Page 1

ŽURNALAS

2019 M. PAVASARIS

ŠUOLIS

Keturi proveržio receptai

PAULIUS KUNČINAS

Aš tikiu, kad galime patys kurti savo likimą

Kas dainon (ne)sudėta Išsipildžiusi pirato svajonė Savarankišką moterį žavi vėjas, laisvė ir greitis

lemiamassuolis.lt

ŠUOLIS I 1


2 I Å UOLIS


TURINYS

AŠ TIKIU, KAD 12 GALIME PATYS KURTI SAVO LIKIMĄ

SAVARANKIŠKĄ MOTERĮ ŽAVI VĖJAS, LAISVĖ IR GREITIS 22

IŠSIPILDŽIUSI PIRATO SVAJONĖ

PASIŠNEKĖK SU TEISININKU 28

30

JEI NĖRA KULTŪROS, TAI KAM VISA KITA? 37 NAUJA KRYPTIS: VISAPUSIŠKAI SVEIKA ŽMONIJA 38 SUMANAUS ATEITIES KAIMO GYVENTOJAS 40 SVIRPLIŲ UŽKALBĖTOJAS 42 KETURI PROVERŽIO RECEPTAI 44 GALVOSŪKIS 48 ŠUOLIS: FILMAS 49 KAS, JEI… 50

APIE FANTASTIKĄ, GITANĄ IR ĮVEIKTĄ BAIMĘ 8

KAS DAINON (NE)SUDĖTA 4

Vyriausiasis redaktorius Emanuelis Domėnas Redaktorė Monika Valter Autoriai: Jonas Skomantauskas, Ernesta Skiber Fotografai: Teodoras Kiršeris, Viktoras Cmikeris, Povilas Kvietinskas Dizaineriai: Andrius Miron, Laurynas Daukšas


MUZIKINIS MOTYVAS

KAS DAINON (NE)SUDĖTA Vieno priedainio istorija

4 I ŠUOLIS


Jurgis Kunčinas sūnui rodo gimtąjį Alytų

Paulius su senele Larisa Kunčiniene

Paulius Kunčinas – netipiškas kandidatas. Kol kiti politikai žarsto pažadus ir veržiasi į televiziją, Paulius mokosi dainos natas. Daina „Vaikystės šviesa“, labiausiai pažįstama pagal priedainio žodžius „Eik, vaike, eik“, sukasi Pauliaus galvoje nuo vaikystės. Jam parašytą svajingą eilėraštį įdainavo Vladas Bagdonas ir ji tapo ištisos kartos muzikiniu manifestu. O grįžęs į Lietuvą Paulius pakvietė Vladą Bagdoną ją perdainuoti kartu – ir papildyti trūkstamais esminiais žodžiais. Po palinkėjimo „Eik, vaike, eik“ turi sekti ir kvietimas „Grįžk, vaike, grįžk! Nes čia yra tavo namai.“ Naująją dainos versiją galite paklausyti dabar pat paspaudę ant šalia esančio QR kodo – o ką Jurgio Kunčino eilėraštis ir pagal jį sukurta daina kalbėjo ir kalba mums, kalbiname Paulių Kunčiną ir Vladą Bagdoną. Ką Jums reiškia Tėvo eilėraštis ir kodėl pasirinkote “Vaikystės šviesą” kampanijos daina? PAULIUS KUNČINAS: Pirmiausia, man Tėčio eilėraštis yra labai svarbus emocinis pagrindas, į kurį remiasi prieraišu-

Šventa ir svarbu sugrįžti į praeitį, į savo gimtinę. Nes ten viskas prasidėjo, ten mūsų šaknys mas savo kraštui, miestui, savo valstybei, - tai, ką mes vadiname namais. “Vaikystės šviesa” yra jaukumas, pirmieji įspūdžiai, atsiminimai. Čia yra tai, kas labai labai brangu, ką jauti prieš atrasdamas, kad pasaulis gali būti ne toks gražus ir netgi liūdnas. Taip vadiname emocinę būklę prieš nekaltybės praradimą, kai susivokiame, kaip yra šventa ir svarbu sugrįžti į praeitį, į savo gimtinę. Nes ten viskas prasidėjo, ten yra mūsų šaknys, mes ten susiformavome, iš ten mes kilę. Manau, kad mums, lietuviams, tai yra ypač svarbu, nes mūsų tauta jau labai daug šimtmečių gyvena šitame krašte - nesame klajojanti tauta, esame labai prieraišūs. Ši daina man atspindi sąsajas su savo kraštu. Daina man labai svarbi. Seniai įsivaizdavau, kad turiu eiti ir atrasti savo kelius, tai – kvietimas atrasti pasaulį. Man asmeniškai, ir visiems lietuviams tai svarbus leitmotyvas, kai sugriuvus Sovietų Sąjungai mes visi buvome ištroškę pamatyti, patirti ir atrasti tą pasaulį, kuris buvo už

sienos, Vakarų pasaulį, kurį idealizavome, suvokėme kaip labai teisingą, kitokį, prasmingą, spalvingą, gražų, pagaliau, laimingą. Mes ten matėme savo laimę ir bandėme patenkinti savo smalsumą, pamatyti, kaip gi tas pasaulis atrodo. “Eik, vaike, eik/ Pasaulis liūdnas, bet puikus” yra kvietimas atrasti pasaulį, atrasti save. Kodėl aš pasirinkau šią dainą? Dažnai prisimenu Ibseno romaną “Peras Giuntas”: išėjęs negali pabėgti nuo savęs, nuo savo gimtinės – tu turi sugrįžti. Dainoje trūksta posmo, kad galiausiai turi sugrįžti ten, kur yra tavo namai. Mūsų namai, mano įsitikinimu, turi būti Lietuva. Tai susiję ir su šiandienos politine tikrove – dabar vyksta labai sparti emigracija. Vienas iš politinių tikslų, kurį keliu, yra pristabdyti šį procesą, ir parodyti tiems, kas emigravo, kad verta grįžti. Tikrai verta dėl pagerėjusios ekonomikos, dėl atsiveriančių galimybių, verta dėl to, kad yra daug nepabaigtų darbų, kuriuos turime padaryti čia, Lietuvoje. Tai yra emocingas kvietimas sugrįžti, nes ŠUOLIS I 5


MUZIKINIS MOTYVAS

jei žmonės ir toliau išvažiuos, nebesugrįš, mūsų tautai gresia egzistencinė krizė. O ką norėtumėt pasakyti tėvui, jei dabar susitiktumėm? Ką jis galvotų apie posūkį į politiką? PAULIUS KUNČINAS: Mano tėvas turėjo gerą humoro jausmą, kartais buvo netgi sarkastiškas, mėgdavo visus patraukti per dantį. Manau, kad jei jis sužinotų, kad pasukau į politiką, sakytų, kad čia yra šiek tiek avantiūros – bet kartu tai kvepia idealizmu. Jis jau tada žinojo, kad politikoje yra daug purvo, cinizmo, kad politika kaip amatas gali būti labai negarbingas – esi priverstas daryti labai daug kompromisų, kurių tėvas labai nemėgo priimti. Jis visada buvo ištikimas savo vertybėms, principams. Todėl stengėsi vengti politikos. Daugelis jį vadino nesisteminiu, disidentiniu, nors jis nebuvo disidentas, paprasčiausiai nemėgo biurokratų, valdžios įsikišimo į laisvę ir priklausė Vilniaus bohemai, kuri maištavo, priešinosi, bandė paprasčiausiai pabėgti nuo liūdnos pilkos realybės. Tikiu, kad jis pamatytų, kad aš kaip žmogus pribrendau tokiam žingsniui ir šį iššūkį priėmiau labai nuosekliai ir atsakingai. Nesiveržiau į politiką, nors turėjau tam pagrindo ir polėkio, kai buvau jaunesnis. Tada nusprendžiau neiti į politiką ir nedaryti iš to karjeros. Mąsčiau, kad jei nori išlikti ištikimas savo įsitikinimams, privalai 6 I ŠUOLIS

Jei Tėvas sužinotų, kad pasukau į politiką, sakytų, kad čia yra šiek tiek avantiūros – bet ir idealizmo ateiti į politiką tada, kai jau esi sukaupęs savo visokeriopą „kapitalą“ – kai ne tik esi finansiškai nepriklausomas, bet ir turi daug žinių, supranti, kaip vyksta politinis gyvenimas. Tai man pavyko pasiekti tik per ilgą laiką, per 20 metų, kai savo karjerą dariau kitose srityse. Jis tikrai man pasakytų, ką sako ir daugelis jo kartos žmonių, pavyzdžiui, Antanas Jonynas ir kiti menininkai - kad politika arba visuomenė be meno, be kultūros, be tvirtos bendruomenės ilgainiui neišliks. Visiškai su juo sutinku ir galiu atkartoti jo žodžius, kad mes esame papuolę į pigaus materializmo spąstus, kur viskas matuojama tik pinigais, bet mes pinigais nemo-

kam įvertinti žmogaus darbo ir pasiekimų, skriaudžiam savo svarbiausius žmones: mokytojus, kultūrininkus, menininkus. Mes jų nevertiname. Rinkos ekonomikai šie žmonės gal ir nesuteikia “blizgučių”, kurių ieškome, nesuteikia tos ornamentikos. Čia turiu sutikti su Tėvu. Paklausčiau Tėvo – o tai kaip vis dėl to išspręsti šią problemą, kaip išeiti iš materializmo spąstų? Ar kovoje su sistema yra tik du keliai - evoliucionuoti arba sistemą sugriauti? Aš tikiu, kad galime pasistūmėti, išnaudoti galimybes šioje sistemoje. Galime pakelti gerovę per ekonomiką, skirti resursus bendruomenei, investuoti į švietimą, suteikti sąlygas kultūros darbuotojams, švietėjams, menininkams dirbti čia, o ne išvažiuoti ten, kur juos labiau vertina. Turim pradėti vertinti savo kūrėjus, autorius ir tai daryti per geresnes mokesčių sąlygas, finansavimą, turim užtikrinti jiems tinkamą, orų gyvenimą, ko dabar labai trūksta kultūros žmonėms, menininkams, rašytojams. Mano tėvas buvo mėgėjas pafilosofuoti ir šiaip pakalbėti apie santvarką ir kitus rimtus dalykus. Būtų įdomu pakalbėti su juo apie Europos krizę, kurioje dabar esame atsidūrę. Visa Europa yra ant slenksčio – ir atėjo metas apsispręsti, kokią Europą mes įsivaizduojame: ar norime atsisakyti vieningos Europos idėjos ir linkstame prie nacionalinio modelio, ar toliau integruojamės ir drauge kuriam Europos bendruo-


menę, o tai labai sudėtinga, turint omenyje kokie mes skirtingi, kiek yra iššūkių. O ką Jums, Vladai, reiškia šita daina ir žodžiai “Eik, vaike, eik”? Kodėl jūs sutikote prie jos grįžti ir ją perdainuoti? VLADAS BAGDONAS: Jurgis Kunčinas turėjo didelę įtaką ano meto jaunimui – aišku, ir dabar ją tebeturi, – o jo kūriniai, poezija, romanai anuomet buvo labai vertinami. Be to, buvom su Jurgiu šiek tiek pažįstami, su Eimiu Nekrošiumi buvom jo namuose, kalbėjomės, gėrėm vyną. O daina - ji labai prasminga ir graži. O tuomet kada tu, Pauliau, buvai visai mažas, aš jau buvau visai didelis – labai daug dainavau, labai daug visko griebiausi. Bet kai Alvydas Jegelevičius pasiūlė sudainuoti šitą dainą, ji man atrodė labiau prasminga. O jie vienas kitą papildė – ir Alvydas Jurgį, ir Jurgis – Alvydą. Tai ir aš stengiausi prisidėti prie tos dainos. O dabar pasiūlei man, Pauliau, su tavim ją perdainuoti, sugrįžti į tuos laikus, kada šita daina buvo labai populiari, labai įdomi visam jaunimui… Aš manau kad šita daina galima jaunimą pritraukti iš naujo. Ir tas tavo noras, kad jie sugrįžtų namo, tavo noras prisidėti savo Tėčio tekstu yra labai teisingas, labai prasmingas ir suprantamas. Ir aš manau, kad tai, ką mes abudu su tavim padarėme, turi nemažos reikšmės – ir tau pačiam, be abejo, bet ir plačiau. Man regis,

Šūkis „Grįžk, vaike, grįžk!“ sugrąžins ne vieną, kuris nusprendė išeiti tas šūkis “Grįžk, vaike, grįžk!” sugrąžins ne vieną tokį, kuris nusprendė išeiti. Ko labiausiai vis dėlto reikia, kad žmonės grįžtų, Jūsų akimis žiūrint? VLADAS BAGDONAS: Mano, jau seno piliečio akimis žiūrint, viskas labai skęsta neteisybėje. Mes esame neteisingai informuojami, mes esame apgaulės zonoje. Mes nelabai suprantame, kaip gyvename, kur gyvename, ir mes, paprasti žmonės, esame atitrūkę nuo valdžios struktūrų, nesuprantame, ką jie veikia, kuo jie užsiima, kam jie veikia ir kam jie iš viso yra. Aš nesakau, kad mums reikia valdžios, pas kurią galėtume nuolatos belstis ir pra-

šyti: “Duokit mums ko nors!” Tačiau tai, kad gyvename neteisybės zonoje, kad teisybė yra pernelyg iškreipta, kaip koks kreivas veidrodis, ir mums pateikiama kaip tiesa, tai remtis tokia neteisybe ir vertinti ją kaip tiesą - nevalia. Mes turėjom labai mažai laiko, tik 30 metų. Palaukim dar 50 ir gal ką nors padarysim. Vis dėlto tų pastangų ką nors nuveikti tautos labui buvo pernelyg mažai, norėjosi žymiai daugiau. Visi tikėjomės žymiai daugiau. O ką šioje situacijoje galima padaryti? PAULIUS KUNČINAS: Nenoriu piršti išvadų, bet galbūt todėl ir byra partijos, todėl ir kyla populistinės jėgos, kad žmonės pavargo klausytis to viso melo, manipuliavimo, kad žmonės pasiilgo autentiškumo? Aš nežinau, ar mums pasiseks, bet mes jau tikrai pabandysim, kiek leidžia jėgos. VLADAS BAGDONAS: Tai aš linkiu sėkmės pačiam, Pauliau. Visiškai teisingai partijos byra, partijos skyla, ir tie skilimai irgi turi atitinkamą reikšmę. Ai, persivadinkim, gal tada piliečiai mus supras. Imkim ir pasivadinkim kitaip, tada būsim teisūs. Visos tos manipuliacijos su perėjimais iš vienos partijos į kitą, persivadinimai irgi yra iš apgaulės zonos. Nepapulkit į tą žaidimą, būkit pačiais savim, ieškokite savo krypties ir eikite ta kryptimi. ŠUOLIS I 7


ŠVIETIMO BARAI

APIE FANTASTIKĄ, GITANĄ IR ĮVEIKTĄ BAIMĘ Norėjome antraštėje įrašyti – “ir apie didžiausią moliūgą”,

bet ne: apie moliūgus čia (beveik) nėra. Užtat yra apie tai, kaip

detektyvų skaitymas gali pastūmėti

į rimtus mokslus – jau nekalbant apie mokslinę fantastiką. Nemoteriški skaitalai, sakysite?

8 I ŠUOLIS


Pradėkime nuo švietimo, nes ten ir yra pradžia. Kas Jus atvedė į švietimą ir darbą švietime, kada pajutote apsisprendimą – štai sritis, kurioje noriu dirbti? Nelengvas klausimas. Turbūt nebuvo tokio vieno momento, viskas ėjo palaipsniui ir nuosekliai. Baigusi teisės mokslus iškart gavau pakvietimą tęsti studijas doktorantūroje ir rašyti mokslinį darbą – nors jau buvau suplanavusi eiti darbuotis teisės srityje. O kai apgyniau tą darbą Mykolo Romerio Universitete, vėl turėjau spręsti, ar tęsti mokslinę karjerą aukštajame moksle, ar keliauti į teisės praktiką. Pasirinkau mokslo kelią. Manau, tokie pasirinkimai yra jutiminiai, emociniai dalykai. Iš tikrųjų dirbti su jaunimu akademiniame pasaulyje teikia ir emocinį pasitenkinimą, ir drauge tai yra pažangi sritis, kurioje nuolat vyksta labai daug pokyčių, viskas nepaprastai dinamiška. Ir akademinė terpė linkusi įsileisti pažangą žymiai greičiau – man atrodo, sparčiau, negu profesinės veiklos pasaulyje. Tai buvo palankus metas tokiems apsisprendimams — teisės mokslo specialistų Lietuvoje po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo labai trūko. Aš pasilikau Mykolo Romerio Universitete darbuotis, ilgą laiką dirbau pedagoginį ir tuo pačiu administracinį darbą. Buvau paties didžiausio fakulteto – Strateginio valdymo ir politikos fakulteto su 7000 studentų – prodekanė. Administracinų pareigų derinimas su pedagoginėmis man leido pajusti visą tą akademinio pasaulio dinamišką vyksmą, ir tada iš tikrųjų supratau, kad ši vieta yra labai palanki atsiskleidimui, įsiprasminimui. O kaip iš akademinio pasaulio atsidūrėte valstybės tarnyboje? Nemažai metų atidirbusi universitete, keliavau toliau – dalyvavau konkurse į valstybės tarnybą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Tapau Studijų departamento, kuris atsakingas už visą aukštojo mokslo sektorių, direktore. Čia tuomet buvo išties didžiulis poreikis veržlių žmonių, galinčių darbuotis kuriant aukštojo mokslo reformą. Buvo 2006-ieji metai, kuomet buvo iškilęs iššūkis Lietuvoje parengti naują, naujos kartos Aukštojo mokslo įstatymą, kuriame būtų įdiegtos naujausios, pažangiausios tuo metu aukštojo mokslo nuostatos. Žinojau tas aktualijas iš arti, iš darbo universitete. Į tą laikotarpį, tą terpę, į pirmąją rimtesnę aukštojo mokslo reformą leidausi su dideliu entuziazmu. Taigi tuomet mano darbas švietime, aukštajame moksle jau buvo, sakyčiau, daugiau per teisėkūrą, per aktyvų dalyvavimą aukštojo mokslo reformoje.

Aktyvus poilsis Alpėse nuteikia bendrauti su gamta

Dirbti su jaunimu teikia ir emocinį pasitenkinimą, ir drauge švietimas yra pažangi sritis, kurioje nuolat vyksta labai daug pokyčių, viskas nepaprastai dinamiška Tada reikėjo programuoti ir struktūrinių fondų lėšų panaudojimą mokslo ir studijų pažangai. Tuomet ir atėjo pilnas supratimas, kad čia mano, mūsų atsakomybė – už visos valstybės ateitį. Tada iki galo pajutau svorį, milžinišką svorį to darbo, kurį darau, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Po Ministerijos dirbau privataus aukštojo mokslo sektoriuje, kaip viename sparčiausiai besivystančių Lietuvoje. Taigi tas savo pašaukimo įsisąmoninimas, pasitvirtinimas sau, apie kurį klausėte, ateina per kasdienę veiklą, tai nėra momentinis virsmas. Nuo pat pradžių visa mano profesinė veikla gan nuosekliai mane vedė ir atvedė į šios srities visapusišką pažinimą: teko darbuotis tiek universitetiniame, tiek ir kolegijų sektoriuose, matyti iš arti šias sritis valstybinėse ir privačiose aukštosiose mokyklose, o taip pat ir iš valstybės politikos pusės. Summa summarum aukštajame moksle esu jau 19 metų. O dabar – veda tolyn, į Europos politiką? Taip, čia tie patys dalykai – teisėkūra,

kuri man tikrai nėra svetima ir dideliems tikslams pasiekti yra tiesiog būtinas įrankis. Teisėkūra tiek nacionalinėje, tiek ES teisėje leidžia įkūnyti pažangos siekius. Čia manyje tikriausiai jau teisininkė prabyla. Man nepaprastai rūpi tai, kad švietimas nėra pakankamai stipriai deklaruojamas kaip Europos Parlamento prioritetas. Tačiau vis dažniau ir dažniau tenka įsitikinti labai rimta tendencija, kad švietimas, kaip sistema, nesvarbu, apie ką mes kalbėtume, yra svarbiausias veiksnys – ar mes kalbėtume apie imigraciją, ar apie mokslinius tyrimus, ar apie virtualią valiutą, ar aplinkosaugą: švietimo faktorius visur labai svarbus. Esu įsitikinusi, kad švietimas egzistuoja ne tik kaip objektas, bet kaip tokia horizontali darbotvarkė visose prioritetinėse srityse. Nemažiau svarbi ir jautri tema, kurią ketinu vystyti Europos Parlamento lygiu, tai Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinės paramos didinimas švietimui, kaip prioritetui. Valstybės pažangą sieju ne vien su investicijomis į asfaltą ir miesto aikščių trinkeles. Laikas kovoti dėl investicijų į žmogų. ŠUOLIS I 9


ŠVIETIMO BARAI

Kelionėje Baku

Su šeima ir šuneliu Lucky prie namų rugsėjo 1-ąją

bame skirtingomis kalbomis? Čia aš vėl kalbu apie technologijas, apie mąstymo paradigmą. Išmokime susišnekėti – švietime tai turėtume daryti labai drąsiai ir ryžtingai. Turime išmokti kūrybiškai perduoti savo žinias. Tai padidins ir motyvaciją, ir pažangą, ir globalų turinį, ir pasirengimas darbo rinkai bus žymiai greitesnis, ir tos kompetencijos išugdytos, kurios bus naudingos po to darbo rinkoje. Tiesiai šviesiai tariant, gal geriau mokykloje išmokti konstruoti robotą, nei vis dar drožinėti pjūkleliu ar nerti vąšeliu.

Padėti kitiems įveikti baimę. Padėti kitiems kopti į viršų – tame matau savo pašaukimą Na, o jei paprasčiau, kokie didžiausi iššūkiai laukia Europos Parlamente? Paprastai? Drąsiai ir įtikinamai kalbėti apie naujausiomis, pažangiausiomis technologijomis grįstą švietimą. Ir mūsų kaip valstybės indėlį į inovacijas švietime. Švietime bendrai — ne tik aukštajame moksle, bet ir bendrajame ugdyme, privalome kalbėti apie technologijomis grįstą švietimą, nes iš tikrųjų pasaulis jų dėka nužingsniavo labai toli. Technologinė pažanga švietime turi būti diegiama ženkliai sparčiau nei dabar, nes tik naujausiomis ir pažangiausiomis technologijomis grįstas švietimas atneš naują globalų ir inovatyvų turinį, orientuotą į ateitį. Tik toks kelias atitiks naujos kartos lūkesčius ir gebėjimus, išlaisvins kūrybiškumą, o kompetencijas priartins prie technologiškai pasikeitusio gyvenimo ir darbo rinkos poreikių. 10 I ŠUOLIS

Su dukra Barselonoje

Darbo rinka kinta labai stipriai, kompetencijos, reikalingos darbo rinkai, pakito akimirksniu, darbo jėgos tendencijos yra labai dinamiškos. Kokia darbo rinkos ateitis? Kokios pensijų perspektyvos? Prognozės keičia viena kitą žaibiškai. Todėl švietimas tiesiog neturi teisės pasilikti nuošalyje nuo šio proceso. Ir mes turime pereiti nuo lokalaus lygmens žinių prie globalių, mums švietime taip stinga šiuolaikinio, pažangaus ir globalaus turinio. Mes žiūrime į naują kartą, kuriai atkeliavus į šį pasaulį tiesiog akyse matyti aukštas technologijų priėmimo tolerancijos kodas – ir dėka technologijų, kurių jie apsupti nuo vaikystės, ir dėka žaidimų, grįstų technologijomis. Mes galime – ir beveik mokame – arčiau ir geriau susikalbėti su naująja karta. Apie tai labai dažnai dabar kalbama. Yra didžiulė praraja tarp edukatoriaus ir besimokančiojo. Ar ne todėl, kad kal-

Tai gal ir pirmoji užsienio kalba turėtų būti programavimo kalba? Nebūtinai programavimo – bet technologijų kalba. Technologijos atneš globalų supratimą, globalų turinį. Nuo žemiausio laiptelio tevyksta švietimas moderniomis technologijomis. Tos kompetencijos mūsų vaikams bus labai, labai gyvybiškai naudingos. Su tuo susijusi ir talentų problema, apie kurią kalba Paulius Kunčinas. Tik aš kalbėčiau ne tiek apie susigrąžinimą — nors taip, tai svarbu — bet labiau apie talentų ugdymą ir identifikavimą ankstyvame amžiuje. Tuo turėtų būti suinteresuota visa šalis, ne tik vaikų būreliai. Proveržis švietime galimas tik tuomet, kai sugebėsime valstybiniu lygiu konkuruoti dėl talentų. Šitą temą ir ketinu vystyti politikos plotmėje: kaip pasikeitė pasaulis ir kokie pokyčiai įvyks per kompetencijas – ar, kitaip tariant, naujausiomis, pažangiausiomis technologijomis grįstas švietimas nuo mažumės ir visą gyvenimą, iki senatvės. Gerai, o tada pakalbėkime apie Jūsų vaikystę, jaunystę – kas Jus atvedė iki čia? Kaip Jūs atsiradote politikoje, ar buvo, kas Jus ryškiai pastūmėjo?


Fantastinė literatūra žadina smalsumą ir drąsina veikti, drąsiai ir plačiai mąstyti, atveria perspektyvas į žmogaus proto galią

Nustebsite, bet tai, ką neseniai atradau, ir kas mane čia atvedė, bent iš dalies yra literatūra, mokslinė fantastika ir mokslo populiarinimo literatūra – paskutinis autorius, kurį intensyviai skaitau, yra japonas, Michio Kaku. Rimtai, per tą literatūrą supratau, kaip dalykai veikia pasauliniu lygmeniu, arba kaip tai papasakot. Tai, ką kadaise perskaičiau, dabar jau yra seniai įvykę. Aš tą literatūrą priimu kaip futurizmo filosofiją, žadinančią fantaziją, o taip pat proto galią. Tokia literatūra žadina smalsumą ir drąsina veikti, drąsiai ir plačiai mąstyti, atveria perspektyvas į žmogaus proto galią. Jos dėka atsiranda drąsesnių minčių, nes mes labai užsiciklinam savo dabarties rūpesčių virtuvėse.

ir veiklą, ir kartais darau sau išvadą, kad ji ne mažiau nuveikusi, negu jos vyras – Prezidentas. Jos nepaprastai spartus augimas, profesionalumas, darbas daugybėje temų – tuo pačiu išliekant šilta, žmogiška asmenybe: tai mane žavi net ir iš už Atlanto.

Tai šitą literatūrą skaitėt nuo vaikystės? Vaikystėje man labiau detektyvai patiko, jie mane pastūmėjo prie teisės, buvau didelė jų žinovė. Pagrindinė, aišku, buvo britė, Agatha Christie – tuo metu ji buvo pasiekiamiausia. Ji mane ir atvedė iki teisės. O kai pradėjau dirbti švietimo, mokslo srityje, visada ieškojau platesnių šaltinių. Kaip mokslininkė turiu remtis empirika, bet įkvepia būtent mokslinė fantastika, mokslo populiarinimo knygos. Štai ir dabar skaitau knygą apie IV pramonės revoliucijos valdymą – užvaldys mus tie robotai ar neužvaldys.

Paskutinis klausimas – žinau, mėgstat keliauti. Ką pirmiausia aplankot, atvykę į naują miestą? Pirmiausia ieškau gero gido. Skamba juokingai – man labai patinka ekskursijos. Aš mėgstu ieškoti žinių, naujų šaltinių – egzotiškų, nišinių žinių. Todėl pirmiausia ieškau įdomių žmonių, kurie gebėtų profesionaliai parodyti vietoves, pravesti ekskursiją – įvairiausiomis, keisčiausiomis temomis. Pavyzdžiui, viena iš pastarųjų ekskursijų, suteikusi neapsakomą malonumą – “Barselona pagal Gaudí”. Kai visą dieną praleidi vaikščiodama po Gaudí architektūros palikimą, ir neišpasakytai giliai pažįsti tą kultūrą, tą miestą, tą šalį visai kitu aspektu. Kitaip tariant ispanų kultūros pažinimas vyksta per vieno žymiausių jos architektų kūrybos pažinimą. Vaikštai klausydamas ištisų paskaitų, įdėmiai, naujomis akimis žiūrėdamas į dalykus, kuriuos kasdien mato tūkstančiai – ir taip išvysti ir

O kas dar įkvepia? Paskutinė mano tokia tolima herojė, kurios neteko sutikti gyvai – bet gal tam, kad liktų herojumi, herojaus ir nereikia sutikti gyvai – yra Michelle Obama. Seku jos kaip stiprios, savarankiškos moters augimą

O iš arčiau? O iš arčiau? Nuo vaikystės mane supo labai intelektualūs ir žingeidūs žmonės. Man labai pasisekė su puikiais mokytojais mokykloje, progresyviai mąstančia profesūra, mokslininkais, praktikais. Lietuvoje išties labai daug pažangių žmonių, kuriuos teko sutikti ir su jais bendrauti. Iš kiekvieno jų mokiausi. Kiekvienas jų yra mažas herojus mano gyvenime.

pajusti viską viename. Aišku, galėtum apie daug ką pasiskaityti internete, bet taip tu gali ir girdėti, ir matyti, ir net užuosti. Na gerai, ne paskutinis buvo klausimas. Koks Jūsų didžiausias pasiekimas? Nebūtinai stebuklingas ar akademiškai išskirtinis – gali būti ir didžiausias išaugintas moliūgas. Gali būti, kad tai ir yra didžiausias išaugintas moliūgas (juokiasi) – bet iš tiesų ne. (Akimirkai susimąsto.) Kai stažavausi JAV, buvo toks nutikimas. Laisvalaikiu lankiausi viename didžiausių okeanariumų Baltimorėje, ir prie tokio aukšto aukšto eskalatoriaus, vedančio iš vieno aukšto į kitą, pamačiau susispietusią minią – ir niekas kažkodėl tuo eskalatoriumi nekilo į viršų. Priėjau arčiau – man ir pačiai reikėjo užkilti – ir pamačiau aštuonmetį berniuką, kuris įsikibęs į turėklą klykė iš baimės ir nesileido užkeliamas į viršų. Niekas negalėjo nieko su juo padaryti. Aš priėjau ir pradėjau su tuo berniuku kalbėtis. “Klausyk”, sakau, “žinai – aš irgi labai bijau kilti. Bet pabandom kartu – duok man ranką, kad man būtų drąsiau.” Neužilgo jis ištiesė man ranką ir abu užlipome ant eskalatoriaus. O kai užvažiavom į viršų, aš jam sakau: “O dabar atsigręžkim ir pamojuokim visiems tiems apačioje, kurie manė, kad mes bijosim užkilti. Parodykim jiems, kad nebebijom!” Ir čia berniukas pradėjo juoktis. Jis įveikė baimę. Turbūt tai ir bus didžiausias mano pasiekimas. Padėti kitiems įveikti baimę. Padėti kitiems kopti į viršų – tame matau savo pašaukimą. Gerai, tikrai tai buvo paskutinis klausimas, jei jau baigėm šiuo pasakojimu – drąsos kopti aukštyn! ŠUOLIS I 11


IDĖJOS IR GYVENIMAS

AŠ TIKIU, KAD GALIME PATYS KURTI SAVO LIKIMĄ

Rašytojo sūnus verčia naują Lietuvos vizijos lapą

12 I ŠUOLIS


Šiltą ir saulėtą pavasario popietę kalbamės su Pauliumi Kunčinu – ekonomistu, Vilniaus ir pasaulio piliečiu, užsimojusiu pakeisti Lietuvos kryptį proveržio linkme. Jo vadovaujamas judėjimas “Lemiamas šuolis” kuria ambicingus planus visai valstybei. Tačiau kalbėtis pradedame ne nuo jų – o nuo būsimo politiko tėvo Jurgio Kunčino, kurio pamiltas Užupis driekiasi mums prieš akis.

Mažasis Paulius su tėvais – Jurgiu ir Nijole

Ar sunku būti rašytojo sūnumi?

„Vaikystėje labai mėgau knygas. O paskui nusprendžiau,kad gyvenimą reikia pažinti per tikrovę ir dabartį“, savo biografiją trumpai apibūdina ekonomistas Paulius Kunčinas, kandidatuojantis į naujos sudėties Europos Parlamentą ir klojantis kelią į Lietuvos politinę padangę naujai, pokyčių siekiančiai jėgai. Žinomo lietuvių rašytojo Jurgio Kunčino sūnus pasirinko nesekti tėvo pėdomis ir pasuko į ekonomiką. Tačiau jis savo veiklą irgi apibūdina kaip kūrybą – tik kitokią: jis kuria ir diegia valstybių raidos, ekonominio augimo strategijas. Iš tėvo jis sakosi paveldėjęs gebėjimą į viską žvelgti kūrybiškai ir laisvai. „Mūsų šeima negyveno kartu, tėvai buvo išsiskyrę“, prisimena Paulius Kunčinas. „Su tėvu bendrauti pradėjau vėlai, kai jau buvau susiformavęs, pradėjau važinėti į Daniją. Bendraudavom nedažnai, bet intensyviai. Jis sutiko mane per literatūrą išmokyti vokiečių kalbos.“ Būsimasis ekonomistas turėjo išmokti skaityti Heinę, Šilerį, Borchertą, kartais Gėtę. „Tada atradau literatūrą. Suvokiau, kad ne tik per ekonomiką viskas vyksta, kad reikia ir dvasinio, vertybinio pamato, kad per meną, per kultūrą žmonės pažįsta save ir savo laikmetį.“ Tada, anot ekonomisto, prasidėjo intensyvus Jurgio Kunčino kūrybinis periodas. „Aš mačiau, kad rašantiems tai buvo savotiškas išsivadavimo iš dvasinio kalėjimo būdas, pasipriešinimas. Tėvas mane skatino ir domėtis literatūra, ir rašyti, daug rašyti, dėlioti mintis. Rašyti pradėjau anksti, ir daug esu prirašęs, viską vis dar aprašinėjau ranka.“ Jurgis Kunčinas buvo ne tik rašytojas, bet ir talentingas vertėjas. „Jis daug vertė, ir per tai atradau daug autorių. Prisipažinsiu, labiausiai įstrigo Kafka. Perskaičiau tą niūrų europietišką egzistencializmą visą neatsitraukdamas. Aišku, šalia buvo ir kiti autoriai – pvz., Kierkegaard. Per tai atradau ir kitus menus, domėjausi meno istorija, Kopenhagoje turėjau progą susipažinti su garsiausių pasaulio dailės kūrėjų darbais, taip pat žavėjo teatras – tada Tėtis

„Gyvenimą turi gyventi kaip žuvis, ryjanti planktoną. Tu negali rašyti, nenugyvenęs gyvenimo. Tai gyvenimas turi pagimdyti knygą”, sakė Tėvas daug dirbo su Nekrošiumi.“ Tai kas labiausiai įstrigo iš to epizodiško, bet gilaus bendravimo su tėvu rašytoju? „Man labiausiai įsiminė jo smalsumas ir gera atmintis, jis atsimindavo visas detales, galėdavo papasakoti paprastas žmonių istorijas, kurios įprasmindavo to laiko dvasią, vokiškai Zeitgeist.“ Pauliui jis taip pat padėjo suvokti lietuvių vietą Europos kultūroje: „Tada patyriau, kiek vokiečiai padarė įtakos mūsų kultūrai. Ne tik slavai, kiti kaimynai, bet ir vokiečiai. Ir mes esame toks kultūrų mišinys, kokteilis, bet tai daro mus tik stipresniais, daro mus pastabesniais, mes

atpažįstame daug paradigmų, tas leidžia mums operatyviai prisitaikyti įvairiose situacijose ir aplinkybėse, kalbėtis lygia greta ir su vienais, ir su kitais. Manau, mes, lietuviai, turime tą orientavimosi ir veikimo sudėtingose situacijose geną.“ Tėvas buvo ir meilės gimtajam kraštui pavyzdys: „Prisimenu meilę, atsidavimą Lietuvai. Be galo mylėjo Alytų, apie kurį tiek daug rašė, jo žmones, gamtą... Mes plaukdavom kartu Merkiu, Žeimena pro Palūšę. Buvo tikras gamtos vaikas ir man tą įdiegė.“ Pauliui tėvas buvo ir esminė įtaka, formavusi jo paties asmenybę ir vertybes. ŠUOLIS I 13


IDĖJOS IR GYVENIMAS

Tikiu laisva valia, tikiu, kad žmonės keičia likimą – jie ėjo, aukojosi, stojo, priešinosi, ir įvyko stebuklas – Lietuva tapo laisva

Prie memorialinės rašytojo Jurgio Kunčino sienos Alytaus bibliotekoje

„Susitikom 1991 metų sausio 14 dieną – o jo gimtadienis sausio 13 d. Labai emocinga diena buvo – ir dėl asmeninių dalykų, ir tauta buvo sukrėsta, ir pakilimas, ir nerimas... Pradėjom kalbėtis apie viską, kokia Lietuvos ateitis. Tuo metu niekas nežinojo, kuo viskas pasibaigs. Ir tada jis man įskiepijo tą pojūtį, kad gyvenime gali būti visko. Galėjome būti nelaisvi, ištremti, pasmerkti mirčiai. Bet aš nesu deterministas, aš tikiu laisva valia, aš tikiu, kad žmonės keičia likimą – jie ėjo, aukojosi, stojo, priešinosi, ir įvyko stebuklas – Lietuva tapo laisva. Bet ta laisvė nebuvo atsitiktinė, nebuvo užprogramuota. Niekas nėra užprogramuota. Žmonės ėjo prieš tankus, rizikavo, žuvo ir išsikovojo. Tauta buvo vieninga kaip kumštis ir buvo pasiektas rezultatas. Tenelieka tai tik skambiomis frazėmis“.

Savojo kelio paieškos

„Tėvas daug mane išmokė – mylėti gyvenimą ir laisvę. Jis visada mane palaikė. Jaunystėje buvau labai linkęs į kultūrą, filosofiją. Tačiau galiausiai apsisprendžiau pasukti dar kitu keliu“, – prisimena Paulius Kunčinas. „Nors imponavo rašytojo pavyzdys, nusprendžiau gyventi pats. Pats tapti literatūriniu personažu. Negali gyventi vien per kitų patirtį ir po to rašyti knygas. Nes kai Jurgio klausiau, kodėl taip vėlai pradėjo rašyti, atsakė: ‘Gyvenimą turi gyventi kaip žuvis, ryjanti planktoną. Tu negali rašyti, nenugyvenęs gyvenimo. Tai gyvenimas turi pagimdyti knygą. Negali išmokt rašyt, jei negyvenai. Turi praeiti viską – klaidas, nuopuolius.‘ Ir aš pats nedrįsau rašyt, nes nesijaučiau kad turiu ką parašyti.“ Gimtuosius namus Paulius paliko sulaukęs vos trylikos – išvažiavo į Daniją, kur vietinių fermerių dosnumo dėka mo-

Pirmas grįžimas į Lietuvą su Malaizijoje gimusia dukra Kotryna

14 I ŠUOLIS

kėsi mokykloje ir gyveno savarankiškai. „Pinigų visai neturėjau, trylikametis buvau išlaikytinis. Vėliau atsirado galimybė tose fermose užsidirbti. Iš pradžių braškės, po to bulvės. Kai pajutau pirmą tikrų pinigų, vakarietiškų pinigų skonį, nėriau visa galva ir sukausi kaip viesulas, nurinkdavau tą lysvę tris kartus greičiau nei kiti“. Kas traukė palikti gimtinę ir keliauti svetur, į nepažįstamą kraštą tokiomis sudėtingomis sąlygomis? „Mane vedė smalsumas, buvo įdomu pažiūrėti, kas už tos tvoros. Žinojau, kad turiu geresnius šansus ten. Bet iš esmės tai buvo pasaulio pažinimo noras. Turėjau polinkį mokytis kalbų, ir vienu metu atsirado galimybė mokytis danų kalbos. Tai ir išvykau į danišką kaimą, kuriame gyveno daugiau kiaulių, nei žmonių. Ten pamačiau pirmąjį McDonald’s. Mano pirmas Big Mac padarė tokį įspūdį, kad net aprašiau jį vaikų laikraštyje Aitvaras, kurį Tėvelis redagavo. Mums tiek nedaug tada reikėjo – bet tai darė tokį įspūdį, koks jis brangus, koks jis skanus“. Vėliau Paulius išvyko į Angliją ir studijavo filosofiją, politiką bei ekonomiką viename seniausių ir garbingiausių pasaulio universitetų - Oksforde. „Danijoje dirbdamas prie žemės sukaupiau savo pirmą kapitalą ir jį sėkmingai investavau - nusipirkau videokamerą ir bilietą į Angliją, nes visą laiką norėjau ją pamatyti. Oro uosto kontrolės pareigūnai mane sustabdė, klausė – ‘Ar jūsų tėvai iš KGB?‘ ‘Na ne‘, sakau. ‚Tai kaip jūs čia atsiradote?‘ ‚Na, užsidirbau braškių lauke ir atvažiavau kaip turistas.‘ Keturiolikmetis. Bet Anglija tada padarė didelį įspūdį, viską filmavau savo naująja


kamera, po to net per Lietuvos televiziją rodė, nes visiems egzotika buvo – kažkoks vaikas nuvažiavo į Angliją“. Po tokių patirčių Pauliui grįžti į Lietuvą nebuvo taip lengva, kaip atrodė. „Mane apėmė savotiška euforija, pamačiau pasaulio – bet iškart susidūriau su pavydu. Mokykloje visi atstūmė, mokytojai vadindavo mane forsu. Tada vėl kreipiausi į danus – gelbėkite, nebepritampu. Savo klasėje geriau už kitus mokėjau angliškai, bet po metų svetur viskuo kitu atsilikinėjau, ir sistema negalėjo ar nenorėjo padėti man pasivyti.“ Globėjai Danijoje surado būdą Pauliui padėti – įtaisė jį internatinėje mokykloje, kurios modelį sukūrė toks N. F. S. Grundtvig, danų poetas, filosofas, iš kaimo kilęs inteligentas. „Tas internatas buvo gal kiek panašus į žydišką kibucą – visi vaikai turėjo dirbti, aš, pavyzdžiui, turėjau rinkti arklių mėšlą. Bet ta mokykla buvo ideologiškai ir vertybiškai labai stipri, kažkoks toks ir socialistinis, ir drauge kapitalistinis danų modelis.“ Paulius iki šiol su dėkingumu prisimena tos ugdymo sistemos poveikį jo asmenybei. „Aš labai jiems skolingas, nes jie ir suformavo, įskiepijo norą būti pilnaverčiu žmogumi. Siūlė ir operatorium dirbti, ir teatrą statyti, ir kalbų mokytis, ir poeziją skaityti. Ir pirmą kartą ten įsimylėjau, pirmą kartą širdį sudaužė. Pats patyriau, kad tokia ugdymo sistema suformuoja žmogų kaip asmenybę. Praleidau gal kažkiek matematikos, bet išmokau kritiškai mąstyti, vertinti, nebijot klysti, būti tolerantiškas klystantiems.“

Britiškas pasas į pasaulį

Baigus pagrindinę mokyklą, reikėjo rinktis – ar likti Danijoje ir galutinai „sudanėti“, ar keliauti kitur. „Supratau, kad pasilikęs čia galiu greitai nutautėti – ir pirmą kartą sąmoningai pasirinkau, pasižadėjau būti visada lietuviu, nes juo gimiau. O Britanija buvo tarsi pasas į bet kokį kontekstą, kosmopolitiškas kraštas, kuriame gali likti savimi bet kuriuose horizontuose.“ Ten būdamas Paulius pamatė visas atsiveriančias galimybes, kai Švedija dar tik stojo į Europos Sąjungą. „Aš jau tada kažkaip mačiau ar jaučiau, kad tas projektas yra geriausia, kas galėjo nutikti Europai.“ Tiek Anglija, tiek Danija skiepijo supratimą, kad nėra nieko neįmanomo. „Jei anksti atsikelsi ir eisi dirbti, niekada nebūsi alkanas. Padėti kitam, nes drauge kilti lengviau, nei atskirai. Anglai gal labiau parodė, kaip reikia spręsti problemas, įsivardinti ir išspręsti. Kalbėti tiesą ir prieiti prie susitarimo, ir jį vykdyti, o ne dejuoti.“ Po to sekė studijos Oksfordo Universitete, kuris išmokė logikos, išmokė dėstyti mintis ir jas argumentuoti. „Danijoje supratau solidarumo, socialinės lygybės

Užupio Respublikos gimtadienio šventėje

Anglijoje pirmą kartą susidūriau su tokiomis senomis vertybėmis kaip kilnumas, dosnumas, orumas, rūpestis kitu svarbą, tokias vertybes, o Anglijoje pirmą kartą susidūriau su tokiomis senomis vertybėmis kaip kilnumas, dosnumas, dėmesys, orumas, pakantumas, rūpestis kitu. Griežtumas ir nepasidavimas turint tvirtą vertybinį stuburą. Kaip svarbu įsilieti į visuomenę neprarandant savo identiteto“.

Spalvingu karjeros keliu per pasaulį

Baigęs studijas, Paulius Kunčinas nenustygo pažįstamoje vietoje – įgytos kompetencijos du dešimtmečius vedė per pasaulį, kur bedirbdamas jis tapo ekonominio augimo, proveržio ekspertu ir kūrė valstybėms ekonominio klestėjimo, pažangos strategijas. „Iškart po mokslų įsidarbinau leidybinėje kompanijoje, kuri rengdavo metinį leidinį apie kylančių pasaulio valstybų ekonomiką.“ Karjeros kelias pirmiausia nubloškė į Rumuniją. „Kaip laiko mašina iš aristokratiškos Anglijos mane perkėlė į korumpuotą pokomunistinę šalį, bandančią stoti į Europos Sąjungą. Tada supratau, koks svarbus tai projektas ir kokia stojimo į į Europos Sąjungą prasmė. Be ES Rumunija nebūtų pajudėjusi iš vietos, ir reformas ji darė konvejeriu, automatiškai. Tačiau tai buvo vienintelis kelias, ir pokyčiai matėsi gyva akimi. Buvo justi, kad tai vienintelis išsigelbėjimas, nes kitas kelias buvo tas, kuriuo teko eiti – ir žinome, kaip tai sekėsi – Ukrainai ar Moldovai.“ Pasak Pauliaus Kunčino, stojimas į Europos šeimą sukoncentravo valstybių

politinę valią, ir tai buvo pirmas kokybinis šuolis – taip pat ir mūsų, Lietuvos. „Europos standartai visom prasmėm yra vieni aukščiausių pasaulyje. Todėl dabar truputį keista, kai mes kvestionuojame Europą. Nenuvertinkime jos, nenuvertinkime jos reikšmės mūsų raidai ir atsigavimui.“ Visi nori būti Europoje, pasak ekonomisto. Turkija pradėjo ten veržtis dar stovint Berlyno sienai, dėl to vyko ir Ukrainos Maidanas. „Europa yra labai aiškus, ne atsitiktinis projektas, kuris remiasi labai aiškiomis vertybėmis, remiasi krikščionybe – nebijau to žodžio. Mes esame šeima, ir turime nebijoti pasakyti, kad šeimoje yra tam tikros taisyklės, čia ne atviras klubas visiems. O tos taisyklės, tos ribos, remiasi ir turi remtis vertybėmis.“ Žvelgiant į Rytų Europos šalis, ekonomistui labiausiai rūpėjo, kaip valstybės atsikrato komunistinio, sovietinio bagažo, tampa europietiškomis. „Jau tada buvo matyti, kurios valstybės pasinaudos šia galimybe sėkmingai, o kurios yra pasmerktos atsilikimui. Įstatymų viršenybė, požiūris į korupciją, infrastruktūra ir žmogiškasis kapitalas. Kai trūksta kvalifikuotų žmonių – tai čia vėl švietimas – tai ir proveržio nepadarysi“. Vėliau darbas su augimo ekonomika vedė į Bulgariją, Turkiją, Artimuosius Rytus ir Pietryčių Aziją. „Čia esančioms šalims kūriau ekonominės pažangos strategijas, kurias teko pristatyti Davoso ekonomikos forume. Dirbau trisdešimŠUOLIS I 15


IDĖJOS IR GYVENIMAS

Dabar mes priėjome žemėlapio kraštą, ir turime spręsti patys, kur ir kaip eiti, braižyti savo naują žemėlapį tyje skirtingų kraštų. Klausimas, kurį sau kėliau ir tebekeliu – kokius veiksmus valstybė turi atlikti, kad pasiektų tokį išsivystymo ir gerovės lygį, kaip Vokietijos, Japonijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų?“

Kas nutiko? „Baigėsi žemėlapis. Buvo labai aiškus tikslas – bet mums tą žemėlapį davė kaimynai iš Vakarų Europos. O dabar mes priėjome žemėlapio kraštą, ir turime spręsti patys, kur ir kaip eiti, braižyti savo naują žemėlapį. Ta žemėlapio krašto būsena – tai užstrigimas ties senomis idėjomis, kad užtenka būti ES, kuri užtikrina priėjimą prie kapitalo, ir viskas savaime išsispręs. Kapitalas ir technologijos pačios nieko neišspręs. Konkuravimas vien žemesne kaina nieko neišspręs. Aš manau, kad svarbiausia šiandien galvoti apie priėjimą prie žmonių, prie darbo, prie idėjų, prie kūrybos, prie informacijos.“ Europoje vis dar gajus įsitikinimas, kad galima gyventi kaip anksčiau, teigia ekonomistas. „Tačiau žemėlapis baigėsi. Jei Fukuyama sakė, kad istorija baigėsi su Berlyno sienos griuvimu, tai ne. Geopolitinės problemos nėra išspręstos, o Europa atsipalaidavo.“ Azijos valstybės gal ir negali būti tiesioginiu modeliu Europai dėl savo gerovės lygio, tačiau iš jų galima pasisemti realizmo bei ryžto keistis. „Azijoje vyrauja laukinis kapitalizmas, visos valstybės siekia proveržio, BVP augimo bet kokia kaina. Singapūrui pavyko, Pietų Korėjai pavyko, bet čia didžiausią įtaką padarė pačios valstybės, nes jos atsakingos už planavimą – verslo perspektyva trumpalaikė. Ir vėlgi – ir Singapūro, ir Korėjos stebuklą lėmė investicijos į švietimą.“ Ko iš šių valstybių galėtų pasimokyti Lietuva? „Valstybė turi susikurti instrumentus, paprastai tariant, iždą, nes negalima pasitikėti vien užsienio investuotojais. Krizių metu jie pasitrauks. Negalima sukurti tvarios augimo trajektorijos, jei pats jos nesukuri. Kita vertus, vieno modelio nėra, tinkamo visoms valstybėms – kam logistika, kam medvilnė, kam iškasenos.

Valstybės suformuoja savo išskirtinumą, ir nukreipia pajėgumus ten, kur gali būti išskirtinis pranašumas. Lietuvai to trūksta, darėm viską vienu metu, bet nebuvo iškomunikuoto dalyko, ant kurio viskas statoma – tą išmokau iš Azijos. Tačiau taip pat ir neturime užstrigti ant vieno proveržio, sėkmės istorijos. Jei pasisekė vienas, investuojame į kitą, kaip jau minėtas Singapūras, kuris kas dešimtmetį atkreipia dėmesį į pasaulinę paklausą ir veržliai užsigriebia dar vieną naują sritį.“ Labiausiai ekonomistą slegia tai, kad Lietuva vis dar bando save pozicionuoti kaip pigios darbo jėgos šalį. „Ča tiesiog pražūtinga strategija. Nei mes esam tokie pigūs, nei mes esam tokie našūs, geriausi išvažiuoja, nes rinka nevertina. O taip prarandi talentus. Gali turėti technologijas, lazerius, bet geriausi talentai galų gale atsiduria Vokietijoje ar Skandinavijoje. Su tuo reikia rimtai kovoti, nes valstybė atsiduria ant nuosmukio slenksčio. Aišku, galima importuoti žmones, bet tada grįžtam prie tos socialinės integracijos problemų, ir kaip mes juos priimame“.

Kelias namo – ir į politiką

Kas paskatino grįžimą namo, į Lietuvą? – klausiame. Tuo metu, kai Paulius Kunčinas dirbo Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre, viename sparčiausiai augančių Pietryčių Azijos megapolių, sulaukė netikėto Lietuvos pramonininkų prašymo padėti ieškoti naujų eksporto rinkų šiame regione. Apsiėmęs tėvynainiams padėti, Paulius pradėjo domėtis giliau Lietuvos ekonomikos raida – ir remdamasis savo patirtimi, sukaupta keliolikos metų darbe, parengė ir Lietuvos ekonominio proveržio strategiją. Joje ekonomistas pasiūlė sprendimus, kaip sureguliuoti darbo rinką, mokestinę sistemą, valstybės valdymą, mažinti biu-

Lietuvai reikia kitokios ateities

Pauliaus grįžimas ir misija Lietuvoje turbūt irgi susijusi su atsakymu į tą klausimą? „Visada tikėjau, kad mano pašaukimas yra kurti, daryti teigiamą pokytį. Piešti nelabai moku, kažkada bandžiau kurti filmus – dabar noriu kurti pažangesnę visuomenę.“ Tačiau ar tai nėra Misija neįmanoma? „Aš įsitikinęs, kad tai įmanoma! Įvairiose valstybėse teko matyti įvairių situacijų, bet įsitikinau, kad viskam yra sprendimas, ir jis nėra sudėtingas. Jo dėmenys – politinė valia, priėjimas prie finansų, technologijų ir žmonių. Sėkmės ir nesėkmės dėsniai yra pakankamai aiškūs, bet Lietuva yra tarsi pasimetusi, tarsi nenorinti įsigilinti, įsiklausyti ir kažką pakeisti pati.“ Bet juk kai mes stojome į NATO ir Europos Sąjungą, lyg nebuvo to pasimetimo. 16 I ŠUOLIS

Bėgant maratoną Madride


Su aktoriumi Clintu Eastwoodu Oksforde

rokratiją, kaip išsaugoti ir bendram tikslui panaudoti Lietuvą paliekančius talentus. Pagrindines šios strategijos tezes buvo pakviestas pristatyti ir Lietuvos Respublikos Seimui. „Atsimenu tokį kvietimą, išsyk leidausi į kelią – gal dvidešimt valandų skridau iš Kvala Lumpūro į Vilnių. Tačiau atvykus į posėdį, kai kurie Seimo nariai užsiožiavo – ‘Kas jis toks, kad čia mus mokytų?’ – ir nubalsavo neleisti manęs į tribūną. Taigi po dvidešimties valandų kelionės Seime negavau nė sekundės pasidalyti per tiek metų kaupta patirtimi.“ Toks požiūris Paulių Kunčiną pribloškė: „Supratau, kaip giliai į liūną įklimpusi Lietuvos politinė sistema.“ Politinės diskusijos Seime jam priminė ne strateginių sprendimų paiešką dėl Lietuvos ateities, bet provincialius pletkus ir nuoskaudas. „Tuomet ir apsisprendžiau, kad reikia pačiam leistis į politinę veiklą, įsitraukti į politinį procesą ir mėginti taip tėvynėje įgyvendinti savo viziją.“ Anot Pauliaus, mėginimų pasiūlyti kitokią valstybės ateities viziją būta ir anksčiau, tačiau iki šiol niekam to nereikia. „Valdžiai labai patogu gyventi šiandieninėje situacijoje, prie kurios žmonės priprato. Toliau ateinančių Seimo rinkimų valdantieji nieko nemato ir net liovėsi dairytis. Todėl nusprendžiau pats eiti į politiką, kad tai pakeisčiau.“

automobiliais, rengiasi brangesniais drabužiais – ir taip valstybė slenka paviršiumi, galvodama, kad viskas taip bus ir toliau. Valdžia negali arba nenori matyti plačiau, nes krizę patyrė jau seniai, ir juolab nenori galvoti apie tai, kad viskas gali labai greitai pasikeisti ir sugriūti. Grėsmių mes net nenorime įsivardinti.“ Didelį nerimą ekonomistui kelia vykstanti demografinė krizė, kai Lietuva gyvena nuolat ženkliai mažėjančio gyventojų skaičiaus sąlygomis. Iš visų ES šalių, iš Lietuvos per pastaruosius tris dešimtmečius proporcingai emigravo daugiausia žmonių. Nerimą kelia ir tai, kad daug kas tame nemato problemos. „Atrodo – taigi viskas gerai, tegu keliauja, tegu gyvena kitur, gi nežuvo, o dar gal ir grįš vienas kitas. Bet negalvojama, kad kuo mažiau žmonių, tuo labiau traukiasi vidinė rinka. Kuo mažiau valgančių burnų – tuo mažiau apyvar-

Supratau, kaip giliai į liūną įklimpusi Lietuvos politinė sistema

Ko trūksta valstybei?

Jei sprendimai aiškūs, tai kodėl Lietuva jų nepriima? „Iš inercijos“, teigia Paulius Kunčinas. „Viskas atrodo neblogai, atlyginimai ūgteli, žmonės važinėja geresniais ŠUOLIS I 17


IDĖJOS IR GYVENIMAS Prie statomo MO muziejaus

Maži švelnūs žingsneliai nepadės. Reikės ryškių, fundamentalių pokyčių

tos, mažiau gamintojams grąžos, mažiau darbų. Dėl darbų irgi – mažėja elementarių darbo rankų, tai apie kokią plėtrą mes kalbėsime, kai nebus kam dirbti? Jau dabar juk importuojamės Uber ar sunkvežimių vairuotojus. Ir mes dar nepradėjom kalbėti apie aukštąsias technologijas. Kodėl gi investuotojai turėtų rinktis šalį, kurioje nėra kam dirbti? Ekonomika negali augti, jei trūksta darbo jėgos.“ Kai mažėja darbo jėgos, mažėja ir mokesčių mokėtojų. Mažėja ir sumokamų mokesčių. O socialiniai įsipareigojimai niekur nedingsta – jie tik didėja. Pensijas, anot ekonomisto, mokėti turėsime, pensininkai neemigruoja. Ir kažkas turės jas sunešti į biudžetą. Ir čia glūdi socialinės krizės užuomaz-

gos: „Kai rinkoje darbuotojų mažėja, kainos didėja. Ir kirpėjas nori uždirbti tiek, kiek kirpėjas Norvegijoje arba Airijoje, bet mokytojas tiek mokėti negali. Nes ir mokytojas norėtų uždirbti, kiek mokytojas Europoje, bet mažėjant žmonių, darbuotojų, mokančių mokesčius, skaičiui, valstybė niekaip negali mokėti daugiau. Ir gaunasi taip, kad dirbame tik tam, kad galėtume prasimaitinti. Tie neatitikimai kelia socialinę įtampą, kuri virsta, visų pirma, protestais. Mokytojai viską meta ir sako – užteks, už tokią algą aš nebedirbsiu. Štai turėjom ir medikus, kurie atsisakė gydyti, policininkus, kurie atsisakė saugoti mus, ir gaisrininkus, kurie atsisakė gesinti gaisrus. Ir taip prieiname iki socialinės disfunkcijos. Ir jei sistema neveikia, tai kol žmonės turi galimybę išvažiuoti, pabėgti nuo skurdo, jie išvažiuos - čia prigimties dalykas,“ niūrią ateitį, kuri laukia, jei nieko nesiimsime, piešia ekonomistas.

Ragina ryžtis šuoliui

Tada kyla klausimas – ką daryti? Paulius nevynioja žodžių į vatą: „Šitoje situacijoje, kurioje mes atsidūrėme, maži švelnūs žingsneliai nepadės. Reikės ryškių, fundamentalių pokyčių.“ Tačiau – klausiame – gal mes tik iš įpročio manome, kad turime būti kažkokie dideli, 4 ar bent 3 milijonų valstybė, gal galime gyventi kaip Estijoje – su daug mažiau žmonių? Vėlgi, ekonomisto diagnozė neguodžianti: „Galbūt, jei žmonių skaičius bent stabilizuotųsi. Tada galima būtų pagal tai viską projektuoti ir optimizuoti tam gyventojų skaičiui. Bet jis tik mažės. Nes mažėja ir priežasčių čia likti. Tarkim, primityviausius darbus įmonės robotizuoja. O užsienio įmonės vilioja 18 I ŠUOLIS


Kinų Nauji Metai ir “Kalėdų Senis” Malaizijoje

mūsų piliečius dirbti kūrybinius darbus ir gerai moka. Pirmų nelabai reikės, antrų nelabai bus. Ir niekas nieko nedaro, kad tai sustabdytų.“ Taigi emigracija yra didžiausia grėsmė Lietuvos proveržiui: „Jei mes rastume receptą, kaip išlaikyti tuos žmones, galėtume truputį atsipūsti. Bet daugybė žmonių svarsto išvažiuoti ir tik laukia tam progos susikrovę lagaminus. Patikėkit, sulauksime dar vienos krizės ir pamatysite, kiek žmonių išvažiuos. O galimybių – daugybė. Visur jau pilna lietuvių bendruomenių – juk išvažiuoji ne į nežinią, o lengvai, pas gimines ar draugus. O talentus graibsto ne tik Europa, bet ir visas pasaulis nuo Azijos iki Amerikos. O čia vis mažiau priežasčių likti“. Tačiau galbūt ne tik ekonomika lemia žmonių apsisprendimus? „Ne tik. Tačiau ekonomika yra pinigai – tai, kas pamaitina tave ir tavo vaikus, užtikrina jūsų saugumą. Galvoti, kad žmonės išvažiuoja iš šalies, nes nemyli savo tėvynės, yra siaubingai klaidinga ir primityvu. Žmonės nebesuduria galo su galu ir bėga. Yra daugybė žmonių, kurie norėtų grįžti, bet nemato galimybių ir jaučiasi neturį pasirinkimo. Kai žmonės nebeturi vilties, jie gali rinktis prasigerti, nusižudyti arba išvažiuoti. Tai ačiū Dievui, kad tada jie renkasi išvažiuoti, nes nebetiki valstybe, jos perspektyva. Aš vadinu tai kapituliacija. Žmonių ir valstybės.“ O ką valstybė, mes visi galime padaryti? „Kaip alkoholikas – pripažinti problemą ir ją spręsti, neapsimetant, kad čia kaip nors praeis savaime. Ir vėl – mes buvom gavę žemėlapį iš kaimynų, bet tu negali priklausyti visada nuo kaimyno malonės. O toliau kelio patys nežinome, jį reikės nusipaišyti. Bet mes nesiryžtame investuoti

Valstybė, kaip alkoholikas, turi pripažinti problemą ir ją spręsti, neapsimetant, kad problema kaip nors praeis savaime į žmogų, ir neturime susitarimo, išvis į ką investuoti. O žmogus per daug metų daug nepasikeitė – jam reikia pavalgyti, būti sveikam ir pamatyti anūkus“. Gerai, jeigu jau pripažinome problemą – brėžkime žemėlapį į ateitį. Nuo ko pradėti? „Turime kurti vertę. Bet žinoma, tam reikia instrumentų, ir jie yra paprasti. Na tarkim, Singapūras kažkada pradėjo pakilimą nuo logistikos, nes tame regione jos trūko. Po dešimt metų prisistatė bankų, nes jų ten trūko. Po to jie pirmieji pradėjo gaminti CD ir DVD. Po to atėjo paslaugų eilė – edukacijos ir sveikatos, visas Azijos elitas važiuoja ten gydytis. Po to atėjo eilė pramogų industrijai. Pats Singapūras žiūri į priekį, į paklausą, į poreikius, ir tai ir daro, visada bėgdamas priekyje.“ O Lietuva? Lietuva, teigia Paulius Kunčinas, dar tik turi pereiti nuo Henrio Fordo sukurto konvejerio prie individualumo: „Laimės tie, kurie gali sukurti individuoalius sprendimus. Startuolių netrūksta, kūrybiškų. Bet viskas prasideda nuo švietimo. Reikia kūrybiškų žmonių, empatiškų kūrėjų, kurie suprastų tuos žmonių individualius poreikius, būtų atviri technologijoms, verslūs – ir lankstūs bei vikrūs, kaip voverytė, nes žmonių poreikiai

labai dinamiški. Taip pat ir mes turime būti dinamiški ir atviri. Angliškai mes jau mokame, ir su technologijomis nesipykstame, tik turime suteikti žmonėms galimybę tuos gebėjimus pritaikyti ir su technologijomis dirbti čia, Lietuvoje.“ Pažangos nebus, jei nepradėsime kitaip mąstyti apie vertę. „Man atrodo, kad daug Neramios sielos paauglys

ŠUOLIS I 19


IDĖJOS IR GYVENIMAS

Paulius daug dirba su startuoliais

kas nesupranta tikrosios vertės – nori tik pasidalinti pinigus ir susipyksta. Išsidalinam pyragą ir skirstomės. Nėra supratimo, iš kur atsiranda pinigai, ekonominė vertė. Paprastai kalbant – vertė yra tada, kai sukuri vertę kitam. Vertė yra problemos supratimas ir jos sprendimas. Robotizuoti procesai nėra vertė. Niekada nepavargstantys robotai paprastus darbus atlieka geriau ir greičiau, jie neklysta. Vertė yra kai tu sukuri teigiamą santykį, pasitenkinimą, emociją.“ Šiuos dalykus reikia įsisąmonin-

Reikia empatiškų kūrėjų, kurie būtų atviri technologijoms, verslūs – ir lankstūs bei vikrūs kaip voverytė ti, jei nori suprasti, kaip veiks ekonomika XXI amžiuje, po ketvirtosios pramonės revoliucijos. Jo siūloma strategija Lietuvai kaip tik ir siūlo instrumentus, kaip Lietuvoje kurti pilnavertę, šiuolaikišką vertės kūrimo grandinę – kitaip išsivysčiusių šalių gerovės lygio nepasieksime.

Europiniai horizontai

Pirmasis politinės veiklos taikinys – am20 I ŠUOLIS

bicingas. Paulius Kunčinas su šviežiai suburta, inovatyvia komanda gegužės 26 d. vyksiančiuose rinkimuose pretenduoja į Europos Parlamentą. „Apsisprendžiau neiti į rinkimus su partija, nes matau, kad jos įklimpusios į savo tiesų liūną. Sukūriau savo judėjimą „Lemiamas šuolis“, kurio vienas šūkių – kai kiti siūlo šliaužti, mes siūlome šuolį. Mano komandoje – politikos naujokai, kurie yra patriotai, laisvai ir kritiškai mąstančios asmenybės. Mums rūpi Lietuva, naujos technologijas ir pažangūs sumanymai“, – pabrėžė naujo judėjimo lyderis. Ekonomistas tvirtai įsitikinęs, kad kryptingai ir strategiškai dirbant, per 10–15 metų Lietuvoje galima pasiekti realų proveržį į kitą gerovės ir ekonominio klestėjimo lygmenį. Svarbiausia sritis, į kurią turi būti sutelktas strateginis valstybės dėmesys ir investicijos, yra švietimas. Kol čia nebus įvykdyti esminiai kokybiniai pokyčiai, negalėsime užtikrinti tvarios ir veržlios ekonomikos raidos, ir Lietuva ir toliau atidavinės talentus labiau pasiturinčioms valstybėms. „Turime pakankamai sukūrę kietosios infrastruktūros,“ teigia ekonomistas: „nauji keliai, pastatai, žemę aria modernūs traktoriai. Bet jei neparengsime išsilavinusių, dinamiškai ir kūrybiškai mąstančių piliečių – nieko nebus.


PAULIAUS GYVENIMO ETAPAI

“Darom” talkoje Neries pakrantėje

1978-1991

Gimė Vilniuje, augo ir mokėsi Antakalnyje. Tėvai - rašytojas

Jurgis Kunčinas ir žurnalistė Nijolė Steponkutė.

1991-1996

Išvažiavęs mokytis į Daniją, pradėjo

intensyviai mokytis kalbų, savarankiškai dirbti ir atrasti Vakarų pasaulį.

Galbūt ateityje daug ką darys robotai, bet sprendimus vis tiek priims žmonės“. Paklaustas, kodėl savo kraštą kelti apsisprendė ne Lietuvoje, bet iš Briuselio, politikas pridūrė, kad tautiečiai pernelyg nuvertina savo įtaką Europos Parlamente. „Susiduriame su tokiu požiūriu, kad Europa – tai kažkoks kitas kontinentas, iš kurio ateina direktyvos ir kuris mums kažką duoda. O Lietuva ten nuvažiuoja tik kaip prašytoja su kepure. Iš tiesų Europos Parlamente galime padaryti daug, kad įveiktume Lietuvą kamuojančią kritinę demografinę situaciją, emigraciją ir kitas blogybes. Tereikia aiškiai įvardyti ir ginti nacionalinį interesą, ieškant ir buriant sąjungininkus iš kitų Europos Sąjungos šalių ir įvairių frakcijų. Moku tą daryti ir noriu tarnauti Lietuvai“, – pabrėžė kandidatas.

Šeima sieja su Lietuvos regionais

Paulius Kunčinas net ir pragyvenęs svetur daugiau nei du dešimtmečius niekada nesijautė emigrantu – save jis laiko pasaulio lietuviu. Ilgus metus Pauliaus adresas buvo mamos namai Vilniuje. O dabar Paulius turi ir savo adresą Vilniuje, kur gyvena su šeima: dukrele bei žmona. Dukra užaugusi galės girtis esanti pirmoji lietuvė, kurios pase kaip gimimo vieta įrašyta Malaizijos

sostinė Kvala Lumpūras. O žmonos Linos šaknys – Panevėžyje, tačiau užaugo Kaišiadoryse, kur persikėlė gyventi jos šeima. „Susipažinome, kaip tada buvo populiaru, diskotekoje, – šypsosi politikas. – Vieną vakarą mano būsima žmona, nespėjo laiku grįžti į universiteto bendrabutį – tai nuėjo į šokius. Buvau tada gan žavus jaunuolis – o ji buvo absoliučiai žavinga. Tokia yra ir dabar.“ Anot Pauliaus, žavinga gali būti ir Lietuva. „Jos žavesiu įsitikinu kiekvienąsyk, nuvažiavęs aplankyti žmonos tėvų Kaišiadoryse, apsilankęs gimtojoje Tėvo Dzūkijoje ar aplankęs giminaičius kitose Lietuvos dalyse. Tereikia tą žavesį pažadinti.“ O įrankių sukurti klestinčią valstybę, jo nuomone, tikrai yra nemažai ir juos pasaulis seniai žino. Svarbiausia, anot kandidato į Europos Parlamentą, susitelkti ir dirbti užuot blaškiusis ar gyvenant nuo rinkimų iki rinkimų. „Turime gerus pramonės pagrindus, plėtojame paslaugas, tereikia pasirinkti mums naudingiausias kryptis. Negalima juk vienu metu žaisti krepšinio, futbolo, teniso ir visose šiose sporto šakose pelnyti aukso medalius. Turime pasirinkti konkrečias kryptis, kur einame, ir ten siekti ne bronzos, ne sidabro, o aukso medalio. Lietuva turi susikurti planą, jo laikytis ir norėti pergalės“, – baigia pokalbį Paulius Kunčinas.

1996-2004

Studijos Oksfordo Universitete išmokė loginio mąstymo, argumentavimo,

ambicijos – ir neprarasti tapatybės bei vertybinio stuburo įsiliejant į britų visuomenę.

2004-2017

Darbas Oxford Business Group vedė per pasaulį – Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Malaiziją – ir skatino mąstyti apie

ekonominio proveržio viziją Lietuvai.

2016

Pauliaus ir Linos šeimoje gimė dukrytė

Kotryna, pirmoji lietuvė, kurios pase bus įrašyta „Gimimo vieta: Kvala Lumpūras“.

2017

Prasidėjo kelionė atgal į Europą, į Lietuvą ir į politinę veiklą vardan Lietuvos proveržio.

ŠUOLIS I 21


MOTERYS VERSLE

SAVARANKIŠKĄ MOTERĮ ŽAVI VĖJAS, LAISVĖ IR GREITIS

Adrenalinas ir baimė – versle ir laisvalaikiu

22 I ŠUOLIS


Kas „veža“ tuos profesionalus, kuriuos esame įpratę matyti oriai ir solidžiai žvelgiančius iš nekilnojamojo turto reklamų? Kaip nesėkmė stojamuosiuose gali padėti atrasti savo kelią? Kokia savarankiškumo kaina? Su mumis – brokerė Vilma Urbutė.

Su jėgos aitvarais Fuerteventuroje

Ramioje profesijoje – neramus pomėgis

Nekilnojamojo turto brokeris – profesija, kuri asocijuojasi su solidumu ir ramiu gyvenimo būdu. Tačiau paklausta, ką veikia gavusi laisvą dieną nuo savo darbų, brokerė Vilma Urbutė nedvejoja: „Jeigu tik tai vėjuota diena, važiuojam ten, kur galim pasileisti su jėgos aitvarais. Ir per atostogas dažniausiai renkamės tokias kryptis, kur yra vėjo ir kur galima kaituoti. Paskutinė lankyta vieta buvo Fuerteventura, Vėjų sala, o pernai buvome Tenerifėje. Kaitai (jėgos aitvarai) ir vandens sportas – tiek mano, tiek mano vyro bendras hobis. Prieš tai 10 metų buriavome burlentėmis, bet kai tik Lietuvoje atsirado kaitai, tai tapo mūsų aistra.“ „O ką jaučiat kaituojant, kas Jus taip traukia?“, klausiame. Vilma neilgai galvojusi atsako: „Jėgos aitvarai, kaip ir slidės, žavi tuo, kad kai būni ant jų, negalvoji nieko, susitelki į tai, ką darai tuo metu: galvoji apie tai, kai tau gera pjauti per bangas, kaip čia gražiai pašokti ir nusileisti, kaip aplinkui gražu. Greičio jausmas suteikia adrenalino, mintys apsiriboja buvimu čia ir dabar. Apie tai visi ir kalba – kad esam per daug išsiblaškę savo veiklose, nebesugebame susikoncentruoti. Bėgimas nėra mano sportas, nes vis tiek nepavyksta pabėgti nuo savo minčių. Kad atsipalaiduočiau, man reikia sporto, kuriame yra šiek tiek baimės. Kiekvieną kartą eidama į jūrą aš bijau.“ Baimė? Nejaugi? Vilma nebijo prisipažinti, kad jaučia baimę: juk drąsa yra ne nejausti baimės, o ją įveikti: „Taip, baugina plaukimas per bangas, kai nejauti gylio. Jei kas nors nutiks, pats turi save gelbėti, nes kol atplauks pagalba, turiu pati sugebėti nukritus atsikelti. Tokia ir mano gyvenimo filosofija.“

Kaip sporte, taip ir darbe: greitis ir iššūkiai

Greitis, adrenalinas, susitelkti į čia ir dabar, įveikti baimes... Tos pačios vertybės, kaip ir sporte, Vilmą įkvepia ir profesinėje veikloje. „Galėčiau save pavadinti iššūkių žmogumi“, sako Vilma. „Man patinka naujos sritys, per gyvenimą labai daug esu pakeitusi. Aš neaugau, sakykim, teisininkų ar medikų šeimoje, kur būtų aiškiai suformuota, ką veiksiu ateityje. Būdama 18 metų neturėjau aiškios krypties, nežino-

Savarankiškai dirbančius žmones, jei turi gabumų ir patys nori, reikia skatinti, kad būtų daugiau tokių žmonių jau, ką veiksiu. Buvau stipri kalbose, literatūroje, rašydavau eiles, mokykloje sakė, kad gerai rašau, bet stojant į žurnalistiką taip nepasirodė – neįstojau“, nusijuokia Vilma. „Turėjau tokią svajonę, bet ji sužlugo. Teko ilgai vaikščioti ratais, kol atradau tai, kas mane žavi. Tik dabar, praėjus 20 metų nuo mokyklos baigimo, įveikus daug iššūkių, galiu drąsiai pasakyti, kad esu toje srityje, kuri man patinka - nekilnojamas turtas, brokerystė.“ V. Urbutė pradėjo dirbti anksti, nes norėjo būti savarankiška, nenorėjo prašyti pinigų iš tėvų, o ir tėvai nebuvo turtingi – „paprasti žmonės“, sako Vilma. „Suvokiau, kad būsiu laisva, kai būsiu finansiškai nepriklausoma. Pradėjau dirbti būdama 16 metų, o pirmas rimtas darbas buvo 18 metų, įsidarbinau Lietuvos Telekomo sporto klube administratore.“ Ten Vilma padarė karjerą, nes vėliau, po kelerių metų, pradėjo vadovauti kitam to paties klubo

padaliniui. „Gavau didžiulį iššūkį, nes man buvo tik 25 metai – o sulaukiau pasitikėjimo iš žmonių, kurie buvo žinomi ir vertinami visuomenėje. Man tai buvo kaip įpareigojimas, kad negaliu padaryti blogai, turiu pateisinti lūkesčius. Daug gyvenime buvo situacijų, kai buvo baisu, bet vis tiek dariau. Dar neatsakiau sau į klausimą, kodėl man to reikia. Juk galėčiau ramiau gyventi, paprastesnius dalykus daryti.“ Ta pozicija, anot Vilmos, pakėlė jos savivertę. O vėliau ją jau patys susirado kiti investuotojai, kurie į Lietuvą atvedė amerikietiško moterų sporto klubo frančizę – darbas su amerikiečiais irgi buvo svarbi ir naudinga patirtis.

Į savarankišką veiklą pastūmėjo motinystė

„Mano kuriamose verslių moterų bendruomenėse pastebiu tokį dalyką, nutikusį ir man - po motinystės atostogų labai nesinoŠUOLIS I 23


MOTERYS VERSLE

Man liūdna, kad didžioji dalis būstų, kuriuos tenka parduoti, yra namai žmonių, kurie emigravo

ri grįžti į samdomą darbą. Pastebima tokia tendencija. Samdomame darbe yra griežtas grafikas, o tai labai nepatogu, kai turi vaikų. Ieškojau būdo, kaip užsidirbti pagal savo grafiką ir kad tai teiktų džiaugsmą. Tokiu būdu atsirado nekilnojamas turtas, šitoj srity savęs daug realizuoju, nes man labai svarbu žmonės, bendravimas, komunikacija - tai mano stiprioji pusė.“ Paklausta, ar Lietuvoje nesijaučia truputį balta varna, juk lietuviai garsėja kaip nesavarankiški, Vilma atsako, kad reikėtų pasimokyti kad ir iš Lietuvos piliečių lenkų. „Kiek man tenka bendrauti su smulkaus verslo atstovėmis moterimis, nors tyrimo nedariau, susidaro įspūdis, kad dauguma grožio studijų Vilniuje priklauso Lietuvos lenkėms. Lietuviai esam pripratę, kad užsidirbti galima tik dirbant kažkam kitam, o pačiam užsidirbti labai sunku – yra toks stereotipas.“ Aišku, tai nėra lengva, sako Vilma – įdirbį reikia daryti dvejus-trejus metus, kol susikuri savo ryšių ratą, rekomendacijas ir kol tave jau pradeda rekomenduoti kiti. Tada jau nebereikia galvoti apie tai, ar turėsi klientų - jie ateina savaime, nes žmonės pažįsta ir pasitiki. „Dabar jau mano tinklapis – www.VilmaUrbute. lt – dirba už mane“, sako Vilma. „O kalbant apie lietuvių verslumą, tai tarp jaunų žmonių, pavyzdžiui įsigyjančių pirmą savo būstą, pastebiu, kad dauguma jų labai ver24 I ŠUOLIS

slūs, ypač IT srity. Naujoji karta mąsto kitaip. Mano kartoje negalėčiau pasigirti, kad aplink būtų daug verslininkų: yra šiek tiek, bet dauguma vis tiek dirba samdomą darbą, nes jiems tai atrodo saugu. Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad nėra saugaus darbo: nesvarbu, kokią poziciją užimi, bet kurią grandį greit galima pakeisti – net įmonės vadovą.“

Savarankiškumą mūsų visuomenėje reikia skatinti ir ugdyti

Savarankiškumas, pasak verslininkės, leidžia būti savo likimo šeimininku, nebūti priklausomam nuo kitų. Ir mums reikėtų dar daugiau tokio mentaliteto – „noriu pats daryti, pats kurti savo ateitį“. Būtų gerai, jeigu valstybė prisidėtų prie skatinimo. „Savarankiškai dirbančius žmones, jei turi gabumų ir patys nori, reiktų skatinti, galbūt ir per mokesčius, kad būtų daugiau tokių žmonių. Aplinkoje pastebiu, kad daugėja freelancerių, specialistų, kurie nesėdi tiesiog darbo vietoj - jie dirba pagal individualias veiklas, iš skirtingų šalių. Matau, kad žmonėms laisvė darosi svarbi. Man ji visada buvo svarbi, dėl ko aš atsisakiau samdomo darbo sąmoningai - man tiesiog ten trūko erdvės reikšti savo idėjas, daryti taip, kaip aš noriu. Samdomame darbe juk yra atlyginimo lubos, man tai niekada netikdavo, maniau, kad esu verta daugiau,“ juokiasi Vilma.

Draugai grįžę iš emigracijos, pavyzdžiui, iš Skandinavijos, pasakoja, kad ten moterims yra sudaryta galimybė dirbti ne pilną darbo dieną. „Pas mus tokio dalyko realiai, jei nori susirasti darbą pusei dienos, praktiškai nėra“, apgailestauja V. Urbutė. „Po motinystės atostogų, kai grįžinėjau į darbo rinką, maniau, kad dirbsiu pusę dienos, nereikia pilno krūvio – tačiau neradau tokių pasiūlymų. Tad teko pradėti savarankišką veiklą. Bet kodėl gi nesudaryti moterims galimybės šitaip dirbti ir reikštis?“

Savarankiškumo pavyzdžiu buvo mama

Savo vertybių ištakas Vilma mato vaikystės patirtyje ir šeimos situacijoje. Jos tėvai buvo išsiskyrę, o mama visuomet buvo veikli ir aktyvi. „Kiek prisimenu iš vaikystės, jai nebūdavo baisu užkalbinti žmogų ar kažką pasakyti. Tokia drąsi, komunikatyvi moteris, galbūt ne pagal laikmetį. Mano mama buvo viena pirmųjų finansininkų, auditorių, kai atgavome nepriklausomybę. Pradžioje turėjo daug įmonių, paskui steigė savo finansinio konsultavimo įmonę. Taigi mano mama nelaukė, kol kažkas kažką duos. Kodėl? Ji pati viena išlaikė mudvi su sese, taigi tiesiog nebuvo kito pasirinkimo.“ Vilma augo Justiniškėse, kurios tuo metu buvo visiškai naujas rajonas.


„Aplink buvo daug jaunų šeimų, daug aplink vaikų, draugų buvo. Dabar tuo pasigirti negalim – bet aplink gyvena daug mano tuometinių vaikystės draugų.“ Iš pradžių V. Urbutė lankė dabartinę Biržiškos gimnaziją, paskui perėjo į Ozo vidurinę mokyklą, tuo metu – Sporto mokyklą. „Mama mane perkėlė, nes po 1990-ųjų metų, po Nepriklausomybės prasidėjo daug pokyčių, pereinamasis laikotarpis, ir mama galvojo, kad man reikia stiprios anglų kalbos, ir perkėlė. Kiek žinau, Ozo vidurinės direktorius ir dabar tas pats, jis sugalvojo nuotolinio mokymosi būdą. O ir tuo metu buvo labai novatoriškas vadovas. Jis siekė suteikti išsilavinimą visiems – tais laikais priimdavo iš kitų mokyklų išmestus mokinius ir suformuodavo atskiras jų klases; mes juos vadindavom ‚ekais‘. Tai gal mokyklai reputacijos nepridavė, bet direktoriui rūpėjo suteikti išsilavinimą tiems, kam tai buvo sunku. Dabar panašiai jo sukurta nuotolinio švietimo sistema naudojasi išeivijoje gyvenančių lietuvių vaikai, kurie kitaip lietuviško mokslo negautų.“ Mokykloje buvo daug laisvės saviraiškai, bet tai nesutrukdė maištauti. „Vis tiek bėgdavome iš pamokų“, juokiasi Vilma. „Bėgdavom netoli: į ‚Lietuvos‘ kino teatrą, šiaip į Ozo miškus eidavom pasivaikščioti.“

Jaunajai kartai palinkėtų atvirumo pokyčiams

Tačiau labiausiai iš mokyklos įsiminė suvokimas, kad Vilmos karta stovi ant naujų laikų ir greitų pokyčių slenksčio. „Mokiausi mokykloje ir jau tada galvojau, ‚kokias čia nesąmones mokina‘. Pamenu, sėdėdavom informatikos pamokoje su tais senais kompiuteriais, kažkokias nesąmones darydavom, ir jau tada žinojome, kad viskas bus kitaip. Dabar viskas keičiasi dar labiau. Vaikams pirmiausia pasakyčiau, kad jie turi būti labai lankstūs, nuolat keistis, adaptuotis. Turime būti atviri pokyčiams. Tik taip išliksime ir nugalėsime, būsime sėkmingi.“ Atvirumas naujovėms Vilmai svarbus visose srityse – ji nenustygsta vietoje ir ieško prasmingos bendruomeninės veiklos: „Neseniai buvau susitikusi su drauge, kuriam verslių moterų klubą. Jame bus daug skirtingų moterų iš skirtingų verslų, keisimės kontaktais, ryšiais, mokymų sistema bus sukurta – toks aktyvus ratas, kartu ir socialinius projektus vykdysime.“ Viena iš draugių, privačios mokyklos įkūrėja, pasakojo apie tai, kaip stengsis suteikti vaikams galimybę labiau save pažinti. „Man tokios paramos visada reikėjo, nes man viskas buvo įdomu – ir iki šiol yra“, sako Vilma. „Kaip nepasimesti, kai viskas įdomu ir viską nori daryti? Bet gal ir gerai, nes dabar esu pakeitusi begalę sričių. Dar vaikystė-

Greičio jausmas suteikia adrenalino, mintys apsiriboja buvimu čia ir dabar je, man mama sakydavo – jau tu tai visus būrelius lankei! Mano sesuo visai kitokia, ramesnė, vienoje srityje profesionalė yra. O aš kartais jaučiuosi tokia diletante, nes daug visko išbandžiusi, dabar tik apsistojau ties viena man patinkančia sritim - brokeryste, nes man patinka...“

džiaugtis dėl uždarbio, bet liūdna, kai matai, kad dar viena gera šeima išvažiavo. Todėl labai tikiu, kad su Lemiamu Šuoliu, su jo pasiūlytomis idėjomis dėl talentų susigrąžinimo galime nuveikti didelių ir prasmingų darbų.“

Atvirumas naujovėms pastūmėjo į politiką

O ar darbas nekilnojamojo turto srityje, klausiame pabaigai, leido pasirūpinti sau svajonių būstą? „Sakysit – batsiuvė be batų!“, linksmai atsako Vilma, „Mes tebegyvenam mano vaikystės rajone – Justiniškėse. Tačiau aktyviai dairomės sklypo ir statysimės šeimos namus.“ Verslininkės mėgstamiausios gėlės, pasirodo – frezijos. „Frezijos labai kvepia, jų labai gražūs, smulkūs žiedai. Bet dabar jos ne taip kvepia, kaip prieš 20 metų. Anksčiau būdavo, kad pamerkus visas kambarys kvepia, dabar jos mažiau skleidžia kvapą.“ Taigi Vilmos svajonių namas stovi gamtos apsuptyje, ramioje vietoje. „O aplink namą auginsiu frezijas – tokias natūralias, kad kvepėtų“, juokdamasi baigia pokalbį Vilma.

Paklausta, kaip pasuko į politiką, verslininkė surimtėja ir akimirkai susimąsto. „Žinote, man sunku atsisakyti gerų idėjų. Man svarbus bendruomeniškumas. Todėl kai galiu padėti geroms idėjoms, jungiuosi į komandą, kad prisidėčiau prie jų įgyvendinimo. Pritariu Lemiamo Šuolio idėjoms, norisi, kad Lietuva veržliau šoktų į priekį. Ir ypač paliečia mintys ir pasiūlymai dėl talentų nusiurbimo, dėl protų netekties. Iš tiesų daug mano draugų yra išvykę ir jie tikrai grįžtų – reikia stengtis juos susigrąžinti. Man liūdna, kai didžioji dalis, 60-70 procentų būstų, kuriuos tenka parduoti, yra namai žmonių, kurie emigravo. Ir tai nėra nauji emigrantai, tai yra žmonės, kurie prieš 10 metų išvyko, grįžo, bandė įsitvirtinti, bet vėl išvyksta... Turėčiau

Brokerės svajonių būstas

Su Vilmos Urbutės profesine veikla plačiau susipažinti galite www.VilmaUrbute.lt.

ŠUOLIS I 25


26 I Å UOLIS


Å UOLIS I 27


TEISĖS KLINIKA

PASIŠNEKĖK SU TEISININKU Nuo žaislinių kareivėlių iki universiteto aulos

28 I ŠUOLIS


Rimto žmogaus – rimti atsakymai. Ką čia su teisininku pasiginčysi. Surašyta, ir lyg notaro antspaudu patvirtinta, ir todėl beveik neredaguota: Jūsų dėmesiui, tikrasis, nepapudruotas Nerijus Strikulys, štai: Pabandykim Jus užklupti netikėtai. Tomis retomis akimirkomis, kai nebūnate toks rimtas teisininkas ir kitų žmonių rūpesčius atidedate į šalį – mums labai svarbu žinoti, ką jūs mėgstate veikti? Mano pats didžiausias pomėgis yra rasti laiko šeimai, būti su ja, kartu žaisti, ilsėtis, juoktis, valgyti. Dėl savo itin užimtos dienotvarkės šeimą truputį nuskriaudžiu, tačiau visuomet savaitgaliais valgome picą, žiūrime vaikišką filmuką ir kalbames apie savaitės eigoje nutikusius įvykius. Šeima – mano stiprybė. Dar mėgstu žaisti golfą, skaityti knygas. Taip pat vienas mano pomėgių būtų dėstymas bei karitatyvinė veikla. Jausdamas auditoriją ir atiduodamas jai save šimtu procentų, jaučiuosi atlikęs tarsi begalinį darbą. Žmonėms perteikiu tai, ką pats gerai žinau, su jais kalbuosi, gaunu šviežių ir skanių diskusijų, tai mane „veža“. Mūsų žmonės nedrąsūs kalbėti auditorijose, tačiau juos išjudinęs jaučiu didelę laimę ir pasitenkinimą, kad jie kalba, diskutuoja bei noriai, pasitikėdami manimi, garsiai reiškia savo mintis. Taip pat daugiau nei prieš 8 metus esu įsteigęs Šv. Juozapo teisės kliniką ir kiekvieną savaitę bent 4 valandas nemokamai konsultuoju teisiniais klausimais katalikų bendruomenės narius, parapijas, bei kitas katalikiškas organizacijas. Turbūt visuomeninė veikla yra įaugusi į mano kraują. Tai yra ir mano hobis, ir duoklė visuomenei.  Įaugusi į kraują, sakote. Tai pakalbėkim apie istoriją. Kas iš vaikystės ar jaunystės atvedė į politiką ir į Lemiamą Šuolį? Visuomet širdyje tikėjau, jog mano kelias yra kažką gyvenime keisti, būti naudingu visuomenei bei teikti žmonėms pagalbą, skleisti vertybes. Tą daryti šiandien, kuomet inovacijos yra stipriai pažengę, o žmonės pikti, pavargę, pilni negatyvių minčių, yra itin atsakinga ir reikšminga man kaip asmenybei, nes toks mano tikslas ir yra – būti pagalba kitiems, išmokti džiaugtis tuo, kas yra dabar. Vaikystėje nuolat žaisdavau žaidimą – aš vadovauju savo žaisliniams kareivėliams ir mokau juos primityviausų dalykų, tokių kaip stovėti, dantis valytis, rengtis, būti tvarkingam.  Taip pat vaikystėje mėgau bendrauti su aplinkiniais. Kadangi mokyklą pradėjau lankyti penkerių su puse metų ir iš

Ir dabar noriu elementarių dalykų – išmokyti visuomenę dar kartą patikėti, kad paprasti žmogiški dalykai daro mūsų šalį stipresne karto ėjau į antrą klasę, senelis pasakojo, kad mane jis visada lydėdavo, nes pakeliui į mokyklą turėdavau pereiti gatvę. Po dviejų savaičių aš tam paprieštaravau, nes jau tuomet norėjau būti savarankiškas. Tuomet, kai ryte eidavau į mokyklą, senelis kaip koks saugumo agentas sekdavo iš tolo, kad aš nepamatyčiau. Labiausiai įstrigo tai, kad, senelio pasakojimu, visą kelią į mokyklą su savo bendraklasiais aš gestikuliuodavau ir daug kalbėdavau, dėstydamas jiems savo mintis. Turbūt jau tada išsiugdžiau savo kalbėjimo, įsiklausymo į kitus ir bendravimo su žmonėmis įgūdžius. Visa tai galima prilyginti ir dabartiniams mano siekiams bei tikslams, aš juk ir dabar noriu tų elementarių dalykų – išmokyti visuomenę dar kartą patikėti, kad tie paprasti žmogiški dalykai daro mūsų šalį stipresne, draugiškesne ir pozityvesne. Tai paklausiu apie ne visai elementarius dalykus – apie širdžiai artimiausią „Lemiamo šuolio” programos punktą – rimtai. Savo gyvenime aš turėjau tris realias ir be galo patrauklias galimybes, kuomet galėjau emigruoti bei daryti karjerą užsienyje. Pir-

mą kartą mane sulaikė tai, kad, anksti netekus tėvo, kai man dar nebuvo nė 18 metų, teko perimti jo darbus ir rūpintis likusia šeima. Antrą ir trečią kartą mane sulaikė mane supanti bendruomenė ir žmonės, kuriems padedu. Ir visai neseniai aš gavau du pasiūlymus – arba vėl emigruoti, užimti aukštas pareigas, arba prisijungti prie „Lemiamo šuolio”. Aš visada siekiau gyventi taip, kad dirbdamas galėčiau ir prisidėti prie mūsų visų gerovės. Be abejo, kadangi kasdien susiduriu su žmonių „žemiškomis“ teisinėmis problemomis ir vis dar matau galimybę kažką pakeisti čia, dar kartą pasakiau emigracijai „ne“. Tuomet prisijungiau prie „Lemiamo šuolio“ judėjimo. Nors nė vienas iš mūsų pavieniui negalime pakeisti santvarkos ar įgyvendinti esminių pokyčių, visgi mes visi kartu galime padaryti šuolį. Anksti pradėjęs suaugusiojo gyvenimą, aš jį galėčiau palyginti ne su lygiu greitkeliu, o su keliu, kuriame yra duobių ir greito važiavimo. Taip yra ir su mūsų gyvenimu. Aš laikausi pozicijos, kad nesvarbu kiek klupome ir klydome, svarbu, kad atsikėlėme, susitelkėme ir darome pokyčius. O pokyčių mums visiems reikia, ir tikiu, kad mes visi kartu galime padaryti šuolį. Darykime jį drauge. ŠUOLIS I 29


INOVACIJŲ ERDVĖ

IŠSIPILDŽIUSI PIRATO SVAJONĖ Apie piratą-visuomenininką, vienaragius ir Miss Liberland

30 I ŠUOLIS


Pradedame nuo pradžių. Vieni žmonės žino Marių Pareščių visuomenėje kaip hakerį. Kiti - kaip kibernetinio saugumo ekspertą. O kaip pats save apibūdintumėte? Šiuo metu – kaip hakerį, kuris labiau dirba su žmogaus galva, negu su kompiuteriu, kuris keičia žmonių gyvenimus, ypač jaunų žmonių. Aš dabar labai daug dirbu su jaunais žmonėms, kurie ateina su verslo idėjomis – o aš padedu jas paversti verslais, naujomis darbo vietomis, naujais mokesčiais, sumokamais Lietuvai. Padedu tapti savarankiškais žmonėmis, ne valstybės išlaikytiniais, kurie kuria naujas darbo vietas ir savo ruožtu padeda kitiems. Gerai, o iš kur atsirado hakerio reputacija? Tai prasidėjo labai seniai. Aš 80-ųjų metų pabaigoje jau buvau vienas iš Lietuvos piratų-knygnešių, kurie į Lietuvą vežė kompiuterinius žaidimus. Žaidimus taip pat „lauždavome“ tam, kad juos galima būtų kopijuoti, platinti Lietuvoje.  Tuo metu nebuvo tikrų kompiuterių, kaip juos įsivaizduojame dabar, buvo tik buitiniai “kompiuteriai”, jungiami prie televizoriaus, “ZX spektrum” tipo kompiuteriai. Žaidimai ar programos įsirašydavo garso signalu į kasetę - paprastą magnetinę juostą. Įdėjus magnetinę juostą keliolika minučių tą signalą siųsdavo į buitinį kompiuterį, jis užkraudavo žaidimą į kompiuterio atmintį ir buvo galima žaisti. Būdavo joystickai, klaviatūros ir vaikai žaisdavo tiesiog prie buitinių televizorių. Kokie tai buvo žaidimai? Jei iš įdomesnių, buvo sokobanai  visokie, tas pats Super Mario. Žaidimų tuomet buvo nedaug, o čia, Lietuvoje, nebuvo iš viso. Kad gautume kokį nors žaidimą, turėjom piratauti. Toliau sekė paprasti kompiuteriai, buitiniai kompiuteriai, jau vadinami PC (Personal Computer). Tų kompiuterių programinę įrangą taip pat piratavome ir vežėme į Lietuvą. Tai praktiškai nuo 90-ųjų metų pradžios iki pabaigos mes buvome tie žmonės, kurie Lietuvos mokyklos ir valstybines institucijas aprūpindavo programine įranga. Legalios nusipirkti niekas negalėjo, tiesiog Lietuvoje nebuvo Microsoft atstovybės - nieko. Microsoft pradėjo platinti Windows95 su kompiuteriais apie 1995-6 metus. Prieš tai buvo Office ir 3.1-3.11 versijos seni Windows, kurie kartais ateidavo su kompiuteriais, bet dažniausiai Lietuvoje buvo naudojama piratinė programinė įranga, valstybė oficialios neįpirkdavo. Mes buvome tie negeri piratai, kurie visą Lietuvą aprūpino programine įranga jos gyvavimo pradžioje.

Gyvenamasis namas Ramiojo vandenyno atole

Mes Lietuvoje vienaragių nemokam auginti. Didelė tikimybė, kad visi mūsų vienaragiai pabėgs į kitą ganyklą O kaip piratavimas pavirto entrepreneryste ir darbu su jaunimu, su startupais ir jaunais verslininkais? Piratavimas, ko gero, po to perėjo į rimtesnius dalykus: įsilaužimus į programinę įrangą ir serverius (hackingą). Studentavimo laikais jau tą darėm. Ir 2000-ųjų pradžioje aš jau perėjau į „baltąją pusę“ – vadinkim taip. Tapau tuo, kuris Lietuvoje pardavinėjo legalią programinę įrangą ir užsiiminėjo kibernetiniu saugumu: saugojom nuo virusų, saugojom nuo įsilaužimų į interneto svetaines. Po to atsirado vienas pirmųjų lietuviškų startuolių – 1999 metais mes su kolega įkūrėme portalą Draugas.lt. Tai portalas, kuris gimė iš hobio, užaugo į sėkmingą verslą ir vis dar veikia šiandien. Portalo dėka tūkstančiai porų surado vienas kitą, vedė, užaugino vaikus. Tiesa, prieš kiek laiko man teko projektą palikti, ir po 19 metų bendro darbo su partneriu savo dalį iškeičiau į kiek kitokį verslą – į nekilnojamąjį turtą. Tai verslo biurų pastatas Vilniuje, kuriame yra technologinis jaunų verslų inkubatorius, kuris padeda jauniems verslams nuo nulio, nuo idėjos išaugti iki realaus verslo. Taip prieš 10 metų tapau mentoriumi, kuris padeda

startuoliams, jaunų idėjų autoriams, inžinieriams, inovatoriams komercializuoti jas. Taip hobis, kuris buvo susijęs su mentoryste jaunimui, palengva peraugo į verslą, kuris susijęs su pavienių startuolių vystymu, užauginimu iki tikrų verslų, kurie neša valstybei mokesčius ir kuria naujas darbo vietas. Tai laukiate užaugant savo vienaragio – milijardinės apyvartos įmonės? Lietuvoje vienaragio mes artimiausiu metu turbūt neturėsime. Yra pavienės užuomazgos, kurias galima vadinti  įmonės„vienaragio“  užuomazgomis, kai jaunos įmonės daro šimtų milijonų apyvartas, kur jau realu, kad jos gali kažkada ir milijardo vertės užaugti, bet kol kas nesu tikras. Nes didžiausia bėda yra ta, kad mes Lietuvoje vienaragių nemokam auginti.  Valstybė bando dėti tam tikras pastangas, bet, kaip rodo praktika, užsienio investuotojai, kurie ateina ir investuoja į tokius didelius projektus, reikalauja, kad įmonė būtų registruota jiems patogioje jurisdikcijoje. Dažniausiai tai Didžioji Britanija arba JAV. ŠUOLIS I 31


INOVACIJŲ ERDVĖ Su Liberlando prezidentu Vítu Jedlička

Liberlando salos vaizdas ir vėliava.

Mūsų valstybė nori užsiauginti savo vienaragį, turėti čia iššertą ir pardavus mėsą gauti kažkokį pelną. Didelė tikimybė, kad visi vienaragiai, kurie užaugs Lietuvoje, bus ne Lietuvos jurisdikcijos. Vienaragis pabėgs į kitą ganyklą, ir čia jo tiesiog nebebus. Valstybė mokesčių negaus, gaus darbo vietas, gaus vartotojų, kurie dirba įmonėse, gaus jų vartojimo įpročius, pajamų mokesčius, BVP nuo jų suvartotų prekių ir pirktų paslaugų. Bet tikrai ne nuo vienaragio akcijų pardavimo.

Lietuva iš dalies irgi yra startuolis ir tuo panaši į Liberlandą

Koks būtų darbas Europos Parlamente, kurio imtumėtės pirmiausia? Aš paskutinius aštuonetą metų dalyvauju Europos Komisijos darbo grupėse, kurios priiminėja sprendimus, rūpinasi naujais finansavimo metais, būsimais ES projektais, kurie atsiranda Europos biudžete, už kurį paskui balsuoja Europos Parlamento nariai. Mano tematikos darbo grupėse – entreprenerystė, verslumas, skaitmenizacija, tarptautiškumas, mokymai įvairiose industrijos srityse, taip pat tematika, susijusi su kibernetiniu saugumu. Šalia to – dalykai, susiję su Europos gynyba, ypač su gynybos pramone. Priklausau darbo grupėms Briuselyje, kurios dirba su gynybos pramo-

nės įmonių darbuotojų edukacija. Tai šiuo atveju imkim kokią nors Lietuvos lengvąją pramonę, kuri kažką siuva NATO. Šios pramonės srities darbuotojų mokymai, valstybių pasiryžimas į tai investuoti, investuoti į skaitmenizavimą ir panašius dalykus, ir yra tos temos, kurias mes dabar svarstome. Taigi Europos Parlamente imčiau tas temas, kurios man žinomos: smulkus ir vidutinis verslas, startuoliai, inovacijos, skaitmeninimas, kibernetinis saugumas. Čia yra tai, ką aš giliai žinau ir mano indėlis gali padėti Europai.

32 I ŠUOLIS

Lemiamas Šuolis turi paantraštę “Skaitmeninis demokratinis

judėjimas”. Ką tai reiškia? Ko tuo siekiama? Visų pirma mes šnekame apie tai, kad Lietuva iki šiol buvo popierių valstybė, popierių demokratija – bet kokie sprendimai buvo vedini popierizmo. Tai neekologiška, nelogiška, ir kartais popierių krūvos pas pavienius valdininkus užima daugiau vietos, negu jų kompiuteriai. Mes sakome, kad šiuo metu, kai visur pasaulyje – net ir toje pačioje Lietuvoje – viskas skaitmeninama, atėjo laikas Lietuvoje turėti ir skaitmeninę demokratiją. Kad bet kuris Lietuvos gyventojas, Lietuvos pilietis galėtų, pirmiausia, būti informuotas, kas vyksta valstybėje, kaip ji yra valdoma. Antra, taip pat galėtų įdėti savo indėlį balsuodami, užduodami klausimus, dalyvaudami diskusijose miesto, valstybės problemų sprendime, naudodami skaitmeninius technologinius sprendimus aktyvios bendruomenės dėka. Bet ką tai praktiškai reiškia? Juk ir dabar galime rašyti į Vilniaus miesto savivaldybės Facebooko puslapį, galime įdėti hashtagą #Šimašeu, kad atkreiptume dėmesį į tai, kas vyksta mieste, galime apie įvykį pranešti į e-policiją. Taigi ka-


Å UOLIS I 33


INOVACIJŲ ERDVĖ nalai tarsi yra sukurti. Kur yra šito judėjimo naujumas? Kanalai sukurti, dalyje tų kanalų kūrimo man ir pačiam teko dalyvauti. Pačiuose pirmuosiuose startupų hackatonuose mes pirmieji įvardijome miesto problemų registrus kaip reikalingą priemonę valstybei ir pavieniams regionams. Bet iškart Vilniaus savivaldybėje buvo pasakyta: „Mes nenorime, kad jūs su savo problemomis kištumėte nosį, kur nereikia. Mes ir savų turime, jūs mums tik padidinsit darbo krūvį“. Tie produktai atsirado – tačiau manau, kad tos galimybės, kurias piliečiai šiandien turi, neefektyvios. Jos nėra sukoncentruotos į vieną vietą. Reikia kažkokio įrankio, kad žmonės kaip bendruomenė tarpusavyje bendrautų. Kad ne vienas žmogus pateiktų idėją ir problemą, bet žmonių grupė taptų problemų ruporu, dar geriau – jų sprendėju. O E-policija apskritai neveikia – ji tik leidžia užregistruoti įvykį. Ir kartais – kartais! – po to įvykio užregistravimo seka kažkokie policijos pareigūnų veiksmai – bet ne 100 procentų. Mes neturime monitoringo įrankio, kad aš, kaip aktyvus pilietis, galėčiau pasižiūrėti, koks yra nusikalstamumas aplink mano namus, kad galėčiau matyti, kiek buvo pareiškimų, matyti tų pareiškimų eigą, jeigu ta informacija neturi asmeninės informacijos, galėčiau dalyvauti procese (o gal aš būsiu liudininkas tame procese, nes aš mačiau, kad kažkas įvyko?), pateikti papildomos informacijos, kuri leis pareigūnams greičiau spręsti tuos klausimus. Miestuose kabo krūva kamerų, prie tų kamerų mūsų, kaip privačių piliečių, neprileidžia – kodėl? Kameros kabo viešose vietose. Mes, kaip piliečiai, kaip stebėtojai, galėtume padėti šiuos dalykus spręsti. Lietuvoje norėtųsi, kad žmonės, gyventojai daugiau domėtųsi politika ir daugiau dalyvautų kasdieniame politiniame gyvenime, ar bent jį stebėtų, patys dalyvautų politinių sprendimų priėmime. Kad nebūtų tik tie, kurie, priėmus sprendimus, įstatymus, poįstatyminių aktų pakeitimus, jau tampa vartotojais, kurie privalo juos vykdyti. Žmonėms rūpi daug dalykų, žmonės turi daug klausimų, bet jų niekas neužduoda. Geriausiu atveju valdžiai užduoda klausimus tie pavieniai žmonės, kurie dirba darbo grupėse, arba žurnalistai, bet dažniausiai juos užduoda tik jau priėmus įstatymą. Aš manau, kad mes, kaip piliečiai, kaip gyventojai, galime ir turime dažniau ir daugiau klausimų uždavinėti valstybei. Maniau, kad skaitmeninės demokratijos judėjimas reikš Piratų partiją... Jis gal ir galėtų tapti Piratų partija, jeigu žiūrėtume ne į Piratų partijos pavadinimą, 34 I ŠUOLIS

Burlaiviai Ramiojo vandenyno atoluose

Jūroje pradedi galvoti kitaip, nes esi atsakingas už visus žmones, kurie kartu plaukia o į jos ideologiją. Toje ideologijoje yra dalis tiesų, kurias mes ir dabar nešame su savo programa: kad kiekvienas žmogus yra savo duomenų savininkas ir tik jis gali nuspręsti, kas jais naudosis, kas juos kaups, kaip kaups, kaip prižiūrės, kad jie nebūtų „nulaužti“ ir pan. Tas pačias tiesas skelbia ir Piratų partija – tik daug ką gąsdina jos skambus ir nerimtas pavadinimas. Tačiau Švedijoje kažkada Piratų partija netgi laimėjo vietų Europos Parlamento rinkimuose. Lietuvoje ji irgi bandė steigtis, bet VRM neleido naudoti tokio pavadinimo. Techniškai Piratų partija šiandien yra aktyvi Švedijoje, aktyvi Vokietijoje su nedideliais būreliais žmonių, toliau, Islandijoje per vienus iš rinkimų laimėjo virš 30 procentų balsų. Čekijoje per savivaldos rinkimus, kurie buvo šiais metais, ji irgi laimėjo virš 30 proc., ir Prahos meras yra Piratų partijos narys. Aš manau, kad „piratai“ lygiai taip pat stoja už žmogaus laisves, sako, kad negalima žmogaus sekti, jeigu žmogus nepadarė nusikaltimo. Ir visi tie dalykai, kurie yra

atsiradę po Rugsėjo 11-osios JAV ir persikėlė į Europą, susiję su žmogaus sekimu internete ir kasdieniame gyvenime, telefono pokalbių įrašinėjimu, prievole GSM paslaugų tiekėjams įrašinėti - visa tai, aš manau, yra perviršis ir visa tai turėtų būti koreguojama. Nes įrašinėjimui, duomenų kaupimui nėra kontrolės mechanizmo, kuris neleistų kaupti tos informacijos ilgesnį laiką, negu įstatyme įrašyta. O ta emblema atlape irgi su Piratų partija susijusi? Ne, su emblema susijusi kita istorija, įdomesnė. Esu Lietuvoje garbės konsulas kito startuolio, kuris vadinasi Liberlandas. Tai labai įdomi istorija su nauja valstybe, kuri yra Europoje. Mano bičiulis čekas Vit Jedlička, kuris yra vienas iš aktyvių Čekijos politikų, su bičiuliais atrado įdomų dalyką. Kai griuvo postsovietinės šalys, šiuo atveju - Jugoslavija, kartografai, braižę sienas tarp dviejų šalių, Kroatijos ir Serbijos, kurias skiria Dunojus, pati ilgiausia ir rimčiausia upė Europoje, ant žemė-


tys, atsuktas į Dunojaus upę, yra smėlėtas. Tas vaizdas kažkuo primena mūsų Nidą su smėliu. Dunojus yra keista upė, jos lygis svyruoja 8 metrus: vasarą ji būna nusėdusi, gali plaukdamas laivu kabinti dugną, o žiemą tiek pakyla, kad pusę salos užsemia. Sala nedidelė, skirtingais skaičiavimais – nuo 4 iki 7 kvadratinių kilometrų. Turime susiplanavę infrastruktūrą, turime nusipaišę planus, kaip ten kas turi būti. Buvo architektų konkursas surengtas. Turėjom netgi Miss Liberland konkursą prieš kelerius metus, kur varžėsi merginos iš viso pasaulio, ir kitų įdomių dalykų.

Dabar labai daug dirbu su jaunais žmonėmis, kurie ateina su verslo idėjomis – padedu jas paversti verslais, naujomis darbo vietomis ir mokesčiais, sumokamais Lietuvai lapio neužpaišė vienos salos ir nepriskyrė tos salos nė vienai iš valstybių. Ir nuo 1991 iki 2015 metų tai buvo niekieno žemė. Vitas su bičiuliais atplaukė į salą 2015 metų balandžio mėnesį, įsmeigė vėliavą ir paskelbė naują pasaulio valstybę. Valstybė pavadinta Liberlandu – „Laisvės šalimi“. Tai libertarų valstybė. Jos steigėjai yra libertarai, ir jie šiandieną turi labai didelį palaikymą. Visame pasaulyje turime apie 700 tūkstančių žmonių, kurie nori tapti Liberlando piliečiais. Turime išleidę elektronines tapatybės korteles, kurios gali būti naudojamos paslaugų užsakymui Liberlande. Turime išleidę apie 5000 diplomatinių pasų, kurie yra pripažįstami mažose šalyse. Tiesa, šiandien yra tik šešios šalys, kurios juos pripažįsta – ir jų dalis pačios yra pasaulyje nepripažintos. Pavyzdžiui, Somalilen-

das Afrikoje – gana didelė šalis, bet įdomi ir pažangi: ją valdo moteris. Ten labai žemas pragyvenimo lygis, keli doleriai per mėnesį, bet mes su Somalilendu draugaujame – iki tokio lygio, kad mūsų mus palaikantys verslininkai Somalilende investuoja į žemę ir infrastruktūrą. O kai Somalilende buvo potvyniai, mūsiškiai netgi siuntė labdarą, kad žmonės išgyventų. O pats lankėtės Liberlande? Kaip ten viskas atrodo, kas ten yra? Aš Liberlande buvau praeitų metų rugpjūtį. Prieš kelias savaites, balandį šalis šventė gimtadienį. Kadangi vyksta politinė kampanija, negalėjau aukoti savaitės laiko ten nuvažiuoti. Liberlandas – sala, šiek tiek miškinga, šiek tiek pelkėta žemė, jos vienas pakraš-

Kažkokia jūrinė tematika Tamstą lydi: piratas, negyvenama sala su įsmeigta vėliava... Jūra man patinka, aš mėgstu jūrą, mėgstu keliauti ir viena iš aistrų, kurią turiu, yra lankymasis keistose vietose. 2017 metais bičiuliai mane užkalbino pakeliauti su turbūt vienintele lietuviška jachta, kuri keliauja aplink pasaulį, - „Ambersail“. Ja man teko kelias savaites pakeliauti keistame pasaulio lopinėlyje, kuris yra labai smarkiai nutolęs nuo Lietuvos: Taityje. Nuskridau į Markeso salas. Jei manęs klausia, kur tai yra, sakau: „Įsivaizduokite, kad tai yra ta vieta, kur paskutinį kartą turistus suvalgė vietiniai aborigenai.“ Taip, taip, iš tiesų, nejuokauju! Iki tos vietos nuskridus matai mažutį oro uostą, aplinkui vaikšto vištos, bagažas išduodamas rankiniu būdu, išmetamas ant stalų. Tada pusantros valandos kalnais važiuoji iki vienintelio miestelio saloje. Mes iš tos vietovės jachta iškeliavome tarp salų, atolų. Atolai – tokios savotiškos salos su lagūna viduryje, į kurią įteka vanduo, ir gali plaukti. Kelios savaitės, praleistos nutolusiose salose, pakeitė požiūrį į gyvenimą ir pasaulį. Gyvenimas salose yra savitas: žmonių poreikiai kiti, žmonės kitaip gyvena ir kitaip dirba. Jų rytojus visiškai kitoks, negu mūsų, jie labai nežiūri į priekį. Pavyzdžiui, žmogaus paklausus, jis sako: „Aš dirbu keturias valandas“. Na, atrodytų, pusė darbo dienos, viskas normalu. „Ne, ne“, sako, „keturias valandas per savaitę“. Klausiu – „O tai keturių valandų užtenka?“. Sako: „Taip, maisto užtenka, visą šeimą aprūpinu.“ „Tai ką tu veiki?“ Atsako, kad vaisius ar daržoves renka. Yra mažos komunos, mažos įmonės, kurios turi savo užaugintą derlių, reikia tą derlių nuimti. Tai arba į mišką eina, ypač vaisių surinkinėti, arba ananasus, žoles lauke pjauna, arba renka užaugintus kokius nors kitus vaisius ar daržoves. „Tai,“ sakau, „gerai, o kodėl daugiau nedirbi?“ Sako, kad daugiau nereikia. Toliau klausiu: „Gal vaikų mokslams atsidėtum?“ „Bet vaikams mokslas nemokamas“, sako, „vaikai į mokyklą eina, ŠUOLIS I 35


INOVACIJŲ ERDVĖ į darželį. Mokslas nemokamas, valstybė apmoka.“ Sakau – o universitetas? Atsako nesupratęs – o kam? Sakau: „Kad vaikai kurtų geresnį gyvenimą, reikėtų mokslo.“ Sako: „Čia pas mus saloje labai gera viskas. O ką tie vaikai toliau veiks? Pabaigs mokyklą, man padės, šalia savo namų pastatysiu vaikui dar papildomą kambarį ir jis ten gyvens.“ O namas toks paprastas, vieno aukšto, vienas didelis kambarys, šalia virtuvė, langų nėra, šviesos nėra. Viskas prapučiama, langinės uždėtos medinės, net stiklo nėra. Ant žemės numesti čiužiniai, kažkokios pakabos, pakabinti rūbai, spintų nėra. Toks yra normalus gyvenimas saloje, taip gyvena didžioji dalis. Jokios prabangos. Nekilo noras iškeisti gyvenimą Lietuvoje į tokį gyvenimą be rūpesčių? Ne, kol kas kol kas tokio noro nėra (juokiasi). Bet pradėjau suprasti, kad yra kitas pasaulis. Ne tik toks, kur pas mus, kur viskas suvaržyta įstatymais, mokesčiais. Yra ir kitas pasaulis, kurį reikia irgi pažinti, jam padėti. Bekeliaudamas pamačiau globalių pasaulio problemų, kurios mane užgauna, ir matau, kad reikia joms ieškoti sprendimų. Pavyzdžiui, salų ekologija, plastikas. Plastikas yra pasaulio problema ir netgi tokiose vietose, kur aš buvau, kur artimiausias žemynas yra už 8 valandų skrydžio – net ir tokiose vietose yra problema su plastiku. Salose, kurios yra apgyvendintos, žmonės plastiką nuo pakrančių renka ir tiesiog sandėliuoja. Būna, kad pusę salos užima sąvartynas. Salos, kurios yra mažutės, neapgyvendintos nuo kranto linijos apie 10 metrų praktiškai yra vien plastikas: buteliai, plastikiniai pakavimo maišeliai, tinklo liekanos, putplastis ir panašūs dalykai. Per visa tai lipa jūros gyvūnai, gyvūnai, kurie toje vietoje gyvena, ir jie visi žalojasi: gali atrasti krabą, kuris gyvena butelyje ar plastiko indelyje. Vėžliai prisivalgo viso to, vėžliai įlenda į kažkokį plastiką, ir su tuo plastiku gyvena visą gyvenimą, keičiasi jų formos, yra žalojami. Krabai kur nors užsikabina, įstringa koja, ji degraduoja ar nutrūksta. Tą visą blogį teko matyti ir fotografuoti. Ar kelionės jūromis traukia dėl noro pamatyti salas, ar dėl pačios kelionės, paties plaukimo proceso? Pirmiausia dėl noro pamatyti kitą pasaulį. Man smagu plaukti, bet buvau turistas, ne profesionalus jūrininkas. O kaip turistas plaukdamas jachta gauni labai daug atsakomybės. Plauki sportine jachta, kuri yra greičiausia tame regione, greitesnės nėra, darai rekordus tokius, kokių Lietuvos jūrininkai nėra darę mūsų jūrose. Ir gauni atsakomybę kelias valandas stovėt prie šturvalo per 36 I ŠUOLIS

Plastiku užterštos salų pakrantės

Kai kitos valstybės eina penkiamyliais žingsniais, mes stagnuojame. Tai skatina kažką keisti, kad taptume laisva, dinamiška, proveržio valstybe savo dieninę ar naktinę pamainą. O jūroje gali bet kas atsitikti: gali gauti rimtą šoninę bangą, kuri gali apgadinti jachtą, vėjo gūsis gali sulaužyti, suplėšyt bures, gali užplaukti ant konteinerio, kuris netyčia iškritęs iš krovininio laivo, gali naktį užplaukti ant banginio – mūsiškiams taip yra buvę. Ir tada pradedi galvoti kitaip, įsijungia atsakomybė, labai didelis spaudimas, nes esi atsakingas už visus žmones, kurie kartu plaukia, – o tu esi naujokas. Tai keičia mąstymą, keičia požiūrį į viską, tada pasijaučia komandinė dvasia. Mes plaukėme tam, kad sustiprintume savo komandą, sustiprintume žmones, kurie yra kartu, ir pažintume vieni kitus. Taip, vėjas yra gerai, jachta yra gerai, bet, ko gero, man tai yra pramogos ar poilsio dalis, negalėtų būti gyvenimo būdas. Tai plaukti jachta nėra svajonių užsiėmimas... O kokios Jūsų svajonės gyvenime? Yra asmeninės svajonės ir globalios svajonės. Jeigu žiūrėtume į asmenines svajones, tai turiu vieną išsipildžiusią svajonę – labai keistai išsipildžiusią. Kai pradėjau verslą, kai man buvo 14 metų, turėjau svajonę turėti savo salą. Ir ta svajonė man vis knietėjo ir knietėjo. Ir kai man buvo 30, ir 40 metų, vis

galvojau: „Na, gal jau tuoj pavyks ją pasiekti.“ Ir taip išėjo, kad aš pasiekiau. Esu komandoje žmonių, kurie dabar kuria projektus, susijusius su Liberlandu, su sala, kuri jau yra ir valstybė, kuri turi ir savo piliečius, turi savo valdymo formą. Dirbu su žmonėmis, kurie dabar kuria savo valstybę. Ir tai yra kur kas daugiau, nei aš galėjau svajoti. O Lietuva nėra savotiškas Liberlandas, kurį irgi dalyvaujate kuriant? Lietuva iš dalies irgi yra startuolis ir tuo panaši į Liberlandą. Tačiau Lietuva suradikalėjo iš valdymo pusės... Aš čia jaučiuosi kitaip, jaučiuosi suvaržytas, nes tie įstatymai, kuriuos mes priėmėme paskutinius keletą metų, yra labiau varžantys, negu laisvinantys, ir man tai nepatinka. Dabar stagnuojame, mūsų greitis yra nepakankamas. Kol kitos valstybės eina penkiamyliais žingsniais, tokios kaip Estija, Vokietija, Suomija, ir daug investuoja į skaitmeninimą, į gyventojų vertimą savotiškais jaunais ir naujais verslininkais, aktyviais bendruomenės nariais, mes Lietuvoje stagnuojame. Ir tai skatina kažką keisti, kad taptume laisva, dinamiška, proveržio valstybe. Taptume labiau Liberlandas prie Baltijos jūros.


KULTŪROS RITMU

JEI NĖRA KULTŪROS, TAI KAM VISA KITA? Paulius Kunčinas kalbasi su MO muziejaus įkūrėju Viktoru Butkumi

PK. Labai džiaugiuosi, kad vėl pakvietėte į MO muziejų. Buvau čia jau kelis kartus. Iš praeito karto man labai įstrigo mūsų pokalbis, kai sakėte, kad menininkas visą laiką kalba tik apie mirtį – kaip jis ją įsivaizduoja. Ir prisiminiau Nietzschės žodžius, kad be meno nėra gyvenimo. Ir išties, XX amžiuje menas turėjo labai didelę įtaką – politikai, visuomenei, ideologijai. O XXI amžiuje jaučiamas tarsi vakuumas – menas tapo ornamentinis, nebeturi tokio svorio visuomenėje. Man įdomu, kas vis dėlto pasikeitė? O drauge – kas įkvėpė Jus sukurti šią unikalią kolekciją? VB. Berods Winstonas Churchillis, kai jam sakė, kad reikia ruoštis karui, prisipirkti ginklų, todėl nurėšim kultūros biudžetą, atsakė: bet jei nebus kultūros, tai kam reikalinga visa kita? Žmogus aiškiai suprato, kad kultūra yra visuomenės, valstybės klijai. Kultūra bendrąja prasme, ne tik menas. Tai apima ir žmonių santykius, ir mentalitetą, ir nuostatas. Ir tai labai svarbu. Kol Tamsta visąlaik sėdėjai užsienyje… PK. 20 metų, ne visą laiką. VB. …aš dvidešimt metų važinėjau pirmyn atgal. Aš labai gerai pajutau, kas yra trumpas išvažiavimas. Po dviejų savaičių – tiek ilgiausiai esu išbuvęs komandiruotėje – aš visada noriu grįžti namo ir nueiti į kokią nors viešą vietą. Kažkoks šiltumas yra būti šioje bendrijoje, nežiū-

rint į tai, kad sakoma, atseit lietuvis nori blogo kaimynui ar panašiai. Aš to šiltumo nejaučiu niekur kitur. Ir manau, kad dauguma išvažiavusių žmonių norėtų grįžti į Lietuvą ir pasijusti savo terpėje, savo kultūrinėse sultyse, kuriose maudaisi su visais – kad ir su drumzlėmis. Bet ir Pats sakai – reikia valyti drumzles, kad maudytumėmės skaidriame kultūros vandenyje. PK. Kai galvoju, kodėl menas anksčiau, kai nebuvo Facebooko ar televizijos, buvo toks svarbus – tai buvo tarsi sielos veidrodis, atvaizduojantis mūsų baimes, mūsų džiaugsmą. Toks sublimacijos momentas. Tarsi religija – tu išreiški kažką, ko negali pasakyti žodžiais. Man asmeniškai svarbu, kad per meną visuomenėje atsiranda bendruomeniškumas ir pasitikėjimas. Jei nebūtų kultūros, nebūtų pasitikėjimo, kaip jūs ir sakėte – nebūtų tų klijų. Per meną mes save atrandame ir įsiprasminame, įvertiname savo kasdienybę iš kito kampo. VB. Stebėdamas savo aplinką, savo draugus ir pažįstamus, kurių turiu nemažai, aš truputį stebiuosi, kad daugybė žmonių domisi menu ir kultūra. Na, pabandyk gauti bilietų į gerą spektaklį – lauksi tris mėnesius. Kultūros pakilimas, vaizduojamųjų menų klestėjimas, mūsų muziejaus atsiradimas ir kitų kokybės pagerėjimas – tie dalykai stebina. Ypač kai yra tiek daug konkurencijos, visokie Facebookai ir kitos “diskotekos”, kai visokie virtualūs reikalai

konkuruoja su kultūra. Stebina, kad kyla susidomėjimas tarp jaunimo. Jie turi savyje ugnies ir užtaiso, kurį žmonės pradeda suvokti intuityviai. Tai maloniai stebina. PK. Pereinant prie mūsų realybės – jei mes mylim meną, kodėl mūsų kultūros darbuotojai kenčia? VB. Ne tik meno sluoksnis turi nuoskaudų. Kai važinėdami po pasaulį meno žmonės mato, kokius kiti kolegos Europoje gauna atlyginimus, kaip jie sau gali viską leist, o čia kultūrininkai gauna tokį atlyginimą, už kurį į parodą nueiti negali, tada ir atsiranda klausimai – iš ko išlaikyti kultūrą? Kas lieka – balsuoti kojomis ir išvykti? Kodėl aš turiu rūpintis valstybe, kuri negali rūpintis manimi? Aišku, biudžetas yra ribotas, yra prioritetai. Mes, pavyzdžiui, paskaičiavome, kad biudžetas gali padengti tik dalį valstybės poreikių. Jeigu mes skaičiuotume teisingai kultūros srityje, tai bilietas į muziejų kainuotų gal 30 eurų, bet kažkiek tos kainos padengiame mes – tie, kurie mecenuoja. Todėl aš tikiu bendruomene. Bendruomenė turi atnešti pokytį, niekas jo iš viršaus nenuleis. Mes turime daryti tai patys. Kaip ir Tu ir Tavo judėjimas. Aš tikiuosi, kad tie judėjimai atneš geresnių dalykų, atneš pokyčius. O jų siekdamas turi prisiminti tuos tikrus dalykus, kurie keičia pasaulį. Ir menas yra tas dalykas. ŠUOLIS I 37


EKONOMIKA KITAIP

NAUJA KRYPTIS: VISAPUSIŠKAI SVEIKA ŽMONIJA Ekonomistė, gyvenanti aistra menui

Ramunė Zabulienė, ekonomistė, Šiaulių Banko Stebėtojų tarybos narė, dirbusi Pasaulio banko atstovybės vadove ir Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotoja, mato naujus iššūkius ir galimybes – ne tik Lietuvai, visai žmonijai. Tačiau prasmę ji mato lokaliuose, artimuose ir paprastuose dalykuose. Kaip Vilniaus Senamiesčio namai ir šeimos nariai.

Nuolat sapnuodavau Vilniaus senamiestį

Paklausus, kas paskatino grįžti iš sėkmingo darbo užsienyje, Ramunė akimirkai susi38 I ŠUOLIS

mąsto: „Kodėl grįžau į Lietuvą? Nes kiekvieną naktį sapnuodavau Vilniaus Senamiestį. Visą laiką galvodavau apie šį miestą. Ilgesys, namai, noras, kad vaikai augtų Lietuvoje. Tai pagrindiniai varikliai, parginę mane su visa šeima atgal į Lietuvą. Vilnius man nuostabaus grožio miestas. Yra žmonių, kurie pasakytų, kad Vilnius toks pat gražus buvo ir prieš 200 metų. Ir kad mano pastangos kažką pakeisti šiame laikotarpy filosofiškai pažiūrėjus gali reikšti ne tiek ir daug. Ir vis dėlto: idėjos turėjimas, ėjimas link jos – yra man tikrasis gyvenimo variklis.“ Viena iš tų idėjų, prie kurių Ramunė eina drauge su vyru Antanu – sugrąžinti

atminimą apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. „Visų pirmiausia matau ją kaip svarbią Lietuvos istorijos dalį. Esu tikra, kad tai didis kultūrinis palikimas ir didžiulis traukos centras. Nemanau, kad reikėtų ją tiesiog atstatyti. Reikia ieškoti modernaus sprendimo, kad tai ir jaunimui būtų patraukli atminties vieta. Jos dėka praturtėtume patys ir taptume patrauklesni pasauliui.“

Menas – didelė mano gyvenimo dalis

Senamiestis, architektūra, istorinės atminties atkūrimas... Koks bendras vardiklis jungia juos Ramunės gyvenime? Tai


– menas: „Menas mane turtino ilgą laiką. Be abejo, turtina ir iki šiol. Gyvenau aistra menui, dailei. Tai mane palaiko gyvenime. Matau menininkus kaip žmones, kurie nurodo naują kryptį. Kad suprastum meną, reikia palaikyti formą: domėtis menu, tendencijomis, konceptualiomis idėjų išraiškomis. Man patinka sekti idėjas ir tai, kas aktualu šiam pasauliui, kad galėčiau žvelgti kiek kitaip ir naujesniu rakursu, nei vakar.“ Ramunei tai nėra vien vaikščiojimas į parodas ir gėrėjimasis meno kūriniais, bet ir aktyvi pagalba organizuojant parodas, kuruojant meno organizacijų veiklą: „Viena mylimiausių organizuotų parodų buvo Šiauliuose, dailininko Algio Skačkausko. Esu meno fondo ‚Liuben Art Foundation‘ narė. Šis fondas rūpinosi lietuvių kilmės menininkų darbų atvežimu į Lietuvą. Dabar jis jau kur kas labiau išsiplėtęs, užsiima ne tik paveldo grąžinimu, tačiau jau ir pats gali įsigyti darbus. Džiaugiuos ir didžiuojuos, kad galiu prisidėti prie tokių prasmingų projektų.“

Vis įdomiau pažinti gylį įvykiuose ir žmonėse

„Man visuomet buvo svarbu šeima, darbas ir vaikai“, pasakojasi ekonomistė. „Dabar vis svarbesnė tampa savirealizacijos dalis, vis įdomiau pažinti gylį įvykiuose ir žmonėse. Vis labiau norisi eiti per gyvenimą ne automatinių įpročio mechanizmų, bet budrumo vedamai. Noriu nustoti lėkti ir leisti sau gyventi ramiai ir tuo pačiu budriai. Oi, tai toli gražu netolygu veltėdžiavimui. Kalbu apie savistabos įgūdžio lavinimą.“ Šis susidomėjimas savistaba pagimdė ir naujų interesų: „Paskutiniu metu itin daug laiko skiriu domėtis žmogumi, o viena sudedamųjų jo dalių yra psichika. Kuo toliau gilinantis į literatūrą, mokslinių tyrinėjimų straipsnius, tuo labiau tikiu, kad žmogaus sveika psichika turi didelės įtakos gyvenimo gerovei. Dabar dažnai sau užduodu klausimą: ar šiandien pagalvojau kažką naujo, ar ir toliau gyvenu 80 proc. vakarykštėse mintyse? Tikiu, kad raktas į sėkmę – tai atsakymas į klausimą: o kas man svarbu, kas aš esu?“ Pasak ekonomistės, esame kryžkelėje, kai svarbu ir mūsų gamtinė aplinka, ir naujos galimybės, kurias teikia technologijų raida: „Gamta – vanduo, jūra, ežerai – ir technologijų pažanga: visa tai mane itin žavi ir sykiu pakrauna. Matau kaip žmonėms į pagalbą ateina dirbtinis intelektas ir tikiu, kad tai leis stipriai pagerinti savo fizinį gerbūvį. O tuo pačiu ir gyvenimą.“ Pagrindinis Ramunės rūpestis žvelgiant į ateitį – sveika ir laiminga visuomenė. Ir ką mes galime padaryti, kad padėtume jai atsirasti. „Projektai, prie kurių vystymo būčiau

Mane itin neramina nelaiminga visuomenė linkusi prisidėti? Pirmiausia tie, kurių ašis yra visapusiška žmogaus sveikata. Kuriuose didelis dėmesys skiriamas senstančiai visuomenei ir jos integracijai greitėjančiame pasaulyje. Tokiuose, kurių kryptis būtų orus senjoriškas laikas. Ir ką kiekvienas žmogus galėtų padaryti, kad taptų laimingesnis. Kad mažiau pagundų būtų stoti ant tilto su tikslu pabaigti savo buvimą Žemėje. Nes mane itin neramina nelaiminga visuomenė.“

Laiminga gali būti tik drąsių ir veikiančių žmonių visuomenė

Ramunę neramina mūsų visuomenės apatija ir negatyvumas. „Nepatinka tie, kurie nenori išeiti iš komforto zonos. Linkiu, kad žmonės nustotų vaikščiodami miegoti. Kad turėtų svajonių ir jų siektų. Kad nuo nuolatinės kritikos, koneveikimo ir nieko nedarymo nukreiptų pastangas į veiksmą, dėmesio atkreipimą į savo stiprybes, silpnybes, į bendruomeniškumo idėjų puoselėjimą. Didžiausias linkėjimas – atrasti savąjį pašaukimą ir ištikimybę savo vertybėms.“ O kokie motyvai pačią Ramunę pastūmėjo eiti į politiką „Lemiamo šuolio“ sąraše? „Prisijungiau dėl labai tipinės priežasties“, nusišypso ekonomistė. „Daugelis žmonių postringauja, – o ir aš pati ilgą laiką su jais tą dariau, – apie tai, kad reikia naujų žmonių, naujų idėjų ir naujų vėjų politikos padangėje. Ir štai vieną dieną ateina Paulius Kunčinas. Imponavo jo išsilavinimas, idėjos, mintys, užsidegimas. Ir sutikau. Sutikau būti komandoje. Sutikau, nes tik kalbėti atsibodo. Atėjo laikas veikti. Kad ir nuo mažų pirmųjų žingsnių, nuo palaikymo naujų žmonių, kurie siekia pokyčių, siekia kurti žmonių gerovę.“ Pradėjus dirbti drauge, išaiškėjo daug dalykų, kurie Ramunę ir Paulių jungia. „Mus vienija kad ir tai, kad mums niekaip neprikabinsi etiketės ‚arčiau lovio‘ – nes nei man, nei Pauliui Europos parlamentaro atlyginimas nėra siekiamybė. Siekiamybė yra idėjos ir jų realizavimas vardan savo vaikų. Juk jie po mūsų dar ilgai gyvens. Tad dėl jų verta atkaliai siekti savo idėjų įgyvendinimo. O jeigu sėdėsime po krūmu, gyvensime po krūmu, tai viskas ir bus kaip po krūmu.“ ŠUOLIS I 39


ANT ŽEMĖS

SUMANAUS ATEITIES KAIMO GYVENTOJAS Žemės ūkio specialistas, perkėlęs į Lietuvą dalelę Rumunijos

40 I ŠUOLIS


Mėšlini kerzai ir maurojantys, džeržgiantys traktoriai – išgirdus “žemės ūkis”, ne vienam miestiečiui iš sovietinės vaikystės išplaukia būtent tokios asociacijos. Mindaugo Kuklieriaus vizijoje kaimas kitoks – jis turi daugiau bendro su lazeriais, negu su nugarą laužančiu darbu ir neišbrendamais purvynais. Kas paskatino domėtis politika? Politika ir ekonomika man buvo įdomu jau vaikystėje. Neatsitiktinai ir pasirinkau studijuoti ekonomiką. Tačiau pirmas įkvėpimas domėtis politika atėjo iš senelio, kuris gūdžiais sovietmečio laikais kasdien klausydavosi „Amerikos balso” radijo, atmintinai žinojo visus pastarojo šimtmečio prezidentus, domėjosi tarptautiniais santykiais ir tikėjo, kad Lietuva vis tiek atgaus nepriklausomybę. Ir jam vis tik buvo lemta sulaukti šio svarbaus mums visiems momento. Jaunystėje jis tarnavo Lietuvos prezidento Antano Smetonos asmeninėje apsaugoje. Puikiai pamenu, kaip mane dar vaiką vesdavosi į Kauno Prezidentūros kiemelį ir rodydavo, kur Prezidentas sakydavo kalbą, kur stovėdavo apsaugos puskarininkiai ir taip toliau. Tai tiek iš praeities. O dabar radau tai, kas atliepia tas įskiepytas vertybes. „Lemiamo šuolio” judėjimas visiškai atitinka mano pažiūras, sutikau jame daug progresyvių žmonių, puikių savo sričių specialistų. O svarbiausia man – judėjimo lyderio išsilavinimas, žinios bei įgyta patirtis, kuri uždegė tikėjimu, kad mūsų valstybėje ne tik galima, bet ir būtina padaryti ekonominį proveržį – greitą ir stiprų šuolį. Tikiu, kad mano, žemės ūkio ekonomisto patirtis keliose vyriausybėse dirbant žemės ūkio viceministru, darbuojantis stambiausiuose komerciniuose bankuose, žemės ūkio bei maisto pramonės asociacijose leidžia taip pat sėkmingai įsijungti ir naudingai prisidėti prie judėjimo. Vis dėlto žemės ūkio sektorius – labai svarbi sritis Lietuvos, tuo pačiu ir ES ekonomikoje. Koks Jums svarbiausias „Šuolio” programos punktas? Tai mano sritis, kurioje darbuojuosi visą savo karjerą – žemės ūkis. O “Lemiamo šuolio” suformuluotas programos punktas skamba taip: „Išmanus ekologiškas žemės ūkis ir žalioji energetika kaip ateities ekonomikos sektoriai”. Ir tai tikrai labai svarbi Lietuvai ekonomikos sritis, iš kurios mes, kaip valstybė, uždirbame apie penktadalį visų eksporto pajamų. Daugelis žemės ūkį įsivaizduoja kaip atgyvenusį, nemadingą sektorių, tačiau būtent šioje srityje taikoma be galo daug inovacijų, čia reikia turėti ypatingai daug

Laimingas Lietuvos karves Mindaugas pristato specialistams iš Kinijos

Turime puikias galimybe plėtoti būtent žaliąją ekonomiką specifinių žinių tiek apie augalininkystę, tiek gyvulininkystę. Apie kitus aptarnaujančius technologinius sektorius, kaip maisto pramonė, agroservisas ar, pavyzdžiui, kooperacija. Mes turime puikias galimybes plėtoti būtent žaliąją ekonomiką, gaminti bei eksportuoti ekologiškus produktus. Pasaulyje ekologiški, sveiki produktai tampa vis svarbesni, o su laiku jų paklausa vis labiau augs. Tam mes turime geras startines pozicijas. Tikiu, kad ateityje mes tikrai padarysime didelį proveržį, ir ypač žemės ūkio srityje. Jeigu suprasim, kad žemės ūkyje nesiliaujančios inovacijos ir technologinės naujovės ne mažiau svarbios, negu lazerių pramonėje.

iš nuostabaus grožio Karpatų priekalnių. Ji puikiai kalba lietuviškai, dirba Lietuvoje. Ką tik su Raluka sulaukėme pirmojo kūdikio - dukros. Negaliu atsidžiaugti, kad štai saulėtos Rumunijos dalelė persikėlė ir prigijo šiaurietiškoje Lietuvos dirvoje. Taigi Europa, Europos Sąjunga man yra laisvė – laisvė pažinti pasaulį, kitas tautas, jaustis namuose senajame mūsų žemyne. Ta pati laisvė, kurios, spėju, ilgėjosi ir mano senelis. Gražu. Dėkui už pokalbį. Prie mongolų jurtos

Pakalbėjome apie svarbiausius, pakalbėkime ir apie mėgstamiausius dalykus. Kokie jie? Tai susiję vėlgi su mano, kaip žemės ūkio specialisto patirtimi: namie turiu nedidelį daržą, šiltnamį ir auginu daug įvairių augalų. Dažnai bandau prisijaukinti atsivežtus iš kitų kraštų įdomesnius, retesnius augalus ir pas save. Vieni prigyja, įsitvirtina, kitiems būna nelemta išgyventi, tačiau net ir nepasisekimai – gera patirtis ateičiai. Be to, su žmona labai mylim gyvūnus – namie auginam belgų aviganių veislės šunį ir katiną. Planuose dar žuvytės ir naminiai paukščiai. Jeigu apie ūkį prakalbome. O kas Jums yra Europa? Turiu europinę dimensiją savo šeimoje (juokiasi). Mano žmona Raluka – rumunė ŠUOLIS I 41


KITOKS VERSLUMAS

SVIRPLIŲ UŽKALBĖTOJAS Išties Karolis Aleknavičius yra užkalbėjęs daug daugiau, ne tik svirplius – ir universitetų auditorijas, ir verslo konferencijas. Nes turi ką pasakyti.

42 I ŠUOLIS


– Pradėkime nuo pradžių – kada pradėjote užsiimti užkalbinėjimais? Rimtai – kada pajautėt pašaukimą politikai? – Niekada. Tikrai, tai niekada nebuvo siekiamybė, niekada nei galvojau, nei ruošiausi tam. Bet atėjo tas momentas, kai leistis į politiką pasirodė neišvengiama. Ir taip nebuvusi siekiamybė tapo neišvengiamybe. Viskas prasidėjo Alytaus Kolegijoje, kurioje dėsčiau. Aš vienu metu ir dėsčiau, ir turėjau stebėti, kaip viskas aplink vyksta, ir man tai pasirodė nesąžininga, atrodė, kad reikia kažką keisti iš principo. Dėsčiau senąsias programas ir padėjau ruošti naująsias. Kai atėjo laikas naująsias programas gintis, paaiškėjo, kad neleidžia, o senosios jau atšauktos. Kad ir kaip būtų, viskas gerai baigėsi per laimingą atsitiktinumą – senąsias programas grąžino. Atrodė, kad kovojam su vėjo malūnais ar braidom po kažkieno dirbtinai sukurtą pelkę. – Ir atsidūrėte „Lemiamo šuolio” sąraše? Kaip? – Išties visai paprastai. Blockchain centro vienerių metų gimtadienyje susipažinau su Paulium Kunčinu. Neklauskite, kaip ten atsidūriau… Renginio metu pasakojau jam apie savo fintech startuolį (Digital Tax Free). Taip pralaužėm ledą ir pradėjome kalbėti bendrai apie viską – apie „blockchain” technologijas, kam jos galėtų būti pritaikytos. O jos gali būti pritaikytos projektams ir darbams, apie kuriuos dar tik pradedame įsivaizduoti, kad jie tokie bus. Po to gavau kvietimą į renginį, kuris vyko MO muziejuje. Jo metu Paulius kaip tik ir pristatė savo idėjas, kurios vedė į “Lemiamo šuolio” atsiradimą. Ir aš tomis idėjomis patikėjau, jos man pasirodė labai artimos. Taip ir išėjo, kad abu iš Alytaus, o susipažinome čia, per idėjų lauką, kuriame ir susikirto mudviejų keliai. Vėliau viskas išsirutuliojo: apie renginį išėjo straipsnis, ir aš jau vėl čia – kur galiu kažką pakeisti. Imponavo puikios idėjos, kuriomis patikėjau, ir prie kurių įgyvendinimo noriu prisidėti – pavyzdžiui, Ateities turto fondas, susietas su švietimo plėtra. Lygiai taip patiko sprendimai, o gal požiūris į laisvą asmenų, arba darbo jėgos, judėjimą Europos Sąjungoje. Jis gali ir turi būti kažkiek kontroliuojamas, jeigu siekiame tikro solidarumo, sanglaudos ir naudos visiems. Ir Paulius įtikino savo planu, kaip tai padaryti: Europos Talentų stabilumo mechanizmas, susietas su emigracija ir kompensacija valstybėms, kurios praranda talentus. Juk ir aš pats dėsčiau ateities technologijas, IT, tas mane vėliau paskatino eiti į IT verslą. Tačiau aš vis tiek nenorėjau, kad visus specialistus reikėtų vežtis ar samdyti, tarkim, iš Indijos. Buvau, mačiau, ten dar-

Karolis demonstruoja užkandžius iš svirplių

Kam rūpi visavertis sveikas maistas, o drauge ir planetos gerovė, turėtų paragauti svirplių buotojus ne vienetais, o hektarais matuoja – nejuokauju. Bet manau, kad aukštesnę pridėtinę vertę kuriančius darbuotojus galime užsiauginti ir čia, todėl ir likau dėstyti Alytuje, nes tas programos punktas apie švietimo svarbą svarbus – juo irgi tikiu. Kiek keliavau po pasaulį, čia ne mitas – mes iš tiesų laikomi darbščiais ir pareigingais. Tai ir auginkime tokius piliečius, ruoškime tokius darbuotojus, nes man bus daug smagiau mokėti jiems, negu samdyti ką iš tolimų užjūrių. – Dabar Jūs renkatės, samdotės darbuotojus, o kaip iki to atėjote? – Pradėjau nuo kasininko „Maximoje”. Toks buvo mano pirmas darbas, vasaros metu, tik pabaigus mokyką, ir jis man leido daug suprasti, kaip sunkiai reikia dirbti norint kažką pasiekti, ir kaip nereikia nustoti tobulėti – reikia nuolat mokytis, kad galėtum pasiekti kažką daugiau nei “Maximos” kasa, kuri bus kažkada visai artimoje ateityje robotizuota. Prasidėjo privatūs verslai – iš individualios veiklos išaugo iki 15 žmonių samdančios firmelės. Pirmas verslas buvo su interneto tiekėjais, bet palaipsniui suprantu, kad nei džiaugsamo tai teikia, nei pridėtinės vertės. Pastatai, padarai, įrengi, ir viskas - o kas iš to? Nieko.

Todėl kita veikla jau buvo susijusi su verslo valdymo sistemomis. Nesvarbu, kokių rūšių verslai, svarbu žmonės. Ir čia mes siūlome eksportuoti žinias, o ne žmones. Mes juos čia paruošiam, jie čia laimingi gyvena, savo protu ir talentu užsidirba pinigus. Tegu tos žinios būna ir naudingos kam nors, už jas juk jiems moka, bet jie gyvena čia, čia moka mokesčius ir kuria ateitį. – Ir kitaip negu svirpliai, neša naudą. Labai laukiau šito klausimo desertui. Papasakokite apie savo įdomiausią verslą – juk Jūs ruošiate svirpliai maistui? – Buvo taip, kad mano brolis studijavo, tyrinėjo vabzdžius, o aš užmačiau kažkokią konferenciją, kurioje aptarinėjo svirplių panaudojimo galimybes, nusivežiau brolį – Ir taip prasidėjo. Malam dabar svirplius į miltus ir gaminam užkandžius. Mes esame vieni pirmųjų Lietuvoje auginantys vabzdžius, kuriuos įvairiose šalyse naudoja maistui – daugiausia svirplius. Bendradarbiaujame su Gamtos tyrimų centro mokslininkais, kartu kuriame ir tobuliname tokių vabzdžių auginimo technologijas. Kiekvienas, kam rūpi sveikata, visavertis sveikas maistas, o drauge ir planetos gerovė, turėtų paragauti svirplių. Kodėl turėtumėte tuos „vabalus“ valgyti? Tie „vabalai“, o jei tiksliau – vabzdžiai – yra puikus visavertis maisto šaltinis. Svirpliai gali konkuruoti su visiems įprasta mėsa, o maistine verte dažniausiai ją pranoksta. Negana to, užauginti tam pačiam svoriui svirplių reikia daug mažiau erdvės, pašaro bei vandens, negu užauginti tokį patį svorį vištienos, kiaulienos ar jautienos,– tai ekonomiškai daug naudingiau. O ir aplinkai daromas poveikis, atitinkamai, mažesnis. Taip pat, lyginant su tradiciniais mėsiniais gyvūnais, svirpliai išskiria ženkliai mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų – dar vienas jų draugiškumo aplinkai aspektas. Deja, Europos Sąjungos teisėje vabzdžiai kaip maisto produktas dar nėra reglamentuoti. Todėl mūsų svirpliai, užauginti ir pagaminti Lietuvoje pagal Šiaurės Amerikoje ir Europoje plačiai naudojamas technologijas, kol kas negali būti vadinami maisto produktu. Todėl siūlome ne maisto produktą, o tiesiog baltymų šaltinį. Paragaukite! – Pati smagiausia istorija, kiti kandidatai gali tik pavydėti. – Tai dabar išeina, kad tapsiu garsus dėl brolio (juokiasi). – Kad jau sakėte gyvenąs ne vien dėl savęs, bet norite duoti kažką valstybei ir visuomenei, tai panašu, kad ne taip ir blogai sekasi. Ačiū už pokalbį! Apie Karolio Aleknavičiaus auginamus valgomus svirplius daugiau sužinoti ir juos įsigyti galite Ensifera.lt.

ŠUOLIS I 43


ATEITIES VIRTUVĖS

KETURI PROVERŽIO RECEPTAI Kai kalbame apie proveržį Lietuvai, turėtume nepamiršti pasidairyti per tvorą į kitų valstybių daržą – kur jų sėkmės paslaptis? Singapūras, Airija, Izraelis, Taivanas. Ekonomistas Paulius Kunčinas pristato ekonominio stebuklo receptą iš keturių sąlyginai nedidelių valstybių, kurios greitai padarė stulbinamą pažangą. O kad ekonominio stebuklo laukimas neprailgtų – juk tokie proveržiai užtrunka ne vienerius metus – Sofija-Elžbieta Adomėnaitė iš kiekvienos šalies virtuvės siūlo po nedidelį gastronominį stebuklą.

AIRIJA

Kiekvienas proveržio receptas yra unikalus. Airijos kontekstas buvo panašus į Lietuvos: didžiulė emigracija, be to, pagal išsivystymo lygį Airija tuo metu atsilikinėjo nuo Didžiosios Britanijos ir JAV. Tas buvo svarbu, nes airiai emigruodavo būtent į Ameriką, į Bostoną ir kitus rytinės pakrantės miestus. 1990-aisiais airiai suvokė, kad jiems reikia pakeisti ekonomikos kryptį, jei nori, kad žmonės mažiau išvažinėtų ir pradėtų sugrįžti. Taigi istorija labai panaši į Lietuvos. Airių galimybės tuo metu, jie suvokė, buvo susijusios su ateities pažangiomis technologijomis. Tuo metu ypač vystėsi kompiuterių pramonė, atsirado tokios kompanijos kaip Microsoft, ir jie suprato, kad gali būti jų vartais į Europą. Iš Dublino, iš Airijos šios kompanijos gali dirbti visoje Europoje. Jų proveržio receptas buvo paprastas: pirmiausia jie sukūrė labai patrauklią mokesčių sistemą, jiems pavyko susiderėti su ES, kad leistų taikyti žemus mokesčius būtent visoms stambioms kompanijoms iš Amerikos. Todėl šiandien Google, Microsoft, Facebook ir visos kitos panašios kompanijos registruojasi būtent Airijoje ir paskui teikia paslaugas visai Europai. Vėlgi – tai paralelė su Lietuva, nes mes galėtume tą patį daryti fintech srityje. Kitas momentas: labai kokybiška darbo jėga. Airiai konkuravo būtent tuo, kad moka anglų kalbą, yra labai lankstūs, imlūs, darbštūs. Labai daug specialistų jie pasikvietė sugrįžti atgal iš Amerikos, nes kai Microsoft ir Intel reikėjo atsidaryti ofisus, buvo nusamdytos talentų paieškos kompanijos, ir jie tiesiog surinko komandas airių, kurie nori grįžti ir dirbti Airijoje geromis sąlygomis. Airijos labai stipri nacionalinė ambicija, strategija, buvo pasirinktos aiškios kryptys: IT, sveikatos sritis, farmacija, maisto pramonė – iš tiesų daug kuo labai panašu į Lietuvą. Taip pat – atvirumas Europos rinkai. Airija visada taikėsi būti europietiška. Žinoma, didžiausia rinka yra Jungtinė Karalystė, kur Airija daugiausia eksportuoja, bet jie iš karto ieškojo ir matė galimybes Europos rinkoje. Taigi Airijos stebuklas nėra toks ir stebuklas – tai gana paprastas receptas. Tiesiog labai svarbu yra tai, kad airiai buvo strategiškai disciplinuoti – užsibrėžė tikslą ir nuo jo nenukrypo, laikėsi. Tai buvo stiprus signalas tiems patiems amerikiečiams, kad airiai paprasčiausiai ima ir daro, o ne šneka. 44 I ŠUOLIS

AIRIŠKOS VIRTUVĖS INOVACIJOS

Nuoširdžiai rašant, jeigu šiais laikais būtų galima reklamuoti alkoholį, dabar rašyčiau apie Guinness, kuris, mano nuomone, yra inovatyviausias Airijos patiekalas. Tačiau teks truputį sau pačiai meluoti ir aprašyti Boxty. Tai universalesnė bei paprastesnė bulvinių blynų versija, tačiau turbūt yra antras pagal svarbumą dalykas airių kultūroje. Kaip kad žymus airiškas rimas teigia, “Boxty ant griliaus, Boxty ant keptuvės, jei nemoki pagaminti Boxty, niekad nesusirasi vyro.” Gamybos procesas labai paprastas – burokine tarka sutarkuojate 3-4 bulves, į jas įmaišote vieną puodelį kvietinių miltų, šaldytuve nuo seniau užsilikusios bulvių košės puodelį, vieną kiaušinį ir vieną valgomąjį šaukštą pieno. Prieš viską kruopščiai sumaišant, įberkite druskos ir pipirų pagal skonį. Įkaitinkit alyvuogių aliejų keptuvėje ir dėkite po šaukštą mišinio į keptuvę. Voilà – turite blynelius! Dabar turbūt piktinatės ir klausiate: kur čia šio patiekalo inovatyvumas ir kuo jis geresnis už mūsų puriuosius bulvinius blynus? Airiai šiuos bulvinius blynus valgo su viskuo – kiaušiniene, lašiša, netgi šonine ir klevų sirupu. O mes dėl labai griežtų virtuvės taisyklių ar kulinarinio konservatyvumo niekaip nedrįstume paversti savo bulvinių blynų desertu, bandyti juos paturbinti ar transformuoti į kitokį patiekalą. Todėl jei jausitės labiau adventurous, vietoj bulvinių blynų gaminkite Boxty ir būsite apsaugoti nuo rūsčių kulinarijos deivių žvilgsnių.


SINGAPŪRAS

Singapūro proveržį sąlygojo labai didelės grėsmės pačios valstybės išlikimui po dekolonizacijos. Buvo iškilusi invazijos grėsmė iš Malaizijos, į šią teritoriją taip pat pretendavo Indonezija. Taigi Singapūras neturėjo kito pasirinkimo, kaip tiktai elgtis labai strategiškai ir kardinaliai, kad apsaugotų savo šalį nuo agresijos. Proveržį Singapūre padarė pirmasis nepriklausomos valstybės premjeras Lee Kuan Yew – jis suprato, kad Singapūras yra perėmęs iš Anglijos labai daug geros praktikos valstybės valdyme. Ir kad siekiant padaryti proveržį pirmiausia reikalingas labai geras valstybės aparatas. Jis suvienodino valstybinio ir privataus sektoriaus atlyginimus. Nors Singapūras iš pradžių neturėjo daug pinigų, jis apsisprendė mokėti savo ministrams tiek pat, kiek uždirba verslo kompanijų vadovai. Ir drauge iš karto įvedė visiško skaidrumo reikalavimą, nulinę toleranciją korupcijai bei labai griežtą meritokratiją. Paaukštinimo galima buvo tikėtis už gerą darbą ir iniciatyvą – tai buvo kontrastas Azijoje įprastam nepotizmui, kai nesvarbu, kaip tu dirbi, tave vis tiek laiko poste, nes esi kieno nors pusbrolis ar giminaitis. Ši prieiga iš karto labai gerai suveikė, nes valstybės aparatas pradėjo labai gerai dirbti. Atsirado aiški strategija, Singapūras įsivertino savo privalumus – kad jie yra logistikos mazgas tame visame regione – ir pradėjo investuoti į uostą. Jie taip pat sukūrė laisvąją ekonominę zoną, ir iškart atsirado interesas iš visur, iš tos pačios Indonezijos, Malaizijos ir kitų šalių, iš Didžiosios Britanijos. Prasidėjo investicijos, nes tai buvo laisvas miestas, laisva ekonominė zona. Kita sėkmės priežastis – Singapūras labai anksti suprato, kad norint padaryti proveržį, reikia investuoti į švietimą. Pirmiausia jie pasikvietė geriausius specialistus iš viso pasaulio, ir vėlgi jiems mokėjo tiek, kiek reikėjo, netaupydami pinigų. Singapūriečiai visada suprato, kad reikia pirmauti nors vienoje kategorijoje. Iš pradžių tai buvo logistika, paskui atsirado finansų sektorius. Singapūras yra vienas svarbiausių Azijos finansų centrų, konkuruoja galbūt tik su Honkongu, ir laikomas vienu iš pasaulio finansų centrų lygia greta su Londonu ir Niujorku. Tada Singapūras sukūrė labai stiprią pramonę, nes suprato, kad tvarus proveržis reikalauja geros diversifikacijos. Negalima statyti tiktai ant vienos pramonės, reikia diversifikuoti riziką, ir pramonė buvo jų diversifikacijos įrankis. Taigi Singapūras sukūrė labai sėkmingą elektronikos pramonę, devintajame dešimtmetyje jie buvo pirmi pagal CD, DVD gamybą ir kitas šakas. Galiausiai, Singapūras visada buvo labai atviras imigracijai, ypač talentingų žmonių. Į Singapūrą visada buvo kviečiami gydytojai iš tos pačios Malaizijos, iš Australijos. Singapūriečiai labai atviri pasauliui ir technologijoms - tai yra tos dedamosios, kurios lėmė, kad Singapūras tapo numeris vienas Azijoje. Strateginė disciplina, valstybės aparatas, labai aiški strategija, investicijos į švietimą – na, ir tas imlumas, atvirumas naujoms technologijoms, ambicija tobulėti: tai yra Singapūro proveržio receptas.

MAŽASIS SINGAPŪRAS JŪSŲ VIRTUVĖJE

Kad ir kokia Singapūro virtuvė būtų turtinga ir pilna mišrių skonių, išsirinkti šios virtuvės patiekalą buvo labai paprasta. Nusprendžiau aprašyti Roti John sumuštinį. Kodėl? Šį patiekalą pasirinkau aprašinėti dėl labai paprastos priežasties – nuostabos. Man pamačius šį ”patiekalą” pasidarė beprotiškai keista, kad tokioje turtingoje bei pilnoje sodrių skonių kulinarinėje karalystėje išpopuliarės duona su kiaušiniene. Roti John - omleto sumuštinis, kuris buvo sukurtas malajo, gyvenusio Singapūre britų kolonizacijos laikais. Šiuo metu yra išplitęs Singapūre, Indonezijoje bei malajų valstybėse. Hindi, urdų ir malajų kalba roti reiškia bendrinį žodį duonos produktams, sumuštiniams ir blynams. O žodžio John atsiradimas pavadinime yra labai paprastas – tuo metu Singapūro žmonėms juos valdanti Didžioji Britanija buvo vienintelis būdas pažvelgti į vakarietišką pasaulį. Britų atvežta bagetė vietos žmonėms buvo vakarietiškas maisto konceptas. Dabar pagalvokime – koks dažniausiai pasitaikantis vardas Britanijoj? Ogi John, tad taip ir gavo šis kulinarinis šedevras puikų daugiakalbį pavadinimą. Gerai, grįžkime prie receptūros, nes jau jaučiu, kaip nekantrių kulinarų akys bėgioja į šalis, ieškodamos galimybių kuo greičiau gaminti maistą. Taigi, jautienos arba avienos faršo, kiaušinių ir smulkintų svogūnų miksas yra suberiamas į įkaitintą keptuvę, tada išilgai perpjauta bagetė yra įspaudžiama į kepantį darinį. Kai kiaušinis pradeda stingti, sumuštinis yra apverčiamas, kad galėtų paskrusti ir kita bagetės pusė. Kai kita duonos pusė apskrunda – tam turėtų pakakti kelių minučių, - nuostabusis skrebutis iškeliamas į lėkštę, pabarstomas salotomis ir kitais žalumynais, pašlakstomas čili padažu ir majonezu. Supjaustykite gabaliukais ir mėgaukitės Didžiosios Britanijos bei Singapūro fusion! O dar žmonės sako, kad britiška virtuvė neegzistuoja – tiesiog jos reikia ieškoti Azijos kampeliuose. ŠUOLIS I 45


ATEITIES VIRTUVĖS

IZRAELIS

O dabar pakalbėkime apie Izraelį. Turbūt vienas sunkiausių proveržių, kuriuos padarė bet kokia valstybė. Visiškas stebuklas. Šalis, kuriai, būnant tokiame neramiame regione, nuo pirmos dienos grėsė išnykimas, be perstojo lydėjo didžiulės egzistencinės grėsmės iš kaimynų. Labai sudėtingas kraštas – mažai vandens, dykuma. Ir dar – pradžioje buvo labai mažai žmonių. Tai iš tikrųjų yra stebuklas visom prasmėm – dabar Izraelyje matome ir vandens, ir vieną derlingiausių žemių, ir turbūt tai pirmaujanti pasaulyje šalis pagal startuolius. Negalėčiau pasakyti, kad Lietuva gali pakartoti Izraelio receptą. Izraelio atvejis unikalus, tačiau yra iš ko pasimokyti, ypač dėl startuolių. Buvo sukurta labai aiški ekosistema, kur valstybė nesikiša į privatų sektorių, bet padeda mažinti rizikas, ypač finansavimo. Naujam verslui labai sunku rasti kapitalo finansavimą, tad valstybė labai daug duoda – ne šiaip pašalpas ar subsidijas, o pradinę injekciją startuoliams, kuri padeda atsistoti ant kojų, išvystyti savo produktą ir jį privesti prie rinkos stadijos ir paskui netgi parduoti, pavyzdžiui, Amerikoje. Labai daug Izraelio startuolių vėliau eina į Amerikos biržą. Ne paslaptis, kad čia labai padeda strateginiai Izraelio-Amerikos santykiai, labai stiprus palaikymas iš savo geopolitinių sąjunginkų. Čia būtų tam tikra paralelė su Lietuva – mes panašius santykius galime turėti su Vokietija, jau turbūt turime su Skandinavija ir turėtume turėti ir su Amerika. Turime siekti kuo glaudesnių geopolitinių santykių, nes jei yra strateginis valstybės sąjungininkės pasitikėjimas, tada žymiai lengviau vystyti ir verslą – tada įsijungia labai daug papildomų teigiamų mechanizmų. Ir šioje vietoje diplomatinis atstovavimas, dvišaliai santykiai labai svarbūs. Ir aišku Izraelis visiškai “nuneša” visas valstybes savo investicijomis į mokslą ir tyrimus. Jie į tai investuoja 4,5 proc. nuo BVP, kai mes vos vos įdedam 1,5 proc., tuo tarpu EBPO vidurkis yra 2 proc. Taigi Izraelis tikrai netaupo moksliniams tyrimams, tačiau jie taip pat reikalauja labai aukštos kokybės, nes nori, kad investicijos atsipirktų. Izraelis atviras technologijoms, bendradarbiauja su technologiškai pažangiomis valstybėmis, kaip Singapūras, bet bando viską, ką gali, gaminti pas save. 46 I ŠUOLIS

JERUZALĖS SKONIS

Geriausias Izraelio kulinarijos eksponatas yra šakšuka, kuri gal kiek ir nuvalkiota hipsterių bei madingų kulinarinių influencerių, kaip kad eggs Benedict buvo ištikę prieš kelerius metus. Tačiau tai vis tiek yra tobulas maisto derinys. Šakšuką galima pavadinti labiau sofistikuota “visa, ko turi šaldytuve, bendro kratinio” kiaušinienės versija. Pats šakšukos pavadinimas yra kilęs iš arabų kalbos veiksmažodžio shakka, reiškiančio “sujungti, sumesti, suklijuoti”. Toks ir yra gamybos procesas – viską kartu sumesti ir laukti, kol įvyks magija. Siekiant geriausio rezultato reikėtų naudoti malkinį pečių arba grilių su dangčiu. Tačiau žinau, kad tai nėra visiems prieinama opcija – taigi galite naudoti sunkiapadę keptuvę ir dujinę viryklę vulgaris. Taigi - gamybos procesas: reikia susmulkinti vieną svogūną ir papriką, juos kepinti įkaitintame alyvuogių aliejuje, kol suminkštės. Vėliau įmaišyti dvi susmulkintas česnako skilteles ir pakepinti viską dar kelias minutes. Dabar jau reikės suberti jūsų atsirinktus prieskonius. Paprastai naudojami kuminas, paprika, čili pipirai ir muskatas, tačiau šakšuka yra lankstus patiekalas, ir prieskonius galima derinti pagal jūsų skonių paletės poreikius. Supilkite pomidorų pastą ir patroškinkite dar kelias minutes, įdėkit susmulkintą šviežią pomidorą be odelės ir įpilkite truputį vandens. Dabar uždenkite ir troškinkite apie 10 minučių, tačiau nepabėkite ir nepalikite šio patiekalo likimo valiai - jis reikalauja kruopščios priežiūros: kas kelias minutes atidenkite ir pažiūrėkite, ar netrūksta vandens, ar ne per didelė ugnis. Kai padažas sutirštės ir taps švelnios tekstūros, įmaišykite susmulkintą šviežią kalendrą ir petražoles. Dabar jūsų laukia pati sunkiausia šakšukos gamybos dalis, tad susikaupkite, nusiraminkite - o tai padarę, susiraskite švarų puoduką. Padaže suformuokite kiaušinio dydžio šulinėlius, atsargiai įmuškite kiaušinį į puodelį ir tada labai švelniai patalpinkite kiaušinius į jiems skirtas vietas padaže. Leiskite jiems ten kelias minutes pasibūti, kiaušinio baltymas turi būti išviręs (poached), tačiau kiaušinio trynys – vis dar skystas. Užberkite fetos gabaliukus. Viskas! Galite ramiai džiaugtis šakšuka.


TAIVANAS

Taivanas, kaip ir Izraelis, susidūrė su didelėmis grėsmėmis. Tai buvo naujai sukurta valstybė, labai didelė geopolitinė įtampa su kaimynine Kinija, be to, ji neteko tarptautinio diplomatinio pripažinimo. Todėl Taivanas privalėjo padaryti proveržį, kad taptų tvari ir klestinti valstybė. Šalis nuo pradžių buvo labai atvira technologijoms. Be to, padėjo labai geri strateginiai geopolitiniai santykiai su JAV, kurios padėjo technologijomis, taip pat neblogi santykiai su Japonija ir Pietų Korėja. Taivanas iš karto suprato, kad reikia eksportuoti. Ir kad bent viename iš sektorių reikia padaryti proveržį. Taivanas, be abejo, labiausiai pasireiškė elektronikos pramonėje. Jie labai anksti suvokė mikroprocesorių ir puslaidininkių svarbą, ir tapo viena pirmaujančių valstybių pasaulyje šioje srityje. Todėl kai atsirado skaitmenizacija, jie gamino viską – nuo skaitmeninių printerių iki skaitmeninių fotoaparatų – ir toliau labai sėkmingai toje srityje dirba. Taip pat yra ir kitokių iššūkių, kuriuos Taivanas neblogai sprendžia – pavyzdžiui, senstanti visuomenė ir tai, kad labai mažai darbo vietų paslaugų sektoriuje. Kai aš lankiausi Taipėjuje, Taivanas investavo į paslaugų sričių – turizmo, sveikatos pramonės – vystymą. Tai buvo daroma būtent tam, kad diversifikuotų savo pramonę, nes buvo labai didelė koncentracija pramonės sektoriuje, lygiai kaip ir didelė koncentracija NT srityje. Užtikrinti tvarią raidą per diversifikciją - šiuos klausimus Taivanas sprendžia pakankamai gerai. Dar reikia pabrėžti, kad Taivanas visada matė prasmę investuoti į gynybos pramonę, bet taip pat iš karto ieškojo jos pridėtinės vertės privačiam sektoriui – kitaip tariant, ieškojo sinergijos tarp gynybos pramonės ir tarp civilinės pramonės, tarp privataus sektoriaus. Čia irgi vertinga pamoka Lietuvai – pavyzdžiui, Lietuva galėtų investuoti į sienų saugumą, bet taip pat drauge siekti pridėtinės vertės kūrimo – tarkim, dirbtinio intelekto, ar dronų, ar kitos, – kuri tuo pat metu pasitarnautų ir privačiam sektoriui, pažangios ekonomikos stiprinimui. Kalbant apie Taivano proveržį, aišku, jo būtina sąlyga yra švietimas, kaip ir Izraelio ar Singapūro atvejais. Taivanas anksti suvokė, kad švietimas, kalbų mokėjimas, finansinis raštingumas, verslumas yra sėkmės pagrindas. Jie labai perėmė amerikietišką požiūrį į verslą, verslo saugumą, teisės viršenybę – tai labai svarbu. Ir, aišku, demokratija – nepamirškime, kad viena stipriųjų Taivano pusių yra būtent tai, kad Taivanas yra demokratiška šalis ir demokratinės kultūros pavyzdys visai Pietryčių Azijai ir Kinijai.

TAIVANIETIŠKA EGZOTIKA – DON’T TRY AT HOME

Žmonės, kurie yra buvę Taivane ar domėjęsi šios šalies virtuve, tarp viso beprotiško patiekalų pasirinkimo kaip įdomiausią bei keisčiausią maistą turbūt pasirinktų 臭豆腐 (chou dou fu) – “stinky tofu”. Taip, aš sutinku, kad tai ganėtinai keistas bei “kvapnus” patiekalas, tačiau neitin įkvepiantis inovacijomis. Tikrai nėra sunku užgožti tvaiką ir stiprų skonį bei padaryti objektą labiau valgomą, jį ilgai pavirus karštame aliejuje ir paskandinus dideliame kiekyje čili pipirų – bet čia tik mano nuomonė. Šiaip ar taip, mintyse skenuodama kūrybišką Taivano virtuvę, iškart prisimenu 豬 血糕 (zhuxiegao). Tai tokie kraujiniai vėdarai, tačiau supjaustyti į stačiakampius ir pasmeigti ant medinių pagaliukų. Jei pažvelgtum į juos iš toli, galėtų kilti iliuzija, jog tai ledai. Šie kiaulės kraujo “pyragėliai” yra pamerkiami į saldžiai-sūrų mystery sauce, tada padengiami žemės riešutų trupiniais, kapota kalendra ir čili pipirų gabaliukais. Nuo pirmo kąsnio šis užkandis tampa kaip žaibiška skonių kelionė nuo be galo turtingo skonio mėsiško patiekalo iki aštriai saldaus riešutingo deserto. O tai jau gali būti suvokiama kaip didelė inovacija – visi patiekalai viename, vienas po kito individualiai atsiskleidžiantys tau ant liežuvio. Tad nepamirškite išsisaugoti šių hieroglifų, kad netikėtai atsidūrę Taivano naktiniame maisto turguje, nepraleistumėte šanso paragauti: 豬血糕. O patiems gaminti šio patiekalo nepatartina – kaip sakoma, don’t try this at home. Vis tiek nepavyks. ŠUOLIS I 47


Pirmosios 9 raidžių atsakymų raidės parašytos langeliuose virš klausimų. Likusias atsakymų raides rašykite nuo pažymėtų vietų laikrodžio rodyklės kryptimi. 8 raidžių atsakymus iškart GALVOSŪKIS rašykite nuo pažymėtų vietų laikrodžio rodyklės kryptimi.

S vykdomoos valdžios nstitucija

Pirmosios 9 raidžių atsakymų raidės parašytos langeliuose virš klausimų. Likusias atsaky2mų raides rašykite 4nuo pažymėtų vietų laikrodžio rodyklės kryptimi. 8 raidžių atsakymus B nuo pažymėtų vietų iškart rašykite P laikrodžio rodyklės kryptimi. Europos Sąjungos sostinė

Kontraktas arba darbo ...

Žmogus, užsiimantis politika

2 B

ES vykdomosios valdžios institucija

8

4

P

Europos Sąjungos sostinė

M

Kontraktas arba darbo ...

Žmogus, užsiimantis politika

P

Partijos veiklos bendra programa

Žmonių austymasis

8

M

P

Partijos veiklos bendra programa

Žmonių kraustymasis

5

7

Darbo eturintis žmogus

Š

K

Rinkimuose dalyvaujantis ... Š

Žmonių ugdymo ir mokymo sritis Darbo neturintis žmogus

Natūriniai mainai

5

K

1

Žmonių ugdymo ir mokymo sritis

Rinkimuose dalyvaujantis ...

Natūriniai mainai

1

L

S

Rinkėjas šiek šiek kitaip

Rinkos dalis, išskirta pagal požymį

3

Slovėnijos sostinė

L Slovėnijos sostinė

A

Didėjanti socialinė ... tarp Rinkėjas žmonių šiek šiek

48 I ŠUOLIS

2

3

4

3

H

4

kitaip

1

S

Rinkos dalis, išskirta pagal požymį

Skandinavijos A valstybės Didėjanti sosostinė cialinė ... tarp

4

Komitetas H „... šuolis“ Skandinavijos valstybės sostinė

žmonių

5

6

71

28

3

4

5

6

7

8

Komitetas „... šuolis“

6

6

Atsakymai p. 50.

Atsakymai:POLITIKAS, KOMISIJA, BRIUSELIS, SUTARTIS, MIGRACIJA, PLATFORMA, SIJA, BRIUSELIS, SUTARTIS,POLITIKAS, MIGRACIJA, PLATFORMA,


KINO AFIŠA per savo autentiškumą kūrėjas gali sukurti universalų pasakojimą, suprantamą ir kitoje pasaulio pusėje. Mano paskutinis filmas buvo kurtas Čilėje, bet į baskų kalba kalbančią pagrindinę heroję aš sudėjau visą savo amžiną atilsį Močiutės, gyvenusios lietuviškame mažame miestelyje, prisiminimus ir meilę.

ŠUOLIS: FILMAS

Režisierė Giedrė Žickytė šiuo metu dirba prie filmo pavadinimu “Šuolis”. Pakalbinome ją apie kūrybinius planus.

Prie kokių projektų dirbate dabar? Šiuo metu dirbu ties keturiais naujais filmais, skirtingose vystymo stadijose kaip režisierė arba kaip prodiuserė. Jų geografija itin plati – Amerika, Ukraina, Prancūzija, Didžioji Britanija, Indija ir, aišku, Lietuva. Tarptautinį bendros gamybos pilno metražo filmą užtrunka sukurti apie 3-4 metus, tiek vidutiniškai užtrunka jo vystymas, gamyba ir finansavimo paieškos. Tai ilgas laiko tarpas, dėl to reikia labai daug kantrybės, ištvermės ir tikėjimo. Natūralu, kad projektai persikloja vienas su kitu. Būtų per didelė prabanga ketverius metus dirbti tik ties vienu filmu, nėra tiesiog tokių galimybių. Dirbdama ties kiekvienu šiuo filmu, nuolat susiduriu su konteksto iššūkiu – kaip filmas bus suprantamas ir įdomus ne vien Lietuvos auditorijai. Man, kaip kūrėjai iš mažos šalies, yra svarbu, kad filmai keliautų, neštų savo žinią. Kai išleidi filmą, visą save atiduodi, būni kaip tuščias indas, kuris po kiek laiko prisipildo tik dėka susitikimų su žiūrovais įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Gal kam nors atrodo, kad kinas tai tik raudoni kilimai, gražios suknelės ir festivaliai. Iš tikrųjų kinas tai – kėlimasis ketvirtą ryto, filmavimas žvarbiame pajūryje, troškulys karštą vasaros dieną, kantriai laukiant trokštamo kadro. Kinas – tai prasmės paieškos, bandymas suprasti pasaulį ir save. Kinas – tai kai po premjeros jautiesi trapus ir pažeidžiamas, bet ta reakcija, kurią gauni iš žiūrovų, laiškai ir pokalbiai tarsi užpildo atgal ir įkvepia toliau kurti. Manęs dažnai klausia, kodėl aš, tiek daug keliaudama po pasaulį, vistiek kuriu iš dalies Lietuvoje. Visų pirma dėl to, kad filmas yra tarsi kūrėjo DNR, labai glaudžiai susijęs su pačiu autorium, jo identitetu ir patirtimis. Aš esu lietuvė, iš Lietuvos, manyje užkoduotas baltiškas identitetas, kuris skiriasi nuo italo, gimusio Amerikoje. Tu gali pasakoti istoriją apie tą italą, gimusį Amerikoje, bet jei viduje neužčiuopsi savo autentiško santykio ir turinio su filmu, savo asmeniškos patirties, savo tapatybės DNR kodo, ta istorija taps negyva, ji nesujaudins ir nepalies kitų širdžių. Tik perkošęs

Kokią istoriją papasakos naujausias Jūsų darbas? Tai Vakarų pasaulio spaudą ir visuomenę sudrebinusi Šaltojo karo laikų istorija apie laisvės ieškojusį lietuvį radijo operatorių Simą Kudirką, simboliškai pavadinta “Šuolis”. 1970 metais Atlanto vandenyne susitiko sovietų žvejybinis traleris “Tarybų Lietuva” su JAV pakrančių apsaugos kateriu “Vigilant”. Susitikimo metu vienas jūrininkas iš sovietų laivo peršoko į amerikiečių katerį, pasiprašė politinio prieglobsčio, bet JAV vadovybė davė įsakymą perbėgėlį grąžinti. Simas buvo nuteistas 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, visame pasaulyje kilo protesto demonstracijos, ir įvykiai toliau dėliojosi visiškai neįtikėtinai, tarsi stebuklinėje pasakoje. Tai mažo žmogaus didelė kelionė, į kurią buvo įsivėlę net JAV prezidentai. Labai džiaugiuosi, kad filme sutiko dalyvauti ir vienas žymiausių pastarojo 50-mečio politikos veikėjų, buvęs JAV valstybės sekretorius, diplomatas Henry Kissinger, kuris pastaruoju metu praktiškai nebedalina interviu. Taip pat filmavome autentiškame JAV pakrančių apsaugos laive, kur ir prasidėjo istorija, kartu su pagrindiniu jos dalyviu, mūsų filmo herojum Simu Kudirka. Mūsų filmo herojus Simas – tikras atradimas, charakteringas pasakotojas, gyvybingas, su humoro jausmu ir nuostabiu senoviniu tarpukario lietuviško kaimo žargonu. Net neįsivaizduoju, kaip tam tikrus jo autentiškus posakius bus įmanoma išversti į kitas kalbas. Archyvuose radau, kad Simas Kudirka buvo įvardintas kaip vienas iš penkių “news makers” 1970 metais, o National Review žurnalas Simą Kudirką sulygino netgi su Indira Gandhi, Willy Brandt ir Pauliumi VI. Istorija sukosi pirmuosiuose dienraščio The New York Times puslapiuose, tuo pačiu buvo rašoma ir apie Lietuvos okupacijos klausimą, ir tai buvo nepaprastai didelis Amerikos lietuvių indėlis, kurie subūrė pirmuosius mitingus, išaugusius į galingas demonstracijas visoje Amerikoje. Kuriant šį filmą teko sutikti nemažai Amerikos lietuvių, išgirsti jų istorijas, kaip buvo priversti trauktis per karą iš Lietuvos, kokius išbandymus ir sunkumus patyrė. Mane sujaudino jų likimai, klausydamasi galvodavau, o ką aš pati būčiau dariusi tokiose situacijose, kokį sprendimą būčiau priėmusi. Dėl to labai myliu dokumentinį kiną. Jis suteikia unikalią galimybę ne tik keliauti, plėsti savo supratimą, bet ir susipažinti su tokiais žmonėmis, kurių kitu atveju galbūt ir nesutiktum. Su “Šuoliu” tarsi vėl grįžtu prie savo anksčiau nagrinėtų temų – apie nelaisvės ir totalitarinio režimo sužalotus žmonių likimus, pasirinkimo klausimus, kurie ypač išryškėja ribinėse situacijose. “Šuolis” - tai filmas apie laisvę ir jos kainą. Ir apie svajonę, žinoma. Lietuvos kino ekranuose pasirodys kitų metų pradžioje.

Simas Kudirka susitinka su prezidentu Geraldu Fordu

ŠUOLIS I 49


PASKUTINIS PUSLAPIS

KAS, JEI… Jeigu kandidatai būtų sporto šakos, tai tik trys iš jų būtų olimpinės. Justina PALINAVIČIŪTĖ

Skvernelis – tobulai atitiktų

Juozaitis būtų ritinis, grynai

vežimų lenktynes senovinėse

tautinis lietuvių žaidimas, kur

Olimpiadose. Važnyčiotojas privalo

lazdomis muistomasi ir moterims

būti drąsus ir kovingas, tačiau

žaisti nerekomenduotina. Taip po

jam nugalėjus – tikruoju laimėtoju

visiškas pievas lakstant svarbu tik

vistiek bus skelbiamas jo vežimo

nepamiršt, kad filosofijoje lazda du

savininkas.

galus turi.

Nausėda būtų fechtavimasis: balta, nesusitepanti apranga,

Tomaševskis – virvės traukimas,

grakštūs judesiai, visada gali tikėtis

kurio viename gale tu - kitame irgi

garbingos kovos, tačiau niekada

tu, tik Dievas gali nulemti, kuris

nesi iki galo užtikrintas, kas po ta kauke slypi.

Andriukaitis būtų tikri šachmatai: labai daug proto reikia, kad sektųsi, bet, kad ir koks meistras

laimės, o, kad ir kiek gumą, tfu… virvę temptum, į olimpines vistiek jau nebepriims.

būtum, vistiek mergos po langais neklykia. Puteikis būtų kvidičas, nutolęs nuo realybės žaidimas, kur nepaisant žemės traukos blaškomasi po aikštelę ant šluotų, stengiantis sugauti mistinį auksinį kamuolį ir

Šimonytė – kaip futbolas, pasaulio reitinguose aukščiausiai, visi prie ekranų palaiko, bet kai reikia realiai nueit žiūrėt, bilietą nusipirkt, rinktinę palaikyt – tai lyja, šalta ir vis tiek nieko čia nepakeisi ir išvis, federacija vagiai.

įmušti įvartį į bet kuriuos vartus. Mazuronis – kaip dartai, po pirties su vyrais “pasportuoji”, kartais pataikai, kartais prameti, į centrą net nesitaikai – didžiausi taškai ne ten surenkami.

Puidokas – pagalvojau dabar, o rusiška ruletė – sporto šaka?

Galvosūkio atsakymai: KOMISIJA, BRIUSELIS, POLITIKAS, SUTARTIS, MIGRACIJA, PLATFORMA, BEDARBIS, ŠVIETIMAS, KOMITETAS, BARTERIS, LIUBLIANA, SEGMENTAS, RINKIKAS, ATSKIRTIS, HELSINKIS, LEMIAMAS. Galutinis atsakymas: RINKIMAI.

50 I ŠUOLIS


Å UOLIS I 51


Gegužės 26 dieną rinkis atsakingai. Atiduok savo balsą už Lietuvos proveržį.

BALSUOK UŽ LEMIAMĄ ŠUOLĮ!

52 I ŠUOLIS Politinė

reklama. Apmokėta iš rinkimų komiteto “Lemiamas šuolis” sąskaitos. Užsakymo numeris 36289. Tiražas 70.000 vnt. Spausdino “Lietuvos Ryto” spaustuvė.

Profile for Lemiamas Šuolis

Žurnalas ,,Šuolis”  

Žurnalas ,,Šuolis", 2019 gegužė.

Žurnalas ,,Šuolis”  

Žurnalas ,,Šuolis", 2019 gegužė.

Advertisement