Page 1


UDK 840-3 Zo-12

Émile Zola LA BÊTE HUMAINE

II-asis pataisytas leidimas

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jūratė Karazijaitė, 2010 © Leidykla vaga, 2010 ISBN 978-5-415-02151-2


I Įėjęs į kambarį, Rubo padėjo ant stalo kokį svarą duonos, įdarytą pyragą ir pastatė butelį baltojo vyno. Prieš išeidama rytą į darbą, tetulė Viktorija, matyt, bus įmetusi į krosnį per daug anglių, ir karštis dabar tiesiog dusino. Atidaręs langą, stoties viršininko padėjėjas užsirėmė alkūnėmis ant palangės. Kambarys buvo paskutiniame name dešinėje Amsterdamo aklagatvio pusėje, aukštame pastate, kur Vakarų geležinkelio linijų kompanija apgyvendino kai kuriuos savo tarnautojus. Langas šeštajame aukšte, mansardinio su linkiu stogo kampe, žvelgė tiesiai į stotį, kuri nelyginant plati proskyna rėžėsi į Europos kvartalą, ir netikėtai atsivėrusias horizonte erdves dar labiau praplėtė pilkas vasario vidurio popietės dangus, susiliedamas su drėgna ir šilsva dienos pilkuma, persmeigta šykščios saulės spindulių. Prieky, dulsvoje šviesoje dunksantys Romos gatvės namai buvo vos matomi. Kairėje žiojėjo milžiniškos dengtų platformų arkos aprūkusiomis priedangomis; čia ėjo tolimųjų reisų traukiniai, o netoliese, kitoje stoties pašto ir vandens virinimo patalpos pastatų pusėje, buvo išsidėsčiusios kitos – mažosios platformos, iš kur traukiniai ėjo į Aržantėjų, į Versalį ir Žiediniu keliu, o de-


/6/

émile zola

šinėje metaline žvaigžde horizontą kirto Europos tiltas, už jo vėl šovė geležinkelio bėgiai, neriantys į Batinjolių tunelį. Apačioje, po pat langu, ir iš po tilto išnirusios dvigubos geležinkelio linijos šakojosi ir skleidėsi vėduokle, o jų begalinės nesuskaičiuojamos plieno juostos slėpėsi po platformų pastogėmis. Tris iešmininkų būdeles prieš arkas supo maži nuogi sodeliai. O bėgius užgriozdinusių vagonų ir garvežių maišalynėje iš blyškios dienos šviesos išsimušė didelė raudono signalinio skydo dėmė. Kokią minutę Rubo susidomėjęs stebėjo šį vaizdą, lygindamas jį su Havro stotimi. Kas kartą, kai tik kokiai dienai atvažiuodavo į Paryžių ir apsistodavo pas tetulę Viktoriją, stoties gyvenimas jį užburdavo. Manto traukinio atvykimas po pagrindinio kelio dengta platforma sujudino visą peroną ir Rubo sekiojo akimis manevrinę mašiną – nedidelį triašį garvežį su tenderiu mažais suporintais ratais, kuris pradėjo atjunginėti traukinį ir lengvai lakstė pirmyn ir atgal išvežiodamas, išstumdydamas vagonus ant atsarginių bėgių. Kitas garvežys – galingas ekspreso lokomotyvas dideliais pagrindiniais ratais – stovėjo vienas ir leido juodų, tirštų dūmų tumulus, lėtai kylančius į viršų ramiame, be vėjo ore. Bet štai Rubo dėmesį prikaustė traukinys, be penkių pusė keturių išeinantis į Kaną; keleiviai jau sėdėjo, bet garvežio vis dar nebuvo. O jis nepastebimas stovėjo anapus Europos tilto ir, prašydamas išlaisvinti kelią, švilpčiojo trumpai ir atkakliai – tarytum pamesdamas paskutinę kantrybę. Pasigirdo signalas, ir garvežys atsakė jam trumpu švilpesiu patvirtindamas, kad supratęs. Traukiniui dar nepajudėjus, valandėlei stojo tyla, o paskui iš išleidžiamųjų čiaupų kurtinamai švilpdamas išsiveržė ir pažeme pasiskleidė garas. Ir tada Rubo pamatė nuo tilto pusės sklendžiantį baltą debesį, kuris vis didėjo ir sukosi


žmogus žvėris

/7/

nelyginant sniego patalai, guldami ant metalinių santvarų. O balto rūko erdvėj kilo ir vis didėjo juoda uždanga – suodžiai, lekiantys iš kito garvežio. Užpakaly buvo girdėti duslūs švilpukai, įsakmūs šūksniai, grįžračio džerškesys. Pasirodė prošvaistė ir išniro du priešpriešiais lekiantys traukiniai: vienas ėjo iš Versalio į Paryžių, kitas – iš Paryžiaus į Otėjį. Rubo jau rengėsi pasitraukti nuo lango, kai staiga kažkas jį pašaukė. Pasilenkęs pamatė penktojo aukšto terasoje kokių trisdešimties metų vyrą, Anri Dovernį, vyresnįjį traukinių palydovą, kuris čia gyvena kartu su tėvu, stoties viršininko padėjėju, ir seserimis, Klere ir Sofi, žavingomis aštuoniolikos ir dvidešimties metų blondinėmis, kurios su neišsenkamu linksmumu šeimininkavo su šešiais milijonais frankų, – juos namo parnešdavo tėvas ir brolis. Ir dabar buvo girdėti, kaip vyresnioji juokiasi, mažoji dainuoja, o kanarėlės narvelyje lenktyniauja su ja, leisdamos linksmas treles. – O! Pone Rubo, tai jūs, pasirodo, Paryžiuje?.. Ak taip, tai dėl tos istorijos su suprefektu! Stoties viršininko padėjėjas vėl pasirėmė alkūnėmis į palangę ir paaiškino, kad jam teko išvažiuoti iš Havro šįryt ekspresu šeštą valandą keturiasdešimt. Į Paryžių atvyko eksploatacinės tarnybos viršininko įsakymu ir ką tik grįžo iš jo gavęs pylos. Dar gerai, kad neišmetė iš darbo. – O ponia? – paklausė Anri. Žmona irgi panoro kartu važiuoti apsipirkti. Rubo dabar jos ir laukia čia, šitame kambaryje, kurio raktą tetulė Viktorija duoda kiekvieną kartą, kai jie atvažiuoja į Paryžių. Čia jiems taip gera kartu ramiai vieniems pusryčiauti, o šaunioji moteriškė tuo tarpu budi žemai savo poste, tualete. Šįryt jie kiek per-


/8/

émile zola

kando Mante, Paryžiuje norėdami pirmiausia atlikti visus savo reikalus. Bet jau išmušė tris, ir Rubo mirė iš alkio. Iš mandagumo Anri dar paklausė: – Nakvosite Paryžiuje? Ne, ne! Abu jie grįš į Havrą vakariniu ekspresu pusę septynių. O! Ką ir sakyti! Kokios čia atostogos! Iškviečia tik dėl to, kad duotų garo, o paskui greičiau dink iš akių! Abu tarnautojai pasikeitė supratingais žvilgsniais ir palingavo galvas. Gal dar ką ir sakė kuris, tačiau kitas jau nebegirdėjo, nes kaip paklaikęs ėmė kurtinančiais garsais sproginėti pianinas. Greičiausiai kartu supuolusios daužė per klavišus seserys, garsiai juokdamosi ir erzindamos kanarėles. Tada jaunuolis, irgi pralinksmėjęs, atsisveikino ir grįžo į kambarį, o stoties viršininko padėjėjas dar kurį laiką pastovėjo nenukreipdamas žvilgsnio nuo terasos, iš kur sklido jaunatviškas linksmumas. Paskui pakėlė akis ir vėl pamatė garvežį, kurio išleidžiamieji čiaupai jau buvo uždaryti, ir iešmininkas jį siuntė prie sąstato, einančio į Kaną. Paskutiniai balto garo mutulai sklaidėsi tarp tirštų juodų dūmų, teršiančių dangų. Ir Rubo taip pat pasitraukė nuo lango. Laikrodis su gegute rodė dvidešimt minučių ketvirtos ir Rubo iš nevilties skėstelėjo rankomis. Kurių velnių Severina taip užsibuvo?! Sykį pakliuvusi į parduotuvę, kur tau iš jos beišeis! Alkis graužė skrandį, ir, norėdamas užsimiršti, Rubo nusprendė padengti stalą. Erdviame, su dviem langais kambaryje jis jautėsi kaip namie: čia kartu buvo ir miegamasis, ir valgomasis, ir virtuvė; kambaryje stovėjo riešutmedžio baldai – lova su raudono kartūno užuolaidomis, bufetas su indauja, apskritas stalas, normandiška spinta. Iš bufeto jis išėmė servetėles, lėkštes, šakutes ir peilius, du stiklus. Viskas tvaskėjo švara ir pačiam Rubo jo


žmogus žvėris

/9/

sumanymas pataisė ūpą, balta kaip sniegas staltiesė džiugino akį, jis pats sau atrodė nelyginant žaidžiantis šeimininkavimą vaikas. Be galo mylėdamas žmoną, Rubo giedrai šypsojosi ir iš anksto džiaugėsi įsivaizduodamas, kaip ji atidarys duris ir prapliups skardžiai kvatoti. Tačiau, padėjęs ant lėkštės pyragą ir šalia pastatęs vyną, vyriškis neramiai apsidairė, lyg kažko ieškodamas. Paskui pagyvėjęs ištraukė iš kišenės du pamirštus paketėlius – dėžutę sardinių ir gabalėlį Griuero sūrio. Laikrodis išmušė pusę keturių. Rubo žingsniavo iš kampo į kampą, įsiklausydamas į menkiausią krebždesį laiptinėje. Išvargintas tuščio laukimo, praeidamas pro veidrodį sustojo ir įsižiūrėjo į save. Jis nė kiek nepaseno, nors artėjo prie keturiasdešimt, jo ryškiai ruda garbanota ševeliūra nė kiek nežilo. Ir auksinė vešli barzda nė nesirengė retėti. Rubo buvo vidutinio ūgio, tačiau nepaprastai stiprus, ir pats sau patiko; jis patenkintas tyrinėjo savo kiek priplotą galvą žema kakta ir plačiu pakaušiu, apvalų rausvą veidą, nušviestą dviejų didelių gyvų akių. Suaugę antakiai ant kaktos brėžė tiesią liniją, būdingą pavyduoliams. Kadangi Rubo buvo vedęs penkiolika metų už save jaunesnę moterį, jis gana dažnai apžiūrinėdavo save veidrodyje ir kaskart likdavo patenkintas. Ant laiptų pasigirdo žingsniai. Rubo pribėgo prie durų ir pravėrė jas. Ne, tai grįžo šalia tetulės Viktorijos kambario gyvenanti moteris, kuri pardavinėja stotyje laikraščius. Rubo uždarė duris, apsigręžė ir ėmė akimis tyrinėti ant bufeto stovinčią kriauklelėmis puoštą dėžutę. Jis gerai žinojo tą dėžutę, Severinos dovaną tetulei Viktorijai – savo žindyvei. Ir šio mažo daiktelio užteko, kad atmintyje atgytų visa jų vedybų istorija. Tik pamanykit, greit jau treji metai, kai jie vedę! Rubo gimė


/10/

émile zola

Prancūzijos pietuose, Plasane, vežėjo šeimoje. Iš karo tarnybos jis grįžo su seržanto antsiuvais, gana ilgai dirbo kelių remonto meistru Manto stotyje, paskui perėjo į Baranteno stotį vvresniuoju meistru, kur ir susipažino su savo brangia būsimąja žmonele, atvažiuodavusia iš Duanvilio kartu su panele Berta, teismo pirmininko Granmoreno dukterimi, į traukinį. Severina Obri tebuvo jaunesnioji sodininko duktė; jos tėvas iki pat mirties dirbo pas Granmorenus, tačiau teismo pirmininkas, jos krikštatėvis ir globėjas, nepaprastai lepino mergaitę, padarė ją savo dukters drauge ir net abi jas išvežė į Ruaną mokytis tame pačiame pensione; be to, Severina pati turėjo tiek įgimtos elegancijos, kad Rubo gana ilgą laiką tenkinosi tik iš tolo žiūrėdamas į ją ir žavėdamasis, kaip tas netašytas pameistrys kad žavisi subtiliu ir prabangiu niekučiu. Tai buvo jo pirmas ir vienintelis meilės romanas. Jis taip geidė Severiną turėti, kad būtų ją vedęs ir be su kišenėje, bet kai Rubo įsidrąsino ir pagaliau jai pasipiršo, tikrovė pranoko visus lūkesčius: be viso kito, Severina atsinešė dešimt tūkstančių frankų kraičio, o teismo pirmininkas, tuo metu jau išėjęs į atsargą ir tapęs Vakarų geležinkelio linijų kompanijos administracinės tarybos nariu, pažadėjo jam globą. Ir jau kitą dieną po vestuvių Rubo buvo paskirtas Havro stoties viršininko padėjėju. Be abejonės, Rubo visada buvo laikomas geru darbuotoju, išmanančiu savo darbą, punktualiu, tiesa, kiek riboto proto, bet labai sąžiningu; visos šios puikios savybės ir buvo priežastis, lėmusi tokį greitą jo prašymo patenkinimą ir tokį paaukštinimą tarnyboje. Tačiau Rubo buvo malonu manyti, kad už viską skolingas savo žmonai. Jis ją dievino. Atidaręs sardines, Rubo galutinai neteko kantrybės. Jie buvo susitarę susitikti čia trečią. Kur ji galėtų būti? Negi drįs


žmogus žvėris

/11/

sakyti, kad visą dieną pirko porą batelių ir pustuzinį marškinių? Ir vėl žingsniuodamas po kambarį žvilgtelėjo į veidrodį, pamatė savo pasišiaušusius antakius ir kaktą kertančią rūsčią raukšlę. Havre jis niekada neįtarinėjo Severinos. O Paryžiuje jam vaidenosi visokie pavojai, moteriškos gudrybės ir apgavystės. Kraujas mušė į smegenis, o buvusio meistro kumščiai susigniaužė su tokia jėga, kaip ir tuomet, kai stumdė vagonus. Jis darėsi panašus į nesutramdomą žvėrį ir galėjo aklo įsiūčio priepuoly į dulkes sutrinti savo žmoną. Durys atsidarė ir tarpdury pasirodė Severina – švytinti ir linksma. – Štai ir aš... Na? O tu jau tikriausiai manei, kad aš dingau?! Pačiam jaunystės gražume – jai tebuvo dvidešimt penkeri – Severina atrodė aukšta, liekna, labai grakšti, bet kartu ir gana apvali, nors ir smulkių kaulų. Iš pirmo žvilgsnio ji neatrodė graži: pailgas veidas, didelė burna, kurioje blizgėjo nuostabūs dantys. Tačiau geriau įsižiūrėjus pavergdavo keistas žavesys, kurį jai teikė didelių žydrų akių ir vešlių juodų plaukų derinys. Ir kadangi vyras, netardamas nė žodžio, toliau tyrinėjo Severiną gerai jai pažįstamu drumstu ir nepatikliu žvilgsniu, ji pridūrė: – O aš taip bėgau... Tik įsivaizduok, neįmanoma įlipti į omnibusą. Pinigų leisti vežėjui nenorėjau, tai va, visą kelią lėkiau. Žiūrėk, aš visa šlapia! – Tai ką, – šiurkščiai metė Rubo, – gal dar mėginsi mane įtikinėti, kad visą dieną leidai parduotuvėse? Severina bematant su vaikišku lipšnumu apkabino jo kaklą ir savo putnią žavią rankutę uždėjo jam ant lūpų:


/12/

émile zola

– Bjaurus, bjaurus esi... Nutilk!.. Tu juk gerai žinai, kad aš myliu tave. Visa jos būtybė švietė tokiu nuoširdumu, ji atrodė tokia atvira ir tokia tyra, kad Rubo ją karštai apglėbė. Taip visada baigdavosi visos jo įtarinėjimų scenos. Severina mielai leisdavosi glamonėjama. Jis apiberdavo ją bučiniais, į kuriuos ji neatsiliepdavo; Severina buvo kaip didelis abejingas vaikas, dukteriškai prieraišus ir klusnus, bet moters juslingumas joje dar nebuvo prabudęs, ir Rubo tai kėlė nerimą. – Na, tai nusiaubei visas parduotuves? – Aha! Aš tau tuoj viską papasakosiu... Tačiau pirma pavalgykim. Kokia aš alkana!.. Oi! Vos nepamiršau – aš tau nupirkau dovanėlę. Sakyk: „Kur mano dovanėlė?“ Prisiglaudusi skruostu prie jo veido, Severina nusijuokė. Dešinę ranką įkišo į kišenę, ten apčiupinėjo kažkokį daiktą, bet neištraukė. – Greičiau kartok: „Kur mano dovanėlė?“ Jis neiškentęs irgi geraširdiškai nusijuokė. Pagaliau pasidavė: – Kur mano dovanėlė? Tai buvo peilis – jį nupirko vietoj to, kurį Rubo prieš penkiolika dienų buvo pametęs ir iki šiol jo gailavo. Jis ėmė džiūgauti negalėdamas atsižiūrėti į tą nuostabiai gražų naują peilį su dramblio kaulo kriaunomis ir blizgančia geležte. Tuojau pat Rubo jį išmėgins. Severina, labai patenkinta, kad vyras taip džiūgauja, juokaudama pareikalavo iš jo vieno su, kad nebūtų perskirta jų draugystė. – O dabar valgykime, valgykime, – kartojo ji. – Oi ne, dar neuždaryk, labai prašau. Man taip karšta!


žmogus žvėris

/13/

Ji priėjo prie vyro, stovinčio šalia lango, keletą sekundžių nurimo prigludusi jam prie peties ir žvelgdama į atsivėrusią stotį. Dūmai kurį laiką buvo išsisklaidę, varinis saulės diskas leidosi į miglą už Romos gatvės namų. Manevrinis garvežys traukė suformuotą sąstatą, išvykstantį į Mantą be penkių minučių pusę penkių. Nutempęs traukinį iki dengtos platformos stogelio, atsikabino. Iš toli, nuo Žiedinio kelio depo pusės, pasigirdo buferių bildesys, o tai reiškė, kad kabina papildomus vagonus. Pajuodusios nuo suodžių mašinisto ir kūriko figūros tamsavo ant bėgių, šalia galingo keleivinio traukinio lokomotyvo, kuris atrodė visiškai nusibaigęs ir išsikvėpęs, tik iš vožtuvo sruveno plonytis garo siūlelis. Jis laukė kol atidarys kelią ir bus galima grįžti į Batinjolių depą. Raudonas signalo diskas tarkštelėjo ir dingo. Traukinys pajudėjo. – Kokios linksmos šitos mažylės Dovern! – tarė Rubo, atsitraukdamas nuo lango. – Girdi, kaip tauškina savo pianinu?.. Ką tik mačiau Anri, prašė perduoti tau linkėjimų. – Valgyti, valgyti! – šaukė Severina. Ji puolė sardines ir bemat jas sudorojo. O! Pusryčiai Mante buvo taip seniai! Kelionės į Paryžių ją svaigino. Severina kvaisdavo iš laimės lakstydama gatvėmis, o pirkiniai parduotuvėse mažesnėmis kainomis ją užliedavo karštligišku jauduliu. Pavasarį ji iškart išleisdavo viską vienu kartu; tvirtino, kad taip ekonomiškiau – ji sutaupanti pinigų kelionei. Nesiliaudama godžiai valgyti, be perstojo tarškėjo. Kiek sumišusi, raudonuodama, ji pagaliau prisipažino, kad iš viso išleido daugiau nei tris šimtus frankų. – Velniai griebtų! – tarė Rubo. – Tu per daug sau leidi kaip stoties viršininko padėjėjo žmona!.. Betgi tavo planuota tebuvo pustuzinis marškinių ir viena pora batų?


/14/

émile zola

– O mielasis, tokia reta proga!.. Aš užtikau labai švelniais dryželiais šilko! O kokia nuostabi skrybėlė, tiesiog svajonė! Gatavi apatiniai sijonai, ir dar siuvinėtais apvadais! Ir visa tai pusvelčiui, Havre būčiau mokėjusi dvigubai brangiau... Kai atsiųs, pats pamatysi! Džiaugsmas, veidu bėgantis sumišimas darė ją tokią gražią, kad Rubo nenorom nusijuokė. Be to, buvo taip žavu pusryčiauti čia, šiame kambaryje, dviese; kur kas smagiau nei restorane. Paprastai gerianti vandenį, Severina užsimiršo ir nesąmoningai išmaukė stiklą baltojo vyno. Sardinių dėžutė ištuštėjo, ir jie griebėsi doroti pyragą, pjaustydami jį nauju gražiuoju peiliu. Jis taip gerai pjovė, kad Severinos didžiavimuisi nebuvo galo. – O kaip tavo reikalai? – paklausė ji. – Tu leidi man plepėti, o pats nepasakoji, kaip viskas baigėsi su suprefektu. Tada jis smulkiai papasakojo, kaip eksploatacijos tarnybos viršininkas jį priėmė. Ką ir kalbėt, iškaršė kailį pagal visas taisykles! Jis, aišku, gynėsi, papasakojo visą teisybę, kaip tas išpuikėlis suprefektas užsispyrė su savo šunimi važiuoti pirmosios klasės vagone, nors specialiai medžiotojams su šunimis skirtas antrosios klasės vagonas, ir kaip tarp jų įsiliepsnojo ginčas, kai abu žodžių jau neberinko. Trumpiau sakant, viršininkas pripažino, kad Rubo turėjo teisę reikalauti laikytis taisyklių, tačiau jam labai baisus pasirodė šio ištartas sakinys: „Ne amžiais būsite ponai!“ Mat buvo kalbama, kad Rubo respublikonas. Debatai atidarant 1869 metų deputatų palatos sesiją ir slapta būsimųjų rinkimų į parlamentą baimė vertė vyriausybę griebtis atsargumo. Ir jei ne teismo pirmininko rekomendacijos bei užtarimas, Rubo greičiausiai būtų likęs be darbo. Ir vis dėlto jam teko raš-


žmogus žvėris

/15/

tiškai atsiprašyti – pats Granmorenas taip patarė ir pats suredagavo tą atsiprašymą. Severina jį pertraukė sušukdama: – Aha! Ar aš nebuvau teisi, kad parašėm laišką ir šįryt abu užėjom pas jį prieš tavo kailio trinkimą... Neabejojau, kad jis mus ištrauks iš bėdos. – Teisybė, jis tau labai geras, – tarė Rubo, – ir turi didelį autoritetą kompanijoje... Bet tu tik pagalvok, kaip nieko nereiškia gerai dirbti. O pagyrų tai jie man negailėjo, tiesa, sakė, kad man trūksta iniciatyvos, užtat gyrė už drausmingumą, stropumą ir darbštumą. Ir vis tiek, mano brangioji, jei tu nebūtum mano žmona ir jei Granmorenas dėl tavęs nebūtų mane užtaręs, man būtų amen, už bausmę būtų nugrūdę į kokį užkampį. Severina įbedė akis į tolį ir sušnibždėjo lyg kalbėdama su savimi: – Taip, iš tiesų jis didelis autoritetas. Stojo tyla, liovusis kramtyti Severina vis dar žvelgė kažkur nieko nereginčiomis akimis. Greičiausiai ji prisiminė vaikystę Duanvilio pilyje, už keturių mylių nuo Ruano. Savo motinos ji neprisiminė. O kai mirė jos tėvas, sodininkas Obri, jai ėjo trylikti metai. Ir tada teismo pirmininkas, kuris tuomet jau buvo našlys, paėmė mergaitę į savo namus; ten ji ir augo kartu su Granmoreno dukterimi Berta, prižiūrimos jo sesers Boneon. Ponia Boneon buvo fabrikanto našlė, kuriai šiandien ir priklausė pilis. Berta už Severiną buvo dvejais metais vyresnė; už pusmečio po draugės vestuvių ji ištekėjo už pono de Lašenė, Ruano teismo tarėjo, nupiepusio, išgeltusio žmogelio. Granmorenas buvo padaręs pavydėtiną karjerą: visą pastarąjį laiką ėjo teismo pirmininko pareigas Ruane ir tik pernai pasiprašė į atsargą. Jis


/16/

émile zola

gimė 1804 metais, po 1830 metų įvykių paskirtas prokuroro padėjėju Dinyje, paskui Fontenblo, paskui Paryžiuje; vėliau dirbo prokuroru Trua, vyriausiuoju advokatu Rene ir pagaliau užėmė pirmojo teismo pirmininko postą Ruane. Kelių milijonų savininkas, Granmorenas nuo 1855 metų įėjo į departamento tarybą, o išėjimo į atsargą dieną jam buvo suteiktas Garbės legiono komandoro vardas. Ir juo toliau jos atmintis lėkė į vaikystę, juo ryškiau ji matė jį tokį pat, koks likęs iki šiolei: kresnas ir tvirtas, labai anksti pražilęs; kažkada buvę šviesūs, plaukai įgijo balkšvai auksinį atspalvį ir styrojo ežiuku; ūsų nenešiojo, trumpai pakirpta barzda rėmino kvadratinį veidą, kuriam šaltos mėlynos akys ir mėsinga nosis teikė rūstumo. Granmorenas buvo atšiaurus žmogus ir aplinkiniams kėlė siaubą. Rubo paklausė: – Klausyk, apie ką tu galvoji? Paskui klausimą pakartojo garsiau. Ji išsigandusi krūptelėjo, tarsi užklupta iš netyčių. – Apie nieką. – Tu net valgyti nustojai. Jau soti? – Ne, ne... Tuoj pamatysi. Ištuštinusi taurę vyno, Severina baigė doroti savo lėkštėje gulėjusią pyrago riekę. Bet štai prie stalo kilo aliarmas: jie sutvarkė visą duoną aliai trupinio ir dabar nebuvo su kuo valgyti sūrį. Pasigirdo šūkčiojimai, paskui juokas, sutuoktiniai puolė prie tetulės Viktorijos bufeto ir viską apvertę aukštyn kojom pagaliau aptiko kriaukšlį sužiedėjusios duonos. Nors langas buvo atviras, karštis vis dar nelėgo, ir jaunoji moteris, sėdėjusi nugara prie krosnies, dar labiau įraudo; neįprasti ir triukšmingi pusryčiai ją galutinai pribaigė. Rubo vėl atėjo mintis apie Granmoreną: taip,


žmogus žvėris

/17/

tetulė Viktorija irgi turi už jį melstis. Visai dar jauną ją suvedžiojo, kūdikis mirė, ir ji sutiko būti Severinos, kurios pasirodymas šiame pasaulyje kainavo motinos gyvybę, žindyvė; vėliau Viktorija ištekėjo už Vakarų geležinkelio linijų kompanijos kūriko; Paryžiuje ji skurdo: vyras pragerdavo viską, ir Viktorija mėgino bent kiek prisidurti siūdama; kartą ji sutiko Severiną ir atsinaujinus senai pažinčiai teismo pirmininkas jai pagelbėjo – surado šiltą budėtojos vietelę prašmatniame moterų tualete pirmosios klasės keleiviams. Geriau nė būti negalėjo! Kompanija jai temokėjo 100 frankų per metus, tačiau kartu su arbatpinigiais susidarydavo netoli pusantro tūkstančio, o kur dar nemokamas butas ir kuras. Ką ir kalbėti, įsikūrusi puikiausiai. Ir Rubo sumetė: jei Pekė, tetulės Viktorijos vyras, užuot pragėręs pinigus linijoje, parneštų savo metinius du tūkstančius aštuonis šimtus frankų namo, kartu su priemokomis sutuoktiniai kasmet surinktų daugiau nei keturis tūkstančius frankų, o juk tai dukart daugiau nei gauna jis, stoties viršininko padėjėjas Havre. – Šiaip ar taip, ne kiekviena moteris sutiks tarnauti tualetuose, – nusprendė pusbalsiu Rubo. – Nors šitas darbas nė kiek ne prastesnis už kitus. Tuo tarpu sutuoktiniai numalšino alkį ir dabar tingiai kramsnojo sūrį, pjaustydami jį mažais gabalėliais ir taip pratęsdami malonumą. Jie vangiai persimesdavo po kokį žodį. – Beje, – tarstelėjo Rubo, – aš vis noriu tavęs paklausti: kodėl tu atsisakei porą trejetą dienų paviešėti Duanvilyje, kai pirmininkas kvietė? Vis dar palaimingai apsunkęs po sotaus valgio, Rubo staiga atsiminė rytinį vizitą Granmoreno namuose Rošė gatvėje, visai netoli stoties: jam prieš akis vėl iškilo didelis griežto stiliaus


/18/

émile zola

kabinetas, jis vėl išgirdo pono Granmoreno balsą, pranešantį, kad rytojaus dieną žadąs važiuoti į Duanvilį. Paskui, lyg nusileisdamas netikėtai minčiai, teismo pirmininkas pasisiūlė važiuoti kartu pusės septynių greituoju ir pakvietė krikštaduktę į Duanvilį aplankyti jo seserį, kuri jau seniai norinti ją pamatyti. Tačiau jaunoji moteris rado šimtus priežasčių, trukdančių, kaip ji tikino, priimti tą siūlymą. – O aš, jei nori žinoti, – tęsė Rubo, – nematau čia nieko blogo. Būtum galėjusi ten likti iki ketvirtadienio, aš ir be tavęs būčiau puikiausiai susitvarkęs. Argi ne? Mūsų padėty be jų neišsiversim. Kažin ar buvo protinga atsisakyti to širdingumo, juolab kad tavo atsisakymas, atrodo, jį labai įskaudino... Štai kodėl ir įkalbinėjau tave sutikti, kol timptelėjai mane už rankovės. Tada ir aš padėjau atsisakinėti, nors taip nieko ir nesupratau... Na, tai nors dabar pasakyk, kodėl nesutikai? Severinos akyse šmėstelėjo nerimas ir išgąstis, ji nekantriai sumojavo rankomis. – Argi aš galiu tave vieną palikti?! – Čia ne pasiteisinimas... Per tuos trejus metus, kai mes vedę, jau du kartus važiavai į Duanvilį ir ten išbūdavai po savaitę. Niekas tau netrukdė ir trečiąkart nuvažiuoti. Jaunosios moters sumišimas darėsi vis akivaizdesnis, ji nusisuko. – Nenoriu, ir viskas. Negi tu versi mane daryti tai, ko aš nenoriu. Rubo skėstelėjo rankomis, lyg norėdamas pasakyti, kad jis tikrai nesirengia jos versti. Ir vis dėlto pridūrė: – Žiūrėk tu man! Kažką nuo manęs slepi... O gal paskutinį kartą ponia Boneon tave nekaip priėmė?


žmogus žvėris

/19/

O ne! Ponia Boneon su ja visados labai meili. Ir šiaip gražu į ją žiūrėti: aukšta, išnaši, nuostabiais rusvais plaukais ir vis dar graži, nors jau penkiasdešimt penkerių! Žmonės kalbėjo, kad nuo to laiko, kai tapo našlė, ir anksčiau, vyrui tebesant gyvam, jos širdis dažnai būdavo užimta. Duanvilyje ja visi žavėjosi, savo pilį ji pavertė pasilinksminimų ir malonumų vieta, ją lanko visa Ruano aukštuomenė, ypač šiuos namus mėgsta teismo valdininkai. Kaip tik iš jų ir buvo dauguma ponios Boneon draugų. – Vadinasi, Lašenė buvo tau nesvetingi? Be abejonės, kai Berta ištekėjo už pono Lašenė, jos jau nebebuvo tokios artimos draugės kaip anksčiau. Vargšelė Berta ištekėjusi nė kiek nepagražėjo, neišraiškingas jos veidas su raudona nosimi liko toks pat. Ruane damos, žinoma, kelia į padanges jos mokėjimą gražiai elgtis. Be to, ir toks vyras kaip josios – neišvaizdus, sausas, godus – toli gražu nepuošia moters, tik daro ją dar nepatrauklesnę. Bet ne, Berta su savo anų laikų drauge buvusi labai maloni, ir ši negalinti turėti jai jokių priekaištų. – Tai tada tau neįtinka pats ponas pirmininkas? Severina, iki tol atsakinėjusi lėtai ir abejingai, neteko kantrybės. – Jis? Kokia nesąmonė! Ir susinervinusi, kapodama žodžius, ji tęsė: – Jį ten retai pamatysi... Jis užsiėmė fligelį parke, o jo durys išeina į tuščią gatvelę. Ir niekas nežino, nei kada jis išeina, nei kada grįžta. Net jo sesuo negali tiksliai pasakyti, kada jis atvažiuos. Išlipa Barantene, pasisamdo vežėją ir atvažiuoja į Duanvilį naktį; būna, kad gyvena kelias dienas fligely, ir niekas net neįtaria jį ten esant. Jau jis tai mažiausiai ten kam nors trukdo.


/20/

ĂŠmile zola

Émile Zola „Žmogus žvėris“  

Garsus prancūzų rašytojas ir kritikas, natūralizmo krypties literatūroje pradininkas Emilis Zola (Émile Zola) romano „Žmogus žvėris“ puslapi...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you