuris giedodamas ritualines giesmes žiūrėdavo, kad būtų gausiai ir pagal taisykles aukojama. Buvo tikima, kad už gausias aukas dievai apsaugos laivą nuo audrų, seklumų bei piratų. Europoje į naujo laivo bortą daužyti butelius pradėta apie 1700 metus. Tai darydavo tik vyrai – laivų statyklų savininkai, kapitonai. Neretai ir šampanas pakeičiamas kitu skysčiu – lietaus vandeniu, kokoso pienu, brazilai apipila laivą apelsinų sultimis, iraniečiai – mineraliniu vandeniu iš gimtųjų šaltinių. Saudo Arabijos tanklaivis buvo apšlakstytas iš Mekos atvežtu vandeniu. Būna sudaužomas butelis su žibalu, ananasų sultimis, į ledlaužio bortą – butelis su arkties vandeniu, į žvejybos tralerio bortą – žuvies taukų buteliukas.

Garbingos burlaivio vietos. Svečiai laive priimami bei sodinami dešinėje pusėje, kuri jachtoje laikoma garbingesne. Įgula sulipa pro kairįjį bortą ir rikiuojasi kairėje pusėje. Patogiausias vairagalio patalpas užimdavo kapitonas ir visa vyresnybė, o jūreivių kubrikas buvo forpike (tamsi, žema trikampė patalpa priekyje po baku). Burlaivyje tai būdavo prasčiausia bei drėgniausia patalpa, kurią vadindavo „akimi“. Jūrų skautai į stovykloje esantį denį taip pat, kaip ir laivo įgula, įeina pro kairiajame borte esantį lieptelį. Tuo tarpu dešiniojo borto liepteliu į laivo denį įeina tik garbingiausi stovyklos svečiai. Dvigubas saliutas. Senovėje burlaiviai prie didžiojo stiebo turėjo savo globėjo, šventojo, statulėlę. Jūrininkai, užlipę ant denio, pirmiausia nusilenkdavo statulėlei, o antrą kartą saliutuodavo laivo vėliavai. Nuo tų dienų ir atsirado dvigubas saliutas. Šiais laikas ši tradicija išliko tik karo laivuose, bet pirmasis saliutas skirtas laivo vėliavai, o antrasis – kapitonui. Jei vėliava nepakelta – saliutuojama tik vieną kartą. Jūrų skautai, paprašę leidimo įeiti į laivo denį, taip pat pagal šią seną tradiciją saliutuoja dvigubu saliutu.

Tradicijos perplaukiant pusiaują. Šiai šventei pradedama ruoštis dar tolokai iki pusiaujo. Tarp įgulos narių parenkamas Neptūnas (po kapitono pats tvirčiausias, protingiausias, išradingiausias įgulos narys), po to išrenkama jo svita: žvaigždėskaitis, asmens sargyba, undinės, velniai, daktaras, barzdaskutys ir kaušininkas, kuris pilsto šventės dalyviams romą. Perplaukus pusiaują pasirodo Neptūnas su savo palyda. Kapitonas su komanda privalo raportuoti, kur ir kodėl plaukia, bei prašyti leidimo plaukti toliau. Kapitonui įteikiamas ekvatoriaus raktas, o plaukiančius per pusiaują pirmą kartą – krikštija (išmaudo kubile ir suteikia patepimą, o krikštijamieji turi dainuoti ir šokti). Krikščionys, negalėdami išstumti šios tradicijos, sugalvojo ir papildė jas religinėmis giesmėmis, velniais ir mistinėmis jūrų būtybėmis. Perplaukus išduodamas pusiaujo perplaukimo pažymėjimas. Pirmoji rašytinė žinia apie šią seną geografinio pusiaujo tradiciją užrašyta 1529 metais. Tada pusiaujo valdovas į riterius pakėlė prancūzų burlaivio jūreivius. Vėliau Jo Didenybė Neptūnas pasirodė 1752 m. Prūsų laive.

Švilpavimas ir vėjo prišaukimas. Lygiai kaip krikščionys mokė netarti Viešpaties vardo be reikalo, taip ir senas jūrininkas bemat užčiaupdavo burną naujokui, kai šis mėgindavo užvesti kalbą apie vėją – ko gero ims ir nustos pūtęs nuo geltonsnapio plepalų. Garsus švilpavimas prišaukia nepalankų vėją ir nelaimes. Tačiau esant visiškam štiliui švelnus švilptelėjimas gali „prikelti“ vėją. Garsiai švilpauti gali tik tie, kurie apiplaukė Horną, taip pat jiems leidžiama kairėje ausyje nešioti apvalų auskarą. Vėją prišaukia stiebo ir vantų krapštymas (jauniausias įgulos narys turi „kutenti“ stiebo apačią), kortų kaladės nuo bušprito išmetimas vandenin į tą pusę, iš kurios laukiama vėjo. Taip pat galima į stiebą įbesti peilį. Dar kituose burlaiviuose vėjas būdavo laikomas


maišuose su trim mazgais. Norint švelnaus vėjelio – atrišamas pirmasis mazgas, o stipraus – visi trys: tada pakilęs vėjas atnešdavo priešams uraganą. Nenustebkite, jei išplaukę ramią dieną su jūrų skautais pastebėsite, kad ir jie mėgsta „pakasyti“ stiebą, galbūt ir jums patiems tai teks išbandyti. Laidotuvės laive. Laivo vėliava pakelta iki pusės (keliant, vėliava ar vimpilas iškeliamas į stiebo viršūnę ir po to nuleidžiamas pusiaustiebin). Mirusysis nuleidžiamas į jūrą išilgai laivo skersmeniui, o burių siuvėjui, pasiuvusiam paskutinės kelionės maišą, turi būti kaip nors atlyginama. Denyje neturi būti ašarų dėl mirusiojo, nes tikima, kad šis, pavirtęs žuvėdra, skraido ratus aplink laivą ir žiūri, kaip atsisveikinama su jo kūnu. Kūnui palietus vandenį – šis vėliau pavirsta į delfiną. Apranga. Tradicinės jūreiviškos aprangos spalvos – mėlyna (jūros), balta (tikėjimo), juoda (žemės) ir smėlio spalvos, vėliau atsirado raudona (atbaidanti raganas bei tamsiąsias jėgas) bei geltona (saulės) spalvos.

Trys juostelės. Admirolas Nelsonas, norėdamas pagerbti su juo didžiausiuose mūšiuose dalyvavusius ir žuvusius jūreivius, po kiekvieno mūšio liepdavo užsirišti ir nešioti ant apykaklės ir rankogalių po vieną baltą juostelę. Trafalgaro mūšis Nelsonui buvo trečias... Kliošinės kelnės. Platėjančios kelnės buvo labai patogios pasiraitoti ir įšokus į vandenį pritraukti–nustumti šliupkę (mažą valtelę komandai iškelti į sausumą). O kokia jūrų skautų apranga? Joje taip pat tradiciškai vyrauja mėlyna, juoda ir balta spalvos. Ir ne veltui jūrų skautų (mėlyni) ir patyrusių jūrų skautų (juodi) kaklaraiščiai papuošti trimis baltomis juostelėmis. Tai tik dalis jūrinių tradicijų, su kuriomis verta susipažinti ne tik jūrų skautams, tad laukite tęsinio! Paruošė gilv. j. psktn. gint. Eglė Paulauskaitė Šaltiniai: Bronius Juodelis. Jūrinis skautavimas. –1975. Taip pat internetas.

Jūrinių terminų žodynėlis

Kaklaraištis. Prakaitui nusivalyti būdavo naudojamos skarelės. Tobulėjant burlaiviams, mažėjo ir prakaito – todėl skareles pakeitė kaklaraiščiai, o po Trafalgaro mūšio 1805 m. admirolui Nelsonui atminti anglų jūreiviai kaklaraiščius nudažė juodai. Ši tradicija išplito. Plačios apykaklės. Dėl retos plaukų priežiūros bei kirpėjo (kaip nereikalingo įgulos nario laive) stygiaus, plaukai būdavo labai riebaluoti ir ilgi – dėl to tepdavo marškinius. Kaip sprendimas šiai problemai spręsti buvo sugalvotos plačios nusegamos apykaklės, kurias prieš išlipdami į uostą jūreiviai pasikeisdavo.

Fokstiebis ir grotstiebis – jei burlaivis turi tik vieną stiebą, jis vadinamas grotstiebiu. Jei burlaivis turi du stiebus, tada skiriama pagal tai, kuris iš jų yra aukštesnis. Jei pirmasis yra žemesnis už antrąjį arba abu lygūs, tai pirmasis vadinamas fokstiebiu, o antrasis grotstiebiu. Jei pirmasis aukštesnis už antrąjį, tai pirmasis – grotstiebis, antrasis – bezanstiebis. Jei burlaivis tristiebis ar turi daugiau stiebų, tai pirmasis vadinamas fokstiebiu, antrasis ir visi kiti iki paskutiniojo (jei yra daugiau) – grotstiebiais, paskutinysis – bezanstiebiu. Bušpritas – burlaivio priekio įstrižas stiebas burėms iškišti, kad pagerėtų laivo manevrinės savybės. Brašpylis – veleninis lyno suktuvas inkarui pakelti, laivui prišvartuoti. Rėja – laivo stiebo skersinis. Kubrikas – jūreivių gyvenamoji patalpa laive. Forpikas – tamsi, žema, trikampė patalpa laivo priekyje po baku. Vantai – laivo stačiojo takelažo įranga, tvirtinanti prie bortų stiebus.


ORO SKAUTAI

,,MIŠKAS ŪŽIA, PROPELERIAI GAUDŽIA!”

Prieš kelerius metus apie oro skautus žinojo nedaugelis. Šiandien oro skautų draugovės – vienos dinamiškiausių ir perspektyviausių vienetų Lietuvos skautijoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą oro skautų buvo tiktai Austrijoje, Estijoje, JAV, Lietuvoje ir Vengrijoje. Lietuvoje oro skautų užuomazgos atsirado 1933 m. Lietuvos aeroklubo sklandymo mokykloje Nidoje, kurią lankė nemažai skautų. 1935 m. Kauno „Aušros“ tunte įsikūrė aviacijos mėgėjų būrelis; daug jo narių tais pačiais metais įgijo oreivio specialybę. 1939 m. susikūrė dvi oro skautų draugovės: S. Dariaus ir S. Girėno Kaune bei A. Gustaičio Panevėžyje. 1940 m. veikė jau keturios oro skautų draugovės ir ištisa eilė skilčių. Po sovietinės okupacijos oro skautų veikla buvo nutraukta ir teko laukti daugiau nei 60 metų, kol oro skautai vėl prisikėlė naujam skrydžiui… Pirmasis tvirtas žingsnis atkuriant oro skautų judėjimą Lietuvoje buvo 2005 m. balandžio 30 diena. Lietuvos aeroklube įvykdytas Antano Arbačiausko oro skautų draugovės steigimo iniciatyvinės grupės susirinkimas. Pirmoji oro skautų draugovė neatsitiktinai pavadinta šiuo vardu. Sklandytojas, daugkartinis Lietuvos rekordininkas, precizinio skraidymo sporto meistras A. Arbačiauskas buvo vienas didžiausių oro skautų atkūrimo entuziastų Lietuvoje. 2005 m. balandžio 30 d. Antanui Arbačiauskui būtų sukakę 72 metai.

Pagrindiniai oro skautų atkūrėjai buvo oreivis Romualdas Bakanauskas, sk. v. Vainius Pilkauskas ir sk. v. Mantas Pilkauskas. Jų noro ir pastangų dėka oro skautai vėl Lietuvos padangėje. Šiandien oro skautus vienija dvi draugovės: A. Arbačiausko Vilniuje ir A. Griškevičiaus Kaune. Visoje Lietuvoje yra apie 40 oro skautų, daugiausia didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Jau 5 metus Paluknio aerodrome vyksta stovykla ,,Lietuvos sparnai”. Vaikai iš visos Lietuvos suvažiuoja susipažinti su skautybe bei aviacija. Oro skautus yra aplankęs daugiausiai kosmose išbuvęs žmogus kosmonautas Sergėjus Krikaliovas. Atlikta dešimtys skrydžių lėktuvais ir sklandytuvais, pagaminta begalės sklandytuvų modelių, popierinių karšto oro balionų. Jau antrus metus oro skautai rengia sklandytojų komandą vaikų sklandymo varžyboms ir užima aukštas prizines vietas. 2008 m. Tautinėje stovykloje ,,Legenda tęsiasi” pirmą kartą oro skautai gyveno atskiroje pastovyklėje, kur kiekvienas galėjo susipažinti su jų programa, įgyti dvi aviacines specialybes bei išvysti oro skautų sklandytuvą „LAK-16“. Oro skautų veikla dar tik įgauna pagreitį, bet jau dabar yra susibūrusi jauna, drąsi, iššūkių nebijanti komanda, kurios gyvenimo būdas yra skrydžio laisvė, skautybės jėga ir meilė padangei. Skriskime kartu! Pat. oro sk. Karolis Žemaitis


SKAUTŲ PRIESAKAI IR ĮSAKYMAI

SKAUTO PRIESAKAI 1. Skautas tiesus ir laikosi savo žodžio. 2. Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei. 3. Skautas naudingas ir padeda artimui. 4. Skautas – draugas savo artimui ir brolis kitam skautui. 5. Skautas mandagus ir riteriškas. 6. Skautas – gamtos draugas. 7. Skautas klusnus savo tėvams ir vyresnybei. 8. Skautas linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties. 9. Skautas taupus. 10. Skautas blaivus ir skaistus savo mintyse žodžiuose ir veiksmuose. SKAUTĖS PRIESAKAI 1. Skautė tiesi ir laikosi savo žodžio. 2. Skautė ištikima Dievui ir Tėvynei. 3. Skautė naudinga ir padeda artimui. 4. Skautė – draugė savo artimui ir sesė kitam skautui. 5. Skautė mandagi ir kukli. 6. Skautė – gamtos draugė. 7. Skautė klusni savo tėvams ir vyresnybei. 8. Skautė linksma, susivaldo ir nenustoja vilties. 9. Skautė taupi. 10. Skautė blaivi ir skaisti savo mintyse žodžiuose ir veiksmuose. 1. Skautų įsakymai

1. Nelauk iš kitų nieko, bet visada duok pats, ką gali. 2. Gyvenk Tėvynei ir žmonijai ir būk gamtos bei gyvulių draugas. 3. Būk riteris, neturtingųjų ir silpnųjų gynėjas ir tiesaus kelio sekėjas. 4. Stiprink savo kūną ir sielą ir šviesk protą. 5. Tebūnie tavo valia kaip templė tampriai įtempta. 6. Sek skautų globėju Šv. Jurgiu: naikink pikta pasaulyje, o pirmiausia pačiame savyje. 7. Tebūnie tavo pirmoji mintis apie kitus, o tik antroji apie save. 8. Auk į viršų kaip galingas ąžuolas, bet nesilenk žemyn kaip verkšlenąs gluosnis. 9. Būk rytoj geresnis negu šiandien esi ir negu vakar buvai. 10. Turėk Dievą širdy ir atmink savo pošūkį „Budėk!“


PASUK GALVĄ! 1. Pomidoras – vaisius ar daržovė? 2. Kokia savaiminė ąžuolo rūšis auga kai kur Lietuvoje? 3. Koks yra mažiausias Lietuvos žinduolis? 4. Kaip Lietuvoje dar vadinamos metėlės? 5. Kokio amžiaus gali sulaukti eglės? 6. Kaip vadinamos drugių lervos? 7. Kas yra kopra? 8. Kaip vadinamas rugių varpų parazitinis grybelis? 9. Koks gyvūnas juda dar lėčiau už sraigę? 10. Kas yra okapija? MĮSLĖS 1. Mėlynu mesta, rudu atausta, aukso peiliu rėžta. 2. Gale lauko ugnelė kūrenasi. 3. Turkaus žemėj žirgas žvengia, Lietuvoj kamanos blizga. 4. Gyvas būdamas gyvus penėjau, numiręs gyvus nešiojau. 5. Juodas puodas gulbinuotas gale lauko verda. 6. Žalia žolelė, žalias jautelis ant žalio stalo žalius pietus valgo. 7. Ateina ponas, raudonas žiponas: „Vištas atginkit, šunų nebijau!“ 8. Vasarą eglelė, o žiemą karvelė. 9. Tu čia būk ir supūk, o aš eisiu pasaulio pamatyti. 10. Vytė vatė voveratė lips į medį kiaušių dėt.

UŽSIENIO RYŠIŲ SKYRIUS KVIEČIA DALYVAUTI Skautų akademija 2009 m. spalio 27–lapkričio 1 dienomis Kralupy, Čekijoje (apie 20 km nuo Prahos), vyks Skautų akademija. Dalyvių paraiškos teikiamos iki rugsėjo 21 dienos. Skautų akademija – tai WOSM Europos regiono renginys, skirtas suaugusiems skautams, vadovams, aktyviems savo organizacijos nariams. Per šešias dienas akademijos studentai – renginio dalyviai – turės galimybę dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose, diskusijose, darbo grupėse įvairiomis temomis. Siūlomos temos labai įvairios, aktualios, apimančios jaunimo programą, skautiškąjį metodą, dvasingumą, žmogiškųjų išteklių valdymą, skautybės įvaizdį, taip pat vadovų motyvavimą, lėšų pritraukimą, problemų sprendimą, organizacijos vystymą. Šis renginys – tai novatoriški, aukštos kokybės mokymai, apimantys įvairius klausimus ir temas, svarbius ir aktualius visoms Europos skautiškoms organizacijoms. Tai atvira akademija visiems aktyviai dalyvaujantiems ir galintiems daryti pokyčius savo vienetuose ar visoje organizacijoje. Dalyviai gali laisvai rinktis užsiėmimus, kuriuose nori dalyvauti. Vienos dienos kaina dalyviams, įskaičiavus nakvynę, maistą ir priemones, yra 50 eurų. Dalyviams, atvykstantiems dviem dienoms, dienos kaina yra 45 eurai, atvykusiems trims dienoms ir ilgiau – vienos dienos kaina 40 eurų. Skautų akademijoje užsiėmimai vyks anglų kalba. Daugiau informacijos, temų sąrašų ir aprašymų ieškokite www.academy.scouthub.org


KAIP PUIKU... Kaip puiku, kad tu šiandien nemelavai artimiesiems, mokytojams, net pats sau. PASAULIO SKAUTŲ JAMBOREE ŠVEDIJOJE 2011 METAIS

Ar kada gyvenai stovykloje tarp 40 000 brolių ir sesių? Ar kada girdėjai tiek skirtingų kalbų vienoje vietoje? Kada gėrei arbatą su tolimosios Azijos skautais? Norėtum išmokti žaisti japoniškus skautų žaidimus?

Kaip puiku, kad tu šiandien radai valandėlę laiko tyloje susikaupti ir savo mintimis pakilti iki Dievo. Juk tu prašei jo, kad paglobotų tavo vargšę Tėvynę. Kaip puiku, kad tu šiandien neniurzgėjai ir neatsisakinėjai, o pats savanoriškai pasiūlei savo pagalbą artimiesiems.

Ar bent kartą traukei skautišką dainą su broliu iš Zimbabvės ?

Kaip puiku, kad tu šiandien širdimi pajautei, kad skautija – tai viena didelė šeima ir visi skautai – tai tavo sesės ir broliai.

Jei bent į vieną klausimą atsakei NE – šis pasiūlymas kaip tik tau! Jei dar nė karto nebuvai tokioje stovykloje, o jei buvai ir jau spėjai pasiilgti nuotykių – tavęs laukia draugai iš tolimiausių pasaulio kampelių!

Kaip puiku, kad tu šiandien pasielgei riteriškai ir apgynei sesę ir silpnesnį savo brolį nuo šiurkštumo.

22-oji Pasaulinė skautų stovykla pasitiks tave Švedijoje 2011 metų vasarą. Tai galimybė, kurios taip laukei! Jei 2011 metų vasarą būsi ne mažiau kaip 14 metų – Rinkaby miestelio apylinkės priims tave dalyvauti unikalioje stovykloje. Galbūt tuomet būsi jau 18-os? Tuomet laukia nepakartojami įspūdžiai dirbant IST (International Service Team) komandoje arba būnant vienu iš šalies delegacijos vadovu! „Simply scouting!“ – šūkis, kuris lydės tave visą 2011 m. liepos 27–rugpjūčio 7 d. vykstančią stovyklą. Daugiau informacijos gali rasti http://www.worldscoutjamboree.se/Jei nori būti vienas iš mūsų, lietuvių, komandos ir parodyti visiems pasaulio skautams, kas mes, – rašyk international@skautai.lt.

Kaip puiku, kad tu šiandien supratai, jog kuklumas – tai pagrindinis tavo ginklas ir tikrasis grožis. Kaip puiku, kad tu šiandien susipažinai su dar keliais paukšteliais, su dar keliais žvėreliais. Juk norint gerbti ir mylėti draugą, visų pirma reikia su juo susipažinti. Kaip puiku, kad tu šiandien sugebėjai nugalėti ambiciją ir atžarumą, be ginčų ir atsikalbinėjimų paklusai tėvų bei vadovų nurodymams. Kaip puiku, kad tu šiandien dažnai šypsojais, o kartais net dainelę užtraukei. Kaip puiku, kad tu šiandien nepaklusai pagundai, neprisipirkai kramtomosios gumos bei kitų laikinų „gėrybių“, o tuos centus įmetei į taupyklę. Kaip puiku, kad tu šiandien tarnavai tiesai ir gėriui ir buvai klusnus doros ir išminties balsui. Kaip puiku, kad tu šiandien sąžiningai atlikai visas užduotis, kurias tau skyrė tėvai ir vadovai. Po tokios dienos bus ramus ir geras tavo poilsis, ir angelai sargai džiugins tave maloniais sapnais. a. a. v. s. sk. v. Pijus Ambrozaitis


JUOKAI Paskutinę stovyklos dieną vienam skautui pradėjo skaudėti pilvą. Gydytojas klausia: – Ką paskutinį kartą valgei? – Sumuštinį, kurį prieš savaitę paslėpiau kuprinėje... Susitiko du skautai. Vienas klausia: – Kur ruošiesi Kalėdas švęsti? – Miške..., kad nereikėtų eglutės kirsti. Ateina skautas į kirpyklą. Kirpėjas ir klausia: Kaip ten jums, skautams, sekasi? – Viskas gerai. Kitą kartą besikerpančio skauto paklausia to paties. Šis vėl atsako: – Viskas gerai. Trečią kartą vėl tas pats. Skautas klausia: – O kodėl, pone, domitės skautais? – Kai paklausi, tamstos plaukai piestu stojasi – lengviau kirpti. – Kas čia per daiktas? – Kompasas – O ką jis daro? – Rodo šiaurę ir pietus. – Žiūrėk, jis rodo pietus! Einam valgyt! Vilkiukas tik atvykęs į stovyklavietę klausia vadovo: – Vadove, noriu į tualetą, kur tualetas? Vadovas atsako: – Tualeto dar nėra, bet tu eik va čia, nuo skardžio, ir atlik savo reikalus... Išeina vilkiukas... Grįžta po 15 minučių ir klausia: – Vadove, o kas yra tas skardis?! Guli du patyrę skautai palapinėje, vienas ir klausia: – Ką tau sako šis žvaigždynas? – Nieko. – O man sako, kad kažkas mūsų palapinę pavogė. Eina du skautai mišku ir mąsto: – Miške juk pilna žvėrių, tačiau nė vieno nematom ir negirdim. Keista! Stovi už medžio meška ir mąsto: „Eina tik du skautai, o visas miškas skamba. Keista!“ Surinko pat. sk. Beata Vekeriotaitė


PRISIJUNK PRIE „SKAUTŲ AIDO” LEIDYBOS! Turi savo nuomonę ir nori ja pasidalinti su visais broliais ir sesėmis? Rašyk „Skautų aidui“! Puikiai išmanai kurią nors skautamokslio sritį? Pristatyk ją „Skautų aido“ skaitytojams! Tiesiog mėgsti rašyti? Pasidalink savo kūryba su „Skautų aidu“! Nepaleidi fotoaparato iš rankų? Siųsk savo nuotraukas „Skautų aidui“! Žinai viską, kas dedasi tavo krašte? Tapk „Skautų aido“ reporteriu! Visada smalsavai, ką pusryčiams valgo vyriausioji skautininkė? Paimk iš jos interviu „Skautų aidui“! Ir net jeigu teigiamai negali atsakyti į nors vieną iš šių klausimų, bet jau žinai, kuo gali būti naudingas – nedelsk ir rašyk „Skautų aidui“. Visus straipsnius, nuotraukas, pageidavimus, kritiką ir kita siųsk el. paštu press@skautai.lt. Gruodžio mėnesio „Skautų aidui“ medžiaga renkama iki lapkričio 10 dienos. Nevėluok!

Lietuvos skautijos nario mokestis už 2010 metus Nepamiršk susimokėti Lietuvos skautijos nario mokesčio už 2010 metus! Primename, kad pasikeitė nario mokesčio dydis: 30 Lt, kai 1 skautas šeimoje 25 Lt, kai 2 skautai šeimoje 15 Lt, kai 3 skautai šeimoje 10 Lt, kai 4 skautai šeimoje 50 Lt – skautams, vyresniems nei 25 m. ir pagal LS struktūrinius nuostatus neturintiems --organizacijoje pareigų.

Atsakymai Pasuk galvą: 1. Daržovė. 2. Bekočiai ąžuolai. 3. Kirstukas. 4. Pelynai. 5. Iki 800 metų. 6. Vikšrai. 7. Susmulkintas ir išdžiovintas kokoso vaisiaus minkštimas. 8. Skalsė. 9. Jūros žvaigždė – maždaug 1 cm per minutę. 10. Arklio didumo žirafa rudų ir baltų dryžių kailiu. Mįslės: 1. Aušra. 2. Saulė leidžiasi. 3. Griausmas ir žaibas. 4. Ąžuolas. 5. Skruzdėlynas. 6. Žiogas. 7. Sliekas. 8. Kanapė. 9. Nukirsti rugiai. 10. Apynys.

Skautiškas kalendorius Rugsėjo 21 diena – Tarptautinė taikos diena Rugsėjo 30 diena – Petro Jurgėlos gimimo diena Spalio 4 d. – Jaunesniųjų skautų globėjo Šv. Pranciškaus diena Spalio 17 – 18 d. JOTI, Jamboree internete. Lapkričio 1 d. – Skautų įkūrimo Lietuvoje diena.


Skautų Aidas, ruduo'09  

Ketvirtinis elektroninis žurnalas

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you